Artuma

Artuma 2008 m. sausis

1

Ga­ny­to­jo laiš­kas „Ar­tu­mai“

Mūsų tautinė ir krikščioniška giminystė Naujieji metai mums teikia išskirtinę progą apmąstyti ryšius, kurie mus visus, gyvenančius Tėvynėje ir išeivijoje, jungia ir vienija.

Lankant po visą pasaulį išsisklaidžiusias lietuvių bendruomenes, visuose susitikimuose jautriai išgyvename savo tautinę ir religinę giminystę, pajuntame, kaip artimi ir savi esame, nors gimėme ir gyvename už kelių tūkstančių kilometrų vieni nuo kitų.

Gimdami iš lietuvių tėvų mes įsijungėme į tautos kamieną – Lietuvą. Šiuos mūsų gyvybinius ryšius su tauta labai vaizdžiai išreiškė Maskvos lietuviukai, įteikdami savo pačių sukurtą simbolinę dovaną – paveikslą, vaizduojantį plačiai išsišakojusį ąžuolą su vešliais, autografais išmargintais lapais. Esame išsisklaidę po visą pasaulį, tačiau priklausome tai pačiai lietuvių tautai, esame to paties ąžuolo šakelės.

Mus vienija, daro dar artimesnius ir savus religiniai ryšiai, krikščioniška giminystė, kurią Kristus irgi nusakė medžio ir šakelių palyginimu: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“ (Jn 15, 5).

Kaip gimdami iš lietuvių tėvų gavome žmogišką gyvybę ir tapome lietuvių tautos nariais, taip priimdami Krikšto sakramentą gavome dievišką Kristaus gyvybę, tapome jo krikščioniškos šeimos nariais, Kristaus ir viens kito broliais ir seserimis. Mes esame taip savi ir artimi Kristui, kad tik per meilę artimui išreiškiame meilę Jam: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Savo tautinę giminystę, savo ryšius su tauta ir vienas kitu palaikome ir ugdome išsaugodami lietuviškas tradicijas, puoselėdami lietuvišką dainą, tautinius šokius, dalyvaudami visuomeninėje, socialinėje veikloje. Religinę krikščionišką giminystę, gyvybinius ryšius su Kristumi ir kitais palaikome ir ugdome malda, sakramentais, ypač dalyvaudami šv. Mišiose. Mišiose Kristus meldžiasi sykiu su mumis – „kur du ar trys susirinkę sykiu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Eucharistijos aukoje Kristus kalba į mus, kai klausomės Šventojo Rašto ištraukų ir pamokslo.

Per ją Kristus aukoja Dievui mūsų vargus ir kančias, o šv. Komunija maitina mus savo eucharistiniu kūnu ir krauju: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. <...> tas pasilieka manyje ir aš jame“ (Jn 6, 54–56). Priimdami šv. Komuniją mes iš naujo susivienijame su Kristumi, o per jį ir jame – vienas su kitu. Šių dienų pasaulyje viešpataujantis hedonizmas ir vartotojiškumas nepuoselėja mūsų tautinės ir religinės giminystės ryšių. Atmetant krikščioniškos moralės principus griaunami šeimos pamatai.

Džiaugiamės plačia ir sėkminga Carito socialine veikla, linkime, kad Artuma viltingai puoselėtų lietuviškas, krikščioniškas vertybes, brandintų mūsų tautinę ir krikščionišką giminystę Tėvynės ir išeivijos šeimose.

Vyskupas Paulius BALTAKIS OFM

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ bičiuliai,

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Su Naujaisiais Viešpaties metais!

2

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė

4

Tomas VILUCKAS Gyvenimas – kelionė Dievo link

6

Klausimai ganytojams

8

Kronika Esame išgelbėti viltimi

9

Jonas MALINAUSKAS Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas

10

Dr. Andrius NAVICKAS Drąsos, gyvenkim pakelta galva!

12

Piligrimai drauge Jonas MALINAUSKAS Ekumeninių vilčių metai

13

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Žmonės ir ten, ir čia

14

Vanda IBIANSKA Piliečiai išvykėliai

16

Zita VASILIAUSKAITĖ Emigracijos trauka ir rizika

17

Nenusiminti iššūkių akivaizdoje

20

Nostalgija – netrūkstanti smuiko styga

22

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Kad meilė niekada nesibaigtų

23

O mes kitokie Inesa VAITKŪNAITĖ Mano ypatingoji draugė

26

Akiračiai Galileo Galilėjus: genijaus gyvenimo gairės

27

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Miestiečiai

29

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Prarasti ir atrasti gyvenimai

32

Mandagumas mūsų kasdieninis Pietų vajus

33

Sveikata Apie geležį ir mažakraujystę

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA 1960–1970

sveiki sugrįžę! Sugrįžę po kalėdinio laikotarpio į kasdienį gyvenimą, per šventes aplankę šeimas, gimines, artimuosius, dažnai nūn taip toli vienus nuo kitų gyvenančius, trumpai pasidžiaugę drauge praleistomis akimirkomis ir vėl turbūt ilgam atsisveikinę... Parašiau ir net pats krūptelėjau – koks dviprasmiškas tokiai šeimai šventės išgyvenimas: čia ir buvimo kartu džiaugsmas, ir tuoj pat išsiskyrimo skausmas.

Nors kitiems, kai pagalvoji, gal dar žvarbesnių tų Kalėdų būta, jeigu iš viso tik telefonu, mintimis ar malda tegalėjome pasveikinti savo artimiausius per pačias šeimyniškiausias šventes, nes per toli, per brangu sugrįžti, apglėbti, pabučiuoti, tiesiog drauge švęsti Gyvenimą!.. Taip, gerieji mūsų Skaitytojai, šį žiemos numerį skiriame geliančiai, bet labai jau kasdieniška tapusiai temai – emigracijai.

Tai, kad kasmet sausio antrojoje pusėje bendrai maldai už susiskaldžiusių krikščionių vienybę skiriame visą savaitę – atsimena jau turbūt daugelis tikinčiųjų. Bet kiek katalikų žino, kad jų Bažnyčia jau 94-us metus sausį mini Pasaulinę migrantų dieną? O švęsti ją pradėta dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuometinis popiežius Benediktas XV paragino šelpti dėl karo veiksmų savo gimtąsias vietas palikti priverstus žmones, ir tokia solidarumo su pabėgėliais bei migrantais diena pirmą kartą paminėta 1915 metais. Nuo to laiko ji kasmet minima antrąjį sausio sekmadienį. Šiemet tai – sausio 13-oji... mums nuolat primenanti visai kitokio skausmo spengimą.

Nors galėtume banaliai atsidūsti: argi tą siaubingąją naktį visi kaip Loreta, Titas ir kiti dvylika vyrų, pasiruošę mirti, bet apginti savo Tėvynę, stovėjome dėl tokios Lietuvos, iš kurios jau per pusę milijono tėvynainių išvyko?.. Tačiau ne dejuoti, smerkti ar visaip gėdinti „piliečius išvykėlius“ norime, o ramiai, jautriai pasvarstyti apie emigracijos tikrovę ir jos padarinius šeimai.

Dabartinio popiežiaus Benedikto XVI šių metų laiške, beje, skirtame jaunųjų migrantų temai, sakoma: „Kiekvieną iš jūsų, jūsų šeimas ir visus <...> patikiu Marijos, visos žmonijos Motinos, ir šventojo Juozapo, jos skaistaus sužadėtinio, kurie abu kaip pabėgėliai yra gyvenę Egipte, globai. Jus ir jūsų šeimas visada telydi Viešpats, idant kartu galėtumėte įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis ir materialinius bei dvasinius sunkumus.“ Tad dabar Jums visai akivaizdu, kodėl šio žurnalo viršeliui parinkome iliustraciją (Marshalo Boucicant‘o Valandų knyga, XV a. pr., Paryžius), vaizduojančią Šventos Šeimos emigraciją... Nieko sau, mūsų Viešpačiui Jėzui teko išgyventi net dvigubą emigraciją: maža to, kad Jis paliko Tėvo namus, idant mus parsivestų į tikrąją Tėvynę, dar iš žemiškos gimtinės turėjo bėgti, ir niekas nežino, kiek ilgai pabėgėlių duoną ten valgė. Kita vertus, daugelis gal visai teisėtai pastebėtų: kaip džiaugtis tuomet galėjo Jėzulis, nes Marija ir Juozapas nuolat buvo drauge, o šiandieniai vaikai migrantai arba migrantų vaikai?..

Laikykimės, pakeliui į Tėvynę, vieni kitų ir Jo rankos tvirtai įsitvėrę.

Darius Chmieliauskas

35

1

2

Artuma / 2008 m. sausis

Credo

Su Naujaisiais Viešpaties metais!

Sausio kalendorius Dar vieni Nauji metai. Sveikiname vieni kitus juos pradėjusius. Daug yra laiko sampratos teorijų. Krikščionių laikas – tai tebesitęsianti išgelbėjimo istorija. Kiekviena diena yra laikas, kai Dievas veikia, kviesdamas žmogų bendradarbiauti pašventinant pasaulį ir visa perimti Jo Dvasia. Mes, pakrikštytieji, – tie, kurie tęsiame šitą Kristaus darbą ten, kur esame.

Sekmadieniai, iškilmės ir šventės Sausio 1-oji – Naujųjų metų ir Dievo Gimdytojos iškilmės. Šventosios Dvasios veikimu Marija pradėjo vienatinį savo Sūnų ir, išlikdama garbinga Mergelė, pagimdė pasauliui amžinąją šviesą – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Pats iškiliausias titulas Marijai – Dievo Motina, graikiškai „Teotokos“. Evangelijos ištraukoje apmąstysime tai, kas įvyko aštuntąją (juk šiandien – aštuntoji Kalėdų diena) Jėzaus gimimo dieną – žydų tradicijoje berniukai apipjaustomi, pažymint jų priklausomybę Izraelio tautai, ir jiems suteikiamas vardas. Anuomet labai populiarus vardas „Jėzus“ reiškia „Dievas išgelbsti“. Šiandien minima Taikos diena. Senojo Testamento pranašystėse skelbia-

ma apie iš Mergelės gimsiantį Kūdikį, kuris bus Taika. Taika yra Dievo dovana, o ne mūsų pastangų rezultatas. Krikščionys skelbia, kad taika yra Kristus.

Sausio 6-ąją – Viešpaties Apsireiškimo iškilmės. Pasaulio tautoms tu atskleidei šiandien žmonijos išgelbėjimo slėpinį: Kristaus apsireiškimu žmogaus mirtingame kūne tu, Tėve, mus iškėlei į nemirtingumo garbę. Rytų Bažnyčia sausio 6-ąją švenčia Viešpaties Užgimimą – Viešpaties apsireiškimą pasauliui žmogumi. Trijų išminčių kelionė pas Užgimusįjį ir jo suradimas primena mums, kad šitas Kūdikis nėra vien Marijos ir Juozapo, bet kiekvieno žmogaus nuosavybė. Jis – mūsų!!! Ant savo namų durų palaiminta bažnyčioje

Romualdo Rakausko nuotrauka

kreida užrašome tris raides bei kryželius: +K+M+B. Tai arba tradiciniai trijų išminčių vardai – Kasparas, Merkelis, Baltazaras, arba prašymas-linkėjimas (lotyniškai) K (CH – Christus) M (mansionem) B (benedicat): Kristus tepalaimina nuolatiniu savo buvimu šalia.

Pagal senąją tradiciją šiandien paskelbiama, kada šiemet bus švenčiamos Viešpaties Prisikėlimo (Velykų) iškilmės. Skelbiame ir mes: Brangūs broliai ir seserys, Viešpaties garbė pasirodė ir iki pat jo sugrįžimo nuolat pasirodys tarp mūsų. Laiko bėgime ir įvykiuose atmename ir išgyvename išgelbėjimo įvykius. Visų liturginių metų centras yra nukryžiuoto, palaidoto ir prisikėlusio Viešpaties Tridienis, kurio

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. sausis Sk 6, 22–27; Ps 67; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21 1 Jn 2, 22–28; Ps 98; Jn 1, 19–28 1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98; Jn 1, 29–34 1 Jn 3, 7–10; Ps 98; Jn 1, 35–42 1 Jn 3, 11–21; Ps 100; Jn 1, 43–51 Iz 60, 1–6; Ps 72; Ef 3, 2–3a. 5–6;

Mt 2, 1–12 7 P 1 Jn, 3, 22 – 4, 6; Ps 2; Mt 4, 12–17. 23–25 8 A 1 Jn 4, 7–10; Ps 72; Mk 6, 34–44 9 T 1 Jn 4, 11–18; Ps 72; Mk 6, 45–52 10 K 1 Jn 4, 19 – 5, 4; Ps 72; Lk 4, 14–22a 11 P 1 Jn 5, 5–13; Ps 147; Lk 5, 12–16 12 Š 1 Jn 5, 14–21; Ps 149; Jn 3, 22–30 13 S Iz 42, 1–4. 6–7; Ps 29; Apd 10, 34–38;

Mt 3, 13–17 14 P 1 Sam 1, 1–8; Ps 116; Mk 1, 14–20 (I sav.)

15 A 1 Sam 1, 9–20; 1 Sam 2, 1. 4–8;

Mk 1, 21–28 1 A 2 T 3 K 4 P 5 Š 6 S

16 T 1 Sam 3, 1–10. 19–20; Ps 40; Mk 1, 29–39 17 K 1 Sam 4, 1b–11; Ps 44; Mk 1, 40–45 18 P 1 Sam 8, 4–7. 10–22a; Ps 89; Mk 2, 1–12 19 Š 1 Sam 9, 1–4. 17–19; 10, 1; Ps 21;

Mk 2, 13–17 20 S Iz 49, 3. 5–6; Ps 40; 1 Kor 1, 1–3;

Jn 1, 29–34 (II sav.)

21 P 1 Sam 15, 16–23; Ps 50; Mk 2, 18–22 22 A 1 Sam 16, 1–13; Ps 89; Mk 2, 23–28 23 T 1 Sam 17, 32–33. 37. 40–51; Ps 144;

Mk 3, 1–6 24 K 1 Sam 18, 6–9; 19, 1–7; Ps 56; Mk 3, 7–12 25 P Apd 22, 3–16 (arba Apd 9, 1–22);

Ps 117; Mk 16, 15–18 26 Š 2 Tim 1, 1–8 (arba Tit 1, 1–5); Ps 96;

Lk 10, 1–9 27 S Iz 8, 23 – 9, 3; Ps 27; 1 Kor 1, 10–13. 17;

Mt 4, 12–23 (III sav.)

28 P 2 Sam 5, 1–7. 10; Ps 89; Mk 3, 22–30 29 A 2 Sam 6, 12b–15. 17–19; Ps 24;

Mk 3, 31–35 30 T 2 Sam 7, 4–17; Ps 89; Mk 4, 1–20 31 K 2 Sam 7, 18–19. 24–29; Ps 132;

Mk 4, 21–25 Sausį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Bažnyčia vis labiau siektų visiškos regimosios vienybės ir taip vis geriau parodytų, kad ji yra meilės bendruomenė, atspindinti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystę; misijų – kad ruošdamasi švęsti antrą ypatingąjį Vyskupų sinodą Bažnyčia Afrikoje ir toliau būtų susitaikinimo bei teisingumo ženklas ir įrankis šiame karų, išnaudojimo bei skurdo kankinamame žemyne.

Credo kulminaciją švęsime Velykų sekmadienį, kovo 23 d. Kiekvieną sekmadienį – savaitės Velykose – šventoji Bažnyčia švenčia tą įvykį, kai Kristus nugalėjo nuodėmę ir mirtį. Iš Velykų kyla visos šventos dienos: Pelenų trečiadienis, Gavėnios pradžia, – vasario 6 d., Viešpaties Žengimas į dangų – gegužės 4 d., Šventosios Dvasios Atsiuntimas – gegužės 11 d., pirmasis advento sekmadienis – lapkričio 30 d. Taip pat ir Dievo Motinos, apaštalų, šventųjų ir mirusiųjų atminimo šventėse keliaujanti per pasaulį Bažnyčia skelbia Viešpaties Velykas. Kristui, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina, laiko ir istorijos Viešpačiui, amžinoji šlovė per amžių amžius. Amen.

Sausio 13-ąją – Viešpaties Krikšto šventė. Balsui iš dangaus nuaidėjus, mes tikime, Tėve, kad tavo Žodis gyvena tarp mūsų, o Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus suprantame, kad tavo Sūnus Kristus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas nešti gerosios naujienos. Šią dieną baigiasi Kalėdų ir prasideda Eilinis liturginis laikas, kai švenčiame visą Išgelbėjimo slėpinį, o ne kurį nors vieną jo įvykį. Šiandien – Lietuvos laisvės gynėjų diena. Ji neleidžia pamiršti, kad laisvę reikia pasiimti ir ja naudotis, ginti ir branginti.

Sausio 20-oji – II eilinis sekmadienis. Kančia ir prisikėlimu Kristus atliko nuostabų darbą: iš nuodėmės ir mirties jungo iškėlė mus į garbę. Dabar mes esame išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis. Jonas, matydamas ateinantį Jėzų, pavadina jį „Dievo avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmę“. Avinėlis buvo Senojo Testamento išpirkimo auka. Paskui, pakabintas ant kryžiaus, jis pats save paaukos Tėvui kaip auką už pasaulio nuodėmę. Šitaip bus pabaigta su aukomis ir aukojimais. Jis vieną kartą ir visiems laikams save paaukojo kaip išgelbėjimo auką.

Sausio 25-ąją – šventojo apaštalo Pauliaus atsivertimo šventė. Amžinasis Ganytojau, tu nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją

saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais. Kaip liudija Apaštalų darbų knyga ir paties apaštalo laiškai, susitikimas prie Damasko vartų su Prisikėlusiuoju ugningą Mozės Įstatymo gynėją Saulių padaro didžiu Kristaus Evangelijos skelbėju. Šiandien baigiasi maldų už krikščionių vienybę aštuondienis.

Sausio 27-oji – III eilinis sekmadienis. Tėve, tu taip mylėjai pasaulį, taip jo gailėjai, jog mūsų atpirkti siuntei Išganytoją – savo Sūnų. Pagal tavo šventąją valią jis viskuo, išskyrus nuodėmę, panašus į mus tapo, kad ir mumyse mylėtum tai, ką mylėjai Sūnuje. Jo klusnumu mes atgavom tavo malonę, kurią per neklusnumo nuodėmę buvome praradę. „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat“ – tai pirmieji Jėzaus misijos žodžiai. Atsiversti – tai pakeisti mentalitetą, atsigręžti į Dievą, pradėti mąstyti, kaip mąsto Dievas. Atsivertimas yra mūsų, krikščionių, kiekvienos gyvenimo akimirkos esmė.

Minėjimai Sausio 2-ąją minime šventuosius Cezarėjos ir Konstantinopolio vyskupus, Bažnyčios mokytojus Bazilijų Didįjį (330–379) ir Grigalių Nazianzietį (330– 390). Bažnyčia juos mini drauge, nes jų gyvenimas buvo susietas bičiulystės. Šių Bažnyčios vyrų dieną džiaugiamės, kad savo Bažnyčią, Tėve, tu drąsini jų švento gyvenimo pavyzdžiu, jų žodžiu mokai, jų malda saugai.

Sausio 17-oji – šventojo abato Antano, vienuolystės patriarcho, vadinamo Didžiuoju (III a.), minėjimas. Kai kuriuose kraštuose (pvz., Šveicarijoje) šią dieną laiminami gyvuliai ir galvijai. Šventuosiuose, kurie pasiaukojo Kristui dėl dangaus karalystės, mums dera aukštinti nuostabią tavo, Tėve, apvaizdą, kuria tu žmogų šauki į pirmykštį šventumą ir leidi jam patirti būsimojo amžiaus malonių.

Sausio 18–25 d. – maldos už krikščionių vienybę aštuondienis. Visos didžiosios krikščionių Bendrijos susitelkia maldai, kad baigtųsi didysis skandalas – pasidalijimas tarp Kristų tikinčiųjų.

Nors drasko žmoniją prieštaravimai ir nesantaika, bet jaučiame, kaip tu, Tėve, žmones lenki ilgėtis vienybės. Šventoji Dvasia gi žadina širdis, kad priešai tartis pradėtų, pykęsi vienas kitam ranką paduotų, tautos santarvės siektų.

Sausio 24-ąją minime šventąjį vyskupą ir Bažnyčios mokytoją Pranciškų Salezą (1567–1622). Jis yra katalikų žurnalistų ir rašytojų globėjas. Į garbę iškeldamas šventuosius, Tėve, tu naujomis jėgomis gaivini Bažnyčią ir gražiausią meilę mums rodai!

Sausio 26-oji – šventųjų Timotiejaus ir Tito, Efezo ir Kretos vyskupų (I–II a.), artimų apaštalo Pauliaus bendradarbių, minėjimas. Tai jiems skirti pastoraciniais vadinami Naujojo Testamento laiškai, kuriuose randame išmintingų nuorodų ganytojams ir tikintiesiems.

Tu savo Bažnyčią, o Tėve, teikeisi pastatyti ant tvirto apaštalų pamato, kad amžiais ji būtų tavo šventumo ženklas žemėje ir skelbtų dieviškąjį mokslą visai žmonijai.

Sausio 28-ąją minime šventąjį kunigą ir Bažnyčios mokytoją Tomą Akvinietį (1225–1274), iškiliausią viduramžių scholastą teologą bei filosofą.

Dieve, tavo didybę skelbia dangaus šventieji, nes jų nuopelnus vainikuodamas, tu savo malonės dovanas vainikuoji!

Sausio 31-ąją – šventojo kunigo Jono Bosko minėjimas (1815–1888). Tai įžymus pedagogas, katechetas, Saleziečių kongregacijos įkūrėjas. Šventųjų kilnus pavyzdys nuolat mus skatina siekti išganymo pilnatvės, ir jų užtarimas kas dieną mus lydi! „Kodėl tu kupinas vilčių, kai aplink tave tokia suirutė? Todėl, kad aš tikiu, jog Dievas kiekvieną dieną iš naujo sukuria pasaulį, ir einu pasitikti naujos dienos.“ Šitais belgo kardinolo Leo Jozefo Suenenso žodžiais linkiu visiems „Artumos“ skaitytojams ir bičiuliams prasmingo, nes Dievo palaiminto, Naujųjų metų laiko.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

3

4

Artuma / 2008 m. sausis

Credo

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Apreiškimas Mergelei.

Mišiolo inicialas, Fra Angelico, XV a. pr. Italija

Ką tik prasidėję metai ypatingi – šiemet minėsime žinomiausią pasaulyje Marijos apsireiškimą Lurde prieš 150 m., o Lietuvoje švęsime apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejų. Taigi turime puikią progą darsyk pažvelgti į nepaliaujamą Dievo Motinos veikimą mūsų visų išganymo istorijoje.

Pamaldumas Švč. M. Marijai – labai sena Katalikų Bažnyčios praktika. Ji siekia I a. antrąją pusę ir yra susijusi su Mato, Luko ir Jono evangelijų atsiradimu.

Seniausias nebiblinis šio maldingumo liudijimas – ant papiruso užrašyta malda Marijai – kildinamas iš III a. Jo užuomazgų taip pat būta šv. Ignaco Antiochiečio ir šv. Justino raštuose. Šiems liudijimas galėtume priskirti ir Mariją vaizduojančius piešinius katakombose. Pamaldumas Dievo Motinai amžių būvyje ir mūsų dienomis turėjo ir tebeturi įvairias liturgines formas (pvz., Akatistas, Marijos valandos, Marijos šeštadienių praktika etc). Tačiau populiariausias ir labiausiai paplitęs maldingumo būdas yra – ir drįsčiau pranašauti, kad išliks – Švč. M. Marijos rožinis. Tai lūpų ir proto malda: lūpos taria „Sveika, Marija“, protas apmąsto slėpinius. Palengvinti ir pagilinti Rožinio slėpinių apmąstymą – toks svarbiausias ciklo „Biblinė Rožinio slėpinių prasmė“ tikslas.

Tad pradėkime nuo pirmojo Džiaugsmo dalies slėpinio.

„Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ Tekstas ir literatūrinis žanras. Apie apreiškimą Marijai mums pasakoja tik vienas biblinis tekstas – Lk 1, 26– 38, turintis aiškiai apibrėžtą 26 eilučių pradžią ir pabaigą – 38 eilutes (kiekvieno biblinio teksto pradžia ir pabaiga nustatoma vietos, temos ir veikėjų pasikeitimo pagrindu). Šis įvykis aprašomas ir apokrifinėje, t. y. į Šventojo Rašto kanoną neįtrauktoje literatūroje.

Minėtas biblinis tekstas literatūriniu atžvilgiu paprastai priskiriamas apreiškimo (lot. annuntiare – „apreikšti“) žanrui. Jis naudotas jau Senajame Testamente.

Apreiškiamojo pobūdžio pasakojimas visuomet vyksta pagal tam tikrą nusistovėjusią tvarką: 1) dangiškos būtybės apsireiškimas; 2) žmogaus išgąstis; 3) žmogaus nuraminimas ir žinios paskelbimas; 4) žmogaus atsikalbinėjimas; 5) ženklo suteikimas; 6) žmogaus sutikimas; 7) dangiškos būtybės pasitraukimas. Kai kurie biblistai Lk 1, 26–38 ištrauką vadina ne tradiciškai – apreiškimu Marijai, bet Marijos pašaukimu. Kuris pavadinimas geresnis? Abudu! Jie vienas kitą papildo. Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo

pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas (1, 26). Šeštame mėnesyje – tai šeštas Elzbietos, kunigo Zacharijo žmonos, būsimosios Jono Krikštytojo motinos ir Marijos giminaitės, nėštumo mėnuo (plg. 1, 36). Be to, šie žodžiai susiję su ankstesne ištrauka (1, 5–25): praėjus pusmečiui po apreiškimo Zacharijui, įvyksta apreiškimas Marijai.

Angelas Gabrielius – hebr. gabrî’el greičiausiai reiškia „Dievo vyrą/karį“. Tai yra eschatologinius (paskutiniuosius) laikus ir dangiškas vizijas aiškinantis angelas.

Pirmąsyk Biblijoje minimas Dan 8, 16.

Buvo Dievo pasiųstas – iniciatyva visada yra Dievo rankose. Į Galilėjos – Galilėja (hebr. galîl – „dalis, kuri sukasi“) – šiaurinės Palestinos regionas. Pirmą kartą Senajame Testamente minimas Joz 20, 7. Naujojo Testamento laikais buvo valdoma tetrarcho Erodo Antipo, Erodo Didžiojo sūnaus. Galilėja buvo zelotų (tų laikų teroristų), Mišnos ir Palestinos Talmudo rabinų mokyklų tėvynė.

Miestą, kuris vadinasi Nazaretas – Nazaretas („gėlė“) Jėzaus laikais buvo nedidelis kaimas su gražiu gam-

Credo tovaizdžiu netoli prekybinio kelio (via maris). Turėjo savo sinagogą. Neminimas Senajame Testamente.

Pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija (1, 27).

Pas mergelę – ši eilutė pristato Marijos kaip mergelės būseną, status quo. Skaitytojas supažindinamas su Marija pradedant ne vardu ir pavarde. Ji pirmiausia yra mergelė, ir tai – viena svarbiausių jos savybių.

Sužadėtą su vyru – mergelė yra kaip uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis (plg. Gg 4, 12) t. y. priklauso konkrečiam vyrui, kuris už ją jau yra sumokėjęs jos tėvams „nuotakos kainą“ (hebr. mōhar) ir greičiausiai jau rūpinasi tinkama pastoge būsimajai šeimai.

Vardu Juozapas, iš Dovydo namų – graikiškai tekstas nėra vienareikšmiškas. Ką reiškia „iš Dovydo namų“? Iš jų kilusi Marija ar Juozapas (hebr. yôsēp) – „tas, kuris atima“ ir „tas, kuris prideda“)? Tradicija ir biblistų dauguma teigia: Juozapas yra iš karališkos Dovydo giminės.

Mergelės vardas buvo Marija – tik eilutės pabaigoje pasigirsta Marijos vardas (hebr. mirjam – „kartumas“, „liūdesys“; atkreiptinas dėmesys, jog vardo kilmė nėra visiškai aiški, tad galimos ir kitokios interpretacijos).

Tačiau tuo užmaršiam skaitytojui dar kartą primenama, jog Marija yra mergelė.

Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (1, 28).

Atėjęs pas ją – angelas Gabrielis „ateina“ pas Mariją. Kunigui Zacharijui jis „pasirodė“ (plg. 1, 11). Greičiausiai tuo Lukas nori pabrėžti apreiškimo Marijai įvykio išskirtinumą.

Angelas tarė – kaip Marija išgirdo angelo balsą? Išoriškai (t. y. ausimis) ar vidumi (t. y. savo širdimi, sąžine, tikėjimu etc.)? Tai misterium fidei (liet. „tikėjimo paslaptis“).

Sveika – gr. chaire reiškia „džiūgauki“. Kodėl angelas kalba graikiškai? Kodėl nepasisveikino hebrajiškai (šalom) ar bent aramėjiškai (šelam)? Chaire išreiškia laikų pabaigos (eschatologinio) džiaugsmo idėją (plg.

Jl 2, 21.23; Sof 3, 14; Zch 9, 9). Todėl sveika nereiškia „laba diena“. Tai kvietimas bendradarbiauti ir būti pasirengusiai Dievo Mesijo atėjimui.

Malonėmis apdovanotoji – gr. kecharitōmenē. Šie žodžiai tapo pagrindu paskelbiant Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą (popiežius Pijus IX, 1854 m.). Jokios nuodėmės neturinčiam Dievo Sūnui reikėjo visiškai nekaltos motinos.

Viešpats su tavimi – Senajame Testamente šie žodžiai skiriami tiems žmonėms, kuriems Viešpats yra numatęs didžiulius planus ir kurie turėtų suvaidinti lemiamą vaidmenį išgelbėjimo istorijoje.

Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas (1, 29).

Išgirdusi šiuos žodžius – Marija sumišo dėl angelo žodžių o Zacharijas – dėl angelo pasirodymo (plg. 1, 12).

Sumišo – dviprasmiškas pasakymas. Pirmiausia juo išsakomas išgąstis. Išgąstis yra autentiškas antgamtinio pasaulio patyrimo ženklas. Jis taip pat nusako mintį, kad priimamas Dievo žodis. Kalbėjo angelas, Dievo pasiuntinys, tačiau Marija išgirdo ne angelo, bet Viešpaties Dievo žodžius.

Galvojo sau – tai, ką išgirdo, Marija priėmė tikėjimu (sumišo), tačiau ne fundamentalistiniu dieviško žodžio traktavimu. Išgirsti Dievo žodį ir jį suprasti neužtenka vien tik tikėjimo. Tam reikia ir visiškai racionalių pastangų.

O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!“ (1, 30). Nebijok – Dievo veikimas nėra nukreiptas prieš žmogiškąją prigimtį. Radai malonę – Dovydas irgi buvo radęs malonę pas Dievą (plg.

Apd 7, 46). Marija yra Dovydo misijos tęsėja. Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi (1, 31). Gilioje senovėje vardo išrinkimas buvo motinos pareiga (plg. Pr 29, 31–35). Vardas nusakydavo žmogaus pašaukimo esmę. Jėzus, Jėšua (hebr. yehôšû‘ā; mažybinė forma yešû‘ā) reiškia „YHWH, Viešpatie, išgelbėk!“ Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą (1, 32). Čia angelas nusako Jėzaus asmens status quo: jis bus Dievas (didis) ir Karalius (Dovydo sostą). Titulas „didis“ (gr. megas) Senajame Testamente taikomas tiktai Viešpačiui Dievui (plg. Ps 48, 2). Jonas Krikštytojas turėjo būti didis tiktai Dievo akyse (plg. 1, 15).

Jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo (1, 33). Jėzus bus Senojo Testamento Izraelio (Jokūbo namuose) ir Naujojo Testamento Izraelio – Bažnyčios (viešpatavimui nebus galo) Karalius.

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (1, 34). Šita eilutė buvo ir yra įvairiai aiškinama. Kai kas (šv. Ambraziejus, šv. Augustinas) šiuose žodžiuose bandydavo išgirsti aidą skaistybės įžado, kurio Marija, net dėl paties Dievo, nenorėjo iškart atsisakyti. Kiti gi, atsižvelgdami į apreiškimo literatūrinio žanro reikalavimą, kad žmogus būtinai privalėjo tam tikru būdu pasipriešinti dangiškai būtybei, nesuteikdavo jam didesnės reikšmės ir įžvelgdavo čia grynai retorinį, jokios gilesnės prasmės neturintį klausimą. Mano galva, Marija, šitaip klausdama angelo, norėjo pasakyti: „O kaipgi sužadėtuvės?“ Ką tai reiškia? Marija žinojo, kad Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas. Jeigu angelas sako, kad jinai bus Dievo Sūnaus motina, tai reiškia, kad bus ir bus tuoj pat. Tačiau Marija yra tiktai sužadėtinė.

O per sužadėtuves nebuvo galima lytiškai santykiauti.

Tad kaipgi netrukus išsipildys Dievo žodis?

5

6

Artuma / 2008 m. sausis

Credo Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi (1, 35). Čia angelas išsklaido Marijos abejones ir paaiškina, kokiu būdu prasidės nauja gyvybė jos įsčiose. Vyro pagalba nebus reikalinga.

Viską padarys Dievo malonė.

Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga (1, 36). Angelas, norėdamas visiškai išsklaidyti Marijos abejones, duoda jai ženklą.

Nes Dievui nėra negalimų dalykų (1, 37). Dievo visagalybė paprastai taip ir yra populiariai suprantama: Jis gali viską padaryti. Anot žymaus XX a. teologo Hanso Urso von Balthasaro, Dievo visagalybė labiausiai pasireiškia meilėje: Jis yra visagalis, t. y. niekieno nevaržomas ir neribojamas pasiaukojime dėl žmogaus.

Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Ir angelas pasitraukė (1, 38).

Katalikų Bažnyčioje Marija vadinama įvairiais titulais (žr. Švč. M. Marijos litaniją). Anot evangelisto Luko, Marija sau taikydavo tiktai „Viešpaties tarnaitės“ titulą (plg. Lk 1, 48).

Iš apreiškimo Švč. M. Marijai matyti, kad Jėzaus Kristaus įsikūnijimu prasidėjo eschatologiniai išgelbėjimo istorijos laikai. Tokiu būdu išsipildė ankstesnės pranašystės. Tačiau Dievo Sūnaus įsikūnijimas vis dėlto buvo didelė staigmena: jo net Senasis Testamentas negalėjo su visišku tikrumu nusakyti. Marija, skirtingai negu visos Senojo Testamento nevaisingosios moterys, tapo nėščia per sužadėtuves. Taigi tada, kai apie kūdikį dar negalvojama. Šis įvykis labai svarus teologiškai. Juo parodoma, kokia dovana yra išganymas – dieviškos visagalybės, t. y. neribotos Jo meilės, pasireiškimas.

Gyvenimas – kelionė Dievo link Tomas VILUCKAS Dar niekada istorijoje žmonija tiek nekeliavo, nekeitė savo gyvenamosios vietos kaip nūdien. Migracija yra tapusi visuotiniu reiškiniu, vienaip ar kitaip paliečiančiu kiekvieną iš mūsų. Juk pats žodis „migratio“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „kėlimasis, kraustymasis, keliavimas“ – tai tapo neatsiejama mūsų žmogiškosios tikrovės dalimi. Krikščioniškai žvelgiant pati Bažnyčia išgyvena nuolatinę keleivystę, nes keliauja į savo galutinį tikslą – naująją Jeruzalę. Tad nenuostabu, kad ir visa išgelbėjimo istorija paženklinta migracijos reiškinio.

Palikti savo kraštą Šventasis Raštas aiškiai byloja, kad keleivystės nuotaika yra tarsi įsišaknijusi Dievo tautos gyvenime. Jau Pradžios knygoje skaitome, kaip Viešpats taria Abraomui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1).

Abraomas paklūsta Dievo balsui, palieka savo šalį ir leidžiasi į svetimas žemes, širdies gelmėse nešdamasis dieviškąjį pažadą, jog jis tapsiąs didelės tautos tėvu. Dievas kvietė Abraomą palikti viską, netekti to, prie ko buvo įpratęs netrumpame savo gyvenime, ir su pasitikėjimu sekti juo visur, kur bus vedamas.

Savo krašte užaugame ir perimame vertybes. Palikti jį – tai palikti daugybę įpročių, kurių laikėmės, pažįstamus žmones, kultūrinę aplinką. Ūro ir Harano kraštuose, kur gyveno Abraomas, buvo paplitusi stabmeldystė. Neseniai surasti Chaldėjos rankraščiai atskleidė, kad jos gyventojai buvo politeistai, garbinę nesuskaičiuojamą daugybę stabų, o kiekviena šeima lenkdavosi savo namų dievukui.

Tokį kraštą paliko Abraomas, tad jo emigracija buvo Dievo norėta.

Jis turėjo palikti savo gimtinę, kad atrastų Dievo veidą.

Apie Abraomo sūnų Jokūbą Pakartoto Įstatymo knygoje sakoma, kad jis buvo „klajoklis aramėjas, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą“ (Įst 26, 5). Kaip matome, Izraelio užuomazgos atsiranda emigracijoje, vargingai klajojant pasaulyje. Mūsų tikėjimo patriarchų gyvenimas liudija, kad migracija gali tapti ta erdve, kurioje Dievas prabyla, brandina, veda.

Jėzus neturėjo kur galvos priglausti Žinome, jog ilga ir sunki izraelitų vergija Egipte baigėsi jų išėjimu. Tačiau keturiasdešimties metų klajonės dykumoje, nūdienos sąvokomis tariant – migracija, leido subręsti Izraelio tautai – ne paprastai, bet Dievo išrinktai tautai.

Credo Maža to, išrinktosios tautos istorijoje dar ne sykį – ir svarstyti, kaip Šventojo Rašto tiesos konkrečiai įsikūskausmingai, ir džiaugsmingai – atsiskleidžia migracijos nija dabartyje.

Visų pirma niekada neturėtume išleisti iš akių, kad tikrovė. Pakanka prisiminti ištrėmimą į Babiloną ir grįžimą iš tremties. Visa tai leidžia suprasti, kodėl Įstaty- bet kuriomis aplinkybėmis žmogus visada lieka, kaip mas numato didelę pagarbą krašto atvykėliams ir vadina skelbia klasikinė teologija, homo viator – keliaujantis juos ateiviais. Ne sykį privilegijos, pareigos (šabo poilsis, žmogus. Kaip mokė apaštalas Paulius, esame „svetur, toli teisė į teisingą teismą, atlyginimas už darbą), taikomos nuo Viešpaties“ (2 Kor 5, 6), o šis gyvenimas – kelionė izraelitams, imtos taikyti ir šalyje jo link. Kita vertus, tai nereiškia nesirūpinti šia tikrove, valgyvenantiems ateiviams. Įstatymas katauti. Bažnyčios istorijoje būta ne tik draudė netinkamai elgtis su šventųjų (pavyzdžiui, šv. Prancišjais, bet ir skelbė: „Mylėsi jį kaip save patį“ (plg. Kun 19, 33–34). Pažakus Asyžietis ar šv. Juozapas Bedėtoje žemėje įsikūręs svetimšalis nediktas Labras), kurie gyveno kaip tik ir turėjo praplėsti izraelito klajūnišką gyvenimą, tačiau jų širdį, kad savo artimu jis nelaikytų pašaukimas buvo ypatingas. Jie vien tik tautiečių. akivaizdžiai įkūnija keliaujančio žmogaus būseną, būdingą Tokios nuostatos šaltinis yra atmintis. Viešpats ragina Izraelį nuomums visiems. latos prisiminti savo praeitį ir karčią Šis pasaulis kinta, o drauge su jos patirtį: „Juk jūs gerai žinote, kaip juo – ir migravimas, keliavimas. jaučiasi ateivis, nes jūs patys buvote Keliautojų laukia viešbučiai, jie Pabėgimas į Egiptą. Miniatiūros fragmentas naudojasi moderniomis transateiviai Egipto žemėje“ (Iš 23, 9). Išiš De Lislio psalmyno XIV a. pr., Anglija porto priemonėmis, o kelionės rinktojoje, šventojoje tautoje negali kartotis ta pati priespauda ir neteiyra virtusios malonumu, būdu sybė, kuri slėgė žydus Egipte. Visi šie Biblijoje užrašyti praleisti laisvalaikį, pomėgiu. Tačiau nederėtų pamiršti, paskatinimai nėra reikšmingi tik istoriškai ar tik kaip įs- kad keliaujantis žmogus yra labiau nei paprastai pažeitatai, būdingi Izraelio bendrijai. Jie aktualūs ir nūdienos džiamas. Jo kelionė (kad ir koks būtų jos tikslas) yra iššūkrikščioniui, trokštančiam gyventi Dievo žodžiu. Juolab kis, ne tik komercinis projektas ar pramoga, o joje sutikto žmogaus gerumas gali tapti proga susitikti su Dievu. kad ir mūsų Viešpats patyrė migravimo sunkumų.

Tas pat pasakytina ir apie emigracijos reiškinį. Išties Pats Jėzaus gimimas yra susijęs su kelione, kai Marija ir Juozapas keliauja į Betliejų užsirašyti. Jėzus gimsta daugybė žmonių emigruoja ir imigruoja ieškodami getoli nuo namų. Maža to, jo šeima, saugodama kūdikio resnio kąsnio, vedami materialių sumetimų. Pagaliau dagyvybę, priverčiama bėgti, emigruoti į Egiptą ir ten kurį lis pasaulio dvasios žmonių sąmoningai nesieja savęs su laiką pasilikti. Taip Kristus savo gyvenime pakartoja vi- jokiu kraštu ar kultūra. Vis dėlto vertėtų turėti galvoje, sos tautos patirtį (plg. Mt 2, 13 ir kt.). Atidžiai skaityda- kad dauguma emigrantų ne iš gero keičia gyvenimą. Tremi Evangelijų pasakojimus, netrunkame pastebėti, kad čiojo pasaulio žmones į išsivysčiusius kraštus dažniauJėzus neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Jo gyveni- siai atveja badas, skurdas, nepriteklius. Todėl remdamasi mas klajokliškas, jis keliauja per „miestelius ir kaimus“ bibliniais principais į jų padėtį Bažnyčia kviečia reaguoti (plg. Lk 13, 22; Mt 9, 35), o panorusiam sekti jį tiesiai jautriai ir su dieviška meile. sako, kad pats neturi „kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20; Įsigilinus į persipynusias Šventojo Rašto aplinkybes Lk 9, 58). Galiausiai net po prisikėlimo įvykio dviem sa- nesunku pastebėti, kad biblinių veikėjų gyvenime migvo mokiniams kelyje į Emausą pasirodo kaip keliautojas racijos būtinybė iškildavo kaip Dievo valia ir kvietimas. (plg. Lk 24, 13–35). Kaip neprisiminti čia anglų rašytojo Ne jie patys užsimanydavo keltis į svetimus kraštus, Oskaro Vaildo minties, kad Kristus eina drauge su mu- išmėginti klajokliško gyvenimo sąlygas, svetimtaučių mis ir bent sykį gyvenime suteikia mums galimybę at- dalią, susidurti su priešiškumu. Taip tik atsiliepdavo į pažinti jį nepažįstamame pakeleivyje. įsakmų Dievo balsą, kviečiantį pasitikti iššūkį. Keliauti, keltis iš vietos į vietą reiškė jų pilnatvės troškimą. Todėl „Homo viator“ Biblija liudija: „Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę Taigi kelio, kelionės temos yra itin savos krikščio- pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikinniui. Juk Jėzus save tapatino ir su keliu, ir su kelei- dami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. viu. Štai kodėl krikščioniškoje tradicijoje keleivius yra Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės“ priimta priglausti. Vis dėlto Dievo žodžio apmąsty- (Žyd 11, 13–14). Galbūt šį pilnatvės troškimą atspindi mas verčia mus kreipti dėmesį į nūdienos aktualijas ir ir visi mūsų vietos po saule ieškojimai.

7

8

Artuma / 2008 m. sausis

Credo

Klausimai ganytojams Dabar gyvenu Prancūzijoje su savo šeima. Nekalbu prancūziškai ar kokia kita užsienio kalba. Labai noriu prieiti išpažinties, tad ką man daryti? Rasuolė

Negalėdama atlikti išpažinties, pasistenkite dažniau dvasiškai atsiprašyti Dievo. Pavyzdžiui, prisiminus savo nuodėmes reikia pasakyti: „Dieve, myliu tave, atleisk mano kaltes, gailiuosi už nuodėmes ir tikrai bandysiu daugiau taip nesielgti.“ Kas gailisi iš meilės Dievui, tam nuodėmės tuojau pat atleidžiamos, tik lieka pareiga atsiradus pirmai galimybei atlikti asmeninę išpažintį.

Kada šiemet bus Velykos? Žaneta

Jas švęsime kovo 23 d.

Mano sūnus jau antri metai nesusituokęs gyvena su mergina, trečio kurso studente. Jeigu stipriai raginčiau, jis greičiausiai sutiktų vesti savo draugę, nes matau, kad ją myli, bet pats nenori nieko keisti. Patarkite, kaip turėčiau elgtis, kad kada nors vėliau sūnus manęs nekaltintų dėl nenusisekusių vedybų. M. P.

Santuoka yra labai rimtas žingsnis. Be to, jis turi būti laisvas, antraip santuoka bus negaliojanti. Patariame kalbėtis su sūnumi ir jį įtikinti, kad gyventų krikščioniškoje santuokoje. Tačiau bet koks spaudimas susituokti nieko gero neduos.

Nežinau, ar tą žmogų myliu, bet jis man patinka.

Mus skiria didelis atstumas: jis gyvena Anglijoje, o aš – čia. Kiekvieną sekmadienį einu į bažnyčią, studijuoju katalikų pedagogiką. Nemanau padariusi didelę nuodėmę, kad su juo suartėjau lytiškai, tik jaučiuosi kalta prieš tėvus. Pasidariau labai savimi pasitikinti, bet kažko labai bijau. Per išpažintį to nesinorėtų sakyti. Ką daryti? A.

Nors Jums ir neatrodo, kad nusidėjote lytiškai santykiaudama su vyriškiu, su kuriuo nesate susituokusi, iš tikrųjų toks elgesys nuodėmingas. Per išpažintį visuomet nedrąsu išpažinti šios rūšies nuodėmes, tačiau pasimelskite, išdrįskite, ir akmuo nuo širdies tikrai nusiris. Dėl ateities patarimas tik vienas: praeitį paveskite Dievo gailestingumui ir saugokite save nuo intymaus lytinio gyvenimo iki tol, kol sukursite šeimą. Telaimina Jus Dievas.

Artėja mūsų santuokos dešimtmetis. Norėtume jį pažymėti šventiškai ir bažnyčioje pas mus sutuokusį kunigą. Ar atnaujinama priesaika bei Santuokos sakramentas po 10 metų, ar reiks laukti 50-ies?

Dalia ir Mantas

Jubiliejiniai santuokos palaiminimai teikiami sulaukus 25 ir 50 bendro gyvenimo metų. Tam yra specialios apeigos Santuokos apeigyne. Žinoma, labai gražu, kad norite iškilmingai pažymėti santuokos dešimtmetį ir tikriausiai sugebėsite tai padaryti nuoširdžiai, pasitikėdami tolesne Dievo globa ir palaima. Konkrečių apeigų tokioms sukaktims nenumatyta. Tikriausiai kunigas ras galimybių Jums pasiūlyti ką nors gražaus ir įsimintino. Tik norėtųsi kai ką patikslinti. Jubiliejaus proga nei priesaika, nei pats Santuokos sakramentas nėra atnaujinami. Prisiekdami prie altoriaus, tai padarėte vieną kartą visiems laikams. Jubiliejinėse apeigose numatoma tik sutuoktinių tarpusavio padėka Dievui už gautą sutuoktinį bei kunigo teikiamas palaiminimas.

Ar prasminga, kad konklava vyksta taip įslaptintai, ir argi neįdomu, kodėl kardinolai popiežiumi išrinko būtent kardinolą Ratzingerį? Kokia čia paslaptis? Nijolė

Taip, smalsu žinoti, kodėl ir kokie kardinolai balsavo būtent už kardinolą Josephą Ratzingerį. Tačiau konklavos slaptumas yra kaina, kurią Bažnyčia priversta mokėti, siekdama apsaugoti kardinolus nuo bet kokio spaudimo. Jie, rinkdami popiežių, turi vadovautis vien tikėjimo ir pastoracijos principais. O supratimas, kad paskui visas pasaulis žinos jų asmeninį pasirinkimą, už kurį nuo ko nors galima nukentėti (nes ne visiems tas pats popiežius patinka), atima bent dalį tokios laisvės.

Tarptautinė teisė, pavyzdžiui, nepripažįsta laisvais ir galiojančiais tokių balsavimų, kuriuose svarbus klausimas buvo sprendžiamas ne slapta.

Esu katalikė, bent taip manau. Tik vis sapnuoju baisius košmarus, savo mirusius giminaičius ir naktimis man net vaidenasi visokie šešėliai. Nežinau, ką daryti, negaliu ramiai užmigti. Gal reikėtų nueiti pas kunigą? Violeta

Be abejo, galima pasitarti su kunigu, tačiau šiuo atveju pasitarkite ir su gydytoju.

Ką reiškia žodis „augziliaras“? Simas

(Arki)vyskupijos vadovo – (arki)vyskupo ordinaro padėjėjas.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Esame išgelbėti viltimi Praėjusių metų pabaigoje popiežius Benediktas XVI paskelbė savo antrąją encikliką „Spe salvi – Išgelbėti viltimi“. Nors žodis „enciklika“ skamba oriai ir šiek tiek svetimai, iš tiesų jis reiškia aplinkraštį arba tiesiog laišką, Šventojo Tėvo siunčiamą ne tik vyskupams ar kunigams, bet ir kiekvienam tikinčiajam – man, Tau, mums.

Pagrindinė šio laiško tema – viltis.

Visi esame pažinę viltį, kiekvienam pažįstamas laukimas ir troškimas, kad ateityje kažkas įvyktų ar išsipildytų. Tačiau ko verčia mus laukti ne kuri kita, o krikščioniškoji viltis? Ką nori pasakyti šv. Paulius, savo laiškuose krikščionių bendruomenėms (tad ir mums) rašantis, kad esame jau išgelbėti viltimi, kad jau gyvename kitaip. Juk krikščioniška viltis ne tik „informuoja“ apie būsimą ateitį, bet ir tą ateitį perkelia į mūsų šiandieną, teikdama naują gyvenimą.

Tačiau kaip tai gali būti? Kaip galime būti tikri, kad per viltį, vien todėl, kad ji yra – jau esame išgelbėti? Kaip tas įsitikinimas iš informacijos gali tapti mūsų elgesio versme, mūsų veiksmų motyvu, teikiančiu tikrai jaučiamą padrąsinimą ir sustiprinimą? Šventojo Tėvo laiškas siekia padėti mums ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, užduodamus jau pirmame enciklikos puslapyje. Būtent tokių klausimų kėlimas leidžia nujausti, kad šis laiškas skiriamas ypač tiems, kuriems krikščioniška viltis yra tapusi tarsi atskiru ir su jų kasdieniu gyvenimu beveik nebesusijusiu dalyku. Galbūt labiausiai Šventasis Tėvas kreipiasi į tuos, kurie yra pajutę liūdesį, nusivylimą, o gal ir pyktį dėl to, kad jų tikėjimas jiems nepadėjo ir jų nesustiprino – praradusiems viltį, pavargusiems, be ateities.

Liūdesio ir nevilties tikrovei enciklikoje priešpriešinami stulbinami vilties pavyzdžiai. Neatsitiktinai jais yra parinkti krikščionių liudijimai iš

tokios aplinkos, kur, regis, bet kokia viltis užgestų, o vis dėl to ji šviečia. Ja švyti keliskart į vergovę parduota afrikietė, keliolika metų vienumoje iškalėjęs, ateistiniam režimui nenusilenkęs vietnamietis. Kas buvo jų vilties ir stiprybės versmė? Ko reikia, kad ir mes imtume švytėti tokia viltimi? Kur yra tos vietos, kuriose galima sutikti viltį, išmokti jos? Ar kančia būtinai sunaikina viltį? Kaip didžiąją ir nedūžtamą viltį atskirti nuo kitų vilčių – svarbių, tačiau nepakankamų? O gal vis dėlto pakankamų?

Savo enciklikoje popiežius Benediktas XVI apžvelgia ne visada tiesius vilties, taip pat ir nevilties kelius, kuriais žengia ne tik paskiri asmenys, bet ir ištisos tautos ar kultūros. Ne tik pavienis žmogus, bet ir visa kultūra gali pasukti nevilties arba tariamos vilties keliu. Tai mūsų modernybės, patikėjusios mokslu ir pažanga, požymis. Modernybė, kai buvo sukurta ir pasiūlyta daugybė neabejotinai gerų bei teisingų dalykų, suklaidino manymu, jog mokslu ir moksliškai pagrįsta politika įmanu sukurti rojų žemėje, žmogaus karalystę, pakeisiančią Dievo karalystę. Nors šiandien tuo jau nebėra taip karštai tikima, kaip XIX a. viduryje ar XX a. pradžioje, savikritikos išbandymas modernybės vis dar laukia. Kita vertus, ne tik ir modernybės, bet ir šiuolaikinės krikščionybės, kuriai taip pat reikia iš naujo suprasti, ko ji gali tikėtis ir ko negali, kuo gali ir kuo negali apsiriboti. Ar krikščioniškoji viltis yra tik individuali,

nepasidalijama ir neperduodama? Ar ji gali tapti socialinių struktūrų ir kultūrinių nuostatų šerdimi?

Galų gale kokią ateities viltį įmanu puoselėti, kai žinome, jog mūsų laukia Paskutinis teismas? Ar baugus jo vaizdas, kaitinantis daugybės menininkų vaizduotę, yra teisingas? O gal mes galime viltis kažko kito todėl, kad Paskutiniame teisme advokatas ir teisėjas bus tas pats? Ar žinant apie neišsemiamą Dievo gailestingumą tebėra prasminga stengtis būti teisingiems, geriems ir doriems? Ar mūsų malda už mirusiuosius, turint viltį jiems padėti, yra reikalinga?

Tai tik kelios popiežiaus Benedikto XVI enciklikos klausimų, temų ir minties gijos, tai susimezgančios į vieną, tai vėl išsiskiriančios – jomis vedamas skaitytojas. Kiekvienas, imantis į rankas šį nedidelį tekstą ir besimokantis iš jo, užduodantis jam klausimus, o gal ir kritikuojantis bei lyginantis su savo patirtimi, tikrai liks praturtėjęs – gal net viltimi? Tada enciklika pasiektų pagrindinį savo tikslą!

Romanas KAZAKEVIČIUS

9

10

Artuma / 2008 m. sausis

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Nors svarbiausia gruodžio mėnesio žinia kasmet yra adventas ir Kalėdos, vis dėlto, kaip reikalauja apžvalgos žanro taisyklės, pažvelkime į mėnesio įvykių chronologiją.

Gruodžio 8-ąją, Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmių dieną, Lurde pradėti jubiliejiniai metai, skirti 2008 m. vasario 11 d. sukaksiančioms Marijos apsireiškimo 150-osioms metinėms. Jubiliejaus metais į Lurdą nukeliauti ketina ir popiežius.

Gruodžio 11 d. Vatikane pristatyta popiežiaus Benedikto XVI žinia sausio 1-ąją minimai Pasaulinei taikos dienai. Šv. Tėvas pasiūlė pamąstyti apie šeimos ir taikos sąsajas. Šeima dėl jos narių tarpusavio meilės, dėl juos siejančio ypatingo solidarumo ir artumo yra pati svarbiausia „taikdarių agentūra“, sako popiežius. Kas jai nepadeda ar, juo labiau, ją silpnina, kas tiesiogiai ar netiesiogiai mažina šeimos pajėgumą priimti naują gyvybę, kas trukdo šeimai būti svarbiausia vaikų auklėtoja, tas kenkia ir taikai. Šitai priminti nereiškia primesti kokią nors religinę normą šiuolaikinei visuomenei, kaip kartais tvirtina alternatyvių šeimos modelių propaguotojai.

Juk ir visiškai nereliginis fundamentalus tekstas – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – irgi nedviprasmiškai skelbia, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė“. Šeimos santykių modelį popiežius perkelia ir į visą žmoniją. Jei pasaulio gyventojai suvoktų save kaip žmonijos šeimos narius, būtų kur kas paprasčiau spręsti šiandienes tarptautinio sambūvio problemas.

Gruodžio 14 d. paskelbta Tikėjimo mokymo kongregacijos „Doktrininė nota dėl kai kurių evangelizavimo aspektų“.

Panašiai kaip daug diskusijų sukėlusi vasarą paskelbta nota dėl Bažnyčios savivokos, taip ir šis dokumentas kalba apie kai kuriuos tarsi savaime suprantamus,

bet ir katalikų gyvenime neretai užmirštamus dalykus. Visų pirma primenama, kad Kristaus įsakymas eiti į visą pasaulį ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones nė kiek nepasikeitė ir nenustojo galioti net ir dabartiniais „visuotinės tolerancijos“ ir „politinio korektiškumo“ laikais.

Mes privalome gerbti nekrikščionis, privalome su jais megzti kuo geresnius santykius, tačiau tai nereiškia, kad jiems neturėtume pateikti savosios, iš Kristaus išmoktos gyvenimo ir išganymo vizijos.

Netiesa, kad visos religijos yra vienodos.

Toks „niveliavimas“ veda į reliatyvizmą ir abejojimą išganymo reikalingumu.

Naujoji deklaracija, nors intencijomis ir turiniu gana panaši į tiek daug komentarų sulaukusį liepos mėnesį paskelbtą dokumentą, nesulaukė jokių komentarų nei reakcijų. Ką tai reiškia? Turbūt vėl pasivirtina, kad žiniasklaidos aistros bažnytinėmis temomis geba tik paviršiuje „putoti“, o užgriebti giliau viešosios nuomonės formuotojams neįdomu arba paprasčiausiai trūksta kompetencijos.

Gruodžio 17 d. popiežius pritarė keliolikos Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretų publikavimui. Vienas tų dekretų

patvirtina Vilniuje prieš karą gyvenusio šv. Faustinos Kovalskos dvasios vadovo kunigo Mykolo Sopoćkos užtarimu įvykusį stebuklą. Vadinasi, pripažinus stebuklą, baigiama jo beatifikacijos byla.

Netrukus turėtų įvykti skelbimo palaimintuoju iškilmės. Kada ir kur jos vyks – kol kas nežinoma. Spėjama, kad kitąmet ir turbūt Lenkijos Balstogėje, t. y. mieste, kur būsimas palaimintasis gyveno po karo. Kiek tai svarbu mums, Lietuvos katalikams? Ne mažiau kaip ir su šv. Faustinos mistine patirtimi siejama Dievo Gailestingumo žinia. Nes būtent kunigas Sopoćka, būdamas paprastos vienuolės, būsimos šventosios nuodėmklausys, pirmasis suprato, kad per seserį Faustiną skelbiama nepaprastai svarbi žinia.

Galiausiai keli žodžiai apie prieškalėdinę įdomybę. Gruodžio 20 d. Romos Laterano bazilikos, t. y. popiežiaus katedros, kanauninku tapo... kas? Ogi Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Nors žinant pastarųjų poros šimtų metų Europos istoriją, tai galėtų skambėti ganėtinai kurioziškai, vis dėlto nieko kurioziško čia nėra. Prancūzija kitados buvo tituluojama „Bažnyčios mylimiausia dukra“, o jos valdovams rezervuota garbės vieta Romos katedros kapituloje. Prancūzijos Respublika šios privilegijos neatsisakė, ir dabar į kanauninkų stales sėdasi prezidentai (tiesa, ne visi).

Neseniai prezidentu išrinktas Nicolas Sarcozy į tokias garbingas savo pareigas pažvelgė rimtai ir gruodžio 20 d. oficialiai tapo svarbiausios katalikų šventovės „pirmuoju ir vieninteliu garbės kanauninku“. Po Valandų liturgijos tartoje padėkos kalboje jis, be kita ko, pasakė, jog tikras Europos valstybių pasaulietiškumas (laicité) neturi būti suprantamas kaip krikščioniškų šaknų išsižadėjimas.

Išgirdus tokį pareiškimą iš Prancūzijos prezidento lūpų verta suklusti.

Kronika Lietuva Prieškalėdiniu laikotarpiu viešumoje suskamba labdaros, atjautos, savanoriškos tarnystės temos. Carito tradicinę akciją „Gerumas mus vienija“ šįkart padėjo garsinti ir Lietuvos televizija. Maltos ordino pagalbos tarnybos ir brolių bernardinų organizuotos gerumo akcijos „Kalėdinė sriuba“ poveikį gerokai didino žinomų žiniasklaidos ir viešojo gyvenimo žmonių dalyvavimas.

Tarptautinės savanorių dienos proga LTV didžiojoje studijoje Lietuvos Caritasnevyriausybinės organizacijos „Savanorių centras“ buvo įvertintas 2007 metų nominacija – ji paskirta už daugiausia savanorių talkininkų jėgomis karitiečių atliktus darbus, teikiant pagalbą skurstančioms šeimoms, ligoniams, prekybos moterimis aukoms, kaliniams ir buvusiems nuteistiesiems. Filmuotą nominacijų įteikimo ceremoniją ir Tarptautinei savanorių dienai skirtą koncertą Kūčių dieną transliavo ta pati LTV. Lietuvos Kolpingo draugijos Kauno miesto savivaldybėje surengtoje konferencijoje svarstytas savanorystės idėjos paplitimas Lietuvoje. Savanoriško socialinio darbo mūsų šalyje imasi apie 10 proc. gyventojų, tačiau tik 3 proc. tarp jų sudaro dirbantys kitą profesinį darbą. Tai palyginti mažas nuošimtis: pavyzdžiui, JAV vienokiu ar kitokiu būdu savanoriauja apie pusė gyventojų. Tad gal ir natūralu, kad savanorystės temą savo kalėdiniame sveikinime plėtojo ir LVK delegatas užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundas Putrimas.

Gruodžio pradžioje Panevėžyje vyko vyskupijos Carito surengta respublikinė konferencija „Šeimos skurdas šiandienos Lietuvoje“. Progą renginiui aktualia tema davė šios vyskupijos Carito „Vaikų ir jaunuolių užimtumo centro“ minėta 10 metų sukaktis.

Pirmąjį advento sekmadienį Žagarėje iškilmingai švęsti Šv. Barboros atlaidai sieja pirmaisiais krikščionybės amžiais gyvenusią šventąją Barborą su Dievo tarnaite Barbora Umiastauskaite-Žagariete, kurios beatifikacijos procesas pradėtas 2005 m.

Advento pradžioje Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus surengė jau septintuosius Nacionalinius maldos pusryčius, kurių tema šįkart skirta tikėjimo ir politikos santykiui. Savo kalboje Prezidentas priminė, kaip tikėjimas geresne ateitimi vedė Lietuvos žmones nepriklausomos valstybės gynimo ir kūrybos darbe.

Drauge jis pažymėjo: „Teisingai ir oriai visuomenei kurti yra būtinas tvirtesnis vertybinis pagrindas.“ Gruodį taip pat Prezidentūroje vykusioje konferencijoje „Destruktyvus elgesys ir alkoholis“ kalbėjęs kardinolas Audrys J. Bačkis aštriai ir įtaigiai įspėjo apie alkoholizmo problemą, „kuri yra ne pavienių nelaimėlių, bet visos mūsų šalies bėda, pavojus mūsų ateičiai, neatsitraukianti grėsmė Lietuvos žmonių dvasinei, psichinei ir fizinei stiprybei“.

Kardinolas dar kartą padėkojo prezidentui V. Adamkui, pasirašiusiam alkoholio reklamą ribojantį įstatymą ir taip atsilaikiusiam „prieš didžiulį, jokių sąžiningos diskusijos taisyklių nepaisantį spaudimą bei puolimą“. Žiniasklaidoje gyvai komentuotas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevi-

čiaus kreipimasis į LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininką Antaną Matulą dėl Seime svarstomų Žmogaus palaikų laidojimo įstatymo ir Kremavimo įstatymo projektų. Kreipimesi paaiškinama, kad „Katalikų Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, nebent jis būtų pasirinktas dėl katalikiškai doktrinai priešingų motyvų“. Jame taip pat pabrėžiama, kad pagarba kremuotiems palaikams turi prilygti pagarbai, rodomai mirusio asmens kūnui.

Savaitraščio „Veidas“ apklausų duomenimis sudarytame įtakingiausių Lietuvos žmonių dešimtuke atsidūrė du Bažnyčios hierarchai. Kardinolas A J. Bačkis savaitraštyje apibūdinamas kaip „vienas iš nedaugelio Lietuvoje vis dar girdimų moralinių autoritetų“.

LVK pirmininkas arkivyskupas S. Tamkevičius, pasak apklausos apibendrinimo, atkreipė visuomenės dėmesį pabrėždamas pilietinę pareigą dalyvauti rinkimuose.

Seime surengta tarptautinė konferencija, skirta Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios pirmojo Sinodo ir sykiu šios Bažnyčios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkūrimo 450 metų sukakčiai paminėti. Deja, Lietuvos evangelikams reformatams nuo 2002 m. suskilus į dvi religines bendrijas, jų vadovams iki šiol nepavyksta tarpusavyje susitarti.

Prekybininkai sėkmingai pratino lietuvius prie svetur nusižiūrėtos advento atributikos, valgių bei gėrimų. Deja, tėvynėje kol kas menkoko atgarsio sulaukia sveikintinos užsieninės iniciatyvos: prieš kalėdinio pirkinių maratono pradžią pasaulyje penkioliktą kartą minėta „Nepirk nieko“ diena lietuviškų prekybos tinklų dar neišgąsdino. O atlaikę didžiąsias savaitgalines prekybos centrų apgultis daugelis tautiečių įrodė, kad bent fiziškai dar yra nemenkai pajėgūs.

Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS

11

12

Artuma / 2008 m. sausis

Kronika

Drąsos, gyvenkim pakelta galva!

Ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikščionimis? (IV) Dr. Andrius NAVICKAS Konkrečiais pavyzdžiais baigiamas ciklas (pradžia – 2007 m. „Artumos“ nr. 10), kuriuo siekta kiekvieną iš mūsų paraginti naujai apmąstyti, ką reiškia būti krikščionimi viešajame gyvenime.

2007 metų vasarą Seime įregistruotos Lygių galimybių įstatymo pataisos įtvirtino natūralų dalyką – kiekvienos religinės bendrijos teisę tvarkytis pagal savo vidaus taisykles, išpažįstant savas vertybes. Šios pataisos jokiu būdu nereiškė religijos suliejimo su valstybe.

Priešingai, jos įtvirtino kiekvieno teisę gyventi pagal savo tikėjimą, nepažeidžiant kitų žmonių teisių, neardant viešosios tvarkos. Deja, dėl to sukelta tikra isterija, suplazdėjo kovos už toleranciją vėliavos, tarsi lietus pasipylė pareiškimai. Dar kartą įsitikinta, kad lygių galimybių šūkis šiuolaikinėje Europoje vis labiau neskatina teisingumo, solidarumo ir jautrumo vienas kitam, o virsta naujos, sekuliarios religijos priemone kovoje prieš „kitatikius“. Kaip kitaip pavadinti Lygių galimybių kontrolierės tvirtinimą, kad katalikiška mokykla, priimdama į darbą mokytoją ir pageidaudama, jog jis būtų katalikas, grubiai pažeistų žmogaus teises?

Nesąmonė? Taip atrodo ir man, tačiau ne tiems aršiems kovotojams už lygias galimybes, įsitikinusiems, jog gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų, yra gera ir demokratiška, o gyventi pagal savo religinius įsitikinimus – neteisinga ir įžūlu. Blogiausia, jog nuo ideologinio pamokslavimo pereinama prie įstatymų. Tad klausimas, ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikščionimis, yra daug aktualesnis nei dažnai manoma. Štai ne vienoje Vakarų valstybėje krikščionių kunigams buvo iškeltos bylos už tai, kad jie iš sakyklos dėstė Bažnyčios poziciją, jog praktikuoti homoseksualizmą – nuodėmė. Esą taip buvo kurstoma diskriminacija. Nors, pvz., pareikšti, kad

krikščioniškas tikėjimas yra neurozė, kurią galima išgydyti psichoanalize, – visai nediskriminavimas, netgi akivaizdi erudicija. Tikinčiųjų niekinimas suvokiamas kaip gero išsilavinimo ir proto brandos ženklas, o viešas savo tikėjimo liudijimas – provokacija, fanatizmo išraiška.

Mes taip „ištobulinome“ žodžio ir sąžinės laisvę, jog nebeliko vietos įsitikinimui, jog egzistuoja objektyvus gėris ir tiesa. Šiandien taip kovojome už abstrakčią teisę būti bet kuo, jog pamažu prarandame teisę būti paprasčiausiai savita asmenybe. Beje, krikščioniškoje tradicijoje daug mieliau kalbama ne tiek apie abstrakčią lygybę, kiek apie teisingumą ir solidarumą. Pirmiausia dėl to, kad krikščionybė nekuria mitų, bet labai realistiškai kalba apie žmogų. Neegzistuoja du visiškai vienodi žmonės. Visi esame skirtingi, nors ir vienodai Dievo mylimi.

Tikrai svarbu griauti prietarus ir stereotipus, tačiau jei iš tiesų gerbiame žmogaus laisvę ir orumą, svarbu padėti kiekvienam jų išsiskleisti, atpažinti ir brandinti tas sėklas, kurias Viešpats įbėrė prigimtyje, o ne bandyti visus „sukonstruoti“ pagal abstraktų lygybės principą. Gaila, kad ši ideologija neretai tampa kova prieš gyvenimo spalvas. Lygybės „apaštalams“ formali lygybė svarbiau už natūralią įvairovę, be kurios būtų neįmanoma skirtybių simfonija. Skaudu, kad nebeskiriame laiko savo unikalumui brandinti, o visą energiją esame skatinami atiduoti abstrakčiai savikūrai.

Kova už lygias teises praktiškai virsta kova prieš teisę į savitumą. Tie patys kovotojai ne kartą siūlė uždrausti Katalikų Bažnyčią kaip moteris diskriminuojančią organizaciją. Esą tai, jog moterims nelei-

džiama būti kunigais, yra neleistina diskriminacija ir lygybės pažeidimas. (Šiuo atveju buvimas kunigu suvokiamas kaip tikslas savaime, kaip visų religinių troškimų išsipildymas.) Verta atkreipti dėmesį, kad dauguma tų, kurie dega troškimu „pataisyti“ Bažnyčią, paprastai menkai apie ją nusimano ir visiškai netrokšta ieškoti tikrojo kelio pas Dievą. Jiems paprasčiausiai pikta, kad yra žmonių, nepaklūstančių jų ideologijos dogmoms.

Dar vienas aklagatvis, į kurį mus kreipia sukarikatūrinta lygių galimybių ideologija – lyties kaip konstrukto samprata. Ji pateikiama kaip išsilaisvinimas iš krikščioniškos antropologijos. Esą savo lytiškumą „susikonstruojame“ patys. Štai garbingą mokslinį vardą turinti Seimo narė rašo rimtus raštus, įrodinėdama, kad nevalia merginoms pasakoti apie tai, kaip gyvybė bręsta įsčiose; esą toks pasakojimas morališkai gniuždytų merginas, kurios norės darytis abortus. Esą nevalia vartoti negimusio kūdikio sąvokos, nes tai pažeidžia moters teisę laisvai disponuoti savo kūnu. Minėta seimūnė niršta ir kurpia vis naujus pareiškimus, perspėjančius apie tariamą krikščionybės puolimą, o mes tylime ir bijome pasakyti, kad ši politikė – karingojo ateizmo dinozauras ir visas moksliškumas, į kurį jį apeliuoja, puldama krikščionišką gyvybės ar šeimos sampratą, tėra noras moksline širma pridengti savo sekuliariąją religiją.

Sovietinis komunizmas tikino sukursiąs naują žmogų. Žvelgdami į lygių galimybių „religijos apaštalų“ veiklą matome panašų bandymą, tik nudažytą kita spalva.

Kaip turėtume reaguoti? Pirmiausia – atrasti drąsos viešai ginti tai, kuo tikime. Antra, prisiminti, kad Kristus mūsų nesupančiojo, bet atpirko, todėl turime gyventi nesusigūžę, aukštai pakelta galva. Trečia, privalome būti solidarūs ir nešioti vieni kitų naštas. Ketvirta, nevalia apsigyventi apkasuose ar įsitraukti į primityvią kovą dėl galios.

Mylėkime tuos, kuriems esame papiktinimas, melskimės už juos ir kartu visada bandykime patikti Dievui, o ne žmonėms – ir būsime neįveikiami.

Piligrimai drauge

Ekumeninių vilčių metai Ką tik pasibaigę 2007-ieji buvo svarbių ekumeninių susitikimų, didelių vilčių ir kartu nemenkų nusivylimų metai.

Daugiausia vilčių dėta į du ne kasmet pasitaikančius renginius – rugsėjo mėnesį Rumunijos Sibiu mieste vykusią trečiąją Europos ekumeninę asamblėją ir į spalio mėnesį Italijos Ravenoje surengtą dešimtąjį katalikų ir ortodoksų teologinio dialogo komisijos susitikimą. Į Rumunijos Sibiu miestą susirinkę daugumos Europoje veikiančių Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių atstovai apsiribojo „praktiniais“ arba „agapės“ ekumenizmo aspektais. Kitaip, matyt, ir būti negalėjo, nes šiandieninė krikščionija tokia įvairi, kad visų konfesijų atstovų susitikime tiesiog neįmanomas bendras ekleziologinis formatas, kuris leistų rimtai prognozuoti konkrečius žingsnius.

Teologinis dialogas paprastai juk vyksta dvišaliuose santykiuose. Tačiau ir tokiuose bendruose susitikimuose įmanoma (ir tai pabandyta Rumunijoje vykusioje asamblėjoje) surasti bendrą kalbą dėl moralinių ir socialinių vertybių, europietiško humanizmo, kuris, net jei kai kuriems europiečiams tai nepatinka, susiformavo veikiamas Evangelijos.

Kur kas konkretesnis buvo Ravenoje spalio mėnesį vykęs dviejų ekumeninio dialogo pašnekovių – katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisijos susitikimas, žengęs labai svarbų žingsnį ekumenizmo keliu ir pripažinęs, kad visiems krikščionims reikia Petro įpėdinio tarnystės. Vis dėlto Ravenos susitikime išryškėję nesklandumai apnuogino vieną, kartais deramai nepastebimą faktą: nėra vienybės tarp pačių ortodoksų. „Pirmojo tarp lygių“ statusą ortodoksų pasaulyje turintis Konstantinopolio patriarchas nesutaria su didžiausios ortodoksiškos Bažnyčios vadovu Maskvos patriarchu. Konstantinopolis pagrįstai didžiuojasi savo istorija ir tradicija,

tačiau realus „svoris“ Maskvos pusėje.

Konstatavus nesutarimus ir ambicijų įtaką ekumenizmo procesui, dabar belieka tikėtis, kad iki kito teologinio dialogo komisijos susitikimo ortodoksų vidaus nesutarimai bus išspręsti ir kad ortodoksų atstovai, kalbėdami visų ortodoksų Bažnyčių vardu, galės sėkmingai tęsti pradėtus pokalbius su katalikais dėl Petro įpėdinio tarnystės.

Apie praėjusių metų ekumeninius renginius ir ekumenizmo būklę apskritai buvo kalbama Vatikane lapkričio 23 d. popiežiaus sušauktoje uždaroje konsistorijoje. Ataskaitą popiežiui ir į Romą sukviestiems kardinolams pateikė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis, kuruojantis katalikų Bažnyčios ekumeninius dialogus su kitomis Bažnyčiomis ir konfesijomis. Nors susitikimas vyko už uždarų durų, kardinolo pateikta ataskaita dar tą pačią dieną buvo paskelbta Vatikano dienraštyje „L‘Osservatore Romano“. Be jau minėto Ravenos susitikimo ir jame, net ir be Maskvos patriarchato atstovų, pasiekto Petro įpėdinio primato principinio pripažinimo, kardinolas Kas-

peris pristatė taip pat dvišalius Romos ir Maskvos santykius. Pasak kardinolo, būtų labai naudingas popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimas. Tokio susitikimo Maskvos patriarchatas kategoriškai neatmeta, tačiau reikalauja prieš tai išspręsti problemas, kurių esama Rusijoje ir Ukrainoje. Pastarojoje ekumenizmo srityje, pasak kardinolo, dar reikia gerokai apvalyti mūsų santykių istorinę atmintį.

Ekumeninis dialogas vyksta ne tik su ortodoksais, bet ir su kitomis Rytų Bažnyčiomis, su Reformacijos pagimdytomis bendruomenėmis ir su dvidešimtajame amžiuje atsiradusiais naujais charizminiais judėjimais. Pristatydamas ekumeninius santykius su Reformacijos bendruomenėmis, kardinolas Kasperis konstatavo, jog po neseniai pasiekto svarbaus laimėjimo – išspręstų nesutarimų dėl nuteisinimo doktrinos – tolesnis ekumeninis dialogas susiduria su nevienodos ekleziologijos keliamomis kliūtimis. Skirtingos ekleziologijos kartais paskatina nuomonių išsiskyrimą ir dėl paties ekumenizmo tikslų. Dar sudėtingesnis dialogas su naujaisiais krikščioniškais judėjimais. Su vadinamaisiais tradiciniais sekmininkais ryšiai jau užmegzti, tačiau su daugeliu kitų spontaniškų charizminių judėjimų susikalbėti sunku visų pirma dėl jų misijų agresyvumo.

Stengdamiesi stiprinti krikščionių vienybę, sakė kardinolas Kasperis lapkričio 23 d. vykusiame susitikime su popiežiumi ir kardinolais, negalime užmiršti, jog žodis „ekumenizmas“ nėra tik kažkokio geranoriško humaniškumo ar juo labiau bažnytinio reliatyvizmo sinonimas. Ekumenizmas turi remtis tvirta Bažnyčios savivoka, meile ir tiesa.

Ypač pastarosios dvi vertybės – meilė ir tiesa – negali būti taikomos pavieniui ar pakaitomis, bet privalo nuolatos viena kitą papildyti.

Jonas MALINAUSKAS

13

14

Artuma / 2008 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Žmonės ir ten, ir čia Antanas SAULAITIS SJ

Emigracijos padariniai – menka naujiena asmeniui, kuris 98 nuošimčius savo gyvenimo praleidžia migruodamas trijuose žemynuose. Emigruoti teko maždaug keturis kartus, reemigruoti – dukart. Dar lieka ta galutinė emigracija iš šio pasaulio Paukščių Taku į dangų nebe žmonių, o angelų varginti...

Liūdniausia, kad ir emigrantai, ir namie likusieji yra žmonės. Daug lengviau būtų, jei užsieniuose virstų pabaisomis, ir būtų galima tada be baimės ir pagrįstai apkalbėti, peikti, pirštais badyti, net nurašyti, arba taptų nuostabiomis būtybėmis, ir jomis tik žavėtis ir džiaugtis būtų verta. O dabar matai, kaip jie kovoja už būvį, meilingai apkabina kūdikėlį, ilgisi tėvų, gaili močiutės, grybauja nežinomuose miškuose, skina obuolius, nekvepiančius tėviške, ieško juodos duonos ir Kūčioms silkių. O, kad būtų toks sietas, kuriuo kaip virtinius susemtum visus į vieną kaime žiestą puodynę!

Prieš akis iškyla Ievos Simonaitytės aprašytas Aukštujų Matas Šimonis, ant kalnelio užsivedantis vaikučius ir tegalintis ištiesta ranka parodyti Lietuvos pusėn ir tarti: „Ten!“ Arba užsienio vaikų bei jaunimo stovykloje, laužui aprimus, sustojimas atsigręžus į rytus „Maldai už Lietuvą“.

Emigrantų, imigrantų bei migrantų – milijonai visuose žemynuose, atrodytų, lyg tai įprastinė žmonijos būklė nuo tų laikų, kai sekiodavome mamutus. Ir mūsų tautoje ne naujovė, net moksliškai šiek tiek patyrinėtas emigrantų gyvenimas, vertybės, elgsena, ryšiai. Bet dar daugiau nėra nei aprašyta, nei ištirta. Štai keletas įspūdžių iš buvimo emigrantu ir bendravimo su emigrantais. Į lietuvių misiją (parapiją) Čikagos priemiestyje kas savaitę ateina du, trys su ašaromis akyse – Lietuvoje miręs tėvas, motina, močiutė... ir jie negalį nuskristi dėl lėšų, laiko ar dokumentų stokos. Visi be išimties duoda stambią auką Mišioms, o kunigėlis griebiasi visų priemonių pokalbėliui užtęsti – ar turite brolį ar seserį; kaip gražu, kad jūsų vaikai vasarą aplankė; puiku, kad atminimo Mišių nuotrauką netrukus internetu nusiųsite artimiesiems; kur gyveno, laidos... Šie „trečiabangiai“ (nemėgstu tokių bendrybių) primena pirmosios (iki 1913 m.) bangos sudėtines nuotraukas, suklijuotas iš pozuojančių Lietuvoje ir užsienyje, lyg visa šeima būtų kartu ne vien mintimi, dvasia, malda, meile.

Labai „praktiškas“ padarinys – naujieji imigrantai neturi savo vaikų senelių. Kai Lietuvoje visi skuba Kūčių pas močiutę, čia abu tėvai dirba, nespėja, kartais ir nesugeba jų, tokių jaukių ir šventiškų, surengti. Į talką ateina bičiuliai ir net neartimi, kviečiantys užimtus žmones prie savo šeimos stalo. Arba parapijos kunigas su talkininkais pasirūpina bendru Kūčių vakaru vienišiems sunkvežimių vairuotojams, mažus vaikus auginančioms šeimoms, vyresnio amžiaus, jau nebegalintiems pasirengti asmenims. Prieš 30 metų savoje Šv. Kazimiero lietuvių parapijoje (San Paule, Brazilijoje) iš 3 tūkst. šeimų duomenų buvo matyti, kad pusė jų turėjo senelį ar močiutę namuose – tose šeimose lietuvių kalba ilgiau gyvuoja.

Ilgainiui santuokos tampa mišrios. Kartą didžiuliame oro uoste kalbamės lietuviškai, praeina kiek vyresnis vyras ir jauna, lietuve atrodanti moteris. Stabteli, išdrįsta kreiptis, užšnekintieji nurodo, kur tolimame jos mieste yra įsikūrę lietuvių židinėliai ir ką šiame mieste apskritai galima rasti lietuviško. O ištekėjusi ji „dėl dokumentų“.

Nežinia, kiek kam tas rūpi ir kiek ištyrinėta. Toje pačioje Šv. Kazimiero parapijos lentelėje matėsi, kad iš pirmosios kartos (kuri pati imigravo) sukurtų šeimų tebuvo penki nuošimčiai mišrių; antrosios kartos (pirmosios, gimusios naujoje šalyje) mišrių buvo du trečdaliai, t. y. pusė susituokė su lietuvių kilmės, pusė – su kitų tautų, dažniausiai europietiškų pradų, žmonėmis. Kai toks pat nuošimtis mišrių šeimų dalyvauja renginiuose, mokyklėlėse, pamaldose, žinai, kad bendruomenė yra sveika.

Vienas Atgimimo pradžioje į JAV atkeliavęs profesionalas prasitarė: „Amerika yra didžioji šeimų ardytoja.“ Tą košę turi išsrėbti patys žmonės ir paragauti vargšai kunigėliai, norintys žmonių širdims ir bažnytinei padėčiai padėti. Kartais vyras „veda“ laikiną žmoną, kartais žmona „susideda“ su piliečiu (nes reikia dvejus metus būti tame pačiame būste dėl teisės pasilikti JAV). Kartais vyrukai „nusiperka“ žmoną porai metų, dažnai – ne lietuvių kilmės. O praėjus keleriems me-

Didelės ir mažos kryžkelės tams pirminei porai vėl pakurstyti savo šeimos židinėlį (ir su jau turėtais vaikais) ne visada pasiseka.

Nuotolis ir laikas irgi daro savo. Visiems tokios istorijos žinomos jau nuo angliakasių laikų XIX a. – antroji šeima kitame žemyne, Lietuvoje likusi pusė susiranda kitą sutuoktinį. Paskubom Lietuvoje labai jauni „su šliūbu“ susituokusieji užsienyje subręsta kaip žmo-

Rūpi ir vaikai Lietuvoje; čia yra vidutinio amžiaus tėvų, siunčiančių mokslapinigius ar kitą paramą, palikusių geras darbo vietas Lietuvoje. O suaugusiems vaikams tėvai ne mažiau reikalingi, gal dėl kitų priežasčių negu mažyliams. Visas tas kabinimasis į pelningesnį darbą, dokumentų bei apdraudos stokos šešėlis palaiko įtampą, kurios nebepatiria jau įsitvirtinusieji svečioje šalyje. Įdomu, jog eilinė krikščioniška dvasinė literatūra teigia, kad sąmoningai krikštytis (pagal dabartinę, puikiai parengtą katechumenato programą) suaugusiam yra toks pat gilus asmeninis išgyvenimas, kaip būti imigrantu – pereiti į naują kultūrą ir jos semtis, išlaikyti savastį ir imtis naujo vaidmens bei elgsenos.

Mokslininkai įrodo, kad naujai atvykusieji vietinę kultūrą dažnai laiko žemesne, o naują šalį pamilusių žmonių vaikai labiau nusiteikę priimti ir branginti tėvų tradicinį paveldą.

Jei kas domėtųsi išeiviais, galėtų patyrinėti liaudišką nuoŽygimanto Šuklio nuotrauka jautą, kad jaunos lietuvių šeimos nės, tuokiasi antrą kartą jau be Bažnyčios, augina vai- užsienyje turi daugiau vaikų negu Lietuvoje. Naujaukučius, ieško dvasinių namų ir sielos ramybės. Paveikia sioji imigrantų (ar migrantų) karta išgyvena tą patį, ką ne tik geografinės tolumos, bet ir darbai. Gal tokiose ankstesniosios, kai vaikučiai pradeda lankyti vietinę Jungtinėse Valstijose tiek pat vyrų dirba ilgų nuotolių mokyklą – staiga namuose nuskamba ne tik lietuvių vairuotojais kaip Lietuvoje (prieš keletą metų, rodos, kalba. Kai kurie steigia mokyklėles, darželius, „pipirų“ buvo 10 tūkst.), namo grįždami tik savaitgaliais ar re- ar „kiškučių“ ratelius net vieni pas kitus, kad galėtų savo paveldu su jauniausiąja karta dalytis. čiau. Vaikai žmonos prižiūrimi, ji viena.

Maždaug prieš 20 metų vaikščiodami Australijos Ištikimybė santuokoje – ne retenybė. Po Antrojo pasaulinio karo moteris girdėjusi, kad vyras žuvo par- Sidnėjaus gatvėmis su bičiuliu iš Punsko kalbėjomės: tizanaudamas, todėl ji užsienyje niekad neištekėjo. Kitą „Ar manai, kad po 10–15 metų čia dar kas nors kalvyrą laidojome Čikagoje slaptai, kad jo šeima Lietuvo- bės lietuviškai?“ Teko atsiliepti: „O ar nemanai, kad čia je sovietmečiu nenukentėtų, pareiškusi, jog užsienyje 1832-aisiais vaikščiojęs pirmasis atkeliavęs lietuvis irgi neturinti giminių, ir kad sovietų samdyti amerikiečiai savęs klausė, ar po 150 metų dar girdėsis mudviejų lieadvokatai neiščiulptų palikimo, kurį bičiuliai gabaliu- tuviškas susirūpinimas?“ kais gabeno žmonai ir šeimai.

Vaclovas Aliulis MIC

VIENO ŽĄSIAGANIO ISTORIJA Kunigas? Ne tik. Visuomenės veikėjas? Ne tik. Intelektualas? Ne tik.

Vaclovas Aliulis sunkiai aprėpiamas ir pristatomas anketiniais apibūdinimais. Tiesą sakant, to ir nereikia. Jį pažįstantys – žino ir taip. Napažįstantys – susipažins perskaitę šiuos atsiminimus.

15

16

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. sausis

Piliečiai išvykėliai Vanda IBIANSKA Kalbant apie skaudžią emigracijos problemą, savaime iškyla pilietiškumo klausimas. Galime dejuoti kiek telpa, kad Lietuva nemyli savo vaikų, bet... Bet kas yra toji Lietuva? Atsakymas banalus iki koktumo, deja, teisingas – mes patys. Kodėl laukiame malonių, rūpesčių, globos iš valdžios, atsakymo nėra. Būti piliečiu reiškia turėti ne tik teises, bet ir pareigas. Šių nemėgstame, net nenorime apie jas kalbėti. Mylimas leitmotyvas: „O ką man ta Lietuva davė?“ Ne taip ir mažai. Tėvynė, nekalbant apie sentimentus, davė išsimokslinimą, sveikatos apsaugą (tegu ir netobulą, bet daug geresnę nei toje pačioje Airijoje ar Ispanijoje) ir pakankamai saugų gyvenimą iki pilnametystės. Kažkodėl šios skolos nie-

simušę į pirmas gretas, t. y. atsisėdę į valdininkų kėdes, per veiklą partijose sugebėję užimti kitų žmonių gyvenimą lemiančius postus. Atrodytų, kas čia blogo? Lyg ir nieko. Į priekį juk visada išeina patys energingiausi ir sumaniausi. Tai irgi tiesa. Tačiau čia susiduriame su visų pamatų pagrindu – veikla ir gyvenimu griežtai pagal moralės dėsnius. Etikos kanonai, kaip žinome, įsisavinami šeimoje ir per autentišką tikėjimą. Pastarasis, jei jis neformalus, tik fasadinis, savo esme ir yra moralė bei etika, nekalbant apie tai, jog suformuoja ir žmonių bendrabūvio taisykles taip suprantamai, jog aišku net mažam vaikeliui. Negavus reikiamo moralės užtaiso šeimoje ir mokymo įstaigose, vertybių skalė susidaro ydinga, iškreipta, jos dominantė dažniausiai yra pinigai. Tokiu būdu į mūsų visuomenės valdančiuosius sluoksnius patenka asmenys, kuriems Tėvynės gerovė terūpi nedaug, nes pirmoje vietoje jiems sava kišenė ir didesnė ar mažesnė valdžiukė. Akivaizdu, jog taip sužalotoje Tėvynėje daugybei silpnesnių, inertiškesnių žmonių gyvenimas tampa nebemielas, ir jie patraukia ieškoti svetingesnių, nors ir svetimų, krantų.

Ar galima smerkti emigruojančius Lietuvos piliečius? Sąžiningai, ranką padėjus prie širdies, atsakyti Aurimo Dunausko nuotrauka negalima nei taip, nei ne. Nes atsakymo į šį klausimą nėra. Valdiškai, kas mokėti nenori, lygiai kaip nevertina dovanai gauto formaliai žvelgiant, emigracija yra blogis, bet... Indėnai daikto. Nupirktą vertina, o tiesiog gauto – ne. sako: „Nepavaikščiojęs su kito žmogaus mokasinais bent Skaudu ir graudu, bet emigruojantieji yra tarsi pra- savaitę, jo smerkti negali.“ Nesunku įsivaizduoti jauną, šytojų gentis: „Duok darbo už gerą algą, tegu mane visi sveiką vyrą, neturintį paklausios profesijos, lėtesnio būgerbia, gatvėje man šypsosi“ ir t. t., ir pan. Tėvynėje jie do, ne ryklį, uždirbantį kokioje nors „Maximoje“ 800 pasyvūs, visuomenės gyvenime ar aktualių klausimų litų, ar policininką su tokia pačia alga ir jiems siūlomus sprendime nedalyvauja, sau tinkamos nišos neieško. uždarbius Airijos ar Anglijos statybose. Kaip nevažiuos neturintis būsto trijų vaikų tėvas? Ar prisimins, kad jį Tokia yra karti tiesa, faktas, o ne priekaištas.

Antra vertus, mūsų Tėvynė irgi ne perliukas. Pi- užaugino Tėvynė, jau kita kalba. O prisiminti turėtų, liečiai juk ne visi iniciatyvūs, išprusę, ne kiekvienam lygiai kaip ir sugrįžti į ją. Beje, gyvendamas emigracijoje Viešpats atseikėjo po vienodą kiekį energijos, neuro- irgi turėtų aktyvintis ir dalyvauti visuomenės veikloje, nų, fizinės sveikatos. Pagaliau ir startinė pozicija ne vi- kad neatsidurtų intelektinėje ir sociumo baloje. sų vienoda.

Didžiulis emigruojančių lietuvių skaudulys yra ilTvarką daro ir paradui diriguoja aktyviausieji, pra- gesnį ar trumpesnį išsiskyrimą patirianti šeima. Sako,

Didelės ir mažos kryžkelės jog šiuo metu Lietuvoje yra per 20 tūkst. emigracijos našlaičių, t. y. vaikų, kuriuos augina seneliai ar kiti giminės, nes tėvai uždarbiauja užsienyje. Apie be tėvų augančio vaiko asmenybės formacijos sutrikimus prirašyta tiek, kad kartoti nesinori. Telieka dar kartą priminti, kad iš tų 20 000 vaikų ne mažiau kaip 2 000, tėvams uždarbiaujant užsienyje, gyvena be suaugusiųjų globos, visiškai vieni. Be mažiausios abejonės vaikai, naktimis pro miegus šaukiantys mamą, turintys daugiau nei bendraamžiai pinigų, auga agresyvesni, neurotiškesni, impulsyvesni. Suprantama, jog jų mokymasis smarkiai nukenčia arba visai žlunga. Taigi, bręsta psichologiškai ir moraliai pažeistų žmonių grupė.

Ką šiuo klausimu nuveikė valstybė? Nieko! Nėra lanksčios, biurokratiniais gniaužtais nevaržomos laikinosios globos sistemos, kad vaikai turėtų bent surogatinę šeimą ir priežiūrą. Kažkokia gremėzdiška tarsi yra, bet ji tokia, kad potencialiems globėjams nusvyra rankos. Ir problema lieka – vaikai, kuriuos užgriuvo gyvenimas be tėvų, ir jų skaičius vis auga. Tai itin žiauri Lietuvos tikrovė, ir kiekvienas turime savęs paklausti: ką asmeniškai padariau, kad to nebūtų? Aš, Lietuvos pilietis.

Antroji emigracijos bėda yra skyrybos. Teisininkai tvirtina, jog emigrantų skyrybos sudaro ketvirtadalį bendro skyrybų skaičiaus ir jų skaičius nepertraukiamai didėja. Ypač dažnos skyrybos tada, kai išvyksta vienas sutuoktinis, jo iniciatyva santuoka ir suyra. Taigi, vaikai vėl lieka be vieno iš tėvų.

Dėl vaikų emigracinės našlaitystės vien valdžią tiesiogiai kaltinti sunku, nes tai jau tėvų pasirinkimas.

Tačiau pasirinkimas sunkus, nes ne kiekvienas pajėgia rinktis: sotūs, bet vieni, likimo valiai palikti vaikai ar vargo vakarienė Lietuvoje, bet visiems esant drauge.

Kas gali pateikti receptą, kaip sustabdyti emigraciją?

Valdžia, Bažnyčia, mokykla? Pastarosios dvi irgi, tiesą sakant, šiek tiek gali padaryti. Pilietiškumas ugdomas ne tik šeimoje, bet ir mokykloje. Neturėtų nuošalėje likti ir dvasininkai. Ar dažnai girdime per pamokslus bent žodį šia tema? Tai jau ne. Apskritai patriotizmas bei pilietiškumas mūsų bažnyčiose ignoruojamas.

Valdžios sprendimai, aišku, svarbiausi, nes jos rankose įstatymų kūrimas, ekonomikos svertai, humaniška politika, ne vien deklaruojanti, jog pas mus, girdi, demokratija, o ją įgyvendinanti realybėje.

Ar sugrįš emigrantai į Lietuvą? Tikriausiai tik dalis ir tai negreit. Ar jie laimingi emigracijoje? Kad ir ką patys sakytų, laimingi tikrai nėra. Sotūs, pasiturintys, laisvi, gal gerbiami, bet ne laimingi. Nes Lietuva yra čia, o ne Anglijoje, Ispanijoje ar Vokietijoje. Ji traukia savęsp ir trauks visada. Sentimentalius ir ciniškus, idealistus ir pragmatikus, patriotus ir kosmopolitus. Joje gimėme, užaugome, ir niekur nuo to nepabėgsi.

Emigracijos trauka ir rizika Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Galima pabėgti nuo tėvynės, bet negalima pabėgti nuo savęs.

Horacijus Šiandien madinga kalbėti apie emigraciją. Gal todėl, kad ji yra vienas tų naujųjų reiškinių, atsiradusių drauge su valstybiniu šalies atgimimu. O gal todėl, kad ji dažnai paliečia asmeniškai, nes kiekvienas savo aplinkoje nesunkiai rastume žmogų, kuris yra ar buvo išvykęs ir bandęs laimės ieškoti kitur, už tėvynės sienų. Tikriausiai nelengvai rastume tokį, kuris nieko nebūtų bent jau girdėjęs apie gyvenimą ir darbą ten, užsienyje. Dažnas esame pakeliavęs po kitas šalis ir bent teoriškai „pasi-

matavęs“ galimybę gyventi kitur. Kalba apie emigrantus beveik visada sužadina emocijas, abejingų jai retai sutiksi.

Vieni giria ir liaupsina emigrantų gyvenimą, kiti juos smerkia ir ragina čia likusius „neišduoti“ tėvynės, dar kiti, turintys nesėkmingos, karčios patirties, sako tvirtą „ne“ gyvenimui užsieniuose arba, priešingai, sugrįžę trumpam, neva stebisi, kaip galima čia gyventi, ir pan.

Ir tai suprantama. Iš vienos pusės, vis nemažėjantys

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės ekonominiai sunkumai skatina piliečius galvoti, kaip išgyventi. Ir vienas iš būdų – pabandyti padirbėti užsienyje. Iš kita vertus, grėsmė, kad studijos mūsų universitetuose artimiausiu metu gali pasidaryti neįkandamai brangios, verčia jaunimą dairytis į kitas šalis. Žodžiu, emigracijos tema, kaip rodo mūsų ekonomiškai ir socialiai suveltas ir nesaugus gyvenimas, deja, dar negreit „išeis iš mados“. Be abejo, šis sudėtingas – daugiasluoksnis ir daugialypis – reiškinys gali būti analizuojamas įvairiausiais aspektais. Pabandysiu išsamiau aptarti tuos emigracijos aspektus, su kuriais susiduriu savo praktiniame darbe, konsultuodama psichologinės pagalbos besikreipiančius asmenis ir šeimas.

Prarasti vaikai Pirmiausia psichologinės pagalbos pradėjo kreiptis mamos, kurios skundėsi pašlijusiais santykiais su vaikais. Pokalbyje paaiškėdavo, kad jos kurį laiką buvo išvykusios į Didžiąją Britaniją nelegaliai uždarbiauti (tuo metu dirbti buvo įmanoma tik taip, mat Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė). Pagal šios šalies įstatymus, pažeidus legalaus buvimo terminą ir išvykus atgal, prarasdavai galimybę vėl įvažiuoti į šalį, tad patekę į ją stengdavosi kuo ilgiau padirbėti ir daugiau užsidirbti. Beje, tas pats vyksta šiandien ir su emigravusiais į JAV. Problema kilo todėl, kad minėtais atvejais nutraukiamas fizinis, drauge ir psichologinis ryšys su vaiku, o suaugęs tarsi „nusiplauna“ nuo atsakomybės padėti vaikui užaugti ir subręsti. Vaikas pasijunta atstumtas ir pamestas pačių svarbiausių savo gyvenime žmonių – tėvų. Šalia esantys globėjai, tetos, močiutės geriau ar prasčiau gali pasirūpinti materialinėmis sąlygomis, būtinomis vaiko fizinei egzistencijai palaikyti, bet jie bejėgiai sukurti psichologinio saugumo ir tėvų meilės atmosferą, būtiną normaliai vaiko raidai.

Tokie tėvai mano, kad pinigai, siunčiami vaikų fiziniams poreikiams tenkinti, apsaugos jų atžalas nuo rimtų problemų, tačiau labai klysta. Kodėl? Be minėtos meilės atmosferos, vaikams būtina jų elgesio kontrolė ir drausmė. Kitaip sakant, tvarkos rutina. Kitas svarbus būdas, kaip išreikšti meilę vaikui – padėti jam mokytis drausmės, kuria grindžiamas gyvenimas visuomenėje ir kuri vėliau tampa asmenybės vidine drausme. Pastarosios pagrindu žmogus savo svajones paverčia konkrečiais

Artuma / 2008 m. sausis tikslais ir jų siekdamas bręsta. Deja, dažniausiai dėl objektyvių priežasčių (garbaus senelių amžiaus ar tetų didžiulio užimtumo savo šeimomis, o kartais – dėl vidinio suinteresuotumo stokos) šių augimo sąlygų paliktiems vaikams sukurti nepavyksta. Tokie vaikai auga be reikiamos jų elgesio kontrolės ir meile pagrįsto reiklumo, nežinodami ką veikti, dažnai nebranginantys ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimo. Visuomenę papildo jaunuoliai be vidinės drausmės, atsakomybės ir konstruktyvaus mokėjimo įveikti gyvenime kylančius sunkumus. Tokie vaikai kovoti su problemomis mokosi gatvėje, iš vyresnių tokio pat likimo draugų. Paskui stebimės padėtimi šalies keliuose, kriminogenine situacija, plintančiu alkoholizmu ar kitomis priklausomybėmis, savižudybių skaičiumi ir t. t.

Vaikai mokosi gyvenimo iš tėvų, gyvenančių kartu su jais. Jie pasirengę įveikti visas tas problemas, su kuriomis susiduria jų tėvai. Jie yra nepasirengę tik vienam – būti atskirti nuo mylimų tėvų. Kai motina, palikusi keturmetį sūnų, po penkerių uždarbiaujant svetur praleistų metų sugrįžta, pamato, kad sūnus ją vadina teta ir nekreipia į ją dėmesio, todėl atskuba psichologinės pagalbos: kuo psichologas galėtų jai padėti? Prarasto laiko nebesugrąžinsi: juk vaikas išmoko gyventi be motinos ir taip pragyveno didelę jau sąmoningesnio savo gyvenimo dalį. Apmaudu, bet nė vieni tėvai nėra atėję pasikonsultuoti su specialistu prieš nuspręsdami „tik kuriam laikui“ išvykti ir palikti vaikus kitų asmenų priežiūrai. Sakysite – būna išimčių? Be abejonės. Bet kalbame apie tendencijas, dažniausiai, deja, pasitaikančius kad ir dalinės emigracijos padarinius. Kita vertus, išvykę tėvai išmoksta gyventi be atsakingo rūpinimosi vaikais. Pasitaiko vis daugiau emigrantų tėvų, savo pareigas vaikams nusikalstamai susiaurinančių iki pareigos finansuoti vaiko pragyvenimą. Todėl vis dažniau išvykusių savo tėvų vaikai iš viso nepamena ir leisdami metus globos įstaigose nesiliauja fantazavę, kad vieną dieną sugrįžę tėvai išsiveš juos iš čia limuzinu... Deja, ta diena taip ir neateina...

Prarastos šeimos Emigracija veikia ir sutuoktinių santykius. Vis dažniau susiduriu su atvejais, kai vienas iš sutuoktinių, išvykęs padirbėti į užsienius, visai prapuola arba sugrįžęs atgal savo vietą jau randa užimtą kito asmens.

Atrodytų, aišku ir suprantama, kad sutuoktiniams gyventi atskirai yra ne tik diskomfortas (žmonės juk tuokiasi tam, kad gyventų kartu),

Didelės ir mažos kryžkelės bet ir didžiulė rizika. Gyvendami kartu sutuoktiniai mokosi drauge įveikti iškilusias problemas, sunkumus, kartu džiaugtis laimėjimais ir sėkme. Gyvendami atskirai, jie mokosi gyventi atskirai. Atsiskiriantys sutuoktiniai, kai vienas išvažiuoja dirbti į kitą šalį, neretai viliasi, kad tarpusavio santykių problemas savaime įveiks pagyvendami kurį laiką vienas be kito. Deja, dažniausiai toks mąstymas ir sprendimas yra šeimyninių santykių pabaigos pradžia. Kodėl?

Rizika Koks nežmoniškas gyvenimas turi būti tėvynėje, jei emigrantui yra svetur geriau.

G. Aleksandrovas

Neabejotinai psichologinės pagalbos kreipiasi tie asmenys, kurie paprastai suvokia, kokią vertę turi gyvenimo dovana. Jie žino, kad pirmiausia patys yra atsakingi už savo gyvenimo kokybę. Tokiems žmonėms žodžiai „geras gyvenimas“ reiškia ne tik ir ne tiek materialinę gerovę. Jiems „gero gyvenimo“ terminas ženklina artimus ir gerus santykius šeimoje, džiaugsmą teikiančią profesinę savirealizaciją, kurios emigrantas neretai priverstas atsisakyti. Pažįstu asmenų, kuriems nepavyko tapti tik pinigus kalančiais žmonėmis: grįžę jie nusprendė gyventi kukliau materialiai, bet įdomiau ir prasmingiau profesinėje srityje. Žinau tokių, kurie emigracijoje nepakėlė kitoniškumo ir nevisavertiškumo naštos, lydinčios kiekvieną emigrantą, nesvarbu, Silvijos Knezekytės nuotraukos kur jis gyventų, ir žeidžiančios jo žmogiškąjį orumą.

Atsiradusius santykių sunkumus tegalima įveikTenka priminti, kad gyvenime retai yra tik juoda ti tolydžio keičiant sutuoktinių požiūrį vienas į kitą, ir balta. Visi sprendimai turi savo kainą, ir dažniausiai bendravimo stilių, gilinant tarpusavio supratimą. O tikroji kaina nėra lengvai įžvelgiama. Gyvenime esame tai galima padaryti tik būnant kartu. Jei per psicho- kviečiami spręsti sudėtingiausias problemas. Taip, mes loginę konsultaciją vienas ar abu sutuoktiniai pasiūlo skirtingi. Vieni beveik nemato jokių problemų ir laipagyventi atskirai ir taip tinkamai išspręsti problemą, mingai gyvena ten, kur riebesnis kąsnis ir minkštesnis aš jiems pasiūlau tokį palyginimą. guolis. Kiti supranta giliau ir iš savęs bei gyvenimo reiJei žmogus nemoka plaukti, ar įmanoma to išmok- kalauja daugiau. Didžiausia klaida – mėginti apgauditi nebrendant į vandenį. Ir kas iš to, jei toks žmogus nėti save ir bėgti nuo problemų bei savęs. Prieš priimkonsultuosis pas geriausius plaukimo trenerius, per- damas sudėtingus sprendimus turiu išsiaiškinti, kas man žiūrinės pasaulio plaukimo pirmenybių vaizdo įrašus, yra „geras“ gyvenimas ir kokią kainą esu pasirengęs už analizuos juos, o stovėdamas ant kranto išmoks rankų jį mokėti. Ir tuomet jau ne tiek svarbu, ar ta kaina yra judesių, mėgdžiojančių įvairiausias plaukimo technikas. emigranto dalia, ar gyvenimas čia, tėvynėje.

Ar šios pastangos turės praktinę vertę? Sakysite, pažįstate šeimų, kurios po laikino atsiskyrimo neiširo? Taip, jei jų santykiai buvo pakankamai tvirti, o šeimos gyvenimo vertybės svarbios abiem sutuoktiniams. Tuomet laikiną atsiskyrimą jie bus suvokę kaip eilinį sunkumą, kurį susitelkus jiems pavyko įveikti. Bet jei sutuoktinių santykiai nedarnūs, atsiskyrimas tik pagreitina tų santykių iširimą. Todėl neretai kabinete girdžiu, kaip išsiskyrę asmenys apgailestauja, kad atsiskyrimu santykių iširimas buvęs lyg ir paskubintas, o išties reikėję pasistengti juos „paremontuoti“ psichologinės pagalbos priemonėmis.

19

20

Artuma / 2008 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Nenusiminti iššūkių akivaizdoje Daugiau nei prieš šimtmetį Londone buvo įkurta Šv. Kazimiero lietuvių parapija, pergyvenusi ne vieną emigracijos bangą; čia lankėsi net palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Štai kaip 1910 m. apie Londono lietuvius rašyta „Jewish Journal“ straipsnyje: „Mieli broliai, jūs mislijate, kad jų (lietuvių) gyvenimas čia Londone yra ką geresnis?

Nėra geresnis. Nors jų (lietuvių) čia daug nėra, bet jų girtybė neišpasakyta. Laka per dienas ir naktis, labiausia šventomis dienomis. Pas juos ir šventė – nebus šventė, jeigu jie nepasilaks. Prie tokios broliškos meilės netrunka jie ir susipešti, ir jų daugelis gauna kalėjime patupėti“ (cituota iš parapijos internetinės svetainės: www.londonas.co.uk).

O kaip šiandien gyvuoja ši lietuvių parapija Londone, kurioje nuo 2000-ųjų kunigauja žemaitis nuo Šilalės Petras Tverijonas? Jį ne vienas Anglijos lietuvis geru žodžiu mini, nes ne vienas iš jo susilaukė pagalbos sunkiu metu, buvo išklausytas, padrąsintas. Tad siūlome „Artumos“ skaitytojams pokalbį su kunigu Petru TVERIJONU. Kiek jūsų vadovaujamos parapijos gyvenimui turi įtakos tai, kad Londonas yra lietuvių traukos vieta?

Londonas yra didžiausias lietuviškas miestas Europoje už Lietuvos ribų. Mūsų parapija lietuvių pastangomis įsteigta 1901 metais, o 1912 metais tautiečiai čia pastatė Šv. Kazimiero bažnyčią. Tad bendruomenė turi ilgą istoriją. Lietuviai pradėjo važiuoti į Londoną ir burtis į bendruomenes dar Rusijos carinės okupacijos laikais. Kita lietuvių banga į Didžiąją Britaniją atvyko po Antrojo pasaulinio karo, o trečia – nuo 1993 metų. Kiekviena emigracijos banga turi savo privalumų, taip pat ir savų iššūkių. Kai atvykau į Londoną, reikėjo daugiau rūpintis socialine veikla nei sielovados reikalais. Šiuo metu padėtis jau kitokia, daugumą laiko galiu skirti pastoracijai.

Su kokiais sielovadiniais sunkumais susiduriate?

Dirbti sielovados darbą Londono parapijoje yra beveik tas pats, kaip pamokslauti praeinančiai žmonių procesijai. Vieni išgirsta pradžią, kiti pamokslo vidurį, o paskutiniai – tik žodį „amen“. Ši žmonių kaita yra aktuali ne tik mums, bet ir kitoms bendruomenėms.

Tai atsitinka dėl spartaus nūdienos gyvenimo ritmo, kai viskas nuolat keičiasi. Šiuo metu žmonės mažiau bevažiuoja į Londoną, matome net atvirkštinį procesą, kai gana daug lietuvaičių grįžta į Lietuvą. Džiugu, kad mūsų parapijoje yra nemažai jaunų žmonių. Turime tikinčiųjų, kurie

aktyviai įsitraukia į parapijos sielovados ir socialinę veiklą. Žinoma, norėtųsi, kad daugiau tautiečių būtų aktyvesni, tačiau suprantu, jog žmonės čia labai užsiėmę, tad jiems reikia išsikovoti laiko ir tam, kad ateitų į bažnyčią. Vien kelionė į mūsų bažnyčią trunka po valandą. Tad neatlėksi į bažnyčią, kad pusvalandį ką nors paveiktum.

Kaip tokiomis sąlygomis gyvuoja parapijos struktūros?

Mes visada čia gyvename tarsi pereinamuoju laikotarpiu. Parapijoje nėra daug struktūrų, tačiau veikla vyksta. Nors turime parapiją, parapinis darbas yra labiau misionieriško pobūdžio, nes, toli gyvendami, daugelis tikinčiųjų lankosi ne tik mūsų bažnyčioje, bet ir savo vietinėse parapijose. Visada turime būti parengę bent kelis variantus vienam ar kitam renginiui, nes negali daug ko numatyti dėl bendruomenės nepastovumo. Ačiū Dievui, pas mus darbuojasi parapijos sielovados asistentė Edita Radzevičiūtė, anksčiau dirbusi Katalikų evangelizacijos centre Kaune. Edita labai aktyviai dalyvauja parapijos darbe: vadovauja krikščioniškiems „Alfa“ kursams, rengia suaugusius, paauglius bei vaikus sakramentams. Be to, gražiai parapijoje buria savanorius.

Kaip sekasi telkti bendruomenę, kuri yra tam tikras kiekvienos parapijos siekinys?

Bendruomenė – tai sunkiausias siekinys. Kartais jaučiu, kad ji yra, o kartais ne. Mūsų laikai yra priešingi bendruomeniškumui, ypač tai būdinga lietuviams.

Didelės ir mažos kryžkelės Didžiausia problema bet kokiai bendruomenei (ir Bažnyčiai) – žmonių nenoras priklausyti kuriai nors visuomeninei organizacijai. Žmonės labiau rūpinasi savo gerove, tad visai natūralu, kad jiems karjera itin svarbi.

Juk imigrantas turi įrodyti, kad jis geresnis už vietinį darbuotoją. Čia išeivius sieja du pagrindiniai saitai – krikščioniškas tikėjimas ir lietuviškumas. Todėl tenka darbuotis abiem frontais.

draugai, kaimynai. Tuo tarpu išvykus esi vienas ir gali pasijausti „nepriklausomas“. Tenka matyti, kad užsienyje gyvendamos šeimos dažniau skiriasi nei Lietuvoje.

Kita dažnai pasitaikanti tendencija – emigrantai turi mažiau laiko bendrauti su savo atžalomis, nes turi žūtbūt ekonomiškai įsitvirtinti. Vėliau šis laiko trūkumas smogia pačiai šeimai kitu lazdos galu.

Kunigai Lietuvoje dažnai susiduria su atvejais, kai pas juos Santuokos ir Krikšto sakramentus priima Londone gyvenantys tautiečiai. Sakramentams jie rengiami jūsų parapijoje. Ar nebūna apmaudu, kad parengiate žmones, o to darbo vainikavimo tarsi ir netenka išvysti?

Taip, tai tiesa, kad didžioji dauguma Londone ir aplink jį gyvenančių tautiečių sakramentams rengiasi pas mus. Vien šiemet daugiau kaip šimtas sužadėtinių porų pasirengė pas mus Santuokos sakramentui ir išvyko į Lietuvą tuoktis.

Kasmet apie 30 suaugusių lietuvių baigia pasirengimo Krikštui ar Pirmajai komunijai programą.

Visai neliūdna, kad tėvynainiai į Lietuvą važiuoja tuoktis. Juk ten jų giminės, artimieji, daug draugų. Dar džiugiau būtų, jei daugiau žmonių ieškotų Dievo ir Bažnyčios ne tik tada, kai prireikia, bet ir tada, kai viskas gerai klojasi, taip pat ir kasdieniame savo gyvenime.

Nuolat bendraujate su emigrantais. Koks, jūsų nuomone, Bažnyčios vaidmuo ir misija tarp emigrantų?

Atvykus į svečią šalį, žmogus turi pakelti daug iššūkių. Pirmiausia – kalbos barjeras, antra – kultūrinis šokas. Svečioje šalyje žmonių santykiai ir elgesys visai kitokie. Stresas, netikrumas ir baimė dėl ateities yra nuolatinai imigrantų palydovai.

Bažnyčios misija – liudyti Dievą. Žmogaus santykis su Viešpačiu reiškiasi per kultūrą, todėl svarbu, kad ir emigracijoje žmogus jaustų, jog Dievas ir svetur nėra tolimas. Bažnyčia turbūt vienintelė institucija, kuri yra ta pati tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje. Dievo namai visur tie patys. Todėl labai svarbu, kad lietuviškas žodis skambėtų maldoje, nes tai mūsų savastis.

Emigracijos procesai paliečia mūsų šeimas. Kokį emigracijos poveikį iš savo pastoracijos praktikos pastebite šeimų gyvenime?

Gyvendami savo tautoje, savo žemėje žmonės net nepastebi, kaip juos paveikia aplinka: tėvai, giminės,

Londono Šv. Kazimiero parapijos tikintieji

Kokiais būdais būtų galima išvengti neigiamo emigracijos poveikio šeimoms?

Aiškių ir paprastų atsakymų nėra. Mums, kaip sako anglų posakis, dažnai atrodo, jog kaimyno darže žolė žalesnė. Vakarų civilizacija išgyvena vertybių kaitos metą. Tad ir Bažnyčia gyvena iššūkio sąlygomis, kaip niekad yra sumenkęs tėvų autoritetas. Sporto ir popmuzikos žvaigždžių įtaka vaiko gyvenime didėja, o tėvų – mažėja.

Bažnyčia turi išgyventi šį metą be pykčio, išankstinių pasmerkimų, bet liudydama krikščioniško gyvenimo vertę. Labai dažnai Bažnyčios mokymas suvokiamas kaip draudimų rinkinys. Kažkaip nesiseka mums patraukliau pristatyti krikščioniško gyvenimo privalumų bei tikrą, o ne dirbtine šypsena rodomą krikščionybės žavesį. Krikščioniškas tikėjimas siūlo laisvės kelią, tik ta laisvė reiškia daryti ne tą, ką noriu, bet sąmoningai susivokti ir suprasti, kas yra gyvenimas.

Manyčiau, reikėtų, kad sociologai bei psichologai labiau tyrinėtų migracijos reiškinį tam, kad bandytume rasti išsamesnių įžvalgų bei galimų sprendimų šeimų klausimais. Nereikia nusiminti, kad esame iššūkių akivaizdoje. Juk turime ir galimybę tuos iššūkius įveikti.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Tomas VILUCKAS

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. sausis

Nostalgija – netrūkstanti smuiko styga Sugebėjimų ir talentų, karjeros ir darbo sėkmė užsienyje. Ar galima tuo numalšinti gimtojo miesto, artimųjų ilgesį? Apie kūrybinę sėkmę ir tėvynės ilgesį „Artumai“ pasakoja dvylika metų Italijoje gyvenanti jauna smuikininkė Saulė KILAITĖ.

Nuo paauglystės žavėjo Italija. Mama paskatino pamėgti italų klasikinę muziką. Ir atsidūriau šioje šalyje būdama aštuoniolikos. Iš Lietuvos išvykau prieš 12 metų, labai norėdama mokytis muzikos svetur. Nuo penkerių metų griežiu smuiku. Kaune baigiau J. Naujalio gimnaziją, giedojau Vytauto bažnyčioje tuomečiame jaunimo chorelyje „Saulė“. Su čia tarnavusiu pranciškonu br. Pauliumi autobusu keliaudavome į Italiją ir išmaišydavome visą kraštą. Brešės mieste susipažinome su šeima, kuri ir pakvietė studijuoti konservatorijoje. 2001 m. su kompozitoriumi Charly Cartisano įkūrėme styginių kvartetą „Picasso Strings“, klasikinę muziką atlikusį šiuolaikiniais ritmais. Mes, keturios merginos, buvome graibstomos, publika puikiai priimdavo. Kvartetui, deja, vėliau iširus pradėjau solinę karjerą. 2005 m. gimė idėja sukurti neįprastos meninės formos spektaklį „Violin Performance“. Šiame smuiko spektaklyje esu vienintelė gyva atlikėja, drauge groja nematomas orkestras, kurio instrumentų partijas, balsus įrašau studijoje. Atlieku įvairių tautų muziką, pasakoju apie jų muzikines tradicijas. Lietuvoje gruodį įvyko pirmasis mano koncertas, vasarį Kaune bus parodytas minėtas spektaklis.

Per dvejus metus surengta daugiau kaip 200 koncertų, daugiausia Italijoje. Per juos visada sakau, kad nesu rusė, kuria dažnai mane palaiko. Tam, kad neįskaudinčiau šios tautybės savo klau-

sytojų, paaiškinu, jog Rusija puiki šalis, tačiau be tų nelemtų 50 metų mūsų nesieja nei kalba, nei kultūra, nei religija. Aplinkinių kartais esu vadinama lietuviška tigre, nes mėgstu pabrėžti, kad esu iš Baltijos kraštų.

Emigranto dalia gali susiklostyti įvairiai, tačiau man pasisekė. Dėkoju likimui ir Dievui, kad sėkmingai muzikuoju, jaučiu, kad Italijoje esu priimama. Nors išvykau tik studijuoti ir kasmet ketinau grįžti namo, darbai vis labiau įtraukdavo. Atsirado kūrybingų žmonių, pasiūliusių drauge dirbti, o ir Italija – didesnė už Lietuvą – teikia daugiau galimybių, ypač menininkui. Kita vertus, esant dabartiniam susisiekimui, nesunku sugrįžti namo, įmanoma netgi suderinti koncertus. Negalėčiau pasakyti, kad niekada visai nesugrįšiu. Koncertai Lietuvoje gal ir bus durų atvėrimas į ją.

Anksčiau žodis „nostalgija“ man keldavo šypseną, atrodė būdingas seniesiems išeiviams. Dabar žinau, koks jis skaudus. Atvykusi gyvenau pas seseris vienuoles, ir pradžia nebuvo lengva. Vis dėlto per dvejus metus išmokau kalbą, tapau savarankiška. Iš pradžių labai trūko tėvų, vėliau ėmiau nepaprastai ilgėtis Tėvynės. Gal todėl kiekvienas sutiktas lietuvis čia lyg būtų brolis. Visa, ką išgirstu ar sužinau apie Lietuvą, jaudina.

Gaudau šias žinias ir vertinu kaip atrastą perlą. Nostalgiją jaučiu, ir kuo toliau, tuo ji stipresnė. Palaikau ryšius su lietuvių bendruomene Milane, prieš Kalėdas drauge su lietuvių kunigu šventėme Mišias, susitinkame pabendrauti. Čia gyvendama pasiilgstu visko, kad ir lietuviško maisto, nors italų virtuvės patiekalai taip pat skanūs. Sapnuoju juodos duonos kvapą. Čia trūksta visko, la-

biausiai – artimųjų. Tik būdama Kaune, eidama Vilniaus gatve ar Laisvės alėja, jaučiu, kad tai mano žemė, mano miestas.

Užsienyje, nors gerai kalbu itališkai, vis tik jaučiuos svetimšalė. Italai šilti ir malonūs žmonės, bet manau, kad ir po 50 metų gyvenimo ten neišblėstų svetimšalio savijauta. Turiu daugybę lietuviškos muzikos įrašų. Kartais ir lengva lietuviško popso melodija suvirpina širdį, praskaidrina ilgesingą nuotaiką. Nors emigrantams dabar bendrauti su artimaisiais nepalyginti lengviau, to nepakanka. Kai būna sunku, taip norisi apkabinti mamą ar draugus, bet negali to padaryti...

Nors ir Italiją labai myliu. Būdama šešiolikos, čia atkeliavusi, lapelyje, kurį įmečiau kartu su kitų turistų rašteliais į Vezuvijaus kraterį, užrašiau tokį savo norą: „Italija, esi antroji mano tėvynė!

Trokštu gyventi tavyje.“ Šiam norui buvo lemta išsipildyti su kaupu. Kai visa esybe ko nors trokšti, taip ir atsitinka, tik nereikia bijoti rizikuoti. Kita vertus, dabar leistis į nežinomybę svetimoje šalyje bijočiau labiau, nei tada, kai buvau aštuoniolikos.

Gyvendama toli nuo Lietuvos, jos ilgesį malšinu muzika, genialių kančios patyrusių menininkų kūriniais. Esu dėkinga šeimai, kuri nuo mažens mokė pažinti Dievą, tikėjimą. Toli nuo namų jis, svarbi žmogaus gyvenimo dalis, nepaprastai padeda. Kai šalia nėra artimųjų, draugų, ypač jaunam žmogui emigracijoje, belieka vidinis nusiteikimas, tai, ką pats turi savo viduje. Gera, kai yra į ką kreiptis. Gaila žmonių, kurie negali remtis Dievu sunkiomis gyvenimo akimirkomis.

Spaudai parengė D. G.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kad meilė niekada nesibaigtų Spalį Seime pritarta Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektui (tikimasi, kad galutinai bus priimtas ilgai nedelsiant). Tai reikšmingas įvykis, nes lig šiol šeimos apibrėžimo nėra jokiame valstybiniame dokumente. Dėl to kyla mėginimų keisti šeimos sampratą, teigti, jog šeimą gali sudaryti ne tik vienas vyras ir viena moteris; gali rastis ir kitokių šeimą imituojančių darinių. Svarstant projektą aštriausios diskusijos kilo dėl santuokos kaip šeimos pagrindo.

Dėl to paties, projektą paskelbus Seimo tinklalapyje, bruzdėjo nevyriausybinės moterų organizacijos; jos piktinosi šeimos apibrėžime įrašytu žodžiu „santuoka“ ir priešinosi, kad būtent ja grindžiama šeima. Teigta, jog taip diskriminuojamos kitos bendro gyvenimo formos, nors koncepcijos autoriai ir buvo aiškiai pasisakę, kad vaikai, gimę ir santuoka grįstoje šeimoje, ir sugyvenimu, turi turėti vienodas teises, tas pačias sąlygas ir valstybės paramą.

Apie santuokos prasmę, jos reikšmę žmogaus ir šeimos gerovei su gydytoju psichoterapeutu, Tarptautinio šeimos ir santuokos studijų instituto Gaminge (Austrija) prof. Gintautu VAITOŠKA ir VDU Santuokos ir šeimos studijų centro (SŠSC) direktoriumi prof. dr. kun. Andriumi NARBEKOVU „Marijos radijo“ eteryje kalbėjosi SŠSC mokslo darbuotoja dr. Birutė OBELENIENĖ.

Birutė Obelenienė: Dėl ko buvo sunkiausia susitarti kuriant Valstybinę šeimos politikos koncepciją?

Gintautas Vaitoška: Diskutuota ir apsispręsta, kad šeima yra grindžiama santuoka ir kyla iš jos.

Jei santuoka nutraukiama arba miršta sutuoktinis, šeima išlieka. Kai sutuoktinis vienas augina vaikus, šeima vadinama nepilna. Nesudarius santuokos bendras gyvenimas juridiškai šeima nelaikomas. Aštriai svarstytas vienišų motinų statusas, nes iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jos diskriminuojamos.

Diskusijose reikėjo parodyti, jog vaikams tik geriau, jei taip suprantama šeima.

B. O.: Kuo santuoka svarbi šeimai? Kodėl ji yra garantas šeimos gerovei?

G. V.: Santuoka – gėris sutuoktiniams pats savaime. Jokiame kitame žmonių tarpusavio santykyje žmogus nėra priimamas taip besąlygiškai, su pažadu būti kartu, nepalikti, kad ir kas atsitiktų, kaip santuokiniame ryšyje. Tai daug gilesnis žmogaus priėmimas, nei priimti jį dėl kokių nors asmeninių savybių ar pan. Neretai psichologinės pagalbos prašo nesusituokusios poros, kai vienas nenori santuokos, o kitas dėl to kenčia ir jaučiasi nesaugus. Nesantuokinis ryšys dažniausiai esti netvirtas, skiriamasi net nepradėjus gyventi santuokoje. Šis nestabilumas labiausiai pakenkia

vaikams. Čikagoje, Lojolos universitete, buvo tyrinėjama, kaip po penkerių metų gyveno poros, kitados patyrusios krizę santuokoje, bet ją išsaugojusios, ir tie, kurie išsiskyrė.

Paaiškėjo, kad išsaugoję santuoką (jiems nebuvo teikiama psichologinė pagalba) gyveno geriau, jautėsi laimingesni, nei išsituokę. Sociologai daro išvadą, kad pasiryžimas likti santuokoje irgi yra meilė, daug stipresnė už tą, kai jausmai žydėte žydi. Juk mylėti – tai pasiryžti tada, kai sunku, būti su žmogumi, kuriam, tokiam pat netobulam, buvo prisiekta. Ir santuokos pasižadėjimas reiškia ne pažadą kentėti, bet pažadą mylėti.

B. O.: Kokia yra santuokos prasmė? Kodėl nūdien žmonės jos nebeįžvelgia?

Andrius Narbekovas: Giliausia prasme santuoka yra prigimtinė, ji nebūtinai turi būti suprantama tik Santuokos sakramento kontekste. Juk krikščionybei tik 2 tūkst. metų, o vyro ir moters bendro santuokinio gyvenimo modelis gyvuoja nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios. Juk Pradžios knygoje pasakyta: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (2, 24). Į šią didžiulę paslaptį šiuolaikinėje visuomenėje nemėginama ir nemėgstama gilintis. Vyro ir moters noras drauge gyventi ir sukurti tai, kas būtų nauja ir niekada neturėta, ko nebuvo ir niekada nebūtų atsiradę, judviejų sukurtas darinys, kurį įvardijame kaip dviejų buvimą vienu – štai santuokos esmė. Santuoka nėra tik socialinis institutas, išoriškai organizuota gyvenimo forma. Ji paliečia pačią žmogaus esmę. Tik šitaip suvokiant santuoką,

23

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos įmanu suprasti, kiek ji svarbi žmogui – kūniškai, lytinei būtybei, asmeniui, norėtam ir sukurtam dėl jo paties. Tik šis supratimas atveria kitą – žinojimą, kaip tokiame naujame darinyje abiem išlikti oriems, būti asmenimis, išskleisti savo asmenybę dovanojant save kitam, kurti naują bendruomenę, o drauge su kitomis šeimomis – visuomenę. Jei šeimą, kuriamą santuokos pagrindu, laikome nauju dariniu, kurio niekada nebuvo, suprantame, kad jis amžinas visomis prasmėmis, kad šeimos gyvenimas neišardomas, turi tęstinumą, išliekamumą, nes žmonės dovanoja save kitam besąlygiškai, t. y. neterminuotai, amžinai.

Artuma / 2008 m. sausis vai po kurio laiko jau nebėra tėvas ar motina. Lygiai taip ir sutuoktiniai, savo susitarimu „pagimdę“ santuoką, jai atsiradus tam tikra prasme tampa tos santuokos „tėvais“.

Todėl nutraukus santuoką kvaila sakyti, kad žmonės jau nebėra sutuoktiniai. Taigi kalbame apie aiškią santuokos sampratą, kai ją laikome tuo, kas yra sukurta vyro ir moters – dviejų žmonių, esančių už ją amžinai atsakingų.

B. O.: Vienas kitą mylėti prisiekiantys jaunuoliai gali nesuprasti, kodėl jų priesaiką dar turėtų patvirtinti valdžios ar Bažnyčios atstovas.

A. N.: Priesaika visada turi tam tikrą turinį. Jei žmonės gyventų ten, kur neveiktų valdžios institucijos, Bažnyčia, ir prisiektų vienas kitam meilę, ištikimybę, t. y. tą patį, ką pažadėtų santuokos sudarymo metu, jie sudarytų prigimtinę santuoką. Pastaroji atsiranda tą akimirką, kai sudaroma minėtu priesaikos pagrindu. Tačiau gyvenime žmonių susitarimai dažniausiai nebūna paremti tikruoju santuokos motyvu – meile. Jaunimas neretai tvirtina, kad meilė įrodoma bendru gyvenimu, tad įsivelia į ankstyvus lytinius santykius, tegalinčius būti tik meilės išraiška, o ne jos įrodymu. Kaip pavojinga šiuos dalykus sukeisti vietomis, liudija skaudžios jaunų žmonių patirtys.

Silvijos Knezekytės nuotrauka Meilę įrodinėjant lytiniais santyB. O.: Į santuoką galime žvelgti kaip į priesaiką. Ži- kiais, netrunka paaiškėti, kad jos visai ir nebuvo. nome, kas atsitinka, kai duotos priesaikos nesilai- B. O.: Kodėl sutuoktiniai, prisiekę ir dovanoję save ko kariai ar medikai. Juk žmonės, kurie skiriasi, ir- vienas kitam, po kelerių metų neretai skiriasi? gi sulaužo savo žodį.

A. N.: Nes santuoka sudaroma ne tuo pagrindu, kuris A. N.: Iš dalies galėtume taip lyginti. Teisine kalba galėtų žmones išlaikyti drauge visą gyvenimą. Vienintelis ši priesaika labiau reikštų susitarimą. Tačiau tokio susi- motyvas, dėl ko turėtų būti tuokiamasi, paprastas – tai, tarimo prasmei atskleisti reiktų tvirtesnio žodžio. San- kad žmonės myli vienas kitą. Jeigu skiriamasi, atsakyti, tuokos kontekste tiktų kalbėti apie sandorą tarp dviejų kodėl taip atsitinka, irgi nesunku – vadinasi, tos meilės pusių. Dievas taip pat sudarė sandorą su savo išrinktąja nebuvo. Bendraujant su jaunimu, tenka matyti, kaip netauta. Jis, ištikimas pavydusis Dievas, nenori tautos neiš- retai būsimieji sutuoktiniai išgyvena krizes, apsigalvoja, tikimybės ir jos nepakelia. Ir žmogiškasis mąstymas sa- išsiskiria. Tuomet kviečiu juos tik pasidžiaugti, kad taip kytų, kad būtų garbinga santuokos susitarimo nelaužyti. įvyko laiku, vadinasi, žmogus nebuvo mylimas. Mums, Laikant jį visai paprasta sutartimi, aplink matant, kaip krikščionims, suprantamas apaštalo Pauliaus pasakymas, nesunku ją sulaužyti, gali atrodyti, kad dėl to nepatir- jog meilė niekada nesibaigia: čia ir turėtume ieškoti atsime ypatingesnių padarinių. Deja, joks kitas netesėtas sakymo. Jei meilė baigėsi, vadinasi, jos ir nebuvo, kitaip pasižadėjimas nesukeltų tiek skausmo, kaip sutuoktinių sakant, buvo tik jausmai, kurie yra praeinantys. išdavystė, vaikų palikimas ir pan. Santuokos priesaikos Santuokos ardomos dėl kelių priežasčių. Viena jų – sulaužymas paliečia pačią žmogaus esmę. supratimo stoka. Kitos priežastys – nūdienos žmonių Nelogiška ir kvaila sakyti: jis ar ji yra mano buvęs su- skubėjimas, pragmatizmas, nenoras spręsti konfliktų, kaltuoktinis/ė, buvęs vyras ar žmona. Juk santuoka gimsta bėtis. O kalbėtis būtina, nes atsukant vienas kitam nuiš pažado, susitarimo. Tarkime, vyras ir moteris, pradėję garą konfliktas tik gilėja. Sprendžiant tarpusavio nesuvaikelį, jau yra tėvai, nors vaikelis dar ir nebūtų gimęs. tarimus, apskritai neturėtų būti svarstoma, skirtis ar ne.

Kita vertus, būtų nelogiška teigti, kad vaiką turintys tė- Sutuoktiniai, ypač jauni, svarstantys skyrybų klausimą,

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos nesupranta, kad tokio pasirinkimo išsiskirti apskritai nėra.

Tuokdamiesi visi trokšta darniai gyventi, sudaro sąjungą, duoda priesaiką, kuri sietų juos iki mirties, ir šiek tiek nerimauja, kad santuoka gali iširti. Jei dėl įvairių priežasčių santuoka subyra, teisinamasi, jog palikti sutuoktinį buvusi vienintelė išeitis. Kita vertus, aplinka, kitų pavyzdys perša nuostatą, kad tai priimtina. Nors skyrybos atrodo beveik teigiamas dalykas, iš sielovados patirties žinau, kad paklausus žmogaus, ar santuoka jam yra vertybė, dar niekas nepasakė „ne“. Byrančios santuokos dažniausiai gailimasi, neištikimybės atveju nenorima viešumo ir pan. Visi žino, kad santuoka yra gėris, bet, būdami silpni ir iki galo nesusivokiantys, skirdamiesi ieško pasiteisinimų.

B. O.: Bet juk dažnai sakoma, kad ir vaikus auginti, ir gyventi drauge nesusituokus galima iki gyvenimo pabaigos?

A. N.: Tiesa, vaikus gali auginti bet kas ir bet kur.

Tačiau taip užmirštama prigimtinė vaiko teisė. Juk akivaizdu, kad nerasime vaiko, kuris nenorėtų turėti abiejų tėvų, gimti ne santuokoje, o nesusituokusių tėvų bendrijoje. Kiekvienas protingas žmogus pasakys, kad vaikas turi teisę gimti santuokoje, turėti tėvus, ir ši teisė prigimtinė, kylanti iš žmogiškojo orumo. Manantys kitaip vaiko orumui gali sudaryti nepalankią aplinką: vaikas gali jausti, kad neįvykdyta prigimtinė jo teisė.

Pats nesituokimas akivaizdžiai rodo nemeilę. Jei santuokos nenorima sudaryti, galbūt tiesiog bijomasi atsakomybės. Jauni žmonės neretai taip išreiškia savo norą prieštarauti, įrodyti, jog gyventi darniai galima ir be antspaudo pase, kaip kalbama visuomenėje. Kai mylima iš tikro, tokių klausimų kilti neturėtų.

Besąlygiška meilė kitam žmogui pranoksta prigimtinės meilės ribas. Lengva mylėti gražų(-ią), gerą, sveiką, ir tai kyla iš prigimtinės meilės. Todėl ir žvelgiant į jaunus, mylinčius vienas kitą žmones visada neramu, kaip bus, kai šią natūralią meilę ims draskyti nesutarimai ir nepritekliai. Prof. G. Vaitoškos minėtas tyrimas nestebina. Kaipgi žmogui nesijausti laimingam, jei yra mylimas besąlygiškai, daugiau nei prigimtine meile – kai mylima taip, kad atleidžiama neištikimybė, girtavimas ar kitos ydos. Tokia meilė garantuoja ir saugumo jausmą. Tai primena vaiko laimės pojūtį: jis laimingas savaime, nes yra besąlygiškai mylimas savo tėvų. Mokslininkai pasakytų, jog tokia meilė jo asmenybei leidžia augti ir skleistis, jam lengviau įveikti sunkumus.

B. O.: Dažnai svarstoma: kodėl turėčiau kentėti ir nesiskirti, jei gyvenu tik vieną kartą.

G. V.: Filosofiškai žvelgiant, kenčiame todėl, kad nesame tobuli nei mes, nei mūsų sutuoktinis. Psichologai sako, kad ir sutuoktinius renkamės į save panašius (grubokai juokaujama: pagal savo neurozės laipsnį). Išties sutuoktiniai dažniausiai esti panašūs savo problemomis, būdo bruožais, todėl jiems nelengva įveikti sunkumus.

Juk natūraliai sunkumų mėginama išvengti, pabėgti nuo jų, tada dėmesys krypsta į kitus ir renkamasi skyrybos.

O konfliktas, kuris visada esti abipusis, spręstinas ne bėgant nuo jo. Jei jau Dievas duoda tokią situaciją, verta priimti konfliktą kaip galimybę augti ir mėginti jį įveikti.

Polinkis konfliktuoti tyliai ar garsiai, mušant ar bėgant, tas psichologinis sunkumas renkantis lengviausią kelią – paliekant sutuoktinį toliau nešamas su savimi. Gali būti, kad kitoje santuokoje gyventi bus geriau, nes pradedama suprasti, jog vis dėlto tenka prisitaikyti prie žmogaus; gal todėl trečiąkart dažniausiai nesiskiriama. Be abejo, galima nuo žmogaus ir pavargti, bet juk ir kitoje santuokoje bus taip pat žmogus, ne angelas. Apie tai verta mąstyti pirmoje santuokoje, nedraskant šeimos ir savo širdies, nenuskriaudžiant vaikų, nesudarant įspūdžio, kad santuokoje neįmanoma gyventi, nesukeliant jiems baimės vėliau tuoktis, neapsunkinant jų tolesnio gyvenimo.

B. O.: Ar nėra situacijų, kai skirtis – geriausia išeitis, pvz., jei vaikai mato nuolat girtaujantį tėvą?

A. N.: Tenka išgirsti apgailestavimų, jog tokiais atvejais nebuvo laiku išsiskirta ar pan. Jei gailimasi, kad šeima nesuiro, vertėtų pagalvoti, kaip skyrybos būtų atsiliepusios vaikams ateityje. Kaip jos būtų paveikusios vaikus, jei šie būtų matę, kaip, pavyzdžiui, paliekamas girtaujantis tėvas, t. y. ligonis (mokslininkai alkoholizmą laiko liga). Kita vertus, vaikai juk žino, kad išsiskirdami tėvai sulaužo duotą priesaiką. Čia nekalbu apie smurtaujančius tėvus. Tokiais atvejais yra bažnytinis teismas, kuris ir bandytų išsiaiškinti, ar yra toji santuoka, jei žmogus taip elgiasi. Gal jis visai nesuvokė savo santuokos sudarymo?

Tokiems žmonėms reikia susiprasti, ar jie tikrai yra sutuoktiniai, jei gyvena vienas kitą kankindami.

B. O.: Jei sakome, kad santuokos pagrindas – meilė, kaip jauniems žmonėms atskirti, ar ji ta, tikroji, kuri leistų drauge išbūti iki mirties?

A. N.: Atsakyti nelengva. Jei klausiama, ar myli, gal tikrai tos meilės trūksta? Kai myli iš tikro, tai ir žino. Be to, verta pasvarstyti, ar yra kitų santuokos motyvų, t. y. esama dar ko nors, dėl ko tuokiamasi, pvz., tam tikros patrauklios sutuoktinio savybės, turtas, gailestis jam ar pan. Jei taip, tuoktis nereikėtų. Mylėti besąlygiškai (čia kalbu apie krikščionišką meilę, o ne tą, natūralią, prigimtinę) vien žmogaus jėgomis neįmanoma. Mylėti tą, kuris atrodo nemylėtinas, jau reikia Dievo malonės.

Taigi į klausimą, kodėl reikia tuoktis Bažnyčioje, kam reikalingas Santuokos sakramentas, atsakyčiau taip: kodėl gi atsisakius tos malonės, kad būtų lengviau mylėti kitą žmogų, nes, pradėjus gyventi drauge, netrunka paaiškėti, kaip tai nelengva. O ir žmogiška prasme atsisakyti pagalbos iš šalies būtų neišmintinga.

Spaudai parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ

25

26

O mes kitokie

Artuma / 2008 m. sausis

Mano ypatingoji draugė Ji gyvena per du kiemus nuo manęs, todėl vadina mane ne tik savo drauge, bet ir kaimyne. Kai išeina pasivaikščioti arba grįžta iš užsiėmimų, ji būtinai Ričardo Lygnugario nuotrauka suka pro mano namą, stabteli, primerkusi vieną akį (dėl astigmatizmo), pakreipusi galvą įsistebeilija į mano langus ir taip gali prastovėti ilgai ilgai. Man atrodo, kad beveik visuomet pajuntu jos laukimą ir žvilgteliu pro langą. Ir jai to pakanka: visa nušvinta, energingai pamoja man ir išdidi pasuka namų link, tarsi pripučiamas gimnastikos kamuolys nušokčioja – storuliukė, žemaūgė, bet vikri, rusvais garbanotais plaukais, plokščiu veidu, kaip būdinga asmenims su Dauno sindromu.

Kartais ją pasikviečiu į svečius – moteriškai paplepėti ir išgerti arbatos, bet dėl šio vizito būtinai turiu susitarti su Larisos (toks jos vardas) tėvu. Mat jam sunku atskirti, kada ji iš tiesų kur nors išeina, o kada tik susvajoja. Pamenu, jos mama pasakojo, kaip Larisa ryte visiems namuose paskelbdavusi, jog išvyksta prie jūros, ir visai dienai pradingdavusi savo kambaryje: kraudavosi daiktus į lagaminą, kažką kalbėdamasi su savimi, bildėdama, o vakare daiktus iškraudavo ir pranešdavo sugrįžusi.

Dvidešimetės merginos gyvenimas sukosi tik namie, dienomis dar išeidavo į kiemą, kai mažai žmonių.

Sovietmečiu ji nelankė nei darželio, nei mokyklos, nes tuomet buvo laikoma „invalide“, kitokia, o ne tokie kaip visi anoje sistemoje nebuvo vertingi, priešingai – kėlė grėsmę. Motinai siūlė dukrą išvežti į kitame mieste esantį spec. internatą, bet prisiklausiusi vien blogų atsiliepimų apie tokias įstaigas mama nusprendė, jog geriau bus mergaitei likti namie. Toks įkalinimas namuose artimiesiems atrodė saugesnis nei internate. Pasirėmusi į kieme esančio vaikų darželio tvorą Larisa tik žiūrėdavo, kaip žaidžia vaikai; ta tvora, atrodė, saugojo ne vaikus, bet skyrė ją nuo galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, išreikšti savo gebėjimus, pasijusti reikalingai. Ir Larisa leido laiką namie, pasinaudodama savo ypatinga savybe – svajones išgyventi kaip realybę, taip pačiai susikuriant pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

Pirmą kartą ją išvydau mūsų parapijos bažnyčioje.

Dienomis klajodama tuščiais kiemais, sykį Larisa pamatė ant kalvos pastoliais kylančią naują mūsų mikrorajono bažnyčią. Nuo tada kartais nebesulaukdama dukros mama žinodavo, kur jos ieškoti. Bažnyčioje ji atrado savo bendruomenę, kur galėjo ateiti kada panorėjusi, niekas čia iš jos nesityčiojo, nevarė lauk. Ilgainiui ji išmoko įsitraukti į bendrą maldą pasikartojančiais gestais ir žodžiais, be jokių specialių pasirengimų sykį nusprendė (o gal buvo pakviesta) atsistoti į judančią eilę prie komunijos, o paskui kiekvienąsyk eidama „išmoko“, jog valgo Kristaus kūną. Kas nors čia ją pavaišindavo saldainiais, kas nors parapijos kavinėje nupirkdavo kavos ar arbatos, per šventes ji džiaugdavosi reginiais ir muzika, kurie jai ypač patinka. Čia ją priimdavo giedoti chore, ir, nors laikydavo giesmyną aukštyn kojomis, ne visada tiksliai ištardavo žodžius, į natą pataikydavo puikiai.

Kai pirmąsyk išdrįsau ją užkalbinti, apstulbau, kaip malonia, laiminga mina, būdama tikra, kad ją suprantu, ji pradėjo burbuliuoti, malti liežuviu. Kartu buvo labai juokinga. Iš tarp garsų prasiveržiančio akcento supratau tik viena, kad geriau kalbėtis rusiškai. Tada ir pasikalbėjome. Kai paklausiau, ką ji veikia, kuo užsiima, atsakymas suglumino: aš dirbu bažnyčioje. Pasirodo, sekmadieninis, besąlygiškai iš tėvų išsireikalautas atvykimas į bažnyčią, dalyvavimas bendruomenės maldoje ir gyvenime jai buvo jos pačios pasirinkta atsakomybė ir pareiga.

Dabar Larisa kasdien ateina į parapijos namuose veikiantį socialinį centrą – čia yra dar viena jos darbo vieta. Čia aplinka jai saugi ir patikima, čia ji susitinka su draugais, dalijasi su jais savo rūpesčiais, išgyvena bendrystę. Užimtumo grupėje ji išmoko nueiti į parduotuvę, pasigaminti valgį, dirbti visokius mažus darbelius, bet labiausiai jai patinka piešti atvirukus: jos pavaizduotų žmonių plaštakos išsiskleidusios gėlių žiedais, kojos – kaip du lapeliai, o veidai apipinti paauksuotomis bangelėmis tarsi aureole – man regis, kad žmonės Larisai atrodo šventieji. Tik pradžioje ji piešdavo žmones liūdnus. Mėginau mokyti, kada nupieštos lūpos reiškia džiaugsmą. Dabar jai kartais pavyksta nupiešti ir linksmą veidą.

Inesa VAITKŪNAITĖ

Akiračiai

Galileo Galilėjus: genijaus gyvenimo gairės Galilėjaus potretas.

Ottavio Leoni, 1624 m.

Šį vardą žinome nuo mokyklos laikų. Deja, dauguma – tik vardą... Dar kažkokios inkvizicijos peripetijos, kažkas apie Žemės sukimąsi, na, lyg ir viskas. Aha! Inkvizitoriams jis išrėkė: „O vis dėlto ji sukasi!“ Tiesa kitokia. Nei išrėkė, nei pasakė, nei sušnabždėjo. Nieko tokio nebuvo.

Tą prasimanė ir praėjus daugiau nei šimtui metų po mokslininko mirties paskleidė neatsakingas britų žurnalistas, ir ji virto į legendą, kuria daug kas tiki. Kaip matote, nesąžiningų žurnalistų esama ne tik Lietuvoje ir ne tik XXI amžiuje.

Gyvenimas ir karjera Galilėjai – sena ir kilminga Florencijos giminė, davusi savo miestui ne vieną iškilų asmenį. XVI a. antroje pusėje ji buvo jau nuskurdusi, ir Vinčencas Galilėjus, muzikologas, eruditas, intelektualas, buvo priverstas prekiauti audiniais, kad išlaikytų šeimą ir išmokslintų sūnus. Galileo, vyriausias jo ir žmonos Džulijos Amanati sūnus, gimė 1564 m. Pizoje. Būsimasis mokslininkas augo labai kultūringoje aplinkoje, šeimos draugai buvo mokslininkai, menininkai, išprusę to meto dvasininkai.

Berniuko būta ligoto, silpno, tad mokslo pradmenis įgijo namuose, o vėliau mokėsi jėzuitų mokykloje. Penkiolikos įstojo į naujokyną, tačiau iš to nieko neišėjo dėl silpnos jaunuolio sveikatos. Dar porą metų praleidęs tėvų namuose, 17-metis Galileo įstoja į Pizos universitetą studijuoti medicinos, mat taip nori jo tėvas Vinčencas.

Ketveri metai būtų nuėję perniek, jei nepamėgęs medicinos jaunuolis nebūtų tuo metu paniręs į matematiką ir mechaniką. Puikiai vargonuojantis ir griežiantis styginiais instrumentais Galileo bando ir piešti, tačiau čia atsiranda kliūtis: jis per menkai susipažinęs su geometrija. Tad tenka susidomėti ir ja. Įvairialypiu talentu apdovanotas Galileo meta medicinos studijas ir grįžęs namo atsideda tiems mokslams, kurie jį traukia. Šeima jau seniai gyvena Florencijoje, čia apstu garsių matematikų. 22-ejų Galilėjus sukonstruoja mažąsias hidrostatines svarstykles, skirtas metalų ir brangakmenių tankiui nustatyti. Jis tampa žinomas, užmezga naujų pažinčių. 1589-aisiais 25-erių Galilėjus priimamas į Pizos universitetą dėstyti matematikos. Čia parašo darbą „Apie judėjimą“ (1590 m.). Tačiau miršta tėvas, ir Galileo, vyriausias sūnus, turi pasirūpinti šeima. 28-erių jis

jau Padujos universiteto profesorius, dėsto geometriją, mechaniką ir astronomiją. Šalia – Venecija. Žavus miestas! Ir ne mažiau žavi venecijietė Marina Gamba. Tiesa, laiškuose J. Kepleriui jis rašo ne apie gražiąją Mariną, o apie M. Koperniką ir heliocentrinę sistemą. Parašo „Traktatą apie mechaniką“ (1594 m.), išgarsinusį autorių ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Subrandina savo darbus dinamikos ir medžiagų atsparumo srityse, išranda proporcinį cirkulį (proporcionalą), leidžiantį atlikti įvairius, tarp jų ir pastatų konstrukcijų skaičiavimus.

Galilėjus gyvena ir elgiasi nestandartiškai. Paskaitas skaito ir rašo itališkai (nors puikiai moka ne tik lotynų, bet ir graikų kalbas), atlieka įvairius eksperimentus, patvirtinančius jo išvadas (iki tol negirdėtas dalykas), gyvena (uolus katalikas!) konkubinate su Marina Gamba. Turi tris nesantuokinius vaikus ir sugyventinę, o ant sprando – neišmokėtus kraičius dviem seserims, nevykėlį ir švaistūną brolį Mikelandželo bei jo gausią šeimą, reiklią ir toli gražu netaupią motiną. Bet pats irgi mėgsta gražius namus, brangius baldus, prašmatnius valgius! Lengvai ir maloniai bendrauja su žmonėmis, nors neretai būna ironiškas, kandus.

1609 metai – naujo ir svarbaus gyvenimo tarpsnio pradžia. Jis patobulina Olandijoje išrastą lunetę (stebėjimo vamzdelį), paversdamas ją teleskopu, didinančiu stebimą objektą iki 1000 kartų. Prasideda Galilėjaus astronomo veikla.

Jo draugai – daugybė mokytų dvasininkų, kardinolų, net popiežius Urbonas VIII; jį globoja hercogas Kozima II Medičis. Nuo 1610 m. Galilėjus gyvena Florencijoje ir dirba Medičių dvare. Astronominiai atradimai birte pabyra vienas po kito ir... Ir visi jie tiesiogiai ar netiesiogiai

27

28

Artuma / 2008 m. sausis

Akiračiai patvirtina Koperniko teiginius! Inkvizicija sunerimsta. Juk tai prieštarauja tuomečiam Bažnyčios mokymui! Gausioje literatūroje apie Galilėjų išryškėja visas inkvizicijos proceso prieš mokslininką komplikuotumas ir prieštaringumas.

Mokyti Bažnyčios vyrai, vyriausiasis inkvizitorius Robertas Belarminas ir pats popiežius Urbonas VIII atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Reikia manyti, kad jie suprato Galilėjaus darbų, lygiai kaip ir Koperniko teiginių, reikšmę, tačiau išeities neturėjo. Ir einantis septyniasdešimtuosius, visai pasiligojęs Galileo Galilėjus priverčiamas viešai atsisakyti savo mokslo. Inkvizicijos teismas truko nuo 1632 m. spalio iki 1633 m. liepos 22-osios. Tą dieną klūpodamas mokslininkas išsižada savo darbų astronomijos srityje ir išklauso nuosprendį: tremtis; veikalas „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas: Ptolemėjaus ir Koperniko“ įrašomas į uždraustų knygų indeksą; trejus metus kas savaitę skaityti septynias atgailos psalmes.

Viskas taip ir buvo, išskyrus tas psalmes: jas giliai tikintis Galilėjus savo noru skaitė ir po trejų metų, iki mirties.

Tremties vieta pradžioje buvo Galilėjaus bičiulio Sienos arkivyskupo rūmai, paskui – jo paties vila Arčetryje prie Florencijos. Ką gi, ne taip ir blogai, juolab kad greta – vienuolynas, kuriame gyvena seniai įžadus davusios abi Galilėjaus dukterys Virdžinija ir Livija. Sūnus Vinčencas linksmai leidžia laiką mieste. O Marina Gamba? Ak, jau kažin kada, pragyvenusi su Galilėjumi per dešimtį metų, pagimdžiusi jam tris vaikus ir galutinai praradusi viltį, kad jis ves ją, numojo ranka ir išėjo. O išėjusi ištekėjo ir laimingai gyveno. Ir suprask tuos vyrus!

Arčetryje mokslininko sveikata visai sugriūva. Suaktyvėja nuo jaunystės jį kamavę artritas, reumatas, širdies, virškinimo ligos, atsiranda sunki nemiga, atsisako regėjimas. 73-ejų Galilėjus apanka. Nepaisydamas ligų, jis toliau aktyviai dirba. Didžiulis smūgis – vyresniosios dukters mirtis, tačiau ir tada mokslininkas darbo nenutraukia. Jį lanko kiti garsūs mokslininkai, rašytojai, diplomatai.

Miršta būdamas 77-erių ant mylimų mokinių E. Toričelio, V. Viviano, dukters Livijos ir sūnaus Vinčenco rankų. Iškeliauja aprūpintas sakramentais ir popiežiaus palaiminimu, o paskutinis jo ištartas žodis – „O, Dieve!“ Tada ėjo 1642-ieji.

Galileo Galilėjų palaidojo Florencijoje. Praėjus beveik šimtui metų jo palaikai perkeliami į Šventojo Kryžiaus bažnyčią, kur ilsisi šalia Dantės ir Mikelandželo.

Darbai Galileo Galilėjus dangaus buvo apdovanotas įvairiapusiais talentais, ypatingu darbštumu, skvarbiu analitiniu protu, todėl darbavosi įvairiose srityse. Be jau minėtų hidrostatinių svarstyklių, proporcinio cirkulio, jo „sąskaitoje“ – termometro pirmtakas termoskopas (1597 m.), švytuoklinio laikrodžio sukonstravimas, švytuoklės svy-

ravimo pastovios trukmės dėsnis (1583 m.), kūnų laisvojo kritimo ir judėjimo nuožulniąja plokštuma ištyrimas, paprastųjų mašinų statikos, medžiagų atsparumo dėsniai, gyvūnų mechanikos tyrimai. Nuo 1609 m. savo pagamintu teleskopu atrado Mėnulio kalnus, lygumas, įdubas, keturis Jupiterio palydovus, nustatė, kad Paukščių Taką sudaro miriadai žvaigždžių. Visa tai aprašė veikale „Žvaigždžių žinynas“ (1610 m.). Paskui atrado Veneros fazių kitimą, Saulės dėmes ir jų slinkimą viena kryptimi, įrodantį Saulės sukimąsi apie savo ašį, Saturno žiedus. 1612 m. paskelbė „Traktatą apie kūnus, esančius vandenyje, ir tuos, kurie jame juda“.

1616 m. inkvizicijos tribunolui uždraudus M. Koperniko raštus, Galilėjus buvo verčiamas neatskleisti, negilinti ir neįrodinėti jo idėjų teisingumo. Mokslininkas nepakluso.

1632 m. išleido „Dialogą apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas: Ptolemėjaus ir Koperniko“ ir gynė jame Koperniko mokslą, rašė apie klasikinį reliatyvumo ir inercijos principus. Taip pat aprašė Žemės judėjimą, potvynius ir atoslūgius. „Dialogą...“, kaip jau minėta, inkvizicija įtraukė į uždraustų knygų indeksą.

1636 m. Galilėjus atrado Mėnulio vibraciją – periodišką jo svyravimą centro atžvilgiu.

Jau labai sunkiai sirgdamas ir būdamas aklas, 1638 m. Olandijoje išleido veikalą „Pokalbiai ir matematiniai įrodinėjimai apie dvi naujas mokslo šakas – mechaniką ir vietinį judėjimą“.

Galilėjaus indėlis į mechanikos, fizikos, astronomijos mokslus neišmatuojamas, pakeitęs supratimą apie pasaulį, dangaus kūnus. Jo darbai padėjo pagrindus I. Niutono fizikai ir mechanikos mokslo raidai, o kai kurie Galilėjaus sukonstruoti prietaisai sėkmingai naudojami ir nūdien.

Mūsų laikais Nors Galileo Galilėjaus darbų reikšmės pervertinti tiesiog neįmanoma, jo metas mokslui nebuvo pats palankiausias, todėl ir gyvenimas, nors kupinas šlovės, garsumo, pagarbos, rožėmis klotas nebuvo. Tačiau labai tvirto charakterio senas žmogus atlaikė visus likimo smūgius.

Praėjus trims su puse šimtmečių po jo mirties Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, vadinęs save „Koperniko kanauninku“, Bažnyčios vardu paskelbė, jog Galileo Galilėjus buvo pasmerktas neteisingai. 1989 m. kosminis laivas „Atlantis“ Jupiterio link paleido kosminį zondą „Galilėjus“. Jupiterio palydovai Ijo, Europa, Kalista ir Ganimedas vadinami Galilėjaus mėnuliais.

Galilėjaus vardu pasaulyje pavadinta daugybė objektų, o mokslininkai vadovaujasi jo principu: „Faktus sukaupti dar nėra mokslas. Mokslo užduotis yra dėsningumų nustatymas, išreikštas matematikos kalba, o svarbiausios kūnų savybės yra išmatavimai, forma, kiekybė ir judėjimas.“ Parengė Vanda IBIANSKA

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Miestiečiai Giovannino GUARESCHI Don Kamilis niekaip negalėjo pakęsti miesto „raudonųjų“. Tokie proletarai gerai elgiasi, kol yra mieste, bet už miesto jie pasijunta esą paprasti piliečiai ir pasidaro įkyrūs, kaip dūmai akims.

Aišku, jie taip elgiasi keliaudami būriais arba važiuodami sunkvežimiu: tada „molio Motiejais“ pravardžiuoja visus pakeleivingus, jei kuris nors yra storas, vadina „pilvūzu“ arba „lašininiu“. O jei sutinka mergaitę, tai jau neklauskite, kaip blevyzgoja.

Kai jie atvyksta į kaimą ir išlipa iš sunkvežimio, prasideda tikrai įdomus vaizdas. Jie vaikščioja pasipūtę, su cigarete lūpų kampe, tarsi kas nors svaidykle būtų ją ten įsodinęs. Paskiau skersi, ištiesę kojas, sėdi smuklėje, rodydami blusų sukandžiotas išbalusias rankas, kumščiais tranko stalą ir spiegia pilviniais girgždančiais balsais. O jei gatvėje ar kelyje jiems po kojomis pasipainioja paklydusi višta, tai tikriausiai nepaliks jos nepasigrobę.

Vieną sekmadienio popietę atvyko sunkvežimis, prikimštas miesto „raudonųjų“, kurie esą lydėjo svarbų apskrities atstovą, pasirengusį pasakyti kalbą mažiesiems kaimo proletarams. Peponis, eidamas į partijos būstinę pranešti apie padėtį, pasakė miestiečiams, kad jie esą partijos skyriaus svečiai ir galį laisvai rinktis Malūnėlio smuklėje, kur jų laukianti stipraus vyno statinė.

Jų buvo apie trisdešimt ir priedo penkios ar šešios raudonai apsitaisiusios mergiotės. Tie tipeliai netrukus pradėjo šaukti: – Žiogeli, ko tu snaudi?

Tuomet Žiogeliu pavadintasis ištraukė iš lūpų cigaretę, sviedė ją mergiotei, kuri, pagavusi ją lūpomis, ėmė giliai traukti, leisdama dūmus net pro ausis.

Sustoję prie smuklės, jie gėrė ir dainavo, ir nepaprastai dainavo, ypač operų ištraukas. Paskiau, kai nusibodo dainuoti, ėmė garsiai užkabinėti visus praeivius.

Kai Don Kamilis važiavo dviračiu pro šalį, pamatę šį milžiną vyrą, juokais nebetvėrė ir šaukė: – Žiūrėk, žiūrėk! Kunigas lenktynininkas!

Don Kamilis, nieko neatsakęs, pravažiavo pro besijuokiančiųjų būrį, kaip tankas per šiaudus. Tačiau atsidūręs gatvės gale nepasuko į namus, bet grįžo atgal.

Antrasis jo pasirodymas sukėlė dar didesnį juoką ir triukšmą. Visi miestiečiai sutartinai šaukė: – Spausk, spausk, pilvūze!

Don Kamilis, nė kiek nesijaudindamas, tebetylėjo ir pravažiavo nė nemirktelėjęs. Atsidūręs bažnytkaimio gale, aišku, vėl turėjo grįžti pro smuklę. Trečias jo pasirodymas buvo jau nepaprastas, nes minia nuo „pilvūzo“ lengvai perėjo prie „maišo“ ir visai nesivaržydama nusprendė, kas tame „maiše“ yra.

Kitas, būdamas Don Kamilio kailyje, būtų įsižeidęs.

Bet Don Kamilis turėjo geležinius nervus ir nepaprastą savitvardą.

– Jei jie mano išprovokuoti mane, ne ant tokio pataikė, – pagalvojo. – Kunigas tiek nenusižemins, kad eitų su girtais peštis!

Sustojęs numetė dviratį į šalį. Priėjęs prie smuklės, nutvėrė žmonių apsėstą stalą, pakėlė ir sviedė į būrį.

Po to čiupęs suolą, ėmė juo švaistytis.

Tuo metu atvyko Peponis su vyrais. Don Kamilis tuojau nurimo ir apsaugos buvo palydėtas iki klebonijos durų, nes miestiečiai, pasibaigus suolo audrai, išlindo iš po stalo ir visa gerkle šaukė, kad reikią jį pakarti.

Mergiotės buvo dar akiplėšiškesnės.

– Gražūs dalykai, klebone! – perspėjo Peponis, priėjęs prie klebonijos. – Tamsta bepolitikuodamas pamiršti ir „Dominus tecum“.

– Tamsta ne kunigas, o smogikas, – riktelėjo žymusis apskrities kalbėtojas.

Paskiau, pamatęs Don Kamilio milžinišką ūgį ir kaip kastuvus rankas, pasitaisė tardamas: – Tamsta vienas esi ištisas smogiamasis dalinys.

* * *

Don Kamilis, užsklendęs duris, uždarė langą ir, išsitiesęs lovoje, įbruko galvą į pagalvę, bet niekaip negalėjo nurimti. Kažkas apačioje jį šaukė, nors balsas buvo vos girdimas.

Tuomet pamažu nulipo ir nuėjo prisistatyti altoriaus Kristui.

– Don Kamili, ar nieko neturi man pasakyti?

Don Kamilis klestelėjo rankomis.

– Tai nebuvo valingas veiksmas, – tarė. – Kad išvengčiau bet kokio susidūrimo, mitingo metu pasitraukiau iš bažnytkaimio. Niekuomet nebuvau manęs, kad jie sėdės prie Malūnėlio smuklės. Jei būčiau žinojęs, visą naktį būčiau laukuose pasilikęs.

– Bet kai pirmą kartą pravažiavai, žinojai, – pabrėžė Kristus. – Dėl ko vėl grįžai?

29

30

Artuma / 2008 m. sausis

Atokvėpio valandai – Tuose namuose, kuriuose svečiavausi mitingo metu, buvau pamiršęs brevijorių.

– Don Kamili, nemeluok, – griežtai atsakė Kristus.

– Brevijorių turėjai kišenėje: gal išsiginsi!?

– Aš jį labai saugoju, – atsakė Don Kamilis. – Turėjau kišenėje, o maniau užmiršęs. Kai įkišau ranką į kišenę, ieškodamas nosinaitės, ir užčiuopiau brevijorių, jau buvau pravažiavęs pro smuklę. Tuomet turėjau grįžti atgal: kito kelio nebuvo. Tu tai žinai.

– Galėjai grįžti į namus, kuriuose buvai mitingo metu. Juk gerai žinojai, kad jie sėdėjo šalia smuklės, nes buvai girdėjęs, kaip jie tau iš paskos šaukė. Kodėl nevengei duoti jiems progos piktai paburnoti?

Don Kamilis pakraipė galvą.

– Viešpatie, – rimtai tarė, – jei yra Dievo įsakymas neminėti Jo vardo be reikalo, tai kodėl Dievas davė žmonėms kalbos dovaną?

Kristus šyptelėjo.

– Tuomet jie niekintų Dievo vardą raštu arba naudotųsi nebylių abėcėle, – atsakė Kristus. – Dorybė kaip tik tuo pasireiškia, kad, turint visas priemones ir palinkimą, nenusidedama.

– Vadinasi, jei atgailaudamas pasiryžtu tris dienas nieko nevalgyti, negaliu vartoti vaistų, kurie numalšintų alkį, bet privalau alkti ir kentėti.

– Don Kamili, – tarė susirūpinęs Kristus, – ką tu nori man įrodyti?

– Tai, kad jei atsidūręs gatvės gale, noriu įrodyti Dievui, jog pagal Jo įsakymus moku suvaldyti piktus polinkius ir atleisti savo įžeidėjams, aš neprivalau vengti progos dar kartą drąsiai pravažiuoti pro tuos niekšus.

Kristus papurtė galvą.

– Klysti, Don Kamili. Tu negali vesti į pagundą savo artimo, negali gundyti jį nusidėti.

Don Kamilis liūdnai išskėtė rankas.

– Atleisk man, Viešpatie, – maldavo, – dabar suprantu savo klaidą. Jeigu šie drabužiai, kuriuos iki šiol pasididžiuodamas vilkėjau, šiandien gali būti pagunda ir kitus įstumti į nuodėmę, aš arba visiškai neišeisiu iš namų, arba apsirengsiu konduktoriaus uniforma.

Kristus truputį sunerimo.

– Tai išsisukinėjimai. Nenoriu ginčytis su tuo, kuris ieško įvairių priekabėlių, kad blogai pasielgęs išsisuktų. Galiu padaryti prielaidą, kad neturėjai blogų tikslų, ryždamasis pravažiuoti trečią kartą. Bet kaip tu išaiškinsi tai, kad, užuot įrodęs Dievui, jog moki suvaldyti aistras ir atleisti savo kaltininkams, tu lipi nuo dviračio ir pradedi švaistytis stalais ir suolais?

– Padariau skaičiavimo klaidą ir puikybės nuodėmę.

Atseit, suklydau apskaičiuodamas laiką, nes, kai nulipau nuo dviračio, tikėjau, jog nuo paskutinio išgirsto įžeidimo praėjo dešimtis minučių, o iš tikrųjų buvo praėjusios vos kelios sekundės, kai pasijutau esąs ties smukle.

– Geriau sakyk, dešimta dalis sekundės, Don Kamili.

– Taip, Viešpatie, padariau įsivaizdavimo bei puikybės nuodėmę, tikėdamas, kad Dievas apšvies man protą ir galėsiu suvaldyti pykčio aistrą. Viešpatie, per daug pasitikėjau Tavimi. Jei manai, kad per didelis kunigo pasitikėjimas yra peiktinas, bausk mane.

Kristus atsiduso.

– Don Kamili, reikalas nelengvas. Nė nepajutai, kaip piktoji dvasia užvaldė tave, tavo žodžius ir burnoja tavo lūpomis. Pamėgink tris dienas papasninkauti, teragaudamas duonos ir vandens, ir nerūkyk. Pamatysi, kad piktoji dvasia pasijus nejaukiai ir paliks tave.

– Sutinku, – atsakė Don Kamilis, – ir dėkoju už patarimą.

– Palauk, trečią dieną man padėkosi, – šypsodamas atsakė Kristus.

* * *

Bažnytkaimyje buvo daug prikalbėta. Po to, kai Don Kamilis buvo pabaigęs savo priešvelnišką pasninką (palaimintas pasninkas, kuris jį išgydė nuo suktos galvosenos!), į kleboniją užėjo vienas miesto valdininkas, lydimas Peponio ir viso jo generalinio štabo.

– Teisingumo pareigūnai ištyrė nusikaltimą, – ramiai paaiškino Peponis, – ir pasirodė, kad vietos pareigūnams tamstos raštu įteikti parodymai neatitinka tų, kuriuos apskrities pareigūnams pateikė tamstos užpultieji draugai.

– Parašiau visą teisybę, nieko nepridėdamas, – patvirtino Don Kamilis.

Valdininkas pakraipė galvą.

– Čia tvirtinama, kad tamstos laikysena buvo provokuojanti, net „begėdiškai provokuojanti“.

– Tai mano paprasta laikysena, kai važiuoju dviračiu, – atšovė Don Kamilis. – Šios mano laikysenos čia niekas nepalaikė provokacija.

– Taip ir ne, – tarė Peponis. – Čia daugelis, matydami tamstą važiuojantį dviračiu, norėtų, kad lūžtų vairas ir tamsta, kritęs ant žemės, nusisuktum sprandą.

– Visur yra blogų žmonių, – paaiškino Don Kamilis. – Tai dar nieko neįrodo.

– Antras dalykas, – tęsė valdininkas, – tamstos pareiškime sakoma, kad buvote vienas, o kitų pareiškimai tvirtina, kad buvo tamstai padedančių žmonių, kurie laukė pasislėpę. Į tai, man regis, reikalinga atkreipti dėmesį, peržiūrėjus dvikovos išdavas.

Don Kamilis griežtai paneigė: – Buvau vienui vienas. Nepaisant pasišvaistymo su suolu, užteko ant tos miesto gaujos užmesti stalą, apskaldant šešias iškvaišusias makaules.

– Penkiolika makaulių, – patikslino valdininkas.

Paskiau paklausė Peponio, ar stalas buvęs tas pats, kurį jau apžiūrėjo. Peponis patvirtino.

Atokvėpio valandai – Kunige, ar nesupranti, – pašaipiai tarė valdininkas, – jog sunku patikėti, kad vienas žmogus galėtų tarsi žaislelį kilnoti ąžuolinį stalą, sveriantį keturis centnerius?

Don Kamilis užsidėjo ant galvos skrybėlę.

– Aš nežinau, kiek jis sveria, – sausai atsakė, – bet tuojau galime jį pasverti.

Išėjo, o kiti nusekė iš paskos.

Kai priėjo prie Malūnėlio smuklės, valdininkas parodė ąžuolinį stalą.

– Ar šitas, klebone?

– Taip, šitas, – atsakė Don Kamilis ir, Dievas žino kaip, nutvėręs stalą užsidėjo ant galvos, o paskiau, rankas ištempęs, nusviedė jį į pievą.

– Puikus metimas! – riktelėjo kiti.

Peponis paniuręs paėjo į priekį: nusivilko švarką, sugriežė dantimis, nutvėrė stalą, pakėlė ir nusviedė dar toliau į pievą.

Prisirinko daugybė žmonių ir visi džiaugdamiesi gėrėjosi.

– Tegyvuoja viršaitis!

Nustebęs valdininkas palietė stalą, bet veltui mėgino jį pajudinti. Paskiau pažvelgė į Peponį.

– Mūsų bažnytkaimyje taip įvyksta! – išdidžiai riktelėjo Peponis.

Valdininkas, pasakęs: „Puiku, puiku!“, įsėdo į automobilį ir išnyko it žaibas.

Peponis ir Don Kamilis rūsčiai pasižiūrėjo vienas į antrą, nusisuko ir, nė žodžio nepasakę, nuėjo savais keliais.

– Nesuprantu, kas čia darosi, – murmėjo Malūnėlio smuklininkas. – Kunigai, komunistai – visi kimba į šį stalą. Prakeikta politika ir tas, kas ją išrado!

* * *

Nesusipratimas pasibaigė taip, kaip ir turėjo pasibaigti: Don Kamilis gavo vyskupo kvietimą ir drebančiomis kinkomis nuskubėjo į miestą.

Senas, mažutis, pražilęs vyskupas sėdėjo svetainėje, pradingęs odiniame fotelyje.

– Ir vėl tu čia, Don Kamili, – tarė vyskupas. – Jau tau neužtenka suolu pravėdinti žmonių, pradėjai stalais švaistytis!

– Silpnybės valanda, Ekscelencija, – šnibždėjo Don Kamilis. – Aš...

– Viską žinau, Don Kamili, – pertraukė vyskupas. – Priversi tave iškeldinti į kalnus, pas ožkas!

– Ekscelencija, jie...

Vyskupas pakilo, palinkęs ant lazdos, atsistojo šalia Don Kamilio ir žiūrėjo į tą vyrą kaip į kalno viršūnę.

– Jie nesudaro jokios reikšmės – šūktelėjo, grasindamas lazda. – Kunigas, kuriam pavesta skelbti meilę ir atlaidumą, negali dėtis velniu, mesdamas stalą ant artimo galvos! Gėdykis!

Vyskupas, priėjęs prie lango, atsisuko.

– O man nepasakysi, kad buvai vienas! Suorganizavai gaują, paspendei pinkles! Vienas nebūtum sužalojęs penkiolikos galvų!

– Ne, Ekscelencija, – atsakė Don Kamilis, – buvau vienui vienas, prisiekiu! Kaltas buvo stalas, kuris, krisdamas ant galvų, eibių pridirbo. Supraskite, buvo didelis ir sunkus stalas, kaip štai anas.

Don Kamilis palietė didelį stalą, stovintį svetainės viduryje, o vyskupas rūsčiai į jį pažvelgė.

– Hic Rhodus, hic salta! – tarė. – Jei nemeluoji, pamėgink! Pakelk šį stalą...

Don Kamilis priėjo ir nutvėrė. Šis buvo daug sunkesnis už smuklės stalą, bet kai Don Kamilis išjudėdavo, būdavo blogiau kaip su Amerika.

Jo kaulai girgždėjo, o kaklo gyslos iššoko kaip pančiai. Bet stalą pajudino, pamažu užsidėjo ant galvos ir pakėlė.

Vyskupas žiūrėjo nekvėpuodamas. Kai pamatė, kad Don Kamilis iškėlė stalą aukščiau galvos, barkštelėjo lazda į grindis: – Mesk!

– Kaip, Ekscelencija? – sudejavo Don Kamilis.

– Mesk, sakau tau! – šūktelėjo vyskupas.

Stalas nubildėjo į kertę, net visas namas suvirpėjo.

Laimei, svetainė buvo apatiniame aukšte, nes kitaip visa būtų blogiau pasibaigę.

Vyskupas pažiūrėjo į stalą, priėjęs pabarškino lazdele į skeveldras, paskiau atsuko drebančią galvą į Don Kamilį.

– Vargšas Don Kamilis, – atsiduso. – Deja, niekuomet nebūsi vyskupas. Dar kartą atsidusęs, ištiesė rankas.

– Jei aš būčiau galėjęs panašiai stalą kilnoti, dar tebebūčiau kokio nors bažnytkaimio klebonas.

Išgirdę trenksmą, subėgo žmonės ir išplėstomis akimis žiūrėjo pro duris.

– Kas atsitiko, Ekscelencija?

– Nieko.

Visi sužiuro į suskaldytą stalą.

– Ak, – tarė vyskupas, – nieko! Tai mano darbas. Don Kamilis mane suerzino ir praradau kantrybę. Bjaurus dalykas pasiduoti pykčiui, vaikeliai. Teatleidžia man Viešpats. Ačiū Dievui! Žmonės išsiskirstė, o vyskupas palietė suklupusio Don Kamilio galvą.

– Eik ramybėje, dangaus Karaliaus kary! – nusišypsojęs tarė. – Dėkoju tau už dideles pastangas palinksminti seną vyskupą.

Don Kamilis, sugrįžęs namo, viską papasakojo Kristui, kuris pakraipė galvą ir atsidusęs tarė: – Kvailių gauja!

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

31

32

Artuma / 2008 m. sausis

Gero kino kampelis

Prarasti ir atrasti gyvenimai Ramūnas AUŠROTAS Gavęs prašymą parašyti apie emigraciją susimąsčiau. Tema dėkinga, bet lietuvių kinui tebėra terra incognita. Gaila. O juk emigracija ne vien sausas pasaulio visuomenės būvio apibūdinimas, bet ir pilnakraujai žmonių likimai, jų istorijos, talentingo kino kūrėjo rankose galinčios suskambėti ne tik graudžiomis intonacijomis, bet ir farsu bei tragizmu („Emigrantas“; „The Immigrant“, 1917, rež. Charlie‘is Chaplinas) ar psichologine įtampa („Trylika“; „13 Tsameti“, 2005, rež. Géla Babluanis). Vis tas lietuvių kinematografą ir toliau tebekamuojantis autorinio kino sindromas. Kino kritikė Živilė Pipinytė teisi, sakydama, kad lietuvių kinas niekada nemokėjo ir nemoka pasakoti paprastų istorijų.

Kol lietuvių kino režisieriai užsiiminėja komerciniais skrydžiais, užsienio kinematografo žvilgsnis vis labiau skverbiasi į vidinį emigranto pasaulį.

Emigracinį epą ir jo personažų istoriją, aidinčią istorinio proceso fone, kaip kad filmuose „Amerika, Amerika“ (America, America, 1963, rež. Elia Kazan), „Emigrantai“ (Utvandrarna, 1971, rež. Jan Troell) ar „Pelė užkariautojas“ (Pelle erobreren, 1987, rež. Bille August), keičia labai asmeniški kameriniai pasakojimai apie prarastus ir atrastus gyvenimus.

2006 m. „Kino pavasaryje“ rodyta Ramino Bachrani juosta „Kioskas Niujorke“ (Man Push Cart, 2005) pateikia žiūrovui emigranto iš Pakistano gyvenimo Niujorke dramą. Šis emociškai prislopintas socialinio realizmo stiliumi sukirptas egzistencialistinis pasakojimas porinamas vėlyvo vakaro, gilios nakties arba ankstyvo ryto fone. Filmo šviesa dažniausiai dirbtinė ir blanki, skleidžiama gatvės žibintų ar gyvenamųjų patalpų lempų. Tokioje dirbtinėje šviesoje kurpiamas herojaus gyvenimas.

Tėvynėje jis buvo roko žvaigždė, o čia – taip sako angliškas filmo pavadinimas – tėra žmogus, stumiantis vežimėlį. Prekiaujantis Niujorko centre bandelėmis ir arbata, pardavinėjantis gatvėje nelegaliai perkopijuotus pornografinius filmus ir nevengiantis kito atsitiktinio darbo.

Kino kamera po truputį, lyg vartydama knygą, atskleidžia skausmingą šio žmogaus praeitį ir niūrią dabartį: žmona

„Amerikoje“ („In America“, 2002). Tiesa, nauja kultūrinė aplinka ir jos metami iššūkiai tėra tik fonas šeimoje vykstančios tylios dramos, pasakojamos pirmuoju (vyriausios dukters akimis) ir trečiuoju (režisieriaus) asmeniu. Filmo epicentras – šeimos narių išgyvenamas kaltės jausmas dėl jaunėlio sūnaus mirties. Kaip žinia, žmogus yra keistas sutvėrimas – jis prisiima kaltę tada, kai objektyviai nereikėtų prisiimti, ir jos vengia tada, kai objektyviai neturėtų vengti. Tiek vieną, tiek kitą užtvarą žmogus yra visiškai pajėgus peržengti tik tikėjimo šviesoje. Pirmu atveju išvengiama prisiimamos nerealios atsakomybės naštos, antru – per atperkamąją Kristaus auką išsivaduojama iš nuodėmės sunkumo. Filme „Amerikoje“ matome pirmąjį atvejį: šeimos nariai – tėvas, motina ir vyresnioji dukra – kiekvienas savaip prisiima atsakomybę dėl įvykusios tragedijos. Paradoksalu, tačiau giliausiai šis kaltės jausmas graužia būtent vyro širdį. Jo padarinys – po sūnaus žūties įvykstantis tikėjimo atmetimas, nesuge-

mirė prieš metus, vaikas gyvena su jos tėvais, kurie negali jam atleisti dėl dukters mirties. Kiti emigrantai dirba idant pragyventų, jis – tam, kad sutaupytų pinigų butui ir su sūnumi galėtų jame apsigyventi. Atsitiktinis romanas jo žaizdų užgydyti negali – tam reikia ir laiko, ir kitokio, ne tik momentinio seksualinio, santykio. Šio žmogaus istorija – viena iš tūkstančių nerealizuotų american dream istorijų. Žmonių, mintančių iliuzija bei saviapgaule. Ne gyvenančių, bet stumiančių gyvenimus, kaip šis perspektyvos neturintis vyras. Neatsitiktinai kančios Kadras iš Ramino Bachrani filmo „Kioskas Niujorke” tema šiame filme yra centrinė. Kančia jame ne butaforinė bėjimas priimti naujai užsimezgusios gyar deklaratyvi, bet turinti kūną ir kraują, vybės ir gyvenimo džiaugsmo stoka. Nors įrėžta herojaus veide – jis neryškus arba filmo ištarmė yra humanistinė, leidžianišblukęs, regimas tamsių kadrų ir prėskų ti manyti, kad santykiuose tarp žmonių spalvų fone. Vis dėlto gaila, kad būdamas kažkaip atrandama dvasios pusiausvyra, ištikimas filmo atmosferai režisierius vi- gilesnis krikščioniškas žvilgsnis apčiuops siškai nepaliko vietos vilčiai. Kaip ir he- jame nemažai užuominų apie išganomąjį rojus vienišo kačiuko, kurį jis priverstas Dievo veikimą, vykstantį ne per triukšišmesti į šiukšlių dėžę (Niujorke drau- mingus stebuklus (palikime tai Satjai Sai džiama gyvūnėlius laidoti), mirtis ne tik Babos kompetencijai), bet per paprastus simboliška, bet ir skausminga. žmones. Jei tiki, kad pasaulis laikosi ne Kiek viltingesnį ir žiūrovui patrauk- ant tavo pečių, daug lengviau ir priimlesnį paveikslą pateikia autobiografinių ti, ir paleisti/atleisti. Krikščioniui tai ne bruožų turinti Jimo Sheridano juosta poezija. Tai – proza.

33

Mandagumas mūsų kasdieninis

Pietų vajus Linksmybės prasideda sulig Kalėdomis, bet sulig jomis nesibaigia. Kaip žinome, ateina audringos Naujųjų metų sutiktuvės ir šventimas, po jų – vardinių virtinė, prasidedanti Genovaitėmis ir Vytautais. Jeigu progos nėra, ją susigalvojame ir keliaujame vieni pas kitus į svečius. Ir gerai darome, taip ir reikia. Tai gyvas bendravimas, ryšiai tarp žmonių. Jų nepakeis jokie telefoniniai pokalbiai, elektroninis paštas ir juolab cyptelėjimai SMS’ais, kitaip tariant, bevielių aparačiukų žinutėmis.

Taigi, tema – kaip priimti svečius ir kaip elgtis svečiuose. Šiandien pakalbėkime apie pietus.

Pirmoji geležinė taisyklė: į svečius einame tik kviečiami!

Pakviesti pietų rengiamės išeiginiais (vizitiniais), bet ne vakariniais drabužiais. Nuogi damų pečiai, gilios iškirptės ir vyrų smokingai atrodys juokingai.

Ką nusinešti? Namų šeimininkei – gėlių. Jeigu turite ypatingą – bet tik labai ypatingą! – butelį alkoholio, vyras gali jį dovanoti šeimininkui, tačiau visai nebūtina. Degtinės nešiojimas į svečius atėjo iš skurdžių pokario bei intensyvaus rusinimo laikų, ir, laimei, ši mada jau nyksta. Kartais ponios mėgsta įteikti savo darbo pyragą. Hm... Dėl tų kepinių visaip pasitaiko. Tai, kas pačiai kepėjai atrodo raritetas (liet. vertinga retenybė), kitiems gali pasirodyti abejotino skanumo daiktas. Tad geriau nereikia, nebent šeimininkė paprašytų.

Pietuose neužsibūname per ilgai.

Tai reiškia – iki vakarienės. Suvalgius desertą ir išgėrus kavos, pasišnekučiuojame ne ilgiau kaip valandą ir kylame savo kaliošų link. Svarbiausia – ne tik laiku ateiti, bet ir išeiti. Kad neleistina vėluoti, savaime aišku. Šeimininkų pareiga – ne tik pagaminti pietus, deramai padengti stalą, bet ir palaikyti pokalbį bei gerą nuotaiką. Esama subtilių dalykėlių, kurių pamiršti nevalia. Tualetas privalo blizgėti ir kvepėti, jame turi būti muilo, gaiviklio ir švarutėlaitis rankšluostis. Tas pats pasakytina apie vonią. Kodėl? Na, jei į tualetą užėjo Jonas, Kazys patraukė rankų

nusimazgoti į vonią, o čia kabo šeimininkės liemenėlė, namų galvos šeimyninės kelnaitės, guli šukos su plaukais ir džiūsta „antro“ švarumo rankšluosčiai?!

Net jei biusthalteris, trumpikės ir būtų su Versace ar Dolce&Gabana prekiniu ženklu – vis vien!

Per pietus nedemonstruojame savo šuns išskirtinio protingumo ir vaikų ar vaikaičių artistinių sugebėjimų, tokių kaip eilėraštukų (o, siaube, dažniausiai ilgų...) deklamavimas ir dainavimas.

Leiskime patiems svečiams pasidomėti mūsų vaikais. Šuo? Pageidautina, kad pietuose nedalyvautų.

Gana žiaurus svečių kankinimo būdas – rodyti šeimos nuotraukų albumus.

Kol neprašo, nerodykime. Dažniausiai Silvijos Knezekytės nuotrauka

ir nepaprašo. Kitas sadistinis metodas – paleisti kelionių vaizdajuostes. Žmonės, nieko nėra baisiau už be galo ilgą mėgėjiškai (= itin prastai) nufilmuotą kelionę!

Kalbant apie pietus atsiranda toks niuansėlis: jeigu Petrauskai pavaišino Kazlauskus, šiems po kurio laiko dera atsirevanšuoti, t. y. pasikviesti Petrauskus.

Ar kviečiame ir su Petrauskais (Kazlauskais) kartu gyvenančius tėvus, uošvius, senelius? Gerai būtų, tačiau... O jeigu šeimininkų mėnesio pajamos nesiekia 1500 litų, ir butukas tik dviejų kambarėlių? Vis dėlto esant nors menkiausiai galimybei, reiktų pakviesti visą šeimą. Bus visiems gera, šilta ir malonu.

Na, nebent senelis nebekontroliuoja savo „dujų ūkio“ ir gali garsiai paleisti dūlį, o močiutė kurčia kaip tetervinas. Bet ir tai derėtų pakęsti, nes visai nežinome, kokios negandos ištiks mus, kai sulauksime devyniasdešimties. Jeigu sulauksime.

Iš ko susideda pietūs? Iš aperityvo (apetitą žadinančių lengvų gėrimų), šaltos užkandėlės, sriubos, karštojo pagrindinio patiekalo, deserto. Svetainėje paduodama kavos, o įtartinajam seneliui – mėtų arba kmynų arbatos.

Suprantama, kad svečiai nenusiauna batų, nelaisto sriubos, netrupina ant grindų, nečepsi ir nesielgia storžieviškai. Juk bendri pietūs – šventė, pačių gražiausių jausmų ir ketinimų išreiškimas.

A. B.

34

Artuma / 2008 m. sausis

Sveikata

Apie geležį ir mažakraujystę Gydytojo Petro paskaitėlė Mažakraujystė užpuola dažniau nei manome. Jeigu kamuoja nuovargis, mieguistumas, silpnėja atmintis ir atsparumas ligoms, reikia pasitikrinti kraują: gal mažakraujystė? Dažniausiai ji atsiranda dėl geležies stokos. Kai šios gauname per mažai, „krenta“ hemoglobinas ir organizmui ima stigti deguonies, o čia ir prasideda...

Bendri geležies trūkumo požymiai yra šie: blyški, nesveikos spalvos oda; nuolatinis nuovargis, bendras silpnumas, mieguistumas; jautrumas, dirglumas, nervingumas; paviršinis kvėpavimas; pagreitėjęs širdies plakimas; slenkantys plaukai; lūžinėjantys nagai; kartais ant jų atsiranda dėmelių; žaizdelės lūpų kampučiuose; dažni galvos skausmai; sutrikęs virškinimas.

Kai stinga geležies, labiausiai nukenčia smegenys, todėl darosi sunku susikaupti, sumažėja darbingumas. Kai kuriems šąla galūnės, kitiems susilpnėja uoslė. Apskritai kenčia visas organizmas, limpa visokios ligos, ir žmogus tampa vangus, liguistas. Senoliai sakydavo: „Niekam tikęs.“

Kodėl pritrūkstame geležies?

Pirmoji priežastis yra jos nepasisavinimas. Taip nutinka tada, kai ilgėliau ir smarkokai viduriuojame ir netinkamai deriname produktus. Jeigu maistas turi mažai ląstelienos, jis greit suvirškinamas ir ilgiau neužsibuvęs skrandyje bei dvylikapirštėje žarnoje su visa geležimi ir kitais mikroelementais iškeliauja laukan.

Antroji priežastis ta, kad su maistu nepakankamai gauname geležies, t. y. valgome mažai jos turinčių produktų.

Tokia bėda dažnai ištinka vegetarus ir griežtų dietų mėgėjus.

Daugiausia geležies esama gyvulinės kilmės produktuose. Mėsoje jos – nuo 15 iki 20 procentų. Augaliniuose produktuose – vos keli procentai. Bet tam, kad įsisavintume mėsoje esančią geležį, ją reikia valgyti su šviežiomis, žaliomis daržovėmis. Išimtis veršiena, kuri valgoma be jų. Daug geležies turi kiaušinių tryniai, tad kiaušinius protinga valgyti taip pat su žalių daržovių garnyru. Tačiau jei prie pagrindinio patiekalo daržovių buvo per mažai, jų būta virtų ar keptų, išgerkite apelsinų sulčių stiklinę, suvalgykite obuolį ar greipfrutą. Visai netikęs įprotis po pietų gerti

arbatos, nes joje esantis taninas trukdo organizmui pasisavinti geležį.

Perspėjimas įvairaus amžiaus damoms: jums geležies reikia daugiau, nes netenkate jos su menstruacijomis, nėštumo metu, maitindamos kūdikį krūtimi, o atėjus moteriškajam rudeniui prasčiau įsisavinate. Paradoksalu, tačiau neperlenkite lazdos su pieno produktais. Jų stenkitės nevartoti užvalgę mėsos.

Mažakraujystė gydoma geležies preparatais, skiriamais gydytojo. Vien dietos pakeitimu jos neatsikratysime arba tai užtruks taip ilgai, kad per tą laiką prilips kokia kita liga. Vartojant geležies preparatus reikia atsisakyti kavos, arbatos ir pieno bei jo produktų. Žinotina, jog geležies preparatai gali naikinti naudingąją žarnyno florą, trukdyti pasisavinti kitas medžiagas. Kartais jie sukelia pykinimą, viduriavimą, pilvo skausmus. Trumpai tariant, vaistas yra vaistas ir be gydytojo jo vartoti nevalia, juolab neatlikus kraujo tyrimo. Pastarasis irgi turi visokių niuansų, bet apie tai žinoti nebūtina, nes tuos dalykus puikiai išmano jūsų šeimos daktaras.

Šypsenos be raukšlių Ji: − Brangusis, važiuokime pailsėti į Bahamus!

Jis: − Tai neįmanoma, brangioji, juk mes turime pagalvoti apie skolas!

Ji: − Bet apie jas galim galvoti ir Bahamuose.

* * *

− Sako, genialumas yra savotiška liga? − Galite nesijaudinti. Jūs atrodote visiškai sveikas.

* * *

Po gimdymo namų langais: − Maryte, kas?! − Mūsiškiai vienu tašku laimėjo! Aš vos nepagimdžiau!

* * *

Atsikėliau pirmadienį, kad antradienį nueičiau į darbą, bet trečiadienį sužinojau, kad ketvirtadienį lis, tad penktadienį pagalvojau: ko man trenktis šeštadienį į darbą, jei sekmadienis – poilsio diena?!

Gyvenimas kaip senas vynas

1960–1970 Vanda IBIANSKA Prisimenant jaunystės laikus, smagiausia rašyti apie knaipes, mat jų būta visai kitokių, nei dabartiniai restoranai, klubai ar diskotekos. Svarbiausia Kaune, žinoma, buvo „Tulpė“. Joje slypėjo kažkas inteligentiško ir kilnaus. Ten nesilankė sovietinių laikų prekybininkai ir nomenklatūra. „Tulpėje“ galėjai pasiklausyti puikios (gyvos!) muzikos, ramiai pasišnekučiuoti, aptarti vos išėjusią gerą knygą, filmą, išsakyti savo nuomonę apie Sartrą ar Kamiu (tada visi buvo pablūdę dėl egzistencialistų), o prie daikto pasimėgauti ir visai nebloga virtuve prieinamom kainom. Ir visada ten sutikdavai įdomių žmonių. Kas sako, kad Kaune nebuvo tikrų inteligentų?! Nebent vilniečiai, kurių daugelis – buvę kauniečiai... „Tulpėje“ rinkdavosi visi skaitantys, mąstantys ir visiems atsirasdavo vietos, nes daugumai kišenė leido.

Kaip neleis, jei kava kainavo 8 kapeikas, pyragaitis – 12 kapeikų! Tai buvo prieinama net ir studentei. Baigusiems studijas ir jau dirbantiems, bet dar už mažą algą, irgi toji pati kišenė leido. O kaipgi! „Sostinės“ salotos – 32 kap., eršketo porcija – 40 kap., šampano taurė – 60 kap., befstrogenas su gruzdintom bulvytėm – 90 kap.

Kitų kainų nebeprisimenu, bet už 1,5–2 rublius galėjai kuo puikiausiai praleisti vakarą kultūringoje aplinkoje tarp išsilavinusių žmonių. Aišku, negirtuokliaujant.

Jauno specialisto su aukštosios mokyklos diplomu alga tada buvo 90 rublių.

Iš pat ankstyvo ryto atidarydavo „Prietulpį“, kitaip vadinamą „Pumpurėliu“. Ten rinkdavosi kitokia publika. Nors vėlgi iš tų pačių, tačiau pagiringų. Jei užbėgdavai suvalgyti prie baro varškės ir išgerti kavos, tai prie staliukų matydavai „pavargusius“ po vakarykščios aktorius, advokatus, inžinierius, gurkšnojančius juodą kavą ir amžinąją armėniško konjako taurelę.

Taisė sveikatą. „Jaunimo kavinėje“ (buvusiame „Versalyje“, dar vėliau „Vakare“) irgi rinkdavosi jaunimas, bet jau margas.

Tiesa, išmokslintas, mandagus, bet čia tojo „Tulpės“ inteligentiškumo nebebuvo. Salės centre sukosi diskas, buvo šokama, muzika grojo irgi gyva, bet jau ne tas, ne tas... Praba kitokia. „Orbita“ stengėsi padvelkti Vakarais. Ir dvelkė! Ji buvo kabareto, kafešantano ir naktinio klubo miksas. „Orbitoje“ kartais pasiskeryčiodavo įgėrę miestiečiai, publika rinkdavosi raina.

„Metropolyje“ lėbaudavo. Trenkdavo muzika, pokšėdavo atkemšami buteliai, vykdavo šokiai, sklisdavo gardūs kvapai. Čia dera prisiminti, jog į padorią knaipę šveicorius moterų be kojinių, o vyrų be kaklaraiščio neįleisdavo. Neįleisdavo, nors tu ką! Štai taip! Dar nuo smetoniškų laikų atėjusi tvarka gyvavo kokius 25 metus, kol pamažėle sunyko.

* * *

Atskiros kalbos ir dėmesio verta buvo dabartinė Kauno apskrities biblioteka, tada populiariai vadinta tiesiog Didžiąja biblioteka. Skamba, tiesa? Ten irgi lankydavosi tikrasis Kauno elitas. Šlamštą skaitančių veikiausiai nebuvo daug, o štai klasiką – kiek tik nori.

Buvo joje ir ypatingas padalinys, vadinamasis spec. skyrius. Ten saugojo draudžiamą literatūrą. Tarp tokių knygų glaudėsi S. Froido raštai, B. Pasternako „Daktaras Živagas“, L. Tolstojaus akademinio leidimo raštų XVII tomas („Dievo karalystė mumyse“, „Išpažintis“) ir daugybė kitų „pavojingų“ leidinių. Kaip nerami, be to, smalsi dūšia, prasibroviau sykį ir ten, nes kažkodėl man prireikė 1942 metais Šiauliuose leisto žurnalo.

Taip ir išliko atmintyje kagėbistinis tvaikas: nieko negalima įsinešti ir išsinešti (net popieriaus lapo, rašiklio), sarginių šunų budriomis akimis mane sekusios dvi darbuotojos, jų šiurkštus elgesys, įsakmus tonas, griežti, tardantys klausimai.

Betgi koks buvo tarpbibliotekinis abonementas! Ajajai! Išsirašai, būdavo, iš kokios Peterburgo ar Maskvos bibliotekos geriausią, rečiausią knygą ir gauni!

Tiesa, laikmena – mikrofilmas. Bet tai niekai. Skaitai, o širdis džiūgauja.

Skaitomiausioms knygoms bibliotekoje buvo eilė.

Laimei, turėjau vienintelį savo gyvenime „blatą“, tai gaudavau pagreitintai.

Ačiū Dievui, spec. skyrių nebėra, bet neteko populiarumo ir tarpbibliotekinis abonementas. Manau, dėl to, kad žmonės vis dar neįsisąmonino, jog už naudojimąsi knyga irgi reikia susimokėti.

* * *

Dievo Kūno bažnyčia, arba kitados – Studentų, pergyveno daug sunkių laikų. Ko tik nebuvo šiame XVII amžiaus sakraliniame pastate! Ir sandėliai, ir

35

36

Artuma / 2008 m. sausis

Gyvenimas kaip senas vynas stačiatikių cerkvė, ir kino teatras, ir vėl sandėliai... Kinas vadinosi „Santaka“, ir jame galėjai pasižiūrėti gerų filmų. Masinės sovietų produkcijos, niekalo ten nerodydavo. Žiūrovų nebuvo daug, salė kartais apytuštė, bet ateidavo tie, kurie žinojo ko nori. Bergmanas, Antonionis, Felinis, Kurosava kaunietiškąją kino auditoriją pamalonindavo būtent „Santakoje“. Joje negliaudydavo saulėgrąžų, nešiurendavo saldainių popierėliais.

Kartais kokia porelė bučiuodavosi paskutinėje eilėje, bet labai jau droviai. Tada viešai maigytis buvo blogas

Dievinu I. Kalmaną ir F. Leharą, bet kauniečių atliekamus tais laikais – ne. Gal todėl, kad buvau jauna? Dabar man bet kokia operetė patinka. Kur „nepatempia“, vaizduotėje pati pritempiu. Svarbu per arti nesėdėti.

* * * Tais laikais gyvenome SSSR narve, iš kurio ištrūkti buvo neįmanoma. Neišvažiuosi, neišskrisi, neišplauksi.

Jei kam pavykdavo nusipirkti turistinį kelialapį į „liaudies demokratijos“ šalį, būdavo didžiulis įvykis ir laimė.

Man pavyko išvažiuoti į Lenkiją ir Čekoslovakiją. Draugija buvo panašaus amžiaus ir išsilavinimo.

Manot, kad pirkom džinsus? Taigi lakstėm po muziejus ir kinus! Ir gavom su bičiule pylos, kad atsiskyrusios Prahoje nuo grupės nurūkom į čekų nacionalinę galeriją. Maža to, grįždamos į viešbutį įlipom į „blogą“ tramvajų ir nuklydom bala žino kur. Paskui turėjom teisintis grupės vadovui, kuris niekaip mūsų nesuprato. Sako: „Seni tie paveikslai, ką ten žiūrėti?“ Kiti tuo metu sėdėjo kine ir mėgavosi filmu „Vėjo nublokšti“, o pora su grupe važiavusių „atsakingųjų“ bufete siurbė alų. Štai kokie buvo laikai!

Algirdo Kazlos nuotrauka

tonas, o nuotakos eidavo prie altoriaus su tikru rūtų vainikėliu, sakau jums!

Kino teatru Studentų bažnyčia virto 1965 metais, ir sunyko „Santaka“ kažkaip savaime. Numirė natūralia mirtimi. Dabar gero kino niekam nebereikia. Per TV „Elito kinas“ ir „Snobo kinas“ būna tik naktį, t. y. tada, kai aktyviai dirbantys nori nenori turi gultis, o geriausiu laiku, nuo 20 iki 22 val., lietuviški televizijos kanalai energingai rusifikuoja arba gamina mankurtus, rodydami „žvaigždes“, „realybę“ ir pan.

* * *

Apie Kauno dramteatrį nė kalbėti nereikia, ir taip viskas aišku. Būdavo, atsistoji iš vakaro į eilę prie bilietų kasos. Negi per naktį stovėsi? Tai susirašom į sąrašiuką ir pakaitom, pakaitom. Kokie režisieriai, aktoriai ir kokios pjesės! Vilniečiai alkūnes kramtė iš žalio pavydo. Išdidūs panevėžiečiai ir tai tikriausiai šnypštė. Aš nesakau, Miltinis yra Miltinis, bet ir Kaunas davė garo. Ir nieko ten konceptualaus ar eksperimentinio; tiesiog puikus, normalių, gabių menininkų teatras. Kai turi talentą, jokių išsidirbinėjimų ir pseudoieškojimų nereikia.

Operetė (pardon, Muzikinis teatras) buvo ne kokia.

Repertuare vis klasika, bet, o varge! Kokia nukankinta!

* * *

Kas sako, kad sovietmečiu buvo viskas blogai, sako netiesą. Mūsų, Pirmosios nepriklausomybės Lietuvos piliečių vaikų, kartos nebūta tokios jau žiauriai blogos. Brendome žinių trokštantys, smalsūs, viskuo besidomintys, turėjome aiškią vertybių skalę ir poziciją.

Aišku, ne visi. Kad mums kliuvo gyventi juodžiausiu laikotarpiu, didelė nesėkmė. Jei kas paklaustų, ar norėčiau būti jauna dabar, atsakyčiau, jog nieku gyvu nesutikčiau gyventi Sovietijoje, bet ne itin pageidaučiau ir dabar. Nors, antra vertus, jauna vėl būti tikrai nenorėčiau. Nebent fizine prasme. Kaip ir visi.

Lietuvos katalikų žiniasklaida Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti!

Jie gyvena, Viešpatie, tavo Artumo šviesoje.

Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumas juos išaukštino.

Ps 89, 16–17

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 837 20 96 83).

Indeksas 5010.

1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 3 mėn. – 12 Lt. 11 mėn. – 44 Lt. Užsisakant redakcijoje 1 mėn. kaina – 2,50 Lt, 12 mėn. – 30 Lt. Užsienyje Artumos prenumeratos kaina metams – 50 USD (45 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams – 20 USD (18 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas, Lietuva Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių Artumos!

Ir toliau gyvuokime Dievo ir žmonių artumoje!

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 1 (220) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. Tiražas 12 500 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Šio numerio kaina atsiimant redakcijoje – 2.5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

2008

VIEŠPATIES METAI LIEPA

0SAUSIS 0P

A T

K Pn Š

0P

S

A T

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

VASARIS

0RUGPJŪTIS

0P

A T

K Pn Š

S

0P

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 KOVAS 0P

A T

S

0P

PAGRINDINĖS KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGINĖS IŠKILMĖS IR ŠVENTĖS

Kiekvienas sekmadienis – Viešpaties diena

BALANDIS

SAUSIS

1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji metai) 6 d. – Viešpaties Apsireiškimas (Trys karaliai)

VASARIS

6 d. – Pelenų diena, gavėnios pradžia

KOVAS

4 d. – šv. Kazimieras, Lietuvos globėjas 19 d. – šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis 20–22 d. – Didysis Velykų tridienis 23 d. – Viešpaties Prisikėlimas (Velykos)

GEGUŽĖ

4 d. – Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės) 11 d. – Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės) 18 d. – Švenčiausioji Trejybė 25 d. – Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

LIEPA

1–12 d. – Švč. Mergelės Marijos Aplankymo didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje 6–13 d. – pal. Jurgio Matulaičio minėjimas-atlaidai Marijampolėje 27 d. – Kryžių kalno atlaidai

A T

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 0GEGUŽĖ 0P

A T

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 0 BIRŽELIS 0P

A T

K Pn Š

S

RUGSĖJIS K Pn Š

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0P

A T

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

Šventoji šeima. Br. Paulius Vaineikis OFM, 2006 m., Lietuva

RUGPJŪTIS 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)

didieji atlaidai Pivašiūnuose (15–22 d.) ir Krekenavoje (12–17 d.)

RUGSĖJIS 6–15 d. – Švč. Mergelės Marijos Gimimo (Šilinės) didieji atlaidai

ir Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejus LAPKRITIS

1 d. – Visi Šventieji 2 d. – Vėlinės 10–16 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, globos didieji atlaidai Aušros Vartuose Vilniuje 23 d. – Kristus, Visatos Valdovas 30 d. – advento pradžia

GRUODIS 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas

25 d. – Viešpaties Gimimas (Kalėdos) ISSN 1392-382X

A T

K Pn Š

S

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 SPALIS 0P

A T

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 0LAPKRITIS 0P

A T

K Pn Š

S

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 GRUODIS 0P

A T

K Pn Š

S

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

Ar­tu­ma

Katalikiškas mėnraštis šeimai