Artuma

Artuma 2008 m. bir탑elis

6

Šv. apaštalo Pauliaus metai (2008 06 28 – 2009 06 09) Kodėl švenčiami Šv. Pauliaus metai? Pernai, skelbdamas šiuos metus, popiežius Benediktas XVI sakė, kad nūdienos Bažnyčiai reikalingi tokie liudytojai ir kankiniai kaip šv. Paulius, po savo atsivertimo ypač asmeniškai įsipareigojęs darbuotis visą gyvenimą ir visoms tautoms skelbti Evangeliją. Jis tam atsidėjo visko atsižadėdamas, nepaisydamas pavojų, sunkumų ir persekiojimų. Pasak popiežiaus, Paulius „gyveno ir darbavosi dėl Kristaus, dėl Jo kentėjo ir numirė“.

Taigi Šv. Tėvas nori pristatyti šv. Paulių kaip sektiną pavyzdį ir šitaip kartu sustiprinti mūsų tikėjimą bei krikščioniškąją tapatybę reliatyvizmo ir religinio abejingumo giliai paženklintoje epochoje. Todėl popiežius ragina Visuotinę Bažnyčią, visus mus sekti apaštalo Pauliaus pėdomis, įsiklausyti į jo mokymą tiesiogiai susiliečiant su nepaprastu šio didžiojo evangelizuotojo bei misionieriaus gyvenimu ir kūryba, pasisemti naujo entuziazmo ir naujos motyvacijos.

Akivaizdu, jog būdamas iškilus teologas Šv. Petro soste Benediktas XVI pageidauja, kad mes vis geriau ir giliau pažintume apaštalo Pauliaus mokymo turtus.

Jo mokymas – tikras Kristaus išgelbėtosios žmonijos paveldas. Šie metai bus ypač švenčiami Romoje, kur po popiežiaus bazilikos altoriumi, pasak nenutrūkstamos tradicijos ir ekspertų nuomonės, jau du tūkstančius metų guli sarkofagas su šv. Pauliaus relikvijomis.

Per visus Pauliaus metus Romoje ir visame pasaulyje bus organizuojamos mokslinės konferencijos, liturginiai, kultūriniai bei ekumeniniai renginiai ir maldininkų kelionės, skelbiami tekstai apie šv. Pauliaus raštus ir t. t. Šv. Tėvas primygtinai pabrėžia apaštalo Pauliaus gimimo dutūkstantųjų metinių ekumeninį aspektą ir būtinybę deramai jį pažymėti. Šv. Paulius ir Lietuva. Jei neapsirinku, Lietuvoje bene 25 bažnyčios dedikuotos apaštalams Petrui ir Pauliui, pasak popiežiaus Klemenso (Romos vyskupo apie 95 m. po Kr.) – šiems dviem „Bažnyčios stulpams“.

Tarp šių bažnyčių yra ir Kauno bei Šiaulių katedros, taip pat buvęs vyskupo sostas Varniuose. Išskirtinai šv. Pauliui dedikuotos dar trys šventovės: Spraudyje (Telšių vyskupijoje), Vaidotuose ir Visagine (abi Vilniaus vyskupijoje). Šv. Pauliaus metais šios bažnyčios kuo puikiausiai galėtų tapti piligrimystės vietomis.

Evangelizuotojas šv. Paulius ir naujoji evangelizacija. Jono Pauliaus II knygoje Atmintis ir tapatybė skyrių „Europietiška tėvynė“ sudaro vos keletas, ta-

čiau labai įžvalgių puslapių (p. 103–113), kuriuose Šv. Tėvas ieško šio žemyno krikščioniškųjų šaknų ir jas randa Apaštalų darbų knygoje. Kaip gerai žinoma, naktį Troadoje Paulius patyrė regėjimą: „...jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos“ (Apd 16, 9–10).

Apaštalai ir ypač Paulius neša Evangeliją į Graikiją ir Romą. Evangelija įžengė į Europą, ir Jonas Paulius II toliau svarsto: „Kodėl, mąstydami apie Europą, kalbą pradedame nuo evangelizacijos? Ta priežastis, matyt, yra paprasčiausias faktas, kad būtent evangelizacija suformavo Europą bei suteikė pradžią jos tautoms ir jų kultūroms“ (ten pat, p. 104). Šitaip Šv. Pauliaus metų šventimas mums visiems tampa malonės akimirka, įgalinančia naujai įsisąmoninti savo pašaukimą ir misiją Bažnyčioje. Kaip žinia, Bažnyčios misija yra evangelizuoti – visoms tautoms skelbti Gerąją Naujieną, jog mes esame išgelbėti Jėzaus Kristaus. <...> Tokiu įsisąmoninimu įsiliejama į didįjį sąjūdį, Jono Pauliaus II pavadintą naująja evangelizacija, o šio esminio iššūkio pamatai padėti 1975 m. paskelbtame popiežiaus Pauliaus VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi. Visa Dievo tauta pašaukta dalyvauti Kristaus ir Jo Bažnyčios pranašiškojoje, kunigiškojoje ir karališkojoje misijoje.

Naujoji evangelizacija Lietuvoje pagal apaštalo Pauliaus pavyzdį. Konferencijoje apie naująją evangelizaciją (2000 12 10) kardinolas Josephas Ratzingeris sakė: „Esminis kiekvieno žmogaus klausimas – kaip įgyvendinamas tapsmas žmogumi? Kaip išmokstama gyvenimo meno? Koks kelias veda į laimę? Evangelizuoti reiškia parodyti šį kelią, išmokyti gyvenimo meno.

Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasakė: Aš atėjau nešti Gerąją Naujieną vargdieniams (plg. Lk 4, 18); kitaip tariant: „Aš turiu atsakymą į jūsų esminį klausimą; aš rodau jums kelią į gyvenimą, teisingiau, kelią į laimę; aš esu tas kelias.“ <…> Tikėjimas amžinuoju gyvenimu nepadaro žemiškojo gyvenimo nereikšmingo.

Veikiau priešingai, jis tik reiškia, kad mūsų gyvenimo matas yra amžinybė, kad mūsų gyvenimas žemėje irgi svarbus ir be galo vertingas. Dievas – ne mūsų gyvenimo varžovas, bet mūsų didybės laidas.“ Pasak apaštalo Pauliaus, mūsų paskirtis ir misija – būti pašauktiems tiesai, meilei, tarnavimui (plg. Gal 5, 13–14). Šventasis Pauliau, melski už mus!

Arkivysk. dr. Peteris Stephanas ZURBRIGGENAS Apaštalinis nuncijus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji „Artumos“ bičiuliai,

Credo Kun. Artūras KAZLAUSKAS Aš gyvenu, bet jau nebe aš – gyvena manyje Kristus

2

Tomas VILUCKAS Šventasis Paulius – tryliktasis apaštalas

4

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (VI) 6 Klausimai ganytojams

8

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS Bažnyčios pulsas

9

Dr. Andrius NAVICKAS Tiesa ir laisvė

11

Sąjūdis: ištakos ir tėkmė...

Pokalbis su Vytautu Ališausku

12

Didelės ir mažos kryžkelės Julius KVEDARAUSKAS Iš tėvo dienoraščio

14

Antanas SAULAITIS SJ Švelnus vyras?

16

Jūratė KUODYTĖ Kiek kainuoja praeitis Pokalbis su prof. Danute Gailiene

17

Smurtas ir agresija kasdienybėje

19

Zita VASILIAUSKAITĖ Agresyvumas mūsų aplinkoje

21

Vanda IBIANSKA Slogioji architektūra

23

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Gyvenimo upe – į Meilės uostą

25

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Kerštininkas

27

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Meilė, vargai, senatvė...

30

Meno pasaulyje Vanda IBIANSKA Muzikos garsai (XXXV) Sergejus Prokofjevas

31

Mandagumas mūsų kasdieninis Kaip vyrui save pribaigti

33

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė rajūnams ir rajūnėms

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Du sopuliai ir truputis plūdimosi

35

prieš rašydamas Jums šį laišką iki paskutinės minutės laukiau gerosios žinios iš Seimo, idant galėčiau drauge su Jumis pasidžiaugti, jog pagaliau priimta ir galutinai patvirtinta Šeimos politikos koncepcija, dėl kurios ir Jūs taip aktyviai kovojote rinkdami parašus!

Nors Seimas gegužės 15-ąją, minint Tarptautinę šeimos dieną, didele balsų dauguma po svarstymo pritarė šiai koncepcijai, oponentai tuomet ėmėsi visų įmanomų procedūrinių vilkinimo gudrybių, kad tik ji nebūtų galutinai patvirtinta... Visuomenei iš visų jėgų stengtasi papilti laviną dezinformacijos, o paprasčiau sakant – tiesiog melo, neva ši koncepcija diskriminacinė, pažeidžianti asmens laisvę bei privatumą, antikonstitucinė ir apskritai – supriešinanti tautą!

Tuo tarpu ir apklausos, ir Jūsų beveik 30 tūkstančių parašų (būtent dėl tos formuluotės, po kuria Jūs pasirašėte ir kuri labai nepatinka oponentams, subūrusiems vos keletą, bet garsiai rėkiančių savo šalininkų), ir pagaliau sveikas protas byloja: šeima gimsta tada, kai yra vyro ir moters santuokinis įsipareigojimas! Bet vis tiek kai kam šiandien labai norisi tai ištrinti, idant rytoj šeima būtų galima vadinti balažin ką (iš tiesų tai žinia ką, ir Jūs puikiai suprantate, ką jie norėtų vadinti „šeima“).

Iš visos sukeltos audros matyti, kad ši kova – ne tik dėl koncepcijos. Tai, kad prieš ją buvo mestos šitokios pajėgos, liudija, jog kova dėl šeimos sampratos slepia labai gilią vertybinę kovą: kurlink toliau eis Lietuva – meilės civilizacijos, gyvybės ar mirties kultūros keliu?!

Suprasdamas šios kovos svarbą arkivyskupas Sigitas Tamkevičius iškilmingame Seimo posėdyje, minint 1948-ųjų Didžiosios tremties 60-metį, taip užbaigė savo kalbą: „Šiandien galima sužlugdyti santuoka grįstos šeimos sąvoką ir uždegti žalią šviesą kelyje į moralinę aklavietę ir tautos sunykimą. Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų padaryti pačius geriausius pasirinkimus. Tikroji laimė galima visur: tremtyje ir už grotų, galima ir dabartinėje Lietuvoje, nes jai užtenka sąžinės liudijimo, jog niekuomet nebuvo išduota tiesa, neišduoti žmonės, su kuriais Dievo lėmimu keliaujama į amžinuosius Tėvo namus, neišduota Tėvynė. Negaliu nepasinaudoti šia proga ir nepaprašyti Seimo: nesužlugdykite parengtos Šeimos koncepcijos, nepaskandinkite jos biurokratinių svarstymų džiunglėse. Ačiū.“ Ačiū ir Jums, brangieji „Artumos“ bičiuliai, kurie parašais, maldomis ar kitokiu būdu aktyviai palaikėte šią teisingą kovą! Ją tęskime ir toliau, nes ji, ypač maldos akcija, visuomet būtina! Ir galbūt tada, kai skaitysite šiuos žodžius, koncepcija jau bus patvirtinta. Tad ačiū ir visiems politikams, nepraradusiems sveikos nuovokos ir drąsos! (Labiausiai Jums atsidėkosime šį rudenį – per Seimo rinkimus; jeigu skaitytojai pageidaus – paskelbsime ir visų Jūsų pavardes, kad žinotume, kam atsidėkoti.)

Na, pagaliau kiek apsiraminęs, galiu pristatyti Jums ir šį „Artumos“ numerį: birželį vėl švęsime Tėvo dieną, tad vėl kalbėsime apie tėvus, vyrus ir... agresiją. Kodėl nūnai tiek daug jos mūs Tėvynėje (net ir minėtoje „audroje“ apsčiai jos būta)? Be to, šį mėnesį pradedam švęsti apaštalui Pauliui skirtus metus (viršelyje matote šventojo skulptūrą, stovinčią priešais jo kapo baziliką Romoje; autorius Giuseppe Obici, XIX a. pab.). Gi tas pats Saulius, prieš tapdamas Pauliumi, buvo vienas agresyviausių vyrų Romos imperijoje... o galiausiai tapo „Himno meilei“ autoriumi! Kas nutiko?.. Gal ir mums galėtų taip nutikti?!. To ir linkiu (ir ne tik vyrams)!

Darius Chmieliauskas

1

2

Artuma / 2008 m. birželis

Credo

Aš gyvenu, bet jau nebe aš – gyvena manyje Kristus Birželio kalendorius Šie žodžiai iš Pauliaus Laiško galatams (2, 20) geriausiai nusako Tautų apaštalo didybę. Jis visiškai susitapatina su Kristumi. Kažin ar jam sunku buvo gyventi visiškai pasidovanojus Tam, kuris jį sutiko prie Damasko vartų? Minint jo gimimo dutūkstantmetį, birželio 28-osios vakarą Šv. apaštalo Pauliaus bazilikoje už Miesto sienų (San Paolo fuori le Mura) popiežius Benediktas XVI pradės jubiliejaus metus, kurie tęsis iki 2009-ųjų birželio 29-osios. Apaštalo Pauliaus gyvenimo būdas, išreikštas antraštėje primintais žodžiais, yra ne vien jo, bet ir kiekvieno krikščionio gyvenimo būdas.

O, kad sugebėtume mąstyti kaip Kristus, kalbėti kaip Kristus, elgtis kaip Kristus...

Sekmadieniai ir iškilmės Birželio 1-oji – IX eilinis sekmadienis. Mūsų tikėjimo autentiškumas... O jis atsiskleidžia ištikus negandoms: prapliumpa liūtys, ištvinsta upės, pakyla vėjai ir daužosi į mūsų tikėjimo namą (plg. Mt 7, 21–27). Ir išliks, jei Kristus bus mūsų tikėjimo pamatas. Nes jis – uola. Pasaulis ir jo galybės – visada tik birus smėlis.

Tėve, per nuodėmę nupuolusius žmones tu savo Sūnaus krauju ir Šventosios Dvasios galybe draugėn prie savęs panorai vėl suburti. Daugeriopos tavo išminties garbei Trejybės vienybės telkiami,

jie tampa Bažnyčia – Kristaus kūnas ir Šventosios Dvasios buveinė. Šiandien – Tėvo diena.

Birželio 8-oji – X eilinis sekmadienis. Kodėl Viešpats mėgsta sėdėti prie stalo su nusidėjėliais? Nes gali padovanoti svarbiausią dalyką – atleidimą (plg. Mt 9, 9–13). Teisiesiems ir „šventiesiems“ juk atleidimo nereikia...

Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tu tark žodį, kad pasidaryčiau vertas...

Birželio 15-oji – XI eilinis sekmadienis. Dievas tapo žmogumi, nes jam

rūpėjo žmonės, suvargę ir apleisti, kaip kaimenės avys be piemens. Štai kodėl jis juos kviečiasi, šaukia vardais, nori, kad jie, kaip ir jis, pasirūpintų kitu žmogumi, dovanotų jam apstų – pilnakraujį ir visavertį gyvenimą (plg. Mt 9, 36– 10, 8). Juk ir mano vardas yra tarp tų pašauktųjų. Kiekvienas esame pašauktasis rūpesčiui ir rūpinimuisi. Kančia ir prisikėlimu Kristus atliko nuostabų darbą: iš nuodėmės ir mirties jungo iškėlė mus į garbę. Dabar mes esame išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis.

Mes garbiname, Viešpatie, šlovingus tavo darbus, pašaukti iš tamsybių į tavo nuostabią šviesą. Šiandien – Lietuvos okupacijos ir genocido diena.

Birželio 22-oji – XII eilinis sekmadienis. Kristaus žinia niekada nebuvo ir niekada nebus lengvai priimama. Juk žinome tai iš savos asmeninės patirties.

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. birželis 1 S Įst 11, 18. 26–28; Ps 31; Rom 3, 21–25a. 28; Mt 7, 21–27 (I sav.)

2 P 2 Pt 1, 1–7; Ps 91; Mk 12, 1–12 3 A 2 Pt 3, 12–15a. 17–18; Ps 90;

Mk 12, 13–17 4 T 2 Tim 1, 1–3. 6–12; Ps 123; Mk 12, 18–27 5 K 2 Tim 2, 8–15; Ps 25; Mk 12, 28a–34 6 P 2 Tim 3, 10–17; Ps 119; Mk 12, 35–37 7 Š 2 Tim 4, 1–8; Ps 71; Mk 12, 38–44 8 S Oz 6, 3–6; Ps 50; Rom 4, 18–25;

Mt 9, 9–13 (II sav.)

9 P 1 Kar 17, 1–6; Ps 121; Mt 5, 1–12 10 A 1 Kar 17, 7–16; Ps 4; Mt 5, 13–16 11 T Apd 11, 21b–26; 13, 1–3; Ps 98;

Mt 5, 17–19 12 K 1 Kar 18, 41–46; Ps 65; Mt 5, 20–26 13 P 1 Kar 19, 9a. 11–16; Ps 27; Mt 5, 27–32 14 Š 1 Kar 19, 19–21; Ps 16; Mt 5, 33–37 15 S Iš 19, 2–6a; Ps 100; Rom 5, 6–11;

Mt 9, 36 – 10, 8 (III sav.)

16 P 1 Kar 21, 1–16; Ps 5; Mt 5, 38–42 17 A 1 Kar 21, 17–29; Ps 51; Mt 5, 43–48 18 T 2 Kar 2, 1. 6–14; Ps 31; Mt 6, 1–6. 16–18 19 K Sir 48, 1–14; Ps 97; Mt 6, 7–15 20 P 2 Kar 11, 1–4. 9–18. 20; Ps 132;

Mt 6, 19–23 21 Š 2 Kr 24, 17–25; Ps 89; Mt 6, 24–34 22 S Jer 20, 10–13; Ps 69; Rom 5, 12–15;

Mt 10, 26–33 (IV sav.)

23 P 2 Kar 17, 5–8. 13–15a. 18; Ps 60;

Mt 7, 1–5 24 A Vigilija: Jer 1, 4–10; Ps 71; 1 Pt 1, 8–12;

Lk 1, 5–17

Diena: Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26;

Lk 1, 57–66. 80 25 T 2 Kar 22, 8–13; 23, 1–3; Ps 119;

Mt 7, 15–20 26 K 2 Kar 24, 8–17; Ps 79; Mt 7, 21–29

27 P 2 Kar 25, 1–12; Ps 137; Mt 8, 1–4 28 Š Rd 2, 2. 10–14. 18–19; Ps 74; Mt 8, 5–17 29 S Vigilija: Apd 3, 1–10; Ps 19; Gal 1, 11–20;

Jn 21, 15–19

Diena: Apd 12, 1–11; Ps 34;

2 Tim 4, 6–8. 17–18; Mt 16, 13–19 30 P Am 2, 6–10. 13–16; Ps 50;

Mt 8, 18–22 (I sav.)

Birželį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad visi krikščionys puoselėtų artimą asmeninę draugystę su Kristumi ir galėtų perteikti Jo meilės jėgą kiekvienam sutiktam žmogui; misijų – kad Kvebeke, Kanadoje, vykstantis Tarptautinis eucharistinis kongresas padėtų geriau suprasti, jog Eucharistija yra Bažnyčios širdis ir evangelizacijos šaltinis.

Credo gesys vaidus malšina, meilė neapykantą nugali, atleidimas kerštą išrauna.

Laisvio Karvelio nuotrauka

Mūsiškis pasirinkimas gyventi su Jėzumi yra iššūkis ir pasauliui (plg. Mt 10, 26– 33). Tai pasaulį tiesiog siutina. Jis griebiasi pačių rafinuočiausių priemonių paniekinti tą, kuris draugu pasirinko Jėzų. Jei pasaulis mūsų nekenčia, prisimename, kad pirmiau jis nekentė mūsų Mokytojo.

Būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį...

Tėve, tavy mes gyvename, judame, esame, kasdien patirdami tavo gerumo palaimą. Davei mums ir amžinojo gyvenimo laidą, nes Jėzaus iš numirusiųjų prisikėlimas ir Šventosios Dvasios atsiuntimas leidžia mums tikėtis amžinųjų Velykų.

Birželio 29-oji – šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės, o išvakarėse Romoje prasideda apaštalo Pauliaus gimimo dutūkstantųjų metinių jubiliejus.

Tėve, tavo išrinktais šventaisiais apaštalais gėrimės ir didžiuojamės, nes Petras mums – tikėjimo vadas, o Paulius – jo tiesų aiškintojas ir gynėjas. Petras išrinktosios tautos vaikams Bažnyčią steigė, Paulius pagonių tautas į ją šaukė ir mokė. Šiuodu pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas.

Šventės ir minėjimai Birželio 3-iąją minime šv. Ugandos kankinius Karolį Luangą ir jo draugus (XIX a.).

Palaimintųjų Ugandos kankinių kraujas, pralietas Kristaus pavyzdžiu už šventąjį tavo, amžinasis Dieve, vardą, rodo nuostabią tavo malonės galybę. Trapiam žmogui tu įkvepi tokį ryžtą, kad jis

narsiu Dievo liudytoju pasidaro drauge su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Birželio 5-ąją – šv. vyskupo kankinio Bonifaco minėjimas (VII–VIII a.).

Palaimintojo vyskupo dieną džiaugiamės, Tėve, kad savo Bažnyčią tu drąsini jo švento gyvenimo pavyzdžiu, jo žodžiu mokai, jo malda saugai.

Birželio 11-ąją – šv. apaštalo Barnabo šventė. Apaštalų darbų knyga kalba apie Juozapą, vadintą Barnabu; jis apaštalavo drauge su Pauliumi.

Dieve, tu savo Bažnyčią pastatei ant tvirto apaštalų pamato, kad amžiais ji būtų tavo šventumo ženklas žemėje ir skelbtų dieviškąjį mokslą visai žmonijai.

Birželio 13-ąją – šv. kunigo, Bažnyčios mokytojo Antano Paduviečio, Vilkaviškio vyskupijos globėjo, šventė (XIII a.).

Tavo, Dieve, didybę skelbia dangaus šventieji, nes jų nuopelnus vainikuodamas tu savo malonės dovanas vainikuoji. Šventųjų kilnus pavyzdys nuolat mus skatina siekti išgelbėjimo pilnatvės, ir jų užtarimas kasdieną mus lydi.

Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties diena.

Viešpatie, nors drasko žmoniją prieštaravimai ir nesantaika, bet jaučiame, kaip tu žmones lenki ilgėtis vienybės. Šventoji Dvasia gi žadina širdis, kad priešai tartis pradėtų, pykęsi vienas kitam ranką paduotų, tautos santarvės siektų. Tavo galybė padaro, jog taikos il-

Birželio 21-ąją minime šv. vienuolį Aloyzą Gonzagą (XVI a.). Šventuosiuose, kurie pasiaukojo Kristui dėl dangaus karalystės, mums dera aukštinti nuostabią tavo Apvaizdą, kuria tu žmogų šauki į pirmykštį šventumą ir leidi jam patirti būsimojo amžiaus malonių.

Birželio 24-ąją – šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilmės. „Jis – daugiau negu pranašas“ (plg. Mt 11, 9), – šitaip Jėzus apibūdino savo pirmtaką.

Tėve, šlovė tebus tavo didybei, kad Jėzaus pirmtaką tarp visų žmonių didžiausia garbe apdovanojai. Jis, dar negimęs, pradžiugo, kad arti žmonijos išgelbėjimas, o savo gimimu atnešė didį džiaugsmą daugybei. Iš visų pranašų tik jis vienas atpirkimo Avinėlį parodė. Jam krikštijant patį Krikšto steigėją, vanduo gavo dvasinio perkeitimo galią, o savo mirtimi jis kilniausiai paliudijo Atpirkėją.

Birželio 28-ąją minime šv. vyskupą kankinį Ireniejų (II a.).

Tėve, tu Kristuje viską iš naujo suvienyti panorėjai ir mums visiems leidi iš jo pilnatvės semtis malonę po malonės.

Turėdamas Dievo prigimtį, jis pats save sunaikino ir ant kryžiaus pralietu krauju sutaikino dangų ir žemę. Užtat jis yra labiausiai išaukštintas ir dovanoja amžinąjį išgelbėjimą tiems, kurie jo klauso.

Paulius iš Tarso tarsi ryškiausia žvaigždė šviečia Bažnyčios istorijoje, ir ne tik toje, pirmųjų amžių. Šv. Jonas Auksaburnis jį šlovina kaip personažą, aukštesnį net už angelus ir arkangelus (plg. Panegirico 7, 3). Dantė Aligjeris savo „Dieviškojoje komedijoje“, pasinaudodamas Luko pasakojimu Apaštalų darbuose (plg. 9, 15), jį apibūdina paprasčiausiai: „išrinkimo indas“ (Pragaras, 2, 28), tai reiškia: „Dievo išrinktasis instrumentas. Kiti jį vadino Tryliktuoju apaštalu. Iš tiesų jam labai svarbu būti tikru apaštalu. Jis juk tiesiogiai išrinktas Prisikėlusiojo. Tiksliau sakant, jis – „pirmasis po Vienintelio“ (Benediktas XVI). Vaisingo visiems apaštalo Pauliaus jubiliejaus!

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

3

4

Artuma / 2008 m. birželis

Credo

Šventasis Paulius – tryliktasis apaštalas Tomas VILUCKAS 2008-aisiais Visuotinė Bažnyčia pradeda minėti apaštalo Pauliaus gimimo dviejų tūkstantmečių jubiliejų. Popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva nuo šių metų birželio 28 d. iki 2009 m. birželio 29 d. bus minimi apaštalo Pauliaus metai. „Bažnyčios veikimas tampa įtikinamas ir veiksmingas tiek, kiek jos nariai yra pasirengę asmeniškai sumokėti už savo ištikimybę Kristui“, – sakė Šventasis Tėvas, paskelbdamas žinią apie jubiliejinius metus. Tad pasvarstykime, kuo svarbi krikščionijai apaštalo Pauliaus asmenybė. Ko turėtume laukti iš jo metų ir kokią prasmę jiems suteikti?

Nuo fanatiškojo Sauliaus iki kankinio Apie tautų apaštalo asmenybę žinome iš Apaštalų darbų knygos ir jo autorystei priskiriamų keturiolikos laiškų, iš kurių septynis egzegetai laiko autentiškais.

Tad nenuostabu, jog nėra žinoma tiksli apaštalo gimimo data. Istorikai mano, jog Paulius galėjo gimti tarp penktų ir dešimtų metų po Kristaus gimimo. Jis buvo žydų tautybės Romos pilietis, gimęs Tarse (dabartinė rytų Turkija). Įstatymo mokyklą išėjo Jeruzalėje pas garsų rabiną Gamalielį.

Iki atsivertimo į krikščionybę jis vadinosi Sauliumi (hebr. ‫ – לואש‬Šaul) ir buvo įtakinga to meto judaizmo figūra, nes iš Apaštalų darbų žinome, kad priklausė vyriausiojo judėjų kunigo aplinkai (plg. Apd 9, 2). Maža to, nūdienos terminais šnekant, jis buvo judaizmo fundamentalistas. Jaunojo Sauliaus fanatizmas atsigręžė prieš ką tik savo veiklą pradėjusius krikščionis, ir ne argumentų, bet persekiojimų kalba. Dalyvaujant Sauliui, akmenimis buvo užmėtytas diakonas Steponas, o Apaštalų darbų knygoje taip aprašoma jo veikla: „Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą“ (Apd 8, 3).

Taip jau būna, kad tada, kai žmogus pasiekia savo egzistencijos nuosmukio dugną, Dievas prabyla į jį. Taip atsitiko ir Sauliui. Kai jis, apimtas aklo įniršio ir įgaliotas vyriausiojo judėjų kunigo, vyko į Damaską ten naikinti krikščionybės užuomazgų, kelyje jam pasirodė Kristus.

Po šio regėjimo Saulius atsivertė į krikščionybę ir virto Pauliumi, nauju žmogumi. Kelias į Damaską tapo lemtingas ne tik Sauliui ar krikščionijai, bet ir visai žmonijai.

Pauliaus atsivertimas sukėlė sumaištį ne tik tarp judaizmo grietinėlės, bet ir tarp mokinių. Naujasis Tes-

tamentas liudija, kad jam nuvykus į Jeruzalę mokiniai jo išsigando, ir tik po susitikimo su apaštalais Paulius ramiai ir laisvai galėjo veikti Bažnyčioje.

Savo pamokslais ir apologetiniais sugebėjimais jis netrukus išgarsėjo. Įspūdingai atrodo apaštalo Pauliaus Evangelijos skelbimo geografija: Izraelis, Graikija, Mažoji Azija, Italija ir kiti antikinio pasaulio regionai. Visur jis steigė arba stiprino krikščionių bendruomenes ir joms rašė įžymiuosius savo laiškus. Po trečiosios misijų kelionės buvo areštuotas Judėjos valdytojo Antonijaus Felikso ir kalinamas Jeruzalėje, vėliau Cezarėjoje. Bylą perėmus naujajam valdytojui Porcijui Festui, Paulius pasinaudojo Romos piliečio teise stoti prieš imperatoriaus teismą ir buvo išsiųstas į Romą. Apaštalų darbų knyga baigiasi pasakojimu, kad Paulius dvejus metus gyveno Romoje laukdamas teismo ir skelbdamas Dievo žodį.

Pasak Tertuliano ir Euzebijaus, 64-aisiais (arba 67–68 m.) Paulius buvo nukirsdintas Romoje. Sena legenda byloja, kad su pirmaisiais saulės spinduliais kareiviai išvedė Paulių, išrengė iki pusės, parklupdė ir jo galvą padėjo ant ešafoto, o prieš mirtį jis spėjo pasakyti: „Manau, kad dabartiniais laikais kančios nieko nereiškia palyginti su ta garbe, kuri mums atsivers.“ Paulius buvo palaidotas greta Ostijos kelio, laidojimui skirtoje teritorijoje.

Ant Pauliaus kapo buvo pastatytas ir nuolat krikščionių piligrimų lankomas nedidelis paminklas. Praėjus nemažai laiko, o krikščionybę legalizavus, imperatoriaus Konstantino paliepimu ant apaštalo Pauliaus kapo pastatyta jam dedikuota bazilika, kurią 324 metais pašventino popiežius Silvestras. Dėl to, kad šventovė iškilo už III a. antrojoje pusėje pastatytų gynybinių Romos

Credo miesto sienų, vadinamųjų Aurelijaus mūrų, jai ir prigijo Šv. Pauliaus už Miesto sienų bazilikos pavadinimas.

Literatūrinė ir archeologinė tradicija visada teigė (dabar tai patvirtina ir mokslas), kad Šv. Pauliaus už sienų bazilika tikrai stovi ten, kur yra apaštalo Pauliaus kapas, o jos pagrindinis altorius įrengtas virš palaidojimo vietos.

Krikščionybės kūrėjas? Žymus XIX a. krikščionybės kritikas, prancūzų istorikas, filologas, rašytojas Ernestas Renanas savo knygoje „Jėzaus gyvenimas“ yra sakęs, kad krikščionybę sukūrė apaštalas Paulius. Nors iš pirmo žvilgsnio toks tvirtinimas šokiruoja, savyje jis brandina tiesos grūdą.

Visi žinome, kad Jėzus nieko neparašė. Evangelijos yra jo mokinių liudijimas apie Viešpaties gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą. Dauguma Jėzaus mokinių buvo paprasti, nemokyti žmonės.

O apaštalas Paulius turėjo gerą išsilavinimą ir talentingai panaudojo jį krikščionybei skleisti. Būdamas puikus teologas, jis praktiškai paklojo pamatus krikščionybei kaip religinei sistemai, vertybių visumai.

Būtent daugiausiai Pauliaus dėka krikščionybė neliko judaizmo atšaka, bet įžengė į helenistinį pasaulį ir jį perkeitė.

Tad ne veltui Tradicija jam priskyrė tautų apaštalo titulą. Paulius puikiai suprato, kad Geroji Naujiena nėra skirta tik žydams, kad ji nėra kokia nors judaizmo reforma, bet išgelbėjimas, netsižvelgiantis į tautybės, rasės, kultūros, lyties ribas: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).

Jo skelbiamos žinios pagrindas – Kristus, o ne smulkmeniški priesakai, kultūriniai papročiai.

Tokia žinia buvo priimtina tūkstančiams Pauliaus amžininkų. Ir ne tik jiems. Ji tapo Gerosios Naujienos, kuri beldžiasi į kiekvieno bet kurios epochos žmogaus širdį, esme. Nors Paulius nepažino gyvo Jėzaus kaip kiti Dvylika apaštalų, Bažnyčios požiūriu jo indėlis į krikščionybės skleidimą yra kaip ir tų, kurie vaikščiojo su Viešpačiu. Kai kurie ankstyvieji rašytojai jį vadino tryliktuoju apaštalu, o šv. Jonas Auksaburnis sakė, kad jis aukštesnis už daugybę arkangelų ir angelų.

Pauliaus metų pamokos Popiežiaus pageidavimu Pauliaus metai pasižymės ekumenine dvasia, nes šis apaštalas visą savo gyveni-

mą paskyrė Gerajai Naujienai skelbti ir tikinčiųjų vienybei stiprinti.

Apaštalo Pauliaus gimimo dviejų tūkstančių metų jubiliejus bus minimas ir piligriminėmis kelionėmis, liturginiais bei kultūriniais renginiais. Numatomos sielovados bei socialinės iniciatyvos, įkvėptos Pauliaus dvasingumo, rengiami spaudai įvairūs leidiniai, organizuojamos konferencijos, ketinama rengti pasaulines kunigų ir diakonų rekolekcijas. Siekiama rasti galimybių susitikti ir užmegzti artimesnį pokalbį su kitomis krikščionių bendruomenėmis. Prie apaštalo kapo bazilikos

Sauliaus pašaukimas. Biblijos miniatiūra, XIII a. pirmoji pusė, Italija

Romoje vyks specialios liturginės apeigos. Visa tai leis geriau pažinti šv. Pauliaus asmenį bei jo mintis.

Tačiau daug svarbiau už visus renginius įžvelgti apaštalo Pauliaus asmenybės aktualumą mūsų laikams. Nūdienos pasaulis mažai kuo skiriasi nuo to, kuriame jis darbavosi. Nors gyvename pokrikščioniškame pasaulyje, dėl šiuolaikinės visuomenės nukrikščionėjimo turime žvelgti į ikikrikščionišką erą ir gilintis į tai, kaip ją evangelizavo apaštalai. Pauliui čia atitenka išskirtinis vaidmuo. Palaimintoji Motina Teresė yra sakiusi, kad jei apaštalas Paulius būtų mūsų amžininkas, jis skraidytų lėktuvais į visus žemynus, pamokslautų per televiziją, rašytų laikraščiuose – kitaip tariant, Evangelijai skelbti pasitelktų visas modernias priemones. Būtent to niekada neturėtume užmiršti, kai kalbame apie šiuolaikinius evangelizacijos būdus.

Tačiau jokie metodai negelbės, jei mūsų širdyse negyvens tasai apaštalavimo ir meilės įkarštis, kuris buvo apėmęs Paulių iš Tarso. Todėl jis galėjo rašyti: „Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13–14). Toks „užmaršumas“ būtų didžiausia pamoka, kurią galėtume gauti šiais, jubiliejiniais, Pauliaus metais.

5

6

Artuma / 2008 m. birželis

Credo

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (VI) Jėzaus krikštas Kun. Danielius DIKEVIČIUS Apie pirmąjį Šviesos dalies slėpinį – Jėzaus krikštą daugiausia skaitome sinoptinių evangelijų Mt 3, 13–17; Mk 1, 9–11; Lk 3, 21–22 ištraukose. Čia plačiau panagrinėkime tiktai vieną – ilgiausią ir Jono Krikštytojo dialogą su Jėzumi Kristumi perteikiantį tekstą – Mato evangelijos 3 skyriaus 13–17 eilutes.

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis (3, 13).

Tuomet – t. y. Jono Krikštytojo viešo pasirodymo dienomis (plg. 3, 1–12). Anot Luko, Jėzaus pirmtako misija prasidėjo penkioliktaisiais ciesoriaus Tiberijaus valdymo metais (plg. 3, 1–2).

Iš istorijos žinome, kad Tiberijus, Augusto įsūnis, pradėjo valdyti 11–12 m. po Kr. (Augustui dar gyvam esant) ir tiktai 14 m. po Kr. (Augustui mirus) tapo tikruoju imperatoriumi. Kaip skaičiuoja Lukas? Nuo faktiškos Tiberijaus valdymo pradžios ar nuo Augusto Oktaviano mirties? Pirmuoju atveju tai būtų 26/27 m., antruoju – 29 m.

Dauguma egzegetų pritaria pirmajai hipotezei ir mano, kad krikštydamasis Jėzus buvo maždaug 35-erių.

Iš Galilėjos – greičiausiai iš Nazareto, kuriame jis gyveno (plg. Mt 2, 19–23).

Prie Jordano – Jordanas yra didžiausia ir ilgiausia Šventosios Žemės upė, prasidedanti Hebrono kalno papėdėje, vingiuojanti per visą Palestiną ir įtekanti į Mirties, arba Negyvąją jūrą. Hebrajiškas šios upės pavadinimas jarden tradiciškai kildinamas iš veiksmažodžio jarad, kuris reiškia „nužengti“ ir „plaukti žemyn“. Pagal Jn 1, 28; 3, 26; 10, 40 liudijimą Jonas krikštydavo „anapus Jordano“, t. y. dešiniajame/rytiniame upės krante. Taigi krikštui priimti reikėjo pirmiausia „išeiti“ iš Šventosios Žemės, o priėmus sugrįžti – „įeiti“. Kodėl Jėzaus pirmtakas krikštydavo „anapus Jordano“? Juk daug patogiau būtų buvę tai daryti kairiajame/vakariniame upės krašte! Tačiau Krikštytojo pasirinkimas būtent toks, o ne kitoks greičiausiai dėl simbolinės šitų žodžių „išeiti“ ir „įeiti“ reikšmės, nes jie primindavo Išrinktosios tautos išėjimą iš Egipto ir įėjimą į Pažadėtąją žemę, o tam atlikti pirmiausia reikėjo pereiti Jordano upę (plg. Joz 3).

Krikštytis – gr. baptisthēnai reiškia „būti panardintam [į vandenį]“. Ritualiniai apsiplovimai buvo žinomi įvairiose senovinėse kultūrose ir religijose. Jonas Krikštyto-

jas neišrado krikšto. Vis dėlto jo krikštas pasižymi tam tikrais specifiniais bruožais, išskiriančiais jį iš visų kitų sakralinių apsiplovimų, ir jokiu būdu negalėtų būti tapatinamas (kaip tai kai kurie norėtų padaryti) ypač su Kumrano bendruomenėje praktikuojamais apsiplovimais. Štai pagrindiniai skirtumai: a) Jono krikštas taikomas visiems, o kumraniečių – ne (tik jų bendruomenės nariams); b) Jono krikštas vienkartinis – kumraniečių daugkartinis; c) Jono krikštui būtinas tarpininkas – kumraniečių ne (kiekvienas jų bendruomenės narys apsiplaudavo asmeniškai) ir t. t. Naujajame Testamente Jono krikštas paprastai vadinamas „atsivertimo krikšto“ vardu (plg., pvz., Mk 1, 4). „Atsivertimas“ (gr. metanoia) reiškia mąstymo, t. y. gyvenimo būdo pakeitimą.

Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (3, 14).

Atkalbinėjo – Krikštytojas priešinasi Avinėlio „panardinimui“. Evangelija pagal Morkų ir Evangelija pagal Luką tai nutyli. Kodėl? Todėl, kad jų tikėjimo bendrijose Jėzaus krikštas nesukeldavo jokių prieštaravimų. O evangelisto Mato bendruomenėje, kurios daugumą sudarė judaistinės kilmės krikščionys, buvo kitaip. Jie patys susimąstydavo arba buvo judaizmo šalininkų provokuojamai klausiami: „Kodėl jokios nuodėmės neturintis jūsų Mesijas ir Dievo sūnus priėmė atsivertimo/atgailos krikštą iš mūsų tautiečio rankų?“ Viską paaiškina šiame straipsnyje nagrinėjamas Jono Krikštytojo ir Jėzaus dialogas.

Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas – čia išryškėja Jono Krikštytojo nuolankumas. Juk jis jau iš pat savo motinos įsčių buvo kupinas Šventosios Dvasios (plg.

Lk 1, 15).

Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“.

Tada Jonas sutiko (3, 15).

Kas reikalinga teisumui – tai raktas Jėzaus krikšto es-

Credo mei suprasti. Čia žodis „teisumas“ (gr. dikaiosynē) neturi etinės-moralinės prasmės, bet išreiškia Dievo Tėvo valios idėją. Jėzaus krikštas buvo reikalingas ne jam, o mums.

Krikštu Jėzus prisiėmė visos žmonijos nuodėmes: Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu.

Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis (Iz 53, 4–5).

Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo (3, 16).

Tuoj išbrido iš vandens – iš visų sinoptikų tik evangelistas Matas pabrėžia staigų (gr. euthys) Jėzaus Kristaus išlipimą iš vandens. Mat pasikrikštiję nusidėjėliai paprastai kurį laiką dar pasilikdavo vandenyje nuodėmėms išpažinti. Jėzui, esančiam be nuodėmės, to nereikėjo, todėl jis tuoj pat ir išbrido iš vandens.

Jam atsivėrė dangus – Jėzaus Kristaus viešojo gyvenimo pradžioje atsiveria dangus, o jo žemiško gyvenimo pabaigoje plyšta pusiau šventyklos uždanga (plg., pvz., Mt 27, 51). Su Jėzumi Kristumi prasideda dieviškojo gyvenimo „atvirų durų“ diena.

Dievo Dvasią <...> it balandį – tai primena Pradžios knygos pirmąjį sukūrimo aprašymą: „O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 2). Senojo Testamento nepažįstama ir dar neįasmeninta Dievo dvasia (hebr. ru’ah), aktyviai dalyvavusi pasaulio sukūrime, dalyvauja ir pasaulio išgelbėjime. Dėl jos dvelkimo atpirkimas tampa nauju kūrimu. Jono krikštas (panirti ir išnirti) yra tarsi simbolinis šauksmas: „Dieve, žmogui moralė nepadės, jam reikia keistis iš vidaus, iš prigimties!

Jis turi mirti, kad gyventų!“ Ir iš tikrųjų per Krikšto sakramentą mes mirštame ir atgyjame: Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 3–4). Balandis yra vienas iš daugelio biblinių Šventosios Dvasios simbolių.

O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (3, 17).

Balsas iš dangaus – tai Dievo Tėvo balsas. Jis irgi (šalia Krikštytojo liudijimo) paliudija, kad Jėzus Kristus yra Mesijas. Šis balsas primena kuriamąjį Pradžios knygos dieviškąjį balsą (plg. Pr 1).

Mylimasis Sūnus – tai nėra Jėzaus-žmogaus, Juozapo ir Marijos sūnaus, dieviškas įsūnijimas (taip šią vietą kadaise aiškino arijonizmo – krikščionybės srovės, atsiradusios IV a. Romos imperijoje, šalininkai, neigiantys Jėzaus Kristaus dieviškumą). Jėzui to nereikėjo. „Mylimasis“ biblinėje kalboje reiškia tą patį, ką ir „viengimis“ (plg. Jn 1, 14).

Kuriuo aš gėriuosi – čia mes tarsi šiek tiek sužinome apie Dievo Tėvo „psichologiją“. Matydamas savo Sūnų, t. y. savo sugalvotą žmonijos išgelbėjimo planą, jis džiūgauja ir šūkauja.

„Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27)

Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedra

Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedroje rengiame tikybos mokytojus, katechetus, sielovados referentus. Kviečiame tikintį jaunimą ryžtis tapti kvalifikuotais Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos skelbėjais mokyklose, parapijose, jaunimo ir vaikų organizacijose. Jūsų labai reikia Viešpačiui! Kristus ir Bažnyčia nori patikėti Jums misiją!

Pas mus jūs ne tik įgysite bendrąjį universitetinį išsilavinimą bei religijos mokslų bakalauro diplomą, bet ir giliau pažinsite krikščioniškąjį tikėjimą, įsitrauksite į gyvą ir brolišką bendruomenę, dalyvausite jaunimo veikloje, įgysite maldos gyvosios patirties, giedosite ir dainuosite, keliausite, pramogausite, stovyklausite, išmoksite bendrauti su vaikais ir paaugliais ir juos lydėti prie Jėzaus.

Išsamiau teirautis: el. p.: vpu.ktk@gmail.com; tel.: (8-5) 233 99 14; +370 629 385 05.

7

8

Artuma / 2008 m. birželis

Credo

Klausimai ganytojams Ar vaikinas, stojantis į kunigų seminariją, gali bendrauti su merginomis kaip su draugėmis ir ar jos galėtų lankymo valandomis su juo susitikti? Ar būsimasis kunigas gali naudotis mobiliuoju telefonu? Edvardas

Seminarijoje klierikai rengiasi kunigiškai tarnystei, kad joje save visiškai atiduotų Dievui ir žmonėms. Ir mokydamiesi, ir po šventimų jie puoselėja šį dvejopą bendravimą: su Dievu ir su įvairiais žmonėmis – vyrais ir moterimis, broliais kunigystėje, vienuoliais ir pasauliečiais, jaunais ir senais, inteligentais ir darbininkais, tikinčiais ir ieškančiais tikėjimo ar netikinčiais, sveikais ir neįgaliais.

Gyvenimas seminarijoje turi savo ypatybių. Būsimi kunigai gilinasi į filosofijos ir teologijos studijas, meldžiasi kartu ir asmeniškai, nuo vakarinių pamaldų pradžios iki rytinių pabaigos laikosi tylos. Mokslo metų pradžioje ir per gavėnią dalyvauja trijų dienų rekolekcijose, jas taip pat praleisdami tyloje.

Klierikas turi laikytis nustatytos dienotvarkės. Jis gali priimti įvairius lankytojus, naudotis mobiliuoju telefonu, tačiau ne rekolekcijų, tylos, pamaldų, paskaitų, asmeninėms studijoms skirtu laiku. Be abejo, kartais dėl pakankamai rimtų priežasčių įmanomos įvairios išimtys. Ši tvarka apima ir klierikų bendravimą su merginomis. Pastaruoju atveju svarbu prisiminti, kad kunigai įsipareigoja laikytis celibato, tai yra gyventi nevedę, nepadalyta širdimi, pasišventę Viešpačiui bei visiškai atsidavę Jam ir visiems žmonėms, kuriems tarnauti bus pašaukti. Tokiam gyvenimo būdui reikia nuoširdžiai rengtis per visą mokymosi seminarijoje laiką, taip pat ir per atostogas. Ir klierikai, ir su jais bendraujančios merginos turi gerbti vieni kitų pašaukimą bei padėti jį puoselėti.

Internete skaičiau filmo, kuris neabejotinai tyčiosis iš katalikams šventų ir, manau, pačių švenčiausių dalykų, anonsą. Ar filmo režisierius ir jo statytojai, save vadinantys katalikais, neturi būti Bažnyčios nubausti tam tikromis bausmėmis? Genutė

Tokio filmo kūrėjai tik deklaruoja esą katalikai. Jeigu režisierius būtų katalikas, pirmiausia tokių filmų nekurtų.

Antra, kurdamas tokį filmą, jis save jau pastatė šalia Bažnyčios. Sukūręs amoralią juostą, režisierius tikriausiai tikisi, kad apie jį bus daug kalbama. Tokius filmus reikėtų tiesiog ignoruoti, nes kuo daugiau apie juos kalbėsime, tuo daugiau reklamuosime.

Ar galėtume gauti Bažnyčios palaiminimą santuokai, jei vienas iš mūsų yra krikštytas, bet nepriėmęs Pirmosios Komunijos? E. ir Ž.

Norint priimti Santuokos sakramentą, oficialiai pakanka, kad žmogus būtų krikštytas. Jokių kitų sakramentų priėmimo lyg ir nereikalaujama, tačiau labai daug dėmesio skiriama tam, kaip pora sugeba suvokti santuokinius įpareigojimus ir ar juos sąmoningai prisiima. Čia kalbame būtent apie krikščionišką santuokos sampratą. Tad jei kuris nors iš besituokiančiųjų nenori rengtis Komunijai ir jos priimti, pagrįstai galima suabejoti ir tuo, ar jis nori bažnytinės santuokos ir suvokia Santuokos sakramento reikšmę.

Matydamas tokį prieštaravimą, kunigas gali ir nesutikti laiminti tokios santuokos. Žinoma, spartinti dalykų nebūtina.

Galbūt noras priimti Komuniją atsiras vėliau, tačiau visiškai neigiant jos priėmimo reikalingumą savotiškai pasisakoma prieš krikščionišką mokymą, taigi ir prieš bažnytinę santuoką.

Ar sutvirtinimo tėvu gali būti žmogus, nepriėmęs šio sakramento? Ar galima būti sutvirtinimo tėvu vienas

kitam tuo pačiu metu? Pvz., brolis broliui? Ričardas

Sutvirtinimo tėvu gali būti asmuo, sulaukęs 16 metų ir priėmęs šį sakramentą. Jį gavęs brolis galėtų būti sutvirtinimo tėvu kitam broliui, tačiau pirmajam reikės kito sutvirtinimo tėvo.

Niekam ne paslaptis, kad šiais laikais poros iki vedybų turi lytinius santykius, tačiau labai sėkmingai tuokiasi bažnyčioje. Mes nusprendėme nesituokti bažnyčioje, nes esame nusidėję šiuo požiūriu. Manome, kad gerbiame Dievo įsakymus galbūt labiau nei tie, kurie bet kokia kaina nori susituokti bažnyčioje (gal net pasirengę ir apgaulei). Suprantu, kad atlikus išpažintį nuodėmės atleidžiamos, bet vis tiek manau, kad tai yra tam tikra vaidyba. Į bažnyčią daugelis eina dėl to, kad tai gražu, iškilminga, kad visi taip daro ir pan. Ar nėra galimybės gauti paprastą Dievo palaiminimą ką tik susituokusiai šeimai, jei manome, kad Santuokos sakramentas negali būti toks, koks turėtų būti? Juk žmonės laimina namus, sklypus ir mašinas... A. ir L.

Jeigu kažkas neatsakingai elgiasi, tai nepateisina Jūsų sprendimo gyventi be bažnytinės santuokos. Šitai būtų galima suprasti tik tuomet, jeigu neturėtumėte tikėjimo. Tačiau tada nesuktumėte galvos ir dėl kitokio palaiminimo. Patariame būti nuosekliems ir gerai pasirengus priimti Santuokos sakramentą, nes be jo neteikiami jokie kiti „palaiminimai“. Žinoma, kiekvienas kunigas, linkėdamas Dievo palaimos, gali už Jus pasimelsti, ir patys galite lankyti bažnyčią ir taip ieškoti Dievo artumos. Tai gali būti kelias, kuris nuves Jus į visavertį krikščionišką gyvenimą.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Kronika

9

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Gegužės mėnuo liaudies pamaldumo tradicijoje kasmet skiriamas Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Popiežiui Benediktui XVI paraginus, šiemet jis taip pat virto dar vienu bandymu sutaikyti dviem bendruomenėms (vienai – ištikimai popiežiui, kitai – valdžios kontroliuojamai) priklausančius Kinijos katalikus ir melstis už šios šalies Bažnyčios laisvę. Būtent gegužę tikintieji iš visos Kinijos kasmet keliauja į Šanchajaus priemiestyje esančią Šešano Krikščionių Pagalbos šventovę.

Prieš metus Bažnyčiai Kinijos Liaudies Respublikoje rašytame laiške Benediktas XVI gegužės 24-ąją, Šešano Švenčiausiosios Mergelės – Krikščionių Pagalbos ir Kinijos globėjos – šventę visame katalikų pasaulyje paskelbė maldų už Kiniją diena. Popiežius rašė: „Viso pasaulio katalikai teliudija Jums, Bažnyčios Kinijoje nariams, brolišką solidarumą ir teprašo istorijos Valdovą suteikti jums liudijimo ištvermės dovaną. Nors kartais viskas gali atrodyti kaip liūdnas pralaimėjimas, būkite tikri, jog už jūsų praeities ir dabarties kančias dėl Jėzaus ir už tvirtą ištikimybę jo Vietininkui žemėje jums bus atsilyginta.“ Pernai paskelbtą Šv. Tėvo laišką labai džiugiai priėmė popiežiui ištikimos ir valdžios nepripažįstamos Kinijos katalikų bendruomenės nariai. Jų reakcijos ir vertinimai Benediktą XVI galėjo pasiekti tik per trečiuosius asmenis, nes bet kokius tiesioginius popiežiui ištikimų katalikų ryšius su Šventuoju Sostu akylai seka ir blokuoja kinų valdžios aparatas. Labai drąsiai ir entuziastingai laišką priėmė formaliai KLR priklausanti, bet nuo kinų komunistų saugumo organų ganėtinai laisva Honkongo Bažnyčia ir ypač jos ganytojas kardinolas Josephas Zen Zekiunas. Kinijos katalikų patriotinė sąjunga (valdžios

kontroliuojama viešai veikianti Kinijos katalikų bendruomenės dalis) reagavo įvairiai – nuo viešai reikšto dėkingumo iki piktinimosi, kad popiežius „kišasi“ į jų vidaus reikalus. Nevienodos buvo ir Pekino valdžios reakcijos – nuo visiško ignoravimo iki diplomatiškų pareiškimų. Nors ir būta palankių atsiliepimų, popiežiaus laiško platinimas Kinijoje buvo trukdomas. Netgi interneto vartotojams, prie tinklo prisijungiantiems Kinijoje, katalikiški Šv. Sosto, Vatikano radijo, taip pat ir Taivano ar Honkongo interneto portalai buvo neprieinami.

