Artuma by Artuma

Artuma 2008 m. spalis

Lietuvos ganytojų laiškas Seimo rinkimams artėjant Brangūs tikintieji, Dievo dovana gyventi laisvoje demokratinėje Lietuvoje kiekvienam krikščioniui drauge reiškia atsakomybę už šalies ateitį ir pareigą dalyvauti valstybės valdyme. Rinkimų į Seimą išvakarėse norime Jums priminti, kad tai sunkesnė ir svarbesnė pareiga, nei nueiti į balsavimo apylinkę. Nusivylimas, teisėtas pasipiktinimas daugeliu tautos išrinktųjų verčia susivokti – taip atsitinka ir dėl mūsų pačių, rinkėjų, kaltės: abejingumo, gilesnio supratimo bei atsakingumo stokos. Reikia nuolat, tiek prieš rinkimus, tiek po jų, akylai stebėti politikus, o ypač – partijų nuveiktus darbus. Atskirkime pigų populiarumą, savigyrą ir dangstymąsi televizijų herojais nuo tvirtais moraliniais įsitikinimais grindžiamo valstybės ir bendruomenės stiprinimo. Atskirkime tuščią gąsdinimą sąmokslais ir priešrinkiminį dosnumą nuo pastangų sudaryti visiems geras sąlygas mokytis, sąžiningai užsidirbti ir oriai gyventi saugioje aplinkoje. Asmeninis atlaidumas nusidėjėliams neturi virsti naiviu užmaršumu, kuriuo piktnaudžiauja praeities dėmių, net vakar dienos melagysčių ir suktybių išsiginantys politikai. Apmaudas dėl patirtų skriaudų neturi virsti aklu kerštavimu valdžiai, kuriuo lengva pasinaudoti blogiems tikslams. Kuo labiau patys paisysime padorumo asmeniniame bei viešajame gyvenime, tuo labiau prisidėsime prie kūrimo tokios šalies, kokią regime ateities svajonėse. Turime pakeisti save pačius, jei norime, kad Seimas iš esmės pasikeistų. Tik Viešpats gali padėti mums įveikti savo žmogiškąjį silpnumą, suteikti išminties ir įžvalgumo, idant tinkamai apsispręstume ir paklotume gerus pamatus artimiausių metų šalies gerovei. Todėl spalio 5–12 d. skelbiame maldos ir susikaupimo aštuondienį, kurio metu pirmiausia tirkime savo sąžinę. Nuoširdžiai apsvarstykime, ar mūsų politinių sprendimų motyvai pagrįsti tiesa ir teisingumu, solidarumu su silpnaisiais ir atsakomybe už dvasinį tėvų paveldą. Prašykime Šventosios Dvasios apšviesti mus, mūsų vadovus bei visus piliečius ir vesti geriausio pasirinkimo keliu.

1. Tiesus žodis, drąsa atrasti ir įvardyti blogio šaknis visuomenėje vis retesni. Pažvelkime į savo sąžinę – ar mes vienijamės su tais, kurie nedviprasmiškai stoja gėrio pusėn, priešinasi dorovinei sumaiščiai. O gal, priešingai, baidomės aiškių principų ir apsisprendimų, nes jie gali būti „nepatogūs“, kliudyti vienadieniams interesams. Viešpatie, neleisk, kad iš mūsų širdžių būtų išstumta Dievo tiesa, kad prarastume Tavo duotą vidinį gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, dvasinę šviesą nuo pragmatizmo tamsos ir atpažinti už saldžių šypsenų slypinčią piktą valią. – Tave meldžiame, pažadink mus, Viešpatie. 2. Istorinė žeminimų patirtis ir dabartinis „stipriųjų“ kultas nustūmė asmens orumą prie mažareikšmių dalykų. Ar neužsimerkiame prieš panieką ir patyčias savo aplinkoje, ar visuomet ir visur jautriai palaikome žmogiškumą. O gal iškeičiame artimo meilės įstatymą į tolerancijos lozungą ir abejingai taikstomės su prigimtinės tvarkos griovėjais ir abstrakčių lygybių skelbėjais. Viešpatie, pripildyk mus savo meilės, kad visi Lietuvos žmonės, laikydamiesi

Tavo įsakymų, stengtųsi suprasti vieni kitus, padėti vieni kitiems ir puoselėtų kiekvieno, ypač silpnųjų, orumą. – Tave meldžiame, pažadink mus, Viešpatie. 3. „Pasaulio karas ir taika prasideda šeimoje“, – sakė pal. Motina Teresė. Kiekvienas prisideda prie šios taikos, kai atsigręžia į artimiausius žmones, kasdieniu meiliu rūpinimusi sutvirtina santuokinius pažadus. Ar nesuklaidina mūsų perspėjimai, esą dėmesys šeimai nuskriaus kitus. Pagalvokime, ar gali doras žmogus kliudyti pastangoms, kad būsimoji vaikų karta augtų mylinčių tėvų globoje. Viešpatie, atnaujink mūsų šeimose ištikimybę, aukos dvasią, kad visos šeimos gyventų taikoje ir meilėje, suteik gausios palaimos visiems tėvams, kad jie atliktų pareigas pagal Tavo įsakymus ir išauklėtų savo vaikus pagal Tavo, Dieve, norą. – Tave meldžiame, pažadink mus, Viešpatie. 4. Jau net kompiuteris tapo kasdieniu dalyku, tačiau tėvams vis baugiau leisti vaikus į mokyklą, kur neliko darnos ir pagarbos. Pasistenkime suvokti, kas nedrįsta imtis tikros švietimo ir mokslo pertvarkos. Ar palaikome sie-

kius, kad tėvai ir mokytojai sutartinai ugdytų jaunimą, kad šeimoje diegiamos vertybės nebūtų pajuokiamos vadovėliuose ir pamokose. Viešpatie, įkvėpk ugdytojams kantrybės ir nuoseklumo, stiprink jų autoritetą, tėvų ir mokytojų bendradarbiavimo dvasią, padėk mums visiems siekti darnos tarp žmonių žinojimo ir Tavo begalinės išminties. – Tave meldžiame, pažadink mus, Viešpatie. 5. Medicinos pasiekimai vadinami stebuklais, tačiau gyvybė vis mažiau branginama. Ar atremiame egoizmą ir tvirtai apsisprendžiame už gyvybę. Ar suvokiame, kad klastingos priklausomybės pagraužia pražydusius gyvenimus, kad alkoholis yra daugelio bėdų – skurdo, smurto, palaidumo – tikroji priežastis. O gal tik šaipomės iš pastangų atitolinti jaunimą nuo svaiginimosi pagundų. Viešpatie, neleisk niekam pamiršti, kad Tu vienas esi gyvybės davėjas, apsaugok mūsų tautą nuo vergavimo svaigalams ir palaidumui, suteik stiprybės kiekvienam, pasiryžusiam grumtis su priklausomybių demonais. – Tave meldžiame, pažadink mus, Viešpatie.

Laiškas skaitytojams 6. Daugelis mūsų kaimynų patiria materialinį stygių, kur kas dažniau – stokoja vidinės energijos, pasitikėjimo savimi, jėgų keisti profesiją ir gyvenimo būdą. Ar pastebime prislėgtą ir nusivylusį, ar suteikiame tai, ko jam labiausiai reikia – gal duonos, o gal padrąsinimo. Kantriai pasvarstykime, kuo skiriasi pašalpų dalytojai ir tie, kurie siekia iš tiesų solidarios bei darnios visuomenės. Viešpatie, tegul būna gyvas mumyse Tavo mokymas: „Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte“, kad mes žvelgtume į kiekvieną vargstantį, prislėgtą, vienišą kaip į Tave patį. – Tave meldžiame, pažadink mus, Viešpatie. 7. Iš nelaisvės metų paveldėti ar naujieji piktnaudžiavimai valdžia apkartina dažno piliečio gyvenimą. Kaip didinti pasitikėjimą tais, kurie atsakingi už šalies ir kiekvienų namų saugumą, už įstatymo viršenybę. Mąstykime, kokios politikų pastangos iš tiesų tramdo korupciją, o dar labiau – ar patys esame nepakantūs iždo vagystėms ir naudojimuisi tarnybine padėtimi. Viešpatie, saugok mus nuo abejingumo nusikaltimų, melo ir piktnaudžiavimo akivaizdoje, padėk suvokti, kad tik patys būdami principingi sukursime saugią aplinką ir įtvirtinsime sąžiningumo vertę. – Tave meldžiame, pažadink mus, Viešpatie. 8. Į visuomenės priekį, į TV ekranus veržiasi valdžios, žiniasklaidos, verslo, kultūros atstovai, tačiau retas liudija pasididžiavimą Tėvyne ir tikėjimu stiprinamą pilietiškumą. Paklauskime savęs: gal žavimės tais, kurie visus kritikuoja, o patys nepadaro nieko, kad gyvenimas taptų geresnis. Atraskime savyje nuolankumo, tarnavimo visuomenei dvasią ir atpažinsime kitus, ją turinčius. Viešpatie, visi šventi vyrai ir moterys mylėjo savo Tėvynę. Pripildyk ir mus tokios meilės, kad nuolat galėtume džiaugtis ir didžiuotis mūsų Tėvynės žmonėmis, kurie visi imtųsi sutelkto darbo Tėvynės pažangai. – Tave meldžiame, pažadink mus, Viešpatie. Lietuvos vyskupai

Mieli „Artumos“ bičiuliai, rašau šįsyk trumpą laiškelį, nes, kaip matote, Lietuvos vyskupai Jums siunčia tikrai išsamų ir kiek netradicinį priešrinkiminį laišką. Ganytojai šį kartą kviečia mus, sakyčiau, kiekvieną asmeniškai atlikti sąžinės patikrinimą, idant prisiimtume ne tik pilietinę, bet ir moralinę atsakomybę už Tėvynės bei savo pačių ateitį. Įsiklausykime ir veikime sąmoningai! Tačiau neišsigąskite, ši „Artuma“ ne vien apie rinkimus. Kaip galite spręsti iš viršelio, neužmiršome, kad spalis – Rožinio mėnuo; be to, turbūt pirmą kartą išsamiau Jums prabylame, jog tai – ir Misijų mėnuo. Na, o pagrindinę šio numerio diskusijų temą pasirinkome visai ne politinę, anei teologinę. Sugrįžę iš pajūrių, paežerių, sodų, daržų ar grybingųjų miškų, kaip leisime žvarbiąsias lietuviško rudens dienas? Ar susispiesime prie žydrųjų tv ekranų bei dar margesnių kompiuterių vaizdelių, ar šildysimės tikroje vienas kito artumoje?.. Taigi ir klausiame: ar šioje visuotinės kompiuterizacijos ir komunikacijos eroje labiau suartėjame, ar tolstame vieni nuo kitų?.. Vaisingo Jums skaitymo ir bendravimo! Darius Chmieliauskas

Turinys Credo

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gyvenimo centras ir šaltinis

Tautų apaštalas Paulius

Dalė GUDŽINSKIENĖ Žemiškieji Dangaus Karalienės namai 5 Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (IX) 7 Kronika Jonas MALINAUSKAS Jonas ŽEMAITAITIS Bažnyčios pulsas Katarzyna KORZENIEWSKA Bryanas BRADLEY Šiluva: šventėm, švenčiam ir dar švęsim Dr. Andrius NAVICKAS Ganytojai ragina būti Viešpaties bendradarbiais

Antanas SAULAITIS SJ Kad žmogus kitam liktų žmogumi 21 Jūratė KUODYTĖ Pažaiskime bendravimą

Zita VASILIAUSKAITĖ Protą apgausi, širdies – ne

Tomas Viluckas Laimė... interneto platybėse

Atokvėpio valandai 9

Giovannino GUARESCHI Baimė

Gero kino kampelis 11

Ramūnas AUŠROTAS Apie dvasinės patirties sudaiktinimą 29 Meno pasaulyje

Jūratė GRABYTĖ „Nesvarbu dydis, svarbu turinys...“ 14 Krikščionis iššūkių akivaizdoje

Petras MACKELA Palaimintasis Mykolas Sopočka

Jūratė TERLECKAITĖ Misijos: svarbiausią darbą atlieka Jėzus

Vanda IBIANSKA Antoninas Dvoržakas

Mandagumas mūsų kasdieninis Atsakome skaitytojams

Sveikata Telefonų ir kompiuterių poveikis

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Politinis bulviakasis

Viršelyje Švč. Mergelė Marija Rožinio Karalienė. Autorius nežinomas. XVII a. antra pusė. Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia

Artuma / 2008 m. spalis

Credo

Gyvenimo centras ir šaltinis Spalio kalendorius Spalis katalikams reikšmingas ir tuo, kad šį mėnesį Bažnyčia ragina apmąstyti savo tikėjimą Rožinio malda. Kai pirmoje rugsėjo pusėje minios piligrimų pėsčiomis, automobiliais, autobusais ir lėktuvais keliavo į Šiluvą švęsti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 m. jubiliejaus, vėl skambėjo krikščionims svarbiausia žinia: „Per amžius tebus garbinamas Dievo Sūnus!“ Marija visada rodo į savo Sūnų. Ji yra kelrodis ženklas. Kai „Sveika, Marija“ bus kartojama širdimi ar lūpomis, nepamiršk, kad šitų žodžių vėrinio centre yra „pagirtas tavo Sūnus Jėzus“. Jis – svarbiausias ir kiekvienos krikščionio gyvenimo dienos Asmuo.

Sekmadieniai Spalio 5-oji – XXVII eilinis sekmadienis. Krikščionys Jėzų vadina Mesiju, Kristumi, Pateptuoju, nes Jo istorijoje pastebi Raštų išsipildymą. Statybininkų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu. Nužudytasis yra gyvas. „Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 6–9). Spalio 12-oji – XXVIII eilinis sekmadienis. Dangaus karalystė yra kaip toji vestuvių puota. Visi yra kviečiami dalyvauti jaunavedžių džiaugsme, bet

tuo džiaugsmu pasidalyti gali tik tie, kas dalyvauja pokylyje. „O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes. Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen“ (Fil 4, 19). Spalio 19-oji – XXIX eilinis, taip pat Misijų sekmadienis. „Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“; kai kas sako, kad tai – vienintelis Jėzaus politinis pasisakymas. Bet dėmesio! Argi ciesorius – ne Dievo? „Malonė jums ir ramybė! Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo aki-

vaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (1 Tes 1, 1c–3). Spalio 26-oji – XXX eilinis sekmadienis. Meilė Dievui ir artimui – Jėzaus mokymo centras. Kiti paskui interpretuos šitą mokymą ir net pasakys: „Mylėk ir daryk ką nori“… Bet kas yra meilė, ką reiškia mylėti? „...jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur, ir mums jau nebereikia apie tai kalbėti. Žmonės pasakoja apie mus, kaip buvome jūsų priimti ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo, trokšdami tarnauti gyvajam, tikrajam Dievui ir laukti iš dangaus jo Sūnaus,

Kasdieniam Šventojo Rašto skaitymui 2008 m. spalis 1 T Job 9, 1–12. 14–16; Ps 88; Lk 9, 57–62 2 K Iš 23, 20–23a; Ps 91; Mt 18, 1–5. 10 3 P Job 38, 1. 12–21; 40, 3–5; Ps 139; Lk 10, 13–16 4 Š Job 42, 1–3. 5–6. 12–16; Ps 119; Lk 10, 17–24 5 S Iz 5, 1–7; Ps 80; Fil 4, 6–9; Mt 21, 33–43 (III sav.) 6 P Gal 1, 6–12; Ps 111; Lk 10, 25–37 7 A Gal 1, 13–24; Ps 139; Lk 10, 38–42 8 T Gal 2, 1–2. 7–14; Ps 117; Lk 11, 1–4 9 K Gal 3, 1–5; Lk 1, 69–75; Lk 11, 5–13 10 P Gal 3, 7–14; Ps 111; Lk 11, 15–26 11 Š Gal 3, 22–29; Ps 105; Lk 11, 27–28 12 S Iz 25, 6–10a; Ps 23; Fil 4, 12–14. 19–20; Mt 22, 1–14 (IV sav.) 13 P Gal 4, 22–24. 26–27. 31 – 5, 1; Ps 113; Lk 11, 29–32

14 A Gal 5, 1–6; Ps 119; Lk 11, 37–41 15 T Gal 5, 18–25; Ps 1; Lk 11, 42–46 16 K Ef 1, 1–10; Ps 98; Lk 11, 47–54 17 P Ef 1, 11–14; Ps 33; Lk 12, 1–7 18 Š 2 Tim 4, 10–17a; Ps 145; Lk 10, 1–9 19 S Iz 45, 1. 4–6; Ps 96; 1 Tes 1, 1–5b; \ Mt 22, 15–21 (I sav.) 20 P Ef 2, 1–10; Ps 100; Lk 12, 13–21 21 A Ef 2, 12–22; Ps 85; Lk 12, 35–38 22 T Ef 3, 2–12; Iz 12, 2–6; Lk 12, 39–48 23 K Ef 3, 14–21; Ps 33; Lk 12, 49–53 24 P Ef 4, 1–6; Ps 24; Lk 12, 54–59 25 Š Ef 4, 7–16; Ps 122; Lk 13, 1–9 26 S Iš 22, 20–26; Ps 18; 1 Tes 1, 5c–10; Mt 22, 34–40 (II sav.) 27 P Ef 4, 32 – 5, 8; Ps 1; Lk 13, 10–17 28 A Ef 2, 19–22; Ps 19; Lk 6, 12–16 29 T Ef 6, 1–9; Ps 145; Lk 13, 22–30

30 K Ef 6, 10–20; Ps 144; Lk 13, 31–35 31 P Fil 1, 1–11; Ps 111; Lk 14, 1–6 Spalį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Vyskupų sinodas padėtų Dievo žodžio tarnystėn įsitraukusiems ganytojams ir teologams, katechetams bei sielovadininkams drąsiai perteikti tikėjimo tiesą bendrystėje su visa Bažnyčia; misijų – kad šį misijoms skirtą mėnesį Popiežiškųjų misijų darbų ir kitos organizacijos kiekvienai krikščionių bendruomenei padėtų pajusti būtinybę savo malda, auka ir konkrečia pagalba dalyvauti visuotinėje Bažnyčios misijoje.

Credo Spalio 11-ąją Vilniaus arkivyskupijoje ir Šiaulių vyskupijoje – katedros dedikavimo metinių šventė, o katedrose – iškilmės. „Tai jis [Kristus] paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, Silvijos Knezekytės nuotrauka kad padarytų šventuosius tinkamus kurį jis prikėlė iš numirusių, – Jėzaus, tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymūsų gelbėtojo nuo ateinančios rūsty- mui, kol mes visi kaip vienas tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais bės“ (1 Tes 1, 8b–10). vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus Iškilmės, šventės ir minėjimai saiką“ (Ef 4, 11–13). Spalio 1-ąją minime šv. mergelę ir Spalio 15-ąją minime šv. mergelę Bažnyčios mokytoją Kūdikėlio Jėzaus ir Bažnyčios mokytoją Jėzaus Teresę ir Švč. Veido Teresę (XIX a.). „O, kad Avilietę (XVI a.). „...mes gavome ne jūs pakęstumėte truputėlį mano paikypasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią bės! Bet jūs ir pakenčiate. Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus Dvasią, kad pažintume mums suteiksužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, tas Dievo dovanas. Apie tai ir kalbame ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, – mergelę“ (2 Kor 11, 1–2). dvasiniais žodžiais aiškindami dvasines Spalio 2-ąją – Angelų Sargų minėji- tiesas“ (1 Kor 2, 12–13). mas. „Jis [Kristus] yra neregimojo DieSpalio 17-ąją – šv. kankinio vysvo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje kupo Ignoto Antiochiečio minėjimas ir žemėje, kas regima ir neregima, ar (II a.). „Kas gi mus atskirs nuo Krissostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštys- taus meilės? Ar vargas? ar priespauda? tės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir ar persekiojimas? ar badas? ar nuogujam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa mas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikojuo laikosi“ (Kol 1, 15–17). mi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes Spalio 4-ąją minime šv. Pranciškų lengvai nugalime dėlei to, kuris mus Asyžietį (XII a.). „...aš niekuo nesi- pamilo“ (Rom 8, 35–37). girsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Spalio 18-oji – šv. evangelisto LuKristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ ko šventė. „...Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesa(Gal 6, 14). loniką, Kreskas – į Galatiją, Titas – į Spalio 7-ąją – Rožinio Švč. MerDalmatiją. Vienas Lukas tėra su manigelės Marijos minėjimas. „...Dievas mi. Pasiimk ir atsivesk su savimi Morjį išaukštino ir padovanojo jam varkų, jis bus man naudingas padėjėjas“ dą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus (2 Tim 4, 10–11). vardui priklauptų kiekvienas kelis danSpalio 25-ąją Vilniaus arkivyskupiguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos joje ir Kaišiadorių vyskupijoje – bažlūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ nyčių dedikavimo metinių iškilmės. „... mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, (Fil 2, 9–11).

priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13). Spalio 28-oji – šv. apaštalų Simono ir Judo (Tado) šventė. „...jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje“ (Ef 2, 19–22). Ar Jėzus yra tinkamas būti svarbiausiu kiekvienos dienos Asmeniu? Kitiems galbūt ne, bet krikščionimis – būtinai. Tegu kalba apaštalas Paulius, kurio gimimo 2000 metų jubiliejų švenčiame: „Tegul niekas savęs neapgaudinėja. Jei kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė. Parašyta: Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje. Ir toliau: Viešpats žino išminčių mintis, kad jos niekingos. Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis! Viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 18–23). Tegul JIS būna Centras, į kurį krypsta visa mūsų veikla, ir šaltinis, iš kurio visa kyla. Kun. Artūras KAZLAUSKAS

Artuma / 2008 m. spalis

Credo

Tautų apaštalas Paulius

Paulius Arabijoje

Pagonių evangelizacijos pradžia

Tuoj po savo krikšto Saulius suskubo pasišalinti iš miesto triukšmo. Patyręs moralinį sukrėtimą, jis jautė būtinybę pabūti akis į akį su Dievu. Pats Paulius Laiške galatams rašo: „...neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir tada vėl grįžau į Damaską“ (Gal 1, 16–17). Taigi jis išvyko į Arabiją. Abejotina, kad ten patraukė apaštalavimo sumetimais – skelbti Jėzaus vardą iki žemės pakraščių; jis kantriai ir ramiai laukė Dievo jam skirtos valandos. Saulius paprasčiausiai norėjo ištirti savo sielą, apmąstyti Šventąjį Raštą, susikaupti Viešpaties akivaizdoje, įsiklausyti į vidinį balsą, skambantį raiškiau nei visi šio pasaulio garsai. Arabijoje jis praleido metus, galbūt dvejus. Niekas mums neatskleidžia šių rekolekcijų paslapties. Šv. Lukas nė žodžiu neužsimena apie Sauliaus buvimą Arabijoje, nors pastebi, kad jis dusyk lankosi Damaske. Vadinasi, kelionė į Arabiją natūraliai įsiterpia tarp šių apsilankymų. Grįžtantis į Damaską Saulius buvo pasirengęs ginčams. Jis pamokslavo vis tvirčiau, o bibliniai įrodymai darėsi neatremiami. Tai buvo ne vien liudijimas, bet ir išmintingas mokymas bei įkvėptas pranašo kalbėjimas. Nepajėgdami jam atsakyti, priešininkai nusprendė užčiaupti jam burną. Karaliaus etnarchas Aretas, papirktas šv. Pauliaus priešininkų, padėjo įvykdyti jiems savo keršto užmačias. Tačiau vietos krikščionims pavyko sužlugdyti sąmokslą: kai parsidavusios valdžios sargybiniai dieną naktį tykojo prie vartų norėdami jį užmušti, nakčia Saulius buvo nuleistas per sieną ant virvių pintinėje (plg. Apd 9, 23). Po šio pabėgimo jis nuvyko į Jeruzalę susitikti su Petru. Čia jo laukė naujos, šįsyk žydų helenistų, pinklės. Po penkiolikos dienų krikščionys turėjo jį nugabenti į Cezarėją ir iš ten išsiųsti į Tarsą. Nežinome, ką jis veikė apie trejus ketverius metus. Paskiau jis pasirodė Antiochijoje. Čia iš Tarso Paulių parsikvietė Barnabas, kad padėtų jam evangelizuoti šio didžio imperijos miesto krikščionis ir kitus jo gyventojus. Atsivertimų buvo tiek daug, kad Antiochijoje prasidėjo oficiali pagonių evangelizacija.

Po Stepono mirties keli nuo persekiojimų pabėgę krikščionys atvyko į Antiochiją ir ten skelbė pagonims žinią apie Jėzų Kristų. Norėdama sustiprinti gausius naujatikius, motininė Jeruzalės Bažnyčia pasiuntė į Sirijos sostinę vieną iškiliausių savo misionierių – Barnabą. Gali būti, kad Barnabas pažinojo Paulių nuo Gamalielio mokyklos laikų ir vėliau jį sutiko Jeruzalėje jau atsivertusį į krikščionybę; ko gero, dėl šios priežasties jis nuvyko į Tarsą ieškoti Pauliaus. Visus metus jie kartu sėjo Dievo žodžio sėklą ten, kur Apvaizda buvo jiems skyrusi. Tačiau Pauliaus įtaka kasdien stiprėjo. Kai reikėjo perduoti į Jeruzalę Antiochijos Bažnyčios surinktą

Šv. Paulius kalbasi su graikais ir žydais. Skobtinis emalis. Vinčesteris (Anglija), apie 1160 m.

šalpą Agabo išpranašauto bado aukoms, šiam reikalui buvo deleguoti Paulius ir Barnabas. Atvykę į Jeruzalę, jie čia nerado nė vieno apaštalo. Tai buvo Erodo Agripos sukeltų persekiojimų metas: Jokūbas Didysis savo tikėjimą Jėzumi paliudijo krauju, stebuklingai išsilaisvinęs Petras paliko miestą, o kiti išsisklaidė kas sau. Įvykdę užduotį, jiedu grįžo į Antiochiją. Apytiksliai tuo laiku (44 m. po Kr.) mirė persekiotojas, karalius Erodas. Kai Antiochijos Bažnyčia įsitvirtino, Dievo Dvasiai paskatinus buvo nuspręsta išsiųsti Paulių ir Barnabą apaštalauti tarp pagonių. Atrodo, kad Saulius buvo pavaldus Barnabui. Abu apaštalai savo kelionę pradėjo nuo Kipro salos, iš kur buvo kilęs Barnabas. Tada, kai įtikėjo salos prokonsulas Sergijus Paulus, jie pasikeitė vaidmenimis. Saulius, tapęs Pauliumi, ėmėsi vadovauti evangelinei pa-

* Tęsinys. Ankstesni šio ciklo straipsniai spausdinami š. m. „Artumos“ 7/8 ir 9 numeriuose.

Credo siuntinybei, o Barnabas su sau būdingu paprastumu bei kuklumu pripažino jam Apvaizdos patikėtą pašaukimą. Per šią pirmąją misiją pas pagonis Kipre įvykęs Pauliaus vardo pasikeitimas nėra jokia paslaptis. Nūdien tyrinėjant senovinius rankraščius išaiškėjo, kad daugybė asmenų turėjo du vardus – vieną vartojo tarp vietinių, kitą tarp romėnų. Tad ir Saulius, Romos pilietis, tuo laiku, kai užmezgė ryšius su romėnais, pasirinko lotynišką Pauliaus vardą. Daug svarbesnis yra pasikeitimas vaidmenimis: nuo šiol šis apaštalinis „karavanas“ vadinsis „paskui Paulių“. Seniau Barnabas turėjo viršenybę, dabar – priešingai. Yra keletas išimčių, bet jos tik išorinės ir lengvai paaiškinamos. Pavyzdžiui, Listroje likaoniečiai dėl Barnabo elgesio jam priskiria vadovo vaidmenį, o Jeruzalės susirinkime jis gauna žodį pirmasis, nes jo vardas yra pirmas laiške susirinkimui. Vis dėlto evangelistas Lukas, būdamas tik įvykių perpasakotojas, savo įžvalgose sukeičia vaidmenis vietomis, Pauliui visuomet priskirdamas garbingesnį. Po Kipro, pereidami Mažąją Aziją, misionieriai vieną po kito evangelizavo Antiochijos Pisidiją, Ikoniją, Listrą, Derbę. Ir pamokslauja jie visada tokiu pačiu būdu, įsikurdami sinagogoje, jei žydai ir į judaizmą atsivertusieji (vadinamieji prozelitai) sutikdavo juos iš-

klausyti. Kai prieš juos užsidarydavo durys arba kilus sumaiščiai juos išvydavo, tada kreipdavosi į pagonis. Dėl žydų intrigų ir sąmokslo evangelizuotojai buvo priversti palikti Antiochiją ir Ikoniją, Listroje Paulius vos nenumirė apmėtytas akmenimis. Derbėje kelias jiems buvo užtvertas, nes, užuot grįžę į Siriją tiesiu Kilikijos keliu, jie apsisprendė pasukti atgal tuo pačiu maršrutu ir evangelizuoti Pergę, kurią pirmiau tik perėjo, kol galiausiai Atalijoje sėdo į laivą, kad išplauktų į Antiochiją (plg. Apd 14, 19–27). Tad per ketverius ar penkerius metus jie įkūrė mažiausiai septynias krikščionių bendruomenes: dvi Kipre (Salaminoje ir Pafose), dvi frygiškoje Pisidijoje (Antiochijoje ir Ikonijoje), dvi Likaonijoje (Listroje ir Derbėje), vieną Pamfilijoje (Pergėje). Grįžę į Antiochiją, iš kurios buvo išsiųsti į misiją, jie pasakojo broliams, visai Bendrijai, ką Dievas nuveikė per juos, kaip pagonims buvo atverti tikėjimo vartai. Tai tapo įvykiu, kurio svarbos neįmanoma perdėti, nes šitaip pradėta užkariauti pasaulį. Drauge šiam užmojui iškilo didžiulis pavojus, ir Pauliaus darbai netgi galėjo likti neužbaigti. Bus daugiau Vertė Tomas VILUCKAS

Žemiškieji Dangaus Karalienės namai Priešais žmogų, išsirengiantį į kelią, Viešpats kartais atveria tokius horizontus, kuriuose gali susipinti netgi žemė ir dangus. Į tokią vietą Jadvygą K. GIEDRAITIENĘ, šiemet Vilniuje išleistos knygelės „Marijos nameliai Turkijoje“ autorę, ir atvedė pomėgis keliauti.

Ši vieta šalyje, autorę sudominusioje ne lietuvių pamėgtais paplūdimiais ar kitomis saulės nutviekstomis grožybėmis. Nors tolimo musulmoniško krašto iš pradžių visai nebuvo jos kelionių planuose, o ji pati daugiau kaip dešimtmetį gyvena Floridoje (svetur atsidūrusi po II pasaulinio karo), pirmąkart apsilankiusi vis grįždavo į nedidelę vietovę netoli Efezo, Solmissos kalnuose. Žvilgsnį patraukusios krikščionybės lopšiu tituluojamo Efezo apylinkės – tos pačios, kur, kaip teigia kai kurie istoriniai šaltiniai, po Jėzaus mirties su būreliu mokinių pasitraukė apaštalas Jonas, pasiimdamas ir Mariją. Bažnyčios istorikai sutaria, kad būtent čia prabėgo pa-

skutiniai Marijos gyvenimo metai nuošalyje nuo žmonių (tikriausiai už juos besimeldžiant), čia baigėsi žemiškoji jos kelionė (šaltiniai nurodo, jog mirė būdama 63 ar 73-ejų). Beje, Marijai buvo dedikuota ir neišlikusi bažnyčia Efeze. Švč. Mergelei daug dėmesio skyrė Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, 431 m. irgi vykęs Efeze ir suteikęs jai Dievo Motinos titulą (gr. Theotokos; po pirmosios Susirinkimo dalies buvusi surengta eisena su žibintais Marijos garbei). Iš viso to, kas liudija žemiškuosius Marijos žingsnius šiame krašte, nūdien belikę tik ,,Marijos nameliai“ (vien griuvėsiais pasitinka Efezas, kur trejus metus apaštalas Paulius skelbė Evangeliją Ma-

Antikinio Efezo griuvėsiai

žosios Azijos pagonims). Jie, stūksantys kalno viršūnėje, knygoje apglėbiami pagarbiu ir įdėmiu žvilgsniu. Suprantama, aplink įprastas turistinei vietai automobilių, prekybos šurmulys. Tačiau nuoroda prancūzų ir turkų kalbomis kviečia: „Ši vieta skirta maldai ir susikaupimui.“ Medžių alėjos pabaigoje – akmeninis namelis, primenantis šventyklą, ir... eilė keliauninkų, nekantraujančių apžvelgti

Artuma / 2008 m. spalis

Credo kelis jo kambarėlius. Didesniajame (koplyčioje) meldžiasi krikščionys, mažesniajame – musulmonai, taip pat gerbiantys Mariją. Prie namų – šaltinis ir... „Marijos vanduo“ – gaivinantis dvasiškai ir fiziškai trokštantį piligrimą. Ir, be abejonės, nuostabūs čia patiriami dalykai. Tarp jų – ir The Guardian, Associated Press išplatintas pranešimas: „2006 m. vasarą kilęs didžiulis gaisras

Stebuklai, minimi knygelės priede, toli gražu neapima visko, kas išties vyko ir vyksta šių namų ir ypač jų atradimo istorijoje. Tyla apie paskutinę Marijos gyvenimo vietą sudrumsta palyginti neseniai, tada, kai vienuolės stigmatikės Annos Catharinos Emmerich (1774– 1824) regėjimuose iškilo Marijos namų aplinka ir vidus, jos gyvenimo scenos. Regėjimus, Clemenso von Brentano surašytus knygoje „Šventos Mergelės gyvenimas“ (1880 m.), vėliau patvirtino prancūzo t. Julieno Gouyeto vadovaujamos paieškos Efezo apylinkėse, pasibaigusios namų griuvėsių atradimu vadinamajame Lakštingalos Mergelės Marijos namelis Efezo apylinkėje kalne. „Viskas sunaikino Solmissos kalnuose didžiu- buvo taip, kaip savo regėjimuose matė lį miško plotą ir priartėjo prie Marijos vienuolė A. C. Emerich. Mokslininkai namų. Vietos valdžia jau buvo įsakiusi buvo nustebinti tų regėjimų tikslumo. kunigams ir vienuoliams evakuotis. Ta- Surastas net židinys kambario centre, čiau neaišku kodėl, gaisras, plitęs iki pat kur Marija gaminosi valgį, ir tas pats namų, staiga sustojo, nepaliesdamas nė tekantis šaltinėlis. Tekantis vanduo nevieno juos supančių medžių.“ Vienoje derlingoje kalno viršūnėje jau savaime knygos nuotraukoje autorė įsiamžinusi laikomas neįprastu reiškiniu“, – rašo su turkų kareiviais, saugančiais šią krikš- J. K. Giedraitienė, medžiagą rinkusi iš čionių piligrimystės vietą. Tai irgi atrodo daugybės šaltinių anglų kalba. stebuklas, sėjantis žemėje dalelę ViešVis dėlto neiškart, aptikus istorinius paties minties apie žmonijos vienybę Marijos gyvenimo pėdsakus, namai tapo jo akivaizdoje. Kita vertus, iki 2004 m. malones liejančiu šaltiniu. Nors efeziečiai namai buvo vienintelė vieta Turkijoje, ir stengėsi kiek įmanydami namus išsaukur krikščionys ir musulmonai meldėsi goti, juos ilgai naikino laikas, lietus ir vėjas. Nutolę nuo pasaulio dėmesio, apsupti toje pačioje šventykloje.

ne visada draugiškai nusiteikusių vietos gyventojų, prižiūrimi mažos tos apylinkės krikščionių bendruomenės, jie dar ilgai buvo pasmerkti irimui ir nežiniai keičiantis tvarkytojams. Dabar tai gausiai lankoma piligrimystės vieta, patvirtinta Pijaus XII su visuotinių atlaidų pažadu. Vienaprasmiškų palankumo ženklų jai parodė ir kiti popiežiai: prie šių kukliųjų Marijos namų šv. Mišias per vizitą Turkijoje 1979 m. aukojo Jonas Paulius II, 2006 m. – Benediktas XVI. Visuotinio turizmo laikais Meryem Ana Evi – taip Marijos namai vadinami turkiškai – neatrodo nepasiekiami. Kita vertus, vien žinia apie juos, praskleista Lietuvos skaitytojams, iš kurių toli gražu ne visi išsirengia, ypač tolimaisiais, piligriminiais keliais, atveria galimybę darsyk pasigėrėti įstabia Viešpaties mintimi, ta pačia gija susiejančia atokiausius žemės lopinėlius, kiekvienam jų atseikėjančia prasmės. Šventumo aureolę pelniusios vietos, kad ir kur – Šventojoje Žemėje, Lurde, Fatimoje, Turkijoje ar... Lietuvoje – jos būtų išsibarsčiusios, savaip prabyla šios žemės keleiviams. Knygelė „Marijos nameliai Turkijoje“ skirta ne vien nenustygstantiems keliautojams. Patogumų išpaikintą šių laikų žmogų ji, kaip ir kuklusis Dangaus Karalienės žemiškasis būstas, skatintų ir savo gyvenime atrasti tai, dėl ko drauge su Marija būtų verta ištarti: „Didžių dalykų padarė man Viešpats“ (Lk 1, 49). Dalė GUDŽINSKIENĖ

Tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija

KRIKŠČIONIŠKOSIOS VERTYBĖS POSTMODERNIOJE VISUOMENĖJE Spalio 24 d. 10 val. Stasio Šalkauskio kolegijoje (Papilio g. 5, Kaunas) Išankstinė registracija tel. (8~37) 32 06 41, (8~37) 22 00 30 arba prieš konferenciją. Informaciją apie konferenciją galite rasti adresu http://www.ssk.lt, http://www.kolping.lt. Konferencijos dalyvio mokestis – 50 Lt.

Credo

Biblinė Rožinio slėpinių prasmė (IX) Kančios slėpiniai Kun. Danielius DIKEVIČIUS Šią Rožinio dalį sudaro penki slėpiniai: Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų sode, Viešpats Jėzus nuplakamas, Viešpats Jėzus vainikuojamas erškėčiais, Viešpats Jėzus neša kryžių ir Viešpats Jėzus nukryžiuotas miršta. Apie juos mes žinome iš evangelinių kančios pasakojimų. Turime 4 kanoninius Viešpaties Jėzaus kančios aprašymus: Mt 26, 36–27, 61; Mk 14, 32–15, 47; Lk 22, 39–23, 56 ir Jn 18, 1–19, 42. Kituose Naujojo Testamento raštuose irgi yra minimos arba bent daromos aliuzijos į Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį (pvz., Laiške žydams). Kančios pasakojimai – tai įtakingiausi visų laikų religiniai tekstai, tapę teologų, menininkų ir net politikų įkvėpimo šaltiniu. Netgi manoma, kad būtent nuo Jėzaus Kristaus kančios aprašymų ir prasidėjo krikščioniškas pasakojamosios literatūros žanras. Kitų Jėzaus Kristaus atliktų darbų aprašymai (pvz., išgydymai, demonų išvarymai ir t. t.) atsirado vėliau. Seniausias kančios aprašymas priklauso evangelisto Morkaus plunksnai. Šįkart plačiau panagrinėkime tik penktąjį – nukryžiuoto Jėzaus Kristaus mirties slėpinį. Apie kitus slėpinius vos trumpai teužsiminsime. Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų sode (plg. Mk 14, 32– 42). Jėzaus Kristaus malda Getsemanėje yra tobulos krikščioniškos maldos paradigma: Aba, Tėve <...> tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu... (14, 36–37). Viešpats Jėzus nuplakamas (plg. Mk 15, 15). Nuplakimu, kiek man žinoma, būdavo pradedamas nukryžiavimas (yra ir kitaip manančių). Auką apnuogindavo ir pririšdavo prie kolonos. Nuplakimui skirtas rimbas buvo vejamas iš odinių diržų, o prie jų, kad dar labiau skaudėtų, kareiviai pririšdavo kaulų gabaliukų arba alavo rutulių. Ne visi ištverdavo nuplakdinimo „procedūrą“, per kurią smarkokai nukraujuodavo. Jėzaus Kristaus laikais judaizmas irgi taikydavo nuplakdinimo bausmę, tačiau ne tokią žiaurią ir brutalią: smogti buvo galima ne daugiau kaip 40 kartų. Viešpats Jėzus vainikuojamas erškėčiais (Mk 15, 16–20). Po fizinio skausmo (nuplakimo) kareiviai bando sukelti moralinį skausmą. Iš tikrųjų tai apreiškia Jėzaus Kristaus misijos ir pašaukimo esmę: ...Jėzus <...>

ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14–15). Dievo karalystę turėtume suprasti dvejopai: kaip jo viešpatavimą ir kaip karaliavimą. Dievo viešpatavimas – tai jo istorinė sklaida visų žmonių naudai, o karaliavimas – būsimasis Dievo viešpatavimo padarinys. Todėl Dievo karalystė yra mįslingas santykis tarp jau ir dar ne. Antonijaus tvirtovėje, toje pačioje, kur, kaip spėjama, ir buvo plakamas bei vainikuojamas Jėzus Kristus, archeologai aptiko plokštę, vaizduojančią „karaliaus“ žaidimą. Kas pralaimėdavo, vaizduodavo karalių, o kiti jį išjuokdavo. Viešpats Jėzus neša kryžių (Mk 15, 20–23). Greičiausiai reikėjo nešti tiktai skersinę kryžmą (lot. patibulum). Antroji kryžiaus dalis – stulpas (lot. stipes) buvo iš anksto įkasamas į žemę nukryžiavimo vietoje. Golgotos kalnas driekėsi už miesto ribų. Nuo Antonijaus tvirtovės iki ten būta maždaug 500 m kelio. Golgotos, t. y. „Kaukolės vietos“, pavadinimas kildinamas arba nuo kalno panašumo į kaukolę, arba nuo Adomo – pirmojo žmogaus – palaidojimo vietos. Viešpats Jėzus nukryžiuotas miršta (Mk 15, 33–38). Romėnai kryžiaus mirtimi bausdavo dviejų kategorijų žmones: sukilėlius ir vergus pabėgėlius. Vieni ir kiti maištaudavo prieš nusistovėjusią politinę bei socialinę santvarką. Jėzus Kristus nebuvo nei politinis sukilėlis (šiandien pasakytume – teroristas), nei vergas. Tad kaipgi jį nubaudė kryžiaus mirtimi? Nejau evangelijos meluoja? Ne, jos nemeluoja. Jėzus Kristus tikrai buvo nukryžiuotas. Tai liudija net pagoniški šaltiniai (pvz., Tacitas, Plinijus, Svetonijus). Čia pacituokime seniausią ir vienintelį I a. (apie 90 m.) Juozapo Flavijaus liudijimą: ...Mūsų vadovai stojo prieš jį [t. y. prieš Jėzų], o Pilotas jį nuteisė mirti ant Kryžiaus (Antiquitates Judaicae). Bet kodėl vis dėlto kryžius? Romėnai negalėjo nukryžiuoti Jėzaus Kristaus dėl teologinių motyvų (pvz., dėl to, kad jis skelbdavosi esąs Jahvės sūnus). Žydų tautos seniūnai tai puikiai žinojo. Todėl ir sugalvojo politinius kaltinimo motyvus: „Jis – žydų karalius.“

Credo Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos (Mk 15, 33). Šeštai valandai atėjus – t. y. dvyliktai valandai. Jėzaus laikais dienos valandos buvo skaičiuojamos nuo mūsų šeštos valandos. Visą kraštą apgaubė tamsa – kodėl? Juk 12 valanda – vidudienis, karščiausias ir šviesiausias dienos metas. Saulės užtemimas? Gal... Tačiau evangelistui Morkui tai – antgamtinę priežastį turintis reiškinys. Tamsa čia atlieka dvejopą paskirtį: pirma, sutrumpina Jėzaus asmens orumo pažeminimo laiką (kadangi mirtis ant kryžiaus buvo labai žeminanti, o kalnas, kaip jau minėjome, stūksojo netoli miesto) ir antra, pabrėžia Jėzaus asmens svarbą (kituose rašytiniuose šaltiniuose tamsos motyvas irgi lydi žymių bei įtakingų žmonių, pvz., Adomo, Enocho, Romulo ir kt. mirtį). Iki devintos valandos – t. y. iki mūsų 15 val. Jėzaus agonija ant kryžiaus truko net 6 valandas (plg. Mk 15, 25). Nors nukryžiuoti žmonės paprastai nemirdavo taip „greitai“.

Artuma / 2008 m. spalis panašiai. Elijo motyvas Jėzaus Kristaus mirties scenoje nėra atsitiktinis. Jis primena Jėzaus krikštą, kurį, kaip žinoma, jam buvo suteikęs Jonas Krikštytojas – Senojo Testamento žadėtasis Elijas. Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“ (Mk 15, 36). Kempinę perrūgusio vyno – šis svaigusis gėrimas buvo naudojamas kaip nuskausminimo priemonė. Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią (Mk 15, 37). Atidavė dvasią – šį posakį turėtume suprasti dvejopai: kad Jėzus mirė ir kad perdavė Dvasią. Vėlgi turime aiškią aliuziją į krikšto aprašymą. Per krikštą ant Jėzaus nužengė Šventoji Dvasia. Tai buvo misijos įgyvendinimo pradžia. O štai dabar Dvasia pasitraukia nuo Jėzaus – misija baigta. Tačiau Dvasia ne tiktai pasitraukia. Dvasia yra perduodama. Kam? Žmonijai! Mums! Jos dėka mes tampame Dievo vaikais ir dieviškos prigimties dalininkais.

Devintą valandą Jėzus Jėzaus nukryžiavimas. Viduramžių miniatiūra garsiai sušuko: Elojí, Elojí, Tuo metu šventyklos užlemá sabachtáni? Tai reiškia: Mano Dieve, mano danga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mk 15, 34). (Mk 15, 38). Garsiai sušuko – didžiulę kančią išreiškiantys Šventyklos uždanga perplyšo – Šventyklos švenčiaužodžiai. sioji vieta, į kurią tik vieną kartą per metus galėjo įžengElojí, Elojí, lemá sabachtáni – Jėzus meldžiasi. Mal- ti aukščiausiasis kunigas, tampa prieinama visiems. Per da užrašyta aramėjų kalba. krikštą plyšo dangus ir pasigirdo balsas: „Šitas yra mano Tai reiškia – Jėzaus žodžius Morkus išverčia. Dau- mylimasis sūnus.“ Su Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryguma (gal net ir visi) jo Evangelijos adresatų buvo pa- žiaus mes visi tampame mylimais Dievo vaikais. gonys, taigi, manytina, nemokėjo aramėjiškai ir nežiŠimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis nojo visų žydiškų papročių. Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai – tai šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo pradinė 22 psalmės frazė. Jėzus meldžiasi Šventojo Raš- Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Šimtininkas – tas, kuris vadovavo 100 kareivių. to žodžiais. Tokia tradicija ir tarp žydų, ir tarp krikšStovėjęs priešais – priešais Šventyklos uždangą ar čionių išlikusi iki mūsų dienų. Kodėl būtent ši psalmė? Mat ji yra individuali rauda. O Jėzui tikrai ne juokai priešais Jėzaus kryžių? Nėra aišku. Kalbos požiūriu buvo galvoje. Tačiau ši psalmė yra ir vilties giesmė. Ji- teisingi abu variantai. Šitas žmogus buvo Dievo Sūnus – kančia nesutrukdė nai turi laimingą pabaigą. Jėzus baisiai kenčia, bet žino: Jėzuje Kristuje įžvelgti Dievo Sūnaus. Kryžius taip pat Dievas gelbsti teisiuosius. yra ženklas, išreiškiantis gerą estetinį Dievo skonį. Tik Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis pagalvokit, kaip atrodytų pagrindinis mūsų tikėjimo šaukiasi Elijo“ (Mk 15, 35). simbolis/ženklas, jeigu Jėzus Kristus būtų nunuodytas Jis šaukiasi Elijo – Elijo vardas ir Jėzaus tariamas dujomis ar numarintas elektra? kreipinys Elojí („mano Dieve“) net lietuviškai skamba

Kronika

Bažnyčios pulsas Vatikanas ir Visuotinė Bažnyčia Rugsėjo 14-oji turbūt buvo pati svarbiausia praėjusio mėnesio diena. Ta pačią dieną, kai popiežiaus atstovas – kardinolas Kelno arkivyskupas Joachimas Meisneris Šiluvoje aukojo Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų sukakties iškilmės Mišias, popiežius Benediktas XVI lankėsi Lurde ir minėjo garsiajai tenykštei šventovei pradžią davusių Mergelės Marijos apsireiškimų 150-ąsias metines. Marijos apsireiškimų Lurde sukaktis minima ištisus metus. Jubiliejiniai metai pradėti pernai, gruodžio 8 d., švenčiant Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę, ir bus užbaigti šiemet, gruodžio 8-ąją. Popiežiaus vizitas buvo vienas svarbiausių visos jubiliejinių metų programos renginių.

Kelionę Šv. Tėvas pradėjo pirmiausia užsukdamas į Prancūzijos sostinę Paryžių. Nors šis miestas jam nuo seno gerai pažįstamas ir artimas (kardinolas Ratzingeris nuo 1992 metų buvo vienos iš penkių Prancūzijos mokslų akademijų narys), išrinktas į Šv. Petro sostą, jau kaip popiežius, Prancūzijoje jis lankėsi pirmą kartą. Nepaprastai nuoširdus ir įspūdingas buvo atvykusio popiežiaus sutikimas. Prezidentas Nicolas Sarcozy, nusižengdamas protokolui ir tuo norėdamas kone demonstratyviai paliudyti ypatingą pagarbą Šv. Tėvui, asmeniškai

atvyko pasitikti jo į oro uostą. Dar įspūdingesnė buvo kalba, kuria jis sveikino popiežių prezidentūroje – Paryžiaus Eliziejaus rūmuose. Prieš keliolika, o gal ir vos prieš keletą metų, būtų buvę sunku patikėti, kad labiausiai laicistine Europos valstybe laikytos Prancūzijos vadovas taip palankiai kalba apie istorinį krikščionybės vaidmenį ir jos reikalingumą šiandien. Daug dėmesio ir komentarų sulaukė popiežiaus susitikimas su Prancūzijos intelektualais. Susitikimas vyko Bernardinų kolegijoje – XII a. pastate, buvusiame cistersų vienuolyne, kuriame kardinolas Jean-Marie Lustiger įkūrė Dialogo centrą. Šiame centre popiežius pasakė gana ilgą kalbą apie Vakarų teologijos pradžią ir Europos kultūros šaknis, labai įdomiai sugretindamas teologijos ir filologijos kilmę. Abi šios mokslo šakos išsirutuliojusios iš Žodžio meditavimo ir studijavimo. Kalbant apie Bernardinų kolegijoje vykusį popiežiaus susitikimą su intelektualais ir kultūrininkais, turbūt verta paaiškinti, kad paryEltos nuotrauka žietiškieji „bernardinai“ neturi nieko bendra su pas mus kitados gyvavusiu ir dar šiandien kai kur neišnykusiu papročiu taip vadinti pranciškonus (nuo šv. Bernardo Sieniečio). Prancūzai „bernardinais“ seniau vadino ne pranciškonus, bet cistersus (nuo šv. Bernardo Klerviečio). Paryžiuje popiežius taip pat susitiko su kunigais, vienuoliais, seminaristais. Didingosios Notre Dame katedros aikštėje jis bendravo su jaunimu. Paskutinis įvykis Paryžiuje buvo Mišios didžiulėje aikštėje prie Invalidų bažnyčios. Popiežius ragino Paryžiaus ir visos Prancūzijos gyventojus

ieškoti gyvojo Dievo, kuris Jėzuje apreiškė žmonėms savo veidą ir paragino taip mylėti kitus, kaip jis mylėjo. Dvi tolesnės kelionės dienas popiežius praleido Lurde, šiemet švenčiančiame Švč. M. Marijos apsireiškimų 150ąsias metines. Kaip ir kiti ypač gausūs šiųmečiai maldininkai, popiežius ėjo jubiliejiniu piligrimų keliu per pagrindines šv. Bernadetos gyvenimo vietas: aplankė bažnyčią, kurioje Dievo Motiną regėjusi šventoji buvo pakrikštyta, varganus jos gimtuosius namus, Massabielle grotą, kur apsireiškė Marija, taip pat koplyčią, kur Bernadeta priėmė Pirmąją Komuniją. Pirmąjį vizito Lurde vakarą popiežius taip pat dalyvavo įspūdingoje procesijoje su žvakėmis ir deglais. Pagrindinis vizito Lurde ir visos kelionės į Prancūziją įvykis buvo rugsėjo 14-ąją, sekmadienį, aukotos Švč. M. Marijos apsireiškimo jubiliejaus Mišios. Tą pačią dieną ir beveik tą pačią valandą popiežiaus pasiuntinys kard. J. Meisneris Šiluvoje aukojo Marijos apsireiškimo ten 400  metų sukakties iškilmės Mišias. Sveikindamas Lurdo piligrimus popiežius atkreipė dėmesį į simbolišką jubiliejaus minėjimo sutapimą su liturginiame kalendoriuje rugsėjo 14 d. švenčiamu Šv. Kryžiaus Išaukštinimu ir rugsėjo 15 d. minima Švč. M. Marijos Sopulingosios švente. Kryžius yra nepalaužiamos vilties ir didžiausios meilės ženklas. Lurde, pirmos ir tobulos Viešpaties Kryžiaus liudytojos Marijos mokykloje, krikščionys mokosi savo gyvenimo kryžiuose matyti šlovingą prisikėlusio Viešpaties Kryžių. Visame pasaulyje garsiausias ir gausiausiai maldininkų lankomas Lurdas, taip pat ir kitos daugiau ar mažiau pasaulyje žinomos šventovės, pasak Benedikto XVI, yra tarsi pravertos Dangaus durys, pro kurias patenka šviesos į mūsų kasdienį gyvenimą. Dėl to Mariją ir vadiname Dangaus Vartais.

Kronika Lietuva

Rugsėjo 6–15 dieną Šiluvoje švenčiaRugsėjo 1-oji, Mokslo ir žinių diena, mos Jubiliejaus iškilmės sutraukė per bažnyčiose buvo paminėta pamaldomis, 150 tūkst. maldininkų, į jas atkreipė skirtomis naujųjų mokslo metų pradžiai, dėmesį net pasaulio žiniasklaida. Verjose melstasi už mokinius, jų tėvus ir mo- tėtų pastebėti, kad didžioji nacionalinės žiniasklaidos dalis pakankamai apatiškytojus, studentus ir dėstytojus. Mokslo metai prasidėjo ir Vilniaus, kai reagavo į Jubiliejų, o tarptautinės Kauno bei Telšių kunigų seminarijos agentūros (Reuters, KAI, PAP, France auklėtiniams ir dėstytojams. Deja, pa- Press ir kt.) atsiuntė savo atstovus į šią šaukimų kreivė išlieka neaukšta, paren- šventę ir ją plačiai nušvietė pasaulio giamąjį Vilniaus seminarijos kursą šie- visuomenei. Kaip dažnai būna, neįvermet pradeda 4, Kauno – 5, o Telšių – 7 tiname to, ką turime čia pat... Jubiliejus sulaukė maldininkų ir garauklėtiniai. bingų svečių ne tik iš visų Lietuvos kamBeje, jau antri metai rugsėjo 1-oji šalyje yra diena be alkoholio, tądien negali- pelių, bet ir iš užsienio, tapdamas mūsų ma legaliai įsigyti svaigiųjų gėrimų. Tokio šalies Bažnyčios reprezentacija. Tam paapribojimo skeptikai turėjo pritilti, nes sitarnavo įvairiapusė ir turininga Jubiliemedikai ir teisėsaugininkai džiaugėsi, kad jaus iškilmių programa. Ryškiausias jos šįkart beveik nebuvo sulaikyta ar medi- akcentas buvo tai, kad Benediktas XVI kams pristatyta girtų paauglių ar šiaip paskyrė šiam Jubiliejui savo ypatingąjį piliečių. Akivaizdu, kad tokios drausmi- pasiuntinį kardinolą Joachimą Meisnerį, o pats popiežius tą sekmadienį dalyvavo namosios priemonės duoda vaisių. Marijos apsireiškimo 150 metų jubiliejaus iškilmėse Lurde. Popiežiaus legatas sakė, kad tądien Europoje buvo pastatytas maldos tiltas tarp Lurdo ir Šiluvos, sujungęs žemyno Rytus ir Vakarus. Vis dėlto labiausiai Jubiliejaus dvasią atskleidžia šio rengiAlgirdo Kazlos nuotrauka nio iniciatorius Kauno arkivyskupas Sigitas Rugsėjį sukako 15 metų, kai Lietu- Tamkevičius savo interviu tinklalapiui voje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. bernardinai.lt pasakęs: „Buvo be gaŠiai sukakčiai paminėti rugsėjo 6-ąją lo gera matyti per Jubiliejų daugybę Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centras žmonių, draugiškai ir ramiai nusiteikusurengė jaunimo maldos žygį ir aplan- sių, neskubančių, taikiai vaikštinėjančių kė Vilniaus šventoves, kuriose meldėsi šeimų su vaikais, žmonių, atliekančių Jonas Paulius II. Vėliau jaunuoliai prisi- išpažintį, adoruojančių Švenčiausiąjį jungė prie Kauno arkivyskupijos bei kitų Sakramentą, tiesiog besimeldžiančių. Lietuvos vietovių jaunimo ir pėsčiomis Juk be galo gražus tas pagaliau sustojęs keliavo iš Raseinių į Šiluvą, kur rugsėjo ir maldoje nurimęs žmogus, kuris kas7-ąją buvo pašventintas Jono Pauliaus II dienybėje gal irgi yra tik skubantis ir lepaminklas. Tad ir po mirties Karolis Voj- kiantis kaip daugelis iš mūsų.“ Ko gero, tyla lieka jaunimo įkvėpėjas. belieka pridurti, kad toks šventimas yra Žinoma, svarbiausiu ne tik rugsėjo, pats autentiškiausias ir vaisingiausias. Jubiliejaus džiaugsmą šiek tiek apbet ir visų metų Lietuvos Bažnyčios gyvenimo įvykiu tapo Švč. M. Marijos temdė žinia apie rimtai sušlubavusią apsireiškimo Šiluvoje 400 m. jubiliejus. kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveika-

Artuma / 2008 m. spalis tą. Medikų pastangų ir tikinčiųjų maldų dėka ganytojo sveikata pagerėjo, tad Lietuvos katalikai viliasi, jog jis netrukus sugrįš prie savo pareigų. Rugsėjo 12 d. LR Seimo rūmuose vyko konferencija „Smurtas visuomenėje: sprendimo būdai“, pranešimus skaitė Seimo narė Irena Degutienė, profesorė Danutė Gailienė ir tarpusavio santykių konsultantė iš Prancūzijos Marie Maquaire, ne pirmą sykį viešinti Lietuvoje. Viešnia ne tik nagrinėjo, ar yra galimybių išvengti smurto visuomenėje, bet ir pateikė praktinių būdų, kaip jį mažinti. Pagirtina, kad vis dažniau atsigręžiama į šią opią temą. Vilkaviškio vyskupijoje lankėsi katalikų pasauliečių misionierių bendruomenė iš Slovakijos „Rieka Života“ („Gyvenimo upė“). Jos nariai rugsėjo 9–15 dieną dalijosi tikėjimo džiaugsmu, jį liudydami paprastu gyvu žodžiu, kviesdami kartu šlovinti Dievą bendra giesme Kaune, Šakiuose, Lazdijuose, Vilkaviškyje, Prienuose, Marijampolėje, Alytuje. Gražu, kai prie vietos evangelizuotojų pajėgų prisideda ir bičiuliai iš svečių šalių. Kitas svečias iš užsienio, šįsyk iš Vokietijos, kun. Elmaras Busse rugsėjo 22 d. Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre dalijosi patirtimi susitikime „Santykiai šeimoje ir religinio gyvenimo praktika“. Svečias atstovauja Schoenstatt šeimų judėjimui, kuris yra paplitęs ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Vakarų Europoje. Norisi palinkėti, kad išsakytos įžvalgos padės sustiprinti mūsų šeimų bendruomeniškumo poreikį. Lietuvos Caritas ir VPU akademinės sielovados bendradarbiai rugsėjo 27 d. surengė antrąją tarptautinę konferenciją „Socialinė rinkos ekonomika kaip solidarios visuomenės bazė“. Ją vedė lektoriai dr. Norbertas Bliumas ir kun. dr. Kęstutis Kėvalas. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau galimybių susipažinti su Bažnyčios socialiniu mokymu, kuris, keičiantis mūsų visuomenės gyvensenai, darosi vis aktualesnis. Jonas MALINAUSKAS, Jonas ŽEMAITAITIS

Kronika

Šiluva: šventėm, švenčiam ir dar švęsim Iš gausių – garsių ar tylesnių, užrašytų ar mintyse tebedėliojamų – šiųmečių jubiliejinių Šilinių įspūdžių „Artumos” skaitytojams siūlome dviejų žmonių žvilgsnį „iš šalies” – ne lietuvių, tačiau aktyviai dalyvavusių šiose iškilmėse. Dr. Katarzyna KORZENIEWSKA, sociologė iš Krokuvos, puikiai kalbanti lietuviškai (beje, išvertusi į lenkų kalbą „Šiluvos piligrimo vadovą“), nuolat stebinti ir gerai pažįstanti mūsų šalies gyvenimą, Jubiliejaus iškilmes aprašiusi Lenkijos katalikų naujienų agentūrai KAI, rodžiusiai išskirtinį dėmesį Šiluvai prieš jubiliejų ir jo metu. Bryanas BRADLEY – jau dvylikti metai Lietuvoje gyvenantis amerikietis, nepriklausomas žurnalistas, apie Šiluvą paskelbęs straipsnių įvairiuose pasaulio leidiniuose, anksčiau buvęs Reuters agentūros korespondentas mūsų šalyje (turbūt ne be jo pagalbos ši, viena didžiausių pasaulyje, naujienų agentūra parengė net keletą vaizdinių reportažų bei tekstinių pranešimų iš Šiluvos jubiliejaus).

Katarzyna KORZENIEWSKA Pasibaigus Šiluvos jubiliejaus iškilmėms ir pirmam, karštam, įspūdžiui lyg ir ataušus, ateina metas palyginti. Žvelgiant laiko (praeities) ir erdvės (gretinant su kaimynais) požiūriais, reikėtų pasakyti, kad viskas vyko... normaliai. Žodžio „normaliai“ nereikėtų suprasti ta prasme, kuri jam būdavo primetama sovietmečiu. Sovietine leksika „normalia“ buvo vadinama padėtis, kada viskas vyksta lyg ir sklandžiai ir iš šalies nesimato, kad kažkas yra ne taip. Kita vertus, juk egzistavo požiūris, kad tikrovės girti nereikia, nes ji to tikrai nenusipelnė; kad iš principo negali būti „gerai“, o reikia tik džiaugtis, jeigu viskas „normaliai“. Šiųmečiai jubiliejiniai Šiluvos renginiai žymi šios šventovės atlaidų keitimosi ir atsinaujinimo – regis, bandytą užskleisti – etapą. Galima prisiminti, kaip praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje ten plaukė patriotiškai nusiteikusios minios. Paskui, apie 1995 m. ir po jų, šita nuotaika blėso, o didesnių atlaidų vietas (tarp jų – ir Šiluvą) gausiai pradėjo lankyti ir žmonės, kuriuos palankesni stebėtojai vadindavo „savotiškais“, o ne tokie palankūs –

„keistais“. Atlaidai pritraukdavo gausybę elgetų, asmenų, besiskelbiančių turint išskirtinės religinės patirties (netgi apsireiškimų!), kokių nors „stebuklingų“ vaistų pardavėjų, „liaudies“ dainininkų, nuolat traukiančių per dantį valdžią ir pan. Tuomet atvykdavo ir daugybė tokių, kuriems atlaidai – lyg keistenybių parkas, juose ieškota galimai įsislaptinusios pagonybės dvasios arba savito, nepakartojamo „išgyvenimo“. Po 2000 m. Didžiojo krikščionybės jubiliejaus Šiluvos atlaidai visuomenėje kaip ir buvo nustumti į paraštę tarsi siaurai suprasto, provincialaus, religinio gyvenimo apraiška. Jie kasmet būdavo „eiliniai“, o pastaraisiais metais atrodė gal ne tokie patrauklūs dėl ten vykstančių statybų. Atrodė, iš tautinės šventvietės Šiluva buvo tapusi vos ne dar vienu vietinės, geriausiu atveju – vyskupijos reikšmės „kermošiumi“, kurių šiaip nemažai Lietuvos žemėlapyje. „Normaliu“ sovietine lietuviška žodžio prasme. Jubiliejinės Šilinės, regis, parodė tikrąją Šiluvos padėtį ir vietą tarp kitų Lietuvos šventovių. Normalu, kad šalyje yra gyva tautinė šventovė, maža, provinciali ir nutolusi nuo sostinės. Tokia yra lenkų Čenstakava, slovakų Levoča, vengrų

Mariapočas, ar kroatų – Marija Bistrica... Kaip ir ten, Šiluvoje tikima atsitikusiais toje vietoje stebuklais, pamaldžiai einama keliais (aplink altorių, akmenį), atvažiuojama pasižiūrėti politikų ir visokių keistenybių, pasigrožėti atlaidų spalvingumu, tarp kitų išreikšti savo parapijos, kaimo, miesto, regiono išskirtinumą. Juk normalu, kad pėsčiomis ateinama ar atvažiuojama dalyvauti mišiose, kur ne tik nenusigiedama, bet dar ir gražiai pagiedama, atlikti išpažinties pas nepažįstamą kunigą (tai daug kam lengviau negu pas kleboną, pažįstamą nuo vaikystės), išgyventi minioje savotiško bendrumo, pagražinto viltimi, kad „gal ir mus parodys per televizorių“. 2008-ųjų rudenį švęstas Marijos apsireiškimo jubiliejus savo išskirtinumu ir iškilmingumu nustatė „normalumo“ standartą, kaip gali atrodyti ir vykti Šiluvos atlaidai. Ir šis standartas būtų ne tiek masto, kiek proporcijų: juose buvo vietos ir elgetoms, ir „kermošiaus“ pardavėjams, vietos ir labdarai, ir patriotiniams jausmams, ir politikams, ir žiniasklaidai, ir, svarbiausia, sielovadai (beje, ne tik švenčiant sakramentus, bet ir didžiulėje palapinėje, iškalbingai pavadintoje „Ką veikia Bažnyčia?“, per visą jubiliejų pristatant vyskupijų,

Artuma / 2008 m. spalis

Kronika katalikiškųjų bendruomenių ir institucijų kasdienę veiklą)... Normalu, kad per atlaidus ilgesnės eilės prie klausyklų, o ne prie prekybos kioskelių. Normalu, kad žmonės stovi dalyvaudami dvi valandas besitęsiančiose pamaldose užuot tuo metu sėdėję prie televizoriaus ar kasę bulves. Tikėkimės, kad taps normalu ir tai, kad rugsėjo pradžioje Lietuvos sostinė persikelia į Šiluvą. Kad tik orai geri būtų... be anomalijų.

Bryanas BRADLEY Maždaug prieš metus gavau vieno užsienio žurnalo prašymą parengti straipsnį apie Šiluvą, vietovę, kurią seniai žinojau egzistuojant Lietuvoje ir net buvau ją aplankęs, bet į kurią per 12 šalyje praleistų metų nebuvau kreipęs per daug dėmėsio. Tad pradėjau skaityti, rinkti medžiagą apie šventovę, kalbinti įvairiausius pašnekovus ir, turbūt svarbiausia, pats vėl apsilankiau Šiluvoje. Kaskart grįždavau su naujomis savo tikėjimo ir Marijos motiniško vaidmens Bažnyčios bei krikščionio gyvenime įžvalgomis ir, žinoma, su naujomis idėjomis straipsniams. O šių metų rugsėjį, per pagrindines Jubiliejaus iškilmes, šventovė tarsi pražydo, atsiskleidė visomis savo spalvomis ir gyvybe. Malonės liejosi visur ir visaip, nuo ilgų, nesibaigiančių eilių prie klausyklų iki nepaprastai gražaus abiejų pagrindinių sekmadienių oro. Neregėtos minios piligrimų, ir visų jų nuotaika buvo stebėtinai pakili. Tikrų tikriausia šventė. Netrūko ir kolegų žurnalistų iš užsienio, kurie tai kalbino garbingus organizatorius ir svečius, tai šnekučiavosi su jaunimu, atžygiavusiu pėsčiomis, tai filmavo ar fotografavo įspūdingas pamaldumo išraiškas. Paskui jie pranešė pasauliui, kad štai dar vienas Lurdas, apie kurį nedaug kas yra girdėjęs. Nežinau, kur „grybavo“ daugelis Lietuvos žiniasklaidos atstovų. Repor-

tažai, apskritai paėmus, buvo skurdoki, dažnai paviršutiniški, bent jau kiek man teko matyti. Tiesa, nacionalinė televizija ir radijas, kaip ir derėjo, tiesiogiai transliavo pagrindines apeigas, parengė informacinių, kultūrinių ir publicistinių laidų apie Šiluvą. Dar vienas kitas žurnalistas parengė įdomesnį straipsnį ar laidą. Tačiau didieji laikraščiai, kai kurie interneto portalai, kiti žiniasklaidos kanalai taip ir nesuprato, kad vyko kai kas didingo, didesnio negu dar vieni katalikiški atlaidai. Liko nepajutę kultūrinės bei dvasinės svarbos. Gal net nepastebėjo užsieniečių susidomėjimo? Netyrinėjo, neaptarė iki galo neišaiškintų Šiluvos istorinių aplinkybių: ar garsusis Marijos paveikslas tikrai buvo atrastas skrynioje, kaip mano dauguma tikinčiųjų (net ir popiežiaus legatas), ar jis buvo specialiai nutapytas Šiluvai po apsireiškimo, kaip leidžia manyti prieš kelerius metus atliktos studijos? Ką tikrai žinome apie stebuklus bei kitas ypatingas malones Šiluvoje, jų kiekį ir dažnumą bei pobūdį? Koks buvo konkretus Šiluvos indėlis į Lietuvos istorijos vingius, turint galvoje, pvz., grįžimą į katalikybę, tikėjimo bei tautinio tapatumo išsaugojimą carizmo laikais ir sovietmečiu, nepriklausomybės atkūrimą, išeiviją? Laukiau daug panašaus pobūdžio Lietuvos žiniasklaidos informacijos, bet labai mažai tesuradau. Tikrai buvo apie ką rašyti ar kalbėti. Nesuvokė,

atrodo, net galimos komercinės reikšmės, tarkime, jeigu užsienio piligrimai, po tokios tarptautinės reklamos, imtų plūsti į Šiluvą. Šiluvos dvasinis ir teologinis aspektas, mano manymu, taip pat gali duoti progą gerokai daugiau tyrinėti ir aptarti, kalbėti ir rašyti. Kokia turtinga toji Šiluva! Ji tokia paprasta kaip ją supantis kaimas, kaip Nazareto miestelis, o ir gili kaip dieviškas slėpinys. Per kiekvieną apsilankymą ten atrandu ką nors nauja. Dievo Motinos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejaus didžiosioms iškilmėms praėjus, man išlieka gyvas įspūdis, jog ši nuostabi šventė toli gražu nepasibaigė, o vos tik prasidėjo. Tai sakau ne todėl, kad šie ypatingi jubiliejiniai metai dar tęsiasi, nors taip ir yra; juk mums dar lieka visas Marijos garbei skirtas spalio mėnuo, o piligrimai iki pat Kalėdų gali pelnyti ypatingus jubiliejinius atlaidus. Tačiau ne tai turiu galvoje, o pojūtį, kad dar vos tik pradėjome suvokti ir tirti, koks be galo vertingas lobis yra paslėptas tuose Šiluvos laukuose. Mes, nelietuviai ir lietuviai, pasauliečiai ir ganytojai – drįsčiau pridėti net katalikai ir nekatalikai – dar ilgai ir vis daugiau galėtume džiaugtis, semdamiesi įkvėpimo ir Dievo malonės iš Šiluvos Marijos slėpinio gelmės.

Kronika

Ganytojai ragina būti Viešpaties bendradarbiais Dr. Andrius NAVICKAS Tradiciškai Lietuvos vyskupai prieš rinkimus laišku kreipėsi į šalies katalikus, siūlydami gaires kiekvienam iš mūsų. Paradoksalu, kad valstybėje, kurios 80 nuošimčių gyventojų save vadina katalikais ir nurodo, kad iš visų institucijų labiausiai pasitiki Bažnyčia, į hierarchų raginimus retai įsiklausoma. Skaudžiausias pavyzdys – 1992 metų rinkimai, kai absoliuti dauguma žmonių liko kurti Bažnyčios raginimui tęsti Sąjūdžio pradėtas reformas. Tai, beje, paskatino ir Bažnyčią iš naujo apmąstyti santykį su politiniu gyvenimu. Prieš rinkimus skelbiamuose laiškuose neįtaigaujama, ką reikėtų pasirinkti, bet siūlomi svarbiausi klausimai, į kuriuos turėtų atsakyti kiekvienas katalikas, atsakingai vertinantis savo pareigą tiesai ir teisingumui. Į kokius „laiko ženklus“ Lietuvos vyskupai atkreipia dėmesį prieš šiuos rinkimus? Pirmiausia į tai, kad mūsų motyvais per rinkimus negali būti kerštas, neviltis, pyktis, nes visa tai griauna, bet ne kuria. Kiekvienas iš mūsų yra Viešpaties bendradarbis, taip pat ir kuriant teisingesnę visuomenę. Šis kūrimas neapsiriboja vien biuletenio įmetimu į balsadėžę, bet reikalauja akylai stebėti politikus, aktyviai reikšti savo nuomonę ir, svarbiausia, paisyti padorumo asmeniniame bei viešajame gyvenime. Jei norime permainų politikoje, pradėti turime nuo permainų savo širdyje. Pastarasis raginimas turi tapti ne tuščia deklaracija, bet sąžiningu sąžinės ir širdies patikrinimu prašant Viešpaties stiprybės nugalėti nuodėmingas pagundas. Vyskupai pasiūlė ir konkretų būdą – maldos ir susikaupimo aštuondienį prieš rinkimus. Per jį paklauskime savęs, ar mūsų politinių sprendimų motyvai grindžiami tiesa

ir teisingumu, solidarumu su silpnaisiais ir atsakomybe už dvasinį tėvų paveldą? Ar mes vienijamės su tais, kurie nedviprasmiškai stoja gėrio pusėn, priešinasi dorovinei sumaiščiai? Ar neužsimerkiame prieš panieką ir patyčias savo aplinkoje, ar visuomet ir visur jautriai palaikome žmogiškumą? O gal iškeičiame artimo meilės įstatymą į tolerancijos šūkį ir abejingai taikstomės su prigimtinės tvarkos griovėjais ir abstrakčių lygybių skelbėjais? Ar suvokiame šeimos institucijos svarbą ir esame pasiryžę ją stiprinti? Ar palaikome siekius, kad tėvai ir mokytojai sutartinai ugdytų jaunimą, kad šeimoje diegiamos vertybės nebūtų pajuokiamos vadovėliuose ir per pamokas? Ar suvokiame, kad klastingos priklausomybės pagraužia pražydusius gyvenimus, kad alkoholis yra daugelio bėdų – skurdo, smurto, paAlgirdo Kazlos nuotrauka

laidumo – tikroji priežastis? Ar pastebime prislėgtą ir nusivylusį, ar suteikiame tai, ko labiausiai reikia – gal duonos, o gal padrąsinimo? Ar mes pripažįstame įstatymų viršenybę, net tada, kai mums tai nenaudinga? Ar netampame panašūs į skambančius cimbolus, aktyviai kritikuojančius viską, bet nieko nepadarančius, kad gyvenimas taptų geresnis, kad visuomenė būtų teisingesnė? Ar sugebame atsispirti blizgučių ir tuščių pažadų vilionėms? Ar turime savyje nuolankumo, tarnavimo visuomenei dvasios ir sugebame atpažinti kitus, kurie jos turi? Ganytojai kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, primindami Viešpaties raginimą brandinti Dievo karalystę čia ir dabar. Pradėti jau šiandien, pasitikint, kad tik tiesa išlaisvina, kad tik tas gyvenimas, kuris pastatytas ant tvirto Dievo Žodžio pamato, išlieka per amžius. Nesiteisinkime, kad nuo mūsų mažai kas priklauso, nereikalaukime, kad pirmiausia pasikeistų kiti, neturėkime iliuzijų, jog galima atrasti kokį nors politinį burtažodį, galintį akimirksniu išgydyti įsisenėjusias visuomenės žaizdas. Dievo dovana yra tai, kad gyvename laisvoje valstybėje – primena mums ganytojai. Deja, susitelkdami į tai, kas aplinkoje yra bloga, nebepastebime, kaip dosniai Viešpats apiberia mus malonėmis. Jos ne tik sustiprina, bet ir įpareigoja. Kurkime tą Lietuvą, kuri įkūnija Viešpaties jai skirtą svajonę. Jei Dievas su mumis, nieko nėra neįmanomo.

Artuma / 2008 m. spalis

Kronika

„Nesvarbu dydis, svarbu turinys...“ Jūratė GRABYTĖ „Nuo jėzuitų paveldo Lietuvoje nepabėgsi“, – šią taiklią t. Antano Saulaičio SJ pastabą ypač dažnai prisimename šiemet, minėdami Lietuvos jėzuitų provincijos įsteigimo 400 metų jubiliejų. Katalikų Bažnyčios atnaujinimas ir mokslo židinių steigimas, švietimas ir lietuvių kalbos puoselėjimas, teatras ir muzika, poezija ir istorija, fizika ir astronomija – kad ir kurią sritį paimtum, Lietuvoje ji vienaip ar kitaip bus susijusi su Jėzaus Draugija ir jos nariais – jėzuitais.

Įsikūrimas ir veikla Lietuvoje Pirmasis mūsų šalį ir jos sostinę Vilnių aplankęs jėzuitas buvo Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos bendražygis Alfonsas Salmeronas, 1555 m. lydėjęs popiežiaus legatą pas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovą, dar esant gyvam pačiam šv. Ignacui (Jėzaus Draugija įsteigta 1540 m.). Deja, tada jis nematė tinkamų sąlygų šiame krašte įsikurti jėzuitams. Pirmieji keturi vienuolijos nariai Vilniuje apsigyveno 1569 m. spalio 28 d., pakviesti vyskupo Valerijono Protasevičiaus. Po metų jėzuitų generolo sprendimu čia buvo įsteigta Collegium Vilnense Societatis Jesu, pirmoji tokio – gimnazijos – lygio mokykla Lietuvoje, 1579-aisiais išaugusi į Vilniaus akademiją – universitetą. Dabartinės Vilniaus jėzuitų gimnazijos istorija prasideda nuo šios kolegijos. Jėzuitai apskritai davė pradžią gimnazijos sampratai, 1599 m. išleidę Ratio studiorum – pasaulinio jėzuitų švietimo tinklo gaires. Matydami, kad uolus apaštalavimas padeda žmonėms priimti tikėjimą ir juo gyventi, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jėzuitai ir toliau atkakliai steigė mokyklas, misijų stotis, sakė pamokslus, rengė disputus, mokė katekizmo ir giesmių. Jų bendruomenei šiame krašte išaugus (narių buvo per 200), 1608 m. vasarį–kovą vykusioje Jėzaus Draugijos Generalinėje kongregacijoje nuspręsta įsteigti savarankišką Lietuvos provinciją

bei jos centrą Vilniuje, apimančią ne tik Lietuvą, bet ir Gudijos, Livonijos, Prūsijos žemes bei dalį Lenkijos. Provincijos jubiliejui skirtus renginius pradėjusioje parodoje, gegužės 21 d. atidarytoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje (veiks iki spalio 30 d.), tarp kitų originalių eksponatų rodomas XVIII a. pradžios žemėlapis gerai atspindi to meto jėzuitų veiklos užmojus LDK teritorijoje. Čia veikė Vilniaus ir Varšuvos profesų namai, naujokyno ir terciato namai Vilniuje, Vilniaus jėzuitų akademija, kolegijos Kaune, Pašiaušėje, Kražiuose, Nesvyžiuje, Gardine, Minske, Pinske, OrŠv. Ignacas Lojola ir šv. Pranciškus Ksaveras. Nežinomas dailininkas, XVIII a. Lietuvos nacionalinis muziejus

šoje, Slucke, Daugpilyje ir kitur. XVIII a. viduryje jėzuitų mokyklų tinklas sudarė LDK švietimo sistemos pagrindą. Iš viso tada Lietuvos provincijoje veikė 23 kolegijos, 7 rezidencijos, 35 misijos; jėzuitai dirbo 5 seminarijose, o jų pačių buvo per 800. 1755 m., prieš padalijimą į dvi atskiras – Lietuvos ir Mozūrijos – provincijas, narių būta net 1114. Lietuvos jėzuitų provincijai teko svarbi istorinė misija po 1773 m., popiežiui Draugiją uždarius. Anuomet carinės Rusijos jau užimtose Lietuvos ir Mozūrijos provincijų teritorijose popiežiaus dekretas nebuvo paskelbtas, ir jėzuitai tęsė veiklą. Čia ir toliau gyvavo Polocko bei Vitebsko kolegijos, kiti jėzuitų namai, buvo atidarytas netgi naujokynas, vyko kongregacijos. Vienuolijos centru tapo Polockas, jai paeiliui vadovavo trys lietuviai. Šiame krašte veikę jėzuitai tapo jungiamąja grandimi tarp senosios Draugijos ir atgaivintosios 1814 m. Galutinai iš caro valdomų žemių jėzuitai išvaryti 1820-aisiais.

Sugrįžimas ir sovietų okupacija Mūsų šalyje jėzuitų vienuoliją atkūrė t. Benediktas Andruška (1884–1951), į Jėzaus Draugiją įstojęs Vakaruose ir 1919 m. grįžęs į tėvynę. Jos veikla atgaivinta 1923 m. Kaune, padedant Vokietijos jėzuitams. 1936-aisiais įsteigta Lietuvos provincija, kuriai priklausė

Kronika Kauno jėzuitų gimnazija, vienuolijos namai Kaune, Šiauliuose, Pagryžuvyje, o nuo 1939 m. – ir Vilniuje. 1949 m. sovietų valdžiai vienuoliją uždarius, jėzuitai dirbo parapijose ir veikė pogrindyje: ugdė naujus narius, vadovavo rekolekcijoms, rengė Lietu-

Vilniuje įsikūrė prie Šv. Kazimiero, Kaune – prie Šv. Pranciškaus Ksavero, Šiauliuose – prie Šv. Ignaco bažnyčių, atkūrė Kauno ir Vilniaus jėzuitų gimnazijas, vėl įsteigė naujokyną, pradėjo dėstyti seminarijose ir kitose aukštosiose mokyklose, atgaivino jiems būdingą sielovadą. 400 m. jubiliejų mininti Lietuvos (nuo 1992 m. oficialiai vadinama Lietuvos ir Latvijos) jėzuitų provincija yra viena iš 90-ties Draugijos, turinčios per 19 tūkst. narių, provincijų ir priklauso Vidurio Europos asistencijai, kurioje dar yra VoJėzuitai Šiluvoje švenčia provincijos 400 m. jubiliejų kietijos, Šveicarijos, vos Katalikų Bažnyčios kroniką, plati- Austrijos bei Vengrijos provincijos. Deno religinę literatūrą. 1947 m. jėzuitas ja, šiuo metu Lietuvos provincija vienija t. Pranciškus Masilionis su keliomis tik 41 narį ir yra viena mažiausių Draumerginomis įsteigė naują, pritaikytą gijoje. Atrodytų, istorijos girnos negailesveikti pogrindžio sąlygomis, Eucharis- tingai sumalė šią galingų užmojų ir ištinio Jėzaus seserų kongregaciją. ties gausią provinciją. Tačiau rugpjūčio Jėzuitai neišvengė ir savo tautiečių pabaigoje ją lankęs naujasis vienuolijos lemties – net 17 jų buvo ištremta į Si- generalinis vyresnysis t. Adolfo Nicolás birą. Keli kunigai tremtiniai vėliau čia padrąsino jėzuitus ir jų bičiulius: „Mes grįžo savo noru ir toliau patarnavo lie- visi esame maži. Ir Jėzaus Draugija yra tuviams, vokiečiams bei kitų tautybių tik maža Bažnyčios tikintiesiems. Ypač savo veikla pasižy- dalis. Nesvarbu dymėjo t. Albinas Dumbliauskas. Kara- dis, svarbu turinys. gandoje jis įsteigė parapiją, vadovavo Evangelijoje yra graslaptam jėzuitų naujokynui. Tarp jo žus pavyzdys: sėglobotų jaunųjų jėzuitų – dabartinis kla maža, bet iš jos Novosibirsko vyskupas Juozapas Wert- išauga didelis medis. has ir kiti vokiečių kilmės Rusijos jėzui- Tačiau sėkla turi būti gyva. Provincijos tai; kai kurie iš jų mokėsi Lietuvoje. Atskyrus „geležinei uždangai“, Va- gyvastingumą parokaruose liko apie 30 jaunų jėzuitų. do tai, kaip jos nariai Draugijos paskatinti, jie susibūrė Čika- išgyvena savo pašaugoje, čia įsteigė namus, koplyčią, Jau- kimą, ar jie ištikimi nimo centrą, aktyviai apaštalavo tarp tikėjimo gyvenimui lietuvių išeivių, leido knygas ir žurna- ir ar sugeba numirti sau. Nors skamba lus. Užsienyje gyvenę lietuviai jėzuitai ir nepopuliariai, to reikia, kad galėtum turėjo provincijolą, ėjusį pareigas, kol kūrybingai ir atsidavęs kitiems sekti atsinaujino laisvi ryšiai su Lietuva. Kristumi. Gal ši jėzuitų bendruomenė ir maža, tačiau jei ji autentiška, nuoširdi, Šiandiena ištikima savo pašaukimui, įkvepia kitus. 1990 m. vasario 15 d. Lietuvos jėzui- Tai ją daro reikšmingą ir visai Draugijai. tų provincija oficialiai atkurta. Jėzuitai Svarbu ne dydis, o kokybė.“

Tai, kad negausus Lietuvos jėzuitų būrelis ištikimai puoselėja Draugijos steigėjo dvasinį paveldą ir kūrybingai jį perduoda kitiems, geriausiai paliudijo šiemet gegužės 31 d. Šiluvoje vykusi šv. Ignaco bičiulių šventė. Renginys, skirtas provincijos 400 metų jubiliejui paminėti, sukvietė per 800 žmonių, siejamų tos pačios šv. Ignaco Dvasinių pratybų patirties, vedamų to paties troškimo – kuo artimiau per Šventąjį Raštą, jį apmąstant šv. Ignaco pasiūlytu būdu, pažinti Jėzų ir sekti juo savo kasdieniame gyvenime. Jėzuitų dėka šv. Ignaco paliktomis dvasinio gyvenimo gairėmis šiandien vadovaujasi ne vien Eucharistinio Jėzaus seserys, bet ir į įvairias bendruomenes susibūrę pasauliečiai: kasdienėje tikėjimo kelionėje savo narius lydinti Lietuvos krikščioniško gyvenimo bendruomenė, suaugusiųjų religiniu švietimu besirūpinantis Gyvenimo ir tikėjimo institutas, rekolekcinis „Sutuoktinių susitikimų“ judėjimas, Kanos šeimų bendruomenė, išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“ bei vidinių žaizdų gydymo kelią siūlanti Gerojo samariečio bendruomenė. O kiek žmonių kasmet renkasi ignaciškąsias tylos rekolekcijas arba įsitraukia į keletą mėnesių trunkančias

Vynuogyno darbininkai didesnei Dievo garbei. Vilhelminos Riaubaitės nuotrauka

Dvasines pratybas kasdieniame gyvenime, turbūt niekas nėra suskaičiavęs... „Šv. Ignaco Lojolos pasiūlytas dvasinis kelias, padedantis Dievo ieškoti ir jo veikimą atpažinti per kasdienius įvykius, toks universalus ir pasauliečiams priimtinas dėl to, kad juo, dar būdamas pasaulietis, pirmiausia ėjo

Artuma / 2008 m. spalis

Kronika

pats šv. Ignacas,“ – paaiškina Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolas t. Aldonas Gudaitis ir priduria, jog metų pradžioje vykusioje 35-ojoje Generalinėje kongregacijoje vaisingas Jėzaus Draugijos bendradarbiavimas su pasauliečiais buvo iš naujo įvertintas atskiru dekretu, dar kartą pabrėžusiu, kad dabar daugelis jėzuitų užmojų labai priklauso nuo atsidavusių ir sumanių bendradarbių indėlio. „Dievas mus pašaukė sėti kartu, ir šio darbo imamės drauge. Tegul laikas, drauge praleistas Motinos Marijos prieglobstyje, sustiprina mūsų ryžtą atsiliepti į Jėzaus kvietimą ten, kur esame pašaukti,“ – kalbėjo jis susirinkusiems Šiluvoje. Čia dar kartą tenka grįžti prie evangelinio sėklos įvaizdžio, kurį jau minėjo jėzuitų generolas. Jei sėkla išlaiko gyvastį, duoda vaisių – galbūt ne visada regimą patiems jėzuitams, galbūt ir negalintį prilygti pirmykščiam jų veiklos mastui. Tačiau jei sakoma, kad išgelbėjus vieną žmogų išgelbstimas pasaulis, tai „gelbėti sielų“ savo bendražygius kvietęs Ignacas Lojola šiandien gali ramiai šypsotis pro ūsą nuo kokio rudens debesėlio: jo armijos pulkas mūšyje už sielas Lietuvoje kol kas nepralaimi...

Krikščionis iššūkių akivaizdoje Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje lankėsi tėvas ADOLFO NICOLÁS, naujasis Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis, juo išrinktas 35-ojoje Draugijos Generalinėje kongregacijoje šių metų sausį. 1936-aisiais Ispanijoje gimęs t. A. Nicolás į Jėzaus Draugiją įstojo 1953 m. Filosofiją studijavo Madrido universitete, teologiją – Tokijuje. 1967 m. čia priėmė kunigystės šventimus. Studijas tęsė Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. 1971 m. pradėjo dėstyti Tokijo Sophios universitete. Nuo 1978 iki 1984 m. vadovavo Pastoracijos institutui Filipinų sostinėje Maniloje. Iki 1993 m. buvo Jėzuitų kolegijos Tokijuje rektorius. Nuo 1993 iki 1999 m. – Japonijos jėzuitų provincijolas. Keletą pastarųjų metų vadovavo nedidelei jėzuitų bendruomenei Rytų Timore, buvo Rytų Azijos ir Okeanijos provincijolų konferencijos pirmininkas. 400 metų jubiliejų mininti Lietuvos jėzuitų provincija – pirmoji, aplankyta jo, kaip naujojo Draugijos generalinio vyresniojo. „Artumos“ skaitytojų vardu t. Adolfo Nicolás prašėme pasidalyti įžvalgomis apie šeimos situaciją šiandienos pasaulyje. Nuolat kalbame apie tai, kad Vakaruose šeima išgyvena krizę. Ar matote kokią nors išeitį iš šios krizės Jūs, žmogus, turintis ilgametę sielovados patirtį Rytų šalyse? Kaip ją įveikti galėtų padėti šv. Ignaco pasiūlytos dvasinio gyvenimo gairės, kuriomis pasauliečiai dabar itin domisi?

Spalio 9–10 d. Vilniuje Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1)

Tarptautinė mokslinė konferencija „JĖZUITAI LIETUVOJE (1608–2008 m.): GYVENIMAS, VEIKLA, PAVELDAS“. Pradžia 10 val.

Šeimos vertybių krizės negalime atskirti nuo bendros dvasinės krizės Europoje ir visame moderniame pasaulyje. Šeima nesusikūrė staiga. Sakyčiau, tai yra kūrybiškiausias per tūkstančius metų rastas atsakymas į žmonijos poreikį pratęsti save gyvenant bendruomeniškai. Ieškant šio atsakymo veikė ir Dievas, nes žmonės išbandė įvairius bendruomeninio gyvenimo būdus. Kad šeima išliktų, taip pat reikia tam tikros kūrybos, paremtos gyvenimą teigiančiomis vertybėmis, didžiuliu dosnumu ir atsidavimu, nes be to šeimos nėra. Būtina peržengti savanaudiškumą. Galbūt didžiausia šiandienos problema ta, kad siekdami ekonomikos augimo mes „pasiekėme“, jog žmonės tapo nebejautrūs gyvybei, paprastam grožiui, nuoširdiems tarpusavio santykiams. Man teko daug keliauti po Aziją ir Ramiojo vandenyno salas. Nuostabu pažinti paprastas ir mažas, dar ne perdėm modernizuotas, kultūras (Fidžį, Samoją, Tongą bei kitas Pietryčių Azijos šalis, Mianmarą ar Rytų Timoro kaimus). Mane

Kronika visada stebindavo ten gyvenančių žmonių dosnumas, tai, kaip jie vertina tarpusavio santykius. Šiuolaikiniuose miestuose to nebėra. Čia žmonėms nerūpi aplinkiniai, vieni kitiems esame anonimiški. Veikiami tam tikros propagandos, mes sėkmingai naikiname įgimtą dosnumo ir bendruomeniškumo jausmą, nes manome, kad tapdami idealiais vartotojais žmonės ras džiaugsmą materialiuose dalykuose. Tačiau įsigijus visus reikiamus prietaisus ir įrengimus iškyla klausimas: „O kas toliau?“ Mano manymu, ignaciškasis dvasingumas čia gali itin pasitarnauti ir padėti. Ne pamokslaudamas apie šeimos vertybes – tai sugeba daryti ir politikai, o padėdamas žmonėms atgauti vidinę ramybę, pajusti tikrą džiaugsmą, kylantį iš teisingų pasirinkimų. Žmogus ieško kažko gilesnio, prasmingesnio, bando suprasti, kas vyksta jame: ar aš galiu turėti viltį? ar galiu patirti vidinį džiaugsmą? Kaip tik čia į pagalbą ateina šv. Ignaco dvasinis palikimas, primenantis mums, kaip atpažinti Dievo valią. Ji neužrašyta ant sienų. Ją atpažįstame iš mus apimančio džiaugsmo ir vidinės ramybės. Tačiau kad tai iš naujo atrastume, privalome pasipriešinti vartotojiškai mąstysenai. Privalome sau atsakyti: ką renkamės – vartojimą ar žmonijos kūrimą? kaip pirkti ir parduoti neprarandant žmogaus? kaip išlaikyti pamatinį žmogiškumą? Tačiau dvasinis gyvenimas yra vidinis, o vartotojų visuomenėje gyvenimas sutelktas vien tik į išorę. Kaip tokiomis aplinkybėmis gyventi dvasinį gyvenimą?

Tai, ko gero, pats sunkiausias šiandienos klausimas. Visuomenė, ypač Europos ir Amerikos, yra vartotojų visuomenė, ir mes to nepakeisime, nes nevartojant neauga ekonomika. Dėl to iššūkis tampa dar sudėtingesnis: ar šioje padėtyje vis dar galime gyventi laisvai – vartoti, bet žmogišku mastu, tik tiek, kiek mums reikia, dalydamiesi su tais, kurie neturi nieko. Galbūt naujosios komunikacijos priemonės kaip tik gali padėti bendrauti, o ne nutolinti vienus nuo kitų – juk daugelyje šeimų televizija bendravimą pavertė minimaliu. Tad šiandien mums metamas naujas iššūkis: ką rinktis, kaip rasti tikrąjį džiaugsmą mums teikiantį vidinį gyvenimą, kad ne-

bejaustume poreikio skubėti prie televizorių. Žmonės nuolat (ar bent tada, kai nemiega) gyvena triukšme, ir laiko dvasiniam gyvenimui tiesiog nebelieka. Ne vien dvasiniam – net ir paprastam žmoniškam gyvenimui laiko nelieka. Anksčiau žmonės skirdavosi tik perkopę penktąją dešimtį. Dabar išsiskiriama per pirmuosius penkerius santuokos metus. Kodėl? Todėl, kad sutuoktiniai nebendrauja. Po poros metų jiems iškyla klausimas – ar tai viskas? Ar santuoka tik tiek tegali pasiūlyti? Labai liūdna, nes mes prarandame žmoniškumą, ne tik dvasingumą. Šv. Ignaco paliktos dvasinio gyvenimo gairės padeda priimti teisingus sprendimus, nors jie ir nėra patys lengviausi. Lengviausia sėdėti priešais televizorių. Bet gal verčiau prisėsti ir pasikalbėti su žmona ar vaikais, gal paskaityti knygą ar pamąstyti, kaip aš gyvenu? Ir visai ne dėl to, kad kunigas sako, jog viena ar kita yra blogai, bet dėl to, kad man pačiam reikia ko kito. Apsispręsti kartais nelengva, nes žmonės linkę rinktis ne tai, ko jiems reikia, bet tai, ką primeta kiti. O šv. Ignacas primena: „Tu privalai pasirinkti pats.“ Kaip krizės ištikta šiandienos vartotojų šeima gali ugdyti dvasinius pašaukimus, kurių pas mus nuolat mažėja?

Pagrindą pašaukimams, be abejo, tradiciškai duoda šeima. Dauguma mūsų dvasinių pašaukimų – iš gausių šeimų, kuriose tvyrojo dalijimosi, bendravimo, atvirumo atmosfera. Tačiau kiekvienas vaikas augdamas anksčiau ar vėliau ima mąstyti ne tik apie tėvus, bet ir apie mokytojus, galbūt – kunigą, seserį vienuolę arba kaimyną, kuriuo žavisi kaip žmogumi, koks pats norėtų tapti, o tai yra puikus pašaukimo šaltinis. Mane tapti jėzuitu paskatino mokytojų jėzuitų pavyzdys – jie buvo išsilavinę, draugiški, išties laimingi žmonės. Pažįstu japonų, priėmusių krikštą ne todėl, kad būtų supratę, ko mokė kunigas, bet vien dėl to, kad jis jiems atrodė geras žmogus. Jei krikščionybė žmones padaro tokius, aš irgi noriu toks būti. Dabar, kai šeimos itin mažos, savaime suprantama, turime mažiau pašaukimų, bet Dievas nepaliauja belstis į žmonių širdis ir kai kurios kongregacijos pašaukimų sulaukia. Noriu tikėti, kad Europa iš naujo atras šeimos vertybes, kad ta krizė tėra laikina. Laimei, Dievas veikia daugybe žmonėms nežinomų būdų, ir mes to negalime kontroliuoti. Kalbėjosi Jūratė GRABYTĖ

Artuma / 2008 m. spalis

Kronika

Palaimintasis Mykolas Sopočka „Įtikėti Dievo gailestingumu skirta ne kam kitam, o man“

Rugsėjo 28-ąją Balstogėje (Lenkija) vyko šv. Faustinos nuodėmklausio ir dvasios vadovo Mykolo Sopočkos beatifikacija. Sesers Faustinos vizijų ir apreiškimų įkvėptas, o ir savo gyvenime matydamas daugelį Viešpaties gailestingumo ženklų, kunigas M. Sopočka tapo ištikimas Dievo gailestingumo tiesos skelbėjas. Jis gyveno šia tiesa ir skelbė ją kitiems daugybėje savo paskaitų, pamokslų, straipsnių, brošiūrų bei knygų; kalbėjo apie Dievo gailestingumą, pasilenkiantį prie žmogaus skurdo, ieškantį susitikimo su juo, apie Viešpaties Gailestingumo laiką, kuriuo turime naudotis, kol ateis Teisingumo laikai.

Perduoti žmonijai Gailestingumo malonės žinią Jėzus pasirinko seserį Faustiną, o pagalbininku jai įvykdyti Jėzaus išsakytus raginimus – ištikimą savo tarną kun. Mykolą Sopočką. Devyndarbis Vilniaus kunigas, be daugybės kitų pareigų, buvo ir Dievo Motinos gailestingumo vienuolijos nuodėmklausys. Štai kaip jis prisimena savo susitikimą su seserimi Faustina: „...į bažnyčią sugužėjo pulkelis seserų iš Dievo Motinos gailestingumo vienuolijos. Viena jų, rudaplaukė ir strazdanota, staiga ėmė šypsotis ir vos pradėjusi išpažintį pranešė mane seniai iš matymo pažįstanti, kad privalau būti jos dvasios vadovu ir skelbti pasauliui Dievo gailestingumą. Po to ji kalbėjo, jog yra įpareigota nutapyti Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, tačiau tapyti nemokanti...“ Vienuolės išpažintys vis ilgėjo, o per jas Jėzus vis įsakmiau ragino įsitraukti į Jo gailestingumo skleidimo darbą ir patį M. Sopočką. Kad galėtų ramiai išanalizuoti sesers Faustinos pasakojimus, kun. Mykolas paprašo jos viską užsirašinėti. Taip šio kunigo dėka nūnai turime tokį reikšmingą ir nepaprastai vertingą didžiosios XX amžiaus mistikės šv. Faustinos dokumentą – Dienoraštį. Gilindamasis į vienuolės tekstus, ir pats M. Sopočka pamažu ėmė žengti keliu, kuris vėliau jam tapo vienintelis. 1934 m. birželį kun. M. Sopočkos pastangomis, už jo pinigus ir netgi jam pačiam pozuojant buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. „Per šį paveikslą sieloms teiksiu daug malonių, todėl tegul jis būna prieinamas kiekvienai sielai“ (Dien., 570). Jėzus ragino, kad paveikslas būtų viešai gerbiamas, o Atvelykio sekmadienis paskelbtas Gailestingumo švente. Jau per 1935 m. Atvelykį Aušros Vartuose kunigas Mykolas sakė pamokslą apie Dievo gailestingumą, ir kaip šio

pamokslo iliustracija šoniniame koplyčios lange šalia Gailestingumo Motinos paveikslo buvo išstatytas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas. 1936 m. M. Sopočka parašo ir Vilniuje išleidžia pirmąją knygelę – teorinę-praktinę studiją „Dievo gailestingumas“; ant jos viršelio pirmą kartą išspausdinama spalvota Gailestingojo Jėzaus paveikslo reprodukcija. 1937 m. Krokuvoje išleidžia ir parvežęs į Vilnių plačiai paskleidžia Dievo Gailestingumo vainikėlį. Šią maldą seseriai Faustinai 1935 m. rugsėjo 13–14 d. Jėzus padiktavo Vilniuje Dievo Motinos gailestingumo vienuolyne (dabar Memorialinis piligrimų ir maldininkų centras šv. Faustinos namelis; V. Grybo g. 29a). Paskutinį Jėzaus prašymą ses. Faustinai – įkurti Gailestingojo Jėzaus seserų vienuoliją – kun. Mykolui pasisekė išpildyti tik 1944 m. lapkritį Vilniuje. Šiedu žmonės – ses. Faustina ir kun. M. Sopočka – buvo Viešpaties pasirinkti įrankiai skelbti pasauliui Jo Gailestingumo žinią. Jie buvo pašaukti dirbti greta, vienas kitam padėdami. Labai dažnai kun. Mykolo lūpomis Jėzus patvirtindavo tai, ką sesuo Faustina jau būdavo girdėjusi savo viduje. „Tai yra kunigas pagal mano širdį, man patinka jo pastangos. <...> Per jį sėju paguodą kenčiančioms, išvargintoms sieloms; per jį man patinka paskelbti savo gailestingumo garbę, o per šį gailestingumo darbą prie manęs priartės daugiau sielų, negu jis dieną ir naktį iki pat gyvenimo pabaigos duotų išrišimą, nes taip jis dirbtų tik iki gyvenimo pabaigos, o dėl šio darbo dirbs iki pasaulio pabaigos“ (Dien., 1256). Petras MACKELA

Memorialinio piligrimų ir maldininkų centro šv. Faustinos namelio kuratorius P. S. Honorarą skiriu Dievo Gailestingumo paramos fondui.

Kronika

Misijos: svarbiausią darbą atlieka Jėzus Ar žinote, kad spalis Bažnyčioje – tai ir misijų mėnuo, o trečiąjį šio mėnesio sekmadienį liturginis kalendorius kasmet kviečia švęsti Misijų dieną? Ar mums tai kuo nors aktualu? Ar tai gali būti kaip nors susiję su mumis, su Lietuva?.. 1995 m. Zarasų r. Baltriškėse apsigyveno keturi Tiberiados bendruomenės (1979 m. Belgijoje įkurta kunigo Marko, artima šv. Pranciškaus dvasingumui) broliai. Brolis Juozapas pirmasis 1991-aisiais susipažino su Lietuva, daug nuveikė, kad bendruomenė įsikurtų ir taptų vienu dvasinio gyvenimo, jaunimo traukos centrų. Atgaivą teikia čia rengiamos jaunimo ir šeimų stovyklos, vaikų savaitgaliai, maldos grupės, lankomos parapijos, mokyklos, šeimos. Stengiamasi padėti nuo alkoholio ir narkotikų priklausomiems žmonėms. Mažai kam girdėtos Baltriškės tapo prisikėlimo, vilties, perėjimo iš mirties į gyvenimą žeme. Br. Juozapas, nuo 2004-ųjų kartu su trimis Tiberiados broliais belgais misionierišką veiklą tęsiantis Konge ir trumpam iš ten atskridęs į Lietuvą, pasidalijo savo mintimis. Prašytume papasakoti apie tenykštes sąlygas.

Mūsų bendruomenė įsikūrusi prie gana didelio Kikvito miesto (400 tūkst. gyventojų), dėl įvairių priežasčių neturinčio nei vandens tiekimo, nei elektros. Vandenį kikvitiečiai semiasi iš šaltinių, gyvena labai skurdžiai. Didžiuma jų krikščionys, jėzuitų evangelizuoti prieš 100 metų. Pirmasis mūsų tikslas – gyventi tarp vietinių, atverti jiems ausis ir akis. Kai atvykome, Konge jau buvo 10 šv. Damijono maldos grupių ir 200 narių jaunuolių. O kaip jie susipažino su Tiberiada, pasauliečių šv. Damijono maldos grupėmis?

Trys Tiberiados broliai, 1995 m. dalyvavę Pasaulio jaunimo dienose Filipinuose, susipažino su Kongo vyskupų konferencijos atstovu, šeimos žmogumi, kuris susidomėjo mūsų dvasingumu ir maldos grupėmis. Grįžęs papasakojo vyskupams, ir Kinšasos vyskupas Bulatameri pakvietė mus. Keletas jaunuolių galvojo apie vienuolystę, norėjo stoti į mūsų bendruomenę arba tapti kunigais. Mums pasirodė svarbu apsigyventi Konge. Po dvejų metų čia jau buvo kelios maldos grupės. Atvykę pamatėme ne visai dvasingas tenykščių jaunuolių intencijas. Beveik visi tikėjosi mūsų padedami ap-

sigyventi Kinšasoje, o paskui patekti į Belgiją, t. y. pabėgti nuo sunkios ekonominės padėties Konge (jo rytuose tebevyksta karas, Kikvito regione šiek tiek ramiau) ir apsigyventi Europoje. Daug jaunuolių trokšta melstis, bet šiuos motyvus reikia išgryninti. Ir tai – mūsų darbas. Per jų Mišias (2–3 valandų) šokama, grojama tamtamais, giedama. Tai lobis, kurį praradome Europoje. Kita vertus, iš ilgos, 2 tūkst. metų mūsų Bažnyčios patirties jie gali išmokti tylios maldos, adoracijos, suprasti, jog tikėjimas yra ne vien jausmai, bet ir dvasinis gyvenimas. Jiems teikiame intelektualių žinių ir maldos gyvenimo patirties. Kaip kongiečiams sekasi perimti Tiberiados patirtį? Ar atsiranda pašaukimų?

Jie itin atviri bet kokiam dvasingumui, geba greitai prisitaikyti, pritapti kitoje kultūroje, išmokti svetimos kalbos (šalis turi dvi oficialias kalbas ir daug dialektų). Žmonės pasižymi puikia girdimąja atmintimi. Ten gyvendami stengiamės rodyti pavyzdį. Jaunuoliai mato, kaip gyvename, dažnai mus aplanko, padirba. Pakviečiame juos į koplyčią ar bažnyčią pasimelsti. Čia nėra muzikos, tamtamų, lieka melstis tyloje ir tai stipriai paveikia. Jiems nuostabu, kad

Brolis Juozapas su Kongo vaikais

priešais Švč. Sakramentą meldžiamės ištisas valandas ir sakome: „Jėzus gyvas monstrancijoje.“ Labiau pavyzdžiu nei žodžiais galime patraukti, sudominti, o svarbiausią darbą atlieka Jėzus. Bendruomene domisi daugelis, bet didžiuma, kaip sakiau, tiesiog nori išsigelbėti, nes gyvenimas kaimuose be galo sunkus. Neretai jaunuoliams vienintelė išeitis – rinktis vienuolystę. Mūsų bendruomenė kol kas maža, dar nešnekame vietos kalba, nepažįstame kultūros, tad atsargiai renkamės jaunuolius. Jiems siūlome praleisti pas mus vieną kitą pusdienį, padirbėti darže. Kol kas negalėtume priimti nei vieno kandidato į vienuolius. Kaip konkrečiai apaštalaujate, prisidedate prie šalies pažangos?

Broliai Benediktas, Kirilas ir Paskalis sėkmingai baigė aukštąsias studijas Belgijoje. Kikvite yra 17 moterų ir 7 vyrų vienuolijos. Beveik visi jų nariai dirba Kongo ligoninėse arba švietimo įstaigose. Šalyje trūksta mokytojų, nes vietiniai, išsimokslinę Europoje, dažniausiai ten ir pasilieka dėl didesnio

Artuma / 2008 m. spalis

Kronika uždarbio. Ne viena bendruomenė patikėjo mums vadovauti vienuolių rekolekcijoms. Apaštalaujame ir dirbdami su vaikais. Dėl skurdo nedaugelis jų lanko mokyklą, tad šeštadieniais popiet su jais bendraujame, žaidžiame, katechizuojame. Gausėja lankančių šiuos

nemokamus užsiėmimus. Kinšasoje, kur geresnės sąlygos gyventi ir mokytis, turime 4 maldos grupes (40 jaunuolių). Ieškome Belgijoje šeimų, kurios paremtų nepajėgiančius už mokslą susimokėti afrikiečių vaikus. Kikvike ketinome lūšnelėse įvesti elektrą, vandenį. Deja, teko atsisakyti, nes paaiškėjo, jog tai sukeltų daugiau rūpesčių, pavydo ir nebeliktų galimybės susitikti. Afrikoje prie vandens šaltinių, kurie primena aprašytuosius Senajame Testamente, susirenkama pabendrauti, pasikeisti naujienomis, spręsti konfliktų. Taigi tenka palaukti, kol vietiniai, neįpratę prie vandentiekio, jo panorės ir prisidės. Kokie susiklostė jūsų ryšiai su vietos žmonėmis? Kaip bendraujate su vyskupu, kunigais misionieriais?

Santykiai mezgasi labai paprastai, kartu dirbant, nes daugelis ateina padirbėti bendruomenės darže, sode, namų ruošoje. Kai reikia pinigų, ateina, kai nebereikia – kelioms savaitėms dingsta. Tai materialusis santykių aspektas. Puikius žmogiškus santykius užmezgėme ir su paprastais kaimelio gyventojais, ir su bendruomenės vadu. Jį labai gerbiame, jis atsako tuo pačiu ir laiko mus gyventojų viltimi. Jeigu kurios nors šei-

mos nariai neateina į bažnyčią, aplankome, kartu pasimeldžiame. Daugelis, būdami animistai, itin brangina maldos su mumis akimirkas. Tai leidžia palaikyti santykius su šeimomis. Nuolat lankome sergančius ligoninėje, nunešame pačių išaugintų daržovių. Ten, kur yra vienuolynų, daug kas gali keistis į gera kintant žmonių mąstymui, tikėjimui. Vyskupas su svečiais dažnai apsilanko susipažinti su mūsų gyvenimu, drąsina misijoms tarp šeimų ir jaunimo. Su dviejų Tiberiados broliai Konge artimiausių parapijų kunigais glaudžiai bendraujame, retsykiais kartu rengiame katechezes, lankome šeimas. Dažnai aplankome Konge gyvenančius misionierius jėzuitus norėdami sustiprėti dvasiškai, gauti padrąsinimą, pasidalyti misionieriška patirtimi, afrikiečių kultūros žiniomis. Mums gera turėti patyrusius „vyresniuosius brolius“. Kita vertus, ir juos drąsiname tęsti misiją evangelizuojant kongiečius. Ar Kinšasos ir Baltriškių bendruomenės palaiko ryšius? Ar jie įmanomi tarp Kongo ir Lietuvos?

Kol kas tik aplankome vieni kitus. Baltriškių Tiberiados vyresnysis brolis Pranciškus viešėjo pas mus Afrikoje, aš kelias dienas praleidau Lietuvoje. Viliamės, kad lietuvių šeima ar vienas kitas jaunuolis pasiryš trumpam atkeliauti, pažinti kitą kultūrą, gyvenseną. Kongiečiams atvykti į Europą sudėtinga. Taigi kol kas bendradarbiaujama Šiaurės–Pietų kryptimi. Kaip žvelgiant iš Kongo patirties atrodo gyvenimas Lietuvoje? Ar esama panašumų?

Nėra. Išskyrus vienuolinį gyvenimą, jo ritmą, visa kita labai skiriasi. Pavyzdžiui, Lietuvoje daug kryžių, Kinšasoje

jų tik du. Labai skiriasi mirusiųjų laidojimo tradicijos, lietuviškoji nė kiek neprimena afrikiečių papročių. Panašu tik tai, kad Baltriškėse gyvenama sąlytyje su gamta, kukliai, keliamasi su aušra, Afrikoje taip pat laikomasi gamtos ritmo. Lietuvių kaimiečių būdas panašesnis į afrikiečių negu į belgų. Labai džiaugiuosi po ketverių metų pertraukos keliomis dienomis, praleistomis Baltriškėse! Jaučiuosi, tarsi būčiau vakar išvykęs ir šiandien sugrįžęs – į namus. Ir šeimos sakė tą patį. Tikrai džiaugiuosi naujais jaunuoliais maldos grupėse, įsiliejusiomis naujomis šeimomis ir ta pačia paprastumo, bendruomeniškumo dvasia. Jokio nusivylimo, greičiau priešingai! Ko palinkėtumėte Lietuvos krikščionims?

