Artuma

Artuma 2007 m. lapkritis

11

Ga­ny­to­jo laiš­kas „Ar­tu­mai“ Vėlinės Europoje jau daugiau kaip tūkstantį metų krikščioniškai švenčiamos Vėlinės, kai benediktinai įvedė liturgines pamaldas antrajai Visų Šventųjų dienai. Šiems vienuoliams 1400 m. įsikūrus Trakuose, Vėlines pradėta liturgiškai švęsti ir Lietuvoje. Pas mus ši diena tebeminima giliai ir prasmingai, net per 50 sovietinės okupacijos metų niekas nesugebėjo iš žmonių sąmonės atimti tradicijos Vėlinėse išimtinai paminėti mirusius.

Mirusius pagerbti primena Šventasis Raštas: šventa ir išganinga mintis melstis už mirusius, kad jie būtų išlaisvinti iš nuodėmių (plg. Mak 12, 41–46). Šie žodžiai lyg žalvario varpai kasdien aidi gedulo pamaldose, laidotuvių procesijose, prie naujai supiltų kapų.

Ypač jautriai jie prabyla į mūsų širdis Vėlinių dieną. Bažnyčia savo turimus išganymo lobius kaip geroji motina karališkai dosniai abiem rankomis dalija mirusiems, o keliaujančius savo vaikus ragina dalyvauti tame šventųjų bendravime. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen gentium sakoma: „...pripažindama šį viso Jėzaus Kristaus mistinio Kūno bendravimą, keliaujančioji Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių giliai pamaldžiai gerbė mirusiųjų atminimą ir <...> stengėsi jiems padėti“ (LG 50).

Kas laukia mūsų pagalbos ir kokios? Visi tie, kurie jau baigė žemės kelią, tačiau gal dar ne visi pasiekė dangiškojo Tėvo namus. Per bežadžius kapų kryžius jie prabyla į mus ir meldžia žodžiais: „Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 42, 3). Jie – buvę mūsų dvasios vadai, tėvai, broliai, seserys. Gal mes kalti, kad jie dar pakely...

Teisingumas ir meilė kviečia, kad mes, gyvieji, juos visus prisimintume.

Pirmiausia prieš mūsų dvasios akis iškyla ganytojai, nešę mums dieviškąją šviesą. Ne visi juos suprato, tačiau jie ėjo, mokė, laimino, kovodami su pasaulio tamsa ir savo silpnybėmis, kartais suklupdami, kol juos pasišaukė amžių valdovas.

Meilė atveda mus prie tėvų kapų. Kokie brangūs gerumo ir aukos turtai ten slypi! Sakant, jog kapuose ilsisi mūsų tėvų širdys, nesinori tikėti tais žodžiais. Jaučiame, kad jos nenurimo ir tenai, kad nuo kapų kalnelio mūsų žingsnius stebi motinos ir tėvo akys, kad jie tyloje kalba už mus Rožinį, kurį pasiėmė į karstą. Tėvų meilė neužgęsta nė tada, kai jų mirtingus palaikus priglaudžia motina žemė.

Nepažįstamo žmogaus kapas dažnai lieka mums svetimas ir bežadis. Kitaip prabyla kapai mūsų artimųjų – tų, su kuriais mūsų gyvenimas buvo susietas kraujo ryšiais, šventos priesaikos žodžiais, meilės ir draugystės saitais. Šioje žemėje miršta ne tik žmonės, bet ir kapai, dulkėmis virsta paminklai, pagaliau išnyksta ištisi kapinynai. Jų vietoje pastatomi miestai, nusidriekia greitkeliai, subanguoja javų laukai, sužaliuoja miškai. O kas suskaičiuos mūsų tautos tremtinių kapus, pamirštus, gal net išnykusius amžinojo įšalo žemėje Sibiro platybėse?

Vėlinių dieną prisimename visus iškeliavusius iš šio pasaulio. Kapai pražysta gėlių puokštėmis, sumirga žvakių liepsnelėmis. Tai gražu, bet mirusieji iš mūsų laukia daugiau. Jie laukia mūsų maldų. Gėles pakąs šalnos, rudens vėjas užgesins žvakių liepsneles. Tačiau turime negęstantį aukurą, kuriame dega šventa išganymo liepsna – šventąsias Mišias. Jos yra didžiulė dovana mirusiems ir gyviesiems, išganymo ugnis, apvalanti mirusiuosius ir priartinanti jiems amžinybę. Šv. Augustinas įsidėmėjo priešmirtinį savo motinos šv. Monikos prašymą: „Prisimink mane prie Viešpaties altoriaus.“ O šv. Efremas prašė: „Palaidokite mane ne gėlėmis papuoštą, bet palydėtą maldomis.“ Kaip saulė, rytmetį pakilusi į žydrynę, baigia savo kelionę vakaro laida, taip ir mes po vaikystės dienų, jaunystės sūkurių ir gyvenimo brandos baigsime kelionę paskutiniu atodūsiu. Tebūna mūsų gyvenimas išpuoštas malda už gyvus ir mirusius, padabintas gerais darbais, nes tik šioje žemėje turime galimybę įsibėgėti šuoliui į laimingą amžinybę.

Juozas PREIKŠAS Panevėžio vyskupas emeritas

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ bičiuliai,

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Sušildytas lapkritis

2

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblija apie magiją ir burtus

4

Tomas VILUCKAS Pasmerktojo kunigaikščio blaškymasis 5 Vaidilė ŠUMSKIENĖ Šventasis Raštas kalba šiandien

7

Klausimai ganytojams

8

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas

9

Dr. Andrius NAVICKAS Ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikščionimis? (II)

11

Kun. Algirdas TOLIATAS „Marija – Dievo Gailestingumo Motina“

12

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ „Netikiu prietarais, bet...“?!

13

Jūratė GRABYTĖ Galingiausias egzorcizmas

15

Nuodėmė ir nuodėmingumas

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Kaip bandoma vedžioti mus už nosies

20

Inesa VAITKŪNAITĖ Mirties kaip priebėgos ir ramybės laukimas

22

Motinos užrašai Birutė OBELENIENĖ Tikroji išmintis

24

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Procesija

26

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Žmogus be kryžiaus

28

Įdomybės Medžiai senoliai

29

Akiračiai Cezaris, žavus kraugerys

30

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė apie žarnyno bėdas

33

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Žemė, kuri šventa

34

šį kartą sveikinamės lapkričio išvakarėse, kai chrizantemomis, žvakelėmis ir malda vėl skubame aplankyti savo išėjusiųjų... Tikriausiai vėl bus šalta, darganota, o širdyje – šiek tiek graudu, bet ir kažkaip ramu... Nebent ramybę drums, gal net doruosius katalikus piktins tų helovinų siautėjimai.

Na, bet ne juos smerkti ar visaip koneveikti nutarėme šiame žurnalo numeryje, o ramiai pasikalbėti apie mus pačius, visokių burtų, magijų, okultizmų praktikavimą ir sykiu – vėl atgijusį susidomėjimą egzorcizmais. Suprask, pas vieną nuėjau – išsitapšnojau, tai nubėgsiu dabar pas kitą, kad apipraustų, gal vis dėlto kunigėlis galingesnis už tuos astrologus, šiandienius burtininkus... Kaip paprasta, ar ne?

Visai neseniai Benediktas XVI lankėsi Neapolyje, garsiame savo mafija, bet šiaip nuodėmingumu turbūt nedaug telenkiančiame Kauną, Vilnių, Panevėžį, Balbieriškį ar Pakražantį. Ir kaip tik ten popiežius kalbėjo apie galią, be kurios neįveiksime šėtono mafijos: „Tikroji jėga, tyliai perkeičianti pasaulį, yra tikėjimas, o jo išraiška – malda. Kai malda nuoširdi, ji tampa sielos aimana, pasiekiančia Dievo širdį. Tačiau Dievas negali nieko pakeisti be mūsų pačių atsivertimo, o tikrai atsiverčia tie, kurie šaukiasi atleidimo ir išgelbėjimo.“ Kaip supratote, ištikimieji mūsų bičiuliai, jau pripratę prie „Artumos“ kontrastų, šio numerio tema „juodoka“. Todėl viršelį (jame – manuskriptas iš Apokalipsės komentaro, Ispanijos San Migele Escalado abatija, apie 945 m.) siūlome labai šviesų ir viltingą, bylojantį, kas mūsų laukia, kai pergalingai užbaigsime visas kovas prieš visas mafijas! Todėl ir atsisveikinti su Jumis šį kartą noriu nuostabiais Apreiškimo Jonui žodžiais: „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ <...> Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, ir prabilo: „Eikš, aš tau parodysiu jaunąją, Avinėlio sužadėtinę.“ Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas. Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. <...> Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.“ (Apr 21, 2–4, 9–12, 22–23) P. S. Bet sugrįžkime ir į žemiškąjį gyvenimą. Jei dar žadate pagyventi šiame ašarų klonyje, tenorėjau Jums priminti, kad jau galite užsisakyti „Artumą“ ateinantiems metams... ir Jūsų atsiprašyti, kad ir mes esame priversti šiek tiek padidinti prenumeratos kainą. Medžių senolių vis mąžta, popierius vis brangsta, o visur Jus pasiekiantis gerasis Paštas kelia savuosius įkainius. Taigi nepykite. Tikiuosi, iki pasimatymo!

Darius Chmieliauskas

1

2

Artuma / 2007 m. lapkritis

Credo

Sušildytas lapkritis Daug kam pati šalčiausia vieta pasaulyje – kapinės – lapkričio pradžioje mūsų širdžių ir tikėjimo šilumos bandoma sušildyti žvakutėmis. Kiekviena žvakė krikščionims – tikėjimo, kylančio iš Kristaus prisikėlimo, ir gyvenimo šviesos ženklas. Šito tikėjimo apšviesta net ir mirtis nėra tokia baisi, o krikščionys neliūdi, kaip liūdi tie, kurie neturi prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo vilties. Mirties realybės baisumas tik laikinai užstojamas mūsiškės buities ir švenčių. Bet krikščioniškai išgyventi laiką – tai nuolat prisiminti ir džiugiai laukti susitikimo su Tėvu, kuriam pakvies perėjimas per mirties slenkstį. Tegul šildo ne žvakės, bet gyvenimas, apšviestas tikėjimo.

Sekmadieniai ir iškilmės 1 d. – Visų Šventųjų iškilmės. Mėnuo prasideda minint visus Bažnyčios žmones, gyvenančius Jėzaus gausiai parengtose buveinėse. „Krikščionis“ ir „šventasis“ yra sinonimai. Visi per krikštą esame pašventinti, tik ne visi atpažįstame savo šventumo spindėjimą. Šiandien meldžiame, kad anksčiau už mus iškeliavę broliai ir seserys užtartų mus, idant pajėgtume šildyti pasaulį šventumu.

Visagali amžinasis Dieve, leidžiantis šiandien vienomis iškilmėmis paminėti visų šventųjų nuopelnus, tegul visa jų gausybė mus užtaria, kad galėtume patirti neišsemiamą tavo gailestingumą.

4 d. – XXXI eilinis sekmadienis. Prisimename Jėzaus posakį, kad turtuoliui labai sunku įeiti į Dangaus karalystę – jau

greičiau kupranugaris pralįs pro adatos ausį. Bet nepamirškime, kad Kristus pridūrė, jog daug kas neįmanoma žmonėms, bet Dievui viskas įmanoma. Ir Zachiejaus atsivertimas, apie kurį šiandien mąstysime, yra Dievo malonės vaisius.

Visagali gailestingasis Dieve, padėk mums be kliūčių skubėti į pažadėtąją laimę, nes tik tavo malonė duoda tikintiesiems jėgų tau vertai ir garbingai tarnauti.

9 d. – Laterano bazilikos pašventinimas. 1565 m. ši šventė buvo įrašyta į visuotinį Romos Bažnyčios kalendorių, atmenant pirmąją baziliką, kurią 324aisiais Laterano rūmuose pastatė imperatorius Konstantinas. Romos apeigų Bažnyčia pagerbia šią šventovę kaip visų Romos miesto bei pasaulio bažnyčių motiną ir Romos vyskupo katedrą.

Tėve, savo namus statantis iš gyvų ir rinktinių akmenų, išliek savo Bažnyčioje Šventąją Dvasią, kad ji ugdytų tikinčiųjų tautą, kuri sudarys dangaus Jeruzalę. Šiandien prisimename 1953 m. Rusijoje, Vladimiro kalėjime, mirusį arkivyskupą Mečislovą Reinį. Lietuvos Bažnyčia norėtų jį matyti pripažintą kankiniu dėl savo tikėjimo ir ištikimybės.

11 d. – XXXII eilinis sekmadienis.

Ar egzistuoja gyvenimas po mirties? Štai tema, į kurią įviliojamas Jėzus dviejų religinių partijų: sadukiejų ir fariziejų. Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas. Kas gyvena su Juo, gyvena kaip Jis. Amžinai. Tai – mūsų tikėjimas.

Visagali gailestingasis Dieve, teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio, kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti tavo tarnybai.

16 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, iškilmės. Aušros Vartų atlaidai sukvies daugybę žmonių.

Ne be reikalo Vilnius vadinamas Gailestingumo miestu. Čia – ir Jėzaus, ir jo Motinos gailestingumo paveikslai.

Tavo apgynimo šaukiamės, Dievo

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. lapkritis 1 K Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12a 2 P Išm 3, 1–9; Ps 23; Rom 5, 5–15;

Mt 5, 1–12a 3 Š Rom 11, 1–2a. 11–12. 25–29; Ps 94;

Lk 14, 1. 7–11 4 S Išm 11, 22 – 12, 2; Ps 145;

2 Tes 1, 11 – 2, 2; Lk 19, 1–10 (III sav.)

5 P Rom 11, 29–36; Ps 69; Lk 14, 12–14 6 A Rom 12, 5–16ab; Ps 131; Lk 14, 15–24 7 T Rom 13, 8–10; Ps 112; Lk 14, 25–33 8 K Rom 14, 7–12; Ps 27; Lk 15, 1–10 9 P Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46;

1 Kor 3, 9c–11. 16–17; Jn 2, 13–22 10 Š Rom 16, 3–9. 16. 22–27; Ps 145;

Lk 16, 9–15 11 S 2 Mak 7, 1–2. 9–14; Ps 17; 2 Tes 2,

16 – 3, 5; Lk 20, 27–38 (IV sav.)

12 P Išm 1, 1–7; Ps 139; Lk 17, 1–6 13 A Išm 2, 23 – 3, 9; Ps 34; Lk 17, 7–10 14 T Išm 6, 1–11; Ps 82; Lk 17, 11–19 15 K Išm 7, 22b–8, 1; Ps 119; Lk 17, 20–25 16 P Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Gal 4, 4–7;

Jn 19, 25–27 17 Š Išm 18, 14–16; 19, 6–9; Ps 105; Lk 18, 1–8 18 S Mal 3, 19–20a; Ps 98; 2 Tes 3, 7–12;

Lk 21, 5–19 (I sav.)

19 P 1 Mak 1, 10–15. 41–43. 54–57. 62–63;

Ps 119; Lk 18, 35–43 20 A 2 Mak 6, 18–31; Ps 3; Lk 19, 1–10 21 T 2 Mak 7, 1. 20–31; Ps 17; Lk 19, 11–28 22 K 1 Mak 2, 15–29; Ps 50; Lk 19, 41–44 23 P 1 Mak 4, 3–37. 52–59; 1 Kr 29, 10–12;

Lk 19, 45–48 24 Š 1 Mak 6, 1–13; Ps 9; Lk 20, 27–40 25 S 2 Sam 5, 1–3; Ps 122; Kol 1, 12–20;

Lk 23, 35–43 (II sav.)

26 P Dan 1, 1–6. 8–20; Dan 3, 52–56;

Lk 21, 1–4 27 A Dan 2, 31–45; Dan 3, 57–61; Lk 21, 5–11 28 T Dan 5, 1–6. 13–14. 16–17. 23–28;

Dan 3, 62–67; Lk 21, 12–19 29 K Dan 6, 12–28; Dan 3, 68–74; Lk 21, 20–28 30 P Rom 10, 9–18; Ps 19; Mt 4, 18–22 Lapkritį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad visi, prisidedantys prie medicinos tyrimų ir įstatymų leidybos, vis labiau gerbtų žmogaus gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios baigties; misijų – kad Korėjos pusiasalyje stiprėtų susitaikymo ir taikos siekis.

Credo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski ir nuo pavojų mus gelbėk, Mergele Garbingoji!

18 d. – XXXIII eilinis sekmadienis.

Kada ateis pasaulio pabaiga? Yra daug netikrų pranašų, kreipiančių mintis ir širdis ne ten... Mūsų pasaulio pabaiga teateina, ir teprasideda Dievo pasaulis, Dievo karalystė. Kasdienybės pilkumos persekiojami ir ištikimybę išsaugodami krikščionys pajunta Dievo karalystės buvimą jau čia ir dabar.

Viešpatie, mūsų Dieve, duok mums ištvermingo ir džiugaus maldingumo, nes nėra didesnės ir pastovesnės laimės, kaip tarnauti visų gėrybių Kūrėjui.

Atmename, kad 1946 m. Vilniuje įvykdyta mirties bausmė Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui. Meldžiame jo pripažinimo Bažnyčios kankiniu. Šiandien taip pat minima Latvijos nepriklausomybės diena.

25 d. – XXXIV eilinis sekmadienis ir Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo, iškilmės. Tai paskutinis liturginių metų sekmadienis. Mūsų Viešpats viešpatauja nuo kryžiaus sosto. Ne be reikalo jis mus išmokė, kad didžiausias yra tas, kuris tarnauja kitiems. Kristus parodė, kad Dievas nori patarnauti saviesiems, mazgoti jiems kojas…

Amžinasis Dieve, savo Sūnuje, Visatos Valdove, panorėjęs visa suvienyti kaip Galvoje, padaryk, kad visa kūrinija, iš pikto vergijos išvaduota, didžiadvasiškai tau tarnautų ir be paliovos tave šlovintų.

Šventės ir minėjimai 2 d. – Mirusiųjų paminėjimo diena.

Taip, kaip krikšto valandą, uždegamos žvakės ir ant mūsų mirusiųjų kapų. Tegul jos visiems primins, kad per mirties vartus pereiname ne į pabaigą, išnykimą ar nebūtį, bet į namus Dievo, kuris per krikštą tapo mūsų Tėvu.

Maloningai išklausyk, Viešpatie, mūsų maldas, kad visi, kurie tikime į tavo Sūnaus prisikėlimą iš numirusių, tvirtai tikėtume ir į jo pažadėtąjį kūno prisikėlimą amžių pabaigoje.

10 d. – Bažnyčios mokytojo Leono Didžiojo minėjimas (V a.).

Dieve, neleidžiantis blogio galybėms

nugalėti savo Bažnyčios, pastatytos ant Petro uolos, šventojo popiežiaus Leono Didžiojo užtarimu padaryk, kad ji būtų ištikima tavajai tiesai ir saugiai keliautų ramybės keliais.

Cecilijai, padaryk mus vertus giedoti tavo šlovę.

17 d. – vienuolės Elžbietos Vengrės minėjimas (XIII a.).

Dieve, šventajai Elžbietai davęs malonę atpažinti ir garbinti Kristų varginguosiuose, leisk ir mums jos užtarimu tarnauti su nepailstančia meile tiems, kurie kenčia ir vargsta.

23 d. – Lietuvos kariuomenės diena. Kariai krikščionys savitai tarnauja pasauliui, kuriame daug blogio. Todėl Bažnyčia skiria ypatingą dėmesį atliekantiems šią tarnystę. Šiandien ypač meldžiamės už Kariuomenės Bažnyčią, vadovaujamą vyskupo Eugenijaus Bartulio, už kapelionus bei visus karius Tėvynėje ir taikos misijose.

Viešpatie, mūsų Žemė tėra maža žvaigždelė Visatoje. Privalome darbuotis, kad šios planetos gyventojų nealintų karai, nekankintų badas ir baimė, nedraskytų beprasmiai skirstymai pagal rasę, odos spalvą ar pasaulėžiūrą. Suteik mums drąsos ir įžvalgumo jau šiandien pradėti šį darbą, kad mūsų vaikai ir vaikų vaikai galėtų išdidžiai vadintis žmonėmis (Jungtinių Tautų malda).

19 d. minime kunigą karmelitą Rapolą Kalinauską (g. 1835 Vilniuje, m. 1907 Vadovicuose, Lenkijoje).

Dieve, pripildęs šventojo kunigo Rapolo širdį tvirtybės dvasios priešiškumuose ir ypatinga meile Bažnyčios vienybei, jo užtarimu leisk, kad būdami tvirti tikėjime ir brolių bei seserų meilėje nuoširdžiai bendradarbiautume visų Kristų tikinčiųjų vienybei.

24 d. – Vietnamo kankinių Andriejaus Dung-Laco ir jo 117 bičiulių (iš jų 8 vyskupai, 50 kunigų, 59 pasauliečiai; XVIII ir XIX a.) minėjimas.

Dieve, visokio tėviškumo pradžia ir šaltini, šventuosius kankinius Andriejų ir jo bičiulius padaręs ištikimus savo Sūnaus Kryžiui iki kraujo praliejimo, jų užtarimu padaryk ir mus tavo meilės žmonijai misionieriais bei liudytojais.

21 d. – Švč. Mergelės Marijos paaukojimas. Šio minėjimo pradžia – naujos bažnyčios, pastatytos šalia Jeruzalės šventyklos, dedikavimas Švč. M. Marijai 543 m. Rytų Bažnyčioje ši šventė žinoma jau nuo VI a. Romos Bažnyčia į savo kalendorių ją įrašė 1472 m. Rytiečiams Theotokos – Dievo Motina – yra tikroji šventovė, kurioje vyksta vienintelis Dievui patinkantis kultas. Per krikštą ir mes esame tapę gyvomis Dievo šventovėmis.

Pažvelk, Viešpatie, į savo tautą, atmenančią Palaimintąją Mergelę Mariją, ir padaryk, kad jos užtariami dalyvautume tavo malonės pilnatvėje.

30 d. – apaštalo Andriejaus šventė. Jis buvo vienas iš Dvylikos; pasak tradicijos, nukankintas ant „X“ formos kryžiaus.

Visagali Dieve, išklausyk mūsų maldą šventojo apaštalo Andriejaus šventėje; tas, kuris buvo tavo Evangelijos skelbėjas ir tavo Bažnyčios ganytojas, tebus visada mūsų užtarėjas danguje.

12 d. minime vyskupą ir kankinį Juozapatą (XVII a.).

Atnaujinki, Tėve, savo Bažnyčią Šventąja Dvasia, paskatinusia šventąjį vyskupą Juozapatą gyvybę atiduoti už tavo tautą, idant sustiprinti tos pačios Dvasios nepabūgtume savojo gyvenimo atiduoti už brolius ir seseris.

22 d. minime mergelę ir kankinę Ceciliją (nežinomas jos gyvenimo laikas; pagarbą jai liudija Romoje V a. pastatyta bazilika).

Išklausyk, Viešpatie, mūsų maldą ir, užtariant mergelei ir kankinei šventajai

3

Žvakė rankose ar ant mūsų mirusiųjų kapų – tik mažas priminimas apie šilumą, galinčią iš tikrųjų sušildyti visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Tai – tikėjimas, kurį mums padovanojo Kristus. Prisimenate? Aš neprisimenu, nes buvau kūdikis. Krikšto valandą mano tėvams ir krikštatėviams perduota žvakė buvo įpareigojimas jiems mano širdy uždegti tikėjimą, prižiūrėti jį ir puoselėti, kad jis taptų didele ugnimi, šildančia ir mane, ir visus, kuriuos sutiksiu gyvenimo kely.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

4

Artuma / 2007 m. lapkritis

Credo

Biblija apie magiją ir burtus Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Izraelitai garbina aukso veršį. XIV a. miniatiūra

Magija yra visuma okultinių (iracionalių) žodžių ir veiksmų, kuriais žmogus bando užmegzti ryšį su antgamtine tikrove (pvz., demonais, mirusiųjų sielomis etc.) ir taip pelnyti jos palankumą. O burtai – viena iš daugelio magijos atmainų, kuriomis žmogus bando nuspėti savo ar pasaulio ateitį.

Visa tai Biblijoje griežtai smerkiama ir draudžiama: Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų. Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja savo sūnų ar dukterį ugnimi, ar kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų.

Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI; už tokius bjaurius darbus VIEŠPATS pašalina tautas tau iš kelio. (Įst 18, 9–13).

Tokiems žmonėms nėra vietos Dievo karalystėje ir naujajame pasaulyje: O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro (Apr 22, 15). Kodėl?

Pradėkime nuo magijos. Kad ir kaip – juodąja ar baltąja (mat Biblija neskirsto magijos pagal spalvas) ji būtų vadinama, magija draudžiama kaip viena iš stabmeldystės atmainų. Tiesa, joje pripažįstama antgamtinė tikrovė, taigi ir

Dievas, tačiau – ir tai svarbiausia – iškreipiama tikrojo Dievo, kaip absoliuto, idėja ir prieštaraujama pirmajam Dekalogo įsakymui: Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane (Iš 20, 2–3). Magija – tai visiškas tikrosios Dievo idėjos iškraipymas. Pamąstykime. Pagrindinė prielaida magijai tarpti yra mintis, jog antgamtiniame pasaulyje ne viskas priklauso nuo Dievo valios. Vadinasi, magiškoji pasaulėžiūra pripažįsta tam tikrų autonominių sričių, kurias globoja demonai ir dvasios, egzistavimą. Tai, pasak magų, reiškia, kad Dievas nėra viskas visame kame (1 Kor 15, 28). Betgi Dievas, kuris nėra viskas visame kame, nėra tikrasis Dievas! Štai kas yra tikroji stabmeldystė!

Deja, kartais labai primityviai suprantame Senojo Testamento laikų stabmeldystę, laikydami ją vien stabų ir drožinių garbinimu. Aišku, būta ir to (žr. Išm 14, 17). Tačiau stabmeldystės prasmė daug gilesnė. Ji reiškia Dievo įtakos sumenkinimą ir sumažinimą. „Kai gresia karo pavojus, bėkime pas Jahvę, o derliaus prašykime vaisingumo dievaičio Baalo, nes VIEŠPATS yra Galiūnas (Iš 15, 3), o ne žemdirbys“, – taip dažnai samprotaudavo Išrinktoji tauta.

Ją už tai ir bardavo pranašai: Tada Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė: „Kaip ilgai jūs šlubuosite tarp dviejų pažiūrų?

Jeigu VIEŠPATS yra Dievas, sekite paskui jį; bet jeigu Baalas, tuomet sekite paskui jį!“ (1 Kar 18, 21). Panaši yra ir magijos „ideologija“. Po saule nėra nieko nauja! – pasakytų Senojo Testamento išminčius (Koh 1, 9).

Biblijoje įvairaus plauko demonai neturi jokios absoliučios autonomijos. Jų veikimas griežtai tvarkomas Dievo valios: VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis

nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto“.

– „Argi veltui Jobas bijo Dievo, – Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI. – <...> Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“. VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, yra tavo rankoje. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Šėtonas tad išėjo iš VIEŠPATIES akivaizdos (Job 1, 8–12).

Dabar pasiaiškinkim, kas yra burtai.

Dažniausiai burtininkai stengiasi sužinoti ateitį. Tačiau ateitis, anot Biblijos, yra Dievo žinioje: Dar paslėpti dalykai priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, bet apreikšti dalykai yra amžinai mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šio Mokymo žodžių“ (Įst 29, 28). Todėl burtininkas, norėdamas atspėti savo ar kitų žmonių ateitį, kišasi į asmeninį Dievo gyvenimą ir atitraukia savo bei kitų dėmesį nuo mums jau apreikštų gyvybiškai svarbių tiesų. Dievas netoleruoja tokio smalsumo, nes jis žmogui ne tik nenaudingas, bet dargi pražūtingas: susitelkę prie antraeilių dalykų, užmirštame svarbiausią – jau gautą Dievo apreiškimą, kuris yra Jo valios išraiška ir kiekvieno žmogaus kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). Biblijoje Dievo tauta dažnai kviečiama ne smalsauti, o „prisiminti“ ir „neužmiršti“, t. y. atsigręžti būtent į praeitį ir ją apmąstyti, nes tik nuo jos priklauso ateitis: Prisiminkite, kaip mūsų protėviai buvo išgelbėti prie Raudonosios jūros (1 Mak 4, 9); Todėl būkite atidūs ir neužmirškite Sandoros, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra su jumis sudaręs (Įst 4, 23).

Išvada paprasta. Turėkime tikrąją Dievo sampratą ir nedrebėkime dėl savo bei artimųjų ateities, nes mylintiems Dievą anksčiau ar vėliau (aišku, gerai būtų, kad anksčiau!) viskas išeina tiktai į gera.

Credo

Pasmerktojo kunigaikščio blaškymasis Tomas VILUCKAS Dažnai visai nesusimąstome, kad krikščionybė mums ne tik byloja apie gerus dalykus, bet ir įspėja mus apie visokias blogybes bei jų poveikį. Tad jos žinioje yra vietos ir tokiam personažui kaip velnias. Šį veikėją esame linkę arba visiškai ignoruoti, arba perdėti jo galią. Juk ne vienam sekmadienio Mišių dalyviui šėtonas yra Pinčiukas iš „Baltaragio malūno“ ar tautosakos kipšas.

Kita vertus, nemenka dalis krikščionių velnio pėdsakus įžvelgia kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. O ir televizija bei reklama mūsų visuomenėje platina romantiško ir šelmiško nelabojo įvaizdį. Kad ir kaip būtų, velnias yra konkreti figūra, kuriai tenka tam tikras vaidmuo mūsų išganymo istorijoje.

Neregimosios visatos gyventojai Velnio visai neįmanoma suprasti, jei nenukreipsime savo dėmesio į kūrimo slėpinį, į žmonijos priešaušrį.

Per sekmadienio Mišias iškilmingai išpažįstame, kad tikime į Dievą, „regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją“. Taigi, egzistuoja akimis nematomas, neregimas pasaulis, kurį pažinti įstengiame vien tikėjimu. Bažnyčios tradicija sako, kad šią visatą sudaro angelai. Neretai nūdienos žmogui angelai atrodo tarsi mitologinės būtybės, o šiuolaikinė popsinė kultūra angelą pavertė sentimentalia ir naivia būtybe.

Bažnyčia moko, kad angelai – tai bekūnės dvasios, todėl jos visiškai neprieinamos natūraliam mūsų pažinimui per pojūčius ir sudaro paslaptingą pasaulį, kuris retsykiais Šventojo Rašto puslapiuose įgyja mįslingą stiprių kosminių galybių pavidalą. Angelai yra grynos dvasios, jų negalime savo akimis matyti, bet jų egzistavimą mums apreiškia Šventasis Raštas ir Tradicija. Bažnyčios mokytojas šv. Augustinas (354–430) aiškina taip: „Angelas reiškia ne prigimtį, o vaidmenį. Tu paklausi, kaip ši prigimtis vadinasi? – Dvasia. Tu paklausi, koks jos vaidmuo? – Angelas; pagal tai, kas jis yra, tai dvasia, pagal tai, ką veikia – angelas.“ Kaip grynai dvasiniai kūriniai, jie yra itin skvarbaus proto ir valios, tad tvirtiname, kad jie yra asmenys, nemirtingi, savo tobulumu pranokstantys visus regimus kūrinius.

Ką žinome apie tai, kaip atsirado angelai? Pradžios knygos pasakojimą apie šviesos sukūrimą šv. Augustinas laikė pasakojimu apie angelų sukūrimą. Nuo to meto angelus imta suvokti kaip šviesos būtybes. Jos atspindi Dievo, kuris yra Šviesa (plg. 1 Jn 1, 5), grožį. Tad ange-

lai yra ir gražios būtybės. Biblija teigia, jog angelai nesuskaičiuojami, jų yra „miriadų miriadai“ (Dan 7, 10). Šventasis Raštas neįsivaizduojamas be angelų. Jie tarpininkauja tarp Dievo ir žmonių, yra Jo artumo ženklai, praneša naujienas, ištikimai tarnauja Kristui, aktyviai dalyvauja Jo prisikėlimo įvykiuose. Išvertus iš biblinių hebrajų ir graikų kalbų angelas reiškia pasiuntinį. Pasak Laiško žydams, angelai yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą“ (Žyd 1, 14). Čia Šventraščio išmintis skelbia, kad angelų misija išganymo perspektyvoje yra pagelbėti žmogui.

„Aušros sūnaus“ nuopuolis Bažnyčios Tėvai teigia, kad angelai buvo patyrę tikėjimo išbandymą. Mat jie pradžioje neregėjo Dievo, bet tikėjo juo. Sukūręs angelus, Dievas jiems apreiškė, kad tęs savo kūrybą ir bus sukurta nauja būtybė – žmogus, susidėsiantis iš dvasios ir materijos, kuris bus sudvasinta materija, o angelai turės jam patarnauti. Dalis angelų pasipiktino tokiu Dievo sprendimu. Jų lyderis buvo arkangelų vadovas Liuciferis (išvertus iš lotynų kalbos – „šviesos nešėjas“). Kai kurie dvasiniai autoriai teigia, kad jis vadovavo visų angelų šlovinimui ir buvo pats iškiliausias bei gražiausias Dievo angelas. Būtent tokiame kontekste Bažnyčios Tėvai suprato Izaijo ir Ezekielio knygų tekstus. Pažvelkime į Izaijo pranašystę: „‘Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika nugramzdinta į Šeolą. Tavo guolis yra lervos, o tavo apklotas – kirmėlės.’ Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau!

Kaip tave sukniubdė ant žemės, – tave, kuris išguldei tautas! Kadaise manei savo širdyje: ‘Užlipsiu į dangų,

5

6

Artuma / 2007 m. lapkritis

Credo viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų, – prilygsiu Aukščiausiajam!’ Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą – į patį Duobės dugną“ (Iz 14, 11–15; taip pat plg. Ez 28, 12–14).

Prelatas Antanas Rubšys žodžiu „Aušrinis“ išvertė hebrajišką sąvoką helēl, kuri reiškia „spindintįjį“ arba „aušrinę žvaigždę“. Šv. Jeronimas, versdamas Šventąjį Raštą į lotynų kalbą, šį žodį išvertė Liuciferiu.

Origenas, šv. Atanazas, šv. Bazilijus ir šv. Augustinas manė, kad puikybė apakino Liuciferį, nes jis leido savo grožiui ir didybei nustelbti Kūrėjo išmintį. Viduramžių teologijos „žvaigždės“ – šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis tvirtino, kad velnias iš puikybės nusidėjo pačią pirmą kūrimo akimirką. Akivaizdu, jog puikybė, kai labiau vertinama savo nuomonė, o ne Dievo valia, lėmė tai, ką Bažnyčios Tradicija vadina angelų nuopuoliu ir maištu, nes paskui Liuciferį nusekė nemažai angelų.

Arkangelas Mykolas ir angelai kovoja su slibinu.

Pacino di Bonaguida, 1340 m.

Paskutinė Šventojo Rašto knyga – Apreiškimas Jonui – prieš mūsų tikėjimo akis atveria tikrą dramą: „Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apr 12, 7–9).

Tada angelų pasaulis suskilo. Dauguma jų su arkangelu Mykolu priešakyje dėl savo paklusnumo pradėjo

regėti Dievą ir su Juo bendradarbiauti kūrimo darbe.

Todėl Bažnyčia ir šaukiasi arkangelo Mykolo užtarimo kovoje su tamsos jėgomis. Kita dalis yra vadinami demonais. Jie nekenčia žmogaus, nes mano, kad Dievas suklydo kurdamas žmogų ir neapsiribodamas vien angelais. Visu savo veikimu demonas bando įrodyti Dievui, kad žmogaus sukūrimas buvo klaida.

„Tiki ir dreba“ Istorijoje demono įsivaizdavimas dažnai būdavo susijęs su to meto kultūra, ypač vaizduojamuoju menu. Štai senovėje jam būdavo priskiriami gyvuliški bruožai, ugnies atributika, o šiais laikais velnias personifikuotai vaizduojamas kaip įvairiausi mūsų gyvenimo veikėjai.

Pavyzdžiui, filme „Dorianas“ velnias vaizduojamas kaip vadybininkas, jis menininkui mainais už jo sielą žada šlovę ir turtus. Ne vienam karingai nusiteikusiam krikščioniui demono pasireiškimai yra roko grupės (pakanka prisiminti grupės Lordi gastroles Lietuvoje). Visa yra tik vaizduotė, dažnai kelianti nepagrįstą baimę. Būtų pravartu prisiminti pavyzdį iš Bažnyčios Tėvų raštijos, kur velnias lyginamas su garsiai lojančiu pririštu piktu šunimi. Jis atrodo baisus, bet pasiekti gali tik tiek, kiek leidžia grandinė. Tad nereikia prie jo eiti arčiau nei siekia toji grandinė.

Demono veikimo laukas yra mūsų žemė; ne veltui Jėzus vadina jį „šio pasaulio kunigaikščiu“. Tačiau iš Biblijos žinome, jog „pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, 8). Jėzaus kraujas sunaikina visas kliūtis, skiriančias mus nuo Dievo. Be to, klaidinga būtų manyti, kad demonas yra Dievui lygus priešininkas ir tarp jų vyksta nuolatinė kova. Taip įpultume į baisų dualizmą, teigdami, kad tarp blogio ir gėrio yra pusiausvyra. Dievas nekovoja su demonu, kuris yra tik jo kūrinys, bet šią užduotį yra pavedęs žemiškajai ir dangiškajai Bažnyčiai.

Demonas tiki, kad yra Dievas, ir, pasak apaštalo Jokūbo, „tiki ir dreba“ (Jok 2, 19). Tad jis pats Dievo atžvilgiu yra apimtas destruktyvios baimės, kurios vedamas siekia naikinti Viešpaties kūriniją. Pagrindinis jo ginklas įgyvendinant šį tikslą – melas. Jėzus velnią pavadino „melo tėvu“ (Jn 8, 44). Nuo pat Edeno sodo istorijos visu savo veikimu piktasis siekia pateikti žmogui iškreiptą Dievo, pasaulio, savo paties vaizdą.

Demonas nori įteigti, kad jis yra galingas bei pajėgus viešpatauti šiame pasaulyje, bet prieš savo mirtį ir kančią Jėzus įspėjo: „šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“ (Jn 16, 11). Tad kryžiumi visos kovos jau laimėtos, ir mes, kovodami su blogio jėgomis, tik naudojamės Kristaus pergalės vaisiais. O visos demoniškos grimasos mūsų gyvenime tėra pasmerktojo kunigaikščio blaškymasis.

Credo

Šventasis Raštas kalba šiandien „Kodėl Šventajame Rašte tiek daug skirtingų knygų ir jas taip sunku suprasti?“; „Mane labai domina senasis Biblijos pasaulis, tačiau tiek menkai apie jį nusimanau“; „Norėčiau daugiau sužinoti apie Šventąjį Raštą, bet niekada nestudijavau teologijos“ – tokiomis mintimis daugybė žmonių palydi Amžinąją Knygą. Ji labai svarbi kiekvienam norinčiam bendrauti su Dievu veidas į veidą ir Jį išgirsti. Šventasis Raštas prabyla kaip čia pat esantis, į mus žvelgiantis Asmuo. Jei noriu Jį pažinti ir su Juo susitikti, negaliu likti abejingas Jo žodžiui...

Visi norime turėti viltį gyvenime, jaustis tikri šviesesne ateitimi. Gal todėl ne vienas nesusilaikome ir pasirenkame tarytum lengvesnį kelią – bėgame „išsimesti kortų“, patikime savo delnus burtininkėms arba dar „nekalčiau“ – perskaitome savo horoskopą ir laukiame išpranašautų dalykų. Ši netiesa mus persekioja, nes pranašystėms neišsipildžius nirštame ant viso pasaulio ir nejučia pasiduodame piktojo užmačioms. O jam reikia tiek nedaug – mintyse pasiklydusio žmogaus. Tačiau piktasis nemėgsta tvirtai žinančių, dėl ko gyvena ir kuo tiki.

Mūsų tauta save suvokia kaip katalikišką, deja, neretas vadinamasis katalikas painioja krikščioniškąsias vertybes su Rytų filosofijos idėjomis ar šamanų pranašavimo būdais. Užtat nenuostabu, jog toks žmogus ir jo ieškantis Dievas vis prasilenkia eidami skirtingais takais. Geriausia išeitis iš šios padėties – atidėti visus buitinius rūpesčius bei darbus ir atsiversti Šventąjį Raštą.

Tam pasiryžusius žmones Gyvenimo ir tikėjimo institutas kviečia į kursą „Šventasis Raštas ir gyvenimas“. Ši mokymo programa (jos trukmė – 22 studijų savaitės) teologinio pasirengimo neturinčius asmenis supažindina su Biblija, formuoja įgūdžius, kaip ją skaityti. Per užsiėmimus išsamiai nagrinėjamos svarbiausios Šventojo Rašto temos, praktinės užduotys padeda įžvelgti bei įvardyti žmogaus ir Dievo susitikimo patirtį. Kursas vyks ketvirtadieniais 18–20.30 val. Jėzuitų namų salėje, Rotušės a. 7, Kaune; pradžia – lapkričio 8 d., registracija iki lapkričio 5 d. Neturintiems galimybių lankyti ketvirtadienio vakarais siūloma ta pati programa internetu: „Šventasis Raštas ir gyvenimas. Nuotolinio mokymo kursas“. Jį pradedame lapkričio 15 d., dalyvius registruojame iki lapkričio 5 d.

Lapkritį ir gruodį numatomi ir kiti kursai bei rekolekcijos. Štai lapkričio 24-ąją nuo 10 iki 17 val. toje pačioje

Jėzuitų namų salėje Kaune (registruojama iki lapkričio 15 d.) vyksiančios susikaupimo dienos „Dievo įvaizdžio samprata“ („Aš ir Tėvas esame viena“; Jn 10, 30) dalyviams bus pristatomi Dievo įvaizdžiai Šventajame Rašte, supažindinama su įvairių laikų ir kultūrų Kristaus vaizdavimo tradicijomis. Tikimės, jog tai paskatins gyviau pažvelgti į savąjį Dievo įvaizdį ir apibūdinti ryšį su Juo. Programa „Dvasinio vadovavimo/palydėjimo teorija ir praktiniai įgūdžiai“ skirta žmonėms, besidarbuojantiems asmenybės dvasinio ugdymo srityje, kad patys pagilintų šios veiklos sampratą bei patobulintų gebėjimą būti palydinčiuoju kito asmens dvasinio augimo kelyje.

Penkis savaitgalius Vilniuje vyksiantis kursas prasidės lapkričio 16–17 d., dalyviai registruojami iki spalio 20 d.

Rekolekcijų savaitgalis „Marija ir šiuolaikinis žmogus“ skiriamas jubiliejiniams Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje metams. Per rekolekcijas bus galima geriau pažinti Marijos asmenį, suprasti apreiškimo svarbą, pažvelgti į asmeninį pamaldumą Marijai, atrasti dvasinį kelią pas Jėzų. Rekolekcijos vyks dviejose vietose: Šiluvoje – lapkričio 16–18 d., į jas registruojama iki lapkričio 10 d., ir Žemaičių Kalvarijoje – gruodžio 8–9 d., registracija iki lapkričio 25 d.

Pagrindinė adventui skirtų rekolekcijų „Žodis tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14) tema – Dievo įsikūnijimo slėpinys ir Jo veikimas. Konferencijos bei nuorodos maldai, asmeninė ir bendruomeninė malda, pasidalijimas maldos patirtimi padės pagilinti asmeninį ryšį su Dievu. Per rekolekcijas bus laikomasi išorinės tylos; tai padės labiau atsiverti Dievo žodžio veikimui.

Rekolekcijų savaitgalis vyks Guronyse (Kaišiadorių r.) gruodžio 7–9 d., registracija iki lapkričio 30 d.

Jūsų pakviesti, programas galime rengti įvairiuose miestuose, rajonuose, parapijose arba organizacijose.

Išsamią informaciją rasite interneto svetainėje www.jesuit.lt/gti arba Gyvenimo ir tikėjimo institute, Rotušės a. 7, Kaunas, tel.: (8~37) 32 25 73, mob. (8~686) 778 24.

Vaidilė ŠUMSKIENĖ Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė

7

8

Artuma / 2007 m. lapkritis

Credo

Klausimai ganytojams Jėzus sakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23).

Prieš keletą metų labai įžeidžiau vieną merginą, ir ji man pasakė, kad niekados neatleis. Dėl šitos nuodėmės labai gailiuosi ir esu pasirengęs atsiprašyti, kai tą merginą vėl susitiksiu. Tačiau jei ji neatleidžia man už įžeidimą, ar tai reiškia, kad ir Jėzus neatleidžia man, net jei aš gailiuosi?

Ar priešingai: Jėzus sulaikys nuodėmes tai merginai, kadangi ji man neatleidžia, o man bus atleista, kadangi gailiuosi? D.

Jėzus labai pabrėžia susitaikinimo su artimu svarbą, parodydamas, kad be šios tarpusavio santarvės negali būti ir tikro ryšio su Dievu: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23–24).

Nuoširdus atsiprašymas, skriaudos pagal galimybes atitaisymas gydo nuoskaudas, atveria kelią atleidimui, net jei įskaudintas žmogus iš pradžių buvo pažadėjęs niekuomet nedovanoti.

Kita vertus, jei užgautasis jokiu būdu nenori atleisti, jis pats nusigręžia nuo gailestingojo Dievo. Jėzus aiškiai sako: „Jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 15). Vaizdingai šią tiesą atskleidžia ir palyginimas apie beširdį skolininką, kuris buvo atiduotas budeliams, nes, patyręs begalinį karaliaus gailestingumą, nenorėjo pasigailėti savo draugo, nepalyginti mažiau jam skolingo (plg. Mt 18, 23–35).

Tiek įžeidusiajam, tiek įskaudintajam reikia nuolankumo ir maldos, kad Viešpats padėtų atsiprašyti, atsiteisti, atleisti. „Kiekvienas, kas prašo, gauna,

kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7, 8)...

Jūsų klausime cituoti Jn 20, 23 žodžiai kalba šiek tiek kita tema – apie apaštalams ir jų įpėdiniams vyskupams, taip pat ir šių padėjėjams kunigams suteiktą galią nuodėmes atleisti ar jas sulaikyti.

Kelias į susitaikinimą su Dievu ir artimu kai kada gali būti ilgesnis ir sunkesnis, tačiau joks žmogus, nuoširdžiai ieškantis atleidimo, neliks apviltas: „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! <...> juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 11. 13).

Ar numirus žmonai arba vyrui reikia nešioti gedulą? Povilas

Tinka laikytis tradicijų, tačiau tai kiekvieno žmogaus laisvas pasirinkimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad už išorinę tradiciją svarbesnis širdyje nešiojamas gedulas, kurio išraiška gali būti malda už mirusįjį, pamąstymas apie savo gyvenimo prasmę, baigtį ir t. t.

Kaip atsikratyti pagundos nusidėti? Martynas

Malda ir pasninkas yra pagrindinės priemonės bet kokiems gundymams nugalėti. Taip pat labai patartina visuomet būti kuo nors užsiėmusiam. Kažkas teisingai pasakė, kad užsiėmusį darbu žmogų gundo tik viena piktoji dvasia, o tinginį – ištisas legionas...

Esu pakrikštytas ir priėmęs Pirmąją Komuniją, taigi oficialiai katalikas. Kaip tai panaikinti? Kur turėčiau kreiptis? R.

Krikšto panaikinti negalima. Jeigu Jus tikėjimas apsunkina, Dievas Jums yra davęs laisvą valią ir galite gyventi tarsi nebūtumėte pasikrikštijęs. Vis dėlto patartina tikėjimo dalykuose neskubėti su sprendimais ir labai rimtai ieškoti tiesos.

Man, tikinčiam į Dievą, nuolat kyla visokių neaiškumų ir klausimų tikėjimo reikaluose. Labai noriu sužinoti ir daug ką suprasti, pasitarti. Kur ir kaip galėčiau man rūpimus dalykus išsiaiškinti? Jonas

Tikėjimas tikrai nėra jau paruoštų ir visuotinai tinkamų atsakymų duomenų bazė. Tikėjimas – tai nuolatinis ieškojimas ir mokymasis suprasti, atvirumas Dievo malonei ir dvasios gyvenimui. Tas, kuriam niekad neiškyla jokių klausimų, ko gero, netgi ir nėra labai tikintis žmogus.

Sustabarėjimas ir tradicija dar nėra gyvo ir nuoširdaus tikėjimo ženklai. Jums patartina susirasti dvasios tėvą – kunigą, kuriuo galėtumėte pasitikėti ir kuris būtų pasirengęs padėti Jums rasti ieškomus atsakymus. Žinoma, šiuo atveju neįmanoma duoti kokių nors konkrečių nurodymų ar pateikti adresus. Tai bus dar vienas ieškojimas, tačiau juk ne veltui sakoma, kad kas ieško, tas randa, o beldžiančiam atidaroma. Tą paliudijo ir Viešpats Jėzus, apie tai kalbėdamas savo mokiniams.

Ar sapnai gali įspėti apie būsimus išbandymus? Taip pat girdėjau, kad jei nesapnuoji neseniai mirusių artimųjų, jiems viskas gerai, o jei pradedi sapnuoti, reikia užprašyti Mišias už juos. Aušra

Bažnyčia skatina tikinčiuosius nekreipti dėmesio į sapnus ir pagal juos netvarkyti savo gyvenimo. Susapnavus savo mirusiuosius užsakyti Mišias nėra draudžiama, tačiau nebūtina.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Spalis prasidėjo svarbiu ekumeniniu renginiu. Ravenos mieste, Vidurio Italijoje, prie Adrijos jūros, nuo spalio 8 iki 14 d. vyko Tarptautinės katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo mišriosios komisijos dešimtoji plenarinė asamblėja. Renginys iš tiesų svarbus, nes katalikų ir ortodoksų teologinis dialogas jau pasiekęs lemtingą stadiją: pradėta kalbėtis apie Petro įpėdinio primatą.

1979 m. popiežiaus Jono Pauliaus II ir tuomečio Konstantinopolio patriarcho Dimitrijaus I įkurta komisija yra svarbiausias ir autoritetingiausias dvišalio katalikų ir ortodoksų ekumeninio dialogo forumas. Per pastaruosius tris dešimtmečius, nepaisant kai kurių nesklandumų ir istorinių peripetijų, komisija jau konstatavo, jog katalikų ir ortodoksų Bažnyčios skelbia tą patį tikėjimą ir švenčia tuos pačius sakramentus. Dabar imta kalbėti apie to paties tikėjimo ir tų pačių sakramentų kanonines implikacijas, kitaip tariant – apie tuo pačiu tikėjimu ir tais pačiais sakramentais grindžiamas valdžios ir autoriteto formas. Vis labiau artėjama prie katalikams ir ortodoksams priimtinos Petro įpėdinio tarnystės formos paieškų. Žinoma, kol kas nesiruošiama kokiam nors kompromisui, o paprasčiausiai chronologine seka analizuojami pirmieji visuotiniai susirinkimai, nagrinėjama, kaip Petro tarnystė buvo suvokiama ir praktiškai vykdoma tais laikais, kai krikščionija dar nebuvo padalyta.

Deja, į Ravenos asamblėją dėtų vilčių netrukus gerokai sumažėjo, nes vos prasidėjus susitikimui įvyko nemalonus incidentas – Maskvos patriarchato delegacija atsisakė sėdėti prie to paties stalo su Estijos ortodoksų Bažnyčios atstovais. Kas tai? Ambicijų, istorines šaknis turinčio priešiškumo proveržis

ar bandymas surasti pretekstą, kuris atitolintų Petro įpėdinio primato problemos sprendimą?

Turbūt reikėtų bent probėgšmais prisiminti nesutarimo kontekstą. Nepriklausoma Estijos ortodoksų Bažnyčia įsikūrė 1923 m. Iki tol Maskvos patriarchatui buvęs lojalus Talino metropolitas Aleksandras, matydamas, ką bolševikai išdarinėja Rusijoje, pasiprašė Konstantinopolio globos, ir Ekumeninis patriarchatas pripažino Estijos Bažnyčios savarankiškumą. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai Stalino valia atkurtas Maskvos patriarchatas pareikalavo, kad Estijos metropolija grįžtų jo žinion. Metropolitas Aleksandras nesutiko. Prieš pat antrąją okupaciją jis drauge su dešimtimis kunigų ir vienuolių, taip pat tūkstančiais tikinčiųjų pasitraukė į Vakarus. Pokario metais į Talino sostą buvo pasodintas naujas Maskvai lojalus metropolitas. Galiausiai, kai Estija atkūrė nepriklausomybę, panorėta atkurti ir iki okupacijos veikusią nepriklausomą Estijos stačiatikių Bažnyčią. Dabar padėtis ganėtinai kurioziška. Taline yra du stačiatikių metropolitai: Konstantinopolio paskirtasis Steponas ir Maskvos – Kornelijus.

Nuo Maskvos nepriklausomų Estijos ortodoksų pakvietimas į Raveną tapo Maskvos delegatų pasitraukimo priežastimi. „Belieka viltis, kad ortodoksų tarpusavio nesutarimai nepakenks dvišaliam katalikų ir ortodoksų dialogui“, – taip lakoniškai incidentą pakomentavo Vatikano atstovas spaudai tėvas Federico Lombardi SJ. Tikėtina, kad tai tik ortodoksų tarpusavio nesutarimas, o ne pretekstas sustabdyti visą dialogą. Juolab prisiminus, kad nuo 1961 m. Maskvai pavaldžiai Talino metropolijai vadovavęs vyskupas Aleksijus Ridigeris 1990-aisiais tapo patriarchu Aleksijumi II.

Garsųjį Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro susitikimą 1964 m., kuriuo prasidėjo katalikų ir ortodoksų dialogas, vaizduojanti skulptūra stovi prie Apreiškimo bazilikos Nazarete.

Jono Malinausko nuotrauka

Pabaigoje – gera naujiena. Benediktas XVI šaukia antrąją savo pontifikato naujų kardinolų skyrimo konsistoriją.

Lapkričio 24-ąją – Kristaus Karaliaus iškilmių vigilijos dieną – į Šventąją kolegiją bus priimti 23 nauji nariai. 18 naujų kardinolų priklausys vadinamajai rinkėjų kategorijai. Nesulaukę 80 metų amžiaus kardinolai turi teisę dalyvauti naują popiežių renkančioje konklavoje. Tarp pastarųjų septyni užima vadovaujančius postus Romos kurijoje, kiti vadovauja arkivyskupijoms katalikų pasaulyje. O penkiems naujiems kardinolams, vyresniems negu 80 metų, kardinolystė bus pagerbimas už ankstesnę ištikimą tarnystę. Tarp jų yra ir šiandien labiausiai kenčiančios bendruomenės – Irako – chaldėjų patriarchas.

Lietuva Šiaurės Italijos Bardi miestelyje pašventintas lietuviškas koplytstulpis. Tai ne pirmas lietuviškas akcentas, dėkingai minintis iš Bardi kilusį Lietuvos bičiulį kardinolą Antonio Samorè.

Mūsų visuomenės gyvenimo padangę nušvietė viltingas pragiedrulis – spalio 9 d. Seimas pritarė dviem svarbiems santuoką ir šeimą stiprinantiems

9

10

Artuma / 2007 m. lapkritis

Kronika įstatymų projektams. Aiški balsavusių parlamentarų dauguma pritarė Valstybinei šeimos politikos koncepcijai, kuria teisiškai apibrėžiama „vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta“ šeima. Daugelį amžių buvusios savaime suprantamos, krikščionybės įtvirtintos santuokos ir šeimos sampratos ypač senojoje Europoje patiria erozijos grėsmę. Darbo grupėje kuriant minėtąją koncepciją aktyviai dalyvavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, taip pat kiti krikščioniškų nuostatų žmonės. Tikimasi, kad po svarstymų komisijose bei frakcijose Seimas dar šiemet galutinai patvirtins Šeimos politikos koncepciją, suteikiančią tvirtą pagrindą tolesniems įstatyminiams aktams.

Seimas taip pat pritarė Tėvynės sąjungos parengtam Paramos šeimai pagrindų įstatymui. Šiuo dar tobulinamu ir kol kas galutinai nepriimtu įstatymu siekiama remti santuoka grindžiamas, patvarias ir socialiai stabilias vaikus auginančias šeimas. Nurodydami kitų šalių patirtį įstatymo kūrėjai įtikinamai teigia, jog remdami šeimą ne tik gerinsime grėsmingas demografines tendencijas, bet ir tuštinsime kalėjimus.

Abu šeimai opūs dokumentai sulaukė demagogiškos kai kurių politikių kritikos. Per ateinančius rinkimus politikų nuostatos šeimos politikos klausimais bus geras pasirinkimo kriterijus. Šių svarbių įstatymų svarstymo dienomis Seime vyko tarptautinė konferencija lytiškumo ir homoseksualumo temomis. Joje kalbėjo ne pirmą kartą į Lietuvą atvykę šios srities žinovai – prancūzų kunigas bei knygų autorius Danielis Ange ir tarptautinės organizacijos Living Waters Kanados padalinio vadovas Tonis Dolfo-Smithas. Pranešėjų mintys bei liudijimai, beje, gana plačiai paskleisti įvairių žiniasklaidos priemonių, padėjo suvokti homoseksualumą kaip šeimos santykių nulemtą „sužeistą lytiškumą“, taip pat rodė kelius asmenybės vientisumui atkurti.

Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi proto negalios žmonėms ir jų bičiuliams skirtų bendruomenių Arka bei

Tikėjimas ir Šviesa įkūrėjas Jeanas Vanier. Laimingieji, išsiruošę į susitikimus Vilniuje ir Kaune (sausakimšoje VDU didžiojoje salėje), išgirdo paprastą, bet nepaprastai įtaigų aštuoniasdešimtmečio apaštalo žodį. Be kita ko, ir tai, kad jis nuo šiol nebekeliaus po pasaulį, o, kaip pats sakė, „džiaugsis senatve“.

Spalio pradžioje Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko mokslinė konferencija, skirta konkordato tarp Lietuvos valstybės ir Šventojo Sosto 80-mečiui.

Klaipėdoje konsekruota prieš penkiolika metų įsteigtos Šv. Kazimiero parapijos bažnyčia.

Nors jos bokštai dar nebaigti, parapijos veikla jau plačiai įsibėgėjusi. Žemaičių Kalvarijoje paminėtos stebuklingojo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo vainikavimo popiežiškosiomis karūnomis pirmosios metinės.

Kauno arkivyskupijos II sinodas, tiksliau, dar 2003 m. pradėti pasirengimo jam darbai, užbaigti iškilmingais posėdžiais, buvo ne tik šiai arkivyskupijai reikšmingas bažnytinio gyvenimo įvykis.

Jo pabaigos Mišiose arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius sakė: „Šis Sinodas yra Sekminių Dvasios dvelktelėjimas vietinėje Kauno Bažnyčioje.“ Nors Bažnyčia vadovaujasi ne piliečių visuomenėse paplitusiais demokratijos modeliais, bet kanonų teise, įstatymų leidybos funkcijas rezervuojančia vyskupijos ganytojui ordinarui, Sinodas buvo svarbus ketverių metų kolegialumo, bendruomeniškumo ir demokratijos egzaminas. Tai atskleidė ir aktyvus Sinodo delegatų dalyvavimas baigiamuosiuose posėdžiuose aptariant nutarimų projektą. Iš 118 delegatų du trečdalius sudarė pasauliečiai. Baigiamuosiuose posėdžiuose buvo svarstomi per pasirengimo laikotarpį parengti ir apibendrinti dokumentai, apimantys beveik visas bažnytinio gyvenimo sritis (jos buvo paskirstytos dešimčiai Sinodo komisijų). Komisijų parengta medžiaga apsvarstyta parapijų ir rektoratų Sinodo grupėse, vėliau grįžtamuoju ryšiu tikinčiųjų pasiūlymus ir nuomones toliau svarstė komisijos. Galutiniai atskirų sričių komisijų dokumentai buvo apibendrinti Sinodo nutarimų projekte, pateiktame delegatams.

Silvijos Knezekytės nuotraukos

Iš viso pasirengimo Sinodui darbuose dalyvavo beveik tūkstantis dvasininkų bei pasauliečių. Baigdamas Kauno arkivyskupijos II sinodą, arkivysk. S. Tamkevičius pabrėžė Sinodo darbų tęstinumo svarbą: tai laiduos daugelyje parapijų išliksiančios Sinodo grupės, taip pat nutarimus rengusios komisijos.

Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS

Kronika

Ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikščionimis? (II) Dr. Andrius NAVICKAS Pastaraisiais metais daug kalbama apie islamo iššūkį. Ir pirmiausia dėl terorizmo, siejamo su šia religija; kita vertus, dėl to, jog jis yra sparčiausiai pasaulyje plintanti religija. Musulmonų bendruomenės Europoje, JAV sparčiai auga ne vien dėl geresnio gyvenimo ieškančių ir čia persikeliančių religingų arabų, bet ir dėl to, kad islamą priima vis daugiau vakariečių. Kuo juos patraukia islamas?

Paradoksalu, bet tikrumo pažadu ir savo radikalumu netikrumo kamuojamame pasaulyje. Beje, įsiklausykime į musulmonų teroristinių organizacijų retoriką.

Jos sakosi smogiančios ne krikščioniškajam pasauliui, bet sumaterialėjusiems Vakarams, kurie esą visam pasauliui neša vartotojiškos gyvensenos infekciją. Vakarai musulmonams ne tiek krikščionybės, kiek vartojimo, paleistuvystės ir materializmo stabų garbinimo žemė.

Tikrai nemanau, kad kokiais nors argumentais įmanoma pateisinti terorizmą. Pabrėžiu, jog nemažai vakariečių būtent islamą atranda kaip trokštamą alternatyvą bedvasiam materializmui.

Dauguma jų atsigręžia į islamą ne todėl, kad krikščionybė nėra gyvojo vandens versmė: ji liko jiems svetima, sudėtinė bedvasio vakarietiško gyvenimo būdo dalis. Kodėl tai svarbu suprasti?

Idant pripažintume, jog krikščionybė atras kelią į žmonių širdis ne tuomet, kai ją pritaikysime šių laikų vartotojo reikalavimams ir skoniui, bet tuomet, kai joje netrūks druskos ir dangiškos šviesos, kai ji teiks radikalią alternatyvą.

Todėl absurdiška tvirtinti, jog Katalikų Bažnyčiai privalu atsisakyti tradicijos išpuoselėtų elementų, ir tik taip ji atversianti duris į šiuolaikinio žmogaus širdį.

Tęsinys. Pirmasis šio ciklo straipsnis atspausdintas šių metų „Artumos“10-ajame numeryje.

Anglikonų bažnyčia – puikus pavyzdys, kaip klaidinga taip manyti. Kai anglikonai nusprendė šventinti kuniges, atsisakė griežtos pozicijos seksualinės etikos bei bioetikos srityse, jų bažnyčios neprisipildė naujų narių. Priešingai, gausus būrys anglikonų perėjo į Katalikų Bažnyčią, kuri nesitraukdama gina savo pažiūras.

Taigi svarbiausia šio teksto tezė – turime ginti ir liudyti tai, ką išpažįstame, o ne bandyti krikščionybę pritaikyti nūdienos skoniui. Netiesa, kad Vatikano II Susirinkimas pateisino kompromisą su pasauliu. Jis priminė dialogo ir atsivėrimo svarbą. Negalime užsisklęsti pasaulyje, bet turime veikti pasaulyje, nešdami jam Gerosios Naujienos šviesą ir „sūdydami“ jį. Kalbėjimasis nereiškia savo pozicijos atsisakymo. Priešingai, tik tas, kas turi poziciją, gali dalyvauti autentiškame dialoge.

Deja, šiandien prie krikščionybės nuvertinimo ar suniekinimo daugiausia prisideda ne musulmonai ar atviri ateistai (šių yra labai mažai), bet tie, kurie save vadina krikščionimis.

Tai iliustruotų paprasčiausias pavyzdys, į kurį atkreipė dėmesį dar Gilbertas Chestertonas: mums daug labiau patinka žodis „erezija“ nei „ortodoksija“. Eretikas kelia mums pagarbą savo drąsa sukilti prieš sistemą, nors iš tiesų tai žmogus, kuriam pritrūko drąsos išlikti tiesoje, todėl jis nusprendė susikurti sau labiau patinkamą tikėjimą.

Ortodoksas mums atrodo nelankstus kietakaktis, nesugebantis prisitaikyti prie naujų laiko reikalavimų. Tačiau būtent ortodoksas yra žmogus, kuris turi drąsos pareikšti, kad nevalia tiesą derinti prie laikrodžio.

Mes vadiname musulmonus fanatikais. Lygiai taip pat Lietuvoje dažnai fanatikais pavadinami krikščionys, kurie

bent kartą per savaitę dalyvauja Mišiose, stengiasi laikytis Dievo įstatymų, Bažnyčios kanonų ir nebijo viešai išpažinti savo tikėjimo. Štai Seime, svarstant valstybinę šeimos koncepciją, kai kurie politikai fanatikėmis išvadino Seimo nares, labiausiai prisidėjusias prie šios koncepcijos kūrimo. Esą jos bando priversti mus visus gyventi pagal savo vertybes. Ką šiuo atveju reiškia „savo (t. y. jų) vertybės“?

Paprasčiausią įsitikinimą, kad santuoka yra svarbi, taip pat svarbus įsipareigojimas, kad šeima yra Dievo dovana. Jei paklaustume šių kritiškų politikų, ar jie vadina save krikščionimis, beveik neabejoju, kad išgirstume teigiamą atsakymą, tačiau jie esą lankstūs, modernūs, nefanatiški krikščionys. Kitaip sakant, tokie, kurių tariamas krikščioniškumas nepalieka nė mažiausio pėdsako jų elgesyje.

Taigi, atsakant į straipsnio pavadinime iškeltą klausimą, svarbu pabrėžti, jog už kiekvieną teisę turime kovoti. Šįkart pirmiausia turime atrasti druskos patys savyje. Jei gėdysimės ištarti Jėzaus vardą, jei išsiginsime Jo, kai mums tai bus patogu, jei krikščionybę bandysime paversti tik antikvariniu gyvenimo priedėliu, atversime kelią gyvuoti diktatui, tarsi Dievo nebūtų. Deja, daugelis jau šiandien taip gyvename ir stebimės, kodėl mūsų gyvenimas tampa vis skurdesnis, jame vis daugiau nevilties.

Dievas mums palieka teisę rinktis, tačiau turime suvokti, jog šis pasirinkimas radikalus, ir tarpinių, palengvintų jo variantų paprasčiausiai nėra.

Tęsinys kitame numeryje

11

12

Artuma / 2007 m. lapkritis

Kronika

„Marija – Dievo Gailestingumo Motina“ Tokia šių metų Aušros Vartų Dievo Gailestingumo Motinos Globos atlaidų tema. Per tris pirmąsias jų dienas mąstysime apie tai, kaip Dievo Gailestingumas pasireiškė Marijos gyvenime. Evangelinio mokymo apie Dievo Gailestingumą kulminacija yra Luko Evangelijos 15-ojo skyriaus palyginimai. Evangelistas ypač daug dėmesio skyrė Dievo Motinai, ir neatmetama, kad kaip tik Jai yra dėkingas už išimtinį jautrumą Dievo Gailestingumo paslapčiai.

Antroji šiųmečių Aušros Vartų atlaidų dalis (išsamią programą žr. viršelio 4-ajame puslapyje) primins, kad Marija yra Bažnyčios Atvaizdas. Mums regimas Dievo Gailestingumas Jos gyvenime tarsi veidrodyje atsispindi ir Bažnyčios gyvenime. Trokštame atskleisti išganingąjį jo veikimą Bažnyčioje.

Marijos šventovių tinklas Europoje Rugsėjo 17–21 d. Vilniuje įvyko Europos Marijos šventovių tinklo 5asis suvažiavimas. Vatikanui palaiminus šis tinklas įkurtas 2003 m. ir vienija 20 šventovių (daugelis jų veikia už buvusios „geležinės uždangos“) – tiek, kiek turi paslapčių atnaujintoji Rožinio malda; jam atstovauja žinomiausia šalies šventovė. Šiandienos žmogus yra tikras keliauninkas. Tačiau kelyje jam būtina atsikvėpti ir žinoti, kur dykumoje ras šaltinį. Tai tinka ne tik krikščionims. Todėl šiandien piligrimystė mums yra dvasinis poilsis, o šventovės – poilsio vietos, tarsi oazės šiame skubriame pasaulyje, kuris, deja, labai dažnai gali tapti dvasine dykuma.

Visos šventovės turi savo ypatingą malonę. Piligrimai lanko jas, norėdami sustiprėti dvasia. Šventovių puoselėtojai, šio tinklo nariai, kasmet susitinka, kad geriau pažintų vienas kitą ir, svarbiausia, kad geriau suprastų į jas atvykstančių

piligrimų poreikius. Jau surengti susitikimai Lurde (Prancūzija), Fatimoje (Portugalija), Mariapoče (Vengrija), Noke (Knock, Airija). Šių metų susitikimo Aušros Vartuose tema buvo „Sutaikinimo sakramentas – susitikimo su Dievo Gailestingumu vieta“. Dr. S. Maslauskaitė pristatė Dievo Gailestingumo Motinos šventovės Vilniuje istoriją ir dvasinę svarbą.

Vysk. J. Tunaitis papasakojo apie sutaikinimo tarnystę Aušros Vartuose komunizmo laikais ir šiandien. Remdamasis šv. Faustinos dienoraščiu, kard. A. J. Bačkis apžvelgė dvasinį Vilniaus kaip Gailestingumo miesto paveldą ir atskleidė, kaip Dievo gailestingumo patirtis veda į Sutaikinimo sakramentą. Lurdo vyskupas J. Perrier supažindino su pasirengimu švęsti sutaikinimą Lurde jubiliejiniais 2008 m. Susitikimo dalyviai pristatė, kaip šis sakramentas švenčiamas kitose šventovėse.

Svečiai aplankė keletą Vilniaus bažnyčių, Kryžių kalną, Šiluvos šventovę, giedojo iškilmingus mišparus Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje, Šv. Juozapo kunigų seminarijoje kartu su klierikais keliomis kalbomis kalbėjo Rožinį.

Kitą Europos Marijos šventovių tinklo suvažiavimą nuspręsta surengti Pilioriaus Dievo Motinos šventovėje Saragosoje (Ispanija).

Pasaulinis Dievo Gailestingumo kongresas 2008 m. balandžio pradžioje, Dievo Gailestingumo savaitę, į kurią patenka ir Dievo Gailestingumo kulto didžiausio gerbėjo bei įkvėpėjo Dievo tarno Jono Pauliaus II mirties trečiosios metinės

(†2005 04 02), Romoje ketinama surengti pirmąjį pasaulinį apaštalinį Dievo Gailestingumo kongresą. 1993 m. balandžio 18-ąją, skelbdamas ses. Faustiną palaimintąja, Jonas Paulius II sakė: „Kurgi daugiau, jei ne Dievo Gailestingume, pasaulis ras išsigelbėjimą ir vilties šviesą?“ O dabar popiežius Benediktas XVI vėl atkreipė dėmesį, kad būtent mūsų laikais reikia Dievo Gailestingumo gyvo liudijimo, ir nurodė savo didįjį pirmtaką kaip Dievo meilės žmonėms misionierių. Kalbėdamas apie šiandieninį pasaulį apėmusį nerimą, Šventasis Tėvas priminė, jog Jonas Paulius II „po tragiškųjų 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių, aptemdžiusių trečiojo tūkstantmečio aušrą, paragino <...> krikščionis ir visus geros valios žmones įtikėti, kad Dievo Gailestingumas yra galingesnis už visą blogį ir kad tik Kristaus Kryžiuje slypi pasaulio išganymas“ (2007 m. rugsėjo 16 d. Viešpaties angelas).

Didžiojo Popiežiaus mokymo sustiprinti, viltingai laukiame šio kongreso, gilindami savo žinias apie Dievo Gailestingumą ir tikėjimą juo. Jonas Paulius II enciklikoje Dives in misericordia kalba mums apie Mariją, kaip Dievo Gailestingumo Motiną: „Niekas taip, kaip Marija, neaprėpė širdimi to slėpinio, to tikrai dieviškojo atpirkimo, kuris įvyko ant Kalvarijos Sūnaus mirtimi drauge su jos motiniškos širdies auka ir su jos paskutiniu „fiat“. Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys“ (Dives in misericordia, 9).

Parengė kun. Algirdas TOLIATAS

Didelės ir mažos kryžkelės

„Netikiu prietarais, bet...“?!

Antanas SAULAITIS SJ Šaltą žiemos rytą buvo sutarta po Mišių Bernardinų koplyčioje susitikti su jauna motina ir jai rūpimais klausimais pasikalbėti. Spragsi malkos kampinėje krosnyje, jaukumo teikia ir Mišiose dalyvauti pripratusi balta katytė, tai pas vieną, tai pas kitą ant kelių įsitaisanti, o pamaldoms įpusėjus lakanti iš indelio rankoms plauti. Tačiau tą rytą katė sėdėjo tik ant jaunosios moters kelių – šiai atsistojus ar atsiklaupus vis nesiblaškydama pas ją sugrįždavo.

Gyvūnų jautrumą žmonių nuotaikai gerai žinome. Šuo nerimauja, urzgia ar cypia – ir štai pranešama, kad mylimas šeimininko dėdė numirė. Kaip šuniukas nujautė?

Arba žmogus pajunta, lyg kažkas kojūgalyje praėjo, o tada – žinia apie netektį. Kartais einame draugei paskambinti būtent tą akimirką, kada ji jau mygtukus nuspaudusi.

Artimas man žmogus, trijų sūnų tėvas, sirgo vėžiu tolimame mieste. Grįžtu į savo kambarį, o čia ant pagalvės tupi naminis paukščiukas. Pirmoji mintis – Simonas numirė. Tik vėliau pamanau, kad tai kažkieno paukštelis, iš narvelio ištrūkęs ir paklydęs. Netrukus skambutis patvirtina nuojautą.

Spėju, kad mes visokiais neįprastais reiškiniais taip domimės todėl, kad labai trokštame Dievo palytėjimo: ne bendrų žodžių – „Dievas visus iš meilės sukūrė, visus myli“, o būtent man taikomo žodžio, įkvėpimo, ženklo.

Net ir keistenybių ieškoma rūpinantis įsitikinti, jog Dievas yra Viešpats: nėra kito tarp tų, kur jo ieškočiau.

Mėgstantys skaityti šventųjų gyvenimus randa juose daugybę savotiškų ir nesuprantamų dalykų. Atsimenu abato šv. Pafnucijaus mokinį, kuris iš paklusnumo už uodegos partempė į vienuolyną liūtę. (Vargšas vaikelis šiandien per išpažintį su ašaromis gailisi patampęs katei už uodegos, o čia – liūtę!). Arba šv. Januarijaus kraują, keliskart per metus suskystėjantį, kai indelis priartinamas prie jo kaukolės. Ką tai reiškia – nežinia.

Mūsų pasąmonė daug galingesnė negu eilinis žmogus žino ar pripažįsta. Kai kurie žmonės, pvz., ekstrasensai, mediumai, pasąmonines galias tobulina ar „įkinko“.

Vienas dėstytojas, jėzuitas mokslininkas, išeidamas už durų studentų paprašė paslėpti kokį nors daiktą kuriame nors suole, o jis grįžęs pasakysiąs, kur paslėpta ir kuris studentas paslėpė. Visi tylėjo kaip vandens į burną prisisėmę.

Profesorius suėmė vieno studento delną į savo ranką ir eina tarp suolų. Ir surado tikslią vietą, kur buvo paslėpta knyga. Dar paėjėjo – pasakė, kas paslėpė. Tokia buvo svarbiausia pamoka apie parapsichologinius reiškinius. Iš ko

jis sužinojo? Už rankos vedamas studentas norom nenorom nejučia sukrutėjo, ir tą pastebėjo pasąmonei jautrus dėstytojas. Kaip burtininkė iš kortų, žolių, stiklinio gaublio žino ką pranašauti? Kaip spiritistas nuvokia, su kokiu mirusiuoju bendrauja ir ką jis gyviesiems sako? Lygiai kaip pokalbyje, kai pati klientė pasisako, išsiduoda pasąmonei jautriam asmeniui. Mūsų dėstytojas galėtų ir stalą per atstumą iš vietos pajudinti, bet nenori savo pasąmoninės galios per daug naudoti, nes tai veda į psichikos pakrikimą. Sąmonė negali apglėbti ją peraugusios pasąmonės.

Kitas jėzuitas, teologijos profesorius, vasarą talkino Tyrolio parapijėlėje. Ūkininkai sukruto kamantinėti apie persikūnijimą – reinkarnaciją. Vietoj sudėtingų svarstymų, pvz., apie žmogaus atsakomybę už savo veiksmus, Kristaus Prisikėlimą ar tai, kaip vakariečiai iškraipo Rytų religijas, profesorius ūkininkų paklausė: „Ar tada, kai vakarais melžiate čia, Alpėse, besiganančias savo karves, pagalvojate, jog kuri nors yra persikūnijusi jūsų uošvė?“ Garbė žmogui būti sąmoningam, turėti sąmonę, o ne pasąmonę, kuri šiek tiek būdinga ir visai kitai kūrinijai, panašiai į minėtą katytę bei šunį. Beveik kasdien parapijoje vyksta krikštynos ar kūdikėlis dalyvauja pamaldose.

Tėvai įsitempę, kad tik vaikelis nezirstų, o jo pasąmonė – sąmonės turi dar nedaug – jaučia nerimą tėvų, bijančių tikinčiųjų pasipiktinimo jų mylima atžala. Ir vaikučiui baisu, kad suaugę žmonės kažko – kitų pamaldžių katalikų – baisiausiai varžosi ir yra susikaustę.

Per kalėdojimą Brazilijoje neretai būdavome prašomi pašventinti namus, esą juose girdisi garsai, krenta indai, kažkas bilda: „Gal čia kas buvo nužudytas, gal vaikštinėja neramios be Mišių išleistos vėlės, gal kas užkerėjo, gal mes nusidėjome?“ Žinoma, pasimeldę kartu su šeima pašlakstydavome švęstu vandeniu. Bildukai – gerai žinomas reiškinys namuose, kur gyvena paauglių: jų galinga pasąmonė gali ne tik tėvams kelti nervus, bet ir daiktus kiloti.

Daug kas iš tų mano klausytų paskaitų išgaravo iš atminties, bet prisimenu esminius dalykus: mūsų pasąmonė galinga; žmogui garbė turėti sąmonę, jam būtina sąmoningai gyventi (ir tuo skirtis nuo gyvūnų); geriausias mokslinis aiškinimas visuomet yra paprastas; kaip tik todėl nėra reikalo apraiškų aiškinti, pvz., mirusiųjų veikimu (kaip daro spiritistai), nes esama paprastesnio atsakymo.

13

14

Didelės ir mažos kryžkelės Kartais žmonės mano, kad juos kažkas prakeikė, užkerėjo, užbūrė, todėl jiems nesiseka, nuolatinės nelaimės, liūdesys. Tokia galvosena labai tiktų tada, jei išpažintume du lygiaverčius dievus: vieną – gerą, kitą – piktą. Tačiau Abraomo palikuonys – žydai, krikščionys ir musulmonai – tiki tik į vieną Dievą, Visatos Viešpatį. Mes, krikščionys, vis kartojame, kad Jėzus Kristus nugalėjo nuodėmę ir mirtį amžinai. Tad kokie burtai ar prakeikimai galėtų prilygti tokiai pergalei? Nebent pritartumėte vienam kunigėliui, sakiusiam: „Netikiu prietarais, bet žinau, kad jie veikia“... Čia vėl tiktų paprastas paaiškinimas. Jeigu auklėtojai namuose ar mokykloje vaikučiui kartoja, kad jis toks

Artuma / 2007 m. lapkritis

atsiliepimai byloje atrodė pernelyg kieti ir negailestingi.

Tas pats principas tinka susidūrus su skaudžiais atvejais, vadinamais piktosios dvasios apsėdimu. Pirma ieškoma atsakymų medicinos, psichologijos, psichiatrijos srityse – paprastesnio, ne antgamtinio aiškinimo. Atsimenu susitikimą Vilniuje, Žvėryne, kai su šimtais gan jaunų suaugusių buvo numatyta kalbėtis apie Šventosios Dvasios dovanas. Veik visi klausimai buvo apie apsėdimą!.. Spėju, kad jeigu galima nederamą elgesį priskirti pašaliniam veikėjui, pvz., skeltanagiui, kaip jį vadina žemaičiai, nelabai kuo beliks kaltinti save ar kitą mylimą asmenį... Žmogus yra sudėtingas ir vientisas – susiję jo kūnas, dvasia, jausmai, atmintis, ryšiai su kitais, paveldas, juslės ir t. t. Juk nėra atskirų skyrelių kūnui be dvasios, dvasiai be kūno, sielai be ryšių. Nenuostabu, jog katalikybė vadinama žemiškiausiu tikėjimu. Bereikia tik užeiti į senovinę bažnytėlę. Arba Vatikane – į Šv. Petro baziliką, kurioje jo statulos koja nuzulinta tūkstančių pamaldžių bučinių. Viską mums reikia paliesti, užuosti, apšlakstyti, pasmilkyti, suskaičiuoti, pamatyti, išgirsti, paragauti... Su kokiu pasitenkinimu Rožinį suka jį išradę budistai, iš jų sau pritaikę musulmonai ir mes, krikščionys: juk tai taip apčiuopiama – ir žmogiška, ir dangiška. Kokie reikšmingi visose religijose vanduo, ugnis, medis... Ir kaip taikliai ViešEgidijaus Darulio nuotrauka pats sau bei savo veikimui atminti ir pat niekam tikęs, kaip jo tėvas ir tame pačiame suole misijai tęsti patikėjo apčiuopiamus sakramentinius ženksėdėjęs senelis, tapęs jaunuoliu save tokį ir įsivaizduos lus – paprastus, kasdienius. Ir nėra juose jokios magijos, o be jokio atskiro užkalbėjimo, rupūžės mirkalo ar kitos tikėjimo akimis žvelgiant – vien Dievo palytėjimas. priemonės. Arba smurtą jaunystėje patyręs asmuo gali Kai kurie dalykai – tiek šventi, tiek savotiški – sunnemokėti taikiai su kitais bei šeima bendrauti, kol ne- kiai paaiškinami arba taip ir lieka mįslingi, kad ir kaip sulauks pagalbos ar pats nesusivoks. tyrinėjama būtų dabar ar ateityje. Dvasinėje literatūroje Mums gerai žinomi ir katalikų religine prasme su- teisingai sakoma, kad nėra reikalo išaiškinti viską iki gaprantami reiškiniai ar elgesys, kuriuos galima aiškinti lo: reikia išgyventi slėpinį. Kaip ir šeimoje – vienas kitą kaip tiesioginį Dievo poveikį, psichinį įvykį ar net ligą, kaip nuluptą pažindami, net po 60 metų nuo vedybų arba dar kažkaip kitaip. Mat taip norime prisiliesti prie dienos sutuoktiniai lieka vienas kitam paslaptis.

Gyvenimas ir mirtis bei visa, kas tarp jų, krikščionio Dievo ar būti Jo paliesti, kad stengiamės kuo tyriau į akimis ir širdimi prišaukia tą pirmąjį ir pagrindinį tikėviską žvelgti, suprasti ir priimti.

Palyginti neseniai mirė šv. Pijus iš Pietrelčinos jimo išpažinimą – Jėzus Kristus yra Viešpats. Tikėjimo (1887–1968). Jis buvo trečias istorijoje žinomas vyras, akimis žvelgiant viskas gali liudyti maloningąjį Dievo turėjęs Kristaus žaizdas – stigmas. Vyrų buvę trys, o gailestingumą ir dosnumą. Niekas negali žmogaus atmoterų – daugiau kaip 50. Kodėl ne lygiai? Arba kodėl skirti nuo jam duodamos Dievo meilės. Net ir visokie mums žinomiausiuose Marijos apsireiškimuose – Lur- burtai, vaidenimaisi, užkerėjimai, seansai, keistenybės, de, Fatimoje, Šiluvoje – buvo vaikų, paauglių? sutapimai, juodos katės, porinis skaičius gėlių, laimės Stebuklingus, išskirtinius reiškinius Bažnyčios vado- ir nelaimės – visa tai gali būti netgi labai įdomu, tačiau vybė tiria labai kruopščiai. Esu skaitęs apie Mergelės Ma- Dievo ryšys su žmogumi ir bendruomene visuomet rijos pasirodymą Šimonyse ir vyskupų tyrinėjimus. Net nuoširdus ir paprastas. tokiam griežtam žmogui, kaip šio straipsnelio autorius,

Didelės ir mažos kryžkelės

Galingiausias egzorcizmas Egzorcistą kunigą teologijos daktarą, VDU KTF dėstytoją, Ruklos įgulos karo kapelioną Arnoldą VALKAUSKĄ kalbina žurnalistė Jūratė GRABYTĖ Pirmiausia prašytume paaiškinti, kas yra egzorcizmas ir kada žmogui reikia egzorcisto pagalbos?

Egzorcizmas yra oficiali Bažnyčios malda už savo bendruomenės narį, kenčiantį dėl stipraus piktosios dvasios varginimo. Jį patiriame visi, bet dėl įvairių priežasčių – dažniausiai dėl mūsų pačių kaltės – pasitaiko varginimų, pranokstančių žmogaus jėgas. Tada ir prireikia egzorcisto maldos. Tačiau šios tarnystės nedera perdėtai vertinti. Jei mūsų tikėjimas būtų teisingai išugdytas, jos išvis nereikėtų. Tamsiais vadinamais viduramžiais ši tarnystė Bažnyčioje netgi buvo primiršta – tuomet žmonės aktyviai skelbė Evangeliją, kovojo už tikėjimo grynumą, o ne diskutavo, kuo tikėti. Šventajame Rašte ir Bažnyčios mąstytojų veikaluose aiškiai sakoma: mumyse „plečiantis Kristui“, skleidžiantis Šventajai Dvasiai, piktoji dvasia traukiasi savaime.

Nors varginimas gali likti. Žinome, kad buvo varginami netgi tokie šventieji, kaip Jonas Marija Vianėjus ar Jonas Boskas. Tai tarsi „patvirtinimas“, kad žmogus eina teisingu keliu.

Kitados egzorcistas tarp Bažnyčios tarnysčių, kurioms reikalingas paskyrimas, pagal svarbą buvo viena paskutinių. Kadangi šiandien žmonės užsiima begale įvairių tikėjimo praktikų, visiškai nesusijusių su Kristumi, ir patenka į kitų jėgų priklausomybę, egzorcizmas vėl tampa labai aktualia malda. Tačiau tai ne vienintelė priemonė, tik gelbėjimosi ratas jau pakliuvusiems į piktojo nagus. O tokių žmonių, pvz., kad ir ieškančių įvairių magų Rytuose, dabar labai daug: susiklosčiusią padėtį būtų galima vadinti kone epidemija. Jie palieka tikrąjį kelią, apreikštą per Dievo Sūnų, Įsikūnijusį Žodį, ir ieško stabų, pradeda vergauti demonams, kurie vėliau juos vienaip ar kitaip kankina.

Net į Rytus važiuoti nebūtina. Pakanka ir pas mus nueiti pas kokią nors būrėją – ir toks elgesys būtų stab-

meldiškas, atveriantis galimybę piktajai dvasiai veikti žmogų, nes taip sugriauname savo santykį su Dievu, kuris išsiskleidžia Jėzuje Kristuje.

Bet ar galima teigti, kad Rytų religijas išpažįstantys žmonės tiesiogiai susieti su piktosiomis dvasiomis? Juk tai to krašto, tos kultūrinės aplinkos per šimtmečius suformuotas kelias į Dievą.

Taip, tai yra tų žmonių kelias ieškoti Dievo jiems priimtinu būdu. Ir Vatikano II Susirinkimas sako, jog žmogus, kuris gimė supamas tam tikros kultūros bei tam tikro tikėjimo ir kuris vykdo tai, ko moko tas tikėjimas ir ką sako jo sąžinės balsas, bus išganytas. Jeigu ten gyvenantys žmonės pažintų, kas yra Jėzus Kristus, galima manyti, kad jie tikrai atsigręžtų į jį. Tuo tarpu mes, krikščionys, atsisakome mums apreikšto tikėjimo ir paliekame Jėzų. Tai yra perėjimas nuo didesnio prie mažesnio, tarsi iš dvyliktos klasės vėl grįžtume į pradinę mokyklą. Ir tegul neįsižeidžia tie, kurie pas mus tas religijas praktikuoja.

Be to, tai ir mados reikalas. Buvo metas, kai net vienuolynuose plito rytietiškos meditacijos, užsimota daryti Vakarų misticizmo ir Rytų religinių praktikų sintezę, bet šie bandymai patyrė nesėkmę.

Ar pačiam žmogui įmanoma atpažinti, kad jis yra varginamas piktosios dvasios, kad tai ne psichologinė problema?

Viskas itin susipynę ir ne specialistams atskirti labai keblu, nes psichologinis žmogaus trapumas dažnai sudaro prielaidas atakuoti piktajam. Sunkūs varginimai arba apsėdimai gana reti – tuomet jau neapsiriksi, nes toks žmogus net negali užeiti į bažnyčią, neįstengia pasišlakstyti švęstu vandeniu, negali jokios maldos sukalbėti, vos ištarus Jėzaus vardą jį pradeda krėsti šaltis. Tada abejonių niekam nekyla, o visais kitais atvejais geriau net ir nebandyti aiškintis. Krikščionių tikėjimas aiškiai sako, kad Jėzus yra aukščiau visko ir niekas negali pakenkti žmogui, kuris vienijasi su juo.

Baisiausias yra ne šėtonas, bet nuodėmė, kurios reikia ypač vengti. O šėtonas sukiojosi ir sukiosis aplinkui.

Apaštalas Petras sako, kad jis kaip riaumojantis liūtas

15

16

Didelės ir mažos kryžkelės slankioja tykodamas, ką praryti. Jeigu žmogus gali eiti išpažinties, tai pats geriausias ir veiksmingiausias egzorcizmas. Išpažintis – galingas ginklas, nes tai yra sakramentas, o egzorcizmas – tik sakramentalija, Bažnyčios pagalba, malda. Žinoma, išpažintis turi būti nuoširdi ir nuodugni, derėtų išsakyti net širdyje kylančias abejones ar baimes.

Ar galima atverti kelią piktajam, kad jis vargintų kitą žmogų, pvz., nekaltą kūdikį, sąmoningai linkint jam bloga?

Jei Kristus įsikūnijo, vadinasi, esame labai išaukštinti, ir laisvas žmogaus apsisprendimas be galo svarbus.

Kaip gyventi – su nuodėme ar be nuodėmės, su Dievu ar be Dievo? Nuo to priklauso visas mūsų, o gal net ir mūsų vaikų gyvenimas. Kad ir kiek kas nors linkėtų bloga ar mus keiktų, jei nesame padarę sunkios nuodėmės, jokie prakeikimai neturi galios. Katalikų Bažnyčios doktrina teigia, jog sunkių nuodėmių galime ir privalome vengti, lengvų nuodėmių be specialios Dievo pagalbos neišvengsime. Tad venkime sunkios nuodėmės! Žinoma, prakeikimai įmanomi. Juk vien Lietuvoje kiek patentuotų raganų, kurios pasitelkia įvairias demoniškas jėgas, sudarinėja sutartis su piktuoju; pasaulyje vyksta vadinamosios šėtoniškos mišios. Teko lankytis Baltarusijoje. Ten žmonės labai plačiai taiko visokius užkalbėjimus, kad ir nuo „rožės“ – pas mus irgi tokia praktika vykdoma. Blogio jėgos tikrai labai stiprios, bet visa tai neveikia žmogaus, kuris nesiekia ryšio su jomis.

Piktasis yra tarsi grandine pririštas šuva. Įkąsti pajėgs tik tada, jeigu per arti prie jo prieisime. O šiaip jis gali tiktai loti.

Melsdamiesi už vaikus egzorcistai stengiasi išsiaiškinti, kas buvo jų tėvai, kaip jie gyveno. Jei tėvai supančioti blogio, tai sudaro prielaidas piktajam pasiekti ir jų vaiką. Tačiau kūdikiai varginami itin retai ir labiausiai čia veikia krikštas, kiekvienam realiai suteikiantis Šventąją Dvasią. Jei to negana, gal per šią problemą Dievas nori paveikti visą šeimą? Teko bendrauti su Rumunijos stačiatikių egzorcistais. Jie net nesimeldžia už vieną asmenį. Turi susirinkti visa šeima, kelias dienas praleisti kur nors drauge melsdamasi ir pasninkaudama, tik tada meldžiasi egzorcistas. Žmogus privalo suprasti, kad jis turi keisti savo gyvenimą, atgręžti jį į Dievą.

Nuolat turime prisiminti, koks yra mūsų galutinis tikslas. Jei tai palaimintasis Dievo regėjimas, teks pripažinti, jog kartais negalime suprasti, kodėl jo siekiant mūsų gyvenime vyksta kai kurie dalykai. Filosofas Heideggeris mūsų būties perspektyvą, ko gero, nusakė tiksliausiai: tikras žmogus – tai žmogus, gyvenantis mirčiai. Vadinasi, nors Dievas mus be galo myli, jis leidžia patirti įvairių išbandymų, kad mes neįsikabintume laikinojo gėrio.

O egzorcizmas yra tik dalelė tikro Jėzaus veikimo.

Artuma / 2007 m. lapkritis Evangelijoje aiškiai pasakyta: eikite į pasaulį, krikštykite žmones, gydykite ligonius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite (plg. Mt 10, 8). Mes visa tai pamirštame, nes negyvename Evangelija. Savo tikėjimą pavertėme vos ne ideologija – juk dažnas iš tiesų netiki, kad Jėzus Kristus šiandien, čia ir dabar, veikia per Šventąją Dvasią.

Kodėl niekada nekalbame apie tai, kad, pvz., priėmę Ligonių patepimo sakramentą žmonės pasveiksta? Galiu patvirtinti remdamasis savo praktika – po patepimo bent pora žmonių stebuklingai pasveiko. Šis sakramentas veikia visada. Gal ir grubokai pasakysiu, bet jį suteikus žmogus arba pasveiksta, arba lengvai ir greitai numiršta. Kitaip nebūna. O juk ramus atsisveikinimas su šiuo pasauliu – irgi tam tikras stebuklas.

Kaip įvertintumėte žmonėms lyg ir padedančių ekstrasensų, bioenergetikų veiklą? Kartais jų metodai lyginami su charizminės užtarimo grupės malda: abiem atvejais meldžiamasi uždėjus rankas, ekstrasensas irgi kalba „Tėve mūsų“...

Bažnyčios nuomonė apie tai visada kategoriškai neigiama, nes arba ekstrasensai nežino, kokių jėgų padedami veikia, arba tiesiog apgaudinėja žmones, naudodamiesi jų patiklumu. Charizminė užtarimo malda visiškai priešinga – ji vyksta tikinčiųjų bendruomenėje, o tie, kurie meldžiasi, gerai supranta esą Dievo įrankiai ir puikiai žino, kad svarbiausia yra ne išgydymas, o amžinasis žmogaus likimas. Tuo tarpu bioenergetikas elgiasi kaip magas ir įvairias galias naudoja tam, kad suteiktų laikiną pagerėjimą. Nesvarbu, jog kalba „Tėve mūsų“, reikia klausti, kas jam yra tas „tėvas“. Kad galėtų pridengti savo tikslus, ekstrasensai naudojasi religine simbolika bei terminais, tačiau į religinę formą įdedamas visai kitas turinys. Nė vienas charizminės grupelės narys niekada netvirtins turįs kokių nors išskirtinių galių. Jis tik kreipiasi į Dievą, kuris gali suteikti dovaną, tačiau ne jam, o per jį – bendruomenei, nors tai būtų ir gydymo dovana. Įvairius bioenergetikus į gyvenimą įsileidžiame nesuvokdami savo tikėjimo esmės, o tai, reikia aiškiai pasakyti, gali nulemti amžinąjį mūsų likimą. Ekstrasensas gali prišnekėti, o gal net ir atlikti gražių dalykų, tačiau jis perdeda ir išaukština tai, kas nėra Dievas. Nepatingėkite paskaityti Senojo Testamento, kur aiškiai pasakyta apie visus regėtojus, kerėtojus, būrėjus – visa tai priešinga Dievo valiai, nes yra stabmeldystė. Beje, pasitikėti horoskopais reiškia lygiai tą patį.

Nesyk žmonės klausia ir apie įvairius būrimus kortomis, pusiau juokais kažkada vykusius spiritizmo seansus ar žaidimus adata. Iš tiesų tai labai rimta, nes piktasis neturi humoro jausmo. Apie tai būtina pasisakyti atliekant išpažintį ir čia pat visko atsižadėti.

O kaip vienas ar kitas kunigas tampa egzorcistu? Ar

Didelės ir mažos kryžkelės dėl kažkokių asmeninių savybių, pasirengimo, išsilavinimo, ar dėl troškimo atsidėti šiai tarnystei?

Katalikų Bažnyčioje egzorcistą skiria vyskupas. Bažnyčia – tai ne tik parapijos bendruomenė, bet ir visa skaistykloje esanti, t. y. visa kenčianti Bažnyčia, visi dangaus šventieji – triumfuojanti Bažnyčia, ir visa žemėje kovojanti Bažnyčia. Visa Bažnyčia meldžiasi drauge su egzorcistu, užtat jam labai svarbu būti jos vadovo paskirtam. Senasis egzorcizmo apeigynas nurodo tokias asmenines savybes: kad nebūtų pernelyg jaunas, t. y.

Kas man padeda? Pirmiausia – maldos būrelis, nes egzorcistui apskritai nepatariama melstis vienam. Asmuo, už kurį meldžiamasi, taip pat turėtų priklausyti kokiai nors bendruomenei, kurioje galėtų ugdyti savo tikėjimą. Jeigu dvasiniame gyvenime nedarysime pažangos, teks prisiminti Jėzaus žodžius: išvarai vieną demoną, o į jo vietą sugrįžta septyni. Mes visi – ir tie, kurie meldžiasi, ir tie, už kuriuos meldžiamės, – kovojame tikėjimo kovą ir stengiamės pasitikėti Jėzumi.

Visi esame kovojanti Bažnyčia, kuri turi budėti, kad nesugrįžtų tie septyni...

Kartais savo vaizduotę penime meniniais filmais apie egzorcizmą. Ar jis vaizduojamas tikroviškai?

Esu matęs tik du tokius filmus: jau seniai sukurtą „Egzorcistą“ ir „Emilės Rouz egzorcizmą“. Jie atitinka tikrovę, nes jų kūrėjai konsultavosi su egzorcistais, tačiau ten pasakojama apie labai sunkius ir itin retus apsėdimus. Bet kuriuo atveju egzorcizmo emocinis poveikis labai nemalonus, nes tai tikra akistata su piktuoju. Pasitaiko ir agresijos, ir grasinimų tenka išgirsti, ir su diSilvijos Knezekytės nuotrauka džiule jėga susiremti. Filmuose kad sugebėtų išlaikyti psichologinę pusiausvyrą; kad vaizduojamas stiprus šaltis, nes nėra būdų, kaip parodyti būtų išsilavinęs, t. y. kad nepasiduotų įvairiems pseu- siaubą, kurį pajunti susidūręs su piktuoju – 25 laipsniai domokslams; trečiasis reikalavimas – gyvenimo šven- žemiau nulio yra pavasaris palyginti su tuo stingdančiu tumas. Jį labai sunku apibrėžti, svarbiausia – trokšti šalčiu, kurį kartais junti melsdamasis. nedaryti nuodėmių, norėti keliauti su Dievu.

Kaip ieškoti egzorcisto, jei kažkas vis dėlto mano esąs piktojo varginamas?

Minėjote, kad piktojo varginamų žmonių sparčiai Egzorcizmas nėra panacėja. Geriausia pagalba yra daugėja. Tačiau egzorcistų Lietuvoje tėra keletas. sakramentai – atgaila ir dažnas Komunijos priėmimas, Nuo ko tai priklauso? Juk minėtus reikalavimus atitinka kur kas daugiau kunigų, negu paskiriama dalyvavimas sekmadienio Mišiose ir nuoširdi asmeninė bei bendruomeninė malda kasdieniame gyvenime. Kaip egzorcistais.

Iki galo dar neįvertiname šios problemos dydžio. jau minėjau, teisingiausia išeitis – labai gera išpažintis.

Nemažai kunigų mano, kad jis tik įsivaizduojamas. Ki- Tai pats galingiausias egzorcizmas. Ir būtina nepamiršti nelabai nori įsipareigoti, nes ši artimo meilės tarnys- ti, kad po krikšto ir sutvirtinimo mumyse realiai veikia tė tikrai sunki, reikalaujanti daug dvasinių ir psichinių Šventoji Dvasia, vadinasi, esame jos šventovės! Atrodo, jėgų. Lenkijoje yra net žuvusių egzorcistų. Žinoma, paprasta, bet iš tiesų to nesuvokiame. ...O jeigu piktojo varginimas ir toliau nesiliauja, reiegzorcistas remiasi Bažnyčios nustatytomis maldomis, bet svarbiausia, ar jis iš tiesų pasitiki Jėzumi, kuris ir kia kreiptis į vietos vyskupą: jis nurodys, kur rasti tos atlieka egzorcizmą, nes jau yra nugalėjęs šėtoną. Kar- vyskupijos egzorcistą. tais melstis tenka labai ilgai – metų metus. Į pagalbą kviečiamės ir psichologus, ir psichiatrus – kad nesuklystume, nešvaistytume laiko. Antra vertus, negalima visur įžvelgti vien tik demono veikimo, svarbu išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, blaiviai ir aiškiai žvelgti į mus supantį pasaulį, kuris yra Dievo pasaulis.

Dėkojame už išsamius paaiškinimus ir už Jūsų tarnystę.

17

18

Artuma / 2007 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Nuodėmė ir nuodėmingumas Skaitytojams siūlome stačiatikių dvasininko Jakovo KROTOVO, liuteronų teologo Vadimo KUZNECOVO ir psichoterapeuto Michailo ZAVALOVO pokalbio, transliuoto per „Svobodos“ radiją 2007 04 26, santrauką.

Jakovas Krotovas: Matau, jog daugybė žmonių jaučiasi angelais: mes, girdi, esame nenuodėmingi. Tai „besąlygiški angelai“. Esama ir „sąlygiškų angelų“. Šie neneigia padarę nuodėmių, bet aplinkiniai jiems yra padarę daug blogo ir yra daug labiau už juos nusidėję, tad jie nesą nuodėmingi ir prilygsta angelams. Galbūt aš nuskandinau kačiuką, bet mane paskandino konkurentai; vadinasi, mes atsiskaitę! Kas bendra tarp tų, kurie turi gyvą nuodėmės sampratą, kuriems ji rūpi, ir tų, kuriems žodis „nuodėmė“ tėra bažnytinė demagogija, kaltės jausmo kedenimas, vien parazitavimas kitų sąžinės sąskaita?

Tikintį ir netikintį, atgailaujantį ir neatgailaujantį šiandien sieja ir psichologija. Ją eilinis nūdienos žmogus pažįsta iš žiniasklaidos tiek, kad pasakytų: „Nuodėmės nėra, o tik psichologinės problemos, todėl eisiu pas gydytoją.“ Bažnyčioje dvasininkai taip ilgai ėjo gydytojų pareigas, jog daugelis mano: „Kam man nuodėmklausys?“ Todėl mūsų pokalbyje dalyvauja ir krikščionis gydytojas. Taigi, kaip psichologijoje apibrėžiama nuodėmės sąvoka?

Michailas Zavalovas: Psichologijoje nėra vieno termino.

J. K.: Pateiksiu konkretų pavyzdį. Štai vienas vyskupas tarnavimą kariuomenėje pavadino šventa pareiga, o kitą kartą jis sako, jog nuskinti gėlę yra nuodėmė. Vadinasi, sėsti į tanką ir sutraiškyti vaiką, moterį, pervažiuoti juo veją, sodą, pievą nėra nuodėmė, o nuskinti gėlytę – nuodėmė. Kaip manote, nuodėmė ar ne nuskinti gėlytę?

M. Z.: Nelygu kas taip padarytų. Manyčiau, kad ne nuodėmė.

J. K.: Penktokas pasiskina gėlyčių...

M. Z.: Gal dovanos jų mergaitei...

J. K.: Ne. Buvau penktokas ir skainiojau jas tiesiog šiaip sau.

M. Z.: Šiaip sau – tai nuodėmė, arba blogis. Beprasmis visko, kas gyva, naikinimas yra blogis.

J. K.: Vadimai, kuo skiriasi blogis ir nuodėmė?

Vadimas Kuznecovas: Liuteroniškoji teologija aiškiai skiria filosofinę, pasaulietinę nuodėmės prasmę nuo teologinio jos supratimo. Filosofine, pasaulietine prasme nuodėmė apskritai negali egzistuoti, nes šitaip vadinama kokia nors veika, pažeidžianti visuotinai priimtas moralės normas. Jos prasmė yra teologinė, o ne

moralinė. Nuodėmė – tai sąvoka, išreiškianti mūsų santykį su Dievu, tiksliau – šio santykio nutrūkimą.

J. K.: Jeigu esu netikintis ir užmyniau nuospaudą artimui, tai – ne nuodėmė, nes pažeidžiau tik Kanto imperatyvą: nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau padarytų.

Nenori, kad tau liptų ant nuospaudų, išsigydyk jas. Bet jei užmyniau nuospaudą Dievui, jau nuodėmė. Tačiau vienintelė Dievo „nuospauda“ yra žmogus... Vadinasi, mindžioti žmonių negalima, nes jie ir yra pats Dievas?

Tada filosofas Kantas savuoju imperatyvu toks pats šventasis kaip, pvz., Bažnyčios mokytojas šv. Atanazas.

V. K.: Biblijoje, kalbant apie nuodėmę, minimas drungnumas. Santykio tarp Dievo ir žmogaus nutrūkimas sukelia ištisą gamą, pagal Liuterį – chorą ydų praktiniame gyvenime, ryšiuose su artimu. Tai atšalimas, atsiskyrimas nuo Dievo, artimo ir paties savęs.

J. K.: Sugrįžtu prie „angelų“, tokių civilizuotų, dorovingų, normalių, kurie nesijaučia esą nuodėmingi. Jie pasakytų: „Juk laikomės Dekalogo!“ Kas čia sudėtingo? Kitam atleidžiu ne todėl, kad noriu Dievo atleidimo. Atleidžiu dėl to, kad esu žmogus. Meilė, meilė ir dar kartą meilė – štai trys pasaulio matmenys. Tačiau ar psichologiniu aspektu teisinga žvelgti į pasaulį per nuodėmės prizmę?

M. Z.: Blogis egzistuoja. Daugybė žmonių jo nepastebi, nes blogis nepriimtinas sąmonei. Jiems atrodo, kad jei kažkokie niekšai kažkur prievartauja, žudo, šiuos izoliavus gyvenimas pasitaisytų, o kai patys su tuo susiduria, sutrinka. Blogis – labai plati sąvoka, o nuodėmė tėra jo dalis. Atsakau už kiekvieną nuodėmę.

J. K.: Ar kaltės ir nuodėmės jausmai tapatūs?

M. Z.: Aišku, kad ne. Kaltė – psichologijos sąvoka; kaltės jausmas yra specifinė nerimo atmaina, išugdoma vaikystėje.

J. K.: Čia tuoj pat kyla klausimas, ar vaikai tada yra angelai? Šventasis Augustinas sako, kad nuodėmė – tai žodis, veiksmas ar noras, prieštaraujantys amžinajam įstatymui.

V. K.: Šv. Augustinas kalba ir apie gimtąją nuodėmę. Pastarąją suprantame kaip būseną, iš kurios atsiranda faktinės nuodėmės. Tai atsiskyrimas, atšalimas nuo meilės ir gyvybės šaltinio. Todėl ir krikštijame kūdikius, kad būtų pašalinta ši būsena.

Didelės ir mažos kryžkelės J. K.: Gerai, pakrikštijame. Bet iš kur paskui imasi J. K.: Norėčiau pakalbėti apie liūdesį. IV amžiuje tiek bjaurasties? Kuo gi tada pasireiškia išsivadavimas buvo įvardytos dvi jo kaip nuodėmės formos: liūdesys ir iš gimtosios nuodėmės? nuobodulys. Džiaugsmas nėra nuodėmė, nebent tai būM. Z.: Norėčiau įsiterpti dėl vaikų. Aš ir mano tų džiaugsmas pilvui – ėdrumas. Ne toks, kai pasisotinu kolegos žinome, kad kūdikis neturi savarankiškos psi- ir man smagu, o toks, kai prisiryju, prisiėdu, apsunksta ir chologijos, jo psichika tėra mamos psichikos dalis. Tad pilvas, ir siela... Ir dar prisiminkime bendrą, kolektyvinę psichologiškai suprantama, kad ir negimęs kūdikis irgi nuodėmę kaip politinę realybę, kviečiančią mus bendrai dalyvauja blogyje. atgailai. Tad vėl grįžtame prie atsakomybės. Vadimai, J. K.: Tai gal atėmus vaiką iš tėvų, senelių ir atidavus per badą Ukrainoje žuvo milijonai žmonių. Ar dėl to į pavyzdinę stačiatikių kadetų mokyklą, net nekrikštytas reikia atgailauti visai mūsų laikų Rusijai? Sakoma, jog jis bus be gimtosios nuodėmės? kalti juk ne mes, o mūsų seneM. Z.: Bus sužalotas, nes kūdiliai. Ir kaip atgailauti, ko prašyti kiui mamos reikia ir tam, kad išatleidimo? Ar egzistuoja bendra sivystytų jo gebėjimas pasitikėti politinė nuodėmė? žmonėmis, o kai užaugs – ir Dievu.

V. K.: Aišku, egzistuoja. Visi Motina reikalinga net tada, kai ji nei žinome Trečiojo reicho nusikalšiokia, nei tokia. timus ir vokiečių tautos atgaiJ. K.: Grįžkime prie nuodėmės. lavimą už juos. Vokiečių teoloAr kalbėjimas apie ją neskatina gas Paulis Tilichas sako, kad net neurozių? ir pasipriešinusieji režimui turi M. Z.: Kai kada paskatina. Įvaiprisiimti atsakomybę, nes savo rių konfesijų krikščionys kartais magyvenime kūrė jam sąlygas. Tai no, kad žmogus ypač nuodėmingas kaip audinys, kuriame visi siūlai seksualinėje plotmėje. Tai neteisinpersipynę. Jeigu kada nors nutyga. Be to, sveikas nuodėmės supratilėjome, buvome pasyvūs, jau ir mas ne uja ar palaužia, o išlaisvina: esame atsakingi. taip, prisipažįstu, esu nuodėmingas, J. K. O kaip praktiškai gyveir man išsyk kyla klausimas, kaip iš nime „privatizuoti“ bendrą nuoEgidijaus Darulio nuotrauka to išsivaduoti. dėmę ir netapti neurotiku? TarV. K.: Išsigelbėjimas nėra laisvė rinktis gėrį ar blo- kim, žmogus gimęs Centrinėje Afrikoje, kur valstybės gį, nes tai – nuopuolio laisvė. Taip sako šv. Augustinas. vadovas buvo žmogėdra, taip pat turi jaustis atsakingas Tikroji laisvė – tai neįleisti blogio į pasaulį. Laisvė nuo ir neišprotėti? Kaip atgailauti už bendrą nuodėmę?

M. Z.: Turbūt tai ne tokia procedūra, kai visi susirenka blogio, o ne pasirinkimas tarp gėrio ir blogio.

Kolonų salėje, ir prezidentas atgailauja tautos vardu. Iš to J. K.: Pažįstu daug žmonių, manančių, kad Dievas yra, bet jie sakosi esą nenusidėję. Kaip su tokiais elgtis? nebūtų nieko gero. Pavyzdžiui, Maskvoje pilna benamių.

V. K.: Aiškinti, kad nuodėmė yra santykio su tuo Žmogus rašo į laikraštį: „Neleiskite jų į transportą, nuo Dievu, kuris į mus prabyla Šventajame Rašte ir per jų labai trenkia.“ Užuot nuvežęs troleibusu į sanitarinį punktą, kur tokį valkatą išmaudytų, išslaugytų ir pastatyKristų, nutraukimas.

J. K.: Žmogus pasikrikštijo, priėmė Komuniją ir jau tų ant kojų, jis atstumia tą, kuriame ypač ryškiai atsispindvidešimt metų patenkintas vaikšto sakydamas, jog jis di Kristaus veidas. Ir redaktorius, išspausdinęs tokį laišką, yra tikintis ir be nuodėmės. Jūs kalbate apie ateistus, padarė dar didesnę nuodėmę, nei tas, kuris rašė.

J. K.: Ar nuodėmė vadintina rimtu dalyku? Juk ji pati laisvamanius, o čia juk krikščionis... tėra riestainio skylė! Žmogus nusideda vos pamąstęs apie V. K.: Jis irgi nusidėjėlis. Mūsų vidinis veidmainiavimas, atsirandantis dėl savojo aš savigynos, aprašytas, nuodėmės galimybę. Kas nutiko rojuje? Ieva nusidėjo ne tada, kai nusiskynė vaisių, o tada, kai žvelgdama į medį pvz., Mato evangelijos 23 skyriuje.

J. K.: Michailai, ką psichologiniu požiūriu krikštas pagalvojo, kad reikėtų jo paragauti ir tapti dievais. Ji rimtai prideda, kaip išlaisvina iš nuodėmės? Kuo pasireiškia sumanė žingsniuoti per rojų pirm Dievo. Nuodėmė lotyniškai vadinasi „lapsus“. Šis žodis gerai nusako nuodėmės toji laisvė?

M. Z.: Pirmiausia pamąstykime apie liguistą nusi- esmę, jos nerimtumą. Nenusidėkime, bičiuliai, nes ten, kur teikimą manyti: „Ak, koks aš blogas!“ arba tiesiog ne- nuodėmė, toliau žioji tuštuma, o ten, kur tikėjimas, meilė geras mintis, kurios žmogui tikrai nepadeda. Nuodėme ir viltis, atsiveria nuostabus kelias, iš pradžių siauras, o togalima pavadinti ir poelgį, ir bendrą mano jauseną, kai liau vis platesnis. Štai kas yra gyvenimas Kristuje. darau ne tai, kam esu pašauktas.

Pagal www.svoboda.ru spaudai parengė V. I.

19

20

Artuma / 2007 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Kaip bandoma vedžioti mus už nosies Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Žodžius „mirties kultūra“ savo atmintyje pirmiausia siejame su didžiulėmis gamtos nelaimėmis, nusikaltėlių siautėjimu ar medicinos manipuliacijomis žmogaus gyvybe. Tačiau iš tikrųjų mirties kultūra apima kur kas platesnį požiūrį į žmogų, kai negerbiama ne tik jo gyvybė, asmuo, bet ir gyvenimas. Šiai ideologijai tarnauja įvairių mokslo sričių laimėjimai, ypač tokie medicinos „pasiekimai“, kaip eutanazija, dirbtinis apvaisinimas, abortas, kontracepcija ir pan. Prie jų prisideda ir šiuolaikinis verslas, kai bet kokiomis priemonėmis, pvz., reklaminėmis vingrybėmis, siekiama kuo didesnio pelno, ir pedagogika, kai negerbiamas mokinys, ir t. t.

Psichologijos mokslas irgi nėra išimtis, kad ir kaip šiurkščiai tai skambėtų. Geriausi šios srities specialistai pastaruoju metu neretai sakosi nerimaują, kad šiuolaikinė psichologija vis dažniau tampa vartotojiškos visuomenės įrankiu ir ima klaidinti žmones. Mat jinai vis dažniau pranoksta eilinį mokslą, nes siekia aktyviai veikti žmogaus sąmonę. Ir tai sėkmingai daro!

Tokia išvada peršasi prisiminus įvairių psichologinių agentūrų populiarumą rinkimų kovose ar vis didėjantį reklamos specialistų poreikį įvairiose verslo srityse. Aptarkime tai nuodugniau.

Ar visi esame liguisti?

Pradėkime nuo to, kad XX a. viduryje būtent psichologai padėjo kurti sėkmės kultą, neva jos siekti privalantis kiekvienas individas, nes ji esanti visų žmonių gyvenimo prasmė bei vertės matas. Iki tol visuomenėje buvo mėginama įskiepyti mintį, kad beveik kiekvienas jos narys yra nevisavertis, neurotiškas ir linkęs į depresiją (XX a. pirmoje pusėje Z. Froido idėjos apie žmogui būdingus kompleksus nepaprastai išpopuliarėjo ir nulėmė, kad psichologijos mokslas iškiltų kone iki ideologinių aukštumų). Buvo parašyta daugybė straipsnių bei knygų, piršusių nuomonę, jog daug žmonių (jei ne dauguma!) yra pasiligoję. Ir tuo patikėjusi dalis žmonių puolė gydytis. Taip gerokai išaugo psichologinių paslaugų pasiūla, buvo išleista daugybė populiarių ir pseudomokslinių psichologijos knygų bei žurnalų. Knygynų lentynas tarsi jūra užplūdo leidiniai tokiais pavadinimais: „Neurotiko pasaulis“, „Kaip įveikti depresiją“, „Greitas būdas atsikratyti neigiamų išgyvenimų“, „Kaip nenusižudyti“ ir pan. Žmonės juos pirko, skaitė ir kreipdavosi į psichologus tam, kad įveiktų panašias problemas! Net ir šiandien apie tai prakalbus tenka susidurti su tais, kurie šventai įsitikinę, kad tokios problemos kamuoja visus (!), visi serga neurozėmis ir pan. Tokia visuotinė nuostata skatino pirkti minėtas knygas, naudotis mokamomis psichologų paslaugomis: taip buvo kuriama tam tikra rinka. Apie laimę ir sėkmę imta kalbėti taip, tarsi nesėkmės

visai negalėtų būti, o laimingu žmogumi laikyti tik tą, kuris įveikia savo neurozes, baimę, pasąmoninį nerimą ir pan. Argi šitokiomis idėjomis, nuvertinančiomis asmens orumą ir jo gebėjimą spręsti iškylančius sunkumus, nebuvo rodoma nepagarba žmogui? Deja, jos, sėkmingai įteigtos, įsitvirtino visuomenėje. Atlikti tyrimai atskleidė, kad palyginti su praeito amžiaus viduriu jaunimas keturiskart dažniau serga neuroze ir penkiskart – depresija.

Aišku, per drąsu būtų vienareikšmiškai teigti, esą taip atsitiko tik dėl visuomenei primestos idėjos, neva daugybė jos narių liguisti ir reikalingi pagalbos. Tačiau akivaizdu, jog minėtoji idėja padarė nemenką poveikį, kad susiklostytų tokia padėtis.

2003 m. Didžiosios Britanijos mokslų akademijos surengtoje konferencijoje pirmą kartą viešai įvardyta, kaip ydinga skleisti tokias psichologijos žinias. Mokslininkai garsiai ir aiškiai pasakė, jog psichologija turi domėtis sveikais, darbingais žmonėmis, t. y. tokiais, kokių yra dauguma. Tuo tarpu liguistų, reikalingų gydymo asmenų visuomenėje esanti tik mažuma. Kitados A. Linkolnas yra taikliai pasakęs: „Dievui turbūt labai patinka paprasti, sveiki žmonės, nes būtent tokių Jis daugiausia sukūrė.“ Taigi, iš šios srities elito tribūnos nuskambėjo mintis, kad normalūs, paprasti eiliniai žmonės ir turi būti psichologų domėjimosi objektas, o pačiam psichologijos mokslui metas atsisakyti pretenzijų manipuliuoti žmonių sąmone.

Didelės ir mažos kryžkelės Ar mums tikrai reikalinga visuotinė sėkmė? Į šiuos brukte brukamus teiginius apie sėkmę buvo reaguota pernelyg aktyviai ir imta perdėtai ją pabrėžti kaip vienintelę priemonę, galinčią suteikti žmogui laimę. Kai sveikinamas koks nors asmuo, jam linkima sveikatos, laimės, pinigų. Tuo nusakomos aplinkybės, tarytum lemiančios sėkmę, o ši – vidinį žmogaus pasitenkinimą ir džiaugsmą. Tačiau atidžiau pasvarsčius matyti, jog viskas yra kur kas sudėtingiau.

Reklama perša labai primityvias schemas: gerk vitaminų, sulčių ar jogurto ir būsi sveikas; tapsi turtingesnis, jei pasirinksi būtent tuos skalbimo miltelius, ir pan. Taigi tau pasiseks, jei nusipirksi tų produktų. Giliausias, natūralus žmogaus noras būti laimingam siejamas su sėkme, o ši – su išorės atributais. Ir visuomenės dauguma puolė vartoti, įsivaizduodama, kad taip pasieks sėkmę ir galiausiai taps laimingesnė...

Norėdami atsakyti, kada žmogus jaučiasi laimingas, mokslininkai atliko gana įdomių tyrimų. Paaiškėjo, kad baigiamųjų klasių moksleiviai savo laimingą ateitį įsivaizduoja panašiai, kaip ir jų seneliai ar proseneliai. Jie tikisi turėti darnią šeimą, mėgstamą darbą, gauti didelį atlyginimą. Atrodytų, natūralu ir suprantama. Tačiau visa tai iš žmogaus reikalauja nuolatinių (!) pastangų, apie kurias, deja, nutylima ir vietoj to rėksmingai skelbiama: „Tu esi to vertas/verta.“ Visame pasaulyje, o dabar jau ir pas mus, bene populiariausios knygos yra pseudomoksliniai psichologijos skaitalai, pvz.: „Kaip per tris dienas tapti milijonieriumi“, „Kaip tapti laimingam tuojau pat“, „Kaip susirasti svajonių vyrą“ ir t. t. Nors jau patys pavadinimai leidžia įtarti, jog tai visiškas niekalas, jis išperkamas! Mat žmonės jau įtikinti, jog bet kurioje srityje sėkmę lengva pasiekti ir pasijusti laimingiems... Pirmiausia taip brukamas melas, nes per tris dienas neįmanoma tapti milijonieriumi (kiek iš nusipirkusių šitaip pavadintą knygą jais tapo?); kita vertus, žmonės pratinami manyti, kad visa, ko jie nori, įmanoma pasiekti be pastangų – tiesiog gali nuskilti! Deja, negali. Anglai atliko tyrimą su dviem žmonių grupėmis: vieną sudarė laimės kūdikiai, o antrą – tie, kuriems nesisekė. Abi grupės gavo užduotį labai storame laikraštyje suskaičiuoti nuotraukas. Viename puslapyje puikavosi pranešimas, užrašytas stambiu juodu šriftu: „Tas, kuris perskaitys šį skelbimą ir praneš eksperimento organizatoriams, gaus 1000 svarų prizą.“ Laimės kūdikiai skelbimą aptiko, o nelaimėliai

uoliai, tvarkingai skaičiavo nuotraukas nekreipdami į jį jokio dėmesio. Piršosi aiški išvada, jog žmogaus sėkmė iš esmės priklauso nuo jo pasirengimo išnaudoti progą, atvirumo informacijai ir asmeninių savybių. Ne veltui sakoma: ir žinodami vadinamosios sėkmės kainą, nedaugelis norėtų jos nusipirkti. Beje, taip liudija ir klotingi verslininkai, ir menininkai bei sportininkai, pasiekę šlovės aukštumas.

Tačiau grįžkime prie to, jog šiandien žmonės dirbtinai verčiami vaikytis sėkmę (vadinamieji gyvenimo būdo

Aurimo Dunausko nuotrauka

TV bei spaudos žurnalai demonstruoja, tiksliau – reklamuoja „sėkmingo“ gyvenimo atributus: didžiulius namus, vilas užjūriuose ar egzotiškas atostogas, prabangius automobilius, prašmatniausias puotas, „elito“ vakarėlius ir pan. Taip žmonės skatinami bet kokia kaina siekti tų atributų, antraip aplinkinių būtų laikomi nevykėliais, o neretai ir patys jaustųsi pralaimėję kovą už „tikrą“ – „sėkmingą“ gyvenimą. Ir žmogus plėšosi norėdamas pakilti į sėkmės aukštumas ir tapti savas tarp „išrinktųjų“. Jis negaili jėgų, tačiau neretai jų neapskaičiuoja ir netrunka persitempti. Bet nuovargiui, depresijai įveikti tuoj pat pasiūloma daugybė priemonių – meditacijos centrų, psichinės sveikatos specialistų, brangių netradicinės medicinos paslaugų. Stipriausiems ir ištvermingiausiems pavyksta nepalūžti. Tačiau ir jiems dažnai ateina mintis: „Namas yra, o kur laimė?!“ O netrukus supranta: „Bet juk namą reikia įrengti. Be to, būtinai reikia baseino, sporto salės, pirties, brangių baldų.“ Ir prasideda daina be galo... Taip šiuolaikinis žmogus, vedžiojamas už nosies vartojimo labirintais, niekada nepasiekia tos geidžiamos laimės.

Viena esminių asmens psichikos savybių – gebėjimas prisitaikyti prie naujos padėties. Ši labai vertinga

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės savybė padeda žmogui išlikti net sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais. Neseniai atlikti įdomūs ir svarbūs psichologiniai tyrimai, kaip suprantama laimė. Juose dalyvavo dvi grupės žmonių. Pirmąją sudarė asmenys, dažniausiai laimėję stambias pinigų sumas loterijoje ir netikėtai praturtėję. Antrojoje grupėje buvo žmonės, dėl nelaimingų atsitikimų tapę neįgalūs. Paaiškėjo, kad ir didžiulis džiaugsmas, ir juodžiausias sielvartas trunka tik tam tikrą laiką. Mat vėliau ir vieni, ir kiti prisitaiko prie naujų gyvenimo aplinkybių ir maždaug po pusantrų metų viskas grįžta į savo vėžes. Ir vieni, ir kiti pradeda jaustis tokie pat laimingi ar nelaimingi, kokie buvo iki įvykių, sukrėtusių ir pakeitusių jų gyvenimą.

Tad ir sėkmė, ir nesėkmė nėra tiesiogiai susijusios su asmens išgyvenamu laimės jausmu.

Tad ko iš tiesų reikia, kad būtume laimingi?

Vis dažniau šiuolaikinėje psichologijoje pasigirsta balsų, raginančių: „Ramiau, lėčiau, visko truputį mažiau.“ Turima galvoje, jog nevalia pakliūti ant vartojimo kabliuko. Atsiranda vis daugiau psichologijos mokslininkų, linkusių šviesti visuomenę bei padėti atsikratyti jai primesto tariamo liguistumo ir nesveiko sėkmės siekio, kurie iš esmės yra mirties kultūros dėmenys. Juk jau senovėje žmonės suprato, kad visa, ko jiems reikia, kainuoja labai nedaug arba ir visai nieko...

Man, kaip specialistei praktikei, toks požiūris labai artimas. Juk praturtėjimas neturi nieko bendro su laime. Nori būti laimingas? Paklausk savęs, ko Tau iš

Artuma / 2007 m. lapkritis tikro reikia. Kas tikrai džiugina Tavo širdį? Visa, kas mus gali pradžiuginti, yra čia pat, o sėkmės „atributai“ niekuo dėti.

Po darbo aš, kaip ir daugelis, dažnai užsuku šio bei to nusipirkti į mielą, senamadišką parduotuvėlę prie namų. Tokiu metu pirkėjų būna šiek tiek daugiau, tad tenka palūkuriuoti. Stovėdama matau, kaip senas ar jaunas, karšta ar šalta būtinai perka alaus (paklaustas kodėl, tikriausiai atsakytų: „Aš visą dieną ariu kaip jautis, man irgi reikia atsipūsti“; t. y. apspangti tame beprotiškame bėgime vejantis laimės paukštę). Pagaliau artėja mano eilė, prieš mane perka vidutinio amžiaus vyriškis. Jis vardija pardavėjai savo pirkinius: „Du apelsinus, du persikus, maišelį šokoladinių zefyrų, du maišelius traškučių, du – ne, keturis bananus. Daugiau nieko.“ Netikiu savo akimis: priešais mane – laimingas žmogus! Nenusivaręs nuo koto vaikydamasis sėkmės!..

Jau suprantu, kad jis – laimingas dviejų vaikų tėvas. Namuose jo laukia mylinti šeima (jei žmona nebūtų pasirūpinusi, jis tikriausiai būtų pirkęs ir kitų produktų), ir jis jaučiasi tikrai laimingas galėdamas pareiti namo, apdovanoti vaikus lauktuvėmis bei matyti švytinčius jų veidus. Jis supranta, kad tikroji laimė ir yra pradžiuginti savo brangiausius žmones. Apskritai – teikti džiaugsmą kitiems.

Yra žmonių, kurie taip lengvai nesiduoda vedžiojami už nosies. Vartotojiška propaganda nevisagalė. Tai džiugina ir teikia vilties.

Mirties kaip priebėgos ir ramybės laukimas Po pusryčių sodyboje senoliai paprastai neskubėdavo kilti nuo stalo: nurinkdavo indus, nubraukdavo šluoste gurinius ir dar pasėdėdavo. Gal pasėdėti reikėdavo dėl to, kad pagal senus papročius pusryčiaudavo labai sočiai: valgydavo sriubos, mėsos, gerdavo arbatos su pyragu. Neskubėdavau ir aš, mėgdavau klausytis jų prisiminimų apie senus laikus ir senus žmones, kurie dažniausiai jau būdavo mirę. Ir apie savo mirtį senoliai nevengdavo pašnekėti, baigdami ginču, kuris gi pirmiau numirsiąs. Abu to norėdavo pirmiau: vienas aiškindavo, jog jis būsiąs pirmesnis, nes yra vyresnis, o kitas – kad yra labai ligotas, todėl turėtų užgesti pirmas.

Didelės ir mažos kryžkelės Aš gi tylomis troškau, kad nė vo truktelėti anklodę, pakibti ant prikaltos lentos rėmo, vienas iš jų dar nemirtų, kad dar saugojusio senolę, kad ši negalėčiau klausytis apie tai, kas jau iškristų. Galop maža rankute praėjo, bet tarsi ir gyvena su šiais perbraukdavo jos baltus tarsi žmonėmis ir jų pasakojimais. vielinius plaukus. DžiaugiauMočiutė apie mirtį man pradėjo kalbėti prieš kokius dvidesi, kad jis nuo mažens gali šimt metų. Nusivesdavo į šermematyti senatvę, nebijo ir monis kaime ir šnibždėdavo į ausį, ka prie jos švelniai prisiliesti. kaip ji norėtų, kad būtų išdabinMan labai panašios atrodė jųtas jos šermenų kambarys, kokia dviejų akys plačiai atvertu beveik nemirksinčiu žvilgsniu, suknele norėtų būti aprengta kuris gali įsikibti tau į veidą, karste, kol sykį nepasitikėdama akis ir ilgai žiūrėti. pati nusipirko medžiagą ir man Kartais būdavo sunku atparodė, kur guli spintoje. Kasmet per Grabnyčias parsinešdalaikyti tokį atvirą žvilgsnį, vo ryšulėlį šventintų žvakių, tiktada nusukdavau akis į langą virš močiutės galvos, parų, vaškinių – jų nusipirkdavo sivaikščiodavau mintimis po iš bitininko žmonos gretimame dangų ir vėl sugrįždavau į kaime – ir kraudavo spintos apatinėje lentynoje, kad jiedviem dangų močiutės akyse. su seneliu užtektų aplink karsKai naktimis ją kartais išRomualdo Rakausko nuotrauka tą apstatyti. Nuo tų žvakių kvetikdavo nebepakeliami skauspėdavo visa spinta, kai ten įkišdavau nosį pasigrožėti mai, už sienos girdėdavau jos aimanas, primenančias senoviniais – austais, siuvinėtais, apmezginėtais – mo- vėjų ūkavimą senolių pastogėje per dideles vėtras. Arčiutės turtais. Ant indaujos stovėjo jųdviejų portreti- timieji nešdavo vaistų, apversdavo močiutę ant kito nės nuotraukos, parinktos močiutės ir išdididintos pas šono, ir vėl sugulę laukdavome, kada skausmai, verianvietinį fotografą; būtent jos turėsiančios būti pakabin- tys namiškius, baigsis. Kartais būdavo neramu ir baisu tos virš karsto. Visiems kitiems reikalams banke gulė- nuo tos monotoniškos gailiai šaukiančios mirties dejojo sutaupyti pinigėliai. Viskas buvo parengta paskuti- nės; atrodė, kad mirtis išties visiškai kaip Meterlinko nei jų šventei. pjesėje vaikštinėja aplink ir liečia kiekvieną, o ryte su Senelis numirė pirmas. Taip, kaip pats norėjo – be tamsa pasitraukia. ligos, greitai ir lengvai. Prieš pat Visus Šventuosius, Niekam nė minties nekilo apie kokius nors senegražų, saulėtą rytą apžiūrėjo gyvulius, sočiai papusry- lių namus. Visiems buvo sunku, bet kartu ir aišku, kad čiavo, dar kėlėsi „magaryčių“, bet krito aukštielninkas mūsų močiutė turi numirti namie. Jai jau neberūpėjo, ir... Išėjo. kur bus pašarvota, kokia suknele bus papuošta tą paMočiutė liko. Pasiligojusi, beveik nevaikštanti. Ją skutinį sykį; žvakės spintoje jau seniai buvo supelėjugloboti pasiėmė vienas iš vaikų. Iš pradžių mažais žings- sios ir sutrūnijusios. Ji norėjo tik vieno – kuo greičiau niukais, įsikibusi į virtuvinę kėdutę, ji dar nuslinkdavo iš numirti, troško mirties kaip didžiausios ramybės ir posavo kambario iki virtuvės pavalgyti, o paskui, sugrįžusi ilsio, kaip maloniausios priebėgos, kaip apglėbiančios iš ligoninės, jau nebepasikėlė: kojos sulinko ir sustingo laimės. Ir visi gyvenome mirties laukimu, ne bijodami nuo nuolatinio deginančio skausmo, kojų pirštai nuo netekties, bet suvokdami: jei atėjo laikas, taip turi būnagų išvirto pūvančiomis žaizdomis. Rankos nebeklau- ti. Močiutės kambaryje ant spintutės tarp vaistų bei sė valgyti, kūnas nebepasisukdavo apsiversti, vargino puodelių su vandeniu nuolat gulėjo graudulinė žvakė nuolatinės pragulos. „Močiute, kaip gyvenat?“ – klaus- ir degtukų dėžutė. davau atvažiavusi. „Koks čia gyvenimas, – atsakydavo Gęstant vienam vasaros sekmadieniui, močiutė užkartais atpažindama, kartais ne, – kasvakar užmingu, geso kaip vakaro kančios žvakė, bet jos akyse švietė nuonorėdama nebeatsibusti iš ryto. Ir vis nubundu. Pamir- širdus dėkingumas tiems, kurie su ja išbuvo iki galo. šo mane Dievas.“ Su dėkingumu mylimai močiutei už jos gyvenimą – Mano trimetis sūnus, prisisegęs man už nugaros, iš Inesa VAITKŪNAITĖ pradžių pro kraštelį žvelgdavo į sudžiūvusį senolės veidą, likusį vien kaukole, aptraukta raukšlėta oda. Paskui įsidrąsindavo, išlįsdavo iš už mano nugaros, mėginda-

23

24

Artuma / 2007 m. lapkritis

Motinos užrašai

Tikroji išmintis Birutė OBELENIENĖ – Mamyte, pažiūrėk, vestuvės! – netikėtai sušunka mūsų mažoji penkiametė Marija. Baltos nuotakos jai visada atrodo didžiausias stebuklas ir, galbūt kaip ir visos mergaitės, palydi jas pavydžiu žvilgsniu. Nežinia, ar dėl puošnaus, tik vieną kartą gyvenime vilkimo drabužio, ar dėl pagrindinio vaidmens vestuvių spektaklyje. Vestuvininkų eisena, palikusi virtinę kaspinais apkaišytų automobilių, traukia į pėsčiųjų tiltą per Nemuno salą. Palypėjęs laiptais jaunasis pakelia ant rankų nuotaką ir, lydimas pajaunių pulkelio, nužingsniuoja tiltu į salą.

– Mama, kodėl jaunąją reikia nešti per tiltą? Kodėl ji pati nepereina? – paklausė Rūta, iki šiol gana abejingai stebėjusi vestuvininkus. – Gal tai koks senas lietuviškas paprotys?

– Ne, jaunosios nešimo per tiltą nebuvo senovės lietuvių vestuvinėse apeigose. Greičiau tai tik primena prarastą tikrąją vestuvių prasmę. Tiltai jungia du krantus ir padeda žmonėms pasiekti kitą pusę. Vestuvės taip pat yra tiltas: jos sujungia dvi priešingas esybes – vyrą ir moterį ir perveda abu į kitokį, gyvenimą. Gyvenimą pirmiausia ne dėl savęs, ne savo džiaugsmui ir malonumui. Jeigu ištikimiausias žmogaus palydovas – egoizmas nebus paliktas vienišių krante ir pereis kartu į šeimų krantą, naujai susikūrusi šeima bus pasmerkta arba iširti, arba ilgai kentėti.

Vestuvinis laikotarpis gana ilgas. Jis prasideda dar gerokai iki sužadėtuvių, kai mergaitė ar vaikinas tėvų ir artimųjų po truputį pratinami prie minties gyventi kitoje šeimoje. Krauti merginai kraitį – geriausia galimybė padėti įsijausti į naują vaidmenį. Vėliau – žvalgytuvės, sužadėtuvės, mergvakaris, paskui kulminacija – tuoktuvės, sugrąžtai. Šis metas baigiasi, kai šeimoje gimsta pirmas kūdikis. Per visą vestuvinį laikotarpį, ypač per tuoktuvių puotą, vestuvininkų pareiga – taktiškai, jautriai, užuominomis įvardyti svarbiausią šeimos sukūrimo tikslą – vaisingumą.

Deja, apie visa tai jau reikia kalbėti būtuoju laiku.

Dabar vestuvinis laikotarpis gerokai sutrumpėjo ir dažniausiai apsiriboja puota. Joje vyksta tam tikras vestuvių spektaklis, tačiau beveik visi jo veiksmai yra praradę savo gilią apeiginę prasmę. Kad ir jaunosios rūtų vainikas. Visad žalias augalas – rūta, tapęs jaunystės ir skaistumo simboliu, žinomas ne tik lietuvių papročiuoTęsinys. Pirmasis „Motinos užrašų“ ciklo straipsnis atspausdintas šių metų „Artumos“ Nr. 7-8.

se. Buvo tikima, kad rūtos turi ypatingą apsauginę galią.

Juk žinai, kad rūtos kaupia savito stipraus kvapo eterinį aliejų, ir jei paliesi žydinčias rūtas, ypač dar nenukritus rasai, jos gali stipriai nudeginti. Rūtų vainikas dedamas jaunajai ant galvos stengiantis ją apsaugoti.

– Nuo ko gi ją reikia saugoti, gal nuo jaunojo? – nusišypsojo Rūta.

– Matai, yra pavojaus, kad per vestuves seksualinis aspektas gali tapti svarbesnis už pagrindinį šeimos sukūrimo tikslą – meilės bendruomenę. Pirmoji jaunųjų naktis būdavo apipinta slėpiningumu, šventumu ir atsargumu, kad nebūtų užgautos ypač jautrios tuomet jaunųjų gyvybinės galios, stengiantis padėti joms pereiti į kokybiškai naują kuriamąjį lygmenį – tarnauti naujo žmogaus atėjimui. Neleistinos jokios nešvankios užuominos, galinčios paskatinti kūniškų aistrų kilimą, kurioms jaunieji būtų pasmerkti visoje bendroje ateityje. Vestuvinės apeigos nuspalvina jaunosios šeimos gyvenimą. Šiandien, kaip pati supranti, saugoti nebėra ką. Vestuvių eiga pasikeitė, daug jų dalių susikeitė vietomis. Sugultuvės įvyksta gerokai prieš vestuves, neapdainuotos ir nepalaimintos.

Nuo pikto serginčios ir nekaltumą liudijančios rūtos tik kaip buvusios prasmingos apeigos atšvaitas iš įpročio dar ženklina mūsų vestuves. Todėl ir neša pats jaunikis savo nuotaką, o piršlys su palyda tik seka iš paskos, nes jų vaidmenį – pervesti jaunuosius, apsaugoti juos – jau seniai atliko patys jaunieji iki vestuvių.

– Mam, tu šneki kaip sena davatka! Rūtelės, vainikėlis, nekaltybė... O kaip kitaip jauniesiems sužinoti, ar jie tinka vienas kitam? Jau geriau prieš vestuves išmėginti nei paskui skirtis. Kartais su draugėmis padiskutuojam, ar verta saugoti nekaltybę iki vestuvių. Nė iš vienos negirdėjau, kad verta. Kokia prasmė ją saugoti? Išsvajotam, tik man skirtam pasakų princui? Nebėra dabar tokių, – Rūtos balse pasigirdo suirzimo gaidelė.

– Žinai, nekaltybė prarandama vieną kartą ir visam laikui. Jos praradimas nėra paprastas fiziologinis faktas, kaip galbūt atrodo. Jis giliai paliečia merginos sielą, sudrebindamas ir pritemdydamas jos šviesą. Išgyvename ypatingą laikotarpį, kuris prasidėjo ne prieš penkiasdešimt metų, o gerokai anksčiau ir dabar yra pačiame savo klestėjime. Nekaltybė ir skaista nebelaikoma jokia merginos vertybe, netgi atvirkščiai, gana įžūliais būdais stengiamasi įteigti, kad mergina, dar nepraradusi skaistybės, turi nemenkų trūkumų. Ji nemoderni, nešiuolaikiška!..

Motinos užrašai Anksti pradėtas lytinis gyvenimas pirmiausia labai rimtai stabdo natūralią žmogaus dvasinę brandą. Tavo vidinis, emocinis pasaulis turi taip pat subręsti, kaip ir tavo kūnas. Tačiau tam reikia daugiau laiko, ir jo nereikia skubinti. Skaisti mergystė yra kiekvienos merginos laisvė.

Daugelio tautų, kaip ir lietuvių, merginų nacionalinių drabužių pagrindinis akcentas yra karūna arba vainikas.

Karūna įprasmina ir simbolizuoja ne tik merginos laisvę. Laisvose valstybėse karūna ir karaliaus institucija irgi ženklina didžiausią vertybę – nepriklausomybę. Gerai

Silvijos Knezekytės nuotrauka

žinai, kad žmonijos istorijoje tautos susiformavo anksčiau, nei susikūrė valstybės. Merginos mergystės arba laisvės simbolis – karūna tapo ir valstybės laisvės simboliu. Simboliai ir lieka simboliais, tačiau masiniu merginų „nukarūnavimu“ šiandien siekiama tam tikrų tikslų.

Nekaltybė yra merginos kūno skaista; ji neatsiejama nuo merginos ir ypač mergaitės viso skaistumo. Nekaltybė prarandama vieną kartą ir visam gyvenimui, skaistumas gali išlikti. Supranti, skaisti gali būti netgi moteris: tai priklauso nuo jos gyvenimo būdo ir, svarbiausia, nuo jos minčių. Tačiau ar daug verta merginos nekaltybė, jei mintys nuolat sukasi tik apie seksą? Šiandien taip gausiai pilama visokiausia vaizdinė, garsinė, rašytinė informacija, kad merginai, neabejoju, tikrai nelengva išlikti visapusiškai skaisčiai. Štai kad ir batų reklama, kurią šįryt radome savo pašto dėžutėje. Pavarčius skrajutę liko neaišku, ką pirkti siūlo italų firma – batus ar laisvo elgesio moteris? Galbūt ir viena, ir kita, o gal batus, skirtus tik laisvo elgesio moterims? Atkreipk dėmesį, jog tokias reklamas mums dažniausiai perša užsienio firmos. Ir jos randa puikiausią dirvą: esame ištroškę naujovių ir tylime, kai naikinamos mūsų kultūrinės vertybės, nes bijome apsijuokti prieš Europą. Skaista – pati geriausia merginos apsauga. Prie skaisčios nelimpa niekas.

Praradus ją lengvai atsisakoma nekaltybės – savo laisvės, nepriklausomybės. Kuo jaunesnė mergina, tuo lengviau ji praranda savo mergystę, trokšdama naujų pojūčių, ir tuo labiau tikėtina, kad ji niekados netaps brandžia asmenybe,

galinčia valdyti savo seksualinius poreikius ir, svarbiausia, jaučiančia atsakomybę. Tokiai merginai, o ypač mergaitei, labai lengva išugdyti vergo sindromą, nes seksualinė priklausomybė lygiai tokia pat, gal net sunkesnė nei priklausomybė alkoholiui ar narkotikams.

– Mam, tu nuolat kartoji: nekaltybė, nekaltybė. Susidaro įspūdis, kad mergina, praradusi vadinamąją nekaltybę, iš karto nusikalsta. Jeigu, sakykim, myliu vaikiną ir iš meilės prarandu savo mergystę, kam nusikalstu? Jam, tau, mokytojams, valstybei? Kam? Ir kodėl sakai, kad tik merginos turi likti skaisčios? O vaikinai? Jie ką – gali išsimaudyti purve ir viskas jiems kaip nuo žąsies vanduo?!

– Tai, ką pasakiau apie skaistą, tinka vienodai ir vaikinams, ir merginoms. Tačiau merginos prigimtis visiškai kitokia. Mergaitės, merginos, moters asmenybė nepalyginti glaudžiau susijusi su jų kūnu, nei vyro. Mergaitės skaistumas yra daugiau dvasinė, vidinė savybė, neatsiejama nuo kūno nekaltybės. Mergina, praradusi nekaltybę be meilės, be santuokos, kurią reikia vertinti ne kaip spaudą pase, o kaip Dievo, tėvų ir žmonių palaiminimą, nusikalsta pati sau. Ji praranda savo lyties pilnatvę, apsaugą ir tarsi suskyla. Juk sakoma – mergaitė nepaliestoji, nesuteptoji. Rusų kalba nekaltybė – „dievstvenostj“, mergaitė – „dievuška“.

Ta pačia šaknimi lietuvių kalboje prasideda žodis Dievas, deivė. Nekaltybė yra dieviška būsena. Jei tu manęs paklaustum, kodėl merginai ji svarbi, atsakyčiau taip: todėl, kad mergaitė, mergina ir moteris yra kiekvieno žmogaus kūno ir sielos vartai. Tik per moterį ateina žmogus ir tik per moterį tampa žmogumi. Moters ugdomoji misija daug svarbesnė nei gimdančioji, nors iš pastarosios tiesiogiai išplaukia. Kitaip sakant, kokia moteris, toks ir vyras, arba vergės gimdo vergus, didvyrės – didvyrius.

Rusų kalbos žodis skaistumas – celomudrije reikštų celaja mudrostj, t. y. nepažeista, tikra išmintis. Skaistumas yra tikroji išmintis, leidžianti išsiugdyti ir išsiskleisti neprilygstamai merginos asmenybei. Jeigu manai, kad iki vestuvių būtina „pasimatuoti“, panašiai kaip batus, kad nespaustų, ką darysi, jei netiks? Ieškosi kito? Paskui dar kito? Apie būtinybę lytiškai gyventi iki vedybų kalba žmonės, nebetikintys meilės galia ir nemylintys. Meilė suderina asmenis todėl, kad tik ji vienintelė pajėgi parinkti vienintelį tikrąjį. Ji netgi prislopina lytinį potraukį, nes tikrai meilei seksualinis gyvenimas nėra svarbiausias.

Jeigu tau, tarkim, nesvarbus nei tėvų, nei žmonių pritarimas ir manai, kad judviejų meilė jau yra iš Dievo gautas palaiminimas, leidžiantis tau ir tavo vaikinui pradėti lytinį gyvenimą iki vedybų, ką darysite su galinčiu atsirasti vaikeliu? Jam reikės tėvų ir namų.

– Tik nejuokink. Kai tiek dabar apsisaugojimo priemonių! Apie kokius vaikus tu šneki?

– Rūtele, artimiausiu laiku būtinai apie tai pasikalbėsim.

Tęsinys kitame numeryje

25

26

Atokvėpio valandai

Artuma / 2007 m. lapkritis

Don Kamilio mažasis pasaulis

Procesija Giovannino GUARESCHI Kiekvienais metais parapijos atlaidų dieną altoriaus Nukryžiuotasis buvo nešamas procesijoje iki pat upės kranto, kur būdavo šventinamas vanduo, kad potvyniai neskandintų gyventojų ir jų neskriaustų.

Tą kartą atrodė, kad viskas eis taip pat sklandžiai, ir Don Kamilis buvo beįsakąs skambinti varpais eisenai pradėti, kai į kleboniją įsmuko Staigius.

– Partijos vietos skyriaus sekretorius, – tarė, – siunčia mane pranešti, kad procesijoje dalyvaus visi nariai su vėliavomis.

– Dėkoju sekretoriui Peponiui, – atsakė Don Kamilis. – Man labai malonu, kad visi partijos vyrai dalyvaus.

Bet tegu jie būna tokie mandagūs ir palieka vėliavas namuose. Politinių vėliavų bažnytinėse eisenose negali būti. Tokie yra potvarkiai, kuriuos aš pats gavau.

Kai Staigius nuėjo, netrukus atbėgo visas išraudęs ir išsprogdinęs akis Peponis.

– Mes esame tokie patys krikščionys, kaip ir visi kiti! – riktelėjo Peponis, įgriūdamas į kleboniją nė nepasibeldęs į duris. – Kuo mes blogesni už kitus?

– O kai įeini į svetimus namus, ar nereikia nusiimti kepurės? – ramiai paklausė Don Kamilis.

Peponis piktai nusitraukė kepurę.

– Dabar esi toks pats krikščionis, kaip ir kiti, – tęsė Don Kamilis.

– Tai dėl ko negalime dalyvauti procesijoje su savo vėliava? – suriko Peponis. – Kuo kalta mūsų vėliava?

Ar ji yra vagių ir žmogžudžių vėliava?

– Ne, drauge Peponi, – paaiškino Don Kamilis, užsidegdamas cigarą. – Bet partijos vėliava negali dalyvauti. Ši procesija siejasi su tikėjimu, bet ne su politika.

– Tokiu būdu ir Katalikų Akcijos vėliava negalėtų dalyvauti!

– Katalikų Akcija nėra politinė partija, kaip galima suprasti iš to, kad aš pats esu jos sekretorius. Priešingai, aš net siūlau tau ir tavo draugams į ją įsirašyti.

Peponis nusijuokė.

– Jei norite išganyti savo tamsią sielą, turėtumėte įsirašyti į mūsų partiją!

Don Kamilis išskleidė rankas.

– Palikime visa tai, – atsakė šypsodamasis, – kiekvienas būkime toks, koks esame, ir pasilikime draugais.

– Mudu niekuomet nebuvome draugai, – paneigė Peponis.

– Net ir tada, kai kartu partizanavome kalnuose?

– Ne! Tai buvo paprasta strateginė sutartis. Norint pasiekti tikslą, galima susidėti ir su kunigais.

– Gerai, – ramiai pasakė Don Kamilis. – Bet jei norite dalyvauti procesijoje, palikite vėliavą namie.

Peponis griežtelėjo dantimis.

– Jei tamsta, kunige, manai esąs dučė (vadas), labai klysti! – sušuko. – Arba eisime su savo vėliava, arba visai nedalyvausime procesijoje!

Don Kamilis nesijaudino. „Jam praeis“, – pagalvojo.

Ir iš tikrųjų, trys dienos prieš atlaidus niekas neužsiminė apie ginčą. Bet sekmadienį, valandą prieš Mišias, į kleboniją atbėgo išsigandę žmonės. Anksti rytą Peponio sėbrai aplankė visus namus ir perspėjo žmones, kad jei kas dalyvaus procesijoje, tas rizikuos savo kailiu ir gyvybe.

– Manęs niekas panašiai neperspėjo, – atsakė Don Kamilis. – Dėl to šis reikalas manęs neliečia.

Procesija turėjo prasidėti tuoj po Mišių. Kai Don Kamilis zakristijoje buvo besivelkąs liturginius rūbus, įėjo būrys parapijiečių.

– Ką darysime? – pasiteiravo.

– Eisime procesijoje, – ramiai atsakė Don Kamilis.

– Bet tie pramuštgalviai gali mus apmėtyti bombomis! – šie pasipriešino. – Tamsta negali stumti savo parapijiečių į tokį pavojų. Mūsų nuomone, procesiją reikėtų atidėti, pranešti miesto vadovybei ir pradėti eiseną tik tada, kai bus atvykęs pakankamas kiekis policijos, kuri apsaugotų žmones.

– Šit kaip, – pastebėjo Don Kamilis. – Tarp kitko, mums reikėtų paaiškinti savo tikėjimo kankiniams, kad jie labai klydo, nes užuot ėję skleisti krikščionybės, kai ji buvo uždrausta, privalėjo ramiai laukti, kol turės juos apsaugojančią policiją.

Po to Don Kamilis parodė interesantams duris, ir tie skirstėsi murmėdami.

Neilgai trukus į bažnyčią įėjo būrelis senų vyrų ir moterų.

– Mes atėjome, Don Kamili, – pasakė.

– Jūs tuojau grįžkite į savo namus! – įsakė Don Kamilis. – Dievas priims jūsų geras intencijas. Bet čia yra kaip tik tas atvejis, kada seniai, moterys ir vaikai turi likti namuose.

Prie bažnyčios pasiliko būrelis žmonių, bet, kai miestelyje pasigirdo šūviai (o tai buvo darbas Staigiaus,

Atokvėpio valandai kuris demonstruodamas gargaliavo savo automatu, šaudydamas į orą), ir tie patys išlakstė. Don Kamilis, pažvelgęs pro didžiąsias bažnyčios duris, pamatė aikštę tuščią kaip biliardo stalas.

– Ar jau eisime, Don Kamili? – tuo metu paklausė altoriaus Kristus. – Tokią saulėtą dieną prie upės turėtų būti labai puiku ir aš ja mielai pasigėrėčiau.

– Aišku, kad eisime, – atsakė Don Kamilis. – Bet šį kartą, deja, tik aš vienas tebūsiu procesijoje. Jei Tu su tuo sutinki...

– Jei ten bus Don Kamilis, jo vieno užteks, – šypsodamasis atsakė Kristus.

Don Kamilis tuoj užsimetė ant kaklo odinį diržą su kilpa kryžiui laikyti, paėmė nuo altoriaus didžiulį kryžių, įstatė jį į kilpą ir giliai atsiduso: – Vis dėlto galėjo padaryti ne tokį sunkų kryžių.

– Tu man sakai! – atsakė šypsodamasis Kristus. – Ar ne aš nešiau kryžių į patį viršukalnį, nors ir neturėjau tokių pečių kaip tu.

Po kelių minučių Don Kamilis, tempdamas sunkųjį kryžių, iškilmingai išėjo iš bažnyčios.

Miestelis buvo visiškai tuščias. Žmonės kiūtojo namuose ir žiūrėjo pro uždarytų langinių plyšius. „Esu panašus į vienuolį, nešiojusį juodą kryžių maro iššluotomis miesto gatvėmis“, – pagalvojo Don Kamilis. Paskiau skambiu baritonu pradėjo traukti psalmes, kurios gūdžiai skambėjo tylumoje.

Perėjęs per aikštę, toliau žingsniavo pagrindine gatve, bet ir čia buvo tyku ir tuščia. Iš šalutinės gatvelės išlindo šuo ir ramiai sekė paskui Don Kamilį.

– Še, lauk! – murmtelėjo Don Kamilis.

– Palik jį ramybėje, – sušnibždėjo Kristus nuo kryžiaus. – Peponis negalės sakyti, kad procesijoje nebuvo nė padvėsusio šuns.

Gale gatvė sukosi ir miestelio pastatai baigėsi, o prie upės vedė siauras kelelis. Vos tik Don Kamilis pasisuko, staiga atsidūrė prie užblokuoto kelio. Jį buvo užstoję du šimtai vyrų, kurie stovėjo tylūs, išskėstomis kojomis ir sukryžiuotomis rankomis. Priekyje stovėjo Peponis, įsirėmęs rankomis į šonus.

Don Kamilis troško, kad jis būtų šarvuotis. Bet kadangi tegalėjo būti tik Don Kamilis, prisiartino prie Peponio ir sustojo. Tada ištraukė iš kilpos sunkųjį kryžių, pakeldamas jį tarsi kokią kartelę.

– Viešpatie, – tarė Don Kamilis, – laikykis, nes aš smogsiu!

Bet nebuvo reikalo smogti, nes gerai supratę padėtį, vyrai pasitraukė į abi kelio puses ir, tarsi užburtas, prieš jį atsivėrė kelias. Tiktai Peponis, įsisprendęs į šonus ir plačiai išsižergęs, pasiliko stovėti kelio viduryje.

Don Kamilis įstatė kryžių į kilpą ir žingsniavo tiesiai į Peponį, kuris irgi pasitraukė į šalį.

– Traukiuosi ne dėl tamstos, bet dėl Jo, – pasakė, rodydamas į kryžių.

– Tada nusiimk skrybėlę nuo makaulės! – atsakė Don Kamilis, nė nepažvelgęs į jį.

Peponis nusitraukė skrybėlę ir Don Kamilis iškilmingai pražygiavo pro išsirikiavusius jo vyrus. Priėjęs upės krantą sustojo.

– Viešpatie, – garsiai prabilo Don Kamilis, – jei šio nešvaraus miestelio keli geri žmonės galėtų pasistatyti Nojaus arką ir saugiai plaukioti vandeniu, aš prašyčiau Tave siųsti tokį potvynį, kad upė sugriautų krantus ir apsemtų visą miestelį. Bet tie keli geri žmonės gyvena tokiuose pat mūro namuose, kaip ir nenaudėliai, tad būtų neteisinga, kad gerieji kentėtų už kaltes tokių pramuštgalvių, kaip viršaitis Peponis ir visi jo bedieviai. Dėl to aš prašau Tavęs apsaugoti šią apylinkę nuo potvynių ir suteikti jai visokių malonių.

– Amen, – atsiliepė Peponis už jo pečių.

– Amen, – vienbalsiai atsakė visi Peponio vyrai, sekę paskui kryžių.

Don Kamilis pradėjo kelionę atgal ir kai priėjęs prie šventoriaus atsisuko, kad Nukryžiuotasis paskutinį kartą palaimintų toli pasilikusią upę, prieš save pamatė stovinčius mažąjį šunelį, Peponį su savo vyrais ir visus miestelio gyventojus, neišskyrus nė vaistininko, kuris buvo bedievis. „Po šimts pypkių, aš niekur nebuvau sutikęs tokio kunigo, kuris galėtų net Amžinąjį Tėvą padaryti tokį patrauklų, kaip tai padarė Don Kamilis“, – galvojo vaistininkas.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

27

28

Artuma / 2007 m. lapkritis

Gero kino kampelis

Žmogus be kryžiaus Ramūnas AUŠROTAS Pirmajame tarptautiniame Kauno kino festivalyje (šių metų rugsėjo 28–spalio7 d.) rodyto filmo „Iš kitos pusės“ (Auf der anderen Seite, 2007, rež. Fatihas Akinas) vienoje scenoje musulmonas šnekasi su krikščione. Pokalbio metu paaiškėja, kad abiejų religijų šventuosiuose tekstuose yra tas pats pasakojimas apie Abraomą ir Izaoką. Tada krikščionė paklausia: „Kaip Abraomo vietoje pasielgtų tavo tėvas?“ Musulmonas atsako: „Jei reikėtų, jis pasipriešintų net pačiam Dievui, kad tik mane apgintų.“ Šis trumpas dialogas iš filmo, šiųmečiame Kanų kino festivalyje apdovanoto Ekumeninės žiuri prizu, tik patvirtina, jog krikščionybės vieta Europoje seniai atiteko religiniam humanizmui. Ekumeninės žiuri narius tarpusavio sutarimu skiria katalikiškasis SIGNIS (Pasaulinė katalikų komunikacijos asociacija) ir protestantiškasis INTERFILM (Tarptautinė tarpbažnytinė filmų organizacija). Iš jų sprendimo apdovanoti juostą, turinčią ir homoseksualizmą patvirtinančią siužetinę liniją, matyti, kad ir krikščioniškoje kultūrinėje erdvėje vyrauja humanistinė pasaulėžiūra. Kas jai būdinga?

Pagrindinė religinio humanizmo, kurio šaknis rastume Renesanso epochoje, idėja ta, kad ir religija, ir jos praktikavimo būdas turi tarnauti žmogaus poreikiams. Kitaip tariant, Dievas turi tarnauti žmogui, o ne žmogus – Dievui. Religinis humanizmas yra patogus krikščioniškosios pasaulėžiūros pakaitalas: „modernus“ krikščionis iš Bažnyčios mokymo pasiima tik tai, kas jam tinka, o tai, kas netinka, atmeta kaip atgyveną. Tokia Vakarų Europos krikščioniškoji realybė, be kita ko, taip pat pasireiškianti pabrėžiamu žmogaus ir

Bažnyčios, kaip hierarchinės institucijos, atskyrimu, pamažu atslenka į socializmo užkonservuotą Rytų Europą.

Religiniam humanizmui būdingas žmogaus, kaip absoliučios ir centrinės vertybės, aukštinimas leidžia atsirasti jo neklystamumo mitui. Lietuvos kino teatruose netrukus pasirodysianti drama „Saulėlydis“ (Evening, rež. Lajosas Koltai) pasakoja apie mirties patale gulinčią moterį, kuriai prieš akis prabėga visas jos gyvenimas. Sapne pasirodžiusiam angelui moteris ištaria: „Aš padariau daug klaidų.“ Angelas atsako: „Tu nepadarei nė vienos klaidos.“ Lygiai taip pat ir filme „Iš kitos pusės“ asmeninės personažų nesėkmės aiškinamos nuo jų nepriklausančiomis, padėties padiktuotomis aplinkybėmis (tokią nuostatą taikliai išreiškia visiems gerai žinomas posakis „Aš nekaltas, kalta aplinka“). Tuo tarpu žmogus ir jo veiksmai ne tik nekritikuotini, bet ir nesvarstytini. Todėl moralinis nusižengimas ir su juo susiję kaltės, gėdos bei atsakomybės jausmai netenka prasmės ir yra pašalinami iš kinematografinės analizės lauko, vietoj vertinimo tepaliekant supratimo ir užuojautos motyvą.

Nekritikavimo pozicija nėra atsitiktinė. Ji kyla iš niekuo nepagrįsto humanistinio įsitikinimo žmogaus prigimties gerumu (nors ir nesugebama paaiškinti, kodėl žmogus elgiasi netinkamai). Britų filosofas Johnas N. Gray’us savo esė „Sekuliarizmo mitas“ teigia, jog „krikščioniškoje tradicijoje apokaliptiniai impulsai slopinami įžvalgos, kad visi žmonės yra ydingi,

o sekuliarieji mitai šią įžvalgą prarado, ir tai paskatino daugybę nusikaltimų, įvykdytų siekiant sukurti rojų žemėje.“ Šios minties kinematografine iliustracija gali būti filmas „Musių valdovas“ (The Lord Of The Flies, 1963, rež. Peteris Brookas), sukurtas pagal to paties pavadinimo Williamo Goldingo romaną.

Juosta pasakoja apie grupės vaikų, kurie sudužus lėktuvui patenka į negyvenamą salą, tragiškai pasibaigusį bandymą sukurti civilizuotą visuomenę. Kodėl jiems nepasiseka, neįmanoma paaiškinti nei marksistine dialektika (saloje yra pakankamai maisto, todėl neišeitų kalbėti apie klasių kovą dėl maisto išteklių valdymo), nei froidistine apologetika (vyriausiam vaikui tik dvylika metų).

Kadaise knyga ir filmas buvo atsakas į

Kadras iš filmo „Sala“

seksualinę revoliuciją, tačiau ir dabar jie sugebėtų paskatinti diskusijas apie žmogaus ribotumo esmę ir prasmę. Bauginamai ir įtikinamai cinema verite stiliumi (filmuota ne studijoje, kaip anuomet buvo įprasta, bet natūralioje aplinkoje, parinkus neprofesionalius aktorius, nenaudojant dirbtinio apšvietimo) perteikiama visuomenės, pamiršusios savo pagrindinį tikslą – būti išgelbėtai – ir paskendusios vartojime, alegorija. Filmas liudija, kad žmogus yra homo religiosus,

Įdomybės t. y. asmuo, kuriam iš prigimties būtina kuo nors tikėti, o nepažįstant Dievo, jo vietą užima stabai.

Atsisakydamas kritikuoti asmens veiksmus, religinis humanizmas iš žmogaus būklės analizės kartu išbraukia ir pareigą. Čia dažnai remiamasi teiginiu, jog Jėzaus leksikone nebuvo žodžių „pareiga“, „atsakomybė“ ir pan. Išties, Evangelijose tėra vienintelis sakinys: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima/teima/teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (žr. Mt 16, 24, Mk 8, 34 ir Lk 9, 23), kuriame ir telpa visos šios sąvokos. Tuo tarpu religiniame humanizme šalia žmogaus nematomas kryžius. Dėl šios priežasties ir kančia suvokiama kaip iracionali Dievo bausmė arba jo nebuvimo įrodymas, o savanoriškai prisiimti kančią ir ją išgyventi atrodo absurdiška. Gal todėl Pavelo Lungino filmas „Sala“ (Ostrov, 2006) ir nebuvo suprastas laicistiniuose Vakaruose, nors susilaukė milžiniško pasisekimo Rusijoje bei posovietinėje erdvėje (Lietuvoje taip pat), kur kančia yra ne tik slaviškos tapatybės, bet ir autentiškiau išgyvenamos krikščioniškos tradicijos dalis. Šis filmas pasakoja apie kareivį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais, gelbėdamas savo gyvybę, išduoda vokiečiams draugą, o paskui jų paliepimu jį nušauna.

Graužiamas kaltės vyriškis trisdešimt metų praleidžia vienuolyne. Galiausiai paaiškėja, kad tai darė be reikalo: draugas tebuvo sužeistas ir jam pavyko išsigelbėti.

Tad kokia yra trisdešimties metų graužaties ir savęs baudimo prasmė? Ogi tokia, kad eidamas šiuo atgailos ir nuolankumo keliu buvęs kareivis pamažu pasidaro Dievo įrankis, savotiškai panašus į Roberto Rossellinio filme „Pranciškus, Dievo kvailelis“ (Francesco, giullare di Dio, 1950) vaizduojamą šventąjį Pranciškų, visa perkeičiantį savo kelyje, ar tai būtų neviltin puolusi mergina, ar į puikybę pasikėlęs vienuolyno vyresnysis. Kančia išstumia žmogų iš pusiausvyros ir leidžia pajusti tikrąjį kryžiaus skonį, suprasti savo ribotumą ir jį pripažinti, o per tai išvengti puikybės ir atsiverti Dievui. Neatsitiktinai per Velykas mūsų bažnyčiose giedama apie „saldų kryžiaus medį“...

Medžiai senoliai Palankiomis sąlygomis medis gyvena ilgai, jei į jį netrenkia perkūnas, jo neužpuola kenkėjai ar nenukerta žmogus. Kuo ilgiau medis auga, tuo labiau tikėtina, jog jį ištiks kuri nors išvardyta nelaimė. Nustatyti seno medžio amžių gana sudėtinga ir tai dažniausiai netikslu. Kai kurių rūšių kelmus, pavyzdžiui, figmedžio, „sustiprina“ paviršinės šaknys, suaugančios į vienalytę visumą. Kai greta sudygsta dvi sėklelės, iš jų gaGedo Malinausko nuotrauka li užaugti vienas kamienas, taigi dvigubai storesnis, nei jam priklausytų pagal amžių. Tikslesnius duomenis gauname pagal rievių skaičių, bet tam medį reikia nukirsti. Be to, rieves suskaičiuosime tik tada, jeigu jo vidurys nebus sutrūnijęs.

Tad kiek laiko gyvena žmogaus mėgstami medžiai? Paprastasis šermukšnis yra maždaug mūsų bendraamžis, mat jis auga aštuoniasdešimt metų. Alyva, alksnis ištempia iki šimto. Juodalksnis, beržas, bugienis dar guvesni, tveria iki šimto dvidešimties. Juos lenkia skroblas, drebulė, baltasis gluosnis, gyvuojantys iki pusantro šimto metų. Bet ir jie silpnuoliai palyginti su obelimi, juodąja tuopa, uosiu ir kriauše: šie numiršta sulaukę trijų šimtų. Graikinis riešutmedis, vyšnia gyvuoja iki keturių šimtmečių, klevas, guoba, pušis ir baltoji tuopa – iki penkių, juodoji pušis, smulkialapė liepa, maumedis – iki šešių, kaštonas – iki septynių, eglė – iki aštuonių šimtmečių, plačialapė liepa – iki tūkstančio metų. Tačiau absoliutūs rekordininkai yra ąžuolas, Libano kedras ir platanas. Šie ilgaamžiai ramiai sau gyvena iki pusantro tūkstančio metų ir ilgiau, jeigu žmogaus ranka nepasigviešia jų medienos.

Kretos saloje turistams rodomas per du tūkstančius metų turintis platanas, o Sicilijoje – panašaus amžiaus kaštonas ant... Etnos ugnikalnio šlaito! Toks pats – ak, ne, dar senesnis – kukmedis auga Anglijoje, Kento grafystėje: šiam veteranui jau trys tūkstantmečiai. Nors ir jį galima pavadinti jaunuoliu, lyginant su Tanzanijoje augančiais baobabais, kurių amžius – penki tūkstančiai metų. Įsivaizduokite: jie tyliai stūksojo jau tada, kai dar tik kūrėsi faraonų Egiptas... Čia, žinoma, pravartu prisiminti ir mūsiškį Stelmužės ąžuolą, amžiumi nenusileidžiantį Kretos platanui ir atrodantį netgi įspūdingiau Ar gyventų šie žmonijos istorijos vingių, audrų ir verpetų liudininkai, jeigu mūsų protėviai būtų taip lengvai mosikavę kirviu, kaip tai darome mes?

Parengė V. I.

29

30

Artuma / 2007 m. lapkritis

Akiračiai

Cezaris, žavus kraugerys

Gajaus Julijaus Cezario biustas Neapolio archeologijos muziejuje

Nedaug žmonijos istorijoje yra tokių, kurių vardas paskendęs kraujyje ir drauge susijęs su iškiliais darbais bei kilnumu. Gajaus Julijaus Cezario asmenyje tarsi susitelkė žiaurumas, kito žmogaus gyvybės nepaisymas ir net panieka jai, garbės troškulys, tuštybė, puikybė, siekis prilygti dievams. Bet ir reto aštrumo protas, ryžtas, dėkingumas, sąžiningumas (tiesa, savotiškas), dosnumas, gebėjimas mylėti! Juo žavėjosi, pavydėjo, pakluso, nekentė, tyčiojosi ir galiausiai paskelbė... dievu. Toks jau buvo tas ypatingas romėnas – kraugerys ir genijus.

Išžudė pusę Europos, tačiau nuveikė ir nemažai gražių darbų. Ko tik imdavosi, viską darė uoliai, iš peties ir iš pagrindų. Beje, kelis darbus išsyk!

Gyvenimo greitkelis Būsimasis politikas, karvedys, diktatorius ir net rašytojas Gajus Julijus Cezaris gimė 100 m. prieš Kristų senoje ir garsioje šeimoje, kildinusioje save iš Enėjo ir deivės Veneros. Motina Aurelija Kota irgi buvo ne mažiau kilminga. Tokio socialinio rango atžalų vaikystė toli gražu nebūdavo rožinė (dėl ypač griežto auklėjimo ir fizinio rengimo, spaudimo prie mokslų vos ne nuo vystyklų, nes iki dešimties metų oho! kiek visko reikėjo išmokti...), tad reikia manyti, jog ir būsimajam diktatoriui jos būta ne kitokios.

Uoliai darbuotis pradėjo vos sulaukęs šešiolikos. Anksti vedė ir taip pat greitai išsiskyrė su pirmąja žmona, dėl to pateko į tuomečio diktatoriaus Kornelijaus Sulos nemalonę. Slapstėsi, sirgo, žodžiu, laikėsi prastai. Teko ieškotis ramios vietos tolėliau nuo Romos. Darbelio atsirado Mažojoje Azijoje, Bitinijoje. Jos karaliaus Nikodemo būta homoseksualaus. Jis labai šiltai priėmė jaunąjį romėną, pastebėjęs ne tik pastarojo protą, veiklumą, puikią išorę, bet ir pomėgį ieškoti naujų potyrių. Šie neilgai trukus buvo išmėginti ir to jaunystės epizodo romėnai niekada neužmirš, tyčiosis iš Cezario net po daugelio metų.

Tuomet jis jau pasižymi didvyriškumu, mokėjimu kautis ir gebėjimu puikiai organizuoti. Beje, netrukus sutramdė jūroje siautėjusius piratus, ko kitiems iki jo nepavyko. Imta kalbėti apie Cezario iškalbą, teisės klausimų išmanymą, puikų administravimą.

27-erių Cezaris pradeda didžiąją politinę karjerą, tampa kvestoriumi. Jam to, žinoma, maža. Veda paties Sulos vaikaitę Pompėją, bet kokiais būdais siekia populiarumo. Taigi rengia daug ir didelių gladiatorių kovų, įvairiausių renginių ir prasiskolina Romos turčiui Krasui.

Prabėga dešimt metų. Cezaris gauna vyriausiojo kunigo (pontifex maximus) titulą, šokiruoja Romą teisiant sąmokslininką Katiliną. Jis jau garsėja gudrumu, įžvalgumu, yra ryški politinė figūra. Ką gi, metas rengtis didesniems darbams. Po 35-erių, kaip žinome, kiekvienas žmogus ima rimtai žvelgti į gyvenimą, ypač – į karjerą. Baigėsi žaidimų ir bandymų nuotaikos kupinas laikotarpis.

61 m. pr. Kr. Cezaris užkariauja Ispaniją, tad imperija prisijungia didelę teritoriją, o karvedys gauna konsulo pareigas. Štai ir keturiasdešimt! Sudarysime triumviratą su „sunkiasvoriu“ politiku Pompėjumi ir didžiausiu Romos turtuoliu Krasu. Nesvarbu, kad esame tik trečias asmuo, bet juk jau net trečias! O kad nesėdėtume sudėję rankas, padarysime žemės reformą. Gyvenimas kunkuliuoja, ne kitaip. Jį gerokai nuodija Ciceronas, kuris ne tik oponuoja, bet ir savo smailu liežuviu vis gelia. Blogiausia, kad iškalba šito mokyto aštrialiežuvio filosofo nenurungsi. Bet viskam ateis laikas. Susidorojimui – taip pat.

Tenka viską apgalvoti, todėl Cezaris mikliai ištekina savo dukterį Juliją už pirmuoju smuiku triumvirate griežiančio Pompėjaus. Nes kas gi skriaus uošvį?..

58 m. pr. Kr. Cezaris su kariuomene patraukia į šiaurę. Pirmiausia išskerdžia helvetus. Paskui ateina eilė germanų gentims. Belgai? Juos irgi prilupsime. O kas ten toje saloje, pas britus? Na, šie yra skurdžiai, tad pasitenkinsime ne visa sala. Europa pagaliau pajungta. Tiesa, kyla maištas Galijoje. Jam vadovauja Vercingetoriksas.

Juk Cezaris negali pralaimėti! Bet ar tai laikytina laimėjimu? Kraugerystės ir žudynių mastas buvo daugiau nei stulbinantis. Milijonas nužudytų, dar tiek pat – paimtų į nelaisvę (prieš du tūkstančius metų!). Sudeginti miestai

Akiračiai

31

ir kaimai, viskas išplėšta, sunaikinta. Kareiviai besąlygišPinigų reforma? Auksinės monetos? Prašom! kai klauso savo vado. Kur neklausys! Juk leidžia plėšti, Ir valstybė ima atsitiesti, suklesti. grobti, imti į nelaisvę, prievartauti šviesiaplaukes galų 46 m. pr. Kr. senatas paskelbia Cezarį amžinuoju dikmoteris bei mergaites. Ir kiek dar visko žada! Kad Ce- tatoriumi (dictator in perpetuum), vyriausiuoju kunigu, zaris ištesi kareiviams duotą žodį, žino visi. imperatoriumi ir „tėvynės tėvu“. Opozicija visada esti, 53 m. pr. Kr., po Kraso mirties, triumviratas suyra. turėjo ją ir Cezaris. 44 m. pr. Kr. per senato posėdį sąRomoje viešpatauja anarchija. Prisiplėšęs turtų, Cezaris mokslininkai apspito Cezarį ir dvidešimt trimis durklo papirkinėja Pompėjaus šalininkus, apipila pinigais savo smūgiais jį nužudė. Paskutinį dūrį smeigė Markas Brutas. kareivius, be to, garantuoja užkariautų galų lojalumą Cezaris sušnabždėjo: „Ir tu, Brutai, prieš mane?“ Cezariui ėjo penkiasdešimt šeštieji. ir net jų palankumą. Kai senatas atšaukia jį iš pareigų, Cezaris į Romą patraukia su kariuomene. Perėjęs Rubikono upelį, ištaria: „Burtai mesti“ ir pradeda kelerius metus truksiantį pilietinį karą. Romiečiai panikoje, o Pompėjus pabėga į Ispaniją. Cezaris įžygiuoja į miestą, pasiima valstybės iždą ir persekioja Pompėjų. Ten pergalės eina viena paskui kitą. Cezaris rodo savo kilnumą, nežudydamas politinių priešų, netgi palikdamas jiems priklausantį turtą. Pompėjus bėga į Egiptą, bet ten faraono-paauglio dignitorių įsakymu nužudomas. Kai Cezaris išsilaipina Aleksandrijoje, jam atnešama Pompėjaus galva. Jis ne apsidžiaugia, o apsiverkia ir pabučiuoja kaktą...

Gajaus Julijaus Cezario sudievinimas. Virgilijaus Solio graviūra iš Ovidijaus „Metamorfozių“, XVI a.

Kas buvo toliau – visi žino. Kleopatra. Protinga, graži, pusiau deivė. Dėl jos verta ir į Būdo bruožai, elgesys šiokį tokį karą įsivelti. Įsivėlė ir laimėjo.

Cezaris skubėjo gyventi, lėkė galopu. Tačiau stengėScenoje Cezaris jau vienas. Imperijoje jis svar- si pagal to meto pagoniškus papročius gyvenimu mėbiausias, iždas pilnas, lovoje Kleopatra. Ko dar norėti? gautis. Sugebėjo greitai užkariauti daug šalių, valdžios, Triumfo! Penkiasdešimt trečiuosius gyvenimo metus moterų, pinigų. Net beveik dieviškumą! Žygiavo per einantis Cezaris, pasodinęs į Egipto sostą jaunutę Kleo- gyvenimą ir laiką žaibiškai, tiesiu, taigi trumpiausiu patrą, pagimdžiusią jam vienintelį jo biologinį sūnų, pa- keliu. Buvo apdovanotas neeiliniu protu, gabumais ir lieka faraonų žemę ir patraukia namo į Romą. Pakeliui mokėjo tuo naudotis. Nieko neatidėliojo rytdienai, o pakariauja (kai kada veni, vidi, vici būdu), kol galiau- apie jo darbštumą sklido legendos. siai sugrįžta. Štai ir ilgai laukta šlovė! Roma lėbauja ir Kur slypėjo besąlygiško kariuomenės atsidavimo džiaugsmingai priima triumfuotojo dovanas.

Cezariui paslaptis? Mat jis rūpinosi kareiviais ir juos Darbai namie irgi svarbūs. Ir Cezaris imasi jų su jam mylėjo. Jei reikėjo, mūšio lauke nevengė pavojų, dažnai būdingu užsidegimu. Reikia įveikti netvarką, bevaldys- kovėsi petys į petį su kitais. Sunkiu metu miegojo ant tę. Pirmiausia – perkelti karo veteranus ir plebėjus į plikos žemės kartu su kareiviais. Daug jiems žadėjo ir Galiją, Mažąją Aziją, Afriką, apdalijant juos žemėmis. pažadus tesėjo. Bet pasitelkdavo ir psichologines maTaigi – romanizuoti provincijas. nipuliacijas, ypač savo kalbose kariuomenei.

Paskui – kalendorius. Padedamas Aleksandrijos asKad ir kokias kraujo upes buvo praliejęs Cezaris, tronomų, sukuria naują kalendorių. amžininkai žavėjosi jo riteriškumu nugalėtojų atžvilgiu.

Statybos taip pat ne paskutinėje vietoje. Kaip per- Pažadėjusiems jam lojalumą belaisviams dovanodavo dengti didžiules angas? Liepsime statyti kupolus. gyvybę, net leisdavo išsaugoti turtą. Niekada nekeršydaAukšti valdininkai beveik visi korumpuoti, piktnau- vo savo politiniams priešams, jeigu jie pasiduodavo. džiauja valdžia? Reikia įstatymo, kad pareigas eitų ne Buvo dosnus ir labai išlaidus. Visada gausiai atilgiau kaip dvejus metus. Ir apskritai susisteminsime, lygindavo jam padarytas paslaugas, grąžindavo visas patobulinsime civilinę bei baudžiamąją teisę! skolas.

32

Akiračiai Pasižymėjo didžiuliu žavesiu bei, kaip dabar sakoma, charizma. Mokėjo atidžiai klausytis, sutelkti savo ir kitų dėmesį. Nuo Cezario sklido savotiški kerai.

Tačiau iškalba jį toli lenkė Ciceronas, ir Cezaris negalėjo su tuo susitaikyti. Pavydėjo! Savo ruožtu Ciceronas žaliavo iš pavydo dėl žaibiškų Cezario sprendimų, reakcijos, proto aštrumo, pasisekimo tarp moterų. Šisai Romos liežuvautojas netgi buvo prasitaręs: „Kažin ką atiduočiau, kad galėčiau patūnoti po Cezario lova…“

Artuma / 2007 m. lapkritis

grynai tam, kad įtaisytų ragus galingiausiajam triumvirate.

Dar viena nepaprastai svarbi dama Cezario biografijoje buvo Servilija, dorovinga matrona, Marko Bruto motina ir Katono sesuo. Kada prasidėjo jos romanas su Cezariu, nežinia. Įtariama, kad Markas Brutas – jo vaisius, bet tik spėjama. Ryšys greičiausiai truko visą gyvenimą. Cezaris su protinga ir labai išsilavinusia Servilija tardavosi daugeliu klausimų, įsiklausydavo į jos nuomonę. Ir ja rūpinosi. Kai gegutė Servilijai kukavo keturiasdešimt, karvedys padovanojo jai šešių milijonų sestercijų vertės perlą. Neblogai, tiesa? O kai jau kita Moterys ir vyrai (ne, ne gegutė (nes anoji buvo nugaišusi) išKleopatros biustas. Aleksandrija, 40–30 m. pr. Kr. apie tai!) kukavo penkiasdešimt, Cezaris myliKaip ir kiekvieno ryškaus asmens, Cezario aplinkos mai moteriai padovanojo milžiniškus žemės plotus. Kad viskas būtų tvarkinga, tai yra, kad dvidešimtmetė trečiožmonių taipogi būta itin įspūdingų.

Jis buvo vedęs tris kartus. Visos trys santuokos – iš ji žmona Kalpurnija nepyktų, žemes Servilija nusipirko politinių paskatų ir kitokių išskaičiavimų! Turėjo du už simbolinę kainą (maždaug už litą). Sakoma, jog šią vaikus. Su pirmąja žmona Kornelija susilaukė dukters vienintelę moterį Cezaris iš tikro mylėjo.

Bene tapybiškiausia šio donžuano moteris – KleoJulijos. Sūnų Cezarioną pagimdė Kleopatra. Be to, įsisūnijo sesers vaikaitį Oktavianą Augustą, kurį testamen- patra. Bet apie šį romaną tiek prirašyta ir prikalbėta, tu paskyrė savo įpėdiniu. Miglota yra Cezario žudiko jog apsistoti prie jo neverta.

Geriau pasišnekėkime apie vyrus. Energingas ir stipMarko Bruto kilmė, bet apie tai vėliau.

Cezario žmonos niekuo ypatingu nepasižymėjo, to riausias triumvirate Pompėjus sudorotas, pinigais aptenepasakysi apie jo mylimąsias. Čia dera pabrėžti, kad kusio Kraso nebėra, tačiau kraują varinėja kandusis Cicedidesnio paleistuvio kaip Cezaris reikėtų paieškoti. Kai ronas! Maža to, kad jis politinis priešas (ištremsime, turtą kurie autoriai jį vadina erotomanu. Antra vertus, moterys konfiskuosime), betgi liežuvis jo dvišakas! Tiesa, Cezaprie jo lipte lipo. Ir būta dėl ko. Diktatorius pasižymėjo ris su Ciceronu niekada atvirai nekovojo, jų susirėmimai puikia išvaizda. Buvo lieknas, aukštas, tamsaus gymio. Di- vykdavo „per trečius“asmenis. Abiem rūpėjo skirtingi dadelės juodos akys žvelgė gyvai, šiltai ir kerinčiai. Rengėsi lykai. Ciceronas buvo mąstytojas, o Cezaris nemėgo fielegantiškai, labai rūpinosi savo išore. Ir labai sielvartavo, losofijos: jis norėjo valdyti pasaulį. Ir vis dėlto...Pavydėjo kad slinko plaukai, didėjo plikė. Kaip žinoma, vyrai savo vienas kitam ! Abu įėjo į istoriją. Bet gal geriau įeiti taip, galvos „augmenija“ perdėtai rūpinasi ir skiria jai kur kas kaip Ciceronas? Neužtvindžius krauju Europos.

Antra neeilinė asmenybė – Servilijos giminaitis daugiau dėmesio nei smegenims... Praplikęs diktatorius oficialiai įteisino lauro lapų vainiko nešiojimą šiokiadie- Markas Porcijus Katonas. Tikra Romos sąžinė ir garbė. niais. Visai neaišku kodėl, nes moterys jį vis vien mylėjo! Ne lektikoje (dengtuose neštuvuose) ir ne purpuruose, Be to, laurų vainiku dieną naktį juk nesipuoši! Istorikai o visada pėsčias ir basas, be togos, nepridengta galva, šaipėsi, kad Cezaris nesusitvardydavo tik trimis atvejais: išpažįstantis stoikų „tikėjimą“, niekada nemeluojantis, prisiminęs Aleksandro Makedoniečio pergales, sužino- ištikimas savo principams. Romėnas, pasipriešinęs Cejęs apie kurio nors savo narsaus kario žūtį ir prisiminęs zariui. Tik kas iš to, juk pralaimėjo! Pirmąjį kartą – kai senate buvo sprendžiamas klausimas dėl bausmės sąplikę. Ak, jau ta vyrų tuštybė...

Taigi moterys. Jų visa virtinė, tad neišvardysi. Kil- mokslininkui Katilinai, antrąjį – kai bandė sutrukdyti mingos, rafinuotos ir šiurkščios plebėjės. Jaunos ir ne vi- Cezariui tapti konsulu. Ir ką? Cezaris tapo konsulu, sai, gražios ir šiaip sau. Aptarkime kelias. Štai kad ir Ter- padovanojo Servilijai perlą, apdalijo žemėmis vargšus, tulija. Graži ir žavi. Be to, ji – turtingiausio Romos vyro ypač daugiavaikius, savęs nepamiršo, pasiėmė Galiją, o ir... triumviro Kraso žmona! Bet ar tai kliūtis? Antrojo Katonui paliko nuogus plikus idealus. Paskui Cezaris triumviro Pompėjaus žmona, trijų vaikų motina Mu- suėmė idealistą, nes šis rėmė Pompėjų, trumpai sakant, cija, taip pat verta dėmesio. Ir ne tiek dėl jos pačios, o nuodijo gyvenimą stoikui kaip įmanydamas, nes... pa-

Sveikata vydėjo. Kuo viskas baigėsi? Markas Porcijus Katonas nusižudė persirėždamas pilvą.

Kiti... Kiti irgi buvo stiprūs, protingi, energingi. Germanų karalius Ariovistas, edujų vadas Divicijakas, gãlų sukilėlių vadas Vercingetoriksas – visi nugalėti, palaužti, sunaikinti. Cezaris visada laimi.

Ak, tas Nikodemas? Tai buvo jaunystės klaida. Pelninga, aišku, nes karalius visa, ką turėjo, dovanojo Romai.

Palikimas Visų pirma tai dvi puikios monografijos. „Gãlų karo užrašai“ – septynios knygos ir „Pilietinio karo užrašai“ – trys knygos. Antroji monografija yra nebaigta, nes

jos kūrėjas buvo nužudytas. Be to, Cezaris yra autorius (nors kai kas tuo abejoja) tekstų „Apie Aleksandrijos karą“, „Apie Afrikos karą“, „Apie Ispanijos karą“. Jis netgi parašė knygą apie gramatiką ir pamfletų rinkinį „Prieš Katoną“ (Anti Caton), poezijos, dramos kūrinių. Deja, šie darbai neišliko. Užtat išliko Julijaus kalendorius, kuriuo ir šiandien naudojamės. Vien tai ko verta!

Kai apie kurį nors žmogų atsiliepiame: „Jame yra truputis nuo Dievo, truputis nuo velnio“, dažniausiai sakome tiesą. Bet ar šis posakis tinka Gajui Julijui Cezariui? Netinka. Nes jame buvo daug nuo Dievo ir labai daug nuo velnio.

Parengė V. I.

Gydytojo Petro paskaitėlė apie žarnyno bėdas Kadaise buvo tokia madinga liga – kolitas. Ją linksniuodavo netgi Akselis Miuntė. Liga, aišku, niekur neišnyko, bet vadinasi jau kitaip. Pagal tarptautinę klasifikaciją dabar ji vadinama įvairiai, nes šis pavadinimas jungia visą ligų grupę.

Neretai jos esti susijusios su infekcija.

Kaip jas „užsidirbame“? Ogi per maistą, vandenį, jei gamintojai bei valgytojai nepaiso sanitarijos bei higienos. Šįsyk pakalbėkime apie tokių ligų požymius. Štai sveikas it ridikas žmogus sukarščiuoja, pradeda vemti, viduriuoti.

Jam darosi silpna, sumažėja kraujospūdis, ima šėlti širdis. Maža to, vadinamojoje duobutėje atsiranda skausmų, išplintančių po visą pilvą. Požymiai tokie patys, kaip apsinuodijus maistu, bet skiriasi jų išryškėjimo laikas. Užsikrėtus salmonelioze ar dizenterija, turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol žmogus suserga, o čia liga išsivysto per kelias valandas. Taigi, jei po įtartinų pietų suskaudo pilvą, pykina ir paleido vidurius, galima įtarti toksinę infekciją. Ypač jeigu šoktelėjo temperatūra, o pilvo skausmai yra spastinio pobūdžio. Anksčiau žmonės tokiais atvejais griebdavosi populiariosios aktyvintos anglies, dabar madingesnė „Smekta“. Tai labai svarbu,

nes neišgėrus sorbentų mikroorganizmai pateks į kraujotaką, ims gamintis visokia bjaurastis ir kils bėdų dėl kraujospūdžio, sutriks širdies veikla.

Tačiau be toksinių infekcijų yra ir tokių, anksčiau irgi kolitais vadintų, ligų, kurios turi lėtinę eigą ir pažeidžia storąją bei plonąsias žarnas. Šioms sunkiau diagnozuojamoms ligoms reikalingas nemalonus instrumentinis tyrimas – kolonoskopija. Šio tyrimo ypač reikia tada, kai pučia pilvą, skauda aplink bambą, išmatos labai stipriai dvokia, organizmas pritrūksta vitaminų; jis taip pat atliekamas, kai žmogui ilgai trunka anemija (stinga geležies, taigi, galima įtarti esant vidinį kraujavimą) bei silpnumas.

Iš storosios žarnos negalių bene bjauriausios yra opinės ligos. Jos susijusios su autoimuniniais dalykais ir gyja labai sunkiai. Čia irgi neapsieisime be kolonoskopijos. Jos metu galima apžiūrėti net dalį plonųjų žarnų.

Trumpai tariant, jei viduriavimas, pilvo pūtimas, pykinimas užsitęsė, žengte marš pas gydytoją!

Truputį pamoralizuosiu. Priminsiu, kad plačioji publika visai nesirūpina savo pilvais. Širdis, kraujospūdis sulaukia kur kas didesnio mūsų dėmesio, o virš-

kinimo sistema? Daugelis mano: „Na, pagersiu fermentų, žolelių, tablečių nuo viduriavimo, visagalio „Espumisano“ ir praeis.“ Oi, nebūtinai! Ir šaltakraujiškai grūdame į vargšelį pilvą kilogramus maisto, nelygu kokie kupranugariai. Šioje vietoje stabtelėkime prie maisto temos.

Dabar daugybėje produktų pilna konservantų, puriklių, tirštiklių, skonio stipriklių, dažiklių ir dar bala žino ko.

Visa tai tikrai ne į naudą mūsų pilvams.

Gal vertėtų atidžiau skaityti etiketes ir atsargiau rinktis produktus? Juk visi šie „gerikliai“ gali sukelti pilvo pūtimą, pilnumo jausmą, rėmenį, atpylimą, o kartais ir skausmus. Taigi – suaktyvinti jau turimą lėtinę patologiją. Aišku, ekologiškų, sveikų produktų nėra daug ir jie brangesni, tačiau privalome kreipti dėmesį į tai, ką valgome. Nepamirškime ir senos taisyklės: kuo maistas paprastesnis, tuo jis sveikesnis.

Baigdamas noriu pridurti: rūpinkimės savo pilvais, juk jie teikia mums tiek malonumo! Nepamirškime, jog tai ne šiukšlių dėžės, bet labai sudėtingos ir jautrios sistemos, kuriomis reikia rūpintis tikrai labiau negu automobiliu ar veja.

33

34

Gyvenimas kaip senas vynas

Artuma / 2007 m. lapkritis

Žemė, kuri šventa Vanda IBIANSKA Joje atsidurti meldiesi, meldiesi, meldiesi. Šios dvi savaitės nėra vien buvo daugelio ma- dvasinė „švaros misija“. Išgyvenimai nepaprastai gilūs, ir no gyvenimo me- jų aprašyti neįmanu. Esu tikra, kad to nepajėgiu padatų svajonė. Vis kas ryti ne tik aš. nors sukliudydavo: Tačiau grįžkime prie dalykų, ne itin svarbių malditai darbai, tai pinigų ninkui, bet įdomių tik šiaip linkusiam į tikėjimą, jam stygius, tai nesveika- simpatizuojančiam keliautojui. ta, tai dar kažkas. ŠieJėzaus tėvynė turistiniu požiūriu – ne atrakcijų met į viską numojau kraštas. Nėra ten Luvro, Pinakotekos lygio muziejų, ranka ir su mokyklos Paryžiaus, Vienos ar Prahos kerų, stulbinamo grožio ir laikų drauge patrau- harmonijos katedrų, amą gniaužiančių gamtos vaizdų. kėme į Jėzaus tėvy- Yra tiesiog seni rytietiški miestai, nuolat griaunami ir nę. Kadangi Lietuvo- atstatomi, neskoningos šventovės, kurių stiliaus net je tikrų piligriminių eklektišku nepavadinsi. Greičiau tai visų epochų, stikelionių niekas ne- lių, tautinių, konfesinių, kultūrinių savitumų kratinys.

Krikšto atnaujinimas Jordane rengia, važiavome Ir keisčiausia, jog visa tai esant ten visiškai nesvarbu! per Lenkijos kunigų palotinų ganytojiškų kelionių orgaKodėl žmogus (turiu galvoje ne vien krikščionį, bet nizaciją Duszpasterstwo pielgrzymkowe księžy pallotynow. ir judėją, musulmoną) Viešpaties gimtajame krašte taip Tiems, kas panorėtų taip vykti, nuoširdžiai ir sąžiningai pasikeičia? Nežinau. Gal todėl, kad vaikštai Jėzaus kepatariu: būkite pasirengę kai kuriems nemalonumams. liais, kiekvieną dieną pradedi ir baigi bendra malda ten, Tai – nešvarūs arabų viešbučiai ir pasibaisėtinas tempas, kur Jis mokė ir meldėsi? O gal dėl jauno grupę lydėjunežmoniškas nuovargis. Rasite ne tik nedezinfekuotų, bet sio kunigo Pavelo (aukso gabalas, o ne kunigas!) kurtos ir neiššveistų sanitarinių mazgų, nešvarių grindų, užskalb- nuotaikos? Manau, jog veikia ir didžiulė maldų, per kelis tos, papilkėjusios patalynės. Užtat puikus maistas – švie- tūkstantmečius iš ten kylančių į Dangų, koncentracija. O žias ir skanus. Žuvies mėgėjai atsivalgys jos iki soties, avie- gal viskas drauge? Kad ir kaip būtų, Šventosios žemės nos ir daržovių – taip pat. Atskirai pakalbėti reiktų apie veikimas nepaprastas. Tai jau transcendentiniai dalykai. orus. Internetas, juk žinome, neRaudų siena, moterų pusė Turbūt ne visiems, bet man – taip. patikimas šaltinis, bet kito tiesiog Po varginančios naktinės kelionės nėra. Tad patikėjome, kad rugsėjį iš Varšuvos – šv. Mišios Getsemanėje, ant Alyvų kalno. Verkiau. Kodėl?

Izraelyje +30 pagal Celsijų. Buvo Paaiškinti nemokėčiau, nes lyg ir +40 arba +41! nebuvo dėl ko. Ne viena slapčiomis Visi šie dalykai toli gražu neantraeiliai. Juk kai tave užgriūva šluosčiausi ašaras. Tyliai jas braukė tokia išgyvenimų, jausmų, vaizmoterys ir vyrai, jauni ir seni – visi dų ir žinių lavina, prireikia abtrisdešimt penki grupės maldininsoliučiai visų psichinių ir fizinių kai. Nusileidus nuo kalno, Kristaus jėgų, idealios dvasinės ir kūno agonijos bazilikoje prie akmens, kur kondicijos. Nes gyveni tas dvi saViešpats kentėjo, – vėl tas pats. vaites Jėzaus žemėje, visa širdimi Kitą dieną – Betliejus. Grota, jauti bent dalelę to, ką jautė Jis. kur gimė Jėzus, šv. Mišios Piemenų grotoje, Kalėdų išgyvenimas Kasdien ir kasnakt atsiprašinėji spiginant negailestingai saulei ir Viešpaties už savo paklydimus, vos gaudant orą. Bet koks išgyvemeldi malonių artimiesiems, savo kraštui. Paskui susizgrimbi, nimas! Giedras ir šviesus graudulys. Džiaugsmingas graudulys! Kikad pamiršai paprašyti sau... Ir

Gyvenimas kaip senas vynas tas taip sakytų, pamanyčiau, kad niekus šneka. Bet juk pati visa tai patyriau.

Trečią rytą programoje – Raudų siena. Čia pakeisiu leitmotyvą, nerašysiu apie Mišias, nors jos buvo labai jaudinančios, gilios. Mane sužavėjo jaunutės žydės prie Raudų sienos, moterų pusėje. Mūsų bažnyčiose tiek jaunų merginų net per metines šventes nepamatysi. O čia...

Gražutės dvidešimtmetės žydaitės, atsivertusios sidurus, meldžiasi nieko aplink nematydamos ir negirdėdamos.

Tyloje ir susikaupime. Kai priėjau prie Raudų sienos priglausti kaktos ir delnų, meldžiausi tarsi vienų – aplink nė garso. Pasiunčiau Dievui laišką – trumpą ir konkretų, šiek tiek politišką. Tikiuosi, kad jau gavo.

Kur dar buvome? Marijos užmigimo bazilikoje, Šv. Petro atgailos bažnyčioje, rūsyje, kur Viešpats kalėjo, prie laiptų, kuriais vedė suimtą Jėzų. Kitą dieną – Kryžiaus kelias. Tai, kaip mes ėjome, nebuvo specialiai skiriama silpniems ir paliegėliams. Ne perbėgome ar pražingsniavome. Ne. Ilgai meldėmės prie kiekvienos stoties ir Kristaus kapo baziliką pasiekėme po kelių valandų.

O ten... Ką ten? Ar gali apsakyti jausmus, kuriuos patiri rankomis liesdamas kryžiaus vietą ar kapą dengiančią plokštę? Klūpai prie kapo, laikai ant jo delnus, ir ašaros vėl srūva upeliais, o malda tokia gili, kad nematai ir nejauti, jog graikų ortodoksų vienuolis (jie čia šeimininkai) ragina užleisti vietą kitiems, laukiantiems eilėje.

Paskui buvo Nazaretas ir jo Apreiškimo bazilika (šventoriuje – mūsų Aušros Vartų Marija; kažin, kodėl ne šiluviškė?); Mergelės Marijos grota, kur angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28); Šv. Juozapo bažnyčia, stovinti toje vietoje, kur gyveno Šventoji Šeima: ten šventėme ir Eucharistiją. Galilėjos Kana, kur grupėje buvusios šešios poros atnaujino Santuokos sakramentą. Palaiminimų kalnas ir šv. Mišios ant jo, Kafarnaumas, Genezareto ežeras, Duonos padauginimo bazilika, Šv. Petro primato bažnyčia su autentiškais Kristaus laikų laiptais į ežero pakrantę.

Ir – krikšto atnaujinimas Jordano upėje. Būdami nebe kūdikiai, o suaugę ir sąmoningi, įbridę į upę kartojome paskui kunigą krikšto žodžius, atsižadėdami pikto ir prisiimdami atsakomybę būti krikščionimis iki dienų pabaigos. Tai buvo tokios jaudinančios ir atsakingos akimirkos, kurių ir norėdamas nepamirši.

Nepaprastų išgyvenimų valandos ant Taboro ir Gundymų kalnų.

Paskutines keturias paras gyvenome viešbutyje, esančiame ant Alyvų kalno. Iš čia pėsčiomis ėjome į Kristaus Žengimo dangun koplyčią (akmuo jau po stiklu, o koplyčia ir šventorius priklauso visoms konfesijoms), bažnyčia Pater noster, kur Viešpats išmokė maldos „Tėve mūsų“, vėl Jeruzalės senamiestis, Via Dolorosa (Kryžiaus kelias), Kristaus kapo bazilika. Dar keletas atmintinose vietose stovinčių bažnyčių, aplinkinis kelias į Betaniją, nes tiesio-

giniu važiuoti neleidžia kariškiai, ir garsioji šešių metrų aukščio tvora, skirianti žydus nuo palestiniečių.

Galiausiai – Ain Karimas, kur Marija aplankė Elzbietą, kur gimė Jonas Krikštytojas. Visų vietų, kur pabuvome ir meldėmės, išvardyti dėl vietos stokos negaliu.

Iš privalomų su tikėjimu nesusijusių objektų aplankėme garsiuosius Jad Vašemą ir Masadą. Ten pabūti tikrai verta! Beje, ir Cezarėjoje prie Viduržemio jūros. Pirmasis yra holokausto memorialas, sujungtas su mokslo ir tyrimų institucija. Tai širdį draskantis paminklas žydų tautos kančiai, šiurpiajam jos genocidui. Ypač sukrečia netradicinis paminklas žuvusiems pusantro milijono žydų vaikams. Tamsoje – degančių žvakių gausybė ir tylus balsas, vardijantis mažylių vardus, pavardes, amžių ir šalį, kurioje jie gyveno... Masada yra dvigubas – gamtos

Betliejus. Grota, kur gimė Jėzus

ir tautos didvyriškumo – paminklas. Ant visiškai stataus kalno žydai kovėsi su romėnais iki paskutinio kraujo lašo, išžudė savo moteris, vaikus, paskui vienas kitą, bet priešams nepasidavė. Kažkaip labai jau primena mūsų Pilėnus... O Cezarėja – tiesiog labai gražus miestas-uostas, Erodo Didžiojo iniciatyva pastatytas ant Viduržemio jūros kranto. Čia puikiai išsilaikė romėnų amfiteatras, hipodromas, šventykla Neptūnui ir nimfoms.

Piligrimystė buvo suorganizuota taip, kad nuo labai ankstaus ryto (keldavomės 5.45 val.) iki 13 val. melsdavomės ir lankydavome šventąsias vietas.

Eucharistiją kasdien šventėme kurioje nors iš jų. Po pietų kasdien per Judėjos dykumą važiuodavome prie Negyvosios jūros. Ten, pragariškoje kaitroje, mirkdavome kone karštame sūriame vandenyje. Daugelis maksojo išsitepę gydomuoju šios jūros purvu. Vandens iki kelių, ant dugno – minėtasis purvas, o tas vanduo kelia į paviršių net kultivuojantį sumo sportą, tad plūduriavome to gal ir gydančio telkinio paviršiuje. Nežinau, koks tas gydomasis poveikis, bet kai netyčia įsipjoviau pirštą, tai per pusdienį sugijo. Artritikai, reumatikai ir šiaip seneliai šokinėti kaip jauni ožiukai nepradėjo. Šiek tiek apie tai, kaip atrodo Jeruzalė. Ji – miestas ant stačių kalnų, ir viskas joje kažkaip keistai arti.

35

36

Artuma / 2007 m. lapkritis

Gyvenimas kaip senas vynas Kedrono slėnis skiria Alyvų kalną nuo Dovydo miesto, senamiesčio. Ir viskas atrodo ranka pasiekiama. Tai fiziškai. Bet yra ir kitų dalykų. Štai vienoje Kristaus kapo bazilikos dalyje šeimininkauja graikų ortodoksai, kitoje armėnai, trečioje koptai, ketvirtoje sirai, penktoje katalikai. Visi krikščionys ir visi susiskaldę.

Kristų tiki, o sueiti į daiktą niekaip nepajėgia... Kokie mes neišmintingi ir silpni! Tas pats ir Betliejuje, Jėzaus gimimo bazilikoje; beje, kitur irgi panašiai.

Jeruzalės senamiestis su pagrindinėmis šventomis vietomis vėlgi padalytas tarp judėjų, musulmonų ir krikščionių. Na, žydai laukia savojo mesijo, musulmonai garbina Alachą ir jo pranašą Mahometą, bet visi krikščionys? V amžiuje susipyko Efeze, paskui Chalkedone. Ką jau kalbėti apie XI amžių, kryžiaus karus ir vėlesnius laikus? Ačiū Dievui, po Vatikano II Susirinkimo popiežių Jono XXIII, Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir stačiatikių patriarchų Atenogoroso I, Dymitro I dėka vis labiau įsigali ekumeninė dvasia. O vis dėlto: Kristaus vaikai, kodėl mes nesutariame?

Sugrįžus manęs daug kas klausė įvairių dalykų. Pvz., kaip ten karo veiksmai? Mes jų nejutome. Taip, gatvėse daug ginkluotų kareivių, spygliuotos vielos užtvarų, keliuose kariniai postai, Jeruzalėje vakarais girdėjome šaudant. Bet žmonės ramūs, geranoriški, šypsosi. Šnekos, kad Izraelyje susikalbėsi rusiškai, yra mitas, nes visi kalba angliškai. Gatvėse daug chasidų, ne visada draugiškų.

Kaip atrodė pati kelionė? Dar Varšuvos oro uoste, pasimeldę koplyčioje, gavome gana ryškius

palotinų ženklelius ir kepures, kad minioje nepasimestume. Be to, apdalijo rašikliais ir labai gerais dienoraščiais, kurių pradžioje pateikta glaustų žinių apie šalį, jos istoriją, pagrindines, t. y. didžiąsias, pasaulio religijas ir scheminiai krašto bei Jeruzalės žemėlapiai. Gavome ir giesmynus, tad autobuse visi giedojo. Buvo daug puikiai parengtos gidės pasakojimų, perpintų Naujojo Testamento skaitymais. Ją keisdavo kunigo Pavelo nuostabios maldos bei paskaitėlės, mat jis – biblistas.

Krūvis buvo nežmoniškas. Ėjome apsipylę prakaitu, sutinusiomis kojomis, nepailsėję, neišsimiegoję, bet... laimingi. Šiaip jau tokia piligrimystė būtų netinkama ligotiems ir silpniems, nes jėgų reikia turėti nemenkų.

Nėra ji ir pigi. Klausiau kitų piligrimų, ar ji piniginiu požiūriu prieinama vidutiniam lenkui. Visi atsakė, kad ne, nes brangi. Antra vertus, patogi, nes viskas buvo įskaičiuota į kainą. Išsikaštuoti teko tik buteliui vandens kelyje, suvenyrams (tiksliau, devocionalijoms) ir aukoms bažnyčiose ant padėkliuko. Daugiau už nieką mokėti nereikėjo.

Via Dolorosa Ką galėčiau pridurti baigdama?

Noriu ten sugrįžti dar kartą. Taip, Dievas yra visur, bet... Bet iš ten sugrįžtama su kita tikėjimo kokybe ir, tikiuosi, nors šiek tiek kitokiu žmogumi. Noriu ir vėl verkti atgailos, atsiprašymo, dėkingumo ir džiaugsmo ašaromis. Noriu vėl kartoti: Viešpatie, štai stoviu prieš Tave išvargusi, silpna ir tuščiomis rankomis. Neturiu jose jokių dovanų: nuopelnų, talentų, netgi tos visa ir visus apimančios besąlygiškos meilės.

Jei gali, prašau, neatstumk manęs, Jėzau.

Šypsenos be raukšlių Man patinka darbas. Galiu sėdėti ir žiūrėti į jį valandų valandas.

* * *

– Kur tavo pažymių knygelė, Petriuk?

– Paskolinau Virgutei, kad savo tėvus pagąsdintų.

* * *

– Kodėl nesikeli?!

– Galvoju...

– Apie ką gi galvoji?

– Kodėl nesikeliu...

* * *

Kalbasi du draugai.

– Petrai, ar yra skirtumas tarp bėdos ir katastrofos?

– Be abejo. Štai jei susirgtų tavo teta, tai būtų bėda. O jei nukristų lėktuvas su Seimo nariais – tai katastrofa.

– Taip, katastrofa, bet ne bėda.

* * *

– Mes, moterys, girdim mados šauksmą, – sako žmona vyrui.

– O jūs į tą šauksmą neatsigręžkit – gal ten visai ne jus šaukia!

Lietuvos katalikų žiniasklaida

lapkričio 17 d. Kaune: 15 val. – teminiai seminarai VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g. 7), 17 val. – koncertas VDU didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28).

Renginį organizuoja viešoji įstaiga Gerosios Naujienos centras ir Kauno arkivyskupijos jaunimo centras.

A. Kluoniaus nuotrauka

Festivalio globėjas J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

Jau šeštą kartą vyksiantis šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“ – vienas iš nedaugelio masinių renginių Lietuvoje, kur į draugę susirenka įvairių krikščioniškų konfesijų jaunuoliai. Jų atliekama muzika ir dainos paliečia kiekvieno žmogaus širdį, nes visa jų kūryba atspindi tikrąsias mūsų gyvenimo vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Šių metų festivalyje jaunimas ne tik klausysis muzikos: prieš koncertą vyks susitikimas su atlikėjais ir jie pasidalys savo įžvalgomis, kūrybine patirtimi ir tikėjimu.

2007 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms.

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Ar­tu­ma

Vyr. redaktorius Darius

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė Vanda

Nr. 11 (218) / 2007

Redaktorė stilistė Dalė

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

CHMIELIAUSKAS

Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 17635 Tiražas 12 000 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Šio numerio kaina atsiimant redakcijoje – 2 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai 2007 m. lapkričio 11–18 d.

Lapkričio 10 d., šeštadienis atlaidų inauguracija 13 val. – šv. Mišios Aušros Vartuose prie atviro lango Lapkričio 11 d., sekmadienis „Sveika, malonėmis apdovanotoji...“ (Lk 1, 28) 11 val. – šv. Mišios Aušros Vartuose prie atviro lango

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Lapkričio 12 d., pirmadienis Marija – Dievo Gailestingumo monstracija Lapkričio 13 d., antradienis „Jis maloningas iš kartos į kartą“ (Lk 1, 50 ) Lapkričio 14 d., trečiadienis Dievo gailestingumas – Evangelijos širdis Lapkričio 15 d., ketvirtadienis Gailestingumas ir globa – Eucharistija ir Marija moksleivių ir mokytojų diena Lapkričio 16 d., penktadienis „Atlikta!“ (Jn 19, 3) kunigų diena 10.30 val. kunigai renkasi maldai į Aušros Vartus 15 val. – šv. Mišios vienuolėms bažnyčioje Lapkričio 17 d., šeštadienis Bažnyčia, kaip ir Marija, skelbia bei šaukiasi Dievo gailestingumo 15 val. – šv. Mišios ligoniams (lot.) bažnyčioje Lapkričio 18 d., sekmadienis Marija – Dievo Gailestingumo Vartai 11 val. šv. Mišias Aušros Vartuose prie atviro lango atnašaus Lietuvos vyskupai

Šv. Mišios atlaidų metu: 8 ir 9.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 11 ir 19 val. – Šv. Teresės bažnyčioje Dėmesio: lapkričio 11, 16 ir 18 d. nebus 9.30 val. šv. Mišių Aušros Vartuose šv. Mišios lenkų kalba: 6.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 9, 13 ir 17 val. – Šv. Teresės bažnyčioje Kiekvieną dieną Aušros Vartų koplyčioje: Švč. Sakramento adoracija – nuo 15 iki 19 val.

Pamaldos Švč. M. Marijos garbei – 18 val.

Išsamiau vilnius.lcn.lt

Pradedama prenumerata 2008-iems metams.

Artumą ateinantiems metams galite užsiprenumeruoti bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (M. Daukšos g. 21, Kaunas, tel. 837 20 96 83).

Indeksas 5010.

1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 12 mėn. – 48 Lt. Užsisakant redakcijoje 1 mėn. kaina – 2,50 Lt, 12 mėn. – 30 Lt. Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams – 50 USD (45 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams – 20 USD (18 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, M. Daukšos g. 21, LT-44282 Kaunas, Lietuva Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai