Žurnalas „Žmonės" 2021 m. Nr. 30

Nr. 30 (924) 2021 m. liepos 29 d.

Reikėjo atsigulti į psichiatrijos ligoninę, wkad atsirastų noras keistis ww.žmonės.lt Ž M O N Ė S N R . 3 0 |

059095

Deividas BREIVĖ

nugalėjo viską!

1

771648

AKTORIUS

SIEGEL ir Laurynas SUODAITIS Mūsų meilė

9

Nepalūžau, nes dziudo man daugiau nei sportas

Viktorija

30

Sandra JABLONSKYTĖ

Kaina – 2,99 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,71 Eur

OLIMPIETĖ

18

Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Mūsų viršelio istorija

meilė

nugalėjo

viską!

Sutrukdyti tapti šeima verslininkei Viktorijai SIEGEL (26) ir jos išrinktajam Laurynui SUODAIČIUI (31) tądien nebūtų galėjęs niekas.

Visus šiuos metus kovoję už savo meilę jiedu pagaliau vienas kitą vadina vyru ir žmona, o aplinkiniai jų santuoką jau dabar tituluoja metų vestuvėmis. Graži šventė gražioje aplinkoje su gražiais artimaisiais praėjo geriau, nei tikėtasi, o koks bus likęs gyvenimas – tik jų pačių rankose.

BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ SHOT BY LUKAS nuotraukos

Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

19

pažintis

Buvau

Vieniems jis – Grigas iš filmo „Širdys“, kitiems – Liuciferis spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“, artimiesiems Deividas BREIVĖ (25) – prisiekęs Jimo Carrey gerbėjas, pirmą kartą publikos ovacijas išgirdęs septynerių, lankydamasis cirke. Dabar aktorius drąsiai kalba ne tik LGBT tema, bet ir apie gyvenimą draskiusį juodą etapą. „Į Vasaros gatvę mane sunkiu momentu nuvežė kurso vadovas Vidas Bareikis. Už tai jam esu iki šiol dėkingas...“ – sako jaunosios kartos menininkas.

MO N I K A U R BO N AI TĖ

įkalintas prisitaikymo

40

ŽMONĖS NR. 30 | www.žmonės.lt

Deividas filme „Instrument of War“ ir...

...spektaklyje „Iš kūno ir kraujo“

Žilvino Baltrūno, Donato Stankevičiaus, Luko Šalnos ir asmeninio albumo nuotraukos

Pirmame kurse sulaukiau pastabos valdyti savo kalbą, nes tarmė suteikia tam tikrą spalvą.

D

eividai, kada jūsų širdyje gimė meilė aktorystės menui?

Kai buvau kokių penkerių, mama pakvietė drauge pažiūrėti filmą „Kaukė“ su Jimu Carrey. Tuomet taip apžavėjo šis aktorius ir jo pasirodymai, kad negalėjau nustoti apie jį galvojęs. Vis mąsčiau, kokia neaprėpiama jo talento jėga – ir veido mimika, ir kūno ekspresija.

Septynerių pirmą kartą vienas apsilankiau cirke: sėdėjau pirmoje eilėje, vyko klounų pasirodymas ir netrukus, bedus pirštu, iš visų žiūrovų mane pasirinko padėti atlikti triuką.

Klounai paprašė ištiesti ranką ir ant jos dėliojo kaladėles – jos buvo įmagnetintos, tad greitai iškilo aukštas bokštas. Staiga persmelkė nepatirtas jausmas: žiūrovai pradėjo ploti ir aš pajutau mainus, kai publika atsidėkoja savo dėmesiu artistams.

Kontaktas su žmonėmis man jau nuo pat vaikystės atrodė vienas puikiausių dalykų gyvenime. Visą laiką buvau iš tų vaikų, kuriems patinka dėmesys, manau, kiekvienas aktorius tai turi. Kitaip juk neišeitų į sceną pasirodyti miniai žiūrovų.

Esate iš Panevėžio, kuris turi savų spalvų – vienu metu mieste madingiausi buvo treningiukai ir pikti veidai.

Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Kone garsiausias jo vaidmuo – Grigas filme „Širdys“

Paauglystėje teko dėl savo pasirinkimo kovoti?

Neslėpsiu, dėl savo aprangos yra tekę gauti į galvą, bet džiaugiuosi, kad gyvenime mane lydėjo geri žmonės, draugai.

Jie patys buvo linkę į meną, nesišlaistė gatvėmis ir neskleidė agresijos. Mano aplinkos žmonės domėjosi filmais, serialais, kitu menu. Kai supa panašūs asmenys, kūrybiniu keliu eiti lengviau, net anuometiniame Panevėžyje (šypteli).

