www.žmonės.lt Nr. 13 (702) 2017 m. kovo 30 d.
Kiekvieną ketvirtadienį!
REDA
KAROSIENĖ
KAI NĖRA NIEKO NEĮMANOMO
„Misis Lietuva ’94“ rengs grožio konkursus prancūzėms
Ričardas Jarmalavičius – nuo vaikų namų iki komunikacijos verslo viršūnės
KARINA STUNGYTĖ Aktorės širdį užkariavo žavus modelis
FUERTEVENTŪRA – antrieji namai ne vienam žinomam lietuviui
INGRIDA
GELMINAUSKIENĖ Kodėl sėkminga verslininkė rūpinasi beglobiais šunimis?
Simona
RIMANTĖ KULVINSKYTĖ Išnaudokite savo talentą!
Bandita
Žinau, kad kitam žmogui galėčiau būti didelis įkvėpimas
Kaina – 0,95 Eur
viršelio istorija
Žinau,
kad kitam žmogui galėčiau būti
didelis įkvėpimas
Simona Bandita – ne šiaip pseudonimas. Radijo ir televizijos laidų vedėją Simoną ALBAVIČIŪTĘ (31) jis tarsi įpareigoja nuolat bandyti ką nors naujo, būti patrakusią, šaudyti žvilgsniu pro užkritusią plaukų sruogą ir... niekada nepavargti. „Bet kada nors pavargsta ir Banditos“, – atsidūsta Simona, šiemet davusi sau žodį: gana nesibaigiančių darbų ir nuolatinio lėkimo. Dabar ji nori ramybės. Ir – šeimos. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ 12
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
„H&M“ aksesuarai, fotografuota viešbutyje „Radisson Blu Royal Astorija“ Vilniuje
Tomas&Lukas nuotraukos Austėjos Jablonskytės stilius Stilistės asistentai Lauryna Skrebytė ir Lukas Juodis Julijos Estko makiažas Manto Tautvaišo šukuosena Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
13
iš pirmų lūpų
Šeimyniškas pirmasis Atlikėja Monika ŠEDŽIUVIENĖ (24) ir verslininkas Andrius Šedžius atšventė pirmąjį sūnaus Gabrieliaus gimtadienį.
T
urbūt kaip ir daugelis mamų artėjant vaiko gimtadieniui Monika ilgai suko galvą, kas suteiktų sūnui kuo daugiau džiaugsmo: „Ir taip galvojau, ir anaip, bet nusprendžiau didelio baliaus nedaryti. Gabrielius per mažas šventėms vaikų kambariuose, ir nelabai jam dar yra skirtumo, kur švęsti. Namuose patogu, viskas sava, o iš karto po neilgo susibūrimo išvykau į Vilnių, kur manęs laukė repeticija muzikiniame televizijos projekte „Muzikinis iššūkis“.“ Taigi per pirmąjį Gabrieliaus gimtadienį kovo 20-ąją į balionais išpuoštus savo namus Šiaulių centre pora sukvietė tėvus, brolius, krikšto sūnų. Nors Monika vylėsi, kad specialiai užsakytas gimtadienio tortas Gabrieliui taps šventės vinimi, saldumynų dar neragavęs mažasis sukaktuvininkas mieliau rankytes tiesė į balionus negu į jį. „Nevalgė! Tik pasižiūrėjo, atsargiai palietė ir iš karto nusivalydamas rankas parodė, kad šis daiktas jam visai nepatinka. Maniau, kad ims tortu drabstytis ir taip turėsime smagių kadrų, bet, deja, bus visas į tėtį – tikras pedantas...“ – juokiasi jauna mama.
22
Svečiai mažylį apibėrė dovanomis – žaisliniais automobiliais, pianinu, bet dabar jam geriausios dovanos tos, kurios perkamos ne vaikų parduotuvėse: puodai, nebereikalingi maišeliai, dėžės. Monika prisipažįsta sunkiai praeinanti pro vaikams skirtus niekučius, ko nors nenupirkusi sūnui, – juk taip norisi jį palepinti: „Ypač tada, kai turiu dėl darbų važiuoti į Vilnių ir Gabrielių parai palikti tėvams ar Andriui. Norisi būtinai parvežti kokių lauktuvių ir kompensuoti tą naktį atskirai. Žaislų pas mus tikrai užtektinai, visi kampai apversti...“ Monika džiaugiasi, kad dabar toks etapas, kai sūnus reaguoja į prašymus, o į parodytą dėmesį gauni atsaką – šypseną ar vieną kitą savarankiškai ištartą žodį. „Mama, tete, ačiū, ate – šituos jau moka ištarti. Paprašai – duoda bučkį. Aišku, jeigu tik būna geros nuotaikos – kitaip nepriprašysi, – šypsosi. – Nors sakoma, kad berniukai – labiau mamų vaikai, apie Gabrielių taip pasakyti nedrįsčiau. Kartais net pavydu pasidaro, kaip skuba prie tėčio, kai šis grįžta namo. Tada mamos reikia mažiausiai – su manimi ir taip ištisas dienas leidžia, nespėja pasiilgti.“ n
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
Valdo Aglinsko nuotraukos Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
23
iš pirmų lūpų
Gal būtent tai ir vadinama
karmos valymu... „Kiekvienas žmogus šioje žemėje turi atlikti kažkokią misiją“, – įsitikinusi verslininkė Ingrida GELMINAUSKIENĖ (47). Jau dvejus metus ji rūpinasi beglobiais šunimis – savanoriauja gyvūnų prieglaudoje „Tautmilės globa“. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
D
augelį metų Ingrida buvo itin sėkminga karjeros moteris: vadovavo kompanijoms „Oriflame“, „BCH Retail“, „Douglas Baltics“, dirbo pardavimų direktore „Bitėje“. Dabar, anot pačios, daro tai, kas miela širdžiai: turi nuosavą drabužių ir aksesuarų parduotuvę „Madress“ Vilniaus senamiestyje. Ir... rūpinasi beglobiais šunimis. Ji turi atsakymą visiems besistebintiems, ką moteris iš verslo aukštuomenės veikia gyvūnų prieglaudoje. „Kai sulauki tam tikro amžiaus, pagaliau suvoki, kad kiekvieno žmogaus pareiga – daryti gerus darbus. Taip susiklostė, kad aš pasirinkau gyvūnų prieglaudą. Manęs dažnai klausia: „Kaip tu ten ištveri neverkdama? Jei aš ateičiau į prieglaudą, nuolat verkčiau ir norėčiau visus gyvūnus parsivežti namo!“ Tačiau tai – tik mitas, – pasakoja Ingrida. – Įsivaizduokite: prieglaudoje vienu metu gyvena
28
50–60 šunų, ir visus juos reikia pavedžioti, paglostyti, duoti maisto ir vandens. Savanorių kartais ateina vos keli, taigi stovėti ir verkti tikrai nėra kada. Kitas dalykas, turbūt pats svarbiausias, – šunys suteikia labai daug džiaugsmo. Jie tikrai yra geresni, draugiškesni, ištikimesni nei dauguma žmonių. Su šunimis aš išgyvenu visą jausmų gamą: tarp jų yra puolančių, kandančių, neprisileidžiančių, bet yra ir be galo mylinčių, laižančių veidą ir rankas, nesitraukiančių nė per metrą... Kiekvienas gyvūnas – absoliutus individas, o bendravimas su jais – puiki psichoterapija.“ Kaip jums kilo mintis savanoriauti gyvūnų prieglaudoje?
Pati namuose auginu du atklydusius katinus, o labdaringa veikla man niekada nebuvo svetima. Anksčiau kaip dauguma žmonių socialiniuose tinkluose skaitydavau baisias istorijas apie pamestus šunis, verkdavau ir pervesdavau prieglaudoms pinigų. Man būdavo ir gaila nuskriaustų gyvūnų, ir pikta, kad žmonės prieš juos kelia ranką. Maniau – jei finansiškai paremsiu tam tikras organizacijas, jos galės tuo pasirūpinti. O paskui suvokiau, kad ir pati galiu pakeisti kažkieno likimą. Mano istorija prasidėjo nuo Liusės, nedidukės juodmargės kalytės. Jos šeimininkas – nusikaltėlis, išėjęs iš kalėjimo, – Liusytę smarkiai sumušė ir išmetė į konteinerį. Ją rado kaimynai, porai savaičių priglaudė, vylėsi, kad šuo išsilaižys žaizdas, bet negerėjo. Taip Liusė pakliuvo į prieglaudą. O toji
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
prieglauda – netoli mano namų, kasdien ją pravažiuoju, todėl sykį sustojau pasiteirauti, kaip Liusė gyvena. Užėjau vidun: visi šunys lojo, o nelaimingoji Liusė stovėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Neištvėriau: nupirkau pačių skaniausių konservų, daviau jai – ir ji pradėjo ėsti. Paprašiau leisti ją vedžioti: ji neidavo iš narvo, tad ją išnešdavau ir paleisdavau ant žolės. Supratau – ne tik pinigų tiems šunims reikia, bet ir meilės. Taip ir pradėjau savanoriauti prieglaudoje: atvažiavau kartą, kitą, paskui vis dažniau... Nė nepajutau, kaip tapau senbuve, kuriai dažnai tenka pavadovauti kitiems. Kai esu užsirašiusi kalendoriuje, tampu atsakinga už keliasdešimt šunų: juos prisegu, duodu savanoriams pavedžioti, paaiškinu taisykles, nupasakoju, kur eiti. Tuo metu tvarkau narvus, įdedu maisto, valau, pakloju kokį pleduką ar drabužį – todėl prieglaudai visuomet reikia senų rūbų. Narvai niekada nestovi tušti: žmonės dažnai pasiima šuniukus ir kačiukus iš prieglaudos, ačiū jiems už tai, bet į tą vietą tuoj atvežamas kitas beglobis.
Turbūt daugelis stebisi: jūs, graži ir turtinga ponia, patyrusi verslininkė, rūpinatės vargšais beglobiais gyvūnais...
Sutinku, kad esu turtinga, bet man reikėjo nemažai laiko suprasti, kas iš tiesų yra turtas. Mirdami juk nieko neišsinešime... Visi turime kažką atiduoti: jei neatiduosime patys, Dievas iš mūsų paims. Tai natūralu. Sąmoningas visuomenės pilietis privalo padėti tiems, kuriems yra blogiau. Mano tėtis ilgai sirgo ir prieš porą mėnesių išėjo, todėl dabar dažnai pagalvoju apie žmones, sergančius vėžiu ir gyvenančius paskutines dienas: labai norėčiau jiems padėti. Kol kas tai tik mintis, ji dar netapo kūnu, bet viskam ateina savas laikas. Nežinau, gal tai ir vadinama karmos valymu...
Norinčių pavedžioti šunis tikriausiai yra daugiau nei valančių narvus?
Ką apie jūsų savanorystę mano vyras, draugai? Galbūt ką nors iš jų jau užkrėtė jūsų gražus pavyzdys?
Ne tik noras svarbus. Valyti narvus leidžiama tiems, kurie prieglaudoje jau turi tam tikrą statusą. Privalai pažinoti gyvūnus – juk yra tokių, kurie gali įkąsti, negali būti vienas šalia kito ir panašiai. Patyrę savanoriai dažnai keičiamės: kol vienas vedžioja, kita valo narvą ir – atvirkščiai. Net jei ateina vidurnaktis, nė vienas šuo nelieka nepavedžiotas ir nepaglostytas. Paprastai prieglaudoje praleidžiu po kelias valandas vieną arba du kartus per savaitę, bet savaitgaliais pabūname ilgiau: nuvedame šunis prie vandens, vaikščiojame po parką. Mano misija – suteikti
Vyras man padeda, į mano veiklą žiūri labai pozityviai. Bičiuliai kartais pavadina skudurine Onute, nes iš visų surenku senus paltus, laikraščius, nereikalingus daiktus – ir nuolat vežiojuosi pilną bagažinę. Vyras atvažiuoja į prieglaudą, gyvūnams atveža ko nors skanaus, pavedžioja ar bent jau juos paglosto. Nepyksta, kad leidžiu laiką prieglaudoje, nes ir namams skiriu pakankamai daug laiko: anksčiau turėdavau begalę reikalų, o dabar liko tik vienas prioritetas – šeima. Šunys irgi telpa į tą sąvoką: jie yra mano didelė šeima. n
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
Gretos Skaraitienės nuotraukos
šuniui geresnį gyvenimą, leisti pamiršti patirtą skausmą ir iš naujo pamilti žmones, o vėliau jam surasti namus. Kartais manęs klausia, kas baisiausio yra nutikę prieglaudoje. Tai nutiko vieną savaitgalį: kai jau ruošiausi namo, kolega paprašė: „Gal gali nuvežti katiną į veterinarijos kliniką?“ Žinoma, galiu. Pasiimu tą katiną, atvežu į kliniką, o veterinaras klausia: „Jūs pabūsite ar vėliau užeisite pasiimti?“ – „Pabūsiu.“ – „Bet jums nieko tokio, tikrai galėsite tai matyti?“ – „Ką matyti?..“ Tuomet ir paaiškėjo, kad tą katiną atvežiau... užmigdyti. Jis taip sirgo, kad nebebuvo kito pasirinkimo. Pasilikau su juo paskutinėmis minutėmis, paglosčiau, jam suleido vaistų... Kai vežiau jo kūnelį atgal į prieglaudą, visą kelią verkiau. Grįžusi užsipuoliau kolegą: „Ką tu padarei, kodėl man nepasakei?..“ O jis tik šyptelėjo: „Dabar tu jau įšventinta į tikrus savanorius.“
29
profilis
Šiandien dirbu
ne dėl pinigų Iš pažiūros jis – lieknas ir neaukštas, o iš tiesų – viena stambiausių figūrų Lietuvos komunikacijos versle. „Publicum“ įmonių grupės vadovas Ričardas JARMALAVIČIUS (50) nesumeluotų sakydamas, jog gyvenime jam niekas nebuvo atnešta ant lėkštutės: užaugo vaikų namuose, kelią skynėsi per daugelį barjerų, o tai, kad dabar yra sėkmės lydimas verslininkas, lėmė gebėjimas išlikti – ir žinojimas, kad visuomet gali būti ir blogiau. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Kai atsidūriau vaikų namuose, man buvo gal keletas metų. Skaičiau savo bylą: iš motinos atėmė motinystės teises, nes ji nesirūpino manimi, gėrė, palikdavo namie vieną. Atmintyje įstrigo kai kurie vaizdai iš ankstyvos vaikystės Vilniuje: esu kažkokiame rūsyje, guliu vežimėlyje, priešais matau sujauktą lovą – o aplink tuščia. Lankiau savaitinį darželį ant Tauro kalno, iš jo irgi prisimenu vieną vaizdą: visi vaikai jau išėję, aš su auklėtoja sėdžiu tamsiame kambaryje, ateina mama ir jos rėkia viena ant kitos. Tik po daugelio metų susivokiau, kad mamai tebuvo aštuoniolika ar devyniolika, kai kažkas jai padovanojo vaiką. Mano gimimo liudijime tėvo grafoje įrašyta „Jonas“ – anksčiau visuomet taip rašydavo, kai tėvas būdavo nežinomas. Matyt, užklupta netikėtų sunkumų, ji ėmė gerti. Man pasisekė, kad pradėjo gerti jau mane pagimdžiusi, o ne prieš tai. Vėliau ji dar susilaukė mano sesers ir brolio: jiems pasisekė mažiau, jų gyvenimai dėl motinos gėrimo labiau komplikavosi.
kai ką rasite“, ir mes rasdavome obuolių. O tuos, kurie būdavo blogi, auklėtojos gąsdindavo apsimaudamos ant galvos pėdkelnes – ir būdavo labai baisu. Paaugusį mane pervežė į Šilutės rajoną, Saugų vaikų namus: buvo liūdna, turbūt blioviau, nes mažas nuolat bliaudavau. Bet paskui ap-
sipratau. Kai man buvo dvylika, auklėtoja parašė laišką į „Lietuvos pionierių“, kad aš ieškau sesers, ir pridėjo mano nuotrauką. Iš redakcijos gavome atsakymą, jog sesuo auga kituose vaikų namuose. Ėmiau su ja susirašinėti, vis planavome susitikti, bet staiga ji liovėsi man atsakinėti – pasirodo, paliko vaikų namus, ir daugiau apie ją negirdėjau. Jaučiu kaltę tik dėl vieno: ji labai norėjo susitikti su Ričardas mama, o aš turėjau mamos adresą, pirmoje klasėje. Guvų bet kažkodėl nepasakiau. šviesiaplaukį berniuką iš vaikų namų daug kas norėjo įsivaikinti, tačiau jis pats to nenorėjo
Jums teko pažinti savo seserį ir brolį?
Sesers nesu matęs. Iki mokyklinio amžiaus augau Kaune – prisimenu, už vaikų namų tvoros stovėjo gedulo rūmai ir nuolat vykdavo laidotuvės, o vasarą mus vesdavo į Nerį ir liepdavo maudytis nuogiems – būdavo labai juokinga panirus po vandeniu. Auklėtojos sakydavo: „Vaikai, jei būsite geri, rytą po pagalve
30
Po daugelio metų paskambino brolis ir pranešė, kad mama mirė. Į laidotuves aš nenuvažiavau.
Pats susitikote su mama?
Nuotrauka iš asmeninio albumo
R
ičardai, kaip atsitiko, kad jūs užaugote vaikų namuose?
Ji mane susirado po keliolikos metų – atvažiavo į vaikų namus su broliu, tuomet pirmą kartą jį pamačiau. Mes ėjome pasivaikščioti, ji davė šiek tiek pinigų, bet esminis dalykas, kurį prisimenu, – kad man buvo labai gėda. Slapčia troškau, kad ji greičiau išvažiuotų. Nejaučiau pykčio, bet daugiau su ja bendrauti nenorėjau. Po daugelio metų paskambino brolis ir pranešė, kad ji mirė, aš į laidotuves taip ir nenuvažiavau. Bendravimas su broliu tuomet irgi nutrūko – visgi mūsų beveik niekas nesiejo. Tačiau neturiu kuo skųstis: žiūrėdamas atgal net džiaugiuosi, kad nuėjau būtent tokį kelią. Aišku, buvo liūdnų dalykų, bet šviesių visgi buvo daugiau. Ar per tuos metus jūsų niekas nepanoro įsivaikinti?
Nuolat kas nors norėdavo – buvau vienas populiariausių vaikų, bet aš to nenorėjau. Prisimenu šeimą iš Klaipėdos: ji pabrėžė, kad turi trijų kambarių kooperatinį butą ir
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t „MARK and MIGLE Photography“ nuotrauka, Luko Juodžio stilius, Rimutės Večeraitės makiažas, fotografuota kavinėje „Small Talk“ Vilniuje
Žmonių santykiai visgi nėra tokie, kaip rašoma knygose
31
Gretos Skaraitienės nuotraukos, Laurynos Skrebytės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas
iš arčiau
38
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
„Man patinka iššūkiai ir netikėtumai. Stengiuosi neplanuoti – už mane planuoja aplinkybės ir atsitiktinumai, bet taip tik įdomiau“, – šypsosi pramoginių televizijos laidų kūrėjas, prodiuserių firmos „Fresh Production House“ bendraturtis Laimonas KIRKUTIS (36). Rodos, netikėtumus jis mėgsta ir asmeniniame gyvenime: po šešiolikos bendro gyvenimo metų jiedu su žmona Jurga KIRKUTE (38) susilaukė dvynukių Martos ir Mirtos (4 mėn.). GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
Keturiese
prie televizoriaus, neskaitant šuns
N
etikėtų pokyčių, kurių atnešė pats likimas, Kirkučių gyvenime tikrai nestinga. Laimonas nuo paauglystės svajojo apie tiriamąją žurnalistiką – tikėjosi jos rasiąs kriminalinėse televizijos laidose, kurias kūrė septynerius metus, bet vieną dieną pavargo nuo kraujo, apsisuko 180 laipsnių kampu ir ėmėsi pramoginių laidų. „Dabar žmones ne liūdinu, o linksminu“, – šypteli. Su mylimąja Jurga jiedu buvo įpratę gyventi triukšmingame Vilniaus centre, kur viskas ranka pasiekiama. „Kraustytis į namą, ir dar užmiestyje? Niekada gyvenime“, – dievagojosi. Tačiau prieš kelerius metus grybaudami miške aptiko mielą sodų bendriją ir nusižiūrėjo joje namelį su dideliu sklypu – iš pradžių manė, kad tai bus tik vasaros vila, bet štai jau porą metų ten gyvena ir džiaugiasi miško ramybe. Džiaugiasi ne tik dėl savęs – į mišką labai patogu išriedėti su dviem vaikiškais vežimėliais. „Žinau, kad šiek tiek pavėlavome į tėvystės traukinį, – gūžteli pečiais Laimonas.
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
– Kai kurie mūsų draugai jau paauglius augina. O mes mėgavomės gyvenimu, dirbome ir keliavome, vaikų klausimą vis atidėjome ateičiai... Bet kai jau pasiryžome – iškart gimė dvi.“ Dvynukės į nusistovėjusią šeimos kasdienybę įnešė žavaus bruzdesio: ilgi serialų žiūrėjimo vakarai nuėjo užmarštin, juos pakeitė rūpinimasis dviem mažomis būtybėmis. Bet optimizmo tėvai nepraranda net ir tada, kai abi vienu metu garsiai reikalauja dėmesio: „Jos tuoj užaugs ir išmoks kieme pjauti žolę. O keliauti po pasaulį juk galima ir keturiese...“
tų“, – pasakė ji ir padėjo ragelį. Pamąstęs paskambinau dar sykį: „O gal vis dėlto?..“ Televizijoje visi puolė manęs mokyti, nes buvau vienintelis praktikantas. Įgavau neblogos patirties, o tada į savo komandą pasikvietė Kristupas Krivickas: jiedu su Vytautu Masalskiu kūrė kriminalines laidas. Ten užsibuvau septynerius metus: kūriau reportažus laidoms „Visiškai slaptai“, „Pavojinga zona“ ir kitoms.
Laimonai, seniai žinojai, kad nori dirbti televizijoje?
Žiūrimumo prasme – taip. Tik laikai pasikeitė: tuomet siautė didelės gaujos, Vilnius turėjo savąją „Brigadą“, Panevėžyje karaliavo „Tulpiniai“, Kaune – „Daktarai“. Žmonės jautė aplink tvyrančią baimę, todėl ir domėjosi: bylos būdavo didžiulės, rezonansinės, man buvo įdomu dirbti, nes tai buvo arčiausiai tiriamosios žurnalistikos. Sulaukdavau ir grasinimų.
Taip susiklostė aplinkybės – studijuojant žurnalistiką, reikėjo atlikti praktiką. Dėstytojas mus įspėjo: „Eikite bet kur, tik ne į LNK žinias, nes ten neima praktikantų“, ir man iškart užsidegė raudona lemputė – o, iššūkis, noriu! Paskambinau tuometei žinių vadovei Ritai Miliūtei. „Mes neimame studen-
Kiek pamenu, tuo metu kriminalinės laidos buvo pačios populiariausios, nors tikriausiai ir dabar tebėra mėgstamos?
39
kodėl gi ne?
Būti kitokiai
nereikia
bijoti
Stilistės ir rašytojos Editos SKUODĖSNYORK (32) gyvenimas primena Pelenės istoriją, o jam sužėrėti gražiausiomis spalvomis padeda vyras. Kūrybinga moteris gyva svajonėmis ir pasauliui pristato vis kitą naują savo idėją – šįsyk Niujorke gimusį projektą „Lithuania Inside New York. Travelling Inspiration“. BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ
E
dita, kas slypi po anglišku pavadinimu „Lithuania Inside New York. Travelling Inspiration“?
„Lietuva – Niujorke. Keliaujantis įkvėpimas“ – pavadinimas lietuviškai skambėtų kažkaip taip. Kartą pagalvojau: „O kodėl lietuvių dizainerių kūrinių neatskleidus kitaip, ir dar visam pasauliui?“ Norėjau, kad su šalies kūrėjų drabužiais nusifotografuotų skirtingų tautybių moterys, nebūtinai profesionalūs modeliai, populiariausiose Niujorko vietose. Niujorkas man visada atrodė galimybių miestas, todėl net ir slapyvardį Nyork prieš daugelį metų pasirinkau įkvėpta jo. Vyras juokėsi, kad prieš užkalbindamas feisbuke manė, jog esu ištekėjusi už pono Nyorko (šypsosi). Bet tai tėra slapyvardis, dėl kurio mane ir atpažįsta. Nors ir kaip būtų, Niujorkas – tik pirma projekto stotelė. Toliau laukia fotosesija Meksikoje ir pavadinime atsiras jau šios šalies vardas – „Lithuania Inside Mexico. Travelling Inspiration“. Planuoju vykti į Majamį, Australiją, Kuveitą – pirmiausia ten, kur turiu draugų, nes taip lengviau rasti reikiamus modelius. Sukursiu tinklaraštį ir jame publikuosiu visas nuotraukas, aprašysiu įspūdžius, projektą pristatysiu ir užsienio leidiniams. Ateityje ketinu surengti fotodarbų parodą, o galiausiai išleisiu fotoalbumą. Kaip šiam projektui atsirinkote dizainerius ir moteris, kurios gebėtų tinkamai atskleisti mintį?
Esu klaipėdietė, todėl sostinės mados kūrėjų visiškai nepažinojau, bet tai man nesutrukdė parašyti jiems elektroninių laiškų ir supažindinti su idėja. Nenumaniau, kuris dizaineris sutiks, o kuris laiškus ignoruos, bet labiausiai nustebau, kai pirmasis manimi patikėjo Juozas Statkevičius.
44
Editos aistra – kelionės. Išvykti į jau pamėgtus ir nematytus kraštus stengiasi kuo dažniau
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
„Kristida Photography“, Jevgenijos ZUK ir asmeninio albumo nuotraukos
Projekte „Lietuva – Niujorke. Keliaujantis įkvėpimas“ dalyvavo ir krepšininko Mindaugo Kuzminsko mylimoji Eglė Andreikaitė, ji tapo pagrindiniu šios idėjos modeliu. Eglė vilki „Bevangardo“ suknelę
Prie projekto prisijungė dailios kitų šalių merginos. Viena jų – Haityje gimusi Roselie
Niujorko gatvėje Eglė Andreikaitė žavėjo ir Juozo Statkevičiaus apdarais...
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
45
menas gyventi
Mes čia tiesiog
Atlanto vandenyne yra sala sunkiai ištariamu pavadinimu – Fuerteventūra. Kai Lietuvoje vėsu, šioje Ispanijai priklausančioje vietovėje galima vaikščioti trumpomis rankovėmis, džiaugtis saule, vandens pramogomis, o svarbiausia – niekur neskubėti. Dėl to šis Kanarų salyno taškas ne vienam lietuviui yra tapęs beveik antraisiais namais. REMIGIJA PAULIKAITĖ
68
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
Algio Kriščiūno nuotraukos
gyvename
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
69
Ievos Kuprytės ir Redos Mickevičiūtės nuotraukos
menas gyventi
Romos įkvėpta Nieko keista, kad mados fotografė Reda MICKEVIČIŪTĖ (37) dievina itališką virtuvę, – juk dvejus metus gyveno ir dirbo Romoje!
80
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
4-5
porcijos
„Mėgstu gaminti, bet receptai turi būti greiti: jei ką nors tektų ruošti pusę dienos, pritrūktų kantrybės, – juokiasi Reda. – Gamindama tą patį patiekalą, kiekvieną kartą būtinai ką nors pakeičiu ar papildau. Makaronų, kuriuos dabar pagaminau, receptūrą galima keisti pagal valgytojų pageidavimus: kas nemėgsta jūros gėrybių ar nevalgo žuvies – gali dėti vištienos ar kitokios mėsos. Šie receptai geri tuo, kad, netikėtai užklupta svečių, galiu greitai paruošti vaišes, nes tuno ir krevečių visuomet yra mano šaldytuve. Beje, Romoje išmokau virti makaronus – kaip daugumai lietuvių būdinga, juos pervirdavau ir italai mane bardavo.“
Žalieji makaronai su tunais l2
ryšulėliai po 450 g smidrų: „Atrodo daug, tačiau kai nulauži kietąją dalį, smidro belieka tik pusė“ l 2 šaukštai sviesto l 500 g kietagrūdžių kviečių makaronų l ½ šaukštelio alyvuogių aliejaus l 1 indelis – 160 g (gali būti ir didesnis) – tradicinio žaliojo pesto padažo l 1 saujelė smulkiai tarkuoto parmezano l 200 g liesos fetos l 2 skardinės – 370 g – konservuotų tunų savo sultyse l 1 saujelė saulėgrąžų l 1 saujelė juodųjų alyvuogių be kauliukų
1
Pirmiausia Reda nulaužo kietąją smidrų stiebų dalį, nupliko juos verdančiu vandeniu, perpjauna skersai pusiau ir ant nestiprios ugnies kepina svieste, kol suminkštėja. Kad nesviltų, šliūkšteli šlakelį vandens.
2
Kol kepa smidrai, pagal nuorodas ant pakuotės užkaičia virti makaronus, tik būtinai įpila pusę šaukštelio aliejaus, kad nesuliptų: „Ir svarbiausia jų nepervirti!“ Išvirusius makaronus nukošia, sukrečia atgal į dar karštą puodą, sudeda žaliąjį pesto padažą, apibarsto parmezanu ir išmaišo, tuomet ant viršaus sutrupina fetą, sudeda apkepintus smidrus, nusunktus tunus, saulėgrąžas, alyvuoges ir dar kartą gerai išmaišo.
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
81
žvaigždynas
Raudonas „Kino pavasario“ atidarymo kilimas vedė į Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Juo žengė šventiškai pasipuošę svečiai
Būti pripažintomis geriausiomis metų kino aktorėmis šiemet pretenduojančios Gelminė Glemžaitė ir Gabija Jaraminaitė nepasidavė vakaro vedėjo Marijaus Žiedo provokacijoms – sakė balsuosiančios viena už kitą. Šventėje nebuvo trečiosios kandidatės – Ievos Andrejevaitės
Savos kūrybos dainą atliko solinę karjerą pradedanti Rūta Žibaitytė, prisistatanti Rutos Loop pseudonimu
Viktorija Ivanovskaja ir grupė „Fusedmarc“ dainavo ne jiems kelią į tarptautinį „Eurovizijos“ konkursą atvėrusį kūrinį 90
Kino mėgėjus sveikino Vilniaus meras Remigijus Šimašius
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
Tradicinė „Kino pavasario“ komandos nuotrauka. Bendraminčių priešakyje – charizmatiškoji festivalio siela Vida Ramaškienė. Šių metų kino fiestos temą „Nauji vėjai“ atitinkančią ryškią suknelę jai kūrė jaunas dizaineris Vaidas Macas
FIESTA
Nauji kino vėjai Ar pajutote – Lietuvoje siaučia dvidešimt antrasis „Kino pavasaris“! Iškilmingai atidarytas sostinėje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, jis dviem savaitėms apėmė Vilnių ir kitus didžiuosius šalies miestus. Kino teatrai tapo tarptautiniu kino kūrėjų ir žiūrovų pasimatymo centru. Festivalio tema – „Nauji vėjai“, tad kino debiutų ir netikėtų atradimų šio meno gurmanams jie tikrai pažers. Viganto Ovadnevo, Gretos Skaraitienės, Roberto Daskevičiaus, Gedimino Gražio, Audriaus Solomino ir Mariaus Žičiaus nuotraukos
Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w. ž m o n ė s . l t
Kasmet savo ribas ir bendradarbių gretas plečiantis kino forumas džiugina festivalio direktorę Vidą Ramaškienę ir vykdomąjį direktorių Algirdą Ramašką
91