Žurnalas „Žmonės" 2021 m. Nr. 13

Rūta ir Paulas HUMPHREYS

Rankose laikome mažytę savo kopiją

Nr. 13 (907) 2021 m. balandžio 1 d.

Kirilas

GLUŠAJEVAS

Edita

Šie metai išryškino, kokie norime būti ir kokie nesame

MILDAŽYTĖ Aistrą ruošti maistą perdavė ir sūnui Mykolui

Patricija Ali Kaina – 2,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,71 Eur

771648

059095

13

ir

GADŽIJEVAI

Nedidelę šventę susikuriame kasdien

9

Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

1

viršelio istorija

Fotografas T O M A S A D O M AV I Č I U S Stilistė Š A R Ū N Ė S K I R M A N TA I T Ė Vizažistė R Ū TA G R I G O N Ė Plaukų stilistė A N Ž E L I K A W OJ C

Nedidelę

šventę

susikuriame

kasdien

Jai patinka grietinėlės švelnumas, jam niekada nebus per daug šokolado ir karamelės... „Ali šokoladinių“ bendraturtė Patricija ŽUROMSKYTĖ-GADŽIJEVA (31) ir konditeris, šių šokoladinių įkūrėjas Ali GADŽIJEVAS (37) prie kavos, matyt, pasirinks skirtingo skonio desertus. Tačiau svarbiausios nuostatos – dėl poros santykių, šeimos vertybių, sūnų Noelio (2) ir netrukus šeštąjį gimtadienį švęsiančio Ajaus auklėjimo – idealiai sutampa.

REMIGIJA PAULIKAITĖ 18

Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

19

Asmeninio albumo nuotraukos

įvykis

Finalinė kova su rusu Sergejumi Semionovu – formalumas, kelialapis į Tokiją – jau kišenėje

Imtynių kilimas laukia Tokijuje Lietuvai atgavus nepriklausomybę nebuvo olimpinių žaidynių, kuriose nebūtų dalyvavę mūsų šalies imtynininkai.

Neseniai Vengrijoje vykusiame Europos atrankos turnyre 202 centimetrų ūgio ir 123 kilogramų svorio atletas Mantas KNYSTAUTAS (26) pusfinalyje (svorio kategorija iki 130 kilogramų) įveikė Lenkijos sportininką ir iškovojo teisę ginti mūsų šalies garbę Tokijo olimpinėse žaidynėse.

VA L D A S P U T E I K I S

30

Varžybos Zagrebe: palaužtas lenkų atletas Rafałas Krajewskis

K

albamės nuotoliniu būdu. Kur tave užklupau ir ką matai pro langą?

Esu Klaipėdoje – tėvų namuose, Naujakiemio gatvėje, ten, kur gimiau ir užaugau, pažįstu kiekvieną kiemą ir tarpukiemį, o pro langą matau daugiabučius. Jie man vis mažėja. Vaikystėje atrodė, kad prieš akis – dangoraižiai, o kai pats tapau dvimetrinis ir jau esu matęs tikrų pasaulio dangoraižių, mano namų aplinka kažkaip sumažėjo (juokiasi). Kol dar nebuvau profesionalus sportininkas ir pakakdavo vienos treniruotės rytais, popietes leisdavau prie jūros. Nesu iš tų klaipėdiečių, kurie rugpjūtį vilniečių paklausti, kaip jūra ir oras, atsako: „Šią vasarą dar nebuvau...“ Esu išmindžiojęs visą Smiltynės paplūdimį – nėra pasaulyje grynesnio oro, gražesnės ir ramesnės vietos, kurioje galėčiau atsigauti ir pasisemti jėgų.

Grynas pajūrio oras ir... imtynių kilimo kvapas – kokių asociacijų tau kyla?