Kokie popiežiaus laiško Bažnyčiai Kinijos Liaudies Respublikoje rezultatai dabar, kai nuo jo paskelbimo praėjo jau metai ir baigėsi maldų už Kiniją mėnuo? Visų pirma konstatuojama pakitusi Pekino valdžios laikysena. Jei prieš metus buvo arba tylima, arba tenkinamasi diplomatiškais atsikalbinėjimais, tai dabar pati valdžia ėmėsi iniciatyvos. Gegužės 7 d. Kinijos simfoninis orkestras iš Pekino ir Šanchajaus operos choras Vatikane surengė koncertą Benedikto XVI garbei. Du „paradiniai“ Kinijos valstybiniai muzikos kolektyvai atliko Mocarto Requiem Mišias, o koncerto pabaigoje – kinų „harmonizuotą liaudies dainą“. Oficialumo šiam Kinijos valdžios mostui turėjo suteikti dar ir tai, kad į Vatikaną su atlikėjais atvyko buvusio kinų komunistų lyderio Den Siaopino dukra, einanti Pekino simfoninio orkestro „patarėjos“ pareigas.

Pastarasis „diplomatinis“ Pekino valdžios mostas, be jokios abejonės, yra labai svarbus, tačiau dar svarbiau, kad Kinijos valdžia ryžtųsi pradėti šalinti ir katalikų Kinijoje susiskaldymo priežastis. Minimame laiške popiežius leido suprasti, kad be jo žinios įšventintų vyskupų kanoninį statusą, jei jie turės pakankamai geros valios, bus galima išspręsti. Tačiau reikia pašalinti valsty-

binių organizacijų kišimąsi į Bažnyčios gyvenimą. Kinijos katalikų patriotinės sąjungos siekimas administruoti bendruomenes yra nesuderinamas su Katalikų Bažnyčios kanonine santvarka ir mokymu. Pagaliau nėra nesvarbus, o gal ir pats svarbiausias, sunkumas – pačių katalikų nuoskaudos. Juk lig šiol vieni, nutraukę ryšius su popiežiumi, valdžios prižiūrimi gyveno ganėtinai ramiai, kiti dėl ištikimybės popiežiui kentėjo. Tad neįmanoma tik formaliai atkurti vienybę ir pasakyti: „Nuo dabar jūs visi esate laisvi ir lygūs.“ Reikia prašyti atleidimo,

Šešano šventovė Kinijoje

atleisti ir nuoširdžiai susitaikinti. Šitos malonės Šv. Tėvas, abiejų Kinijos katalikų bendruomenių nariai, o su jais ir katalikai visame pasaulyje gegužės mėnesį meldė Kinijos globėją Šešano Mergelę.

Svarbi susitaikinimo diena buvo gegužės 24-oji, nes į Šešano šventovę, Kinijos „Šiluvą“, keliauja ir vienai, ir kitai bendruomenei priklausantys katalikai.

Pats popiežius šia proga sukūrė maldą Šešano Mergelei.

Lietuva Gegužė prasidėjo rekordiškai ilgu savaitgaliu, kurio svarbiausiu akcentu turėjo tapti Motinos diena. Tradiciškai bažnyčiose vyko pamaldos už gyvas ir mirusias motinas. Nors ši šventė nėra liturginė, ji turi gilias katalikiškas šaknis ir jos populiarumas tik patvirtina, jog senos tradicijos gali būti gyvastingos.

10

Artuma / 2008 m. birželis

Kronika nepastebimą, bet mūsų religinei kultūrai ir savo profesinei etikai neįkainojamą darbą.

Gegužės 1 d. Kaišiadoryse vyko Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) gyvenimo kankinystės ir kankinystės garso bylos proceso vyskupijos etapo užbaigos minėjimas.

Bylos eigoje surinkti dokumentai bei liudijimai bus perduoti Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane, kuri nuodugniai patikrins bei įvertins visą medžiagą. Tai pirmoji Lietuvoje užbaigta tokia byla, tad belieka tikėtis, kad arkivysk. T. Matulionio šventumas bus pripažintas reikšmingu ne tik vietinei, bet ir Visuotinei Bažnyčiai.

Gegužės 9–10 d. VDU Katalikų teologijos fakultete Kaune vyko tarptautinė mokslinė teorinė-praktinė konferencija „Švč. M. Marijos kulto Europoje teologiniai-istoriniai aspektai“, skirta Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejui. Gausus būrys mokslininkų ne vien iš Lietuvos, bet ir iš užsienio įvairiais aspektais apžvelgė pamaldumo Dievo Motinai reiškinį.

Kaip ir kasmet Katalikų Bažnyčioje sekmadienį po Kristaus Žengimo į dangų (Šeštinių) iškilmių švenčiant Pasaulinę visuomenės komunikavimo dieną arkivyskupas Sigitas Tamkevičius paskelbia apie Bažnyčios kronikos fondo apdovanojimus žiniasklaidos atstovams už sąžiningą žurnalistiką bei krikščioniškųjų vertybių puoselėjimą viešumoje. Šiemet apdovanojimai skirti Violetai Micevičiūtei ir Vidai Savičiūnaitei. Jie bus įteikti iškilmingai švenčiant Kauno arkivyskupijos globėjo Šv. Jono Krikštytojo šventę birželio 24 d. Vertėtų pažymėti, kad abi laureatės kukliai dirba iš pirmo žvilgsnio

Šiemet Sekminės Lietuvoje įgavo naują atspalvį, nes jų šventimas tapo tarptautinio Tautų Sekminių projekto dalimi, kurios viršūnė buvo Sekminių vigilija ir iškilmės Šiluvoje, sutraukusios daug tikinčiųjų iš visos šalies. Šis Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje suorganizuotas renginys tapo iškalbingu džiaugsmingo tikėjimo ir Bažnyčios gyvastingumo liudijimu.

Na, o Klaipėdoje Sekminės švęstos kitoniškai. Pranciškonams pasiūlius, pirmą kartą surengtas 10 km „Vilties bėgimas“. Jame dalyvavo apie 1000 savanorių, o surinktos lėšos skirtos Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių paramos ir informacijos centrui statyti. Taip randasi naujų bendrystės ir solidarumo pavidalų bei tradicijų, nes tikimasi, kad Sekminių bėgimas vyks kasmet.

Gegužės 15 d. didžioji Seimo narių dauguma po svarstymo pritarė nutarimo „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ projektui, bet galutinis sprendimas atidėtas. Dar labiau išryškėjo sąmoningas kai kurių parlamentarų procedūrinis manipuliavimas bei vilkinimas priimti dokumentą, palaikantį valstybinę šeimos politiką. Tikėkimės, kad didžiuma parlamentarų nepasiduos koncepcijos priešininkų spaudimui.

Gegužės 16–18 d. Vilniaus Šv. Teresės parapijos bendruomenė pakvietė atgaivinti tradiciją – giesmėmis padėkoti Švč. Mergelei Marijai už Vilniaus globą.

Aušros Vartuose vyko „Maldos už Vilniaus miestą“ dienos. Giedotos giesmės Dievo Motinai, melstasi už vilniečius ir miesto svečius, skaitytos paskaitos, atlikta sakralinė padėkos muzika, suteiktas iškilmingas palaiminimas Vilniaus miestui.

Gegužės 21–23 d. Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje Kaune atsisveikinta su kunigu, psichologijos ir filosofijos mokslų daktaru, prof. Antanu Paškumi (1922 01 14–2008 02 14). Urna su jo palaikais palaidota šventovės kolumbariume. Sunku pervertinti šio iškilaus JAV gyvenusio ir dirbusio mūsų tautiečio indėlį formuojant krikščionišką ne vienos kartos sąmonę.

Per Devintines vyko Kauno arkivyskupijos Eucharistinis kongresas. Šalia tokiems renginiams įprastų pamaldų, procesijų, budėjimų įvyko ir miuziklo „Prisikėlęs“, kuriame pasirodė garsūs Lietuvos atlikėjai, premjera. Kongresą vainikavo iškilmingas Eucharistijos šventimas Jono Pauliaus II parke. Nors esame įpratę prie tokio pobūdžio renginių, jie visada tampa įvykiu, patvirtinančiu, kad krikščionybė yra žmones vienijanti jėga nūdienos individualistinėje visuomenėje.

Gegužės 25 d. kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija surengė rekolekcijų namų atidarymo šventę. Atsiranda dar viena erdvė, kurioje tikintieji turės galimybę susitikti su Viešpačiu.

2008-aisiais sukanka 400 metų, kai buvo įsteigta Lietuvos jėzuitų provincija. Šia proga gegužės 31 d. į šventę Šiluvoje buvo sukviesti visi branginantys šv. Ignaco dvasinį palikimą. Ją organizavo provincijos jubiliejų kartu su jėzuitais pažymintys įvairūs sambūriai ir bendruomenės, puoselėjančios ignaciškąjį dvasingumą. Gegužės 21-ąją Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Lietuvos jėzuitų provincijai – 400 metų“, veiksianti iki spalio 30 d. Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką palikęs ordinas ir toliau sėkmingai darbuojasi puoselėdamas mūsų katalikų dvasinį gyvenimą.

Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS

Kronika

Tiesa ir laisvė Dr. Andrius NAVICKAS Prieš 20 metų susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Laisvės ilgesys įgavo balsą. Pakako pradėti viešai kalbėti apie laisvę, tautos istoriją, praeities kančias, ir pusę amžiaus kankinę melo imperijos gniaužtai ėmė laisvėti. Sakyti tiesą prieš du dešimtmečius tapo veiksmingiausia priemone išgyti. Dar neseniai išblaškyti ir tik patikimų bičiulių ratelyje nepabijoję nedrąsiai kalbėti apie laisvę žmonės budo iš baimės stingulio.

Nedera nei nuvertinti, nei pervertinti Sąjūdžio reikšmės. Jis tikrai nebūtų buvęs įmanomas, jei ne tos laisvės sėklos, kurias pasėjo pokario Lietuvos partizanų kraujas, jei ne disidentiniai judėjimai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos žygdarbis. Kita vertus, iki tol už laisvę buvo grūmusis saujelė drąsuolių, o Sąjūdis tapo trimito garsu, pažadinusiu net apsnūdusius ir prisitaikiusius prie gyvenimo okupacijoje. Sąjūdžio ištakose ir jo veikloje būta ir prisiplakusių, ir KGB pasiųstų, ir tuščiagarbių asmenų.

Tačiau svarbiausia, jog patys Sąjūdžio pradininkai ir aktyvistai laisvėjo kartu su tauta. Keitėsi, brandesnės darėsi kalbos, drąsesni veiksmai. Tarsi kartojosi Evangelijose aprašytas stebuklas, kai po Jėzaus nukryžiavimo sugniuždyti ir išblaškyti apaštalai tapo bebaimiais kovotojais, pasiryžusiais bet kokiai aukai.

Aišku, galima sakyti, kad ne visiems pakako drąsos. Būta ir vidinio kiršinimo, ir sąmoningų provokacijų. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, naivus atrodo ir anuometinis įsitikinimas, kad visa tauta pabudo iš okupacijos snaudulio. Išties aktyviai veikė tik nedidelė tautos dalis, o dauguma tiesiog laukė, kur papūs permainų vėjai, nes buvo įpratę prisi-

taikyti prie bet ko. Vis dėlto Atgimimas buvo tikras, pokyčiai nepaprastai dideli, ir neįtikėtinai greit atkeliavome į Kovo 11-ąją. Gal net kiek per greitai, nes, regis, netrukom pamiršti laisvės kainos, to, kad už vertybes reikia kovoti, kad tiesos sakymas brangesnis už skalsesnį duonos kąsnį. Itin greit vienybę pakeitė įvairūs susiskaldymai, susipriešinimai, susiveržėme naujos vergystės pančiais ir neretai net esame tuo patenkinti.

Taip, prieš 20 metų viskas atrodė aiškiau. Okupacijos gniaužtai buvo regimi, laisvės kova pakankamai konkreti, savos valstybės atkūrimo siekis sutelkė net labai skirtingus žmones. Tačiau nemeluokime sau, jog anuomet būta lengviau nei dabar. Baimė į žmonių širdis ir protus diegta represijomis, sankcijomis, nuolatiniu vertybių niekinimu ir gundymu patogiai susitaikėliškai gyventi. Tam, kad išsitiestume, prireikė labai daug drąsos. Dar daugiau drąsos ir pasiaukojimo reikėjo pokario partizanams, kurie už laisvę ir garbę ryžosi paaukoti net savo gyvybę. Jie kovojo beviltišką mūšį ir jį laimėjo. Ne, jie neįveikė okupantų, tačiau pasiekė svarbesnę pergalę – išsaugojo žmogiškąjį orumą ir paliko kovos už laisvės patirtį tautos atmintyje.

Ta d k o d ė l mums atrodo, kad laisvę galima išsaugoti be pastangų? Paprasčiausiai vartojant gaunamas vertybes ir dejuojant, kad jų maža, skundžiantis valdžia, kaimynais, bendradarbiais ir vis labiau pripran-

11

tant prie naujų vergijos pavidalų... Manau, esate girdėję posakį: „Kai įsimylime, mylimam žmogui žadame fantastiškiausius žygdarbius, bet, deja, vėliau nepadarome net to, ką privalome ir galime.“ Atgimimo metais žadėjome savo gyvenimus padėti ant Lietuvos laisvės aukuro. Dabar kartais atrodo, kad esame pasirengę šį aukurą parduoti aukcione – už pigesnes dujas, daugiau realybės šou televizoriuje, už duoną ir žaidimus.

Rašau šiuos žodžius, nes skaudu ir pikta. Taip pat ir ant savęs, o ne dėl to, kad patinka moralizuoti ar teisti. Kai šiandien klausiama, kaip geriausia įamžinti Sąjūdžio atminimą, nedvejodamas galiu atsakyti: sugrąžinant Sąjūdžio idealus į savo gyvenimo tirštumą. Nemeluokime sau, jog esame tik maži žmogeliai ir nieko negalime pakeisti. Mūsų menkumas ar didybė daugiausia priklauso nuo to, kokius idealus pasirenkame, ant kokio pamato statome savo gyvenimą.

Jo kryptis, o ne mūsų įgimti ar įgyti talentai yra pagrindinis mūsų vertės matas. Jei nežinome nuo ko pradėti, pradėkime nuo gydymo, kuri jau išbandė Sąjūdis – viešo tiesos sakymo. Šis būdas veiksmingas visais laikais, o nūdienei visuomenei jo reikia tikrai ne mažiau kaip prieš 20 metų.

Jėzus Kristus sakė: „...tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8, 32) Įsileiskime šiuos Viešpaties žodžius ir, neabejoju, pradėsime keistis. Sakyti tiesą nereiškia smerkti ar teisti kitaip manančių. Tai pirmiausia – perkainoti vertybes, atkurti laisvės bei tiesos sąsają ir pasiryžti gyventi šviesoje, o ne šešėliuose.

Algirdo Kairio nuotrauka

12

Artuma / 2008 m. birželis

Kronika

Sąjūdis: ištakos ir tėkmė šiandienėje Lietuvoje Praėjo dvidešimt metų nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų, tad visai nenuostabu, jog paklaustas apie tuos laikus sąjūdininkas tarsteli: „Tai buvo taip seniai, dabar sunku būtų ką nors išskirti, aiškiai įvardyti.“ Kuris nors prisimena, kaip ėjo grąžinti komjaunimo bilieto, kitas – kaip į pašto dėžutes mėtė „Sąjūdžio žinias“, trečias – įspūdingus „Anties“ koncertus ir „Šėpos“ teatrą. „Artumos“ skaitytojams siūlome filosofo Vytauto ALIŠAUSKO prisiminimus ir Sąjūdžio vertinimą šių dienų Lietuvos aplinkoje.

Kaip viskas prasidėjo? Kuo baigėsi, žinome – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, tačiau kokia buvo pati pradžia? Ar pritartumėte nuomonei, kad Sąjūdžio gimdytoja buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika?

Kai kas Sąjūdžio ištakų ieškoti pradeda jau nuo partizaninio išsivadavimo karo. Bet tai veikiau yra sąlygos negu ištakos. Jei nebūtų buvę partizaninio karo kovos, pogrindinės žiniasklaidos, jeigu ne aktyvūs kunigai ir disidentai, nepriklausomybės idėja, be jokios abejonės, paprasčiausiai būtų fiziškai užgesusi, taip ir nepakeldama tokių masių, kurios pačioje Sąjūdžio pradžioje nebuvo itin aktyvios, o ilgainiui Sajūdžio suvažiavime 1988 m. tapo varomąja jėga. Iš tikrųjų Sąjūdis buvo visą Lietuvą apimantis reiškinys, o ne pavienių idealistų, pasiaukojusių herojų ar kelių grupelių darbas, kokiu galima laikyti Kronikos, kitos pogrindžio žiniasklaidos kūrėjų ir platintojų, disidentų veikimą. Didysis lūžis Sąjūdyje įvyko tada, kai kiekvienas žmogus, kuriam rūpėjo Lietuvos ateitis, jos laisvė, stojo į tikrą kovą.

Visa Lietuva buvo apimta nepaprastai keistos dvasios, kurios turbūt nebeteks daugiau išgyventi, bet manau, kad to ir nereikėtų. Klysta tie, kurie tuometinę dvasią laikė tik entuziazmu ir euforija. Tai buvo milžiniškas istorinis sprūdis, istorija, jau nebepriklausanti nuo pavienių žmonių. Paaiškėjo, kad komunistinė sistema tame sprūdyje buvo paralyžiuota, ji nebepajėgė pasipriešinti tūkstančių žmonių valiai.

Na, pasipriešinti gal ir nepajėgė, tačiau prisišlieti ir pasinaudoti situacija komunistams puikiai pavyko.

Juk, priešingai lūkesčiams, daugelis partinių nomenk- latūrininkų automatiškai perėjo iš vienos valdžios į kitą, pelnydami garbingo sąjūdininko vardą.

Manau, kad visi: ir tie, kurie stojo su didesniu entuziazmu, ir tie, kurie buvo atsargūs ir būgštaujantys, – matė, kad būdami žmonės tiesiog neturi kitos išeities, kaip tik atsidurti Sąjūdžio priešakyje. Jie buvo tarytum išstumti pasaulio, istorijos. Juk iš tiesų nebuvo jokių rinkimų, ir patys žmonės norėjo matyti Sąjūdžio priekyje tuos, o ne kitus.

Gal ir buvo vienas kitas prisiplakėlis, tačiau tai jau, sakyčiau, antrojo etapo požymis, artėjant Atkuriamojo Seimo rinkimams. Vis dėlto tikslas – nepriklausomybė, laisvas gyvenimas ir galimybė tvarkytis kaip nori – buvo pernelyg didelis ir per daug platus, kad į jį netilptų patys įvairiausi žmonės. O kai ta galimybė tvarkytis taip, kaip nori, atėjo iš tikrųjų, tuomet kiekvienas ir pradėjo suprasti gyvenimą savaip. Ir dažnai ne taip, kaip mes įsivaizdavome.

Kokia buvo sąjūdininko veikimo erdvė? Jums ji prasidėjo Kaune?

Dalyvavau kai kuriuose lemtinguose Sąjūdžio apsisprendimuose, ypač pokalbiuose tarp Vilniaus ir Kauno dėl mūsų galutinio tikslo – nepriklausomybės. Galiu tvirtai pasakyti, kad niekas iš kauniečių nebūtų nieko laimėjęs, jeigu Vytautas Landsbergis, rūpestingai ištyręs situaciją, nebūtų apsisprendęs už, t. y. už tai, kad jau šiandien reikia kalbėti apie nepriklausomybę, kad būtent ji yra pirmas ir tiesioginis mūsų tikslas. Jis nepritarė smulkių etapų keliui – eiti po žingsnelį, kaip daug kas siūlė. Pagrindinis klausimas tada ir buvo šis: ar siekiame nepriklausomybės dabar, pasinaudodami atsirandančiais demokratiniais elementais, nes tai vienintelė istorinė proga, kurią galime prarasti (istorija parodė, kad tai ir buvo teisingas pasirinkimas), ar, bandydami manipuliuoti sovietine sistema, nejučiom užsiauginti Lietuvos nepriklausomybę? Bet sovietinės sistemos nebūtume pergudravę, ji

Kronika akis didžiulei sistemai ir reikalaujančiais paleisti iš kalėjimų dar užsilikusius politinius kalinius. Išties mūsų nepriklausomybė buvo atkuriama be aukų, Sausio 13-osios įvykiai buvo jau kitokia kova. Ir tai darė didžiulį įspūdį Europoje ir JAV, tuomet pasaulis tikrai sužinojo, kas yra Lietuva, ir sekė jos išsivadavimo kovą.

Kokiu būdu galėjo sekti, jei viešosios informacijos šaltiniai buvo kontroliuojami ir cenzūra vis dar veikė?

buvo per daug galinga, ir, kaip matome iš vadinamosios Nepriklausomų Valstybių Sandraugos istorijos bei šių dienų įvykių, ši sistema nepaleidžia tų šalių.

Pamenu pirmąjį kelių žmonių pasitarimą Kaune, Žaliosios vaistinės galiniame kambarėlyje. Vaistinės vedėjas tuomet buvo bičiulis Valdas Kasperavičius. Nusprendėme, kad reikia skubiai užuomazgas, gimusias Architektų klube, išjudinti ir paversti tąsa to, kas birželį įvyko Vilniuje. Tai patys įdomiausi prisiminimai, o paskui radosi Kauno iniciatyvinė grupė, kuri ėmėsi kažko, ko dar pati, tiesą sakant, iki galo nesuvokė. Atsimenu, svarstėme, nuo ko reiktų pradėti. Jautėmės, tarsi stovėtume priešais sieną, skeldėjančią šen, skeldėjančią ten... Tačiau tai buvo nedideli plyšiai. Supratome, kad reikia į tą sieną smogti, kitaip nieko nebus. Savotiškas iššūkis, įtampa, tačiau nieko nedaryti buvo tiesiog neįmanoma.

Iš kur žinojote, kaip daryti? Juk nebūta nei šiandien populiarių streikų patirties, negalėjai nusipirkti laikraščio puslapio ir visiems paskelbti nepriklausomybės siekio: juk dar buvo gyvi prisiminimai, kad už antitarybinę veiklą gali pakliūti į kalėjimą.

Užtat ir negalėjome išeiti į gatves su šūkiu „Laisvė Lietuvai!“ Todėl išėjome su šūkiu „Laisvė Šv. Gertrūdos bažnyčiai!“ (ji tada buvo uždaryta) – ne tik sakraliniam, bet apskritai seniausiam Kauno pastatui. Pamačiau, kad nuomonių, kartais net visai priešingų viena kitai, tuo pačiu ir svarbiausiu – Lietuvos nepriklausomybės klausimu įvairovė vertė atsargiau ir apdairiau veikti, apskaičiuojant ir pasveriant kiekvieną žingsnį, nepuolant strimgalviais, o pamąstant, kas laukia ateityje, padarius vieną ar kitą sprendimą. Antra vertus, buvo labai geras ir sveikas katalizatorius Sąjūdžio išorėje – Lietuvos laisvės lyga. Tiesa, dabar ji primiršta. Tai nebuvo labai gausi, tačiau rimta konkurentė, vertusi Sąjūdį pasitempti, nepasiduoti provokacijoms, bet priimti iššūkį. Arba badautojai, paprasti žmonės, kurių likimai įvairiai susiklostė; ir jų atžvilgiu Sąjūdis turėjo apsispręsti – ar jis su tais keistais individualistais, badančiais

Su pasauliu komunikuoti buvo gerokai paprasčiau negu Sąjūdžio viduje. Pirmiausia reikia įvertinti Sąjūdžio informacijos agentūros veiklą.

Dirbo jauni žmonės, turėjome neįtikėtiną technologijos laimėjimą – fakso aparatą. Teigta, kad Vilniuje dar keturios institucijos teturėjo tokią modernią techniką: CK, KGB, Ministrų Taryba ir galbūt armija. Taigi budėdavome prie to paslaptingo aparato ir laukdavome, kol kas nors iš jo išlįs. Bendravome su užsienio žurnalistais, atvažiuodavo įvairių asmenų, ir ta informacija apie pokyčius Lietuvoje sklido. Galiausiai perestrojka jau nebegalėjo blokuoti žmonių judėjimo į užsienį.

Vidinės kovos buvo sudėtingesnės, tačiau įsitraukė vis daugiau žmonių, trokštančių laisvės. Pradėta leisti Sąjūdžio žinias, galybę periodinių laikraštukų, kuriuos jau primiršome. Maži provincijos miesteliai imdavosi leisti vietinių Sąjūdžio grupių leidinukus. Žinau, kad yra kolekcininkų, mėginančių surinkti Sąjūdžio spaudą. Ji iš tiesų yra neįtikėtinas fenomenas, dar tebelaukiantis savo istorikų, nes Kronikos ar kitos pogrindžio spaudos leidyba jau sulaukė magistro, bakalauro darbų, šia tema apginta ir disertacija. Žinoma, viskas dar labai arti, tačiau greitai galime netekti autentiškų liudijimų žmonių, savo rankomis kūrusių Sąjūdį. Jo spauda davė pirmąsias laisvės pamokas, iš apačios, o ne iš viršaus nuleistas. Juk iki tol žmonės visiškai nežinojo, kas yra laisvas žodis, nuomonės reiškimas.

O ką daryti su kartkartėmis prasikišančiu padejavimu, kad ne tokios Lietuvos norėjome, kai ėjome į Sąjūdžio mitingus, kovojome laisvės kovas, veržėmės diržus; ne tokius tautos išrinktuosius norėjome matyti Seime ir Vyriausybėje... Kur išnyko Sąjūdžio dvasia?

Sakydamas, kad visa Lietuva kūrė Sąjūdį, turėjau galvoje tą jos dalį, kuri norėjo laisvės ir nepriklausomybės.

