Žurnalas „Žmonės" Nr. 18

SUTAUPYKITE!

MĖNESINĖ ŽURNALO PRENUMERATA tik nuo 5,99 Eur / mėn.

Nr. 18 (860) 2020 m. balandžio 30 d.

Diana

BALAIŠYTĖ Modeliams Kinijoje – pakilimo amžius

LADY GAGA Šou turi tęstis

GIMDYTI PER KARANTINĄ Medeina

Kaina – 2,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,41 Eur

Andriulienė Baiba SkursteneSerdiukė Ingrida Martinkėnaitė

Jurgita JURKUTĖ-ŠIRVAITĖ irAldona JURKIENĖ

Priimti dukters ištiestą ranką

viršelio istorija

Priimti

dukters

ranką ištiestą

Pagaliau! Pagaliau aktorė, renginių ir televizijos laidų vedėja Jurgita JURKUTĖ-ŠIRVAITĖ (35) įkalbėjo savo mamą Aldoną JURKIENĘ (55) pristabdyti gyvenimo tempą ir įsiklausyti į save, pasimėgauti ramybe, skaityti knygas. Jurgita jau anksčiau suprato: patirto skausmo lyg drabužio spintoje giliai nenukiši – jis vis tiek išlįs ir gal net ligos forma.

DAIVA KAIKARYTĖ

18

Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Tomo Adomavičiaus nuotraukos Meno redaktorė Lauryna Skrebytė Šarūnės Skirmantaitės stilius „Robi Agness“ megztiniai, „Danijos“ batai Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

19

Širdis išsikraustė

iš kūno...

Taip išvydusi dukrą Aną pasijuto tarptautinės komunikacijos specialistė Medeina ANDRIULIENĖ (32) – tas laimės jausmas nenusakomas. Ją, kaip ir kitas moteris, pandemija privertė svarbų gyvenimo įvykį pasitikti vienai, be vyro telekomunikacijų verslo eksperto Liudviko Andriulio (41).

A

DAIVA KAIKARYTĖ

r buvo neramu, kai gimdymo sąlygos pakitusios ir dėl dvasinės būsenos, ir dėl karantino?

Beveik visas nėštumo laikas buvo lengvas ir džiaugsmingas, tačiau pabaiga gerokai skyrėsi.

Kadangi laukdamasi kūriau filmukus apie nėštumą, bendravau su akušerėmis, psichologėmis, laktacijos specialistėmis, pradėjau gauti daug informacijos apie besikeičiančią padėtį. Iš pradžių neramu buvo tik dėl viruso, o paskui ir dėl to, kad teks gimdyti vienai labai pasikeitusiomis aplinkybėmis.

iš pirmų lūpų

Važiuoti į ligoninę, būti joje – kaip visa tai jums pasirodė, ką galvojote, kas nustebino, nuramino ar net prajuokino?

Juokino mažai kas, nes situacija stresinė.

Tačiau tai nesusiję su vienišumu ar baime. Labai trūko praktinės pagalbos – vyras juk gali padėti panešti, paduoti, pagelbėti bendraujant. Žinoma, nenumiriau, susitvarkiau, tačiau šio laikotarpio neprisiminsiu lengva širdimi.

O nustebino ir nuramino Santarų klinikų medikai ir visas personalas – viskas vyko užtikrintai ir sklandžiai, esu jiems labai dėkinga, kad sukūrė dar vieną gražią gimdymo istoriją. Netikėta gal tai, kad, pagalvojau, turbūt gatvėje nepažinčiau nei mano gimdymą priėmusio gydytojo, nei kitų nuostabių mane supusių profesionalų – veido kaukės juk paliko tik akis. Ir manęs jie nepa30

žintų. Tokia nauja keista realybė – nežinai, kaip atrodo žmonės, kurie dalyvavo viename svarbiausių tavo gyvenimo įvykių.

Koks TAS jausmas išvydus savo mažylę?

Kad širdis išsikraustė iš kūno. Nenusakomas.

Ko niekada nepamiršite?

Be pirmojo susitikimo su dukrele, įstrigo daug momentų.

