Žurnalas „Žmonės" Nr. 10 by Media Bites

Nr. 10 (750)

2018 m. kovo 8 d.

VIRGILIJUS

NOREIKA

Jam buvo be galo svarbu jaustis reikalingam

Ištrūkę iš

depresijos

gniaužtų Vaidotas Valiukevičius Olegas Šurajevas Simona Burbaitė

Visos 90-ųjų

„Oskarų“ spalvos

Julija Steponavičiūtė Garsaus modelio receptas: gyventi taip, kad savęs nereikėtų guosti maistu

10 9

771648

059095

Kaina – 1,49 Eur Prenumeratoriams – 0,94 Eur

viršelio istorija

Dabar – viskas kitaip,

dabar – ramu Jau visi buvo susitaikę, kad vienas garsiausių šalies modelių Julija STEPONAVIČIŪTĖ (24) gyvens Londone. Juk iš ten – arčiau visas pasaulis, į kurį beveik dešimtmetį veda jos svaiginamos karjeros keliai. Ten – ir mylimasis – fotografas Rokas Darulis (30). „Mes grįžome gyventi į Vilnių“, – nuostatas sugriauna paprasta besišypsanti mergina, kviesdama pasisvečiuoti pačios įrengtuose namuose. REMIGIJA PAULIKAITĖ

SHOT BY LUKAS nuotraukos Austėjos Jablonskytės stilius Stilistės asistentai Lauryna Skrebytė ir Lukas Juodis Lauros Kreivytės makiažas ir šukuosena

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Zara“ drabužiai Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

iš pirmų lūpų

Pergalė prieš save „Manau, visiems mums palengvėjo“, – prisipažįsta olimpinė čempionė Rūta MEILUTYTĖ (20) po dokumentinio filmo „Rūta“ apie save premjeros. IRMA LAUŽIKAITĖ

laukikė nė neslepia, jog tą vakarą į kino teatrą ėjo su didžiuliu jauduliu ir nerimu. „Bet iš geros pusės, – pažymi. – Iki premjeros filmą buvo matę tik keli žmonės, nei aš, nei Rokas ir Ronaldas nežinojome, ko tikėtis.“ Prieš pusantrų metų, prieš pat Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, į pasiūlymą kurti apie ją filmą bičiuliams – fotografui Rokui Daruliui ir operatoriui Ronaldui Buožiui – Rūta pasakė „taip“. Ir nepaisydama po to užklupusio išbandymų kupino ruožo – nesėkmingo starto olimpiadoje ir net kelių mėnesių be baseino – ji nepersigalvojo („Buvo sunkių momentų, tačiau minties atsisakyti idėjos nekilo“) ir priešais kamerą buvo atvira. Beprotiškai atvira: Rūta prisipažino, jog didžiulės šlovės kaina – liūdesys ir nerimas, kuris vėliau virto didele depresija. Kokia buvo pirmoji reakcija, kai iš bičiulių sulaukei pasiūlymo tapti filmo heroje? Vos išgirdusi pasiūlymą kiek išsigandau, bet nesudvejojau ir beveik iškart sutikau. Tuo metu dar nenutuokiau, kad viskas susiklostys būtent taip, bet jaučiau, kad šis projektas gali būti prasmingas ir svarbus mums visiems. Per žurnalistus ar socialinius tinklus pasakyti tai, ką noriu, yra daug sunkiau, o dokumentika man suteikė galimybę asmeniškai papasakoti savo istoriją be iškreiptų antraščių, be performuluotų atsakymų. 30

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Nuotraukos iš kino kūrėjų archyvo

Olimpinė čempionė sutiko, kad Rokas Darulis ir Ronaldas Buožis fiksuotų jos kasdienę rutiną. „Rūtos tvarkaraštis – tik stipriems žmonėms“, – įsitikino jie

Svarbiausia – nepasiduoti ir nebijoti prašyti pagalbos.

Ką galėtum patarti bendraamžiui, kuris jaučia, jog krinta į bedugnę? Man labiausiai padėjo kalbėjimasis su žmonėmis. Pirmieji kartai atrodė labai baisūs, buvo gėda ir nesinorėjo pripažinti tiesos, tačiau su kiekvienu pokalbiu darėsi vis lengviau. Tai reikalauja laiko ir nuolatinio darbo su savimi, bet jaustis geriau yra įmanoma, kad ir kaip tuo metu tai atrodytų nepasiekiama. Reikia suprasti, jog daugiau ar mažiau su sunkumais susiduria visi ir tu nesi vienas. Jaustis blogai yra normalu, to visiškai išvengti beveik neįmanoma ir tai reikia paprasčiausiai priimti. Manau, svarbiausia – nepasiduoti ir nebijoti prašyti pagalbos, kalbėtis. Atsiverdamas supranti, kiek daug žmonių jaučiasi panašiai, tai suteikia vilties ir jėgų. Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Keletą mėnesių po nesėkmingos Rio de Žaneiro olimpiados keliavai po pasaulį. Yra sakančių, kad niekur nuo savęs neįmanoma pabėgti, jei kokios nors problemos slegia, slėgs ir už tūkstančio kilometrų. O gal kaip tik pakeitus aplinką gali pastebėti savyje tokių dalykų, kurių neįtari turįs? Kelionės padėjo prablaškyti galvą ir atrasti daug naujų dalykų. Gavau daug geros patirties ir šiek tiek pažinau save. Supratau, kad kraštovaizdžio keitimas ir bėgimas nuo savęs – ne išeitis. Reikia spręsti problemas ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Tai stengiuosi daryti ir dabar. Liaudies patarlė sako – už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Ar dabar, kai tavo istorijoje yra ne tik medalių, bet ir skaudžių pralaimėjimų, kova su depresija, jautiesi stipresnė nei anksčiau? Be abejo. Kiekviena maža ar didelė pergalė prieš save suteikia stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Šiltas filmo sutikimas turėjo suteikti pasitikėjimo – gali vėl šokti į savo sportinę kasdienybę iki pat Tokijo olimpiados? Su šia nuotaika ir energija grįžtu prie treniruočių režimo jau šią savaitę.  31

