Žurnalas „Žmonės" Nr. 53

Kaina – 2,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,33 Eur

Nr. 53 (894) 2020 m. gruodžio 31 d.

VISI MES

METŲ ŽMONĖS

Naglio Bieranco nuotrauka

visi mes metų žmonės

Juk kartu

galime daugiau Mums užtektų, kad jie kurtų grožį.

Tačiau nepaprastomis aplinkybėmis talentingi mados, kino, teatro pasaulio žmonės parodė, kad geba daug daugiau!

REMIGIJA PAULIKAITĖ

20

Ž M O N Ė S N R . 5 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Baisi buvo situacija, kurioje atsidūrėme, o siuvimo procesas – mums įprastas“, – sako drabužių dizaineris Robertas KALINKINAS (32). Pavasarį jis stačia galva puolė padėti medikams: sutelkė pajėgas ir su bendraminčiais pasiuvo beveik pusę milijono kaukių, chalatų, kombinezonų.

K

ovą šalį sustingdžius karantinui, Robertas atsidūrė nežinioje: neįsivaizdavo, kaip išsaugoti savo mados namus. Iš pradžių galvojo siūti ir internetu parduoti kaukes, bet greitai suprato, kad jei tai gali daryti dėl verslo, vadinasi, gali ir padėti tiems, kam jų labiausiai trūksta. Kadangi tai buvo rimta problema, sukūrė grupę „Pagalba medikams“ ir su kolegėmis iš mados industrijos pradėjo gydytojams siūti kelių rūšių kaukes, chalatus, kombinezonus. Kaukių iškarpas dalijo net kariškiams. „Esu bičas, siuvantis sukneles, skirtas vilkėti ant raudono kilimo. Tačiau jei sugebėjome suburti įvairius verslininkus ir pagaminti apie pusę milijono medikams reikalingų daiktų, tai rodo, kad padėtis buvo apgailėtina, – prisimena Robertas. – Negalėjome patikėti tuo, kas dėjosi šalies ligoninėse. Gal todėl mums pavyko visai nemažai nuveikti? Mano įmonė į tai investavo dešimt tūkstančių eurų. Tuo metu, kai viskas buvo uždaroma, galėjome duoti tik tiek. Na, o kiti prisidėjo kaip partneriai, rėmėjai, savanoriai. Žmonės aukojo pinigus.

Pervedė tūkstančius eurų.

Savo ateitį kuriame gerais ir blogais darbais. Ar žmonės prisimins, ką dariau pavasarį? Jau įsitikinau, kad geri darbai nudžiugina grįžtamuoju ryšiu. Metų pabaigoje į mane kreipėsi kelių didelių verslų atstovai. Sakė, kad stebėjo judėjimą „Pagalba medikams“, o dabar iš mūsų nori pirkti kalėdines dovanas ir taip paremti vėl į internetą perkeltą mano mados verslą.“ Jis pajuto dar vieną šios iniciatyvos pranašumą. Tai sutikti ypatingi žmonės. Robertas džiaugiasi per tuos mėnesius atradęs daug naujų draugų.

Dizaineris prisipažįsta, kad kalbėti apie save ir gerus darbus nėra jauku. „Taip, turiu stiprų bendruomeniškumo jausmą, esu socialiai atsakingas, bet esu ir klydęs, priėmęs abejotinų sprendimų, – sako. – Visgi smagu ką nors gera padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Su žmona Agne visuomet aukojame žmonėms, kuriems reikia pagalbos, remiame vaikų namus, gyvūnų prieglaudas. Ypač jautrus esu vaikų problemoms, neretai jos sujaudina iki ašarų.

Negaliu užsimerkti, jei jaučiu, kad galiu ką nors padaryti, pakeisti. Pavasarį tokia situacija Lietuvoje ir buvo: trūko paprastai padaromų dalykų, o mes juk mokame siūti beprotiškai sudėtingų modelių drabužius! Pamačiau, kokie prasti reikalai, ir griebiau jautį už ragų. Manau, tai, kad šią iniciatyvą pradėjau aš, yra atsitiktinumas. Taip pat gal būtų pasielgęs ir kas nors kitas, tik aš reagavau labai greitai. Tai mūsų sėkmės formulė.“ Ž M O N Ė S N R . 5 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Smagu daryti gera

Jaučiame atsakomybę padėti „Kaip pirkome tą aparatą – vos ne atskira kino istorija...“ – juokiasi aktorė, prodiuserė Gabija SIURBYTĖ (38). Žinia, kad jos su vyru režisieriumi Ernestu JANKAUSKU (44) įkurta kino kompanija „Dansu“ perka plaučių ventiliavimo aparatą, nuskambėjo neįtikėtinai – juk tai padarė menininkai.

T

iesa, medicinos įrenginį užsakę kino žmonės turėjo įveikti ne vieną trukdį ir gerokai palaukti, kol šis aparatas pasiekė Lietuvą. Tačiau istorijos pabaiga laiminga: jis sėkmingai veikia Vilniaus Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje, kurioje gydomi sunkūs COVID-19 ligoniai. „Nors, tiesą sakant, būtume buvę dar laimingesni, jei padėtis dėl pandemijos Lietuvoje būtų ne tokia prasta ir to aparato būtų neprireikę, – tarsteli Gabija. – Jei šiais laikais nori ką nors pasiekti, nebegali būti vienpusis. Turi mokėti ir skaičiuoti, ir groti, ir dainuoti.

Menininkai tampa atviresni, dažnai universalesni. Mūsų įmonė nuolatos kam nors padeda – tokia veiklos koncepcija.

Kai prasidėjo pandemija ir iš visų pusių pasigirdo pagalbos prašymai, nusprendėme prisidėti, nes jaučiame atsakomybę palaikyti bendruomenę, šalį, kuri mus ugdo, padeda. Normalu jai grąžinti skolą.

Plaučių ventiliavimo aparato istorija nuskambėjo garsiausiai, bet tuo metu prisidėjome prie kelių iniciatyvų: rėmėme įmonę, gaminančią apsauginius veido skydelius, padėjome kurti filmus, skirtus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro savanoriams mokyti. Per pavasarinį karantiną turėjau daugiau veiklos, nei būtų buvę įprastomis sąlygomis, – prisipažįsta Gabija, priklausanti dar ir Vilniaus Gedimino legiono savanorių grupei. – Šiais metais suvokiau, kad kai atsiremiame vienas į kitą, įmanoma kalnus nuversti. O jei ryšio nėra, jei ta grandinėlė trūkinėja, nutinka bėdų.

Gruodis – rezultatų sumavimo laikas. Džiaugiamės, kad šie metai mums nebuvo blogi, – galėsime prisidėti prie kelių paramos fondų veiklos. Kiekvienam save gerbiančiam pelningai dirbančiam verslininkui reikėtų taip elgtis. Ir neturėtų  atrodyti, kad daro ką nors išskirtinio.“ 21

interviu

Nuo

krizių

nereikia bėgti

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šiemet švenčia operos šimtmetį.

Ta proga gruodį čia turėjo skambėti naujametė šimtmečio „Traviata“ – naujas pastatymas, didelė šventė... Operos ir baleto teatro generalinis direktorius Jonas SAKALAUSKAS (38) kol kas gali tik planuoti ateities darbus. Ir savo gyvenimą, kurį jau beveik metus Lietuvoje siaučianti pandemija gerokai supurtė.

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ 28

Ž M O N Ė S N R . 5 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Irmanto Gelūno / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos, Alminos Venclovaitės stilius, Katažynos Kondratovič grimas

D

ar nė vienam šio teatro vadovui neteko toks išbandymas – ko gero, sunkiausios ekonomikos krizės nesulyginsi su šia pandemija ir viso kultūrinio gyvenimo uždarymu.

Manau, tai apskritai yra istorinis momentas. Net per karą buvo rodomos operetės, spektakliai – teatrų veikla nebuvo sustabdyta. O dabar – per ekonomikos pakilimą ir taiką – teatrai uždaromi! To nematė ne tik Lietuva – visas pasaulis! Bet gal tai būdas priversti pasaulį nors šiek tiek sustoti ir paieškoti – ko mus toks laikas gali išmokyti? Per pastaruosius dvejus su puse metų, kai esu Operos ir baleto teatro direktorius, teko susidurti su išties neeiliniais įvykiais. Laidojome legendinį operos solistą ir ilgametį teatro vadovą Virgilijų Noreiką – jis buvo ir mano mokytojas. Teko aiškintis ir spręsti labai sunkius finansinius teatro klausimus. O tada – pandemija. Argi tai ne galimybė geriau įvertinti, kas esame, ką turime ir kokiame pasaulyje gyvename? Ž M O N Ė S N R . 5 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Argi tai ne galimybė geriau įvertinti, kas esame, ką turime ir kokiame pasaulyje gyvename?

Ko pats išmokote?

Branginti sveikatą kiekvieną dieną, nes ji netikėtai gali tapti paskutinė. Todėl neverta švaistyti laiko niekams. Atėjo metas būti atviram sau: ko iš tikrųjų nori, ko sieki? Antra: ši krizė ne vienam parodė, kiek daug žmogus turi. Pavyzdžiui, aš supratau, kad turiu nuostabų kolektyvą, vadovų komandą. Sunku įsivaizduoti, ką teko patirti kolektyvo nariams per pastaruosius devynis mėnesius, tačiau net man atsidūrus ligoninėje jie surėmė pečius ir dirbo išvien.  29

kaip gyvenate?

Įveikti kalnų viršūnes

Jurga ir Paulius Jurkevičiai su dukra Barbora bei kalaite Mūza, patekusia ir į knygos viršelį

Jie nė akimirkos neabejojo grėsme. Romoje gyvenantys žurnalistai, gastronomijos ir italų kultūros ekspertai, knygų autoriai Jurga (57) ir Paulius (57) JURKEVIČIAI savotišką vakciną jau susikūrė – vis gurkšteli gero alyvuogių aliejaus, rytais paruošia karštų ragelių su Neapolio aromatą skleidžiančiu kremu, paglosto kalaitę Mūzą.

Pandemijos metu išleido porą knygų. Per šį laiką Paulius suprato, kad yra bepročių, idiotų ir didvyrių. Jurga sau pasitvirtino, kaip svarbu šeimos vienybė.

DAIVA KAIKARYTĖ 44

ŽMONĖS NR. 53 | www.žmonės.lt

Asmeninio albumo nuotrauka

P

aulius užfiksavo paskutinįkart gerto espreso skonį pamėgtame Romos bare prieš pirmąją pandemijos bangą, o su kuo susijęs judviejų atokvėpio momentas?

Paulius: Kad ir kaip būtų keista – su įprastu kavos gėrimu.

Toje pačioje vietoje pas tą pačią gražiausią kvartalo baristą Sonią. Kai reiškiniai ir skonis sugrįžta, atrodo, kad jie niekada nebuvo išnykę. Bet kai išnyksta, tada pajuntame, oho, kaip pajuntame. Taigi: vieną gegužės dieną ten nuėjau, užsiverčiau tuos dvidešimt penkis miligramus espreso ir karantino kaip nebūta.

Jurga: Buvau labai pasiilgusi jūros. Išsitiesėme su dukra Barbora ant rankšluosčio paplūdimyje ir po kelių minučių jau reikėjo slėptis, nes mus pradėjo medžioti dronas. Italijoje buvo griežtas karantinas. Normalus gyvenimo ritmas įsibėgėjo lėtai.

Komendanto valanda gyvenimo nesujaukė? Gal kaip tik to, ko negalima, imi labai trokšti? Tarkim, pasivaikščioti po žvaigždėtu dangumi?

Jurga: Pandemiją išgyvenome rimtai, nesijuokėme ir neneigėme, buvome solidarūs, laikėmės griežtų taisyklių.

Namuose stengiausi palaikyti tam tikrą misijos nuotaiką.

Mano šeima privalėjo nepasiduoti panikai, kasdien valgyti karštus ragelius su Neapolio aromatą skleidžiančiu kremu, nesvarbu, kad ne mūsų mielame Romos San Giovanni kvartalo bare „La Giudecca“. Po pusryčių sėsdavome dirbti.

Barboros draugas – vienos Romos ligoninės slaugytojas – kasdien pranešdavo, kiek tą dieną anapilin iškeliavo žmonių.

Tarp jų buvo ir mūsų pažįstamų, ir senų, ir jaunų. Mūsų straipsniai tapo savotiškais pandemijos dokumentais.

Kokia šiandien yra Roma, pati Italija – pabuvusi pandemijos epicentre, trumpam vasarą atsikvėpusi ir vėl stojusi į kovą?

Paulius: Prasidėjus antrajai bangai, kai kurie Italijos regionai buvo nudažyti raudona karantino spalva – nieko negalima, kiti – oranžine, kur beveik nieko negalima, ir geltona – šis tas galima.

Mūsiškis Lacijaus regionas – geltonas. Todėl daug keliavome ir daug pamatėme, atradome, paragavome. Kalnai, ežerai, jūra, pilys, vienuolynai, vyno ir alyvuogių aliejaus ūkiai. Turbūt tik dėl antrosios bangos supratome, kiek daug visko aplink Romą, nereikia nei Toskanos, nei Sardinijos.

Jurga: Per antrąją bangą, kai suvaržymai tapo kiek mažesni, kas savaitgalį išvykstame į kurį nors Romos priemiestį studijuoti architektūros ir istorijos, pamatyti ko nors nauja, kitaip sunku rasti įkvėpimą, pagaliau mūsų skaitytojai pavargsta nuo žodžio „pandemija“. Šiandien įdomu stebėti ir restoranų per pietus apgultį išgyvenančią Italiją – restoranai sausakimši dieną, nes nuo aštuonioliktos valandos viskas būna aklinai uždaryta.

Kai pirmąsyk po ilgo laiko sėdote į lėktuvą, greičiausiai džiūgavote kaip vaikai?

Jurga: Per pandemiją gruodį skridome į Lietuvą darbo reikalais. Abejojome, ar Lietuvą pasieksime, gal kas 

Ž M O N Ė S N R . 5 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

45

į svečius

Lietuviškas akibrokštas varlių šlaunelių

tėvynėje 74

ŽMONĖS NR. 53 | www.žmonės.lt

Tokio akibrokšto Žydrasis Krantas dar nebuvo patyręs. „Madam, gal nesuprantate prancūziškai?

Tai surūgęs pienas!“ – bandė perspėti prancūzai, kai verslininkė Adelė KAČIULIENĖ (42) išpirko visą kefyrą Valbono miestelio parduotuvėje. Prancūzijoje yra daugiau kaip tūkstantis sūrio rūšių, tačiau lietuvė pasigedo varškės sūrio rūgštelės.

DAIVA KAIKARYTĖ ir JEKATERINA VOLYNEC (nuotraukos)

Ž M O N Ė S N R . 5 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

75

Paprastumo grožis: „Mark Kenly Domino Tan“ suknelė, „MaxMara“ diržas, „Gianvito Rossi“ aukštakulniai

Viena elegantiškiausių šio lapkričio Kopenhagos moterų. Danų mados ženklo „Fonnesbech“ paltas, „Prada“ rankinė. Šalikas – iš senos „Paul Smith“ kolekcijos

STILIUS

Viešnia iš Pietų pusrutulio Prieš aštuoniolika metų ji buvo nerūpestinga, bet puikiai išsilavinusi žavi jauna mergina.

Nuo Sidnėjaus rinkodaros specialistės iki Danijos sosto princesės – ilgas kelias, bet princesė Mary (48) puikiai juo žygiuoja.

96

ŽMONĖS NR. 53 | www.žmonės.lt

Jungtinių Tautų švietimo projektui „World Hour 2020“ skirtas renginys Kopenhagos rotušėje.

Derinio razinos: „Prada“ paltas ir geltoni „Gianvito Rossi“ aukštakulniai

Šis „Strenesse“ paltas – princesės mėgstamas.

Palaidinė – „Stine Goya“, aukštakulniai – „Gianvito Rossi“

Specialiai vizitui į Paryžių kurtas dizainerio Ole Yde ir siuvėjos Birgit Hallstein kūrinys. „Gianvito Rossi“ aukštakulniai

Parlamento atidarymo proga stilistai Mary aprengė „MaxMara“ švarku ir plisuotu šilkiniu sijonu. Bateliai – „Gianvito Rossi“, delninė – „Quidam“

„DI“ apdovanojimas kasmet atitenka danų bendrovei, kuri nusipelnė visuomenei ir verslui aktualiausiai sričiai. Šiemet tai buvo žaliasis pokytis. Ceremonijoje princesė vilkėjo vilnonį „MaxMara“ kombinezoną.

Aukštakulniai – „Gianvito Rossi“, delninė – „Carlend Copenhagen“

J

i gerai kalba daniškai (nors su vyru princu Frederiku namie bendrauja angliškai ir šis vadina ją keista pravarde Maz), deramai atstovauja karališkajai šeimai (ne paslaptis, kad Danijos karalienė Margrethe II – mylinti, bet reikli ir sau, ir sūnums bei marčioms). Augina keturis vaikus. Ir jei nežinotum, kad atkeliavo iš tolimojo žemyno, drąsiai sakytum, kad yra europietė ir net iš prigimties aristokratė. Išties kilusi iš akademinės aplinkos: tėvas – matematikos profesorius; anksti mirusi mama buvo Tasmanijos universiteto vicekanclerio padėjėja; pamotė – britų detektyvų autorė Susan Moody. Pati – Tasmanijos universiteto absolventė. Tačiau nei muzikavimas, nei sportas, nei verslo ar teisės studijos ir net pamotė britė nepadėjo pasirengti būsimosios karalienės pareigoms. Mary teko mokytis pačiai – be kita ko, ugdant stiliaus jausmą, dėl kurio šiandien ji yra viena elegantiškiausių Europos princesių. Ir net iš pradžių skambėję priekaištai dėl spintos išlaidų 

Ž M O N Ė S N R . 5 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Vizito JAV metu.

Suknelė – brazilų dizainerės Raquel Diniz

97