Žurnalas „Žmonės" 2022 m. Nr. 7

PASIMATUOTI PROFESIJĄ

Dovydo LAUKIO svajonių ūkis

Nr. 7 (952) 2022 m. vasario 17 d.

Kernagių

DINASTIJA

Jis mokėjo ir mus mokė švęsti gyvenimą

Kaina – 2,99 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,75 Eur 07 9

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

771648

059095

1

PASIMATUOTI PROFESIJĄ

Nr. 7 (952) 2022 m. vasario 17 d.

Dovydo LAUKIO svajonių ūkis

Su Vytautu

Kaina – 2,99 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,75 Eur

771648

059095

07

KERNAGIU mes augome 9

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

Justė Arlauskaitė-Jazzu Giedrė Kilčiauskienė Raminta Naujanytė-Bjelle HAPPYENDLESS: Marius Narbutis ir Andrius Kauklys Vidas Bareikis

1

Jis mokėjo viršelio istorija

ir mus mokė

švęsti

gyvenimą Kernagių dinastija su metais ne mažėja, o tik plečiasi: greta maestro žmonos Dalios Kernagienės, sūnaus Vytauto ir dukters Eglės stoja vyresnieji anūkai Nojus ir Vėjas bei mažieji – Kristijonas ir Džiugas

16

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

„Aprangos galerijos“, „H&M“, „Mango“, „Massimo Dutti“, „Sandro“ ir „Zara“ drabužiai, „Mango“ ir „Zara“ aksesuarai

Kernagis, kurį prisimename.

Kernagis, kurio nepažįstame.

Kernagis, kurio trūksta.

Ant šių polių pastatytas režisieriaus Andriaus Lekavičiaus dokumentinis filmas „Kernagis“ suteikė progą šiek tiek praskleisti kulisus į menininko Vytauto Kernagio gyvenimą ir pažinti žmogų. Tokį, kokį pažino tik artimiausi: žmona kostiumų dailininkė Dalia KERNAGIENĖ (70), sūnus kultūros vadybininkas, politikas Vytautas KERNAGIS (45) ir dukra televizijos bei radijo laidų vedėja, VŠĮ Vytauto Kernagio fondo vadovė Eglė KERNAGYTĖDAMBRAUSKĖ (38).

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Fotografas TOMAS KAUNECKAS Stilistė ŠARŪNĖ SKIRMANTAIT Ė Stilistės asistentė ROBERTA STANIONYTĖ Vizažistė ir plaukų stilistė LAURA KREIVYTĖ ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

17

viršelio istorija

SuVytautu

Kernagiu mes

augome

„Nepakeičiamų yra!“ – sako šiomis dienomis šalies kino teatruose pradedamo rodyti dokumentinio pasakojimo apie muzikantą, lyriką, šoumeną, televizijos laidų vedėją, aktorių Vytautą Kernagį kūrėjai. „Nors jo jau keturiolika metų nebėra, maestro ir šiandien yra unikalus, nepakartojamas“, – pritaria ir žinomi Lietuvos atlikėjai, išskirtinės premjeros proga susibūrę atlikti beveik prieš trisdešimt metų jo sukurto šlagerio „Žemutinių pilių šventė (Kansaras)“. Elektroninės muzikos grupės „Happyendless“ dueto Mariaus NARBUČIO (47) ir Andriaus KAUKLIO (42) naujai aranžuotoje dainoje išliko Vytauto Kernagio solo. Jam pritaria šiandienos žvaigždės Justė ARLAUSKAITĖ-JAZZU (33), Giedrė KILČIAUSKIENĖ (42), Raminta NAUJANYTĖ-BJELLE (30) ir Vidas BAREIKIS (35).

REMIGIJA PAULIKAIT Ė

Fotografas TOMAS KAUNECKAS Stilistė ŠARŪNĖ SKIRMANTAITĖ Stilistės asistentė ROBERTA STANIONYT Ė Vizažistė LAURA KREIVYTĖ Plaukų stilistė RENATA KEŽUN 28

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

„Glasses On“ akiniai

mokiniai.jpg

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

29

Aš

neskambu

kaip kažkas kitas

„Jei norime gauti rezultatą, kokio dar nebuvo, turime dainuoti taip, kaip dar niekada nedainavome“, – svarsto Monika Liubinaitė, visiems žinoma tiesiog kaip Monika LIU (34), fone skambant jos dainai „Sentimentai“. Unikalumas – esminis šios merginos didelėmis akimis bruožas, padėjęs rasti kelią į klausytojų širdis ir atnešęs užtikrintą pergalę „Eurovizijos“ atrankoje.

G RY T Ė L I A N DZ BE R G I E N Ė

R

odos, tik grįžtu namo, užmerkiu akis – ir jau vėl reikia atsimerkti“, – šypteli Monika, pavargusi, bet laiminga. Šiomis dienomis jos laukia daug filmavimų, interviu, televizijos projektų – įprastų dalykų, užgriūvančių „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos laimėtoją. „Vakar prieš užmigdama dar bandžiau skaityti interneto komentarus, tad truputį išsigandau: ech, kiek daug neapykantos... Aišku, yra ir gražių žinučių. Pirmą kartą gyvenime su tuo susidūriau: iki šiol ramiai gyvenau su savo muzika ir nesukau galvos... Bet nieko, susitvarkysiu, o gegužę Italijoje visi pamatysime, kas iš to išėjo.“ Per tuos karštus pastarųjų dienų įvykius nebuvo kada nė gimtadienio atšvęsti?

Kur tau... Pasveikino kolegos per filmavimą su didžiule gėlių puokšte – ir man to užteko. Ne apie gimtadienį dabar sukasi mintys: „Eurovizija“ yra mano prioritetas, viskas tik apie ją, įtariu, kad taip bus visus tris ateinančius mano gyvenimo mėnesius.

Pergalės Lietuvoje irgi niekaip nešvenčiau: vaje, kokia aš nuobodi rock star, net neturiu ką papasakoti (juokiasi). Šeštadienio naktį dalyvavau spaudos konferencijoje, o iškart po jos važiavau namo miegoti, nes sekmadienį anksti ryte laukė filmavimas. Tik spėjau padėkoti mamai ir tėčiui... Ne vien apie save reikia galvoti – apie tėvelius irgi, nes jie labai jaudinasi. Tai buvo džiaugsminga diena, o jai pasibaigus iškart ėmiau galvoti apie ateitį. Reikia labai ruoštis – juk laukia atsakingiausias pasirodymas mano gyvenime.

36

Ketini ką nors keisti savo pasirodyme Turine? Tik prašau palikti tą pačią suknelę ir šukuoseną...

Tikrai? Gal reikės surengti balsavimą tuo klausimu (juokiasi).

Kažką visgi privalėsime keisti, nes scena Turine bus visiškai kitokia – turime prie jos taikytis, kurti naujas vizualines idėjas.

Aš pati, manau, nesikeisiu – keisis tik scenografija, nes negalime naudoti tų ekranų ir efektų, kuriuos matėte Lietuvoje. Tačiau jei bus įmanoma – scenoje vis tiek bus daug Monikų. Lietuvių jau nebenustebinsime, bet gal nustebinsime Europą.

Daug kas nustebo, kad šiemet apskritai dalyvavai „Eurovizijos“ atrankoje.

Pati save nustebinau. Pagalvodavau apie „Euroviziją“ ir anksčiau: prisidėjau kuriant Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės dainą, žinojau, kaip Lietuvai tai svarbu. Kai pernai pavasarį Londono studijoje įrašiau dainą „Sentimentai“, ji visai komandai suteikė tokį džiaugsmo pliūpsnį, kad savo prodiuseriui Milesui Jamesui pareiškiau: „Užkariaukime „Euroviziją“ su šia daina!“ Tai nuskambėjo tarsi pokštas, nes britai linkę šaipytis iš šio konkurso.

Bet iš tiesų idėja gimė iš meilės muzikai. Gimė ne dėl to, kad aš noriu šlovės, pinigų, dėmesio ar pasaulinės pergalės: gimė iš muzikos, iš to, kuo aš visą laiką gyvenau.

Pasakyk sąžiningai: ar tikėjaisi tokio didelio palaikymo?

Po pirmojo atrankos etapo nustebau: balsuojant žiūrovams tarsi įvyko sprogimas, šito tikrai nesitikėjau. Aš apskritai nesu ta, kuri bando numatyti ateitį: žinau, kad visko gali nutikti, tad kam man kankintis galvojant, kaip bus... Bet mane labai nudžiugino

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

Edvardo Blaževič / LRT nuotrauka

įvykis

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

37

pažintis

Nulaužti

perfekcionizmo

kodą

„Vieną dieną supratau: kol nepamilsiu savo novelių, tol niekas manimi nepatikės“, – sako komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė Dovilė RAUSTYTĖ-MATEIKĖ (37). Atradusi santykį su raidėmis, kurios tapo žodžiais, vėliau sakiniais ir išsiliejo pasakojimais apie tobulybės paieškas, šiandien ji neabejoja, kad kūryba ir rašymas yra tai, ką visada norėjo daryti. Pirmoji Dovilės knyga „Tobulų žmonių istorijos“ yra geriausias patvirtinimas, kad jai pavyko.

L A I SV Ė R A DZ E V I Č I E N Ė

40

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

r tikrai lengva rašytojui pripažinti nemeilę savo kūriniui? Tai, kas eina iš vidaus, rodos, taip intymu ir staiga – svetima...

Sunkiai prisijaukinu tai, ką parašau. Kurį laiką svarsčiau, ar normalu nemėgti savo kūrybos. Jei man nepatinka, tai kaip patiks kitam? Pradėjau ieškoti panašių istorijų, skaičiau interviu su rašytojomis ir rašytojais, režisierėmis ir režisieriais.

Paaiškėjo, kad toks žvilgsnis į savo kūrybą yra gana įprastas – kai kurie žinomi rašytojai prie savo išleistų knygų net negali prisiliesti, pasideda į lentyną, ir baigta. Žinau pavyzdžių, kai režisieriai per savo filmų premjeras sunkiai išsėdi kino salėje.

Jau mėnuo, kaip išspausdinta knyga, prie kurios tiek daug dirbau, guli namų bibliotekoje, bet taip ir neprisiverčiu jos perskaityti. Įsijungia nelemta vidinė kritikė, matyt, ne veltui knygoje tiek švelnios kritikos perfekcionizmui.

Esi patyrusi tobulumo ir perfekcionizmo siekį savo kailiu?

Nė nepajutau, kaip prieš keletą metų įsisukau į būseną, kuri reikalavo visiško perfekcionizmo. Tada pradėjau svarstyti – iš kur tai kyla? Ir kai ėmiau apie tai daugiau galvoti, analizuoti situacijas, supratau, kiek daug aplink perdėto perfekcionizmo, kuriam nori nenori pasiduodi. Visi šie apmąstymai, patirtys nugulė į knygą.

Kai pradedi galvoti, kokiais savo būdo bruožais esi nepatenkintas, natūralu, ieškai šaknų, pradžios. Pavyko rasti? Žinoma, lengviausia kaltinti aplinką, atsigręžti į vaikystę, aplinkybes, iš kurių ateini ir kuriose užsibūni. Manyje visada gyveno daugybė veikėjų, viduje kūriau jiems pasaulius. Per tuos veikėjus pradėjau kalbėti ir apie perdėtą tobulumo siekį, matyt, tokia buvo manoji paieškų kelionė.

Vaikystėje į darželį nėjau, daug laiko leisdavau su seneliais.

Tėvai ir seneliai gyveno viename name. Tėvai – į darbą, aš – pas senelius. Mano pasaulis buvo ne vaikų, o vyresnių žmonių, su jais žaisdavau, išdykaudavau. Save prisimenu kaip melancholišką vaiką, nors mama nesutinka ir vartydama šeimos albumus man rodo: štai, juk šypsaisi. Ir tikrai – linksma, nutrūktgalviška! Negaliu prisiminti savęs tokios!

Septynerius metus augau viena, paskui atsirado brolis, atrodo, abu jaučiamės vienturčiai – kai aš išvykau iš namų, jis liko vienas gyventi su tėvais.

Mokausi nekaltinti tėvų, nesvarstyti, ką jie ne taip darė, kad vis jaučiuosi nepakankamai gera. Tūkstantį kartų apie tai kalbėta su tėvais, terapeutėmis, o galiausiai ir novelėse išrašyta. Bet aš pamenu, kad mama spaudė mokytis, ketvertas buvo prastas pažymys. Ji taip suprato, taip vedė

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

Skaitydama tavo noveles jaučiau kiną. Neabejoju, kai šitiek metų dirbi šalia kino, filmai tampa inspiracija...

Mano gyvenime kino buvo daug. Visada daug skaičiau, vėliau ėmiau žiūrėti daug filmų, kartais – po penkis per dieną.

Kartais atrodydavo, kad persisotinu kinu, tada, kaip užgimusi maksimalistė, visur ieškanti prasmės, klausdavau savęs – kam visa tai? Tai paaiškėjo dabar: kai pradedi kurti pati, visa tai, ką sugėrei, išsilieja. Mano regimoji kinematografinė patirtis tarsi skatina atidžiai žvelgti į detales, pasakoti vaizdais. Turiu net slaptą svajonę, kuri, žinoma, nebus slapta, jei mes tai parašysime, – būtų smagu, jeigu kas nors parašytų scenarijų ir pagal jį pastatytų filmą (šypsosi).

Pradžioje net nesupratau, kas vyksta, – na, taip, įtampa, stresas, pavargau, pailsėsiu, praeis. Bet vieną kartą atsidūriau ligoninės priimamajame... Įstrigo frazė iš tavo knygos: „Jis galėjo gyventi Almodovaro spalvose, bet gyveno Larso von Triero tamsoje.“ Geras palyginimas, ypač jei bent kiek esi susipažinęs su šių dviejų kino režisierių kūryba...

Galėjau, aišku, rinktis kitas, mažiau žinomas, pavardes ir lygiai taip pat apie spalvas ir tamsą kalbėti, tačiau norėjau, kad skaitytojas lengviau suprastų, ką noriu pasakyti. Matyt, tai atėję iš komunikacijos vadovės patirties. Manyje nuolat grumiasi šios dvi duotybės – literatė ir komunikatorė, įdomu jas derinti.

Kartais atrodo, kad rašydama galėčiau ir labiau pasileisti plaukus, bet kaip komunikacijos žmogus suvokiu: rašyti reikia taip, kad skaitantis suprastų, galėtų tai išgyventi. Kartais netgi tenka sau priminti, kad tai, ką rašau, nėra pranešimas spaudai, galiu elgtis laisvai. Kaip malonu tai suvokti!

Kada parašei pirmąją novelę? Ir apskritai kada pradėjai rašyti?

Neseniai iš tėvų parsivežiau krūvą paauglystės eilėraščių.

Dar buvo dienoraščiai, meilės laiškai, mintys apie gyvenimą. Man atrodė, kad visi tai daro jaunystėje, kad tai bendražmogiška. Rašymas man padėjo išgyventi paauglystę.

Labai norėjau studijuoti žurnalistiką. Nors mokyklą baigiau dešimtukais, valstybinius egzaminus išlaikiau prastai – šiek tiek maištavau paskutinėse klasėse. Neįstojusi į žurnalistiką, pasirinkau lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas, nusprendžiau dar pasimokyti knygų leidybos. Rodos, keistas pasirinkimas, bet aiškiai dariau viską, ko man gali prireikti. 

Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

A

mane į mokslo pasaulį, jaučiuosi už tai dėkinga. Kai kalbu su bendraamžiais, suprantu, kad visi buvome panašioje situacijoje – tėvai mus augino, kaip sugebėjo, niekas paskaitų neklausė, vadovėlių neskaitė.

Jaudinausi ir nerimavau, kaip mama priims mano noveles, sakiau, kad jose jos nėra, kad rašau apie motinystę iš moters perspektyvos, aiškinausi motinystę pati dar jos nepatyrusi, sujungdama iš artimųjų, draugių pasakojimų, kino, literatūros, meno kontekstų ateinančius įvaizdžius.

41

kelionės

Realybėje ten dar gražiau!

Asmeninio albumo nuotraukos

„Keliones ir savo akiai vizualiai įspūdingas vietas dažnai randu per instagramą. Jas pasižymiu ir įtraukiu į privalomų pamatyti sąrašą“, – pasakoja fotografė Reda MICKEVIČIŪTĖ (42). Socialiniuose tinkluose ji pastebėjo ir unikalaus grožio Lansarotės salą.

REMIGIJA PAULIKAITĖ 62

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

Lankantis César Manrique Foundation Redą sužavėjo ir įspūdingas pastatas, iškilęs ant penkių vulkaninės kilmės burbulų, ir jį įkūrusio menininko kūrybos ekspozicija. Taip pat ten veikia Manrique’o kolekcionuotų moderniojo meno kūrinių paroda

Lansarotė maža, bet turi labai daug dėmesio vertų vietų, tad kasdien apžiūrėdavome vis kitą.

ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

63

raudonas kilimas

Pliki,

bet ne pilki

Karališka Adele akimirka. Derinys – „Valentino“

Britų muzikos apdovanojimų („BRIT Awards“) rengėja – Britų fonografijos pramonės asociacija – neslėpė meilės Adele: dainininkė gavo tris pagrindines statulėles ir tapo ryškiausia „O2“ arenos vakaro žvaigžde.

N

enuostabu – beveik šešerius metus, nuo 2016-ųjų, Adele nesirodė tėvynėje ir britai jos tiesiog pasiilgo. Taigi, daugiau kaip tūkstančio apdovanojimus skiriančių įtakingų muzikos veikėjų balsai lėmė jai geriausio albumo („30“), geriausios dainos („Easy on Me“) ir geriausios atlikėjos apdovanojimus. Reikia tikėtis, kad triumfas paguodė dainininkę, sulaukusią kritikos strėlių dėl atšaukto koncerto Las Vegase. Pagal oficialią versiją – dėl koronaviruso, praretinusio jos komandą. Tačiau šaltiniai šneka, esą dainininkė iškėlė neįmanomus reikalavimus skubiai pakeisti sceną. O galiausiai susipyko su mylimuoju Richu Paulu ir išvis atšaukė šou. Vis dėlto Londone dainininkė mažiausiai panėšėjo į kenčiančią dėl meilės – atvirkščiai, ant piršto blizgantis žiedas su įspūdingu deimantu paskatino gandus

96

apie sužadėtuves. Ji pakeitė bent tris apdarus, dainą „I Drink Wine“ atliko puikiai nusiteikusi. Ir nuoširdžiai šypsojosi fotografams bei dėkojo sūnui Angelo už kantrybę ir gerumą, kurių prireikė, kol mama įrašė plokštelę. Albumu ji irgi didžiuojasi – pačios žodžiais, šiandien mažai kas kuria tokią asmeninę muziką. Taigi, Adele viskas gerai. O jei kas ir galėtų liūdėti, tai „Måneskin“ gerbėjai – geriausia užsienio grupe tapo ne žavingieji italai, o ne mažiau žavingas duetas „Silk Sonic“: Bruno Marsas ir Andersonas .Paakas. Bet „Måneskin“ vis tiek pasirodė arenoje – be kita ko, mirtinai elegantiški su nepakeičiamais „Gucci“ kostiumais. Ir išsiskyrė pusnuogių kūnų karalystėje – šiemetiniai „BRIT Awards“ buvo pliki. Laimė, kad ne pilki.  ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

Britų atlikėja Tallia Storm.

Apdarai – „Mugler“, platformos – „Giuseppe Zanotti“

Dainininkės Raye suknelė – tiesiai iš „Versace“ 2022-ųjų pavasario–vasaros kolekcijos

Geriausias britų repo / hiphopo / graimo atlikėjas Dave’as gitarą pavertė liepsnosvaidžiu ŽMONĖS NR. 7 | www.žmonės.lt

Dainininkė Ashley Roberts rinkosi „Mônot“ iškarpas 97