Žurnalas „Žmonės" 2022 m. Nr. 9 by Media Bites

Nr. 9 (954) 2022 m. kovo 3 d.

Kaina – 2,99 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,75 Eur 09 ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

771648

059095

viršelio istorija

Lietuviai vardan

Ukrainos Ne tik padėti ir palaikyti šiomis dienomis yra svarbiausia. Dar ir netylėti. Nelaukti, kol karas ten, toli, išsispręs savaime. Savaime nieko nebūna. Lietuviai vieni pirmųjų ėmė garsiai raginti stabdyti Rusijos puolimą prieš Ukrainą, puolė belstis į motinų širdis ir degti laisvės šviesą. Lietuvoje ir visame pasaulyje į mitingus, eitynes, palaikymo piketus išėję žmonės supurtė pasaulį. Politologai, karo analitikai sako, kad Rusijos karas prieš Ukrainą pradėjo naują istorinę erą – ne, ją pradėjo žmonės. Tie, kurie gyvybės kaina gina savo laisvę ir šalį. Tie, kurie ryžosi ne baugiai sekti naujienas per televizorių, o išeiti į gatves ir be baimės ištiesti pagalbos ranką. Nes žmonės visada turi likti žmonėmis. Ypač per karą.

Reklamos agentūros „Bee Loop“ įkūrėjas ir „Pencil & Lion“ vadovas, dizaineris Aurimas KADZEVIČIUS (40) su žmona Milda surengė akciją „Užriškim karą“ ir pakvietė Vilniuje prie Rusijos ambasados, Kaune Laisvės alėjoje ir Klaipėdoje prie Rusijos konsulato ant tiltų turėklų, medžių, tvorų ir stulpų užrišti mėlynos ir geltonos spalvų juosteles. Kūrybininkai nupirko kilometrą keturis šimtus metrų geltonos ir mėlynos juostos, pakvietė prisijungti draugus ir karpė, dalijo bei rišo juosteles. „Žodžiai „užriškim kaspiną“ virto prasminga metafora „Užriškim karą“ – pabaikime, užbaikime. Nes reikia ne kariauti, o kurti žydintį taikos sodą“, – įsitikinę kūrėjai.

ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

Petro Vaitiekūno ir asmeninių albumų nuotraukos

„Mudu, tikriausiai kaip visi dabar Lietuvoje, nesitraukiame nuo informacijos šaltinių, esame bejėgiškai įsiutę, nes fiziškai negalime nė vieno ruskio Ukrainoje nušauti, tuo labiau subinveidžio pasiekti, – švelnesnio žodžio neieško garsaus fotomenininko Antano SUTKAUS (82) žmona menininkė Rima SUTKIENĖ (63). – Todėl darome, ką galime: aš nunėriau dešimt segių-rankyčių. Maniau, iki vasaros jas parduosiu, nusipirksiu nardymo liemenę... Tačiau nusprendžiau už rankytes gaunamus pinigus pervesti „Blue / Yellow“. Antanas parduoda savo fotografijas.“

„Visi mes – stiprūs kartu. Emocijos užplūsta matant, kaip susivienijome. Ukrainai pasaulio siunčiamas palaikymas kasdien primena, kad teisi yra tik viena pusė. Trokštame karo pabaigos“, – kalba laidų vedėja, įvairių iniciatyvų autorė, „IS Agency“ įkūrėja Indrė STONKUVIENĖ (35). Tuo metu, kai prasidėjo karas, su kolegomis ji darbo reikalais skrido į Egiptą. „Slogumas ir liūdesys persmelkė vos nusileidus. Niekas nebebuvo svarbu, bagažas oro uoste sukosi ratu be savininkų, nes sulindę į telefonus su siaubu sekėme naujienas. Per dieną pasikeitė gyvenimas.“ Indrės viešbutyje yra įstrigusi ir ukrainiečių šeima. „Jiems suteiktas nemokamas apgyvendinimas, o mes savo ruožtu patys susisiekėme ir pasiūlėme visokeriopą pagalbą – tiek finansinę, tiek emocinę. Moterys ieško saugios vietos Europoje, vyrai, sakė, ruošiasi vykti atgal ginti savo šalies. Šią akimirką mažiausiai norisi kalbėti apie savo jausmus, nes susitelkimo, stiprybės ir meilės reikia Ukrainos žmonėms.“ ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

iš pirmų lūpų

Niekam

nelinkėčiau

Televizijos prodiuserio Dominyko KUBILIAUS (43) šiuo metu kuriamas dokumentinis filmas „Kartu iki pergalės“ tikriausiai jam taps viso gyvenimo filmu. Su komanda nuvykęs į Ukrainą filmuoti juostos apie švedų žurnalistą, organizacijos „Blue / Yellow“ vadovą Joną Ohmaną, Dominykas staiga atsidūrė prasidėjusio karo zonoje. G RY T Ė L I A N DZ BE R G IENĖ

Kuriant filmą lietuviui teko kalbinti daug Ukrainos karių

ris valandas pamiegu ir pašoku drebėdamas – tokiu ritmu dabar ir gyvenu. Grįžus iš Ukrainos į Lietuvą tapo ramiau tik dėl to, kad čia matau saulę, taiką ir laisvai gatvėmis vaikštančius žmones. Tačiau dėl bendros situacijos pasaulyje man labai neramu“, – prisipažįsta televizijos prodiuseris, kurio sukamas filmas staiga virto žiauria realybe. Kaip kilo mintis sukurti dokumentinį filmą apie Joną Ohmaną? Mūsų prodiuserių kompanija „TymDrym“ su Jonu bendradarbiauja jau penkerius metus: rengiame paramos koncertus „Kartu iki pergalės“, renkame lėšas Jono vadovaujamai organizacijai „Blue / Yellow“, remiančiai Ukrainos karius. Jis – nuostabus žmogus, stulbinantis tiek savo darbais, tiek gyvenimo būdu, tad pamaniau – būtina įamžinti jo istoriją. Pats esu krašto apsaugos savanorių pajėgų karys, jau ketverius metus priklau22

sau Šaulių sąjungai, tad kovotojus didvyrius suprantu ir labai palaikau. Juostą pradėjome nuo Maidano 2014-aisiais ir tęsėme pasakojimą iki pat šių dienų. Tačiau tikrai nesu pranašas: kai ėmiausi kurti šį filmą, gink Dieve, neįsivaizdavau, kad karas įvyks. Juostą pradėjome filmuoti vasario pradžioje: kalbinome ministrus, prezidentus ir kitus svarbius asmenis, o vasario 20 dieną išvažiavome į Ukrainą. Susidėliojome planą: pirmiausia vykstame į Rytų Ukrainą, besiribojančią su separatistais, Donbasu ir Luhansku. Žinojome, kad ten gali būti karšta, bet Jonas tvirtino – karo nebus. O ką tuomet sakė žmona Laura? Laura puikiai žino mano charakterį, tad tik palinkėjo sėkmės. Manau, mintyse greičiausiai išvadino debilu ir asilu (šypteli). Bet vienas kitą pažįstame jau penkiolika metų, todėl žino, kad šiuo atveju nepasiginčysime: jei jau sugalvojau eiti į ugnį, taip ir bus. Man nesvetimas adrenalinas, kai kraujas verda. Taigi Laura mane išlydėjo, peržegnojo – ir išvažiavau. Viskas ėjo pagal planą: iš pradžių nuvykome į Charkovą, ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

Jausmas baisus – lauki švilpimo pabaigos ir nežinai, kur nukris bomba. Ta tylos akimirka yra pati baisiausia.

pabaigos ir nežinai, kur nukris bomba. Tas momentas, tylos akimirka yra pati baisiausia. O sprogmenys krito visai po kojomis. Mes buvome ne kokiame nors kariniame dalinyje, o paprastoje gyvenvietėje: stiklai dužo, moterys raudojo, vaikai klykė, visi bėgo į rūsius slėptis... Mes bėgome to filmuoti. Turbūt keistai skamba: visi slepiasi rūsyje, o mes filmuojame... Bet tokia yra televizijos žmogaus duona: filmuoju sprogstančią bombą, nes kaip kitaip apie tai žmonėms papasakosiu?..

Dominyko rankose – dronų gaudyklė, labai praverčianti šiuolaikiniame kare

labai gražų ir taikų miestą, kurį dabar, beje, rusai bombarduoja. Nufilmavome, kaip Jonas keliauja, Ukrainos žmonėms atiduoda surinktą paramą. Tuomet pajudėjome link Rytų Ukrainos, sutikome pažįstamų karių, nufilmavome Avdijivką – miestą ant fronto linijos, kurį 2014–2016 metais rusai smarkiai apšaudė. Važiavome link Mariupolio, ten Rusijos kariuomenė jau stovėjo pasirengusi karui. Žvalgėmės į tą pusę, kad ką nors įžiūrėtume ir užfiksuotume, ir staiga... pradėjo bombarduoti iš oro. Turbūt to dar nebuvo tekę patirti? Tikrai ne, ir daugiau nenorėčiau. Pirmą kartą išgirdau, kaip virš galvos švilpia sprogmenys. Jausmas baisus – lauki švilpimo ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

O juk tikrasis karas dar net nebuvo prasidėjęs... Kai baigė bombarduoti, važiavome link Zaporožės – ten laukė kiti numatyti filmo herojai. Vasario 23-iąją Zaporožėje likome nakvoti, o paryčiais mane pažadino garsus beldimas į duris. Ohmanas rėkė: „Karas, prasidėjo karas!“ Dabar atrodo – laikas slinko lėtai, bet iš tiesų mes susidėjome daiktus per kelias minutes, susirinkome apačioje ir paskubomis sprendėme savo likimą. Turėjome ir traukinio, ir lėktuvo bilietus – visi jie neteko prasmės. Supratome, kad teks judėti tik sausumos keliu: kilo mintis nusipirkti nenaują automobilį, bet per ilgai būtų užtrukę registruoti ir pildyti dokumentus, tad paskambinome taksi firmos pavežėjams. Suradome du vairuotojus, kurie pasiryžo mus nuvežti į Lvovą: abu – buvę kovotojai, greitai suprato mūsų problemą. Mieste išvydome nutįsusias eiles prie bankomatų ir degalinių, o keliai jau kimšosi nuo gausybės automobilių. Ukrainiečiai apskritai laikosi tvirtai, bet važiuodami tūkstančius kilometrų, žinoma, matėme visko: verkiančių, pykstančių, besimušančių, rėkiančių. Panikos kelyje daug, nes visi šeimų vyrai likę kare, o moterys su vaikais juda link Vakarų. Automobiliai magistralėje rikiuojasi keturiomis 23

Darbo Lukui MALINAUSKUI (29) netrūksta: vaidmenys teatre, kine, televizijoje, projektai su pasaulinio lygio žvaigždėmis, savas jo įkurtos grupės „McLoud“ klausytojų ratas. Daugelis nežino, kad iš pradžių aktoriui daug vilčių niekas neteikė, net norėjo išmesti iš Muzikos ir teatro akademijos. Oskaro Koršunovo auklėtinis įrodė esantis kietas riešutėlis ir prieš dvejus metus gavo „Auksinį scenos kryžių“. Pašnekovas šiandien šypsosi, kad apdovanojimas – tarsi išlauktas, jam skirtas teatro bendruomenės meilės prisipažinimas. MONIKA URBONAITĖ

Keisti jausmai man

pažintis

patinka

ave daliji muzikai, teatrui ir kinui. Visada buvai toks aktyvus? Reiškiausi galybėje skirtingų sferų. Gal devyniolikos galiausiai nusprendžiau pasirinkti kelis gyvenimo upės krantus, kitaip tikriausiai būčiau likęs sėdėti prie balos ( juokiasi). Abu mano tėvai susiję su teatru, jame aš užaugau. Pamenu, kaip visai pyplį į gastroles pasiimdavo. Kiek paūgėjęs padėdavau tėčiui, kuris kompiuteriu braižė arenas, teatrų aikšteles. Žiūrėdavome, kaip galima apšviesti patalpas. Buvau 30

jo pameistrys – gavęs komandą, su lazeriniu matuokliu kulniuodavau iš vieno kampo į kitą. Įsivaizduok, tau dešimt metų – viskas įdomu, nauja, nepatirta. Dabar vaidinu ne vien teatre, kine, bet ir televizijos serialuose. Esu gan lankstus. Kai šokinėji per įvairias sritis, matai, kur galima dar labiau pasitempti. Televizija šiuo atveju nepersistengia – bet juk visi aktoriai yra laisvi jos nesirinkti. Štai man, pavyzdžiui, įdomu iš arti pažvelgti į tą aparatą. ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

Evelinos Deveikaitės nuotrauka, Šarūnės Skirmantaitės stilius, Lauros Kreivytės grimas ir šukuosena

interviu

Julietos Pereyros nuotrauka

Kūnas neatlaikė naštos

ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

„Prieš šešerius metus pradėjusi kaituoti, į šį ekstremalų sportą pasinėriau stačia galva. Kartais vandenyje praleisdavau dešimt valandų per dieną, savo kūną drožiau be jokio gailesčio“, – prisipažįsta jėgos aitvarų sporto profesionalė, rekordininkė Gabrielė PIORAITĖ (29). MONIKA URBONAITĖ

amybę, kurios Keiptaune Gabrielę mokė gyvenimas, sudrumstė siaubingi įvykiai Ukrainoje. „Žvelgdama į žmonių patiriamą skausmą, šiandien tenoriu grįžti namo ir apkabinti artimuosius. Juk tokių įvykių virtinėje visos asmeninės nesėkmės praranda svorį.“ Gabrielė dėl savo aistros pelnė daug tarptautinių įvertinimų. Lietuvei ilgai priklausė moterų pasaulio rekordas, kurį pasiekė 2020-aisiais Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Tuomet su jėgos aitvaru Gabrielė iššoko į 23,6 metro aukštį. Tik prieš keletą mėnesių jos laimėjimą pavyko pagerinti taivanietei. Iki tol savo kategorijoje ji buvo absoliuti lyderė. Tačiau, nepaisant kolegų komplimentų, sėkmės ir didžiulio atsidavimo sportui, laukė didžiulis išmėginimas: prieš metus patirta trauma Gabrielės vos nepaliko paralyžiuotos, karjeroje teko daryti pertrauką. „Numatomas ilgas gijimo procesas ir niekas negali šimtu procentų pasakyti, ar kada galėsiu vėl kaip anksčiau kaituoti.“  ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

Čia atgyja

į svečius

prisiminimai

„Šitie namai buvo mano svajonė, saugumo uostas. Iki šiol čia grįžtu pailsėti po visų kelionių. Tai – vienintelė erdvė pasaulyje, kuri yra tik mano“, – prisipažįsta modelis, aktorė Erika STASIULEVIČIŪTĖ. Židinyje spragsi ugnis, jos puodelyje garuoja saldžiu sutirštintu pienu gardinta kava, už lango – žvarbus Vilniaus peizažas: ji laiminga, kad po dvejų metų pertraukos vėl yra čia. REMIG IJA PAULIKAITĖ Fotografė G RE TA S KARAITIE N Ė 54

ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

raudonas kilimas

Raudono kilimo sezonas atidarytas: Los Andžele surengta 28-oji Ekrano aktorių gildijos (SAG) apdovanojimų ceremonija. Visus įvykius užgožęs karas Ukrainoje čia taip pat prisimintas.

Michaelas Douglasas su paramos Ukrainai ženklu

Ir juokas,

ašaros

ventė tikriausiai turėjo būti kitokia – mažų mažiausiai atlyginanti už pandemijos apribojimų metus. Tačiau karas paveikė ir Milano mados savaitę, ir šventę Santa Monikos Barkerio angare. Nemažai kino ir pramogų pasaulio žmonių jau anksčiau stojo prieš karą (juokaujama, kad, pavyzdžiui, Ashtonui Kutcheriui prabilti liepė ukrainiečių kilmės žmona Mila Kunis) – Kremliui palankiems komentatoriams šie pareiškimai sukėlė tokį pyktį, kad vien dėl to juos vertėjo paskelbti. Šventės vakarą Michaelas Douglasas pasirodė su mėlyna ir geltona vėliava švarko kišenaitėje. Brianas Coxas, Jessica Chastain, Leslie Odomas jaunesnysis, Michaelas Keatonas bei kiti prašė taikos ir atidavė pagarbą prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, jį vadino buvusiu kolega ir kovotoju. Lady Gaga instagramo žinutėje rašė besimeldžianti už Ukrainą ir turinti vilties, kad per dvi „SAG Awards“ valandas ji ir kolegos bent kiek palinksmino žmones... Juk pasaulis nuolat pakiša dingsčių nesijuokti. Išties Barkerio angare buvo visokių emocijų. Nei ašarų, nei juoko irgi netrūko: pagerbta už gyvenimo laimėjimus Helen Mirren kuklinosi nenusipelniusi statulėlės – nebent tuo, kad vis dar gyva ir dirba; Lady Gaga glaustėsi su Bradley Cooperiu – ir grąžino į nekaltus bei romantiškus 2018-uosius, kai abu pristatė juostą „Taip gimė žvaigždė“ ir didžiausia intriga buvo, kas gi juodu sieja. Šypseną žadino ir Selenos Gomez pasirodymas: įteikti apdovanojimo antraplanei aktorei Arianai DeBose iš „Vestsaido istorijos“ ji žengė basa. Mat prieš ceremoniją suklupo tiesiai prieš spaudos sienelę ir nusprendė verčiau nerizikuoti. 

ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

Geriausia kino aktorių komanda – filme „CODA“ vaidinę Eugenio Derbezas, Marlee Matlin, Danielis Durantas, Troy Kotsuras ir Emilia Jones

Viena gražiausių vakaro porų – Christine Baumgartner ir Kevinas Costneris nepriekaištingu „Brioni“ kostiumu

Selena Gomez su specialiai šiam vakarui kurtu „Oscar de la Renta“ deriniu ir „Bvlgari“ papuošalais

ŽMONĖS NR. 9 | www.žmonės.lt

Lady Gaga ir beveik santūrus „Armani Privé“ apdaras. To nepasakysi apie „Tiffany & Co.“ briliantus ir, žinoma, makiažą

Geriausias „Gucci“ modelis – Jaredas Leto Jos metams tinka rožinė. Helen Mirren rengė „Dolce & Gabbana“, delninė – „Judith Leiber“