Dabar populiaru kuriant personažus kalbėti dialektu.

Atvykus į Vilnių jums reikėjo persilaužti, slėpti tarmę?

Jau pirmame kurse sulaukiau pastabos valdyti savo kalbą, nes tarmė suteikia tam tikrą spalvą, ryškina paveikslą. Jeigu teatre kalbėsi vis ta pačia tarme, tai nebeatrodys originalu, įkūnydamas personažą kartosiesi. Per pusmetį Vilniuje išsivaliau savo kalbą, nors, žinoma, galiu šnekėti ir tarmiškai.

Pavyzdžiui, seriale „Pone prezidente“ vaidindamas taksistą vartojau dialektą, nes jis tam vaidmeniui tiko. Pagaliau juk tarmę reikia saugoti, nes ji – mūsų kultūros dalis.

Rodos, anksčiau jus traukė komiški personažai, aplinkinius norėjote linksminti, bet pastaraisiais metais kuriate rimtus vaidmenis kine bei teatre. Kas pasikeitė? Įvairiapusiškumas man siejasi su aktorystės meno tobulinimu. Komiku niekada nenorėjau būti, visada žavėjausi 

41

kaip gyvenate?

Jaučiausi

lyg sapne

44

Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Redos Mickevičiūtės ir asmeninio albumo nuotraukos

Žinote tuos banalius Holivudo filmus, kuriuose po įvairių išbandymų vargšė mergaitė galiausiai įrodo, ko esanti verta, ir triumfuoja? Tapytojai Skaistei SEMENIKEI (40) jie irgi kelia pašaipią šypsenėlę: juk tikrame gyvenime taip beveik nebūna! Tačiau visai neseniai Skaistė pati įsitikino – visgi būna ir taip.

B

D OV I L Ė L E BR I K A I T Ė

ene visi svarbiausi gyvenimo įvykiai man nutiko Ispanijoje. Ten blioviau ir atrodė, kad net nebenoriu gyventi, ten po dvidešimties metų išsipildė mano svajonė.

Ne Lietuvoje, ne Prancūzijoje ar Vokietijoje. Viskas sukasi Ispanijoje – lyg visata man norėtų kažką parodyti“, – pasakoja Skaistė, neseniai Madride esančioje Van Gogho galerijoje pristačiusi savo tapybos darbus. Jai pačiai tai buvo netikėta, nes meno kuratoriai iš Van Gogho galerijos su ja sutarė paveikslus pristatyti per meno mugę Austrijoje. Dėl pandemijos mugė perkelta į spalį, o lietuvės menininkės darbai, kad nedulkėtų sandėlyje, eksponuoti Madride.

Kaip apskritai pakliuvai į Austrijos meno mugę ir Van Gogho galerijos akiratį?

Kad patektum į meno mugę, tave kas nors turi rekomenduoti. Lietuvoje tą daro akademikai, tad namuose tikriausiai niekada į meno mugę nepateksiu (kvatoja). O Europoje viskas laisviau, kartais pakanka, kad tave rekomenduotų galerija. Tik ji turi būti kieta, turėti vardą. Van Gogho galerija įkurta Madride, bet dirba ir Monake, Paryžiuje, Niujorke. Jos kuratoriai ieško talentų ir pastebėję potencialą kviečia bendradarbiauti. Iki šiol negaliu patikėti, kad jie man patys parašė per instagramą. Skambinau draugams į Madridą, klausinėjau, ar tai tikra, ar manęs neapgavo. Vos tik nurodžiau savo elektroninį paštą, man atsiuntė bendradarbiavimo sutartį. Paklausiau, ar duos laiko nutapyti tris paveikslus, – paaiškinau, kad esu gana populiari ir viską parduodu. Jie patys juokėsi: pasirašome sutartį, bet paveikslų dar nėra!

Labai faina kuratorė pasitaikė, ji sutiko, tad mečiau visus kitus darbus ir nutapiau jiems paveikslus.

O darbų tuo metu buvo daug. Per karantiną daugelis tvarkėsi namus, tad intensyviai darbavosi interjero dizaineriai ir aš.

Tapiau be jokio poilsio – žmonės pirko viską iš eilės. Buvo labai smagus laikas, bet juk reikėjo pasirengti ir tarptautinei parodai.

Mane ištiko šokas, kai sužinojau, kiek kainuoja vien nusiųsti savo darbus užsienio galerijai. Tad parašiau kurjerių tarnyboms gražų laišką, kad noriu garsinti Lietuvą, ir užklausiau, gal turi numatę biudžetą tokiems atvejams. Nepatikėsi, DHL turėjo!

