Nr. 28 (768) 2018 m. liepos 12 d.
DANA RIBAS Nuėjau sunkų kelią, kol deimantų versle pasiekiau tai, ką turiu
Ko Sibire ieškojo
SALOMĖJA KARVELYTĖ ir MARIUS GRIGONIS
LEONARDAS POBEDONOSCEVAS?
Kaina – 1,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 0,94 Eur
9
771648
059095
28
„Žalgirio“ krepšininkas prie altoriaus žengė su mokyklos laikų meile
Dovilė Filmanavičiūtė
Aš maištautoja – nepasiduosiu jokiam spaudimui!
Redos Mickevičiūtės ir Tautvydo Stuko nuotraukos Laurynos Skrebytės stilius Ugnės Ežerinskaitės makiažas Manto Tautvaišo šukuosena Fotografuota Babtyno-Žemaitkiemio dvare
18
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
„Gerry Weber“ drabužiai, „Danijos“ avalynė
viršelio istorija
Aš maištautoja – nepasiduosiu jokiam
spaudimui! Jos pilna visur – televizijos, muzikos, žiniasklaidos, reklamos pasauliuose. Jos žodžiai – taiklūs, o nuomonė – itin vertinama. Tik dainininkė, reklamos projektų kūrėja Dovilė FILMANAVIČIŪTĖ (31) prisipažįsta pastaruoju metu svajojanti viską mesti: „Ta įsivaizduojamos sėkmės banga tikrai labai pagauna. Tu tarsi skrieji ant banglentės, ant kurios drauge stovi visi populiarūs, svarbūs, visi ypatingi... Bet visai neseniai aš nuo tos bangos nulipau ir atsisėdau nuošaly ant smėlio – noriu būti su savimi ir su sau svarbiausiais.“ JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
19
vestuvės
Mokyklinę meilę vainikavo vestuvės Šimtai sveikintojų ir nuoširdžiausios jausmingos akimirkos artimiausiųjų apsuptyje – tokios buvo septynerių metų draugystę vainikavusios Kauno „Žalgirio“ krepšininko Mariaus GRIGONIO (24) ir jo sužadėtinės Salomėjos KARVELYTĖS (24) vestuvės. KRISTINA KUČINSKAITĖ
28
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Dainiaus Ščiukos nuotrauka Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
29
Tinklinis šiek tiek palauks!
34
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Lietuvos paplūdimio tinklinio žvaigždė Monika POVILAITYTĖ (23) Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje susituokė su verslininku Simu PAULIKU (31) ir dabar jau vadinasi Monika Paulikiene. DOVILĖ ŠTUIKIENĖ
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Robert Mishka nuotrauka
vestuvės
P
o šaltos apniukusios praėjusios savaitės jaunavedžiai ir jų svečiai galėjo mėgautis saule – vestuvių rytas išaušo kaip idealiausios vasaros dienos. Monika norėjo tuoktis miestelyje, kuriame užaugo, kur daug širdį šildančių prisiminimų, kur nuolat susirinkdavo ir gausi jos šeima – dvi vyresniosios seserys ir keturi jaunesni broliai. Be to, Tytuvėnų bažnyčios bei vienuolyno ansamblis tiesiog pakeri savo didybe. Vestuvinę suknelę nuotaka sako išsirinkusi greitai ir be vargo – nuo pat vaikystės norėjo tokios, o ir vestuves abu susiorganizavo greitai ir be kančių – per kelis mėnesius. Po jaukios ceremonijos jaunavedžiai skubėjo į fotosesiją pajūryje, prie Olando kepurės, vėliau šventė persikėlė į kaimo turizmo sodybą „Karpynė“. „Viskas pavyko geriau, nei tikėjomės!“ – patvirtino laimingi jaunavedžiai. Simas Monikai pasipiršo pavasarį, po beveik trejų metų draugystės, abiejų pamėgtoje Bernardinų sodo vietoje, kur, beje, įvyko ir pirmasis jų pasimatymas. Jei ne Simo atkaklumas, jausmai kadaise galėjo ir neįsižiebti – dailią tinklininkę po sėkmingų startų daug kas feisbuke kvietėsi į draugus, taigi ji iškart Simui net neatsakė. Jis sportui irgi neabejingas – tinklinį žaidžia savo malonumui, kartais poroje su Monika dalyvauja ir mėgėjų čempionatuose. Draugystės metais būta išbandymų – antrosios sportininkų pusės turi turėti kantrybės, kad ištvertų
35
38 Naglio Bieranco nuotrauka, Laurynos Skrebytės stilius, Ugnės Ežerinskaitės makiažas
pažintis
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Deimantams abejingų
nėra...
„Gyvenimą matau rožinėmis spalvomis“, – rodydama briliantais ir auksu tviskančius unikalius papuošalus sako Vilniuje gyvuojančių deimantų namų „The Factory Diamonds and Jewellery by Ribas“ įkūrėja Dana RIBAS (50). Tačiau Izraelyje gyvenančios ir didžiausiai pasaulio deimantų biržai priklausančios verslininkės gyvenimo istorijoje netrūksta ir tamsių atspalvių. REMIGIJA PAULIKAITĖ
P
radėkime nuo pradžių – kaip žemaitė Danutė atsirado Izraelyje? Mano pirmasis vyras buvo Lietuvos žydas. Gyvenome Vilniuje, prekiavome nekilnojamuoju turtu. Po vienuolikos santuokos metų aš jį įkalbinau keltis į Izraelį, kai 2000-aisiais nuo vėžio mirė mano sesuo. Mes buvome labai artimos. Supratau, jog turiu ką nors keisti, kad bent kiek pamirščiau širdgėlą. Tačiau po trijų mėnesių vyras grįžo į Lietuvą, paaiškėjo, kad ne tik dėl verslo reikalų... Mūsų santuoka iširo. Aš likau nepažįstamoje šalyje viena su dviem mažais vaikais: Alonui buvo dešimt, Patrikui – penkeri. Daug kas klausė, kodėl negrįžau į Lietuvą. Man tai būtų buvęs pralaimėjimas. Turėjau didelių planų sau ir sūnums, norėjau judėti pirmyn, o ne susidūrusi su pirmomis kliūtimis apsisukti ir parsliūkinti atgal. Izraelis tapo šalimi, kur skausmą pakeičiau į naują ateitį. Pradžia buvo be galo sunki, nes neturėjau draugų, trūko pinigų. Supratau, kad turiu staigiai išmokti hebrajų kalbos. Visi namai buvo apklijuoti lapeliais su naujais žodžiais. Po kelių mėnesių jau galėjau susikalbėti su vietiniais ir pradėjau ieškotis darbo. Mane priėmė į didžiulę grožio priemonių ir vaistų parduotuvę, aš buvau atsakinga už „Chanel“! Netrukus į tą parduotuvę atėjo vienas žmogus ir pakeitė mano gyvenimą. Jis užsuko vaistų, o praeidamas pastebėjo mane. Susipažinome ne iš karto: kol jis pirko, aš baigiau darbą ir
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
išėjau namo, tad jam teko sugrįžti dar kelis kartus ir pasistengti įtikinti mane su juo nueiti į pirmąjį pasimatymą. Tuo metu aš labai daug dirbau, mieliau norėjau leisti laiką su vaikais, negu vaikščioti į pasimatymus. Visgi pamažu pradėjome draugauti ir sykiu išbuvome penkerius metus. Deimantų pasaulyje jis buvo labai svarbus žmogus. Jo sėkmė įkvėpė ir mane mokytis gemologijos, nors jam tai ir nepatiko: tai buvo senamadiškų pažiūrų žmogus. Jis nesuprato, kodėl apskritai turėčiau dirbti, juolab siekti karjeros! Tačiau buvau užsispyrusi, baigiau gemologijos mokslus ir pradėjau dirbti jo kompanijoje, kuri yra viena didžiausių Izraelyje. Su mikroskopu tikrindavau deimantus, nustatydavau jų kokybę, siųsdavau šlifuoti, kad šie taptų aukščiausio lygio brangakmeniais. Tai, kuo vėliau pavirs iškasta deimanto žaliava, kiek karatų svers brangakmenis ir kokia bus jo vertė, daugiausiai priklauso nuo gemologo profesionalumo. Tai labai atsakingas darbas. Nušlifuotus deimantus siųsdavau į geriausią pasaulyje deimantų laboratoriją, kad jiems išduotų sertifikatus. Pradėjusi nuo smulkesnių akmenukų greitai perėjau prie darbo tik su pačiais vertingiausiais, didžiausiais briliantais. Man puikiai sekėsi. Kartais tikrindavau net šimtą karatų viršijančius deimantus. Viskas lyg ir buvo tobula, bet po penkerių metų išsiskyriau su gyvenimo draugu ir išėjau iš jo kompanijos. Vėl neturėjau beveik nieko. Iš šių santykių man buvo likęs tik leidimas patekti į Izraelio deimantų biržą, o tai buvo galimybė, kurios man pakako. Naujos darbo vietos paieškos buvo labai sunkios, nes visi žinojo, kad esu trečio pagal dydį pasaulyje prekiautojo deimantais buvusi gyvenimo draugė. Tačiau aš visada tikėjau, kad jeigu durys uždarytos, tai dar ne viskas, aš juk galiu įlįsti per langą! 39
įvykis
Tas skrydžio jausmas...
Ispanas Dani ROMAN (27) save vadina laiminguoju – jo darbas, hobis ir didžiausias malonumas yra vienas ir tas pats. Tai parašiutizmas, arba angliškai „skydiving“ – nardymas danguje. Pasaulio čempionas, rekordininkas, sudėtingiausių šou dalyvis šįsyk į Lietuvą atvyko Valstybės dienos proga sklęsti su didžiule trispalve virš Baltijos, pamoti ant Palangos tilto susirinkusiai miniai ir galiausiai nusileisti paplūdimyje.
T
DALIA MUSTEIKYTĖ
iesa, Dani ir pilotų komandai iš Čekijos įmantrių triukų aukštybėse liepos 6-ąją parodyti nepavyko – kaip tyčia vakarop Palangą aptraukė tirštas lyg pienas rūkas. „Aš nešoku, jei yra nors menkiausias debesuotumas, – nerizikuoju“, – sakė ispanas, mielai sutikęs duoti interviu „Žmonėms“ greta Palangos esančiame vandenlenčių parke. Kone visoms ekstremaliojo sporto šakoms neabejingas Dani čia praleido laisvą pusdienį. Skaidrus liepos 7-osios dangus čekų lėktuvams leido raižyti pajūrio erdvę, o parašiutininkui atlikti šuolį. Dani, kaip atradote parašiutizmą? Nuo vaikystės svajojau tapti parašiutininku. Kai sukako aštuoniolika, baigiau kursus Madride ir nuo tada šokinėju kone kiekvieną dieną. Pradžia buvo 2009-aisiais. Tame pačiame parašiutizmo centre, kur mokiausi, pasiprašiau darbo biure. Man pasisekė, nes ne tik užsidirbdavau pinigų, bet ir gavau teisę nemokamai šokinėti, o tai – įranga, lėktuvas ar sraigtasparnis – juk 44
nemažai kainuoja. Ten mano darbai ir įsibėgėjo – ėmiau vis daugiau šokinėti, filmuoti, galiausiai – mokyti kitus kursuose. Madride dirbau trejus su puse metų, ten įgijau patirties, tada išvykau į Dubajų, daug šokinėjau ir tobulinausi. Dar po trejų metų persikėliau į Norvegiją. Šių metų sausį įvyko kitas karjeros posūkis – tapau „Red Bull“ komandos nariu, vadinasi, bus dar daugiau projektų, idėjų, kelionių ir – jokių rūpesčių dėl techninės bazės, įvairių leidimų šokti – turiu viską, tereikia nesustoti pačiam. Kuo šis sportas jus „užkabino“, ką jums duoda? Tą nepaprastą skrydžio jausmą... Patikėkit, jis yra kažkas TOKIO. Adrenalinas, smagumas daryti, ką mėgsti, – svarbu, bet skrydžio jausmas – svarbiausia. Tikrai žinau, kad negalėčiau nuo devynių iki penkių sėdėti biure, tai – ne man. Užtat dabar mano darbo vieta būna kur nors kalnuose, miškuose. Patinka, kad žmonės žavisi mano šuoliais, kad galiu juos skatinti pamėgti šį sportą, kad jie laimingi. Ar žinote geresnę profesiją? Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Vytauto Dranginio ir Aistės Grišinaitės nuotraukos
APIE DANI ROMAN IR JO SPORTĄ „Skydiving“ nuo įprasto parašiutizmo skiriasi tuo, kad sportininkai, tam tikrame aukštyje iššokę iš lėktuvo, laisvojo kritimo metu daro įvairius akrobatinius triukus, o parašiutus išskleidžia tik saugiu atstumu priartėję prie žemės. Dani Roman karjerą pradėjo 2009-aisiais, netrukus buvo pradėtas kviesti į geriausias šuolininkų komandas. Jam priklauso 2014 metais Dubajuje pasiektas šuolių uždarose patalpose pasaulio rekordas; 2015-aisiais Čekijoje vykusiame pasaulio čempionate jis užėmė pirmąją vietą, o 2016 metais laimėjo aukso medalį ketvertų šuolių kategorijoje. 2015-aisiais su 163 parašiutininkais pasiekė grupinių šuolių pasaulio rekordą. „Jau kitą mėnesį Norvegijoje sieksime pagerinti rekordą. Anąsyk dalyvavo 164 parašiutininkai, dabar mėginsime tą padaryti su dviem šimtais. Tam reikia ruoštis ne tik fiziškai – ir psichologiškai, bet, neabejoju, mums viskas pavyks“, – sako Dani.
„Ar turiu kokių nors baimių? Taip, baimė padeda išvengti nelaimių, dėl jos būni atsargesnis. Gera, kai jauti, kad savo baimę gali valdyti“, – sako Dani
Kaip prisimenate savo pirmą šuolį? Buvo nerealu, bet... labai šalta. Keturių kilometrų aukštyje – trisdešimt laipsnių šalčio, ant žemės – plius 23. Prieš šuolį paprastai rengiuosi termodrabužiais. Nes, ypač Norvegijoje, šalta ir vasarą.
O išgyventi iš jūsų profesijos galima? Taip. Gali mokyti kitus, norinčius gauti licenciją šokti parašiutu, filmuoti, dalyvauti komerciniuose šou. Gyventi iš to galima net ir visai neprastai.
Tai atrodo pavojinga! Visai ne! Žinoma, nebent pats imiesi ko nors neišbandyto, nori rizikuoti. Juk šitiek treniruojamės, šlifuojame kiekvieną judesį, viską apskaičiuojame. Jau esu atlikęs apie šešis tūkstančius šuolių. Su kiekvienu išmokstu ko nors naujo. Pavyzdžiui, prieš pasirodymą Lietuvos paplūdimyje, kur turėjau nusileisti su milžiniška jūsų vėliava, irgi keliskart iššokau prie Klaipėdos, kad būčiau visiškai pasirengęs šou.
Kokiame aukštyje paprastai šokate iš lėktuvo? Dažniausiai – keturių kilometrų. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, aukštai kalnuose, šoku iš žemiau. Per šou – priklausomai nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, šokti Lietuvoje pakako ir dviejų kilometrų. Parašiutą paprastai išskleidžiu likus tūkstančiui metrų iki žemės. Tą darau mechaniškai, bet įmontuota saugumo sistema jį tokiame aukštyje ir taip išskleistų automatiškai. Jausmas, kai parašiutas išskleistas, – kitoks, nei kai krinti pats. Leki žemyn maždaug dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu, o su parašiutu – daug lėčiau. Bet kaip smagu jį valdyti, kreipti, kur norisi.
Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo šeima? Mamos paprastai jautriai reaguoja į bet kokį, atrodytų, rizikingą vaikų sprendimą. Žinoma, tėvams buvo baisoka, bet jie mato, koks aš laimingas, užtat ir patys jaučiasi laimingi. Tėvai manimi pasitiki. Ir jokių netikėtų situacijų, gamtos stichijos siurprizų, žmogaus klaidų? Iki dabar – ne. Per karjerą nesu susilaužęs jokio kaulo ar patyręs ko nors netikėto. Taigi ir parašiutizmas gali būti saugus (juokiasi). Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Visiškai neturite aukščio baimės? Šokant parašiutu viskas kitaip, nei šiaip atsidūrus 22 pastato aukšte. Kai lėktuvėliu pakyli kelis kilometrus ir ruošiesi šuoliui, net nesupranti, kaip aukštai esi. Matai žemę, o kiek iki jos? Net tie, kurie sako, jog bijo aukščio, prieš šuolį parašiutu pripažįsta, kad tai nėra taip baisu, kaip tikėjosi. 45
Gedmanto Kropio nuotraukos
48
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Ėjimas
žirgu Edvinas BUSAROVAS (44) daro miniatiūrines šachmatų figūrėles iš sidabro ir labai netikėtai įsiveržė į meno pasaulį. Beveik nežinomas Lietuvai ir net pats sau nežinomas (nes abejojo, ar jo darbai turi prasmę) Edvinas buvo pakviestas dalyvauti 2019 metų Florencijos bienalėje.