Reikia pripažinti, kad buvo daug žmonių, kuriems tokia idėja buvo nesvarbi, kurie buvo sėkmingai prisitaikę prie sovietinės sistemos ir kurių mes negalime dėl to teisti.

Jie buvo pripratę prie vidutiniško gyvenimo, nebadavo, ir jiems šito užteko. Juk žinome, kad žmogus gali gyventi

13

14

Kronika labai primityviomis sąlygomis. Laisvės jiems nereikėjo, nes buvo išmokyti, jog būti laisvam yra pavojinga. Tie žmonės irgi buvo įmesti į naują laisvės stichiją, visiškai jai nepasirengę. Nekalbu apie grupelę atvirai priešiškų nepriklausomybei – tokių tikrai buvo nedaug, kur kas daugiau pirmųjų. Jie irgi tapo tokie patys piliečiai, kaip ir norėjusieji laisvės.

Ir štai visi piliečiai šiandieniuose rinkimuose turi savo balsą ir reiškia labai daug. Kai dejuojame, kad Seime sėdi ne tie, kokių reikia, turime suvokti, kad kažkam vis dėlto jų reikia. Ir jie išrinkti žmonių, o ne nukritę iš Marso arba registruotais siuntiniais iš Maskvos atsiųsti.

Jie irgi yra kažkieno atstovai.

O dėl Sąjūdžio dvasios... Gyvenimas yra procesas, ir jeigu nepalaikome laisvės, jos paprasčiausiai mažėja. Niekas iš mūsų jos neatima, tiesiog mes jos nebepraktikuojame. Jei nepalaikome solidarumo, jo tiesiog nėra, nes nesame solidarūs ne tik politikoje, valstybės reikaluose, bet ir paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Tai turėtų būti kasdienės praktikos dalykai, tačiau jei tos praktikos neliks, neliks ir laisvės. Sąjūdžio dvasia, sakyčiau, yra laisvės praktika kasdienybėje, kai kiekvienas įsipareigojęs žmogus ją praktikavo savo veikla, savo pozicija ir netgi pasiryžimu aukotis. O būtent aukos dvasios, manau, labiausiai ir netekome pastaruoju laiku. Atrodytų, kad auka reikalinga susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bet ar šiandienė Lietuvos padėtis nėra ekstremali? Gal reikia apie tai pagalvoti. Pvz., Lietuvoje taip ir neišsiskleidė toks populiarus Vakaruose neatlyginamas darbas gerinant kitiems žmonėms gyvenimą.

Na, mes manome, kad valstybė turėtų tuo pasirūpinti...

Ir pamirštame, kad mes ir esame ta valstybė. Juk jinai nėra kažkoks iš viršaus nuleidžiamas pavidalas. Jeigu patys jos nepuoselėsime, nieko ir negausime. Valstybė neduoda nieko, ko nėra gavusi iš mūsų.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jūratė KUODYTĖ

Artuma / 2008 m. birželis

Iš tėvo dienoraščio Julius KVEDARAUSKAS, psichologas Ilgą laiką Tėvo diena man buvo šventė, skirta mano tėvui. Šventė tam, kad galėčiau, norėčiau, privalėčiau parodyti jam savo pagarbą ir dėkingumą. Už rūpestį, meilę, kantrybę... Ir vis rūpindavausi – kad tik nepamirščiau...

Viskas staiga pasikeitė, kai pats tapau tėvu. Ši diena jau ne tik jo, bet ir mano šventė. Ir ne vien mano, o mūsų šventė. Labiausiai – mano ir dangiškojo Tėvo. Būtent pačiam tapus tėvu artimesnis pasidarė vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų – Dievas Tėvas. Toks artimas, kad galiu švęsti kartu su Juo. Ir nebe taip svarbu, ar savi bei krikšto vaikai prisimins mane ir pasveikins. Nes didžiausią dovaną iš Dievo Tėvo jau esu gavęs – tai tėvystė. Jeigu jie manęs nepasveikins, aš pasveikinsiu juos – savo šventės proga. Ir padėkosiu, kad jie atsirado ir yra, kad padovanojo man galimybę būti tėvu. Kad priartino mane prie dangiškojo Dievo Tėvo. Ačiū jiems. Ir neabejoju, kad matydami mane džiaugsmingai švenčiantį Tėvo dieną patys norės tapti tėvais.

Kai laukėmės dukters, pradėjau rašyti dienoraštį. Keletas jo ištraukų ir citatų iš Michailo Epšteino knygos „Tėvystė“ (Otcovstvo.

Aleteja, Sankt Peterburgas, 2003), tikiuosi, patvirtins, kad tėvystė svaigina ir yra nuostabiai patraukli.

Pirmoji diena. Išaušo gražus sekmadienio rytas. Už lango dar sninga, nors jau taikosi pragysti pavasario paukščiai. Pirma naktis nugyventa ramiai – ir jau ramiau dėl ateities. Pirmoji para su Tavimi kėlė didžiausią nuostabą: viskas nauja, nepatirta, jaučiausi lyg patekęs į nepažįstamą egzotišką šalį.

Antroji diena. Daug kasdieniškų darbelių, tačiau stabdau save, idant neišsekčiau fiziškai ir neliktų jėgų tiesiog džiaugtis Tavimi ir Mama – jūs tokios gražios, būdamos šalia. Neįsivaizduoju, kaip galima nesidžiaugti gimus dukrai. „Sukūrus šeimą, vyro ir žmonos meilė nenutrūksta, bet pasikeičia į tėvišką meilę mažajai būtybei... Tėviški jausmai, kaip aukštesni, nepašalina erotinių, bet juos apima ir pakeičia. Tėvo ir dukters ryšys ypatingas, kažkuo artimas santuokiniam. Juk dukra – artimiausias žmonos, kai ji buvo mažytė, pavidalas: išvalytas nuo laiko dulkių, archetipinis mylimosios pavidalas. Dukteryje pažįsti savo likimą, polinkį būtent tokiam moters tipui. Meilė žmonai ir dukrai abipusiškai sustiprina ir maitina viena kitą – įgyjama lyg vientisa moteriška būtybė, apsaugota nuo senėjimo, keliaujanti įvairiais amžiaus tarpsniais per tavo gyvenimą. Juk mylimajam maža vien tik

Didelės ir mažos kryžkelės savo mylimosios ateities, jam dar norisi, kad priklausytų ir jos vaikystė, paauglystė, žydėjimo metai, niekam dar nepriklausę. Ir štai dukteryje trūkumas užsipildo: prarasta mylimo gyvenimo dalis, vaikiško žmonos veido ir balso žavesys – viskas dabar sugrįžta vyrui kaip tėvui.“ Trečioji diena. Ant Tavo kambario lango atskrido, nutūpė ir visą dieną pratupėjo balandis. Buvo labai keista, nes anksčiau jie niekada neatskrisdavo. O gal tiesiog nepastebėdavau... Nuskrido tik vakare, kai pravėriau langą mėgindamas jį pamaitinti.

Penktoji diena. Vakaras. Tu guli, o aš tiesiog žiūriu ir grožiuosi. Viskas taip įdomu, lyg žiūrėčiau gerą kino filmą. Kokia kova su vystyklu siekiant išlaisvinti rankas – nuo tokių dienų žmogus jau siekia laisvės! Vis apsidairai aplinkui, apsižiūri. Įdomu, ką galvoji, kaip matai kambarį – savo naująjį pasaulį?

Dvi savaitės. Velykos. Tavo dėka Prisikėlimo šventė pirmąsyk man tokia nuostabi.

Penki mėnesiai. Daug šypsaisi, į juoką atsakai juoku. Atrandu, kad Tavo buvimas labai palengvina bendravimą su savo tėvais (Tavo seneliais). „Seneliai ir močiutės... Iš pradžių vaikams labiau reikia tėvų, jie prisirišę prie tėvų kiekvienos minutės poreikiais – o paskui, kai vaikai išsilaisvina nuo šios priklausomybės, tėvai ima prie jų vis stipriau prisirišti. Maži vaikai nori būti su tėvais, kuriems rūpi savi reikalai, pagyvenę nori būti su vaikais, kuriems jau irgi pilna savų reikalų.

Simetrija atsikuria santykiuose tarp vaikų ir senelių. Ir tie, ir tie nori būti vieni su kitais. Idilija – ir vienų, ir kitų poreikiai atitinka.“ Aštuoni mėnesiai. Reaguoji į mano išėjimą: nusimeni, pravirksti. O pats giliai širdyje džiaugiuosi, kad aš, tėvas, Tau esu svarbus. Kartais pavyksta atsisveikinti džiaugsmingais pamojavimais... „Vaiką palikti fiziškai reiškia išduoti jį psichologiškai.

Vaikui neegzistuoja, jog būnant toli fiziškai galima jaustis dvasiškai artimiems. Vaikai artimo netektį pirmą kartą pajaučia jai pasibaigus, kai staiga pasirodo užmiršti veidai ir sutrikdo jį savo svetimybe. Nereikia džiaugtis, kad vaikas nepastebi jūsų išėjimo: nebuvimą jis pastebės jums grįžus, ir tada bus labai sunku.“ Dėkui Dievui, kad neretai iš darbo grįžtantį namo mane pasitinki su dideliu džiaugsmu, katutėmis.

Devyni mėnesiai. Buvome kavinėje. Tau patinka prisiartinti prie svetimų žmonių staliuko ir atidžiai į juos įsižiūrėti. Dažniausiai taip susilauki dėmesio, kartais net priverti juos nutraukti rimtus pokalbius ir užsiimti Tavimi. Tavo dėka ir aš mokausi laisviau bendrauti: vienas juk niekad nebūčiau priėjęs prie žmonių ir jų pakalbinęs, o su Tavimi tai neblogai pavyksta. „Vaiko dėka galima atrasti tiek pažįstamų, kiek vienas neatrastum per metus. Daug tėvų mano, jog vaikai jiems duoti tam, kad išsipildytų jų neišsipildžiusios sva-

jonės... Ko neturiu aš – tegul turi jis. Tegul jis neturi mano trūkumų. Bet galbūt vaikas tam ir duodamas, kad nepatenkinti savimi, pavargę nuo savęs, imtume ir save pamiltume, tiksliau, pamiltume savo vaike tai, ko nemylime savyje. Siekiant savigarbos vaikai – pirmieji pagalbininkai. Juk neįmanoma savo vaike nepamilti net ir to, ko nemėgstame savyje... Tėvystę apibūdinčiau taip: susitaikymo su savimi menas.“

Gintarės Malinauskienės nuotrauka

Prie gretimo staliuko sėdėjo sportiškai apsirengęs jaunuolis, primenantis agresyviai nusiteikusį boksininką. Kai Tu nutipenusi prie jo ėmei stebėti jo valgymą, pamaniau, kad jis netrukus atsistos ir kuriam nors iš mūsų trinktelės į nosį. O jis pažvelgė į Tave ir nusišypsojo. „Vaikas sumažina baimes. Atrodo, baimių atsiradus vaikui turėtų padaugėti, o išeina priešingai – ne mes jį saugome, bet jis mus saugo savo bejėgiškumu. Atrodo, gimus vaikui net ir karas neįmanomas, nes vaikui juk nėra net kuo gintis. Gimus vaikui pradedi ramiau galvoti ir apie savo mirtį, pomirtinį gyvenimą. Vaike lyg matai savo prisikėlimą. Vaiko gimimas – pratybos dvasiai mokytis gyventi už savo kūno ribų.“ Pradėjai aiškiai kartoti žodį „mama“. Kai mama Tavęs paklausia, kur tėvelis, atsisuki ir pažvelgi į mane. „Išgirdęs „te-te“ pirmą kartą pajutau naujai atskirtas nuo tavęs, išskirtas iš ikižodinės būtybės ir pastūmėtas į apibūdinamų objektų pasaulį. Galbūt pritapsiu prie šios svetimybės ir imsiu pats save vadinti nebe aš, o te-te.“ Gana drąsiai žengi vedama už rankos. Sektųsi dar geriau, jeigu taip neskubėtum...

Vieni metai. Tu pradėjai tikrai, savarankiškai vaikščioti. Jau galima drąsiau pasakyti – štai žmogus. „Pradėjusi vaikščioti tu labai pasikeitei. Buvai didelis vaikas, tapai mažas žmogus. Mes irgi keičiamės tavo akyse: iš kitarūšių, judančių kažkur debesyse objektų tampame tau vienarūšiai, žemiški.“

15

16

Artuma / 2008 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Švelnus vyras?

Antanas SAULAITIS SJ Puikiai atsimenu senovės Lietuvą, kai vos tik gimus sūnui tėvas į jauno medelio kamieną įvarydavo aštrius akmenis. Kol berniukas subręsdavo, jie apaugdavo mediena ir įtvirtindavo labai gerą kuoką Lietuvai nuo priešų ginti.

Jau mūsų laikais vienas po kito gimė du sūnūs. Tapę mokinukais, galėdavo vasaroti Marijos vargdienių seserų vadovaujamoje stovykloje. O mes su tėvais – per jų vestuves aš, kunigas, pirmąkart palaiminau santuoką – kasmet kalbėdavomės apie berniukų auklėjimą. Abiem tėvams rūpėjo užauginti jautrius vyrukus, ne peštukus, šiurkštuolius ar smurtininkus. Nemažai vasarų vieni kitus įtikinėjome, kad apsimoka mokyti vaikus būti švelnius, už pikta atlyginti geru, siekti aukštesnių dalykų. Po kelių dešimtmečių dalyvavau vyresniojo sūnaus vestuvėse. Norėjosi pamatyti, koks gi užaugo Dainius: ar grubus, ūmus, tradiciškai vyriškas, ar jautrus ir švelnus, o savo profesijoje ir visuomenėje – pirmos rūšies pilietis.

Tačiau apie vyrų karingumą ir švelnumą bene daugiausia sužinojau per savo draugo ir ateitininkų stovyklų bendradarbio Rimo Gražulio laidotuves. Jis mirė vos 42-ejų, tad skaudžiai išgyvenome. Prie kapo apie gimnazijos pavaduotoją Rimą žodį tarė mirusiojo bičiulis mokyklos direktorius. „Tik stiprus vyras pajėgia būti švelnus“, – suaugusiems ir gimnazistams paaiškino auklėtojas.

Spėju, kad būdvardžio „švelnus“ nemėgsta vyrai, vyriškius auklėjantys asmenys ar irzli visuomenė. Moteris turi būti grakšti ir švelni, o vyras – storžievis!.. Na, jei ne šiurkštus, tai nors atokus, įžvalgiai tylus, autoritetingas pagal savo „stoną“ šeimoje ir visuomenėje, nardantis tarp automobilių, padoriai besivaišinantis, ir

kad lepšiškumo jame nebūtų nė kvapo.

Tada žmogus prisimeni Jėzaus palaiminimą (trečiąjį iš aštuonių; žr. Mt 5, 5): „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.“ Retesnis Šv. Rašto žodis „romus“ hebrajišką „švelnus“ perteikia labai tikslia reikšme, visų pirma taikomą Dievui: švelnus yra tas, kuris prisitaiko prie kiekvieno žmogaus. Visagalis turi visą galią, tad Jis pajėgia būti švelnus. Jėzus rūpestingai prisitaikė prie liūdinčiosios, išsigandusių, sergančių, besidžiaugiančių, susirūpinusių, mažų, išalkusių, ištroškusių kažko daugiau, nežinančių, nusidėjusios, uoliųjų, nuo bendruomenės atskirtų, savanaudžių, veidmainių... – prie kiekvieno ir kiekvienos.

Atsimenu ir viduramžius, kai būdavo kariaujama su šarvais, skydais, ietimis, kardais ir minėtomis kuokomis. Vyskupai žinojo, kad vyrai – silpnoji lytis ir neiškenčia savo jėgų neišbandę kitų nenaudai. Matydami žudynes dvasininkai kai kuriose Vakarų Europos srityse įvedė iki 150 privalomų bažnytinių švenčių per metus, ir tomis dienomis būdavo nevalia kariauti (mūsų laikais žmonės aklai paklusdavo bažnytinei vyresnybei).

Algirdo Kairio nuotrauka

Silpnas, savimi nepasitikintis žmogus gali būti linkęs į psichologinį, dvasinį, fizinį smurtą savo autoritetui išreikšti bei įrodinėti. Nelengvame miesto rajone dirbantis gimnazijos direktorius labai tiksliai apibūdino vyriško švelnumo šaknį ir drauge priešingą elgseną – silpno vyriškio pagundą panašėti į traktorių.

Dievas moka smurtą ir agresyvumą perkeisti į visai naują gyvenseną. Antai šv. Petras užsimojo ir kirto kardu, o tapo Prisikėlimo liudytojų pirmūnu. Šv. Paulius engė krikščionis, o atidavė savo gyvenimą sutaikinimo Evangelijai skleisti. Šv. Ignacas, buvęs dvaro kariškis, sukūrė dvasingą atsinaujinimą. Afrikos vergus gabenusio laivo kapitonas J. Newtonas parašė žavią giesmę „Dangaus malonė nuostabi“ (angl. Amazing Grace). Skautų įkūrėjas generolas R. Baden Powellis jaunimo sąjūdžio siekiu įžvelgė taiką pasaulyje. Britų bombonešių lakūnai sudėjo aukas Dresdene jų pačių sugriautos Marijos bažnyčios kupolui užbaigti auksiniu kryžiumi. Smurtaujantis tėvas tuoj pat atsileido ir sušvelnėjo, kai dvylikametė dukrelė paklausė: „Tėveli, ar eisi šventosios Komunijos su manimi, kai aš eisiu Pirmosios?“ Nesutarimus, kivirčus galima spręsti įvairiais būdais: prievarta, pergale, bausmėmis, aplaidumu, užmarštimi.

Krikščioniška yra daryti taip, kaip Dievas veikia – perkeisti. Štai LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje galima įgyti tokią specialybę kaip konfliktų perkeitimas, pagrįstas Šv. Rašto, mūsų tikėjimo įžvalgomis, skatinančiomis prie kiekvieno prisitaikyti ir taip išspręsti, kad laimėtų visi.

Krikšto apeigoms tėvai pasirenka jiems tinkamiausius Šventraščio skaitinius. Negaliu atsistebėti, kad iš devynių tradicinių Senojo ir Naujojo Testamento atkarpėlių dažniausiai pasirenkamas Ezekielio knygos 36 skyrius su šiais Viešpaties žodžiais: „Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“ (26b). Ir paskui vargšas kunigėlis naktimis nemiega mąstydamas, kad tik tėvai suvoktų, ko jie savo berniukams ir visuomenei prašo…

Didelės ir mažos kryžkelės

Kiek kainuoja praeitis Apie sovietų okupacijos poveikį Lietuvos šeimoms Jūratė KUODYTĖ Į sovietmetį gręžiamės tada, kai aptariami mūsų valstybės istorijos, kultūros, politikos klausimai arba kai esame nepatenkinti savo dabartine būtimi, kurią laisvoje šalyje turime kurti patys: nesaugu senatvėje, nėra nemokamų sanatorijų, kolūkio laukų, kur galėdavai pasikasti bulvikių ar pasiraškyti agurkų šaltibarščiams (o dabar juk viskas kainuoja). Tokius terminus kaip agresija ir smurtas labiau taikome nūdienos visuomeniams reiškiniams apibūdinti: karas keliuose, vaikai žudo vaikus, vyrai muša savo žmonas ir t. t. Į klausimą, kodėl taip yra, atsakymų ieškome „sugedusioje“ Vakarų civilizacijoje, į kurią stačia galva puolėme atkūrę nepriklausomybę, nesirinkdami, kas gi tuose Vakaruose gera, o kas destruktyvu.

Atidesni įvairių mokslo sričių tyrinėtojai – sociologai, psichologai ir filosofai – linkę mūsų dabartį vertinti patirtos ir išgyventos praeities kontekste, ir ne abstrakčiai pareikšdami, jog dėl visko kaltas sovietmečio režimas, bet pateikdami neginčijamus įrodymus, kaip agresyvi sovietų okupacija paveikė kiekvieno iš mūsų šeimą, o tai reiškia ir kiekvieną asmeniškai.

2000-aisiais Vilniaus universitete pradėjus prof. D. Gailienės vadovaujamą tyrimą apie sovietų okupacinio režimo psichologinį poveikį žmonėms, manyta, jog viskas baigsis doktoranto disertacija ir jo laimėta Europos Trauminio streso tyrimų asociacijos premija. Tačiau paaiškėjo, kad iškylančių klausimų tiek daug, jog prireiks ne vienų metų ir daugybės studijų, siekiant ištirti ir suvokti okupacijos padarinius tiek atskiram asmeniui, tiek jo šeimai, visuomeniniams ir socialiniams ryšiams. Analizuojant pasaulio patirtį (profesorės teigimu, bene geriausi tokio pobūdžio mokslinių tyrimų ekspertai yra norvegai), tampa aišku, jog tie padariniai palieka gilius ir neišnykstančius rėžius.

Taigi tyrimai Vilniaus universitete toliau tęsiami, o apie tai, kas jais atsiskleidžia, „Artumos“ skaitytojams pasakoja VU prof. Danutė GAILIENĖ.

Sovietmečio tyrinėtojai savo žvilgsnį paprastai kreipia į politinius ir istorinius to laiko faktus, visuomeninius, kultūrinius ir socialinius reiškinius. Jūsų tyrinėjimų akiratyje – žmogus ir šeima, kurioje jis augo.

Kodėl? Ar galima tikėtis autentiškų patirčių, liudijimų, kai žinome, kad sovietmečiu daugelis žmonių gyveno dvejopą, o gal net trejopą gyvenimą?

Šeima formuoja asmens psichologinius pagrindus, pasaulėžiūrą, tapatybės jausmą, vertybių sistemą. Šeimoje išmokstame pažinti ir pripažinti save, nebijoti būti tuo, kuo esame. Perduodami vaikams savo mintis, pasaulio supratimą, tėvai vėliau tikisi palaikymo iš mokyklos, t. y. kad šeimos ir mokyklos vertybės nesikirstų, o papildytų vienos kitas, idant vaikas augtų brandžia asmenybe. Už tolesnį vaiko vystymąsi atsako visuomenė, Bažnyčia, bendruomenė, žiniasklaida – visi yra atsakingi už šviesaus, laisvo ir sąmoningo žmogaus ugdymą.

Pažvelkime į netolimą praeitį. Žaizdos dar ne visos

užgijusios, praeitis ne tokia jau tolima. Šiandien esame tokie, kokie esame, daugiausia dėl to, kad buvome priversti išgyventi sunkius laikus – okupaciją ir jos režimą. Neilgą nacistinio režimo laikotarpį savo šalyje tyrinėję norvegai atskleidė, kad net ir tie keleri okupacijos metai paveikė žmones. Nors norvegai viską pripažino: įvardijo kolaboravusius asmenis, pasipriešinimo okupantams dalyvius, pagerbė didvyrius, specialistai – gydytojai ir psichologai – pirmieji pastebėjo, kad sulig tuo niekas nepasibaigė. Represijas patyrusių gyventojų mirtingumas buvo didesnis, nors tiesiogiai jie lyg ir niekuo nesiskundė, buvo sumažėjęs jų darbingumas, žodžiu, kažkas buvo ne taip.

Apie holokausto padarinius, taip pat nacių režimą atlikta galybė studijų, tyrimų, pasekmės valstybėms ir jų piliečiams tiriami iki šiol, atlyginama patirta žala, dalijamos kompensacijos. Argi nekeista, kad apie sovietinės okupacijos poveikį ir traumas tyrimų beveik nėra?

O juk šis režimas truko ne kelerius metus, bet ištisus dešimtmečius! Ir, skirtingai negu Vakarų valstybėse, kur pasibaigus karui baigėsi ir režimas, pas mus niekas nesibaigė, o veikiau tik prasidėjo. Prasidėjo represijos, o

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės sugrįžę namo represuotieji buvo toliau persekiojami. Ir tai palietė jau nebe pavienius žmones, bet ištisas kartas.

Naivu būtų tikėtis, kad tokių tyrimų imtųsi Rusija, taigi lieka Baltijos valstybės.

Kodėl svarbu sugrįžti į praeitį? Juk net dviem kartoms tai gali būti pakankamai skausminga.

Todėl, kad kiekvienam prasminga atpažinti savyje tą įtaką, kurią padarė režimas. Tai yra savo šeimos pažinimas iš naujo, supratimas, kodėl tėvų ar senelių gyvenimo istorijos klostėsi būtent taip, o ne kitaip, netgi kodėl atskirų šeimos narių charakteriai formavosi šitaip, o ne kitaip, ir kaip tai mane asmeniškai palietė.

Mano manymu, tai svarbu ir tautos, ir kiekvieno mūsų tapatybei – kas aš esu. Šiandien negalime pasakyti, kaip paveikė vaikus vaizdai miestelių aikštėse, kur būdavo numetami nužudytų partizanų kūnai. Juk nebuvo galima vaikams paaiškinti, kas vyksta, jei norėjai išlikti pats ir juos apsaugoti. Arba kaip vaikui atsiliepė

Tomo Vyšniausko nuotrauka

auklėjimas namuose, kai jo močiutė slapta nuo tėvų jį vedėsi į bažnyčią, o tėvai draudė tai daryti. Kokią vertybių sistemą savo vaikams galėjo pasiūlyti šeimos, kurių vieni seneliai buvo tremtiniai, o kiti – stribai?.. Pokaryje gimusiųjų karta dar nespėjo pamiršti kompromisų su sąžine, kai dėl gyvenamojo ploto buvo sudaromos fiktyvios santuokos, stojama į partiją ir pan. Nemažai mūsų žmonių nežinojo tikros tiesos apie savo šeimos narius, jų slaptą veiklą, ką jie iš tikrųjų galvoja, kaip vertina reiškinius, vykstančius už namų sienų. Vienas tyrime dalyvavęs asmuo pasakojo, kaip jam palengvėjo, kai, daugelį metų kentėjęs gėdą dėl kalėjime sėdėjusios savo motinos, jis pagaliau sužinojo, kad mama buvo politinė kalinė. Šiandien jau nebekeliame klausimo, ar sovietinė okupacija padarė žalos Lietuvos šeimoms. Režimas turėjo neigiamos įtakos tiek lojalių valdžiai, tiek jai pasipriešinusių arba neutraliai besilaikiusių žmonių šeimoms. Jei sakome, kad tarp šeimos, mokyklos ir visuomenės turėtų būti harmonija, tai sovietmečiu jos ne-

Artuma / 2008 m. birželis buvo. Nė vienai šeimai tokia padėtis nebuvo palanki.

