Žurnalas „Žmonės" Nr. 39

LIKO SAVAITĖ!

PRENUMERUOKITE ŽURNALĄ NET SU 50 % NUOLAIDA

Nr. 39 (881) 2020 m. rugsėjo 24 d.

Edgaras ŽIGIS Išbandymas Arktimi

Saulius

SKAMBINAS Krikštynos buvo ypatingesnės, nei tikėjomės

žmogų, su kuriuo būtų lengva gyventi

Eglė

GABRĖNAITĖ

Pabėgsiu ir nuo šito gimtadienio

Kaina – 2,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,25 Eur

70-METĮ ŠVENČIANTI AKTORĖ

Ieva JACKEVIČIŪTĖ ir Raimondas KLEZYS Sunku rasti

Kaip išgyvenote tą pavasarinį karantiną?

Blogai. Nėra baisiau nei ant parduotuvių durų kabantys užrašai, kad vyresni, rizikos amžiaus, žmonės čia nepageidaujami. Suprantu, kad viskas – dėl gero: kad nesusirgtų, neužsikrėstų. Bet kaip tai nužemina žmogų! Pati tikriausia socialinė diskriminacija. Esu tikra, taip jautėsi dauguma vyresnių. Jau pykino nuo frazės „likite namuose“.

Palaukite, bet juk pilna senų žmonių, kuriems niekas neatneša maisto ar vaistų! Ne visiems vaikai atveždavo lauknešėlių ir palikdavo prie durų.

K

okie tie geriausi gimtadieniai buvo?

1985 metais nuvažiavome su drauge atostogauti į Baku, o po savaitės atsidūriau negyvenamoje saloje – filmavausi Azerbaidžano juostoje „Pasivaikščiojimas užmiestyje“. Vaidmuo – sunkus, draminis, tačiau kokie žmonės aplinkui: režisierius Eldaras Kulijevas, kompozitorius Muslimas Magomajevas! Jūra, saulė, baliai kiekvieną vakarą!

Kaip geriausias atostogas atsimenu tuos tris filmavimo mėnesius saloje! Kai susiruošėme išvažiuoti, verkiau ir aš, ir visa komanda. Po trijų dienų – mano gimtadienis. Skambina filmo komanda iš Baku: „Egle, sveikiname! Dabar čia sėdime visa filmavimo grupė, dvidešimt aštuoni žmonės tavo garbei kelia taures.“ Apšvietėjai, grimuotojai, aktoriai – vienas iš kito ima ragelį, visi man linkėjimus siunčia: „Eglute, turbūt esi pati laimingiausia jubiliatė. Pavydime tavo svečiams, kurie dabar švenčia su tavimi. Visiems perduok, kad jie – laimingiausi žmonės, nes turi tave!“ O aš sėdžiu viena savo bute ir verkiu... Ryte – skambutis į duris: stovi azerbaidžanietis, iš vienos pusės – keturios dėžės, iš kitos – dar keturios. „Palikau visą komandą Baku švenčiančią tavo gimtadienį, o mane siuntė perduoti šių dovanų“, – girdžiu. Viena dėžė su raudonuoju šampanu, kita – su vynuogėmis, trečia su figomis ir saldumynais... Pusę Vilniaus apdalijau tomis dovanomis. O šešiasdešimtmečio proga nuo visko pabėgau į Maskvą – pas marčią Tatjaną ir anūką Dominyką. Kas tokiems gimtadieniams galėtų prilygti – kokie karpiai, kokios vištos?..

Papasakokite, kaip šiais laikais gyvena aktorius?

Pirmiausia turiu pagalvoti, kaip aš gyvenu, – dar kažkiek esu aktorė. Vis prisimenu žmones, su kuriais nebegaliu nei pasikalbėti, nei jų paklausti. Mano senelis sakydavo: „Vaikiuk, nieko nėr baisiau kaip nežinia.“ Aš tada, jauna būdama, galvodavau: „Kaip taip gali būti?! Taigi turi sužinoti, jei nežinai!

Kas čia per nežinia?“ O dabar ir aš žinau, kad nežinia – vienas baisiausių dalykų žmogaus gyvenime. Atrodo, repetuoji ir lauki pasirodymo... o ryte sulauki žinios, kad spektaklių nebus.

Pamenu, tuoj po karantino išėjau į miestą – pėsčia ėjau nuo Aušros vartų iki buvusių Profsąjungų rūmų kalno. Per tą laiką sutikau vienuolika žmonių – per visą miestą tik vienuolika!

Atsistojau ant kalno, žiūrėjau į miestą ir galvojau: joks kinas negebėtų perteikti to – sustingęs pasaulis, sustingęs tu.

18

O jums sūnus atveždavo?

Pasakiau: kategoriškai ne! Skambindavo, siūlydavo, bet aš boikotavau tą atskirtį. Apsiginkluodavau kauke, vienkartinėmis pirštinėmis, spiritiniais skysčiais ir eidavau į parduotuvę. Ir dar vienišiems kaimynams parnešdavau maisto.

Kita vertus, galvoju, kad ši pandemija ir karantinas suteikė ir daug gerų dalykų – pavyzdžiui, atgaivino pokalbius telefonu.

Juk jau beveik nesikalbėdavome, o per karantiną mano telefonas nuo ryto iki vakaro netilo. Staiga pasipylė skambučiai žmonių, apie kuriuos jau šimtą metų nieko negirdėjau, prisipažinimai, kad mane myli, kad visą gyvenimą prisimins.

Kaimynai, su kuriais viename daugiabutyje gyvename keturis dešimtmečius, pradėjo sveikintis, prie durų palikdavo lėkštutes su pyragaičiais. Aš nunešiau ir palikau prie durų indelį medaus.

Senuką iš trečio aukšto reikėjo nunešti laiptais, supuolė visi kaimynai padėti... Tokie širdies vartai atsidarė!

S

kambino ir buvę studentai? Kodėl prisiminė jus? „Dėstytoja, pakalbi su jumis ir taip gera, ramu pasidaro. Kaip gerą dozę vitamino C gauni“, – sakydavo. Bet pati jau nebeturiu to vitamino ir tos energijos. Tik vieno labai bijau... Pamenu, kai atėjau į teatrą, ten dar dirbo tokie grandai kaip Monika Mironaitė, Stepas Jukna, Kazimiera Kymantaitė, Lidija Kupstaitė – šalia jų vaidinti scenoje man buvo garbė. Bet senieji vis bardavo: „Ai, Gabrėnaite su Mainelyte, ką jūs čia – visai be sijonų į teatrą ateinate!“ Tais laikais mini buvo madinga.

Ir dar pridėdavo: „Va, anksčiau tai teatras buvo! Lida, atsimeni, kaip mes vaidinome „Po Prahos kaštonais“?“ Jėzau, galvodavau, apie kokį spektaklį, kokį teatrą jie šneka, kokie kaštonai?! Man tie pokalbiai liko atmintyje kaip pačios geriausios pamokos –  pamokos, kaip nereikia kalbėti ir daryti.

Visi man linkėjimus siunčia: „Pavydime tavo svečiams, kurie dabar švenčia su tavimi.“ O aš sėdžiu viena savo bute ir verkiu...

Ž M O N Ė S N R . 3 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

19

Egidijaus Rainio drabužiai ir avalynė, „Gimbutis“ papuošalai

Kūnas mene amžiaus cenzo neturi Netrukus prasidėsianti meno mugė „ArtVilnius’20“ žada nustebinti drąsiu dailininko Evaldo JANSO (51) performansu.

Tiesą sakant, nedrąsių darbų jis ir nekuria. Jau beveik trisdešimt metų šis žmogus, visiems žinomas kaip visuomenę provokuojantis ekscentriškos natūros menininkas, sykiu yra kaip reta jautrus.

Neabejotina, kad šis kontrastas – didžiausia Evaldo stiprybė.

M

VALDAS PUTEIKIS

eno mugėje esi pakviestas kurti performansą – ar galima tikėtis ko nors panašaus, ką Evaldas Jansas daro jau beveik tris dešimtmečius?

Esu ekspromto ir improvizacijos žmogus, todėl negaliu pasakyti, koks bus šio performanso siužetas. Tiesa, tam ketinu panaudoti vieną Jono Meko kūrinio kopiją, kurią išmainiau į vieną savo drobę, laukiu darbų iš Niujorke kuriančio Aido Bareikio, taip pat norėčiau pasitelkti grafikės Elvyros Kairiūkštytės kūrybą. Galbūt tai bus kai kas panašaus į „Appropriating Another“ – performansą, kuris, skambinant gitaristams Deiviui Dvareckui ir Juozui Milašiui, prasidėjo nuo mudviejų su aktore Kristina Švenčionyte šokio apsirengus vakariniais drabužiais.

Paskui – visiškas išsirengimas, apsipilstymas vandeniu ir apsisvaidymas plunksnomis – vienos poros gyvenimo metafora... Bet kuriuo atveju nepaisysiu brandesnio savo amžiaus bei kūno – vis dėlto jis yra nepamainoma performansų priemonė – ir liksiu ištikimas jansiškai meno stichijai.

Tavo galerijos pavadinimas „Janso muziejus“ – irgi kaip aliuzija į brandesnį menininko amžių?

Aplinkybės susiklostė taip, kad beveik prieš metus, rengdamas didelę autorinę parodą, į Šiaulius nusivežiau beveik visus savo kūrinius. Paroda baigėsi, atėjo laikas grįžti namo į Vilnių, tačiau neturėjau kur. Tada išgyvenau išsiskyrimo su moterimi, su kuria praleidau šešerius metus, periodą, privalėjau pasitraukti iš jos sodybos Trakų krašte, kartu ir iš sandėliuko, kuriame saugojau savo paveikslus.

36

kaip gyvenate?

Taigi esu Šiauliuose. Ankstyvas rytas.

Vairuotojas klausia, į kurią Vilniaus pusę vežti, nes nori telefone nustatyti navigaciją.

Sakau, kad nežinau, siūlau važiuoti, o jau pakeliui gal paaiškės tikslesnis adresas. Vis dėlto nežinia, kur dėtis, spaudė smegenis.

Prisiminiau, kad kadaise bičiulis Augustinas Beinaravičius, „Paviljono“ įkūrėjas, siūlė rūsį ir nerakinamą kambariuką. Paskambinau jam, aptarėme sąlygas, o kraustant iš mašinos kūrinius Augustino samdomas direktorius paklausė: „Kas čia – galerija bus?“ Tada ir tariau Augustinui: „Iš tikrųjų, gal darom galeriją. Kad būtų galima kas porą mėnesių rengti parodas, darbų turiu porai metų į priekį.“ O jis: „Gerai. Čia bus Janso muziejus.“ Jeigu nebūtų tokios paradoksalios spontaniškai nutikusios istorijos, „muziejus“ man skambėtų kaip baisi arogancija ir pretenzija, tačiau kai viskas įvyko tarsi pokštaujant, pavadinimas lyg ir pasiteisina.

Taip įvardyta meno projektų erdvė gavo stiprios ironijos ir autoironijos dozę.

Kai einu į studiją, mąstau, ką šiandien nuveiksiu, o kai grįžtu namo, galvoju apie moteris.

Ž M O N Ė S N R . 3 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

A

Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

trodo, pats likimas tau pakišo pagalvėlę. „Janso muziejaus“ rūsys – ideali vieta bohemiškiems performansams.

Dievas mane myli ir ne kartą yra gelbėjęs iš beviltiškų situacijų, apsaugojęs nuo didelių tragedijų. O iki to etapo, kol galėjau atidaryti galeriją, kelis mėnesius teko padirbėti statybininku: Augustinas pirko medžiagų, jo kavinė parūpindavo pietų, o aš pasiraitojęs rankoves kibau į remontus. Įdomiausia, kad vieta, kurioje įsikūriau, krito į akį dar prieš kelerius metus: čia buvo gėlių butikas „Buketai“, praeidamas vis pagalvodavau: „Kokia ideali šviesa tapyti...“ Ir štai svajonė išsipildė. Šalia dar ir bariuką „Morka“ pavyko atidaryti. Augustino sesuo prisiminė 1967-aisiais poparto dailininko Andy Warholo tapytą kūrinį „Bananas“ ir ko nors panašaus ėmė ieškoti mano internetiniame puslapyje. Ir rado! Jo pavadinimas – „Graužk morką“. Kita vertus, pirmos dvi šio žodžio raidės – graži aliuzija į kaimynystėje esančio MO muziejaus pavadinimą. Taigi atsirado šiokios tokios intrigėlės: ta mano „Morka“ tarsi flirtuoja su MO. O rūsio pakrikštijimas ir mano meninio manifesto pašventinimas įvyko surengiant performansą: Kristina Švenčionytė iš mano rankos venos švirkštu išsiurbė kraujo ir juo apšlaksčiau ant performansų erdvės sienos išrašytą manifestą. Šią artistę įsidėmėjau ir su ja susipažinau, eksponuodamas savo parodą Šiauliuose.

Ten ji rodė vieną vulkanišką performansą.

Vitališka, drąsi, aistringa, deganti, kunkuliuojanti – taip apibūdinčiau Kristiną.

Prieš daugelį metų patirta galvos trauma, vėliau išgyventi epilepsijos priepuoliai – kaip šie dalykai keitė tavo požiūrį į pasaulį?

Gal kiek sutramdžiau savo ekscentriškumą.

Tapau empatiškesnis, įgavau didesnės ir tolygesnės pagarbos ir prie konteinerio stovinčiam benamiui, ir tam, kuris prašmatnų automobilį vairuoja. Labiau ėmiau pasitikėti likimu: grumsiesi kumščiais ar plauksi pasroviui, šiame pasaulyje tau bus atriekta tiek, kiek bus. Patyręs akistatą su mirtimi, nustojau jos bijoti, na, jei visiškai ir nenustojau, bijau labai minimaliai. Beje, MO muziejaus kolekcijoje yra mano drobė „Regėjimas po epilepsijos priepuolio“ – ji taikliai atsako į šį tavo klausimą. Kai baigėsi epilepsijos priepuoliai, prieš dvylika metų buvo panaikintas ir neįgalumas – gera žinia apie laimingą žmogų, tačiau neįgaliojo statusas leido į pasaulį žvelgti įvairiais kampais, kurių sveikas būdamas nelabai ir pastebėtum. Bet esmė ta, kad žeidė ne statusas, o neįgaliojo pensija – tuo metu ji  37

interviu

Su juo

lengva gyventi K

Prisipažinsiu, net nežinojau, kokia pavarde dabar Ievą pristatyti, – per pastaruosius dešimt metų nuo tada, kai davė pirmą interviu žurnalui „Žmonės“, jos pavardė ir šeimyninė padėtis keitėsi bent dukart. Šokio pedagogės, aktorės, režisierės, teatro „No Shoes“ įkūrėjos Ievos JACKEVIČIŪTĖS (41) gyvenime vėl permainos: ant rankų – dešimties mėnesių dukrytė Upė Saulė, o šalia – sunkius laikus padėjęs įveikti penkiolika metų jaunesnis aktorius Raimondas KLEZYS (26), su kuriuo ką tik pagal senąsias lietuvių apeigas sumainyti žiedai ir ištarti meilės įžadai.

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ 40

aip judu susipažinote?

Ieva: Mus profesija ir suvedė. Kartu kūrėme ir tebekuriame spektaklius vaikams ir jaunimui. Jau ketveri metai bendrą namų židinį kūrename. Būnant tokios profesijos paprastai nėra laiko į pasimatymus vaikščioti, todėl natūralu, kad draugystės ir simpatijos mezgasi bendruose darbuose.

Mano dar ir situacija sudėtinga buvo – su dviem mažais vaikais, tad į pasimatymus išvis nebuvo laiko bėgioti.

Raimondas: Apie Ievą gal ir anksčiau buvau girdėjęs, nors televizoriaus nelabai žiūriu. Be to, mano interesų ratas buvo kitas. Žinojau tik, kad buvo televizijos žvaigždė. O pradėję kartu repetuoti, vis daugiau ėmėme kalbėtis, juoktis – kažkaip lengvai viskas ėjosi. Ir kuo toliau, tuo įdomiau darėsi, tuo labiau norėjosi būti kartu. Sunku rasti žmogų, su kuriuo būtų lengva gyventi.

Ieva: Sakyčiau, dabar taip lengva todėl, kad susitikome per patį sunkumų piką. Man tuo metu buvo sunku visomis prasmėmis: buvo tik ką iširusi šeima, materialiniai sunkumai tokie, kad niekam nelinkėčiau, namas – už milžinišką paskolą, vaikai dar visai mažiukai: Adijai buvo ketveri, Jonui – vos metukai, dirbti negaliu, nes vaikų palikti nėra su kuo... Buvau visiškoje duobėje. O tuomet atsirado Raimondas ir pasakė:  Ž M O N Ė S N R . 3 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Justo Valinsko nuotraukos

Raimondas atlaikė sunkiausią išbandymą: juk gavo nuotaką su palikimu – iškart visą šeimą.

Ž M O N Ė S N R . 3 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

41

mados prognozė

Be rankovių Rudeniui įsibėgėjant į trasą iškeliauja megztiniai, džemperiai ir paltai. Bet kartais taip norisi vėl parodyti mėgstamas šilkines palaidines ar baltus marškinius. Jų dar neslėpkite – jums padės megztos liemenės. Toks drabužis leis žaisti sluoksniais, panaudoti kuo daugiau rūbų ir padės neatsilikti nuo gatvės stileivų.

SANDRO švarkas, 385 Eur

VIDA PRESS ir gamintojų nuotraukos, Laurynos Skrebytės stilius

V FORMOS IŠKIRPTĖ

Nuomonės formuotoja Emma Fridsell

Liemenę gilia iškirpte sluoksniuokite su marškiniais ir vyriško tipo švarku. Tokia kombinacija tiks ir prie klasikinių kelnių, džinsų ar ilgo sijono, todėl sukursite daugiau skirtingų derinių. Marškinių ar palaidinės apykaklė dailiai išlįs pro liemenės viršų, o atidengtą kaklą dar galėsite papuošti masyvia grandine ar subtilia šilkine skarele. 

WEEKEND MAX MARA liemenė, 195 Eur

UTERQÜE bateliai, 125 Eur (uterque.com) H&M kelnės, 24,99 Eur

82

ŽMONĖS NR. 39 | www.žmonės.lt

Ž M O N Ė S N R . 3 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

83

objektyve ATI DARYMAS

Kuriame naują pasaką Vienuoliktąjį gimtadienį švenčianti „Pasaka“ atveria dar vienas duris – nuo šiol žiūrovus kvies ir į naujame moderniame sostinės Paupio rajone įsikūrusį kino teatrą. Pirmieji ten apsilankė kino industrijos žmonės, partneriai, draugai. „Mes kuriame „Pasaką“, į kurią jūs norėtumėte ateiti. Ir iš kurios išeitumėte sujaudinti. Mes trokštame, kad jus paliestų išgirstos istorijos ir kitų išgyvenimai“, – naujojo kino teatro vadovė Andrė Balžekienė viliasi, kad šią kokybiško kino oazę žmonės atras ir pamils.

Pauliaus Peleckio / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

Ekskursija apie Vilniaus kino teatrų istoriją bei viešnagė jaukioje ir itin profesionaliai įrengtoje naujosios „Pasakos“ erdvėje maloniai nuteikė aktorę Gabiją Jaraminaitę

90

„Emocijos – iki dangaus“, – prisipažino kino teatro „Pasaka“ vadovė Andrė Balžekienė. Įkurtuvių džiaugsmu ji dalijosi su dukra Onyte, vyru bendrovės „Media bitės“ generaliniu direktoriumi Tomu Balžeku ir visu būriu kinui neabejingų žmonių

Ž M O N Ė S N R . 3 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Atlikėja Miglė Vilčiauskaitė-Migloko džiūgavo, kad nauja vieta – visai netoli jos namų

Bičiulės ir komunikacijos asės: nekilnojamojo turto vystymo ir plėtros bendrovėje „Darnu Group“ dirbanti Olga Malaškevičienė ir Vilniaus šilumos tinklams atstovaujanti Indrė Trakimaitė

Kūrybinių dirbtuvių „Kregždynas“ įkūrėjos Viktorija Urbonaitė ir Laima Penek

Tinklaraščio „Pusryčiams“ autorei Gabrielei Žutautaitei rūpi ne tik maisto, bet ir kino naujienos.

Jai draugiją palaikė sužadėtinis aviacijos detalių pardavimo specialistas Justinas Naidzinavičius

Ž M O N Ė S N R . 3 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

91