ant bangos
Sidabriniai Edvino šachmatai
JULĖ ŠIURKUTĖ
K
aip reagavote pakviestas į tokią prestižinę Florencijos bienalę? Prieš tai aš metus sėdėjau rūsyje: tiek laiko prireikė, kad atrasčiau savo lenkto emalio metodą. Ir kai iš rūsio išlendi į šviesą, reaguoji truputį neadekvačiai. Nėra euforijos: „Yes! Aš padariau!“ Pirmas dvi dienas išvis maniau, kad kažkas suklydo ar pajuokavo, o ir visi klausinėjo: „Tikrai?“ Nors mano gautas raštas buvo su antspaudais, su parašais. Trikdė tai, kad pats niekam nesisiūliau, net nežinojau, kad vyksta kažkokios atrankos. Bet juk bienalė jus rado ne rūsyje? Ilgai nenorėjau viešumo, jutau, kad dar reikia šį tą patobulinti. Nes kai išlendi per anksti, tave įsimena tokį, koks pirmą kartą pasirodei, ir vėliau sunku ką nors pakeisti. Todėl tik neseniai pradėjau viešintis. Bet mano darbai jau buvo publikuoti anglų meno leidiniuose, gavau apdovanojimą Amerikoje, buvo parodos Briugėje, Romoje. Lietuvą praklausiau ar neminėjote? Aišku, kad pirmiausia kreipiausi į mūsų galerijas. Ir sulaukiau labai šaltos, nepagarbios reakcijos: mano mažoji plastika buvo išvadinta kone suvenyrais. Net kai vėliau buvau pakviestas į parodą „Litexpo“, pasijutau gana keistai. Jai pasibaigus, atėjau atsiimti darbų ir pamačiau, kad mano figūrėlės, kurių net liesti negalima, yra per jėgą sugrūstos į dėžutę ir numestos kampe.
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Tačiau dabar esate nugalėtojas. Dabar manau, kad menininkas savo kūrybos biografijoje privalo turėti pažeminimų, neįvertinimo. Vien komplimentai niekur neveda. Todėl džiaugiuosi, kad taip atsitiko: juoda ir balta – fantastiškas dalykas... Aš kartais bandau įsivaizduoti, kaip vyko Florencijos bienalės atranka – kaip pasaulinį vardą turintys žmonės žiūrėjo mano darbus ir sakė: „Taip.“ O tada jau tikrai ima šiurpas, užgriūva atsakomybė: „Kas dabar?“ Ir – mintys apie tai, kad reikės ieškoti mecenato. Ten vienas kvadratinis metras kainuoja 1200 eurų, už garbę reikia mokėti. Bet ir bienalė tau duoda labai daug: esi įtraukiamas į jos katalogus, tave pilnai prasuka. Todėl dabar mano padėtis tokia: Lietuvoje durys užsidarė, užsienyje – prasivėrė. Pažiūrėjus į jus – vyras mūras. O turbūt esate panašus į tuos maniakus, kurie su pincetu daro laivus buteliuose. Taip, taip, man to norisi. Todėl ir džiaugiuosi, kad skulptūrėlės perkamos. Antraip turėčiau smarkiai apriboti savo veiklą, negalėčiau vien investuoti ir investuoti. Nes net mažiausiai figūrėlei padaryti reikia apie 2000 eurų.
Kartais pagalvoju, kad nebijočiau grįžti į kokį nors Renesansą ir visai neblogai ten gyvenčiau. 49
kelionės Leonardas ne kartą galėjo pasijusti lyg lobių ieškotojas: pagal dienoraštyje paliktą aprašymą Salaire dvi dienas bandė surasti vietą, kur kadaise galėjo stovėti prosenelių išpuoselėta sodyba ir prabėgo pirmosios senelio dienos
Aktorius Leonardas POBEDONOSCEVAS (38) dvi savaites po Sibirą keliavo rankose laikydamas ne turisto vadovą, o... senelio dienoraštį, kurį šis prieš keturiasdešimtmetį rašė lankydamas gimtąsias vietas. IRMA LAUŽIKAITĖ
66
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
REVIZORIUS
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Sibiro realybė – Čeriomuškos
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
67
„Regis, tik neseniai atsikraustėme – o jau septinti metai eina! Patiems nesitiki“, – prisipažįsta restorano „Food in the Wood“ šeimininkai Greta (41) ir Mantas (43) MOTIEJŪNAI, kviesdami į namus mažame Bradeliškių kaime, Vilniaus rajone. Interjero dizainerė ir virtuvės šefas ne tik atrado svajonių vietą, kur gera auginti tris sūnus, bet ir čia pat, miške, susikūrė sau darbo vietas. JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ ir GRETA SKARAITIENĖ (nuotraukos)
74
Gamtos ritmu Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
namai
K
ai vaikų paklausėme, ar važiuos gyventi į kaimą, atsakė: „Taip. Tik turi būti šaldytuvas ir internetas“, – juokiasi prisiminusi Greta. Tiesa, šešiolikmečiam Vakariui, dvylikos Kajui ir dešimties Matui ir be kompiuterių čia yra ką veikti. Prieš šešerius metus priimto sprendimo iš Vilniaus persikraustyti į kaimą šeima nesigaili. Tiesa, pirmą rudenį, kai be paliovos pliaupė lietus, aplink dar vyko statybos ir teko
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
slidinėti per pažliugusį molį, Gretą buvo apėmęs liūdesys: „Būdavo, klampoji ir klampoji po tą molį su botais iki kelių... O aš juk augusi ant Vilniaus senamiesčio grindinio! „Ką mes čia apskritai darom?!“ – pamenu, kartą sėdėjau prie namo gonkų ir verkiau. Bet pamažu pripratau.“ Kitam gal būtų minusas vaikus kasdien į mokyklą Vilniuje vežioti, tačiau ne Mantui: „Tas pusvalandis kelio iki miesto yra kaip dovana – gali pabendrauti su vaikais, pasikalbėti apie tai, kas kam rūpi. Nes per darbus ir lėkimą retai lieka laiko pokalbiams su artimaisiais.“ Greta ir Mantas pažįstami nuo tada, kai jai buvo šešiolika, o jam – aštuoniolika. „Gretos nebuvo įmanoma nepastebėti, – šypteli Mantas. – Nors tada dar nedraugavome.“ Gerokai 75
TWIN SET rankinukas, 453 Eur
mados prognozė
H&M švarkelis, 34,99 Eur
ZARA kelnės, 49,95 Eur
SAFARIS
Universalu Nuobodžių drabužių derinimo taisyklių nebėra – visiška laisvė rinktis daiktus ir spalvas. Tad chaki tinka toli gražu ne tik kuriant militaristinį stilių. Išties ši spalva nepaprastai dėkinga, nes pasirinkus skirtingus aksesuarus leidžia sukurti daug įvairių įvaizdžių – madingąjį safario, elegantišką puošnų ar gatvės stilių, leidžiantį įgyvendinti savo fantazijas.
Tinklaraštininkė Ieva Ukanytė
92
Tarpusavyje derančios natūralios žemiškos spalvos, platesni siluetai, gyvūnų rašto aksesuarai ir – ultra madingas safario stilius sukurtas. Pavyzdys: safario tipo sujuosiamas švarkelis su kišenėmis, plačios chaki spalvos kelnės ir gyvatės odos imitacijos rankinė arba avalynė. Problemų nebus, nes parduotuvės tam tinkančių drabužių ir aksesuarų sklidinos.
ATP ATELIER aukštakulnės basutės, 135 Eur („V2 Concept Store“)
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
BERSHKA marškinėliai, 12,99 Eur
CONVERSE laisvalaikio bateliai, 80 Eur („Salt“)
ZARA švarkelis, 49,95 Eur
GATVĖS STILIUS
MAX&CO. sijonas, 139 Eur
Prekės ženklo „Le Slap“ įkūrėja Jūratė Juozaitytė
MASSIMO DUTTI bateliai, 79,95 Eur
ALDO auskarai, 18 Eur IVO NIKKOLO suknelė, 139,90 Eur
Asmeninio albumo ir gamintojų nuotraukos, Laurynos Skrebytės stilius
Klasikiniu laikomą chaki spalvos švarkelį galima dėvėti įvairiai – su kerziniais auliniais ir apkritusiais džinsais susikursite puikų įvaizdį festivaliui, o prie jo priderinusios elegantišką suknutę ir aukštakulnes basutes – vakarėliui. Kasdienai toks švarkas tiks prie sportbačių, džemperio, sijono.
ELEGANTIŠKAS Tinklaraštininkė Gabija Varnaitė
Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Įdomaus kirpimo chaki spalvos suknelė arba chalatą primenantis sujuosiamas drabužis ir elegantiški smailėjantys bateliai – šventei pasiruošta. Šaltesniu oru šį komplektą dėvėkite su klasikiniu švarku ar lietpalčiu, derinio nepamirškite užbaigti akį traukiančiais išskirtiniais aksesuarais.
WEEKEND MAX MARA švarkas, 625 Eur
93
K N YG A
KINAS
MADA
Jørn Lier Horst Urvinis žmogus
Monstrų viešbutis 3. Atostogos
Rudnė
Norvegai lyg karštas bandeles graibsto knygas, kuriose – dar viena paini byla ir tik ją galintis išnarplioti detektyvas Viljamas Vistingas. Smalsumą žadina ir faktas, jog šių detektyvų autorius Jørnas Lieras Horstas pats daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi. Šįkart Viljamo Vistingo dėmesį patraukia iš pirmo žvilgsnio nesusiję nusikaltimai ir nuveda prie itin pavojingo žudiko. Leidykla „Baltos lankos“
Nuotykiai tęsiasi – 545 metų sukaktį atšventęs monstrų viešbučio valdytojas Drakula trokšta surasti... naują meilę. Dukra nutaria išvežti vietos nerandantį tėvą į kruizą, ir Drakulos liūdesys dingsta akimirksniu, kai išvysta gražuolę laivo kapitono dukrą... Bet, pasirodo, ji yra žymiojo vampyrų medžiotojo proanūkė, tęsianti jo darbus, tad Drakulos šeimai iškyla pavojus. Režisierius Genndy Tartakovsky. Kinuose – nuo liepos 13 d.
Drabužiai, kuriuos išsitraukti iš spintos galima ne vieną sezoną. Tokiu devizu vadovaujasi šio prekės ženklo kūrėjai. „Lietuvės vasarą labai mėgsta sukneles, – sako „Rudnės“ siela Lena Rudžionė. – Nuo pat pradžių mūsų skiriamasis ženklas buvo lininės suknelės, tačiau šįmet šiek tiek keičiame savo amplua, pristatome ir šį sezoną itin madingas plataus kirpimo kelnes aukštu liemeniu bei prie jų derančias palaidines.“ rudne.com
KO N C E R TA S
PA R O D A
V I E TA
Kostas Smoriginas
Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018
Pacai
Aktoriaus gerbėjai turi progą trinti rankomis – į koncertą jis kviečia po netrumpos pertraukos ir pristato naują programą: joje – ir pirmosios jaunystės dainos, ir tos, kurias atlikdavo su „Aktorių trio“, ir sukurtos pagal specialiai aktoriui parašytas poeto Rimvydo Stankevičiaus eiles. Į sceną žengs su kompozitoriumi Audriumi Balsiu ir gitaros virtuozu Martynu Kuliavu. Vasaros terasoje Vilniuje – liepos 18 d. 19 val. 110
Šimtmečio šventimo įkarštyje – žvilgsnis į daiktus, kurie mus supo ir supa kiekvieną dieną. Parodoje pasakojama apie tarpukario lietuviško dizaino gimimą, sovietinę fabrikinę realybę ir daug galimybių atvėrusius pastaruosius dešimtmečius. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje – nuo liepos 13 d. iki rugsėjo 30 d.
Kadaise Pacų rūmai Vilniaus širdyje garsėjo savo prašmatniais pobūviais, juose duris atvėręs penkių žvaigždučių viešbutis „Pacai“ tęsia vaišingų šeimininkų tradiciją – kviečia užsukti į barą „Sofija“ ir restoraną „14 Horses“. „Norime papasakoti čia vykusias istorijas, jas išryškinti ir būti jų įkvėpti“, – dvi naujas vietas gurmanams pristatė jas valdančios „Nordic Food Republic“ vadovas Nielsas Peteris Pretzmannas. „Pacai“ – Didžioji g. 7, Vilniuje Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
Gretos Skaraitienės, renginių organizatorių, filmų platintojų ir gamintojų nuotraukos
renkasi
Vasaros vakarui Visus, ieškančius turiningo atokvėpio, kokybės ir polėkio, festivalio „Midsummer Vilnius“ vadovas Valdas PETREIKIS (34) kviečia užsukti į Valdovų rūmų kiemą, kuris jau trečią vidurvasarį virsta kultūros oaze. IRMA LAUŽIKAITĖ
K
aip kilo tokio festivalio idėja? Vasarą daug renginių persikelia už miesto ribų paskui atostogautojus. Miesto festivalio idėja nėra unikali, panašūs vyksta įvairiuose pasaulio miestuose, gal tik Lietuvoje tai buvo nauja. Bet mes vakarietiškėjame ir vasarą ne visi žmonės palieka miestą. Aš pastebiu, jog vis daugiau žmonių nebeišvažiuoja – kavinės vakarais pilnos. Ir jie nori kokybiškų pramogų. Aišku, atsižvelgiame ir neorganizuojame renginių savaitgaliais – visgi daug kas tuomet traukia pasimėgauti gamta. Valdovų rūmų kiemas – viena geriausių erdvių Vilniuje, kurią galima pripildyti kultūros šiltą vasaros vakarą. Bet mūsų padangėje oras toks nenuspėjamas... Antra liepos pusė yra palankesnė oro atžvilgiu. Pernai iš dešimties renginių lijo per vieną. O, esu įsitikinęs, lietus tik sustiprina emociją – sukuriama visai kita atmosfera, renginys gali palikti dar didesnį įspūdį. Nereikia to bijoti, reikia tam pasiruošti. Dieną pradedate nuo oro prognozių? Tai tas pats, kas burti iš kavos tirščių, – oro prognozių nebežiūriu, o su komanda stengiuosi parengti kuo geresnę programą, pasirūpinti atlikėjais ir renginio aplinka. Kuo šįmet pradžiuginsite? Kai kurie projektai kelia džiaugsmą, nes atrodė tiesiog neįgyvendinami. Tai visų pirma festivalio atidarymo renginys: Andrius Mamontovas atliks dainas iš prieš dvidešimt metų išleisto savo solinio albumo „Šiaurės kryptis. Pusė penkių“, pritariant Modesto Pitrėno diriguojamam Lietuvos kameriniam orkestrui. Didžiuojuosi, jog pasirodys žymiausia Ž M O N Ė S N R . 2 8 | w w w . ž m o n ė s . l t
norvegų smuikininkė Mari Samuelsen su Naujų idėjų kameriniu orkestru (NIKO) – labai įdomi kolaboracija. Ir, be abejo, finalinis renginys – dėl bendro pasirodymo susijungė Aistė Smilgevičiūtė, grupė „Skylė“ ir choras „Ąžuoliukas“, jie pabandys moderniai pažvelgti į lietuviškumą. Išskyriau keletą renginių, nors aš eičiau į visus – jie tokie skirtingi: skambės ir operos arijos, ir rokas, ir repas. Taip pat bus vaidinamas Oskaro Koršunovo pastatytas „Hamletas“, „Low Air“ pristatys šokio spektaklį. Užsiminėte, jog ne kartą yra tekę lankytis renginiuose, kurie vyksta po atviru dangumi, kituose miestuose – kokia vieta labiausiai įstrigusi į atmintį? Mano žmona balerina, kad ir kur keliautume, įdėmiai nužiūrime afišas ir būtinai kur nors apsilankome. Savo autentiškumu mane yra pribloškęs Veronos amfiteatras, ten prieš trejus metus žiūrėjome operą „Aida“ – tai įspūdingiausia vasaros renginių vieta. Tik galiu stebėtis, kaip kadaise romėnai taip suformavo šią erdvę, kad daugybė žmonių gali greitai ir patogiai į amfiteatrą sueiti bei išsiskirstyti. Šiuolaikinėse erdvėse ne visada pavyksta taip susitvarkyti su logistika.
F E S T I VA L I S
Midsummer Vilnius Valdovų rūmų Didžiajame kieme Vilniuje – liepos 16–27 d., midsummervilnius.com
111