Legendos Nr. 2 (29)
2017 m. pavasaris
DANUTĖ NEIMONTAITĖ
Ji dainavo širdimi...
svarbiausios
VERONIKOS POVILIONIENĖS išgyvenimo taisyklės
Kokią moterį beprotiškai mylėjo tautos patriarchas
JONAS BASANAVIČIUS?
Keturios Jogailos žmonos ir trys neištikimybės skandalai
Elvyra
Piškinaitė ir Algirdas Latėnas Mes visada buvome vienas kito ramstis
ČESLOVAS STONYS
Būtų gerai, kad žmogus labiau verktų ne dėl savęs, o dėl kitų
www.zlg.lt
Kaina – 2 Eur
1965
Stop kadras
Ikonos
Nuo pirmosios televizijos atsiradimo dienos diktore dirbusi šviesaus atminimo Gražina Bigelytė sukūrė ne tik televizijos, bet ir visą diktorių epochą. Po trisdešimt penkerių metų iš eterio ji pasitraukė tik pokyčių darbe ir sunkios ligos paveikta. O 1960-aisiais į televizijoje įkurtą Literatūros ir dramos redakciją dirbti atėjusi lietuvių filologė Nijolė Baužytė dirba iki šiol – yra ilgametės laidos „Mūsų miesteliai“ autorė.
Jau šešiasdešimt! Lietuvos televizija švenčia 60-metį. Žmogiškais kriterijais vertinant – solidi branda. Kita vertus, tik trumpa akimirka, nes yra daugybė žmonių, gerokai vyresnių už televiziją ir dar prisimenančių laiką be jos. „Dėmesio, dėmesio, kalba ir rodo Vilnius. Pradedame bandomąją Vilniaus televizijos studijos programą“, – 1957-ųjų balandžio 30-osios vakarą pirmą kartą nuskambėję šaukiniai pradėjo televizijos erą Lietuvoje.
6
1973 Pirmosios gretos Profesijos, anuomet tokios svarbios, o šiandien nebeegzistuojančios, atstovai tapo tikromis įžymybėmis: (pirmoje eilėje iš kairės) Stasė Stankevičienė, Gražina Bigelytė ir Leonarda Šaltienė. Antroje eilėje: Juozas Baranauskas, Valda MontvilaitėSkubėjienė ir Vytautas Kybartas.
LEGENDOS
Nr. 2
Viktoro Kapočiaus, Algimanto Kunčiaus ir Iljos Fišerio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotraukos
1958
Prieš eterį Nuo televizijos įkūrimo praėjo vos metai: diktorė Gražina Bigelytė ruošiasi laidai.
LEGENDOS
Nr. 2
7
Legendos
VirĹĄelio istorija
18
LEGENDOS
Nr. 2
vienas kito ramstis Keturiasdešimt metų. Tiek skaičiuoja viena geriausių lietuviškų kino juostų „Riešutų duona“. Prieš tiek dešimtmečių prasidėjo pirmąją meilę išgyvenančius Liuką ir Andrių suvaidinusių šešiasdešimt ketverių aktoriaus, režisieriaus Algirdo LATĖNO ir ketveriais metais jaunesnės Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorės Elvyros PIŠKINAITĖS istorija. Nors ne filmuojantis „Riešutų duonoje“ užsimezgė jų pačių meilė, vis dėlto filmas tapo jiems lemtingas.
Jūratė RAŽKOVSKYTĖ LEGENDOS
Nr. 2
19
Tomo Kaunecko nuotrauka, Austėjos Jablonskytės stilius, stilistės asistentai Lauryna Skrebytė ir Lukas Juodis, Julijos Estko makiažas ir šukuosenos, „Monton“ ir „Cortefiel“ drabužiai
Mes visada buvome
Asmenybė
Jos
nemylėti
buvo
negalima Kitoje gatvės pusėje stovinčio namo lange mergina žaidė su kanarėle – paukštis šokinėjo nuo jos galvos ant peties, nusileisdavo ant rankos. Šis vaizdas taip užbūrė kaimynystėje gyvenusį daktarą Joną BASANAVIČIŲ (1851–1927), kad susižinojo, kas ji, pasekė išėjusią pasivaikščioti ir užkalbino. „Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąj dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš ją labai pamilau“, – prisiminė savo autobiografijoje.
Irma LAUŽIKAITĖ
Š
iandien ir vakar mačiau jį tik pro langą: jis žaidė su kanarėle, o aš tam mažam kvailam paukšteliui pavyduliavau. Gal jis mielesnis jam nei aš?“ – įsimylėjusi savo dienoraštyje dūsavo toji daili mergina – Prahos vokietė Gabriela Eleonora Mohl (1861–1889), kuri nepraėjus nė pusmečiui tapo ponia Basanavičiene. Nuo žvilgsnių pro langą prasidėjusi meilės istorija buvo žaibiška – vos po poros mėnesių pasivaikščiojimų ir Prahos parke nuvogtų bučinių jie išsiskyrė, kad dar po kelių mėnesių susitikę Vienoje savo jausmus įtvirtintų santuoka ir drauge išvažiuotų į Bulgarijos provinciją. Likimas jų nelepino: Eleonoros organizmą lėtai ėdė džiova, kurios negailestingą eigą tik spartino Jono ligos ir sunkių sveikatos sutrikimų palikęs pasikėsinimas į jo gyvybę. Penkerių metų santuokos sukakties jiems nebuvo lemta paminėti – jauną moterį pakirto liga. Po Ellės (taip Jonas Basanavičius vadino savo žmoną) mirties Hanušas (o taip meiliai kreipėsi ji) daugiau nevedė, visas savo jėgas skyrė visuomeninei veiklai Lietuvos labui. Net ir po daugelio metų bet kokį asmeninį klausimą nuleisdavęs negirdomis, o jei ir prabildavęs, tai tik su ašaromis akyse. Prieš mirtį perdavė vieno pažįstamo žmonai saugoti aukso siūlais išsiuvinėtą medžiagą šliurėms, matyt, vestuvinę dovaną, kurią visą gyvenimą laikė kaip relikviją. „Jonas Basanavičius – lietuvių tautinio atgimimo ikona, o ji, kaip visos ikonos, tėra sustingęs paveikslas, monetoje iškaltas žmogaus profilis. Nuvalęs patiną, visuomet randi daug įdomių, primirštų ar nepastebėtų dalykų. Jo ir žmonos meilės istorija – vienintelė sritis, kur jis toks asmeniškas, žmogiškai artimas. Eleonoros dienoraštis – vienintelis šaltinis, taip
34
išraiškingai priartinantis mums Basanavičių, į pablyškusius tautos patriarcho skruostus grąžinantis gyvo žmogaus raudonį, – „Legendoms“ sakė Čekijoje gyvenantis literatūros tyrinėtojas Vaidas Šeferis, išvertęs šį dienoraštį iš vokiečių į lietuvių kalbą ir drauge su išlikusiais laiškais sudėjęs į knygą „Mano tėvynė – prie jo širdies“. – Rašydamas autobiografiją „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“, Basanavičius įterpia žmonos dienoraščio citatas, bet jas parenka labai tendencingai – tas, kur ji rašo apie jausmus jam. Tarytum būtų norėjęs parodyti – štai koks esu nuostabus savo moters akyse... Kai sužinojau, kad jo cituojamas žmonos dienoraštis išlikęs, bet niekas jo dar nėra išsamiau tyrinėjęs, susiradau jį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve. Vėliau išėjusi mano knyga iš dalies buvo ir savotiška intelektinė provokacija, skatinanti pasidomėti moterimi, kuri Lietuvoje visiškai nebuvo žinoma. Jos dienoraštį ir laiškus galima skaityti ne tik kaip dokumentinę literatūrą, bet ir kaip grožinį kūrinį.“ Tai, kad ši tragiška meilės istorija paliko neišdildomą pėdsaką Jono Basanavičiaus gyvenime, patvirtina ir ką tik apie jį pasirodžiusios knygos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“ autorius, istorikas Algirdas Grigaravičius: „Už vyro visuomet reikia ieškoti moters.“
Atsiskyrėlis iš suvAlkijos
Kai Jonas Basanavičius atvyko į Prahą, buvo trisdešimt vienų – kišenėje turėjo Maskvos universitete apgintą gydytojo diplomą ir santaupų, kurias susikrovė trejus metus dirbdamas Bulgarijos provincijoje. Pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimoje gimęs Jonas turėjo rūpintis ne žmonių kūnais, o sielomis: leisti jį į kunigus tėvai pažadėjo pačią pirmą gyvenimo akimirką, „jei tik LEGENDOS
Nr. 2
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos fondo ir VIDA PRESS nuotraukos
Gabrielos Eleonoros Mohl ir Jono Basanavičiaus keliai susikirto Prahoje. Po žmonos mirties daktaras porą sykių dar buvo atvykęs į šį miestą, aplankė tas vietas, kur su mylimąja mėgo pasivaikščioti. Nuotraukoje – jau Bulgarijoje, veikiausiai 1885-ųjų pabaigoje
LEGENDOS
Nr. 2
35
Legendos Vieta
Pilies gatvės 24-ojo namo fasadas 1879-aisiais. Anuomet ten buvo knygynas, restoranas ir parduotuvė, virš jų nuomoti butai
Viešbutis
Nuotraukos iš viešbučio „Narutis“ archyvo
per amžius
46
Raudonų NARUČIO viešbučio plytų mūrą Pilies gatvėje atpažįsta visi vilniečiai, jis nepraslysta pro akis ir miesto svečiams. Pastato amžius išties garbingas – siekia XVI amžių, ir beveik visus šimtmečius čia buvo priimami svečiai. Taigi galima teigti, kad „Narutis“ – bene seniausias sostinės viešbutis.
Grytė LIANDZBERGIENĖ LEGENDOS
Nr. 2
Tomo Kaunecko nuotrauka, Austėjos Jablonskytės stilius, Julijos Estko makiažas
Nadiežda ir Julijus Novickai – mokslo žmonės, kone visą gyvenimą dirbę vadovaujamus darbus. Prieš septyniolika metų įsigiję viešbutį, dabar rūpinasi šeimos verslu
N
aručio“ istorija prasideda išties labai seniai: pagrindinis viešbučio pastatas pirmą kartą paminėtas 1581 metais Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo albume „Pasaulio miestai“. Gotikos laikotarpiu namo kieme įrengtas bravoras, čia virtas alus. XVIII amžiaus viduryje pastatas atiteko jėzuitų ordinui: dviaukščiam namui buvo pristatytas trečias aukštas, suteiktos klasicizmo architektūros formos. Kieme vešėjo prancūzų botaniko Jeano-Emmanuelio Gilibert’o įveistas retų augalų sodas. Ketvirtas pastato aukštas atsirado jau XX amžiaus pradžioje. Uždarius jėzuitų ordiną, namo savininkai nuolat keitėsi. Viršutiniuose aukštuose įrengti butai buvo nuomojami, pirmame veikė smuklės, vyno parduotuvės, knygynai, vyrai čia rinkdavosi žaisti biliardo. 1830–1835 metais butą šiame name nuomojo Juozapas Ignotas Kraševskis – lenkų istorikas, rašytojas ir publicistas, išleidęs daug reikšmingų Lietuvos istorijos ir tautosakos veikalų. Savo vaikystę ir jaunystę čia praleido poetas Julijus Slovackis, svečiuose pas jį lankydavosi bičiulis garsusis poetas Adomas Mickevičius. Istorinėms asmenybėms atminti skirtos memorialinės lentos ant viešbučio fasado.
LEGENDOS
Nr. 2
1918 metais pastatų komplekse buvo įkurtas viešbutis „Versalis“. Antrojo pasaulinio karo metais pavadinimas pakeistas į dabartinį – „Narutis“. Šiuos laikus jis pasiekė su senąja aura, bet po modernių rekonstrukcijų. Kai Lietuvoje buvo įvesta viešbučių klasifikacija, jis gavo 5 žvaigždutes, o pastaraisiais metais jau sulaukia 5+ žvaigždučių įvertinimo. „Narutis“ priklauso dideliam nepriklausomų viešbučių tinklui „Preferred Hotels & Resorts“.
„Brangioji, o gal nusipirkime... viešButį?“
Dabartinių „Naručio“ savininkų Nadieždos ir Julijaus Novickų kelias šiame viešbutyje simboliškai prasidėjo nuo naujojo XXI amžiaus. Iki tol Nadiežda vadovavo „Hermio“ bankui, o Julijus, Kauno technologijos universiteto profesorius, habilituotas daktaras, dėstė studentams, dirbo Lietuvos informacijos institute ir „Hermio“ Strategijos ir informacijos departamente. „Mes tikrai nebuvome verslininkai. Bet tuo metu visai atsitiktinai nusipirkome šiek tiek viešbučio akcijų, – prisimena jiedu. – Tokie buvo laikai: daugelis žmonių, bent truputį pasitaupę, 47
Legendos
Profilis
Būtų gerai, kad žmogus labiau verktų ne dėl savęs, o dėl kitų 52
LEGENDOS
Nr. 2
N
Astos Martinonytės nuotrauka
Aktorius, kuris ne tik stojo prieš filmavimo kamerą, bet ir pats tapo kūrinio įkvėpėju. Šalyje nuskambėjęs režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ iš dalies sukonstruotas pagal septyniasdešimt septynerių metų aktoriaus Česlovo STONIO pasakojimus.
Daiva KAIKARYTĖ
enuostabu, kad šios asmenybės gelmėje juostos kūrėjai sėmėsi įkvėpimo: aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir tapo režisieriaus Jono Jurašo priešinimosi sovietų valdžiai liudininku. Česlovas Stonys – ne iš tų, kurio vardą žinotų net nesidomintys menu, tačiau jo gyvenimo istorija – žadą atimanti ir kupina stebinančių kontrastų. Jis neslepia, kad po aktorystės studijų tuometėje konservatorijoje, susižavėjęs galimybe keliauti, mokėsi saugumo mokykloje ir metė ją likus vos mėnesiui iki baigimo, kai pagaliau užuodė brudą. To kaina – vėliau jo parengtų literatūrinių bei publicistinių programų draudimas. Aktorystės studijos, dar jų metu diktoriaus darbas radijuje, profesinio meistriškumo dėstymas konservatorijoje, Jaunimo teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras – įprastą vienas paskui kitą besirikiuojančių darbų eigą visuomet atausdavo netikėti gyvenimo vingiai, akinantys ieškoti nors duobkasio darbo, imtis visuomeninių pareigų. Pavyzdžiui, Česlovas Stonys – tas žmogus, kuris asmenine iniciatyva dvylika metų vežiojo vaikus pas kalinčias jų motinas. Vienus filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ pravirkdė, kiti negailėjo jam kritikos. Kokia jūsų nuotaika po filmo?
Aš irgi verkiau. Kūrinį vertinu pagal tai, kiek jis paliečia žmogų. Geras kūrinys turi kalbėti apie kiekvieną salėje sėdintį asmenį. Kauno dramos teatre dramaturgas aktoriams pats pristatydavo pjesę. Pamenu, Kazys Saja skaito savąjį „Dilgėlių šilką“, ir matau save – tą pjesės herojų, taip pat turintį seserį, kuri kamuojasi dėl nelaimingos meilės reikalų ir net ketina nusižudyti. Kūrinys turi kalbėti apie tavo gyvenimą, jei nepaliečia širdies – jis niekinis. Bet tai nereiškia, kad kaltas kūrėjas, gal tiesiog neišgyvenai nieko panašaus. „Emilija iš Laisvės alėjos“ turėjo paliesti daug žmonių. Manau, daugelis po jo norėjo pasikalbėti su savimi. Ar išduotum tėvynę? Ar smerktum žmogų, kuris įremia šautuvą draugui į smilkinį? Kasdien tūkstantį kartų renkamės, kokia mūsų pozicija, – apie tai kalba Donato Ulvydo filmas. Ta juosta mane stebuklingu būdu perkėlė į tai, ką buvau išgyvenęs. Jūs išėjote iš Kauno dramos teatro 1972-aisiais, kai buvo išvarytas garsus režisierius Jonas Jurašas. Aplink jį jau kaupėsi debesys, bet kas buvo tas paskutinis lašas, paskatinęs tuometę valdžią jį atleisti?
Sovietų valdžią į neviltį varė visi Jono Jurašo spektakliai. Pavyzdžiui, „Šventežeris“... Buvo toks siaubas! Funkcionieriai draskė, karpė, keitė tekstą, išmetė kai kurias scenas. O kur dar „Grasos namai“, „Bolševikai“. Paskutinis lašas buvo spektaklis „Barbora Radvilaitė“. Tais laikais, prieš paleidžiant į gyvenimą, spektaklį peržiūrėdavo sovietų klerkai. Paprastai jį aptariant dalyvaudavo visa aktorių trupė, o tą kartą mus išvarė, buvo pakviestas tik režisierius ir teatro vadovas. Jurašas įbėga pas mus ir sako: „Chebra, ropokit į antrą aukštą pasiklausyti, ką jie sakys, tik tyliai!“ Pajudėjome tyliai, kad funkcionieriai neišgirstų, į patalpą virš salės, iš kur galėjome girdėti aptarimą. Ropojau ir verkiau. Dėl savęs man nebuvo
LEGENDOS
Nr. 2
53
Legendos
Atodangos
Jogailos ir jo žmonų simboliniai portretai iš Jogailaičių dinastijos genealoginio piešinio, pateikto 1521-aisiais Krokuvoje išleistame veikale „Apie Jogailaičių dinastiją“ (Vilniaus universiteto biblioteka)
Keturios jo
žmonos ir trys neištikimybės skandalai
Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius JOGAILA (apie 1350–1434) į istoriją įėjo kaip Lietuvos krikštytojas ir valdovų dinastijos pradininkas. Pirmą kartą jis vedė būdamas 35-erių, kartu su žmona gavo ir Lenkijos sostą. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad šis valdovas pergyvens tris už save gerokai jaunesnes žmonas ir tik su ketvirtąja susilauks sūnų – sosto įpėdinių?
Gina VILIŪNĖ
60
LEGENDOS
Nr. 2
T
rys iš keturių žmonų ištekėjo už Jogailos labai jaunos, visos trys laukėsi ir buvo apkaltintos neištikimybe. Tokio skandalo išvengė tik trečioji žmona Elžbieta, kuri buvo brandaus amžiaus ir nebesitikėjo pagimdyti karaliui palikuonių. Didžiausias kaltinimo neištikimybe vajus kilo, kai ketvirtoji žmona Sofija vieną po kito pagimdė tris sūnus. Jai buvo vos per dvidešimt, jam – per septyniasdešimt, todėl valdovo tėvystė sukėlė viešų abejonių.
VIDA PRESS nuotrauka
Įtarusis vyras
Pasak amžininko kronikininko Jano Dlugošo, Lenkijos karalius buvo vidutinio ūgio, pailgo lieso veido, juodų, visuomet neramių akių, lieknas, grakštus ir labai ištvermingas
LEGENDOS
Nr. 2
Lenkijoje lietuvis valdovas labai mylimas dėl sėkmingo valdymo ir karališkosios jogailaičių dinastijos pradėjimo. Lietuvoje Jogailos politika vis dar pavadinama išdavyste ir „Lietuvos pardavimu“, nors naujausiuose istorikų darbuose šie kaltinimai atmetami. Jogaila buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir antrosios jo žmonos Julijonos Tveriškės sūnus, paveldėjęs sostą po tėvo mirties. Pirmieji valdymo metai buvo sunkūs tiek dėl karų su neramiais kaimynais, tiek dėl nesutarimų su dėde Kęstučiu ir pusbroliu Vytautu. Jogailai teko pasistengti įtvirtinti savo valdžią, todėl vedybų klausimas buvo atidėtas. Jomis susirūpino tik po septynerių valdymo metų. Iki pirmosios santuokos nėra žinoma apie jokius Jogailos ryšius su moterimis. Kronikose pateikiami prieštaringi liudijimai – vienur piešiamas vyras, stačia galva puldavęs į meilės ryšius, kitur Jogaila vaizduojamas itin santūrus dėl meilės klausimų. Daugiausia žinių apie Jogailos valdymą, taip pat asmenybę ir gyvenimo būdą paliko to meto kronikininkas Janas Dlugošas. Jis rinko ir į Lenkijos kroniką rašė ne tik faktus, bet ir gandus bei paskalas. Janą Dlugošą globojo ir rėmė Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, kuris buvo Jogailos politinis priešininkas, todėl Dlugošo kronikoje valdovas gana dažnai kritikuojamas ar neobjektyviai vertinamas. Tačiau netgi didžiausias kritikas pateikė gana palankų Jogailos, kaip valdovo, portretą. Trūkstamą inteligenciją Jogailai kompensavo kitos savybės: nuovoka, racionalumas, paprastumas, žmogiškumas. Valdovas mokėjo išlaikyti vidinę pusiausvyrą, vykdė pažadus, neskubėjo priimti sprendimų. Tiesa, kartais atsargumas, įtarumas ir nepatiklumas atsisukdavo prieš jį patį, ypač santykiuose su žmonomis. Atrodo, kad politiką ir valstybės reikalus Jogaila kėlė aukščiau už jausmingumą ir šiltus tarpusavio santykius. Jogailos išvaizdą geriausiai atspindi Vavelio katedroje esanti antkapinė skulptūra, tikėtina, pagaminta dar karaliui esant gyvam. Valdovo, anot amžininkų, būta „vidutinio grožio“, bet nebjauraus. Lieknas, neaukštas, tamsiaakis ir tamsiaplaukis, nors virš kaktos gana anksti praplikęs, Jogaila išsiskyrė specifiniais veido bruožais, atpažįstamais ir kitų dinastijos atstovų išvaizdoje. Tai pailga kaukolė, aukšta kakta, ilga nosis ir smailus smakras. Iki senatvės Jogaila išlaikė puikią fizinę formą, gal dėl saikingumo valgant, alkoholio vengimo ir judraus gyvenimo būdo. 61
Likimai Kai pilka kregždutė padangėm nardo, Jai labai pavydžiu žydrų kelių, Vėjas man pasakė vien tavo vardą, Bet tavęs surasti aš negaliu.
Filmavimo grupė sustingusi stebėjo, kaip Danutė Neimontaitė žingsniuoja turėklu ir atlieka pagal Stasio Žlibino žodžius kompozitoriaus Teisučio Makačino sukurtą dainą „Vėjas man pasakė“, – ji tapo vizitine atlikėjos kortele
68
LEGENDOS
Nr. 2
Nuotraukos iš Nijolės Ščiukaitės asmeninio archyvo
Žvirbliukas
LEGENDOS
Nr. 2
Jau po pirmojo koncerto kolegos ją pakrikštijo Žvirbliuku – Danutė NEIMONTAITĖ (1947–1982) į sceną tiesiog įstraksėjo ir trykšte tryško džiaugsmu. Ir dabar internete galima rasti įrašą, kaip žaismingąją „Vėjas man pasakė“ dainininkė atlieka grakščiai žingsniuodama tilto turėklu virš tyvuliuojančios ežero gelmės – taip pat pavojingai laviruodama, kaip ir gyvenime.
Irma LAUŽIKAITĖ
D
anutė pati pasiūlė tokią idėją – dainuoti einant turėklu. Operatoriui tokia mintis patiko“, – prisimena estrados primadona Nijolė Ščiukaitė, dešimtmetį su Danute drauge dainavusi ansamblyje „Estradinės melodijos“. Septyniasdešimt šešerių dainininkė pasakoja taip, kad atrodo, jog ir dabar prieš akis mato, kaip kolegė žingsniuoja turėklu. „Man atrodo, jog po tiltu paskui Daną sekė valtis – jei vis dėlto ji neišsilaikytų“, – filmavimas į atmintį įsirėžęs ir Danutės seseriai Laimai Neimantaitei – ji dažnai atvykdavo paviešėti, tąkart lydėjo į Trakus.
69
Atvirai
Nepykti,
niekados neklausti, kodėl, ir nepavargti Veronika POVILIONIENĖ ir liaudies daina daug kam – lyg sinonimai. Ir nieko keista, nes turbūt garsiausia šalyje ir svetur lietuvių folkloro dainininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, įvertinta ir pasaulio folkloro „Oskaru“, liaudies dainai atidavė daugybę metų, laiko ir širdies. Be jos, sako, melodija nebus tokia graži, o ir žodžiai kitų taip jautriai nepalies.
Dalia MUSTEIKYTĖ
V
iešėti pas Veroniką ir Vidmantą Povilionius – neapsakomai jauku. Ir tas jaukumas – ne dėl tuoj pat pasiūlytos dieviškos moliūgų sriubos, arbatos ir sausainių. Jauku čia nuo pačios šeimininkės, iš Dzūkijos kaimo atsineštos jos šilumos ir, žinoma, begalės pasakojamų istorijų – ką jau ką, bet pasakoti ir juokauti dzūkai moka. O jei dar kalba pasisuka apie anūkus... „Žinai, kartą sūnus Skomantas paliko Mantautą ir Daugirdą pas mus. Vaikai pabuvo, išvažiavo, po kurio laiko atsidarau indaplovę – mano kompaktai tvarkingai kaip lėkštės surikiuoti“, – kvatoja prisiminusi. Kitąsyk kieme prie namų aptiko Mantautą, atidžiai tyrinėjantį sraigę. „Vaikeli, ką tu su tuo padaru darai?“ Sako: „Girdėjau, sraigės ėda lapus, dantų jos ieškau“, – juokiasi dar smagiau. Vyresnių anūkių Liepos ir Ūlos išminties perlai surašyti į specialų sąsiuvinį, jį vartydama vis suprunkščia. Vidmantas, vaikai – dailėtyros studijas baigusi Rima, Lietuvos kariuomenės karininkas Skomantas, skulptorius Tautvilas, jų antrosios pusės ir devyni anūkai – šiandien didžiausias pernai rudenį 70-metį šventusios dainininkės turtas. Žinoma – dar tūkstančiai dainų, prie kurių išlikimo pati tiesiogiai prisidėjusi, kompaktinės plokštelės, daugybė patirčių, prisiminimų. Veronika, liaudies dainos šiandien žmonėms dar reikia?
Išeina iš mūsų papročiai ir dainos, nes jie praranda prasmę. Žmonės anksčiau maitinosi ir gyveno iš to, ką padaro. Sėsdami per Kūčias prie stalo džiaugdavosi galintys ant jo padėti ką nors savo – vaikai per rudenį pririešutaudavo, mergaitės pridžiovindavo obuolių, mamos iškepdavo pyragų iš tėvų ir brolių pasėto bei surinkto derliaus, paruošdavo jų sužvejotų žuvų. Dabar, galvoju, 86
gal mokyklose reikėtų padaryti vinies kalimo konkursą, kažin, ar kas mokėtų?.. Anksčiau, būdavo, darbo dainos įkvepia. Aišku, nenoriu, kad būtume tautinėmis juostomis susijuosę ir dalgiais šienautume. Bet šalia tų darbų, kuriuos dabar nudirba mašinos, o jas sukūrė žmogaus protas, yra dalykų, kurių už tave niekas nepadarys. Per dainas ateidavo bendrumas. Praeities neidealizuoju, visais laikais būdavo ir vagių, ir plėšikų, ir mušdavosi žmonės, bet daina buvo tai, kas juos vienijo. Augote be mamos. Tai tikriausiai paliko antspaudą visam gyvenimui.
Kol manęs dar nebuvo, buvo gimęs broliukas. Tačiau jis devynių mėnesių mirė. Paskui gimiau aš. Mama mirė gimdydama trečią vaiką nuo didelio kraujospūdžio, jį paliko ir man. Man jau Dievulis ko duoda, tai duoda daug. Bet skųstis negaliu – juk, sakoma, ką myli, tam ir kryželį duoda. Pagalvojau, kad gal esu jo numylėtinė, nes gyventi su kraujospūdžiu, kurio pirmasis skaičius 250, – kaip čia pasakius, o aš dar ir į sceną išeinu retkarčiais su tokiais rodmenimis. Kai gimdžiau trečią vaiką, mano kraujospūdis irgi buvo 270. Mamos neatsimenu, juk išsiskyrėme, kai buvau vos dvejų su puse. Iš to laiko ryškūs likę keli epizodai. Sekmadieniais pas mus Kareivonyse kepdavo blynus ant lakštų – net ir vasarą prikūrendavo pečių, pritarkuodavo geldą bulvių tarkių – brazdų. Net dabar akyse stovi vaizdas: ateina karvė ir suėda tuos brazdus, tai visi blynai jai nuėjo. Dar atsimenu kitą dalyką – dabar kaliausių tikriausiai nebestato rugiuose ar bulvėse, kad paukščiai nelestų, o tada jos buvo populiarios. Aš taip išsigandau! Parbėgau rėkdama: „Dzidelis žmogus tynais!“ LEGENDOS
Nr. 2
Nuotrauka iš asmeninio albumo
„Prieš dešimtmetį susirgau vėžiu. Kai dabar pagalvoju, kaip Dievuliui turiu už po to dovanotą laiką dėkoti – kiek vestuvių, kiek anūkų! Nuostabiai gražūs metai“, – šypsosi Veronika Povilionienė LEGENDOS
Nr. 2
„MARK and MIGLE Photography“ nuotrauka, Austėjos Jablonskytės stilius, stilistės asistentas Lukas Juodis, Julijos Estko makiažas, fotografuota Vilniaus mokytojų namuose
Ši šeimos nuotrauka daryta gal 1986-aisiais, gal dar seniau – Veronika nebepamena. Ir sovietmečiu visa šeima turėjo tautinius kostiumus
87
Legendos
Reiškinys
Prieš srovę Prieš penkiasdešimt metų Kauną ir visą Lietuvą išjudino kultūros reiškinys – žurnalas, poetišku pavadinimu NEMUNAS. Žinia apie neregėtą leidinį, kuriame galima išvysti anksčiau niekur nepublikuotų kūrinių, rasti didžiausiu tabu laikytų aktų nuotraukų, pasklido po Sovietų Sąjungą, apie tai rašė net Vakarų spauda.
Remigija PAULIKAITĖ
Prieš penkiasdešimt metų pasirodžiusiame pirmajame „Nemuno“ numeryje Romualdas Rakauskas įamžino aktorę Gražiną Balandytę
LEGENDOS
Nr. 2
Pamatęs Liudviko Ruiko kurtą viršelį, į Lietuvą susipažinti su aktore Gražina Baikštyte vienas režisierius atvažiavo net iš Moldavijos
Žurnalo viršeliai spinduliavo jaunystę. Savo grafikos darbą ten publikavo ir legendinis Stasys Krasauskas
Tuomet nė trisdešimties neturinčio Vito Luckaus nuotraukos profesionalų jau buvo vertinamos. Viršelyje – fotografija iš ciklo „Pantomima“, mimai Nijolė Storyk ir Giedrius Mackevičius
LEGENDOS
Nr. 2
Legendos
Prekės ženklas
Soti amerikie svajonė McDONALD’S prekės ženklas neatsiejamas nuo amerikietiško gyvenimo būdo – kaip džinsai, vesternai ar kokakola. 1940-aisiais, kai broliai Richardas ir Maurice’as McDonaldai atidarė užkandinę San Bernardine, Kalifornijos valstijoje, negalėjo net įsivaizduoti, kuo ateityje virs jų kuklus verslas.
Kostas GINTALAS
M
ančesteryje, Naujojo Hampšyro valstijoje, emigrantų iš Airijos šeimoje gimusius brolius į Kaliforniją trečiojo dešimtmečio pabaigoje atginė Didžioji depresija ir sotesnio gyvenimo paieškos. Jie prekiavo dešrainiais, dirbo dekoracijų statytojais Holivude, netgi buvo atidarę nedidelį kino teatrą, o 1940-aisiais San Bernardino mieste įkūrė savo pirmąją užkandinę. Tai buvo tipiška to meto vieta, kurios meniu sudarė maždaug 25 patiekalai – daugiausia įvairūs kepsniai. Užeiga buvo skirta visų pirma keliaujantiems automobiliais – klientui pageidaujant, užsakytus patiekalus, sudėtus ant specialių padėklų, žavios padavėjos galėjo patiekti tiesiai į transporto priemonę. Nors puikavosi iškaba „McDonald’s“, užkandinė dar nė iš tolo nepriminė tų tobulai sustyguotų ir unifi-
108
kuotų maisto fabrikų, kokie dabar yra „McDonald’s“ restoranai. Darbštūs ir verslūs airiai suko galvą, kaip dar labiau patobulinti savo verslą: baigėsi Antrasis pasaulinis karas, šalies ekonomika sparčiai augo, amerikiečiai jautėsi nusipelnę gyventi geriau ir gauti tai, ko nori „čia ir dabar“ – nedelsiant. Aptarnavimo greičio faktorius darėsi vis svarbesnis – legenda byloja, kad idėja maitinimo versle sukurti ką nors panašaus į Fordo konvejerį kažkuriam iš brolių atėjo į galvą stebint atriedančius prie užkandinės automobilius. 1948-aisiais „McDonald’s“ buvo uždaryta trijų mėnesių renovacijai, o tų pačių metų gruodį vėl atidaryta užkandinė veikė pagal visiškai naują viešojo maitinimo verslo koncepciją. Meniu sutrumpėjo daugiau nei per pusę – McDonaldai nusprendė, kad neverta skubančių klientų apsunkinti pasirinkimo prabanga, ir paliko tik tai, kas buvo greičiausiai pagaminama ir nešė didžiausią pelną, o ir kontroliuoti kokybę taip buvo kur kas paprasčiau. Norintys užkąsti galėjo rinktis iš mėsainio, sūrainio, trijų rūšių gaiviųjų gėrimų, pieno, kavos ir bulvių traškučių (netrukus pasirinkimą papildė dviejų rūšių pieno kokteiliai, o traškučius pakeitė gruzdintos bulvytės). Viduje nebuvo nei kėdžių, nei stalų. Nebeliko ir aptarnavimo tiesiai automobiliuose: vienintelis būdas užsisakyti maisto – prieiti prie šešiakampio pastato priekyje įrengtų langelių. Pro juos būdavo paduodami ir patiekalai, suvynioti į popierių ar sudėti į popierinius paketus, – tiesą sakant, pirmasis „McDonald’s“ labiau priminė didžiulį maisto kioską nei restoraną. Žmonės valgė automobiliuose arba atsisėdę ant šalia pastatytų suolelių. Moderniai įrengta virtuvė buvo preciziškai suplanuota taip, kad visi procesai būtų atliekami maksimaliai sparčiai, LEGENDOS
Nr. 2
etiška
Dvi auksinės arkos, sudarančios M raidę, – ženklas, pirmą kartą pristatytas 1962-aisiais (vėliau jo dizainas šiek tiek keitėsi), dabar atpažįstamas visame pasaulyje LEGENDOS
Nr. 2
109