Gal tik jums, psichologams, atrodo, kad šeimoms sovietmečiu buvo blogai. Jei taip – nebūtų kartkartėmis vis ataidinčios nostalgijos aniems laikams, esą tada tvarkos, moralės ir socialinių garantijų buvo daugiau nei šiandien, knygynuose nesipuikuotų partinių nomenklatūrininkų memuarai – irgi apie tai, kad tuomet nebuvo jau viskas taip juoda, kaip dabar kai kas bando vaizduoti... Kita vertus, patys žmonės priprato, išmoko prisitaikyti, o tokie tyrinėjimai verčia perkainoti ne tik vertybes, bet ir savo gyvenimus.

Vieno studento reakcija į paskelbtų tyrimų rezultatus, bylojusius, jog nemažai mūsų žmonių nežinojo tikrosios tiesos apie savo šeimos praeitį, buvo tokia: „Na ir kas, kad nežinojo?“ Tačiau kai pasiūliau bent akimirką įsivaizduoti, kad nuo jo paties, idant išgyventų, būtų slepiama jo tautybė ir jis nežinotų esąs lietuvis, vaikinas sukluso ir susimąstė apie priverstinio melavimo ir dvilypumo padarinius.

Kai klausėme represuotų žmonių, ar juos paveikė režimas, 86 proc. atsakė teigiamai. Kai klausėme jų vaikų, kaip jiems atrodo, ar jų tėvus paveikė patirtos represijos, – tą patį patvirtino 90 proc. Jie išskirdavo tokius šio poveikio bruožus, kaip nervingumas, šiurkštumas, palaužta sveikata ir pan. Į klausimą, ar sovietmečio režimas paveikė juos pačius, ne visi atsakė tą patį: vienus labai paveikė, kiti teigė buvę apsaugoti ir gyvenę neblogai. Kai kurie pabrėžė, kad tėvai išugdė jų tvirtumą ir meilę tiesai, kurią jie labai brangina.

Kiekviena šeima rinkosi skirtingą kelią. Tie, kurie priešinosi režimui, siekdami gyventi tiesoje, neišvengiamai atsidūrė tuometinės visuomenės užribyje: negalėjo siekti aukštojo mokslo, karjeros, buvo atstumiami, neretai ir persekiojami. Kiti variantai buvo persmelkti dvilypumo, slapstymosi ir kompromisų, mėginant suderinti tiesą su melu. Juk prisiminkime kone norma tapusį gyvensenos dėsnį: vogti iš žmogaus – nuodėmė, bet iš valdžios – ne.

Ir daugelis mūsų užaugome turėdami tokį įsitikinimą. Pamenu, kai prieš rinkimus 1992 metais per televiziją buvo parodyti aštuoni Brazausko namai, atrodė, kad rinkimų baigtis aiški, kad žmonės, pamatę šitiek prisigrobto turto, aiktelės. Tačiau nieko tokio neįvyko, nes visi panašiais principais gyveno: jei galiu iš kur nors pasiimti – ir imu, jei jis gali prisigrobti, tegu pasinaudoja galimybe. Visi užaugome su tokia žinia ir net nemąstėme, kaip tai mus paveikė. Atvykusieji iš laisvojo pasaulio netruko pamatyti ir nusistebėti daugelio mūsų išpažįstama trejybe: viena sakau, kita galvoju, o trečia – darau. Ir tokio mąstymo iki šiol dar yra labai daug. Užsieniečiai, norėdami Lietuvoje plėtoti verslą, susidūrė su pažadų nesilaikymu, įtarumu, nepasitikėjimu. Turėjusieji kantrybės ištvėrė ir perprato keistus mūsų „papročius“, išmoko kitoniškų žaidimo taisyklių, tačiau sveiki žmonės suvokia tokį bendrabūvio mo-

Didelės ir mažos kryžkelės delį kaip nenormalumo išraišką. Kaip ir pyktį savo valstybei bei nepasitenkinimą ja: viskas blogai, čia mums niekas nieko neduoda, o štai Airijoje duoda. Betgi pamirštame, kad Airijos niekas šitaip nemurdė, pamirštame, kad Lietuva dabar yra ne kažkieno, o mūsų valstybė.

Sociologiniai tyrimai rodo, jog vertindama sovietinę praeitį ir siekį ištirti režimo padarinius visuomenė pasidalijusi į dvi grupes: viena linkusi pamiršti, kita – kalbėti, aiškintis, kelti į viešumą ano meto reiškinius ir jų veikėjus. Pamiršti labiau norėtų tie, kurie kolaboravo, buvo nomenklatūriniai darbuotojai ar jų šeimos nariai, o kovoję, nukentėję ar netoleravę sistemos žmonės kviečia dialogui. Deja, iki šiol nerandame būdų, kaip būtų galima kalbėtis. Juk visuomenė niekaip nereaguoja į išėjusius memuarus, tokius kaip A. Brazausko „Ir tuomet dirbome Lietuvai“, R. Vaigausko „Slaptajame protų kare“, L. Šepečio „Neprarastoji karta“. Šitokios knygos rodo, kad nėra taip, jog dabar kuriame naują ateitį norėdami pamiršti praeitį.

Kai kuriems labai rūpi jei ne pasakyti: „Mes irgi buvome aukos“, tai bent jau prisiskirti tam tikrus nuopelnus ir kuo gražiau pavaizduoti save praeityje. Žinoma, mes troškome demokratijos, ir nūdien visi turi teisę rašyti, ką ir kaip nori. Tačiau kodėl knygynuose gali pasirodyti sovietinio šnipo atsiminimai?

Nepriklausomoje Lietuvoje?! Ir visai negėda, ir visuomenė visiškai nereaguoja?! Kažkodėl sunkiai įsivaizduoju, kad Vokietijoje koks nors nacių generolas galėtų viešai taip kalbėti ir rašyti, nesulaukdamas jokios reakcijos. „Nenutrūkusi styga“ – taip vadinasi pernai išleista dr. N. Putinaitės knyga apie prisitaikymą ir pasipriešinimą sovietų Lietuvoje. Verta padėkoti autorei ir už šį leidinį, ir už puikų pavadinimą.

Manau, kad sugriuvus sovietiniam režimui, turi nutrūkti ir toji styga, kuria griežėme sovietmečiu.

Dėkojame už pokalbį.

Smurtas ir agresija kasdienybėje Kas yra agresija, nuodijanti mums gyvenimą ir griaunanti mūsų psichinę, o drauge ir fizinę sveikatą? Iš kur ji atsiranda? Šiuos dalykus žinoti pravartu kiekvienam, kad galėtume tinkamai į ją reaguoti ir nuo jos apsisaugoti. Balandžio 4 d. Stasio Šalkauskio kolegijoje Kaune šia tema surengtas seminaras, kurį vedė filosofijos dr. Bronė Gudaitytė ir psichologijos mgr. Juozas Gatavėnas.

Jums pateikiamas straipsnis yra seminaro medžiagos santrauka.

AGRESIJA yra priešiškas elgesys, kai pabrėžtinai rodomas pranašumas, naudojama jėga prieš kitą asmenį ar asmenų grupę siekiant pakenkti fiziškai arba psichologiškai. Agresija gali reikštis įžeidinėjimais, fiziniu smurtu, priešišku nusistatymu. Ji būna tiesioginė (nukreipta į patį priešiškumo objektą) ir perkeltinė (nukreipta į atpirkimo ožį). Pastarąją agresiją visuomenė vertina itin neigiamai, tad kai kurie žmonės ją nukreipia į save: kaltina, žemina patys save, žalojasi ar net nusižudo.

Priešiškas puolamasis elgesys kyla kaip atoveikis susidūrimui, kivirčui ar piktai nevilčiai.

FRUSTRACIJA, dažna agresijos priežastis, yra nemaloni psichinė būsena, pasireiškianti pykčiu, neviltimi, nerimu ir įtampa.

Ji atsiranda tada, kai vidinės ar išorinės jėgos trukdo siekti tikslo ir su jomis nepajėgiama kovoti. Vidinės jėgos – tai slopinimas, vidinis konfliktas, o išorinės – kitų asmenų prieštaravimas, kelią į tikslą užkertančios visuomenės elgesio normos. Kuo daugiau trukdžių ko nors siekiant patiriama, tuo frustracija didesnė. Didėjanti įtampa trikdo žmogaus veiklą, todėl jis ginasi agresija, sunkios situacijos vengimu. Galima sakyti, kad agresija beveik visada yra frustracijos padarinys.

Jeigu frustracija trunka ilgai, keičiasi žmogaus charakteris, atsiranda nepasitikėjimas savimi, susergama neuroze. Todėl itin svarbu gebėti nepasiduoti frustracijai ar jos išvengti.

SMURTAS yra agresijos išraiška, kai žmogus įvairiomis prasmėmis naikina save ir kitus. Ontologine, moraline prasme tai yra blogis, sielos būsenos prasme – pragaras (pvz., biblinė Kaino ir Abelio istorija). Smurto priežastys esti psichologinės, kaip antai neįgyvendintas meilės ar džiaugsmo poreikis, gėda, kaltės jausmas. Pasitaiko ir biologinių bei kultūrinių smurto priežasčių. Be jokios abejonės, agresija ir smurtas labai žaloja žmones, sukelia sunkias traumas.

ISTERIJA – viena iš šių traumų. Tai neurozės forma, kuriai būdingas itin didelis jautrumas, įtaigumas bei savitaigumas,

19

20

Didelės ir mažos kryžkelės nuotaikos svyravimai. Jos požymiai yra nesąmoningos pastangos atkreipti į save dėmesį, sulaukti kitų žmonių užuojautos, palaikymo. Isterijos apimtam asmeniui neretai būdinga psichogeninė amnezija, t. y. į pasąmonę nustumiamos, tarsi pamirštamos traumą sukėlusios aplinkybės. Dažnai skundžiamasi somatiniais sutrikimais: skausmais, pablogėjusiu regėjimu ar klausa, traukuliais, virškinimo bėdomis ir t. t. Kartu ištinka stiprūs nerimo priepuoliai. Isterija paprastai serga jauni žmonės, ypač moterys.

BAIMĖ – tai emocija, kylanti biologiniam ar socialiniam individo gyvavimui pavojingomis aplinkybėmis, susidūrus su agresija ar smurtu. Pavojaus šaltinis gali būti tikras arba įsivaizduojamas. Baimė žmogui ypač pakenkia. Ji sukelia įtampą, dėl to pagreitėja širdies plakimas, padidėja kraujospūdis, sutrinka virškinimas ir šlapinimasis. Sukaustoma psichinė veikla, senka energija, slopinami jausmai, mąstymas, valia, netenkama psichinės pusiausvyros. Žmogus pasidaro suirzęs, dirglus, išsiblaškęs, jo poelgiai ir kalba tampa nenuoseklūs.

Atsiranda baikštumas, įtarumas, nekantra, piktumas, agresyvumas ar apatija.

KOMPLEKSINIS POTRAUMINIO STRESO SUTRIKIMAS – itin sunki būsena, iš kurios išsivaduoti labai sudėtinga. Ji apima žmones po ilgai trukusios visiškos jų kontrolės, pvz., įkaitus, koncentracijos stovyklas išgyvenusius belaisvius, asmenis, kurie buvo priklausomi nuo religinių kultų, t. y. įvairių sektų. Šis sutrikimas kamuoja ir buitinį smurtą kentusius žmones, asmenis, vaikystėje patyrusius fizinę bei seksualinę prievartą, organizuoto seksualinio išnaudojimo aukas.

Visus anksčiau išvardytus asmenis kankina ištisa negandų virtinė: 1) nuolatinė liguista nuotaika, perdėtas jautrumas, piktumas, verksmingumas, agresyvumas; 2) mėginimai nusižudyti; 3) savęs žalojimas; 4) pratrūkstantis ar ypač nuslopintas pyktis (gali kaitaliotis); 5) įkyrus ar ypač nuslopintas seksualumas (irgi gali kaitaliotis).

Pakinta ir traumuotų žmonių sąmonė. Štai kai kurie skausmingiausi jos simptomai: 1) atminties susilpnėjimas, kartais visiškas jos netekimas, o kai kada – neįprastai gera atmintis; 2) savo asmens tapatybės arba tikrovės nesuvokimas; 3) patirties pergyvenimas iš naujo arba nuolatiniai jos apmąstymai.

Pasikeičia ir savivoka: apninka bejėgiškumo, kaltės jausmai, savigrauža, vienišumas, nesusikalbėjimas su kitais. Pažeisti žmonės neįstengia nutraukti santykių su smurtautoju, įsivaizduoja jį esant labai galingą, o kartais net perima jo mąstymą.

Bendravimas su kitais žmonėmis taip pat pasidaro kitoks. Atsiranda uždarumas, atsitraukimas, artimų ryšių suirimas, nuolatinis vis kito gelbėtojo ieškojimas, nepasitikėjimas savimi ir kitais, beviltiškumas, nevisavertiškumo jausmas.

* * *

Smurto ir agresijos padariniai yra pataisomas dalykas ir gydymo objektas. Į pagalbą pažeistiems žmonėms gali ateiti psichoterapeutai. Psichoterapija – ilgai trunkantis procesas, jame negalima pristigti kantrybės. Išgyti smurto auka gali tik palaikydama santykius su kitais žmonėmis. Atskirta ji negali pasveikti.

Gydymo metu atkuriama traumos istorija, ir gydymas vyksta taip, kad trauma tampa tik prisiminimu, kuris pamažu blėsta. Tada žmogus keičia savo įsitikinimus ir grįžta į pasaulį. Jis susitaiko su savimi, atkuria ryšį su kitais žmonėmis.

Deja, traumos padarinių neįmanoma visiškai pašalinti, išgijimas niekada nebus galutinis, tačiau asmens gyvenimo kokybė smarkiai pagerės.

Tiems, kurie kenčia, labiau reikia meilės negu taisyklių ir naujų įpročių.

Bet meilė išgydo tik tada, kai išmoko

Artuma / 2008 m. birželis naujų įpročių. Žmogaus koncepcija – reikia tikėti žmogaus galimybėmis, jo sugebėjimu padaryti ką nors dėl savęs – kilni ir ambicinga. Bet tik tuo atveju, jei ir jis pats tuo tikėtų. Ir kad mylėtų pats save. Pabustų iš apsileidimo ir pats imtų rūpintis savimi, atsisakydamas įpareigoti kitus ir laukti jų globos. Viena iš pagrindinių psichoterapijos taisyklių yra tokia: būti šalia, lydėti, bet ne pavaduoti.

Romualdo Rakausko nuotrauka

Svarbu turėti viltį, tikėjimą savimi ir savo ateitimi. Kaip ir visi žmogiški dalykai, kuriuose veikia meilė ir pasitikėjimas, taip ir ši galimybė vėl paimti į rankas savo gyvenimo vadžias ir duoti jam naują kryptį gali būti suvokta tik iš vidaus. Žmogaus ateitis prasideda tada, kai atgaunamas pasitikėjimas.

Gal bent ši kruopelytė žinių apie agresijos atsiradimą bei jos padarinius padės mums giliau, blaiviau ir dalykiškiau pažvelgti į šią didelę bėdą. Juk su ja susiduriame ne tik viešojoje erdvėje, bet ir savo kasdienėje buityje, ir – tai ypač skaudu – šeimose. Nemanykime, jog visa, kas čia išvardyta, susiję tik su kitais žmonėmis, blogiukais. Tokių apraiškų, lengvesnių, kartais slepiamų, pasitaiko visų mūsų gyvenime, užtat apie jas tikrai naudinga pamąstyti.

Antra vertus, vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės ilgai gyveno totalitarinėje okupacinėje santvarkoje, ir tai negalėjo mūsų nepaveikti. Taigi agresija ir smurtas bei jų padariniai praktiškai veikia visus, todėl apie tai kalbėti niekada nebus per daug.

Parengė Vanda IBIANSKA

Didelės ir mažos kryžkelės

Agresyvumas mūsų aplinkoje Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Kasdienėje kalboje vartojamo žodžio „agresija“ prasmė iš esmės sutampa su jo, kaip psichologijos termino, reikšme. Agresyviu laikomas toks elgesys, kurio padariniai kitą asmenį sužeidžia, sužaloja fiziškai ar dvasiškai. Labai liūdna, jog šiuolaikiniame gyvenime tokio elgesio apraiškų tikrai netrūksta. Ypač tada, kai kito žmogaus agresyvumas paliečia mus, pradedame svarstyti: kodėl TAI egzistuoja ir kaip su TUO kovoti? Žmonija nuo seno siekia jei ne pašalinti tokio elgesio plitimą, tai bent jau jį sumažinti. Juk jis neša nesuskaičiuojamų nelaimių, skausmo, netekčių, pradedant smurtu šeimoje ir baigiant pasauliniais karais. Deja, pastangos pažaboti tokį elgesį kol kas nėra sėkmingos. Vis dėlto kiekvienam mąstančiam žmogui kyla klausimas:

Ar kas nors šioje srityje priklauso ir nuo manęs? Šiuolaikinėje psichologijoje vyrauja bent keli požiūriai į agresiją.

Pasak vieno jų (kartais vadinamo biologiniu), agresija yra įgimta ir nulemta instinktų, padedančių išlikti kovojant už būvį gyvenimo džiunglėse. Tokios filosofijos besilaikantys asmenys savanaudiškų tikslų siekia visokiomis priemonėmis – apgaule, klasta, grasinimais, net susidorojimu. Verslininkų pagrobimai bei žūtys šiandien jau mažai ką stebina. Verslo ir politikos olimpas dažniausiai pasiekiamas tik pačių agresyviausių asmenų. O mes, ne „olimpiečiai“, dirbdami jiems ar juos rinkdami (beje, dažniausiai paveikti jų agresyvių reklamavimosi būdų), tik palaikome tokių santykių pobūdį mūsų visuomenėje.

Antruoju požiūriu agresyvus elgesys laikomas reakcija į iškilusią kliūtį, kurią asmuo siekia įveikti. Šiandienėje aplinkoje kiekvienas ras pavyzdžių, kaip dalis žmonių agresyvumu išsikovoja privilegijas ir materialinę naudą.

Tai puikiai žino paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojai, ypač savivaldybių socialinių skyrių specialistai. Neretas iš jų patvirtins, kad dažniausiai ir daugiausiai gauna rėkiantys, grasinantys skundais ir kreipimusi „aukščiau“. O darbuotojai, kurių viršininkai ydingai mano, kad klientas visada teisus, dėl ramybės tokiems nusileidžia ir skatina juos ir toliau taip elgtis. Jei einančiam šiais keliais asmeniui nepasisektų, jis būtų priverstas mokytis kitų būdų tikslui pasiekti. Deja, tokių žmonių gausėja, ir tai rodo, kad ne visi gebame būti pakankamai tvirti agresyvaus elgesio atžvilgiu, o jį toleruodami ar net nusileisdami tikrai neprisidedame prie jo mažinimo savo aplinkoje.

Agresyvūs vaikai Treti mokslininkai nesutinka su pirmųjų aiškinimu ir teigia, kad agresyvus elgesys visų pirma atsiranda dėl

neteisingo ir neatsakingo vaikų auklėjimo. Išties, juk ir agresyviausi suaugusieji pirmiausia būna vaikai. Būtent vaikystė yra tas gyvenimo tarpsnis, kai klojami žmogaus asmenybės ir tolesnio jo gyvenimo pagrindai. Tad kokios tėvų klaidos dažniausiai nulemia vaiko, o vėliau ir suaugusiojo agresyvų elgesį?

Blogas suaugusiųjų pavyzdys. Vaikai agresyvaus elgesio pirmiausia išmoksta iš savo artimųjų ir bendraamžių. Tyrimais įrodyta, kad žiauriai elgtis su kitais dažniausiai linkę tie asmenys, su kuriais taip buvo elgiamasi vaikystėje. Vaikai mato, kaip elgiasi supykę ar nesėkmės ištikti suaugusieji. Jei šie ima rėkti, kaltinti aplinkinius, daužyti daiktus ir pan., neabejotinai to išmoks ir vaikas. Televizijoje, kuri dėl tėvų užimtumo tampa vis populiaresne atžalų laisvalaikio praleidimo forma, ir filmuose rodoma daug agresijos, žiaurumo, o vaikai tai mėgdžioja ir pritaiko savo gyvenime. Šiandieninėje psichologijoje įrodyta, kad per televiziją demonstruojami smurtingi, prievartą tarpasmeniniuose santykiuose propaguojantys filmai yra tiesiogiai susiję su vaikų agresyvumo ir nusikalstamumo didėjimu.

Pataikaujantys vaikui tėvai. Nereti tėvai, norėdami gero vaikui, jam nuolaidžiauja, pataikauja, siekia patenkinti kiekvieną įgeidį. Tačiau kai vaikas užsimano to, kas pranoksta tėvų, pvz., finansines, galimybes, kyla konfliktas: vaikas nori, tėvai neduoda. Tada atžala pradeda kovoti įvairiausiais būdais, sugalvodamas tokių, kad savo vis tiek pasiektų. Tikriausiai ne vienas esame matę prekybos centre klykiantį mažylį ir išsigandusią bei sutrikusią mamą (arba tėtį, o gal ir abu) – juk aplink žmonės, visi žiūri į juos... Ir tada suaugę dažniausiai „supasuoja“ – imk ką nori, tik nurimk! Šitokiu elgesiu jie moko savo atžalą paprasto dalyko: jei ko nors nori – reikalauk, o jei neduos – rėk, spiek tol, kol gausi.

Vėliau tokį elgesio modelį vaikas perkelia ir į santykius

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės su kitais suaugusiais bei vaikais. Vienas tokio auklėjimo padarinių – absoliuti vaiko priklausomybė nuo savo norų, impulsyvių įgeidžių. Jei jis įsigeis draugo žaislo, be jokių skrupulų atims ir t. t. Tokiam vaikui jau neegzistuoja „palauk, rytoj“. Jis žino tik viena – aš noriu. Galime tik įsivaizduoti, kaip sunku būti savo norų vergu ir kiek reikia kovoti dėl to „noriu“ įgyvendinimo...

Artuma / 2008 m. birželis savo vaikams tokį požiūrį gimdytojai atima iš jų galimybę išmokti kitokių, aplinkiniams priimtinų būdų siekti tikslo. Jie pasmerkia savo vaiką nuolatinei kovai su aplinkiniais ir skaudžiai vienatvei tarp bendraamžių.

Tad kaip padėti vaikui nebūti agresyviam?

Kiekvienas vaikas, šeima, jų aplinka yra unikali. Netinkamas, agresyvus konkretaus vaiko elgesys gali būti sąlygojamas įvairiausių priežasčių. Ir vis dėlto šiuolaikinėje psichologijoje teigiama, kad agresyvaus vaiko elgesio tikimybė smarkiai sumažės, jei tėvai: 1) bus nesielgiančių su kitais agresyviai pavyzdys vaikui; 2) nemanys patys ir juolab neįteigs vaikui, jog mus supantis pasaulis yra priešiškas; 3) padės vaikui suprasti, kad užviręs pyktis neturi virsti puolamuoju elgesiu. Jie paaiškins vaikui, jog supykęs jis gali atbėgti ir prisiglausti prie tėvų, kurie supras jo jausmus Tomo Vyšniausko nuotrauka ir paguos arba pasiūlys jam nurimti Ignoruojantys vaiką tėvai. Tačiau ne mažiau pa- kelis kartus apibėgant apie namą, padarant daug privojinga, jei vaikas yra tėvų ignoruojamas ir nemylimas. tūpimų, paskatins sukurti eilėraštuką ar nupiešti tą Tuomet jis, siekdamas tėvų meilės ir dėmesio, dažnai įvykį ir pan. Kitaip tariant, tėvai turėtų patarti savo su kitais elgiasi įžūliai bei agresyviai. Kodėl? Viena iš vaikui, kaip suvaldyti pyktį ir jį paversti fizine ar kūsvarbiausių asmenybės psichologijos sudedamųjų dalių rybine energija; yra savivertė bei savigarba. Jei tėvai myli ir gerbia vai4) neskatins agresyvaus vaiko elgesio ir su juo nesiką, jo savigarba bręsta ir vystosi kartu su juo. Deja, kai taikstys, leisdami jam patenkinti savo įgeidžius; kurie gimdytojai perlenkia lazdą: peikia, nuvertina, net 5) supras, jog kartais agresyvus vaikų elgesys yra žemina savo atžalas, manydami, kad taip skatins juos psichinio sutrikimo ar psichinės ligos požymis, todėl labiau stengtis. Tėvų atstumtas ar žeminamas vaikas bū- nedels kreiptis pagalbos į specialistus. na priverstas įrodinėti savo vertę sau ir kitiems įžūliu, Baigdama sau ir kitiems norėčiau priminti, kad nedažniausiai agresyviu elgesiu, dėdamasis „kietu“. skubėtume piktintis kitų žmonių šiurkštumu. Gerai Tyrimais, o ir pačiu gyvenimu įrodyta, jog tokie pagalvoję turėsime pripažinti, kad ir patys tiesiogiai vaikai gali būti sėkmingai perauklėjami. Pakanka juos arba netiesiogiai esame prie to prisidėję – gal netinįtraukti į socialiai priimtiną veiklą, pvz., sporto ar meno kamu pavyzdžiu, gal abejingumu ar taikstymusi, gal būrelį, kur jie gali pasiekti reikšmingų rezultatų ir taip piktu žodžiu. Juk tie nelaimingi agresyvieji – mūsų atkurti savigarbą bei susigrąžinti kitų pagarbą. amžininkai: artimieji, giminės, kaimynai, bendradarVaiko agresyvaus elgesio toleravimas. Darželio biai, parapijiečiai... Ir nuo kiekvieno iš mūsų elgesio, auklėtojos dažnai skundžiasi, kad agresyvų vaiko elge- laikysenos taip pat priklauso, ar daugėja agresijos mūsį su kitais tėvai dažnai linkę toleruoti. Esą mažajam sų gyvenime, ar ne. būtina išmokti apginti savo interesus visomis priemonėmis; jau geriau pavergti kitus, nei pačiam būti po jų padu, nes kitokie santykiai tarp žmonių šiuolaikiniame gyvenime neva neįmanomi. Taip, vaikus reikia mokyti tvirtumo, bet jis anaiptol nereiškia kitų žalojimo ir skriaudimo. Tai ypač pasakytina apie agresyvų berniukų elgesį. Dažni tėvai laikosi klaidingo stereotipo, neva tikras vyras yra kovotojas, t. y. mušeika. Perduodantys

Didelės ir mažos kryžkelės

Slogioji architektūra Vanda IBIANSKA Nė vieno iš menų poveikis žmogui nėra toks ilgalaikis ir visuotinis kaip architektūros. Ji ir mūsų miestų formavimas nėra vien specialistų reikalas, nes visi gyvename tuose miestuose, ir jie mus veikia gerokai labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, nesigilinant. Nepretenduoju į profesines ir mokslines aukštumas, kalbu kaip konkretaus miesto – Kauno – gyventoja ir savo krašto pilietė.

Bene labiausiai nemėgstama kauniečių, važiuojančių per miestą, trasa tapo Savanorių prospektas. Beveidės stiklinės plokštumos, homogeniški fasadai ir architektūros nebuvimas; tai net ne antiarchitektūra, o tikrų tikriausia agresyvioji architektūra, kelianti neigiamas emocijas. Ir tęsiasi ji ne vieną ir ne du kilometrus.

Iš architektūrinių pabaisų reikia paminėti monstrą Kęstučio ir I. Kanto gatvių sankryžoje, tiesiogine prasme nužudžiusį barbakano likučius. XVII amžiaus miesto gynybinės sienos bokštą gerbė, saugojo ir jo nenustelbė Valstybės teatro rekonstruktoriai V. Dubeneckis, M. Songaila, V. Landsbergis-Žemkalnis, o mūsų dienų statybininkai nesismulkino – sukurpė baimę keliantį griozdą, kuris vyrauja ne tik barbakano, bet ir teatro erdvėje, ją galutinai sugriaudamas. Nebeliko harmonijos, pagarbos paveldui, vien kažkoks šizoidinis tūris, pretenduojantis į architektūrą. Žemutinės miesto dalies išniekinimas vadinamuoju „Nekropoliu“ jau taip ilgai apraudamas, kad belieka tik vėl ašarėlę nubraukti. Šis nesusipratimas, masinės pseudokultūros destruktyvus šalutinis gaminys dar ir suardė miesto prekybinę struktūrą, marindamas Laisvės alėją ir senamiestį.

Visi vienbalsiai plūsta sovietmečio laikų stambiaplokščių gyvenamųjų namų rajonus, ir aš noriai prisidedu prie šio choro, bet su savo pastabomis, už kurias rizikuoju būti nukryžiuota ar geriausiu atveju apmėtyta akmenimis. Apie šį baubą kalbėsiu vėliau, dabar noriu priminti ir tą nepaneigiamą faktą, jog jo dėka šimtai tūkstančių žmonių apsigyveno tegu ir prastuose, bet vis dėlto atskiruose ir bent su minimaliais patogumais butuose. Bet..., žinia, sovietmetis! Nedaug ką galėjo padaryti architektai, puikiai tai žinau! Vyko nuožmi kova su Maskvos ir Minsko tipinės statybos bonzomis už kiekvieną kvadratinį metrą ir pusmetrį naudingo ploto, nekalbant apie kitus dalykus. Širdis plyšta žvelgiant į stiklinę dėžę, atsiradusią vietoje puikaus architekto prof. A. Sprindžio kūrinio –

buvusio „Miestprojekto“, ir miestiečių jau pavadintą „Slojiku“, bei sužalotą, automobilių stovėjimo vieta paverstą aikštę priešais ją.

Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad agresyviosios architektūros pastatų autoriai stengiasi išlikti anonimais?

Vadinasi, puikiai supranta ką daro, bet už gerą piniginį atlygį pataikauja prastam užsakovų skoniui, o tiksliau – jo neturėjimui.

Kodėl ši architektūra vadinama agresyviąja? Ir kas yra videoekologija? Apie tai nors žiupsnelis žinių praverstų, net menkai besidominčiam tais dalykais Lietuvos gyventojui. Visų pirma todėl, kad architektūra veikia visus. Veiks mūsų vaikus ir jų vaikus. Agresyvi architektūra sukelia žmogui vizualinį stresą, palengva neigiamai veikdama jo psichiką. Kuo žmogus jaunesnis, tuo tas poveikis stipresnis.

Monotoniški pastatai, jų minimalizmas, vienodi fasadai, beveidė ir bedvasė architektūra provokuoja miesto gyventojo dirglumą, sukelia irzlumą ir galiausiai agresiją.

Žmogaus akys toks pat aktyvus organas kaip ir širdis, jos nenurimsta net miegant, judėdamos kas pusę sekundės. Ir ką gi jos nuolatos (!) mato? Homogeninę, visą laiką tą pačią, vienodų plokštumų pilką arba rusvą aplinką, lygius stiklinius fasadus arba juostinį įstiklinimą. Akis neturi kur apsistoti, ji už nieko „neužsikabina“. Akys patiria tokį patį diskomfortą, kaip atramos netekusios kojos, ir visa tai atitinkamai veikia smegenis.

Stiklas ir betonas mus ima spauste spausti.

O kaip jaučiasi dirbantis biure-akvariume žmogus?

Visų pirma jis ten neturi savo asmeninės erdvės. Jo individualumas suniveliuojamas, ir eilinis tarnautojas tampa keistos mašinos, įkurdintos tarp stiklo ir sintetinių dangų, sraigteliu. Viskas permatoma ir dirbtina. Net

23

24

Didelės ir mažos kryžkelės popierinės palmės plastmasiniuose vazonuose. Ar gali būti sveika tokia aplinka, neverta nei kalbėti.

Bet grįžkime prie sovietinių gyvenamųjų namų ir jų poveikio gyventojams. Tai ekonominis ir gerovės klausimas. Žinoma, turintys pinigų statosi individualius namus ir kraustosi į juos. Deja, realybė tokia, kad namą pasistatyti gali ne kiekvienas, dauguma priversti gyventi daugiabučiuose. Ką gi jie kasdien mato? Vienalytės, didelės, statinės plokštumos, kariškai griežta simetrija, tik statūs kampai, jokių kreivų linijų. Monotonija, nuo kurios norisi kaukti. Ir dar ta pilka spalva...

Biologiškai žmogus susiformavo neapsakomai turtingoje spalvų ir formų gamtoje. Jo organizmas prisitaikęs prie ritmų, matmenų, susiklosčiusių per tūkstantmečius aplink jį. Klasikinė ir pati geriausia pasaulio architektūra į visa tai atsižvelgė, todėl žmogus jos supamas tada ir dabar jaučiasi gerai. Beveidė XX a. antrosios pusės ir dabartinė architektūra šitai ignoruoja, visiškai nesidomi, ar pastatas bus fiziologiškai racionalus ir videoekologiškas.

Kitaip tariant, ar žmogui jame bus gera, jauku.

Tomo Vyšniausko nuotraukos

Kiekvienas gyvas padaras gamtoje turi savo erdvę. Net paukščiai niekada nenutupia prisiglaudę vienas prie kito, o per tokį atstumą, kad galėtų išskleisti sparnus. Taip pat yra ir su gyvosios gamtos dalimi – žmogumi. Visada sodybas – vienkiemius jis statydavo taip, kad kaimynas matytųsi, bet ne arčiau. Kitas dalykas – gatviniai kaimai, kuriuose gyveno skurdesni gyventojai. Bet ir čia kiekvienas turėjo savo pirkią ir savo kiemą. O ką turime daugiabučiuose namuose? Be privačios erdvės žmonės susvetimėja, atsiranda abejingumas ir šaltumas kaimynui, kurio kartais net nepažįstama. Atsiskyrimas sukelia ne tik nesaugumo, vienatvės jausmus, bet ir skatina asocialumą. Tai įrodytas faktas. Maža to, visa agresyvioji architektūra ne tik provokuoja psichikos sutrikimus (depresijas, neurozes), bet ir skatina nusikaltimus. Jau susiformavo atskiras mokslas – architektūrinė kriminologija, atsiradusi prieš penkis dešimtmečius Didžiojoje Britanijoje, išsiplėtojusi JAV. Šiame moksle neapsiribojama vien miesto videoekologinės aplinkos analize, prijungiant ir kriminologijos sritį vikti-

Artuma / 2008 m. birželis mologiją (nukentėjusiojo asmenybės tyrimą). Jame dėmesys kreipiamas į nepageidautinus aplinkos formavimo aspektus, skatinančius nusikalstamumą. Architektūrinėje kriminologijoje teigiama, kad turi būti aiškiai atskirta „mano“ ir „svetima“ erdvė. Daugiabučiuose tai padaryti beveik negalima, bet šis tas vis dėlto įmanoma.

Taigi, kas siūloma? Pirmiausia formuoti atskirtą namo erdvę, jį atribojant nuo aplinkos. Tai šiek tiek pavyksta aptveriant kiemus, apželdinant juos gyvatvorėmis. Namas tampa tarsi „atskiras“, ir jo gyventojai pradeda bent kiek artimiau bendrauti. Namams perdažyti keliomis spalvomis bei vertikaliai ir horizontaliai jiems apželdinti nereikia grandiozinių lėšų. Kai teritorija atskirta, gyventojai kur kas noriau imasi apželdinimo darbų. Kai kurie autoriai siūlo erdvėse tarp kiemų ir gatvėse įrengti vertikalias plokštumas paaugliams, alpėjantiems dėl grafiti. Taip bent iš dalies galima išvengti fasadų gadinimo. Taip pat rekomenduojama kelių namų grupei pastatyti miniatiūrinį „klubą“, t. y. apie 30 kvadratinių metrų pastatėlį gyventojų susirinkimams ir bendravimui laisvalaikiu. Tokie „klubai“ nėra brangūs ir, kaip rodo praktika, gana veiksmingi.

Dabar pats laikas imtis gyvenamųjų namų renovacijos, nes valstybė kompensuoja dalį lėšų. Kaune jau yra bendrijų, kurios ne tik atliko renovaciją, bet ir spėjo už ją išsimokėti, pasinaudojusios palankiomis sąlygomis.

Ji ekonomiška ir tuo požiūriu, kad apšiltinus sienas gerokai sumažėja mokesčiai už šildymą, tad įdėti pinigai gana greitai sugrįžta.

Beje, ar nekeista, kad kiekvienas lietuvis, jei tik leidžia lėšos, stengiasi nusipirkti sodybą? Ne, nekeista. Nekeista net ir tada, kai toji sodyba nutolusi 180–200 km. Juk ten jis turi savo privačią, atskirą erdvę, kurioje jaučiasi žmogumi, patiria psichinį komfortą. Dėl to verta važiuoti ten ir atgal tuos ilgus kilometrus kiekvieną savaitgalį.

Tuo tarpu daugiabutyje žmogaus tyko depresija, kiti psichikos negalavimai, irzlumas ir jei ne jo paties, tai kaimynystėje gyvenančių asocialų agresija.

Kas visa tai padarys? Turiu galvoje agresyviosios architektūros apribojimą, gyvenamųjų sovietinių mikrorajonų renovaciją ir t. t. Aišku, tik mūsų aktyvumas ir pilietinės iniciatyvos. Juk net sovietinės okupacijos metais Šv. Gertrūdos bažnyčią nuo visiško jos nustelbimo išgelbėjo Kauno inteligentai, sukeldami pakankamai didelį triukšmą! Į gyvenvietes, namus-barakus okupantai ginė žmones tam, kad juos būtų lengviau kontroliuoti, naikinti individualumą. Dabar esame laisvi, tereikia mūsų pačių iniciatyvos. Antraip ir baigsime savo dienas tose pilkose dėžutėse arba nusukdami akis, kai važiuojame tarp beveidžių stiklo masių, kurias jų statytojai bando vadinti pastatais ir teisinasi, jog stiklas dominuoja viso pasaulio statybose. Tegu dominuoja, bet čia Lietuva, o mes lietuviai, ne beždžionės!

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Gyvenimo upe – į Meilės uostą Kai iš ekranų ar tikrovėje nevaržomai liejasi aistros, kai pralaimėtos rungtynės tampa nacionaline tragedija, o šiuolaikinių aludarių statinės atrodo niekada neišseksiančios, panašėjame į gaivališkus vandenis, teškančius be naudos, plūstančius be tikslo ir krypties. Ar tikrai mums gyvenime nebereikia krantų, paties Viešpaties įžvalgiai apdėliotų akmenimis, kad neišklystume?

Pasvarstymui parengėme pluoštelį minčių iš gydytojo psichoterapeuto dr. Gintauto VAITOŠKOS ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus mons. Gintaro GRUŠO pranešimų vyrams skirtoje konferencijoje „Susivaldymas – iššūkis ir gyvenimo būdas“ kovo 8 d. Kaune, Katalikų evangelizacijos centre.

Judame pažado link Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, esame sukurti iš meilės ir jai pašaukti. Mūsų gyvenimas – tarsi upė, tekanti į gėrio jūrą, į tai, ko ilgimės ir ko neįstengiame iki galo nusakyti. Prancūzų teologo ir filosofo kun. Thomas Philippe’o teigimu, mūsų gyvenimo linija gali kilti, galime skaidrėti, šventėti, pajėgti vis labiau mylėti gėrį ir jį skleisti, o gyvenimo pabaigoje tą Gėrį susitikti, savo gerų darbų pintinę atnešti Kristui ir būti vainikuoti meilės karūna. Visi judame tos laimės, gėrio, paslapties, pažado link, tačiau prireikia daug pastangų ir kantrybės, kad neištaškytume upės vandens ir pasiektume uostą su dvasinės pilnatvės jausmu.

Sirenų vilionės Pakeliui mūsų, kaip Odisėjo, parplaukiančio į Itakę pas savąją Penelopę, tyko daugybė kliūčių. Mus, kaip ir jį, savo giesmėmis vilioja sirenos, jos žada laimės išsipildymą tuoj pat. Esame gundomi laimę patirti nedelsiant, nepaisant krantų daugelyje gyvenimo sričių. Viena jų – santuoka: joje ir vyrai, ir moterys tikisi absoliučios laimės, kuri išties neįmanoma. Ir romantinis susižavėjimas būna susijęs su tokios laimės pažadu, iliuzija. Tačiau laimei pasiekti reikia ir kantrybės, ir susivaldymo.

Kai yra sutarimas, bendrystė, sirenų vilionės neišmuša iš upės vagos. Daug galimybių žmogui užsimiršti, palikti krantus teikia dabarties vaizdų kultūra, azartiniai žaidimai, sportas, aistringi pomėgiai, valgis, gėrimai, teikiantys trumpalaikį malonumą ir iliuzinį užsimiršimą.

Kiekvienas nujaučiame, ar esame laimingas, ar mūsų gyvenimas teka teisinga kryptimi, ar sugebame išgyventi sveikatos, bendrystės džiaugsmą. Tačiau kai kurios mūsų vidinės būsenos skatina palikti krantus, nesusivaldyti, ypač kai nusižengiama Dekalogui. Mes niaukiamės kasdien viliojami pykčio, puikybės, neskaistumo: jiems pasiduodami sutrikdome gaivų upės tekėjimą.

Juolab kad kasdien po dešimtį kartų turime galimybę išsiveržti iš krantų klausydami sirenų giedojimo, žiūrėdami tam tikro turinio fotografijas, susierzindami dėl pritrupinto stalo ar išmėtytų prieškambaryje šlepečių, išskleisdami savo ego dėl kaimyno šaunumo ar dailesnio jo automobilio. Gyvenime nuolat vykstanti apokaliptinė kova stipresnė nei „Žalgirio“ kovos.

Išlikdami upėje, išsaugome nujautimą, kad judame teisinga kryptimi į aukščiausią gyvenimo tašką – susitikimą su Meile ir Gėriu. Dėl jo ir sukurtas mūsų gyvenimas tarsi vanduo, ištekėjęs iš gero šaltinio ir tekantis ten, kur pilnatviškai išsilies.

Žemėje – tik kąsnelis dangaus...

Vienas garsios komandos treneris su komanda, laimėjusia daug kovų, treniruočių sezoną pradėdavo sakydamas: vyrai, štai kamuolys. Rengtis kovoms ir labiausiai patyrę sportininkai pradeda nuo pačių tos sporto šakos pagrindų.

Svarbiausia tikėjime – žinoti atsakymą, kodėl Dievas sukūrė žmogų. O sukūrė iš meilės, kad pasidalytų su juo savo laime. Tai mūsų tikėjimo ir gyvenimo pagrindas. Dievas tam, kad pasidalytų su žmogumi savo laime, ir atsiuntė Sūnų, kuris mus išgelbėtų ir mes galėtume dalyvauti dieviškojoje laimėje.

Visi norime būti laimingi. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne laimė apibrėžiama kaip pasitenkinimo, džiaugsmo būsena. Ši laimė labai žmogiška, išgyvenama tada, kai laimime loterijoje, gauname gerą darbą, jaučiamės sotūs ar įsimylėję. Ji gera, bet laikina, nes visa tai galima prarasti. Ir meilė praeina, ji gali būti ir suvaidinta. O Dievo meilė kitokia. Tai palaima, kuri pranoksta žmogiškuosius gebėjimus, ir neužtarnaujama antgamtinė Dievo dovana, kaip ir į ją vedanti malonė. Tikrą palaimą būti su Dievu, dalytis jo laime patirsime amžinybėje. Čia, žemėje, galime jos tik paragauti. Šios laimės troškimas skatina

25

26

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos priimti lemiamus moralinius sprendimus žemiškųjų gėrybių atžvilgiu ir labiau už viską mylėti Dievą. Žinojimas, kad mūsų laukia dangaus palaima, skatina aukoti kai kuriuos dalykus čia, žemėje, kad patirtume tikrąją laimę su Dievu. „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! <...> Todėl aš <...> tramdau savo kūną ir darau jį klusnų“ (1 Kor 9, 24– 27).

Tvirtai laikytis gerame kelyje

Artuma / 2008 m. birželis propaguoja tik susilaikymą. Ji sako kitaip: aistros turi būti nukreipiamos žmogaus gėriui, jo savisaugai, išgyvenimui. Jos neturi tapti žmogų naikinančios, jį pavergiančios. Šv. Augustinas, baigęs palaidą gyvenimą ir pradėjęs gyventi krikščioniškai, savo aistrą skyrė evangelizacijai.

Visos natūralios aistros yra geros, kol valdomos, antraip jos užvaldo patį žmogų. Jei einame ydų keliu, jos mus pavergia, ir mes kenčiame. Žmogui reikia poilsio, atsipalaidavimo (pertempta styga nutrūksta), tačiau jis turi būti teisingas. Pasiduodantys sporto aistruolių manijai atitrūksta nuo realybės. Lytiniai malonumai, alkoholis, maistas – viskas gali vesti į priklausomybę. Ir persivalgymo, persigėrimo atveju akivaizdu, kaip svarbi žmogui pusiausvyra, kad jam tarnautų, o ne kenktų. Panašus pavojus tyko tų, kurie trokšta dvasinių malonumų. Ir į dvasinius dalykus neretai taip pasineriama, kad apleidžiamos kasdienės pareigos.

Daugelis turime rungtyniavimo patirties. Kai mus kas nors spaudžia, bėgame. Pralaimėję suprantame, kaip svarbu treniruotis.

Mūsų gyvenime nepaprastai didelis vaidmuo tenka įpročiams.

Teigiama, kad tik penkis nuošimčius savo veiksmų atliekame sąmoningai, daugelį (pvz., higienos įpročiai, vairavimas) – apie Dievas pats trauks mus juos negalvodami. Antraip neišprie savęs tvertume, pritrūktume valios ir Mūsų dorybės glaudžiai susidrausmės išteklių savyje. Bet kol jusios su Šventosios Dvasios dovakai kurie veiksmai tapo įpročiu, Algimanto Kezio nuotrauka nomis: išminties – su meile, suprailgai užtruko. Geri įpročiai leidžia mums kilstelėti savo gyvenimą aukščiau, tai dorybės, ve- timo – su tikėjimu, sutarimo – su protingumu, Dievo baimė – su vilties ir susivaldymo dorybe ir t. t. Dievas dančios į gėrį; blogi įpročiai – ydos – stumia į blogį.

Dorybė ir nuolankumas yra suvaldyta jėga. Tai toji pati naudoja savo malonę, kad mes galėtume augti, artėti į upė, kuri nesustodama plaukia savo vaga į priekį. Dorybė jo palaimą. Mūsų žingsnius jis papildo Šventosios Dvayra jėga panašėti į Kristų. Viskas mūsų gyvenime praside- sios dovanomis. „Nepasikliauk savimi ir savo jėgomis, da nuo minčių, iš jų kyla veiksmai. Iš pakartotų veiksmų kai stengiesi patenkinti širdies troškimus“, – sakoma Sisusiformuoja įpročiai, iš jų – gyvenimo būdas. Nuo pasta- racido knygoje (5, 2). Alkoholikai ypač mėgsta sakyti, rojo priklauso mūsų likimas. Jis gali krypti Dievo link arba jog įstengtų nebegerti, jei tik panorėtų. Pasikliaudamas ne. Ir mūsų aistros iš esmės yra pozityvios, nes jos išjudi- vien savo jėgomis, žmogus netrunka atsimušti kakta į na mus siekti gėrio. Panašiai kaip kilnojamas vis sunkesnis sieną. Šiame kelyje mes pradedame, o Dievas padeda užbaigti. Pati Šventoji Dvasia tobulina mūsų susivalsvarmuo leidžia mums pasiekti dar daugiau.

Dorybės valdo ir tvarko mūsų veiksmus. Jos skirs- dymo dorybę. Dievo baimė nereiškia, kad jis mus baus, tomos į pagrindines ir dieviškąsias. Pagrindinės keturios bet kad mes mylime Dievą kaip Tėvą ir darome viską, dorybės (išmintingumas, teisingumas, tvirtumas ir susi- kad jo neįžeistume. Tada mūsų gyvenime viskas kreivaldymas), kurias žinojo jau senovės filosofai ir Senasis piama Dievo garbei: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką Testamentas, yra tarsi vyriai, ant jų laikosi visos kitos. darote, visa darykite Dievo garbei“ (Kor 10, 31).

Kokia yra susivaldymo nuo malonumų, kurie mums Dieviškosios dorybės (tikėjimas, viltis ir meilė) kyla iš Dievo. Jos leidžia žmogui būti Dievo palaimoje, jo galimi, prasmė? Dievas kviečia mus dalyvauti jo palaidieviškojoje prigimtyje, ugdo ir gaivina kitas moralines moje. Jei įsisąmoninsime, kad tai yra mūsų tikslas, eisime dorybes. Jei jas įtvirtiname savyje, įgyjame šventumo, palaiminimų keliu (plg. Mt 5, 3–12). Suprasdami, kur einame ir kas mūsų laukia, galime puoselėti susivaldymo siekimo panašėti į Kristų įprotį. dorybę ir viltį. Jei kalbėdami apie susivaldymą pabrėšime Kad aistros tarnautų žmogaus gėriui ne savo pastangas, bet Dievo palaimos troškulį, bus daug Žmogiškieji malonumai nėra blogis. Katalikų Bažny- lengviau: pats Dievas trauks mus prie savęs. čia jų tokiais ir nelaiko. Dažnai manoma, kad Bažnyčia

Parengė Dalė GUDŽINSKIENĖ

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Kerštininkas Giovannino GUARESCHI

Liesius atmovė lenktynių dviračiu ir amerikoniškai jį sustabdė, kas reiškia pasistumti nuo dviračio sėdynės užpakalin ir apžergti galinį ratą.

Don Kamilis sėdėjo ant suolelio prie klebonijos ir skaitė laikraštį. Jis pakėlė galvą.

– Ar šias kelnes tau Stalinas padovanojo? – ramiai paklausė.

Liesius padavė jam laišką, smiliumi palietė kepurę, užšoko ant dviračio ir, kai jau buvo besukąs pro klebonijos kampą, staiga atsisuko: – Man jas popiežius padovanojo! – suriko stačias mindamas pedalus ir kaip žaibas išnyko.

Don Kamilis laukė šio laiško: tai buvo kvietimas į „Liaudies namų“ atidarymą ir pridėta iškilmių programa. Kalbos, pranešimai, orkestras ir užkandžiai. O po pietų – „Nepaprastos bokso rungtynės tarp pasižymėjusio vietos partijos sunkaus svorio čempiono draugo Mirkaus ir apskrities sunkaus svorio čempiono draugo Antulio.“ Don Kamilis nuskubėjo pasitarti su altoriaus Kristumi.

– Viešpatie, – šūktelėjo garsiai perskaitęs programą, – tai neteisinga! Jei Peponis nebūtų paskutinis avigalvis, būtų numatęs ne vaikų žaidimėlius, bet pakartotines „Dinamo“ ir „Šauniosios“ futbolo rungtynes! Aš gi dabar...

– Tu dabar nė nesapnuok jo plūsti, kad negali atsiteisti, – pertraukė jį Kristus. – Labai logiška, jog Peponis sugalvojo kai ką skirtingo. Antra, labai natūralu, kad Peponis, švęsdamas savo namų atidarymą, nerizikuoja pralaimėti. Jei įsivaizduotume, kad jo boksininkas ir pralaimėtų, nieko blogo neatsitiktų: juodu abu draugai, taigi – šeimos reikalas. Bet jo komandos pralaimėjimas prieš tavąją pakenktų partijos garbei. Don Kamili, turi suprasti, kad Peponis negalėjo leisti pakartotinių futbolo rungtynių.

– Bet, – riktelėjo Don Kamilis, – aš buvau surengęs futbolo rungtynes ir jas pralošiau!

– Don Kamili, – švelniai pertraukė Kristus, – juk tu neatstovauji partijai. Tavo sportininkai negynė bažnytinės vėliavos. Jie tegynė sporto komandą, kuri laimingu sutapimu buvo suorganizuota prie parapijos bažnyčios.

Nejau manai, kad praėjusį sekmadienį pralaimėjo katalikų tikėjimas?

Don Kamilis ėmė juoktis.

– Viešpatie, – prieštaravo, – Tu klysti, kaltindamas mane tokia mintimi. Aš tik sakiau, sportiškai kalbant, kad Peponis yra avigalvis. Todėl atleisk man, jei plyšiu iš juoko, kai jo garsusis boksininkas trečiame raunde taip gaus į kailį, kad ir savo vardą pamirš.

– Taip, aš tau atleisiu, Don Kamili. Bet man bus ne taip lengva atleisti, jei tu gėrėsies tokiu žaidimu, kur du vyrai bando kumščiais užmušti vienas kitą.

Don Kamilis plestelėjo rankomis.

– Niekados panašiai negalvojau ir niekados nesutikčiau savo dalyvavimu pritarti panašioms gyvuliškoms apraiškoms, kurios pasitarnauja tiktai brutalumo manifestacijai, nes prievartos kultas taip giliai įleidęs šaknis šių dienų masėse. Visiškai sutinku su Tavimi ir griežtai smerkiu kiekvieną sporto šaką, kur vikrumas turi nusileisti jėgai.

– Valio, Don Kamili, – pagyrė Kristus. – Jei kas nori išjudinti savo sustingusius raumenis, tam nėra reikalo kumščiais daužyti artimą. Pakanka, jei užsimovęs ant rankų gerai iškimštas pirštines, išsikrauni daužydamas pakabintą pjuvenų maišą ar sviedinį.

– Ir aš taip manau, – atsakė Don Kamilis, persižegnodamas ir paskubomis išeidamas.

– Patenkink mano smalsumą, Don Kamili, – sulaikė jį Kristus. – Kaip vadinasi tas odinis sviedinys, kurį tu pakabinai ant tamprios virvės, pritvirtintos prie lubų ir palėpės grindų?

– Man regis, „punching ball“, – murmtelėjo Don Kamilis, valandėlę pamąstęs.

– O ką tai reiškia?

– Aš nesuprantu angliškai, – paskubomis atsakė Don Kamilis.

* * *

Don Kamilis dalyvavo „Liaudies namų“ atidaryme, ir pats Peponis jį lydėjo apžiūrint patalpas. Viskas buvo puikiai įrengta.

– Kaip tamstai atrodo? – netverdamas džiaugsmu pasiteiravo Peponis.

– Žavingai! – šypsodamasis atsakė Don Kamilis.

27

28

Atokvėpio valandai – Tiesą pasakius, nemanau, kad planus būtų padaręs toks meistras kaip Staigius.

– Na, žinoma, – burbtelėjo Peponis, kuris, vienas Dievas žino, kiek buvo išleidęs pinigų, duodamas padaryti planus geriausiam miesto inžinieriui.

– Neblogas dalykas sudėti langus gulsčiai, o ne stačiai, – pastebėjo Don Kamilis. – Tokiu būdu kambariai gali būti žemi ir neatrodo tokie bjaurūs. Puiku, puiku!

Ar čia bus sandėliai?

– Tai salė susirinkimams, – paaiškino Peponis.

– Ak! Ar rūsyje įrengėte ginklų sandėlį ir vienukes pavojingiems partijos priešams?

– Ne, – atšovė Peponis. – Partijai pavojingų priešų neturime, o nykštukai gali sau laisvai vaikštinėti. Bet ginklų sandėlį, jei jis bus reikalingas, manome įrengti pas jus.

– Puiki mintis, – mandagiai atsakė Don Kamilis.

– Turėsi progą įsitikinti, kaip stropiai saugoju tamstos man patikėtą automatą, pone Peponi!

Priėjo prie didelio paveikslo, vaizduojančio žmogų su milžiniškais, žemyn pasmukusiais ūsais, mažomis akimis ir pypke dantyse.

– Šis turbūt yra vienas iš jūsų mirusiųjų? – rimtai paklausė Don Kamilis.

– Jis tebėra gyvas ir kai čia atvyks, pasodins jus ant jūsų bažnyčios bokšto perkūnsargio, – nebetverdamas pykčiu paaiškino Peponis.

– Per aukšta vieta bažnytkaimio klebonui. Aukščiausia miestelio vieta visada paliekama viršaičiui, ir aš nuo šios valandos ją užleidžiu tamstai.

– Ar suteiksite mums garbės, dalyvaudami šios dienos bokso rungtynėse, kunige klebone?

– Ačiū. Savo vietą užleidžiu Žaibui, kuris labiau už mane mokės įvertinti to žaidimo tikrąjį meną ir jo gilią auklėjamąją prasmę. Mane prireikus visada rasite klebonijoje. Jei jūsų boksininkui bus reikalingas Paskutinis patepimas, atsiųskite man Liesių, ir aš per porą minučių prisistatysiu.

Po pietų Don Kamilis ištisą valandą plepėjo su Kristumi, o paskum atsiprašė tardamas: – Esu mieguistas, tad eisiu truputį prigulti. Dėkoju už tokį gausų lietų. Mano nuomone, kviečiams jis labai pravers.

– O ypač, tavo nuomone, gerai, kad toliau gyvenantieji negalės ateiti į Peponio rengiamą šventę, – pridūrė Kristus. – Ar ne taip?

Don Kamilis papurtė galvą.

Smarkus lietus nė kiek nepakenkė Peponio šventei: žmonių prisigrūdo iš viso valsčiaus ir iš kaimyninių apylinkių, tad didžioji „Liaudies namų“ aikštė plytėjo pilna kaip akis. „Apskrities čempionas“ buvo puikus titulas, o ir Mirkų apylinkėje gerai pažinojo. Be to, tai buvo, taip sakant, susitikimas tarp miesto ir kaimo, o šitai domino visus.

Artuma / 2008 m. birželis Peponis, sėdėdamas pirmoje eilėje prie ringo, džiaugėsi tokia žmonių gausa. Be to, buvo tikras, kad blogiausiu atveju Mirkus praloš tik taškais, o tai tokiomis sąlygomis prilygtų laimėjimui.

Mušant ketvirtą valandą, po nesibaigiančio plojimo ir baisaus staugimo, suskambo pirmasis gongas, ir žmonės degte užsidegė.

Tuojau tapo aišku, kad apskrities čempionas savo stiliumi pranašesnis už Mirkų, bet Mirkus vikresnis, ir pirmasis raundas buvo nuostabus.

Peponis buvo apsipylęs prakaitu ir tarsi parako pririjęs.

Antrasis kėlinys buvo palankus Mirkui, pradėjusiam puolimą, bet netikėtai jis griuvo ant žemės. Teisėjas pradėjo skaičiuoti sekundes.

– Ne! – pasilypėjęs ant kėdės staugė Peponis. – Per žemas smūgis!

Apskrities čempionas, atsigręžęs į Peponį, pašaipiai juokėsi. Pakratė galvą ir kumščiu palytėjo smakrą.

– Ne! – nekantriai bliovė Peponis, keldamas žmonėse nerimą. – Visi matė! Pirmiau jam smogei per žemai, ir kai jis iš skausmo susirietė, tu jam tvojai į smakrą! Neįskaitoma!

Apskrities čempionas išsišiepęs papurtė pečius. Tuo tarpu teisėjas jau baigė skaičiuoti iki dešimties ir, paėmęs pargriuvusį čempioną už rankos, norėjo jį pakelti, kai prasidėjo tragedija.

Peponis nusviedė skrybėlę, vienu šuoliu pasiekė tiltelį ir, sugniaužęs kumščius, grasino apskrities čempionui.

– Aš tau parodysiu! – mykė Peponis.

– Duok jam, Peponi! – staugė įsiutusi minia.

Boksininkas nespėjo nė susivokti, kai Peponis puolė jį lyg tankas. Tačiau buvo per daug įniršęs ir nepataikė, o priešas, išniręs į šoną, dėjo šiam kumščiu, kuris taip ir prilipo prie Peponio pažiaunės. Nereikėjo per daug stipriai tvoti, nes Peponis stovėjo vietoje kaip mietas ir visai nesidengė: atrodė lyg daužomas pelų maišas.

Peponis griuvo ant žemės, o minią tarsi užliejo keršto banga, užgniauždama visiems žadą. Tuolaik, kai apskrities čempionas apgailestaudamas stebėjo ant kilimo tysantį milžiną, o minia triukšmingai staugė, į ringą įšoko kažkoks žmogėnas. Jis nenusisiautė sušlapusio lietpalčio ir nenusiėmė skrybėlės. Pagriebęs dvi dideles pirštines, gulėjusias virvių kampe ant suolelio, užsimovė jas nė neužsirišdamas, atsistojo prieš čempioną ir smogė baisų smūgį. Čempionas, aišku, išvengė smūgio, bet negalėjo atsakyti, nes priešas buvo pasirengęs. Boksininkas šokinėjo apie žmogėną, kuris lėtai sukinėjosi, ir, nutaikęs progą, tvojo jam baisų smūgį. Šis nė nesujudėjo, tik, vadžiodamas kairiąją ir dešiniąją, trenkė čempionui perkūnišką smūgį. Netekęs sąmonės čempionas nuvirto ringo viduryje.

Atokvėpio valandai Žmonės tiesiog pašėlo.

Varpininkas atnešė į kleboniją žinią ir Don Kamilis, išlipęs iš lovos, atrakino jam duris, nes atvykėlis buvo tarsi pakvaišęs ir, jei Don Kamilis nebūtų leidęs visko nuo A iki Z papasakoti, būtų persprogęs.

Don Kamilis nuėjo pranešti Kristui.

– Na? – paklausė Kristus. – Kaip sekėsi?

– Kvailių reikalas; neįsivaizduojamas netvarkos ir nemoralumo žaidimas!

– Kaip ten buvo su tavo lyg teisėjo užsimotu smūgiu? – ramiai paklausė Kristus.

Don Kamilis ėmė juoktis.

– Ką ten teisėjas! Antrame raunde Peponio čempionas griuvo lyg bulvių maišas. Tada pats Peponis įsibrovė į ringą ir pradėjo boksuoti laimėtoją. Nors jis, aišku, yra stiprus kaip jautis, bet toks molio Motiejus, jog veržėsi aklai į priekį, lyg koks laukinis ar rusas. Priešas smogė jam tiesiai į smakrą ir patiesė ant grindų.

– Tokiu būdu jo skyrius antrąkart pralaimėjo?

– Du kartus skyrius ir kartą apskritis, – juokėsi Don Kamilis. – Bet dar nebaigta. Kai Peponis nugriuvo, kitas vyras šoko į ringą ir puolė laimėtoją. Man regis, jis turėjo būti iš kaimyninio valsčiaus: milžinas su barzda ir ūsais, tvirtai atsistojęs, suspaudė kumščius ir vožė apskrities čempionui.

– Man atrodo, čempionas pasilenkė ir kirto atgal, o barzdotasis žmogus taip pat krito ant žemės, kad papildytų šią brutalią parodą? – pertraukė jį Kristus.

– Nieko panašaus! Tas žmogus buvo neprieinamas kaip nedegamoji pinigų spinta. Tada apskrities čempionas pradėjo šokinėti apie jį, kad nutaikytų patogų momentą. Ir štai tik bumbt – čempionas tvoja jam dešine. Tada aš prisidengiau kairiąja ir kad smogiau jam dešiniąja ir prapuoliau iš ringo!

– O kuo tu čia dėtas?

– Nesuprantu.

– Tu pasakei: „Aš prisidengiau kairiąja ir kad smogiau jam dešiniąja.“ – Tikrai?! Argi aš galėjau taip pasakyti?

Kristus pakraipė galvą.

– Gal sakei dėl to, kad tas žmogus, kuris numušė čempioną, buvai tu?

– Negalėčiau to patvirtinti, – rimtai atsakė Don Kamilis. – Aš neturiu nei barzdos, nei ūsų.

– Bet galėjai juos prisilipinti, kad žmonės neįtartų, jog parapijos klebonas domisi tokiu žaidimu, kur du žmonės viešai kumščiuojasi.

Don Kamilis pakėlė išskėstas rankas.

– Viešpatie, viskas yra galima: turime atsiminti, jog ir klebonas yra iš kūno ir kraujo.

Kristus giliai atsiduso.

– Atsimenu šitai, bet mes turime suprasti, kad klebonai, jei yra iš kūno ir kraujo, privalėtų neužmiršti, jog jiems duotas ir protas. Tad jei kūno ir kraujo klebonas nori persirengęs eiti pasižiūrėti bokso rungtynių, proto klebonas turėtų sudrausti jį nuo jėgos rodymo.

Don Kamilis pakratė galvą.

– Teisingai. Bet Tu turi atsiminti, kad klebonai, šalia kūno, kraujo ir proto, turi dar kažką kitą. Ir kai tas kažkas kitas pamato savo viršaitį, jo pavaldinių akivaizdoje prilipdytą prie žemės kažkokio smirdinčio miestiečio, kuris tvoja žemus smūgius (tai nuodėmė, besišaukianti dangaus keršto), tas kažkas kitas užvaldo kūno, kraujo ir proto kleboną ir priverčia jį šokti į ringą.

Kristus pakraipė galvą.

– Gal norėtum pasakyti, kad aš pripažinčiau, jog klebonai turi ir širdį?

– Apsaugok, Aukščiausiasis! – riktelėjo Don Kamilis.

– Niekad nedrįsčiau Tau patarti. Galiu tik tiek pasakyti, kad niekas nežino, kas buvo tas barzdotasis žmogus.

– Gerai, nė aš nežinau, – atsiduso Kristus. – Verčiau pasakyk, ar ką nors supranti apie „punching ball“?

– Mano anglų kalbos žinios nepažengė į priekį, Viešpatie, – atsakė Don Kamilis.

– Jei taip, mes turime nė to nežinoti, – šypteldamas tarė Kristus. – Trumpai tariant, kultūra kartais atneša daugiau blogo negu gero. Labanakt, apskrities čempione!

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Kanos šeimų bendruomenė liepos 28–rugpjūčio 3 d. kviečia į

REKOLEKCIJAS SUTUOKTINIAMS Rekolekcijos vyks Telšių V. Borisevičiaus kunigų seminarijos patalpose (Katedros g. 6).

Registracija iki liepos 14 d. tel.: 8 670 373 34, 8 676 397 44; el. p.: redac@takas.lt; mindaugas@nida.w3.lt

29

30

Artuma / 2008 m. birželis

Atokvėpio valandai

Meilė, vargai, senatvė... ir vis tiek meilė Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Turiu prisipažinti, kad, veikiausiai savo gėdai, nemėgstu moderniosios rusų literatūros. Eksperimentai su kalba bei tikrove kažkodėl neatrodo verti tokio didelio dėmesio, o plačiai įsigalėjusi naujakalbė, kupina iškraipytų angliškų žodžių ir būtinai įterpiamų keiksmažodžių, dažniau primena varganą kompromisą žmogaus, nepajėgiančio aprėpti, kas aplink vyksta, negu naują literatūros raidos pakopą.

Bet knyga, kurią dabar norėčiau pasiūlyti – Aleksejaus Ivanovo „Geografas gaublį pragėrė“, kitokia. Nesileiskite atstumiami šiurkštaus jos pavadinimo. Čia nebus nei ekstravagantiškų istorijų apie viso pasaulio naktiniuose klubuose siautėjančius naujarusius, nei šlovingų milicininkų ir šiurpių banditų susirėmimo, galiausiai nerasime ir itin smalsių vidutinio amžiaus bei labai vidutinio proto moteriškių, stebuklingai atskleidžiančių painiausius nusikaltimus. Viso to ieškokime kitose knygose. O šioje – ramus, lyriškas pasakojimas apie jauną provincijos mokytoją, jo pastangas susidraugauti su iš pradžių baisiai atžagariais, o vėliau draugiškais moksleiviais, kuriems jis surengia žygį upe, apie jo nevykusį šeimyninį gyvenimą, senus draugus ir dukrytę. Romane, kaip ir tolimoje, visų užmirštoje provincijoje, nieko ypatingo nevyksta ir, be abejo, niekada nenutiks. Mokytojas Služkinas nėra nei stebukladarys, nei didvyris, gal net veikiau nevykėlis. Užtat jis ramus, draugiškas, į viską žvelgia su ypatingu liūdnu humoru, o knyga smelkte persmelkta švelnios gėlos, užuojautos ir gailesčio šitiems niekuo neišsiskiriantiems ir nebūtinai labai patraukliems žmonėms. Ir dar čia yra vienas labai svarbus dalykas, apie kurį netyčia prasitaria pats mokytojas: „Maniau, kad šitą žygį surengiau iš meilės Mašai. O paaiškėjo, kad surengiau jį tiesiog iš meilės.“ Apie meilę būtinai reikia paskaityti...

George’ui Orwellui Lietuvoje truputį nepasisekė – jis iki šiol daugelio laikomas dviejų knygų, „1984“ bei „Gyvulių ūkis“, autoriumi. Bet tai netiesa, ir ją labai

aiškiai primena neseniai pasirodžiusios Orwello žurnalistinės apybraižos „Dienos Paryžiuje ir Londone“.

Jose autorius pasakoja savo paties išgyvenimus, patirtus skurdžiausiuose šių miestų rajonuose ieškant darbo, mėginant kaip nors ištverti, galus sudurti su galais, ir apie žmones, sutiktus tuose gyvenimo užribiuose. Bene ryškiausia šių pasakojimų mintis yra tokia: skurdas ir sunkus darbas toli gražu netaurina žmogaus sielos.

Priešingai, nuolatinis kepurnėjimasis iš vargo duobės ir nepaliaujamos pastangos kaip nors susirasti duonos kąsnį žmogų žemina, paverčia liūdnu, vilties netekusiu, užtat dažnai pykčio pritvinkusiu galviju.

Italų rašytojo Lorenzo Licalzio romano „Ko tu iš manęs tikiesi?“ pagrindinis veikėjas gyvena senelių namuose. Jis buvęs mokslininkas, branduolinės fizikos profesorius, tačiau dabar jam aštuoniasdešimt ir jis yra visiškai vienas. Sūnus mirė seniai, tebūdamas ketverių metų, vėliau mirė ir žmona; paskui profesorių ištiko insultas, ir štai – senelių namai. Nereikia tikėtis, kad apie juose leidžiamas dienas herojus pasakos linksmai ar žvaliai (knyga parašyta pirmuoju asmeniu). Tačiau senasis profesorius pasirodo esąs toks tvirtas, užsispyręs, nenuolankus ir kupinas žmogiškojo orumo (kurį senatvėje ir ligose išsaugoti be galo sunku), kad jo pasakojimus apie buitišką kasdienybę, apie šitų namų gyventojų pastangas grumtis dėl patogiausių krėslų, dėl pirmenybės keltis liftu ar kitokių mažmožių skaitai ne tik su dėmesiu, bet ir su pagarba. Maža to – būtent čia, senelių namuose, profesorius išgyvena meilę bendraamžei, buvusiai balerinai Elenai, kurios švelnumas tampa jam įkvėpimu. Ne, istorija anaiptol ne sentimentali ir be jokių pagraudenimų. Tik priminimas, kad gyvenime viskas praeina ir kad labai svarbu, kas yra tavo bendrakeleiviai kiekvieną šio kelio akimirką.

Aleksej Ivanov. „Geografas gaublį pragėrė“. Vertė Aleksas Dabulskis. Alma littera, 2008; George Orwell. „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Vertė Arvydas Sabonis. Kitos knygos, 2007; Lorenzo Licalzi. „Ko tu iš manęs tikiesi?“ Vertė Inga Tuliševskaitė. Tyto alba, 2008.

Meno pasaulyje Mu­zi­kos gar­sai (XXXV)

Sergejus Prokofjevas Vanda IBIANSKA Šis vienas ryškiausių ir talentingiausių XX a. kompozitorių nepalieka abejingų. Jo muzika arba sužavi iki jausmų protrūkio, arba sukelia įniršį. Taip buvo nuo jo kūrybinės biografijos pradžios. Prokofjevo gerbėjai visada buvo ir yra jauni arba novatoriškumą mėgstantys žmonės. Mat jo muzika neįprasta, drąsi, labai atvira ir kategoriška, kaip ir pats autorius. Tiesa, metams bėgant ji keitėsi, tarsi švelnėjo, bet liko savita ir avangardinė. Šešios operos, septyni baletai, muzika kino filmams, simfonijos, sonatos, kamerinė muzika, kūriniai fortepijonui, vokalui – iš viso per 130 darbų – toks kompozitoriaus meninis palikimas.

Sudėtinga asmenybė ir komplikuotas gyvenimas. Nors parašė 900 puslapių „Autobiografiją“, taip niekas dorai ir nesužinojo, koks jis buvo žmogus.

Paini gyvenimo kelionė Į Ukrainą atsikėlusio ruso agronomo, Soncovkos dvaro valdytojo šeimoje 1891 m. gimė sūnus Sergejus. Marijos ir Sergejaus Prokofjevų šeima buvo kaip reta išsilavinusi ir kultūringa. Į gūdaus kaimo glūdumoje plytintį dvarą iš Rusijos didmiesčių atkeliaudavo knygos, žurnalai, gaidos. Marija neblogai skambino fortepijonu ir, kaip rašo kompozitorius, dar būdamas motinos įsčiose jis kasdien po kelias valandas klausėsi Šopeno, Listo, Čaikovskio muzikos. Namuose lankydavosi išprusę bičiuliai, čia daug dėmesio buvo skiriama mokslui, kultūrai, pažangai. Šeima gyveno pasiturimai, bet labai demokratiškai. Vienturtis sūnus žaidė su valstiečių vaikais, klausėsi kaimiečių traukiamų liaudies dainų. Berniukas buvo ypatingas: jis domėjosi viskuo. Be ryškių gabumų muzikai, stebino potraukiu šachmatams, technikai, botanikai, tiksliesiems apskaičiavimams, netgi rašymui. Atsakingai į sūnaus išmokslinimą žvelgianti motina išmokė jį užsienio kalbų, davė pirmąsias muzikos pamokas ir netrukus suprato, kad berniukas sugeba neblogai komponuoti. Tačiau ji mokė vaiką ir darbštumo, atsakingumo.

Vienuolikmetį Sergejų tėvai nuveža į Maskvą ir parodo garsiam kompozitoriui S. Tanejevui. Šis susitikimas nulemia Prokofjevo ateitį. Profesorius perklausė vaiko kūrinėlius, ir tapo aišku, kad Sergušenka bus ne architektas ar eismo inžinierius, o muzikantas. Tėvai parsikviečia į Soncovkos dvarą tada dar jauną, bet jau žinomą kompozitorių R. Glierą, ir prasideda rimtos muzikos pamokos. Trylikametis berniukas tampa Peter-

burgo konservatorijos studentu. Čia jį moko N. Rimskis-Korsakovas, A. Glazunovas, A. Liadovas ir kitos garsenybės. Į Peterburgą persikelia ir Marija Prokofjeva, o tėvas lieka Soncovkos dvare, tad šeima būna drauge tik per vasaros, Kalėdų ir Velykų atostogas.

Mokslai sekasi gerai, ir 1914-aisiais, po dešimties mokymosi metų, Sergejus Prokofjevas baigia konservatoriją (kompozicijos ir fortepijono klases) ir gauna prestižinę A. Rubinšteino premiją – garsių dirbtuvių rojalį. Jaunuolis jau koncertavęs kaip pianistas, atliekantis ir savo kūrinius, žinomas Rusijos melomanams. Tais pačiais metais motina (tėvas jau miręs) išsiunčia sūnų į Londoną, kur jis susipažįsta su garsiu rusų muzikos propaguotoju užsienyje S. Diagilevu. Po šios kelionės seka Prancūzija, Italija, pažintis su I. Stravinskiu. 25erių Sergejus diriguoja savo „Skitų siuitą“ Petrograde, po pusmečio įvyksta vien jo kūrinių koncertas. Kritikai atsiliepia prieštaringai: vieni giria, kiti peikia. Tačiau salės pilnos, ypač jaunimo. Nepriklausomas, užsispyręs, visada į akis sakantis nemalonią tiesą, į kitus žvelgiantis truputį iš aukšto ir turintis savo nuomonę – toks yra Prokofjevas. Nenuostabu, kad atsiranda ir vadinančių jo muziką skandalinga, tinkama „dinozauro patelės šokiui“. Du jo baletai („Ala ir Lodijus“ bei „Juokdarys“) kol kas neišvydo rampos šviesos, bet kompozitorius užsidegęs parašyti rečitatyvų operą „Lošėjas“ pagal F. Dostojevskį.

Tuo laiku vyksta Pirmasis pasaulinis karas, 1917 m. revoliucija, tačiau Prokofjevui visa tai nė motais. Jis nepasižymi pilietiškumu, visuomeniškumu. Šiam pedantui

31

32

Artuma / 2008 m. birželis

Meno pasaulyje ir tvarkinguoliui rūpi tik muzika, šachmatai, herbariumai ir jo motina. Per revoliucijos įvykius jis atsideda kūrybai Kislovodske, kur gydosi motina. 1918 m. pavasarį pasiekęs Peterburgą, vargais negalais gauna A. Lunačiarskio leidimą išvykti „įkvėpti jūros oro ir pasigydyti“. Paskutiniu traukiniu iškeliauja per Sibirą Japonijos link ir ten du mėnesius koncertuoja. Rudenį pagaliau pasiekia Niujorką ir pradeda virtinę koncertų. Kritika ir čia arši, prieštaringa.

Vieni kelia iki debesų, kiti bjauriai užgaulioja.

Amerikoje viskas kitaip. Čia reikia turėti verslumo gyslelę, betgi Prokofjevas ir ją turi! Gyvena neblogai, daug koncertuoja ir kuria. 1921-ieji – premjerų metai. Paryžiuje S. Diagilevas pastato jo baletą „Juokdarys“, Čikagoje įvyksta operos „Meilė trims apelsinams“ premjera. Baletas atneša triumfą. Opera – antrąjį. Ir ne vien šios sėkmės džiugina kompozitorių. Pagaliau jam pavyko parsikviesti iš sovietyno visai pasiligojusią ir bemaž apakusią motiną. Su ja 1922 m. apsigyvena Bavarijos Alpių vietovėje Etalyje. Čionai iš Amerikos atvyksta jo draugė bei dainų atlikėja ispanė dainininkė Lina Ljubera-Kodina, su kuria pagaliau įteisina santykius – 31-erių Prokofjevas veda. Po metų šeima persikelia į Paryžių. Čia miršta motina. Kompozitorius labai skausmingai išgyvena jos netektį.

Vėl nepaprastai įtemptai dirba, daug koncertuoja.

Gimsta du sūnūs. 1927-aisiais Prokofjevas trims mėnesiams atvažiuoja į Sovietų Rusiją. Tokias keliones kartos kas porą metų, kol galiausiai 1936-aisiais su šeima suvis grįš į Maskvą. Po dvejų metų jį išleidžia gastrolių į Europą, bet jau paskutinį kartą.

Prokofjevo sugrįžimas į komunizmo irštvą visiškai nesuprantamas. Nors buvo apolitiškas ir nepilietiškas, jis protingas žmogus ir juk ne aklas... Prasideda bendradarbiavimas su talentingu režisieriumi S. Eizenšteinu, sukuriama muzika filmams „Aleksandras Neviškis“, „Ivanas Rūstusis“. Parašomas pluoštas nesąmonių sovietinėmis temomis: „Semionas Kotko“, „Apysaka apie tikrąjį žmogų“, „Spalio dvidešimtmečiui“ ir pan. Tačiau gimsta ir nuostabūs baletai „Romeo ir Džiuljeta“, „Pelenė“, „Akmeninė gėlelė“, opera „Karas ir taika“, puikūs kūriniai smuikui, violončelei, simfonijos.

Pagal sovietinius standartus Prokofjevas gyvena gerai: turi butą Maskvos centre, vasarnamį prestižinėje vietoje, automobilį. Sulaukęs stipriajai lyčiai pavojingo vidutinio amžiaus pasielgia kaip „tikras“ vyras: po 18-kos santuokoje praleistų metų palieka šeimą ir veda jauną poetę Miriam Mendelson. KGB, aišku, sučiumpa ir įkalina jo pirmąją žmoną Liną Ljuberą-Kodiną, kuri praleis už grotų aštuonerius metus. Sūnūs gyvena vieni, mokosi. Vienas taps architektu, kitas menotyrininku. O Prokofjevą ima kamuoti itin sunki hipertenzija. Paskutiniuosius kelerius metus jis buvo sunkus ligonis, praktiškai bejėgis. Miršta vos 62-ejų, tą pačią dieną kaip ir Stalinas – 1953 03 05.

Dėl Stalino laidotuvių isterijos Prokofjevo mirtis lieka

beveik nepastebėta. Į Novodevičjės kapines jį palydi tik negausus muzikantų būrelis, sūnūs ir antroji žmona.

Toks buvo šio genialaus kompozitoriaus gyvenimo finalas.

Būdo bruožai Sergejus Prokofjevas, kaip ir jo muzika, nebuvo paprasta, nesudėtinga asmenybė. Net ir jo išvaizda buvo išsiskirianti: labai aukštas, nepaprastai liesas, ryškiai raudonų plaukų, tik anksti pradėjęs plikti. Laikėsi principo visada sakyti tiesą, net jeigu ji būtų skaudi ar užgauli.

Buvo aštraus ir staigaus, kampuoto būdo. Labai mėgo tiksliuosius mokslus, konkretumą, ir tai atsispindėjo jo kūryboje. Žavėjosi šachmatais ir puikiai jais žaidė. Jo laikini partneriai buvo net Ch. Kapablanka, A. Aliochinas, o nuolatinis – smuiko virtuozas D. Oistrachas, kaimynas ir Prokofjevo muzikos atlikėjas. Draugavo su P. Pikasu, A. Matisu, G. Ulanova, H. Neihauzu ir kitais garsiais savo amžininkais. Mėgo madingai ir labai ryškiai rengtis. Tai buvo visiškai nepriklausomas žmogus, ne itin paisęs kitų nuomonės.

Kūrybos ypatumai Verta paminėti ir Prokofjevo – pianisto atlikėjo savitumus. Turėjo savitą fortepijoninį stilių, kuriam būdingas ypač intensyvus dinaminių instrumento galimybių panaudojimas ir su juo susiję efektai. Šalia Stravinskio, Šostakovičiaus ir Hindemito Prokofjevas yra vienas iš svarbiausių neoklasicizmo atstovų muzikoje. Jo kūriniuose apstu iliustratyvumo, humoro, išraiškingumo, puikiai dera disonansas ir tonalumas, industrinė muzika ir liaudies kūrybos motyvai.

Patys populiariausi jo kūriniai yra Klasikinė simfonija, simfoninė pasaka „Petia ir vilkas“, Trečiasis koncertas fortepijonui D-dur, baletas „Romeo ir Džiuljeta“, opera „Meilė trims apelsinams“. Dažnai atliekami ir kiti šio labai savito kompozitoriaus kūriniai: baletai „Sūnus palaidūnas“, „Juokdarys“, „Pelenė“, rečitatyvų opera pagal F. Dostojevskį „Lošėjas“, simfoninė, instrumentinė ir vokalinė muzika.

Visai Prokofjevo kūrybai būdingas savaiminis dinamiškumas, lyriškumas, ryškus humoras, griežta ritmika, harmonijos pikantiškumas. Kritikai sykį jį pavadino grakščiu mustangu, ir tai yra beveik teisinga.

Prokofjevas griežtai atmetė savo epochos pasaulio sumaištį ir destrukciją, sutrikimą, žmogaus vienatvę, bejėgiškumą. Jo muzikoje skamba pasitikėjimas, vyriškumas ir gyvenimo meilė. Tai džiaugsmo ir gyvybingumo dainius.

Jo kūryba šviesi, jaunatviška net tada, kai autorius buvo toli gražu nebe jaunas; ji kupina būties džiugesio. Apie Prokofjevo muziką rašyti, tiksliau sakant, jos aprašyti neįmanoma. Jos reikia tiesiog klausytis, nes ji ne tik skamba, bet ir kalba, šaukia, džiūgauja ir... įtikina!

Mandagumas mūsų kasdieninis

33

Kaip vyrui save pribaigti Žingsniuojant per šeštą dešimtį (ir vėliau), maloniausias būdas save pribaigti yra įsimylėti keturiasdešimtmetę. Kuo brandus vyras vyresnis, o moteris jaunesnė, tuo greičiau ir lengviau pasieksime geidžiamą tikslą.

Su keturiasdešimtmete paprasčiausia susipažinti ligoninėje ar sanatorijoje, kur gydomės skrandį (prostatą, sąnarius ir t. t.). Dar geras būdas – jos ieškoti pensininkų poilsio namuose tarp personalo, bet tinka ir suolelis parke, kur šildome prieš saulutę tai, ką tuo metu skaudena. Įsimylime greitai, sklandžiai ir dažniausiai be didesnių kliūčių. Tačiau tam, kad keturiasdešimtmetė įsimylėtų mus, turime paisyti – ne, griežtai laikytis tam tikrų taisyklių.

Puoselėjame savo išorę. Tam tikslui darome štai ką: 1) jeigu dar nenuplikome, dažome plaukus arba jų likučius; 2) kasdien šepetuku rūpestingai išplauname dantų protezus; 3) nepamirštame užsisegti kelnių prarėžo; 4) valomės nosį nelaukdami, kol nutįs varveklis; 5) priešais veidrodį mokomės trumpesnio žingsnio, kad mylimoji ne iš karto pastebėtų, jog velkate kojas.

Prieš kviesdami mylimąją pas save į svečius: 1) suslepiate visus flakonus su vaistais, tabletėmis, mikstūromis ir žolelių pakuotes; 2) gerai paslepiate guminę šildyklę (na, pūslę), elektrinę šildymo pagalvėlę, kompresų reikmenis ir medicinines taures; 3) stropiai išvėdinate namus, kad neliktų nė menkiausio vaistų, ypač korvalolio, kvapo.

Per pokalbį su mylimąja: 1) įsitaisome iš tos pusės, kuria ausimi geriau girdime;

2) rankas laikome prispaudę, kad nesimatytų jų drebulio; 3) sėdime atokiau ir šiek tiek šone, kad neaptaškytume jos seilėmis; 4) kas trečiame sakinyje neklausiame: „Apie ką aš čia kalbėjau?“, antraip parodysime, kad atmintis jau nebe ta, oi ne ta; 5) tylime, neprieštaraujame, jei mylimoji prašo atverti langą, ir nedejuojame, kad mus gali surakinti radikulitas.

Nevaišiname mylimosios: česnakais, sakydami, jog šie labai gelbsti nuo sklerozės; duona su nupjauta plutele, nes taip lengviau sukramtyti; soda, kad negraužtų rėmuo; Mezym forte tablete, kad geriau virškintų; dviem pastilėmis espumisano, kad nepūstų pilvo.

Brangiajai damai nepasakojame, bet stropiai nutylime, kad: 1) kaulai pranašauja artėjantį lietų; 2) ausys – slėgio pasikeitimą; 3) sąnariai – padidėjusią drėgmę; 4) gerklė – centrinio šildymo išsausintą orą; 5) kad skauda stuburą, sprandą, kelius; 6) labai kankina prostatitas.

Griežtai laikydamiesi šių taisyklių, neturime pamiršti ir kitų dalykų. Pvz.: 1) nesidalijame rūpesčiais, kad nuolat viskas brangsta; 2) nepasakojame, kaip taupome ir kaip mums tai sekasi; 3) nesileidžiame į epiškas naracijas apie savo velionę žmoną ar mamą, aukštindami ir pabrėždami tokias jų savybes, kaip taupumas, ekonomiškas šeimininkavimas, mokėjimas gerai užraugti žiemai kopūstus, madų bei aprangos niekinimas ir t. t.;

Algirdo Kairio nuotrauka

4) nesigiriame savo vaikais, jų karjera, turtais, laimėjimais visose srityse.

Jeigu tokį režimą ištversime dvi savaites, galime turėti vilčių, jog sulauksime mylimosios palankumo.

Tačiau pratęsę šį griežtų apribojimų gyvenimą ilgiau nei dvi savaites palūšime, ir tuo pat metu išsyk paūmės hipertenzija, reumatas, artritas, radikulitas, prostatitas. Be to, prasidės sunkus vidurių užkietėjimas, atsinaujins bronchitas bei lėtinis sinusitas. Trumpai sakant, jūs būsite save metodiškai ir nuosekliai pribaigęs. Atgulsite, galite neabejoti.

Užtat dvi savaites jausitės esąs vyras, ak, ką ten vyras – erelis! Žinoma, visą tą laiką jums kirbės slapta mintelė ir apie kūno malonumus. Teks pasitenkinti tik mintele bei prostatitu ir įtempus atmintį prisiminti, kaip mirė vienas garsus dailininkas. Ir ne tik jis.

Taigi, verčiau nerizikuoti.

Einant septintą dešimtį, naudingiau gilintis į ankstyvosios krikščionybės klasikus (tik ne šv. Augustiną!), senąsias civilizacijas bei kultūras, gydymąsi žolelėmis ir visaip stengtis neįsimylėti keturiasdešimtmečių, nes tai tikra ir neabejotina prapultis. Būkite tikri, kad nepadės nė geriausia gerontologinė klinika.

Patarimus ir perspėjimus parengė Vanda IBIANSKA

34

Artuma / 2008 m. birželis

Sveikata

Gydytojo Petro paskaitėlė rajūnams ir rajūnėms Persivalgymas – bendra brolių lietuvių bėda. Ėdrūnai bando teisintis lietuviškos virtuvės tradicijomis, nacionaliniais mitybos ypatumais ir pan. Girdi, mūsų senoliai visada sunkiai dirbdavo, tai ir užkapodavo sočiai. O ir maistas mūsų ne iš lengvųjų. Jeigu koks prancūzas užkanda varlės šlaunele ar kokia sraige, italas užriečia makaronų, tai lietuviui duok cepelinų su riebiu padažu, bulvių plokštainio su spirgais ir grietine, keptos šoninės su troškintais kopūstais!

Oi, išsisukinėjate, brolyčiai, oi, gudraujate! Jeigu dirbate kroviku arba kasate griovius, tada taip. Bet juk sėdite įstaigoje arba stovite už prekystalio! O šoninę vis vien kertate. Tačiau blogiausia net ne tai. Kur kas žiauriau yra nuolat valgyti, valgyti, valgyti... Be perstojo, bet ko, bet kur. Daugelis mūsų nespėja susizgribti ir tampa rajūnais. O tada – antsvoris, sveikatos problemos, įvairios psichologinės, buitinės ir net piniginės bėdos.

Kyla klausimas: kodėl taip elgiamės?

Juk suprantame, kad persivalgyti

žalinga! Sakome: „Neturiu valios“. Na, ne visai. Yra tokia liga – emocinis persivalgymas. Taip, taip, liga! Ji gydoma, ir tai daro psichiatrai bei dietologai.

Emocinio persivalgymo požymiai yra šie: didelis maisto kiekis suvalgomas per trumpą laiką, t. y. per 2–3 valandas; persivalgoma jau penki, šeši mėnesiai; suvokiama, jog persivalgyti yra bjauru, žalinga, kankina kaltės ir gėdos jausmai; kai yra daugiau žmonių, valgoma pasislėpus. Šios ligos priežasčių esti įvairių. Tai ir paveldėtas polinkis, ir tam tikri asmenybės ypatumai, ir išoriniai veiksniai.

Tad kodėl taip kemšame viską į save tarsi į kokį atsargų maišą?

Kai kas aiškina tai nuolatine įtampa, kurioje gyvename vis spartėjančiu tempu. Streso hormonas skatina kraujotaką, kvėpavimą, gliukozės išsiskyrimą, o

tam reikia kaloringų t. y. riebių ir saldžių produktų. Todėl nenuostabu, jog susinervinę, prastai nusiteikę traukiame prie šaldytuvo ir imame iš jo visai ne grikių košę... Kuo tai baigiasi, visi žinome: auga pilvas, kaupiasi riebalai ant sprando, šlaunų, net ant nugaros.

Silpna valia čia niekuo dėta, nes veikia kiti, sudėtingi biologiniai mechanizmai.

Sergantys emociniu persivalgymu sukemša į save daugybę maisto, nejausdami jo skonio. Dažnai teisindamiesi jie sako: „Man viskas skanu“, nors yra visai kitaip. Šie ligoniai nevemia kaip bulimikai, o tiesiog pūpso prisiriję, geria virškinimo fermentus ir laukia, kol savijauta pagerės. Konkrečios emocinio persivalgymo priežastys nėra gerai ištirtos. Spėjama, kad jų gali būti daug. Žmogaus psichika tokia sudėtinga, kad išnarplioti, kas joje vyksta, ne taip paprasta. Tačiau šios ligos gydymo būdų jau yra, todėl kreiptis pagalbos tikrai verta.

Šypsenos be raukšlių Idealus vyras negeria, nerūko, nekortuoja, nepriešgyniauja, rūpinasi vaikais, atiduoda žmonai visą algą, suremontuoja butą, padeda apsipirkti. Ir – neegzistuoja.

* * *

– Vaikai, ar žinote, kokio žvėries bijo liūtas?

Pirmas ranką pakelia Petriukas: – Liūtės, tamsta mokytoja.

* * *

Izraelio vaikai klajojo po dykumą 40 metų. Pasirodo, net Biblijos laikais vyrai vengdavo klausti kelio.

* * *

Reanimacijoje: – Mes jį prarandame! Mes jį prarandame!.. Mes jį praradome!!!

Danguje: – Viskas tvarkoje! Mes jį suradome!

* * *

Parėjo kartą slibinas namo. Susivėlino. O žmona jam ir sako: – Papūsk!

Kokia kvaila mintis...

* * *

Tėvai mobiliuoju telefonu siunčia sūnui žinutę: „Greičiau atsakyk, kaip pasisekė išlaikyti egzaminus.“ Sūnus atsako: „Viskas labai gerai, profesoriai sužavėti, prašo pakartoti rudenį.“

* * *

Interesantas: „Pas jus čia daug musių.“ Valstybės tarnautojas: „Taip, o jei tiksliau – 317.“

* * *

– Alio, Petrai, tu kur?

– Aš prie telefono.

Gyvenimas kaip senas vynas

Du sopuliai ir truputis plūdimosi Vanda IBIANSKA Yra dvi temos, kuriomis kalbėti ir rašyti švelniai neįmanoma. Ką ten neįmanoma, greičiau neleistina.

Jos svarbios kiekvienam Lietuvos piliečiui, aktualios visiems žmonėms.

Pirmoji iš jų yra televizija plačiąja prasme. Turiu galvoje ne tik lietuviškus kanalus, bet ir tuos, kuriuos mūsų šalies piliečiai – verslininkai bruka per kabelinę ar palydovinę televiziją.

Televizijos populiarumo aiškinti nereikia. Lygiai ir jos poveikio vaikams, jaunimui bei mažiau atspariems vyresnio amžiaus žmonėms. Daugumos namuose ši mašina „dirba“ įjungta nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro.

Ką ji rodo? Panagrinėkime vienos savaitės programas.

Loterija – septynis kartus (LTV). Serialai – visiškai kuklaus, švelniai tariant, intelekto žmonėms – apie dešimt per keturis lietuviškus kanalus, jei neskaičiuosime skirtų vaikams, visą dieną. Patį geriausią laiką lietuviškieji kanalai skiria tokioms laidoms, dėl kurių tikrai turėtų būti gėda. Tai „Būna ir geriau“ (LTV), „Solo su orkestru“,

„Kelias į žvaigždes“, „Vaiduoklių medžiotojai“ (LNK), „Puikusis šou“, „Abipus sienos“ (TV3), „Baimės faktorius“, „Nepaaiškinami faktai“, „Su Palmira“ (BTV). Taip ir neaišku, kokiais kriterijais vadovaujasi kanalų vadovybės ir kokių tikslų jos siekia. Įtikti pačiam prasčiausiam skoniui? O gal, jų nuomone, visi Lietuvos gyventojai yra silpnapročiai, psichiškai neišsivystę?

Pasakysite, dar rodo filmų. Nagi, nagi, kokios čia krypties laikomasi? Štai vienos dienos kino juostos:

„Nusikalstami protai“, „Vienveidis“ (kriminalinis), „Žudikai“, „Senis“ (trileris), „Siejantis ryšys“ (kriminalinis trileris), „Mentai“. Kituose tą pačią dieną rodytuose filmuose (tai buvo sausio mėnesį, bet nuo tada niekas nepasikeitė) irgi plūdo kraujas, skirtingų lyčių (gerai, kad ne tos pačiõs!) žmogystos būtinai rodė lytinę sueitį. Beje, kopuliacija (žmonių, ne gyvūnų) – būtinas kiekvieno mums televizininkų parinkto kino kūrinio dėmuo.

Filmų be kraujo, lavonų, snukiadaužio ir lytinių aktų su atsitiktiniais partneriais Lietuvos televizijos mums neperka. Atsikirtimai, kad, girdi, jei nepatinka – nežiūrėkite, yra ne tik kad įžūlūs. Paskui stebimės, kad vos trylikos keturiolikos metų sulaukę paaugliai pradeda lytinį gyvenimą, yra šiurpinamai agresyvūs, geria alkoholinius gėrimus, kad jaunėja nusikaltėlių amžius ir daugėja nusikaltimų.

Pasakysite, kad visa tai – senos naujienos? Taip, senos. Bet jau pripratome prie jų ir tylime, o pragaištingas darbas tebevyksta. Netgi sąlygiškai mažiausiai užteršta LTV ėmė nesibodėti kartkartėmis paleisti kraujo srovės, numesti kelių lavonų, pakočioti savo filmų veikėjų lovoje. Ir nieko!

Kol kas garbinga ir inteligentiška išlieka tik LTV2, neįsileidžianti šiukšlių, pamazgų, kraujo ir nesusirgusi kaip kiti keturi lietuviški kanalai liguistu potraukiu lavonams. Simpatijų jaučiu ir TV1 kanalui, per kurį vos ne kasdien 21 val. įmanu pažiūrėti vertingą ar bent jau padorų filmą. Žinoma, galima teisintis reitingais, dūsauti: „O kaip tada reklama?“ Deja, deja. Tie, kurie turi pinigų pirkti, tikrai nespokso į jūsų brukamą reklamoje niekalą, tai ko kišate jiems šlamštą? Neištveriu nesiplūdusi ir dėl „Elito kino“ bei „Snobo nakties“ (ir sugalvok tu man tokius pavadinimus!). Vienas ir kitas paleidžiami tokį vėlyvą vakarą, kai dirbantys žmonės taisosi miegoti, nes 7 val. ryto turės keltis. Kam tada šie filmai skirti? Pirmąsias paskaitas pramiegantiems studentams, bedarbiams ar nemigos kamuojamiems senoliams?! O geriausias laidų rodymo laikas, žinoma, skiriamas tiems, kuriuos mūsų

35

36

Gyvenimas kaip senas vynas televizijos bosai slapta greičiausiai vadina liumpenais, runkeliais ar liaudimi...

Apie visuomenines ir politines laidas taip pat sunku kalbėti. Populiariausios, t. y. „Spaudos klubas“ ir „TV forumas“, kelia žiovulį arba graudulį. Kiekvienas žurnalistas, turintis universitetinį diplomą, puikiai išmano žiniasklaidos „katekizmą“. Žino, bet paklūsta... kažkam? O gal kitaip nesugeba? Negalima nutylėti ir aktyvaus Lietuvos rusinimo pasitelkiant televiziją. Ypač tuo pasižymi BTV, labai mėgstanti rusiškas laidas, ir kabelinė televizija. Kurį kanalą įsijungsi – visur rusų kalba. Klauso žmonės Rusijos žinių, žiūri laidas ir... balsuoja už Paksą, Uspaskichą.

Labai jau tuos rusiškus kanalus mėgsta vyresnioji karta, čia nepaneigsi.

O ką galima daryti? Daug ką. Esame piliečiai, turime savo teises, todėl rašykime, šaukime, pagaliau piketuokime. Pati savo akimis mačiau Barselonoje piketą žmonių, protestuojančių prieš erotinių ir žiaurių filmų rodymą tokiu laiku, kai juos gali pamatyti vaikai. O pas mus? Mamos ir tėčiai piktinasi virtuvėse...

Televizija kol kas ir kur kas labiau nei kompiuteris veikia mūsų vaikus, jaunimą. Suaugusius – taip pat.

Namų šeimininkės, pensininkai, aišku, žiūri ir žiūrės muilo operų serialus ir turi tam teisę. Tačiau bent jau pagrindinių kanalų bendrasis fonas, tonas ir kokybė privalo būti kitokie. Kodėl turime leistis paverčiami mankurtais?

Silvijos Knezekytės nuotraukos

Antroji rūstybę kelianti priežastis yra karas keliuose. Daug kalbama, šūkaujama, o rezultatai kol kas niekiniai: žmonės kasdien žūsta arba yra sužalojami.

Nemalonu klausyti, kai aukšto rango policininkas postringauja, kad bausmėmis nieko nepasieksime.

Amerikiečiai pasiekė, o mes, girdi, nepasieksime! Kam jau kam, o teisinių žinių turinčiam žmogui privalėtų būti žinoma, kad už nusikaltimą baudžiama. Taip yra nuo šumerų laikų, nors ką ten šumerai! Tereikia pasiskaityti Senąjį Testamentą! O lietuviams atrodo, kad

Artuma / 2008 m. birželis viskas priklauso tik nuo darželinukų bei moksleivių auklėjimo aiškinant jiems kelių eismo taisykles. Kai dvidešimtmetis džigitas praras automobilį, sumokės solidžią baudą ir dar kokį mėnesį kitą pasidarbuos kiemsargiu, o paskui bus pagarbintas jei ne per TV, tai bent internete, išsyk taps atsargesni jo draugeliai. Apie jį patį nekalbu, nes vairuotojo pažymėjimą reikėtų atimti bent penkeriems metams, o paskui vairuotojo teisių egzaminą tegu laiko iš naujo.

Lyg kažkas ir daroma pas mus, bet kažkaip nežymiai, retai, kad net nepastebima...

Kelių policijos panaikinimas gal ir buvo klaida, o gal ir ne, nuomonės neturiu. Bet kad policininkai verste verčiami imti kyšius – irgi faktas. Vieša paslaptis, jog vairuotojai visada kartu su teisėmis ir techniniu talonu turi 50 litų kupiūrą, nes tokia taksa už nedidelį greičio viršijimą. Tik kaip tam policininkui išgyventi, jei jo alga mažesnė už sumą, kurią surenka profesionalus elgeta? Idealizmu vaikų nepamaitinsi, mokesčius reikia mokėti, o bankas ima litais, ne idealais. Kol nebus sutvarkyti keliuose patruliuojančių pareigūnų atlyginimai ir neįvestos tikros bei griežtos bausmės už kyšio paėmimą mažinant tuos atlyginimus, tol kyšininkavimas klestės.

Niekur kitur nemačiau tokio chuliganiško ir storžieviško vairavimo kaip Lietuvoje. Nebent Turkijoje ar Tunise, bet ten kažkodėl nepalyginti mažiau avarijų.

Pas mus išvažiuojant į užmiesčio kelią reikia triskart persižegnoti, nes kur tik didesnis greitis, ten giltinė ir tyko aukų. Nors, tiesą sakant, ir Kaune išvažiuodama į darbą persižegnoju...

O čia samprotauja: vaikus ir paauglius, mat, eismo taisyklių išmokyti tereikia, ir bus tvarka. Kurgi ne, bus kaip prie Pakso, sykį jau buvo. Nenustebsiu, jei aukštoji valdžia ir policijos bosai dar ir Lenočką ar kokį kitą ekstrasensą pasiūlys situacijai gelbėti. Aišku, vaikus mokyti reikia, bet girtus ir chuliganiškai vairuojančius suaugusius būtina bausti ne tik griežtomis, bet ir gėdingomis bausmėmis, kad raudonuotų ilgai ir prisimintų visą gyvenimą.

Socialdemokratai mums „padovanojo“ ilgąjį gegužės savaitgalį. „Dovanėlė“ Lietuvai kainavo 14 gyvybių.

Tarp jų – nepilnamečių, vieno neįgalaus jaunuolio. Ar čia bereikia kokių nors komentarų?..

Tokie tad du sopuliai mane užkniso ir sukliudė parašyti linksmą, nuotaikingą opusą. Atleiskite. Kartais senas vynas ima ir nežinia nuo ko apkarsta. Taip jau būna, ką darysi. Bet pažadu pasitaisyti! Tikrai!

Lietuvos katalikų žiniasklaida

„Artumos“ viešnagė Lukšiuose Balandžio 27-ąją „Artumos“ redakcijos darbuotojai svečiavosi Vilkaviškio vyskupijos Lukšių parapijoje. Mielo ir malonaus klebono kun. Gvido Pušinaičio pakviesti, dalyvavome šv. Mišių aukoje, o paskui pabendravome su žurnalo skaitytojais. Pilnutėlaitėje parapijos salėje kalbėjomės apie žurnalo istoriją, planus, atsakinėjome į susirinkusiųjų klausimus. Susitikimas pasibaigė pokalbiu pilietinėmis temomis ir jaukia agape.

Nuoširdžiai dėkojame kun.

Gvidui Pušinaičiui už pakvietimą, mokytojui Vytautui Armonavičiui – už padovanotą gražų leidinį „Kur žodžio tėviškė“, išsamiai supažindinantį su Šakių rajonu, o visiems kitiems šauniesiems zanavykams – už domėjimąsi krikščioniška spauda bei jos palaikymą.

Birželį sukanka 200 metų, kai buvo įsteigta Lukšių parapija. Šia proga širdingai sveikiname jos žmones ir vienijamės su jais maldoje už lukšiečių, Šakių krašto ir mūsų Tėvynės dvasinę bei materialinę gerovę. „Artumos“ redakcija

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams.

Nuoširdžiai dėkojame!

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 6 (225) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: VšĮ Lietuvos Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 19387 Tiražas 12 100 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2,5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Dievo ir žmogaus artumoje...

Nepamirškite užsiprenumeruoti ARTUMĄ antrajam šių metų pusmečiui Užsiprenumeruoti galite bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

Indeksas 5010.

1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 6 mėn. – 24 Lt. Užsisakant redakcijoje 1 mėn. kaina – 2,50 Lt, 6 mėn. – 15 Lt. Taip pat galime pristatyti ir į parapijas, kuriose susidarytų didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai