Žurnalas „Žmonės" 2022 m. Nr. 15

Nr. 15 (960) 2022 m. balandžio 14 d.

DAINININKĖ

Rasa

BARAUSKAITĖ ir Petras

DAUNYS Mes leidome sau

ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

būti laimingiems

Gintarė

JAUTAKAITĖ Skyrybų įkarštyje supratau, kad be naujos veiklos neišgyvensiu

Agnė KIŠONAITĖ ir Mantas KUBILIUS Šiemet Velykas norisi minėti ramiau

Kaina – 2,99 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,75 Eur 15 1 9

771648

059095

viršelio istorija

Mes

leidome

sau būti

laimingiems „Buvo akimirkų, kai atrodė, kad visame pasaulyje likome tik dviese“, – prisipažįsta renginių organizatorė Rasa BARAUSKAITĖ ir dainininkas Petras DAUNYS (30), pasakodami apie pastaruosius kelerius savo gyvenimo metus. Sakyti, kad šie buvo permainingi, būtų per švelnu: jie nušniokštė lyg uraganas, nusinešė praeitį ir paliko baltą lapą, kuriame pora ėmė rašyti savo istoriją iš naujo. Ir visa tai – dėl meilės.

GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ 22

ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

Egidijaus Rainio ir „Aprangos kodo“ drabužiai, „Zara“ avalynė, „Laura Antiques Fine Jewellery“ aksesuarai

Fotografas GEDIMINAS ŽILINSKAS Stilistė ŠARŪNĖ SKIRMANTAITĖ Stilistės asistentė ROBERTA STANIONYT Ė Vizažistė ir plaukų stilistė LAURA KREIVYTĖ ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

23

kaip gyvenate?

Be tapybos būčiau

neištvėrusi V

„Amerikos galerijos atrado mane kaip dailininkę, nors visą gyvenimą esu muzikos pasaulio žmogus. Gyvenimas nesiliauja dovanoti netikėtumų“, – juokdamasi pasakoja dainininkė, muzikos kūrėja Gintarė JAUTAKAITĖ (63).

Jos darbų paroda vyksta Meine, kur dainininkė gyvena, ir Čikagoje.

Dar vienas pristatymas suplanuotas birželio mėnesį.

JŪRATĖ RAŽ KOVS KY TĖ 36

iskas prasidėjo nuo to... ...kad keletą savo tapybos darbų daviau eksponuoti draugės galerijai. Į juos dėmesį atkreipė apsilankiusios kitų galerijų savininkų žmonos. Netrukus sulaukiau skambučių – negalėjau atsiginti nuo klausimų apie savo paveikslus ir pasiūlymų rengti parodas.

Didžiausias pristatymas gražioje modernioje galerijoje laukia šią vasarą. Jau dabar yra spausdinami atvirukai su tais mano darbais, kurie bus parduodami. Net norėdama negalėčiau jų parduoti, kol neįvyks paroda. Ekspertai, galerijų savininkai įkainojo mano darbus kone kaip profesionalės – po septynis ir daugiau tūkstančių dolerių! Smagu, nes jie net nežino, kad nesu profesionali dailininkė. Pradžioje to nesureikšminau: na, ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

Maniau, užteks pasimokyti mėnesį.

Po kokių trijų nusprendžiau: net nepradėsiu, nes vis tiek nieko neišeis.

Asmeninio albumo nuotraukos

„Pradėjusiai nuo grafikos, man ruda, balta ir juoda buvo vienintelės spalvos.

Tačiau tapydama atradau tokį platų spalvyną!“ – džiaugiasi Gintarė

konservatorijoje, žino, kad, pravėrus šių mokyklų duris, viskas dūzgia nuo muzikos garsų. Grįžus namo mane vėl pasitikdavo muzika: grojo ir mama, ir tėtis, ir sesuo.

Visgi nusprendžiau būti grafike: atvažiuoju į Dailės institutą paduoti pareiškimo dėl stojamųjų ir mane pasitinka... tyla. Einu koridoriais ir girdžiu savo pačios kulniukus kaukšint. Atidarau vienos auditorijos duris – ten pusšimtis piešia, už kitų durų – dar tiek pat. Ir visur mirtina tyla! Supratau, kad ne mano čia vieta.

Pasirinkau muziką.

Bet prieš trejus metus, pačiame šeimos griūties ir skyrybų įkarštyje, supratau, kad be naujos veiklos neišgyvensiu. Ieškojau naujų koridorių, darbo, į kurį galėčiau nerti taip kaip į muziką. Blaiviai suvokiu, kad mano dainavimas kada nors baigsis, – iki gilios brandos sėdėti scenoje nesiruošiu, o mokyti kitus muzikos man nepatinka. Vadinasi, reikia naujos veiklos.

Atsisėdau prie kompiuterio ir internete vieną po kitos žiūrėjau olandų, prancūzų, rusų, belgų, italų dailės pamokas – nereikia net kalbos mokėti. Pati neturėjau nei teptuko, nei molberto, popieriaus lape nė brūkšnio nenubrėžiau. Maniau, užteks pasimokyti mėnesį, bet kuo ilgiau sėdėjau, tuo baisiau darėsi. Po kokių trijų mėnesių nusprendžiau: net nepradėsiu, nes vis tiek nieko neišeis. Noras tapyti buvo, bet pasitikėjimo savimi – nė lašo. Visgi dar po kurio laiko nusipirkau dažų, dvi drobes, porą teptukų ir sukūriau pirmą darbą.

Rezultatas ir pačiai patiko. Dar smagiau buvo nerti į abstrakcijas ir kiek avangardišką, fotorealistinį stilių. Įkvėpimu tapo jūra ir pakrantė, kuri Meine labai graži.

Iš senosios olandų tapybos pasiėmiau mintį tapyti augalus. Tik norėjau, kad mano darbai būtų modernūs ir jauktų protą: gražūs ir pūvantys, ryškūs ir lyg po vandeniu esantys žiedai virto serija „Skęstantys sodai“.

patinka, siūlo rengti parodą – kodėl gi ne... Kažkas iš pažįstamų pastebėjo: „Ar žinai, kiek tūkstančių dailininkų kasmet baigia meno akademijas ir nemaža jų dalis gal visą gyvenimą negauna galimybės pasirodyti galerijoje?“ O aš apie dailininkės statusą dar ne taip seniai nebūčiau net pagalvojusi. Juk tapyti pradėjau tik prieš dvejus metus!

Niekada anksčiau to nedarėte?

Niekada! Tiesa, vaikystėje ir paauglystėje man labai patiko grafika – nesimokiau jokioje dailės mokykloje, kaip pati supratau, taip piešiau. Matydama tuos mano darbelius mūsų kaimynė garsi grafikė Marija Danutė Jukniūtė vis ragino stoti į tuometinį Dailės institutą. Grožėjosi ir sakydavo, kad mano linija – fenomenali. Visiškai nesupratau, apie ką ji kalba (juokiasi). Aš gimiau ir augau namuose, kuriuose buvo keli pianinai ir fortepijonai, – muziką gavau su motinos pienu. Tie, kas mokėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ar Juozo Gruodžio ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

Kodėl sakote, kad brandžiam atlikėjui scenoje – ne vieta?

Yra tokių, į kuriuos tampa nebemalonu žiūrėti. Gal muzika ar balsas ir gražus, bet vaizdas – nekoks... Aš – moteris ir nenoriu, kad vieną dieną apie mane taip pradėtų galvoti. O jokių plastinių operacijų daryti neketinu. Girdėjau apkalbų, kad esu prisidariusi galybę veido ir kūno korekcijų. Viešpatie, aš net botokso niekada gyvenime nesileisčiau! Kategoriškai esu prieš chemiją, prieš tą asfaltą, kurį žmonės dedasi į veidą. Esu Madonnos bendraamžė – net jei dabar pasidaryčiau kelias plastines operacijas, argi atjaunėčiau iki dvidešimties? Tikrai ne! Kol kas mano balsas skamba puikiai, technika – aukšto lygio, kūryba nesenka ir scenoje atrodau dar labai normaliai. Reikia tik gero apšvietimo (juokiasi).

Labiausiai norėčiau neprarasti gebėjimo pamatyti, kai jau vaizdas scenoje bus nebemalonus žiūrovui. Ką veikčiau toliau? Kurčiau muziką kino filmams ir savo jutubo kanalui. Ir tapyčiau.

37

pažintis

Pakilti

Žygimanto Gedvilos, Vytauto Kuralavičiaus ir asmeninio albumo nuotraukos

parkritus

Po dešimtmečio klajonių vartininkas Tomas ŠVEDKAUSKAS (27) grįžo į „gimtąjį“ futbolo klubą „Sūduva“ ir į jo metraščius iškart įsirašė aukso raidėmis.

Tai, atrodo, sportininkui gali tapti šansu tvirčiau atsistoti ne tik tarp virpstų, bet ir gyvenime, kuriame netrūko išbandymų.

ARNAS ŠARKŪNAS

V

artininko pirštines, galima sakyti, perėmėte iš tėčio. Ar didelę įtaką jis turėjo jūsų pasirinkimams?

Jo žaidžiančio nemačiau – tėtis mėgėjiškai rungtyniavo jaunystėje, tačiau mane nuvedė į futbolo treniruotes. Prieš tai norėjau būti krepšininku, išmėginau ir daugybę kitų sporto šakų, bet prilipo būtent ši. Aišku, kaip ir visi, pirma norėjau mušti įvarčius, bet susiformavus komandai pradėjau žaisti gynyboje. Dar po penkerių metų, kai ėmė trūkti vartininkų, atsistojau tarp virpstų ir jau nebesidairiau į šonus. Įdomu, kad dabar mane vėl treniruoja Audrius Ramonas, kuris dar vaikystėje išmokė futbolo pagrindų ir išleido į platųjį pasaulį.

Visgi iki grįžimo į Marijampolę, kurioje užaugote, teko nemažai pakeliauti. Vos septyniolikos atsidūrėte viename Italijos futbolo vėliavnešių – Florencijos klube „Fiorentina“.

Kokie jausmai tuomet kunkuliavo?

Pradėjęs treniruotis su dublerių komanda jaučiausi lyg sapne, buvo nerealu prisiliesti prie ten tvyrančios atmosferos. Tik da46

bar suprantu, į kokio lygio klubą anuomet pakliuvau. Neslėpsiu, jaučiau šiek tiek baimės palikti namus. Būdamas labai jaunas, galima sakyti, dar vaikas, tiesiog plaukiau pasroviui. Dažnai laiką leisdavau vienas – esu uždaresnis ir nesiveliu į dideles draugystes, visada buvau arčiau Lietuvos ir Italijoje nesijaučiau savas. Taip pat reikėjo priprasti ne tik prie elementarių dalykų gyvenant vienam, bet ir prie kultūros, įveikti kalbos barjerą. Žinoma, dėl itališkų madų ir jų taikymo komandoje, kai visiems nariams siuvami specialūs kostiumai, į rungtynes keliaudavome pasitempę, formavosi ir stilius. Prisimenant tai, šiek tiek ima juokas, tačiau nepalyginsi su dabartimi.

Anuomet Italijoje jus pastebėjo viena stipriausių šalies komandų „AS Roma“. O juk šalies sostinėje – visai kito kalibro žvaigždės, tokios kaip Francesco Totti, Daniele De Rossi, vartininkas Maartenas Stekelenburgas...

Kai futbolo agentas pasakė, kad skrisiu į Romą ir ten būsiu trečias vartininkas, nepatikėjau, maniau, kad juokauja. Tik įžengus į persirengimo kambarį ir pamačius futbolo žvaigždes, akys ant kaktos iššoko. Juk Maarteno žaidimą pasaulio futbolo čempionato finale dar prieš savaitę stebėjau per televizorių, o dabar kartu treniruojamės! Olandas man labai ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

Sunku buvo išsaugoti santykius per atstumą, tačiau viską atlaikėme, šis periodas dar labiau sustiprino mūsų meilę.

Pirmas blynas neprisvilo – rungtynėse dėl LFF Supertaurės Tomas atrėmė net tris baudinius Belgijoje Tomui teko ne tik stovėti vartuose, bet ir viduryje stadiono pademonstruoti savo talentą groti būgnais

daug padėjo pačioje pradžioje, jis – tikras profesionalas.

Tada prasidėjo kelionės su komanda, pasirengimo stovyklos Amerikoje, rungtynės su tokiais futbolo milžinais kaip Madrido „Real“ ir Mančesterio „United“. Visi tie metai praleisti jaučiant euforiją.

Paskui prasidėjo jūsų klajonės po klubus: Italijoje pakeitėte penkias komandas, sezoną praleidote ir Portugalijoje. Ar kur nors pavyko pasijusti kaip namie?

Deja, tokio pojūčio niekur nebuvo. Ilgainiui susidėjo metų našta, savęs paieškos, nuolatiniai kraustymaisi. Tai vertė dar labiau užsisklęsti. Aišku, dėl to galiu kaltinti tik save – ne visada priėmiau geriausius sprendimus. Dabar galbūt kai ką daryčiau kitaip, stengčiausi įdėti daugiau darbo ir geriau įsilieti į komandą.

Jūsų klajonės turbūt turėjo įtakos ir tuomet dar draugei, o dabar jau žmonai Sonatai?

Mes – iš Marijampolės, mūsų tėvai – beveik kaimynai, užaugome kone tame pačiame kieme. Nors seniai vienas kitą pažinojome, pora tapome tik kai pradėjau karjerą.

Iškart perspėjau, kad bus sunku, niekada negali žinoti, kur atsidursime, neįmanoma turėti ilgalaikių tikslų vienoje vietoje. Dabar matome, kad ji, nepaisydama mano perspėjimų, priėmė teisingą sprendimą.

Kai rungtyniavau Italijoje, Sonata atvykdavo tik tam tikram laikui, tad kraustytis tekdavo vienam. Bet visada jaučiau jos palaikymą, visas problemas išgyvendavome drauge – galima sakyti, ji jausdavo tą patį, ką ir aš. Sunku buvo išsaugoti santykius per atstumą, tačiau viską atlaikėme, šis periodas dar labiau sustiprino mūsų meilę. Kai dvidešimt ketverių prisijungiau prie futbolo klubo „Trakai“, pradėjome gyventi kartu. Tuomet, pasibaigus sutarčiai su „Roma“ ir nesant užsienio klubų pasiūlymų, jaučiau nuopuolį, psichologinė mano būklė buvo labai prasta. Bet su Sonatos pagalba atsigavau. Be to, pirmąkart po septynerių metų vėl gyvenau Lietuvoje, komandoje buvo daug draugų lietuvių, turėjau žaidybinės praktikos. Galima sakyti, tie pusantrų metų man buvo laimingiausi futbolo ir gyvenimo prasme.  ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

47

in memoriam

Akimirkos fotografas Per šešis dešimtmečius prieš Patricko DEMARCHELIER (1943–2022) objektyvą pasirodė visos garsenybės. Paskutinę kovo dieną išėjęs menininkas buvo princesės Dianos fotografas, žanro legenda, net kino herojus.

Dešimt supermodelių – geriau nei vienas: specialus „Vogue“ numeris žurnalo šimtmečio proga

Dar viena ikoninė nuotrauka – supermodelio Lindos Evangelistos portretas, 1989-ieji

Prieš maestro kameros objektyvą ne kartą pozavo ir maištingoji Madonna

Ši Janet Jackson poza vėliau ne kartą mėgdžiota ir cituota 58

Širdžių princesę Patrickas Demarchelier fotografavo ne kartą, šis Dianos atvaizdas – bene labiausiai pagarsėjęs ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

I

r vienas profesijos simbolių. Antai 2006-ųjų juostoje „Ir velnias dėvi „Prada“ vyriausioji redaktorė Miranda klausia tik pradėjusios dirbti Endės: „Ar Demarchelier patvirtino fotografuosiąs viršelį?“ Sutrikusią naujokę aplenkia senbuvė Emilė, vienu mygtuko paspaudimu surenkanti reikiamą numerį. 2008 metų filme „Seksas ir miestas“ Patricko mados sesijoje sutinka pozuoti Kerė. Jis matyti viename iš „America’s Next Top Model“ epizodų, 2009-ųjų dokumentiniame filme „Rugsėjo numeris“. „Vogue“ ir „Harper’s Bazaar“, „Rolling Stone“, „Glamour“, „Life“, „Elle“, „Newsweek“, „Vanity Fair“ – Demarchelier kūrė daugybei įtakingų, madingų ir populiarių leidinių. Ką jau kalbėti apie reklamos kampanijas dizaineriams ir mados namams – nuo Giorgio Armani, Gianni Versace, Carolinos Herreros, Yves’o Saint Laurent’o, Veros Wang iki „Dior“, „Louis Vuitton“, „Chanel“.

Tradiciniam „Pirelli“ kalendoriui jis fotografavo triskart: 2005, 2008 ir 2014 metais (kartu su Peteriu Lindberghu). ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

Pirmąją „Kodak“ fotokamerą septyniolikmečiui padovanojo patėvis. Pirmieji darbai buvo vestuvių ir pasų nuotraukos.

Dvidešimties jis paliko gimtąjį Havrą ir pradėjo dirbti fotografo padėjėju Paryžiuje – mokėsi tiesiai prieš kamerą iš tokių garsenybių kaip Henri Cartier-Bressonas ar to meto mados fotografijos žvaigždė šveicaras Hansas Feureris. „Nesvajojau apie karjerą, neplanavau, ji pati atėjo“, – sakė jis 2015-ųjų interviu „Vogue“.

Kadaise paklaustas, ar visada norėjo būti mados fotografu, Demarchelier sakė labiausiai troškęs būti... fotografu. „Tai – mano darbas. Patinka mada, tačiau mėgstu gamtą, mėgstu portretus.

Daugybę dalykų. Patinka būti mados fotografu, bet kur kas labiau – tiesiog fotografu.“ 1975-aisiais trisdešimtmetis kūrėjas atidarė studiją Niujorke – „Vogue“ kūrybos direktorė Grace Coddington ir Anna Wintour jau kuris laikas kvietė jį į Ameriką. Ko tik jis nefotografavo – prieš Demarchelier kamerą stovėjo Madonna, Jennifer Lopez, 59

į svečius

Namų

be meno

neįsivaizduojame

„Svarbiausia, kad čia yra daug vietos paveikslams“, – atverdami savo stilingo būsto duris sako menininkė Agnė KIŠONAITĖ (39) ir skaitmeninės reklamos agentūros „Choco Agency“ vadovas Mantas KUBILIUS (41).

Estetiškoje erdvėje auga jų vaikai Henris (4) ir Lilija (2).

REM IGIJA PAULIKAITĖ Fotografė GRETA SKARAITIENĖ 62

ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

63

Pagrindiniai filmo aktoriai Gabija Bargailaitė ir Giedrius Kiela

objektyve

PREMJERA

Piligrimai grįžo namo Sostinės kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ įvyko ilgai laukta nacionalinė premjera – publikai pristatyta aukščiausią apdovanojimą Lietuvos kino istorijoje pelniusi režisieriaus Lauryno Bareišos juosta „Piligrimai“. Filmo, pasakojančio apie netektį, skausmą ir pyktį, pasaulinė premjera įvyko dar rudenį Venecijos kino festivalyje, ten juosta pelnė pagrindinį prizą konkursinėje programoje „Horizontai“. Garbinga publika susirinko savo akimis pamatyti ir kino kritikų išgirto filmo, ir Venecijos liūto skulptūrėlės.

Luko Balandžio ir Tautvydo Stuko nuotraukos

„Piligrimų“ režisierius Laurynas Bareiša ir filmo prodiuserė Klementina Remeikaitė

90

Fotografas Rokas Darulis ir socialinių tinklų turinio specialistė Emilija Sniežkaitė

ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

Prie filmo platinimo dirbusi Ieva Streižytė (dešinėje) su drauge Migle Bulkaite

Aktorė Gabija Jaraminaitė

Tinklaraštininkė Simona Burbaitė

Operos ir baleto teatro komunikacijos ir viešųjų ryšių koordinatorius Arnoldas Remeika Aktorius Martynas Nedzinskas ir filosofas Vytis Silius

Režisierė bei operatorė Rugilė Barzdžiukaitė ir dokumentinio kino režisierė Giedrė Žickytė

Aktoriai Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis su sūnumi Adomu ŽMONĖS NR. 15 | www.žmonės.lt

91