"Žmones" Nr. 41

www.žmonės.lt Nr. 41 (730) 2017 m. spalio 12 d.

Kiekvieną ketvirtadienį!

LAIMONTAS DINIUS Politika mano gyvenime tikriausiai buvo didelė klaida

GIEDRIUS SAVICKAS Prie altoriaus žengė pirmą ir vienintelį kartą!

DOMININKAS RAMONAS Landusis KK2 reporteris iš tiesų labiausiai mėgsta... ramybę

BEATA TIŠKEVIČ

Kiekvienam amžiui – savi memuarai

OBUOLIŲ PYRAGŲ SEZONAS

EGLĖ SKROLYTĖ Atidaro košių restoraną

Tik „Žmonėms“

Inga ir Darius

Budriai

Dvidešimt metų drauge vainikavo ir priesaika prieš Dievą Kaina – 0,99 Eur

Firminiai Karolinos Meschino, Elenos PuidokaitėsAtlantos ir Skaivos Jasevičiūtės receptai

veidai ir vardai

Be pompastikos

Į Kiprą atvyko dar pirmosiose Ingos ir Arūno vestuvėse prieš trisdešimt metų dalyvavę draugai Arūnas ir Valentina Burkšai (pora kairėje), buvo ir sūnus Arūnas su drauge Viktorija bei jaunėlis Šarūnas, Arūno mama Dalia, Irena ir Žilvinas Žvaguliai bei ilgamečiai poros draugai Arvydas ir Edita Rakauskai

8

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Nuotraukos iš asmeninio albumo

„Tai buvo pati nuostabiausia šventė, ją surengėme taip, kaip norėjome, ten, kur norėjome, ir su tais, su kuriais norėjome. O didžiausia dovana – vienas kitam ištartas nuoširdus „myliu“ arba „nekenčiu tavęs, baidykle!“ Pasirinktinai...“ – juokdamasis prisipažįsta pramogų pasaulio vilkas Arūnas VALINSKAS (50), su žmona dainininke Inga VALINSKIENE (51) perlines vestuves atšventęs Kipre. Ten jau dešimtmetį jie turi vasarnamį ir mėgsta pabėgti nuo darbų ar vėsaus lietuviško oro. Jei šventės organizavimas būtų buvęs atiduotas į Arūno rankas, ko gero, joje būtų dalyvavę daugiau nei pusšimtis svečių. Tačiau Inga didelių susibūrimų nemėgsta, todėl Valinskai išsirinko nuošalų laukinį paplūdimį ir jame pakelti taures pakvietė artimiausius šeimos narius bei keletą draugų.

Žinios GANDRAI. Mantas JANKAVIČIUS (37) – jau trijų vaikų tėtis. Pirmadienį žmona Ieva pagimdė dukrą, jai tėvai davė Upės vardą. Šeimoje dar auga dešimtmetis Benas ir šešerių Herkus. „Auginti dukrą mums bus nauja patirtis. Labai tuo džiaugiamės“, – Žmonės.lt cituoja atlikėjo pranešimą spaudai.

Viganto Ovadnevo nuotraukos

SKYRYBOS I. Mindaugas STASIULIS (37) – oficialiai laisvas vyras: po beveik metus trukusio skyrybų proceso teismas jį išskyrė su žmona komunikacijos specialiste Karolina Stasiule. Žmonės.lt primena, kad laidų vedėjas ir Karolina susipažino 2006-aisiais, o vestuves atšoko 2011 metais. Ši santuoka Mindaugui buvo antroji.

Žaibiškos vestuvės „Mums šventė – ne vestuvės, o buvimas kartu“, – tramdydama jaudulį antradienį pasibaigus trumputei santuokos ceremonijai sakė daugeliui iš televizijos serialų pažįstama aktorė Vaida LISIKAITĖ (30). Po kelių mėnesių draugystės ji ištekėjo už modelio Liutauro Mažrimo (20).

Karštų jausmų neslepianti pora pažįstama tik nuo pavasario. Per Vilniuje vykusią vyrų mados savaitę Vaida pastebėjo išvaizdų vaikiną ir pakvietė draugauti feisbuke. Netrukus Liutauras jai parašė. Taip paprastai prasidėjusi draugystė rutuliojosi žaibišku greičiu: lietingą antradienį buvo sutvirtinta aukso žiedais ir parašais.

Vaida sakė, kad juodu norėję susituokti kuo greičiau, nes po kelių savaičių abu ilgam išvyksta iš Lietuvos. „Nesilaikome tradicijų, nedarome iš to šventės kitiems“, – aktorė paaiškino, kodėl ceremonijai pasirinko nugarą apnuoginančią pūstą juodą suknutę. Prasitarė, kad apie vestuves iš anksto žinojo tik tėvai.

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

SKYRYBOS II. „X Faktoriaus“ nugalėtoja Iglė BERNOTAITYTĖ (17) ir „Radistų“ redaktorius Ignas LELYS (22) pasuko skirtingais keliais, rašo Žmonės.lt. 2017-ųjų pradžioje susipažinę ZIP FM studijoje, kur dirba Ignas, jie viešumoje pasirodė dviese per M.A.M.A. apdovanojimus, kartu keliavo į Barseloną, Iglė vasarai net persikraustė iš Marijampolės į Vilnių.

DIETA. Asta STAŠAITYTĖMASALSKIENĖ (46) žurnale „Ji“ teigia, kad geriausia dieta – saikinga kasdienė mityba. „Suvalgius ką nors riebaus ar nesveiko, svarbiausia – nesigraužti.

Kur kas geresnis kelias – pasimėgauti maistu, pasidžiaugti, kad turime ką pavalgyti, ir nueiti papildomą ratuką pėstute“, – sakė laidų vedėja.

UŽGYVENO. Deividas MEŠKAUSKAS, triukšmingai šventęs 30-metį, džiaugėsi ir dovanomis, ir linkėjimais. „Užgyvenau sūnų, būrį draugų, kilau karjeros laipteliais, dabar šokių studija persikėlė į naujas patalpas, plėsimės...“ – portalui Žmonės.lt vardijo šokėjas.

9

viršelio istorija

Susituokti

po Ispanijos saule

Kaip pasislėpti nuo žiniasklaidos ir sukurti sau bei svečiams pačią tikriausią vestuvių šventę – siurprizą, galėtų papasakoti asmeninių švenčių organizatorė Inga BUDRIENĖ (43). Visi aikčiojo nuo prabanga tviskančių jos organizuotų mokymų Maljorkoje ir mažai kas žinojo, kad baltoji gala vakarienė su šilko gėlėmis už keturiasdešimt tūkstančių eurų iš tiesų buvo jųdviejų su vyru verslininku Dariumi BUDRIU (48) vestuvių šventė – santuokos palaiminimo ceremonija Maljorkoje.

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ ir „LV Photography“ (nuotraukos)

16

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

17

viršelio istorija

Ingos svajonę su Dariumi būti palaimintiems kunigo išpildė evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis

Nusileidžiu iš vilos, einu taku link altoriaus ir galvoju: kur man čia žiūrėti – į dangų, į žemę ar į Darių, kad pati nepravirkčiau.

Po palaiminimo jaunavedžiai apsikeitė atnaujintais aukso žiedais

Į šventę saloje atvyko Ispanijos žemyne, Valensijoje, gyvenantys verslininkai Akvilė ir Donatas Jazukevičiai

22

Šventėje dalyvavo ir viena iš Dariaus dukrų Kristina su dukrele Amelija

Ingos sūnus iš pirmosios santuokos 22-ejų Nojus su širdies drauge Kornelija Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

V

Ingos mama Virginija, žinoma, linkėjo nesibaigiančios laimės, meilės ir kantrybės

isoms savo šventėms Inga visada pirmiausia stengiasi sugalvoti temą – šįkart Ispanija pati padiktavo ne tik dekoracijų, bet ir vestuvių temą. „Daug kas sako, kad praėjusiame gyvenime turbūt buvau ispanė, nes tiesiog jaučiu Ispaniją savo kraujyje, dažnai girdžiu, kad esu panaši į ispanę“, – juokiasi Inga. Jos vestuvinė suknelė, kurią sukūrė lietuvių dizaineris Liutauras Salasevičius, turėjo priminti ispaniškam flamenko šokiui skirtą drabužį.

