Artuma

Artuma 2008 m. kovas

3

Ga­ny­to­jo laiš­kas „Ar­tu­mai“

Šventasis Raštas mus moko, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Deja, nuodėmė suardė Jo sukurtąją harmoniją tarp žmogaus kūno, sielos ir dvasios. Todėl žmonija vėl šaukėsi Viešpaties: Ateik! Atkurk mumyse savąjį grožį. Sugrąžink mums Dievo vaikų prigimtį.

Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus įsikūnija prisiimdamas visas žmonių nuodėmes, kurios jį prikalė prie kryžiaus. Jis pereina per mirties slenkstį, kad po trijų dienų prisikeltų atnešdamas žmonijai naują gyvenimą. Žmogaus kūnas ir siela Jėzaus Prisikėlimo galia tampa Dievo dvasiniais namais, per Krikšto sakramentą atgimsta naujam gyvenimui, pajėgia priimti pašvenčiamąją Viešpaties malonę. Savo mirtimi ant kryžiaus ir Prisikėlimu Dievas mums sako: esi man brangus ir vertingas, ir mylimas mano (Iz 43, 4). Žmogus save atpažįsta tik Viešpaties artume. Susitikimo su Juo vieta yra šventovė.

Todėl šv. Paulius mums ir primena: jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia (1 Kor 3, 16). Kai žmoguje gyvena Viešpats, pro jo sielos langus – akis – šviečia Jo meilė, gailestingumas ir gerumas. Žmogaus kūnas tampa Dievo gyvenamąja vieta, Jo šventove. Ši Kūrėjo ir žmogaus draugystė žemėje yra be galo vaisinga. Dievo pripildyto žmogaus gyvenime subręsta paguodos, gailestingumo, meilės, džiaugsmo ir drąsos vaisiai.

Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimas mums atskleidžia nuostabią žinią, kad ir po mirties mūsų kūnas, kuris žemėje tarnavo Dievui, bus prikeltas amžinajai laimei. Visa tai skatina mus su ypatinga pagarba ir meile žvelgti į savo kūną. Šių laikų sekuliarizuotas pasaulis bando supriešinti kūną su dvasia, o drauge ir žmogų – su savuoju Kūrėju bei pačia giliausia savąja esme. Krikščionybės centre visuomet buvo asmens, sukurto pagal Dievo pavyzdį, orumas. Derama pagarba kūnui, o ypač jo harmonija su dvasia kuria darnią, laimingą visuomenę, sugebančią priimti Dievo teikiamą gyvenimo dovaną, ją saugoti bei puoselėti.

Kristaus Kūnas tapo mūsų naujojo gyvenimo Duona, kad ja maitindamiesi galėtume tapti viena su Juo. Eucharistija suvienija žmogaus kūną su dvasia ir įveikia nuodėmės paliestą susiskaldymą. Mūsų kūnas tikrai tampa Dievo norėtu kūriniu, kai mumyse apsigyvena Jo mylimas Sūnus Jėzus Kristus.

Pamatykime Dievą šventojoje Ostijoje. Rengdamiesi švęsti Kristaus Prisikėlimo šventę, kreipkime savo akis į Dievo Kūną šventojoje Eucharistijoje. Adoruokime Dievą, likusį tarp mūsų, leiskime Jam ateiti į mūsų gyvenimą, šviesti savo meile ir gailestingumu, kuriuo Jis nori pasidalyti su savo mylimais vaikais. Būkime Viešpaties šventovėmis, kad kiekvienas, kuris priartės prie mūsų, būtų apšviestas Dievo meilės ir paliestas Jo gerumo bei gailestingumo.

Kar­di­no­las Aud­rys Juo­zas BAČ­KIS Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Laiškas skaitytojams

Turinys Credo

Sveiki, mielieji „Artumos“ bičiuliai,

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Svarbiausias metų mėnuo

2

Kryžiaus kelias

4

Skara kaip vainikas

7

Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Žaisti kviečiantis Jėzus

9

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (III) 11 Klausimai ganytojams

13

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS Bažnyčios pulsas

14

Dr. Andrius NAVICKAS Kelionė į sėkmę. Kokia ji?

16

Didelės ir mažos kryžkelės Tomas VILUCKAS Kūnas nuo sukūrimo iki prisikėlimo 17 Donatas VEČERSKIS Gyvosios žemės dulkės

19

Zita VASILIAUSKAITĖ Ar grožis – vis dar ginklas?

20

O mes kitokie Gali negirdėti, bet neįmanoma nemylėti

22

Susitikimai Apie Dievą, tėvynę ir artimą Pokalbis su prof. Vytautu Landsbergiu 23 Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Mitingas

26

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Skaitome apie save

28

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Veidrodėli, pasakyk...

29

Įdomybės Valdovo veidas

31

Mandagumas mūsų kasdieninis Prie klausyklos

33

Sveikata Tiesa ir netiesa

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Gražu-negražu

35

Šypsenos be raukšlių

36

šio laiško negaliu pradėti kitaip, kaip tik dėkodamas Jums, nes Jūs esate tikri šaunuoliai – uolūs krikščionys ir puikūs piliečiai! Kaip ir tikėjomės paskelbdami akciją Mes už aiškų šeimos supratimą, mes už Lietuvą, kurios ateitis – šeima, sulaukėme didžiulio Jūsų pritarimo: per nepilnas tris savaites Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisiją pasiekė beveik dešimt tūkstančių Jūsų parašų, palaikančių Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projekto esminius teiginius apie šeimą (kaip vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtą bendruomenę)! Iš tiesų be galo smagu matyti, kad pasirašo įvairiausio amžiaus mūsų skaitytojai ir bičiuliai beveik iš visų Lietuvos kampelių; kai kas atsiunčia net po dešimt, dvidešimt lapų, užpildytų parašais, kiti ir kelis parašus surinkę, matyt, iš savo artimiausių šeimos narių ar kaimynų, – VISIEMS AČIŪ! Ir tęskime, kas galime, šią akciją toliau, nes Seimas šį projektą svarstyti ketina po Kovo 11-osios prasidėsiančioje pavasario sesijoje, o Jūsų balsas bus tikrai labai svarbus ir išgirstas! (Akcijos lapų galite atsispausdinti iš mūsų internetinės svetainės www.artuma.lt) Na, o kovo „Artuma“ Jums siūlo visai kitokią „akciją“ – artėjant Didžiajam metų bei visos istorijos Įvykiui, siūlome mažą pagalbą asmeniškai kiekvieno kelionei su Viešpačiu kryžiaus, mirties ir Prisikėlimo keliu... Ir visai ne teoriniu, teologiniu, o labai praktišku būdu. Išdrįskime!

Kita šio numerio tema – kūnas, kūniškumas ir grožis... Sakysite – kokia čia dabar tema pačiame gavėnios įkarštyje, kada visi sąmoningi katalikai taip uoliai siekia apmarinti savąjį kūną?! Va būtent dėl to ir pasirinkome, idant geriau suprastume, kas yra tas „mūsų brolis asilas“, kaip šv. Pranciškus vadino kūną. O drauge pabandytume išsiaiškinti: na, nejaugi geras katalikas – tai susiraukęs, apsmurgęs, visai nesirūpinantis savo „išorės“grožiu, o tik „vidiniu“?! ...Kaip sau norite, bet man tai labai sunku suvokti: kodėl gi tas mūsų Dievas taip keistai sumanė – duoti mums silpną, gležną, marų kūną, leisti jam numirti, supūti, o paskui prikelti spindinčiam, amžinam, laimingam gyvenimui?! Maža to, Jis sako, kad net čia ir dabar, dar gyvendami tame mirtingame kūne, jau galime patirti „Dangaus Karalystę tarp mūsų“... Patikėsiu?

Išdrįsiu?.. Trokštu!

Darius Chmieliauskas

P. S. Vos nepamiršau parašyti, kad šio žurnalo viršelyje matote prieš pusantro tūkstantmečio (!) pieštą miniatiūrą (iš Rabulos kodekso, VI a., Sirija), vaizduojančią ir Viešpaties mirtį ant kryžiaus, ir tuščio kapo atradimą – Prisikėlimą (kaip ir dera šiam kovui, kurio viena dalis gavėniška, o kita velykinė). Atkreipkite dėmesį, kad nukryžiavimo sceną autorius vaizduoja labai asketiškame fone (bet nepamiršo nupiešti saulės ir mėnulio, suprask – visata taip pat dalyvauja šiame Įvykyje), o Prisikėlimo rytas nupieštas gausios augmenijos fone (ir kūnai čia jau gražesni!..).

1

2

Artuma / 2008 m. kovas

Credo

Svarbiausias metų mėnuo Kovo kalendorius Nikėjos Susirinkime (325 m.) visos Bažnyčios susitarė, kad krikščionių Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmosios mėnulio pilnaties (Nisano, žydų kalendoriuje pirmojo – nes švenčiamos Velykos – mėnesio 14 dienos). Dėl kalendoriaus reformos (vadinamos grigaline, nes ją 1582 m. įvykdė popiežius Grigalius XIII) Vakaruose tarp šio ir Rytų kalendoriaus susidarė keliolikos dienų skirtumas. Dabar Vakarų ir Rytų Bažnyčios siekia susitarti, kad Viešpaties Prisikėlimą vėl švęstų tą pačią dieną. Štai kodėl svarbiausios Bažnyčios šventės neturi pastovios kalendorinės dienos – jos priklauso nuo Velykų. Kovas šiemet pažymėtas Velykų iškilmėmis. Net ir svarbios šventės šį mėnesį švenčiamos kitomis dienomis – Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo iškilmės yra svarbiausios.

Sekmadieniai ir iškilmės Kovo 2-oji – IV gavėnios sekmadienis. Apmąstydami neregio pagydymą, krikščionys išpažįsta, kad jie yra tie, kuriems, per Krikštą nuplautiems, Viešpats atveria akis, idant jie matytų pasaulį Dievo akimis. Todėl šį sekmadienį jie vadina džiaugsmo sekmadieniu. Savo slaptingu šventu įsikūnijimu Kristus atvedė tamsoje skendinčią žmoniją į tikėjimo šviesą ir gimusius

nuodėmės vergijoje Krikštu jis padarė Dievo vaikais.

Kovo 4-ąją – vienintelio Lietuvos šventojo karalaičio Kazimiero, Lietuvos ir jos jaunimo, Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos globėjo, iškilmės. Į garbę iškeldamas šventuosius, Dieve, tu naujomis jėgomis gaivini Bažnyčią ir gražiausią meilę mums rodai. Šventųjų kilnus pavyzdys nuolat mus skatina

siekti išgelbėjimo pilnatvės ir jų užtarimas kasdieną mus lydi.

Kovo 9-oji – V gavėnios sekmadienis. Apmąstydami Lozoriaus prikėlimą iš numirusiųjų, krikščionys šiame ženkle mato Jėzaus prisikėlimą ir savo prisikėlimą, kuris prasideda Krikšto valandą. Kristus, būdamas tikras žmogus, verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, jį prikėlė. Jis, pasigailėjęs žmonijos, išgelbėjimo slėpiniais ir mus veda į amžinąjį gyvenimą.

Kovo 15-ąją – šventojo Juozapo, Mergelės Marijos Sužadėtinio, Kaišiadorių vyskupijos globėjo, iškilmės.

Tą teisų vyrą, o Tėve, tu išrinkai Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, Sužadėtiniu; jį, ištikimą ir išmintingą savo tarną, paskyrei Šventosios Šeimos galva, kad jis su tėviška meile globotų Švento-

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. kovas 1 Š Oz 6, 1–6; Ps 51; Lk 18, 9–14 2 S 1 Sam 16, 1b. 6–7. 10–13a; Ps 23;

Ef 5, 8–14; Jn 9, 1–41 (IV sav.)

3 P Iz 65, 17–21; Ps 30; Jn 4, 43–54 4 A Kun 19, 1–2. 17–19a; Ps 15; Fil 3, 8–14;

Jn 15, 9–17 5 T Iz 49, 8–15; Ps 145; Jn 5, 17–30 6 K Iš 32, 7–14; Ps 106; Jn 5, 31–47 7 P Išm 2, 1a. 12–22; Ps 34; Jn 7, 1–2. 10. 25–30 8 Š Jer 11, 18–20; Ps 7; Jn 7, 40–53 9 S Ez 37, 12b–14; Ps 130; Rom 8, 8–11;

Jn 11, 1–45 (I sav.)

10 P Dan 13, 1–9. 15–17. 19–30. 33–62; Ps 23;

Jn 8, 1–11 11 A Sk 21, 4–9; Ps 102; Jn 8, 21–30 12 T Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95; 3, 52–56;

Jn 8, 31–42 13 K Pr 17, 3–9; Ps 105; Jn 8, 51–59 14 P Jer 20, 10–13; Ps 18, Jn 10, 31–42 15 Š 2 Sam 7, 4–5. 12–14a. 16; Ps 89;

Rom 4, 13. 16–18. 22; Mt 1, 16. 18–21. 24a

(arba Lk 2, 41–51a) 16 S Procesija: Mt 21, 1–11

Mišios: Iz 50, 4–7; Ps 22; Fil 2, 6–11;

Mt 26, 14 – 27, 66 (II sav.)

17 P Iz 42, 1–7; Ps 27; Jn 12, 1–11 18 A Iz 49, 1–6; Ps 71; Jn 13, 21–33. 36–38 19 T Iz 50, 4–9a; Ps 69; Mt 26, 14–25 20 K Krizmos Mišios: Iz 61, 1–3a. 6a. 8b–9;

Ps 89; Apr 1, 5–8; Lk 4, 16–21

Vakaro Mišios: Iš 12, 1–8. 11–14; Ps 116;

1 Kor 11, 23–26; Jn 13, 1–15 21 P Iz 52, 13 – 53, 12; Ps 31; Žyd 4, 14–16;

5, 7–9; Jn 18, 1 – 19, 42 22 Š Pr 1, 1 – 2, 2; Ps 104; Pr 22, 1–18; Ps 16;

Iš 14, 15 – 15, 1; Iš 15, 1–6. 17–18;

Iz 54, 5–14; Ps 30; Iz 55, 1–11; Iz 12, 2–6;

Bar 3, 9–15. 32 – 4, 4; Ps 19; Ez 36, 16–28;

Ps 42; Rom 6, 3–11; Ps 118; Mt 28, 1–10 23 S Apd 10, 34a. 37–43; Ps 118;

Kol 3, 1–4 (arba 1 Kor 5, 6b–8); Jn 20, 1–9 24 P Apd 2, 14. 22–32; Ps 16; Mt 28, 8–15

25 A Apd 2, 36–41; Ps 33; Jn 20, 11–18 26 T Apd 3, 1–10; Ps 105; Lk 24, 13–35 27 K Apd 3, 11–26; Ps 8; Lk 24, 35–48 28 P Apd 4, 1–12; Ps 118; Jn 21, 1–14 29 Š Apd 4, 13–21; Ps 118; Mk 16, 9–15 30 S Apd 2, 42–47; Ps 118; 1 Pt 1, 3–9;

Jn 20, 19–31 (II sav.)

31 P Iz 7, 10–14; 8, 10; Ps 40; Žyd 10, 4–10;

Lk 1, 26–38 Kovą popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad vis geriau būtų suprantama atleidimo ir susitaikinimo tarp žmonių ir tautų reikšmė, o Bažnyčia savo liudijimu skleistų Kristaus meilę, iš kurios kyla naujoji žmonija; misijų – kad daugelyje pasaulio kraštų dėl Evangelijos įvairiais būdais persekiojami krikščionys patirtų Šventosios Dvasios galią ir drąsiai bei nuoširdžiai liudytų Dievo žodį.

Credo sios Dvasios veikimu pradėtą vienatinį tavo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Kovo 16-oji – Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis. Didžiosios arba Šventosios savaitės pradžia. Šį sekmadienį susijungia Kristaus karališkojo triumfo pranašystė ir jo kančios paskelbimas.

Tai neatskiriama Kristaus ir mūsų gyvenime. Į garbę reikia pereiti per kančią.

Tavo Sūnaus, o Tėve, išganinga kančia visiems apreiškė, jog reikia tave išpažinti, o neapsakoma kryžiaus galia žmonijai parodė šio pasaulio pralaimėjimą ir Nukryžiuotojo pergalę.

Kovo 20-oji – paskutinė gavėnios diena, Didysis ketvirtadienis. Ryte vyskupas su savo kunigais susirenka į katedrą ir paruošia šventąją krizmą bei palaimina katechumenų ir ligonių aliejus; atnaujinami kunigų tarnystės pažadai.

Tėve, tu Šventosios Dvasios patepimu savo vienatinį Sūnų paskyrei naujosios ir amžinosios Sandoros Aukščiausiuoju Kunigu ir meilingu sutvarkymu nustatei, kad vienintelė jo kunigystė visuomet išliktų Bažnyčioje. Jis karališkąja kunigyste papuošė visą atpirktąją tautą ir su broliška meile parenka atskirus žmones, kurie rankų uždėjimu tampa šventos jo tarnystės dalininkais. Jo vardu jie sudabartina žmonijos išgelbėjimo Auką ir taviesiems vaikams paruošia Velykų puotą.

Tavo šventajai tautai jie su meile tarnauja, žodžiu stiprina, sakramentais gaivina. Būdami pasirengę gyvybę už tave ir žmonių išgelbėjimą atiduoti, jie stengiasi būti panašūs į Kristų ir nuolat rodo tau ištikimybę ir meilę.

Vakare prasideda Didysis Velykų tridienis. Viešpaties vakarienės Mišiose atmenama, kai buvo įsteigti Eucharistijos ir Įšventinimo sakramentai bei paliktas Artimo meilės įsakymas. Iki vidurnakčio adoruojama Eucharistinė Duona rytdienos Komunijai.

Kristus, tikrasis ir amžinasis Kunigas, įsteigdamas visiems laikams skirtąją Auką, save paaukojo tau, Tėve, kaip mūsų išgelbėjimo atnašą ir liepė mums tai daryti jo atminimui. Už mus atiduotas jo Kūnas čia mus maitina ir stiprina, dėl mūsų pralietas jo Kraujas girdo ir skaistina.

Kovo 21-oji – Didysis penktadienis, pasninko ir abstinencijos diena, skirta Viešpaties mirties ant kryžiaus atminimui. 15 val. ar vėliau renkamasi į Viešpaties kančios liturgiją, kurios centre – Šventojo Kryžiaus pagerbimas.

Garbiname, Viešpatie, tavo Kryžių, šloviname ir aukštiname tavo šventąjį prisikėlimą: štai per Kryžių džiaugsmas atėjo į visą pasaulį.

Kovo 22-oji – Didysis šeštadienis.

Diena, kai Bažnyčia budi prie mirusio savo Viešpaties kapo, apmąstydama Jo mirties prasmę. Pasitraukė mūsų Ganytojas, gyvojo vandens šaltinis. Jo mirtis aptemdė saulę. Ta, kuri laikė vergu pirmąjį žmogų, pati tapo verge. Šiandien mūsų Gelbėtojas sulaužė mirties vartus, sugriovė pragaro kalėjimą, nuvertė velnio galybę.

Kovo 23-oji – Viešpaties Prisikėlimo sekmadienis. Nusileidus saulei šeštadienio vakarą visi su savo Krikšto žvakėmis (arba žvakėmis, primenančiomis mūsų Krikštą) rankose rinksimės į svarbiausią metuose Viešpaties Prisikėlimo budėjimą, o sekmadienis bus didžiausių mūsų iškilmių laikas, truksiantis iki Atvelykio sekmadienio. Šios aštuonios dienos gali būti vadinamos viena šventąja diena. Taip prasidės penkiasdešimt dienų trunkantis Velykų laikas, kuris baigsis Sekminių sekmadienį, kai atminsime Šventosios Dvasios atsiuntimą apaštalams.

Velykų iškilmėse visa Bažnyčia džiaugiasi nuodėmių atleidimo stebuklu.

Kristus tikrai yra tas Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Savo mirtimi jis mūsų mirties geluonį išrovė ir mums gyvybę prisikėlimu sugrąžino.

Kovo 30-oji – II Velykų sekmadienis, vadinamas Baltuoju, nes tą dieną nusivilkdavo baltą visas aštuonias dienas nešiotą drabužį tie, kurie Velykų budėjimo metu tapo krikščionimis. Šis sekmadienis vadinamas ir Dievo Gailestingumo sekmadieniu, kai šloviname Dievą, per Kristaus išgelbėjimo darbą parodžiusį neaprėpiamą savo gailestingumą. Susirinkusieji drauge mokysis apaštalo Tomo pamokos, atminda-

3

mi, kad Viešpats paskelbė palaimintais tuos, kurie tiki nematę. Šviesos vaikus Kristus pašventino amžinajam gyvenimui, tikintiesiems atkėlė vartus į Dangaus karalystę. Savo mirtimi jis nugalėjo mūsų mirtį, o prisikėlimu visus prikėlė gyventi.

Kovo 31-ąją – Viešpaties Apreiškimo iškilmės, paprastai švenčiamos likus lygiai devyniems mėnesiams iki Viešpaties užgimimo iškilmių (Kalėdų).

Per angelą Gabrielių Dievas apreiškia Marijai savo sprendimą tapti žmogumi.

Taip krikščionys skelbia šį nesuvokiamą dievišką sprendimą. Šventosios Dvasios veikimu Kristus priėmė žmogaus kūną ir atėjo į žemę gelbėti žmonijos. Mergelė Marija angelo apreiškimu patikėjo ir prie savo širdies jį su meile nešiojo. Taip išsipildė pažadai išrinktajai tautai ir visų tautų lūkesčius pranoko tikrovė.

Minėjimai Kovo 8-oji – Tarptautinė moterų solidarumo diena.

Dieve, pagal savo paveikslą sukūręs žmogų, kaip vyrą ir moterį juos sukūręs, papuošk mūsų moteris kilnumu bei romumu, ir sau pavyzdžiu jos teima šventąsias moteris, kurių žygdarbius šlovina Raštai.

Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

Nors drasko žmoniją prieštaravimai ir nesantaika, bet jaučiame, Tėve, kaip tu žmones lenki ilgėtis vienybės. O Šventoji Dvasia žadina širdis, kad priešai tartis pradėtų, pykęsi – vienas kitam ranką paduotų, tautos – santarvės siektų.

Kodėl antraštėje šį kovą vadinu svarbiausiu metų mėnesiu? „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“, – kartojame drauge su apaštalu Pauliumi. Tegul šis kovas kiekvienam leis pajusti Kristaus asmens ir jo gyvenimo svorį bei įtaką mūsų gyvenimui.

Juk viskas pastatyta ant Jo uolos. Tikėjimo uolos.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Algirdo Kazlos nuotrauka

4

Artuma / 2008 m. kovas

Credo

Kryžiaus kelias Ant kryžiaus Dievo Sūnus susijungė su Tėvu ir per apaštalą Paulių kviečia: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Jis paliko mums Krikštą, o nusidėjusiems po Krikšto – Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą.

Kristuje Dievas sutaikė pasaulį su savimi. Kristuje, kuris buvo nuolankus iki mirties ant kryžiaus, žiauriausios ir labiausiai žeminančios iš visų žmogaus sugalvotų bausmių.

Bet žmonės vis tiek nusideda ir nuolat tolsta nuo Dievo, visokeriopos laimės šaltinio.

Vis dėlto joks žmogus nėra toks blogas, kad negalėtų pasitaisyti ir susitaikyti su Dievu.

Tegu šis Kryžiaus kelias veda mus į susitaikymą, išpažįstant savo kaltes. Tesužadina jis mūsų sąžinę.

I. Jėzus pasmerkiamas mirčiai Prokuratorius Pilotas, cezario vietininkas Palestinoje, lėtai ir ramiai išėjo į tvirtovės balkoną. Jį nusekė keli kareiviai, tarp jų kalinys – Jėzus iš Nazareto. Aikštė nutilo. O Pilotas atsisėdo ir garsiai tarė: „Štai žmogus.“ Šie žodžiai nuskambėjo kaip nuosprendis, nes jie iš tikrųjų reiškė nuosprendį mirti ant kryžiaus.

Jėzau, galėjai nepriimti to nuosprendžio, bet ramiai ir nuolankiai jį priėmei. Ar taip turėjo įvykti?

Turėjo, nes ir toliau meluojame kaip Poncijaus Piloto teisme. Apgaudinėjame save, valstybę, Tėvynę Lietuvą, kaimynus, gimines, kiekvieną savo artimą.

Taikstomės su valdžios ir savo pačių finansiniais piktnaudžiavimais. Vagiame viską: pinigus, daiktus, svetimo darbo rezultatus, jausmus. Aplaidumas darbe ir pareigose daugeliui mūsų tapo norma.

Jėzau, ėjai į Golgotą. Pakeliui matei žmones, kurie prieš kelias dienas džiaugsmingai Tave sveikino. Ar aš buvau tarp jų? Turbūt... Maldauju, suteik malonę nuolat būti su Tavimi.

Jėzau, kenti, nes aplink tiek daug melagingo džiaugsmo: „stebuklingų“ ilgaamžiškumo receptų, grožio konkursų, klaidinančių reklamų. Mes nekalti? Mus suklaidino?

Pirmoji nuodėmė – tai abejingumas, nedėkingumas, Dievo malonių atmetimas, religinių pareigų nepaisymas, prisiverstinis bažnyčios lankymas, nes „taip priimta“, vidinės kultūros stoka. Tarsi nereikšminga, niekai, ne nuodėmė, o Tu, Jėzau, kenti...

Pirmoji nuodėmė tokia, rodos, nesvarbi, et, smulkmena, niekai... Bet Tu, Jėzau, eini mirti. Ar suvokiu, kad tariamai nekaltos mano nuodėmėlės – tai kelio į amžiną išnykimą pradžia?

III. Jėzus parpuola pirmą kartą

Jėzau, atleisk! Išvalyk mūsų širdis ir protą nuo polinkio apkalbėti, juodinti artimą. Pastatyk sargybą prie mūsų lūpų vartų, kad visada sakytume tiesą.

II. Jėzus neša kryžių Du kareiviai sunkiai ištempia iš Antonijos tvirtovės rąstą. Nuteistasis turi pats jį nunešti į bausmės vietą.

Turėjo parkristi. Tai ne paskutinis Jo kritimas. Keli kareivių smūgiai, minios šauksmai... Pakilo, nors sunkiai.

Jėzau, kiekvienas Tavo suklupimas sukėlė tik žmonių patyčias. Turbūt tylėjai. Prašau, Viešpatie, suteik man malonę įvertinti Tavo kančią.

Jėzus suklupo neteisingai nuteistas ir baudžiamas. O mūsų neteisingų nuosprendžių, kuriuos paskelbiame savo artimui, padariniai – tai neapykanta šeimose ir visuomenėje, pyktis, noras keršyti, o ne atleisti. Intrigos tarp bendradarbių. Pavydas, kad kitas dirba ir gyvena geriau. Nesveikos aplinkos kūrimas. Visa tai – jau nuopuolis...

Dieve, pasigailėk manęs nuodėmingo!

Credo

IV. Jėzus sutinka savo Motiną Jeruzalės gatve paskui Jėzų sekė grupelė žmonių, atrodančių taip, tarsi jie ten būtų atsiradę atsitiktinai. Netikėtai nuo jų atsiskyrė kažkokia moteris, pribėgo prie Nazariečio ir valandėlę žvelgė Jam į akis. Tai buvo Jo Motina...

Prisimink, žmogau, savo motiną, nuolatos žvelgiančią į tave meilės kupinomis akimis. Prisimink tėvą ir pamąstyk apie kryžių, kurį uždėjai tėvams ant pečių savo neklusnumu, maištavimais, dėmesio stoka, nedėkingumu, šiurkštumu. Prisimink ir kunigus, kuriuos apkalbinėji ir teisi...

Jėzau, koks buvai laimingas, matydamas šalia savęs Motiną! Ar tada, kai aš kentėsiu, greta bus mano motina, tėvas, kunigas, koks nors artimas žmogus? Ar būsiu to vertas?

V. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių Buvo matyti, kad iškankintas Jėzus nepajėgs nutempti kryžiaus rąsto iki Golgotos. Rąstas nukrito ir kelis žingsnius pasirideno grindiniu. Kareivių vyresnysis nutvėrė kažkokį žmogų ir liepė jam nešti rąstą. Tai buvo Simonas Kirėnietis. Jis nešė, nes privalėjo.

Jėzau, Tau reikėjo kitų pagalbos. Išmokyk mane padėti tiems, kuriems to reikia.

Abejingumo artimui nuodėmė – tai nūdienos krikščionis ėdantis vėžys. Kam dalyvauti karitatyvinėje, visuomeninėje veikloje, jeigu ir taip ten yra dirbančių žmonių? Kam padėti į bėdą patekusiam kaimynui, juk jis turi giminių! Kam šelpti vargstančius, jeigu aš taip sunkiai uždirbu pinigus? Šėtonas nuolatos mums kužda: „Kam? Kam? Kam?“ Ar atsiras toks Simonas Kirėnietis, kuris padėtų man? O gal jis irgi svarstys: „Kam?“

VI. Veronika nušluosto Jėzui veidą Artėjant prie Golgotos, minios riksmai vis garsėjo.

Daugelis stengėsi prasibrauti per kareivių užtvarą ir spjauti Jėzui į veidą ar Jam įspirti. Viena moteris iš minios pribėgo prie Jėzaus ir su skiaute nušluostė Jam nuo veido prakaitą ir kraują, bet legionierius ją tuoj pat nustūmė. Jėzau, tikriausiai minioje buvo ne vienas tų, kuriuos Tu išgydei, bet tik ji viena, Veronika...

Koks turėtų būti pirmas žingsnis atlikus išpažintį?

Tikriausiai liautis būti nedėkingam. Pamiršome dėkingumą. Šaipomasi, jei kas be išskaičiavimo daro gera. Dažniausiai nedėkingi esti jauni („Aš neprašiau, kad mane pagimdytumėte...“). Šiandien svarbūs tik pinigai. Geranoriškumas ir šypsena, ištiesta ranka – tai juk nieko nekainuoja. Veronikos skara – ji irgi nieko nekainavo. Bet aš pirmas neištiesiu rankos. Tai kodėl turiu tiek priešų?

Kodėl tarp jų nėra kokios nors manosios Veronikos?

Jėzau, kodėl ji tai padarė? Kodėl, rizikuodama gauti smūgį, nušluostė Tau veidą? Buvo už kažką dėkinga...

Gal už Amžinybę?..

VII. Jėzus parpuola antrą kartą Miesto vartai jau arti. Dar kelios gatvelės, ir visi išeis į atvirą erdvę priešais miesto sieną. Jėzus eina iš paskutinių jėgų. Kvėpuoja sunkiai, yra netekęs daug kraujo, atrodo, tuoj mirs.

Pargriūva. Kareiviai jį pakelia ir plakdami rimbais šaukia: „Kelkis ir eik, piktžodžiautojau!“ Jėzau, kenti už mane laisva valia ir pasirinkimu. Dėkoju Tau. Neturėčiau drąsos pakelti šitą kryžių.

Nuodėmė atskiria mane nuo Dievo. Ypač sunki. Girtuokliaujame, šlykščiai kalbame, žudome negimusius kūdikius, tyčiojamės iš nuoširdžiai tikinčių – taip duodame dingstį, kad Jis vis parpultų po kryžiaus našta.

Jėzau, siųsk į žemę Šventąją Dvasią, kad jinai vestų mus į atsivertimą, savo sunkių nuodėmių išpažinimą ir nuoširdžią atgailą!

VIII. Jėzus ramina verkiančias moteris – Jėzau! Jėzau! – kažkas šaukė iš skersgatvio.

– Nutilkite! Vedame nukryžiuoti piktžodžiautoją, apsiskelbusį mesiju!

Tačiau Jėzus stabtelėjo. Pamatė pamaldžias Jeruzalės

5

6

Credo moteris. Pažvelgė į jas, kažką sušnabždėjo. Jos pasitraukė, bet jau kitokios, susimąsčiusios...

Jėzau, kartais verkiu kaip anos moterys ir mąstau, koks baisus tas pasaulis ir žmonės. Suteik man malonę, kad nors akimirką pamąstyčiau, koks esu aš, ir nuliečiau bent vieną ašarą dėl savęs paties...

Kai kalbame apie atsivertimą, kažkodėl galvojame apie kitus. Neaimanuojame dėl savęs, nes nusidedame puikybės nuodėme. Tad koks gi esu aš, laikantis save kataliku, geru žmogumi, pavyzdingu lietuviu? Savo akyje nė rąsto nemato, o svetimo ir krislą pamato... Gal ir keistai skamba, bet tam, kad susitaikyčiau su Dievu, pirmiausia turiu susitaikyti su savimi, atsisakyti puikybės ir savimeilės.

Padėk man, Jėzau, apsiverkti dėl savęs paties!

Artuma / 2008 m. kovas dies gerumo. Kiek kartų aš, Viešpatie, apnuoginu Tave kitame žmoguje... Taip paprasta sakyti, kad myliu, bet kur kas sunkiau mylėti iš tikrųjų.

Ir vėl meilė... Myliu ir matau kitame tai, kas žmogiška, pirmiausia – kūną. Apnuogintas Jėzus tampa patyčių objektu taip pat, kaip ir moterys, vaikai, kiekvienas, vaizduojamas nešvankiame filme, paveiksle, iliustracijoje. Mūsų akivaizdoje jau formuojasi naujas – gražaus, stipraus, gundančio kūno – kultas. Kūno, patenkinančio primityviuosius instinktus. Kūno, atplėšto nuo sielos ir intelekto. Apnuogintas Jėzus myli mūsų sielas. Kad susitaikytume su Juo, reikia atsikratyti kūno nuodėmių, pamilti žmogų kaip visumą, sudarytą iš sielos ir kūno.

Viešpatie, apnuogink mūsų nykias nuodėmes ir sutaikyk mus su savimi.

XI. Jėzų kala prie kryžiaus

IX. Jėzus parpuola trečią kartą – Matyt, neatsikels. Sakė, kad sugriaus šventyklą ir ją per tris dienas atstatys, o dabar nepajėgia nueiti į Golgotą! – tyčiojosi minia. Kareiviai pakėlė Jį ir stūmė į priekį.

Turi kaip nors nušliaužti, juk liko visai nedaug...

Mylėti: kaip ir ką? Jau minėjome tėvus, kaimynus, vargšus, kolegas ir kitus savo artimus. Trečią kartą parpuldamas Jėzus primena mums meilės Dievui stokos nuodėmę. Jis – mano Kūrėjas, Viešpats, Tėvas, į Jį kreipiuosi: „Tėve mūsų.“ Kaip myliu Dievą? Gal sekmadieniais prekybos centre, žūklėje, grybaudamas, nes Dievas tarsi turėtų būti visur? Kodėl nelankau Tėvo namų? Ieškau santaikos ir darnos, kovoju už gyvūnijos ir žmonių teises, už nuostabų pasaulį, bet Dievui jame vietos nėra. Trečias parpuolimas skausmingiausias, nes įvyko dėl mūsų nuodėmių, padarytų pačiam Dievui.

X. Jėzui nuplėšia drabužius Pagaliau atėjo. Prasideda egzekucija. Darbo imasi romėnų budeliai. Jie moka žmogų prikalti prie kryžiaus taip, kad jis kuo ilgiau kankintųsi. Nuplėšia dulkėtus ir kruvinus Jėzaus drabužius. Minia sustaugia, matydama kraujais pasruvusį Nazariečio kūną.

Jėzau, apnuogino Tave, Dievą, kad dar labiau išjuoktų tai, kas Tavyje žmogiška. Jie nematė Tavo šir-

Budeliai paguldė Jėzų ant kryžiaus.

– Prikalti!

Kareivis tvojo plaktuku. Pasmerktojo kūnas trūkčiojo, iš jo lūpų išsiveržė aimana. Keli kareiviai pastatė kryžių. Minia kvatojo. Agonija truko kelias valandas, stipriausieji ištverdavo tris dienas. Šimtininkas virš Viešpaties galvos pakabino lentelę su užrašu: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Dabar Jis galėjo mirti.

Jėzų prikalė prie kryžiaus ne vinimis, Jį prikalė ne romėnas, o mūsų nuodėmės. Mano taip pat. Tačiau man tai suvokti trukdo puikybės nuodėmė. Ir atsakomybės stoka, nes nenoriu atsakyti už Bažnyčią, juk tai kunigų reikalas. Neatsakau už Lietuvą, tai valdžios rūpestis. Nesu atsakingas už namą, kuriame gyvenu, juk tai administracijos pareiga. Ir taip iki begalybės.

Jėzau, prieš 2000 metų Tu nepasakei: „Tai jūsų problema“, bet atidavei už mus gyvybę. Už visus: mane, Lietuvos žmones, kinus, negrus, žydus, arabus. Dėkoju Tau už šią malonę!

XII. Jėzus miršta ant kryžiaus Evangelija pagal Joną: „Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: „Trokštu!‘ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią. (19, 28–30) T Y L A

XIII. Jėzų nuima nuo kryžiaus Jau nebėra minios. Visi išsiskirstė po namus ruoštis Paschos šventei. Tik keli žmonės liko prie kryžiaus. Nukirto

Credo virves, ištraukė vinis, ir kūnas susmuko į kažkokios moters rankas. Tos pačios, kurią matė prieš kelias valandas...

Jis nepaliko mūsų! Geriu, Jėzau, Tavo kraują, valgau Tavo kūną – tai gyvybės paslaptis, kurios neįmanoma suvokti be anų akimirkų.

Mirus mūsų artimiesiems ir nutilus laidotuvių šurmuliui, atsiranda tuštuma.

Bet Jėzus liko su mumis duonos ir vyno pavidalu. „Aš liksiu su jumis iki dienų pabaigos...“ Jis yra tarp mūsų, tačiau gyvename ir elgiamės taip, tarsi Dievo nebūtų. Esame Jam abejingi, netgi pasipūtę, niekiname kitą žmogų, laikome jį daiktu, turinčiu mums paklusti. Ar kas nors išpažino tokią nuodėmę: „Nepaisau, kad Dievas yra tarp mūsų“?

Jėzau, padaryk mano gyvenimą kupiną atsidavimo Tau.

XIV. Jėzus guldomas į kapą Suvyniojo kūną į drobulę ir nunešė į tuščią kapą netoliese. Ten užrideno akmenį ant įėjimo ir nuliūdę nuėjo. Buvo jau naktis. Atėjo skausmo valanda. Jie nesuprato, kodėl taip turėjo nutikti...

Tu, Viešpatie, netrukus išsklaidysi skausmą ir abejones. Dievo, kaip ir Jo meilės, negalima nužudyti.

Paskui buvo džiaugsmingas Prisikėlimas. Prasidėjo Jėzaus įkurta meilės civilizacija. Ją kurti nebuvo lengva: radosi daug klaidų, nuopuolių, melo, mirčių.

Juk šėtonas nesudėjo ir nesiruošia sudėti ginklų.

Baigiasi Kryžiaus kelias. Skambėjo daug karčių žodžių, giežtų pasakymų.

Deja, tiesa skaudi.

Ir kas toliau? Koks būsiu? Kokį gyvenimą renkuosi? Ar gyvenimo pilnatvę su Jėzumi, ar tik tariamai žmogišką gyvenimą nepasotinamo padaro, tegalvojančio apie tai, kaip skaniai pavalgyti ir kuo patogiau gyventi?

Suteik, Jėzau, malonę, kad sulauktume tokio Kryžiaus kelio, kuriame ne maldausime atleidimo, o tik prisiminsime Tavo kančios istoriją...

Parengė Vanda IBIANSKA Silvijos Knezekytės ir Gintaro Česonio iliustracijos

Skara kaip vainikas „Jie dar nebuvo supratę, kad Kristus turėsiąs prisikelti...“ Ar jauti: šitas Rytas yra tavo aušra.

Dievas tau apsireiškia ir labai jautriai primena: aš perėjau tavo takais pirmas ir puikiai žinau, ką reiškia gimti ir mirti žmogumi. Sėdėjau su bičiuliais prie atsisveikinimo stalo, valgydamas Senojo Testamento Vakarienę. Išgyvenau išdavystę ir artimiausiųjų apleidimą. Vienatvę ir agoniją. Mirties siaubą iškentėjau.

Ir padovanojau tau šitą aušrą; dabar tu jau niekaip negalėsi apakti, tu jau niekaip negalėsi sudužti iki galo. Tu negalėsi nežvelgti į ateitį. Tu nusiraminsi dėl savo praeities, kad ir kokia ji būtų buvusi. Kviečiu į save – ateiki, eik, veržkis, juk mūsų kentėjimai ir naktys yra bendros, ir bendruose kentėjimuose drauge su tavim sūpuoju aušrą.

Ar jauti: šitas Rytas yra tavo pakilimo rytas! „Jie dar nebuvo supratę, kad Kristus turėsiąs prisikelti...“ Ar jauti, kad Dievas sako: „Labas, eime į šviesą; nors tau teks skausmingai keistis, tačiau šis Rytas nepanašus į kitus, nes mes esame labai artimi, mes vienijamės manyje, jūsų Gyvajame Dieve, tu negalėsi likti toks pat...“ Mylimieji, jūs pastebėjote, kad evangelistas Jonas, vaizduodamas Prisikėlimo įvykį, nieko pergalingo nepastebi. Galbūt dėl to, kad mes nenuslystume paviršiumi. Tam, kad išgelbėjęs iš visko šį Rytą Kristus mus išgelbėtų ir iš paviršutiniškumo, seklumo, parado, festivalio, kad džiaugsmas būtų toks gilus, kokia buvo gili kančios naktis, kad viskas viskas ir šitas Rytas būtų iki galo dieviška, o ne šventai žmogiška. Mylimieji, esame kviečiami priimti šią Ryto Žinią, bet tikėjimas nepamiršta nei kančios, nei mirties. Esame atkurti, atstatyti, tačiau nieko nežinome, tik tikime. Marija Magdalietė atlekia uždususi pas mokinius: „Jie paėmė Viešpatį, ir aš nežinau, kur padėjo.“ Ji nežino.

Nežino, kur jos Viešpats. Nežinome ir mes: gal pašventintame vandenyje, dėl kurio praėjusią naktį sugebėjom pasipešti? Gal Eucharistijoje? Gal visų mažiausiame brolyje? Gal ten, o gal ten?

Tikiu, kad prisikėlė, bet nieko tikro nežinau. Todėl ne kartą sunku išlikti prisikėlimo žmogumi.

Marija Magdalietė pakviečia Joną ir Petrą: bėkit prie kapo, jis tuščias, akmuo nuristas. Viešpaties jame nėra. O kas tave pašaukė šį Rytą? Kas atvedė? Ką matai? Ką tiki? Kuo tiki? Šio ryto Evangelijos pasakojimas gyvas, kupinas rūpesčio, tikslus.

Jame tvirtinama: mirusiojo nėra. Likusios tik laidojimo drobulės, įkapės ir veidą dengusi skara. Kam toks tikslumas? Drobulės ir skara...

Drobulės – į jas įvyniojamas mirusysis, perrišamos jo rankos ir kojos, taigi ir raiščiai. Skara – atskiras drobulės gabalas, kuriuo nušluostomas prakaitas, lyg nosinė, bet mirusiajam jos nereikia. Tokia skara būdavo perrišamas smakras, kad galva tvirtai laikytųsi. Taigi, drobulės ir skara.

7

8

Credo

Artuma / 2008 m. kovas

Pirmas atbėgęs Jonas mato gu kūno akys. Marija Magdalietė praregės širdimi ir patirs, kad Jėzus nuo tik numestas drobules. Šiek tiek šiol yra mūsų širdyse, mumyse, kad Jis vėliau uždusęs, mat vyresnis, atlekia Petras, pamato ir numestas yra arčiau mūsų, kaip niekad arti, arčiau negu tada, kai vaikščiojo drauge drobules (tuos raiščius), ir atskirai padėtą skarą. Ne numestą, bet su mokiniais. Ji susivienija su Dievu. tvarkingai suvyniotą. Vėlgi – kam Ne žinojimu, bet tikėjimu, kurio nepasversi, neįdėsi į jokius rėmus, nes toks tikslumas? Drobulės numestos šalin. Jomis jau nieko nereikia Dievo Dvasia dvelkia ten, kur nori, ji suvynioti, jomis jau niekas nega– laisva dovana be jokių nuopelnų. Tu li būti surištas, supančiotas, pagirdi Dvasios šaukimą, bet nežinai, iš vergtas, išvarytas, įskųstas, išduokur jis ateina, nė kur jis eina, kur link tas, suklaidintas, gyvas palaidotas, tave neša. Taip esti ir kiekvienam, gyvas numarintas. Jau niekas. O kuris atgimė iš Dvasios. Taigi kas atspės žmogaus asmens slėpinį? Petras skara tvarkingai suvyniota ir padėta atskirai. Lyg gyvybės pergalės ir Jonas nutyla. Abu šie Prisikėlimo vainikas, lyg Ketvirtadienio bičiuįvykio liudytojai nutyla, pirmiau giGintaro Česonio nuotraukos liai ir dėmesingai viską įvertinę ir galių stalo, išdavystės, visų apleidimo, kančios ant kryžiaus, mirties agonijos kelio vainikas. liausiai supratę, kad kūnas išsilaisvino iš visų raiščių nieko Tavo kentėjimų vainikas. Ar tiki, kad gali, vos ne privalai nesujaukdamas, nieko nesunaikindamas. Dvasia ir Raštai pasiekti šitą savojo Ryto vainiką? siūlo tikrąjį atsakymą: Jis prisikėlė.

Prisimenu popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą ČenstaMums padovanotas tikėjimas yra skara, kuria galiu nusišluostyti iš širdies tamsybių išspaustą prakaitą ir chavoje. Milžiniška minia stadione. Ant pakylos sėdi dviveržtis pirmyn, vis toliau prie Tėvo. Per brolį, net patį dešimtmetį jau perkopęs vaikinas ir pritardamas gitara mažiausiąjį, tik ne jį pamindamas, bet Mokytojo pavyz- gieda: „Šiandien ir kasdien, džiaugsmuose ir skausmuose džiu prieš jį atsiklaupdamas. Ne, netinka šį Rytą mokyti mes tapome mums dovanotos Dievo meilės ženklu. Jo dovanos liudytojais. Pripildykime dieną meile...“ žodžiais, tinka tik jautriai priminti, ką reiškia tikėti.

Iš arčiau pamatau, kad šitas jaunuolis visai be rankų.

Taigi niekas iš pradžių netikėjo, kad Jis prisikėlė. Ir Marija Magdalietė netikėjo. Ji veikiau tikėjo kitaip: kad Gitara paguldyta po kojomis, jos stygas jis liečia kojų Jį pavogė. Vis dėlto kaip galiu tik iš drobulių, numestų pirštais ir jais išgauna akordus. Ir vis girdžiu tyrą, vilar tvarkingai padėtų į šoną, įtikėti kaip apaštalas Jonas, tingą, skaidrų, vyrišką, kenčiantį, bet aušra skambantį jaunuolio balsą ir žodžius: „Ši diena nepanaši į kitas. įtikėti, kad Jis prisikėlė?

Jonui ir Petrui užkliūva būtent drobulės. Juk į jas aną Tu ir aš niekada nebūsime tokie patys. Susivieniję su laidotuvių vakarą jie rūpestingai įvyniojo nuo kryžiaus mūsų Dievu, visi mes tampame viena. Jame nešame medžio nuimtą mylimą Mokytoją. Tas drobules jie gerai šviesą ir tamsą. Kas įspės žmogaus asmens slėpinį? Priįsidėmėjo. Jeigu kas būtų pavogęs mirusįjį, tikrai visas dro- pildykime dieną meile. Ši diena ne tokia kaip visos. Tu bules, visus raiščius ir tą skarą būtų numetęs kaip pakliuvo. ir aš niekada nebūsime tokie patys...“ Popiežius žvelgia dėmesingai kaip niekada, o galbūt O skara suvyniota. Vainikas padėtas tvarkingai. Kodėl? Jokaip visada – giliai ir mąsliai. Vaikinas baigia giesmę, minas ir Petras susimąsto. Jie nėra paviršutiniški. Jonas negali nepabrėžti: skara buvo atskirai padėta, ne numesta, bet nia šaukia „valio“, o popiežius pavargusiu ir vėl atgijutvarkingai suvyniota. Kape tvarka tokia pati, kokia būna siu balsu sušunka vaikino vardą: „Toni, Toni!“ Ir greitais, visada, kai laidojamas mirusysis: taip buvo ir aną laidotu- dideliais, lengvais žingsniais metasi prie jo, vis kartodavių vakarą. Aną – sužlugimo, jų vilčių sudužimo vakarą. mas: „Toni, labai puiku, labai...“ Jis pabučiuoja vaikiną.

Nėra tik mirusiojo! „Nėra mirusiojo!“ – kažkas šaukia labai Apkabina tą, kuris neturi rankų. Tonio akyse ašaros. Jaugarsiai ir labai giliai, giliai viduje. „Nėra mirusiojo“ – šiuos čiau, prisikėlimo ašaros. „Toni, Toni, tu esi labai drąsus žodžius evangelistas Jonas užrašo, vaizduodamas mintyse jaunuolis. Tu visiems mums iš tiesų suteiki didžiulę viltį. nugrimzdusį Petrą. Šis visas susitelkęs. Jo dėmesingumas Linkiu ir toliau dovanoti mums visiems viltį“, – vos atkitoks, ramus, mąslus, iki šiol jam buvęs visai nebūdingas. gaudamas žadą sveikina jį susijaudinęs popiežius. „Jie dar nebuvo supratę, kad Kristus turėsiąs Ir šita patirtis liudija Prisikėlimo įvykį. prisikelti...“ Religinis paprotys, velykiniai chorai, orkestrai, pro„Ši diena ne tokia kaip visos. Tu ir aš niekada nebūcesijos, margučiai, paviršutiniškumas, minios šurmulys, sime tokie patys...“ tam tikra šventinė nuotaika – kokia patirtis liudija tavo Prisikėlimą? Širdies akys mato toliau, plačiau ir giliau ne-

Kun. N. N.

Credo

Žaisti kviečiantis Jėzus Ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė Keistas nuotykis nutiko Kleopui ir jo draugui pakeliui į Emausą. Sielvartaudami dėl mokytojo mirties, jiedu neįstengė šiam įvykiui rasti paaiškinimo Šventajame Rašte.

Tarsi kokia nesupratimo migla aptraukė jų akis. Jėzus prieina norėdamas jiems padėti.

Jis prisiartina prie mokinių prisiėmęs nepažįstamo bendrakeleivio vaidmenį. Be abejo, Jėzus vaidina, žaidžia. Kodėl jis negali priblokšti jų spindulingu pasirodymu?

Ir ar garbinga taip žaisti su savo draugais? O gal šiedu bičiuliai pernelyg nusivylę ir nusiminę, per daug sumišę jų protas ir jausmai, kad būtų galima tiesiai kalbėtis? Įtraukdamas į vaidinimą Jėzus duoda jiems laiko ir galimybę susivokti bei patiems atrasti ką tik išgyventos tragedijos prasmę Šventajame Rašte. Pamažu, švelniai Jėzus parengia mokinius naujam, stulbinamam atradimui, kuris įvyksta einant, susitinkant nepažįstamąjį, su juo valgant ir geriant. Akimirksniu akys atsiveria ir širdys užsidega.

Nukrinta uždanga. Tekstai, iš kurių jau nieko nebesitikėta, tampa pilni Žinios.

Du būdai žaisti su Biblijos tekstais Ar gali vartotojiškos, savanaudiškos visuomenės nualintam žmogaus protui ką nors dar pasakyti gerai žinomi, bet rūsčios gyvenimo tikrovės šviesoje išblukę Biblijos tekstai? Ar įmanoma, kad šių laikų žmogų prakalbintų Nepažįstamasis, pajėgus uždegti neteisingumo ir nesibaigiančių vargų užgesintą širdį, ir galiausiai kokiu nors veiksmu išsiduotų esąs Išganytojas?

Praėjusio amžiaus viduryje atsirado bibliodrama – grupinis būdas skaityti Šventojo Rašto tekstus. XVI a. gyvenęs šv. Ignacas Lojola paliko Dvasines pratybas – savotišką būdą atpažinti Jėzų pilkoje, tarsi migla aptrauktoje, iš pirmo žvilgsnio bedievėje kasdienoje. Bibliodrama susideda iš dviejų graikiškų žodžių: biblion – knyga ir drama – veiksmas. Dvasinės pratybos irgi susideda iš dviejų iškalbingų žodžių. Dvasinis, pasak K. Rahnerio, reiškia „giliausią santykį su Dievu“ ir „sąmoningą žmogaus laikyseną jame gyvenančios Dvasios atžvilgiu“. Žodis pratybos primena kareivių pratybas, aktyvius, prakaitą spaudžiančius veiksmus. Abu terminai slepia žodį „žaidimas“. Dvasines pratybas galima nusakyti kaip aktyvų praktikavimąsi gyventi Dvasia, o bibliodramą – kaip aktyvų Biblijos skaitymą. Viena svarbiausių Dvasinėse pratybose atliekamų lavybų yra skaityti Biblijos tekstus siejant juos su savo gyvenimo tikrove. Taigi abu Šventojo Rašto skaitymo ir apmąstymo būdai suaudžia žmogaus gyvenimą su Šventojo Rašto tekstu ir jį perkeičia.

Bibliodramos ir Dvasinių pratybų vadovai yra pasakę, jog šiedu būdai gali vienas kitą praturtinti. 2006 m.

rudenį pradėtas vykdytis tarptautinis projektas „Naujų požiūrių į religinį kultūrinį ugdymą plėtra, susiejant Bibliodramą ir Ignaco Pratybas, taikant daugiašales bendradarbiavimo konsultacijas bei paramą – NETBIB.EXE“ (jį remia Švietimo mainų paramos fondo Grundtvig programa). Įgyvendindami šį projektą bibliodramos ir Dvasinių pratybų vadovai Europoje galėjo drauge mokytis vieno ar kito metodo ir ieškoti galimybių jiems suderinti. Gyvenimo ir tikėjimo instituto darbuotojai taip pat dalyvauja šiame projekte ir rengiasi pasiūlyti žmonėms susikaupimo dienas, kurių pagrindas būtų bibliodrama, o vėliau ir pratybas, praturtintas bibliodramos elementais.

Kokia nauda žmogaus dvasiniam gyvenimui iš bibliodramos ir Dvasinių pratybų? a) Padeda suvokti Biblijos tekstus. Ir bibliodramos, ir pratybų procese galima atpažinti tris pagrindinius veiksmus: skaityti, suvokti (medituoti) ir krikščioniškai veikti gyvenime (apsispręsti elgtis pagal Šventojo Rašto žinią). Iš suvokto Biblijos teksto gimsta perkeistas gyvenimas kasdienoje – dvasinis gyvenimas. b) Išlaisvina vaizduotės galią ir nubraukia apsipratimo dulkes. Biblijos tekstus girdime dažnai ir su daugeliu jų esame apsipratę, o tai nepadeda jų susieti su savo gyvenimu. Ir bibliodrama, ir Dvasinės pratybos kviečia prisiimti kokį nors vaidmenį tam tikroje Biblijos (ar šv. Ignaco pasiūlytoje) scenoje. Šv. Ignacas daug dėmesio skiria vaizduotei: svarbu ne tik skaityti tekstą, bet įsivaizduoti veikėjus ir būti tarp jų. Taip skaitantysis

9

10

Artuma / 2008 m. kovas

Credo atsitraukia nuo savęs ir išsilaisvina nuo savo apsipratimo su vienu ar kitu tekstu – tarsi „įžengdamas“ į jį ir tapdamas nepažįstamas pats sau, bet drauge visiškai priklausydamas teksto tikrovei. Beje, vaikai tai sugeba padaryti be vargo, o mums, suaugusiems, reikia vėl imtis žaidimo, kad tai pajėgtume. Štai viename bibliodramos seminare tam tikro Evangelijos teksto eilutės buvo atspausdintos ant atskirų lapų ir išdėliotos ant grindų.

Dalyviai vaikštinėjo tarp tų lapų ir stengėsi pajusti, jog tekstas turi erdvę. Vėliau jie susirado tame tekste savo

turi būti priimama bendrai. Bibliodramos sesijoje koks nors tekstas suvaidinamas grupėje. Savo vaidmens negalima suvokti atskirai, individualiai, nes ir trumpiausiame Jėzaus palyginime yra ne vienas veikėjas – jų visada bent keli. Savo vaidmens atlikimas grupėje, santykis su kitų vaidmenimis ir požiūriais aiškina tekstą, o tekstas nejučia paaiškina save. Bibliodramos principai gali praturtinti asmenišką ir kartais uždaroką Šventojo Rašto tekstų skaitymą. Bibliodramoje labai svarbūs santykiai grupėje: jie padeda suprasti tekstą, o tekstas – save ir savo ryšį su kitais grupės nariais. d) Padeda melstis visu kūnu.

Dažnai manome, kad melstis reiškia vien kalbėti maldas lūpomis ar šventai mintyti. Tai darbas, susijęs su atminties ar proto galiomis. Šv. Ignacas išmintingai pataria maldoje ir Šventojo Rašto tekstų meditacijoje pasitelkti visus savo pojūčius. Tačiau tenka girdėti nusiskundimų, kad žmonėms sunku pasinaudoti savo pojūčiais per Dvasines pratybas. Ir nenuostabu – kaip jausti savo kūną nejudant? Bibliodrama savo metodų įvairove daug dėmesio skiria kūno judesiui. Juo reikia išreikšti savo sukurtą vaidmenį. Kitaip tariant, jei iš Silvijos Knezekytės nuotrauka pasakojimo veikėjų pasirinkai nerevaidmenį ir galėjo jį suvaidinti. Tai leido visiškai naujai gį, tai ir vaikštai bei kalbi kaip aklasis. Tačiau nebūtinai pažvelgti į tekstą ir suteikti jam žodį. O per Dvasines atkartoji Biblijoje užrašytus neregio žodžius: gali išsakypratybas žmogus paprastai skaito tekstą vienumoje, ti savo aklumo patirtį ir išgirsti, ką čia pat esantis Jėzus stengiasi nurimti ir leistis į jį savo vaizduote. Kartais tau sako ar daro. Taip įsitraukiame į žaidimą su Jėzumi, būna nelengva – apsipratimas su tekstu neleidžia to o žaidžiant (ir dar su juo!) galima daug ko išmokti. Be padaryti arba tai tampa grynu protavimu. Todėl biblio- to, žaidimų draugai tampa neišskiriami. dramos principai, pasitelkiami pratybose, galėtų padėti Ir bibliodrama, ir pratybos skatina, kad dievoieškos šiame vaizduotės veiksme. procese dalyvautų visas žmogus: jo ausys, širdis, galva, c) Skatina skaityti Šventąjį Raštą drauge su kitais. rankos ir kojos. Kad būtų evangelizuojamas ir mūsų Bibliodrama yra teksto skaitymas grupėje/bendruome- kūnas, ne tik siela. Taip Nepažįstamajam – Prisikėlunėje. Biblijos tekstai nuo seniausių laikų buvo rašomi, siajam sudaromos puikios sąlygos tarsi nepastebėtam skaitomi ir aiškinami tikinčiųjų bendruomenėje. Žinia, prieiti prie mūsų ir apreikšti save. kurią saugo tie tekstai, skirta ne vienam žmogui, todėl

Thomas Merton NAUJOSIOS KONTEMPLIACIJOS SĖKLOS Iš anglų kalbos vertė Asta Petraitytė Tai viena skaitomiausių prieš 40 metų mirusio iškilaus rašytojo ir poeto, tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo plėtotojo, vienuolio trapisto knygų, kupina brandžių minčių apie dvasinio gyvenimo esmę ir prasmę. Autorius moko atsiverti didžiai Dievo dovanai – kontempliacijai; pro įdėmų jo žvilgsnį nepraslysta, rodos, nė viena kliūtis, trukdanti pasiekti dvasios gyvenimo pilnatvę. Visa, kas rašoma šioje knygoje, galima pritaikyti kiekvienam žmogui.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel.: +370 5 212 24 22, Faks.: +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Credo

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (III) Jėzaus Kristaus gimimas Kun. Danielius DIKEVIČIUS Apie įvykius, susijusius su Jėzaus Kristaus gimimu, skaitome Mt 1, 18–25 ir Lk 2, 1–7 ištraukose (taip pat kai kuriuose apokrifuose). Evangelistas Matas, nors ir užsimojęs aprašyti Jėzaus gimimą – Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai (1, 18a), didžiumą pasakojimo skiria Juozapo problemoms, kilusioms dėl netikėto savo sužadėtinės Marijos nėštumo (žr. 1, 18b–24), aptarti, o apie Jėzaus gimimą parašo vos vieną neilgą sakinį: Jam [Juozapui] negyvenus su ja [Marija] kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi (1, 25).

Kitoks yra evangelisto Luko pasakojimas; jį čia ir panagrinėkime. Lk 2, 1–7 tekstą galėtume suskirstyti į tris dalis. Pirmoji (1–3 eil.) pasakoja apie visuotinį Romos imperijos gyventojų surašymą. Antroji (4–5 eil.) – apie Juozapo ir nėščios Marijos kelionę iš Galilėjos Nazareto į Judėjos Betliejų. Trečioji (6–7 eil.) – apie Marijai atėjusį metą gimdyti, tam tinkamos vietos ieškojimą ir pasaulio Išgelbėtojo gimimą.

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus (2, 1).

Anomis dienomis – graikiškas tekstas prasideda posakiu „įvyko štai“ (gr. egeneto de), kuriuo, pasak graikiško Senojo Testamento (III–II a. pr. Kr.) vertimo stiliaus, parodoma, kad Dievas yra vyriausiasis istorinių įvykių režisierius.

Ciesoriaus Augusto – lot. Gaius Iulius Caesar Octavianus (63 m. pr. Kr.–14 m. po Kr.) valdė Romos imperiją nuo 30 m. pr. Kr. iki 14 m. po Kr. Romos senatas 27 m. pr. Kr. suteikė jam „augusto“ titulą (lot. augustus – „šventasis“, „vertas dieviškos pagarbos“). Įsakymas – gr. dogma reiškia oficialų ir visuotinai įpareigojamą potvarkį, kurį, sulaukęs Romos senato pritarimo, išleido Augustas.

Surašyti – gyventojus dažniausiai surašydavo mokesčių reikalu. Taip pat buvo svarbu, ypač karo atveju, turėti šauktinių sąrašą. Žydai, kaip žinoma, buvo atleisti nuo karo prievolės. Nebibliniai šaltiniai nurodo, kad Romos imperijoje buvo vykdomas dvejopas žmonių surašymas: vienas – jos piliečių, o kitas – gyventojų, t. y.

Tęsinys. Pirmasis šio ciklo straipsnis spausdinamas šių metų „Artumos“ 1-ajame numeryje.

žmonių, neturinčių imperijos pilietybės. Lk 2, 1 greičiausiai užsimenama apie gyventojų surašymą, kurį atliko Sirijos (vienos iš svarbiausių Romos imperijos provincijų) valdytojas Sencijus Saturninas apie 8–6 m. pr. Kr. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją (2, 2).

Toks pirmasis – greičiausiai, sekant egzegeto M. Zerwicko nuorodomis, reikėtų versti šitaip: „Tai buvo pirmesnis surašymas už tą, kuris vyko Kvirinui valdant Siriją.“ Kvirinui – lot. Publius Sulpicius Quirinius (apie 51 m. pr. Kr.–21 m. po Kr.), Sirijos provincijos valdytojas nuo 6 iki 12 m.

Surašymas... valdant Siriją – turbūt Lukas čia turi galvoje surašymą, kuris vyko apie 6–7 m. po Kr., po to, kai 6-aisiais metais, imperatoriaus Augusto įsakymu, karalius Erodas Archelajas, Erodo Didžiojo sūnus, buvo pašalintas iš sosto ir ištremtas į Galiją, o jo žemės priskirtos prie Kvirino valdomos Sirijos provincijos. Žinia apie surašymą apskriejo visą Palestiną ir sukėlė gyventojų nepasitenkinimą. Kai kur netgi įvyko zelotų, kuriems vadovavo Judas Galilėjietis, ir imperijos legionų ginkluotų susirėmimų (žr. Apd 5, 37).

Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą (2, 3).

Keliavo... į savo miestą – nebibliniai šaltiniai nepatvirtina tokio reikalavimo.

Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės (2, 4).

Iš Galilėjos miesto Nazareto – Senojo ir Naujojo Testamentų laikais Nazaretas buvo vienas mažiausių Galilėjos kaimų. Į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi – „Betliejus“, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia „duonos namai“. Iš čia buvo kilęs Dovydas – antrasis (pirmasis buvo Saulius) išrinktosios tautos karalius (1010–970 m. pr. Kr.). Senajame Testamente tiktai Jeruzalė vadinama „Dovydo miestu“ (žr., pvz., 2 Sam 5, 7. 9; 6, 10).

11

12

Artuma / 2008 m. kovas

Credo Kilęs iš Dovydo namų ir giminės – Juozapas buvo iš karališkos Dovydo giminės, kurioje, pvz., pagal pranašo Natano pranašystę, turėjo gimti Mesijas – Dievo Sūnus (žr. 2 Sam 7).

Jėzaus gimimas.

Biblijos miniatiūra, XIII a. pirmoji pusė, Italija

Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia (2, 5).

Sužadėtine Marija – iš tikrųjų per visą savo žemiškąjį gyvenimą Marija liko tiktai Juozapo sužadėtinė.

Buvo nėščia – Marijos nėštumas nebuvo lytinių santykių padarinys. Kai kurie žydiški ir pagoniški rašytiniai šaltiniai, norėdami paneigti stebuklingą Jėzaus įsikūnijimą iš Šventosios Dvasios, mini romėnų kareivį Panteros vardu ir jam priskiria Jėzaus Kristaus tėvystę.

Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų (2, 6).

Pagimdė savo pirmgimį – pirmagimiui (gr. prototokos) Artimųjų Rytų kultūroje teko ir tebetenka išskirtinė padėtis palyginti su kitais vaikais (žr., pvz., Iš 13, 2; Sk 3, 12–13). Tačiau ar šiuo žodžiu vadinamas sūnus neskatina manyti apie antragimį vaikelį ir t. t.? Nebūtinai! Kai kuriuose senoviniuose tekstuose „pirmgimis“ kartais yra „vienturčio“ (gr. monogenes) sinonimas (pvz., 4 Ezd 6, 58; Ezdro knyga yra apokrifas). Vieno Egipte išlikusio antkapio įraše, datuojamame 5 m. pr. Kr., minima moteris, mirusi gimdydama (taigi, savaime suprantama, daugiau vaikų negalėjusi turėti), tačiau jos kūdikis vis dėlto vadinamas „pirmgimio“ vardu.

Suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje (2, 7).

Suvystė... paguldė – tai buvo natūralus motinos elgesys. Tačiau šitie du Marijos veiksmai, anot kai kurių biblistų, yra aliuzija į Juozapo iš Arimatėjos veiksmus Didįjį penktadienį: Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas (Lk 23, 53). Ir iš tikrųjų be Kalėdų nebūtų Velykų. Ėdžiose – „ėdžios“ (gr. fatnē) yra vienas iš rečiausių Naujojo Testamento žodžių (sutinkamas viso labo 4 kartus ir tiktai Evangelijoje pagal Luką). Pagal senovinę ir visuotinai priimtą krikščionių tradiciją – prie jos paplitimo prisidėjo šv. Pranciškus Asyžietis su puikiomis savo prakartėlėmis – Jėzus gimė jaučiams ir asilams šerti skirtame ryke: Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai!

Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių [gr. apo tēs fatnēs] savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?!<...>“ (Lk 13, 15). Tačiau, pasak dar vienos puikios interpretacijos, „ėdžios“ – tai bagažui gabenti pritaikytas krepšys, susidedantis iš dviejų skyrių: daiktams ir maistui. Pagal šitą hipotezę Jėzus gimė tokio kelioninio „lagamino“ maistadėžėje. Taigi tikroji žmonių „Gyvybės Duona“ (plg. Jn 6, 35. 48) gimsta Betliejuje, t. y. „duonos mieste“, ir duonai laikyti pritaikytoje vietoje.

Užeigoje – graikiškas daiktavardis katalyma reiškia nakvynei skirtą vietą (užeiga, viešbutis, motelis), kurios, deja, neatsirado Išgelbėtojui – Mesijui, gimusiam atnešti dieviškos ramybės visiems žmonėms.

Bažnyčios istorijos studijų I tomas

KATALIKAI IR VALDŽIOS XX AMŽIUJE Šia knyga Lietuvių katalikų mokslo akademija pradeda naują savo leidinių seriją, skiriamą tiek Bažnyčios praeities specialistams, tiek istorijos mėgėjams, o pirmasis jos tomas adresuojamas dar ir tiems, kuriems tautos atgimimas prasidėjo Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus minėjimu 1987-aisiais.

Credo

Klausimai ganytojams Ilgai nėjau išpažinties, o dabar vis nedrįstu, nes pamiršau visus žodžius ir veiksmus. Prašyčiau viską priminti. I. S.

Nemanykite, kad nebemokate elgtis, antraip ir toliau gali būti sunku ją atlikti.

Pirmiausia maldoje apmąstykite savo kaltes ir sužadinkite gailestį dėl nuodėmių. Prie klausyklos atsiklaupkite (jei kunigas klauso išpažinties ne klausykloje, elkitės pagal galimybes) ir persižegnokite. Pasisveikinkite („Garbė Jėzui Kristui“). Pasakykite, prieš kiek maždaug laiko atlikote paskutiniąją išpažintį (ir ar tada gavote atleidimą bei atlikote atgailą). Išpažinkite kaltes (pradėdami nuo svarbiausių) taip, kad būtų aiškios ne nuodėmių aplinkybės (jos nėra būtinos), bet jų pobūdis ir dažnumas (prisipažįstant svarbias kaltes, kurios yra ne šiaip gyvenimo įpročiai ir situacijos, reikia nurodyti ir apytikrį tų sunkių nuodėmių skaičių). Tada pasakykite, kad tai viskas (daugiau nebeprisimenate) ir ar gailitės dėl padarytų nuodėmių bei ar ryžtatės taisytis (prireikus – ir atlyginti skriaudas).

Tuomet išklausykite kunigo žodžius (jis gali užduoti ir klausimų). Jam pasakius, kokią atgailą Jums užduoda ir kad teikia atleidimą, vėl širdyje atnaujinkite gailestį dėl savo kalčių (taip pat galite pridėti ranką prie krūtinės ir melsti keletą sykių: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ arba panašiais žodžiais). Kunigui baigus atleidimo maldą, ištarkite „Amen“ kaip atleidimo priėmimo ženklą, o kunigui palaiminus persižegnokite, jei norite, trumpai padėkokite kunigui ir nueikite.

Pasirinktoje vietoje (jei kunigas nenurodė tikslios vietos) atlikite skirtą atgailą (geriausia tą pačią dieną).

Ar kartkartėmis atliekant asmeninę išpažintį ir po jos gaunant nuodėmių atleidimą, išrišimą, reikalinga/naudinga atlikti ir gyvenimo išpažintį? Ar tai

nėra asmeninės išpažinties „dubliavimas“ ir tų pačių nuodėmių, kurios jau buvo atleistos, prisiminimas? Inga

Viso gyvenimo išpažintis paprastai yra privaloma prieš priimant kunigystės šventimus, duodant amžinuosius įžadus vienuolynuose. Šiaip tikinčiajam ji neprivaloma. Galima kalbėti apie jos naudingumą, ypač tada, kai širdyje jaučiamės neramūs, atsiradus abejonių dėl to, ar tikrai viskas gerai išpažinta praeityje, kai galbūt į ką nors neatkreipėme dėmesio, arba pradėdami naują gyvenimo etapą, pavyzdžiui, prieš santuoką, atsidūrę mirties pavojuje, radikaliau keisdami gyvenimo kelią. Tokia išpažintis nepakeičia įprastosios. Net ir tokiu atveju paprastai reikia atlikti išpažintį iš laikotarpio nuo ankstesnės išpažinties, o paskui apžvelgiamas praėjęs gyvenimas. Per šią išpažintį galima suprasti daugiau priežasčių, kodėl darėme vienokias ar kitokias nuodėmes, aiškiau nusibrėžti ateities planus.

O dėl jos reikalingumo dera pasikalbėti su savo dvasios tėvu ar nuodėmklausiu.

Ji nepatartina labai jautrios sąžinės žmonėms, nes, užuot nuraminusi, gali paskatinti dar didesnes abejones.

Vis abejoju, ar anksčiau gerai atlikau išpažintį. Tad ar užtenka kunigui pasakyti savo abejones ir vykdyti jo paliepimus, ar geriau atlikti viso gyvenimo išpažintį? Padėkite man. Bijau padaryti kažką šventvagiško. Neringa

Jeigu turite rimtą abejonę, galite ir pati pasiruošti viso gyvenimo išpažinčiai.

Galima pasinaudoti maldaknygėje esančio sąžinės patikrinimo klausimais ir prisiminti sunkesnes nuodėmes. Jei padaryta sunkių nuodėmių, reikėtų prisiminti bent apytikslį jų skaičių. Tačiau nederėtų susitelkti tik į nuodėmių prisiminimą, nes gerai išpažinčiai svarbiausios sąlygos yra gailestis ir pasiryžimas nekartoti klaidų.

Eidama išpažinties, pirmiausia pasakykite, kas Jums kelia nerimą, ypač tai, kas są-

moningai nepasakyta ar ne taip pasakyta per ankstesnes išpažintis. Atlikdama viso gyvenimo išpažintį, pasirinkite progą, kad dvasios tėvas galėtų ramiai Jus išklausyti.

Ir dar vienas patarimas: einant išpažinties derėtų mažiau galvoti, kad reikės išpasakoti savo nuodėmes, o daugiau susitelkti ties mintimi, kad einate susitaikyti su Tėvu, kuris mus myli ir tuomet, kai apie jį mažiausiai mąstome.

Ar galima giedoti Graudžius verksmus tada, kai išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas? Alfonsas

Ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija, ir Graudžių verksmų (Kristaus kančios apmąstymo) giedojimas yra į Jėzų nukreiptos maldos formos. Teologine prasme jos „nesipeša“, ir dėl to sunku būtų vienaprasmiškai teigti, kad Graudžių verksmų negalima giedoti prie išstatyto Švč. Sakramento. Tačiau lietuviški Graudūs verksmai yra labai ryški, intensyvi – tiek savo melodija, tiek apmąstomomis temomis – malda, ir ji gali užgožti tą garbinimo ir kontempliacijos atmosferą, kuri turėtų būti būdinga eucharistinei adoracijai. Užtat drįstina teigti, jog su Švč. Sakramento garbinimu liturgiškai lengviau suderinama, pvz., tinkamai švenčiama ir kristologiškai išryškinta Rožinio malda (plg. Instrukcija Redemptionis Sacramentum, n. 137), nei Graudūs verksmai. Be abejo, nereiktų pamiršti, kad esama skirtingų savo trukme, stiliumi, bendruomeniškumo pobūdžiu eucharistinių adoracijų. Jeigu, tarkime, tokia adoracija yra pakankamai ilga, ir ją švenčianti bendruomenė turi užtektinai laiko bei sugebėjimo taip pat ir tyliai garbinti Švč. Sakramentą, kartais gal ir galima ją suderinti su Graudžiais verksmais, nors liturgiškai tai ir nelengva.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

13

14

Artuma / 2008 m. kovas

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Šiemet Velykas švęsime anksčiau negu kitais metais. Anksčiau prasidėjo ir gavėnia. Kaip ir kasmet gavėnios pradžioje Vatikane įvyko du tradiciniai renginiai. Kitą dieną po Pelenų trečiadienio popiežius – Romos vyskupas – kaip ir kiekvienais metais susitiko su savo vyskupijos kunigais. Jis neatsinešė iš anksto parengto kalbos teksto, o beveik dvi valandas paprasčiausiai šnekėjosi su savo vyskupijos klebonais ir vikarais, atsakė į jų klausimus. Panašus susitikimas, tačiau jau ne neformalus, o įvilktas į liturginę formą, vyksta pačioje gavėnios pabaigoje. Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišias popiežius, kaip ir visi pasaulio vyskupai, koncelebruoja drauge su savo vyskupijos kunigais.

Kitas tradicinis renginys – tai kasmetinės, nuo pirmojo gavėnios sekmadienio visą savaitę Vatikane vykstančios rekolekcijos. Popiežius, Romos kurijos kardinolai ir vyskupai bei Apaštališkųjų rūmų prelatai visai savaitei pasitraukia iš viešumos ir atsideda dvasinėms pratyboms. Vadovauti šiemetinei gavėnios susikaupimo savaitei Vatikane buvo pakviestas žinomas biblistas, buvęs Popiežiškojo Biblijos instituto rektorius ir buvęs Popiežiškosios biblinės komisijos sekretorius jėzuitas Albertas Vanhoye; jam, jau peržengusiam aštuoniasdešimties metų slenkstį, už nuopelnus Bažnyčiai Benediktas XVI 2006 m. suteikė kardinoliškąjį biretą.

Vasario 18 d. Vatikane pristatyta Šventųjų skelbimo kongregacijos instrukcija Sanctorum Mater, kurios tekstas jau anksčiau buvo išsiųstas viso pasaulio vyskupams. Dokumente primenami pagrindiniai kriterijai beatifikacijoms byloms vyskupijose sudaryti; svarbiausias iš jų turi būti kandidato į palaimintuosius „šventumo garsas“ (fama sanctita-

tis). Šitokio priminimo prireikė turbūt dėl to, kad pastaraisiais dešimtmečiais pradedant beatifikacijos bylas atsirado tam tikro „spartinimo“ ir formalaus lenktyniavimo. Atkreipdama dėmesį į šitą reiškinį, kongregacija primena, kad ne kandidato statusas, bet jo šventumo garsas turi būti vertinimo pagrindas, skatinantis pradėti beatifikacijos bylą. Šventumo garso nevalia dirbtinai kurstyti. Jis turi būti savaime paplitęs tikinčiųjų bendruomenėje. Beatifikacija turi patvirtinti bendruomenėje spontaniškai jau prasidėjusį kultą, o ne atvirkščiai.

Tarsi pritardamas šitam priminimui, vasario 13 d. Benediktas XVI leido paankstinti Fatimos regėtojos sesers Liucijos beatifikacijos bylos pradžią. Dėl jos šventumo garso nė kiek neabejojama, tačiau taisyklės reikalauja, kad šventumo tyrimo byla būtų pradedama praėjus ne mažiau kaip penkeriems metams nuo kandidatų į šventuosius mirties. Tokia sąlyga buvo nustatyta prieš ketvirtį amžiaus paskelbtuose beatifikacijos ir kanonizacijos bylų eigą reglamentuojančiuose dokumentuose – 1983 m. sausio 25 d. Jono Pauliaus II paskelbtoje apaštališkoje konstitucijoje Divinus perfectionis Magister ir tų pačių metų vasario 7 d. paskelbtose jos taikymą aiškinančiose taisyklėse Normae Servandae. Lig šiol būta dviejų šios praktinės normos nesilaikymo precedentų. Pirmąją išimtį 1999 m. Jonas Paulius II padarė Motinai Teresei iš Kalkutos, leisdamas beatifikacijos bylą pradėti praėjus tik dvejiems metams nuo jos mirties. Antroji išimtis buvo skirta pačiam Jonui Pauliui II: savo pirmtako beatifikacijos bylą Benediktas XVI leido pradėti nepraėjus nė trims mėnesiams nuo mirties.

Sesuo Liucija Dos Santos mirė 2005 m. vasario 13 d., sulaukusi 97erių. 1917-aisiais ji kartu su dviem kitais vaikais – Jacinta ir Pranciškumi

Marto – regėjo Fatimoje apsireiškusią Mergelę Mariją. Anie du vaikai netrukus mirė, o Liucija sulaukusi pilnametystės tapo vienuole ir beveik visą gyvenimą praleido Koimbros karmelyje.

Dutūkstantųjų Šventųjų metų gegužės 13 d. lankydamasis Fatimoje popiežius Jonas Paulius II Jacintą ir Pranciškų Marto paskelbė palaimintaisiais. Dabar pradedama ir trečiosios regėtojos Liucijos skelbimo palaimintąja byla.

Paminėjus Fatimą, būtina paminėti ir Lurdą, nes vasario 11 d. sukako lygiai 150 metų nuo pirmojo Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimo Bernadetai Soubirous. Vasario 11-ąją taip pat buvo minima Pasaulinė ligonių diena, kurios svarbiausi šventiniai renginiai vyko būtent Lurde. Nuo praėjusių metų gruodžio 8 d. iki šių metų gruodžio 8-osios švenčiami Lurdo jubiliejiniai metai. Šia proga į garsiąją Marijos šventovę ketina nukeliauti ir popiežius Benediktas XVI. Kelionės data dar nežinoma.

Lietuva Vasario 3 d. Kauno arkivyskupijoje pradėti švęsti Švč. M. Marijos 400 metų apsireiškimo Šiluvoje jubiliejiniai metai, pasibaigsiantys per Kalėdas, o pagrindinės Jubiliejaus iškilmės bus švenčiamos per Šilines rugsėjo 6–15 d.

Ta proga paskelbtame arkivysk. Sigito Tamkevičiaus ganytojiškajame laiške „Per amžius tegul bus garbinamas Dievo Sūnus“ primenama, jog Benediktas XVI enciklikoje Spe salvi Švč. Mergelę Mariją vadina Vilties Žvaigžde: „Pasirengimas ir Jubiliejaus šventimas – tai tarsi naujas Marijos apsireiškimas Lietuvai, naujas ženklas, kad yra vilties prisikelti, naujai atrasti Dievą, vilties kartu su visais geros valios žmonėmis kurti prasmingą laisvos Tėvynės ateitį. Marijos kvietimas Šiluvoje garbinti Amžinojo Dievo Sūnų yra

Kronika kvietimas gyventi tikėjimu, skelbti ir liudyti Gerąją Naujieną, stiprinti save Eucharistijos duona, drąsiai sutikti ir Evangelija atsakyti į šiandienos iššūkius.“ Laiške taip pat primenama, kad Šiluvos jubiliejaus garsas sklinda už Lietuvos ribų. Šiaurės Amerikos ateitininkų taryba

paskelbė šių metų šūkį: „Su gyvuoju Dievu mes gyvi – širdimi į Šiluvą!“ Pasak užjūrio ateitininkų dvasios vado kun.

Kęstučio A. Trimako, esama istorinio ir dvasinio ryšio tarp Šiluvoje ištartų Marijos žodžių ir ateitininkų sąjūdžio, kuriuo siekiama gyventi su gyvuoju Dievu. Šiluvos jubiliejui buvo skirta ir sausio pabaigoje Kaune vykusi Atsinaujinimo diena tema „Marija – evangelizacijos žvaigždė“.

Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio jubiliejinių sukakčių metams prasidedant, subrandinta mintis burtis į Pal. J. Matulaičio draugiją, kurios tikslas – stiprinti ir ugdyti narių dvasinį gyvenimą bei skatinti melstis palaimintojo Jurgio užtarimu prašant malonių. Šiemet sausio 27 d., minint jo mirties metines, Marijampolėje įvyko pirmasis visuotinis draugijos suvažiavimas, į kurį susirinko beveik 200 narių iš įvairių Lietuvos vietovių.

Pašvęstojo gyvenimo dienos proga Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ lankėsi Kretingoje, kur su broliais pranciškonais ir būriu tikinčiųjų meldėsi prie Kretingos Lurdo. Šiemet pasaulyje mi-

nimos Marijos apsireiškimo Lurde 150osios metinės. Ta proga visą devyndienį nuo vasario 2 iki 11 d. Žemaitijos Lurduose vyko iškilmės ir atlaidai.

rio 16-osios minėjimų, ateitininkija ne pirmus metus kvietė Valstybės atkūrimo dieną kūrybiškai atšvęsti pokyliu Kaune, VDU Teologijos fakulteto auloje.

Kristaus Paaukojimo iškilmes ypatingai švenčia „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių nariai. Šiemet devynios Lietuvoje veikiančios bendruomenės šia proga metinio susitikimo suvažiavo į Klaipėdą: siekta padrąsinti entuziastus ir šiame mieste telkti bendruomenę, vienijančią protiškai neįgalius žmones, jų šeimas ir draugus.

Sveikatos apsaugos ministerija Vasario 16-ąją pasiūlė minėti ir kaip Blaivybės dieną, nes tądien gimė vienas garsiausių lietuvių tautos švietėjų, kultūros ir blaivybės puoselėtojų vyskupas Motiejus Valančius. Jo skelbtos idėjos ne mažiau svarbios ir dabar. Seimo nutarimu šie metai paskelbti Blaivybės metais.

Lietuvos valstybės atkūrimo 90-ųjų metinių Mišiose Vilniaus arkikatedroje dalyvavo Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prezidentai. Homilijoje kardinolas Audrys J. Bačkis pabrėžė, kad visuomenės kertinis akmuo yra asmuo – Dievo kūrinys, žinantis savo kilmę, suvokiantis atsakomybę, gebantis save kontroliuoti, darniai įsitraukti į bendruomenę ir kartu su kitais kurti bendrąjį gėrį. „Dėl Dievo duotosios sąžinės gimsta tvirti ir teisingi mūsų įsitikinimai. Jie ypač svarbūs šių dienų pliuralistinėje visuomenėje, kurioje siautėja naudos diktatas. Šiandien labai daug kalbama apie toleranciją, tačiau iš tikrųjų tolerancijos principu manipuliuojama, bandoma paveikti tvirtus įsitikinimus turinčius žmones, kad jie tų įsitikinimų išsižadėtų ir priimtų tai, kas kitiems yra naudinga“, – sakė kardinolas.

Jis ragino: „Jeigu norime gyventi laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje, turime grįžti prie Kūrėjo mums įdiegtų tikrojo gyvenimo principų ir jais vadovautis.“ Valstybės šventės išvakarėse viešuomenę audrinusios ir piktinusios kalbos apie energetikos „levą“ grėsė nusiaubti pilietiškumo likučius. Pilietinės atsakomybės nervą tikrino signataro Algirdo Patacko (atsisakiusio priimti valstybinį apdovanojimą) sąžinės testas. Jo laikysena dar kartą parodė, jog visuomeninis susitaikinimas nėra glotnus užmaršumas, o valstybingumo simboliai, bent kai kam, tebėra reikšmingi.

Ateitininkai yra tarp tų, kurie, užuot murmėję dėl tamsos, dega žiburį. Kai kam skundžiantis dėl „valdiškų“ Vasa-

Šv. Valentino dieną švęsti „kitaip“ – apmąstant apaštalo Pauliaus himną meilei ir šlovinant Dievą – vėl pakvietė Kauno arkivyskupijos jaunimo centras.

Pernai pradėta iniciatyva buvo sėkminga: arkivyskupijos salėje vos sutilpo visi atėjusieji.

Filosofo, poeto ir teologo Antano Maceinos gimimo šimtmečio proga žiniasklaidoje prisiminta išeivijos pasaulėžiūrinių stovyklų polemika dėl jo socialinių idėjų ir modelių. O Panevėžyje vykusiame minėjime vysk. Jonas Kauneckas negailėjo aukščiausių vertinimo žodžių šio šviesuolio kūrybai. Pasak ganytojo, į negyvenamą salą drauge su Biblija jis pasiimtų ir A. Maceinos aštuontomį…

Vasario pradžioje žiniasklaida intensyviai kedeno Strasbūre priimtą Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, tariamai atvėrusį galimybę homoseksualams įsivaikinti. Beje, šią bylą nagrinėjusi teisėja iš Lietuvos Danutė Jočienė nepritarė EŽTT daugumos sprendimui ir pareiškė atskirąją nuomonę. Lietuvoje nepristigo dvasininkų, politikų ir visuomenininkų blaivių balsų, priminusių ir vaikų teises.

Visuomenei taip pat buvo paaiškinta, kad, nepaisant ažiotažo, EŽTT teismo sprendimas neįpareigoja įvaikinimą reguliuojančių nacionalinių institucijų.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija vasario pradžioje išplatintu pareiškimu paragino tęsti viešosios žiniasklaidos stebėseną. Taip siekiama suaktyvinti pilietines iniciatyvas ir priešintis neigiamam žiniasklaidos poveikiui, ypač žalojančiam vaikų sąmonę ir ardančiam šeimas.

Jonas MALINAUSKAS, Juozas LATVIS

15

16

Artuma / 2008 m. kovas

Kronika

Kelionė į sėkmę. Kokia ji?

Dr. Andrius NAVICKAS Jau 18 metų žengiame atkurtos Nepriklausomybės keliais.

Daug tai ar mažai? Šventasis Raštas liudija, kad Mozė žydų tautą iš vergovės vedė kur kas ilgiau. Dar neseniai tie keturiasdešimt metų atrodė kaip metafora, nelabai tinkanti sparčiai kintančiai mūsų nūdienai. O šiandien jau atrodo, jog gali prireikti kur kas daugiau laiko, idant palaidotume vergą savyje. Kita vertus, prisiminkime, kad tarpukario Lietuvos Respublika gyvavo tik 22 metus ir per juos labai daug pasiekė.

Vis dėlto, einant į laisvę, svarbiau ne skaičiuoti metus, o išdrįsti teirautis kelionės krypties. Pakankamai aišku, iš kur bandome ištrūkti, tačiau tikrai per retai susimąstome, kur keliaujame. Frazės apie pilietinę visuomenę, sėkmės Lietuvą yra ne tokios savaime suprantamos gairės, kaip dažnai tvirtinama. Tad į ką kreipiame akis, aptardami dabartinę visuomenės būklę? Ar ne atkartoti velnio gundymus dykumoje reiškia bandymai mūsų gyvenimo vertę matuoti vartojimo ar ekonominės laisvės indeksais? Ar išties mūsų siekinys yra vis daugiau prekių sugebanti suvartoti visuomenė? Ką krikščioniui kalba posakis „sėkmės Lietuva“, kurį artėjant rinkimams girdėsime vis dažniau?

Krikščioniui tikroji sėkmė – gyvenimą ręsti ant Dievo pamato, širdimi įaugti į Jo karalystę. Paskutinį skatiką aukojančios našlės gyvenimas Viešpačiui yra kur kas vertingesnis nei turtuolio, nesugebančio įveikti vergystės savo turtams.

Taigi sėkmės Lietuva – valstybė, sugebanti atpažinti Dievo jai skirtą kelią ir atrandanti savyje drąsos laikytis jo. Toks apibrėžimas tikriausiai nuvilia politikus, nes kalbu apie dalykus, kurių neįvertins ir nepaskatins joks tarptautinis fondas.

Sveikintina, kai partijų veikėjai siekia ekonominio valstybės klestėjimo, kovoja prieš skurdą. Tačiau politikai, kaip ir visoms kitoms žmogaus gyvenimo sritims, skirtas pirmasis Kristaus gundymas dykumoje. Į siūlymą paversti akmenis duona (kiekvieno politiko svajonė) Kristus atsako: ne vien duona žmogus gyvas.

Medžiaginės gėrybės svarbu, bet ne svarbiausia, neteisinga paversti jas savaiminiu tikslu. Štai kodėl visada būtina klausti: o kokią kainą už tai mokame?

Viena iš mūsų bėdų yra ta, kad gyvenimo sėkmę ar nesėkmę pernelyg siejame su turėjimu. Elgiamės kaip paiki vaikai, kuriems Viešpats nuolat beria dovanas, o mes kreipiame dėmesį tik į tas, kurios įvyniotos į blizgantį popierių, ir nepastebime šalia gulinčių daug svarbesnių.

Dvasinę brandą labai sunku išmatuoti, todėl politikams reikalingos gairės, kuriomis būtų galima įvertinti, ar judama teisinga kryptimi. Kriterijai, pagal kuriuos vertintume valdžios veiklos sėkmę, galėtų būti, pvz., šie: ar mažėja praraja tarp gyvenančių prabangoje ir Tomo Vyšniausko nuotrauka

skurde; ar visiems suteikiama galimybė oriai gyventi; ar gyvybė ginama nuo pradėjimo akimirkos iki mirties; ar mažėja smurto, skyrybų, alkoholinių psichozių, kitų priklausomybių; ar žmonės pasitiki valstybės institucijomis ir ar jos sugeba tarnauti, o ne valdyti? Tai daug svarbiau nei automobilių skaičius vienam gyventojui, vartojimo indeksas ar net BVP augimo tempas.

O koks mūsų pačių požiūris į savo valstybę? Nesyk teko girdėti: „Ne dėl tokios Lietuvos kovojome ir aukojomės!“ Pala, kažkas ne taip, jei savo poelgius, apsisprendimus grindžiame tik juslėmis apčiuopiamais padariniais. Juk kiekvienas mūsų apsisprendimas vyksta amžinybės perspektyvoje, visi dalyvaujame išgelbėjimo per kryžių dramoje. Amžinai išliks tai, ką statėme ant Viešpaties pamato, o visi statiniai ant smėlio, kad ir kokie didingi atrodytų, neišvengiamai sunyks.

Tai nereiškia, kad neturime siekti jau čia ir dabar egzistuojančios teisingesnės visuomenės. To siekti reikalauja meilės artimui priesakas, o ne iliuzija įveikti žmogaus prigimtį žalojančią nuodėmę vien žmogiškomis pastangomis. Meilės priesakas ir pastangos atpažinti bei vykdyti Dievo valią nepriklauso nuo to, kiek racionalu tai atrodytų, nuo to, ar turėsime progos džiaugtis sudygusiomis meilės darbų sėklomis.

Krikščioniui nevalia pulti į neviltį ir trimituoti apie pralaimėjimą. Juk pasaulio akyse Dievo mirtis ant kryžiaus buvo didžiausias pralaimėjimas, kokį tik galima įsivaizduoti. Pirmųjų amžių krikščionys dėkodavo Viešpačiui už patiriamus sunkumus, nes žinojo, kad Jis sunkiausiai išbando tuos, kuriuos labiausiai myli, ir džiaugėsi galėdami prisiimti bent nedidelę dalį kančios, kuria Viešpats mus visus atpirko.

Išsivaduokime iš šūkio „Nusipelnėme gyventi geriau“ hipnozės. Pakeiskime jį siekiu gyventi švenčiau. Esame Kristaus bičiuliai, Viešpats mus nuolat gaivina ir stiprina savo malonėmis.

Užuot dėkoję ir džiaugęsi, skundžiamės ir bambame. Viešpats myli mus ir tokius, bet vis vien gėda.

Didelės ir mažos kryžkelės

Kūnas nuo sukūrimo iki prisikėlimo Tomas VILUCKAS Kūniškumas žmonėms nedavė ramybės visais laikais. Dažnai manome, kad vadinamasis kūno kultas yra nūdienos reiškinys, bet atidžiau pažvelgę į žmonijos istoriją pamatytume, jog panašių apraiškų būta ne viename laikotarpyje ir civilizacijoje. Savo požiūrį į kūną turi ir krikščionybė. Ją kritikai nuo seno karštai puolė, kaltindami siekimu paniekinti kūną, parodyti jį kaip kažką negero ir pikto, slopinti lytinį potraukį. Tokie mitai gajūs iki šiol. O ar žinome, ką krikščionybė iš tikrųjų sako apie kūną? Ar dažnai patys nesame kalti dėl stereotipinio požiūrio į krikščionių santykį su kūnu?

Dvasios pergalė prieš kūną?

Girdėdami priekaištus, esą krikščionybė niekina kūną, dažnai užimame gynybinę poziciją. Puolame įrodinėti, kokia svarbi yra dvasia, kad kūnas jai trukdo, kaltiname krikščioniškosios etikos kritikus, kad jie yra bedieviai, skatina nusidėti, galvoja tik apie seksą ir tai, kaip sunaikinti Bažnyčią. Tačiau sutikime, kad nemenka dalis katalikų, krikščionių mano, jog lytinis gyvenimas turi daug gyvuliškumo, todėl jį reikia stipriai suvaržyti, ir jei jiems kas leistų, tai jie visas moteris aprengtų musulmonių ar feminisčių pavyzdžiu.

Daugiau nei prieš gerą dešimtmetį bendravau su neseniai atsivertusia jauna moterimi. Tuomet (deja, dar net dabar!) katalikę moterį ar merginą buvo galima atpažinti iš apsmukusių, figūros neparyškinančių, blankių drabužių, o vyriškius katalikus – iš neskalbtų kojinių kvapo. Ši moteris tikriausiai buvo sulaukusi neigiamų pastabų dėl savo išvaizdos: vilkėjo neiššaukiamai, bet gražiai, ir nepamiršdavo kosmetikos. Ji karčiai manęs paklausė: „Negi katalikė būtinai turi negražiai rengtis, nesidažyti, prastai atrodyti?“ Kur tokio manymo bei elgesio šaknys? Pirmiausia verta pasakyti, kad krikščionių požiūrį į kūną smarkiai paveikdavo konkrečioje epochoje vyraujančios nuostatos. Tai puikiai matyti iš pirmųjų amžių krikščioniškos raštijos pavyzdžių, kuriems didelę įtaką darė platoniškoji filosofija, teigusi, kad materija yra bloga, todėl ir žmogaus kūnas esąs blogas, t. y. kalėjimas, kuriame siela tūno iki savo išlaisvinimo mirtimi.

Taip žmogaus kūnas buvo diskredituotas. Tad nieko stebėtina, jog plito įvairūs askezės būdai ir apsimarinimai. Nemiegoti, nuolat pasninkauti, nesiprausti, dėvėti ašutinę ir nešioti grandines, plaktis buvo įprastos kūnui tvardyti priemonės, vertinamos kaip dvasios per-

galė prieš kūną. Toje epochoje geras maistas, higienos reikmenys, patogūs ir gražūs drabužiai buvo turtingų žmonių privilegija, o neturto idealai reikalavo gyventi priešingai jiems. Rūsčios kultūros visuomenėse savęs marinimas atrodė tik kaip heroizmas. Griežtas požiūris į kūną buvo būdingas ne tik katalikybei ar stačiatikybei, bet ir kalvinizmui, puritonams ar Viktorijos epochai. Be to, nepamirškime, kad įsimylėjęs žmogus daro kvailystes, tad ir Kristų pamilusieji peržengdavo (ir peržengia) sveiko proto ribas...

Kokia graži mano mylimoji!

Akivaizdu, kad aprašytasis požiūris į kūną priešingas Biblijos pasauliui. Juk kūnas Šventajame Rašte neturi jokio neigiamo atspalvio. Štai Senajame Testamente nevaržomai džiaugiamasi žmogaus grožiu. „Jis buvo įdegęs saule, turėjo žvalias akis ir buvo gražios išvaizdos“, – rašoma apie karalių Dovydą (1 Sam 16, 12).

Giesmių giesmė su ypatingu susižavėjimu vaizduoja mylimųjų kūnus. Joje vartojami posakiai pulsuoja nevaržoma aistra bei erotika ir gali papiktinti ne vieną griežtos moralės sargą. Ko verta vien panegirika mylimajai: „Kokios grakščios tavo kojos, apautos sandalais, didžiūno dukra! Tavo dailios šlaunys tarsi brangakmeniai, nugludinti meistro rankų. Tavo bamba tarsi apvali taurė, visuomet pilna vyno. Tavo pilvas tarsi kviečių krūva, apsodinta lelijomis. Tavo krūtys tarsi du stirniukai – gazelės dvyniai. Tavo kaklas tarsi dramblio kaulo bokštas. Tavo akys tarsi Hešbono tvenkiniai prie BatRabimų vartų. Tavo nosis tarsi Libano bokštas, žvelgiantis Damasko link. Tavo galva iškyla kaip Karmelis, tavo plaukų sruogos tarsi purpuras – jų kasos karalių padaro belaisvį. Kokia tu graži, kokia maloni! O meile, mano džiaugsme!“ (Gg 7, 2–7).

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės Taigi Senasis Testamentas kalba apie nuoširdų gėrėjimąsi žmogaus kūnu, tačiau išorinio grožio nelaiko svarbiausiu žmogaus vertinimo kriterijumi: „Žavumas – apgaulingas, o grožis – rūkas; moteris turi būti giriama už jos pagarbią Viešpaties baimę“, – sakoma Patarlių knygoje (31, 30).

Bylodamas apie kūną, Šventasis Raštas neapsiriboja vien lytiniu aspektu. Juk mūsų kūnas, atskiri jo organai yra skirti Dievui pažinti ir su juo bendrauti. Pvz., ausimis žmogus gali girdėti Dievo kalbėjimą, kaip sakoma Izaijo pranašystėje: „Viešpats Dievas atvėrė man

Artuma / 2008 m. kovas

sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą. Tad žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo. Priešingai, savo kūną, kaip Dievo sukurtą ir prikelsimą paskutinę dieną, jis turi laikyti geru ir vertu pagarbos“ (Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et Spes, 14).

Tad kūnas yra prasmingas nuo sukūrimo iki prisikėlimo. Prisikėlimo tikrovė laukia mūsų visų ir būsime prikelti su kūnais. Kaip tai vyks, nežinome, bet nėra kito pavyzdžio, kaip tik Jėzaus prisikėlimas, nes, pasak apaštalo Pauliaus, Kristus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 21). II a. krikščionių rašytojas Tertulijonas teigė: „Kūnas yra išgelbėjimo ašis.“ Kitaip tariant, viskas sukasi aplink kūną. Čia pravartu prisiminti prisikėlusio Kristaus pasirodymus mokiniams. Kiekviename iš apsireiškimų Viešpats stengėsi mokiniams įrodyti, kad jie bendrauja ne su dvasia ar vaizdiniu, bet su tikru, kūnišku asmeniu. Prisiminkime įspūdingą Evangelijos pagal Luką ištrauką: „...pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.

Tomo Vyšniausko nuotrauka O jis paklausė: „Ko taip išsigandoausis...“ (Iz 50, 5). Dievas sutinkamas per jo žodį, iš ku- te, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į rio atpažįstame jo valią ir klausydamiesi suartėjame su mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane juo. Štai psalmininkas prašo: „Viešpatie, praverk mano ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip malūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę“ (Ps 51, 17). Tad tote mane turint.“ Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir burna galime kreiptis į Viešpatį, jam pasiskųsti, prašyti kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, jo, šlovinti jį. Suprantama, kad bendravimo su Kūrėju Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie pamatas yra mūsų protas, valia, jausmai, širdis, bet į šį padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų vyksmą įtraukiamas ir mūsų kūniškumas. Negana to, akyse“ (Lk 24, 36–43).

Prisikėlusiam kūnui nereikia maisto, bet Jėzus bendraujame su Dievu net ir konkrečiomis kūno dalimis – ausimis, burna, rankų, kojų judesiais. Čia egzis- valgo dėl mokinių, kad jiems atsiskleistų prisikėlimo tuoja ištisa simbolių dinamika. Dievas taip mus sukū- realumas: Jėzus nori, kad jie paliestų jo kūną ir taip rė, kad galime per savo kūną sutikti Kūrėją ir, žinoma, įsitikintų viso tikrumu. Kaip matome, pati Biblija atskleidžia mums kūno išaukštinimo kelią. Jam svetima kitą žmogų. užsisklęsti vien dvasiniame pasaulyje, niekinti materiKūnas prasmingas iki prisikėlimo ją ir kūniškumą.

Todėl apaštalas Paulius tvirtina: „Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią“ (Ef 5, 29). Neapkęsti savo kūno reikštų nekęsti savęs paties, nes žmogaus kūnas yra jo asmens dalis. Šiaip neegzistuoja atskiras, atsietas kūnas, tai esame mes, mūsų esybė. Neapykanta savo kūnui reikštų ir panieką Kūrėjo išminčiai, žmonijai skirtam jo užmojui. Bažnyčia moko: „...žmogus pačia savo kūnine

Didelės ir mažos kryžkelės

Gyvosios žemės dulkės „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą“ (Pr 2, 7) losofas Maurice’as Merleau-Ponty XX a. viduryje apie šią patirtį rašė, kad ji „sudegina objekto ir subjekto perskyrą“. Paprastai tariant, mano kūnas vienintelis iš viso pasaulio daiktų gali būti ir daiktas – kažkas kitas, ir drauge – aš pats. Kūnas iš visų daiktų išsiskiria ir tuo, kad man jis visada yra čia, kai visi kiti daiktai yra ten. Be to, kūną patiriu tiesiogiai kaip savo patyrimus (įsipjovus pirštą man skauda).

Kūnas, nors daug kartų sunkesnis už pūką, yra vienintelis daiktas, sujudantis man vos panorėjus. Vadinasi, šis daiktas, kurį vadinu savo kūnu, yra ne tik daiktas: jis taip su manimi susijęs, kad rodydamas į save rodau į jį, o rodydamas į jį rodau į save. Todėl mūsų gyvajai patirčiai labiau tiktų sakyti ne „Aš turiu kūną“, bet „Aš esu manasis kūnas“.

Jei patirtis byloja apie tokią aš ir kūno vienybę, tuomet kyla keli klausimai: kodėl atsirado minėtieji dualistiniai žmogaus suvokimai? Ir ar toks kūno ir aš suliejimas nepaneigia sielos egzistavimo?

Galimi keli paaiškinimai. Žmogus dėl savo trapumo (ligos, aistros, neįgalumo, senatvės) yra Algirdo Kazlos nuotrauka gundomas psichologiškai nebesusieti Tačiau visai kitokios mintys ėmė ras- savęs su tuo, kas visas tas negandas tietis mąstytojų galvose jiems atkreipus dė- siogiai patiria ar nešioja. Kitas bandymas mesį į paprastą ir kasdienį reiškinį – savęs aiškinti dualistinę žmogaus savivokos lietimą. Palieskime savo ranką kita ranka lemtį kyla iš Vakarams būdingo „moksliir pabandykime atsakyti: kuri kurią pa- nio objektyvumo“ ir jo esminio reikalavilietė? Kurioje rankoje aš buvau tas, kuris mo – atsiriboti nuo tiriamo objekto. Dėl pažįsta, o kurioje – tai, kas pažįstama? Fi- tokio tiesos kriterijaus iš mokslo buvo Kaip suprasti – į žemės dulkes įpūtė gyvybę? Kas yra šios kvėpavimo pripildytos dulkės? Trumpai pamąstykime apie tą dužų, iš žemės padarytą, indą.

Nuo mažumės mus supo kalbos, pamokymai, vaizdiniai apie tai, kad žmogus yra dviejų pradų suma: bažnyčioje girdėdavome apie sielą ir kūną, universitete – apie dvi substancijas ir pan. Nors tai labai įprasta, tačiau ar iš tiesų savaime suprantama? Toks dualistinis žmogaus suvokimas Vakarų mąstymo lopšyje – filosofijoje – vyravo nuo pat jos pradžios. Žinome platoniškus kūno kaip sielos kapo ar sielos kaip laivo kapitono įvaizdžius, galbūt esame girdėję ir apie šiuolaikinės filosofijos tėvu vadinamo René Descartes’o pastangas atrasti smegenyse liauką, kuria siela valdo kūną. Tad atrodo, jog būtent filosofija pagrindžia tokį dualistinį požiūrį į žmogų.

Donatas VEČERSKIS

išmestas ne tik subjektyvus pasaulio patyrimas, bet ir žmogaus savęs patyrimas. Kitaip sakant, kvietimas „pažink save“ virto kvietimu pažvelgti į save iš šalies. Ilgainiui šis „mokslinis metodas“ persmelkė kultūrą, švietimą, meną, pagaliau žmogaus savivoką. Todėl jei iš tiesų noriu suvokti, kas yra manasis kūnas, reikia ne skubėti pateikti jau „paruoštą“, „mokslišką“ atsakymą, o stabtelti ir paklausti: kaip aš tai patiriu?

Antrasis man, kaip krikščioniui, svarbus klausimas toks: ar teiginys „Aš esu manasis kūnas“ nepaneigia sielos buvimo, ar neapriboja visko materija?

Atkartodamas Aristotelio mintis Katekizmas nurodo, kad kūno ir sielos vienybė yra tokia gili, jog sielą turime suprasti kaip kūno „formą“ (KBK 365); kiek anksčiau teigiama, kad kūnas ir siela – viena (KBK 364). Tad kalbėdama apie kūno ir sielos santykį Bažnyčia pabrėžia jų vienybę ir netgi tai, jog derinys gyvasis žmogaus kūnas turi Dievo atvaizdo garbingumą.

Galiausiai juk nuostabu, kad dėl šitokio aš ir kūno neatskiriamumo visi mūsų gyvenimo reiškiniai – džiaugsmas, skausmas, lytiškumas, aistros, pojūčiai ir t. t. – turi žmogiškumo matmenį. Mano kūniškos išraiškos ir gestai yra mano gestai, tačiau ir mano dvasingiausios, mistiškiausios patirtys yra mano kūno patirtys. Todėl kad ir kaip, net ir labai dvasingai, kalbėti apie sielą užmirštant kūną, arba kalbėti apie kūną užmirštant sielą (įkvėptąją gyvybę) – tai nusigręžti ir nutolti nuo gyvųjų žemės dulkių slėpinio.

19

20

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. kovas

Ar grožis – vis dar ginklas?

Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Kas yra grožis? Ką jis reiškia mūsų gyvenime? Į šiuos klausimus mėginta atsakyti nuo seniausių laikų. Tačiau mąstytojai samprotavo prieštaringai. Vieni teigė, kad grožis išgelbės pasaulį. Kiti grožį vadino visų blogybių šaltiniu. Treti grožyje matė paslaptingos jėgos šaltinį, fatališkai veikiantį gyvenimą. Pavyzdžiui, pastarųjų nuomone, jei Kleopatros nosis būtų buvusi kitokia, neaišku, kaip būtų pasisukusi Europos istorija... Nūnai teisieji piktinasi, kad šiandieniame gyvenime klesti jauno ir gražaus kūno kultas, kad išvaizda tampa vienu iš svarbiausių asmens vertinimo kriterijų, ir t. t. O profesionalūs žmogaus psichinio gyvenimo tyrinėtojai kelia hipotezes, atlieka tyrimus ir bando suprasti išorinio grožio svarbą kiekvieno asmens gyvenime. Ir ne tiek grožio, kiek patrauklumo. Mat kitus asmenis suvokiame kaip įvairių veiksnių – aprangos, papuošalų, laikysenos ir kt. – visumą.

Būtent ją įvertinę, priskiriame asmenį mums patrauklių ar nepatrauklių žmonių grupei.

Patrauklumas ir poreikių patenkinimas Kad ir kiek stengtumės kalbėti apie žmogaus vidinio grožio reikšmę, išorinis patrauklumas nėra nesvarbus daugeliui iš mūsų. Juk leidžiame pinigus naujiems apdarams (net jei jie iš dėvėtų drabužių parduotuvių) ne todėl, kad neturime kuo apsirengti. Mums atrodo, kad madingesniu drabužiu vilkėdami tapsime patrauklesni. Šito siekdami žmonės valandų valandas leidžia kirpyklose, grožio salonuose ir pan. Dažnam dingojasi, kad dailiau atrodant galima tikėtis didesnės sėkmės kasdienybėje, mūsų santykiai su kitais bus geresni ir mes patys būsime „aukštumoje“.

Tokia buitinė gražinimosi samprata buvo patikrinta moksliniais tyrimais. Pasirodė, kad išvaizda iš tiesų daro įtaką mūsų santykiams su kitais asmenimis. Jau trimečiai vaikai linkę siekti draugystės su fiziškai patrauklesniais bendraamžiais. Ir tas patrauklumas labiau grindžiamas gražesniais drabužėliais ir turimais žaislais, nei vaiko išvaizda (aišku, jei joje nėra akis badančių trūkumų). Daug suaugusių linkę manyti, kad fiziškai patraukliems žmonėms būdingos ir patrauklios savybės – jie suvokiami kaip protingesni, geresni, laimingesni, lengviau bendraujantys.

Taigi, egzistuoja fizinio patrauklumo stereotipas: kas gražu – tas gerai. Vaikai šį stereotipą perima gana anksti: našlaitė, Pelenė yra graži ir gera, o ragana, pamotės dukros bjaurios ir negeros. Tai tęsiasi ir toliau – mokykloje, universitete, darbovietėje. Patrauklesni asmenys dažniau būna dėmesio centre; draugystės su jais siekia ir priešingos, ir tos pačios lyties atstovai; jie mieliau priimami į darbą ir lengviau kopia karjeros laiptais. Iš JAV atliktų tyrimų paaiškėjo, kad tie universiteto absolventai, kurie buvo įvertinti kaip patraukliausi, vėliau vidutiniškai uždirbo šiek tiek daugiau už tuos, kurie buvo įvertinti kaip ne tokie gražūs.

Kartais konsultuodama klientus ir aš išgirstu kartėlio kupinų prisipažinimų. Viena moteris pasakojo, kad mokykliniais metais ji neturėjo draugų, nes jos tėvai gyveno labai kukliai ir gražesniems vaikų drabužėliams ar pramogoms neužtekdavo pinigų. Dėl to aplinkiniai ją dažniausiai atstumdavo, o ir ji pati dėl tokio savo nevisavertiškumo laikydavosi nuošaliau. Aišku, toks draugų požiūris išgyvenamas kaip labai skausminga patirtis. Mat žmogui, anot garsaus psichologo A. Maslow’o, būdingas susietumo su kitais asmenimis poreikis, reikmė būti kitų priimamam ir lygiomis vertinamam. Šio poreikio, kaip ir bet kurio kito, nepatenkinimas visada susijęs su vidine įtampa ir nuolatiniu diskomfortu.

Moterų ir vyrų patrauklumo vertinimo skirtumai Noromis ar nenoromis tenka pripažinti, kad išorinis patrauklumas yra vienas iš dažniausiai mūsų vartojamų kriterijų kitiems ir sau įvertinti. Čia daugiau aptarsime problemas, susijusias su moters grožiu. Psichologiniai tyrimai atskleidė, jog vyrui pakanka neturėti akis badančių fizinių trūkumų, kad jis būtų laikomas patraukliu asmeniu. Priimta manyti, ir visai ne be pagrindo, kad moterys labiausiai vertina vyrų charakterį, tuo tarpu vyrams svarbiausia yra moters išorė. Iš patrauklių fizinių vyro savybių (beje, jos nėra svarbiausios) moterys dažniausiai mini ūgį ir raumenyną. O vyrams pirmiausias ir svarbiausias veiksnys vertinant moters patrauklumą yra jos išvaizda. Įdomu, kad vyrui užkariavus moterį šis kriterijus greitai nublanksta ir jam svarbiausios tampa moters vidinės savybės, tokios kaip supratingumas, švelnumas,

Didelės ir mažos kryžkelės jautrumas, atsidavimas šeimai ir pan. Nors moterų fizinis grožis visais laikais ir įvairiose kultūrose buvo siejamas su jų apkūnumu, mūsų gyvenime moteriško kūno laibumas tapo kultu, kurį sudaro ir palaiko ištisa grožio „industrija“, t. y. galinga verslo šaka.

Patrauklumas ir fiziniai duomenys

nejaukiai („Kažkokias nesąmones ji kalba apie save!“).

Bet prabėgus konsultacijai skirtam laikui, ją išlydėdama iš kabineto mintyse sugavau save, kad vertinu jau kitaip: „Kokia simpatiška mergina, iš tiesų!“ Aišku, laimingi, mylintys, geros nuotaikos ir optimistiškesni asmenys mums patrauklesni, nei surūgę nepatenkintieji. Tikriausiai taip esti dėl to, kad emocijos yra užkrečiamos, o teigiamų išgyvenimų mums niekada nėra per daug.

Tad grįžkime prie esminio klausimo – kas nulemia, kad vieni asmenys laikomi patraukliais, o kiti ne? Teksaso universiPatrauklumo pinklės teto mokslininkai atliko įdomų Deja, vis mažiau laiko skityrimą. Vyrams buvo pateikiami riame oriau ir giliau pabenmerginų portretai. Jie turėjo jas drauti su kitais. Mūsų žmoįvertinti kaip patrauklias arba nepatrauklias. Vieną grupę nuotraugiškieji santykiai tampa vis kų sudarė realių merginų veidai, paviršutiniškesni, fragmentiškesni, o būtent bendraujant kitą – kompiuteriu sintezuoti veidai iš keturių, aštuonių, šešiolikos išoriniai asmens požymiai, ir trisdešimt dviejų veidų. Pasiroįskaitant ir fizinį patrauklumą, do, kad iš 32 portretų sintezuoti yra svarbūs. Patrauklūs žmonės turi pakankamai teigiamos veidai buvo pripažinti patraukbendravimo patirties, todėl jie liausiais. Vadinasi, tie asmenys, lengviau ir lanksčiau bendrauja kurių veidai arčiausiai „vidurkio“, su aplinkiniais. Beje, jie labiau suvokiami kaip patraukliausi. Be pasitiki savimi net menkai pato, didelės reikšmės turi ir veido žįstamų asmenų draugijoje. simetrija – kuo jis simetriškesnis, Deja, patrauklūs žmonės nietuo patrauklesnis. kada nėra tikri, kad aplinkiniai Tačiau žmogus – ne tik veidas. juos vertina už kitas svarbias O kokia figūra laikoma gražia? PaTomo Vyšniausko nuotrauka plitę grožio konkursai nurodo idežmogiškas savybes (išmintį, alios figūros formulę „90–60–90“. Visa minėtoji grožio gerumą, draugiškumą ir pan.). Kadangi jie lengviau įgy„industrija“ siūlo paslaugas, kuriomis kūno ir veido for- ja aplinkinių palankumą, dažniau leidžia sau nesiplėšyti ma priartinama prie skelbiamų standartų. Čia finansinės dėl realių laimėjimų. Ir žmonijos patirtis atskleidžia, kad galimybės ir žmogiškos pastangos gali duoti laukiamų didžiausius atradimus padaro toli gražu ne patys patrauvaisių. Ir vis dėlto tikrovėje tokius standartus atitinkan- kliausieji, nes jie turi daugiau motyvų ugdyti savo sugečių moterų figūrų yra daug mažiau, nei patrauklių mo- bėjimus ir siekti aukštų rezultatų profesinėje srityje. Būterų. Tad kodėl gi? tent tai ir kompensuoja jų mažesnį patrauklumą ar net fizinius trūkumus (prisiminkime Napoleoną ir ne tik jį).

Patrauklumas ir savijauta Įvairiose šalyse buvo atliktas tas pats tyrimas, kuriame dalyvavo po kelis tūkstančius asmenų. Jie iš keGrožis – tai ne tik ir ne tiek fiziniai moters duomenys, kiek jos pačios savijauta (kaip ji pati save vertina, ar myli, liasdešimties įvairių asmenų veidų fotografijų turėjo ar jaučiasi laiminga) ir gebėjimas save pateikti kitiems. išrinkti, jų manymu, patraukliausią. Ir ką jūs manote!

Psichologijoje žinoma, kad kiti asmenys linkę mus ver- Neliko nė vienos fotografijos, kuri bent kartą nebūtų tinti taip, kaip mes vertiname patys save. Jei moteris kan- nurodyta kaip patraukliausia. Tad šansų turime kiekkinasi dėl savo svorio, vos keliais kilogramais viršijančio vienas. Apie moteris sakoma, kad jų nebūna negražių, rekomenduotiną, ir suvokia save kaip bjaurią, kiti ją irgi esama tik tingių. Drabužių dizaineris Ivas Sen Loranas panašiai vertins. Savo praktikoje esu patyrusi kurioziškų nesyk pabrėžė, kad meilė yra geriausia kosmetika.

Tikrasis žmogaus patrauklumas kyla iš jo vidinio situacijų. Pamenu, atėjo niekuo neišsiskirianti mergina (pagal išvaizdą tikrai būčiau pavadinusi nepatrauklia). grožio, vidinės ramybės ir meilės. Jei mylimi asmenys Tačiau kai ji, pasakodama apie save, vis tvirtino: „Žinau, visada yra mums patraukliausi, tai ir mylintys yra labai kad esu labai patraukli“, „Man visada būdavo sunku ap- patrauklūs aplinkiniams. Mylėkime... ir nenuleiskime sispręsti, su kuriuo vaikinu draugauti, nes nuolat turėjau rankų, nes tikras grožis ir šiandien tebėra ginklas. didžiulį pasisekimą“ ir pan., sutrikau ir pasijutau šiek tiek

21

22

Artuma / 2008 m. kovas

O mes kitokie

Gali negirdėti, bet neįmanoma nemylėti Kalbėdamasi su vienuole seserimi Julija pamaniau: gal Žodis turėjo tapti Kūnu, idant negalintys girdėti išvystų jį? Gal visi žmonės yra linkę į kurtumą, jei Žodis tapo Kūnu dėl visų, jei Dievas atėjo parodyti mums gyvenimo ir jame išgyvenamos meilės?

Julijos mama neišgirdo pirmųjų savo vaikų ištartų žodžių; ji negirdėdavo, kaip vaikai ją pašaukdavo, tik pamatydavo, kaip tiesiog ranka jai pamodami atkreipdavo dėmesį ir tuo pat metu ištardavo lūpose įskaitomą brangiausią žodį – mama. Negirdėjo ir tėtis, bet jie abu visada buvo ir yra mylimi savo trijų kalbančių vaikų, kuriuos užaugino.

O dabar pasiklausykime ses. Julijos pasakojimo.

Kurčiųjų pasaulis Kurtieji man atrodo tokie patys žmonės, kaip ir mes visi, turi tokių pačių poreikių, pomėgių, svajonių. Skiriasi tik jų tarpusavio santykiai ir ryšiai su žmonėmis, šiek tiek ne tokiais kaip jie.

Kelis mėnesius dėsčiau tikybą kurčiųjų mokykloje ir mačiau, kad čia vaikai vis paliečia vienas kitą. Ką nors sakydami jie turi kaip nors atkreipti dėmesį, todėl kaskart paploja kitam per petį ar nugarą, ir atrodo, kad daugiau bendrauja kūnu negu žodžiais. Kalba galinga, ji kuria ir palaiko ryšį, o kai žmogus negirdi, žodžiai turi sklisti kitaip. Kurtieji lytėjimu lydi žodį ir juo kuria bendrystę.

Dėl savo negalios kurtieji tampa įtaresni, nes negirdint nelengva pasitikėti: gal kas nors blogai apie tave atsiliepia, o tu negirdi, ką sako. Žinoma, tai priklauso nuo kurčiųjų: vieni sugeba skaityti iš lūpų, kiti supranta tik gestų kalbą. Abu mano tėvai negirdi. Pamenu, kaip vaikystėje jausdavau nepasitenkinimą tėvais ir burbėdavau, kad jie tokie ir man ko nors neleidžia, kaip nusisukusi išsakydavau viską, ką apie juos manau. Naudojausi padėtimi ir negaudavau už tai lupti ar barti.

Pasakodama apie adventą kurčiųjų mokyklos vaikams, aiškinau, ką reiškia rengtis Dievo gimimui, jo laukti; pamačiau, kad jiems nelengva suvokti abstrakčias mintis, jausmus, abstrakčius žodžius. Ilgai ieškojau konkrečių pavyzdžių, kuriuos jie suprastų, nes rengtis

priimti Jėzų į savo širdį jiems atrodė tuščias reikalas – visiška abstrakcija. Ir tikėjimas kėlė dilemą: kaip kalbėti apie meilę? Tada man labai pravertė realus Jėzaus gyvenimas žemėje, ypač jo išgydymai, nes jie konkretūs, nors paaiškinti mokymą ir buvo nelengva. Rėmiausi tuo, kad Dievas įsikūnijo, tapo žmogumi, liečiamu ir matomu, idant mums visiems būtų prieinamas. Manyčiau, kad budizmą ar induizmą kurtiesiems būtų daug sunkiau perteikti.

Mano tėvai Mano tėtis yra kurčnebylys, mama neprigirdinti, tad savaime išmokau bendrauti gestais – juk tėvai pirmieji perduoda susikalbėjimo būdą. Raides ir sudėtingesnius gestus pažinau būdama gal ketverių. Turėjome tokias kaladėles su raidelėmis: man parodydavo raidę ir tuoj pat gestą. Paskui žaisdavome su mama: ji atsukdavo raidę, o man reikėdavo prisiminti ją reiškiantį judesį. Žodinio bendravimo mokiausi turbūt šnekėdamasi su dviem vyresniaisiais broliais, vėliau – lankydama darželį ir mokyklą. Augdama kurčių tėvų šeimoje mačiau, kaip sunku tokiems žmonėms žengti koja kojon su visuomene, su visomis sparčiai kintančiomis technologijomis. Pamenu didžiules savo ir brolių pastangas išmokyti mamą parašyti žinutę mobiliuoju telefonu, nes tai puikus būdas bendrauti su nekalbančiais tėvais, kai esi

Romualdo Rakausko nuotrauka

toliau. Metus prakaitavome, kol galų gale mama išmoko perskaityti žinutę, atsakyti į ją ir pan. Tokiam žmogui labai sudėtinga atsiskaityti kortele, kur nors užsiregistruoti, paskambinti, gauti informacijos. Dabar egzistuoja kurčiųjų klubai, yra pagalbininkų vertėjų. O seniau prašydavo manęs, vaiko: „Ar galėtum paskambinti į darbą ir pranešti...“ Aštuonerių eidavau su mama tvarkyti dokumentų, nes vienai jai buvo sudėtinga, o tėvas, apskritai nekalbus, net nesiimdavo tokių darbų. Į tėvų susirinkimus maniškiai nevaikščiojo: kam jiems ten sėdėti, jei vis tiek negirdi? O aš ir nenorėdavau, kad jie ten lankytųsi, nes tada visi būtų pamatę, jog mano tėvai kurčnebyliai. Vaikai visada žiaurūs: tavo ar tavo tėvų negalią būtinai iškels į viešumą ir išjuoks. Vieną brolį mokykloje vadindavo nebylio vaiku. Todėl kartais gėdydavausi su tėvais kalbėtis gatvėje, kur visi mato. Tad kuo mažiau mano tėvus matė bendramoksliai ir draugai, tuo man atrodė geriau.

Augdama tokioje šeimoje patyriau daugiau vienatvės, ypač paauglystėje, kai kyla klausimų apie gyvenimo prasmę. Juk tai abstraktūs dalykai, tad apie juos negalėdavau pasišnekėti su tėvais.

Vienatvė mane išmokė mąstyti ir gilintis pačiai. Užtat patyriau bendrumą su broliais ir tarpusavio pagalbą.

Būdamas vaikas nesuvoki, bet augdamas po truputį pamatai ne tik tai, ko negavai vaikystėje, bet ir teigiamus dalykus. Kitokia šeima mane išmokė jautrumo. Ši išsiugdyta savybė įpratino stengtis padėti tiems žmonėms, ku-

Susitikimai riems šiuolaikinėje visuomenėje sudėtinga dirbti ar gauti informacijos, – ir padaryti ne už juos, bet drauge su jais.

Priėmimo kelias Priimti savo šeimos kitoniškumą ir joje jaustis laimingai... Tai buvo ilgas procesas. Pirmiausia turėjau atsikratyti graužaties – tarsi būčiau kalta, kad mano tėvai kitokie. Gal penkiolikos sulaukusi pradėjau svarstyti, kodėl taip jaučiuosi, kodėl turiu slėptis ir slėpti, kad mano tėvai kitokie, juk aš visiškai nekalta! Ir jei kiti mato, kad mano tėvai yra kurčnebyliai, dar nereiškia, kad jie mane mato kiaurai. Mat paauglystėje buvau įsitikinusi, kad jei kiti pamatys mano tėvus, tarsi apsinuoginsiu ir visi supras, kodėl esu vienokia ar kitokia.

Labai bijojau pasmerkimo, kol galų gale supratau: nesvarbu, ką apie mane kas nors galvoja, jie yra mano tėvai ir aš juos abudu myliu, ir niekad nemylėsiu jų mažiau dėl to, kad jie tokie. Kaltės nėra – aš nekalta ir niekas nekaltas. Artimieji yra mano dalis, ir jei jų nepriimu, nepriimu savęs.

Kitas žingsnis buvo atleisti savo tėvams, kad jie man nedavė to, ko negalėjo duoti. Keistai skamba... Bet paauglystėje dažnai pagalvodavau, kodėl mano draugė su mama pasišneka apie viską, o aš negaliu. Todėl ir išliko nuoskaudų. Atėjo metas, kai supratau, jog turiu jiems atleisti, kad ko nors nepatarė, nepasakė, nepaaiškino, nepasikalbėjo su manim, kai man to reikėjo, kad nesilankė tėvų susirinkimuose – žodžiu, nepasirūpino manimi taip, kaip rūpinosi kiti tėvai. Buvo svarbu atleisti tėvams, kad nekaltinčiau jų, o vien mylėčiau.

Kiekvieno žmogaus istorija unikali. Ir mano istorija unikali. Ji ne blogesnė ar geresnė už kitų, tiesiog tai mano istorija.

Parengė Inesa VAITKŪNAITĖ

Apie Dievą, tėvynę ir artimą 1918 metais atkurtoje Lietuvos valstybėje visuomenė savo ir savo vaikų gerovę kūrė ant trijų pamatinių akmenų: tikėjimo, tėvynės meilės ir rūpinimosi artimu. Šiemet, minėdami 90-ąsias Nepriklausomybės paskelbimo metines, statome ir kuriame toliau, tačiau iš kur kas mažiau patvarių ir abejotinos vertės medžiagų, be kita ko, išleidę iš akių pamatų priežiūros ir tvirtinimo darbus. O jie sovietmetį atlaikė ne be padarinių, be to, juos nuolat klibina ekonominės audros, povandeninės politinės srovės ir emigracijos potvynis. Šiandien daugel jaunų žmonių nebežino, kur yra jų tikrieji namai: Anglijoje, Airijoje ar Lietuvoje? Apie santykį su tėvyne mažai ką pasakyti sugeba ir tie, kurie joje gyvena. Dažniausiai ji tapatinama su valdžia, tad sakoma, jog tėvynėje gyventi bloga, sunku ir nežinia, kaip bus ateityje. Dievas parūpsta tik per Kalėdas ir Velykas, na, dar kai užgriūna bėdos ir niekas kitas negali padėti. Tų trijų vertybių ryšio ir jo kasdienio išpažinimo nebėra. Šeima taip pat patiria krizę, nes mūsų valstybės Konstituciją, pasirodo, galima įvairiai interpretuoti. Nors joje įrašyta, kad santuoka yra šeimos pagrindas, ši nuostata kai kam atrodo abejotina ar atgyvenusi ir ją esą reiktų keisti pagal nūdienių žmonių, linkusių rinktis kitokias bendrabūvio formas, poreikius.

Dviejų valstybės švenčių – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – sandūroje ir pasitinkant Kristaus Prisikėlimą Jūratė KUODYTĖ kalbino Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarą, Europos Parlamento narį prof. VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.

Dievas, tėvynė ir artimas – šie trys tarpukario Lietuvoje buvę neginčijami postulatai po devynių dešimtmečių darosi ne mūsų gyvenimo pagrindu, bet veikiau tuščia deklaracija arba praeities drabužiu, ištraukiamu per šventes, o joms pasibaigus ir vėl pakabinamu giliai spintoje. Koks Jūsų santykis su tėvyne ir artimu, kaip suprantate krikščionišką tikėjimą, Dievą?

Manau, kad tėvynė ir artimas yra beveik tas pats. Artimo sąvoka gali būti net platesnė negu tėvynė. Kas tie artimieji? Pirmiausia, žinoma, šeima, su kuria dar prieš gimimą esi kartu, kurioje augi, esi globojamas ir prižiūrimas, nukreipiamas, kur randi atramą ir paguodą. Šeimoje niekada nesi vienas, tačiau numirus tėvams pasijunti vienas, bent man taip yra buvę: kai mirė mama, paskui tėvas. Tėvas ilgai gyveno, buvo labai gerbiamas ir mylimas, gerai laikėsi, ir buvo daug ramiau – jis yra, taigi mes dar turime daug laiko. Tėvai mums tarsi dangaus skliautas, ąžuolo ar liepos vainikas, po kuriuo stovi, ir tau gera. Kiti artimieji, suprantama, yra vaikai:

23

24

Artuma / 2008 m. kovas

Susitikimai

su Dievu. Pamenu, kaip jis aiškino, kad yra žmonių, kurie neigia, atmeta Dievą – jiems blogai, nes jau vien tuo jie baudžia save; ir yra žmonių, kurie elgiasi padoriau ir teisingiau, nes bijo Dievo. Gerai, kad jie elgiasi geriau, bet geriausia, kai žmogus myli Dievą ir elgiasi dorai iš meilės Dievui, bet ne todėl, kad bijo. Toks paprastas trijų atvejų sudėstymas man išliko atmintyje, kaip išliko ir dievobaimingos bei pamaldžios Onutės, mano auklės, namų šeimininkės, kuri ilgus metus su mumis gyveno beveik kaip šeimos narė, pasiūlyta brošiūrėlė „Septyni Kristaus žodžiai“. Žinoma, nepuoliau 1937-ieji: penkiametį Vytuką kaip į kokius „Tris muškietininkus“, nufotografavo Vytautas Jablonskis. perskaičiau galbūt labiau iš mandaKaip formavosi Jūsų pasaulėNuotrauka iš J. ir S. Lukėnų archyvo gumo – na, davė, tai perskaitysiu. Bet žiūra? Ar pirmoji religijos patirtis prasidėjo nuo poterių mokymosi ir Katekiz- man kai kas išliko, ir tai prisimindavau vėliau, kai suaugau mo tiesų Jūsų šeimoje, o gal įtakos turėjo knygos, ir jau gilinausi į muzikos istoriją, kultūros dalykus. Ir tas Evangelijos turinys vis labiau aiškėjo, o pastaraisiais mereliginiai mąstytojai?

Tėvai manęs tiesiogiai nemokė ir nevedė į bažnyčią, tais darosi kaskart patrauklesnis – ne kaip tiesiogiai bažbet savo pavyzdžiu rodė gyvenimo pagrindus: kas yra nytinis dalykas, bet kaip žmogiškų santykių esmė. atsakomybė, kaip elgtis grėsmės akivaizdoje. Jie besąly- Ar žinote, kad Sąjūdžio pradžioje vadinamųjų Bažgiškai stodavo už skriaudžiamą žmogų, už žmogų pavo- nyčios žmonių buvote laikomas laisvamaniu? Kita juje ir už tą, kuris pats savyje yra sutrikęs, gali palūžti, ir vertus, Jūs visada palaikėte Bažnyčios dalyvavimą jam reikalinga pagalba. Jie mokė draugiškumo, buvimo Nepriklausomybės atkūrimo kelyje, kėlėte Kronikos kartu. Pas mamą ateidavo įvairiausių žmonių, ieškančių svarbą, buvote vienas iš tų, kurie paakino įkurti kopatramos. Ji nebuvo labai šneki, bet spinduliavo išminti- lyčią Seime. Pagaliau šiandien neretai Jus su šeima mi ir siūlė konkrečią pagalbą. Tos pamokos buvo gal net matome Vilniaus Šv. Jonų, Bernardinų bažnyčiose. tavęs dalis, tavo meilė, rūpestis, bėda ir džiaugsmas, atsakomybė.

Tiesa, čia labai dažnai nieko negali padaryti, kaip nors paveikti, bet negali ir pasakyti, kad tai ne mano reikalas. Visada yra mano reikalas. Kaip ir visokie dalykai, susiję su manimi, visada buvo mano mamos reikalas. Jos dėmesys ir rūpestis, ir jos ašara, kuri taip pat veikė labai auklėjamai. Artimieji įkūnija ryšį tarp žmonių, kurie vienas kitam reikalingi, be kurių esi vienas ir nelaimingesnis. Ir kuo tas artimųjų ratas platesnis, tuo daugiau gėrio aplink tave ir savotiško saugumo gyvenime.

Su Gražina 1960-aisiais

svarbesnės už Katekizmo skaitymą. Nenoriu piktžodžiauti, bet aš taip augau, ir tėvų pamokos vėliau sutapo su krikščionybės pažinimu, kurio įgijau katalikiškoje Marijos Pečkauskaitės pradžios mokykloje Kaune. Įsiminė maldõs, kurią kalbėdavome kasdien, žodžiai: „Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas sergėjai mano gyvenimo rytą...“ Daug turinio. O paskui, Kačerginės mokykloje, – kapeliono mokymas apie tai, koks turėtų būti santykis

Na, nemanau, kad visi mane tokiu laikė. Ko gera, nei kun. V. Aliulis, nei kun. K. Vasiliauskas taip nemanė.

Tikėjimas yra malonė. Aš suvokdavau, kad nepatyriau jos, ir tai yra mano nuostolis, o ne kieno nors kaltė, dėl to juk neturėčiau neigti paties Dievo. Tai būtų nesąmonė. Tiesiog daugiau protu suvokiu ir priimu krikščioniškas vertybes, toks buvo tarpsnis.

Tačiau prisimenu vieną labai spontanišką akimirką.

Sąjūdžio žmonės susimesdavo buvusiuose Pionierių rūmuose. Prieš pirmąjį Sąjūdžio mitingą 1988-ųjų birželio 24 dieną ten vyko pasitarimas. Svarstėme, kas, ką ir kaip kalbės, kaip vadovausime mitingui. Scenarijus netikėtai pasikeitė, ir man buvo pasiūlyta būti pirmuoju kalbėtoju, nes numatytasis kalbėtojas nenorėjo. Norėdamas užsitikrinti kolegų paramą, pasidalijau viena mintimi.

Jos esmė buvo tokia, kad tie, kurie patys pasiskyrė būti delegatais, iš tikrųjų nėra mūsų delegatai, tačiau jeigu jie elgsis tinkamai ir padoriai, gins Lietuvos reikalus, mes vėliau galėsime pasakyti, kad gal jie ir buvo mūsų delegatai. Kolegos pritarė. Žinojome, kad aplinkui tvyro įtampa, buvome gavę žinių, kad netoliese esančios Vidaus reikalų ministerijos kiemas pilnas ginkluotų žmo-

Susitikimai bet neabejingi tėvynei, savo vaikų ateičiai ir jų ryšiui su Lietuva, kuria lietuviškas mokyklas. Tai irgi liudija tautos gyvybingumą: išvažiavę nenori išnykti.

Daug kalbama ir diskutuojama apie šeimos krizę Europoje, taigi ir Lietuvoje. Ar ir Jums atrodo, kad šiandien šeimos sąvoką reiktų interpretuoti kitaip nei visais laikais? Remdamasis visos Europos Sąjungos pavyzdžiais, Seimas svarsto galimybes visokiausius ryšius tarp žmonių įteisinti kaip šeiLandsbergių šeimyna per 2001 m. Velykas. Nuotraukos iš V. Landsbergio archyvo mą. Kokios nuostatos laikotės nių, kad mitingas gali būti ištaškytas. Prisiėmėme atsa- dėl šeimos instituto? Kuo – tolerancija ar nuodėmės komybę, skelbėme instrukcijas, kad niekas nesileistų į toleravimu – laikytumėte liberalių tendencijų palaiprovokuojamas muštynes ar riaušes. Pasirūpinome, kad kymą Europoje šeimos instituto atžvilgiu?

dalis žmonių ateitų su Gorbačiovo portretais: jeigu milicija pultų su bananais, pirmiausia daužytų Gorbačiovą, ir panašiai. Bet vis tiek buvo neramu. Tad kai mes tokiais tamsiais laiptais jau lipome į tribūną, kažkaip ėmiau ir... persižegnojau, ko niekad gyvenime nedarydavau.

Per visą restitucijos vyksmą kai ką ir pats inicijuodavau, taip pat mielai dalyvavau atnaujinant pasiaukojimą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, buvo organizuota daug viešų religinių renginių, eisenų ir pan.

Esate Europos Parlamento narys, matote migracijos procesus ir juos lydinčius reiškinius, o veikiau problemas: socialines, kultūrines ir religines... Kaip paaiškinti lietuvio, išvykusio į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo, vaikui, kas yra jo tėvynė? Vaikui, kuris gimė Ispanijoje arba Airijoje, lanko tenykštę mokyklą.

Ir kas tai turėtų aiškinti, jei tėvai sunkiai dirba, laisvalaikį praleidžia anaiptol ne lietuviškoje aplinkoje?

Galbūt kai pasaulis taip susimaišęs, tėvynės klausimas net nekyla? Tampame viso pasaulio piliečiais?

Nuostabu, kad mūsų tauta vis dar išlieka, nepameta savęs, neišsigimsta iki galo, nors dalimis ir nutautėdama, nueidama tarnauti blogiui, svetimiems, engėjams arba net pati tapdama savo brolių engėjais. Ir vis tiek lieka kažkoks grynas, teisingas dalykas, vertybė, kuriai man visuomet atstovavo liaudies dainos. Tauta yra kaip šeima. Juk jei kas nors iš mano šeimos narių nueitų blogais keliais, būtų nelaimingas, tai man jis labai rūpėtų.

O apie tėvynę pasakoti ir aiškinti yra močiutės užduotis. Vaikai gimdavo Sibiruose, bet buvo auginami su mintimi apie tėvynę, į kurią reikės grįžti, apie tėvynę, kuri yra labai graži, kurioje mes vėl būsime laimingi. Tai mūsų pažadėtoji žemė, lietuvių Kanaanas. To supratimo, ačiū Dievui, dar yra, ir tėvai, išvykę į svečias šalis,

Šeimos instituto krizė yra viena esmingų Vakarų civilizacijos krizės apraiškų, pati pražūtingiausia, kurios neišsprendus Vakarų civilizacija išnyks. Tie, kurie sąmoningai skatina ir propaguoja šeimos eroziją, dalyvauja tautų ir civilizacijos savižudybėje. Ateis kita, gyvybinga civilizacija, kuri vertins šeimą, vertins gausią šeimą, rūpinsis vaikais ir žiūrės į vaiką kaip į Dievo dovaną, o ne kaip į naštą ir vargą. Požiūris į vaiką kaip į naštą yra iškrypimas. Tai tikėjimo, ir ne vien krikščioniško, dalykai, sutampantys su žmogaus prigimties dalykais. Čia vėl gali kaip nori aiškinti: ar Dievas davė tokią prigimtį ir paskui dar liepė žmogui jos laikytis, ar gamta davė tokią prigimtį. Bet yra taip padaryta, kad šeimą kuria vyras ir moteris, ir kitaip žmonių neatsiranda. Jeigu Ispanijoje dabar veikia įstatymas, pagal kurį žmogaus gimimo dokumentuose rašomi ne tėvas ir motina, o kažkokie abstraktūs gimdytojas A ir gimdytojas B, tai atrodo kaip pasityčiojimas iš pačios prigimties. Sąvokos tėvas ir motina turi gilią ir skirtingą prasmę, jų negali sukeisti vietomis. Kas gali pakeisti jų pareigas ir atsakomybę šeimoje? O dėl tolerancijos, tai, žinoma, nereikia kitamanių užmėtyti akmenimis ar panašiai, bet girti? Už ką? Nedera sujaukti sau smegenų kažkokiais magiškais žodžiais. Tolerancija turi kai kurias ribas ir savo didelę vertę. Žmonės turi būti pakantūs silpnybei, nuodėmei, fanatiškai nesmerkti, padėti, nes tas turintis silpnybių ir nuodėmių jau savaime yra blogoje padėtyje.

Tai ką tada siūlote, jei negalima smerkti ir užmėtyti akmenimis?

Jau Jėzus Kristus pasakė – mylėti.

Dėkojame už pokalbį.

25

26

Artuma / 2008 m. kovas

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Mitingas Giovannino GUARESCHI Vos tik perskaitęs visuose gatvių kampuose iškabintus skelbimus, kad liberalų partijos skyrius pakvietė nepažįstamą iš miesto vesti aikštėje mitingo, Peponis staiga pašoko.

– Čia, raudonųjų tvirtovėje! Ar galima pakęsti tokią provokaciją? – suriko. – Mes tuoj pamatysime, kieno čia valdžia!

Paskiau jis sušaukė savo generalinį štabą, svarstė, tyrė negirdėtą įvykį. Pasiūlymas tuoj padegti liberalų partijos būstinę buvo atmestas. Pasiūlymas uždrausti mitingą taip pat atkrito.

– Štai jūsų demokratija! – jausmingai tarė Peponis. – Pirmas nepažįstamas valkata gali išdrįsti prabilti viešoje aikštėje!

Jie nusprendė neperžengti įstatymų ir tvarkos ribų: visų narių generalinė mobilizacija ir specialių būrių organizavimas prižiūrėti bendrus reikalus ir išvengti sukilimo; užimti strategines vietas ir sustiprinti savo partijos būstinės apsaugą. Ryšininkai buvo pasirengę kiekvieną akimirksnį šauktis kaimyninio valsčiaus pagalbos.

– Faktas, jog jie čia rengia viešą mitingą, įrodo, kad jie tikisi mus nugalėti, – tarė Peponis. – Bet kuriuo atveju jie neužklups mūsų nepasirengusių.

Visuose į miestelį vedančiuose keliuose pastatyti sargybiniai turėjo pranešti apie kiekvieną įtartiną judėjimą ir ėjo pareigas nuo pat šeštadienio ryto.

Tačiau per visą dieną jie nepamatė nė katės. Naktį Liesius pastebėjo įtartiną motociklininką, kuris pasirodė esąs paprastas girtuoklis. Mitingas turėjo prasidėti sekmadienį po pietų, bet iki penkioliktos valandos niekas nepasirodė.

– Visi jie atvyks 15.35 val. traukiniu, – pasakė Peponis ir išdėstė stiprią

sargybą aplink geležinkelio stotį.

Kai traukinys atėjo, iš jo išlipo vos vienas mažutis, liesas žmogelis su paprasčiausiu lagaminėliu.

– Matyt, jie kažką sužinojo ir pasijuto per silpni mus nugalėti, – pareiškė Peponis.

Tuo tarpu mažutis žmogelis priėjo ir mandagiai paklausė Peponio, ar jis kartais nemalonėtų jam parodyti liberalų partijos būstinę.

Peponis nustebęs žiūrėjo į jį.

– Liberalų partijos būstinę?

– Taip, – patvirtino vyrukas. – Po dvidešimties minučių turiu pasakyti trumpą kalbą ir nenorėčiau pavėluoti.

Visi žvelgė į Peponį, o šis krapštėsi galvą.

– Man labai sunku paaiškinti, nes miestelio centras yra maždaug už dviejų kilometrų.

Vyrukas neramiai krūptelėjo.

– Ar būtų galima gauti kokią nors susisiekimo priemonę?

– Čia, štai, turiu sunkvežimį, – suurzgė Peponis. – Jei nori, gali lipti!

Vyrukas padėkojo. Tačiau kai jis išėjo iš stoties ir pamatė pilną sunkvežimį įtartinų veidų, raudonų kaklaraiščių ir komunistinių ženklų, dėbtelėjo į Peponį.

– Aš esu jų pirmininkas, – pareiškė Peponis. – Sėskite šalia manęs priekyje.

Pusiaukelėje Peponis sustabdė mašiną ir pažvelgė į keleivį, kuris buvo pusamžis, labai liesas, švelnių veido bruožų.

– Ta i t a m s t a e s i l i b e ra l a s ?

– paklausė.

– Taip, – atsakė vyrukas.

– Ir tamsta nebijai būti čia vienas tarp penkiasdešimties komunistų?

– Ne, – ramiai atsakė vyrukas.

Tarp sunkvežimio vyrų pasigirdo grasinantis murmėjimas.

– Ką tamsta turi tame lagamine?

Gal parako? – paklausė Peponis.

Vyrukas nusijuokė ir atidarė lagaminėlį.

– Pižamą, vakarinius batukus ir dantų šepetėlį, – paaiškino.

Peponis pastūmė skrybėlę ant pakaušio ir perbraukė rankomis šlaunis.

– Bepročių darbas! – riktelėjo. – Ar galima paklausti, kodėl tamsta nebijai?

– Kaip tik dėl to, kad aš esu vienas, o jūsų penkios dešimtys, – ramiai atsakė vyrukas.

– Ką, po šimts pypkių, tai turi bendro? – riktelėjo Peponis. – Ar tamsta nesupranti, kad aš nusviesčiau tamstą viena ranka į aną perkasą!

– Ne, nesuprantu, – atsakė vyrukas ramiai, kaip ir anksčiau.

– Tuomet tamsta esi arba kvailys, arba neišmanėlis, arba mus pajuoki!

Vyrukas vėl nusijuokė.

– Daug paprastesnis dalykas, pone!

Aš esu tik eilinis geras žmogus.

– O ne, mano gerasis pone! – sušuko atsistodamas Peponis. – Jei tamsta būtum eilinis geras žmogus, nebūtum buvęs liaudies priešas! Reakcionierių bernas! Kapitalistų įrankis!

– Aš nesu niekieno nei priešas, nei bernas, nei įrankis. Tik mano įsitikinimai skirtingi nuo tamstos.

Peponis įjungė motorą ir sunkvežimis pajudėjo toliau.

– Manau, tamsta surašei testamentą prieš čia atvykdamas? – šaipėsi Peponis, dėdamas prie stabdžių kojas.

– Ne, – nesijaudindamas atsakė vyrukas. – Vienintelis mano turtas yra darbas

Atokvėpio valandai ir mirdamas negaliu jo niekam palikti.

Prieš įvažiuojant į miestelį, Peponis sustojo pasitarti su Liesiumi, kuris buvo ryšininkas su motociklu. Paskiau šalutinėmis gatvėmis jie privažiavo prie liberalų partijos būstinės.

Durys ir langai buvo uždaryti.

– Nieko nėra, – liūdnai tarė Peponis.

– Greičiausiai visi aikštėje, nes jau ir taip vėlu, – atkirto vyrukas.

– Tikrai taip ir bus, – mirktelėjęs Staigiui, atsakė Peponis.

Kai jie atvyko prie aikštės, Peponis ir jo sėbrai išlipo, apsupo vyruką ir praskyrė kelią per minią į tribūną. Vyrukas šoktelėjo ir išvydo prieš save du tūkstančius vyrų, užsidėjusių raudonus kaklaraiščius.

Vyrukas kreipėsi į Peponį, kuris palydėjo jį iki tribūnos.

– Atleiskite, – pasiteiravo, – bet gal aš kartais pataikiau ne į tą mitingą?

– Ne, – užtikrino Peponis. – Faktas, kad liberalų tėra tik dvidešimt trys ir jie prapuolė minioje. Tiesą sakant, jei aš būčiau tamstos vietoje, man niekada nebūtų atėję į galvą rengti čia mitingo.

– Atrodo, kad liberalai labiau pasitiki komunistų demokratine drausme, negu tamsta, – atsakė vyrukas.

Peponis atrodė nepatenkintas, bet priėjo prie mikrofono.

– Draugai! – sušuko. – Noriu pristatyti šį poną, kuris pasakys jums tokią kalbą, kad jūs visi norėsite įsirašyti į liberalų partiją.

Triukšmingas juokas palydėjo tuos žodžius, ir kai visi nurimo, vyrukas pradėjo kalbą.

– Dėkoju jūsų vadui už mandagumą, – tarė, – bet mano pareiga jums išaiškinti, kad jo pareiškimas neatitinka mano norų. Jeigu po mano kalbos jūs visi eitumėte įsirašyti į liberalų partiją, aš būčiau priverstas įstoti į komunistų partiją, o tai prieštarautų mano įsitikinimams.

Jis negalėjo tęsti, nes tuo momentu ore švilptelėjo pomidoras ir leptelėjo jam į veidą. Minia pradėjo juoktis, o Peponis išbalo.

– Kiekvienas, kuris juokiasi, yra kiaulė! – jis riktelėjo į mikrofoną ir minia tuojau nutilo.

Vyrukas nepajudėjo, tik ranka mėgino nusivalyti veidą. Peponis buvo staigaus būdo ir visai nesąmoningai pasiduodavo kilniems impulsams. Jis išsitraukė nosinaitę iš kišenės, paskui vėl įsikišo ir, atsirišęs nuo kaklo didelę raudoną skarelę, pasiūlė ją vyrukui.

– Ją nešiojau partizanaudamas, – tarė. – Prašom nusišluostyti veidą!

– Valio Peponiui! – suskardėjo stiprus balsas iš kaimyninio namo pirmojo aukšto lango.

– Man nereikalingi kunigų patvirtinimai, – išdidžiai atkirto Peponis, kai Don Kamilis nepatenkintas kramtė liežuvį, kad neiškentęs sušuko.

Vyrukas pakraipė galvą, nusilenkė ir priėjo prie mikrofono.

– Šita skarelė primena tiek daug įvykių, kad jos negalima niekinti tokiu šiurkščiu epizodu, kuris priklauso prie ne tokios didvyriškos šių laikų kronikos, – tarė. – Šiai dėmei nutrinti užtenka paprastos nosinaitės.

Peponis paraudo ir taip pat nusilenkė, o susijaudinusi minia triukšmingai plojo, kai nepraustaburnis, į kalbėtoją tėškęs pomidoru, buvo išspirtas iš aikštės.

Vyrukas savo kalbą pabaigė šaltai. Jis buvo ramus, be jokios pagiežos.

Dairydamasis į šalis, stengėsi išvengti aštrių pašaipų, gerai suprasdamas, kad iš peties rėždamas negarbingai išnaudotų šią progą.

Nuėjęs į aikštės galą, atsidūrė prie valsčiaus rūmų ir kiek nejaukiai trypčiojo su savo lagaminėliu rankoje, nežinodamas, kur eiti ir ką daryti. Tuo metu atskubėjo Don Kamilis ir kreipėsi į Peponį, stovėjusį netoli vyruko.

– Jūs nesnaudėte, ar ne, jūs, bedieviai pabaldos, pasikviesdami šitą liberalą kunigų ėdiką! – garsiai sušuko.

– Ką? – nustebo Peponis, atsisukdamas į vyruką. – Tai tamsta esi kunigų ėdikas?

– Kaip čia pasakius... – sumurmėjo vyrukas.

– Laikyk liežuvį! – pertraukė jį Don

Kamilis. – Tamsta turėtumei gėdytis, reikalaudamas laisvos bažnyčios laisvoje valstybėje!

Vyrukas buvo bepradedąs protestuoti, bet Peponis neleido jam nė prasižioti.

– Valio! – riktelėjo. – Duok dešinę!

Jei žmogus yra kunigų ėdikas, jis yra mano draugas, nors būtų ir liberalas reakcionierius!

– Valio! – šaukė Peponio sėbrai.

– Tamsta esi mano svečias! – tarė Peponis vyrukui.

– Jokiu būdu! – kirto Don Kamilis.

– Tas ponas yra mano svečias. Aš nesu avigalvis, kuris savo priešus pomidorais apmėto!

Peponis įžūliai atsistojo prieš Don Kamilį.

– Aš sakiau, kad jis yra mano svečias, – sugergždė.

– Kadangi ir aš tą patį pasakiau, – atkirto Don Kamilis, – vadinasi, jei nori dėl to su manimi pasikumščiuoti, gali gauti tai, kas buvo paskirta tavo susivėlusiam „Dinamui“!

Peponis sugniaužė kumščius.

– Palik jį, – tarė jam Staigius. – Dar minutė, ir tu kumščiuosies su kunigu viešoje aikštėje!

Pagaliau buvo sutarta susitikti neutralioje vietoje.

Visi trys nuėjo užkąsti už miestelio į Žiogelio valgyklą, kurios savininkas buvo nepartinis, ir tokiu būdu demokratijos susidūrimas nepaliko jokių padarinių.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

27

28

Artuma / 2008 m. kovas

Atokvėpio valandai

Skaitome apie save Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Šiais – Skaitymo metais – trečią kartą buvo renkama Metų knyga. Apie nominuotus leidinius kalbėjome pernai, aptarkime jas ir šiemet, ką tik nuūžus Vilniaus knygų mugės šurmuliui, laimėtojams bei skaitytojams atsiėmus apdovanojimus ir visiems iki valiai prisiklausius, prisikalbėjus bei prisižiūrėjus visko, kas susiję su knygomis ir skaitymu. Šįsyk – apie suaugusiems skirtų knygų penketuką.

2008-ųjų Metų knyga išrinkta Sigito Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“ – trumpos istorijos, pirmą kartą pasirodžiusios interneto svetainėje www.balsas.lt. Beveik visos jos parašytos pirmuoju asmeniu, tarsi kalbėtų vadinamasis „vidutinis lietuvis“. Jis yra vidutinio amžiaus, humanitarinių polinkių, gyvena vidutiniame vidutinio daugiaaukščio bute, mėgsta pro langus stebėti kiemo gyvenimą, o į svečius pas jį neretai užsuka įvairių keistų draugų ir sudėtingo likimo moterų. S. Parulskis – daugeliui gerai žinomas rašytojas, šiuolaikinis klasikas; tačiau šios jo istorijos kiek skiriasi nuo sudėtų į dvi anksčiau išleistas esė knygas. Dabar Parulskis rašo trumpiau, juokingiau, paprasčiau, nors išlaiko jam labai būdingą gebėjimą ieškoti grožio neįprastose (kartais atvirai bjauriose) vietose ir ciniškai kalbėti apie tai, kas turėtų būti šventa. Gal toks ir yra tas jo herojus, kuriuo gali būti bet kuris iš mūsų – sykiu ir labai trapus, pažeidžiamas, ir agresyvus, net ginkluotas.

Na, žodžiu, sraigė su beisbolo lazda. Ne toks jau ir keistas pavadinimas, kaip supranti perskaitęs knygą.

Dalia Staponkutė esė rinkinyje „Lietumi prieš saulę“ nagrinėja iš esmės vieną temą – emigranto būtį. Autorė gyvena ir dėstytojauja Kipre, ten auga jos dukros; tačiau ji niekaip negali apsiprasti „naujojoje tėvynėje“ ir visą laiką jaučiasi gyvenanti „tarp“ – nei Lietuvos lietuje, nei graikiškai vaiskioje Kipro saulėje. Betėvynio, benamio

žmogaus patirtis, bendravimas įgyta „antrąja“ kalba, o dar labiau – išgyvenimai matant, kaip ta kalba šneka tavo vaikai, sudaro Staponkutės esė ašį.

Lietuviai nuo seno yra emigrantų tauta, o šis esė rinkinys – skausmingai asmeniškas indėlis į gyvenimo emigracijoje apmąstymą.

Donaldo Kajoko romaną „Kazašas“ kitas rašytojas Gintaras Grajauskas yra pavadinęs „ilgiausiu dzeno koenu“. Pamenate pasakojimą, kaip dzeno mokytojas, rodydamas lazdą, klausia mokinio: ką aš turiu rankoje? Lazdą, atsako mokinys. Mokytojas smagiai suduoda lazda šiam per galvą ir atsako: ne, netiesa, štai ką aš turiu. Panašiai veikia ir šis vieno geriausių lietuvių poetų romanas. Stulbinamai ryškūs, įtaigūs, tarsi kaleidoskope besikeičiantys vaizdai ir veikėjai įtraukia kelionėn į žmogaus vidines erdves, į tapatumo paieškas. Romano pradžia apgaulingai žada įprastą siužetą, herojų su sava istorija, aiškią veiksmo vietą, bet netrukus visa tai subyra, subanguoja, ir skaitytojas šuoliuote šuoliuoja per šimtmečius, istorines vietas ir laikus, o galiausiai... na, patys pamatysite.

Jaroslavo Melniko apsakymų rinkinį „Pasaulio pabaiga“ galima apibendrinti perkuriant pirmąjį pirmo apsakymo sakinį: herojus nori stoti akis į akį su Dievu, nes kitaip niekas neturi prasmės. Santykis su Dievu, vienintelis leidžiantis žmogui būti savimi ir neapsimetinėti nei reklamos, nei kitokiais

savęs gražinimo sumetimais, ir yra tas svarbiausias dalykas, be kurio tarsi be oro neįmanoma gyventi.

Renatos Šerelytės novelių rinkinyje „Balzamuotojas“ vaizduojamus herojus daugelis mūsų labiau pratę sutikti laikraščių „penktajame puslapyje“, t. y nusikaltimų kronikoje. Dažniausiai tai moterys, atsidūrusios už vadinamojo „padoraus“ gyvenimo ribų, geriančios, pametančios ar net nužudančios savo vaikus, gyvenančios su tokiais pat piktais ir netikusiais vyrais. Beveik visiems Šerelytės herojams trokštama išeitis atrodo mirtis – kaip galimybė atsikratyti prirūgusio gyvenimo, iki skausmo nuvargusio ir atsibodusio kūno, persimainyti ir jau iš anapus galiausiai pažvelgti į viską su meile, kurios čia taip trūksta.

Sigitas Parulskis. „Sraigė su beisbolo lazda“. Baltos lankos, 2007 Dalia Staponkutė. „Lietumi prieš saulę“.

Apostrofa, 2007 Donaldas Kajokas. „Kazašas“. Rašytojų sąjungos leidykla, 2007 Jaroslavas Melnikas. „Pasaulio pabaiga“.

Rašytojų sąjungos leidykla, 2007 Renata Šerelytė. „Balzamuotojas“. Rašytojų sąjungos leidykla, 2007

Gero kino kampelis

Veidrodėli, pasakyk...

Kultūrinės kovos ir kinas Ramūnas AUŠROTAS „Pati religingiausia pasaulio šalis yra Indija. Mažiausiai religinga šalis pasaulyje yra Švedija. Mes esame indų tauta, kurią valdo švedai.“ (radijo komentatorius apie Amerikos politinę situaciją filme „Jėzaus stovykla“) „Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas.“ (V. Leninas) Lietuvos kino teatruose sukantis tokiems filmams, kaip „Elžbieta: Aukso amžius“ („Elizabeth: The Golden Age“, 2007, rež. Shekharas Kapuras) ir „Auksinis kompasas“ („The Golden Compass“, 2007, rež. Chrisas Weitzas), pats laikas pakalbėti apie vieną šešėlinę kino ypatybę, t. y. jo galimybę būti manipuliacijos priemone.

Apie senovės žmogaus santykį su tikrove mums byloja iki šių dienų išlikę mitai. Mitas, arba šventasis pasakojimas, ne tik duodavo atsakymą į klausimą, kaip atsirado pasaulis, bet ir įprasmindavo žmogaus būtį, pateikdamas kasdieninio gyvenimo gaires. Prieš du tūkstančius metų mitas tapo realybe, kai pasaulio Kūrėjas įžengė į pasaulį, o Jo auka ant kryžiaus nubrėžė naują santykį tarp Dievo ir žmogaus bei naują perspektyvą, kurią galima vadinti krikščionišku mitu. Pastarojo orbitoje Europa gyveno iki Apšvietos amžiaus, kuris pagimdė humanistinį Pažangos mitą, iki dabar besireiškiantį įvairiomis mutacijomis (arba ideologijomis).

Klasikinio mito raiška ir kaita buvo žodinė. Krikščionybė taip pat plito perduodant žodinę tradiciją, tačiau jau paremtą ir raštu – Evangelijomis. Masinis Šv. Rašto vertimas į nacionalines kalbas XV a. išreiškė siekį iš naujo aktualizuoti krikščionišką mitą ir padaryti jį prieinamesnį paprastam tikinčiajam. O Apšvietos pagimdytas mitas jau rėmėsi rašto galia, dėl to būtinai reikėjo išmokyti kiekvieną valstybės pilietį skaityti ir rašyti.

XIX a. pabaigoje atsiradęs kinas pasiūlė mito raiškai naują – vaizdinį – pavidalą. Kad jis labai paveikus, liudija ir viena ankstyvojo kino legenda: pasak jos, pirmojo (Liumjerų) seanso dalyviai išsibėgiojo, pamatę ekrane į juos atriedantį traukinį. Aišku, netrukus suvokta, kad tai tik realybės imitacija, tačiau kino gebėjimas kurti įtikinamą iliuziją ir veikti žmogaus pojūčius išlieka net ir tada, kai žiūrovas supranta, kad visa tai netikra.

Kino teorija jo galią aiškina tuo, jog žiūrovas nori būti apgautas ir sąmoningai leidžiasi apgaunamas. Dažniausiai dėl to, kad galėtų patirti malonumą (ne veltui Holivudą vadina „sapnų fabriku“), nors neatmestinas ir kitas aspektas – pasakojimo, kuriuo ir remiasi mitas, galia. Mitas buvo kasdienis reiškinys, nes jis leisdavo

žmogui dar kartą pasitikrinti ir prireikus atkurti reikiamą santykį su tikrove. Filmo vertinimas – patinka/nepatinka – priklauso nuo to, ar jis atitinka mūsų lūkesčius, t. y. mūsų turimą pasaulėžiūrą (pvz., tariama Jono Pauliaus II reakcija į Melo Gibsono „Kristaus kančią“: „Yra taip, kaip buvo“).

Mito praktika tarnavo ir tam, kad jį į(si)tvirtintų žmogaus sąmonėje. O kino atvaizdo paveikumas, galėjimas jį kurti ir reguliuoti atvėrė galimybę manipuliuoti ir drauge iškreipti arba pateikti kitokį tikrovės vaizdą. Vaizdinių manipuliacijų galimybes ir poveikio žiūrovui mastą geriausiai atskleidė totalitarinių režimų vadovai. Neatsitiktinai pirmosios kino teorijos gimė būtent Sovietų Sąjungoje ir iš esmės gvildeno kino paveikumo, t. y. veiksmingesnės manipuliacijos klausimus. Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas“ (ir jo neužmirštama scena, vaizduojanti laiptais riedantį vežimėlį su kūdikiu) ar Adolfo Hitlerio šalininkės Leni Riefensthal „Valios triumfas“ bei „Olimpija“ ir dabar kelia pagarbų šiurpulį.

XX a. viduryje įvykus tam, ką Jeanas François Lyotardas pavadino „didžiųjų pasakojimų griūtimi“, pasaulis įžengė į postmodernų būvį, kuriame nėra vyraujančios ideologijos, o visi mitai turi vienodą teisę egzistuoti.

Tuo metu baigiasi klasikinio Holivudo era ir prasideda moderniojo kino epocha, o šį perėjimą ženklina nusistovėjusio pasakojimo saulėlydis, įvairūs kinematografiniai manifestai ir maišto dvasia. Atsiranda autorinio kino teorija, ginanti individualaus kūrėjo žvilgsnio į tikrovę teisėtumą, o kinas tampa įvairių ideologijų persikryžiavimo ir mutacijų erdve (būtent dėl to sunku rasti filmą, kuriame būtų aiškiai išsakyta viena pasaulėžiūrinė pozicija). Kinas tampa mitų fabriku, gaminančiu vis naujas pasakojimų versijas, bei savotiška laboratorija,

29

30

Gero kino kampelis išbandančia žiūrovų imlumą mito kaitai ir esant galimybei jį įteisinančia. Taip 7-ajame dešimtmetyje kinas padėjo įtvirtinti laisvos meilės idėjas, o XX a. pabaigoje lydėjo ir grindė lyties revoliuciją.

Laikai, kuriais gyvename, pažymėti laisvės antspaudu. Užtat ne tik sunkiau atskirti, kada kinas yra manipuliacija, o kada ne, bet ir pats filmas gali tapti ideologinės kovos arena. Dokumentinis filmas „Jėzaus stovykla“ (Jesus camp, 2004, rež. Rachelė Grady ir Heidi Eving)

Kadras iš filmo „Nuostabi malonė“

fiksuoja sekmininkų bažnyčios jaunimo stovyklos užkulisius. Juostos sukūrimo tikslas aiškus: parodyti liberalių pažiūrų amerikiečiams, kaip radikalūs krikščionys indoktrinuoja savo vaikus ir per tai atskleisti Amerikai krikščioniškojo fundamentalizmo pavojų. Tačiau aptariant „Jėzaus stovyklą“ Ateitininkų federacijos ir „Naujojo Židinio-Aidų“ surengtose studijų dienose kilo klausimas, kodėl sekmininkai leido susukti šį filmą, kurį vienas komentatorius pavadino siaubo filmu laicistams. Piršosi atsakymas, kad 2004 m. Džordžui Bušui jaunesniajam laimėjus rinkimus religinė dešinė jautėsi tokia stipri (sekmininkų lyderis juostoje pasididžiuodamas sako: „Mes lemiame rinkimus“), kad nebijojo į savo daržą įsileisti liberalų, tikėdamiesi, jog filmas sukels visiškai priešingą poveikį – aiškių pažiūrų neturintiems amerikiečiams parodys savo svorį ir jėgą. Todėl su pasigardžiavimu perteikiamą vaizdą, kur vaikai daužo stiklines su užrašu government, taip protestuodami prieš netikusią vyriausybę, reikėtų vertinti kaip galios triuką, katės ir pelės žaidimą dėl to, kas ką pergudraus. „Jėzaus stovykla“ atspindi JAV ideologinę poliarizaciją ir vykstančias kultūrines kovas dėl to, kokiomis vertybėmis – tradicinėmis (krikščioniškomis) ar pažangiomis (liberaliomis) – turėtų būti grindžiama visuomenės sankloda. Patas Buchananas, dešiniųjų pažiūrų politikos apžvalgininkas, yra sakęs, kad norint laimėti reikia politiniu lygmeniu pasiekti pergalę abortų ir homoseksualios orientacijos klausimais bei užkariauti masinę kultū-

Artuma / 2008 m. kovas rą, kurioje vyrauja sekuliari ir dažnai antikrikščioniška pasaulėžiūra. O jai priklauso ir kinas. Holivudas iš esmės buvo ir yra liberaliosios ideologijos tvirtovė, tačiau muziką juk užsakinėja tas, kuris už ją moka, tad ir kino produkcija atitinka jos vartotojo – vis dar konservatyvaus amerikiečio – skonį. Todėl stipresnis bandymas paklibinti tradicinio amerikiečio pasaulėžiūrą dažnai baigiasi finansine filmo nesėkme, kaip įvyko „Auksiniam kompasui“, sukurtam pagal karingojo ateizmo atstovo Chriso Pulmano to paties pavadinimo knygą (jis siekė ja sukurti atsvarą C. S. Lewiso „Narnijos kronikoms“).

Jo kūrėjai kiek įmanydami sušvelnino antikrikščionišką knygos žinią: filme nėra jokios užuominos apie Dievą (čia jis vadinamas Autoritetu), o paslaptinga vaikus grobianti organizacija tėra tik Magisteriumas, vengiant knygoje minimo Bažnyčios vardo.

Sekuliariojoje Europoje viskas šiek tiek kitaip. Tokios juostos kaip „Auksinis kompasas“ ar „Elžbieta: Aukso amžius“ yra populiarios ir atperka jų pastatymo išlaidas, kurių nepadengia Amerikos žiūrovas. Antrasis filmas – tai dar vienas antikrikščioniško pseudoistorinio epo pavyzdys, skelbiantis galutinę sekuliarizmo pergalę prieš Katalikų Bažnyčią. Jis pasakoja apie karalienės Elžbietos valdymo laikotarpį, pažymėtą Anglijos konfliktu su Ispanija, kuris baigėsi Nenugalimosios armados (Ispanijos laivyno) sutriuškinimu. Jūroje skęstančių rožinių ir vandenyje besikepurnėjančių katalikų vienuolių vaizdai tokie iškalbingi, kad nereikia nė aiškinti.

Tokiame kontekste atrasti filmą, atskleidžiantį teigiamą krikščionybės indėlį į istoriją, dažnai būna malonus netikėtumas. Vienas jų – neseniai Lietuvoje DVD formatu išleista ir Amerikos vyskupų konferencijos vienu iš geriausių 2007 m. filmų pripažinta juosta „Nuostabi malonė“ (Amazing Grace, 2007, rež. Michaelis Aptedas). Tai šiek tiek romantizuotas, tačiau istoriškai tikslus pasakojimas apie Anglijos parlamento narį Williamą Wilberforce’ą (1759–1833), didžiąją savo gyvenimo dalį kovojusį, kad būtų panaikinta vergija. Filmas apima dvidešimties metų laikotarpį nuo šio žmogaus atsivertimo iki pirmosios pergalės vergijos panaikinimo kelyje (jis mirė po trijų dienų, kai Anglijos parlamentas galutinai panaikino vergiją). Juostoje ne tik atskleidžiama šio anglų filantropo (steigusio prieglaudos namus ir t. t.) veikla, bet ir gyvai parodoma, kad krikščionys, norėdami tiesai kurčiame pasaulyje laimėti kultūrinę kovą, turi būti gudrūs kaip žalčiai.

Mūsų šalyje kilęs sambrūzdis dėl valstybinės šeimos koncepcijos lyg ir rodo, kad Lietuva jau įžengė į kultūrinės kovos teritoriją ir krikščioniui prireiks joje ir išminties, ir sumanumo. Na, o kino žiūrovui tenka palinkėti to paties, nes nėra taip lengva suprasti, ar meluoja, ar sako tiesą tas kino veidrodis...

Įdomybės

Valdovo veidas Netgi karaliai lenkiasi prieš jų portretus kuriančius menininkus. Štai Karolis V nuolankiai paduodavo teptuką Ticianui, monarchai negailėdavo dėmesio Rembrandtui, Gojai. Tai įdomu, nes juk valdovas neprivalo elgtis kaip paprastas mirtingasis. Žiloje senovėje jis būdavo ir magas, gydytojas, šventasis, ne vien karo vadas ir karalius. Vėliau tos stebuklingos savybės sunyko, nublanko, tačiau valdovas taip ir liko stabas, kartais beveik dievinamas. Tai ypač būdinga ir mūsų laikų sustabarėjusioms sistemoms: sovietinei santvarkai, įvairioms diktatūroms. Tokios valstybės „tėvams“ žūtbūtinai reikia sakralumo, dievybės statuso (Leninas, Stalinas, F. Kastro, N. Čaušesku ir t. t.). Taigi schema sena kaip pasaulis, kadaise labiausiai klestėjusi Egipte ir pasiekusi net XX a.

Tad menininkai ir pabrėždavo valdovo dieviškumą. Jo galia – ne iš šio pasaulio, o kuo labiau sustingusi, suakmenėjusi valstybė, tuo paslaptingesnis, nesuprantamesnis valdovo veidas, nes jis – įsikūnijusio į monarchą dievo atvaizdas. Visus faraonus – nuo Cheopso iki Tutanchamono – jų portretistai kelis tūkstantmečius vaizdavo dievybėmis. Jei ne tos pačios, tai bent panašios tendencijos kurį laiką išliko net krikščionybėje. Tai ypač pasakytina apie Bizantiją. Žmogus, asmenybė pasitraukia į tolimą planą ar net visai sunyksta, įsivyrauja dieviškumas.

Tačiau kas kita, kai valdžia ne suteikiama, o paimama ir akivaizdžiai asmeniškai pasistengiant, t. y. individas pats pasiskelbia valdovu. Tada jis ir trokšta dieviškumo, jėga „nukelia“ dievus ant žemės, kad šie stiprintų jo galią, kurią, beje, būna pats įgijęs. Toks buvo Aleksandras Makedonietis. Plutarchas aprašo jį kaip auksaplaukį jaunuolį, palapinėse ir prie laužų sėdėdavusį su kareiviais

bei juos guosdavusį, grobį išdalydavusį ginklo draugams. Kuriamas idealizuotas portretas, tačiau vaizduojamas mirtingas žmogus. Kiti autoriai aprašo Aleksandro žiaurumą, amoralumą, girtuokliavimą ir visų elgesio taisyklių, kurias jam bandė įskiepyti jo mokytojas Aristotelis, nepaisymą. Ir vėl prieš akis iškyla nuodėmingas žmogus, toli gražu ne dievybė.

O mene? Amžininkai vaizduoja didingą ir gerą Aleksandrą. Viduramžiais jis beveik krikščioniškas karalius, Renesanse jį išgražina Rafaelis, paskui jis toliau idealizuojamas prancūzų. Bet visa tai – legendiniai portretai. O jam gyvam esant?

Aleksandras vertino jį vaizdavusius menininkus, rinkosi geriausius iš geriausių. Šie, būdami graikai, paliko dailaus, puikiai sudėto, kilnaus didvyrio portretų.

Idealizavo jį, bet jo nedievino.

Romėnai žemiškesni. Jie neretai vaizduoja klastingus, kvailus, suglebusius, nutukusius, neproporcingus ar tiesiog bjaurius savo dieviškųjų cezarių

Tutanchamonas mūšyje. Tapyba ant dramblio kaulo, 1358-1350 m. pr. Kr. Imperatoriaus Vitelijaus biustas. Apie 69 m. pr. Kr.

Imperatorius Otonas II arba Otonas III. Miniatiūra, apie 983 m.

veidus. Tokius Klaudijaus, Nerono, Karakalos, Vitelijaus portretus paliko jų amžininkai. Dieviškumas, jei to būtinai reikia, pabrėžiamas atributais, visai nederančiais prie buko veido ir nedailaus kūno. Blaiviai mąstantys realistai atsisako iracionalumo, o nuo Olimpo laikosi per sveiko proto atstumą. Egiptiečiams faraonas buvo dievas amžiams, o romėnams cezariai tėra dieviški iki mirties. Ką gi, toks požiūris leido valdovą vaizduoti skrupulingai, perteikti jo išsigimimą, idiotiškumą ir tuo mėgautis! Beje, romėnų portretai niekada nėra karikatūra ar specialiai sugalvota deformacija.

Priešingai, iki smulkmenų buvo atkartojamas modelis ir... sakoma tiesa! Šiuo atžvilgiu Romos menas neprilygstamas.

Jokia epocha nepralenkė taip brutaliai ir preciziškai vaizduojamais valdovais.

Graikiškas idealizavimas ir romėniškas tiesos sakymas tęsis Renesanse, kuris perims ir viena, ir kita. Šios epochos mene žmogus bus vaizduojamas ne kaip „pareigas einantis“, o kaip asmuo – vienintelis ir nepakartojamas.

Viduramžių portretai, jeigu jie ne Dievo, šventųjų ar kokių nors oficialių Dievo tarnų, – beveik anonimiški, abejingi. Vaizduojami valdovai teisingi, pamaldūs ir krikščioniškai nuolankūs. Įdomiai dera didingumas ir nuolankumas: nei iki tol, nei vėliau to nebeliko. Portretuose karaliai dažnai klūpo šventųjų fone, pamaldžiai sudėję rankas. Štai Henrikas IV

31

32

Artuma / 2008 m. kovas

Įdomybės

Maksimilijanas I su šeima. Bernhardas Strigelis, XVI a. pr. Marija Mediči. Peteris Paulis Rubensas, apie 1621–1625 m.

Liudvikas XIV. Hyacinthe’as Rigaud’as, 1701 m. Napoleonas Alpėse. Jacques’as Louisas Davidas, 1801 m.

vaizduojamas su karūna, tačiau... basas ant sniego. Šalia jo karalienė irgi basa. Jeigu portrete vaizduojama grupė veikėjų, jų centre yra (didesnis, ryškesnis) vyskupas... Nuolankus, mažesnis ir nusižeminęs karalius – tarsi antrame plane.

Renesanso mene viskas keičiasi. Čia valdovas gali atsidurti šalia Kristaus, Madonos (Pjeras de la Frančeska, Van Deikas). Šios epochos monarchai nori atrodyti pažangūs menų globėjai, šviesūs, išsilavinę, tad jiems tenka globoti dailininkus ir paisyti, pvz., Ticiano nuomonės, o popiežiai priversti klausytis labai įžūlių Mikelandželo replikų. Idealizuojama jau visai kitaip. Jeigu taip reikia tos tobulybės, tebūnie tobulas ne karalius, bet juo esantis žmogus! Simboliai nebesvarbūs, pakanka asmenybės, veido, povyzos, užtat būtina kultūra, skonis, epochos suvokimas. Valdovas į Renesanso portretų galeriją patenka tomis pačiomis teisėmis kaip ir humanistas, mokslininkas, rašytojas ar poetas. Antai Holbeino paveiksluose anglų karaliai vaizduojami šalia Erazmo Roterdamiečio, Diurerio kūryboje – tas pats Erazmas greta Maksimiliano Pirmojo, o Ticianas Aretiną ir Ariostą sieja su Karoliu I, Filipu II, Pranciškumi I. Renesanso dailininkai siekė asmenybės bruožų ir intelekto dermės. Ticianas puikiai žinojo, koks didingas, galingas, turtingas yra Karolis V, tačiau tai jo nejaudino. Jam kur kas svarbesnis atrodė monarcho dvasinis gyvenimas. Jis siekia pastebėti jo asmenybę ir ją mato, ir, beje, žvelgia į ją kaip į sau lygią.

Prasideda baroko metas, ir aplinka tampa teatrališka. Taip ima atrodyti bažnyčios, rūmai, tokie kuriami ir paveikslai.

Nepralenkiamai meistriškai šį teatrą vaiz-

duoja Rubensas. Siautėja spalvos, šviesa ir... nepripažįstama skrupulų. Marija Mediči vaizduojama kaip Madona, Venera ar Minerva – teisioji, geroji, kilnioji valdovė. Kad tikrovėje viskas buvo kitaip – tik dėmesio neverta smulkmena... Daug nelaužydamas sau galvos, žiaurią, klastingą, negražią storulę Florencijos bankininkų palikuonę maestro kilsteli į antžmogiškos egzistencijos lygį. Bet užtat kaip spalvingai, gyvai ir ryškiai!

Stojasi Liudviko XIV, karaliaus Saulės, valdymo metai. Etiketas tampa religija, o valdovo buitiniai kasdieniai veiksmai – pamaldomis. Įsigali punktualumas, tikslumas, tvarka, simetrija.

Visa tai teks aprašyti Moljerui, Rasinui, Lafontenui, o nutapyti ar iškalti akmenyje – Pusenui, Lorencui, Le Brenui, Pužė. Karalius Saulė nutapomas ir kaip Frondos sutriuškintojas (tuo metu tebuvo dvylikos...). Van der Miolenas vaizduos jo triumfą Arase, nors karalius net mūšyje nedalyvavo. Le Brenas savo gobelenuose irgi savaip įamžins menamas ir tikras šio monarcho pergales. Kai kuriose drobėse Liudvikas XIV vaizduojamas kaip diplomatas, šeimos tėvas. Nutapyta ir oficialių jo portretų su valdžios ženklais. Visos iškilios savybės monarchui buvo priskiriamos be jokių skrupulų. Įdomu, jog tada, kai didysis Berninis nukalė panegirišką karaliaus skulptūrą, jos modelis liepė pavadinti ją romėnų didvyrio Marko Kurcijaus vardu. Mat jos būta nesimetriškos... Žengę istorijoje žingsnelį atgal, atsidursime Napoleono epochoje. Populiarumu su Bonapartu nedaug kas gali rungtis. Tai liudija ir menas. Imperatoriaus portretai būdavo ne tik užsako-

mi, bet ir rasdavosi savaime, menininkų iniciatyva. Maža to, jį masiškai piešė ir tapė savamoksliai liaudies dailininkai daugybėje Prancūzijos kaimų ir miestelių. Iš romėnų save kildinęs Napoleonas profesionalų darbuose vaizduojamas didvyriu. Liaudies meistrai pasitelkia pasakoms būdingą (bet juk teisingą!) schemą: buvo niekas, tapo imperatoriumi ir galiausiai vedė princesę.

Ryškiausias „romėniškosios“ versijos atstovas yra Davidas. Pradžioje jis vaizduoja konsulą Bonapartą, bet kai šis kerta Alpes, viskas pasikeičia. Napoleonas ant žirgo, ranka rodydamas „šlovės dangų“, veda pulkus į pergalę. Kad nekiltų jokių abejonių, Davidas prie jo kojų nupiešia akmenį su užrašu: „Bonaparte“, o šalia du kitus, atitinkamai pavadintus „Hanibalas“ ir „Karolis Didysis“. 1807 m. dailininkas nutapo itin pompastišką drobę „Napoleono karūnavimas“. Po jos buvo daugybė kitų, visose šlovinamas imperatoriaus didingumas, jis pats idealizuojamas, tačiau išsamiai apibūdinamas psichologiniu požiūriu.

Napoleoną vaizdavo ir antikinio meno gerbėjas Kanova. Marmurinis biustas „Pirmasis konsulas“ – Napoleono idealizacija antikiniu stiliumi. Tai jaunas graikų gražuolis, labai žavus, tačiau panašus į Bonapartą. Bronzinė statula „Napoleonas su Pergale rankoje“ – antikinės skulptūros replika. Proporcingas nuogas kūnas, galva su graikiškomis garbanomis, idealiai gražus veidas, taigi... jokio panašumo į modelį. Šis graikas laiko rankoje pergalės deivės Nikės figūrėlę, besiremiančią koja į Žemės rutulį. Pirmasis kūrinys vis dėlto portretiškas, o antrasis – grynai

33

Mandagumas mūsų kasdieninis simbolinis. Nugalėtojo, pateksiančio į nemirtingųjų tarpą.

Imperatoriaus portretavimą užsklendžia Riudo skulptūra „Prisikeliantis nemirtingumui Napoleonas“ (1847 m.). Tai paskutinis kūrinys, apdainuojantis jo didybę.

Deja, deja, ateina beatodairiški ir negailestingi karikatūros laikai. Monarchas nustoja būti šventas, didis, vertas besąlygiškos pagarbos.

Karūnuotas pabaisa, neigiamas valdovas – tai Gojos sugalvotas personažas. Jo „Ispanijos karaliaus Karolio IV šeima“ – perdėm realistiška portretinė drobė. Karališkoji pora labai negraži, pokvailė; abu išties karikatūriški. Dailininkas nutapė juos taip, kaip matė, tik šiek tiek sutirštindamas spalvas...

Prancūzijoje įsisiautėja karikatūra.

Piešėjas bei žurnalistas Šarlis Filiponas pasityčioja iš karaliaus Liudviko Filipo, nupiešdamas jį kriaušės pavidalo. Tiesa, už tai, kaip išsamiai aprašė Bodleras, jis buvo teisiamas. Karalius pradeda areštus, kratas, tardymus, susidorojimus, bet ką padarysi, jeigu visi, kas netingi, piešia jį panašų į kriaušę!

Filiponą aplenkia dar aštresnis Domjė. Jis vaizduoja karalių kaip besotį ėdrūną Gargantiua. Už tai sumoka kalėjimu.

Bet karalius nusprendžia: jeigu juo nesižavi, tai tegu bent simpatizuoja! Ir imama vaizduoti elegantišką, malonų valdovą, jo gražią, oriai dėvinčią madingus drabužius žmoną. Abu artimi tautai, miestiečiams, gatvės žmonėms, kavinukių lankytojams, netgi laisvo elgesio moterims.

Karalius jau nebe dievas ar pusdievis, esantis ne virš kitų, o tarp kitų. Ir taip yra iki dabar. Dailininkai renkasi kitus modelius, personažus, valdovai juos nedaug tedomina. Be to, atsirado fotografija. Negailestinga, šalta, nesuteikianti progų kokioms nors interpretacijoms. Veidai joje paprasti, eiliniai, nepagražinti, nepagerinti, tokie, kaip ir visų. Kur dingo dieviškumas, herojiškumas, grožis, didingumas? Pasirodo, kad jų nė nebūta.

Nieko nėra pastovaus šioje žemėje...

Net galingiesiems...

Parengė Vanda IBIANSKA

Prie klausyklos Eidami atlikti išpažinties, visi gerai pasirengiame: apmąstome savo kaltes, nusižengimus, paklydimus, nusidėjimus, nusiteikimus, pasiryžtame nebenusidėti. Bet pamirštame gražaus elgesio taisykles. O jos oi, svarbios, nes išpažintis – labai jautrus, delikatus ir intymus dalykas.

Moderniose bažnyčiose kai kur jau esama atskirų išpažinties kambarėlių ir daug rūpesčių atpuola savaime. Tačiau dažniausiai išpažintį atliekame tradiciškai, kai kunigas sėdi klausykloje, ir dėl to atsiranda daug visokių „ak!“ Artėjant metinėms šventėms, prie klausyklų nusidriekia ilgos eilės. Kiekvienas nusidėjėlis lipa ant kulnų priešais stovinčiam, o pirmasis eilėje stovi vos per pusmetrį nuo klūpančio prie langelio penitento. Šis jaučiasi siaubingai, nes nuodėmes išpažįsta ne tik kunigui, bet ir... bent dviem trims eilėje laukiantiems asmenims. Tai jau visai nei šis, nei tas. Jautrus ir kultūringas žmogus nesileidžia eilės spaudžiamas ir stovi bent pusantro metro nuo klausyklos.

Antroji bėda yra kvapai. Nuodėmklausys konfesionale išsėdi ne vieną valandą ir klausosi išpažinčių praktiškai be jokio atstumo. O žmonių ateina visokių. Vienam skrandžio liga, kitam gerklės, trečio dantys išpuvę, ketvirtas prisirūkęs, penktas tiesiog nesiprausia, šeštas išsipylė ant savęs pusę buteliuko odekolono ir t. t. Kunigui tenka visa tai iškęsti. Todėl einant išpažinties neblogai būtų ne tik „susiinventorizuoti“ nuodėmes, bet ir švariai nusiprausti bei išsivalyti dantis! Taip parodysime deramą pagarbą ir kitam žmogui – kunigui, ir Sutaikinimo sakramentui. Ką norit sakykit, bet prie sakramento tiesiai nuo mėšlavežio – nevalia! Gerai jau, gerai, tiesiai iš garažo...

Trečioji bėda – neprigirdintys, dažniausiai seni žmonės ir šiaip balsingo šnekėjimo mėgėjai. Per išpažintį garsiai kalbėti nedera, nes jūsų nuodėmės, jų turinys rūpi tik jums patiems ir nuodėmklausiui. Deja, šūkaliotojų pasitaiko toli gražu neretai.

Po išpažinties privalu kunigui ištarti ačiū, tik ne visi taip pasielgia. Juk jam išpažįstame ne džiaugsmus ir gerus darbus, o vien susikaupusią bjaurastį. Nuodėmklausys visa tai turi išklausyti, įsigilinti. Pareiga ne pati maloniausia, psichologinis krūvis didžiulis. Štai kodėl reikia kunigui labai nuoširdžiai padėkoti, o ne atsainiai linktelėti.

Tad apibendrinant pasakytina: nesigrūskime eilėje prie klausyklų, o priartėję stovėkime atokiai, kol kitas asmuo atlieka išpažintį; eidami išpažinties paisykime asmeninės higienos (bent jau burnos); išpažinties metu nešūkaliokime, venkime garsiai kalbėti; gavę nuodėmių atleidimą, nepamirškime padėkoti nuodėmklausiui (beje, negavę irgi...).

A. B.

34

Artuma / 2008 m. kovas

Sveikata

Tiesa ir netiesa Gydytojo Petro paskaitėlė Ar tiesa, kad labai griežtos liesėjimo dietos kenkia kepenims?

Tiesa!

Spartinant vadinamąjį svorio metimą, kepenyse atsiranda pokyčių, labai panašių tuos, kuriuos sukelia cirozė. Jeigu norite atsikratyti daugiau nei 10 kilogramų, būtinai pasitikrinkite kepenis ir svorį mažinkite gydytojo prižiūrimi.

Ar tiesa, kad aukšta temperatūra padeda greičiau įveikti gripą?

Tiesa!

Kai kūno temperatūra pakyla aukščiau 38 laipsnių Celsijaus, virusui pasidaro sunku patekti į kvėpavimo takus, plaučius ir ten įsitvirtinti. Neslopinamas karštis žudo virusus, jis yra natūrali organizmo gynybinė reakcija. Taigi temperatūros kilimą stabdyti reikia tik tada, kai ji pradeda ypač varginti. Be to, labai tinka skalauti gerklę ir plauti nosį kiek įmanoma šiltesniu vandeniu, pakvėpuoti kuo karštesniais garais.

Ar tiesa, kad būsimoms mamoms reikia miegoti ant kairio šono?

Tiesa!

Jau penktą šeštą nėštumo mėnesį gimda ir kūdikis labai padidėja. Tam, kad kraujas pasiektų mažąjį dubenį ir galūnes, tarnauja daugybė kraujagyslių.

Svarbiausia iš jų yra pilvo dešinėje. Jeigu nėščia moteris guli ant nugaros ar dešinio šono, gimda ir kūdikis tą kraujagyslę spaudžia, ir kraujui sunku pratekėti. Be to, apie 70 atvejų iš šimto kūdikis nugarėle guli nusisukęs į kairę gimdos pusę.

Todėl gulėti ant kairio šono patogiausia ir pačiai motinai, ir kūdikiui.

Ar tiesa, kad prasidėjus menopauzei moters organizmui ima trūkti kalcio?

Tiesa!

Kalcio stygius sukelia osteoporozę, arba kaulų išretėjimą. Moteriškojo ru-

dens laikotarpiu vyksta daug nemalonių dalykų: sutrinka hormonų pusiausvyra, sunku virškinti daug kalcio ir fosforo turinčius maisto produktus, atsiranda tam tikrų pakitimų kraujyje, stinga fizinio aktyvumo, nes sumažėja jėgų.

Osteoporozė skatina mažesnį ar didesnį neįgalumą, nukenčia kraujotaka. Ilgainiui atsiranda fizinė ir psichinė izoliacija, nes moters galimybės judėti tampa ribotos.

Nuo osteoporozės kenčia kas ketvirta moteris. Stuburo „sėdimas“, galūnių lūžiai, nugaros skausmai vis dažnėja ir stiprėja. Todėl labai svarbi yra osteoporozės profilaktika. Šiuo metu jau esama gana veiksmingų preparatų, todėl reikia tartis su gydytoju, nes vien pienas ir varškė ne visada išgelbės.

Ar tiesa, kad kiaušiniai kenkia ke- penims?

Netiesa!

Dar neretai manoma, kad kiaušiniai, ypač kietai virti, sunkiai virškinami. Bet ir tai teisinga tik iš dalies, nes kiaušinius mūsų organizmas puikiai įsisavina. Jau trijų mėnesių kūdikiui galima duoti trynio, o metų sulaukusiam vaikeliui – ir baltymo. Kiaušinio baltymas turi raminamąjį poveikį, stabdo viduriavimą, o trynys yra organizmą stiprinantis produktas. Trumpai tariant, vargšai kiaušiniai nuolatos būna šmeižiami, nors pasižymi tik geromis savybėmis. Ir kepenys čia visai niekuo dėtos.

Ar tiesa, kad nedidelis kiekis alkoholio sveika širdžiai ir kraujotakai?

Netiesa!

N o r i nt ie ji i r mėgstantieji išgerti būna linkę alkoholiui priskirti daugybę „dorybių“. O jis pridaro tik blogybių. Alkoholis nenumalšina troškulio, bet skatina šlapinimąsi, ir tai savo ruožtu sukelia dar didesnį skysčių poreikį. Be to, jei kasdien išgeriama po 150 gramų svaigalų, po dešimties metų garantuota sunki širdies liga.

Stiprūs pasikartojantys nusigėrimai sukelia širdies ritmo sutrikimus, tachikardiją. Alkoholis dažnai yra aukšto kraujospūdžio, o drauge ir insultų, apopleksijos priežastis. Tarp reguliariai geriančiųjų esti du kartus daugiau „spaudimininkų“, nei tarp negeriančių žmonių!

Algirdo Kazlos nuotrauka

Ar tiesa, kad mikrobanginės krosnelės yra kancerogeniškos?

Netiesa!

Nuolat ieškome vėžio „kaltininkų“.

Tarp jų jau buvo rūkyta mėsa, kava, net pomidorai. Mikrobanginės krosnelės yra labai gerai ištyrinėtos ir tikrai saugios.

Teiginiai apie jų neva suardomą maisto produktų struktūrą – grynas pramanas. Kadangi jose terminis apdorojimas vyksta greičiau negu ant tradicinės viryklės, ir produktai mažiau nukenčia.

Maisto ruošimas ir gaminimas, suprantamas daiktas, yra tam tikras ritualas, itin svarbus valgytojams, o mikrobangėje – koks gi čia ritualas?!

Gyvenimas kaip senas vynas

Gražu-negražu Vanda IBIANSKA Šio „Artumos“ numerio tema – grožis, ir Redaktorius prisakė apie tai ir rašyt. O ką aš galiu parašyti kad ir apie kūno grožį? Tas mano kūnas seniai nustojo buvęs patrauklus, netgi priešingai. O svetimą kūną negi gvildensi? Kažkaip nepatogu. Ir taip aišku, jog moters kūnas gražus tada, kai jo parametrai 170–90–60–90.

Visais kitais atvejais – ne. O vyro? Ai, apie vyrus prisiminiau tokį nutikimą. Maždaug prieš dešimtmetį stovime Florencijoje trise priešais Mikelandželo Dovydą.

Rekolekcijose buvome, tai prie daikto ir menais pasidomėjome. Viena iš mūsų, išprususi ir nestandartiška seselė vienuolė, tylėjo, tylėjo, o paskui ir sako: „Pagaliau matau tikrą vyrą, bet ir tas marmurinis.“ Mes, dvi pasaulietės, susijuokėme ir... susimąstėme. Gal, sakom, tikrai? Tai tiek apie vyrų kūno grožį. Nes vyrai visi gražūs. Ar bent jau daugelis jų. Kaip žinoma, vyrų žavesys priklauso ne nuo kūno sudėties, ūgio, ševeliūros, akių ar dantų. Verta prisiminti mažą Bonaparto ūgį, Cezario plikę, tragišką Kazanovos išvaizdą ir būrius paskui juos sekiojusių moterų. Aiški išvada, kad visai neaišku, kuo vyrai gražūs... Aiškūs tik tie, marmuriniai, bet jie skirti vien pasižiūrėti. Šiaip jau kiekvienas vyras savaip gražus, svarbu, kad būtų sveiki jo skrandis ir prostata. Kai šiose srityse yra bėdų, jis gali užnuodyti visą aplinką. Jauni šitų bėdų neturi, užtat turi kitą bėdą – jaunystę. Sunkų, klaidų ir paklydimų metą, kai dar tik kaupiama tai, ką vadiname gyvenimo patirtimi.

* * *

Dėl moterų daug aiškiau. Didžiuma jaunų gražios, net jei matmenys ir neidealūs, tik kad kojos nebūtų kreivos, nes tada atsiranda mistiškas potraukis prie mini sijonėlių. Antras reikšmingas veiksnys yra elgsena.

Pernelyg drąsios, įžūlios nebūna gražios. Bet apskritai, kai jauna, tai ir graži.

Deja, šitai trunka neilgai. Aš tai jau žinau! Pirmoji neišlaiko ir praranda formą talija, paskui klubai, pilvas, pagurklis ir t. t. Vieną dieną pažvelgi į veidrodį ir pamatai jame seną, sudribusį, nutukusį kaliošą. Plaukai žili, suplonėję, fasadas išvagotas raukšlėmis, akys išblukusios ir, kur tik pažvelgsi, karo oda. Tokiomis kontrafaldomis.

Imi varžytis ir vengti baseinų, pirčių, paplūdimių. Gerai jautiesi tik moterų pliaže, nes ten pusė tokių – storų,

taukais liulančių, varikozinėmis kojomis sliūkinančių į jūrą, kaip ir tu.

Tas, kurioms apie penkiasdešimt ir kurios ima prarasti savo „eksterjerą“, noriu nuraminti. Dar dešimt metelių (labai trumpa laiko atkarpa!) varžysitės, sielositės, o paskui į tuos dalykus nusispjausite. Tada pradedama į viską žvelgti filosofiškai. Manau, jog dar po metų kitų imsiu grožėtis savo lašiniais, pigmentinėmis dėmėmis (turiu omenyje vadinamąsias kapinių gėleles), pamėlusiomis lūpomis. Sako, kad sulaukus 75erių ypatingą susižavėjimą kelia bendraamžių dantų protezai ir korvalolio kvapas. Visai tikiu. Kaip ir tuo, kad buvusio amūro bus klausiama: „O šiandien vidurius ar turėjai?“ Graži visam laikui išlieka tik moters (vyro irgi) šypsena ir humoro jausmas.

Garsioji latvė Zenta Maurina šia tema rašė: „Itin aukštos dvasinės įtampos žmonės yra anapus jaunystės ir senatvės ribų.“ Paguodžiamai skamba, tiesa? Nes kas gi apie save blogai galvotų! Kiekvienas manosi esąs aukšto voltažo.

* * *

Dėl aplinkos grožio tai apsiribosiu namais. Čia, aišku, tik mano nuomonė, kuri gali būti klaidinga (turbūt ir yra), nepriimtina ir pan. Bet, mano galva, namams reikia skirti labai daug dėmesio ir laiko. Tvirtovė turi būti ne tik patogi, funkcionali, bet ir graži. Kertiniai yra trys dalykai: švara, tvarka ir lova. Taip, taip, lova!

Išoriškai nevalyvo žmogaus toks pats esti ir vidus. Geležinė taisyklė! O tvarka reikalinga tam, kad greičiau viską surastum. Nes jei, tarkim, tavo kojinės guli po knygų stirta, o laikrodis – puode, šitai gali sukelti tam tikrų nepatogumų.

Privalu, kad lova būtų plati, deramo aukščio. Kiti miega ant tokių žemučių, kaip kokie japonai. Tai jau ne. Lietuvio lova turi būti aukšta, su keturiomis kojomis (kad būtų lengva šluostyti dulkes), o patalynė ryški, spalvinga, akį džiuginanti. Juk lovoje praeina daugiau nei trečdalis gyvenimo. Mano tai ir du trečdaliai. Išsitiesi patogiai (stuburas iškart nurimsta), išsidėlioji knygas, popierius ir gali dirbti arba skaityti. Kai kas miegamajame įkurdina muzikinius centrus. Jie gali sudaryti

35

36

Artuma / 2008 m. kovas

Gyvenimas kaip senas vynas neblogą foną, bet jei jau esi priekurtis, tai nėra svarbu.

Man ant didelio formato knygos („XIX amžiaus vengrų tapyba“) net nešiojamasis kompiuteris telpa, štai ką reiškia gera lova! Medikai ir higienistai burnoja dėl televizoriaus miegamajame, o man patinka! Tiesa, aš žiūriu tik „Animal planet“, bet prieš miegą labai gerai!

Negražus miegamasis – tai ankštas, spintų prigrūstas kambarys. O simpatiškas – minėtoji didelė, graži, spalvinga, kvepianti lova ir viskas, ko reikia darbui ar skaitymui, aplink ją. Man gražu!

stirnos. Ji abejingai pažvelgs į tave savo drėgnomis, gražiomis akimis ir neskubėdama grakščiai nužingsniuos į mišką. Sykiais prabėga koks kiškelis, bet tas tai jau bailus. Aukštai sklando bjauruoklis vanagas ir vis taikosi akmeniu kristi, kad nutvertų kokią lauko pelę ar neapdairią kurapką. Ir tyla, tyla. Erdvė, kol kas nesuardyta jokių negražių žmogaus statinių. Akys ir siela ilsisi.

Viešpats – estetas. Koks gražus jo sukurtasis pasaulis!

* * *

Vyrauja nuomonė, kad gamtą supranta (!) tik žvejai ir medžiotojai. Kažin. Ar tiek jau daug lietuvių yra abejingi jūros ošimui, Baltijos paplūdimių smėliui, ant kurio tipena visai nebailūs kirai, miško ramybei, šilo tylai?

Turiu tokį ąžuolą pamiškėje. Jis visomis prasmėmis mano nuosavas. Aplink, kiek akys užmato, jokių gyventojų, vien dirbami laukai. Pavasarį ten girdėti, kaip aukštai ir įžūliai savo treles vedžioja vieversys. Ir kvepia suarta žemė. Miestietis, šito nepajautęs, neišgyvenęs, nesupras. Bet man tai tarsi narkotikai, ne kitaip. O vasarai įpusėjus, jei po tuo ąžuolu sėdi ilgai, balzamiškoje tyloje, kurią kartais padabina vėjo gūsio sukeltas greta esančio miško ošimas, gali sulaukti visai nebailios Romualdo Rakausko nuotrauka

Šypsenos be raukšlių – Jaunuoli, jūs tikrai norite vesti mano dukterį?

– Taip!

– O ar pajėgsite išlaikyti šeimą?

– Tikiuosi.

– Gerai pagalvokite, juk mūsų šeimoje aštuoni žmonės!

* * *

Bakalauro darbo recenzija: vanduo, vanduo, visur vien tik vanduo.

* * *

– Mano žmona vis kalba apie atostogas Nicoje.

– O tu?

– Aš nieko. Tegu sau kalba.

* * *

Būti studentu gera, tik mokslai trukdo.

* * *

Praktinis patarimas gražaus elgesio vadovėlyje: „Niekada neišpakuokite gautos dovanos matant kitiems svečiams, nes jiems jau negalėsite jos padovanoti.“

* * *

Jaunamartė pasakoja bičiulei: – Puiku ištekėti už dailininko! Jis tapo, aš gaminu pietus, o paskui abu spėliojame, kas kuriam išėjo!

* * *

– Gyvensiu iki šimto metų, – sako žmona.

– Tai neįmanoma! – sušunka vyras.

– Kodėl?

– Jau septyniolika metų, kai tau keturiasdešimt.

* * *

Tarp manęs ir jos – nieko bendro! Mes netgi mylime skirtingus žmones: ji – mane, o aš – ją.

* * *

Lygiai 17 valandą darboholikas pakyla ir, atsisveikinęs su kolegomis, išeina namo. Vienas bendradarbis neištveria: – Jonai, kas tau atsitiko, kad jau trečią dieną taip anksti baigi darbą?!

– Atsiprašau, bet man dabar atostogos.

Lietuvos katalikų žiniasklaida

ŽODIS

tarp mūsų 2008 M. KOVO – BALANDŽIO KASDIENĖS MEDITACIJOS

Žurnalas norintiems per maldą geriau pažinti Dievo žodį ir susibičiuliauti su Vienatiniu Dievo Žodžiu – Jėzumi Kristumi.

ŽODIS tarp mūsų – dvimėnesinis kasdienių Šventojo Rašto meditacijų žurnalas.

Jame rasite • kiekvienos dienos liturginių skaitinių nuorodas; • kasdienes trumpas, paprastas ir gaivias Šventojo Rašto meditacijas; • straipsnius apie maldą ir Dievo žodį.

ŽODĮ tarp mūsų galite užsiprenumeruoti Lietuvos pašto skyriuose.

Prenumeratos kaina pusmečiui – tik 13,5 Lt, metams – 24 Lt. Indeksas – 5222

ŽODŽIO tarp mūsų teiraukitės katalikų knygynuose bei parapijose.

Mūsų adresas: „Gyvieji akmenėliai“, Papilio g. 5, 204 kab., LT-44275 Kaunas Telefonas (37) 32 31 96, el. paštas akmeneliai@lcn.lt www.zodistarpmusu.lt

Širdingai sveikiname jau ištisą dešimtmetį Lietuvoje einančio žurnalo ŽODIS tarp mūsų leidėjus ir skaitytojus!

„Artumos“ redakcija

Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams. remia kai kurias „Artumos“ publikacijas

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 3 (222) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

www.vzb.lt

Nuoširdžiai dėkojame!

Vyr. redaktorius Darius

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 18601 Tiražas 12 100 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

CHMIELIAUSKAS

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2,5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Kasdien matome, jog neužtenka tiesiog gim­ti žmo­gu­mi, kad turėtum žmonišką gyvenimą: na­mus, karštus pie­tus, ki­tų žmo­nių ar­tu­mą.

Daugybė žmonių šiandien – ap­gai­lė­ti­no­je pa­dė­ty­je.

Mes ne tik kas­dien mai­ti­na­me vai­kus, be­na­mius, so­cia­liai rem­ ti­nus žmo­nes, bet ir nuo­lat pa­de­da­me į skur­dą pa­te­ku­sioms šei­moms, slau­go­me li­go­nius, dir­ba­me su pre­ky­bos mo­te­ri­mis au­ko­mis, gat­vės vai­ kais, lan­ko­me ka­li­nius, glo­bo­ja­me se­ne­lius ir ne­įga­liuo­sius.

padėkite mums

padėti!

Jei­gu Jūs no­rėtu­mė­te pa­rem­ti LIE­TU­VOS CA­RI­TAS vyk­do­mą veik­lą, pra­šo­me an­ke­to­je (for­ma FR0512) įra­šy­ti sa­vo as­me­ni­nius bei LIE­TU­VOS CA­RI­TAS duo­me­ nis ir ją ati­duo­ti Ap­skri­ties vals­ty­bi­nei mo­kes­čių ins­pek­ci­jai (VMI) iki ge­gu­žės 1 d.

10 lau­ke­ly­je įra­šy­ki­te LIE­TU­VOS CA­RI­TAS ko­dą – 192066334 11 lau­ke­ly­je – LIE­TU­VOS CA­RI­TAS 12 lau­ke­ly­je – ad­re­sas: AUKŠ­TAI­ČIŲ G. 10, LT-44147 KAU­NAS 15 lau­ke­ly­je – sąskai­tos nr.: LT227300010002247635

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

Indeksas 5010.

1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 3 mėn. – 12 Lt, 6 mėn. – 24 Lt. Užsisakant ir atsiimant redakcijoje 1 mėn. kaina – 2,50 Lt, 6 mėn. – 15 Lt. Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams: siunčiant pirmenybiniu paštu – 75 USD (50 EUR), nepirmenybiniu paštu – 50 USD (45 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams – 20 USD (18 EUR). Čekius siųsti: Lietuvos Caritas leidyklai, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas, Lietuva Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių

„Artumos“!

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai