Artuma

Artuma 2007 m. spalis

10

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės mintys ir maldos Kaip saulė vienu metu apšviečia ir kedrą, ir mažą gėlelę, tarsi ši būtų vienintelė pasaulyje, taip mūsų Viešpats ypatingai rūpinasi kiekviena siela, tarsi daugiau nebūtų į ją panašių.

* * *

Dievas panorėjo sukurti didžius šventuosius, kuriuos galima palyginti su lelijomis arba rožėmis; bet Jis sukūrė ir visai mažų šventųjų, kurie turėtų būti patenkinti esą saulutės arba žibuoklės gerojo Dievo akims palinksminti, kai Jis regi jas prie savo kojų.

* * *

Mano Dieve, aš renkuosi viską! Nenoriu būti tik pusiau šventąja, aš nebijau dėl Tavęs kentėti, bijau tik vieno dalyko – kad nepasilaikyčiau savo valios, pasiimk ją, nes „aš renkuosi viską“, ko Tu nori.

* * *

Ak, Viešpatie, žinau, kad neliepi daryti to, kas neįmanoma, geriau už mane žinai, kokia aš silpna, netobula, gerai žinai, kad niekada negalėčiau mylėti savo seserų taip, kaip Tu, jeigu Tu pats, o mano Jėzau, jų dar nemylėtum manyje.

* * *

Gyventi meile reiškia duoti be saiko, nereikalaujant atlygio čia, žemėje. Ak! Aš duodu neskaičiuodama, nes esu tikra, kad meilė neskaičiuoja. O dieviškoji Širdie, pilna šventumo, atidaviau aš viską! Bėgu tad lengvai, vienintelį tik turtą teturėdama. Gyventi meile.

* * *

Juk Dievas ne tam kasdien nužengia iš dangaus, kad pasiliktų auksinėje komuninėje, o tam, kad rastų kitą dangų, Jam daug brangesnį už pirmąjį, mūsų sielos dangų, sukurtą pagal Jo paveikslą, gyvąją Dieviškosios Trejybės šventyklą!

* * *

Taip, jaučiu, jeigu visos įmanomos nuodėmės slėgtų mano sąžinę, net ir tada atgailos kamuojama širdimi eičiau ir pulčiau į Jėzaus rankas, nes žinau, kaip Jis myli grįžtantį sūnų palaidūną.

* * *

Gyventi meile – kokia keista beprotybė! Man sako pasaulis, ak! Nustokite giedoję, nepraraskite savo žavesio, savo gyvenimo, naudingai juo mokėkite pasinaudoti!.. Tave mylėti, Jėzau, – koks vaisingas praradimas! Visas mano žavesys – tik Tau, negrįžtamai. Iškeliaudama iš šio pasaulio noriu Tau giedoti: „Mirštu iš meilės!“

* * *

Kristaus šauksmas nuo Kryžiaus: „Trokštu!“ visą laiką aidėjo mano sieloje. Norėjau paduoti savo Mylimajam gerti ir pati pasijutau kamuojama sielų troškulio... Tai dar nebuvo mane taip traukusios kunigų sielos, tai buvo didžiųjų nusidėjėlių sielos, aš karštai troškau išplėšti jas iš amžinosios liepsnos...

* * *

Jėzus mums sako, kad Jo namuose yra daugybė buveinių. Tuomet, jei ten yra buveinių didžiosioms sieloms, dykumų Tėvams ir kantrumo kankiniams, turi būti ir mažiems vaikams skirtų buveinių. Mūsų vieta ten, jei labai Jį mylime – Jį, mūsų dangiškąjį Tėvą ir Meilės Dvasią.

* * *

O Jėzau! Kaip galėčiau nepasakoti visoms mažoms sieloms apie Tavo begalinį atlaidumą...

Jaučiu, nors tai ir neįmanoma, kad jeigu Tu būtum radęs dar mažesnę sielą už manąją, mielai ją būtum apibėręs dar didesnėmis malonėmis, jei tik su didžiausiu pasitikėjimu ji būtų atsidavusi begaliniam Tavo gailestingumui.

* * *

Atėjus gyvenimo vakarui priešais Tave pasirodysiu tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs suskaičiuoti mano darbų. Visi mūsų teisumo darbai Tavo akyse yra dėmėti. Todėl noriu apsirengti Tavo paties Teisumu ir iš Tavo Meilės Tave patį priimti amžiams. Nenoriu jokio kito vainiko, tik Tavęs, o mano Mylimasis.

Laiškas skaitytojams

Turinys Credo

Sveiki, mielieji mūsų skaitytojai,

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Rožinio ir gyvenimo centras

2

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblija apie Dievo ir žmonių šventumą

3

11

kai kurie iš Jūsų nustebote praėjusiame, rugsėjo, „Artumos“ numeryje radę tokią, regis, visai nešventą pinigų temą: kaip čia dabar – katalikiškas žurnalas tokiam žemiškam, gal net nešvariam reikalui skiria tiek dėmesio? Kai kas labai aktyviai ir teisingai sureagavote, ir už tai esame Jums kaip visada dėkingi!

Ogi šį mėnesį Jums siūlomą svarstymų temą – šventumas šiandien – kas nors pamatęs gali ir nusivilti: na ir blaškosi jie nuo vieno kraštutinumo prie kito ir nori dabar nuo pinigų šokti prie dangaus... Neskubėkite, tikrai ne šventeiviškai ir šį kartą norime pasikalbėti. Kaip pinigai yra ne svetimi krikščioniui, o tik atspindi jo žemiškąją tikrovę, taip ir šventumas yra ne vien Dangaus šventųjų reikalas, bet skiriamas, dovanojamas kiekvienam iš mūsų. Juk pati Biblija byloja:

Antanas SAULAITIS SJ Edis buvo Dievo draugas

12

„Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas...“ (1 Pt 1, 16, taip pat plg. Kun 11, 44; 19, 2; 20, 7).

Jū­ra­tė KUODYTĖ Mūsų dienų šventieji

13

Marija NAVICKA Šventumas... šeimoje?

14

Liutauras SERAPINAS Gyvenimo kelias į Dangų

16

Tomas VILUCKAS Kad Avinėlio puotoje nestigtų svečių 5 Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Pažvelgti į šventųjų veidus

7

Klausimai ganytojams

8

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas Dr. Andrius NAVICKAS Ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikščionimis? (I)

9

Didelės ir mažos kryžkelės

Zita VASILIAUSKAITĖ Tobulybės siekimas ar asmens laimė? 20 Iš redakcijos pašto

22

Mandagumas mūsų nekasdienis Liūdnųjų dienų etiketas

23

Motinos užrašai Birutė OBELENIENĖ „Magiškas“ seksas

24

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Kietagalvis senis

27

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Tas baisus žodis – auka!

28

Meno pasaulyje Mūsų dainius Maironis

30

Įdomybės Simpatiškieji hipopotamai

33

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė apie antsvorį

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Makabreskos

35

Taigi, jei jau esame tikintys į Dievą, negalime praleisti pro ausis net keletą kartų mums pabrėžtinai tariamų žodžių ar apsimesti, kad neišgirdome tokio kvietimo-pašaukimo. Bet ką tai mums reiškia praktiškai? Ar Šventasis Raštas ir jo Autorius mums skelbia utopijas bei neįmanomus dalykus? Juk gyvename tokiame baisiame pasaulyje, esame tokie nuodėmingi, kad ir šiaip vos ištveriame: ne šventumas mums galvoje! Geriau, taip sakant, būsiu sveikas ir turtingas, o šventaisiais tegu tie kunigėliai ir vienuoliukės būna – jų toks darbas (o jei dar pamatome ir „nešventą“ jų poelgį, tai visai nusiraminame: jeigu jie tokie, ko čia iš manęs norėti!).

Sakysit, štai, ir šio žurnalo viršelis tą patį tvirtina: Kristus savo šlovėje (X a. vidurio manuskriptas iš Athelstano psalmyno, Anglija) apsuptas šventųjų – kankinių, kunigų, vienuolių, visai nepanašių į mus, nuodėmingus... Vis dėlto žinau, jog šitaip nesakysite, nes daugelis Jūsų visai kita parodėte ir išgyvenote šią vasarą, ateidami susitikti su šventąja Teresėle. Jūs tikrai spindėjote šventumu čia, greta mažos šventosios, kurios didybė – vienintelis troškimas mylėti Šventąjį.

Smagaus Jums skaitymo, malonaus rudens ir paprasto kasdienio šventumo!

Darius Chmieliauskas

1

2

Artuma / 2007 m. spalis

Credo

Rožinio ir gyvenimo centras Spalio kalendorius Spalis – spangios (akinančios) maldos – Mergelės Marijos Rožinio mėnuo. Kasdien Bažnyčia varstys vėrinio karoliukus kartodama angelo pasveikinimą ir apmąstydama Išgelbėjimo istoriją. Reformavęs Rožinį garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius II pažymėjo, kad maldos „Sveika, Marija“ centre yra Jėzaus vardas. Taip, tai jis yra mūsų Išgelbėtojas, vienintelis Mokytojas, vienintelis Viešpats. Tiek vėrinio karoliukus varstant, tiek ir kiekvieną spalio dieną išgyvenant Jėzus tebus mūsų centras.

Sekmadieniai ir iškilmės Spalio 7-oji – XXVII eilinis sekmadienis. Ką reiškia būti Dievo „nenaudingu tarnu“? Tai – jaustis ne Dievo tarnu, bet jo bičiuliu, namiškiu, net sutuoktiniu. Tarnas yra samdinys, laukiantis, kad jam būtų atlyginta. O bičiulis, namiškis, sutuoktinis – tas, kuriam paprasčiausiai gera būti drauge. Čia ir mūsų tikėjimo galia, kai žinome, jog veikiame ne mes, bet Dievas su mumis.

Visagali galingasis Dieve, prašantiems duodantis daugiau, negu jie nusipelno ir meldžia, gausiai parodyk mums savo gailestingumą; atleisk visa, kas sąžinę slegia, ir pridėk to, ko nė melsti nedrįstame.

Spalio 13-ąją – Vilniaus arkivyskupijoje ir Šiaulių vyskupijoje katedrų dedikavimo metinių iškilmės. Vilniaus ir Šiaulių Bažnyčių nariai turi pajusti vienybės su vyskupu ir tarpusavyje realybę. Mus jungia vienas tikėjimas, vienas

Krikštas, vienas Dievas ir visų Tėvas.

Dieve, statantis savosios šlovės šventovę iš gyvų ir rinktinių akmenų, išliek savo Bažnyčioje Šventąją Dvasią, kad ji ugdytų tikinčiųjų tautą, kuri bus dangaus Jeruzalės gyventoja.

Spalio 14-oji – XXVIII eilinis sekmadienis. Apmąstydami dešimties raupsuotųjų apvalymo istoriją, turėsime suvokti, kad Dievas savo išgelbėjimą nori padovanoti visiems, o ypač tiems, kurie labiausiai jaučiasi ir yra neverti – Dievo ir jo tautos priešams.

Tavo malonė, Viešpatie, visada teveda mus ir skatina be paliovos gera daryti.

Spalio 21-oji – XXIX eilinis sekmadienis. Parabolė apie nedorą teisėją ir našlę, nepaliaujamai prašančią apginti nuo skriaudiko, turi išmokyti mus melstis be paliovos ir pasitikint, kad tikrai būsime išklausyti. „Teisingas teisėjas“ Dievas teisėjo pareigas ne tik atlieka,

bet atlieka jas su meile... Šiandien malda ir parama minime Misijas – darbą, kuris perduoda pasauliui Kristaus Gerąją Naujieną. Nepamirškime, kad patys esame misionieriai – Kristaus pasiuntiniai perduoti jo Evangeliją ten, kur esame.

Padaryk, Visagali Dieve, kad būtume visada ryžtingai tau atsidavę ir kilnia širdimi tarnautume tavo didybei.

Spalio 27-oji – Vilniaus arkivyskupijoje ir Kaišiadorių vyskupijoje bažnyčių dedikavimo metinių iškilmės. Kai kurios bažnyčios ne tik palaiminamos, bet ir iškilmingai dedikuojamos – visam laikui paskiriamos Dievui ir jo tautai.

Dieve, kuris norėjai, kad tavo tautą sudarytų tikinčiųjų daugybė, padaryk, kad tavoji tauta, tavuoju vardu suburta, tave garbintų, tave mylėtų, tave sektų ir tavo vedama pasiektų pažadėtąjį gėrį.

Šventės ir minėjimai Spalio 1-oji – šv. mergelės ir Bažnyčios mokytojos Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės minėjimas (XIX a.).

Dieve, mūsų Tėve, atveriantis dangaus karalystės vartus nuolankiesiems ir mažutėliams, padaryk, kad su giedriu pasitikėjimu sektume keleliu, parodytu

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. spalis 1 P 2 A 3 T 4 K

5 P 6 Š 7 S

8 P

9 A 10 T 11 K 12 P 13 Š

Zch 8, 1–8; Ps 102; Lk 9, 46–50 Iš 23, 20–23a; Ps 91; Mt 18, 1–5. 10 Neh 2, 1–8; Ps 137; Lk 9, 57–62 Neh 8, 1–4a. 5–6. 7b–12; Ps 19; Lk 10, 1–12 Bar 1, 15–22; Ps 79; Lk 10, 13–16 Bar 4, 5–12. 27–29; Ps 69; Lk 10, 17–24 Hab 1, 2–3; 2, 2–4; Ps 95; 2 Tim 1, 6– 8. 13–14; Lk 17, 5–10 (III sav.)

Jon 1, 1 – 2, 1–2. 11; Jon 2, 3–5. 8; Lk 10, 25–37 Jon 3, 1–10; Ps 130; Lk 10, 38–42 Jon 4, 1–11; Ps 86; Lk 11, 1–4 Mal 3, 13–20b; Ps 1; Lk 11, 5–13 Jl 1, 13–15; 2, 1–2; Ps 9; Lk 11, 15–26 Jl 4, 12–21; Ps 97; Lk 11, 27–28

14 S 2 Kar 5, 14–17; Ps 98; 2 Tim 2, 8–13;

Lk 17, 11–19 (IV sav.)

15 P Rom 1, 1–7; Ps 98; Lk 11, 29–32 16 A Rom 1, 16–25; Ps 19; Lk 11, 37–41 17 T Rom 2, 1–11; Ps 62; Lk 11, 42–46 18 K 2 Tim 4, 10–17a; Ps 145; Lk 10, 1–9 19 P Rom 4, 1–8; Ps 32; Lk 12, 1–7 20 Š Rom 4, 13, 16–18; Ps 105; Lk 12, 8–12 21 S Iš 17, 8–13; Ps 121; 2 Tim 3, 14 – 4, 2;

Lk 18, 1–8 (I sav.)

22 P Rom 4, 20–25; Lk 1, 69–75; Lk 12, 13–21 23 A Rom 5, 12. 15b. 17–19. 20b–21; Ps 40;

Lk 12, 35–38 24 T Rom 6, 12–18; Ps 124; Lk 12, 39–48 25 K Rom 6, 19–23; Ps 1; Lk 12, 49–53 26 P Rom 7, 18–25a; Ps 119; Lk 12, 54–59

27 Š Rom 8, 1–11; Ps 24; Lk 13, 1–9 28 S Sir 35, 12–14. 16–18; Ps 34; 2 Tim 4,

6–8. 16–18; Lk 18, 9–14 (II sav.)

29 P Rom 8, 12–17; Ps 68; Lk 13, 10–17 30 A Rom 8, 18–25; Ps 126; Lk 13, 18–21 31 T Rom 8, 26–30; Ps 13; Lk 13, 22–30 Spalį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad krikščionys nepristigtų jėgų bei drąsos gyventi tikėjimu ir ištvermingai jį liudytų ten, kur jie sudaro mažumą; misijų – kad Pasaulinė misijų diena kiekvienam pakrikštytajam primintų pareigą būti misionieriumi.

Credo šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės, idant ir mums nušvistų tavojo veido garbė. Šiandien – Pasaulinė muzikos ir Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena.

Spalio 2-oji – Angelų Sargų minėjimas. Angelas graikiškai reiškia „pasiuntinys“. Tikime, kad Dievas visuomet saugo ir globoja savo žmones. Mes niekada nepaliekami vieni, o tai teikia saugumo ir pasitikėjimo – to, kas svarbiausia vaisingam žmogaus gyvenimui. Šiandien linkėsime policijos darbuotojams būti Angelų Sargų įsikūnijimu.

Dieve, savo gailestingąja apvaizda siunčiantis savo angelus, kad jie mus gintų ir saugotų, padaryk, kad gyvenimo kelionėje būtume pastiprinti jų pagalbos ir suvienyti su jais amžinajam džiaugsmui.

Spalio 4-ąją – šv. Pranciškaus Asyžiečio minėjimas (XII a.).

Dieve, neturtingu ir nuolankiu šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu davęs Bažnyčiai Kristaus atvaizdą, leisk ir mums sekti tavo Sūnų Evangelijos keliu. Šiandien – Pasaulinė gyvūnijos diena. Kūrėjas visa, kas gyva, pavedė žmogui. Todėl šis visų kūrinių vardu šlovina Dievą, visos kūrinijos Autorių.

Iš naujo apmąstykime savo atsakomybę už mums patikėtą pasaulį.

Spalio 6-ąją minime šv. vienuolę Faustiną Kovalską (XX a.).

Tėve, duok mums išminties ir meilės Dvasios, kuri leido nuolankiai šventajai Faustinai spindėti Bažnyčioje tarsi žibintui, ir leisk, kad tikėjimu ir darbais tarnautume tavo gailestingosios meilės šlovei.

Spalio 7-ąją prisimename mokytojus. Sunkus ir atsakingas vaikų ir jaunimo ugdytojų darbas tebus palaimintas gražia mūsų ateitimi.

Spalio 15-oji – šv. mergelės ir Bažnyčios mokytojos Jėzaus Teresės Avilietės minėjimas (XVI a.).

Dieve, pašaukęs Bažnyčioje šventąją Jėzaus Teresę parodyti naują kelią siekiant tobulumo, leisk mums, tavo tikintiesiems, maitinti savo dvasią jos mokymu ir užsiliepsnoti gyvu šventumo troškimu.

Spalio 17-ąją minime šv. kankinį vyskupą Ignotą Antiochietį (II a.).

Visagali ir amžinasis Dieve, statantis savo Bažnyčią, mistinį Kristaus kūną, kankinių auka padaryk, kad garbinga šventojo Ignoto kankinystė, dovanojusi jam nemarybės vainiką, sustiprintų mūsų tikėjimą.

Spalio 18-ąją – šv. apaštalo ir evangelisto Luko šventė. Tradicija mini Luką kaip gydytoją, kilusį iš Sirijos,

apaštalo Pauliaus palydovą kelionėse, pagelbėjusį jam ir per paskutinįjį įkalinimą, paskui tapusį Tebės vyskupu Graikijoje, kur ir miręs. Evangelijoje pagal Luką nagrinėjamas visų tautų bei visų žmonių – vargšų, nusidėjėlių, moterų, silpnųjų, pagonių – pašaukimas į išganymą. Tai jiems Viešpats skelbia Gerąją savo Naujieną, savo gerumą, savo gailestingumą. Lukas taip pat yra ir Apaštalų darbų knygos autorius.

Viešpatie, mūsų Dieve, išsirinkęs šventąjį Luką žodžiu ir raštu skelbti pasauliui tavo meilę vargstantiesiems, padaryk, kad krikščionys turėtų vieną širdį ir vieną dvasią ir visos tautos išvystų tavo išgelbėjimą.

Spalio 25-oji – Konstitucijos diena.

Tegul visi Lietuvos žmonės vieną dieną galės didžiuotis savo valstybe! „Palaimintas tavo įsčių vaisius – Jėzus“, – sakė Elzbieta Marijai, skelbiame ir mes. Tik nepamirškime, kad esame panašūs į jį, padaryti panašūs į Jėzų Krikšto valandą. Jo gyvenimas buvo palaimintas ir jis pats buvo Palaiminimu. Linkiu, kad ir mes būtume jo sekėjai.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Biblija apie Dievo ir žmonių šventumą Kun. Danielius DIKEVIČIUS „Kodėl popiežius vadinamas Šventuoju Tėvu? Juk jis, kaip ir kiti eiliniai katalikai, nusideda bei eina išpažinties!“ – taip manęs, antrojo kurso klieriko, kartą paklausė dabar jau anapus iškeliavęs kaimynas. „Tai tik titulas, o ne popiežiaus moralinio tobulumo įvertinimas“, – tąsyk jam atkirtau. Šiandien atsakyčiau daug išsamiau!

Prieš imdamasis nagrinėti biblines

Dievo ir žmonių šventumo sampratas, norėčiau išryškinti dvi svarbias pastabas: 1) Biblijoje vien tik Jahvė (hebr. Yhwh) yra šventas (hebr. kadôš); 2) žmonės, daiktai, dienos ir kt. savo šventumą (hebr. kodeš) gauna tiktai iš Jahvės. Šie du biblinės teologijos teiginiai apie Dievo ir žmonių šventumą yra pagrindiniai ir patys svarbiausi. Štai vienas iš daugelio Šventraščio tekstų: Karaliaus

3

Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasirengę serafimai.

Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore. „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS!

4

Artuma / 2007 m. spalis

Credo Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Taip rašoma Senojo Testamento Izaijo knygoje (6, 1– 3; čia ir toliau paryškinta cituojant). Triskart „šventas, šventas, šventas“ (šiandien sakytume „švenčiausias“, mat biblinėje hebrajų kalboje būdvardžiai nelaipsniuojami) pabrėžia išskirtinį ir visoje kūrinijoje analogų neturintį Jahvės šventumą.

Taip Biblijoje apibūdinamas vien Dievas.

Pavadinti žmogų švenčiausiuoju prilygtų piktžodžiavimui ir nuodėmei.

Miniatiūra iš Bambergo Apokalipsės.

Apie 1000–1020 m., Reichenau

Kaipgi reiškiasi Dievo šventumas?

Iš esmės – dviem pagrindiniais bruožais.

Pirma, Jahvės šventumas tolygus jo būties kitoniškumui: „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, – VIEŠPATIES žodis. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis (Iz 55, 8–9). Tai vadinamasis ontologinis (gr. ontos – „būtis“) Dievo šventumo bruožas. Šventas Dievas – nuo pasaulio atskirtas Dievas (greičiausiai net pats hebrajiškas žodis kadôš – „šventas“ yra kilęs iš senovinės kanaaniečių kalbos veiksmažodžio qadad, kuris ir išreiškia atskyrimo idėją). Atskirtas ne vietos ir erdvės – Juk mes jame gyvename, judame ir esame... (Apd 17, 28), – bet tobulumo atžvilgiu. Jis – visą kūriniją savo tobulumu pranokstantis, kaip pasakytų filosofai – transcendentinis, Dievas. Būtent to-

dėl jo šventumas yra ne viena iš daugelio dieviškųjų savybių, bet pats dieviškasis buvimas ir esatis, pats Dievas.

Antra, Jahvės šventumas išreiškia ir jo dorovinio tobulumo idėją. Tai moralinis dieviškojo šventumo bruožas. Šventas Dievas yra geras Dievas: Vienas didikas kartą paklausė: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus jam atsakė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dievas...“ (Lk 18, 18–19). Ši savybė būdinga tik bibliniam Dievui.

Pagoniškos dievybės, kaip rodo lyginamieji religijų tyrimai, nepasižymi moralinėmis dorybėmis.

O kaip reiškiasi žmonių šventumas? Jam Biblijoje būdingi trys bruožai. Pirma, Biblijos Dievas, kuris, yra geras ir laikosi tam tikrų moralinių principų, reikalauja šventumo ir iš savo sukurto žmogaus: Kadangi aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas, jūs būsite šventi, nes aš esu šventas! (Kun 11, 45); Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas (Kun 19, 2). Taigi būti šventam reiškia būti moraliai tobulam žmogui. Šiuo išskirtiniu bruožu taip pat pasižymi biblinė šventumo samprata, nes pagonių dievai iš savo išpažinėjų to nereikalaudavo.

Kita vertus, Biblijoje žmogaus šventumas nebuvo tapatinamas tiktai su morale bei etika, ir tai itin svarbu suprasti.

Kai kuriuose apaštalo Pauliaus laiškuose iš pirmo žvilgsnio galime įžvelgti tam tikro nenuoseklumo. Antai Pirmojo laiško korintiečiams įžangoje apaštalas adresatus vadina „šventųjų“ vardu, o toliau tuos pačius asmenis bara už jų moralinius nusižengimus: Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas – Dievo bendrijai Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus (1 Kor 1, 1–2); Apskritai tenka girdėti apie palaidumą tarp jūsų, net apie tokį palaidumą, kokio nepasitaiko nė pas pagonis: būtent kažkas gyvenąs su tėvo žmona...

(1 Kor 5, 1); Pirmiausia man teko girdėti, kad jūsų bendruomenės susirinkimuose esti skilimų, ir aš iš dalies tuo tikiu. Juk turi pas jus būti atskalų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės. Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria (1 Kor 11, 18–21).

Kaip tai suprasti? Kodėl šventaisiais Paulius vadina nuodėmingus Korinto krikščionis? Greičiausiai todėl, kad apaštalui šventumas neatrodo vien moralinė žmogaus savybė. Žmonių šventumas, kaip jau sakyta, išplaukia iš dieviškojo šventumo.

O šis pirmiausia yra ontologinio pobūdžio ir reiškia Dievo kitoniškumą. Todėl ir žmogus tik tiek šventas, kiek yra įsišaknijęs į tą dieviškąjį kitoniškumą. Kitaip tariant, būti šventu žmogumi – tai priklausyti Dievui visa, net ir nuodėminga, savo būtimi. Kol krikščionis to nesupranta, tol jaučiasi kaltas ir nelaimingas, nes gyvenime kiekvienam pasitaiko vienaip ar kitaip nusidėti. Šis antras biblinio šventumo požymis jokiu būdu nepanaikina pirmojo, t. y. moralinio šventumo. Tačiau jis padrąsina tikintį žmogų ir suteikia jam džiaugsmo, nes primena Dievo, kuris juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 45), gerumą.

Atskirai paminėsiu dar vieną biblinio šventumo aspektą. Paprastai manome, kad šventasis yra tas žmogus, kuris labai daug nuveikė ar stengiasi nuveikti dėl Dievo (pvz., pasninkauja, meldžiasi, atsižada blogio ir pan.). Biblija neneigia tokio požiūrio, tačiau jį šiek tiek pakoreguoja. Anot Šventojo Rašto, tikras šventasis yra tas, kuris ne tiek veikia dėl Dievo, kiek leidžiasi, kad Dievas veiktų per jį žmonijos istorijoje.

Biblijai nebūdingas klasikinis žmogaus gyvenimo skirstymas į sacrum ir profanum. Taip esti pagoniškose religijose. Taigi šis bruožas išskirtinai būdingas biblinei šventumo sampratai. Pasak Biblijos, visas žmogaus gyvenimas yra tik sacrum: Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei (1 Kor 10, 31).

Credo

Kad Avinėlio puotoje nestigtų svečių Tomas VILUCKAS Praėjusią vasarą mūsiškis nacionalinis transliuotojas suteikė progą pamatyti Londone, Wembley stadione, princesės Dianos atminimui surengtą koncertą.

Jo metu televizijos žiūrovai galėjo išgirsti, kaip įvairūs asmenys trumpai pasakojo apie savo susitikimus su princese. Žmonės prisiminė, kaip jinai juos paliesdavo, ką sakydavo, kaip bendraudavo. Norom nenorom šis princesės Dianos įvaizdis kažkuo priminė šventųjų gyvenimus. Tiesa, čia nebuvo stebuklų ar išgydymų, bet iš ekrano spinduliavo žavi ir kai kurias normas bei tradicijas laužanti moteris. Akivaizdu, kad nūdienos visuomenė nebeskiria šventojo nuo iškilios ir stiprios asmenybės.

Juk dažnai Motina Teresė ir princesė Diana vos netapatinamos. Tad kaip šventumo perspektyva įsikomponuoja šių laikų kontekste?

„Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ Taip jau esame sukurti, kad visuomet lygiuojamės į kitus žmones, į tuos, kurie ko nors daugiau už mus pasiekę, toliau pažengę. Tapatinamės su jais, sekame jų pavyzdžiu. Tai natūralu ir žmogiška. Štai maži vaikai mėgdžioja savo tėvus, kuo nors išsiskiriančius suaugusius. Paaugliai ieško savo individualybės ir nebemėgdžioja tėvų, o tapatinasi su dainininkais, sportininkais, aktoriais, realybės dramų herojais. Dažnai net suaugęs žmogus ima pavyzdį iš profesinėje veikloje labiau pasižymėjusio asmens, seka paskui visuomenėje iškylančius lyderius, geriausiu atveju turi mokytoją, iš kurio semiasi patirties.

Panašūs dėsniai galioja ir krikščioniškame gyvenime. Apaštalas Paulius sako: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1). Tai reiškia, kad gyvenant Evangelija mums reikia pavyzdžių, kurie mus įkvėptų. Tokiais pavyzdžiais mums tampa ne tik mūsų dvasios tėvai, vadovai, daugiau pažengę krikščionys, bet ir prieš mus gyvenę Kristaus mokiniai, kurie net iškeliavę į amžinybę bendradarbiauja su Dievu įgyvendinant jo Evangeliją žemėje. Juos Bažnyčia ir vadina šventaisiais.

Tiesa, šventuosius laikyti tik pavyzdžiais labai pavojinga. Jei bandysime tokius pavyzdžius įkūnyti, viskas baigsis tuo, kad tik grožėsimės jais kaip tolimais idealais, o patys dėl šventumo nesuksime sau galvos. Juk retas ryžtųsi numirti kaip kankinys, marinti save asketinėmis pratybomis ar kentėti pažeminimus! Ne vienas sakome sau, kad „šis kelias skiriamas išrinktiesiems, nė per nago juodymą nesu panašus į Motiną Teresę, Joną Paulių II ar mažąją Teresėlę.“ Ir esame šiek tiek teisūs.

Tačiau čia yra ir tam tikro prieštaravimo. Žinome, kad mūsų krikščioniško gyvenimo tikslas yra patekti į dangų, tai reiškia – regėti Švenčiausiąją Trejybę. Kitaip tariant, nebūdami šventi negalėsime regėti Dievo. Tad šventumas yra krikščioniško gyvenimo sąlyga: jei nesiekiame būti šventi, jis paprasčiausiai netenka prasmės. Ir apaštalas Paulius taip teigia: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). Dievas nori, kad visi būtume šventi ir to siektume.

Šventumas be Dievo?

Tačiau svarbu suprasti, kad savo pastangomis nepavyks tapti šventiems. Pasaulio istorijoje žinoma daugybė puikių, talentingų, išmintingų žmonių, bet jie nėra šventieji. Jei žmogus pasižymi dorybingu gyvenimu, gerai elgiasi, dar nereiškia, kad jis šventas. Štai įstabaus Albert’o Camus romano „Maras“ veikėjas Taru taip rūpinasi maru apkrėstaisiais, kad juos slaugydamas pats miršta. Jo pasiaukojimas primena didžiuosius katalikų šventuosius, slaugiusius ligonius. Tačiau Taru netikėjo į Dievą ir norėjo įrodyti, jog šventam galima būti be jo pagalbos.

Mes ne gimstame šventi, bet tokie tampame. Vis dėlto neturėtume pamiršti, kad šventumas pranoksta mūsų jėgas ir įsivaizdavimą, todėl mums yra didelis iššūkis. Be Dievo neįmanoma būti šventam. Pagal Bibliją vien Dievas yra šventas. Šis žodis hebrajiškai skamba kaip kadôš ir reiškia „išskirti“, „padėti į šoną“. Verčiant Senąjį Testamentą į graikų kalbą jis buvo išverstas žodžiu hagias, kuris reiškia „atskirtas nuo žemės“. Lotyniškoje tradicijoje dažnai vartojamas žodis sacrificare reiškia „pašventinti“, t. y. išskirti Dievui. Kaip matome,

5

6

Credo visose pagrindinėse Biblijos kalbose „šventas“ nusako daugmaž tą pačią ypatybę – išskirtinumą.

Tad ir šventasis yra žmogus, „padėtas į šoną“, paimtas iš minios, bet anaiptol nuo šio gyvenimo neatsiribojęs. Pašventinti reiškia atskirti žmogų nuo kitų, bet ne tam, kad jis būtų abejingas šiam pasauliui, o kad užmegztų asmeninį santykį su Dievu. Šitaip turėtume suprasti ir poeto bei mąstytojo Lanza del Vasto žodžius: „Tik šventasis yra atsiskyręs.“ Esame išskirti, išsirinkti paties Tėvo „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4).

„Dvidešimt keturi vyresnieji <...> parpuolė ir pagarbino Dievą...“ (Apr 19, 4). Miniatiūra iš Codex Aureus, 870 m.

Nūdien – kitokie šventieji? Šventa yra viskas, kas siejasi su Dievo artumu, kitaip tariant, visa, prie ko jis prisiliečia, tampa šventa.

Kai Viešpats per Krikštą įsikuria mumyse, jis pašventina mus, ir mes pradedame eiti šventumo keliu. Tad šventumas yra procesas, ne kažkas sustingusio, bet dinamiškai veikiančio mūsų kasdienybėje. Šventumas – Dievo dovana, Viešpaties malonė, kurią gauname kasdien ir kasdien turime pasirinkti.

Gali susidaryti įspūdis, kad šiais laikais šventumas neįmanomas. Mat esame įpratę žvelgti į jį perdėm stoiškai, manydami, kad jis „rezervuotas“ „geležinės valios“ žmonėms. Tačiau dažnai taip mąstome turėdami prieš akis būdą, kuriuo ankstesnių laikų šventieji siekdavo šventumo.

Akivaizdu, jog nūdienos žmogui (taip pat ir krikščioniui) sunkiai suvokiami alinančių pasninkų, būdravimų, elgetystės, kančios idealai, įkvėpdavę žmones seniau, pavyz-

Artuma / 2007 m. spalis džiui, viduramžiais. Dabartis kelia savų iššūkių: oriai juos pasitikdami artėjame prie gyvenimo vainiko, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems (plg. Jok 1, 12).

Taigi šiais laikais kitoks yra pats šventėjimo procesas, kelionė, bet ne jos kryptis.

Be to, vertėtų prisiminti šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės žodžius, jog ateina mažųjų sielų, mažųjų šventųjų, kurie nespindės didingais darbais ir užmojais, metas. Tai laikas, kai Dievas paslepia šventumą nuo kitų akių. Vėlgi prisiminkime, kad prieš Didįjį krikščionybės jubiliejų Romoje buvo sudarytas XX a. martirologas. Į jį įrašyti tūkstančiai žmonių, su tikėjimu pasitikusių mirtį, kurią jiems atnešė nusikalstami nacių ir komunistų režimai. Šie žmonės nepaskelbti šventaisiais, jų garbei nestovi bazilikos, bet jie džiaugiasi Viešpaties artumu.

Kai kurie Bažnyčios sūnūs bei dukros ypač išskiriami, iškilmingai paskelbiami šventaisiais, ir mums gali pasirodyti, kad jų ne tiek jau daug. Tačiau nepamirškime, ką skelbia Apreiškimo knyga: dangaus Jeruzalėje bus „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti“ (Apr 7, 9). Dangus nustebins mus išgelbėtojų skaičiumi!

Kanonizuodama šventuosius Bažnyčia iškelia juos pavyzdžiu kitiems broliams ir sesėms, kad žvelgdami į juos įgytume drąsos ryžtis šventumo „nuotykiui“. Per juos Dievo šventumas spindi visu ryškumu. Prisiminkime, kokios žmonių (net visiškai atitolusių nuo Dievo ir Bažnyčios) minios ėjo prie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų Lietuvoje. Juk juos traukė ne vien šios įstabios šventosios asmenybės žavesys, bet pirmiausia tai, kad ji savo gyvenime Dievui davė tiek erdvės, jog per šią merginą Viešpaties šviesa taip skaidriai sklinda iki šiolei.

Kiekvienas šventasis yra neįkainojama Dievo dovana Bažnyčiai ir žmonijai. Štai kodėl popiežius Jonas Paulius II mėgdavo kartoti, kad šiuolaikinio pasaulio krizė kyla dėl šventųjų stygiaus. Kai jų trūksta, kažko esmingai trūksta ir mums. Šventieji lieka susieti su savojo meto kultūrinėmis ir socialinėmis sąlygomis, jie esti savo epochos sūnūs bei dukros, tačiau šventumas, kuriuo juos apdovanoja Šventasis Dievas, peržengia amžių ir erdvės ribas. Jis užkalbina visų kartų bei laikų žmones ir tampa jiems įkvėpimu būti šventiems.

Tam, kad amžinojoje Avinėlio vestuvių puotoje nestigtų svečių.

Credo

Pažvelgti į šventųjų veidus „Ieškokite šventųjų veidų ir guoskitės jų žodžiais“, – moko vienas seniausių ankstyvosios Bažnyčios rašytinių šaltinių – Didachė. Iš dutūkstantmetės krikščionybės istorijos į mus su meile žvelgia daugybė šventųjų. Tai mūsų broliai ir sesės, suprantantys, ką reiškia gyventi sudužusiame rojuje, kur dažnai jaučiamės apleisti ir vieniši, o Dievas regimas tik „iš nugaros“ (plg. Iš 33, 23).

Kai kurie iš jų mums paliko ne tik herojiško gyvenimo pavyzdį, bet ir kupinų paguodos žodžių. Šventųjų ir mistikų raštuose šiandienis krikščionis atranda patarimų, kaip gyventi ir melstis, kad jame išryškėtų Dievo atvaizdas ir dangaus karalystė jau žemėje suspindėtų.

Kurgi rasti tuos šventųjų veidus ir paguodos žodžius? Tikrai negana pasiskaityti legendomis apipintus „Šventųjų gyvenimus“, nes dar daug krikščioniškos išminties tekstų neišversta į lietuvių kalbą. Ir kaip atsirinkti, kurie iš tų žodžių svariausi mūsų dvasingumui formuotis? Gyvenimo ir tikėjimo institutas parengė kursą „Krikščioniškojo dvasingumo raida“, siūlantį galimybę prisiliesti prie šventųjų palikimo. Čia pristatomos įvairios krikščioniškojo dvasingumo mokyklos – aiškinamasi, kaip vienu ar kitu laikotarpiu keitėsi tikėjimo raiškos formos. Pradedama

nuo pirmųjų krikščionybės amžių, pažymėtų kankinių tikėjimo liudijimu; vėliau pažvelgiama į dykumos tėvų bei motinų, šv. Augustino raštus. Ilgiau stabtelima prie šv. Benedikto ir jo regulos, pagrindusios Vakarų vienuolių bei pasauliečių dvasinį gyvenimą. Nagrinėjamas ir Rytų Bažnyčios dvasingumas, ypač ikonografija ir Jėzaus malda (Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio).

Viduramžių dvasingumas atskleidžia pirmykštę ir galbūt tikrąją piligrimystės prasmę. Šventieji Pranciškus ir Klara nuolat stebina savo neturtu ir džiaugsmu. Mistikė šv. Julijona Noričietė taria nepaprastos paguodos žodžius šių laikų žmogui: „Viskas bus gerai, nes Jėzus nori ir gali padaryti, kad viskas būtų gerai.“ Jos bendraamžė šv. Kotryna Sienietė, panašiai kaip pal. Jurgis Matulaitis, moko mylėti Jėzaus Bažnyčią – „išblyškusią Kristaus sužadėtinę“. Vestuvinės mistikos kunigaikščiai šventieji Kryžiaus Jonas ir Teresė Avilietė pasakoja apie tamsiąją dvasinę naktį, jos paslaptis ir švelnumą. Šv. Ignacas Lojola pasitinka siūlydamas išmintingus patarimus, kaip atpažinti Dievo valią savo gyvenime ir teisingai pasirinkti, kaip besąlygiškai pamilti Dievą. Šių laikų mistikas, cistersų vienuolis Tomas

Šv. Pauliaus vienuolyno koplyčios freska.

IV a., Egiptas.

Liongino Virbalo SJ nuotrauka

Mertonas sako, kad Dievą galima atrasti ne tik kankinystėje ar dykumoje, bet ir triukšmingoje didmiesčio gatvėje.

Taigi esame kviečiami prisiliesti prie autentiškų šventųjų, kankinių ir mistikų raštų nuo pat krikščionybės pradžios iki dabar ir geriau susivokti, taip pat pagilinti maldos gyvenimą. Galiausiai mokomės vertinti savo krikščioniškąją patirtį, atvirai priimti teigiamus pokyčius šių dienų Bažnyčioje. „Krikščioniškojo dvasingumo raidos“ kursas – tai galimybė pažvelgti į šventųjų veidus ir būti paguostiems jų žodžių.

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė

Gyvenimo ir tikėjimo instituto programos 2007 m.

Spalis

Lapkritis

Gruodis

6 d.: Gyvybės pradžios etika (Kaunas) 7–12 d.: Rekolekcijos pradedantiesiems (Šiluva) 19–21 d.: Jaunimo iniciatyvos ugdymas kuriant vertybinę kultūrą (Telšiai) 20 d.: Aktualieji bioetikos klausimai. Nuotolinis mokymo kursas (internetu); Gyvenimo ir krikščioniškų vertybių integracija (Kaunas); Krikščioniškojo dvasingumo raida (Šiauliai)

3–8 d.: Šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos.

Pagrindas (Kulautuva) 3–11 d.: Šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos. II savaitė (Kulautuva) 8 d.: Šventasis Raštas ir gyvenimas (Kaunas) 9–11 d.: Jaunimo iniciatyvos ugdymas kuriant vertybinę kultūrą (Kaunas) 15 d.: Šventasis Raštas ir gyvenimas. Nuotolinio mokymosi kursas (internetu) 16 d.: Dvasinio vadovavimo/palydėjimo teorija ir praktiniai įgūdžiai (Vilnius) 16–18 d.: Rekolekcijų savaitgalis „Marija ir šiuolaikinis žmogus“ (Kaunas) 24 d.: Dievo įvaizdžio samprata „Aš ir Tėvas esame viena...“; Jn 10, 30 (Kaunas)

1–2 d.: Rekolekcijų savaitgalis „Marija ir šiuolaikinis žmogus“ (Žemaičių Kalvarija) 7–9 d.: Rekolekcijų savaitgalis „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Guronys) Dėl išsamesnės informacijos ir registracijos kreiptis: Gyvenimo ir tikėjimo institutas Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faksas: (8~37) 32 25 73; (8~686) 778 24 – Vilhelmina Raubaitė El. paštas: gti@lcn.lt www.jesuit.lt/gti

7

8

Artuma / 2007 m. spalis

Credo

Klausimai ganytojams Jonas Paulius II buvo Šventasis Tėvas, tad kam kalbama apie norą jį paskelbti šventuoju? Monika

Čia susiduriama su įvairiomis šventumo sąvokos prasmėmis; jos tarpusavyje susijusios, bet ne tapačios.

Jėzaus Kristaus vikaras, apaštalo Petro įpėdinis – popiežius – vadinamas ir Šventuoju Tėvu (papa lotyniškai reiškia ir popiežius, ir tėtis), taip pagerbiant jį kaip vyriausiąjį šioje žemėje Bažnyčios Ganytoją. Popiežius ir kitos Romos kurijos institucijos jungiami vienu Šventojo Sosto vardu. Ši tradicija primena tikėjimą, kad viena, visuotinė, apaštalinė Bažnyčia yra šventa, nes „jos steigėjas yra Šventasis Dievas; Kristus, jos Sužadėtinis, atidavė save už ją, kad ją pašventintų; šventumo Dvasia ją gaivina“ (KBK 867). Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčioje nėra nusidėjėlių.

Vienas iš būdų, kuriuo Bažnyčia praktiškai „pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią“ (KBK 828), yra sena tradicija kai kuriuos tikinčiuosius kanonizuoti – paskelbti šventaisiais. Šis kanonizacijos procesas pradedamas tik po mirties, kai jau galima tirti asmens žemiškojo gyvenimo visumą ir patvirtinti, kad jis herojiškai praktikavo dorybes, buvo ištikimas Dievo malonei iki galo. Tokie šventieji pristatomi visai Bažnyčiai kaip pavyzdys ir užtarėjai, primenantys kiekvieno jos nario pašaukimą į šventumą ir savo malda palaikantys šiame kelyje.

Kada po žmogaus mirties aukojamos Mišios? Povilas

Gedulinės Mišios už mirusius krikščionis Lietuvoje yra laidotuvių, trisdešimtos dienos po mirties ir pirmųjų metinių Mišios. Taip pat palaikytinas gražus paprotys, kai artimieji už savo mirusius užsako Mišias kas mėnesį iki pirmųjų metinių, per vėlesnes metines

ar kitomis (vardadienio, gimtadienio) progomis. Net jei tomis dienomis, pasitaikius liturginei iškilmei, šventei ar privalomam minėjimui, ir būtų laikomos ne gedulinės Mišios, jų vertė ir prasmė dėl to nė kiek nesumažėja.

Dažnai už mirusią mamytę užsakau Mišias, tik ne visada pasiseka jose dalyvauti. Tačiau kad ir kur būčiau, visuomet tą valandą mintyse persižegnoju ir pasimeldžiu. Ar tada šv. Mišios įskaitomos, nors aš ir nedalyvauju? Vilma

Labai gerai darote, jei užsakiusi Mišias už savo artimuosius bandote nors šiek tiek pasimelsti ten, kur tuo metu būnate.

Jeigu kataliko palaikai kremuojami, o pelenai išberiami į jūrą, kopas, pakasami kapinėse arba urna tiesiog laikoma namuose, ar tai turi kokios nors reikšmės būsimam žmogaus prisikėlimui po Paskutiniojo teismo? Ar mirusiojo palaidojimas į nešventintą duobę turės įtakos jo prisikėlimui? Ignas

Kūnų prisikėlimui nei kremavimas, nei kas nors kita pakenkti negali.

Kaip įstoti į vienuolyną? Jotautė

Reikėtų kreiptis į konkrečią vienuoliją. Jų adresai ir kiti kontaktiniai duomenys pateikiami kasmet išleidžiamame „Katalikų žinyne“, taip pat interneto svetainės www.katalikai.lt puslapyje vienuolijoms.

Ar stojant į vienuolyną, kaip ir stojant į seminariją, reikalingas vietos vyskupo nukreipimas? Artūras

Dieceziniai kunigai yra tiesioginiai vyskupo pagalbininkai, tad abipusis susipažinimas kandidatui rengiantis stoti į seminariją yra labai prasmingas. Tuo tarpu pasauliečiui kandidatui, stojančiam į vienuolyną, koks nors vyskupo nukreipimas paprastai nereikalingas.

Ką reiškia raidės SJ ir OFM, dažnai matomos greta kai kurių kunigų pavardžių? Onutė

Šios santrumpos yra lotyniški vienuolinių institutų pavadinimai. SJ – Societas Iesu (Jėzaus Draugija), kitaip tariant, šios dvi prie pavardės rašomos raidės reiškia, jog tas asmuo yra Jėzaus Draugijos narys – jėzuitas. OFM – Ordo Fratrum Minorum (Mažesniųjų brolių ordinas); šiuo vardu vadinami pranciškonai. Išsamus priklausomybę vienuolijai žyminčių santrumpų sąrašas skelbiamas kasmet leidžiamame „Katalikų žinyne“.

Ką reiškia raidės IHS ant šv. Ostijos?

Arūnas

IHS – tai lotyniško sakinio „Jėzus, žmonių Išganytojas“ (Iesus, hominum Salvator) žodžių pirmosios raidės.

Kaip kitaip dar vadinamas Komunijos paplotėlis? Simona

Tikintiesiems dalijami Komunijos paplotėliai vadinami komunikantais. Šis lotyniškos kilmės žodis turi dvejopą prasmę: jis išreiškia ir jame esantį Kristų, ir priemonę, kuria Dievas ateina pas žmogų. Didysis paplotėlis, kurį per Mišias naudoja kunigas, vadinamas Ostija. Šis žodis reiškia auką.

Ar celibatas reiškia šeimos neturėjimą? Vida

Taip, celibate gyvenantis asmuo yra nesusituokęs žmogus: iš lotynų kalbos kilusiose kalbose celibate gyvenančiais vadinami visi nesusituokusieji. Jeigu turite omenyje katalikų kunigus, tai šiuo atveju celibatas yra išorinė vidinio pasirinkimo – dovanoti visą meilę Dievui ir Bažnyčiai – išraiška.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Svarbiausias popiežiaus veiklos įvykis praėjusį mėnesį buvo jo vizitas Austrijoje (rugsėjo 7–9 d.). Ši apaštališkoji kelionė į užsienį buvo jau septintoji nuo pontifikato pradžios. Dar pernai, prieš kelionę į Bavariją, duodamas interviu vokiečių radijo ir televizijos programoms Šv. Tėvas prasitarė, jog pradėta rengti ir kelionė į Austriją. Klausiamas, ar tikrai ketina aplankyti Austrijos Mariacelio (Mariazell) šventovę, Benediktas XVI atsakė: „Aš paprasčiausiai šiek tiek neapdairiai pažadėjau. Ta vieta man tokia brangi, kad pasakiau: taip, grįšiu pas Magna Mater Austriae.“ Paprastu nuoširdumu dvelkė ir prieš pat kelionę į šią šalį diecezinių laikraščių paskelbtas popiežiaus laiškas, kuriame jis prisiminė laikus, kai būdamas vaikas kartu su motina sekmadieniais iš kaimyninės Bavarijos tiltu pereidavo į kitą Zalcacho (Salzach) upės pusę, aplankydavo Austrijos krante esančius miestelius.

Pagrindinis kelionės tikslas ir visos Šv. Tėvo piligrimystės kulminacija buvo apsilankymas 850-ąsias metines švenčiančioje Mariacelio šventovėje, brangioje ne tik austrams, bet ir kitoms buvusios Habsburgų imperijos tautoms, pirmiausia vengrams, kurie Mariacelio Mariją tituluoja Magna Domina Hungarorum („Didžiąja vengrų valdove“). Aukodamas Mišias Vienos Šv. Stepono katedroje, popiežius ragino grąžinti sekmadienį, šiandien net ir nemažai daliai katalikų virtusį tik savaitgaliu. Viešpaties diena turi būti poilsio diena, nes šešias dienas kūręs pasaulį septintąją Dievas ilsėjosi, ir visų pirma – šventė, nes pirmąją savaitės dieną, t. y. rytojaus dieną po šabo, Kristus prisikėlė. Kas gi žmogui gali būti svarbiau nei minėti pasaulio sukūrimą ir išganymą?

Svarbus šios popiežiaus kelionės akcentas buvo austrų katalikų savanorystės pagerbimas. Savanorystė neturi mėgdžioti valstybinių socialinių struktūrų ar „lopyti“ jų darbo spragų, bet privalo būti tikėjimo autentiškumą patvirtinantys artimo meilės darbai. Austrijoje puikiai veikia ir įvairias visuomenės gyvenimo sritis pasiekia savanorių tinklas, kurio pavyzdžiu vadovaujamasi ir kitose šalyse. Štai ir lietuviškieji „Vaiko tėviškės namai“ veikia nusižiūrėjus į Austrijoje pokario metais sukurtą SOS Kinderdorf sistemą.

Reikšmingas visos Europos krikščionių gyvenimo įvykis buvo (o gal reikėtų sakyti – turėjo būti) Rumunijos Sibiu mieste rugsėjo 4–9 d. vykusi Trečioji Europos ekumeninė asamblėja. Į ją dėta daug vilčių. Dar gerokai prieš jos pradžią netgi spėliota, ar tai negalėtų būti puiki popiežiaus ir Maskvos patriarcho nuo seno laukiamo susitikimo vieta.

Prieš kurį laiką gal kiek perdėtai žiniasklaidos sukurstytas, bet ilgainiui beveik išblėsusias spėliones galutinai išsklaidė kardinolas Rogeris Etchegaray, po vizito Maskvoje paaiškinęs, jog popiežius ir patriarchas tikrai kada nors ateityje susitiks, tačiau tai bus ne spektaklis prieš televizijos kameras, o broliškas susitiki-

mas „meilėje ir tiesoje“. Sibiu asamblėja vyko gedint namų šeimininko – liepos 30 d. mirusio Rumunijos ortodoksų patriarcho Teoktisto. Jo įpėdinis patriarchas Danielis buvo išrinktas pasibaigus 40 dienų gedului, rugsėjo 12-ąją, taigi jau po Sibiu asamblėjos. Jos darbus taip pat šiek tiek drumstė Šv. Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentas dėl Bažnyčios sampratos. Kardinolui Kasperiui teko aiškinti, kad minėtuoju pareiškimu nenorėta nieko įžeisti. Galiausiai ir po tam tikrų nesklandumų paskelbtas asamblėjos baigiamasis dokumentas apsiribojo „socialiniu“, arba „bazės“, ekumenizmu ir beveik visai nelietė „aukštesnių materijų“.

Ekumeninę potekstę turi ir rugsėjo 21 d. paskelbtas popiežiaus sprendimas paskirti naują Maskvos arkivyskupą. Juo tapo lig šiol Sankt Peterburgo seminarijai vadovavęs kunigas Paolo Pezzi. Gal iš tiesų XIX a. papročiu katalikybę vis dar laikantys „lenkų tikyba“ rusų stačiatikiai pasidarys sukalbamesni, Maskvos katalikų vyskupo soste matydami italą, judėjimo Comunione e Liberazione narį.

Tuo tarpu Lietuvoje dirbęs ir puikiai pažįstamas, per pastaruosius 16 metų katalikų Maskvos dieceziją nuo nulio sukūręs arkivyskupas Tadas Kondrusevičius

9

10

Artuma / 2007 m. spalis

Kronika paskirtas į Minską. „Man popiežiaus valia yra Dievo valia“, – nė nemirktelėjęs pasakė arkivyskupas.

Lietuva Šiluvos lankytojai regimai įsitikino sparčiai vykdomais darbais rengiantis kitąmet švęsti Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų. Pagrindinė Šilinių atlaidų maldų intencija buvo šeimų ir parapijų dvasinis atsinaujinimas. Pirmąjį atlaidų sekmadienį tikinčiųjų minia pripildė visą gerokai praplatėjusią aikštę priešais baziliką. Per devynias atlaidų dienas Šiluvoje apsilankė apie 100 tūkst. maldininkų. Atlaidų pabaigoje arkivysk. S. Tamkevičius paskelbė, kad nuo šiol per paskutiniuosius pasirengimo Jubiliejui metus į Šiluvą atvykstantys piligrimai galės kasdien 12 val. dalyvauti bazilikoje švenčiamoje Eucharistijos liturgijoje.

Penktajame piligriminiame žygyje Kryžių kalnas–Šiluva dalyvavo gausiau negu ankstesniuose – apie 1100 maldininkų, daugiausia jaunimo. Vadovaujami Šiaulių vyskupo E. Bartulio, į piligrimystės tikslą jie atkeliavo pirmąjį Šilinių sekmadienį. Beje, tądien Mišiose dalyvavo ir Vyriausybės nariai, darbavęsi kuriant Jono Pauliaus II piligrimų kelio programą.

mirties 80-osios metinės. Šia proga mūsų šalyje viešėjo Vatikano valstybės sekretorius santykiams su valstybėmis (užsienio reikalų ministras) arkivyskupas Dominique Mamberti. Prezidentūroje surengta tarptautinė konferencija „Valstybė ir tradicinės religijos: sutarčių istorija, reikšmė, perspektyvos“. Kaune vyko šios konferencijos tąsa „Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartys: istorija, dabartis, pal. arkivysk.

Jurgio Matulaičio įnašas“. Prieš tai arkivysk. D. Mamberti atidengė atminimo lentą prie buvusio (1928–1939 m.)

Apaštalinės nunciatūros pastato Kaune, K. Donelaičio g. 74.

Ričardo Šaknio nuotrauka

Aukštasis Vatikano atstovas lankėsi ir Šilinių atlaiduose. Homilijoje jis pavadino Mariją „plunksna, kuria Viešpats parašė lemtingąjį dieviško grožio žmonijos istorijos puslapį“, ir ragino prašyti Dievo Motinos, kad ji globotų mūsų tautą, šeimas, brandintų karštesnę meilę Kristui, padėtų neįpulti į abejingumo ir pragmatizmo liūną.

Minint Šiaulių vyskupijos įkūrimo ir jos ganytojo uolios tarnystės dešimtmetį, jo vaisius, pranokstančius vien bažnytinį gyvenimą, įvertino ir miesto visuomenė: vysk. E. Bartuliui suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. Į miesto savivaldybėje surengtą iškilmingą ceremoniją vyskupas atvyko tiesiai iš piligriminio žygio Kryžių kalnas–Šiluva.

Rugsėjo 11–12 d. iškilmingai paminėtos 1927 m. tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sudaryto Konkordato ir jo rengėjo pal. J. Matulaičio

Rugsėjo viduryje Vilniuje surengtas europinio Marijos šventovių tinklo metinis susitikimas tema „Sutaikinimo sakramentas – susitikimo su Dievo gailestingumu vieta“. Šiame dvidešimties šventovių tinkle, į kurį iš kiekvienos Europos valstybės įtraukta po vieną šven-

tovę, Lietuvai atstovauja Aušros Vartų Gailestingumo Motinos šventovė.

Rugpjūčio gaisro nuniokota Naujamiesčio bažnyčia sulaukė Vyriausybės paramos, leidžiančios tęsti pastato išsaugojimo ir atstatymo darbus. Lietuvos parapijų tikintieji šiai šventovei atstatyti paaukojo 150 tūkst. Lt. Rugsėjo 20 d. Kauno Petrašiūnų kapinėse, greta čia jau atgulusių senelių, tėvų ir brolio, palaidotas prieš mėnesį Romoje miręs ambasadorius Kazys Lozoraitis. Meilę ir pagarbą šiam itin garbingai, ištikimai ir ilgai Lietuvai tarnavusiam asmeniui išreiškė daugybė žmonių, atėjusių atsisveikinti su juo Vytauto Didžiojo bažnyčioje ir palydėjusių į amžinojo poilsio vietą.

Laidotuvių Mišioms vadovavo arkivyskupas S. Tamkevičius, drauge koncelebravo kardinolas A. J. Bačkis, pasakęs šiltą homiliją, vyskupai E. Bartulis, J. Matulaitis, J. Preikšas ir būrys kitų garbių dvasininkų. Iškilmingoje ceremonijoje kapinėse nuoširdžius atsisveikinimo žodžius tarė LR Prezidentas V. Adamkus, prisiminimų bei vilties kupiną kalbą pasakė prof. V. Landsbergis, užuojautą pareiškė Kauno meras A. Kupčinskas.

Po laidotuvių velionio ambasadoriaus žmonai Giovannai PignatelliLozoraitis įteikta Lietuvos valstybės vėliava. Dukra Daina savo ir mamos vardu padėkojo visiems taip gausiai susirinkusiems bei išreiškusiems pagarbą jos tėvui.

Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS

Kronika

Ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikščionimis? (I) Dr. Andrius NAVICKAS Straipsnio pavadinime užduodamas klausimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti absurdiškas. Gyvename nepriklausomoje valstybėje, prieš keliolika metų išsivadavusioje iš ateistinės imperijos jungo. Nors gausiai tebeželia nostalgijos sovietmečiui piktžolės, vargu ar atrastume daug žmonių, kurie norėtų grįžti į karingojo bolševikinio ateizmo diktuojamus laikus. Devyni iš dešimties žmonių Lietuvoje teigia, jog yra krikščionys. Dažnas turistas, apsilankęs mūsų šalyje, stebisi, kad turime šitiek gražių bažnyčių, išsaugojome kryžius kaimų ir miestelių kryžkelėse. Dauguma politikų pagarbiai kalba apie krikščionybę, nevengia susitikti su kunigais ir vyskupais bei išklausyti jų nuomonės.

Tačiau pažvelgę toliau nei išpuoselėtas fasadas, išvysime kur kas niūresnį vaizdą. Viešojoje erdvėje tvirtai vyrauja sekuliarizmo retorika, kai religija tyčia nepastebima arba niekinama. Politiniame ar ekonominiame gyvenime su žiburiu tenka ieškoti ne tik krikščioniškų, bet ir apskritai kokių nors vertybių.

Nemažai krikščionimis save vadinančių žmonių itin menkai pažįsta krikščionybę, įsivaizduoja ją karikatūriškai, yra tapę „proginiais“ krikščionimis, savo religinę priklausomybę prisimenančiais per didžiąsias religines šventes arba artimųjų laidotuves.

Na, o politikai, kurie drįstų viešai išpažinti savo religinę tapatybę, savo veikla liudyti krikščioniškąsias vertybes, Lietuvoje turėtų būti įrašomi į Raudonąją knygą.

Kaip būtų galima vienu sakiniu apibūdinti dabartinę situaciją? Ogi šitaip: Lietuvoje populiaru „vartoti“ priklausomybės krikščioniškajai tradicijai ženklus, tačiau nepopuliaru nuosekliai

liudyti krikščioniškąsias vertybes kasdienėje veikloje.

Belieka guostis ir tikėtis, jog tikybos pamokos, vis gyvesnė parapinė katechezė, pagaliau tai, kad nebeliejami ateizmo nuodai, padės užaugti jaunajai kartai, geriau suvoksiančiai savo krikščioniškąją tapatybę. Kita vertus, šiandien nebegalime paprasčiausiai laukti ir tikėtis, kad Viešpaties dovanojamas laikas užgydys žaizdas. Atsivėrę Vakarams, atvėrėme duris ne tik tūkstantmečius skaičiuojančiai krikščioniškajai kultūrai, įvairių sričių laimėjimams, bet ir vis stiprėjančiam puolimui prieš krikščioniškąsias vertybes. Šis puolimas turi daugybę apraiškų. Jis pasireiškia tada, kai niekinamas požiūris į šeimą, kuri grindžiama santuoka, kai nevertinamas tiesos siekimas bei stiprėja su tuo susijęs cinizmas, kai plinta vartotojiška ideologija, priešiška bet kokiems vertybiniams įsipareigojimams, sukarikatūrinta laisvės, atsietos nuo atsakomybės, samprata, iškreipta tolerancijos, kaip pataikavimo bet kuriam žmogaus įgeidžiui, idėja.

Užmirštama, kad laisvės, lygybės, brolybės šūkiai Vakarų kultūroje būtų neįmanomi be žmogaus sampratos revoliucijos, kurią įvykdė krikščionybė.

Būtent ji subrandino nelygstamos kiekvieno asmens vertės sampratą bei įsitikinimą, kad žmogaus orumas nesusijęs su socialine padėtimi ar sukauptais turtais. Deja, nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų Vakarų civilizacija kenčia nuo Edipo komplekso, noro bet kuria kaina atitrūkti nuo savo šaknų.

Nuo XVIII a. pabaigos priešiškumo krikščionybei bangos Europoje pakyla ir vėl atslūgsta, bet visiškai nenuslopsta.

Paskutinę jo bangą XX a. antrojoje pusėje šiek tiek pristabdė atsiradęs bend-

ras priešininkas – totalitarinis komunizmas.

Tačiau nuo tada, kai daugiau nei šeštadalis pasaulio teritorijos buvo išvaduota iš karingojo ateizmo pančių, priešiškumas krikščioniškoms vertybėms Vakarų pasaulyje tik didėjo. Šį priešiškumą, mano įsitikinimu, turėtume aiškinti ne kokia nors sąmokslo teorija, bet pirmiausia ekonominiais interesais. Krikščioniškosios vertybės dabartinėje Europoje yra bene paskutinė kliūtis visuotiniam ir visiškam vartotojiškos ideologijos, paremtos formule dirbk – pirk – vartok – mirk, įsigalėjimui. Šios ideologijos išpažinėjai jau seniai suvokė, kad įsiūlyti vieną ar kitą produktą nebepakanka, būtina keisti vartotojo mąstymą, sukurti vartojimo priklausomybę. Tą patį reiškia ir klonavimas, lyties keitimo operacijos, dirbtinis apvaisinimas, genų inžinerija, prekyba kontraceptikais, tampantys didžiulių pajamų šaltiniu medicinos industrijoje. Tačiau pirmiau reikia suniekinti bandymus, kuriais, teigiant tikrąsias vertybes, siekiama apriboti visas tokios veiklos sritis. Tam į kovą metama nauja liberalizmo atmaina, mažai ką bendro turinti su klasikinių liberalų siekiu kovoti už laisvę. Nors ir kalbama apie laisvę, dabar ji suvokiama tik kaip vartojimo bulimijos sinonimas.

Taigi, pavadinime pateiktą klausimą šiandien galime nusakyti ir kitaip: ar sugebėsime atsispirti mums metamam iššūkiui? Išsamiau apie konkrečius šio iššūkio dėmenis – kituose „Artumos“ numeriuose.

11

12

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. spalis

Edis buvo Dievo draugas Antanas SAULAITIS SJ Labai gėda kunigėliui prisipažinti, kad niekad nenorėjau ir toliau nenoriu būti šventuoju. Mat manoji pažintis su šventaisiais buvo keistoka. Visada žinojau apie šv. Kazimierą ir niekada netikėjau, kad jis būtų buvęs toks rankas nuleidęs, kaip vaizduojamas šventuose paveikslėliuose. Nuo vaikystės „pažinojau“ šv. Pranciškų Asyžietį, kurį pripažįsta visas pasaulis, ne tik katalikai ar krikščionys. Ne vien dėl jo meilės Dievo kūrinijai, bet ir dėl to, kad savo baimes nugalėjo pabučiuodamas raupsuotąjį. Ir nuo jaunystės skaitydavau šv. Augustino raštus, širdį derinančius su protu, mokymą – su tikėjimu, atsakomybę – su asmeniu.

Pal. Jurgis Matulaitis norėjo sudegti kaip žvakė Kristui ir Jo Bažnyčiai – čia jau įdomu, nes nori degti, nebūti toks nuobodus, kaip dauguma šventųjų atvaizdų.

Norėdamas iš šventųjų gyvenimo iškošti, kas gi būtų šventumas, susidūriau su kliūtimis. Štai šv. Simonas Stulpininkas, pamaldžių žmonių aptarnaujamas, bene 50 metų ištupėjo ant aukštos kolonos. Aš neišsėdžiu nė 50 minučių pamokslo ar paskaitos. Arba šv. Pafnucijaus mokinys vienuolis iš paklusnumo už uodegos partempė liūtę. Visų pirma tų liūčių pas mus nedaug, o kai vaikystėje kartą parnešiau šešką už uodegos, turėjau išmesti savo drabužėlius ir pakartotinai nusiprausti.

Jėzuitai turi tokį šmaikštų posakį, kurio gal nereikėtų viešinti – „Esama dviejų rūšių jėzuitų: šventųjų ir su jais gyventi turinčių kankinių.“ Gal todėl, kad šventybė erzina tokius trapius ir silpnus kaip šias eilutes rašantysis. Arba kad šventųjų teisumas atrodo gyvenimiškai nelankstus norintiems kaip vijurkams įsisukti Dievo karalystėn. Šventumą „nustatyti“ padeda apaštalas Paulius, vadindamas mus šventaisiais dar prieš sugalvojant krikščionio vardą. Pauliui šventumas – ne dorinis gerumas, o pasišventimas. Ir ne tik: šventieji – Dievo „numylėtieji“. Šventi ne dėl to, kad rankas sudėję „stingsta“, o todėl, kad Dievas juos išrinko ir pašventė: žmogus iš paskutinių jėgų tik stengiasi sekti Viešpaties pavyzdžiu, uoliai ir ištvermingai kitus branginti ir gerbti.

Kartą pajūryje vargingos žvejų parapijos kleboną sustabdė jaunavedys, savo rankomis pasidirbdinęs žvejybinį plaustą. Prašė kunigo pašventinti burlaivį. Užuot pašlakstęs ir nuskubėjęs toliau į darbus, klebonas tarė: „Šis laivelis jau yra šventas. Tu jį sukalei iš meilės savo

žmonai, laukiančiai jūsų pirmo vaikelio, ir ryžtiesi kasdien plaukti į jūrą šeimynėlės išlaikyti.“ Kunigas žinojo, jog pašventinti katalikams reiškia vandens apeigomis, kryžiaus ženklu, malda pripažinti, jog daiktas, vieta, valgis ar gėrimas jau yra šventi dėl tikėjimo dvasia į juos įdėtos meilės ir dėkingumo Dievui.

Tokia šventumo nuojauta labai padeda, kai šventiname namus, būstą. Juk kambarėlis ar namas yra ne žvėrių lindynė, o iš meilės kaip kregždučių sulipintas žmonių, kurie stengiasi vienas kitą ištikimai mylėti ir viltingai pasikliauja Viešpaties globa.

Kartą skaučių stovykloje mažos mergaitės atnešė meškiuką, skirtą iškyloje susižeidusiai ir ligoninėje gydomai sesei skautei. „Ar galima pašventinti?“ – klausė stovyklautojos, dėdamos pliušinį žaislą ant Mišių altorėlio.

Algirdo Kazlos nuotrauka

Spėčiau, kad dauguma tikrų šventųjų nežinojo, jog jie ar jos buvo tokie šventi, kaip žmonės dabar juos vaizduoja. Jie paprastai save laikė dideliais nusidėjėliais, jautusiais skirtumą tarp didžios, dosnios Dievo meilės ir menko žmogaus pajėgumo visu savimi į ją atsiliepti.

Tai gali būti tikresnis šventumo matas negu apsiblausęs šešėlis pusiau primerktomis akimis.

Kai nuo sunkios ligos mirė 35-erių metų daug žadantis ir labai mėgstamas jėzuitas, laidotuvių pamokslininkas apsiribojo kukliu teiginiu: „Edis buvo Dievo draugas“.

Reikėjo suprasti, kad jis priėmė Dievo bičiulišką bendravimą svarbiuose ir kasdieniuose gyvenimo reikaluose, tiesiog savyje ir savimi žmonių bendruomenėje. Šventa yra Pasaulio šviesa. Šventi jos spindulėliai.

Didelės ir mažos kryžkelės

Mūsų dienų šventieji Jū­ra­tė KUODYTĖ Pasirodo, visai nebūtina žmogui pirmiau numirti, kad jį iškeltų į šventųjų garbę. Žurnalo „Veidas“ duomenimis, pernai Lietuvoje turėjome du gyvus šventuosius – kun. A. Saulaitį ir kun. J. Sasnauską. Tiesa, juos išrinko ne popiežius, ne jėzuitų ir ne pranciškonų vyresnybė, o eiliniai tikintieji, kurie vienaip ar kitaip savo kelyje sutiko šiuodu kunigus. Tebūnie: jie dvasininkai, taigi esantys turbūt arčiau dieviškųjų paslapčių ir sugebantys labiau tarnauti Viešpačiui. Tačiau kai kada ir pasauliečius žmonės „pakelia“ į šventuosius. Prieš keletą metų tokiu buvo laikomas „kankinys“ R. Paksas, neva nukentėjęs nuo valstybės todėl, kad stengęsis dėl paprastų jos žmonių. Kiek anksčiau šventu laikytas V. Landsbergis, nukentėjęs nuo paprastų žmonių, nes kovojo už valstybės išlikimą ir jos ateitį. Politikų šventumo nesinori nagrinėti, nes jis toks trapus – šiandien jie atrodo šventi, o rytoj tų pačių garbintojų jau verčiami nuo pakylos. Iš arčiau pažvelgę į tuos „šventuosius“ vienuolius, irgi pamatytume jų „šventumą“: rūko kaip garvežiai, o tėvas Antanas dar turi silpnybę saldumynams!

Tai akivaizdžiai prieštarauja Katekizmo nuorodai apie „dvasinę pažangą, apimančią askezę ir apsimarinimą“.

Lietuvoje yra ir kitokių „šventųjų“, t. y. šventų daktarų su širdies chirurgu V. Sirvydžiu priešaky. Tik įdomu, ar tokiais juos laikė jų artimieji, kai jie naktimis budėdavo prie ligonių, o ne prie savo vaikų lovelių, nuvydami prisisapnavusį baubą arba jaukiai gerdami arbatą savo vyro ar žmonos pašonėje?

Svarstau, kodėl žmonės nesidairo šventųjų tarp mokytojų, atveriančių pažinimo pasaulį, parodančių galimybių įvairovę ir mokančių atsakomybės bei pirmųjų pareigų? Kodėl nepastebi aktorių ir rašytojų, judinančių sustingusią dvasią ir žadinančių kūrybai, polėkiui, parodančių kitokį požiūrį ir vertinimus? Kodėl neieško šventųjų tarp vairuotojų, kasdien autobusais saugiai nuvežančių į darbą, ar valytojų, kruopščiai sutvarkančių patalpas naujai darbo dienai, kad kitiems būtų švaru ir malonu dirbti? Žinoma, visiems mums pirmiausia rūpi tai, kas gyvybiškai svarbu, t. y. dvasios ir kūno sveikata, dėl to dažniausiai ir kreipiamės į kunigus ir gydytojus. O tada, kai sveikata ir dvasia ima taisytis, norime veikti, skleistis, augti saugiuose namuose, t. y. savo valstybėje. Tuomet ir dairomės tų, kuriems galėtume patikėti jos vairą ir pasitikėti nelyginant šventaisiais.

Ech, kaip dažnai, deja, tas pasitikėjimas nuviliamas, o šventasis pasirodo esąs tik žmogus – panašus į mus nuodėmėmis ir paklydimais.

Nepamanykite, jog skeptiškai vertinu žmonių renkamus šių dienų „šventuosius“. Anaiptol. Pritariu, kad visi jie nusipelno pagarbos: vieni – kaip puikūs savo profesijos žinovai, kiti – kaip geri savo vaikų tėvai, treti – dėl parodyto nuoširdumo žmogui, kuris kreipiasi į jį sunkią valandą, arba dėl laiku ištarto žodžio, atgaivinančio viltį ir meilę gyvenimui.

Tik jų nelaikau šventaisiais: jie man tiesiog neatrodo esantys šių dienų šventieji.

Manau, kad viena ryškiausių šventumo žymių yra būti šventam su kiekvienu ir visada, o ne tik su tam tikrais žmonėmis ir tam tikru laiku. Katalikų Bažnyčios Katekizmas moko, kad visi esame pašaukti būti šventi: „...būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). O tobulumo kelias, kaip seniai žinome, eina per kryžių, vidines kovas ir atsižadėjimą.

Negana to, šio kelio pabaigoje ar laikinose stotelėse mūsų veidas turi atrodyti ne pavargęs ir kančios perkreiptas, bet švytėti „ramybe ir palaimingu džiaugsmu“ (neišsigalvoju, taip rašoma Katekizme, 417-ame puslapyje).

Tarp šių dienų šventųjų tokio veido – ryte, per pietus ir vakare – yra tik keli mano sutinkami žmonės. Tai devyniasdešimtmetė ponia Izabelė, paprasta katalikė, gera siuvėja, gražiai palaidojusi savo sutuoktinį, kuris dešimt metų ją „mylėjo“ mušdamas ir girtaudamas, o kitus dešimt – „profilaktiškai“ prikuldamas ir savo vaikus. Šių buvo trejetas: vienas pasikorė dvidešimties, kitas paliko jos globai dvi dukras ir išėjo laimės ieškoti prie alaus kioskelio, o trečias iškraustė iš nuosavo buto į bendrabutį. Taigi ponia Izabelė, niekada nesiskundžianti, visada besišypsanti ir žvelgianti šelmiškomis akimis (ir iš kur tas jos linksmumas?), viena pati užaugino dvi šaunias anūkes, kasdien, net po trečio infarkto, nepaliauja dėkoti Dievui už gyvenimą ir visa, ką jis teikia.

Kita šventoji – tetulė Ada. Ji labiausiai mėgsta sakyti „oi, kaip gerai“ arba „ojei, kaip gražu!“ Niekam nesigiria, kad per karą slėpė dvi žydaites, jas užaugino ir išleido į mokslus. Tetulės pensija – 400 litų, ir likus savaitei iki jos tris kartus per dieną ji valgo perlinių kruopų košę,

13

14

Artuma / 2007 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės tačiau per kiekvieną valstybės šventę vienintelė prabangių privačių namų kvartale ant savo namo iškelia vėliavą.

Tvirtina turinti dvi negęstančias meiles: meilę tėvynei ir meilę savo šuniukui Mopsui.

Tiesą sakant, šventosiomis laikau visas sovietmečio kartos moteris, kurios prie „pliumpų“, t. y. vandens pompų, skalbdavo mums vystyklus, slapta veždavo krikštyti į atokias bažnytėles, sugebėdavo tapti puikiomis specialistėmis, bet ne darboholikėmis: pusvalandį per parą atrasdavo laiko pasakai arba lopšinei. Šventas man atrodo ir kaimynas, vyras iš stuomens ir iš liemens, kas rytą išvežantis savo neįgalų vaiką į parką, kad abu pasidžiaugtų kaštonais kvepiančiu rudeniu. Žmona nepajėgė džiaugtis – išvyko į Ispaniją.

Tad kas gi tie šių dienų šventieji? Jie yra tarp mūsų: juos sutinkame laiptinėje, darbovietėje, troleibuse, bažnyčioje, jie kalbasi su mumis ne tik iš tribūnų ar televizorių ekranų. Šie žmonės sąžiningai atlieka savo pareigas, tiki ne tik savimi, bet ir į Dievą, myli savo valstybę, gerbia kitą asmenį, yra atsidavę savo šeimai.

Turbūt esame be galo išsiilgę tokio šventumo, o iš tiesų – savaime suprantamų dalykų, kuriuos galime teikti vieni kitiems nesvarstydami, ar jie šventi.

Kaip mus moko šv. Grigalius Nysietis, „kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs“.

Šventumas... šeimoje?

Marija NAVICKA

Mūsų vaizdiniai Nelengva rašyti apie šventumą, juolab – šeimoje. Sunku jį net įsivaizduoti! Ir dailininkų kūriniuose, kiek pamenu, kur kas išraiškingiau tapomos pragaro drobės (pakaktų prisiminti P. Breigelio ar H. Boscho košmarus). Kiek daug jose veiksmo, išsigimusių veidų, grimasų, bjaurių fantastinių padarų... Tuo tarpu rojų daug sunkiau pavaizduoti žodžiais ar atspindėti teptuku. Ką galima pasakyti apie gerą žmogų?

Jis geras ir tiek. Žodžiais (taip pat ir spalvomis) nelengva perteikti ir ramybę, tylą, palaimą. Užtat blogį nesunkiai ir pakankamai vaizdingai apibūdiname, samprotaudami, kodėl jo tiek daug. O pabandykite atsakyti, kodėl žmoguje viešpatauja ramybė... Šeimos šventumą dažniausiai suprantame šabloniškai ir tradiciškai. Pavyzdžiui, moteris šeimoje daug meldžiasi, lanko bažnyčią, stropiai atlieka žmonos pareigas, yra puiki šeimininkė, nebara vaikų, tik... kažkodėl jie eina vėjais.

Kita šeimoje pirma keliasi ir paskutinė gulasi, yra nepaprastai nuolanki, paklusni ir gera, tik kad jos vyras – tironas ir despotas, ir ji kažkodėl ne tik neskatina jo keistis, priešingai – tiesiog teikia jam akstiną ir jėgų dar labiau tironėti... O šeimos vyras, labai dvasingas, daug besimeldžiantis (kasdien po Rožinį sukalbantis), be galo paslaugus maldos grupelėje (moteriškės alpte alpsta nuo jo gerumo), su nuosava žmona ir vaikais kažkodėl gyvena atskirai, kitame mieste, yra atsiskyrę, daug metų... Kitas vyriškis – be galo geras, dosnus ir gailestingas visiems, o jo žmona vos galą su galu suduria dirbdama dviem etatais.

Jei gyvenime būtų tik taip, kaip teigiama sakinių pradžioje, deja... Šiais bėgimo ir vartojimo laikais norisi recepto, kaip tuojau pat (juk nėra laiko) tapti šventiems.

Turėtume norėti keistis Kas būdinga šventumui? Sutikus šventų žmonių, vėliau norėdavosi būti geresnei, nors kurį laiką pavykdavo nevertinti ir neteisti kitų, būti savimi, labiau mylėti. Kodėl?

Todėl, kad Dievo malonė, apgaubusi šventąjį, pasklisdavo manyje ir kituose. O kodėl Dievo malonė apgaubusi tą šventąjį? Todėl, kad jis pajėgia ją priimti. Todėl, kad aklai nesilaiko įstatymų, jo nevaržo taisyklės, idėjos, jis visada

Didelės ir mažos kryžkelės atviras kitam, jo asmens ir patirties kitoniškumui, atviras meilei. Juk meilė nesielgia netinkamai.

Prisiminkime anksčiau minėtus pavyzdžius. Jei pirmoji mama turėtų nors šiek tiek šventumo, jos vaikai greičiausiai norėtų būti į ją panašūs; nuolankiosios vyras ir pats darytųsi nuolankesnis; trečiasis jaustųsi laimingas gyvendamas su žmona, o ne rodydamas paslaugumą kitoms moterims; ketvirtajam pirmiausia rūpėtų šeima ir jos gerovė...

Taigi šventumas turėtų skatinti mus keistis, pamatyti situaciją lyg iš šalies, Tiesos akimis.

Nėra recepto Vis prisimenu vieną dominikonų priorą, jauniems kunigams sakiusį, jog nėra recepto, kurį galėtume pateikti sutuoktiniams, kaip gražiai, gerai ir teisingai gyventi šeimoje. Niekas – nei pasauliečiai, nei kunigai, nei vienuoliai – jo nežinome. Visa, ką galime daryti, – dalytis savo išgyvenimais, remti vieni kitus savo pašaukime, ieškoti nors krislo Tiesos, šventumo. Ir tai labai daug! Juk Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą ir panašumą.

Taigi Jis turi visas mūsų savybes, tobuliausią jų variantą. Dievas yra ir nepaprastai veiklus, ir labai pasyvus, nepaprastai emocingas ir labai ramus, karingas ir visų taikingiausias... Galėtume vardyti daugybę savybių ir kraštutinių jų atmainų, ir visos jos yra Viešpatyje. Žinome, kad Jis – Tiesa ir Gėris.

Taigi ne nuo išugdytų ar įgimtų savybių priklauso mūsų – ir asmeninis, ir poros – šventumas, bet nuo teisingo jų santykio su aplinkybėmis. Tas pats bruožas vienoje situacijoje gali būti gėris, kitoje – virsti blogiu.

Viešpats mato visumą, o mums sunku ją apimti: pastebime ne ją, o tik mažmožius. Kartais nelengva juos priimti nesuvokiant visumos, nesuprantant, kodėl mums taip nutiko, čia ir dabar. Oi, kaip nelengva...

Dažnai keliaujame tarsi naktį: apgraibomis, iš lėto, nepasitikėdami Dievu, savimi ir kitais. Tačiau turime padėti vienas kitam, klausti patarimo, pasakoti, ką jaučiame, kur einame, ką patyrėme. Tarp mūsų – vyro ir žmonos, sutuoktinių ir vaikų, šeimų, draugų – turėtų vykti nuolatinis pokalbis, pagaliau – mūsų visų dialogas su Dievu. Jis, kaip ir meilė, tikriausiai niekada neturi nutrūkti. Savo džiaugsmingų ir liūdnų išgyvenimų, jų prasmės suvokimo, mums svarbių įžvalgų neperduosime niekaip kitaip, kaip tik pasikalbėdami apie tai, nusakydami savo jausenas ir potyrius.

Tik taip galime vienas kitam padėti. Ir kaip giliai išgyvename Dievą, kai atveriame savo žaizdas ir suprantame, kad esame priimami...

Tai – malonė...

Iš gyvenimo patirties žinau, kad šventumą žmogus vargiai pasiektų savo jėgomis – atkakliai melsdamasis, per jėgą stengdamasis būti geras visiems, dukart per dieną klausydamas Mišių. Matau, jog kai kurių žmonių šventumas gyvuoja tarsi be vargo, nereikalauja iš jų jokios įtampos, tarsi tai gyventų jų širdyje. Tai – malonė. Šventumas nereiškia užsibrėžti didžiulius nepasiekiamus tikslus, jis nėra neįgyvendinama askezė, pamaldumo praktikos. Jis egzistuoja čia ir dabar.

Raimundo Sandos nuotrauka

Šventas žmogus pirmiausia yra dėmesingas ir atviras kitam, sugeba girdėti kitą. Jis neturi išankstinių klišių, nusistatymų, vertinimų. Kitas (kitoks nei jis pats) žmogus jam yra įdomus. Tačiau jis nenori keisti kito, užtat visada pasiryžęs pagelbėti kitam ir pagal galimybes keistis pats (bet ne linkti į nuodėmę). Šventas žmogus nesidžiaugia neteisybe, nesididžiuoja padėkomis ar pagyrimais, bet ir neturi kankinio išraiškos. Jis tarsi savaime, be matomų pastangų, džiaugsmingai myli ir priima visą jį supantį Dievo sukurtą pasaulį. Jo veide neatsispindi kančia, ir niekas nemato, kiek jos yra... Šventumas – ne sportiniai rezultatai, kuriuos pasiekus galima atsikvėpti. Tai nuolatinis ieškojimas ir dėkojimas, malonė, kuri gali apleisti... Šventumas visada teikia vilties, kad dalijantis savo išgyvenimais kas nors stversis jo tarsi šiaudo. Tai – kelias. Kito kelio nėra.

15

16

Artuma / 2007 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gyvenimo kelias į Dangų Praėjusią vasarą (gegužės 18 – liepos 1 d.) į Lietuvą iš Prancūzijos buvo atvežtos šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės relikvijos. Saugiai sudėtos į sunkią ir puošnią relikvinę, jos netrukdomai keliavo po Lietuvą, į miestų bei kaimų bažnyčias sukviesdamos šimtus tūkstančių žmonių. Dieną ir naktį atviros šventovės būdavo pilnos vaikų ir tėvų, ligonių ir sveikųjų. Netildavo maldos, giesmės, o sūraus prakaito lašus braukdami klebonai stebėdavosi: iš kur tiek žmonių, kurių veidų net per Kalėdas ar Velykas nematome bažnyčiose?

Mintimis apie šį įvykį dalijasi relikvijų kelionės Lietuvoje organizacinio komiteto narys Liutauras SERAPINAS. Taip pat pridedame keturių asmenų liudijimus.

„Ar esi laimingas?“ Per 45 paras su šv. Teresėlės relikvijomis aplankėme daugiau kaip šimtą bažnyčių ir katedrų, ligoninių ir kalėjimų. Jas vežėme keliese: bitininkas Gediminas su dukryte ir žmonele, iš žemiško dumblo prisikėlęs linksmuolis Gintaras, vienos vyskupijos tarnaitė šimtadarbė Jolanta ir šio teksto autorius. Greta buvo nuostabių pagalbininkų, na, maždaug 10 asmenų armija, veikusi kaip dvi armijos talkininkų. Šalia mūsų, paprastų žmonių, mūru stovėjo šimtas puikių brolių ir seserų vienuolių, kunigų ir vyskupų, kalnus nuverčiančių ir žmonėms gyvenimus sugrąžinančių. (O gal manote, kad Lietuvoje nei kalnų, nei gyvenimo nėra?)

Sustodavome net pakelėse, prie Dangaus ir Šventosios laukiančių kaimiečių bei miestelėnų. Atidarydami autobusėlio duris praverdavome paslaptingą relikvijų pasaulio uždangą. Lėkėme pro minią laimingų tikinčiųjų, dalijomės kilniausiais jausmais ir maldomis, matėme nuostabiausią Katalikų Bažnyčios Lietuvoje jėgą ir tvirtybę – tikrą Dievo veidą, kuriame kiekviena džiaugsmo ar skausmo ašara spindėjo Prisikėlimo viltimi. Pusantro mėnesio teko kone kasnakt miegoti vis kituose namuose, pažinti vis naujų asmenų, rasti kelią į vis kitas bažnyčias ir ten sutikti mylinčias žmonių širdis. Visko buvo: teko ir visiškai pasiduoti kitų valiai, ir klausytis ne tik meilių žodžių bei palinkėjimų, bet ir priekaištų, tačiau daugiausia girdėjau klausimų. Dažniausiai – „Ar esi laimingas šalia šventosios relikvijų?“ Pervargęs ir išsekęs, palikęs savo užmojus ir artimuosius, purtomas kai kurių pasauliečių ir kunigų abejingumo ir čia pat sužavėtas kitų dvasininkų kilnumo, darbštumo ir pasiaukojimo, vyskupų atsidavimo bei pasauliečių gilaus tikėjimo, draugų ištikimybės, daugelio sutiktųjų

džiaugsmo gaivoje patyręs stebuklą – pusantro mėnesio gyventi su šventąja, galiu drąsiai pasakyti: esu pats nelaimingiausias žmogus. Nelaimingas todėl, kad neapsakomai trokštu, bet vis dar neturiu Dangaus. Tai, ką patiriu – draugų meilė, Lietuvos Bažnyčios tikroji didybė, kurią ne visi pastebi, malonės dovanos, pasauliečių ir dvasininkų tikra draugystė, – neprilygsta tam, ką tikiuosi išvysti Danguje. Neprilygsta mano gyvenimo džiaugsmui, kurį akies krašteliu turėjau laimės regėti keliaudamas po Lietuvą su šventąja Teresėle. Tad ar esu laimingas? Ar galiu nusiraminti ir sakyti jums, kad gyvenkite taip, kaip gyvenote, eikite – kaip ėjote, ir užmirškite, ką kažkur toli, tamsiame Karmelio vienuolyne, kalbėjo jauna ligota mergina: „Visas dieviškas savybes matau per Meilę, per Gailestingumą, Dievuje yra tik šitai.“ Skaičiusieji Teresėlės „Vienos sielos istoriją“ ar kitas knygas apie šventąją pastebi, kad ši jauna vienuolė patyrė begalę sunkumų ir nelengvai ištvėrė į Dangų vedančio gyvenimo tuometes taisykles. Švelniai tariant, Teresėlė daug jų sulaužė, bet praėjus vos trisdešimčiai metų po mirties Bažnyčia paskelbė ją šventąja, o po šimtmečio – ir Bažnyčios mokytoja. Kokia didi mažosios Teresės drąsa – dėl Dangaus atsisakyti visko! Priimti pasaulio patyčias ir nuolankumu atsakyti į skausmingus išbandymus. Rizikuoti geru vardu, patogesne šiltesne vietele ant suoliuko vienuolyne ar prie altoriaus, o savo talentus aukoti Viešpaties šlovei apsiribojus kvadratiniu klauzūros kiemu...

Jos gyvenimas vieniems gali atrodyti dvelkiantis pragaru, kitiems – dangumi. Jūsų valia nuspręsti.

Ar atsiliepsime?

O kas gi turėtų būti kitaip mūsų Bažnyčioje po šv. Teresės relikvijų apsilankymo Lietuvoje?

Didelės ir mažos kryžkelės Į seminarijas stoja vis mažiau asmenų. Kunigai skundžiasi, kad šeima neišaugina dvasinį pašaukimą turinčių jaunuolių, kad šeimos institucijos krizė tiesiogiai veikia Bažnyčios augimą ir net normalų egzistavimą.

Tiek metų klierikų šaukta vardu ir melsta šv. Teresėlė – kunigų globėja – atsiliepė ir iš relikvijorių tamsos tarė: nebeturite jaunuolių seminarijose, jos tuštėja. Ar tai jau Dievo rūstybės metas?

Lankantis Teresėlei galėjome suprasti, jog Viešpats nepyksta ant Lietuvos dėl visų Bažnyčios apsileidimų.

Lygiai kaip nepyksta ir ant Europos, kad Dievo vardas metamas iš eurobiurokratų raštų. Niekad taip aktyviai Viešpats nekvietė į savo vynuogyną: pašaukimų išties nestinga. Jų dar daugiau nei anksčiau, bet mąžta atsiliepiančių į Viešpaties kvietimą. Bažnyčia vis tolsta nuo pasaulio. Kartais dingteli, kad šie du skirtingų pasaulių traukiniai lekia į priešingas puses, iš kurių vienas neišvengiamai suduš, atsitrenkdamas į aklumo ir nevilties sieną. Vis daugiau žmonių išsigąsta šiandienių Bažnyčios skaudulių. Plačiai nuskambėjusios pedofilijos, finansų ir kt. istorijos pasėjo daug baimės. Ja manipuliuodami verteivos „užsikala“ nemažai pinigų. Tamsos dvasia, baimės kunigaikštis, iš adatos priskaldo vežimą, ir žmonės ima bijoti tiesos. Pradedama manyti, kad nūdien baisu ir net pavojinga tapti kunigu... Internete, spaudoje ir TV, darančiuose milžinišką psichologinį spaudimą, plūsta prietarų ir baimės srautai, su purvu maišoma visa, kas šventa ir tikrai dieviška.

Neatsitiktinai Teresėlė kaip kometa praskriejo per Lietuvą. Bet ar šventoji gali šia jausmingumo banga sukelti pašaukimų į kunigystę uraganą, į vienuolišką gyvenimą pyplius nubloškiančią audrą ar seriją prisikėlimų iš didžiausio dvasinio nuosmukio? Stebėkime, ką ji atkeliaudama pasėjo mūsų širdyse. Kantriai laukime to žiemkenčio ūglio pasirodymo, kol išauš pavasaris. Naiviai nesitikėkime, kad tai, ką vakar pasėjome, jau šiandien galime rauti ir kišti į besaikę burną. Pasimėgauti tik emocijomis būtų sektantiška. Reikia palaukti, kol Teresėlės įbertas grūdas išaugs vaikų sielose ir protuose.

Ar atversime duris?

Kas turi pasikeisti po šios „kometos“ skrydžio? Ar šventovių durys privalo tapti atviros dieną ir naktį?

Bažnyčios Lietuvoje dažniausiai dirba nuo 17 iki 20 val., kai kurios ir rytmetį. Kodėl jos nedirba nors taip, kaip paprasčiausia vaistinė – nuo aštuntos ryto

iki dešimtos vakaro? O gal vaistinė svarbiau už bažnyčią? Ar tai leistų ir padėtų augti bendruomenėms? Kai kuriuos reikalus galima sutvarkyti telefonu ar užėjus į didesnių šventovių raštines. Čia kalbama ne tik apie durų uždarymą ar atrakinimą. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, klebono ir Viešpaties. Galima sutelkti būrelį pasauliečių, kurie atvertų kasdienes šventovių duris. Šiame „tarpduryje“ iškyla diakonų svarba bei reikalingumas, net ir žinant, kad nė nuolatiniai diakonai, kurių šiandien dar neturime, neišgelbės Bažnyčios. Pasauliečiai pašaukti būti ne vien administratoriais, bet ir evangelizuotojais, Bažnyčios ateitis priklauso jiems.

Jie yra žemės druska, o kunigai – druskos švarumas ir stiprumas. Baigėsi laikai, kai druska buvo vien kunigai ir vienuoliai. Dabar – pasauliečių epocha, nūnai jie gali patekti ten, kur kunigai neįleidžiami ne vien dėl kitoniško mąstymo ar net tradicijos.

Ar prisiliesime prie šventųjų?

Išpažindami šventųjų bendravimą, esantį kažkur toli, už debesėlių, ir tik lūpomis, tampame lyg našlaitėliai. Šv. Paulius sako: jūs esate Dievo šventieji. Tai broliška meilė. Tai ne tie sudūlėję kauleliai, barškantys relikvijoriuose. Dievo šventieji, pasirodo, yra daug gyvesni už mus. Jie nuveikia gerokai daugiau nei žmonija su visa technika bei technologijomis. Kas netiki tuo, meluoja ir apgaudinėja pats save. Tai pasaulio dvasia rėkia per visus ruporus, neva tie kauleliai – tik dulkės. Iš tikrųjų šventieji tebėra gyvi.

Lietuvoje turi keistis šventųjų bendravimo suvokimas. Turim atrasti jėgos ir supratimo, kad negalime būti „valandiniais“ katalikais, oriai išstovinčiais sekmadienio Mišiose, o toliau gyvenančiais pagal pasaulio dėsnius ir melo dvasią. Tik supratę, kad kiekviena būties aki-

17

18

Artuma / 2007 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės mirka yra šventa ir veda į šventumą, liausimės gyvenę dvilypį gyvenimą. Štai kelias į tikrąją gyvastį, kurioje atrandamas ir tikrasis pašaukimas. Šventųjų gyvenimo supratimas – ne abstrakcija. Esame gyvi tiek, kiek iš tikro bendraujame su žmona, vyru, tėvu, vaiku, kurie yra šventi, ne pagonys, gražų ir laisvą nuo darbų sekmadienį kartais ateinantys į Mišias.

Kaip atsitiko, kad savus, lietuviškus, šventuosius užmiršome, apleidome? Svečiose šalyse linksime galvomis, kai mus pristato kankinių Bažnyčios atstovais, t. y. glaudžiai ir artimai gyvenančiais su Bažnyčios kankiniais ir šiuolaikiniais šventaisiais. O gimtinėje ne tik beatifikacijos bylos nejuda iš vietos, bet ir dažnas nežino, kas yra Faustina, Adelė Dirsytė, Alfonsas Lipniūnas ar Rapolas Kalinauskas. Palaimintąjį Jurgį vyresni dar pamena. O jaunimas apie Kazimierą žino tik tiek, kad jis gerą turgų-mugę „užveisė“ Vilniuje.

Esame jauniausi krikščionys Europoje, todėl mus mažai palietė pamatiniai šventųjų gerbimo papročiai, einantys nuo krikščionybės pradžios. Esame dar labai pagoniški. Šventųjų relikvijos mums dar tik kaulai, kurių reikia bijoti ir kuo greičiau jais atsikratyti.

Religingumas dar nereiškia asmeniško tikėjimo.

Gyvas tikėjimas, gyva krikščionybė plasta ir šventojoje Teresėlėje, kad ir kokiu pavidalu ją matytume. Ji suteikė naują akstiną pamąstyti, kas yra tikrasis tikėjimas ir Dievą mylinčios merginos gyvenimo vaisingumas. Ji prieštaravo anuomet tradiciniam liaudiškajam pamaldumui kaip teologinei krypčiai. Teresėlę autentiškai veikė Šventoji Dvasia ir davė unikalaus kelio į šventumą liudijimą. Gydant dvasinę šizofreniją, tą nelemtą susidvejinimą ar pagoniškumą, Teresėlė akivaizdžiai rodo mums tikrąjį Dievo gailestingumo ir meilės kelią, kuriame neegzistuoja jokie kultūriniai, tradiciniai ar socialiniai barjerai.

Dangų išvysti galima visur: Paštuvos vienuolyne, Pasvalio klebonijoje, Utenos Carito valgyklėlės rūsyje, „Juodajame skverelyje“ Telšių katedros pašonėje, Panevėžio moterų pataisos namuose, Pakutuvėnų pievose, Alytaus kapinėse, Lietuvos jaunimo dienų arenoje Klaipėdoje bei visų pašalių nuostabiose bendruomenėse ar šeimų židiniuose.

Ji patyrė, ką reiškia kentėti ir mirti iš meilės Gimiau ir užaugau kaime, tvirtoje katalikiškoje šeimoje. Pirmą kartą apie šventąją Teresėlę išgirdau katechezės pamokose. Tuomet kunigas pasakojo mums, kaimo vaikams, apie jauną mergelę, kuri įstojo į Karmelio vienuolyną.

Ji suprato vargstančius ir kenčiančius žmones turbūt todėl, kad pati gerai žinojo, ką reiškia kentėti.

Aštuoniolikos palikau savo gimtinę: išvažiavau į Vilnių studijuoti medicinos mokslų. Tikėjimo neapleidau ir būdama jauna studentė. Gyvendama sostinėje galėjau lankytis daugelyje bažnyčių. Kiekvienoje jų atrasdavau vis naujų tikėjimo istorijos ženklų, stiprinusių mano tikėjimą. Žvelgdama į šventųjų paveikslus, atpažinau ir Teresėlę, apie kurią vaikystėje pasakojo gimtojo krašto kunigas. Jaučiau, kad ji visą laiką lydėjo mane, vis primindama, kad yra šalimais.

Gyvenime patyriau skaudžių smūgių. Sunkiai ištvėriau savo brolių partizanų suėmimą. Juos KGB suėmė ir nuteisė. Įkalino Lukiškių kalėjime, o ga-

liausiai ištrėmė į Sibirą. Po šitiek metų viską išgyvenu ir atmenu, lyg tai būtų įvykę tik vakar. Žinia, kad šv. Teresėlė savo kelionę po Lietuvą pradeda būtent nuo Lukiškių aikštės, mane visą nusmelkė. Juk ši vieta permerkta nekaltųjų krauju ir nesuvokiama kančios agonija. Nekalti žmonės naktimis būdavo žiauriai kankinami, paryčiais mirdavo iš skausmo, o dieną jų kūnai virsdavo klaikiais eksponatais... Ši vieta mūsų tautos istorijoje visada bus paženklinta krauju ir ašaromis. Mano širdyje vis atgyja tarsi kraujuojanti žaizda.

Pajutau, kad Teresėlė ne be priežasties pasirinko šią vietą savo kelionės Lietuvoje pradžiai: juk ji žinojo, ką reiškia kentėti ir mirti iš meilės. Manau, kad šventoji Karmelio mergelė prisilietė prie pačių trapiausių mūsų istorijos momentų. Tarsi viską žinodama ir prisimindama, jinai atėjo pas mus, palytėdama skaudžią mūsų tautos istoriją ir kiekvieną iš mūsų.

Janina M. (vilnietė, 72 metų)

Didelės ir mažos kryžkelės Žinau, kad ji mums padeda Močiutės paraginta, atėjau į bažnyčią aplankyti Teresėlės. Įžengusi pamačiau parengtus stendus, supažindinančius su šventąja. Skaitydama apie ją ir žvelgdama į nuotraukas, pamaniau, kad jos gyvenimas kažkuo panašus į manąjį.

Mano mama mirė, kai man buvo devyneri. Pajutau, kad šv. Teresėlė supranta mano skausmą... Jutau, kaip jinai dalijasi savo gerumu, nes pati buvo stebuklingai išgydyta Švenčiausios Mergelės nusišypsojimu. Teresėlė nuolatos žvelgė į Jėzų, nes jis buvo jai pavyzdys ir tikslas. Jinai suteikė man stiprų norą pažinti Jėzų, tokį tvirtą savo kančioje ir niekuomet mūsų neatstumiantį.

Nežinau, ką šventoji Teresėlė padaro, kad žmonės pasikeičia, pradeda stipriai mylėti, bet žinau, kad ji yra tarp mūsų ir mums padeda. Turbūt dėl tos priežasties aš pasirinkau Teresėlę geriausia visų savo širdies paslapčių drauge.

Lina (14-os metų)

Ypatinga šventoji Buvau girdėjęs nemažai reklamos apie šventąją Teresėlę ir jos kelionę po visą Lietuvą. Vis savęs klausiau: „Kodėl pas mus tiek daug daroma ir stengiamasi dėl šios šventos merginos relikvijų?“ Tik smalsumo vedamas nuvažiavau į Šiluvos baziliką, kur jos tada buvo. Tą vakarą rodė filmą apie Teresėlės gyvenimą. Iš jo įsiminė tik tai, ką pasakė pati šventoji: „Meilė apima visus gyvenimo pašaukimus.“ Supratau, kad viską galima užsidirbti ar nusipirkti, bet meilės – neįmanoma!

Po filmo buvo skirta laiko asmeniškai pasimelsti ir pabūti prie Teresėlės relikvijų. Nežinojau, kaip reikia melstis, tad nusprendžiau šios jaunos šventosios paprašyti vienintelio dalyko: „Noriu mylėti gyvenimą.“ Nueidamas supratau, kad esu nebe vienas, bet kartu su ja, mylinčia ir priimančia visus mus tokius, kokie esame. Myliu savo gyvenimą ir noriu kuo daugiau sužinoti apie šią šventąją, tokią ypatingą mūsų Bažnyčioje. Dabar tvirtai žinau, kad Teresėlė yra mano širdy.

Donatas (Kauno r.)

Liutauro Serapino nuotraukos

Ji taip arti mūsų Stipri katalikiškos šeimos aplinka ir tvirtos tikėjimo vertybės nulėmė mano pašaukimą. Man Jėzus buvo svarbiausias, tad pasirinkau jį įstodama į vienuolyną. Jaučiau, kad turiu sekti Jėzų visu savo gyvenimu.

Tapusi vienuole, ypač noviciato laikotarpiu, skaičiau labai daug istorijų apie šventuosius, ir jų tikėjimo patirtis suteikė man drąsos bei stiprybės dvasinėje kelionėje. Vis dėlto giliai širdyje jaučiau, kad jų gyvenimo laimėjimai man nepasiekiami.

Sužinojusi, jog į mūsų kraštą atvyksta šventosios Teresėlės relikvijos, pamaniau sau, kad tai geras įvykis, suburiantis ir suvienijantis visą Bažnyčią.

Apie asmeninį susitikimą ir ryšį su šia šventąja nebuvau nė pagalvojusi. Nesitikėjau, kad, atvykusi į Lietuvą ir lankydamasi daugybėje miestų bei miestelių, Teresėlė aplankys mus visus. Tik vėliau, viso buvimo Lietuvoje metu, vis artimiau ją pažindama, sužinojau, kokia ji kūrybinga. Asmeniškas šventosios Teresėlės ryšys su kiekvienu iš mūsų yra kūrybinio jos talento įrodymas – juk ji viena, o mūsų tiek daug.

Tuomet, kai visų kongregacijų seserys ėjo procesijoje paskui šv. Teresėlės relikvijas, aš taip pat buvau minioje.

Eidama nebyliai klausiau: „Kas tu esi,

Teresėle?“ Pasibaigus valandų liturgijos laikui, visos seserys vorele žengėme pagerbti šventosios relikvijų. Artėdama prie jų, širdyje ir mintyse blaškiausi, nes negalėjau suformuluoti troškimo, kurį galėčiau pavesti šventajai karmelitei.

Apėmė nerimas ir baimė.

Kitos dienos rytą ėmiau jausti nenumaldomą troškimą sugrįžti į Vilniaus arkikatedrą baziliką ir pabūti su šventąja Teresėle. Atsisėdusi tiesiog stebėjau žmones: kaip jie prisiartina, kaip pabūna, kaip palieka relikvijorių. Mačiau tuos pačius, bet stipriai perkeistus veidus. Net nepajutau, kaip pati pradėjau prašyti: „Teresėle, ir aš noriu būti paliesta švento tavo malonių lietaus.“ Įsiliejusi į žmonių minią, žingsniavau prie šventosios išsakydama tai, kas mane slėgė. Jutau, kad Teresėlė visą mano širdies maldą atiduoda Jėzui kaip gražiausią gėlių puokštę.

Džiūgavau, nes užbaigusi maldą suvokiau, jog ši šventoji padės man eiti šventumo keliu rodydama savo mažąjį tobulumo kelelį.

Sesuo Danutė

19

20

Artuma / 2007 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Tobulybės siekimas ar asmens laimė?

Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė

Apie tobulumą Šiuolaikinėje psichologijoje tobulumo sąvoka vartojama palyginti retai. Kartais ji aptinkama konkrečiame taikomosios psichologijos kontekste, pavyzdžiui: „Kaip tapti tobulu pardavėju?“, „Kaip susirasti tobulą vyrą/žmoną?“, „Kaip tapti tobulu derybininku?“ ir pan. Taigi geriausiu atveju būdus, kaip tapti tobuliems, psichologija siūlo labai siauroje gyvenimo srityje ir dažniausiai – kiek ironiškai. Mat šiandien daugelis profesionalų supranta, kad siekti tobulumo, maža to – jo vaikytis, tegu ir labai apibrėžtoje srityje, reiškia švaistyti savo pastangas. Dėl didžiulės mūsų gyvenimo įvairovės ir sparčios jo kaitos tenka kalbėti greičiau apie efektyvumą (dažnai kviečiama į užsiėmimus, lavinančius efektyvaus bendravimo įgūdžius), nei apie tobulumą. Įgyti daugiau žinių, išmokti praktiškai veikti efektyviau (taupyti laiką, bendrauti ar spręsti konfliktus ir pan.) įmanoma ir kartkartėmis netgi būtina, o siekti tobulumo – nepatartina. Kodėl?

Perfekcionizmo, t. y. tobulybės siekimo, pasitaiko ne taip jau retai. Asmuo, besistengiantis tapti tobulas vienoje ar net visose srityse, vadinamas perfekcionistu.

Tokį žmogų apėmusi mintis, koks turėtų būti jis pats, kiti asmenys ar visas pasaulis idealiu atveju. Ir ne tik žino, koks turėtų būti tas idealas, bet ir siekia bent pats jį atitikti. Užsibrėžęs sau labai didelius tikslus, perfekcionistas siekia jų labai atkakliai ir skrupulingai. Deja, šie didžiuliai tikslai ir sau keliami reikalavimai dažniausiai neatitinka realių žmogaus galimybių, idealas atrodo nepasiekiamas. Kai asmuo tai supranta, jo vidinis gyvenimas tarsi suskyla. Viena žmogaus dalis vis stengiasi siekti tobulumo, kita jaučiasi nusivylusi savimi ir save kaltina, pyksta ant savęs, kartais ne tik niekina save, bet ir savęs neapkenčia. Suprantama, toks individas gyvenime patiria nuolatinę įtampą nepaliaujamai kovodamas su savo netobulumu. Beje, per tobulumo prizmę jis linkęs vertinti ir visus kitus žmones bei jų veiklos rezultatus. Dėl to tarpusavio santykiai darosi įtempti ir kelia nepasitenkinimą: aplinkiniai ima vengti ir šalintis

žmogaus, kuris yra amžinai nepatenkintas, nuolat kritikuoja ir nuvertina bet kokius laimėjimus (palyginti su tobulu rezultatu pastarieji visada nublanksta). Štai kodėl perfekcionistai dažnai pasmerkia save vienatvei arba konfliktams su „netobulais“ aplinkiniais ir amžinai kovai su nepasitenkinimu savimi. Galiausiai ta nesibaigianti kova juos taip išsekina, jog neretai dėl nuolatinės nervinės įtampos jie suserga depresija ar įvairiomis psichosomatinėmis ligomis. Todėl šiuolaikinėje psichologijoje vis dažniau teigiama, kad perfekcionizmas – „vaistai“ nuo laimės.

Atrodytų, kad siekti tobulumo profesinėje veikloje yra pagirtina. Kasdienėje aplinkoje pasitaiko sutikti žmonių, vadinančių save – ir ne be pasididžiavimo gaidelės – perfekcionistais. Deja, naujausi tyrimai rodo, kad perfekcionistai savo žmogiškąjį vertingumą ir orumą pernelyg sieja su profesiniais laimėjimais, vieta, kurią užima kopdami karjeros laiptais. Todėl jie per daug laiko ir dėmesio skiria darbui. O ir dirbdami neskiria „pelų nuo grūdų“, todėl neretai įstringa mažmožiuose, dirba lėčiau ir ne taip našiai. Be to, perfekcionistai linkę slėpti savo darbo klaidas, nes bijo susigadinti atkakliai kuriamą tobulo darbuotojo įvaizdį.

Apibendrinant galima teigti, jog perfekcionizmu tikrai reikėtų ne girtis, bet susirūpinti juo kaip psichologine problema, rimtai kliudančia asmenybei augti ir jaustis laimingai.

Beje, apie laimę Galutinis žmogaus pastangų tikslas dažnai yra laimė. Juk ir perfekcionistai mano, kad sėkmę ir jos vaisius – laimės ir džiaugsmo išgyvenimą – galima patirti tik tobulai ką nors nuveikus. Deja, dėl anksčiau išvardytų priežasčių taip suprasti kelią į laimę yra neteisinga. O ką siūlo šiuolaikinė psichologija?

Joje vis dažniau naudojamas „subjektyvios gerovės“ (angl. subjective wellbeing) terminas, Vakarų psichologinėje literatūroje žymimas trumpiniu SWB. Juo apibrėžiama teigiama emocinė būsena, kylanti iš pamatinio pasitenkinimo savimi, savo gyvenimu ir vieta jame. Dažnai

Didelės ir mažos kryžkelės tokia būsena vadinama vidine, kartais – dvasine pusiausvyra. Šis žodis nėra laimės sinonimas. Laime vadinamas stiprus teigiamas emocinis išgyvenimas, paprastai sukeltas kokio nors labai džiugaus įvykio. Nors laimės jausmas esti stiprus, jis trumpalaikis. Tuo tarpu „subjektyvi gerovė“ yra konkretaus žmogaus pasitenkinimas savo gyvenimu, užimama vieta ir tuo, ką jis turi. To iš esmės ir siekiama teikiant žmonėms psichologinę pagalbą.

Todėl mokslininkus pastaruoju metu ypač domina, kas lemia tokio jausmo atsiradimą ir išgyvenimą.

mūsų gyvenime, lyginame su tuo, ko tikėjomės ir kokius lūkesčius puoselėjome. Jei daug dirbau siekdamas tam tikrų rezultatų, juos pasiekęs nesijausiu labai laimingas ar nelaimingas. Tiesiog bus įvykę tai, ko ir tikėjausi. Sėkmę lemia veiklios mūsų pastangos, todėl neteisinga manyti, jog tapsiu laimingesnis, jei daug pasieksiu profesinėje ar finansinėje srityje. Kita vertus, atsidūrus labai nepalankiose gyvenimo aplinkybėse (pvz., ištikus finansiniam bankrotui), lūkesčiai mažėja, todėl gyvenimas toliau teka savo vaga: prisitaikome prie naujų aplinkybių ir jaučiamės ne tokie jau nelaimingi, kaip galėtų atrodyti iš šalies. Panašiai atrodytų, jog protingesni žmonės taip pat turėtų jaustis laimingesni. Tyrimais nustatyta, kad aukštesnio intelekto asmenims nebūdinga dažniau išgyventi „subjektyvią gerovę“, mat jų lūkesčiai taip pat didesni. Beje, tokie žmonės mato ir daugiau problemų, kurios rimtai kliudo pajusti pasitenkinimą. Taip pat ir jaunesni žmonės, nepaisant geros jų sveikatos ir sėkmės, kupini didelių teigiamų lūkesčių, todėl yra „akli“ tam, ką turi, t. y. nesugeba to vertinti ir tuo džiaugtis. Tuo tarpu vidutinio amžiaus ir vyresni Romualdo Rakausko nuotrauka asmenys nelinkę pervertinti savo gyvenimo galimybių, sugeba Tačiau siekiant atsakyti pirmiausia susiduriama su branginti tai, ką turi, ir tuo pasitenkinti, todėl jie dažniau problema, kaip apibrėžti tą „subjektyvią gerovę“. Jei ši patiria „subjektyvios gerovės“ būseną.

Apibendrindami 14-oje šalių atlikto tyrimo, kuriabūsena subjektyvi, vadinasi, ją gali įvertinti – suprantama, subjektyviai – tiktai pats asmuo. Vis dėlto savo me dalyvavo daugiau nei 150 tūkst. asmenų, rezultaaplinkoje lengvai atskirsime ją patiriantį žmogų – pa- tus, mokslininkai išsiaiškino, jog dažniausiai „subjektyprastai gerai nusiteikusį, džiugų, dažniau už kitus be- vios gerovės“ išgyvenimas lydi tuos asmenis, kuriems sišypsantį, ne taip besigilinantį į savo problemas, gera- būdinga: norišką kitų atžvilgiu. Iš vienos pusės, remiantis sveika 1) didelė savigarba, aukštas savęs vertinimas. Šios nuovoka, tos būsenos atsiradimą ir jos išgyvenimą tu- savybės neturi nieko bendro su kasdienėje kalboje varrėtų lemti išoriniai veiksniai, t. y. ką nors malonaus ar tojamu „pasikėlimu“, t. y. dirbtinai rodomu savo prasėkmingo žmogui patyrus savo gyvenime. Juk vargu ar našumu prieš aplinkinius. Atvirkščiai, šie asmenys pakas nuginčytų seną tiesą, kad geriau būti turtingam ir prastai ir nuoširdžiai bendrauja su kitais, linkę dažniau sveikam, nei neturtėliui ir ligotam. Vis dėlto tyrimai at- bendradarbiauti ir geranoriškiau elgtis su kitais; skleidė, kad išoriniai sėkmės „atributai“ toli gražu nėra 2) sugebėjimas siekti to, kas jiems atrodo svarbu tiesiogiai susiję su žmogaus „subjektyvia gerove“. Pa- ir prasminga, kitaip tariant, susikurti palankias aplinsirodo, jog net ir tada, kai esi jaunas, turtingas ir tavo kybes savo veiklai, o ne laukti malonių iš aplinkos ar karjera klostosi sėkmingai, dar nereiškia, kad jausi stiprų kitų žmonių; 3) optimizmas; pasitenkinimą savo gyvenimu; arba atvirkščiai: būdamas 4) atvirumas gyvenimui ir bendravimui su kitais. pagyvenusio amžiaus ir turėdamas ribotas finansines Tad remdamiesi natūraliu savo noru būti laimingalimybes, nebūtinai jausiesi labai nepatenkintas!

Mokslininkams buvo neaišku, kodėl, regis, geri išoriniai giems, pasvarstykime, ar tuo keliu einame. dalykai daug mažiau, nei priimta manyti, paveikia gerą ilgalaikę mūsų savijautą. Paaiškėjo, kad dėl to dažnai būna kalta žmogaus praeitis. Visa, kas dabartiniu metu vyksta

21

22

Artuma / 2007 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Iš redakcijos pašto Sveiki!

Gavau naują, rugsėjo, „Artumos“ numerį ir noriu kreiptis į kunigą dr. Algirdą Jurevičių. Savo straipsnyje „Palaimingiau duoti, negu imti“ paminėjote, kad atvažiuoja jaunieji limuzinu ir kunigui bei bažnyčiai paaukoja tik 50 litų (o reikia atlyginti vargonininkui, valytojai, dar zakristijonui). Turbūt turėjote omeny, kad jeigu jau išgali atvažiuoti limuzinu – o jo nuomos kaina, berods, kiek žinau, 300 litų už valandą, – tai kodėl tokie negali daugiau bažnyčiai paaukoti. Tai gal geriau būtų įvesti bažnytinės ceremonijos kainą? Kita vertus, pažįstu porą, kuri be mašinų atėjo susituokti, ir jokių žiedlapių jiems niekas nebarstė (ir namie nebuvo jokio pokylio). Ar tokiems žmonėms užtenka 50 litų paaukoti kunigui ir bažnyčiai?

Sutinku su Jumis: vieni kelia prabangias vestuves ir bažnyčiai sumoka grašius, nors pajėgtų daug daugiau, betgi yra ir vargšų, kurie negali sau tiek leisti, todėl švenčia kuklias vestuves.

Su pagarba – skaitytoja Aurelija

* * *

Norėčiau atsiliepti į straipsnį „Palaimingiau duoti, negu imti“. Iš tiesų rugsėjo „Artumos“ numeris buvo skirtas pinigams. Kokie mūsų, pasauliečių, lūkesčiai, kas mus pastūmėja aukoti, o kas sulaiko? Visi kunigus norime matyti vertus pagarbos, sektinus vyrus, kad jie mums pirmiausia būtų moralinis autoritetas. Įžengdamas į tarnystės kelią kunigas, manau, supranta, kad bus viešas žmogus ir atsidurs tikinčiųjų dėmesio centre. Svarbios pareigos skiria ir didelę atsakomybę.

Kilnu aukoti bažnyčiai, bet labai svarbu ir tai, kaip tos aukos prašoma.

Vienas kunigas nurodo teikiamos paslaugos įkainį, be kurio, suprask, nieko negausi. O kitas, priimdamas Mišių aukai skirtus pinigus, dar paklausia: „Ar nenusiskriaudžiate savęs? Mane mama auklėjo nebūti plėšiku.“ Tad pirmas kunigas savo povyza atstumia žmogų, o su antruoju dalijiesi iš visos širdies.

Ne veltui liaudies išmintis byloja: per prievartą paklupdytas bažnyčioje, antrą kartą nesiklaups. Tarybiniais laikais dvasininkai buvo vadinami „kulto tarnais“, tad bažnyčioje nurodomas „pri-

valomas“ aukos dydis man atrodo lyg iš anekdoto apie būrėjas, kai būrimas iš kavos tirščių kainuoja 20 Lt, kortomis – 50, o už 100 litų visą tiesą pasakys. Kunigystė – ne komercija, ir tai nėra pelninga profesija, lyg „kulto tarno“, dėliojančio kortas.

Prioritetus aiškiai parodo ir kunigo atsisakymas laidoti mirusį, jei šis nerėmė bendruomenės finansiškai... Žvelgiant į kunigą norisi, kad jis būtų ne apsukrus verslininkas ir net ne bažnyčių statytojas, o ganytojas. Ganytojas, kuris sektų Kristumi ir neleistų sau prabangos atstumti žmogų, bet džiaugtųsi kiekvieno paklydėlio sugrįžimu, nors bažnyčios šiam prisireiktų tik mirties valandą.

Pagarbiai – gyd. G. Babičius

P. S. Naujuoju „Artumos“ numeriu dalijuosi su kitais. Nelauktai išgirdau tokį atsiliepimą: „Kunigai sako: jūs nesiekite pinigų, bet aukokit – mums jų labai reikia!“ Verta susimąstyti, tiesa?

Tikriausiai mums, pasauliečiams, reikia išmokti būti dosniems, o prašytojams – kukliems.

Dar kartą apie davimą...

Paskelbus Artumoje (Nr. 7–8) straipsnį „Palaimingiau duoti, negu imti“ ir sulaukus skaitytojų nuomonių, džiugina tai, jog žmonės nėra abejingi žemiškiems Bažnyčios ir jos tarnų rūpesčiams. Iš tiesų kiekvienas kunigas yra Bažnyčios „vizitinė „kortelė“ konkrečioje vietoje. Tenka apgailestauti, kad dėl varganos mūsų krašto Bažnyčios padėties ir nuolatinio parapijų finansavimo sistemos nebuvimo dvasininkai turi tapti pinigų „medžiotojais“, kartais netgi aukojančiais savo kaip ganytojų autoritetą, kad tik surastų lėšų šventovėms suremontuoti ar sielovadinėms programoms vykdyti.

Bažnytinė teisė numato, kad kiekviena parapija turėtų ekonominę tarybą, padedančią klebonui spręsti

ekonominius parapijos klausimus (Kan. 537 ir 1280).

Aktyvus kompetentingų pasauliečių dalyvavimas ūkiniame parapijos gyvenime ir atsakomybės pajautimas neišvengiamai keistų požiūrį ir į patį kunigą, atpalaiduojant jį nuo dvasininko tarnystę apsunkinančios veiklos. O dabar kunigas dažniausiai lieka lauke vienas: jam tenka ir ganyti, ir vilnas kirpti...

Kun. dr. Algirdas JUREVIČIUS

Mandagumas mūsų nekasdienis

Liūdnųjų dienų etiketas Laidotuvės, mirties sukaktys,Vėlinių šventės – visa tai liūdesio kupinos dienos, kai svarbu ir tai, kaip išoriškai išreiškiame gedėjimą, pagarbą mirusiesiems bei jų artimiesiems. Tomis dienomis „revoliucingas“ modernumas ne tik nedera, bet ir labai įskaudina sielvarto palaužtus liūdinčiuosius. Esama nemažai tradicijos diktuojamų dalykų, kurių privalu paisyti. Prisiminkime svarbiausius.

* * *

Visos šios progos – tai metas, kai neleistina skuba. Kad ir ką veiktume, viską darome oriai, pagarbiai, išlaikydami rimtį.

Įpratome nešti jas glėbiais, tuo svariai remdami gėlių augintojus, skatindami jų verslą ir pataikaudami savo pačių tuštybei. Juk suprantame, kad velioniui tos gėlės visiškai nereikalingos. Tačiau jo šeimai neretai reikia materialinės paramos, todėl kur kas jautriau ir praktiškiau taktiškai paduoti vokelį. Jeigu šeimai pinigai nereikalingi, ji visada gali paaukoti juos parapijai, užsakyti šv. Mišias už pamirštus ar vienišus buvusius mirusiuosius, paremti vaikų ar senelių namus, slaugos ligoninę ir pan. Taip padarytų gerą darbą mirusiojo intencija.

* * *

Laidojant mirusįjį, privalomi du dalykai: dalyvauti šv. Mišiose, o po laidotuvių – gedulinguose pietuose. Į pastaruosius eiti tikrai derėtų, nes gali nutikti taip, jog stalas bus padengtas keturiasdešimčiai asmenų, o valgytojų teateis dešimt. Kaip Silvijos Knezekytės nuotrauka tada jaustis velionio šeimai? Na, nebent * * * kviečiama akivaizdžiai nenoriai...

Atvykę į šermenis ar laidotuves būtinai prieikime prie velionio artimųjų * * * Laidotuves dažnokai paverčiame ištarti atjautos žodžių. Jei dėl svarbių priežasčių (ligos, atstumo ir pan.) nega- turgumi. Taip, taip! Susitinka seniai lime dalyvauti laidotuvėse, būtinai nu- nesimatę žmonės ir užsimiršta kur esansiųskime užjaučiamąjį laišką. Netekties tys. Šnekasi vis garsiau, galiausiai pasiatveju telefonas, žinutė ar elektroninis girsta ir juokelių... Atėjus atsisveikinpaštas netinka. Pirmiausia užuojautą ti su velioniu, pareikšti užuojautą ir išreiškiame tradiciškai, o jei tenka laiš- solidarumą su jo artimaisiais, nevalia ku – geriau rašyti jį ranka, ne kompiute- kalbėtis pašalinėmis temomis, juokauti. riu (nebent rašysena katastrofiška). Taip * * * šilčiau, dėmesingiau ir pagarbiau.

Kuo rengtis einant į laidotuves? Šeimos nariai ir kiti artimieji tradiciškai * * * Atskirai pakalbėkime apie gėles. vilki juodai, tačiau kitiems tai nebūtina.

Vengtini ryškių spalvų drabužiai, gilios iškirptės, trumpos kelnės (vadinamieji šortai ir bridžiai), įvairi sportinė apranga. Be to, visiems dera tvarkingai atrodyti, kojinės būtinos net ir tada, jei lauke karšta tarsi Egipte.

* * *

Po laidotuvių kai kas jau kitą dieną darbuojasi kapinėse. Tai labai individualu. Kai kurios didžiosios religijos – judaizmas, islamas, Rytų tikėjimai – saviesiems išpažinėjams draudžia tuoj pat po pakasynų eiti į kapines. Tai lemia psichinės higienos reikalavimai ir religiniai veiksniai. Pas mus tokių apribojimų lyg ir nėra, tačiau gedėti kapinėse tuoj po laidotuvių ir leisti ten dienų dienas nėra sveika. Kada ten galima pasibūti ilgiau, kiekvienas pats nusprendžia.

Viena aišku: kapą prižiūrėti ir nuoširdžiai prie jo pasimelsti reikia.

* * *

Per Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes taip pat paisykime kai kurių reikalavimų. Negalima kapinėse triukšmauti! Pamatę prie Jono kapo liūdinčią jo našlę Oną, nepulkime glėbesčiuotis, čiauškėti, būriuotis. Gal Ona nori pasimelsti ir parymoti vienumoje? Visada reikia išlaikyti rimtį, korektiškumą ir santūrumą.

Mirusiųjų paminėjimo diena – Vėlinės – laimei, jau tampa kultūringesnė: kapo nebeverčiame gėlių sąvartynu, vengiame karnavališkai ryškių spalvų žiburėlių. Vis daugiau žmonių savo artimųjų kapus puošia santūriau, ir tai gražu. Bet ar daug kapinėse meldžiamės?

* * *

Opi ir paminklų tema. Jų didumas ir prašmatnumas neretai rėkte rėkia apie žmonių tuštybę, tačiau tai jau kiekvieno asmeniškas reikalas.Vis

23

24

Artuma / 2007 m. spalis

Mandagumas mūsų nekasdienis dėlto užsimojus statyti tokį „tadžmahalą“, vertėtų gerai pagalvoti, kaip jis mums patiems atrodys po kokių dešimties metų, atslūgus pirmajai sielvarto bangai.

Norisi šį tą pasakyti apie užrašus.

Tampa madingas jų anonimiškumas.

Ant akmens užrašoma: „Jonaičių šeima“ ir... viskas. Betgi kas tie Jonaičiai? Kada jie gyveno? Ką gyvi būdami veikė?

Kapinės atspindi didžiąją mūsų šalies istoriją ir daug, daug mažų istorijų, kurios vėlgi ne tokios ir mažos. Kodėl jas slepiame ir nuo ko slepiamės? Argi ne gražu, kai ant paminklo užrašyta: „Čia ilsisi N teatro aktorius, nepamirštamas karaliaus Lyro vaidmens atlikėjas Petras Jonaitis. Gyveno 80 metų, pas Viešpatį iškeliavo 1915 m. Liūdi artimieji, žiūrovai ir net pats didysis Viljamas Šekspyras danguje.“ Tada bent žinai, kas buvo Petras Jonaitis, kiek jis gyveno, kuo džiugino žmones, tada taip ir norisi sukalbėti „Amžiną atilsį“ar bent jau atsidusti.

* * *

Šiek tiek apie kapinių fanatikus. Dažniausiai tokios būna vyresnio amžiaus moterys, ištisas dienas leidžiančios kapinėse. Nebūtų nieko blogo, jeigu ne tam tikros tų ponių savybės. Kai kurios iš jų vaikštinėja nuo vieno kapo prie kito, apkalba pažįstamus, neva netinkamai prižiūrinčius savo artimųjų kapus, liežuvauja reikalaudamos, kad ir kiti dienų dienas tūnotų kapinėse. Vaistų nuo šių fanatikių nėra, tenka susitaikyti su tuo, jog esama tokių žmonių ir tiek.

* * *

Tai tiek šiemet apie tą liūdnųjų dienų mandagumą.

A. B.

„Magiškas“ seksas Birutė OBELENIENĖ Sudėtingas ir painus moters pasaulis mūsų mažosioms mergaitėms atrodo neįtikinamai spalvingas ir patrauklus, viliojantis kvepalų aromatu, aukštakulniais bateliais, auskarais ir būtinai lūpdažiais. Ko gero, nei viena neužauga nors kartą slapčia nepasimatavusi gerokai per didelių mamos išeiginių batelių. Žinovai teigia, kad nenumaldomas mergaičių noras būti panašioms į savo mamą, kuo greičiau tapti suaugusiomis verčia jas lipti į tuos aukštakulnius.

Tikriausiai ne viena mama galėtų patvirtinti esanti nuolat stebima savo augančios dukrelės. Akylus žvilgsnis, nepraleidžiantis smulkmenų, kurių pačios net nepastebime, nuolat sekioja iš paskos. Išvados, kurias po tokių stebėjimų padaro mano mažoji penkiametė Marija, kartais prajuokina. Tačiau iš patirties žinau, kad vaikystės pastebėjimai lieka atmintyje visam gyvenimui. Ką nors vėliau pakeisti būna gana sunku, nes pirmieji vaiko įspūdžiai patys stipriausi. Jais grindžiamas tolesnis žmogaus gyvenimas.

Būti mama, ypač auginti mažyles, yra sunku, atsakinga ir nedėkinga. Įprasti save stebėti, būti reikliai sau kiekvieną akimirką, nė sekundei neužmiršti, kad esi stebima, o tavo žodžiai, gestai, veido išraiška, balso tonas tarsi rašyte įrašomi. Blogiausia, kad „įrašomi“ neišdildomai. Įskaudinsi žodžiu ar ranka, o dukra tau, seniai pamiršusiai, ir po 50 metų galės tiksliai pasakyti kada, kaip ir už ką...

Didžiulė atsakomybė tenka auginančioms mūsų mažąsias mergaites. „Mūsų mergaites“ rašau dėl to, kad jos nėra tik mano. Užaugusios jos tampa mūsų marčiomis, kaip ir mes tapome savo anytų, apie kurių egzistavimą iki pažinties su būsimais vyrais neturėjome nė menkiausio supratimo, marčiomis. Kaip įvesti mūsų mažąsias į moters pasaulį, kad jos išmoktų matyti ir vertinti tikrąjį jo grožį, galėtų neklysdamos eiti vingiuotais jo labirintais, atrasti jas pačias ir aplinkinius viliojantį vienintelės ir tikros meilės šaltinį? Ne tik nuo jų, bet ir nuo mūsų labai priklauso, ar mūsų mergaitės sugebės jį paversti gaivinančiu, gyvastį palaikančiu gyvuoju vandeniu, o ne bala, iš kurios atsigėręs oželiu pavirsi. Juolab kad meilė šiandien nemadinga.

O iš balos gerti visi viliojami...

Net neįtariau, kad žurnalas paauglėms „Panelė“ tarp mūsų dukrų toks populiarus. Atidžiau su juo susipažinti Tęsinys. Pirmasis „Motinos užrašų“ ciklo straipsnis atspausdintas šių metų „Artumos“ Nr. 7-8.

Motinos užrašai panorau pokalbyje su vienos Kauno vidurinės mokyklos aštuntokėmis išgirdusi klausimą: „Kas yra petingas?“ Tikrai nesitikėjau nieko panašaus išgirsti iš aštuntokės lūpų. Atsimenu, jog pati šio žodžio reikšmę supratau tik studijuodama Medicinos institute.

– Kur tu išgirdai šį žodį? – pasidomėjau.

– „Panelėje“ skaičiau, – atsakė mergaitė.

Tobulėjam, pamaniau. Neatsakyti jai negalėjau, pamokslauti, kad skaito ką nereikia, – jokiu būdu. Tuomet liktų su „Panele“ ir atmestų mano mintis. Tad atsargiai rinkau žodžius, nežeidžiančius mergaičių savo nuogumu ir neskatinančius bereikalingo smalsumo.

Namie paprašiau Rūtos surinkti turimus šio žurnalo numerius. Taip perskaičiau beveik visas pernykštes „Paneles“. Ir nuoširdžiai linkiu visoms mamoms padaryti taip pat. Prisipažinsiu, jog mane gerokai šokiravo užrašas šiųmečio žurnalo viršelyje: jį troleibuse skaitė viena mergina. Tokio neteko matyti nei viename intymiausias temas nagrinėjančiame leidinyje suaugusiems.

Nusipirkti to numerio nepavyko: paaiškėjo, jog šis žurnalas, skirtas mūsų mažosioms mergaitėms, spaudos kioskuose neužsiguli. Jo „modeliuojama“ šiuolaikinė panelė yra spalvinga, žaisminga, gerokai paviršutiniška ir, svarbiausia, seksuali.

Seksas – magiškas šito leidinio žodis. Keliskart jį kartoju mintyse, atmesdama viską, su kuo jis siejasi. Klausydamasi žodžio skambesio mėginu įspėti, kuo jis patraukia. S e k s a s – gražiai skamba, beveik kaip s e k s i s, pasiseks, sėkmė. Pamėginu rasti lietuvišką atitikmenį. Nepavyksta. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne seksas nusakomas dviem žodžiais: lytiniai santykiai.

Tarptautinių žodžių žodyne seksas aiškinamas kaip „visuma psichinių reakcijų, išgyvenimų, elgesio normų, susijusių su lytiniu potraukiu ir jo tenkinimu; lytiniai santykiai“. Galbūt todėl jis atrodo toks magiškas – gerai nesuvokiant tikrosios žodžio „seksas“ reikšmės, nes lietuviškai skamba visai neblogai. Ne be reikalo sakoma, kad sąmonė ima drumstis pradėjus vartoti svetimos kalbos žodžius... „Seksuali panelė, seksuali šukuosena, seksuali suknelė, seksualus biustas, seksuali lėlė“ – kartoju mintyse, norėdama „išversti“ šį žodį į lietuvių kalbą. Tuolaik virtuvės duris praveria Rūta. Ką tik ji savo kambaryje prieš veidrodį ilgai derino drabužius, batelius, kosmetiką ir papuošalus.

– Mama, ar aš šiandien seksuali? – paklausė sukiodamasi.

– Taip, iš tikrųjų žadini apetitą, – visai netikėtai dingtelėjo „virtuvinis“ žodžio atitikmuo.

– Mam, aš rimtai. Ar gerai atrodau? – tokiais žodžiais arba „Ar aš jums patinku?“ Rūta visada baigdavo puošimosi ceremonialą.

Egzaminas, prasidedantis klausimu „Ar gerai atrodau?“, man būdavo sunkesnis negu jai. Visoms mergaitėms būdinga puoštis. Kiekvienai iš jų, galima sakyti, gyvybiškai svarbu būti gražiai. Jų moteriška prigimtis veržiasi būti matoma, pastebėta ir įvertinta kiekviename žingsnyje. Kuo spalvingiau, kuo margiau, kuo neįprasčiau – kad tik išsiskirtų iš kitų, kad tik nebūtų tokia kaip visos. Šis noras visai natūralus, jo negalima

slopinti. Tačiau ugdyti – privalu. Turbūt reta mama specialiai mokėsi ugdymo meno. Kiekvienai iš mūsų padeda moteriška išmintis, duodama mums kartu su gebėjimu savyje užmegzti, išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Išugdyti – keleriopai svarbesnė misija negu pagimdyti. Tačiau jos viena nuo kitos neatsiejamos, viena iš kitos išplaukiančios. Moteris geriau nei kas nors kitas supranta tikrąjį grožį. Grožio „formulė“ iš tikrųjų visiškai paprastutė: gražu visa, kas gyva ir klesti, o visa, kas nyksta ir negyva, – negražu. Tikrasis grožis, kaip ir šviesa, yra nekintamas. Tik žmonės jį suvokia kaskart kitaip. Šiandien tarp grožio ir sekso dedamas lygybės ženklas. Tai tas pats, kaip lygybės ženklą padėti tarp gyvybės ir mirties.

– Ar žinai, ką reiškia žodis „seksuali“? – paklausiau.

– Manau, kad žinau. Kitaip sakant, ar esu patraukli?

– Tu teisi ir ne. Žodį „seksuali“ reikėtų suprasti kaip „žadinanti lytinį potraukį“.

– Ir kas čia tokio? Jeigu tau labiau patinka, galiu paklausti lietuviškai. Ar aš šiandien jums žadinu lytinį

25

26

Motinos užrašai potraukį? – paskutinius žodžius Rūta ištarė pabrėžtinai aiškiai, beveik skiemenuodama. – Nieko blogo čia nematau.

– Tai nėra nei blogai, nei gerai, o tik pavojinga, tarsi žaisti su ugnimi arba judrioje gatvėje vairuoti automobilį be stabdžių. Tu iš lėto ir negrįžtamai iš merginos virsti moterimi. Egzistuoja dvi seksualumo rūšys.

Tarkime, yra skaistusis, arba mergiškas, seksualumas, kuriuo kiekviena moteris apdovanota iš prigimties.

Moteris seksuali visa – nuo galvos iki kojų pirštelių. Ji sukurta taip, kad trauktų priešingos lyties dėmesį, ir iš šitos traukos kiltų meilė ir gyvybė. Čia ir slypi moters grožio paslaptis. Trauką tarp vyro ir moters ne žmogus išrado: ji yra jam dovanojama. Žmogus išrado, pavadinkime tai vulgariuoju seksualumu, kaip žadinti priešingos lyties seksualinę aistrą, skiriamą niekam kitam, o vien malonumui patirti.

Mergiškai seksuali gali būti tik visa gyva moteris arba mergina. Vulgariojo seksualumo atspalvį gali turėti ir negyvi daiktai, pvz., drabužiai arba pavienės moters kūSilvijos Knezekytės nuotraukos no dalys. Žinai, man atrodo, kad praėjus šiek tiek laiko mūsų amžius bus vadinamas intensyvios seksualizacijos amžiumi. Seksualizacijos, kuri pretenduoja sunaikinti meilę ir pakeisti ja seksu. Tu neįžvelgi nieko blogo, nes esi persiėmusi vyraujančia nuomone, kad seksas prilygsta meilei, nors iš tikrųjų jie vienas kitam prieštarauja.

– Mama, tu nusišneki. Kokia meilė gali būti be sekso?

Išgirdusi šiuos žodžius atidžiau pažvelgiau į Rūtą.

Jeigu ji kalba rimtai, tuomet aš būsiu pramiegojusi labai svarbų metą! Kita vertus, ji nepasakė nieko naujo, o tik pakartojo pirmąją svarbiausią seksualizacijos teorijos dalį: meilė neįmanoma be sekso; toliau – seksas įmanomas be meilės ir galiausiai – todėl seksas yra svarbesnis už meilę.

Pažįstamos šelmiškos kibirkštėlės dukters akyse padrąsina mane. „Provokuoja nenaudėlė“, – pamanau.

– Sakyk, Rūtele, kas yra meilės priešybė?

– Neapykanta, žinoma.

Artuma / 2007 m. spalis – Tu klysti. Neapykanta yra jausmas, kurį išgyventi gali ir stipriai mylintis žmogus. Meilė yra greičiau žmogaus būsena negu jausmas. Mirtis yra visiška meilės priešybė. Jiedvi nesuderinamos, nors kartais patiriamos kartu. Ar žinai, kokia tikroji meilės prasmė? Suvienyti, sulieti į visumą tai, kas išskirta į dvi žmogaus lytis – vyrą ir moterį. Lytis nėra žmogaus funkcija. Bėda, kad esame akli ir nemėginame suprasti, kokia yra dviejų žmogaus lyčių egzistavimo prasmė. Kažkaip nuo vaikystės savaime manome ją esant tik tėvystėje. Būtų dar pusė bėdos, jei taip ir toliau manytume: moteris yra mamytė, vyras – tėtukas, tarp jų – vaikai. Deja, šiandien suprantama kitaip: moteris – partnerė, vyras – partneris, tarp jų, jei sekasi, – seksas, jei nesiseka, – vaikai. Lytis yra daug platesnė ir gilesnė sąvoka. Ji – žmogaus egzistavimo būdas.

Lytinė žmogaus prigimtis negali būti prilyginama jokioms kitoms, netgi gyvybiškai svarbioms organizmo funkcijoms. Todėl, kad lytis nėra tik kūnas: ji giliai persmelkia psichinę ir dvasinę žmogaus sritis. Kitaip sakant, lytis suvienija žmogų nedalomai. Yra dalykų, kurių stokojant, pvz., oro, vandens ir maisto, žmogaus gyvasčiai gresia mirtis. Susilaikyti nuo lytinių santykių nėra mirtinai pavojinga. Atvirkščiai, jų nesaikingumas, seksualinis palaidumas neša tikrą mirtį. Lytinę trauką galima nugalėti. Nugalėti lytį – niekuomet. Žmogaus lytinis poliariškumas yra visos kūrybos šaltinis.

Tu esi mergina ir žmogiškąją esmę, savąjį vienintelį „aš“, turi vienaip. Tavo vaikinas ją turi visai kitaip. Kai tarp judviejų tarsi tarp skirtingų polių susikurs meilės laukas, jūs suliesite savo esmes į viena. Pajusi, kad tavasis pasaulis, kurio centras ir pati didžiausia vertybė dabar esi tu pati, praplatės. Į jį lygiomis teisėmis įeis jo pasaulis, kurio centras dabar yra taip pat tik jo „aš“.

Tu pamatysi viską aplinkui jo akimis, o jis – tavosiomis. Meilė yra vienintelė būsena, kai dvi skirtingos savo prigimtimi esybės – vyras ir moteris – visiškai supranta vienas kitą. Meilė – žmogaus pilnatvės būsena, todėl ji visiškai priešinga mirčiai, kuri neišvengiamai išskiria, palikdama tuštumą. Meilė žmogui suteikia nepakartojamą galimybę kurti. Seksas kurti neskatina, o tik verčia ieškoti būdų, kaip dar kartą patenkinti norus ir patirti malonumą. Ir čia jo išmonei kol kas nėra ribų. Tikriausiai jau esi girdėjusi apie elektroninį seksą.

Manau, Rūtele, kad dar pasikalbėsime ir kitąkart, o dabar skubėk, nes pavėluosi.

Bus daugiau

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Kietagalvis senis Giovannino GUARESCHI Kai 1922 metais pietų Italijoje sukinėjosi 18 B1. su būriais, einančiais deginti socialistų kooperatyvus, Laumius buvo jau „senas Laumius“ – aukšto ūgio, išdžiūvęs kaip pintis ir su ilga barzda.

Kai netikėtai tas būrys su sunkvežimiu atvyko į miestelį ir visi kiūtėjo namuose arba išlakstė į pylimus, senasis Laumius pasiliko savo vietoje. Ir kai kenkėjai įėjo į kooperatyvą, rado jį stovintį už prekių stalo.

– Čia ne politinis, – pasakė senasis Laumius tam, kuris atrodė esąs būrio vadas, – čia grynai administracinis reikalas. Šį kooperatyvą pats įsteigiau ir visą laiką vienas jį valdžiau, ir sąskaitos visuomet atitikdavo, ir noriu, kad jos, kol gyvensiu, atitiktų. Šiame lakšte yra krautuvėje esančių prekių sąrašas: pirmiau mane nušaukite, o paskiau deginkite, ką norite.

Tai buvo bejausmės makaulės, nes tik bejausmės makaulės gali politikuoti, degindamos grūdus, riebalus, dešras, miltus, kirviais daužydamos varinius statinių aplankus ir šaudydamos gyvulius, kaip tuomet iš tikrųjų buvo pietų Italijoje su socialistų kooperatyvais. Tačiau atsakę, kad jo nesušaudys, tik lazda išvanos kailį, jie sumišę pasikrapštė pakaušius ir, patikrinę stirtas sūrių, kitus svarbesnius dalykus, lakšto apačioje pažymėjo: viskas atitinka.

– Pinigus gausi pateikęs sąrašą administracijai, – juokdamiesi jam pasakė.

– Man neskubu, turiu laiko: darykite, ką norite, – išeidamas pasakė senasis Laumius.

Paskiau, atsistojęs aikštės gale, žiūrėjo į degantį kooperatyvą ir, kai iš viso namo teliko tik nuodėguliai, nusiėmęs kepurę, grįžo į namus.

Niekas jo daugiau netrukdė ir senasis Laumius gyveno savo nuosavame darže užsidaręs ir niekur nesirodė.

1944 metais vieną vakarą Don Kamilis pamatė jį prie klebonijos durų.

– Man pasiūlė būti viršaičiu, – paaiškino, – bet nesutikau. Ir dabar atsikeršydami jie nori išvežti į Vokietiją mano sūnų. Ar galite man padėti?

Don Kamilis atsakė teigiamai.

– Palauk truputį, Don Kamili, – pertraukė jį senasis Laumius. – Gerai išsiaiškinkime: aš prašau, Don Kamili, tamstos pagalbos kaip žmogaus, kurį vertinu, bet ne kaip kunigo, nes kunigą kaip kunigą aš privalau žeminti.

Senasis Laumius buvo „istorinis socialistas“, atseit, vienas iš tokių socialistų, kurie nekantriai laukia savo

mirties valandos, kad kunigui padarytų nemalonumą, neprisiimdami jo paskutinio dvasinio patarnavimo, ir kad išreikštų savo paskutinę valią – palaidoti, dūdų orkestrui grojant Internacionalą.

Don Kamilis, užmetęs rankas už nugaros, mintyse prašė Dievą, kad jį sulaikytų.

– Gerai, – atsakė Don Kamilis. – Kaip žmogus, aš tamstą tuoj iš čia išvyčiau, pridėdamas dar koja į sėdynę, bet kaip kunigas – privalau tamstai padėti. Turi suprasti, kad padėsiu tamstai kaip geram žmogui, o ne kaip antiklerikalui.

Don Kamilis, šešias dienas išlaikęs Laumiaus sūnų varpinėje, galėjo jį išsiųsti į saugesnę vietą, paslėpęs šieno vežime.

* * *

Viskas laimingai pasibaigė ir praėjo gerokai laiko.

Sykį pasklido garsas, kad senasis Laumius taip sunkiai sergąs, jog jam telikusios kelios gyvenimo valandos. Ir vienos dienos popietę kažkas atėjo į kleboniją ir pasakė, kad Laumius norįs pasikalbėti su Don Kamiliu.

Don Kamilis, sėdęs ant dviračio ir pasišvaistęs kaip lenktynininkas Girardengo, pasileido visu smarkumu.

Prie durų rado Laumiaus sūnų.

– Atleiskite man, Don Kamili, – paaiškino vyrukas. – Jus galiu tik čia priimti.

Ir palydėjo jį prie namo šono, prie atidaryto lango, o kambaryje prie lango stovėjo Laumiaus lova.

– Pasižadėjau ir prisiekiau, kad niekuomet joks kunigas neperžengs mano namų slenksčio, – pasiteisino senasis Laumius, – ir dėl to tamsta neprivalai užsigauti.

Don Kamilis, nebetverdamas pykčiu, jau norėjo eiti, bet kažkaip dar pasiliko.

– Ar galiu kalbėti tamstai kaip paprastam žmogui, o ne kaip kunigui? – paklausė senasis Laumius.

– Kalbėk!

– Noriu numirti be sąžinės priekaištų, – tęsė senasis Laumius. – Kviečiau ateiti, kad padėkočiau už sūnaus išgelbėjimą.

– Tai ne mano nuopelnai, – atsakė Don Kamilis. – Jei tamstos sūnus išvengė pavojaus, dėkok ne man, bet Dievui.

– Don Kamili, nepereikime į politikos sritį, – tarė Laumius. – Leisk man ramiai numirti!

– Tamsta negali ramiai mirti, jei nesusitaikysi su

27

28

Artuma / 2007 m. spalis

Atokvėpio valandai Dievu! – sunkiai atsidusęs atsakė Don Kamilis. – Jei visuomet buvai geras kitiems, dėl ko neapkenti pats savęs?

Senasis Laumius papurtė galvą.

– Bet kodėl tamsta, Don Kamili, taip rūpiniesi manimi?

Kiek palaukęs, pridūrė: – Suprantu. Tamsta nepatenkintas mano civilinėmis laidotuvėmis, nes už jas pinigai neatiteks klebonui. O aš noriu mirti ramiai ir įsitikinęs, kad nė vienas neliktų manimi nepatenkintas. Atsisakau priimti religinius patarnavimus, bet, kad tamstai suteikčiau malonumo, į savo testamentą įrašysiu, jog pageidauju būti palaidotas su bažnytinėmis apeigomis.

– Vaduodamasis savo malonumu, aš norėčiau tamstą pasiųsti į pragarą! Nesu biznierius! – sušuko Don Kamilis.

Senis atsiduso, o Don Kamilis nusiramino.

– Laumiau, – maldaudamas šūktelėjo Don Kamilis, – nors truputį pagalvok. Aš tuo tarpu prašysiu Dievą, kad apšviestų tavo protą.

– Nereikalingas vargas, – atsakė senis. – Dievas mane visuomet apšvietė, nes kitaip nebūčiau galėjęs gyventi, laikydamasis visų jo įstatymų. Aš neisiu išpažinties dėl to, kad tamsta nemanytum, jog senasis Laumius, kol buvo sveikas, buvo kunigų ėdikas, o kai jau pamatė giltinės dalgį, – išsigando ir nuleido rankas. Geriau eisiu į pragarą!

Don Kamilis atsiduso.

– O jei tiki į Dievą ir į pragarą, kodėl nenori mirti, kaip krikščioniui pridera?

– Kad nesuteikčiau malonumo kunigui! – atkirto kietagalvis Laumius.

Don Kamilis sugrįžo namo labai nepatenkintas ir nuėjo viską papasakoti altoriaus Kristui.

– Don Kamili, – atsakė atsidusęs Kristus, – viskas yra galima, kai įsiveliama į politiką. Kovos metu žmogus gali atleisti savo priešui, kurį dar taip neseniai norėjo

užmušti, ir su juo gali pasidalinti paskutiniu duonos kąsniu, bet politikoje žmogus neapkenčia savo priešo ir už vieną žodį, ne taip pasakytą, sūnus gali užmušti tėvą, o tėvas savo sūnų.

Don Kamilis, kiek pavaikščiojęs, sustojo.

– Viešpatie, – tarė pakeldamas rankas, – jei jau nuspręsta, kad Laumius mirtų kaip gyvulys, veltui visos pastangos: teesie Dievo valia!

– Don Kamili, neįvelkime reikalo į politiką, – griežtai perspėjo Kristus.

* * *

Po dviejų dienų miestelyje pasklido žinia, kad Laumiui buvo padaryta sėkminga operacija. Po mėnesio Don Kamilis pamatė jį, atėjusį į kleboniją, vikrų ir linksmą.

– Dabar yra visai kitas reikalas, – tarė Laumius. – Dėkodamas Aukščiausiajam, norėčiau priimti Komuniją. Kadangi reikalas liečia mane ir Aukščiausiąjį, o ne mano ir tamstos politines partijas, būtų labai malonu, jei būti šio įvykio liudininkais nesušauktum visos apskrities klerikalų su vėliavomis ir orkestrais.

– Gerai, – atsakė Don Kamilis. – Ryt rytą, penktą valandą. Liudininku bus tik mano partijos Vyriausias Vadas.

Kai Laumius išėjo, Kristus paklausė Don Kamilio, kas toks esąs tas jo partijos Vyriausias Vadas.

– Tai Tu, Viešpatie, – atšovė Don Kamilis.

– Don Kamili, nevelk reikalo į politiką, – šypsodamasis perspėjo Kristus, – o pirm sakydamas, jog tokia Dievo valia, kad geras žmogus kaip gyvulys mirtų, gerai pagalvok.

– Nekreipk dėmesio, Viešpatie, – atsakė Don Kamilis. – Daug kas pasakoma tik taip sau!

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Tas baisus žodis – auka!

Ramūnas AUŠROTAS Ne, nejuokauju. Dar kartą, tik kiek kitaip, perfrazuodamas aktualųjį 1972 m. režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo „Tas saldus žodis – laisvė!“ pavadinimą tenoriu parodyti, kokia vieta žodžiui „auka“ tenka šiuolaikinės visuomenės galvosenoje. Sakydamas „auka“ omenyje turiu veiksmą, pasiaukojimą (angl. self-sacrifice), o ne rezultatą (victim), atsiradusį dėl

kokio nors netinkamo elgesio. Išgirdus šį žodį mums kyla žaibiška atmetimo reakcija. Gal dėl to, kad nūdienos žmogui auka siejasi su reikalavimu iš aukščiau, pamirštant, jog aukotis galima tik laisvai.

Išties, reikalavimas aukotis dabarties pasaulio žmogų mažų mažiausiai verčia sunerimti. Jei auką suprantame tik kaip teisėtą prievartą sau ar kitam, aukojimąsi šiuolaikinė pasaulėžiūra pagrįstai sieja su savęs pažemi-

Gero kino kampelis nimu, leidimu manipuliuoti savimi ar išnaudoti. Toks požiūris atsiskleidžia Larso von Triero filmuose „Prieš bangas“ (Breaking the Waves, 1996) ar „Šokėja tamsoje“ (Dancer in the Dark, 2000). Nesileisime į diskusijas, ko siekia šis prieštaringasis režisierius – įtvirtinti ar, atvirkščiai, demaskuoti vyraujančią aukos sampratą. Spręskite patys. Tačiau kitame jo filme „Dogvilis“ aiškiai matomas tokios aukos bergždumas. Krikščionišku požiūriu Dievas, pagrįstai tikėdamasis iš žmogaus aukos, nereikalauja iš jo žeminti savo orumo. Arba daryti nuodėmes siekiant šventumo, neretai – abejotino, kaip L. von Triero filmų herojai. Kino kritikas Thomas Beltzeris yra taikliai pastebėjęs, jog šiuose filmuose „moterys-šventosios gal ir atsisako pačios savęs, kaip mums liepia Evangelija, bet daro tai neabejotinai nekrikščionišku būdu – tapdamos svetimautojomis, anarchistėmis ar žudikėmis.“ Ir tai visai nekeista. Meilė neatsiranda iš nemeilės. Nuodėmė negali išgelbėti pasaulio. Filme „Brangus Frenkai“ (Dear Frankie, 2004, rež. Shona Auerbach) motina, neegzistuojančio tėvo vardu rašanti laiškus savo sūnui, supranta, jog melas negali būti baltas, t. y. nekaltas.

Atrodo, jog visuotinai nebetikima aukos prasme ir galia. Ir vis dėlto ja žavimės. Aukojimosi, nors ir matomo tik ekrane, patyrimas mus nuginkluoja. Matyt, todėl, kad toks savęs apiplėšimas neabejotinai reiškia meilę. Kuo nors kitu, o ne auka, būtų nelengva paaiškinti tokių filmų, kaip „Narsioji širdis“ ar „Žiedų valdovas“, populiarumą. Kruopščiai vizualizuojama aukos galia įsirėžia į mūsų atmintį ir tokiais emociškai perpildytais kadrais, kaip „Narsiojoje širdyje“ vaizduojama nusvyranti sukilėlio Williamo Wallace ranka. Amžinas aukos motyvas padeda nesenti ir klasikai. Daug mąstytojų bandė įminti mįslę, kur slypi genialiosios „Kasablankos“ (Casablanca, 1942, rež.

Michaelas Curtizas) nemirtingumas. Umbertas Eko atsakymo ieškojo kinematografinių archetipų kartotėje. Tačiau „Kasablanka“ įtaigi ne tuo, kad „cituoja tūkstančius kitų filmų, kur kiekvienas aktorius vaidina jau daug kartų suvaidintą vaidmenį“, bet dvigubos aukos motyvu. Jei ne finalinė scena, kurioje herojus atsisako savo teisių į mylimą moterį, šis filmas tikriausiai būtų tik viena iš daugelio sentimentalių melodramų, kurias tuomet kepdavo Holivudas.

Labiausiai įsimena, kai aukotis apsisprendžiama žūtbūtinėmis sąlygomis. Toks yra Volkerio Schlöndorffo filmas „Devintoji diena“ (La Neunte Tag, 2004), bylojantis, jog kritinėje padėtyje atsidūrusį žmogų valdo ne tik išlikimo instinktas. Dachau koncentracijos stovykloje su tikėjimo broliais kalinamas katalikų kunigas netikėtai paleidžiamas namo. Grįžęs į gimtąjį Liuksembur-

gą jis sužino, jog šios „atostogos“ tėra tik vienas ėjimas nacių vykdomame politiniame žaidime, kuriuo siekiama suskaldyti Katalikų Bažnyčią, atsisakančią pareikšti pritarimą jų politikai. Fiziškai iškankintas ir į dvasinę krizę įstumtas kunigas verčiamas daryti moralinį pasirinkimą: įtikinti į kalbas nesileidžiantį vietos vyskupą pareikšti oficialią paramą Hitlerio politikai ir taip išgelbėti savo, o galbūt ir kitų asmenų gyvybes, pabėgti (žūčiai pasmerkiant kalinčius savo tikėjimo brolius) arba grįžti atgal į kalėjimą. Priekabesni žiūrovai šiame filme galbūt įžvelgtų mėginimą parodyti, jog Katalikų Bažnyčia kolaboravo su naciais, ir užslėptą kritiką popiežiaus Pijaus XII tylos politikai karo metais. Vesdamas paralelę tarp išduoti verčiamo kunigo ir Jėzų išdavusio mokinio, į juostos siužetą režisierius sumaniai įpina bei demitologizuoja šiandien populiarų Judo išdavystės diskursą.

Vis dėlto pagrindinė ir daug svarbesnė filmo linija yra tik teoriškai lengvas žmogaus apsisprendimas aukotis, o kunigo paveikslu iliustruojama, jog karo metais Katalikų Bažnyčia kentėjo kartu su visais.

Kadrai iš filmo „Devintoji diena“

Ne mažiau didvyriškai gyvenime vyksta pasiaukojimas be liudininkų, „už kadro“, kurio galbūt niekada ir neišvystume, jei retkarčiais jo į dienos šviesą neištrauktų kinematografas. Pvz., Nikitos Michalkovo miniatiūrinėje šeimos santykių dramoje „Be liudininkų“ motina, buvusio vyro šantažuojama dėl sūnaus atėmimo, atsisako ryšių su naujuoju draugu; juostoje „Kitų gyvenimai“ (Das Leben der Anderen, 2006, rež. Florianas Henckelis von Donnersmarckas), vaizduojančioje intelektualų persekiojimą buvusioje Rytų Vokietijoje, saugumo darbuotojas paaukoja savo karjerą, kad išgelbėtų nuo suėmimo režimui oponuojantį rašytoją; Lietuvos kino teatruose teberodoma garsiosios prancūzės Editos Piaf gyvenimo ekranizacija „Rožinis gyvenimas“ (La Môme, 2007, rež. Olivier Dahanas) – dainininkė atsisako teisių į vyrą, kuris jai nepriklauso. Pastarąjį filmą pamatyti verta bent jau dėl to, kad jame, tegu tik punktyriškai, piešiama ir šv. Teresėlės, visąlaik lydėjusios E. Piaf, linija. Juostos kūrėjų požiūris į dainininkės ir šventosios ryšį, grynai sociologinį, turintį paryškinti E. Piaf biografiją, vis dėlto labiau atitinka tiesą (iliustruojant tais laikais jau slopstantį, bet viešojoje erdvėje dar natūraliai priimamą tikėjimą), negu jam įrodyti specialiai būtų sukurptas muilo burbulas.

29

30

Artuma / 2007 m. spalis

Meno pasaulyje

Mūsų dainius Maironis Jonas Mačiulis-Maironis Lietuvai yra daugiau negu poetas, iškilus dvasininkas, pedagogas. Jo eilės įkvėpė tautą, žadino lietuvybę, veikė kolektyvinę pasąmonę ir šiandien tebegaivina mūsų tautiškumą, ir taip bus, regis, dar ilgai. Dainuojame ir giedame pagal Maironio sukurtus tekstus, jo posmų mokomės nuo vaikystės. Tai trunka jau šimtmetį ir greičiausiai truks tol, kol gyvuos Lietuva. Daininga, pakylėjanti, įkvepianti Maironio poezija nesensta, jaudindama jaunus ir senus.

Tačiau ką žinome apie patį Joną Mačiulį-Maironį? Dažniausiai tegalime pasakyti, kad buvo kunigas, gyveno, palaidotas Kaune... ir tiek.

Pabandykime nors trumpai apžvelgti poeto gyvenimą, nutrūkusį prieš septyniasdešimt penkerius metus. Nepretenduodami į moksliškumą, tyrinėjimus, pažvelkime į jį ne literatūrologo ar kito specialisto, nuodugniai studijuojančio mūsų klasiko palikimą bei veiklą, o tiesiog eilinio nepriklausomos Lietuvos piliečio akimis.

Gyvenimas Jonas Maciulevičius-Mačiulis pasaulį išvydo 1862 m. rudenį Raseinių rajone, Pasandravio dvarelyje, augo netoli esančiame Bernotų vienkiemyje. Šeimos būta pasiturinčių ūkininkų, tačiau nė vienas jos narys nesilepino, visi dirbo. Mačiulių vaikai augo nepaikinami: avėjo naginėles, vyželes, dėvėjo skrandikes. Šviesaus proto tėvas suprato mokslo svarbą ir ragino vaikus mokytis. Graži apylinkių gamta, tėvų namų nuotaika įkvėpė Jonukui Tėvynės meilę ir skatino lietuvybę.

1873–1883 m. berniukas mokosi Kauno gimnazijoje, gyvena stiprios rusifikacijos aplinkoje, tačiau tautiškumą išsaugoja. Bręsta svajinga, ypatingos dvasios ir polėkių asmenybė. Vyresnėse gimnazijos klasėse būsimasis poetas jau ima bandyti plunksną. Labai daug skaito, žavisi A. Mickevičiumi, J. Slovackiu, F. Šileriu, atranda šmaikščias P. Ž. Beranžė eiles. Dvidešimt vienerių įstoja į Kijevo universitetą studijuoti literatūros, bet po pirmo semestro mokslus meta. Pusmetį svarstęs ir galutinai apsisprendęs, Jonas Mačiulis paklūsta pašaukimui ir 1884 m. įstoja į Kauno kunigų seminariją. Jį vilioja K. Sirvydo, M. Daukšos, K. Donelaičio, M. Valančiaus, A. Baranausko gyvenimo pavyzdžiai.

Studijuodamas seminarijoje imasi rašyti Lietuvos istorijos apybraižą, kurią 1891 m. išleidžia pavadini-

mu „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“. Uoliai mokosi lietuvių kalbos iš garsaus kalbininko K. Jauniaus, skaito „Aušrą“. Po ketverių metų baigia seminariją ir kaip perspektyvus studentas išvyksta į Peterburgo dvasinę akademiją. Jis jau rašo eiles, spausdina savo kūrinius pasirašydamas Zvalionio, St. Garnio, S. M-lio, o galiausiai – Maironio slapyvardžiu. Išvykdamas į Peterburgą vieną kūrinį skiria A. Baranauskui ir jam įteikia. „Anykščių šilelio“ autoriui poemėlė „Lietuva“ visiškai nepatinka... O juk ji buvo tarsi visos tolesnės kūrybos užuomazga! Laimei, neigiamas A. Baranausko įvertinimas Maironio nepalaužė. Studijuodamas Peterburge jis uoliai lavinasi ir rašo.

1892-aisiais trisdešimtmetis J. Mačiulis-Maironis Kauno kunigų seminarijoje pradeda dėstyti dogminę teologiją lotynų kalba. Pasirodo esąs drąsus ir kūrybingas dėstytojas, bet tai tetrunka vos dvejus metus.

1894-aisiais išvyksta į Peterburgo dvasinę akademiją ir profesoriauja ten penkiolika metų, yra be galo stropus ir netgi pedantiškas. Akademijoje jis dėstė moralinę teologiją, kurią gerai išmanė. Per paskaitas vengdavo išorinio pasirodymo, kalbėdavo ramiai, daug dėmesio skirdavo kalbos sklandumui, taisyklingumui. Amžininkai rašė, jog tuo metu jis buvęs išvaizdus vyras tamsiais, linkusiais banguotis plaukais.

Meno pasaulyje Peterburge Maironis sparčiai kopė karjeros laiptais, gana greitai tapo teologijos daktaru, profesoriumi.

1907 m. išspausdinama jo poema „Jaunoji Lietuva“, po dvejų metų – „Raseinių Magdė“. Parašomi lietuvių patriotinės lyrikos perlai „Vilnius“, „Trakų pilis“, „Eina garsas“, „Milžinų kapai“, „Kur bėga Šešupė“ ir kt. Tačiau Maironio kūryboje jau atsiranda ir psichologinių temų, eilių apie vienatvę, liūdesio ir pesimizmo gaidų.

1909 m. Maironiui pasiūloma eiti Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigas. Seminariją jis randa apleistą: mokymas joje žemo lygio, itin prastai tvarkomi administraciniai bei ūkiniai reikalai. Čia Maironis dirba iki gyvenimo pabaigos, seminariją paverčia solidžia aukštąja mokykla ir ją sulietuvina. Be to, jis tampa ir Lietuvos universiteto Moralinės teologijos katedros vedėju, o nuo 1922 m. – garbės profesoriumi. Deja, vyskupo mitros Maironis taip ir negauna, nes Romoje vietos dvasininkų apibūdinamas „kaipo concubinatus turintis“, pasak V. Zaborskaitės, apkaltinamas „kone erotomanija“. Dėl to labai skaudžiai išgyvena, ši nuoskauda atsispindi ir jo poezijoje. Nepaisant to, puikiai pasidarbuoja, seminariją pakeldamas į universiteto Gimnazistas Jonas Mačiulis su tėvu lygį, parašo „Trumpą visuotinės literatūros istoriją“, sociologinių straipsnių, verčia indų literatūros klasiką. mo pabaigoje Maironis buvo gerokai užmirštas ir Drauge nuolat pildo, redaguoja, taiso dar 1895-aisiais vienišas. išėjusius „Pavasario balsus“, toliau kuria eiles.

1932 m. vasarodamas Tytuvėnuose Maironis paPažinojusieji Maironį Kauno periodu prisimena jį sijuto prastai. Po gana ilgos ir varginančios kelionės kaip santūrų, šaltą, tarp savęs ir kitų atstumą išlaikantį, geležinkeliu atsidūrė Kaune ir buvo skubiai operuotas pareigingą ir tvarkingą, šiek tiek pedantišką žmogų. Bu- garsaus chirurgo V. Kuzmos. Tačiau gyvybės išgelbėti vo stiprios sveikatos, saikingai valgė ir gėrė. Mėgo žaisti nepavyko ir birželį, būdamas 69-erių, Maironis mirė. šachmatais, neatsisakydavo pakortuoti.

Norėjo kuklių laidotuvių, tačiau atsisveikinti su Labai rūpinosi savo namais Rotušės aikštėje, juo suplaukė didžiulė minia: Rotušės aikštė buvo juose priglausdavo daug žmonių. Aštuonių kambarių užtvindyta. Kaip dažnai nutinka, prisimintas ir pagerbbute antrajame aukšte, kurio interjerą įrengė itin tas buvo tik po mirties... rūpestingai, nuolat būdavo pilna 1937 m. prie Kauno arkiPirmasis Pavasario balsų leidimas. 1895 m. svečių, giminių. Pirmajame aukšte katedros atidengtas antkapis ištaikė vietos skulptoriaus P. AlekMaironiui. Jį sukūrė architektas sandravičiaus vadovaujamai dailės S. Kudokas, o bareljefą – skulpmokyklai beturčių vaikams, „Sakatorius B. Bučas. Eiles iš „Raseinių lo“ knygų leidyklai, mergaičių naMagdės“ kaip epitafiją Maimų ruošos mokyklai. ronis pats buvo nurodęs savo Nepaprastai mėgo gamtą bei testamente. muziką, ypač F. Šopeną ir liaudies Šiek tiek apie kūrybą dainas, kurias puikiai dainuodavo skambiu lyriniu tenoru. Namuose Jau pirmoje „Pavasario balsų“ turėjo pianiną, nors pats neskambinknygoje – poetui gyvam esant davo. Labai brangino savo sodą, jame išėjo penki jos leidimai – „...išdažnai ir noriai darbuodavosi. ryškėjo pagrindinės Maironio Artėjo saulėlydis. Senstantį Maiestetikos linkmės: svarus vironį puolė kritikuoti jauni agresyvūs suomeninis turinys ir paprasta, literatai. Visuomenė, ypač pinigais grakšti poetinė išraiška“ (I. Slaaptenkanti naujoji buržuazija, jam vinskaitė). Rinkinį sudaro lataip pat buvo abejinga. Gyvenibai skirtingi kūriniai, bet jie

31

32

Artuma / 2007 m. spalis

Meno pasaulyje sujungti tik Maironiui būdingos poetinės sistemos. Čia ir tautosaka dvelkiantys „Oi neverk, matušėle!“, „Eina garsas“, „Daina“ („Už Raseinių, ant Dubysos...“), ir kovon kviečiantys „Užtrauksme naują giesmę“, „Nebeužtvenksi upės bėgimo“, „Daina“ („Ar skauda man širdį?..“), „Nenoriu sapnų“, ir kupini dramatizmo „Skausmo balsas“, „Senatvė“, „Skurdžioj valandoj“, ir lyriški „Pavasaris“, „Mergaitė“, „Užmigo žemė“.

Maironio poezija tikra, nuoširdi, išgyventa, joje nesivaikoma efektų, mados. Jo eilės kalba, liudija, kviečia ir traukia kiekvieno lietuvio širdį. Apie Maironio kūrybą rašyti nelengva, ją tiesiog reikia imti ir skaityti! Arba dainuoti, kaip tai puikiai padarė Danielius Sadauskas, išleidęs dvigubą Maironio dainų kompaktinę plokštelę „Jaunoji Lietuva“, paties poeto nuomone, – svarbiausioji poema, „...kuria ir teigia laiką praaugančias vertybes <...>, išsako emocijas, kurias sukelia žmogaus santykis su gimtuoju kraštu ir savo tauta; šlovindama žmones, visa esybe atsidavusius kilniam visuomeniniam tikslui, ji aukština tai, kas visuomet yra pasigėrėjimo ir pagarbos verta“ (V. Zaborskaitė). „Raseinių Magdė“, išspausdinta 1909-aisiais, poetui dar esant gyvam net sulaukė keturių leidimų. Kam

autorius ją paskyrė, iškalbingai byloja šios eilutės: Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, Kame nuo amžių tėvai gyveno: Čia tavo kūnas sau maistą semia, Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno! „Mūsų vargai“ – poema, kurta ir taisyta septynetą metų. Tai 1906–1920 m. Lietuvos politinio gyvenimo kronika. Poetas kviečia: Valio į darbą, Lietuva, Varguos subrendusi, laisva!

Pirmyn į ramų darbą, vyrai!

Visoje Maironio kūryboje vyrauja Tėvynės tema, todėl poetą teisėtai vadiname nacionaliniu, patriotiniu.

Pasak kai kurių autorių (A. Žalio, M. Jonaičio, S. Bernoto), šalia Tėvynės iškyla tik Dievas. Gal jie ir pernelyg kategoriški, nes Maironio poezijoje gausu asmeninių išgyvenimų, niekaip nesietinų su transcendentiniais aspektais. Nuostabi, daininga Maironio lyrika keri savo atvirumu ir nuoširdumu.

Nesinori cituoti poeto, tapusio kone šventu kiekvienam lietuviui, tačiau vis dėlto verta pažvelgti kad ir į tai, kaip kito mūsų antruoju himnu tapę žodžiai:

1888 m.: Lietuva! mano brangi tėvyne!

Garsi didvyreis, ką kapusn gulė!

Graži man tavo dangaus mėlynė!

Tavę kaip tikrą myliu matulę!

1891 m.: Lietuva! brangi mano tėvyne szalie didvyrių kur grabe guli: graži kaip dangaus esi mėlynė, Tavę kaip tikrą myliu matulę.

1927 m.: Graži tu, mano brangi tėvyne, šalis, kur miega kapuos didvyriai: Graži tu savo dangaus mėlyne!

Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Eilėraštis keitėsi, nes Maironis buvo atviras gyvenimui, laiko tėkmei. Ir kaip niekas kitas – atviras tikėjimui. Poetas taisydavo savo patriotinę lyriką, bet netaisė religinių tekstų. Jie tiesiog gimdavo. Ar tikrai savaime, taip jau paprastai? Kas žino... Netrukus bus šimtas metų, kai Lietuvos bažnyčiose skamba: Marija, Marija, Skaisčiausia lelija, Dangaus karaliene šviesi!

Užstok prieš Aukščiausį Tu žmogų menkiausį, Taip daugel pas Dievą gali!

Dūstanti nuo vergijos tauta pridūrė: Tėvynę brangiausią, Nes viską pas Dievą gali!

Ar bereikia didesnio įvertinimo poetui?

Parengė V. I. Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

Įdomybės

Simpatiškieji hipopotamai Šie karštosios Afrikos gyvūnai turi kai ką bendro su Lietuva. Jei abejojate, atidžiai pažvelkite į mūsų jaunus sportuojančius (ir nesportuojančius...) vyrus. Toks pat sprandas, masyvus kūnas, eigastis... Yra ir skirtumų. Svarbiausias iš jų – būdo romumas.

Storulis hipopotamas turi mažas akutes, juokingas judrias ausytes ir, regis, įkūnija ramybę. Tačiau nebandykite jo erzinti! Vos gimęs „hipukas“ sveria iki 50 kg, o suaugęs gyvūnas – per tris tonas. Kūno ilgis apie 4,5 m, aukštis – 1,65 m. Hipopotamai gyvena gėlame vandenyje, ant kranto išbūna neilgai ir neapsakomai žavisi... purvu. Nežinia apie ką mąstydamas tingus padaras pūpso vandenyje, iškišęs savo mažas akutes, auseles, galingą sprandą. Jo pomėgį nuolat mirkti galima paaiškinti tuo, jog trumpos ir neproporcingos kojos sunkiai išlaiko didžiulį svorį.

Hipopotamą nelengva pamatyti.

Kad storulis plūduriuoja kažkur netoliese, liudija tik kartkartėmis iškylantis purslų stulpas ir pasigirstantis jam būdingas šnopavimas. Įdėmus stebėtojas įžiūrės vandens paviršiuje mažus „kupstelius“. Tai gyvūno akys, ausys ir šnervės. „Hipas“ pasinėręs, bet puikiai mato ir girdi aplinką! Jam labai svarbu, kad šnervės būtų ore, nes po vandeniu simpatiškasis storulis tegali išbūti vos šešias minutes.

Daugelis mano jog hipopotamas – nerangumo įsikūnijimas. Nieko panašaus! Vandenyje jis juda tarsi balerina: grakščiai tipena ant pirštų galiukų, gražiai sukinėjasi. Kai gilu – plaukia. Ir puikiai, netgi 20 km per valandą greičiu.

Dienai baigiantis, regis, visi turėtų vakarieniauti. Bet tik ne hipopotamai.

Temstant šie sunkiasvoriai išsirengia kaip reikiant pasisotinti, o ne paskutinį kartą per parą, ir tai trunka visą mielą naktelę. „Hipai“ ropščiasi į krantą ir ta-

da vakare galima pamatyti jų didžiulius, lygius ir rudus kūnus. Kur nebus stori, jei per vieną naktį sušlemščia 60 kg žolės... Tikri besočiai! Jeigu netoliese nėra jiems patinkančio pašaro, nepaisydami savo didžiulio svorio ėdrūnai nukeliauja iki 10 kilometrų. Jie palieka ypatingus pėdsakus, vadinamuosius vekslius: šonuose – pėdų atspaudus, o per vidurį – griovį, įspaustą prikimštu pilvu. Ieškodami maisto, hipopotamai sutrypia dirbamą žemę ir pridaro daugiau nuostolių, nei dramblių kaimenė. Nenuostabu, kad afrikiečiai žemdirbiai negali pakęsti šių gyvūnų ir laiko juos didele nelaime. Storuliai, gyvenantys nacionaliniuose parkuose, taip suįžūlėja, kad nusliūkina į viešbučių teritorijas ir ten naktimis tuština šiukšlių konteinerius.

Išgąsdinti hipopotamai neįtikėtinu greičiu kuo skubiausiai sprunka. Įdomu tai, kad nuo aukštų skardžių jie nušoka tarsi katės, visada ant keturių kojų, ir niekada neužsimuša. Šie gyvūnai bijo tik žmogaus. Kaip ir drambliai, kitų natūralių priešų gamtoje jie neturi. Šeimoje būna vienas patinas ir apie dešimt patelių su vaikais. Per sausrą hipopotamai susiburia į didžiules, iki pusantro šimto narių, kaimenes. Teritorijos viduryje gyvena patelės su vaikais.

Jas supa stipriausi patinai. Tokio žiedo pakraščiuose – jauni džentelmenai, tykojantys progos suartėti su kuria nors dama. Tai, suprantama, nepatinka senjorams, todėl tarp vienų ir kitų nuolat užverda aršios kovos. Jos išties baisios, nes hipopotamas savo plačiais žabtais lengvai perkanda rąstą. Beje, ir krokodilą. Tačiau neporavimosi metu gyvūnai draugiški. Jie netgi glaustosi, kartu murkdosi purve.

Hipopotamas gyvena apie keturiasdešimt metų. Patelė pradeda vesti vaikus sulaukusi maždaug dešimties.

Tai visada nutinka lietinguoju perio-

du. Gimdymas vyksta vandenyje, mažylis tarsi kamštis iššoka į jo paviršių.

Motina maitina jį taip pat vandenyje.

Vos užgimęs „hipukas“ puikiai plaukia, o vaikščioti sausumoje ilgai mokosi.

Motinos pienu minta vienerius metus, bet rūpestingoji gimdytoja dar ilgai jį globoja. Mama plukdo savo vaiką ant nugaros, o sausumoje saugo po pilvu, pridengdama visu kūnu.

Geranoriški storuliai kaso vienas kitą ir džiaugiasi, kai ant jų nutupia nedideli paukščiai ir nurenka parazitus.

Zoologijos soduose (ten hipopotamų laikoma ne itin daug) ir rezervatuose nebijo žmonių, leidžiasi jų liečiami.

Beje, hipopotamo prakaitas raudonas, todėl ilgai manyta, jog šis gyvūnas prakaituoja krauju. Kitas įdomus jų bruožas – po vandeniu „hipai“ vaikštinėja užsimerkę.

Gaila, bet simpatiškųjų storulių populiacija mažėja. Žmogus kariauja su gamta, ją naikina, dėl to nyksta visi retesni egzotiški gyvūnai. Tarp jų – ir hipopotamai.

Parengė V. I.

33

34

Artuma / 2007 m. spalis

Sveikata

Gydytojo Petro paskaitėlė apie antsvorį Kai įdėmiau pasižiūriu į lietuvius, šiurpuliukai per nugarą nubėga. Kur nenubėgs, jei beveik pusė vyrų ir kas trečia moteriškė ant savęs dieną naktį tampo tiek lašinių, kiek sveria vienas ar du kibirai vandens. Ką tai reiškia? Ogi negerą savijautą, širdies ir kraujagyslių, judėjimo aparato ligų, cukrinio diabeto, aukšto kraujospūdžio „užsitarnavimą“.

O kur dar virškinimo bėdos ir nuolatinė įtampa dėl prastos išvaizdos? Bet mes į kūno masės indeksą (KMI) per daug dėmesio nekreipiame! Daugėja jaunų „sunkiasvorių“, plinta ne tik antsvoris, bet ir nutukimas. Tad koks tasai KMI turėtų būti ir kaip jis skaičiuojamas?

KMI yra kūno masės ir ūgio santykis, gaunamas kūno masės kilogramus (svorį) padalijus iš ūgio metrų, pakeltų kvadratu. Jei jūsų ūgis 170 cm, o sveriate 72 kg, jūsų KMI skaičiuojamas taip: 72 : (1,7 x 1,7) = 24,91. Na, tai dar norma, bet jau ties riba. Taigi kada situacija nebloga, o kada reikia skambinti pavojaus varpais?

Jei KMI mažesnis nei 18,5 – blogai, esate liesas!

Kai KMI 18,5–24,9 – normalu.

Jeigu KMI 25–29, turite antsvorio!

KMI perlipo per 30? Tai jau nutukimas!

Kuris antsvoris pavojingiausias? Žinoma, tas, kuris vadinamas centriniu, arba pilviniu, nes tada greičiausiai „užsidirbama“ cukraligė, hipertenzija ir širdies ligos.

To dar negana, ima graužti rėmuo, kyla grėsmė susirgti gastroezofagine liga.

O kas kaltas? Aišku, kad patys. Valgome per gausiai, per saldžiai, per sūriai, per riebiai, maukiame saldžią kavą, sausą vyną arba brendį. Mėgstame skelbti, jog sultys – sveikata! Žinoma, kad jos sveika, jei jų (pavyzdžiui, ananasų) išgersime du trečdalius stiklinės, o ne tris stiklines per parą. To dar negana, vis mažiau ir mažiau judame. Kai tik susinerviname, tuoj traukiame prie šal-

dytuvo. Įsivaizduojame, jog gerai gyventi – tai nuolat šlemšti ką nors skanaus (suprask – riebaus ir saldaus), pūpsoti priešais televizorių vis ką nors žiaumojant, visur (!) važiuoti automobiliu...

Liūdna, kad nekovojame ir su paveldimumu: nutukusių tėvų vaikai, perėmę polinkį storėti, nesijaudindami kartoja netinkamus senolių mitybos įpročius.

Tad kokių taisyklių dera paisyti kovojant su antsvoriu? Štai svarbiausios: atsisakykite cukraus ir ribokite druską; išbraukite iš savo valgiaraščio vadinamąjį greitą maistą (bulvių traškučius, sumuštinius ir pan.); bent šešis kartus per dieną valgykite daržovių ir vaisių (tačiau nepiktnaudžiaukite saldžiais ir džiovintais); iš riebalų vartokite tik daug nesočiųjų rūgščių turinčius aliejus (alyvuogių, rapsų, saulėgrąžų); valgykite tik liesą mėsą, paukštieną ir žuvį; pagrindinį pietų patiekalą lėkštėje turėtų sudaryti vienas ketvirtadalis mėsos ir trys ketvirtadaliai daržovių; mažiau valgykite duonos ir bulvių; kasdien išgerkite du litrus virinto vandens (atsargiai su mineraliniu: būtina perskaityti etiketėje, kokia jo mineralizacija); valgykite virtą, o ne riebaluose keptą maistą; nepamirškite pusryčių – jei labai skubate, suvalgykite bent obuolį; jeigu dėl kokių nors priežasčių negalite mankštintis, juk tikrai galite vaikščioti. Pasistenkite kasdien nu-

žingsniuoti nors keturis kilometrus.

Noriu pridurti keletą pagiriamųjų žodžių žuviai. Dėl mūsų klimato sąlygų ir mitybos mums nuolat trūksta omega 3 nesočiųjų rūgščių, kurių daug esti žuvyse. Šios medžiagos stabdo vėžį, širdies sutrikimus, astmą, artritą, cukrinį diabetą, net cukraligę ir Alzheimerio ligą. Žuvies valgyti reikia bent du kartus per savaitę. Jeigu neturite laiko ar galimybių jos gaminti, suvalgykite porą sumuštinių su rūkyta žuvimi.

Perspėju, jog žuvų taukai neatstoja žuvies patiekalų! Vaistinėje pirktuose preparatuose tikrai nėra retų amino rūgščių, kalcio, fosforo, magnio, jodo, geležies, kalio, B grupės vitaminų, užtat žuvyje visa tai rasite!

Romualdo Rakausko nuotrauka

Na, o pagal kaloringumą žuvis galima taip „surikiuoti“: sterkas, lynas – 40 kcal/100 g; lydeka, ešerys – 44 kcal/100 g; karpis – 50 kcal/100 g; menkė – 70 kcal/100 g; jūros lydeka – 90 kcal/100 g; ungurys – 195 kcal/100 g; sūdyta silkė – 220 kcal/100 g.

Silkę mes, lietuviai, mėgstame, bet... patys matote. Tad nepiktnaudžiaukime.

Baigdamas primenu: svarstyklės turi būti kiekvienuose namuose. Ir ne dulkėti, o būti kasdien naudojamos.

Gyvenimas kaip senas vynas

Makabreskos Vanda IBIANSKA Taip, ne arabeskos, ne humoreskos, o būtent makabreskos, nes kalbėsime apie šiurpokus (nors ne visiems!) dalykus. Per keliolika metų „Artumoje“ Vėlinėms parašiau tiek straipsnių, kad liūdnai ir jausmingai rašyti tiesiog nebenoriu. Manau, jog tema „Kaip noriu būti palaidotas(-a)“ yra kaip tik. Nes juk kiekvienas, na, kad ir po trisdešimties, bent kartą apie tai susimąsto. Pavyzdžiui, laidodamas eismo įvykyje žuvusį bičiulį. Po penkiasdešimties tokios mintys nelygu vagys įsmunka galvon vis dažniau. Nerimaujančius paguosiu: po šešiasdešimties apie tai visai nebemąstai arba tiesiog planuoji – ūkiškai, racionaliai (kad kuo mažiau vargo padarytum artimiesiems, pinigų užtektų laidotuvėms ir uždūšinei taurelei).

* * *

Daugelis sako, kad gražiausios pasaulyje kapinės yra Genujoje. Taigi, jose buvo galima nusipirkti vietą, tiesa, už nemenkus pinigus. Tačiau demokratiškai! Klok pinigus ant statinės ir gulėsi šalia kokio nors hercogo ar bent jau vyskupo.

Viena kukli bandelių pardavėja irgi svajojo ilsėtis „geroje kompanijoje“, po tokiu paminklu, kuris būtų ne tik iškalbingas, bet ir prašmatnus. Visą gyvenimą ji dėjo tam reikalui skatiką prie skatiko. Matyt, bandelių būta skanių ir visada šviežių, nes moteriškė kietai prikimšo kojinę. Kai pasimirė, jos valia buvo išpildyta. Dabar tarp įspūdingų paminklų didžiūnams stovi marmurinė statula, vaizduojanti bandelių pardavėją, kuri vilki tradicinėmis drapanomis, ant rankos laiko skepetaite pridengtą pintinę. Žmogaus svajonė išsipildė.

* * *

O štai vienose Kauno kapinėse mačiau kuklų XIX amžiaus pabaigos paminklėlį aštuoniolikmetei mergaitei. Po vardu, pavarde, datomis ir raginimu sukalbėti „Sveika, Marija“ užrašas juodu kursyvu skelbia: „Nelaimingoji, kritai gydytojų auka!“ Aišku kaip dieną, kad nugydė eskulapai mergaitę, bet ar ji pati norėjo to šypseną keliančio užrašo?

* * *

Pažinojau kadaise didelį operos gerbėją. Ypač jis žavėjosi Aleksandro Borodino opera „Kunigaikštis Igoris“. Pageidavo, kad ir per šermenis ji skambėtų. Tai atsitiko sovietmečiu, kai buvau jauna. Sėdime liūdnais veidais prie karsto, iš juostinio magnetofono sklinda:

„Ak, duokit, duokite man laisvę!“ Dūsaujame. Bet kai šešiametis velionio anūkas pripuolęs prie aparato atsuka garsą iki galo ir sugriaudėja kovingasis poloviečių choras, mes, tada jaunoji karta, tramdydami juoką sprunkam laukan kaip patrakę, pamiršę padorumą ir rimtį. Paskui mus, slėpdami šypsenas, išgarma ir senimo atstovai. Našlė lieka viena. Štai ir pageidauk ko nors originalaus! Nenori Rožinio maldos, tai užsisakyk bent Šopeną, bet neišsidirbinėk su operomis. Ir dar rusų.

* * *

Lietuvoje prasidėjo kraupoka mada – barstyti mirusiojo pelenus. Tai, kad iš tolimųjų kraštų parveža urnas, savaime suprantama. Bet barstyti?.. Vienos moters pelenus vaikai padalijo į dvi dalis. Surengė iškilmingas laidotuves ir vieną dalį palaidojo šeimos kape. Vakare, po laidotuvių, kitą nuvežė į Nidą ir išplaukę į jūrą išbarstė pelenus vandenyje. Taip, mirusioji labai mėgo Nidą ir jūrą, bet... Kuri jos dalis ilsisi tame puskapyje, o kuri nuskendo Baltijoje? Keistas buvo tas velionės noras. Beje, labai simpatiškos ir, atrodytų, inteligentiškos moters, gausios, puikios šeimos motinos. Na, ji taip norėjo, sutrikę aiškino vaikai. Kas jiems beliko? Tik dūsauti dėl motinos paskutinės valios. Ir dūsavo.

* * *

Kadaise, kai dar nebuvo graborių verslo ir valstybė nepadengdavo dalies laidotuvių išlaidų, viskam reikėjo pasirengti, taip sakant, ūkiškai. Seni žmonės pasisiūdavo įkapes, pasidirbdindavo karstą. Nežinia kodėl laikydavo jį svirne. Mano prosenelis irgi taip buvo pasirengęs, mat artėjo prie šimto. Kadangi galudienis judėjo jau nespėriai, tai sekmadieniais bažnyčion nebevažiuodavo. Bažnyčia toli, kol šeimyna arkliais nuvažiuodavo, sugrįždavo, žiūrėk, jau ir popietė. Niekas nė neįtarė, ką veikė vienas likęs prosenelis. O jis apsivilkdavo įkapes, iš pagrindų pasimelsdavo ir... eidavo skaldyti balanų. Paskui kelias atvesdavo į svirną pasimatuoti karsto. Sykį jame ir užmigo. Grįžta šeimyna namolei ir mato: patriarchas miega grabe, šalia jo guli kirvukas, keliai drožlėmis ir šapais aplipę. Namiškiams kažkodėl kilo tik vienas (!) klausimas: „Bet kodėl Jūs tas balanas skaldėt?“ Atsakymas buvo toks: „Rožančių sukalbėjau, pypkę išrūkiau, o dirbau didesnei Dievo

35

36

Artuma / 2007 m. spalis

Gyvenimas kaip senas vynas garbei.“ Kiekvienas ruošiasi savaip. Darbštus Lietuvos kaimietis, kai jau daugiau nieko nebepajėgė, nors balanas skaldė rengdamasis mirti.

* * *

Viena pažįstama, labai puoselėjusi savo grožį (išvaizdą turėjo ohoho!), būdama gal keturiasdešimt penkerių, jau ėmė rūpintis savo būsimosiomis laidotuvėmis.

Tada buvo sunkus, slogus sovietmetis. Aišku, parduotuvėse tuščia. O toji N. B. užsimanė sau į grabą vualio ir tiulinių pirštinaičių! Girdi, kad gražiai atrodytų

* * *

P. K. buvo labai turtingos biografijos žmogus, tikras krikščionis, eruditas. Be to, labai originalus. Savo vaikams prigrasino, kad jokių šermenų jam nerengtų, o tiesiai iš ligoninės ar namų (priklausomai kur numirs) nuvežtų į jo gimtuosius Šimonis ir ten palaidotų šalia tėvų. Mane įpareigojo rūpintis šv. Mišiomis ir... priminti vaikams, kad jo valia turi būti išpildyta. Lengva pasakyti „priminti“, kai jo vaikai – mano bendraamžiai. P. K. santykiai su jais buvo pavyzdingi, tad neabejojau, kad taip ir bus. Kur tau! Būta ilgų, iškilmingų šermenų, į kurias suėjo niekada P. K. nepažinoję vaikų kolegos, pažįstami, bičiuliai. Pakasė Rokantiškių kapinėse. Į Šimonis, kur prabėgo P. K. vaikystė ir kur liko jo širdis, niekas neužsuka. Rokantiškės arčiau. Ir prestižiška. Mano priminimus mandagiai išklausė, bet atsakė į juos... tyla.

* * *

Ai, tiesą sakant, nelabai noriu ir aš tos kūno „ekspozicijos“. O dar labiau nenoriu kalbų prie kapo duobės. Beje, kodėl pakasynų oratoriai taip kvailai šneka? Būtinai ilgai ir jokiais būdais neišsiverčia be poezijos (dažniausiai prastos arba... dar blogiau – savo kūrybos), patetiškų Silvijos Knezekytės nuotrauka intonacijų. Ir apskritai, ką čia daug kalbėti apie „eilinį pilietį?“ „Paprastą (t. y. nesimatytų) veidas ir rankos. Plūkėsi porą metų, pilką žmogelį iš daugiabučio“ – kaip antai per pamokslą kol sukomplektavo norimus „rekvizitus“. Suknelę pa- vis kartojo vienas Kauno kunigas. Tikrai nėra daug ką sisiuvo alyvinio aksomo, batelius gavo ne bet kokius, šnekėti. Pakasei ir marš namo į daugiabutį, pas kitus itališkus. Ką gi, vaikų neturėjo, vyras plevėsa, artimų paprastus pilkus žmogelius. Tik nuo tos „ekspozicijos“ niekur nedingsi. Tokie mūsų papročiai ir tradicijos. Tai giminių irgi nebuvo.

Bėgo metai, dešimtmečiai. N. B. paseno, paliko naš- tūkstantmečiais susiklosčiusi tvarka. Taip radome ir taip lė. Kai sutikau po daugelio metų, buvo bebaigianti aš- turi būti. O paminklai, įkapės, muzika? Pirmiausia – tuntą dešimtį. Vos atpažinau: aukšta, liekna, ilgakojė šv. Mišios. Ir ne vienerios, daug Mišių. Labai daug. Nes blondinė buvo tapusi sena, nediduke, žila ir apkūnia visi šioje ašarom aplaistytoje žemelėje esame prisidirponia. Paskui taip jau nutiko, kad nuėjau ir į jos laido- bę bjaurasties, o kietos mūsų širdys pasiilgo Dangaus. tuves. Nei alyvinio aksomo suknios, nei tiulių-vualių, Gal maldomis bent šiek tiek, nors šlakelytį atleidimo nei itališkų batelių. N. B. gulėjo karste apvilkta įprasta už tai, ko nespėjome atitaisyti būdami čia ir dabar, išbjauria suknia, su pseudomezginių šaliu ant galvos, ant maldausime. Sau ir išėjusiems. kojų – vadinamosios numirėlių šlepetės. Nedarniais balsais apie aukštą pilį giedojo giesmininkai. Nuo vieno ir kvapeliu trenkė. „Vargšė rafinuotoji N. B.“, – pagalvojau sau tada. Nors ne tokia jau ir vargšė! Palydėjo ją minia buvusių bendradarbių, mokslo draugų, kaimynų. Ir kapas visada prižiūrėtas, per Vėlines dega ugnelės. Paskutines dienas praleido vieniša, bet ne viena, apsupta žmonių, prižiūrėta, išslaugyta. O tiuliaivualiai? Ką gi...

Lietuvos katalikų žiniasklaida

Bičiuliai, kreipiuosi į Jus, nes viliuosi, kad Jums svarbus ir brangus interneto dienraštis Bernardinai.lt, per kurį viešojoje erdvėje girdimas ir krikščioniškas balsas.

Tačiau iškilo didžiulė grėsmė, jog ir apie šį dienraštį galėsime kalbėti tik būtuoju laiku, kaip apie kitus jau nustojusius eiti krikščioniškus leidinius.

Toks išbandymas verčia užduoti klausimą: ar tikrai mūsų dienraštis svarbus Lietuvos krikščionims? Ar jie brangina šį leidinį ir yra pasiryžę kiek galėdami prisidėti prie jo išlikimo? Suprantu, kad nė viena krikščioniška bendruomenė Lietuvoje negyvena pertekliuje, bet vis tiek drįstu kreiptis į Jus visus.

Idant galėtume būti visaverte žiniasklaidos priemone, išlaikyti publikacijų kokybę ir įvairovę, konkuruoti su sekuliariais leidiniais, privalome turėti pakankamų finansinių išteklių. O jų nebeturime.

Dienraščiui Bernardinai.lt dabar labai reikia Jūsų paramos. Net ir pačios kukliausios. Juk Dievo akyse našlės skatikas vertesnis už muitininko turtus. Aukų prašome ne asmeninei saviraiškai, o bendram reikalui. Deja, be jų dienraščio paprasčiausiai neliks...

Pagarbiai, Andrius NAVICKAS

Interneto dienraščio Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Mūsų rekvizitai: VšĮ „Bernardinai.lt“ Įmonės kodas 300671187 Sąsk. Nr. LT06 7044 0600 0598 4890 AB SEB Vilniaus bankas Naujamiesčio filialas Banko kodas 70440 Išsamesnė informacija: raimonda@bernardinai.lt Tel. (8~5) 231 30 09 Mob. (8~677) 515 46 Maironio g. 10 LT-01124 Vilnius

2007 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms.

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 10 (217) / 2007

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 17452 Tiražas 11 800 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Šio numerio kaina atsiimant redakcijoje – 2 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

„Artumą“ galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje.

Prenumeratos indeksas 5010.

Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams 40 USD (35 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams tekainuos 13 USD (11 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas, Lietuva Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai