PRIMABALERINA
Olesia ŠAITANOVA
Baisiausia dėl Ukrainoje likusių tėvų
Nr. 13 (958) 2022 m. kovo 31 d.
NERVINGI „OSKARAI“:
ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
059095 771648
Nuolat vienas kitą įsimylime iš naujo
9
BERNOTAITYTĖ ir JUODSNUKIS
13
Iglė Tadas
Kaina – 2,99 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,75 Eur
ŽVAIGŽDŽIŲ SPINDESYS IR ANTAUSIS SCENOJE
1
Vienas kitą suprantame iš
žvilgsnio viršelio istorija
Fotografas TOMAS KAUNECKAS Stilistė ŠARŪNĖ SKIRMANTAITĖ Stilistės asistentė ROBERTA STANIONYT Ė Plaukų stilistė JULIJA ANDRUŠ KEVIČ Vizažistė DOMINYKA ALBERTAVIČIŪ TĖ Fotografuota Burbiškio dvare 16
ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
„Tegul pavadinimas bus skambus: „Santykiai – didžiausias mūsų projektas“, – vos prasidėjus pašnekesiui juokdamasis sako Tadas JUODSNUKIS (30). „Net nežinau, ar tai būtų tikslu... Draugystė – ne lietuvių kalbos egzaminas, bet apsišlifuoti tikrai reikėjo“, – neneigia Iglė BERNOTAITYTĖ (22). Kai šie be galo gražūs ir talentingi atlikėjai pasakoja savo temperamentingą meilės ir bendro gyvenimo istoriją, supranti, kad kartu jie jau patyrė ne vieną pergalę.
„Maje“ drabužiai, „Laura Antiques Fine Jewellery“ aksesuarai
REMIGIJA PAULIKAITĖ
ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
17
interviu
Baisiausia dėl
Ukrainoje
likusių
Martyno Aleksos nuotraukos
tėvų
34
ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
P
„Galiu išvežti iš Ukrainos savo drauges su jų šeimomis, visais šunimis ir katėmis. Bet negaliu išgelbėti savo tėvų...“ – skausmingai prasideda pokalbis su Lietuvos operos ir baleto teatro primabalerina Olesia ŠAITANOVA (26). Per visą interviu artistė neramiai žvilgčioja į telefono ekraną – kiekviena žinia svarbi dabar, kai jos gimtinėje vyksta karas. Net baletas, kuriuo gyvena nuo vaikystės, kuriam laikui užleido vietą gyvybiškai svarbiems dalykams. JŪ RATĖ RAŽKOVSKYTĖ
rieš daugiau nei mėnesį Ukrainoje prasidėjęs karas pakeitė ir jūsų kasdienybę čia, Lietuvoje? Toks jausmas, lyg būčiau atsidūrusi kokioje Orwello ar Kafkos knygoje, nes tai, kas vyksta, atrodo kaip visiška beprotybė. Pirmomis karo dienomis, net būdama toli nuo Ukrainos ir saugi, negalėjau nei miegoti, nei valgyti. O dar kaip tik turėjau spektaklių teatre – kaip išeiti ir šokti baletą, kai nežinai, ar tavo artimieji gyvi?! Aš gimiau ir iki septynerių augau Sevastopolyje, Kryme. Mama penkerių nuvedė į šokių ir baleto būrelį – norėjo, kad judesys padėtų sustiprinti raumenis ir nugarą prieš einant į pirmą klasę. Tik ji net nenujautė, kiek traumų ir skausmų atneša baletas. Mama yra muzikos pedagogė, dėsto fortepijoną. Tėtis – karo lakūnas, trisdešimties išėjo į pensiją, įgijo antrą aukštąjį išsilavinimą – yra ekonomistas. Pamačiusi, kad turiu gabumų baletui, mama nusprendė, jog privalome keltis į Charkivą, nes tuo metu ten veikė stipri baleto mokykla. Po kelerių metų vėlgi šeimos taryba nubalsavo, kad, jei baleto nemetu, turėčiau mokytis Kyjivo valstybinėje choreografijos mokykloje. Nes ji vienintelė visoje Ukrainoje suteikia profesionalaus baleto artisto išsilavinimą. Man baigus mokslus ir išvažiavus dirbti į Lietuvą, tėvai visgi nusprendė grįžti namo į Charkivą. Tačiau dabar karas juos privertė bėgti į Lvivą. Baisiausia, kad negaliu jų atsivežti į Lietuvą. Tėčiui penkiasdešimt – tokio amžiaus vyrai negali šiuo metu išvykti iš Ukrainos, nes gali būti bet kurią dieną mobilizuoti į karą. Tėtis turi sveikatos problemų,
todėl greičiausiai nebus pašauktas kariauti, bet ir išvykti negali. Negali ir nenori, nes pasiruošęs ginti savo tėvynę. O mama be tėčio nevažiuos – nepaliks jo vieno. Kiek jau ginčijomės, kiek ašarų išliejau ieškodama būdų ištraukti juos iš ten... Prieš kelias dienas sužinojau, kad Ukrainoje skelbiama antroji mobilizacijos banga ir mano tėtis jau gali ten patekti. Nerimauju, skambinu. „Olesia, nesijaudink. Iki manęs eilė dar neatėjo“, – aiškina tėtis ir vis kartoja, kad eičiau ramiai dirbti. Negaliu, nes jaučiuosi atsakinga už savo šeimą. Kad nors kiek apmalšinčiau tą sielos skausmą, daug laiko skiriu savanorystei. Žinau, kad psichologiškai jausčiausi daug blogiau, jei nieko nedaryčiau... Kai prasidėjo karas, Kyjivo choreografijos mokykloje nutrūko pamokos. O baleto šokėjo amžius – labai trumpas. Pasikalbėjome su M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovu Eligijumi Butkumi – esu jam ir šiai mokyklai be galo dėkinga, kad sutiko priimti keliolika vaikų mokytis Lietuvoje. Pavyko iš Ukrainos atvežti trylika vaikų nuo dešimties iki aštuoniolikos metų. Sužinoję apie tokią galimybę, labai daug žmonių man rašė, prašė padėti – skaudančia širdimi turiu atsakyti, kad daugiau neįmanoma priimti. Galva ūžia nuo visų klausimų, atsakymų, derinimo, kas atvažiuoja su mama, kas vieni, kas kur gyvens, kas kaip maitinsis... Vaikus, kurie gali atvykti su mamomis, nusiunčiu į privačias baleto mokyklas – esu dėkinga ir balerinos Olgos Konošenko baleto studijai, ir Tarptautinei baleto akademijai, ir Baltijos baleto akademijai – jos visos ukrainiečių vaikus priima mokytis nemokamai.
„Scenoje galiu nugyventi daug skirtingų gyvenimų“, – sako primabalerina, virsdama paslaptingąja Žizel...
ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
...arba Teismo valytoja baleto spektaklyje „Procesas“
35
Įlįsti į
menininko
vidų
Serbų kilmės menininkės Marinos Abramovič vardą žino net tie, kurie nesidomi šiuolaikiniu menu. Bene žymiausia planetos performansų meistrė jau pusšimtį metų stulbina žiūrovus drąsiais, ekstremaliais ir neretai fiziškai skausmingais kūriniais. Svarstantiems, kas Mariną skatina taip elgtis, ieškoti atsakymų padeda šveicarų psichoanalitikė Jeannette FISCHER (68), išleidusi knygą „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramovič. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“. GRYTĖ LIAN DZ B E RG IE N Ė
M
arinos Abramovič išvaizdoje nestinga raganiškumo. Veriantį slavišką juodų akių žvilgsnį ir bauginančią, bet kartu traukiančią jos galią pajunta kiekvienas, susidūręs su šia moterimi. Marina gyvena Hadsone, mielame senoviniame miestelyje netoli Niujorko. Svečiai, kuriems tenka garbė pas ją užsukti, kiek nustemba, kad jos namų sienos išdažytos juodai. Namas yra žvaigždės formos: žvelgiant iš priekio, atrodo lyg su uždėta smailia burtininko skrybėle. Už jo stūkso ryškiai raudonas ūkinis pastatas, o gretimame miške rymo Marinos meditacijų trobelė. 42
Šiuose namuose gimusi Jeannette Fischer knyga užkariavo daugelio Europos šalių knygynus. Lietuvoje ją išleido leidykla „Kitos knygos“. Nedidelio formato kūrinys atsirado iš dviejų bičiulių pokalbių: Jeannette ir Marina prisisegė mikrofonus ir keturias dienas iš širdies kalbėdamosi praleido juodajame name. Tiesą sakant, šios moterys atrodo tokios skirtingos, kad sunku patikėti jų draugyste. Marina – ryški ir impozantiška asmenybė, viena žymiausių pasaulio menininkių, gyvenime patyrusi daugiau šalto nei šilto: nuo vaikystės komunistinio režimo Jugoslavijoje iki skausmingų sėkmės paieškų Vakaruose. ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
pažintis
lyg ir logiška, nes Marina yra pagrindinė herojė – bet ar jūs, kaip autorė, nejaučiate bent trupučio apmaudo, kad visas dėmesys tenka tik jai? Ir retas paklausia: o kas esate jūs? Tikrai dėl to nesigraužiu, nes toks ir buvo mano tikslas: parašyti knygą apie Mariną. Bet malonu, kad domitės ir manimi (juokiasi). Aš – psichoanalitikė iš pašaukimo. Atėnuose studijavau religijų filosofiją, bet greitai perėjau į psichoanalizės studijas, paskui atidariau savo kabinetą Ciuriche – ir trisdešimt metų užsiėmiau privačia praktika. Prieš penkerius metus išleista knyga apie Mariną pakeitė mano gyvenimą: tapau rašytoja, šiandien esu išleidusi jau keturias knygas. Dėl to ryžausi visam laikui atsisveikinti su psichoanalitikės praktika. Kartais žmonės sako: „Visą gyvenimą troškau rašyti, bet nebuvo kada – reikėjo dirbti.“ Jūs irgi taip sakėte? Iš tiesų nuo vaikystės norėjau rašyti. Bet gyvenimas bėga: studijuoji, dirbi, susilauki kūdikio... Kai atsikvošėji, kūdikis jau tapęs suaugusiu vyru, o tu – išėjusi į pensiją. Bet nepasakyčiau, kad gailiuosi: man patiko psichoanalitikės darbas. Jis buvo įdomus ir nelengvas: psichoanalitikas privalo sugebėti pasinerti į kito žmogaus emocijas, bet tuo pat metu išlikti nuošalyje. Pacientui kyla įvairiausių emocijų – tarp jų ir agresija, ir tu išgyveni tai drauge, jauti savo kūnu. Visi kolegos sako tą patį: senstant mūsų oda plonėja. Nebeturiu tokios storos kaip anksčiau odos... Todėl dabar – tinkamiausias laikas rašyti.
Irmanto Gelūno nuotrauka
Rašydama jūs vis tiek pasineriate į kitą žmogų – tik malonesniu būdu nei per psichoanalizės seansą? Būtent.
Jeannette – rami, solidi dama, visą gyvenimą praleidusi taikiame ir turtingame Ciuriche, apie autoritarinį režimą ir karo siaubus girdėjusi nebent iš pacientų jaukiame psichoterapijos kabinete. Ir vis dėlto jos – draugės. Dėl to Abramovič įsileido šveicarę į savo namus ir pasąmonę. „Rodos, tu rašai knygą man, kad mano siela praskaidrėtų“, – prisipažino ji autorei. Šiemet Jeannette Fischer apsilankė Lietuvoje ir pristatė savo knygą Vilniaus knygų mugėje, kartu susitiko ir su „Žmonėmis“. Jūsų knygos viršelyje pavaizduota Marina Abramovič, per knygos pristatymus skaitytojai klausinėja vien apie ją. Tai ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
Kaip gimė mintis parašyti knygą apie Mariną? 1998-aisiais Berne aplankiau jos parodą „Menininko kūnas – viešas kūnas“, ir ji man padarė neišdildomą įspūdį. Turbūt taip pasijunta kiekvienas, susidūręs su Marinos darbais, bet aš įžvelgiau tai, kas nebūtinai matoma plika akimi: žmonių santykių struktūras, hierarchiją ir, be abejonės, smurtą, glūdintį po plonu meno paviršiumi. Supratau, kad Marina, kaip ir aš, gilinasi į pasąmonę. Susiradau jos telefono numerį ir paskambinau. Susitikus iškart užsimezgė draugiškas ryšys. Neturėjau minties, kad štai susirasiu įdomų menininką ir parašysiu apie jį knygą: po daugelio metų tai susiklostė natūraliai, knyga atsirado iš mūsų draugystės. Dabar su Marina matomės gana retai, nes ji daug keliauja, bet kai susitinkame, iškart apima jausmas, lyg nebūtume išsiskyrusios. Bet jūs nežiūrite į ją kaip į pacientę? Nesikalbate su ja ramiu, hipnotizuojančiu balsu?.. Ne, jokiu būdu (juokiasi). Marina niekada nebuvo mano pacientė. Psichoanalizė apskritai nėra geras būdas menininko kūrybai nagrinėti, jo patologijai tyrinėti. Psichoanalizės seansas sukuria tam tikrą hierarchiją: specialistas pakyla aukščiau paciento. Kai rašiau knygą, to tikrai nenorėjome: mudvi bendravome kaip lygios. 43
kelionės Kai kalbėjomės, keliautojas Algirdas MAKEJENKOVAS (31), kurį socialinių tinklų sekėjai geriau pažįsta kaip Algirdą Wanders, dviračiu jau buvo įveikęs Egiptą, Sudaną, Keniją, Ugandą, Tanzaniją, Malavį, Zanzibarą, Mozambiką, Zimbabvę ir pasiekė Zambiją. Nuvažiuota 7500 kilometrų. Dar laukia Botsvana, Namibija ir paskutinis šios kelionės taškas – Pietų Afrika. J ŪRATĖ RAŽ KOVS KY TĖ
Dviračiu per Afriką 52
ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
Asmeninio albumo nuotraukos ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
Važiavimą dviračiu lietuvis vadina pigiausiu keliavimo būdu: nesi prisirišęs prie autobusų, traukinių ar lėktuvų, gali pasukti, kur nori, ir daug bendrauti su vietiniais
53
raudonas kilimas
Maggie Gyllenhaal geometriniu ir dėl auksinių detalių iš tolo atpažįstamu „Schiaparelli“ aukštosios mados deriniu
Nervingas vakaras Uma Thurman baltais marškiniais ir juodu sijonu („Bottega Veneta“) 64
Kaip įprasta „Armani Privé“ ir „Harry Winston“ juvelyrams ištikima Nicole Kidman
Favoritų kaita, pirmasis kurčias aktorius tarp nugalėtojų, nesuvaidintas skambus antausis scenoje, politika, šleifai ir šortai ant raudono kilimo. Tokie buvo 94-ieji „Oskarai“, nervingas vakaras nervingais laikais.
ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
Zoë Kravitz suknia – „Saint Laurent“, papuošalai – „Kwiat“
Geriausią aktorę Jessicą Chastain triumfo vakarui rengė ir briliantais puošė „Gucci“
Auksinė „Prada“ žuvelė Lupita Nyong’o
1998-ųjų „Oskaruose“ baltų marškinių ir šilkinio sijono derinį pasirinko Sharon Stone. 2022-aisiais – Zendaya. Derinys – „Valentino“, papuošalai – „Bvlgari“ ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
65
F E S T I VA L I S
objektyve
Atėjo „Kino pavasaris“ Dvejus metus festivalis „Kino pavasaris“ laukė gyvo susitikimo su žiūrovais – ir praėjusį ketvirtadienį sostinės kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ pagaliau įvyko šventinis jo atidarymas. „Kad būtum, reikia kito“, – kartoja festivalio rengėjai. Jie kviečia pasinerti į dešimties dienų kino terapiją ir tikina, kad šiais neramiais laikais kinas gali tapti ne tik įsimintina patirtimi, bet ir galimybe gyventi įprastai. Luko Balandžio, Žygimanto Gedvilos, Gedimino Gražio, Tautvydo Stuko nuotraukos
Aktorė Vaiva Mainelytė ir festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja Vida Ramaškienė Stilistai Vainotas Jakštas ir Simona Senkauskaitė
Stilistų duetas Joringis Šatas ir Viktorija ŠaulytėMockė
80
Fotografas Rokas Darulis ir aktorė Giedrė Mockeliūnaitė ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
Festivalio „Kino pavasaris“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška su žmona Vita
Dizaineris Seržas Gandžumianas su širdies drauge Indre Jakaityte
Dizainerė Rūta Kvaščevičiūtė
„Kino pavasario“ žmonių ir kultūros vadovė Austė Marcinkevičienė su vyru dizaineriu Kristijonu Marcinkevičiumi ŽMONĖS NR. 13 | www.žmonės.lt
Fotografė Reda Mickevičiūtė
Aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys 81