Žurnalas „Žmonės" Nr. 43

DAINININKĖ

Gabrielė VILKICKYTĖ

Nesu silpnesnė už savo pačios ligą

Ieva MACKEVIČIENĖ Aistė KABAŠINSKAITĖ GLEMŽAITĖ Gelminė Moterys, būkime draugės, ne konkurentės

Kaina – 2,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,44 Eur

Nr. 43 (885) 2020 m. spalio 22 d.

Nerijaus ir Gintarės nuotraukos Šarūnės Skirmantaitės stilius Anželikos Wojc šukuosenos Asistentės Rasa Rakštytė ir Agnė Beganskaitė Ugnės Ežerinskaitės makiažas Asistentė Karolina Panavaitė Fotografuota viešbutyje „Narutis“ Vilniuje

viršelio istorija

Būkime

draugės, ne

konkurentės

16

Ž M O N Ė S N R . 4 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Kalbėti nepatogiais klausimais teisininkei Aistei KABAŠINSKAITEI (26), nuomonės formuotojai Ievai MACKEVIČIENEI (31) ir aktorei Gelminei GLEMŽAITEI (30) drąsos nestinga. Ką tik pristatytoje tinklalaidėje „Dar tos čia“ ši trijulė ragins moteris nebijoti garsiai reikšti pozicijos ir vertinti savo unikalumą: „Kodėl mūsų visuomenėje moterims galioja kitokie standartai? Vyrai gali pavargti, prastai atrodyti, nusikeikti, tačiau jų nuomonė – visada laiku ir vietoje, o moterys nuolat spraudžiamos į rėmus. Užteks – mes ateiname kalbėti!“ BEATRIČĖ JUREVIČIŪTĖ Ž M O N Ė S N R . 4 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

17

1969-ieji, Kęstučio Antanėlio (antras iš viršaus) vadovaujamas ansamblis. Visi jo nariai ir dar keliasdešimt jaunų menininkų dalyvavo kuriant roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“

in memoriam

Asmeninio albumo ir GETTY nuotraukos

Maištininkas Lietuviško operos pastatymo įrodymų beveik neišliko. Tai – kadras iš 1971-aisiais Brodvėjuje vykusios roko operos „Jesus Christ Superstar“ premjeros

Kibus ir kūrybingas. Degančių akių. Įsimylėjęs džiazą. Vienas pirmųjų, Lietuvai pristačiusių bliuzo ir roko žanrus. Maištingas ir užsispyręs kovotojas. Visi šie apibūdinimai skirti kompozitoriui, architektui, dailininkui Kęstučiui ANTANĖLIUI (1951–2020).

P

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

arašyti gerą melodiją – sunkus darbas. Tai lyg grybavimas – arba užėjai į grybingą vietą, arba ne, ir tai nepriklauso nuo to, kiek laiko praleidai miške. Su muzika tas pats: gali praleisti pusę metų neparašydamas nė vienos geros temos, o gali per dieną parašyti dvi tris temas, kurios, jauti pats, šio to vertos. Paprastai iš dešimties temų devynios pasirodo niekam tikusios – tokia liūdna statistika...“ – prieš ketverius metus interviu portalui bernardinai.lt juokavo kompozitorius.

Antanėlio Architekto kraityje gali rasti nemažai suprojektuotų pastatų, interjerų, baldų, skulptūrų ir vitražų administraciniams pastatams. Tačiau dar gausiau sukaupta Antanėlio Kompozitoriaus krepšyje: apie 200 dainų, 80 instrumentinių pjesių, o kur roko operos, jau tapusios legendinės. Jis pirmasis Europoje pastatė Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, parašė muziką pirmajai lietuviškai roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“, 1982-aisiais pastatytai Vilniuje, o 1988 metais – anglų kalba Madisone.

32

Tarp kompozitoriaus scenos kūrinių – roko opera „Peras Giuntas“ (1997), oratorija „Keturios lietaus šalys“ solistams, chorui ir orkestrui (1986), dainų pagal Bernardo Brazdžionio žodžius ciklai.

