Artuma

Artuma 2008 m. liepa–rugpjūtis

7/8

Ga­ny­to­jų žodis Lietuvos Vyskupų Konferencijos komunikatas dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos (2008-06-03) Didžiai prasminga, kad minėdamas Lietuvos laisvės vedlio – Sąjūdžio – įkūrimo dvidešimtmetį mūsų Nepriklausomos valstybės Parlamentas patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją.

Tai dokumentas, kuriame įtvirtintų vertybinių pasirinkimų stoka ligšioliniame laisvės kelyje lėmė blaškymąsi tarp žmogaus prigimties, civilizacinės tradicijos nulemtų ir vienadienės mados ar naudos diktuojamų orientyrų. Koncepcijos įgyvendinimas leis mūsų tėvynėje kurti atsakingesnę, brandesnę, į ateitį orientuotą visuomenę. Santuoka – sąmoningai duota tarpusavio priesaika – grindžiama šeima suteikia didžiausias orumo, saugumo ir deramo rūpesčio garantijas kiekvienam vaikui, kiekvienai motinai ir tėvui, kiekvienam neatšaukiamą įsipareigojimą prisiimančiam žmogui.

Reiškiame dėkingumą Koncepciją inicijavusiems, ją rengusiems ir rėmusiems politikams; su pasitenkinimu pabrėžiame, kad beveik visose partijose buvo jos rėmėjų, o tai reiškia, kad įmanomas platus sutarimas gyvybiškai svarbiais Lietuvai klausimais. Džiaugiamės plačiu visuomenininkų ir specialistų ratu, kuris reikšmingai prisidėjo visuose Koncepcijos rengimo ir svarstymo etapuose, aktyviai dalyvavo vaisingoje viešojoje diskusijoje, palietusioje daug pamatinių visuomenės sandaros ir žmogaus sampratos klausimų. O labiausiai džiugina ir optimistiškai nuteikia gausus, sąmoningas pačių šeimų įsitraukimas į Koncepcijos aptarimą – jei šeimos ir toliau telksis ryžtingai ginti savo teises bei vertybes, jų balsą išgirs tiek politikai, tiek valdininkai.

Apgailestaujame, kad Koncepcijos oponentai mėgino supriešinti visuomenę, teigdami esą projektas diskriminuoja vienišas motinas, jų vaikus bei našlaičius. Atkreipiame dėmesį, kad labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių valstybinę globą reglamentuoja ir turi užtikrinti kiti įstatymai. Koncepcija specialiai pabrėžia Konstitucijoje įtvirtintą lygios visų vaikų ir motinystės globos principą, tačiau jos pačios tikslas visai kitas: iškelti valstybei rūpimos raidos gaires, nurodyti pageidaujamą perspektyvą – tėvo ir motinos meilės bei rūpesčio supamos vaikystės perspektyvą. Ne mažiau apmaudu, kad švenčiant išsilaisvinimo sukaktį Koncepcijos oponentai kėlė kitų valstybių tikro ar tariamo nepasitenkinimo mūsų Parlamento sprendimais argumentą. Pamatiniai Europos Sąjungos dokumentai, pasaulio šalių bendrabūvio normos pripažįsta, kad šeimos teisė ir parama jai yra išskirtinė kiekvienos valstybės kompetencija.

Turime vilties, kad ateityje Seimo nariai dažniau ras savyje jėgų, išminties, politinės valios peržengus ambicijų takoskyras imtis valstybei bei tautai išties svarbių sprendimų.

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

LVK pirmininkas

LVK vicepirmininkas

Tamkevičių ir Bačkių šeimos.

Nuotraukos iš parodos-akcijos „Mano šeima“

1

Laiškas skaitytojams Šaunieji „Artumos“ skaitytojai ir bičiuliai, pagaliau! Pagaliau galime pasveikinti vieni kitus, nes Seimas vis dėlto patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, dėl kurios, drauge su didžiuliu Jūsų palaikymu, taip sirgome. Iš tiesų dar pakankamai net nesuvokiame, kokią – neįkainojamą – dovaną ateities kartoms padarė sveikos nuovokos nepraradę seimūnai. Ir mes patys padovanojome ją vieni kitiems, palaikydami būtent tokią Šeimos koncepciją, kurią įgyvendindama Lietuva tikrai sustiprės ne tik morališkai, bet ir medžiagiškai! Paliudysime ne tik Europai, bet ir visam pasauliui, kad esame nors ir maža, tačiau sveika, gyvybinga ir išmintinga Tauta! Džiaukimės ir didžiuokimės!

Ir toliau darbuokimės šia linkme. Mat oponentai nesnaudžia: arši jų kova byloja, kad jie gerai supranta šio dokumento vertę ateičiai! Stumiami nauji antišeiminiai projektai (pvz., prisidengiant kovos prieš smurtą šūkiais, norima priimti Apsaugos nuo smurto šeimoje koncepciją ir taip smurtą susieti tik su šeima, lyg visos jo priežastys būtų šeimoje!?); nepaliaujama kovoti ir dėl Šeimos politikos koncepcijos: Seimo pirmininkas Č. Juršėnas iki paskutinės minutės delsė ją pasirašyti, nors parlamento valia jau buvo aiškiai ir galutinai išsakyta, socdemai ką tik sužlugdė pirmuosius Koncepcijos įgyvendinimo žingsnius – siekį įkurti Šeimos ir vaiko reikalų komitetą Seime ir t. t. Kadangi melaginga informacija toliau skleidžiama, pateikiame Jums visą Koncepcijos tekstą: pamatysite, koks jis įdomus beigi teisingas; ir patys pabandykite atrasti jame bent vieną diskriminacinį ar antikonstitucinį teiginį (būtent tuo kaltinamas šis dokumentas)! Taip pat pridedame ir balsavusiųjų pavardes, idant galėtume jiems tinkamai atsidėkoti.

Na, ir pagaliau – dvigubas „Artumos“ numeris, kurį bandėme parengti kuo vasariškesnį. Ir pagalvojome, kad stabtelėjus po karštos dienos ar visų metų įnirtingų darbų būtų smagu paskaityti, pasvarstyti džiaugsmo tema.

Todėl žurnalo viršeliui šįkart parinkome palaimintojo Fra Angelico didžiulio paveikslo „Paskutinis teismas“ (1432–1435 m., tempera ant medžio) fragmentą, vaizduojantį Rojaus kampelį… Argi jis nevasariškas?! Argi ne vasaros gaivuma bei atostogos yra bent spindulėlis mūsų būsimojo džiaugsmo Danguje?! Juk Viešpats mums rengia nuostabiausio džiaugsmo Atostogas! Džiūgaukime!

Darius Chmieliauskas

Turinys Credo

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS „Man gyvenimas – tai Kristus...“

2

Tomas VILUCKAS Kitoks laikas

6

Šventasis Paulius – Tautų apaštalas Vytautas SADAUSKAS SJ Piligrimystė I tūkstantmetyje

Nijolė LIOBIKIENĖ Profesorių kunigą Antaną Paškų prisimenant Dr. Andrius NAVICKAS Svarbus žingsnis į priekį

40

Humoras ir tikėjimas

41

9

44

12

Julius KVEDARAUSKAS Kaip išvengti džiaugsmo

46

19

Jūratė KUODYTĖ Linkiu jums džiaugsmo, laimės ir sveikatos Onutė DARBUTAITĖ Nazareto šeimų judėjimas

20

47

22 24

Valstybinė šeimos politikos koncepcija

26

Kaip Seimo nariai balsavo dėl Šeimos koncepcijos

36

Roma ZAJANČKAUSKIENĖ Per kryžių į žvaigždes

37

49

Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Širdis traukia į Afriką

61

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Kažkas atsitiko...

62

Vanda IBIANSKA Muzikos garsai (XXXVI) Dieviškasis maestro Rosinis

64

Mandagumas mūsų kasdieninis 67

Įdomybės 50

Iš redakcijos pašto Eglė VENSLOVAITĖ ŠILIŪNIENĖ Juos matė tik tie, kurie mylėjo, arba Pasaka apie Duodančias Rankas 51

Ak, tos mūsų ydos...

68

Sveikata Gydytojo Petro paskaitėlė apie kondicionierių pavojus Šypsenos be raukšlių

69 70

Gyvenimas kaip senas vynas

Mokslo pasaulyje Paslaptingas genomas

54

Kai kas vairuotojams ir apie juos

O mes kitokie Inesa VAITKŪNAITĖ Jie gyvena su mumis, bet ar mes gyvename su jais?

Giovannino GUARESCHI Džiuljeta ir Romeo

Meno pasaulyje

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Kronika Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS Bažnyčios pulsas

Antanas SAULAITIS SJ Ir ko gi čia džiaugtis...

Zita VASILIAUSKAITĖ Apie humorą – dalykiškai

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (VII) 16 Klausimai ganytojams

Atokvėpio valandai

53

Vanda IBIANSKA Kaip rašyti laiškus

71

2

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Credo

„Man gyvenimas – tai Kristus...“ (Fil 1, 21) Liepos ir rugpjūčio kalendorius Birželio 28-osios vakarą Romoje prasidėjęs šv. apaštalo Pauliaus gimimo 2000-ųjų metų jubiliejus, kurį minėsime iki 2009 m. birželio 29 d., yra tinkamiausias metas susipažinti su šiuo Bažnyčios žmogumi. Bažnyčia nuolat sklaido Pauliaus laiškų puslapius ir iš jo mokosi tikėjimo meno. Nustebau ir pats, aptikęs, kiek daug iki šiol nesupratau, nepastebėjau, neįvertinau. Ir Jums, brangieji mūsų Skaitytojai, siūlau pažvelgti į liturgines dienas, palydimas apaštalo minčių.

Sekmadieniai ir iškilmės Liepos 6-oji – XIV eilinis sekmadienis. Pasaulio išmintis atrodo vienintelė, galinti užtikrinti sėkmingą gyvenimą, bet tiems, kurie Kristų priima kaip savo Mokytoją, svarbesnė yra jo išmintis. Beje, paslėpta nuo išmintingųjų ir gudriųjų. Ji patikima tik mažutėliams, tai yra tiems, kurie pasitiki juo labiau negu savimi. „...mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite“ (Rom 8, 12–13). Šiandien – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ (Gal 5, 13–15).

Liepos 13-oji – XV eilinis sekmadienis. Keistas tas Dievas, apie kurį pasakoja Jėzus. Kuris gi sėjėjas sėtų brangią sėklą taip neapdairiai – prie kelio, ant uolų, tarp erškėčių? Dievas beria savo Žodžio sėklą visiems. O, kad mūsų širdys būtų gera dirva, duodanti šimteriopą ar šešiasdešimteriopą, ar bent trisdešimteriopą derlių! „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe,

kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 18–21).

Liepos 20-oji – XVI eilinis sekmadienis. Palyginimai apie dangaus karalystę... Kokie jie kasdieniški žemdirbiams! Pasakodamas apie piktžoles, piktojo pasėtas tinkamai paruoštoje gerai sėklai dirvoje, Kristus kalba apie dieviškąją kantrybę, kuri labai skiriasi nuo mūsiškės. Kada Dievas parodys savo rūstybę žmonėms – piktžolėms? „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26).

Liepos 27-oji – XVII eilinis sekmadienis. Ar dangaus karalystė – lobis, vertas viso mūsų turto, kad galėtume jį nusipirkti? Bent jau taip mano Kristus. O mes? „...viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28).

Rugpjūčio 3-ioji – XVIII eilinis sekmadienis. Kai pasaulyje daug vargo, krikščionys turi ne dejuoti ir apie tai kalbėti, bet pasistengti, kad šito vargo būtų bent šiek tiek mažiau. Jėzus tai turėjo galvoje, kai mokiniai jam priminė, jog žmonės turi nusipirkti maisto... „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus mei-

lės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <...> Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo“ (Rom 8, 35–37).

Rugpjūčio 10-oji – XIX eilinis sekmadienis. Kartais atrodo, kad Dievas yra labai toli arba miega, arba jo apskritai nėra. O kai parodo savo buvimo ženklus, mes, kaip Petras tame ežere, norime dar daugiau ženklų. Ką Dievas turėtų dar padaryti, kad juo pasitikėtume? Ar mums bus kada nors gana?.. „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną“ (Rom 9, 1–3).

Rugpjūčio 15-oji – Dievo Gimdytojos Ėmimo į dangų iškilmės (Žolinė).

Marijos likimas yra mūsų ateities skelbimas. Ta, kuri pagimdė pasauliui žmogumi tapusį Dievą, yra danguje. Tai – mūsų viltis. „Kada šis marus kūnas apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?! Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15, 54–55) Rugpjūčio 17-oji – XX eilinis sekmadienis. Ką daryti, kai Dievas neišklauso mano maldos? Kodėl norime, kad jis padarytų taip, kaip mes norime, ir tada, kai mes norime? Viską gali

Credo karšta malda. Tai byloja ir pasakojimas apie svetimtautės maldą. „Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).

Rugpjūčio 24-oji – XXI eilinis sekmadienis. Kuo laikome Jėzų iš Nazareto? Kiek žmonių, tiek nuomonių apie jį.

Kuo aš jį laikau? Šitokį atsakymą užduoda pats Jėzus. Juk svarbiausia – santykis. „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį?“ (Rom 11, 33–34a).

Rugpjūčio 31-oji – XXII eilinis sekmadienis. Ne, netiesa, kad religija yra liaudies opiumas. Jėzus niekam niekad nesiūlė lengvo kelio ir apsaugos nuo kančių. Jis kvietė nešti savo kryžių paskui jį... „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 1–2).

Šventės ir minėjimai Liepos 2-oji – Palaimintosios Mergelės Marijos, Krikščioniškų šeimų Karalienės, šventė (2006 m. Žemaičių Kalvarijos garbingasis Dievo Motinos paveikslas vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis, jam suteiktas Krikščioniškų šeimų Kara-

lienės titulas). „...atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5).

Liepos 3-ioji – šv. apaštalo Tomo šventė. „Tai jis [Kristus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 11–13).

Liepos 11-oji – šv. Benedikto, abato, Europos globėjo, šventė (V a.). „...žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems.

O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 28–30).

Liepos 12-oji – šv. vyskupo ir kankinio Bonifaco (Brunono) Kverfurtiečio (antrojo Vilniaus arkivyskupijos globėjo; XI a.) minėjimas. „...aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, ku-

ri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39). Šiandien Marijampolėje minimas palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis (XX a.). „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais.

O iš tvarkytojų belieka reikalauti, kad būtų patikimi. Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu. Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu išteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats“ (1 Kor 4, 1–4).

Liepos 15-oji – šv. Bonaventūros, vyskupo ir Bažnyčios mokytojo, minėjimas (XIII a.). „...kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 4–7).

Liepos 22-ąją minime šv. Mariją Magdalietę. „...kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame; būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo“ (Kol 2, 6–7).

Liepos 23-ioji – šv. vienuolės Brigitos, Europos globėjos, šventė (XIV a.). „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties,

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. liepa 1 A Am 3, 1–8; 4, 11–12; Ps 5; Mt 8, 23–27 2 T Am 5, 14–15. 21–24; Ps 50;

Mt 8, 28–34 3 K Ef 2, 19–22; Ps 117; Jn 20, 24–29 4 P Am 8, 4–6. 9–12; Ps 119; Mt 9, 9–13 5 Š Am 9, 11–15; Ps 85; Mt 9, 14–17 6 S Zch 9, 9–10; Ps 145; Rom 8, 9. 11–13;

Mt 11, 25–30 (II sav.)

7 P Oz 2, 16. 17b–18. 21–22; Ps 145;

Mt 9, 18–26 8 A Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115; Mt 9, 32–38 9 T Oz 10, 1–3. 7–8. 12; Ps 105; Mt 10, 1–7 10 K Oz 11, 1–4. 8c–9; Ps 80; Mt 10, 7–15 11 P Pat 2, 1–9; Ps 34; Mt 19, 27–29 12 Š Iz 6, 1–8; Ps 93; Mt 10, 24–33 13 S Iz 55, 10–11; Ps 65; Rom 8, 18–23;

Mt 13, 1–23 (III sav.)

14 P Iz 1, 11–17; Ps 50; Mt 10, 34 – 11, 1

15 A Iz 7, 1–9; Ps 48; Mt 11, 20–24 16 T Iz 10, 5–7. 13–16; Ps 94; Mt 11, 25–27 17 K Iz 26, 7–9. 12. 16–19; Ps 102;

Mt 11, 28–30 18 P Iz 38, 1–6. 21–22. 7–8; Iz 38, 10–12. 16;

Mt 12, 1–8 19 Š Mch 2, 1–5; Ps 10; Mt 12, 14–21 20 S Išm 12, 13. 16–19; Ps 86;

Rom 8, 26–27; Mt 13, 24–43 (IV sav.)

21 P Mch 6, 1–4. 6–8; Ps 50; Mt 12, 38–42 22 A Gg 3, 1–4a (arba 2 Kor 5, 14–17); Ps 63;

Jn 20, 1. 11–18 23 T Gal 2, 19–20; Ps 16; Jn 15, 1–8 24 K Jer 2, 1–3. 7–8. 12–13; Ps 36;

Mt 13, 10–17 25 P 2 Kor 4, 7–15; Ps 126; Mt 20, 20–28 26 Š Sir 44, 1. 10–15; Ps 132; Mt 13, 16–17

27 S 1 Kar 3, 5. 7–12; Ps 119; Rom 8, 28–30;

Mt 13, 44–52 (I sav.)

28 P Jer 13, 1–11; Įst 32, 18–21; Mt 13, 31–35 29 A 1 Jn 4, 7–16; Ps 113; Jn 11, 19–27

(arba Lk 10, 38–42) 30 T Jer 15, 10. 16–21; Ps 59; Mt 13, 44–46 31 K Jer 18, 1–6; Ps 146; Mt 13, 47–53 Liepą popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad augtų skaičius savanorių, didžiadvasiškai ir veikliai tarnaujančių krikščionių bendruomenei; misijų – kad Sidnėjuje, Australijoje, vykstančios Pasaulinės jaunimo dienos jaunuoliuose uždegtų dieviškosios meilės ugnį ir padarytų juos naujos vilties sėjėjais žmonijai.

3

4

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Credo pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu“ (Fil 3, 8–9).

Liepos 25-oji – šv. apaštalo Jokūbo šventė. „Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir dėl mūsų surinkimo aplink jį: nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami...“ (2 Tes 2, 1–2a).

Liepos 26-oji – šventieji Joakimas ir Ona, Dievo Motinos gimdytojai. Šitokius vardus Marijos tėvams duoda II a. legenda. Vardai labai prasmingi: Joakimas reiškia „Dievas duoda“, Ona – „malonė“. „Jie yra izraelitai, turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus– visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!“ (Rom 9, 4–5).

Liepos 29-ąją minime šv. Mortą, Lozoriaus ir Marijos seserį. „...broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis“ (Fil 4, 8–9).

Liepos 31-oji – šv. kunigo Ignaco Lojolos minėjimas (XV–XVI a.). „Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys. Kareivis neužsiima pragyvenimo reikalais, norėdamas patikti karo vadui. Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“ (2 Tim 2, 3–5).

Rugpjūčio 1-ąją minime šv. Alfonsą Mariją de Liguorį, vyskupą ir Bažnyčios mokytoją (XVIII a.). „Primink tai ir Dievo akivaizdoje reikalauk, kad nebūtų kovojama svaidantis žodžiais; iš to nebūna jokios naudos, vien tik žala klausytojams. Verčiau stenkis Dievui pasirodyti tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, be iškraipymų skelbiančiu tiesos žodį“ (2 Tim 2, 14–15).

Rugpjūčio 4-oji – šv. kunigo Jono Marijos Vianėjaus minėjimas (XVIII a.). „Dideliuose namuose esti ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Pirmieji vartojami garbingiems reikalams, antrieji – negarbingiems. Jeigu kas apsivalys nuo tų ydų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Valdovui, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 2, 20–21).

Rugpjūčio 6-oji – Viešpaties Atsimainymo šventė. „...dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę.

Per jį jūs praturtėjote visa kuo – visokiu žodžiu ir pažinimu – ir Kristaus liudijimas tapo tvirtas. Todėl jums, laukian-

tiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos“ (1 Kor 1, 4–7).

Rugpjūčio 8-ąją minime šv. kunigą Domininką (XII–XIII a.). „...aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.

Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 1–5).

Rugpjūčio 9-oji – šv. vienuolės Kryžiaus Teresės Benediktos (Edithos Stein), Europos globėjos, šventė. „Iki šios valandos badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis“ (1 Kor 4, 11–13).

Rugpjūčio 11-ąją minime šv. mergelę Klarą (XIII a.). „Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę.

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. rugpjūtis 1 P Jer 26, 1–9; Ps 69; Mt 13, 54–58 2 Š Jer 26, 11–16. 24; Ps 69; Mt 14, 1–12 3 S Iz 55, 1–3; Ps 145; Rom 8, 35. 37–39;

Mt 14, 13–21 ((II sav.)

4 P Jer 28, 1–17; Ps 119; Mt 14, 22–36 5 A Jer 30, 1–2. 12–15. 18–22; Ps 102;

Mt 14, 22–36 (arba Mt 15, 1–2. 10–14) 6 T Dan 7, 9–10. 13–14 (arba 2 Pt 1, 16–19);

Ps 97; Mt 17, 1–9 7 K Jer 31, 31–34; Ps 51; Mt 16, 13–23 8 P Nah 2, 1. 3; 3, 1–3. 6–7; Įst 32, 35–41;

Mt 16, 24–28 9 Š Est C, 14–16. 23. 25; Ps 33; Jn 4, 19–24 10 S 1 Kar 19, 9a. 11–13a; Ps 85;

Rom 9, 1–5; Mt 14, 22–33 (III sav.)

11 P Ez 1, 2–5. 24–28c; Ps 148; Mt 17, 22–27 12 A Ez 2, 8 – 3, 4; Ps 119; Mt 18, 1–5. 10. 12–14 13 T Ez 9, 1–7; 10, 18–22; Ps 113; Mt 18, 15–20 14 K Ez 12, 1–12; Ps 78; Mt 18, 21 – 19, 1

15 P Vigilija: 1 Kr 15, 3–4. 15–16; 16,1–2;

Ps 132; 1 Kor 15, 54–57; Lk 11, 27–28

Diena: Apr 11, 19a; 12, 1–6a. 10ab;

Ps 45; 1 Kor 15, 20–26; Lk 1, 39–56 16 Š Ez 18, 1–10. 13b. 30–32; Ps 51;

Mt 19, 13–15 17 S Iz 56, 1. 6–7; Ps 67; Rom 11, 13–15.

29–32; Mt 15, 21–28 (IV sav.)

18 P Ez 24, 15–24; Įst 32, 18–21; Mt 19, 16–22 19 A Ez 28, 1–10; Įst 32, 26–36;

Mt 19, 23–30 20 T Ez 34, 1–11; Ps 23; Mt 20, 1–16 21 K Ez 36, 23–28; Ps 51; Mt 22, 1–14 22 P Ez 37, 1–14; Ps 107; Mt 22, 34–40 23 Š Ez 43, 1–7ab; Ps 85; Mt 23, 1–12 24 S Iz 22, 19–23; Ps 138; Rom 11, 33–36;

Mt 16, 13–20 (I sav.)

25 P 2 Tes 1, 1–5. 11–12; Ps 96;

Mt 23, 13–22

26 A 2 Tes 2, 1–3a. 13–17; Ps 96; Mt 23, 23–26 27 T 2 Tes 3, 6–10. 16–18; Ps 128;

Mt 23, 27–32 28 K 1 Kor 1, 1–9; Ps 145; Mt 24, 42–51 29 P Jer 1, 17–19; Ps 71; Mk 6, 17–29 30 Š 1 Kor 1, 26–31; Ps 33; Mt 25, 14–30 31 S Jer 20, 7–9; Ps 63; Rom 12, 1–2;

Mt 16, 21–27 Rugpjūtį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad žmonija gerbtų Dievo planą pasauliui ir vis geriau suvoktų, kokia didelė Dievo dovana yra kūrinija; misijų – kad atidžiu charizmų atpažinimu ir nuolatiniu įsipareigojimu dvasiniam ir kultūriniam ugdymui visa Dievo tauta būtų skatinama bei raginama atsiliepti į visuotinį pašaukimą šventumui ir misijoms.

Credo Nes šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor 7, 29–31).

Rugpjūčio 14-oji – šv. kunigo ir kankinio Maksimilijono Marijos Kolbės minėjimas (XX a.). „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį“ (1 Kor 9, 24–25).

met švenčiamos jo gimimo 550-osios metinės. „Saugokis jaunatvės aistrų!

Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties“ (2 Tim 2, 22).

Rugpjūčio 27-ąją minime šv. Moniką, Augustino motiną (IV a.). „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami; melskitės taip pat ir už mus, kad Dievas mums atvertų žodžio duris skelbti Kristaus paslaptį, dėl kurios aš kalinamas, kad sugebėčiau ją atskleisti taip, kaip privalau ją išsakyti“ (Kol 4, 2–3).

Rugpjūčio 28-oji – vyskupo ir Bažnyčios mokytojo šv. Augustino minėjimas (IV a.). „Žiūrėkite, kad kas jūAlgirdo Kazlos nuotraukos sų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių Rugpjūčio 20-ąją minime šv. abatą ir Bažnyčios mokytoją Bernardą padavimu bei pasaulio pradmenimis, o (XII a.). „Viskas valia!“ Bet ne viskas ne Kristumi“ (Kol 2, 8). naudinga! „Viskas valia!“ Bet ne viskas Rugpjūčio 29-ąją minime šv. Jono ugdo!“ (1 Kor 10, 23).

Krikštytojo nukankinimą. Kristaus pirmRugpjūčio 21-oji – šv. popiežiaus Pijaus X minėjimas (XIX–XX a.). „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).

Rugpjūčio 22-oji – Dievo Motinos – Karalienės minėjimas. Jį 1955 m įvedė popiežius Pijus XII. „Štai tikras žodis: Jei mes su juo [Kristumi] numirėme, su juo ir gyvensime. Jei ištversime, su juo ir karaliausime“ (2 Tim 2, 11–12).

Rugpjūčio 23-ioji – Juodojo kaspino diena. „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 3–5).

Rugpjūčio 26-ąją minime šv. Kazimierą, Lietuvos jaunimo globėją. Šie-

tako nukankinimas minimas tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose nuo VII a. Apie Jono Krikštytojo nukirsdinimą pasakoja Evangelija pagal Morkų. „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“ (Rom 13, 11–12).

Piligrimystės Keturių Lietuvos vyskupijų tikintieji kviečiami susiburti aplink savo vyskupą ir išgyventi Bažnyčios vienybę švenčiant katedros dedikavimo metines: liepos 8-ąją – Vilkaviškio vyskupijos, o liepos 10-ąją – Kauno arkivyskupijos ir Telšių bei Panevėžio vyskupijų.

Vyskupas yra Dievo tautos tikėjimo ir vienybės mokytojas, prižiūrėtojas ir saugotojas. Katedra yra bažnyčia, ku-

rioje yra vyskupo katedra (netinkamai vadinama sostu) – mokymo ir vadovavimo vyskupijai vieta.

Didžiosios Lietuvos šventovės švenčia svarbiausias metines iškilmes: liepos 2–12 d. – didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai; liepos 5–13 d. – Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio minėjimas; liepos 27-ąją – Kryžių kalno atlaidai.

Rugpjūčio 2-oji – visuotinių Porciunkulės atlaidų diena. Kadaise išgirdęs kvietimą „Atstatyk mano Bažnyčią“, šv. Pranciškus Asyžietis atnaujino mažutę, visiškai apleistą bažnytėlę, bet pagaliau suprato, kad jos atnaujinimas yra tik maža visos Bažnyčios atnaujinimo dalelė (porciunkula). Tikintieji šiandien raginami aplankyti savo parapijos bažnyčią ir joje melstis drauge su kitais ar asmeniškai prisimenant, kad kiekvienas esame didelės tautos – Bažnyčios – svarbi dalis (porciunkula) ir kiekvienas esame kviečiamas prisidėti atnaujinant Bažnyčią.

Rugpjūčio 15-ąją – Pivašiūnų ir Krekenavos šventovių didieji atlaidai – Dievo Gimdytojos Ėmimo į dangų iškilmės.

Daugelis parapijų liepą bei rugpjūtį švęs savo atlaidus, ir mes, kaip piligrimai, šiuose susitikimuose galime laimėti visuotinius atlaidus įprastinėmis sąlygomis: pilnutinai dalyvaudami Eucharistijoje (priimdami Komuniją), sukalbėdami Tėve mūsų ir Tikiu į Dievą Tėvą bei pasimelsdami popiežiaus intencija. „Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus, o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen“ (Rom 16, 25–27).

Kun. Artūras KAZLAUSKAS

5

6

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Credo

Kitoks laikas Tomas VILUCKAS Amerikietiškos gyvensenos tėvas Benjaminas Franklinas kadaise ištarė sparnuotą frazę: „Laikas – pinigai.“ Kai laikas matuojamas pinigais, kiti būdai jį leisti gali atrodyti išlaidavimu. Taip mąstant sekmadienio poilsis, atvangos valandėlės prilygsta nuostoliams, iškyla ir dilema, kam skirti laisvalaikį ir kaip jį vaisingai praleisti. Vasaros teikiami malonumai skatina aptarti krikščionišką požiūrį į poilsį, laisvalaikį ir atsipalaidavimą: ar šioje perspektyvoje egzistuoja, pavyzdžiui, atostogų įvairiuose kurortuose alternatyva.

Kai Dievas ilsisi...

Poilsis yra prigimtinis mūsų poreikis. Dievas taip sukūrė žmogų, kad jam – darbininkui, verslininkui ar valstybės tarnautojui – vienodai reikia atokvėpio. Atostogos tarptautiniuose dokumentuose apibrėžiamos kaip prigimtinė žmogaus teisė.

Tarp Dievo įsakymų yra ir septintos, nedarbo, dienos priesakas. Jo kilmės turėtume ieškoti Biblijos pasakojime (Pr 2, 2–3) apie pasaulio sukūrimą: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.“ Žinoma, ištraukoje matome, kad Dievui priskiriamos žmogaus savybės (antropomorfizmas): bet kuris teologas pasakytų, jog Dievas niekada nepavargsta ir jam nėra reikalo ilsėtis. Ir septynių dienų kūrimo ciklas negali būti suprantamas paraidžiui. Tai simboliai, aiškinami visos Biblijos kontekste.

Tačiau semitinės kultūros kalba Šventraščio skaitytojui bylojama, kad Dievas, kaip ir jis, yra gyva būtybė ir su ja žmogų sieja tam tikras bendrumas. Pasak prancūzų teologo t. Marie-Dominique Philippe’o OP, šiame pasakojime Dievas atsiskleidžia tarsi menininkas, kuris baigęs savo kūrinį akimirką stabteli juo pasigėrėti. Antai Mikelandželas į savąją Mozės skulptūrą žvelgė tol, kol užsimiršęs bandė papurtyti ją už peties ir tarsi pabudinti iš sąstingio. Ir Dievas pasigėrėjimo bei meilės žvilgsniu aprėpia savo kūriniją: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Žodžiu „gera“, sukūrimo pasakojime besikartojančiu net septynis kartus, pabrėžiama, kad Dievo sukurtas pasaulis ir visa, kas jame egzistuoja, yra teigiama.

Su Dievo „poilsiu“ siejamas ir žmogaus poilsis. Išėjimo knygoje (20, 9–11) užrašytas aštuntas Dievo įsakymas: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirb-

si jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.“ Taigi žmogus turi „mėgdžioti“ Dievą ir ilsėtis. Senojo pasaulio žmonėms buvo natūralu, kad jei Dievas „ilsisi“, tai ir jie privalo. Toks poilsis Senajame Testamente vadinamas šabu (šio hebrajiško žodžio reikšmė lieka neaiški). Kaip matyti, jis apima net naminius gyvulius: visa kūrinija ilsisi ir taip tarsi dėkoja savo Kūrėjui. Svarbus ir socialinis šabo aspektas, nes švęsti turi visi: nuo esančio žemiausioje visuomenės pakopoje iki aukščiausiai iškilusio. Dėl šio įstatymo bent vieną dieną per savaitę visi gali pasijusti lygūs, jis apsaugo ir svetimšalius, taigi galioja ne vien žydams. Be to, bendruomenė sergsti, ar jo laikomasi: visi matys, jei bus dirbama.

Ilgainiui, judaizmui institucializuojantis, šabo įstatymas apkrautas įvairiais smulkmeniškais teisiniais potvarkiais bei nuostatais. Akivaizdu, kad įstatymas draudžia per šabą dirbti, bet ką laikyti darbu? I a. judaizmo teisininkai buvo sudarę šabo dieną draudžiamų 39 užsiėmimų sąrašą. Pvz., drausta ne tik sėti ar malti grūdus, bet ir gaminti valgį, keliauti, lytiškai santykiauti, kelti nešulius, joti, semti vandenį, gaudyti paukščius, skersti gyvulius ir net galvoti apie darbą, planuoti, ką nusipirkti arba parduoti. Kaip griežtai judėjai laikėsi šabo, gerai iliustruoja žydų kilmės istoriko Juozapo Flavijaus Žydų istorijoje papasakotas įvykis. 63 m. pr. Kr. Romos karvedys Pompėjus, apsiautęs Jeruzalės tvirtovę, įsakė savo kariams supilti aukštesnį už apgultos tvirtovės sienas pylimą, kad nuo jo būtų galima apšaudyti miesto gynėjus. Šį darbą jis liepė atlikti šeštadieniais, kai dėl šabo izraelitai negalėjo sukliudyti priešams įgyvendinti savo sumanymo. Toks vietinės religinės tradicijos išmanymas (ir sekėjų ištikimybė jai) nulėmė Pompėjaus kariaunos pergalę.

Credo Visi, kurie lankėsi Izraelyje, žino, kad šioje visuomenėje šabas iki dabar labai svarbus. „Šalom šabas!“ („Ramaus šabo!“) – išvakarėse linki vienas kitam žydai. Ir tarsi burtų lazdele pamojus penktadienio popietę čia užsidaro įstaigos, parduotuvės, turgavietės, restoranai, nustoja važinėti viešasis transportas. Taip giliai į tautos sąmonę įsirėžusi pareiga gerbti poilsio įstatymą.

dieną susirinkti prieš patekant saulei ir drauge giedoti giesmę, šlovinančią Kristų kaip Dievą“. Pradžioje krikščionys dar bandė derinti šabo ir sekmadienio šventimą, tačiau Bažnyčiai vis labiau helenizuojantis ir tolstant nuo judaizmo, sekmadienis visiškai pakeitė šabą perimdamas iš jo pareigą nedirbti. Todėl imperatorius Konstantinas Didysis (337 m.) sekmadienį paskelbė poilsio diena vi-

Žmogaus poreikiai – didžiausias įstatymas Jėzus nesakė šabą griaunančių kalbų, bet jo elgesys tomis dienomis keldavo religinės grietinėlės nepasitenkinimą. Jėzaus pastangos buvo nukreiptos į tikrosios šabo prasmės sugrąžinimą. Tądien jis mokydavo žmones, tačiau niekur Naujajame Testamente nėra parašyta, kad būtų atšaukęs šabą. Kita vertus, nesyk skaitome, kad Jėzus būtent tada gydė ligonius: žmogų padžiūvusia ranka, ligos sutrauktą moterį, vandenlige sergantį, paralyžiuotąjį, neregį. Už tai susilaukdavęs fariziejų (tuometės vyraujančios judaizmo grupuotės) priekaištų. Jėzus jų klausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo“ (Mk 3, 4). Senajame Testamente tai nebuvo draudžiama, bet šabo teisė neleido gydyti tokią dieną: susižeidus buvo galima tik aprišti žaizdą. Visais atvejais, kai Jėzus gydydavo per šabą, negalios leisdavo tai atidėti kitai dienai. Todėl fariziejai sakydavo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“ (Jn 9, 16). Vis dėlto Jėzus gydydavo, nes, pasak amerikiečių biblisto Williamo Barckley’io, žmogaus poreikiai, jo širdies troškimai buvo jam didžiausias įstatymas: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28). Jei žmogus nesukurtas šabui, tai ir visi įsakymai turi jam tarnauti, nebūti taisyklių rinkiniu, trukdančiu asmeniui išsiskleisti. Toks Kristaus požiūris į žmogų yra krikščioniškos laisvės šaltinis ir pagrindas.

Krikščioniškoje tradicijoje šabą pakeitė sekmadienis. Evangelijos liudija, kad Jėzaus prisikėlimas įvyko „pirmąją savaitės dieną“ (taip Kristaus laikais Romos imperijoje ir Izraelyje vadino sekmadienį). Pirmoji diena sekė iškart po šabo (šeštadienio), judėjų kalendoriuje – paskutinės savaitės dienos. Tad nenuostabu, jog pirmąją darbo savaitės dieną pirmykštė Bažnyčia minėdavo kaip Jėzaus prisikėlimo šventę.

Pirmaisiais amžiais būtent sekmadieniais krikščionių bendruomenė rinkdavosi klausyti Dievo žodžio ir švęsti Eucharistijos. II a. pabaigoje Bitinijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis rašė apie krikščionių paprotį „nustatytą

Silvijos Knezekytės nuotrauka

soje Romos imperijoje. Tačiau vėlgi ką vadinti darbu?

Viename IX a. airių Bažnyčios tekste kaip išimtys vardijama gydytojo ir medicininė priežiūra, gaisro gesinimas, melžimo vietos išsaugojimas ir gyvulių laikymas, svečių vaišinimas, gynyba nuo užpuolikų ir ginklanešystė.

Prarastas sekmadienis Koks nūdienos požiūris į sekmadienį? Suprantama, kad visuomenėje keičiantis darbo santykiams, atsiradus week-end tradicijai, kitaip tariant, savaitgaliui išstūmus sekmadienį, pastarasis tartum prarado savo išskirtinumą. Ne tokie griežti nuostatai ir darbo atžvilgiu. 1992 m. spalio 11 d. paskelbtas naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas lanksčiai traktuoja sekmadienio poilsį pabrėždamas, kad pareigos šeimai arba svarbios visuomeninės užduotys (viešosios tarnybos ir kt.), sportiniai, pramoginiai ir pan. renginiai teisėtai atleidžia nuo įsakyto sekmadienio poilsio.

Vis dėlto Bažnyčios autoritetai ne sykį išsakė apgailestavimą, jog sekmadienis praranda savo reikšmę, ir vis labiau pabrėžia ne tiek sekmadienio poilsio nepaisymą, kiek religinių tradicijų nykimą. Juk įstatymas susilaikyti nuo sunkių ir nebūtinų darbų sekmadienį nėra pirmiausia nukreiptas prieš kapstymąsi sode, tačiau sako, kad pastarasis negali pakeisti sekmadienio Mišių. Būtent praktika praleisti sekmadienio Mišias tapo kone visuotinė.

Pagal 2001 m. Lietuvos gyventojų ir būstų surašymą katalikais save įvardijo 79 proc. žmonių. Lietuvos vyskupų

7

8

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Credo duomenimis, sekmadienio Mišiose nuolat dalyvauja 8–10 proc. gyventojų. Akivaizdu, kad nūdienos lietuvio sąmonėje sekmadienis neteko sakralios prasmės.

Nors dalyvavimas sekmadienio Mišiose Bažnyčios įsakymu tapo vėlyvaisiais viduramžiais (beje, tokio nurodymo nėra protestantiškose bendruomenėse), ši tradicija siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Kaip matome iš evangelijų liudijimų ir Bažnyčios istorijos, sekmadienio šventimas siejamas su Kristaus prisikėlimu. Sekmadienis krikščionims yra „mažosios Velykos“. Šios šventės pagrindinis akcentas – šv. Mišios, jų prasmė – minėti Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą.

Jonas Paulius II sekmadienį yra pavadinęs ir „broliškos bendrystės, Bažnyčios diena“. Tikėjimas yra ne tik kiekvieno asmeniškas reikalas, bet išpažįstamas viešai, tikinčiųjų bendruomenėje. Be Bažnyčios aplinkos jis pasmerktas netvarumui, nes vienas pagrindinių jo bruožų – tęstinumas, įmanomas tik bendruomenėje. Viešai išpažįstant tikėjimą patvirtinamas ne tik jo ryšys su šalia esančiais, bet ir su praeities kartomis, apaštalų bendrija. Taip sekmadienis tampa galimybe mūsų tikėjimui nelikti privačiam. Žinoma, Bažnyčia sekmadienio šventimo neapriboja tik Mišiomis. Sekmadienis neturi virsti dykinėjimu.

Galima daugiau laiko skirti knygoms, savišvietai, kultūriniam skoniui lavinti, nes dažnai dejuojame, kad tokius dalykus pašėlęs gyvenimo ritmas tiesiog nušluoja nuo mūsų kasdienybės. Be to, šeimose trūksta laiko pabūti drauge, niekur neskubant pabendrauti. Ramesnis tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos pabuvimas kartu padeda labiau įsiklausyti į kitą ir taip užbėgti už akių galimiems kivirčams bei nesusipratimams.

Ekstremumai vienuolyne Atostogos dažniausiai siejamos su nerūpestingai leidžiamu laiku. Klaidinga manyti, kad poilsiauti – tik kaitintis saulėje prie vandens, žiūrėti televizorių, pramogauti ar spręsti kryžiažodžius. Atostogos – puiki proga daugiau laiko skirti ir savo krikščioniškam gyvenimui.

Juk skundžiamės, kad ir taip stinga laiko, tad ką kalbėti apie tikėjimą... Vasarą Lietuvoje vyksta daug krikščioniškų stovyklų, seminarų, renginių, kuriuose praleistos dienos gali suteikti gerą „užtaisą“ ištisiems metams.

Nuo atokvėpio kurortuose neretas daugiau pavargsta nei pailsi. Pavargusiems nuo žmonių šurmulio Bažnyčia siūlo bendruomenines arba asmenines rekolekcijas. Šis lotyniškas žodis, kilęs iš recollectum, įvairiuose kontekstuose reiškia „iš naujo surankioti“, „suklijuoti“, „atsigauti“, „slėptis“. Per jas labai svarbi tyla, vienatvė, meditacija. Juk tik nurimus įmanoma akistata su savimi ir Dievu.

Be abejo, tam reikia atitinkamos aplinkos. Ją teikia vienuolynai, įsikūrę nuošalesnėse vietose tarsi maldos ir ramybės oazės. Tokia poilsio rūšis tampa vis populiaresnė ir Vakaruose. Antai pasiturinčioje protestantiškoje Suomijoje gerokai prieš vasarą rezervuojami visi prie stačiatikių vienuolynų įkurti svečių namai. Panašiai Prancūzijoje ir Austrijoje. Nuošaliai kalnuose ar prie miškingų vietų stūksantys vienuolynai tampa traukos centrais išsiilgusiems tikros ramybės ir atvangos. Pas mus atviros ne vieno vienuolyno durys (benediktinai Palendriuose, Betliejaus seserys Paparčiuose, karmelitės Paštuvoje, eucharistietės Guronyse ir kt.), juose sudaromos sąlygos kelias dienas pabūti tyloje bei vienumoje meldžiantis ir klausantis Dievo žodžio, dalyvaujant vienuolių pamaldose. Norintys gali pabendrauti su vyresniuoju arba už svečius atsakingu broliu ar sese. Niekas neverčia griežtai laikytis vienuolyno dienotvarkės, bet kitoks nei įprastas gyvenimo ritmas padeda išsiveržti iš įpročių gniaužtų.

Nūdien madinga ieškoti ekstremalių patirčių. Kelios dienos vienuolyne gali tapti tuo ekstremumu, leidžiančiu praverti duris į nepažįstamą pasaulį, padedančiu patikrinti save ir naujai pažvelgti į aplinką.

Kitaip praleistas laikas gali padėti pasijusti laisvesniems nuo jo tėkmės ir rutinos. Laikas yra mūsų gyvensenos diktatorius, aiškiai įrėminantis mūsų veiklą. Pasipriešinti jam neįmanoma, bet likti oriems jaučiant laiką savo kailiu, padaryti jį savo sąjungininku – taip, galima.

STOJAMIEJI EGZAMINAI Į KUNIGŲ SEMINARIJAS VYKS: Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje – liepos 1–2 d. 9 val.

Kalvarijų g. 325, Vilnius Informacija tel. (8-5) 271 16 02, el. p. rastine@vks.lcn.lt Kauno kunigų seminarijoje – rugpjūčio 12 d. 10 val.

A. Jakšto g. 1, Kaunas Dokumentai priimami iki rugpjūčio 11 d. 9–16 val. (I–V) Informacija tel. (8-37) 32 37 34, el. p. seminarija@kn.lcn.lt Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje – rugpjūčio 5–6 d. 10 val. Žemaičių Kalvarijoje Dokumentai priimami nuo liepos 14 d. 9–14 val. Katedros g. 6, Telšiai Informacija tel. (8-444) 606 26, el. p. seminarija@telsiai.lcn.lt

Credo

9

Šventasis Paulius – Tautų apaštalas Prasidėjusių Šv. apaštalo Pauliaus metų proga „Artumos“ skaitytojams siūlome publikacijų ciklą apie Tautų apaštalo asmenybę. Šis ciklas parengtas pagal prancūzų kunigo Philippe’o Nahano paskaitas, paskelbtas tinklalapyje www.theotime.com. Pasak paties autoriaus, jose siekiama ne gilintis į labai intensyvaus apaštalo gyvenimo detales, bet analizuoti jo laiškų teologiją atveriantį istorinį kontekstą.

Šv. Pauliaus aplinka Kalbėdami apie apaštalą Paulių, kurio plunksnai priklauso nemenka Naujojo Testamento dalis, turime pažinti jį supusią aplinką. Kodėl? Juk jei dieviškas poveikis žmogaus valiai ir protui tebūtų mechaninis impulsas, o įkvėptas žmogus – tik daiktas Dievo rankose, tuomet bergždžia būtų nagrinėti šventojo autoriaus išvaizdą ir gyvenamąją aplinką. Tačiau jis nėra negyva medžiaga ar bežadis įrankis. Jis jaučia, trokšta, mąsto, o jo mintys ir pojūčiai negali nesuteikti papildomų atspalvių Dievo apreiškimui, į kurį, kaip kad vaiski spalva įsismelkia į šviesos srautą, skverbiasi jo mintys ir pojūčiai. Juk ir pranašai, Izaijas ar Ezekielis, nevienodai perdavė tą pačią dievišką žinią. Kalbama ne tik apie žodyną. Pavyzdžiui, kad ir koks vertimas būtų skaitomas, vis vien Šv. Morkaus evangelijos skyrelis nebus palaikytas šv. Jono darbu. Taip pat visi egzegetai teisingai tvirtina, kad būtina pažinti šventųjų rašytojų individualybes, jų įpročių dvasią, minčių eigą, išsilavinimą, socialinę padėtį, jų gyvenimo bei veiklos išorines aplinkybes.

Bandant pažinti, nors ir netobulai, kiekvieną žmogų ir ypač rašytoją, negali būti ignoruojama intelektualinė ir moralinė aplinka, kurioje jis augo.

Nuo pat savo gimimo, lavinimosi metais, Saulius buvo įvairialypė asmenybė, kurioje derėjo priešingybės. „Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, <...> Romos pilietis“ (plg. Apd 22, 3; 22, 27), – taip jis pats save apibūdino. Šv. Jeronimas teigė, kad jo šeimos tėviškė buvusi Giskaloje, Galilėjoje.

To meto žydai buvo itin kosmopolitiški, jų kolonijos buvo pasklidusios po visą Romos imperiją. Tuometinis Tarsas – labiausiai klestintis Mažosios Azijos miestas, išsidėstęs netoli Šiaurės Palestinos, derlingoje lygumoje prie Viduržemio jūros, ir prisišliejęs prie Tauro kalnyno.

Miestą kirto Sidno upė, kurios vandenys drėkino lygumą ir plukdė upeivius. Pelnęs Romos palankumą, Tarsas

buvo virtęs jos pasididžiavimu, pirmutinės svarbos prekių pervežimo ir prekybinių sandorių vieta.

Tačiau gražus bei didingas kraštovaizdis, atrodo, nepaliko Šv. Paulius. XIV a. miniatiūra. Italija didesnio įspūdžio šv. Pauliui.

Vėliau jis lankysis daug gražesnėse vietovėse, bet žavėjimasis jomis visiškai neatsispindės jo laiškuose, nepraturtins jo rašymo stiliaus. Šiuo požiūriu Paulius yra tikra priešingybė pranašams ir evangelistams. Būta mėginimų tai paaiškinti jo įgimta silpnaregyste, stebėtojo talento stoka. O iš tikrųjų gamta nebylojo mąsliai jo dvasiai. Pauliaus dėmesį labiau traukė vidinės, skausmingos, kovos, kurių arena yra jo siela. Tad jo sritis yra psichologija. Biblijos tyrinėtojai yra išsiaiškinę, kad beveik visos šv. Pauliaus metaforos kilusios ne iš gamtos procesų, bet iš žmogiško gyvenimo apraiškų. Jis dėmesingai stebi ir gyvai aprašo atletų varžybas, romėnų karių vikrumą bei jų ginkluotę, knibždančias vergų rytietiškas turgavietes bei didžiąsias statybas, šventyklas, rūmus, kurie švyti žmogaus genijumi ir galia.

Vaikystė ir išsilavinimas Sulaukę šešerių metų, žydų vaikai pradėdavo lankyti mokyklą. Tarse nestigo garsių mokyklų. Jose buvo mokoma visų dalykų, ypač filosofijos. Šiuo požiūriu tarsiečiai varžėsi su Aleksandrijos ir Atėnų filosofais ir kai kuriais aspektais juos net lenkė. Tarso mokyklos išskirtinis bruožas buvo rengti valdovų ugdytojus. Pavyzdžiui,

10

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Credo imperatoriaus Augusto mokytojas Atenodoras Stoikas, kaip ir Tiberijus, buvo iš Tarso. Jie abu, turtingi ir šlovingi, grįžo numirti į savo gimtąjį miestą.

Tačiau ne iš jų šv. Paulius mokėsi rašto pradmenų.

Jo graikų kalba buvo ne tokia, kurios anuomet mokė mokyklose, bet šnekamoji, gyva, vaizdinga, išraiškinga, savita, jai svetimas gramatinis griežtumas.

Iš istorijos žinoma, kad žydai visur, kur tik pasklisdavo, steigdavo savo mokyklas. Pagonių knygos ten būdavo griežtai draudžiamos, o visų studijų pagrindas – Biblija, tik diasporoje ją skaitydavo graikiškai. Būtent į tokią mokyklą savo tėvo fariziejaus (plg. Apd 23, 6) Saulius turėjo būti nusiųstas.

Kitaip tariant, Tarso laikotarpis šv. Pauliaus asmenybėje nepaliko gilaus pėdsako. Šeima neleido, kad jų atžala būtų paveiktas vyraujančios aplinkos. Jo tėvas, priklausęs senai žydų giminei, galėjo būti šiek tiek susipažinęs su helenistine kultūra ir graikų – romėnų pasaulio įpročiais. Todėl vėliau šv. Paulius apie save pasakys, kad buvo „žydas iš žydų, įstatymo tiksliai besilaikantis fariziejus“ (Fil 3, 5), tad helenistinė aplinka jį menkai paveikė. Tai svarbu pasakyti, nes šv. Paulius dažnai ir nepelnytai kaltinamas, esą jis Evangelijos mokymui suteikęs graikų kultūros bruožų, o šitai yra nepagrįsta moksliškai.

Nors šv. Paulius Bibliją skaitė dviem – graikų ir hebrajų – kalbomis, ją beveik visuomet cituodavo graikiškai. Tai reiškia, kad Septuaginta1 jam tikrai buvo artimesnė, nes jis rašė graikiškai, tad natūralu, jog būtent Septuagintos eilutės iškildavo jo atmintyje. Egzegetai yra suskaičiavę, kad šv. Pauliaus laiškuose iš aštuoniasdešimt keturių Senojo Testamento citatų net trisdešimt keturios yra tikslios Septuagintos citatos, dvi – iš hebrajiškos Senojo Testamento versijos, o kitos citatos iš atminties pateiktos pagal Septuagintą. Žodžiu, apaštalas nemėgsta nutolti nuo Septuagintos, jis lieka jai ištikimas net ir tada, kai, atrodytų, būtų protingiau elgtis priešingai.

Tad Pauliaus erudicija nėra knygiška, nutolusi nuo gyvenimo. Jos gelmėje – vienintelė apreikštoji religija ir vienintelė knyga – Biblija. Žydų mokyklos buvo sinagogos priedėlis. Jose buvo mokoma išimtinai tik religijos. Žydų ortodoksijai neegzistavo matematika, geografija, pasaulietinė istorija, filosofija; vaikai buvo mokomi teisingo elgesio, šventosios istorijos, to, kas susiję su Biblija.

Būtent iš jos mokiniai išmokdavo raides, skaityti skie-

menuodami, o Rašto aiškintojai ją mokėjo atmintinai.

Matome, kad ir Paulius nuolatos ją cituoja iš atminties.

Net tada, kai necituoja, jo kalba nuausta iš sąmoningai arba nesąmoningai daromų sąsajų su Šventuoju Raštu.

Jo rašymo stilius, kaip ir šv. Bernardo ar šv. Teresėlės, yra kupinas biblinių posakių, spontaniškai kylančių jo atmintyje. Tai liudija nepaviršutinišką pažinimą – ilgų studijų rezultatą.

Prie Gamalielio kojų Kai Sauliui buvo maždaug trylika, jis išvyko į Jeruzalę, kad užbaigtų savo lavinimąsi, taptų Rašto žinovu.

Nežinome, ar jį ten lydėjo tėvai. Po keturiasdešimties metų vienos iš jo seserų sūnus, gyvenęs Šventajame mieste, išgelbės jam gyvybę. Juk žinome apie klajūniškus tos epochos žydų papročius, juk esame įpratę prie nuolatinių persikraustymų, kurių buvo gausu apaštalo gyvenamuoju metu.

Tėvai, leisdami vaiką į Rašto žinovus, garantuodavo jam gerą ateitį, nes toks išsilavinimas atverdavo visas duris karjerai. Rašto žinovai sykiu buvo advokatai ir patikėtiniai, pareigūnai ir teisininkai, patarėjai ir pamokslininkai, raštininkai, retoriai (iškalbos mokytojai) bei filologai, sinagogos tarnautojai.

Jeruzalėje studijuojantys priklausė dviem tarpusavyje besivaržančioms mokykloms. Jas įkūrė legendinės asmenybės – Hilelis ir Šamajas. Sekėjų akyse vienas jų atstovavo siauro kelio bei dvasios mažumo idėjoms, kitas – plačioms pažiūroms ir liberalumui. Hilelio mokyklos kryptis mažiau pabrėžė taisyklių laikymąsi. Jo dvasinių principų sekėju bei įpėdiniu tapo Gamalielis Senasis. Šį mokytoją ypač gerbė krikščionys, nes Gamalielis apgynė apaštalus aukščiausiojoje teismo taryboje (plg. Apd 5, 34–39), o po mirties savo bendratikių buvo laikomas idealiu fariziejumi. Ne veltui Mišnoje2 apie jį parašyta: „Po jo mirties nebeliko pagarbos Įstatymui; su juo mirė tikrasis fariziejiškumas.“ Tad prie rabio Gamalielio kojų sėdėjo jaunasis Saulius. Gyvendamas pačioje tautos širdyje, jis stropiai ėmėsi šventų mokslų, o tuo pat laiku Jėzus, būdamas septynerių ar aštuonerių metų, augo malone ir išmintimi nuošaliame Galilėjos užkampyje. Įdomu, ar gimtinė turėjo įtakos Pauliaus mąstymui, bet nėra jokios abejonės, kad buvimas Jeruzalėje jį smarkiai paveikė.

Tarsas buvo jo gimtinė, kur jis tapo Romos piliečiu, išmoko graikiškai ir tam tikra prasme per šią kalbą tapo

Ankstyviausi Senojo Testamento vertimai yra graikų ir aramėjų kalbomis. Senasis Testamentas, vadinamas Septuaginta (lotyniškai septuaginta reiškia septyniasdešimt), pasak legendos, buvo išverstas į graikų kalbą septyniasdešimt dviejų žinovų Aleksandrijoje (Egipte) tarp 250 ir 150 m. prieš Kristų. Dauguma Senojo Testamento citatų ir nuorodų Naujajame Testamente ir Bažnyčios Tėvų raštuose yra pagal Septuagintą.

1

2 Talmudas, pagrindinė judaizmo knyga po Biblijos, kuriame atsispindi beveik trijų tūkstančių mokytojų nuomonės bei diskusijos iš daugiau kaip septynių šimtmečių laikotarpio, susideda iš dviejų dalių. Viena jų – Mišna (pažodžiui – mokymas) – yra seniausia ir pateikia tekstą pirmine prasme, apimdama visas gyvenimo sritis. Prie Mišnos darbavosi daug mokslininkų kartų. Antrojo šimtmečio pabaigoje rabinas Judas Karalius ją redagavo ir suskirstė į 6 skyrius, 63 traktatus, 524 poskyrius. Kita Talmudo dalis vadinasi Gemara.

Credo pasaulio piliečiu, o Jeruzalė – jo sielos, proto ir širdies priešiškumas augo diena iš dienos po Sekminių iki pat gimtinė. Savo žemiškoje kelionėje jis visada traukė Je- Kristaus pasirodymo kelyje į Damaską. ruzalės link, nes buvimas ten bei Gamalielio auklyba Iš Apaštalų darbų knygos žinome, jog Saulius saupaliko neišdildomą pėdsaką jo religinėse ir moralinė- gojo akmenimis Steponą užmėčiusiųjų drabužius. se pažiūrose.

Pats nors ir negriebė akmenų, širdies gilumoje visPaulius gavo gerą išsilavinimą. Nepaisant kai ku- kam pritarė. Stepono kankinystė jam tik paaštrino rių Jėzaus pasmerktų elgesio taisyklių, fariziejai liko krikščionių kraujo troškimą. Sauliui nepakako kaip tikrais šventojo mokslo saugotojais ir pačiais autorite- visiems dalyvauti jų persekiojimuose: jis pats naršė tingiausiais dieviško įstatymo aiškintojais. Jėzus sakė, po namus, suiminėjo vyrus ir moteris ir siuntė juos kad nereikia elgtis kaip jie, bet verta įsiklausyti į jų pamokymus. Apaštalo Pauliaus raštijoje randame jo rabiniško lavinimosi Jeruzalėje pėdsakų.

Pavyzdžiui, judėjišką Šventojo Rašto interpretavimo tradiciją ir minčių dėstymui dažnai pasitelkiamas alegorijas.

Senasis Testamentas yra Naujojo pamatas, tad natūralu, jog Šventoji Dvasia, kuri yra Biblijos autorius, būtent Senajame Testamente atskleidė provaizdžius, pranašišką prasmę tiek pačiomis istorijomis, tiek jų pasakojimo būdu. Toji prasmė atsiranda ir Naujojo Testamento Pauliaus laiškuose; ji vadinama Steponas užmėtomas akmenimis. Biblijos miniatiūra, XIII a. pirmoji pusė, Italija dvasine prasme.

Saulius – persekiotojas ir fariziejus Apie savo jaunystę, kuri buvo paženklinta griežta fariziejaus gyvensena, Paulius karaliaus Agripos akivaizdoje sakė: „Visi žydai žino apie mano gyvenimą nuo jaunystės ir kaip jis prabėgo iš pradžių mano tautoje, Jeruzalėje. Jie pažįsta mane nuo seno ir, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš kaip fariziejus gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų tikėjimo krypties“ (Apd 26, 4–5). Savo skrupulingumu laikantis įstatymų besigiriantiems priešininkams jis atkerta, kad pats buvo: „...įstatymo tiksliai besilaikantis fariziejus, uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą“ (Fil 3, 5–6).

Istorija mums nieko nesako, ar Saulius buvo sutikęs Jėzų prieš jo nukryžiavimą ir prisikėlimą. Tačiau nėra abejonių, kad buvo apie jį girdėjęs, nes garsas apie Jėzų kaip Mozės įstatymo priešininką, reformuotoją, užsimojusį pakeisti fariziejų papročius, buvo pasklidęs visoje Palestinoje. Evangelijose apie Saulių, regis, neužsimenama, kad jis tarsi ignoruoja tai, kas vyksta. Gamalielio, kuris atrodo esąs palankus apaštalams, mokinys pasirodo tik Apaštalų darbų knygoje; tai leidžia manyti, kad jis, sekdamas savo mokytojo pavyzdžiu, buvo abejingas Jėzaus asmenį lydinčiam sambrūzdžiui.

Jis nėra nei mokinys, nei priešas. Matome, kad jo

į kalėjimą. Netrukus dėl kaltės įrodymų stygiaus persekiojimai Jeruzalėje nuslūgo, ir Saulius savo įniršį turėjo nukreipti kitur. Jis maldavo vyriausiąjį kunigą paskirti jam oficialią misiją Damasko sinagogose ieškoti slaptų Jėzaus sekėjų ir juos, sukaustytus grandinėmis, atvesti sinedrionui. Būtent čia jį pasiekė Dievo pirštas.

Tai, ką šv. Paulius pats pasakė apie savo kaip Bažnyčios persekiotojo praeitį, yra ypač svarbu, kad galėtume suvokti jo psichologinę būseną atsivertimo metu: „...be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; <...> žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius“; „Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią“; „...anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo“ (Gal 1, 13–14; 1 Kor 15, 9; 1 Tim 1, 13).

Bus daugiau Vertė Tomas VILUCKAS

11

12

Credo

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Piligrimystė I tūkstantmetyje Viešpatie Jėzau, Tu taip ilgai ėjai šalia Tėvo, Kol vieną dieną pasistatei palapinę tarp mūsų; Tu, kuris netikėtai gimei kelyje, Ir kaip piligrimas, skelbdamas Evangeliją, Vaikščiojai žemiškos tremties keliais, Ištrauk mane iš egoizmo ir patogumų troškimo, Padėk tapti tikru maldininku.

Mane be paliovos vilioja saugus gyvenimas, O Tu manęs kaip Abraomo prašai su tikėjimu ryžtis rizikuoti.

Nuolat mėginu patogiai įsitaisyti, O Tu kvieti su viltimi keliauti į Tave, aukščiausią tikslą, Kad būtų pašlovintas Tėvas.

Gratien Valliez

Piligrimai Romoje Jubiliejiniais 1300-aisiais metais.

Miniatiūra iš Giovannio Sercambio „Kronikų“. Italija, XV a. pradžia

Dažnai girdime apie įvairias piligrimines keliones, žygius Lietuvoje ar už jos ribų. Šiluvos Dievo Motinos šventovę kasmet aplanko šimtai piligrimų iš visos Lietuvos. Vilniaus Aušros Vartai, Trakų Dievo Motinos šventovė, Žemaičių Kalvarija, kitos šventos mūsų šalies vietos yra gausiau lankomos maldininkų, rengiami piligriminiai žygiai ypatingų švenčių progomis. O kas gi šiandien nėra girdėjęs apie Lurdą, Fatimą, Santjagą de Kompostelą, Romą, Jeruzalę arba norėjęs ten nuvykti? Kiekviena tokia kelionė pasėja širdyje ką nors naujo, paskatina giliau susimąstyti, kitaip pažvelgti į kasdienybę ir gyvenimą. Tai mūsų dvasinės kelionės išraiška. Popiežius Jonas Paulius II rašė: „Visas krikščionio gyvenimas yra tartum ilga maldinga kelionė į Tėvo namus – Tėvo, kurio besąlyginę meilę kiekvienam žmogui, ypač „sūnui palaidūnui“, kasdien vis giliau pažįstame (plg. Lk 15, 11–32). Tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas – ir visoje žmonijoje“ (Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 49).

„Į namus“ „Šventoji kelionė“ turi savo šaknis priešistorinėje religinėje kultūroje ir mituose. Žmogus instinktyviai save laiko klajotoju ir keliautoju. Keliauti ieškant ypatingos ir šventos vietos, centro ir gyvenimo negendamybės, – tartum antroji žmogaus prigimtis. Viltis visa tai rasti giliai įrašyta mūsų psichikoje, širdis trokšta grįžti prie mistinio šaltinio, į „kilmės“ vietą, į „namus“, iš kur atėjo protėviai, į kalną, kur senoliai tiesiogiai bendraudavo su dangumi, į vietą, kurioje buvo sukurtas pasaulis, į patį rojų, kur auga gyvybės medis.

Visų didžiųjų religijų tradicijose piligrimystė veda tikinčiuosius atgal, prie paties religijos šaltinio ir centro, prie dievybės apsireiškimo, apsivalymo, atgimimo ir išgelbėjimo vietos. Krikščionims, žinoma, tokia vieta yra Jeruzalė, Šventasis Kapas, kur Gyvenimas nugalėjo mirtį, Gėris įveikė blogį; taip pat Roma – Katalikų Bažnyčios centras, Petro sostas, atleidimo vieta. Gausu atgailos vietovių, paženklintų Gailestingosios Motinos apsilankymais. Paminėtina nesuskaičiuojama daugybė

kapų su šventųjų palaikais, įvairių šventovių, kitų ypatingos palaimos vietovių.

Krikščionių piligriminiai žygiai į Jeruzalę, sekant daug senesnėmis žydų piligrimystėmis, prasidėjo IV a. šv. Elenos kelione. Manoma, kad ji 326 m. rado Tikrąjį kryžių. Maždaug po dešimties metų Jeruzalėje pastatyta Šventojo Kapo bazilika traukte traukdavo tūkstančius maldininkų iš Vakarų. Jau 333 m. piligrimas iš Bordo (Prancūzija) rašė apie apsilankymą šventosiose vietose. Vienas iš įdomiausių tokių aprašymų priskiriamas vienuolei Egerijai, tikriausiai atvykusiai iš Ispanijos ir lankiusiai ne tik šventąsias vietas Jeruzalėje, bet ir Egipto bei Palestinos dykumų vienuolius. Egerija keliavo Arabijos dykuma į Sinajaus kalną. Tada ten dar nebuvo vienuolynų, grupės atsiskyrėlių gyveno lūšnose ir olose. Atsiskyrėliai entuziastingai lydėjo Egeriją į kalno viršūnę. Užkopus buvo skaitomi parinkti Biblijos tekstai, švenčiama Eucharistija, dalijamasi eulogiae (dovanomis) – vaisiais iš vienuolių sodo. Vietoje, kur Dievas Mozei davė Įstatymą, buvo švenčiama ir džiaugiamasi.

Credo Paminėtina, kad tuo pačiu metu šv. Grigalius Nysietis rašė apie Mozės gyvenimą. Jame vaizduojama mistinė kelionė: kilimas į Dievą „tamsos kontempliacijoje“.

Geografinė piligrimystė – simbolinė vidinės kelionės išraiška. Vidinė kelionė yra išorinės piligrimystės prasmių ir ženklų interpoliacija. Jos gali būti viena be kitos, tačiau geriau turėti abi. Istorija liudija išorinės piligrimystės fatališkumą, kai ši neturi dvasinės išraiškos. Tokia piligrimystė tampa beprasmiu klaidžiojimu, nepatenkinančiu vidinio polėkio. Ji neteikia dvasinės palaimos. Žvelgdami į istoriją, matome stiprėjantį piligriminės kelionės „sudvasinimą“. Monastinėje (t. y. vienuolinėje) literatūroje yra kalbama apie dvasinę vienuolio „piligrimystę“, suderintą su sėsliu gyvenimo būdu.

Egerijos piligrimystės pasakojimas teikia daug žinių apie IV a. liturgiją Jeruzalėje. Šventasis Kapas – sustojimo vieta švęsti Eucharistiją. Po bazilikos stogu, ant išlikusios Kalvarijos olos, buvo laikomas Tikrasis kryžius (šią vietą Egerija vadina martyrium — kankinystės ar liudijimo vieta). Pažymėtina, kad Eucharistiją švęsdavo ne ant Kalvarijos kalno, bet Šventajame Kape. Naujojo Testamento įvykiai liturgiškai būdavo sudabartinami ten, kur jie iš tikrųjų ir vyko. Skirtingose krikščioniško pasaulio vietose švenčiama liturgija siekė pakartoti ir priminti piligrimui tai, ką jis tobuliausiai galėjo išvysti Jeruzalėje.

Kiekvienu atveju Jeruzalė buvo „pasaulio centras“, ir ne tik anų laikų geografine, bet ir daug svarbesne, t. y. šventumo prasme. Ji buvo Tiesos centras, Tikrojo kryžiaus vieta. Visi kiti kryžiai tik priminė ir reprezentavo Tikrąjį. Ji buvo ir Šventojo Kapo vieta, kankinių kapai tik priminė pastarąjį; vieta, kur Išganytojas vaikščiojo, kalbėjo, skelbė, gydė, kentėjo, mirė, prisikėlė ir žengė į dangų. Pačios istorinės vietos tai liudijo. Dar daugiau – jos buvo tartum sakramentai, skleidžiantys tiesą ir gyvybingumą. Jeruzalė buvo anastasis, prisikėlimo vieta, o aplinkinės vietovės pilnos martyria, kur apaštalai ir šventieji liudijo prisikėlimo galią. Ir Sirijos, Palestinos, Arabijos, Egipto dykumų vienuoliai – gyvieji prisikėlimo liudytojai. Taigi Egerijos piligrimystė buvo šventa kelionė į centrą, kuris krikščioniškąjį pasaulį pripildė Išgelbėtojo prisikėlimu ir garbe.

„Į svetimas šalis“ VI a. pradžioje, barbarams nukariavus Romą ir prasidėjus jų skverbimuisi į Rytus bei Vakarų Europą, Šventoji Žemė laikinai buvo atskirta nuo Vakarų.

Jeruzalė praktiškai tapo nebeprieinama daugeliui europiečių. Prasidėjo piligriminės kelionės į kitas vietas.

Pati piligrimystė įgavo kiek kitokį, t. y. Airijos keltų vienuolių jai suteiktą pobūdį.

Peregrinatio, arba „kelionė į svetimas šalis“, atspindėjo airių askezę. Airių peregrinus – piligrimas keliaudavo ne aplankyti šventovės, bet ieškoti vienumos ir tremties.

Pastarąją jis pasirinkdavo laisvai. Neturėdamas kokio nors

ypatingo tikslo, atsidavęs Apvaizdos globai, piligrimas nežinoma kryptimi leisdavosi į atvirą jūrą. Airija yra sala, vadinasi, iškeliauti – tai atsidurti jūros pavojuose. Piligrimas tikėjo, kad vėjas ir povandeninės srovės nuves į vienumą, kurią pats Dievas jam bus parinkęs. Taip kai kurie piligrimai pasiekė Velsą, Šiaurės Škotijos salas. Dauguma jų naudojosi navigacijos įgūdžiais ir žiniomis, perimtomis iš senolių jūreivystės tradicijos. Toks buvo šv. Kolumbas, vienuolinio centro Jonos saloje įkūrėjas, ir šv. Brendanas, savo legendinėmis kelionėmis, kaip kai kas mano, pasiekęs net pačią Ameriką. Žinoma, tai dar turėtų būti įrodyta, tačiau istoriškai tikra, kad airių vienuoliai VIII a. pasiekė Islandiją. Jie aplankė ir Faro, Šetlando bei Orknio salynus, jau nekalbant apie Britaniją, kur VI a. jau gyveno velsiečių ir airių kolonistai, daugiausia vienuoliai.

Airių piligrimai vienuoliai atvykdavo į jau apgyvendintas vietas, ir tenykščiai gyventojai noriai priimdavo Evangeliją. Vienuoliai savaime tapdavo misionieriais, nors pagrindinė jų kelionių priežastis būdavo ne apaštalavimas, bet laisvanoriškos tremties troškimas. „Senas airiškas šv. Kolumbo gyvenimas“ (Old Irish Life of St. Columbd) piligriminę dvasią pristato kaip pačią krikščionybės esmę: Dievas liepė Abraomui palikti savo šalį ir keliauti į žemę, kurią jam nurodys, t. y. „Pažado žemę“. <...> Šiandien šis geras patarimas, Dievo duotas tikinčiųjų tėvui, priklauso visiems tikintiesiems, t. y. palikti savo kraštą ir žemę, turtą ir žemiškus malonumus dėl visų elementų Viešpaties ir sekti juo.

Abraomo pavyzdys įkvėpė daugel airių piligrimų.

Tarp jų – šv. Cadroe ir jo draugus, iškeliavusius ieškoti žemės, kurią „Viešpats jiems parodys“. „Šventiesiems pažadėtosios žemės“ vizija paskatino ir nuostabią Brendano bei jo vienuolių kelionę. Keltų piligrimysčių istorijose randame archajišką mitinę „grįžimo į rojų“ vadovaujant Dievui ir jo angelams temą. Keltų vienuolių mistinis dvasingumas pagrįstas visišku patikėjimu Dievu, tikėjimu, kad per piligrimystę ir navigaciją (keliones vandeniu) Dievas ves į jo numatytą tikslą.

Vienuolio tikslą žemėje galima apibūdinti kaip „pažadėtosios žemės“, „rojaus“; teologiškai „prisikėlimo“, Dievo paskirtos vietos ieškojimą, kurioje jis įsikuria, atgailauja, meldžiasi, laukia mirties dienos. Palikti Airiją ieškant privilegijuotos vietos reiškė „iškeliauti dėl Dievo meilės“ (peregrinari pro Dei amore) ar „Dievo vardu“. Jei piligrimystė – „navigacija“, tuomet vienuolis ieškojo „dykumos jūroje“. Airiai rinkosi negyvenamas salas. Šv. Brendano kelionių pasakojimuose viena iš Faro salų, pilna laukinių jūros paukščių, pasikeičia į vienuolinį ir liturginį rojų, vietą par excellence velykinės paslapties šventimui. Tolimos negyvenamos salos atstojo Šventąjį Kapą. Kiekvienu atveju piligrimystės tikslas – keliauti į ypatingą, išskirtinę vietą žemėje. Ir ji ne gamtos ar žmonių nustatyta, bet Dievo laisvai parinkta. Čia vienuolis turėjo gyventi, garbinti

13

14

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Credo Viešpatį ir mirti, o palaidotas kūnas – laukti prisikėlimo dienos. Taigi keltų vienuolio piligrimystė – ne tik nesibaigiantis ir beprasmis klajojimas. Tai kelionė į paslaptingą, nežinomą, tačiau Apvaizdos parinktą vietą, turinčią tapti galutinio susitikimo su Dievu vieta.

VIII–IX amžiuose, vėl atsiradus ryšiams su Rytais, airių piligrimai pradėjo keliauti į Egiptą ir Šventąją Žemę. Daugelis jų troško apsigyventi Šventojoje Žemėje ir ten mirti arba „surasti prisikėlimo vietą“ pakeliui į namus ir joje pasilikti. Dažnai piligrimai įsikurdavo kaip atsiskyrėliai vienumoje, visiškai uždarose celėse, įrengtose priešais bažnyčių sienas. IX–X a. daugybė airių vienuolių liko Vokietijoje, Burgundijoje ir kitur. Jie mokydavo mokyklose arba gyvendavo kaip atsiskyrėliai.

Vėliau piligriminės kelionės pradėjo įgyti kitų, antraeilių tikslų. Vienuoliai keliaudavo, kad galėtų pabūti kartu su kitais vienuoliais, aplankyti vienuolinius centrus, vieni iš kitų pasimokyti. Jie eidavo įsigyti liturginių ar kitokių knygų, kurias vėliau kopijuodavo savo vienuolynuose. Kiti traukdavo į Romą relikvijų, reikalingų dedikuojant vienuolyno bažnyčias ar altorius. Treti iškeliaudavo tikėdamiesi kankinystės arba norėdami išvengti mirties nuo vikingų rankų.

Kad ir ką manytume apie ypatingas keltų piligrimystės formas, istorijos bei literatūros šaltiniai liudija gilų dvasingumo ir kultūros vientisumą. Akivaizdu, jog išorinė ir geografinė piligrimystė reiškė kur kas daugiau nei vien psichinių manijų ir nepastovumo įgyvendinimą. Ši kelionė glaudžiai siejosi su vidiniu tęstinumu laike ir erdvėje tarp natūralaus ir antgamtiško, tarp sakralaus ir profaniško, tarp šio pasaulio ir kito patirtimi.

Giliausios ir paslaptingiausios psichinio ir fizinio pasaulio galimybės, ypač šventumo, buvo siekiama ir realizuojama dvasiniu ir žmogišku lygmeniu.

Airių vienuolio piligrimystė – ne tik nenuilstamas siekimas patenkinti romantinį širdies polėkį, bet ir gilus egzistencinis įnašas į pasaulio ir žmogaus būties realijas: ontologinis ir dvasinis dialogas tarp žmogaus ir kūrinijos, kai dvasinė ir fizinė tikrovės pačios susipina lyg Keltų knygos rankraščio puošmenos. Keltų vienuoliai savo būtį priimdavo ne kaip kažką statiško ir „duoto“, o vienuolinį pašaukimą ne kaip juridiškai tvirtą ir sėslią egzistenciją, bet kaip kvietimą į paslaptį, į augimą, laisvę ir atsidavimą Dievui, pasivedimą vėjo ir jūros stichijai, liudijant Dievo Tėvo ir visų elementų Viešpaties išmintį. Turbūt geriau nei graikai keltų vienuoliai pasiekdavo theoria physike (kontempliacijos) tyrumą, regėdami Dievą ne esmėse ar daiktų logoi, bet kosmoso sąrangoje. Iš čia kilo nuostabi VI ir VII a. keltų atsiskyrėlių gamtos poezija.

Viduramžių mokslininkas ir rašytojas Jeanas Leclercqas tvirtina, kad piligrimystė buvo „atsiskyrėlio gyvenimo būdas“ ir, išimtinai, – vienuolinio pašaukimo sudedamoji dalis.

„Į tremtį“ Tuo pat metu visiškai kitoks piligrimystės supratimas brendo tarp airių.

Susitaikinimo su Dievu būdas Airijoje ir anglosaksiškoje Anglijoje VI–X a. visiškai pakeitė senąją bažnytinę atgailos apeigų tvarką. Pirmaisiais amžiais beveik visoje Bažnyčioje įsigalėjo vieša atgaila už nuodėmes, kurią buvo galima atlikti tik kartą gyvenime. Keltų įtakoje nuo viešos atgailos pereita prie privačios. Piligrimystė, arba tremtis į tolimą salą – relegatio in insulam – tapo viena svarbiausių atgailos rūšių. Vietoj viešos atgailos vietinės bažnyčios akivaizdoje (pvz., vilkint atgailos drabužiais, pasninkaujant, atliekant atgailos darbus), penitentai būdavo siunčiami į laikiną ar amžiną tremtį. Juos galėjo išsiųsti į negyvenamą salą arba pasmerkti klaidžioti svetimoje šalyje, nenurodant konkretaus tikslo. Toks penitentas eidavo iš vienos vietos į kitą. VIII a. pabaigoje atgailautojus jau pradėta siųsti į konkrečias vietas ar pas toliau gyvenantį vyskupą priimti atgailos. Grįžęs į savo bažnyčią ir įrodęs, jog atliko skirtą atgailą, jis gaudavo nuodėmių atleidimą – išrišimą. Paminėtina, kad tuo laikotarpiu atleidimas būdavo teikiamas tik atlikus atgailą. IX a. pabaigoje atgailautojo piligrimo kelionės tikslas dažniausiai būdavo Roma. Popiežius turėdavo apsvarstyti jo atvejį, paskirti tinkamą atgailą ir siųsti atgal pas vyskupą nuodėmėms atleisti. Kai kurie penitentai be vietinio vyskupo žinios keliaudavo tiesiai į Romą, tačiau tokia praktika būdavo peiktina.

Būtų netikslu tokią piligrimystę laikyti grynai asmenine atgailos forma. Priešingai, ji buvo pusiau vieša ir ją skirdavo už viešus nusikaltimus. Penitentas būdavo lyg atstumtasis; vilkėdamas skarmalais ar ašutine, basas, gal net persijuosęs grandine, jis privalėjo eiti, „klajoti“. „Tegul nepasilieka toje pačioje vietoje dvi naktis“, – rašoma atgailos knygose. Jam neleisdavo nešiotis ginklo: turėdavo būti beginklis tarp svetimųjų, barbarų ir pagonių.

Piligrimas, atliekantis jau paskirtą atgailą, kaip ženklą vilkėdavo skirtingą nei kiti drabužį, todėl Europoje vadinamaisiais tamsiaisiais amžiais tokį keliauninką lengvai atpažindavo ir laikė šventu žmogumi. Atlikdamas kanonišką atgailą, jis būdavo lyg Kainas, Dievo prakeiktas, nubaustas ir pagydytas, kurio žmogus negalėdavo liesti (plg. Pr 4, 13–15). Tai šventas atstumtasis, pašvęstas valkata, apgaubtas prakeiksmo ir globos paslaptimi, apsuptas nesuvokiamos meilės. Kitaip tariant, paslaptis ir ženklas kiekvienam žmogui. Tokį asmenį ginti, maitinti, priglausti, parodyti jam kelią laikyta šventa pareiga.

Lombardų įsiveržimas į Pietų Prancūziją buvo aiškinamas kaip bausmė už piligrimų nepriėmimą. Siekiant užtikrinti pagarbą piligrimams ir penitentams, jiems kartais įduodavo oficialius atpažinimo laiškus. Airių ir anglosaksų piligrimams svarbiausiose kelionės vietose ir pakeliui į jas buvo įrengti specialūs viešbučiai. Anglosaksų viešbutį Romoje finansiškai rėmė pati Anglija. Akivaizdu,

Credo

15

kad atgailaujantis penitentas (nors ir atstumtas) turėjo Piligrimystės paprastai neskirdavo kaip atgailos už apibrėžtą ir tikrai privilegijuotą vietą Bažnyčioje. žmogžudystę karo sąlygomis. Dažnai nusikalstančius Piligrimystę, arba amžinąją tremtį, skirdavo tik už asmenis slėgdavo atgailos našta. Kad nereikėtų pasdidžiausius nusikaltimus: žmogžudystę, šventvagiškas ninkauti ir atgailauti už visas nuodėmes, padarytas smurto ar paleistuvavimo nuodėmes. Jaučiantis būti- per daugelį metų, penitentai ryždavosi savo nusižennybę susitaikyti su Dievu penitentas noriai priimdavo gimus išpirkti viena piligrimine kelione, kuri, tikėta, jam skirtą atgailą. Deja, kai už didelius nusikaltimus atstodavo kitas atgailos rūšis. pasidarė įprasta siųsti į piligriminę kelionę, didžiausi Minėta praktika skatino piligrimystės susistemininusikaltėliai tapdavo laisvi. Klajodami jie susiburdavo į mą. Inkvizicija skirdavo piligrimines keliones kaip sungrupuotes, o tai juos skatino ne atgailai ir atsivertimui, kią bausmę. Bažnyčia pripažino svarbiausias piligriminių bet dar didesniems nusikaltimams.

Viename laiške Alkuinas (730– 804; svarbiausias VIII a. europinės švietimo sistemos reformatorius – red. past.) skundėsi dėl pavojų keliuose, kurie kyla iš besišlaistančių visuomenės padugnių, sukčių, vagių ir įvairaus plauko piligrimų. Jų galėjai sutikti visur. Susidėję su minėtais žmonėmis netgi nuoširdžiai atgailaujantys galėdavo patirti didelės žalos. Šv. Bonifacas sielvartavo, kad kelyje iš Anglijos į Romą beveik nėra miesPiligrimų procesija. XIII a. freska Viterbo (Italija) Švč. Marijos, Gimdyvių Globėjos, bažnyčioje to, kuriame nebūtų bent kelių anglosaksių prostitučių. Daugeliui piligrimystė žemyne (šalyse kelionių vietas: Jeruzalę ir Romą, Kenterberį ir Komposaplink Viduržemio jūrą) nebūdavo dvasiškai naudinga. telą. Buvo ir kitų piligriminių vietų: Le Puy, šv. Gilles, Kaip paskutinę galimybę atlikti atgailą, piligrimystę skir- Rokamaduro Prancūzijoje. Štai XII a. plėšikas Ponce de davo dvasiškiams ir vienuoliams, papiktinusiems kitus Leras centriniuose Prancūzijos kalnuose, atsisakęs nedoro ir laikomiems nebepataisomais. Jau pati vienuolinė gy- gyvenimo ir atsilyginęs už padarytus nuostolius, keliavo į vensena traktuota kaip vieša atgaila, tad jos pasišventęs Kompostelą, o grįžęs apsigyveno paties įkurtame cistersų žmogus negalėdavo atlikti pagal senovinę tvarką. Pili- vienuolyne. Viduramžiais tai įprastas atsivertimo pavyzgrimystės atgailos paradoksalumas viduramžiais buvo dys, leidžiantis suvokti, kad „keliaujantis eremitizmas“ tas, kad ji vedė į dar didesnius papiktinimus. Pasmerk- jau nebuvo asketinio gyvenimo idealas. Sekti Abraomo tus klajonėms netvarkingai gyvenančius dvasininkus ir peregrinatio reiškia palikti savo namus – „pasaulį“ ir apvienuolius naujos aplinkybės stūmė į kitas nuodėmes. sigyventi dar nepažįstamoje žemėje – vienuolyne, pasiXI a. reformatoriai gana griežtai pasisakė prieš tokius renkant nuolatinę gyvenseną. X ir XI a. dažnai būdavo puolami besišlaistantys „netikri atsiskyrėliai“. Tikras vieklaidžiojančius vienuolius.

Jau sakėme, kad svarbiausias piligriminės kelionės nuolis, apsigyvenęs vienuolyne, nepaliks jo teritorijos ir tikslas – paprastu, taikiu gyvenimu atsiteisti už sun- neklaidžios nežinia kur. Jo šventumą lemia apsisprendikiausius smurtinius nusikaltimus. IX ir X amžiuose mas nuolat gyventi pasirinktoje vietoje. nužudymas net karo sąlygomis laikytas nuodėme, kurią reikėdavo išpirkti. Anot anglosakso Teodoro Kenterberiečio atgailos knygų, kareivis, nužudęs žmogų kare, buvo įpareigotas keturiasdešimt dienų pasninkauti net tada, jei taip pasielgė „iš pareigos“, paklusdamas savo vyresniajam. Tik vėliau imta skirti nužudymą puolant nuo užmušimo ginantis: puolęs priešą ir jį nužudęs asmuo turėjo atlikti atgailą, o jei nužudė gindamasis – neprivalėjo; šiuo atveju būdavo patariama atgailą atlikti savo sielos naudai. XI a. Burčardas iš Vormso nužudymą karo sąlygomis prilygino paprastai žmogžudystei ir skyrė septynerius metus atgailos, nesigilindamas į veiksmo puolamąjį ar gynybinį pobūdį.

Pažvelgę į pirmojo tūkstantmečio piligrimystės patirtį pastebime skirtingus piligrimystės būdus, požiūrius bei akcentus.

Tai kartu ir gili dvasinė patirtis, ir palaima, ir kančia, ir rizika, ir atgaila, ir t. t. Ši istorinė apžvalga skatina mus giliau pamąstyti apie piligrimystės prasmę. Kokie šiandien galėtų būti piligriminio žygio tikslai? Atgaila, noras išreikšti savo dvasinį polėkį, troškimas atitrūkti nuo kasdienybės, pamąstyti apie gyvenimą, sutikti naujų žmonių ar dar kitokie? Pagaliau koks mūsų pačių žvilgsnis į piligrimus, ar jaučiame pareigą priimti į savo namus nepažįstamąjį? Ar bandome atpažinti Kristaus veidą kitame žmoguje? Ar vienas tikėjimas daro mus broliais seserimis?

Parengė Vytautas SADAUSKAS SJ

(pagal „Thomas Merton. From Pilgrimage to Crucade“ ir kt.)

16

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Credo

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (VII) Vestuvės Kanoje; Jėzus Kristus skelbia Gerąją Naujieną; Jėzaus atsimainymas Kun. Danielius DIKEVIČIUS

Vestuvės Kanoje Apie Jėzaus Kristaus dalyvavimą Kanos vestuvėse skaitome Evangelijos pagal Joną 2 skyriuje.

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina (2, 1).

Trečią dieną – nuo atvykimo į Galilėją (plg. Jn 1, 43) bei Pilypo ir Natanaelio pašaukimo (plg. Jn 1, 43–51).

Galilėjos Kanoje – pavadinimas greičiausiai nuo hebr. qāneh – „nendrė“. Jėzaus laikais tai buvo mažytis kaimelis (dabar apie 5 tūkst. gyventojų), esantis Ašero giminės teritorijoje (plg. Joz 19, 28). Nuo Bizantijos laikų tapatinamas su dabartiniu Kefar Kanna (apie 6 km nuo Nazareto). Taigi pirmasis Jėzaus Kristaus stebuklasženklas buvo padarytas toli nuo Jeruzalės: „Garbės iš žmonių aš nepriimu“ (Jn 5, 41). Pasaulio išgelbėjimas visada prasideda nuo savo kiemo... Galilėjos Kanoje taip pat buvo išgydytas (per atstumą) vieno valdininko iš Kafarnaumo sūnus (plg. Jn 4, 43–54).

Buvo vestuvės – antroji hebrajiškų vestuvių dalis (pirmoji – sužadėtuvės).

Jėzaus motina – Evangelijoje pagal Joną, skirtingai negu sinoptinėse evangelijose, Jėzaus motina nėra vadinama vardu, nors autoriui ir patinka moteris vadinti vardais (plg., pvz., Jn 11–12 sk.). Anot kai kurių apokrifų, Marija buvo sužadėtinio teta. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai (2, 2).

Buvo pakviestas Jėzus – dėl giminystės, kaimynystės ar draugystės? Nežinome!

Ir jo mokiniai – Jėzus turi mokinių, taigi yra mokytojas (hebr. rabbi). Mokiniai privalėjo visur lydėti savo mokytoją, nes visas jo gyvenimas buvo viena didžiulė pamoka.

Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“ (2, 3).

Išsibaigus vynui – kodėl pritrūko vyno? Dėl svečių gausumo (kai kurie egzegetai šmaikštaudami kaltina

Jėzų ir jo mokinius)?! Dėl vestuvių organizatorių aplaidumo (kartais vestuves švęsdavo net 14 dienų; plg., pvz., Tob 8, 20)?! Dėl svečių nedosnumo (buvo įprasta ateiti su dovanomis, taip pat su savo maistu ar gėrimu)?

Nežinome! Bibliniais laikais vynas buvo labai didelė prabanga (sunkiai gaminamas ir jo neturėjo pritrūkti ištisus metus). Paprastai jį gerdavo su vandeniu.

Motina jam sako – Marijos įžvalgumas. Moterys anais laikais paprastai dalyvaudavo puotose sėdėdamos arčiau virtuvės.

Jie nebeturi vyno – kas tai? Sausas patvirtinimas to, kas atsitiko, ar stebuklo reikalavimas (taip, pvz., Jonas Auksaburnis ir Augustinas)? Greičiausiai subtilus pagalbos šauksmas, panašus į Mortos prašymą (plg. Jn 11, 21–22), išreiškiantis Marijos tikėjimą ir dievišką Jėzaus prigimtį. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Marija nepasakė: „nėra vyno“ (t. y. „gelbėk sūneli, blaivėjam“), bet „jie nebeturi vyno“. Jai rūpi žmonės.

Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (2, 4).

O kas man ir tau – skamba šiurkščiai ir rėžia ausį. Šitas semitizmas buvo ir yra įvairiai aiškinamas. Pvz., kaip Jėzaus abejingumo („tai ne mūsų reikalas“) ar Marijos prašymo atmetimo („dar ne laikas“) išraiška ir t. t.

Moterie – šis žodis Jėzaus-sūnaus lūpose skamba netikėtai ir skatina susimąstyti. Jis neturi analogų Senajame Testamente, tačiau žinomas graikų literatūroje.

Kreipinys „Moterie“ primena Pradžios knygos 3 skyriaus moterį. Kaip Ieva-moteris buvo Senojo Testamento nuodėmės istorijos pradžioje, taip Marija-moteris yra Naujojo Testamento išgelbėjimo istorijos ištakose.

Dar neatėjo mano valanda – t. y. mirties ir prisikėlimo valanda. Čia išryškėja Jėzaus paklusnumas Tėvo valiai.

Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (2, 5).

Tarnams – Marija, mokanti tarnauti, prašo patarnavimo. Atkreiptinas dėmesys į tarnų anonimiškumą – greičiausiai skaitytojams įtraukti.

Credo Darykite, ką tik jis jums lieps – tai raktas žodžiams „o kas man ir tau“ suprasti. Marijos ausyse jie nenuskambėjo neigiamai. Marija juos suprato kaip kvietimą bendradarbiauti. Tai yra ir paskutiniai Marijos žodžiai.

Drauge – daugiausia, ką ji galėtų ir norėtų tarnams, t. y. mums, pasakyti. Čia vėlgi išryškėja Marijos subtilumas: „aš nežinau, ką jis darys, bet jūs būkite pasiruošę.“ Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos (2, 6). Šeši akmeniniai indai – indai buvo gaminami arba iš molio, arba iš akmens. Moliniai rykai galėdavo tapti rituališkai nešvarūs, o akmeniniai – ne (plg. Kun 11, 33). Šešetukas simbolizuoja ribotumą.

Būdvardis „akmeniniai“ galėtų išreikšti tam tikro statiškumo (neigiama prasme) ir stabilumo (teigiama prasme) idėjas. Žydų apsiplovimams – ritualinių indų buvimas tokioje vietoje stebina skaitytoją.

Dviejų trijų saikų talpos – vienas saikas lygus 39,39 litro.

...ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio.

O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“ (2, 10).

Pirmiau ... geresnio ... tuomet prastesnio – Senajame Testamente tokios tradicijos nežinoma. Tačiau ją IV a. prieš Kristų mini graikas Teopompas: anot jo, tokiu papročiu garsėjo Spartos miesto gyventojai.

Vestuvės Kanoje. Miniatiūra iš kunigaikščio Jeano de Berry Gražiųjų Dievo Motinos valandų knygos.

XIV a. pab. –XV a. pr., Prancūzija

Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus (2, 7).

Pripilkite indus vandens – vanduo yra natūralus gamtos elementas. Jis gelbsti jaunavedžius ir giminaičius nuo pajuokos ir gėdos. Gamta tarnauja vienybėje su Dievu gyvenančiam žmogui.

Jie pripylė sklidinus – akmeniniai indai simbolizuoja Senąjį Testamentą. Naujojo Testamento vynas nėra kuriamas ex nihilo (lot. „iš nieko“). Jam pagaminti reikia tobulai įvykdyti (sklidinus) Senąjį.

Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui.“ Tie nunešė (2, 8).

Stalo prievaizdui – žmogui, atsakingam už vestuvių organizavimą, vaišių vadovui (plg. Sir 32, 1–2).

Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį... (2, 9).

Paversto vynu vandens – pats stebuklingas pakeitimas neaprašytas; tėra tiktai fakto patvirtinimas. Svarbus ne pasikeitimas, bet jo simbolinė reikšmė.

Iš kur tai – (gr. pothen) vienas iš svarbiausių IV evangelijos klausimų, užuomina į Jėzaus dangiškąjį Tėvą (plg., pvz., Jn 7, 28). Naujojo Testamento vynas yra Tėvo ir Sūnaus dovana.

Jaunikį – tikrasis jaunikis yra Jėzus Kristus.

Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį (2, 11).

Stebuklų pradžią – pažodžiui „ženklų pradžią“. Evangelijoje pagal Joną Jėzaus Kristaus stebuklai yra ženklai, kurie tolydžio atskleidžia/apreiškia jo asmenį.

Parodė savo šlovę – t. y. šiuo ženklu padėjo mokiniams kai ką suprasti iš to, kas apie jį buvo parašyta Jn 1, 1– 3. Kitaip tariant, Jėzus pradėjo savo dieviškumo apreiškimo vyksmą.

Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas (2, 12).

Jn 2, 11 yra visos čia aptariamos ištraukos teologinė, o 2, 12 – literatūrinė pabaiga.

Jėzus Kristus skelbia Gerąją Naujieną Jėzus Kristus skelbė Gerąją Naujieną (gr. euangelion) žodžiais ir darbais. Kai kurie iš jų, tiek žodžiai, tiek darbai, atspindimi kanoninėse evangelijose: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje“ (Jn 20, 30); „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (Jn 21, 25). Kiti, bet jokiu būdu ne visi, aprašyti apokrifiniuose veikaluose (tik juos reikėtų skaityti labai atsargiai ir pirmiausia gerai susipažinus su Naujuoju Testamentu). Kartais Jėzaus Kristaus žodžiai ir darbai yra minimi ir kituose Naujojo Testamento veikaluose. Žodžiai. Jėzus Kristus mokydamas, t. y. skelbdamas džiugiąją Naujieną apie prisiartinusią Dievo karalystę, pasinaudodavo įvairiomis kalbinėmis formomis (žanrais) ir garsėjo savo oratoriniais sugebėjimais (plg., pvz., Jn 7, 46). Galėtume išvardyti svarbiausias ir populiariausias: pamokymai, posakiai, palyginimai, palaiminimai, patarlės, pranašystės, ištarmės ir kt.

17

18

Credo Jėzaus mokymui būdingi du pagrindiniai bruožai: formos paprastumas ir turinio gilumas.

Darbai. Jėzaus Kristaus darbai, t. y. stebuklai-ženklai, dažniausiai skirstomi į keturias klasikines grupes: a) egzorcizmai, b) išgydymai, c) stebuklai gamtos atžvilgiu (pvz., duonos padauginimas, ėjimas vandeniu ir t. t.), d) numirėlių prikėlimai. Mirtis/prisikėlimas – tai didžiausias Jėzaus Kristaus darbas.

Jėzaus atsimainymas Apie Jėzaus Kristaus atsimainymą skaitome Mt 17, 1–8; Mk 9, 2–8; Lk 9, 28–36 ir 2 Pt 1, 16–18 ištraukose. Čia panagrinėkime Evangelijos pagal Matą tekstą.

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis Mozė ir Elijas – du didžiausi Senojo Testamento atstovai. Pirmasis simbolizuoja Įstatymą (pirmoji ST dalis), antrasis – pranašus (antroji ST dalis). Trūksta dar vieno (pvz., Dovydo ar Saliamono), kuris galėtų simbolizuoti trečiąją Senojo Testamento dalį – raštus.

Kalbėjosi su juo – Lukas, skirtingai negu Matas ir Morkus, įvardija pokalbio argumentą: „...kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31).

Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti!

Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“ (Mt 17, 4).

Petras ir sako – pažodžiui būtų „atsakydamas“. Visas atsimainymas yra tarsi apaštalų užklausimas.

Gera mums čia būti – žmogui gera būti Dievo akivaizdoje. Atsimainymas yra išankstinis būsimo palaiminto regėjimo vaizdinys.

Padarysiu čia tris palapines – Petras norėtų įamžinti šią akimirką.

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno (17, 1).

Po šešių dienų – t. y. nuo to laiko, kai Jėzus pradėjo iškilmingai aiškinti mokiniams apie savo kančią, mirtį, prisikėlimą ir sekimą juo (plg.

Dar jam tebekalbant, štai 16, 21–28). skaistus debesis apsiautė juos, Pasiėmė ... užsivedė – visa ir štai balsas iš debesies prabiiniciatyva yra Jėzaus rankose. lo: „Šitas yra mano mylimasis Petrą, Jokūbą ir jo brolį Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. KlauJoną – taigi pirmuosius savo Jėzaus atsimainymas. XV a. miniatiūra, Italija sykite jo!“ (17, 5). mokinius (trūksta tiktai AndSkaistus debesis apsiautė riejaus, plg. 4, 18–22). Jie taip pat bus pakviesti lydėti juos – dieviškos transcendencijos simbolis.

Jėzų agonijos metu Getsemanėje (plg. 26, 36–46).

Balsas iš debesies – Dievo Tėvo balsas.

Nuošaliai – Jėzui buvo įprasta būti ir melstis vieŠitas ... Klausykite jo – Dievas Tėvas, panašiai kaip nam (plg. Mk 1, 35). ir per Jėzaus krikštą, apreiškia savo Sūnaus dieviškumą Ant aukšto kalno – pagal tradiciją tai buvo Taboro ir parodo kelią, kuris veda į išgelbėjimą, t. y. į amžiną kalnas, dunksantis Jezreelio lygumoje. palaimintąjį regėjimą.

Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa (Mt 17, 2).

Atsimainė – graikiškas tekstas galėtų būti išverstas dvejopai: kaip „atsimainė“ (pats) ir kaip „buvo atmainytas“ (Dievo Tėvo).

Kaip saulė ... kaip šviesa – tai dieviškumo atributai.

Kitaip tariant, per atsimainymą Jėzus Kristus apreiškė savo dieviškumą.

Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo (17, 3).

Ir štai jiems – t. y. Petrui, Jokūbui ir Jonui.

Pasirodė – jiems buvo leista pamatyti pranašus.

Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę (17, 6).

Parpuolė kniūbsti ... išsigandę – šitaip išreiškė Jėzui Kristui dievišką pagarbą.

Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ (17, 7).

Nebijokite – ramybė, kaip ir baimė, yra autentiškai patirtos dieviškos transcendencijos ženklas.

Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų (17, 8).

Tik vieną Jėzų – „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9).

Credo

Klausimai ganytojams Gelbėkit! Pradedu nebekęsti laisvos Lietuvos, nes jau septyneri metai dirbu be atostogų. Jaučiuosi labai skriaudžiama. Kodėl darbdaviai nesusipranta bent kas porą metų suteikti nors savaitę atostogų? M. Z.

Nelengva atsakyti į tokį skaudų, bet abstraktų skundą. Sunku net patikėti, kad taip galėtų būti. Tačiau jeigu sakote tiesą, galima patarti tik viena: pradėkite kovoti už savo teises, nes jei vien dejuosite, nesitikėkite, kad kas nors Jūsų gyvenime pasikeis į gera.

Ar būtų galima susituokti bažnyčioje be pažymos apie krikštą? Dobilas

Krikštas yra vartai į kitus sakramentus. Nekrikštyto žmogaus santuoka būtų negaliojanti, todėl krikšto faktas prieš santuoką turi būti besąlygiškai įrodytas. Tai padaroma pažyma apie krikštą. Jei kartais jos neįmanoma gauti (pasitaiko, kad ateizmo laikais kai kurie kunigai būdavo neįrašę duomenų apie krikštą) ir to negalima įrodyti jokiais kitais dokumentais, krikšto faktą gali paliudyti du jame dalyvavę žmonės. Tada apie tai aktą surašo santuoką laiminsiantis kunigas. Vis dėlto be vienokios ar kitokios pažymos apie krikštą santuokos laiminti negalima.

Kiek laiko per dieną dera skirti maldai? Loreta

Su Dievu reikia bendrauti kasdien.

Kiek ir kaip – kiekvieno tikinčiojo asmeninis reikalas. Rekomenduojama atsikėlus pagarbinti Dievą ir pavesti jam savo dieną, o vakare padėkoti, atsiprašyti ir pan. Taip pat patariama ir dieną bent kartais pakelti savo mintis į Dievą.

Ar mylėtis iki vestuvių yra nuodėmė? Ž. K.

