Žurnalas „Žmonės" Nr.: 46 by Media Bites

www.žmonės.lt Nr. 46 (735) 2017 m. lapkričio 16 d.

Kiekvieną ketvirtadienį!

DAVIDAS GARRETTAS Žmonės man rūpi labiau už smuiką

AUGUSTĖ

VEDRICKAITĖ Dvi sūnelio operacijos ir du mėnesiai ligoninėje

VLADIMIRAS ir SERGEJUS AZANOVAI Apie gyvenimo ir mirties sūpynes

10Tiek000 žingsnių kasdien nueina ne viena garsenybė

LOUKÁS

MAVROKEFALÍDIS

ERICA

JENNINGS Motinystė iš manęs neatėmė moteriškumo

Po pragaro Graikijos krepšinio arenose lietuviai atrodo ramūs

Kokį maistą renkasi Laura AsadauskaitėZadneprovskienė?

Kaina – 0,99 Eur

veidai ir vardai

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

Aistės Navickaitės-Balčienės nuotraukos

Jubiliato ir jo bendražygio Stano marškiniai labai tiko pagal vakarėlio temą – iškart nukėlė į 1990-uosius. „Zvonkaus marškiniai – dar iš „Bavarijos“ laikų, – šypteli Katažina. – Neseniai kraustydamas spintą galvojo juos išmesti, bet įkalbėjau išsaugoti kaip relikviją, ir štai – labai pravertė. O Stano apsivilko Deivydo vestuvinius marškinius, likusius nuo pirmųjų vestuvių!“

DEIVYDAS ZVONKUS

Žmonos siurprizas

„Ponia Jelena švenčia gimtadienį. Vakarėlio tema – 1990-ieji, atlikėjai irgi turi apsirengti pagal temą tinkamais drabužiais“. Tokią instrukciją išgirdo Deivydas ZVONKUS (40), su grupe „Čili’nam“ susiruošęs koncertuoti, kaip pats manė, Jelenos šventėje, tačiau išvydo... savo šeimynykščius ir draugus, rėkiančius „valio!“ ir sveikinančius jį su jubiliejumi! Siurprizą vyrui, o ir visą balių su silke bei baltąja mišraine surengė žmona Katažina ZVONKUVIENĖ (37). „Deivydas nemėgsta tradicinių balių, visos tos silkės ir „Ilgiausių metų“ jam yra didžiausia kančia, – juokiasi ji. – Tačiau slapčia nutarėme surengti tokią šventę vyro 40-mečio proga. Dažniausiai Deivydas būna tas, kuris kitus traukia per dantį, o šįkart pats atsidūrė dėmesio centre. Bet jis turi labai gerą humoro jausmą – taigi vyliausi, kad po baliaus neturėtų su manimi išsiskirti...“ Sulaukęs staigmenos Deivydas tarsi neteko žado, bet vėliau šoko linksmintis su visais svečiais, ragauti ano laikmečio patiekalų ir klausytis „Žentų“ melodijų. „Man buvo truputį neramu, kokia bus jo reakcija praėjus šventei ir nuslūgus emocijoms, – prisipažįsta Katažina. – Bet ką jūs manote – dabar jis man kasdien dėkoja už nuostabų siurprizą.“

Šokiai „be stabdžių“: Deivydas ir Liepa Norkevičienė

Zvonkus ir dvi Zvonkuvienės: mama Janina ir žmona Katažina

Saldus stalas irgi atitiko visus „normalaus baliaus“ reikalavimus. Kampe net stovėjo indelis sutirštinto pieno – o gal kas norės jo įsipilti į tirpią kavą?..

viršelio istorija

Motinystė neatima iš moters esybės – atvirkščiai, tik prideda jai sielos turto. Šią vasarą susilaukusi trečiojo vaiko – dukrelės Gaios Marios, dainininkė Erica JENNINGS (37) jaučiasi turtinga kaip niekada: ne tik džiaugiasi kūdikiškos laimės užpildytais namais, bet ir vos spėja gaudyti užplūdusias kūrybines idėjas ir likimo dovanas. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Jaučiuosi

turtinga

kaip niekada 16

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

„City“ suknelė

SHOT BY LUKAS nuotraukos Austėjos Jablonskytės stilius Stilistės asistentai Lauryna Skrebytė ir Lukas Juodis Lauros Kreivytės makiažas ir šukuosena

„City“ suknelė

viršelio istorija

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

rica, kokie tau buvo šie metai?

Dosnūs ir labai produktyvūs. Žinoma, svarbiausias šių metų produktas buvo dukrelė Gaia, bet nestigo ir kitų atradimų. Pernai pradėjusi solinę karjerą, šį sausį gavau M.A.M.A. apdovanojimą kaip geriausia atlikėja. Tuo metu jau keturis mėnesius laukiausi – ir įsitikinau, kad Gaia, ruošdamasi ateiti į šį pasaulį, kartu pastūmėjo ateiti ir daugybę gerų dalykų. Laukdamasi gavau pasiūlymą įrašyti džiazo albumą su amerikiečiais: pavasarį nuvykau į Briuselį, įrašėme pusę albumo. „Tarp kitko, aš nėščia“, – pasakiau muzikantams. „Gerai, – su viskuo sutiko jie, – mes palauksime, kol vėl būsi pasiruošusi dirbti.“ Tai buvo labai miela: visi muzikantai – vyrai, visi bevaikiai, bet puikiai mane suprato, sustabdė darbus, neskubino manęs. Gaia gimė birželį, ir visą vasarą aš ramiai praleidau su ja: mudvi gerai pažinome viena kitą. Tai buvo gražus laikas?