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Jaustis reikalingam.

in memoriam

Žmogui tai – be galo svarbu

„Noreika yra dainininkas iš Luciano Pavarotti ir Plácido Domingo brigados“ – taip kadaise po Virgilijaus NOREIKOS (1935–2018) gastrolių Amerikoje rašė vietos laikraščiai. Jį šlovino ir Vakarai, ir Rytai. O pats maestro, kad ir didžiavosi tuo, bet niekada nesipuikavo: labiau troško būti tiesiog reikalingas. JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Viganto Ovadnevo nuotrauka

š manęs brolis norėjo padaryti violončelininką. Mečiau. Paskui davė triūbą pūsti – irgi nepatiko. O tėvas pasakė taip: „Virgilijau, metei aną instrumentą, jei mesi ir šitą, gausi į kailį. Ir prisiėjo man groti...“ – yra pasakojęs maestro dokumentinio filmo „Veidas už balso“ kūrėjams. Užtat dainuoti jam patiko nuo vaikystės. Dabar net sunku patikėti, kad vienas garsiausių Lietuvos operos solistų pradžioje buvo estradinių dainų atlikėjas. Vienu metu jam netgi teko rinktis, kokiu keliu eiti toliau. „Į operos teatrą aš atėjau būdamas populiariu, ypač tarp jaunimo, dainininku“, – yra sakęs maestro. Nepaprastą talentą greitai pripažino ne tik lietuviai, bet ir didieji operos mėgėjai italai. „1965-aisiais buvau pirmasis iš pokario Lietuvos, kuris atvažiavo stažuotis į Milano teatrą „La Scala“ ir dainavau ten trijų pavadinimų spektakliuose, – yra pasakojęs interviu žurnalui „Legendos“. – Italai mane vadino „Puccini operų balsu“. Spektaklyje „Kunigaikštis Igoris“ į sceną ant žirgo įjodavau! Dėl balso tikrai niekada neturėjau jokių techninių problemų – sunkiausią repertuarą dainuodavau. Ir visą gyvenimą – be mikrofono, „uždengdamas“ daugiau nei šimto muzikantų orkestrą. Įsivaizduokite, koks susikaupimas ir stiprybė turėjo būti!“ Maskva, Paryžius, Berlynas, Milanas, Stokholmas, Kijevas, Ryga, Buenos Airės, Čikaga – miestų sąrašas tampa bega-

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

linis, bandant išvardyti, kokių teatrų scenose visame pasaulyje yra dainavęs maestro. „Jaustis reikalingam. Žmogui tai – be galo svarbu“, – interviu žurnalui „Legendos“ yra sakęs maestro. Tai buvo ne gražūs žodžiai, o skaudi patirtis, nes jo gyvenimo kelyje būta ne vien šlovės akimirkų. Itin vertintas sovietmečiu, operos solistas nepriklausomybės metais staiga tapo nereikalingas ir atstumtas: po šešiolikos vadovavimo Operos ir baleto teatrui metų, 1991-aisiais, jis buvo skandalingai išprašytas iš pareigų, nepasiūlyta likti net solistu teatre, nebebuvo kviečiamas ir koncertuoti. „Lietuvoje buvau nereikalingas. Kolaborantas... buvęs teatro direktorius... Tarsi būtų buvę geriau, jeigu teatrui tarybiniais laikais būtų vadovavęs koks Maskvos atsiųstas rusas ar kazachas. Ne laiku aš gimiau... – kartą skausmingai yra prisipažinęs maestro. – Buvau paties darbingiausio, geriausio amžiaus, o darbo neturėjau. Vadybininkų luomas pas mus dar nebuvo susikūręs, nebuvo žmonių, kurie būtų turėję ryšių su tokiais pat užsienio prodiuseriais, vadybininkais. O ir koks prodiuseris būtų ėmęsis penkiasdešimtmečio operos solisto? Patekau tiesiai į to laiko mėsmalę. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi vyras, kuris negali išlaikyti savo šeimos. Greitai jau būtų reikėję parduoti butą...“ Tada Virgilijaus Noreikos šeimai išsigelbėjimu tapo Venesuela – pakviesti tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Venesueloje Vytauto Dambravos, solistas su žmona balerina Loreta Bartusevičiūte ir dešimtmečiu sūnumi Virgilijumi išvažiavo. Laimei, po pusantrų metų,  praleistų Karakase, ėmė daugėti kvietimų iš Lietuvos 33

naujosios ekonomikos herojai

yra

viskas. Meilė – visa kita

Pokalbio su „Interactio“ įkūrėja ir bendraturte Simona ANDRIJAUSKAITE (27) susitinkame mano namuose. Susipažinome prieš ketverius metus programoje „Big Brother“, kur buvau jos mentorius, nuo to laiko vadinu ją sese. DAUMANTAS MIKUČIONIS 36

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Bretos Zamblauskaitės ir asmeninio albumo nuotraukos

Laisvė

er tą laiką tapome gerais draugais, jau ne kartą kalbėjomės apie gyvenimą tai jos, tai mano namuose, o tuo metu pašnekovė su partneriais sukūrė ir per visą pasaulį išplėtė startuolį „Interactio“ – programėlę, kuri sukėlė revoliuciją sinchroniniame renginių vertime. Nors dalijamės rūgštų (ir sveiką) avietinį paplotėlį prie kavos, šis pokalbis man ypač malonus ir įkvepiantis. Simona kalba lėtai, apgalvodama, įsiklausydama, bet jos sukurtas verslas lekia pasauliniu technologijų greitkeliu. Pokalbiai su tavimi kaip reta ramūs, tu daugiau klausaisi, nei kalbi. Iš karto pažinsi gerą pardavėją... Čia gal išmoktas dalykas. Savo startuolyje esu atsakinga už pardavimus ir marketingą. Tiek mokymai, tiek praktika rodo, kad geriausi pardavėjai daugiau klausosi, negu kalba. O ką tiksliai daro tavo verslo kūdikis – „Interactio“? Mes prisistatome kaip laužantys fizinius barjerus sinchroniniam vertimui renginiuose. Paprastai tariant – mūsų programėlė pakeičia tas renginiuose matomas vertėjų kabinas ir jų įrangą, įskaitant šimtus, o kartais tūkstančius ausinių, išdalijamų dalyviams, kuriems reikia vertimo. Dabar jie pranešėjus girdi savo telefone suprantama kalba. Vertėjai irgi gali nebebūti renginyje fiziškai – gali nors iš Aliaskos versti renginį Dubajuje. Sese, tai yra neįtikėtina – pats didžiausias industrijos virsmas, įvykdytas mano draugų! Paprastai tokio masto revoliucijos apauga gandais ir istorijomis. O taip, turim ir mes kraitelę. Didžiausią įspūdį padariusi istorija – išgelbėta nepažįstamo ispanakalbio santuoka JAV. Į bažnyčią, kuri naudoja „Interactio“ savo renginiams, atėjo ispanakalbis tikintysis, besiskiriantis su žmona, – jam reikėjo pastoriaus parašo dokumente. Pastorius paprašė palaukti, kol baigsis pamokslas. Angliškai nekalbančiam tikinčiajam jis paleido pamokslą per „Interactio“ ispaniškai. Tema pasitaikė apie tai, kaip vyras turi išklausyti savo moterį gyvenime, apie abipusę pagarbą, partnerių lygiavertiškumą ir panašiai. Žmogus besiklausydamas apsiverkė, suprato savo klaidas šeimoje. Parašo nebereikėjo, šeima susitaikė, dabar jie abu veda paramos grupę ispanakalbėms poroms, kurios turi problemų. O viskas prasidėjo nuo laiku atsiradusios „Interactio“ programėlės toje bažnyčioje. Supranti, kaip tai skamba mums ir mūsų programuotojams Lietuvoje – kad kažkur Teksase šeima išliko dėl to, ką mes darom? Keičiate gyvenimus kitoje pasaulio pusėje! Simona, kai pirmą kartą susitikome prieš kelerius metus, žengei pirmuosius savarankiško gyvenimo naujame mieste žingsnius – o štai dabar tarptautiniai renginiai, technologijų verslas, klientai visame pasaulyje. Kaip tau tai pavyksta? Manau, sėkmė šypsojosi dėl dviejų dalykų. Vienas yra tiesiog darbas. Jau ketverius metus kasdien dirbame, tobuliname Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Globalios Lietuvos apdovanojimų 2017“ nominantai. „Interactio“ programėlė taip pat sulaukė Jungtinių Tautų įvertinimo Pasaulio viršūnių apdovanojimuose 2016 metais

„Interactio“ sistema yra pasaulinio TEDx tinklo oficiali partnerė. Pirmasis renginys įvyko Vilniuje

Sėkmei tereikia, kad vaikystėje tėtis supiltų kalną, o mama pasakytų, jog viskas įmanoma.

„Interactio“ produktą ir verslo modelį. Bandome vėl ir vėl. Dabartinė produkto versija ir jos pritapimas rinkoje yra nuolatinio darbo pasekmė. O kitas tai... gal įgimti ar vaikystėje įgyti įgūdžiai? Buvau iš tų vaikų, kurie nesikarsto po medžius ir turėklus. Rizikingų dalykų nedarydavau. Bet aš buvau organizatorė... ...tegu kiti laipioja? Būtent. Gyvenau privačių namų kvartale Šilutėje, kur buvo vaikų bendruomenė. Inicijuodavau įvairią veiklą ir renginius, juos skelbdavome skelbimų lentoje. Pagal tvarkaraštį. Pavyzdžiui, „Miss Barzdūnai“ (toks rajonas). Aš mise nepretendavau būti – aš tai organizuodavau. Vėliau mokykloje su drauge leisdavome laikraštuką „Varna“ ir jį pardavinėdavau. Toks pirmasis versliukas. Turbūt suaugus prasikalė verslumo daigai. Tu argumentų ar intuicijos žmogus? Bandau būti universali. Versle naudinga remtis argumentais ir faktais. Bet startuolių verslas toks dinamiškas ir nenuspėjamas, kad dažnai tenka remtis intuicija. Tiesiog nebūna istorinių duomenų, kad būtų galima objektyviai pagrįsti sprendimus. Startuolių pasaulis pasižymi beprotišku greičiu. Ar visuomet pavyksta išgirsti, ką šnibžda intuicija? Verslo kasdienybė tikrai būna užgožianti ir chaotiška. Ne pati palankiausia terpė vidiniam balsui išgirsti. Tačiau yra triukų, kurie padeda. Pastaruoju metu atradau plūduriavimą. Dvi  37

atvirai

Sielos pragaras Amžinas liūdesys, nepaliaujama gėla, juoda duobė, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Taip galima apibūdinti pragarą – bet iš tiesų taip apibūdinama depresija. Žmonės, išgyvenę šią ligą, tikina, jog kalbėti apie ją mūsų visuomenėje yra savotiškas tabu: niekas nesupras, išjuoks, numos ranka... Tačiau jie visgi ryžtasi kalbėti – kad likimo draugams palengvintų tą kelią, kuriuo patiems teko nueiti. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

galiausiai – laisvai samdomu darbuotoju... O nuo praėjusių metų liepos išėjau iš visų darbų – liko tik muzika. Vytenio Radžiūno / LRT nuotrauka

Kur įsiterpė liga? Ji ištiko prieš pusantrų metų. 2016-ieji man buvo juodi: bandžiau mesti darbus, sėdėjau be pinigų, viskas braškėjo, grupės veikla nesiklostė, asmeniniai santykiai atsidūrė ant ribos... Klausdavau savęs: Grupė „The Roop“ „Negi tai ir yra suaugusio žmogaus šiųmetėje „Eurovizijos“ atrankoje – viena stipriausių gyvenimas? Bet aš tokio nenoriu!..“ Einant pretendenčių į nugalėtojus į darbą fiziškai pykindavo, o netrukus depresija užpuolė visa jėga. Nesinorėdavo keltis iš lovos, visur lydėdavo mintis, kad esu absoliučiai niekam nereikalingas. Bjaurėjausi savimi, netekau apetito, jaučiausi esąs niekas, nulis, tik trukdantis kitiems gyventi... Net pats sau trukdžiau. Mane išgelbėjo tik psichologas. Nelengva tai pripažinti, nes Lietuvoje nepriimtina rūpintis savo psichine sveikata. Kai lūžta ranka, visiems aišku, kad reikia eiti pas gydytoją, tačiau kai žmogus palūžta psichologiškai – kažkodėl manoma, kad išsikapstys pats. Betgi tai – nesąmonė!.. Pasikalbėti apie dvasines bėdas, žinoma, galima ir su artimu žmogumi, bet jei tai nepadeda – būtina kreiptis į profesionalą.

Maniau, kad esu niekam nereikalingas

Grupė „The Roop“ ir jos lyderis Vaidotas VALIUKEVIČIUS (36) šiųmetėje „Eurovizijos“ atrankoje dalyvauja su daina „Yes, I Do“. Tačiau ji nėra apie meilę, kaip iš pradžių būtų galima pamanyti: kūrinys kalba apie depresiją ir viltį iš jos ištrūkti. Vaidotui tai asmeniškai pažįstama – jis pats tai patyrė.

Redos Mickevičiūtės nuotrauka

risimenu tave prieš dešimtmetį, kai buvai jaunas scenos vėjavaikis Milanno pseudonimu. Žavesys, dėmesys, daugybė merginų aplink, seksualios fotosesijos... Ir staiga prapuolei kaip į vandenį. Šou versle atsidūriau vos devyniolikos. Kurį laiką buvo smagu dainuoti saldžias popdainas: studijavau režisūrą ir džiūgavau, kad kone vienintelis iš kurso draugų turiu pinigų. Bet greitai praradau džiaugsmą: man nestigo dėmesio, turėjau gerbėjų, tačiau jie manyje matė tik Milanno, saldų berniuką, scenos lėlę... Bet juk tai – ne aš! Vieną rytą supratau, kad daugiau nebegaliu. Palikau sceną, pradėjau dirbti normalų darbą, tapau įmonės vadovu. Rengėme mokymus internetu, neblogai sekėsi – bet vėl pasirodė, kad esu ne savo kailyje. Mano karjeros laiptai vedė ne aukštyn, o žemyn: kai 2014-aisiais įkūrėme „The Roop“, suvokiau, kad negaliu būti įmonės vadovas ir rūpintis grupe, taigi tapau kitos įmonės komercijos vadovu. Paskui – projektų vadovu,

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Kas nors iš aplinkinių tau patarė, padėjo, bent jau klausė, kas tau yra? Labiausiai padėjo draugė Deimantė. Ji pati susidūrė su depresija dar prieš sutikdama mane, taigi žinojo, kas tai yra. Ta liga klastinga: jos juk nematyti plika akimi, tad aplinkiniams atrodo – nieko blogo tau nėra, tik išsigalvoji... Manau, daug žmonių tą ligą nešiojasi viduje ir to net nežino. Tikiuosi, nepavėluos sužinoti. Man padėjo ir tylos stovykla – vipasana. Dešimt dienų su niekuo nesikalbi, neskaitai, nerašai – tik mokaisi medituoti, susitvarkyti su informacija savo galvoje. Dažnai mes vis priimame naują informaciją, neapdoroję senosios, kol užlūžtame. Aš ją apdorojau, pabuvau su savimi – ir pradėjau lipti iš duobės. Kaip gyveni šiandien? Švariai. Mityba susijusi su žmogaus požiūriu į pasaulį: antrus metus nevartoju alkoholio, ketverius – esu veganas. Medituoju, šiek tiek praktikuoju jogą. Sveikdamas skaičiau daug literatūros apie meditaciją, domėjausi, kaip valdyti savo emocijas. Nebijojau leistis į savo gilumas – žinojau, kad blogiau jau tikrai nebus. Eckharto Tolle knyga „Naujoji žemė“ ir jo paskaitos „YouTube“ svetainėje tikrai padėjo. Geras sprendimas buvo mesti darbą dėl svajonės – muzikos: dabar galiu skirti savo laiką grupei, o ne priešokiais po darbo bandyti kažką kurti. Kaip manai, ar depresiją įveikei visiems laikams? Galiu bet kada paslysti, bet stengiuosi stebėti save: kai imu pernelyg paisyti išorinės įtakos, susiimu ir vėl grįžtu į savo vidų. Būtina kasdien skirti laiko sau, visiems patarčiau: skaitykite knygas, eikite pasivaikščioti, darykite tai, kas jums malonu. Dar verta apriboti naudojimąsi socialiniais tinklais. Ten iš esmės vyksta maivymasis savimi: kaip aš gražiai rengiuosi, valgau, keliauju, koks nuostabus mano gyvenimas... O kitas žmogus, tai stebėdamas, galvoja: o aš ne toks gražus ir gyvenu paprastai, ir niekur nekeliauju, koks aš nevykėlis!.. Tai nėra tikra. Geriau pagalvokime, kas mes esame, ką norime duoti šiam pasauliui. Atradus save, daugelis dalykų tiesiog  stoja į savo vietas. 47

Sarah Jessica PARKER (52) ir Matthew BRODERICKAS (55)

Dvynes Marion Lorettą Elwell ir Tabithą Hodge 2009 metų liepą jiems pagimdė pakaitinė motina. Parker tada buvo keturiasdešimt ketveri. Pora dar turi sūnų Jamesą Wilkie (15), gimusį tradiciniu būdu.

Laumių atneštieji

Dabar reikėtų sakyti – medikų ir kitų moterų padovanotieji. Pakaitinė, arba, negražiai tariant – surogatinė, motinystė lydėjo žmoniją nuo žilos senovės, tik kadaise tai buvo slepiama, o dabar yra gana įprastas, nors ir prieštaringai vertinamas faktas.

Eltonas JOHNAS (70) ir Davidas FURNISHAS (55) Ko gero, viena pirmųjų susituokusių gėjų porų (ir tikrai viena garsiausių) yra ir atsidavę tėvai. Zachary Jacksoną (7) ir Elijah Josephą (5) išnešiojo ir pagimdė ta pati pakaitinė motina iš Kalifornijos.

GETTY (3), SCANPIX ir VIDA PRESS (6) nuotraukos

Saintas dar pernelyg mažas, kad labai domėtųsi nauja šeimos nare, o štai North įdomu stebėti seserį. Sklandė gandų, kad ji pavyduliavo broliui mamos, Kim net negalėjo maitinti sūnaus krūtimi dėl vyresnėlės pykčio. O ir žaisti kartu jie ne itin mėgsta, Tačiau sesė – visai kas kita. Chicago (vardas mergytei duotas miesto, kuriame užaugo Kanye Westas, garbei) atiteko sesers ir brolio lovytė, kaip ir kai kurie kiti daiktai iš naujagimio kraitelio. Beje, lovelė nepaprasta: standartinė jos versija kainuoja 4200 JAV dolerių, o Kardashian prieš ketverius metus pasirinko gaminį iš riboto kiekio kolekcijos. Įrengti mažylės kambarį garsiajai porai atsiėjo apie pusę milijono dolerių – dauguma baldų pagal specialų užsakymą pagaminti Italijoje. Dar namuose atsirado SPA salonas, kad Kim galėtų pailsėti su vaikais. Publikos fantaziją kaitina ir pranešimai apie garsiosios poros neva įsigytus tokius egzotiškus aksesuarus kaip 170 tūkstančių dolerių kainuojantis „Louis Vuitton“ pliušinis meškiukas ar deimantų dulkėmis papuoštas kompanijos „Suommo Dodo“ iš gryno aukso pagamintas čiulptukas už beveik šimtą tūkstančių. Savotiška ironija – jei tai tiesa (nors neįvardytą „šeimai artimą asmenį“ cituojantis bulvarinis žurnalas „Closer“ – tikrai ne pats patikimiausias šaltinis), čiulptukas kainavo brangiau nei Chicago atėjimas į pasaulį: agentūrai, tvarkančiai pakaitinės motinystės klausimus, Kim ir Kanye sumokėjo 68 850 JAV dolerių, vaiką išnešiojusi moteris gavo 45 tūkstančius. Jei būtų įsitvirtinę keli embrio nai, už kiekvieną „papildomą“ kūdikį būtų buvę sumokėta po penkis tūkstančius. Antra vertus, jei Kim ir Kanye būtų rūpėję vien pinigai, jie būtų galėję papildyti sąskaitą parduodami pirmąsias Chicago nuotraukas – interneto svetainės ir žurnalai siūlė nuo dviejų iki penkių milijonų JAV dolerių. Ir gavo nedviprasmišką neigiamą atsakymą – girdi, prekyba vaikų atvaizdais prieštarauja sutuoktinių moralės principams. Pusantro mėnesio mažylės apsauga buvo sustiprinta – tėtis ir mama nenorėjo, kad kokiam paparacui pasisektų. Galiausiai nuotrauką mamos instagramo paskyroje visi galėjo pažiūrėti nemokamai (iki tol mažylė spėjo „suvaidinti“ šeimos realybės šou, tačiau jos veidas nebuvo parodytas, tiesa, ir paviešintoje fotografijoje bruožai gerokai iškraipyti specialiu filtru). Beje, Kim ir Kanye taip pat pasielgė ir su pirmosiomis North bei Sainto nuotraukomis – pasidalijo jomis socialiniuose tinkluose, kai vaikams sukako du mėnesiai. 

Robertas De NIRO (74) Holivudo veteranas – šešių vaikų tėvas, bet jo tėvystės istorija labai nepaprasta. Vyriausio sūnaus Raphaelio (41) motina – pirmoji aktoriaus žmona Diahnne Abbott (73), De Niro įsivaikino ir jos dukrą Dreną (50). Dvyniai Aaronas Kendrickas ir Julianas Henry (22) išnešioti pakaitinės motinos. Antroji aktoriaus žmona Grace Hightower (62) pati pagimdė sūnų Elliotą (19), o jauniausia De Niro šeimos atžala – mažoji Helen Grace (6) – irgi išnešiota pakaitinės motinos.

akydami „žilos senovės“ nė kiek neperdedame – maždaug 1700 metų prieš Kristų išleistame Babilono valdovo Hamurabio įstatymų rinkinyje sakoma: jei yra nevaisinga ar negali pagimdyti sūnaus, moteris gali surasti vyrui tą pareigą atliksiančią vergę, kad būtų išvengta skyrybų. Galima prisiminti ir Biblijoje aprašytą Abraomo ir Saros istoriją – Sara, suvokdama, kad yra nevaisinga, pati pasiūlo savo vyrui Abraomui pradėti atžalą su egiptiete tarnaite. Apskritai galimi du pakaitinės motinystės variantai. Moteris išnešioja kitos poros kūdikį (žmonos kiaušinėlis laboratorijoje apvaisinamas vyro sperma ir įsodinamas į pakaitinės motinos gimdą) arba yra apvaisinama vyro iš šeimos, svajojančios susilaukti vaiko. Be abejo, pakaitine motina atlygintinai ar neatlygintinai sutikusi tapti moteris pasirašo sutartį, pagal kurią įsipareigoja iš karto atsisakyti visų teisių į pagimdytą kūdikį. Tačiau gyvenimas kaip visada yra sudėtingesnis – motinystės instinktas kartais būna stipresnis už bet kokius susitarimus ir pasitaiko atvejų, kai svetimai porai ką tik pagimdyto mažylio moteris tiesiog nesugeba atiduoti. Ne vienoje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje, tokia veikla uždrausta arba labai apribota, o štai Indijoje egzistuoja kone ištisos pakaitinių motinų fermos, kur apgyvendinamos moterys, nešiojančios ir gimdančios vaikus negalintiems jų susilaukti, bet galintiems sumokėti už paslaugas. Galima ilgai diskutuoti apie pakaitinės motinystės moralumą ar nemoralumą, tačiau, kaip ir į visus moralės klausimus, į šį turbūt nėra vienareikšmiško atsakymo. Beje, pirmoji moteris, oficialiai už pinigus ir pagal sutartį išnešiojusi ir pagimdžiusi kūdikį – berniuką – kitai porai, žinoma kaip Elizabeth Kane, vėliau tapo aktyvia pakaitinės motinystės priešininke ir parašė knygą, kurioje teigė, kad tokia patirtis sukrėtė ir ją, ir jos šeimą. Pramogų pasaulyje pakaitinės motinystės atvejai – tikrai ne retenybė. Štai bent kelios įžymybių poros, kurioms tapti mamomis ir tėčiais padėjo mokslas ir kita moteris. 

Nicole KIDMAN (50) ir Keithas URBANAS (50) Pirmagimės Sunday Rose (9) Nicole susilaukė dveji metai po vestuvių su Keithu. Antrąją dukrą Faith Margaret (7) pagimdė pakaitinė motina. Kidman yra sakiusi, kad norėtų dar dviejų ar trijų vaikų.

Michaelas JACKSONAS (1958–2009) Jauniausią dainininko sūnų Prince’ą Michaelą II, arba Blanketą (16), pagimdė nežinoma moteris. Kitų dviejų popkaraliaus vaikų – Michaelo Josepho Jacksono jaunesniojo, arba Prince’o (21), ir Paris (19) – mama yra Debbie Rowe. Visų vaikų teisinė globa iki pat Michaelo mirties priklausė jam.

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Jimmy FALLONAS (43) ir Nancy JUVONEN (48) Garsusis pokalbių šou vedėjas ir kino prodiuserė susituokė 2007 metais. Jimmy yra prisipažinęs, kad jie su žmona ne kartą mėgino susilaukti vaikų, o nesėkmės sunkiai prislėgė šeimą. Abi jų dukros – Winnie Rose (4) ir Frances Cole (3) – pagimdytos kitos moters.

namai

Visada norėjau

TURĖTI DAUG Netikėtai užsitęsusi žiema – didelis džiaugsmas įvairias pramogas parduodančios bendrovės „Gera dovana“ generaliniam direktoriui Ernestui VASILIAUSKUI (36): jis naudojasi proga dar kartą sniegynuose išbandyti savo ir motociklo galimybes. Azartiško tėčio šiltuose stilinguose namuose laukia atžalos Vytis (7) ir Valentina (4) bei žmona Renata (35). REMIGIJA PAULIKAITĖ ir „MARK and MIGLE Photography“ (nuotraukos) 64

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

kodėl gi ne?

Vikingai iš Ukrainos Jie sugeba priversti sportuoti net tuos, kurie gyvenime to nedarė. Girdint susižavėjusių moterų atsiliepimus norisi įtarti, kad jos tuos vikingais pramintus brolius iš Ukrainos Viktorą (33) ir Antoną (31) GALAGUZUS tiesiog įsimylėjo. Bet jie tik juokiasi: vyro, kuris ant tavęs rėkia ir treniruotės metu prispaudžia veidą prie grindinio, įsimylėti nelabai įmanoma. DAIVA KAIKARYTĖ 80

ntrus metus Vilniuje gyvenantys broliai Galaguzai daro įspūdį nuo pirmos pažinties akimirkos – jie galingi ne tik fizine jėga, bet ir ramybe, kurią skleidžia. Ir iškalbingi! Palietus moterų ir vyrų santykių temą, Viktoras teigia nesutinkantis su mintimi, kad kiekvienas mūsų – puselė, kuriai taip reikia sutikti antrąją. Jokios mes ne puselės, sklandų ryšį kuria tik du visaverčiai vieniai. Atidaryti moteriai duris? Tai tik maloni smulkmena, broliams svarbu, kad moteris pati galėtų tas duris atsidaryti. Būti pasiruošus viskam – trumpa fraze galima nusakyti brolių gyvenimo ir treniravimo filosofiją. Kuo jūs patraukiate žmones, juk trenerių ir sporto rūšių šimtai? Viktoras: Banaliai nuskambės, bet mums su broliu darbas – misija žmonėms suteikti sveikatos. Tai – iš prigimties, Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

O princesėms? Viktoras: Princesėms – taip pat (juokiasi), nes princesių tokios pat rankos ir kojos, kaip ir gelbėtojų. Jei nebūsi fiziškai universalus – žūsi. Nebūtinai mirsi, bet sulaukęs 50 metų sunkiai užlipsi į penktą aukštą. Pastarąja sporto šaka mudu su broliu užsiėmėme prieš dešimt metų, dalyvaudavome varžybose ir nemažai prisirinkome titulų. „CrossFit“ užsiimantis žmogus – tarsi universalus karys. Jis turi bėgti per sniegą, lietų, gultis ant žemės – bet kokiomis sąlygomis treniruotis.

Mūsų treniruotėse žmonės dirba, o kai ilsisi, tai rankos iš nuovargio kabo, o ne naršo telefone.

Viktoras ir Antonas Galaguzai išbandė įvairias sporto šakas, prisirinko krūvą apdovanojimų

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

Keletą mėnesių neturėdami patalpų, išėjome į stadioną. Buvome įgiję žmonių pasitikėjimą, negalėjome jų palikti likimo valiai. Pasiūlėme treniruotis nemokamai. Jūsų deklaruojamų trijų valandų per savaitę fizinei formai palaikyti pakanka? Viktoras: Mūsų treniruotėse žmonės dirba, o kai ilsisi, tai rankos iš nuovargio kabo, o ne naršo telefone (šypteli). Kaip atremtumėte vieną populiariausių argumentų, kad sportui nėra laiko? Viktoras: Niekas neturi laiko, todėl mūsų treniruotė trunka valandą, per kurią kūnas gauna maksimaliai apgalvotą krūvį. Tačiau kad ir koks būtum užimtas, vieną valandą per 48-ias – per dvi paras – gali rasti. Juk tai indėlis į tavo paties gyvenimą. Jūs tokie stiprūs – gal reikėjo likti ginti savo šalies?.. Antonas: Sportas mus išmokė justi ne nacionalinę, o bendražmogišką brolybę. Viktoras: Savo tėvynėje gyvenome, iki stojo karinės, o su jomis – ir ekonominės problemos. Ne sportas tuomet buvo žmonėms galvose, o išgyvenimo klausimas. Mudu su broliu nebeturėjome už ką gyventi, todėl pradėjome dairytis kitos šalies. Kokia jūsų pirmoji akistata su karu? Viktoras: 2014-aisiais Gruzijoje kopiau į Kazbeko kalną. Kai grįžau į Donecką namo, gatvėje mane sustabdė ginkluoti patruliai. Tai buvo 18–19 metų jaunuoliai be skiriamųjų ženklų, tik su maskuojamąja apranga. Jie privertė mane išversti kuprinę, parodyti dokumentus, įtarimą jiems kėlė mano alpinisto amunicija. Buvo nemalonu. Po to įvykio išvykau į kitą miestą. Antonas: Vieną dieną dviračiu važiavau į darbą, ir maždaug už penkių kilometrų nukrito sprogmuo, išvydau liepsnos stulpą. Sustingau, atsigavau ir nuvykau į darbą. Paskutinis lašas – kai pro namus šaudydamas pravažiavo tankas. Susirinkau daiktus ir išvykau į Kijevą. Lietuves erzina kalbos, kad ukrainietės daug šaunesnės moterys. Antonas: Daugeliui atrodo, kad pačios gražiausios merginos gyvena ne tavo mieste (juokiasi). Kvailystė. Viktoras: Idealas – mūsų tėvai. Jiems po 56 metus, kartu yra nuo 19-os.

Viganto Ovadnevo nuotraukos

čia nėra jokio mūsų nuopelno. Aš ilgą laiką dirbau vyresniuoju treneriu ir buvau tas, kuris atrinkdavo kolegas darbui. Trenerių daug, bet gerų – mažai. Daugelis žmonių mano, kad būti treneriu paprasta, to galima išmokti, bet svarbu ir talentas bei nuoširdumas. Mudu su broliu keliolika metų bandėme įvairias sporto šakas – individualias ir komandines. Apsistojome ties „CrossFit“ – ši programa siūlo idealų judėjimo modelį. Ji sukurta 1990-ųjų pradžioje JAV kariuomenei, policijai, gaisrininkams, gelbėtojams.

Ką iš tėvų bandote perimti ruošdamiesi kurti savo šeimas? Viktoras: Žmonija turėtų suvokti, kad nereikėtų moterims ir vyrams skirstytis vaidmenimis. Turi sugyventi du ŽMONĖS. Kiekvienas iš jų turi tobulėti, jei vienas sustoja – santykių pabaiga. Man netinka mintis, kad moterį reikia nešioti ant rankų, atidarinėti jai duris. Moteris turi gebėti pati duris atsidaryti, būti stipri, nepriklausoma. Jei ji prašosi ant rankų, vadinasi, tai silpnas žmogus, su tokiu man ne pakeliui. Gėlės, nešiojimas ant rankų – tai malonūs, reikalingi dėmesio ženklai, bet ne svarbiausi. Nepritariu ir minčiai, kad du žmonės – tai dvi viena kitą atradusios to paties obuolio puselės. Žmogus ne puselė – tai vienis. Ir tik du harmoningi vieniai gali kartu normaliai gyventi.  81

mados prognozė

PAVASARIO RANKINĖS Dairotės naujos rankinės? Nors modeliai, forma primenantys kibirėlius, pintus krepšius ar tinklinius pirkinių maišelius, vis dar yra ant bangos – geriau juos palikti vasarai. O dar tik šylant orams vertėtų atkreipti dėmesį į mini rankinukus, itin patogius juosmens krepšelius ir funkcionalius oversized krepšius. Praktiška, stilinga ir patogu!

Vizažistė Justina Gafarovaitė

MINI RANKINUKAS Jau kelintą sezoną stilingųjų fronto neapleidžiantis mažas rankinukas niekur nedingsta ir šį pavasarį. Keistos ar klasikinės formos, įmantraus atspalvio ar rašto, dekoruotas tekstais ar detalėmis – kiekvienai pagal skonį ir stilių. Be to, labai patogu: dieną jį persimeskite per petį, o vakare griebkite į ranką ir paverskite stilinga delnine.

H&M lietpaltis, 79,99 Eur

MASSIMO DUTTI rankinukas, 149 Eur

UTERQÜE aukštakulniai, 115 Eur („uterque.com“) ZARA suknelė, 25,95 Eur 90

ŽMONĖS NR.10 | w w w. ž m o n ė s . l t

Asmeninio albumo ir gamintojų nuotraukos, Laurynos Skrebytės stilius

STRADIVARIUS rankinė per juosmenį, 12,99 Eur

MONTON palaidinė, 29,95 Eur

JUOSMENS KREPŠELIS Tai – madingiausias šio pavasario aksesuaras. Rinkitės jį, kai tik orai leis prasisegti paltus. Juosmens krepšelis puikiai dera ir įrėmina taliją vilkint dvieilį švarką. Mėgstančioms sportinį įvaizdį tiks klasikinis, kai diržas juosiamas per liemenį.

GUESS aukštakulniai, 139 Eur („Este“)

STRADIVARIUS krepšys, 9,99 Eur

MAX MARA laisvalaikio bateliai, 359 Eur

OVERSIZED KREPŠYS Mažų rankinių kontrastas – didžiulis krepšys, tai tikras išsigelbėjimas toms, kurios mėgsta praktiškumą ir stengiasi su savim turėti tai, ko reikia ir ko nereikia. Prie tokio krepšio puikiai dera padidinti drabužiai.

Stilistė Emilija Dagytė

MOSAIC kelnės, 59,95 Eur

„Polhem Pr“, asmeninio albumo ir gamintojų nuotraukos, Laurynos Skrebytės stilius

LINDEX džinsai, 39,99 Eur

Vizažistė Toma Kisieliūtė

ZARA paltas, 129,99 Eur

Jei kainos žurnale ir parduotuvėse nesutampa, galioja nurodytos parduotuvėse

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t

raudonas kilimas

Jų triumfo vakaras. Iš kairės – geriausiais aktoriais pripažinti Samas Rockwellas, Frances McDormand, Allison Janney ir Gary Oldmanas

ŽMONĖS NR.10 | w w w. ž m o n ė s . l t

Ramūs „Oskarai“ Jubiliejinė – devyniasdešimtoji – „Oskarų“ ceremonija vyko ramiai ir sklandžiai: jokių didelių staigmenų, jokio sutartojo aprangos kodo, supainiotų nugalėtojų, ir net niekas neparklupo eidamas atsiimti statulėlės.

Ž M O N Ė S N R . 1 0 | w w w . ž m o n ė s . l t