Moraliniu atžvilgiu lytiniai santykiai iki vestuvių yra sunki nuodėmė, nes trūksta atsakomybės už mylimą asme-

nį, kuriam atsiduodama. Tik santuoka patvirtinta atsakomybė leidžia turėti lytinius santykius ir atsakingai prisiimti iš jų kylančius vaisius.

Taip jau likimas susiklostė, kad prieš ketverius metus įregistravome santuoką tik civilinės metrikacijos rūmuose.

Neseniai susilaukėme dukrytės ir norėtume ją pakrikštyti bažnyčioje. Ar iškils kokių nors sunkumų, jei nesame susituokę bažnyčioje? Fortunatas

Dėl krikšto jokių kliūčių būti negali. Žinoma, kunigas tikriausiai paragins Jus sudaryti ir bažnytinę santuoką, tačiau kokios nors prievartos šia prasme būti negali. Žinoma, nereikia pamiršti, jog krikštas nėra kažkokia magiška apeiga, ir kunigas turi turėti moralinį tikrumą, kad pakrikštytas kūdikis bus ir toliau auklėjamas katalikiškai. Asmeniškai siūlytina Jums pagalvoti ir apie tai, kad Jūsų santuoka galėtų būti palaiminta bažnyčioje, jei tik tam nėra kokių nors kliūčių. „Jeigu nuoširdžiai norite susitaikinti su Dievu, tikrai gausite atleidimą.

Nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleistų, jei žmogus gailisi suklydęs.“ Cituoju ankstesnį Jūsų atsakymą dėl klausimo apie abortą („Artuma“ Nr. 6, 2007 m.). Atrodo, kad patys sau prieštaraujate. Jeigu nėra tokios nuodėmės, kurios Dievas neatleidžia, kai žmogus gailisi suklydęs, kodėl skyrybos ir nauja santuoka atskiria asmenį nuo Bažnyčios?

Jei žmogus pripažįsta, kad jo pirmoji santuoka buvo klaida, ir dėl to gailisi, kodėl jis neturi galimybės atlikti išpažinties ir priimti Komunijos, jei veda antrą kartą? Ar norite pasakyti, kad skyrybos yra didesnė nuodėmė už vaiko nužudymą?! Budvilė

Daug dalykų sumaišote į vieną krūvą. Pirma, Dievas tikrai atleidžia net

sunkiausią nuodėmę, jei žmogus gailisi ir pasiryžta nenusidėti. Antra, jei žmogus antrą kartą susituokia tik civiliškai, jis neatsiskiria nuo Bažnyčios, tik negali eiti išpažinties ir priimti Komunijos, nes negali pasiryžti gyventi be šeimyninių santykių. Kaip tik tokie žmonės turi palaikyti ryšį su Bažnyčia, melstis ir stengtis vaikus išauklėti gerais žmonėmis ir krikščionimis.

Besirengdamas Pirmajai Komunijai, buvau kalbinamas savo šviesaus atminimo katekizmo Mokytojos tapti kunigu. Ji tarsi kiaurai matė mano, dar vaiko, bręstantį pašaukimą tarnauti Dievui. Baigęs vidurinę pasukau kitu keliu, ignoravau pašaukimą, nes, kaip šiandien suprantu, nebuvau dvasiškai subrendęs, nors kažkokį ypatingą, nenusakomą ryšį su Dievu visada jutau. Na, turbūt kaip ir kiekvienas krikščionis, neužvėręs savo širdies Dievui. Šiandien dėl savo pasirinkimo labai gailiuosi, kankina netekties jausmas. Norėčiau sužinoti, ar dar būčiau priimtas į kunigų seminariją? Gal ir studijos būtų kiek trumpesnės, nes vieną aukštąjį išsilavinimą jau esu įgijęs? Prieš keletą metų teko skaityti spaudoje, kad 32 metų gydytojas (aišku, išsilavinimas kur kas aukštesnis nei mano) gavo šventimus per nepilnus trejus metus. Norėčiau paaukoti savo gyvenimą Dievui, juolab kad dabar jaučiuosi subrendęs, įgijęs brangios gyvenimo patirties. Ar tai dar įmanoma? K. O.

Galite stoti į seminariją. Visa kita išsiaiškinsite su jos vadovybe aptardamas savo būsimąsias studijas.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

19

20

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Birželio 9 d. sukako 10 metų nuo garsaus Bažnyčios ganytojo ir Šventojo Sosto diplomato kardinolo Agostino Casarolio (1914–1998) mirties. Šia proga Romoje surengta konferencija, skirta šio iškilaus asmens vaidmeniui septintajame–devintajame dešimtmečiuose vykdytoje bažnytinėje Ostpolitik, nes būtent jis buvo vienas svarbiausių to Bažnyčios istorijos laikotarpio veikėjų, nemažai prisidėjusių formuojant ir „Rytų politiką“.

Kas gi buvo toji „Rytų politika“? Nors šiuo terminu paprastai vadinami Vakarų valstybių santykiai su Sovietų Sąjunga ir jos valdomu komunistinių valstybių bloku, Šventojo Sosto „Rytų politikai“ toks apibendrinimas tinka tik labai siaura prasme, nes Vatikano ryšių su komunistų režimais tikslas buvo tik vienas – siekti, kad tose šalyse neišnyktų katalikybė.

Tuos sudėtingus laikus kardinolas aprašė atsiminimų knygoje „Kantrybės kankinystė“, išleistoje 2000-aisiais, taigi jau po autoriaus mirties. Atsiminimai pradedami nuo jam pačiam netikėto įvykio 1963 m. pavasarį. Tada kardinolas, kaip Vatikano delegacijos narys, dalyvavo konsulinę konvenciją rengusioje konferencijoje Vienoje. Būdamas čia jis gavo nurodymą nuvykti į Budapeštą ir pasimatyti su kardinolu

Jozsefu Mindszenty. Tai buvo pirmas kartas, kai Vatikano pareigūnas kirto komunistinio bloko sieną. Vis dėlto pirmą žingsnį žengė ne Šv. Sostas, bet komunistai: tais pačiais 1963-iaisiais Vatikane pas popiežių Joną XXIII apsilankė sovietinės žiniasklaidos organo Izvestija direktorius Adžubėjus su žmona – Chruščiovo dukterimi.

Nors tarsi ir sovietai pirmieji pasiūlė dialogą, Vatikanui buvo akivaizdu, kad komunistiniai režimai anaiptol neketina suteikti laisvės Bažnyčiai ir kad šie pirmieji atvirumo ženklai reiškia ne principinius pasikeitimus, bet veikiau yra taktiniai manevrai siekiant išspręsti kai kurias pačių režimų vidaus problemas. Apie tai aiškiausiai liudijo Vengrijos pavyzdys: kard. Mindszenty, užsidaręs Amerikos ambasadoje Budapešte, labai kenkė vengrų komunistų režimo prestižui. Jiems labai rūpėjo, net ir darant šiokias tokias nuolaidas Bažnyčiai, išsiderėti, kad kardinolas išvyktų iš Vengrijos ir neturėtų jokios įtakos šios šalies visuomenės gyvenimui. Jonas XXIII tai puikiai suprato, bet vis dėlto nusprendė, kad verta bandyti; kad net ir leidžiantis į kompromisus galima laimėti bent svarbiausių Bažnyčios struktūrų išsaugojimą, bent tai, kad pavergtos šalys turėtų savo pareigas teisėtai einančius vyskupus. „1963 m. prasidėję kontaktai, – rašo savo atsiminimuose A. Casarolis, – nebuvo modus vivendi su komunistais ieškojimas. Tai veikiau buvo siekimas užtikrinti tų kraštų Bažnyčioms modus non moriendi, tai yra bent minimalias sąlygas išlikti gyvoms.“ Kardinolas prisipažįsta, jog nebuvo lengva nei derėtis su komunistais, nei juo labiau įtikinti persekiojamų kraštų vyskupus tokių derybų tikslingumu.

Minėtasis kard. Mindszenty griežtai nepritarė Vatikano kontaktams su Budapešto valdžia, o vėliau, kai popiežius Paulius VI jam pasiūlė atsistatydinti iš

Esztergomo arkivyskupo pareigų, kategoriškai atsisakė paklusti, nes žinojo, kad to prašoma tenkinant Budapešto valdžios reikalavimą. Skaudžiausi tiek pačiam kardinolui Casaroliui, tiek Pauliui VI kaip tik ir buvo vyskupų priekaištai, kad Vatikanas sėda prie derybų stalo su Bažnyčios priešais, kad, pasak patarlės, eina su velniu obuoliauti.

To meto nuotaikos atsispindi kard.

A. Casarolio atsiminimų knygos pavadinime – „Kantrybės kankinystė“. Kodėl būtent taip pavadintas leidinys, paaiškino pats autorius. Vienas Lietuvos vyskupas – knygoje jo pavardė neminima – kitados A. Casaroliui pasakęs: „Kai buvau Sibiro lageryje, tada buvo viskas aišku. Žinojau, kaip elgtis ir ką daryti.

Dabar, kai vadovauju vyskupijai, bet neturiu visiškos laisvės ir esu priverstas paisyti to, ko reikalauja valdžia, ir už tai nuolat susilaukti kunigų ir tikinčiųjų priekaištų, yra gerokai sunkiau.

Tai atsargumo kankinystė.“ Pacitavęs šiuos Lietuvos vyskupo žodžius, kard.

Casarolis priduria: „ne tik atsargumo, bet kantrybės kankinystė.“ Šiandien, kai jau iš beveik dviejų dešimčių metų perspektyvos žvelgiame į tą sudėtingą Bažnyčios istorijos laikotarpį, galime tik džiaugtis, jog nesulaukėme anos „Rytų politikos“ rezultatų.

O juk buvo rimtas pavojus, kad Gorbačiovui pavyks „pagerinti“ Sovietų Sąjungą, gal net susitarti su popiežiumi dėl visiškos religijos laisvės. Mūsų laimei, pati Dievo Apvaizda sutvarkė taip, kad toji kompromisų politika staiga pasidarė visai nereikalinga.

Lietuva Birželio 1-ąją bažnyčiose melstasi už mirusius ir gyvus tėvus, pastarieji buvo laiminami. Seimas šiemet nusprendė Tėvo dieną paskelbti valstybine švente; belieka tikėtis, kad tai taps

Kronika postūmiu visuomenei atkreipti daugiau dėmesio į tėvystės vertę.

Tą pačią dieną Panevėžyje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos namuose, atidaryta J. Valiušaičio fotografijos paroda „Sieloms druska“, skirta šv. Teresėlės relikvijų kelionės po mūsų šalį metinėms. Gražu, kad menininko darbai leido prisiminti šį nuostabų dvasinį įvykį, tačiau ar ne per greitai nuslūgo Mažosios Jėzaus gėlelės apsilankymo sukeltas entuziazmas?

jo laimėjimų yra ir religinės laisvės era mūsų šalyje. Šalyje kilo diskusija apie naujo Sąjūdžio galimybes, ir, tarsi įsitraukdamas į jas, kardinolas A. J. Bačkis Sąjūdžio dvidešimtmečiui skirtų Mišių homilijoje sakė: „Mums patiems dar būtina laisvintis iš užkietėjusios širdies rūstybės. Kviečiu jus visus kilti į Gailestingumo sąjūdį, į mūsų sąžinių sąjūdį. Kiekvienas žmogus, klausydamas Dievo įdiegto sąžinės balso, pajėgus pažinti tiesą ir ją pasirinkti. Teperkeičia Gailestingumo sąjūdis mūsų širdis nuoširdžia atgaila ir tepadaro jas jautrias kito skausmui.“

Birželio 7 d.

Kaune vyko antrasis Lietuvos Carito su kolegomis vokiečiais rengiamo „Socialinių seminarų“ ciklo susitikimas. Šįsyk renginį veŠeimos koncepcijos priėmimą Seime palaikanti akcija. dęs kun. Ž. VabuoBirželio 3 d. Seimas galutinai prita- las dalyvius supažindino su 120 metų rė daug diskusijų sukėlusiai Valstybinei senumo Bažnyčios socialinio mokymo šeimos politikos koncepcijai (jos teks- istorija ir siekiais spręsti socialines patą skaitykite 26–36 p.). Nepaisydama saulio problemas. Džiugu, kad kalbama didžiulio priešiškai nusiteikusių jėgų šia tema, o seminarai sulaukia nemažo spaudimo, ją parėmė dauguma parla- būrio susidomėjusiųjų, nes Bažnyčios mentarų. Šia proga Lietuvos Vyskupų socialinis mokymas vis dar menkai paKonferencija paskelbė komunikatą ir žįstamas daugumai Lietuvos katalikų. jame išreiškė dėkingumą Koncepciją Birželio 20–21 d. Pažaislyje vyko inicijavusiems, ją rengusiems ir rėmukrikščioniško jaunimo festivalis „Dievas siems politikams bei visiems žmonėms, yra Meilė: Draugystė–Šeima–Gyvybė“. vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie jos Jį surengė Petrašiūnų parapijos jaunipriėmimo. Vyskupai džiaugėsi pačių mas, broliai kapucinai, Šv. Kazimiero ir šeimų sąmoningumu bei įsitraukimu Šv. Elžbietos seserų kongregacijos. Jauį Koncepcijos aptarimą ir vylėsi, kad nimui buvo pasiūlyta įvairiopa prograateityje Seimo nariai dažniau ras savyje ma, turėjusi juos įvesti į Meilės slėpinį. jėgų, išminties ir politinės valios imtis Vis labiau matomos pagirtinos atsakinvalstybei bei tautai svarbių sprendimų. gųjų už pastoraciją pastangos skiepyti Norisi tikėti, kad Koncepcija yra tik pirjaunuoliams šeimos vertybes. mas žingsnis stiprinant šeimos instituBirželio 24 d., švenčiant dangiškociją ir ji įgaus konkrečias formas mūsų jo globėjo Šv. Jono Krikštytojo šventę, įstatymų leidyboje.

Simboliška, jog Šeimos koncepci- penktąjį kartą paminėta Kauno arkivysja priimta minint Lietuvos persitvar- kupijos diena, iškilmingai švęsta Kristaus kymo sąjūdžio įkūrimo dvidešimtme- Prisikėlimo šventovėje (nes arkikatedra tį. Sąjūdžio veikloje aktyviai dalyvavo šiuo metu remontuojama). Po šv. Midaug dvasininkų ir pasauliečių, o tarp šių vykusioje konferencijoje arkivysk.

S. Tamkevičius savo kasmetiniame pranešime prisiminė gražias dekanatų ir parapijų pastangas priimant keliaujantį Šiluvos Dievo Motinos paveikslą, rengiant Eucharistinius kongresus ir šventes, piligrimines keliones. Ganytojas išskyrė sėkmingai baigtą Sinodo darbą (Arkivyskupijos dienos dalyviai kaip tik galėjo pasidžiaugti atskira knyga išleistais Sinodo nutarimais); sveikintinas katalikiškų mokyklų gausėjimas Kauno mieste. Kita vertus, liūdina gyventojų emigracija, mažėjantis pašaukimų skaičius, tikybos mokytojų stygius.

Tradiciškai Kauno arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliais pagerbta keletas labiausiai nusipelniusių arkivyskupijos žmonių, įteikti šiųmečiai „Bažnyčios kronikos“ fondo apdovanojimai žurnalistams, pagerbti Šiluvos jubiliejui skirto rašinių bei piešinių konkurso nugalėtojai.

Birželio 26–29 d. Strūnaityje (Švenčionių r.) vyko Ekumeninė palapinių stovykla su Palaiminimų bendruomene „Tavo veido beieškant“. Čia paskaitas skaitę protestantų ir katalikų lektoriai gvildeno dvasinės kovos, kasdienio gyvenimo su Dievo žodžiu, moteriškumo ir vyriškumo Biblijoje temas. Būtent savo ekumeniniu matmeniu ši stovykla išsiskyrė iš daugybės tokio pobūdžio renginių, taip bent šiek tiek užpildydama ekumeninių iniciatyvų spragą: mat kartais susidaro įspūdis, jog ekumenizmas pasireiškia tik maldos už krikščionių vienybės savaite.

Birželio 29 d. Vilkaviškio vyskupijoje iškilmingai pradėta švęsti Apaštalo Pauliaus metus. Katedroje įvyko konferencija, pristatyta šv. Pauliui skirta paroda, keliausianti per visas vyskupijos parapijas, švęsta Eucharistija, o po jos parapijų atstovams įteiktos specialios aliejinės lempelės. Gilintis į Tautų apaštalo mokymą padės ir ką tik pasirodęs pirmasis kasmėnesinio laikraštėlio numeris.

Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS

21

22

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Kronika

Profesorių kunigą Antaną Paškų prisimenant Pro memoria Vasario 14 d. į Viešpaties namus iškeliavusio kunigo, profesoriaus Antano Paškaus palaikai po ilgai trukusios paskutinės kelionės gegužės 21-ąją buvo palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume.

Pirmą kartą profesorių pamačiau lankydamasi JAV 1996 m. Kaip ir kiti sutikti lietuviai, jis domėjosi Lietuva, joje vykstančiais pokyčiais. Buvo nedidelio ūgio, skvarbių akių, santūrus ir labai geras klausytojas. Paklausė, kaip sekasi kurti šeimos centrus. Pasidžiaugiau, kad pagaliau radome krikščioniškų pažiūrų psichologą, norintį dirbti šeimos centre. „Ką gi, ponia, atrodo, jums nesvarbi kompetencija, o svarbūs įsitikinimai,“ – griežtokai, su ironiška šypsenėle pratarė. Puoliau karštai aiškinti, kad kompetencija labai svarbi, tačiau svarbi ir pasaulėžiūra, kad tikėjimas turėtų būti vientisa kiekvieno žmogaus asmenybės dalis, o profesionalus psichologas, turintis gyvą tikėjimą, gali labai daug pagelbėti, ir panašiai. Profesorius nusišypsojo, ir tada užsimezgė gyvas, keletą valandų trukęs pokalbis apie tai, kas mums dabar labiausiai opu, kas skaudina ir kas džiugina, kaip spręsti iškylančias posovietinio laikotarpio problemas. Žavėjo pašnekovo objektyvus ir gilus Lietuvoje vykstančių procesų supratimas bei vertinimas, nuoširdus susirūpinimas ir troškimas padėti.

Stebėtinas buvo šio žmogaus darbštumas. Būdamas kunigas, praktikuojantis psichoterapeutas ir konsultantas, universitetų dėstytojas, rašė mokslines studijas. Parašė 14 knygų, per 50 straipsnių, be to, dėstė universitetuose, kunigų seminarijose, dirbo su ateitininkais... Žmogaus gyvenime vienu svarbiausiu asmenybės brandos veiksniu laikoma saugi, mylinti aplinka. Tarpukario

Lietuvos kaimuose augo ir brendo ištisa mūsų inteligentų karta, pasižymėjusi tvirtais tikėjimo, doros, tėvynės meilės ir pasiaukojimo pagrindais. Brandi asmenybė geba siekti tikslo, įveikti sunkumus ir krizes, dvasiškai augti. Toks buvo ir A. Paškus. Jis gimė 1922 m. Ukmergės apskrityje. 1942–1944 m. studijavo Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete. Vėliau tęsė studijas Vokietijoje, Romoje (Italija), Popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1948 m. įšventinamas kunigu. Žinant sudėtingą to laikotarpio kontekstą – pabėgėlio lemtį karo bei pokario sunkumus išgyvenančioje Vokietijoje, nesunku suprasti, kiek jam reikėjo valios, pasiryžimo, užsidegimo, kad galėtų ne tik išlikti, bet dirbti ir mokytis. Miuncheno universitete studijavo psichologiją ir filosofiją, 1952 m. apgynė daktaro disertaciją, nemažai metų ėjo Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos kapeliono ir dvasios vadovo pareigas. 1957 m. atvyko į JAV, dirbo vikaru bei psichologiniu konsultantu ir gilino mokslines studijas Kolumbijos bei Fordhamo universitetuose, paskui pats profesoriavo ir darbavosi klinikiniu psichologu.

Visas profesoriaus gyvenimas paženklintas nuolatinėmis studijomis.

Mokėsi pats ir mokė kitus. Dirbo praktinį darbą ir studijavo, kaupdamas apmąstymus, įžvalgas, kurios virto knygomis.

Tyrinėjantis mokslininkas praktikas – taip galima apibūdinti jo mokslinę veiklą. Skaitydamas A.Paškaus veikalus supranti, kad tai nėra vien sausi teoriniai išvedžiojimai, bet išmąstyta, pritaikyta praktikoje, išgyventa patirtis, todėl taip suprantamai ir aiškiai pateikta. Profesorius nevartoja įmantrių frazių, daugybės tarptautinių ir svetimų kalbų žodžių, sudėtingų sakinių, kuriais bandoma pridengti neišmanymą, lėkštumą ar tauti-

nio menkavertiškumo jausmą, būdingą posovietiniam laikotarpiui. Dievo apdovanotas neeiliniais gabumais, jis leido juos į apyvartą, kad atneštų gausų intelektualinį dvasinį pelną.

Profesoriaus knygose atsiskleidžia jo asmenybė, kuriai būdingas tikėjimo ir didžiulio profesinio išmanymo vientisumas, gebėjimas iš krikščioniškos ir filosofinės perspektyvos analizuoti reiškinius bei įvykius ir, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, pateikti moksliškai pagrįstus apibendrinimus bei įžvalgas.

Profesorius energingai atsiliepia į laiko diktuojamus iššūkius, dabarties problemas, jas analizuodamas giliai krikščioniškai iš įvairių filosofinių perspektyvų, lygindamas Amerikos ir Lietuvos patirtis, aiškiai ir tiesiai įvardydamas pastebimas ydas ir negeroves. „Paskutiniųjų trijų dešimtmečių pasikeitimai prilygsta renesanso ir reformacijos kultūrinėm – dvasinėm kaitom. <...> šiandieninės „revoliucijos“ parklupdė, jei ne mirtinai sužeidė, sekuliarinio humanizmo drakoną,“ – rašo knygoje „Idėjų sankryžoje“ („Į Laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 1992, p.7). Svarstydamas skirtingų psichologijos krypčių indėlį į humanizmo ideologiją, A. Paškus atskleidžia, kad humanizmas neatsako į egzistencinius

Kronika filosofinius žmogaus būties klausimus.

Profesorius kritikuoja Jungtines Amerikos Valstijas, pakliuvusias į dvasinę krizę, kuri pasireiškia drąsos ir ryžtingos valios stoka tada, kai reikia ginti laisvės idealus, perdėto teisinio formalumo įsigalėjimu reikalaujant laikytis religinio bešališkumo principų net ir katalikiškose ar krikščioniškose mokyklose, visuomenėje nykstančiu altruizmu bei pasiaukojimu ir bendruomeniškumo jausmu. Praradęs vertikalųjį matmenį, siejantį žmogiškąsias būtybes su Dievu, žmogus pameta gyvenimo kryptį ir blaškosi, ieškodamas Dievo pakaitalų.

Tai paskatino „Naujojo amžiaus“ ideologijos plitimą ir įsigalėjimą.

Sakoma, kad kvailiai mokosi iš savo klaidų, o išmintingieji pasimoko iš kitų klaidų. Gaila, kad mažai išmokome iš kitų klaidų, todėl tenka mokytis iš savų...

Nukrikščionėjimo priežastys ir procesas analizuojami A. Paškaus knygoje „Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien“ (Lietuvos katechetikos centro leidykla, Kaunas, 1998). Profesorius pastebi apraiškas terapinės kultūros, kuriai išsiskleisti ir suvešėti Lietuvoje yra itin palankios sąlygos: tai „pertekliaus ekonomija ir sekuliaristinė pasaulėžiūra“ (p. 167). Terapinė kultūra, dar vadinama atlaidžiąja, nieko nedraudžiančia kultūra, tinka kliento ir gydytojo santykiuose, tačiau tampa pragaištinga, jei įsivyrauja visuomenėje. Tokioje terapinės kultūros visuomenėje stengiamasi išsilaisvinti iš visų institucinių varžtų, įsipareigojimų. „Demokratijos ir pertekliaus amžiuje šeima bene bus labiausiai individą varžanti institucija, <...> o santuoka iš prigimties yra engianti ir despotiška“ (p. 182). Kaip pranašiškai skamba šie žodžiai nūdieniame debatų dėl Valstybinės šeimos koncepcijos ir abortų ribojimo Lietuvoje kontekste!.. A. Paškus išryškina keturias nukrikščionėjimo veiksnių grupes: tai intensyvi socialinė bei ekonominė kaita, nulėmusi naujų stabų – elektroninių masinės komunikacijos priemonių, televizijos įsigalėjimą, pasaulėžiūros reliatyvizmas, neadek-

vati institucinės Bažnyčios reakcija ir religijos nykimas šeimose. Autorius perspėja kunigus saugotis „sielovadinio paralyžiaus“ (p. 229), kuris gali išsivystyti naujų iššūkių akivaizdoje dėl supančio pasaulio sudėtingumo.

Nukrikščionėjimo problemą postmodernioje visuomenėje profesorius nagrinėja ir knygoje „Žvilgsnis į pasaulėžiūrinę aplinką, šventovę, save“ (LKC leidykla, Kaunas, 2002). A. Paškus atkreipia dėmesį į sekuliarizacijos apraiškas Bažnyčioje, pasireiškiančias religiniu liberalizmu, kai atmetamos tikėjimo tiesos ir neigiamas dieviškasis Apreiškimas: „Nebetikima, kad Dievas apsireiškė žmogui ar kad žmogus randa prasmę gyvenime paklusdamas dieviškam planui“ (p. 75). Religinis liberalizmas stengiasi pašalinti ribas tarp sakraliosios ir profaninės tikrovės viešai garbinant Dievą. Sakralumas nyksta bažnyčiose, kai jos paverčiamos ne Dievo garbinimui skirta vieta, bet įgauna daugiafunkcinę paskirtį: teatro, koncerto salės, susirinkimų vietos ir pan. Labai gaila, kad pamirštama, jog „šventykla yra Dievo namai, įsikūnijusio Dievo buveinė, ir niekas kitas“ (p. 106). Katalikų šventovėje reikia vietų ramiai asmeninei ir bendruomeninei maldai.

Vis dažniau Lietuvoje galima pastebėti, kad žmonės praranda bažnyčios sakralumo pajautą ir čia elgiasi kaip muziejuje, koncerto ar teatro salėje.

Galbūt dėl „sielovadinio paralyžiaus“ vis rečiau girdime gyvą, aiškią ir paprastą, visiems suprantamą katechezę apie šv. Mišias, Eucharistiją, liturgiją. Įžvalgi profesoriaus akis pastebėjo liberaliosios teologijos ir bažnyčios desakralizacijos apraiškų ne tik JAV, bet ir Lietuvoje. Analizuodamas situaciją po Vatikano II Susirinkimo, jis atkreipia į šio Susirinkimo dvasios nesupratimą ar neteisingą Susirinkimo nutarimų interpretavimą. Taip atsitiko su „aktyvaus dalyvavimo“ liturgijoje principu, neteisingai lyginamu su išoriniais veiksmais, kurie dažnai nutrina ribas tarp kunigo ir tikinčiųjų, kai neteisingai leidžiama pasauliečiams atlikti dvasininkams priklausančius veiksmus. „Suda-

romas įspūdis, kad aktyvus dalyvavimas būna tik ten, kur matyti išorinė veikla“ (p. 135), tuo tarpu aktyvus dalyvavimas liturgijoje yra sąmoningas, sakralus, vidinis nusiteikimas, vidinis dalyvavimas šv. Mišių aukoje.

Reikėtų, labai reikėtų studijuoti šią knygą visiems išorinio dalyvavimo liturgijoje mėgėjams. Gal tuomet tektų mažiau dejuoti ir nusivilti, kodėl esame tokie nerangūs krikščionys gyvenime...

Lietuvoje siaučiant seksualinei revoliucijai ypač reikšmingos A. Paškaus knygos „Kunigo meilė“ (UAB „Valstiečių laikraštis“ leidykla, Vilnius, 1996) ir „Meilė. Žmogaus pašaukimas“ („Naujasis lankas“, Kaunas, 2003). Jose pagarbiai, subtiliai ir atvirai nagrinėjami seksualumo klausimai. Kunigų celibato priešininkai turėtų gerai išstudijuoti šias profesoriaus knygas, prieš pradėdami įnirtingai kritikuoti kunigų celibatą, nes „tikra celibatinės skaistybės krizė nesisuka apie seksą, bet apie dvasingumo ir prasmės krizę“ („Kunigo meilė“, p. 85).

Būdamas labai išsimokslinęs, A. Paškus rašė suprantamai ir aiškiai, gražia, taisyklinga lietuvių kalba. Jo knygas gali skaityti įvairaus amžiaus, profesijos bei išsilavinimo žmonės, jose galima rasti atsakymus į didžiumą iškylančių klausimų ir tikėjimo abejonių, susivokti patiems savyje ir suvokti santykius su kitais.

Gaila, kad daugiau nesulauksime A. Paškaus tiesaus ir analitiško rašytinio žodžio. Belieka tikėtis, kad jo raštai padės daugeliui rasti kelią į Tiesą ir Amžinąją Tėvynę, kurioje, viliuosi, bus galima jam dar kartą pasakyti: „Ačiū, Profesoriau, už jūsų triūsą Lietuvos, Bažnyčios ir žmonių labui.“ Nijolė LIOBIKIENĖ

23

24

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Kronika

Svarbus žingsnis į priekį Dr. Andrius NAVICKAS Birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko labai svarbus balsavimas. Nepaisant aršaus socialdemokratų bei liberalų pasipriešinimo ir Seimo pirmininko pastangų atidėti priėmimo procedūrą, dauguma parlamentarų patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Tokių aistrų bei įtampos šios kadencijos Seime nebuvo net tvirtinant „Leo LT“ projektą ar karštai ginčijantis dėl alkoholio reklamos apribojimo televizijoje. Teiginys, jog šeimos samprata neatsiejama nuo santuokos, kuris, kaip rodo sociologinės apklausos, nekelia abejonių absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų, ne vienam parlamentarui sukėlė tikrą įsiūčio bangą. Skardžiai skambėjo pavojaus varpai, skelbiantys grėsmę tiek vaikų teisėms, tiek socialiniam teisingumui, tiek demokratijai apskritai.

Prisipažinsiu, jog neatsimenu, kokį kitą Seimo priimtą nutarimą taip negailestingai talžė dauguma žiniasklaidos priemonių, o nacionalinis transliuotojas – Lietuvos radijas ir televizija – visą dieną apgailestavo, esą Seimas priėmė diskriminacinę koncepciją, kuri supriešins visuomenę ir nublokš mūsų valstybę į tamsybių laikus...

Deja, net dabar, kai rašau šias eilutes, nesu tikras, ar nėra rengiami nauji žygiai prieš priimtą Koncepciją. Socialdemokratai, Liberalų sąjūdžio atstovai, liberalcentristai yra pažadėję padaryti viską, idant „ištaisytų Seimo klaidą“. Rašomi laiškai į Jungtinių Tautų Organizaciją neva rūpinantis, ar šeimos ir santuokos sąsaja nepažeidžia vaikų teisių; kritiškai reaguoti raginamas LR prezidentas Valdas Adamkus. Net jei nepavyks staigi politinė kontrataka prieš šeimą, neabejoju, jog dabartinė Vyriausybė pasistengs, kad Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje pateikiamos socialinės politikos rekomendacijos netaptų „kūnu“. Na, bet galime pasiguosti, kad rudenį turėsime naują Vyriausybę.

Tikėkimės, tokią, kuri supras šeimos institucijos svarbą valstybės gyvenime.

Manau, nėra reikalo „Artumos“ skaitytojų agituoti už santuoka grįstos šeimos sampratą. Tačiau atkreipti dėmesį į kelis šios sampratos kritikų aktyviai skleidžiamus mitus tikrai verta.

Pirmasis mitas: „Valstybinė šeimos politikos koncepcija kiršina visuomenę“ Stipriausiai visuomenę kiršina tie, kurie nesibodi meluoti ir gąsdinti, jog parlamentarai nusprendė kištis į intymią žmonių gyvenimo sritį bei, nesugebėdami pagrįstai diskutuoti su Koncepcijos kūrėjais, sukarikatūrina jos teiginius ir juos aršiai kritikuoja. Labiausiai nuvylė ne arši kritikų reakcija, bet tai, kiek melo apie Koncepciją buvo išsakyta. Šie prasimanymai dar kartą patvirtina nuogąstavimus, jog susikirto ne tik skirtingos pasaulėžiūros: grėsmę pajuto visa vartojimo industrija, nepripažįstanti jokių vertybinių įsipareigojimų, propaguojanti besaikį vartojimą ir, svarbiausia, siekianti nuo pat mažumės daryti poveikį vaikams, stumti juos į vartojimo akivarus.

Svarstant Koncepciją ne kartą keltas klausimas: kam apskritai ji reikalinga? Atsakymas paprastas – Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnyje aiškiai pasakyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Konstitucijoje valstybė įsipareigoja remti tiek šeimą, tiek santuoką. Galima ginčytis, ar Konstitucija teikia pagrindą konkrečiam šeimos apibrėžimui, tačiau bent tol, kol ji galioja, nekyla abejonių, jog valstybės institucijos turi konstitucinę prievolę rūpintis šeimos institucija. Deja, iki šiol tokia prievolė nebuvo nuosekliai vykdoma dėl paprastos priežasties, kad įvairios institucijos skirtingai apibrėžė šeimą. Dažnai taikytas toks platus šeimos apibrėžimas, jog jis paprasčiausiai prarasdavo prasmę.

Visai suprantama, kodėl Valstybinė šeimos politikos koncepcija nebuvo aiškiai suformuluota gerokai anksčiau. Dešiniųjų valdymo metais daugiausia dėmesio skirta strateginiams integracijos siekiams. Kai valdžią perėmė kairieji, vis labiau įsitvirtino šeimą ardanti, o ne stiprinanti socialinė politika. Na, o pastaraisiais metais itin sustiprėjo „gėjų kultūra“ bei spaudimas sumenkinti šeimą iki paprasčiausio bendro ūkio vedimo ar seksualinių įgeidžių tenkinimo vietos.

Seimo patvirtintoje Koncepcijoje pabrėžiama, kad šeimos pagrindas yra tarpusavio įsipareigojimas, kuriantis palankias sąlygas visų jos narių brandai ir tobulėjimui.

Tai nereiškia, kad nebūna nelaimingų santuokų ar kad ignoruojamas faktas, jog daug žmonių šiandien numoja ranka į santuokos saitus. Koncepcijoje išdėstyta, kokią

Kronika šeimą turėtume vadinti siekiniu, ir nurodytos priemonės, kaip toks siekis gali būti įgyvendintas. Tai svarbu mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia turime nutraukti dabar vykdomą darniai šeimai nepalankią socialinę politiką, kai tuoktis neapsimoka finansiškai, nes socialinės išmokos vienišoms motinoms didesnės nei gyvenančioms santuokoje. Antra, svarbu dar kartą pabrėžti šeimos teisę ir atsakomybę vaikų ugdymo procese. Deja, pastarai-

Skaudžiausiai vaiko teisės pažeidžiamos tada, kai suaugusieji jam negali tokios aplinkos sudaryti, kartais dėl objektyvių priežasčių, kartais dėl paprasčiausių įnorių ar egocentrizmo. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, sparčiai plinta skyrybų virusas: jos klaidingai laikomos priimtiniausiu būdu tarpusavio santykių sunkumams spręsti, pamirštant, jog kiekvienam vaikui tėvų skyrybos – nepaprastai skaudus sukrėtimas. Absurdiška drausti skirtis, tačiau viešai skelbti tyrimų duomenis, psichologų įžvalgas apie žalojančius skyrybų padarinius visiems šeimos nariams – tiesiog būtina, ir valstybinės institucijos šioje srityje privalo būti daug veiklesnės.

Aišku, kiekvienas vaikas vienodai brangus valstybei. To Koncepcijoje nei vienu žodžiu neneigiama. Jos autoriai aiškiai tvirtina, kad ypatingos valstybės globos reikia nepalankiomis sąlygomis augantiems vaikams.

Turime pasirūpinti visais vaikais, kuriais nesugeba pasirūpinti jų Silvijos Knezekytės nuotrauka tėvai ar globėjai. Tačiau kartu turime vykdyti tokią valstybinę siais metais itin skaudžiai juntamos pastangos ignoruo- šeimos politiką, kad šeimos institucija stiprėtų. Juk nėti tėvų vertybinius įsitikinimus bei pareigas, primetant ra gerai visą dėmesį skirti tik gaisrų gesinimui – daug vaikams seksualumą ir komercinius santykius iškeliantį išmintingiau rūpintis, kad jų kiltų kuo mažiau. pasaulėvaizdį.

Beje, kaip rodo JAV patirtis, valstybei pertvarkius Absurdiška tvirtinti, esą santuoka grįstos šeimos socialinę politiką nuo išskirtinai orientuotos į paramą samprata skaldo visuomenę, vien dėl to, kad egzistuoja asocialioms šeimoms prie nuoseklios paramos taip pat santykinai nedidelė žmonių grupė, kuriai ši samprata ne- ir darnioms šeimoms skatinti, rezultatų nereikėjo ilgai priimtina ir kuri bando primesti sukomercintą požiūrį į laukti. Padaugėjo santuokų, sumažėjo skyrybų, gerokai šeimą. Lygiai taip pat būtų galima teigti, kad valstybinė padidėjo šeimoje gimusių vaikų nuošimtis. sveikatos apsaugos politika kalbomis apie sveikatą skaldo Ar taip įvyks ir Lietuvoje? Koncepcijos priėmimas visuomenę, kurioje tiek daug žmonių kuo nors serga... tėra vienas labai svarbus žingsnis. Būtina nuosekliai siekti pirmiausia pagarbos šeimos institucijai atkūrimo.

Antrasis mitas: „Santuoka grįstos šeimos Čia labai svarbus vaidmuo tenka ir žiniasklaidai. O įtasamprata skriaudžia vaikus, gimusius ne kingiausios žiniasklaidos priemonės (deja, šiuo atveju šeimoje“ ir LRT) šiandien, regis, susijusios su galinga industrija, Iš pradžių diskusijose dėl Koncepcijos kritikai dau- kuriai darni šeima trukdo. Tačiau tai, kad Koncepcija, giausia gąsdino neva pažeidžiamomis seksualinių ma- nepaisant galingo pasipriešinimo, buvo patvirtinta, kad žumų teisėmis. Kai pasirodė, jog svariai pagrįsti gėjų ją vieningai gynė margaspalvis pilietinių, politinių bei santuokų nepavyksta, griebtasi naujos taktikos – „susi- religinių organizacijų susivienijimas, teikia vilčių, jog rūpinta“ vaikais. Esą visi vaikai – tiek gimę santuokoje, dėl svarbiausių klausimų gebame susitelkti. tiek anapus jos ribų – turi būti traktuojami vienodai, o Valstybinė šeimos politikos koncepcija ne santuokoje gimusius vaikus paverčianti antrarūšiais.

Iš tiesų liūdniausia tai, kad dėl suaugusiųjų įnorių kenčia vaikai. Tvirtai pritariu Koncepcijos kūrėjams, jog palankiausia aplinka vaikui augti ir bręsti – darni šeima.

25

26

Kronika

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Valstybinė šeimos politikos koncepcija 1. Bendrosios nuostatos 1.1. Valstybinės šeimos politikos koncepcijos (toliau – Koncepcija) paskirtis – pagrįsti bendros šeimos politikos reikalingumą įgyvendinant Lietuvos Respublikos konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, kad šeimoje ugdomos esminės etinės ir kultūrinės vertybės, užtikrinančios kiekvieno asmens gerovę ir Lietuvos valstybės bei tautos istorinį išlikimą.

1.2. Koncepcijos tikslai: – atskleisti šeimos išskirtinę vertę asmens ir visuomenės gyvenime; – apibrėžti šeimos atliekamas funkcijas, svarbias tenkinant asmens ir visuomenės poreikius; – apibūdinti šeimos raidos ir šeimos gyvenimo sąlygų problemas Lietuvoje; – apibrėžti valstybinės šeimos politikos tikslus ir principus; – numatyti valstybinės šeimos politikos veiksmų kryptis.

1.3. Koncepcija grindžiama istoriškai susiklosčiusiomis šeimos vertybėmis ir šeimos gerovę nusakančiomis sampratomis, kurios atitinka Konstituciją ir kitus teisės aktus.

1.4. Šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. Todėl valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę.

1.5. Koncepcijos taikymo ribos 1.5.1. Ši Koncepcija neapima privačioje ir kultūrinėje srityje galimos šeimos supratimo įvairovės.

1.5.2. Koncepcijoje laikomasi nuostatos, kad gindama motinystę, tėvystę ir vaikystę valstybė globoja visus artimos giminystės ryšių, ugdymo, tarpusavio pagalbos ir bendro ūkio siejamus asmenis. Našlaičių, vienišų motinų (tėvų) ir jų vaikų, sugyventinių vaikų globą reglamentuoja kiti teisės aktai.

1.6. Pagrindinės Koncepcijos sąvokos 1.6.1. Artimieji giminaičiai – kraujo ryšiais tarpusavyje susiję asmenys – tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, broliai ir seserys.

1.6.2. Darni šeima – šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę.

1.6.3. Daugiavaikė (gausi) šeima – šeima, auginanti tris ir daugiau vaikų.

1.6.4. Išplėstinė šeima – sutuoktiniai, jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra, ir kartu gyvenantys artimieji giminaičiai.

1.6.5. Krizę išgyvenanti šeima – sudėtingą gyvenimo tarpsnį dėl tam tikrų psichologinių, socialinių, sveikatos, ekonominių ar kt. problemų išgyvenanti šeima (besiskirianti; šeima, kurioje vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai, likę gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą (t. y. patiria išsiskyrimo traumą ir jos pasekmės juntamos psichinei sveikatai bei elgesiui); ligonį slauganti, netektį ar smurtą patyrusi ar kitų problemų turinti šeima).

1.6.6. Nepilna šeima – šeima arba išplėstinė šeima, kurioje santuokai pasibaigus vaikai yra netekę vieno ar abiejų tėvų.

1.6.7. Santuoka – įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.

1.6.8. Socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui1.

1.6.9. Šeima – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra. Šeima taip pat gali būti nepilna ar išplėstinė.

1 Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 2006, Nr. 17-589)

Kronika 1.7. Koncepcija remiasi šiomis teisinėmis nuostatomis: 1.7.1. Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 38 straipsniu: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. (...) Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“; 1.7.2. Konstitucijos 39 straipsniu: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą (...).“; 1.7.3. Konstitucijos 26 straipsniu: „(...) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.“; 1.7.4. Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) trečiosios knygos „Šeimos teisė“ 3.3 straipsniu: „1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.

2. Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos.“; 1.7.5. Civilinio kodekso trečiosios knygos 3.161 straipsnio 2, 3, 5, 6 dalimis: „2. Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita.

3. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams.“; „5. Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios.

6. Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia.“; 1.7.6. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 90-987) 12 straipsniu: „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus.“;

1.7.7. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 5 straipsniu (Žin., 2000, Nr. 96-3016): „Sutuoktiniai turi lygias civilinės teisės pobūdžio teises ir atsakomybę tarpusavio santykiuose bei savo vaikų atžvilgiu tiek santuoką sudarius ir jai tęsiantis, tiek ją nutraukus. Šis straipsnis netrukdo valstybėms imtis tokių priemonių, kokios yra būtinos vaikų interesams ginti.“; 1.7.8. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995, Nr. 60-1501) preambule: „(...) šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei“, „(...) vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą.“

1.8. Šeimos išskirtinė vertė 1.8.1. Darni šeima pati savaime yra gėris, nes atitinka prigimtinius asmens poreikius ir socialumą ir leidžia visiškai juos išreikšti: – būti besąlygiškai mylimam ir priimamam, nepaisant galių, gabumų ir pasiekimų, nes kiekvienas asmuo yra unikalus ir savaime vertingas; – būti atviram kitam asmeniui, pasitikėti ir dalytis gyvenimu su juo (bendrauti ir bendradarbiauti); – turėti tėvus kaip autoritetą, kuriais pasitikima, iš jų mokomasi, lygiuojamasi kaip į vyro ir moters tarpusavio santykių pavyzdį, taip atskleidžiant ir įtvirtinant savo tapatybę.

1.8.2. Santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui(si). Todėl šeima yra visuomenės pažangos pagrindas, tautos gerovės ir išlikimo garantas.

1.8.3. Šeima yra pirminis socialinis institutas, kuris kiekvienoje visuomenėje užtikrina socialų gyvenimo būdą grindžiančių vertybių, elgesio normų, formalių

27

28

Kronika ir neformalių taisyklių visumą. Visuomenės gyvenimas pakrinka, jei šeimai stinga palaikymo ir apsaugos.

1.8.4. Šeima kaip pirminė bendruomenė, susiformavusi pirmiau nei valstybė ar kuris kitas socialinis darinys, yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė. Gyvenimas drauge ir šeimos narių bendrystė bei tarpusavio priklausomybė grindžia būtinybę matyti šeimą kaip visumą. Žmogaus teisės pirmiausia įgyvendinamos per šeimą, ne skaidant ją į atskirus narius, bet stiprinant jų tarpusavio atsakomybę. Vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta šeima, net tapusi nepilna, geriau apsaugo savo narių teises ir rengia visaverčiam asmeniniam bei socialiniam gyvenimui negu bet kuri valstybės įsteigta ir remiama institucija.

1.8.5. Šeimoje asmenų lyčių ir kartų skirtybių papildomumas užtikrina tarpusavio santykių pilnatvę. Vyro ir moters lygiavertis bendradarbiavimas, glaudūs ryšiai tarp kartų, lemiantys kultūros vertybių ir konstruktyvių elgesio modelių abipusį perimamumą, turi įtakos visuomenės solidarumui, demokratiškumui ir pilietiškumui. Lyčių skirtumai, vis iš naujo patvirtinami neurobiologijos ir neuropsichologijos studijų2, savaime nekuria nelygių galimybių ir neveda į diskriminaciją, bet yra sąlyga skirtingai raiškai, požiūriams, talentams, patirčiai, kurie suteikia galimybę kūrybiškai bendradarbiauti kiekvienoje visuomenės gyvenimo srityje.

1.8.5.1. Lyčių papildomumas, kuris pasireiškia ir ugdomas pirmiausia šeimoje, reiškia ne gyvenimo sričių ar darbų dalijimą į vyriškus ir moteriškus, bet vyro ir moters lygiavertį bendradarbiavimą visų rūšių veikloje (jie abu atsakingi už šeimos gyvenimą ir vaikų auklėjimą), atpažįstant ir pripažįstant abiejų savitumą, skirtingos ir todėl viena kitą papildančios raiškos indėlį, o tai užtikrina žmogiškojo kūrybiškumo ir tarpusavio santykių dinamiką.

1.8.5.2. Sutuoktinių santarvė ir bendradarbiavimas šeimoje yra kartų (tėvų ir vaikų, senelių ir vaikaičių) santarvės ir bendradarbiavimo prielaida. Savo patirtimi, galimybėmis, požiūriais skirtingi šeimos nariai turi daug daugiau prielaidų mokytis tolerancijos, supratimo, įsiklausyti į kito nuomonę.

1.8.6. Šeimos stabilumas – šeimos narių tarpusavio pasitikėjimas ir sugyvenimas – laiduoja visų šeimos narių socialinių ir psichologinių poreikių tenkinimą, tiesiogiai veikia jų kaip asmenų kūrybingumą, gebėjimą įsilieti į visuomenę, bendradarbiauti ir konstruktyviai adaptuotis sparčiai kintančiame pasaulyje.

1.9. Šeimos pagrindinės funkcijos asmens ir visuomenės gyvenime 1.9.1. Asmenų bendruomenės kūrimas – tarpasmeninių ryšių užmezgimas ir plėtotė, partneriško lyčių abipusiškumo ir papildomumo, asmenų tarpusavio paBrizendine L., Wels S., The Female Brain, N.Y.: Morgan Road Books, 2006.

2

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis garbos, pasitikėjimo ir atsakomybės ugdymas priimant sutuoktinių ir tėvų įsipareigojimus.

1.9.2. Prokreacija – gyvybės davimas iš meilės, grindžiamos atsakingu motinystės ir tėvystės supratimu, vaikų auginimas.

1.9.3. Ugdymas ir socializacija – kultūros ir vertybių, elgesio normų bei pirminių žinių perteikimas, pažinimo ir bendravimo įgūdžių ugdymas, žmogaus gabumų atskleidimo ir galimybės juos įgyvendinti užtikrinimas, asmens lytinės tapatybės ugdymas (vyro ir moters

vaidmens šeimoje ir visuomenėje pažinimas), savimonės ugdymas, socialinė reabilitacija.

1.9.4. Globa ir rekreacija – žmogiškosios globos, psichologinio saugumo (ypač vaikų, vyresnio amžiaus žmonių ir neįgalių žmonių) užtikrinimas, psichofizinės brandos ugdymas, asmens psichinių, fizinių bei dvasinių galių atkūrimas ir palaikymas.

1.9.5. Namų ūkio kūrimas – bendros veiklos, solidarumo ir subsidiarumo patirties, įsipareigojimų, atsakomybės ir savarankiškumo ugdymas, materialinio apsirūpinimo užtikrinimas, gebėjimo derinti šeimos gyvenimą ir darbinį užimtumą ugdymas.

2. Šeimos raidos ir šeimos gyvenimo sąlygų problemos 2.1. Socialinis ir ekonominis nestabilumas, naujos galimybės ir iššūkiai (dėl to sumažėjo dalies šeimų gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių), bendros šeimos politikos, skirtos šeimos vaidmeniui stiprinti, šeimos vertybėms puoselėti, nebuvimas valstybėje ir nepakankamas dėmesys darniai, sveikai šeimai išryškino didėjančią šeimos instituto krizę. Šią situaciją iliustruoja toliau išdėstytos šeimos demografinės, kultūrinės aplinkos ir vertybių pokyčių, ekonominės, vaikų ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo bei kitos problemos.

2.2. Demografinės problemos 2.2.1. Mažas santuokų skaičius. Nors per pastaruosius penkerius metus, po dešimtmetį (1991–2001)

Kronika trukusio santuokų skaičiaus mažėjimo, šis skaičius ėmė didėti – 2006 m. susituokė 21,2 tūkst. porų (1,3 tūkst. porų daugiau nei 2005 m.)3, tačiau 1990 m. tuokėsi 36,3 tūkst. porų, tad santykinai šis skaičius yra mažas.

2.2.2. Tuokiamasi vyresnio amžiaus. 2006 m. vidutinis pirmą kartą santuoką sudarančių vyrų amžius buvo 27 metai, moterų – 25 metai. 2000 m. – atitinkamai 26 ir 24 metai.4 1989 m. surašymo duomenimis, tarp 20–24 metų vyrų vedusių buvo trečdalis (32,8 proc.), o 2001 m. duomenimis, jų buvo per pusę mažiau – tik šeštadalis (16,5 proc.), šio amžiaus ištekėjusių moterų atitinkamai sumažėjo nuo 55,5 iki 32,5 proc.

2.2.3. Gana dažnos ištuokos. 2006 m. buvo įregistruota apie 11,2 tūkst. ištuokų (202 poromis daugiau nei 2005 m. 1990 m. šimtui santuokų teko 35, 2005 m. – 58 ištuokos.5 Vidutiniškai per metus po ištuokos be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) lieka apie 10 tūkst. vaikų.6 2.2.4. Vis daugiau porų gyvena kartu, neregistravusios santuokos. Socialinių tyrimų instituto duomenimis, gyvenimui nesusituokus pritaria beveik pusė (44 proc.) apklaustų respondentų nuo 18 iki 24 metų. Gyvenimas nesusituokus didina, kaip rodo daugelio tyrimų duomenys7, tarpusavio santykių įtampą, polinkį į seksualinę neištikimybę, nenorą ar atidėliojimą turėti vaikų, smurto prieš moteris ir vaikus galimybę; sugyventinių kūdikių mirtingumas yra didesnis nei susituokusiųjų, sugyventinių vaikai turi daugiau elgesio problemų, didesnį polinkį į alkoholį, narkotikus, ankstyvus lytinius santykius.

