Artuma

Artuma 2008 m. gegužė

5

Iš Jono Pauliaus II Laiško moterims

Kiekvienai iš Jūsų Dėkojame tau, moterie – motina, kuri nešioji savo įsčiose žmogiškąją būtybę toje pačioje džiaugsmo ir triūso patirtyje; dėl jos tampi Dievo šypsena ateinančiam į pasaulį vaikeliui, jo pirmųjų žingsnių palydėtoja, atrama jo augimui ir atsparos tašku tolesniame gyvenimo kelyje.

Dėkojame tau, moterie – žmona, kuri neatsiejamai sujungi savo dalią su vyro dalia, kad vienas kitam save dovanodami tarnautumėte bendrystei ir gyvybei.

Dėkojame tau, moterie – sese, ir tau, moterie – dukra, kurios praturtinate gimtuosius namus, o vėliau – ir visuomenės gyvenimą jautrumu, intuicija, pasiaukojimu ir pastovumu.

Dėkojame tau, dirbanti moterie, kuri įsitrauki į visas visuomeninio, ūkinio, kultūrinio, meninio, politinio gyvenimo sritis, už nepamainomą įnašą į kultūros, gebančios susieti protą ir jausmus, plėtotę, už gyvenimą, atvirą „slėpinio“ pajautimui, kuriant žmogiškesnes ekonomines ir politines struktūras.

Dėkojame tau, Dievui pašvęstojo gyvenimo moterie, kuri Įsikūnijusio Žodžio – Kristaus Motinos pavyzdžiu nuolankiai ir atvirai atsiveri Kūrėjo meilei, padėdama Bažnyčiai ir visai žmonijai duoti Viešpačiui „sužadėtinės“ atsakymą, išreiškiantį nuostabią bendrystę, kurioje Dievas trokšta būti su savo kūriniu.

Dėkojame tau, moterie, už tai, kad esi moteris!

Marija, Meilės Karaliene, saugok moteris ir globok jų misiją tarnaujant žmonijai ir taikai plėsti Dievo karalystę! Šis Laiškas, pavadintas „Kiekvienai iš Jūsų“ (A Ciascuna di Voi), buvo paskelbtas IV pasaulinėje moterų konferencijoje Pekine 1995 06 29

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielos ir mieli,

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Ateik, Šventoji Dvasia!

2

Tomas VILUCKAS Bažnyčios siela

4

Sekminių devyndienis

6

Kun. doc. dr. Romualdas DULSKIS Marijoje paslėptas Dievo Tėvo lobis 8 Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (V) 9 Klausimai ganytojams

11

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS Bažnyčios pulsas

12

Dr. Andrius NAVICKAS Apie „žmogaus teises“

14

Dr. Paulius SUBAČIUS Kas šeimą paverčia iššūkiu?

15

Didelės ir mažos kryžkelės Vaidilė ŠUMSKIENĖ Ji nesiekė karjeros, bet buvo Motina... 17 Antanas SAULAITIS SJ Padaryti geresnį bent mažąjį aplinkos pasaulį

19

Dalia LUKĖNIENĖ Jei vaikai nesvarbūs...

20

Zita VASILIAUSKAITĖ Rūpestinga motinystė ar sėkminga karjera?

22

Mama muša!?!

24

Už gyvenimą ir gyvybę Trynukai

25

O mes kitokie Ypatinga mama. Ypatingam vaikui 26 Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Pralaimėjimas

27

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Atrasti motinystę

30

Akiračiai Marija Sklodovska-Kiuri

31

Mandagumas mūsų kasdieninis Įstaiga, darbuotojai ir artimieji

33 34

35

Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Karjeros moteris

Mama ir tėtis žiūri televizorių. Mama sako: – Pavargau, be to, jau vėlu. Einu miegoti.

Ji nuėjo į virtuvę. Praeidama paėmė nuo kėdės paliktus kelis drabužius ir įmetė į skalbimo mašiną. Išlygino marškinius ir prisiuvo ištrūkusią sagą. Sutepė keliolika sumuštinių rytui, iš šaldiklio išėmė gabalą mėsos rytdienos pietums, patikrino, ar pusryčiams užteks dribsnių, pripildė cukrinę. Surinko į dėžę ant stalo pabertas kaladėles, išdėliojo puodelius bei šaukštus pusryčiams, paruošė kavos aparatą. Įjungė belaidžio telefono kroviklį. Palaistė gėles, išnešė šiukšles ir padžiovė porą rankšluosčių. Paskui nusižiovavo, pasirąžė ir patraukė miegamojo link. Pakeliui, sustojusi prieškambaryje prie stalelio, brūkštelėjo raštelį mokytojui, paliko sūnui pinigų kelionei, pakėlė nuo grindų nukritusį sąsiuvinį. Sukūrė šeimos draugui sveikinimą su gimtadieniu, įdėjo į voką ir priklijavo pašto ženkliuką. Parengė pirkinių sąrašą ir įsidėjo į rankinuką. Vonioje nusivalė veidą „trys viename“ pieneliu, pasitepė naktiniu kremu, išsivalė dantis ir nusikirpo nagus.

Tėtis šūktelėjo iš kambario: – Argi nesirengei gulti?

– Einu einu, – atsakė.

Pakeitė vandenį šuns dubenėlyje, įbėrė katei ėdalo. Patikrino, ar užrakintos durys ir kieme dega šviesa. Užsuko į vaikų kambarį, užgesino naktines lempeles, išjungė garso bei vaizdo grotuvus, pakabino į spintą nuo grindų pakeltus marškinėlius, sutvarkė batų lentyną, surinko ir išnešė nešvarias kojines. Trumpai šnektelėjo su dukra, kuri dar rengė pamokas.

Miegamajame nustatė žadintuvą, pasiruošė drabužius kitai dienai ir į šešių būtinų atlikti darbų sąrašą užsirašė dar tris. Pasimeldė ir atsigulė.

Tuo metu tėtis išjungė televizorių, pasakė einąs miegoti, nors šie žodžiai niekam nebuvo skirti. Ir nuėjo!..

Mano vyriškąją širdį šie žodžiai tiesiog persmeigė ir vos suspėjau užspausti ašarą... Ko gi verti mūsų, mieli vyrai, sveikinimai, gėlės, maldos, jeigu šįvakar vėl pasikartos toks pat vaizdelis?.. Po pirmo smūgio atsigavęs, vis dėlto išdrįstu pakelti galvą ir kukliai, bet nuoširdžiai pabučiuoti Jus, Mielos Mamos, Žmonos, Sesės!

Sveikata Apie šieno slogą

gegužės „Artuma“ Jus sveikina Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo spindesiu; nors viršelio piešinys – iš Viduramžių manuskripto, tačiau jis juk žavingas ir šiandien. Argi nenuostabu, kad Marija yra centre tokio reikšmingo įvykio, apie kurį pats Kristus skelbė prieš pat Velykas: „...sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“ (Jn 16, 7). Moteris ir vėl, kaip kūtelėje ar prie Kryžiaus, – svarbiausių Išgelbėjimo istorijos akimirkų šerdyje! Ir kas po to dar gali drįsti teigti, jog krikščionybėje ar Bažnyčioje moteris nepakankamai vertinama?!

Gegužę vėl pagarbos bei padėkos giesmėmis, litanijomis, gėlėmis apipinsime ne tik Mariją, Dievo Motiną, bet ir savo motinas, žmonas ir seses sveikinsim, linkėsim, melsim... Tik ar suklusim: o kaipgi ten kasdienybėje, ne per šventes, jos gyvuoja?.. Kažkas man atsiuntė vaizdelį, tokį, kuriuo negaliu nepasidalyti su Jumis, pavadintą „Tikra tiesa apie mamas“:

1

2

Artuma / 2008 m. gegužė

Credo

Ateik, Šventoji Dvasia!

Gegužės kalendorius Šį mėnesį švenčiama viena svarbiausių Bažnyčios iškilmių – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Žmogus – nenuilstantis Dievo ieškotojas. Juk tai skelbia religijų įvairovė, ne tik neišnykstanti moderniausiais, XXI amžiaus laikais, bet, atrodo, netgi didėjanti. Mes, išpažįstantys, kad Jėzus yra Kristus ir Viešpats, tikime, jog Dievas yra arčiau mūsų nei mes patys sau, kaip rašė šv. Augustinas. Dievo Dvasia gyvena mūsų širdyse.

Mes neieškome Dievo, nes išpažįstame, kad Jis pats mus surado ir mes gyvename per Jį, su Juo ir Jame.

Sekmadieniai Gegužės 4-oji – VII Velykų sekmadienis ir Viešpaties Žengimo į dangų (Šeštinių) iškilmės. Keturiasdešimtoji Velykų diena Lietuvoje yra darbo diena, tad šias iškilmes Lietuvos Vyskupų Konferencija (kaip ir daugelio kitų šalių) perkėlė į sekmadienį. Įžengimu į dangų baigiasi ypatingas Prisikėlusiojo artumas. Tačiau atsisveikindamas jis sakė: „Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Ar ne tai primename vieni kitiems liturginiuose susirinkimuose, sveikindamiesi: „Viešpats su jumis“?

Kristus, prisikėlęs iš numirusių, daugybei mokinių pasirodė ir jų akivaizdoje pakilo į dangų, kad mus padarytų savo dieviškumo dalininkais.

Šiandien – Motinos diena. Pagerbiame motinas ir meldžiamės už jas, leidusias mums gimti ir gyventi. Šiandien taip pat minima Visuomenės komunikavimo priemonių diena.

Meldžiame Dievo pagalbos krikščioniškai žiniasklaidai ryžtingiau ir įtaigiau ugdyti sąmoningą tikintįjį.

Gegužės 11-oji – Šventosios Dvasios atsiuntimo (Sekminių) iškilmės, paskutinioji Velykų laiko diena (rytoj prasidės eilinis liturginis laikas). Penkiasdešimtąją Velykų dieną išsipildo Viešpaties pažadas atsiųsti Globėją. Kai išpažįstame, kad Prisikėlusysis yra įžengęs į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje, nepamirškime, kad Jo Dvasia gyvena mūsų širdyse. Jis – su mumis.

Apvainikuodamas Velykų slėpinį, visiems, kurie per Kristų tapo tavo, Die-

ve, įvaikiais, tu atsiuntei Šventąją Dvasią. Pačioje Bažnyčios pradžioje Šventoji Dvasia visas tautas išmokė pažinti Dievą ir įvairių kalbų žmones sutelkė į vieną tikėjimą.

Gegužės 18-oji – Švč. Trejybės iškilmės (VII eilinis sekmadienis). Pasibaigus Velykų laikui, Bažnyčia sveikina savo Dievą – Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią – vieną triasmenį Dievą. Tokį Dievą apreiškė Jėzus, tokio Dievo veikimą krikščionys mato pasaulio ir savo asmeninėje išgelbėjimo istorijose.

Tėve, su vienatiniu savo Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas.

Ką, tavo apreiškimu tikėdami, mes žinome apie tavo didybę, lygiai tą pat pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi, išpažindami tikrą ir amžiną dieviškumą, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą.

Gegužės 25-oji – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės (Devintinės). Pasitikdama Dievo Motinos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejų, Kauno arkivyskupija

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. gegužė 1 K Apd 18, 1–8; Ps 98; Jn 16, 16–20 (arba Pr 1, 26 – 2, 3; Ps 90; Mt 13, 54–58) 2 P Apd 18, 9–18; Ps 47; Jn 16, 20–23 3 Š 1 Kor 15, 1–8; Ps 19; Jn 14, 6–14 4 S Apd 1, 1–11; Ps 47; Ef 1, 17–23;

Mt 28, 16–20 5 P Apd 19, 1–8; Ps 68; Jn 16, 29–33 (III sav.)

6 A Apd 20, 17–27; Ps 68; Jn 17, 1–11a 7 T Apd 20, 28–38; Ps 68; Jn 17, 11b–19 8 K Apd 22, 30; 23, 6–11; Ps 16; Jn 17, 20–26 9 P Apd 25, 13–21; Ps 103; Jn 21, 15–19 10 Š Apd 28, 16–20. 30–31; Ps 11;

Jn 21, 20–25 11 S Vigilija: Pr 11, 1–9 (arba Iš 19, 3–8a.

16–20b; arba Ez 37, 1–14; arba Jl 3, 1–5);

Ps 104; Rom 8, 22–27; Jn 7, 37–39

Diena:Apd2,1–11;Ps104;1Kor12,3b–7.

12–13; Jn 20, 19–23

12 P Jok 1, 1–11; Ps 119; Mk 8, 11–13 (II sav.)

13 A Jok 1, 12–18; Ps 94; Mk 8, 14–21 14 T Apd 1, 15–17. 20–26; Ps 113; Jn 15, 9–17 15 K Jok 2, 1–9; Ps 34; Mk 8, 27–33 16 P Jok 2, 14–24; Ps 112; Mk 8, 34 – 9, 1 17 Š Jok 3, 1–10; Ps 12; Mk 9, 2–13 18 S Iš 34, 4b–6. 8–9; Dan 3, 52–56;

2 Kor 13, 11–13; Jn 3, 16–18 19 P Jok 3, 13–18; Ps 19; Mk 9, 14–29 (III sav.)

20 A Jok 4, 1–10; Ps 55; Mk 9, 30–37 21 T Jok 4, 13–17; Ps 49; Mk 9, 38–40 22 K Jok 5, 1–6; Ps 49; Mk 9, 41–50 23 P Jok 5, 9–12; Ps 103; Mk 10, 1–12 24 Š Jok 5, 13–20; Ps 141; Mk 10, 13–16 25 S Įst 8, 2–3. 14b–16a; Ps 147;

1 Kor 10, 16–17; Jn 6, 51–58 26 P 1 Pt 1, 3–9; Ps 111; Mk 10, 17–27 (IV sav.)

27 A 1 Pt 1, 10–16; Ps 98; Mk 10, 28–31

28 T 29 K 30 P

31 Š

1 Pt 1, 18–25; Ps 147; Mk 10, 32–45 1 Pt 2, 2–5. 9–12; Ps 100; Mk 10, 46–52 Įst 7, 6–11; Ps 103; 1 Jn 4, 7–16; Mt 11, 25–30 Sof 3, 14–18 (arba Rom 12, 9–16b); Iz 12, 2–6; Lk 1, 39–56

Gegužę popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad krikščionys vis labiau vertintų literatūrą, meną, žiniasklaidą ir jomis pasinaudodami gintų bei puoselėtų žmogaus asmens vertybes; misijų – kad Švč. Mergelė Marija, evangelizacijos Žvaigždė ir apaštalų Karalienė, lydėjusi apaštalus Bažnyčios pradžioje, ir dabar savo motiniška meile globotų visame pasaulyje pasklidusius misionierius ir misionieres.

Credo Gegužės 2-ąją – šv. Atanazo (III– IV a.), vyskupo ir Bažnyčios mokytojo, minėjimas.

Palaimintojo vyskupo Atanazo dieną mes džiaugiamės, Tėve, kad savo Bažnyčią tu drąsini jo švento gyvenimo pavyzdžiu, jo žodžiu mokai, jo malda saugai.

Gegužės 3-ioji – šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventė.

Tu, amžinasis Ganytojau, nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius ganytojus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

šiandien švenčia Eucharistinį kongresą.

Savo atminimą Viešpats paliko Vakarienės valgymu. Krikščionys šiandien įsižiūri į savo gyvenimo tikėjimu maistą. Kažkas yra pasakęs, kad būti krikščioniu per daug sunku, netgi neįmanoma. Įmanoma, jei Dievas stiprina. Viešpaties Kūnas ir Kraujas yra mus stiprinantis maistas.

Su savo apaštalais valgydamas Paskutinę vakarienę ir norėdamas amžiams palikti išganingą kryžiaus aukos atminimą, jis tau, Tėve, save paaukojo kaip tyriausiąjį Avinėlį, ir tu priėmei tą tobuliausią garbinimo atnašą. Šio kilnaus slėpinio valgiu tu savo tikinčiuosius šventini, idant po viena saule gyvenančius žmones apšviestų vienas tikėjimas, jungtų viena meilė. Mes einame prie to nuostabaus Sakramento stalo, kad tavo malonė mus padarytų panašius į dangaus gyventojus.

Gegužės 10-ąją – Kaišiadorių vyskupijos katedros dedikavimo metinių šventė, katedroje – iškilmės. Katedra yra vyskupo – vietinės Bažnyčios vadovo – mokymo vieta. Katedra vadinama ir bažnyčia, kurioje yra vyskupo katedra. Graikiškai epyskopos (vyskupas) reiškia prižiūrėtojas. Jis visų krikščionių tikėjimo ir vienybės jame mokytojas ir saugotojas.

Dieve, iš savo meilės žmonijai tu panorėjai gyventi ten, kur tavo tauta yra susirinkusi maldai, kad taptų gyva Šventosios Dvasios šventove, spindinčia tavo vaikų šventumu.

Šventės ir minėjimai

Gegužės 14-oji – šv. apaštalo Motiejaus šventė. Po Judo išdavystės ir mirties apaštalai pakviečia Motiejų būti tarp Dvylikos. Dvylika apaštalų – naujojo Izraelio (Izraelis – dvylikos giminių tauta), naujos, Kristaus krauju suburtos tautos pamatas.

Dieve, savo Bažnyčią tu pastatei ant tvirto apaštalų pamato, kad amžiais ji būtų tavo šventumo ženklas pasaulyje ir skelbtų dieviškąjį mokslą visai žmonijai.

Gegužės 1-ąją minime šv. Juozapą Darbininką. Evangelijoje Jėzus vadinamas „dailidės sūnumi“ (Mt 13, 55).

Pijus XII 1955 m. įvedė šios dienos liturginį minėjimą ir viso pasaulio darbininkų šventės proga.

Tėve, tu siuntei savo Sūnų pasidalyti su mumis rūpesčiais ir viltimis. Tavo apvaizdos jėga kiekvienas žmogus tesidžiaugs skalsia duona, teisingu atlygiu už darbą, svetingais ir jaukiais namais.

Gegužės 16-ąją minime šv. kunigą ir kankinį, apaštalavusį Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje, Andriejų Bobolą (XVII a.).

Palaimintojo kankinio kunigo Andriejaus kraujas, pralietas Kristaus pavyzdžiu už šventąjį tavo vardą, rodo nuostabią tavo, Tėve, galybę. Trapiam žmogui tu įkvepi tokį ryžtą, kad jis narsiu Dievo liudytoju pasidaro drauge su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Gegužės 26-oji – šv. kunigo Pilypo Nėrio minėjimas (XVI a.).

Tėve, tavo didybę skelbia dangaus šventieji, nes jų nuopelnus vainikuodamas tu savo malonės dovanas vainikuoji.

Gegužės 30-oji – Švč. Jėzaus Širdies iškilmės. Šiandien taip pat – ir maldos už kunigų šventumą diena. Širdis – meilės ženklas. Įsižiūrėdami į Jėzaus gyvenimą ir veiklą, matome, kokia meile esame apsupti. Bažnyčios tarnai kunigai yra sakramentinis Kristaus ženklas Dievo tautai, tad meldžiame, kad jie savo tarnystėje spindėtų Kristaus šviesa.

Iš nuostabios meilės žmonijai Kristus pasiaukojo mirti ant kryžiaus ir, iš atverto šono liedamas kraują ir vandenį, davė sakramentams galybę. Ir visi, atvertos Širdies kvietimą išgirdę, su džiaugsmu gali nuolat semtis malonių iš to išgelbėjimo šaltinio.

Gegužės 31-ąją – Marijos Apsilankymo šventė. Iš angelo sužinojusi apie Elzbietą, besilaukiančią kūdikio, Marija skuba pagelbėti jos sunkiose dienose, ir šitas apsilankymas vainikuojamas Evangelijos himnu: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano širdis džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes didžių dalykų padarė man Visagalis.“ Šiandien, kai pagerbiame Palaimintąją Mergelę Mariją, mums dera jos pačios žodžiais šlovinti tavo, Dieve, gerumą.

Plačiojoje žemėje tu didžių dalykų esi padaręs ir amžiais lieki be galo maloningas.

Pažvelgęs į savo nuolankią tarnaitę, per ją tu žmonijai davei Išgelbėtoją, savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Gegužę giedame Palaimintosios Mergelės Marijos litaniją, sukurtą Lorete. Pasitelkdami poetinę formą ir pasinaudodami Šventuoju Raštu mes įsižiūrime į tą, kuri pagimdė mūsų Mokytoją ir Viešpatį. Mariją sveikinti galime tik todėl, kad ji priėmė Šventąją Dvasią ir leido Jai vadovauti savo gyvenimui. Ateik, Šventoji Dvasia, ir perkeisk mūsų būtį ir buitį.

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

3

4

Artuma / 2008 m. gegužė

Credo

Bažnyčios siela Tomas VILUCKAS Vos tik Lietuva tapo nepriklausoma, mūsų šalyje ėmė lankytis prancūzų misionieriai ir dalytis savo patirtimi. Pradėję gilintis į mūsų kalbos vingrybes, jie buvo labai nustebinti ir sužavėti tuo, kad Šventoji Dvasia lietuviškai yra moteriškosios giminės. Tad logiška, kad šiemet gegužę švenčiamas ne vien Sekminių įvykis: artimai su juo susijusi motinystės, moteriškumo tema tampa gera proga prabilti apie Šventąją Dvasią.

Juo labiau kad ne vienam Ji tebėra paslaptingas Nepažįstamasis...

Trejos Sekminės Naujojo Testamento Sekminės tampa tuo įvykiu, kai Šventoji Dvasia regimai pasireiškia žmonijos istorijoje. Ir pirmasis Jos regimas darbas – pagimdyti Bažnyčią. Tačiau norėdami tinkamai suprasti šio įvykio reikšmę turėtume Sekmines matyti trejopoje perspektyvoje.

Pirmiausia per Sekmines (penkiasdešimtąją dieną po Išėjimo iš Egipto šventės) Senojo Testamento laikais būdavo švenčiamos Savaičių iškilmės, kai Viešpačiui aukodavo pirmąjį derlių (plg. Įst 16, 9–12). Taip pat Sekminėse žydai minėdavo dieną, kai Dievas prie Sinajaus kalno iš Egipto išėjusiems izraelitams per Mozę davė Įstatymą. Taip žydai iš klajoklių genties tapo tauta. Viešpats prie Sinajaus kalno apsireiškė tarsi ryjanti ugnis (plg. Iš 24, 17). Tokios yra Senojo Testamento Sekminės. Jų paminėti žmonės ir plūsdavo į Jeruzalę.

Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygoje, aprašomos Sekminės glaudžiai susijusios su Senojo Testamento įvykiais. Tad Bažnyčios gimimas yra tarsi pirmasis Jėzaus Kryžiaus vaisius. Per Sekmines pasirodo Bažnyčia, kurią sudaro jo atpirkti žmonės, pirmasis žmonijos derlius, išaugęs iš Jėzaus aukos ir apaštalavimo.

Apaštalų darbų knygoje skaitome, kad per Sekmines Jeruzalėje Šventoji Dvasia pasirodo tarsi ugnies liežuviai. Kaip prie Sinajaus kalno susikuria tauta, taip Jeruzalėje ant apaštalų nužengus Šventajai Dvasiai gimsta Bažnyčia. Jinai, kaip ir dera naujagimiui, paskleidžia triukšmą. Pasakojime apie Sekmines sakoma, kad toje vietoje, kur buvo susirinkę apaštalai, „pasigirdo ūžesys“, o jie patys „pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (plg. Apd 2, 2–4).

Atrodytų, jog Šventoji Dvasia tarsi sukelia sąmyšį, suirutę: triukšmas toks didžiulis, kad Jeruzalės gyventojai ir svečiai subėga pažiūrėti, kas dedasi. Ši sumaištis, kalbų įvairovė šiek tiek primena pasakojimą apie

Babelio bokštą (plg. Pr 11, 1–9). Tačiau Babelio istorijoje žmonės nesuprato vieni kitų kalbos, o per Sekmines susirinkusieji Jeruzalėje „didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos [apaštalus] kalbant“ (Apd 2, 6). Pasakojime apie Babelio bokštą matome, jog nuodėmė žmones suskaldo, o Sekminių įvykis atskleidžia, kad Šventoji Dvasia kuria vienybę tarp žmonų ir tiesia kelius į tarpusavio supratimą.

Tačiau yra ir asmeninės Sekminės, kai krikščionis asmeniškai susitinka su Šventąja Dvasia, kuri nužengia ant jo ir apsigyvena jo širdyje su savo visagalybe ir dovanomis. Tai prasideda priėmus Sutvirtinimo sakramentą ir trunka visą gyvenimą. Šventoji Dvasia nepaiso laiko bei erdvės nuotolio, ir kiekvienas galime tikėjimu įsilieti į Sekminių slėpinį bei patirti tokį pat Jos veikimą, kokį patyrė apaštalai.

Kur atpažįstame Dievo Dvasią?

Nuo Sekminių įvykio Šventajai Dvasiai tenka ypatingas vaidmuo Bažnyčios gyvenime. Štai kokiais žodžiais jį apibrėžė Vatikano II Susirinkimas: „Kad galėtume jame [Kristuje] nuolatos atsinaujinti (plg. Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios, kuri, būdama viena ir ta pati tiek galvoje, tiek nariuose, visą kūną taip gaivina, jungia ir valdo, kad Bažnyčios Tėvai galėjo pagrįstai šį veikimą lyginti su uždaviniu, kurį žmogaus kūne atlieka gyvybės pradas – siela“ (Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 7).

Iš patirties žinome, kad visas žmogaus kūnas, jo sąranga yra slėpininga vienybė; kaip tik todėl žmogus lieka vienovė net ir turėdamas didžiulį biologinį skirtingumą bei atlikdamas tūkstančius įvairiausių veiksmų. Filosofai šią vienybę vadina siela. Bažnyčios tėvai (šv. Augustinas, šv. Jonas Auksaburnis) sakydavo, kad Bažnyčios siela yra Šventoji Dvasia. Kristaus Kūne – Bažnyčioje Ji paskirsto dovanas, tarnystes, misijas. Kitaip tariant, kaip žmogaus kūnas miršta netekęs

Credo sielos, taip ir Bažnyčia, jei liktų kia tyliai pačioje mūsų sielos be Šventosios Dvasios, taptų pagelmėje ir todėl yra „mano prasčiausia organizacija. Ne velsielos siela“. tui Tikėjimo išpažinimas Ją vadiApaštalas Paulius pana „Viešpačiu Gaivintoju“. sakoja mums apie įstabias Norėdami suvokti sielos egŠventosios Dvasios charizmas zistavimą, apčiuopti jos veikimą, (plg. 1 Kor 12, 8–10), vaisius turime įsimąstyti į savo patirtį. (plg. Gal 5, 22–24), pagaliau Neišeina bakstelėti pirštu ir paJos dovanomis esame apdosakyti: „Štai čia yra siela!“ Panavanojami per sakramentus. šiai yra ir dėl Šventosios Dvasios Tačiau net ir tokie ypatingi vaidmens Bažnyčioje supratiŠventosios Dvasios darbai, mo. Tik įdėmus tikėjimo žvilgskaip stebuklų darymas ar nis padėtų atskleisti Viešpaties ligonių išgydymas, nėra Jos Dvasios veikimą Jo bendrijoje – veikimo viršūnė.