Pavyzdžiui, tėčių eilė išrašant. Su kitomis gimdyvėmis juokavoŽ M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Asmeninio albumo nuotrauka

me, kad gali rinktis, su kuriuo namo važiuoti. Net Santarų personalas susirinko žiūrėti. Prie įėjimo kaip prie viešbučio rikiavosi tėčių automobilių eilė ir patys tėčiai su automobilinėmis kūdikių kėdutėmis.

O viduje – iš šiukšlių maišų viršutinius drabužius ir batus traukė mamos ir rengėsi, šalia buvo „suparkuotos“ mobilios kūdikių lovelės. Visi su kaukėmis, daug kas ir su pirštinėmis. Vaizdas toks, kokio nematė net mūsų mamos. Žinoma, dar pirmas pamojavimas tėčiui pro langą. Nepamiršiu ir paties gimdymo – tokio potyrio, moterį gaubiančios pradžios paslapties neįmanoma nei nupasakoti, nei pamiršti.

Kodėl būtent Ana? Ar šis vardas susijęs su kokia nors giminės moterimi?

Liudviko močiutė, kuri jam labai artima, vardu Ona. Aš vaikystės vasaras praleidau Švedijoje, nuostabioje šeimoje, kurios mamos vardas yra Anna, vadindavau ją savo Švedijos mama. Ji labai prisidėjo prie mano pasaulėžiūros formavimo, yra kantriausias ir nuostabiausias žmogus. Todėl toptelėjo, kad Ona galėtų virsti tarptautine versija – Ana. Šis vardas iškart prilipo ir Liudvikui, ir man. Prasminga, dera su pavarde, norėjome, kad būtų trumpas ir patogus užsienyje, – globalėjant pasauliui, mums tai atrodė svarbu.

Kokios pirmos valandos, paros namuose su mažyle?

Laukdamasi sakiau, kad esu pasiruošusi, bet neabejoju, kad būsiu nustebinta. Šitie maži kruopiukai tikrai tą moka! Atrodo, viską žinai, viskam pasiruošei, viską numatei, o jie – tik šast ir išmoko tave ko nors naujo. Vaikai man tuo ir nuostabūs – su jais esi priverstas pats nuolat tobulėti.

Kaip sesers laukė ir ją sutiko broliai trylikametis Aleksandras ir aštuonmetis Konstantinas – vyro sūnūs iš pirmosios santuokos? Su jais jūsų santykis itin nuoširdus ir artimas.

Mane nuoširdžiai nustebino, kaip gražiai jie atsiskleidė sutikę sesę, – nesitikėjau pamatyti tokios jų reakcijos ir be galo jais didžiuojuosi. Abu nekantravo susitikti, negalėjo atsistebėti – lietė, krykštavo, sprendė, ko ją išmokys ir kaip saugos.

Man širdis išsilydė.

Dar iki Anos atėjimo savo socialiniuose tinkluose transliavote daug su gimdymu susijusios informacijos. Kaip sumanėte fiksuoti neigiamą moterų patirtį gimdymo namuose?

Renkuosi būti brutaliai atvira, dėl to dalijuosi ir savo laukimo smulkmenomis, ir gimdymo istorija bei nepagražintais Anos auginimo niuansais. Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Nemažai žmonių būtent iš jūsų išgirdo žodžių junginį „akušerinis smurtas“.

Nepradėjau nuo prašymo siųsti baisias istorijas.

Kai pradėjau daugiau kalbėti apie gimdymą, ypač per karantiną būnant be vyro ir panašiomis temomis, ėmė plūsti asmeniškos ir sukrečiančios moterų istorijos.

Patikėkite, neieškojau tokios sudėtingos temos kaip tik savo nėštumo pabaigai. Tačiau kartu ir negalėjau ignoruoti – sukrėtė tų moterų patirtys, o pradėjusi kapstyti giliau ėmiau suprasti, kad tai yra sisteminė prob­lema, apie kurią vengiama kalbėti. Moterys pagimdo, užplūsta džiaugsmas, niekas nebenori ieškoti tiesos, bet nuoskaudų, traumų lieka. Mūsų visuomenėje vis dar gaju nurašyti moterų patirtį, išvadinti jas silpnomis, skystablauzdėmis, neadekvačiomis, isterikėmis, per daug reikalaujančiomis. Gyva? Kūdikis gyvas? Tai ko čia skundiesi? Labai mažai kalbama apie emocinę gerovę.

Sovietinės sistemos grimasos vis dar išlenda, prireiks laiko nuo jų pagyti.

P

iktinotės, kad dėl karantino vyras negalės dalyvauti gimdyme. Jūsų pozicija daugelio buvo sutikta priešiškai: neva visos pagimdė vienos – pagimdysi ir tu, juolab reikia paisyti saugumo.

Kokios jūsų siųstos žinutės žmonės neperskaitė?

Neperskaitė to, apie ką dabar ir kalbėjau – apie emocinę ir fizinę moters gerovę. Gimdymas nėra tik instinkto patenkinimas. Šiandien mokslo jau įrodyta, kad vyro, partnerio ar kito pasirinkto asmens dalyvavimas užtikrina geresnę gimdymo baigtį. Galime tiksliai procentais pasakyti, kiek išauga cezario pjūvio, instrumentinių intervencijų, vaistų nuo skausmo vartojimo, potrauminio streso sutrikimo tikimybė, jei gimdyme nedalyvauja palaikantis asmuo. Mano itin nepopuliaria nuomone, tai yra ir vyro, antrojo iš vaiko tėvų, teisė – dalyvauti savo vaiko gimime.

Medeina, kadangi dar laukdamasi ėmėte rūpintis ne tik savo gimdymu, bet ir kitų moterų padėtimi, ką šiandien joms galėtumėte pasakyti: dėl ko nuramintumėte, dėl ko perspėtumėte, ko palinkėtumėte?

Aš renkuosi būti brutaliai atvira, dėl to dalijuosi socialiniuose tinkluose ir savo laukimo smulkmenomis, ir gimdymo istorija bei nepagražintais Anos auginimo niuansais, tad mažai kas dar lieka neišsakyta ar neaptarta. Tikrai nedalysiu ezoterinių patarimų „pasitikėk savo kūnu“, „vėliau viskas pasimiršta“, „kai ją ar jį pamatai, viskas nublanksta“ – mano nuomone, taip bėgama nuo problemų ir apgaudinėjama save. Ne, šitomis sąlygomis gimdyti nėra optimalu. Tverti sąrėmius su kauke, mokytis žindyti su kauke, vienai susitampyti lagaminus ir kūdikį, vienai priimti svarbius sprendimus, su artimu žmogumi nesidalyti džiaugsmu, kai pirmąsyk išvysti savo kūdikį, – visa tai verčia jaustis patyrus didelį praradimą. Tačiau tikrai galiu pasakyti: nuo to tampi tik stipresnė. Nežinau, ar tai gerai. Seniau argumentuodavo, kad nuo patyčių vaikas tampa stipresnis, – tačiau patyčios nėra gera priemonė vaikui stiprinti. Bet yra  taip, kaip yra, ir moterys tikrai viską įveikia.

31

Pasaulį ragavome interviu

abiem

kimšdami

žandais

Tomo Kaunecko nuotrauka

Liudas su dukra Lukrecija Portugalijoje mokėsi skrieti banglente

36

ŽMONĖS NR. 18 | www.žmonės.lt

„Kai dabar žiūriu į savo knygos viršelį su žuvimi, tas neseniai buvęs savaime suprantamas gyvenimas, kelionės ir išgyvenimai atrodo lyg ryškus filmas, kurį mums rodė ant baltos drobulės“, – prisipažįsta žurnalistas, keliautojas ir kelionių vadovas Liudas DAPKUS (48), savo aistrai pažinti pasaulį skyręs knygą „Žuvis, kuri supainiojo duris“.

IRMA LAUŽIKAITĖ

Su nuolatine bendražyge žmona Ernesta Nikaragvoje

Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

37

pažintis

Kova dėl

dešinės rankos Japonų pianistas Kenichiro KOJIMA (28), atvykęs koncertuoti į Kauno filharmoniją ir Trakų salos pilies Didžiąją menę, susidūrė su koronaviruso sukelta renginių krize, tad antrasis koncertas taip ir neįvyko. Kai prieš penkerius metus ištiko neurologinė liga – fokalinė distonija – ir dešinė ranka nebevaldė klavišų, japonas nepasidavė – skambino tik kairiąja, rinkosi jai palankius kūrinius, skynė laurus tarptautiniuose konkursuose ir nepamiršo gelbėti dešiniosios.

VALDAS PUTEIKIS

44

Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Evelinos Kislych-Šochienės nuotraukos

K

aip paaiškintumėte japonų aistrą klasikinei Vakarų muzikai? Kai skamba Chopinas, Beethovenas, Rachmaninovas ar Debussy, salės ne tik Tokijuje būna sausakimšos.

Japonijos pasaulis apvirto po Antrojo pasaulinio karo, kai patyrė Vakarų ekonomikos ir kultūros invaziją. Galimybė mokytis ir stažuotis Paryžiuje, Londone, Niujorke mums dar labiau priartino Vakarus, o klasikinės muzikos subtilumas labai artimas mūsų pasaulėvaizdžiui. Kita vertus, japonai visada yra rungtynių ir įvairių kovų mėgėjai, beveik visos gyvenimo sritys mus veikia kaip sportas, tad pianistams varžytis Chopino konkurse Varšuvoje ar Čaikovskio Maskvoje – didelio prestižo reikalas.

Gimiau Tokijuje, augau jo priemiestyje. Šiandien, jei tik nusegtumėte ausinuką nuo japono, važiuojančio Tokijo metro ar dviračiu, įsitikintumėte, kad labai dažnas mano kartos atstovas iš mobiliojo telefono klausosi klasikinės muzikos. Ji stabilizuoja galvoje besisukantį košmarišką gyvenimo tempą.

Tai, kad jau devynerius metus gyvenu Europoje, iliustruoja, jog esu iš tų japonų, kurie yra smalsūs pažinti Vakarų Europos kultūrą. Mano charakteriui ji su savo individualizmo kultu labai priimtina, nes Japonijoje turi mokėti prisitaikyti, būti nuolankus, negali išsišokti, negali turėti savo nuomonės – ją privalai harmonizuoti su kolektyvine.

Baisiai keistas jausmas: plaštaka artėja prie klavišų, o pirštai tarsi sustingsta ore ir jų nepaliečia.

Išsigandau, nesupratau, kas vyksta...

Hamburgo muzikos ir teatro akademijos Felixo Mendelssohno koncertų salė – prestižinė vieta karjeros šuoliui

Apie japonus turime susikūrę daugybę stereotipų: kantrūs, atkaklūs, ištvermingi, drausmingi – savybės, kurių reikia, kad būtum geras pianistas.

Japonų irgi būna visokių – nėra griežto savybių rinkinio.

Tačiau mano šalyje tėvai įžvelgtą kokį nors savo atžalų talentą stengiasi puoselėti iki to momento, kol vaikas tam tikrą veiklą įsisąmonina kaip būtinybę ir nebesiblaško nuo vienos srities prie kitos. Taip pat Japonijoje labai stipri žodžio ir pažado galia. Kai tėtis savaitgaliais prisėsdavo prie instrumento, aš irgi aplinkui slankiodavau, paspausdavau vieną ar kitą klavišą.  Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

45

kaip gyvenate?

Prieš pat užsiveriant valstybių sienoms manekenė ir modelių agentūros „Duo Management“ bendraturtė Diana BALAIŠYTĖ (26) išvyko į Kiniją. Regis, dabar ši šalis – viena saugesnių vietų pasaulyje, kur griežtas karantinas nebegalioja, o mados versle besisukančios merginos išgyvena pakilimą.

BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ

Į Kiniją pabėgau pačiu laiku!

62

Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Per fotosesijas komanda imasi visų įmanomų priemonių, kad apsisaugotų nuo koronaviruso

ryžtuosi išvykti tokiu metu: „Gal tikrai vertėjo palaukti?..“ Bet aš dažnai priimu rizikingus ir keistus sprendimus (šypsosi).