Matuojantis suknelę, Liutauras užsiminė apie ispaniškas šukas. Inga puolė ieškoti informacijos ir buvo sužavėta pamačiusi, kaip jos atrodo ir kokia įdomi jų istorija! „Man tos šukos buvo lyg koks atradimas, jis iki galo sudėliojo visus šventės akcentus. Suradau, kaip parsisiųsti tas šukas iš vėžlio kiauto, Liutauras pasiuvo mantiliją – ant šių šukų prikabinamą nėriniuotą nuometą“, – pasakoja Inga. Suknelės ji norėjo tikrai ypatingos: juk baltą nuotakos suknią vilkėjo tik tekėdama pirmą kartą. Ta santuoka nepavyko. O susipažinusi su Dariumi ir po penkerių draugystės metų sutikusi už jo tekėti, Inga apie baltą suknelę net negalvojo. „Antrą kartą tekėti vėl apsivilkus baltai man atrodė keista, – prisipažįsta. – Kadangi švęsti ruošėmės savo kaimiško stiliaus kavinėje, puošiausi suknele iš drobinio maišo, vietoj rožių turėjau rugių puokštelę, į Kauno rotušę mus su Dariumi atvežė arklių traukiama karieta.“ Kaimišką puotą tada nušvietė gausus žurnalistų būrys ir Budriai pirmą kartą pateko į viešumą.

Toreadorų stiliaus vyriškus kostiumus pasiuvo kaunietis siuvėjas Kęstutis Lekeckas. Žinoma, stilių padiktavo Inga. „Darius su tokiu kostiumu jautėsi tiesiog puikiai – labai vyriškai, išdidžiai, – pasakoja Inga. – Net mano Nojui patiko, o jam tikrai lengvai neįtiksi! Jis kostiumo apskritai net matavęsis nebuvo, nes tarnauja kariuomenėje ir į primatavimus jo niekas nebūtų išleidęs. Maniau, kels didžiausias pretenzijas, kai reikės apsivilkti, bet netgi pasakė, kad labai gražu. Ir visą vakarą šoko nepersirengęs to kostiumo.“

I

nga neslepia, kad pačiai ir organizuoti, ir koordinuoti šventę, ir dar būti nuotaka pasirodė ne taip jau paprasta: „Darių prie improvizuoto altoriaus lydėjo ispanai gitaristai. O aš žiūrėjau pro langą ir nervinausi – gal išlįsti ir pašaukti, kad taip nelėktų prie to altoriaus, kad eitų ramiai, iš lėto... Kai organizuoji vestuves ir padedi jauniesiems, iš šalies vis patari: „neskubėk“, „dabar eina nuotaka“, „junkit muziką“... Žinoma, išskyrus mane, niekas tų niuansų nepastebėjo, nes svečiai tik šypsojosi ir verkė stebėdami mūsų ceremoniją.“ Atlydėję Darių muzikantai grįžo po vilos balkonu ir sudainavo serenadą – balkone pasirodė Inga. „Nusileidžiu iš vilos, einu taku link altoriaus ir galvoju: kur man čia žiūrėti – į dangų, į žemę ar į Darių, kad pati nepravirkčiau“, – pasakoja Inga. Ypač jautru buvo tai, kad prie altoriaus ją lydėjo visi sūnūs: už rankos vedė vyresnysis sūnus Nojus, dvylikametis Kernius nešė žiedus, o globotinis Mantas – suknelės šleifą.

Šeimos nuotrauka: (iš kairės) Kernius, Mantas ir Nojus su močiute Virginija Raišiene, šalia Dariaus – sesuo Rūta Markauskienė. Ingos sesuo Vaiva Raišytė atvyko su trimis sūnumis – Kajumi, Gustu ir mažuoju Herkumi, šalia – Dariaus mama Irena Budrienė

23

viršelio istorija

Ceremonija prasidėjo saulei leidžiantis – kaip ir rekomendavo astrologė, po 18-os valandos.

Tačiau baltas vakaras tęsėsi dar ilgai po vidurnakčio, skambant šeimos himnui „Inga ir Darius“, kurį svečiai jaunavedžiams sukūrė pagal žinomą dainą „Ugnis ir ledas“

Vestuvininkus linksmino viena garsiausių Maljorkos flamenko šokių ir dainų grupių „Björn San Pedro“ 26

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Vieną dovanų jaunavedžiai galės atidaryti tik po dešimties metų: lauks butelis vyno ir vienas kitam parašyti meilės rašteliai

Ledo skulptorius Mindaugas Tendziagolskis ledo luitą į Maljorką vežė net iš Lietuvos – kad pagamintų šiai šventei ypatingą vazą su Budrių inicialais

„Myliu... ir mylėsiu amžinai.“ Tai žodžiai, kuriais Darius visada užbaigia mano ištartą „myliu“.

I

nga neslepia: moteriška išmintis atsiranda ne iškart po vestuvių, tik drauge nugyventi metai išmoko stipriau mylėti ir vertinti žmogų šalia. „Ir dar sugebėti viską padaryti taip, kaip norisi, net jei vyrui ir atrodo kitaip... Su mūsų žiedais išėjo tokia istorija: senuosius nunešiau perdaryti juvelyrei Jurgai Gusarovienei. „Gal verta aš bent vieno deimantuko?..“ – ilgesingai paklausiau Dariaus, kuriam deimantai – buvę nebuvę. „Aišku, nusipelnei. Už sūnų“, – sutiko jis. Įsodino juvelyrė į žiedą deimančiuką – kažkaip graudžiai atrodo tas vienas... Reikia daugiau. Kiek?

Du, tris... gal dešimt... arba penkiolika, kiek metų esame susituokę. Tada tegu būna dvidešimt – po deimančiuką už

kiekvienus drauge praleistus metus! Beliko Dariui sutikti, kad tikrai prasmingas ir gražus žiedas išėjo“, – juokiasi Inga. Į Dariaus žiedą juvelyrė įkomponavo juodąjį deimantą. „Tai buvo mano staigmena ir dovana Dariui – taip pat už mūsų sūnų.

Nežinojo jis ir apie užrašus žiedų viduje: „Myliu... ir mylėsiu amžinai.“ Tai žodžiai, kuriais Darius visada užbaigia mano ištartą „myliu“.“ „Kai pažvelgiu atgal, į tuos praėjusius dvidešimt metų, galiu pasakyti, kad sunkiausia turbūt buvo mūsų pradžia.

Kažkoks balaganas buvo, nes tada pirmą barą Karmėlavoje atidarėme, ten pat bare ir gyvenome, nes baigus darbą nebebūdavo nei jėgų, nei noro važiuoti į nuomojamą butą. Dirbome ištisas dienas ir naktis.

Šventėje dalyvavo ir suknelės autorius dizaineris Liutauras Salasevičius

27

vestuvės

Pirmą

– ir paskutinį!

30

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Viganto Ovadnevo nuotraukos

„Pirmą kartą – ir paskutinį“, – už rankos laikydamas savo išrinktąją architektę Agatą ŠILOBRIT į kunigo klausimą, ar tuokiasi pirmąsyk, užtikrintai atsakė aktorius Giedrius SAVICKAS (37).