2.2.5. Mažas gimstamumas. Suminis gimstamumo rodiklis8 (2006 m. buvo 1,3, o 1990 m. – 2,02) neužtikrina kartų kaitos. 2006 m. Lietuvoje gimė 31,3 tūkst. kūdikių (724 kūdikiais daugiau nei 2005 m.). Nors nuo 2003 m. gimimų skaičius didėja, tačiau Lietuvoje gimstamumas vis dar išlieka vienas mažiausių ES valstybėse narėse.9 2.2.6. Mažėja vaikų skaičius. Per 2006 m. vaikų sumažėjo 23,3 tūkst. (3,2 proc.). Per dešimtį metų nuo

1990 iki 2000 m. vaikų sumažėjo 125,4 tūkst. (12,6 proc.), o nuo 2000 m. – 175,8 tūkst. (20,2 proc.).10 2.2.7. Gimdo vis vyresnio amžiaus moterys. 2006 m. vidutinis gimdyvių, gimdančių pirmą vaiką, amžius buvo 25 metai11, o 1994 m. – 23 metai.

2.2.8. Gausėja vaikų, gimusių ne santuokoje. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 1990 m. ne santuokoje gimė 7 proc., o 2003 m. – 29,5 proc. vaikų. Santuokos neregistravusiems tėvams 2005 m. gimė 8,6 tūkst., o 2006 m. jau 9,3 tūkst. vaikų. 2000 m. šis skaičius siekė tik 7,7 tūkst.12 2.2.9. Vaikų iki 1 metų mirtingumas. Šis rodiklis prilyginamas šalies socialinio ekonominio išsivystymo ekvivalentui. 2005 m. mirė 209 vaikai iki 1 metų, 2006 m. – 212. Kūdikių mirtingumo vidurkis – 6,8 tūkstančiui gyvų gimusių kūdikių, ES valstybių narių vidurkis – 5,2.13 2.2.10. Gausėja be abiejų tėvų gyvenančių vaikų. Dėl ištuokų, skurdo, emigracijos daugėja namų ūkių, kuriuose vaikus augina vienas iš tėvų ar globėjas.

2005 m. tokių namų ūkių buvo 11 proc., o 2006 m. – jau 13 proc. Beveik pusę 2005 m. išvykusiųjų iš Lietuvos sudarė susituokę asmenys, todėl Lietuvoje formuojasi naujas šeimos tipas, kai vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai, likę gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą.

2.2.11. Kas antra šeima – be vaikų. 2006 m. daugiau nei pusė (55 proc.) šeimų neturėjo vaikų, vieną vaiką turėjo 22 proc., 2 vaikus – 17, 3, o daugiau vaikų – 6 proc. Vidutinis šeimos dydis – 2,4 asmens.14 2.2.12. Visuomenė senėja. 2006 m. 60 metų ir vyresni gyventojai sudarė 20,4 proc., o vaikai iki 14 – 16,5 proc. Senėjimo indeksas15 nuo 2001 m. iki 2006 m. padidėjo nuo 98 iki 124.16 2.3. Kultūrinės aplinkos ir vertybių pokyčiai 2.3.1. Santuokos, kaip vertybės, silpnėjimas. Jį lemia kintančios visuomenės vertybinės nuostatos – naujų

Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110 5 Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2006, Vilnius, 2007, p. 11.

6 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110 7 Garrison M., „Is Consent Necessary? An Evaluation of the Emerging Law of Cohabitant Obligation“// UCLA Law Review, February, 2005, p. 815-896; Wilcox W.B. et al. Why Marriage Matters: Twenty-Six Conclusions from the Social Sciences. N.Y.: Institute for American Values, 2005; Wilcox W.B. and Nock S.L., „What’s Love Got to Do with It? Equality, Equity, Commitment, and Women’s Marital Happiness“// Social Forces 84: 1321–1345.

8 Suminis gimstamumo rodiklis – vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per savo reproduktyvų gyvenimo laikotarpį, skaičius.

9 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110 10 Statistikos departamento 2007-05-31 informacija. „Lietuvos vaikai“, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878 11 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110 12 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110 13 Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2006, Vilnius, 2007, p. 11.

14 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110 15 Senėjimo indeksas – 60 m. ir vyresnių gyventojų skaičius, tenkantis šimtui vaikų iki 14 m.

16 Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2006, Vilnius, 2007, p. 10.

3 4

29

30

Kronika gyvenimo kartu formų pripažinimas, asmens saviraiškos svarba, karjeros ir tvirto materialinio pagrindo siekimas, įsipareigojimų, atsakomybės vengimas.

2.3.2. Žema tarpusavio santykių kultūra. Visuomenė yra menkai psichologiškai išprususi, jos žinios apie šeimos ir asmens psichosocialinės raidos tarpsnius ribotos, bendravimo įgūdžiai skurdūs. Konfliktai šeimoje neigiamai veikia vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą.

2.3.3. Kartų solidarumo mažėjimas. Vis dažniau visuomenėje pasireiškia kartų susvetimėjimas ir priešiškumas.

2.3.4. Tėvų užimtumas. Didelis tėvų užimtumas daro poveikį tėvų ir vaikų santykiams, mažai dėmesio skiriama vaikų priežiūrai ir auklėjimui, dėl to silpnėja ryšiai tarp šeimos narių.

2.4. Socialinės ir ekonominės šeimos problemos 2.4.1. Šeimų skurdas. Tarp sunkiausiai besiverčiančių ar skurstančių šeimų pirmiausia patenka nepilnos ir daugiavaikės šeimos, šeimos, auginančios mažamečius vaikus, prižiūrinčios neįgalius asmenis, mažos motyvacijos, nesugebančios prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų šeimos. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, santykinis skurdo rodiklis17 nuo 2003 m. (15,9 proc.) didėjo ir 2005 m. sudarė 16,9 proc. Namų ūkių, kuriuose yra vaikų, santykinio skurdo rodiklis didesnis nei vidutiniškai šalyje ir siekia 17,2 proc. Daugiavaikėse šeimose minėtas rodiklis siekė 36,5 proc.18 2.4.2. Būsto problemos. Būsto fondo struktūra neatitinka namų ūkių struktūros ir poreikių. Valstybės teikiama parama būstui įsigyti ar išsinuomoti nėra pakankama.

2006 m. pabaigoje sąrašuose socialiniam būstui nuomoti buvo daugiau kaip 16 tūkst. asmenų (šeimų) (2005 m. jų buvo 13,5 tūkst.), tarp jų jaunos šeimos sudarė 35,8 proc. Per 2006 m. tik 890 asmenų (šeimų) buvo suteikta galimybė išsinuomoti gyvenamąsias patalpas (2005 m. tokių šeimų buvo 956).19 Būsto problema – tai viena svarbiausių santuokų mažėjimo, jų atidėjimo vėlesniam laikui, mažo gimstamumo ir problemų, susijusių su vaiko ugdymui palankių sąlygų sudarymu, priežasčių.

2.4.3. Darbo ir pareigų šeimoje suderinamumo problemos. Silpnai išvystytos lanksčios užimtumo formos (darbas ne visą darbo dieną, lankstus darbo grafikas, darbas namuose ir kt.) ir nepakankamos vaikų priežiūros paslaugos riboja galimybes tėvams pasirinkti profesinio darbo ir vaikų ugdymo derinimo režimą, užtikrinti lyčių lygybę ir siekti demografinių rezultatų gerėjimo.

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis 2.4.4. Emigracija. Ją lemia maži atlyginimai, žemas pragyvenimo lygis, problemos, kylančios jaunimui įsidarbinant pirmą kartą, ilgalaikis nedarbas, gana didelis neoficialus užimtumas. Lietuvos gyventojų emigracijos mastai ir intensyvumas yra labai dideli. Per pirmuosius narystės Europos Sąjungoje metus (2004 m.) emigrantų iš Lietuvos skaičius išaugo 1,4 karto – nuo 22,7 tūkst. iki 32,5 tūkst. Daugiausia – 48,1 tūkst. (2 kartus daugiau nei 2003 m.) emigravo 2005 m. Per 2006 m. emigrantų skaičius sumažėjo: emigravo apie 27,8 tūkst., tai beveik du kartus mažiau nei 2005 m. ir penktadaliu daugiau nei 2003 m. Iš Lietuvos išvyksta jauni, dažniausiai 20–29 metų, turintys vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, darbingi žmonės.20 Dėl kokybinių Lietuvos gyventojų pokyčių, susijusių su emigracija, didėjanti amžiaus, lyties disproporcija, protų nutekėjimas, darbo jėgos modifikacija ir trūkumas neigiamai veikia šeimos institutą.

Nepakankamai skatinama grįžtamoji migracija. Neefektyvus darbo jėgos judumas Lietuvos viduje.

2.4.5. Nepakankama socialinės pagalbos ir paramos šeimai sistema. Nėra ekonominio stabilumo, neužtikrinta paramos šeimai plėtra ir kokybė. Esama socialinės paramos infrastruktūra silpnai išplėtota, trūksta veiksmų koordinavimo, jaučiamas kvalifikuotų specialistų, dirbančių su šeima, stygius. Socialinės pagalbos ir paramos sistema daugiau orientuota ne į prevencinį darbą ar paslaugų šeimai teikimą, bet į padarinius, socialinių išmokų mokėjimą. Išmokų mokėjimas netiesiogiai pratina nedarnių šeimų tėvus gyventi vaikų sąskaita ir vengti socialiai naudingo darbo. Nepakankamai užtikrinama jaunimo integracija į darbo rinką.

2.4.6. Nepakankama valstybės pagalba ir parama šeimai krizių atvejais. Stokojama įvairiapusės pagalbos ir paramos šeimos socialinių, psichologinių ir kitų krizių atvejais. Stinga institucijų, vykdančių ir koordinuojančių socialinės, pedagoginės ir psichologinės paramos šeimai veiklą.

2.5. Vaikų ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo problemos 2.5.1. Daug dėl tėvų emigracijos be tėvų priežiūros paliktų vaikų. Emigracijos problemos yra kompleksinės, susijusios su vaiko juridinio atstovavimo aspektais, jo emocine, moraline būkle, jo ugdymo ir ugdymosi procesu, tinkamomis gyvenimo sąlygomis. Maždaug pusė emigrantų turėjo vaikų, bet tik kas antras iš jų išvyko kartu su vaikais. Emigracijos tyrimo rezultatai rodo, kad kas antro emigranto vaikai liko Lietuvoje su vienu iš tėvų, seneliais ar kitais giminaičiais.21

Santykinis skurdo rodiklis – kai gyventojo išlaidos 50 proc. mažesnės už Lietuvos vartotojų išlaidų vidurkį.

Statistikos departamentas. Gyvenimo lygis ir skurdas 2005 m., Vilnius, 2006, p. 20.

19 Statistikos departamentas. Socialinio būsto nuoma ir valstybės remiami būsto kreditai 2006, Vilnius, 2007, p. 4.

20 Statistikos departamento 2007-06-29 informacija, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1927 21 Statistikos departamento 2007-06-29 informacija, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1927 17 18

Kronika 2.5.2. Nemažėja globos namuose augančių vaikų skaičius. 2007 m. pradžioje buvo 13,3 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų. 2006 m. pabaigoje, kaip ir 2005 m., globos namuose gyveno 6,1 tūkst. vaikų.22 2.5.3. Daug socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų. 2007 m. pradžioje vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitose buvo įrašyta 13,5 tūkst. socialinės rizikos šeimų, jose augo 31,4 tūkst. vaikų.23 Apie du trečdaliai šeimų įrašyta į įskaitą dėl girtavimo. Šios šeimos dažnai neturi pakankamai socialinių gebėjimų ir motyvacijos savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, todėl nesugeba auklėti savo vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams. Manytina, kad savo gyvenimo būdo įpročius jos perduos kitoms kartoms.

2.5.4. Smurtas prieš vaikus. 2006 m. nuo nuskalstamų veikų nukentėjo 5,1 tūkst. vaikų (186 vaikais daugiau nei 2005 m.). Dažniausiai nukenčia 14–17 metų paaugliai, du trečdaliai nukentėjusiųjų – berniukai.

Užregistruojama vis daugiau vaikų seksualinės prievartos atvejų. Vaikai sudaro daugiau nei pusę visų užregistruotų nukentėjusiųjų nuo šių nusikalstamų veikų.

2006 m. nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų nukentėjo 272 vaikai (2005 m. – 239).24 2.5.5. Gausėja vaikų, turinčių įvairių sveikatos sutrikimų. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2005 m. bent viena liga sirgo trys ketvirtadaliai vaikų. 2005 m. iš visų patikrintų vaikų iki 16 metų visai sveikų buvo tik 43 proc., o 2000 m. šis skaičius siekė 46 proc. 2006 m. Lietuvoje buvo 15 667 neįgalūs vaikai, tai sudarė 2,7 proc. visų Lietuvos vaikų.25 2.5.6. Nepakankamas jaunimo rengimas šeimai.

Mokyklose vangiai diegiamos pedagogiškai pagrįstos jaunimo rengimo šeimai programos. Dažniausiai orientuojamasi tik į šeimos prokreacinę funkciją, nepakankamai atskleidžiami atsakingos tėvystės bei motinystės principai, neugdomas mergaičių ir berniukų gebėjimas kartu svarstyti tarpusavio santykių problemas, atpažinti ir priimti jų požiūrių ir psichologinių reakcijų skirtumus.

2.5.7. Dalis paauglių per anksti pradeda lytinį gyvenimą. Tai neigiamai veikia skirtingos lyties asmenų gebėjimus ateityje užmegzti ilgalaikius atsakomybe, pagarba ir meile grįstus tarpusavio santykius ir ryšius, būtinus visavertei šeimai sukurti ir plėtoti. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2006 m.

gimdymų skaičius moterų iki 18 m. amžiaus grupėje – 443 (1,5 proc. visų gimdymų), dirbtinių abortų skaičius moterų nuo 15 iki 17 m. amžiaus grupėje – 213 (2,2 proc. visų abortų skaičiaus).

2.5.8. Tarp jaunimo sparčiai plinta žalingi įpročiai.

Atliktų tyrimų duomenimis, 19 proc. 15–17 metų vaikų globos namų auklėtinių yra bandę bent vieną iš narkotikų nors kartą gyvenime, 12 proc. – nors kartą per paskutinius 12 mėnesių, 8 proc. – per paskutines 30 dienų.

2006 m. užregistruoti 1 042 asmenys, padarę nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (2005 m. – 1 010, 2004 m. – 869). 2006 m. užregistruota 47 nepilnamečiai asmenys, padarę nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėta narkotikų apyvarta (2005 m. – 46, 2004 m. – 49, 2003 m. – 37, 2002 m. – 15 asmenų).26

2.5.9. Nepakankamas vaikų ir jaunimo užimtumas.

Trūksta vaikų ir jaunimo užimtumo programų ir konkrečių paslaugų, dienos centrų, kitų vaikų papildomo ugdymo įstaigų; neišspręstos vaikų ir jaunimo vasaros poilsio ir užimtumo problemos. Mokesčiai už papildomo ugdymo paslaugas mokyklose ar kitose institucijose daliai šeimų yra per sunki našta.

2.5.10. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų stygius ir teikiamų paslaugų neatitiktis poreikiams. Lietuvoje didėja ikimokyklinio ugdymo įstaigų poreikis. 2006 m. pabaigoje šalyje buvo 652 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, arba 62 įstaigomis mažiau negu 2000 m. Ikimokyklines ugdymo įstaigas lanko vis daugiau šalies ikimokyklinio amžiaus vaikų: 2000 m. – 41 proc., 2006 m. – 55 proc., iš jų mieste – 75 proc., kaime – 20 proc.27 Didėja vienkartinių ir periodinių priežiūros paslaugų, trunkančių

Statistikos departamento 2007-04-27 informacija, Socialinės paslaugos, 2006 m., p. 1.

Statistikos departamento 2007-04-27 informacija, Socialinės paslaugos, 2006 m., p. 1.

24 Statistikos departamento 2007-05-31 informacija „Lietuvos vaikai“, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878 26 Narkotikų kontrolės departamentas. Statistinė informacija apie narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimą bei neteisėtą apyvartą Lietuvoje, Vilnius, 2007, p. 3–4.

27 Statistikos departamentas. Švietimas 2006, p. 37.

22 23

31

32

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Kronika kelias valandas (dažniausiai vaikų iki 1 metų) arba orientuotų į atskirų vaiko gebėjimų ugdymą, poreikis namuose ir darželiuose.

2.5.11. Tėvų su vaikais kartu praleidžiamas laikas.

Ugdymo sėkmė šeimoje priklauso nuo drauge su vaiku praleisto laiko ir jo pedagoginio turiningumo. Tai bendras darbas namų ūkio ruošoje, pažintinės iškylos ir atostogos, bendras šeimos tradicijų ir švenčių kūrimas, bendri žaidimai, kiti laisvalaikio praleidimo būdai drauge ir pan. Tačiau Lietuvoje menkai atsižvelgiama į tai, kad tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, darbo laikas ir atostogų laikas turi būti derinamas prie vaikų mokyklinio užimtumo.

būdingas 65 proc. šeimų (tyrimo duomenyse nenurodoma, ar smurtas vyksta sutuoktinių, ar sugyventinių porose). Apie du trečdalius moterų bent kartą patyrė vyrų fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą. 2006 m. nuo tėvų nukentėjo 730 vaikų, tai 38 proc. daugiau nei 2005 m.28 2.6.3. Nepakankamas dėmesys prevenciniam, intervenciniam, postvenciniam darbui su šeima – stinga šeimų pedagoginio, psichologinio, medicininio ir ekonominio švietimo bei konsultavimo, šeimos narių fizinės, psichinės bei dvasinės reabilitacijos paslaugų.

2.6.4. Nėra bendros koordinavimo sistemos šeimos politikos srityje. Neatliekamas sistemingas ir išsamus šeimų padėties ir poreikių tyrimas, ne visada vadovaujamasi jau priimtomis strateginėmis nuostatomis. Nėra bendros šeimos politikos sistemos, o esančios politikos priemonės įgyvendinamos nenuosekliai ir fragmentiškai.

2.6.5. Išvardytos problemos daro neigiamą įtaką šeimos institutui, ir tik stipri, atsakinga šeima yra pajėgi įveikti šias problemas.

3. Valstybinės šeimos politikos tikslas, prioritetas ir principai

2.5.12. Neigiamas viešosios informacijos poveikis nepilnamečiams. Vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susiduria tėvai, augindami vaikus, – žemos kultūros, seksualizuotos ir smurtinės informacijos plitimas televizijoje, internete ir kitose visuomenės informavimo priemonėse. Tai daro didžiulį neigiamą poveikį vaiko asmenybės vystymuisi, jo vertybinių nuostatų formavimuisi. 2006 m. duomenimis, kriminalai, erotika ir seksas – populiariausios žiniasklaidos temos. Čia pateikiama informacija nepilnamečiams formuoja iškreiptą vertybių sistemą, nepagarbą žmogui, yra skatinama neapykanta ir agresija.

2.6. Kitos problemos 2.6.1. Nėštumo nutraukimo ir nevaisingumo problemos. Pasitaiko atvejų, kad nėštumo nutraukimas atliekamas prieš tai moteriai nesuteikus reikiamos socialinės, pedagoginės, psichologinės, juridinės, materialinės ar kitokio pobūdžio pagalbos. Nepakankamai dėmesio skiriama nevaisingumo prevencijai ir gydymui.

Nepakanka dėmesio pedagogiškai pagrįstam paauglių ir jaunimo lytiniam ugdymui, atsakingos lytinės elgsenos formavimui.

2.6.2. Daugėja smurto atvejų. Lietuvos nacionalinio Jungtinių Tautų Vaikų fondo komiteto (UNICEF) tyrimo duomenimis, psichologinis arba fizinis smurtas

3.1. Valstybinės šeimos politikos tikslas – numatyti ir vykdyti šeimos institutą palaikančią ir stiprinančią bendrą politiką, kuri užtikrintų bendrąsias sąlygas teikiant diferencijuotą valstybės ir visuomeninių institucijų pagalbą šeimai visose srityse, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos jai būti autonomišku, atsakingu, tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu visavertiškai atlikti savo funkcijas.

3.2. Kadangi gyvenimas šeimoje yra palankiausias kiekvieno asmens visavertei socializacijai, valstybinės šeimos politikos prioritetas – kurti šeimai palankią aplinką: – sudaryti sąlygas įgyvendinti šeimos prokreacinę funkciją, ypač ją derinti su kitomis šeimos socializaciją užtikrinančiomis funkcijomis; – plėtoti diferencijuotas kompleksines paslaugas šeimai, stiprinant tėvų kaip pirmųjų ir svarbiausių vaiko ugdytojų vaidmenį, siekiant šeimos išsaugojimo ir deramos vaikų socializacijos; – remti švietimo ir socialinės pagalbos programas, padedančias atkurti pozityvią šeimos patirtį, tuo ugdant jos neturinčių asmenų (našlaičių, nepilnoje šeimoje augusių vaikų, išsiskyrusių, vienišų) drąsą ir gebėjimą kurti šeimą įsipareigojant santuokai; – formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą, pirmiausia per valstybės švietimo sistemą ir kitas vals Statistikos departamento 2007-05-31 informacija „Lietuvos vaikai“, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878 28

Kronika tybės institucijas, visuomenines organizacijas, bendruomenes, riboti šeimos institutą griaunančius viešumos veiksnius.

3.3. Valstybinės šeimos politikos įgyvendinimo principai 3.3.1. Prioritetas šeimai. Grindžiamas istoriškai ir moksliškai patikrintu šeimos, kaip pirminio visuomenės instituto, patikimumu, užtikrinančiu tautos, visuomenės ir valstybės gerovės bei pažangos plėtotę, nes šeima, pagrįsta santuoka, sudaro geriausias sąlygas visų jos narių kaip asmenų visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių ir socialinių įgūdžių ugdymui.

3.3.2. Gyvybės kultūros puoselėjimas. Grindžiamas atsakingos tėvystės ir motinystės plėtote, pagarba gyvybei ir žmogiškajam orumui bet kuriame žmogaus kaip asmenybės raidos etape, ypač teikiant prioritetą pagalbos stokojantiems vaikams, seneliams, neįgaliesiems, moterims, abejojančioms, ar išsaugoti pradėtą gyvybę, ar auginti gimusį kūdikį.

3.3.3. Kompleksiškumas. Parama apima visas šeimos atliekamas funkcijas, užtikrinančias šeimos materialinę, socialinę ir dvasinę gerovę.

3.3.4. Diferencijuotumas. Teikiama diferencijuota parama, atsižvelgiant į realius šeimos gerovės poreikius, vykdant šeimos gyvenimo krizės ar irimo prevenciją.

3.3.5. Subsidiarumas. Teikiama pagalba ir parama šeimai palaiko ir skatina šeimos savaveiksmiškumą visose jos gyvenimo srityse, t. y. padeda šeimai pačiai atsakingai vykdyti tai, ką ji gali daryti savo jėgomis, o ne perima ir dubliuoja jos funkcijas. Šeimos subsidiarumui palaikyti ir stiprinti turi būti rengiami šeimotyros ir šeimos konsultavimo specialistai, plėtojama švietimo ir socialinės pagalbos sistema, kuriant jaunimo rengimo šeimai, tėvų švietimo ir konsultavimo programas, šeimų tarpusavio pagalbos grupes, padedančias šeimoms spręsti iškylančias problemas ir stiprinti šeimos stabilumą.

3.3.6. Lyčių lygiavertiškumas. Teikiama parama šeimai padeda jos nariams išreikšti ir realizuoti savo prigimtines ir išsiugdytas galias, būti savimi ir tuo geriausiai tarnauti atliekant šeimos misiją, išreiškiamą per pagrindines šeimos funkcijas.

4. Valstybinės šeimos politikos veiksmų kryptys 4.1. Šeimos politikos veiksmų kryptys kultūros, vaikų ugdymo, švietimo srityje Švietimo ir kultūros sistema grindžiama glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu, padedant šeimai ugdyti asmenį, pajėgų suvokti pasaulį, savarankiškai ir kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas.

Siekis – padėti šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, kurti funkcionalią ir darnią šeimą, ugdyti brandžias, dorovingas ir savarankiškas, gebančias kurti savo ir bendruomenės gyvenimą asmenybes.

4.1.1. Uždaviniai 4.1.1.1. Diegti mokyklose rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programas, kurios ugdytų brandžią, savarankišką ir kritiškai mąstančią asmenybę ir padėtų rengti mokinius šeimos gyvenimui, skatintų šeimos vertybių suvokimą ir puoselėjimą; 4.1.1.2. ugdyti atsakomybę ir pagarbą žmogaus gyvybei nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties; 4.1.1.3. stiprinti bendražmogiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo ir tautiškumo nuostatas, pagarbą aplinkiniams, formuoti teigiamą požiūrį į žmonių lygybę. Ugdyti atsakomybę už savo elgesį ir jo padarinius, gebėjimą pasipriešinti neigiamai įtakai; 4.1.1.4. suteikti tėvams, globėjams ar rūpintojams žinių ir įgūdžių, reikalingų visaverčiam bendravimui su vaikais; 4.1.1.5. užtikrinti palankias sąlygas tėvams laisvalaikį leisti drauge su vaikais, remti kultūros, sporto ir poilsio renginius šeimoms; 4.1.1.6. plėtoti neformalųjį vaikų ugdymą, kurti psichologinės, pedagoginės, socialinės pagalbos sistemą, prieinamą kiekvienai šeimai. Ypatingą dėmesį skirti ikimokyklinių ir vaiko dienos priežiūros institucijų veiklos organizavimui; 4.1.1.7. įgalioti nacionalinį transliuotoją propaguoti šeimos vertybes rodant teigiamus pavyzdžius.

4.2. Šeimos politikos veiksmų kryptys užimtumo srityje Užimtumas – esminė integracijos į visuomenę prielaida, užtikrinanti šeimos materialinę gerovę, visavertį gyvenimą ir socialinę apsaugą.

Siekis – sudaryti galimybę įsidarbinti ir gauti pakankamas pajamas, plėtoti lanksčias užimtumo formas, padedančias derinti profesinius interesus su šeiminėmis pareigomis, tuo sudarant palankias sąlygas kurti šeimas ir auginti vaikus.

4.2.1. Uždaviniai 4.2.1.1. Formuoti užimtumo politiką, orientuotą į sąlygų dalyvauti darbo rinkoje sudarymą ir emigracijos srautų mažinimą, siekiant užtikrinti šeimų ekonominį ir socialinį saugumą; 4.2.1.2. sudaryti palankias sąlygas šeimos verslui, gerinant informavimo, konsultavimo ir mokymo kokybę; 4.2.1.3. sudaryti palankias sąlygas derinti profesinį užimtumą, mokymąsi ir šeimos gyvenimą; kurti lanksčias užimtumo formas; 4.2.1.4. didinti šeimos narių užimtumą, teikti paramą smulkiojo verslo paslaugų sektoriaus plėtrai, ugdyti

33

34

Kronika šeimų motyvaciją ir gebėjimą prisitaikyti prie įvairių užimtumo formų; 4.2.1.5. plėtoti vaiko priežiūros atostogų sistemą, kuri garantuotų galimybę lanksčiai jomis naudotis abiem tėvams, kartu jiems išliekant darbo rinkoje, sudaryti palankias sąlygas įsidarbinti pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, sudarant galimybę atnaujinti profesines žinias ar persikvalifikuoti; 4.2.1.6. prie akademinių miestelių steigti studentų šeimų vaikams skirtus vaikų dienos centrus, kuriuose vaikai būtų prižiūrimi tėvų paskaitų metu.

4.3. Šeimos politikos veiksmų kryptys apsirūpinimo gyvenamuoju būstu, palankios gyvenamosios aplinkos šeimai kūrimo srityse Apsirūpinimas gyvenamuoju būstu ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas šeimos poreikiams – vienas iš šeimos gyvenimo sąlygų sukūrimo veiksnių, turinčių lemiamą įtaką šeimos kūrimui, jos stabilumui, gimstamumui.

Siekis – suformuoti šeimos poreikius atitinkantį būsto fondą ir sukurti šeimai palankią gyvenamąją aplinką.

4.3.1. Uždaviniai 4.3.1.1. Tobulinti būsto kreditavimo ir subsidijavimo sistemą, kuri atitiktų šeimos poreikius; 4.3.1.2. plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą; 4.3.1.3. skatinti savivaldybių nuomojamo būsto ne pelno sektoriaus plėtrą; 4.3.1.4. atsižvelgiant į šeimos galimybes, lanksčiai kompensuoti būsto šildymo ir kitas būsto išlaikymo išlaidas; 4.3.1.5. didinti valstybės paramą įsigyjant būstą šeimoms, auginančioms vaikus, ypač gausioms šeimoms; 4.3.1.6. gyvenamuosiuose rajonuose sukurti šeimai palankią aplinką, atitinkančią kiekvieno šeimos nario poreikius (įrengti žaliuosius plotus, vaikų žaidimo, sporto aikšteles, poilsio zonas; sukurti šeimai palankią infrastruktūrą; skatinti švarios gyvenamosios aplinkos puoselėjimą).

4.4. Šeimos politikos veiksmų kryptys socialinės paramos ir paslaugų šeimai srityje Socialinė parama ir paslaugos šeimoms – tai viena iš sričių, kuria užtikrinama socialinė integracija šeimų, turinčių socialinių problemų ar stokojančių tinkamų gebėjimų ir galimybių savarankiškai rūpintis savo šeimos gyvenimu.

Siekis – užtikrinti galimybes šeimoms gauti būtiną pagalbą, orientuotą į šeimos gebėjimų savarankiškai spręsti savo socialines problemas stiprinimą, motyvaciją kurti saugią, sveiką ir darnią aplinką savo šeimoje.

Sudaryti palankias sąlygas suaugusiems šeimos nariams,

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis prižiūrintiems vaikus, neįgalius, senyvo amžiaus šeimos narius, derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus.

4.4.1. Uždaviniai 4.4.1.1. Plėtoti aktyvios socialinės paramos šeimoms politiką, užtikrinant veiksmingesnį piniginės socialinės paramos ir socialinių paslaugų sistemos derinimą, stiprinant veiksmingą socioedukacinę pagalbą šeimai, skatinančią jos pačios motyvaciją ir atsakomybę, padedančią įveikti socialinę atskirtį; 4.4.1.2. sukurti bendrą, veiksmingą, prieinamą socialinių paslaugų sistemą, užtikrinančią kompleksinę pagalbą šeimai, orientuotą į individualius šeimos poreikius ir interesus, tinkamai finansuojamą tiek iš savivaldybių, tiek iš valstybės biudžeto; 4.4.1.3. kurti ir plėtoti kompleksinės psichologinės pagalbos ir socialinių paslaugų teikimo sistemą krizę išgyvenančioms ir socialinės rizikos šeimoms, stiprinti paramą specialiųjų poreikių šeimoms ir vaikams. Plėtoti krizių ir pagalbos šeimoms centrus; 4.4.1.4. tobulinti specialistų, dirbančių prevencinį, intervencinį ir postvencinį darbą su šeimomis, rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą; 4.4.1.5. siekti glaudžios socialinės partnerystės, paremtos bendruomeniškumu, savitarpio pagalba, žinybų bendradarbiavimu, panaudojant nevyriausybinių organizacijų potencialą, profesinį pasirengimą ir patirtį socialinių paslaugų teikimo srityje; 4.4.1.6. didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį šeimoms, auginančioms vaikus ir prižiūrinčioms senus ir neįgalius šeimos narius; 4.4.1.7. pertvarkyti sveikatos draudimo ir pensinio draudimo sistemas – motinų, auginančių vaikus namuose, įnašą į bendrą gerovę prilyginti valstybės atlyginamam darbui; 4.4.1.8. suteikti papildomų užimtumo garantijų asmeniui, kuris yra vienintelis šeimos, kurioje auga vaikai ar yra kitų priežiūros reikalingų asmenų, maitintojas; 4.4.1.9. palankiomis sąlygomis teikti vaikų ir kitų šeimos narių priežiūros paslaugas (ikimokyklinio ugdymo įstaigų, pailgintų dienos grupių, auklių tarnybų ar privačių darželių kūrimas ar veiklos plėtojimas, senelius ar neįgalius asmenis namuose lankančių priežiūros darbuotojų paslaugų tinklo išplėtimas), taip užtikrinant galimybę lanksčiai derinti darbą ir šeimos pareigas; 4.4.1.10. numatyti paramos studentų, doktorantų ir rezidentų šeimoms sistemą.

4.5. Šeimos politikos veiksmų kryptys šeimos sveikatos srityje Sveikata yra visapusė fizinė, psichikos ir socialinė gerovė.

Siekis – stiprinti šeimų sveikatą, vykdyti palankią šeimai sveikatos politiką, skatinti šeimos narius aktyviai prisidėti prie sveikatinimo.

Kronika 4.5.1. Uždaviniai 4.5.1.1. Užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę visiems šeimos nariams, gerinti gyvenimo kokybę visais žmogaus amžiaus tarpsniais; 4.5.1.2. skatinti saugią, šeimos sveikatą stiprinančią aplinką, vykdant žalingų įpročių prevencijos programas, gerinant ankstyvosios ligų diagnostikos kokybę; 4.5.1.3. teikti įvairiapusę (psichologinę, informacinę, konsultacinę, slaugos įgūdžių apmokymo ar pan.) pagalbą ligonius ar senelius slaugantiems šeimos nariams;

Nuotraukos iš Šeimos koncepcijos priėmimą Seime palaikančios akcijos

4.5.1.4. skirti ypatingą dėmesį šeimos psichikos sveikatai stiprinti. Remti programas, kurios priklausomybių, psichikos ligų ir savižudybių pavojaus atvejais teikia pagalbą visai šeimai; 4.5.1.5. užtikrinti, kad būtų prieinama informacija apie vaisingumo funkciją ir lytinės sistemos fiziologiją, dirbtinių kontraceptikų šalutinius poveikius ir kontraindikacijas. Plėtoti mokslinę bazę sutuoktinių vaisingumo funkcijai atkurti; 4.5.1.6. plėtoti kompleksinę motinos ir vaiko sveikatos priežiūros sistemą. Gerinti nėščių moterų konsultavimo ir ugdymo, gimdymo, naujagimių ir kūdikių sveikatos priežiūros paslaugų sistemą; 4.5.1.7. sukurti nėščios moters, patiriančios krizinę būseną, konsultavimo sistemą. Moteriai, kuri kaip kraštutinę priemonę renkasi abortą, turi būti užtikrinama konsultacinė psichologinė, socialinė, juridinė ir kitokio pobūdžio pagalba; 4.5.1.8. gerinti vaikų ir paauglių sveikatos priežiūros paslaugas formuojant vaikų sąmonėje sveikos gyvensenos pagrindus. Sudaryti prielaidas sveikatą stiprinančios mokyklos plėtotei.

4.6. Šeimos politikos veiksmų kryptys užtikrinant vaiko saugumą šeimoje, stiprinant tėvų atsakomybę už vaiko teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą Vaiko teisių apsauga – vaiko teisių gyventi visaver-

tį gyvenimą šeimoje, jo teisės į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą visuomenės gyvenime užtikrinimas.

Siekis – sudaryti palankias sąlygas vaikams augti biologinėje tėvų šeimoje, teikiant tinkamą paramą bei pagalbą šeimai ir vaikams.

4.6.1. Uždaviniai 4.6.1.1. Tobulinti kompleksinių, koordinuotų veiksmų ir priemonių sistemą, didinant tėvų atsakomybę už tinkamą teisių ir pareigų vaikui įgyvendinimą; 4.6.1.2. skatinti pagarbą vaikų nuomonei ir ugdyti vaiko gebėjimą prisiimti tinkamas pagal savo amžių pareigas šeimoje; 4.6.1.3. skatinti vaikų globą šeimoje, siekiant mažinti vaikus globojančių institucijų skaičių; 4.6.1.4. užkirsti kelią visoms smurto prieš vaikus formoms. Teikti kvalifikuotą, kompleksinę pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams ir jų šeimoms, skatinti smurtauti linkusių žmonių reabilitaciją; 4.6.1.5. remti ir plėtoti nemokamos telefoninės psichologinės pagalbos vaikams ir jaunimui linijų veiklą; 4.6.1.6. vykdyti visuomenės teisinį švietimą, sukurti ir įdiegti taikaus šeimos ginčų sprendimo sistemą; 4.6.1.7. stiprinti nepilnamečių apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio.

5. Koncepcijos įgyvendinimas 5.1. Šeimos politikos koordinavimas. Siekiant užtikrinti šeimos politikos nuoseklumą, konceptualumą ir ilgalaikiškumą bei veiksmų vientisumą ir koordinavimą, įsteigiama šeimos politiką kurianti ir įgyvendinanti institucija (pvz., pertvarkant Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei kitas ministerijas, įkuriama Šeimos ir vaiko reikalų ministerija). Seime įkuriamas Šeimos ir vaiko reikalų komitetas.

5.2. Šeimos tyrimų ir stebėsenos srityje. Sukuriama šeimos vertinimo, stebėsenos kriterijų ir rodiklių sistema, kuri naudojama nuolatiniam šeimos būklės analizavimui, siekiant matyti šeimos gyvenimo kokybės bei demografinių duomenų kitimo dinamiką, ir pagrįstiems bei patikimiems tyrimams atlikti.

5.3. Socialinių paslaugų srityje. Sukuriamas būtinų socialinių paslaugų infrastruktūros tinklas, apimantis socialinių darbuotojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą. Teikiamos paslaugos plėtojant, kuriant, perorganizuojant ir gerinant tiek prevencinių, tiek terapinių paslaugų šeimai kokybę.

5.4. Švietimo srityje. Sukuriama priemonių brandžiai asmenybei ugdyti sistema.

5.5. Planuojant žmogiškuosius išteklius. Analizuojamas šeimos specialistų poreikis, kompetencijos lygis ir rengimas, kvalifikacijos kėlimas. Aukštosios mokyklos įtraukiamos į naujų programų šeimos specialistams rengti kūrimą.

35

36

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Kronika 5.6. Planuojant ir skirstant finansinius išteklius.

Skirstant valstybės išteklius, finansuojant šeimos gerovę plėtojančias programas, tolygiai atsižvelgiama į šeimos funkcijų realizavimo materialinį pagrindimą ir visų į visavertį šeimos funkcijų vykdymą įtraukiamų struktūrų skatinimą.

5.7. Visuomenės informavimo srityje. Žiniasklaida skatinama propaguoti šeimos vertybių svarbą, aktyvinti

visuomenę stiprinti šeimos institutą.

5.8. Šeimos politikos teisinis reglamentavimas.

Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios Koncepcijos nuostatomis.

Kaip Seimo nariai balsavo dėl Šeimos koncepcijos Birželio 3 d. Seime dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo balsavo 99 iš 141 mūsų parlamento narių. Siūlome „Artumos“ skaitytojams, taip tvirtai pasisakiusiems už šeimą kaip vyro ir moters santuoką, panagrinėti šiuos parlamentarų sąrašus ir patiems pasidaryti išvadas.

BALSAVIMO REZULTATAI Už – 69: Vilija Aleknaitė Abramikienė (Tėvynės sąjungos frakcija, toliau – TSF); Audronius Ažubalis (TSF); Petras Baguška (Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija, toliau – LSDPF); Zigmantas Balčytis (LSDPF); Dailis Alfonsas Barakauskas (frakcija „Tvarka ir teisingumas“, toliau – TTF); Rimantas Bašys (Darbo partijos frakcija, toliau – DPF); Rima Baškienė (Valstiečių liaudininkų frakcija, toliau – VLF); Danutė Bekintienė (TSF); Antanas Bosas (DPF);Bronius Bradauskas (LSDPF); Valentinas Bukauskas (DPF); Vida Marija Čigriejienė (TSF); Kęstutis Čilinskas (TSF); Jonas Rimantas Dagys (TSF); Kęstutis Daukšys (DPF); Julius Dautartas (TSF); Irena Degutienė (TSF); Virginijus Domarkas (VLF); Vytautas Sigitas Draugelis (DPF); Arimantas Dumčius (TSF); Vytautas Galvonas (TTF); Ramūnas Garbaravičius (TSF); Saulius Girdauskas (DPF); Loreta Graužinienė (DPF); Petras Gražulis (TTF); Algirdas Ivanauskas (LSDPF); Povilas Jakučionis (TSF); Donatas Jankauskas (TSF); Rasa Juknevičienė (TSF); Vytautas Kamblevičius

(TTF); Etela Karpickienė (DPF); Egidijus Klumbys (TTF); Andrius Kubilius (TSF); Rytas Kupčinskas (TSF); Vincė Vaidevutė Margevičienė (TSF); Vilma Martinkaitienė (DPF); Antanas Matulas (TSF); Valentinas Mazuronis (TTF); Gintautas Mikolaitis (LSDPF); Dangutė Mikutienė (DPF); Zenonas Mikutis (DPF); Laima Mogenienė (VLF); Viktoras Muntianas (LSDPF); Vytas Navickas (VLF); Saulius Pečeliūnas (TSF); Alfredas Pekeliūnas (VLF); Jonas Pinskus (DPF); Audronė Pitrėnienė (DPF); Leokadija Počikovska (VLF);Kazimira Danutė Prunskienė (VLF); Edmundas Pupinis (TSF); Jonas Ramonas (TTF); Jurgis Razma (TSF); Algis Rimas (LSDPF); Irina Rozova (VLF); Liudvikas Sabutis (TSF); Vytautas Saulis (LSDPF); Artūras Skardžius (VLF); Rimantas Smetona (TTF); Aldona Staponkienė (VLF); Antanas Napoleonas Stasiškis (TSF); Dalia Teišerskytė (Liberalų sąjūdžio frakcija, toliau – LSF); Valdemar Tomaševski (VLF); Romas Venclovas (DPF); Julius Veselka (TTF); Pranas Vilkas (DPF); Ramunė Visockytė (DPF); Vidmantas Žiemelis (Mišri Seimo narių grupė, toliau – MG); Zita Žvikienė (DPF).

Prieš – 6: Eligijus Masiulis (LSF); Aušrinė Marija Pavilionienė (LSDPF); Julius Sabatauskas (LSDPF); Algirdas Sysas (LSDPF); Gintaras Steponavičius (LSF); Birutė Vėsaitė (LSDPF).

Susilaikė – 24: Andrius Baranauskas (LSDPF); Vilija Blinkevičiūtė (LSDPF); Violeta Boreikienė (LSDPF); Algis Čaplikas (Liberalų ir centro sąjungos frakcija, toliau – LCSF); Jonas Čekuolis (LCSF); Vytautas Grubliauskas (LSF); Gediminas Jakavonis (Naujosios sąjungos/ socialliberalų frakcija, toliau – NSF); Juozas Jaruševičius (LSDPF); Jonas Juozapaitis (LSDPF); Česlovas Juršėnas (LSDPF); Arminas Lydeka (LCSF); Jonas Lionginas (LSDPF); Raimundas Palaitis (LCSF); Bronius Pauža (LSDPF); Milda Petrauskienė (LSDPF); Alvydas Ramanauskas (NSF); Alvydas Sadeckas (NSF); Nijolė Steiblienė (NSF); Mindaugas Subačius (LSDPF); Irena Šiaulienė (LSDPF); Viačeslav Škil (LSDPF); Antanas Valionis (NSF); Ona Valiukevičiūtė (TTF); Henrikas Žukauskas (LCSF).

ŽEMAIČIŲ KALVARIJOS ATLAIDAI

Artuma

kviečia į atlaidus

Liepos 1–12 d.

Vido Venslovačio nuotrauka

Liepos 1 d., antradienis Atlaidų išvakarės 16 val. šv. Mišios Panų kalne, po jų – maldinga eisena į Žemaičių Kalvariją.

19 val. – mišparai bazilikoje, po jų – Eucharistinė procesija aplink baziliką.

Liepos 2 d., trečiadienis Tikybos mokytojų ir parapijų katechetų diena Liepos 3 d., ketvirtadienis Maldų už vienuoles, vienuolius bei pašaukimus diena Liepos 4 d., penktadienį Medikų ir Carito darbuotojų diena Liepos 5 d., šeštadienį Jaunų šeimų diena Vakaras skirtas katalikiškam jaunimui 19 val. – šv. Mišios, po jų – procesija į Kryžiaus kelio kalnus.

Liepos 6 d., sekmadienis DIDŽIOJI KALVARIJA Šeimų ir parapijų diena Prieš 20 metų, 1988 m. gegužės 6 d., popiežius Jonas Paulius II Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai suteikė bazilikos rangą.

Liepos 7 d., pirmadienį Žemdirbių ir ūkininkų diena Liepos 8 d. antradienį Maldų už blaivybę ir anoniminius alkoholikus diena Liepos 9 d., trečiadienį Kunigų ir ministrantų diena Liepos 10 d., ketvirtadienį Maldų už ligonius ir įvairias priklausomybes turinčius žmones diena Liepos 11 d., penktadienį Politikų ir verslininkų diena Liepos 12 d., šeštadienį Žemaičių Kalvarijos parapijos diena PAMALDOS KIEKVIENĄ ATLAIDŲ DIENĄ 7 val. – Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ Kęstaičiuose išlydi piligrimus į Žemaičių Kalvariją 7.30 val. – Rytmetinė liturginė valanda Žemaičių Kalvarijos bazilikoje 8 val. – šv. Mišios 10 val. – šv. Mišios 12 val. – suma, po jos – iškilminga pagrindinė procesija į Kryžiaus kelio kalnus 19 val. – vakarinės šv. Mišios Paskutinę atlaidų dieną 19 val. šv. Mišių bazilikoje nebus.

Išsamesnė informacija www.zemaiciukalvarija.lt

PALAIMINTOJO JURGIO MATULAIČIO MINĖJIMAS MARIJAMPOLĖJE Liepos 5–13 d.

Tuo keliu, kurį mums šv. Povilas rodo (Užrašai, 1911 01 25) Liepos 5 d., šeštadienis Dievo įkvėpimų ir ypatingos malonės vedami (Užrašai, 1910 10 23) Liepos 6 d., sekmadienis Visa Katalikų Bažnyčia turi mums rūpėti ir visa žmonija (Užrašai, 1911 01 25) Liepos 7 d., pirmadienis Marijos legiono diena Dėkui Švč. Panelei užtarytojai ir apgynėjai visų priespaudose esančiųjų (Užrašai, 1911 08 17) Liepos 8 d., antradienis Socialinių bei Carito darbuotojų ir savanorių diena Tavo širdies maistas tebūna Dievo švelnioji meilė (Marijonų instrukcijos) Liepos 9 d., trečiadienis Pedagogų ir švietimo darbuotojų diena Visur Kristų įnešti..., viską prie Kristaus patraukti (Užrašai, 1910 10 15) Liepos 10 d., ketvirtadienis Pašvęstojo gyvenimo asmenų diena Visame ieškoti Dievo, visa kuo Dievui patikti (Vedamoji mintis ir dvasia, 1) Liepos 11 d., penktadienis Ligonių ir medikų diena Tegu viskas būna Dievo garbei: visi sopuliai, sielvartai, kentėjimai (Užrašai, 1912 11 18) Liepos 12 d., šeštadienis Vaikų ir jaunimo diena Tarnaukime atvira širdimi (plg. Užrašai, 1918 12 9–11) Liepos 13 d., sekmadienis Maldos už parapijų dvasinį atsinaujinimą diena, pagrindinės iškilmės Kad įmanytume, visą pasaulį į dangų pakeltume (Užrašai, 1911 01 25)

IŠKILMIŲ DIENOTVARKĖ 10.30 val. – svečių vedamos konferencijos įvairiomis temomis Marijonų gimnazijoje (išskyrus liepos 5 ir 13 d.)

11.30 val. – malda pal. J. Matulaičio koplyčioje bazilikoje (išskyrus liepos 5, 6 ir 11 d.)

12 val. – pagrindinės šv. Mišios 13 val. – agapė Marijonų vienuolyno kieme (liepos 6 ir 13 d. – 13.30 val.)

14.30 val. – pal. Jurgio Matulaičio tėviškės Lūginėje aplankymas (liepos 6 d. – 15 val., liepos 6 d. – nėra) KITI RENGINIAI Liepos 5 d.

10.30 val. – pal. Jurgiui Matulaičiui skirtos parodos atidarymas (Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus, Bažnyčios g. 23) Liepos 6 d.

13 val. – naujų votų sudėjimas prie pal. Jurgio Matulaičio altoriaus, liudijimai apie Palaimintojo užtarimu gautas malones Liepos 11 d.

10.30 val. – šv. Mišios (bazilikoje): meldžiasi Varmijos arkivyskupijos (Olsztynas, Lenkija) XVIII pėsčiųjų maldininkų kelionės į Aušros Vartus dalyviai Liepos 12 d.

9.30 val. – šv. Mišios už vaikus (bazilikoje) 15 val. – piligriminis žygis nuo bazilikos į pal. Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginėje 17 val. – šv. Mišios (Lūginės koplyčioje)

Išsamesnė informacija vilkaviskis.lcn.lt

Švč. Mergelės

Marijos apsireiškimo

Šiluvoje

400

Jubiliejus

m.

2008 m. rugsėjo 6–15 d.

Rugpjūčio 31 d., sekmadienis PADĖKOS UŽ LAISVĘ ŠVENTĖ „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) Liturgijai vadovauja Kauno arkivyskupas Piligrimų sielovadoje talkina kunigai vienuoliai Padėkos už laisvę šventėje kviečiami dalyvauti visi branginantys laisvės dovaną, ypač tremtiniai, partizanai, politiniai kaliniai, Sausio 13-osios brolijos nariai ir jų šeimos

9 val. Piligrimų eisenos į Šiluvą: iš Raseinių pusės nuo Dubysos slėnio (vadovauja arkivyskupas S. Tamkevičius) ir iš Tytuvėnų (vadovauja vyskupas E. Bartulis) 12 val. Padėkos šv. Mišios už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę

Rugsėjo 6 d., šeštadienis EUCHARISTINIS KONGRESAS „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.

Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19) Liturgijai vadovauja Kauno arkivyskupijos vyskupai ir kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Raseinių dekanato kunigai Ypač kviečiami dalyvauti Lietuvos kunigų seminarijų vadovai, ugdytojai, dėstytojai bei auklėtiniai ir Dievui pašvęstojo gyvenimo bendruomenių novicijai ir jų vadovai

8 val. Meldžiame atsivertimo ir atgailos malonės 9 val. Dėkojame Dievui už atsivertimo bei Atgailos ir Sutaikinimo sakramento malonę 10 val. Dėkojame Dievui už kunigus, vienuolius ir tikinčius pasauliečius, kūrusius Bažnyčią Lietuvoje 12 val. Dėkojame Dievui už Eucharistijos dovaną 18 val. Meldžiamės už kunigų seminarijas – klierikus ir jų ugdytojus

Rugsėjo 7 d., sekmadienis JONO PAULIAUS II VIZITO LIETUVOJE 15 METŲ SUKAKTIES MINĖJIMAS IR JAUNIMO ŠVENTĖ ,,Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno.

Jis prisikėlė...“ (Mk 16, 6) Liturgijai vadovauja Kauno arkivyskupijos vyskupai ir kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Kauno I dekanato kunigai Ypač kviečiami dalyvauti jaunimas, akademinių bendruomenių nariai, priėmusieji Sutvirtinimo sakramentą

8 val. Meldžiame Šventosios Dvasios dovanų jaunimui ir jo ugdytojams 9 val. Dėkojame Šventajai Dvasiai už suteiktas malones 10 val. Meldžiamės už jaunuolius, priėmusius Sutvirtinimo sakramentą, akademinių bendruomenių narius ir jų šeimas

12 val. Meldžiame Dievo Tarnui Jonui Pauliui II altoriaus garbės ir prašome Viešpaties malonių Šventojo Tėvo piligrimų kelio kūrėjams 16 val. Meldžiamės už jaunuosius Lietuvos piligrimus 18 val. Meldžiame malonės jauniems žmonėms atpažinti savo pašaukimą

Rugsėjo 8 d., pirmadienis ŠVČ. M. MARIJOS GIMIMO IŠKILMĖ ,,Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‘Dievas su mumis’“ (Mt 1, 23) Liturgijai vadovauja Kaišiadorių vyskupas ir kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Kauno II dekanato kunigai Ypač kviečiami dalyvauti policijos, priešgaisrinės apsaugos darbuotojai, Gyvojo rožinio, Marijos legiono, įvairių maldos grupių nariai

8 val. Meldžiame malonės gyventi teisų gyvenimą Dievo ir žmonių akyse 9 val. Dėkojame Švč. M. Marijai už visas patirtas malones 10 val. Meldžiamės už Gyvojo rožinio, Marijos legiono, maldos grupių narius 12 val. Meldžiame Dievą malonių pašauktiems tarnauti teisingumui ir užtikrinti žmonių saugumą 16 val. Meldžiamės už priešgaisrinės apsaugos darbuotojus ir jų šeimas 18 val. Meldžiame malonės suklydusiems grįžti į prasmingą gyvenimą

Rugsėjo 9 d., antradienis LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖ „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5) Liturgijai vadovauja Šiaulių vyskupas ir kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Jonavos dekanato kunigai Ypač kviečiami dalyvauti kariai ir karininkai, savanoriai, partizanai, šauliai, taip pat žemdirbiai, darbininkai, verslininkai, politikai, valdininkai ir žiniasklaidos darbuotojai

8 val. Meldžiame malonės, kad Lietuva visuomet išliktų ištikima Evangelijai 9 val. Dėkojame Švč. M. Marijai už nuolat patiriamą jos globą 10 val. Meldžiame taikos ir ramybės pasauliui 12 val. Meldžiamės už Lietuvos karius, partizanus, šaulius ir prašome Dievo globos Tėvynei 18 val. Meldžiamės už Lietuvos žemdirbius, darbininkus, verslininkus, politikus, valdininkus ir žiniasklaidos darbuotojus

Rugsėjo 10 d., trečiadienis KUNIGŲ IR VIENUOLIŲ ŠVENTĖ „Jėzus tarė motinai: ‘Moterie, štai tavo sūnus!’“ (Jn 19, 26) Liturgijai vadovauja Panevėžio vyskupas ir kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Jurbarko dekanato kunigai Ypač kviečiami dalyvauti kunigai, Dievui pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, tretininkai

8 val. Meldžiame malonės pasitikėti Dievo gailestingumu 9 val. Dėkojame Dievui už kankinių ir šventųjų gyvenimo pavyzdį 10 val. Meldžiame kunigams ir vienuoliams ištikimybės savo pašaukimui 12 val. Dėkojame Dievui už kunigiškojo pašaukimo malonę 16 val. Dėkojame už Dievui pašvęstąjį gyvenimą, vienuolijų rėmėjus ir bendradarbius 18 val. Meldžiame pašaukimų į kunigystę ir Dievui pašvęstąjį gyvenimą

Rugsėjo 11 d., ketvirtadienis KATALIKIŠKŲ BENDRUOMENIŲ ŠVENTĖ „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38) Liturgijai vadovauja Telšių vyskupas ir kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Ukmergės dekanato kunigai Ypač kviečiami dalyvauti katalikiškų bendruomenių ir organizacijų nariai

8 val. Meldžiame malonės suvokti krikščioniškąjį pašaukimą, liudyti ir skelbti Gerąją Naujieną 9 val. Dėkojame Dievui už malonę tarnauti Kristaus Bažnyčiai 10 val. Meldžiamės už parapijų pastoracines tarybas ir jų atsinaujinimą 12 val. Meldžiame katalikiškoms bendruomenėms, organizacijoms ir institucijoms dvasinio atsinaujinimo ir uolaus dalyvavimo Bažnyčios misijoje 16 val. Ekumeninės pamaldos 18 val. Meldžiame krikščionių vienybės

Rugsėjo 12 d., penktadienis LIGONIŲ IR MEDICINOS DARBUOTOJŲ ŠVENTĖ „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“ (Mt 11, 28) Liturgijai vadovauja Vilkaviškio vyskupas ir kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Kauno II dekanato kunigai Ypač kviečiami dalyvauti medikai, slaugytojai, ligoniai ir neįgalieji

8 val. Meldžiame Švč. M. Mariją išmokyti kentėjimus aukoti Kristui 9 val. Dėkojame Dievui už Ligonių patepimo sakramentu teikiamas malones 10 val. Meldžiame malonės niekada nepritrūkti vilties 12 val. Meldžiamės už gydytojus, slaugytojus ir visus medicinos darbuotojus 16 val. Meldžiamės už ligonius, neįgaliuosius ir dvasiškai kenčiančius žmones 18 val. Meldžiamės už siekiančius vaduotis iš priklausomybių ir jų šeimas 19 val. Vidinio išgydymo pamaldos

Rugsėjo 13 d., šeštadienis ŠEIMŲ ŠVENTĖ „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, <...> vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27) Liturgijai vadovauja Vilniaus arkivyskupijos vyskupai ir kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Kėdainių dekanato kunigai Ypač kviečiamos dalyvauti šeimos, Pirmąją šv. Komuniją priėmę vaikai, švietimo ir kultūros darbuotojai

8 val. Meldžiame drąsos tėvams auginti gausias šeimas 9 val. Dėkojame Dievui už gyvybės dovaną

10 val. Meldžiame Dievo gailestingumo šeimoms, ypač patiriančioms įvairių sunkumų 12 val. Meldžiamės už šeimas ir vaikus, priėmusius Pirmąją šv. Komuniją 16 val. Meldžiamės už mokytojus, švietimo ir kultūros darbuotojus 18 val. Meldžiamės už šeimas, laukiančias gimstančio vaikelio

Rugsėjo 14 d., sekmadienis ŠVČ. M. MARIJOS APSIREIŠKIMO ŠILUVOJE JUBILIEJAUS IŠKILMĖ Per amžius tebus garbinamas Dievo Sūnus!

Liturgijai vadovauja Popiežiaus legatas, Lietuvos ir kitų šalių vyskupai Piligrimų sielovadoje talkina Kauno I dekanato kunigai

8 val. Dėkojame Švč. M. Marijai, rodančiai kelią žmonijai pas Sūnų 9 val. Dėkojame Dievui už žmogaus atpirkimo malonę 10 val. Dėkojame Dievui už malones, amžiams bėgant patirtas Šiluvoje 12 val. Dėkojame Dievui už Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje dovaną 18 val. Dėkojame Dievui už Kryžiaus šviesą ir Kristaus prisikėlimo pergalę

Rugsėjo 15 d., pirmadienis PASAULIO LIETUVIŲ IR PADĖKOS ŠVENTĖ ŠVČ. M. MARIJA SOPULINGOJI ,,Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27) Liturgijai vadovauja Kauno arkivyskupas ir užsienio lietuvių sielovadoje dirbantys kunigai Piligrimų sielovadoje talkina Raseinių dekanato kunigai Ypač kviečiami dalyvauti už Lietuvos ribų ir jos etninėse žemėse gyvenantys lietuviai

8 val. Meldžiame Dievą malonių visiems Jubiliejaus rengėjams 9 val. Dėkojame Švč. M. Marijai už malones, patirtas pasirengimo Jubiliejui metu 10 val. Meldžiame drąsos ir stiprybės misionieriams ir savanoriams, besidarbuojantiems Lietuvoje ir visame pasaulyje 12 val. Meldžiamės už viso pasaulio lietuvius 18 val. Meldžiame, kad visos tautos šlovintų Viešpatį

PAMALDŲ TVARKA JUBILIEJAUS ŠVENTIMO METU ŠV. MIŠIOS 8 ir 9 val. Apsireiškimo koplyčioje 10, 16 ir 18 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje arba aikštėje 11.30–11.55 val. Liturginė katechezė aikštėje prieš Baziliką 12 val. Švč. M. Marijos litanija ir pagrindinės šv. Mišios aikštėje prieš Baziliką ATGAILOS IR SUTAIKINIMO SAKRAMENTAS 8–19 val. Bazilikoje ir Apsireiškimo koplyčioje ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA 8–21 val. Bazilikos Ligonių sveikatos koplyčioje MARIJOS VALANDOS 9.30 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje ROŽINIO MALDA 17 val. procesijoje nuo Apsireiškimo koplyčios į Baziliką KITI RENGINIAI 13.30 val. agapė, koncertas mokyklos stadione 14 val. dokumentinis filmas apie Šiluvą kultūros namų salėje 15 val. konferencijos aikštėje prieš Baziliką

Išsamesnė informacija www.siluva.lt

Artuma kviečia į Šiluvos jubiliejų

KRYŽIŲ KALNO ATLAIDAI Liepos 27 d., sekmadienį 11 val. – piligriminis žygis iš Šiaulių katedros į Kryžių kalną 15 val. – šv. Mišios Kryžių kalne

Atlaidų metu bus klausoma išpažinčių.

Išsamesnė informacija www.kryziukalnas.lt

Algirdo Kazlos nuotrauka

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ (ŽOLINĖS) ATLAIDAI PIVAŠIŪNUOSE

Prieš 20 metų, 1988-aisiais, Pivašiūnų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintomis karūnomis, jam suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas.

Rugpjūčio 15–22 d.

Rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis 18 val. – atlaidų išvakarių pamaldos

Rugpjūčio 19 d., antradienis Carito darbuotojų ir ligonių diena

Rugpjūčio 15 d., penktadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖS (ŽOLINĖ), pagrindinė atlaidų diena Melsimės už Lietuvos žemdirbius

Rugpjūčio 20 d., trečiadienis Dvasininkų ir vienuolių diena Melsime pašaukimų į dvasinį luomą ir kad Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis būtų paskelbtas šventuoju

Rugpjūčio 16 d., šeštadienis Rožinio maldos mylėtojų – Gyvojo rožinio ir Marijos legiono narių diena Rugpjūčio 17 d., sekmadienis Pivašiūnų parapijos diena Melsimės už parapijas 12 val. šv. Mišiose teikiamas Sutvirtinimo sakramentas

PAMALDOS ATLAIDŲ METU: Šv. Mišios – 10, 12 ir 18 val. Švč. Sakramento adoracija, kalbamas rožinis – nuo 11 iki 12 val.

Išsamesnė informacija www.pivasiunai.lt

Rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis Vaikų ir jaunimo diena Rugpjūčio 22 d., penktadienis ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS KARALIENĖS MINĖJIMAS Tikybos mokytojų bei pedagogų ir padėkos už patirtas malones diena 12 val. – atlaidų užbaigos pamaldos

Rugpjūčio 18 d., pirmadienis Šeimų diena

KREKENAVOJE Rugpjūčio 12–17 d. ŠV. MIŠIOS: Rugpjūčio 12 d. – 19 val.

Rugpjūčio 13, 14, 16 ir 17 d. – 8, 9.30, 11.30 ir 19 val.

Artuma

kviečia į atlaidus

Klaudijaus Driskiaus nuotraukos

Rugpjūčio 15 d., pagrindinę atlaidų dieną, – 8, 9.30 ir 12 val. ŠVČ. SAKRAMENTO ADORACIJA – kasdien po votyvos iki sumos ir valandą prieš vakarines Mišias Išsamesnė informacija panevezys.lcn.lt

Kronika

Per kryžių į žvaigždes Roma ZAJANČKAUSKIENĖ Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto doktorantė, Birštono sakralinio muziejaus vadovė XX amžius Lietuvos Bažnyčioje, kaip ir visoje Rytų Europoje, paženklintas daugelio tvirtų tikėjimo liudytojų kankinyste. Ypač ryškia šviesa spindi Kaišiadorių vyskupijos ganytojas arkivyskupas Teofilius Matulionis. Šiemet gegužės 1 d. Kaišiadoryse užbaigtas jo beatifikacijos procesas vyskupijos lygmeniu; tolesni etapai vyks Vatikane. Kaišiadorių vyskupijos tikintieji kasdien meldžiasi, kad Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį turėtų Bažnyčios palaimintųjų bei šventųjų gretose. Šis istorinis įvykis ir birželio 22-ąją minėtos arkivysk. T. Matulionio gimimo 125-osios metinės paskatino įdėmiau pažvelgti į iškilų Lietuvos ganytoją, kuriam gilią pagarbą parodė jo amžininkas popiežius Pijus XI.

Biografijos štrichai Teofilius Matulionis gimė 1873 m. Kudoriškių vienkiemyje, Alantos valsčiuje. Anksti neteko mamos.

Mokėsi Antalieptės mokykloje, Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) kunigų seminarijoje. Po kunigystės šventimų (1900 m.) darbavosi Varaklianų, Bikavos parapijose (Latvija). Į aktyvų ir tikinčiųjų mylimą sielovadininką carinės Rusijos policijos pareigūnai atkreipia akį 1909-aisiais. Po metų jį nubaudžia už sergančio kūdikio pakrikštijimą; bausmę turi atlikti vienuolyne Petrapilyje. Jaunas kunigas pagelbsti didžiausios Šv. Kotrynos katalikų parapijos sielovadoje. Jo sugebėjimai greitai buvo pastebėti, kun.

Teofiliui pavedama Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios Petrapilyje statyba. Nutolusi nuo miesto centro darbininkų parapija išgyveno nelengvus kūrimosi rūpesčius, tačiau darbštaus ir atsidavusio Bažnyčios tarnybai klebono pastangų dėka iškyla nauja neogotikinė šventovė.

Po revoliucijos į valdžią atėję bolševikai ima visaip trukdyti pastoracinei veiklai. Naujieji „ponai draugai“ panoro nacionalizuoti Bažnyčios pastatus ir liturginius indus.

Kun. Teofilius drauge su Petrapilio kunigais ryžtingai pasipriešino naujiems valdžios potvarkiams ir dėl to nuteisiamas trejiems metams laisvės atėmimo (1923 m.). Šį baudžiamąjį procesą plačiai aprašė komunistų spauda, mat norėta pamokyti nepa-

klusnius dvasininkus. Iškalėjęs dvejus metus Maskvos Butyrkų kalėjime, 1925 m. kun. Teofilius grįžta į Jėzaus Širdies parapiją Petrapilyje.

Bažnyčia Rusijoje bolševikų vis stipriau spaudžiama, todėl siekiama sunkiomis sąlygomis išlaikyti jos hierarchinę struktūrą. 1929 m. vasario 9 d. Leningrade vyskupas A. Maleckis kun. Teofilių slapta konsekruoja vyskupu. Pasirenka šūkį „Per crucem ad astra“ (per kryžių į žvaigždes). Tų pačių metų rudenį vysk. T. Matulionis suimamas, ilgai tardomas ir be teismo ištremiamas dešimčiai metų į Solovkų priverstinių darbų stovyklą.

Kaliniai kasdien ant savo pečių iš miško privalėjo ištempti į kelią apie 12 kub. metrų malkų. Sunkus medkirčio darbas, šaltis, drėgmė ir prastas maistas pakirto jo sveikatą. Lageryje vyskupas su kitais kunigais susibūrė į kunigų bendriją, kuri net ir tokiomis sąlygomis rūpinosi šv. Mišių aukojimu, teikė patarnavimus kaliniams. Apie tai sužinojus lagerio vadovybei, T. Matulionis pakartotinai teisiamas ir pervežamas į Leningrado kalėjimo baudžiamąjį izoliatorių. Ši vyskupo kankinystė tik-riausiai būtų pasibaigusi taip, kaip ir daugeliui kalinių, jeigu ne 1933 m. įvykęs pasikeitimas politiniais kaliniais tarp Rusijos ir Lietuvos valstybių. Be vyskupo, dar devyniems lietuviams kunigams ir trims pasauliečiams

37

38

Kronika

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

nušvito viltis išgyventi. Suvargę dvasininkai džiaugs- rių vyskupui J. Kuktai, į jo vietą 1943 m. paskiriamas mingai sutikti prie Latvijos pasienio, o T. Matulioniui T. Matulionis. Sunkūs karo metai ir ypač komunistų Rygos vyskupas J. Rancans uždėjo pijusę ant galvos ir siautėjimas pokaryje neišgąsdino vyskupo, gerai žinopirmą kartą viešai pavadino vyskupu. Tai pamatę ku- jusio apie jų veiklos brutalumą, ir jis jiems nenuolainigai nustebo, nes nežinojo tarp jų buvus vyskupą. Štai džiavo. Ganytojiškuose raštuose bei aplinkraščiuose koks kuklus ir nuolankus jis buvo. kunigams aiškino apie bažnyčių uždarymo ir koplyčių Ištrūkęs iš pragariško kalėjimo naikinimo neteisėtumą, tikinčiųjų vysk. Teofilius kviečiamas supateisių suvaržymą ir pan. žindinti pasaulį su komunizmu Tokios laikysenos komunistų valdžia negalėjo ilgai pakęsti. „iš vidaus“. Pirmiausia aplanko 1946 m. vysk. Teofilius suimamas ir Pijų XI. Kai vyskupas priklaupė nuteisiamas septyneriems metams prieš popiežių ir paprašė palaiminimo, Šventasis Tėvas jį pakėlė, laisvės atėmimo. Didžiąją bausmės atsiklaupė pats ir pasakė: „Esi kandalį atliko Vladimiro griežtojo rekinys! Privalai pirmas mane palaižimo kalėjime, kuriame kankiniu minti!“ Tik palaiminęs popiežių, mirė vyskupas M. Reinys. Paskutinį vysk. Teofilius gavo jo palaiminimėnesį T. Matulionis perkeliamas į mą. Pijus XI vienai jį aplankiusiai vienutę, ir tai nulėmė kūno neįgalumą. Visiškai išsekęs dėl nežinomų lietuvių grupei iškėlė T. Matulionio didvyriškumą, pavadindamas priežasčių vysk. Teofilius 1954 m. jį visos lietuvių tautos garbe. uždaromas invalidų namuose Mordovijoje. Į Lietuvą jam leidžiama 1934 m. vysk. Teofilius, lankydamasis Amerikoje pas tegrįžti tik 1956-aisiais. nykščius lietuvius, daugelyje suApsigyvena pas Birštono parasitikimų kalbėjo apie krikščionių pijos kleboną, artimą bičiulį ir pagalbininką kun. J. Jonį. Po metų iš persekiojimus Rusijoje. Jo pasaKun. Teofilius Matulionis kalinio rūbais kojimuose atsispindėjo užuojauvaldytojo kan. J. Stankevičiaus peri1925 m. ta rusų liaudžiai, o areštus, krama Kaišiadorių vyskupijos valdymą. tas, naktinius tardymus ir kalinių vargą prisiminė su Birštone vysk. Teofilius savo įpėdiniu pasirenka ir slapatlaidžiu šypsniu. Jis džiaugėsi net ir tarp komunistų tai pašventina vyskupu Vincentą Sladkevičių (1957 m. radęs gerų ir jautrių žmonių. Grįždamas iš Amerikos Kalėdose), bet abiem ganytojams valdžia neleido eiti apsilankė Šventojoje Žemėje. Čia padėkojo Dievui už vyskupijoje savo pareigų: pirmąjį ištremia į Biržų rasiųstus išbandymus ir prašė duoti ištvermės ateityje. Tai jone esantį Nemunėlio Radviliškį, antrąjį – į Šeduvą.

1962 m. Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą eibuvo vysk. Teofiliaus dvasinė žemiškosios piligrimystės viršūnė. Melsdamasis prie tuščio Kristaus kapo jis nant gerojo ganytojo pareigas“ vysk. Teofiliui suteikė sustiprino savo krikščionišką viltį ir atnaujino pasiry- arkivyskupo titulą. žimą sekti Kristumi ne tik džiaugsme, bet ir kančioje. Šeduvoje vysk. T. Matulionis buvo nuolatinėje val1936 m. vysk. T. Matulionis apsigyveno Kaune, be- džios „globoje“ – sekamas iki mirties. Jo kambaryje slapnediktinių vienuolyne. Dirbo Šv. Mikalojaus bažnyčios tai sumontuota aparatūra klausytasi pokalbių, dažnai rektoriumi, talkino Kauno arkivyskupui pastoracijos atliekamos kratos. Paskutinė krata daryta likus vos kedarbuose, kurį laiką ėjo vyriausiojo kariuomenės ka- lioms dienoms iki jo mirties. Per kratą ne tik nepagarpeliono pareigas. 1938 m., grįžus iš tarptautinio Eu- biai elgtasi su vyskupu, bet jam suleista „raminamųjų“, charistinio kongreso Budapešte ir švenčiant Lietuvos nuo kurių jo sveikata dar labiau pablogėjo... nepriklausomybės dvidešimtmetį, jam kilo sumanymas Mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje. Palaidoįkurti Kaune nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento ado- tas Kaišiadorių katedros kriptoje, greta vysk. J. Kuktos. raciją. Šis pastoracinis rūpestis, paskatintas Europoje prasidedančios maldingos tradicijos, tapo pirmuoju Dievo tarno stiprybės priežastis tokiu įvykiu Lietuvos Bažnyčios gyvenime. Kad švenPeržvelgus ilgą, beveik devyniasdešimties metų, tovė tam būtų tinkamai įrengta, prireikė poros metų ir sunkių išmėginimų kupiną Dievo tarno gyvenimo darbo. Pasitelkus dailininką L. Truikį, jos interjeras įgijo kelionę, nejučia kyla klausimas, iš kur tiek stiprybės, iki šiol išlikusią išvaizdą. padėjusios jam išlikti gyvu Bažnyčios apaštalu. DažPrasidėjusi rusų, o vėliau vokiečių okupacija neleido nai sakoma, kad tai lemia prigimtiniai žmogaus būdo iki galo išskleisti ganytojiškos veiklos. Mirus Kaišiado- bruožai, tačiau šį kartą norisi pabrėžti gilaus ir gyvo

Kronika tikėjimo praktikos reikšmę, tiksliau – vysk. Teofiliaus pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.

T. Matulioniui šis maldingumas buvo perduotas šeimoje dar vaikystėje. Su dėkingumu jis prisimindavo, kaip jo motina prieš mirtį pavedė tris savo sūnus Švč. Jėzaus Širdies globai, ir sakėsi ją akivaizdžiai jautęs savo gyvenime. Tarsi tokios globos ženklai buvo ir pastoracijos vietos – Bikavos bei Petrapilio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Jo maldos gyvenime meilė Išganytojui buvo itin svarbi, tai iliustruoja dar 1926 m. Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) pasidaryta rankraštinė maldaknygė. Be liturginių lotyniškųjų maldų, joje užrašo ir asmeninę maldą Švč. Jėzaus Širdžiai.

Sugrįžęs iš Rusijos vysk. T. Matulionis laikraštyje „Žvaigždė“ ragina plėsti Lietuvoje pamaldumą Jėzaus Širdžiai, kviesdamas kitų Europos valstybių pavyzdžiu visai mūsų šaliai pasiaukoti Išganytojo Širdies globai. Šis kvietimas buvo įgyvendintas 1934 m. Lietuvos I Eucharistiniame kongrese. Arkivyskupo metropolito J. Skvirecko įgaliotas, vizituoja Kauno vyskupijos dekanatus bei savo mokymu tikinčiuosius drąsina grįsti gyvenimą glaudžiu ryšiu su Išganytoju. Vizitacijos ataskaitose džiaugiasi, kad tikintieji dažnai priima Švč. Sakramentą (Kelmėje), aktyviai dalyvauja brolijų veikloje (Skirsnemunėje).

Iš duonos nulipdytas rožinis

1943 m. pirmajame pastoraciniame laiške Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems T. Matulionis primena tautos pasiaukojimą Švč. Jėzaus Širdžiai ir iškelia pasitikėjimo Dievu bei maldos svarbą: „Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiajame Sakramente ta pačia meile mums plaka, ji laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti.“ Tų pačių metų gruodžio 9 d. ganytojiškame laiške rašo: „Nuo pasiaukojimo dienos mūsų valstybė yra Geriausios Jėzaus Širdies nuosavybė: mes visi esame Jo, o Jis – mūsų. Iki šiam laikui Lietuva buvo vadinama „Marijos žeme“, nuo 1934 m. liepos 1 d. mes galime vadintis ir „JĖZAUS ŠIRDIES TAUTA.“ Šis maldingumas vyskupo vadinamas šiuolaikiška tvirto tikėjimo, prisirišimo prie Jėzaus išraiška.

Čia dera prisiminti ir popiežiaus Benedikto XVI kalbą Romoje 2006 m. Jis tokį pamaldumą vadina aktualiu visais laikais, nes per Jėzaus Širdį pačiu tobuliausiu būdu buvo apreikšta Dievo meilė žmonijai.

Beatifikacijos bylos vyskupijos lygmeniu užbaiga Gegužės 1-ąją Kaišiadoryse įvyko Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo kankinystės ir kankinystės garso bylos proceso vyskupijos etapo užbaigos minėjimas.

Dar 1990-aisiais pradėtos bylos medžiaga sudaro 8 tomus. Visi dokumentai, išversti į italų kalbą, per iškilmingą sesiją Kaišiadorių katedroje buvo Tremtyje naudoti Mišių reikmenys sudėti į specialiai parengtas dėžes drauge su knygomis apie Dievo tarną Teofilių Matulionį. Paminėtina ypač reikšminga prelato dr. P. Gaidos knyga „Nemarus mirtingasis“, 1981 m. išleista Romoje, vėliau išėjusi ir anglų, vokiečių, portugalų bei ispanų kalbomis. Prie knygų taip pat pridėtas 1999 m. režisieriaus D. Ramanausko sukurtas filmas „Palaimintas kankinys. Žvilgsnis į arkivyskupą Teofilių Matulionį“. Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis ir bylos notaras kun. dr. A. Jurevičius dėžes užantspaudavo. Visi užbaigos sesijos dokumentai antspauduotame voke buvo įteikti postulatorei ses. Celinai R. Galinytei OSB, kad juos perduotų Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane, kuri nuodugniai patikrins bei įvertins visą surinktą medžiagą. Tikintieji paraginti melsti arkivyskupo T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju, kad jo dvasinė šviesa būtų viešai pripažinta, kad dar plačiau suspindėtų bei sklistų nuo visų altorių, paliestų visų širdis, kad per jo užtarimą gautume malonių, taip reikalingų kasdieniame gyvenime. Didvyriška jo kančia, tapusi švyturiu, tegul stiprina mus ir būna kelrodžiu, vedančiu į vis gilesnį tikėjimą ir tauresnį gyvenimą.

Dievo tarnas Teofilius visokeriopai pranoko savo laiką.

Meilė Atpirkėjui įprasmino jo gyvenimą. Tegul garbingo Lietuvos dvasininko kankinio T. Matulionio pavyzdys įkvepia mus kreipti širdis aukštyn ir kiekviename vargo, sunkumų bei skausmo paliestame žmoguje atpažinti Viešpaties veidą.

39

40

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Ir ko gi čia džiaugtis...

Antanas SAULAITIS SJ Ką tik, per Petrines, prasidėjo Pauliaus metai. Minime 2000 metų nuo didžiojo apaštalo simbolinio gimimo, nes tikroji data nežinoma. Dera tikėtis visokių kurselių ir paskaitėlių apie šv. Pauliaus laiškus ir tikėjimo Kristumi įžvalgas. Kai kuriems iš mūsų visa tai sunkiai įkandama, tad teko nuspręsti Pauliaus „apimtį“ apriboti, o pasirinkus svarbią mintį – ja kaip nors 365 dienas pragyventi.

Taigi metiniu šūkiu pasirinkta ryški apaštalo laiškų žinia: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje“ (plg. Fil 3, 1 ir 4, 4). Kiek vėliau evangelistas Jonas užrašė Jėzaus žodžius, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų (plg. Jn 16, 24). Evangelistas Matas įamžino Mokytojo padrąsinimą: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 12), jau nekalbant apie po lova paslėptą šokoladą dienoms, kada būtų proga pasidžiaugti.

Iš vaikystės prisimindamas lotyniškus dviejų sekmadienių pavadinimus (Laetare ir Gaudete*), žmogus savaime eini bažnyčion pamatyti ir pajusti, kaip krikščionys akivaizdžiai džiaugiasi Dievo žodžiu, Viešpaties artumu ir savo Krikštu pašaukimo bendrystėje.

Taigi pirmame suole iš dešinės: ši turbūt pametė namų raktus; tam rūpi neprarasti darbo; toji dėl vaikelio ligos vargingai miegojo; anam diegia pašonėj, nes dar nenuėjo pas gydytoją; anoji, regis, sielojasi dėl išvykusio šeimos nario; tasai dreba dėl santarvės šeimoje.

Pabandykime antrą suolą: ši per Mišias kalbėdama rožinį išsiblaškė ir pametė tikslų karoliukų skaičių; anas suka galvą, kaip pasirūpinti kuru savo automobiliui; toji mintyse sudaro sąrašą, kur po pamaldų

reikės eiti; tas laukia stojamųjų universiteto duomenų. Ir ši visa eilė žmonių – be regimo krikščioniško linksmumo.

Netrukus suvoki, kad mūsų katalikai džiaugiasi dvasiškai, savo išraiška apie džiugesį Viešpačiu nepranešdami. Gal bažnyčioje nė nereikėtų tikėtis šviesių akių ir pakeltos galvos? Juk čia susitelkimo ir rimties vieta.

Vysta šventiškos gėlės, vysta veidai, ant barokinių statulų gula šimtametės dulkės. Reikėtų pabandyti šventoriuje po Mišių ar net gatvėje krikščioniško džiaugsmo ir dangiškų linksmybių užtikti.

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Tokiems lūkesčiams esama pagrindo. Pamokslininkai yra sakę, kad Jėzaus Kristaus iš dangaus girdėti Krikšto žodžiai: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (plg. Mt 3, 17; Mk 1 11; Lk 3, 22) taikomi ne vien Jėzui, bet ir visiems jo broliams ir sesėms, Krikštu įsitraukiantiems į Kristaus sekėjų bendruomenę. Taigi, išeini žmogus žmonėmis pasigėrėti. Štai Jonė Petraitienė (netikras vardas, kad „Artumos“ skaitytojai nesusigaudytų, jog čia kalbama apie Petronėlę Jonaitienę). Lyg ir reiktų ja pasidžiaugti, bet

* Gaudete (lot. gaudeo reiškia džiaugtis, būti linksmam) – trečiasis advento sekmadienis; pagal šv. Pauliaus raginimą: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!“ (Fil 4, 4), o Laetare (lot. laetor reiškia būti linksmam, reikšti džiaugsmą) – ketvirtasis gavėnios sekmadienis; pagal „Linksminkis, Jeruzale“ (plg. Iz 66, 10); abu pavadinimai paimti pagal Mišių įžanginio priegiesmio Adomo ir Ievos „gimtąja“ lotynų kalba pirmuosius žodžius ir abiejų švenčių liturginė spalva – rožinė. Rimties (violetinės spalvos) laikotarpiu patariama viešai nesidžiaugti ir nesilinksminti, nepaisant, ką Bažnyčia sako, tačiau per adventą galima pradėti kepti meduolius Kalėdoms, o per gavėnią – patyliukais svajoti apie tik tris likusias savaites iki tolei, kol vėl galėsime šokolado plytelėmis atvirai dalytis...

Didelės ir mažos kryžkelės kad jinai, pati neprigirdėdama, kalba be perstojo. Nors dovanok jai klausos prietaisą. Na, verčiau nusisuksiu į parduotuvės vitriną, kol praeis.

Artinasi puikus studentas Leonas (tikras vardas Liutauras): išties būtų galima juo pasigėrėti, jei ne tas įsagas lūpoje. Žmonės mano sveikinimosi šypseną suprastų kaip pritarimą tokioms kvailystėms. O, atžingsniuoja Rūta (vardas redakcijai žinomas), rūpestinga vaikučių mama ir uoli parapijietė. Tik niekaip neina atitraukti akių nuo jos lyg ir kreivokos nosies, tarsi kokios reklamos kūno dailinimo operacijai. Vėl nepavyksta pasidžiaugti ir pasigėrėti.

Netoliese keli jaunuoliai krykštaudami kiek susistumdo, tokie linksmi kaip žvirbliukai prie miesto lesyklos ar kaimo grūdelių. Bet kaipgi jais gėriesies? Turbūt jiems malonu ir smagu dėl kokių nors netinkamų priežasčių – ir apskritai neaišku, kas iš jų išaugs...

Ir taip patrauki namo. Bažnyčioje visi kaip musę prariję, šventoriuje ir miestelio gatvėje vėlgi savotiški žmoneliai. Pagalvoji, kažin, ar manimi kas džiaugtųsi ir gėrėtųsi, kai pačiam nelengva apaštalo mokymu pirmąsias kelias Šv. Pauliaus metų akimirkas džiaugsmingai išgyventi.

O, štai senas jaunystės bičiulis Romas (pavardės nebeatsimenu). Jis tikriausiai pasidžiaugs ir pasigėrės anų amžių bendrakeleiviu. „Antanai, tiek metų nesimatėme. Atrodai taip pat, kaip prieš dvidešimt metų!“ Nespėjus nuo tokių malonių žodžių pralinksmėti, šmėkšteli mintis: „Negi aš taip baisiai jau prieš dvidešimt metų atrodžiau?!“ Ar popiežius negalėtų Apaštalo Pauliaus metų šiek tiek atidėti?..

Humoras ir tikėjimas Straipsnis parengtas pagal radijo „Svoboda“ laidą (2007 04 12).

Joje dalyvavo stačiatikių dvasininkai tėvas Jakovas KROTOVAS bei tėvas Michailas ARDOVAS ir literatė Svetlana NAUMOVA. Į jų pokalbį retkarčiais įsiterpdavo radijo klausytojai.

Jakovas Krotovas: Taigi, humoras ir krikščionybė. Pirmiausia paklausčiau: ar apskritai egzistuoja humoro jausmas? Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Visa tai žmogui duota gimstant. O tikėjimas ir humoras? Jie nėra įgimti. Krikščioniu ne gimstama, bet tampama. Kaipgi tada humoras? Ar galima sakyti, kad vienus Dievas juo apdovanojo, o kitus nuskriaudė? Klausimą skiriu tėvui Michailui, turinčiam nepriekaištingą humoristo reputaciją. Beje, kai kas jus vadina persirengėliu, sektantu, kaip ir mane, nuodėmingąjį, bet niekas nepasakytų, kad neturite humoro jausmo. Atrodo, jis bus paveldėtas, nes jūsų tėvas... (Čia turimas omenyje Viktoras Ardovas, tikroji pavardė Zilbermanas, 1900–1976; jis buvo rašytojas, dramaturgas, scenaristas, karikatūristas, daugiau kaip 40-ties humoristinių bei satyrinių apsakymų ir feljetonų rinkinių autorius. – Red.) Michailas Ardovas: Taip, paveldėta.

J. K.: O gal vis dėlto ne? Ar jums šis jausmas netrukdo, jei tarp parapijiečių atsiranda nesuprantančių humoro? Ar humoro jausmą galima išugdyti?

M. A.: Manau, kad tai įgimta, ir normalus paprastas žmogus šį jausmą privalo turėti. Pasitaiko jo visai neturinčių, ir, mano nuomone, tai yra tam tikras dorinis luošumas. Toks žmogus iš anksto į gyvenimą žvelgia niūriai, nemoka įveikti sunkių aplinkybių šypsodamasis, linksmai. Senojoje klasikinėje bažnytinėje aplinkoje ir seminarijose visada būta humoro jausmo, atsipalaidavimo.

Klausytojas: Kur yra riba tarp humoro ir išjuokimo, kuris gali sužeisti, kai kada net labai skaudžiai?

J. K.: Egzistuoja ne tik humoro jausmas, bet ir tam tikras vidinis nusiteikimas jo atžvilgiu. Pritariu tėvui Michailui, jog stačiatikių tradicijoje humoras pasitelkiamas siekiant išsiblaškyti. Jau senovės egiptiečiai sakydavo, kad lanko timpos negalima ilgai laikyti įtemptos, nes ji išsitampys ir taps niekam tikusi. Todėl ją reikia kartkartėmis nuimti ir išmirkyti. Mano galva, tai, kad žmogus meldžiasi, meldžiasi, meldžiasi, o paskui eina pasakoti anekdotų, dar nerodo jį turint humoro jausmą. Tai tik įžanga į humoro pajautimą. Šisai jausmas atsiranda tada, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį. Juk dangaus

41

42

Didelės ir mažos kryžkelės karalystė – tai tas pats pasaulis, kurį sukūrė Dievas ir jame Jis vienas valdo. Bet argi tas pasaulis, kuriame dabar gyvename mes, nėra valdomas Dievo, o tik pasaulio kunigaikščio šėtono, ir Dievas čia niekuo dėtas?! Tada žlugtų visa Evangelijos, kuri sako: „Dievo karalystė arti“, esmė. Bijau, kad sinodinis evangelijų vertimas tarsi šydu pridengia humoristinius aspektus. Žmonės sako, kad Jėzus niekada nesijuokė. Atleiskite! Vien Jo palyginimai kokie – pirma apie karalių, o paskui apie vagį! Taigi Kristus savo dangiškąjį Tėvą lygina su vagiliumi, kuris vogčiomis įsėlina į namus! Jis kviečia mus laukti, tikėtis Dievo, visą laiką budėti, kaip kad budime saugodamiesi vagių. Argi tai ne pokštas? Keliose monografijose aptariamas evangelijų humoras. Bet pastarosiose randame ir kitos rūšies humoro, kai Išganytojas šaiposi iš savęs, pavyzdžiui, sakydamas, kad neturi kur galvos priglausti.

Tai kartus pasijuokimas iš savęs. Svetlana, ar sutinkate, kad evangelijose esama humoristinio atspalvio?

Svetlana Naumova: Sutinku. Bet grįžtu prie to, ką kalbėjo tėvas Michailas. Turintys humoro jausmą šitai pamato, o neturintys neįžvelgia.

J. K.: Ar humoro pajautimą galima išugdyti?

S. N.: Manau, kad taip.

Klausytojas: Naudojuosi proga paklausti tėvą Michailą, pažinojusį Dmitrijų Šostakovičių: koks buvo šio kompozitoriaus santykis su Dievu ir humoru?

M. A.: Šostakovičius (Apie jį išsamiai pasakojama „Artumos“ 2007 m. 6-ajame numeryje. – Red.) labai vertino humorą, vienas iš mėgstamiausių jo rašytojų buvo satyrikas Michailas Zoščenka. Kompozitorius laidė nuostabius juokelius, bet tai jau kita tema. Jis buvo labai uždaras, su niekuo neatviravo. Vienintelį kartą, kai jį varu varė stoti į komunistų partiją, jis atsisakė motyvuodamas tuo, kad yra religingas. Bet koks iš tikrųjų buvo jo tikėjimas, žino tik Dievas.

J. K.: Manote, kad jis tada juokavo?

M. A.: Šostakovičiui tai buvo labai dramatiška. Jį ištiko isterija, jis verkė. Tad jokio humoro šioje tragiškoje situacijoje nebūta.

J. K.: Tada kitas klausimas. Egzistuoja toks dalykas kaip „velykinis juokas“. Viduramžiais Vakarų Europoje pirmą savaitę po Velykų į bažnyčią atvesdavo asilą, aptaisytą vyskupo mitra ir drabužiais. Asilas bliauna, minia mykia. Šiuo atveju asilas simbolizavo geidulingumą.

Ką vaidino? Ogi vyskupą. Taip, vyskupas apaštalauja, skelbia Dievo žodį. Bet nors tu ir vyskupas, tavyje vis vien tūno geidulingumo pradai. Ir geriausias būdas su šituo susidoroti yra ne nutylėti, slėpti, bet atvirkščiai – viešai parodyti ir išjuokti.

Amerikoje daug stačiatikių bažnyčių, kai kurios iš jų nekanoninės. Jas vadina „juokdarių bažnyčiomis“. Kai apie jus, tėve Michailai, ir apie mane prirašė feljetonų, išvadindami persirengėliais, pasijutau labai įskaudin-

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis tas. Klausiu savo bičiulio graiko, stačiatikių dvasininko, kaip elgtis, kai tave taip apšaukia. O jis atsako: „Bet juk tai tiesa! Visi mes, kanoninių ir nekanoninių bažnyčių dvasininkai, esame persirengėliai, nes išdrįstame ganyti, vadiname save ganytojais. Betgi tėra tik vienas ganytojas – Jėzus Kristus. Todėl Bažnyčia yra juokdarystė, nes Viešpats skyrė mums pareigas, kurių nesame verti.“ Štai, mano galva, teisingas humorą jaučiančio žmogaus požiūris. Jis neteikia daug reikšmės savo regalijoms, padėčiai ir t. t., o lieka giliai tikintis vaikas, turintis gerai išvystytą humoro jausmą. Tėve Michailai, kur toji humoro riba, padedanti stiprinti tikėjimą ir nusipurtyti nuo savęs sąnašas, fariziejiškumą?

M. A.: Sergejus Averincevas (rašytojas, kultūrologas, ilgametis Rusijos Biblijos draugijos pirmininkas; 1937– 2004. – Red.) parašė puikų pranešimą apie humorą ir skaitė jį Vienos universitete. Jis sako, kad humoras atsiranda ten, kur vyrauja pernelyg didelis rimtumas ir tam tikra įtampa. Bažnyčios aplinkoje šito apstu. Jeigu yra įtampos, atsiras ir humoro.

Jūs kalbėjote apie lanko timpą. Kai šv. Antanas, vienuolystės įkūrėjas, dykumoje buvo su savo mokiniais, einantis per ją prašalaitis pasipiktino, kad jie juokauja.

Tada šv. Antanas sako jam: „Įtempk savo lanko timpą.“ Tas įtempė. „Dar kartą, ir dar, ir dar, ir dar... Matai, daugiau nebegalima, nes arba timpa trūks, arba lankas sulūš.

Taip yra ir žmogui. Jeigu jis vien tik melsis ir pasninkaus, galiausiai palūš. Todėl mes ir juokaujame.“ Lygiai taip pat linksmindavo vienuolius bažnyčios choruose šv. Serafimas, sakydamas, kad kitaip jie pavargs. Tai būdavo nekalti, neužgaulūs sąmojai, tačiau jie padėdavo atsipalaiduoti ir ištverti ilgas maldų valandas.

J. K.: Na, nežinau... Užėjo žmogus į bažnyčią pasimelsti, o nuo chorų sklinda juokas!

M. A.: Nemanau, kad tai buvo garsus kvatojimas, trukdantis žmonėms melstis.

J. K.: Svetlana, kas dabar Rusijoje juokingiau: būti tikinčiu ar netikinčiu?

S. N.: Tikinčiu, nes dabar tikintieji kitokie nei buvo. Į bažnyčias atėjo daugybė žmonių, kurie iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo netikintys. Ir neaišku, kas jiems yra religija: tikėjimas ar ideologija? Senoji ideologija susikompromitavo, tad jie atėjo ieškoti jos pakaitalo.

J. K.: Aišku. Reikia pasakyti, jog humoras ir hierarchija – nesuderinami dalykai. Dievas ramiai pakenčia mūsų pajuokas, kitaip jau seniai būtų įvykęs pasaulinis tvanas ir žemės drebėjimas, Sodoma ir Gomora. O Jis gal net šypsosi girdėdamas ateistų ar kokio nors Žako Eifelio juokelius. Kitaip reaguoja žmonės.

Klausytojas: Papasakosiu anekdotą. Mirė ateistas ir skubinasi į dangų. Šv. Petras, aišku, nori jį praginti, bet Dievas sako: „Ne ne, jis man labai reikalingas sekretoriate.“ Pasodina jį prie telefono, ir ateistas uoliai

Didelės ir mažos kryžkelės atsakinėja į kiekvieną skambutį: „Dievo nėra, Dievo nėra, Dievo nėra.“ J. K.: Man patinka Kristaus saviironija. Štai Jis verkia Jeruzalės, o paskui prilygina save vištai, kuri po savo sparnais nori priglausti visus viščiukus. Gal iš čia ir velykinių kiaušinių paprotys?

Klausytojas: Krikščionybė sklidina vaikiško, velykinio džiaugsmo. Jis besąlygiškas. Todėl labai slegia rimtumo ir nuobodulio kultas mūsų parapijose.

J. K.: Ačiū! Pabūsiu atviras. Kai man įsakmiai liepia: „Džiaukis!“, tai norisi liūdėti net per Velykas.

M. A.: Neaptarėme dar dviejų dalykų: veidmainiškumo ir šventeiviškumo, t. y. davatkiškumo. Tai štai, šventeivos ir veidmainiai humoro nepripažįsta, nepriimtina jiems ir saviironija. Šitie žmonės neatskiria dievobaimingumo nuo davatkiškumo.

J. K.: Gero krikščioniško humoro pateikė Levas Tolstojus ir Fiodoras Dostojevskis. Tai charakterių, situacijų humoras. Bet, matote, šalia Bažnyčios jo daugiau, nes pati Bažnyčia kartais provokuoja davatkiškumą.

Klausytojas: Aš kitko paklausiu: kodėl mes, stačiatikiai, taip nenorime grąžinti skolų?

J. K.: Judas grąžino pinigus, o mes turbūt nenorime būti panašūs į Judą Iskarijotą... Trumpai sakant, stačiatikiams pinigų neskolinkite!

Klausytojas: Aš įžvelgiu humorą Jobo knygoje ir tada, kai Abraomas Sarą pavadina savo seserimi!

K. J.: Na, aš Jobo knygoje matau sarkazmą, o ne humorą.

Klausytoja: Jūsų maniera, kuria vedate laidą, ir pati laida erzina daugelį dvasininkų ir pasauliečių. Mano nuomone, esate kažkokie dvasininkai – juokdariai. Judu krečiate juokus net per velykinę savaitę! Įdomu, kuo remiasi jūsų tikėjimas, jeigu leidžiate sau taip šnekėti?

M. A.: Mano tikėjimas remiasi Gerąja Naujiena, Naujuoju Testamentu, Apaštalų darbais. Visa tai priimu kaip šventą tiesą ir amžinojo gyvenimo veiksmažodžius.

J. K.: Ir septynių Bažnyčios Susirinkimų nuostatomis. O į tikėjimą atėjome paprastai, dėl vieno žodžio.

Rusiškai tas žodis prasideda „bl“ ir baigiasi minkštuoju ženklu – blagodatj (liet. malonė). Tėve Michailai, jūs vyresnis už mane ir labiau patyręs. Nesuprantu – povelykinę savaitę negalima juokauti? Didžiąją savaitę, aišku, kad ne. Bet jei po Velykų nevalia šmaikštauti, tai kada, atsiprašau, galima?

M. A.: Matyt, skambinusios ponios ir jos bendraminčių nuomone, juokauti visai nevalia. Tai ir yra veidmainystė bei šventeiviškumas. Jeigu juokauti sau leisdavo šventieji Antanas, Serafimas, beje, ir kiti, galime sau leisti ir mes. Krikščionybė yra džiaugsmingas tikėjimas, o ne paniurėlių, laukiančių Paskutinio teismo ir tik apie jį tegalvojančių, religija.

43

J. K.: Na, gal mums paskambinusi dama nėra veidmainė ar šventeiva, tiesiog jos kitoks būdas. O grįždamas prie humoro pasakysiu, kad jis irgi yra malonė. Humoras kaip plaukai: jie vis auga ir auga, bet liks trumpi, jeigu nuolat kirpsimės.

M. A.: Pritariu.

J. K.: Svetlana, ar humoro jausmas vystosi, jo daugėja, ar jis nesikeičia?

S. N.: Mano nuomone, jis nekintamas.

Tomo Vyšniausko nuotrauka

J. K.: Ar medžiagą, kuria užpildote savo rengiamą interneto svetainę, jums atneša, o gal pati jos ieškote?

S. N.: Ilgai dirbau paveldo srityje, taigi bendravau su dvasininkais ir daug visko iš jų prisiklausiau.

J. K.: Jūsų neglumina, kad mūsų humoras kandus, kartais visai nedievobaimingas?

S. N.: Tam tikro luomo, profesijos atstovų humoras visada savitas. Vienaip juokauja mokytojai, kitaip – gydytojai, dar kitaip – dvasininkai.

J. K. ir M. A.: Visiškai teisingai!

J. K.: Baigdamas mūsų pokalbį papasakosiu seną anekdotą. Jį mini Heziodas ir kiti Antikos klasikai. Žingsniuoja sykį jūrininkas, nešinas milžinišku irklu.

Sutinka pažįstamą, tas klausia: „Ką čia neši?“ „Taigi išėjau į pensiją, keliauju ir laukiu, kol sutiksiu žmogų, kuris paklaustų, ką nešuosi. Tada ten ir apsigyvenčiau, nes šičia apie jūreivystę ir jūrą niekas nieko nežinotų. Šioje vietoje geriausiai pailsėčiau nuo jūros.“ Aš pasakyčiau, kad šitaip eina Viešpats, nešdamasis kryžių, ir taip bus iki antrojo Jo atėjimo; antrasis atėjimas įvyks tada, kai žmonės, žvelgdami į kryžių, Jo paklaus: „Ką čia neši?“ Kai nustosime nekęsti, tyčiotis, o agresiją pakeis meilės ir taikos humoras, tada tai ir įvyks.

Parengė Vanda IBIANSKA

44

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Apie humorą – dalykiškai Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Žmogus, kuris bent iš dalies nėra humoristas, – tik iš dalies žmogus.

Gilbertas Keythas Chestertonas Humoras yra pozityvi psichinė būsena, atsirandanti tada, kai asmuo pasako ar padaro kažką netikėto ir tai sukelia juoką. Atrasdamas ką nors juokingo, žmogus išgyvena ypatingą džiaugsmą. Štai kodėl humoras taip glaudžiai susijęs su laimės išgyvenimu. Juokas, humoras psichologų mokslinio susidomėjimo objektu tapo 1905 m., kai buvo išleista psichoanalizės kūrėjo Z. Froido knyga „Šmaikštumas ir jo santykis su pasąmone“, ilgam tapusi tolesnių šios srities tyrinėjimų pagrindu. Joje teigiama, jog anekdotai patrauklūs tuo, kad atskleidžia tam tikrą paslėptą prasmę, kurią tiesiogiai išreikšti trukdo vidinė asmens sąranga (superego). Juoko reakcija palengvina asmeniui perteikti tą paslėptą prasmę. Todėl anekdotas froidistiniu požiūriu yra būdas apsiginti nuo neigiamų išgyvenimų. Jei anekdoto tema seksualinė, tai reikštų, jog pasakotojas siekia atkreipti į save trečio asmens, t. y. to, kuris jį girdi, dėmesį. Taigi anekdotas, žvelgiant Z. Froido akimis, yra gėdos, baimės, pasibjaurėjimo ir kt. emocijų kompensacija, būdas, kuriuo išreiškiami neišsakyti troškimai, paslėptas protestas (politiniai anekdotai skirti cenzūrai įveikti) ar nematoma agresija, kurią viena socialinė grupė nukreipia į kitą.

Svarbiausi humoro aspektai Šiuolaikinėje psichologijoje skiriami šie pagrindiniai humoro aspektai: suvokimas, sukūrimas, panaudojimas keblioms aplinkybėms įveikti. Jie gali būti vertinami testais ir yra neišvengiamai susiję su ta asmens savybe, kuri vadinama gero humoro jausmo turėjimu. Humoras gali sukelti dvejopą reakciją: dažnai – juoką ir džiaugsmą, kartais – ašaras ir skriaudą.

Kai kada juokas būna piktas, žeidžiantis.

Daugeliui iš mūsų yra tekę tapti juokavimo objektu. Tas, kuris bando gintis, dažniausiai išgirsta: „Ką tu, juokų nesupranti?!“ Ir tenka nutilti bei susimąstyti, kur čia juokai, o kur pašaipa...

Humoro jausmas yra neabejotinai viena trokštamiausių asmenybės savybių.

Tad pažvelkime, kas gi juokauja.

Tai pirmiausia žmonės, turintys humoro jausmą ir mokantys palaikyti pokalbį. Jie įvertina kitų taiklų pajuokavimą ir geba atsakyti tuo pačiu. Beje, kai kurie jų yra intelektualai, kalbantys mažai, bet labai taikliai ir šmaikščiai.

Jie nesiekia išjuokti kito – juoku grei-

čiau parodo susiklosčiusių aplinkybių absurdiškumą. Esama žmonių, linkusių krizenti tada, kai reikia ir kai nereikia.

Jie, būdami tiesiog įstrigę ankstyvosios paauglystės laikotarpyje, nevaldomą energiją, kuri veržiasi per kraštus, bando, dažniausiai nelabai sėkmingai, paversti juokeliais. Beje, šiems žmonėms būdingas ir menkas intelektas, iš dalies lemiantis tokį savitą santykį su išoriniu pasauliu. Yra dar viena kategorija žmonių, kurie laiko save labai sąmojingais, bet aplinkiniai jų privengia, mat dažniausiai tampa pašaipų objektu. Aišku, tuomet šalia esantys juokiasi daug garsiau, nei derėtų: kiekvienas džiaugiasi, kad šįkart išjuokiamas ne jis, o kas nors kitas... Šių asmenų humoras piktas, skaudinantis, jo dažniausiai griebiamasi norint paslėpti savo nevisavertiškumo kompleksą.

Iš ko ir kaip juokiamės Juokai kartais skirstomi į: 1) juokus – apgaules (pvz., balandžio 1-ąją); 2) juokus – gandus; 3) juokus – traukimą per dantį (į juos geriausia atsakyti irgi taikliu

juokeliu. Jei tai kartojasi, turite pasakyti šmaikštuoliui, jog jums nemalonu, kai ta tema juokaujama. Padorus žmogus išgirs ir supras, o storžievį reikės sutramdyti.

Kaip? Ogi paprastai: kai jis skaudžiai pajuokaus, būtinai prisiminkite kokį nors jo paties suglumimą ar keblią padėtį ir paverskite juokais. Vadinamasis nesusipratėlis tuoj atsitokės ir pasistengs daugiau taip nejuokauti); 4) juokus – etiketes (dažniausiai priklijuojamas populiariems asmenims); 5) pasijuokimą iš savęs paties. Pastaroji savybė būdinga tik humoro jausmą tikrai turintiems individams.

Humanistinės psichologijos pradininkas A. Maslowas teigia, kad aukščiausią išsivystymo lygį pasiekusios asmenybės, t. y. visiškai realizuojančios save visuomenei reikšmingoje veikloje ir joje pasiekiančios puikių rezultatų, pasižymi puikiu humoro jausmu. Šis jausmas remiasi sugebėjimu pažvelgti į aplinkybes ar kitą asmenį netikėtu aspektu, ir tai glaudžiai siejasi su aukštu intelektu.

Juokauti galima džiugiai arba liūdnai („juokas pro ašaras“), geranoriškai arba piktdžiugiškai, protingai arba kvailai, pasipūtėliškai arba kukliai, draugiškai arba priešiškai, ironiškai arba nuoširdžiai, begėdiškai arba padoriai, sveikai arba isteriškai, šviesiai, optimistiškai arba niūriai, pesimistiškai ir t. t. Juokiamės kiekvienas savitai, todėl įgudusiam žmogui, nebūtinai psichologui, juokas gali atskleisti paslėptus asmenybės bruožus.

Kas kam juokingiausia Svarbu prisiminti, kad būtent tai, kas žmonės atrodo juokinga, pirmiausia apibūdina juos pačius. Todėl humoro tyrinėjimai bei jų išvados kartkartėmis paskelbiami ir visada susilaukia susidomėjimo. Štai šiuolaikinis anglų psichologas R. Wisemanas, remiamas britų vyriausybės, in-

Didelės ir mažos kryžkelės ternete sukūrė asmeninį tinklalapį ir pakvietė skaitytojus skelbti anekdotus bei pajuokavimus. Nors kas trečią jų reikėjo atmesti dėl nepadoraus turinio (jei daktaras Froidas žvelgtų iš dangaus, o gal pragaro, tikriausiai suprantamai šyptelėtų), vis dėlto tinklalapyje atsirado beveik 40 tūkstančių anekdotų, kuriuos skaitytojai

griūtumėte. Deja, ne iš juoko... Spręskite patys. Štai kaip skamba juokingiausiu pasaulyje pripažintas anekdotas: „Du sėbrai išvyksta medžioklėn.

Miško tankmėje vienas staiga stveriasi už širdies, užverčia akis ir parvirsta. Tai pamatęs kitas griebiasi mobiliojo telefono ir skambina į gelbėjimo tarnybą:

mai rengiami taip, kad pacientai kuo daugiau juoktųsi (pasakojami anekdotai, rodomos komedijos, juokingiausių televizijos laidų įrašai ir pan.). Užsienio gydymo įstaigose vis populiaresni tampa medicinos klounai, kurių darbas – linksminti ligonius ar juos prablaškyti. Izraelyje oficialiai yra tokia studijų specia-lizacija – medicinos klounas. Manoma, kad juokas puikiai padeda apsiginti nuo įtampos, t. y. apsaugo asmens imuninę sistemą ir padeda įveikti negalavimus; 6) humoras leidžia užmegzti ir išlaikyti gerus santykius su kitais. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad moteriai labai svarbu, ar jos būsimasis turi humoro jausmą. Šis jausmas liudija aukštą asmens intelektą ir kūrybiškumą, tad toks vyras turi gerokai daugiau galimybių sėkmingiau nei kiti pasirūpinti šeima. O vyrui svarbu, kad būsima žmona juoktųsi iš jo juokų, bet ne iš jo paties. Tad, šmaikštuolės, nepersistenkite ir neperlenkite lazdos.

Branginkime humoro jausmą Romualdo Rakausko nuotrauka

turėjo įvertinti, kartu nurodydami savo lytį ir tautybę – manyta, jog šitai turės lemiamos įtakos vertinimui. Apibendrinus daugiau nei 2 milijonų asmenų atsiliepimus paaiškėjo, kad vyrų ir moterų vertinimai ganėtinai skiriasi. Vyrai geriau vertina juokelius, turinčius agresyvumo potekstę, jiems labiau patinka ir anekdotai, kuriuose būna pažemintų. Moterys, kurių kalbiniai gebėjimai geriau išsivystę, labiau vertina žodžių žaismu grindžiamus anekdotus, nors joms taip pat nesvetimas agresyvus humoras. Nelinksmiausi pasirodė tyrime dalyvavę kanadiečiai: jie anekdotus vertino daug žemesniu balu nei kitų tautų atstovai. Netikėtai linksmiausi pasirodė esą vokiečiai: daugelis anekdotų juos tikrai pralinksmino. Prancūzai geriausiai įvertino ciniškus juokelius, amerikiečiams juokingiausi buvo anekdotai apie kvailoje padėtyje atsidūrusius žmones, o anglai, airiai, austrai ir Naujosios Zelandijos gyventojai labiausiai vertino anekdotų dviprasmybes.

Balsuojant siekta išrinkti ir patį juokingiausią anekdotą. Prieš skaitydami patogiau įsitaisykite kėdėje, kad nenu-

„Na, žinot, čia mano draugelis, atrodo, klumpes pakratė. Ką man daryti?“ „Nesinervinkite, – atsiliepia balsas telefonu.

– Mes jums būtinai padėsime. O ar esate tikras, kad jis miręs?“ „Babach!“ – pasigirsta ragelyje, paskui dar vienas garsus kontrolinis šūvis ir žodžiai: „Esu tikras!..“

Juoko privalumai Apibendrindami galėtume teigti, kad juokas, o kartu ir džiaugsmas, tokie laukiami mūsų gyvenime, turi didelių privalumų. Svarbiausi yra šie: 1) juokas padeda geriau pažinti ir įvertinti supančią tikrovę; 2) besijuokiantis, džiugus žmogus daug dažniau geba įžvelgti aplinkinio pasaulio ir gyvenimo grožį bei gėrį; 3) leidžia pajusti ryšio su pasauliu įvairovę ir savitumą; 4) suteikia papildomos energijos antplūdį; 5) nūdienė medicina neabejoja, kad juoktis sveika. Todėl šiuolaikiniai psichoterapeutai vis dažniau rekomenduoja juoko terapiją. Ji gali būti individuali ar grupinė, bet esmė ta pati – užsiėmi-

Kai kurie mokslininkai humoro (beje, kaip ir stiliaus) jausmą laiko įgimta savybe, tačiau kiti teigia, kad iki tam tikro lygio jis gali būti išlavintas. Todėl pasistenkite, kad humoras taptų jūsų gyvenimo dalimi ir sąjungininku. Stenkitės ir nemaloniose aplinkybėse įžvelgti juokingų aspektų arba pabandykite įsivaizduoti, kaip tą situaciją papasakotų jūsų mėgstamas profesionalus humoristas. Jei turite galimybę pasirinkti žiūrimą filmą, rinkitės komediją. Įsigykite humoristinių leidinių, kuriuos galėsite paskaityti ar pasklaidyti, norėdami išblaškyti slogią nuotaiką. Branginkite draugus, turinčius gerą humoro jausmą. Jie naudingi ne tik patys sau, bet ir jums, ypač kai reikia praskaidrinti jūsų niūrias mintis.

Humoro jausmas – neabejotinas turtas, tik reikia mokėti juo teisingai naudotis. Labai svarbu, kad jis būtų pasitelkiamas tarpusavio santykiams ir geranoriškai atmosferai kurti, o ne griauti ir ardyti, kad jis nesupykdytų jūsų su aplinkiniais, nebūtų naudojamas kaip priemonė savo pykčiui ir bejėgiškumui išlieti. Stenkimės, kad humoras teiktų tai, ko visi iš jo tikimės – džiaugsmą ir įkvėpimą.

45

46

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Kaip išvengti džiaugsmo Julius KVEDARAUSKAS, psichologas Danų filosofas ir teologas Søre- džiaugtis galėsime tik galutinai išsprendę visas savo nas Kierkegaardas (1813–1855) savo psichologines ir dvasines problemas. Tapę šventaisiais... džiaugsmo mokytojais pasirinko du Evan4. Tvirtai tikėkime, kad skausmas ir kančia visišgelijos veikėjus: laukų leliją ir skraidantį kai nesuderinami su džiaugsmu. Nepamirškime, kad sparnuotį. Viename gražiausių savo vei- kenčiant tiesiog privalu nusiminti, dejuoti ir keiktis, kalų „Laukų lelija ir padangių paukštis“ o džiaugtis įmanoma tik jaučiant malonumą. Ir kuo jis aiškiai leidžia suprasti, kad džiaugsmo išmokyti ne- didesnį... galima, nebent pats mokytojas būtų džiaugsmas. Bū5. Įsikalkime sau į galvą, jog tikras džiaugsmas jau tent šie du Evangelijos veikėjai – laukų lelija ir padan- buvo (vaikystėje, mokykloje, studijuojant) ir niekad gių sparnuotis – Kierkegaardui ir yra džiaugsmas. Jis nebesugrįš. Kad sugrįžti gali tik maži, nereikšmingi besąlygiškas ir čia pat esantis. Džiaugsmas būti. Būti džiaugsmo trupinėliai... tokiems, kokius sukūrė Visagalis. Tokia yra lelija: nie6. Kiek įmanydami daugiau domėkimės reklama ir kieno nepastebima, ji vis tiek išsiskleidžia visu savo gra- jos siūlomomis priemonėmis džiaugsmui pasiekti. Pažumu. Žinodama, kad tas žydėjimas toks trumpalaikis, galiau supraskime, kad ypač daug džiaugsmo gali suji neburnoja prieš Dievą, bet džiaugiasi. Toks pat ir pa- teikti alus, skalbimo priemonės, medikamentai, kačių dangių sparnuotis: net ir tada, kai pikto žmogaus ranka bei šunų ėdalas ir, aišku, naujas automobilis. išdrasko jo šeimos lizdą, jis nenusimena ir nenustoja sa7. Kai pamatysime, kad „Artumos“ skaitymas nevo čiulbėjimu garbinti Viešpaties. Neturėdamas jokių beteikia džiaugsmo, skubėkime į artimiausią kiossaugumo garantijų dėl rytojaus – ką les, kur gyvens, jis ką nusipirkti kito – kuo populiaresnio, spalvingesnio ir aistringesnio – žurnalo. Dėl savo negebėjimo pavis tiek nesiliauja džiaugtis.

O kaip aš, kuriam Dievas davė daug daugiau negu tirti džiaugsmą apkaltinkime „Artumos“ redaktorių, lelijai ir paukščiui?.. Ak, nelengva sekti šiais evangeli- bend-radarbius ir apskritai visą katalikišką žiniasklaidą niais džiaugsmo mokytojais. nuovargiu, išsekimu... Nė už ką Jonės Zimkutės nuotrauka Daug lengviau parašyti gerų nemanykime, kad patys pavargome, išsekome ir nebemokame psichologinių patarimų, kaip džiaugtis. džiaugsmo išvengti: 8. Labai neblogai, jeigu at1. Manykime, kad jeigu randame, kad mūsų bažnyčios džiaugsmas ir egzistuoja, tai bendruomenė niūri, senamadištik ne čia ir dabar. Susigalvokime kuo daugiau sąlygų, reika, o per kunigo pamokslus ima kalingų džiaugsmui pasiekti. snūduriuoti. Kuo daugiau bambėkime vieni kitiems apie šiuos Pavyzdžiui, kad tikrai džiaugtis galėsime tik susiradę gerai trūkumus, laukime to naujo, apmokamą darbą, pasistatę džiaugsmingo ganytojo ir, svarbiausia, patys nieko nedarykime, namą, vaikus išleidę į privačią kad pradžiugtume. Juk vis tiek mokyklą, patys išvykę atostogų į Šventos Margaritos salą... nepavyks!

2. Manykime, kad jeigu 9. Būkime visuomeniškai turime kūno negalią ar likiek galima pasyvesni. Tikėkigą, privalome net nepagalme, kad bet koks dalyvavimas voti apie džiaugsmą tol, kol protestuose, akcijose (netgi jeigu jos ir gintų mūsų išpažįstamas netapsime stiprūs kaip tie vertybes) atims paskutines, jau ir „sveikieji“. taip labai ribotas, mūsų turimo 3 . A t m i n k i m e , k a d

Didelės ir mažos kryžkelės džiaugsmo atsargas...

10. Jeigu kartais giliai širdyje ir pajustume džiaugsmo užuomazgas, išlikime santūrūs, mandagūs ir niekam jų nerodykime. Paslėpkime jas ir laukime, kol savaime praeis...

Turbūt šie būdai, kaip išvengti džiaugsmo, daugeliui iš mūsų, deja, gerai pažįstami. Vis dėlto, jeigu norėsis pasimokyti tikro džiaugsmo, bent trumpam išsijunkime radijus, televizijas, atidėkime į šalį „Kaip tapti laimingam“ pobūdžio bestselerius ir pabūkime su tais dviem evangeliniais džiaugsmo mokytojais – paukščiu ir lelija. Sakysite, kad gyvenate mieste, kur paukščio ir lelijos jau nė kvapo? Bet ir čia galima rasti džiaugsmo mokytojų: motiną, guguojančią su savo naujagimiu, žaidimų aikštelėje išdykaujančius vaikus, visada besišypsančią kavinės padavėją...

Pats džiaugsmo mokausi iš vienos daugiavaikės šeimos. Augindama krūvą vaikų ir dirbdama pedagoginį darbą, jinai vis tiek sugeba džiaugtis. Kartais, prisipažinsiu, net pavydu. Kai, jau augindama tris mergaites, laukėsi ketvirto vaikelio, maniau: „Pažiūrėsiu, koks bus jūsų džiaugsmas, kai gims dar viena mergaitė...“ Gimė mergaitė. O toji šeima ir toliau džiaugėsi. Tebesidžiaugia iki šiolei. Ačiū jai, ačiū, paukšti ir lelija, ačiū visiems, dar nepraradusiems džiaugsmo. Jūs, o ne profesoriai ir ne vadovėliai esate tikrieji džiaugsmo mokytojai!

Linkiu jums džiaugsmo, laimės ir sveikatos Jūratė KUODYTĖ Na ir prašovė gerbiamas redaktorius, pasiūlydamas parašyti „ką nors apie džiaugsmą vasaros proga“. Suprantu, jį galėjo suklaidinti autorės šypsena iki ausų šioje nuotraukoje. Bet jei jis būtų žinojęs, kiek treniravausi prieš veidrodį, kad išlaužčiau tą „cheese“! Neslėpsiu, rezultatu esu visai patenkinta ir net kažkaip pradžiugau: atrodo visai amerikoniškai, optimistiškai – krikščioniškai žaviai. Bet tai tik akimirkos atspindys, kuris po fotosesijos virto grynai lietuvišku-katalikišku variantu, atrodančiu beveik taip ...

Kodėl? Nes čia Lietuva, čia lietūs lyja, ir tai dar kartą patvirtina kaip iš kibiro jau antra diena pliaupiantis lietus Palangoje, kur aš nusprendžiau galų gale padrybsoti saulėtame paplūdimyje ir patirti atostogų džiaugsmą. Tai, sakykite, kuo galėčiau pasidžiaugti? Už kambarį sumokėta dar tris dienas į priekį, orų prognozės miglotos, o kavinės ir vaikų žaidimų kambariai baigia praryti paskutinius pinigus. Mėginu sukaupti visą valią ir viena jogos meditacine poza keturiasdešimties centimetrų tarpelyje tarp lovų atlikau atsipalaidavimą bei ramybės pojūtį teikiančius kvėpavimo pratimus. Nepadėjo. Nei ramybė, nei džiaugsmas neužplūdo mano kenčiančios sielos, tik visais įmanomais decibelais užstaugė vaikai, reikalaudami ledų ir pramogų. Stovėdama prie žaidimų automato ir stebėdama juos, džiugiai krykštaujančius, stiprinau save įkvėptųjų autorių išmintimi ir, žinoma, prisiminiau visų pesimistų bičiulį Koheletą: „Po saule nėra nieko nauja!“ (beje, šiandien ir tos saulės nėra), „Kas buvo, vėl bus“ (ar tai reiškia, kad lietus pliaups ir rytoj?!), „Laikas verkti ir laikas juoktis“ (aha, vis dėlto ir anuomet ne visi žmonės vaikščiojo su tais „cheesais“ ant veidų?). Hm, suprantu, jog nesidžiaugti irgi turiu teisę, bet ką daryti, kad tas įgrisęs ir į neviltį varantis lietus neprapliuptų ir man iš akių?

Ir čia prisiminiau išganingąjį palyginimų principą, tik lyginti, žinoma, reikia apdairiai, kad, neduokdie, neatsidurtum dar labiau apgailėtinoje padėtyje. Principo esmė – surasti, kam yra dar blogiau. Ir žinoma, prisiminiau, kad štai aš turiu automobilį, o mano

47

48

Didelės ir mažos kryžkelės draugė su vaikais į Palangą atvažiavo autobusu. Aš dabar galiu kur nors nuvažiuoti, o ji tokios galimybės neturi, vargšelė… Taip, iškart pasijutau tvirčiau ir net šyptelėjau iš pasitenkinimo, nes tas „kur nors“ išsyk gavo konkretų pavidalą – Jūrų muziejus Smiltynėje: ir nelis, ir edukacinė programa, ir keltas. Tai kodėl nevažiuoju?

Taip, klausimas itin nekorektiškas, nes atsakymas į jį

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

pats jį ir suteikti. Regis, tik dabar supratau, kodėl man taip nepatinka šis tradicinis užstalės palinkėjimas visomis progomis: „Linkiu jums laimės, džiaugsmo ir sveikatos!“ Derėtų jį pataisyti, pavyzdžiui, taip: – Linkiu, kad Jūs, pristigęs savo gyvenime džiaugsmo, laimės ir sveikatos, drąsiai kreiptumėtės į mane!

(Na, gal kiek per daug aliuzijų į mediciną arba ekstrasensiją, be to, labai rizikinga, nes išties gali kreiptis...)

– Linkiu, kad draugai ir artimieji suteiktų Jums džiaugsmo, laimės ir sveikatos! (Šitai geriau būtų raštu, nes išgirdę artimieji ir draugai gali vėliau prikaišioti...)

– Linkiu, kad pats rūpintumėtės savo sveikata, džiaugsmu ir kurtumėte laimingą gyvenimą! (Štai šitą palinkėjimą, manau, galima būtų užpatentuoti.)

Turbūt norėtumėte sužinoti, kaip baigėsi manoji dviejų dienų džiaugsmo istorija Palangoje? Pasinaudojau vaikų ir Šventojo Rašto išmintimi bei konkrečiais patarimais (jei kada prireiktų, paskaitykiGedo Malinausko nuotrauka te Fil 4, 4: „...džiaukitės! Jūsų meiakivaizdžiai išduoda nieko bendra su mano krikščioniš- lumas tebūna žinomas visiems.“ Ir Jok 1, 2: „Laikykite, ka tapatybe neturinčius bruožus: tingumą, apsnūdimą, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išpiktumą, apsirijimą (o ką daugiau veikti?) ir neviltį. Ir mėginimus“ – pvz., kai blogas oras per atostogas. Taigi, žinote ką? Pasijutau kaip vaikas per mokyklines atos- nusprendžiau būti meili ir pakviečiau draugę su vaikais togas, kas penkios minutės klausiantis: „Mama, ką man važiuoti į Jūrų muziejų. Pasistengiau būti kantri, kai veikti?“ Kaip manote, kaip jis reaguotų į tokį atsakymą: valandą teko laukti delfinų pasirodymo, ir pradžiugi„Eik žaisti ir džiaukis, kad nereikia į mokyklą!“? Ko ge- nau vaikus skaniais pietumis kavinėje. Kol jie žiūrėjo ro, taip, kaip aš, kai telefonu išklausiusi nusiskundimų pasirodymą, mes su drauge po vyno taurės pajutome mano geroji mama pasakė: „Tai džiaukis, kad bent ne tikrą bendrystės džiaugsmą, o po kavos ir gabalo „NaVilniuje esi, o prie jūros.“ Na, vaikai vis dėlto reagavo poleono“ – gyvenimo pilnatvę.

O šiaip jau geriau yra tiesiog džiaugtis (arba nesikitaip. Jie tiesiog pareiškė: „Tai ateik ir pažaisk su mumis.“ Kitaip tariant, jei linki kitam džiaugsmo, pasistenk džiaugti) užuot apie tai rašinėjus. ŠEIMŲ STOVYKLA „MAGNIFICAT“ SU ŠVENTO JONO ŠEIMA Rugpjūčio 2–9 dienomis Palūšėje, Ignalinos r.

Jau kelerius metus rengiama stovykla suburia apie šimtą dalyvių. Broliai, seserys, šeimos, jaunimas pagal savo amžių gali rinktis skirtingą veiklą, bet kasdien visi kartu švenčia Eucharistiją, drauge meldžiasi, diskutuoja, iškylauja (dviračiai, maudynės, baidarės, žygiai ir kt.). Kas vakarą susitinkame padainuoti, pagroti ar pašokti, pabūti prie laužo. Mums, vienuolinei šeimai, trokštančiai artimai bendrauti su bendruomenės oblatais ir draugais, ši veikla yra labai svarbi. Susibūrę draugėn galime kartu ieškoti tiesos, kad atrastume Dievo sumanymą vyro ir moters bei šeimos atžvilgiu. Šių metų stovyklos tema – „Šventumas šeimoje“. Kad suprastume, ko Dievas laukia iš mūsų, kasdieną ypač remsimės vienu ar kitu šventuoju. Išskirtinį dėmesį skirsime paaugliams, skatinsime dialogą tarp tėvų ir vaikų, siūlydami grupėse diskutuoti abiem pusėms rūpimais klausimais, tačiau stengsimės, kad grupę sudarytų skirtingų šeimų paaugliai ir tėvai ir būtų išsaugotas konfidencialumas.

Išsamesnė informacija ir registracija tel. 8~612 435 12, Vilma, arba el. p. vilmadaug@gmail.com

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Nazareto šeimų judėjimas Onutė DARBUTAITĖ „Kiekvienas tavo geras darbas veikia kitus, tavo ištikimybė – tai stiprybė tų, kuriuos tu myli, tavo šventoji Komunija stiprina ne tik tave, bet yra maistas ir tavo sutuoktiniui, vaikams, broliams, bičiuliams, parapijai, Bažnyčiai, pasauliui. Taigi pradėk nuo savęs, pats atsiverk Kristui. Dievas nori, kad šventėtum ir kad per tą šventėjimą šventėtų tavo aplinka, tavo artimieji, Bažnyčia, pasaulis.“ Iš kun. Tadeuszo Dajczerio knygos „Tikėjimo įžvalgos“ Jau metai, kai keliauju Dievo link ir Dieve kartu su Nazareto šeimų judėjimu. Dalydamasi savo patirtimi pirmiausia ištariu, kad tai bendruomenė, kuri rūpinasi mano asmeniniu išganymu, mano kelione į dangų, į susitikimą su Kristumi amžinybėje.

Ar daug turime bendruomenių, žmonių, kunigų, vienuolių, kurie būtų skirti mūsų asmeniniam palydėjimui?

Atsakykime drąsiai: „Ar aš turiu, kas rūpinasi mano asmeniniu išganymu?“ Ar paklausia: „O kokie tavo santykiai su Dievu? Jei neturėsi tikėjimo gyvybės savyje, nieko negalėsi duoti kitiems“.

Mane šios mintys parklupdė, nes per 16-ka intensyvaus darbo Bažnyčioje metų buvau pripratusi prie klausimų apie veiklą, struktūros, kurioje dirbu, efektyvumą, savanorių rengimą ir panašiai. Bandydavome susirengti rekolekcijas, kaskart ieškodami naujų, mums įdomių jų vadovų, bet tai tik trupiniai, kuriuos susirenkame nuo pagrindinio Kristaus puotos stalo. O jis taip arti mūsų kasdienybės, tai – sakramentinis gyvenimas, kuris tampa toks artimas ir gyvas, kai kunigas neįsivaizduoja savęs be šeimos, o šeima savęs – be kunigo.

Kai Dievo mums skirtos sakramentinės malonės teka per kunigo rankas į mūsų širdis, protus, kūnus, o jis, matydamas gyvą tikėjimo išpažinimą, pats auga kunigiškoje tarnystėje. Dvasinis vadovavimas, palydėjimas užaugina pasauliečius, ir jie tampa Bažnyčios apaštalais, šaukliais ne tik savo bendruomenėje, bet ir svečioje šalyje.

Nazareto šeimų judėjimas, kun.

Tadeuszo Dajczerio įkurtas Varšuvoje 1985 m., išplito keliose dešimtyse šalių visuose pasaulio žemynuose. Prieš kelias savaites buvau rekolekcijose merginoms, kurios ieško savo pašaukimo. Į rekolekcijas Varšuvoje atvyko merginos iš Filipinų, Portugalijos, Lenkijos. Klausiamai žvelgiau negalėdama patikėti, kad ir Filipinuose yra Nazareto bendruomenės.

Dalyvaudama kasmetinėse vasaros rekolekcijose Tatrų kalnuose ir lankydama Jono Pauliaus II išvaikščiotus takus, žavėjausi lenkų tautos pagarba kunigo tarnystei ir kunigų pasiaukojimu tarnystėje dėl kiekvieno žmogaus išganymo.

Nazareto šeimų judėjime prioritetas yra žmogus, o ne veikla. Kiekvienas, kuris nori eiti kartu su šia bendruomene ir jai įsipareigoti, gali padaryti tai tik turėdamas dvasios tėvą. Jisai tave lydėdamas siunčia į rekolekcijas, patiki tave pasauliečiams, kurie tave taip pat palydi, ir kai atrandi Dievo tau duotas dovanas, tada jomis pradedi dalytis su kitais. Lenkijoje jau užaugo ne viena Nazareto šeimų karta, Bažnyčia praturtėjo tvirtomis apaštalaujančiomis šeimomis, išaugino ne vieną kunigų ir vienuolių pašaukimą, o kiek dar esama pasauliečių, gyvenančių slaptoje su Kristumi ir tarnaujančių Bažnyčios bendruomenėje.

Bendraudama su Nazareto šeimų bendruomenės nariais Lenkijoje, visada paklausiu, kuo jiems brangus Nazaretas. Jau dešimtis metų pragyvenę kartu su šiuo judėjimu žmonės pasako, kad esmė visai ne bendruomenė, netgi ne

Nazareto šeimų judėjimo emblema

žmonės, kurie tave lydi, o Dievas. Viskas mus turi vesti į susitikimą su Dievu. O geriausiai kelią žino ir mums saugiausią kryptį gali parodyti Motina Marija. Tik būdami vienybėje, bendrystėje su Kristaus Motina, mes galime būti saugūs savo išganymo kelionėje. Marija visada rodo į Kristų, ji visur ESANTI – Šiluvoje, Čenstachavoje, Gvadelupėje, mūsų kasdienybėje. Atrasti Mariją kaip mamą ir jausti jos kasdienį rūpestį, mokytis jai patikėti savo gyvenimą – tai dar viena dovana, kurią man padovanojo Nazareto šeimų bendruomenė.

Lietuvoje mes taip pat glaudžiamės prie Šiluvos Marijos, jos globojamose rekolekcijose bręsta mūsų asmeninis tikėjimas, bręsta nauji pašaukimai. Dėkojame kunigams, atsiliepiantiems į mūsų kvietimą ir augantiems kunigiškoje tarnystėje kartu su mūsų bendruomene. Šlovė Viešpačiui ir padėka Marijai už bendruomenę, kuri rūpinasi mano asmeniniu išganymu.

Nazareto maldos grupės yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Telšiuose. Rekolekcijos šeimoms vyksta Šiluvoje ir Lenkijoje.

Lietuvoje atsakinga Eugenijaus ir Violetos Mačiukų šeima: mob. tel. 8~699 157 55; el. p. eugenijusmaciukas@mail.lt

49

50

O mes kitokie

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Jie gyvena su mumis, bet ar mes gyvename su jais?

Inesa VAITKŪNAITĖ Kartais vaikštinėdama savo mikrorajono kiemais tarp blokinių pastatų permetu akimis langų stiklus, įsižiūriu ir pagalvoju: va kuriame nors šito namo bute gyvena neįgalusis, ir gretimame name gyvena, kiekviename iš jų – bent po vieną neįgalų žmogų. Kodėl taip atrodo?

Mano name, nuo vaikystės pamenu, gyvena labai draugiška kurčnebylių pora. Ji visad drauge, bet visai neprisimenu, kad būčiau mačiusi juos besišypsančius: dažniausiai šie žmonės praeina nudelbę akis. Gretimame name gyvena vaikinas, pažeistas cerebrinio paralyžiaus. Matydavau, kaip jį, dar mažą, tėvai veždavosi dideliame vaikiškame vežime, o dabar mamai vienai pačiai nukelti jį iš trečio aukšto per sunku, todėl vaikinas jau apie dvidešimt metų pasaulį mato tik pro langą. Naujai atsikraustę kaimynai turbūt nė neįtaria, kad jų name gyvena ropojantis, nekalbantis ir vien keistus garsus leidžiantis vyras. Dar per vieną namą gyveno vyras nykštukas, jį vaikai pravardžiuodavo „pieštuku“; pasigėręs jis atsikeršydavo vaikams juos iškoneveikdamas. Pakeliui į autobusų stotelę reikėdavo pereiti kiemą, kuriame ant suoliukų prie laiptinių ištisas dienas vaikštynėje sėdėdavo mergina. Kartą ją užkalbinau, ir mudvi susidraugavome. Dar už poros kiemų gyvena mano draugė, turinti Dauno sindromą. Ji paskambina, pavyzdžiui, pirmą kovo sekmadienį pasitarti: atėjo pavasaris, tad ar jau galinti eiti į bažnyčią apsivilkusi lietpaltį?

Gal čia tik man pasitaikė gyventi negalios kamuojamų žmonių kvartale? Visai ne. Persikrausčius į kitą mikrorajoną paaiškėjo, kad mūsų name gyveno šizofrenija serganti moteris. Ligai paūmėjus, kartais ji savo bute ką nors padegdavo, per langą mėtydavo baldus ir smulkias stiklo duženas. Paprastai policiją iškviesdavo kaimynai, labai malonūs, protingi. Paskui atvykdavo gaisrinė ir spec. komanda: kopėčiomis gaisrininkai patekdavo į trečią aukštą, ir netrukus nelaimėlė būdavo išvežama į ligoninę. Priešais name gyveno vaikinas, turintis Dauno sindromą. Jo niekad nesu mačiusi kieme;

tik vasarą išėjusi pasivaikščioti išvysdavau jį sėdintį balkone ir šnekantį su savimi. O už mūsų namo gyvenantis pažįstamas vaikinas, sergantis cerebriniu paralyžiumi, su savo tėvais pirmo aukšto balkone įsirengė liftą ir dabar, sėdėdamas neįgaliųjų vežimėlyje, gali savarankiškai parvažiuoti namo iš užsiėmimų.

Gal jau pakanka įrodymų, kad beveik kiekviename daugiabutyje gyvena bent po vieną kitokį žmogų. Jie yra labai arti, tarp mūsų, gyvena su mumis. Ir ne šiaip sau gyvena, bet savo gyvenimu kai ką praneša. Viena mama pasakojo, kad tol, kol nesusilaukė neįgalios mergaitės, neįgaliųjų nepastebėdavo ir tik gimus dukrai tarsi praregėjo: staiga pasirodė, kad jų yra kieme prie namų, parduotuvėje, mieste. Išties pirmas žingsnis – pastebėti neįgaliuosius, ir tai atveria akis geriau juos pažinti. Juos matydami neretai pasijuntame pagauti nenumaldomo vidinio jų šauksmo. Evangelijose jie šaukdavosi Jėzaus,

Silvijos Knezekytės nuotrauka

o šis prie jų prieidavo. Man atrodo, kad šie, tarp mūsų gyvenantys žmonės nuolat šaukiasi mūsų prisilietimo, artumo, draugystės ir meilės. Kai kurie iš mūsų juos pamato ir prie jų prisiliečia, kiti tik pastebi, treti išsigąsta to šauksmo bei atsakomybės ir jų vengia, o dar kiti jų niekad taip ir neišvysta.

Taigi neįgalių žmonių buvimas tarp mūsų, kartu su mumis tarsi sakytų, jog integracijos idėja įgyvendinama.

Iš redakcijos pašto Bet vien gyvenimas tame pačiame name, kieme ar mikrorajone dar nereiškia, kad asmuo, turintis negalią, yra iš tiesų priimamas. Pavyzdžiui, neįgalieji įtraukiami į įprastinę mokyklos klasę ar darbo kolektyvą, t. y. negalios varginami žmonės priimami į mokyklą, įstaigą, renginį, bet kokią veiklą, kitas struktūras, tačiau lieka jose pasyvūs. Lygiai taip pat yra ir tada, kai iš asmens, ir priėmus jį į tokias struktūras, reikalaujama atlikti tą patį, ką atlieka visi, atitikti bendras normas ir pasiekti gerų rezultatų, t. y. nekreipiant dėmesio į tik jam būdingas galimybes ir privalumus, bet verčiant kuo labiau perimti visuomenės vertybes ir veikti pagal socialines normas. „Integruotais“ neįgaliaisiais vadinami ne sugebantys atskleisti savitus gebėjimus, bet tie, kurie kuo daugiau išmoksta visuotinai priimtų dalykų (geriau skaito ir rašo, tinkamiau bendrauja, yra savarankiškesni, kitaip tariant, labiau socialiai prisitaikę prie visuomenės lūkesčių ir normų). Taigi ne pats asmuo ir jo gebėjimai svarbiausi...

Integracijos idėja mūsų visuomenėje, sovietmečiu išstūmusioje, slėpusioje negalios ištiktuosius, buvo natūrali ir būtina atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Ši idėja padėjo visuomenei išaugti iš žmones atskiriančio požiūrio – izoliuoti kitokius, kurti getus. Ji leido pamatyti, kad neįgalieji gyvena tarp mūsų, bet nepadeda priimti šių žmonių kaip visaverčių.

51

Juos matė tik tie, kurie mylėjo, arba Pasaka apie Duodančias Rankas Eglė VENSLOVAITĖ ŠILIŪNIENĖ

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas. „Gyveno kitąkart tokia moteriškė ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti...“ – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...

Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kurie mylėjo...

Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.

Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos.

Bet ją matė tik tie, kurie mylėjo...

Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai.

Ir jie matė, kad tai yra gera.

Prabėgo dar keletas metų, ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kurie mylėjo...

Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti.

Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?

Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.

Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kurie mylėjo...

52

Iš redakcijos pašto

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu.

Kas rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdavo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera.

Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusi-

bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.

Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio.

Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.

O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kurie mylėjo...

Taip tėvai pasidarė labai turtingi.

Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.

Prabėgo daug laiko. Vaikai užAlgirdo Kairio nuotrauka augo ir paliko mažą mažą namelį. šypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sa- O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis kė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada skanių. „O kas yra rami ateitis?“ – paklausė mamytė, atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų kuri visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, ga- mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, rantuota ateitis, – atsakė moteris (ji niekada negyveno kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis. ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Turite žvelgti atIr tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kusakingai.“ „Kažkur tai jau girdėjau“, – pamanė mama, rie mylėjo... bet neprisiminė kur.

Skiriu Mortai, Monikai, Elenytei, Bernadetai ir MoTą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, tiejui – savo tikriesiems turtams. gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris,

George Weigel LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI Iš anglų kalbos vertė Ieva Mačionytė Autorius, kuriam katalikybė reiškia susiformavusį „gyvenimo būdą“ ir dvasinį jautrumą, leidžiantį patirti pasaulį kaip jaudinančią Dievo veikimo vietą, nagrinėja iš pažiūros neapčiuopiamus, bet visiškai realius katalikų tikėjimo dėmenis: malonę ir maldą, nuodėmę ir atleidimą, kančią ir, visų svarbiausia, meilę. Ši knyga skirta ne tik jauniems, bet ir vyresniems katalikams, taip pat ir visų religijų tikintiems ir abejojantiems bei norintiems suprasti, ką reiškia būti kataliku šiandien, XXI amžiuje ir trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

G. Weigelis, gimęs 1951 m. Baltimorėje, yra vienas žymiausių šių dienų Amerikos katalikų dvasinių autorių, taip pat socialinis bei politinis veikėjas. Pasaulinį pripažinimą jam pelnė popiežiaus Jono Pauliaus II biografija „Witness to Hope“.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel.: +370 5 212 24 22, Faks.: +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Mokslo pasaulyje

Paslaptingas genomas Mokslininkai priėjo išvadą, kad pagrindinis būdas, kuriuo organizmai tampa vis sudėtingesni, yra ne atsitiktinės mutacijos, o ištisų genų blokų darinių atsiradimas. Blokinis genomo sandaros principas evoliucijos procese nulemia kelis žingsnius į priekį, tačiau genomas išsaugo savo vystymosi programą.

Tyrinėtojai įsitikino, kad mutacijos, kitaip tariant, natūralios atrankos medžiaga, negali atsirasti bet kurioje chromosomos vietoje. Šis mutacijų „neatsitiktinumas“ verčia natūralią atranką skirti į dvi fazes. Pirmąją valdo molekuliniai mechanizmai (t. y. patys genai ir baltymai), antrąją – išorinės sąlygos.

Dėkingiausias pirmosios fazės tyrinėjimo objektas yra mikroorganizmai.

Jie nesunkiai mutuoja ir sparčiai dauginasi, o jų genomas glaudus ir lengvai „perskaitomas“. Todėl dabar imamasi tyrinėti ne tik gyvūnų ir augalų iškasenas, bet ir mikroorganizmus. Sužinota daug naujų, smalsumą žadinančių dalykų.

Taigi, kuo praturtėjo evoliucijos teorijos samprata nuo Čarlzo Darvino laikų?

Darvino teorija padėjo pagrindus evoliucijos teorijai ir aprašė natūraliąją atranką. Ši niekur nepradingo ir tebevyksta aplinkoje. Tačiau būtų naivu manyti, kad tuo viskas ir baigiasi. Savaime suprantama, jog Darvinas neturėjo tokių duomenų kaip nūdienos mokslas. Pastarasis būtų nieko vertas, jei per šimtą metų nebūtų atradęs nieko naujo. O atrasta daugybė tokių dalykų, apie kuriuos Darvinas ir jo sekėjai ne tik neturėjo jokių žinių, bet ir neįtarė, kad jie egzistuoja.

Juk tada dar nebuvo žinoma nei apie genus, nei apie DNR. Terminas „mutacija“ tuolaik jau vartotas, bet labai sąlygiškai ir abstrakčiai: niekas dorai nežinojo, kas ji yra. Visai neseniai, išsivysčius genetikai ir molekulinei biologijai, pavyko per-

prasti „genominius“ tekstus. Buvo „perskaitytas“ ne tik žmogaus genomas, bet ir daugelio mikroorganizmų, tarp jų ir sukeliančių ligas, genomai. Kiekvieno organizmo genomą sudaro nukleotidai; sąlygiškai juos būtų galima pavadinti „raidėmis“. Standartinio mikrobo genomą sudaro keturi milijonai tokių „raidžių“.

Maždaug tiek jų turi Kocho lazdelė, sukelianti tuberkuliozę. Jos artimiausias giminaitis, sukeliantis raupsus, – tris milijonus. Bet pačių genų Kocho lazdelė turi apie keturis tūkstančius, o sukeliantis raupsus – per du tūkstančius.

Moksliniu požiūriu labai įdomi yra musė cėcė. Gamtoje esama vadinamųjų simbiontų – bakterijų, kurios nesukelia ligų ir gyvena sanglaudoje su daugialąsčiais organizmais. Vienas tokių simbiontų musei cėcei labai naudingas, nes be jo ji negalėtų daugintis. Musės cėcės dauginimosi procesas įdomus ne tik akademiniam mokslui. Šis vabzdys platina kitą organizmą – tripanosomą bruciją, sukeliančią miego ligą. Afrikos šalims labai svarbu sustabdyti musės cėcės dauginimąsi, o tam reikia pašalinti jos simbiontus. Šių genomas dar mažesnis nei kenksmingų mikroorganizmų. Mat simbiontai prarado visus savo egzistavimui nebereikalingus genus, nes viską gauna iš to daugialąsčio organizmo, kuriame gyvena. Kitaip sakant, parazituoja savo šeimininko sąskaita. Tad kyla klausimas, ar prarasti genai jau tikrai tapo nebereikalingi?

Taip, laikomasi tokio bendro požiūrio. Dalis nūdienos mokslininkų teigia, kad genai buvo prarasti dėl natūralios atrankos, nors yra ir kitaip manančių.

Pastaruoju metu pastebima, jog atsiranda vis daugiau vabzdžių, augalų, planktono, kurie netenka savo genų, t. y. jų genomas dėl kol kas nežinomų priežasčių „supaprastėja“.

Genomas turi savo vystymosi programą, jokiu būdu ne kaip nors griežtai sąlygotą ar kitaip nulemtą. Ši programa kinta, nes keičiasi pats genomas. Jei pasikeičia genomo struktūra, pakinta ir jo programa. Organizmas pats nulemia savo evoliucijos procesą, o pasikeitimų programa užkoduota pačiame organizme!

Mutacijos nesukuria naujo geno.

Bet tai įmanoma įvedant vieno objekto DNR segmentą į kito objekto genomą. Šioje srityje galimi visiškai neįtikėtini dalykai. Kartais mikroorganizmas-simbiontas paveldi savo šeimininko geną, kuris jam visiškai nereikalingas. Ši savybė skatina žmogaus norą kištis į gamtą, ir šitokios veiklos padariniai gali būti labai skaudūs ar net katastrofiški, nebūtinai vien tik naudingi.

Dabartiniai genomai susideda iš stambių pačios įvairiausios kilmės blokų. Evoliucija vyksta sudarant genomus iš tokių junginių. Palyginus genomą su stambiaplokščiu namu, nesunku pastebėti, jog namas visada „jaunesnis“ už savo blokus. Labai dažnai vienos funkcijos genai esti draugėje – šis reiškinys vadinamas genų sala. Jeigu toji sala atsakinga už ligas, ji vadinama patogenine. Tikėtina, kad šie genominiai blokai susidarė tada, kai DNR segmentai įsikomponuodavo į kitų DNR vietas. Šis procesas visuotinis. Blokuose genai prarandami arba įgyjami, čia jie ir kinta. Tai potenciali galimybė prisitaikyti prie naujų ekologinių sąlygų. Šį procesą galima pavadinti preadaptacija, t. y. galimų permainų numatymu.

Negalima tvirtinti, kad genai ką nors absoliučiai nulemia. Bet visiškų atsitiktinumų genetikoje taip pat nebūna.

Parengė V. I.

53

54

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Džiuljeta ir Romeo Giovannino GUARESCHI Jei kas pasakydavo „vienas iš Išdagos“, viskas būdavo aišku. Jeigu kokioje nors išdaigoje dalyvaudavo vienas iš Išdagos, vadinasi, ten būdavo smarkiai kumščiuojamasi.

Išdagą sudarė ilgas žemės rėžis tarp Šilainės ir didžiojo pylimo. Tas vardas jam atiteko dėl to, kad žemė ten buvo taip nuplikusi, tarsi Atila su savo gobšiais kareiviais būtų viską nusiautęs. Gal tik pirma dinamito pasėjus, ten kas nors išdygtų, nes podirvį sudarė vieni akmenys. Matyt, kadaise ten ėjo upės vaga. Tą žemę prieš kiek laiko buvo nupirkęs Kiras, grįžęs iš Argentinos. Atbuko jam rankos ir į strėnas diegliai įsimetė, bedirbant tą žemę ir besėjant kviečius. Tik vietoj kviečių pas jį dygo vaikai, kaip grybai po lietaus. Baigdamas visas iš Argentinos atsivežtąsias santaupas, Kiras įsigijo garinį motorą, kuliamąją ir pašarui spausti mašiną. Kadangi tada tos mašinos buvo pirmosios apylinkėje, Kiras ne tik atsistojo ant kojų ir sustiprino savo nusilpusius kaulus, bet greitu laiku įsigijo ir daugiau panašių mašinų. Su jomis jis važinėdavo kulti į visus kaimyninius valsčius. Jau tada jį vadino „Išdagos seniu“. Nors dar tebuvo vos penktąjį kryželį užkliudęs, tačiau jau turėjo šešis vaikus, kurių vyriausias ėjo aštuonioliktus metus ir buvo tikras galvijas.

Prie pat Išdagos krašto, tuoj už Šilainės, driekėsi Bokštainės laukas, priklausęs Bėgliui, tuo laiku turėjusiam trisdešimt raguočių ir penkis vaikus. Jis vertėsi puikiai, nes užtekdavo tik nusispjauti ir užaugdavo tokie kukurūzai ir kviečiai, kad imk ir vežk į tarptautinę mugę.

Bėglius, kad pasakius, kaip ten viskas klojosi, buvo šykštus kaip nagas. Jis už centą būtų varęs utėlę į pasaulio kraštą, tačiau, užuot naudojęsis Išdagos mašinomis, mokėjo trigubai, bet kasmet jų pasiprašydavo iš devintos parapijos. Atrodo, mažmožiai: akmenimis užmušta višta ar šuo pamušta koja. Tačiau Pietų Italijoje, kur vasarą saulė išdžiovina smegenis ir namus prie žemės priploja kaip sklindžius, o žiemą neatskirsi kapinių nuo kaimo, užtenka vieno tokio mažmožio, kad atskiros šeimos pasidarytų nesutaikomais aršiais priešais.

Bėglius buvo pamaldus žmogus, jis greičiau būtų sutikęs leisti visai šeimai išmirti, negu praleisti vienas Mišias.

Tuo tarpu Išdagos senis, kerštaudamas Bėgliui, šeštadieniais ilsėdavosi, o sekmadieniais dirbdavo. Be to, Kiras buvo įsakęs vienam savo vaikiui visą laiką budėti

šalia gryčios ir pranešti, jei Bėglius prisiartintų prie jo gyvatvorės. Tada išėjęs pradėdavo baisiai plūsti, burnoti ir keikti, kad net galvos plaukai pasišiauštų tam, kuris tuos žodžius būtų girdėjęs. Bėglius kol kas nieko nesakydavo, tik, pykčiu nebetverdamas, viską dėjosi į širdį ir laukė tinkamo laiko atsikeršyti. Tais metais buvo streikuojama, ir visi žmonės, tarsi pašėlę, rimtai prisidėjo prie streiko. Aišku, buvo puolamas kunigas, kaip dvarponių palaikytojas, ir buvo rašoma ant sienų, kad jei kas išdrįs eiti Mišių klausyti, vėliau gailėsiąsis.

Išaušo sekmadienis. Bėglius, palikęs vaikus ir giminaičius saugoti namų, užsikabino ant peties dvivamzdį šautuvą ir ramiai išėjo Mišių išklausyti. Senąjį kleboną rado besėdintį klebonijoje.

– Paliko mane vieną, – pasiguodė klebonas. – Visi išlakstė, net šeimininkė ir zakristijonas. Baime nebetvėrė.

– Nesvarbu, – atsakė Bėglius. – Vis tiek atliksime, kas reikia.

– O ar patarnausi Mišioms?

– Patarnausiu, – atšovė Bėglius.

Klebonas laikė Mišias, o patarnavo Bėglius; atsiklaupęs ant pirmojo altoriaus laiptelio, jis po pažastimi laikė šautuvą.

Bažnyčia buvo tuščia, o bažnytkaimis kaip išmiręs.

Per patį pakylėjimą bažnyčios didžiosios durys garsiai sugirgždėjo ir atsidarė. Staiga pasisukęs kunigas pamatė šventoriuje tylių žmonių būrį.

Tarpduryje pastebėjo Išdagos Kirą. Jis buvo su kepure ant galvos ir dantyse laikė cigarą.

Kunigas su pakelta Ostija taip ir sustingo, tarsi stabo ištiktas. Kiras, patraukęs dūmą, priplojo prie viršugalvio kepurę, įsikišo rankas į kišenes ir įėjo į bažnyčią.

Paskambinęs varpeliu, Bėglius pasiėmė į rankas šautuvą ir šovė į įėjusį.

Paskiau įleido į šautuvo vamzdį kitą šovinį, vėl skambtelėjo varpeliu, o kunigas pasipurtęs toliau tęsė Mišias. Šventoriuje neliko nė paklydusios musės.

Kiras nebuvo nei pašautas, nei sužeistas: gulėjo išsitiesęs ant grindų, nes bijojo, kad dar kartą nešautų.

Pakilo tik po Mišių ir, nuėjęs pas gydytoją, kad jam iš-

Atokvėpio valandai lupinėtų šratus, kurie subadė jo šoną kaip rėtį, nepasakė nei bė, nei mė.

* * *

Kai po mėnesio Kiras jau visai pasveiko, vieną vakarą pasišaukė keturis vyresniuosius sūnus. Padavė jiems į rankas dvivamzdį šautuvą ir pats išėjo. Jis dūlino prie vieškeliui voluoti mašinos, o visi keturi sūnūs jį lydėjo.

Kiras atsisėdo ant volo, pasukinėjo rankenėles ir paleido mašiną į darbą. Sūnūs žengė šalia mašinos.

Dabar jau nėra panašių vieškeliui voluoti mašinų, nes jas pakeitė žibalu varomi traktoriai. Tos naujosios – lėtos, stiprios ir tylios – panašios į senąsias, varomas garu, tik be priekinio volo, ir jomis galima ir kulti, ir arti. Šį kartą leidosi važiuoti per laukus link Bėglio sodybos. Iš kažkur išlindęs šuo nespėjo nė vamptelti, kai lazda padžiovė jo kailį. Pūtė stiprus vėjas, ir nors mašina sustojo tik keturių metrų atstu nuo Bėglio trobų, niekas iš namiškių nepajuto. Kiras pasukinėjo mašiną, o vyriausias sūnus paėmė storo lyno galą. Kol senis viską tinkamai užtaisė, sūnus užkabino ir pririšo lyną prie pagrindinės trobos sijos. Kiti sūnūs saugojo su šautuvu rankose.

– Pirmyn!

Kiras įjungė bėgį, pasuko rankenėlę, ir staiga žemė sudrebėjo. Pasičiupęs lyną, paspartino greitį ir nušvilpė į namus.

Iš Bėgliaus šeimos niekas nežuvo, tik krito trys karvės ir pusė trobos sugriuvo. Bėglius negalėjo nė kvapo atgauti.

Sąskaitas jie tarpusavy suves: teisybės pagal įstatymus paprastai neieškojo.

Kitų panašių įvykių jiems daugiau nepasitaikė. Tik kai tarp vaikų kildavo kokių nors nesusipratimų, du nesutaikomi kaimynai, išėję iš namų, lėtai prisiartindavo prie gyvatvorės, kur vešėjo didelė laukinė kriaušė. Nutilę abiejų šeimų nariai iš tolo juos sekdavo. Jie sustodavo per porą dešimčių metrų nuo gyvatvorės, o abiejų šeimų galvos eidavo prie kriaušės. Čia susitikę nusivilkdavo švarkus, pasiraitodavo rankoves ir, nė žodžio netarę, pradėdavo kultis. Stipriais savo kumščiais jie taip daužydavos, taip lupdavos, kad net po keletą dantų kas kartą jiems išbyrėdavo. Tinkamai vienas antram kaulus aplamdę, grįždavo atgal į namus, kiekvienas savo šeimos narių lydimas.

Laikui bėgant, vaikai užaugo. Nepasitaikant daugiau nemalonių įvykių, seniai nurimo. Vėliau atėjo karas, iš abiejų pareikalavęs po keletą sūnų. Paskiau jų neaplenkė ir įvairūs pokario nesklandumai. Jau buvo praėję du dešimtmečiai, ir niekas, atrodė, praeities įvykių neprisiminė.

Bet 1929 metais Marukas, pirmasis senio Kiro sūnaitis, dvejų metų „vyras“, panoro po pasaulį pasisukinėti ir susidaryti gyvenimo vaizdą. Skėtriodamasis ir virtuliuodamas jis pasinašino eiti. Atsidūręs prie gyvatvorės, prie minėtos kriaušės, atsisėdo. Netrukus iš priešingos pusės

ten atsvirduliavo maždaug to paties amžiaus ir svorio apsisnargliavusi Onytė, pirmoji Bėgliaus dukraitė. Čia juodu, pradėję varžytis dėl pusiau apipuvusios, nuo medžio nukritusios laukinės kriaušės, kibo vienas kitam į plaukus ir nagais apdraskė veidus. Kai jau daugiau nieko negalėjo sugalvoti, spjovė viens antram į akis ir sugrįžo į namus.

Paaiškinimų nebereikėjo: visiems už stalo besėdint, pro duris įgriuvo Marukas apdraskytu veidu. Vaiko tėvas buvo jau bekyląs, bet senis Kiras rankos mostelėjimu jį pasodino. Paskiau pakilo pats senis ir, visos šeimos lydimas, nuėjo prie kriaušės. Čia jau rado belaukiantį senį Bėglių. Nors abu jau buvo šešių dešimčių metų, bet susirovė kaip jaunikaičiai. Šis malonumas iš abiejų pareikalavo mėnesio aplamdytiems kaulams susigydyti. Kai kitą kartą Kiras, atėjęs prie gyvatvorės, pamatė iš antros pusės užtemptą vielinį tinklą, tą patį padarė savo pusėje.

* * *

Didmiesčio žmonės stengiasi gyventi originaliai ir dėl to paskiau atsiranda dalykų, panašių į egzistencializmą, kuris pats nieko nepasako, tik duoda apgaulingą vaizdą, neva gyvenama skirtingu nuo senųjų įsitikinimų būdu. O Pietų Italijoje gimstama, gyvenama, mylimasi, neapkenčiama ir mirštama senu, įprastiniu, susitarimų būdu. Čia žmonės nekreipia jokio dėmesio, jei būna įveliami į tokius reikalus, kaip kraujo sumaišymas su „romėniškuoju“, į „Romeo ir Džiuljetos“, „Sužieduotinių“ (Manzonio. Vert. past.), „Cavaleria Rusticana“ nuotykius bei į kitas panašias literatūrines pasakas. Todėl čia amžinai kaitaliojasi seni, negarbingi pasaulio įvykiai, ir Pietų Italijos prasčiokai atsiduria po žeme, kaip ir miesto mokslininkai. Gal tik toks skirtumas, kad miestų mokytieji miršta nenoriau už kaimiečius. Miestiečiams nepatinka ne tik mirti, bet ir mirti negarbingai, tuo tarpu kaimiečiams sunku mirti tik dėl to, kad jie daugiau nebegali kvėpuoti. Kultūra yra didžiausia pasaulio kiaulystė, nes apkartina ne tik tavo gyvenimą, bet ir mirtį.

Prabėgo daug metų. Atėjo kitas karas ir kiti pokariniai laikai. Išdagos gyventojai buvo paraudonavę kaip kraujas, o Bokštainės šeimos nariai pajuodavę kaip anglis.

Susiklosčius tokiai padėčiai, vieną vakarą Bėglių šeimos narys atbėgo pas Don Kamilį.

– Svarbus ir neatidėliotinas reikalas, – paaiškino atvykėlis. – Tamsta turi skubiai eiti su manimi.

Don Kamilis nuėjo ir rado susibūrusius visus šeimos narius. Visi sėdėjo už didelio stalo, o Bėglius pirmininkavo.

– Sėskitės, – rodydamas dešinėje kėdę, susimąstęs tarė. – Man reikia tamstos dvasinės pagalbos.

Visi kuriam laikui nutilo. Paskiau senis Bėglius pamojo, ir pro duris įėjo Onutė, pirmoji Bėgliaus dukraitė, tikrai graži mergaitė.

55

56

Atokvėpio valandai Atsistojo priešais senelį, kuris ištiesė į ją grasinančią ranką.

– Gal sakysi, kad netiesa? – paklausė.

Mergaitė nuleido galvą.

– Nuo kurio laiko?

– Nebepamenu, – sumurmėjo mergaitė. – Jis dar mažas būdamas išplėšė vieliniame tinkle skylę. Tada buvome ketverių ar penkerių metų amžiaus.

Senis pakėlė ranką.

– Tai tas padauža išpjovė skylę? – prašvokštė.

– Nusiramink, – ramino jį Don Kamilis. – Kas yra tas padauža?

– Išdagos Marukas.

– Ar tai jis? – kildamas šūktelėjo Don Kamilis.

– Tas pats, Don Kamili.

Don Kamilis priėjo prie mergaitės.

– Antikristo sūnus, Peponio užkeikta dvasia, raudonasis nusikaltėlis; tas, kuris aikštėse savo prakalbomis kursto žmones sukilti! Atsakyk, begėde! Kaip tu, dora ir pamaldi mergaitė, galėjai nusižiūrėti tokį pragaro išperą?

– Kartu augome, – paaiškino mergaitė.

– Aha, o iš kur ta skylė gyvatvorėje? – pašaipiai numykė Bėglius.

Iš lėto pakilęs priėjo prie mergaitės ir rėžė jai per veidą.

Mergaitė iš pradžių užsidengė veidą rankomis, bet tuoj vėl pakėlė galvą.

– Mes susituoksime, – kietai pasakė.

Praėjo apie porą savaičių. Vieną vakarą Don Kamilis, sėdėdamas odiniame fotelyje ir skaitydamas kažin kokią knygą, išgirdo nedrąsų beldimą į klebonijos duris. Nuėjęs įleisti pamatė moteriškę, apsigaubusią juoda skarele. Prieangio prietamsy jos nepažino, bet kai įėjo į raštinę, pamatė, jog tai Bėglių Onutė.

– Kas atsitiko, kad taip vėlai atėjai? – nustebęs paklausė.

– Noriu tuoktis, – atsakė mergaitė.

Don Kamilis, atsiminęs Luciją Mondellą (iš Manzonio „Sužieduotinių“. Vert. past.), nusijuokė.

– O kaip bus su Don Rodrigu? – šūktelėjo. – Sutuoktuvėms reikia mažiausiai dviejų.

– Esu čia, – atsiliepė kitas balsas, ir įėjo Išdagos Marukas.

Don Kamilis sugniaužė kumščius.

– Ko lendi į Dievo tarno namus, kominferno (sic.

Vert. past.) pasiuntiny?

Marukas nutvėrė Onutės ranką.

– Eime, – sumurmėjo, – ar nesakiau, kad tie klerikalai yra apsinuodiję politika?

Ilgi jaunuolio plaukai buvo užkritę ant akių ir jis nejučiomis juos užvertė ranka aukštyn. Pasirodė pramušta kakta.

– Kas atsitiko? – paklausė Don Kamilis.

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis Onutė, pykčiu nebetverdama, įsikišo: – Jį užpuolė namiškiai. Kumščiais apdaužė jo galvą ir kėdėmis išvanojo nugarą, nes viena pienburnė pasekė ir, pamačiusi mus ženklais susirodant susitikimui, pranešė namiškiams. Tai prakeikti bolševikai, kuriuos reikėtų atskirti nuo bažnyčios.

Nutvėręs mergaitę už pečių, Marukas pastūmė ją į šoną.

– Manieji, sakai, prakeikti bolševikai, – sušvogždė, – o tavieji tai Dievo šventieji? Tik pažvelkite į ją!

Skarelei nuo galvos nuslinkus, pasirodė mergaitės veidas, taip pat mėlynėmis aptekęs ir tarsi katės apdraskytas.

– Penkiolika dienų laikė uždarytą kamaroje lyg kalėjime, o kai pastebėjo, kad pro langelį duoda man ženklus, pradėjo kankinti kaip liną mintuvuose. Jūs, Bėgliai, visi esate veidmainių davatkų padarai, išdavikai kaip Judas! – šaukė jaunuolis.

– O jūs, išdagiškiai, esate šventvagiai, be sąžinės, bedieviai! – pasikūkčiodama dėstė mergaitė.

– Ateis Stalinas ir jus sutvarkys! – riktelėjo jaunuolis.

– Teisybė laimės ir jus visus sugrūs į kalėjimą! – tęsė mergaitė. – Kai tik už tavęs ištekėsiu, tuoj išlupinėsiu tau akis!

– Aš, tave vedęs, primušiu kaip varlę, – atsikirto jaunuolis.

Don Kamilis pakilo.

– Jei nebaigsite, abu apspardysiu! – ryžtingai tarė.

Mergaitė, atsisėdusi kėdėje, rankomis užsidengė veidą ir pravirko.

– Visur tas pats, – kukčiojo. – Manieji muša, jis nori mušti, klebonas žada mušti, – visi nori mane mušti. Ką aš blogo padariau, kad visi prieš mane nusistatę?

Jaunuolis uždėjo ranką jai ant peties.

– Negadink sau širdies, – meiliu balsu pasakė, – ar ne tas pats yra ir man? Bene aš ką nors blogo padariau?

– Tu ne, – sudejavo mergaitė, – tik tu esi nenaudėlių savo namiškių auka...

– Baikite! – tarė Don Kamilis. – Nepradėkite vėl iš naujo. Jei čia atėjote ginčytis, galite išeiti.

– Mes čia atėjome susituokti, – atsakė mergaitė.

– Taip, susituokti, – patvirtino jaunuolis. – Ar turite ką prieš? Ar mudu nesava krikščionys, kaip ir kiti? Ar nesava pilnamečiai? Ar nesava laisvi? Gal turime gauti krikščionių demokratų leidimą?

Don Kamilis išskėtė rankas.

– Nesikarščiuok, – ramiai pasakė. – Aš juk nesakiau, kad judviejų nesutuoksiu. Kaip visus kitus, čia atėjusius ir be kliūčių atrastus, sutuokiau, taip ir judu sujungsiu.

Viskas įvyks pagal įstatymus.

– Bet mes turime skubiai susituokti! – prasitarė mergaitė.

Atokvėpio valandai – Aš esu čia tam, kad jums padėčiau: kai išeis užsakai, tuoj jus sutuoksiu.

Jaunuolis kilstelėjo pečius.

– Užsakai! Jei mūsiškiai sužinos, kad norime tuoktis, jau geriau tuoj pat nusižudyti! Ne, klebone, tai išimtinis atvejis, turite mus tuojau sutuokti.

– Vaikeliai, moterystė nėra koks žaislelis. Apeigos yra trumpos, bet gyvenimas – iki mirties. Tai svarbus, iškilmingas aktas, nors jis būtų atliktas ir be jokių ypatingų iškilmių. Būkite kantrūs: moterystė – tai ne koks sumuštinis, padaromas per kelias minutes.

Jaunuolis įsikišo: – O jei kažkoks nelaimingas žmogus būtų bemirštąs ir norėtų vesti moterį, ar taip pat reikėtų paduoti užsakus ir laukti kelias savaites? Ar, kad belaukdamas nenumirtų, jį saugoja vyskupo kurija?

– Jūs man pavaizdavote ypatingą atsitikimą, – atsakė Don Kamilis.

– Mūsų atsitikimas panašus, – paaiškino jaunuolis. – Ir mūsų atsitikime esama pavojaus gyvybei. Tamsta tai gerai žinai, ir todėl gali mus apvesdinti in articulum mortorum, atseit – kaip mirties patale.

Don Kamilis plestelėjo rankomis.

– Geras articulum mortorum su keturiomis dešimtimis metų amžiaus per abu ir su tokia sveikata, kad kiekvienas iš judviejų galite sulaukti 150 metų! Nesiskubinkime. Duokite man laiko gerai pamąstyti. Leiskite man nuvykti pas vyskupą ir, išdėsčius jūsų reikalą, išgirsti, ką jis pasakys.

– Mes turime tuoj apsivesti! – ryžtingai tvirtino mergaitė.

– Kodėl? Ar negalite palaukti bent vieną dieną? Juk nė vienas dar nemirštate.

– To negalime užtikrinti, – tarė jaunuolis.

– Pabėgome iš namų, – pridūrė mergaitė. – Ir daugiau į juos negrįšime. Negalime iš čia išvažiuoti kur nors kitur, kol nesame vedę.

– Kol nesusituoksime, negalime, – patvirtino jaunuolis.

Don Kamilį nukrėtė šiurpas: tas ramus, aiškus, apsvarstytas, tvirtas pareiškimas ir dar sakomas tokiu balsu, tarsi kas tikintų, kad negalima vaikščioti viršum vandens ar matyti ausimis, paliko jį be žado. Lėtai permetė akimis abu jaunuolius.

– Turėkite kantrybės, – sunkiai atsidusdamas tarė, – leiskite man pagalvoti iki ryto. Būkite tikri, kad viską sutvarkysiu.

– Gerai, – atsakė jaunuolis. – Rytoj sugrįšime.

Jie išėjo, o Don Kamilis sugniaužė kumščius ir išpūtė krūtinę.

– Aš juodu sutuoksiu, nors iš to kiltų ir pasaulinė revoliucija, – riktelėjo.

* * *

Peponis vienui vienas triūsė apie savo traktoriaus motorą, kai išgirdo sucypiant duris ir, pakėlęs galvą, pamatė Maruką su Onute.

Peponiui reiškė tą patį, ar susidurti su kuriuo nors Bėgliu, ar su nuodinga gyvate. Ypač jis neapkentė Bėglių Onutės, nes būtent ji savo liežuviu buvo sugriovusi jo pradėtą visą moterų organizavimą.

– Ar atvedei ją smegenų sutvarkyti? – pasiteiravo Peponis.

Peponis gerai žinojo, kad juodu susiburkavę, ir gerai žinojo apie jų šeimų nesantaiką, bet apie tai niekada nenorėjo užsiminti Marukui, nes laikėsi nusistatymo, kad draugas, tarnavęs partijai, gali tarnauti net pačiai Peru karalienei. Užtenka, kad tas draugas būtų aklai atsidavęs komunizmui.

– Ar atvedei ją smegenų sutvarkyti? – dar kartą paklausė.

– Nėra reikalo, pone burmistre, – atsakė mergaitė.

Tas viršaičio pavadinimas burmistru buvo dar viena Onutės išdaiga, kurios Peponis negalėjo nuryti.

Priėjęs artyn, pakišo jai po nosimi milžinišką suteptą pirštą.

– Tamsta, – suriūkė, – galvok, ką sakai, arba nusuksiu galvą kaip vištai.

– Taip, kaip tamsta su sėbrais nusukote galvas mūsų vištoms, švęsdami gegužės pirmąją, – drąsiai atkirto mergaitė. – Bet nepykite! Mes gerai supratome, kad jūs tai padarėte demokratiškai ir kad vištos buvo fašistinės.

Bėglių vištidės „apvalymo“ mintis buvo Liesiaus pasiūlyta dar 1945 metais, todėl, be viso kito, vištų vagystė pateko į paskelbtąją amnestiją. Tačiau retkarčiais, opiausiais politiniais momentais, vietinė reakcija vis keldavo aikštėn nelemtą įvykį su Bėglių vištomis, ir visad nukentėdavo Liesius, kas kartą gaudavęs nuo Peponio priedų koja į užpakalį.

Peponis priėjo dar arčiau prie Onutės, o Marukas prisišliejo prie mergaitės, kad ją apgintų. Tada Peponis pamatė perskeltą Maruko kaktą ir sudaužytą mergaitės veidą.

– Kas jums atsitiko? – paklausė.

Marukui atraportavus, Peponis priėjo prie motoro ir ėmė krapštytis pakaušį.

57

58

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai – Po šimts perkūnų, – pagaliau prasižiojo Peponis, – nesuprantu, koks gali būti malonumas gauti į snukį. Yra tiek moterų ir vyrų, kurie...

– Taip pat yra tiek partijų, – pertraukė jį mergaitė. – Kodėl jūs taip užsispyrėte dėl tų dalykų, dėl kurių jūsų neapkenčia devyniasdešimt iš šimto bažnytkaimio gyventojų?

– Netiesa, gražioji! Čia šešiasdešimt iš šimto yra su manimi! Aš esu partijos sekretorius, o ne kažkoks raštininkas!

– Tamsta esi viršaitis! – pasakė mergaitė.

– Aišku, ir tuo didžiuojuosi! Ką daugiau nori pasakyti?

– Noriu pasakyti, kad mus sutuoktum, – riktelėjo mergaitė.

– Jūs iš proto išsikraustėte! Aš esu mechanikas, – truputį pagalvojęs, sušvokštė Peponis ir, palindęs po motoro dangčiu, tęsė pradėtąjį darbą.

Mergaitė pasisuko į Maruką ir šaipydamasi paklausė: – Ar tai čia tas tavo garsusis Peponis, kuris nieko nebijo?

Peponis išlindo iš po motoro dangčio.

– Baimė neturi nieko bendro su jūsų reikalu! Jį apibrėžia įstatymai, ir aš negaliu jūsų tuokti garaže. Be to, ne visi nuostatai, liečią šį reikalą, telpa mano galvoje.

Ryt rytą ateikite į valsčiaus būstinę. Viską sutvarkysime. Tikrai nesuprantu, koks gali būti reikalas tuoktis pusę vienuoliktos nakties. Niekuomet nemačiau tokios skubios meilės.

– Esmė ne meilėje, – paaiškino Marukas. – Yra kitų svarbių priežasčių. Pabėgome iš namų ir daugiau į juos negrįšime. Negalime iš čia pajudėti kur nors kitur, kol nesame susituokę. Kai susitvarkysime pagal įstatymus ir sąžinę, tada sėsime į traukinį ir išvažiuosime. Kur sustosime, ten nakvosime, ir visur bus gerai, nes visur reikės pradėti iš nieko gyventi.

Peponis pasikrapštė galvą.

– Dabar suprantu, – nusuokė. – Viskas teisinga. Bet reikia palaukti nors iki rytojaus. Stengsimės viską sutvarkyti. Šią naktį tu gali permiegoti čia, sunkvežimyje, o mergaitė pernakvos pas mano motiną.

– Nesusituokus aš niekur neisiu miegoti, išskyrus savo namus! – šūktelėjo mergaitė.

– Niekas tamstos neverčia miegoti, – atsakė Peponis. – Tamsta gali budėti, kalbėti rožinį ir melstis už Ameriką. Taip! Dabar – ar jums patinka, ar ne, – ir mes turime atominę bombą!

Išsitraukė iš kišenės laikraštį ir jį išskleidė.

Marukas paėmė mergaitę už rankos.

– Ačiū, pirmininke, sugrįšime ryt rytą, – pasakė.

Kai jiedu išėjo, Peponis pastovėjo su laikraščiu rankose.

– Tegu prasmenga į pragarą ir toji atominė bomba! – suglamžęs laikraštį ir mesdamas šalin, sušuko.

* * *

Prieš šimtą metų įvykęs potvynis pralaužė didįjį pylimą ir prasiveržė iki pat Topulinės. Per kelias minutes atsiėmė visą tą plotą, kurį žmonės per tris šimtmečius buvo iškovoję iš upės. Tarp pylimo ir Topulinės, pačioje lomoje, stūksojo sena mažutė bažnytėlė su vienu buku bokštu. Pro pylimą prasiveržęs vanduo ją paskandino kartu su senuoju jos sargu. Kiek vėliau vienas žmogus sumanė ištraukti bent varpą, likusį apsemtoje varpinėlėje.

Prisirišęs prie kaklo virvę, jis plaukdamas vilko ją paskui save, o kitą galą buvo pritvirtinęs krante. Ten, kur būta bažnytėlės, pasinėrė. Sausumoje stovintieji, nesulaukdami naro iškylant, pradėjo traukti virvę. Traukė traukė, virvės galą ištraukė, bet žmogaus prie jo nebebuvo, tarsi jis būtų į vandenyno dugną nugarmėjęs. Kaip tik tuo metu išgirdo duslius varpo dūžius po vandeniu.

Paskendusio varpo gausmas girdėjosi ir tą naktį, kai kažkoks Tūlius nusižudė, įšokęs į tą pačią upę. Paskui jį vėl girdėjo, kai pasiskandino Tilto smuklininko duktė.

Na, iš tikrųjų niekas nieko negirdėjo, nes paskendęs varpas negali skambinti, bet žmonėse liko tokia pasaka.

Pietų Italijos kaimuose pasakos dažnai sukuriamos prie upių, kada ne kada išmetančių į krantą kokią nors šmėklą.

Prieš penkiasdešimt metų, per kitą potvynį, paskendo vienas iš tų plaukiojančių malūnėlių, kokius ir šiandien tebematome plūduriuojančius upės viduryje (jie nudažyti baltais ir juodais lopais, o ant dviejų suremtų ožių stovinčios trobeliūkštės sienoje užrašyta: „Dieve, saugok mane“). Tame malūnėlyje gyveno šlubas malūnininkas, bjaurus senis, kurį Dievas – Jis gerai padarė – atidavė šėtonui. Bet jo šmėkla tebeslankioja upės paviršiuje. Kai kada darganotais žiemos vakarais, sako, pasirodydavęs ir malūnas; jis nuleisdavęs inkarą tai prie vieno, tai prie kito pakrantės kaimo, o senas šlubas malūnininkas išeidavęs į laukus ir iš apsėtų laukų po vieną grūdelį prisirinkdavęs maišus grūdų. Paskiau, juos sumalęs, leisdavęs miltus pavėjui, ir tada kildavęs toks tirštas rūkas, kad net riekėmis jį galėdavai riekti, o toje vietoje kelerius metus neaugdavę javai.

Tokiais pasakojimais niekas netikėjo. Bet visi juos prisimindavo, kai gūdžiomis žiemos naktimis švilpdavo vėjas arba tolumoje staugdavo koks nors šuo.

Atokvėpio valandai Minimų sužadėtinių naktis kaip tik ir buvo tokia, kad visi galvojo apie šlubį malūnininką ir paskendusį varpą.

Maždaug vienuoliktą valandą vakaro kažkas pasibeldė į duris, ir Don Kamilis šokte iššoko iš lovos. Atėjo vienas iš Bėglių šeimos.

– Onutė prapuolė! – uždusęs tarė. – Senis prašo, kad tamsta ateitum pas jį!

Dvirãtis vežimas kiek beišgalėdamas nuriedėjo tamsiais laukų keleliais. Don Kamiliui atvykus, visa Bėglių šeima jau laukė susirinkusi erdvioje virtuvėje. Buvo ten ir visi vaikai – išplėtę akis žiūrėjo, kas gi čia dabar dėsis.

– Išgirdome subildant Onutės kambario langą. Antanina, nuėjusi pažiūrėti, jos ten neberado, – paaiškino senis Bėglius. – Pabėgo pro langą. Prie lovos ant spintelės radome šį raštelį.

Don Kamilis perskaitė šį trumpą įrašą: „Mes išvykstame. Arba susituoksime bažnyčioje, kaip visi krikščionys, arba paskendusioje bažnytėlėje, ir tada jūs išgirsite paskendusio varpo gausmą.“ – Dar nebus praėję nė geros valandos, – pasakė senis. – Apie dešimtą, kai Jokūbo žmona įnešė žvakę, jos jau nebuvo kambaryje.

– Per vieną valandą daug kas padaroma, – murmtelėjo Don Kamilis.

– Don Kamili, ar tamsta nieko nežinai?

– O ką aš galiu žinoti?!

– Net širdis kiek atslūgo. Maniau, jog tie nelaimingieji bus nuėję pas tamstą ir tamsta jų pasigailėjai. Kad jie žemėn prasmegtų, prakeikti padarai! – riūkė senis.

– Galime eit gulti!

Don Kamilis trenkė savo puscentneriniu kumščiu į stalą.

– Kas tau eis gulti! – suriko. – Kad tave žemė prarytų, suvaikėjęs seni! Juos reikia surasti!

Don Kamilis pasuko prie durų, o visi kiti, moterys ir net vaikai, nusekė iš paskos. Ištuštėjusioje virtuvėje beliko vienas senis Bėglius.

* * *

Virš didžiojo pylimo pūtė stiprus vėjas, bet apačioje, prie vandens, buvo ramu, tarsi vėją būtų suturėjusios nuogos akacijų šakos. Jaunuolis ir mergaitė žingsniavo tylomis ir sustojo tik priėję prie pat upės kranto.

– Ten yra nuskendusi senoji bažnytėlė, – parodė pirštu Marukas.

– Išgirs jos varpo gausmą, – sukuždėjo mergaitė.

– Velniai visus nusineštų! – sumurmėjo jaunuolis.

– Tenegriebia velnias nė vieno! – atsiduso mergaitė.

– Prieš mirtį reikia visiems atleisti. Velnias pasigriebs mus, einančius nusižudyti. Tai baisus nusikaltimas!

– Mano gyvybė priklauso man ir aš su ja darau, ką noriu! – kirste atkirto jaunuolis.

– Liudininkais mums bus senasis bažnytėlės sargas

ir šlubasis malūnininkas, – vėl atsiduso mergaitė.

Ant smėlėto kranto užsirito didesnė vilnis ir abu sušlapo kojas.

– Vanduo šaltas kaip ledas, – šiurpulio nukrėsta, suaimanavo mergaitė.

– Vieno akimirksnio reikalas, – atšovė jaunuolis. – Plauksime iki gilumos, paskiau apsikabinsime ir leisimės į dugną.

– Jie išgirs skambant varpą taip, – šnibždėjo mergaitė, – kaip jis niekuomet neskambėjo, nes šį kartą senasis varpininkas pasitiks net du. Stipriai apsikabinsime, ir niekas nieko mums nepasakys.

– Mirtis mus sujungs stipriau už viršaitį, – tarė jaunuolis.

Mergaitė nieko neatsakė. Upė naktį traukia kaip bedugnė. Tūkstančiai mergaičių visais laikais ateidavo prie upės kranto ir palengva brisdavo į vandenį, kol šis jas prarydavo.

– Brisime susiėmę už rankų – kuždėjo mergaitė. – Kai kojomis jau nebesieksime dugno, būsime ties bažnytėlės duburiu, ir tada apsikabinsime.

Susikibo rankomis ir pradėjo baisią, nepermaldaujamą kelionę.

Don Kamilis, lydimas visos Bėglių šeimos, perėjo šeimos laukus ir atsidūrė prie kelelio, vedančio link upės.

– Ten, prie elektros srovės paskirstymo trobelės, pasidalysime: vieni eisime viena pylimo puse, kiti – kita; vieni kalno, kiti slėnio kryptimi. Jei jiedu dar neatėję prie upės, tai ir neateis. Žybčiojo elektrinės rankinės lemputės, žvakės, žibintuvėliai, aliejiniai žiburėliai, dviračių prožektoriai: visi turėjo kokią nors šviesą ir ėjo tylėdami.

Maždaug šimtą metrų taip paėję, atsidūrė toje vietoje, kur iš kelelio atsišakoja kitas, šalutinis takas, ir čia beveik kaktomuša susidūrė su kitos šeimos nariais. Tai buvo išdagiškiai. Aišku, visi, išskyrus senį Kirą. Jiems vadovavo Peponis. Ir nieko stebuklingo tame nebuvo dėl paprastos priežasties: išeidamas pas Bėglius, Don Kamilis pasakė senajai klebonijos tarnaitei, kad nueitų pas viršaitį ir papasakotų, kas atsitiko, ir kad šis su savo bolševikais skubėtų į Išdagą.

Dviejų šeimų vadovai susitikę sustojo ir narsiai pažvelgė vienas į antrą. Peponis, nusiėmęs kepurę, pasisveikino. Don Kamilis atsakė nusiimdamas skrybėlę, ir abi šeimos, eidamos kartu, tęsė savo kelionę. Žiburių šviesa naktį atrodė tikrai romantiškai.

– Pirmiau užlipsime ant pylimo, o paskiau persiskirsime, – tarė vyriausias vadas Don Kamilis.

– Klausau, vade, – atsakė Peponis.

Don Kamilis šnairai į jį dėbtelėjo.

* * *

Vienas, du, trys žingsniai: mergaitei su vaikinu vanduo siekė iki kelių ir jau nebebuvo šaltas. Tuo metu

59

60

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Atokvėpio valandai ekspedicijos artėjo. Išgirdę riksmą, jaunuoliai staiga atsisuko ir pamatė žiburių apšviestą pylimą.

– Jie mudviejų ieško, – ištarė mergaitė.

– Jeigu jie mudu pačiups, užmuš! – sušuko jaunuolis.

Dar dešimt žingsnių, ir jau būtų pribridę duburio slenkstį. Bet upė ir mirtis jųdviejų jau nebetraukė: šviesa ir žmonės juos sugrąžino gyvenimui.

Keliais šuoliais jiedu iššoko iš vandens ir užlipo ant pylimo. Kitoje jo pusėje driekėsi tušti laukai ir miškai. Čia juodu tuoj pastebėjo, ir prasidėjo medžioklė. Jaunieji skuodė pylimu, o abu būriai juos vijosi abiem pylimo pusėmis.

Jau užlėkė jiems už akių. Kvapo pritrūkusiam Peponiui riktelėjus, abu nuo smarkaus bėgimo uždusę būriai, ropodami kojomis ir rankomis, užkopė ant pylimo ir susijungė.

Kai juos pasivijo Don Kamilis, iki juosmens pasikėlęs sutaną ir nuo greito vijimosi vos beatsigaudamas, apsiautimo manevras buvo baigtas.

– Nelaimingoji! – puldama prie Onutės, sušuko viena Bėglių moteris.

– Nusuktasprandi! – grasiai artėdama, riktelėjo Marukui viena išdagiškė.

Bėgliai nusitvėrė savo mergaitę, išdagiškiai – savo jaunuolį, ir tarp įniršusių moterų kilo didelis sąmyšis ir triukšmas. Bet pasirodžius Peponiui ir Don Kamiliui su dideliais ąžuoliniais vėzdais rankose, visi aprimo.

– Vardan Dievo! – sušuko Don Kamilis.

– Vardan įstatymo! – suriaumojo Peponis.

Tada visi nutilo ir, persirikiavę prie savųjų, pasuko link namų: sužadėtiniai – Romeo ir Džiuljeta – žygiavo priešakyje, tuoj už jų su ąžuoliniais vėzdais rankose žingsniavo Don Kamilis ir Peponis, iš paskos sekė nuščiuvę abiejų kaltininkų namiškiai.

Vos nusileidusi nuo pylimo, eisena turėjo sustoti, nes kelią pastojo senis Bėglius; pamatęs dukraitę, jis iškėlė kumščius. Beveik tą pačią akimirką atskubėjo ir Išdagos senis ir puolė savo sūnaitį. Stebuklingai vienusyk abudu seniai atsirado vienas šalia antro. Abu

šnairavo: jųdviejų amžius kartu sudėjus sudarė šimtą penkiasdešimt šešerius metus, bet pyko ir niršo jie kaip jaunuoliai.

Abu būriai tyliai slinko abiem kelio pakraščiais, nešini pakeltais žibintais.

Abu seniai, sugniaužtais kumščiais sustoję priešpriešiais, pradėjo kapotis kaip gaidžiai. Bet toje dvikovoje buvo daugiau įtūžimo, negu jėgos, nes po pirmo susikibimo tuoj vienas nuo antro atlipo ir tik iš tolo grasino kumščiais. Bėglius net įsidrąsino papūsti į kumštį, kad atrodytų stipresnis, kaip buvo įpratęs daryti dar vaikas būdamas.

Tada Don Kamilis, pasisukęs į Peponį, tarė: – Eik ir sutaikink!

– Negaliu: esu viršaitis. Be to, jie tai palaikys politiniu dalyku.

Tada darbo ėmėsi pats Don Kamilis: viena ranka mandagiai paėmė už sprando Bėglių, antra senį Kirą ir taikliai trenkė abiejų galvas į krūvą. Žiežirbų akyse jiedu neišvydo, nes jų kaulai jau buvo seni, bet smūgis buvo toli girdimas.

– Amen, – tarė Peponis, pradėdamas naują žygį.

* * *

Šis įvykis pasibaigė, kaip ir kiti. Nuo to laiko prabėgo daug metų, bet dar ir dabar vieliniame tinkle, skiriančiame Bokštainės ir Išdagos laukus, tebėra garsusis plyšys, pro kurį žaisdamas landžioja mažutis vaikelis. Seniai Bėglius ir Kiras, būdami vienas šalia antro, pagaliau jau nesipeša. Duobkasys pasakoja, kad jam dar netekę matyti, jog du mirusieji taip gražiai sugyventų.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Cezary Wodziński

ŠV. IDIOTAS Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys Tai knyga apie vieną paslaptingiausių gyvenimo reiškinių. Juos vadina „bepročiais dėl Kristaus“, „Dievo kvaileliais“, „šventaisiais idiotais“. Jie savo noru atsisakė to, ką vadiname normaliu gyvenimu. Jų elgesys priešingas sveikam protui, geriems papročiams, etiketui, socialinio ir biologinio išlikimo instinktui. Kas jie? Kodėl? Koks tai iššūkis mums?

Ne vieną knygą apie šiuolaikinę filosofiją parašęs autorius staiga atsigręžė į tai, kas prieštarauja bet kokiai filosofijai ir šio pasaulio protingumui. O gal jį paneigia?..

1959 m. gimęs profesorius, habilituotas daktaras C. Wodzińskis yra įžymus lenkų filosofas, filosofijos istorikas, vertėjas bei eseistas.

Atokvėpio valandai

Širdis traukia į Afriką Ra­sa DRAZ­DAUS­KIE­NĖ Ar jūs galėtumėte parduoti savo patogų ir jaukų butą kokiame nors Europos mieste, kad už gautus pinigus įsigytumėte riadą – senovinės statybos namą – Marakešo senamiestyje? Ar galėtumėte visus buities patogumus, šiltą bei šaltą vandenį, gerai pažįstamą aplinką iškeisti į daugybę saulės, nežinomo gyvenimo sunkumus? Vietoj senų bičiulių ir kaimynų kasdien matyti visai kitokius žmonių veidus ir neįprastus apdarus? Priprasti prie naujų kasdienybės apeigų, pradėti, kaip mėgstama sakyti, gyvenimą iš naujo? Žinoma, gausi lietuvių emigracija įrodo, kad daug kas tai ne tik gali, bet ir padaro. Panašiai pasielgia avantiūristė anglė Miranda Innes: metusi darbą Londone, ji su draugu dailininku apsigyvena Ispanijoje, kalnų trobelėje, o paskui, suviliota dykumų traukos, sugalvoja išvažiuoti į Maroką. Knygoje „Cinamono namai“ ji ir pasakoja apie savo kelionę po šalį, kurios dykumoje jai „patiko viskas – kupranugarių svyravimas per smėlį mėnesienoje grįžtant namo, jų ypatingas apetitas šlamšti visokius spygliuočius, sugebėjimas nusikratyti nepageidaujamais raiteliais ir tas būdas, kaip jie pasvyra, pasilenkia leisdami užlipti arba nulipti nuo savęs“.

Tačiau tai tik pradžia, o visos linksmybės prasideda, kai atsidūrę Marakeše keliautojai susigundo nusipirkti namą, jį paskui remontuoja ir kviečiasi čia atvykti draugus. „Cinamono namuose“ iš esmės pasakojama apie tai, kaip savuosius, sau skirtus, namus kartais pasiseka surasti kitame pasaulio pakraštyje. Šiame pasakojime esama nemažai trūkumų – ne per simpatingiausias pačios pasakotojos išsiblaškymas bei jos bičiuliai, pasiryžę visur kuo smagiau leisti laiką, bet

labiausiai erzina negrabus vertimas, daugybė paliktų netikslumų ir nevykusių paaiškinimų. Vis dėlto, kad ir su išlygomis, drįstu siūlyti šią knygą kaip pas mus dar reto žanro pavyzdį: istoriją apie vakarietį, nutarusį apsigyventi kitoje kultūroje ir susidūrusį ne tik su gerosiomis (cinamono kvapas, saulėlydžiai, nuostabūs senoviniai pastatai), bet ir su gana abejotinomis (kyšiai, skurdas, kanalizacijos trūkumas) šios kultūros apraiškomis.

Egzistuoja ir dar radikalesnis kitų kultūrų pažinimo variantas: užsimesti ant pečių kuprinę ir tiesiog autostopu leistis per daugybę nematytų šalių – kuo egzotiškesnių, tuo geriau. Taip pasielgė „Lietuvos Magelanu“ tituluojamas Dainius Kinderis, jaunas, bet jau patyręs keliautojas, sugalvojęs aplankyti visus keturis Afrikos žemyno kampus ir tai aprašęs knygoje „Atgal į Afriką“. Nutrūktgalvis klajūnas ne tik traukė per Afriką autostopu, bet ir tyčia prieš kelionę susilažino, kad išsivers visai be pinigų, mėgins kliautis pakeleivingų transporto priemonių vairuotojų malone. Iš karto pasakysiu, kad lažybų laimėti jam nepavyko – ilgoje kelionėje pasitaikė ne vien geraširdžių labdarių, bet ir godžių muitininkų, policininkų, pagaliau net vairuotojų.

O ir keturi Afrikos kampai liko neaplankyti: atrodo, tenykščiai pasų skyrių biurokratai galėtų mūsiškiams rengti tikrus meistriškumo kursus, tad kai kurių vizų paprasčiausiai nepavyko gauti.

Užtat apkeliauta penkiolika šalių nuo šiaurės Afrikoje esančio Maroko iki pat Pietų Afrikos Respublikos, patirta netikėčiausių išgyvenimų, savo akimis pamatyta ne tik įspūdingų Afrikos kraštovaizdžių, bet ir jų gyventojų skurdaus gyvenimo. Vis dėlto širdį labiausiai su-

šildo trumpučiai pasakojimai apie susitikimus su žmonėmis, kad ir tas, kai Ganoje išlipdamas iš tolokai pavežusio automobilio keliautojas išgirsta, kaip vairuotojo padėjėjas pareikalauja sumokėti už kelionę. „– Hmm, gal galima nemokėti? – pabandžiau laimę.

– Ne, neįmanoma, reikia sumokėti.

– Bet aš turiu tik keturiasdešimt tūkstančių (tiek ir turėjau), o dar iki Akros reikia nuvažiuoti.

– Jei tai tavo paskutiniai pinigai, tada mokėti nereikia, – greit apsisprendė jis. – Bet kaip tu važiuosi toliau?

– Policija padės, – atsakiau ir nukulniavau prie policijos posto.“ Tik baigęs kelionę per Afriką ir atsidūręs Mančesteryje autorius supranta be pinigų niekur nenukeliausiąs. „Čia nepadėjo nei pokalbis su policininkais, nei su metro stoties prižiūrėtojais. Prisiminiau Afriką... Kai neturi pinigų sumokėti už transportą, vietiniai sudeda po centą. Čia yra saugumas ir civilizacija. Bet čia yra ir sistema, šalta ir abejinga.“ Ko gero, kartais verta patirti kelionių nepatogumus, kad prisimintum tokią paprastą tiesą: keliaujantį priglobk.

Miranda Innes. „Cinamono miestas“. Vertė Rasa Maziliauskaitė. Alma littera, 2008 Dainius Kinderis. „Atgal į Afriką“. Tyto alba, 2008

61

62

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Gero kino kampelis

Kažkas atsitiko...

Ramūnas AUŠROTAS Ko gero, kinas yra savo laiko dvasiai jautriausias menas. Šis jo gebėjimas sąmoningai ar net prieš savo valią fiksuoti zeitgeist (vok. laiko dvasia) yra viena iš jo patrauklumo paslapčių. Kas galėtų paneigti, kad tiek italų neorealizmo, tiek prancūzų „naujosios bangos“ žavesį visų pirma kelia ne stilistinės priemonės, bet laiko dvasią atspindinčios detalės, įstrigusios kino kūrėjo žvilgsnyje į jį supančią tikrovę. Laiko ženklų kine ypač pagausėja tada, kai visuomenė išgyvena socialinių, ekonominių ar politinių permainų laikotarpį. Toks „lūžio“ kinas paprastai būna ir turtingesnis, ir savitesnis, ir šviežesnis už „stabilaus“ laikotarpio kinematografą, taip dar kartą patvirtindamas seną tiesą, jog kūryba yra ne kas kita, kaip dvasinio alkio išraiška.

Šiemet tarp gausybės įvairiausių jubiliejų gan tyliai (jei neimsim domėn proginio koncerto Vilniaus arkikatedros aikštėje) buvo paminėtos Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo dvidešimtosios metinės. Tad jos yra gera proga pakalbėti apie to laikotarpio kinematografą, kurį sąlygiškai galima vadinti perestrojkos kinu.

1985–1992 m. Sovietų Sąjungoje sukurtiems filmams būdinga ne tik laisviau ir drąsiau kelti socialinius bei politinius klausimus, bet ir atspindėti visuomenėje egzistuojančią dvasinę sumaištį, prasmės stygių, vertybių žlugimą bei elgesio skurdą. Socialinių ir politinių pervartų sukelti visuomenės mentaliteto lūžiai kine reiškėsi apokaliptine nuotaika, farso ir juodojo humoro elementais, siurrealistiniais potėpiais ir absurdo dvasia, suteikusia to laikotarpio kinematografui su niekuo nesupainiojamą vaizdų kalbą ir estetinę išvaizdą.

To meto kine galima įžvelgti dvi kardinaliai priešingas, tačiau neretai susipinančias sroves: realistinę, kuri, pasinaudodama Michailo Gorbačiovo paskelbta glasnostj (viešumo) politika, siekė į šviesą iškelti iki tol maskuotas sovietinio gyvenimo negeroves, ir siurrealistinę, atspindėjusią nesąmoningą norą tokiu būdu pabėgti iš suvokto sovietinės tikrovės siaubo. Abi jos atmieštos iki tol sovietiniame kine tabu buvusiomis naujovėmis – nuogo kūno, sekso ir smurto vaizdavimu: į kino istoriją šis laikotarpis ir įėjo „juodojo kino“ („černucha“) vardu. Tačiau eklektiškas ir dažnai nepagrįstas pornografinių ar smurto elementų pasitelkimas kine išreiškė ne gautąją laisvę, bet labiau atspindėjo sovietinėje visuomenėje tvyrančią netvarką.

O tai prasidėjo viena kita užuomina, keliais ekrane prasprūdusiais kadrais. Tikriausiai atmenate vos ne vos minią nulaikančią milicininkų gyvatvorę Artūro Pozdniakovo filme „Kažkas atsitiko“ (1986) ar Viktoro Cojaus dainos, užbaigiančios Sergejaus Solovjovo filmą „Assa“ (1987), priedainio leitmotyvą „mums reikia permainų“. Permainų išties reikėjo. Devintojo dešimt-mečio pradžioje Sovietų Sąjunga atsidūrė moralinio ir ekonominio žlugimo akivaizdoje. Sistema priėjo aklavietę, tačiau primygtinai laikėsi senojo kurso. Šią beviltiškumo atmosferą ir padėtį be išeities taikliai perteikė Karenas Šachnazarovas sovietinę sistemą vaizduojančioje kino alegorijoje „Nulinis miestas“ („Gorod Zero“, 1988), pasakojančioje apie inžinierių, darbo rei-

kalais atvykusį į svetimą miestą ir niekaip negalintį iš jo išvykti. Suvokimas, kad Sovietų Sąjunga yra kalėjimas, iš kurio neįmanoma pabėgti, didino visuomenės nusivylimą ir nepasitenkinimą. Taisyklėmis, kuriomis ji buvo paremta, jau niekas nebetikėjo: visi suprato jų absurdiškumą (prisiminkime kad ir Georgijaus Danelijos „Kin-dza-dza“, 1986). Valerijaus Pičiulio filmo „Mažoji Vera“ („Malenkaja Vera“, 1988) herojės lūpomis ironiškai ištarta frazė, kad „savo šalyje mes turime tik

Gero kino kampelis vieną tikslą – komunizmą“, bylojo apie tai, jog sistemą parėmęs šūkis sukompromituotas, o kitų tikslų neturėta. Primygtinai skelbiamas utopinis tikslas tik kurstė neapykantą sistemai. Pastarąjį filmą reikėtų laikyti kertiniu šio laikotarpio kinematografe. Ne dėl to, kad tai buvo paskutinis sovietmečio filmas, surinkęs per 50 mln. žiūrovų auditoriją ar žodžiui „seksas“ suteikęs vaizdinę išraišką tarybinio piliečio sąmonėje. Juosta „Mažoji Vera“ bene pirmoji taip atvirai prakalbo apie homo sovieticus dvasinę tuštumą ir visiškai suirusius socialinius santykius, o kūno nuogumas išreiškė šios tikrovės ap(si)nuoginimą. Žiūrint šį filmą dabar, į akis pirmiausia krenta ne materialūs sistemos žlugimo ženklai (griūvanti aplinka, rūdijančios metalo konstrukcijos), bet elgesio skurdas, dėl viešosios erdvės kontrolės buvęs nematomas. Šis tarpusavo santykių „neįgalumas“, dėl glasnostj pasidaręs būdingas viešo elgesio bruožas, visais atžvilgiais tyrinėjamas Kiros Muratovos kino kūrinyje „Asteninis sindromas“ (1989). Autorė ne tik fiksuoja visuotinio susvetimėjimo, įsiskaudinimo, nemeilės ir gerumo stokos epizodus, bet ir bando pažvelgti toliau: jos filme galima užčiuopti socialinės rezignacijos apraiškas, plačiai atsivėrusias jau žlugus sistemai. O ir paties gerumo dabar nebūtinai yra daugiau. Vienoje juostos scenoje matome sovietinio gyvenimo simbolį – eiles. Jose stumdosi žuvies laukiantys žmonės; jie rėkia vieni ant kitų ir ant pardavėjos, o ši, mėtydama ant svarstyklių negyvas žuvis, atsako tuo pačiu. Dabar eilių nebėra. Tačiau ar tai reiškia, kad žmonių mąstysena pasikeitė? Ar prisitaikymo prie sovietinio režimo padarinių – prisiimtų sovietinio žmogaus elgesio ir mąstymo taisyklių, suformavusių buitinio egzistavimo papročius ir įpročius – nebeliko?

Juk socialines bei ekonomines sąlygas lengviau pakeisti negu žmonių mąstymą. Į šį klausimą galime atsakyti tik apmąstę ir į(si) vertinę sovietinį palikimą. Iš buvusių socialistinės sistemos šalių bene sėkmingiausiai tai daroma Vokietijos ir Rumunijos kinematografe; lietuviškasis tebeminta pagoniškos istorijos dulkėmis. „Kino pavasaryje“ rodyta komiška rumunų drama „12:08 į rytus nuo Bukarešto“ („A fost sau n-a fost?“, 2006, rež. Corneliu’s Porumboiu’s), pasakojanti apie nedidelio Rumunijos miestelio televizijos laidos vedėją, iškėlusį klausimą, ar jų miestelyje buvo revoliucija, išties klausia daug rimčiau: ką prisimename ir kaip prisimename įvykius, vykusius prieš dvidešimt metų? Ar nepervertiname savo indėlio juose? Kokia jų reikšmė dabar? Išties, ar iš mūsų tautos istorinės sąmonės neišsitrynė mitingai Vin-

gio parke, Baltijos kelias, Sausio 13-osios įvykiai, o gal jie tėra praėjusių dienų aidas, nepriklausomybės kartai skambantis legendinių atlikėjų atliekamomis dainomis?

Geras kinas gali padėti užpildyti istorinės sąmonės spragas. Vienas tokio kino pavyzdys – Lietuvoje DVD formatu išleista vokiečių juosta „Kitų gyvenimai“ („Das Leben der Anderen“, 2006, rež. Florianas Henckelis von Donnersmarckas), perkelianti į devintojo dešimtmečio vidurio Rytų Vokietiją. Ji leidžia suvokti, kad totalitari-

Kadrai iš filmo„Kitų gyvenimai“

nėje visuomenėje anksčiau ar vėliau neišvengiama akistatos su moraliniu kompromisu. Jį priimti reiškė arba kolaboruoti, arba prisitaikyti; atmesti reiškė pasipriešinti, o tai, bent jau lietuviškoje tikrovėje, prilygo mirčiai arba tremčiai. Šis filmas kalba apie gerumą ir idealizmą, kuriems nėra sąlygų egzistuoti socialistinėje tikrovėje. Apie du žmones – rašytoją ir jį sekantį slaptosios policijos agentą, skelbiamais idealais tikėjusius tol, kol kakta neatsimušė į apnuogintą tiesą. Panašiai kaip ir kito istorinę Vokietijos praeitį narpliojančio filmo „Sofi Šol.

Paskutinė pamoka“ („Sophie Scholl – Die letzten Tage, 2005, rež. Marcas Rothemundas), taip ir šio paveikumą garantuoja režisieriaus sprendimas gilintis ne į sistemos ydas, bet į individualią dviejų žmonių priverstinėje tyloje išgyvenamą kančią. Tai idealistinis filmas, teigiantis pasipriešinimo galimybę ir gal todėl taip atliepiantis sovietinę sistemą išgyvenusį žmogų. Tą, kuris buvo verčiamas išmokti ir išmoko prisitaikyti, nes tik taip galėjo būti sovietiniu piliečiu („Svarbiausia elgtis, lyg nieko nebūtų įvykę, ar ne, mama?“, – priekaištingai sako filmo „Mažoji Vera“ pagrindinė veikėja). Kaip savo knygoje „Nenutrūkusi styga“ teigia Nerija Putinaitė, vokiečių išgyventa savos totalitarinės sistemos patirtis gali padėti ir lietuvių tautai išsivaduoti iš vienpusio ir nevaisingo savęs kaip okupanto „aukos“ apmąstymo.

63

64

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Meno pasaulyje Mu­zi­kos gar­sai (XXXVI)

Dieviškasis maestro Rosinis Vanda IBIANSKA Taip jį vadino amžininkai, taip jis vadinamas ir mūsų laikais.

Net ir ne itin besidomintys muzika yra girdėję bei matę jo operas „Sevilijos kirpėjas“, „Šarka vagilė“, o melomanai mėgaujasi rečiau atliekamomis, bet kokiomis žaviomis! Apie jo muziką paprastai sakoma: „Ji dieviškai graži.“ Dosnus jo talentas paliko mums trisdešimt aštuonias operas ir jaudinančių sąmojingų fortepijoninių bei vokalinių miniatiūrų, vokalinį ciklą „Muzikos vakarai“, mišias „Stabat Mater“ (keturiems balsams, chorui ir orkestrui), „Mažąsias iškilmingas mišias“, daug kitų sakralinių kūrinių. Išties didžiulis kompozitoriaus, kitų ir jo paties savęs vadinto tinginiu, palikimas!

Džoakino Antonijo Rosinio optimizmas, gyvenimo džiaugsmas, linksmumas mieli visų laikų ir tautų muzikos mėgėjams.

Italijoje, Pezaro mieste, XVIII a. pabaigoje gyveno visiškai nuskurdusių aristokratų (jų herbe buvo lakštingala!) palikuonis valtornistas ir... skerdyklų inspektorius Džiuzepė Rosinis, dėl linksmo savo būdo vadinamas Vivace (Linksmuolis). Jo būta guvaus, o pažiūros revoliucingos. 1792 m. vasario 29-ąją jam ir jo žmonai skardžiabalsei gražuolei Aninai gimė vienturtis sūnus Džoakinas.

Gimdymas buvo sunkus, temperamentingasis tėvas iš įtūžio netgi puolė daužyti gretimame kambaryje buvusias šventųjų statulėles, kad neišklauso Vivacės maldavimų ir nepagelbsti jo žmonai. Kai atėjo eilė šventajam Džoakinui, pasigirdo gimusio kūdikio klyksmas. Dėmesingojo šventojo vardu Vivacė ir pavadino sūnų.

Laikai buvo neramūs – karai, suirutės, pilietiniai neramumai, tad šeima neturėjo nuolatinio pragyvenimo šaltinio. Rosiniai subūrė klajojančią operos trupę ir patraukė uždarbiauti, palikę mažąjį Džoakiną mylinčios senelės ir tetos globai. Trupės primadona Anina Rosini, labai muzikali ir gražaus tembro balso savininkė, ...nepažinojo gaidų! Bet iš jos sūnus paveldėjo gerą balsą, o iš abiejų tėvų – meilę muzikai ir jos jautimą.

Vaikystėje Džoakinas toli gražu nebuvo vunderkindas. Jo būta tinginio padaužos, kuriam mokslas rūpėjo mažiausiai. Į neviltį puolę tėvai net buvo atidavę jį mokytis kalvystės amato, nes neatrodė, kad berniukas pajėgtų ko nors daugiau išmokti. Tačiau muzika – įnoringa dama! Dešimtmetį vaiką ji paviliojo visam laikui.

Rosinio potretas. Franceskas Heyezas, 1870 m., Italija

Gražiu sopranu dainavęs Džoakinas pradėjo giedoti bažnyčiose, netrukus pramoko griežti altu, smuiku.

Būdamas dvylikos jau neblogai skambino klavesinu, ir operos teatrai jį samdo akompanuoti. Keturiolikos baigia Bolonijos filharmonijos akademiją ir išrenkamas jos nariu. Vaikystė baigėsi.

Paauglys turėjo ypatingą muzikinę atmintį, imlumą.

Jis tiesiog siurbte siurbė į save aplink skambančią italų muziką. Penkiolikametis susipažįsta su Vienos klasikų kūryba ir susižavi Haidnu, Mocartu. Suvokdamas, jog jam stinga humanitarinio išsilavinimo, Rosinis imasi literatūros pamokų. Greta to, mokosi griežti violončele ir uždarbiauja. Mama, susirgusi gerklės liga, praranda balsą, o Vivacė vienas nebepajėgia išlaikyti penkių žmonių šeimos, tad Džoakino indėlis labai svarbus. Jis visą gyvenimą rems šeimą, garantuodamas jai materialinę gerovę.

Kurti Rosinis pradeda būdamas keturiolikos. Tai kantatos, netgi simfonija. Tačiau pirmoji opera sukuriama dar po ketverių metų. Su tėvų draugų, žinomų dainininkų, protekcija aštuoniolikametis jaunuolis pasiūlomas vienam iš Venecijos teatrų, ir Džoakinas per kelias dienas (!) parašo operą „Santuokos vekselis“. Teatre niekas rimtai nevertina tokio jauno kompozitoriaus. Maža to, operoje tuo metu karaliauja vokalistai. Žiūrovai renkasi pasiklausyti belkanto ir savo mėgstamų solistų, muzika jiems menkai terūpi. Bet jaunuolio kūrinys paperka sodria melodika, gyvumu, linksmumu ir temperamentu.

Meno pasaulyje Prasideda labai intensyvus Rosinio gyvenimas. Jis karėliuose, iki pusiaudienio miega, o paskui stebėtinai važinėja iš miesto į miestą: Bolonija, Milanas, Roma, greitai kepa operas vieną po kitos.

Neapolis... Užsakymai operoms pasipila vienas po kito.

1815-aisiais jis atvyksta į Neapolį, kur susitinka su Rosinis rašo nepaprastai lengvai ir greitai. Operą jis su- garsiausia šalies primadona Izabela Kolbran. Jos balsas kuria per dvi tris savaites, o sykį – per penkias dienas. itin retas, apimantis kelias oktavas ir visuose registruose Vis dėlto jo kūrybinis kelias erškėčiuotas. Toli gražu vienodai švelnus, gražus, lygus. Ji pajėgia dainuoti kolone visada Rosinio operos turi pasisekimą. Italijos sce- ratūrinio soprano ir kontralto partijas, pasižymi puikiu nose viešpatauja senųjų kompozitorių stilius, ir publi- skoniu, idealia tarsena. Solistė atlieka pagrindinę partika ne kaskart palankiai sutinka novatoriškus jaunojo ją naujoje operoje „Anglijos karalienė Elžbieta“. Ir vėl autoriaus kūrinius. triumfas, šį kartą bendras – Kolbran ir Rosinio.

Nepaisant visko, Džoakinas Rosinis – visų numylėGražioji Izabela Kolbran ne tik puiki dainininkė, bet tinis. Gamta jį apdovanojo fiziniu grožiu, geru balsu. Jis ir labai turtinga moteris. Ji – garsaus Rosinio impresatrykšta sąmoju, visada linksmas, kad ir kas beatsitiktų, rijaus Barbajos meilužė, be to, karaliaus globotinė. Ak, lieka optimistas. Biografai pabrėžia begalinį jo donžua- impresarijus yra draugas, globėjas, bet argi tai svarbu: niškumą. Pats kompozitorius teisinasi: „Ką aš galiu pa- juk Izabela tokia graži ir taip traukia... Būdama gerodaryti, jeigu moterys prie manęs lipte limpa?“ Matyt, jo kai vyresnė, ji Rosiniui savaip, bent iš dalies, atstoja toli būta labai gailiaširdžio, nes neatstumdavo artisčių, aristo- gyvenančią ir retai matomą, bet labai mylimą mamą. kračių nei žemesnio sluoksnio atstovių. Nebrokuodavo ir Taigi, impresarijus Barbaja jau raguotas, o Rosinis rengiasi didžiajai savo pergalei muzikoje. vyresnio amžiaus damų. Ak, jau ta gailestinga širdis!..

Pasirenka Bomaršė komediją „Sevilijos kirpėjas“ ir Pasisekimas lydi ir antrąją operą „Laiminga apgaulė“. Joje matyti, kad Rosiniui lengvai paklūsta ir stam- pagal šį siužetą pradeda rašyti operą. Naudoja ypač daug bios operinės formos – ansambliai, chorai ir finalai. crescendo, pasiekia neregėto vokalinės melodikos turtinTačiau vėliau laukia nesėkmės. Visiškai žlunga dvi gumo ir lankstumo. Rosinis sukuria didįjį savo šedevrą. Ir operos Venecijoje. Nepaisydamas to, garsusis Milano ką? Premjera... nušvilpiama! Tačiau jau kitądien publika „La Scala“ užsako operą buffa (linksmoji opera). Aplin- šaukia: „Tegyvuoja maestro!“, teatrą tiesiog drebina ploka Rosiniui čia nepalanki, bet jo opera „Bandomasis jimai ir susižavėjimo šūksniai. Opera pradeda savo pergaakmuo“ sulaukia tokio pasisekimo, apie kokį dvidešim- lingą žygį per viso pasaulio scenas. Autoriui – 24-eri. tmetis autorius nė nesvajojo. Jis tampa toks populiarus, Dabar kompozitorius jau gali nesitaikstyti su jam kad net atleidžiamas nuo karinės prievolės. O paskui vėl diktuojamomis sąlygomis. Jis garsenybė. Praėjus metams pora nesėkmių. Toks jau tas Rosinio gyvenimas: laurus Neapolyje įvyksta „Otelo“ premjera, paskui „Pelenė“. Dar ir triumfą keičia visiškas fiasko, pergalės – tik moterų po metų Milano „La Scaloje“ skamba „Šarka vagilė“. Rosinis sukūrė naują žanrą – refronte. 1813 m. (autoriui vos 21Rosinio šaržas 1870 m. satyrinio žurnalo viršelyje alistinę muzikinę dramą, kueri) kompozitorius sukuria operą pagal istorinę Voltero tragedirioje susipina rimta ir komiška ją „Tankredas“. Teatrą sudrebina operos. Ir vėl didžiulis triumfas. ovacijų audra. Linksmasis šaipūOperos randasi viena po nas gali parašyti tokią patriotišką kitos. Rosinis dažnai elgiasi ir uždegančią muziką?! Pasirodo, keistokai. Nespėja parašyti gali. Paskui iškart rampos šviesą uvertiūros? Ne bėda! Galima išvysta opera buffa „Italė Alžyre“. prilipdyti ankstesnės operos Ir vėl teatre griaudėja aplodisįžangą! O kas draudžia pamentų audra. Rosinis jau visos siskolinti iš savo paties kūrinių ariją, arijetę, leitmotyvą?

Italijos numylėtinis.

Ir viskas jam išeina kažkaip Tik ne viskas taip gražu, kaip sklandžiai, gerai. atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Dainininkai po senovei diktuoja sąPaminėkime ryškesnes vėlygas, muzikos autoriaus honolesnio laikotarpio operas. „Morarai kuklūs (vokalistai gauna zė Egipte“ – puiki herojinė, keliskart didesnius), tenka važistambiais štrichais parašyta nėti iš miesto į miestą. Jam tikrai opera. Joje daug ansamblinių nelengva. Damos padeda kuo ir chorinių scenų, ji oratoriška, tačiau ir švelni, lyriška. galėdamos... Rosinis, didžiausias gurmanas, leidžia laiką vaTuoj po jos – „Ežero mergelė“,

65

66

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Meno pasaulyje jausminga, maloni. Paskutinė 37-erių kompozitoriaus opera „Vilhelmas Telis“ skirta Paryžiaus teatrui. Joje muzikas savo talentą sujungė su prancūzų operine dramaturgija ir sukūrė nuostabų epinio užmojo bei galios kūrinį.

Tai buvo 1829 m.

O kaipgi gyvenimas? Ak, gražuolis Rosinis jau tunka, retėja ševeliūra, bet jis vis vien žavus. Linksmai leidžia laiką, susidraugauja su N. Paganiniu, jį šlovina Stendalis, F. Hegelis, H. Heinė, O. de Balzakas. 1822aisiais Rosinis veda Izabelą Kolbran, ir abu išvyksta į Vieną. Austrijos sostinė parklupdyta! Tiesa, šakojasi Karlas Vėberis, bet... Užtat ko vertas vien susitikimas su didžiuoju Bethovenu! Paskui vėl Italija, ovacijos teatruose ir linksmas, malonus gyvenimas. Po metų Rosiniai išvyksta į Londoną. Kompozitorius džiaugiasi šeimynine laime ir negali atsistebėti, kad jaunystėje buvo toks plevėsa. Jis jau storulis, gerokai pliktelėjęs, netekęs dalies dantų ir pamėgęs ramybę.

Kelias į Londoną veda per Paryžių, kuris neišsyk palankiai sutinka Maestro Crescendo. Tačiau per mėnesį Rosinis jį galutinai užkariauja. Londonas irgi po jo kojomis.

1824 m. vasarą Rosinis su žmona, papūga, tarnais ir galybe lagaminų atvyksta į Paryžių ir pradeda dirbti karališkojo italų muzikos teatro vadovu. Juo žavisi, jį garbina.

Miršta motina. Rosinis liguistai skausmingai išgyvena jos mirtį. Be to, prasideda nesutarimai su žmona.

Praradusi balsą, ji labai sielojasi, neranda sau vietos.

Izabela daug laiko praleidžia lošdama kortomis, o tai šykštokam vyrui nepatinka.

37-erių nutukęs, nuplikęs ir praradęs optimizmą Rosinis parvyksta Italijon, bet po kurio laiko porai savaičių vienas grįžta į Paryžių. Grįžta... penkeriems metams. Kai parvažiuoja namo, žmoną randa lošiančią, taškančią pinigus kortoms. Ir vėl Rosinis keliauja po juo besižavinčią Europą. Santykiai su žmona visai pašlyja. Vidutinio amžiaus krizės ištiktas kompozitorius susipainioja su jį sergantį slaugiusia Olimpija Pelisje, senstelėjusia, kvailoka, palaido elgesio, tačiau valdinga moterimi. Izabela Kolbran tuoj pat sutinka skirtis. Ir Rosinis pasielgia, deja, negar-

bingai. Didelius savo turtus į šeimą atsinešusią žmoną jis palieka su apgailėtina renta. Buvęs donžuanas iš pilno mėsos dubens išsirenka veršio uodegą – pačią blogiausią moterį iš visų sutiktų... Izabela, protinga ir inteligentiška, laikosi oriai, o Rosinis su savo Olimpija sprunka toliau nuo Bolonijos. Dabar jam patinka gyventi kaime.

Vėl netektis – miršta tėvas. Bet aplanko ir džiaugsmas: didžiulį pasisekimą turi kadaise sukurtos mišios „Stabat Mater“. Sveikata gerokai šlubuoja, Rosiniui jau per penkiasdešimt. Maestro seniai neberašo savo puikiųjų operų. Vieną dieną atvykęs tarnas atneša žinią, kad jį skubiai nori pamatyti serganti Izabela. Rosinis nuvažiuoja. Atsisveikinti. Izabela miršta, tyliai ištarusi: „Mano Džoakinai...“ Ką gi, šiam belieka vesti Olimpiją.

Ir veda. Jaunajai – 47-eri, jaunajam – 54-eri.

Rosinis džiaugiasi savo neblėstama šlove, bet jėgos senka. Jis blogai jaučiasi, neliko ir visada geros nuotaikos.

1855-aisiais patraukia gydytis į Paryžių. Įsikuria naujame bute, ir čia prabangoje bei šlovėje praleidžia paskutinius trylika metų. Jis kaitalioja perukus ir puskarietes, pozuoja dailininkams ir skulptoriams, susitikinėja su F. Listu ir R. Vagneriu, rengia muzikos vakarus. Rosinis turi galybę garsių apdovanojimų, bet tai jo jau nebešildo. Vienas po kito Anapus iškeliauja jo bičiuliai.

Džoakinas Rosinis miršta 1868 m. rudenį, sulaukęs 76-erių, kartodamas „Šventoji Marija...“ Buvo palaidotas Per Lašezo kapinėse. 1887-aisiais jo palaikai iškilmingai pergabenti į Florenciją, kur ilsisi šalia Mikelandželo ir Galilėjaus.

Rosinis buvo menininkas reformatorius. Jis pakeitė operos turinį, formą, stilių, pobūdį, siekė muzikos ir dramos vienovės. Operų veikėjai scenoje pradėjo gyventi savo mintimis, jausmais, gėrio ir tiesos siekiais. Tačiau jo negalima laikyti vien operų kūrėju. Per paskutinius keturiasdešimt gyvenimo metų Rosinis parašė nuostabios sakralinės muzikos (didingosios „Stabat Mater“, „Mažosios iškilmingos mišios“), originalių dainų rinkinį „Muzikiniai vakarai“, sarkazmo kupiną „Mano senatvės nuodėmės“ ir kt. Jo muzika lengva, sąmojinga, žavi ir iškilminga, uždeganti, pakylėjanti. Jis sugebėjo ir rašė visaip!

Carsten Peter Thiede

PETRAS. Bažnyčios Uola naujoje šviesoje Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas Garsus Naujojo Testamento laikotarpio bei aplinkos žinovas, archeologas, senųjų rankraščių specialistas Carsten Peter Thiede (1952–2004), remdamasis rūpestinga rašytinių šaltinių analize bei naujaisiais archeologijos radiniais, pateikia netikėtai naują Petro paveikslą: Petras prieš mūsų akis iškyla ne kaip nenuovokus, Jėzaus nuolatos peikiamas žvejys, bet kaip Biblijos tvirtai besilaikantis, graikų ir romėnų pasaulį puikiai pažįstantis žydas, pasirengęs mokytis iš Jėzaus bei ryžtingai paskui jį sekti.

Tai antroji šio autorius knyga lietuvių kalba; pirmoji – „Jėzus. Tikėjimas, faktai“ – pasirodė 2006 m.

Katalikų interneto tarnyba. Papilio g. 5, LT-44275 Kaunas, tel. (37) 32 01 21

67

Mandagumas mūsų kasdieninis

Kai kas vairuotojams ir apie juos Svarbiausius mandagumo kelyje dėsnius randame ne kur kitur, o Kelių eismo taisyklėse. Jos paremtos principu: duok kelią silpnesniam ir jį saugok.

Kaip jų laikomasi šalyje, kur vyksta karas keliuose, nė kalbėti netenka. Gaudyti pažeidėjus ir juos bausti tarsi būtų policijos reikalas. Ir taip, ir ne. Yra daugybė aplinkybių, kai mes visi, eismo dalyviai, turime būti aktyvūs. Štai ties pėsčiųjų perėjos ženklu ant šaligatvio stovi žmogus (dažniausiai senyvas) ir... neina! Neina, nes bijo su vėjeliu lekiančių automašinų. Na ir kas, kad jo koja dar ne ant važiuojamosios dalies? Jis niekad nenužengs, nes skriejantys automobiliai jam kelia ir baimę, ir grėsmę. Pati žinau, kad net sustabdžius mašiną jis dar dvejoja ir bailiai žvelgia į mane. Kartais reikia nusišypsoti ir ranka parodyti: „Prašom eiti.“ Nors, tiesą sakant, mūsiškiai pėstieji irgi ne iš Versalio. Retas kuris linkteli, padėkoja, kad sustojai. Sakysite, o kodėl jam dėkoti, jei vairuotojas turi, t. y. privalo jį praleisti?

Esu kitos nuomonės ir manau, kad žodžių „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“ bei juos išreiškiančių gestų nereikia taupyti. Priešingai, jais reikia tiesiog švaistytis!

Nuo linktelėjimo ir šypsenos dauguma vairuotojų išsyk nušvinta.

Kaip elgiamės kelyje matydami techninę avariją ar gedimą? Bjauriai. Nes lekiame pro šalį, o mūsų veidas byloja: „Ne mano reikalas!“ Bet juk kartais gali prireikti liudininko ar kitokios pagalbos. Jei jau liejasi kraujas ir rūksta dūmai, tada smalsiųjų, ne tik pagalbininkų, devynios galybės. O kitais atvejais džentelmenų nė su žiburiu nerasi. Neseniai kauniškėje Tvirtovės alėjoje mačiau pusamžę moterį, visiškoje neviltyje bandančią pasikeisti ratą. Vyrai ereliai švilpė pro šalį ir kad nors kas... Aišku, jei ji būtų buvusi 23ejų ilgakojė didžiakrūtė blondinė plika bamba, talkininkų tuoj pat būtų atsiradę. Važiavau kita kryptimi ir su siaubu

galvojau, ką pati daryčiau tokioje situacijoje. Visiškas krachas!

Dažnai tenka važinėti mažomis, patraukliomis Žaliakalnio gatvelėmis. Ten pilna lygiaverčių sankryžų, ne visur pastatytas „Stop“ ženklas. Greičio niekas nepaiso, pirmumo taip pat. Teko girdėti, kaip „džigitas“ tokioje sankryžoje pylė į civiliais drabužiais vilkintį policijos karininką. Pastarąjį pažįstu, man buvo labai gaila jo automobilio, atjaučiau ir jį patį. Bet tuo pat metu pagavau save, kad patyliukais triumfuoju įsivaizduodama, kaip atrodė „džigito“ veidas sužinojus, kieno mašiną sudaužė. Įžūlūs kelių chamai ir piratai pridaro daug nelaimių, bet šį kartą noriu pakalbėti ir apie mažesnius automobilinius dalykus. Mašina, jos išorė ir vidus yra tarytum antrieji mūsų namai. Ji turi būti švari, tvarkinga, net jei tai ir šešiolikos metų aprūdijusi „Mazda“. Murzinu automobiliu galima važinėti tik blogu oru, per purvynus. Beje, ar lenkdami kitą visada (!) pagalvojame, kad galime jį aptaškyti? Juk degalinių plovyklose pigiausiai numazgoti kainuoja apie 20 litų. Kuklesnių pajamų žmogui tai jau pinigai, o garažus ir kiemus, kur galima nuplauti mašiną su kibiru vandens ir skuduru, ne visi turi. Tad gal nereikėtų lenkti taškant purvą? Ir ar sunku pasistengti, kad purvinas vanduo ar pažliugęs sniegas neaptėkštų pėsčiųjų? Šis tas apie keleivius. Automobilį valyti nėra malonumas, tad kodėl jiems nepatrepsėjus prieš įlipant? Purvinais batais braukti per durelių apmušalus irgi nevalia.

Automobilyje nerūkome (privilegija tik vairuotojui), nemėtome šiukšlių per langą. Ateis, oi ateis ir pas mus amerikoniška tvarka, kai už paleistą per langą saldainio popierėlį ar išmestą obuolio graužtuką mokėsime 50 litų baudą!

Kada galima prašytis pavežamiems?

Kai bėda, o ne šiaip sau. Šiaip sau yra

Silvijos Knezekytės nuotrauka

taksi. Su tuo pavežimu, antra vertus, irgi visaip būna. Rytais žmonės važiuoja į darbą ir... vis po vieną! Teršiame orą, mėtome pinigus vis brangstančiam benzinui. Kodėl keliems kaimynams nesusitarus: šią savaitę veža Jonas, kitą Petras, trečią Kazys? Aišku, jei darbo valandos nesutampa ar kryptis priešinga, tada nieko nepadarysi. Bet juk taip būna ne visada. O jau iš darbo „pamėtėti“ kolegas į namus tikrai nesunku!

Daugiabučių kiemai kimšte prikimšti automobilių. Apie tai daug kalbama, bet kol kas viskas kalbomis ir pasibaigia. Bet aš apie kitką. Štai stovi kažkieno mašina, šeimininkai išvykę atostogų ar kur kitur. Naktį įsijungia signalizacija ir ima žviegti. Žviegia valandą, dvi, tris. Šlepetes avintys kaimynai mindžikuoja aplink ir nieko negali padaryti. Žmonės gerieji, jei paliekate kaimynams saugoti buto raktus, kodėl nepalikus ir automobilio raktelių? Tai ne pavienis atvejis, tokių „koncertų“ nuolat pasitaiko.

Kur ir kaip automobilyje susėda svečiai? Garbingiausios vietos yra už vairuotojo nugaros, nes ten saugiausia. Šalia vairuotojo sėda žmona, draugas ar draugė, nes taip patogiau susikalbėti.

Automobilyje nenusiauname batų, nepersirenginėjame, nesikvėpiname stipriais kvepalais (uždara erdvė!) ir į saloną nededame birių ar skystų produktų. Tai geležinė taisyklė.

Apskritai lipdukų ant automobilių nemėgstu, bet vienas, mano galva, yra ypač pamokomas. Jame telpa ir visas automobilininko kodeksas. Skamba taip: „GREIT VAŽIUOSI, LĖTAI NEŠ.“ Gero kelio!

V. I.

68

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Įdomybės

Ak, tos mūsų ydos...

Prieš nežinia kiek tūkstančių metų žmonės dantiraščiu lentelėje užrašė: „Būdas be ydų būtų kaip diena be nakties, kaip vasara be lietaus, kaip dangus be debesėlių.“ Kiti palyginimai maždaug tokie: tarsi rožė be spyglių, riešutas be kevalo, jūra be bangų. Matyt, jau tada žmonių sąmonėje buvo giliai įstrigę, kad neigiami bruožai neišvengiami, tad reikia juos priimti ir niekur čia nedingsi. Romantikai svarstė: „Ar galima mylėti tokį, kuriam nėra ko atleisti?“ Ir vadino ydas karčiu lašu tauraus vyno stikle.

Mūsų laikais ydos bei trūkumai nagrinėjami moksliškai. Auga storų knygų stirtos, disertacijos kyla kaip ant mielių ir vis apie mūsų, nuodėmingųjų, bėdas.

Nustatytos ydų ir trūkumų priežastys, įgytieji atskirti nuo įgimtų, išnagrinėtos blogybės, atsirandančios vaikystėje, suaugus ir pasenus. Pedagogų, psichologų ir psichiatrų armijos puolė ieškoti būdų, kaip tas ydas visiškai, t. y. su šaknimis, vienu ypu išrauti, blogiausiu atveju – bent jau sumažinti.

Prieš penkiasdešimt metų JAV, Berklio (Barclay) universitete, o paskui ir kitur susitelkė moksliniai kolektyvai, nagrinėjantys ydas plačiu mastu. Buvo parengtos anketos bei klausimynai, padėję atskleisti neigiamas asmens savybes. Ir ne šiaip abstraktaus žmogaus, o atsižvelgiant į jo lytį, amžių, socialinę padėtį bei intelekto koeficientą. Susižavėję naujuoju tyrimu amerikiečiai moksliškai išnagrinėjo per milijoną savo piliečių, pradėdami dešimtmečiais ir baigdami aštuoniasdešimtmečiais.

Visa tai apibendrinta daugybėje referatų bei knygų, iš kurių populiariausia tapo Cynthijos Hoveden „Mes ir mūsų ydos“. Paaiškėjo, kad mes savo artimo ydomis domimės beveik taip pat kaip ir krepšiniu, nes knyga išleista dvidešimt kartų ir išversta į kelias kalbas.

Žvilgtelėkime į trumputį jos sąvadėlį.

Mokslininkų tvirtinimu, įgimtos (paveldėtos iš protėvių) ydos bei trūkumai yra būdo staigumas, irzlumas, uždarumas, polinkis į melancholiją, užsispyrimas, išsiblaškymas, potraukis meluoti, lengvabūdiškumas, piktumas.

Ne itin patrauklūs bruožai, tiesa?

Dėl tėvų ir pedagogų nemokšiško auklėjimo įgyjame egoizmo, šykštumo, tingumo, pesimizmo, despotiškumo, apsileidimo, nevalyvumo, veidmainystės.

Kokias gi savo ydas nurodo patys tiriamieji? Paaiškėjo, kad lengviausia prisipažinti, jog esi užsispyręs, lengvabūdis, nepastovus, pesimistas. Bet kad esu tinginys, despotas, plepys?! Tai jau ne! Ir nieku gyvu niekas neprisipažino esantis veidmainis, pikčiurna, melagis ir šykštuolis.

O ką gi atskleidė šitie tyrimai, kuriuose dalyvavusieji nežinojo, apie ką kalbama ir ko klausiama? Paaiškėjo, kad populiariausios vaikystės ir jaunystės ydos yra užsispyrimas, irzlumas, egoizmas ir apsileidimas. Vidutinio amžiaus žmonės dažniau nei jauni ir seni esti despotai, melagiai, tinginiai, dažnai keičia savo nuomonę. Peržengę 60-metį, daugelis tampa pikti, šykštūs, nepasitiki kitais.

Tačiau visose grupėse buvo staiguolių, karštakošių, pesimistų, leng-vabūdžių, užsidarėlių arba pernelyg atlapaširdžių.

Kokių yra mažiausia? Ogi jaunų šykštuolių, senų švaistūnų ir vidutinio amžiaus nepripažįstančių kompromisų. Žinoti ir pripažinti savo ydas – dar

ne viskas. Reikia jų atsikratyti ar bent jau sumažinti. Kaip?

Tų laikų (XX a. septintajame dešimtmetyje) psichologai siūlė įvairių priemonių. Pasak specialistų, įtaiga puikiai gydo melagius, bailius ir jaut-ruolius. Psichoterapija irgi palankiai vertinta. Pigiausias, bet ilgiausiai trunkantis būdas – savikontrolė. Kontroliuoji, kontroliuoji save ir nepajunti, kaip pradedi skolinti pinigus, nors prieš tris mėnesius to nebūtum daręs. Arba tol

Silvijos Knezekytės nuotrauka

kontroliuoji save, kol imi sakyti tiesą ir vien tik tiesą. Pavyzdžiui, aplankytam sunkiam ligoniui: „Bet ir prastai gi tu, brolau, atrodai...“ Savęs tobulinimo receptų būta visokių. Du specialistai iš Bostono D. Vestdijkas ir A. Dženkinsas linkusiems įgelti kitiems siūlė tai daryti... popieriaus lape, pasiliekant jį sau, o vėliau tokius mielus užrašėlius sunaikinant. Tinginiams patarta kasdien skaičiuoti nuveiktus ir privalomus atlikti darbus.

Savaitės gale suskaičiavus galima save pamaloninti arba nubausti – nelygu kokia išėjo apskaita. Šykštuoliai (ypač vyrai!) turi įveikti save ir sykį per mėnesį porą bendradarbių pakviesti pietų ar simpatiškam asmeniui padovanoti mielą niekutį. Maloni aplinkinių nuostaba ir teigiama jų reakcija skatina kovoti

Sveikata su šykštumu. Nesivaldantys karštakošiai tegu išeina iš kambario ir trenkia į grindis kokį nedūžtamą daiktą. Vis geriau, negu kelti balsą ir žodžiuotis. Kiti būdai – skaičiuoti iki dešimties (iki šimto netinka, nes jus ne taip supras), pasiūlyti: „Pakalbėkime apie tai vėliau“, keisti pokalbio temą.

Kai kurie autoriai rašo, jog kovojant su savo ydomis jas reikia rūpestingai slėpti, t. y. savęs netraumuoti tol, kol vyksta sunkus tobulinimosi procesas. Kaip tai daryti? Ogi vengti keblių aplinkybių. Tarkim, lengvabūdžiai ir nevalos nieku gyvu neturi vykti atostogų drauge su pedantais ir švaruoliais. Šykštuoliams pravartu palaikyti ryšius su taupiaisiais. Tinkamas būdas – pabrėžti savo gerąsias savybes, nes jų fone ydos atrodo ne tokios baisios... Pavyzdžiui, malonų ir paslaugų nevaleiką aplinkiniai dažniausiai mėgsta. Tuo pat metu savo ydas svarbu rūpestingai zulinti tol, kol jų nebeliks ar jos bent jau nekris į akis.

Dalykėliai, aprašyti ponios C. Hoveden knygoje, nėra malonūs, bet yra ir šis tas paguodžiamo. Tyrimai parodė, kad tik 10 proc. žmonių turi tokias vešlias ydas, jog bendrauti su jais neįmanoma. Likę 90 proc. visuomenės narių, nors ir nėra idealūs, gali kuo puikiausiai palaikyti ryšį su kitais, užsitarnauti jų palankumą ir simpatiją.

Reikia tik norėti.

Parengė Vanda IBIANSKA

Gydytojo Petro paskaitėlė apie kondicionierių pavojus Šiltųjų kraštų viešbučiuose tyliai dūzgia kondicionieriai, aušindami orą ir drauge keldami klastingos, labai sunkios ligos – legioneliozės pavojų. Ji dažnai painiojama su gripu, ir tai gali būti lemtinga. 2006 m. ši liga aptikta Olandijoje, Ispanijoje. Dabar ji jau užregistruota trisdešimt šešiose Europos šalyse. Kiek žmonių iš tikrųjų ja suserga ir kiek nuo jos miršta, nežinoma, nes ją diagnozuojant smarkiai klystama. Dažniausiai ši liga palaikoma gripu ir plaučių uždegimu, todėl ligoniai gydomi penicilinų grupės antibiotikais, kurie legioneliozės neveikia. Be to, plika akimi jos neįmanoma nustatyti, tam reikia specialių laboratorinių tyrimų.

Legioneliozė yra kvėpavimo sistemos liga, o ją sukelia bakterijos, gyvenančios pirmuonyse – amebose. Patekusios į žmogaus organizmą, šios bakterijos atakuoja imuninę sistemą, įsikuria joje ir pradeda išskirti stiprius toksinus. Įveikusi imuninę sistemą, liga tuoj pat imasi ardyti kvėpavimo organus. Maždaug po dviejų savaičių neteisingai gydomas ligonis gali mirti, ypač kai esti sunki legioneliozės forma. Lengvesnė jos atmaina – Pontiako karštinė – pasireiškia po pusantros paros nuo užsikrėtimo ir yra labai panaši į gripą. Per kelias dienas nuo jos dažniausiai pasveikstama.

Legionelės, šios ligos bakterijos, savaip mėgsta... komfortą! Joms patinka viešbučių kondicionieriai, poilsiavietės, laivai, t. y. tos vietos, kur vanduo šildomas talpose. Tragikomiška, bet viena iš epidemijų kilo... Ispanijos ligoninėje! Kita – gėlių parade Olandijoje (1999 m.). Pavojų kelia oro drėkintuvai, vandens masažo (sūkurinės) vonios.

Grėsminga tai, jog šios bakterijos gali užteršti net vietines vandentiekio sistemas nuosavuose namuose.

Ypatingą pavojų legioneliozė kelia vyresnio amžiaus žmonėms, nes jų imuninė sistema silpnesnė, atsparumas natūraliai sumažėjęs.

Ko reikėtų saugotis? Pirmiausia – daugelio labai mėgstamų sūkurinių vonių ir baseinų, kurių kunkuliuojančiame vandenyje, be legionelių, apstu įvairių kitų grėsmių, pvz., grybelių. Tokios vonios vandenyje galima užsikrėsti šlapimo sistemos, odos ligomis, plaučių uždegimu. Šaukštelyje vandens iš čiaupo esti apie šimtą bakterijų (laimei, ne visada kenksmingų), o šaukštelyje vandens iš sūkurinės vonios jų per du milijonus. Tai Teksaso universiteto duomenys. Manykime, kad pas mus padėtis geresnė...

Jei legioneliozė kur nors jau išplito, jos išvengti sunku, bet atsargiems būti privalu. Aklai nesižavėkime ir nepiktnaudžiaukime vandens kaskadomis bei masažo voniomis. Prausdamiesi po dušu nelįskime po pirmąja srove, leiskime vandeniui nubėgti. Jeigu naudojate drėkintuvus, į juos pilkite tik virintą vandenį. Vandentiekio tinkluose karštas vanduo turi būti ne mažesnės kaip 50 laipsnių, o šaltas – ne aukštesnės kaip 20 laipsnių temperatūros. Tokios temperatūros vandenyje legionelės nesidaugina. Jos žūsta 70 laipsnių karštyje, todėl vandentiekio tinklus būtina dezinfekuoti.

Bet kurio tikro ar tariamo gripo atveju patys, be gydytojo, nesigydykite, nes Europoje jau atsiradusi legioneliozė gali užklupti ir mus.

69

70

Šypsenos be raukšlių Kaip atpažinti mešką Tarkim, vaikščiojate miške, grybaujate ir... išvystate mešką. Jums būtų įdomu sužinoti, kokia tai meška, nes zoologijos sode lankėtės tik vaikystėje ir nieko neatsimenate. Esate skaitęs, kad meškų būna įvairių, ne vien tokių, kurios vaidina cirke, betgi knygos su savimi neturite. Jūsų rankose – peilis ir pintinė grybams rinkti. Tad kaip, turint Andriaus Mačiūno nuotrauka tik šiuos daiktus, atpažinti, kokia čia meška brazda?

Visų pirma pastatykite ant žemės krepšį ir padėkite peilį, nes jums jų neprireiks. Antra, prisėlinkite prie meškos ir iš visų jėgų trenkite jai į tarpuakį. Dabar nieko nelaukdami sprukite ir atidžiai stebėkite, kas dedasi toliau: jei bėgate bėgate, o meška nesiveja, vadinasi, tai pliušinis meškiukas; jei skuodžiate skuodžiate, paskui įlipate į medį, o gyvūnas kabarojasi pavymui, jis – tai rudoji meška; jei įlipate į medį, o meška nelipa, tik taip stipriai jį papurto, kad jūs krentate ant žemės arba tiesiai jai į glėbį, vadinasi, ji yra piktasis lokys grizlis; jei įsiropščiate į medį, o meška kopia iš paskos, bet palypėjusi pradeda graužti lapus, – sutikote koalą; jei lekiate lekiate ir vis nerandate medžio, vadinasi, tai – baltoji meška.

Linkėjimai Mažasis Kaziukas dažnai matydavo, kaip tėvai draugams bei pažįstamiems siuntinėja atvirutes su užrašu: „Linksmų šventų Kalėdų!“, „Linksmų Velykų!“, „Linksmų Sekminių!“ Išgirdęs, kad greit bus Ėmimo į dangų šventė, vaikas nutarė pasveikinti savo tetą. Nupiešė spalvotų gėlių ir apačioje parašė: „Mylima tetulyte, linkiu Tau linksmo Ėmimo į dangų. Kaziukas.“

Po 30 metų Sėdi moteris stomatologijos kabineto laukiamajame, vartinėja seną žurnalą. Apžiūri ant sienos kabantį dailiai įrėmintą dantų gydytojo diplomą ir staiga prisimena, kad prieš trisdešimt metų berniukas tokiu vardu ir pavarde mokėsi toje pačioje klasėje. Bet įžengusi į kabinetą pagalvoja: – Nesąmonė! Šitas pilvotas, nuplikęs akiniuotis raukšlių skersai ir išilgai išvagotu veidu per senas, kad būtų mano bendraklasis!

Vis dėlto grynai iš smalsumo pasiteirauja, kokią vi-

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis durinę šis sukriošėlis baigė. Dantistų gydytojas pasako tos pačios mokyklos pavadinimą.

– Kelintais metais? – klausia pacientė.

– 1975-aisiais. O kodėl Jus tai domina?

– Taigi Jūs mokėtės mano klasėje!

– Štai kaip. O ką Jūs mums tada dėstėte?

Testas „Ar tikrai gyvenate XXI amžiuje?“ Taip, jeigu: 1. Jungdami mikrobangų krosnelę arba skalbyklę automatiškai ieškote, kur įrašyti slaptažodį.

2. Neprisimenate, kada paskutinį kartą dėliojote pasjansą tikromis kortomis.

3. Norėdami susisiekti su trimis savo šeimos nariais, naudojatės devynių telefono numerių sąrašu.

4. Rašote elektroninį laišką kolegai, dirbančiam prie gretimo stalo.

5. Pastebėjote, kad nutrūko ryšiai su draugais ir giminaičiais, kurie nėra pasiekiami elektroniniu paštu.

6. Namuose atsiliepdami telefonu nuolat pasakote savo darbovietės pavadinimą.

7. Skambindami iš namų pirmiausia vis surenkate 9, kad prisijungtumėte prie išorinės linijos.

8. Sėdėdami prie to paties darbastalio dirbate trims skirtingoms įmonėms.

10. Sunerimstate, jei netenka pažiūrėti vakaro žinių.

11. Manote, jog viršininkas nesugebėtų atlikti jūsų darbo.

12. Pakeliui į namus skambinate mobiliuoju telefonu šeimos nariams, kad sužinotumėte, ar kas nors yra namie.

13. Beveik visos jūsų žiūrimos TV reklamos nurodo ir savo internetinį puslapį ekrano apačioje.

14. Užmiršę namuose mobilųjį telefoną, puolate į paniką ir tuojau pat grįžtate jo pasiimti, nors iki tol ištisus dešimtmečius sėkmingai pragyvenote jo neturėdami.

15. Ryte prieš užsikaisdami kavą pirmiausia įsijungiate kompiuterį ir pasitikrinate elektroninį paštą.

16. Mintinai neprisimenate net paties artimiausio žmogaus telefono numerio.

17. Skaitote šiuos teiginius, linkčiojate ir šypsotės.

18. Dar blogiau: jau tiksliai žinote, kam perskaitysite ar nusiųsite šį testą.

19. Esate pernelyg užsiėmę, kad pastebėtumėte, jog šiame sąraše nėra 9 punkto.

20. Ką tik buvote grįžę į testo vidurį norėdami įsitikinti, ar 9 punkto iš tikrųjų nėra.

O dabar sėdite ir juokiatės iš savęs...

Gyvenimas kaip senas vynas

Kaip rašyti laiškus Vanda IBIANSKA Atsiradus kompiuteriams ir bevieliams telefonams, visai sunyko epistoliarinis žanras. O juk kaip malonu gauti laišką! Tačiau rašyti laiškus vėl madinga, todėl primiršusiems, kaip tai daroma, pateikiu vieną kitą pavyzdėlį.

Vyras praneša žmonai, kad ją palieka „Pasiekei, ko norėjai – aš išeinu. Nenorėjai manęs suprasti ilgus keturiolika metų, bet atsirado, kas mane suprato per vieną vakarą. Tu žlugdei mano asmenybę, pavertei gyvenimą vergija, pakirtai man sparnus. Dabar – gana!

Galiu vėl tapti tuo, kas esu iš tikrųjų, atsiskleisti visu spektru, būti laisvas ir visavertis. Kitos tokios progos gali ir nepasitaikyti. Nemanyk, kad man buvo lengva apsispręsti ar kad padariau šį žingsnį nesvarstydamas.

Sprendimas noko jau seniai, nuo tada, kai manyje užgimė maištas prieš tavo tironiją. Ta, kurią pažinau ir kuri nuo pirmos akimirkos mane suprato, padėjo šį klausimą išspręsti vyriškai.

Negraužk savęs ir nesisielok, aš tau nepriekaištauju. Juk žinai, kad visada buvau kilnus ir pamiršdavau tavo man padarytas skriaudas. Taip yra ir dabar. Sugrįžusi namo ant fotelio priešais televizorių vietoj manęs rasi šį laišką.

Tavo buvęs vyras“

Žmona praneša vyrui, kad jį palieka „Mano buvęs vyre!

Kadangi tave gerai pažįstu, šis kreipinys turėtų nustebinti. Tad skubu paaiškinti: įsivaizduok sau, palieku tave, ir, jei viskas bus gerai, tada visam laikui. Vyriškio, pas kurį išeinu, nepažįsti, todėl nesivargink spėliodamas, kas jisai. Juolab kad visad esi toks užsiėmęs, jog galvoti apie tai, kas susiję su manimi, neturi laiko.

Niekad nesitikėjai atsirasiant tokį vyrą, kuris norėtų manęs, tai ir aš kartais prarasdavau viltį. Bet atsirado, ir aš esu jam visas pasaulis.

Tavo kojines, apatines kelnes ir marškinius išskalbiau. Viskas išlyginta, tvarkingai sudėta į spintą. Dviem savaitėms, kol ką nors susirasi, turėtų pakakti. Palieku tau visišką laisvę, bet patariu pagalvoti apie Rūtą.

Ji šiuo metu nieko neturi, gerai gamina, be to, švari ir tvarkinga. Uždirba irgi visai neblogai. Išeidamas į dar-

bą nepamiršk patikrinti, ar išjungei dujas, ir atsiimk iš skalbyklos patalynę, nes aš nespėjau. Kvitą pridedu prie šito laiško. Lik sveikas!

Tavo buvusioji Daiva P. S. Pienas – puode ant dujinės, pervirintas.“

Nepažįstamas rašo nepažįstamai „Didžiai gerbiama Ponia!

Jūsų vyras jau kuris laikas sėdinėja darbo valandomis restorane „Rudasis lokys“ su viena blondine. Esu garbingas žmogus, todėl nesiklausau, apie ką juodu kalbasi, bet iš to, kaip žiūri vienas į kitą, sprendžiu, kad sėdėjimu restorane reikalai nesibaigia. Tuo metu, kai Jūs bėgiojate po parduotuves, gaminate jam valgį, skalbiate, tvarkote, Jūsų vyras apie Jus visai negalvoja.

Negaliu susitaikyti su šia mintimi, kasdien žiūrėdamas į Jus per įstaigos, kurioje dirbu su Ponios vyru, langą.

Nejau gyvenimas Jums turi būti toks neteisingas?!

Kad aptartume šį klausimą, norėčiau susitikti su Ponia asmeniškai. Lauksiu Jūsų kavinėje „Pilkasis zuikelis“ rytoj 13 val. Laikysiu rankoje laikraštį „Respublika“. Kiti požymiai: akiniai ir vestuvinis žiedas ant dešinės rankos.

Pagarbiai – Linkintis gero“

Laiškas norintiems atvažiuoti giminėms „Brangieji!

Kaip mes džiaugiamės, kad pagaliau nusprendėte su visa šeima atvažiuoti! Juk mes tokie artimi, o matomės taip retai! Esame pasirengę jus priimti ir nuoširdžiai kviečiame. Žinia apie jūsų atvykimą mums labai pataisė nuotaiką, sugedusią, kai sužinojome, jog mūsų Aivarėlis kažkur (turbūt mokykloje) pasigavo dėmėtąją šiltinę. Vargšelis guli namuose, nes ligonine nepasitikime. Visa laimė, kad Ievutė serga tik grybeliu (užsikrėtė baseine), tad ji gali vedžioti į veterinarijos kliniką Reksą, kuriam įtaria pasiutligę.

71

72

Gyvenimas kaip senas vynas

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Šiaip jau mūsų butas jūsų paslaugoms. Tikimės, kad kai kurios smulkmenos jūsų nebaugins: kaimynai užkrėtė visą namą blakėmis, bet tarakonus jau baigiame išnaikinti. Tiesa, sugedo šaldytuvas, bet juk mūsų senoliai puikiai išsiversdavo ir be jo! Pagaliau, jeigu kas, gastroenterologinė ligoninė greta, be to, joje dirba puikūs gydytojai.

Labai laukiame jūsų ir ilgimės! Praneškite, kurią dieną ir kokiu traukiniu atvažiuojate, ateisime į stotį jūsų pasitikti.

Jus mylintis pusbrolis su šeima“

bausmę, nes jos tikrai neužsitarnavau. Bet likimas man toks neteisingas ir žiaurus!

Mane, šešiolikmetį naivų kaimo berniuką, šiurkščiai išprievartavo fiziškai už mane daug stipresnė trylikametė iš daugiavaikės šeimos. Deja, šališki (greičiausiai papirkti) teisėjai buvo labai neteisingi ir įsūdė man penkerius metus. Vis dėlto nepasimečiau ir per tą laiką ne tik užbaigiau dvi vidurinės mokyklos klases, bet ir įtikėjau.

Pradžioje buvau įtikėjęs Budą ir ilgai medituodavau, tikėdamasis, kad ir man virš bambos nušvis nimbas, bet kai įsitikinau, jog tai nesąmonė, perėjau prie katalikybės, kuri daug populiaresnė ir prieinamesnė.

Atlikęs bausmę, susirengiau į Norvegiją užsidirbti pinigų. Bet vykstant per sieną šuo kažką užuodė mano kelionmaišyje. Pikti žmonės ten pakišo kvaišalų, apie kuriuos nieko nežinojau. Vėl pasodino dvejiems metams. Paskui (juk žinote, kaip niekas nenori priimti į darbą teistų!) susipažinau su viena jau penktą dešimtį baigiančia našle. Ir čia manęs laukė nemalonumai. Dingo jos žiedas su briliantu, o apkaltino, žinoma, mane. Bet kas kaltas, jei ji duodavo man vos vieną kitą šimtinę kišenpinigių?

Gavau pusantrų metų.

Paskutinė nelaimė įvyko prieš Silvijos Knezekytės nuotrauka ketverius metus, kai įsidarbinęs auLaiškas draugui toservise supainiojau automobilių savininkus ir tą nelemtą visureigį atidaviau... na, ką čia aiškinti. Juk jei „Mielas Gintai!

Pagaliau įvyko! Mane priėmė dirbti patarėju, pats žmogų persekioja nelaimės, bėdų bus tol, kol nepasižinai pas ką. Suprantama, dabar padėtis pasikeitė, to- baigs juodoji zona.

Man liko dar metai penitenciarijos. Tada išeisiu ir dėl su tavim važiuoti į žūklę, medžioklę ir pirtį, deja, negalėsiu. Kadangi patarėjo darbo diena labai įtempta pradėsiu naują gyvenimą. Svajoju apie žmoną, porą ir valandos nenormuotos, visos senos pažintys kuriam vaikučių, nedidelį namelį. Sekmadieniais visi eitume į laikui suspenduojamos. Nieko nepadarysi, brolau, rei- bažnyčią, paskui į alaus barą. Mūsų dienos būtų ramios, kia dirbti dėl Lietuvos, tautos, Partijos ir BVP! Tiek vi- ir joks faras niekada neužsuktų į mūsų gūžtą.

Kaip matote, gerbiamoji, išsamiai aprašiau savo, sokių problemų, rūpesčių, ir visa tai reikia sutvarkyti, aukšto trisdešimtmečio bruneto, labai religingo ir fizišnes kas, jei ne aš, ir kada, jei ne dabar?!

Mano adresas ir telefonai irgi pasikeitė, bet tau jų kai bei psichiškai sveiko vyro, gyvenimą. Labai vertinu duoti negaliu, nes pats supranti, kad dabar aš priklau- vyresnes už save, materialiai aprūpintas moteris, todėl sau Lietuvai ir Tautai, o ne pavieniams asmenims. Li- manau, kad galėtume surasti bendrą kalbą.

Labai Jus gerbiantis – kime geruoju!

Kalinys Nr. 1473952“ Jonas Vaikaitis“

Nuteistasis rašo nepažįstamajai „Gerbiamoji!

Nors į pažinčių skelbimus žiūriu atsargiai, jūsiškis mane sužavėjo. Būtent apie tokią moterį svajoju visą gyvenimą. Nejaugi mano svajonėms nebus lemta išsipildyti?.. Esu garbingas ir sąžiningas žmogus, todėl nieko apie save neslėpsiu. Šiuo metu nepelnytai atlieku

Atrodo, laiškuose vienu atveju galima viską dėstyti atvirai, o kitu – interpretuojant savaip. Abu būdai geri, svarbu, kad adresatas savo pašto dėžutėje rastų tą mielą laiškelį, kuris suteiks jam džiaugsmo ir labai pamalonins.

Lietuvos katalikų žiniasklaida

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas.

Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams. www.vzb.lt

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 7/8 (226/227) / 2008 Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

Nuoširdžiai dėkojame!

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 19697 Tiražas 12 000 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte.

Indeksas – 5010 Šio numerio kaina atsiimant redakcijoje – 5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Dievo ir žmogaus artumoje...

Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti!

Jie gyvena, Viešpatie, tavo Artumo šviesoje.

Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumas juos išaukštino.

Ps 89, 16–17

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

Indeksas 5010 1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai