Žurnalas „Žmonės" 2021 m. Nr. 8 by Media Bites

Nr. 8 (902) 2021 m. vasario 25 d.

Garsenybės žiemoti renkasi

Kanarus TAPYTOJA

Eglė

Ridikaitė

Kaina – 2,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,52 Eur

771648

059095

Skarelės, grindys ir Nacionalinė premija

Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Modesta VŽESNIAUSKAITĖ ir Johnas CAUDWELLAS Laimę kuria išgyvenimai, o ne milijardai

viršelio istorija

Dvasiniai

išgyvenimai

sukuria didžiausią

laimę

Profesionali dviratininkė, Pekino olimpinių žaidynių dalyvė Modesta VŽESNIAUSKAITĖ (37) ir britų filantropas, „Phones 4u“ įkūrėjas milijardierius Johnas CAUDWELLAS (68) per septynerius drauge praleistus metus dar niekada nebuvo laimingesni. Iš šalies jų gyvenimas atrodo pavydėtinai įstabus, tačiau šioje meilės istorijoje netrūksta ir nevilties akimirkų bei dvejonių. Dabar pamirštos ir jos – netrukus pora sūpuos Caudwellą jaunesnįjį. BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ Fotografė VA L E R I J A M A S E L L I

Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

pažintis

Devyniskart Lietuvos čempionas, kurio sportinė specializacija šiandien – 400 metrų barjerinis bėgimas, išdrįso padaryti tai, ko ilgai nedarė, tačiau ko labai norėjo, – išbandyti vokalo jėgas. Kai „Lietuvos balso“ atrankos vakarą Artūro JANAUSKO (33) lūpose suskambo „Nothing Really Matters“, Monika Liu pirmoji pasuko kėdę ir, išvydusi šį vaikiną, neslėpė ekstazės. VA L DA S P U T E I K I S

Per barjerus

bėgantis balsas 28

ŽMONĖS NR. 8 | www.žmonės.lt

Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos, fotografuota sporto klube „Impuls“ Vilniuje

įvykis

Skarelės, grindys ir

Nacionalinė premija Prezidentūroje vasario 16-ąją buvo apdovanoti šeši šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Viena iš jų – tapytoja Eglė RIDIKAITĖ (54). Grafičių stiliumi kurianti menininkė yra surengusi keturiolika personalinių parodų, dvi pastarosios – „Palikimas: bobutas skarelas“ ir „Kultūringos grindys“ – tapo rezonansinės. O jau šį pavasarį Taikomosios dailės muziejaus sienos laukia naujų Eglės darbų.

VALDAS PUTEIKIS

ž savo „skareles“ daugiau nei prieš šešerius metus buvote įvertinta kaip geriausia meno mugės „ArtVilnius“ dailininkė ir pelnėte begalę publikos aplodismentų. Ta paroda tarsi pati sau įrodžiau ir pasitikrinau, kad žmones gali jaudinti labai paprastos, tačiau nuoširdžios meno temos ir jų interpretacijos. Nebūtina dirbtinai ekscentriškai šokiruoti, kad atkreiptum publikos dėmesį ir ją sudomintum. Maniau, „skarelėmis“ patrauksiu akį savo kartos ir vyresnių dėmesį, bet nustebau dėl itin palankios 34

jaunimo reakcijos. Gal purškalai suveikė, nes visi darbai atlikti aerozoliniais dažais grafičių technika (juokiasi)? Kai dar būdama vaikas gulėjau ligoninėje ir mačiau, kaip kitos mergaitės į sąsiuvinio lapus perpiešia saldainių popierėlius, galvojau, koks tai baisiai neįdomus ir nuobodus užsiėmimas, pati niekada gyvenime to nedaryčiau. Niekada nesakyk „niekada“. Praėjo keli dešimtmečiai, ir štai – mano autentiškai perpieštos skarelės. Vėliau – dar ir senojo Vilniaus grindys, dabar – Didžiosios sinagogos fragmentai, atidengti prieš nugriaunant

vietoj jos sovietmečiu pastatytą vaikų darželį. Sakralūs autentiški dalykai visada jaudino ir įkvėpė. Kaip ir vaiskiai mėlyna spalva – nėra gražesnės už ją. Tiesa, dar visai neseniai „skarelių“ kolekciją, kuria iš esmės papasakojau didelę ir labai svarbią savo biografijos dalį, papildžiau dar vienu kūriniu. Saldainių dėžutėje saugotos močiutės skarelės – iki šiol patys šviesiausi vaikystės prisiminimai. Gimiau Kupiškyje, o kai tėvai išsiskyrė, su mama, keturiomis seserimis ir broliu gyvenau Marijampolėje, tačiau vasaroms visada grįždavau pas močiutę į Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Mindaugo Kluso ir „Contour Art Gallery“ nuotraukos

Kupiškį. Aplinkiniuose vienkiemiuose gyveno jos seserys, kiti giminaičiai. Tame krašte praleistas laikas buvo toks, kai iš gyvenimo labiau nei bet kada gavau daugiausia meilės. Pasaulis, kurį savyje nešiojuosi visą laiką, – iš ten, iš Kupiškio.

savo studijoje, minėtame sovietiniame vaikų darželyje, pastatytame ant Vilniaus Didžiosios sinagogos pamatų. Tai – laikina mano kūrybinė erdvė, kaip ir kitos gyvenime buvusios. Sostinės savivaldybė pastatą porai metų paliko menininkams, bet jau pavasarį ketina griauti. Tad stovėjau pasilypėjusi ant kopėčių su savo purškikliais ir išgirdau telefono skambutį – menotyrininkė Laima Kreivytė pranešė, kad man skirta premija. Taigi nieko gyvenime tarsi neįvyko – esu Eglė Ridikaitė ir nuo to netapau kokia kitokia būtybe (juokiasi). Tiesa, tą dieną, suprantama, jau nebelipau ant kopėčių, sulaukiau daug sveikinimų, o vakare pasikvietė draugė – sako, ateik, pasėdėsim. Tik šešiolikmetis sūnus Saulius perspėjo: „Dabar jau, mama, prasidės – visokios televizijos, portalai, žurnalai...“ Ką ir besakyti – malonus jausmas žinoti, kad esi apdovanojamas svarbiausia valstybės premija. Gal tik tai nebuvo absoliučiai netikėta, kaip, tarkime, 2014-aisiais tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ gautas geriausio menininko apdovanojimas. Tada tai atrodė kaip perkūnas iš giedro dangaus – po ilgų kūrybos metų, po dešimtmečių nešildomose apleistose studijose, kai rankas nuo žvarbos gelbėdavo tik puodelis arbatos, o nosiai nuo šalčio neleisdavo parausti prispausta respiratorinė kaukė, sauganti plaučius ir bronchus nuo aerozolių, kažkas ėmė ir pastebėjo. 

Ilgai neįsivaizdavau savo autoportreto, bet sykį įsižiūrėjau į skarotas egles ir supratau: čia – aš. Ir nutapiau. Tik ne skarotą – arčiau savo gyvenimo.

Po karantino „Contour Art Gallery“ dar bus galima pamatyti parodą „Nuojautos ir abejonės“, kurioje eksponuojami ir keturi Eglės Ridikaitės darbai

Kuo ypatinga akimirka, kai sužinojote, kad esate apdovanojama Nacionaline kultūros ir meno premija? Žinojau, kad esu tarp dvylikos nominantų, tačiau kad būsiu tarp šešių laureatų, pernelyg nesitikėjau. Sakė, jei „praeisiu“, apie vidudienį paskambins. Tuo momentu buvau Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Pandemijos akivaizdoje

Amerika patikėjo lietuve

Lietuva be sienų

Užsispyrimo keisti savo gyvenimą ir pasaulį beveik dvidešimt metų JAV gyvenančiai buvusiai slaugytojai Aurikai SAVICKAITEI (43) niekada nestigo. Amerikiečiai lietuvei metus dėkoja už kritiniams COVID-19 pacientams gydyti pasiūlytus neinvazinius ventiliacijos šalmus: „Nereikia išrasti dviračio, užtenka pritaikyti tai, kas jau sukurta.“

BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ

urika, kaip atsidūrėte Amerikoje? Išvykau Vilniaus universitete baigusi slaugos bakalauro studijas, mūsų kursas buvo rengiamas pagal JAV slaugos programą – už Atlanto ketinau studijuoti magistrantūroje. Amerikoje slauga vertinama ne kaip specialybė, o kaip augti ir tobulėti padedanti profesija, kurią lydi daug asmeninės atsakomybės. Prieš išvykdama dirbau Santaros klinikų Reanimacijos skyriuje, todėl jau žinojau, kad įsitvirtinti šioje srityje yra mano pašaukimas. Kiti savo kelio ieško ilgai, o aš savąjį jau buvau radusi. Nuvykusi svetur geriau išmokau anglų kalbą ir pradėjau ruoštis egzaminams, kad gaučiau licenciją dirbti medicinos srityje. Tuo pat metu dirbau restorane, banketus rengiančioje kompanijoje, papuošalų parduotuvėje, kartu prižiūrėjau pacientą, kuriam reikėjo pagalbos reabilitacijoje. Gavusi leidimą 38

JAV dirbti slaugytoja, ėmiau ieškoti darbo, turėdama tikslą praverti tik geriausių ligoninių duris. Čikagoje aplankiau visas universitetines ligonines ir į visas mane priėmė. Beliko išsirinkti labiausiai patinkančią – taip atsidūriau Čikagos universitetinėje ligoninėje. Kadangi sesučių tada trūko, iškart buvau paskirta į reanimaciją. Ten laiko atsipalaiduoti nebūna: privalai reaguoti greitai, sprendimus priimti čia ir dabar, nuolat mąstyti ir gebėti dirbti su didele komanda. Iš kolegų išmokau tiek, kiek joks universitetas niekada neišmokys. Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Asmeninio albumo ir helmetbasedventilation.com nuotraukos

Vyriausiosios slaugytojos išsilavinimą Lietuvoje ir JAV įgijusi Aurika daugiausia laiko skiria amerikiečių medikams mokyti dirbti su neinvaziniais ventiliacijos šalmais, skirtais padėti reanimacijoje atsidūrusiems ligoniams

Po beveik penkerių metų mane paskyrė vadovauti Reanimacijos skyriui, tapau atsakinga už šešiasdešimt penkis slaugytojus, skyriaus biudžeto kontrolę ir pacientų pasitenkinimą mūsų darbu. Už rūpestingumą ir atsidavimą man buvo įteiktas metų slaugytojos apdovanojimas. Po dar kelerių metų darbo įstojau į magistrantūrą, kad įgijusi daugiau žinių galėčiau kilti profesiniais laiptais – tapti nurse practitioner: kas rytą su gydytojais aptarti pacientų būklę, užsakyti jiems tyrimus, atlikti intervencijas, pačiai spręsti, koks turėtų būti tolesnis jų gydymas. Bet gavusi magistro diplomą ir taip siektą dar vieną paaukštinimą sužinojau, kad... laukiuosi. Viską apsvarsčiusi nutariau karjerą ligoninėje pristabdyti. Kėlė nerimą mintys, kaip pavyks suderinti intensyvų darbą ligoninėje su motinyste? Pagimdžiusi būčiau turėjusi grįžti į darbą po keturių arba šešių savaičių. Priklauso nuo darbdavio, bet maždaug tiek trunka motinystės atostogos Amerikoje. Džiaugiuosi, kad Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

apsisprendžiau palikti ligoninę dar nežinodama, ką motinystė reiškia. Kai susilaukusi Tinos po šešių savaičių apsilankiau pas mus prižiūrintį gydytoją, su nuostaba paklausiau, ar tikrai yra moterų, taip greitai grįžtančių į darbą. Sunkiai save įsivaizdavau jų vietoje, todėl esu laiminga, kad vyras uždirba pakankamai ir išlaiko šeimą. Galėjau susitelkti į dukros auginimą ir šiek tiek laiko skirti sau. Bet ką darydama visuomet atsiduodu šimtu procentų, todėl nežinau, kaip būtų tekę dirbti gavus naujas pareigas ir prižiūrėti kelių savaičių dukrytę. Amerikoje tėvystės atostogos suteikiamos ir vyrams, todėl kurį laiką šeimos dar gali nevesti vaiko į lopšelį, bet apstu pažįstamų, kurie kone naujagimius į jį atidavė. Dukrai paaugus pasamdėme auklę ir aš ėmiau dirbti kartu su vyru jo versle – Davide’as užsiima internetine prekyba, todėl dirbti galime bet kur. Tikrąją mediciną kiek nustūmiau į šalį, bet abu domimės holistiniu požiūriu į sveikatą, lankome seminarus šia tema, nes esu tikra, kad negali gydyti ligos simptomų nežinodamas negalavimų priežasties.  39

Gal atrodau

ant bangos

keistuolė... „Iš pradžių į staiga užklupusį dėmesį žiūrėjau tarsi pro stiklą. Galvojau, rytoj viskas bus kaip anksčiau“, – žemaitiškai atliekamą baladę ŽGŽ („Žiaurē graži žėima“) sukūrusi Austėja GENDVILAITĖ (27) prisipažįsta nesitikėjusi, kad jos daina taip sujaudins žmones. Sceniniu Austiejos vardu prisistatanti kūrėja žemaitiškai dainuoja, kalba, net galvoja.

REMIGIJA PAULIKAITĖ

utapimas, kad šiais metais gamta dovanojo fantastišką žiemą, o jūs – net žemaitiškai nesuprantantiems jaudinančią dainą apie žiemą ir viltį rasti savo pasaką? Ją pradėjau kurti 2018-aisiais. Daina žiauriai gražiai pavyko, bet man atrodė per desperatiška. Nutariau, kad reikia ko nors optimistiškesnio, ir padėjau ją į stalčių su mintimi, kad kada nors vis tiek baigsiu. Tuo metu sukūriau daug kitų

dainų. Prabėgo pora metų, o sąžinė vis graužė, kad ši – dar nebaigta. Galvojau, rek atsisėsti ir pagaliau viską sudėlioti. 2020-ieji man buvo labai gražūs, daug potyrių. Pamaniau, rek atsidėkoti tiems metams ir gražia daina pasitikti naujus. Su tuo polėkiu ją ir įrašiau. Iš pirmosios dabartinėje dainoje likęs tik priedainis. Ji gimė iš tikėjimo, kad šis pesimistinis laikotarpis baigsis ir viskas bus gerai. Tai tarsi vilties šauksmas.

Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Butauto Barausko nuotraukos

Kūryba padeda įtampą paversti kuo nors šviesiu. Ji padeda išlyginti gyvenimo kontrastus.

Nujautėte, kad į šį šauksmą atsilieps tiek daug žmonių? Tądien buvau grįžusi pas tėvus į Plungę. Prieš miegą maigiau telefoną. Pamačiau, kad mano feisbuko puslapyje gausėja patiktukų. Taip ilgai negalėjau surinkti tūkstančio, o tą vakarą pamačiau, kad jau perkoptas šis skaičius. Pamaniau, gal ko nors nesuprantu, ir užmigau. Ryte patiktukų buvo dar daugiau, taip pat – krūva norinčių būti mano feisbuko draugais. Patikrinau „YouTube“ – ten dainos peržiūrų nedaugėjo. Sukau galvą, kas nutiko. Ir tuomet aptikau, kad šia daina feisbuke pasidalijo fotografė Jurga Perminaitė. Mudvi nepažįstamos: tiesiog jai patiko mano kūrinys. Jurgos paskyroje jį greitai pastebėjo, perklausė ir pasidalijo gal dvylika tūkstančių žmonių. ŽGŽ žaibiškai išpopuliarėjo. Mane užplūdo telefono skambučiai, žinutės. Iš pradžių į šį staiga užklupusį dėmesį žiūrėjau tarsi pro stiklą. Ir mama paskambinusi vis sakė: „Neįsijausk, neįsijausk, tuoj tai baigsis.“ Tačiau ramybė negrįžo, supratau, kad visgi jau reikia įsijausti. Gavau tiek gražių žinučių, kad nebegalėjau likti už to stiklo – reikėjo pakelti akis ir į  žmones, kurie tai siunčia. Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Pelenė po puotos – Anna Dello Russo po Alexandre’o Vauthier šou Paryžiuje. Romantiška suknelė – šio dizainerio kūrinys

STILIUS

Tebūnie drabužiai! „MaxMara“ sijonas ir striukė, „Amina Muaddi“ batai – irgi iš Milano mados savaitės. Anna pabrėžtinai dėvi kaukę ir reklamuoja jos nešiojimą

Kad ir kokios negandos tvyrotų aplink, matyt, tik visiška apokalipsė sutrukdytų italų mados žurnalistei Annai DELLO RUSSO (58) apsirengti einant į gatvę. Su vyru verslininku Angelo Gioia pakeliui į „Philosophy di Lorenzo Serafini“ šou Milane

ŽMONĖS NR. 8 | www.žmonės.lt

Žavus ir romantiškas „Philosophy di Lorenzo Serafini“ derinys. Mergaitiškas? Bet – kaip sakoma senoje reklamoje – subalansuotas moterims

Pakeliui į „Valentino“ šou Milane

tai kam negalioja nuovargis nuo mados, aukštakulnių, nebūtinai patogių dizainerių meno kūrinių ir apskritai būtinybės puoštis. Kokia dar būtinybė? Rengtis Dello Russo yra taip pat įgimta, kaip ir kvėpuoti. Arba bent – kaip praustis, valytis dantis ir gerti kavą rytais. Taip buvo nuo vaikystės – kaip mados diktatorė sakė interviu žurnalui „W“, jos Barbės kentėdavo nuolat perrengiamos, o dvylikos ji paprašė tėčio dovanų – tada labai madingo „Fendi“ rinkinio: rankinės, skėčio, piniginės ir raktų pakabučio. Jos gimtajame Baryje lyja gana retai, ir į draugų klausimą, kam reikalingas skėtis, Anna ramiai atsakydavo, kad jis – įvaizdžio dalis. Taip prasidėjo apsėdimas: ne paslaptis, kad Milane jai priklauso dveji šalia esantys apartamentai – vienuose gyvena pati, kituose laiko savo įspūdingą mados kolekciją. Vien batelių turi per 4000, o juodų smokingo švarkų – apie 250... Legenda sako, esą net su pirmuoju vyru išsiskyrė dėl to, kad jos spintoje pritrūko vietos jo daiktams (1996-aisiais Anna išties buvo susituokusi ir beveik po mėnesio paprašė skyrybų). Italų mados žurnalistės Sophie Djerlal žodžiais, jei galėtų, Dello Russo maitintųsi drabužiais. Savo bute vietoje virtuvės ji įrengė papildomas drabužių spintas. 

Ž M O N Ė S N R . 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Iki šiol „Fendi“ – vieni mėgstamiausių Dello Russo mados namų. Nuo jų rinkinio ir prasidėjo didžioji jos aistra drabužiams ir aksesuarams

Sijonas – „Dries van Noten“, palaidinė ir diržas – „Christian Lacroix“