Artuma

Artuma 2007 m. gruodis

12

Ga­ny­to­jo laiš­kas „Ar­tu­mai“

Kalėdinės dovanos ir dovanų šou Per Kalėdas, švęsdami Jėzaus Kristaus Gimimą, minime begalinę Dievo meilę, padovanojusią žemės vaikams savo Sūnų. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Jėzus, mokydamas žmones, daugiausia dėmesio skyrė varguoliams. Jiems skiriamas ir pirmasis Jo palaiminimas: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 24). Sekdama savo Įkūrėju, Bažnyčia visais laikais rūpinosi vargstančiais žmonėmis, nes visuomet prisiminė Jėzaus žodžius: „...iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Tradicija per Kalėdas ką nors padovanoti šeimos nariams, draugams, ypač vargstantiems kilusi iš Evangelijos. Kalėdų Kristus yra pati didžioji dangaus dovana kiekvienam žmogui, o mūsų dovanos ir per jas pareiškiama meilė konkrečiam asmeniui tik ženklina tą didžiąją Dovaną. Tikintieji pagirtinai elgiasi, kai, ruošdamiesi Kalėdoms, prisimena šalia savęs esančius vargingus žmones ir jiems kuo nors padeda, taip nuskaidrindami jų sunkią buitį. Kristaus Evangelijos skatinami Carito žmonės kasmet organizuoja gerumo akciją ir renka vargšams aukas. Reikia pasakyti, kad rūpintis vargšais Bažnyčia skatina ne tik per Kalėdas, bet ir nuolat.

Kartais kalėdinės aukų rinkimo akcijos sukelia abejonių, ar tikrai jomis siekiama vargšų gerovės. Be abejonės, visuomet pagirtina prisiminti vargšus ir rūpintis palengvinti jų gyvenimą. Netinka akcijų vykdyti taip, kad jos būtų panaudojamos viešiesiems ryšiams, pavyzdžiui, siekiant save išreklamuoti. Krikščionis žino, ką apie tai kalbėjo Kristus: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 1–4).

Netikintiesiems gal ir nelengva rasti argumentų, kodėl negalima reklamuoti savo geradarystės; tos reklamos jie net ir siekia. Tačiau tikintieji negali užmiršti, kad šitaip reklamuodamiesi jie jau „atsiima užmokestį“ ir jų gerų darbų vertės Dievo akyse nebelieka.

Dalydami dovanas vargšams atkreipkime dėmesį į tai, kad mūsų dovanos nepažemintų silpnųjų žmonių. Kaip nors demonstruoti savo pranašumą būtų giliai nekrikščioniška. Vargšai Jėzų laikė savo draugu, todėl ir mes turime taip elgtis, kad vargingieji žmonės justų mūsų draugiškumą ir meilę be išskaičiavimo. Tuomet tiek dovanas gaunantiems, tiek jas duodantiems Kalėdos bus šviesios ir palaimingos.

Sigitas TAMKEVIČIUS Kauno arkivyskupas metropolitas

Laiškas skaitytojams

Turinys Gerieji „Artumos“ bičiuliai,

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Maranatha! Ateik, Viešpatie Jėzau!

2

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Dievo gerumas ir/ar labdara

4

Kun. Arvydas MALINAUSKAS Meilė artimui be reklamos

5

Tomas VILUCKAS Ar visi geri darbai yra geri?

7

Ses. Ligita RYLIŠKYTĖ SJE Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų 9 Klausimai ganytojams

10

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas

11

Vilius TOMASONIS O kas toliau?

13

Dr. Andrius NAVICKAS Kvailystė ir papiktinimas

14

Vygantas MALINAUSKAS Valstybinė šeimos politika: ar dar kam nors reikalinga santuoka?

15

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Į šventes – su kasdieniu gerumu

17

Jū­ra­tė KUODYTĖ Labdara(, = ) artimo meilės darbai 18 Gailestingumas ir geradarystė

20

Zita VASILIAUSKAITĖ Altruizmas: mitas ar tikrovė?

22

Iš redakcijos pašto

24

Motinos užrašai Birutė OBELENIENĖ Kontraceptikai: „už“ ir „prieš“

25

Akiračiai Vanda IBIANSKA Humanistas ir taikdarys Erazmas Roterdamietis

28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Varpas

30

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Prieše mano...

33

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Kalėdiniai bumbuliukai

Šio žurnalo viršelis Jus sveikina bylodamas didžiausiąją Dievo dovanos mums istoriją (iliustracija iš De Lislio psalmyno, XIV a. pr., Anglija). Ir tai neišvengiama, juk gruodžio mėnuo persmelktas adventiniu Ateinančiojo laukimu ir kalėdiniu Viešpaties Užgimimo džiaugsmu. Tačiau kita vertus, gruodis patapo tokiu visuotinio „gerumo“ mėnesiu, kai kone visur siaučia įvairios labdarybės akcijos...

O mes vis dar jautriai ir atsargiai žiūrime į visokius „geradarius“: ar ne dėl savo naudos, garbės ar bent jau reklamos jie užsiima tais geraisiais darbeliais?.. Tad ir nutarėme šiame numeryje pasvarstyti apie geradarystę, mielaširdystę – žodžius, kurie net mūsų mieliausios, švenčiausios lietuvių kalbos dabartiniuose žodynuose braukiami kaip psn. (pasenę) ir šiaip jau taisytini. Bet dievaži, negaliu patikėti, kad Jūsų, gerieji žmonės, širdys būtų tokios „moderniškos“, nuolat įtarios ir neatsivertų tikrajai artimo meilei – mielaširdystei?! Jūs juk tikrai prie Kūčių stalo pasikviečiate ar bent mintimis bei malda sušildote vienišus, vargstančius!.. O labiausiai mane sukrečia, kad, nepaisydamas viso to, Viešpats mus myli kiekvieną tiesiog beprotiškai... ir visai ne dėl mūsų gerųjų darbų! Štai kaip skelbia apaštalas Paulius (kurio garbei popiežius ketina paskirti ateinančius metus): <...> kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais. (Tit 3, 4–7) Tai bent kalėdinė dovanėlė, gerumo akcija! Džiūgaukim, kelkim linksmybes!

Darius Chmieliauskas

Sveikata Žiemos sezono liga

na štai, atsivertėte paskutinįjį šių metų numerį, vadinasi, užbaigiame dar vienerius metus, išgyventus drauge, artumoje... Ne, tikrai ne liūdesio gaidomis norisi dabar dūsauti (maždaug: „Dar metais pasenom“, „Pavargom, o kiek visko ir vėl nesuspėjom“, „Ech...“ etc.).

Kažkoks tylus dėkingumas spurda širdy: pirmiausia Viešpačiui – už dovanotą laiką, gyvenimą ir palaimą; ne menkiau norisi dėkoti ir artimiausiems – už kasdienį palaikymą, kantrybę ir supratimą; taip pat – dėkui ir Jums, mieli „Artumos“ bičiuliai, bendradarbiai ir geradariai! Jūsų artuma (skaitant žurnalą, atsiliepiant, parašant, kritikuojant, patariant, platinant, skelbiant, konkrečia pagalba ar tiesiog palaikomąja malda) mums ypač brangi, nes be jos labai greitai netektume jėgų toliau dirbti bei drauge su Jumis ir dėl Jūsų kurti „Artumą“. Visiems ir kiekvienam – ačiū!

35

P. S. O kad prieššventiniai rūpesčiai Jūsų pernelyg neprislėgtų, tik primenu, jog galite padaryti puikią Kalėdų dovaną savo artimesniems bei tolimesniems artimiesiems – užsakyti „Artumą“ 2008-iesiems, ir tada bus dar smagiau didesniame būryje ištisus metus gyventi Dievo ir žmonių artumoje!

1

2

Artuma / 2007 m. gruodis

Credo

Maranatha! Ateik, Viešpatie Jėzau!

Tai – pirmųjų krikščionių susirinkimų šūkis. Tai žodžiai, užbaigiantys ir krikščionių Šventąjį Raštą. Tai – krikščionių gyvenimo esmė. Adventas, keturių sekmadienių laikotarpis iki Užgimimo iškilmių, ir pačios Kalėdos yra Jo atėjimo maldavimo ir išgyvenimo metas. Advento trukmė dalijama į dvi dalis. Nuo pirmojo advento sekmadienio iki gruodžio 18 d. mąstome apie Viešpaties atėjimą (sugrįžimą) laikų ir mūsų istorijos pabaigoje, nuo gruodžio 18 d. – apie pirmąjį istorinį Viešpaties atėjimą Betliejaus tvarte.

Gruodžio 1-oji – Pasaulinė AIDS diena.

Gyvasis Dieve, mūsų tamsybėse tu įžiebi negęstančią ugnį. Kai aukštiname tave, tu išvaduoji mus iš mūsų pačių.

Mums, tavo beturčiams, tu patikėjai vilties paslaptį. Į žmogaus trapumą įkvėpei dvasios jėgos, kuri niekados nesibaigia, net tada, kai jos nejaučiame. Ji pasiliks, kad kviestų pirmyn. Mūsų tamsoje tu įžiebi negęstančią ugnį.

Gruodžio 2-oji – pirmasis advento sekmadienis. „Budėkite ir būkite pasirengę jo atėjimui“, – kvies mus sekmadienio Viešpats. Kiekvieno krikščionio gyvenimas vieną dieną pasibaigs, pasibaigs ir jo

istorija, bet juk šita pabaiga – susitikimas su Viešpačiu. Todėl krikščionys džiugūs, nes laukia išsvajotas susitikimas.

Duok, visagali Dieve, savo tikintiesiems ryžto teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų ir, jo rankos vedamiems, pasiekti Dangaus karalystę.

Gruodžio 6-oji – šv. vyskupo Mikalojaus minėjimas (IV a.); Vilniaus arkivyskupijos globėjo šventė. Šv. Mikalojus – Kalėdų senelio prototipas.

Gailestingasis Dieve, šventajam vyskupui Mikalojui, kurį gerbiame kaip mūsų gynėją, užtariant, gelbėk mus nuo visokio pavojaus kelyje, vedančiame į išgelbėjimą.

Gruodžio 7-ąją minime šv. vyskupą ir Bažnyčios mokytoją Ambraziejų (IV a.).

Dieve, šventąjį vyskupą Ambraziejų davęs mums šviesiu katalikiško tikėjimo mokytoju ir apaštališkos tvirtybės pavyzdžiu, pažadink savo Bažnyčioje vyrų pagal tavo širdį, kad drąsiai ir išmintingai jai vadovautų.

Gruodžio 8-ąją – Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės. Rytuose švenčiamos jau nuo VIII a., XII a. pradėtos švęsti ir Vakaruose. Pradžioje – tik pranciškonų, o 1476 m. įrašytos į Romos kalendorių. 1854 m. Pijus IX paskelbė Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą.

Dieve, Palaimintosios Mergelės Marijos Nekaltuoju Prasidėjimu parengęs tinkamą būstą savo Sūnui! Kaip dėl būsimos tavo Sūnaus mirties nuopelnų ją apsaugojai nuo bet kokios dėmės, taip ir mums, jos užtariamiems, leisk ateiti pas tave tyromis širdimis.

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2007 m. gruodis 1 Š Dan 7, 15–27; Dan 3, 82–87; Lk 21, 34–36 2 S Iz 2, 1–5; Ps 122; Rom 13, 11–14; Mt 24,

37–44 (I sav.)

3 P Iz 4, 2–6; Ps 122; Mt 8, 5–11 4 A Iz 11, 1–10; Ps 72; Lk 10, 21–24 5 T Iz 25, 6–10a; Ps 23; Mt 15, 29–37 6 K Iz 26, 1–6; Ps 118; Mt 7, 21. 24–27 7 P Iz 29, 17–24; Ps 27; Mt 9, 27–31 8 Š Pr 3, 9–15. 20; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12;

Lk 1, 26–38 9 S Iz 11, 1–10; Ps 72; Rom 15, 4–9; Mt 3,

1–12 (II sav.)

10 P Iz 35, 1–10; Ps 85; Lk 5, 17–26 11 A Iz 40, 1–11; Ps 96; Mt 18, 12–14 12 T Iz 40, 25–31; Ps 103; Mt 11, 28–30 13 K Iz 41, 13–20; Ps 145; Mt 11, 11–15 14 P Iz 48, 17–19; Ps 1; Mt 11, 16–19 15 Š Sir 48, 1–4. 9–11; Ps 80; Mt 17, 9a. 10–13 16 S Iz 35, 1–6a. 10; Ps 146; Jok 5, 7–10;

Mt 11, 2–11 (III sav.)

17 P Pr 49, 2. 8–10; Ps 72; Mt 1, 1–17 18 A Jer 23, 5–8; Ps 72; Mt 1, 18–25 19 T Ts 13, 2–7. 24–25a; Ps 71; Lk 1, 5–25 20 K Iz 7, 10–14; Ps 24; Lk 1, 26–38 21 P Gg 2, 8–14 (arba Sof 3, 14–18a); Ps 33;

Lk 1, 39–45 22 Š 1Sam1,24–28;1Sam2,1.4–8;Lk1,46–56 23 S Iz 7, 10–14; Ps 24; Rom 1, 1–7;

Mt 1, 18–24 (IV sav.)

24 P 2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89;

Lk 1, 67–79 25 A Vigilija: Iz 62, 1–5; Ps 89; Apd 13, 16–17.

22–25; Mt 1, 1–25.

Naktis: Iz 9, 1–6; Ps 96; Tit 2, 11–14;

Lk 2, 1–14.

Rytas: Iz 62, 11–12; Ps 97; Tit 3, 4–7;

Lk 2, 15–20.

Diena: Iz 52, 7–10; Ps 98; Žyd 1, 1–6;

Jn 1, 1–18 26 T Apd 6, 8–10; 7, 54–59; Ps 31; Mt 10, 17–22

27 K 28 P 29 Š 30 S

31 P

1 Jn 1, 1–4; Ps 97; Jn 20, 1–8 1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 124; Mt 2, 13–18 1 Jn 2, 3–11; Ps 96; Lk 2, 22–35 Sir 3, 2–6. 12–14; Ps 128; Kol 3, 12–21; Mt 2, 13–15. 19–23 1 Jn 2, 18–21; Ps 96; Jn 1, 1–18

Gruodį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad žmonių bendrija aktyviai rūpintųsi visais sergančiais AIDS, ypač moterimis ir vaikais, o Bažnyčia jiems skleistų Viešpaties meilę; misijų – kad per Kalėdas Bažnyčios iškilmingai švenčiamas Dievo Sūnaus įsikūnijimas Azijos žemyno tautoms padėtų atpažinti, kad Jėzus yra Dievo siųstasis vienintelis pasaulio Išganytojas.

Credo Gruodžio 9-oji – antrasis advento sekmadienis. Horizonte pasirodo Jonas, vadinamas Krikštytoju. „Atsiverskite, nes Dangaus karalystė čia pat“ – tai kvietimas pakeisti savo kelią ir pasirinkti naują, tokį, kuris atvestų į Dievo karalystę. O ši karalystė – Dievas, tapęs žmogumi – Jėzus, kurį vadiname Kristumi, Mesiju, Pateptuoju, savo Viešpačiu.

Visagali Dieve, duok mums išminties ir stiprybės, kad šio pasaulio rūpesčiai nesukliudytų pasitikti ateinančio tavo Sūnaus ir gyventi su juo.

Gruodžio 13-oji – šv. mergelės kankinės Liucijos minėjimas (IV a.). Šventajai mergelei kankinei Liucijai užtariant, pripildyk, Viešpatie, džiaugsmo ir šviesos savąją tautą, kad mes, švenčiantys jos gimimą dangui, galėtume savo akimis regėti tavąją garbę.

Gruodžio 14-ąją minime šv. kunigą ir Bažnyčios mokytoją Kryžiaus Joną (XVI a.).

Dieve, per tamsiąją atsižadėjimo naktį ir liepsnojančią kryžiaus meilę vedęs šventąjį Kryžiaus Joną į šventąjį kalną, kuris yra Kristus, leisk mums sekti jį, kaip dvasinio gyvenimo mokytoją, kad galėtume išvysti tavo garbės spindėjimą.

Gruodžio 16-oji – trečiasis advento sekmadienis, vadinamas džiaugsmo sekmadieniu. Kartu su Evangelijos pagal Matą veikėjais ir mes klausiame: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Klausiame ne tik šį sekmadienį. Tai – nuolatinis klausimas. Ar pasitikime tuo, kuris viską mums pasakė apie Dievą ir apie gyvenimą su juo? O gal susirasti kitą Mokytoją, duodantį kitokius atsakymus?

Dieve, matantis, kaip stropiai tavieji žmonės rengiasi švęsti Užgimimą, padėk mums sulaukti brangiosios iškilmės ir atšvęsti ją su gaiviu džiaugsmu.

Gruodžio 23-ioji – ketvirtasis advento sekmadienis. Evangelisto Mato pasakojime apie Jėzaus gimimą, kurį apmąstome šį sekmadienį, svarbu suprasti, kad Dievas ateina į konkrečią šeimą, giminę, istoriją, idant parodytų savo artumą žmonėms. Juk jis yra Emanuelis – „Dievas su mumis“.

Dieve, per angelą apreiškęs savo Sūnaus įsikūnijimą, pripildyk mūsų širdis savo malonės ir Kristaus kančios ir kryžiaus galia vesk mus į garbingą prisikėlimą.

Gruodžio 24-oji – Kūčios, Užgimimo išvakarės. Vakare susėsime prie stalo – vienybei, susitaikinimui ir artumui.

Laužysime kalėdaičius, linkėsime vieni kitiems, tikiu, to, kas plauks iš širdies.

Viešpatie Jėzau Kristau, atnešęs džiaugsmą ir išgelbėjimą! Laimink visus: didelius ir mažus, sveikus ir ligonius, liūdinčius ir besidžiaugiančius, prie stalo sėdinčius ir negalinčius būti drauge. Būki mūsų ramintojas ir globėjas, duok mums vilties ir stiprybės. Įkvėpk mums krikščioniškos meilės bei vienybės dvasios, kad visur ir visada jaustumės vieningi su tavim ir per tave. Suteik amžinąją ramybę mūsų šeimos, giminės ir bendruomenės mirusiems.

Gruodžio 25-oji – Kristaus Gimimo iškilmės. Tądien pagonys švęsdavo saulėgrįžą. Pradės trumpėti naktis ir ilgėti diena. Krikščionys švenčia tikrosios Šviesos užgimimą – Dievo užgimimą žmogumi.

Užliejai mus, visagali Dieve, nauja įsikūnijusio Žodžio šviesa! Tegul ji tikėjimu šviečia mūsų dvasioje ir atsispindi darbuose.

Gruodžio 26-oji – antroji Kalėdų diena ir pirmojo kankinio diakono Stepono šventė. Kristaus paskelbta Geroji Naujiena yra kaip tas dviašmenis kalavijas, kaip prieštaravimas, kaip pasidalijimas, kaip neramybė...

Duok, Tėve, gyvenimu paliudyti slėpinį, kurį švenčiame minėdami pirmojo kankinio Stepono gimimą dangui, ir jo pavyzdžiu išmokyk mylėti net ir priešus, už kuriuos jis mirdamas meldėsi.

Gruodžio 27-oji – šventojo apaštalo Jono šventė. Jonas, Zebediejaus sūnus, Betsaidos žvejys, Viešpaties numylėtinis: „tas, kurį jis mylėjo“, „tas, kuris buvo padėjęs galvą ant Jėzaus krūtinės“, tas, kuriam Jėzus nuo kryžiaus pavedė savo Motiną.

Dieve, per apaštalą Joną apreiškęs savojo Žodžio slėpiningas gelmes, duok mums perprasti gyvenimo Žodį, skambantį tavo Bažnyčioje.

3

Gruodžio 28-oji – Nekaltųjų Vaikelių šventė. Pagerbiami vaikai, kuriuos nužudė Erodas, tikėdamasis šitaip sunaikinti ir ką tik gimusį naują žydų karalių. Siaubingas Erodo poelgis – žudyti naujagimius. Toks pat siaubingas mūsų elgesys nužudant po kelių savaičių galinčius užgimti... Tad šiandien atmename ir visus negimusius kūdikius.

Viešpatie, mūsų Dieve, Nekaltųjų pašlovintas ne žodžiais, bet krauju, suteik malonę gyvenimu paliudyti tai, ką išpažįstame lūpomis.

Gruodžio 30-oji – Šventosios Šeimos sekmadienis. Švęsdami Užgimimo slėpinį, šį sekmadienį įsižiūrime į Jėzaus, Marijos ir Juozapo bendriją, vadinamą šeima, o per ją – į visas šeimas, į kiekvieną šeimą.

Dieve, Šventąją Šeimą davęs gražiausiu mums pavyzdžiu, padėk mums ja sekti kasdienėmis dorybėmis ir tarpusavio meile, kad paskui galėtume tavo dangiškuose namuose džiaugtis amžinu atpildu.

Gruodžio 31-oji – paskutinė 2007ųjų Viešpaties metų diena. Krikščionys yra dėkojimo – Eucharistijos – žmonės.

Mums reikia išmokt susiskaičiuoti Dievo dovanas ir už jas nuolat dėkoti. Tokia tebus ir paskutinė metų diena – sklidina dėkingumo.

Tavo, Dieve, gailestingumas neišmatuojamas ir gerumo lobynas neišsemiamas. Dėkojame tavo meilingajai didybei už suteiktas dovanas ir nepaliaujame melsti tavo maloningumo, kad mus, prašančius, išklausęs toliau laikytum savo globoje ir parengtum amžinajam atpildui.

Kalėdos nūdien švenčiamos beveik visuotinai, todėl taip norisi palinkėti: tegul nepraeina jos kaip dar viena (nors ir viena gražiausių) šventė. Tegul tai būna ATĖJIMO laikas. Viešpaties – pas mus ir mūsų – pas Viešpatį. Tegul tai būna atėjusiųjų susitikimo laikas, perkeičiantis mūsų gyvenimą, o per jį – pasaulį. „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ – „Maranatha!“ Kun. Artūras KAZLAUSKAS

4

Artuma / 2007 m. gruodis

Credo

Dievo gerumas ir/ar labdara Kun. Danielius DIKEVIČIUS Vienas didikas kartą paklausė [Jėzaus]: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus jam atsakė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dievas“ (Lk 18, 18– 19). Ką reiškia, kad Jėzus pragaruose. Mozaika, 1100 m.

Dievas yra geras (gr. agathos)? Iš esmės – du dalykus: Dievo moralinį tobulumą, t. y. šventumą (paties dieviškojo Asmens gerumą) ir Dievo palankumą, geranoriškumą (gerumas kūrinijos atžvilgiu). Pirmasis, arba vidinis, Dievo gerumas amžinas ir nekintamas, o antrasis, arba išorinis, – dinamiškas, dėl to ne visada žmonių matomas ir jiems savaime suprantamas. Senasis Testamentas Dievo gerumo idėjai išreikšti paprastai vartoja į lietuvių kalbą, deja, nelengvai verčiamą hesed sąvoką, kuri galėtų reikšti „gerumą“, „meilę“, „gailestingumą“, „palankumą“, „ištikimybę“ etc. Čia ir pasvarstykime išorinio Dievo gerumo temą (apie vidinį Dievo gerumą/šventumą žr. š. m. „Artumos“ spalio numeryje). Dievo gerumas mūsų visų atžvilgiu, manding, Biblijoje galėtų būti skiriamas į dvi pagrindines kategorijas: 1) Dievo Kūrėjo gerumas ir 2) Dievo Gelbėtojo gerumas.

Dievo Kūrėjo gerumas Viskas pasakoma pačiu pavadinimu. Dievo Kūrėjo gerumas apsireiškia, nes sukūrimas irgi yra viena Dievo apreiškimo/apsireiškimo forma (plg., pvz., Rom 1, 19– 20). Sukūrimas yra Dievo gerumo aktas. Nebūtinai, – paprieštarautų filosofai ir primintų deizmo teoriją, anot kurios, dievybė, sukūrusi pasaulį, jį apleidžia ir juo visiškai nesirūpina. Tačiau Biblijoje yra kitaip. Sukūrimu prasiveržia Viešpaties Dievo gerumas: Tam, kuris savo išmintimi sukūrė dangus, nes jo ištikima meilė amžina. Tam, kuris patiesė žemę ant vandenų, nes jo ištikima meilė amžina. Tam, kuris padarė didžiuosius šviesulius, nes jo ištikima meilė amžina. Saulę – valdyti dienai, nes

jo ištikima meilė amžina, Mėnulį ir žvaigždes – valdyti nakčiai, nes jo ištikima meilė amžina (Ps 136, 5–9).

Psalmės autorius, šlovindamas Viešpatį ir sugretindamas dieviškojo veikimo vaisius bei ištikimąją Jo meilę (hebr. hesed), teigia, jog kūrinija yra Dievo meilės, taigi ir gerumo, padarinys. Vulgata, t. y. lotyniškas šv. Jeronimo vertimas (III a.), vietoj lietuviško „ištikimoji meilė“ sako misericordia – „gailestingumas“. Manau, kad lietuviškasis vertimas, kurio autorius, kaip žinome, yra Lietuvos biblistų patriarchas prel. prof. A. Rubšys, daug geriau perteikia hebrajiško teksto mintį. Kodėl?

Atsakymas labai paprastas ir logiškas. Kad rastųsi gailestingumas, reikia nusižengimo. O kai nėra nuodėmės, nereikalingas ir gailestingumas. Kaipgi galėjo nusidėti kūrinija, kurios dar išvis nebuvo? Arba kaip galėjo nusidėti materija (dangus, žemė, saulė, žvaigždės ir kt.), neturinti nei laisvos valios, nei pažinimo? Akivaizdu, kad sukūrimas yra ne gailestingumo, bet Viešpaties Dievo maloningumo, t. y. gerumo, veiksmas.

Dievo Gelbėtojo gerumas Jis pasireiškia dvejopai: silpnųjų ir nusidėjėlių išgelbėjimu.

Dievas visuomet prisimena silpnuosius ir juos išlaisvina iš skriaudikų rankų. Klasikinis Dievo gerumo silpnųjų ir nuskriaustųjų atžvilgiu pavyzdys – Išėjimo įvykis (gr. Exodus). Dievo „intervencija“ jo metu nėra vienkartinė labdara. Jis ne tik išlaisvina nuskriaustuosius iš Egipto nelaisvės, bet ir lydi juos kelionėje per dykumą, padeda jiems užkariauti Kanaaną ir sukuria iš jų, tuomet dar padrikų genčių, žydų tautą.

Pažvelkime į dar vieną psalmės pavyzdį: Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi – sklidina mano taurė! Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas (Ps 23, 5–6). Psalmininkas pasakoja mums apie pavojuje atsidūrusį žmogų. Jis bėga nuo priešų, o šie seka jam iš paskos. Veiksmas vyksta kažkur biblinės Palestinos teritorijoje. Bėglys vienas, priešų daug, taigi jėgos nelygios. Laimei, horizonte šmėkštelėja palapinės kontūrai. Pasirodo šeimininkas (greičiausiai piemuo, ganantis savo kaimenę žaliose ganyklose), žaibiškai viską supranta ir nusprendžia bėgliui padėti. Kaip? Ogi pakviečia jį į svečius. Koks netikėtumas! Juk šeimininkas

Credo labai rizikavo, nes ir jį galėjo užpulti.

Kita vertus, ar piemens palapinė galėjo apsaugoti? Ne! Apsaugojo ne palapinė, bet senovinis paprotys: juk svečias įgyja teisinę neliečiamybę (plg. Pr 19, 1–11).

Tačiau tai dar ne viskas! Būtent palapinėje prasideda keisti dalykai. Norėdamas padėti bėgliui, šeimininkas būtų tik paprastai pakvietęs į vidų. To būtų pakakę, kad bėglys išsigelbėtų, bet to nepakanka palapinės šeimininkui, kuris juk yra Viešpatį Dievą simbolizuojanti figūra. Ką gi jis daro? „Kūrena sauną“, vėjo ir saulės nugairintą svečio veidą atgaivina aliejais (patepi dosniai mano galvą aliejumi), pavalgydina (padengi man stalą), pavaišina vynu (sklidina mano taurė) ir net pasirūpina jo ateitimi (tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas).

Dievo gerumas nusidėjėlių atžvilgiu.

Nusidėjėlius Viešpats Dievas išgelbėja.

Juk išgelbėjimas, anot Šventojo Rašto, nėra paprastas nuodėmių dovanojimo/ užmiršimo aktas. Nusidėjai? Taip! Prašyk atleidimo! Atleisk man, Viešpatie! Na, gerai, dėl šventos ramybės tau atleidžiamos nuodėmės, tik jau eik, eik ramybėje (t. y. dink man iš akių)!.. Viešpats Dievas elgiasi visiškai kitaip. Atleisdamas Jis apdovanoja – padaro mus savo vaikais bei dieviškos prigimties dalininkais: Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Tai yra Viešpaties Dievo gerumo viršūnė. Kodėl? Todėl, kad, priešingai negu kūrinių nepelnytai patiriamas Dievo Kūrėjo gerumas ir Dievo Gelbėtojo gerumas silpniesiems, Dievo Gelbėtojo gerumas nusidėjėlių atžvilgiu yra žmonių žeidžiamas ir vis dėlto nuolat jiems rodomas bei dovanojamas.

Apibendrinti galėtume padarydami dvi svarbias išvadas: pirma, Viešpaties Dievo veikimas nėra labdara; antra, Dievas ne tiktai padeda, t. y. parodo savo gerumą, bet ir dovanoja mums save patį.

Meilė artimui be reklamos Kun. Arvydas MALINAUSKAS „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį.

Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 1–4).

Jau kuris laikas Lietuvoje artėjant Kalėdoms vyksta ne tik kalėdinių dovanėlių bei atributikos pardavimo ir pirkimo vajus, bet ir gražios akcijos, bylojančios, kad meilė artimui dar egzistuoja, kad dar prisimename ir našlaičius, ir vargstančius, kad, trumpai tariant, matome ne tik save. Štai spalvoto žurnalo spalvotoje nuotraukoje žinomas verslininkas vaikų globos namams dovanoja dailų televizorių ir namų kino įrangą. O populiariame dienraštyje skaitome, kaip viena bendrovė senelių namams „užpirko“ Kalėdų eglutę, Senelį ir koncertą su dainininke. Tegul šventę pajunta visi – šiaip ar taip juk Kalėdos būna tik kartą metuose. Kokios gi jos būtų be dovanų!

Tačiau turbūt ne vienam dingteli mintis: kodėl taip elgiamasi tik per Kalėdas arba adventą? O man, krikščioniui, žmogui, pažįstančiam Šventąjį Raštą, negali nerūpėti ir štai kas. Juk Jėzus mokė dalyti išmaldą slapčia: „Netrimituok sinagogose ir gatvėse“ ir netgi sakė: „Tenežino tavo kairė, ką daro dešinė.“ Būkime atviri – esame linkę supaprastinti Jėzaus mokymą, aiškinti jį tik kaip alegoriją. Teisinamės, neva kas gi būtų, jei visi priimtume jį tiesiogiai, tai yra pažodžiui ar net paraidžiui, pvz., kaip Asyžiaus neturtėlis Pranciškus? Juk Jėzus gyveno kitu metu, kitoje kultūrinėje bei socialinėje erdvėje, juk Jo amžininkai buvo iš kitokio „molio“ negu mes. Viliamės, kad Jėzus šiandien kalbėtų kitaip, prisitaikytų prie mūsų, nebūtų toks reiklus...

Nejaugi? Vartau Bibliją ir mąstau, ką šiandien Jėzus pasakytų kitaip. Kuriuo atveju prisitaikytų prie mūsų ir postmodernaus pasaulio, kuriame gyvename? Gal Kalno pamokslas, jeigu Jėzus šiandien jį skelbtų mūsų bažnyčiose, nuskambėtų kitaip? Nemanau. Ir priešus mylėti, ir už juos melstis lieptų, ir savo kaltininkams atleisti įsakytų.

O ir mokymo apie išmaldos dalijimą „neredaguotų“. Tuo labiau kad nėra jis toks neįvykdomas. Kur kas sunkiau „nusikirsti ranką, traukiančią į pagundą“, arba „išsidurti akį, skatinančią nusidėti“.

Vis dėlto nelengvas ir tas išmaldos dalijimas slapčia. Norime, kad mūsų gerumą pastebėtų, įvertintų, pripažintų, kad už tai padėkotų, kad apie mus kalbėtų. Ir kas čia tokio? Argi nusikaltimą darome? Tegu slapstosi visokie chuliganai. Iš tikrųjų, kodėl Jėzus draudė daryti gera

5

6

Artuma / 2007 m. gruodis

Credo žmonių akyse? Matau dvi priežastis – ne kaip egzegetas, Rašto aiškintojas, o tiesiog kaip žmogus, tikintis, jog tai, ką skaitau Evangelijoje, iš tikrųjų yra Jėzaus mokymas.

Gal kada įžvelgsiu daugiau, tačiau šiandien – dvi.

Pirmąją atskleidė pats Viešpats. Be jokių alegorijų: „...antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje“ (Mt 6, 1). Trumpai ir aiškiai. Pats Dievas tau yra parengęs atlygį. Tačiau tu nori atpildo tuoj pat? Nori, kad tave liaupsintų, apie tave rašytų, skambintų bažnyčios varpai? Prašom. Bet tai ir bus tavo atlygis. Ko nori, tą ir gausi. Esi laisvas rinktis.

Algirdo Kazlos nuotrauka

Antrąją priežastį, dėl kurios gera turime daryti be jokios reklamos, netrimituodami, kaip sako Jėzus, sinagogose, bažnyčiose, mass media puslapiuose ir laidose, galime išskaityti „tarp eilučių“. Jėzus nori mus apsaugoti nuo vienos iš didžiųjų nuodėmių – puikybės. Juk miela, kai tave pagiria. Vieną kartą, antrą, trečią... Juk taip gera girdėti, kad esi šaunuolis. Pats tai seniai žinojai, bet visai kas kita, kai šią tavo savybę pripažįsta kiti.

Ypač mūsų dienomis, kai nelenktyniauti paprasčiausiai negalime, kai būti antram reiškia ne šiaip sau pralaimėjimą, bet katastrofą, tolygią pasaulio pabaigai. Juolab kad gyvename tokiais laikais, kai, regis, žmogaus yra tik tiek, kiek apie jį kalba, rašo, kiek jį rodo.

O vis dėlto negerai. Ne daryti gera, bet būti liaupsinamam. Tiesa, retsykiais pagyrimas naudingas. Kai kam gal net ir būtinas. Kaip padrąsinimas, pripažinimas, kad nesi tuščia vieta, niekas. Tačiau kai per daug... Žmogui labiau-

siai kenkia ne kritika jo atžvilgiu, netgi ne neįvertinimas, o gyrimas. Juolab jei žmogus iš tikrųjų ima manyti, kad jis – vienas šauniausių, geriausių, švenčiausių. „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse“, – įspėja Jėzus. Vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į žodžius žmonių akyse, bet ir į savo teisumo darbus. Esame linkę manyti, kad būtent mes darome gera, kad, pagauti įkvėpimo arba užėjus gerumo priepuoliui, esame kone gerieji pasakų burtininkai arba fėjos. Deja. Tai Viešpats veikia per mus, tai Viešpats daro savo stebuklus. Nenorime su tuo sutikti? O kodėl gi apaštalas Paulius primena, kad „nė vienas negali ištarti: ‘JĖZUS YRA VIEŠPATS’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3)?

Kodėl apaštalai „vieningai pakėlė į Dievą balsus ir taip meldėsi: <...> ‘Ištiesk savo ranką, kad tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų pagydoma ir daromi ženklai bei stebuklai’“ (Apd 4, 24. 30)?

Prisiminiau Motiną Teresę iš Kalkutos. Kas jau kas, bet ji tikrai galėjo pasigirti: „Tiek daug gero padariau vargstantiems, sergantiems, beglobiams. Dirbu be poilsio dienų, neskaičiuoju darbo valandų.“ Tačiau ji, užuot vardijusi savo gerus darbus, kalbėjusi apie artimo meilę, sakė: „Ne aš tai darau. Ne aš. Tai Kristus, gyvenantis manyje.“ Neteigiu, jog kalėdinės artimo meilės akcijos nereikalingos. Anaiptol! Jos būtinos. Ir tiems, kurie stokoja, ir tiems, kurie įgyja galimybę savo pertekliumi pasidalyti su kitais. Lenkiu galvą prieš tokius žmones, kurie šiais egoizmo ir masinės isterijos, vadinamos vartojimu, laikais galvoja apie kitus. Gerai, kad ne tik patys švenčiame, bet ir kitiems padedame pajusti šventę. Tiems, kuriems gresia liūdnos Kalėdos. Tik nepamirškime, kad metuose yra ne viena ir netgi ne dvi dienos, kada galime daryti gera.

O antra – nejaugi svarbiausia, kad visi žinotų, kokie mes geri? (Be abejo, kai žiniasklaida lipa ant kulnų, vargu ar su savo gerais darbais pasislėpsime. Kai kada gal net neverta slapstytis – kodėl akis turėtų badyti tik skandalai, aferos etc.?) Gal iš tikrųjų mūsų pačių širdyse būtų daugiau džiaugsmo, jei kažką gero padarytume per daug nesireklamuodami, gal net šiaip sau? Nuoširdžiai, o ne dėl akių, ne dėl pagyrimo ir ne dėl atlygio. Netgi negalvodami apie atlygį danguje. Juolab kad toji sąskaita, kurią tariamės galėsią pateikti Dievui, ne be trūkumų.

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis, leidžiamas du kartus per savaitę Prenumeruokite „XXI amžių“ 2008 metų pirmajam pusmečiui

Indeksas

1 mėn. 3 mėn. 6 mėn.

Abu savaitės numeriai Abu numeriai pensininkams ir neįgaliesiems

0028 0029

18,3 17,3

54,9 51,9

109,8 Lt 103,8 Lt

Tik trečiadienio arba tik penktadienio numeriai – perpus pigiau.

Atkreipiame dėmesį, kad „XXI amžių“ prenumeruoti galima tik sausio–birželio mėnesiams.

Credo

Ar visi geri darbai yra geri?

Tomas VILUCKAS Taip jau susiklostė, kad geri darbai katalikams yra tapę tarsi jų apibūdinimu.

Maža to, nemenka dalis kitų konfesijų krikščionių tvirtina, jog katalikai bando patekti į dangų ne tikėdami į Jėzų Kristų, bet darydami gerus darbus. Pasvarstykime, kokia vieta krikščionių gyvenime tenka labdarai, gailestingumo darbams, kas yra autentiška artimo meilė ir kada bei kaip jinai pasireiškia.

Tarp krikščionių nebuvo vargšų Nuo pat Bažnyčios pradžios artimo meilė buvo neatsiejama jos būvio dalis. Apaštalų darbų knygoje, kuri yra neįkainojamas liudijimas apie pirmųjų krikščionių gyvenimą, skaitome, kad „Tarp jų nebuvo vargšų“ (Apd 4, 32). Suprantama, pirmųjų krikščionių bendruomenė nesiėmė kokių nors milžiniškų skurdo mažinimo darbų, bet šioje bendruomenėje žmonės vieni su kitais, šalia esančiais, dalijosi viskuo. Vertėtų pasakyti, kad jau iš pradžių šis dalijimasis buvo ne spontaniškas ir chaotiškas, bet tvarkingai organizuotas. Šventajame Rašte kalbama apie septynių vyrų išrinkimą, tapusį diakonų tarnybos ištakomis (plg. Apd 6, 5–6). Ši Septynių grupė, diaconia, pirmiausia turėjo rūpintis, kad Bažnyčioje niekas nestokotų, užsiimti vadinamąja „stalo tarnyba“, nes apaštalai rūpinosi „maldomis“ (Eucharistija) ir „žodžio tarnyba“ (mokymu). Iš tokio pareigų paskirstymo matyti, kokia svarbi ankstyvajai Bažnyčiai atrodė bendruomeniškumo dvasia, pasireikšdavusi konkrečiu rūpinimusi kiekvienu savo nariu. Bažnyčios istorijoje diakonai ne kartą iškildavo kaip artimo meilės sergėtojai ir kurstytojai; ilgainiui, susiformavus hierarchijai, jie tapo Bažnyčios struktūros dalimi.

Mums žinomi gausūs pirmųjų amžių liudijimai apie pagalbą vargstantiems. Štai II a. krikščionių rašytojo šventojo kankinio Justino Apologijoje taip aprašomos sekmadienio rinkliavos ir jų paskirtis: „Kas apsčiai turi ir nori, aukoja savo nuožiūra, kiek yra numatęs; kas surinkta, perduodama vadovui (vyskupui – aut. past.), o jis šelpia našlaičius ir našles bei stokojančius dėl ligų ar kitų priežasčių, taip pat kalinius ir atvykėlius; žodžiu, padeda visiems varguoliams.“

Mylėti taip, kaip Jėzus Bažnyčios istorijoje visais amžiais nestigo šventųjų, vienuolijų, įvairių iniciatyvų, palengvinančių vargstančiųjų dalią. Visos jos kyla iš palyginimo apie paskutinį teismą (plg. Mt 25, 31–46), kuriame Jėzus susitapatina su vargą patiriančiais žmonėmis: alkanais, ištroškusiais,

keliautojais, nuogais, ligoniais, kaliniais. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), – sakė Jėzus. Taip nepriteklius ir vargas gali tapti susitikimo su Viešpačiu erdve.

Atmintyje iškyla vienas nutikimas, kai dvi pamaldžios moterėlės sykį aplankė neįgalų žmogų. Po malonaus pokalbio apie Mergelę Mariją ir Rožinio svarbą viena lankytoja išeidama tarpduryje džiugiai tarstelėjo: „Na va, ligonį aplankėme, atlaidus apturėjome...“ Taikliau iliustruoti, kaip negalima vertinti gailestingumo darbų, vargu ar įmanoma.

Svarbu suprasti, kad ne atlaidų „medžioklė“ ar abstraktus noras daryti gera skatina elgtis gailestingai. Dievas danguje neužsiima aritmetika skaičiuodamas mūsų gerus darbus ir pelnomus atlaidus. Jis žino mūsų motyvus, kodėl ir kokiais sumetimais vykdome gailestingumo darbus. Atlikdami juos sekame Jėzumi, pasak Bažnyčios Tėvų, buvusį tikruoju filantropu (gr. „žmonių mylėtojas“). Evangelijoje pagal Joną jis taip įsako: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13, 34). Būtent dieviška, nesuinteresuota meilė žmogui turėtų būti visų mūsų gerų darbų dvasia.

Savaime suprantama, kad mums sunku, tiksliau – neįmanoma mylėti taip, kaip Jėzui. Tačiau tai neįmanoma kliaujantis vien tik savo jėgomis, valia ir pastangomis. Tuo tarpu kalbant apie tokią meilę prieš mus atsiveria dovanos perspektyva. Apaštalas Paulius rašo: „Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi <...> dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, <...> kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbsti kitiems su džiaugsmu“ (Rom 12, 6–8). Tad šitokią meilę mumyse įkurdina pats Dievas, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8). Šv. Tomas Akvinietis teigė, kad Dievas žmogui dovanoja meilę (amor), kuri žmoguje tampa dieviška dorybe (caritas – agape). Ši dorybė pasireiškia artimo ir Dievo meile. Tai ne įprasta meilė, kuria mylime savo tėvus, sutuoktinius, vaikus, bičiulius, o per krikštą dovanota

7

8

Artuma / 2007 m. gruodis

Credo meilė, kuria mylime ir artimą, ir Dievą; meilė, kuria Dievas myli save ir žmogų bei dosniai pasidalija ja su mumis. Ji mumyse įgyja žmogišką raišką, ir ją praktikuodami įgyvendiname Jėzaus žodžius.

„Kad tavo išmalda liktų slaptoje...“ Tokia meilė praplečia mūsų širdies akiračius. Juk gryna intencija atliekami artimo meilės darbai reikalauja nemenkai save pranokti, išsiveržti iš savo egoizmo gniaužtų. Mums nebeužtenka pasitenkinti vien „savu“.

Popiežius Benediktas XVI sako: „Bažnyčia yra Dievo šeima pasaulyje. Šioje šeimoje neturi būti nė vieno, kurį kamuotų skurdas.

Tačiau sykiu caritas–agape peržengia Bažnyčios ribas“ (Enciklika Deus caritas est, 25). Tokio peržengimo pavyzdys yra palaimintosios Motinos Teresės tarnavimas vargšams, kai ji, nepaisydama tikėjimo Algirdo Kairio nuotrauka skirtumų ir padėdama visiems – induistams, musulmonams, budistams, parodydavo, kad meilė galingesnė už bet kokias žmones skiriančias ribas.

Biblijos puslapiai daugybėje vietų byloja apie pagalbą vargstantiems. Iškalbingiausias pavyzdys yra Siracido knygos tvirtinimas: „Kaip vanduo užgesina ugnies liepsnas, taip išmalda atlygina už nuodėmes“ (Sir 3, 30).

Tačiau dažnam iš mūsų neaišku, ar kiekvienam elgetai, ištiesusiam ranką prie bažnyčios, reikia duoti išmaldą. Ne sykį teko matyti jaunus vaikinus, klūpančius šventoriuje, ir pro šalį einančias močiutes, kurios meta jiems pinigus į ant žemės padėtas kepures, arba neįgalų vyriškį, ant kurio krūtinės kabo plakatas su užrašu

„Paaukokite nors vieną centą vežimėliui įsigyti!“ Vėliau jį teko išvysti kavinėje gražiai apsitaisiusį ir gerokai „pasilinksminusį“.

Abejotina, ar išmintinga varganą pensiją gaunančiai moteriai šelpti jaunuolių pomėgius alkoholiui arba narkotikams. Juk Lietuvoje jaučiamas didelis nekvalifikuotos darbo jėgos stygius, tad ar nesama čia ir tinginystės nuodėmės? Vadinasi, laikydamiesi neišmintingo papročio dalyti išmaldą vargetoms prie bažnyčių, paprasčiausiai skatiname elgetų „profesijos“ egzistavimą ir pataikaujame jų nuodėmėms bei ydoms. Pavyzdžiui, nieko nėra blogiau, kaip šelpti pinigais elgetaujančius paaugliuis. Pasikalbėjus su žmonėmis, dirbančiais su gatvės vaikais, teko išgirsti, jog pradėję eiti į mokyklą ir bandydami pritapti socialiai, tokie vaikai jaučia nostalgiją gatvės gyvenimui, nes ten turėjo pinigų, kuriuos leisdavo lošimo automatams ir kvaišalams. Taip užuot padėję, turėdami gražių intencijų, darome meškos paslaugą į bėdą patekusiems.

Be to, neturėtume pamiršti, kad nūdienos visuomenėje veikia ir valstybinės, ir nevyriausybinės socialinės pagalbos struktūros. Pensinio amžiaus žmonės, neįgalieji gauna socialines išmokas, benamiais, vargstančiais rūpinasi įvairios labdaringos įstaigos. Todėl daug tikslingiau paremti vargšais besirūpinančias labdaringas, visuomenines organizacijas, vienuolijas ir jų karitatyvines bei socialines iniciatyvas. Demonstratyviai gatvėje duodama išmalda elgetaujantiems neatitinka Išganytojo mokymo: „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 3–4). Tokia išmalda, kai aukojamus pinigus, daiktus patikime labdaros institucijoms, lieka paslaptyje ir netampa netiesioginiu blogybių toleravimu.

Dievo tarnas Jonas Paulius II pabrėždavo meilės sąsajas su atsakomybe. Jei mūsų veiksmai nėra skatinami trumpalaikių emocijų, bet kyla iš tikros gailestingos meilės, tuomet elgsimės atsakingai, taip, kad mūsų pagalba pasiektų tuos, kuriems labiausiai jos reikia. Ir tada mylėsime ne žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa (plg. 1 Jn 3, 18).

Žurnalas norintiems per maldą geriau pažinti Dievo žodį ir susibičiuliauti su Vienatiniu Dievo Žodžiu – Jėzumi Kristumi.

ŽODĮ tarp mūsų galite užsiprenumeruoti visuose Lietuvos pašto skyriuose.

Prenumeratos kaina pusmečiui – tik 13,5 Lt

Indeksas 5222

Žurnalo teiraukitės katalikų knygynuose bei parapijose.

Mūsų adresas: „Gyvieji akmenėliai“, Papilio g. 5, 204 k. LT-44275 Kaunas Telefonas (37) 32 31 96, el. paštas akmeneliai@lcn.lt

Credo

Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų Įsikūnijimo slėpinys, apie kurį kalba Evangelijos pagal Joną pradžia, – mūsų tikėjimo ir vilties pagrindas. Dievas iš tikrųjų, apčiuopiamai ateina ten, kur Jo labiausiai reikia, net ir ten, kur nelaukiamas ir nekviečiamas... Jis ateina nušviesti gūdžios vienišumo be Dievo tamsos, kad savo žmogyste atvertų mums kelią į tai, kas dieviška: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 4–5).

Nors per adventą tikrai daugiausia mąstome apie Įsikūnijimo slėpinį, dažnai juo iki galo nepatikime ir neleidžiame nuolat veikti mūsų gyvenimo. Laikinai pasigrožime jo didybe lyg meniška prakartėle ir po švenčių patraukiame jį iš savo akių, Betliejaus veikėjų statulėles suvyniodami iki kitų Kalėdų... Kartu netyčia „suvyniojame“ ir galimybę tikėti, jog Emanuelis („Dievas su mumis“) iš tiesų tebegyvena tarp mūsų ir pasilieka iki laikų pabaigos. Jėzuitų teologas K. Rahneris meditacijų knygoje „Susitikimai su tyla“ rašo: „Kasmet Tavo Bažnyčia, mano Dieve, švenčia šventą advento laiką. Kasmet meldžiamės tas nuostabias ilgesio bei laukimo maldas ir giedame tas mielas vilties bei pažado giesmes. Kasmet sudedame visas savo bėdas, troškimus ir tikėjimo pilnus lūkesčius į vieną žodį: „Ateik!“ Ir vis dėlto kokia keista ši malda! Juk Tu jau atėjai ir pasistatei savo palapinę tarp mūsų.“ Kai girdime ar skaitome: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, turbūt ne visada pagalvojame, jog Dievo įsikūnijimas tebevyksta. Šiuolaikinis rašytojas, dvasingumo teologijos profesorius R. Rolheiseris sako, kad esamasis laikas, geriau nei įprastas mūsų vertime vartojamas būtasis („tapo“, „gyveno“), perduotų tai, ką evangelistas Jonas nori išreikšti šia eilute. Anot profesoriaus,

originalo kalboje vartojama gramatinė forma, vadinamasis pradėtinis aoristas (gr. aoristos – neapibrėžtas), nurodo veiksmą, prasidėjusį aiškiu momentu praeityje ir trunkantį dabar. Taigi ši Evangelijos pagal Joną frazė galėtų būti verčiama taip: „Tas Žodis pradėjo tapti kūnu ir gyventi tarp mūsų.“ Turbūt svarbiausias Įsikūnijimo slėpinio padarinys – pasitikėjimas, kad Dievas, panorėjęs su mumis dalytis viskuo, net savo prigimtimi, atsilieps į mūsų lūkesčius ir ilgesį, leisdamas nuolat patirti gimimo džiaugsmą, ir ypač tada, kai tamsa atrodo labai juoda ar net mirtina. Gimti nereiškia „sutaisyti“ gyvenimą ar grąžinti tai, kas buvo. Gimimas reiškia naują gyvenimą, kuriamą iš to, kas menka ir silpna. Kiekviena gimimo akimirka yra žingsnis į naują, gilesnį gyvenimą Dieve. Galbūt daugybės nuolat patiriamų „mirimų“ ir reikia tam, kad padarytume daug mažų žingsnelių ir galiausiai – šuolį į mylinčio Tėvo glėbį. Įsikūnijimas reiškia, kad mūsų gyvenime Dievas teberodo kelią, persmelkdamas Visatą savo buvimu. Gyventi Įsikūnijimo slėpiniu ir stebuklu – tai nuolat klausti savęs: „Ką Dievas kalba per mano gyvenimo įvykius?“, nes Jis leidžiasi patiriamas ir išgirstamas. Šventojo Rašto žodžiai „Kristaus kūnas“, anot R. Rolheiserio, yra nuoroda į tris dalykus – istorinį Jėzų, Eucharistiją ir tikinčiųjų kūną. Mes esame Kristaus kūnas. Tai nėra perdėjimas ar metafora. Evangelija, ir ypač apaštalas Paulius, visai neteigia, kad tikinčiųjų kūnas pakeičia Kristaus kūną, jam atstovauja ar pats yra Kristaus mistinis kūnas. Apaštalas sako paprastai: „Mes esame Kristaus kūnas.“ Tai reiškia, kad Dievas tebėra čia, kūne, toks pat tikroviškas, koks buvo Jėzuje. Tikinčiųjų kūne ir Eucharistijoje Dievas tebegali

būti fiziškai regimas, paliečiamas, užuodžiamas, girdimas ir ragaujamas. Įsikūnijimas nėra 33 metų trukmės Dievo eksperimentas istorijoje, vienkartinis, fizinis įsiveržimas į mūsų gyvenimą. Įsikūnijimas prasidėjo Kalėdų slėpiniu ir niekada nesibaigė.

Todėl kaskart žvelgdami į savo gyvenimo patirtį kaip Dievo veikimo lauką ir laiką, gyvename Kalėdų stebuklu.

Kaskart dalyvaudami Eucharistijoje, atsiveriame Įsikūnijimo slėpinio veikimui.

Kaskart, kai su meile pasilenkiame prie žaizdų subjauroto ir kryžių pasaulyje tebenešančio Kristaus kūno, priimdami ir mylėdami artimą atveriame kelią Tam, kurį kviečiame adventiniu „Ateik!“ Šie apmąstymai – trumpa ištrauka iš Gyvenimo ir tikėjimo instituto rengiamos rekolekcijų savaitgalio programos „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14), kuri vyks gruodžio 7–9 d. rekolekcijų namuose Guronių kaime.

Po Naujųjų metų pradėsime keletą kitų programų. Seminaras „Krikščioniškojo dvasingumo raida“ supažindins su įvairiomis krikščioniškojo dvasingumo mokyklomis. Jis vyks Kaune, pradžia 2008 m. sausio 8 d., ir Vilniuje, pradžia sausio 9 d.; registruojama iki sausio 5 d.

Kaune vyksiantis seminaras „Ugdymas per žaidimus. II dalis“ siūlys dar daugiau žaidimų ir šokių. Pradžia sausio 11 d., registracija iki sausio 5 d. Rekolekcijos „Šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos.

Pradžia ir pagrindas“ – tai tarsi įvadas ir visų dvasinių pratybų santrauka. Jos vyks Kulautuvoje sausio 7–12 d., registracija iki š. m. gruodžio 21 d.

Išsamiau internete – www.jesuit.lt/gti arba tel. (8~37) 32 25 73.

Ses. Ligita RYLIŠKYTĖ SJE Gyvenimo ir tikėjimo instituto rekolekcijų vedėja

9

10

Artuma / 2007 m. gruodis

Credo

Klausimai ganytojams Kokie advento ženklai bažnyčioje?

Amanda

Pagrindiniai advento ženklai yra violetinės spalvos liturginiai drabužiai ir rarotų žvakė.

Mūsiškis klebonas lyg ir gudraudamas paskelbė, jog tie, kurie nepageidauja kalėdojimo metu jį priimti savo namuose, apie tai pareikštų gatvės seniūnui. Įdomu, ar toks drąsus atsirastų, nes per pamokslą Mišių metu vėliau gali būti minimos pavardės tų, kurie, anot klebono, neįsileido į namus kalėdojant? Jurgis

Kalėdojimas yra oficialus parapijiečių aplankymas, jį kartą metuose atlieka klebonas ar kiti parapijoje tarnaujantys kunigai. Jo tikslas – palaiminti tikinčiųjų namus, susipažinti su jų aktualijomis, geranoriškai aptarti rūpimus tikėjimo ugdymo bei liudijimo, sakramentų praktikavimo klausimus. Tai proga kunigams ir parapijiečiams geriau vieniems kitus pažinti, sustiprinti tarpusavio ryšius.

Organizuoti kalėdojimą paprastai padeda aktyvesni tikintieji. Jie pasiteirauja, kas iš gatvės, daugiabučio namo ar pan. gyventojų priims parapijiečius lankantį kunigą, informuoja juos apie numatytą kalėdojimo laiką. Jei tuo metu būna nepatogu priimti kalėdojantį kunigą, galima susitarti, kad jis kitu laiku apsilankytų namuose. Finansinio pobūdžio sunkumai neturėtų būti kliūtis šiam priėmimui, nes prie parapijos išlaikymo tikintieji pagal galimybes prisideda jiems patogiu būdu ir laiku.

Jei dėl kokių nors priežasčių ilgesnį laiką būtų nepatogu priimti kunigą savo namuose, galima tiesiogiai su juo pačiu apie tai pasikalbėti arba paprašyti kitų artimų, patikimų žmonių patarimo, pagalbos. Sunku numatyti visus įmanomus atvejus ir pateikti bendrą, visiems jiems

tinkamą sprendimą, tačiau laikantis geranoriškumo visada galima rasti išeitį.

Tada neliktų pagrindo baimintis, kad negalėjimas priimti kunigo savo namuose būtų suprastas klaidingai, kaip nepriklausymas šiai tikėjimo bendruomenei.

Panašu, jog būtent nerimas dėl tokio nesusipratimo galimybės ir atsispindi antrojoje Jūsų klausimo dalyje.

Norėčiau sužinoti apie „amžinąsias Mišias“, kurių esmė tokia: paaukoji 40 litų, tada esi įrašomas į Švč. Jėzaus Širdies draugiją Romoje ir dalyvauji trejose kasdien laikomose šv. Mišiose; taip teigiama lapelyje, kurį gavome. Ar verta aukoti? O gal čia kokia nors apgaulė? Milda

Jokios apgaulės čia nėra. Šias Mišias populiarina tėvų saleziečių draugija. Iš tiesų paaukojus nustatyto dydžio auką, už visus tuos žmones bendrai kasdien aukojamos trejos šv. Mišios.

Dievo malonės apriboti neįmanoma, ir šiuo atveju gera žinoti, kad už tave kasdien meldžiamasi. Bent jau Dievo šviesos ir tokiu būdu visame pasaulyje esti daugiau.

Esame jauna katalikų šeima, gyvename mieste, tačiau savo parapijos bažnyčioje lankomės gana retai.

Dažniausiai einame į kitą, neparapinę, bažnyčią (rektoratą) – ją lankėme ir ketverius metus draugaudami, joje ir susituokėme. Jinai mums labai artima, ją remiame aukomis. Ar nenusikalstame nesistengdami išlaikyti savo parapijos bažnyčios? R. ir Z.

Bažnyčios įsakymas kalba apie „savo“ bažnyčią, todėl tikrai nenusižengiate daugiau dėmesio skirdami tai šventovei, kurioje lankotės. Ir prie neparapinių bažnyčių, pavyzdžiui, jėzuitų, kuriasi aktyvios ir veiklios bendruomenės, tačiau griežtąja prasme tai vis tiek nėra

parapija. Juk tada, kai tuokėtės, reikėjo iš savo parapijos klebono prašyti leidimo tuoktis kitoje bažnyčioje?.. Džiugu matyti tokį Jūsų krikščionišką nusiteikimą ir rūpinimąsi išlaikyti bažnyčią. Vis dėlto būtų naudinga, jei tais retais atvejais, kai užsukate į savo parapijos šventovę, pagal galimybes paremtumėte ir ją.

Norėčiau paaukoti lėšų bažnyčiai, bet reiktų gauti tai patvirtinantį dokumentą. Kiek suprantu, už paaukotus pinigus bažnyčioje kvitukų neišrašote. O gal yra kokia galimybė padaryti tai oficialiai? J. D.

Jeigu aukotojas pageidauja, visuomet galima išrašyti kvitą, liudijantį apie konkrečios aukos gavimą. Nėra priežasties, dėl kurios gavėjas negalėtų paliudyti apie aukos gavimą. Neišrašomi kvitai tik anoniminėms aukoms, kurios įmetamos į aukų dėžutes ar paaukojamos Mišių metu.

Kiek laiko reikia nevalgyti prieš priimant Komuniją? Jovita

Vieną valandą.

Ar sesuo seseriai gali būti krikšto mama? Agnė

Gali, tik reikia prisiminti kitas sąlygas: krikštatėviais gali būti tik šešiolikos metų sulaukę katalikai, jau priėmę Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, besilaikantys prideramo tikinčiam žmogui gyvenimo būdo, neužsitraukę jokių kanoninių bausmių.

Krikštatėviai negali būti krikštijamojo tėvas ir motina.

Ką reiškia žodis „koncelebravimas“?

Stasė

Tai šv. Mišių šventimas, kuriame dalyvauja ne vienas, bet daugiau dvasininkų (paraidžiui – „šventimas drauge“).

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Romos vyskupo, apaštalo Petro įpėdinio, tarnystė reikalinga visiems krikščionims. Tai skelbia lapkričio 15 dieną Romoje ir Stambule vienu metu paskelbtas dokumentas, pateikiantis spalį Ravenos mieste (Italija) vykusios Tarptautinės katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo mišriosios komisijos 10-osios plenarinės asamblėjos darbo išvadas. Ravenos asamblėjoje daugiausia dėmesio skirta vadinamajam „sinodiškumui“, t. y. visų vyskupų bendrai atsakomybei už Bažnyčią, ir autoritetui, t. y. valdžiai tokioje sinodiškoje santvarkoje. Asamblėjos dalyviai, atstovaujantys Katalikų Bažnyčiai ir beveik visoms ortodoksiškoms Bažnyčioms, konstatavo, kad jei Kristaus vadovavimą savo Bažnyčiai įkūnijantis autoriteto, suderinto su sinodiškumu, modelis grindžia kiekvienos vietinės Bažnyčios hierarchinę santvarką, lygiai toks pat

autoriteto vyskupų kolegijoje modelis turėtų galioti ir visuotiniu mastu. Praeityje toks autoritetas visoje krikščionijoje buvo Petro įpėdinis. O jei Petro įpėdinio primato pagrįstumas ir reikalingumas remiasi krikščionių tikėjimu, Bažnyčios sakramentine prigimtimi ir istorine tradicija, dabar reikia surasti visiems priimtiną jo tarnystės vykdymo būdą.

„Iki katalikų ir ortodoksų vienybės atkūrimo – tik vienas žingsnis“, – skelbė laikraščiai, komentuodami Ravenos dokumentą. Apie rimtą „persilaužimą“ katalikų ir stačiatikių ekumeniniame dialoge trumpame, iš užsienio spaudos pranešimų sukompiliuotame straipsnelyje rašė net ir Lietuvos rytas. Vis dėlto problemos sprendimas ne toks paprastas.

Pirma, kelias nuo principinio sutarimo, kad krikščionims reikia Petro įpėdinio primato ir kad jis atitinka tiek katalikišką, tiek ortodoksišką ekleziologiją, kol bus surasta visiems priimtina šios tarnystės vykdymo forma, dar bus tikriausiai gana ilgas. Antra, Katalikų ir daugumos ortodoksų Bažnyčių pasirašytame dokumente trūksta vieno labai svarbaus parašo. Kaip žinoma (apie tai rašoma lapkričio Artumos apžvalgoje), Ravenos asamblėjoje nedalyvavo Maskvos patriarchato delegacija (nesutikusi sėdėti prie vieno stalo su savo nepripažįstamos Estijos stačiatikių Bažnyčios atstovais).

Maskvos reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Rytojaus dieną po Ravenos asamblėjos baigiamojo dokumento paskelbimo, lapkričio 16-ąją, rusų žinių agentūra Interfax paskelbė interviu su Maskvos patriarchatui priklausančios Vienos ir Austrijos metropolijos vadovu vyskupu Hilarijonu. Tas dokumentas priimtas be mūsų; jame yra daug abejotinos vertės, istorine tiesa nepagrįstų tvirtinimų ir išvadų; ir iš viso Ravenoje ortodoksiškos Bažnyčios pakliuvo į katalikų paspęstas pinkles; katalikai nori, kad ekumeninė Bažnyčia perimtų tokį Petro įpėdinio tarnystės modelį, koks dabar galioja Katalikų

Bažnyčioje – maždaug taip kalbėjo stačiatikių vyskupas. Nors, antra vertus, Ravenos dokumentas kategoriškai neatmetamas, bet pažadama, kad jį kruopščiai išnagrinės Maskvos patriarchato teologai ir Bažnyčios istorikai.

Katalikų Bažnyčios reakcija į šituos pareiškimus buvo ganėtinai santūri. „Tai ortodoksų vidaus nesutarimai, išryškėję jau tada, kai vos prasidėjus Ravenos asamblėjai jos darbą paliko Maskvos patriarchato delegacija“, – sakė vienas iš dviejų Tarptautinės Katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo mišriosios komisijos sekretorių monsinjoras Eleuterio Fortino. Jis taip pat priminė panašų, 1986 m. įvykusį incidentą, kai net kelių ortodoksų Bažnyčių delegacijos atsisakė dalyvauti pietinės Italijos Bari mieste vykusioje Tarptautinės katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo mišriosios komisijos asamblėjoje. Tąkart pačios ortodoksų Bažnyčios išsprendė savo vidaus nesutarimus. Dar tais pačiais metais Šveicarijoje buvo sušauktas visų jų atstovų susitikimas ir susitarta, kad sprendimus dalyvauti ar nedalyvauti ekumeninėse iniciatyvose visos ortodoksų Bažnyčios privalo priimti bendrai. Jei nėra visų ortodoksų bendro sprendimo dialogą stabdyti, vadinasi – dialogas vyksta.

Tad tikimasi, kad ir dabar ortodoksiškos Bažnyčios pabandys tarpusavyje išsiaiškinti nesutarimus ir dialoge su katalikais kalbės vienu balsu.

Kad ir kaip būtų, aišku, jog vienybei kliudo ne tik teologinės, ekleziologinės ar kanoninės kliūtys, kurias, kaip liudija Ravenos dokumentas, išspręsti įmanoma, bet visų pirma istoriškai įsisenėjęs trijų Romų „politinis“ ginčas. Antroji Roma – Konstantinopolis – jau, atrodo, beveik pasiryžusi žengti lemtingą žingsnį į susitaikinimą su katalikiška Pirmąja Roma, Trečioji Roma – Maskva – dar ne.

11

12

Artuma / 2007 m. gruodis

Kronika Lietuva Lapkritį Dievo Gailestingumo miestas Vilnius suspindi dar viena Gailestingumo slėpinio briauna. Šiemetinių Aušros Vartų Dievo Gailestingumo Motinos Globos atlaidų tema „Marija – Dievo Gailestingumo Motina“ siekta dar labiau įsigilinti į šį Kūrėjo slėpinį. Atlaidų mąstymų įvade priminta apie visame pasaulyje sklindančią Dievo Gailestingumo žinią – balandį Romoje ketinama surengti pirmąjį pasaulinį apaštalinį Dievo Gailestingumo kongresą, o vienas iš jo globėjų yra kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Pirmosiomis Aušros Vartų Marijos atlaidų dienomis kviesta mąstyti apie tai, kaip Dievo Gailestingumas pasireiškė Marijos gyvenime. Taip pat siekta atskleisti išganingąjį Dievo Gailestingumo veikimą Bažnyčioje – juk Marija yra Bažnyčios Atvaizdas. Aušros Vartų – Gailestingosios Dievo Motinos atlaidai taip pat švęsti Romoje.

Lapkričio 15 d. Aušros Vartų koplyčioje padėkos Mišiomis paminėtos Vilniuje gimusio šventojo karmelito Rapolo Kalinausko mirties 100-osios metinės. Atidengta paminklinė lenta prie Šventosios Dvasios bažnyčios esančiose vienuolyno patalpose, kur buvo kalinamas 1863 m. sukilime dalyvavęs R. Kalinauskas. Beje, jis visą gyvenimą garsėjo pamaldumu į Aušros Vartų Dievo Motiną. Minėjimas vyko ir Nemėžio (Vilniaus r.) Šv. Rapolo Kalinausko vidurinėje mokykloje. Maldininkai iš Lietuvos taip pat dalyvavo šventojo minėjimo iškilmėse Lenkijoje.

Lapkričio 11–12 d. Vilniaus ukrainiečių graikų apeigų katalikų Švč. Trejybės bažnyčioje paminėta du dešimtmečius Vilniuje gyvenusio šventojo Juozapato

Kuncevičiaus (1580–1623) kankinystės diena. Kaip ir ankstesniais metais, į minėjimą atvyko svečių iš Ukrainos ir Lenkijos: Vilnius buvo šv. Juozapato įkurtos bazilijonų vienuolijos centras. Čikagoje (JAV) lapkričio pradžioje išleistas pirmasis aplinkraščio Šiluvos žinia išeivijoje numeris. Jis spausdinamas Draugo puslapyje. Aplinkraštį numatoma leisti du kartus per mėnesį.

Artėjant dvidešimtmečiui nuo lemiamo komunistinės sistemos subraškėjimo, Lietuvių katalikų mokslo akademijos iniciatyva spalio pabaigoje Vilniuje surengta Krikščionybės istorijos studijų centro konferencija vaizdžiu pavadinimu „Komunizmo pabaigos pradžia Lietuvoje: Krikšto jubiliejus (1387–1987) iš dvidešimties metų perspektyvos“.

Lapkričio pradžioje visuomenei pristatyta kunigo marijono, visuomenininko, redaktoriaus ir publicisto Vaclovo Aliulio MIC knyga „Vieno žąsiaganio istorija: pasakojimai ir pamąstymai“.

Ji – gera pamoka ne tik politikams, memuarais išmoningiau ar tiesmukiau giedantiems savigyros bei užmaršaus pasiteisinimo melodijas. Tėvas Vaclovas davė retą ir reikalingą (ypač mums, laikantiems save krikščionimis) pamoką apie požiūrį į save ir kitus tos pačios Motinos Bažnyčios vaikus: pasirodo, suderinama meilė ir tiesus vertinimas, autoironijos druska ir uoli tarnystė.

Lapkričio pradžioje pašventinta naujoji Pabradės Švč. Mergelės Marijos Šeimos Karalienės bažnyčia.

Lapkričio viduryje Kaune vyko forumas „Jaunimo dienoms pasibaigus: jaunimo sielovados modeliai Lietuvoje“.

Dviejų dienų susitikime dalyvavo katalikiškų jaunimo organizacijų atstovai iš vi-

sų šalies vyskupijų, taip pat dvasininkai, vienuoliai ir vienuolės. Forumo dalyviai klausėsi pranešimų, diskutavo ir dalijosi patirtimi teminėse grupėse, dalyvavo liturgijoje. Džiaugsmingai ir viltingai skambėjo Klaipėdoje vykusių Lietuvos jaunimo dienų atgarsiai. Vienas iš renginio prelegentų kun. Kęstutis Kėvalas, apžvelgdamas Bažnyčios dokumentus aptariama tema, pabrėžė, kad Bažnyčia turi atsiliepti į jaunimo lūkesčius, gerbti jį, laikyti jaunuolį ne katechezės objektu, o veikliu jos subjektu, dvasiškai atnaujinančiu visuomenę. Šiaulių universitete vyko seminaraspasitarimas „Bažnyčia ir universitetas: akademinės sielovados perspektyvos 2008“, skirtas Lietuvos aukštųjų mokyklų kapelionams, sielovados bendradarbiams, studentams ir dėstytojams.

Skuodo rajone, Aleksandrijoje, vaikų gyvybes nusinešusi avarija suaudrino visuomenę; skambėjo ne tik kaltinimai ir smerkimas, bet ir kvietimas susitelkti, apmąstyti gilumines Lietuvoje įsigalėjusios nepagarbos žmogaus gyvybei priežastis. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius viename interviu skatino atkreipti dėmesį į didžiausią nelaimės kaltininką – nežabotą svaigiųjų gėrimų vartojimą ir reklamą.

Lietuvos vyskupai plenarinio posėdžio metu pareiškė, kad vis daugiau susirūpinimo kelia skaudžios, beprasmiškos nelaimės keliuose, kurių pagrindinės priežastys – alkoholis ir atsakingumo stoka. Ganytojai nuoširdžiai ir įsakmiai ragina visus eismo dalyvius niekuomet nepamiršti žmonių gyvybei kylančios grėsmės, o politikus – daryti viską, kad būtų tramdomas svaigalų vartojimas.

Lapkričio 23-iąją paminėta abortų legalizavimo Lietuvoje diena. Į šią liūdną datą visuomenės dėmesį atkreipė minėjimas Domeikavoje, o ypač – vienas aktyviųjų negimusios gyvybės gynėjų, žiniaraščio Pro Vita leidėjas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas.

Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS

Kronika

O kas toliau?

Algirdo Kazlos nuotrauka

Lapkričio 14-ąją Vatikane per bendrąją audienciją Šv. Petro aikštėje paminėtas ir šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč.

Veido Teresės paskelbimo Bažnyčios mokytoja dešimtmetis, jos paskelbimo misijų globėja 80-osios metinės ir 120 metų sukaktis nuo Teresės Martin susitikimo su popiežiumi Leonu XIII. Audiencijoje dalyvavo ir į Italiją atkeliavusios jos relikvijos – ta pati urna, kuri šiemet keliavo po Lietuvos vyskupijų parapijas ir bendruomenes.

Ryškiausiu besibaigiančių metų Bažnyčios gyvenimo Lietuvoje akcentu, be abejo, buvo šios šventosios relikvijų kelionė mūsų krašte. Šis išties dvasinis įvykis savo mastu ir reikšme kažkuo priminė Jono Pauliaus II vizitą mūsų šalyje. Juk ten, kur lankydavosi šventosios relikvijos, kildavo sujudimas, o joms nusilenkti ateidavo tūkstančiai tikinčiųjų. Popiežiaus apsilankymas tapo atskaitos tašku Lietuvos Bažnyčiai, kuri po gūdžių pogrindžio metų gavo padrąsinimą pati atsinaujinti ir atnaujinti visuomenę. Jei lygintume šiuos du įvykius, turėtume suklusti: kokį pėdsaką Teresėlės relikvijos paliko mūsų Bažnyčioje?

Taip klausti visiškai teisėta, nes šios kelionės, visame pasaulyje vykstančios daugiau kaip dešimtmetį, patirtis byloja, kad kai kurių vietinių Bažnyčių kokybiniu lūžiu tapo būtent Teresės relikvijų apsilankymas tose šalyse.

Ten Bažnyčios gyvenimas dalijasi „iki“ ir „po“ Teresėlės.

Taip manyti leidžia ir minios, susirenkančios pabūti prie šventosios. Toks Dievo tautos aktyvumas reiškia, kad vyksta Šventosios Dvasios įkvėpti procesai.

Tikinčiųjų gausa mūsų bažnyčiose liudijo, kad Teresės relikvijų kelionė Lietuvoje buvo neblogai paruošta. Tiesa, atėjęs maldininkas galėjo pasigesti tos pačios Vienos sielos istorijos ir kitų šventosios raštų ar jos biografijos. Juk relikvijų atvykimo data buvo žinoma tikrai iš anksto, tad šiuo požiūriu galėta ir geriau pasirengti. Taip pat akivaizdžiai stigo katechezių, mokymų, dvasinių konferencijų.

Galima paprieštarauti, kad pačios relikvijos byloja apie save, tačiau pabūti šalia Mažosios Jėzaus gėlelės ateidavo žmonių, kurie neišsitenka įprastame kataliko „formate“.

Be to, buvimas su Teresėle žmones sujaudindavo, paliesdavo sielos gelmes, atverdavo širdis. Tad Žodžio skelbimui atsirasdavo pakankamai erdvės, ir nežinia, kaip šios aplinkybės buvo išnaudotos. Tačiau tokia padėtis neste-

bina, nes visas organizacinio darbo krūvis teko vienuolijoms ir keliems entuziastingai nusiteikusiems pasauliečiams; kartais susidarydavo įspūdis, kad tai reikalinga tik jiems, o ne visai mūsų krašto Bažnyčiai.

Vis dėlto ši kelionė atskleidė svarbiausia – žmonės (dažnai labai paprasti ar net visai retai matomi bažnyčiose) yra išsiilgę gelmės. Juk visur, kur lankydavosi Teresės relikvijos, melstasi, rengtos Švč. Sakramento adoracijos, meditacijos, o visą veiksmą dažniausiai lydėdavo rimtis, susikaupimas, tyla. Taip paneigtas mitas, kad paprastiems žmonėms užtenka Mišių ir moralizuojančio pamokslo. Dažnai prie relikvijų budėta per visą naktį ir budėtojų niekada nepristigdavo. Tai liudija, koks stiprus yra gilių, sakytume, mistinių, dalykų poreikis.

Kitas šios kelionės atskleistas bruožas – mūsų tikinčiuosius traukia šventumas. Pridurtume – paprastas šventumas. Jokių žygdarbių nenuveikusi nuoširdi mergina iš Prancūzijos provincijos užkariavo lietuvių širdis.

Negana to, šventųjų relikvijų neišlepinti mūsų katalikai puikiai žinojo, kaip reikia elgtis prie jų, o tikinčiųjų elgesyje nekrito į akis kažkokių magijos elementų. Tai verčia iš naujo apmąstyti, ar pakankamai suprantame tos „kritinės masės“ poreikius ir motyvus Bažnyčioje.

Taigi Teresėlės relikvijos išvyko, o kas toliau? Tikrai neverta steigti entuziastingų „mažųjų sielų legionų“.

Daug svarbiau būtų naujai įvertinti sielovados gaires.

Ar teisinga kryptimi einama lėšas ir pajėgas investuojant į didelius socialinius projektus, kuriant tam tikrą bažnytinę infrastruktūrą, akcentuojant administracinę parapijos gyvenimo pusę? Šie retoriniai klausimai turėtų tapti esminiai visam Katalikų Bažnyčios Lietuvoje aktyvui. Juk tas dvasinis sujudimas, ūmiai prasiveržęs maldingumas ir entuziazmas niekur nedingo, jis paprasčiausiai turi būti deramai nukreiptas, bet ne nukištas į kokį sielos užkampį ir ten dulkėti.

O kryptis aiški. Vėl norisi prisiminti Dievo tarną Joną Paulių II. Žvelgdamas į Bažnyčios ateitį, jis dviem žodžiais nubrėžė jai kursą XXI amžiuje: Duc in altum! („Irkis į gilumą!“). Šv. Teresėlės relikvijų kelionė atskleidė, kad ši Šventojo Tėvo pranašystė glūdi pačioje Bažnyčios gyvenimo esmėje. Tik lieka atviras klausimas: kuria kryptimi paspausime irklus?

Vilius TOMASONIS

13

14

Artuma / 2007 m. gruodis

Kronika

Kvailystė ir papiktinimas Ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikščionimis? (III) Dr. Andrius NAVICKAS XIX šimtmetyje gyvenęs žymus prancūzų filosofas Ogiustas Kontas (Auguste Comte), šiuolaikinės pozityvistinės filosofijos pradininkas, svajojo apie proto diktatūrą ir racionalumo kultu paremtą religiją. Pasak jo, žmonija pakankamai subrendo, idant galėtų atsisakyti tradicinių religijų ir pradėtų išpažinti žmogaus religiją. Kontas pranašavo, jog dar XIX amžiuje krikščioniškos bažnyčios bus pertvarkytos į Proto kulto vietas, ir naujoji pozityvi religija išstums krikščionybę. Nors filosofas pripažino, kad krikščioniška moralė turi teigiamą poveikį žmonėms, ir net tvirtino, jog atskiri krikščioniškos religijos elementai galėtų išlikti, kartu įrodinėjo, kad pavojingiausias krikščionybės elementas– pats Kristus. Jis esą griauna visas socialines schemas ir kviečia nuolat atsinaujinti.

Pasak Konto, galima toleruoti ritualinę krikščionybės pusę, bent tol, kol šie ritualai neperžengia jiems skirtų ribų, tačiau Kristų turime pašalinti, kaip tą, kas neatitinka „subrendusio žmogaus proto“.

Kitas XIX a. mąstytojas – Karlas Marksas (Karl Marx) – įrodinėjo, kad religija yra opiumas liaudžiai.

Esą ji kreipianti žmonių akis į dangų, kliudanti susitelkti prie dabarties ydų ir trukdanti siekti permainų.

Krikščionybė, pasak Markso, neleidžianti žmonėms suprasti, kad visa ko pagrindas – ekonomika.

Socializmo sistemai žlugus, žavėjimasis Marksu Europoje atslūgo. Taip pat ir Konto idėjas apie Proto kulTęsinys. Pirmasis šio ciklo straipsnis atspausdintas šių metų „Artumos“10-ajame numeryje.

tą šiandien mažai kas vertina rimtai.

Tačiau įdėmiau pažvelgus matyti, jog Konto ir Markso idėjos, kad ir neįsisąmonintos, yra tapusios daugelio europiečių mąstymo rėmais. Šventasis Paulius Laiške korintiečiams parašė, kad Jėzus Kristus, kurį jie skelbią žydams, yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė. Prabėgo du tūkstančiai metų, ir mes tegalime pakartoti Pauliaus žodžius – šių laikų Europai krikščionybė tebėra kvailystė ir papiktinimas.

Kvailystė: ekonominio veiksmingumo kultas Būti krikščionimi visuomenėje, kur viskas seikėjama ekonominio naudingumo saiku, mažų mažiausiai keista.

Daugybę kartų teko girdėti klausimą: ar jūsų profesinėje veikloje krikščioniškos vertybės netrukdo? Sakoma, kad nebūna kvailų klausimų, būna tik kvaili atsakymai. Tačiau susimąstykime: absoliuti dauguma šių laikų žmonių gyvenimo baze vadina savo profesinį gyvenimą, savo ekonominius ir politinius lūkesčius, o religinį gyvenimą suvokia kaip savotišką antstatą, ir jis turintis prisitaikyti prie bazės, o ne atvirkščiai.

Neatsitiktinai pridygo tiek įvairių krikščioniškų organizacijų, siūlančių receptus, kaip krikščioniškus principus sėkmingai pritaikyti įvairiose gyvenimo srityse. Tarsi siekiama vientisumo, tačiau, deja, sąmoningai ar nesąmoningai vadovaujamasi prielaida, kad krikščionybė turinti kažkaip pateisinti savo egzistavimą. Bandoma įrodyti, kad krikščioniškas pasninkas naudingas sveikatai, kad Šventojo Rašto išmintimi galima remtis profesinėje

veikloje. Esmė visais atvejais ta pati: iš krikščionybės reikalaujama ekonominio (plačiąja prasme) veiksmingumo.

Krikščionys pradeda teisintis – esą mes nesame Dievo kvaileliai. Tačiau iš tiesų ir kryžius yra kvailystė, jei matuotume veiksmingumo saiku. O kas protinga?

Tai, ką Piktasis siūlo Jėzui dykumoje: valdžia, galia, visi turtai.

Beje, šių laikų konkuruojančios ideologijos – liberalizmas ir socializmas – puikiai sutaria dėl neva krikščionybės bergždumo, nes jos abi vadovaujasi tais pačiais gyvenimo prasmės kriterijais. Kristus siūlo ne galią, bet kryžių. Jis visiškai nepanašus į tuos, kurie save vadina šiuolaikinės visuomenės elitu. Prisiminkime Evangelijos žodžius, teigiančius, kad labai sunku į šį pasaulį įaugusiam žmogui būti išganytam, neįmanoma tarnauti Dievui ir Mamonai. Į šiuos žodžius dauguma iš mūsų stengiasi nekreipti dėmesio. Tačiau ne Kūrėjas turi prisitaikyti prie kūrinio iliuzijų, bet kūrinys turi nuolat gręžti akis į Kūrėją, nes tik Jis yra kiekvieno kūrinio gyvenimo tikslas ir pilnatvė.

Didžiausia kvailystė, jog pernelyg dažnai tai pamirštame...

Papiktinimas: „disciplinuotos“ religijos ilgesys Krikščionybė niekada nebuvo patogi ir disciplinuota religija. Romos imperijoje buvo toleruojamos įvairios religijos, tačiau krikščionys – persekiojami, nes jie nepakluso, regis, paprastam reikalavimui – garbinti imperatorių. Krikščionys teigė, jog gerbia žemiškuosius valdovus, bet garbina tik Kūrėją. Taip pat ir vėlesniais laikais, kai krikščionybė buvo tapusi netgi valstybine religija, nuolat

Kronika atsirasdavo atsinaujinimo sąjūdžių, kurie griovė patogias schemas.

Nūdien taip pat svajojama apie disciplinuotą religingumą. Esą krikščionys galėtų privačiai išpažinti savo tikėjimą, sekmadieniais vaikščioti į pamaldas, bet viešojoje erdvėje privalo paklusti kitoms taisyklėms. Niekas esą netrukdo privačiame gyvenime laikytis religinių ritualų, pasitelkti religinius simbolius, tačiau viešajame gyvenime – šiukštu, to reikėtų vengti. Nes dar įsižeis turintys kitokius įsitikinimus. Krikščionys esą turėtų gyventi taip, kad nekeltų pasipiktinimo ar klausimų kitiems.

Dažnai atrodo, jog svajojama visus krikščionis, kurių elgesys turi bent kokį Kristaus sekimo ženklą, uždaryti į getą, patraukti iš akių. Beje, regis, su tuo sutinka ir nemaža dalis krikščionių. Jie reikalauja apvalyti krikščionybę nuo visko, kas gali būti nemalonu savimi patenkintam vartotojiškos visuomenės atstovui. Tikėjimo sūrumas išplaunamas, apibarstomas cukraus pudra, paverčiamas ledinuku, pritaikytu prie šių laikų skonio. Konto svajonė išsipildo – iš krikščionybės pašalinamas schemų nepripažįstantis Kristus. Krikščionybė tampa pomėgiu, tokiu pačiu, kaip kolekcionuoti pašto ženklus ar auginti sliekus. Su tuo nesitaikstantys apšaukiami fanatikais.

Teliko įveikti paskutinę problemą – prasmės tuštumą žmogaus širdyje užpildyti serialų ar prekybos centrų pakaitalais. Nenuvertinu Piktojo išradingumo, tačiau netikiu, kad tai pavyks.

Bus daugiau

Valstybinė šeimos politika: ar dar kam nors reikalinga santuoka?

Vygantas MALINAUSKAS Advokato padėjėjas Nuo vasaros vidurio Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime pastebimas neįprastas šurmulys. Jau esame pripratę prie įvairiausių daugiau ar mažiau triukšmingų visuomenės ir politikos gyvenimo įvykių. Tačiau šį kartą neįprasta šurmulio priežastis – šeima, arba konkrečiau tai, ką savo tikslu turėtų laikyti valstybės politika šioje srityje. Šurmulį sukėlė vasaros viduryje Seimo narės Rimos Baškienės vadovaujamos darbo grupės, sudarytos iš įvairių Seimo frakcijų atstovų, parengtas Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektas bei rudens pradžioje konservatorių pateiktas Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektas. Pasirodžius šiems įstatymų projektams žiniasklaidoje ir tam tikruose nevyriausybinių organizacijų, daugiausiai „maitinamų“ iš Europos Sąjungos fondų paramos, sluoksniuose kilo ažiotažas. Seimą, Vyriausybę ir Prezidentą pasiekė keliolikos tokių organizacijų pasirašyti kreipimaisi, raginantys atmesti minėtuosius įstatymus kaip neva pažeidžiančius žmogaus teises, lygias galimybes, diskriminuojančius nesusituokusius asmenis, vienišų tėvų auginamus vaikus, neatsižvelgiančius į mūsų laikmečio realijas ir besikėsinančius į privatų piliečių gyvenimą. Prie nepatenkintų ir smerkiančių balsų choro prisijungė dalis žiniasklaidos, kairuoliškai bei feministiškai nusiteikusios moterų organizacijos, kai kurie politikai ir Vyriausybės nariai. Pagundai šiame kritiškai nusiteikusių balsų chore įkišti savo trigrašį neatsispyrė ir tokios institucijos, kaip Europos teisės departamentas prie LR Teisingumo ministerijos, ėmęsis vertinti įstatymų projektus ne tik jų atitikimo ar neatitikimo ES teisėms aktams požiūriu, bet ir leisdamas sau papostringauti apie tai, kam valstybėje turėtų būti skiriama didesnė parama.

Tokią audringą reakciją ir „pažangiai“ nusiteikusių interesų grupių priešiškumą sukėlė abiejuose projektuose esančios nuostatos, įtvirtinančios vyro ir moters santuoką kaip šeimos pagrindą. Nuolat kartojami gąsdinimai, neva siūlomi įstatymų projektai pažeidžia žmogaus teises, diskriminuoja vienišas motinas bei vienišų tėvų auginamus vaikus, nepraėjo be pėdsakų. Visuomenėje buvo paskleistas nerimas, kad, kaip radijo laidoje pasakė vienas ministras, „ruošiamasi skriausti vaikučius“. O Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė ryžtingai perėjo nuo kalbų prie darbų: užregistravo Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projekto pataisą, siūlančią visame projekte išbraukti žodžius „vyro ir moters santuoka“.

15

16

Artuma / 2007 m. gruodis

Kronika Tačiau garsiai šaukiantys apie lygias galimybes, žmogaus ir vaikų teises nejučia paskatino pasvarstyti, ar gyvenimas susidėjus ir gyvenimas santuokoje yra lygiaverčiai pasirinkimai tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, tiek visuomenės atžvilgiu. Girdint kai kurių politikų ir interesų grupių siūlymus pagrįstai galėjo kilti klausimas, ar mūsų visuomenei ir valstybei apskritai reikalinga santuoka. Juk

Silvijos Knezekytės nuotrauka

ir dabar valstybės vykdoma politika jauniems žmonės sukuria daugiau paskatų nesituokti nei susituokti. Daug patogiau gyventi neįsipareigojant nei vienas kitam, nei vaikams, nei visuomenei ir tuo pat metu naudotis valstybės parama ir pagalba. Nesusituokusiems lengviau gauti kreditą būsto statybai, įvairių pašalpų ir pan.

Sveikai mąstantys psichologai, sociologai, teisininkai vieningai sutaria, kad santuokos pagrindu sudaryta šeima yra gėris ne tik sutuoktiniams ir vaikams, bet ir visai visuomenei. Tokia šeima laiduoja geriausią sutuoktinių ir jų vaikų teisių bei interesų apsaugą, garantuoja geriausias sąlygas vaikų psichologinei bei socialinei raidai ir kokybiškai kartų kaitai. Įstatymai neturi būti tik besikeičiančių papročių įteisinimas, jie turi nustatyti aiškias gaires bei kriterijus, kuriais vadovaudamiesi asmenys ir visuomenė galėtų kurti savo gyvenimą. Santuoka – ne tik įsimylėjusios poros santykių „įforminimas“, bet ir naujų santykių, grindžiamų ištikimybės pažadu ir tarpusavio įsipareigojimu rūpintis, globoti bei remti vienas kitą, pradžia.

Prenumeratos kaina metams 57,6 Lt

Tuokdamiesi asmenys prisiima teisių ir pareigų visumą, labiau įsipareigodami psichologiškai, morališkai, teisiškai bei ekonomiškai vienas kitam ir savo vaikams.

Prancūzijos nacionalinės asamblėjos (parlamento) 2006 m. raporte „Dėl šeimos ir vaiko teisių“, be kita ko, daroma išvada, kad suaugusiųjų teisė rinktis jiems patinkantį gyvenimo stilių negali būti iškeliama aukščiau už vaikų teisę augti stabilioje, ištikimybe ir įsipareigojimais grįstoje sutuoktinių šeimoje. Suprantama, jog objektyviai neįmanoma išvengti tokių situacijų, kai vaikai auginami nesusituokusių tėvų, vieno iš jų ar išvis be jų. Jokia valstybinė politika negali vaikams atstoti visavertės šeimos. Tačiau valstybės politika, vienodai traktuojanti santuokos pagrindu sudarytas šeimas ir kitas bendro gyvenimo formas, savaime neišspręstų vaikų problemų, o tik suteiktų pirmenybę suaugusiųjų gyvenimo stiliaus pasirinkimui vaiko tikrųjų interesų sąskaita ir sudarytų prielaidas ateityje vis mažesniam vaikų skaičiui gimti ir augti abiejų įsipareigojusių tėvų šeimoje. Norint padėti vaikams, auginamiems nesusituokusių ar vienišų tėvų, nebūtina apsimesti, jog santuokos pagrindu sudaryta šeima ir kitos bendro gyvenimo formos yra lygiaverčiai pasirinkimai. Juo labiau kad atsižvelgdama į skirtingas situacijas bei poreikius valstybė gali rasti veiksmingų būdų ir priemonių bent iš dalies kompensuoti nesusituokusių ar vieno iš tėvų auginamų vaikų patiriamas ekonomines ir socializacijos problemas ir taip atverti galimybes ateityje jiems patiems kurti darnias šeimas.

Brandi pilietinė visuomenė remiasi ne tik piliečių teisėmis bei laisvėmis, bet ir jų pareigomis bei atsakomybe.

Valstybė turi teisę ir pareigą vykdyti tokią socialinę ir šeimos politiką, kuri remtų didesnį suaugusiųjų įsipareigojimą, atsakomybę ir atsidavimą vienas kitam, vaikams ir bendrajam gėriui. Taip pat valstybė turi ryžtingai pripažinti nepamainomą santuoka grįstos šeimos indėlį į bendrąjį gėrį. O tam, kad „pažangos“ labui interesų grupių daromas triukšmingas spaudimas nelemtų mūsų ir mūsų vaikų ateities, visi turėtume pagal savo galimybes (kontaktuodami su Seimo nariais, valdžios institucijoms siųsdami šeimą ir santuoką palaikančius laiškus bei kitais mums prieinamais būdais) remti iniciatyvas, kuriančias Lietuvos šeimos politiką ant aiškių vertybinių pamatų.

Indeksas 5063

Didelės ir mažos kryžkelės

Į šventes – su kasdieniu gerumu Antanas SAULAITIS SJ Pradedu pavydėti kai kuriems žmonėms nuo spalio pabaigos, kada žmogus rašai laukiamų dovanų sąrašą Kalėdų seneliui. Laimingi tie, kurių gimtadieniai arti šv. Kalėdų – jiems tik kartą metuose reikia būti geriems. Mano gimtadienis – apie kalendorinių metų vidurį, tad dukart tenka susitvarkyti ir, kol sulauksiu dovanų, išsilaikyti geram...

Nors Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia seniausia Lietuvoje, pas mus neįsitvirtino Vokiečių gatvės pirkliams bei amatininkams žinomas paprotys šventam vyskupui gruodžio 6-ąją lankyti šeimas. Tądien į namus ateina vyskupu persirengęs asmuo, klausinėja vaikų apie tikėjimą, elgesį, mokymąsi. Kai nuo spalio pradedi vėl būti geras, tikiesi, kad šis lankytojas bus užmiršęs ankstesnę metų dalį ir nepagailės tokiomis pastangomis pelnytos dovanėlės.

Kitas gruodžio 6-osios paprotys – iš vakaro vaikams savo batus susidėti už durų, o ankstyvą rytą rasti juose arba saldainių (jei buvo geri), arba angliukų (jei prastai elgėsi). Modernus žmogus, nenorėdamas vaikelių skaudinti, sumanė juodos spalvos cukrinukus, kad juos radusiems batukuose būtų aišku, jog gražiai elgiasi ir stengiasi – ir tokioms pastangoms galo šv. Mikalojus nenumato.

Ryžtą bent iki Kalėdų būti geram sustiprina Visų Šventųjų šventė. Pasirodo, kad šventieji ne tik šventai, kaip statulose, paveiksluose ir vitražuose, atrodo, bet yra labiausiai pasižymėję artimo meile. Negaliu atsistebėti ankstyvųjų amžių ir viduramžių atsiskyrėliais, kurie nebuvo jokie vienuoliai. Pagyvenę tyruose ar miškuose, priėmę daugybę išminties siekiančių miestiečių, jie būdavo iškviečiami vyskupauti ar kitaip Bažnyčioje žmonėms tarnauti. O visos moterų vienuolijos steigiamos šokti į talką vargstantiems, ligoniams, bemoksliams, paklydusiems, pažeidžiamiems, imigrantams (kaip mūsiškė Motina Marija Kaupaitė, kazimieriečių steigėja lygiai prieš 100 metų). Šie žmonės atrado, kad vienintelis būdas mylėti Dievą – mylėti

žmones ir kitiems tarnauti, stoti už tikėjimą ir teisingumą.

Nesavanaudiška žmogaus meilė kitam – amžina mįslė mokslininkams. Visokiais bandymais, tyrinėjimais, svarstybomis stengiamasi išsiaiškinti, ar žmogus kitam padeda iš geros širdies, ne savo paties labui, ar galų gale tarnavimas artimui nėra iš esmės savanaudiškas elgesys. Atsakymo ieškoma ir gamtos pasaulyje, nes tada lengviau suvokti, ar gerumas (pagalba kitiems) yra įgimtas ir gyvūnams, ar jis tėra dėl socialinio spaudimo išmokstamas žmonių veiksmas.

Laikraščių bei žurnalų nuotraukose neretai vaizduojama, kaip išties priešingi gyvūnai augina vienas kito prieauglį: kalė priglaudžia katę ar peliuką, gorila išgelbsti į narvą įkritusį žmogaus kūdikį, paukštis apgina kaimynų lizdą ar koks nors žvėriukas – kitos šeimynėlės irštvą. Rumbonyse (Alytaus r.) seserų vargdienių sodyboje gražiai draugauja žąsis su šunimi – tiesiog negali vienas be kito gyventi.

Ištyrinėti ir tokie pirmykščių žmonių papročiai, kaip eskimų (inuitų) potlačai – puotos su gausiomis dovanomis, kurioms pasibaigus davėjas lieka tiesiog vargeta, arba afrikiečių kalbos, kuriose nėra žodžio padėkai Algirdo Kazlos nuotrauka

17

18

Artuma / 2007 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės išsakyti, nes pagalba savaime suprantama, nereikalaujanti jokio ačiū.

Kad ir kokios būtų biologinės, psichologinės bei sociologinės išvados, krikščionims labai aiškiai širdyse išlieta Šventosios Dvasios meilė, sklindanti į šeimą ir plačiau Jėzaus Kristaus pavyzdžiu bei Prisikėlimo galia. Šią natūralią krikščionių būseną liudija kasdienis gyvenimas ir išskirtinė veikla.

Visai neseniai popiežius Benediktas XVI susitiko su savanoriais Austrijoje. Šioje senėjančioje Europos šalyje visų tikėjimų sutartiniu darbu plinta savanoriška (visuomeniniais pagrindais) tarnystė – dažniausiai pensininkų paslaugos seneliams bei ligoniams. Šventojo Tėvo žodžiai labai tinka Pasaulinei savanorių dienai – gruodžio 5-ajai, kaip tik prieš mūsų bičiulį šv. Mikalojų, legendose pasižymėjusį didžia patyliukais teikiama pagalba jaunoms moterims, gausioms šeimoms ir – kai kuriose kultūrose Kalėdų senelio įvaizdžiu – dovanomis.

Dauguma esame pripratę giminei bei kaimynui padėti. Nūdieniame pasaulyje esama ir daugybės savanoriškų tarnysčių įvairiose bendrijose, įstaigose, renginiuose, sąjūdžiuose. Kone trečdalis pasaulio savanorių talkina religinėje aplinkoje – parapijose, mokyklose, stovyklose, draugijose, globos namuose, misijose. Priimta manyti, kad nuo 15 metų amžiaus bent 4 valandas per savaitę žmogus turėtų skirti savanoriškam (organizuo-

tam) darbui, veiklai. Ir parapijos ar bendrijos neįmanoma įsivaizduoti be tokios geranoriškos talkos.

Viena parapija po pagrindinių pamaldų surengė tarnysčių mugę – apie 25 stoteles su lankstukais, reklaminiu plakatėliu ir gyvu tos tarnystės žmogumi. Pasiūlai sustiprinti kiekvienos stotelės staliuką paįvairino užkandėlės, arbata ar gaivus sulčių gėrimas. Apibendrinus išvadas paaiškėjo, kad parapijoje rasis naujų skaitytojų, ligonių bei prieglaudų lankytojų, patarnautojų, choro giesmininkų, bažnyčios puošėjų, raštinės talkininkų ir dar daug kitokių pagalbininkų. Kiti labiau susidomėjo labdaros darbais ar jaunimo sąjūdžiais (ateitininkais, skautais). Ši mugė suteikė gražią galimybę pajusti sutartinį krikščioniškos bendruomenės gyvenimą, skirtą vieni kitiems ir už parapijos ribų patarnauti – savo ir žmonių labui, Dievo garbei šioje žemėje.

Pastebėjau, kad toks nuolatinis tarnyste grindžiamas ryšys taurina ir patį žmogų. Kartais iš senelių prieglaudos, išdykusių vaikų užsiėmimo, sudėtingų suaugusiųjų svarstybų žmogus grįžti atgijęs, sustiprintas – toks netikėtas būna abipusio gerumo vaisius.

Kai kada net pasvarstai, kad vertėtų ištisus metus būti geram, ne tik apie vasaros pradžią ir žiemos metą. Na, šiemet per vėlu, bet gal artimiausioje ateityje reikės prie ištisų metų, kasdienio gerumo tvarkos artėti.

Labdara(, = ) artimo meilės darbai Jū­ra­tė KUODYTĖ Kokį ženklą reiktų dėti tarp dviejų reiškinių – labdaros ir artimo meilės darbų? Aišku, būtų galima teigti, kad abiem atvejais susiduriame su gera žmonių valia, noru padėti stokojantiems, kenčiantiems, vienaip ar kitaip gyvenime nuskriaustiems mūsų visuomenės nariais, giminėmis ir artimaisiais. Ir vis dėlto manau, kad šiuos abu reiškinius skiria žodelis MEILĖ.

Abipus skiriamosios linijos Labdarai meilė nebūtina – užtenka atsiliepti į prašymą ir atiduoti tai, kas atlieka nuo kasdienių malonumų: kavos puodelio, pramogų, pirkinių. Labdara pirmiausia siejama su medžiaginiais dalykais: drabužiais, konservais, pinigais ir kokiais nors stambesniais pagalbos punktais, pavyzdžiui, ligonine ar vaikų globos namais.

O artimo meilės darbams pinigai ir daiktai, žinoma, yra svarbu, bet ne svarbiausia. Pagrindinė intencija šiuo

atveju kyla iš Didžiojo įsakymo: „...mylėk savo artimą kaip save patį.“ Perkėlus į gyvenimo tikrovę tai, kiek suprantu, reiškia ne proginį ir šventinį, bet nuolatinį dėmesį kitam žmogui: pastebėti, kai kam nors skauda, kai kas nors stokoja, kai yra nusiminęs ir palūžęs, kai jaučiasi vienišas ar nedrįsta prašyti pagalbos.

Brėžiu skiriamąją liniją nesiekdama sumenkinti labdaros reikšmingumo, idant iškelčiau gilesnes, krikščionybės pradžią siekiančias, artimo meilės darbų šaknis.

Didelės ir mažos kryžkelės Nors, prisipažinsiu, tokia pagunda kyla. Pirmiausia dėl to, kad savotišką šalpos organizavimo monopolį iš krikščioniškojo Carito perėmė valstybiniai ir komerciniai televizijos kanalai su žaviomis šou pasaulio atstovėmis priešakyje. Todėl, kad jos, gražiai pasipuošusios ir besišypsančios, kviečia televizijos žiūrovus paspausti kelis mobilaus telefono mygtukus ir paaukoti tik du ar penkis litus (net aukos dydis toks, kokį įpratę sau leisti sekmadienio Mišių lankytojai). Todėl, kad viskas taip patogiai suorganizuota: sėdi sau vakare prie televizoriaus, gurkšnoji arbatą su ką tik iš orkaitės ištrauktu pyragu, klausaisi graudžių istorijų ir smagaus popžvaigždžių koncerto... Tikrai nesunku už tai iš sąskaitos nurašyti porą litų. O man net tų mygtukų spaudyti nereikia – vaikai veržiasi užsiimti labdaringa veikla ir patys surenka nurodytą telefono numerį. Paglostai galveles ir pasvajoji: gal užaugę spaudys tuos labdaros mygtukus iš savo mobiliųjų telefonų? Ir kiek pinigų per vieną vakarą surenkama! Ir koks solidarumas! Juk turbūt visi – ir atlikėjai, ir žavios vedėjos, ir televizijos bei telekomunikacijų AB – viską daro nemokamai. Viskas puiku, pilietiška ir teisinga. Ir vis dėlto kyla apmaudas.

Kodėl tokių televizinių akcijų metu surenkama gerokai daugiau aukų, negu Carito organizuojamoje adventinėje akcijoje „Gerumas mus vienija“? Kad nerodo per televizorių? Kad jai nevadovauja charizmatiškos asmenybės? Kad nėra žvaigždžių koncerto?

Apmaudu, nes juk viskas prasidėjo nuo pirmųjų furgonų, kurie iš Vakarų atriedėjo į ankštus kuklių Carito patalpų kiemus visoje Lietuvoje. Keturiasdešimties vatų lemputės šviesoje, šiltai apsitūlojusios Carito moterys rūšiavo, dalijo bažnyčios šventoriuje į eilutę išsirikiavusiems parapijiečiams (ir ne tik jiems) reikalingus drabužius. Tą jos daro iki šių dienų. Tyliai, ramiai, padedamos jaunų savanorių ir pavienių talkininkų, pasikalbėdamos su vargetomis, išdalydamos žvakeles, kurias geradariai galės uždegti per Kalėdas ir prisiminti savo parapijos varguolius. Atrodo, pasaulietiški veikimo būdai nukonkuravo krikščioniškuosius.

O juk televizinės labdaros akcijos nekuria žmogaus santykio su kitu konkrečiu žmogumi. Jos kažkokios beasmenės, primenančios milžinišką išmaldą, kuri dažnai padedama ant valstybės delno. Įvyko, surinko, pasibaigė ir – sudie. Ir nežinai, kaip labdara paremtas vaikelis jaučiasi, ar padėjo jam toji nauja brangi medicinos aparatūra? Kita vertus, gal tokių minčių ir nekyla, nes dviejų ar penkių litų suma prisiminimų veikiausiai nepalieka. O

jeigu kyla? Tai jau tikrai ne akcijos ir jos rengėjų problema. Jie savo reikšmingą vaidmenį atliko: paakino žmones daryti gerus darbus. Beje, neapribodami kitoniško veikimo laisvės, jei toks paramos būdas kažkam nepatinka.

Taigi nei varžytis, nei apgailestauti pagrindo nėra.

Kitas ir kitoks būdas Artėjant Kalėdoms paprasčiausia visus artimo meilės darbus susieti su piniginės turiniu ir atsiskaityti su Dievu bei savo artimu bankinės operacijos metu. Tačiau

Algirdo Kazlos nuotrauka

yra ir kitas būdas, labiau sušildantis dvasią ir atveriantis kelius meilės ryšiams. Taip, jis reikalauja daugiau laiko ir pastangų, tačiau labiau ir apdovanoja. Girdėjau, ligoninės neturi kuo aprengti atvežtų sušalusių benamių – kas trukdo surinkti mažiau dėvimus drabužius ir nuvežti į ligoninės priimamąjį? Tai sunkiau, negu pakeliui į darbą išmesti juos prie šiukšlių konteinerio, bet tikrai prasmingiau. Atėjus savaitgaliui galiu sėsti į automobilį ir aplankyti tetą Onutę, pas kurią kaime prabėgo visa vaikystė ir kuri, girdėjau, neseniai grįžo iš ligoninės po insulto. Arba paskambinti prie durų kaimynei, gyvenančiai toje pačioje laiptinėje, penktajame aukšte, ir pasiūlyti ko nors jai parnešti iš parduotuvės – anądien, mačiau, taip sunkiai pūškavo, lipdama laiptais. O kaip smagu būtų aplankyti mus sutuokusį kunigą Joną. Šimtą metų nebendravome... Girdėjau, dabar jis Marijampolėje, kunigų prieglaudoje. Gal jam ko trūksta?

Turėtume apie ką pasišnekučiuoti ir prisiminti...

Pasaulis vadovaujasi vienokiomis taisyklėmis: kuria labdaros ir paramos įstatymus, vykdo puošnias akcijas, moka pašalpas, kompensuoja šildymo išlaidas ir t. t. Bažnyčia savo ruožtu primena Kristaus mokymą.

O į mano bambėjimus dėl televizinių labdaros akcijų atsako apaštalas Paulius Laiške romiečiams: „Meilė tebūna be veidmainystės“(Rom 12, 9).

19

20

Artuma / 2007 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gailestingumas ir geradarystė Dievo meilė... Mylėk artimą kaip pats save... Kada taip buvo pirmą kartą pasakyta? Senojo Testamento ar Kristaus laikais? O islame, judaizme? Kas yra tikroji geradarystė, lotyniškai vadinama „caritas“? Ir kuris artimas yra artimesnis: valkata prie šiukšlių konteinerio Vilijampolėje ar Tailando beturtis praūžus cunamiui? Pasiklausykime, ką apie tai šnekasi Protestantas, Laisvamanis, Prašalaitis, Moteris ir Katalikas.

Protestantas: Man gailestingumas prasideda nuo manęs paties, o ne nuo Amazonės džiunglių indėno.

Prašalaitis: Palauk, palauk, o Albertas Šveiceris, dirbęs Afrikoje? Juk jis buvo protestantas!

Protestantas (patylėjęs): Bet vis vien nuo manęs, mano šeimos, o paskui nuo tų, su kuriais kasdien susitinku. Tada pereinu prie esančių toli ir tik tada – prie savo priešų. Tai, ką dabar pat padarau kitiems, pirmiausia padarau sau, nes visi geri darbai nukrypsta į mano santykį su Dievu. Jei šis santykis geras, ir aš gerai pasijuntu.

Moteris: Vaikelis gimsta tikėdamas, jog kiekvienas žmogus yra geras. Bėga metai, veikia socialiniai faktoriai, kiti žmonės, ir vaikas tampa kietesnis, šiurkštesnis. Taigi, kieta širdis įgyjama tolydžio. Prisiminkime save vaikystėje, ir psichologinės gynybos šarvai nukris, ateis noras būti geriems, padėti kitiems. Tačiau padėti reikia mokytis, nes ne visi yra pasirengę priimti pagalbą. Niekada nežinai, kaip reaguos į depresiją puolęs, didžiulę įtampą ar sunkią netektį patyręs asmuo. Bet vis vien reikia stengtis padėti, net jei mūsų pastangos ir būtų bergždžios.

Prašalaitis: O geradarystės motyvai? Ar jie apskritai reikalingi?

Katalikas: Jau krikščionybės pradžioje nuolat buvo sakoma, jog tas, kuris pagelbsti ligoniui, kad Dievas jam pačiam suteiktų malonių, yra neteisusis, egoistas. Argi ne dažnai matome, kaip vos tik ligoniui suirzus toks geradarys viską meta ir pasitraukia? Vadinasi, tai buvo ne gailestingumas, o bandymas sudaryti sandėrį su Dievu.

Neretai pakliūname į tam tikrus spąstus: kad darytum gerus darbus, reikia būti gailestingam, o kad būtum gailestingas, turi daryti gerus darbus. Šie darbai nėra vien ligonių slaugymas, be tėvų augančių vaikų priežiūra, pagalba seneliams ar neįgaliesiems laisvalaikio dienomis arba valandomis. Nūdien meilės, dėmesio ir materialių dalykų stokojantiems turi būti gelbstima nuolatine veikla, gerai organizuotu socialiniu darbu parapijose.

Laisvamanis: Gailestingumas – ne tik žmogaus, bet ir valstybės brandos požymis. Vaikai juk yra žiau-

rūs, taip sakė ir F. Dostojevskis. Žmogus ir valstybė bręsdami tampa gailestingi. Turiu galvoje moralinę ir psichologinę brandą.

Moteris: Vaikai! Bet juk jie ginasi... Gynyba iš šalies ne visada patraukli. Tačiau pažiūrėkite, kaip švelniai vaikai būna prisirišę prie šuniuko ar kačiuko. Juk akivaizdžiai matyti, kokie jie geri, jautrūs ir visai ne tokie žiaurūs, kaip mes apie juos manome. Juk ir Evangelijose sakoma: „Būkite kaip vaikai.“ Katalikas: Geradarystė vienokia tose šalyse, kurios negyveno režimo gniaužtuose, ir visai kitokia ten, kur siautėjo komunistai, viskas būdavo „nuleidžiama“ iš viršaus ir taip skatinamas tam tikras infantiliškumas. Jis būdingas visiems sovietiniams ir posovietiniams žmonėms: vos tik kas, tuoj kreiptis į valdžią! Gal geradarystė tą infantiliškumą dar labiau skatina?

Protestantas: Na, režimo laikų žmonės ir pirmoji jų palikuonių karta išaugo nuolatinės priespaudos sąlygomis, ir tasai jų infantiliškumas tikrai ryškus. Vis sakoma: „Valdžia bloga“, „Valstybė nesirūpina“ ir pan.

Tokiam žmogui geradarystė svetima. Ji įmanoma tik tada, kai asmenybė esti vientisa, brandi ir sugeba prisiimti atsakomybę už save bei kitus.

Prašalaitis: Šnekat apie gailestinguosius! O tie, kuriems duodama? Štai duosiu alkanam alkoholikui, o jis, užuot pavalgęs ir nusipirkęs batus, tris dienas girtuokliaus!..

Protestantas: Nepaneigsi, jog ir taip tikrai nutinka. Bet man svarbu išgirsti ir suprasti, ką tuo metu sako Viešpats. Čia reikia tam tikros Dievo duodamos išminties. Negalime žinoti, kuo pavirs mūsų geradarystė, bet vis vien turime daryti gera. Senajame Testamente pasakyta, kad duodantis išmaldą skolina pačiam Dievui. Reikšminga ne tik tai, ką aš padariau kitam žmogui ir kodėl. Mato evangelijoje kalbama apie tai, kaip atėjęs Žmogaus Sūnus atskirs ožius nuo avių. „Ką padarėte vienam iš mažutėlių...“ – prisimenate? Esmė vėlgi yra mano santykis su Dievu, mano mokėjimas išgirsti, ką Jis sako, atsiliepti į Jo kvietimą. Tam, aišku, reikalinga tam tikra branda.

Didelės ir mažos kryžkelės Laisvamanis: Tad kaipgi tapti gailestinguoju geradariu? Šnekėta apie tai, kad reikia mylėti pirmiausia save, paskui šeimą, tada gimines, tik vėliau – visus kitus.

Kurgi ne! Juk tai tiesus kelias į egoizmą: dabar aš parodysiu meilę sau, vaikams, žmonai, tėvams... Ką, mane jau veža į kapines?! Aš juk nespėjau išmylėti tolimesnių artimųjų! Kada gi, pasak jūsų, pereiti prie jų?

Protestantas: Gyvenu tam tikroje socialinėje aplinkoje. Kasdien susitinku ne tik su šeima, giminėmis, bet ir su menkai pažįstamais ar net visai nepažįstamais. Jie gali būti atsidūrę sunkioje padėtyje, reikalingi pagalbos. Kaip atskirti: reikia jiems mano pagalbos ar ne? Be to, neretai matau, kad žmogui sunku, bet jis pats atkakliai siekia kaip nors pats išsigelbėti ir pagalbos neprašo. Tai irgi infantiliškumo apraiška. Prisimenate, sutikęs neregį ar raupsuotąjį Kristus klausė: „Ko tu nori?“ Juk net ir Kristui buvo svarbu, kad žmogus žinotų, ko nori. Pagydęs Viešpats sakydavo: „Eik ir nenusidėk.“ Vadinasi, reikia, kad žmogus būtų dėmesingas sau, savo poelgiams, žodžiams, mintims. Tai sunku, bet įmanoma. Visi turime būti atidūs, kad pamatytume kito vargą ir bėdas šią akimirką. Šalia mūsų gatvėje, troleibuse, kieme. Šito mus moko Kristus.

Prašalaitis: O man atrodo, kad gailestingumo pamatų pamatas yra gebėjimas būti dėkingam visiems: Dievui, motinai, tėvynei, kitoms tautoms, tiems, kurie man padėjo ir padeda.

Laisvamanis: Aš dar kartą apie valkatas. Jie nešvarūs, kartais priekabiauja, nuo jų trenkia. Nejaugi negalima jų atskirti ir apgyvendinti kur nors, sakykime, getuose, kur jie gautų šilto maisto, būtų dezinfekuoti, išprausti ir apžiūrėti gydytojų? Būtų mano valia, taip ir padaryčiau. Beje, o kur nevalkatų teisės, kas jų paiso?

Katalikas: Šiandien tu nejautrus valkatai, ryt būsi nejautrus senutei, o poryt – savo vaikui... Gėris linkęs daugintis, bet tai būdinga ir blogiui.

Laisvamanis: Stebiuosi ir štai kuo: kam reikia tiek karitatyvinių organizacijų – Raudonasis Kryžius, Caritas, samariečiai, įvairūs klubai, bendrijos. Kodėl negalėtų būti viena didelė ir tvirta organizacija? Juk būtų kur kas rimčiau.

Katalikas: Dievas sukūrė pasaulio įvairovę ir skirtingus žmones, kiekvienas yra individualybė, unikumas, savaip matantis bei suvokiantis tuos pačius dalykus. Pagalba irgi esti įvairi. Tarkim, vienokią teikia Maltos ordinas ir visai kitokią – Caritas. Dievas myli visus, todėl ir pagalbą siunčia per skirtingus žmones, kitoniškais būdais.

Laisvamanis: Įtikinote. Ir aš norėčiau būti gailestingas, bet... Man jau 40 metų, širdis kupina pykčio, neapykantos, pavydo. Kaip nuo to išsivaduoti? Juk nepajėgiu būti gailestingas!

Moteris: Pirmiausia reikia įveikti savo problemas.

Dera išsiaiškinti, kodėl ir iš kur atsirado tie griaunantys

21

jausmai. Kai visa tai suprasite, pašalinsite savo vidines bėdas, o tada pasijusite lengvi, laisvi ir savaime tapsite gailestingi, norėsite padėti kitiems.

Prašalaitis: Bet kaip man atskirti, kuris artimas, o kuris ne artimas?

Katalikas: Nieko skirti nereikia. Kristus apie tai kalba vienareikšmiškai, tereikia įsiklausyti, ką sako Evangelijos. „Tolimų“ apskritai nėra.

Prašalaitis: Na gerai, bet kam reikia to gailestingumo, jeigu veikia įstatymai ir visais piliečiais privalo pasirūpinti valstybė!

Romualdo Rakausko nuotrauka

Protestantas: Žmogus nėra mechanizmo sraigtelis, jis dar ir asmuo, turintis sielą, širdį, jausmus. Jis – Dievo vaikas, sukurtas pagal Jo panašumą, ir tuo viskas pasakyta.

Laisvamanis: Bet juk yra daugybė nieko neprašančių, nors jiems labai blogai. Išdidūs, ir tiek. Kaip tada elgtis?

Katalikas: Nelaukti, kol paprašys, ir pasiūlyti pagalbą. Tada jau pats žmogus renkasi: priimti ją ar atmesti, išdidžiai užsisklęsti. Tačiau nereikėtų įkyriai ar per jėgą piršti pagalbos, nes ji būtų prievarta ir nepagarba tam asmeniui: taip galima paskatinti priešišką ar bent nemalonų to žmogaus elgesį. Beje, dažnai nutinka taip: tu ateini su duonos rieke ir išgirsti: „Aš neprašiau. Tegu ateina stačiatikis (musulmonas, protestantas ir t. t.).“ Moteris: Jeigu atlikę gerą darbą ir išgirdę piktą žodį dėl to susikremtame, vadinasi, jį darėme tikėdamiesi padėkos. Bet jei darysime ne laukdami dėkingumo, o iš tyros širdies, žodžiavimasis mūsų neužgaus.

Katalikas: Ką čia daug svarstyti! Juk Kristus atėjo tam, kad duotų mums amžinąjį gyvenimą, o mes, žmonės, kaip Jam už tai atsidėkojame?

Tai buvo tiesiog penkių žmonių pokalbis, jų nuomonės. O ką Jūs apie tai manote?

Pagal www.svoboda.news.ru parengė V. I.

22

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2007 m. gruodis

Altruizmas: mitas ar tikrovė?

Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Pastaruoju metu turime daug galimybių dalyvauti įvairiuose labdaros renginiuose, iniciatyvose. Štai iš anksto plačiai išgarsintuose koncertuose renkamos lėšos kilniam tikslui (dažniausiai – pagerinti sergančių vaikų gydymą). Jei turite ikimokyklinio ar mokyklinio amžiaus atžalų, tikriausiai esate gavę laiškų-prašymų paaukoti 2 proc. pajamų mokesčio konkrečios ugdymo įstaigos veiklai. Televizoriuje nuolat šmėžuoja reklama, jog numatomo kultūrinio renginio rėmėjai yra N organizacija, įmonė ir t. t. Regis, labdara ir parama pas mus vešėte veši, o asmeninės piliečių aukos užlopo visas nepakankamo kai kurių gyvenimo sričių finansavimo skyles. Bet taip galėtų atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio.

Skirtingas elgesys Žmonės, tiesiogiai dalyvavę tokiose rinkliavose, žino, kaip nelengva sukaupti reikiamą pinigų kiekį net labai kilniam reikalui. Ką ten reikalui... Juk dažnas patyrėme, kai, apnikti sunkumų ir kreipęsi į savo artimą, buvome atstumti. Arba atvirkščiai – esame pačiu laiku sulaukę svarbios pagalbos iš to žmogaus, iš kurio mažiausiai galėjome tikėtis. Kartais atsiduriame keistoje padėtyje: iš paskutiniųjų, aukodami savo laiką ir jėgas, stengiamės padėti kitam, o šis elgiasi taip, lyg pats suteiktų tau paslaugą; žodžiu, pasijunti kone likęs skolingas. Arba susilauki padėkos tada, kai žmogus tikrai neturėtų dėkoti, nes tik atlikai savo darbą (pareigą).

Aišku viena: kai kurie žmonės nepraleis progos pagelbėti kitam, tuo tarpu kiti ras tūkstantį priežasčių, kodėl negali padėti. Paprastai pirmieji tai daro tyliai ir nesireklamuodami, o antrieji dievagojasi visada visiems padedantys, bet šiuo konkrečiu atveju „tikrai nieko negali“. Tretieji būna linkę simuliuoti padedantį – ima žarstyti pamokymus‚ „protingus“ patarimus, kurie tomis aplinkybėmis būna visiškai beverčiai. Įdomu patyrinėti tokį skirtingą elgesį. Psichologinėje literatūroje vartojama altruizmo sąvoka, reiškianti nesavanaudišką rūpinimąsi kitų gerove ir pasiryžimą dėl kitų aukoti savo interesus. Būdingas altruizmo pavyzdys – gailestingasis samarietis (žr. Lk 10, 30–35). Tad kas žmogų skatina taip elgtis?

Pagalbos kitiems vidinės priežastys Socialinių mainų teorija teigia, kad priimant konkretų sprendimą žmogui būdinga pasverti visus „už“ ir „prieš“. Pvz., apklausus kraujo donorus paaiškėjo, kad šie žmonės sutiko duoti kraujo, nes jiems „apsimokėjo“ – pasitenkinimo jausmas, atsirandantis padarius gerą darbą, kuris atitinka tavo įsitikinimus, pranoksta („už“)

apmaudą dėl sugaišto laiko ir skausmo, patiriamo nuo adatos dūrio („prieš“). Pagal minėtąją teoriją, žmogus visada siekia sau naudos, ir nebūtinai materialios. Geri darbai ir pagalba kitam sustiprina asmens savigarbą ir žmogiškąjį orumą, o tai jau nemažai. Ne veltui sakoma, kad duoti geriau, negu imti. Duodantis ne tik turi galimybę pasijusti pranašesnis už gaunantį („Esu toks stiprus, kad galiu sau leisti pasirūpinti ir kitu“), bet ir sustiprinti savivertę, t. y. teigiamai save įvertinti, o drauge išvengti sąžinės priekaištų, kuriuos tektų išgyventi, jei būtų atsisakęs padėti. Tai nereiškia, kad altruistinis poelgis netenka dalies savo vertės, jei jis tau nuoširdžiai malonus. Beje, šiuo požiūriu dėsninga, kad organizacija, parėmusi kokį renginį ar kitą organizaciją, tikisi, jog bus išreklamuota, arba daro tai su tokia sąlyga. Mat organizacijai geras vardas ne mažiau svarbus nei pavieniam žmogui.

Kartais altruistinis elgesys iš tiesų yra tik slepiamas egoizmas. Savo aplinkoje turbūt rastume asmenų, susikūrusių labai tvirtą „gero žmogaus“ reputaciją, bet, deja, tik reputaciją. Tikros pagalbos iš jo sulaukti retai kam pavyksta arba menkiausia, mažareikšmė pastanga išreklamuojama kaip nesavanaudiškas rūpestis kitais. Dar prisimename nesenus „labdarų“ laikus, kai iš užsienio gaudavome dėžių dėžes visai netinkamų nešioti, netgi nešvarių drabužių, už kuriuos reikėdavo iki siūlelio atsiskaityti „geradariams“. Beje, pasitaiko, kad asmuo, parėmęs kokį leidinį 5 litais, reikalauja, kad jo pavardę ryškiomis raidėmis įrašytų į garbingą rėmėjų sąrašą. Deja, kai kada „geri“ darbai tėra tik būdas siekti aiškiai savanaudiškų tikslų. Tai ypač išryškėja kovose prieš rinkimus.

Vis dėlto tikrai altruistinis elgesys grindžiamas empatija, t. y. įsijautimu į kito asmens emocinę būseną.

Kitaip tariant, žmogus padeda kitam iš tyros širdies, nes jam gaila bėdos ištiktojo. Toks žmogus nesunkiai įsivaizduoja save to nelaimėlio vietoje. Tai ir yra svarbiausias

Didelės ir mažos kryžkelės skatulys pagelbėti. Manau, kad daugumą žmonių, kurie o moterys – kai negresia mirtinas pavojus (pvz., pagelskambindami telefonu paaukoja šiek tiek pinigų (pa- bėdamos sergantiems seneliams ar vaikams). prastai nedaug) per labdaros akcijas, koncertus, skatina būtent empatija. Kaip rodo žmonijos patirtis, žiaurius Išorinės aplinkybės, skatinančios padėti nusikaltimus dažniausiai padaro tie asmenys, kurie dėl kitiems įvairių priežasčių (galvos traumos, psichinės ligos ar Atliktas eksperimentas parodė, kad asmenys, matę, kt.) nėra empatiški kitų asmenų ar gyvūnų atžvilgiu. kaip koks nors vairuotojas kelyje padeda kitam sutaiJausmai – labai svarbus veiksnys, syti automobilį, patys dažniau darantis tiesioginę įtaką mūsų noatsilieps į pagalbos prašymą, nei rui padėti kitiems. Pvz., ne vienas tie, kurie keliaudami tokio atsitikrai esame ištiesę pagalbos ranką tikimo nematė. Teisingai sakokitam iš kaltės jausmo. Savikritiškas ma, kad pavyzdys užkrečia. Beje, ir giliau mąstantis žmogus labiau suskubantys žmonės nenusiteikę pranta savo netobulumą ir nuodėpagelbėti. Pasirodo, jog svarbu mingumą. Dėl to atsirandantis kalir tai, kas prašo pagalbos. Tyritės jausmas pastūmėja jį atgailai ir mais nustatyta, kad didžiausią geriems darbams, taigi ir pagelbėti tikimybę turi patrauklios moteartimui. O puiki, pakili nuotaika surys, paprašiusios vyrų pagalbos sijusi ne tik su teigiamomis emocijo(pvz., kelyje sugedus automomis, bet ir su teigiamomis mintimis, biliui). Taip pat paaiškėjo, kad kurios skatina teigiamai vertinamus pagelbėti kitam neskatina ir paveiksmus (laimei, visuomenėje aldėties neapibrėžtumas ir anotruizmas dar vertinamas kaip teinimiškumas. Tikriausiai nesyk giamas reiškinys). teko stebėtis, kad nusikaltimas Gintaro Česonio nuotrauka (pvz., kai sumušamas asmuo ar Kai kurie tyrinėtojai pabrėžia, kad pagalbą kitiems dažnai lemia socialinės normos. kas nors pavagiama) vyko daugybės žmonių akivaizJei žmogus nuo vaikystės mokomas padėti kitam, šitai doje, bet nė vienas iš jų nešoko padėti nukentėjusiam. dažniausiai įsimena visam gyvenimui. Jei vaikas įprato Antra vertus, susilaukti pagalbos iš nepažįstamo greidovanoti dalį savo žaislų bendraamžiams, ypač tiems, čiau galime tada, kai į jį kreipiamės asmeniškai, o ne kurių tėvai neišgali jų nupirkti, ir užaugęs bus linkęs prašome bendrai („Žmonės, padėkite!“). pagelbėti kitiems. Kita vertus, nemažai žmonių mano, Apskritai greičiau padėti linkstama tiems, kurie suvokad jų pareiga – padėti kitiems, kaip ir kitų pareiga bus kiami kaip silpnesni ir labiau reikalingi pagalbos (vaikai, prireikus suteikti jam paramą. Juk retai sutiksi asmenį, ligoniai ir pan.). Kartais kyla šelmiška mintis: kas būtų, jei nepatyrusį kitų pagalbos. Dėl to jis natūraliai jaučia- skirstant biudžeto pinigus pirmiausia būtų pakankamai si skolingas ne tik tam, kuris padėjo (kai kada „skolos“ aprūpinami sergantys vaikai, kad ir ta modernia aparatūatiduoti jau nėra kaip – geradarys dingęs iš tavo gyve- ra, kuriai renkami pinigai masinėse labdaros akcijose, o nimo, pvz., mokytojas, buvęs kaimynas ar pan.), bet tik paskui imamasi algos padidinimo valdininkams?.. Suir žmonėms apskritai. Tai skatina jį pagelbėti kitiems. prantama, pinigų pristigtų. Tai gal tada reikėtų surengti Tiesiog dalis visuomenės narių yra įsitikinusi žmogiš- labdaros akciją „Padėkime padidinti algas valdininkams“? kojo solidarumo svarba. Tikinčiam asmeniui mylėti Tokio sumanymo rezultatus nesunku nuspėti... artimą visų pirma reiškia rūpintis juo ir prireikus jam Gyvendamas tarp žmonių, homo sapiens nėra aklas pagelbėti. Čia vėlgi nekalbame apie suktai manipu- jų rūpesčiams ir bėdoms. Esu tikra, kad linkusių padėti liuojančius, kurie, padarydami tau mažą paslaugą, ir visada bus daugiau. Tačiau pats pagalbos kitiems reištoliau siekia, kad jaustumeis skolingas ir įsipareigojęs kinys nėra vienareikšmis. Bene svarbiausia aplinkybė, „tarnauti geradariui“ kone iki gyvenimo pabaigos. Pa- sulaikanti žmones nuo aktyvaus dalyvavimo labdaros prastai tokius „gudruolius“ žmonės greitai demaskuoja renginiuose, yra ne jų pačių nepriteklius, bet abejonės, ir nuo jų atsiriboja. ar toji labdara tikrai pasieks stokojantį. Patirtis rodo, Beje, polinkis pagelbėti kitiems priklauso ir nuo in- kad ir čia pasitaiko piktnaudžiavimo. Tikriausiai reiktų dividualių savybių. Tyrimais nustatyta, kad jis būdinges- pritarti sakantiems, jog geriausia labdara yra pastangos nis emocionalesniems ir savarankiškesniems asmenims. savo valstybėje gyventi ir tvarkytis taip, kad nebūtų kam Ir vyrai, ir moterys vienodai linkę elgtis altruistiškai. tos labdaros teikti. O kol kas – aiškinamės, mokomės, Tačiau vyrai taip dažniau elgiasi situacijose, kai reikia daromės sąmoningesni ir šioje srityje. Augame. žaibiškos reakcijos (pvz., gelbstint kito asmens gyvybę),

23

24

Artuma / 2007 m. gruodis

Iš redakcijos pašto

Dar apie pinigus ir auką Dėkoju „Artumai“ už rugsėjo straipsnius pinigų tema. Įvairių profesijų atstovų, išmanančių Šventąjį Raštą, žodžiai daugeliui padės geriau panaudoti pinigus. Norėčiau ir aš, eilinis kaimo žmogus, pasidalyti mintimis.

Mūsų materialinis gyvenimas gerėja ir gražėja. Valgome kone visko, ko užsinorime. Daugiau problemų kyla dėl nutunkančių, nei dėl badaujančių. Valgyti neturi ko nebent tie, kurie kasdien girtauja. Žinoma, daugiavaikės šeimos, žmonės su negalia ir kai kurie pensininkai verčiasi sunkiai. Kavinės ir restoranai pilni, svaigalų išgeriame rekordinį kiekį už rekordinę pinigų sumą. Rengiamės gražiai, tegu ir iš dėvėtų drabužių parduotuvių ar labdaros. Vaikų rankose – po mobiliuką ar net po du, jau nekalbant apie suaugusius. Kieme – keli automobiliai, namie – televizoriai, kompiuteriai, kitokia buitinė technika. Butai dailinami, keičiami langai ir stogai. Miestuose kyla gyvenamieji pastatai ir dangoraižiai, kaimuose paežerės „aplipo“ dailiais namukais, ištaigingomis vilomis. Ūkininkai įsigyja vis naujesnės technikos. Europos Sąjunga remia milijardais, jų dalis tenka ir mums. Bedarbių mažėja, atlyginimai šiek tiek didėja, gyventojų indėliai bankuose auga. Vieni nuo kitų tveriamės metalinėmis ar gelžbetoninėmis tvoromis, perkamės tūkstančius kainuojančius šunis, statomės šarvuotas duris, kad tik kas nors neišneštų mūsų turto. Argi tai blogas gyvenimas? Bet vis dejuojam, kad viskas blogai, ir daromės vis šykštesni.

Turbūt geriausiai vieni kitus pažįstame turėdami piniginių reikalų. Tuo vėl teko įsitikinti prieš porą metų atnaujinus ilgai užsitęsusią mūsų parapijos Dievo Apvaizdos bažnyčios Utenoje statybą.

Pabandėme ir patys nors dalelyte prisidėti, rinkdami aplinkiniuose kaimuose pinigus ir medieną. Apskaičiavau, kad vienam parapijiečiui kas dieną per gyvenimą paaukoti po vieną centą tikrai nebus sunku. Apsirikome. Beveik visi

sutikdavo aukoti, kol nepasakydavome, jog iš viso susidaro apie 200 Lt. Tai išgirdę daugelis išsyk pakeisdavo nuomonę; iš kai kurių susilaukėme net patyčių.

Tikriausiai būtų tekę dar kartą užkasti pradėtus pamatus, o gal ir ilgam pamiršti šią statybą, jei ne prekybininkai, už dalį Bažnyčios žemės apsiėmę pastatyti naują šventovę. Nuoširdus jiems ačiū! Norėčiau pasidžiaugti, kaip gražiai tikintieji ir pasauliečiai, vieni kitiems netrukdydami ir be jokių akmeninių tvorų, tik persiskyrę žalia veja su gėlytėmis, gali sugyventi: bendrame kieme – bažnyčia ir „Maxima“.

Ir ar paaukojusieji per tūkstantį litų nusiskriaudėme, ar nuskurdome? Priešingai.

Tą patį galėčiau papasakoti ir apie mūsų kaimo kryžiaus, kaip padėkos Dievui už suteiktą gyvenimą ir visas malones, statymą. Čia išryškėjo konkurencija, tik gaila, kad ne dėl to, kuris daugiau paaukos ar pasidarbuos tvarkant aplinką, o dėl to, prie kieno namų statyti.

Nenorą aukoti Bažnyčiai atskleidžia ir Kauno arkivyskupijos duomenys, jog per metus vienas tikintysis paaukoja tik apie 54 Lt. Juk vienas vakaro pasisėdėjimas su draugais kainuoja keliskart, naujas madingas drabužis – keliolika, o pajūris užsienyje – net keliasdešimt kartų daugiau, negu visa mūsų metinė auka Bažnyčiai! Laimei, atsiranda žmonių, aukojančių gerokai daugiau, bet jų labai mažai.

Kodėl taip yra? Kitatikiams privalu aukoti savo bažnyčiai 10 proc. pajamų, o mes, katalikai, aukojame laisva valia, nes mūsų Atpirkėjas Jėzus pats leidosi nukryžiuojamas ir kvietė žmones laisva valia sekti paskui jį. Bet svarbiausia priežastis turbūt ta, kad daugelis žmonių apskritai netiki į Dievą. Tokių esama net tarp vaikštančių į bažnyčią: „Elgiuosi taip, kaip ir kiti“ arba „Kaip radome, taip ir paliksime.“ O ką kalbėti apie visai nelankančius bažnyčios? Samprotaujama maždaug taip: „Kas matė Dievą ir kam jis reikalingas? Saulė kasdien pati pakyla ir nusileidžia, oras, vanduo, atsiranda

patys, augmenija žaliuoja pati, žmogų sukuria moteris ir vyras, technikos, maisto pasigaminame patys, o jei kas mus sunervina, irgi patys atsilyginame, jei ne kumščiu, tai skaudžiu žodžiu. Tad užuot švaistę pinigus tam, kurio nėra, verčiau patys smagiau pagyvensime!“ Tokie žmonės ir prikišinėja, esą kunigai labai gerai gyvena, važinėja naujais automobiliais. Jie norėtų, kad kunigai vaikščiotų apiplyšusiomis ar sulopytomis sutanomis ir tepaluotomis rankomis taisytų pakely sugedusią mašiną.

Labai nepagrįstai priekaištaujama kunigams, jei jie, lankytojų primygtinai klausiami ir žinodami finansinę savo parapijos padėtį, nurodo orientacinę pinigų sumą už patarnavimą. Brangieji, nė vienas kunigas niekada iš mūsų neatėmė ir neatims nė vieno lito, jei patys neduosime. Aukojame laisva valia, pagal sąžinę bei išgales. Neįsivaizduoju, kokių priekaištų susilauktų kunigai, jei paprašytų dešimties nuošimčių! Galiausiai supraskime ir kunigus – ką patrauklaus jie gali mums pasiūlyti, išskyrus tai, kas dabar nepopuliaru: visada būti nuolankiam, mažesniam, mylėti priešus, užuot persivalgius – papasninkauti, pasidalyti su kitais tuo, ką turime, ir tik kažkada ateityje už visa tai bus atlyginta! O šėtonas jau dabar siūlo visas pasaulio linksmybes: pinigus, skanėstus, gėrimus, palaidą gyvenimą be jokios atsakomybės – tikrą rojų šioje žemėje... Dėl to žmogui ir tenka paslydinėti tai į vieną, tai į kitą pusę.

Bet yra kitas, tegu ir daug siauresnis, kelias, grįstas viltimi, tikėjimu ir meile. Ir jei juo eidami dar suspėsime eurus, dolerius, litus išsikeisti į dvasinį turtą, kurio iš mūsų niekas neatims, su dideliu džiaugsmu galėsime pasakyti: gyvenimas ne tuščiai pragyventas.

Eugenijus TIJŪNAITIS, ūkininkas Utenos r. Sirutėnų k.

Motinos užrašai

Kontraceptikai: „už“ ir „prieš“ Birutė OBELENIENĖ „Tik nejuokink. Kai tiek dabar apsisaugojimo priemonių! Apie kokius vaikus tu šneki?“ – šie Rūtos žodžiai, ištarti per paskutinį mudviejų pokalbį nuoširdžiai stebintis mano naivumu, ilgai nedavė ramybės.

Taip ir maniau, kad šis klausimas vis tiek kada nors iškils. Sąmoningai neskubėjau ir vengiau šios temos, kol neturėjau nenuginčijamų argumentų, galėjusių įtikinti dukterį. Aš irgi prieš dešimtį metų buvau šventai įsitikinusi, kad dėl gausių ir dažniausiai gana tragiškai pasibaigiančių neplanuotų nėštumų mūsų šeimose kalti nerangūs tuometiniai sveikatos apsaugos valdininkai, nesugebantys aprūpinti Lietuvos moterų kontraceptinėmis priemonėmis. Kartu su grupele kolegų, rengdami studentų mokslinį darbą, apskaičiavome, kad 1989-aisiais vienai Lietuvos moteriai per metus teko mažiau nei pusė kontraceptinių piliulių pakuotės. Nūdien hormoninių priemonių pasiūla vaistinėse tikrai gausi. Tačiau įrodyti, kad šeimos neplanuoja nėštumų, ir toliau nesudėtinga. 1989-aisiais nėštumų nutraukimo atvejų užregistruota ne ką mažiau kaip šiandien. Jų buvo gerokai sumažėję apie 1992–1993 m., kai buvo padidintos socialinės garantijos šeimoms.

Prisimenu, kai vartydama prieškariu leistas „Farmacijos žinias“ aptikau kelių tuomečio Seimo posėdžių stenogramas. Jose buvo nuosekliai aprašytos diskusijos, kilusios vienam Seimo nariui pasiūlius uždrausti „kai kurių higieninių gumos dirbinių“ prekybą, nes jie darantys neigiamą įtaką tautos gimstamumui. Šiandien tokios anų parlamentarų pastangos atrodytų juokingos: „kai kurie gumos dirbiniai“ ne tik parduodami visose maisto parduotuvėse, bet ir dalijami veltui. Jie tapo pačia populiariausia smulkmena, jaunuolių per gimtadienius dovanojama vieni kitiems. Taip pat gana garsiai aidi balsai, primygtinai siūlantys ankstyvojoje paauglystėje vaikus mokyklose supažindinti su priemonėmis, apsaugančiomis nuo nėštumo, galbūt netgi dalyti jas veltui, kaip tai daroma kai kuriose Vakarų šalyse. Būtinybė griebtis tokių neatidėliotinų veiksmų aiškinama labai paprastai: jaunimas dabar toks, vaikai greičiau bręsta, jiems to reikia kaip maisto, tokia dabar mada, jie vis vien elgsis savaip, kad ir kiek mes moralizuotume, ir taip toliau...

Tęsinys. Pirmasis „Motinos užrašų“ ciklo straipsnis atspausdintas šių metų „Artumos“ Nr. 7-8.

Noras reguliuoti nėštumus žmonijai kilo gana seniai. Dar Ali ibn Sina savo medicinos kanonuose aprašė kelias augalines apsaugos nuo nėštumo priemones. Dabartinių intrauterinių spiralių protėvis – akmuo, kurį beduinai grūsdavo kupranugarėms į gimdą. Akivaizdu, kad vystantis civilizacijai tobulėjo visos technologijos. Būtų keista, jei priemonės, padedančios išvengti nėštumo, nebūtų tobulėjusios. Plika akimi matomi du dalykai, būdingi žmonijos vystymuisi. Pastebima, jog vidinė žmogaus kultūra, civilizacijai sparčiai žengiant į priekį, nesivystė, o atvirkščiai – smuko. Egzistuoja sunkiai protu suvokiama praraja tarp naujausių mokslo laimėjimų ir vidinės žmogaus kultūros, dvasinių vertybių nuosmukio. Kita vertus, žmonija pasiekė didžiulių laimėjimų, investuoja milžiniškas lėšas į mokslo atradimus, tačiau iškiliausi iš jų pirmiausia pritaikomi gyvybei naikinti!

Ir vis dėlto esame gyvi, ir Žemė vis dar sukasi. Vadinasi, nepastebimai egzistuoja dar kažkas, neleidžiantis gyvybės gijai galutinai nutrūkti. Nuo pradžių pradžios kiekviename iš mūsų skamba Dievo balsas. Mes jį vadiname sąžine, kuri padeda mums pasirinkti gėrį ar blogį. Tikiuosi, žmonės pastebi, kad moderniosios biotechnologijos vis dažniau nebetenkina natūralių vidinių žmogaus poreikių. Ankstyvojoje žmonijos vaikystėje visų, net pačių primityviausių technologijų pažangą skatino žmogaus poreikiai. Šiandien, man atrodo, yra atvirkščiai. Neįsivaizduojamai gausios ir įvairios nūdienos technologijos tapo savarankišku milžinišku organizmu, siekiančiu reikštis, veikti, valdyti, ir žmogaus poreikiai „pritempiami“ prie jo. Tam kuriamos naujos galingos įtikinėjimo industrijos, kad žmogui būtina ir net gyvybiškai reikia to ar ano. Visa kasdienė aplinka perpildyta saldžiai šleikštaus įkalbinėjimo, kuris tarsi nejučia skverbiasi į mūsų vidų ir ten įsitvirtina. Dažnai žmogus nepajunta, kad galvoja svetimomis mintimis, kalba svetimais žodžiais, gyvena ne paties režisuojamą gyvenimą. Taip yra todėl, kad įtikinėjimo ir įkalbinėjimo „meistrai“ vartoja dieviškosios išminties žodžius, tokius kaip laisvė, sveikata, žmogaus teisė. Kodėl mūsų sąžinė šiuo atveju nepajėgi atlikti jai skirtos misijos – atskirti tiesą nuo melo? Todėl, kad ji nutyla tik vienu atveju – girdėdama Dievo balsą. Reikia daug išmanymo, kad suprastum, kas iš tiesų yra „reprodukcinės sveikatos“,

25

26

Motinos užrašai „moters teisės į savo kūną“, „abortas – moters laisvė“ sampratų autorius.

Vienas kertinių motinystės meno bruožų – sugebėjimas padėti vaikui išgirsti savo paties vidinį balsą, skambantį gerokai tyliau nei aplinkos fonas, padėti jam atskirti savo paties tikruosius prigimtinius, vidinius poreikius nuo tų, kuriuos diktuoja minėtasis milžiniškas žmonijos proto sukurtas darinys. Tačiau kaip tai padaryti? Kokiais žodžiais įtikinti, kad ne visada garsiau šaukiantis yra teisus?.. Mums sunku pripažinti, jog kiekvienas žmogus, tarp jų ir mūsų vaikai, turi teisę rinktis, ir šį pasirinkimą, kad ir koks jis būtų, privalome gerbti. Visa, ką galime padaryti, kad pasirinkimas būtų išmintingas, – suteikti kuo daugiau žinių, kuriomis mus apdovanoja patirtis, kad vaikas turėtų iš ko rinktis. Kai nežinomi visi „už“ ir „prieš“, pasirinkimas nėra savanoriškas ir labiau primena prievartą.

Artuma / 2007 m. gruodis

pasakysiu štai ką. Aš jau per sena šitoms problemoms, – pamačiusi, kaip išgirdusi šiuos žodžius iš nuostabos netekau žado, Rūta pasiskubino paaiškinti: – Ir gana sėkmingai peršokau tą amžių, kai lengvai galėjau pakliūti ant kabliuko. Supranti, kuo mergina jaunesnė, tuo lengviau ją prikalbinti. Tada joms ir prireikia apsisaugojimo priemonių. Aš jau gyvenu savo galva ir visai nemanau, kad man metas pradėti gyventi taip, kad jų neišvengiamai reikėtų. Sunku patikėti, bet aš jau per sena eiti ir į mūsų mokykloje vykstančias diskotekas. Ten princesės – aštuntokės. Pro jų makiažą veido nematyti, sijonai trumpučiai, vos 30 centimetrų, o gal ir mažiau.

Girdėjau, daug jų geria kontraceptines piliules.

– Betgi jos kenkia sveikatai! – negalėjau atsitokėti nuo tokių naujienų.

– Na ir kas? Ant cigarečių pakelių irgi rašoma: „Sveikatos apsaugos ministerija įspėja: rūkymas labai kenkia sveikatai.“ Ar nuo to rūkančiųjų sumažėja? Be to, naujausiose hormoninėse piliulėse yra daug mažiau hormonų ir jos beveik nekenksmingos.

Rūtos „nusimanymas“ apstulbino.

Pasiteiravau, iš kur ji žino.

– Užeik į pirmą pakliuvusią vaistinę: informacijos apie kontraceptikus pridėta iki valios. Gal manai, kad recepto reikia norint nusipirkti tų vaistų? Mano draugei pusseserė pasakė pavadinimą, ji nuėjo ir nusipirko. Tie netiko, nusipirko kitus.

Prisiminiau gerokai nustebiRomualdo Rakausko nuotrauka nusius dėstytojo žodžius, kuriuos jis pasakė per klinikinės farmakologi* * * Proga pradėti pokalbį pasitaikė savaime. Kartą Rūta jos paskaitas studijuojant Medicinos institute: „Kištis iš mokyklos parėjo nešina nedideliu rausvos spalvos į moters gyvenimą su kontraceptikais tolygu laikrodį lankstinuku, pavadintu: „Šeimos planavimo metodai. taisyti kirviu.“ Atrodo, šis „kirvis“ bus rimtai pakibęs Informacija padės jums pasirinkti kontraceptinę virš mūsų mergaičių.

– Ar žinai, kur slypi tikroji kontraceptikų žala? priemonę.“ Diskutuojama, ar jie kenkia moters sveikatai, ar sukelia – Ar mokykloje juos dalija? – pasidomėjau.

– Ne. Gatvėje mane sustabdė gan malonus vaikinas vėžį; o gal jie, vartojami milijonų moterų pasaulyje, ir tiesiai paklausė, ar norėčiau kai ką sužinoti apie galėtų sumažinti negimusiųjų naikinimą. Atlikta daugybė kontraceptines priemones. Atsakiau, jog būtų įdomu. tyrimų „už“ ir „prieš“, visa pasverta, apskaičiuota, Tada jis iš nemažo pluošto lankstinukų ištraukė vieną paversta konkrečiais skaičiais. Tačiau yra dalykų, kurie nepastebimi ir neišreiškiami procentais. Kontraceptinės ir padavė, – pasakojo Rūta.

Pavarčiau tą, niekuo iš kitų neišsiskiriantį, tik keis- priemonės nejučiomis braunasi į moters vidų, šiurkščiai tokai platinamą lankstinuką. Regis, šeimos planavimo ardydamos pačius gražiausius moteriškumo bruožus. Juk problemos darosi tokios kasdieniškos, jog ir gatvėje moteris yra daug atsakingesnė nei vyras ir iš prigimties gali aptarti jas su pirmu sutiktuoju, tarsi jam pasakyti: kur kas už jį dorovingesnė. Kontraceptikai griauna ir viena, ir kita. Būdama visiškai sveika, moteris kasdien „Labas! Kiek valandų?“ tuo pačiu metu geria hormonus ir siekia „išgydyti“ savo – Ir kaip tu pati visa tai vertini?

– Mam, tu kažkokia įsitempusi. Kad nusiramintum, vaisingumą – prigimtinę savybę, dėl kurios ji yra išimtinai

Motinos užrašai moteriška, vienintelė, nepakartojama ir kuri pirmiausia patvirtina, kad moteris yra sveika!.. Moteris geria piliules kasdien, tuo pačiu metu todėl, kad nenori vaikų, tad jai nejučiomis gali kilti mintis, jog vaikai – tai liga. Reguliariai vartojant moters vaisingumo ciklą reguliuojančius preparatus toks požiūris vis labiau įsitvirtina. Taip pat gali pasikeisti ir moters, tokiu būdu vengiančios savo būsimojo kūdikio, požiūris į jau turimus vaikus. Jie gali tapti motinai ne tokie vertingi. Vaikų reikia vengti kaip užkrečiamos ligos – tai ir yra vadinamasis kontraceptinis mentalitetas, kurį visai nesunku išugdyti jaunimui.

Visos dirbtinės kontraceptinės priemonės silpnina žmogaus valią dvejopu būdu. Žmogaus organizmas veikia pagal tuos pačius dėsnius kaip ir visa gamta. Žmogus nekuria gyvybės, jo valioje – tik ją pradėti arba ne. O toliau viskas vyksta ne pagal mūsų iš anksto sukurtą planą. Pradėjus gyvybę moteryje sukyla galingos kuriamosios gamtos jėgos. Vartoti kontraceptikus yra lygiai tas pats, kaip nudraskyti augalo žiedus, kad jis nemegztų vaisių. Hormoninė kontracepcija dar vadinama chemine kastracija. Vartojant kontraceptikus moteryje susikerta dvi galingos jėgos: gamta ir jos pačios laisva valia. Moteryje viskas skirta gyvybei. Tai jos moteriškumo esmė. Savo valia rydama piliulę ar naudodama kitą dirbtinę priemonę, ji sukyla prieš savo prigimtį ir, žinoma, pralaimi. Be to, vartojant bet kokias dirbtines apsisaugojimo priemones nebelieka būtinybės susilaikyti per vaisingas moters dienas, skirtingai nei planuojant šeimą vaisingumo pažinimo būdais. O juk neabejojama, kad sąmoningai ko nors atsisakant valią galima tik sustiprinti. Dirbtinės apsisaugojimo priemonės sudaro puikias sąlygas atsirasti seksualinei priklausomybei ir jai gilėti. Žmonės, kurie savo lytinės energijos šaltinį eikvoja tik siekdami patenkinti lytinius instinktus, nebūna labai kūrybiški. Tačiau jie gali būti išradingi būtent šitokių priemonių kūrėjai. Susidaro įspūdis, jog kažkam labai rūpi paversti žmogų bevale, nekūrybinga būtybe, ir kontraceptikai tampa puikia priemone tai įgyvendinti.

Hormonai kontraceptinėse piliulėse sutrikdo natūralų moters ritmą. Nors išoriškai atrodo, kad moters ciklas pasidaro tikslus kaip laikrodis, iš tiesų taip nėra. Piliulės

veikia taip, kad sutrukdytų kiaušialąstei subręsti. Tada ovuliacija visai neįvyksta arba ji būna nevisavertė. Tai reiškia, kad moters ritmas, būdamas gyvybės garantas, nepasiekia aukščiausio pakilimo. Ritmiškas kvėpavimas, širdies plakimas įrodo, kad žmogus gyvas. Neovuliacinis ciklas tolygus trūkčiojančiam kvėpavimui. Jei taip atsitiktų ir gamtoje, vidurvasarį labai atšaltų, visas derlius pražūtų, ir būtume pasmerkti mirti iš bado. Prie natūralios ritmo kaitos moteris yra įpratusi. Tačiau ir nedidelės hormonų dozės sutrikdo natūralią jo tėkmę. Darniai veikianti hormoninė sistema teikia moteriai vidinės ramybės. O hormoniniai preparatą gali ją sutrikdyti, sukelti šalutinių reiškinių, pvz., padidėjusį dirglumą. Moteriai tik atrodo, kad ji daug geriau jaučiasi, nes vartodama kontraceptikus nebijo ir kas mėnesį ramiai laukia požymių, patvirtinančių, kad ji netapo nėščia. Tačiau ji neatkreipia dėmesio, jog gerokai aštriau reaguoja į buities smulkmenas, padažnėjusius nesutarimus šeimoje. Nei laimės, nei ramybės hormoninės piliulės šeima nesuteikia. Įsikišus į natūralų moters ritmą, kaip ir į bet kurį kitą, sutrikdomas gyvybinių jėgų atsinaujinimas. Moteris po truputį senka, virsdama bevale būtybe. Vis gilėjanti seksualinė priklausomybė galutinai atpalaiduoja prigimtinius dorovinius stabdžius, kurie skirti ne tik jai, bet ir vyrui.

– Tačiau pažiūrėk, mama, – Rūta atkišo savo „Biologijos“ vadovėlį. – Čia juk nieko panašaus nėra! Skyrelyje „Kaip išvengti nėštumo“ rašoma, kad hormonines piliules „vartoja daugiau nei 80 mln. moterų“. Tose piliulėse „esantys hormonai stabdo ovuliaciją, reguliuoja mėnesines“, tarsi moters kūnas būtų kokia judri gatvės sankryža, o per vidurį stovi „policininkas“ – hormoninė piliulė, kuris sustabdo natūralų vyksmą – ovuliaciją, kaip kokį mašinų srautą, ir tai vadina reguliavimu, nors iš tiesų tai tikrų tikriausias slopinimas. Tu nepatikėsi, bet mes su klasiokėmis iš tiesų pasigedome šiame vadovėlyje kontraceptikų pašalinio poveikio aprašymo. Ir žinai, kas skaudžiausia? Kad apie nėštumą išvien kalbama tik neigiama prasme, tarsi moteris ne vaiką, bet malką nešiotų. O bjauriausia, kad šį vadovėlį varto ir vaikinai.

Paskui jie žiūri į mus kaip į sekso mašinas.

Bus daugiau

John ir Stasi Eldredge. ŽAVINGOJI Kodėl mažos mergaitės mėgsta dėvėti pūstus sijonėlius? Kodėl jos svajoja, kad vieną dieną jų princas ateis ir kartu jie patirs nuostabų nuotykį? Dėl to, kad tokią širdį Dievas davė kiekvienai moteriai. Tokį vaidmenį jai skyrė suvaidinti – būti žaviai ir gražiai būtybei, kurios gyvenimas pakeis pasaulį. Ši knyga kviečia tave vėl tapti tokia. Tapti tuo, kas esi iš tiesų. Taip, kaip Pelenę pakvietė į puotą, Dievas tave kviečia į didelį pasimatymą su savimi. Jo širdies akys žvelgia į tave.

Karalius apžavėtas tavo grožio. Žurnalo TAPATI redakcija. S. Žukausko 39, LT-09130 Vilnius Tel. 8 5 2639303, mob. tel. 8 656 14764, el. p. redakcija@tapati.lt

27

28

Artuma / 2007 m. gruodis

Akiračiai

Humanistas ir taikdarys Erazmas Roterdamietis Eilinis, formaliai inteligentu vadinamas Lietuvos pilietis nedaug ką žino apie šį Renesanso milžiną olandą. Na, jis buvo kažkuo susijęs su reformacija, kovęsis su Martynu Liuteriu... ir tiek. O XV ir XVI amžių sandūroje jis buvo didžiausias moralinis autoritetas, humanistas, skleidęs šviesą ir taiką visam Europos žemynui, didžiai pasitarnavęs krikščionybei ir visai kultūrai.

Rūškanas gyvenimo startas Erazmo Deziderijaus Roterdamiečio (tikroji pavardė – Gerhardas Gerhardsas) gimimas 1466-ųjų (kai kuriuose šaltiniuose – 1469) rudenį buvo niūrus.

Nesantuokinis, maža to – kunigo, vaikas anksti liko našlaitis. Giminaičiai atsikrato nė dešimties nesulaukusio berniuko, atiduodami jį į vienuolyno mokyklą Deventeryje. Vaikas ligotas, niekam nereikalingas... Laimei, greit pastebimi jo neeiliniai gabumai, ir Erazmas patenka į Bažnyčios globą. Jis ypač domisi klasikinėmis kalbomis, leidžia dienas bibliotekose, bando tapyti. Sulaukęs 22-ejų duoda įžadus Steino augustinų vienuolyne, o 26-erių įšventinamas į kunigus.

Gimtąją olandų kalbą atideda į šoną.

Visą gyvenimą kalbės ir rašys lotyniškai.

Be tėvų, šeimos ir namų, vienui vienas pasaulyje, jis pradeda klajoklišką ir šiek tiek kosmopolitišką gyvenimą.

Jau tada Erazmas – didis diplomatas. Iš vienuolyno, kur jo nepriklausomam ir laisvam būdui ankšta, pabėga, tačiau įžadų nesulaužo. Lygiai taip pat, tyliai ir nieko nepapiktinęs, jis gaus popiežiaus leidimą nedėvėti abito nei sutanos, dėl silpnos sveikatos nesilaikyti pasninko, tačiau širdyje visada liks kunigas ir iškeliaus pas Viešpatį su Dievo vardu lūpose.

Kambrė vyskupas pasiima gabų lotynistą savo sekretoriumi kelionėje į Italiją.

Kelionė neįvyksta, tačiau gyventi vyskupo rūmuose įdomu. Čia nuolat lankosi daug protingų ir šviesių žmonių, yra puiki biblioteka, geros sąlygos lavintis.

Italijon iškeliauti nepavyksta, tačiau Erazmas išsirūpina iš gerojo vyskupo stipendiją ir išvyksta į Paryžių studijuoti teologijos. Stipendija maža, pragyventi tegalima skurdžiai ir tik ne geriausią vardą turinčioje Montegiu kolegijoje, kur viešpatauja scholastikos dvasia. Čia praleidęs porą metų, laisvę mylintis Erazmas randa dingstį pabėgti.

Epocha Tuo tarpu pasaulyje dedasi dideli dalykai. Kolumbas atranda Ameriką, Vasko da Gama atveria jūros kelią į Indiją. Netrukus Magelanas apiplauks aplink Žemę, Kopernikas padarys perversmą astronomijoje ir pasaulio suvokime. Naujų žinių griūtis! Jau išrastas knygų spausdinimas, ir naujienos labai greitai sklinda Europoje. Menų pliūpsnis, žmones apakinę Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Botičelio genijai taip pat sužadina ne tik širdis, bet ir protus. Europa kunkuliuoja pakili, užtvindyta visapusiško atgimimo. Šitokioje aplinkoje gyvena ir dirba Erazmas

Rašantis Erazmas Roterdamietis. 1523 m.

Hansas Holbeinas jaunesnysis

Roterdamietis. Jis mano, jog mokslas ir švietimas visagaliai... Tikisi, kad lavinimas, mokymas, knygos gali pakeisti kiekvieną ir visus. Šventas naivuolis?

Bet kaip galima juo nesižavėti!

Brandos metai Erazmas gyvena klajokliškai. Perkopęs trisdešimtmetį, nuvyksta į Angliją. Čia susidraugauja su humanistais T. Moru, Dž. Koletu, H. Latimeriu. Paakintas Koleto po pusantrų metų grįžta į Paryžių, kad pradėtų mokytis graikų kalbos, atsidėtų Šventojo Rašto studijoms ir pasirengtų didžiausiam savo gyvenimo darbui – Biblijos vertimui.

Tiksliam, be jokių iškraipymų, su komentarais. Tačiau po kelerių metų patraukia į Italiją. Jis – jau žinomas mokslininkas ir rašytojas, visur sutinkamas su pagarba ir net pietizmu.

Paskui Erazmas, Europos pilietis, vėl grįžta į Angliją, apsigyvena pas Tomą Morą ir lengvai, tarsi pokštaudamas, parašo geriausią visų laikų pamfletą – jaunatviškai lengvabūdę satyrą „Pagiriamasis žodis Kvailybei“, nors pats autorius toli gražu nebe jaunas, jam jau 43-eji! Šis genialus kūrinys pergyvens kitus jo darbus ir keliaus per šimtmečius neprarasdamas savo aštrumo, kandumo. Na ir kas toji cenzūra, inkvizicija, jeigu kalba ne Erazmas, o

Akiračiai Stulticija, t. y. Kvailybė?! Dėl šios dviprasmybės Erazmas ir vėl išlipa sausas iš balos! „Pagiriamasis žodis Kvailybei“ – tai kamuolys, kuriame persipina išmintis, rimti dalykai, gilios įžvalgos, tiesa ir šmaikštumas, ironija, juokai, pašaipa, o juo siekiama ryškiai pavaizduoti žmogaus ydas, silpnybes, to meto Europą ir ją valdančiuosius. Kvailys visada kalba atvirai, ir tokia paikšio teise pasinaudojo kandusis Erazmas, nebaudžiamai pasakęs tai, už ką kitus būtų sudeginę ant laužo.

Anglijoje ilgai neužsibuvęs ir nusivylęs Henriku VIII, mokslininkas atvyksta į Brabantą, kur jo laukia būsimasis imperatorius Karolis V. Bet ir čia neužgaišęs amžinasis klajūnas vyksta kitur. Taip trunka iki 1521-ųjų, kai ilgiems aštuoneriems metams apsistos Bazelyje.

Beveik penkiasdešimt metų Erazmas gyveno iš rėmėjų bei draugų paramos. Ir laikėsi net labai neprastai, nes mėgo gražius drabužius, nepaprastą švarą, buvo gurmanas, labai išrankus būstui. Įvairius pinigų kaulijimo būdus perprato kuo tobuliausiai, o kadangi gerai išmanė žmonių psichologiją, puikiausiai prasimanydavo tiek lėšų, kiek reikėjo.

Tačiau ir dirbo be paliovos: parašė įvairiausių sričių darbų. Bene reikšmingiausi jo veikalai yra „Kristaus kario vadovas“, „Krikščioniškojo valdovo auklėjimas“, „Cicerono sekėjas“, „Antibarbarai“, „Apie kalbos naudojimą gėriui ir blogiui“, „Apie tinkamą vaikų auklėjimą pirmaisiais gyvenimo metais“, „Apie pasirengimą mirčiai“. Tačiau visą Erazmo kūrybą vainikuoja „Pagiriamasis žodis Kvailybei“ (1511 m.), „Laisvi pokalbiai“ (1518–1535 m.) ir priežodžių, posakių bei sentencijų rinkinys „Patarlės“ (1500 m.). Titaniškas E. Roterdamiečio darbas buvo nepaprastai tikslus Naujojo Testamento vertimas į lotynų kalbą su išsamiais komentarais, dedikuotas popiežiui Leonui X. Joks Erazmo amžininkas nebuvo taip gerbiamas ir šlovinamas kaip jis.

Iškiliausi mokslininkai, popiežiai, karūnuotos galvos laikė didele garbe bent kartą su juo susitikti. Tai buvo išties didžiausias tų laikų Europos moralinis autoritetas. Tik toji garbė tokia trapi...

Kova ir pralaimėjimas 1516 m. Erazmas gavo laišką, į kurį neatkreipė jokio dėmesio. Su juo norėjo susitikti ir pasikalbėti niekam nežinomas vienuolis Martynas Liuteris. Erazmas nė neįtarė, kad šis dvasininkas suskaldys Bažnyčią ir užvirs didžiulę košę ne tik religijoje, bet ir politikoje. Prasidės kova tarp nepaprastai taikaus, „pasaulio šviesa“ vadinamo garsaus mokslininko ir šiurkštaus, gyvybingo Liuterio. Šis už savo idėjas pasiryžęs kautis, o „Erazmas, krikščionis ir humanistas, nepripažįsta karingo Kristaus ir kovojančio Dievo. Neapykanta ir kerštas jam, kultūros aristokratui, atrodo grįžimas į plebėjų ir barbarų laikus. Jam bjaurus bet koks susistumdymas“ (S. Cveigas). Iš esmės konfliktas tarp Erazmo ir Liuterio kilo dėl visiškai priešingų charakterių, o ne principinių dalykų. Vienas – humanistas ir taikdarys, kitas – kovingas peštukas. „Žmogiškieji reikalai jam rūpi labiau nei dieviškieji“, – kaltina Liuteris, nes jam svarbu religija, o pacifistui ir humanistui Erazmui – žmogiškumas.

Europoje kyla Liuterio veiklos paskatinta suirutė. Sutrikęs Liuteris prašo Erazmo pritarti jo mokymui, bet šis išsisuka nuo tiesaus atsakymo. Vis dėlto ilgai taip tęstis negali, vėliau aplinkybės priverčia jį ištarti, tegu ir labai atsargų, „Taip“, ir šitai buvo priimta kaip pritarimas reformacijai. Prasideda didžioji kova tarp krikščionių, o Erazmas pasijunta dėl to kaltas. Jo pozicija kaip visada yra kova už taiką, bet Liuteris laikosi taktikos: „Kas ne su mumis, tas prieš mus!“ Leveno mieste, kur Erazmas tuo metu gyvena ir dirba universitete, jį pradeda persekioti. Tenka keltis į Bazelį. Deja, deja. Reformacijos audra atūžia ir čionai. Siautėja smurtas, barbariškumas, naikinamos bažnyčios, meno kūriniai.

1529 m. Erazmas bėga į Freiburgą, bet čia taip pat neramu. Europa skęsta kovų ir prievartos verpetuose.

1536 m. pavasarį Erazmas panūsta išvysti gimtinę, tačiau laikinai apsistoja Bazelyje. Dabar jis visų pamirštas. Silpstantis septyniasdešimtmetis tebedirba, rašo komentarus Origenui, kol suvokia, jog ateina mirtis. Nuo jaunystės kalbėjęs

ir rašęs lotyniškai, prieš paskutinį atodūsį Dievo šaukiasi olandiškai...

Koks jis buvo?

Erazmas Roterdamietis pasaulio protus užvaldė ne jėga, gudrumu, o išmintimi, protu ir beribiu žmogiškumu. Jis skelbė laisvą valią, vidinę laisvę, gėrį. Humanistas gali būti kiekvienas, kas trokšta šviesos, o visas pasaulis yra bendra visų tėvynė – skelbė Erazmo mokslas. Jis propagavo ne komopolitiškumą, o bendražmogiškumą. Jam Europa – tai moralinė idėja, dvasinis siekis. Erazmas buvo kategoriškas pacifistas, karą laikęs absoliučiu blogiu. Besąlygiškai tikėjęs mokslo ir švietimo galiomis, jis, intelektualas ir eruditas, tiesą sakant, nebuvo žinomas plačiosioms masėms – joms artimesnis tapo kovingas tribūnas Liuteris.

Erazmas buvo ypač smulkiai sudėtas, mažo ūgio, anksti praplikęs, išblyškusio paukštiško veido, siauromis sučiauptomis lūpomis, mažomis akimis. Tačiau jo veidas švytėjo tokiu dvasingumu, kad garsūs tuomečiai dailininkai portretavo jį ne po vieną kartą (A. Diureris dusyk, o H. Holbeinas net šešis). Darboholikas, knygų ir mokslo žmogus, turėjęs asketišką kūną, iš tikrųjų toli gražu nebuvo asketas. Labai išrankiai maitinosi, rūpinosi asmenine higiena ir švara, rengėsi elegantiškai ir prabangiai. Nuo gimimo buvo labai prastos sveikatos, paniškai bijojo mirties ir ligų. Nuolat šaldavo, užtat dėvėjo kailius ar bent kailiais aptaisytus drabužius. Kaip dauguma vyrų, slėpė plikę po stilinga aksomine berete. Dievas pagailėjo jam išorinio grožio, užtat labai dosniai atseikėjo išminties, gabumų, malonaus būdo ir begalinio sąžiningumo bei nešališkumo. Kandaus liežuvio ir ironijos – taip pat.

Toks buvo prieš beveik penkis su puse šimto metų Roterdame gimęs varganas berniukas, tapęs epochos švyturiu ir pasivadinęs Erazmu Deziderijumi – Mylimu. Tikrai mylėtas, gerbtas ir garbintas, o paskui pamirštas.

Pasiskaitykime „Pagiriamąjį žodį Kvailybei“, tai naudinga ir nūdien.

Parengė Vanda IBIANSKA

29

30

Artuma / 2007 m. gruodis

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Varpas Giovannino GUARESCHI Don Kamilis ištisą savaitę po kelis kartus dienoje, kur tik sutikęs, puolė Pilkių, kad jis ir visi kiti mūrininkai esą tikri plėšikai ir gyveną žmones lupikaudami; pagaliau susitarė su juo dėl kainos už klebonijos išorinių sienų nutinkavimą. Ir dabar kartkartėmis eidavo į šventorių pasėdėti ant suolelio, kad rūkydamas savo cigaro pusę galėtų pasigėrėti baltutėle klebonijos siena, kuri kartu su žaliai perdažytomis langinėmis ir virš durų kabančiais vijokliais sudarė puikų vaizdą.

Bet po kiekvieno malonaus pasigrožėjimo Don Kamilis atsigręždavoį varpinę ir atsidusęs pagalvodavo apie Gertrūdę.

Jo Gertrūdę išvežė vokiečiai ir dėl jos Don Kamilis jau treji metai neramiai graužėsi. Gertrūdė buvo jo varpinės didžiausias varpas, ir tiktai Dievas galėjo parūpinti pinigų kitam panašaus dydžio varpui nupirkti.

– Liaukis dūsavęs, Don Kamili, – kartą pasakė jam altoriaus Kristus. – Parapija gali puikiai klestėti, nors varpinėje trūksta vieno jos varpo. Tuose reikaluose nebūtina triukšmauti. Dievas turi tokias geras ausis, kad gali puikiai girdėti, jei Jo šaukiamasi ir riešuto dydžio varpeliu.

– Žinoma, gali, – atsakė atsidusęs Don Kamilis. – Bet žmonės turi kurčias ausis ir reikia, kad varpai juos šauktų. Žmonėms reikalinga garsiai kalbėti: minia klauso to, kuris kelia didesnį triukšmą.

– Gerai, Don Kamili, pasistenk ir pasieksi tikslą.

– Bet aš jau viską išbandžiau, Viešpatie. Tie, kurie norėtų duoti, neturi pinigų, o turtingieji, nors tu juos ir papjautum, neduos nė skatiko. Kelis kartus futbolo varžybose jau buvau beveik išlošęs... Gaila! Jei kai kas būtų man pašnibždėjęs tik vieną žodelį, tik vieną vardą, būčiau galėjęs šimtą varpų nupirkti.

Kristus nusijuokė.

– Atleisk, Don Kamili, už mano apsileidimą. Vadinasi, nori, kad ateinančiais metais atidžiai sekčiau futbolo rungtynes? O ar tu domiesi ir loterija?

Don Kamilis nuraudo.

– Neteisingai mane supratai, – spyrėsi. – Sakydamas „kai kas“, nė nepagalvojau apie Tave! Kalbėjau bendrąja prasme.

– Malonu girdėti, Don Kamili, – pritardamas pasakė Kristus. – Labai išmintinga apie šios rūšies dalykus visuomet kalbėti bendrąja prasme.

* * *

Po kelių dienų Don Kamilis buvo pakviestas užeiti pas ponią Kristiną, Šilainės savininkę, iš kurios sugrįžęs nebetvėrė džiaugsmu: – Viešpatie! – sušuko, sunkiai alsuodamas prie altoriaus. – Rytoj prieš save pamatysi degančią dešimties kilogramų žvakę! Einu dabar į miestą ir nupirksiu, o jei tokios neturės, prašysiu nuliedinti.

– O kas tau, Don Kamili, duos pinigų?

– Nesirūpink, Viešpatie: jei turėčiau parduoti ir savo lovos čiužinį, Tu žvakę turėsi! Tu man suteikei labai didelę malonę!

Don Kamilis truputį aprimo.

– Ponia Kristina aukoja tiek pinigų, kiek reikia naujai Gertrūdei nuliedinti.

– Ir kaip jai tokia mintis į galvą atėjo?

– Ji sako padariusi įžadą, – paaiškino Don Kamilis, – kad jeigu Viešpats padėsiąs jai viename reikale, paaukosianti bažnyčiai varpą. Tavo pagalbos dėka reikalas gerai nusisekė, ir už mėnesio Gertrūdės balsas vėl kils į dangų! Dabar einu užsakyti žvakės!

Kristus sustabdė Don Kamilį, kai šis pradėjo dideliais žingsniais kaukšėti.

– Nereikia žvakių, Don Kamili, – rimtai pasakė Kristus. – Nereikia žvakių!

– Kodėl? – nustebo Don Kamilis.

– Dėl to, kad neužsitarnavau, – atsakė Kristus. – Aš visai nepadėjau poniai Kristinai. Aš nesikišu į varžybas ar į biznį. Jei padėčiau tokiuose reikaluose, laimėjusieji turėtų pagrindo man dėkoti, o pralaimėjusieji – keikti.

Jei tau pasitaiko rasti pamestą piniginę, ne aš tau padėjau ją rasti, nes ne aš kaltas, kad tavo artimas ją pametė. Verčiau uždek žvakę tarpininkui, padėjusiam poniai Kristinai laimėti devynis milijonus. Aš nesu tarpininkas.

Kristaus balsas buvo nepaprastai kietas, ir Don Kamilis susigėdo.

– Atleisk man, Viešpatie, – sumurmėjo. – Esu nemandagus ir nemokytas kaimo kunigas, ir mano protas aptemęs.

Kristus nusijuokė.

– Nešmeižk Don Kamilio, – šūktelėjo. – Don Kamilis visada mane supranta ir dėl to aišku, kad jo protas neaptemęs. Ne tu nusikaltai: tavo dėkingumas mane stebina, nes tu kiekviename mažmožyje, kuris tau suteikia

Atokvėpio valandai džiaugsmo, įžvelgi Dievo pirštą. Tavo džiaugsmas visuomet yra paprastas ir teisingas, kaip ir tavo troškimas įsigyti tokį pat, kokį turėjai, varpą. Teisingai elgies dėkodamas už suteiktą varpą. Bet neteisi yra ponia Kristina, manydama įvelti Dievą į savo piniginius reikalus.

Don Kamilis klausėsi tylomis ir nuleidęs galvą. Paskiau pakėlė akis ir sušuko: – Ačiū Tau, Viešpatie! Dabar eisiu ir pasakysiu tai šykštuolei, kad gali pasilaikyti savo pinigus! Mano visi varpai turi būti garbingu būdu įgyti. Kitaip – geriau numirti, negu vėl klausytis Gertrūdės balso!

Don Kamilis žengė skubiai ir ryžtingai, o Kristus šypsojosi jam įkandin. Bet kai Don Kamilis priėjo prie durų, vėl jį pasišaukė.

– Don Kamili, – tarė Kristus, – gerai žinau, ką tau reiškia visi varpai, nes kiekvieną akimirką skaitau tavo mintis. Šis tavo atsižadėjimas toks gražus ir kilnus, kad jo vieno užtektų nuvalyti net Antikristo statulos variui.

Vade retro, Satana! Išeik iš čia, nes priversi mane suteikti ne tik tavo varpą, bet nežinia dar kokių malonių.

Don Kamilis stabtelėjo.

– Vadinasi, aš galiu jį turėti?

– Gali. Tu jį užsitarnavai.

Panašiais atvejais Don Kamilis netekdavo galvos.

Klausydamasis stovėjo prie altoriaus, paskui priklaupė, apsisuko ir ėmė skubiai eiti, bet vidury bažnyčios, norėdamas staiga sustoti, paslydo ir nučiuožė iki pačių bažnyčios durų.

Kristus patenkintas jį stebėjo, nes kartais ir tokiu būdu jis garbino Dievą.

* * *

Po kelių dienų atsitiko nemalonus įvykis. Užtikęs vaikėzą, anglimi braižantį baltutėlę klebonijos sieną, Don Kamilis nebesusivaldė iš pykčio. Vaikėzas išslydo kaip driežas, bet įširdęs Don Kamilis jį nusivijo.

– Jei ir plaučių neteksiu, sučiupsiu tave! – šaukė.

Prasidėjo smarkios lenktynės laukuose, ir su kiekvienu šuoliu Don Kamilio pyktis dar didėjo. Tuo tarpu vaikėzas, atsidūręs prieš tankią gyvatvorę, sustojo, ištiesė rankas tarsi gindamasis ir neturėjo dvasios nė žodžiui ištarti.

Don Kamilis atšniokštė kaip tankas, nutvėrė vaikėzą už rankos ir iškėlė dešinę, norėdamas jį apkulti. Bet savo pirštuose pajutęs tokią liesą ir trapią vaiko rankelę, tuoj nuleido abi rankas. Tuomet, atidžiau įsižiūrėjęs, pamatė Širdspaudos sūnaus išbalusį veidą ir išplėstas akis. Širdspauda buvo nelaimingiausias Peponio ištikimiausiųjų gaujoje. Jis nebuvo tinginys, nes visad vaikštinėjo ieškodamas darbo. Blogiausia, kad jį radęs, ramiai padirbdavo vieną dieną, o antrą dieną jau bardavosi su darbdaviu, užtat retai kada tedirbdavo daugiau nei penkias dienas per mėnesį.

– Don Kamili, – maldavo vaikėzas, – daugiau taip nedarysiu!

– Prapulk iš čia! – sausai tepratarė jam Don Kamilis.

Po to įvykio jis pasikvietė Širdspaudą. Šis įėjo į kleboniją nosį užrietęs, rankas į kišenes susikišęs ir kepurę ant pakaušio užsismaukęs.

– Ko kunigas nori iš manęs? – išdidžiai paklausė.

– Visų pirma nusiimk kepurę, jei nenori, kad aš tau ją nubraukčiau; antra, liaukis vaizdavęs kalakutą, nes su tavimi nenoriu prasidėti! Širdspauda buvo liesas ir išblyškęs, kaip ir jo sūnus, ir vienas Don Kamilio antausis jį būtų nutrėškęs.

Jis numetė kepurę ant suolelio su nuobodžiaujančio žmogaus veido išraiška.

– Atrodo, tamsta nori pasakyti, kad mano sūnus subraižė vyskupo rūmų sienas? Žinau, man kiti jau pasakė. Jūsų Eminencija gali būti ramus: šį vakarą vaikas gaus į kailį.

– Jei tu jį paliesi, aš tau sprandą nusuksiu! – suriko Don Kamilis. – Verčiau duok jam valgyti! Ar nematai, kad to vargšo vieni griaučiai belikę?

– Ne visi esame Amžinojo Tėvo išrinktieji... – pašiepiamai pradėjo Širdspauda, bet Don Kamilis jį pertraukė: – Kai gauni darbo, laikykis jo įsikibęs ir už poros dienų nekelk revoliucijos!

– Tamsta rūpinkis savo juodais darbais! – staiga atkirto Širdspauda. Jau buvo apsisukęs eiti, bet Don Kamilis nutvėrė jį už rankos. Širdspaudos ranka buvo tokia pat liesa, kaip ir jo sūnaus, ir Don Kamilis ją paleido.

Paskiau jis nuėjo pas altoriaus Kristų.

– Viešpatie, – šūktelėjo, – ar galimas daiktas, kad į mano rankas pakliūtų kaulų maišai?

– Viskas yra galima karų ir neapykantos taip nusiaubtame krašte, – atsiduso Kristus. – Geriau būtų, jei valdytum savo rankas.

Don Kamilis nuėjo į raštinę pas Peponį ir rado jį smarkiai užsiėmusį.

– Viršaičio pareiga yra pasirūpinti niekdario Širdspaudos vaikais, – tarė Don Kamilis.

– Su kasoje esančiais ištekliais aš galiu tik kalendoriaus viršeliais juos pridengti, – atsakė Peponis.

– Tuomet ką nors padaryk iš savo nuvalkiotos partijos išteklių. Jei neklystu, Širdspauda yra tavo stipriausias šulas.

– Galiu jį pridengti savo rašomojo stalo viršumi.

– Po šimts pypkių! O kur dedi jums Rusijos siunčiamus pinigus?

Peponis toliau tvarkė savo bylas.

– Raudonojo caro pasiuntinys vėluoja, – atsakė Peponis. – Kodėl tamsta man nepaskolini pinigų, kuriuos gauni iš Amerikos?

Don Kamilis gūžtelėjo pečiais.

– Jei nesupranti kaip viršaitis ar kaip partijos vadas, turėtum bent kaip tėvas suprasti būklę to padaužos,

31

32

Atokvėpio valandai anglimi tepliojančio klebonijos sienas. Ir pasakyk Pilkiui, kad jei jis veltui nenuvalys sienų, aš pulsiu jūsų partiją sieniniame krikščionių demokratų laikraštyje.

Peponis, vis dar tvarkydamas bylas, pasakė: – Širdspaudos sūnus nėra vienintelis, kurį reiktų pasiųsti atostogų į kalnus ar pajūrį. Jei turėčiau pinigų, būčiau seniai visą kurortą įrengęs.

– Tai eik ir pasistenk! – šūktelėjo Don Kamilis. – Kol tu sėdėsi šioje įstaigoje ir tekinsi geležgalius, viršaitis esi ar ne viršaitis, bet pinigų nerasi, o ūkininkų kišenės jų pilnos.

– Ūkininkas neišspaus tau nė cento, klebone. Jie duotų pinigų, jei būtų statoma kolonija jų veršių pagerinimui. Kodėl neprašote popiežiaus ar Trumeno?

Taip juodu ginčijosi kone tris valandas ir trisdešimt kartų buvo jau besusikimbą. Don Kamilis labai vėlai grįžo į kleboniją.

– Kas atsitiko? – paklausė Kristus. – Atrodai prislėgtas.

– Žinoma, – atsakė Don Kamilis. – Jei vargšas kunigas turėjo geras dvi valandas ginčytis su komunistu viršaičiu, stengdamasis jį įtikinti, kaip naudinga būtų pajūryje įsteigti vaikų stovyklą, o paskiau kitas dvi valandas šnekėtis su šykštuole kapitaliste, kad duotų tai stovyklai pinigų, – žmogus negali būti linksmas.

– Suprantu tave, – atsakė Kristus.

Don Kamilis susvyravo.

– Viešpatie, – pagaliau prabilo, – atleisk, jei ir Tave įvėliau į piniginius reikalus.

– Mane?

– Viešpatie, taip! Kad įkalbėčiau tą šykštuolę duoti pinigų, turėjau sakyti, jog šią naktį Tu man sapne pasirodei ir pasakei, kad tuos pinigus norėtum matyti paaukotus labdarai, o ne varpui.

– Don Kamili, ir po to drįsti man žiūrėti į akis?

Artuma / 2007 m. gruodis – Taip, – ramiai atsakė Don Kamilis. – Tikslas pateisina priemones.

– Man rodos, jog Makiavelio traktatas (Il Principe, 1513 m. – red. past.) nėra viena iš tų šventųjų knygų, kuria turėtum vadovautis, – šūktelėjo Kristus.

– Viešpatie, – atsakė Don Kamilis, – šventvagiška būtų taip sakyti, bet kartais ir Makiavelis naudingas...

– Tiesą sakai, – sutiko Kristus.

Po dešimties dienų, kai pro bažnyčią dainuodami pražygiavo į vasaros stovyklą susirengę vaikai, Don Kamilis išbėgęs atsisveikino ir padalino jiems paveiksliukų.

Tik kai paskutinėje eilėje pastebėjo Širdspaudos sūnų, jo veidas aptemo.

– Palauksiu, kol tu sustiprėsi ir papilnėsi, o tada suvesime mūsų sąskaitas, – pagrasino.

Paskiau, pamatęs Širdspaudą, ėjusį paskui vaikus, išreiškė savo nepasitenkinimą mostu.

– Kriminalistų šeima! – burbtelėjo nusisukdamas ir nuėjo į Bažnyčią.

Kitą naktį sapnavo, kad jam pasirodė Kristus ir pasakė, jog mieliau matąs Kristinos pinigus sunaudotus labdarai, negu bažnyčios varpui.

– Aš jau taip ir padariau, – sušnibždėjo miegančio Don Kamilio lūpos.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Ateitininkų federacijos žurnalas

Prenumeratos kaina metams 24 Lt

Žurnalas visiems vaikams

Prenumeratos kaina metams 38,5 Lt

Savaitraštis moksleiviams

Indeksas 5090

Indeksas 5369

Prenumeratos kaina metams 42 Lt Indeksas 0042

Gero kino kampelis

Prieše mano...

Ramūnas AUŠROTAS Atleisk man, Dieve, jog kartu su visais krikščionimis laukdamas Tavo Įsikūnijimo šventės rašau tokia bedieviška tema. Ir ne dėl to, kad „Artuma“ neturi „penktojo puslapio“. Tai darau atmindamas „juodąją“ lapkričio 23-iąją (tądien prieš 52 metus sovietinėje Lietuvoje buvo įteisinti abortai) ir prisimindamas Philipo Yancey knygoje „Jėzus, kokio niekada nepažinojau“ perskaitytus žodžius, jog „mūsų karta, kuriai Išganytojas turbūt reikalingas labiau negu bet kuriai iki šiol egzistavusiai, būtų pernelyg humaniška, kad leistų jam gimti“. Juk „neplanuotas“ Marijos nėštumas ir nesantuokinė būklė nūdien būtų akivaizdi prielaida daryti arbortą, o jos kalbos apie Apreiškimą sukeltų įtarimą, kad jai reikia ir psichiatrinio gydymo. Tad šįkart – apie tai, kaip abortų tema plėtojama kine.

Į pagalbą pasitelksiu labai neįprastą ir katalikų tikriausiai nemėgstamą (be reikalo!) kino žanrą – siaubo filmą. Mat jau pati vaizdu perteikiama aborto procedūra kelia siaubą: neatsitiktinai JAV tai yra pati veiksmingiausia abortų priešininkų priemonė kovoje už žmonių protus ir širdis. Kita vertus, siaubo filmas yra žmogaus vidinių baimių projekcija ir sąmoningas manipuliavimas jomis, siekiant kuo labiau išgąsdinti žiūrovą. Juk labiausiai gąsdina tai, ko labiausiai bijomasi. O vaisingumas ir yra tai, ko labiausiai bijo ir su kuo labiausiai kovoja vadinamoji šiuolaikinė moteris, tad šią baimę atspindintis kinas leidžia atpažinti visuomenėje vykstančių procesų priežastis, taip pat parodyti, kiek psichologiškai svetimas žmogui tapo jo paties kūnas.

Tokią moters kovą su savo kūnu „reprezentuoja“ iš pirmo žvilgsnio niekaip su tuo nesusijęs mokslinės fantastikos siaubo filmas „Svetimas“ (Alien, 1979, rež. Ridley Scottas). Kosminio laivo įgula, gavusi SOS signalą, išsilaipina negyvenamoje planetoje ir čia sudužusiame erdvėlaivyje randa nežinomą gyvybės formą. Ji patenka į kosminį laivą ir pradeda naikinti įgulą, kol galiausiai lieka tik viena jos narė, beje, neatsitiktinai androginiškos išvaizdos. Mirtina leitenantės Ripli dvikova su pabaisa – tai metafora, perteikianti postmodernios moters kovą su savo kūne esančiu vaisiumi, kurį femi-

nistinė pasaulėžiūra traktuoja kaip neteisėtą įsiveržėlį, priešą, siekiantį sunaikinti jos laisvę. Veiksmas vyksta kosminiame laive – uždaroje patalpoje, primenančioje moters įsčias, o siekis sunaikinti pabaisą – tarsi bandymas padaryti abortą. Jei jums šis sugretinimas pasirodytų laužtas iš piršto, atkreipkite dėmesį į baigiamąją sceną: išsiurbimas į kosmosą iliustruoja ne ką kita, kaip vakuuminį išsiurbimą – vieną iš aborto atlikimo technikų.

Vienu metu herojė paklausia laivo kompiuterio, kaip būtų galima sunaikinti pabaisą. Jai atsakoma: jos nužudyti negalima. Dirbtinė sistema žavisi šiuo padaru, vadindama jį „tobulu mechanizmu“. Šis filmas – tai nutrūkusios santarvės su kūnu pagimdytos baimės ir neišsipildančio žmogaus noro valdyti vaisingumą vaizdinys. O kartu atspindi ir kūrinio mokslinį žavėjimąsi Kūrėjo sukurta tobulybe. Istorija nesibaigia, egzistuoja filmo tęsiniai, kur ši kova tęsiasi. Vaisingumo taip lengvai neįmanoma užmušti...

O viskas prasidėjo tada, kai žmogus užvaldė savo kūną, na, bent jau tarėsi jį užvaldęs. Feministinis judėjimas seksualinės revoliucijos metu išsikovojo, kad moters kūno vaisius būtų pripažintas jos nuosavybe, kūno dalimi, kuria ji gali disponuoti taip, kaip nori. Šis tariamas

33

išsivadavimas iš kūno diktato buvo padarinys gilesnio proceso – atotrūkio nuo moralinių šaknų, įvykusio tada, kai buvo suabejota autoriteto būtinybe ir nuspręsta jo atsisakyti. Šio reiškinio ištakos glūdi Prancūzijos švietimo epochoje, kurios mąstytojai tarėsi išlaisvinantys moralę iš religijos gniaužtų. Tačiau moralinių pančių nusimetimas ir pasinėrimas į laisvą elgesį nepraėjo be pėdsakų. Neatitikimas tarp prigimties ir jai priešingo elgesio paskatino įvairias baimes, kurias mėginta slopinti ar, atvirkščiai, paversti mąstymo objektu užrašant (taip atsirado gotikiniai romanai), pavaizduojant (taip atsirado pirmieji siaubo filmai) ir šitaip išgujant jas iš pasąmonės. Literatūrologai teigia, jog pirmasis gotikinis romanas – Mary Shelley „Frankenšteinas“ – atskleidžia autorės siaubingą gyvenimišką patirtį ir nevaržomą gašlumą. Siaubo filmų suklestėjimo metas siejamas su visuomenės moralinio pakrikimo laikotarpiais. Jų atsiradimas Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo („Golemas“, 1915; „Daktaro Kaligario kabinetas“, 1920; „Nosferatu“, 1922) sietinas ne tik su vokiečių ekspresionizmu ir jam būdingu erdvės bei objektų proporcijų iškraipymu, bet ir moralinės atitikties stoka visuomenėje.

Pergalingas siaubo filmų žygis tebevyksta. 2004 m. Berlyno kino festivalyje nuskambėjo iki tol šioje srityje nepasi-

Kadras iš filmo „Svetimas“

žymėjusio Honkongo režisieriaus Fruito Chano juosta „Virtiniai“ (Gaau Ji, 2004). Matyt, tokį žanrą jis laikė tinkama priemone įspėti visuomenę apie stabdžių neturintį amžinos jaunystės ir kūno tobulinimo kultą, kuris, kad ir kaip būtų keista, prasidėjo būtent tada, kai moteris tariamai išsilaisvino iš kūno diktato. Juostoje pasakojama istorija apie šiuolaikinę raganą, nelegaliai gabenančią žmogaus embrionus iš Kinijos į Honkongą ir juos

34

Artuma / 2007 m. gruodis

Sveikata panaudojančią... virtiniams įdaryti. Jais ji maitina amžinos jaunystės įsigeidusius klientus. Ryškus filmo vaizdinis kontrastas – įspūdingai atrodantys veikėjai, blizgantys žmonių ir jų daiktų paviršiai apleisto ir prišnerkšto didmiesčio kvartalo fone – pabrėžia prarają tarp kūno garbinimo ir jo irimo, vykstančių tuo pat metu.

Iš pirmo žvilgsnio absurdiška filmo idėja kilo iš visai nefantastiško fakto: specialistai jau kalba, kad žmogaus embrionai nelegaliai naudojami gaminant kosmetikos preparatus, ir kosmetikos pramonė, parduodama prekes, turėtų ant jų pakuočių rašyti: „Šio produkto gamybai žmogaus embrionai nebuvo panaudoti.“ Žiniuonė savo klientams nepasako tik vieno – kad jos „terapija“ turi „šiokius tokius“ padarinius (juos paprastai nutyli ir tyrimus su žmogaus embrionais atliekantys mokslininkai). Toks slogus žmogaus gyvybės nuvertinimo atvaizdavimas yra būtinas – tik taip galima šiuolaikiniam žmogui sukelti neabejotinai reikalingą katarsį.

Kiek švelniau aborto temą plėtoja šių metų „Scanoramoje“ rodytas danų filmas „Tikras žmogus“ (Et Rigtigt menneske, 2001, rež. Åke Sandgrenas), sukurtas Dogmos’95 (tai keturių danų režisierių – L. von Triero, T. Vinterbergo, K. Levringo ir S. Kragh-Jacobseno – 1995-aisiais Paryžiuje įkurtas avangardinis kinematografijos sąjūdis. Red. past.) stiliumi. Jis kelia neigiamų aborto padarinių klausimą, apie kurį Lietuvoje dar tik pradedama garsiau kalbėti. Kaip ir kiekvienas Dogmos filmas, taip ir šis į dienos šviesą ištraukia šiuolaikinei visuomenei nepatogius dalykus, bado lyg su adata jau seniai nejautrias žmogaus vietas, versdamas suabejoti tvyrančia ramybe. Jame pasakojama vienos šeimos – tėvo, motinos ir dukters – istorija. Duktė turi nematomą draugą, gyvenantį jos kambario sienoje, ir su juo nuolat kalbasi. Vėliau paaiškėja, kad jis – jos vyresnysis brolis, kuriam tėvai neleido gimti. Staigi dukters mirtis tėvams atveria ilgai slėptą savyje atsakomybės už negimusią gyvybę žaizdą. Ją įmanoma išgydyti tik iš naujo apsvarsčius santykį su tuo, kas vadinama žmogaus gyvybe.

Žiemos sezono liga Gydytojo Petro paskaitėlė Net ir atsargieji netrunka pasigauti beveik kas sezoną atkeliaujantį gripą. Iš 2 tūkst. susirgimų gripu vienas baigiasi mirtimi. Manęs šitai neištiks? Oi, nesakykite... Nuo paties gripo nemirštama, bet nuo jo sukeltų komplikacijų – taip. Vaikų iki dvejų metų amžiaus mirtingumas sudaro net 35 proc. Mažylių organizmas nesugeba priešintis gripo virusui, nes dar nebuvo su juo susidūręs. Gripas pavojingesnis ir vyresnio amžiaus žmonėms (jų imuninė sistema jau irgi silpnesnė) bei tiems, kurie serga lėtinėmis plaučių, inkstų, širdies ligomis, cukriniu diabetu.

Grėsmingasis šios ligos virusas įveikia organizmo gynybines užtvaras ir sukelia sunkias komplikacijas: virusinius plaučių, akių (kartais net apankama) uždegimus, bronchitą, encefalitą, meningitą. Vaikus gali ištikti virusiniai žarnyno bei vidurinės ausies uždegimai. Dažniausia komplikacija – plaučių uždegimas, nuo jo daugiausia ir mirštama. Pūlingas ausies uždegimas gali pereiti į smegenų abscesą. Širdininkams gripas sukelia bakterinį širdies vožtuvų pakenkimą, kartais paūmėja vainikinių kraujagyslių liga, ištinka miokardo infarktas.

Pagrindinė gripo profilaktikos priemonė yra skiepai: jie garantuoja 70 nuošimčių, kad žmogus nesusirgs. Vyresniems žmonėms ir sergantiems lėtinėmis ligomis prieš skiepijantis reikėtų pasitarti su šeimos gydytoju.

Atėjus masinio kosėjimo, čiaudėjimo ir krenkštimo metui, venkime gausaus susibūrimo vietų, važiavimo perpildytu transportu bei kontaktų su sergančiais.

Save gerbiantis kiekvienos įstaigos vadovas turi nedelsdamas siųsti namo susirgusius darbuotojus. Visi užsikrėtusieji čiaudėdami ar kosėdami privalo prisidengti burną nosine ir apskritai nenešti užkrato iš savo namų bei drausmingai gulėti lovoje. Tai ne vien higienos, bet visų pirma moralės ir kultūros reikalas.

Pasaulis nepradės suktis į kitą pusę, jei savaitei (nes per tiek laiko paprastai pasveikstama) nuo jo užsidarysite.

Kol temperatūra dar tik kyla (37,2– 37,3°C), tinka pakaitinti kojas sūriame karštame vandenyje. Naudinga gerti liepžiedžių bei aviečių arbatos, nepagailėti sau svogūnų, o ypač česnakų, skalauti gerklę druskos tirpalu ar vandeniu su citrinos rūgštimi. Nosį šnypščiame į vienkartines(!) nosines. Bent du kartus per dieną gerai išvėdiname kambarį, antraip ir vėl užsikrėsime patys nuo savęs. Dulkės ir grindys valomos drėgna šluoste.

Sirgdami gripu vengiame fizinio krūvio ir stresų, atsisakome riebaus, aštraus maisto, svaigiųjų gėrimų. Paplitusi nuomonė, esą alkoholis „užmuša“ virusą, yra visiška nesąmonė. „Užmuša“, tik ne virusą, o imunitetą! Vaistus skiria šeimos gydytojas, o ne draugai ar kaimynai. Patys galime pasiskirti nebent vitamino C. Neužteks pagulėti tris dienas. Jeigu jums apie 60 arba sergate lėtine liga, prireiks mažiausiai dešimties dienų, o gal ir poros savaičių. Kuo anksčiau pakilsite iš patalo ir nusliūkinsite į darbą, tuo daugiau pakenksite sau ir kitiems.

Beje, kai kurie tikisi įveiksią gripą visagaliais antibiotikais. Visai ne! Antibiotikai čia „ne į temą“, todėl nebėkite jų pirkti, kol nepaskirs šeimos gydytojas, kuris mato visą jūsų sveikatos panoramą, o ne vien gripo virusą.

Tad linkiu šia bjauria liga nesusirgti!

Gyvenimas kaip senas vynas

Kalėdiniai bumbuliukai Vanda IBIANSKA Kalėdos – linksma? Kaip čia pasakius... Ir pažiūrėjus.

Prekybininkams tai tikrai linksma, nes mes, kvailutėliai, perkame visokį kinišką šlamštą ir pildome jų kišenes.

Vaikams irgi smagu. Nes jiems apskritai linksma. Šiaip jau gimimas yra džiugus įvykis. Bet jei realistiškai (t. y. pesimistiškai) pažvelgsime, tai juk... Juk gimstame tam, kad mirtume. Krikščioniui, aišku, viskas kitaip, nes jis žino gyvenimą esant amžinybėje. O laisvamanis nežino ir netiki. Kas jam belieka? Irgi šis tas lieka. Gali pasiguosti Lukrecijaus citata: „Kur yra mirtis, ten manęs nėra, kur aš esu, ten nėra mirties.“ Visai neblogai, nors ir apie laikinąją egzistenciją. Šiaip jau kranksiu todėl, kad pasenau. Vienais metais. Na, nepilnais.

* * *

Seniai seniai (oi, kaip seniai!), studentiškais laikais, man kėlė siaubą matematinis begalybės ženklas ir jos sąvoka, nes naiviai bandžiau įsivaizduoti begalybę savo aštuoniolikos metų protu. Kaip čia nutiko, kad dabar visai nebaisu? Tada neateidavo į galvą, jog kosmose... Na, ką kosmose? Lekia Paukščių Takas, jo galulaukėje skrieja Saulė, aplink ją sukasi Žemė. O ant jos – mes, mikroskopiniai vabalėliai, išgyvename savo aistras, jausmus, dirbame savuosius „didelius“ darbus: vienas gamina stakles, antras siuva kelnes, trečias parduoda mėsą, anas knaisiojasi po genus, gi šitas bando išrasti perpetuum mobile (tokių dar tebėra!), rusai smeigia vėliavėlę vandenyno dugne po ledu, o aš kurpiu šitą straipsnį paskutiniajam 2007 metų „Artumos“ numeriui. Ir viskas sukasi, skrieja, lekia begalinėje erdvėje, kur nuo didelio greičio lėtėja laikas. O mes, kosmoso mikrobai, čia su savo puikybės nuodėmėmis, pavydu, neapykanta, melu... Et!

* * *

Metai prabėgo, prašvilpė. Ar buvo kokių sukrečiamų įvykių? Vis tokie kasdieniai, to Paukščių Tako masteliais matuojant, nedideli. Nors ką reiškia dideli ir maži? Kaip pažiūrėsi. Man dideli, kai blyksteli protas ir taurumas. O itin ryškiai blykstelėjo du kartus – kai visuomenė (bent jau geresnioji jos dalis) sujudo dėl pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo, ir Dzūkijoje rinkimus laimėjo Kęstutis Čilinskas. Tokie dalykai gerokai apšviečia Lietuvą optimizmo šviesa ir pakylėja. O tai vis nyku ir bjauru.

Pasirodo – ne. Dorų ir išmintingų žmonių esama daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.

* * *

Iš tų pošlykščių dalykų 2007 metais buvo ir toks: Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją Kauno turgūs prekiavo visu smarkumu.

Buvo parduodamas ir perkamas ne vien maistas, bet ir drabužiai, avalynė, kramtomoji guma, suklastoti kvepalai ir panašūs dalykai.

Valdžiukė leido, prekijai uoliai darbavosi, visi kiti pirko kaip kasdien. O štai per girtuoklių ir kitokių marginalų „šventę“ – Jonines Kaune nė vienas turgus neveikė. Iš čia klausimėlis: kam teikiame pirmenybę? Šventoms Lietuvos žemei bei valstybei dienoms ar aludarių kišenėms?

Nepriklausomybės dienos – na, šiaip laisvadieniai... O besaikis alaus pliumpimas – čia tai bent šventė! Nejaugi esame tiek smukę? Kur tas Valančius?!!

* * *

Pažįstami rusai kadaise pasakojo tragikomišką brandaus socializmo epochos atsitikimą Pskovo srityje. Artėjant Naujiems metams, kolchozo pirmininkas liepė gyvulius pavadinti gražiais vardais. Zootechnikas su agronomu išnaudojo visą savo žinių arsenalą. Apyvarton buvo paleisti Apolonas, Marsas, Merkurijus, Hermis, Junona, Hera, Afroditė, Artemidė ir kiti graikų bei romėnų dievai. Galiausiai atsargos išseko. Kiaulių fermoje abu specialistai numojo ranka ir sako šėrikui: „Vanka, čto nibutj zapišy“ („Vanka, ką nors parašyk“).

Tas ir užrašė kuiliui vardą – Cedenbalas. Ir gavo. Pirmininkas su partorgu – po partinį papeikimą, abu specialistai – po „vilko bilietą“, o šėrikas – trejus metus. Žinos, kaip įžeidinėti Mongolijos komunistų partijos pirmąjį sekretorių! Antra vertus, koks čia įžeidimas?

* * *

XX amžiuje įvykdyti trys milžiniški atradimai: reliatyvumo teorija, kompiuteriai ir žmogaus genomas. Bene arčiausiai susidūrėme su kompiuteriais, įsiveržusiais į gyvenimą lyg koks viesulas. Protinga mašina, nenuginčysi. Ir beveik visais požiūriais. Beveik. Ar vien naudinga ir protinga? Kadgi ne. Bedarydamas savo stebuklus, kompiuterinis džinas pridarė ir nemažai bėdos. Paaugliškai susižavėję nauja mašina pamiršome tai, kas tūkstančius metų ugdė žmogų – knygą. Auganti ir priauganti karta liovėsi skaityti ir dienų dienas spokso į monitorių. Išmintingas ir plačiai žinomas mokslininkas man tyliai sušnabždėjo

35

36

Artuma / 2007 m. gruodis

Gyvenimas kaip senas vynas į ausį: „Žinai, dabar 70 nuošimčių jaunimo – kompiuteriniai pusdebiliai, jie nebeskaito, nemoka dirbti su knyga! Ir garsiai šito nepasakysi, nes akmenimis užmėtys!“ Oi, teisus profesorius! Belieka sudėti viltis į likusius 30 nuošimčių ir tikėtis, kad jie mokės rašyti normalius laiškus bei sveikinimus, patirs skaitymo džiaugsmą ir pasinaudos per visą žmonijos istoriją sukauptais žinių bei kultūros turtais. Neapiplėš savęs. Bet nejaugi visaverčių tiek mažai – tik trečdalis? Turbūt klydo profesorius. Tikriausiai nepažeistų daugiau. Kažkuri garsenybė pareiškė, kad knygų neskaitantis žmogus nedaug kuo skiriasi nuo beždžionės. Irgi perlenkė. Nes beždžionės nemoka dirbti kompiuteriu! Gal tik kai kurios.

* * *

Iš tų pačių rimtų dalykų. Kai pasižiūri programose, kiek realybės šou per televiziją, plaukai šiaušiasi. Ir reitingai aukšti! Ar jaunimas visai pavirto klinikiniais idiotais, ar sąmoningai tokiais stengiamasi jį paversti? Viskas atrodo juoda ir beviltiška. Bet reikia kurį rytą užbėgti į Kauno apskrities biblioteką (ne universitetinę, ne!), kai iškart žmogus nusiramini. Mergaičiukės, tokios nūdienės, t. y. vienas auskaras nosyje, kitas ant apatinės lūpos, kelnės traška braška, plaukai piestu, nagai – VII kate-

gorijos raganų, ima tokias moksliškas, tokias sudėtingas, tokias... nesuprantamas knygas, kad net amą užgniaužia!

Vaikinukai, liesi ir ilgi kaip sliekai, vieno plaukai suveržti gumele, kito supinti į kasą, – irgi. Ne viskas prarasta!

O, jeigu jų būtų daugiau... Tik kažin kodėl jie neskaito tiesiog Dikenso, Hugo, Šekspyro (aš nesakau, kad Prusto)? Šalia tų įmantrių knygų. Nesuprantu.

* * *

Ai, atkartosiu vieną man labai patikusį pasakojimą.

Eina spiginant saulei piligrimas ir mato: alsiame karštyje dirba akmentašys. „Kodėl sunkiai dirbi tokioje saulėkaitoje?“ – „Dešimt burnų reikia išmaitinti, nugaros neatlenkiu, skatikus teuždirbu, vis duonai per maža ir per maža...“ Piligrimas duoda jam pinigėlį ir traukia toliau. Už poros mylių vėl mato taip pat sunkiai dirbantį akmentašį. „Kodėl sunkiai dirbi tokioje saulėkaitoje?“ – „Dešimt burnų turiu išmaitinti“, – šypsodamasis atsako akmentašys. Piligrimas duoda ir šiam pinigėlį. Žingsniuoja toliau. Dar po kelių mylių išgirsta smagią melodiją. Prakaituotas, apdulkėjęs trečias akmentašys džiugiai traukia linksmą dainą. „Kodėl sunkiai dirbi tokioje saulėkaitoje?“ – „Statau šventovę!“ Ir piligrimas jam žemai nusilenkia.

* * *

Bus šiemet per Kūčias sniego ar ne? Gerai, kad būtų.

Kūdikėlis gulės šiltose ėdžiose, Jį nuo negandų saugos Betliejaus grota, o sniego ten nebūna. Mes Jį matome mūsų šaltame peizaže, bet kai sniegas ir nuo jo šviesu, juk taip gera! Jau per 2000 kartų minime Kristaus Gimimą, tačiau šis minėjimas niekaip neatsibosta ir nenusibos, kol Žemėje bus gyvas bent vienas žmogus.

Dievo dovanotas Realybės šou gaivins visada. Širdyje nuo jo giedra, ramu, šviesu. Juk realybėje gimė Atpirkėjas! Sveikas, Jėzau gimusis! Linksmų šventų Kalėdų, mieli „Artumos“ skaitytojai!

Laisvio Karvelio nuotrauka

Šypsenos be raukšlių – Viršininke, norėčiau šiandien pusdieniui atsiprašyti iš darbo. Žmona reikalauja važiuoti su ja apsipirkti.

– Jokių kalbų! Dirbsite net ir viršvalandžius!

– Iš visos širdies dėkoju, viršininke!

* * *

Pesimistas: − Tas laikas taip lekia, kad nespėji nė apsidairyti, o mėnuo jau ir praėjo.

Optimistas: − Tikrai, ir vėl alga!

* * *

– Ir kodėl gi jūs taip nenorit mokytis?! – rašydamas studentui dvejetą šūkteli kantrybės netekęs docentas. – Juk nuo mokslo dar niekas nemirė!

– Žinau, – atsako studentas, – bet geriau nerizikuoti.

* * *

Mokslininkai tvirtina: „2050 metais mūsų bus dešimt milijardų.“ Kažkokia nesąmonė, kam mums dešimt milijardų mokslininkų?

Lietuvos katalikų žiniasklaida Širdingai dėkojame visiems mūsų ištikimiesiems skaitytojams, platintojams bei rėmėjams!

Dėkojame vyskupams, kunigams, diakonams, vienuolėms ir vienuoliams bei pasauliečiams, įvairiausiais būdais prisidedantiems prie „Artumos“ palaikymo, augimo ir skleidimo!

Dėkojame Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, šiais metais parėmusiam kai kurias „Artumos“ publikacijas!

Dėkojame UAB „Nematekas“, 2007 metams užsakiusiai po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams ir visoms viešosioms bibliotekoms!

www.radiovaticana.org/lit/index.asp

Ir toliau gyvuokime Dievo ir žmonių artumoje!

Artumos redakcija ir Lietuvos Caritas leidykla persikėlė

Išsami programa ir tiesioginė transliacija: www.marijosradijas.lt M. Daukšos g.

A. Jakšto g.

M. Valančiaus g.

į Rotušės a. 23, II a., Kaune

Seminarija

Išsami programa www.mstudija.lt

Katedra

jėzuitų leidinys, leidžiamas du kartus per metus

Vilniaus g.

Rotušės a.

Dėkojame Kauno arkivyskupijai už mūsų redakcijai suteiktas patalpas!

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 12 (219) / 2007

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Vyr. redaktorius Darius

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 17916 Tiražas 12 000 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

CHMIELIAUSKAS

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Šio numerio kaina atsiimant redakcijoje – 2 Lt © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Gerumas mus vienija Atsigręžk į vargstantį!

Ant kalėdinio stalo įžiebk įsigytą Caritas žvakelę.

Tavo auka padės skurstančioms šeimoms ir vaikams, vienišiems seneliams ir ligoniams!

Tavęs laukiame ir žvakelę įsigyti kviečiame Caritas skyriuose gruodžio mėnesį.

PRENUMERATA 2008-IEMS METAMS Artumą ateinantiems metams galite užsiprenumeruoti bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 837 20 96 83).

Indeksas 5010.

1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 12 mėn. – 48 Lt. Užsisakant redakcijoje 1 mėn. kaina – 2,50 Lt, 12 mėn. – 30 Lt. Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams – 50 USD (45 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams – 20 USD (18 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas, Lietuva Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai