Žurnalas „Žmonės" Nr: 50

www.žmonės.lt Nr. 50 (739) 2017 m. gruodžio 14 d.

Kiekvieną ketvirtadienį!

JURGIS

DIDŽIULIS

Noriu pakeisti pasaulį!

Penkiakovininkas

JUSTINAS KINDERIS

DOMINYKAS KONCEVIČIUS

praveria viengungiškų namų duris

Žmogus, kurio kurta Kalėdų eglė verčia aikčioti

AINIS STORPIRŠTIS ir GABIJA URNIEŽIŪTĖ

AGNĖ GILYTĖ

Kaip nieko neveikti bent septynias minutes

Kodėl aktorių pora nusprendė neturėti vaikų?

Kaina – 0,99 Eur

Jurgita JURKUTĖŠIRVAITĖ

Tą akimirką, kai gali padėti, – padėk

viršelio istorija

Tą

akimirką, kai gali padėti, – SHOT BY LUKAS nuotraukos Austėjos Jablonskytės stilius Stilistės asistentai Lauryna Skrebytė ir Lukas Juodis Tanios Popovos makiažas ir šukuosena Fotografuota fotostudijoje „Brazzi“ Vilniuje

20

padėk

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

„MaxMara“ ir „H&M“ drabužiai

„Šiuo apdovanojimu didžiuojuosi gal net labiau nei „Mis Lietuvos“ titulu, kurį laimėjau prieš dešimt metų.

Dabar mano karūna yra tokia“, – šypsosi už drąsą kalbėti prieš metus pramogų pasaulio renginyje „Žmonės 2017“ Metų žvaigžde apdovanota aktorė, laidų ir renginių vedėja Jurgita JURKUTĖ-ŠIRVAITĖ (32). Galbūt už drąsą, už viltį ir įkvėpimą likimas jai drauge su vyru verslininku Ryčiu Širvaičiu šiemet skyrė dar ir ypatingą dovaną – dukrytę Korneliją, kuri skaičiuoja jau devintą mėnesį.

21

viršelio istorija

Apie turtingesnius metus turbūt nė svajoti nebūtum galėjusi.

Pastarieji dveji metai man iš tiesų buvo labai didelės transformacijos laikas. Kai visiškai pabaigi vieną gyvenimo etapą – lyg nuotraukų albumą sudėlioji. Beje, dabar kaip tik tai darau – dėlioju šeimos nuotraukas, ruošiu albumą savo vaikui. Kažką panašaus man reikėjo padaryti ir su savo gyvenimu: nuo to momento, kai įvyko tėčio savižudybė, iki „TEDxVilnius“, kur prabilau apie tai garsiai. Aš tarsi turėjau suklijuoti nuotraukų albumą. Ir suklijavau. Kai tai padariau, mano širdis nurimo. Albumą padėjau į lentyną – kai reikia, galiu išsitraukti, pavartyti, prisiminti.

Bet svarbiausia – išsigydžiau žaizdas. Ir kartais galiu tuo albumu pasidalinti. Galiu papasakoti, ką jaučiu žiūrėdama į vieną nuotrauką, kokį jausmą sukelia kita... Kaip sakė vienas iš konferencijos užsienio specialistų, mokytojų, kuris man padėjo ruoštis: „Mačiau daug žmonių, kurie pasakojo panašias istorijas. Visi iki vieno turi labai stiprią priešistorę. Nes be jos nebūtų esamos stiprybės.“ Viena vertus, suvoki, kad tai yra žiauriai sudėtinga, ir nežinia, ar nori tiek tos stiprybės turėti. Kita vertus, tau, kaip žmogui, tai suteikia labai daug pasitikėjimo savimi, nes tada supranti, kad fizinės, emocinės ir dvasinės žmogaus

22

galimybės yra beribės. Tik reikia valingai susiimti ir sudėlioti savo prisiminimų albumą. Pastaruoju metu vis stengiuosi perteikti tokią mintį, kad iš esmės viskas yra tik etapas ir jis – tavo rankose, kad aplink yra daugybė žmonių, kurie mielai padės, jeigu būsi atviras priimti tą pagalbą.

Anksčiau žurnalistai daug kartų bandė gauti interviu apie tavo tėčio išėjimą, apie išgyventą skausmą. Kas staiga atsitiko, kad sutikai apie tai kalbėti viešai toje patirčių konferencijoje?

Seniai turėjau nuojautą, kad man šita skausminga patirtis duota ne šiaip sau. Supratau tai, kai tokį pat kelią kaip tėtis pasirinko ir kolega, TV laidų partneris Vytautas Šapranauskas. Per gana trumpą laiko tarpą mano gyvenime įvyko šios dvi savižudybės. Akimirkomis atrodydavo, kad viso to tiesiog neištversiu. „Ant mano pečių net ne nešulys, o didelė, sunkiai pakeliama našta!

Kaip ir ką man su ja daryti?“ – klausiau savęs ir jaučiau: ateis diena, kai tą patirtį kur nors panaudosiu, kažkaip sujungsiu tai, ką galiu, su tuo, ką patyriau. Viduje vis kirbėjo, kad vieną dieną tikrai kaip nors pasidalinsiu savo patirtimi, bet, matyt, pirmiausia turėjau pasveikti pati.

Anksčiau vengiau apie tai kalbėti, net buvau atsiribojusi, nes buvo labai sunku. Galbūt su pasveikimo akimirka atėjo ir kvietimas dalyvauti patirčių konferencijoje. Ji turėjo įvykti 2016 metų balandžio 2 dieną, skambučio sulaukiau gal vasarį. Bet prieš tai, sausį, kažkur skrendant oro uoste užkliuvo akis už knygos „Talk like TED“. Dar kaip tik buvau girdėjusi Monicos Lewinsky kalbą, kuri man irgi paliko stiprų įspūdį. „TEDxVilnius“ konferencijos Lietuvoje organizatorių kvietimas buvo labai atsargus: jie bijojo žmogaus iš televizijos. „Mes niekuo neįsipareigokime vieni kitiems. Tiesiog pasikalbėkime apie tokią galimybę...“ – buvo pasakyta susitikus. Tačiau baigdami gerti kavą jau kalbėjomės apie turinį. Tie keli mėnesiai iki balandžio 2-osios man buvo labai sunkūs. Nes visas pabirusias albumo nuotraukas turėjau suklijuoti. Tai buvo lyg sunkiausia psichologinė terapija, juk viską reikėjo iš naujo išgyventi, atrinkti, suprasti...

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

„Massimo Dutti“ drabužiai, „Zara“ aksesuarai

J

urgitos kalba apie tėčio savižudybę patirčių dalijimosi konferencijoje „TEDxVilnius“ tapo tikra bomba. Paskui visus metus lyg sujudintame vandenyje sklido savižudybių prevenciją skelbiančių konferencijų, susitikimų, akcijų, renginių ratilai. O ji visur buvo aktyvi dalyvė, drąsiai lipo į dideles ir mažas scenas kalbėti apie tai, kaip galima gyventi net tada, kai gyvenimas atrodo nepakeliamai sunkus. Jurgita juokiasi, kad žengiant į sceną atsiimti Metų žvaigždės statulėlės pramogų pasaulio apdovanojimuose „Žmonės 2017“ kojos drebėjo kur kas labiau. „Šitas įvertinimas man yra labai brangus – nes jis nuo žmonių, kuriems rūpi žmonės, – neslepia. – Labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu žurnale atsiranda vis daugiau pamokančių, įkvepiančių istorijų, – žmonės išdrįsta dalintis.“

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

23

iš pirmų lūpų

Vilniuje daug kas Dominyką atpažįsta ne kaip Katedros aikštės kalėdinės eglės autorių, o kaip auksaspalvio retriverio Alfio šeimininką: jiedu – visada kartu

30

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

Gretos Skaraitienės nuotrauka

Kalėdų eglių

architektas „Nuvažiuoju prie eglutės, vaikščioju kalėdiniame turgelyje tarp žmonių ir matau, girdžiu, kaip visi džiaugiasi. Manęs niekas nepažįsta, todėl nebando įsiteikti, – jų emocijos tikros. Už tą laimingą šventinį klegesį nieko nėra geriau“, – prisipažįsta Vilniaus Kalėdų eglės autorius dizaineris Dominykas KONCEVIČIUS (31).

REMIGIJA PAULIKAITĖ

Š

iemet rausvomis švieselėmis žiburiuojanti svarbiausia Lietuvos kalėdinė eglė vėl garbinama visame pasaulyje.

Vienų pripažinta labiausiai pribloškiančia Europoje, kitų įtraukta į gražiausių planetoje sąrašus. Tai girdėdamas šios ir kelių anksčiau Katedros aikštę puošusių eglių autorius tik šypsosi: „Kalėdos – ne konkursas, už tai jokio prizo negaunu.“ Dominykas – tylus žmogus, niekada nesiskiriantis su savo auksaspalviu retriveriu Alfiu, ankstyvais rytais lankantis dainavimo pamokas, laisvalaikiu grojantis gitara ir piešiantis nieko bendra su žiemos šventėmis neturinčius piešinius, kurie per internetinius iliustracijų bankus paplinta visame pasaulyje.

Jis ramiai pasakoja, kad sukurti kalėdinės eglės viziją reikia ne beribės fantazijos, bet drąsos. O jos jam netrūksta: Dominyko mama architektė Jolanta Tūraitė – viena iš Vilniaus televizijos bokšto puošybos idėjos autorių. Daug metų bokštas tapdavo didžiausia Europos Kalėdų egle, o lemputes į begalinio ilgio girliandas tekdavo sukti ir Dominykui. Dabar jie – kolegos bendrovėje „Švenčių studija“, kurios žmonės kalėdinę nuotaiką kuria daugelyje Lietuvos miestų. Tačiau sostinės Katedros aikštėje tviskanti eglė yra didžiausia, ryškiausia, unikaliausia – šaliai svarbiausia.

Na, o per Naujuosius metus aš paprastai sergu. Ir šiemet draugė siūlė eiti į kokį nors šventinį koncertą, bet pasakiau, kad sirgsiu. Nuslūgus įtampai visada sušlubuoja imunitetas...

Kada pradedate galvoti, kaip svarbiausią šalies eglę puošite šįsyk?

Apie šią eglę pradėjau mąstyti metų pradžioje – vasarį ar kovą. Kadangi pernai buvo didžiulis susidomėjimas, norėjosi išlaikyti tokį patį lygį arba sukurti ką nors dar efektingesnio.

Nusprendėme palikti praėjusių metų eglės puošimo principą, bet įterpti naujų detalių. Pradžioje sėdėjau prie kompiuterio ir ilgai, monotoniškai galvojau, ką dar būtų galima sudėlioti iš girliandų.

Nutariau, kad iš viršaus eglė atrodys kaip snaigė, o viduje atsirado daugiau sluoksnių nei pernai – ji tapo daugiaplanė.

Tada pasvarstėme, kad gal visgi to per mažai. Nusprendėme rinktis girliandas su mirksinčiomis lemputėmis, kurios sukuria sniego, šerkšno žėrėjimo efektą. Pagalvojome, kad ir šito per mažai. Paprastai puošybai naudojame nedaug žaisliukų, bet šįsyk skaičių padidinome kelis kartus, dalis jų – švytintys lyg perlai. Tačiau pasirodė, kad puošnumo vis tiek trūksta. Tada ir prisiminėme seną savo svajonę panaudoti rožinę spalvą. Mūsų šalyje ji gana neįprasta, dideliems projektams iki šiol nenaudota. Buvo neramu, kaip žmonės reaguos, – juk kam nors gali pasirodyti, tarkim, per daug mergaitiška. Na, o mes tiesiog norėjome įtraukti naują atspalvį: žalią dvejus metus jau naudojome, raudona, jei jos būtų tiek daug, atrodytų agresyvokai, mėlyna jau pabodusi, geltona neturi ryškaus kontrasto su balta. Ryžomės įgyvendinti savo rožinę svajonę.

Tada nurimome, kad puošnumo šių metų eglei turėtų pakakti.

Puošdami drąsiai ir įdomiai tampame išskirtiniai.

Jūsų nestebina, kad šiame moderniame amžiuje puošni eglė kelia tiek emocijų visame pasaulyje?

Eglė yra simbolinis Kalėdų centras, apie ją visi buriasi. Tačiau smagu, kad Lietuvoje turime drąsos į šį simbolį žiūrėti ne kaip į tradiciją vizualiąja prasme. Jau neprivaloma, kad tai būtų medis, papuoštas kokios nors konkrečios spalvos žaisliukais. Puošdami drąsiai ir įdomiai tampame išskirtiniai.

Kalėdos jums – didelė šventė?

Net nežinau, ar galiu jas vadinti švente. Pirmiausia man tai – darbas ir gyvenimo būdas. Kai visiems Kalėdos ateina, man psichologiškai jau būna pasibaigusios. Na, o atsikvėpus nuo darbų, nurimus jos tampa šeimos švente. Nesu vartotojiškas žmogus, manęs nežavi klestinti šventinė prekyba. Su drauge Rūta auginame ketverių metų sūnų Margirį. Paprastai per tas šventes aplankome Vilniuje gyvenančią mano mamą, važiuodami į pajūrį pas Rūtos artimuosius, užsukame pas Kaune gyvenantį mano tėvą. Beje, jei būname prie jūros, būtinai apžiūrime mūsų kurtą Klaipėdos eglę.

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

Žinantys, kad tai – jūsų galvos skausmas, anksti ima kamantinėti, kokia gi eglė stebins šįsyk? Žinoma, visiems smalsu, bet aš nesakau, nes nenoriu liūdinti žmonių: jei žinos, nebeliks netikėtumo, staigmenos įspūdžio.

Juokauju, jog negaliu sakyti, nes gal dar bus ne taip, kaip sugalvojau, bet garantuoju, kad vis tiek bus gražu.

Tarkim, dabar turiu porą idėjų, kaip Vilniaus katedros aikštė galėtų būti papuošta kitąmet. Tačiau per pusmetį mintys gali pasikeisti, net pasenti.

31

kodėl gi ne?

Noriu pakeisti

pasaulį!

Jo akys dabar žiba kaip niekada. Galbūt tik patys artimiausi žinojo – nuraškęs sėkmės vaisius su grupe „InCulto“, jis vis tiek nesijautė laimingas.

Visai neseniai dainų ir muzikos autorius, prodiuseris ir visuomenininkas Jurgis DIDŽIULIS (38) pasijuto realizuojantis save dar ir naujoje veikloje: jo paskaitos su muzika TEDx konferencijose ir įvairiuose įmonėms skirtuose seminaruose įkvepia tūkstančius – jei ir ne keisti gyvenimą, tai patirti jo džiaugsmą.

DOVILĖ ŠTUIKIENĖ

M

an regis, vis daugėja pačių įvairiausių paskaitininkų, seminarų vedėjų, kursų organizatorių... Nebijojote žengti į perpildytą rinką?

Mano auditorija kiek kitokia – tai didelės įmonės, organizacijos, verslo struktūros, ten žmonės turi specifinių poreikių, bet iš žinučių, kurias siunčiu, ko nors pasisemti gali kiekvienas. O į tą, dabar populiarią, pseudoezoterikos sritį lįsti nenoriu.

Jūsų seminarai smagūs – nes grodamas kalbate, vaikštinėdamas dainuojate. Sunku? Pamenate savo pirmuosius kartus prieš auditoriją?

Jie tikrai nebuvo tobuli. Bet apėmė jausmas, kad tai, ką darau, turi prasmę ir šviesią ateitį, nes žmonėms to reikia, jie nori išskirtinių potyrių. Supratau: man tai patinka, aš galiu taip dirbti ir tobulėti daugybę metų. Vau, kaip gerai!

Kai žmonėms sekasi, kai atrodo, kad oho, kaip kietai mes čia varom, jie retai save analizuoja ir kuria ateities planus. Kai 2010 metais su „InCulto“ grįžote iš „Eurovizijos“ konkurso, atrodė, kad... ...tuoj nusileis muzikos industrijos fėja ir pasakys: „Štai, Jurgi, tau kontraktas, pinigai ir šlovė!“ Bet taip neatsitiko. Paskutinis „InCulto“ albumas buvo tarsi išbridimas iš negatyvumo liūno (2008 metų krizė palietė visus), jaučiausi įgyvendinęs savo svajonę, nes muzika visada buvo mano svajonė. Tačiau kažko trūko. Vis dažniau pagalvodavau: o kas toliau? Ką aš dar noriu nuveikti su muzika? Su savo muzika, kuri mane įkvepia, šiek

34

tiek sudėtingesne, dažnai atsimušdavau į sieną: ir mūsų rinka per maža, ir lengviau parduoti tai, kas aišku ir paprasta. Man pasidarė per ankšta, bet pokyčių taip norėjosi, kad įstojau į verslo vadybos magistrantūros studijas BMI (Baltic Management Institute) ir jos man labai padėjo! Pirmiausia – išmokti visavertiškai gyventi ekonomikos pasaulyje. Daugelis menininkų neturi tokių žinių, jiems kelia pasibaisėjimą frazė: „Tu turi save parduoti“, jiems ne itin sekasi ir jie jaučiasi nelaimingi. Magistro darbą rašiau apie socialinę atsakomybę, visuomeniškumą kaip galimybę – man tai labai įdomi tema. Nes verslininkai visuomeniškumą dažnai suvokia tik kaip galimybę ką nors padaryti, kad gerai atrodytum kitų akyse.

Paremti operą, padovanoti žaislų vaikų namams ir užsidėti pliusą?

Būtent. Tai lengviau, nei investuoti savo laiką. O visuomeniškumas teikia labai daug galimybių, tai dabar itin karšta tema pasaulyje. Galima pradėti nuo savo įmonės darbuotojų, kurie darbe jaučiasi nelaimingi: o kaip jiems realizuoti save? Todėl bandau tokiose situacijose padėti pralaužti ledus. Dabar juk turime didelę problemą – jauni, millenium kartos, darbuotojai nori dirbti dėl potyrių, emocijų, dėl savirealizacijos – to nesupranta vyresnės kartos darbdaviai, kurių motyvas buvo dirbti tik dėl pinigų. Skiriasi kartų mąstymas.

Lietuviai nėra labai jau bendruomeniški, ar ne?

Taip, ir dėl to liūdna. Kai prieš metus ėmiausi projekto

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

35 Naglio Bieranco nuotrauka, Austėjos Jablonskytės stilius, fotografuota „Huracán Coffee“ Vilniuje

Gretos Skaraitienės nuotraukos

menas gyventi

Kalėdiniai linkėjimai

Artėjant didžiosioms metų šventėms, dizainerė, menininkė Jurgita JANUŠKEVIČIŪTĖ (46) turi tradiciją ne tik ranka rašyti sveikinimus, bet ir kurti atvirukus.

GERDA PRANCŪZEVIČIENĖ

86

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

K

ažkada, pasakoja dizainerė, norėdama artimiausius žmones pasveikinti su Kalėdomis, neaptiko nė vieno tinkamo atviruko: gražių yra, bet originalių pasigedo. Tad šalia kalėdinių vainikų komponavimo pradėjo kurti ir juos. „Rašyti ranka ir siųsti laišką man – nepaprastai nostalgiška, gražu ir labai asmeniška: tuo nori pasakyti, kad skiri laiko, dėmesio mylimam žmogui, siunti energetinius linkėjimus. Kaip menininkei, man svarbu ir dizainas, estetika bei grožis. Ne šiaip dedu į voką koliažo principu savo kurtus atvirukus, bet dar ir apgaubiu šilko ar ryžių popieriumi su auksu, užrišu raišteliais, užplombuoju vaško antspaudu ar popieriaus štampeliu – turiu jų įvairiausių su savo vardu ir pavarde, savo, kaip dizainerės, logotipu. Tai toks malonus kasmetis kalėdinis žaidimas, džiaugsmas pačiai ir artimiesiems. Kai kas surinko mano atvirukų kolekciją. Ir tikisi naujų. O juk kartais metų pabaigoje nelabai lieka laiko jiems kurti, bet jaučiuosi morališkai įsipareigojusi, nes žmonės jau laukia!“ Tokia tradicija dizainerė užkrėtė nemažai draugių: „Gal trejus metus kviesdavausi drauges į namus, atidarydavau specialią „atvirukų kūrimo dėžutę“ ir leisdavau joms naudotis savo gėrybėmis.

Dėžutėje sukaupti popieriukai, virvelės, rankų darbo popierius, angelėliai, štampeliai – joms buvo toks džiaugsmas kaip vaikams žaisliukai ar saldainiai. Ir kas įvyko – tuomet aš pradėjau gauti draugių kurtus atvirukus!“ n

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

87

menas gyventi

88

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

Neįpratau namuose

būti vienas Vaizdą apie šiuolaikinės penkiakovės meistro Justino KINDERIO (30) nesėkmę Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, kai nepaklusnus žirgas atletą nusviedė ant žolės, matė tūkstančiai. Tačiau kai šįmet iš pasaulio čempionato penkiakovininkas grįžo laimėjęs bronzos medalį, niekas garsiai taip ir nepasidžiaugė. Išskyrus, žinoma, mamą ir draugę, – jos dažniausios viešnios naujuose Justino namuose.

VALDAS PUTEIKIS ir JURGITA RADZEVIČIŪTĖ (nuotraukos)

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

89

žvaigždynas

„PHB Group“ atstovas Anthony Poullain su žmona Viktorija

TRADICIJOS

Kalėdos amerikietišku ritmu

K „American Chamber of Commerce“ valdybos pirmininkas Tadas Vizgirda su žmona Renata 108

artu mes galime daugiau“, – vienas kitam šypsojosi tradicinio Kalėdų gala pobūvio svečiai, savaitgalį susirinkę į viešbutį „Vilnius Grand Resort“. Asociacija „American Chamber of Commerce“ prašmatnų labdaros pobūvį surengė jau šešioliktą kartą: elegantiška publika ne tik linksminosi, bet ir noriai dalyvavo labdaringoje loterijoje.

Viganto Ovadnevo nuotraukos

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

Dainininkė Liepa Norkevičienė su vyru Evaldu ir uošviais bendrovės „Litena“ savininkais Svaja ir Visvaldu Norkevičiais

Čilės garbės konsulas Rimtautas Vizgirda su žmona Birute

Ž M O N Ė S N R . 5 0 | w w w. ž m o n ė s . l t

Iš kairės: verslininkas Jonas Bobelis su drauge psichologe Neringa Bagdonaite ir aksesuarų dizainerė Simona Dambauskas su vyru verslininku Douglu Geistu

Džiaugsmingai nusiteikę Danielė ir Steenas Trondhjemas Nielsenai

Advokatų kontoros COBALT partnerė Simona OliškevičiūtėCicėnienė su vyru Emiliu Cicėnu

109