Artuma

Artuma 2008 m. vasaris

2

Benediktas XVI. Mintys iš enciklikos „Spe salvi – Išgelbėti viltimi“

Esame išgelbėti viltimi „Atpirkimas“, išgelbėjimas, anot krikščioniškojo tikėjimo, nėra tiesiog duotas. Jis mums siūlomas ta prasme, kad mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurią turėdami galime pakelti dabartį: dabartyje, nors ir sunkioje, galime gyventi bei ją priimti, jei ji veda į kokį nors tikslą ir jei esame dėl to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas.

Mums reikia mažesnių ar didesnių vilčių, palaikančių mus kasdieniame kelyje. Tačiau jų nepakanka be didelės, visa kita pranokstančios vilties. Ši didžiulė viltis tegali būti visa aprėpiantis Dievas, galintis dovanoti tai, ko patys neįstengiame pasiekti. Dievas, turintis žmogišką veidą ir mylėjęs mus iki galo – kiekvieną atskirą žmogų ir žmoniją kaip visumą. Jo karalystė yra ne įsivaizduojama anapusybė, ne ateitis, kurios niekada nebus; jo karalystė yra ten, kur mylima ir kur mus pasiekia jo meilė. Jo meilė vienintelė teikia mums galimybę kasdien blaiviai, neprarandant vilties polėkio, laikytis iš prigimties netobulame pasaulyje. Ir jo meilė sykiu laiduoja, jog tikrai egzistuoja tai, ką tik miglotai nuvokiame ir ko giliausiai laukiame – gyvenimas, kuris yra „tikras“ gyvenimas.

Mūsų viltis visada iš pagrindų yra viltis dėl kitų. Kaip krikščionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save išgelbėti? Turime taip pat klausti: ką galiu padaryti, kad išgelbėti būtų kiti ir kad kitiems patekėtų vilties žvaigždė? Būtent tada būsiu daugiausiai padaręs ir dėl savo paties išgelbėjimo. Šv. Augustinui šitai reiškė visiškai naują gyvenimą. Kartą jis taip apibūdino savo kasdienybę: „Nerimstančius drausminti, silpnadvasius guosti, silpnuosius palaikyti, prieštaraujantiems atsakyti, kėslaujančių sergėtis, nemokytus mokyti, tingiuosius akinti, besivaidijančius ramdyti, išdidžiuosius subarti, nusiminusius drąsinti, susipykusius taikinti, vargšams padėti, engiamuosius laisvinti, geruosius girti, bloguosius pakęsti ir – ojoj! – visus mylėti“. „Evangelija mane gąsdina“ – kelia išganingą baimę, neleidžiančią gyventi vien sau ir skatinančią perteikti mūsų bendrą viltį kitiems. Kritišku Romos imperijos laikotarpiu, kai grėsmė kilo romėnų Afrikai – kuri, beje, ir buvo sunaikinta Augustino gyvenimo pabaigoje – Augustinui kaip tik rūpėjo perteikti viltį, – viltį, gimusią iš tikėjimo ir įgalinusią jį priešingai savo intravertiškam temperamentui ryžtingai ir visomis išgalėmis prisidėti prie miesto statydinimo. Tame pačiame Išpažinimų skyriuje, kur išvydome jo pastangų „dėl visų“ pagrindinį motyvą, jis sako, kad Kristus visus mus užtaria: „Kitaip netekčiau vilties. Juk gausios ir, be to, didelės mano negalios, gausios ir didelės; bet dar galingesnis tavo gydymas. Būtume galėję manyti, kad tavo žodis yra toli nuo sąjungos su žmogumi, ir netekti vilties dėl savęs, jei jis nebūtų tapęs kūnu ir gyvenęs tarp mūsų“. Akinamas savo vilties, Augustinas iki galo atidavė save paprastiems žmonėms ir savo miestui – atsisakė savo dvasinio aristokratiškumo ir paprastiems žmonėms paprastai pamokslavo ir paprastai elgėsi jų atžvilgiu.

Laiškas skaitytojams

Turinys Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pelenais pasibarsčius

2

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Atsigręžimas, arba Žvilgsnis nuo kalno 3 Būti Dievo akivaizdoje

5

Tomas VILUCKAS Tikėjimas ir jo iššūkiai

6

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (II) 8 Klausimai ganytojams

10

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas

11

Algirdas PATACKAS Istorinio laiko klepsidros

13

Dr. Andrius NAVICKAS Apie katalikišką žiniasklaidą

14

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Kai būdavau uolus krikščionis

15

Kun. Stasio Ylos gimimo 100-osioms metinėms

17

Ir katinas turi sąžinę?..

20

Zita VASILIAUSKAITĖ Konfliktas su viršininku?

Jokių problemų!

23

Žmogus ir nuobodulys

25

Iš redakcijos pašto

27

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Penkios ir penkios

28

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Juk nepamiršome skaityti?

29

Meno pasaulyje Vanda IBIANSKA Muzikos garsai (XXXIII).

Lietuviškasis Moniuška

30

Mandagumas mūsų kasdieninis Viršininkai ir ligos

33

Sveikata Beveik medaus nuvainikavimas

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Šiandien

35

Šypsenos be raukšlių

36

Mieli „Artumos“ skaitytojai, šio numerio viršelis Jus pasitinka Jėzaus paaukojimo šventykloje scena (emalis, XIII a. pab., Gruzija) ne tik dėl to, kad vasario pradžioje švenčiame liturginę šventę, užbaigiančią visą Kalėdų įvykių ciklą. Gal net šiek tiek liūdnoka, nes tądien iš bažnyčių ir namų dingsta paskutiniai kalėdiniai ženklai – prakartėlės ir eglutės... Argi visas džiaugsmas dėl Viešpaties atėjimo tuo ir baigiasi?

Jis gimė, o kas toliau? Pašventėme ir toliau vargsime savo vargelį?..

Kristaus Paaukojimo šventė, populiariai dar vadinama keistu žodžiu „Grabnyčios“, mums bent tokia „paguoda“, kad per ją visų rankose sužimba žvakutės. Tačiau, vėlekos, tądien pašventintos žvakės tradiciškai vadinamos „graudulinėmis“, nes jos prisimenamos bei ištraukiamos ištikus bėdai, prie mirštančiojo patalo... Žinoma, geriau negu nieko, bet nejaugi tik tiek belieka iš nuostabiųjų senuko Simeono šūksnių šventykloje, išvydus Šventąją Šeimą su Kūdikiu: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29–32).

Nežinau kaip Jums, mielieji skaitytojai, bet man labai keista, kad Marija, girdėdama tokius dalykus apie savo Sūnų ir pati prieš keletą mėnesių Elzbietai skelbusi: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1,48b–49) (vadinasi, Marija puikiai suvokė, koks tai Sūnus – Viešpats, pasaulio Gelbėtojas), vis dėlto su Juozapu pakluso senajam, Mozės, Įstatymui, atliko apeigas, kurių reikalavo tradicija, ir tai šiame pasakojime net trissyk kartoja tikslusis evangelistas Lukas (žr. Lk 2, 22–39). Ši istorija, manding, byloja apie tikrą Šventosios Šeimos gebėjimą tradicijos diktuojamas prievoles išgyventi ne aklai, bet sąmoningai. Tad ir šiam „Artumos“ numeriui parinkome sąmoningumo temą: ar tik gedulinių žvakių einame į Grabnyčias? ar tik „tradiciškai“ sekmadieniais „išklausome“ Mišias?

O ir kasdieniame visuomenės gyvenime – ar tik plaukiame pasroviui, ar prisiimame atsakomybę už aplink mus verdančius įvykius?

Idant neliktų tie svarstymai vien teorijomis, nutarėme pasiūlyti ir Jums, mielieji, galimybę atlikti paprastą sąmoningumo veiksmą. Ir „Artuma“ jau rašė, ir daug kur nuskambėjo žinia, kad mūsų valdžia nutarė išsiaiškinti: kas yra šeima? Pernai rudenį Seimas pradėjo svarstyti Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektą. Gera pradžia – dar ne visas darbas, mat pasirodė, jog anaiptol nebe visiems šiandien aišku, ką galime laikyti šeima, o ką ne! Užtat ir siūlome Jums, brangieji, padėti mūsų Seimo vyrams bei moterims apsispręsti dėl to, kas „kažkada senovėje“ sveiku protu buvo savaime suprantama. Pirmajame šio žurnalo puslapyje matote įklijuotą lapą; jį išėmę galite patys jame pasirašyti ir savo artimiesiems, draugams, kaimynams pasiūlyti; iki Kovo 11 d. išsiųskite jį į Seimą lape nurodytu adresu (kopiją galite pasiųsti ir mums), tegu ir su keliais parašais; o jeigu pritrūks vietos viename lape, galite nusikopijuoti arba atsispausdinti dar vieną iš mūsų internetinės svetainės (www.artuma.lt).

Atrodytų gal ir menkas veiksmas, bet, patikėkite, nuo jo tikrai priklausys, kokioje visuomenėje gyvensime rytoj. Už šią akciją mes Jums nežadame jokių prizų, tačiau Jūs patys padovanosite savo vaikams tokią Tėvynę, kurios ateitis – laiminga šeima ir stipri Lietuva!

Jau dabar sveikinu Jus, nes esu tikras: Jūs šaunuoliai – uolūs krikščionys ir puikūs piliečiai! Ačiū Dievui ir Jums!

Darius Chmieliauskas

1

2

Artuma / 2008 m. vasaris

Credo

Pelenais pasibarsčius Vasario kalendorius Keturiasdešimtąją dieną prieš Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo iškilmes Velykas, kasdienišką trečiadienį, krikščionys kviečiami pasninkui ir abstinencijai kaip atgailos ir atsivertimo ženklui. Tą dieną prasideda gavėnia – mūsų atsigręžimo į Dievą metas. Visuotiniame vitrinų, televizijos ekranų, grožio salonų spindesyje krikščionys pasipuošia... pelenais. Man gražu, labai gražu ant gražių žmonių galvų ir kaktų berti pelenus. Norėčiau, kad šitas ženklas kalbintų ir prakalbintų, ir pakviestų gražiam gyvenimui.

Sekmadieniai, iškilmės ir šventės Vasario 2-ąją – Kristaus Paaukojimas šventykloje (Grabnyčios). Keturiasdešimtąją dieną po Užgimimo (Kalėdų) švenčiama šventė primena keturiasdešimties dienų kūdikio Jėzaus aukojimą šventykloje, kaip reikalavo įstatymas. Su degančiomis žvakėmis eidami, šiandien vėl prisimename, kad tikroji pasaulio ir mūsų gyvenimo šviesa yra jis – Jėzus iš Nazareto, mūsų Viešpats. Šventoji Dvasia Simeono lūpomis paskelbė, kad tavo, Tėve, amžinasis Sūnus, šiandien šventykloje paaukotas, bus garbė išrinktajai tautai ir šviesa visai žmonijai. Šiandien – Pašvęstojo gyvenimo diena; meldžiamės už vienuolius bei vienuoles ir prašome Viešpaties naujų pašaukimų vienuolijoms.

Vasario 3-ioji – IV eilinis sekmadienis. Palaiminti dvasios vargdieniai. Kas jie? Tai atviri ir laisvi, viskam pasirengusieji. Palaiminti mes, jei mūsų dvasioje dar yra vietos. Dievas gali ją užpildyti savimi, o drauge viskuo, ko reikia visaverčiam gyvenimui.

Dieve, tu Kristuje visa iš naujo suvienyti panorėjai ir leidi iš jo pilnatvės mums semtis malonę po malonės!

Vasario 6-oji – Pelenų trečiadienis, gavėnios pradžia.

Suteik mums, Viešpatie, paramos krikščioniškąją gyvenimo kovą pradėti šventu pasninku, kad susitvardymas padarytų mus tvirtus grumtis su piktojo pagundomis.

Vasario 10-oji – I gavėnios sekmadienis. Apmąstydami keturiasdešimties

dienų Jėzaus pasninką, mąstome apie mūsų gavėnios metą, trunkantį keturiasdešimt dienų. Jis – viso mūsų gyvenimo simbolis. Kaip ir Jėzus, esame velnio gundomi. Svarbiausia – išlikti ištikimiems sau. Savo pašaukimui, savo žmogiškajai ir krikščioniškajai esmei.

Dieve, tu mums, savo vaikams, paskyrei tinkamą metą širdies tyrumui atkurti ir trokšti, kad mes, pražūtingus norus sutramdę, nebevergautume praeinantiems dalykams, bet kuo labiau pamėgtume amžinuosius.

Vasario 14-ąją – šventųjų Europos globėjų, slavų kraštų brolių misionierių vienuolio Kirilo ir vyskupo Metodijaus šventė (IX a.). Šią šventę švęsdami, o Tėve, džiaugiamės, kad savo Bažnyčią tu drąsini jų švento gyvenimo pavyzdžiu, jų žodžiu mokai, jų malda saugai.

Vasario 17-oji – II gavėnios sekmadienis. Jėzaus atsimainymo įvykis, kurio liudytojais buvo trys mokiniai, ir jiems, ir mums skelbia pergalę, kad ir kokia sunki kova būtų, šviesą, kad ir kokia tamsi naktis suptų, gyvenimą, kad ir

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. vasaris 1 P 2 Sam 11, 1–4a. 5–10a. 13–17; Ps 51; Mk 4, 26–34 2 Š Mal 3, 1–4; Ps 24; Žyd 2, 14–18;

Lk 2, 22–40 3 S Sof 2, 3; 3, 12–13; Ps 146; 1 Kor 1, 26–31;

Mt 5, 1–12a (IV sav.)

4 P 2 Sam 15, 13–14. 30; 16, 5–13a; Ps 3;

Mk 5, 1–20 5 A 2 Sam 18, 9–10. 14b. 24. 30 – 19, 3; Ps 86;

Mk 5, 21–43 6 T Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2;

Mt 6, 1–6. 16–18 7 K Įst 30, 15–20; Ps 1; Lk 9, 22–25 8 P Iz 58, 1–9a; Ps 51; Mt 9, 14–15 9 Š Iz 58, 9b–14; Ps 86; Lk 5, 27–32 10 S Pr 2, 7–9; 3, 1–7; Ps 51; Rom 5, 12–19;

Mt 4, 1–11 (I sav.)

11 P Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19; Mt 25, 31–46 12 A Iz 55, 10–11; Ps 34; Mt 6, 7–15 13 T Jon 3, 1–10; Ps 51; Lk 11, 29–32 14 K Apd 13, 46–49; Ps 117; Lk 10, 1–9 15 P Ez 18, 21–28; Ps 130; Mt 5, 20–26 16 Š Įst 26, 16–19; Ps 119; Mt 5, 43–48 17 S Pr 12, 1–4a; Ps 33; 2 Tim 1, 8b–10;

Mt 17, 1–9 (II sav.)

18 P Dan 9, 4–10; Ps 79; Lk 6, 36–38 19 A Iz 1, 10. 16–20; Ps 50; Mt 23, 1–12 20 T Jer 18, 18–20; Ps 31; Mt 20, 17–28 21 K Jer 17, 5–10; Ps 1; Lk 16, 19–31 22 P 1 Pt 5, 1–4; Ps 23; Mt 16, 13–19 23 Š Mch 7, 14–15. 18–20; Ps 103;

Lk 15, 1–3. 11–32 24 S Iš 17, 3–7; Ps 95; Rom 5, 1–2. 5–8;

Jn 4, 5–42 (III sav.)

25 P 2 Kar 5, 1–15a; Ps 42; Lk 4, 24–30 26 A Dan 3, 25. 34–43; Ps 25; Mt 18, 21–35 27 T Įst 4, 1. 5–9; Ps 147; Mt 5, 17–19 28 K Jer 7, 23–28; Ps 95; Lk 11, 14–23 29 P Oz 14, 2–10; Ps 81; Mk 12, 28b–34 Vasarį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad psichinę negalią turintys žmonės būtų ne atstumti, bet gerbiami ir jiems su meile būtų padedama gyventi oriai pagal jų fizinę ir socialinę padėtį; misijų – kad misijų kraštuose klestintys pašvęstojo gyvenimo institutai atrastų misionieriškąjį matmenį, o radikalius Evangelijos patarimus pasirinkę tikintieji didžiadvasiškai liudytų ir iki pasaulio pakraščių skelbtų Kristų.

Credo koks skaudus mirties perėjimas lauktų.

Svarbiausia – klausyti Tėvo numylėto Sūnaus. Jis išrinktiesiems liudytojams apreiškė savo garbę, nepaprastu spindesiu apgaubdamas savo mirtingąjį kūną, idant, išvydus jį paniekintą ant kryžiaus, mokinių tikėjimas nesusvyruotų.

Dieve, įsakęs klausyti tavo mylimojo Sūnaus, prabilk į mūsų sąžines, nuskaidrink dvasios žvilgį, kad galėtume išvysti dangiškąją tavo garbę ir ja džiaugtis.

Vasario 22-ąją – Šventojo apaštalo Petro katedros šventė. Šiandien suteikiami visuotiniai atlaidai tiems, kurie aplanko katedros bažnyčią ir ten sukalba Viešpaties maldą „Tėve mūsų“ bei išpažįsta tikėjimą „Tikiu į Dievą“ simboliu.

Viešpatie, tavo išrinktais šventaisiais apaštalais džiaugiamės ir didžiuojamės, nes Petras mums – tikėjimo vadas.

jai suteikė tikėjimo dovaną ir taip pasotino jos tikėjimo troškulį, kad Dievo meilė ir joje suliepsnojo.

Dieve, gailestingumo ir gerumo šaltini, liepęs pasninkais, maldomis ir gerais darbais gydyti sužeistas sielas, maloniai pažvelk į mus, išpažįstančius savo kaltumą, ir nuimk naštas, kurios slegia mūsų sąžines.

Minėjimai Vasario 5-ąją minime šventąją mergelę kankinę Agotą (nukankinta III a.

Katanijoje, Sicilijoje).

Palaimintosios Agotos kraujas, pralietas Kristaus pavyzdžiu už šventąjį tavo vardą, o Tėve, rodo nuostabią tavo malonės galybę. Trapiam žmogui tu įkvepi tokį ryžtą, kad jis narsiu Dievo liudytoju pasidaro su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Šiandien – Tarptautinė nusikaltimų aukų rėmimo diena.

Vasario 11-ąją – Lurdo Švč. Mergelė Marija (2008-aisiais sukanka 150 metų nuo jos apsireiškimo).

Vasario 24-oji – III gavėnios sekmadienis. Samarietė, su kuria Jėzus susitinka prie šulinio, yra Dievo ieškotojų įvaizdis. Šis susitikimas atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Dievas pats ieško mūsų. Mums belieka tik leisti, kad jis mus susirastų ir padovanotų save, o tai ir yra gyvybės ir gyvenimo šaltinis.

Jėzus, prašydamas samarietės atsigerti,

Šiandien – Pasaulinė ligonių diena. Liga ir kančia rodo mūsų žmogiškąjį trapumą. Bet mes Kristuje galime visada ir visur giedoti: Tėve, tu toks gailestingas ir maloningas, kad mums, nusikaltusiems, neleidi pražūti. Per nuodėmę mirties grobiu mes buvome tapę, o tu Kristaus pergale mus išgelbėjai ir drauge su juo grąžinai į gyvenimą.

Vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės diena.

Dėkodami už savo Lietuvą, mes išpažįstame tave, Tėve, ir tave garbiname už didžius tavo darbus pasauly.

Vasario 23-iąją minime šventąjį kankinį Polikarpą. Apaštalo ir evangelisto Jono mokinys, Smirnos (Mažoji Azija) vyskupas buvo nukankintas apie 155 m.

Dieve, visatos Kūrėjau, tu priėmei į kankinių būrį šventąjį vyskupą Polikarpą; jo užtarimu leisk ir mums ragauti iš Kristaus kančios taurės, kad galėtume prisikelti amžinajam gyvenimui.

Vasario 24-oji – Estijos nepriklausomybės diena.

Nors drasko žmoniją prieštaravimai ir nesantaika, bet jaučiame, Tėve, kaip tu žmones lenki ilgėtis vienybės.

Gražus Pelenų dienos ženklas kalba apie žmogaus trapumą, o drauge apie švarumą ir vaisingumą, skambant žodžiams: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkes pavirsi“, „Atsiversk ir tikėk Evangelija“. Linkiu visiems, kad šitas pelenų ženklas leistų atskleisti gražaus, visaverčio, pilnakraujo gyvenimo paslaptį.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Atsigręžimas, arba Žvilgsnis nuo kalno Kur dingo galingasis Biblijos Dievas? Tikintieji, skaitantys svarbiąją Išėjimo iš Egipto istoriją, šiek tiek nepasitikėdami ir stebėdamiesi svarsto: kaip tada Dievas galingai veikė – perpus perskyrė Raudonąją jūrą, ir kaip tada Dievas buvo arti – visi jį regėjo kaip ugnies ar dūmų stulpą. Taigi, bepigu aniems žmonėms buvo tikėti, viltis puikia ateitimi ir turėti gyvenimo prasmę.

Tačiau vieni nustebsime, o kiti nusivilsime sužinoję, jog laimingieji izraelitai ne iš karto suvokė tuos stebuklus ir ne iš karto pastebėjo, jog tai apskritai buvo Dievo

veikimas. Tai matyti iš to, kaip greitai šie įvykiai būdavo pamirštami, kai iškildavo kokių nors sunkumų. Be to, mokslininkai sako, kad jokia jūra ten neprasiskyrė – tiesiog bėgliams pasisekė pasiekti supelkėjusią jos dalį (vadinamąją Nendrių jūrą) ir persikelti per ją atoslūgio metu, o egiptiečiams tragiškai nepavyko. Tai gal čia tik perdėjimas ir saviapgaulė?

Atsigręžk ir pamatysi. Anie žmonės tikrai nieko neperdėjo ir neapsigavo. Tiesiog jie mokėjo atsigręžti nuo Sinajaus ar kokio kito kalno ir pažvelgti į nueitą

3

4

Artuma / 2008 m. vasaris

Credo kelią bei jį apmąstyti, įsisąmoninti. Biblijos žmonės išties vertino tokį atsigręžimą, nes tik taip savo gyvenime galima atpažinti Dievo veikimą bei darbus, savo klaidas ir savo gyvenimo kryptį. Atsigręžimas nuo kalno ir pažvelgimas į paties pereitas jūras bei išėjimus iš egiptų buvo ir yra visų iš Biblijos kilusių religijų raktas į dvasinį gyvenimą. Pamestas raktas? Iš dalies taip. Nereikia nė sakyti, kaip visi skubame ir lekiame neatsigręždami. Veikiami malonumų kultūros nejučiomis bėgame nuo susimąstymo, kad kartais nepamatytume kokios nemalonios tiesos ir kad nereiktų imtis atsakomybės.

Kalno pamokslas. Fra Angelico, XV a. pirmoji pusė, Italija

Tačiau taip galime pražiopsoti Dievo stebuklus savo gyvenime ir nepelnytai manyti, jog patys išsikapstėme iš anos pelkės. Bėgdami be atodairos galime pamiršti gyventi savo gyvenimą ir nepastebėti Dievo, kuris, kaip ir bibliniais laikais, yra su mumis. Šv. Ignacas Lojola – atsigręžimo mokytojas. Vienas ryškiausių krikščionių atsigręžimo arba refleksijos mokytojų šv. Ignacas Lojola kviečia nuolat žvelgti į savo gyvenimo patirtį ir nuoširdžiai įsivardyti visa, kas jame vyksta: Dievo veikimą kasdieniuose įvykiuose, žmonėse bei savo nesugebėjimą mylėti, silpnybes ir sunkumus, kuriuos Viešpaties padedami turime įveikti. Ir taip – kasdieną. Be to, šv. Ignacas neapsiriboja savo gyvenimo

apmąstymu – jis turi vykti socialinės tikrovės kontekste. Todėl krikščionys katalikai paprastai įsisąmonina ne tik savo asmeninius įvykius bei jų prasmę, bet apmąsto ir kultūrinius, dvasinius, ekonominius bei visuomeninius reiškinius. Biblijos pasakojimai atskleidžia, jog Dievas veikia visose žmogiškojo gyvenimo sferose. Dievas nepasikeitė nuo Išėjimo iš Egipto laikų – liko toks pat artimas ir besirūpinantis mūsų išgelbėjimu, pasiryžęs atvesti į Pažado Žemę. Svarbiausia – šitai pastebėti. Šv. Ignacas Lojola tai gerai suprato, todėl gyvenimo pabaigoje ir galėjo pasakyti: „Visada rasdavau Dievą, kai tik norėdavau.“ Atsigręžimo nauda. Mąslus žvilgsnis į gyvenimą tikėjimo šviesoje padeda atrasti ir išsaugoti prasmę bei viltį. Jis gelbsti, kad nesuglumtume rutinoje, nes kai suvokiame tai, kas vyksta (nesvarbu, teigiami ar neigiami dalykai), ir žinome šio vyksmo priežastis savo gyvenime ir aplinkoje, galime valdyti padėtį bei imtis atsakomybės, o tai, ko negalime suvaldyti, paliekame Dievui, kuris yra su mumis. Atsigręžti ir susimąstyti gebantis krikščionis net ir sunkumuose nepraranda pusiausvyros, nenuleidžia rankų, nes yra pratęs blaiviai vertinti situacijas ir išlieka aktyvus bei viltingas. Beje, Dievo žodis prabyla tik tada, kai paliečia mūsų gyvenimą: kai anuomet gyvenusių žmonių Dievo patirtis paguodžia, sukritikuoja ar paaiškina dabartinę mūsų patirtį.

Kas gali padėti atsigręžti ir pamatyti? Kai kurie iš mūsų esame pametę šį dvasinio gyvenimo (o gal apskritai gyvenimo?) raktą. Tačiau yra daug įvairiausių būdų, kaip jį atrasti ir išmokti juo naudotis. Pirmiausia – tai sąžinės peržvalga ir įvairios trukmės bei pobūdžio rekolekcijos.

Artimiausios rekolekcijos, kurias organizuoja Gyvenimo ir tikėjimo institutas, yra susikaupimo savaitgaliai Guronyse: vasario 1–3 d. – „Marija ir šiuolaikinis žmogus“ bei vasario 15–17 d. – „Ateikite visi, kurie trokštate“.

Išsamiau žr. internete – www.jesuit.lt/gti arba Gyvenimo ir tikėjimo institute, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas, tel./faks. (8~37) 32 25 73, el. p. gti@lcn.lt Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė

Antoinette Bosco GAVĖNIA. Neeilinė meilės istorija Iš anglų kalbos vertė Ieva Mačionytė Knygoje autorė atskleidžia savąjį gavėnios supratimą, vengdama paviršutiniškumo, negatyvių prasmių ir pabrėžtinai išryškintos, kartais apsimestinės aukos reikšmės. Mūsų kasdienybėje apstu klystkelių, vilkduobių ir įvykių, priverčiančių mus pasijusti vienišiems. Bet sulaukiame gavėnios, kuri parodo, kaip didžiai klystame, nes gavėnia yra meilės istorija, atskleidžianti mums, kad visuose sunkumuose ir kančioje esame ne vieni.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel.: +370 5 212 24 22, Faks.: +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Credo

Būti Dievo akivaizdoje Ieškantieji gyvo ir autentiško tikėjimo pernelyg dažnai daro tai painiais ir sudėtingais būdais. Populiariausias ir ne visada paveikus – ieškoti ryšių su „madingais“ dvasininkais, įkyriai klausti, kaip tuoj pat įtikėti, skaityti visokias brošiūrėles. Visa tai gera, bet ne esminga.

Visi keliai į susitikimą su Dievu paprasti, tačiau toli gražu neprimityvūs ir lengvi. Susitikimo su Dievu vieta ir laikas neapibrėžti. Tame kelyje Viešpats tik jam žinomu būdu, mums to nejaučiant, palaiko ir skatina.

Jis mums nuolat kalba, bet Dievo balsas tylus, ir mažiausias garsas iš šalies gali nukreipti mūsų dėmesį visai nepageidaujama linkme į klaidžius klystkelius.

Kad susitiktume su Viešpačiu, svarbu neišleisti iš akių kai kurių dalykų. Pirmiausia to, kad Dievas yra visur ir visada. Antra – Viešpaties turime ieškoti be perstojo, be pertraukų, pauzių ir palydėti tai malda. Trečiasis – Dievas kiekvieną akimirką žvelgia į mus.

Prasmingas ir vaizdingas arabų posakis skelbia: „Aukščiausiasis mato net juodą skruzdėlytę ant juodo akmens tamsiausią naktį, ir ji jam rūpi.“ Tai universali, ekumeniška tiesa, žinoma ne tik ganytojams, filosofams, bet ir tolimiausių, prieštvaninių laikų žmonėms. Taigi kiekvieną akimirką Dievas mus regi. Tuo metu, kai mes Jo ieškome, Jis žvelgia į mus! Reikia gerai apmąstyti šį slėpinį, kuris ir yra Būties slėpinys. To nesugalvojo Aristotelis ar Tomas Akvinietis, tai pats gyvenimas!

Pasaulis yra nuolat kuriamas. Visata priklausoma nuo Dievo dieną ir naktį, kiekvieną akimirką. Užgestų tarsi žvakė vėjuje neaprėpiamos galaktikos, jeigu Visagalis nesaugotų jų buvimo. Tai ne atitrūkusi nuo gyvenimo filosofija, o viso kosmoso pagrindas, pamatinė tiesa.

Pamąstykime ir apie tai, ar mes būtini šiam pasauliui.

Pamatysime, jog... nebūtini. Kodėl? Todėl, kad nesame šioje žemėje amžini. Nebūtini buvo ir mūsų tėvai, daugybė iki mūsų gyvenusių žmonių, netgi pats pasaulis. Jo galėjo ir nebūti. Bet vis dėlto mes kažkodėl buvome pašaukti.

Atsakymas paprastas: mus pašaukė, nes Dievui esame reikalingi. Dievui – vadinasi, tam, kuris yra visagalis ir amžinas, Esantysis. Kad lengviau suprastume, įsivaizduokime milijoną veidrodžių, atspindinčių šviesą; jie atspindi spindulį, bet patys nėra šviesa. Yra pirminis šviesos šaltinis, be kurio tebūtų tamsa, o veidrodžiai tėra perdavikliai. Tas pats ir su žmogumi: mes iš išorės gauname savo būtį, sielą ir kūną, bet neatsirandame savaime, iš nieko.

Tik Dievas negali nebūti, ir visa, kas egzistuoja šalia Jo, iš Jo gauna savo buvimą. Jis yra Esantysis, o aš turiu

tik savąją egzistenciją, gautą iš Jo. Nors ši tiesa paprasta, ją reikia giliai apmąstyti, suvokti, kad Dievas mus pašaukė iš nebūties. Ir kas toliau? Ogi tai, kad pasaulis mums abejingas, t. y. be mūsų jis puikiai išsiverstų, bet Dievas neabejingas nė vienam iš mūsų. Jeigu esu čia, vadinasi, Visagalis mato ir galvoja apie mane.

Iš Dievo esamumo visame minties išplaukia antroji – Jo malonė. Davęs man gyvybę, per Sūnų padarė mane savo vaiku, tad ir kreipiuosi į Jį „Tėve mūsų“, tampu Šventosios Dvasios buveine. Dievas yra mūsų esybės gelmėse, todėl atrandame Jį pasinerdami į save.

Dievo veidą regime Kristuje. Kad „susisiektume“ su Dievu, svarbu labai nuoširdžiai melstis, šaukiantis Jėzaus.

Daug yra maldos būdų, bet nei vienas jų nebus veiksmingas be širdies nuolankumo. Tik nuolanki širdis gali pasinerti į tikrąją maldos gelmę. Nuolanki širdis reaguoja į aplink vykstančius reiškinius. Ji nėra pasyvi, nekreipianti dėmesio į šalia vykstantį gėrį ar blogį, besiremianti ir Dievo Motinos ištarme: „Teesie man pagal Tavo žodį.“

Laisvio Karvelio nuotrauka

Gyvenimas mums siunčia daug pauzių, kiekviena iš jų yra proga pažvelgti į Dievą. Tai laisvas vakaras, popietė prie jūros, tyliame miške, savo virtuvėje. Tylos minutė suteikia mums galimybę atsigręžti Dievop – jeigu ne maldos žodžiais, tai bent atodūsiu ir mintimis.

Tačiau pastarųjų nesureikšminkime, nuo jų priklauso ne ypač daug, nes svarbiausia yra meilė.

Kai mūsų gyvenimo dominante tampa visa apimanti meilė, ji panaikina daugybę mūsų nuodėmių, nes tai ji veda teisumo keliu. Štai tada ir įgyjame vidinę laisvę, o su ja – ir laimę. Tada esame Dievo akivaizdoje Jo gerieji ir mylimiausieji vaikai.

Pagal tėvo Jacqueso Loew (1908–1999) mintis parengė Vanda IBIANSKA

5

6

Artuma / 2008 m. vasaris

Credo

Tikėjimas ir jo iššūkiai Tomas VILUCKAS „Kiekvienas pasaulyje egzistuojantis tikėjimas grįstas išgalvotomis istorijomis. Toks ir pats tikėjimo apibrėžimas – pripažinimas to, kas, kaip patys įsivaizduojame, yra tikra, bet negali būti įrodyta.“ Šitaip tvirtina skandalingojo romano „Da Vinčio kodas“ herojus mokslininkas Lengdonas. Ko gero, panašioms mintims pritartų ne vienas nūdienos žmogus. Tad mums turėtų rūpėti, kuo tikime, kas yra mūsų tikėjimo pagrindas. Ar mūsų, vadinančių save tikinčiais, pasirinkimas yra sąmoningas?

Daktaro McNamaros tikėjimas Tikėjimas yra mūsų žmogiškosios egzistencijos dalis.

Maža to, mūsų gyvenimas remiasi tikėjimu. Atidžiau pažvelgę į savo gyvenimą jame pastebėtume kur kas daugiau tiesų, kuriomis tiesiog tikime, nei tų, kuriomis remiamės dėl to, kad patys būtume ką nors sužinoję ar kokiu nors būdu patikrinę. Pavyzdžiui, tikime tuo, ką mums sako žmogus, kuriuo esame linkę pasitikėti. Kita vertus, kas galėtų patikrinti, ką vadiname magiškai skambančiais posakiais „mokslas įrodė, nustatė“, kas pajėgtų suvaldyti informacijos srautą, kasdien pasiekiantį mus iš įvairių pasaulio kampelių ir mūsų dažniausiai priimamą kaip teisingą? Tad žmogiškas tikėjimas, su kuriuo priimame kažkokius dalykus, yra nuolatinis mūsų palydovas. Žmonės mėgsta sakyti, kad reikia kuo nors tikėti.

Toks neapibrėžtas tikėjimas pasireiškia įvairiomis formomis: tikima horoskopais, ufonautais, ateitimi. Nūdienos žmogui būdingas kultinio serialo Grožio peilis (Nip/Tuck) herojaus daktaro McNamaros tikėjimas.

Vienoje iš serijų grožio chirurgo Seano McNamaros klausiama, ar jis yra tikintis. Daktaras neabejodamas atsako tikįs dviem dalykais: savo šeima ir darbu. Netrukus pašlyja chirurgo šeimyniniai ryšiai, jam pradeda nesisekti darbe. Ir jis lengvai praranda tikėjimą viskuo, kas iki šiol jam buvo brangu... Ši istorija puikiai iliustruoja tiesą, kad tikėjimą apibūdina tai, kuo tikima. Kai tikima kažkuo, tai ir tikėjimas kažkoks. Tačiau vien tokiais akiračiais tikėjimas neapsiriboja.

Ką pažįsta tikėjimas?

Jei tikėjimą apribotume tik tuo, ką galime suprasti, pamatuoti, pažinti, tuomet jis virstų paprasčiausiu įsitikinimu, etikos dalimi. Toks tikėjimas nebebūtų veiks-

minga jėga, keičiančia gyvenimą. Tikėjimas tikras, kai jis kursto mus taip pasirinkti, kad keistųsi mūsų požiūris, orientacija, vidinės nuostatos. Krikščioniškas tikėjimas ir siūlo mums bei kviečia kiekvieną asmeniškai rinktis buvimą su Dievu. Juk visų pirma tikėti krikščioniui reiškia sąmoningai apsispręsti gyventi su Viešpačiu ir rinktis jo siūlomą gyvenimo programą – Evangeliją.

Tikėjimas taip pat yra ir pažinimas. Čia nekalbama apie mokslininkams, išminčiams būdingą pažinimą. Tikėjimą pažinti būdinga kiekvienam, net ir visai neišsilavinusiam, tikinčiajam. Ko negalime pažinti dėl savo proto ribotumo, tą pažįstame tikėdami. Tai iliustruotų Švč. Trejybės slėpinys. Žmogaus protas pajėgus atrasti, kad yra Dievas, Pirmoji Būtybė. Tačiau joks žmogus negali žinoti, koks Jis yra. Tik iš Jėzaus, kuris pats yra atėjęs iš aukštybių (plg. Jn 3, 31), sužinome apie Dievo gyvenimą. Todėl šv. Jonas Krikštytojas apie jį sako: „Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs“ (Jn 3, 32). Jėzus atskleidžia naujus akiračius – trejybinio Dievo slėpinį. Šio slėpinio branduolys – Tėvo meilė Sūnui, Sūnaus meilė Tėvui ir šios meilės vienybės vaisius – Šventoji Dvasia.

Vis dėlto negalime patikrinti, įrodyti to, ką skelbė Jėzus. Lieka vien tikėti juo. Turime atlikti tai, ką danų mąstytojas Sørenas Kierkegaardas vadino „tikėjimo šuoliu“ – nuo savaime suprantamų, akivaizdžių dalykų pereiti prie tikrovės, kurios negalime aprėpti. Tad tikėjimas turėtų mus stebinti, nes jis paprastai atveria sunkiai nutuokiamas perspektyvas.

Tikėjimas ir sveikas protas Vis dėlto nereiškia, kad tikėjimas panaikina protingumą, sveiką nuovoką ir tik aklai paklūsta dieviškajai tikrovei. Maža to, tikėjimas negali būti priešingas tam, ką sveiku protu įmanu suprasti apie jį patį, Dievą,

Credo krikščionybę. Tai 2006 m. per vizitą Vokietijoje savo žymiojoje paskaitoje Regensburgo universitete sakė ir popiežius Benediktas XVI, atkreipdamas dėmesį į viduramžių dialogo tarp išsimokslinusio Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo ir vieno išsilavinusio perso fragmentą.

Diskutuojant apie džihadą, šventąjį karą, imperatorius sako, kad tikėjimą skleisti prievarta priešinga protui, prieštarauja Dievo ir sielos esmei. „Dievui nepatinka kraujas, – sako jis, – o elgtis neprotingai priešinga Dievo esmei. Tikėjimas yra ne kūno, bet sielos vaisius. Tad tam, kas nori ką nors atvesti į tikėjimą, reikia mokėti tinkamai kalbėti ir teisingai mąstyti, o ne smurtauti ir grasinti <...>.

Norinčiam įtikinti protingą sielą nereikia stiprios rankos, mušimo įrankio ar dar kokios nors priemonės, kuria kam nors būtų galima grasinti mirtimi...“ Šios citatos pagrindinė mintis yra ta, kad elgtis neprotingai priešinga Dievo esmei. Tuo tarpu pagal islamo sampratą Dievas yra absoliučiai transcendentinis, ir jo valios niekas nesaisto. Popiežius atkreipia dėmesį į prancūzo islamo specialisto R. Arnaldezo pastebėjimą, jog šio dialogo dalyvis Ibn Haznas pareiškia, kad Dievo nevaržo net jo paties žodis ir kad jo niekas neįpareigoja apreikšti tiesos; esą jei jis panorėtų, žmogus turėtų praktikuoti ir stabmeldystę... Krikščionybė per amžius teigė, kad Dievas niekada nesipriešins savo nustatytai tvarkai. Mus supančiame pasaulyje, mumyse, mūsų elgsenos normose egzistuoja Dievo norėti dėsniai. Tad sveikas mąstymas ir tikėjimas dera tarpusavyje, bet niekada nevalia pamiršti ir to, jog

pastarasis yra nepalyginti daugiau nei mūsų išvedžiojimai ar įsivaizdavimai.

Dėl šios įtampos tam tikra prasme galime sakyti, kad tikėjimas mums yra iššūkis. Nieko nuostabaus, jog pavargstame tikėti, nes čia mūsų protas turi nusilenkti prieš Dievo slėpinio didybę, o jausmai, emocijos „išsikvepia“. Laimei, tikėjimas siekia aprėpti visą mūsų gyvenimą, visas jo sritis, tad kai pailstame, lieka giluminis mūsų apsisprendimas, sąmoninga nuostata gyventi tikėjimu. Ne veltui pranašo Habakuko knygoje randame ištarmę: „...teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (Hab 2, 4). Būtent tada, kai į viską žvelgiame tikėjimo žvilgsniu, įmanoma, pavyzdžiui, kaip brolius priimti kitatikius, atleisti, savo kasdienius sprendimus remti evangeline tiesa ir pan.

Apaštalas Jokūbas nedviprasmiškai perspėja, kad tikėjimas be darbų yra miręs (plg. Jok 2, 17). Idant būtų gyvas, tikėjimas turi tarsi įsiAlgirdo Kairio nuotrauka kūnyti. Mūsų gyvenimas yra ta erdvė, kurioje jis įgyja pavidalą, tampa konkretus, sakytume, apčiuopiamas. Taip mūsų gyvenimuose tęsiasi įsikūnijimo slėpinys. Bažnyčia tikėjimo pavyzdžiu tikintiesiems siūlo Švč. Mergelę Mariją. Anot šv. Augustino, ji pirmiau Jėzų pradėjo ne savo kūne, bet savo tikėjime. Tai reiškia, kad jos tikėjimas tapo sąlyga amžinajam Žodžiui įsikūnyti. Tikėjimo vedama per Apreiškimą Marija ištarė Tėvui „taip“ ir tapo Dievo Motina. Taip pat ir mes savo tikėjimu čia ir dabar tampame vaisingi amžinybei.

Henri J. M. Nouwen MYLIMOJO GYVENIMAS Dvasios gyvenimas sekuliariame pasaulyje Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė Tai dvasinis vadovas kiekvienam norinčiam suvokti esminę žmogaus egzistencijos tiesą. Iškilus XX a. rašytojas pabrėžia, kad visi esame mylimi Dievo vaikai, Jo išrinktieji, tad nūdienos sekuliariame pasaulyje turime ieškoti grožio ir tiesos, kalbėti apie tikėjimą, meilę ir viltį. Autorius tikisi, kad daug kas norės „nugirsti“ jo asmenišką ir tiesią kalbą, o gal net prisidėti prie šių dvasinių ieškojimų. Tiems, kurie dar nėra skaitę jo veikalų, šis bus puikiausia pradžia.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel.: +370 5 212 24 22, Faks.: +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

7

8

Artuma / 2008 m. vasaris

Credo

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (II) Marijos apsilankymas pas Elzbietą Kun. Danielius DIKEVIČIUS Apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą žinome iš Lk 1, 39–56 (ir kai kurių apokrifinių veikalų). Skaitykime tekstą kartu!

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą (1, 39).

Tomis dienomis – t. y. praslinkus kelioms dienoms po angelo Gabrieliaus apsilankymo; iš jo Marija ir sužinojo apie savo giminaitės Elzbietos nėštumą (plg. Lk 1, 36). Marijos ir Elzbietos giminystės pobūdis nėra žinomas.

Susiruošusi – graikiškame tekste lietuviškasis „susiruošusi“ pažodžiui reikštų „atsikėlusi/atsistojusi“ (gr. anastasa). Šis dalyvis perteikia Marijos pasirengimo kelionei mintį. Ji nebuvo paprasta ir nereiškė tik susikrauti lagaminus. Tokiai kelionei, – nepamirškime, kad Marija yra Juozapo sužadėtinė ir jai sukako vos 12 metų, – reikėjo tėvų palaiminimo. Paprastai tokios kelionės mergelėms nebuvo patariamos.

Tikriausiai Marijai reikėjo atkaklumo išgaunant leidimą. Visa tai atskleidžia Marijos žmogiškąsias savybes. Ji moteris, turinti charakterį. Tačiau anksčiau minėtasis dalyvis, mano galva, nekalba vien tiktai apie pasirengimą kelionei.

Skaitomas iškart po 38 eilutės, kalbančios apie angelo pasitraukimą, jis galėtų nušviesti apreiškimo įvykio aplinkybes: angelui pasišalinus, Marija atsistojo.

Taigi apreiškimas įvyko per asmeninę Marijos maldą.

Skubiai – graikiškas posakis meta spoudēs perteikia ne tiktai Marijos Tęsinys. Pirmasis šio ciklo straipsnis spausdinamas š. m. „Artumos“ 1-ajame numeryje.

skubėjimą laiko atžvilgiu, bet ir išreiškia jos entuziazmą. Marija nedejuoja ir nenuogąstauja dėl Dievo „įsikišimo“ į jos asmeninį gyvenimą. Į Judėjos kalnyno miestą – anot tradicijos (VI a.), šitas anoniminis „kalnyno miestas“ – tai dabartinis Ain Karimas (hebr. „vynuogyno šaltinis“), išsidriekęs už 7 km į vakarus nuo Jeruzalės.

Iš Galilėjos Nazareto, kuriame gyveno Marija, į Jeruzalę yra apie 130 km kelio. Greičiausiai dėl samariečių ir žydų priešiškumo, Marijai teko keliauti ne per Samariją (trumpesniu keliu), bet palei Jordano slėnį (ilgesniu keliu). Kelionė galėjusi užsitęsti net 6 dienas. Marija galėjusi prisijungti prie prekybinio karavano arba maldininkų grupės.

Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą (1, 40).

Pasveikino Elzbietą – pagal paprotį pirmiausia reikėjo pasveikinti namų šeimininką, t. y. Zachariją. Lukas neužrašė Marijos pasveikinimo žodžių. Tačiau juos galėtume „atkurti“ iš Elzbietos žodžių 42 eilutėje, nes pagal ano meto paprotį į svečio pasveikinimą šeimininkai turėjo atsakyti pasisveikindami panašiai.

Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios (1, 41).

Vos tik – graikiškame tekste vietoj „vos tik“ sakoma „ir įvyko kai“ (gr. kai egeneto hōs); tuo parodoma, kad viskas vyksta pagal išankstinį Dievo planą.

Šoktelėjo kūdikis – kūdikio šoktelėjimas turi antgamtinį pobūdį. Jis apreiškė Elzbietai Marijos nėštumą. Tai yra Jono Krikštytojo misijos anticipacija.

Pasidarė kupina Šventosios Dvasios – Šventoji Dvasia čia atlieka dvejopą vaidmenį: įkvepia Elzbietą pranašystei ir panaikina Jono Krikštytojo gimtąją nuodėmę. Išsipildo arkangelo Gabrieliaus žodžiai: Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios (Lk 1, 15).

Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! (1, 42).

Balsiai sušuko – pažodžiui būtų: „sušuko dideliu balsu“. Tai nėra vien tiktai akustinis reiškinys. „Didelis balsas“ pabrėžia svarią Elzbietos žodžių teologinę prasmę. Tai mariologinis ir kristologinis tikėjimo išpažinimai. Marija ir jos vaisius (taip semitams buvo įprasta kalbėti apie dar negimusį kūdikį) yra palaiminti, t. y. ypatingu būdu dalyvauja dieviškajame gyvenime.

Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! (1, 43).

Iš kur man ta garbė – šitie žodžiai primena 2 Sam 6, 9: Tą dieną Dovydas pajuto VIEŠPATIES baimę ir sakė: „Kaip galiu leisti VIEŠPATIES Skryniai ateiti pas mane?“ Marija yra Naujojo Testamento „Viešpaties Skrynia“ arba, rabinų žodžiais tariant, Viešpaties „šekina“, t. y. Dievo išganomojo buvimo sakramentas.

Credo Viešpaties motina – Marija yra „Theotokos“, t. y. Dievo Gimdytoja. Jos liturginę šventę kasmet švenčiame sausio 1 d. ir iš jos mokomės, kaip turėtume deramai naudotis laiko dovana. Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose (1, 44). Šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis – Jonas Krikštytojas nėra Jėzaus Kristaus varžovas. Jis ir jo sąjūdis (joanitai) turėjo parengti išrinktąją tautą Mesijo, t. y.

Izraelio Sužadėtinio, sutikimui: Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis [Jonas Krikštytojas], kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta (Jn 3, 29).

Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta (1, 45).

Laiminga įtikėjusi – vienas iš daugelio Marijos titulų (žr. Švč. M. Marijos litaniją). Senojo Testamento Bažnyčios istorija prasidėjo nuo Abraomo tikėjimo (žr. Pr 12–25), o Naujojo Testamento – nuo Marijos.

Jog išsipildys – arba „kad išsipildys“.

Tikėjimas yra sudėtinis reiškinys. Pasitikėjimas, kurį Marijos tikėjime pabrėžia Elzbieta, – tiktai vienas iš daugelio jo elementų.

Kas Viešpaties jai pasakyta – tarp žmogaus tikėjimo ir Dievo žodžio yra glaudus priežasties ir pasekmės ryšys. Tikėjimo pradžioje yra dieviškoji malonė.

O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (1, 46–47).

Lk 1, 47–55 – tai Marijos atsakas (žinomas Magnificat vardu) į Elzbietos išsakytą laudaciją. Tačiau Marija nedėkoja Elzbietai už jos svetingumą.

Marija dėkoja Dievui, nes, būdama pirmoji Naujojo Testamento įtikėjusi, t. y. krikščionė, visur ir visuose mato Jo išganomąjį veikimą. Tai ilgiausia Naujajame Testamente Marijos kalba (kai kurie senoviniai rankraščiai ją priskiria Elzbietai), ir iš tikrųjų galėtume jai suteikti maldos statusą. Jėzui Jo Motina buvo gera maldos mokytoja.

Mano siela... mano dvasia – sinoniminis paralelizmas. Pagal Bibliją žmogus yra, kaip ir Jeruzalės šventykla, trijų pradų (kūno, sielos ir dvasios) dermė (plg. 1 Tes 5, 23). Čia trūksta kūno. Tačiau mintis aiški: tikrasis Dievo šlovinimas apima visą žmogų. Šlovina – pažodžiui „daro didį“, t. y. reikšmingą ir svarų.

Viešpatį... Dievu – Dievas yra Išgelbėtojas ir Kūrėjas. Kuri Dievo samprata senoviškesnė? Buvo keliamos įvairios hipotezės. Tačiau biblinis Dievas kurdamas išgelbsti, o išgelbėdamas kuria.

Džiaugiasi – džiaugsmas yra dvasinio gyvenimo viršūnė. Svarbu niekada neprarasti ir humoro jausmo, nes jis padeda žmogui nugalėti „gyvenimo ir mirties viešpačio“ sindromą. Dievas yra didžiausias humoristas (pvz., išrinko mus savo bendradarbiais).

Nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos (1, 48).

Nes jis pažvelgė – graikiškas veiksmažodis pažodžiui reiškia „pažvelgė iš meilės“ (plg. Įst 26, 7). Meilė yra pagrindinis dieviškojo veikimo motyvas.

Tai turėtų būti ir pagrindinis Šventojo Rašto hermeneutinis raktas. Į nuolankią savo tarnaitę – Marija priklauso Senojo Testamento anawim, t. y. vargdienių, gretoms. Jie, Naujojo Testamento žodžiais tariant, buvo dvasingieji vargdieniai (plg. Mt 5, 3), jiems Dievas – vienintelis gyvenimo pagrindas.

Palaiminta mane vadins – Marija pranašauja, kad žmonija anksčiau ar vėliau pripažins Jos Sūnų savo vieninteliu Dievu ir Išgelbėtoju.

Nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! (1, 49).

Didžių dalykų padarė – pasaulio sukūrimas (plg. Job 5, 9) ir išrinktosios tautos išvadavimas iš Egipto nelaisvės (plg. Įst 10, 21) yra du didžiausi Senojo Testamento Dievo darbai. Tai, ką Dievas padarė Marijos atžvilgiu, t. y. Jos Sūnaus įsikūnijimas, yra tų darbų tąsa. Šventas yra jo vardas – Dievas, darydamas didelius darbus, apsireiškia ir

tampa artimas žmonėms (imanentinis).

Tačiau vis dėlto lieka tolimas ir nesuvokiamas (transcendentinis).

Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso (1, 50).

Maloningas iš kartos į kartą – Dievas gailestingas. Biblinio Dievo gailestingumo nebūna be Jo teisingumo.

Kurie jo klauso – pažodžiui: „kurie jo bijo“: Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES yra pradžia išminties (Sir 1, 14).

Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia (1, 51–53).

Tai amžinoji dieviškojo veikimo taktika. Dievui patinka išrinkti silpnesnį.

Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius (1, 54–55).

Senasis Testamentas be Naujojo būtų kaip namas be stogo. Tačiau Naujasis Testamentas be Senojo – lyg namas be pamato.

Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus (1, 56).

Marija sugrįžo nesulaukusi Jono Krikštytojo gimimo. Taigi patarnauti senyvai ir nėščiai Elzbietai nebuvo galutinis ir vienintelis jos kelionės tikslas.

Jai daug svarbiau buvo savo akimis pamatyti, kad Dievui tikrai nėra negalimų dalykų (plg. Lk 1, 37).

Marijai, tikrojo tikėjimo paradigmai, nebuvo lengva ir paprasta tikėti, kaip ir mums šiandien.

9

10

Artuma / 2008 m. vasaris

Credo

Klausimai ganytojams Ką reiškia visiškai pasitikėti Dievu ir leisti Jam formuoti žmogų? Koks mano vaidmuo šiame procese? Pasyvumas (juk Dievas mane formuoja) ar aktyvumas (malda, gilinimasis į Šv. Raštą) ir akylumas ženklams?

Kaip galima atsiduoti Dievo formavimui, jei visa atrodo taip neapčiuopiama... Apskritai kaip Dievas formuoja žmogų – ar per išbandymus, ligas, ar gražius, džiaugsmingus dalykus, kurių žmogus, deja, dažniausiai nepastebi? Laima

Pasitikėjimas Dievu ir atsidavimas Jam remiasi tikėjimu, kad Dievas yra visa ko Kūrėjas, Visagalis ir Visažinis, be galo mylintis, dovanojantis išgelbėjimą. Jis beldžiasi į visų širdis, žino kelią, kuriuo eidamas žmogus gali geriausiai įgyvendinti gautus talentus ir būti iš tiesų laimingas. Tikinčiojo bendravimas su Dievu yra paženklintas įvairiopa laikysena, apimančia ir nuolankų atsidavimą Jam, ir aktyvų ieškojimą, kūrybą, bendradarbiavimą.

Tam tikras pasyvumas Dievo akivaizdoje nereiškia abejingumo, apatijos. Žmogus nutyla prieš savo Viešpatį, kad išreikštų Jo viršenybės pripažinimą, įsiklausytų į Jį, pasirengtų atpažinti naujas Jo dovanas ir jas priimti. Tokią religinę prasmę turi ir sekmadienio poilsis: tikintysis palieka nebūtinus kasdienius darbus ne tik tam, kad atgautų jėgas, bet ir kad pakeltų žvilgsnį aukštyn, pasigrožėtų Dievo kūryba ir prisimintų, kas yra tikrasis pasaulio centras bei pamatas.

Kita vertus, Dievas pašaukė žmogų būti aktyviu bendradarbiu. Šią tiesą gražiai atskleidžia Evangelijos palyginimas apie talentus: juos reikia ne užkasti, bet leisti į „apyvartą“ (plg. Mt 25, 14–30). Veiklos barai labai platūs: tai ir bendravimas su Dievu asmeninėje maldoje, švenčiant Eucharistiją ir ki-

tus sakramentus, gilinantis į Dievo žodį – Šventąjį Raštą, taip pat įvairiapusis įsakymo mylėti artimą vykdymas, sąžiningai atliekant savo pareigas šeimoje, bendruomenėje, darbe, uoliai siekiant teisingumo ir kitaip prisidedant prie visuomenės gėrio kūrimo bei saugojimo.

Dievas nuolat ugdo žmogų savo meile, visada būdamas šalimais. Viešpaties artumas atpažįstamas ir džiaugsmo valandomis, ir įvairiuose išbandymuose.

Apaštalas Paulius sako, kad jokia išorinė jėga negali atskirti nuo Dievo meilės (plg. Rom 8, 35–39), kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą (plg. Rom 8, 28).

Tik pats žmogus yra laisvas Viešpaties meilę priimti arba jos nepripažinti.

Tiesa, Dievo veikimas yra ne tik galingas, iš nieko sukūręs pasaulį bei nuolat palaikantis jo būtį, bet ir labai subtilus, gerbiantis žmogaus laisvą valią ir neverčiantis tikėti. Viena psalmė taip sako apie Viešpatį: „Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis, bet pėdos tavo buvo matomos“ (Ps 77, 20). Nors Dievo pėdsakai žmogaus gyvenime kartais atrodo tarsi įspausti vandenyje, tačiau jie atpažįstami tikėjimo akimis. „Melskitės, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo, dirbkite, tarsi viskas priklausytų nuo jūsų.“ Šitie šv. Ignacui Lojolai (1491–1556) priskiriami žodžiai ne kartą nurodomi kaip praktinė krikščioniško gyvenimo taisyklė, pabrėžianti Dievo ir žmogaus bendradarbiavimą. Juos galima pritaikyti kalbant ir apie paties žmogaus augimą, ugdymąsi. Maldos gyvenimas, bendravimas su Dievu padeda kasdienybėje atpažinti Viešpaties valią, suprasti, kada Jis kviečia dėkingai džiaugtis gautomis dovanomis ar nuolankiai priimti pasitaikiusius išmėginimus, o kada ragina uoliai darbuotis visomis jėgomis.

Nepripažįstu išpažinties. Man nesuprantama, kodėl turėčiau eiti ją atlikti tokiam pat žmogui, kaip ir kiti.

Ar darau nuodėmę? Valdas

Dievas yra visagalis ir gali atleisti nuodėmes bet kokiu būdu (taip pat ir ne per išpažintį). Tačiau lygiai kaip pasaulį atpirko Jėzaus nuolankumas savo Tėvo valiai, taip ir nuodėmių atleidimas iš esmės susijęs su nuolankumu. Tikinčio žmogaus, ypač kataliko, nuolankumas reikalauja ne pačiam susigalvoti nuodėmių atleidimo formą, bet pripažinti tą, kurią Dievas ir Bažnyčia teikia kaip pagalbą. Išpažintis yra būtent tokia pagalba, savo esme veiksminga, ir jos atmetimas mažų mažiausiai kelia labai daug klausimų. Kodėl nenorima priimti Atgailos, arba Sutaikinimo sakramento? Kodėl matomas tik žmogus – kunigas, o ne jo atstovaujamas Kristus? Kodėl nenorima gauti atleidimo būtent nuolankiu būdu (nes išpažinčiai atlikti reikia pastangų, gėdos nugalėjimo ir pasitikėjimo)? Dažniausiai nenoras priimti šį sakramentą esti ne tiek nuodėmė, kiek asmeninio tikėjimo (ir nuolankumo) problema. Jeigu taip yra iš tiesų, išspręsti tokias problemas daug svarbiau, negu išpažinti konkrečias moralines nuodėmes.

Kaip vadinasi 40 metų sutuoktuvių jubiliejus? Audronė

Tai ne jubiliejus, bet 40-osios metinės. Jubiliejiniai yra 25, 50 ir 75 metai.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Tarp sausio mėnesio Bažnyčios gyvenimo įvykių labiausiai išsiskyrė ir kitus tiesiog nustelbė neįvykęs popiežiaus vizitas Romos La Sapienza universitete. Žiniasklaidos neproporcingai išgarsintas, jis buvo pakeltas kone į krikščionybės ir laicizmo susidūrimo Italijoje simbolio rangą. Kas iš tiesų įvyko? Ir ar tikrai yra pagrindo kalbėti apie laicistinę Italiją, neleidusią Šventajam Tėvui pasakyti kalbos?

Viskas prasidėjo nuo tarsi savaime suprantamos idėjos pasikviesti Benediktą XVI į šiame universitete rengiamą akademinį aktą, skirtą JTO paskelbtam mirties bausmės vykdymo moratoriumui. Juo labiau kad anksčiau čia jau lankėsi Paulius VI ir Jonas Paulius II. Vis dėlto pernai lapkričio viduryje, likus dviem mėnesiams iki planuojamo Benedikto XVI apsilankymo, pasigirdo pirmas nepatenkintas balsas. Buvęs La Sapienza universiteto dėstytojas, 84 metų fizikas profesorius Marcello Cini parašė atvirą laišką ir XIX a. laicistams būdinga maniera aiškino apie pavojų, iškilusį iš prietarų moderniaisiais laikais išsivadavusiam mokslui, apie „Trojos arklį“, kurį „tamsybininkas“ Ratzingeris norįs atsitempti į „mokslo deivės“ tvirtovę. Į tokius samprotavimus būtų buvę galima pažvelgti su atlaidžia šypsenėle, jei ne faktas, kad kolegos manifestą po kelių dienų parėmė dar 67 universiteto dėstytojai. Jie pridūrė dar vieną argumentą: girdi, kardinolas Ratzingeris 1990 m. vienoje savo kalboje išdrįsęs pacituoti Feyerabendo frazę, kad pasmerkdama Galilėjų Bažnyčia parodė daugiau racionalumo, negu jo turėjo pats Galilėjus.

Laiško signatarai reikalavo, kad universiteto rektorius atšauktų kvietimą.

Nors abu protestai – pensininko fiziko atviras laiškas ir 67 dėstytojų raštas rektoriui – buvo paskelbti jau lapkritį,

žiniasklaida juos pastebėjo tik sausio pradžioje, kai iki planuojamo vizito buvo likę pusantros savaitės. Jais „susidomėjo“ ir grupelė studentų, nusprendusių imtis akcijos gelbėti „mokslo grynumą“. Ir nors nepritarimas popiežiaus apsilankymui pagal paprasčiausią statistiką neatspindėjo visos aukštosios mokyklos bendruomenės nuomonės, nes protestavo tik 67 iš maždaug 4 tūkst. La Sapienza dėstytojų ir tik kelios dešimtys iš 140 tūkst. studentų, spaudoje ir kone visose televizijos žinių laidose į pirmas vietas pateko tokie vaizdai: kovingai nusiteikęs jaunimas, popiežiaus karikatūromis išmargintos universiteto pastatų sienos. Niekam nerūpėjo pasidomėti nei studentų argumentų rimtumu, nei dviejų minėtų laiškų turiniu. Žiniasklaidai buvo aišku: La Sapienza popiežiaus nelaukia.

Ramiai pažvelgus būtų galima suprasti protestuojančius studentus, nes nuo seno universitetams būdinga ir visiškai natūralu, kad tam tikruose akademinės bendruomenės sluoksniuose gyvuoja prisodrintas „revoliucinis fermentas“. Galima suprasti ir fizikos profesorių Cinį, kuris, išpažindamas labiau XIX, o ne XXI a. būdingą mokslo filosofiją, turbūt visiškai nuoširdžiai išdėstė tai, ką mano. Tačiau negalima pateisinti jaunesnių 67 jo kolegų: iš konteksto ištraukdami Galilėjaus argumentą jie pasielgė nekorektiškai ir visų pirma nemoksliškai. Panašiai kaip garsiame Regensburgo paskaitos incidente atsiskleidė neteisingai suprastos citatos sindromas.

Jei tie dėstytojai būtų ramiai pasiskaitę savo pačių cituotą 1990-aisiais pasakytą kardinolo Ratzingerio kalbą, būtų pamatę, kad joje anaiptol neketinta dar kartą pasmerkti Galilėjų ir teisinti ano meto Bažnyčios sprendimų.

Sausio vidury, deja, tapo per vėlu ramiai aiškintis. Televizijų kameros jau buvo išsirikiavusios prie universiteto ir laukė

momento, kada gi galės visam pasauliui parodyti į universitetą atvykstantį popiežių, saugomą kelių tūkstančių policininkų, studentus, kuriems policija neleidžia pareikšti savo nepritarimo, gal net svaidomus pomidorus ar ką nors panašaus.

Viso šito nebuvo, nes Benediktas XVI, konstatuodamas nesveikai įkaitintą padėtį, paprasčiausiai atsisakė vizito. Televizijoms neliko nieko kito, kaip tas pačias kameras atsukti į protestuotojus ir visam pasauliui parodyti „netolerantišką“ ir „kraštutinai laicistišką“ Italiją. Prireikė kelių savaičių aiškinimųsi, viso politikos pasaulio nuo kraštutinės kairės iki dešinės „dievažijimųsi“, kad Italija tikrai nėra tokia, kokią ją pavaizdavo apie neįvykusį popiežiaus vizitą universitete informavusi žiniasklaida. Viso šio incidento rezultatas – įžeistas (bet neįsižeidęs) popiežius, po pasaulį pasklidęs karikatūriškas Italijos paveikslas ir paties didžiausio Italijos universiteto praleista proga būti rimto ir konstruktyvaus dialogo vieta.

Lietuva Metų slenkstį paženklino kovos dėl alkoholio reklamos draudimo. Jos vyko ne kumščiais, patrankomis ar gatvių barikadose, bet, kaip pastaruoju metu įprasta sakyti, „viešojoje erdvėje“, o iš tikrųjų – ir taip nuo amžių – žmonių širdyse. Manipuliuota krepšinio sirgalių jausmais (net pasitelkiant religinę terminologiją).

Kardinolas A. J. Bačkis ir arkivyskupas S. Tamkevičius surengė specialią spaudos konferenciją ir demaskavo alkoholio gamintojų bei televizininkų šantažą. Savo kreipimesi ganytojai atskleidė nesąžiningą alkoholio ir žiniasklaidos verslo grupės kampaniją, o manipuliuotojams krepšinio aistromis atkirto: „Būtent dėl agresyvaus alkoholio brukimo visais informacijos kanalais, dėl jo „laisvos“ prekybos krepšinio aikštelės nesulaukė šimtų aukštaūgių, talentingų vaikinų ir

11

12

Artuma / 2008 m. vasaris

Kronika merginų. <…> Jie, drauge ir mes, netapome pasaulio ar Europos čempionais.“ Kai sausio pradžioje vykusiame Seimo posėdyje vis dėlto nebuvo panaikinti alkoholio reklamos draudimo ribojimai, aludariai tyliai pripažino pralaimėję, nes persistengė rengdami tas „viešųjų ryšių akcijas“. Ciniškas aludarių ir televizininkų suokalbis į Seimo posėdį sutelkė aktyvių visuomenininkų būrį, išreiškusį dar neapkvaitintų žmonių nuostatą. Tai darsyk parodė, kad sveikosios visuomenės pajėgos gali daryti poveikį politikams.

Viešoje polemikoje ne kartą visuomenės interesams atstovavęs Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas dr. A. Veryga viename interviu priminė, kad neseniai jau teko panašiai kovoti (tiesa, palankesnėmis aplinkybėmis) dėl rūkalų reklamos draudimo ir rūkymo ribojimo viešose vietose.

Kurį laiką atidėliojęs Seimas pagaliau pradėjo svarstyti V. Tomaševskio pateiktą Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą. Abortų šalininkai (graudu, bet dar aktyvesnės yra jų šalininkės ir propaguotojos) dėstė girdėtus argumentus. Gera, kad žiniasklaidoje kartais nuskamba ir blaivių teisinių pasvarstymų, primenančių, jog prieš keletą dešimtmečių Vakarų demokratijos šalyse, pirmiausia JAV, nusiritusi abortų liberalizacijos banga išsikvėpė, o „teisė į abortą“ vis dažniau ginčijama, ribojama teismų sprendimais bei įstatymais. Šios temos įtaigiai skambėjo kardinolo A. J. Bačkio kalboje Seime minint Laisvės gynėjų dieną: „Kas yra sava, savo valstybė? Tai valstybė, kuri gina savo žmones, ypač silpniausius. <…> Kalbu ne vien apie tai, kaip ginami kenčiantys nuo skurdo, nepriteklių, neįgalumo.

Kalbu apie priemones, kurios gintų gyvybes – nesulaukiančias net gimimo, žūstančių per avarijas, mirtinai nusigeriančių ar pakeliančių prieš save ranką dėl depresijos ir psichozių.“ Sausio 13-osios proga Vilniaus arkikatedroje pasakytoje homilijoje kardinolas pabrėžė: „Visą mėnesį nusitęsusi isterija dėl alkoholio reklamos – tarsi pratrūkusi mūsų visuomenės piktžaizdė. <…> Pigių svaigalų, kuriuos

įperka ir vaikai bei jaunimas, agresyvus brukimas, jų tapatinimas su sporto laimėjimais ir Lietuvos vienybe, yra nusikaltimas. Jis jau nusinešė šimtus kartų daugiau jaunų gyvybių, negu šiandien minima Sausio 13-osios naktis.“ Visuomenėje vyraujančią sveiką nuovoką apie šeimą ir santuoką atskleidė Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos užsakymu bendrovės Vilmorus atlikta apklausa. Rudenį vykdyto tyrimo duomenys apibendrinti ir pristatyti spaudos konferencijoje Seime. Pasirodė, kad du trečdaliai Lietuvos gyventojų šeimą tapatina su santuoka, o keturi penktadaliai norėtų, kad jų vaikai ir vaikaičiai gimtų santuokoje. Tik 7 proc. apklaustųjų pirmenybę teikė kitokiems bendro gyvenimo modeliams.

Tą pačią dieną Marijampolėje vyko jau penktoji Vilkaviškio vyskupijos šeimų šventė. Po šv. Mišių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Municipaliniame dramos teatre vyko šventinė programa bei kun.

K. Briliaus MIC paskaita apie šeimą, jos svarbą ir kylančius pavojus.

Arvydo Kluoniaus nuotrauka

Daugiau kaip 1200 jaunuolių iš Lietuvos (drauge su 40 tūkst. iš kitų Europos šalių) dalyvavo Ženevoje vykusiame Taizé bendruomenės organizuotame ekumeniniame Europos jaunimo susitikime, tęsdami „pasitikėjimo piligrimystę“.

Netrukus po to kardinolas A. J. Bačkis ir Taizé bendruomenės vadovas brolis Alois sutarė, kad 2009 m. gegužės 1–3 d. Vilniuje vyks Taizé bendruomenės organizuojamas regioninis Jaunimo susitikimas.

Nuoseklus sielovados įdirbis, žmogiškumas ir kantrybė nelieka bevaisiai. Tai patvirtina įvairiose šalies vietose sudaromi populiariausių žmonių sąrašai. Alovės ir Ryliškių parapijų klebonas S. Stankevičius pelnė Alytaus rajono „Metų dvasininko“ vardą ir tapo pirmuoju šio rajono garbės piliečiu. Ilgametis Pažėrų ir Veiverių parapijos klebonas K. Skučas laimėjo Žemės ūkio ministerijos renginio „Lietuvos kaimo spindulys-2007“ nominaciją už kaimo žmonių dvasinių bei moralinių vertybių stiprinimą.

Lietuvos vyskupai sausį vykusiame plenariniame posėdyje aptarė Maldų už krikščionių vienybę savaitės (pasaulyje pradėta minėti prieš šimtmetį) minėjimą visose vyskupijose.

Vilniuje vykusiu Stasio Ylos studijos „Šiluva Žemaičių istorijoje“ pristatymu paminėtos šio kunigo, publicisto, teologo, filosofo, istoriko (plačiau apie jį žr.

17–19 p.) gimimo 100-osios metinės.

Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius pasirašė dekretą, 2008-uosius skelbiantį Šiluvos Dievo Motinos metais.

Marijampolės marijonų vidurinė mokykla pertvarkyta į gimnaziją. Daugelį šviesuolių tarpukario Lietuvoje išugdžiusi mokykla ir šiandien garsėja kaip gražiausia, jaukiausia ir saugiausia mokymo įstaiga.

Nuo 2000-ųjų Šiaulių vyskupijoje kasmet rengiama šeimų šventė šiemet pirmąkart vyko didžiulėje miesto arenoje: sausio 6 d. joje pritrūkta vietų visiems norėjusiems dalyvauti.

Daugiau kaip 5 tūkst. žmonių drauge šventė Mišias, šlovino Viešpatį, klausėsi mąstymų, džiaugėsi menine programa. Vienas svarbiausių šventės akcentų – sutuoktinių porų palaiminimas ir santuokos pažadų atnaujinimas.

Didžiosios Britanijos televizijos kanalo BBC kūrybinė grupė dokumentiniam filmui „Aplink pasaulį su 80 tikėjimų“ pasirinko filmuoti Kryžių kalną, tautodailininko A. Teresiaus darbus, taip pat Vilniaus žydų šeimą, valgančią tradicinę šabo vakarienę.

Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS

Kronika

Istorinio laiko klepsidros Skiriama Vasario 16-ajai Algirdas PATACKAS Kažkodėl man atrodo, kad tądien, 1918-ųjų vasario 16-ąją, dangus virš Vilniaus buvo žydras žydras, be debesėlio. Tokiomis dienomis Vilnius būna pats gražiausias – saulėje spindi sidabriniai bažnyčių kryžiai, nuo stogų kapsi pirmieji pavasario lašai, atokaitos balutėse čirškia, maudosi žvirblių pulkelis. Tokią dieną norisi tik atsukti veidą į saulę, į dangų ir leistis persmelkiamam būsimo pavasario nuojautų.

Tačiau būrelio vyrų, kurie tąryt rinkosi į vieną senovinį namą Pilies gatvėje, veiduose šitai neatsispindėjo. Juose tarsi buvo sustingęs kažkoks rūpestis, lyg jų pečius būtų užgulusi našta. Tai – signatarai. Tąryt gimė nauja valstybė – Lietuvos Respublika. Jos gimimas buvo iššūkis visam tuometiniam pasauliui, kur teberiogsojo monarchijų nuolaužos, imperijų griuvėsiai ir baisiojo, išties pasaulinio, karo tvaikas. Šiam naujagimiui teks dar daug ką iškęsti. Gatvėse trinksi vokiečių žandarų kaustyti batai, blyksi aštrūs jų durtuvai. Čia pat slankioja lenkų milicininkai, su kuriais retkarčiais pliekiasi bolševikuojantys komunarai. Nėra tik lietuviškų ženklų. Bet jauni lietuvių vyrai „iš kaimų, iš viensėdijų eina su savo maistu, savo ginklais“, buriasi į pulkus. Jų laukia žūtys Kėdainių laukuose, ant Alytaus tilto, šturmuojant bermontininkų šarvuotą traukinį, grumiantis su bolševikų nuplyšusiais apyvarais gaujomis, besiveržiančiomis iš Rytų. Jų laukia aštrūs lenkų „jazdos“ kardai, piktai suraukti Pilsudskio antakiai ir „marš marš na Kowno“. Ir Suvalkų išdavystė, ir apmaudas, gurguolėms traukiantis iš Vilniaus, žvilgsniu palydint tolstančius Vilniaus bokštus, regėtus sapnuose ir svajose. Jų laukia karbolio smarsas lauko ligoninėse, šiltinė, negyjančios žaizdos ir grumstų bumbsėjimas į

karsto dangtį arba niekam nežinomo kapo kauburėlis vietoj žadėto žemės gabalo. Vėliau tie, kuriems likimo moiros bus gailestingos, gaus tos trokštamos žemės, ir šitie 66 tūkstančiai (40 000 naujakurių ir 26 000 mažažemių) taps jaunos valstybės atrama, jos stuburu.

Bet tada jie ėjo ir ėjo, kupini vilties, matydami prieš save viziją – savo valstybę, naują, dar neregėtą – žmonių Lietuvą, nebe ponų, nebe prasikortavusių bajorų – tarsi trobą, suręstą iš šviežiai nukirstų rąstų, dar kvepiančių mišku, nebe apgriuvusį LDK rūmą, kur vėjai siaučia belangėse.

VALSTiečių VALSTybę – abudu žodžiai tos pačios šaknies. Juk ir signatarai – ir jauniausias iš jų, Petras Klimas, kuriam dar nėra nė trisdešimties, ir žilabarzdis Basanavičius – iš kaimo pirkios, iš šviesiųjų kaimo žmonių sluoksnio. Tokia ir buvo ši valstybė: jauna, gal kiek naivi savo troškimais, tačiau gebėjusi ne tik kariauti dviem ar trimis frontais, bet ir tuo pat metu sušaukti Steigiamąjį Seimą – Seimo nariai per pertraukas skaitė fronto suvestines, ir netgi sušokti vestuves (mat, tarp mūsų kalbant, – kad tik neišgirstų rimti Tomo Vyšniausko nuotrauka

istorikai, – fronto vadas jaunasis pulkininkas Ladyga bekariaudamas sugebėjo atšokti vestuves, ir dėl to buvo smarkiai baramas). Tačiau šie kaimo berneliai, kaip juos pravardžiavo tuometinis elitas – „šliachta“, mokėjo ir apsiginti: žaibiškai sutvarkė ir išvaikė peoviakų (POW – Polska Organizacja Wojskova – lenkų pogrindžio struktūra) lizdą, davė atkirtį bolševikų perversmo agitatoriams. Nors dėl tarptautinio suokalbio buvo prarastas Vilniaus kraštas, sugebėjo mesti iššūkį bedantei to meto tarptautinei teisei – atsiimti Klaipėdos kraštą (ir vėl – cit, kad tik neišgirstų mūsų istorikai – tai padarė ne tiek sukilėliai, kiek sermėgomis perrengti Lietuvos kareivėliai), tik ant Šilutės plento ties kulkosvaidžiu liko gulėti kapitonas Noreika su skylute kaktoje, o Klaipėdos kapinėse tebestūkso žuvusių prancūzų karių kauburėliai.

Taip, visa tai dar bus, visa tai dar laukia mūsų naujagimio, tačiau anuomet Vasario 16-ąją dangus virš Vilniaus buvo giedras giedras, ir istorinio virsmo džiaugsmas tvyrojo Vilniaus gatvėse, vasãriškai džiugiose ir saulėtose – kaip tame eilėraštyje: ...bet saulėje langai jau švyti ir taip toli toli matyti – – – – – – – – – – – – iš ledo ir vandens sidabro varveklių trapūs kandeliabrai – – – – – – – – – – – – ir gerdamas vasario sidrą klausais pavasario klepsidrų... Šios istorinio likiminio laiko klepsidros, tikėkimės, tebeaidi mūsų širdyse.

Ir aidės, ir gyvuos, kol gyvas bus bent vienas, kuris atsimins, kuris neišduos, kuris neužmirš esąs lietuvis...

13

14

Artuma / 2008 m. vasaris

Kronika

Apie katalikišką žiniasklaidą Dr. Andrius NAVICKAS Sausio 24 dieną paminėjome šventąjį Pranciškų Ksaverą, katalikų žurnalistų dangiškąjį globėją. Puiki proga stabtelti ir paklausti: kaip gyvuoja katalikiška žiniasklaida Lietuvoje?

Auga „Artumos“ tiražas, daugėja Bernardinai.lt skaitytojų, vis didesnėje Lietuvos dalyje girdimas „Marijos radijas“, laidų kokybę išlaiko „Mažoji studija“, svariais rašiniais džiugina „Naujasis židinys-Aidai“, redaktoriaus pasiaukojimas neleidžia pranykti „XXI amžiui“, į vaikų širdis nepailsta belstis „Kregždutė“ ir „Bitutė“, vos kvėpuoja, bet gyvuoja dar keli leidiniai.

Tačiau sąžiningai pripažinkime – visų katalikiškų žiniasklaidos priemonių auditoriją kartu sudėję, nepasiektume vieno bulvarinio leidinio skaitytojų skaičiaus.

Populiarumas tikrai nėra svarbiausias katalikiškos žiniasklaidos vertės kriterijus. Sūri tiesa nebuvo, nėra ir nebus sutinkama ovacijomis. Kita vertus, lengviausia sakyti, kad esame puikūs, tik nesuprasti; gali būti, jog dažnai esame patys kalti, jog dauguma Lietuvos žmonių lėkštas TV laidas ar bulvarines publikacijas suvokia kaip tikrąją žurnalistiką, kuriai negali būti gyvybingos alternatyvos.

Tenka pripažinti, kad didžiuma mūsų visuomenės įdėmiau domisi nuolaidomis prekybos centruose, nei siekia atrasti krikščionišką raktą į klausimus bei kasdienes problemas. Jei žmogaus krikščioniška tapatybė tėra tarsi šventinė eilutė, kurią jis apsirengia keliolika ar kelis kartus per metus, nenuostabu, kad ir katalikiška žiniasklaida tampa egzotišku patiekalu intelektualinėse ir dvasinėse vaišėse.

Viena didžiausių problemų šiandien yra ne ta, kad esama daug su krikščionybe polemizuojančių žmonių.

Absoliuti jų dauguma – paprasčiausiai abejingi Kristui. Šie abejingieji gali net vadinti save krikščionimis, tačiau gyvena taip, tarsi Viešpats nebūtų miręs už mūsų nuodėmes ir prisikėlęs.

Paradoksalu, bet kuo silpnesnis žmogaus tikėjimas, tuo jis tvirčiau įsitikinęs, kad viską žino apie krikščionybę. Net jei toks žmogus retsykiais susimąsto, jog būtų gera išvengti Dievo rūstybės už nuodėmes, Dangaus Karalystė jam tikrai nėra kelionės tikslas. Pinigai, galia, intensyvūs potyriai – tai sudaro neva visaverčio gyvenimo karkasą, ir krikščionybė priimSilvijos Knezekytės nuotrauka tina tiek, kiek į jį įsikomponuoja.

Tačiau Kristaus Geroji Naujiena nėra informacija šalia kitų, viena žinutė storame laikraštyje, bet veikiau vėtra, įsiveržianti į žmogaus gyvenimą, šviesa, naujai atverianti daiktų kontūrus. Ji nėra

gyvenimo patobulinimas, bet esminis pakeitimas. Ši transformacija yra Viešpaties malonė, o ne katalikų žurnalistų pastangų vaisius. Tačiau katalikiška žiniasklaida gali atlikti svarbų palydėtojo vaidmenį.

Nuvainikuoti stabus, padrąsinti alkstančius tiesos, kartu ieškoti, kaip sekti Kristumi kasdieniame gyvenime. Ši misija nepaprastai sudėtinga. Deja, labai dažnai mes patys, katalikiškos žiniasklaidos darbuotojai, susitaikome su „deserto dalytojo“ vaidmeniu ten, kur privalome dalyvauti duonos padauginimo stebukle. Kruopščiai inventorizuojame religinio gyvenimo naujienas, padūsaujame dėl ne ta kryptimi einančios visuomenės ir paberiame šūsnį pamokymų. Visa tai reikalinga, tačiau taip nepasiekiame tų, kurie gal net nesąmoningai trokšta gyvybės duonos ir yra priversti tenkintis bukinančiu šlamštu.

Netikiu, jog kada nors šioje žemėje bus atbaigta Dievo Karalystė. Lygiai taip pat nemanau, kad Lietuvoje katalikiška žiniasklaida taps laukiamu svečiu kiekvienuose namuose. Vis dėlto labai svarbu, kad katalikai žurnalistai drįstų garsiai polemizuoti su kolegomis iš įtakingiausių žiniasklaidos priemonių, siektų išsikovoti ne didesnę kultūrinio draustinio teritoriją, bet gyvybingos alternatyvos statusą.

Mums trūksta drąsos rūpintis ne krikščionybės, Bažnyčios įvaizdžiu, bet ištikimybe Viešpačiui. Tai viena iš priežasčių, kodėl sunku užmegzti dialogą su tais, kurie katalikišką žiniasklaidą laiko Bažnyčios viešųjų ryšių padaliniu, o ne sąžiningais ir svarbiais pašnekovais.

Kalbant apie katalikiškos žiniasklaidos padėtį, būtina įvardyti ir ydingą ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti. Įprasta, jog

Didelės ir mažos kryžkelės katalikiškos žiniasklaidos priemonės biudžetas dešimt ar daugiau kartų mažesnis nei kitų. Tai reiškia gerokai mažesnį bendradarbių skaičių, menkesnes technines galimybes ir jokių lėšų reklamai. Katalikai verslininkai Lietuvoje dažniausiai yra labiau verslininkai nei katalikai, todėl mieliau remia ar reklamuoja savo verslą populiariose, bet su krikščioniška pasaulėžiūra nieko bendro neturinčiose ar net jai priešingose žiniasklaidos priemonėse.

Taip pat ir nemaža dalis įvairių profesijų katalikų tvirtina, kad mielai skaitytų/klausytų katalikišką žiniasklaidą, jei ji būtų įvairesnė, kokybiškesnė. Tačiau, kaip, pavyzdžiui, „XXI amžiui“ konkuruoti su „Lietuvos rytu“ tol, kol katalikiško laikraščio biudžetas nepadidės keliasdešimt kartų?! O jis padidės tik tada, kai mes visi paremsime jį šiandien, idant jis įgytų galimybę keistis. Ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie visas katalikiškas žiniasklaidos priemones.

Ką siūlau? Žurnalistams katalikams – dažniau susimąstyti apie savo misiją, daugiau drąsos ir supratimo, jog nėra nereikšmingų temų, nors, aišku, yra lėkšti ir netinkami jų aptarimo būdai. Taip pat mokytis pamaldumo ir išminties iš dangiškojo globėjo Pranciškaus Ksavero.

Verslininkams katalikams – investuoti ne į praeinančius dalykus, bet į tai, ko nesunaikina rūdys ir pelėsiai.

Visų profesijų katalikams – branginti katalikiškas žiniasklaidos priemones kaip bičiulius. Gal ne visada prabangiai pasidabinusius, kartais pavargstančius, bet patikimus ir labai reikalingus. Taip pat – suprasti, jog katalikiška žiniasklaida turi būti kasdienė duona, o ne desertas, kuriam nelieka laiko, pinigų ar noro.

Kai būdavau uolus krikščionis Antanas SAULAITIS SJ Svarstybas apie „tradicinį“ ir sąmoningą tikėjimą galima tuoj pat baigti. Popiežius šv. Pijus X 1903 m. buvo pareiškęs: „Visiškai sąmoningas tikinčiųjų dalyvavimas liturgijoje yra nepamainomas, esminis krikščioniškos dvasios šaltinis.“ Šventasis dokumente kalbėjo apie labai tradicinį dalyką – atgaivinti ir palaikyti lotynišką grigalinį giedojimą, lyg XII a. giedojimas būtų XX a. katalikų dvasingumo, maldingumo vaizdinys ar idealas. Jo teiginys rado ryškų atgarsį kapą metų vėliau – Vatikano II Susirinkimo dokumentuose kaip bendruomeninio tikėjimo ir gyvenimo šūkis. „Tradicinis“ tikėjimas, „tradicinis“ katalikas mūsuose reiškia žmogui „sutvarkyti“ save ar savo šeimą – priimti Krikštą, prieiti pirmosios išpažinties, Pirmosios Komunijos (nežinia, kada antroji ir tolesnės), toliau gal priimti Sutvirtinimą (dirmavonę), vėliau imti šliūbą, būti palydėtam iš bažnyčios, palaidotam su kunigu. Dar prisideda šv. Mišios dukart per metus – per Kalėdas ir Velykas (išeinant iš bažnyčios šv. Komunijai prasidėjus) ir kapų aplankymas per Vėlines.

Tai labai gražus tradicinis pagrindas ar užuomazga to, ką krikščioniškas tikėjimas žada, teikia ir leidžia išgyventi.

Klaipėdos LCC (krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla) universiteto tarybai studentas iš Vidurinės Azijos pasakojo, kad tolimame mieste gyvenantis brolis tapo krikščioniu. Studentas, pats svajojantis apie religinę tarnystę mečetėje, skubėjo tenai nuvykti ir brolį sugrąžinti į islamo tikėjimą. Kartu nuėjęs į baptistų pamaldas, taip susižavėjo, kad pats tapo krikščionimi. Sūnus lankanti motina irgi prisijungė. Kas jam padarė tokį įspūdį? Kad žmonės buvo džiaugsmingi, nevergiškos dvasios.

Kai Vilnių lanko kitų šalių dvasininkai bei tikintieji, jie mėgsta sekmadienio rytais pasivaikščioti po bažnyčias, pajusti krikščionišką, katalikišką nuotaiką. Suėję pietų ar kavutės, dalijasi įspūdžiais. Šeimininkai stalą apkrauna saldumynais, paslepia krienus bei garstyčias ir padeda kelias rūšis medaus, kad gardumynų prisiragavusių svečių bei viešnių atsiliepimai apie Lietuvą būtų kuo teigiamiausi.

Be išimties visi giria muziką bažnyčiose – vargonus ar kitus instrumentus, chorų giedojimą. Muzika tobula. Tai labai didelis Muzikos akademijos, Čiurlionio meno mokyklos, konservatorijų nuopelnas, savanorių giesmininkų pastangų vaisius.

Kaip kitose kultūrose gyvenantiesiems atrodo žmonės, jų dalyvavimas pamaldose? „Labai atsiprašome, bet norisi paklausti, ar šie žmonės yra girdėję apie Prisikėlimą?“ Tikrai taip sakydami ne-

15

16

Didelės ir mažos kryžkelės galvoja apie vakariečių paviršutinišką elgesį šypsotis, šviesiai klausytis, jaukiai vieniems šalia kitų pamaldose pabūti, gal net kaimynui ranką paspausti. Nuėję su buvusiais musulmonais pas Kirgizijos baptistus mūsų žmonės ne tik neprisijungtų prie bendruomenės, bet mandagiai pasitrauktų.

Tradicinis katalikas į pamaldas ateina susikaupti. Jį ar ją vargina kūdikių čiulbesys, nenuoramos vaikučiai, kokie nors kiti garsai ar aplinka. Labai padeda susikaupti choro giesmės, kunigo balsas, tyla. Tikinčiajam nereikia nieko veikti, tik būti, retkarčiais atsiliepti į kunigo kreipinius, sukalbėti rožinį, maldingai priimti šv. Komuniją, palaimintam ir nurimusiam keliauti namo. Kai būdavau uolus tradicinis krikščionis, per Mišias su išstatytu Švč. Sakramentu kalbėdamas rožinį eidavau Kryžiaus kelius...

Artuma / 2008 m. vasaris

Užsiliko atmintyje vokiečių jėzuitų pokalbis apie katalikus savo krašte. Daug žmonių, parapijų, sąjūdžių pažįstantys kunigai spėjo, kad Vokietijoje maždaug penki nuošimčiai yra sąmoningai tikintys. Ir labai gražu, kad likusieji 95 proc. laikosi bent tradicinio tikėjimo kaip atramos ir paramos savo gyvenimo uždaviniams.

Sunku įsivaizduoti, kaip krikščioniška dvasia – Jėzaus gyvenimo būdas – gali klestėti be veiklaus dalyvavimo šv. Mišiose. Vos 100 m. praėjus po Kristaus prisikėlimo, krikščionių persekiojimo laikais šv. Justinas, kankinys, gynė krikščionių gyvenseną sakydamas: „Be Eucharistijos gyventi negalime.“ Visiškas ir sąmoningas dalyvavimas pagal šv. Pijaus X užuominą ir Vatikano II Susirinkimo gaires tik-rai daug daugiau reikalauja iš pamaldas rengiančių ir iš visos bendruomenės. Tikintieji iš anksto perskaito Šventojo Rašto ištraukas, jas net apmąsto, kad būtų skelbiamas ir girdėtųsi Dievo žodis.

Visuotinės maldos prašymai – ne iš knygos, parašytos prieš 30 metų, bet pagal šios dienos reikmes, įvykius, intencijas surašytos ar dalyvių čia pat garsiai pasakytos. Giesmės priderintos prie dienos šventės, minties ar progos. Šv. Komunija dalijama abiem pavidalais visai Bažnyčiai.

Tinkamai įpintos sklandžios apeigos: žvakių, maisto, žolyčių ar kt. šventinimo, besirengiančių sakramentams priėmimo ar už juos pasimeldimo, bendruomenės atstovų išsiuntimo parapijos ligonių bei namuose „pririštų“ lankyti.

Labai gerai atsimenu gyvas paAlgirdo Kairio nuotrauka maldas Pietų Amerikoje ne taip seSąmoningo tikėjimo apraiška būtų ateiti į Mišias su niai, gal prieš 40 metų. Kai buvo prašoma melstis už visais Dievo šlovinti ir jam sutartinai dėkoti. Liturginis ligonius, pasakyti vardai, tuoj pat klausta: „Kas gali apslėpinys čia glūdi ne XII a. giesmėse ar sudėtingose ap- lankyti?“ Kyla rankos, o čia primenama, kad kažkam eigose, o pačioje buvimo paslaptyje – kaip tiek ir tokių reikėtų daržą išravėti ar drabužius išskalbti, kol šeimos skirtingų žmonių gali būti vieni kitiems broliai, seserys, motina serga. Kai meldžiamasi už patekusius į didesnį dalytis ta pačia Duona ir ta pačia Taure, dėkinga ir džiu- vargą, dar sakoma: „Mums reikia penkių žmonių, kurie gia širdimi, maždaug pagal apaštalo Pauliaus žodžius, galėtų kai ką sunešti.“ O drauge su maldos žodžiais „Už tartus žmonėms (tais laikais muzikantų neįsileisdavo), mūsų vaikų mokytojus“ ir kaimo mokyk-lėlės šiaudinį giedoti giesmes, dėkoti visados, džiaugtis nuolatos. stogą pataisyti paraginama.

Toks judrus dalyvavimas Mišiose bei kitose pamalTokiomis sąlygomis nelengva susikaupti, bet ne to dose esmingas, nes padeda mums iš savo mažo pasau- ateinama į bažnyčią (nebent į tuo metu tuščią). Tikras lio pažvelgti ir pajusti visuotiniškesnę Bažnyčią, kurią susikaupimas – įžvelgti tos pačios Šventosios Dvataip uoliai žodžiais išpažįstame. Visuomet esu dėkin- sios gaivinamą šiame pasaulyje gyvenančią, dirbančią, gas toms senyvoms (mano amžiaus) močiutėms, ku- vargstančią ir džiūgaujančią Dievo šeimynėlę, šį Krisrios gitara gyvas giesmes giedojusiam jaunimui dėkoja taus sekėjų būrelį, netobulą kaip kiti žmonės (na, gal ar gospelo giesmes palydi savo nuvargusiomis kojomis kaip ir aš). trepsėdamos. Tada ne veltui giedame „muškim būgnais, Visada prisimenu mūsų Tėvą, kuris tiek gėdos trimituokim; kanklėmis kankliuokime...“ pridarydavo mudviem su seserimi, kai ateidavome į

Didelės ir mažos kryžkelės Šv. Juozapo lietuvių bažnyčią. Parapinėje mokykloje seselės vienuolės buvo išmokiusios, kad bažnyčioje negalima dairytis, šnibždėti ar kokių nors kitokių gyvybės ženklų rodyti, lyg būtume palaiminti mumijų dulkelėmis. Ir štai katalikiškos šeimos tėvelis, žmonai ir vaikams suklupus, tebestovi stačias ir dairosi po bažnyčią. Jam rūpi, ar ponas Gylys jau pasveiko ir gali dalyvauti pamaldose, kaip ponia Karinauskienė su savo ištinusiom kojom laikosi, ar atėjo panelė Šuopytė, kaip Vaitkevičių šeimynėlė, ar p. Semaška tebėra stiprus parapijos šulas, kokia nuotaika, dvasia dvelkia šioje bendruomenėje toli nuo Lietuvos, kai susirenkame Dievui dėkoti, jo maldauti, atsiprašyti ir, svarbiausia, jį laisva, ramia širdimi šlovinti.

Blogiausia, kad mes, kurie žemėje bažnyčioje būtume neveiklūs (liturgija reiškia žmonių, liaudies veiklą, darbą), patekę į dangų išgyventume didelį lūžį, nes ten jokios ramybės nebus – reikės ištisai su angelais giedoti, Dievą šlovinti, su artimaisiais, bičiuliais ir priešais bendrauti, žemėje likusiais rūpintis.

Nežinia, ar yra koks pereinamasis laikotarpis žemėje kiek santūriau katalikavusiems – o gal ir yra, kaip labai jautriai ir gražiai šermenų maldoje prašoma: „Papildyk jo/jos tikėjimą ir viltį...“ Tai toks būtų šio rašinėlio siūlymas – einame dabar pratintis prie to, ko ateityje tikrai prireiks.

Gyvenimas Kristaus Dvasios spindesy Kun. Stasio Ylos gimimo 100-mečiui Pastarąjį metą galėtume pavadinti tam tikru nauju kunigo, teologijos daktaro, rašytojo, istoriko, jaunimo ugdytojo Stasio Ylos kalbėjimu Lietuvai. S. Yla sugrįžta į ją plačiomis studijomis: „Jurgis Matulaitis“ (Putnamas, 1977; Kaunas, 2007), „Šiluva Žemaičių istorijoje“ (I dalis – Bostonas, 1970; visa studija – Kaunas, 2007), „Ateitininkų vadovas“ (trečioji papildyta laida, Kaunas, 2006; pirmoji – 1960). Į savo išgodotąją Lietuvą (1943–1945 m. drauge su būreliu kitų lietuvių inteligentų kalintas Štuthofe, į tėvynę nebegrįžo ir iki mirties gyveno Amerikoje), išgyvenančią dar tebesitęsiančią dvasinio prisikėlimo dramą, kun. S. Yla sugrįžta reikalingiausiu metu ir su pačiu būtiniausiu mums kraičiu. Čia pareina asmenybė, spinduliuojanti Kristaus Dvasią, žaižaruojanti idealizmu ir viltimi, tvirtai pasitikinti, jog su Kristumi per gyvenimą einantis žmogus visada yra gerame kelyje. Kun. S. Yla ir mūsų dienoms, daug palankesnėms krikščioniškiems darbams ir vilčiai, gali būti iškalbingu pavyzdžiu, kaip įmanu tiek daug nuveikti (jo knygos, drauge ir jo mintis įvairiuose istoriniuose, kultūriniuose, filosofiniuose, teologiniuose veikaluose ir gūdžiuoju sovietmečiu brandino kunigų seminarijos auklėtinius, jaunuomenę, palaikė išeivijos dvasią), kaip įmanu bendraujant su kitais rodyti kelią be nevilties šešėlio. Ir netgi išsakyti kitų lūkesčius Viešpačiui – tarsi už juos pačius, kai kada negebančius ar paskendusius kasdienybės rūpesčiuose – maldomis, kurias kun. S. Yla sudėjo ir išleido keliomis maldaknygėmis, ar giesmių žodžiais.

Ne vienus metus praleidusi greta jo sesuo IGNĖ MARIJOŠIŪTĖ MVS maloniai sutiko su „Artumos“ skaitytojais pasidalyti prisiminimais. Šiemet sukankantis gimimo šimtmetis (S. Yla gimė 1908 m. Liuciūnų k. Ukmergės aps.) ir mirties 25-osios metinės (Čikagoje 1983 m.) skubina, kad laikas į užmarštį nenusineštų nė pluoštelio ir šios asmenybės spindesio, kuris nūdienai yra naujas Kristaus Dvasios pliūpsnis ir taip reikalinga idealizmo ugnis.

Jūsų iki šiandienos išsaugota kun. S. Ylos maldaknygė liudija, kad jo asmuo Jums likęs labai brangus... Kodėl?

Kun. Stasys Yla 1953-iaisiais išleido savo antrąją maldaknygę „Sveika, Marija“ (pirmoji rašyta vaikams „Vardan Dievo“) ir tais pačiais metais Sutvirtinimo sakramento priėmimo proga man ją padovanojo. Tai, kad joje padarė įrašą, man buvo svarbu, ir maldaknygę

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės priėmiau labai rimtai, jausdama atsakomybę ją naudotis. Iš tiesų niekados nelankiau katalikiškos mokyklos, tad šioji maldaknygė man tapo maldos mokykla. Skaitydama maldeles, įsimąstydavau, kas sudaro jų turinį, pvz., dienos, savaitės ar metų, įvairių profesijų žmonių, skautų ar ateitininkų ir kitos maldos; be Mišių liturgijos, litanijų ir įprastų katalikams maldų, šioji maldaknygė man buvo tapusi maldos pamokomis, katekizmu. Tuomet mano tikėjimas veržėsi gilyn, todėl šioji knygelė buvo man minčių ir vidinio pasaulio kasdienė palydovė. O dėl paties autoriaus, kun. S. Ylos, mano, kaip vaiko, prisiminimai lygūs tuomečiam pajėgumui mąstyti, įžvelgti, suvokti. Vaikystėje jis man atrodė eilinis suaugęs, o dar, be to, kunigas – taigi, vertas daugiau pagarbos.

Kada pirmą kartą jį sutikote? Kiek laiko truko Jūsų pažintis?

Mūsų šeimai atvykus į Ameriką, tėvai tuoj pat suieškojo lietuvišką sodybą, kur mes, vaikai, praleistume vasaras. Jau nuo 1943 m. seselės (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija – red. past.) vasaromis organizavo vaikams stovyklas, tad imigrantai išsyk turėjo kur per atostogas siųsti savo vaikus. Vasarojant vienuolijos sodyboje Putname, seserys mane parengė Pirmajai Komunijai; tada ir susipažinau su šiuo kunigu. Galima sakyti, kad užaugau šalia jo, nes nuo Pirmosios Komunijos dienos, kas vasarą iki pat įstojimo į vienuoliją, juo labiau jau būnant seserimi vienuole, šis dvasininkas buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis. Kai jis antrą kartą atkūrė savo kursų metodiką bei sistemą ateitininkams, tapau jo bendradarbe ir daug metų šalia jo teko vadovauti, o jo širdžiai sunegalavus kelis kartus net jį pavaduoti. Taip iki pat jo mirties dienos. Netgi tą dieną lankiau jį ligoninėje Čikagoje, aptarinėjome tolesnius planus ir uždavinius. Jo mirtis buvo netikėta, tikras smūgis, verčiantis įsimąstyti į gyvenimo prasmę bei trapumą ir atsakomybę Dievui už sunaudotus sugebėjimus bei laiką.

Plačiau papasakokite apie sodybą Putname: ką kun.

S. Yla joje veikdavo? Kas buvo tos vasaros stovyklos jaunimui?

Marijos vargdienių seserys atvyko į JAV 1936-aisiais ir po kelerių metų įsikūrė Putnamo miestelyje, arčiau Atlanto, Naujojoje Anglijoje. Šis žemės plotelis greit tapo lietuviška oaze. Joje rasdavai lietuviškai kalbančius, dainuojančius, šokančius tautiečius, lietuviškos spaudos ir spaustuvę, koplyčią su Marijos šventovių Lietuvoje

Artuma / 2008 m. vasaris vitražais ir juodos duonos, lietuviško balto namie spausto sūrio, cepelinų ir koldūnų, barščių. Senelius, pasakojančius ir dainuojančius senas lietuviškas dainas, bei jaunimėlį, besimokantį „Jurgeli, meistreli“. Įžengdamas į šią sodybą iš tiesų įžengdavai į mažąją Lietuvėlę.

Kun. S. Yla pasakojo, kad buvo pavedęs save arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui ir taip sulaukęs seselių kvietimo tuoj po karo atvykti ir būti kapelionu dabar jau palaimintojo J. Matulaičio įkurtoje vienuolijoje. Nuo 1949 m. jis jau darbavosi vienuolijoje. Atlikus liturginius įsipareigojimus seserims, kun. S. Ylos dienos valandos likdavo atviros laisvai kūrybai. Čia jam buvo idealios sąlygos atsidėti poezijai, biografijoms, studijoms, netgi tapybai. Į vienuolyną atvykdavo daug menininkų bei mąstytojų, atsidūrusių už savo šalies ribų, ir šioje lietuviškoje sodyboje jie atsigaudavo, o savo bendravimu, mąstymais ir darbais toliau kūrė Lietuvą.

Būtų įdomu išgirsti apie Šiluvos būrelius. Kaip tai vėliau susisiejo su Jūsų asmeniškais įspūdžiais atvažiavus į Šiluvą?

Kas vasarą susitikdavome su savo lietuviais draugais stovyklose. Turbūt minint 350 metų nuo Marijos apsireiškimo Šiluvoje (1958-aisiais), neprisimenu, ar mums, paauglėms, kilo idėja, ar kun. S. Ylos skatinamos sukūrėme Šiluvos būrelius, kurių tikslas – melstis už Lietuvą ir pačioms tobulėti per kasdieninę maldą. Steigėm juos, vasarą rengdavome tarsi savo suvažiavimą stovyklose ir atnaujindavome ryšius bei ryžtą. Kun. S. Yla stipriai mus palaikė ir pats dalyvaudavo mūsų susibūrimuose. Aišku, tai, kas buvo susieta su Lietuva, mums atrodė tarsi utopija, sapnų šalis, drauge ir Šiluva, ir jos įvykiai. Neišdildoma patirtis, kai atvykusi į Lietuvą pirmą kartą apsilankiau Šiluvoje ir pajutau, jog esu čia, esu prie to akmens, toje vietoje, apie kurią tiek mąstyta, tiek pergyventa, tiek siekta. Ir stebėjausi, kaip viskas tuomet atrodė apleista, be pagarbos ir nuskurę (visai suprantama kodėl); mąsčiau apie kasdienybę, apie nueitą kelią ir sakiau sau: taip, Marija, ir vėl Tu teisi. Ne tik kitados, bet ir šiandien daugiau ariama ir sėjama, nei kad tavo Sūnus garbinamas ir šlovinamas. Ir giliai širdis sujudo šiame mąstyme bei maldoje.

Kas labiausiai įsiminė iš bendravimo su kun. S. Yla jaunystės metais, koks jo asmuo Jums atrodė vėliau? Ar jis dalydavosi išgyvenimais koncentracijos stovykloje?

Kun. S. Yla skirdavo žmogui visą dėmesį, kad ir kas su juo šnekėtų – ar vaikas, prašantis jo palaidoti nugaišusį paukštelį, ar atvykęs istorikas Ivinskis, ar dailininkas Jonynas, ar filosofas Girnius, ar vienuolė, atėjusi aptarti

Didelės ir mažos kryžkelės minčių, savo vidinio gyvenimo klausimų. Jis rodė savo dėmesį kitam labai intensyviai. Tačiau kai būdavo vienas, vaikščiodavo keliuku ar dirbdavo lauke – aiškiai matėsi, kad yra itin giliai susimąstęs ir nė nepastebi, kas šalia. Jis mokėdavo uždegti, palaikyti viltį, sugrąžinti ryžtą, tačiau ir buvo užsispyręs sakydamas savo nuomonę. Prisimenu, kad dirbant kartu su juo ne sykį nuomonės nesutikdavo, ypač dėl metodų ar proceso – ir tai gal visai normalus kartų skirtumas. Tačiau reikėdavo ypač motyvuotai keisti jo įsitikinimą ar palenkti, kad priimtų vieną ar kitą sprendimą. O apie jo išgyvenimus vokiečių lageryje ir aš sužinojau tik iš knygos (S. Yla. „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, 1951 m. – red. past.). Apie tai jis nekalbėdavo. Tai buvo jo asmeniško gyvenimo praeitis, likusi širdyje.

Kokie ryšiai kun. S. Ylą siejo su jaunimu? Kokias viltis puoselėjo jaunuomenės (skautų, ateitininkų) atžvilgiu?

cijai – su jos kūrėjais kun. Yla artimai bendravo dar nuo Lietuvos laikų – jis parašė ideologijos vadovėlį. Kadangi skautų sistema buvo labiau išvystyta, ypatingą dėmesį skyrė ateitininkams ir organizavo specialius lavinimo bei vadovavimo kursus. Jis ypač ateitininkų atžvilgiu puoselėjo įsitikinimą, jog šios organizacijos pareiga – lavintis ir ruošti elitą, vadovus, kurie visiškai atsiduotų tautai, jos gėriui ir imtųsi vadovavimo atsakomybės.

Ką prisimintumėte iš kun. S. Ylos pomėgių?

Jis mėgo gamtą... atsigaudavo joje. Dažnai eidavo pasivaikščioti, jam buvo svarbūs visi gyvūniukai: lesino paukštelius, paberdavo riešutėlių voveraitėms. Mėgdavo valyti mišką, meniškai dėlioti akmenis. Kun. S. Yla garsėjo savo Mindaugo pilimi, kurią pastatė iš akmenų mūsų miške kunigaikščio Mindaugo krikštui atminti, įtraukdamas į šį darbą patarėjais ir dailininkus, ir inžinierius, ir skulptorius.

Jis domėjosi žmogumi, tiek jauKą, Jūsų nuomone, kun. S. Ylos nu, tiek suaugusiu. Atvykus pirmieasmenybės pavyzdys šiandien siems imigrantams po karo seselės sakytų kunigui, sesei vienuolei tuoj pat įkūrė jų šeimų dukroms ir ar katalikui pasauliečiui? bendrabutį (be jau minėtų vasaros Kun. S. Yla į kiekvieną įvykį stovyklų). Kadangi kun. S. Yla bužvelgė su viltimi – turbūt tai buvo seserų kapelionas, drauge benvo jo paties asmeniškos patirties draudavo ir su bendrabutietėmis, ir lageryje ženklas. Mūsų kasdiesu stovyklautojais. Nurimus pokario vėjams, išeivijoje atsidūrę lietuviai Kun. S. Yla su Pirmąją Komuniją nybė, mūsų eilinis gyvenimas – priėmusiosmis lietuvaitėmis. Viduryje – toks, kuris prašosi prasmės. Tad atkūrė jaunimo skautų ir ateitininkų Gražina Marijošiūtė (ses. Ignė). jis ir šiandien žiūrėtų, kas įmaorganizacijas.

Putnamas (JAV), apie 1950 m. noma ir geriausia, ir ragintų to S. Yla ir vieniems, ir antriems buvo nepamainoma stovyklose programų dalis vaikams, o siekti, nesusikompromituoti, nenuleisti rankų, bet eiti vadovams – patarėjas. Daug metų buvo skautų seserijos pirmyn, degti viltimi, meile, būti dėl kitų – ir pačiam dvasios vadas, stovyklaudamas, kaip ir visi kiti, vilkėdavo laimėti. Taip, jis skatintų tikėti, turėti vilties ir žiūrėti skautiškai, ir mums, vaikams, tai labai imponuodavo: štai pirmyn, aukštyn, gilyn... Kartu viską daryti su Dievu, kunigas su skautų uniforma! Skautų organizacija tarp- kaip jo posmeliai ir giesmės liudija... kad paprastas titautinė, jos ideologija aiškiai suformuluota dar R. Baden kėjimas būtų nuvestas iki kasdienybės gelmės. Taip jis Powell’io, bet kun. Yla lietuviškai skautijai parengė reli- man kalbėdavo, nemanau, kad šiandien būtų kitaip... ginę programą įtraukdamas mūsiškus papročius ir lietuParengė Dalė GUDŽINSKIENĖ viams būdingus religinius aspektus. Ateitininkų organiza-

Stasys Yla ŠILUVA ŽEMAIČIŲ ISTORIJOJE Išleido Kauno arkivyskupija, 2007. – 448 p., iliustruota.

Kunigo Stasio Ylos knyga „Šiluva Žemaičių istorijoje“ Lietuvoje pasirodo pirmą kartą. Čia spausdinama 1970 m. JAV išleista veikalo pirmoji dalis ir antrosios dalies rankraštis. Tai iki šiol nepamainoma, pirma išsami, gyvai parašyta Šiluvos ir jos bažnyčios istorija. „Šią knygą galima vadinti ir Lietuvos Bažnyčios istorija, kurioje autorius stengiasi nubrėžti taip pat lietuviškumo istorijos gaires“ (dr. Irena Vaišvilaitė).

19

20

Artuma / 2008 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės

Ir katinas turi sąžinę?..

Apie sąžinę kalbasi stačiatikių dvasininkas Jakovas KROTOVAS, liuteronų misijos Rusijoje vadovas Vadimas KUZNECOVAS ir kultūrologas katalikas Maksimas DEMČENKA, į jų pokalbį įsiterpia klausytojai. Šis, kiek patrumpintas, poleminis straipsnis parengtas pagal radijo „Svoboda“ 2007 10 18 laidą, žr. www.svobodanews.ru

Jakovas Krotovas: Kas yra sąžinė? Ar ji kažkas įgimta, paveldėta genetiškai, ar suformuota socialiai? Ar vis dėlto tai Dievo balsas?

Maksimas Demčenka: Mano galva, teisingos visos trys nuomonės. Aš, kaip katalikas, galiu pasakyti, kad sąžinė visų pirma yra Šventosios Dvasios balsas mumyse. Kas kita – ar mes tą balsą norime girdėti, įsiklausyti į jį. Manau, jog mūsų laikais šis balsas tesudaro vos kokius 10 proc. dabartinės sąžinės, 20–30 nuošimčių gavome genetiniu būdu, o likusius procentus nulėmė socialinis veiksnys, t. y. ilgas žmonijos vystymasis, jos civilizacijos raida.

J. K.: XVIII amžiuje Emanuelis Svedenborgas, vienos krikščioniškos bažnyčios įkūrėjas, kalbėdamas apie sąžinę, rašė: štai žmogus gatvėje rado piniginę; pagal įstatymą ieškoti savininko jis neprivalo, bet pagal sąžinę turi!

O velionis Fridrichas Nyčė sąžinę yra pavadinęs tramdomaisiais marškiniais, kurie pavertė žmogų prognozuojamu padaru, tiksliau – gyvuliu. Nyčė tos sąžinės labai nemėgo.

Todėl ir klausiu: gal geriau iš to procentų „kokteilio“, kurį mums pateikė Maksimas, socialinį dėmenį pašalinti?

Vadimas Kuznecovas: Norėčiau grįžti prie sąžinės apibrėžimo. Adomas ir Ieva rojuje buvo nuogi ir nežinojo, kas yra gėda. Paragavę uždrausto vaisiaus, jie pamatė savo nuogumą, susidrovėjo ir prisidengė. Nubudo sąžinė, taip pat ir gėda. Sąžinė atsirado kaip moralinė nuoroda to, kas galima ir kas neleistina. Apaštalas Paulius Laiško romiečiams antrajame skyriuje kalba, kad vertinimo matas judėjui turįs būti Įstatymas, o pagonims – sąžinė. Tačiau mūsų laikais atsirado daug visokių sąžinių: žemdirbio, valdininko, mokytojo, gydytojo ir t. t. Todėl rašyti griežtą lygybės ženklą tarp Dievo balso ir tokių sąžinių nevalia.

Beje, Senajame Testamente tokios sąvokos kaip sąžinė iš viso nėra. Pirmasis ją pavartojo apaštalas Paulius.

J. K.: Gal ne visai tikslu. Ši sąvoka yra Senajame Testamente.

V. K.: Tai leksikos klausimas.

J. K.: Šį tą paaiškinsiu. Vietoj žodžio „sąžinė“ Senajame Testamente sakoma „širdis“. Abstrakčios sąvokos ano meto žmonėms nedaug tereiškė, todėl jie sakyda-

vo ne „Dievo galia“, bet „Dievo raumenys“ ir pan. Apie sąžinę buvo kalbama, tik vadinama ji kitaip. Prisiminkime: „Suvirpėjo Dovydo širdis“ ir t. t. Na, Vadimai, ar atsiimate savo teiginį?

V. K.: Neatsiimu, nes pasaulietiniu filosofiniu supratimu sąžinės nėra Senajame Testamente. Jame svarbiausia – santykis su Dievu kaip asmeniu, o ne kokios nors abstrakčios vertybės.

J. K.: Neretai pasitaiko tokia situacija. Vyksta karas. Pavyzdžiui, Irake. Amerikiečių kapitonas P. Braunas pasiprašo į atsargą, nes: „...aš tikiu į Kristų ir šauti į kitą žmogų negaliu.“ Jis galvoja apie save ir savo tikėjimą. Antra vertus, jis – pilietis, karys. Profesionalus ir net priesaiką davęs. Atrodytų, kad sąžinė yra tarsi Scilė ir Charibdė: išoriškai žvelgiant, karas – blogis, bet yra pareiga tėvynei, priesaika, viduje – sąžinė, širdis.

Maksimai, kodėl krikščionys eina į karą ir žudo?

Argi jie negirdi Dievo balso savyje?

M. D.: Mes, katalikai, kaip ir kiti krikščionys, remiamės ne tik Biblija. Krikščioniškoji Tradicija sąžinę supranta kaip Šventosios Dvasios kalbėjimą žmogui. Yra tokių, kurie to balso negirdi.

Klausytojas: Vaikystėje turėjau Siamo katiną. Jis buvo išskirtinai taikus gyvūnėlis. Bet sykį paragavo šviežio kraujo ir apdujęs įkando mano mamai į ranką, o paskui pabėgo. Kiek vėliau katinas sugrįžo labai nusižeminęs ir neabejotinai prašė mamos atleidimo. Taigi ar sąžinė būdinga tik žmogui, ar ji tiesiog yra tas pats kaltės jausmas, kurį turi ir gyvūnai?

V. K.: Norėtųsi sugrįžti prie tų Nyčės minimų tramdomųjų marškinių.

J. K.: Kuriuos apvilko katinui?

V. K.: Čia verta prisiminti apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams aštuntąjį skyrių apie visos kūrinijos dūsavimą ir kankinimąsi.

J. K.: Gerai. Ar sąžinė tikrai egzistuoja, ar tai tiesiog refleksų derinys? Žmogų vaikystėje ugdė, katiną irgi mokė, pagaliau ir genai suvaidina tam tikrą vaidmenį.

Kaip Šventoji Dvasia gali kalbėti katinui?

V. K.: Dėl tų tramdomųjų marškinių, kuriais buvome apvilkti dėl gimtosios nuodėmės, nuopuolių, žmo-

Didelės ir mažos kryžkelės gus tapo gėrio ir blogio pasirinkimo vergu. Filosofai šią galimybę rinktis šlovina kaip veiksnį, dėl kurio žmogus tampa žmogumi, bet nepastebi, kad, pasak jų pačių, ir dėl blogio žmogus pasidaro žmogumi. Sutinku, jog nusidėjėlis, rinkdamasis gėrį, tampa žmogumi. Bet Dievo karalystėje taip nebuvo ir nebus. Nes nebus blogio, taigi nereikės rinktis. Tačiau nebus ir sąžinės, nes ten, kur viešpatauja vien gėris, ji taps nebereikalinga.

J. K.: Vadinasi, rojuje sąžinės nebus, o kur tada visi sąžiningi? Pragare? Ai, nesąžiningi juk keliaus tiesiai į dangų!

Klausytojas: Man regis, jog žmogus yra toks pat bandos gyvūnas, kaip ir kiaulės, beždžionės, vilkai. Taigi svarbu, kad išgyventų kaimenė, o ne individas.

J. K.: Jūs pakartojote neseniai nuskambėjusią garsaus paleontologo S. Markovo tezę, kad žmogus viso labo tėra gyvūnas, prisitaikęs gyventi kaimenėje, iš čia ir tas sąžinės kompleksas. Kas iš mūsų didžiausi kolektyvistai? Katalikai! Taigi, Maksimai, ką atsakytumėte?

M. D.: Sutinku, nes kalbama apie tą socialinį dėmenį, kurį jau minėjome. Kas gi yra tasai sociumas? Iš esmės – organizuota kaimenė, pasakytų biologas. Šis veiksnys labai svarbus.

Tačiau religiniu požiūriu egzistuoja daug gilesnis nei socialinis lygmuo.

J. K.: Stačiatikiai kartais priekaištauja katalikams, kad šie turi popiežių; kaip jis pasakys, taip ir bus, o sąžinės jiems kaip ir nereikia. Štai jums kaimenė, vedlys, ir visi jo klauso.

M. D.: Tai taikytina tik kai kuriems ultrakonservatyviems katalikams. Dauguma pritaria Vatikano II Susirinkimo idėjai ir laiko, jog popiežius yra neklystantis tik kai kuriais griežtai apibrėžtais tikėjimo ir moralės klausimais. Jie skelbiami ex catedra, ir per visą katalikybės istoriją šia teise buvo pasinaudota tik du kartus. Aš, pavyzdžiui, gana kritiškai žvelgiu į dabartinio popiežiaus veiklą, ir man Benediktas XVI sąžinės neatstoja.

Klausytojas: Ar per krikščionybės egzistavimą sąžinės samprata keitėsi?

J. K.: Manau, kad sąžinės negalima painioti su gėda.

Pastaroji vis dėlto nėra sąžinė. Įtariu, kad minėtasis katinas turėjo gėdos jausmą. Jeigu jis būtų turėjęs sąžinę, būtų tyliai tupėjęs kamputyje ir liejęs atgailos ašaras.

Katinai yra katinai, o ar turi sąžinę vaikai? Arba revoliucionieriai, šaudę idėjinius priešus? Budelius, kiek žinau iš rašytinių šaltinių, sąžinė grauždavo; po kiekvieno įvykdyto nuosprendžio jie gaudavo alkoholio ir galiausiai išprotėdavo arba prasigerdavo.

Vadimai, katalikai turi „samdytą sąžinę“ – popiežių, o protestantai įskaitys ką nors Biblijoje; štai mormonai įskaitė daugpatystę, ir sąžinė jų negraužia. Ką pasakytumėte?

V. K.: Primityvu manyti, kad protestantai visiškai atmeta Tradiciją. Tereikia paskaityti liuteronų autorius, ir pamatysime, kad jie daug kur remiasi Bažnyčios Tėvais.

J. K.: Visai nekaltinu jūsų, protestantų, kad atmetate Tradiciją. Greičiau priekaištauju, jog nepaisote Tradicijos, ir Biblijos imsite nepaisyti, ir pradėsite gyventi tik pagal sąžinę.

Tomo Vyšniausko nuotrauka

V. K.: Čia derėtų pereiti nuo Senojo Testamento prie apaštalo Pauliaus, pradėjusio aktyviai vartoti sąvoką „sąžinė“. Jam sąžinė pakluso, nes visa jo veikla rėmėsi tikėjimu ir Kristaus dvasia.

J. K.: Jeigu yra dvasia, tai kam tada sąžinė? Jūs mane nukankinot! Nes jei sąžinė – tai Dievo balsas, kaip sakė Jonas Paulius II...

V. K.: Liuteris, komentuodamas Laišką galatams, sako, kad jei prisiartino baimė, tai Kristus ir malonės prarastos: žmogus, kuris bijo ir jaučiasi kaltas, nesu-geba mylėti.

J. K.: Vadinasi, turintis sąžinę žmogus tampa neurotiku. Tada kuo skiriasi krikščionybė, sąžinė ir neurozė?

V. K.: Krikščionybės nevalia tapatinti su sąžine. Ji, kaip ir Įstatymas, tegali nurodyti nuodėmę ir raginti sekti Kristumi.

J. K.: Ne, ne. Aš klausiu, ar sąžinė veda pas Kristų ar į beprotnamį? Juk tai neurozė!

V. K.: Tai ir aš atsakysiu juokaudamas: arba – arba.

Klausytojas: Man keista girdėti, kad katalikui nepatinka popiežius... Tai gal tegu pereina pas protestantus? Katalikai turi vadinamąjį sąžinės patikrinimą. Jis neapsakomai svarbus. Privalu kas vakarą patikrinti savo sąžinę, o ne užsiimti demagogija apie ją!

21

22

Artuma / 2008 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės M. D.: Katalikų Bažnyčia – ne totalitarinė organizacija, kurioje popiežius pasakė: „Reikia!“, ir visi atsakė: „Bus“. Tai Kristaus Bažnyčia, o ne popiežiaus. Šis yra tik Kristaus atstovas, kuris gali ir apsirikti. Dar sykį pabrėžiu: tai Kristaus, o ne Ratzingerio Bažnyčia.

J. K.: Ar tiesa, kad sąvoka „kazuistika“, kuri reiškia „sąžinės kazusas“, sugalvota jėzuitų (su jais daug polemizavo Paskalis), sako, kad jei sąžinė liepia neklausyti popiežiaus, taip ir reikia elgtis?

M. D.: Toks precedentas tikrai yra. Jonas Paulius II sakė, kad reikia klausyti sąžinės, net jeigu jums atrodo, kad ji kalba priešingai Bažnyčios mokslui. Deja, tai deklaratyvus pareiškimas. Praktiškai taip pasielgus kiltų problemų. Egzistuoja tam tikras skirtumas tarp to, ko moko Bažnyčia, ir ką sako popiežius.

J. K.: Net širdis palengvėjo, kad taip yra ne vien Stačiatikių Bažnyčioje.

Klausytojas: Biologai, nagrinėdami gyvūnų, ypač vilkų, elgesį, įžvelgia panašumų į žmones. Vadinasi, sąžinė yra evoliucijos produktas?!

J. K.: Noriu paklausti liuterono. Katalikai turi sąžinės patikrinimą, stačiatikiai – irgi kažką panašaus. O jūs, liuteronai, – negi sąžinės neturite?

V. K.: Sąžinė nurodo nuodėmę, ir šia prasme ji kaltina. Antra vertus, tasai kaltinimas gali būti klaidingas, jei žmogaus protą užvaldo klaidingi įsivaizdavimai. Ir vėlgi – rami sąžinė Dievo akyse nėra jokia vertybė, nes teisia mus pats Dievas, o ne sąžinė.

J. K.: Maksimai, kuo skiriasi paprasta sąžinė nuo krikščioniškos? Ir kaip ugdyti sąžinę?

M. D.: Sąžinės patikrinimas yra labai asmeniškas dalykas, todėl susilaikysiu nuo komentarų, bet tokia praktika katalikybėje tikrai egzistuoja. Norėčiau užduoti retorinį klausimą: o kas yra toji paprasta sąžinė?

Juk visi esame kilę iš civilizacijų, kurios susikūrė vienokios ar kitokios religijos pagrindu. Net virš ateistinės ar sekuliarios visuomenės sklando mūsų praeitis, o sąžinė vienaip ar kitaip yra nulemta mūsų protėvių religijos.

J. K.: Galbūt. Turiu galvoje konkretų dalyką. Religijų daug, bet ne kiekvienoje skamba: „Atsuk kitą žandą“ ar: „Neteisk“.

M. D.: Tą ir noriu pasakyti. Teisumo normos dauge-

lyje religijų panašios. Tas kitas žandas kalba apie neprievartą, bet juk budizmas irgi to paties moko (achimsa).

Tad koks skirtumas? Štai aš, tarkim, atlikau prievartos aktą, pažeidžiau priesaką. Krikščionis pasitikrinęs sąžinę turi atgailauti ir atsiteisti. Tuo tarpu Rytų religijose atgailos nėra. Jose sakoma: „Nusidėjai – kelkis ir eik toliau, stenkis daugiau nebenusidėti, nes tu esi tas, ką apie save galvoji.“ Pasak jų, jei manysi, kad esi nuodėmingas, toks ir būsi, o jeigu sieksi teisumo, galiausiai ir pasieksi. Štai koks skirtumas.

J. K.: Taip ir norisi katechizuoti tuos rytiečius, kad jie pagaliau suprastų: krikščionis – ne neurotikas, kartojantis: „Aš nuodėmingas, nusidėjėlis“, o tas, kuris prašo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui.“ M. D.: Na, mes prisipažįstam esą nusidėjėliai.

J. K.: Kai sakau: „Viešpatie, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“, pripažįstu Viešpatį, ir tai yra atgaila, tarsi ir sąžinė, bet ir šiek tiek kas kita.

Klausytojas: Kadaise stačiatikiai turėjo labai autoritetingų senių vienuolių, ir jie būdavo savotiškas sąžinės matas arba tarpininkai tarp Bažnyčios ir paprastų žmonių. Tai aprašyta ir F. Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“. Ar dabar tokią praktiką (dvasinę tėvystę – V. I.) turi stačiatikiai ir katalikai?

J. K.: Turi. Rusijoje jos forma pasikeitusi, tačiau egzistuoja. Žymiausias katalikų dvasios tėvas buvo garsusis Arso klebonas. Ką šie žmonės veikė ir veikia? Jie moko įsiklausyti į savo sąžinės balsą.

Vadimai, ar, Jūsų nuomone, reikalingas kito, dvasiniam luomui priklausančio žmogaus vadovavimas, dvasinė pagalba išbandant ir įtvirtinant sąžinę?

V. K.: Tai individualu, bet iš viso to susiformuoja kolektyviška. Nes krikščionio sąžinė – tai jo santykis su Dievu, asmeniu, o ne su abstrakčiomis gėrio ir blogio kategorijomis, kurios įvairiose kultūrose gali skirtis.

J. K.: Ačiū už išsakytas mintis. Baigdamas mūsų pokalbį primenu, kad evangelijose minimas „Dievo Žodis“ – vienas iš Viešpaties Jėzaus Kristaus vardų. Jis užkariavo mūsų sąžinę mirtinoje kovoje, kurią laimėjo.

Ir mūsų sąžinė turi stiebtis ten, iki Jo. Spaudai parengė Vanda IBIANSKA

VIENUOLIS IR LAMA Lietuvoje budizmas atrodo egzotiškas, o katalikybė – įprasta, net banali. Šios knygos skaitymas gali pakeisti abu stereotipus. Benediktinų abatas tėvas Robertas Le Gallis ir budistų lama Jigmé Rinpoché, bendraudami su Frédéricu Lenoiru, apie savo religiją kalba nuoširdžiai, tiksliai ir atvirai, neslėpdami skirtumų ir neišgalvodami bendrybių. Jie mėgina atsakyti į klausimus, keliamus daugelio besileidžiančių į dvasines paieškas žmonių.

Katalikas arba budistas, perskaitę šiuos pokalbius, geriau supras ir savo pačių, ir kito išpažįstamą tikėjimą bei vertybes.

Didelės ir mažos kryžkelės

Konfliktas su viršininku?

Jokių problemų!

Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Iš žmogiškosios patirties matyti, kad sąmoningumas kasdieniame mūsų gyvenime – palyginti retas ir ne itin laukiamas svečias. Mat dažniausiai žmogus būna linkęs eiti lengviausiu ir paprasčiausiu keliu. Nelabai mėgstame svarstyti, analizuoti, kaip vyksta mūsų gyvenimas, kur jis veda ir apskritai ar veda ten, kur norėtume judėti. Kažin ar atsirastų tokių, kurie prieštarautų minčiai, kad stabtelėti savo gyvenime yra svarbu ir būtina. Tačiau tai tik teoriškai. O praktiškai? Tenka pripažinti, kad daugeliu atveju tai reta prabanga. Kodėl?

Vis tas stygius Pirma, reikia laiko stabtelėti. O jo šiais laikais mums visiems dažniausiai chroniškai trūksta.

Antra, tam reikia nusiteikti ir nurimti viduje. Juk vargu ar pavyktų pasvarstyti apie tai valgant arba vairuojant automobilį. Nemažai žmonių apskritai nemoka (o kartais ir bijo) pažvelgti į save ir savo gyvenimą akis į akį.

Gal todėl neretuose namuose nenutyla radijo imtuvai, grotuvai, nuolat dūzgia televizoriai, net nesvarbu, ką jie rodo ir ar kas nors juos žiūri. Jei paklaustume, kodėl viskas veikia, rėkia ir skamba, žmonės tikriausiai pažvelgtų į mus labai nustebę – na, kad nebūtų nuobodu!..

Ir trečia, tam reikia mūsų vidinių pastangų, jėgų, o jų, kaip ir laiko, amžinai pritrūkstame, nes eikvojame jas dosniai, neskaičiuodami, ir dažnai ne svarbiausiems dalykams. Mat bandyti susigaudyti gyvenime – tai pirmiausia sąmoningai susivokti ir stengtis sąmoningai atsakyti į jau minėto pobūdžio klausimus. Tačiau pats gyvenimas mums dažnai ateina į pagalbą. Kai iškyla tam tikrų sunkumų, rūpesčių, norom nenorom esame priverčiami sustoti. Panašiai kaip kelyje, kai nulekia automobilio ratas ir toliau nepavažiuojame. Stop. Tada susimąstome.

Tai būdinga visoms žmogaus gyvenimo sritims, įskaitant ir tarpusavio santykius su šeimos nariais, giminėmis, draugais, kolegomis, o ypač – su viršininkais.

Tipiškos šefo gudrybės Sparčiai daugėja asmenų, dėl tokios nesantaikos besikreipiančių psichologinės pagalbos. Atrodo, kad laikai, kai viršininkas galėdavo besąlygiškai reikalauti paklusnumo (ak, tas skaudus ir netolimoje praeityje toks populiarus vadovų posakis: „Nepatinka – išeik, į tavo vietą dešimtys kitų laukia už durų!“) bent šiuo metu

aiškiai praėję. Čia nekalbama apie visas darbovietes (be abejo, dar yra „šiltų“ vietelių, kur šefas gali sau leisti prabangą – nesiskaityti su pavaldiniais), bet aptariamos pagrindinės tendencijos. Daugėja žmonių, išėjusių iš darbo dėl nesutarimų su tiesioginiu viršininku. Kai kurių sociologinių tyrimų duomenimis, išsivysčiusiose šalyse apie 10 proc. žmonių pakeitė darbą būtent dėl šios priežasties. Išeiti – kraštutinė priemonė, nors kartais tikrai vienintelė ir teisinga. Juk būna, kad žmogus dėl tokių nesutarimų išeikvoja tiek daug jėgų, prasikankina tiek bemiegių naktų ir pragyvena savaičių, mėnesių ar net metų patirdamas psichologinę įtampą, kad to neatsveria nei didelis atlyginimas, nei prestižinis įmonės pavadinimas. Kartais toks žmogus guodžiasi, kad svarbiausia – išmanyti darbą ir jį atlikti, o jau kas bus, tas bus. Tikriausiai daugelis esame patyrę, jog ne tik kai kurie politikai (juk seniai žinoma, kad jie viską daro tik tam, kad Lietuvai būtų geriau, cha cha cha...), bet ir viršininkai kalba viena, o daro visai ką kita. Tačiau dažniausia bėda ta, kad pajutęs viršininko nepasitenkinimą ir spaudimą eilinis darbuotojas dažnai sutrinka ir tampa jo manipuliacijų įrankiu. Tada jau viršininkas „maigo“ pavaldinį iki paskutinio jo spėkų lašo, o paskui į jo vietą priimą kitą žmogų, dar neišsunktą, turintį daugiau energijos, jėgų, polėkio, kūrybiškumo ir, aišku, lojalų tai įmonei ar įstaigai. Tad kokius žaidimus – manipuliacijas dažniausiai pasitelkia kai kurie viršininkai? „Dangaus mana“, arba „Jūs būsite maloniai nustebinti.“ Susirinkime viršininkas pareiškia, kad padidėjus pelnui numatoma nauja didesnių premijų sistema. Jūs stengiatės, plėšotės, bet rezultatas – toks pat. Kadangi dažnose įmonėse pageidaujama, jog informacija apie darbuotojų atlyginimus ir premijas išliktų konfidenciali, jūs nusprendžiate

23

24

Didelės ir mažos kryžkelės kitąmet dar labiau pasistengti, kad premijoms skirta dalis atitektų jums, o ne kolegoms. Beje, kiekvienas jų mano taip pat, nors didesnių premijų negauna nė vienas. „Reikės susiveržti diržus.“ Viršininkas liūdnai pareiškia, kad įmonės pelnas nesiekia planuotų pajamų, todėl... teks palūkėti geresnių laikų, t. y. nesitikėti nei algos padidinimo, nei premijų. Betgi planuotos pajamos dar ne viskas. Daug ką galima numatyti, svarbu, kad pajamų yra. Ir didesnių nei pernai. Tik visas padidėjimas „nukeliauja“ vadovaujančių asmenų premijoms, išmokoms ar priedams išmokėti. O ši informacija paprastai neskelbiama. „Pirštu rodoma į jus.“ Žinoma, kad kiekvienas viršininkas irgi turi viršininką. Ir jei taip atsitinka, kad jūsų šefas dėl kokios nors veiklos, už kurią tiesiogiai atsako, gauna pylos nuo savo viršininko, jis pirštu rodo į jus. Kitaip sakant, padaro jus atpirkimo ožiu. „Nieko įdomaus!“ Su racionalizaciniu pasiūlymu kreipiatės į viršininką, o šis nutaisęs rūškaną veidą pareiškia: „Nieko įdomaus!“ Po kokių metų išgirstate, kad tam pasiūlymui pritarė aukštesni vadovai, tačiau jūsų viršininkas jį buvo pateikęs kaip savo. Beje, esama viršininkų, nuoširdžiai tikinčių, kad pavaldinių smegenys ir idėjos taip pat yra jo. Ypač tie, kurie jų stokoja. „Paaukštinti pareigas.“ Viršininkas leidžia suprasti, kad jūsų paaukštinimas – ne už kalnų, tik dabar jums pats metas parodyti, kad sugebate įveikti ir didesnius krūvius.

Todėl esate nuolat prašomas papildomai atlikti dar vieną darbą (o gal du ar tris). Jūs sutinkate. Aišku, daugiau apie jūsų perkėlimą į aukštesnes pareigas neužsimenama. „Pateisinti pasitikėjimą.“ Viršininkas pakiliai ir džiugiai praneša, kad jūsiškei įmonei pasiūlyta dalyvauti naujame projekte. Jo įgyvendinimui vadovauti paskiria jus, ir tai skamba kaip jūsų profesionalumo pripažinimas ir įvertinimas. Šefui nė motais, kad niekas neturi panašaus darbo patirties ir išmanymo. Jis bando laimę: o gal atsiras tarp eilinių darbuotojų tokių pasislėpusių genijų, kurie „ištemps“ tą projektą ir praturtins įmonę?

Jūs verčiatės per galvą, bet... nieko neišeina, tad liekate kaltas. Apsiėmei ir nepadarei! „Profesionalūs konsultantai.“ Šiuolaikinės įmonės ar organizacijos, sudarydamos biudžetą, paprastai numato išlaidas ir savo pačių plėtrai bei tobulinimuisi.

Jau ne naujiena, kad veikia konsultantų firmos, padedančios šioje srityje. Kartais tai tikrai akivaizdi parama

Artuma / 2008 m. vasaris įmonei, bet dažnai jos yra tik įrankis viršininko rankose.

Konsultantai, žinodami, kas juos samdo ir moka pinigus, supranta, kieno interesus turi ginti ir kieno „organizacijos reorganizacijos planą“ patvirtinti. O jau tada viršininkas „koreguoja“ darbų apimtį, atlygį ne dėl tol, kad pats sumanė, bet kad taip jam „patarė“ nepriklausomi ir kompetentingi konsultantai. „Kai kurie klientai nepatenkinti tavo darbu.“ Metai baigiasi, įmonė klesti, pelnas auga, jūs gerai nusiteikęs, darbas einasi kaip niekad puikiai... ir štai: susirinkime

Aurimo Dunausko nuotrauka

viršininkas, vertindamas jūsų darbą, su gailesčio gaidele pareiškia, esą vienas klientas skundėsi dėl nemandagaus jūsų tono (nesvarbu, kad trys tūkstančiai kitų klientų buvo labai patenkinti jūsų darbu); viršininkas dar primena, jog nedalyvavote kolektyvo kalėdiniame vakarėlyje ir apskritai jam teko jumis nusivilti...

Pažįstamos situacijos?

Ką daryti, jei dar nesinori trinktelėti durimis?

1. Suskaičiuokite iki 50, tada pabandykite susivokti ir suprasti, kas dedasi. Viršininkas – irgi žmogus, turi savo privalumų ir silpnybių, be to, ir savo gyvenimą už įmonės ribų. Pabandykite numatyti, kaip šitai gali būti susiję su tuo, kas dabar vyksta jums.

2. Dovanokite viršininkui nekaltumo prezumpciją.

Pabandykite suprasti jį kaip žmogų. Juk ir jis gali būti labai užsiėmęs, nespėti įsigilinti į jūsų darbo niuansus.

Jį gali spausti aukštesnis viršininkas, todėl dabar jis yra šiek tiek sudirgęs bei sutrikęs, o gal turi nesusijusių su darbu bėdų (pvz., šeimoje ar dėl sveikatos).

3. Nepasiduokite. Ginkite savo žmogiškąjį orumą – pabandykite pasikalbėti su viršininku akis į akį.

Išsiaiškinkite padėtį išsamiau. Atsiminkite, kad jūsų darbdavys nėra vienintelis planetoje. Turite nepamirš-

Didelės ir mažos kryžkelės ti, kad esate sumanus ir geras specialistas. Tuomet šito negalės pamiršti ir viršininkas.

4. Nepradėkite nervintis ir šaukti: „Neieškokit kvailių!“ Neužsipulkite savo viršininko ir nepradėkite jo kaltinti. Atsiminkite, kad vis dėlto viršininkas yra jis, o ne jūs. Pagarbus tonas ir ramus balsas – tikrai geri ginklai siekiant atkurti teisingumą savo atžvilgiu.

5. „Maitinkite“ viršininką. Dažniausiai viršininkai nėra nei kūrybingi, nei kompetentingi konkrečioje srityje. Jiems reikalingi darbuotojai, t. y. tokie pavaldiniai kaip jūs. Atlikite savo darbą kuo geriausiai. Tada tap-

site tikrai reikalingas įmonei ir įgysite svarumo. Būsite vertinamas ir branginamas. Gerų specialistų perviliojimas į varžovų organizacijas yra ne mitas, o tikrovė. Ir tai gerai žino vadovai.

6. Pabandykite užmegzti atvirus ir vieningus santykius su kolegomis. Drauge veikti ir kovoti dėl savo orumo bei įvertinimo – ne tik saugiau, bet ir veiksmingiau.

7. Būkite geranoriški, tačiau atkaklūs.

Beje, egzistuoja ir pavaldinių, kurie sugeba taip pat meistriškai manipuliuoti. Bet tai jau kitų pasvarstymų tema.

Žmogus ir nuobodulys Žmonės linkę nuobodžiauti. Jeigu gyvenimas neužkrauna jiems pareigų, darbo, jie dažnai esti pasyvūs. Savo energijos nepanaudoja, o tiesiog kėpso nieko neveikdami. Apie tai „Artuma“ kalbasi su psichologu Vidmantu MARTIKONIU. Kodėl žmonės nemoka išlaisvinti savo aktyvumo?

Nes žmogus iš prigimties yra pasyvus: aktyvų jį verčia būti tik gyvenimo aplinkybės. Jeigu jo biologiniai ir psichiniai poreikiai būtų patenkinti, tai jis nieko ir neveiktų.

Bet juk tik dirbdami tapome žmonėmis!

Tai tiesa, bet pažvelkime į gyvūnus. Sotus katinas miega, išsimiegojęs raivosi. Jei žmonėms būtų padėta maisto, kas nors juos aprengtų, užklotų, linksmintų, jie taip ir kėpsotų. Bet aplinkybės verčia mus judėti, dirbti, rūpintis maistu, drabužiais, būstu, ir tai tapo įpročiu. O įpratimas – antras prigimimas, byloja patarlė.

Kas skatina žmonių siekius, troškimus?

Auklėjimas ir mokslas. Mokykloje vaikams aiškinama, kad žmogus turi turėti siekių, tikslų, idealų. Toks auklėjimas sužadina tam tikrus mūsų poreikius, juos ugdo. Juk apie kai kuriuos žmones sakoma, kad jie neturi jokių idealų, tikslų, taigi suvokiame juos esant tarsi menkiau išsivysčiusius.

Nors mokykloje visi ugdomi vienodai, tačiau dalis lieka pasyvūs. Kodėl taip nutinka?

Žmonės yra skirtingi. Linkusio į aktyvumą asmens psichinė sandara vienokia, o į pasyvumą – kitokia. Pasyvumas ir yra tas mechanizmas, kuris sukelia nuobodulį. Čia neapsakomai svarbi yra emocinė branda. Jos neturintys asmenys labiau linkę nuobodžiauti. Tai galima pavadinti savotišku infantiliškumu. Tad nuobodulys yra tam tikros žmogaus struktūros padarinys. Kai

kurie asmenys niekada nenuobodžiauja, kiti – dažnai.

Pastarieji nemoka sužadinti savo apsauginių mechanizmų. Nuobodulys nėra liguistas reiškinys, nors kartais jis ištinka ir aktyviuosius. Mokslininkai skiria du žmonių tipus pagal kūno sandarą. Ciklotimikai esti stipraus kūno sudėjimo ir būna geriau prisitaikę gyvenimui. Jie lengviau panaudoja apsauginius mechanizmus, nenuobodžiauja. Šizotininkai pasižymi smulkiu kūno sudėjimu, silpna sveikata. Jiems gyventi sunkiau. Nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių irgi sukelia nuobodulį.

Jie pristinga išradingumo, nepajėgia surasti užsiėmimo, kuo nors susidomėti. Šie asmenys paprastai būna tingūs, suglebę, apatiški, linkę nusileisti.

Išeitų, kad savyje užsidarę intravertai linkę į nuobodulį, o pasauliui atviri ekstravertai moka nuo jo apsiginti?

Taip. Intravertai mažiau savimi pasitiki, būna ne taip psichiškai atsparūs. Ekstravertai linkę veikti ir retai būna tingūs. Ekstravertams nebūdinga mėgti komfortą, būti nevalyviems, nejautriems. Linkę į nuobodulį žmonės esti depresiški, pesimistiški, neturi gyvenimo džiaugsmo, stengiasi atsiriboti nuo kitų.

Ar žinodamas apie save tai, ką Jūs sakote, žmogus galėtų kaip nors keistis? Juk nuolat kalbama, kad reikia pačiam stengtis keistis, kontroliuoti savo elgesį, valdyti emocijas ir t. t.

Jeigu kiekvienas pajėgtų laisva valia, noriai keltis nuo sofos ir užsiimti naudinga ar tiesiog jam malonia

25

26

Artuma / 2008 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės veikla, nuobodžiaujančių tinginių nebūtų ir mes šia tema nekalbėtume. Bet tam, kad žmogus išsijudintų, reikia noro ir geros valios. Deja, kai kurie asmenys turi įgimtą polinkį į melancholiją ir jiems sunku tapti aktyvesniems. Tačiau nereiškia, kad neįmanoma!

pačios pardavėjos net labai suaktyvėja, nes namuose jų laukia gausybė veiklos.

O kaip esti ekstremaliose situacijose?

Čia organizmas sukaupia visas savo jėgas ir žmogus stengiasi įveikti susiklosčiusias aplinkybes. Pasyvumas atsiranda tada, kai nėra dirgiklių arba jie dėl kokių nors priežasčių užblokuoti. Nors kartais taip nutinka ir tada, kai dirgiklių per daug. Šiaip jau žmogų labai neigiamai veikia monotonija, pasikartojantys vienodi judesiai (pvz., darbas prie konvejerio). Nepamirškime ir biologinių aktyvumo ritmų, jų didžiausio ir mažiausio stiprumo periodų. Tais „blogiausiais“ pats energingiausias žmogus gali tapti pasyvus, neveiklus, neva tinginiaujantis.

Ar aktyvi aplinka skatina veikti?

Romualdo Rakausko nuotrauka

Iš Jūsų žodžių galima spręsti, kad teisinate pasyvius bei mažai aktyvius...

Viena yra interpretuoti reiškinį, visai kas kita – pats reiškinys, jo įvertinimas. Stengiuosi populiariai paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės yra neveiklūs, pasyvūs, nuobodžiaujantys. Visuomenėje šis reiškinys nepageidaujamas, žalingas pačiam žmogui ir jo aplinkai. Neveiklus, tingus asmuo nemėgstamas, jo vengiama, jis yra atsiskyrėlis. Jis neprilygsta kitiems, jam stinga energijos, kad išsivaduotų iš tos bjaurasties. Tokia būsena primena sapnus, kuriuose stengiamės bėgti, bet nepajėgiame. Žmogus dėl jos jaučiasi nelaimingas. Visi save vertiname geriau, negu yra iš tikrųjų, pasyvieji – taip pat. Tuo tarpu gyvenimo realybė įspaudžia juos į tam tikrus rėmus, dėl to geriau nesijaučiama. Todėl jie numoja į viską ranka, nustoja pasitikėti savo jėgomis bei galimybėmis ir prieina prie išvados, kad nieko nesugeba.

O kaip dėl žiovaujančių ir neturinčių ką veikti pardavėjų?

Pardavėjų „tinginiavimas“ parduotuvėse, nieko neveikimas būna priverstinis, kai trūksta pirkėjų, o prekės nepaklausios ar brangios. Po darbo valandų tos

Bendra atmosfera žmogų veikia maždaug taip: visi dirba, tai ir man reikia, nes kitaip netinka, mane pasmerks ir pan. Skiriasi ir pastangų kiekis, intensyvumas.

Be to, būna metas, kai silpnesnieji nespėja, pristinga jėgų, todėl nusivilia ir rezignuoja. Esama žmonių, kurie iš anksto nusiteikę pasitenkinti minimumu. Taip yra dėl to, kad jų siekiai, tikslai maži. Be to, tai susiję su tam tikra psichikos sandara. Įdomu, jog žmones veikia ir klimatas. Jis verčia tinginiauti pietiečius, nes kaitri saulė atima jiems jėgas. Tuo tarpu šiaurėje, rūsčiomis sąlygomis, tam, kad išgyventum, turi būti labai aktyvus.

Todėl šiauriečiai „kietesni“, judresni ir aktyvesni.

Tad kokios išvados?

Jų būtų kelios. Pirmoji ta, kad visuomenė susideda iš skirtingų žmonių, todėl negalima iš visų reikalauti vienodai.

Antroji – negalima iš žmogaus reikalauti daugiau, negu jis pajėgia.

Trečioji – jei žmogus pasyvus, neveiklus, dar nereiškia, kad jis blogesnis už kitus.

Ketvirtoji – dauguma žmonių gali keistis, valdyti ydas, trūkumus ir šitai verta daryti pirmiausia dėl geresnės savo pačių savijautos.

Dėkojame už pokalbį.

Nerija PUTINAITĖ

NENUTRŪKUSI STYGA Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje Palyginti nesena praeitis įsispaudusi mūsų dabartyje. Sovietinis mentalitetas iki šiol buvo ir tebėra politinės kritikos ar lėkšto moralizavimo taikinys. Ši knyga kitokia: tai atsakinga mokslinė studija, į praeitį žvelgianti be išankstinio nusistatymo, baimės ar neapykantos. Sovietmečio priespaudos suformuotos mąstysenos esmė – prisitaikymas – pasireiškė įvairiais pavidalais ir skirtingais laipsniais, nuo paprasčiausių pastangų išlikti iki atviro kolaboravimo ar net išdavystės...

Didelės ir mažos kryžkelės

Iš redakcijos pašto Metų sandūroje gavome itin daug „Artumos“ skaitytojų atsiliepimų. Ilgų ir trumpų, eiliuotų ir prozinių, elektroniniu ir paprastu paštu, faksu ir telefonu. Širdingai dėkojame visiems jų autoriams! O dabar pateikiame pluoštą ištraukų.

Vilius Dručkus (Ukmergė): – Pernai lapkritį man į rankas pirmą kartą pakliuvo Jūsų žurnalas, nors apskritai skaitau daug leidinių. Jis mane sudomino, ir nuo 2008 m. „Artumą“ užsisakiau. Su malonumu perskaičiau sausio numerį.

Mes, lietuviai, esame krikščionys. Tik kuo ir kaip šiandien pasireiškia tas mūsų krikščioniškumas? Daugelis nebebijo nei Dievo, nei velnio. Mus užvaldė pyktis ir pavydas. Esu pokario vaikas. Anais sunkiais sovietiniais laikais ėjome į bažnyčią, nuoširdžiai meldėmės, klausėme tėvų ir juos gerbėme. Dažnai pamąstau, ar pasiliko mumyse nors mažas trupinėlis ko nors šviesaus ir švento.

Dviejų mums be galo brangių dienų – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios proga kviečiu visus padėkoti – pirmiausia motinoms, suteikusioms mums gyvybę, paskui Tėvynei ir didvyriškiems jos gynėjams, savo kraujo kaina iškovojusiems mums laisvę.

A. Rimkutė (Kaunas): – Kažkas keisto vyksta, kai bandoma šnekėti apie žmogaus pareigas, moralę, gyvenimą. Galima aiškinti: „Ai, čia mano problemos“ ir t. t., betgi priklausome tam tikrai visuomenei ir būtina laikytis tam tikros moralės. Dorybių nepripažįstanti visuomenė pasmerkta žlugti. Didžiulė jėga yra tiesa, sakoma teisiojo lūpomis, bet didžiausia Tiesa yra Dievas. Tai apibrėžia žmogaus tiesą.

Atraskime savyje jėgų kurti tokį pasaulį, kokį jį įsivaizdavo Dievas.

Alfredas Čiučiurka (Vilnius): – Girto vairuotojo sukeltoje avarijoje žuvo trys vaikai... Įspūdingai baigėsi pirmoji šių metų diena, kai „saikingą“ girta-

vimą „vainikavo“ keturios žmogžudystės, dar keli žmonės atsisveikino su gyvenimu pagal schemą „rūkė, gėrė, užmigo ir sudegė“, o visi kalbantys apie idealus tebeliaupsina alkoholį! Kadangi didžiąją šalies nelaimę valdžia apeina iš abiejų pusių, vaidindama, jog stengiasi ją įveikti (pvz., uždraudė prekiauti svaigalais rugsėjo pirmąją, o visus metus klastingiausio narkotiko upė teka nevaržoma krantų), turiu teisę viešai pasakyti: alui, vynui, degtinei ir kitoms pragaro galybėms – NE! Algimantas Rusys: – Esu p. Vandos Ibianskos straipsnių gerbėjas. O sausį išspausdintas jos tekstas „1960–1970“ mane labai nudžiugino ir sugrąžino į mano (mūsų) jaunystės dienas. Tiesiog „kaifavau“ prisimindamas mielos ir mylimos Laisvės alėjos vietas. Dėkui autorei už intuiciją parenkant temas.

Eugenijus Tijūnaitis (Utenos r.): – Dėkoju už 2007 m. spalį paskelbtą p. Birutės Obelenienės straipsnį „Magiškas seksas“ ir jame išaiškintą šio dabar kasdien girdimo „moderniško“ žodžio sampratą. Nugirdau, kad televizijos pradėjo rodyti daug gerų laidų jaunimui, ir susigundžiau pažiūrėti, o pamačiau... nepadoriausią kraipymąsi apsinuoginus ir graibymąsi, panašiai kaip Zoologijos sode kadaise matytų beždžionių. O kas vyksta diskotekose, naktiniuose baruose?

Nemažai jaunuolių tesiekia nevaržomai pagyventi ir kuo greičiau patekti į išsvajotą „dangų“ ar į „žvaigždes“. Tačiau jų taip populiarinamas seksualumas yra toks trumpas ir toks laikinas, kad labai greit dings, lyg rūkas patekėjus saulei. Liks vien tikra amžinoji santuokinė meilė, teikianti ne tik malonumų, bet ir vargų.

Skaudžiausia, kad ir iš tikinčiųjų gyvenimo visai dingo žodis nuodėmė, kaip pagrindinis nedorybių ir palaidumo stabdys. Kas gi būtų, jei, pvz., nuo rytdienos neliktų eismo taisyklių?! Televizijos, siekdamos pelno, ir toliau kurs nešvankias laidas, žalojančias ne tik sugadintą, bet ir dar sveiką jaunimą. Mokyklose kalbama ne apie paleistuvavimo žalą, bet apie apsisaugojimo priemones.

Ir kunigai nedaug gali paveikti, nes tokie jaunuoliai nevaikšto į bažnyčią.

Mes, tėvai, aiškinkime savo vaikams žmogaus gyvenimo prasmę, prašykime, kad nors retkarčiais atsitrauktų nuo tų telefonų, televizorių, kompiuterių, tuščių pramogų ir pabūtų vieni su savimi, apmąstytų savo kelio tikslą. Ir, žinoma, patys nuoširdžiai melskime Dievą pagalbos ir malonės. Taip norisi, kad gražiausi mūsų žemiško gyvenimo žiedai – jaunuoliai – papuoštų tikrąjį Dangų, o nenuvystų amžinai.

Pranciškus Žukauskas (Šilalė): – Prenumeruoju ne tik Jūsų žurnalą, bet ir „XXI amžių“, „Žodį tarp mūsų“, „Kregždutę“. Manau, kad šie katalikiški leidiniai, taip pat ir Katalikų radijo „Mažoji studija“, TV laida „Šventadienio mintys“ ne vienam žmogui padėjo atsikratyti sovietinių laikų mąstysenos ir sustiprinti dvasinę pasaulėžiūrą.

Turite puikių bendradarbių, rašančių nuostabiai šiltus, jaukius, įdomius straipsnius. Ypač džiugina „seno vyno saugotoja“ p. Vanda Ibianska. Dėkui jai už gyvenimiškus straipsnius, kartais „įduriančius“, bet teisingus.

Dabar įprasta, kad žiniasklaida šiek tiek tarpusavyje nesutaria, netgi pjaunasi, o Jūs darote atvirkščiai: kiekviename „Artumos“ numeryje reklamuojama visa katalikiška spauda, kolegų leidiniai, radijo laidos!

Parengė Regina PUPALAIGYTĖ

27

28

Artuma / 2008 m. vasaris

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Penkios ir penkios Giovannino GUARESCHI Politika labai įtempė padėtį. Nors ir nieko ypatingo nebuvo įvykę, tačiau Peponis, sutikęs Don Kamilį, susiraukdavo ir nusisukdavo į kitą pusę.

Vėliau, sakydamas aikštėje prakalbą, jis šiurkščiai įgėlė Don Kamiliui ir pavadino jį „kanclerio juodvarniu.“ Po to, kai Don Kamilis parapijos laikraštėlyje tinkamai jam atsikirto, vieną naktį kažkas prie klebonijos durų išvertė mėšlo vežimą. Tą rytą Don Kamilis turėjo kopėtėlėmis lipti pro langą. Ant mėšlo krūvos gulėjo stambus popieriaus lakštas su užrašu: „Don Kamili, pasitręšk smegenis.“ Nuo to ir prasidėjo puolimas žodžiais, raštais, sieniniais laikraštėliais ir visur buvo jaučiamas lazdų kvapas. Po Don Kamilio paskutiniojo atsakymo parapijos laikraštėlyje žmonės sakė: „Jei peponiškiai neatsakys, bus baigta.“ O peponiškiai ne tik nieko neatsakė, bet visai nutilo, tarsi prieš audrą.

Vieną vakarą Don Kamilis meldėsi bažnyčioje ir išgirdo girgždant duris. Nespėjo nė pakilti, kai prieš save pamatė Peponį.

Peponio veidas buvo niūrus, ir jis vieną ranką laikė už nugaros, ant strėnų. Atrodė girtas ir plaukai ant kaktos buvo susitaršę.

Don Kamilis šnairai žvilgtelėjo į šalia stovinčią žvakidę. Gerai apskaičiavęs atstumą, pakilo ir, šoktelėjęs atgal, pajuto rankoje bronzinį įrankį.

Sugriežęs dantimis, Peponis dėbtelėjo į Don Kamilį. Kunigo nervai buvo nepaprastai įtempti ir jis buvo tikras, kad, vos tik Peponis parodys, ką turi rankoje už nugaros, žvakidė kaip strėlė lėks į jį.

Peponis, lėtai atsukęs ranką į priekį, padavė Don Kamiliui didelį, siaurą ir ilgą ryšulį.

Nepasitikėdamas Don Kamilis net neištiesė rankos jį paimti. Tada Peponis padėjo ryšulį ant grotelių ir nuplėšė nuo jo mėlyną popierių. Pasirodė, jog ten buvo penkios storos ir ilgos kaip vynuogyno kartys žvakės.

– Jis guli mirties patale, – liūdnai paaiškino Peponis.

Tuomet Don Kamilis atsiminė, kad kažkas jam buvo sakęs, jog ketverių ar penkerių metų Peponio vaikas sunkiai sergąs, bet jis į tai nekreipęs dėmesio, laikydamas tą ligą lengvu negalavimu. Jis taip pat suprato, kodėl Peponis tylėjo ir nieko jam nesakė.

– Jis guli mirties patale, – dar kartą pakartojo Peponis. – Tuoj jas uždekite!

Don Kamilis nuėjo į zakristiją žvakidžių, į kurias įstatė atneštas penkias dideles žvakes, ir ėmė jas dėstyti prieš Kristų.

– Ne, – nepatenkintas tarė Peponis, – šis yra tamstos draugas. Pastatykite prieš aną, kuri nepolitikuoja.

Don Kamilis, išgirdęs apie „aną“, atseit, Švenčiausiąją Panelę, sukando dantis ir pajuto norą apskaldyti Peponį antausiais. Bet susivaldė, uždegė žvakes ir pastatė prieš Madonos statulą, kairėje bažnyčios pusėje.

Don Kamilis pasisuko į Peponį.

– Pasakyk jai! – įsakmiu balsu tarė Peponis.

Don Kamilis atsiklaupė ir pasakė Madonai, jog tas penkias žvakes Jai paaukojęs Peponis, kad pagelbėtų sergančiam jo vaikui.

Atsistojęs pajuto, jog Peponis jau dingęs.

Praeidamas pro didįjį altorių, Don Kamilis paskubomis persižegnojo ir jau norėjo sprukti, bet Kristaus balsas jį sulaikė.

– Don Kamili, kas tau atsitiko?

Don Kamilis nusižeminęs išskėtė rankas.

– Labai apgailestauju, – tarė, – kad tas begėdis taip burnojo. O aš tylėjau ir jo nesudraudžiau. Tačiau kaip galima susitarti su žmogumi, kuris yra netekęs pusiausvyros dėl to, kad jo vaikas sunkiai serga.

– Labai gerai padarei, – atsakė Kristus.

– Politika yra baisus dalykas, – paaiškino Don Kamilis. – Tu neužsigauk, nebūk su juo griežtas.

– O kodėl turėčiau jį smerkti? – pašnibždomis tarė Kristus. – Juk jis, pagerbdamas mano Motiną, ir man džiaugsmo suteikia. Šiek tiek man nepatiko, kad jis ją „ana“ pavadino.

Don Kamilis papurtė galvą.

– Tu jį blogai supratai, – priešinosi Don Kamilis. – Jis pasakė: „Visas žvakes uždek prie Švenčiausiosios Panelės, kuri yra ten, anoje pusėje“. Jei būtų kitaip pasakęs, tai – vaikas ar ne vaikas – aš būčiau jam įspyręs į užpakalį!

– Malonu, kad yra taip, kaip tu sakai, – šyptelėjo Kristus. – Tikrai malonu. Tačiau kalbėdamas apie mane jis nepasakė „anas“.

– Negaliu to paneigti, – atsakė Don Kamilis. – Esu tikras, kad taip sakydamas jis norėjo padaryti nemalonu-

Atokvėpio valandai mą man, bet ne Tau. Galiu prisiekti, toks esu tikras.

Don Kamilis išėjo, bet netrukus patenkintas sugrįžo.

– Ar nesakiau Tau?! – riktelėjo, dėdamas kitą ryšulį ant grotelių. – Jis man atnešė kitas penkias žvakes, kad jas ir Tau uždegčiau. Ką pasakysi?

– Visa tai labai puiku, – nusišypsojo Kristus.

– Šitos truputį mažesnės už anas, – paaiškino Don Ka-

milis, – bet svarbiausia yra intencija. Be to, reikia atsiminti, kad Peponis nėra turtingas ir, suskaičiavus visas išlaidas už gydytojus, dabar iki ausų paskendęs skolose.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Juk nepamiršome skaityti?

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Koks tinkamas metas skaityti – vakarai jau šviesesni, bet dar žvarbu, lauke daug nenuveiksi: tik sėsk į patogų krėslą ar prigulk ant sofos ir imk knygą į rankas. Daugeliui skaitančiųjų svarbiausias vasario įvykis – Vilniaus knygų mugė, žadanti daug naujų knygų ir dar daugiau nepelnytai pamirštų senųjų. Jau nekalbant apie smagumą susitikti su kitais skaitytojais bei prisisotinti literatūros renginiais.

O kol kas – keletas knygų, kurias norėčiau ne tik pristatyti, bet ir nuoširdžiai pasiūlyti.

Istorinis romanas pats savaime nuostabus žanras. Jis įdomus romantikams, trokštantiems įvykių, dramatizmo, aistrų bei įspūdingų veikėjų, tačiau ne mažiau patrauklus ir faktų bei tikrovės mylėtojams, nenorintiems švaistyti laiko išgalvotoms istorijoms. Istorinių romanų, juo labiau – istorinių asmenų biografijų, o užvis labiausiai – tokių biografijų, kurias rašo tikras literatūros meistras, nėra labai daug. Užtat verta atkreipti dėmesį į didžiojo romantiko Stefano Zweigo istorinį romaną „Marija Antuanetė“ apie tragišką nukirsdintosios Prancūzijos karalienės gyvenimą. Veikiausiai daugelis turime galvose susikūrę jos paveikslą: lengvabūdė dvaro stileiva, per dienas tik keitusi sukneles, rengusi puotas ir plepėjusis su tokiomis pat tuščiagalvėmis išlaidūnėmis savo damomis, o išgirdusi apie skurstančius valstiečius, neturinčius nė duonos žiauberės, ciniškai rėžusios: „Tai tegu valgo pyragaičius.“ Nežinia, iš kur šis paveikslas atsirado, bet jis visiškai klaidingas. Tai yra, aišku, kad Prancūzijos karalienė (ištekėjusi visiškai jauna, dar paauglė) gyveno ištaigingai, prabangiai, gausiai linksminosi, tačiau ne mažiau negu ankštas madingas korsetas ją varžė dvaro etiketo reikalavimai, nuolatinis viešumas

ir begalinės intrigos. O frazės apie pyragaičius ji, pasirodo, nesakė. Užtat kilus revoliucijai nepabėgo pirmoji iš rūmų, nepaliko karaliaus ir mirė ant ešafoto išdidžiai, kaip dera tikrai karalienei.

Romantizmas nesvetimas ir italui Alessandro Baricco, Lietuvoje mėgstamam rašytojui. Turbūt ne vienas jo „Šilko“, „Aistrų pilių“ ar „Jūros vandenyno“ skaitytojas laukė pasirodant naujosios knygos, o ji pavadinta tiesiog „Toji istorija“ ir pasakojama joje apie automobilių lenktynes. Ne, ne apie šiuolaikinę „Formulę-1“, bet apie automobilizmo pradžią, apie tai, ką tik pradėję rastis automobiliai (jų greitis, veržlumas ir galia) reiškė mažame provincijos miestelyje gyvenusiam berniukui, vėliau jaunuoliui; taip pat, žinoma, apie meilę ir netektį. Nežinau, ar būtinai reikia dar priežasties, skatinsiančios skaityti ir taip gerą knygą, bet jei kam reikėtų, tai vargiai galima būtų surasti geresnę už šią: dalį autorinių teisių honoraro Baricco aukoja fondui, besirūpinančiam nepagydomai sergančiais vaikais ir jų šeimomis. „Jei būtų mano valia, nė nenorėčiau žinoti, kad yra sunkiai sergančių vaikų, nes tokie dalykai man kelia siaubą“, – sąžiningai prisipažįsta autorius, bet pridu-

ria esąs „linkęs pasitikėti tais, kurie gydo gerai pažįstamas žaizdas.“ Ir dar viena knyga tiems, kurie spėjo pamėgti mielosios Botsvanos seklės mma Ramotsvės nuotykius, aprašytus Alexanderio McCallo Smitho knygų serijoje apie pirmąją moterų seklių agentūrą. „Škotijos gatvė, 44“ (ir tai taip pat pirmoji naujos serijos knyga) pasakoja apie vieno namo Edinburgo miesto Škotijos gatvėje gyventojus. Jie labai įvairūs: jauna, savosios vietos gyvenime ieškanti mergina Petė ir išmintingas jos tėtis psichiatras; Petės darbdavys, romus, supratingas Metjus, meno galerijos savininkas; Petės buto kaimynas, save įsimylėjęs gražuolis, nekilnojamojo turto vertintojas Briusas; išsilavinusi, daug keliavusi, savarankiška, kandi Domenika bei jos senas bičiulis, portretų tapytojas Angus Lordis, niekur neinantis be savo šuns Sirilo, turinčio auksinį dantį; galiausiai ypatingų gabumų šešiametis Bertis, negailestingos savo mamos intelektualės „projektas“, mokantis groti saksofonu ir kalbėti itališkai, tačiau labiau už viską trokštantis lankyti paprastą mokyklą, kur vaikai žaidžia regbį... Jauki ir gera kasdienio gyvenimo kronika – o kas gi yra svarbesnio už tą kasdienį gyvenimą?

Alessandro Baricco. „Toji istorija“. Vertė Inga Tuliševskaitė. Alma littera, 2007.

Stefanas Zweigas. „Marija Antuanetė“. Vertė Antanas Gailius. Tyto alba, 2007.

Alexanderis McCall Smithas. „Škotijos gatvė, 44“. Vertė Rasa Drazdauskienė. Alma littera, 2007.

29

30

Artuma / 2008 m. vasaris

Meno pasaulyje Mu­zi­kos gar­sai (XXXIII)

Lietuviškasis Moniuška Vanda IBIANSKA Šis nuostabus kompozitorius ir jo kūryba neatsiejami nuo Lietuvos, ypač nuo Vilniaus. Stanislavas Moniuška laikomas lenkų nacionalinės operos kūrėju, tačiau jo operos, kantatos, instrumentiniai kūriniai, dainos netelpa vienos tautos rėmuose, yra populiarūs visame pasaulyje. Tai panašu į kito iškilaus lenko Frederiko Šopeno kūrybą. Nors Moniuškos muzika iki kaulų smegenų lenkiška, joje nėra nė pėdsakų visur prasiskverbiančios italų muzikos įtakos, ji suprantama ir artima bet kurios tautos žmogui. Tai kompozitoriaus patrioto kūryba, pakylėjanti, įkvepianti, sužadinanti daugybę teigiamų emocijų ir minčių, sukelianti tokią dvasinę būseną, kuri išlieka ilgam, dažnai ir amžiams. Nes tai, apie ką kalba S. Moniuška, yra neapsakomai svarbu kiekvienam.

Kilmė ir vaikystė

Jaunystė, karjeros pradžia

Bajorų Moniuškų giminė žinoma nuo XVI amžiaus.

Ji nebuvo ypač turtinga, tačiau garsėjo išprusimu, patriotiškumu ir didžiuliu socialiniu aktyvumu. Moniuškas gerbė kaip šviesuolius ir labai garbingus asmenis. Kompozitoriaus senelis gerokai pralobo, ir dešimt (!) jo vaikų gavo puikius palikimus. Kai kurie Moniuškos buvo aktyviai įsitraukę į socialinę veiklą. Sūnus Česlavas tapo karininku, gavo iš tėvo Ubelės dvarą netoli Minsko, vedė bajoraitę Elžbietą Modžarską ir 1819 m. susilaukė sūnaus Stanislavo. Jis buvo vienturtis vaikas, labai sunkiai išvydęs pasaulį ir atsinešęs itin prastą sveikatą.

Motina netruko pastebėti augančio sūnaus gabumus muzikai ir pradėjo mokyti jį skambinti fortepijonu. Aplinka supo ypatinga: namuose ir pas kaimynus vyko mėgėjiškas muzikavimas, namų teatro spektakliai, iš visų pusių aidėjo skambios kaimiečių dainos.

Atmosfera buvo kupina patriotizmo, garbės supratimo, romantiškumo ir gilaus tikėjimo.

Vaikas buvo silpnas ir labai ligotas, trumparegis, raišas. Tačiau augo smalsus, daug skaitė, entuziastingai mokėsi muzikos. Tapantys, muzikuojantys, išsilavinę ir labai demokratiški giminės darė jam didelę įtaką.

Nuo 1827-ųjų berniukas pradeda lankyti katalikišką mokyklą Varšuvoje ir nemažai laiko praleidžia operos teatre, jį žavi D. Rosinio, D. Obero, K. Vėberio muzika. Varšuvoje klausosi čia koncertuojančių N. Paganinio, K. Lipinskio, M. Šimanovskos. Po trejų metų Moniuškų šeima persikelia į Minską, o nuo 1836-ųjų Stanislavas gyvenimą susieja su Vilniumi.

Septyniolikmetis jaunuolis susižada su Aleksandra Miuler ir pradeda rengtis savarankiškam gyvenimui.

Tam reikia įgyti profesiją, tad išvyksta mokytis muzikos į Berlyną. 1840-aisiais grįžta į Vilnių ir čia susituokia su Aleksandra. Gimsta vaikai, šeimos materialinė padėtis netvirta. S. Moniuška įsidarbina vargonininku Šv. Jonų bažnyčioje, diriguoja teatre, verčiasi ir privačiomis muzikos pamokomis, net imasi rinkti lietuvišką folklorą. Laikai sunkūs dar ir dėl to, kad caro valdžia uždaro universitetą, medicinos akademiją, apmiršta kultūrinis gyvenimas. Moniuška tuo metu nėra laurus skinanti garsenybė. Jis tylus, kruopštus, labai daug dirba. Nemokantis ūkininkauti tėvas sužlugdo dvarą, tad iš jo pajamų negauna.

1848 m. pasirodo pirmasis pripažinimą pelnęs Moniuškos darbas – „Namų dainynas“, sudarytas iš aštuoniolikos dainų. Iki tol dainuotas itališkas ir vokiškas dainas netikėtai pakeičia lenkiškos! Dramatiškos, jausmingos, jos sujudina vilniečių širdis. Per dešimtį metų pasirodys gražus pluoštas tokių dainynų.

Vilnius tuo metu – tarsi muzikos pelkė. Nėra operos teatro, miesto orkestras silpnas, ne visos sudėties.

Varšuvos spauda rašo, kad Moniuška Vilniuje – tarsi briliantas tarp piktžolių...

Brandos amžius Nors Vilniaus kultūrinis gyvenimas apmiręs, čia sukuriama garsioji S. Moniuškos opera „Halka“, kantatos, sakralinės muzikos kūriniai, dainos. Moniuškos šeima

Meno pasaulyje didėja, išlaidos auga, ir kompozitorius nuolat stokoja lėšų. 1849 m. jis vyksta į Peterburgą (čia jau žinoma jo „Halka“) ir surengia du autorinius koncertus; jų programoje – kantata „Milda“ ir simfoninė uvertiūra „Pasaka“.

Deja, koncertai neatneša didelių pinigų, o Vilniuje per tą laiką išsilaksto jo mokiniai.

Vilnių, kuriame praeina aštuoniolika Moniuškos gyvenimo metų, jis pamilsta amžiams. Tačiau vilniečiai niekaip nesupranta, kaip už rublį pamoką duodantis, Aušros Vartų chorui diriguojantis vargonininkas gali būti garsus kompozitorius... Tiesa, jaunimas jį vertina, net išperka už skolas užstatytą rojalį.

Pats Moniuška įsiklauso į savo draminį talentą ir teatrinį instinktą, tad pirmenybę teikia operai, nors Vilniuje ir nėra operos teatro. 1846 m. pradeda rašyti „Halką“, ir 1848 m. įvyksta jos koncertinė premjera.

Teatrinio pastatymo Varšuvoje ji lauks dar dešimt metų. Tačiau sulaukusi triumfuos! Teatrą drebina ovacijos, Moniuška netikėtai išgarsėja. F. Šopeno mokinė, įtakinga aukštuomenės dama Marija Kalergis pasirūpina koncertu-benefisu (jo pajamos – 5 tūkst. rublių – skiriamos kompozitoriaus kelionei į Paryžių), visaip jį remia, globoja. Jos pastangomis Moniuška gauna Varšuvos operos dirigento vietą. 1858 m. kompozitorius persikelia į Varšuvą ir gyvens ten iki savo dienų pabaigos.

certuoja Peterburge, Lvove, lankosi Paryžiuje. Jo gyvenimas labai intensyvus, kupinas kūrybos, darbo ir rūpesčių, kaip aprūpinti šeimą.

1872 m. vasarą 53-ejų metų Stanislavas Moniuška pasijunta blogai ir po kelių valandų miršta nuo širdies ligos.

Kompozitoriaus laidotuvės buvo ypatingos. Susirinko tokios minios, kokių Varšuva dar nebuvo mačiusi.

Tik bažnyčių varpų gaudesys trikdė tylą, kurioje karstas nuo Šv. Kryžiaus bažnyčios iki Povonzkų kapinių buvo nešamas ant pečių. Visa Lenkija gedėjo jos tautinės sąmonės ir tėvynės meilės žadintojo.

Varšuvoje Lenkijos sostinėje kompozitorius ne iškart praturtėjo, tačiau sunkios dienos jau buvo likusios praeityje.

Jis tapo populiarus. Maža to, opera jau skamba ne tik itališkai ar vokiškai, bet ir lenkiškai.

Tapęs varšuviečiu, per Drezdeną, Leipcigą, Veimarą, Frankfurtą Moniuška keliauja į Paryžių. Globėja M. Kalergis supažindina jį su F. Listu, šis gyvai domisi lenko kūryba. Paryžiaus opera jį nuvilia, užtat sužavi drama ir komedija. Pati kelionė suteikia daug įspūdžių ir jėgų.

Sugrįžęs Moniuška atsiveža iš Vilniaus šeimą, ir prasideda antras intensyvios kūrybos etapas. Jo dainos skamba ne tik scenose, salonuose, bet ir kuklesnėje aplinkoje. 1860 m. įvyksta operos „Grafienė“ premjera, o 1865-aisiais rampos šviesą išvysta „Baisusis dvaras“ – Moniuškos teatrinės kūrybos viršūnė.

Saulėlydis Varšuvoje Moniuška su žmona ir septyniais vaikais gyvena miesto centre, gauna nuolatinę algą ir šiek tiek honorarų, tačiau pinigų vis tiek visada stokoja. Su paveldėtomis žemėmis nesiseka, jos didelių pajamų neduoda. Vis dėlto kompozitorius daug kuria. Be operų, jis sukomponuoja pluoštą kantatų, muziką teatrų pastatymams, baletų, bažnytinės muzikos. Dirba ir kompozicijos profesoriumi muzikos institute. Moniuškos operas jau stato čekai, rusai, ukrainiečiai. Jis vėl kon-

Šeimos rate. Česlavo Moniuškos piešinys

Koks jis buvo?

Pasakojant apie šį talentingą kompozitorių, norisi paguosti dėl savo išorės išgyvenančius vyrus: ir visai negražūs, žemo ūgio, pliki, žvairi ponai gali tapti iškilūs, garsūs ir... moterų mylimi!

Taigi, kaip atrodė Stanislavas Moniuška?

Mažo ūgio, kresnas, bet silpnas. Nerangus ir visai netikęs jokiems vyriškiems darbams. Vaikų, tiesa, turėjo septynis. Buvo neproporcingai didelės galvos savininkas, deja, anksti nuplikusios, nes dvidešimt penkerių jau nedaug teturėjo plaukų. Jo akių būta šviesių, išraiškingų, bet mažų, besislepiančių po akiniais, nešiojamais dėl stiprios trumparegystės. Siauros, suspaustos lūpos ironiškai šypsojosi.

Viena jo koja buvo trumpesnė, todėl jis šlubavo. Lyg šito būtų maža, mikčiojo. Tiesa, nedaug ir ne visada.

31

32

Meno pasaulyje S. Moniuška buvo kaip reta mandagus, puikiai išauklėtas, pasižymėjo itin gražiu elgesiu. Jo manieros bylojo apie orią inteligenciją ir kartu kuklumą. Draugijoje ponios dėl Moniuškos alpėjo! Buvo neregėtai malonaus ir gero būdo, nors nevengė sakyti tiesos. Tačiau ją ne išrėždavo, o tik išsakydavo. Moniušką visi gerbė ir labai mėgo.

Buvo šeimos žmogus, labai mylintis tėvus, žmoną ir vaikus. Šeima ypač rūpinosi.

Nors turėjo marias draugų, artimiausia jam visada buvo žmona Aleksandra.

Artuma / 2008 m. vasaris

dalis muzikos baletui „Šėtono išdaigos“, muzika O. Nikolaji operai „Vindzoro kūmutės“ ir D. Obero „Bronziniam žirgui“.

Be to, Moniuška sukūrė muziką dvylikai dramų.

Pats kompozitorius labai žavėjosi kantatomis ir tvirtino, kad jas sukurti sunkiau nei operas. Žinomiausios jo kantatos parašytos lietuviškomis temomis. „Milda“ (pagal J. I. Kraševskio poemą „Vitolio rauda“) apdainuoja deivės Mildos meilę mirtingam vyrui ir jos tėvo Perkūno rūstį. Pagal tos pačios poemos siužetą sukurtos ir kitos puikios Moniuškos kantatos „Nijolė“, „Krūminė“. Paminėtinos kanKūrybinis palikimas J. I. Kraševskio poemos „Vitolio rauda“, pagal tatos „Krymo sonetai“, „Šmėkurią S. Moniuška parašė kantatą „Milda“, antrasis Pirmoji kompozitorių išleidimas. Vilnius, 1846 m. klos“, „Ponia Tvardovska“ pagal A. Mickevičių. Iš vokalinių kūrigarsinusi opera „Halka“ pasakoja apie ponaičio suvedžiotą kalnietę mergaitę. Kūrinys nių populiariausi dvylika „Naminių dainynų“, sudarytų labai dramatiškas ir tautiškas, be to, atsiliepiantis į anuo- iš dainų ir romansų.

Didžiulis yra ir šio menininko kamerinės bei simmetines politines aktualijas, patriotiškas. Ši opera skamba foninės muzikos palikimas. Nuostabūs polonezai, valviso pasaulio scenose ir taip, regis, dar bus ilgai.

Kitos dvi operos komiškos. Tai „Sielininkas“ ir „Gra- sai, uvertiūros džiugina klausytojus įvairių šalių konfienė“. Pirmoji, vienaveiksmė, skirta varšuviečiams. Ji certų salėse.

Būdamas giliai tikintis, S. Moniuška kūrė ir sakrapasižymi nuostabia uvertiūra, yra žaisminga, lengva, linksma. „Grafienę“, kaip ir „Halką“, publika priėmė linę muziką. 1860–1862 m. Varšuvoje kažkodėl savo entuziastingai. Operos veiksmas vyksta Varšuvos salo- lėšomis jis išleido religinių kūrinių rinkinį, pavadintą nuose, ir tai puiki dirva Moniuškos ironijai. Bet muzika „Bažnytinė muzika“. Nepublikuotos liko kelios Mišios šilta, nostalgiška, perteikianti kompozitoriaus vaikystės pagal lotyniškus ir lenkiškus tekstus. Jo „Aušros Vartų namų atmosferą. Šios operos polonezas įeina į pasaulio litanijos“ mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui buvo dažnai atliekamos, daug metų giedamos per mišparus muzikos aukso fondą. „Verbum nobile“ („Garbės žodis“) – kūrinys, kupi- Aušros Vartuose, o „Aušros Vartų giesmė“ tapo Vilniaus nas žavesio ir išdykėliškai linksmas, jame šaipomasi iš katedros varpinės heinalu, grojamu per saulėtekį, vidurdienį ir saulėlydį. šlėktų. Opera pasižymi ypatinga melodika.

Keturių veiksmų opera „Baisusis dvaras“, parašyta 1862–1864 m., pasakoja apie du brolius, suradusius Kuo mums brangus Moniuška Pirmiausia tuo, kad mylėjo Lietuvą. Dalis jo kūrisavo meilę sename dvare, kur visos merginos greit išteka, nors kaimynystėje santuokos kažkodėl nesimez- nių parašyta lietuviškomis temomis, ir tai labai plačiai ga. Kūrinyje lengva ir laki muzika dera su taikliu ir ašt- žinomi garsaus kompozitoriaus darbai. riu tekstu. Ši nuostabi muzikinė komedija, kaip ir visi S. Moniuška, kaip ir A. Mickevičius, J. I. Kraševskis, Moniuškos kūriniai, labai šilta, patriotiška ir tautiška. J. Mateika, Oskaras ir Česlovas Milošai, J. Giedroicas, Ji laikoma geriausiu kompozitoriaus kūriniu. priklauso įžymiesiems paribio kūrėjams; jų sąsajos su Trijų veiksmų opera „Parija“ ir vienaveiksmė ope- Lietuva tokios artimos ir stiprios, kad negali nejaudinretė „Beata“ pasisekimo neturėjo, ir Moniuška dėl to ti lietuvio širdies, jausmų ir nesukelti simpatijų šiam skaudžiai išgyveno. garsiam kaimyninės tautos sūnui.

Nebaigtų ar neišlikusių operinio žanro kūrinių Moniuška parašė šešiolika.

Iš kitų sceninių jo kūrinių paminėtina baletinė muzika: „Montekristas“ (1866 m.), „Atostogos“ (1868 m.),

Mandagumas mūsų kasdieninis

Viršininkai ir ligos Nemėgsta, oi kaip nemėgsta viršininkai sergančių darbuotojų! Kas kita, jei patį šefą susuka radikulitas.

Tada – oho kokia nelaimė! Šefui, žinoma. Pavaldiniai akivaizdžiai lengviau atsikvepia, nes pavaduotojas juk tik pusviršininkis.

Visiems žinoma, jog ligos paprastai užklumpa ne laiku. Baigiantis mėnesiui, ketvirčiui, pusmečiui ar metams, būtinai kyla gripo epidemija. Artėjant atsakingam susitikimui, ataskaitai, auditui, taip ir lauk opaligės paūmėjimo, visokių lumbagų ar bent jau paprasčiausio viduriavimo.

O jei kas pusvalandį turi bėgti į tualetą, pabandyk vadovauti susirinkimui... Ir tada viršininkas atgula... Savaime suprantama, susirinkimas (posėdis, seminaras ir pan.) nukeliamas, kol valdžia „išsilaisvins“. Tačiau visai kitaip, jei suviduriuoja eilinis, tačiau uolus ir atsakingas darbuotojas. Gerai jau, gerai, ne suviduriuoja, o sugripuoja. Arba atgula radikulito pargriautas. Tokiais atvejais šefas nesismulkina. Jis tuoj pat skambina tam nelaimėliui Jonui (Petrui, Kaziui, Matui) ir nė neatsiprašęs sako: „Klausyk, trečio puslapio ketvirtoje pastraipoje tu rašai, kad įdirbis sudaro 98 nuošimčius. O jeigu patikslintum? Gal kaip nors susidarytų 99,7 proc.? Žinai, aš atsiųsiu pas tave Antanaitį su popieriais ir skaičiuotuvu. Pataisyk, gerai?

Ir dar. Baigdamas pateik pasiūlymų kitam ataskaitiniam laikotarpiui. Na, tai sveik ir per daug neužsigulėk. Ar geri vitaminus? Laikykis!“ Jonas (Petras, Kazys, Matas) šaukiasi dangaus ir žmonos pagalbos, o mintyse bjauriai keikia šefą. Žmona trina strėnas gyvačių nuodais, glaudžia įkaitintos druskos maišelį, pritaiso zuikio kailiuko pašildą.

O Antanaitis bijo viršininko, todėl klusniai važiuoja pas susirgusį bendradarbį, nors jam gėda ir drovu.

Taip atsitinka toli gražu neretai, ir džiaukitės, jei jūsų vadovas taip nesielgia pirmą gripo dieną, kai termometras rodo 38,9º C. Arba kai susigriebėte salmoneliozę.

Pasitaiko viršininkų, kurie darbo reikalais atvyksta pas pavaldinį, besigydantį ligoninėje. Šie mėgsta atsivežti grafikų, diagramų, lentelių ir net nešiojamąjį kompiuterį. Jeigu ligonis vos vos kvėpsi, šefas smarkiai nusivilia, nes „įpiršti“ darbą besigaluojančiam pavaldiniui nepavyksta.

Kartą vieną inžinierę staiga iškvietė namiškiai, nes merdėjo jos tėvas. Skyriaus vadovas sukrovė jai brėžinius ir pasakė: „Pasiimk namo, slaugydama tėvuką baigsi objektą.“ Slaugymo nebereikėjo, o per laidotuves ką gi bepadirbsi? Šefas buvo nusivylęs... Šie pavyzdžiai leidžia padaryti tokias išvadas: 1. Ir pavaldinio, ir viršininko liga yra šventa, nesvar-

bu, ar tai būtų viduriavimas, ar infarktas; tuo metu sergančiajam galima skambinti tik norint pasiteirauti apie sveikatą ir jį aplankyti; 2. Jokių darbų ištiktajam nesveikatos bandyti „įsūdyti“ nevalia!

Labai svarbu yra ir apsirgusiojo lankymas. Viršininkai ir bendradarbiai turėtų nuodugniai išsiaiškinti, ar sergantysis tikrai to pageidauja. Kvailesni vadovai mano, kad atvykdami aplankyti susirgusio pavaldinio labai jį pagerbia.

Nė truputėlio! Ligonis dažniausiai būna nesiskutęs, prakaituotas (juk dėl suprantamų priežasčių negali nusiprausti po dušu), namuose ar palatoje tvyro vaistų kvapas, todėl visai suprantama, kad jis linkęs matyti tik artimiausius žmones. Taigi šefo atnešta gėlių puokštė („Judas Iskarijotas, rožes neša!“), trys kilogramai egzotiškų vaisių („Kvailas jis ar ką?“) ir butelis sulčių „Kubuś“ („Kad tave kur devynios!“) jam nė motais! Ypač jei ligonis viduriuoja.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Taigi vėl išvados: norėdami aplankyti kolegą susitarkime su juo pačiu, žmona ar net gydytoju; neneškime tų bananų-apelsinų, nes žmona jau atnešė ir jis neturi kur jų dėti; atėję neriogsokime pusvalandį ir ilgiau; šiukštu nekalbėkime apie darbą, nes šiuo metu jam tai nerūpi.

Suprantama, jeigu viršininkas atvyksta į namus tam, kad įteiktų neeilinę (nors galima ir eilinę) bent penkių tūkstančių litų premiją, jis visada bus maloniai priimamas. Tik kažkodėl šefas su premijomis pas sergančius pavaldinius neskuba. Įdomu, kodėl?

Na, tai linkime pasveikti!

Vanda IBIANSKA

33

34

Artuma / 2008 m. vasaris

Sveikata

Beveik medaus nuvainikavimas Gydytojo Petro paskaitėlė Kad iš pradžių šiek tiek apmalšinčiau medaus gerbėjų entuziazmą, pateikiu citatą iš Arnoldo Benderio, ilgamečio JT Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos konsultanto, knygos „Žmogus ir maistas“ (2001 m.) citatą: „Kadangi medaus istorija ilga, tai jis savo magija pakerėjo ir mūsų laikų žmones, tapo vaistu nuo visų ligų. Iš tikrųjų jo sudėtis labai panaši į paprasto cukraus. Šis yra gliukozės ir fruktozės cheminis junginys, o medus – tų pačių dviejų cukrų tirpalas. Meduje tėra tik pėdsakai vitaminų ir kelių kitų medžiagų. Vartojamas dideliais kiekiais jis tampa tuščių kalorijų šaltiniu, kaip ir paprastas cukrus. Nors populiarūs leidiniai rašo visai kitaip, deja. Tiesa yra tokia.“ Ką gi, tenka susitaikyti su faktu, jog medus – ne stebuklinga panacėja, o tik saldus maisto produktas, kaip ir cukrus, kuris sveikatos neprideda ir vien tukina.

Na ir kas? Juk mūsų tradicijose medus giliai įsišaknijęs. Kūčiukai, kvieteliai su medumi, meduoliai, pyragai su medumi, juo saldintos arbatos, karštas pienas, geriamas midus – visa tai lietuviškos virtuvės patiekalai ir gėrimai.

Kaipgi atsirado legendų apie ypatingą bitininkų sveikatą? Ją suteikdavo žiedadulkės, buvimas gryname ore prie avilių ir materialinė gerovė, o ne medus, kuris, beje, visada buvo paklausi ir nepigi prekė.

Meduje yra nuo 68 iki 82 proc. cukraus ir nuo 16 iki 18 proc. vandens.

Medaus svoris svyruoja nuo 1,42 iki 1,44 kilogramo viename litre. Sugalvota daugybė būdų patikrinti, ar medus nepadirbtas. Paprasčiausias iš jų – užlašinti medaus ant lygaus paviršiaus, pvz., stiklo ar porceliano. Tikro medaus lašas nesiridena lygiu paviršiumi! Antra-

sis „naminis“ būdas yra penkias minutes virinti mažą kiekį medaus ir vandens.

Ataušinus įlašinamas lašelis jodo. Jeigu tirpalas nusidažo juodai ar melsvai, vadinasi, medus yra padirbtas.

Medus turi būti subrandintas. Jeigu jame yra daugiau nei 24 proc. vandens, jis nevisavertis. Pilant brandų, tirštą medų susidaro kauburėlis, o nebrandų – duobutė. Vandens kiekis meduje priklauso nuo to, kada jis išimamas iš avilio. Per anksti iškoptas medus esti skystas, nes bitės dar būna nespėjusios jo apdoroti. Taigi, medų reikia kopti deramu laiku.

Medus – tai cukrūs. Jie yra vienacukriai – fruktozė ir gliukozė, bei daugiacukriai – sacharozė, maltozė, melezitozė ir kt. Pastarųjų meduje yra labai mažai. Sacharozės kiekis neturi viršyti 5 proc.; jeigu jos daugiau, vadinasi, bitės buvo maitinamos cukraus sirupu ir tinginiavo. Maltozės būna tik pėdsakai.

Melezitozės randama maumedžių meduje, kuris lengvai kristalizuojasi. Kitų daugiacukrių, pvz., dekstrino, būna nektariniame meduje ir paprastai neviršija 3 nuošimčių. Taip pat meduje esama organinių rūgščių, ir kuo geriau jis bičių apdorotas, tuo jų daugiau.

Meduje randama mažiau nei 1 proc. enzimų, susidariusių iš nektarų, žiedadulkių ir bičių virškinimo sistemos produktų. Be to, jame būna inhibino, pagaminto bičių organizme ir turinčio antibakterinį poveikį. Vitaminų A, B ir C tėra pėdsakai. Eteriniai aliejai suteikia medui kvapą, priklausantį nuo augalų, kuriuose darbavosi bitutės.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Europoje kvapniausias yra čiobrelių, levažandžių, liepų medus, o, pvz., Kuboje – apelsinmedžių. Ypatingu kvapnumu išsiskiria ispaniškas kadagių medus. Lietuvoje vertinamas grikių medus, neva gelbstintis nuo širdies ligų, ir viržių, nepamainomas konditerijoje.

Lauko gėlių ir krūmų, vaismedžių bei liepų medus būna šviesus, geltonas.

Miško medus esti tamsesnis. Tamsus yra ir grikių, viržių medus, jo skonis aštrokas. Šviesaus medaus skonis visada švelnesnis.

Kiekvienas medus ilgainiui kristalizuojasi. Jeigu gliukozės jame daugiau, šis procesas spartesnis. Kai daugiau dekstrino, medus ilgiau išlieka skystas. Norint, kad medus kristalizuotųsi greičiau, į jį reikia įmaišyti šaukštelį jau susikristalizavusio.

100 gramų medaus yra 319 kcal, nepamirškime to!

Tačiau jei reikia saldinti kokius nors žolių nuovirus, antpilus, geriau tai daryti ne cukrumi, o medumi, nes jis yra natūralus konservantas.

Kas meduje vertingiausia? Žiedadulkės. Deja, jų per mažai, kad vertėtų medų kabinti šaukštais. Tačiau bitininkai išmoningi ir sugalvojo, kaip apgauti bites. Priešais avilio laką statomas tinklelis, o po juo specialus indelis. Grįžda-

Gyvenimas kaip senas vynas ma namo į avilį, bitelė „nusipurto kojas“ į tinklelį ir žiedadulkės nubyra į indą.

Iš surinktų žiedadulkių supresuojamos tabletės. Gera, stipri bičių šeima per sezoną surenka apie 60 kilogramų (!) žiedadulkių. Pusę jų bitės sunaudoja savo reikmėms, o kitą pusę „sandėliuoja“ sunkmečiui. Žiedadulkės būna labai skirtingos. Palyginti daug B grupės, C ir PP vitaminų turi dobilų žiedadulkės, o pienių – tik šiek tiek C ir B12. Tačiau žiedadulkėse yra gana daug amino rūgščių, baltyminių, riebalinių, mineralinių medžiagų, enzimų, hormonų. Atrasta netgi nepaprastai aktyvaus antibiotiko, dėl kurio jos išsilaiko tūkstantmečius (!), todėl iš jų galima daug sužinoti apie žilos senovės augmeniją.

Vakaruose gydytojai žiedadulkes mėgsta skirti kaip priemonę medžiagų apykaitai reguliuoti ir apskritai organizmui stiprinti bei profilaktikai nuo prostatos ligų. Be to, žiedadulkės gerina kraują, normalizuoja žarnyno veiklą ir net šiek tiek mažina kraujospūdį.

Daugiausia ir vertingiausių žiedadulkių bitutės suneša iš alksnių, tuopų, ąžuolų, lazdynų, dilgėlių, rūgštynių, dobilų ir čiobrelių. Gražios, ryškios gėlės, deja, nėra tokios dosnios. Žiedadulkės įeina į tokių bityno lobių kaip bičių pienelis ir bičių pikis sudėtį. Abu šie produktai tikrai puikūs, itin vertingi ir dažnai veiksmingi gydant įvairias ligas bei negalavimus.

Na, o medus? Stebuklų jis tikrai nepadarys. Tuo tarpu šalutiniai produktai – pienelis, pikis, žiedadulkės – padės. Tačiau jeigu kas labai jau mėgsta saldumynus, turėtų žinoti, jog medus yra geriau už cukrų. Arbatą ir net kavą verčiau saldinti medumi, o apie konditerinius gaminius nė užsiminti neverta, nes kiekviena šeimininkė puikiai žino, kokie gardūs medaus pyragai, meduoliai ir net tortai. Pasiutusiai skanūs, nors ir negydo...

Šiandien Vanda IBIANSKA Bėga dienos, ir nesuskaitoma daugybė laikrodžių skaičiuoja laiką, brėžia harmonogramas, pagal kurias gyvename. Bėgantis laikas mus gąsdina, tad bandome sugriebti toje srovėje ką nors pastovaus, patikimo, nekintamo. Kasdienybėje genamės dabartį, o ji vis išslysta, tad imame nebesiorientuoti, nebepastebime, kad finišas jau artyn ir artyn. Kai bandome suvokti laiko tėkmės esmę, susiduriame su neišsprendžiamais paradoksais ir prieštaravimais. Esame įsijautę į dabarties akimirką, džiaugiamės ja. Bet tuoj pat paaiškėja, kad dabartis pranyksta kažkur tarp praeities ir ateities, ji tėra tik labai neryški riba tarp jų. Praeitis yra tai, ko jau nėra, o ateitis – tai, ko dar nėra. Tad kaip atrasti save toje „nėra“ jūroje? Nejaugi dabartis tėra iliuzija, vaizduotės padarinys? Juk apie ką bepagalvosi, viskas arba jau buvo, arba dar bus.

Taikstomės su žiauria tiesa, kad laikas yra absoliutus mūsų valdovas ir negailestingas viso naikintojas. Kokia visko prasmė, jei visa praeis, kad ir kokie būtų mūsų norai ir pastangos? Ar apskritai toje suspaustoje, ankštoje, nes neilgai trunkančioje, dabartyje įmanu ką nors autentiškai išgyventi? Ar verta prisirišti prie jausmų, daiktų, jeigu jie pranyksta? Kad tokios mintys veda į aklavietę, lyg ir aišku. Tačiau ištiktas išnykimo grėsmės žmogus į ją dažniausiai ir patenka. Jeigu slopins tokias mintis bijodamas tuštumos, atsidurs ir joje. Belieka žaisti kitaip. Žmogus bėga nuo savęs, save pamiršdamas. Stumia laiką pasinerdamas į darbą, pareigas, politiką, besaikį pinigų ar daiktų kaupimą. Stengiasi sukelti įspūdį, jog visa tai neapsakomai svarbu ir reikšminga. Kiti leidžia laiką vakarėliuose, pramogose ar aistringai atsideda pomėgiams.

Užuot buvę savimi, gilinęsi į save, užčiuopę savąjį „aš“ visuose kasdienybės išgyvenimuose, džiaugsmuose ir liūdesyje, pergalėse ir pralaimėjimuose, meilėje ir nemeilėje, patenka į visiško sumišimo pelkę. Tad kas gi yra tas savęs pajautimas šiandien?

Levas Tolstojus savo kūrinyje „Išpažintis“ vaizduoja tokią situaciją. Žmogus, plynėje genamas įsiutusio vienragio, nudžiunga išvydęs išdžiūvusį šulinį. Tačiau pažvelgęs į jo dugną nustėrsta: ten ugnimi alsuoja slibinas. Gelbėdamasis žmogus nusitveria ant uolos augančios erškėtrožės ir pakimba. Bet rankos silpsta, tad akimis ieško, į ką dar galėtų įsikibti. Pamato, kaip aplink erškėtrožę pakaitomis ratus suka dvi pelės, juoda ir balta, ir vis ją pagraužia. Išsigelbėjimo nėra. Netikėtai pastebi, jog nuo uolos ant krūmo kapsi laukinių bičių medus, ir pratrūkęs juoku kaip vaikas puola jo laižyti.

Argi ne vaizdinga? Žinome, kad mūsų laukia mirties slibinas, o pelės – diena ir naktis – graužia kamieną, kurio laikomės. Ar tas medus atstos slibino nasrų baimę? Aišku, galime mėgautis

35

36

Artuma / 2008 m. vasaris

Gyvenimas kaip senas vynas

dolce vita, negalvodami apie dienos ir nakties kaitą, bet Savisaugos instinktas verčia bijoti jo tėkmės, drebėti prisiminus finišą, ir tai natūralu, nes esame gyvosios gamar medus bus vien tik saldus?

Tuo tarpu būtent suvokdami laiko tėkmę, prisimin- tos dalis. Bet medalis turi dvi puses. Žmogus sukurtas dami visa ko praeinamumą ir būsimą mirtį, intensyviau pagal Dievo paveikslą, Jo panašumą, turi nemirtingą išgyvename dabarties pojūtį. Antraip ramiai prasnaustu- sielą, yra atpirktas Vienatinio Sūnaus. Taigi, apačioje me visą gyvenimą, nesuvokdami to, kas mumyse vertin- tykantis slibinas nutvers, tik kas iš to: juk teks grąžinti giausia, taip pat ir nepamatę to, kas aplink mus. Tačiau Tėvui Jo vaiką. Visa praeis: įsisiautėjęs vienragis, slibiraganosis, slibinas, laikymasis už erškėčio krūmo yra, švel- no nasrai, braškantis erškėtrožės krūmas, kruvini nuo niai tariant, nepatogumai, kurie verčia mus pabusti. dyglių delnai. Po kančių ir baimės ateis prisikėlimo Jeigu į laiką žvelgiame kaip į priešą, stengiamės sa- džiaugsmas ir amžinasis gyvenimas Tėvo namuose. vo žudiką sunaikinti, naikiname patys save. Juk laikas O kol galime, stenkimės ragauti to aitraus laukinių neatsiejamai susijęs su materijos kaita, apskritai visais bičių medaus, saldaus ir drauge kartaus, nes ir trumpokyčiais: jis yra ir gimimo pradžia. Tikrasis žmogaus pa visavertės egzistencijos akimirka yra daug vertinpriešas yra sąstingis. O laikui tekant randasi gyvenimas gesnė už dešimtmečius, pragyventus be meilės ir gėrio džiaugsmo, maldos ir atodūsių, ir gyvastis. Žmogaus ryšiai su gyAlgirdo Kairio nuotrauka vybe ir laiku vienodai stiprūs. spalvos ir skonio.

Jaučiame, jog ir laiko tėkmėje Šiandien nėra iliuzinis laiko intervalas. Iš tikrųjų tai mažas lašelis, ir jį liekame savimi, kažkur giliai mumyse slypi tai, kas paremta būtent galime padaryti gintaru, perlu ar paversti paprastais garais, po kurių nelaiko praeinamumu. Laikas tarsi nuteka nuo mūsų, palikdamas liks nieko. Šitai įmanoma kiekvienam mus nepaliestus. Juk dažnai atrožmogui, ir visi tai daro pagal savo išdo, kad niekas nepasikeitė, likome manymą. Ką aš nuveikiau šiandien? tokie patys. Kai stebime gamtą, Ar galėsiu atėjus laikui, kai rankos nebeišlaikys, o erškėtrožės krūmas brašjūrą, dykumą, kalnus, patiriame kėdamas lūš, ir krisiu slibinui į nasrus, ramybę ir pajaučiame pastovumą, ilgaamžiškumą. Tada mums sušnabždėti „atlikta“ kaip mūsų Viešpats, ar tik klyksiu iš nevilties? regisi, kad mes tarsi eitume per Gavėnia – geriausias laikas apie amžinybės vartus. tai susimąstyti.

Laikas – priešas, laikas – budelis... Ar visiems? Ir taip, ir ne.

Šypsenos be raukšlių Nešina šiukšlėmis daugiabučio gyventoja prieina prie konteinerio ir jame pamato kyšančias vyro kojas. Čiupt už jų – šiltos. Trūkteli vieną, ir žmogus sujuda.

Moteris baisiausiai pasipiktina: – Taigi su juo dar galima gyventi, o kažkokia kvaiša jau išmetė!

* * *

Susitinka dvi kompozitorių žmonos. Viena sako: – Gražūs tavo nauji kailiniai!

– Supranti, vyras parašė dainą…

– Na na, jau greičiau oratoriją!

* * *

– Daktare, susilaužiau koją dviejose vietose.

– Ar įsidėmėjote kur?

– Taip.

– Tai daugiau ten neikite!

* * *

Vyras burnoja: – Kas per nesąmonė! Naujas skustuvas, o visai neskuta! Žmona į tai: – Keista… Sušalusią mėsą pjaustė puikiai. Ir medinę pjaustymo lentelę kuo geriausiai patrumpinau!

* * *

Iš paaiškinimų: „Absurdas – tai adekvatus subjektyvios logikos santykis su neadekvačiais objektyvaus pasaulio reiškiniais.“

* * *

– Na ir šalčiai! Automobilių spynelės taip apledėjo, kad neįmanoma atrakinti!

– Užpilk karšto vandens.

– Irgi mat pakalbėjai! Kur tai matyta – eiti vogt automobilių su virduliu rankoje!

Lietuvos katalikų žiniasklaida „Katedros“ knygynas Vilniuje Darbo laikas: nuo antradienio iki penktadienio – 9–18 val., šeštadieniais – 10–16 val.

Poilsio dienos – sekmadienis ir pirmadienis.

Adresas: Šventaragio g. 4 (Katedros aikštė, šalia Vidaus reikalų ministerijos) LT-01122 Vilnius Tel.: 8-614 215 94, faks.: (8-5) 212 03 00, el. paštas: knygynas@vilnensis.lt

Knygynas „Katalikų pasaulis“ Vilniuje Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio – 9–18 val.

Poilsio dienos – šeštadienis ir sekmadienis.

Adresas: Pranciškonų g. 3/6, LT-01133 Vilnius Tel.: (8-5) 262 05 72; faks.: (8-5) 262 64 62 el. paštas: knygynas@katalikuleidiniai.lt

„Šv. Kazimiero“ knygynas Kaune Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio – 10–18 val., šeštadienį – 10–14 val.

Poilsio diena – sekmadienis.

Adresas: Vilniaus g. 3, LT-44281 Kaunas Tel. (8-37) 20 67 95, faks. (8-37) 20 91 68 El. paštas: kazimiero@one.lt

Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams. remia kai kurias „Artumos“ publikacijas

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 2 (221) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

www.vzb.lt

Nuoširdžiai dėkojame!

Vyr. redaktorius Darius

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 18409 Tiražas 12 200 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

CHMIELIAUSKAS

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2,5 Lt © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Dievo ir žmogaus artumoje...

Katalikiškas mėnraštis šeimai „Artumą“ galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje.

Indeksas 5010 1 mėnesio prenumeratos kaina 4 Lt Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

Rotušės a. 23, 44279 Kaunas, tel./faks. (8-37) 20 96 83, www.artuma.lt

Ar­tu­ma