Išėjusius po ceremonijos iš bažnyčios Giedrių ir Agatą pasitiko rožių žiedlapių lietus, jaunasis neslėpė džiaugsmo

M

ylimosios rankos Giedrius vis ieškojo ir ceremonijos metu, jei tik paleisdavo ją prireikus persižegnoti. Praėjusį šeštadienį Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje porą sutuokė kunigas Jonas Varaneckas. Svečiai vėliau kalbėjo, kad jautru buvo stebėti susijaudinusį Giedriuką, kaip aktorių vadina visa Lietuva, – juk jis taip linkęs krėsti pokštus.

Jo išrinktoji vilkėjo dizainerio Roberto Kalinkino kurtą suknelę, po ceremonijos šventoriuje nuo žvarbos apsigaubė elegantišku audinių ir dizaino salono „Optima Forma“ kurtu baltu švarkeliu.

Poros sprendimą liudijo minimalistinio stiliaus žiedai – Agatos senelių ir tėvų perduoti, jaunieji jų net neperdarė.

Giedrius ir Agata susituokė po penkerių metų draugystės.

Keistas šiais laikais sprendimas – jiedu iki vestuvių negyveno kartu, tačiau išbandė vienas kitą kelionėse. Viena jų pakankamai sudėtinga – piligriminė, kitąsyk skrido į Japoniją. Štai ten, bažnyčioje, Verbų sekmadienį Giedrius ir paprašė Agatos rankos.

O kur kopinės medų, jiedu dar nenusprendė.

Kaip atžalų klausimas? „Šis klausimas galvoje sukasi nuolat ir bus išspręstas kuo greičiausiai“, – entuziastingai po ceremonijos atsakė Giedrius Savickas. n

Audinių ir dizaino salono „Optima Forma“ įkūrėja Reda Jacikevičienė, su meistrais jaunajai sukūrusi dar vieną šventės rūbą, sakė išlydėjusi nuotaką lyg savo vaiką Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Režisierius Simonas Aškelavičius su sužadėtine ir bendražyge Aura Mykolaityte

Aktorius Darius Gumauskas

Aktorius Dainius Kazlauskas su žmona Indre Pačėsaite jauniesiems linkėjo būti atviriems ir kantriems

Jaunuosius sveikino ir „UNICEF Lietuva“ vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė su vyru režisieriumi, choreografu Marijanu Staniulėnu ir sūnumi Marku Vytautu. Giedrius, kiek gali, prisideda prie UNICEF veiklos, dalyvavo šios organizacijos misijoje

31

kodėl gi ne?

Kiekvienam

amžiui – savi memuarai Apie vaikystę, darbą televizijoje, vedybas ir skyrybas, meilę ir artimų žmonių netektis, apie tai, kad gyvenimas nevyksta pagal planą ir kaip jai teko su tuo susidoroti, – apie visa tai memuarų knygą „Vyvenimas“ parašiusi aktorė, radijo laidų vedėja Beata TIŠKEVIČ (28) ir pati nekantriai laukia pirmojo egzemplioriaus iš leidyklos.

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

P

risipažinote, kad parašyti knygą buvo sena jūsų svajonė.

Kodėl susikaupėte tam dabar, o ne prieš kelerius metus?

Arba ne po dešimties metų?

Kai rašiau knygą, kartais su apmaudu pagalvodavau: kodėl to nedariau prieš kelerius metus? Dabar jau būčiau rašiusi savo antrąją knygą (juokiasi). Dažnai vengiame daryti tai, apie ką svajojame, nes bijome klaidų. Bet jų vis tiek teks padaryti, o tik imdamiesi darbo tobulėjame. Nuo minčių, dvejonių, frustracijos dar nelabai kas pasiekė gerų rezultatų. Arba bent jau aš tuo netikiu. O dėl to „po dešimties metų“ – nežinau nė kas bus po metų, todėl taip toli neplanuoju.

Memuarai – paprastai vyresnio amžiaus žmonių žanras, kai norisi pasidalyti gyvenimiška patirtimi. Jaučiatės ganėtinai daug jos sukaupusi?

Aš irgi taip galvojau. Kai viešėjau Škotijoje, susipažinau su ten gyvenančia rašytoja, kalbėjomės apie šį žanrą. Ji pasakė, kad kiekvienam amžiui – savi memuarai. Be to, šis žanras dabar pasaulyje sparčiai populiarėja tarp jaunų žmonių. Ir, jeigu turiu ką pasakyti dabar, – kam man laukti to aštuoniasdešimtmečio?

Autobiografijai reikia dar ir ypač daug drąsos bei tokio atvirumo, lyg rytoj mirtum. Kai išguldėte savo patirtį ant popieriaus, pačiai baisu nepasidarė? Juk skaitytojai turbūt irgi tikisi pritrenkiančio atvirumo?

Emocijų buvo įvairių. Man prireikė ir drąsos, ir stiprybės, ir daug valios. Kartais būdavo baisu – vis dėlto gyvenu konservatyvioje visuomenėje, kurioje bujoja davatkos. Toks klimatas veikia... Bet sustodavau, nuoširdžiai paklausdavau, ar tos baimės, kurias jaučiu, yra mano, ar aš tikrai tikiu jomis, – atsakymas būdavo „ne“ ir rašydavau toliau. „Emociškai buvo gerokai sunkesnis dalykas, nei galėjau nujausti“, – prisipažinote parašiusi knygą. Prisiminimus krapštyti skaudėjo?

Kūryba ir yra savęs operavimas skalpeliu be nuskausminamųjų.

Galima, žinoma, taip nedaryti. Nenerti, nesigilinti, o protu viską gražiai nupiešti, bet man pačiai tai nebūtų įdomu. Aš norėjau su šia knyga leistis į vidinę kelionę ir ji buvo labai įdomi.

Kartais rašydama krizendavau balsu, skambindavau draugams, skaitydavau, ką parašiau. Kartais – raudodavau iš visų jėgų, jausdavau, kad ką tik prapjoviau sau krūtinę ir išdėjau širdį į popierių. Tikiu tokia energija – jeigu pati buvau gyva, rašydama

32

kiekvieną sakinį, kiekvieną pastraipą pakroviau savo energija, įvairiomis emocijomis, tikiu, kad tai pasieks ir skaitytoją.

Kokią patirtį buvo sunkiausia aprašyti? Gan skurdžią vaikystę? O gal skyrybas?

Buvo įdomu tai, kad, pradėjusi rašyti apie vieną ar kitą įvykį, netrukus atmindavau jį su mažiausiomis detalėmis – supratau, kiek mūsų galvoje ir kūne tūno užslėptų jausmų, patirčių, kurios tik ir laukia galimybės atgyti. Neatmenu, ką aprašyti buvo sunkiausia, – tiesiog įnerdavau į tuos prisiminimus visu kūnu, visa savo sąmone ir leisdavau rankoms juos užrašyti. Sunku buvo juos dar kartą išgyventi – ypač artimų žmonių netektis, atstūmimą ar tas akimirkas, kai jaučiausi beviltiškai vieniša. „Gulėjau lovoje gal mėnesį. Prabusdavau dažniausiai paryčiais nuo nerimo priepuolio, man viduje viskas taip drebėdavo, jog atrodė, kad tirta visas mano čiužinys. Aš bijojau gyvenimo, žmonių, savęs. Gailėjausi dėl visko, ką padariau prieš tai. Man trūko žmonių, palaikymo, bet, jeigu kažkas pabandydavo su manimi pasikalbėti ar man parašyti, aš neatsakydavau. Labai bijojau, kad ir vėl neturėsiu darbų ir negalėsiu savęs išlaikyti. Jaučiausi niekam nereikalinga, sugriuvusi ir nevykusi. Turėjau ir labai juodų minčių.“ Iš Beatos Tiškevič knygos „Vyvenimas“

„Parašyti knygą“ skamba taip grandioziškai, kad turėjo būti itin sunku prisiversti sėsti prie kompiuterio. Kas ragino, vertė, gal padėjo?

Manau, kad atsidūriau strategiškai palankioje gyvenimo situacijoje – esu apsupta labai gerų, mylinčių žmonių. Mano meilė Saulius mane jau seniai ragino neatsisakyti šios svajonės ir ją pildyti. Iš pradžių tiesiog pykdavau ant jo, o vėliau ėmiausi darbo. Jo tikėjimas manimi, meilė, šiluma ir rūpestis man labai padėjo tai padaryti. Taip pat ir mano draugai, kurie tiesiog plojo iš džiaugsmo, kad aš rašau, nes jie visi slapta laukė, kada gi pagaliau Beata prisiruoš rašyt knygą. Pradėjau namuose, o vėliau, kai įsibėgėjau, būdavo nebesvarbu: esu rašiusi ir oro uoste, kai man į ausį visa gerkle rėkė kažkoks vaikas.

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Tomo Kaunecko nuotrauka

„Interviu, kurį daviau „Žmonėms“ aną žiemą, mane padrąsino rašyti knygą. Jame buvau labai atvira ir maniau, kad kažkas sugrius ar mane kas nors nubaus už atvirumą.

O nutiko tik gražių dalykų ir pajutau išsilaisvinimą. Tai buvo geras pretekstas imtis knygos“, – prisipažįsta Beata

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

„Kai išsiskyriau, užsimaniau tapti tobula – tuomet, kai jaučiausi visų palikta, drąsiai kovodama su savo baimėmis, sugalvojau dar labiau save tobulinti. Vietoj keturių sportavimo kartų per savaitę, atsirado šeši kartai ir aš dar labiau norėjau pagerinti rezultatą. Prie veganizmo dietos pridėjau dar rezultatus iš maisto netoleravimo testo, tai nustojau valgyti ne tik mėsą, žuvį, pieno produktus ir bet kokius gyvulinės kilmės produktus, bet aš dar atsisakiau kavos, česnako, svogūnų, pomidorų, paprikų, baklažanų, alyvuogių aliejaus ir t. t. Tai reiškė, kad valgyti galėjau tik namie – dažniausiai, viena. Tokia mityba man puikiai pasitarnavo kaip dar viena gynybinė siena nuo santykių ir žmonių.“ Iš Beatos Tiškevič knygos „Vyvenimas“

33

kaip gyvenate?

Jaunystė – tik laikinas

trūkumas

Koncertų bei renginių vedėją, buvusią ilgametę televizijos diktorę Sigitą STANKEVIČIŪTĘ (57), įžengusią į erdvius LRT koridorius, užplūsta nostalgija. Tačiau dabar juose tuščia, palyginti su tuo aviliu, koks dūgzdavo šiame pastate jos jaunystės laikais, kai čia dirbdavo apie du tūkstančius žmonių, o kavinėje galėdavai sutikti žinomiausius aktorius ir dainininkus. „Išgirstu dabar skambantį savo žingsnių aidą ir suprantu, kad laikai pasikeitė“, – rudomis akimis žybteli energija trykštanti juodaplaukė.

JURGA ČEKATAUSKAITĖ

I

lgą laiką jus visi žinojo kaip Sigitą Stankevičiūtę-Vozbutienę. Kada „nukrito“ antroji pavardė?

Seniai. Liko Stankevičiūtė, kuri ir buvo eteryje ar scenoje, – nuo seniausių laikų diktorės prisistatydavo mergautinėmis pavardėmis: Bigelytė, Jokubauskaitė, Juškaitė, Montvilaitė... O su jomis ir Stankevičiūtė. Kartą apsižiūrėjusi televizijos valdžia nurodė visoms naudoti tikrąsias pavardes, kurios parašytos pasuose, tačiau tas vajus truko neilgai.

visuomenės požiūris kaip „pirma padėkime žmonėms, o tik tada gyvūnams“ pamažu keičiasi. Sakykite, kaip tai trukdo vienas kitam? Pažįstu tiesiog šventų žmonių, kurie, nebūdami oficialių prieglaudų darbuotojai, nuveikia didžiulius darbus rūpindamiesi daugybės beglobių gyvūnų sterilizacija, gydymu, maitinimu. Pasiaukojimu vadinu kasdienes vieno senyvo amžiaus vilniečio keliones iš Justiniškių į Valakampius (tai vieni labiausiai nutolusių rajonų), kad iš savo kuklios pensijos pamaitintų niekieno gyvūnus.

Kas dabar yra jūsų šeima?

Gyvūnų nemylėtojai gal net pasipiktins, jei pasakysiu, kad tarp mano šeimos narių – ir prancūzų buldogė Adi. Artimiausių žmonių rate – ir keletas draugių, kurios nenuvylė daugelį dešimtmečių. Tačiau apskritai, nepaisant ekspresyvumo ir komunikabilumo, esu gana introvertiškas žmogus – man niekada nenuobodu su savimi, visada turiu apie ką galvoti, ką veikti, ką skaityti. Man nebūtina „išeiti į žmones“, juk nuolat būnu tarp jų vesdama koncertus.

Be to, namuose jums visada pokalbį „palaiko“ šešerių metų numylėtinė Adi?

Prancūzų buldogai – ypatingi šunys ir ne kiekvienam šeimininkui užtenka jėgų, taip pat ir lėšų juos auginti. Ne veltui tiek daug trumpanosių tiesiog paliekami likimo valiai – tai Lietuvoje didžiulė problema. Laimė, toks

38

Kaip Adi atsirado jūsų namuose?

Tai buvo visiškas ekspromtas. Pamačiau „Kikoje“ mažiukę šunytę, paėmiau iš narvo, o ji tuojau „įsisegė“ man į kaklą. Tada Adi, matyt, ir „perkando“ mano jausmų arteriją – jos nepamilti buvo tiesiog neįmanoma.

Būtų mano valia, apskritai uždrausčiau pardavinėti gyvūnus parduotuvėse ir ypač stebėčiau veisėjus, ar tikrai pelno siekimas neužgožia rūpinimosi gyvybe? Noriu įspėti visus, ketinančius auginti prancūzų buldogus. „Prancūziukai“ be galo mieli, draugiški, tačiau su charakteriu, labai išdidūs ir priimantys sprendimus patys. Mano Adi dar ir beprotiškai alergiška, gali valgyti tik vienos rūšies maistą, kasdien turi gerti vaistus, kurie skiriami žmonėms po organų transplantacijų, o kur dar raukšlytės, odytė, nuolatinis rūpinimasis, ar jai ne per šilta, ar ne per šalta, dar kaklo išvarža...

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Taigi jaučiuosi vieną gyvybę tikrai išgelbėjusi, nes sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs jos likimas kituose namuose.

Ar esate iš tų žmonių, kurie pirma padaro, o paskui pagalvoja? Nes ir apie savo koncertų vedėjos debiutą profesionalioje scenoje esate pasakojusi, jog „tai, ką padariau, supratau tik pasibaigus koncertui“.

Nepaisant viso ekspresyvumo ir komunikabilumo, Sigita iš tiesų yra gana introvertiškas žmogus

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Nuotrauka iš asmeninio albumo

„MARK and MIGLE Photography“ nuotrauka, Rimutės Večeraitės makiažas ir šukuosena, Jolantos Bucylinienės kaklo vėrinys, fotografuota kavinėje „Skonis ir kvapas“ Vilniuje

Šiaip gyvenime esu iš tų, kurie devynis kartus matuoja. Tačiau darbe visada buvau labai drąsi ir į naujus iššūkius nerdavau stačia galva. Pasiūlė man, dar visiškai žaliai diktorei, vesti koncertą profesionalioje scenoje – gerai, pasiūlė vesti laidą – puiku, pasiūlė pačiai rengti laidą – irgi pirmyn. Ir ką gi – visai neprastai pavyko.

Koncertus profesionalioje scenoje buvusi diktorė veda jau virš 30 metų

Jūsų dukrai Karolinai neseniai suėjo 27-eri, susilaukėte jos būdama 30-ies.

Niekur neskubėjote?

Taip, nemaniau tada, nemanau ir dabar, kad buvo vėlu. Gyvenau tokį aktyvų gyvenimą, turėjau tiek veiklos, kad nebuvo kada sustoti ir apie tai susimąstyti.

Darbai vijo darbus televizijoje, radijuje, vesdavau daugumą Vilniuje vykstančių koncertų – tada pagrindinę ir vienintelę salę turėjo tik Koncertų ir sporto rūmai.

Be to, buvau labai susijusi su „Trimitu“ – su šiuo kolektyvu koncertuota visoje tuometinėje Sąjungoje, pamačiau tokius kraštus, į kuriuos jau nenuvyksiu. Neišdils prisiminimai iš koncertinės kelionės Kazachstane, kur nuo miesto iki miesto – keli šimtai kilometrų, lapkričio mėnesį – minus keturiasdešimt septyni, o į mūsų autobusą pripilta vasarinių degalų... Kai visiškai sustojome ir per kelias valandas nepravažiavo jokia transporto priemonė, tik profesorius Algirdas Budrys,

39

ant bangos

Iš tiesų esu

visai kitoks Linksmo ir landaus vaikino įvaizdį kuriantis infošou KK2 žurnalistas ir vienas iš „KK2 penktadienio“ vedėjų Domininkas RAMONAS (29) iš tikrųjų labiausiai mėgsta ramybę ir tylą. Tačiau darbo, kuriame gali narstyti tiek įvairių temų, bent kol kas nekeistų į jokį kitą.

REMIGIJA PAULIKAITĖ

T

elevizijoje tu ne naujokas?

Galima sakyti, kad tas landus žurnalistas yra tavo vaidmuo?

Atėjau dar studijuodamas žurnalistiką. Iš pradžių dirbau laidoje „Faktų tyrimo biuras“. Sudėtinga laida, daug visokių žurnalistinių korupcijos tyrimų. Tačiau tokie dalykai man ne prie širdies. Kadangi ir tą laidą rengė „Be tabu ir Ko“, organiškai perėjau į kitą šios komandos projektą – KK2. O čia jau viskas kitaip – įdomiau.

To landaus, kišenėje žodžio neieškančio reporterio politikai prisibijo?

Visi nuolatos klausinėja, kaip man ten Seime, kaip sekasi politikus gaudyti. Kadangi dirbu jau aštuntą sezoną, gerai juos pažįstu, o jie pažįsta mane. Politikai manęs nebijo, pajuokauja.

Galima sakyti, kad padeda rengti reportažus, nes į mane žiūri geranoriškai. Tai tarsi bendras – mano ir jų – darbas. Jei kelias dienas nepasirodau, jau klausia, kur buvau dingęs. Su daugeliu bendrauju betarpiškai – vienas kitam nesakome „jūs“. Yra kviečiančių žvejoti, bet kol kas nevažiuoju, gal – kai pasibaigs jų arba mano kadencija...

Tokios pat draugiškos su KK2 ir pramogų pasaulio įžymybės?

Kodėl pasirinkai žurnalistiką?

Seniai žinojau, kad bandysiu patekti į žurnalistiką. Su matematika ir kitais tiksliaisiais mokslais man nieko neišėjo – vos ištempiau, tai apie kitas specialybes ir negalvojau. Baigęs dvylika klasių užpildžiau paraišką – žurnalistiką įrašiau pirmu numeriu ir su geru vaikystės draugu išvažiavau vasarai į Airiją užsidirbti pinigų. Mėnesį neradome darbo, o kai pagaliau įsidarbinau, paskambino mama ir pasakė, kad poryt man stojamasis egzaminas, privalau grįžti. Mano uždarbiavimas truko vieną dieną. Viską mečiau, grįžęs išlaikiau egzaminą ir niekur nebevažiavau.

Norėjau būti sporto žurnalistas.

Man labai patinka krepšinis, futbolas – visos sporto šakos. Daug metų lankiau Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą. Aišku, norėjau būti krepšininkas. Krikšto tėvui, su kuriuo vaikystėje žvejodavau, buvau pažadėjęs, kad kai rungtyniausiu NBA, nupirksiu džipą į žūklę važiuoti. Ir dabar vis dar paklausia, kur jo automobilis.

Krepšinį kažkuriuo metu mečiau, dabar kartais tik savo malonumui pažaidžiu. Tačiau iki šiol kiekvieną vakarą portaluose apie sportą perskaitau viską viską. Esu pasikaustęs – manau, kad ir šiandien galėčiau dirbti sporto žurnalistu. Tačiau atsitiko kitaip ir tuo esu patenkintas. Sportas – labai siaura sritis, o mano darbas apima viską, tenka ir sportininkus pakalbinti.

Kaune ar Alytuje močiutės paklausi, kodėl taip pigiai parduoda agurkus, o išgirsi visą jos gyvenimo istoriją.

Su jomis bendrauti lengva, nes pačios nori į laidą pakliūti. Dabar įsižeis...

Tiksliau, toks jų darbas: jos supranta, kad reikia šmėžuoti televizijoje, ir mielai kalbasi.

Mažuose miesteliuose KK2 yra įvykis, kai nuvažiuojame – žmonėms šventė. Kartą nuvykome į Pivašiūnus.

Filmavome, kaip sunkiai gyvenančiai jaunai šeimai vienas politikas dovanojo vandens siurblį. Miestelio kultūros centro moterys mus pasitiko su dzūkiškomis bandomis.

Gyvenantiems provincijoje mūsų laida patinka, jiems mes – kovotojai už paprastą žmogų.

Kaune ar Alytuje močiutės paklausi, kodėl taip pigiai parduoda agurkus, o išgirsi visą jos gyvenimo istoriją. Ten žmonės paprastesni, atviresni nei sostinėje.

Visada klausausi, ką man sako žmogus. Negaliu suplanuoti pokalbio, nes jei jis atsakys kitaip, nei tikiuosi, visas mano planas subyrės. Tas darbas man įdomus dar ir dėl to, kad negaliu visko tiksliai sustyguoti.

42

Taip, tai personažas, užduodantis kvailus klausimus, darantis visokias mimikas. Tai atsitiko natūraliai, pamačiau, kad juokaujant man šiek tiek lengviau prie žmonių prieiti. Niekas neliepė būti juokdariu.

Gyvenime esu visai kitoks. Žmona klausia, kodėl per televizorių mane visada mato geros nuotaikos, linksmą, o grįžęs namo sėdžiu ant sofos ir nesišneku. Taip iš tiesų būna – dirbdamas išsikraunu, o namų aplinkoje norisi pailsėti. Daug kas galvoja, kad nuolatos turiu būti linksmas, geros nuotaikos, smalsus, turiu domėtis, kas aplinkui dedasi. Man atrodo, tokiam būti visada neįmanoma. Juolab kad iš prigimties esu gana ramus žmogus.

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Naglio Bieranco („Fotogenijai“) nuotrauka

Svajojęs tapti sporto žurnalistu, dabar Domininkas džiaugiasi, kad jo darbas suteikia galimybę pažinti gerokai įvairesnių žmonių, tarp jų būna ir sportininkų

43

Andriaus Mačiūno ir asmeninio albumo nuotraukos

atvirai

Politika mano gyvenime tikriausiai buvo didelė klaida Laimontas DINIUS-LAINIUS (55) nė akimirkos nesvarsto paklaustas, kurią meilę – politikai ar muzikai – gyvenime pavadintų didesne: „Žinoma, muzikai.“ Nors daug kartų ją atidėjo į šalį, keliolika metų praleido versle, aktyvioje politikoje ir Seime, muzika jo visada laukė – ir kaip sūnų palaidūną po ilgų klajonių vėl priėmė į savo glėbį.

GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ 48

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

J

us net pristatyti galima dvejopai: viena asmenybė – Laimontas Dinius, buvęs Seimo narys, politikas ir rimtas valdininkas su kostiumu ir kaklaryšiu.

Kita – Lainius, pasišiaušęs džinsuotas muzikantas, buvęs „Rondo“ dainininkas ir populiarių dainų autorius, kuris dabar grįžo į muzikinę sceną...

...ir tas muzikanto statusas man kur kas mielesnis! Banalu taip sakyti, bet sykį įbridęs į politiką dar gali iš jos pasitraukti, jei turi jėgų. O sykį paragavęs muzikos pabėgti jau nebeįstengsi. Pajutau tai dar paauglystėje, kai buvau didžėjus ir melomanas, – visgi vėliau kelis kartus bandžiau nuo jos atsitraukti.

Kodėl?

Į grupę „Rondo“ atėjau jos auksiniais laikais: dėl to teko mesti ekonomikos mokslus Maskvoje, M. Lomonosovo universitete, bet niekada nesigailėjau.

Buvome be galo populiarūs, važinėjome po visą Lietuvą: mažesniuose miesteliuose net nueiti papietauti būdavo sudėtinga, nes kas nors būtinai norėdavo pačiupinėti. Tas aukso amžius tęsėsi nuo 1986-ųjų pabaigos iki 1991-ųjų: tvyrojo išsilaisvinimo nuotaika, koncertai buvo persmelkti nepriklausomybės idėjų, lietuviškumas mušė per širdį ir labai visus vienijo.

Vienu metu valdžia mūsų grupei net buvo uždraudusi koncertuoti, nes dainavome per daug dainų apie Lietuvą. Juokinga, kad kai kurie tų laikų draudikai vėliau tapo kolegomis Seime...

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Tačiau permainų laikas atnešė sunkmetį.

Norint išgyventi iš scenos, reikėjo sukti pigesnės muzikos link, o aš to nenorėjau.

Kaip tik tada pasitaikė verslo pasiūlymas: tuos du variantus padėjau ant svarstyklių ir apsisprendžiau sukti į verslą. Ant dviejų arklių nepajodinėsi – verslas yra darbas nuo ryto iki išnaktų, fiziškai nelieka laiko niekam kitam. Draugiškai pasikalbėjome su „Rondo“ muzikantais ir išsiskyrėme: į mano vietą atėjo dabar jau amžinatilsį Rolandas Janavičius, o aš su partneriais vokiečiais Šiauliuose įkūriau naktinį klubą „Max’as“.

Jis veikė beveik šešiolika metų.

Toks ilgas laiko tarpas gana neįprastas tokiam verslui?

Būtent. Net antrojo „Max’o“ atidarymas Vilniuje tapo savotišku sukrėtimu. Tiesa, sostinėje jis buvo trumpalaikis: mums greitai buvo pritaikytos žiaurios akcijos,

Politiko tribūna Laimontui ne visuomet buvo patogi ir miela

sugalvotos dar premjero Gedimino Vagnoriaus. Vieną dieną bare atsirado butelis šampano su neteisinga banderole: iš kur jis išdygo – niekas nežinojo, bet gavome 60 tūkstančių litų baudą. Net nebesigilinau į tą sumą, galėjo būti kad ir 60 milijonų: tave nužudo penkiomis kulkomis ar dvidešimt penkiomis – jokio skirtumo, mirtis vis tiek ta pati. Taigi „Max’as“ Vilniuje numirė, bet Šiauliuose gyvavo dar ilgai. Sukdamas galvą dėl verslo, retkarčiais prisimindavau muziką: parašiau keletą gerų dainų, viena iš jų – „Atsiprašau“ tapo kultinė. Šiek tiek prodiusavau grupę „Savaitgalis“, dar keletą jaunų atlikėjų, užsiėmiau organizacine veikla.

Kelias į politiką nusitiesė kažkaip savaime?

Žmonės dažnai sako: „Nieko nesigailiu ir viską, kas įvyko gyvenime, mielai pakartočiau.“ Aš negaliu taip teigti, nes prisiminęs politiką dažnai pagalvoju, ar tai nebuvo didelė klaida. Gal ir buvo.

Politikoje atsiradau keistai. „Max’ą“ kartais išnuomodavome renginiams, 1995-aisiais Liberalų sąjunga jame rengė suvažiavimą. Kadangi buvau patalpų šeimininkas, šiek tiek padėjau pasiruošti. Su daugeliu liberalų draugiškai pabendravome, jie man patiko kaip žmonės, o kitą dieną Valentinas Mazuronis pakvietė kavos. „Ateik pas mus, padėsi dalyvauti savivaldos rinkimuose“, – netikėtai pasiūlė, aš tik suklapsėjau akimis – net nežinojau, kad artėja kažkokie 49

menas gyventi

Obuolių pyragų metas Nors šiemet obuolių užderėjo ne taip gausiai, rudenį daugelis namų nuolat kvepia kepamais obuolių pyragais.

Vaikystės skonis

„Su šiuo pyragu aš užaugau“, – barstydama riešutus ant kvapnaus deserto pasakoja stilistė, socialinių tinklų influencerė Karolina MESCHINO (22). „Jis primena man vaikystę: atsimenu mamą virtuvėje, namus, jaukumą ir šeimos dieną – sekmadienį. Atsibudę ryte su broliu turėjome tradiciją šaukti mamai: „Mama, mama, mama, pyragą pyragą!“ Šis obuolių pyragas – mūsų su broliu mėgstamiausias. Ir mama su juo užaugo, paauglystėje išmoko gaminti.

Laikui bėgant močiutė iš Italijos – tėčio mama – paitalino, patobulino jo receptą.

Ir štai – rezultatas! O man tai pirmas ir vienintelis pyragas, kurį moku kepti.

Niekada neturėjau superporeikio išmokti gaminti: augau tėvų restoranuose, visą vaikystę juose prasėdėjau – tėvai darboholikai, maksimalistai, viską patys norėjo daryti, mama, net kai brolio laukėsi, iki paskutinės dienos dirbo ir virėja, ir indų plovėja, ir padavėja. Be to, namuose būdavo šeimininkučių. Poreikis atsirado, kai pradėjau studijuoti Italijoje, – negalėjau visą laiką kavinėse užsisakinėti maisto išsinešti. Dabar esu motyvuota: man labai įdomu, kas vyksta virtuvėje, labai noriu išmokti viską gaminti, kad kai turėsiu vaikų, jie į mane žiūrėtų taip, kaip kad aš į savo mamą – kaip į maisto deivę!“

Pyragas „Roželė“ „Labai nemėgstu sausų obuolių pyragų – man obuolių turi būti daugiau nei tešlos.“ l5

dideli obuoliai (Karolina labiausiai mėgsta „Golden“ rūšies) sauja anakardžių riešutų l 100 g sviesto l 3 kiaušiniai l 150 g cukraus l ½ šaukštelio cinamono l 1 šaukštelis vanilinio cukraus l nuo 1 citrinos nutarkuota žievelė l žiupsnelis druskos l 200 g miltų l cukraus pudros apibarstyti Sirupui: l 400 ml vandens l 200 g cukraus l1

1

Karolina orkaitėje paskrudina riešutus. Du dekoruoti skirtus obuolius neluptus supjausto plonomis skiltelėmis ir imasi ruošti sirupą: užkaičia puode vandenį, supila cukrų, išmaišo, pavirina apie 4 minutes, kol ištirpsta, sudeda pjaustytus obuolius, verda dar 4 minutes, išgriebia ir palieka nuvarvėti. Orkaitę įjungia įkaisti iki 175 laipsnių.

2

Likusius obuolius nulupa, supjausto gana storomis skiltelėmis. Sviestą išlydo karšto vandens vonelėje ir palieka atvėsti. Kiaušinius elektriniu plaktuvu išplaka su cukrumi, cinamonu, vanile, nutarkuota citrinos žievele ir žiupsneliu druskos, sulėtinusi plaktuvo greitį, atsargiai įmaišo miltus, tuomet supila atvėsusį išlydytą sviestą ir labai gerai išmaišo. „Kas mėgsta, gali įberti ir razinų“, – pataria.

3

Apskritą metalinę formą išimamu dugnu, skirtą tartaletėms, iškloja sviestiniu popieriumi, ant dugno paskleidžia tiek tešlos, kad jį tik padengtų, tuomet sudeda pjaustytus obuolius, supila likusią tešlą, sulygina, ant paviršiaus iš sirupe virtų obuolių skiltelių išraito gražias roželes, jas šiek tiek apšlaksto sirupu, pyragą pašauna į orkaitę ir kepa apie 40 minučių. Iškepusį palieka atvėsti, tada apibarsto cukraus pudra ir susmulkintais pakepintais anakardžiais. „Man labiausiai patinka pyragą ne tik atvėsinti, bet ir palaikyti šaldytuve, o dar skaniau jį valgyti šaltą kitą dieną!“ – prisipažįsta Karolina.

76

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Gretos Skaraitienės nuotraukos Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

77

menas gyventi

Grožio formulė pagal...

Katažiną ZVONKUVIENĘ Dainininkė Katažina ZVONKUVIENĖ (37) visuomet stengiasi atrodyti nepriekaištingai: „Scenoje negali būti jokių kompromisų.“ AISTĖ SIMĖNAITĖ

Ar turite kokių nors grožio ritualų?

Kaip išlaikote tobulą šypseną?

Esu labai atsakinga. Ką liepia kosmetologė, stomatologė ar kirpėja – vykdau šventai. Po gimdymo reikėjo atgaivinti plaukus – keletą mėnesių prieš miegą tryniau juos „Minoxidil“ tirpalu. Geriu daug papildų: cinko, seleno, vitamino C, biotino – visas komplektas, kurį parinko kosmetologė. Kiekvieną rytą pradedu stikline vandens, visada valgau pusryčius. Anksčiau būdavo, kad išgeriu puodelį kavos ir – pirmyn, tačiau skrandžio bėdos viską sudėliojo į vietas.

Dabar jau geriau kur nors pavėluosiu, bet avižų ar grikių košės be jokių pagardų suvalgysiu.

Yra žmonių, kuriems duota: graži oda, plaukai, dantys – jie gali nieko nedaryti. O aš, norėdama ko nors pasiekti, turiu juodai arti. Mano išvaizdos formulė – pastangos ir daug darbo.

Nuo vaikystės kompleksavau dėl silpnų dantų. Prieš trejus ar ketverius metus jiems atliktas estetinis plombavimas.

Tai nepigi procedūra, vieno danties tobulinimas tada kainavo apie 500 litų. Bet, kaip minėjau, esu perfekcionistė ir susitvarkiau visą matomą šypseną. Dabar privalau dantis prižiūrėti dar kruopščiau. Po šios procedūros daug greičiau pradeda lipti apnašos, todėl reikia laiku lankytis pas stomatologą, kas pusę metų atlikti burnos higieną. Kiekvieną vakarą užmigdžiusi vaikus beveik valandai užsidarau vonioje: be visų kosmetinių procedūrų, dar ir labai kruopščiai vieno danties šepetėliais bei tarpdančių šukelėmis valau dantis.

Kokiomis grožio technologijomis naudojatės?

Nuo vaikystės turėjau didžiulį kompleksą dėl plaukų. Jie labai prastai augo, į pirmą klasę ėjau nuskusta „nuliuku“ ir su skarele. Vaikai mokykloje buvo negailestingi – tapau tikru patyčių objektu. Jaunystėje su draugais net nesimaudydavau jūroje, bijodavau, kad sušlapus plaukams pamatys mano plikę... Visą laiką svajojau užaugusi visiems parodyti ir įrodyti, kad galiu būti graži, turėti puikius plaukus. Buvo visko: vėlimo, didžiuliai kiekiai putų, lako, rišdama „kriauklytę“ kišdavau į vidų gabalėlį medžiagos, kad plaukų atrodytų daugiau. Taip juos nualindavau, kad net nesiekdavo pečių. Ačiū Dievui, technologijos tobulėja. „Eliuzi“ grožio studijoje jau ketverius metus džiaugiuosi juostiniu plaukų priauginimu. Kai nustojau juos kankinti, net savi pradėjo stiprėti, jų padaugėjo. Kas mėnesį einu darytis korekcijos, negaliu šaknų tepti aliejukais ar šiurkščiai šukuoti – gali atsiklijuoti lipnios juostos. Bet galiu drąsiai ir toliau naudoti mėgstamą „Emme“ kosmetiką, plaukus prižiūrėti kaip įprastai.

Jūsų figūra – pavydėtina. Kaip ją išlaikote?

Esu dėkinga genams ir greitai medžiagų apykaitai. Mano tėtis buvo gero sudėjimo – aukštas, niekada neturėjo pilvo.

O man ir gyvenimo ritmas viską sudėlioja – esu labai judri, nedirbu sėdimo darbo, su vaikučiais irgi visada ant kojų. Taip pat prižiūriu mitybą. Riboju miltinius patiekalus, atsisakiau kiaulienos. Tačiau esu tikra, kad su saiku galima valgyti viską, ko nori, todėl pakviesta į pikniką šašlykų neatsisakau. Taip noriu auginti ir vaikus – manau, žmogus turi visko paragauti.

84

Kaip prižiūrite odą?

Mano oda labai problemiška, jautri, negaliu su ja eksperimentuoti. Paauglystėje turėjau daug spuogų, mėgindama susitvarkyti išbandžiau daugybę priemonių, bet tik dar labiau viską sugadinau. Šešiolikos pradėjau lankytis pas kosmetologę Daną Tunevič, jos patarimų iki šiol klausau šventai. Dažniausiai naudoju „Thalgo“ ar „Noreva“ kosmetiką. Ji labiausiai tinka tiek veido, tiek kūno ir net vaikų odos priežiūrai.

Koncertuodama greičiausiai išmėginate įvairią dekoratyvinę kosmetiką. Kokią renkatės kasdien?

Su dekoratyvine kosmetika esu linkusi eksperimentuoti, bet draugėms visada patariu netikėti reklamomis ir nepulti stačia galva. Pamačiusi, kad grupės merginos turi ką nors įdomaus, paprašau duoti išbandyti ar gaunu iš kur nors mėginuką ir perku tik tuomet, kai esu tikra, jog priemonė patinka. Šiuo metu naudoju „Estée Lauder“ kreminę pudrą – ji netepa, todėl galiu ir pasidažiusi drąsiai glaustis prie vaikų.

Taip pat patinka „Chanel“ sausa pudra, naudoju „Make Up Forever“, SLA produktus. Vis dėlto prabangus pavadinimas man – ne rodiklis. Kai kurių priemonių randu ir pigesnių prekių ženklų. Pavyzdžiui, lūpų pieštukus renkuosi „Catrice“ – jie minkšti, lengvai drožiami, o ir nebrangūs. Vienintelė priemonė, kurios nekeisčiau į jokią kitą, – „Max Factor“ blakstienų tušas „False Lash Effect“. Mano įdubusios akys, kiti tušai labai tepa, o šis – tiesiog tobulas!

Ar turite mėgstamiausius kvepalus?

Ilgą laiką turėjau „Frédéric Malle Portrait of a Lady“, o dabar labai pamėgau „Amouage Epic“. Mėgstu sunkesnius, ryškius kvapus, dažniausiai renkuosi nišinius kvepalus. 

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Kristinos Sabaliauskaitės nuotrauka

5

GROŽIO BŪTINYBĖS

1. Būtinai papusryčiauti.

2. Puodelis kavos.

3. 1,5–2 litrai vandens per dieną.

4. Pamyluoti vaikus.

5. Malda.

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

85

mada

Amžinoji mados sostinė Paryžius užbaigė mėnesį trukusį mados maratoną garsiausių mados namų kolekcijomis, kurios diktuos naują stiliaus toną ne tik Europai, bet ir visam pasauliui.

Saint Laurent „Saint Laurent“ mados namų kūrybos vadovas Anthony Vaccarello naujai kolekcijai pristatyti pasirinko ekskliuzyvinę vietą – tolumoje matomas naktį švytintis Eifelio bokštas sustiprino prabangos bei ekstravagancijos jausmą.

Nors Vaccarello savo kolekciją pradėjo nuo hipišką įvaizdį primenančių derinių, viską užbaigė, kaip ir priklauso Paryžiuje, aukštosios mados ateljė kurtais meno kūriniais. Laisvai krintančios šilko ir satino palaidinės, žėrinčiais blizgučiais siuvinėtos trumpos suknelės ir daug daug stručių plunksnų – tikras, blizgantis paryžietiškas glamūras.

Dainininkė Courtney Love

88

Amerikietiškojo „Vogue“ redaktorė Anna Wintour

Aktorė Robin Wright ir dainininkas Lenny Kravitzas

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Chanel

Kas kitas, jei ne „Chanel“ mados namų kūrybos vadovas Karlas Lagerfeldas gali „įkurti“ įspūdingas olas ir krioklius Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose tik tam, kad atskleistų ir sustiprintų savo kolekcijos atmosferą... Vandens tematika šį kartą buvo itin aiški: permatomas neperšlampantis plastikas nugulė beveik ant visko – pradedant žvejo kepuraitėmis, lietpalčiais, baigiant batais virš kelių bei pirštinėmis ar net rankinėmis. Tačiau neišsižadėta ir „Chanel“ vizitine kortele vadinamo tvido ir jo kostiumėlių.

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

89

žvaigždynas

Restorano „Bizarre“ įkūrėjas Rimgaudas Kunstmonas su žmona Viktorija ir bičiule Gražina Goriunoviene

Prabangią „Utopia“ juvelyriką pristatę modeliai buvo pasipuošę lietuvių kūrėjų „FG Atelier“ drabužiais. Su modeliais nusifotografavo (iš kairės) „Utopia“ prekės ženklo atstovė Ieva Grigaitytė, „FG Atelier“ vadovė Emilija Pečiulytė, kūrybos direktorė Monika Pečiulytė ir juvelyrikos ekspertų įmonės „I Am Diamond“ atstovė Alma Latvytė

RENGINYS

Deimantai ir moterys Prašmatniame sostinės restorane „Bizarre“ surengtą rudens sutikimo vakarėlį „Beluga VIP Party“ galima drąsiai vadinti glamūriškiausiu sezono renginiu: perlai, briliantai, prabangūs automobiliai, gražios moterys, kokteiliai su „Beluga“ degtine ir gurmaniški valgiai susiliejo į vieną smagų šurmulį ir išgainiojo bet kokią rudens darganų gūdumą.

Dariaus Kučio nuotraukos

94

Svečiams pristatyti italų prekės ženklo „Utopia“ dirbiniai, sukurti iš aukso, briliantų ir aukščiausios kokybės Pietų jūros perlų

Choreografė Karina JeremianDaniškevičė su vyru verslininku Mantu Daniškevičiumi

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Politikas Linas Jonauskas su žmona Evita

Televizijos laidų vedėja Gintarė Gurevičiūtė

Žurnalistas Vytautas Kvietkauskas ir Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė

Aksesuarų kūrėjas Sigitas Praspaliauskas

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Draugų kompanija: (iš kairės) vizažistė Neringa Čukinienė, advokatas Vytautas Geležinis, vizažistė Toma Kisieliūtė ir prodiuseris Vytautas Jakutis

Viktorija Siegel vakarui pasirinko akį traukiantį drabužių derinį: kelnes, puoštas sportiniais elementais, ir rožinį aksominį švarką

„Labai teisingas vakaras – deimantai ir moterys“, – šypsojosi bičiulės (iš kairės) Asta Dumbliauskienė, Kamilė Masevičiūtė, Loreta Masevičienė, Lina Bražinskaitė-Tupikovskienė ir Danguolė Pečiukonytė-Juan Font

95

„Fotogenijų“ nuotraukos

šeimos albumas

Mūsų

svajonių

vestuvės

Ką tik atšventėte ilgas storas ir linksmas lietuviškas vestuves? O gal savo didžiąją dieną minėjote itin šiuolaikiškai ar tik dviese išskridote į egzotišką šalį?

Vienaip ar kitaip, jūsų šventė buvo gražiausia, tad kodėl jos akimirkomis nepasidalijus su visa Lietuva?

Aistė Malakauskaitė ir Danielius Stankevičius Dėl vestuvių laiko klausimų nekilo – prieš aštuonerius metus tą dieną jie pradėjo draugauti, prieš metus susižadėjo, tad buvo aišku: rugsėjo 15-oji, 15 valanda. Ceremonija vyko Užupio meno inkubatoriuje ant Vilnios kranto, nes, sakoma, kur teka upė, ten gera energija.

122

Ž M O N Ė S N R . 4 1 | w w w. ž m o n ė s . l t

Jų vestuvės įvyko liepos 29-ąją Papilės Šv. Juozapo bažnyčioje, o šventė – sodyboje netoli Mažeikių. Viskas buvo tobula, pradedant šilta saulėta diena ir baigiant nuostabiais fejerverkais bei šokiais iki paryčių.

„Linas Dambrauskas Photography“ nuotraukos

Lygiai po metų nuo sužadėtuvių rugsėjo 2-ąją jie susituokė Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.

Anos Rosso nuotraukos

Po ketverių metų draugystės aukso žiedus rugsėjo 9-ąją jie sumainė Šventosios Dvasios bažnyčioje, paskui su šimtu svečių sodyboje atšventė dideles lenkiškas vestuves.

Benita ir Karolis Raginiai

„Sensus Photography“ nuotraukos

„Linas Dambrauskas Photography“ nuotrauka

Dominyka ir Tomaš Sabinai

Gintarė ir Mindaugas Čekanauskai

Ieva ir Alius Bačanskai Rugpjūčio 5-ąją jie ištarė „Taip!“, Burbiškio dvare pasaka virto tikrove.

DĖMESIO! Jei ką tik susituokėte ir norite pasidalyti savo šventės akimirkomis, siųskite nuotraukas el. paštu vestuves@zmones.lt, nurodykite jaunavedžių vardus, pavardes, telefono numerį, pridėkite trumpą šventės aprašymą ir fotografo ar fotostudijos pavadinimą.

Visas atsiųstas nuotraukas publikuosime portale Žmonės.lt, įdomiausios savaitės nuotraukos bus spausdinamos žurnale „Žmonės“.