Bažnyčioje. Štai kaip Katalikų Ji įveda mus į santykį su Bažnyčios katekizmas atpažįsDievu kaip Tėvu, kurį mums ta Šventosios Dvasios pėdsakus apreiškė Kristus, išmokęs krikščionijoje: „Ją pažįstame: mus „Tėve mūsų“ maldos, Jos įkvėptuose Raštuose; joje į Dievą kreipiantis kaip Tradicijoje, kurios nesenstanį savo Tėvą. Šventoji Dvatys liudytojai tebėra Bažnysia mumyse padaro gyvą šią čios tėvai; dangiškąją tėvystę ir mūsų Šventosios Dvasios atsiuntimas.

Bažnyčios mokyme, kuriame įsūnystę. Šv. Paulius Laiške XIV a. miniatiūra. Italija Dvasia budi; romiečiams rašo: ,,Visi, ve sakramentų liturgijoje, kai per jos žodžius ir sim- dami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (8, 14). Tokį bolius Šventoji Dvasia mus sujungia su Kristumi; įstabų dieviškos įsūnystės slėpinį mums atveria Šventoji maldoje, kurioje Ji mus užtaria; Dvasia. Žinome, kad Jėzus atpirko visus žmones, vi Bažnyčią ugdančiose charizmose ir tarnystėse; sus atvedė prie Tėvo, tačiau ne visi atpažįsta šią mu apaštalavimo ir misijų gyvenime; myse glūdinčią slėpiningą ir drauge didingą tikrovę. šventuosiuose, kuriais Dvasia apreiškia savo šven- Tik Šventosios Dvasios veikimo dėka mes praregime, tumą ir tęsia išganymo darbą.“ (KBK 688) aptinkame šią visa pranokstančią įsūnystę. Štai kodėl Jei neturime tikėjimo, kad Šventoji Dvasia yra Baž- apaštalas Paulius tvirtina: „...Dvasia liudija mūsų dvanyčios siela, tuomet Biblija atrodo tesanti mitų rinkinys, siai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 16). Šio Dvasios Tradicija – kultūrinė išlika, Bažnyčios mokymas – in- liudijimo viršūnė – kad mes, kaip ir Jėzus, galime Diedoktrinacija, sakramentai – burtai, malda – geriausiu vui sakyti: „Aba, Tėve!“, o tuos žodžius mūsų lūpomis atveju psichikos treniruotė, bet šiaip – tuščias laiko ištaria Šventoji Dvasia (plg. Gal 4, 6). Būtent maldoje švaistymas; tarnystės prilyginamos socialinei veiklai, kartodami Tėvo vardą atrandame dangiškosios tėvystės apaštalavimas – naujų narių verbavimui, o šventie- prasmę ir taip atsiliepiame į savo esminį pašaukimą – ji telaikomi stipriomis asmenybėmis. Taip nematoma būti savo Tėvo vaikais.

Bažnyčios esmės. Deja, turime pripažinti, kad nūdieTaip Šventoji Dvasia sukuria tobulesnį žmogaus nos žmogus dažniausiai vadovaujasi būtent tokiu po- santykį su Dievu: jis nebėra vien kūrinio ir Kūrėjo, bet žiūriu, kuris atsiranda tada, kai neatsiveriama tikėji- pirmiausia Tėvo ir vaiko santykis. Jis grįstas ne įstatymų mo malonei. laikymusi, baime, nesibaigiančiomis mažomis aukomis, bet meile, malone ir pasitikėjimu. Būtent tai ir yra gyve„Mano sielos siela“ nimas „pagal Dvasią“ (Rom 8, 5) – viso krikščioniškumo Savo maldoje Šventajai Dvasiai belgų kardinolas varomoji jėga.

Desiré’as Josephas Mercier yra pavadinęs Ją „mano sielos siela“. Šis apibūdinimas liudija, kad Krikštu mumyse apsigyvenusi Dievo Dvasia tampa visos mūsų esybės pagrindu. Žinoma, ir toliau liekame žmonės, bet Ji vadovauja mūsų pasirinkimams, poelgiams, sprendimams.

Tokio Dvasios poveikio dažnai nepastebime, nes Ji vei-

5

6

Credo

Artuma / 2008 m. gegužė

Sekminių devyndienis Krikščionių paprotys melstis devynias dienas paeiliui (vadinamas novena) prašant kokios nors ypatingos malonės kilo iš Jėzaus paraginimo ir vieningos apaštalų maldos (plg. Apd 1–2).

Ilgainiui svarbiausias maldavimas – Ateik, Šventoji Dvasia – buvo primirštas. XIX a. pabaigoje popiežius Leonas XIII, paragintas palaimintosios Elenos Guerros, pakvietė visus tikinčiuosius kasmet prieš Sekmines švęsti iškilmingą devyndienį. Šią Šventosios Dvasios noveną Katalikų Bažnyčia švenčia iki šių dienų.

XXI a. pradžioje tarp maldos bendruomenių ir grupių kilo iniciatyva, kurią labai palaikė Jonas Paulius II. Tai kvietimas devynias dienas atsidėti nuolatinei Eucharistijos adoracijai ir užtarimo maldai vieningai sutartomis intencijomis. Malda gali būti įvairi, pritaikyta bendruomenės ar tikinčiojo patirčiai bei galimybėms. Svarbiausia – intencijos, minties ir širdies vienybė: šauktis Šventosios Dvasios, kuri viena turi galią atnaujinti pasaulį, Bažnyčią, kiekvieną širdį.

Trokštu, kad Sekminių dvasingumas pasklistų Bažnyčioje kaip naujas maldos, šventumo, bendrystės ir skelbimo proveržis. Todėl skatinu <...> nenutrūkstamą adoraciją – dieną ir naktį priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Šia iniciatyva tikintieji kviečiami sugrįžti į „aukštutinį kambarį“, kad suvienyti Eucharistijos slėpinio kontempliavimo melstų visiškos krikščionių vienybės ir nusidėjėlių atsivertimo. Aš nuoširdžiai tikiu, jog ši iniciatyva padės daugeliui naujai atrasti Dvasios dovanas, kurių ištakos slypi Sekminėse.

Popiežius Jonas Paulius II. Sekminių mišparai, 2004 Novena pradedama likus devynioms dienoms iki Sekminių – penktadienį po Šeštinių (Lietuvoje – prieš Šeštines), baigiama iki Sekminių vigilijos. Kiekvieną dieną bendruomenine ar asmenine malda kreipiamės į Šventąją Dvasią konkrečia intencija, apmąstome Dievo žodį, užtariame maldoje pasaulį ir Bažnyčią, bendruomenę ir vieni kitus. Drauge būkime atviri Dvasios įkvėpimams ir dovanoms, spontaniškumui. Noveną kasdien pradedame arba užbaigiame Sekminių sekvencija „Dvasia, Viešpatie, ateik“ su ją lydinčia malda.

Melskime Dievą Tėvą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų Šventosios Dvasios malonėje, kad Sekminių iškilmių šventimas būtų kaip kaitri liepsna ir smarkus vėjas krikščioniškam gyvenimui ir visos Bažnyčios misijai... Visiems jums meldžiu Šventosios Dvasios dovanų išliejimo, kad mūsų laikais vėl patirtume Sekminių atnaujinimą!

Popiežius Benediktas XVI. Susitikimas su bažnytiniais judėjimais ir naujosiomis bendruomenėmis, Sekminių vigilija, 2006

Maldos intencijos ir pasirinktini skaitiniai kiekvienai dienai I diena (gegužės 2, penktadienis) MELDŽIAME TAIKOS IZRAELIUI IR VISAM PASAULIUI

Ateik, Šventoji Pažadėtoji Ramybės Dvasia, į kiekvieną širdį, į išrinktąją tautą, kuri pirmoji išgirdo Dievo žodį. Paruošk ją Izraelio vilties išsipildymui.

Pasirinktini skaitiniai: Pr 12, 1–3; Ps 122; Iz 62, 1–7; Rom 11.

Meldžiame taikos – šalom Jeruzalei: kad Jeruzalės teisumo šviesa nušvistų visų tautų akivaizdoje, po visą pasaulį išblaškytoje žydų tautoje, mūsų šalyje, mūsų mieste.

II diena (gegužės 3, šeštadienis) MELDŽIAME KRISTAUS BAŽNYČIOS ATNAUJINIMO

Ateik, Šventoji Dvasia Gaivintoja, įžiebk savąją ugnį ir atnaujink savo Bažnyčią.

Pasirinktini skaitiniai: Jl 3, 1–2; Mt 3, 11; Apd 2, 17–21; Ef 1, 3–14.

Meldžiame, kad Sekminių Dvasia atnaujintų Bažnyčią, stiprintų ganytojus, pažadintų ir augintų bažnytinius judėjimus bei naująsias bendruomenes.

Credo Sekminių maldingumas tepasklinda po visą pasaulį kaip naujas postūmis maldai, šventumui, bendrystei ir skelbimui, kaip troško Dievo tarnas Jonas Paulius II. III diena (gegužės 4, sekmadienis) MELDŽIAME KRIKŠČIONIŲ VIENYBĖS

Ateik, Šventoji Vienybės Dvasia, suvienyk savo Bažnyčią – „Tėve, tegul visi bus viena, kad pasaulis įtikėtų!“ Pasirinktini skaitiniai: Jn 17, 20–22; Ef 2, 10–16; 4, 1–6.

Meldžiame krikščionių susitaikymo, kad Viešpats nuskaistintų praeities prisiminimus ir išgydytų susiskaldymus visame pasaulyje, Europoje, mūsų šalyje, Bažnyčioje.

IV diena (gegužės 5, pirmadienis) MELDŽIAME VISUOMENĖS ATNAUJINIMO

Ateik, Šventoji Gyvybės Dvasia, ir perkeisk mūsų visuomenę savąja galia ir atnaujink žemės veidą.

Pasirinktini skaitiniai: Mk 16, 16–20; Fil 2, 13–18; Rom 10, 1–13.

Meldžiame, kad iš Dvasios gimusi gyvybės kultūra persmelktų visą pasaulį, Europos ir mūsų šalies įstatymų leidėjus, valstybių vadovus ir visuomenę.

V diena (gegužės 6, antradienis) MELDŽIAME ATSIVERTIMO IR ŠVENTUMO

Ateik, Šventumo Dvasia, uždek žmonių širdyse tikėjimą ir viltį. Tegul Tavo šlovė apsireiškia mūsų Bažnyčioje.

Pasirinktini skaitiniai: Rom 8, 5–11.

14–30; 10, 9–10; Jn 3, 3–8.

Meldžiame, kad nusidėjėliai atsiverstų, tikintieji augtų šventumu – būtume klusnūs Dvasiai ir per tai Dievo garbė apsireikštų Bažnyčiai, pasauliui, mūsų šeimoms.

VI diena (gegužės 7, trečiadienis) MELDŽIAME SUSITAIKINIMO IR IŠGYDYMO

Ateik, Šventoji Dvasia Guodėja, padėk mums visiems gyventi vienybėje, nuolankume ir meilėje.

Pasirinktini skaitiniai: Ps 133; Ef 4, 1–6; Jok 5, 13–20.

Meldžiame, kad per susitaikinimą ir išgydymą vienybė ir taika įsivyrautų mumyse, mūsų šeimose, bendruomenėje ar maldos grupėje, parapijoje, vyskupijoje.

VII diena (gegužės 8, ketvirtadienis) MELDŽIAME NAUJO EVANGELIZACIJOS ĮKARŠČIO

Ateik, Šventoji Tiesos Dvasia, suteik mums jėgų vykdyti Viešpaties pašaukimą – liudyti ir skelbti Gerąją Naujieną iki pat žemės pakraščių.

Pasirinktini skaitiniai: Jn 15, 20–27; Apd 1, 8; 1 Kor 9, 16–23.

Meldžiame Šventosios Dvasios galios visiems tikintiesiems būti Viešpaties liudytojais ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Meldžiame Bažnyčiai naujosios evangelizacijos įkarščio.

VIII diena (gegužės 9, penktadienis) MELDŽIAME ŠVENTOJO KRYŽIAUS PERGALĖS

Ateik, Kristaus Dvasia, tebūna skelbiama Tavo pergalė ir Tavo garbė tebūnie apreikšta visoje žemėje.

Pasirinktini skaitiniai: Ef 1, 15–23; 2, 13–18; 1 Kor 1, 17–25; Fil 2, 5–11.

Meldžiame, kad būtų skelbiama Kristaus Kryžiaus pergalė ir kad jo gelbstinti galia apsireikštų visai žemei.

IX diena (gegužės 10, šeštadienis) MELDŽIAME NAUJO ŠVENTOSIOS DVASIOS BEI JOS DOVANŲ IŠLIEJIMO

Ateik, Šventoji Bendrystės ir Meilės Dvasia. Bažnyčiai ir pasauliui reikia Tavęs ir Tavo dovanų. Padaryk, kad Tavo suteiktos dovanos neštų daugiau vaisių.

Pasirinktini skaitiniai: Jn 14, 24–28; 16, 5–15; Ef 4, 11–16; 1 Kor 12, 1–11.

Meldžiame Šventosios Dvasios krikšto ir Jos dovanų, kad Kristaus Kūnas statydintųsi meilėje ir amžių pilnatvei atėjus visa, kas yra danguje ir žemėje, būtų suvienyta Kristuje.

Sekminių sekvencija DVASIA, VIEŠPATIE, ATEIK, spindulių dangaus mums teik, žemės klystkelius nušviesk!

Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink, mūsų dvasią atgaivink!

Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas, mielas atgaivintojas!

Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis, Tu – paguoda liūdesy!

O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą, stiprinki tikėjimą.

Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda.

Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista.

Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų, tiesink vingius mūs takų!

Duok mums, mylintiems Tave, tikintiems Tava galia, dovanų septynetą!

Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą, kviesk į džiaugsmą amžiną.

Vad.: Atsiųsk savo Dvasią, ir visa bus sukurta, aleliuja.

Visi: Ir atnaujinsi žemės veidą, aleliuja.

Vad.: Melskimės. Dieve, Tu tikinčiųjų širdis apšvieti Šventosios Dvasios šviesa; * leisk mums tos Dvasios dėka visa, kas gera, mylėti * ir jos paguoda visada džiaugtis. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

Visi: Amen.

Tėve mūsų...

Sveika, Marija...

Garbė Dievui – Tėvui...

Išsamiau apie Tautų Sekmines Lietuvoje rasite internete www.sekmines.lt ir „Artumos“ ketvirtame viršelio puslapyje

7

8

Artuma / 2008 m. gegužė

Credo

Marijoje paslėptas Dievo Tėvo lobis Pamąstymai Šiluvos jubiliejaus kontekste Kun. doc. dr. Romualdas DULSKIS Patarlių knygoje Dieviškoji Išmintis apie save sako: „Juk kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“ (Pat 8, 35). Anot dominikonų teologo Jordano Aumanno, Bažnyčia pagrįstai šiuos Šventojo Rašto žodžius įdeda į Dievo Motinos lūpas.1 Bandykime atrasti Mariją kaip kontempliatyviąją Mergelę ir Moterį, malonėmis apdovanotą ir vis dėlto pasiliekančią tokia artima kiekvienam iš mūsų.

Katalikų Bažnyčioje krikščioniškasis pašaukimas tradiciškai skirstomas į kontempliatyvųjį ir veiklųjį. Manoma, kad esama dviejų krikščioniškojo dvasingumo kelių: vieni žmonės tarnauja Dievui uoliai imdamiesi įvairiopos veiklos, kiti (dažniausiai čia turimi omenyje kontempliatyvieji vienuoliai) pasitraukia iš visuomeninio gyvenimo. Tačiau šis skirstymas netikslus ir taisytinas.2

Origeno požiūris Rytų krikščionybės tradicijoje kontempliatyvumas visuomet buvo suvokiamas kaip būtinas kiekvieno krikščioniškojo pašaukimo dėmuo. Jį įgyvendinti reiškė ne pasirinkti vieną iš dviejų evangelinių kelių, bet apsispręsti dėl tikresnės ir radikalesnės krikščioniškumo „kokybės“.

Origenas ir juo sekantys Evagrijus Pontikas bei Maksimas Išpažinėjas rašė apie tris krikščioniškojo gyvenimo pakopas: 1) dorybių praktiką, 2) gamtos kontempliavimą ir 3) Dievo kontempliavimą.

Pirmoji pakopa dažnai dar vadinama aktyviuoju gyvenimu. Ji prasideda sąmoningo krikščioniško gyvenimo pradžioje.

Stengdamasis nuoširdžiai laikytis Dekalogo, stiprindamas savo jautrumą gėriui ir blogiui bei mokydamasis gyventi pagal Dievo valią asmuo pasiekia tam tikrą teisumą, arba širdies tyrumą. Antroji ir trečioji pakopos vadinamos kontempliatyviuoju gyvenimu. Antrojoje pakopoje krikščionis siekia geriau įsisąmoninti ir giliau suprasti kūrinijos egzistencijos pagrindą bei tikslą, įžvelgti visų kūrinių dieviškumą. Visos gyvenimo sritys dabar

perskverbiamos tikėjimo dvasia ir religiniu jausmu. Trečiojoje pakopoje Dievas sutinkamas nebe per sąžinę ir ne kūrinijoje, o tiesiogiai. Asmuo kontempliuoja Dievą, esantį ne tiek kūriniuose, kiek virš ir anapus kūrinijos. Tai tiesioginis brandžios meilės ryšys, primenantis būsimą regėjimą veidas į veidą danguje, tačiau pastarajam nusileidžiantis sodrumu. Šiame kontekste vartodami aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo sąvokas Rytų krikščionių dvasiniai mokytojai kalba ne apie išorines gyvenimo aplinkybes, o apie vidinę asmens brandos kokybę. Veiklų gyvenimą gyvena ne tik verslininkas ar uolus sielovadininkas, bet ir vienuolyno naujokas, kuriam būtina išmokti nugalėti žmogiškąsias ydas ir įgyti dorybių. Lygiai taip pat kontempliatyvųjį gyvenimą praktikuoja ne tik vienuoliai atsiskyrėliai, bet ir visi pasauliečiai, kurie pasiekė vidinį tylėjimą ir meldžiasi širdies malda.3

Tad kontempliatyvumas Rytų krikščionybėje suprantamas kaip kiekvienam tikinčiajam skiriama krikščioniško gyvenimo kokybė. Ši kokybė neatspindi, kaip plačiai asmuo vykdo išorinę veiklą, tačiau kontempliatyvumas yra veiklos vaisingumo sąlyga. Kontempliatyvusis nepuola į bet kokią, nors ir pozityvią, veiklą, bet, ko nors imdamasis, siekia suprasti, ar tai atitinka Dievo valią. Todėl kontempliatyvusis nėra nei aktyvus, nei neaktyvus vakarietiškąja prasme – jis tiesiog stengiasi nuolatos būti budrus ir atviras Šventosios Dvasios įkvėpimui. Jis imasi veiklos ir savo aktyvumu gali pranokti daugelį veikliųjų, jei mano, kad tokia yra Dievo valia; tačiau lieka kontempliatyviai susikaupęs, jei jam atrodo, kad kokia nors veikla kyla vien iš žmogiškų paskatų ir neatitinka Dievo valios.

Kontempliatyvumas ir mūsų užmojai Nors Marija buvo atsidėjusi nuolatinei dieviškųjų dalykų kontempliacijai, tai nesutrukdė jai apsispręsti patarnauti Elzbietai. Ji ryžtingai paliko brangią maldos vienatvę ir nedelsdama iškeliavo.

Komentuodamas Marijos apsilankymą pas Elzbietą Bažnyčios Mokytojas šv. Alfonsas Liguoris sutapatina kontempliatyvumą su meile, kuri „visa pakelia“ (1 Kor 13, 7) ir nedelsia atlikti tai, kam įkvepia Šventoji Dvasia. Katalikų Bažnyčios istorijoje apstu pavyzdžių, kai kon-

1 Aumman J. Spiritual Thelogy. London. 1980. P. 61.

2 Špidlik T. Człowiek Boga. U źródeł życia zakonnego. Kraków. 2006. P. 39–40.

3 Ware K. Der Aufstieg zu Gott. Glaube und geistliches Leben nach ostkirchlicher Überlieferung.

Freiburg/Basel/Wien: Herder. 1983. P. 143–144.

4 Alfons Maria von Liguori. Die Herrlichkeiten Mariens. Stuttgart. 1991. P. 315.

Credo templiatyvumas įstabiai susiderino su ypatingais ir didžiais užmojais. Tereikia prisiminti kontempliatyvaus kamaldulų ordino vienuolio, slavų, prūsų ir lietuvių genčių misionieriaus, šv. Brunono Kverfurtiečio gyvenimą.

Marija dar prieš angelo apreiškimą gyveno kontempliatyvų gyvenimą. Tai parengė jos sielą ir išgirsti angelo žodžius, ir į juos atsiliepti. Lygiai taip pat visų mūsų kontempliatyvumas parengia mus išgirsti Dievo žodį ir priimti Jo įkvėpimą. Tai svarbu ir jaunystėje, kai reikia pasirinkti gyvenimo kelią, ir vėliau, kai pašaukimas jau pasirinktas, tačiau turi būti toliau stiprinamas ir ugdomas.

Suvokiant kontempliatyvumą tik kaip vieną iš dviejų pašaukimo kelių iš-

kyla pavojus apskritai neįvertinti kontempliatyviojo krikščioniško gyvenimo matmens ir jį atmesti. Tačiau taip atmetama gilesnioji krikščioniško tikėjimo samprata ir pasiliekama prie „aktyvaus“, bet iš tikrųjų paviršutiniško tikėjimo. Šis paviršutiniškumas įsismelkia ne tik į asmens širdį, bet ir nuspalvina jo gyvenimo siekius, planus bei visą veiklą.

Todėl tebūna mūsų maldingumas toks brandus, kad, visa širdimi atsigręždami į Dievo Motiną ir į jos dieviškąjį Sūnų, atrastume brangiąją Evangelijos dirvą (plg. Mt 13, 44), o, anot šv. Bonaventūro, „ši dirva – tai Marija, kurioje paslėptas Dievo Tėvo lobis“.4 Madona su Kūdikiu. Makarijus Hieromonachas. 1421–1422. Makedonija

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (V) Jėzaus atradimas šventykloje Kun. Danielius DIKEVIČIUS Apie dvylikamečio Jėzaus atradimą Jeruzalės šventykloje skaitome Evangelijos pagal Luką 2-ojo skyriaus 41–52 ištraukoje (ir kai kuriuose apokrifuose).

Luko tekste galėtume išskirti tris dalis.

Pirmoji (41–45 eil.) nurodo Jėzaus „pametimo“ aplinkybes. Antroji (46–50 eil.) pasakoja apie dvylikamečio atradimą bei perteikia Marijos ir Jėzaus dialogą. Trečioji (51–52 eil.) kalba apie Šventosios Šeimos sugrįžimą į Nazaretą, Jėzaus paauglystę ir Marijos meditaciją.

Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų (2, 41).

Jo gimdytojai – t. y. Juozapas ir Marija; vis dėlto Juozapui geriau tiktų globėjo titulas.

Kasmet eidavo – šis pasakymas pabrėžia Jėzaus gimdytojų religines dorybes: ištikimybę (kasmet) ir dosnumą (eidavo, nors moteris neprivalėjo eiti). Į Jeruzalę – kiekvienas vyras (nuo 13

metų amžiaus) per metus privalėjo atlikti tris piligrimines keliones į Jeruzalę (jeigu gyvendavo labai toli – vieną): Tris kartus per metus – Neraugintos duonos iškilmėse, Savaičių iškilmėse ir Palapinių iškilmėse – visi tavo vyriškiai pasirodys VIEŠPATIES, tavo Dievo, akivaizdoje...“ (Įst 16, 16). Švęsti Velykų – t. y. eidavo sudabartinti Išėjimo įvykio, kuris tradiciniu skaičiavimu įvyko apie 1350 m. pr. Kr. Velykų iškilmės dar vadinamos Perėjimo ir Neraugintos duonos šventėmis. Kadaise tai buvo dvi atskiros šventės. Pirmoji – ganytojų, o antroji – žemdirbių.

Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę (2, 42).

Dvylika metų – vėlgi išryškėja Šventosios Šeimos religinis dosnumas: į Jeruzalę privalėjo eiti tik tie jaunuoliai, kurie jau buvo sukakę 13 metų ir vieną dieną.

Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo (2, 43).

Iškilmėms pasibaigus – Velykas panašiai kaip ir mes švęsdavo net ištisą savaitę: Pirmąjį mėnesį, keturioliktą mėnesio dieną, temstant, bus Perėjimo atnaša VIEŠPAČIUI, o to paties mėnesio penkioliktą dieną yra Neraugintos duonos iškilmės VIEŠPAČIUI. Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Per septynias dienas atnašausite VIEŠPATIES ugnies atnašas... (Kun 23, 5–6.8). Piligrimai privalėjo šventajame mieste pasilikti bent vieną parą. Taigi vėl pabrėžiamas Šventosios Šeimos religinis dosnumas.

Gimdytojai to nepastebėjo – neskubėkime jų smerkti! Anų laikų dvylikamečiai prilygo ne mūsų dvylikamečiams, bet septyniolikamečiams. Dvylikametis Jėzus – be vienų metų vyras

9

10

Artuma / 2008 m. gegužė

Credo

Ieškome – čia galėtume įžvelgti tam tikrą Jėzaus Kristaus misijos užuominą: Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę (Lk 19, 10).

(aram. bar miswa – „įstatymo sūnus“), t. y. žydas, privalantis laikytis visų Viešpaties įsakymų ir turintis teisę sinagogoje skaityti ir aiškinti dieviškąjį žodį.

Gražu! Judaizme tik tas yra vyras, kitaip tariant, subrendęs/suaugęs žmogus (psichologas pasakytų – asmenybė), kas gyvena nuolatinėje Dievo akivaizdoje.

Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų (2, 44).

Keleivių būryje – paprastai keliaudavo atskiromis piligrimų grupėmis (vyrai ir berniukai, moterys ir mergaitės ir t. t.). Dienos kelią – apie 30 km.

Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę (2, 45).

Nesuradę grįžo – taigi praėjo dar bent viena diena.

Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį (2, 46).

Po trijų dienų – nuo jų išėjimo iš Jeruzalės ar nuo jų sugrįžimo į Jeruzalę?

Greičiausiai nuo pakartotinio sugrįžimo. Jėzaus laikų Jeruzalė nebuvo didelis miestas. Taigi ieškojo visur, bet tiktai ne šventykloje.

Rado jį šventykloje – ne aukoms aukoti, bet mokyti skirtoje vietoje. Visos Senojo Testamento aukos pranašavo Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus – vienintelę tikrą auką.

Sėdintį – tai mokytojo, turinčio didžiulį autoritetą, laikysena: Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. <...> Atvėręs lūpas jis mokė (Mt 5, 1–2).

Tarp mokytojų – pažodžiui būtų „mokytojų viduje“ (gr. ev mesō tōn didaskalōn). Čia galėtume įžvelgti aliuziją į Sir 24, 1 tekstą: Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje (gr. ev mesō laou autēs). Jėzus Kristus yra tikroji įsikūnijusi Senojo Testamento Išmintis. Senasis Testamentas išsipildo Naujajame.

Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais (2, 47).

Stebėjosi – Senasis Testamentas parengė dirvą Naujajam Testamentui.

Marija ir Juozapas surada Jėzų.

Simonas Martini. 1342 m. Italija

Tačiau Naujasis Testamentas pranoko Senojo Testamento lūkesčius.

Atsakymais – Jėzaus Kristaus įvykis yra galutis atsakymas į visus Senojo Testamento klausimus: Bet VIEŠPATS Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ (Pr 3, 9) – Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste.

Pilotas tarė: „Štai žmogus!“ (Jn 19, 5); Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“, – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ (Pr 22, 7) – Rytojaus dieną, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29).

Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (2, 48).

Labai nustebo – Jėzaus gimdytojų nuostaba yra daug didesnė negu mokytojų (47 eilutėje).

Vaikeli – gr. teknon, kilęs iš veiksmažodžio tiktō („gimdau“), perteikia atžalos priklausomybės nuo savo tėvų mintį.

Kam mums taip padarei – tam tikro nusivylimo ir priekaišto ženklas.

Su sielvartu – Jėzus įskaudino savo tėvus. Tačiau nenusikalto. Ne kiekvienas skausmas yra nuodėmės padarinys.

Pradeda pildytis Simeono pranašystė: ...tavo pačios sielą pervers kalavijas...

(Lk 2, 35a).

O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (2, 49).

Argi nežinojote – kitaip tariant, argi užmiršote, ką angelas Gabrielius jums apie mane yra pasakęs (plg. Mt 1, 18– 25; Lk 1, 26–38)?

Reikia – gr. dei išreiškia mintį apie Dievo Tėvo planą amžiams išgelbėti žmoniją.

Būti savo Tėvo reikaluose – pažodžiui „būti savo Tėvo šituose“ (gr. en tois). Kas yra „šitie“? Turime du pagrindinius spėjimus: pirma, Asmenų vienybės: Aš ir Tėvas esame viena (Jn 10, 30) ir antra, darbo tęstinumo: Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi (Jn 5, 17). Pirmasis ir paskutinis istorinio Jėzaus sakiniai Luko evangelijoje mini Tėvą (plg. 23, 46).

Bet jie nesuprato jo žodžių (2, 50).

Nesuprato – visiškai suvokti Jėzaus Kristaus įvykį įmanoma tiktai Velykų šviesoje. Žodžių – gr. to rēma reiškia „žodį“ ir „veiksmą“. Taigi nesuprato nei to, ką pasakė, nei to, ką padarė. Jėzaus Kristaus gimdytojams irgi nebuvo lengva.

Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (2, 51).

Grįžo į Nazaretą – istorinio Jėzaus Kristaus jaunystė prabėgo ne Indijoje, bet Palestinoje: Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs (Lk 4, 16a).

Buvo jiems klusnus – Marija ir Juozapas, o ne Indijos guru, buvo Jėzaus Kristaus auklėtojai ir mokytojai.

Laikė visus įvykius savo širdyje – tai reiškia, kad Marija, gerai viską įsidėmėjusi, stengėsi medituodama suprasti tikrąją savo sūnaus žodžių ir veiksmų prasmę.

O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse (2, 52).

Jėzus Kristus yra tikras Dievas (Tėvo reikaluose) ir tikras žmogus.

Credo

Klausimai ganytojams Bažnyčia smerkia tyčinį abortą. O koks jos požiūris į kontracepcijos, kurios poveikiu taip pat galima nutraukti užsimezgusią gyvybę, naudojimą?

Ar už tai ekskomunikuoja? Manau, kad mažesnis blogis būtų naudoti priemones, neleidžiančias gyvybei prasidėti. Neteko girdėti, kad Bažnyčia tą skirtumą akcentuotų. Kaip galėtumėte pakomentuoti? Ignas K.

Abortas laikomas abortu ir tada, kai jis sukeliamas kontraceptinėmis priemonėmis, turinčiomis abortinį poveikį.

Skirtumas tik tas, kad naudojant kontraceptines priemones gali būti sunku suprasti, kodėl nauja gyvybė neįsitvirtina motinos gimdoje arba kitaip žūsta.

Mat kartais taip atsitikti gali dėl įvairių priežasčių, todėl sudėtinga nustatyti, ar abortas tikrai įvyko. Galbūt jo buvo siekiama, bet dažnai lieka iki galo neaišku, ar tai įvyksta būtent dėl kontraceptinės-abortinės priemonės. Tokiais atvejais ekskomunika ir kitos šio pobūdžio bausmės neįsigalioja, nes nepakanka tikrumo dėl įvykusio fakto priežastingumo. Tuo ir skiriasi moralinė nuodėmė (kuriai įvykti užtenka blogo veiksmo, nors rezultatas gali būti ir nepasiektas) ir juridinė bausmė (tokia kaip ekskomunika, kurios pagrindas yra moralinis blogis, tačiau čia jau reikia tikrumo dėl įvykusio rezultato). Be abejo, ir „ne visai tikro“ aborto atveju padaroma ta pati dvasinė žaizda motinai (ir fiziškai pražudoma nauja gyvybė), kaip ir visais kitais aborto atvejais. Būtent dėl to Bažnyčia su liūdesiu žvelgia į kontraceptinių-abortinių priemonių naudojimą.

Atsakant į kitą Jūsų klausimo dalį, reikia pabrėžti, kad kontracepcija, pasitelkiama šeimoje, taip pat yra nuodėmė.

Bažnyčia tiki, kad kontracepcija prieštarauja santuokinei meilei, jos esmei ir daro nematomą skaudžią žalą visų pirma dvasiniam ir psichologiniam šeimos gyveni-

mui. Jo aplinkybės kartais gali sušvelninti kontracepcijos naudojimo nuodėmės sunkumą (moraliniu atžvilgiu) konkrečioje šeimoje, tačiau pats savaime kontracepcijos naudojimas yra sunki nuodėmė ir netvarka. Tad nors kontracepcijos naudojimą šiuo atžvilgiu galime vadinti ir kiek lengvesne nuodėme nei abortas, Bažnyčia juk negali jos propaguoti!

Jei nešioju kontraceptinę spiralę, bet skaičiuoju ir vaisingas dienas bei per jas su vyru intymiai nebendrauju, ar vis tiek nusidedu? Joviltė

Taip, visuomet nuodėmė naudoti kontraceptinę spiralę, nes ji abortuoja užsimezgusią gyvybę.

Ar egzistavo popiežė moteris? Skaičiau knygą, yra daug faktų surinkta ir beveik įrodyta, kad buvo. Valentas

Jei turima mintyje Donnos Woolfolk Cross knyga „Popiežė Joana“, reikia atkreipti dėmesį, kad tai ne istorinė studija, o romanas.

Pasakojimas apie moterį popiežę yra grynas fantazijos vaisius. Ši legenda atsirado XIII a. viduryje. Viena jos versija pasakoja, kad vyru apsirengusi labai talentinga moteris iš pradžių kurijoje buvo gavusi notaro pareigas, vėliau tapusi kardinolu ir apie 1100 m. – popiežiumi, o apgavystė išaiškėjusi, kai kartą jojant arkliu jai gimė sūnus.

Kitoje versijoje kalbama apie mergaitę, kuri buvusi perrengta vyriškais drabužiais ir vadinama Jonu iš Anglijos (Johannes Anglicus). Sėkmingai studijavusi Atėnuose, o vėliau Romoje po popiežiaus Leono IV (847–855) tapusi jo įpėdine ir popiežiavusi daugiau kaip dvejus metus. Šioje versijoje tariama popiežė vadinama Joanos vardu. Legenda taip pat baigiasi jos kūdikio gimimu, tik jau per procesiją.

Nuo XV a., atsirandant istorinei kritikai, apie šios legendos nepagrįstumą

kalbėjo Enea Silvio Piccolomini (1405– 1464), Bartolomeo Platina (1421–1481), vėliau – Johannes Aventinus (1477– 1534), Onofrio Panvinio (1530–1568), Cesare Baronio (1538–1607) ir kiti autoriai. Nors XIX a. joks rimtas istorikas popiežės egzistavimo nelaikė tikru faktu, jos buvimą stengėsi įrodyti kai kurie priešiškai popiežiaus ar Romos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu nusiteikę asmenys.

Galima paminėti du argumentus, liudijančius, jog pasakojimas apie popiežės buvimą ir jos gyvenimą yra visiškai prasimanytas.

Visų pirma nė vienas popiežių istorijų šaltinis visai nemini popiežės, ir apskritai nieko apie ją neužsimenama iki pat XIII a. vidurio. Neįtikėtina, kad tokio įvykio kaip popiežės pasirodymas, jei tai būtų buvęs istorinis faktas, nebūtų pastebėjęs bent vienas gausių X–XIII a. istorikų.

Antra, popiežių eilėje nėra laisvos vietos, kur būtų galima įterpti šią mitinę popiežės figūrą. Viena legendos versija teigia Joaną tariamai popiežiavus po Leono IV, tačiau patikimi istoriniai šaltiniai teigia, kad tuoj po jo mirties buvo išrinktas Benediktas III (855–858). Pvz., yra išlikusių monetų su iškaltais ir Benedikto III, ir imperatoriaus Lotaro I, mirusio tais pačiais 855aisiais kaip ir Leonas IV, atvaizdais. Dar mažiau tikėtinas kitas legendos spėjimas, neva tariama popiežė būtų galėjusi atsirasti apie 1100 m., tarp Šventųjų Tėvų Viktoro III (1086–1087), Urbono II (1088–1099) ar Paskalio II (1099–1118).

(Atsakymas parengtas pagal leidinį: Johann Peter KIRSCH, „Popess Joan“.)

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

11

12

Artuma / 2008 m. gegužė

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Balandį Bažnyčios gyvenimo panoramoje svarbiausi buvo du įvykiai – Jono Pauliaus II mirties trečiųjų metinių dieną Romoje prasidėjęs Pirmasis pasaulinis apaštališkasis Dievo Gailestingumo kongresas ir popiežiaus Benedikto XVI apaštališkoji kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas antrojoje mėnesio pusėje.

Dievo Gailestingumo kongresas neatsitiktinai pradėtas Dievo Tarno Jono Pauliaus II mirties metinių dieną, nes būtent šis popiežius prieš karą Vilniuje gimusią, po karo Lenkijoje išpuoselėtą ir plačiai po pasaulį pasklidusią maldingumo tradiciją 2000 metais pakėlė į visos Bažnyčios šventės rangą. Nuo tada Atvelykio sekmadienis vadinamas ir Dievo Gailestingumo sekmadieniu.

trosios kongreso dienos popietė buvo skirta katechezėms ir liudijimams septyniose kalbinėse grupėse. Vienas toks susitikimas vyko ir lietuvių kalba.

Lietuviai atvyko norėdami pasidalyti ypatinga ir savita Dievo Gailestingumo garbinimo patirtimi, nes juk Vilniuje prieš karą gyvenusiai seseriai šv. Faustinai Jėzus apreiškė Gailestingumo žinią, čia buvo nutapytas ir paveikslas, kitų gausiai paplitusių pasaulyje Gailestingojo Jėzaus paveikslų prototipas. Vis dėlto kai kuriuos mūsiškius kiek nuvylė konstatavimas, kad šitam Vilniaus „originalumui“ nebuvo skirta tiek dėmesio, kiek tikėtasi. Tad kokie kongreso rezultatai? Vargu ar išvis teisinga šitaip formuluoti klausimą, nes Gailestingumo kongresą turbūt derėtų vertinti panašiai kaip jau pusantro šimto metų tradiciją turinčius Eucharistinius kongresus, tai yra ne kaip idėjų ir dalyvių įsitikinimų konfrontacijos, bet kaip maldos metą.

Dar reikšmingesnis įvykis buvo balandžio 15–21 d. vykusi BeKard. A. J. Bačkio kalba Dievo Gailestingumo kongrese Romoje. nedikto XVI kelionė į Artūro Stambrausko nuotrauka JAV. Popiežius susitiTrečiadienį po jo, balandžio 2 d., ko su Vašingtono ir Niujorko vyskupijų Romos katedroje – Šv. Jono bazilikoje bendruomenėmis, su Amerikos vyskuLaterane – vykusio kongreso pagrindi- pais, kunigais, vienuolėmis ir vienuonis organizatorius buvo Vienos arkivys- liais, su jaunimu, su kitų krikščioniškų kupas kardinolas Ch. Schoenbornas. Jo konfesijų ir kitų tikybų atstovais. Ypair Romos vyskupijos pakviesta, kartu su tingas dėmesys skirtas žydų bendruokeliomis dešimtimis ganytojų ir keliais menei, kuri kaip tik popiežiaus vizito tūkstančiais maldininkų, atvyko ir ne- metu šventė Peisachą – Velykas. Viena maža grupė lietuvių, lydimų Vilniaus ar- svarbesnių šios kelionės akimirkų bukivyskupo kardinolo A. J. Bačkio, Telšių vo Šv. Tėvo vizitas Jungtinių Tautų Orvyskupo J. Borutos SJ ir Lietuvos liute- ganizacijoje ir jo kalba iš Generalinės ronų vadovo vyskupo M. Sabučio. An- asamblėjos tribūnos.

Eltos nuotrauka

Amerikos katalikų Bažnyčia šiemet mini dvi savo istorijos sukaktis – prieš 220 metų, netrukus po JAV nepriklausomybės paskelbimo, įkurta pirmoji Baltimorės katalikų vyskupija; prieš 200 metų įsteigta pirmoji JAV bažnytinė provincija, susidedanti iš Baltimorės arkivyskupijos bei Filadelfijos, Bostono, Niujorko ir Luizvilio vyskupijų. Kai popiežius Pijus VI įkūrė pirmąją vyskupiją, katalikų buvo tik kelios dešimtys tūkstančių. Šiandien beveik ketvirtadalis (septyniasdešimt iš trijų šimtų milijonų) amerikiečių yra katalikai. JAV Bažnyčia pirmauja pasauliečių aktyvumu (trims kunigams statistiškai tenka po vieną nuolatinį diakoną) ir dosnumu artimo meilės darbuose (gausūs amerikiečių fondai finansuoja daugybę katalikiškų projektų visame pasaulyje).

Tačiau ji turi ir rimtų problemų. Greta daugumą tradicinių krikščioniškų visuomenių šiandien palietusio sekuliarizmo, Bažnyčia Jungtinėse Valstijose labai nukentėjo nuo kunigų pedofilų skandalo, „sprogusio“ prieš keletą metų Pastaroji problema (to ir reikėjo tikėtis iš šiuolaikinės žiniasklaidos) dar prieš popiežiaus kelionės pradžią atsidūrė pirmuosiuose spaudos puslapiuose ir televizijos pranešimuose. Tačiau kai Šv. Tėvas jau vienoje pirmųjų Amerikoje pasakytų kalbų pats prabilo apie žodžiais nenusakomą skausmą ir žalą, ištvirkusių kunigų padarytą nukentėjusiems vaikams ir visai katalikų bendruomenei, ta pati žiniasklaida sukluso ir surimtėjo. Šią skaudžią temą Benediktas XVI kartojo keturiose savo kalbose ir homilijose. Jis sakė, jog Bažnyčiai gėda ir skaudu, ji panašių nusikaltimų netoleruos, o tokiems kunigams nėra vietos dvasininkų gretose.

Kronika Ypač daug dėmesio sulaukė popiežiaus susitikimas ir bendra malda su keliais vyrais ir moterimis, kurie vaikystėje patyrė seksualinį kunigų smurtą. Iš spaudos pranešimų ši tema neišnyko iki pat kelionės pabaigos, tačiau po žodžių, išgirstų iš paties popiežiaus lūpų, apžvalgininkų tonas pasikeitė. Negalima kaltinti visų kunigų, jei atsiranda tokių liguistų atvejų, tačiau nevalia ir sušluoti šiukšlių po kilimu, kaip lig šiol kartais daryta. Problemas reikia spręsti rimtai, teisingai, viešai ir atsakingai, – taip Benedikto XVI žodžiams pavymui kartojo žiniasklaida.

Lietuva Kartu su pavasariu šiemet ankstyvas velykinis laikas prasiveržė gausiais įvykiais.

Kovo 27 d., artėjant Gailestingumo šventei, kardinolas A. J. Bačkis pašventino restauruotą šv. Faustinos namelį Vilniuje, V. Grybo g.

Čia 1933–1936 m. gyveno ses.

Faustina Kowalska, būtent čia ji patyrė mistinius regėjimus, pagal kuriuos buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, čia buvo sudėtas ir Dievo Gailestingumo vainikėlis. Ši erdvė taps dar viena traukos vieta visiems, kam svarbi Viešpaties gailestingumo žinia.

Kovo pabaigoje vėl pasigirdo arkivyskupo S. Tamkevičiaus balsas, ginantis gydytojų akušerių-ginekologų teises atsisakyti teikti paslaugas, prieštaraujančias jų moralinėms nuostatoms ar religiniams įsitikinimams. To neleidžia naujoji Sveikatos ministerijos norma „Gydytojas akušeris-ginekologas“, įpareigojanti visus būsimuosius šios srities specialistus privaloma tvarka išmokti atlikti nėštumo nutraukimo procedūras. Taip gydytojui ne tik atimama pasirinkimo galimybė: ši profesija tampa neprieinama

religingiems jaunuoliams arba jie turi eiti į kompromisus su savo sąžine.

Kovo 25–28 d. Lietuvoje vyko II Europos lietuvių katalikų dvasininkų suvažiavimas. Emigracijos mastai tampa rimtu iššūkiu tautos išlikimui, tad suvažiavimo dalyviai kartu meldėsi ir svarstė ne tik sielovadines, bet ir ekonomines, socialines Europos tendencijas, susijusias su mūsų tautiečių gyvenimu.

TV3 organizuotoje ir per Velykas vykusioje „Lietuvos garbės“ apdovanojimų ceremonijoje šio televizijos kanalo specialus prizas už pagalbą apsisprendžiant dėl donorystės įteiktas Kauno medicinos universiteto klinikų kapelionui kun. Mindaugui Pukščiui. Džiugu, kad visuomenėje dar vyraujant abejingam požiūriui į donorystę atsiranda dvasininkų, skatinančių šį konkretų meilės artimui gestą.

Ketvirtas Velykų sekmadienis vadinamas Gerojo Ganytojo vardu ir visoje Bažnyčioje švenčiamas kaip Maldų už pašaukimus į kunigystę diena. Ta proga Lietuvos vyskupai paskelbė ganytojišką laišką, pabrėžiantį, kad „mes visi turėtume sukurti palankią aplinką, kurioje tą šaukimą būtų lengviau išgirsti“. Kauno kunigų seminarija pakvietė miesto tikinčiuosius melstis už pašaukimus surengdama visą maldos savaitę Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje.

Kovo 27–30 d. per šimtą Moksleivių ateitininkų dalyvavo Marijampolėje vykusioje pavasario akademijoje tema „...Ir jie ilgai ir laimingai gyveno: santuoka versus partnerystė“. Ypač gilintasi į šeimyniškumo principą, vyro ir moters santuoka grįstos šeimos institucijos prasmę, kuriai šiandien bandoma priešpriešinti įvairūs partneryste vadinami pakaitalai.

Balandžio 3 d. devyniolika įvairių Seimo frakcijų narių pritarė parlamentinės maldos grupės įkūrimui. Tiesa, jau antri metai dalis Seimo narių bei darbuotojų renkasi klausytis Dievo žodžio ir sykiu melstis Jono Pauliaus II auloje Seime. Oficialiai įsteigta grupė sieks burti parlamentarus, kuriems artimos krikščioniškosios vertybės, ir stengsis, kad šiandieninė politika atitiktų jas. Be-

lieka tikėtis, jog parlamentarų maldos pagerins ir jų darbo kokybę.

Po ilgų diskusijų ir tobulinimų balandžio 22 d. Seimas priėmė kompromisines įstatymo pataisas, draudžiančias transliuoti silpno alkoholio reklamą per Lietuvos televizijas dienos metu, tačiau neapribojo svaigiųjų gėrimų reklamos per tiesiogiai transliuojamus ar retransliuojamus tarptautinius meno, kultūros renginius bei sporto varžybas; taip pat bus galima rodyti ir alkoholio gamintojų logotipus.

Svarstymų išvakarėse Lietuvos Vyskupų Konferencija paragino Seimo narius nepritarti siūlymams leisti TV kanalams dieną reklamuoti silpnus alkoholinius gėrimus, perspėdama apie jų keliamą pagrįstą nerimą dėl didėjančio girtavimo, į kurį ypač įtraukiamas jaunimas. Tikėkimės, kad šis Seimo sprendimas prisidės prie gyvybės kultūros plitimo Lietuvoje.

Kaunas ir toliau intensyviai rengiasi Švč. Mergelės apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui. Be jau įprastais tapusių dekanatų Eucharistinių kongresų bei piligriminių kelionių, Vytauto Didžiojo universitete vyko du dideli renginiai: balandžio 13-ąją – Atsinaujinimo diena „Marija – Bažnyčios veidrodis“, o balandžio 18 d. – mokslinė konferencija „Šiluva Lietuvos kultūroje“. Puiku, kad vis dažniau Dievo Motinai skiriamos ne tik maldos, bet ir teologiškai apmąstomas jos vaidmuo tikinčiųjų gyvenime. Pagirtinos ir mokslo bendruomenės pastangos atskleisti Šiluvos vaidmenį bei įtaką Lietuvos kultūrai: juk esame linkę į šį reiškinį žvelgti vien dvasiškai, kartais pamiršdami, jog egzistuoja ir kitokie jo pėdsakai.

Paskutinįjį balandžio sekmadienį Lietuvoje švenčiama Gyvybės diena: įvairiose vyskupijose vyko smagūs renginiai, susitikimai, akcijos, o pavasariškai giedras vyskupų laiškas ragino šeimas, nelaukiant palankesnės šeimai valstybės politikos, plačiai atverti savo židinius gyvybės dovanai ir gausesnės šeimos palaimai.

Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS

13

14

Artuma / 2008 m. gegužė

Kronika

Apie „žmogaus teises“ Dr. Andrius NAVICKAS Vakarų pasaulyje nėra populiaresnio šūkio kaip: „Saugokime žmogaus teises!“ Įsitikinimas, kad kiekvienas asmuo kitiems žmonėms, valdžiai bei visuomenei gali kelti pagrįstus ir svarius reikalavimus, kurie būtų universalūs bei galiotų visose politinėse bendruomenėse neatsižvelgiant į valdžios įnorius, yra išskirtinis liberalios demokratijos bruožas.

Jau įprasta, kad apeliavimas į žmogaus teises priimamas kaip neatremiamas argumentas politinėse diskusijose. Būtent nuolatiniai šių teisių pažeidimai tapo vienu svarbiausių postūmių NATO ir aljanso sąjungininkų intervencijai į Kosovą bei Iraką. Pasaulyje veikia tūkstančiai organizacijų, vykdančių žmogaus teisių įgyvendinimo stebėseną. Jos fiksuoja pažeidimus, smerkia pažeidėjus.

Deja, yra ir kita šių teisių ideologijos suvešėjimo ypatybė. Žmogaus teisių sąvoka vis labiau primena balioną, kurį kiekvienas norintis prisipučia tiek, kiek jam naudinga; ryškėja polinkis kiekvieną asmens įgeidį apšarvuoti žmogaus teisėmis. Dėl to neretai kyla paradoksalių aplinkybių, kai žmogaus teises ginančios institucijos reikalauja apriboti bet kokį teisinį abortų reglamentavimą: kiekviena moteris esą turinti neatimamą teisę elgtis su savo kūnu taip, kaip nori. Kitas pavyzdys – santuoka grindžiamos šeimos puolimas, nes ji atseit pažeidžianti pamatinę žmogaus teisę laisvai apsispręsti ir kurti tokius socialinius institutus, kokius tik įsigeidžia.

Keista, jog krikščionybė, labai daug prisidėjusi plėtojant nelygstamo žmogaus orumo sampratą, suteikusi svarbių impulsų ir žmogaus teisių tradicijai, šiandien tampa vienu iš svarbiausių šių teisių stebėsenos institucijų taikiniu. Kaip teigė Jonas Paulius II, „procesas, anksčiau pa-

dėjęs atrasti „žmogaus teises“, kurias turi kiekvienas žmogus ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ir valstybės įstatymus – idėją, šiandien paženklintas stulbinančio prieštaringumo“. Viena vertus, kalbos apie žmogaus teises liudija, jog randasi daugiau moralinio jautrumo.

Kita vertus, pati jų sąvoka neretai tampa žmogaus puolimo įrankiu. Pvz., kai išrandamos vis naujos teisės, kurios tėra priedanga vartotojiškos ideologijos plėtrai. Žmogaus teisių tradicijos kilmė yra sudėtingas procesas. Jo ištakos – prigimtinio įstatymo idėja, suformuluota Antikos mąstytojų ir Viduramžiais išplėtota didžiųjų teologų. Beje, ši idėja veikiau kalba apie moralines normas, kuriomis turi vadovautis kiekvienas asmuo, o ne apie reikalavimus aplinkiniams. Pasak jau Naujaisiais laikais suformuluotos prigimtinių teisių doktrinos, žmogaus prigimtyje galima atrasti tam tikrų teisėtų reikalavimų, į kuriuos turi atsižvelgti kiekviena politinė santvarka. Po Prancūzijos revoliucijos buvo linkstama kalbėti ne tiek apie prigimtines, kiek apie žmogaus teises, nes bandyta pamiršti, kad pagrindinis teisių šaltinis – krikščioniška žmogaus prigimties samprata. Šios užmaršties padarinius jaučiame šiandien, kai aistringi žmogaus teisių gynėjai skelbia, jog asmuo turi pamatinę teisę keisti savo lytį ar žudyti negimusį kūdikį.

Kai tenka diskutuoti su aršiais teisių gynėjais, klausiu: kuo grįsdami teigiate, kad žmogus turi pamatinę teisę elgtis su savo kūnu taip, kaip nori? Jei sakote, kad krikščioniškas apeliavimas į prigimtinį įstatymą yra atgyvena, tai kas leidžia jums nurodyti, kuriems asmens reikalavimams galima suteikti žmogaus teisių statusą? Paprastai atsakymo nesulaukiu...

Tik nepasitenkinimo, esą apsimetu kvaileliu ir verčiu įrodinėti akivaizdžius dalykus. Pala, tikrai nepripažinsiu, kad, pavyzdžiui, teisė užmušti negimusį kūdikį yra

akivaizdi. Priešingai, man akivaizdu, kad žmogus nuo pat pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties turi teisę į gyvybę!

Tiesa, kartais pateikiama ir argumentų. Esą kiekvienas žmogus turėtų būti traktuojamas kaip visiškai laisva ir sąmoninga būtybė, ir visa tai, kas susiję su tokia samprata, turi būti apšarvuota žmogaus teisėmis. Iš dalies sutinku, tačiau didžiausią keblumą kelia žodis „laisva“. Mat esu įsitikinęs, jog laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, tiesos bei vertybių. Žmogus laisvas tada, kai paiso moralinių taisyklių.

Laisvė yra kas kita nei savivalė. Suprantu, kad mano puoselėjama laisvės samprata gali būti priimtina ne visiems. Laisvės apibrėžimas – diskusijos dalykas.

Tačiau jei tai pripažįstame, kartu turime pripažinti, kad ir žmogaus teisių sąvoka tiesiogiai priklauso nuo žmogaus sampratos. Kitaip sakant, skirtingos žmogaus sampratos susijusios su skirtingu žmogaus teisių sąrašu. Todėl neteisinga teigti, kad viena ar kita žmogaus teisių sąvoka turi būti priimama kaip akivaizdi, nutildanti bet kokias diskusijas.

Nūdien įsitvirtinus žmogaus kaip vartotojo sampratai, jo teisėmis pradėta vadinti visa, kas skatina vartojimą. Tačiau egzistuoja ir alternatyvios sampratos. Štai Jonas Paulius II tvirtino: „Žmogaus teisės primena, kad gyvename ne iracionaliame beprasmiame pasaulyje. Žmogaus gyvenimas yra grįstas moralės logika, kuri įgalina skirtingų žmonių ir tautų dialogą.“ Taigi, žmogaus teisių sąvoka šiandien gali tapti ir pozityviu, ir destruktyviu politiniu įrankiu. Ją vartojant svarbiausia aiškiai suvokti, kokiomis vertybėmis remiamės. Žmogaus teisės yra etinė kategorija, kuri turėtų skatinti etines diskusijas ir dialogą, o ne būti priemone vartotojiškai ideologijai primesti. Tikiu, kad tai suvoks ir gausūs žmogaus teisių gynimo veikėjai, antraip jie ne tiek gins žmones, kiek žmonėms teks nuo jų gintis.

Kronika

Kas šeimą paverčia iššūkiu?

*

Dr. Paulius SUBAČIUS

Antraštėje iškeltas klausimas iš pirmo žvilgsnio yra apie priežastis, bet pats teiginys – kad šeima tapo iššūkiu – pateikiamas kaip neabejotinas. Galime grįžti žingsnį atgal ir paklausti: Ar šeima jau tapo iššūkiu? Į tokį pasiteiravimą galimi du atsakymai.

Pirma, šeima visuomet buvo ir bus iššūkis – asmeninis iššūkis, nes šeimyninis gyvenimas yra pašaukimas.

Taigi šeima yra Dievo iššūkis žmogui: Aš tave sukūriau pagal savo paveikslą ir panašumą; štai tavo kelias – ar išdrįsi juo eiti? Ar išdrįsi kurti savo ir žmonijos gyvenimą sekdamas Kūrėjo pavyzdžiu, ar tik veltui švaistysi suteiktas gyvybines galias? Visi, buitiniu ar psichologiniu lygmeniu nors šiek tiek apmąstantys savo ir kitų patirtį, suvokia, kad gyventi šeimoje, gyventi šeima – tai kasdien atsiliepti į daugybę iššūkių, patvirtinti savo žmogiškos tapatybės pamatinius imperatyvus – pareigą, pasitikėjimą, nuolankumą.

Tokia antropologija arba, paprasčiau pasakius, krikščioniška žmogaus, žmogiškumo samprata mus veda prie antrojo, konkrečiame istoriniame laike, mūsų dabartyje iškylančio atsakymo: šeima šiandien yra ne vien asmeninis, bet ir visuomeninis iššūkis, nes sparčiai daugėja visuomenės narių, atmetančių asmeninį iššūkį, ignoruojančių pašaukimą šeimai kaip egzistencinį klausimą.

Nelaikau savo pareiga čia pateikti statistinių argumentų ar siūlyti sociologinių (o gal net eschatologinių) pagąsdinimų, kas ištinka (ištiks) visuomenę, kurioje dauguma narių atsisako gyventi pagal prigimties nubrėžtą trajektoriją. Jeigu nėra akivaizdu, kad šiandien šeima yra iššūkis, tektų argumentaciją pradėti nuo įrodymų, jog saulė šviečia dieną, žvaigždės naktį, o mus visus pagimdė moterys. Todėl atsisakau pasiduoti ir kitus raginu nepasiduoti viešumoje dãžnai provokacijai įrodinėti aksiomas ir nuo „ar“ grįžtu prie pirmojo klausimo „kodėl?“ Į jį vėlgi galima atsakyti laikantis dviejų strategijų.

Pirmoji ragintų sekti idėjų istorijos pėdomis ir aiškintis, kaip iškilo krikščioniškąją žmogaus ir pasaulio sampratą neigianti pasaulėžiūra, ką nuveikė karingasis feminizmas, kokius padarinius sukėlė Apšvietos epochos kraštutinis tikėjimas protu ir gamtos mokslais, kokį radiacinį sąmonės užterštumą paliko komunisti* Pagal pranešimą, skaitytą Demokratinės politikos instituto, Tėvynės sąjungos ir Konrado Adenauerio fondo surengtoje konferencijoje „Šeima – visuomenės ateities garantas“ (Vilnius, 2008 m. kovo 14 d.)

nė ateizmo doktrina, ką nuveikė neigdami Dievą arba moralę primityvūs Nietzschės bei Freudo epigonai ir t. t. Tai būtų naudinga akademinė mankšta, kurią, deja, praktikuoja retas filosofas, istorikas, politologas.

Iš tiesų, ne pro šalį dažniau prisiminti, susivokti ir padėti kitiems suvokti gilesnes šūkių ir socialinių provokacijų, kurias skleidžia Marija Aušrinė Pavilionienė, Margarita Jankauskaitė, Nida Vasiliauskaitė ar Vytautas Klimas, šaknis. Viešose diskusijose prasminga paryškinti, kokį vertybinį pagrindą (greičiau – pragarmę), kokius tikruosius tikslus, kokius finansinius šaltinius ir ekonominę motyvaciją turi visi šeimą atakuojantys lygybių institutai, gyvenimo formų įvairovės agentūros ir biurai, įteisinantys triušišką santykiavimą.

Vis dėlto toliau eisiu kitu keliu, negvildensiu antišeimiškos ideologijos motyvų ir klystkelių. Pasirinkti antrąjį būdą atsakymui į klausimą, kodėl šeima tapo iššūkiu, verčia labai paprasti, kone ūkiški, o rimčiau pasakius – konservatyvūs motyvai.

Pirma, antišeimiškos ideologijos kilmę bei raidą pažinti naudinga, bet jos nebepakeisi, neišstumsi – tai objektyvus ir tam tikra prasme neįveikiamas mūsų visuomeninės tikrovės veiksnys. Antra, kad ir kokie destruktyvūs, žalingi, ypač bręstančiai jaunuomenei, būtų antišeimiškos ideologijos virusai, dažniausiai jie – ne rimtos ligos, o tik bjaurūs, į akis krintantys, tačiau negrėsmingi spuogai.

Pažvelkime paprastai: šeimos skiriasi, jauni žmonės gyvena susimetę, moterys nenori gimdyti, o vyrai jas verčia darytis abortus ne dėl to ar bent mažiausiai dėl to, kad koks nors lygybės institutas reklamuoja sugyvenimo būdų įvairovę ir lygiavą. Ne dėl to ar bent mažiausiai dėl to, kad televizija linksmina žaidimais „keičiu žmoną“, o „gyvenimo būdai“ tamsiausiomis spalvomis vaizduoja daugiavaikių šeimų gyvenimą. Ir atvirkščiai – žmonės kūrė šeimas, jas išlaikydavo iki mirties ir augino vaikus ne todėl... kad taip mokė Bažnyčia ar skatino didieji moralistai.

Būkime nuoseklūs postuluodami, kad ne kažkokie 5 „genderiai“, o tik dvi – vyro ir moters – lytinės tapatybės, monogaminė santuoka kaip pastovus ir neatšaukiamas tarpusavio įsipareigojimas bei juo grindžiama šeima yra prigimtinė duotybė. Juk iš šio postulato išplaukia, kad šeimai rastis ir būti nereikia kitų

15

16

Kronika veiksnių ar bent jie yra mažareikšmiai palyginti su pagrindiniu – prigimties veiksniu. Tuomet svarstymas, kodėl šeima tapo iššūkiu, pakrypsta nauja vaga: tenka aiškintis, kas taip traumuoja žmogaus prigimtį, jog ji nustoja veikti.

Nėra ir negali būti jokių visuomeniniam, politiniam veikimui prieinamų priemonių, kad šeimos rastųsi ir išliktų – tai vyko, vyksta ir vyks savaime, pagal prigimties dėsnį, jeigu bus sutramdyti tie veiksniai, kurie kliudo prigimčiai reikštis ar ją blokuoja. Šeima nėra socialinis konstruktas, kurį galima skatinti, reformuoti, pakeisti kitu socialiniu konstruktu. Tačiau jėgos, varžančios prigimtį, yra socialiniai konstruktai. Ir šiems kliuviniams pašalinti turi būti skirta visa politinė ir visuomeninė energija, telkiama prošeimiškų jėgų.

Artuma / 2008 m. gegužė

Šeimos kaip visuomenės ląstelės postulatas byloja, kad šis nedidelis tam tikros struktūros žmonių darinys yra tobuliausias rūpesčio, saugumo realizavimo modelis. Šeima teikia pasidalytą, abipusį rūpinimąsi, kuris neįmanomas, kai žmogus laikosi individualistinės gyvenimo strategijos. Kita vertus, šeima teikia pagal asmeninius, unikalius poreikius pritaikytą bei išskirstytą rūpinimąsi, kai aišku, kas už ką ir kokiu laipsniu atsako, o tai neįmanoma anoniminio valstybės rūpinimosi atveju.

Taigi tos politinės ir teisinės praktikos, kurios žada ir siūlo žmonėms, kad jais pasirūpins valstybė, objektyviai stabdo šeimą kuriantį ir palaikantį prigimties veiksnį. Lygiai taip pat politinės ir teisinės praktikos, skatinančios neasocijuoto individo išskirtinį rūpinimąsi vien savimi pačiu kaip veiksmingiausią saugumo ir gerovės strategiją, objektyviai stabdo šeimą kuriantį ir palaikantį veiksnį.

Tiesmukai tai vadinama socialistine ir liberalistine orientacijomis.

Jų abiejų alternatyva – konservatyvi, krikščioniška gyvenimo samprata. Pagal ją šeima viena pati geriausiai funkcionuoja, augina ir puoselėja tarpusavio rūpinimąsi. Žmogus, jei niekas jam nekliudo, savaime siekia šeimos, gyvenimo šeimoje kaip natūraliai geriausiai užtikrinančioje rūpinimosi, saugumo, išlikimo, tęstinumo ir kitus esminius poreikius. O mūsų – ginančiųjų šeimą – geidžiama prošeimiška teisinė ir politinė veiksena tiesiog turi šaSilvijos Knezekytės nuotrauka linti visas pagundas, jog kitaip, kitur, Vėl grįždamas prie klausimo, kodėl šeima tapo iš- kitomis formomis gyventi geriau ir patogiau. Didesnė šūkiu, pagaliau bandau į jį tiesiogiai atsakyti. Galima valstybės pašalpa vienišai motinai – tik paprastas ir nubūtų pasirinkti net keletą tolesnio svarstymo atraminių valkiotas pavyzdys rafinuotos ir perversiškos antišeimišžodžių, bet šiuo atveju tinkamiausias – rūpestis. Sovie- kų ekonominių, teisinių, kultūrinių veiksnių konsteliatinė sistema žmogui diegė: tavimi pasirūpins valstybė, cijos, kuri veši Lietuvoje. (Žinoma, Europos Sąjungos anoniminė partija. Rūpinimasis nebuvo nei nuoširdus, kontekste lietuviškos specifikos nėra tiek daug). Tai nei suteikiantis gerovę bei saugumą, tačiau daugelis konsteliacija, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai, atvirai ir prie jo priprato, prisitaikė ir išmokė savo vaikus pasy- užslėptai, vienadienėmis pakišomis ir perspektyvinėviai laukti valdžios malonės. Baudžiauninkų savimonė, mis iliuzijomis skatina rinktis arba prie valstybės ėdekurios iki galo neišrovė pirmasis Nepriklausomybės 20- sio pripuolančio orveliško ūkio gyventojo, arba vienišo metis, buvo gera dirva šioms usnims pasisėti. Alterna- atšiaurių tyrų klajūno laikysenas. tyvus mąstymas, kuris tam tikru būdu reiškėsi dar soŠeimos, kurios, pasak Antano Baranausko, šiaip ne vietinių socialinių džiunglių kontekste, o pirmykščio taip keža, t. y. laikosi, gyvuoja net ir traukiant bjauriems kapitalizmo ir gyvuliško, nesukultūrinto vartojimo są- skersvėjams, nori ar laukia vieno: kad valstybė netruklygomis išvešėjo ketvirta vėžio stadija – tai galvojimas, dytų joms pačioms savimi pasirūpinti. Pozityvioji šios kad savimi pasirūpinsiu tik aš pats. Tiek orientacija į netrukdymo politikos pusė – aiškus valdžios ženklas, nematomą kolektyvinį subjektą – valstybę, tiek į save kad alternatyvūs gyvenimo būdai ateityje negali tikėkaip vienintelį savo gerovės bei saugumo laidą, išstumia tis jokių lengvatų ir pagalbos, nes jie žmogų nutolina šeimą iš žmogaus gyvybinių prioritetų sąrašo, sustabdo nuo jo prigimties ir žmogiškumo. prigimties veikimą.

Didelės ir mažos kryžkelės

Ji nesiekė karjeros, bet buvo Motina...

Vaidilė ŠUMSKIENĖ Gyvenimo ir tikėjimo instituto lektorė Poliklinika buvo sausakimša. Visur – apie drabužių kabyklą, koridoriuje pastatytą geriamojo vandens aparatą, staliuką ir kėdes, laukiamajame – šmirinėjo mažieji pacientai. Mūsų dvynės dukrytės vis labiau kaito ir nerimavo. „Šumskaitės!“ – pagaliau pasigirdo įsakmus seselės balsas, taigi sulaukėm. Ši pusamžė medicinos sesuo čia buvo svarbiausia tvarkytoja: ji rikiavo pacientus, suieškodavo ir užpildydavo jų dokumentus, mažylius pasverdavo, pamatuodavo jų ūgį, krūtinės bei galvos apimtį ir tik tuomet perduodavo gydytojai. Įėjus į kabinetą, storoji seselė meiliai nužvelgė mažyles, o aš ėmiau vieną nurenginėti. Tuoj pasigirdo jos susirūpinimas: „Oi sunku, juk dvi iš karto!“ „Mama, jūs labai liesa, – tarė žvilgtelėjusi į mane. – Tai jūsų pirmagimės?“ „Ne, mes turime keturis vaikus“, – atsakiau. „Tai jau užteks, tėveli, girdi– užteks!“ – storoji mūsų patarėja atsisuko į vyrą. „Kodėl jūs tai sakote man?“ – pasiteiravo mano vyras. „O ką – ne jūs tėvas?“– „Žinoma, aš“, – nustebo jis. „Tai ir sakau, kad užteks“, – atkirto seselė. „Betgi ne aš gyvybę daliju ir ne nuo manęs priklauso, kiek mes turėsim vaikų...“ – susinervinęs pradėjo aiškinti vyras, norėdamas pasakyti, kad gyvybę duoda Dievas. „Ai, tik nereikia man tų pasakų, – numojo ranka seselė. – Aš pati iš septynių vaikų šeimos ir žinau, kaip ten būna...“ Štai ir vėl buvau apgailėta išdrįsusi turėti keturis vaikus. Daug vaikų moteriai – tikra našta, juk ji tūno namuose ir ten tyliai degraduoja: esą moka tik su vaikais guguoti ir praranda iki tol turėtus profesinius įgūdžius.

Kad ir kiek televizijos laidose būtų kalbama ar moterų žurnaluose rašoma, jog moterys neturėtų užsidaryti namuose, vis dėlto jos visuomet ilgėsis motinystės, o išdrįsusios užsikrauti šią naštą ir pagimdžiusios ieškos galimybių, kaip ilgiau pabūti namuose su savo vaikeliu. Šis buvimas namuose nėra toks paprastas ir lengvas. Nors ir vadinamas „atostogomis“, jis nė iš tolo nepanašus į kasdienį drybsojimą paplūdimyje. Tačiau tai įvertinus man nereikia gailesčio, man reikia palaikymo! Nežinau, ar ir kitas kaip mane nuolatos kamuoja klausimas, ar viską padarau, kad deramai išauklėčiau savo vaikus. Šis nerimas atrodo labai pagrįstas – juk man Dievas pati-

kėjo žmogų, kad kurį laiką juo tinkamai pasirūpinčiau. Ir nuo manęs tikrai daug priklauso, kad tas žmogus būtų pasirengęs gyvenimui, neskriaustų kitų ir savęs, kad būtų išmokęs mylėti save, Dievą ir kitą.

Būna akimirkų, kai ši Dievo man patikėta misija atrodo nepakeliama, per sunki, arba jaučiu, kad nepajėgiu tinkamai jos vykdyti. O kai pavyksta nusiteikti ir kreipti savo mintis Dievop, nejučia iškyla Mergelės Marijos paveikslas. Ji taip pat turėjo vaiką, kuris jai, kaip ir bet kuriai žemiškai motinai, buvo pats svarbiausias. Marija auklėjo ir rengė gyvenimui dievišką vaikelį, taigi jos atsakomybė buvo šimtą kartų didesnė. Bet ar aš pajėgiu įsijausti į jos motinystę ir sekti jos pavyzdžiu?

Pirmiausia – kokią ją pažįstu, jei apskritai pažįstu? Tradicija man vaizduoja gležną, jautrią mergaitę iš Nazareto, kuri pakluso Dievui ištardama savo įžymųjį „tebūnie“. Tačiau kokią ją galime pažinti iš Šventojo Rašto liudijimų, archeologinių tyrinėjimų bei jos laikų literatūrinės analizės? Ji buvo reali moteris, priklausiusi izraelitų valstiečių klasei, turėjusi savo šeimą, namus, buitinių rūpesčių ir nuostabią Dievo patirtimis nusėtą asmeninę istoriją.

Remiantis tyrinėjimais, nesunku sužinoti, kokia buvo jos kasdienybė, kokie buitiniai darbai galėjo ją slėgti, tačiau apie jos „svarstymus širdyje“ ir mintis beveik nieko negalime pasakyti. Tėra aišku, jog apreiškimas jos gyvenime įvyko kaip perkūnas iš giedro dangaus, ir tai buvo tikras stebuklas, pervertęs jos gyvenimą 180 laipsnių kampu.

Be abejo, ji juto Dievo artumą ir palaikymą, bet jai buvo sunku, kai reikėjo apginti savo nėštumą žmonių akyse, kai ja netikėjo nei jos tėvai, nei Juozapas. Jai buvo sunku, kai privalėjo leistis į tolimą kelionę, nors jau artinosi metas gimdyti. Jai buvo sunku, kai su kūdikiu ant rankų teko bėgti į Egiptą nuo piktų Erodo darbų. Žinoma, jai buvo sunku, kai po ilgų paieškų surastas dvylikametis sūnus pareiškė, jog ji turėtų juo nesirūpinti, nes jam „reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Begalinį Marijos rūpinimąsi žmonėmis ir daug regintį jos žvilgsnį mums atskleidžia įvykiai Galilėjos Kanoje. Ji kreipiasi į savo sūnų matydama, kad jaunavedžiams reikia pagalbos, bet Jėzaus

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. gegužė

atsakymas suskamba kietai ir net šiurkščiai: „O kas man pasijuntu visiška bejėgė vienu ar kitu vaikų auklėjimo ir tau, moterie?“ (Jn 2, 4). Marijai reikėjo „paleisti“ savo klausimu, jaučiuosi nesuprasta paslaugių seselių ir net sūnų, kai jis pradėjo viešąją veiklą, ir atsisakyti bet kokių jei televizija garsiai šaukia, esą motinų greitai nebeliks, Mesijo Motinos privilegijų. Jai reikėjo visiškai atsisakyti nes vaikus auklės viešosios įstaigos, arba motinomis taps savęs ir atiduoti savo vienintelį sūnų kryžiaus akivaizdo- ir vyrai, geriausiai mane supras.... Dievo Motina. je. Ji turėjo patikėti viltimi, kai nebebuvo jokios vilties.

Gyvenimo ir tikėjimo institutas (GTI) yra parengęs Ir ji patikėjo. Marija buvo pirmoji ir geriausia Jėzaus rekolekcijų savaitgalio „Marija ir šiuolaikinis žmogus“ mokinė. Pats Jėzus ją išmokė klusnumo, kuris atvedė ją programą. Joje stengiamasi pažvelgti į Mariją Šventaį dievišką šventumą. Ji mokė Jėzų, kai jis buvo mažas, ir jame Rašte, istorijoje ir Bažnyčios mokyme. Apmąstant rengė jį gyvenimui, tačiau lygiai taip ir Jėzus mokė bei apreiškimą Marijai ir apžvelgiant savo gyvenimą ieškoma asmeninio apreiškimo, Marirengė ją gyvenimui, tiktai ne jos gyvenimo įvykių sūkuryje iešžemiškoje, bet Dangaus Karalystėje. Ši Jėzaus mokykla koma savojo malonės meto ir savo buvo pati tamsiausia Marijos tamsiosios nakties, stovėjimo po naktis, nes reikėjo ištverti pakryžiumi ir begalinės Vilties. Per čią sunkiausią kiekvienai mošias rekolekcijas dalyviai kviečiatinai kankinamo ir mirštančio mi iš tiesų sutikti Dievo Motiną, sūnaus agoniją. ją pažinti, apie ją kuo daugiau sužinoti, mokytis iš jos ir kartu su ja Visiems mums skirtas savitas kryžius. Jį neša ir ligomelstis, susikaupus apmąstyti savo niai, ir netekties prispausti, gyvenimo įvykius, ieškoti tikrosios ir auginantys neįgalų vaiką, ir Vilties. Dalyvių pageidavimu toks išgyvenantys skyrybas, ir patisavaitgalis gali būti surengtas bet riantys darbdavio skriaudas, ir kuriame Lietuvos kampelyje. Be kankinami tikėjimo sausros... to, šios rekolekcijos gali virsti ir Kryžių patiria ir motinos, bevienos dienos seminaru tikybos sirūpinančios ir besiaukojanmokytojams bei visiems besidočios dėl savo vaikų, kurie užmintiems žmonėms. augę pasirenka ne tikėjimo Gegužės 16–18 d. Marijampolėje, Bendoriaus g. 3, GTI renir doros kelią, bet priešingą...

Kreipdamiesi į Mariją, galime Raimundo Sandos nuotrauka gia rekolekcijų savaitgalį „Užmeskite tinklą...“ (Jn 21, 6). Šių tikėtis, jog savo kryžių nešime su Viltimi. Viltis būtina kiekvienam krikščioniui kaip rekolekcijų pagrindu taps tarptautiniame projekte pergalingas užtaisas prieš nuliūdimą ir beviltiškumą. Juos imtas Šventojo Rašto pažinimo metodas – bibliodrama. patyrę žmonės nuleidžia rankas, ir, nors jų siela tebe- Tai biblinių istorijų vaidinimas, kur asmeninė žmogaus siilgi savo Kūrėjo, Jis vis labiau tolsta... gyvenimo patirtis persipina su Dievo tautos istorija, perIki Vatikano II Susirinkimo Visuotinė Bažnyčia buvo keliama į dabartį ir įgyja naują atspalvį. Dalyviai registlinkusi iškelti Dievo Motiną Mariją kaip privilegijuotą as- ruojami iki gegužės 10 d. menį. Manyta, jog Marija nepatyrė gimdymo skausmų, Apie vasarą organizuojamas asmenines rekolekcijas skurdo, abejonės, pagundos, nežinios ir kitokių vargų, ku- ir dvasines pratybas išsamesnės informacijos rasite inrių kupinas žmogaus gyvenimas. Dabar, po Vatikano II Su- ternete www.jesuit.lt/gti arba tel. (8-37) 32 25 73. sirinkimo, unikalų Marijos šventumą stengiamasi paaiškin2008-aisiais sukanka 400 metų, kai buvo įsteigta ti jos tikėjimu. Marija, kaip ir kiekvienas iš mūsų, žengė Lietuvos jėzuitų provincija. Gegužės 31 d. Šiluvoje tikėjimo keliu, ir jos tikėjimas augo. Taigi ji mums tampa vyks šventė, kurią rengia jėzuitų provincija ir įvairios tikru pavyzdžiu, kaip artintis prie Dievo, kaip tikėti bei ignaciškuoju dvasingumu besivadovaujančios bendruomenės: Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, Eupasitikėti ir kaip niekuomet neprarasti Vilties. Šiuolaikinės motinos gali pasisemti tvirtybės iš Dievo charistijos bičiuliai, Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo Motinos. Nors ji nesiekė karjeros ir nekovojo su vyrais bendruomenė, GTI, Sutuoktinių savaitgalių rengėjai, dėl padėties visuomenėje, nesiplėšė tarp vaikų auginimo išsiskyrusiųjų sielovada besirūpinantys „Bendrakeleinamuose ir gero darbo, Marijai tikrai buvo svarbi savi- viai“, Gerojo samariečio bendruomenė, „Kanos šeimų“ raiška, vieta ir užduotis šioje žemėje. Būdama pirmoji ir judėjimas. Šventės pradžia – 12 val. Maloniai kviečiame pati sąmoningiausia krikščionė, ji ieškojo savo kelio pas visus, puoselėjančius šv. Ignaco dvasinį palikimą!

Dievą ir pamažu brandino savo tikėjimą. Tad jei staiga

Didelės ir mažos kryžkelės

Padaryti geresnį bent mažąjį aplinkos pasaulį Antanas SAULAITIS SJ Kai būdamas septynerių ar aštuonerių metų virdavau avižinius dribsnius, labiausiai mėgdavau pirmiausia suvalgyti putas. (Jeigu būčiau mama, neleisčiau sūnelio prie liepsnos bent iki Sutvirtinimo sakramento...) Todėl šiek tiek nustebau, kai skautiškoje stovykloje ant laužo virėme spanguolių kisielių. Pasidalijus darbais, šešiolikmetė liko prie didelio vandens puodo. „Kai užvirs, pašauk mane, įmaišysime krakmolo.“ – „O kaip žinosiu, kad vanduo verda?“ – klausia jauniausia labai mielos šeimos duktė.

Vieno motina dirbo, kitõs – augino vaikus. „Jei nori Mišioms patarnauti, turi pats kamžą skalbti ir lyginti“, – sakė mūsų mama, ir baltosios rankytės metų metus murkdytos šaltame šulinio vandenyje.

Užtenka apie vaikystę. Senatvėje likęs našlys, labai malonus žmogus praėjus dviem savaitėms po žmonos laidotuvių pasididžiavo, kad pirmą kartą gyvenime išsikepė kiaušinienės ir pradeda suprasti, kaip veikia skalbiamoji mašina. Brandaus amžiaus našlė ar moteris subyrėjus santuokai išmoksta tvarkyti banko sąskaitą ir susižino, kur sąžiningai taiso automobilį. Žmonos netekęs vyriškis dažnai jaučiasi vienišas, nes visi socialiniai ryšiai buvo moters rankose. Našlė ar skyrybų ištikta moteris gali neturėti profesijos duonai bei vaikų auklėjimui užsidirbti.

Sakoma, jog kadaise motinos likdavo namie su vaikučiais, galvijais ir daržais, o vyrai iškeliaudavo mamutų medžioti, laukuose ar mieste dirbti. Ne visai tiesa. Žmonijos istorijos 98 nuošimčius buvome klajokliai, medžiotojai, uogautojos bei grybautojos (moterys geriau negu vyrai skiria spalvas). Sėsliais laikais abu dirba ir namie, ir kitur. Motina namuose buvo ir vėl yra retenybė. O vaikus išsiunčiame iš namų į mokykla vadinamą darbą, kai senovėje žmonės tik namie bei apie namus mokydavosi visko, ko reikėjo išgyventi. Kai ateina laikas mokytis tikėjimo, siunčiame į tikybos pamokas; dainuoti ar groti – į muzikos mokyklą, sportuoti – į klubą, prasmingai bendrauti su kitais – pas skautus ar ateitininkus. Nemenką auklėjimo dalį perdavėme tiems, kam dera talkininkauti šeimai.

Visi šie klausimai apie moteris ir profesiją, vyrus ir namų ruošos darbus, tėvų ir vaikų santykius mokslininkų yra pakankamai ištirti ir toliau nagrinėjami. Ugningos moterys kaltina patriarchalinę kultūrą, norinčią motinas uždaryti namuose. O kaip lietuvių kultūroje, labiausiai matriarchalinėje iš visų europietiškų gyvensenų?

Vienas gražiausių moters ir profesijos sąsajos pavyzdžių įvyko prieš kelerius metus. Įmonėje labai vertinama darbuotoja susilaukė vaikelio. Netrukus direktorius pasikvietė ją tartis dėl tolesnio darbo. Įėjusi į raštinę, moteris pamato gražiai sustatytą kūdikio aptvarėlį su visais žaisliukais bei priežiūros priemonėmis.

Krikščionišku požiūriu bet kurios profesijos žmogus – vyras ar moteris, gydytoja ar siuvėjas – visų pirma savo darbą atlieka kuo tobuliau. Dievas davė dovaną ir galimybę bent mažąjį aplinkos pasaulį padaryti geresnį.

O šeimoje su mažyliais, paaugusiais ir suaugusiais vaikais bendrauti nebūtina ilgai, bet svarbu kokybiškai.

Visi gali užkandžiauti žiūrėdami televiziją arba kaip žmonės susėsdami prie smagaus ir mielo stalo. Vienas klasės draugas darbo reikalais buvo pasiųstas į šilto klimato vietovę, kur vaikai ištisai laksto lauke, namuose praktiškai nepabūna. Tai jis dėl vaikų sugrįžo ten, kur šalta, kad nors žiemą paaugliai daugiau laiko praleistų namie su tėvais.

Romualdo Rakausko nuotrauka

19

20

Artuma / 2008 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės Darbais apsikrovusios motinos vieną vakarą skiria vienam savo vaikui – ir tik jai ar jam – pasikalbėti, apsipirkti, ką nors kartu patirti. Arba šeima nutaria, kad, pavyzdžiui, trečiadienis bus šeimos vakaras; tada vaikai paeiliui siūlo vakarienės patiekalus ir bendrą užsiėmimą.

Greitai kintančiame ir nuolat užimtame gyvenime kiekviena šeima gali surasti savą būdą bendravimo kokybei ugdyti ir išlaikyti. Būna darboviečių ir savivaldybių, kurios skelbia tėvų ir vaikų dieną – visi darbuotojai atsiveda savo vaiką ar vaikus į raštinę, banką, įmonę, kepyklą ar kirpyklą ir pan. Žinoma, tądien darbuotojai nedaug tenuveikia, užtat vaikai pajunta, ką tėvas ir motina dirba, kokie bendradarbiai, kokia aplinka ir nuotaika.

O suaugę pamato, kad jų bendradarbiai irgi turi tokių pačių rūpesčių.

Kitados Mykolo Romerio universitete su neakivaizdiniais ir dieniniais studentais pakalbėdavome, kad būtų gera turėti vaikų darželį (prieš kelerius metus Šiaulių universitetas tokį įkūrė).

Tėvai ar motinos atkeliauja į paskaitas, palieka vaiką studentų, atliekančių savanorišką (dažniausiai) socialinę praktiką, globoje, gauna numeriuką kaip drabužinėje, o po paskaitų ar valandų bibliotekoje atėję prie langelio paduoda numeriuką ir atsiima vaikelį. Kaip sakoma, ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Dar gražiau nutiko, kai jauna mama kūdikėlį atsinešė į paskaitą. Po kiek laiko jį paglobojo šalia sėdinti krikšto motina. Paskaitai įpusėjus, lėliukas auditorijoje per rankas atsidūrė kitame ilgos eilės gale be žodžio ir be garso.

Kitąsyk paskaitoje dalyvavo nedidelė ir nerami mergytė, tad dėstytojui teko lentoje pripaišyti zuikučių, vaisių bei daržovių ir nuspalvinti, kad vaikelis ne taip baisiai nuobodžiautų ir studentei mamai netrukdytų. Viena labai vertinama mokslininkė savo magistrantėms ir doktorantėms sakydavo: „Tik turėkite vaikų, o su mokslais prisitaikysime.“ Krikščioniškas pašaukimas – kuo šilčiau bendrauti šeimoje, kuo tobuliau darbu pasitikėjimą Dievu liudyti.

Jei vaikai nesvarbūs, visa kita – beprasmiška Dalia LUKĖNIENĖ Gal tik man taip keistai atrodo, jog karjera neturi nieko bendro su motinyste. Galima būti bloga mama ir nieko nepasiekti karjeroje. Arba priešingai – gerokai palypėti karjeros laiptais ir būti puiki mama. Kita vertus, jei nenorima būti mama, galima sėkmingai prisidengti karjera; šis būdas puikus, visiems suprantamas. Klausimą formuluočiau kitaip: kodėl mes nebenorime auginti savo vaikų, o gal net – kodėl apskritai nebenorime vaikų? Gal nebepajėgiame mylėti? Ar galimybė daugiau pamatyti, daugiau nuveikti ir daugiau turėti neužgožė džiaugsmo įprasminti save kitame žmoguje? Bandoma leisti įstatymus, kad vaikai nebūtų mušami.

O gal įmanoma įstatymais įtvirtinti, kad jie būtų mylimi? Nepavyksta?

Tačiau kai kas tikrai pavyktų: galėtume pasistengti, kad vaikai augtų oriai, bent septyniuose kvadratiniuose metruose, o ne šešiese ar septyniese viename kambaryje. Šitai tikrai galėtume įtvirtinti įstatymais.

To, kad vaikai yra svarbūs, neįmanoma perteikti statistiniais skaičiais, garbės raštais ar medaliais. Gal esu pesimistė, bet manau, kad ir straipsniai menkai tepakeis požiūrį į tai. Vis dėlto rašau...

Elgiamės taip, kaip esame išmokę Ne kartą teko girdėti užsieniečius, sakančius, kad mūsų moterys – tiesiog neįtikėtini darbiniai robotai: augina penkis vaikus, rašo daktarinę disertaciją, dirba visą darbo dieną ir t. t. Jie stebisi ir klausia: kodėl? Juk reikia rinktis. Neįmanoma po saule visko nuveikti vienam. Juk visi norime būti laimingi, o pavargę tokie nesijausime. Gal įmanu ko nors atsisakyti? Ko? Juk net ir tobuliausias vaikų auginimas negarantuoja nieko: nei maisto, nei būsto, o sykiu ir nepriklausomybės. Tiesą sakant, pažįstu daug moterų, kurios tapo mokslų daktarėmis ir pačios užaugino vaikus. Ar jos turėjo kitą išeitį? Paliktos vienos jos iš visų jėgų kūrė savo ir savo vaikų gyvenimą.

Kita vertus, retai kas iš mūsų darėme tai, ko troškome, ar gyvenome taip, kaip norėjome. Neturėjome paramos. Sunkiais karo, pokario ir okupacijos laikais mūsų tėvai, negalėję mokytis ir siekti žinių, labiausiai vertino mokslą, sėkmę, karjerą. Ir palypėjusieji karjeros laiptais jautėsi ne veltui gyvenę. O kaip vaikai?

Dažnai jie buvo mylimi tik už tai, kad gerai mokėsi, buvo paklusnūs, pateisino tėvų lūkesčius, o tų, kurie buvo „nevykėliai“, tiesiog nemylėjo.

Didelės ir mažos kryžkelės Užaugusieji savaitiniuose darželiuose dabar arba nė už ką nenori savo vaikų leisti į tokius pat „kryžiaus kelius“, arba neįsivaizduoja, kaip būtų galima gyventi kitaip. Dažnai mamoms tiesiog nuobodu su savo vaikais. Joms sunkiausia su jais paprasčiausiai pasivaikščioti ar pasikalbėti. Ir dėl to visai negalima kaltinti, nes kitiems duodame tiek, kiek patys esame gavę. Jei mūsų nemylėjo, negerbė, nevertino mūsų nuomonės, mumis manipuliavo, jei jautėmės apleisti, pamiršti, jei mus išnaudojo, o sunkiose situacijose mūsų nepalaikė – sunku tai pripažinti, tačiau nepripažinę savo skriaudų ir neatleidę dažniausiai be ypatingų pastangų tai perduodame kitai kartai. Nenuostabu, kad patys visiškai neturime tikėjimo ateitimi, o drauge nenorime vaikų... Nedaug berandame patraukiančių pavyzdžių.

draugėmis ir draugais. Galėjau rinktis tai, kas man atrodė įdomiau: susitikimas ar koncertas. Galėjau rinktis – kopti karjeros laiptais ar gyventi savo malonumui.

Viskas apsivertė gimus vaikams. Dabar galėjau rinktis tik viena iš dviejų: auginti savo vaikus pačiai ar jų neauginti. Suprantama, pasirinkau juos auginti, ir mano gyvenimas pasikeitė. Nebegalėdavau vakarais lankytis teatre ar koncerte, pabūti su draugais. Tiesa, retsykiais bičiuliai vakarop aplankydavo, tačiau pati ištisas dienas

Mus moko asmeniškai paliečiantis pavyzdys, o ne tušti žodžiai Vienos vienuolinės bendruomenės brolis per rekolekcijas šeimoms papasakojo tokią istoriją. Jis gimė ir augo Prancūzijoje. Tėvai gyveno pasiturimai. Tėtis buvo banko valdytojas, mama turėjo nemažą parduotuvę. Vaikai dienas leido su aukle ir dovanomis, kurias nuolat dovanodavo tėvai. Juos pačius matydavo tik sekmadienį. Tądien po pietų visa šeima tradiciškai eidavo pasivaikščioti. Per vieną tokį pasivaikščiojimą saulėtomis gatvėmis vaikai – ikimokyklinio amžiaus dukrytė ir metais jaunesnis sūnus – straksėjo priekyje. Mergaitė netikėtai paklausė brolio: „Ką tu labiau myli – mamą ar auklę?“ „Žinoma, auklę“, – atsakė broliukas. Tai išgirdusi mama jau norėjo sustabdyti vaikus ir paaiškinti, ką jie turi mylėti, bet vyras ją sulaikė, ir jiedu patylomis tebežingsniavo paskui vaikus. Šiuodu toliau aiškinosi, kodėl jie taip myli auklę, sakė, kokia ji gera, o mama retai jiems turinti laiko ir t. t.

Iš pasivaikščiojimo mama grįžo labai liūdna, net ašarą nubraukė. Vyras ne guodė ją, bet pasakė: „Tu turi apsispręsti, ko nori – auginti vaikus ar vadovauti prekybai. Visko tuo pat metu daryti tiesiog neįmanoma.“ Ir mama apsisprendė – pardavė parduotuvę. Šeima išsikraustė į kitą miestą. Tėtis nebegavo valdytojo vietos, tapo paprastu banko darbuotoju. Finansinė jų padėtis smarkiai pablogėjo, užtat vaikai namuose nuolat būdavo su mama. Šis mamos pasiaukojimas pirmiausia juos išmokė aukotis dėl kitų.

Vaikai keičia mus ir mūsų gyvenimą Bandau prisiminti tuos laikus, kai dar nebuvau mama.

Tada buvau gabi mokinė ir pareiginga studentė. Baigusi mokslus dirbau anuomet gana kūrybingą darbą. Gyvenau galbūt savanaudišką, bet intensyvų kultūrinį gyvenimą. Kas vakarą skubėdavau tai į kiną, tai į teatrą, tai į koncertą, tai pasišnekučiuoti, pasibičiuliauti su mokslo

Silvijos Knezekytės nuotrauka

skalbdavau, virdavau, šluostydavau, valydavau, aprengdavau, nurengdavau, maitindavau, kalbindavau, klausydavau ir kartais tame sūkuryje susimąstydavau: argi tai, ką darau, svarbu? Mažai kas pasakydavo: kaip gerai, kad esi su vaikais. Tu jiems labai reikalinga. Tavo buvimas – jų fizinės ir dvasinės sveikatos šaltinis. Nuostabu, jei tai išgirstame iš savo vyrų, tačiau reikia ir kitų žmonių – artimųjų, draugų, bendradarbių – palaikymo.

Augindama vaikus supratau, kokia silpna ir pažeidžiama esu: nuolat jaučiausi pavargusi, pritrūkdavau kantrybės, o kartais ir vilties, tačiau labai aiškiai žinojau, kad myliu juos visa širdimi. Kasmet įgydavau daugiau kantrybės, išminties, pasitikėjimo. Kartais būdavo sunku supratus, kad šis „darbas“ niekada nesibaigs: negali užrakinti „įstaigos“ durų, pamoti ranka ir... išeiti. Ir taip bus ryt, poryt, po savaitės, mėnesio, metų... Kad mamos pareigos niekada nesibaigs. Net kai vaikai užaugs ir patrauks savais keliais, mes visada liksime budėti ir melsti jiems ramybės, sveikatos, laimės, vilties...

Dabar, kai vaikai jau užaugo...

Tikrai galiu pasakyti, kad nieko nėra svarbiau už mūsų vaikus, už motinystę. Augindami juos dalyvaujame Dievo planuose – kuriame rytojaus žmogų. Kas begali būti svarbiau! Juk visa kita mes kuriame lyg ir dėl žmogaus, dėl to paties žmogaus, kurio auginimo verte šiandien abejojame. Jei vaikai mums nėra svarbūs, kas tuomet svarbu? Daiktai? Pastatai? Mes patys? Atradimai? Bet kam gi visa tai skirta? Jei vaikai mums nesvarbūs, visa kita veikla – absoliučiai beprasmė.

21

22

Artuma / 2008 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

Rūpestinga motinystė ar sėkminga karjera?

Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Nemažai moterų tiesiogiai arba netiesiogiai susiduria su šios problemos sprendimu, dar dažniau – su jo padariniais. Aišku, psichologinės pagalbos kreipiasi tos, kurioms gyvenimas užgriuvus rūpesčiams pasidaro nemielas, o kartais ir sunkiai pakeliamas.

Todėl ir mano praktika labiau paremta neigiama, o ne teigiama moterų patirtimi.

Karjera kaip gyvenimo būdas: už ir prieš Karjerą suvokiant kaip ypatingą darbo sėkmę, kai užimamos aukštos vadovaujamos pareigos, tenka pripažinti, kad į jos siekiančias moteris pas mus dar žvelgiama atsargiai, gal net įtariai. Ir pasirenkanti tokią gyvenimo kryptį pirmiausia turi įveikti neigiamą savo atžvilgiu aplinkinių nuostatą, kylančią iš visuomenėje egzistuojančių mitų. Kokių?

Tikra moteris nesiekia karjeros. Tikrovėje esti kitaip.

Daugelis jaunų merginų studijuoja aukštosiose mokyklose, siekdamos įgyti norimą profesiją. Jei moteris yra talentinga kurioje nors srityje, net ir sukūrusi šeimą, augindama vaikus ji ras laiko ir jėgų užsiimti jai rūpima profesine veikla.

Tačiau tyrimais įrodyta, kad vyrų dalykinius sugebėjimus moterys linkusios pervertinti, o savuosius – vertinti nepakankamai. Be to, aiškindamos, kodėl vyrų karjera būna sėkmingesnė, jos pirmiausia pabrėžia jų dalykinius sugebėjimus, o savo pačių sėkmę sieja su atsitiktinumu, aplinkinių palaikymu. Žodžiu, dalis moterų mano, kad jos nevertos sėkmingos karjeros, todėl šioje srityje save stabdo.

Moterys nėra tokios protingos kaip vyrai. Šiuolaikinė psichologija neneigia vyrų ir moterų mąstymo skirtumų. Moterims būdingesnė intuicija ir konkretus mąstymas, o vyrų mąstymas yra abstraktesnis. Moterys turi labiau išsivystą emocinį ir verbalinį, vyrai – erdvinį ir techninį intelektą. Aišku viena: ir moterų, ir vyrų intelektiniai sugebėjimai yra specifiniai, bet dėl to vienos lyties atstovai nėra pranašesni už kitus.

Moterys nepakankamai ambicingos. Tyrimais atskleista, kad moterys užsibrėžto tikslo siekia taip pat atkakliai, kaip ir vyrai. Juo labiau kad moteris, siekdama užimti vadovaujamas pareigas, turi įveikti tokią rimtą kliūtį kaip išankstinis neigiamas vyrų, o neretai ir aplinkinių požiūris, kurį lemia jau paminėti mitai.

Siekdama karjeros moteris praranda moteriškumą.

Visiškai tikėtina, kad šį mitą skleidžia ir palaiko nevykėliai

vyrai, pavydintys moterims sėkmės. Gyvenime pastebima, kad versle ar politikoje daug nuveikiančios moterys, bendraudamos su kitais, nėra tokios šaltos ir griežtos kaip vyrai. Jos nepraranda moteriškumo ir dalykinius susitikimus dažnai papuošia stilinga, elegantiška savo išvaizda ir jautresniu bei žmogiškesniu požiūriu į daugelį reikalų. Šeima ir moters karjera yra nesuderinama. Dėl šio mito moteris, pasirinkusi karjerą, laikoma vos ne išdavusia šeimos židinį, vyrą ir vaikus. Iš verslininkių ir politikių patirties matyti, kad šeimos gyvenimas ir sėkminga karjera anaiptol nėra nesuderinama.

Tad jei moteris nepasiduoda aplinkos spaudimui ir renkasi karjerą, ką ji laimi ir ką pralaimi?

Daugeliui moterų profesinė veikla yra tikrai svarbi – didžiąją savo gyvenimo dalį jos mokėsi ir jai rengėsi: svajojo apie profesiją, rinkosi studijų programas, rašė kursinius darbus, laikė egzaminus, gynė baigiamųjų darbų tezes ir t. t. Kitaip tariant, į profesinę ateitį jos investavo daug svajonių, planų, pastangų, laiko. Profesinė veikla joms svarbi kaip saviraiškos būdas, suteikiantis gyvenimui daugiau prasmės ir pasitenkinimo.

Iš kitos pusės, šiuolaikinėmis sąlygomis geras uždarbis yra neatsiejamas sėkmingos karjeros rezultatas. Tad šiandien sėkminga profesinė veikla yra tiesiogiai susijusi su moterų galimybe įgyvendinti savo siekius bei svajones. Juk ne paslaptis, kad ir labai dvasingos asmenybės dūsauja apgailestaudamos, jog negali leisti sau nusipirkti rūpimos knygos ir neturi finansinių galimybių aplankyti Lurdo ar Šventosios Žemės... Kita vertus, kiekvieno subrendusio asmens finansinė nepriklausomybė daro įtaką jo pasitikėjimui savimi, savigarbai, žmogiškajam orumui, lygiaverčiams tarpusavio santykiams įvairiausiose srityse, pradedant šeima ir baigiant bendradarbiais.

Profesinių laimėjimų pasiekusi mama vaikams rodo gražų pavyzdį, kaip galima įgyvendinti, aišku, daug dirbant ir atkakliai siekiant užsibrėžto tikslo, savo svajones.

Taigi, toks pasirinkimas neabejotinai būtų teisingas,

Didelės ir mažos kryžkelės jei ne keli „bet“. Sėkminga karjera reikalauja ne tik daug jėgų, bet ir laiko. Todėl neretai moteris taip panyra į darbinę veiklą, kad nutolsta ne tik nuo vyro, bet ir vaikų.

Juk šiuolaikinį verslą ar politiką saisto tarptautiniai ryšiai, todėl sėkmingai dirbanti moteris daug laiko praleidžia išvykose. Kadangi laiko šeimai lieka nedaug, vaikai neretai jaučiasi mamos apleisti ir nemylimi (arba nepakankamai mylimi). Esu sutikusi šeimų, kur žmonos uždarbis pranoksta vyro algą. Dažnai pasitaiko, kad tuomet vyras

jie skuba kurti savo gyvenimo, vyras paniręs į savo profesinius reikalus, tad moteris pasijunta niekam nereikalinga ir tuščiai pragyvenusi daugybę metų.

Toks moters pasirinkimas taip pat reiškia ir visišką finansinę priklausomybę nuo vyro. Kai sutuoktiniai gražiai sutaria, tai beveik arba visai nieko nereiškia. Tačiau iškilus rimtesniems nesutarimams, pinigai, beje, ir materialus turtas, kaip priemonė dažnai pasitelkiami kivirčams spręsti.

Taigi tokia moteris darosi labai pažeidžiama. Kita vertus, mūsų visuomenėje gajus stereotipas, jog būti namie – tai beveik nieko neveikti. Namų ruoša, vaikų ugdymas vyrų dažnai nėra vertinami kaip atsakingi ir nuolatinio rūpesčio reikalaujantys darbai. Todėl iškilus konfliktui, dažna moteris išgirsta: „Tu sėdi namie, nieko nedirbi, iš mano kišenės gyveni, tai tylėk.“ Ir ji nutyla, nes jaučiasi bejėgė. Vyras neretai įsivaizduoja esąs griežtas namų direktorius, visų šeimos narių maitintojas ir išlaikytojas. Moteriai belieka jam nuolankiai paklusti, paminant savo orumą ir savigarbą. Vis dėlto Laisvio Karvelio nuotrauka žinau atvejų, kai pradėjusi dirbti pradeda jaustis nevisavertis, jo santykiuose su žmona at- moteris ne tik atgavo savigarbą, pasitikėjimą savimi, bet siranda įtampos. Blogiausia, jei neigiamą nuostatą žmo- ir padarė įtaką vyrui taip, kad šis pakeitė savo požiūrį į nos karjeros atžvilgiu jis siekia įskiepyti ir vaikams. Todėl žmoną. Ir tai labai teigiamai paveikė jų šeimyninius sankartais sėkmingai profesijoje įsitvirtinusi moteris jaučiasi tykius, jie tapo pagarbūs ir lygiaverčiai. vieniša ir nesuprasta savo šeimoje. Tačiau būna ir taip, kad ilgainiui vyras tampa žmonos išlaikytiniu. Jis vieną O gal – ir motinystė, ir karjera? gražią dieną meta turimą darbą ir pradeda ieško geriau Esti moterų, turinčių tiek gabumų, išmanymo, apmokamo (norėdamas neatsilikti nuo žmonos), bet vis energijos ir organizuotumo, kad sugeba puikiai atlikti jo neranda... O metai eina. Ir tada jau žmona pradeda ir šeimos židinio puoselėtojos, ir geros žmonos, ir rūlieti nepasitenkinimą. Šeimyniniai santykiai ima klibėti, pestingos motinos vaidmenis. Tai ypač pasakytina apie nes tvenkiasi įtampa ir sužybčioja nesantarvės žiežirbos. tas moteris, kurios turi laimės gyventi su supratingu ir Neretai pasitaiko, kad sėkminga moters karjera tampa mylinčiu vyru. šeimyninių problemų priežastimi.

O tas, kurios abejoja, ar sugebės suderinti karjerą ir motinystę, padrąsinčiau mažiau dvejoti ir nebijoti būti Motinystė kaip gyvenimo būdas: už ir prieš ištikimoms sau pačioms. Ką tai reiškia? Tiesiog kiekvieMoteris, atsidėjusi šeimai ir motinystei, turi kur kas na moteris, prieš priimdama sprendimą, turėtų gerai daugiau laiko pasirūpinti vyru, taip pat namais ir buitimi apsvarstyti visus už ir prieš ir tik tada rinktis tokį gyveir tinkamai auklėti vaikus bei puoselėti jų gabumus. Ji nimo būdą, kuris jai būtų mielas, artimas ir savas. Kita gali ištaikyti laiko ir savo pomėgiams, atokvėpiui. Nuolat vertus, pernelyg nesureikšminkime apsisprendimo. Gali būdami mamos dėmesio centre, vaikai jaučiasi svarbūs būti, kad moteris, pasirinkusi karjerą, tik kiek vėliau suir mylimi. Tačiau moteris, paaukojusi savo profesines pras, jog tas kelias yra ne jai. Arba atvirkščiai – ketinusi ambicijas ir pasirinkusi tik namų židinio sergėtojos vai- atsidėti tik šeimai ir motinystei, moteris pradės jausti, dmenį, toli gražu ne visada jaučiasi teisingai pasielgusi. kad jai toks gyvenimo būdas yra per ankštas. Tuomet Likti namų prižiūrėtoja ir vaikų aukle jai dažnai reiškia nebijokime pokyčių. Juk būna, kad teisingai apsispręsti susiaurinti, sumenkinti ir subanalinti savo gyvenimą. gyvenime mums gali padėti tik vienas dalykas – patyriEsu konsultavusi moterų, su kartėliu balse labai apgai- mas. Tad būkime lanksčios, kaupkime patirtį ir ieškokilestavusių dėl tokio sprendimo. Vaikai greitai užauga, me sau bei šeimai teisingausio sprendimo.

23

24

Artuma / 2008 m. gegužė

Didelės ir mažos kryžkelės

Mama muša!?!

Interviu su psichologu Vidmantu MARTIKONIU Neretai pastebime, kaip mama papurto vaiką, stumteli jį, užvožia delnu per sėdynę ir surinka: „Nesimuistyk!“; „Stovėk (sėdėk) ramiai!“; „Kur eini?!

Stok!“ ir pan. Šiuos žodžius, deja, pernelyg dažnai palydi ir fiziniu veiksmu. Nejaugi mušti vaikus tapo moterų „specialybe“?

Apmaudu, bet tokios tendencijos esama. Dauguma moterų dirba, tad mažiau būna namuose ir grįžta pavargusios. Menkesni negu anksčiau ryšiai su vyru, silpnesnės ir nepilnos šeimos, buities sureikšminimas, įtampa, nuovargis, prasta psichinė savijauta... Taip ir atsiranda toks auklėjimas kaip „Nesikišk!, „Tylėk!“, „Nejudink!“ Ar ne per daug blogybių „pripaišome“ nuovargiui, užimtumui, karjerai? Girdi, dėl to esame storžieviški, aplaidūs darbe, pagaliau – ir nekantrūs savo vaikams?

Mūsų pedagoginė kultūra labai žema. Vos tik susiklosto sudėtingesnės gyvenimo sąlygos, nebiologiniai vaiko poreikiai atsiduria antrame plane. Pirmajame esti šaldytuvas, drabužiai, namai… Negalima sakyti, kad vien asocialiose šeimose vaikams sušeriama per sprandą ar jie smarkiai lupami. Juos muša ir pasiturimai gyvenantys, aukštąjį mokslą baigę tėvai, nes mano, jog toks auklėjimas veiksmingiausias. Tokį požiūrį jie dažniausiai atsineša iš savo vaikystės. Asocialiems tėvams, primityviems žmonėms fiziškai smurtauti taip pat natūralu kaip kvėpuoti, girdėti ar matyti.

Kokius pėdsakus vaiko psichikoje palieka mušimas?

Mušamas vaikas jaučiasi nesaugus. Jis drovisi mėlynių ir tėvų elgesio, taigi kenčia dvigubai – fiziškai ir psichiškai. Skriaudžiamas „įsivaro“ įvairių kompleksų, pradeda meluoti, užsisklendžia. Mokykloje, darželyje jis laikosi nuošaliai nuo kitų, esti nedrąsus, drovus, nepasitiki savimi, todėl prasčiau mokosi. Sukrėtimai ir nuolatinė įtampa atsiliepia ir fiziniam vystymuisi: mušami vaikai lėčiau auga ir bręsta nei to nepatiriantys jų vienmečiai. Bėgimo iš namų ar mokyklos, narkomanijos priežasčių reikia ieškoti ikimokykliniame amžiuje. Užsidaręs, nevertinamas, neturintis draugų vaikas pradeda vengti namų ir ieškoti kitokios aplinkos.

Mušami vaikai gėdijasi savo tėvų. Ar tai veikia jų tarpusavio santykius?

Visi vaikai nori didžiuotis savo tėvais. Neretai ga-

Romualdo Rakausko nuotrauka

lima išgirsti, kaip mažyliai ir net paaugliai jais giriasi.

Tačiau ką gero apie mamą gali pasakyti nuolat į kailį nuo jos gaunantis vaikas? Ypač priluptas kitiems matant arba „užsidirbęs“ mėlynę... Tėvai turi žinoti, kad jų santykiai su 2–7 metų vaiku lemia ryšį ateityje, visą gyvenimą. Neperdedant galima tvirtinti, kad mušdami vaiką rengiamės vienišo žmogaus senatvei, apleistumui be sūnų ir dukterų meilės, globos.

Kai susikivirčija neasocialūs suaugę žmonės, jie retai griebiasi fizinių veiksmų vienas prieš kitą. Kodėl taip lengvai atsiranda impulsas papurtyti ar plekštelėti vaikui?

Noras pakelti ranką prieš mažametį kyla tada, kai nesuprantame jo poelgių. Štai parduotuvėje vaikas reikalauja nupirkti daiktą, o mes dėl kokių nors priežasčių nenorime ar negalime to padaryti. Reikia išaiškinti vaikui, kodėl jis negaus to, ko geidžia, ir įtikinti jį. Mums teks apsiginkluoti kantrybe, nes jam suprasti nebus paprasta. Juk mažo žmogučio supratimas ir nuovoka daug menkesni nei mūsų. Jis neturi patirties bei žinių, todėl elgiasi visai kitaip, negu mes norime. Neretai iš jo reikalaujame net ir to, kas neįmanoma. Tarkim, kad ką nors atliktų taip, kaip mes, suaugusieji, arba dar geriau. Kai mažylis sudaužo plaunamą lėkštę, gauna pylos. O kai tą patį padaro mama, juk niekas jos nemuša!

Skaudžiai atsidusdamas sakau: mušame vaikus, nes žinome, kad grąžos negausime...

Betgi vaikai turi tokias pat teises! Laikome, jog bausmė už nusižengimą, padarytą ne dėl mūsų kaltės, neteisinga! Manoma, jog kadaise palaido elgesio buvusi moteris nepajėgia mylėti savo vaikelio, nes priima jo reakcijas kaip savo pačios nusivylimą

Už gyvenimą ir gyvybę meile ir pradeda elgtis agresyviai.

Pasitaiko, jog įniršiu pratrūkstama reaguojant į savo gyvenimo nesėkmes.

Vis dėlto daugelis moterų paskui dėl to gailisi ir sielojasi.

Trynukai

Nuo vieno streso puolama prie kito?

Taip. Išmintinga moteris sugeba atitaisyti vaikui padarytą skriaudą ir jo atsiprašyti. Blogiau, kai motina nesuvokia galimų savo elgesio padarinių. Tokių moterų vaikai jaučiasi nesaugūs ir darosi karingi. Dažnai motinos pačios sukelia vaikų agresiją, nukreiptą į jas pačias arba kitus vaikus. Mažylis puola motiną, o neišmintinga moteris dar padvigubina bausmę. Abipusis pyktis stiprėja ir padėtis tampa beveik be išeities.

Vaikas išgyvena milžinišką – psichinį ir fizinį – sukrėtimą.

O tėvai?

Tai nuskambės netikėtai, bet formuojantis vaiko asmenybei motinos daro mažesnę įtaką negu vyrai. Vaikai sieja tėvą su psichine jėga, saugumu.

Jo palaikymas ir pripažinimas stiprina vaiką. Jei vaikas bijo tėvo, mažylis auga bailus, neryžtingas, nepasitikintis savimi. T ėvas baudžia itin šiurkščiai: suka ausis, peša plaukus, stipriai nutveria už rankos ar sprando. Paprastai jei tėvas žiauriai elgiasi su motina, jis smurtauja ir prieš vaiką. Matydamas, kaip kenčia jo mylimiausias žmogus, mažylis jaučiasi bejėgis, bijo.

Tėvai dažnai sako turintys teisę mušti vaikus.

Tokios teisės jie neturi. Niekas negali mušti vaiko. Smurtas niekada ir jokiomis aplinkybėmis neleistinas.

Nesvarbu, dėl kokių priežasčių vaikas mušamas: tai visada amoralu, nes jėgos griebiamasi prieš silpnesnį, visiškai nuo mūsų priklausomą žmogų. Fizinis ir psichinis smurtas žeidžia kito asmens orumą. O vaikas ypač jautrus ir jo orumas lengvai pažeidžiamas.

Dėkojame už pokalbį.

Viena besilaukianti motina po širdimi nešiojo trynukus. Vienas iš jų buvo mažasis tikintysis, kitas – mažasis dvejotojas ir trečias – mažasis skeptikas.

Mažasis dvejotojas klausia brolių: – Ar jūs tikrai tikite gyvenimu po gimimo?

Mažasis tikintysis: – Taip, aišku, kad tikiu. Mūsų gyvenimas čia sugalvotas tik tam, kad mes augtume ir pasiruoštume gyvenimui po gimimo. Turime pakankamai sustiprėti tam, kas mūsų laukia.

Mažasis skeptikas pareiškia: – Kokia nesąmonė, tas gyvenimas juk neegzistuoja! Kaipgi gali atrodyti tas gyvenimas po gimimo?!

Mažasis tikintysis: – Šito ir aš tiksliai nežinau. Bet po gimimo bus daug šviesiau negu čia. Ir galbūt mes lakstysime ir valgysime burna.

Mažasis skeptikas: – Visiška nesąmonė! Lakstyti ir valgyti burna – kas per juokinga mintis! Juk turime bambagyslę, kuri mus maitina. Be to, gyvenimas po gimimo neįmanomas, nes jau ir dabar bambagyslė per trumpa.

Mažasis tikintysis: – Ne, gyvenimas po gimimo tikrai bus. Tik bus truputį kitaip nei čia.

Mažasis skeptikas: – Iš ten dar nė vienas nesugrįžo. Su gimimu gyvenimas baigiasi.

Ir gyvenimas čia yra kančia. Ir tamsus.

Mažasis tikintysis: – Net jei aš ir negaliu tiksliai pasakyti, kaip tas gyvenimas po gimimo atrodo, bet viena tikrai žinau. Mes pamatysime savo mamą ir ji mumis rūpinsis.

Mažasis skeptikas: – Mamą?!! Tu tiki, kad mes turime mamą? O kurgi ji yra?

Mažasis tikintysis: – Na čia, visur. Aplink mus. Mes egzistuojame ir gyvename jos dėka. Be jos mūsų nebūtų.

Mažasis skeptikas: – Kokie niekai! Mamos aš niekada nemačiau, vadinasi, jos nėra.

Mažasis tikintysis: – Kartais, kai mes būname labai ramūs, galime girdėti, kaip ji dainuoja. Arba juntame, kai ji glosto mūsų pasaulį.

Tada mažasis dvejotojas klausia: – Taigi, jei vis dėlto yra gyvenimas po gimimo, tai ar mažasis skeptikas bus nubaustas, kad jis juo netikėjo?

Mažasis tikintysis: – To aš nežinau. Bet galbūt jam pliaukštels per užpakalį, kad jis atvertų akis ir pradėtų naują gyvenimą!

25

26

Artuma / 2008 m. gegužė

O mes kitokie

Ypatinga mama Ar niekada nepagalvojote, kaip išrenkamos neįgalių vaikų motinos?

Bandau įsivaizduoti Dievą, duodantį nurodymus angelams, besižymintiems pastabas didžiuliame žurnale.

– Armstrongas, Betas, sūnus. Globėjas – šv. Matas.

– Meidžor, Filomena, duktė. Globėja – šv. Cecilija.

– Rudolfas ir Karlas, dvyniai. Globėjas... tebus šv. Gerardas. Jis pripratęs prie nelabai religingų.

Galiausiai, rodydamas angelui užrašytą vardą, šypteli: – Šitai padovanosime neįgalų kūdikį.

Nustebęs angelas pakelia akis: – Kodėl jai? Ji atrodo tokia laiminga.

– Teisingai, – šypsodamasis sako Dievas. – Ar galėčiau padovanoti neįgalų vaiką moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Būtų žiauru.

– Ar jai pakaks kantrybės? – teiraujasi angelas.

– Nenoriu, kad būtų pernelyg kantri, nes paskęs sielograužoje ir skausme.

Kai įveiks pirmąjį šoką ir nusivylimą, ji sugebės atlikti visa, ko reikia.

– Bet, Viešpatie, man regis, toji moteris nėra giliai tikinti.

Dievas ir vėl šypsosi.

– Nesvarbu. Viskas bus gerai. Ši moteris tobula. Ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo.

Angelas lieka be žado: – Egoizmo?

Ar tai dorybė?

Dievas linkteli galva: – Jei ji nesugebėtų nė minutei atsitraukti nuo savo vaiko, neišgyventų.

Taip, tai moteris, kurią palaiminsiu netobulu kū-

dikiu. Ji apie tai nenutuokia, tačiau jai bus ko pavydėti.

Ji niekada nebus tikra, ar teisingai nugirdo ištartą žodį. Jai niekada neatrodys, kad žengti žingsnį – įprasta ir lengva. Kai vaikas pirmą kartą ištars „mama“, ji suvoks, jog tapo stebuklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį arba saulėlydį, pati regės mano kūriniją kaip retas kitas asmuo.

Jai leisiu aiškiai matyti tai, ką matau aš – nežinojimą, žiaurumą, išankstines nuostatas, ir išmokysiu ją virš viso to pakilti. Ji niekada nesijaus vieniša. Kiekvieną jos gyvenimo dieną, kiekvieną akimirką aš būsiu šalia, nes ji be klaidų atliks mano darbą taip, lyg pati stovėtų man prie šono.

– O kurį šventąjį paskirsim globėju? – klausia angelas, iškėlęs rašale pamirkytą plunksną.

Dievas šypsosi: – Pakaks ir veidrodžio.

Erma BOMBECK (Iš leidinio „Bruno Ferrero. Ratilai vandenyje“.

Iš italų k. vertė Rasa Paleckytė.

Vilnius, „Katalikų pasaulio“ leidykla, 2003) Silvijos Knezekytės nuotrauka

Ypatingam vaikui Kažkur, toli toli nuo žemės, jie susitiko Jį ir tarė: – Viešpatie, netrukus gims toks kūdikis, kuriam reikės labai daug meilės, nes jis bus ypatingas, – kalbėjo Dievui angelai.

Gal kam atrodys, jog tas vaikas auga per lėtai ir galbūt nepajėgs jisai pasiekti kažko įspūdingo, bet nuolat jam reikės ypatingos meilės ir globos – visų kelyje savo sutiktų žmonių.

Galbūt nevaikščios jis, nežais kvatodamasis, o mintys jo kartais klaidžios kaži kur toli toli. Gal bus jam nepažinūs daugelis dalykų, o daugumai jis bus tik „neįgalus vaikas“.

Todėl, o Viešpatie, surask jam gerą vietą, idant gy-

ventų jis laimingai. Mes prašome Tavęs: iš daugybės moterų išrink jam mamą tą vienintelę, pajėgsiančią įveikti ypatingą užduotį. Žinia, toji mama iš karto nesupras, koksai vaidmuo jai patikėtas, bet pamažu, kas kartą apkabindama savo ypatingąjį vaikelį, tikėjimą patirs ji vis stipresnį ir vis didesnę meilę.

Ilgainiui ta mama pažins tik jai skirtą privilegiją: apdovanota būti rūpesčiu ir meile iki galo, ir išrinktąja būti, priėmusia mylimą sūnų ar dukrą – kaip ypatingą dovaną Dangaus.

Užrašė neįgalaus vaiko motina Iš anglų k. vertė Inesa Vaitkūnaitė

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Pralaimėjimas Giovannino GUARESCHI Aršią kovą, vykdytą beveik ištisus metus, laimėjo Don Kamilis: jam „Liaudies laisvalaikio“ pastatą pasisekė baigti tada, kai Peponio „Liaudies namams“ stigo visų langų ir durų apkaustymo. „Liaudies laisvalaikio“ pastatas išėjo visai geras. Jame buvo salė vaidinimams, paskaitoms ir panašiems renginiams, biblioteka su atskirais skaitymo bei rašymo kambariais ir dengta aikštelė sporto pratyboms bei žiemos meto žaidimams. Be to, dar buvo didelė aptverta aikštė su gimnastikos aikštele, lenktynių ratu, baseinu, vaikų darželiu su sūpynėmis, sūpuoklėmis ir taip toliau. Visa tai buvo dar tik užuomazgoje, bet, svarbiausia, jau pradėta.

Pašventinimo iškilmėms Don Kamilis parengė labai įdomią programą: choro dainos, atletų varžybos ir futbolo rungtynės. Jis subūrė tiesiog nepaprastą futbolo komandą. Šis pasiryžimas pareikalavo tiek energijos, kad jis, Don Kamilis, viską krūvon sudėjus, po aštuonių treniravimosi mėnesių vienuolikai futbolo žaidėjų buvo tiek kartų į užpakalį įspyręs, kiek visi žaidėjai kartu nebuvo į kamuolį įspyrę.

Peponis visa tai žinojo ir širdo. Jis nepajėgė įsivaizduoti, kad tikrajai liaudžiai atstovaujanti partija galėtų pralaimėti Don Kamilio paskelbtose varžybose. O kai Don Kamilis jam pranešė, jog, „norėdamas parodyti prielankumą tamsiausiam socialiniam kaimo luomui“, mielai sutinkąs, kad „Dinamo“ komanda sužaistų su jo „Šauniąja“, Peponis net pabalo. Sušaukęs vienuolika partijos skyriaus sporto komandos paauglių ir išrikiavęs juos prie mūro, prabilo: – Jūs žaisite prieš kunigo komandą. Privalote laimėti arba aš jums visiems antausius apskaldysiu! Taip jums įsako partija dėl pažemintos liaudies garbės!

– Nugalėsime! – atsakė žaidėjai, prakaituodami iš baimės.

Kai tik apie tai sužinojo Don Kamilis, sušaukė savo „Šauniosios“ vyrus ir jiems kalbėjo: – Čia mes nesame tarp tamsių ir laukinių žmonių, kaip jūsų oponentai, – tarė meiliai šypsodamasis. – Mes galime kalbėti kaip protingi ir išauklėti žmonės. Dievui padedant, įmušime jiems šešis įvarčius. Aš negrasinu, aš tik primenu, kad parapijos garbė yra jūsų rankose arba, aiškiau sakant, jūsų kojose. Dėl to kiekvienas ge-

rai atlikite piliečio pareigas. Jei tarp jūsų atsirastų koks Barabas, kuris pagailėtų paskutinio prakaito lašo, aš nesitepsiu kaip Peponis, atseit – nedaužysiu antausių!

Tokiam aš taip įkrėsiu į užpakalį, kad jis atsimins savo gimtąją dieną!

Atidarymo iškilmėse dalyvavo visa parapija, o jos priekyje buvo Peponis su savo sėbrais, pasipuošusiais veriamai raudonos spalvos kaklaraiščiais. Kaip viršaitis, Peponis pasigėrėjo atliktais darbais, o kaip liaudies atstovas pareiškė tikįs, kad pradėtas darbas „nepasitarnausiąs žemiems politinės propagandos tikslams, kaip kažkas paleidęs panašios prasmės gandus“.

Uždainavus chorui, Peponis su Staigiumi priėjo prie išvados, jog ir dainavimas yra tam tikra sporto rūšis, lavinanti plaučius. O Staigius, nepaprastai ramiai nusiteikęs, pridūrė, kad, jo nuomone, įspūdis katalikiškam jaunimui būtų buvęs dar didesnis, jei choristai savo dainas būtų paįvairinę atitinkamais mostais, nes taip palavintų ne tik plaučius, bet ir rankų raumenis.

Bežaidžiant krepšinį, Peponis pareiškė gilų įsitikinimą, kad pingpongas turįs ne tik aiškią atletinę vertę, bet ir estetinę prasmę, ir stebėjosi, jog šis žaidimas programoje nenumatytas.

Kadangi visos šios pastabos buvo reiškiamos tokiu „kukliu“ balsu, jog buvo galima girdėti net už septynių šimtų metrų, Don Kamiliui ant sprando iššoko gyslos kaip pančiai. Labai nekantriai laukė futbolo rungtynių pradžios – tada jis galės atsakyti.

Pagaliau rungtynės prasidėjo. Vienuolika „Šauniosios“ komandos žaidikų buvo apsirengę baltais marškinėliais su didele „Š“ raide ant krūtinės. Raudonus marškinėlius, paženklintus kūju, pjautuvu bei žvaigžde ir priderintus prie grakščios raidės „D“, vilkėjo „Dinamo“ vienuolikė.

Minia nekreipė dėmesio į ženklus ir komandas sveikino savaip: – Tegyvuoja Peponis! – arba: – Tegyvuoja Don Kamilis!

Peponis ir Don Kamilis pasižiūrėjo vienas į antrą ir pasikeitė pagarbiu galvų linktelėjimu.

Teisėjas buvo nešališkas – laikrodininkas Dvynelis, nuo pat gimimo dienos nepartinis. Po dešimties minučių policijos viršininkas, išbalęs kaip lavonas, priėjo

27

28

Atokvėpio valandai prie Peponio, lydimas dviejų lygiai taip pat išblyškusių policininkų.

– Pone viršaiti, – žlebtelėjo, – gal paskambinti į miestą, kad atsiųstų pagalbos?

– Jeigu nori, gali pasikviesti ištisą pulką, bet jei tie mušeikos nesiliaus taip spaudę, niekas mūsų nesulaikys, kad pritiestume visą eilę negyvų! Niekuo nepadėtų net Jo Didybė pats karalius! – staugė įsikarščiavęs Peponis, pamiršęs, kad jau gyvena respublikoje.

Tada viršininkas kreipėsi į Don Kamilį, stovintį už kelių žingsnių.

– Ar tamsta manai, kad... – sumikčiojo, bet Don Kamilis neleido jam baigti.

– Aš, – sušuko, – visai paprastai manau, kad net pačių Jungtinių Amerikos Valstijų įsikišimas nesulaikys čia kraujo praliejimo, jei tie sužvėrėję bolševikai nesiliaus vertę iš kojų mano vyrų, spardydami į blauzdikaulius!

– Ak, taip, – atsakė viršininkas ir su dviem savo vyrais nuėjęs užsidarė įstaigoje, nes manė, kad šitaip nusiteikę žmonės šventę pabaigs padegdami policijos ar karines būstines.

Pirmąjį įvartį įmušė „Šaunioji“, ir kilo toks triukšmas, jog net bažnyčios bokštas sudrebėjo. Peponis pykčio perkreiptu veidu, sugniaužęs kumščius, atsisuko į Don Kamilį, tarsi norėdamas jį pulti. Don Kamilio kumščiai taip pat buvo parengti. Betrūko plauko, kad juodu susikibtų, bet Don Kamilis skersa akimi pastebėjo, jog visi žiūrovai nutilo ir stebi juodu.

– Jei mudu susikibsime, aplinkui nė žolės neliks, – pro sukąstus dantis iškošė Don Kamilis.

– Gerai, tad liaudies labui! – atslūgdamas tarė Peponis.

– Krikščionybės labui, – atkirto Don Kamilis.

Iš tikrųjų nieko neįvyko. Tik Peponis, pasibaigus pirmajam kėliniui, susišaukė „Dinamo“ žaidikus.

– Fašistai! – riktelėjo jiems pasipiktinęs. Paskum stvėrė už gerklės Liesių, kuris žaidė centre.

– Tu, bjaurusis išdavike, atsimink, kad bepartizanaujant miške tris kartus išgelbėjau tavo kailį. Jei kitame kėlinyje per pirmas penkias minutes neįmuši įvarčio, aš tau numausiu tą patį kailį!

Prasidėjus antrajam kėliniui, Liesius pagavo sviedinį ir pasileido lakstyti. Ir ką jis išdarinėjo savo galva, kojomis, keliais! Kartą net krimstelėjo sviedinį, užduso, paleido tulžį ir ketvirtą minutę smogė į vartus. Po to krito žemėn ir nejudėjo.

Don Kamilis nuslampino į priešingą aikštės pusę, kad įsikarščiavęs neišsišoktų. „Šauniosios“ vartininkas virpėjo iš baimės.

Raudonieji susiglaudė gynybos ratu, kuris atrodė nepralaužiamas. Trisdešimt sekundžių prieš pabaigą teisėjas sušvilpė baudą „Šauniosios“ nenaudai. Sviedi-

Artuma / 2008 m. gegužė nys pakilo įorą ir... įvartis. Žaidimas buvo baigtas. Vienintelis Peponio vyrų rūpestis buvo surinkti sužeistus žaidikus ir nunešti juos į partijos būstinę. Teisėjas laikėsi apolitiškai: niekam nekliudė.

Don Kamilis liko apstulbęs. Nubėgo į bažnyčią ir atsiklaupė prieš altorių: – Viešpatie, – tarė, – kodėl man nepadėjai? Aš pralošiau!

– Bet kodėl turėjau padėti tau, o ne kitiems?

Dvidešimt dvi kojos tavųjų ir tiek pat priešininko: Don Kamili, visos kojos lygios. Į kojų reikalus aš nesikišu. Aš rūpinuosi sielomis. Da mihi animas, caetera tolle. Kūną aš palieku žemei... Don Kamili, kur tavo protas!?

– Gal kaip nors jį ir surasiu, – atsakė Don Kamilis. – Bet aš neprašiau Tavęs tvarkyti maniškių kojas. Mano vyrai kur kas pranašesni už anuos. Aš tik norėjau pasakyti, kad leidai vienam žmogui būti neteisingam, ir jis mano komandai įskaitė neužsitarnautą baudą.

– Don Kamili, kunigas ir Mišias laikydamas suklysta. Kodėl nemanai, kad ir kiti gali be blogos valios suklysti?

– Taip, galima visur klysti, tik ne sporto sprendimuose! Kai sviedinys yra ten...

– Tu, Don Kamili, gerai nutauški, ne blogiau už Peponį, bet kur kas blogiau už Staigių, kuris nė kiek nemąsto, – tęsė Kristus.

– Tai tiesa, – sutiko Don Kamilis. – Tačiau Dvynelis tai tikra velnio išpera...

Toliau ginčytis nebegalėjo, nes išgirdo artėjantį triukšmą. Netrukus į bažnyčią įvirto susivėlęs, uždusęs, persigandęs žmogus.

– Mane nori užmušti, – kūkčiojo. – Gelbėkite!

Minia buvo prie pat durų ir mėgino veržtis į vidų.

Don Kamilis nusitvėrė centnerio svorio žvakidę ir tarpduryje grėsmingai sušuko: – Dėl Dievo, pasitraukite, antraip pradėsiu jums skaldyti makaules! Atsiminkite, kad visa, kas čia įeina, yra pašvęsta ir neliečiama!

Minia stabtelėjo.

– Gėda jums, nuo sieto paleisti galvijai! Grįžkite į tvartus ir prašykite Dievo, kad atleistų už jūsų gyvulišką elgesį!

Susigėdę žmonės nutilo, nunarino galvas ir jau buvo begrįžtą.

– Persižegnokite! – įsakė Don Kamilis, stovėdamas su iškelta žvakide milžiniškoje rankoje; aukštas kaip kalnas, jis atrodė lyg Samsonas.

Visi persižegnojo.

– Tarp jūsų ir to žmogaus, kurio jūs taip gyvuliškai neapkenčiate, yra kryžiaus ženklas, jūsų pačių ranka padarytas. Kas šį šventą slenkstį peržengs, bus šventvagis. Vade retro! Eikite šalin!

Atokvėpio valandai Grįžęs į bažnyčią, užsklendė duris, nors ir nebuvo reikalo. Pabėgėlis parimo ant suolo ir vis dar giliai alsavo.

– Ačiū, Don Kamili, – sukuždėjo.

Don Kamilis nieko neatsakė. Pavaikščiojo šen bei ten ir sustojo prie vyro.

– Dvyneli! – pykčiu nebetverdamas tarė Don Kamilis. – Dvyneli, čia, mano ir Dievo akivaizdoje, negali meluoti! Baudos nebuvo! Kiek tau užmokėjo tas padauža Peponis, kad tu, komandoms baigiant žaidimą lygiomis, švilptumei baudą?

– Pustrečio tūkstančio lirų.

– Mmmm... – suniūkė Don Kamilis, kišdamas jo panosin kumštį.

– Bet... – sudejavo Dvynelis.

– Eik lauk! – sugriaudė Don Kamilis, rodydamas į duris.

Pasilikęs vienas, Don Kamilis kreipėsi į Kristų.

– Ar aš Tau nesakiau, kad tas niekšas parsidavė? Ar neturiu pagrindo pykti?

– Ne, Don Kamili, – atsakė Kristus. – Tu visa tai pradėjai, nes už tokį patį patarnavimą žadėjai Dvyneliui du tūkstančius lirų. Kai Peponis pažadėjo jam penkiais šimtais daugiau, jis priėmė Peponio pasiūlymą.

Don Kamilis išskėtė rankas.

– Viešpatie, – tarė, – jei visi taip manysime, atrodys, kad aš esu kaltas!

– Taip ir yra, Don Kamili! Kai tu, kunigas, pirmas pasiūlei, jis tai palaikė leistinu dalyku ir tada visai paprastai pasirinko pelningesnį pasiūlymą.

Don Kamilis nuleido galvą.

– Gal sakysi, kad jei tas vėpla dabar nuo mano vyrų gautų į kailį, aš vėl būčiau kaltas?

– Tam tikra prasme – taip, nes tu pirmas gundei žmogų. Bet tavo kaltė būtų dar didesnė, jei, priėmęs tavo pasiūlymą, Dvynelis būtų įšvilpęs baudą taviškių naudai.

Don Kamilis susimąstė.

– Vienu žodžiu, – tarė, – geriau, kad laimėjo kiti.

– Visiškai teisingai, Don Kamili.

– Viešpatie, tada dėkoju Tau, kad leidai mums pralaimėti. Užtikrinu, kad nemurmėdamas priimu pralaimėjimą kaip bausmę už mano neteisingumą. Tu tikėk, kad esu tikrai nubaustas! Matant tokią komandą kaip manoji, kuri galėtų žaisti „B“ divizione, komandą, kuri nesigiriant galėtų sutriuškinti porą tūkstančių tokių kaip „Dinamo“; matant ją pralaiminčią... toks dalykas plėšyte plėšo man širdį ir šaukiasi dangaus keršto!

– Don Kamili! – graudžiai šypsodamasis perspėjo jį Kristus.

– Negali manęs suprasti, – atsiduso Don Kamilis.

– Sportas yra ypatingas dalykas. Nesvarbu, ar jis kam nors rūpi, ar ne. Gerai paaiškinau?

– Net per gerai, vargše Don Kamili. Taip tave suprantu, kad... Na, gerai! Kada žaisite revanšą?

Don Kamilis pašoko pralinksmėjusia širdimi.

– Šeši – nulis! – sušuko. – Šeši prieš nulį, kad jie niekad nematytų sviedinio! Ar Tu matai aną klausyklą?

Jis pamėtėjo skrybėlę aukštyn ir spyriu pataikė tiesiai į klausyklos langelį.

– Įvartis, – nusijuokė Kristus.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Danielle Bean MANO PUODELIS ARBATOS Katalikės mamos apmąstymai Iš anglų kalbos vertė Rita Foley Motinų mintys per dieną pertraukiamos galybę kartų, o akimirkos, kai galime stabtelėti, neįtikėtinai trumpos. Todėl mums tokie būtini tikro įkvėpimo gurkšneliai, kuriuos spėtume sugriebti laisvesnę minutę. Reikalingos gilios mintys, kurios išliktų dar ilgai po to, kai padedame į šalį knygą ir nusivejame nuogą mažylį. Šioje knygoje autorė mėgina pasidalyti mintimis taip, kad jos būtų naudingos nepriklausomai nuo to, ar bus skaitomos neatsitraukiant nuo pradžios iki pabaigos, ar paskaitinėjamos trumpomis ištraukomis visą dieną.

D. Bean su aukščiausiu pagyrimu baigė Šv. Anzelmo koledžą Mančesteryje. Tačiau aukščiausią kvalifikaciją ji pelno įgyvendindama savąjį pašaukimą – būti žmona ir mama. Su vyru Denu, katalikiškos mokyklos mokytoju, augina aštuonis vaikus.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel.: +370 5 212 24 22, Faks.: +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

29

30

Artuma / 2008 m. gegužė

Gero kino kampelis

Atrasti motinystę Ramūnas AUŠROTAS Ar kada nors bandėte tuo pat metu sėdėti ant dviejų kėdžių? Įmanoma, bet nepatogu, tiesa? Manau, kad tą patį galima pasakyti ir apie motinystę bei karjerą: įmanoma, bet kažin ar labai patogu. Neatsitiktinai Didžiosios Britanijos žurnalo „Motina ir vaikas“ (Mother & Baby) surengta apklausa atskleidė, jog dirbančios motinos ilgisi galimybės auginti savo ikimokyklinio amžiaus vaiką. O pagal Bristolio universiteto atliktą mokslinį tyrimą toje pačioje Didžiojoje Britanijoje per dvejus pirmuosius metus po vaiko gimimo daugiau kaip trečdalis motinų atsisakė darbo visu krūviu, iškeitė jį į darbą puse etato (17 proc.) arba visai jo atsisakė (19 proc.). Nežinantiems konteksto pasakysiu, jog Anglijoje ir Velse yra daugiau kaip pusė milijono vaikų darželių, o daugybe įvairių valstybinių programų motinos skatinamos grįžti į darbą.

Nuostata, kad motinystę ir karjerą įmanoma suderinti, yra gana naujas reiškinys. Taip bandoma rasti kompromisą tarp tradicinio ir feministinio požiūrio į moterį (panaršę internete rastume netgi ne vieną tai teigiančią krikščionišką svetainę). Toks požiūris atsirado šiek tiek atslūgus seksualinės revoliucijos sukeltai feminizmo bangai, užsimojusiai išlaisvinti moterį iš vyro priespaudos, kuri pasireiškė ir reikalavimu moteriai gyventi santuokoje bei auginti vaikus. Radikalusis feminizmas motinystę suvokė kaip vyrui naudingą ir jo pasitelkiamą būdą socialiai valdyti moterį atimant iš jos savirealizacijos galimybę. Būtent šis motyvas yra svarbiausias, ir kaip tik dėl to chrestomatiniame to laikotarpio filme „Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer, 1979, rež. Robertas Bentonas) žmona palieka šeimą. Tačiau neteisinga būtų neigti ir kitą tokio moters poelgio priežastį – vyro egocentriškumą, atskleidžiamą jau pirmojoje filmo scenoje. Iš dalies feminizmą skatino ne vien socialinės aplinkybės, bet ir reali vyro nemeilė moteriai. Juk tikrai mylima moteris nemaištauja. Šis „išsivadavimo“ judėjimas suformavo naują moters tipą. Manau, kad jis mums gerai pažįstamas: tai vieniša, netekėjusi arba išsiskyrusi, vaikų turinti moteris, kuri privalo savo jėgomis kabintis į gy-

venimą. Tokia yra Steveno Soderbergho filme „Erina Brokovič“ (Erin Brockovich, 2000) Julijos Roberts suvaidinta herojė.

Aktorė parinkta taip pat neatsitiktinai: filmo reklamoje matoma jauna, seksuali ir savimi pasitikinti moteris su vaiku ant rankų įkūnijo dirbančios ir vaikus auginančios moters idealą. Amerikoje tai sukėlė savotišką kultūrinį fenomeną: ir dabar kone kas mėnesį tenka išgirsti, jog

atėjus laikui turės rinktis karjerą arba motinystę, ir dalis jų tvirtina, jog tokiu atveju rinksis motinystę. Vaikų darželiuose užaugusi ir mamos namuose nemačiusi karta nelinki to savo vaikams. Šioms merginoms, neturėjusioms teigiamos patirties dėl motinų noro viską suspėti, motinystę dar reikės atrasti. Kartais šis atradimas šiuolaikinę karjeros siekiančią moterį ištinka netikėtai, kaip japonų filme „Mama (kita)“ (M/Other, 1999, rež. Nobuhiro Suwa).

Filmo fabula labai paprasta. Išsiskyręs vyras (Tetsuro) gyvena su kita moterimi (Aki). Jų nesieja jokie įsipareigojimai, o Aki net negalvoja apie vedybas – jai terūpi sėkminga dizainerės karjera. Ir į šį suplanuotą gyvenimą netikėtai įsiveržia Tetsuro sūnus, kurį tenka priglausti buvusiai žmonai patekus į avariją. Pirmiausia kilusį susierzinimą ir priešiškumą įsibrovėliui pamažu keičia naujas jausmas, kurio Aki iš pradžių nesugeba suvokti, o vėliau jau nebepajėgia atsisakyti. Ekrane vykstanti tapatybės pervarta atskleidžiama kantriai stebint buitinį gyvenimą, ilgais kadrais fiksuojant iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus dialogus. Ši Joną Meką primenanti stilistika bei improvizuota vaidyba suteikia filmui tikrovišką, beveik

Kadras iš filmo „Erina Brokovič“

kokia nors muzikos ar kino žvaigždė įsivaikino arba nusprendė turėti vaiką.

Vis dėlto iliuzijos pamažu sklaidosi.

Visai neseniai britų dienraštis The Independent išspausdino straipsnį, kuriame Oksfordo studentės aiškiai teigia, kad

dokumentinį koloritą. Ji leidžia prie Aki patiriamo motinystės skonio prisiliesti ir žiūrovui. Ir nuostabiausia, kad šis skonis labai tikras, su džiaugsmo ir aukos prieskoniu. Tėčiai ir mamos supras, ką tuo noriu pasakyti...

Akiračiai

Marija Sklodovska-Kiuri Garsios mokslininkės, pirmosios moters – Nobelio premijos laureatės, biografija labai kontroversiška. Marija Sklodovska-Kiuri iki šiol vienintelė pasaulyje šią premiją gavo du kartus: už darbus fizikos ir chemijos srityse.

Jokia kita mokslininkė tokio įvertinimo nėra pelniusi. Tačiau jos gyvenime būta didelių skandalų, lygiai kaip ir milžiniško pasiaukojimo bei sektino pavyzdžio. Tokia jau buvo ši kategoriška, atkakli, griežta, mylinti ir savo tvirtą nuomonę turinti moteris, mokslininkė, motina ir žmona.

Gyvenimas Būsimoji mokslininkė gimė 1867 m. rudenį Varšuvoje, matematikos bei fizikos profesoriaus ir pedagogės šeimoje. Joje Marija buvo penktasis vaikas.

Ji anksti neteko džiova mirusios motinos. Šeimą siejo labai tvirti, visą gyvenimą išlikę ryšiai. Visi vaikai turėjo polinkį mokytis ir, nepaisydami nepalankių materialinių sąlygų, baigė aukštąjį mokslą. Marijos tėvas buvo laisvamanis, bet giliai tikinti katalikė motina visus vaikus pakrikštijo ir stengėsi jiems įdiegti tikėjimo pagrindus.

Vos šešiolikos Marija su pagyrimu baigė licėjų Varšuvoje ir pradėjo dirbti guvernante, kad paremtų Paryžiuje mediciną studijuojančią vyresniąją seserį Bronę. Tarnaudama pas turtingus gimines, įsimyli jų vyriausiąjį sūnų ir įsivelia į nelaimingai pasibaigusį romaną, nes mylimasis ją palieka, o jo šeima išmeta iš darbo. 1890-aisiais Marija išvyksta studijuoti į Paryžių. Kodėl į Prancūzijos sostinę? Nes ten gyvena sesuo, be to, į Varšuvos universitetą moterų nepriima...

1891 m. Marija Sklodovska, pirmoji moteris Sorbonos universiteto istorijoje, išlaiko stojamuosius egzaminus ir priimama studijuoti fizikos bei chemijos.

Tai itin sunkus laikotarpis jos gyvenime. Mergina išsinuomoja nešildomą mansardą, be vandens, apšvietimo, užtat netoli Sorbonos! Gyvena labiau nei skurdžiai, verčiasi vakarais dirbdama korepetitore.

Užtat po dvejų metų ji – jau fizikos licenciatė, dirba laborante, bet studijų Sorbonoje nenutraukia. Dar po metų įgyja matematikos licenciatą. Tais pačiais 1894-aisiais susipažįsta su išvaizdžiu prancūzu fiziku Pjeru Kiuri. Prasideda ilgi ir įdomūs pokalbiai apie fiziką. Juk mokslas – neišsemiama ir šventa tema! Per tą „šventą“ fiziką abu nepajunta, kaip suartėja, tad

nelieka nieko kito kaip susituokti, taip jie ir padaro 1895 m. Laisvamanis Pjeras Kiuri nenori bažnytinės santuokos, o Marija, jau tapusi antiklerikale – juo labiau. Tad pasitenkinama civiline santuoka merijoje.

Jokių iškilmių, jokio susibūrimo, geresnių drabužių ir išlaidų! Svarbu tik mokslas!

Tačiau gyvenimas labai proziškas. Nors pora sutaria itin draugiškai, jai nuolat stinga pinigų. Marija pati šeimininkauja, Pjeras imasi papildomų darbų.

1897 m. gimsta pirmoji duktė Irena, taip pat būsimoji Nobelio premijos laureatė. Šeimos atostogos – žygiai pėsčiomis ir dviračiais, vasarojimas paprastose kaimo trobose. Drabužiai daugiau nei kuklūs, būstai – taip pat.

Marija itin uoli motina. Irena ir vėliau gimsiančia Eva ji rūpinasi su mokslininkės stropumu. Dukros bus grūdinamos, pratinamos sportuoti, būti fiziškai aktyvios. Joms lavinti taip pat skirs nepaprastai daug dėmesio. Deja, mergaitės nebus pakrikštytos, nes Marija, kaip ir vyras, jau yra laisvamanė.

Namuose svečiuojasi tik artimiausi draugai, žinoma, fizikai, ir giminės: abiejų sutuoktinių tėvai, broliai, seserys.

Marija Sklodovska-Kiuri – lenkė iki kaulo smegenų. Tėvynės meile ji tiesiog spinduliuoja, ir paryžietis Pjeras išmoksta kalbėti lenkiškai... Mergaitėms ji samdys lenkes guvernantes, kad mažylės išmoktų motinos gimtosios kalbos, bet visa tai bus vėliau. Kol kas jai labiausiai rūpi mokslas ir šeima.

1903-iaisiais 36-erių tesulaukusi mokslininkė – moteris – pirmą kartą istorijoje įgyja fizikos mokslų daktarės laipsnį ir kartu su vyru bei Anri Bekereliu gauna Nobelio premiją. Vis dėlto atsiimti premijos į jos įteikimo ceremoniją Stokholme Marija ir Pjeras Kiuri nenuvyksta, nes tai... būtų sukliudę jų darbui.

31

32

Akiračiai Per dieną abu fizikai išgarsėja. Iki tol nežinomas darbo peles užgriūva šlovės lavina. Ar jie apsidžiaugė?

Anaiptol! Būti visuomenės dėmesio centre – ne jų būdui. Tačiau pinigai labai praverčia. Pjeras gali atsisakyti papildomų darbų ir atsidėti vien mokslui, sutuoktiniai pagerina savo buitį.

1906 m. šeimą ištinka tragedija. Per nelaimingą atsitikimą gatvėje žūsta Pjeras Kiuri. Marija skaudžiai išgyvena vyro mirtį. Uošvis persikelia gyventi pas ją ir ant savo pečių užsikrauna anūkėlių auklėjimą bei kitus namų rūpesčius, o Marija atkakliai tebedirba.

Jai patikimos vyro eitos pareigos Sorbonoje, ir čia ji tampa pirmąja moterimi profesore. 1911 m. ji vos neišrenkama Mokslų akademijos nare, bet pristinga dviejų balsų.

Artuma / 2008 m. gegužė

mokslininkė fizikė, ištekėjo už Polio Lenževeno anūko, aišku, irgi fiziko.

Tačiau skandalu paženklinti metai atnešė ir antrąją Nobelio premiją, šį sykį – chemijos srityje.

M. Sklodovska-Kiuri skyrė ją nepriklausomam fizikos, chemijos ir medicinos mokslų tyrimo institutui kurti bei jo veiklai remti.

Prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Iškilioji mokslininkė įrengia kilnojamąsias rentgeno stotis, pati jose dirba, diagnozuodama traumas prancūzų kareiviams.

Po karo jinai daug dėmesio skiria medicinai, rūpinasi vėžio gydymu radioaktyviais spinduliais. Be to, reiškiasi kaip feministė. Visada asketiška, griežta, neapsakomai darbšti, netgi tapusi pasiturinti ji pabrėžtinai ignoruoja menkiausius patogumus, drabužius, neslepia radioaktyvaus urano, radžio ir polonio randais nusėtų rankų.

Mokslininkė mirė būdama vos 67-erių mažoje Prancūzijos Alpių ligoninėje nuo leukemijos, kuria susirgo apsišvitinusi. Buvo palaidota šeimos kape, kur ilsėjosi jos uošviai ir vyras. Įdomu, jog jau po skandalo su Poliu Lenževenu mirusio jos uošvio karstas buvo nuleistas ant Pjero palaikų, bet Marija pareikalavo atkasti kapą ir karstus sukeisti vietomis. Mat nenorėjo, kad kitas asmuo, tegu ir tėvas, skirtų ją ir vyrą.

1995 m. Marija SklodovskaPjeras ir Marija Kiuri laboratorijoje Kiuri buvo perlaidota į PrancūziIr tuoj po šio pralaimėjimo kyla didžiulis skan- jos Panteoną Paryžiuje. Ji – pirmoji moteris, nusipeldalas. Marija Kiuri užmezga romaną su ketveriais niusi tokios garbės. metais jaunesniu vyro mokiniu fiziku Poliu Lenževenu. Jis – keturių vaikų tėvas, o prancūzams šeima Darbai yra šventa. Paaiškėjus, jog garsioji Kiuri turi meilužį Šios mokslininkės vardas dažniausiai siejamas ir susitikinėja su juo išnuomotame bute, spauda su- tik su radžio ir polonio atradimu. Tai pagrindiniai kelia triukšmą. Gal prancūzai ir nebūtų taip įtūžę, jos darbai, tačiau ir tolesnė veikla buvo taip pat jei į laikraščius nebūtų patekę labai nedori Marijos įspūdinga. Marija Sklodovska-Kiuri sukūrė mokslaiškai meilužiui; juose ji, be kita ko, ciniškai moko lą apie radioaktyvumą ir ištisą bazę, netgi populiair organizuoja jo skyrybas. Į jos langus lekia akmenys, riai vadintą „nobelininkų kalve“, kuria remiantis šis minia šturmuoja namus, dukroms mokykloje vaikai mokslas buvo ir yra plėtojamas. Neišmatuojamas šaukia: „Kekšės dukterys!“ Moteris slapstosi, bėga iš jos indėlis į mediciną, vėžio gydymą. Nereikia nė vienos vietos į kitą, net į Angliją, bet visur yra per- kalbėti apie mokslininkės išradimų reikšmę atomisekiojama. Keturiasdešimtmetis „Romeo“ pasielgia nės energetikos pradžiai, o 1910 m. išleistas fundakaip tikras vyras, t. y. pameta savo garsiąją meilužę mentalus jos veikalas „Radioaktyvumo kursas“ ypač ir grįžta į šeimos glėbį. „Džiuljetai“ belieka tik rau- įdomiai iliustruoja mokslo apie radioaktyvumą padoti prie vyro kapo. žangą XX a. pradžioje. Be to, ji parašė išsamią knyLikimas – didis pokštininkas. Po daugelio metų gą apie Pjero Kiuri gyvenimą bei nuveiktus darbus, Marijos Kiuri anūkė Helena Žolio, taip pat gana garsi radiologiją ir kt.

33

Mandagumas mūsų kasdieninis Būdama Sorbonos universiteto profesore ir Radžio instituto vadove, M. Sklodovska-Kiuri išugdė nemažai iškilių mokslininkų.

Tapusi pasaulinio masto garsenybe ir disponuodama lėšomis, ji pasidarė socialiai aktyvi. Rėmė daug jaunų talentingų mokslininkų ir gabių studentų. Be to, dalyvavo judėjimuose už moterų teises, nes pati buvo patyrusi diskriminaciją dėl savo lyties. Ši mokslininkė visiems laikams tapo besąlygiško atsidavimo mokslui pavyzdžiu. Ji ir jos vyras niekada nesiekė asmeninės naudos. Tol, kol gavo Nobelio premiją, daug metų sunkiai vertėsi, bet nė karto neišsižadėjo savo principų dėl materialinės naudos.

Nors daugelis ją laiko buvus itin kuklią, kai kurių autorių nuomonė apie ją kitokia. Jie tvirtina, jog savo perdėtu asketiškumu Marija Sklodovska-Kiuri pabrėžtinai rodė panieką tiems, kuriems nebuvo lemta įžengti į mokslo šventovę. Kas dabar tai patvirtins? Kaip buvo išties, težino Dievas.

Tačiau ši nepaprasta moteris ateinančioms kartoms paliko didžiulių, neįkainojamos vertės dovanų. Už tai jai dėkingumą jaučia ne tik Prancūzija, Lenkija, bet ir visas pasaulis.

Parengė Vanda IBIANSKA

Įstaiga, darbuotojai ir artimieji Darbovietėse praleidžiame tiek daug laiko, kad kažkaip savaime nemažai sužinome apie kolegų šeimos narius ir galiausiai su jais susitinkame.

Visai nebūtinai per gimtadienį jų namuose! Susiklosto įvairių situacijų, o ir bendradarbių artimieji apsilanko mūsų įstaigose ar įmonėse. Jie ir mes kartais elgiamės nei šiaip, nei taip, ir nemalonu gali būti abiem pusėms. Esama tam tikrų taisyklių, kurių dera laikytis. Žinoma, vidine kultūra pasižymintis žmogus jas jaučia intuityviai, tačiau tokie asmenys, deja, sudaro mažumą. Todėl kai kuriuos dalykus verta žinoti.

Atėję į įstaigą pas vyrą (žmoną, tėvą, motiną, senelį ir t. t.) pasisveikiname su visais, tačiau taip, kad netrukdytume dirbti. Vis dėlto pasitaiko ir kitokių atvejų. Pvz., žmona aplanko vyrą, per kambarį, kuriame dirba penki šeši žmonės, praeina kaip per dykumą ir atsisėdusi šalia savo sutuoktinio pradeda kalbą apie šeimyninius reikalus taip, kad visi priversti girdėti. Vyrai irgi mėgsta nepasisveikinti, tik jie bent jau neveda ilgų šeimyninių disputų.

Stenkimės pokalbio savo šeimos narį išsivesti bent į koridorių, kad kitiems nekliudytume vykdyti savo pareigas. Darbovietė – ne namai, kavinė ir ne klubas, nepamirškime to.

Dažnai mėgstama į darbą atsivesti vaikus. Žinoma, juos visi myli, noriai pakalbina, bet... Viskam yra saikas. Blogai, jeigu kolegos su kitų vaikais priversti žaisti arkliuką ir raitelį, piešti, karpyti ar net dainuoti.

O taip nutinka neretai, ypač įstaigoje atsiradus viršininkų atžalėlėms. Įstaiga – ne vaikų darželis ar užklasinės veiklos patalpa, todėl vaikai neturėtų ilgai čia užsibūti ir jokiu būdu negali įkyrėti darbuotojams.

Kartais šeimynykščiai, pažįstantys iš savo šeimos nario pasakojimų ir

jo kolegas, atėję atsisėda ir „užsuka“ bendrą „saloninį“ pokalbį. Tuoj pat atsiranda ir kavos ar arbatos. Nieko blogo, jeigu taip įvyksta retai ir ilgai neužsitęsia. Bet visai prastai, jei tai tampa įpročiu, pašnekesiai trunka valandą ir ilgiau, o apsilankymai darosi vis dažnesni. Tai jau tikra nelaimė darbuotojams, nes jie savo darbą vis vien turi atlikti. Vadinasi, arba nukenčia jo kokybė, arba žmonės turi pasilikti viršvalandžių.

Nepamirškime, kad įstaigos telefonas skirtas tarnybinėms reikmėms.

Juo nedera tvarkyti asmeninių reikaliukų, kaip antai: „Atsidaryk šaldytuvą, geltoname puode sriuba, pasišildyk ir suvalgyk. Ir suplauk indus. Nepamiršk pavedžioti šunį, išnešk šiukšles ir nunešk žadintuvą pas laikrodininką. Nupirk perlinių kruopų, pieno, grietinės, pusę kilogramo jautienos faršo“ ir pan. iki begalybės. Apskritai tarnybiniu telefonu privačiai galima pasinaudoti tik kone avariniu atveju.

Ar verta pasitarti su kolegomis dėl šeimyninių problemų? Jeigu kolektyvas mielas, darnus ir bendradarbiai geranoriški, jų patarimai dėl sūnaus krečiamų eibių ar paauglės dukros išsišokimų gali būti labai naudingi. Ypač, jei jie jau turėjo panašių vargų su savo vaikais.

Apskritai linijoje darbovietė–šeima, kaip ir visur, galioja sveiko proto, saikingumo ir kultūringo elgesio normos. Įstaigoje elgtis taip, tarsi šeimos nebūtų, šeimos nariams nekelti ten kojos ir viską slėpti – kvaila. Tačiau tapatinti darbovietę su namais ir namiškiais taip pat nedera.

A. B.

34

Artuma / 2008 m. gegužė

Sveikata

Gydytojo Petro paskaitėlė apie šieno slogą Pavasaris ir vasara – žolynų, krūmų, medžių žydėjimo metas. Kartu tai metas suaugusiems ir vaikams pabūti gamtoje ar bent jau kieme. Tuomet pas pediatrą pradeda plūsti mamos su mažaisiais pacientais. Jų akutės raudonos, o iš nosyčių teka tikros upės! Mamos stebisi: „Kur jis galėjo peršalti? Juk tikrai nešalta.“ Labiau patyrusios pačios pasako gydytojui: „Tai alergija, jam visada taip nutinka, kai tik pjauna vejas.“ Taigi – šieno sloga.

Taip ji vadinama dėl jautrumo šienui, bet... Bet alergiją sukelia daugybė priežasčių. Tai ir žiedadulkės, žolių sėklos ir t. t. Kažkodėl nenorime to pripažinti. Bėdą verčiame ant chemijos, neva kalti sintetiniai drabužiai, valikliai, plovikliai, dirbtiniai priedai maisto produktuose, modernios statybinės medžiagos... Tačiau pati gamta „pagamina“ daugybę alergenų! Be

šieno, žiedadulkių, žolės sėklų, verta paminėti gyvūnų kailių plaukelius, povilnį, plunksnas, pūkus.

Alergija gali pažeisti odą, tada atsiranda dilgėlinė, įvairios egzemos ir kitos odos ligos. Lygiai taip pat dažnai ji užpuola kvėpavimo takus. Negerai, kai sukelia alerginę astmą, nes šieno sloga – mažesnė blogybė.

Pastaroji esti dviejų tipų: sezoninė (pavasario ir vasaros), kai paciento organizmas įsijautrina nuo augalų žiedadulkių, sėklų, ir nesezoninė, kai alergiją sukelia namų dulkės, plunksnos, pūkai, gyvūnų povilnis, kailiai ir vilnos. Simptomai beveik nesiskiria nuo infekcinės slogos. Atkreiptinas dėmesys į nosies ir akių perštėjimą: dėl jo vaikas dažnai rankute trina nosytę ir akeles. Paskui nosies gleivinė išburksta, pasirodo išskyrų. Dažnai užpuola čiaudulys, galvos skausmai ir jausmas, kad nosis užkimšta. Apie alergiją byloja sezoniškumas ir didelis eozinofilų kiekis kraujyje bei nosies išskyrose. Rentgeno nuotraukose matomos patamsėjusios veido daubos ir paburkusios jų gleivinės.

Šieno sloga nėra nekaltas dalykas. Į ją nevalia žiūrėti lengvabūdiškai, o gydyti turi patyręs laringologas arba alergologas. Be to, vaiką reikia saugoti nuo alergenų. Labai naudinga jį nuvežti į pajūrį, nes nuo jūros pučiantis vėjas neatneša jokių augalų dulkelių.

Vaiko kambarį vėdinti tenka vakare, nes daugiausia alergenų ore būna rytą ir pusiaudienį. Gelbsti lango apdangstymas marle, suvilgyta glicerinu: ji sulaiko žiedadulkes.

Visiškai apsaugoti mažylį nuo alergenų neįmanoma, todėl reikia jį skiepyti. Tai atliekama alergologiniuose kabinetuose.

Dažnai kartu su šienlige sergama ir infekcine sloga. Tokiais atvejais taikomas kombinuotas gydymas. Šių pacientų šieno sloga praranda sezoniškumą, dažnai kartojasi. Taip nutinka lankantiems darželį vaikams. Tada sloga tęsiasi po kelis mėnesius nepriklausomai nuo metų laiko. Suprantama, jog mamų taikomomis naminėmis priemonėmis, net ir bandant pagelbėti šeimos vaistininkui, čia nedaug ką padarysi.

Taigi, numoti ranka į vaikų šieno slogą ir tikėtis, kad ji savaime praeis nustojus žydėti augalams, neleistina, nes tik gydytojas gali užbėgti už akių rimtoms komplikacijoms.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Andrius Narbekovas, Birutė Obelenienė, Kęstutis Pukelis LYTIŠKUMO UGDYMO ETIKA Garsūs ir labai kompetentingi vadovėlio, kurį išleido Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, autoriai į lytiškumo problemą žvelgia filosofiniu, psichologiniu, socialiniu, biologiniu ir ugdomuoju aspektu, laikydamiesi pagrindinio krikščioniškosios antropologijos principo, teigiančio, kad žmogus yra nedaloma kūno ir dvasinės sielos vienovė. Pateikiama medžiaga atspindi platų įvairių amžių ir pasaulėžiūrinių nuostatų spektrą. Savaime suprantama, jog vienas leidinys nepajėgus išsemti visos lytiškumo ir jo ugdymo etikos problemos, tačiau tai Lietuvoje pirmą kartą bandoma daryti. Vadovėlis skirtas visų lygių aukštųjų mokyklų studentams, tikybos ir etikos mokytojams bei visiems šia tema besidomintiems žmonėms.

Knygos pristatymas – gegužės 7 d. 17 val. VDU Katalikų teologijos fakultete.

Gyvenimas kaip senas vynas

Karjeros moteris Vanda IBIANSKA Dabar toks terminas patapo labai madingas. Vyrai masiškai važiuoja uždarbiauti į užsienį arba patys vieni nebepajėgia išlaikyti šeimos, todėl ant liaunų moterų pečių gula vis didesnis krūvis, ir jos norom nenorom turi pasidaryti karjeros moterimis. Jeigu pažvelgsime tiesai į akis, Lietuvoje liekanti stiprioji ir geresnioji lytis taip sulaukėjo, jog apsiriboja vien televizoriumi, kompiuteriu, garažu ir krepšiniu, todėl moteris ir vėl lieka viena. Čia aš, aišku, į tiesą žvelgiu per drąsiai, nes už tokią narsą galima ir per moliūgą gauti. Tuoj pripaišys emancipaciją, sovietines pažiūras ir dar bala žino ką!

Na, tai prie reikalo, kaip sakė seną ponią vedęs liokajus, jos vakarinėje arbatoje sidabriniu šaukšteliu maišydamas aršeniką (čia pagal Čarlzą Dikensą).

Taigi, karjeros moteries portretas. Ji gana agresyvi (kitaip ją sutryps), du kartus protingesnė už tokiose pačiose pareigose dirbantį vyrą, bet kruopščiai tai slepianti, nes vyrai šitokių dalykų neatleidžia. Pasižymi neregėta negirdėta ištverme, prieš ją nublanksta ne tik kumelė, bet ir buivolė. O kaip kitaip? Juk reikia rūpintis vaikais, vyru, tėvais, buitimi, pinigais, dirbti viršvalandžius, važinėti į konferencijas, būti pasitempusiai, sekti savo srities literatūrą ir atidžiai stebėti, nė akimirkai neatsipalaiduoti, kad neparodytum, jog išmanai darbą ne prasčiau už vyrus.

Apskritai, siekiant karjeros, svarbiausia – vyrai. Ir visai ne ta prasme, kaip jūs pagalvojote. Esminis dalykas – gerai sureguliuoti santykius ne tik su nuosavu vyru, bet ir su bendradarbiais, o ypač – su viršininkais.

Tie santykiai tai pagrindų pagrindas. Ne vien dėl to, kad vyras turi atrodyti stovįs viena (geriau dviem) pakopa aukščiau. Tai savaime suprantama. Jeigu nepastatysi, vyrai pradeda tiesiog rujoti: tampa nervingi, hiperaktyvūs, net agresyvūs. Štai kokia mizanscena gaunasi. Juos suprasti galima ir reikia. Mes, moterys, juk pradėjome brautis į jų teritoriją! Vyrui darbas prilygsta kovai, o mums, vištoms, jis tik saviraiška ir priemonė pinigams uždirbti. Todėl su vyrais reikia ypač atsargiai, juolab kad jie reikalingi. Kita pasakys: „Ką ten, tik sunkumams kilnoti, spynai pataisyti, viniai įkalti ir dar vienam dalykui.“ Ir ji bus neteisi! Ne aš, o didysis Antonas Čechovas pasakė: „Moterys be vyrų vysta, vyrai be moterų kvailėja.“ Štai kodėl turime juos puoselėti, saugoti ir net mylėti. Beje, apie meilę. Būkime realistės ir nemanykime, kad koks nors vyras padės siekti karjeros.

Žinoma, bendradarbių išvykos į vandens pramogų parką (su nakvyne) ar į gamtą yra gerai. Bet šefas kaimo sodyboje kandidatę į skyriaus viršininkes gali mylėti tyra ir tikra meile ant šieno kupetos, o sugrįžęs į biurą tuoj pat viską pamiršta. Todėl kelias yra tik vienas: darbas, darbas ir dar kartą darbas. Gera galva irgi nemaišo, o visa kita – seno Motiejaus pasakėlės.

Tad štai jūs, pagimdžiusi porą vaikelių ir sėkmingai apgynusi daktaro disertaciją, nusprendėte siekti karjeros, bet staiga pajutote, kad vėl laukiatės! Nieko baisaus.

Tik privalu dirbti iki pat gimdymo, o po jo trečią dieną grįžti prie pareigų. Kūdikį maitinti parlekiate namo viršydama leistiną greitį, nes auklė juk krūtimi vaikelio nepamaitins. Kadangi jūsų atlyginimo auklei apmokėti nepakanka, imate banko paskolą (vyro, jei jį dar turite, alga išleidžiama pragyvenimui). Dirbti viršvalandžių negalite, nes namuose trys pypliai, šuo, katinas, papūga ir vyras, todėl imate darbo į namus. Vakare, kai visi, išskyrus vyrą ir papūgą, paguldyti, nuprausti (katino nereikia!), pavalgydinti, rytdienos pietums ruošinys gatavas, galite prisėsti prie kompiuterio, knygų bei parsineštų popierių. Bet tik tada, kai per TV nerodo krepšinio ar futbolo, nes tuomet namuose neramu. Per naktį dirbate, rytą einate į dušą, išsiverdate dvigubos arba trigubos kavos, pasidarote makiažą, šukuoseną, pasikvėpinate ir, vilkėdama erotišką peniuarą, bučiuojate miegantį teisėtąjį ir teiraujatės: „Tau kiaušinienę ant šoninės ar su dešra, brangusis?“ Paskiau keliate vaikus, pasitinkate auklę, apsirengiate ir neviršydama greičio (spūstis!) važiuojate į biurą. Ten esate labai taktiška ir diplomatiška, nes geri santykiai su šefu ir kolegomis – tiesus kelias į sėkmę.

Jokių nuovargio ženklų, irzlumo, nekantros! Jūsų galva turi dirbti kaip Sokrato, Cezario ir Kanto vienu metu, kitaip nieko gera nesitikėkite. Čia dar verta pridurti, jog mokėdamos vien anglų kalbą netoli tenuvažiuosite. Todėl reikia rasti laiko mokytis dar vienos užsienio kalbos. Geriausia – perspektyvios, t. y. kinų arba japonų. Kiti vertina egzotiškąsias, pvz., jakutų, evenkų ar luba-jupa genties, bet jos tinka tik tada, jei karjeros siekiate siauroje mokslo srityje, o versle netinka. Nors... Jei jūsų verslas yra deimantų gavyba ir prekyba, tada mokėti jakutiškai visai nebloga.

Taigi, nepamirškite užsienio kalbos pamokų!

35

36

Gyvenimas kaip senas vynas Siekiant karjeros, būtinai reikia rodytis viešumoje, kitaip sakant, vakarėliuose. Dėl to turite rasti laiko, pinigų irgi, apsilankyti pas siuvėją, ką aš čia – pas dizainerį, ir grožio salone. Koncertai ir teatrai atkrenta, nes ten naudingų žmonių nesutiksi. Vakarėliai – karjerai itin vertingi. Juose užmezgamos pažintys, ryšiai. Savaime suprantama, jog ten turite švytėti! Taip pat neleistinos nuovargio ar miego stokos žymės.

Sekmadieniais jūs turite surengti pietus abiejų pusių tėvams. Nesugalvokite papjaustyti „Maximoje“ pirktos mėsos! Viskas tik namuose gaminta, antraip anyta užės, o mama priekaištaus.

Namų kuopimą praleidžiu, nes bent dalį šio darbo gali padaryti ir vyras. Papūga – ne. Beje, šuns vedžiojimą kategoriškai patariu primesti vyrui. Nes kas per daug, tai per daug.

Dar lieka dvasiniai dalykai. Karjeros siekimas jūsų neatleidžia nuo dalyvavimo šv. Mišiose sekmadieniais ir per privalomąsias šventes! Dar turite rasti laiko kasdien

Artuma / 2008 m. gegužė tris kartus pasimelsti, kaip rekomenduoja mano labai mylimas kardinolas a. a. Žanas Mari Liustižė. Tik netikiu, kad melsitės kasdien. Nebent tada, kai jau visai kojos nebelaikys, pravirksite ir raudodama sušnabždėsite: „O Jėzau mano, nebegaliu! Jau neturiu jėgų sukalbėti net „Tėve mūsų“... O šiaip tai patariama lankyti grupę „Atsigaivink!“, dalyvauti rekolekcijose et cetera. Štai taip siekiama karjeros, derinant ją su motinyste.

O tos, kur nesiekia? Ai, šitos eina motinystės atostogų, maitina krūtimi vaikelį iki dvejų metų, susivėlusios vaikšto po namus vilkėdamos treningais, nepaiso švaros, tvarkos, nesimoko jakutų nei kinų kalbų, neieško saviraiškos ir augina sveikus, riebius vaikus. Jų mažyliai ne anemiški, ne liesi ir ne nervingi. Šliūbavotasis drybso ant sofos, bamba, kai reikia išnešti šiukšles ir nueiti į parduotuvę, bet jo visada laukia karšti pietūs.

Kaip geriau? Ogi abu variantai geri ir teisingi. Jeigu jūs kokia nors Marija Kiuri ar Margaret Tečer, tai jums tinka pirmasis. Bet jei neturite didelių siekių ir pirmenybę teikiate šeimai, tada tinka antrasis. Tiesa, gerokai pakoreguotas, nes jaukios, šiltos bobos seniai išėjo iš mados, dabar madingos elegantiškos šeimos motinos, parnešančios nors porą tūkstančių litų algos.

O karjera? Aš balsuoju už ją, bet ne už tokią, kuri moterį paverčia buivole.

Turbūt negerai parašiau. Piktinkitės ir plūskite, esu tam pasiruošusi. Amen.

Aurimo Dunausko nuotrauka

Šypsenos be raukšlių Atidarytas prekybos centras, kuriame moterys gali nusipirkti sutuoktinį. Prie įėjimo kabo taisyklės: 1. Apsilankyti čia galite tik vieną kartą.

2. Parduotuvėje yra šeši aukštai ir kylant aukščiau kyla sutuoktinių kokybė.

3. Jūs galite užsukti į bet kurį aukštą ir išsirinkti sutuoktinį arba pakilti į kitą aukštą.

4. Draudžiama grįžti į žemesnį aukštą, jei nusprendėte kilti aukštyn.

Viena moteris nutarė apsilankyti parduotuvėje. Prie įėjimo į pirmą aukštą ji rado iškabą: „Gerai uždirbantys vyrai“ ir iš karto pakilo į antrą aukštą. Ten iškaba skelbė: „Gerai uždirbantys ir vaikus mylintys vyrai.“ Moteris nusprendė kilti aukščiau ir trečiame aukšte rado užra-

šą: „Gerai uždirbantys, mylintys vaikus ir ištikimi vyrai.“ „Oho, tai kas laukia dar aukščiau?!“ – pamanė kopdama į ketvirtą aukštą moteris. Ten ji rado užrašą: „Labai gražūs, gerai uždirbantys, mylintys vaikus ir ištikimi vyrai.“ Moteriai net kvapą užėmė ir ji tekina nuskuodė aukštyn. Penktame aukšte ją pasitiko iškaba: „Nepaprasto grožio, ištikimi, gerai uždirbantys vyrai, kurie myli vaikus, padeda namuose ir yra tikri romantikai.“ Moteris kiek paabejojo... bet juk yra dar vienas aukštas!

Pirmyn! Šeštame aukšte ji perskaitė tokį skelbimą: „Jūs esate 98 567 473-ioji šio aukšto lankytoja. Čia nebėra vyrų. Šis aukštas pastatytas tik tam, kad įrodytų, jog moterims neįmanoma įtikti. Ačiū, kad apsilankėte mūsų parduotuvėje!“

Lietuvos katalikų žiniasklaida FM bangomis: Anykščiuose - 95.0, Kaune – 95.7, Klaipėdoje – 106.0, Šiauliuose – 91.8, Vilniuje – 93.1

Programa darbo dienomis 00:00 Viešpaties angelas.

Rožinio malda (kart.).

00:40 Dvasinis skaitymas.

01:00 Įvairių laidų kartojimai.

02:00 Katechezės laida (kart.).

Kun. O. P. Volskis.

02:35 Krikščioniški skaitiniai.

03:00 Įvairių laidų kartojimai.

04:00 Šv. Mišios (kart).

05:00 Programos pradžia. Dienos malda.

Programa.

05:30 Marijos valandos.

06:00 Katechezės laida (kart.).

Kun. O. P. Volskis.

06:30 Rytmetinė malda. Šv. Rašto skaitiniai.

Dienos šventasis.

07:00 Vatikano radijas (kart.). Pranešimai.

Dienos programa. Knygų apžvalga.

07:50 „Lectio continuata“.

08:00 Krikščioniški skaitiniai.

08:30 Dvasinis skaitymas.

09:00 Šv. Mišios.

09:45 Meditacija.

10:00 Katechezės laida. Kun. O. P. Volskis.

11:00 Įvairios laidos.

12:00 Viešpaties angelas.

12:05 III – kun. K. Briliaus MIC laida.

12:20 Meditacija.

12:45 „Lectio continuata“.

13:00 Lietuvos ir pasaulio įvykių

krikščioniški vertinimai.

13:30 Sveikinimų ir maldos intencijų laida.

14:00 Rožinio malda.

15:00 Dievo Gailestingumo vainikėlis.

15:30 Informacinė laida. Pranešimai.

16:00 Įvairios laidos.

I – Teologinė laida. S. Alma Vabuolaitė/br. G. Numgaudis OFM. II – „Čia per amžius tebus garbinamas mano Sūnus...“ Teol. lic.

V. Karaliūnaitė.

III – Laida „Kultūros ir religijos paribiai“. Kun. S. Kandratavičius IV – Šv. Jono kongregacijos laida.

V – T. K. Briliaus MIC laida (kart.).

17:00 Įvairios laidos.

I – Šeimos centro laida.

II – Įvairios laidos (KTF laida/Laida ateitininkams (kart.).

III – „Mūsų forumas“. D. Chmieliauskas IV – Tinklapio „Bernardinai.lt“ vyr. red. A. Navicko laida/Laida „Gyvybės medis“.

V – Veiklių vyrų laida/įvairios laidos.

18:00 Įvairių laidų kart./teologinės laidos.

(II – Katalikų Bažnyčios katekizmo

komentarai. Kun. A. Valkauskas.

19:00 Katechezės laida (kart.).

19:30 Vaikų laida „Artyn prie Jėzaus“.

20:00 Rožinio malda.

20:30 Dvasinis skaitymas.

20:50 Vakarinė malda.

21:00 Vatikano radijas. Pranešimai. Kitos

dienos programa. Knygų pristatymas.

21:40 Krikščioniški skaitiniai.

22:00 Įvairių laidų kartojimai.

23:00 Kitos dienos liturginiai skaitiniai.

23:10 Informacinės laidos kart. Pranešimai.

Nakties programa.

23:25 „Lectio continuata“.

23:35 Lietuvos ir pasaulio įvykių krikščio niški vertinimai, aktualijos (kart).

Savaitgalio programa 00:00 Viešpaties angelas. Rožinio malda (kart.).

Pranešimai. Nakties programa.

00:40 Dvasinis skaitymas.

01:00 Įvairios laidos (kart).

02:00 Bažnyčios dokumentai.

03:00 Įvairios laidos (kart.)

04:00 Šv. Mišios (kart).

05:00 Programos pradžia. Dienos malda.

Programa.

05:30 Marijos valandos.

06:00 Meditacija.

06:15 „Lectio continuata“.

06:30 Krikščioniški skaitiniai.

06:50 Pranešimai. Programa.

07:00 Rytmetinė malda.

Šv. Rašto skaitiniai. Dienos šventasis.

07:30 Dvasinis skaitymas.

08:00 Vatikano radijas (kart.) Pranešimai.

Programa.

08:30 Sveikatos laida/Įvairūs skaitiniai.

09:00 VI – T. K. Briliaus MIC laidos kart.,

įvairios laidos.

10:00 VI – s. Birutės Žemaitytės laidos kart.,

VII – Bažnyčios dokumentai.

11:00 VI – Lietuvos šeimos centro laidos kart.

VII – 10.30 Šv. Mišios.

12:00 VI – Viešpaties angelas;

VII – Šv. Mišios.

12:05 Įvairios laidos.

13:00 Intencijų ir sveikinimų valanda.

14:00 VI - Rožinio malda iš Šiluvos

Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos.

15:00 Dievo Gailestingumo vainikėlis.

15:30 Savaitės įvykių apžvalga. Pranešimai.

16:00 VI – „Mūsų forumas“ kart.

VII – „Kultūros ir religijos paribiai“, kart.

17:00 Įvairios laidos. VII – Katalikų

Bažnyčios katekizmo komentarai, kart.

18:00 Šv. Mišios.

18:45 Vakarinė liturginė malda.

19:00 Krikščioniški skaitiniai.

19:30 Vaikų laida „Artyn prie Jėzaus“ (kart).

20:00 Rožinio malda (kart).

20:30 Dvasinis skaitymas.

21:00 Vatikano radijas. Pranešimai.

21:45 Naktinė malda.

22:00 Įvairios laidos.

23:00 Įvairios laidos.

Programa gali keistis

www.marijosradijas.lt

Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams. remia kai kurias „Artumos“ publikacijas

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 5 (224) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

www.vzb.lt

Nuoširdžiai dėkojame!

Vyr. redaktorius Darius

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 19150 Tiražas 12 100 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Lietuvos Caritas leidykla

CHMIELIAUSKAS

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2,5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Tautų SEKMINĖS Lietuvoje Gegužės 2–12 d.

SEKMINIŲ MALDOS DEVYNDIENIS Nuo gegužės 2 d.

Bendruomenėse ir maldos grupėse

SEKMINIŲ VIGILIJA IR IŠKILMĖ ŠILUVOJE Gegužės 10 d., šeštadienį 20 val. šv. Mišios, šlovinimas, konferencijos ir adoracija iki ryto Gegužės 11 d., Sekminių sekmadienį 9.30 val. šlovinimas, konferencijos, liudijimai 12 val. šv. Mišios 14 val. agapė, įstabių Dievo darbų skelbimas 17 val. krikščioniškos muzikos koncertas

EVANGELIZACINĖS MISIJOS Gegužės 12 d., antrąją Sekminių dieną Aikštėse, gatvėse, mokyklose, beldžiantis į namų ir įstaigų duris...

Kviečia Tautų Sekminių organizacinė grupė, Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje

Išsami informacija www.sekmines.lt

Šventės globėjas Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS

KAUNO ARKIVYSKUPIJOS EUCHARISTINIS KONGRESAS

Gegužės 24–25 d.

Švenčiant Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų

Gegužės 24 d., šeštadienis

Gegužės 25 d., sekmadienis

VIGILIJA

EUCHARISTINIO KONGRESO IŠKILMĖS

Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje

18 val. Šv. Mišios.

Vadovauja arkivyskupas Sigitas Tamkevičius 19 val. Akatistas – Apreiškimo Dievo Motinai himnas 20 val. Konferencija „Marija ir Dievo gailestingumas“.

Kun. dr. Kęstutis Kėvalas 21 val. miuziklas „Prisikėlęs“, aut. Daniele Ricci 22 val. Giesmės, liudijimai 23 val. Taizé pamaldos 22.30 val. Švč. Sakramento išstatymas, garbinimas, apmąstymas per visą naktį

9–17 val. Kauno arkivyskupijos institucijų, organizacijų ir parapijų prisistatymas arkikatedros bazilikos šventoriuje 11 val. Iškilminga procesija su Švč. Sakramentu miesto gatvėmis iš Prisikėlimo bažnyčios Žemaičių g., Laisvės al., Vilniaus g. į Santaką 14 val. IŠKILMINGAS EUCHARISTIJOS ŠVENTIMAS popiežiaus Jono Pauliaus II parke (Santakoje).

Vadovauja arkivyskupas S. Tamkevičius.

Išsamesnė informacija www.siluva.lt

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

Indeksas 5010.

1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 3 mėn. – 12 Lt, 6 mėn. – 24 Lt.

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai