Naujuose namuose telpa ir mano, ir vyro norai Ugnė Siparė Nr. 33 (978) 2022 m. rugpjūčio 18 d. Eur3,49–Kaina Eur1,90nuo–Prenumeratoriams Kelionė po Škotiją buvo išties stebuklinga būtikadParodėme,galimegeriausi Kai BARTUŠEVIČIUSvieniliekatrysMantai:STONKUS,KATLERISIR inžinieriusMados MARČĖNAITĖ 9771648059095 33 IN MEMORIAM MindaugasMALDONISirAndrejusOLIJNIKASPASAULIOVICEČEMPIONAI Nomeda Issey MIYAKE
„Kai kas nors pasiteirauja, kodėl dar neturiu vaikų, atšaunu, kad esu per jauna. Tada mane palydi sutrikę žvilgsniai: „Tai kiekgi jai dabar metų?..“ – nusijuokia laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja Ugnė SIPARĖ (32) ir priduria: – Blogų klausimų nebūna – tik blogi atsakymai. Su Mariumi esame laimingi, daug dirbame, keliaujame. Neseniai įsirengėme namus ir po trejų metų vėl tapome jaunavedžiais.“
MONIKA URBONAITĖ
22 ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
Naujuosetelpanamuoseabiejųnoraiviršelioistorija
Fotografas GEDMANTAS KROPIS Stilistė ŠARŪNĖ SKIRMANTAITĖ Vizažistė ir plaukų stilistė LAURA KREIVYT Ė 23ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
pažintis „Mes skaitome viena kitos mintis“, – šypsodamosi taria seserys pianistė Ieva DŪDAITĖ-RADŽIŪNĖ (31) ir operos solistė sopranas Marija DŪDAITĖ (28). Talentingos atlikėjos, žavingos moterys, šiltos asmenybės prisipažįsta, jog jaučiasi labai apdovanotos, kad gali džiaugtis viena kitos sėkme ir drauge kurti.
Tikrai neišskiriamos
36 ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
REMIGIJA PAULIKAITĖ nuotraukosŠoposJonoirfotografija“)(„SamanotaServienėsDovilės
P irmiausia aptarkime džiugias muzikos pasaulio žinias: judvi nominuotos prestižinei klasikinės muzikos premijai „Opus Klassik“. Ieva: Pradėsiu pasakoti aš, be ne dėl to, kad esu vyresnioji sesuo, o todėl, kad man tai – jau antroji nominacija. 2020 metais ten jau buvau pastebėta už savo solinį albumą „Tiersen Meets Chopin“. „Opus Klassik“ apdovanojimai skiriami Vokietijoje, bet žinomi ir Europoje, ir pasaulyje. Jie net vadinami klasikos „Grammy“. Nominantai visada paskelbiami vasarą, o apdovanojimų ceremonija vyksta spalį Berlyne, pagrindinėje koncertų salėje „Konzerthaus“. Matyt, rugsėjį paaiškės, kurie iš šešių šimtų nominantų šįsyk bus pakviesti į tą ceremoniją... Marija: Netikėta, bet šiemet konkurencija didesnė nei prieš pandemiją. Pasirodo, kai nebuvo galima koncertuoti, visi daug kūrė. Todėl džiaugiamės, kad su savo pirmuoju bendru albumu „Inseparable“ esame nominuotos net dviejose kategorijose – metų ansamblio ir metų kamerinės muzikos įrašo. Šis albumas – tarsi mūsų dueto autografas. Čia daug mudviejų aranžuočių, nes tai – dar viena abiejų aistra. Yra ir tai, ko galbūt daugiau niekas nedaro, – apsikeitėme vaidmenimis: Marija groja, Ieva dainuoja. Pasauliui norėjome pristatyti savo duetą. Man atrodo, kad „Inseparable“ jį charakterizuoja tobulai. Kad „Opus Klassik“ patekome tarp geriausiųjų, kitiems galbūt atrodo mažas pasiekimas, bet mums – itin didelis, nes klasikos pasaulyje tokio lygio apdovanojimų – mažai, o mudvi – dar labai jaunos. Jaučiamės pagerbtos, kad mūsų pavardės nominantų sąraše yra tarp tokių pripažintų lietuvių kaip dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras su solistu akordeonininku Martynu Levickiu. Ieva: Tai, kad esame pastebėtos dabar, subtilus sutapimas, nes po vienuolikos metų, praleistų mokantis užsienyje, 2020-aisiais grįžau į Lietuvą, Marija po penkerių metų – pernai rugsėjį. Abi nusprendėme kurti muziką ir savo ateitį Vilniuje. Marija: Juokiamės, kad dabar esame žinomesnės Vokietijoje
Ieva: Muziko karjerą dažnai lyginu su sportininko: kiekvieną kartą lipdamas į sceną pradedi nuo nulio. Kaskart turi būti stipriausias. Kartais tai tikrai slegia. Man trisdešimt vieni, groju nuo šešerių metų – didžiąją gyvenimo dalį. Fortepijonas yra viskas, kas aš esu, visas mano gyvenimas. Atrodytų, kam dar turiu ką nors įrodyti? Tačiau būna dienų, kai tiek visko susikaupia, kad savęs klausiu – kiek dar galima?.. Deja, tokia mano duona. Moteriai menininkei, muzikei ji itin sunki, nes anksčiau ar vėliau tenka rinktis, nori šeimos ar karjeros, o gal bandyti tai suderinti. Smagu, kad vyras mane palaiko, neleidžia sustoti. Taip žavu, kad judvi pasirinkote tą pačią – klasikinės muzikos – kryptį ir net kartu koncertuojate. Gal tam pastūmėjo šeima? Marija: Duetui „Dudaite Duet“ – jau dešimtmetis, bet kartais vis pasvarstau, kodėl abi nuėjome tuo pačiu keliu... Mama yra baigusi chorinio dirigavimo studijas, bet susilaukusi mūsų pasirinko kitą profesiją. Tėtis – architektas. Meninę gyslelę abi turėjome nuo mažens, jautėme trauką muzikai. Tačiau nemanėme, kad pasuksime į klasikinę muziką, kad tai taps mūsų profesija. Nors pažintį su muzika pradėjau nuo smuiko. Kai buvau maža, su močiute per televizorių žiūrėdavome „Duokim garo!“. Kai matydavau ten griežiant smuiku, pasiimdavau vieną pieštuką vietoje instrumento, kitą – vietoje stryko ir grodavau. Beje, kai su Ieva kartu pasirodėme pirmąsyk, aš grojau smuiku, o ji akompanavo fortepijonu.
Ieva: Pamenu, vieną dieną atsibudau, tada buvau gal šešiolikos, ir savęs paklausiau, ar galiu gyventi be fortepijono. Atsakymas buvo aiškus ir tiesus – negaliu. Manau, kad jei tuo degi, visa širdimi tiki, tai ir turi daryti. Pasiseks gal ne iš pirmo karto, bet jei esi užsispyręs, vieną dieną vis tiek aplankys sėkmė. Aš niekada nesijaučiu pavargusi, nes darau tai, kas yra mano pašaukimas. Kaifuoju nuo kiekvienos kitiems duodamos pamokos, pati grodama soliniuose rečitaliuose ar su orkestru. Muzika yra ugnis, kuri manyje dega labai stipriai. pašaukimas.yratai,nespavargusi,nesijaučiuNiekadadaraukasmano
nei Lietuvoje. Mudvi augome Kaune, studijavome užsienyje, tad Vilniuje tenka viską pradėti nuo nulio. Tai sunku. Nuolat jauti, kad reikia kam nors ką nors įrodyti. Iš vienos pusės, tai gerai –turi stimulą tobulėti, iš kitos – labai vargina.
Bendri koncertai Marijai ir Ievai –ypatingas malonumas 37
interviu nuotraukaBalandžioLuko 42 ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
išeinapatirtisrašytojuiįgeraNetbloga
43ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
Tą knygą skaičiusios moterys stebėjosi, kad jūs, vyras, sugebėjote taip įtikinamai aprašyti moters jausmus. Na, juk ir vyrų būna visokių: vieni grubūs mačo, kiti švelnesni... Anais laikais islandai gyvendavo didelėmis bendruomenėmis, po vienu stogu miegodavo keliasdešimt žmonių – nuo tada esame labai tolerantiški. Manau, vyriškumo ir moteriškumo skalėje esu per vidurį. Pavyzdžiui, vyrų kompanijoje jaučiuosi kiek nejaukiai – man mielesnė moterų draugija. Jos tokios supratingos ir inteligentiškos, o vyrai, susirinkę į krūvą, tampa primityviais kvailiais: kalba tik apie futbolą ir merginas. Kita vertus, kai rašiau romaną Prabilęs apie išprievartavimą pasijutau lyg dar kartą išprievartautas, tik šįsyk –gandų ir apkalbų. „Žmonės prisižiūri filmų apie Islandiją ir įsivaizduoja, kad visi mes –mažakalbiai valstiečiai, auginantys avis. Aš savo knygose bandau parodyti, kad, be avinų, yra ir kita gyvenimo pusė“, – šypteli Hallgrímuras HELGASONAS (63). Jis – Islandijos literatūros premija apdovanotas rašytojas ir dailininkas, sulaukęs pasaulinio pripažinimo, o Lietuvai pažįstamas kaip romanų „1000° moteris“ ir „60 kilogramų saulės šviesos“ autorius. GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ
L ietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Minėjote, kad idėjų romanams prisirenkate keliaudamas po pasaulį: čia irgi ieškote siužetų savo knygoms? Taip, kodėl gi ne – daugiausia minčių romanams gimsta būtent užsienyje, kai vienas sėdžiu viešbučio kambaryje. Pažintį su Lietuva pradėjau nuo Jurbarko 2007-aisiais, kur vyko humoro simpoziumas. Kai tai pasakau vilniečiams, jie suraukia nosis: ai, Jurbarkas, provincija... Bet man ten patiko. Man apskritai patinka Baltijos šalyse ir Rytų Europoje, o ir mano knygos čia sulaukia sėkmės. Kaip manote, kodėl? Kas bendra tarp mūsų – gal tas liūdnokas jausmas, kad esame savotiškoje Europos periferijoje? Taip – mums buvo lemta atsidurti toliau nuo pagrindinių Vakarų šalių, todėl dažnai pasijuntame autsaideriais, tais „iš kažkur ten“. Pastebiu, kad ir islandams, ir lietuviams juodasis humoras puikiai pažįstamas, nes jis padeda išgyventi sudėtingomis aplinkybėmis. Todėl Lietuva man svarbus kraštas. Be to, ją su Islandija sieja platoniškos meilės ryšys: mes pamilome Lietuvą už drąsą 1991-aisiais ir mylime iki šiol. Nepriklausomybė ir mums, ir jums be galo svarbi: labai norėtųsi, kad taip ir liktų.
Ką manote apie Ukrainos ir Rusijos karą? Manau, kad sunku gyventi kaimynystėje su lunatiku – ypač turinčiu atominį ginklą. Kariauti blogai, žūsta daug žmonių, bet lengvo sprendimo šioje situacijoje ir negali būti. Sykį paklausiau savo lietuvės vertėjos, ar ji eitų kariauti, jei Lietuvai to prireiktų. Ji nedvejodama atsakė „taip“. Tyliai pagalvojau, kad pats nebūčiau toks užtikrintas, – niekada nemąsčiau, kad reikėtų kovoti dėl savo šalies. Turbūt kiekvienam vertėtų susimąstyti.
Knygoje „1000° moteris“ apie karą rašote labai įtikinamai. Bandžiau įsivaizduoti, ką reiškia kariauti. Nedaugeliui islandų yra tekę tai daryti, gal tik saujelei – mes net savo kariuomenės neturime. Visada pasikliovėme didelėmis tautomis: anglai mus apsaugojo nuo vokiečių, po karo amerikiečiai – nuo rusų. O mes jautėmės dėkingi – privalai tai daryti, kai esi maža tauta. Ir privalai turėti vilties. Aš pats dažniausiai esu optimistas, tik kai rašau, tampu pesimistu. Taigi rašydamas tampate kitu žmogumi? Taip jau nutinka. Kai sėdu rašyti romano, nieko apie jį nežinau, bet mane tarsi kas apšviečia: susigriebiu tik tada, kai jau būnu parašęs visą knygą, nors iki tol, rodos, nieko neišmaniau nei apie karą, nei apie moteris... Rašydamas „1000° moterį“ nesitikėjau, kad įstengsiu įlįsti į jos kailį, bet ėmė ir pavyko. Beje, tai labai žavingas jausmas.
Taip save vadino žmogus, sukūręs Kiekvienodrabužius,nesiglamžančiusjuodąSteve’oJobsogolfą,Lietuvosolimpiečiųuniformąirkvepalus„L’Eaud’Issey“.iššiųnuopelnųpakaktųįtraukti Issey MIYAKE (1938–2022) į mados istoriją.inžinieriusMados memoriamin1993-ieji, Paryžiaus mados savaitė 54 ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
Ir nesvarbu, kad daugiau nei 20 metų jis nebepristatė kolekcijų – patikėjęs šį darbą dalykiniam partneriui Naoki Takizawai, pats atsidėjo mokslo veiklai, rūpinosi pirmuoju Japonijos dizaino muziejumi. Praėjusiais metais paminėjo kūry bos 50-metį. Galėjo didžiuotis kūriniais, įtrauktais į Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus nuolatinę kolekciją. Japonijos kultūros ordinu ar Prancūzijos Garbės legiono ordino koman doro titulu, kurį kaip tik gavo 2016-aisiais. Miyake apdarais vilkinčios Doja Cat, Solange Knowles ar Céline Dion iki šiol verčia mados sekėjus varvinti seilę: sunku įsivaizduoti įspūdingesnį ir patogesnį apdarą nei nesiglam žantys tūkstančio klostelių Miyake kūriniai. Naują plisavimo būdą jis patentavo devintajame dešimtmetyje: tarp popieriaus sluoksnių suvyniotas audinys dedamas į karščio presą – net skalbyklėje toks drabužis išlaiko formą. Prieš kurį laiką mikroplisas vėl grįžo į madą, jį ypač pamėgo vyrai – 2013 metais net pristatytas mados ženklas „Homme Plissé Issey Miyake“. 1994-aisiais parodytą išskirtinę liniją „Pleats Please“ patikrino Frankfurto baleto trupės šokėjai – dizaineris norėjo, kad drabužiai nevaržytų judesių. Vaikystėje ir pats troško šokti, bet vartydamas sesers žurnalus susidomėjo mada. Studijavo grafinį dizainą bene garsiau siame Tokijo Tamos meno universitete. O kelią į mados viršūnes pradėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje – Paryžiaus mados institute, kuris tada vadinosi Paryžiaus siuvimo sindikatinių rūmų mokykla. Buvo tokių grandų kaip Hubert’as de Givenchy bei Guy Laroche’as pameistrys – per dieną nupiešdamas nuo 50 iki 100 eskizų, išsiskyrė net tarp mados kūrėjo vardo siekiančių jaunuolių.Septintojo dešimtmečio pradžioje jaunasis japonas pristatė pirmuosius modelius. Jo kūrybą įkvėpė skulptorius, teatro, baldų ir architektūros dizaineris Isamu Noguchi, Paryžiaus drabužių dizaino legenda Madeleine Vionnet, geometri niu tikslumu skaičiavusi audinio panaudojimą, austrų kilmės keramikė Lucie Rie.
Per dieną nupiešdamas nuo siekiančiųtarpMiyake50 iki 100 eskizų,išsiskyrėnetmadoskūrėjovardojaunuolių.
Vieną ryškiausių Japonijos 1971 metaisvėžys.pasiglemžėdizaineriųkepenųNuotraukoje–savoateljėTokijuje
ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt 55
kelionės pasakųVaikystėsšalis „Tai – fantastiškas kraštas. Kartais būdavo taip gražu, kad net nesitiki“, –savaitę trukusios kelionės kemperiu per Škotijos aukštikalnes įspūdžiais dalijasi menininkė, televizijos laidų vedėja Nomeda MARČĖNAITĖ (57). Šalį ji tyrinėjo su gyvenimo draugu dizaineriu, buriuotoju Vytu PALAVINSKU (54). REMIGIJA PAULIKAITĖ 60 ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
nuotraukosalbumoAsmeninio„Nuolatos grožėjomės vaizdais kaip iš atviruko“, –Nomedą sužavėjo įspūdingi Škotijos peizažai 61ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
Suknioms yra vilties Šilčiausias metų laikas baigiasi. Bet ateis dar ne itin gražiai pavadintos bobų vasaros dienos. O Kopenhaga teikia vilties – ir pradeda 2023-iųjų pavasario ir vasaros mados pristatymų sezoną. Fotografė specialiaiKULIKAUSKIENĖRAIMONDA–„Žmonėms“išKopenhagos PornwikaformuotojaNuomonėsSpiecker Mikaela“vilkiFridsellviešniamadosKopenhagosNuolatinėsavaitėsEmmašįkart„Mega stilius 88 ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
Emma Fridsell, Nicole Huisman ir Laura Tønder Vanessa Hong ir paslapčių nepaliekanti „A. Roege Hove“ suknelė Švedų „Baumsuknelėmodelioiliustratorės,CajsosWessbergirrankinė–undPferdgarten“ 89ŽMONĖS NR. 33 | www.žmonės.lt
