Šv. Dominykas

Je a n-R e né B ouchet

Šv. Dominykas

aidai

Je a n-R e né B ouchet

Šv. Dominykas Iš prancūzų kalbos vertė Eduardas Klimenka

aidai · 2010

UDK 23/28(460):929Domingo Bo-394 Versta iš: Jean-René Bouchet, Saint Dominique, Paris, 1988 Knyga išleista Lietuvos dominikonų pastangomis ­remiant Flamandų dominikonų provincijai Nihil obstat: Saulius Rumšas OP Vilnius, 2009 12 22 Imprimatur: Jacek Szpręglewski OP, Vicarius Generalis Vilnius, 2009 12 23. Reg. Vic. 2009/33 Konsultantė Aušra Grigaravičiūtė Redaktorė Rima Malickaitė Knygos dailininkas Tomas Mrazauskas

Viršelyje: Šv. Dominykas (fragmentas). Nežinomas dailininkas, XIX a. vid., Lietuvos dailės muziejus © Les Éditions du Cerf, 1988 © Eduardas Klimenka, vertimas, 2010 © Leidykla „Aidai“, 2010 ISBN 978-9955-656-90-6 Leidykla „Aidai“, Bazilijonų g. 3, LT-01304 Vilnius Tel. +370 5 212 2363 · El. paštas aidai@aidai.lt · www.aidai.lt

Turinys Lietuviškojo leidimo pratarmė 7 Saulius Rumšas OP

Pratarmė 11 Daug žadantis vaikas 13 Palensijos atsivertimas 17 Osmos kanauninkas 21 Dominyko malda 25 Kelionė į Daniją 29 Susitikimas Monpeljė 33 Pamokslavimas Langedoke 37 Ugnies stebuklas 39 Fanžo – Pruilis 43 Nužengimas į pragarus 45 Apie du laiškus 49 Ordino gimimas 51 Ordino patvirtinimas 55 Darbuojantis iš peties 61 Išsklaidymas 65 Brolybės švelnumas 69 Reginaldas ir Jordanas 73 Kelyje 79 Besiplečiantis ordinas 83 Vita apostolica 87 1220 m. Bolonijos kapitula 91

Jean-René Bouchet

Statoma katedra 95 1220 m. kapitula ir elgetavimas 99 Dominyko troškimas 103 Naujieji vienuoliai 107 Vienuolės 111 Pamokslavimo kampanija Lombardijoje 115 Šventojo Dominyko mirtis 117 Šventojo Dominyko testamentas 125 Eik ir pamokslauk… 127 Bibliografinės pastabos 129

6

Lietuviškojo leidimo pratarmė „Šventasis pamokslavimas“ – šis šiandien gal kiek keistokai skambantis posakis šv. Dominykui (apie 1170– 1221), brolių pamokslininkų – arba dominikonų ordino – įkūrėjui, reiškė daugiau nei gražų kalbėjimą.

Sielų išganymo misionieriui Dominykui pirmiausia rūpėjo žmogaus ir Dievo santykis – kaip kalbėti žmogui apie Dievą ir kaip kalbėti Dievui apie žmogų.

Kilęs iš Senosios Kastilijos, tikrąjį atsivertimą Domi­ nykas išgyvena Pietų Prancūzijoje, kai paseka savo vyskupo Diego pavyzdžiu. Priešingai negu tuo laiku buvo priimta, Diegas laisvai pasirenka neturtą, atsikrato visos savo palydos ir keliauja pėsčiomis po kraštą skelbdamas tikėjimą žodžiu ir pavyzdžiu. Dominykas jį lydi ir, Diegui grįžus į Ispaniją, lieka tęsti jo veiklos. Jis pamokslauja, diskutuoja su klaidatikiais ir gyvena vadovaudamasis evangelinio neturto samprata. Jis gyvena kaip ir tie, kuriems jis kalba. Toks neįprastas gyvenimo būdas glumino ir dvasininkus, ir klaidatikius, bet tuo pat metu nešė vaisių.

Pirmasis seserų vienuolynas Pietų Prancūzijos Pruilio vietovėje įkurtas 1206 m. Po kelerių metų Tulūzoje suburti ir broliai. 1216 m. gruodžio 22 d. Popiežius Honorijus III patvirtina naują vienuolišką ordiną. Nepraėjus nė metams, įkūrėjas išsiunčia dar visai negausios Tulūzos bendruomės brolius į Paryžių, Romą, Madridą, Boloniją.