P

Asmeninio albumo nuotraukos

Šįsyk tai net labai pasiteisino – kai likęs pasaulis per karantiną atsidūrė nevilties slėnio dugne, tu gali visu pajėgumu dirbti ir mėgautis laisve.

Kas galėjo pagalvoti, kad pasaulis tarsi sustos ir visi privalės užsidaryti namuose. Kai atvykau į Kiniją, Europa tapo naujuoju viruso epicentru. Jeigu Šendžene būčiau atsidūrusi vos diena vėliau, būtų tekę dviem savaitėms izoliuotis specialiai tam skirtuose viešbučiuose. Skrydis atgal į Lietuvą numatytas gegužės pradžioje, tačiau jau dabar žinau, kad kelionę į Vilnių teks nukelti. Bet dėl to pernelyg neliūdžiu! Azijos Silicio slėniu vadinamas Šendženas, besiribojantis su Honkongu, – vienas įdomiausių ir gražiausių Kinijos miestų, todėl man čia labai patinka.

irmosiomis kovo dienomis Kinijoje atrodė kiek ramiau negu kitur pasaulyje, tačiau ten skristi vis tiek atrodė rizikinga. Dėl spartaus koronaviruso plitimo Europoje ir Amerikoje daugelis bijojo palikti namus. Nesudvejojai?

Prieš kelerius metus su bičiule įkūrusi modelių agentūrą, manekenės karjerą nustūmiau į šalį, daugiau dėmesio skyriau naujai veiklai, todėl šią kelionę planavau iš anksto. Rudeniui įpusėjus žinojau, kad į Guangdongo provincijoje esantį Šendženo miestą skrisiu vasario pradžioje, kai tik baigsis kinų Naujieji metai. Netrukus pasklido žinia apie Uhane išplitusį koronavirusą, dėl kurio užsieniečiams Kinijos sienos užsivėrė.

Prasidėjo laukimo dienos, bet per daug neišgyvenau: pavyks išvažiuoti dirbti – puiku, ne – tai ne. Palaikau glaudų ryšį su Šendžene įsikūrusios modelių agentūros vadove, todėl buvau tikra, kad ji neleis nė vienai manekenei atvykti, jeigu bus nesaugu. Ir štai paskutinį vasario ketvirtadienį gavau elektroninį laišką, kad esu laukiama, – beveik 13 milijonų gyventojų turinčiame Šendžene viskas grįžta į senas vėžes. Susikroviau lagaminus ir po kelių dienų jau buvau ten. Visgi Amsterdamo oro uoste laukdama skrydžio į Kiniją pagalvojau, kad esu lengvai išprotėjusi, jei

Barai vėl atviri ištroškusiems, o restoranai – išalkusiems?

Tik atskridus gatvėse buvo tuštoka, o kai kurioms įmonėms leista dirbti, ribojant žmonių skaičių biuruose. Maisto parduotuvės veikė, kavinės – ne. Netrukus gyvenimas čia vėl ėmė virti, kai kurios įmonės savo veiklą dar kiek pristabdžiusios arba darbus tęsia iš namų. Prekybos centruose žmonių apstu, tačiau tai nereiškia, kad jie nesisaugo ar nesibaimina susirgti. Nebedraudžiama bėgioti ar vaikščioti parkuose, su draugais restoranuose susitikti pietų ar vakarienės, bet Kinija imasi ypatingų ir kitokių apsisaugojimo priemonių negu kitos šalys, kad išvengtų antros viruso bangos.

Kai čia atvykau, dar galiojo žalių ir mėlynų kortelių taisyklės.

Darbo vizą gavę užsieniečiai turėjo žalios spalvos korteles – jos reiškė, kad penkis kartus per savaitę galėjai palikti namus: ryte ar popiet išeini, pastato apsauga tai pažymi, kaip ir grįžimą, ir tądien daugiau nebeišleidžia. Vietinės šeimos turėjo po mėlyną kortelę – vienas šeimos narys du kartus per savaitę galėjo palikti namus be svarios priežasties. Tačiau kinai, jeigu kur ir eidavo, tai tik papildyti maisto atsargų. Savaitė po to, kai atvykau, šios taisyklės buvo panaikintos, tačiau iki šiol norėdamas patekti į savo daugiabutį, restoranus, biurus, prekybos centrus ar autobusą privalai nuskenuoti QR kodą, užrašyti savo vardą ir pavardę, pamatuoti ir užrašyti kūno temperatūrą. Pagal šią skaitmeninę programėlę keturiolika dienų matoma, kur lankeisi. Skamba kiek ekstremaliai, gali pasirodyti net nejauku, kad nuolat esi sekamas, bet šitaip lengviau atsekti ir izoliuoti tuos, kurie galimai turėjo kontaktą su užsikrėtusiuoju. Veidus dengiančios medicininės kaukės privalomos visur ir visada, o atlikti koronaviruso testą gali visi, už tai susimokėję 20 eurų.

Atvykę iš svečios šalies ar kitos Kinijos provincijos testuojami ir izoliuojami viešbučiuose, visi kambariuose po vieną, tačiau už maitinimą ir nakvynę susimoka po 50 eurų per parą. Panikos ir baimės čia nesijaučia, visuomenė elgiasi ramiai, tik vietiniai prisibijo užsieniečių. Štai sykį taksistas mane atsisakė vežti, o kaimynai nelipdavo kartu į liftą. Koronaviruso testas atliktas ir man, kad įsitikinčiau, jog nesergu. Kinai rimtai pažvelgė į situaciją ir be jokių išsidirbinėjimų pakluso apribojimams.

Čia nebedraudžiama bėgioti parkuose, su draugais restoranuose susitikti vakarienės.

Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

63

Dalykinė moteris Milane. Perforuotos odos sijonas – „Hugo Boss“, ilgaauliai – „Gianvito Rossi“

STILIUS

Ledi iš Niujorko Jei kam ir sekasi lengva ranka sukurti nerūpestingos prabangos įvaizdį, tai Oliviai PALERMO (34). Mamos vaikystės pamokos neiti iš namų nederamai atrodant išties buvo vertingos.

Odinė striukė – „Tod’s“, dirbtinės odos šortai – „Blanknyc“

Švarkas – „Sportmax“, marškiniai – „Etro“, džinsai – „Paige“, aukštakulniai – „Casadei“

80

ŽMONĖS NR. 18 | www.žmonės.lt

„MAX&Co.“ suknelė, „Karl Lagerfeld“ palaidinė, „Fratelli Rossetti“ batai

T

Sijonas ir palaidinė – „Michael Kors“

aigi, jei atsibodo treningai, džemperiai su gobtuvais ir namų drabužiai, įkvėpimo adresas – Palermo asmeninis tinklaraštis, šešis milijonus sekėjų turinti instagramo paskyra ir mados tinklaraštystės klasikės interneto parduotuvė. Balti marškiniai, šilkiniai midi sijonai ir suknelės, patogios kelnės iš audinio ir odos – nieko ekstravagantiška, pernelyg vartotojiška ar nepadoriai nesaikinga. Absoliutus minimumas, nuosaikus vartojimas, tvarioji mada, aiškios linijos – regis, kurdama kolekcijas Palermo nuspėjo net kelias poepidemines mados tendencijas.

Balti marškiniai ir jų variacijos – apskritai jos favoritai, kaip ir Karlo Lagerfeldo citata, kad balti marškiniai – visko pagrindas. Ir, nors ir kaip gudrautų Bernardas Shaw „Pigmalione“, ledi nuo gėlininkės skiria ne tik aplinkinių elgesys, bet ir pačios ledi laikysena. O su šilkiniais marškiniais bei nauju porceliano puodeliu ir pasaulis atrodo gražesnis – net per karantiną šita moteris atrodė stilingai. Olivios tinklaraštis – dar ir ką tik išėjusios istorijos metraštis: neatlaikiusios koronaviruso išgąsdintų pirkėjų netekties, buvo uždarytos tokios legendinės Manhatano parduotuvės kaip „Barneys New York“, „Neiman Marcus“ ir „Bergdorf Goodman“. 

Ž M O N Ė S N R . 1 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Pernykštėje Milano mados savaitėje.

Megztinis – „Alberta Ferretti“, kelnės – „Giambattista Valli“

81