Žurnalas „Žmonės" Nr. 5 by Media Bites

APDOVANOJIMŲ SAVAITGALIS: ŽVAIGŽDĖS ŽIBĖJO KAUNE IR LOS ANDŽELE

Nr. 5 (796) 2019 m. sausio 31 d.

Rasa MAŽEIKYTĖ Olimpietė ramybę atrado po Toskanos saule

Balys BARDAUSKAS

Kaina – 1,49 Eur Prenumeratoriams – nuo 1,04 Eur

Dakaras – lyg didelė suaugusių vaikų žaidimų aikštelė

Naglis

BIERANCAS Už ką žmonės jį myli?

Tomo Brazinsko nuotraukos Laurynos Skrebytės stilius Ugnės Ežerinskaitės grimas Simonos Vaičytės retušas

viršelio istorija

Vyšnia ant torto 18

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Puanto“ drabužiai, fotografuota fotostudijoje „Brazzi“ Vilniuje

Metų mylimiausias – tokį titulą apdovanojimuose „Žmonės 2019“ neseniai pelnė šokėjas, fotografas, instagramo žvaigždė Naglis BIERANCAS (31). „Nenuveikiau nieko didingo? Egoistiškai skamba, bet sau jaučiuosi laimėtojas. Tai mano asmeninis žygdarbis tapti laisvam, gebėti pasakyti „ne“, kalbėti, elgtis, kaip noriu, ir nebegalvoti, ką apie mane mano kiti. Žmones tai įkvepia – Mylimiausio titulas tai patvirtina“, – Naglis taip džiaugiasi, kad nė neketina to maskuoti droviu „nesitikėjau“, „kažin ar esu vertas“. DAIVA KAIKARYTĖ Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Na, kiek

galima verkti?..

iš pirmų lūpų

Tarp visų jaunų atlikėjų, šį sezoną mėginusių laimę muzikiniuose televizijos projektuose, vilnietė Milda MARTINKĖNAITĖ (26) neabejotinai buvo vienas ryškiausių veidų. Nors „X Faktoriaus“ finalo nepasiekė, svarbias pareigas tarptautinėje bendrovėje einanti mergina muzikos apleisti neketina: „Žmonėms pažadėjau, kad grįšiu į sceną su trenksmu, ir pažadą išpildysiu.“

GRYTĖ LIANDZBERGIENĖ

pie tavo pareigas televizijos užkulisiuose jau sklando gandų. Mažai kas tikisi, kad dainininkė gali dirbti tokį rimtą darbą? Ne tokios jau baisios tos mano pareigos! (Juokiasi.) Esu komandos vadovė Pinigų plovimo prevencijos skyriuje, dirbu kompanijoje „Western Union“. Sakyčiau, ne tiek vadovauju komandai, kiek rūpinuosi, kad mano darbuotojai gerai jaustųsi, siektų tikslų, galvotų apie karjerą... Niekada nemaniau, kad dirbsiu didžiulėje korporacijoje ir dar tokioje srityje – tikėjau, kad būsiu laisva menininkė. Universitete baigiau anglų ir prancūzų kalbas, ketinau dainuoti ir linksminti žmones. Tačiau draugai vienas po kito ėmė dirbti normalius darbus, aš pasijutau be vietos, tad nutariau irgi eiti dirbti – bent trumpam, kol įsidainuosiu. Ir štai kas iš to išėjo: darbe ėmė gerai sektis, atradau savybių, kurių net nežinojau turinti. Užaugai su muzika? „Susirask, ką nori lankyti“, – pasiūlė mama, ir aš, pyplė, susiradau „Yamahos“ muzikos mokyklą. Mokiausi groti gitara, šokau, dainavau, nuo trylikos lankiau privačias vokalo pamokas pas Nijolę Maceikaitę. Pamėgau džiazą, paskui – bliuzą, aplankiau begalę tarptautinių konkursų, laimėjau apdovanojimų. „Noriu savo ateitį sieti su muzika“, – paleidau norą į visatą, ir mane išgirdo Virgilijus Jutas, „Blues Makers“ lyderis. Jis pakvietė dainuoti „Bliuzo naktyse“. Nuo to laiko kartu daug koncertavome, turėjau ir Janis Joplin dainų projektą, žiūrovų vis daugėjo. Susidūriau ir su pirmąja kritika, bet tai, ką sako širdis, vis tiek svarbiau už tai, ką šneka aplinkiniai. 30

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Rositos Abromavičiūtės ir Vido Černiausko nuotraukos

Kaip paviliojo televizijos projektai? „Lietuvos balse“ dalyvavau devyniolikos. Nukeliavau iki tiesioginių transliacijų, bet iškritau šešioliktuke. Buvau kuklus vaikas, nedrįsau pasakyti, kad parinkta daina man netinka, kad pasirodymo būdas – ne prie širdies. Bet pažinau televiziją iš vidaus, pamačiau, ko žiūrovai nemato, apstulbau, kiek žmonių dirba už scenos. Televizija mane suviliojo, ir paskui tris kartus dalyvavau „Eurovizijos“ atrankose – tai puiki proga iškišti nosį į viešumą. Kai trečią sykį iškritau, apsisprendžiau: viskas, gana tų televizijų. Iškritus būna liūdna, kremtasi ir šeima, giminaičiai, jų pažįstami – kam to reikia? Ir tuomet... atsidūriau „X Faktoriuje“. Nustebau tave ten pamačiusi. Juk turi daug patirties profesionaliojoje scenoje, o į projektą eina ir šešiolikmečių... Pati galėtum juos mokyti. Turbūt norėjau sau įrodyti, kad esu aktuali muzikos pasaulyje. Taip, turiu patirties, bet iki šiol neturėjau asmeninių koncertų – dar niekas nėra ėjęs pasiklausyti Mildos Martinkėnaitės. Didelis skirtumas, kai į projektą ateini devyniolikos ir kai – 26-erių: jau žinau, kas esu, jaučiuosi tvirtesnė. Scenoje noriu judėti, šokti, todėl vengiau lėtų, liūdnų dainų, – na, kiek galima verkti? Jazzu, mano mokytoja, pasirodė nuostabi: paprasta, draugiška, be gailesčio dalijasi didžiule patirtimi. Įsivaizduojate, ji mus netgi pasikvietė į savo namus! Dėl repeticijų buvo sunkiau: dirbu Iš kitų „X Faktoriaus“ dalyvių Milda išsiskyrė negęstančiu pozityvumu. Daugelis ją vadino šou lydere

nuo aštuonių iki penkių, grįžtu namo šeštą vakaro, nenoriu skriausti kaimynų, tad pusbalsiu pasiniūniuoju. Šeštadienį jau išdrįstu padainuoti garsiau, o sekmadienį – repeticijos ir filmavimas. Linksmos, trankios dainos man prilipo, o kai sykį panorau parodyti rimtąją savo pusę – iškritau... Iškritusi labai nusiminei? O Dieve, net dabar graudulys ima... Mane ištiko šokas: tik prisimenu žodžius „šou palieka Milda“, paskui jau viskas vyko lyg pro rūką. Visą naktį praverkiau, vis svarsčiau – kodėl? Graudi buvo visa savaitė: vos gaunu gražią žinutę – iškart į ašaras, nusiraminu – ir vėl gaunu gražią žinutę... Liūdesį kompensavo žmonių palaikymas – nepažįstami man rašė ilgiausius laiškus, kaip nori mane dar kur nors pamatyti. O juk dėl to ir ėjau į televizijos projektą! Dabar labai noriu eiti tuo keliu, užsiimti savo kūryba. Nuo bliuzo nepabėgau, bet reikia ieškoti aktualaus skambesio, man artimos popmuzikos. Merginos kartais guodžiasi, kad vos pasirodžius ekrane užplūsta vaikinų žinučių ir pasiūlymų srautas. Ir tau taip buvo? Anksčiau to nebuvau patyrusi, bet šįsyk žinučių gavau tiek, kad negalėjau patikėti (juokiasi). Kai kurie vaikinai leidžia sau labai daug... Keista, kad socialinėje erdvėje žmonės įsivaizduoja, lyg kiti jiems privalo atsiskaityti. Aš tiesiog saugau save ir artimus žmones, nematau reikalo su visais susirašinėti – net neturiu tam laiko. Vadinasi, į pasimatymus nėjai... Nėjau. Šalia yra žmogus, kurį tai būtų nustebinę (šypteli). Todėl visiems aktyviems siūlytojams teko pasakyti – atsiprašau, bet pasiūlymai manęs nedomina. Visgi įdomu buvo pažinti skirtingas merginų kabinimo strategijas. Vieni vaikinai tiesiai sako: „Gražios kojos.“ Kiti moka vynioti aplink pirštą: iš pradžių klausinėja, kaip ruošiuosi pasirodymui, ar jaudinuosi, o aš gana atlapaširdė, atsakinėju, jeigu žmogui įdomu... Galiausiai jis sako: „Gražios kojos.“ Kaip juokinga!  31

įvykis

Būti pavyzdžiu sūnums

„Kai paspaudžiau pagalbos mygtuką ir beliko laukti malūnsparnio, pasijutau lyg kino filme: žiūrėjau į saulę, į didžiulę smėlio kopą už poros kilometrų ir link tos kopos horizonte išnykstančius motociklus. O galvoje, nežinau net iš kur, sukosi daina „Kai verkia vyrai, jie verkia tyliai...“ – prisipažįsta šiemet Dakare sudėtingiausioje motociklininkų klasėje dalyvavęs lietuvis Balys BARDAUSKAS (41). JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotraukos

ėl traumos paskutinę varžybų dieną jam nepavyko pasiekti finišo ir pelnyti medalio. Medalio, kurį išvažiuodamas į Dakaro varžybas buvo pažadėjęs savo lapkričio pabaigoje gimusiam antram sūnui Ąžuolui. Pirmagimis Perkūnas tokį tėčio ryžto ir jėgų įvertinimą turi – pernai Dakare dalyvavęs Balys pasiekė finišą ir namo grįžo su medaliu. Šįkart – su abiem sugipsuotomis rankomis. Lūžo net dešimt abiejų plaštakų kaulų! Dakare jūs – nebe naujokas, bet ar tikėjotės tokio likimo posūkio? Kai ruošiesi, niekada negalvoji apie blogus dalykus. 2009-aisiais irgi buvau susilaužęs abi rankas – bet tada buvo lūžę tik po kaulą kiekvienoje. Praėjus dešimčiai metų situacija pasikartojo, tik kiek sudėtingiau. Apskritai statistika nekokia: per keturiasdešimt vienus Dakaro metus – septyniasdešimt žuvusių, o susižeidusių niekas net neskaičiuoja... Pirmą kartą į Dakarą susiruošiau 2008-aisiais, tačiau tais metais varžybos neįvyko dėl terorizmo grėsmės. Kitais metais jos buvo perkeltos į Argentiną. Ten aš jau trečią varžybų dieną susilaužiau abi rankas, bet paskui dar keturias paras važiavau. Vėliau daug metų tik planavau ir svajojau, kaip kitąmet tai jau tikrai važiuosiu. Bet metai bėgo... O kai man sukako keturiasdešimt, kai gimė pirmas sūnus, pasakiau sau: „Laikas!“ Visi su pašaipa žiūrėjo, daug kas net garsiai sakė, kad neužteks man jėgų įveikti Dakarą. Bet įveikiau – keturiolika dienų važiavau, kartais po tūkstantį kilometrų per dieną. Pamenu, tryliktą varžybų dieną grįžęs į kaimelį nulipau nuo motociklo ir susmukau šalia – akys atmerktos, aš kalbu, juokiuosi, o kojos visai neklauso. Šiais metais, kai būdavo sunkių akimirkų, kūnas jau žinojo, kad gali būti dar sunkiau, todėl atlaikė krūvius. Šiemet norėjau išbandyti save sunkiausioje motociklininkų klasėje – „Original by Motul“. Varžybos truko dešimt dienų: kritau paskutinę dieną, likus paskutiniam greičio ruožui – paskutiniams 90 kilometrų... Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Ar grįš į Dakarą dėl antro medalio? „Nesakau „ne“, bet yra daug jaunų motociklininkų, kuriems reikia garbės. Aš – jau veteranas, Dakaro ugnį jaučiuosi perėjęs“, – prisipažįsta Balys Bardauskas

Kam jums reikėjo šito išbandymo? Įveikti Dakarą mašina man visada atrodė per daug patogu ir paprasta – mašinoje tave saugo rėmas, stiklai, šalia sėdi šturmanas. O važiuodamas motociklu turi tik šalmą ant galvos ir saugai pats save. Viskas priklauso tik nuo tavęs – ir sėkmė, ir nesėkmė, nes esi visiškai vienas toje smėlio stichijoje. Meti iššūkį visiems, o sau – labiausiai. Motociklų varžybos man visada atrodė vyriškesnės ir rimtesnės. Net kai važiuoji įprastoje motociklininkų kategorijoje, grįžęs stovyklon motociklą atiduodi į meistro rankas ir pats gali eiti ilsėtis. O šioje klasėje važiuoji visiškai vienas – net be meistro. Turi tik palapinę ir instrumentų dėžę – kasryt, prieš išvažiuodamas iš kaimelio starto linijos link, viską atiduodi teisėjui ir kaip vienišas vilkas kelis šimtus kilometrų važiuoji iki naujo starto. Paskui – dar šimtai kilometrų per smėlynus. Į kaimelį grįžęs tik apie vienuoliktą valandą vakaro, dar taisai kelio knygą, remontuoji motociklą, jei pavyksta, kelias valandas numiegi ir penktą ryto vėl startuoji. Jeigu nori būti kietas tarp dakaristų, ši kategorija būtent tokiems – vienišių herojų klasė. Čia net negali iš nieko sulaukti pagalbos. Tarkime, jei pasiklydęs blaškysiesi ir išnaudosi visus degalus, turėsi paspausti pagalbos mygtuką – bet tada iškart iškrisi iš varžybų. Tą paskutinę varžybų dieną aš netikėtai trenkiausi į duobę, kuri kelio knygoje nebuvo pažymėta. Atsikėliau, pats pamačiau, kad rankos jau kreivos ir skausmas – didžiulis. Užlipau ant kalnelio ir pradėjau stabdyti kitus motociklininkus – kad jie irgi neatsitrenktų į tą 

Jeigu nori būti kietas tarp dakaristų, ši kategorija būtent tokiems – vienišių herojų klasė. 33

kaip gyvenate? Kai sportinė karjera lyg fejerverkas šauna aukštyn, o paskui skausmingai nutrūksta, prireikia daug laiko, kad pajustum gyvenimo skonį iš naujo. „Tik neseniai save vėl atradau“, – sako Rasa MAŽEIKYTĖ (42), dvejų olimpinių žaidynių dalyvė, dviračių treko rungtyje kadaise laimėjusi daugybę apdovanojimų, o dabar rengianti dviračių turus po Toskaną.

Išmokau mėgautis

DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

ŽMONĖS NR. 5 | www.žmonės.lt

Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

akimirka D

ukart Europos čempionė, aukso medalių laimėtoja pasaulio taurės varžybose, 1999 metų pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoja, 1996 metų Atlantos olimpiados 6 vietos laimėtoja – Rasos pergalių sąrašas įspūdingas. Į Lietuvą – kelioms dienoms ir vėl atgal į Italiją, ten jos namai jau dvidešimt metų, ten laukia devynmetis sūnus Tomas ir gyvenimo draugas Marco. „Esu pasmerkta visą gyvenimą būti užsieniete, – juokauja Rasa. – Visada tokia liksiu Italijoje, o trumpam grįžusi į Lietuvą irgi jaučiuosi atvykėlė, daug ko nežinanti, nes per tiek metų viskas pasikeitė.“ Kai prieš daug metų atvykote į Italiją ir atstovavote šios šalies komandoms, užgriuvo sekinančios treniruotės ir varžybos, turbūt kiek išgaravo romantiškas įsivaizdavimas apie šią šalį? Kai tau dvidešimt su trupučiu ir kai važiuoji į Italiją, atrodo, kad ten viskas bus rožėmis klota... Pamenu pačią pirmą dieną: atvežęs mus, kelias merginas, treneris mostelėjo ranka: „Čia gyvensite!“ Žiūrime: palėpė, kelios lovos... Tik susižvalgėme: „Treneri, gal vežkite mus namo...“ Bet pripratome. Sportas yra didelis kasdienis darbas. Dirbi dirbi dirbi, sunku, iš tavęs reikalauja, o dažnai nepasiseka... Daugiausia pasiekėte, kai buvote dvidešimt trejų, vos po kelerių metų sportinė karjera apmaudžiai nutrūko dėl nugaros bėdų. Dar ilgai tikėjote, kad pavyks išgyti? Nugaros problemos mane kankino jau nuo 2000-ųjų, nuo Sidnėjaus olimpinių žaidynių – į jas važiavau jausdama didelius skausmus, todėl buvau tik vienuolikta. Maudė ne tik nugarą – skausmas plito į vieną koją, ją man tarsi atimdavo. Treniravausi sukandusi dantis, tada nei gydytojai, nei treneris nežinojo, kaip man padėti. Stengiausi į tą skausmą nekreipti dėmesio, tarsi susigyvenau su juo, bet jaučiausi, tarsi minčiau tik viena koja. Buvo sunku psichologiškai – ką tik buvau ant pakylos, viena geriausių pasaulyje, o čia rezultatai tragiškai krito. Aišku, gydžiausi. Stengiausi iš visų jėgų ir dar kažkaip sugebėjau laimėti pasaulio taurę. Skausmas buvo beveik nuolatinis mano draugas – prieš varžybų startą tekdavo leistis vaistus nuo skausmo.

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Kaip jautėtės, kai pirmiausia sau reikėjo pripažinti: „Viskas!“ Vilties, kad dar sportuosiu, turėjau gana ilgai. Juk sportininkai taip lengvai nepasiduoda. Bet 2003-iaisiais stipriai kritau nuo dviračio. Nieko nesusilaužiau, tik gerokai susitrenkiau, tačiau veidą teko siūti. Kai jis sugijo, vėl sėdau ant dviračio ir tada pajutau, kad skauda ne tik nugarą ir koją – visą kūną. Supratau: man kaip sportininkei – galas. Tai pripažinti visada baisu. Iškart net negali tokios minties prisileisti. Pamenu, buvo likę du mėnesiai iki pasaulio čempionato, kuriame turėjau vilties dalyvauti. Kai tos vilties neliko, dar naiviai galvojau: na, gerai, gal po kelių mėnesių pasigydžiusi vėl sėsiu ant dviračio. Praėjo mėnuo, du, trys, keturi... Ir vis dar ruseno viltis: gal kitąmet? Gal dar rungsiuosi 2004-ųjų Atėnų olimpiadoje? Juk kelialapis buvo beveik kišenėje, tereikėjo neblogai sudalyvauti pasaulio čempionate. Bet vieną dieną supratau – niekur tu, Rasa, nebedalyvausi. Tai buvo taip skaudu, kad dvejus metus negalėjau žiūrėti ne tik dviračių, bet ir jokių kitų sporto varžybų. Ir ko tada imtis, kad nesuėstų depresija? Pirmiausia nustoti sau meluoti. Dar ilgai klausiama, kuo užsiimu, atsakydavau: „Esu dviratininkė.“ Tačiau vieną dieną sau pasakiau: „Kokia dviratininkė? Jau metai ant dviračio nebuvai atsisėdusi.“ Štai tada supranti: vienas gyvenimo etapas baigėsi, o kitame, deja, esi niekas. Paprasčiausia bedarbė. Laimė, kad nebuvau vieniša – gyvenau su tuometiniu draugu italu, tai buvo pirma mano meilės istorija Italijoje. Taigi iš sporto aplinkos patekau į tipišką italų namų šeimininkės pasaulį. Iš pradžių man jis visai patiko: pailsėjau nuo sporto, pagaliau turėjau „tikrus“ namus. Bet kai pradėjau lyginti net paklodes ir vis ieškodavau, ką dar nuveikti, supratau, kad veiklos vis dėlto man trūksta. 

Kai nustoji sau meluoti, supranti: vienas gyvenimo etapas baigėsi, o kitame, deja, esi niekas.

„Jonai Mekai, pasaulis ilgėsis tavęs. Myliu – Yoko.“ Menininkė Yoko Ono

in memoriam

Jonas

Me(ninin)kas Turbūt apie jokį kitą lietuvį pasaulyje pastarosiomis dienomis nekalbėta tiek daug kaip apie Joną MEKĄ (1922–2019). Toks jausmas, kad kas antras tautietis lankėsi jo namuose Niujorke, užsienio įžymybės drauge kėlė taurę vyno ir kalbėjosi iki paryčių. Ne vienam jis tapo mokytoju ar kelrode žvaigžde. Visiems ir visų. JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ 42

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

mogus, kurį dabar pristatome kaip avangardinio kino tėvą, poetą ir vieną žymiausių XX amžiaus lietuvių menininkų, pats save dažnai vadino kaimiečiu. Iš dalies dėl to, kad gimė Semeniškių kaimelyje, Biržų rajone. „Yra tiesos, kad gali gimti kelis kartus, – viename interviu svarstė kūrėjas. – Kartą gimei toje geografijoje, tame kaime, toje vietoje, tame galvojime, o paskui galbūt ėjai į mokyklas, universitetus, keliavai per pasaulį, horizontas prasiplėtė – gimei antrą kartą. Platesniame pasaulyje. Paskui ir tas pasaulis pasidaro per mažas. Gali gimti trečią kartą, kai gimsti intelektualiniame lygmenyje, visai kitokioje sferoje, kur geografija pasidaro visai nesvarbi. Gyveni kultūroje ar civilizacijoje ir visai kitoje plotmėje, bet tie kiti laikotarpiai pasilieka, jų neprarasi. Jeigu gyveni, augi ir miršti tame pačiame kaime, vieno gimimo užteks. Bet kai kuriems to neužtenka.“ Jono Meko patirčių ir išbandymų būtų užtekę mažiausiai penkiems žmonėms. 1944-aisiais, būdamas 22-ejų, traukėsi į Vakarus, bet Vokietijoje pateko į karo belaisvių stovyklą. Karui pasibaigus, gyveno vadinamųjų dipukų stovykloje, Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką. 1949 metų pabaigoje kartu su broliu Adolfu emigravo į JAV ir apsistojo Niujorke, Bruklino rajone. Po kelių savaičių pasiskolinęs pinigų nusipirko pirmąją 16 milimetrų „Bolex“ kamerą, su ja filmavo tokių kaip pats emigrantų gyvenimą. Tiesą sakant, įsikūręs Niujorke norėjo rašyti poeziją, tačiau visai nemokėdamas anglų kalbos bijojo, kad nepajėgs pasiekti auditorijos. O kinas buvo ta kalba, kurią suprato visi. Arba beveik visi, nes Jono Meko kūryba buvo kitokia nei saldūs holivudiniai filmai. Kiną jis kūrė nematydamas esminio skirtumo tarp mėgėjiško ir profesionalaus, tarp dokumentinio ir vaidybinio filmų. „Filmuodavau trumpas savo gyvenimo akimirkas. Maniau, kad tik praktikuojuosi, bet peržiūrėjęs medžiagą suvokiau, kad ji prilygsta dienoraščiui. Tad tiesiog tęsiau tai, ką pradėjau nesąmoningai“, – JAV leidiniui pasakojo menininkas. 1962 metais su broliu įkūrė „The Film-Makers’ Cooperative“, šis pamažu išaugo į vieną didžiausių pasaulyje avangardinio filmo archyvų „Anthology Film Archives“. Per gyvenimą inicijavo ne vieną avangardinio kino festivalį, publikavo savo tekstus apie kiną įvairiuose JAV žurnaluose ir pelnytai yra vadinamas amerikietiškojo avangardinio kino krikštatėviu. Tačiau Jonas Mekas niekada nemėgo pompastikos. Net režisieriumi savęs nelaikė. Nepatiko ir kai jo kiną vadindavo eksperimentiniu. „Eksperimentinis kinas tarsi duoda suprasti, kad kino kūrėjas nežino, ką kuria. O kūrėjai turi savo viziją“, – teigė viename interviu. Vizitine jo kortele tapo angliškas terminas „film maker“ – tik vertė jį ne kaip režisierių ar filmo kūrėją, o kaip filmininką. „Mano kinas labai asmeniškas, – yra prisipažinęs. – Filmuodamas savo kasdienybę negaliu planuoti, nes niekada negaliu žinoti, kas nutiks. Aš ne Dievas. Viskas, ką galiu padaryti, – tik stebėti realybę. Susikaupti ir atvira širdimi priimti viską, kas vyksta aplinkui.“ Nors didžiąją gyvenimo dalį pragyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jonas Mekas visada prisistatydavo lietuviu. „Gimęs lietuviu, lietuviu ir mirsi, – sakydavo. – Aš Lietuvoje užaugau, man buvo dvidešimt, kai išvažiavau iš jos. Per dvidešimt metų viskas, kas yra Lietuva, įėjo į mane. Visa atmintis yra pilna Lietuvos, žmonių ir lietuviško galvojimo, ir kalbos, ir gamtos, ir „Sugebėjimas gyvenimą paversti menu yra aukščiausia, ką menininkas gali padaryti savo gyvenime.“ Režisierius Oskaras Koršunovas

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

„Aš tikiu, kad mes atėjome iš šviesos ir esam pakeliui atgal į šviesą“, – yra sakęs menininkas

„Šiek tiek gėda, kad jį turėdami mes nesugebėjome, man atrodo, deramai vertinti ir pripažinti. Galbūt ta amžinybė atvers vartus suprasti, kas būta.“ Režisierius Vytautas V. Landsbergis oro, ir sniego, ir vaizdų – to negali išmesti.“ Tiesa, Lietuva savo kūrėją įvertino tik 2007-aisiais: Vilniuje buvo atidarytas Jono Meko vizualiųjų menų centras, kuriame eksponuojama iš menininko už 3,77 milijono eurų įsigyta dalis jo „Fluxus“ kolekcijos. „Lietuvoje mano eilėraščiai labiau vertinami, o iš filmų dažnai juokiamasi. Pripažinimo sulaukiu iš kitų kraštų. Bet aš dirbu, darau, ką turiu daryti“, – yra sakęs žurnalistams.

emėgstu būti vienas – man reikia draugų“, – ne kartą minėjo. Ir turėjo jų galybę. Ne tik įvairaus amžiaus, bet ir kone iš skirtingų laikotarpių! Tarkime, žurnalistas ir politikas Artūras Zuokas arba režisierius Audrius Stonys ir, regis, kitoje epochoje likę dailininkas Salvadoras Dalí, garsusis bitlas Johnas Lennonas arba filmų kūrėjas Andy Warholas. Ir visi lygiai taip pat pasakytų, kad Jonas Mekas visada buvo atviras, vaišingas ir nuolat besišypsantis. „Tėvų draugai įsitaisydavo prie ilgo stalo, stovinčio šalia virtuvės. Jei dalyvaudavo lietuvių, vakarėliai visada baigdavosi liūdnomis lietuvių liaudies dainomis, – vaikystės prisiminimai gyvi menininko dukters Oonos Mekas širdyje. – Prisimenu Andy Warholą. Jis buvo linksmas vyrukas juokingai styrančiais plaukais. Kai ateidavo Johnas Lennonas, buvau dar visai kūdikis, užtat Yoko Ono nuolat sukinėdavosi aplink, mūsų namuose dažnai būdavo ir jų  43

Drąsi klasika. Vos kelios pagrindinės spalvos, bet rezultatas – išskirtinis. Šiuo atveju sėkmė – ryškios paltų spalvos: kodėl vyriškas paltas visada turėtų būti tamsus? Ypatingo gyvumo suteikia ir smulkios margos detalės: kaklaraiščiai, švarko bei palto kišenėlių fantazijos, galvos apdangalai

MARIJA PALAIKYTĖ – specialiai „Žmonėms“ iš Florencijos

Ar gali būti, kad dabar vyriška mada mus domina labiausiai? Ta pati vyriška mada, kuri visą laiką slėpėsi moterims skirto turinio šešėlyje? Būtent. Pasaulis pasikeitė – pasikeitė ir vyriškumo bei moteriškumo suvokimas. Kartais atrodo, kad moterų mados pasaulyje jau viskas išbandyta, o vyriška mada dabar ne tik išsilaisvino iš visų stereotipų, bet ir pelnytai tapo visuotinio dėmesio centru. 64

Džentelmeniška nostalgija stilius

Metų spalvos – balta ir sodriai mėlyna, metų audinys – velvetas. Paprastas derinys, bet sėkmingas rezultatas

Atrodytų, ryšku, ir tiek. Bet atkreipkime dėmesį į džinsinio kaklaraiščio ir akinių derinimą, netikėtą atogrąžų raštų marškinių motyvą ir galiausiai sportinio stiliaus kepuraitę ŽMONĖS NR. 5 | www.žmonės.lt

Marijos Palaikytės nuotraukos

Sodriai, gausiai, ryškiai – pasitikėjimą savimi atspindi ir drabužiai, ir veidai. Komplimentai spalvų gamai ir atskiros liaupsės žaliam dryžuotam kostiumui

Paltams, puspalčiams ir striukėms ypač dažnai naudojamas avikailis ir pūkuota vilna

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Viena ryškiausių 2019 metų šaltojo sezono mados tendencijų – balta spalva. O idėja derinti švarką su golfu puikiai pritaikoma ir kasdieniam įvaizdžiui

itti Uomo“ – viena ryškiausių vyrų mados savaičių, du kartus per metus visiems primenanti, kad būtent Florencija yra itališkos mados sostinė. Negana to, šiemet ji minėjo solidžią – 95-ąją – sukaktį. Renginys garsėja kaip keturias dienas trunkantis džentelmeniško gatvės stiliaus spektaklis. Bet neabejokime – džentelmeniška mada yra labai imli naujausioms tendencijoms, tad kaskart galime matyti vis naujų estetikos idėjų. Kuo šį kartą nustebino „Pitti Uomo“ vyrų mados savaitė? Kokios madingiausios spalvos, raštai, siluetai ir detalės? Svarbiausia, kokių idėjų galime pasisemti? Oficialia 2019 metų spalva paskelbta koralinė, kaip ir buvo galima tikėtis, vyrų madoje nedominuoja. Bene pagrindinė šiemet siūloma – smėlio, visi jos atspalviai, tinkantys ne tik šiltojo, bet ir šaltojo sezono deriniams. Ypač aktualūs deriniai, kai dominuoja viena spalva, bet susijungia keletas jos atspalvių. Be smėlio, žemės spalvų derinių, stiprias pozicijas pagaliau išsikovojo balta. Kitos šiemet rekomenduojamos spalvos – sodriai geltona, mėlyna, raudona, oranžinė ir visi pilkos atspalviai. Į savo drabužines siūloma įsileisti įvairaus tankumo languotų audinių ir nebijoti jų derinti su stambesniais arba smulkesniais dryželiais. Stilingiausių vyrų įvaldytas drabužių sluoksniavimas, sujungiant skirtingus raštus ir gausybę detalių,  65

objektyve

LAURA MIZGIRYTĖLATOUR TINKLARAŠTININKĖ, STILISTĖ, DIZAINERĖ

M.A.M.A. mia! Muzikos apdovanojimai visame pasaulyje yra nesupainiojami su kitais apdovanojimais, nepaisant raudono kilimo, kuris tarsi nurodo, kad teks pasikedenti plunksnas. Visgi muzikos apdovanojimai – ne „Auksiniai gaubliai“ ar „Oskarai“. Jų yra tam tikras aprangos kodas, kuriam pagal nerašytas taisykles būtinas amplua, tam tikras oho elementas. Tas oho nebūtinai reiškia tendencijas, prabangą, aprangos kodo paisymą, tačiau pro akis nepraslysta. Surankiojau ryškiausius šių metų M.A.M.A. apdovanojimų stiliaus herojus.

Dainininkė Justė ArlauskaitėJazzu su Juozo Statkevičiaus suknele, pasiūta iš sportinio kostiumo

AITRIOS Fluorescencinės spalvos, holograminis spindesys, asimetrija, stiliaus ekscesas ir avangardas – Miley Cyrus turėtų iš ko pasimokyti, kaip būti pastebimai net su drabužiais.

Atlikėją Giedrę Kilčiauskienę išpuošė Robertas Kalinkinas

Televizijos prodiuseriai Dominykas Kubilius ir Laura Paukštė Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Socialinių tinklų žvaigždė Karolina Meschino su mylimuoju grupės „Flying Saucer Gang“ nariu Remigijumi Daškevičiumi. Karolinos suknelė – „Más 924“, Remio treningas – stilisto Kęsto Rimdžiaus

Marią Randers papuošė dizaineris Juozas Statkevičius

M.A.M.A. apdovanojimų organizatorius, prodiuseris Martynas Tyla su partnere Neringa Zeleniūte. Neringa šiam iškilmingam renginiui tradiciškai puošiasi dizainerių Ainos Zinčiukaitės ir Olgos Filatovos-Kontrimienės kūriniais – ne išimtis buvo ir šiemet

MIRTIŠĖS

Stilistų Viktorijos Šaulytės ir Joringio Šato duetas „ŠaŠa“. Kartu jie sukūrė Viktorijos kostiumėlio dizainą, Joringio apdaras – Airidos Skrickienės kūrinys Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Reperis Mad MoneyGediminas Melnikas su drauge Deimante „Studio M“ savininkė Milita Daikerytė. Suknelė – „MK Drama Queen“

Juoda yra ne tik mažos juodos suknelės, ši spalva randa vietą visomis progomis, visais pavidalais: rafinuoti permatomi nėriniai, šeštojo dešimtmečio elegancija ar dešimtojo dešimtmečio minimalizmas, net dramatiška Mirtišės stilistika.

raudonas kilimas

Sidabriniai, sidabriniai

Serialo „This Is Us“ žvaigždė Susan Kelechi Watson specialiai jai kurta princesiška „Christian Siriano“ suknia

Dvidešimt penktųjų Ekrano aktorių gildijos (SAG) apdovanojimų svečiai žengė neįprastu – sidabriniu – šventiniu kilimu. Šitaip aktorių profesinė sąjunga paminėjo sidabrinį renginio jubiliejų.

Amžinai jauna undinėlė Jane Fonda. Suknelė su blizgiais žvyneliais – „Valentino“, koketiškai kyšantys auksiniai bateliai – „Sarah Flint“ 80

Kelnių ir asimetriškos palaidinės derinys atrodo paprastas, tačiau Iš pirmo žvilgsnio tai vienas geriausių neatpažįstama Rachel Weisz Emmos Stone ir pasirinko ne visai įprastą „Louis Vuitton“ variantą iš „Givenchy“ bendradarbiavimo aukštosios mados kolekcijos momentų

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

aip ir dera neeiliniams ir svarbiems apdovanojimams, „Shrine Auditorium“ parodų ir koncertų salėje žvaigždės išsipustė ypatingai – regis, ryškiau žibėjo briliantai ir smaragdai, įspūdingiau šiureno šilkai, garsiau taukšėjo kulniukai. Buvo daug kalbų apie aktyvizmą ir lygias teises: vis dėlto renginio šeimininkai – profesinė sąjunga. Emily Blunt gavo pirmąją „Aktoriaus“ statulėlę – tik ne už vaidmenį filme „Merė Popins grįžta“, o už darbą „Tylos zonoje“. „Taip gimė žvaigždė“ negavo nieko, o didžiausia pergalė laukė „Juodosios panteros“ – pirmą kartą bronziniu „Aktoriumi“ įvertintas „Disney“ ir „Marvel“ superherojų epas (apdovanota aktorių komanda) ir dar niekada toks komerciškai sėkmingas filmas netriumfavo SAG apdovanojimuose. Kaip ir tikėtasi, geriausiu aktoriumi pripažintas Rami Malekas – nepamirštamasis Freddie Mercury iš „Bohemijos rapsodijos“, aktore – Glenn Close. Užtai niekas negalėjo atimti iš Lady Gagos vakaro karalaitės titulo – jos vilkimas „Christian Dior“ mados namų meno vadovės Marios Grazios Chiuri aukštosios mados kūrinys iš pavasario kolekcijos atrodė kaip meno šedevras. Ką jau kalbėti apie neįkainojamus „Tiffany & Co.“ papuošalus iš naujausios „Blue Book“ kolekcijos, kuri dar net neparduodama. Siaurutė apyrankė „T True“ įvertinta 4800 JAV dolerių, o Gaga jų mūvėjo keturias. Regis, efektingoji dainininkė pernelyg nenusiminė likusi be „Aktoriaus“. Galų gale dar bus „Oskarų“ apdovanojimai – šiai statulėlei ji irgi nominuota!

Nekaltoji gundytoja Margot Robbie, pasipuošusi auksine ir balta „Chanel“ suknele bei aksesuarais

Aktorė Sophia Bush, aprengta „Monique Lhuillier“

Ž M O N Ė S N R . 5 | w w w . ž m o n ė s . l t

Geriausia draminio serialo aktorė Sandra Oh. Suknelė triumfo liudytoja – „Jenny Packham“, papuošalai – „Atelier Swarovski“ 81