Laisvo džiazo ritmu

Polinkį į muziką kompozitorius greičiausiai buvo paveldėjęs iš mamos, o į dailę – iš tėvo. Padūkusį vaiką tėvai bandė suvaldyti įvairiais būreliais. Jis mokėsi pūsti trimitą, groti pianinu. Būdamas paauglys pradėjo rašytis į galvą šaunančias muzikines temas, motyvus ir netrukus iš jų atsirado pirmosios dainos. Kartą išgirdęs „The Beatles“ dainą „Love Me Do“ metė trimitą, ėmė groti gitara ir subūrė grupę. „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Animals“ ir pačių sukurtas dainas atlikdavo aktų salėse ir rūsiuose, mokyklų šventėse ir restoranuose. Tik žodis „rokas“ tuo metu neegzistavo. „Tokiai muzikai apibūdinti buvo vartojamas žeminantis terminas „bigbitas“. Pasakyti „rokas“ buvo tolygu nusikeikti“, – yra sakęs kompozitorius. Pats pasigamino Ž M O N Ė S N R . 4 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

pirmąją elektrinę gitarą, nes Sovietų Sąjungoje pirkti nelabai būtum gavęs.

Mokyklos darbų kabinete pats pjovė, gręžė, meistravo. Kalbama, kad tada ir neteko vieno dešinės rankos piršto, tačiau tai nesutrukdė aktyviai koncertuoti su savo grupe.

K

ęstutis Antanėlis yra sakęs, kad jo skonį bei muzikos sampratą labiausiai formavo klasika ir džiazas. Ir savo dievukų – „The Beatles“ – ypatingumą aiškino tuo, kad Paulas McCartney turėjo muzikinį išsilavinimą – buvo klarnetininkas, o Johnas Lennonas – neturėjo. Dėl to kūrybinis jų tandemas buvo toks įvairiapusis: „Kūryboje daug kas priklauso nuo neordinaraus požiūrio ir laisvės daryti ne taip, kaip įprasta, o kaip jauti, kad reikia.“ Kompozitorius atvirai niekada nėra agitavęs prieš sovietinę santvarką, tačiau to meto jaunimui viena protesto prieš sovietinį režimą formų buvo vakarietiška muzika. Muzika, kuri alsavo laisve.

Roko opera už uždarų durų

„Kęstutis Antanėlis buvo toks užsispyręs ir toks gabus organizatorius, kad turbūt bet kurį žmogų būtų sugebėjęs įkalbėti dalyvauti įgyvendinant savo idėjas. Šitas jo bruožas buvo ypač stiprus“, – prisimena kino ir teatro aktorius Vidas Petkevičius. Jis dainavo ne viename kompozitoriaus sumanytame roko spektaklyje.

Viskas prasidėjo 1971-aisiais.

Dvidešimtmetis Kęstutis Antanėlis – tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentas, būsimasis architektas – gavo pasiklausyti ką tik Didžiojoje Britanijoje išleistos Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ plokštelės. Ir taip ja susižavėjo, kad ėmė iš klausos rašyti partitūrą ir svajoti nuostabų kūrinį perkelti į lietuvišką sceną.

Vaidmenis paskirstė tarp savų. O štai Jėzaus reikėjo paieškoti. Gero bičiulio Vytauto Kernagio balsas netiko – jis pats pasisiūlė į chorą.

Pagrindinis Jėzaus vaidmuo atiteko aktoriui Vidui Petkevičiui. Kompozitorius jį, pirmakursį, susirado tuometinėje Vilniaus konservatorijoje. „Antanėlis girdėjo, kad galiu dainuoti keturiomis oktavomis. Šiam spek takliui tokio diapazono ir reikėjo, –

Ž M O N Ė S N R . 4 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

33

Pagaliau darau tai,

ką privalau:

Beno Šarkos nuotraukos

dainuoju

„Dažnai atrodo, kad mūsų skausmas yra unikalus, kad užgriuvusi našta – pati didžiausia. Tačiau kai pradedi kalbėti, pamatai, kad žmonių pilname kambaryje nors vienos akys tikrai supranta, ką sakai. Tą jausmą gali dovanoti ir muzika“, – tiki atlikėja Gabrielė VILKICKYTĖ (24). Į savo jautrias dainas, kurias akustiniuose koncertuose atlieka pati grodama fortepijonu, ji sudeda gražiausias ir skaudžiausias patirtis.

REMIGIJA PAULIKAITĖ 36

pažintis

G

abriele, tavo tikrumas muzikoje traukia klausytojus: bilietai į pirmuosius pasirodymus buvo išgraibstyti akimirksniu!

Solinė mano karjera Lietuvoje prasidėjo tik praėjusį gruodį.

Buvo neįtikėtina, kai bilietai į pirmą koncertą dingo per penkiolika minučių. Tai mane išgarsino gal net labiau nei atliekama muzika. Taip atsitiko todėl, kad žmonės mane stebėjo socialiniuose tinkluose, matė, kad manęs vis nėra Lietuvoje, bet kartais koncertuoju lietuviams Amerikoje ar Australijoje. Matyt, todėl nusprendė pasinaudoti galimybe pagaliau mane išgirsti Vilniuje.

Australija, Honkongas, Amerika – pastaraisiais metais klajojai taip toli. Ko ten ieškojai?

Pajutau, kad ilgainiui buvimas Europoje nebe taip augina: dideli miestai vienodai civilizuoti, juose nyksta autentiškumas.

Vis norėdavosi persimesti į kitą planetą, kad galėčiau suprasti,  Ž M O N Ė S N R . 3 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

Ž M O N Ė S N R . 3 8 | w w w . ž m o n ė s . l t

37 Marko Cechanovičiaus nuotrauka, Laurynos Skrebytės stilius, Ugnės Ežerinskaitės makiažas, „Flow Femme“ drabužiai („The Place Vilnius“)

iššūkis

Įveikti pusmaratonį grojant saksofonu Žygimantui padėjo jo treneris, daugkartinis šalies čempionas, ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas – visą distanciją nešė aštuonis kilogramus sveriančią kolonėlę

Grojant saksofonu nubėgti pusmaratonį?! Jaunajam verslininkui, saksofono virtuozui Žygimantui SKVARČEVSKIUIZYGI SAX (28) tai – tik pusiaukelė. Planuose – maratonas ir net 100 kilometrų nuotolis. Žinoma, nepaleidžiant iš lūpų taip mėgstamo instrumento.

Alfredo Pliadžio nuotraukos

Į maratoną – su saksofonu!

GERDA PRANCŪZEVIČIENĖ

42

ŽMONĖS NR. 43 | www.žmonės.lt

Monikos Penkutės nuotrauka

Kai jam pavargdavo rankos, apsikeisdavome – aš kilometrą bėgdavau su aparatūra, jis ilsėdavosi. Tuomet vėl susikeisdavome ir aš vėl grodavau.

Gvildenu mintį apie Guinnesso rekordų knygą – niekas to dar nedarė ir, manau, visai įmanoma man į ją įsirašyti.

P

er neseniai vykusį „Danske Bank“ Vilniaus maratoną išvydę vaikiną, bėgantį su saksofonu, tikriausiai visi buvo įsitikinę, kad tai – butaforija, o iš kolonėlės griaudėjanti saksofono muzika – tik fonograma.

Grojote nuo starto iki finišo?

Grojau beveik visą distanciją. Mano partneris – daugkartinis Lietuvos ilgųjų nuotolių bėgimo čempionas Ruslanas Seitkalijevas – nešė aštuonis kilogramus sveriančią kolonėlę.

Ž M O N Ė S N R . 4 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Kai kas nors ištaria žodį „saksofonas“, visi iškart pagalvoja: džiazas, džiazrokas.

Kokią muziką grojate?

Klubinę – trankius pasaulinių hitų koverius. Juos sujungiu į koncertinę visumą, turinčią loginę seką, – nuo ramių kylu iki energingų. Dabar rengiu idėjinį projektą grynai iš lietuvių atlikėjų kūrinių. Norisi sukurti saviškių interpretacijas – akustines jų versijas. Iš meilės muzikai, iš meilės Lietuvai.

Man labai patinka būti Saksofonu atliekama ne scenoje – daug jaukiau Zygi Sax klubinė muzika ne tik įsimaišyti tarp klausytojų, sulaukė milijoninių suburti juos aplink, perimti peržiūrų „YouTube“ iš jų visą energiją. Kai jie bei instagrame, bet ir atvėrė vartus į įsiaudrina, gali vieną natą groti, tarptautinį verslą o jie pulsuoja pagal tą vieną natą! Arba mes su Ruslanu bėgam, aš groju ir visa minia bėgdama kartu niūniuoja melodiją, tūsinasi. Tai suteikia energijos. Vienam išvežti solinį vienos dviejų valandų koncertą sunku, žinoma, ir klausytojams nusibostų. Bet yra vadinamieji išėjimai: dvidešimt minučių pagroji, pertraukėlė ir – vėl į sceną. Aš groju aktyviai, tad jei scenoje ištisai dvi valandas būčiau – nusprogčiau (juokiasi).

Kas buvo pirma jūsų gyvenime: višta ar kiaušinis – saksofonas ar bėgimas?

Nuo vaikystės vyko dvikova tarp sporto ir muzikos.

Tai prasidėjo daugmaž vienu metu, kai būdamas vaikas bandai viską iš eilės – ir šokius, ir muziką, ir sportą. Buvau gal trečiokas, labai norėjau skambinti gitara ir dainuoti – Naujojoje Vilnioje, kur gyvenau, tai buvo populiaru. Kai muzikos mokykloje nepavyko patekti į gitaros klasę, pasiūlė



43

į svečius

Man patinka iššūkiai

„Nebijau įgyvendinti savo idėjų“, – taria Simonas DAILIDĖ (27), pakvietęs į plaukiojantį namelį, prišvartuotą prie Neries krantinės pačiame sostinės centre. Kai gražus oras, ten – Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidento darbo kabinetas.

REMIGIJA PAULIKAITĖ ir IRMANTAS GELŪNAS / „ŽMONĖS Foto“

54

ŽMONĖS NR. 43 | www.žmonės.lt

Ž M O N Ė S N R . 4 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

55

objektyve

LAURA MIZGIRYTĖLATOUR MADOS APŽVALGININKĖ

Besisklaidantys dūmai

Pagaliau – viena iš „Mados infekcijų“, kurioje mažiau pretenzijų, o daug kokybiškos mados. Viena iš brandesnių „Infekcijų“, kurioje tai, kas ant modelių galvų, – ne daiktai, skirti šiaip jau nuobodžiai kolekcijai prastumti, o daiktai, turintys paskirtį ir net praktinę funkciją.

82

MORTA NAKAITĖ

AKVILĖ JANČAUSKAITĖ & MAX PLAY

B

erlyniška, pasak organizatorės Sandros Straukaitės, renginio atmosfera – tarsi betoninis dešimtojo dešimtmečio pogrindis: seksuali, agresyvi, pritvinkusi rūgščių spalvų, skulptūriškų siluetų, nuvarvėjusio tušo, prakaito po odiniais drabužiais ir apokaliptinės prabangos. Tad traukinys, vežęs žiūrovus į ne visai glamūrišką Naująją Vilnią, bei Dūmų fabriko erdvės gal ir atrodo studentiškai, bet aktualesnės renginio vietos ir koncepcijos, iliustruojančios moderniosios mados judesius per globalinę suirutę, nesugalvosi. Turint omenyje niaurias dešimtojo dešimtmečio tendencijas ir karantiniškai kūrybiškus pasaulio mados savaičių kolekcijų pristatymus, lietuviškoji „Mados infekcija“ spėjo į tendencijų traukinį. Tai nenorom primena, kad apribojimai ir rėmai – galingas kūrybiškumo variklis.

Svečiams kartelė irgi buvo arti dangaus – teko susiderinti savo eilutes „nuo iki“, įskaitant kaukes, galvos apdangalus ir lauko drabužius, nes drabužinės nebuvo.

Lietuvių kūrybiškumas tiesiog klesti under pressure, įtampos ir apribojimų sąlygomis, – mados festivalio lankytojai laiko savo pirštelius ant karščiausių gatvės ir podiumo tendencijų pulso tvirtai užspaudę: milžiniški paltai, glamūriškas oversized devintojo dešimtmečio stilius, „Matrica“, juoda oda ir teisingai pankuojanti jaunoji karta. Šiemet dvylikoje lietuvių ir užsienio dizainerių kolekcijų vyrauja vienas svarbiausių šiuolaikinės mados bruožų – aseksualumas, kai tas pats garderobas tinka vyrams ir moterims, monumentalus lietuviškas asketiškumas (Lina Misėkaitė, Lina Gudanavičiūtė) bei socialinės įtampos tvinksniai. Įsimintiniausia lietuviška – neoninių spalvų, aštrių kampų ir kontrastų Sandros Straukaitės kolekcija.

Svečiai įnešė spalvų, printų ir mados, apie kurią norisi diskutuoti, ne tik matyti: „Dastish Fantastish“ iš Ukrainos pristatė apokaliptines gorpcore tendencijas – miesto keliautojus su kietomis (visomis prasmėmis) veido kaukėmis; masyvūs, raštuoti, tarsi nuo pasaulio rūpesčių apsaugantys mezginiai – estės Kristel Kuslapuu kūryboje, dešimtojo dešimtmečio estetika – prabangių spalvų Tommazo iš Kipro kolekcijoje. 

ŽMONĖS NR. 43 | www.žmonės.lt

Irmanto Gelūno ir Pauliaus Peleckio / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

DIANA PAUKŠTYTĖ

Drabužių dizainerė Rūta Kriaučiūnaitė ir mados inžinierė Miglė Žvirblytė

Ilgametė „Mados infekcijos“ organizatorė Sandra Straukaitė

TOMMAZO (KIPRAS)

Kūrybininkas Audrius Šėlsta

Ž M O N Ė S N R . 4 3 | w w w . ž m o n ė s . l t

Viešųjų ryšių specialistas Adomas Pečiukas su bičiule Vilma Dagiliene 83