Pasveikino mane su paroda ir padarė didžiulę nuolaidą. Viskas vyko be galo greitai: penktadienį vakare perdaviau paveikslus, o šeštadienį ryte jie jau buvo galerijoje. Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Kaip tyčia tomis savaitėmis su drauge buvome nusipirkusios bilietus į Madridą, tad nuvykome ir galerijos aplankyti. Tądien jaučiausi lyg sapne, labai jaudinausi. Man tai didžiulis įvykis.

Kai susitikau su kuratore, ji papasakojo, kad eidami gatve žmonės sustoja prie lango su mano paveikslu ir šypsosi. Menas – universali kalba, visas pasaulis supranta juo perteikiamas emocijas.

O kokie jausmai užplūdo, kai pamatei, kad būtent tavo darbu Van Gogho galerija vilioja lankytojus?

Net nemoku apsakyti. Ir vyrui, ir draugams sakiau: jūs niekada to nesuprasit. Nesu baigusi Dailės akademijos, tad per parodas Lietuvoje daug kas šaipydavosi. Sykį parodoje matau – stovi žmogus su pieštuku ir tikrina mano paveikslą. Aš prieinu ir klausiu: „Jūs kompoziciją matuojate?

Galite jos ir nerasti, nes šiuolaikiniame mene taisyklių nebėra.“ „Bet tu žinai, ką aš darau?“ – nustebo. Lankiau dailės mokyklą, žinau, kaip matuoti kompoziciją, kaip ją dėlioti, kokie yra spalvų deriniai, bet dabar nusižengiu visoms taisyklėms. Dabar bandau eiti ta linkme, kuria eina visas pasaulis, noriu į Lietuvą atnešti meno laisvės.

Man patinka stebinti, kvailioti – niekada negalvoju, pirks kas paveikslą ar ne.

Van Gogho Noriu pripratinti lietuvį prie psichodegalerija linio meno, bet kol kas sunkiai sekasi.

Madride – tik Lietuviams patinka minimalizmas, pirma stotelė.

Spalį ši galerija tad jie dažnai galvoja, kad aš darau Skaistės darbus nesąmones. Užtat kaip tik šiandien pristatys gavau laišką iš Tokijo – jie nori pardavimeno mugėje nėti mano paveikslus. Aš gi jų neturiu, Austrijoje tai ir vėl teks rašyti laišką ir klausti, ar palauks naujų mano darbų (juokiasi). Ši kelionė į Ispaniją tau padovanojo ir daugiau emocijų – apsilankei restorane „Antica Pizza“, kuriame dirbai prieš dvidešimt metų.

Jame pirmąkart atsidūriau, kai devyniolikmetė neįstojau į Dailės akademiją. Tėvai neturėjo pinigų mokėti už mokslus, susidėjo ir kitos aplinkybės: verslas tėčiui nesisekė, brolis dar buvo mažas, mirė močiutė. Tada man, jaunai mergaitei, buvo taip liūdna susidūrus su neteisybe. Šešerius metus eini į dailės mokyklą, papildomai mokaisi Vizualiųjų menų fakultete, dalyvauji visuose konkursuose ir galiausiai gauni smūgį į veidą: sveika atvykusi į suaugusiųjų pasaulį!

45

interviu

Svarbiausia gyvenimo

kova

Pirmąkart olimpinių žaidynių duris pravėrusi dziudo kovotoja Sandra JABLONSKYTĖ (29) jau rengiasi svarbiausioms gyvenimo imtynėms.

Ne kartą dėl sunkių traumų apie karjeros pabaigą pagalvojusi ir skaudžių gyvenimo išbandymų patyrusi kaunietė pripažįsta, kad be nauja šeima tapusių trenerių ir kolegų palaikymo šiemet Tokijuje jos, daugkartinės šalies čempionės, galbūt ir nebūtume išvydę.

J

ARNAS ŠARKŪNAS

ums ir plaukikui Giedriui Titeniui buvo patikėta garbė olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje nešti Lietuvos vėliavą. Koks jausmas apėmė ją paėmus į rankas?

Dar prieš prasidedant paradui turėjome minutėlę pasirepetuoti, nes paskutinę akimirką sužinojome, kad kartu nešime vėliavą. O pats jausmas – nerealus! Artėjant mūsų eilei įžengti į stadioną, kilo jaudulys, pilve skraidė drugeliai, bet turėjau išties šaunų kompanioną, tad vienas kitą apraminome. Atėjus tai akimirkai dingo jaudulys, o galiausiai, nors per penkias valandas vykusį renginį išties pavargome ir batai pritrynė iki kraujo, liko tik geros, pozityvios emocijos. Tai – neįkainojama patirtis, man buvo didžiulė garbė nešti savo šalies vėliavą!

Olimpiada įspūdingai prasidėjo dar nestartavus – Sandra Jablonskytė nešė Lietuvos vėliavą žaidynių atidarymo ceremonijoje

48

Tai, kad patekote į olimpines žaidynes, esate pavadinusi svajonės išsipildymu. Dabar, kai tikslas pasiektas, taip pat galvojate?

Apetitas auga valgant. Pirmiau buvau užsibrėžusi tikslą tik patekti į olimpines žaidynes, o dabar noriu kuo geriau pasirodyti – būčiau bloga sportininkė, jei nesitikėčiau medalio. Manau, tai įmanoma, jei suvaldysiu savo mintis ir emocijas, nes įtampos išties nemažai – juk tai svarbiausias net ne metų, o gyvenimo įvykis. Tad ant tatamio šįkart eisiu kovoti pati su savimi – jei įveiksiu savo baimes, atsiras ir rezultatas.

Mano startas – tik liepos 30 dieną, tačiau į Japoniją atvykau gerokai anksčiau, nes reikėjo laiko aklimatizuotis ir pasirengti.

Dirbu ir su sporto psichologu. Dalyvaujant žemesnio rango varžybose, paprastai tokios galimybės nėra, mane lydi tik treneris – federacijos biudžetas nėra guminis.  Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Sportininkė maždaug šešiolika metų siekė svajonės dalyvauti olimpinėse žaidynėse

Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

49

kelionės

Meninė komandiruotė Karantinas sugriovė jų planus, bet nepalaužė užsispyrimo siekti to, kas dažnam atrodytų neįmanoma. Tos paieškos magijos teatro „DiArchy“ duetą – brolį ir seserį Arvydą GAIČIŪNĄ (52) ir Dianą GAIČIŪNAITĘ-DIRMĘ (44) – nuvedė net į meno pasaulio centrą – Luvrą Paryžiuje.

JŪR ATĖ RAŽ KOVS KY TĖ 62

M

agiškasis duetas daug metų garsėjo pavojingais ir ekstremaliais pasirodymais – taip bandė praplėsti žmogaus galimybių ribas. Jie buvo užsišaldę didžiuliame ledo luite, surakinti ir pririšti grandinėmis po vandeniu ištvėrė ilgiau nei penkiolika minučių, užrištomis akimis vairavo automobilį, vaikščiojo tilto turėklais, krito, sprogo, degė ir buvo palaidoti gyvi. „Prieš pandemiją magijos teatro „DiArchy“ koncertų veikla buvo suplanuota metams į priekį. Viskas sugriuvo per keletą dienų, – neslepia Arvydas. – Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas subyrėjo, nes jūsų profesija nebeteko paklausos, nežinote, kaip užsidirbti ir kur judėti toliau.“ Broliui pritaria Diana: „Atrodė, lyg Haris Poteris burtų lazdelės mostu sustabdė laiką ir viskas sustingo.

Grįžome namo, sudėjome rekvizitą, garso aparatūrą. Kostiumus

ŽMONĖS NR. 30 | www.žmonės.lt

Šalia Paryžiaus įžymybės – „Moulin Rouge“ kabareto

Pramogų verslo titanike plaukėme pirmą ja klase, bet kai per pandemiją laivas pradėjo skęsti, tai nepravertė...

uždariau į skrynią ir atsisveikinau neribotam laikui. Pramogų verslo titanike plaukėme pirmąja klase, bet kai per pandemiją laivas pradėjo skęsti, tai nepravertė... Labai gaila, kad per pandemiją profesinių netekčių patyrė dauguma menininkų, aktorių, artistų.“ Skęsdami nežinomybėje užsispyrę magai visgi nusprendė kaip miunhauzenai iš pelkės save traukti už plaukų. „Vieną dieną atsiribojau nuo visko, kas vyksta aplinkui. Ir žinote, kas nuostabiausia? Pagaliau pajutau, ko iš tikrųjų noriu – tapyti“, – neslepia Arvydas. Su seserimi Diana jie yra trečia artistų dinastijos karta. Nuo gimimo juos supo muzika, teatro dekoracijos, šviesos, spalvos. Gaičiūnų šeima nuolat keliavo: kaskart nauji miestai, viešbučiai, sutikti žmonės gulė galvoje, vaikystės svajonės virto vizijomis, jas ir suaugus norėjosi išsaugoti. Todėl dar prieš penketą metų Arvydas pradėjo tapyti. O per pandemiją tapyba tapo pagrindiniu ir veiklos, ir nusiraminimo šaltiniu. „Savo kūriniuose užfiksuoju magijos Asmeninio albumo nuotraukos

Diana nepraleido progos įsiamžinti po vitražiniu „Galeries Lafayette“ kupolu Paryžiuje

Į tapybos pasaulį įžengęs Arvydas sako jaučiantis, kad pasirinko teisingai – per karantiną laiko šiai veiklai padaugėjo, o kvietimas pristatyti savo darbus meno mugėje Paryžiuje buvo didelė garbė Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

judėjimą, tarsi sustabdau laiką“, – neslepia jis.