Kraujo, prakaito ir ašarų. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Skamba žiauriai, kaip siaubo filme, bet jei siekiama geriausių rezultatų, norima būti tarp geriausių Europoje ir pasaulyje – kitokių apibūdinimų sunku sugalvoti. Pasaulio ir Europos jaunių bei jaunimo čempionatuose esu laimėjęs ne vieną prizinę vietą, labai noriu tai pakartoti ir suaugusiųjų sporte, tad, manau, dar ne vienus metus imtynių kilimas turės kraujo, prakaito ir ašarų kvapą, sumišusį su dermatino kvapu. Taip, ir ašarų. Po apmaudžių pralaimėjimų nemoku jų nuslėpti. Tiesa, dažniausiai jos prasiveržia ne ant kilimo iškart po kovos, bet persirengimo kambaryje.

Jei apylygėje kovoje padarau apmaudžią klaidą, kurį laiką graužiuosi ir negaliu sau atleisti, o jei teisėjo sprendimas būna abejotinas vien dėl to, kad atstovauju imtynių sporte ne įtakingai šaliai, pavyzdžiui, Rusijai ar Turkijai, kartais nesulaikau ir pykčio ašarų. Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Valdo Malinausko nuotrauka

naudoti kitus manevrus. Rytinė treniruotė dažniausiai būna tiesiogiai susijusi su imtynių kova, o po pietų – bendras fizinis pasirengimas bėgant krosą ir dirbant su svoriu. Būtent per krosą pajuntu, ar pora papildomų kilogramų atsirado dėl maisto, ar dėl mankštos sporto salėje. Pirmu atveju – nieko gero, tik apsunkęs kūnas. Paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje nebuvau toks atletiškas, kokį šiandien matote. Su metais jaunesniu broliu kadaise lankiau plaukimo treniruotes, paskui – rankinio, bet supratau, kad didžiausias smagumas mudviem galynėtis ant kilimo. Amžiną atilsį tėtis, perskaitęs skelbimą, jog vaikai kviečiami į imtynių treniruotes, pamanė, kad namuose gal dėl to įsivyraus ramybė, – ir nuvedė į „Viesulo“ klubą. Ten mane patikėjo treneriui Artūrui Ševelkovui. Štai jau daugiau nei penkiolika metų šis žmogus – mano treneris. „Imtynės“ ir „intymiai“ – homonimiškai skambantys žodžiai...

Turbūt nėra kito tokio sporto, kur du atletai turėtų tokį artimą fizinį kontaktą, būtų veikiami kvapo, prakaito skonio. Aišku, prieš kovą jokių pašalinių minčių ar juokelių nebūna ir negali būti. Ant imtynių kilimo veikia vienintelis instinktas – pagauti ir išnaudoti akimirką, kai varžovas gali fiziškai atsipalaiduoti ir nors sekundės dalimi prarasti budrumą. Žinoma, kito žmogaus kvapo neužuosti neįmanoma – ir tų kvapų, švelniai tariant, būna labai visokių (juokiasi). Kita vertus, tas „vyriškas intymumas“, kai galvojame apie tam tikrą jėgos demonstravimą, yra prigimtinis,

Dvikovų atletai, kurių sportas klasifikuojamas pagal svorio kategorijas, dažnai vargsta negalėdami numesti svorio, o tau – atvirkščiai: stengiesi dar keletą kilogramų priaugti.

Visi rekomenduoja cepelinus ir picas su kokakola – nepadeda (juokiasi). Prieš varžybas dažniausiai sveriu 123, idealiu atveju – 125 kilogramus. Bet dėl to skųstis negaliu, nes net jei varžovas ir sunkesnis – nebūtinai vikresnis ir aštrios orientacijos. Rauti penkiais kilogramais sunkesnį už save – gal ir ne pati palankiausia situacija, tačiau pasitelkęs reakciją ir vikrumą galiu paŽ M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Kraujas, prakaitas ir ašaros – štai su kuo asocijuojasi imtynių kilimas ir sporto arenų drabužinės.

31

Įaugti į

interviu

kasdienybę

„Kai užsidarė teatras, kinas, visi darbai, bandžiau įsivaizduoti: o kas, jeigu niekada daugiau neatsidarys?

Vadinasi, tik tiek, kiek padaryta šiandien, ir liks?

O kas iš tų nuveiktų darbų paliko manyje tai, ko niekas neatims? Man buvo atradimas, kad kurį laiką tavo profesijoje gali nebūti darbo srauto, gali nebūti publikos, bet tu gyvensi, būsi, kasdien kelsiesi ir eisi. Nes darbas ir gyvenimas nėra tas pats“, – neslepia aktorius, režisierius, improvizacijų teatro „Kitas kampas“ kūrėjas Kirilas GLUŠAJEVAS (36).

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

I

r ką atsakėte sau į tuos klausimus?

Manyje liko dalykai, kurie buvo kuriami sunkiausiai, dėl kurių buvo daugiausia abejonių. Kurie pareikalavo daug laiko, nerimo – tai ir režisuoti spektakliai, ir teatro „Kitas kampas“ veikla. Išliko santykiai ir ryšiai būtent su tais žmonėmis, su kuriais buvo daugiausia džiaugtasi ir skaudintasi, pyktasi ir draugauta. Su kuriais sieja visa jausmų paletė.

Aiškiai pamačiau, kad gyvas jaučiausi tada, kai dirbau. O kai fizinio kontakto sumažėjo ir negalėjai nei matyti, nei jausti grįžtamojo ryšio, atsirado pojūtis, tarsi būtum miręs. Turbūt šio amžiaus pasekmė, kad dažnas painiojame sąvokas „dirbti“ ir „gyventi“, tiksliau, suliejame į vieną. Bet kol mes repetuojame ir vaidiname scenoje, sensta mūsų tėvai, po mašinomis palenda mūsų augintiniai, užauga vaikai... O tu visą laiką gyveni iliuzija, kad būtent šis, būtent šiandien kuriamas spektaklis, vaidmuo ar vykstantis susitikimas su publika yra tas, kuris viską atpirks, kuris bus pats svarbiausias... Taip ir gyveni tikėdamas, kad tai, ką darai, verta realaus gyvenimo... Bet apsižvalgykite: kol kūrybiniai procesai sustoję, gyvenimas juk nesustojo. Didžiausia problema, pasirodo, buvo sustoti pačiam. Vienas skambutis – tas atšaukiama, kitas skambutis – anas atšaukiama, trečias... O tu nespėji sustoti, kad persiorientuotum, ir iš inercijos vis dar bėgi. Tarsi kas rankinį stabdį važiuojančioje mašinoje būtų užtraukęs.  34

Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Monikos Penkutės nuotrauka Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

35

42

Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Rankose laikome pažintis

savo

kopiją

Garsios britų elektroninės muzikos grupės OMD („Orchestral Manoeuvres in the Dark“) vienas įkūrėjų Paulas HUMPHREYS (61) ir jo žmona prekių ženklo „Art de Parfum“ steigėja Rūta HUMPHREYS (46) vasario pabaigoje tapo tėvais.

Ilgai apie vaikus svajojusi pora neslepia – mažoji Lily yra tas elementas, kurio šeimai ilgai trūko iki absoliučios laimės.

Olesios Dubovyk nuotraukos

MONIKA URBONAITĖ

Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

43

Išgyventi

interviu

sunkius

laikus

50

Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

Kalbantis su meno istorike Anda ROTTENBERG (76) neapleidžia mintis, kad ji šiek tiek primena „Vogue“ vyriausiąją redaktorę Anną Wintour. Anda – tvirta ir nepalaužiama asmenybė, nepaprastai profesionali, stilinga ir... negailestinga, ypač kai susiduria su bukumu ir siauru mąstymu. Atvykusi į Vilnių, MO muziejuje ji pristatė vieną ambicingiausių ir sudėtingiausių projektų – parodą „Sunkus amžius“.

GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

E

sate viena žymiausių Lenkijos meno kritikių ir parodų kuratorių. Iki šiol nuolat keliaudavote po pasaulį ir rengdavote parodas. O kaip gyvenate dabar, kuo užsiėmusi šiomis dienomis?

Pastarąją parodą surengiau pernai vasarą: ji vyko po atviru dangumi, tad rūpesčių nekilo. O paskui viskas staiga nutrūko.

Niekas pasaulyje nebegalėjo keliauti, nekeliavau ir aš: tik Kalėdų porai dienų buvau ištrūkusi į Ispaniją, bet jokio didelio projekto neturėjau. Todėl paroda Vilniaus MO muziejuje man yra kaip šviežio oro gūsis: vėl galiu dirbti!.. Be to, Varšuvoje turiu du nuolatinius darbus: esu lenkiškojo „Vogue“ kultūros redaktorė ir kuriu savaitinę radijo laidą. Jau nebedėstau Dailės akademijoje, bet kartais skaitau paskaitas, dalyvauju komisijose, rašau straipsnius ir knygas – žodžiu, turiu priežasčių rytais pakilti iš lovos. Aktyviai dalyvauju Lenkijos kultūros gyvenime – dėl to jaučiuosi privilegijuota. Esu laiminga, kad žmonėms vis dar manęs reikia, – tai nebūdinga mano amžiaus personai.

Turbūt tai priklauso ne nuo amžiaus, o nuo asmenybės. Šįsyk Vilniuje pristatėte parodą, kurią surengti buvo nelengva visomis prasmėmis: tiek fiziškai – eksponatus teko surinkti iš daugybės galerijų ir atvežti į Vilnių net iš penkių šalių, tiek psichologiškai – pagrindinė parodos tema yra Antrasis pasaulinis karas. Kodėl būtent jis?

Nežinau, ar taip yra ir Lietuvoje, bet Lenkijoje šis karas vis dar gyvas tautos atmintyje. Pas mus jis truko ilgai – beveik šešerius Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

metus – ir buvo labai žiaurus. Žuvo šeši milijonai civilių – vaikų, moterų, senų žmonių. Kone kiekviena šeima yra praradusi artimųjų, ir ta gėla paveldima iš kartos į kartą. Karo drama gyva mūsų literatūroje, mene, kine: tarsi gyvename prisiminimų šešėlyje. Šiuo metu kūryboje matomas tikras karo temos atgimimas – turbūt kaip priešprieša pasaulyje atsirandantiems įvairaus plauko nacistiniams judėjimams. Man baisu tai matyti: esu iš pirmosios kartos po karo, žinau jo siaubą, o dabartiniai jaunuoliai, gaivinantys fašistines idėjas ir manantys, jog tai yra cool, to net neįsivaizduoja. Jie nesuvokia, kad karas žmogų suluošina ne tik fiziškai.

Parodoje apie karo baisumus prabyla trys skirtingi menininkai – kino režisierius Andrzejus Wajda, skulptorė Alina Szapocznikow ir tapytojas Andrzejus Wróblewskis. Kodėl juos subūrėte draugėn?

Jie pažinojo vienas kitą, per karą visi trys buvo paaugliai. Su Wajda daug kartų esu kalbėjusi apie Wróblewskį – jiedu buvo draugai nuo vaikystės, kartu mokėsi Krokuvos dailės akademijoje.

Wajda draugavo ir su Alina. Karo tema jų kūryboje atsispindėjo visą gyvenimą. Wróblewskis užaugo Vilniuje, būdamas dvylikametis tapo tėvo mirties liudininku: gestapininkai įsiveržė apieškoti jų buto ir tėvą ištiko infarktas. Wróblewskis puikiai žinojo apie žudynes Paneriuose – juk visi vilniečiai tai žinojo. Matant jo kūrybą kyla jausmas, kad net dažai, kuriais jis tapė, persismelkę krauju. Wajdos tėvą sušaudė Katynės žudynėse. Alinai irgi teko sunkių patirčių, nes ji – žydė. Ji kalėjo Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklose, kur žydai buvo žudomi kasdien. Alina niekada nekalbėjo apie karą, bet užtenka pažiūrėti į jos skulptūras – viskas matyti plika akimi. Man pačiai irgi reikėjo subręsti

Jaunuoliai, gaivinantys fašistines idėjas ir manantys, jog tai yra cool, net nesuvokia, kas yra karas.

