Žurnalas „Žmonės" Nr. 29 by Media Bites

Nr. 29 (769) 2018 m. liepos 19 d.

Geriausio metų filmo „Stebuklas“ režisierė

EGLĖ VERTELYTĖ Nuo gyvenimo Mongolijoje iki prestižinių kino apdovanojimų

ELENA PUIDOKAITĖ Santuoka be jokių „gal“ ar „nežinau“

VALERIJUS GIGEVIČ

Kaina – 1,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 0,94 Eur

771648

059095

Grožio saloną kirpėjas išmainė į vandenlenčių parką

BEATRIČĖ PUNDŽIŪTĖ-

BEATRICH Užkariaujant pasaulį man

svarbiausia – išlikti savimi

veidai PRIEŠ „GALAPAGUS“ – Į FONTANĄ! Populiarūs atlikėjai, paskutinį liepos savaitgalį besiruošiantys į Zaraso ežero saloje vyksiantį festivalį „Galapagai“, turi savų ritualų: prieš koncertą išsimaudo ežere, užlipa ant vandenlentės. Šįkart saloje visi galės išbandyti ir vandens batutų parką. „Aš manau, kad „Galapagai“ turi pliusą – ežero vandenį ir vandens pramogas, nes tris dienas sėdėti palapinėje nebūtų labai malonu. O turint dar ir Takeši pilį, kuri yra mano kartos svajonė, festivalis tampa dar universalesnis ir įdomesnis“, – sako rokeris Justinas JARUTIS (29), laisvalaikiu gitarą guldantis į dėklą ir suaugantis su banglente. Laukdamas savo pasirodymo „Galapaguose“, jis priėmė organizatorių iššūkį ir nėrė į fontaną Vilniuje. Kaip tik tuo metu sostinę ėmė prausti tropinė liūtis. Netrukus gaivią pramogą išbandė ir žinomas Vilniaus pankas Linas STARKUS-LENCAS (42) su bičiuliais iš „Baltic Balkan“. Pirmąjį festivalio „Galapagai“ vakarą jų pačių muzikinis taboras Zaraso ežero saloje uždegs tokią ugnį, kad teks nusiauti batus.

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Martyno Stankaičio nuotraukos

„Baltic Balkan“ trijulė – Linas Masys, Linas StarkusLencas ir Marius Kneipferavičius – artėjant „Galapagams“ išbandė fontano gaivą

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Justinas Jarutis Zaraso saloje suderins dvi savo aistras – muziką ir vandens pramogas

Naglio Bieranco nuotraukos Laurynos Skrebytės stilius Stilistės asistentas Lukas Juodis Ugnės Ežerinskaitės makiažas ir šukuosena

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

viršelio istorija

Svarbiausia

užkariaujant pasaulį –

išlikti savimi

Dirbti iki ašarų, kartais net iki nukritimo – visa tai dainininkei Beatričei PUNDŽIŪTEI-BEATRICH (20) dar ir kaip pažįstama. Gal todėl hito „Superstar“ atlikėjai prireikė tik kelerių metų, kad pasiektų tai, ko dar nepavyko nė vienam Baltijos šalių atlikėjui: praėjusią savaitę ji pasirašė sutartį išleisti keturis albumus su didžiausia pasaulio įrašų kompanija „Universal Virgin EMI“. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Cheap Monday“ („Newmood.lt“) ir „Stradivarius“ drabužiai, fotografuota savitarnos skalbykloje „Speed Queen“ Vilniuje

užduotis

ykus Kauno Aleksoto rajonas savo miško ošimu ir siauromis nuosavų namų gatvėmis labiau primena kaimą nei didmiestį. „Piktas šuo“, – skaitau baugų užrašą ant kiemo vartų, bet užėjus vidun paaiškėja, kad du skalijantys šunys – labradoras Balis ir prieglaudinukė Liepa – visai nepikti ir mielai leidžiasi glostomi. „Mūsų garažiukas“, – šypteli Beatričės prodiuseris Benas Ivanovas, atverdamas duris į įrašų studiją. Patalpa, kurioje gimsta Beatrich dainos, kone visą pasaulį priverčiančios judėti į taktą, nešvyti moderniu metalu ir chromu – jos seni minkšti foteliai, kilimai ir toršerai labiau dvelkia buduariniu jaukumu. „Sėskitės štai ten, ten nebus šuns plaukų“, – draugiškai siūlo smulki mergaičiukė pašiauštu kuodu, pati mikliai įsitaisydama fotelyje, kuriame ką tik gulėjo labradoras. Jau galėčiau prisiekti, kad bet koks gandas apie staigiai išpopuliarėjusios dainininkės puikybę yra netiesa. „Aš gyvenu čia pat, gretimame kambaryje, – Beatričė mosteli į duris. – Čia jaukus rajonas, viskas ranka pasiekiama, bet nėra miesto triukšmo. Todėl beveik niekur iš čia nevažiuoju, visas dienas praleidžiu įrašų studijoje – pasaulyje nėra geresnės vietos už ją.“ Sakyk: kokius kalnus reikia nuversti, kad su tavimi norėtų dirbti didžiausia įrašų kompanija pasaulyje? Reikia dirbti daugiau už kitus. Ir būti savimi: nepaisyti mados, iš šalies primestų standartų, o labiau – savęs. Visi aplink daro tai, kas dabar atseit madinga, bando kopijuoti žinomus atlikėjus nuo muzikos iki aprangos: kam? Žmonėms patinka, kai esi visiškai atviras. Pavyzdžiui, šiemet į M.A.M.A. ceremoniją atsiimti apdovanojimų panorau važiuoti riedučiais: labai juos mėgstu, tad kodėl ne? Jei būčiau apsivilkusi suknelę ir apsiavusi aukštakulnius, kurių gyvenime nesu avėjusi, tikrai nebūčiau buvusi aš. Smagiausia visoje ceremonijoje ir buvo tai, kad galėjau raudonu kilimu važiuoti riedučiais. Net lažinomės, parkrisiu ar ne... Išsilaikiau! Neperdavei linkėjimų mokytojai iš Šilutės, kuri kadaise sakė, jog dainininkė iš tavęs vargu ar išeis? Šilutės muzikos mokykloje baigiau smuiko klasę. Nemėgau taisyklių – mėgau groti tai, kas gražiai skamba, net nežiūrėdama į natas. Ir visada norėjau dainuoti, bandžiau pakliūti į chorą, tačiau solfedžio mokytoja pasakė: „Tu, vaikeli, gal geriau nedainuok.“ Labai nusivyliau, bet tada mama laikraštyje pamatė skelbimą, kad vietinė grupė ieško vokalistės, – paskambino ir užrašė mane į atranką. Mama neprieštaravo tavo norui tapti dainininke? Tuo metu dar ne (šypsosi). Manė, kad tai bus tik hobis. Ir mane priėmė į kantri muzikos grupę „Karčemėlė“: keletą metų grojau gitara ir dainavau populiarių dainų koverius, mes koncertuodavome jubiliejuose... Ne apie tai svajojau, net nemėgau kantri stiliaus, bet tai buvo vienintelis šansas būti scenoje. Koncertuose grodavome ilgai, turėjome daugybę dainų. Sykį dvi dienas grojome Vilniaus Kaziuko mugėje: antrą dieną, pamenu, groju gitara, vos pajudindama pirštus, žiūriu – ji kažkokia raudona. Pažvelgiau įdėmiau – taigi kruvina nuo mano pirštų... Honoraras būdavo gal dešimt litų, bet man, vaikui, ir tai atrodė daug. Su grupe net į Bulgariją buvome nuvažiavę – ten laimėjau kažkokį apdovanojimą. Bet didžiausia dovana man visgi buvo ne medaliai, o pažintis su Benu. Tai įvyko  prieš trejus metus.

Didžiausia dovana man visgi buvo ne medaliai, o pažintis su Benu.

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Cheap Monday“ („Newmood.lt“) ir „Stradivarius“ drabužiai

vestuvės

Aš laukiau

tik

tavęs 30

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Mudu susipažinome seniai – prieš aštuoniolika metų. Tačiau reikėjo pereiti šilta ir šalta, įgyti patirties ir subręsti, kad suprastume, jog turime būti kartu“, – tuo įsitikinusi renginių organizatorė, sceniniu Atlantos vardu žinoma Elena PUIDOKAITĖ (37), praėjusį savaitgalį Vilniaus arkikatedroje prisiekusi amžiną meilę verslininkui Tadui BRUZGULIUI (40). GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Dariaus Kučio nuotraukos

abas, vyre“, – praėjus porai dienų po vestuvių atsiliepusi į Tado skambutį Elena, rodos, ir pati nustemba. Bus malonu prie to priprasti, kaip ir prie auksinio žiedo ar dvigubos pavardės. Vestuvės buvo puikios – jas ilgam įsimins ne tik jaunieji, bet ir apie šimtą svečių. Nuotaka negaili gražių žodžių bičiuliams, prisidėjusiems prie šventės, bet gražiausiai visgi atsiliepia apie savo išrinktąjį. „Ramus, sumanus, patikimas, darbštus, labai geras kitiems ir teisingas sau – Tadas tikrai vertas didžiausios pagarbos, – komplimentus ji galėtų vardyti ilgai. – Visi jį myli, nes ir jis labai myli žmones. Ir mane, žinoma...“ Kaip tu radai tą vyrą? Tai jis mane rado. Kadaise, kai dar buvau Atlanta, koncertuodavau su Stano, o Tadas buvo geras Stano draugas – taip ir susipažinome. Dabar juokauju: „Tadai, įsivaizduok: jei tada būtume susituokę, mūsų vaikai jau būtų pilnamečiai...“ Bet iš



Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Naglio Bieranco nuotrauka, Laurynos Skrebytės stilius, Rimutės Večeraitės makiažas, „Mango“ drabužiai ir aksesuarai

interviu

Stebuklai nėra jokia mistika

Metų geriausias aktorės vaidmuo, geriausias scenarijus, geriausia režisūra ir galiausiai – metų geriausias vaidybinis filmas – visa tai apie kino filmą „Stebuklas“. „Mane tai iš tikrųjų kiek išgąsdino...“ – prisipažįsta net keturis Sidabrinės gervės apdovanojimus pelniusios juostos scenaristė ir režisierė Eglė VERTELYTĖ (35). JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

ai debiutas kine toks, antro filmo tiesiog negali sukurti prastesnio. Ar įpareigojimas nenuleisti kartelės nebaugina? Turiu pradėti naujus darbus ir nebegalvoti apie buvusius įvertinimus. Didžiojoje Britanijoje yra statistika, kad apie 98 procentus režisierių debiutantų niekada nebesukuria antro filmo. Ypač jei pirmasis nepasiseka. Bet jei pavyko, yra didesnis šansas sukurti ir antrą. Bandau negalvoti apie tai, kaip peržengti per save ir kam nors ką nors įrodyti. Stengiuosi išsaugoti blaivų protą ir kalbėti apie tai, kas man iš tiesų atrodo svarbu. Dar – išlaikyti drąsą, nes gyvenant Lietuvoje tam tikrais momentais jos pradeda stigti: jei norėsi panagrinėti kokią aštresnę temą, žiūrėk, tuoj paliesi kieno nors interesus, tas kas nors pasirodys esąs tavo pusbrolio ar tėčio draugas... Dabar didžiausia problema man – kaip pasirinkti ir viską suderinti, kaip atsirinkti ir neišsibarstyti. Toks jausmas, kad nuo tada, kai filmas pasirodė, aš tik barstau save: visiems iš manęs ko nors reikia, daug dalykų mane plėšo, todėl vis negaliu surasti savo stuburo, nesugebu susikoncentruoti. Jau labai norėčiau atsidėti naujam scenarijui, bet tam reikia bent vienos laisvos savaitės. Gal kitiems greičiau sekasi rašyti, o man vien susikoncentruoti reikia dienos. Vienos dienos be jokių trukdžių.

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Kaip gimė jūsų „Stebuklas“? „Stebuklo“ kelionė buvo labai ilga: šiam filmui – nuo idėjos pradžios iki Sidabrinės gervės apdovanojimų – suėjo jau dešimt metų. Prieš dešimtmetį man buvo 25-eri, buvau baigusi studijas Danijoje, dirbau pas dokumentikos kūrėją Arūną Matelį ir pati buvau šiek tiek ragavusi dokumentikos. Bet viduje kirbėjo noras rašyti vaidybinio filmo scenarijų. Todėl grįžusi iš darbo naktimis sėsdavau rašyti. Tuo metu mane atrinko į Graikijoje rengiamas scenarijų rašymo dirbtuves. Man tada atrodė: na, atrinko, tai ir gerai. Bet paskui sužinojau, kad tai – itin prestižinė vieta, buvau jauniausia dalyvė tarp rimtų šios srities profesionalų. Aišku, „Stebuklo“ scenarijus nuo tada labai pasikeitė. Nes ir mano gyvenime daug visko įvyko: per šiuos dešimt metų aš ir scenarijaus rašymo magistro studijas baigiau, ir Mongolijoje pagyvenau, ir šeimą sukūriau, ir Londone savo vietos paieškojau, ir vėl į Lietuvą grįžau, ir du vaikus pagimdžiau, ir kino produkcijos kompaniją drauge su bičiuliu Luku Trimoniu įkūrėme... Daug kas nusistebi išgirdęs, kad tiek metų kūriau filmą. Bet sakau, kad aš jo nekūriau – aš gyvenau jį. 

Metus daužiau galvą į sieną, net buvau apsisprendusi išvažiuoti ir niekada nebegrįžti. 41

aug kas stebėjosi: esate jauna, ne kaime augusi ir gyvenusi. Iš kur žinojote postsovietinio lietuviško kaimo aktualijas? Man atrodo, visada svarbiausia – kokius klausimus kūrėjas kelia, o ne kokiame pasaulyje juos įgyvendina. Norėjau kalbėti apie adaptaciją, keitimąsi, identiteto paieškas. Mane iki šiol intriguoja mintis, kaip žmogus sugeba persiversti ar pasikeitus laikmečiui prisitaikyti? Kaip buvęs idėjinis komunistas, atėjus nepriklausomybei, tampa uoliu kataliku? Ar žmogus iš tiesų pradeda tikėti, kad ankstesnis jo gyvenimas ir idealai buvo netikri, ar pats bando save tuo įtikinti? Skaičiau daug antropologų darbų: kaip žmonės, kurie buvo galingi tais laikais, savo galią perkelia į naujuosius laikus. Nei ekonominio, nei žmogiškojo kapitalo negali staiga prarasti – turi rasti naują būdą jam persinešti. Turėjo būti labai sunku ir filmo scenarijų rašyti, ir pačiai jį režisuoti. Nenorėjau scenarijaus atiduoti kitam režisieriui, nes jaučiau, kad turiu labai aiškią filmo viziją. Kitas žmogus daug ką būtų matęs kitaip. Scenarijus turi tokį keistą toną – tai yra mano tonas, mano balsas. Tuo pačiu balsu, kokiu rašiau, aš jį ir režisavau. Labai norėčiau, kad kitas mano vaidybinis filmas būtų greičiau nei po dešimties metų – būtent dėl režisieriaus amato, nes turi nuolat juo užsiimti, kad užsiaugintum pasitikėjimą savimi. Tačiau mano kasdienis darbas ir duona yra scenarijų rašymas. Ketvirtą sezoną darbuojuosi prie vaikų laidelės „Kakė Makė“ scenarijų, kaip dramaturgė konsultuoju tris filmus, rašau scenarijų kito režisieriaus filmui ir porai animacinių

Sidabrine gerve už Metų geriausią aktorės vaidmenį apdovanota aktorė Eglė Mikulionytė įkūnijo nepakartojamą kiaulių fermos vedėją Ireną. Holivudo aktorius Vyto Ruginis suvaidino Amerikos lietuvį, atvykusį atgauti savo žemių

filmukų. Pastaruoju metu apima jausmas, kad visą laiką ką nors rašau (juokiasi). Rimti darbai reikalauja visiškos tylos, atsiskyrimo ir vienatvės, todėl „Stebuklas“ parašytas Mokslų akademijos bibliotekoje – ten buvo tyliausia darbo vieta. O „Kakę Makę“ tekdavo rašyti beveik visur. Pamenu, Toronte vyksta „Stebuklo“ premjera – mano gyvenimo įvykis, mano stebuklas, o aš, radusi laisvą minutę, rašau scenarijų „Kakei Makei“, nes kiekvieną savaitę rodoma laida nuolat reikalauja naujo produkto. Scenaristės darbas buvo jūsų svajonė ir tikslas? Ne, nuo mokyklos laikų norėjau kurti kiną, nors visgi baigiau istorijos bakalauro studijas. Tiesa, studijuoti viduramžių istoriją buvo visai įdomu: tyrinėdavau, kaip tais laikais žmonės suprato meilę, mirtį, santykius. Randi kokį seną testamentą ir prieš akis atsiveria visa šeimos drama: kaip vyras nepaliko jokio turto žmonai, nes ji buvo neištikima, kaip užrašė viską bažnyčiai...

Eglė rašė scenarijų savo filmui „Stebuklas“, pati ėmėsi ir jį režisuoti

Daug kas nusistebi išgirdęs, kad tiek metų kūriau filmą. Aš jo nekūriau – aš gyvenau jį.

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Gyvendama Mongolijoje, režisierė sukūrė debiutinį dokumentinį filmą „UB Lama“ – apie berniuką, kuris nori tapti budistų vienuoliu – lama

Įdomu, bet jutau, kad turiu sekti paskui savo svajonę. Todėl išvažiavau studijuoti į Europos kino koledžą Danijoje. Šių mokslų esmė buvo ta, kad susirenka apie šimtą žmonių iš visos Europos ir aštuonis mėnesius septynias dienas per savaitę 24 valandas per parą kuria filmus. Ten gavau visus kino kūrimo pagrindus – nuo garso iki vaizdo, nuo scenarijaus rašymo iki režisūros. Iš Danijos grįžau pilna idėjų ir minčių kurti kino filmus. Tačiau namuose pasitiko visiškas šaltis... Nes atvažiuoji iš niekur, nesi baigęs Muzikos akademijos, nesimokei pas kino dėstytojus, nesisukai toje aplinkoje... Danijoje mums diegė pozityvumą: daryk, tu tikrai gali. O grįžusi čia nuolat girdėjau: ne, nedaryk, neišeis, negausi... Metus daužiau galvą į sieną, net buvau apsisprendusi išvažiuoti ir niekada nebegrįžti. Mano vyras, tuo metu dar draugas, ruošėsi važiuoti dirbti į Mongoliją. Jis – antropologas. Išvykau kartu.

aip jus sutiko Mongolija? Man ten labai patiko, gerai jaučiausi, nes viskas galvoje tiesiog persijungė. Suvokiau, kad tai, kaip mąstai, apriboji tik tu pats ir tavo kultūra, o kitame pasaulio krašte yra visiškai kitos laiko, vietos, mąstymo kategorijos ir gyvenimas ten yra kitoks. Mongolijoje sukūriau pirmą filmą – dokumentinį. Apie mongolą berniuką, kuris nori būti budistų vienuoliu. Mane tuo metu labai žavėjo budizmas, dvasingumas, buvau savanorė budistų organizacijoje, mokiau anglų kalbos berniukus vienuolyne. Bet pamažu man, kaip ir tam vaikui iš mano filmo, atsitiko demistifikacija – pamačiau, kad daug dalykų ten perkama ir parduodama lygiai taip pat, kaip mūsų pasaulyje. Filmas išėjo apie tai, kaip mūsų svajonės atsimuša į įvairiausių institucijų sukurtas sienas.

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Eglė ne tik buvo šios juostos scenaristė, režisierė, bet ir drauge su kitu operatoriumi ją filmavo

Mongolijoje pragyvenome kiek daugiau nei metus. Gal būtume likę ir ilgiau, bet aš įstojau į Nacionalinę kino ir televizijos mokyklą Didžiojoje Britanijoje – vieną geriausių Europoje – studijuoti scenarijaus rašymo. Draugas tuo metu kaip tik Airijoje baigė rašyti disertaciją, todėl grįžome į Europą. Anglijoje studijavau beveik trejus metus, per tą laiką dar ir dukra Selma gimė. Turėjo būti labai nelengva... Dar ir kaip nelengva. Kartais klausiu savęs: ar tikrai žmogui reikia ieškoti iššūkių, – jie patys tave susiranda. Dabar suvokiu, kad tai turėjo būti be galo įdomus mano gyvenimo etapas, bet jį prisimenu su didžiausiu siaubu. Buvo baisiai sunku: mažas vaikas, visiškai nėra pinigų, magistro studijos svetimoje šalyje ir disertaciją rašantis vyras. O aplinkui nėra nieko, kas galėtų padėti. Esi nuolat pervargęs, neišsimiegojęs. Dabar net nežinau, kaip išgyvenau tą laiką, kaip apskritai baigiau studijas? Per visus tuos metus darant, siekiant, kartojant 

kelionės

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Pasivaikščioti su

žirafomis „Reikia vaikams parodyti laukinius gyvūnus, visai šeimai – kartu pailsėti“, – nusprendė interjero dizainerė Aušra ŽILOVAITĖ (28) ir fotomenininkas Ignas MALDŽIŪNAS (40). Ir išvažiavo į Afriką. Su savo Jurgiu (1) bei Vincentu (3) sužadėtiniai pusantro mėnesio keliavo po Pietų Afrikos Respubliką.

Mažajam Jurgiui vyresnysis brolis Afrikoje padėjo žengti pirmuosius savarankiškus žingsnius

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Nuotraukos iš asmeninio albumo

REMIGIJA PAULIKAITĖ

namai

Šeimos tvirtovė

– buvęs gamyklos cechas 70

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Nesiplėšyti, nebesistengti uždirbti visų pasaulio pinigų, skirti laiko šeimai ir, svarbiausia, – branginti meilę. Tokiais tikslais dabar vadovaujasi Kauno restoranų „Buon Giorno“ ir „Višta puode“ įkūrėjai Greta (41) ir Egidijus (47) TRUMPOS, šeimos idilę puoselėjantys pačių jaukiai ir kūrybingai įrengtame didžiuliame lofte. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ ir GRETA SKARAITIENĖ (nuotraukos) Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Apvalus krėslas svetainėje kabo ne tik tam, kad padarytų įspūdį: jame iš tiesų labai patogu sėdėti. Per visą sienos aukštį keliaujanti stiklo blokelių juosta – ne tik daili, bet ir praktiška: vonios kambariuose norėjosi bent šiokio tokio natūralaus apšvietimo

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

Minimalistinis ir dailus vaikų kambarys

Ornamentais ištapyta sija – senosios gamyklos palikimas

Greta ir Egidijus pripažįsta: kažkada jiems buvo svarbiausia darbas, o dabar – šeima ir namai

Ž M O N Ė S N R . 2 9 | w w w . ž m o n ė s . l t

auno Žaliakalnis, kaip jam ir dera, pasitinka su sodria žaluma ir jausmu, jog atsidūrei kažkur užmiestyje, nors ir suki ratus pačiame miesto viduryje. Būtent miesto trauka čia priviliojo Gretą ir Egidijų, prekės ženklų „Buon Giorno“ bei „Višta puode“ savininkus ir itin kūrybiškus žmones. „Praeitas gyvenimas“ ir „šis gyvenimas“ – taip jiedu įvardija esminius savo būties etapus, iš ko galima suprasti, kad abiem ši santuoka – antroji, abu jau yra pasimokę nekartoti tam tikrų klaidų ir stengtis išsaugoti gražius šeimos santykius. Rodos, jiems tai sekasi puikiai. Egidijus žmoną retai šaukia vardu – dažniausiai 