Prieš kelis mėnesius magas gavo laišką prancūzų kalba. Tai buvo oficialus kvietimas į „Carrousel du Louvre“ meno mugę, kurioje Retne paveikslams skirta vieta. Retne – kūrybinis Arvydo slapyvardis. Po kelių minučių Diana sulaukė brolio skambučio. „Mane pakvietė į meno parodą Luvre. Važiuosi kartu?“ – išgirdau Arvydo balsą. „Duok laiko pagalvoti“, – santūriai atsakiau, padėjau ragelį ir vos nenugriuvau iš nuostabos ir džiaugsmo“, – juokdamasi prisimena Diana. Vos per mėnesį reikėjo atlikti daug nematomų darbų: surašyti dailininko CV anglų ir prancūzų kalbomis, išspausdinti katalogus, atrinkti ir supakuoti paveikslus. Dianos gebėjimai puikiai pravertė rengiantis parodai.

Lėktuvui nusileidus Paryžiaus oro uoste, Arvydą ir Dianą sustabdė muitininkas. Turbūt įtarimą sukėlė du milžiniški krepšiai, kuriuose jie vežė paveikslus ir medinius rėmus. „Mes – artistai, atvykome į parodą „Caruselle de Luvre“, krepšiuose – paveikslai ir rėmai“, – be galo jaudindamiesi paaiškinome. Jeigu pareigūnai būtų pradėję viską nuodugniai tikrinti, būtų tekę kruopščiai supakuotas drobes traukti, o paskui vėl viską vynioti... Jau buvome tam nusiteikę, bet išgirdome tik trumpą pasveikinimą: „Welcome to France!“ – prisimena Diana.

Pasak Arvydo, meno mugė buvo suorganizuota labai gerai – pasirūpinta stendais, apšvietimu, įranga, todėl viskas vyko sklandžiai. „Nepagalvokite, kad meno mugės lankytojai – tik meno profesionalai ir ypatingi mėgėjai. Malonu buvo stebėti, kad į parodą ateina draugų būreliai, šeimos, senjorai ir jaunimas. Žmonės ilgai apžiūrinėja parodos eksponatus, domisi tapybos technika, stiliumi. Negaili komplimentų menininkams“, – įspūdžiais dalijasi Arvydas.  63

objektyve Televizijos ir radijo laidų vedėja Gabrielė Martirosian

LAURA MIZGIRYTĖLATOUR MADOS APŽVALGININKĖ

Racionalumas Mada žadėjo popandeminį Didžiojo Getsbio atitrūkimą, tačiau festivalio „Midsummer Vilnius“ renginius lankantys lietuviai liko nuosaikūs. Populiarios ir klasikinės tendencijos tęsiasi, lyg jokios pandemijos nebūtų nutikę.

ATOSTOGOS HAMPTONE Tarsi turtingų porų atostogos prabangiausiame Niujorko pajūryje: klasikiniai siluetai, sultingos spalvos, šeštojo ir septintojo dešimtmečių mados nostalgija.

Fake it till you make it.

88

Festivalio „Midsummer Vilnius“ svečiai Ž M O N Ė S N R . 3 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Irmanto Gelūno, Pauliaus Peleckio ir Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

Interjero dizainerė Nerija Sabaliauskienė ir festivalio „Midsummer Vilnius“ vadovas Valdas Petreikis

Verslininkė Lina Minderienė ir Danutė Buckutė

URBANISTINIAI SILUETAI Universalesnį, šiuolaikiškesnį miestietišką derinį, ypač aktualų pastaruosius trejus metus (neskaitant pandeminių metų), sunku rasti: atlaso sijonas arba suknelė, kietas švarkas, patogi avalynė – sportbačiai, šlepetės, kvaziortopedinės basutės. Įmonės „Proficona“ vadovas Vytautas Bernotavičius su žmona Egle Renginių organizatorė Gabrielė Burkovaitė (dešinėje) ir Milda Felicija Ritikytė

ŽMONĖS NR. 30 | www.žmonės.lt

89