Dominykas jiems nurodo siuntimo tikslą: „Studijuoti, 7

Jean-René Bouchet

pamokslauti ir gyventi bendruomenėje“. Priemonės sielų išganymo misijai duotos. Broliai pirmiausia steigia vienuolynus, kitaip dar vadinamus „Šventaisiais pamokslavimais“. Pamokslavimas – tai Gerosios Naujienos skelbimas savo gyvenimu ir žodžiu. Dar tiksliau, tai gyvenimas Jėzaus Kristaus Evangelija, sekant pirmųjų apaštalų bendruomenės pavyzdžiu (plg. Apd 2, 42–47). Pamoks­ la­vimas įtraukiamas į vienuolinio gyvenimo sampratą.

Kal­bė­ji­mas apie Dievą žmogui suprantama kalba tampa uždaviniu kiekvienam broliui. Švenčiant dominikonų ordino įkūrimo 800 metų jubiliejų, žvilgsnis dažnai krypsta į jo įkūrėją. Priešingai negu daugelis kitų vienuolynų steigėjų, šv. Dominykas tarsi išnyksta. Priežastis yra tai, kaip įkūrėjas suvokė savo vaidmenį. Argi ne jis pats norėjo būti palaidotas broliams po kojų? Be to, jis visą naujosios vienuolijos valdymą atiduoda į brolių kapitulos rankas. Svarbiau­ sia – sielų išganymas, visas dėmesys misijai. Kalbant apie vienuolišką gyvenimą kartais mėgstama skirti įkūrėjo charizmą ir kūrinio charizmą. Pamokslininkų ordinas pasirenka pastarąją. Todėl daugiau dėmesio bus kreipiama į misiją, o ne į šios misijos iniciatorių. Tačiau Dominyko iškeltas klausimas lieka aktualus: kaip kalbėti apie Dievą šiandienos žmogui?

Taigi minėti šv. Dominyką – tai žvilgtelėti atgal, kad drąsiau žvelgtum į priekį, į ateitį. Būtent tai darė pats Dominykas. Skaičiuodamas paskutines savo žemiškojo gyvenimo sekundes, jis guodė šalia verkiančius brolius 8

Šv. Dominykas

sakydamas: „Neverkite, aš jums būsiu daug naudingesnis iškeliavęs“. Pamokslininkų ordino steigėjas niekada nepamiršo šio savo pažado. Žengti į priekį – toks yra ir šios knygutės autoriaus tikslas. Jeano-René Bouchet (1936–1987) knyga nėra tipinė istorinė studija apie šv. Dominyką. Juo labiau tai ne pamaldus pasakojimas apie stebuklingus įvykius.

Tai – gyvenimo perskaitymas. Būdamas novicijų magistru, paskui vienuolyno prioru ir galiausiai Paryžiaus Provincijos provincijolu, knygos autorius puikiai juto savo laiko pulsavimą. Be to, pasak liudytojų, jis buvo vienas iš nedaugelio, turėjusių tikrą ir glaudų ryšį su šv. Dominyku. Jeanas-René Bouchet niekada nepamiršo paskutiniųjų Dominyko žodžių, o jų veiksmingumą patyrė savo gyvenime. Istorija autoriui yra tarsi pretekstas, leidžiantis pažvelgti į pamokslininkų ordino įkūrėją bei jo misiją mūsų laikų akimis, bandant surasti ne tikslų atsaką į šiandienos klausimus, tačiau semiantis paskatinimo ir drąsos priimti naujus iššūkius. Šv. Dominyko pavyzdys ragina gyventi evangeline dvasia, kad ir koks būtų pasaulis.

Baigdamas visų Baltijos šalių dominikonų vardu dėkoju Eduardui Klimenkai už projekto inicijavimą bei vertimą, Flamandų dominikonų Provincijai – už paramą leidimui ir, žinoma, „Cerf “ ir „Aidų“ leidykloms už sumanymo įgyvendinimą.

Saulius Rumšas OP

9

Pratarmė Draugystė yra geriausias būdas pažinti kitą žmogų.

Dominyką nuolat supo vyrai ir moterys, kurie jį mylėdami ir pasitikėdami juo, ėjo tokiais keliais ir darė tokius sprendimus, kurių patys tuo metu negalėjo suprasti. Dominyko įpėdinis, Jordanas iš Saksonijos, buvo vienas jų. Pradėjęs vadovauti ordinui, savo broliams jis panorėjo perteikti autentišką jų Tėvo paveikslą.

Jordanas pasakoja apie Dominyką ir jo darbus. Sava­ jame „veikalėlyje“ (libellus), kuriame aprašo pamokslininkų ordino atsiradimo istoriją, jis siekia perteikti ir leisti pajausti pirmapradę meilę (caritas primitiva), pastūmėjusią jaunajį ispanų kanauninką skelbti Jėzaus Kristaus Vardo Gerąją Naujieną ir sukurti naują, nuostabą keliantį gyvenimo būdą.

Mėgindamas perteikti šventojo Dominyko portretą ir norėdamas, kad skaitytojas prisiliestų prie jo įžvalgų ir svajonių, sekiau būtent Jordano pasakojimu, tiesa, neatmesdamas ir kitų liudijimų, antai jo kanonizacijos proceso dokumentų. Siekiau sukurti dialogą tarp Jordano, jo amžininkų ir šių dienų skaitytojo, besistengiančio pažinti tikruosius Pamokslininkų Tėvo bruožus.

Dominyko gyvenimą pažįstame ne itin gerai. Nere­ tai biografai Dominyko paveikslą supaprastindavo, iškreipdavo, o kartais net paversdavo savotiša karikatūra, 11

Jean-René Bouchet

taikydamiesi prie savo laikų skonio ar mėgindami juo dangstytis, kol nepasirodė puiki Lacordaire’o knyga (jis ją parašė noviciato metais), vos nepatekusi į uždraustų knygų sąrašą. Iki šiol ne vienam baugu artintis prie Dominyko. Šia knyga norėčiau mūsų jauniesiems broliams ir seserims padėti artimiau susipažinti su tuo, kuris „yra tarsi kvapnus smilkalo aromatas tiems, kas jį myli ir juo seka, ir kurio atminimas yra lyg šventėje skambanti muzika“ (iš dominikoniškos liturgijos). Dar paprasčiau, ši knyga yra sūniškos meilės liudijimas.

Norėtųsi pradėti Dominyko istoriją nuo tos akimirkos, kai jis, susitikęs su cistersų abatais Monpeljė mieste, kartu su savo vyskupu pėsčiomis iškeliauja skelbti katalikiškosios evangelijos katarams. Iš tiesų nuo tada atsiranda patikimų dokumentų: chartijų, popiežiaus bulių, diplomatinių tekstų. Nei jo įpėdinis Jordanas iš Saksonijos, nei jo sekėjai, išskyrus jo brolį Manesą, Dominyko nepažinojo jaunystėje. Kai kuriuos su jo jaunyste susijusius įvykius įmanoma patikrinti (antai Ispanijoje siautėjęs badas), tačiau turime nepamiršti, kad Viduramžių biografijos priklauso literatūros tradicijai, pagal kurią pasakojami dalykai pirmiausia skirti žmogui apibūdinti ir visai nesvarbu, įmanoma juos istoriškai patvirtinti ar ne.

12

Daug žadantis vaikas Jordanas Dominyko istoriją pradėjo dar prieš jam gimstant. Būdama nėščia Dominyko motina Joana susapnavo, kad jos vaiko laukia nepaprastas likimas. Sapne savo sūnų ji išvydo kaip šunytį, nasruose laikantį deglą, kuriuo uždegs pasaulį. „Tai buvo ženklas, kad ji pagimdys nepaprastą pamokslininką.“ Motyvas nėra naujas: įterptas pradžioje, jis apibūdina asmenį, prie kurio mes priartėsime. Jau pasakojimo pradžioje pamokslavimas nurodytas kaip svarbiausias dalykas. Šiuo motyvu prasidėjo ir Dominyko inicijuotos „Ankstyvosios konstitucijos“: „Nuo pat pradžių mūsų ordinas buvo įkurtas pamokslavimui ir žmonių išganymui“. Išsilavinę skaitytojai, į kuriuos kreipiasi Jordanas, sugebės patys susieti šias dvi pradžias. Šis ypatingo likimo vaikas buvo rengiamas tapti Bažnyčios žmogumi. Iš pradžių jį ugdė tėvai ir dėdė kunigas, vėliau jis mokėsi Palensijos mokyklose.

Savo pasakojime Jordanas dažniausiai atkuria faktus, visiškai neužsimindamas apie krašto, kurį šiandien vadiname Ispanija, politinę situaciją. Jo amžininkams šio regiono, kuriame nuolat už kiekvieną žemės lopinėlį kovojo krikščionys ir musulmonai, padėtis buvo gerai žinoma. Ir vieni, ir kiti buvo stipriai motyvuoti, – pirmųjų įkvėpimą kaitino kryžiaus žygio idėjos, antruosius akino šventasis karas, – visi jie kovojo be 13

Jean-René Bouchet

gailesčio. Iš maurų atkovoti miestai pamažu prarado karo stovyk­lų pavidalą ir atsivėrė iš Europos atėjusioms prekybos ir dvasinių idėjų srovėms. Dominyko gimimo metais, maždaug 1170 m., Kastilijos ir Leono karalystės sparčiai augo. Jo gimtoji Kastilija buvo jauna ir atvira: joje įsikūrė religinės Kliuni, Sito, Premontrė bendruomenės. Romos liturgija išstūmė mozarabiškąją, o karolingų rašmenys pakeitė vizigotiškas raides.

Dominyko amžininkams tai buvo akivaizdus faktas, bet vėlesni istorikai visa tai primiršo, tad nesunku suprasti ispanų biografų priekaištus savo kolegoms kitapus Pirėnų. Net Dominyko krašte vyraujantis klimatas dar vaikystės metais jį nuteikė naujovėms. Kaleruega, jo gimtasis miestelis, čaižomas žiemos vėjų ir kepinamas vasaros saulės, buvo atšiauresnis nei Asyžius, bet atviresnis. Tokia aplinka nuteikė nuotykiams: svajonės apie kitus kraštus galėjo užsimegzti nuo pat vaikystės. Šioje knygoje mes dažnai vartosime žodį „svajonė“. Čia remiamės įžvalgia tėvo André Duvalio mintimi, kuris Dominyko ir jo brolių nuotykį pavadino „svajonės keliais“.

Jordanas nešykštėjo žodžių šio jaunuolio, kurio laukė nepaprasta ateitis, savybėms aprašyti: jis buvęs jaunuolis senio galva. Tačiau apie ką tik taip nebuvo kalbama nuo pat vienuolystės atsiradimo? Jaunasis Grigalius Nisietis kalbėjo apie savo žilus plaukus norėdamas geriau įtikinki savo skaitytojus ir klausytojus!

Be tokių gausių visais atvejais tinkamų bruožų (jie žinomi kiekvienam „Šventųjų gyvenimų“ skaitytojui), 14

Šv. Dominykas

Jordanas išskyrė ir išplėtojo dar vieną: Dominykas degė nepaprasta meile Šventajam Raštui.

Palensijoje, kur Dominykas buvo išsiųstas mokytis to, ką pavadintume pasaulietiniais mokslais, – tam tikra prasme į savitas parengiamąsias studijas, jis bijojo pernelyg uždelsti ir skubėjo pradėti studijuoti teologiją, – labiausiai jis troško Šventojo Rašto peno. Ketverius metus Dominykas studijavo Šventąjį Raštą, jį saugojo „savo širdies šventykloje“ – tai žodžiai, kuriuos vėl netrukus išgirsime, – gyveno juo ir „savo nuolankia širdimi ir nuovokumu“ suprato jo gelmę. Tie, kurie susipažino su jau subrendusiu Dominyku, apie tai nelabai ką žinojo. Jie nebent galėjo nujausti, kad jų Mokytojo ir Tėvo meilė Žodžiui buvo tokia, kad jis neišvengiamai labai anksti turėjo palinkti į jį. XII a. pabaigoje meilė Biblijai nebuvo kažin koks išskirtinis dalykas, krikščioniškoji Europa ją buvo beatrandanti iš naujo. Nėra svarbu, kaip tai pasireiškė Kliuni, Sito ar naujųjų vienuolijų praktikoje, meilė Biblijai visada buvo atsivertimo ir atsinaujinimo ženklas.

15

Palensijos atsivertimas Kad ir kaip svarbu mokėti gaidas, vien tokio mokėjimo geram muzikantui niekada nepakako, kaip ir norint gerai kalbėti kuria nors kalba neužtenka išmanyti vien gramatiką, – reikia šio to daugiau, ką sunku apibrėžti, ką tam tikra prasme galėtume pavadinti dovana. Evangelinis gyvenimas remiasi tuo pat principu.

Tikrasis Jėzaus mokinys – ne tas, kuris išklausė daugybę dvasinių pamokymų, išstudijavo galybę knygų, atliko daug žygių ar tarėsi su daugybe dvasinių vadovų.

Paslaptingu būdu, atlikus minėtus dalykus ar ne, atsivertimas į Jėzų Kristų įvyksta staiga. Tada tariame: „Dievas yra čia, jis laukia manęs“, ir atsiveria visai kitas lygmuo. Taip nutiko ir Dominykui Palensijoje.

Joks įvykis pats savaime dar nereiškia Dievo valios.

Labiau tiktų kalbėti apie mestą iššūkį. Iššūkis – tai šv. Martyno sutiktas vargšas, kuriam jis atiduoda savo apsiaustą; iššūkis – raupsuotasis, kuriame šv. Pranciškus atpažįsta Kristų ir jį pabučiuoja. Taip pat iššūkis (klystume, jei tai užmirštume) yra per Mišias diakono skaitomos evangelijos eilutės: „Eik, parduok visa, ką turi“, kurias šv. Antanas, vienuolių tėvas, pritaiko sau.

Dominykas mokėsi Palensijoje. Jis studijavo Bibliją.

Tuo pat metu šalyje siautė badas. Dominykas nebuvo turtingas. Jei jis norėjo padėti alkstantiesiems, jam neliko kito kelio, tik parduoti Bibliją. Viduramžiais knyga 17

Jean-René Bouchet

buvo jau šioks toks turtas. Bet Biblija buvo nepakeičiamas Dominyko darbo įrankis, be to, jos paraštes ar tuščias vietas tarp eilučių jis buvo išmarginęs komentarais.

Bet ar neatėjo laikas padaryti tai, ko jis išmoko iš šios knygos? „Parduok visa, ką turi“ – viską – ir dar: „visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui“. Kaip pirmieji vienuoliai ir daugybė sekusiųjų jų pėdomis Dominykas pardavė knygą, iš kurios išmoko atsisakyti visko. Brolis Steponas girdėjo jį sakant: „Aš nenoriu mokytis ant negyvų odų, kai žmonės miršta iš bado“. Dominykas žinojo, jis tai įsidėmėjo, pavyzdžiui, skaitydamas šv. Augustino knygas, kad jei Evangelijos priesakai netampa įsisąmonintas ir praktikuojamas dalykas, ji virsta raide, kuri žudo, negyva oda, nieko neverta knygiūkšte. Įvykis, kurį vadinu „Palensijos atsivertimu“, išryškino du Dominyko gyvenimo momentus. Jo pirmtakai savo Biblijas dažniausiai parduodavo asmeniniu apsisprendimu, pastūmėti vidinių šios knygos paskatintų pokyčių, o Dominykas žengė šį žingsnį susiklosčiusios situacijos paskatintas. Šitaip jis vienu judesiu (simul) galėjo ir paklausyti Viešpaties patarimo, ir pagelbėti vargšams. Be to, Jordanas ir Jonas Ispanas pažymi, kad Dominykas poelgiu užkrėtė. Steponas Lom­bar­dietis šį Dominyko sprendimą parduoti Bibliją laikė Pamokslininkų ordino pradžia: „Keletas labai įtakingų žymių asmenų pasekė jo pavyzdžiu ir nuo tos akimirkos pradėjo kartu su juo pamokslauti. Pasak 18

Šv. Dominykas

liudytojo nugirsto pasakojimo, palaimintasis po keleto dienų kartu su Osmos vyskupu atvyko į Tulūzos kraštą pamokslauti, ypač prieš eretikus, ir kaip tik čia jis įsteigė brolių pamokslininkų ordiną.“ Taigi Steponas, Lombardijos provincijolas, įžvelgia glaudų ryšį tarp studento Dominyko poelgio ir ordino įkūrimo, nors pastarasis buvo oficialiai įsteigtas tik po dešimt metų.

Palaimingas sugretinimas, iš kurio matyti, kaip pirmieji pamokslininkai aiškino savo ordino atsiradimą. Šias įžvalgas dar derėtų papildyti viena pastaba apie žodžius, kuriais aprašoma Dominyko dvasios būsena: Jor­da­nas rašo – „sujaudintas vargstančiųjų negandos ir degdamas užuojauta jiems“; pasak Stepono – „sujaudintas užuojautos ir gailestingumo“; o Jonas Ispa­nas –„sujaudintas gailesčio ir pastūmėtas artimo meilės“.

Dominyką, apie kurio dvasinę pusiausvyrą nuolat kalbėjo jo bičiuliai, iki ašarų sujaudino materialinės ar dvasinės negandos. Jos pažadino užuojautą, gailestingumą, artimo meilę – rūpestį, kuris jam nebeleis nurimti.

19

Osmos kanauninkas Dominikonai nesidrovi kalbėti apie tai, ko turėjo atsižadėti Dominykas prieš įsteigdamas savo ordiną. Nerei­ kėtų sumenkinti viso to, ką jis gavo, įgijo Palen­sijoje ir Osmoje, kas jį ne vien parengė, bet ir nuteikė naujiems darbams. Jordanas į savo pasakojimą įterpė detalę apie tai, kaip po Palensijos atsivertimo Domi­ny­kas įstojo į Osmos kapitulą. Atrodytų, kad tarp dviejų įvykių nebuvo jokio ryšio. Bet ne, tai tikroji Apaš­talų darbų logika (plg. Apd 4, 34). Dominykas pardavė savo turtus, juos išdalijo vargšams, o paskui buvo priimtas į bendruomenę, gyvenančią pagal šv. Augus­tino regulą.

XII a. pabaiboje reguliniai kanauninkai buvo atitik­ muo to, kas ankstesnėmis epochomis, ir ypač Rytuose, vadinta miestiškąja vienuolyste. Jie gyveno griežtą bendruomeninį gyvenimą, neturto dvasia, nuolat šventė liturgines valandas, studijavo Dievo Žodį ir Bažnyčios Tėvus. Jie sudarė katedros kapitulą, talkinusią vyskupui.

Kartais jie mokė teologijos.

Nuo Karolingų epochos daugelis kanauninkų gyveno pagal šv. Augustino regulą, kuri jiems puikiai tiko dėl jos vienybės ir sutarimo idealų, plačių pažiūrų ir ypač dėl Augustino, kuriam priskiriama šios regulos autorystė.

Osmos vyskupas, pakvietęs Dominyką į savo kapitulą, buvo Martynas Basanietis. O prioras buvo vardu Diegas. Šis žmogus, su kuriuo turėsime progos susipažinti iš 21

Jean-René Bouchet

arčiau, buvo atviras didžiosioms to meto dvasingumo srovėms, gerbiamas savo šalyje, be to, savo evangeline dvasia sugebėjo sujungti kontempliaciją ir Bažnyčiai rūpimus dalykus. Jis labai greitai pamatė Domi­nyko gabumus ir paskyrė jį bendruomenės viceprioru.

Jordanas nepasakoja apie Dominyko gyvenimą Osmoje. Po keleto Šventojo Rašto citatų, skirtų atskleisti Dominyko šventumą bei nusižeminimą, jis tik ypač tiksliai aprašo Dievo jam čia suteiktą malonę. „Dievas jam buvo suteikęs ypatingą maldos už nusidėjėlius, neturtėlius ir nelaiminguosius malonę. Jis nešiojosi jų nelaimes giliausioje savosios užuojautos šventykloje, ir karštos ašaros, kurios liejosi iš jo akių, bylojo apie jausmų įkarštį, deginusį jį iš vidaus.“ „Jis labai dažnai praleisdavo naktį melsdamasis.

Jis melsdavo savo Tėvą užsidaręs duris (plg. Mt 6, 6).

Apmąs­tymų metu ir jų pabaiboje jis šauksmu ir žodžiais išsakydavo savo širdies aimanas; jis negalėdavo susilaikyti ir išsiveržusius jo šauksmus buvo galima aiškiai girdėti net pačiame viršuje. Vienas iš dažniausių ir ypatingiausių jo prašymų būdavo, kad Dievas jam suteiktų tikrąją ir veiksmingą artimo meilę, kad jis sugebėtų rūpintis žmonių išganymu. Nes jis manė, kad tikruoju Kristaus nariu taps tik tada, kai sugebės visas, visomis jėgomis atsiduoti tam, kad būtų laimėta kuo daugiau sielų, kaip ir Viešpats Jėzus, visų žmonių Išganytojas, visą save pašventė mūsų išganymui.“ Atrodytų, kad tai yra geriausiai sutvarkytas, kruopščiausiai paruoštas Libellus tekstas. Jordanas ir jo broliai 22

Šv. Dominykas

galėjo sužinoti iki detalių, kaip Dominykas elgėsi bado metu Palensijoje, bet kaip Dominyko įpėdinis, kuris su juo susipažino gana vėlai, galėjo taip tiksliai papasakoti apie jo dvasinį gyvenimą po šio laikotarpio? Galima nupasakoti įvykį, kai jis plačiai žinomas, bet apie ypatingą malonę taip kalbėti sunku. Viena stebinanti detalė: Jordanas nežinojo Osmos katedros architektūros.

Kaipgi jis galėjo sakyti, kad kai Dominykas melsdavosi bažnyčioje, jį būdavo galima girdėti ir pačiame viršuje (eminus)? Tikėtina, kad Jordanas ir pirmieji broliai buvo pastebėję pasikartojančius ir būdingus Dominyko maldos bruožus. Šiuos jų tėvo maldos bruožus, tai irgi tikėtina, jie galėjo pastebėti, pavyzdžiui, Šventoje Sabinoje, kur pro vieną dortuaro langą buvo įmanoma matyti ir girdėti, kas vyksta bažnyčioje. Lieka vienas žingsnis (galima sakyti, kad Jordanas jį žengė) iki išvados, kad ši malda suformavo Dominyką kaip steigėją ir pamokslininką, kad tai jo charizma ir kad joje slypi ordino šaknys. Kitaip tariant, Palensijos atsivertimas Osmoje skleidžiasi malda, kurią Dominykas išsaugos iki pabaigos.

23

Dominyko malda Ką tik cituoto ypač turtingo Jordano teksto žinias apie Dominyko vertybes (kitaip nei kitus bene stereotipinius bruožus) patvirtino ir kanonizacijos proceso liudytojai.

Jordanas pažymėjo ypatingą Dominyko maldos už visus nelaiminguosius malonę. Jis meldėsi už vargšus, nusidėjėlius, sielvartaujančiuosius, visus tuos, kuriuos jis užtarė pačioje giliausioje savosios užuojautos šventykloje. Vykstant kanonizacijos procesui, artimiausieji broliai nepamiršto pabrėžti šios Dominyko laikysenos: Ventura pastebi, „kad palaimintasis Dominykas uoliai darbavosi dėl sielų išganymo, kad jo artimo meilė ir užuojauta nebuvo skirta vien ištikimiesiems, bet apglėbdavo neištikimuosius, pagonis ir netgi pasmerktuosius pragarui; jis daug ir dažnai verkdavo dėl jų.“ Dera prisiminti ir Giujomo Pejero liudijimą Tulūzoje: „Kai melsdavosi, jis šaukdavo taip garsiai, kad jį būdavo galima girdėti visur; šaukdamas jis sakydavo: Viešpatie, pasigailėk savo tautos! Kas gi nutiks nusidėjėliams? Taip jis leisdavo ištisas naktis, verkdamas ir aimanuodamas dėl žmonių nuodėmių.“ Kaip nusakyti charizmą, kurią Jordanas ir broliai priskyrė Dominykui? Tai nebuvo vien savitas maldos būdas: galėtume kalbėti apie visuotinį užtarimą.

Dominykas įvedė naują santykio su kitais žmonėmis 25

Jean-René Bouchet

būdą. Užuojauta turi reikštis ne vien malda, ji turi skleistis ir per žmogiškuosius ryšius: „jis mylėjo visus, tad visi jį taip pat mylėjo“, „jis lengvai su visais susibičiuliaudavo“, – rašė Jordanas, o broliai rungtyniavo norėdami įgyti tokių sugebėjimų.

Tolesnis Jordano iš Saksonijos tekstas atskleidė visą esmę: Dominykas manė, kad tikruoju Kristaus nariu taps tik tada, kai sugebės visas, visomis jėgomis atsiduoti tam, kad laimėtų sielų, kaip ir Viešpats Jėzus, visų žmonių Išganytojas, visą save pašventė mūsų išganymui.

Dominykui nepakako naktinėse maldose permąstyti dienos susitikimus. Jis kontempliavo Kristaus Veidą, Nukryžiuotąjį Kristų. Pastebėkime, kad Dominyko miniatiūrose, vaizduojančiose devynis Dominyko maldos būdus, jis visada vaizduojamas priešais Nukryžiuotojo paveikslą. Reikia taip pat prisiminti, kad „Brolių gyvenimuose“ (Vitae Fratrum) dažnai užsimenama apie tai, kad kiekvienoje celėje buvo Nukryžiuotojo paveikslas. Pats Jordanas savo laiškuose Dianai kalbėjo apie Nukryžiuotąjį kaip apie knygą: tai gyvenimo knyga, kurioje išmokstama meilės įstatymo (XV laiškas). „Meilės meno knyga, – sakoma „Brolių gyvenimuose“, – tai Kryžius, tiksliau, pats Nukryžiuotasis.“ Dominykas mokiniui, klaususiam, iš kur šis semiasi tiek daug gražių dalykų savo pamokslams, atsakė būtent šiais žodžiais: artimo meilės knygoje.

Taigi melsdamasis Dominykas kontempliavo Vieš­ patį ir iš šios kontempliacijos gelmės, kuri Šventojoje 26

Šv. Dominykas

Dvasioje buvo nukreipta į širdžių ar jausmų vienybę, ištryško tasai visuotinis užtarimas. Ten, kur vieni atranda tylą ir naktį arba šviesą, Dominykas atrado žmoniją. Tai nėra lygio, o malonės klausimas. Ši dovana, kadangi duota Dievo, Kristaus, neaplenkia nė vieno žmogaus, netgi pasmerktųjų pragarui.

Vienas paprotys, tiksliau, viena ankstyvosios Baž­ ny­čios tradicija nuo krikščioniškos maldos atskyrė tam tikrą vyrų ir moterų grupę. Dominyko atveju nieko panašaus – net priešingai, visuotinis užtarimas skleidėsi neaplenkdamas nė vieno, kurį Kristus troško išganyti. Tai ne kokia nors retorinė figūra, o įsitikinimas, gimęs iš tikėjimo Kristumi ir iš bendrystės su juo. Tad Dominyką galima pastatyti į vieną dvasinių mokytojų gretą su Poli­kar­pu, Makarijumi Didžiuoju, Izaoku Sirie­ čiu, šventuoju Martynu (nė nekalbu apie tokius didžius teologus kaip Origenas), pastarųjų dviejų amžių dvasiniais rusų mokytojais, tokiais kaip Silvanas Atonietis, kuriems užtarimas, gimęs iš bendrystės su Kristumi, neaplenkė nė vieno, netgi to, kuris žmonių akimis atrodytų galutinai prarastas. Ar ne ta pati įžvalga atsispindi Kotrynos Sienietės žodžiuose, kuriais ji išsako Tėvo valią: „noriu teikti gailestingumą pasauliui“? „Tiems, kas buvo verti tapti Dievo vaikais ir gimti iš Šventosios Dvasios, tenka verkti ir sielotis už visą žmonių giminę.

Degdami dvasine meile visai žmonijai, liedami ašaras, jie meldžiasi už visus žmones; o Šventoji Dvasia juose ir vėl pakursto tokį didelį džiaugsmą ir artimo meilės polėkį, kad jie tetrokšta, jei tai būtų įmanoma, užsklęsti 27

Jean-René Bouchet

visus žmones savo širdyse, nepaisydami, kas iš jų blogas, o kas geras“ (Makarijus, Hom. 18).

Jordano pastebėjimai siekė dar toliau už Giujomo Pejero liudijimą: Giujomas minėjo raudas už nusidėjėlius, kurias jis turbūt buvo girdėjęs, o Jordanas kalbėjo apie Dominyko prašymą, kad jam būtų suteikta tikra ir veiksminga artimo meilė nusidėjėliams. Iš tiesų tai nėra priminimo Dievui apie nusidėjėlius, kuriuos jis būtų užmiršęs, klausimas. Meldžiame Dievą, kad pažadintų mums tą meilę, kuria jis myli nusidėjėlius. Ši malda reiškiasi, turi pasireikšti konkrečia meile. Antraip ji nėra išbaigta.

Jordanas užsiminė, kad Dominykas skaitė Kasijono „Pokalbius“ (Collationes – vert. past.), klasikinį to meto dvasingumo veikalą, ir kad jis išsiugdė didelį širdies tyrumą. Liu­dy­tojai ir amžininkai žinojo, kad šioje mokykloje Domi­nykas siekė ne nepajudinamo romumo, paprastai priskiriamo mokytojui, bet laisvės niekieno netrukdomam atsiduoti gailestingumui. „Kas yra tyra širdis? Tai širdis, pilna gailestingumo visai kūrinijai“ (Izaokas Sirietis).

28

Žengti į priekį – toks yra ir šios knygutės autoriaus tikslas. Jeano-René Bouchet knyga nėra tipinė istorinė studija apie šv. Dominyką. Juo labiau tai ne pamaldus pasakojimas apie stebuklingus įvykius.

Tai – gyvenimo perskaitymas. Istorija autoriui yra tarsi pretekstas, leidžiantis pažvelgti į pamokslininkų ordino įkūrėją bei jo misiją mūsų laikų akimis, bandant surasti ne tikslų atsaką į šiandienos klausimus, tačiau semiantis paskatinimo ir drąsos priimti naujus iššūkius. Šv. Dominyko pavyzdys ragina gyventi evangeline dvasia, kad ir koks būtų pasaulis.

ISBN 978-9955-656-90-6