Žurnalas „Žmonės" Nr. 27

JAV AMBASADORIUS LIETUVOJE

Robertas

Nr. 27 (869) 2020 m. liepos 2 d.

S. GILCHRISTAS Vertinkite mano darbus, o ne seksualinę orientaciją

Robertas KALINKINAS Negaliu patikėti, kad tai – mano istorija

Mindaugas ir Jurgita

Kaina – 2,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,51 Eur

LUKAUSKIAI Naminė rutina su trimis vaikais kitokia nei krepšinio aikštelėje

Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos Meno redaktorė Lauryna Skrebytė Rimutės Večeraitės makiažas

‘Black Cherry’, ‘Rubinka’ – tai ne krepšinio terminai, o Prienų „Skycop“ atakuojančio gynėjo Mindaugo LUKAUSKIO (41) išsirinktų pomidorų veislių pavadinimai.

Pats iš sėklų išaugino daigelius, o tolesnį pomidorų likimą patikėjo žmonai Jurgitai (36). „Per keturiolika santuokos metų, ko gero, tiek laiko kartu diena dienon nebuvome nė sykio, – prisimindami karantiną kraipo galvas Lukauskiai ir juokdamiesi priduria: – Išgyvenom!“ DAIVA KAIKARYTĖ

18

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Dar daug ko viršelio istorija

nepadarėm!

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

19

vestuvės

Tarpukario

romantikos

įkvėpti

30

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ

„Ugne Henriko Photography“ nuotraukos

Atšvęsti savo vestuves aktorė Elzė GUDAVIČIŪTĖ (35) ir įmonės „Almeva“ atstovas Baltijos šalims Aidas PUSKUNIGIS (43) ketino dviese Amerikoje, tačiau netikėtai pasikeitus planams netradicinę šventę paskutinį birželio šeštadienį surengė Vilniuje su būriu draugų.

Elzė negaili liaupsių savo išrinktajam: „Aidas – pats rūpestingiausias ir atsakingiausias vyras, kokį tik pažįstu“

Aguonų puokštę Elzei surišo pati šventės organizatorė Laura Vagonė. „Tarpukario vestuvių stilistikoje neretai aptinkamas šis augalas. Negana to, troškau, kad mano įvaizdis būtų natūralus ir lengvas“, – priduria Elzė. Nuotakos apdarais rūpinosi dizainerė Inga Miltienienė, o papuošalais – „Erni Design“. Jaunikiui aprangą suderino „Suitsupply“ konsultantai

ŽMONĖS NR. 27 | www.žmonės.lt

31

„Man reikia šuns“, – apsisprendė Robertas S. Gilchristas, vos įsikūręs Lietuvoje. Augintinė Gerda į JAV ambasadą atkeliavo ne iš kokio nors madingo veislyno, o iš šunų prieglaudos – ir iškart tapo nepamainoma ambasadoriaus bičiule

34

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

pažintis

Tikiuosi, kad mane vertins

pagal darbus Įprasta manyti, kad aukščiausio lygio valstybės pareigūnai yra sausoki, santūrūs, paisantys kiekvienos įstatymų raidės ir nedemonstruojantys emocijų. Naujasis Jungtinių Valstijų ambasadorius Lietuvoje Robertas Stuartas GILCHRISTAS (56) sugriauna šį stereotipą vos sutiktas – ir ilgam palieka draugiško bei malonaus žmogaus įspūdį.

A

GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

merikos ambasadoriaus rezidencija su žydinčiu sodu įkurta Žvėryne, viename nuostabiausių Vilniaus kampelių. Ponui Gilchristui, naująsias pareigas pradėjusiam eiti nuo vasario, čia teko praleisti visą pavasarį: užėjęs virusas ir karantinas privertė užsidaryti ir džiaugtis nebent tuo, kad namai – labai gražūs. „Vos atvykęs nusipirkau Lietuvos žemėlapį ir pasižadėjau apkeliauti šalį, bet išėjo taip, kad visą laiką prasėdėjau svetainėje, pasidėjęs kompiuterį ant meno albumų, – šypsosi jis. – Personalą išleidau namo – neliko nei vairuotojo, nei sodininko, tik aš ir šis milžiniškas namas. Ruošiausi valgį, rūpinausi produktais, net skalbiau – buvo savotiškai smagu. Aišku, po kelių savaičių namų režimas pabodo, bet atsirado ir gerų dalykų: visi labai patobulėjome informacinių technologijų srityje. Ačiū Dievui, Amerikoje visi mano Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

artimieji sveiki – dažnai su jais pasikalbu. Netgi tikiuosi, kad rugsėjo pradžioje pavyks nuskristi į sūnėno vestuves.“ Iš kur esate kilęs?

Užaugau Floridoje, mažame miestelyje, kur visuomet karšta. Vaikystėje svajojau bent pamatyti sniegą – ir štai gyvenu Šiaurės Europoje (juokiasi). Motinos giminė į Floridą atsikraustė po JAV pilietinio karo, taigi šaknys – labai senos.

Tėvas buvo inžinierius, dirbo kompanijoje „Martin Marietta“, kuri vėliau tapo „Lockheed Martin“ – gamino raketas.

Kai mokykloje gaudavome užduotį pagaminti raketą, kiti vaikai jas darydavo iš tualetinio popieriaus ritinėlių, o aš atnešdavau tikrą, kurią galėdavau iššauti. Esu bene vienintelis JAV ambasadorius, kilęs iš Lisbergo, tad kraštiečiai manimi didžiuojasi. Jie visi susirado mane feisbuke: ten stengiuosi  35

kodėl gi ne?

Kur likimas nuves rytoj?

„Pas mus dabar žiema, ieškau šiltų kojinių“, – iš tolimosios Zimbabvės linksmai skamba menininkės Aušrinės PUDŽEVYTĖS (22) balsas. Į Afriką skridusi keliems mėnesiams, ji ten užtruko jau beveik pusantrų metų ir kol kas grįžti į Lietuvą neplanuoja.

REMIGIJA PAULIKAITĖ

M

ano misija – kiekvienoje šalyje, kurią aplankau, palikti savo meno kūrinių. Dažniausiai tai būna freskos, bet kuriu ir paveikslus, iliustracijas, interjerų dizainą, – pasakoja Aušrinė, kurią užsienyje sutikti nauji žmonės, klientai, draugai vadina Ocean – vandenynu. – Manau, kad menas neturėtų stovėti vienoje vietoje. Dėl to keliauju ir visur kuriu.

Savo darbų jau palikau keturiolikoje šalių. Kadangi neturiu daug pinigų, dažnai tai būna mano padėka už pagalbą, atlygis ar mainai.“ Kokie vėjai nubloškė į Afriką?

Esu labai dvasinga, klausau širdies balso. Keliauti pradėjau aštuoniolikos, baigusi vidurinę mokyklą. Tada beveik nemokėjau angliškai, bet labai pasitikėjau savimi. Taip atsiradau Balyje, jame keturis mėnesius lankiau architektūros kursus. Ten sutikti žmonės pakeitė mane ir mano gyvenimo būdą: supratau, kad galiu keliauti aplink pasaulį kurdama. Todėl paskui išdrįsau skristi į Ameriką. Kai po trijų mėnesių, praleistų Čikagoje, grįžau į gimtąją Šilalę, buvo labai liūdna. Vėl kur nors keliauti paskatino mama. Pasirinkau Londoną, nes ten gyveno ne vienas bičiulis. Didžiosios Britanijos sostinėje praleidau aštuonis mėnesius, dirbau restorane ir vos nepuoliau į depresiją, nes kūrybai beveik neturėjau laiko.

Anglijoje nebuvau savimi. Kasdien visatos prašiau, kad mane nuvestų kur nors kitur. Susipažinau su ugandiečiu Davidu, nuo mažens gyvenančiu Londone. Iš jo išgirdau, kad tikrasis 40

gyvenimas verda Afrikoje. Patarė ten nuvykti, patikino, kad mane tenykščiai žmonės mylėtų. Po to pokalbio man tarsi užsidegė lemputė: pradėjau ieškoti galimybių keliauti į Afriką pagal kokią nors savanoriško darbo programą. Galėjau rinktis tarp Kenijos, Tanzanijos ir Zambijos. Pasirinkau Tanzaniją.

Ten nuskridau 2019 metų sausį dirbti mokykloje: pradinukus mokiau anglų kalbos, matematikos, menų – visko.

Maniau, kelis mėnesius praleisiu Tanzanijoje, Zanzibare ir keliausiu į Lietuvą. Tačiau aplankiau Zambiją ir ją įsimylėjau.

Nusprendžiau metams pasidaryti šios šalies darbo vizą, bet kol tvarkomi dokumentai, negalėjau ten būti. Palikusi visus daiktus, išvykau į Malavį. Maniau, savaitei ar dviem, bet praėjo du mėnesiai, o vizos vis dar nebuvo. Malavis labai mažas, man ten tapo ankšta – sumaniau pamatyti Zimbabvę. Čia mane ir užklupo koronaviruso pandemija – šios šalies sostinėje Hararėje gyvenu jau penkis mėnesius... Tikiu, kad niekas neatsitinka be reikalo. Šiandien esu čia, kuriu ir jaučiuosi laiminga. Tačiau labai smalsu, kur mane likimas nuves rytoj.

Kuo Zambija išskirtinė, kad nusprendei ten žūtbūt pabūti ilgiau?

To paties klausiau ten gyvenančių kelių lietuvių. Jie taip pat neturėjo paprasto paaiškinimo. Zambijos gamta – tikrai ne unikaliausia Afrikoje. Žmonės – taip, draugiški, bet tokių gali sutikti visur.

Supratau, kad šalyje, kaip ir su žmogumi, tiesiog jautiesi gerai arba ne. O aš Lusakoje pajutau, kad tai gali būti mano namai. Ne, neturiu ten meilės, bet radau labai svarbių draugų, kurie moko patikėti savimi, savo talentu. O man tai – beveik meilė. Norėčiau Lusakoje sukurti savo afrikietišką bazę – Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Zasho Chinharos ir asmeninio albumo nuotraukos

Aplankiusi ne vieną šalį Aušrinė pajuto, kad ilgesniam laikui norisi sustoti Zambijoje

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

41

46

ŽMONĖS NR. 27 | www.žmonės.lt

interviu

Negaliu patikėti, kad tai – mano istorija „Dabar taip norėčiau pabūti karantine – vienas ar su šeima, su draugais! Nes kai visi sėdėjo namuose, aš turėjau nekasdienių reikalų. Daugelis jau grįžo į darbus, o aš kaip tik noriu ilsėtis. Ir vėl mano galimybės nesutampa su realybe“, – juokiasi drabužių dizaineris Robertas KALINKINAS (31).

Naglio Bieranco nuotrauka

REMIGIJA PAULIKAITĖ

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

47

į svečius

Naujasis „Vilnius Football Academy“ įkūrėjo Darvydo ŠERNO (35) ir jo žmonos „Sandra Šernė Studio“ dizainerės Sandros (31) būstas spindi preciziška švara, tačiau namams jiedu netarnauja ir per daug nesisieloja, kai vokiečių spanielių kalytė Gaja krimsteli aksominės sofos kampelį...

BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ ir GEDMANTAS KROPIS / „ŽMONĖS Foto“

Muziejumi namų nepavertė 60

ŽMONĖS NR. 27 | www.žmonės.lt

S

Sandra ir Darvydas šiuose namuose gyvena nuo praėjusių metų rudens, tačiau oficialiai draugus į įkurtuves pakvietė tik gegužę

andra ir Darvydas pakeitė ne vieną gyvenamąją vietą Lietuvoje ir užsienyje – buvęs futbolininkas karjerą tęsdavo įvairiose vietose. Šeimai yra tekę įsikurti įvairaus interjero namuose, kotedžuose, butuose. Galimybė apsistoti vis kitokiame būste leido atsirinkti, kur būtų patogiausia apsigyventi su dviem sūnumis ir šunimi, Darvydui baigus profesionalaus futbolininko karjerą.

Erdviame dviejų aukštų name, stovinčiame netoli sostinės senamiesčio, šiuolaikinės interjero tendencijos susimaišiusios su klasikos elementais – kai kas atkeliavę iš antikvariatų, kai kas – šeimos relikvijos. Štai kad ir svetainės sieną puošiantis Sandros senelio Alfonso Lukšio 1980 metais tapytas paveikslas. „Žinojau, ko noriu, bet pasukti galvą vis tiek reikėjo. Prieš tai gyvenome šviesiuose namuose, todėl šį kartą viską dariau priešingai, nes buvau pasiilgusi tamsių spalvų, nebijojau juodos, – pasakoja Sandra. – Atskaitos tašku tapo Panevėžio antikvariate rastas krištolo sietynas, skaičiuojantis jau beveik šimtmetį. Šiek tiek jį restauravome 

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

61

objektyve

N AUJ I E N A

Puota danguje Jei jau visos pramogos išbandytos, vadinasi, metas susiruošti į puotą skrendant oro balionu! Mintis suderinti du malonumus kilo oreiviui Vytautui Samarinui, o jo idėją palaikė virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas. Į pirmąją „Vakarienę aukščiau visko“, surengtą didžiausiame Europoje tokiame skrendančiame restorane, susirinko šešiolika kviestinių svečių.

Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

86

ŽMONĖS NR. 27 | www.žmonės.lt

Neeilinei pramogai pasirengę bičiuliai Nemira Pumprickaitė ir Audrius Giržadas

Vakarienei pusės kilometro aukštyje neatsispyrė lenktynininkas Benediktas Vanagas

Vedybų planuotoja Laura Vagonė skrydžio laukė su mylimuoju Eimantu Palubinsku

Oro balioną valdė ir linksmas istorijas svečiams pasakojo bendrovės „Hot Air Lines“ vadovas, pilotas-instruktorius Vytautas Samarinas

„Nesvietiškai bijau aukščio, bet kartočiau šitą pramogą dar daug kartų“, – socialiniuose tinkluose prisipažino Laura

Vaizdas po spalvingu baliono kupolu – išties vertas įamžinti 

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

87