Žurnalas „Žmonės" Nr. 27 by Media Bites

Nr. 27 (767) 2018 m. liepos 5 d.

Dainininkė

LORETA FRANKONYTĖ Gyvūnų advokatė iš Los Andželo

LAURA PAUKŠTĖ ir DOMINYKAS KUBILIUS

Kaina – 1,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 0,94 Eur

771648

059095

Galima matyti ir širdimi

Legendinis režisierius

PETERIS GREENAWAY

Mano būsimas didysis nuotykis – mirtis

Giedrius

SAVICKAS Ne apdovanojimų reikia – gandrų man norisi!

Kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonijoje aktorius Giedrius SAVICKAS (38) nedalyvavo ir gervės kaip Metų geriausias aktorius už vaidmenį filme „Trys milijonai eurų“ neatsiėmė. Perdavė tik vaizdo padėką ir pasiteisino dėl darbų gausos. Toks jau jis yra – raudoni kilimai jo negundo, o aktoriaus gyvenimą lydintis populiarumas nežavi. JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Tomo Adomavičiaus nuotraukos Laurynos Skrebytės stilius Stilistės asistentas Lukas Juodis Rimutės Večeraitės grimas 20

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

viršelio istorija

Man ne

gervių reikia – gandrų

„Pierre Cardin“ drabužiai, fotografuota „Brazzi“ fotostudijoje Vilniuje

norisi!

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Ronaldo ir Gabrielės Rutkauskų amžinos meilės priesaiką stebėjo ir pusantrų dukrytė Adrija

Tiek emocijų, kiek buvo atlikėjos Gabrielės RUTKAUSKIENĖS (23) ir krepšininko Ronaldo RUTKAUSKO (26) vestuvėse, pasitaiko ne taip jau dažnai. Visos šventės metu ašaras keitė šypsenos ne tik jaunųjų, bet ir svečių veiduose. BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ 30

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Pasaką primenanti šventė

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

eigu ne aš ir mano beprotiškas noras, šios šventės gal ir nebūtų buvę, – sako prieš beveik dvejus metus civilinę santuoką su mylimuoju Ronaldu įregistravusi ir pusantrų metų dukrytę Adriją auginanti Gabrielė. – Visada norėjau amžiną meilę prisiekti prieš Dievą, todėl tebuvo laiko klausimas, kada įvyks ceremonija bažnyčioje. Iš karto po Naujųjų sutikimo Ronaldui pasakiau: „Ko dar laukti? Iškelkime balių vasarą!“ Juk smagiau organizuoti vestuves dar tada, kai noras niekur nedingęs ir jausmai neperdegę. Nuo mažens svajojau apie vestuves lyg iš pasakos „Pelenė“. Didžiąją dieną norėjau atrodyti kaip princesė...“ Ronaldas mylimosios norams pakluso: „Reikia prašmatnios vestuvių puotos su šimtu žmonių? Bus!“ O kad Gabrielė dar labiau pasijustų lyg pasakoje, likus dviem dienoms iki tuoktuvių Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje jis dar kartą pasipiršo. „Ronaldas tikrai nėra romantikas – piršdamasis pirmąsyk tiesiog padavė dovanų maišelį su žiedu. Leptelėjau kartą, kad taip ir nepriklaupė ant kelio paprašyti mano rankos... Ir to pakako, kad klaida būtų ištaisyta (nusijuokia). Ramiai sau kroviau daiktus povestuvinei kelionei į Tailandą. Ronaldas, žiūriu, tik trypčioja aplink, kažko nerimsta, tai ant vienos kojos šokinėja, tai ant kitos... Galvoju, gal vestuvinį šokį repetuoja? Atsisuku, o jis klūpi prieš mane ir rankoje laiko žiedą su briliantais: „Juk žadėjau...“ Vyras labai mane myli, bet tikrai nesitikėjau tokio jo poelgio“, – džiaugiasi Gabrielė. Jautrių akimirkų buvo kupina ir poros santuokos ceremonija birželio 30-ąją. Žengdama prie altoriaus dizainerio Egidijaus Rainio kurta suknele ir laikydama Manto Petruškevičiaus surištą puokštę, Gabrielė iš jaudulio vos tramdė ašaras, sužavėta gražiai dekoruotos aplinkos. Visai netrukus ašaros pasirodė ir jaunikio akyse, verkė ir ceremoniją stebintys svečiai – tokias emocijas sukėlė jaunosios jautriai sudainuota amžinos meilės priesaika vyrui, apie kurią šis nė neįtarė: „Kaip aš bijojau... Pamenu, Ronaldas namuose man sako: „Labiausiai jaudinsiuosi, kai reikės prieš visus šokti jaunųjų šokį.“ Tada aš jam lyg tarp kitko atšoviau: „Pala pala, manau, kad labiau jaudinsiesi katedroje.“ Taip ir buvo. Atlikusi dainą, puoliau jam į glėbį, o jis šimtą kartų mane bučiavo...“ Apsikeitę aukso žiedais, jaunavedžiai linksmybes pratęsė „Renginių oazėje“, ten ant scenos pasirodė grupės „69 danguje“ ir „16 Hz“. Kitą dieną po šventės sutuoktiniai išvyko dviejų savaičių atostogų į Aziją. 

Elijaus Kniežausko ir SHOT BY LUKAS nuotraukos

vestuvės

Gražuolė ilgaplaukė blondinė drąsiai eina prie žmonių neprisileidžiančio benamio šuns ir tol jį jaukinasi, kol sugauna. Dar vienas gyvūnas bus išpraustas, pamaitintas, išgydytas, o po kurio laiko jam surasti geri namai bei rūpestingi šeimininkai. Tokių liūdnų istorijų su laiminga pabaiga Los Andžele gyvenanti dainininkė Loreta FRANKONYTĖ gali pasakoti daug: juk ta mergina – ji. REMIGIJA PAULIKAITĖ

kodėl gi ne?

Gyvūnų advokatė

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

ocialiniuose tinkluose gyvūnų advokate prisistatanti atlikėja pati dalyvauja gyvūnų gelbėjimo operacijose. Jautrius vaizdo pasakojimus apie tai, kaip Loreta ir kiti organizacijos „Hope for Paws“ žmonės sugauna apleistus, niekam nereikalingus šunis, kates ir jiems sukuria naują gyvenimą, „YouTube“ peržiūri milijonai žmonių visame pasaulyje. „Dažnai kas nors klausia, kodėl kuriame filmukus apie mūsų gelbstimus šunis. Yra manančių, kad juose filmuodamasi garsinu save. Darau tai tikrai ne dėl šlovės: tokiais būdais jos niekada nepasieksiu. Filmuotis man – didžiausia kančia. Norėčiau tik gelbėti gyvūnėlius, bet ši organizacija gyvuoja iš žmonių aukojamų lėšų. Tie video parodo, kas daroma su jų pinigais. Veterinarijos specialistų pagalba Amerikoje – be galo brangi. Tarkim, pudeliukės Alice gydymas, priežiūra atsiėjo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių dolerių. Mes analizuojame, kur mūsų filmuoti pasakojimai žiūrimi labiausiai. Jie daugiausia dėmesio sulaukia Amerikoje, antroje vietoje – Indija. O ten gyvūnų situacija – ypač baisi. Pažiūrėjus tokį filmuką katinas ar šuo tam žmogui netaps šeimos nariu, kaip mes norėtume, bet gal bent jau sukels gailesčio jausmą. Gal jis supras, kad gyvūnai jaučia ir skausmą, ir meilę.“ Loreta, prisimenate, kada pirmą sykį padėjote beglobiam gyvūnui? Tai darau nuo vaikystės. Nors kai augau Lietuvoje, nebuvo

Ką gelbėti radote ir Amerikoje? Į Los Andželą persikėliau prieš dešimt metų ir iš sykio pradėjau vaduoti šuniukus iš prieglaudų: juos prižiūrėdavau, kol sustiprėdavo, o tada surasdavau namus. Gal prieš aštuonerius metus važiuodama per miestą pamačiau bėgantį benamį šuniuką. Sustojau jo pagauti, bet nepavyko. Tada pirmą kartą paskambinau vienam iš gyvūnų gelbėjimo organizacijos „Hope for Paws“ įkūrėjų Eldadui Hagarui ir jis iš sykio atvažiavo man padėti. O prieš ketverius metus man vėl padėjo sugauti gatvėje besiblaškantį mažą triušiuką. Pusantrų metų, kol gyvūnėliui radome labai labai gerus namus, jį pati auginau. Per tą laiką susidraugavau su Eldadu. Kartą jis mane pasitiko oro uoste grįžtančią iš Lietuvos ir pasakė, kad negali vežti namo – tik ką sužinojo, jog reikia gelbėti šuniuką. Buvau beprotiškai pavargusi po beveik dvi paras trukusios kelionės, bet negalėjau atsisakyti. Tai buvo mažytė čihuahua. Eldadas įspėjo, kad neliesčiau – įsibaiminusi kalytė gali įkąsti. Tačiau aš norėjau kuo greičiau pasiekti namus, todėl staigiai griebiau gyvūną. Eldadas negalėjo atsistebėti, kad taip lengvai man pavyko ją sugauti, todėl paprašė prisijungti prie „Hope for Paws“ komandos. Sutikau,  nes noriu dėl gyvūnų padaryti ką nors daugiau.

Loreta iki šiol graudinasi prisimindama nualintos pudeliukės Alice gelbėjimo operaciją

Iš po namo pamatų jai teko traukti kalę Gigi su penkiais trijų dienų šunyčiais

Nuotraukos iš asmeninio albumo

priimta apie beglobius, skriaudžiamus gyvūnus net kalbėti, bet aš nešdavausi namo sužeistus šuniukus, kačiukus, balandžius – ką tik rasdavau. Blogai prižiūrimus kaimynų šuniukus nukirpdavau, išvalydavau jiems dantis. Kai su tėvais gyvenome Ispanijoje, visi trys rūpindavomės benamėmis katėmis, kurių ten – begalybė. Jas kiekvieną vakarą maitindavome, šimtais veždavome kastruoti, sterilizuoti, kad nesiveistų.

Kosta Rikoje prie drabužių parduotuvės Draco nuo lietaus glaudėsi keturis mėnesius. Automobilio partrenktas šuo, kuriam buvo išmušti dantys, lūžęs žandikaulis, prisileido lietuvę ir jos bendraminčius. Dabar jis gydomas Los Andželo ligoninėje

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

įvykis Kurdami originalų LNK televizijos projektą „Tamsoje“, kompanijos „TymDrym“ prodiuseriai Laura PAUKŠTĖ (40) ir Dominykas KUBILIUS (40) tikrai vylėsi sulaukti atgarsio. Tačiau nesitikėjo tarptautinio pripažinimo: pasaulinėje TV formatų mugėje šis lietuviškas projektas buvo išrinktas geriausiu. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Galima matyti ne akimis, o širdimi

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

dalyvių artimiesiems, kviesdavome žinomus žmones, kad papasakotų savo potyrius ir patvirtintų, jog tamsa kambaryje išties aklina.

Projekto „Tamsoje“ nugalėtojams Simonai Karinauskaitei ir Andžėjui Ravanui atiteko 20 tūkstančių eurų prizas

Nuotraukos iš asmeninio albumo

asaulyje analogų neturintis realybės šoueksperimentas „Tamsoje“ nuo pat pradžių sulaukė didelio dėmesio. Jo dalyviai, regintys ir neregintys žmonės, aštuonias savaites gyveno visiškoje tamsoje, jų gyvenimo vingiai kas vakarą buvo transliuojami per LNK. Birželio 28-ąją žiūrovai išrinko projekto nugalėtoją – ja tapo pasvalietės rokerės Simonos Karinauskaitės ir neregio Andžėjaus Ravano pora, bet finalo išvakarėse laidos kūrėjus pasiekė dar viena gera žinia: Budapešte vykusioje TV formatų mugėje ir konferencijoje „NATPE Budapest International“ formatas „Tamsoje“ išrinktas geriausiu. „Ką ir besakyti – skrajojame kaip ant sparnų. Projektas, kaip sakome, baigėsi su trenksmu... Apdovanojimas tikrai išskirtinis: joks kitas projektas nėra tokio gavęs per visą lietuviškos televizijos istoriją“, – džiaugsmu dalijasi „Tamsoje“ kūrėjai, prodiuseriai, sužadėtiniai Laura Paukštė ir Dominykas Kubilius.

Prisimenate, kaip patys reagavote pirmąsyk išgirdę unikalią projekto idėją? Laura: Pradinė idėja priklauso LNK. Mus tiesiog pasikvietė ir ją pateikė, o mes turėjome sugalvoti, kaip iš idėjos sukurti televizinį projektą. Ją išgirdę kokia dešimt minučių tylėjome... Ne veltui ji skina laurus – mintis išties labai nauja ir netikėta. Per dvidešimt darbo metų esame kūrę kone visko, bet šito dar neteko. O labiausiai sužavėjo tai, kad šiais laikais komercinė televizija nori socialinio projekto! Dominykas: Žiūrovams pritraukti dažniausiai naudojami labai paprasti ginklai: meilės istorijos, nuogybės... O socialinės temos Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, nors Vakaruose jau seniai nagrinėjamos. Bet mums netikėčiausia buvo ne tai, kad regos negalią turintys žmonės dalyvaus televizijos projekte. Didžiausias kuriozas – kad reikia filmuoti tamsą! Kaip parodyti tamsą televizijoje? Filmuose visi matėme naktinio stebėjimo kamerų, rodančių baisų žalią vaizdą ir vaiduoklius baltomis akimis, bet mums tokios tikrai netiko. Ieškojome tinkamų: Lietuvoje neradome, siuntėmės iš Vokietijos. Projekto pradžioje jos kone padarė mums meškos paslaugą: taip gražiai filmavo, kad žiūrovams buvo sunku patikėti, jog regi absoliučią tamsą. Todėl leisdavome ateiti

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Diskusijų turbūt sukėlė ne tik tamsa, bet ir medicininiai klausimai: ar žmonių regėjimui nepakenks toks ilgas buvimas aklinoje tamsoje?.. Dominykas: Iš pradžių buvo šiek tiek baisu, nes nė vienas konsultavęs medikas negalėjo pasakyti, kas mūsų laukia. Klausėme geriausių psichologų ir psichoterapeutų, kaip tamsa paveiks dalyvius, – jie vartė pasaulinę literatūrą, bet nerado pavyzdžio, kuriuo galėtų remtis. Tarėmės su akių gydytojais, profesoriais – jie lygiai taip pat vartė literatūrą ir gūžčiojo pečiais, nes nieko panašaus nėra buvę. Tik patarė retkarčiais išleisti žmones iš tamsos į šviesą, bet jokiu būdu nedaryti to staigiai. Darydavome tai pamažu: iš pradžių įleisdavome šviesos į kambarį, tada žmonės užsidėdavo akinius nuo saulės, į lauką išeidavo prietemoje... Viskas baigėsi gerai. Be abejo, pabūti tamsoje bandėme ir patys: aš ištvėriau porą valandų, bet visą laiką kamavo mintis, kada galėsiu ištrūkti į šviesą. Jaučiausi nesaugiai, kažkodėl vaikščiojau pasilenkęs, nors kambario lubos – aukštos... Laura: O aš išbuvau keturias valandas – ir drąsiai būčiau galėjusi išbūti ilgiau! Nustebome, kad regintys dalyviai labai greitai adaptavosi tamsoje. Manėme, bus dramų, po pirmos paros jie lauš duris ir veršis laukan... Pirmąsias valandas iš tiesų buvo ašarų ir liūdesio, bet kitą dieną jie pabudo – ir pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Tiesa, kai kurie dar ilgai painiojo šaldytuvo duris su laukujėmis arba blynus – su kiaušiniene, bet dauguma prisitaikė: kokia lanksti būtybė visgi yra žmogus!.. O kai retkarčiais išleisdavome į šviesą, jie tiesiog... žiūrėdavo. „Kokie žali lapai, kokia mėlyna jūra“, – grožėdavosi. Projektas mums visiems atvėrė akis: pasaulį pamatėme kitomis spalvomis, įvertinome tai, ką turime. Dominykas: Televizijos projektui surasti aklų dalyvių, žinoma, buvo sunkiau nei reginčių. Nesinori nieko įžeisti, bet neįgalus žmogus Lietuvoje dažnai priverstas sėdėti užsidaręs namie. Rasti optimistišką, trykštantį noru gyventi, besilinksminantį akląjį ne taip lengva. Mums labai padėjo mokymų centras „Dialogas tamsoje“: daugelis neregių atėjo iš ten. Laura: Neregintys žmonės, kuriuos pažinome, gyvena lygiai taip pat kaip mes. Taip, jie nemato, bet lygiai taip pat mokosi, linksminasi, sportuoja, įsimyli... Pasirodo – galima matyti ne akimis, o širdimi. Ir neregiams nebūtinai reikia pagalbos. Daugelis jų pasakojo anekdotines situacijas, kad stotelėse aplinkiniai tempia į troleibusą, nors jie to nenori, bando pervesti per gatvę, nors jie visiškai nenori per ją eiti... Jie nepageidauja begalinės globos. Frazė, kad yra kitokie, juos žeidžia – jie yra tokie pat kaip mes. Projekto šūkis – „Draugystė, kuri pakeis pasaulį“ – gal ir buvo itin skambus, bet tiesos jame yra: mes pamatėme, kaip gyvena žmonės, kurių anksčiau nesutikdavome. Kas bus toliau? Projekto apdovanojimas atneš ką nors gražaus? Dominykas: Jau kitą dieną po apdovanojimų ceremonijos sulaukėme trijų pasiūlymų iš didžiausių televizijos distributorių. Tikimės, kad „Tamsą“ pamatys visas pasaulis, o Lietuvos vardą garsins ne tik sportininkai ir menininkai, bet ir televizijos projektų kūrėjai. 

pažintis

tai, kas smagu Tomo Ivanausko nuotrauka

Darau man

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir grupės „el Fuego“ solistą Roką SPALINSKĄ (30), sėkmingai dalyvavusį „Lietuvos balse“, atpažįstu iš karto – visoje kavinėje jis išsiskiria ūgiu, dailiu sportišku stotu ir malonia šypsena. Sutartu laiku pasirodęs kone sekundžių tikslumu, atlikėjas nė kiek neprimena bohemos atstovo, kuriam sekmadienio rytai būna sunkūs. DALIA MUSTEIKYTĖ

Šokio spektaklyje „Idiotas“ Rokas tampa neatpažįstamas

įvakar jums – šokio spektaklis, Anželikos Cholinos „Idiotas“. Jaudinatės? Juk šokis – visai kita sritis nei dainavimas. Tai – absoliutus išėjimas iš komforto zonos, ta sritis man gal nesvetima, bet mažai čiupinėta. Scenoje nuolat tenka judėti, bet kad pavadinčiau save šokėju – toli gražu ne. Darbas su Anželika man – sau mestas iššūkis, uždavinys, labai įdomus uždavinys. Jaudulys užklumpa, kai spektaklis būna visiškai šviežias, premjerinis, kai viskas tik sulipdyta. Tada nori nenori lenda mintis, kad tau teko labai didelė atsakomybė, krūvis, norisi, kad viskas pavyktų gerai ir sklandžiai. O kai spektaklis įsibėgėja, tiesiog stengiuosi pasinerti į jį, užplūsta sveikas adrenalinas, kaip sporte. Tą jausmą „nusimetu“ iškart, kai įžengiu iš užkulisių į sceną, kai viskam pasibaigus einame nusilenkti.

Beje, šis šokio spektaklis ne pirmas, kuriame dalyvauju. Pirmasis buvo Klaipėdos muzikiniame teatre – baletas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Taip taip, baletas (juokiasi)! Ten prireikė meškos vaidmens atlikėjo. „Gelbėk, Rokai, ar gali?“ – išgirdau. Tvarkoj, galiu. Darbas minimalus: didžiulis kostiumas, gremėzdiški meškiški judesiai, tiesiog reikėjo „pataikyti“ į muziką, laiku įeiti, išeiti. Antras buvo šokio spektaklis „Divizija“, kurį statė Aurelijus Liškauskas. Jame tapau KGB agentu. Kartelė man jau buvo kaip reikiant pakelta, nes būdamas tokio ūgio scenoje esi kaip ant delno. Buvo keletas kombinacijų, kai visi šoka sinchroniškai, reikėjo pasistengti, kad publika manęs neišskirtų: „Buvo viskas gražu, tik tas aukštas kažkaip į kairę traukė.“ Bet viskas pavyko. Atsitiktinumas ar ne, paskui sulaukiau Anželikos pasiūlymo imtis didžiulio Rogožino vaidmens „Idiote“. Daug žmonių iš

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

www.fotomatas.lt nuotrauka

mano rato nesuprato, ką spektaklyje veikiu, kol jo nepamatė: „Ką tu ten darysi? Dainuosi?“ – „Ne, nedainuosiu.“ – „Tai kažką kalbėsi? Palauk, nei dainuosi, nei kalbėsi, tai ką darysi?“ – „Šoksiu.“ Net patys artimiausi – mano šeima – neįsivaizdavo, kokio tai svorio kūrinys. Repeticijos, spektakliai – dažnai tenka lakstyti tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Tai juk vargina? Būna, važiuodamas sau vienas automobilyje prasidainuoju, užsiimu kita veikla. Tas laikas nėra toks ilgas, kaip ir atstumai Lietuvoje. Žmonės kai kur kasdien tiek važinėja. Aš keliones suprantu kaip darbo dalį. Kai pradėjau taip mąstyti, atstumas nebe toks baisus pasidarė. Žinoma, Vilnius, vertinant pagal karjeros galimybes, yra numeris vienas. Bet Klaipėda – gimtas miestas. Jį myliu, visada

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

mylėjau, visada į jį sugrįšiu, bet ten, šįmet ypač pajutau, jau ankšta, matyt, reikia kelti sparnus į sostinę. Kaip tikras klaipėdietis prie jūros nueinate kas treji metai? Kad klaipėdiečiai prie jūros neina – mitas. Man smagu kartais nuvažiuoti tiesiog ant molo pasivaikščioti, kad ir keletą minučių. Gera, kad mūsų jūra atgaivina. Draugai buvo išsivažinėję, kas į Kiprą, kas į Egiptą, – lauke karšta, vandenyje – lygiai taip pat, jokios gaivos. Aš paplūdimyje nemėgstu gulėti kaip cepelinas. Man gera, pavyzdžiui, tinklinį pažaisti, paskui vandenyje atsigaivinti. Beje, Smiltynėje jis dažnai būna „spiritinis“, nes šaltos srovės teka. Jei įbrendi ir kojų pirštai pradeda riestis – tai ženklas, kad srovė padarė savo (juokiasi).  39

iš pirmų lūpų „Turėjau būti mistiška, subtili. Ir susilieti su gamta“, – regis, tokį neįmanomą vaidmenį patikėję ne profesionaliai aktorei, o modeliui Karolinai TOLEIKYTEI (21), filmo kūrėjai nė kiek nesuklydo. Istoriniame filme „Leitis“ ant mados podiumų dažniau matoma gražuolė virto mitine būtybe – laume. JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Virsti LAUME

aip įsivaizdavote, kas ta laumė? Antgamtinių galių turinti senovės lietuvių mitinė būtybė – tiek žinojau apie laumes. Manosios laumės misija filme – perduoti žinią žvalgams, pranašauti nelaimes ir mirtį. Kai gavau pasiūlymą tokiame filme atlikti tokį vaidmenį, labai apsidžiaugiau. Beje, tai nebuvo mano pirmas kartas kine – yra tekę filmuotis britų trumpametražėje juostoje „Tumbleweed“. Tačiau vis tiek prieš imdamasi vaidmens labai rimtai svarsčiau ir bandžiau pasverti savo galimybes. Grimas, plaukai, drabužiai, ženklai ant kūno – viskas labai neįprasta. Kaip jautėtės? Pasiruošimas prieš kiekvieną filmavimą trukdavo geras porą valandų. Daugiausia laiko turbūt buvo skiriama ilgoms kasoms priauginti, nes būtent toks buvo filmo kūrėjų sumanymas. Dar reikėjo skirti laiko išmokti laumių šokį. Dėl to kelis kartus susitikome su humanitarinių mokslų

daktare Dalia Urbanavičiene, kuri sukūrė laumių šokio choreografiją ir konsultavo filmo kūrėjus. Ji – bene žymiausia Lietuvoje etninės kultūros tyrinėtoja ir populiarintoja. Su profesionaliomis šokėjomis repetavome tiesiog Dalios kieme. Esate prisipažinusi, kad labiausiai jaudinanti patirtis šiame filme buvo nerti po vandeniu neužsikimšus nosies. Šios scenos iš tiesų labiausiai bijojau. Nesijaučiu labai jaukiai, kai esu po vandeniu. Ypač – šaltu. O dar ir filmuoti mane turėjo stambiu planu. Brisdama į numatytą vietą ežere buvau be galo susikaupusi ir stengiausi visas mintis vyti šalin. Pirmiausia tai buvo didelė kova su savimi. Labai norėjau, kad manimi didžiuotųsi, todėl reikėjo viską padaryti idealiai. Be to, filmuojant sceną ežere, kai turėjau išnirti iš vandens, buvo labai svarbu, kad viskas pavyktų iš pirmo karto. Artinosi audra, dangus vis stipriau niaukėsi, todėl neturėjome daug laiko filmuoti. Be to, kiekvienas dublis būtų kainavęs daug laiko ir pastangų – kaskart pasiruošimas iš naujo nerti būtų užtrukęs po porą valandų, vėl reikėję grimuoti, iš naujo ruošti šukuoseną ir suknelę. Pamenu, panirau ir laiko pojūtis tiesiog dingo – man atrodė, kad po vandeniu esu jau visą amžinybę, jaučiau, tarsi

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Panirau ir laiko pojūtis tiesiog dingo – man atrodė, kad po vandeniu esu jau visą amžinybę. Kaskart Karolinos virtimas laume užtrukdavo kelias valandas

Filmo kūrėjų nuotraukos

Pernai vasarą vykę filmavimo darbai kūrėjams ir aktoriams atskleidė nepamirštamą Labanoro girių grožį

„Norėjosi pranokti save“, – neslepia modelis, sutikęs filmuotis istoriniame epe

kažkas praplaukia pro šalį, paliečia mano kojas... Išnirau ir po akimirkos išgirdau: „Nufilmuota.“ Manau, su šiuo iššūkiu susitvarkiau puikiai, nes sceną ežere nufilmavome iš pirmo karto. Gal klystu, bet jūsų amžiaus žmonės tam mistika apipintam viduramžių laikui, kuris kuriamas filme, neturėtų jausti didelių simpatijų ar susidomėjimo. Kodėl neturėtų?! Nuo pirmos dienos, kai buvau pakviesta filmuotis šiame lietuviškame istoriniame epe, mane sužavėjo pati idėja. Istorija yra vienas mano mėgstamiausių dalykų. Tikrai daug domiuosi ir Lietuvos, ir pasaulio istorija, mėgstu diskutuoti su žmonėmis, kurie ją išmano, skaityti, studijuoti įvairius šaltinius. Šis istorijos laikotarpis man atrodo labai svarbus Lietuvos tautai. Džiaugiuosi, kad pagaliau jis bus ekranizuotas. Bet ar buvote kada girdėjusi apie leičius? Apie leičius man yra tekę domėtis dar besimokant

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

gimnazijoje, kai ruošiausi rajoninei istorijos olimpiadai. Filmuodamasi labai smagiai prisiminiau tą savo gyvenimo laikotarpį. Pasitvirtino tai, kuo visada tikėjau: viskas, ką darai gyvenime, anksčiau ar vėliau įgauna prasmę. Ir anksčiau ar vėliau to gali prireikti.

Ar šis debiutas kine paskatins gyvenimą susieti su aktoryste? Žinoma, taip! Labai tikiuosi vėliau atlikti dar stipresnius ir svarbesnius vaidmenis didžiajame ekrane. Tačiau tam noriu tinkamai pasiruošti. Už pirmąsias aktorystės pamokas esu labai dėkinga savo pirmai teatro mokytojai Rūtai Knystautienei. Ir dabar labai daug laiko skiriu tobulėti šioje srityje, laisvu laiku semiuosi vis naujų žinių – suprantu, kad aktorystė yra tikrai platus mokslas, sudėtinga profesija. Kiekvienas vaidmuo reikalauja be galo daug repeticijų, daug tavo minčių ir net palaikymo iš artimų žmonių. Laimei, palaikymą aš tikrai turiu. Beje, šį pavasarį buvau gavusi dar vieną kvietimą filmuotis lietuviškame kine – atlikti vieną pagrindinių vaidmenų. Tačiau buvo neįmanoma suderinti mano darbų grafiko su numatytais filmavimais, todėl teko šią svajonę atidėti. Esu be galo dėkinga prodiuseriams, kad pasitiki manimi, kad nori matyti mane ekrane ir kviečia filmuotis, nors esu dar visai žalia kaip aktorė. Seniai svajoju vieną dieną nerti į aktorystę ir tapti profesionale šioje srityje. Bet prieš imdamasi to labai rimtai, turiu dar daug ko išmokti. Noriu jaustis stipri filmavimo aikštelėje. Todėl, kaip sakau, dabar iki svajonės liko tik daug dirbti. 

interviu

Kino virėjas,

vagis ir meilužis Tam, kad ištvertum kultinio britų režisieriaus Peterio GREENAWAY (76) filmus, reikia turėti stiprius nervus ir nemenką intelekto koeficientą. Bet kalbėtis su juo, ypač kai yra gerai nusiteikęs, – vienas malonumas: Peteris – labai charizmatiška, šviesi ir nė trupučio nesubtili asmenybė. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

ietuvoje Peterio Greenaway vardą žino kone visi. Dauguma matė jo filmą „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“, atkaklesni kino mėgėjai nepraleido ir „Architekto pilvo“, „Skenduolių skaičiuoklės“, „Prospero knygų“ ar „8 ½ moters“. Režisieriaus filmografija – tikrai ilga, jis aktyviai dirba iki šiol. Esminiai jo bruožai nesikeičia: yra labai tapybiškas, ekscentriškas, tiesmukas kūrėjas, nuolat verčiantis žiūrovą balansuoti ties psichinių galimybių riba. Greenaway širdžiai mieliausios temos – seksas ir mirtis – senos kaip pasaulis, bet jis kaskart jas sugeba parodyti naujai ir

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Antroji Peterio žmona Saskia Boddeke – olandė menininkė ir operų režisierė

mirti. Šiuolaikinis kinas sulauks tokio pat galo, kokio kadaise sulaukė nebylusis kinas: jo tiesiog niekas nebežiūrės, jis bus visam laikui iškeistas į mažą švytintį telefono ekranėlį, kokį jūs ir aš dabar spaudžiame kelnių kišenėje.“ Prieš atsisveikindamas režisierius davė interviu „Žmonėms“.  GETTY (2) ir VIDA PRESS nuotraukos

taip įtaigiai, kad jautresnėms akims tai tampa nepakeliama. Na, kad ir scena iš vieno naujausių Peterio filmų – „Eizenšteinas Gvanachuate“, kur didysis kino kūrėjas Sergejus Eizenšteinas pompastiškai beria bolševizmo istorijos dogmas tuo metu, kai su juo santykiauja meksikietis. „Bet jūs juk nevadinate manęs pornorežisieriumi, ar ne?“ – grėsmingai kilsteli antakį meno eruditas, aiškiai bylojantis, jog tikroji prasmė slypi giliau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Atvykti į Lietuvą Peterį Greenaway pakvietė Modernaus meno muziejus. Pasivaikščiojęs po vis dar statomą muziejaus pastatą sostinės Pylimo gatvėje, Peteris čia pat šnektelėjo su būreliu žurnalistų. Paklaustas apie kiną ėmė prieštarauti teiginiui, jog tai yra septintoji meno rūšis: „Netikiu tuo nė per nago juodymą. Kitos meno formos egzistuoja jau mažiausiai 5000 metų; kinui viso labo tik 120, todėl neleisčiau to vadinti menu. Matote, tikrosios meno formos yra be galo paprastos, lengvai sukuriamos ir finansiškai pigios. Štai aš pastatysiu jus į kampą, primušiu bizūnu ir priversiu verkti – tai bus teatras. Pastatysiu jus į kitą kampą ir liepsiu dainuoti – tai bus muzika. O kinas yra fantastiškai sudėtingas dalykas, įtraukiantis šimtus žmonių ir galybę pinigų, – ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl jam lemta

Keletą pastarųjų metų Peterį Greenaway labai domino legendinio Rusijos kino režisieriaus Sergejaus Eizenšteino asmenybė. Scena iš filmo „Eizenšteinas Gvanachuate“

„Prospero knygos“

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Populiariausia ekscentriškojo režisieriaus juosta – „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“

Valdžia pagrįsta seksu ir mirtimi: jai terūpi, kaip gauti vieno ir išvengti kito.

Maisto burtininkai Jie iš paprastų produktų geba sukurti meno šedevrams prilygstančius kūrinius, kurie telpa vienoje lėkštėje. Kuo vaišina savo svečius ir ką mėgsta patys valgyti tie žmonės, kurių įkurti restoranai užėmė aukščiausias pozicijas Lietuvos 30-ies geriausių sąraše?

REMIGIJA PAULIKAITĖ

Be fanfarų „Kai darbas tapo mano gyvenimo būdu, restorane ir namuose gaminamas maistas supanašėjo“, – sako geriausio šalies restorano titulą laimėjusio „Džiaugsmo“ vadovas ir virtuvės šefas Martynas PRAŠKEVIČIUS (38).

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Redos Mickevičiūtės nuotraukos

virtuvė

yškios ribos tarp to, ką gaminu šeimai ir restorano svečiams, tikrai nėra: ir namuose, ir darbe pusryčiams kepu prancūzišką omletą, ruošiu tokias pačias salotas. Žinoma, namuose neturiu tiek įrankių ir erdvės, ne visada ten imuosi sudėtingų patiekalų – kartais valgome ir paprasčiausias dešreles. Tačiau ketverių sūnus Vytautas, žmona Ramunė mėgsta viską, ką gaminu. Tarkim, vaikas mieliau valgo daržoves nei mėsą. Jei jam pasiūlyčiau rinktis dešreles ar raw žuvį, pasirinktų pastarąją“, – Martynas džiaugiasi, kad artimiausi žmonės mėgsta jo gaminamą maistą, tad jie visada laukiami „Džiaugsme“. Antrus metus gyvuojantis restoranas – sena Martyno svajonė. „Labai norėjau įkurti vietą, kur gaminčiau tik iš vietos produktų. Vaikščiodamas po turgelius mačiau, kiek daug visko mūsų ūkininkai užaugina, pagamina, o mes tų gėrybių neišnaudojame. Mūsų restorano idėja – gana paprastas maistas, be molekulių, azotų – be fanfarų.“

1 porcija

Sterko kepsnys su žaliaisiais žirneliais, lapiniais burokėliais ir uogų padažu 150 g sterko filė druskos, pipirų, aliejaus žuviai kepti 70 g sviesto, 1 skiltelė česnako 3 galvutės baltųjų svogūnų, 1 sauja šviežių žirnių, 3 lapinių burokėlių lapai  2 šaukštai ghi sviesto  1 sauja įvairių serbentų, kelios trešnės  1 sauja sodo žalumynų (įvairių bazilikų, portulakų, pankolių lapelių)    

Salotos su migdolų kremu ir „Viržinio“ sūriu ½ gūželės romaninių salotų keli griežinėliai kaliaropės druskos, pipirų, alyvuogių aliejaus, baltojo balzaminio acto  migdolų kremo  ½ mėlynojo svogūno  pusiau kieto „Viržinio“ sūrio  1 marinuota strimelė arba 2 ančiuviai  1 saujelė grikių spragėsių   

Žuvį Martynas pabarsto druska, pipirais ir deda į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Apkepa iš abiejų pusių. Deda šaukštą sviesto, jam ištirpus, gausiai apšlaksto žuvį, įmeta sutraiškytą česnaką.

2. Prikaistuvyje ištirpdo dar šiek tiek sviesto, jame apkepa žiedais supjaustytus svogūnus, beria žirnius, pasūdo, deda lapinius burokėlius, išmaišo, patroškina, deda šaukštą ghi sviesto. 3. Į kitą prikaistuvį deda likusį šaukštą ghi sviesto. Jam įkaitus, beria serbentus, trešnes be kauliukų, įberia kelis krislelius druskos. Uogas svieste tik pašildo. „Uogas renkuosi rūgštesnes“, – aiškina. 4. Į lėkštę deda troškintų daržovių, ant jų – žuvį ir uogų padažą. Patiekalą papuošia sodo žalumynais.

1 porcija

Pusę salotų gūželės Martynas dar sykį dalija išilgai pusiau ir guldo į lėkštę. Tada atpjauna kelis plonus griežinėlius kaliaropės. Juos sukaišioja tarp salotų lapų. Pabarsto druska, pipirais, apšlaksto alyvuogių aliejumi bei švelniu baltuoju bazaminiu actu.

2. Užpila migdolų kremo. Jam skirtus nuvalytus migdolus reikia užmerkti ir palikti brinkti per naktį. Kitą dieną sutrinti trintuvu iki vientisos masės. Tirštumą reikėtų reguliuoti šliūkštelint vandens, pagardinti alyvuogių aliejumi, druska ir citrinų sultimis. Kremu Martynas gausiai aplieja salotas, barsto smulkiai pjaustyto svogūno. 3. Ant viršaus gausiai užtarkuoja ūkininkų gaminto sūrio, jį apšlaksto aliejumi, pasūdo, uždeda strimelės gabalėlių. „Šias žuvis marinuoti labai lengva: telieka užpilti vienodomis proporcijomis vandeniu skiestu actu, pagal skonį įberti cukraus ir druskos, įdėti pipirų, laurų lapų. Žuvys pasimarinuos per naktį“, – pasakoja. Strimeles gali atstoti ančiuviai. 4. Salotas Martynas apibarsto grikių spragėsiais. Jie gaminami, į puode gerai įkaitintą aliejų įbėrus grikių kruopų ir vis maišant. Po kelių akimirkų grikiai išsipūs. Tada aliejų reikia nukošti, o spragėsius nudžiovinti popieriniu rankšluosčiu.

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

STILIUS

Šiuolaikinio dendizmo metamorfozės

MARIJA PALAIKYTĖ – specialiai „Žmonėms“ iš Florencijos

u kartus metuose vyriška mada ne tik užvaldo mados savaičių tvarkaraščius, bet ir prikausto viso pasaulio mados mylėtojų dėmesį. Būtent sausio ir birželio mėnesiai – tai laikas, kai itališkos mados sostine tituluojamoje Florencijoje karaliauja „Pitti Uomo“ – vyriškos mados savaitė. Jau 14 sezonų naujausios vyriškos mados tendencijos ir drąsiausi stiliaus eksperimentai mano akimis jums – tiesiai iš ten. Mada gimsta gatvėje, nes kiekvienas mados vartotojas yra ir kasdienis mados tendencijų interpretuotojas. Tad ką mums siūlo stilingiausieji „Pitti Uomo“ lankytojai ir ką galėtume pritaikyti savo drabužinėse 2018–2019 metais?

Vienos dalies kombinezono tipo apranga tampa modernia kostiumo alternatyva – tokie deriniai vis dažniau matomi mados savaičių metu. Atkreipkime dėmesį ir į ypač taikliai parinktą galvos apdangalą – geltona šiemet tiesiog top spalva Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Sezono mados tendencijas visų pirma ryškiausiai atspindi vyraujančios spalvos. Šiemet „Pitti“ lankytojai akį traukė rožinės atspalvių gausa ir bene visais įmanomais smėlinės tonų deriniais. Nėra nevyriškų spalvų! Vyriškoje madoje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik sodrioms, bet ir subtiliau atrodančioms pastelinėms spalvoms, kurios neretai yra klaidingai vertinamos kaip saldžios. Pastelinių – vandens mėlynės, žalios, oranžinės ir geltonos – tonų vyriški kostiumai atrodo gaiviai bei vasariškai, bet nerėžia akies ekstravagancija. Be spalvų, sezono tendencijas akcentuoja ir būdingi raštai. Šiemet tai jau nuo šaltojo sezono pamėgti dryžiai (dėl visiems gerai pažįstamų optinių triukų, o gal net ir ne tik dėl to – šiemet geriausias pasirinkimas vertikalus dryžuotumas), taip pat vasarą ypač aktuali gėlių ir kitos augmenijos simbolika. „Pitti Uomo“ garsėja kaip dendizmo fiesta, tačiau aš nesižaviu primityviu puošeiviškumu. Net ir „Pitti“ dendžiai yra pavaldūs laikmečiui – stebėdama šią mados savaitę jau septintus metus iš eilės galiu drąsiai pasakyti, kad net ir klasikinė džentelmeniška mada įsileidžia vis daugiau laisvės, sportinių elementų bei modernios stilistikos interpretacijų. Kas visgi tikrai išlieka nepakitę – tai mados savaitės lankytojų dėmesys ypatingam derinių išbaigtumui. Juk sėkmę lemia detalės. 

Ž M O N Ė S N R . 2 7 | w w w . ž m o n ė s . l t

Marijos Palaikytės nuotraukos

Dryžiai dryžiai dryžiai – šių metų pagrindinis madingiausias raštas. Tendenciją galite pritaikyti įvairiai: rinktis vertikaliai dryžuotą laisvalaikio aprangą, smulkiais dryželiais pagyvintą darbo aplinkos kostiumą arba tik mažas dryžuotas įvaizdžio detales: pavyzdžiui, kaklaraištį

Kai asmeninis stilius nustelbia besikeičiančias tendencijas! Į paviršių ištraukti marškinių atlapai jau nebe klaida, o grįžtanti tendencija 79