Nuostabus. Mano trečias vaikas... Kažkada maniau, kad nebus jokio skirtumo, kelintas tai vaikas, – juk visus myliu vienodai. Bet Gaia yra kitokia jau vien dėl to, kad trečia: ji turi iš ko mokytis, gauna daugybę informacijos iš savo brolių, jos smegenys nuolat stimuliuojamos, ji nuolat kalbinama, glostoma ir bučiuojama... Todėl tobulėja daug greičiau. Aš irgi su ja elgiuosi kitaip nei su berniukais: niekada nemaniau, kad taip darysiu, bet rengiu ją suknelėmis, kardiganais, visais tais moteriškais dalykėliais... Nemaniau, kad taip sutirpsiu, bet pažvelk į mane dabar – perku mergaitiškus drabužėlius ir nesiliauju jais žavėtis!.. Nors iš tiesų nereikėtų nė pirkti, nes mums daug ką dovanoja. Matyt, Gaia turi kažką tokio, kad nuolat gauna dovanų. Dar didesnį skirtumą pastebėjau vyro Jurgio elgesyje. Šiaip jis gana griežtas tėtis berniukams, bet su dama viskas yra atvirkščiai. Jis visiškai sutirpęs dėl jos, absoliučiai įsimylėjęs! Berniukus jis juokais vadina beždžioniukais, žvėriukais, o dukrą – tik princesyte. Net juokinga... Bet juk žinojau, kad taip bus.

gana lengva, bet su Gaia – tikrai lengviausia: nuo trijų mėnesių ji jau išmiega visą naktį, pykteli tik tuomet, kai yra nuvargusi ir alkana, o šiaip visada būna geros nuotaikos. Aš pati jaučiuosi išmintingesnė, labiau patyrusi, kur kas ramesnė. Nesijaudinu dėl smulkmenų: pirmąkart ligoninėje paėmusi Gaią ant rankų jau žinojau, kad ji lengvai nesulūš. Mano mintys kitos, mąstymas kitoks: juk kai augini vaikus, daug aiškiau matai, kaip greitai bėga laikas, ir imi branginti kiekvieną akimirką. Su Gaia kur kas labiau vertinu tuos pirmuosius kūdikio metus, nes jau žinau, kaip greitai jie prabėgs – ir aš to daugiau niekada nebepatirsiu. Labai jaučiu ir laikmečio skirtumus. Mama gimdė mano vyriausią seserį būdama vos dvidešimties – šiandieninėmis akimis, pati buvo dar kūdikis. Manęs susilaukė 33-ejų – ir verkė gydytojui ant peties, kad ji per sena gimdyti. O aš esu jauna 37 metų mama ir manau, kad šis laikas tobulas kūdikiams. Žmonės nuolat klausinėja, kaip sugebu suderinti dainininkės karjerą ir vaikų auginimą, bet aš nejaučiu jokių sunkumų – man labai padeda šeima. Manau, airių šeimos šiuo atžvilgiu panašios į lietuvių: visi rūpinasi vieni kitais, seneliai padeda auginti anūkus. Tėvai labai padėjo ir seseriai, ir man su berniukais, o dabar labai myli Gaią. Kai noriu padirbėti, nereikia kažkur ieškoti auklės – apskritai nereikia jaudintis, nes žinau, kad dukra tikrai gerose rankose. Taigi tu jau grįžai į darbus...

Su režisiere Dalia Ibelhauptaite pirmąsyk pasikalbėjome dar vasarą. „Turiu beprotišką sumanymą“, – prisipažinau jai, o ji atšovė: „Dievinu beprotiškus sumanymus.“ Prie mūsų prisidėjo Gediminas Šeduikis, ir ėmė rutuliotis mintis surengti teatralizuotą koncertą, tokį brodvėjišką pasirodymą. Ėjau pirmyn neskubėdama, po žingsnelį: rugsėjį baigiau įrašyti džiazo albumą, jis tuoj iškeliaus į pasaulį ir bus aktyviai populiarinamas – o tada kibome į koncertinius darbus. Bet stengiuosi neperspausti, nesiskubinti: juk turiu rūpintis ir mažąja dukra, berniukais, vyru. Lapkritį labai padaugėjo repeticijų, nes 23 dieną jau laukia koncertas, tačiau kai viską suplanuoji ir sudėlioji – nesunku išsaugoti sveiką protą.

Gaia buvo labai sėkmingas netikėtumas. Iš pradžių kuo nuoširdžiausiai maniau, jog man – skrandžio opa.

Žinojai, kad šįkart gims dukra? Dar prieš gydytojams tai patvirtinant?

Iš tiesų – taip, aš tai jaučiau. Žmonės kalba, kad nešioti mergaites sunkiau, jos reiklesnės, atima iš mamos visą grožį ir taip toliau. Rodos – tai tik šnekos, bet man būtent taip ir nutiko. Gaia buvo labai sėkmingas netikėtumas: mudu su Jurgiu lyg ir pasikalbėdavome apie galimybę turėti daugiau vaikų, bet tikrai jos neplanavome. Atvirai kalbant, neplanavome nė vieno iš savo vaikų... Ir štai tau. Iš pradžių kuo nuoširdžiausiai maniau, jog man – skrandžio opa: kamavo tokie pilvo skausmai, kad nuėjau pas gydytoją, man atliko tyrimus. „Jūs laukiatės“, – maloniai pranešė. Ką?.. Nešiojant berniukus viskas buvo gerai, rytais beveik nepykino, puikiai jaučiausi, o šįkart – vaje vaje... Be to, ėmiau valgyti neįprastus produktus: varškę, ananasus, ėjau iš proto dėl kriaušių. Skirtumas buvo toks akivaizdus, kad leidau sau pamanyti: „Tikriausiai tai mergaitė.“ Kai nuojauta pasitvirtino, buvau labai laiminga. Auginti trečią vaiką tau lengviau nei pirmuosius du?

Žinoma. Nuo pirmojo gimdymo prabėgo nemažai laiko: Pranas už Gaią vyresnis kone dešimčia metų. Su sūnumis buvo

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

Koncerte tu įsikūnysi į gražią airių merginą 1930-ųjų Niujorke. Kieno buvo ši idėja?

Dalia ir Gediminas, išklausę mano albumų ir naujų dainų, susėdo ir parašė koncerto scenarijų. Jame sutilpo daug temų: emigracija, prohibicija, meilė, praradimas... Visi kartu laužėme galvas, kaip jį pavadinti, ir aš drįsau pateikti porą pasiūlymų. Pastaraisiais metais, ypač pradėjusi solinę karjerą, tapau jausmingesnė, atviresnė, neslepianti savo baimių ir silpnybių. Be to, šiais laikais madinga neslėpti savo tikrojo „aš“, sakyti, ką galvoji, elgtis taip, kaip jauti. Taigi tyliai prasitariau: „Gal pavadinti koncertą „Tikroji aš“?..“ Bet Dalia mane tiesiog nudūrė baisiu žvilgsniu! (Juokiasi.) „Ne, – kartojo ji, – tik ne tai, visur dabar tie patys pavadinimai...“ Ji pasiūlė „Istorijas iš Niujorko“, ir tai puikiai tiko. Dievinu tą laikmetį nuo pat vaikystės: nuo mažens klausydavausi Ellos Fitzgerald, Ninos Simone, dabar jų klausosi mano vaikai. Tai laikmetis, kai buvo laiko, daugiau kokybės, nuoširdumo, mažiau technologijų. Dažnai pagalvoju, kad būčiau norėjusi gimti tais laikais. 19

viršelio istorija

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

„Lindex“, „Massimo Dutti“ drabužiai ir avalynė

Prašau, liaukitės klausinėti, kodėl aš vis dar čia, nes pasijuntu nejaukiai: o ką, negi yra kokia nors baisi paslaptis apie Lietuvą, kurios aš dar nežinau?..

iš pirmų lūpų

Kova už gyvybę Į susitikimą dainininkė Augustė VEDRICKAITĖ (32) ateina su sūneliu Arijumi. Kelių mėnesių mažylis ramiai snaudžia ir netrukdo pokalbiui. Žiūrėdamas į švytinčią atlikėją neįtartum, kokį didžiulį stresą ji patyrė dėl to, kad naujagimiui teko ištverti dvi operacijas. MONIKA URBONAITĖ

iepos pabaigoje gimęs sūnus – Augustės ir jos mylimojo Marijaus Šeiboko pirmagimis. Dabar Arijus ramus, daug miega, nubudęs plačiai šypsosi, mažais gurkšneliais godžiai geria aplink besisukantį margą pasaulį. Dar visai neseniai dėl jo gyvybės nerimavo tėvai ir tuntas gydytojų. Kodėl nutarei pasidalyti savo istorija? Šiuo metu Arijus sveikas. Žvelgdama į jį aš noriu viską pamiršti. Stebiu sūnų ir kartais net atrodo, kad nieko nebuvo. Tačiau papasakoti mūsų istoriją mane įkvepia kitos moterys. Pirmą kartą apie tai prabilusi sulaukiau nemažai jų laiškų su be galo šiltais žodžiais. Suprantama, juk ne mano vienos sūnus sirgo, ne aš viena išgyvenau pragarą. Mamos man dėkojo už drąsą kalbėti. Iki šiol yra daug kovojančių už savo vaikų gyvybes. Noriu pasakyti – gyvenimas nėra vien baltas ar juodas. Kartais mums tenka išgyventi pilkus, apniukusius jo etapus. Kas Arijui buvo nutikę? Kad kažkas negerai, sužinojau 32-ą nėštumo savaitę. Tyrimai buvo nuolat kartojami, tačiau gydytojai negalėjo pasakyti, kas yra blogai. Tik Arijui gimus buvo nustatyta reta liga,

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

„Monika Penkūkū Photography“ nuotraukos, Laurynos Skrebytės stilius, „Etam“, „Pietro Filipi“ ir „Lindex“ drabužiai

jam iškart atlikta sudėtinga žarnyno operacija. Po to prireikė ir antrosios. Gimdymas praėjo sklandžiai? Jis buvo ilgas. Prasidėjus sąrėmiams iš pradžių buvau skatinama gimdyti natūraliai, gydytojai tik paskutinėmis minutėmis nusprendė daryti cezario pjūvį. Pamenu, išgirdau silpną mažylio balselį, slaugės atnešė jį arčiau manęs, kad prieš išvežant į kitą ligoninę galėčiau bent žvilgtelėti ir pabučiuoti. Žinojau, kad niekada nepamiršiu jo veidelio, o krūtinę spaudė nerimas. Marijus buvo šalia. Po gimdymo jis buvo tarpininkas tarp manęs ir sūnaus, esančio reanimacijoje, pirmasis paėmė vaiką ant rankų, padarė jo nuotrauką, kalbėjosi su gydytojais. Pamenu, kaip nekantriai laukdavau bet kokios žinios, nes apie nieką kita galvoti negalėjau. Jei kiek sunerimdavau, Marijus tvirtai savo vyriškais žodžiais supurtydavo. Jis nė karto neparodė abejonės. Dar sykį įsitikinau, koks vyriškas, atsakingas ir rūpestingas Marijus yra. Kas padėjo nepalūžti? Tiesa, kad sunkiausiais gyvenimo atvejais neturi laiko galvoti apie save. Visos mano mintys sukosi apie Arijų. Žinojau – negaliu palūžti. Du mėnesius su sūnumi praleidau ligoninėje. Klausiausi gydytojų prognozių, tikėjau, kad mano angelėlis stiprus, kad ištvers ir mes su Marijumi būsime laimingi, gyvenimu besidžiaugiantys tėvai. Dabar žvelgdama į randus ant sūnaus pilvelio kalbuosi su juo: „Arijau, pamatysi. Paaugęs merginoms galėsi pasakoti, koks kovotojas esi, kiek piktų vyrų nugalėjai ir merginų apgynei.“ Aš visą tą juodą laikotarpį palaikiau sūnų, visi tą darėme. Kad esi mama, supranti tuomet, kai nieko svarbesnio už vaiką tau nebelieka. Kol Arijus buvo reanimacijoje, kartu su Marijumi kasdien po kelis kartus važiuodavome jo lankyti ir praleisdavome ten ne po vieną valandą. Artimųjų ir draugų skambučiai nesiliovė. Nustojau atsakinėti. Paprasčiausiai negalėjau nieko naujo pasakyti apie vaikelio sveikatą. Tą laikotarpį turėjau išlaukti.

žinučių, klausdama, ar viskas gerai. Sykį net esu gavusi iš močiutės tokį atsakymą: „Susitarkime, jei bus kažkas negerai, aš pati parašysiu.“ (Šypteli.) Grįžęs po darbų, Marijus pirmiausia ateina pasisveikinti su Arijuku, tik po to su manimi. Naktimis keliuosi aš, tačiau tėtis daug laiko praleidžia bendraudamas ir žaisdamas su sūnumi. Jokių problemų keičiant sauskelnes ar migdant vaikutį jam nekyla. Pasiskirstome darbais, bet su kūdikiu ant rankų daugiausia laiko vis tiek praleidžiu aš. Neįtikėtina, kiek daug dalykų išmoksti daryti viena ranka. Beje, tik dabar, įsitvirtinant ramybei namuose, sūnus į mūsų gyvenimą įnešė romantikos. Visos tos negandos, nors ir sutvirtino tarpusavio ryšį, tuo pat metu nejučia privertė užmiršti „mus“. Todėl visai neseniai su Marijumi suorganizavome pasimatymą mieste. Kol Arijų prižiūrėjo močiutė, tik dviese išėjome pažiūrėti kino filmo. Buvo smagu atsipūsti, užsimiršti ir pažiūrėti vienas kitam į akis iš naujo. n

Klausiausi gydytojų ir tikėjau, kad mano angelėlis stiprus, kad ištvers ir mes būsime laimingi, gyvenimu besidžiaugiantys tėvai.

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

Kaip gyveni dabar – ar tiesa, kad grįžai į sceną? Taip. Pasiilgau muzikos. Stengiuosi būti laiminga ir gyventi taip, kad tą laimę justų ir mano mažylis. Manau, jog mama negali geriausio atiduoti savo vaikui, jei pati yra nelaiminga. Visos gražiausios dainos skirtos Arijui. Dažnai niūniuoju jam įvairiausias melodijas ir stebiu, kaip suklūsta ir ima šypsotis. Negaliu atsisakyti scenos ir tiesiog užsidaryti namuose su mažyliu. Atrodo, kad „supermamyte“ nebūsiu... Džiaugiuosi, kad su manimi sutinka ir Marijus, jis neprieštarauja likti su sūnumi dviese. Taip pat daug pagalbos sulaukiame iš jo mamos, jai tai pirmas anūkas, todėl labai mylimas ir lepinamas. Aišku, palikdama mažiuką net trumpam laikui, nepaliauju skambinti arba rašyti

iš arčiau

Gera, kai galime

padėti žmogui rasti savo kelią

„Būti aiškiaregiu, ekstrasensu, būrėju ar parapsichologu – pavojingas darbas. Bet mes jaučiamės apsaugoti – mes esame vienas kito angelai sargai“, – paaiškina parapsichologai, astrologai Vladimiras ir Sergejus AZANOVAI. Vos kelių minučių skirtumu gimę broliai kaip niekada laimingi, kad šešiasdešimtmetį sutiko apsupti pačių artimiausių žmonių.

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

uos sunkoka atskirti. Nebent šalia įsitaiso žmonos: Vladimiro – Danutė (59) ir Sergejaus – Eglė (48). Kai jie kartu, namuose skamba broliški vardai – Vova ir Serioga. „Tik broliui leidžiama į mane kreiptis Vova. Tik aš galiu brolį vadinti Serioga. Svetimiems negalima, – kviesdamas į namus paaiškina Vladimiras. – Beje, kartą tai mus išgelbėjo, nes virš šeimos jau buvo pakibęs didžiulis pavojus – mirtis. Mes su broliu tuo metu labai aktyviai ieškojome dingusių žmonių, aiškinomės dėl pavogtų mašinų. Tai buvo 1990-ieji – pats banditizmo suklestėjimas. Kartą buvau išbėgęs į mišką pasportuoti, grįžtu, o žmona sako: „Buvo atvažiavęs kažkoks žmogus, tavęs ieškojo.“ „Kaip jis mane pavadino?“ – paklausiau. „Volodia“, – išgirdau. Iškart supratau, kad tai svetimas ir pavojingas žmogus, kuris bandė apsimesti savu. Bėgiodamas kaip tik buvau pajutęs šaltį – mirties šaltį. Po šitos istorijos mes nustojome ieškoti dingusių žmonių, nes tai – per daug rizikinga veikla, pavojų užtraukianti ne tik mums, bet ir mūsų žmonoms, vaikams. Negalėjome rizikuoti.“ Taip prasidėjęs pokalbis vieną po kitos į didžiulį gyvenimo kamuolį pina su darbu susijusią brolių patirtį, išgyventus likimo kirčius ir laimingas minutes. Vladimiras galėtų valandų valandas pasakoti savo sukauptas istorijas. Sergejus – tylesnis, pirmenybę teikiantis keliomis minutėmis anksčiau gimusiam Vladimirui. „Beje, mažai kas Lietuvoje žino, kad mes – ne dvyniai, o tryniai“, – šypsodamiesi rodo nuotraukas broliai Azanovai. Tą lapkričio 7-osios vakarą Azerbaidžano sostinės Baku gimdymo namuose užfiksuotas gana retas atvejis: gimė trynukai – du berniukai ir mergaitė. Laiminga mama vaikams davė Vladimiro, Tatjanos ir Sergejaus vardus. O namuose trynukų laukė dar viena, vienuolika metų vyresnė, sesuo Viktorija. Tiesa, likimas brolius ir seseris išblaškė po pasaulį: Vladimiras ir Sergejus apsigyveno Lietuvoje, sesuo Tatjana – Rusijoje, o vyresnėlė Viktorija – Izraelyje. Dvynių ir trynių ryšys iš tiesų egzistuoja, nėra išgalvotas?

Vladimiras: Serioga Kaune, aš Vilniuje – jam skauda ir man

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

skauda. Mūsų ryšys iš tiesų labai stiprus. Pamenu, 1993 metais buvau patekęs į pavojų: važiavau į Azerbaidžaną aplankyti mamos, o jau buvo prasidėjęs Rusijos karas su Čečėnija. Kaskart traukiniui sustojus pakelės stotyse, įlipdavo ginkluoti vyrai ir automatų vamzdžius įremdavo į krūtinę. Iš tiesų žiūrėjau mirčiai į akis. O Sergejus tomis akimirkomis pasirodydavo man vizijose kaip saugotojas, kaip apsauga. Tai buvo labai stipru. Sergejus paskui pasakojo kelionės metu mane irgi jautęs taip, lyg pats būtų važiavęs tuo traukiniu. Sergejus: Su trynuke seserimi tas ryšys irgi stiprus, tačiau su broliu – ypatingas. Vladimiras: Gal todėl, kad su Serioga visur būdavome kartu – darželyje, mokykloje, sporte, net armijoje. Mūsų niekas neatskirdavo, kai vienas už kitą institute laikydavome egzaminus: jis už mus abu laikė istoriją, aš – matematiką. Sergejus: Aš – chemiją, Vova – fiziką. Tiesiog kaklaraiščiais apsikeisdavome. Būdavo, kad atskirtų, mus pasodindavo į skirtingus klasės kampus. Kviečia atsakinėti Vovą – aš vietoj jo atsistoju. Orientuodavomės pagal tai, kuris kokį dalyką geriau išmano. Vladimiras: Net mama! Kol turėjau apgamą ant šono, ji mus su Serioga dar kažkaip atskirdavo: pamaitina mane, tada – seserį Tanią ir galiausiai – Sergejų. Bet paskui tas apgamas išnyko: mama ėmė mane maitinti po du kartus, o Sergejaus – nė karto. Ji mus painiojo iki kokių dvejų metų, o tėvas – net iki šešiolikos ar septyniolikos! Senose vaikystės nuotraukose mes ir patys nelabai atskiriame, kuris yra kuris. Tačiau su amžiumi dvynukų ar trynukų skirtumai išryškėja – ne tik charakterio, bet ir išoriniai. Pavyzdžiui, pirmasis yra platesnio veido, o keliomis minutėmis vėliau gimęs dvynys ar trynys – siauresnio. Ką žinojote apie Lietuvą prieš persikraustydami čia gyventi?

Vladimiras: Jaunystėje mes su Serioga daug sportavome, buvome lengvaatlečiai – užsiėmėme kliūtiniu bėgimu. Buvome sporto meistrai, abu priklausėme Azerbaidžano rinktinei ir

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

Gretos Skaraitienės nuotraukos

„Suaugęs žmogus dažnai svarsto „tikiu – netikiu“, daug ką bando pagrįsti protu, atmeta, nenori girdėti to, ką sakai. O vaikai ir gyvūnai vadovaujasi tik intuicija, daug ką jaučia energetiškai“, – neslepia broliai parapsichologai Vladimiras (kairėje) ir Sergejus Azanovai

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

pažintis

Svajonių MOTERIS E

rdvus, skoningai įrengtas kabinetas dvelkia kvepalais. „Tai mamos dovanoti italų kūrėjos Alyson Oldoini „Black Violet“, – šyptelėjusi išduoda Žaklina, kai pasidomiu, kas taip įdomiai kvepia. Atrodo, kad šios elegantiškos moters gyvenime nėra nieko atsitiktinio... Kas jums išrinko tokį ryškų vardą?

Tėtis. Asmenybės prasme esu į jį kiek panaši: tėtis buvo racionalių ir meniškų dalykų derinys. Kažkada be galo daug domėjosi ryškiausiomis pasaulio asmenybėmis. Jam imponavo Kennedy klanas. O Jacqueline Kennedy Onassis garbei man suteikė šį vardą. Jis sakydavo: „Duok žmogui gerą vardą, ir jis jį pateisins.“ Tėčio nebėra, negaliu paklausti, ar jo nenuvyliau... Plačiajai visuomenei žinomesnė tapote įkūrusi „Rent Boutique“.

Niekada nesusimąsčiau apie tai ir nesijaučiu labai žinoma. Tačiau natūralu, kad viešai pristatydama dalijimosi kultūra paremtą mados prekių apsipirkimo alternatyvą sulaukiu ne tik tiesiogiai su verslu susijusių klausimų. Mielai pasidaliju ta informacija, kuri padėtų žmonėms geriau pažinti mane, paaiškintų, kodėl ši idėja man tokia artima. Gal tai ką nors įkvėps, suteiks drąsos ryžtis realizuoti savo idėjas. Paskatinimas visada svarbu. Pati domiuosi žmonėmis, kurie nestokoja įdomių idėjų. Šiuo metu man imponuoja tokios pasaulinio lygio mados verslo inovatorės kaip mūsų „Rent Boutique“ analogą „Rent the Runway“ Amerikoje įkūrusi Jennifer Hyman ar „Net-a-Porter“ steigėja Natalie Massenet, kuri, pardavusi šią kompaniją, dabar konsultuoja kitus. Man smalsu sekti stiliaus guru tituluojamą prancūzų fotografę, rašytoją, blogerę Garance Doré. Verslo pasaulyje jūs – juk ne naujokė?

Prašmatnioje šventėje pasmalsavus, kas vienai ar kitai poniai kūrė efektingą apdarą, vis dažniau tenka išgirsti, kad jis – iš „Rent Boutique“. Šios dizainerių rūbų ir aksesuarų nuomos internetu kompanijos įkūrėja Žaklina AIŠPARIENĖ (41) taip pat atrodo kaip nužengusi nuo elegantiško mados žurnalo viršelio. REMIGIJA PAULIKAITĖ

Tikrai ne. Nuo mokyklos laikų savo šeimoje mačiau užsiėmusių ir save realizuojančių žmonių pavyzdį, todėl ir savęs be veiklos neįsivaizdavau. Tai, ką darau, – natūrali mano gyvenimo dalis, savirealizacijos, saviraiškos laukas. Esu baigusi tarptautinio verslo studijas, dar besimokydama universitete pradėjau darbuotis. Turiu daugiau kaip penkiolikos metų patirtį versle, gana įvairiose srityse ir atliekant įvairias funkcijas. Yra tekę dirbti ne tik su Lietuva, bet ir su Rusija, Lenkija, prancūzų, belgų atstovais. Versle mane žavi platus galimybių laukas, čia daug iššūkių bei galimybių nepaskęsti rutinoje. Džiaugiuosi, kad šiuo metu mano veikloje yra vis daugiau mados ir galimybių prisidėti prie sąmoningo, atsakingo jos vartojimo skatinimo. Man atrodo, šiandien pasaulyje tai ypač aktualu. Mada domėjotės ir anksčiau?

Neišskirčiau mados. Mano akiratyje visada gana daug domėjimosi sričių – nuo profesinių, kultūrinių iki tiesiog gražių dalykų: labai patinka muzika, šokis, kitos meno rūšys. Manau, kad mada tam tikra prasme yra ir kultūros, ir meno dalis: didieji

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

Redos Mickevičiūtės nuotraukos, Jolitos Verseckienės makiažas ir šukuosena

Dizainerių kurtų drabužių nuomos internetu verslui vadovaujanti Žaklina sako pati aprangos per daug nesureikšminanti. „Man moteryje gražiausia – tvirta, elegantiška laikysena bei smalsus, mylintis gyvenimą žvilgsnis“, – akcentuoja

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

ant bangos

Krepšinis – L mano meilė

ietuviai lydi mano karjerą: žaidžiau klubuose su Mindaugu Timinsku, Arvydu Macijausku, Linu Kleiza, Jonu Mačiuliu, Renaldu Seibučiu, graikų rinktinę treniravo Jonas Kazlauskas. Nebepamenu, bet kažką dar iš jūsiškių esu gyvenime sutikęs...“ – sako krepšininkas. Susitikimo vietą paskiria Loukás. Visų Graikijos krepšinio titulų laimėtojas pasiūlo Vilniaus „Akropolį“. „Sakote, simboliška, kad su graiku susimatote taip pavadintame prekybos centre? – juokiasi garsiuose klubuose Pirėjo „Olympiacos“, „Barcelona“, Atėnų „Panathinaikos“ ir kituose rungtyniavęs sportininkas. – Bet juk ir visi kiti – „Panorama“, „Europa“ – taip pat graikiški žodžiai. Čia gali rasti visko, ko širdis geidžia, užtat man ir patinka.“ Po sunkios rytinės treniruotės dviejų metrų aštuonių centimetrų ūgio krepšininkas alkanas, tad renkasi kelis sušių derinius, mandagiai pasiteiraudamas, ar nieko, jei kalbėdamiesi valgysime. Kartais sužybsi jo telefonas, kurio ekrane – mielos mažutės mergytės nuotrauka.

„Graikų rinktinėje žinodavome, kad po vieną esame geresni, talentingesni nei jūsiškiai, bet prieš Lietuvos komandą nepamenu, kad būtume laimėję. Kaip užkeikimas koks“, – šypsosi Loukás MAVROKEFALÍDIS (33), šiuo metu kovojantis lietuvių pusėje. Jis – Vilniaus „Lietuvos ryto“ legionierius, vienas lyderių ir garsiausių komandos žaidėjų. DALIA MUSTEIKYTĖ

„Lietuvos ryto“ aukštaūgis prie komandos prisijungė paskutinis, tačiau į žaidimą įsiliejo greitai ir sėkmingai

Gal čia – jūsų dukrytė?

Taip, mano Adriana. Jai vienuolika mėnesių. Pats įdomiausias vaiko augimo laikas, bet jos dabar nematau... Labai laukiu, kol po kelių dienų ji ir mano žmona Angeliki atskris į Vilnių. Žiauriai jų pasiilgau. Iki tol čia buvau vienas. Ar Lietuvoje jau apsipratote?

Man čia patinka, nes Vilnius – gražus istorinis miestas. Galbūt oras nėra pats mieliausias graikams, bet... Dvejus metus gyvenau ir žaidžiau krepšinį Rusijoje, taigi esu pratęs ir prie lietaus, ir prie šalčių. Išgyvensime (juokiasi). Įsikūriau neblogai, greta prekybos centro „Europa“. Manau, ši vieta tinkama gyventi su šeima, o ir treniruočių salė netoli, nereikia gaišti laiko spūstyse. Komandos kolegos iškart patarė nesirinkti Senamiesčio, nes ten, ypač žiemą, būna didelių eismo problemų.

SCANPIX nuotrauka

Palyginti su Atėnais, Vilniaus spūstys jums turėtų būti juokingos.

Eismas Atėnuose – baisus, bet ir Vilniuje, nepaisant to, kad miestas mažas, tam tikromis valandomis spūstys yra nemenkos. Ir net nežinau, kodėl. Gal tai būdinga visoms sostinėms, nesvarbu, kokio dydžio būtų?

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

Gretos Skaraitienės nuotrauka, fotografuota restorane „Gan Bei City“ prekybos centre „Akropolis“ Vilniuje

„Visose šalyse, kur tik galima gauti geros žuvies, stengiuosi ją ir valgyti“, – sako krepšininkas, susitikti parinkęs restoraną, kuriame galima gauti azijietiškų patiekalų

susitikimai

Asketas Davidui GARRETTUI (37) rūpi vien muzika, o visa kita tėra groti kliudančios smulkmenos. Tačiau jis – per daug žavus, kad tiesiog imtum ir patikėtum, jog tas ilgaplaukis gyvena kaip asketas ir glaudžia prie krūtinės tik Stradivarijaus smuiką. Nors, koks skirtumas, kaip jis gyvena: Garretto fanų armijai nereikia motyvacijos. Moterys jį įsimyli iš pirmo žvilgsnio, o vyrai – po pirmo pagroto kūrinio. JULĖ ŠIURKUTĖ 48

Gretos Skaraitienės nuotrauka

su smuiku

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

as kita – žurnalistai, iš anksto žinantys, kad Garrettas turi ką papasakoti. Apie nykią vaikystę Achene ir tėvą, vertusį groti nuo ketverių metų: nebuvo draugų, futbolo, multikų, tik – samdomi mokytojai ir ašaros. Apie pabėgimą iš namų ir modelio darbą. Istoriją apie smuiką – milijoną svarų sterlingų kainavusį 1772 metų Guadagnini instrumentą, kurį vaikinas sudaužė paslydęs, nė nespėjęs išmokėti skolos. Dar buvo Niccol Paganini vaidmuo filme „Velnio smuikininkas“, po kurio Garrettas nusiblukino plaukus ir iš žvaigždės virto superžvaigžde. Taip pat buvo moterų, pasirodydavusių su muzikantu, tik – trumpam, o atostogas jis leisdavo su mama, buvusia primabalerina Dove Garrett... Na, o šiandien visas jo gyvenimas – repeticijos, koncertai. Smuikininkas, turintis namus Berlyne ir Niujorke, turbūt nebepamena, kaip jie atrodo, nes gyvena ant ratų. Gruodžio 7-ąją muzikantas surengs pasirodymą Vilniuje.

tik turiu kelias laisvas minutes, imu smuiką: tobulinu techniką, tobulinu garsą. Šie dalykai neateina iš dangaus ar iš talento. Man išvis atrodo, kad pasiseka tik tiems, kurie nesijaučia tobuli, nuolat klausia: „Ar tikrai viską padariau?“ Nes visada galima pasiekti daugiau. Tai ir skatina mane kiekvieną dieną ieškoti sunkumų ir juos įveikti. Svarbiausia – išsaugoti abejonę, kuri verčia tave nepasitenkinti 99 procentais, siekti 101, dar daugiau. Ir tie maži procentukai tampa didelėmis gyvenimo permainomis... Talentu gali džiaugtis, kai esi labai jaunas; jis tampa motyvacija tęsti tai, ką pradėjai. O visa kita daro darbas, bent jau man jis yra vienintelis kelias į sėkmę.

Kiek per metus turite koncertų?

Visi mes romantiškos prigimties. Patikėkite. Vieni žmonės rodo jausmus, kiti juos slepia, bet visi ieškome grožio, norime meilės. O aš savo emocijas išreiškiu per muziką.

Apie 60–80. Pusė jų – klasikiniai, soliniai arba smuiko solo su orkestru, kita pusė – krosoveriai, įvairios muzikos šou, kaip kad bus Vilniuje. Kai esate scenoje, atrodo, kad tiesiog mėgaujatės muzika ir kad tai nekainuoja jokių pastangų. Gal taip ir yra?

Visi, kas mane gerai pažįsta, patvirtintų, kad kiekvieną dieną intensyviai dirbu. Ir jei

Jausmingą, romantišką muziką renkatės todėl, kad tai atitinka jūsų prigimtį? Ar tiesiog publikai tokia labiau patinka?

tinkluose. Treti kiekvieną dieną man rašo, ir tai vyksta labai daug metų, nors nė į vieną laišką nesu atsakęs... Nekalbėčiau apie apsėdimą, nes jis turi neigiamą atspalvį. O aš savo gerbėjams esu dėkingas už visas palaikymo formas. Jei ne jie, negyvenčiau taip, kaip dabar gyvenu, ir nebūtų kuo džiaugtis. Seniau buvote vadinamas vunderkindu, dabar esate žvaigždė. Kada populiarumas labiau glosto (ar vargina) – vaikystėje, paauglystėje, dabar?

Tai kad aš nežinau, ką reiškia būti žvaigžde. Tikrai – ne. Žmonės, kurie supo ir supa mane, yra labai žemiški, ir su tokiais pat dirbu. Jie nedaro man nuolaidų, nesielgia su manimi kažkaip ypatingai. Taip, suprantu, kad aš labai gerai griežiu smuiku. Bet galvoti, kad esi išskirtinis, – kas kita. Man svarbu žinoti, kad kažką sugebu, tik gyvenimas nesibaigia muzika, o visa, kas yra anapus meno, man kelia keblumų.