51

STILIUS

Senelė nuotykių ieškotoja Taip įmantriai aktorės Zoey DEUTCH (26) manierą rengtis apibūdina jos stilistė Elizabeth Stewart. Eklektiškų, net filosofinių derinių, ypatingų batų ir rusvų garbanų savininkės sunku nepastebėti.

S

Komplektas nuo galvos iki kojų: „Alberta Ferretti“ kelnės, palaidinė, švarkas ir apsiaustas

84

tewart žodžiais, Zoey turi ne tik puikią mados nuojautą, bet ir skvarbų žvilgsnį – būsimą drabužių derinį įvertina įvairiais kampais. Taip išties galėtų rengtis įžūli nuotykių ieškotoja, kuriai šovė į galvą įsisukti senelės spinton. „Valentino“ derinys su gobtuvu iš žurnalo „Vanity Fair“ vakarėlio po „Oskarų“ teikimo ceremonijos pernai neretai minimas tarp sezono geriausių, pati aktorė irgi patenka į geriausiai besirengiančių sąrašus ir andai būdavo laukiama mados savaičių viešnia. Net įsispraudusi į juodas tampres ir įšokusi į baltus kedus kaip dauguma Beverli Hilso gyventojų neglamūrinėmis dienomis ji atrodo – na, taip, atrodo – kaip kylanti žvaigždė, išbėgusi puodelio kavos.

Filmų „Suaugusiųjų žaidimai“, „Politikas“, „Zombių žemė 2“, „Vampyrų akademija“, „Visi ko nors nori“, „Įspūdingų vyrų metai“ aktorė iš tolo spinduliuoja pasitikėjimą savimi. Šiaip ar taip, užaugo filmavimo aikštelėje: Deutch tėtis – režisierius Howardas Deutchas, mama – aktorė Lea Thompson, tolimesni bei artimesni giminės irgi priklauso kino ir pramogų pasauliui. Poroje juostų ji net vaidino su mama ir seserimi Madelyn. Zoey pradėjo mokytis aktorystės nuo penkerių, meno mokykloje rinkosi teatro specializaciją ir, nors koledžą iškeitė į filmavimo aikštelę, be galo daug skaito ir kone visą laisvalaikį praleidžia lavindamasi. Jai įdomu viskas – su privačiu dėstytoju net studijuoja politiką ir ypač domisi konstitucine teise. Zoey – iš tų aktyvisčių ir susivokusiųjų, kurios supranta, už ką ir prieš ką stoja ir ką gina. „Nebijokite būti ambicingi. Nesuprantu, kodėl šio žodžio reputacija yra prasta, ypač kai kalbame apie moteris. Mano supratimu, jis tereiškia, kad esate pasirengę stengtis dėl to, ką mėgstate ir norite daryti. Taigi, uoliai dirbkite, labai mėkite savo veiklą, būkite geri žmonėms ir – ambicingi! Tai nieko  bloga“, – sako ji. Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Carolina Herrera“ švarkas, kelnės, marškiniai ir diržas (koks skirtingų langelių ritmas!)

Iskijos kino ir muzikos festivalyje. Romantiška piemenaitės suknelė – kaliforniečių seserų Margaret ir Katherine Kleveland dueto „Dôen“, kurpaitės – „Reformation“

Žiema Niujorke be „Chanel“ rankinės ir šiltų ugų – ne žiema

Visos spalvos tinka, tik reikia išdrįsti jas dėvėti.

Net akį rėžianti geltona.

Derinys – „Alex Perry“, bateliai – „Christian Louboutin“

Klasikinis mėlynas „Wrangler“ denimas puikiai pabrėžia rusvus plaukus Ž M O N Ė S N R . 1 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Prada“ kelnės, palaidinė ir rankinė

85