Svarbiausia – nepasitenkinti 99 procentais, siekti 101, dar daugiau.

Moterims jūs – kaip apsėdimas. O vyrams?

Nesirinkčiau tokio žodžio savo gerbėjams apibūdinti. Jie tiesiog labai palaiko mane, kiekvienas savaip. Vieni ploja, kiti seka mane socialiniuose

O muzikoje jums, turinčiam tokią patirtį, dar būna sunkių užduočių?

Aš pats jų prisigalvoju, kiekvieną sezoną. Tikrai nesu iš tų, kurie vengia iššūkių. Pavyzdžiui, šie metai man buvo labai nelengvi, grojau Piotrą Čaikovskį, todėl nutariau, kad kitąmet paieškosiu

Charizmatiškasis smuiko virtuozas ypač išgarsėjo savo crossover pasirodymais – tokių koncertų metu skamba ir savaip interpretuoti popmuzikos, roko hitai, ir klasikinės melodijos

Davido Garretto karjera kine kol kas apsiriboja vienu vaidmeniu – 2013-aisiais muzikantas suvaidino smuiko genijų Niccolò Paganini filme „Velnio smuikininkas“ Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

menas gyventi

„Pasivaikščiojimas daro tiesiog stebuklus“, – neabejoja Lavija. Jai patiko kažkur perskaitytas tokios fizinės veiklos apibūdinimas – deguonies treniruotės

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

Žingsnis po žingsnio Vietoj treniruoklių sporto salėje jie renkasi parką ar šurmuliuojančias miesto gatves. Pasivaikščiojimas pagal paprastą taisyklę – nueiti tam tikrą skaičių žingsnių – ne tik suteikia energijos ir puikiai išvalo galvą, bet ir dovanoja daugybę atradimų.

Gretos Skaraitienės nuotraukos

IRMA LAUŽIKAITĖ

Lyg malonus egzaminas „Tai, kad turi tikslą per dieną nueiti 10 000 žingsnių, labai motyvuoja ir įkvepia. Tampa intriga, lyg kokiu kasdieniu egzaminu, kurį norisi išlaikyti“, – šypteli radijo laidų vedėja Lavija ŠURNAITĖ (38), neseniai pristačiusi jau antrąją knygą „Optimizmo genas“, kurioje dėsto savo atrastus geros savijautos principus.

aip pataria specialistai, 10 000 žingsnių per dieną turi įveikti norintys išlaikyti kūno formas ir jaustis sveikai, – paaiškina Lavija. – Jei nori, kad vaikščiojimas atstotų kiek intensyvesnę treniruotę – reikia per dieną įveikti iki 15 000 žingsnių. Dabar sau esu nusistačiusi 12 000 žingsnių tikslą, bet norėčiau vakare žingsniamatyje matyti dar keliais tūkstančiais didesnį skaičių. Man tai labai smagu. Aš nepamėgau bėgimo, per prievartą bandydama save nugalėti ir jį pamėgti supratau, kad man labai patinka vaikščioti.“ Kad vakare jaustųsi išlaikiusi dienos egzaminą ir žingsniamatyje matytų norimą skaičių, Lavija tarp dienos darbų ieško progų paėjėti (tarkim, užuot nuo namų iki prekybos centro važiavusi automobiliu, aunasi sportinius batelius ir dvidešimt minučių sparčiu žingsniu eina iki jo) arba specialiai išsiruošia į Vingio parką – „susikuriu vaikščiojimą dėl vaikščiojimo“. „Pasivaikščiojimas daro tiesiog stebuklus. Kai jautiesi pavargęs, po pasivaikščiojimo grįžti atsigavęs. Raumenys pavargsta, bet kitaip. Ir – svarbiausia – išsivalo galva. Grynas oras taip nudažo veidą, jog atrodo, kad grįžai po masažo. Apima vidinio lengvumo ir išvalytos galvos jausmas. Einu, šnopuoju, problemos lengvėja... Tai ir kova su šiuolaikiniu maru – sėdėjimu. Esu skaičiusi, kad svetur populiarėja verslo susitikimai ne prie pietų stalo, o parke – vaikštant aptariami svarbūs reikalai.“ Lavijai nebepakanka žingsnius skaičiuojančios programėlės telefone: „Esu įsigijusi jau trečią žingsniamatį apyrankę. Vienos moterys negali atsispirti ir perka batus, kitos – žingsniamačius. Juolab jų atsiranda labai jau gražių...“

Ž M O N Ė S N R . 4 6 | w w w. ž m o n ė s . l t

Po širdies operacijos atsigaunantis aktorius Kostas SMORIGINAS (64) taip pat stebi savo fizinį aktyvumą žingsniamatyje ir stengiasi, kad per dieną susidarytų 10 000 žingsnių. Pusę šios normos stengiasi kiekvieną rytą įveikti su augintine

NUO KO PRASIDĖJO ŠI MANIJA? Žingsniamatis pasirodė Japonijoje, šaliai laukiant 1964-ųjų Tokijo vasaros olimpinių žaidynių. Jis buvo pavadintas manpo-kei, tai yra 10 000 žingsnių matuokliu. Šios koncepcijos autorius japonų profesorius Yoshiro Hatano sumanė kovoti su didėjančiu tautiečių nutukimu, skatindamas daugiau vaikščioti, – iniciatyva padidinti savo fizinį aktyvumą nueinant daugiau žingsnių sulaukė milžiniško populiarumo, prie to prisidėjo ir olimpiados karštligė. Iki šiol dažnuose japonų namuose galima rasti ne vieną žingsniamatį. 10 000 žingsnių – tai apie aštuonis kilometrus. Mokslininkai tvirtina, jog per dieną nueinant tiek žingsnių gali sumažėti diabeto, insulto, širdies ligų rizika. 77