Kad išsaugotų tikėjimą! 1991-aisiais pirmąkart atvykęs pas jus kunigo Bronislovo Burneikio, pastačiusio Taikos Karalienės ir pradėjusio Šv. Juozapo bažnyčią Klaipėdoje, išgyvenusio Sibiro lagerius, paprašiau palinkėti ko nors mums, ketinantiems įkurti bendruomenę Lietuvoje. Maskvoje tada vyko pučas. Kun. Burneikis pasakė: „Jeigu pučistai pralaimės, į Lietuvą iš Vakarų ateis kapitalizmas, ir jo tikrai bijau, nes jis – tarsi gyvatė, jo blogis labai subtilus. Bus gero, bet ir blogo, bus sunku susiorientuoti.“ Jis matė, kad tik asmeninis ryšys su Jėzumi ir Biblija, tikėjimas padės žmonėms išsaugoti ryšį su Dievu, blogį atskirti nuo gėrio. Manau, reikia labiau drąsinti jaunimą, trokštantį bręsti tikėjime, daugiau jo evangelizuoti, pritraukti į maldos grupes, ateitininkų, šeimų veiklą, parapijas, Bažnyčią. Čia, Baltriškėse, rodomas gailestingumas visiems, ypač besistengiantiems išsivaduoti nuo priklausomybių. Mane tai jaudina ir džiugina. Kalbėjosi Jūratė TERLECKAITĖ

Didelės ir mažos kryžkelės

Kad žmogus kitam liktų žmogumi Pirmą kartą religinių dalykų ryšį su kompiuteriais pamačiau prieš 45 metus Bostono universitete vienam jėzuitui sumanius įrašyti visą Šventąjį Raštą. Ir tai buvo laikais, kai kompiuteriai maitinti voko dydžio skylėtomis kortelėmis, o pačios „skaičiavimo“ (skaitmeninės) mašinos tebeturėjo senoviškas radijo lemputes! Atsimenu, kaip visi stebėjomės jauno mokslininko ryžtu tokį milžinišką darbą įveikti. Ryšį su elektronika – tiksliau pasakius, su didžiaisiais žmogaus troškimais – tuoj pat suvokė radijo laidose kalbantys pamokslininkai. Kai po pamokslų bei giesmių ateidavo užtarimo maldos metas, jie pasiūlydavo klausytojams pridėti savo ranką prie imtuvo ir taip įsitraukti bei tikėtis tos nuoširdžios maldos vaisių. Atsiradus televizijai, žiūrovai jau galėjo kartu žegnotis, stovėti, sėdėti ir kitaip savo namuose dalyvauti, jei neįstengė pačion bažnyčion nuvykti. Šiandien skaitmeniniais prietaisais bažnyčios sienoje ar ekrane rodomi giesmių žodžiai ir didžiųjų pamaldų vaizdai atokiau sėdintiems. Kai kuriose bažnyčiose žvakutės prie šventųjų nebe vaškinės, bet elektrinės, kad dūmai meno kūriniams nekenktų. Kartais pajuokaujame, kad ateityje, norint Mišiose dalyvauti, nereikės nė bažnyčion eiti. Per kompiuterį ar skaitmeninį telefoną bus galima matyti ir girdėti pamaldas, o šių vietoje – bažnyčioje – matysis „nuotoliniai“ dalyvaujančių veidai (todėl teks ir neišėjus iš Silvijos Knezekytės nuotrauka

Antanas SAULAITIS SJ namų sekmadieniškai apsirengti). Jeigu pamokslas per ilgas ar nuobodus, bus galima nusukti garsą. Paaukoti labdarai galėsime kortele, lygiai kaip balsu prisidėti prie visuotinės maldos prašymų ar drauge su choru ir bendruomene giedoti. Kai reikės sakyti „Amen“, užteks paspausti mygtuką. Kompiuteris viską įrašo, tad metų pabaigoje matysime, kas ir keliose pamaldose dalyvavo. Jei rastųsi kunigų trūkumas, pamaldoms vadovaus virtualus dvasininkas. Ir t. t., tiek, kiek tik vaizduotė ir žinoma arba spėjama technika leis. Senoviškam žmogui toks dalyvavimas atrodytų netikras, bet naujausioms kartoms šis vaizdas yra tikresnis už apčiuopiamą tikrovę. Kartą Vilniuje, šalia restorano Pilies gatvėje, prie šaligatvio staliuko svečiai – vyras ir žmona – valgė tą pačią picą, bet kalbėjosi mobiliaisiais telefonais. Arba po krikšto bažnyčioje visi sueina į namus ir dar kartą pasižiūri vaizdajuostę, jiems tikresnę už visą ką tik išgyventą ar bent matytą tikrovę. Internetas ir kitos skaitmeninės atmainos plinta kaip ugnis, nesnaudžia ir tikinčioji visuomenė. Jau priprantame prie kasdienės maldos ar mąstymo pratybų, skelbiamų keliose svetainėse, pavyzdžiui, tinklalapio www.jesuit.lt/malda/ skyrelyje „Sakrali erdvė“, taip pat www.bernardinai.lt ir www.katalikai.lt Šventojo Rašto bei maldų puslapiuose. Kitur galima rasti giesmių įrašų su gaidomis, apmąstytinų dailės, fotografijos ar kitokių vaizduojamojo meno kūrinių. Religinių straipsnių komentarai gali būti dialogo priemonė. Beveik visų valstybių religinių įstaigų žinynai skelbiami tinklalapiuose, tad kelionėje nesunku aplankyti artimiausią bažnyčią, mečetę, sinagogą ar šventyklą. Ne tik vienuolijos, bet ir įvairiausios vyskupijų sielovadinės įstaigos turi klausimų ar pokalbių skyrelius internete. Sunkiau surasti tinkamą laidų globėją negu žmonių, kurie ieško tikėjimo, žinių ar ryšių. Įvairiausios savanoriškos savitarpio paramos bendrijos teikia pagalbą internetu, atverdamos skyrelius įvairiais klausimais bei palikdamos progų ir asmeniškiau pasiteirauti. Praeityje susirašinėta laiškais, paštu, straipsniais. Daugybė dvasios vadovų (geriau sakyti – palydovų)

Artuma / 2008 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės rašė šimtus ar net tūkstančius laiškų savo globojamiesiems, kaip ir šie jiems, tardamiesi dėl svarbių reikalų bei sprendimų. Dabar tokie dvasiniai pokalbiai vyksta ir elektroniniu paštu. Labai jauni žmonės visai nesivaržo atviruose puslapiuose ar plačiai prieinamu susirašinėjimu savo rūpesčių iškloti. Netiesioginė sielovada vyksta panašiai, kaip ir seniau – per skaitymą. Ne kiekvienas ieško ar suranda dvasinei palydai tinkamą asmenį, bet siekiantys gilintis į tikėjimą, atsijoti vertybes bei jų pirmumą ar išsiaiškinti keblius sprendimus, pasiieško, ką skaityti – knygų, straipsnių, randa mėgstamą dvasinio, religinio, teologinio turinio veikalų autorių. Tai tikrai yra palydėjimas, ir žmogus nelieka vien savo užburtame rate. Šiandieną straipsniai pasiekiami ir internete. Kitą religinę tarnystę atlieka teminiai tinklalapiai, suburiantys žmones internetu ir gyvais susitikimais, kaip Bažnyčios ateities XXI  amžiuje svarstymai (www. bc.edu/church21/) minėtame Bostono universitete. Teologijos fakulteto branduolys vadovauja parūpindamas straipsnių, paskaitų, seminarų, apklausų, o dalyviai savo ruožtu atsiliepia, svarsto, siūlo – ir gilinasi internetu. Kartkartėmis žmonės klausdavo, ar galima atlikti išpažintį telefonu. Man du sykius yra pasitaikę, kad mirštantis žmogus skambina iš ligoninės tolimame mieste

ir prašo išpažinties – Sutaikinimo sakramento. Ką atsakyti, kai to žmogaus rytoj šioje žemėje gali nebebūti?.. O kiek dabar pagalbos sulaukia vaikai, jaunuoliai ir suaugusieji, skambinamtys psichologinės pagalbos telefonais Lietuvoje ir daugybėje kitų šalių? Dabar taip pat būtų galima pasiteirauti ir dėl interneto. Čia mums susiprasti padeda pats sakramentų pobūdis, kuris yra juslėmis apčiuopiamas. Kaipgi tinklalapyje ar elektroniniu paštu kunigas uždės ranką ant atgailaujančio galvos tarti išrišimo maldai? Mūsų tikinčioji šeima, bažnytinė bendruomenė, yra apčiuopiama: tai gyvas ir tiesioginis susibūrusių apie Kristų žmonių ryšys. Ir apskritai – kiek paguodžia skaitmeninis žodelis, o kiek nuramina paduota ranka, paglostymas, patapšnojimas per petį, žvilgsnis ir dėmesingas veidas? Labai malonu, kad bažnyčios pasinaudoja moderniausiomis priemonėmis savo misijai vykdyti, plėtoti, tobulinti, savitarpio ryšius – tą tikėjimo ir tarnystės tinklą glaudžiau ir plačiau megzti. Kasmet tų išradimų vis daugėja. Iš jų kyla ir iššūkių, kaip aprašyta pradžioje įsivaizduojama virtuali bažnytinė bendruomenė ar elektroninės Mišios. Mūsų rūpestis – kad žmogus kitam liktų žmogumi Dievo artumoje.

Pažaiskime bendravimą Jūratė KUODYTĖ Sakysite, kodėl „pažaiskime“? Gal tiesiog susitikime ir pabendraukime? Štai čia ir prasideda keblumai... „Tuoj žvilgtelsiu į savo darbo kalendorių. Na, šį savaitgalį niekaip negalėsiu, nes direktorius sumanė mus išvežti į kažkokį kaimą vidury miško: ten vyks komandos formavimas. Pati nežinau, ką tai reiškia, nes mūsų kolektyvas juk nesikeičia jau dešimt metų ir, atrodytų, esame susiformavę. Bet sako, taip reikia, mat Europos Sąjunga skiria pinigų bendrauti. Be to, ten bus pirtis, naminio alaus ir šiaip, gal pagaliau pavyks pagrybauti.“ – „Tai kada mes susitiksim?“ – „Gal aš parašysiu el. paštu arba pasiųsiu žinutę į mobilųjį, ir susitarsime. Iki, dabar jau negaliu plepėti, nes mus stebi, kai per ilgai kalbame valdišku telefonu...“

Taigi, šį sykį normaliai pabendrauti nepavyko – budri valdžios akis neleido. Bet juk esama ir kitų puikių bendravimo galimybių. Pavyzdžiui, skypas. Daugelyje darboviečių šis būdas populiariausias, nes, sėdėdamas prie savo stalo, gali kalbėtis (nors šiuo atveju labiau tiktų žodis susirašinėti) bet kada, nesukeldamas įtarimų. Matydamas, jog artinasi viršininkas, tuojau persijungi prie savo darbo dokumentų, ir viskas gerai baigiasi. Sudėtingiau bendrauti tada, kai tenka sėdėti kokioje nors konferencijoje, kur nešiojamasis kompiuteris ant tavo kelių būtų įvertintas kaip nepagarba prelegentui ir visam renginiui bei jo organizatoriams. Tačiau tuomet gelbsti geriausias nūdienio žmogaus draugas – mobilusis telefonas. Tik reikia nepamiršti išjungti jo garso ir pasirinkti vietą salės gale. Į ten paprastai veržiasi konferencijose puoselėjantys panašius tikslus, t. y. pa-

Didelės ir mažos kryžkelės bendrauti. Telefonai kaista, o apžvelgęs salę pastabus filmuotojas galėtų užfiksuoti vos ne vos juoką sulaikančius arba abejingus veidus, kurie su konferencijos tema, pvz., „Valdžia turi tarnauti žmogui“, neturi nieko bendra. Nors su tokia tema gal ir turi... Kaip ir pro kur pažiūrėsi... Jaučiu, kad rašau rašau, o kur slypi toji bendravimo problema – taip ir lieka neaišku. Aišku, kad jokios problemos galbūt ir apskritai nėra, tik kažkas ją dirbtinai sukuria. Taip, man irgi nepatinka, kad dvylikametės mergaitės „apsivelka“ kompiuteriniais drabužiais, užsilipdo taip pat iš kompiuterio pasiskolintą dvidešimtmetės veidą ir ieško gyvenimo draugo. Kalbasi/susirašinėja iki vidurnakčio arba dar ilgiau, paskui kaulija iš tėvų pateisinamojo raštelio dėl pramiegotų pamokų, kuria save pagal kažkieno pavyzdį ir pagal tai modeliuoja savo santykius su kitais kompiuteriniais bendrais. Kas tarp jų bendra? Bendravimo ilgesys. Ar išgalvojus save įmanoma bendrauti su kitu, galbūt tokiu pat netikru ir „padarytu“ žmogumi – skolintu veidu, visuotinai madingais polinkiais, nusižiūrėta gyvensena? Virtualiai – taip. Tad kokia čia problema? Juk net neketinama susitikti ir pasikalbėti akis į akį. Juk tai tik žaidimas... Šitaip žaidžiame ir gyvenime; deja, tikrovėje taip lengvai neišmesi kito žmogaus (jei atsibodo, kompiuteryje gali jį paprasčiausiai ištrinti arba padėti prie vadinamųjų šiukšlių), o apsimetinėjimas kuo nors kitu netrukus būtų demaskuotas. Be to, bendraudamas iš tikrųjų, nuolatos turi galvoti, ką sakai, prisiimti atsakomybę už savo žodžius, gerai atrodyti, išklausyti kritiškų paties savęs, o ne savo susikurto kompiuterinio paveikslėlio vertinimų. Kompiuteryje viskas daug paprasčiau ir lengviau: ir adrenalino užtenka, ir bendravimas įtemptas bei visiškai neskausmingas. Na, specialistai aiškina, kad tokios virtualios draugystės atveda žmogų į aklavietę, jis patiria dvasinę tuštumą. Įdomu būtų pasiklausyti, kokią alternatyvą jie gali pateikti... O aš? Ką aš galiu pasiūlyti savo vaikams, sulindusiems į tinklalapį www.draugas.lt ir nesuprantantiems, kodėl siūlau kur kas brangesnį bendravimo būdą – sėsti į troleibusą ir aplankyti draugus, galbūt nueiti kartu į senamiestį, muziejų ar parodą. Tai apčiuopiamai kainuoja. Be to, namuose esą per maža erdvės ir privatumo. Kur tie laikai, kai mergautinėje virtuvėje, mamai verdant spurgas (ji tai anksčiau darydavo ne tik nūdien nustatytu laiku – per Užgavėnes, bet ir eilinėmis dienomis. Juk skanu!), pusė kiemo

draugų sėdėdavo prie stalo ir visi juokaudavome arba politikuodavome, paskui gerdavome arbatą ir klausydavomės tėvų prisiminimų. Ne ne, aš tada jau buvau tikrai didelė – ne penkerių, ir ne dvylikos, o šešiolikos. Ir vis tiek sugebėjau ištekėti, ir net vaikų turiu. Ir nereikėjo jokio www.draugas.lt. Bet gal taip galėjo įvykti tik seniau. Dabar kiti laikai, kitos ir bendravimo taisyklės: bendravimo mokymai už Europos pinigus, pigusis kompiuterinis bendravimo variantas ir SMS.

Piotro Ciuchtos nuotrauka

Kitoks, t. y. įprastas, akivaizdinis, bendravimo būdas tinka tik pensininkams ir turtingiausiems žmonėms, kurie gali skirti laiko sau ir savo draugams. Ar pati sutinku su šitokia išvada? Nelabai, nes nei mano senelių, nei tėvų draugai laiko ir pinigų nebuvo turtingesni, tačiau bendravo nepalyginti daugiau: trumpomis atokvėpio nuo vystyklų, partinių posėdžių ir subotnikų, nuo darbų visuomeniniais pagrindais ir kojinių adymo valandomis. Ir džiaugdavosi vieni kitais, ir padėdavo nelaimėje, ir paguosdavo be pinigų (psichologai dar nebuvo populiarūs), ir surengdavo talkų, ir vaišindavo ne parduotuvėje pirktais, o pačių keptais pyragais. Tad ką daryti? Gal po to „komandos formavimo“ verta pakviesti draugus į savo kaimo sodybą ir drauge nuskinti obuolių derlių? Juk viena jų vis tiek nesudorosiu, o kiti, žinau, obuolius perka parduotuvėje. Ir vaikus sumesim į krūvą. Ko gero, tai gali būti net ir smagiau, negu pasikalbėti telefonu apie tai, kaip pavargau sodyboje nuimdama gamtos dovanas, tegu jas galas. Užtat žiemą kaip bus skanu: obuolienė, baltas sūris ir bendravimo džiaugsmas!

Artuma / 2008 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Protą apgausi, širdies – ne Zita VASILIAUSKAITĖ, psichologė Naujosios technologijos įsiveržia taip greitai ir natūraliai, kad nė nepajuntame, kaip jos tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Sunkoka net prisiminti, kaip gyvenome be interneto, kuris dabar yra ne tik didžiausias informacijos šaltinis, bet ir žmonių bendravimo priemonė, ypač nepamainoma tada, kai kas nors iš artimųjų išvyksta į kitą miestą ar šalį. Tačiau internetu užmegzti santykiai yra ypatingi. Dar prieš dešimtmetį žmonės susipažindavo tik asmeniškai susitikdami. Net pažinčių tarnybos įsipareigodavo suvesti pretendentus ne greičiau kaip per savaitę. Dabar su bet kuriame pasaulio krašte gyvenančiu žmogumi lengva susipažinti per kelias sekundes. Aišku, taip užmegztas ryšys tik labai sąlygiškai vadintinas pažintimi. Tačiau savo aplinkoje tikriausiai rastume pavyzdžių, kaip internetinė pažintis peraugo į tikrą draugystę, o kartais – net į sėkmingas vedybas. Vis dėlto šitaip atsitinka ne taip jau dažnai, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes bendravimas su naujais pažįstamais internete turi savo ypatybių. Svarbiausias iš jų ir aptarkime.

Anonimiškumas Nėra jokių garantijų, kad net ir ilgėliau susirašinėjant atsiųsta nuotrauka yra tikrai to asmens, su kuriuo bendraujate. Ir jį pažinti galite tik iš tų savybių, kuriomis jis pats save apibūdina. Bet tai, ką net nuoširdžiausias žmogus apie save mano ir kaip save vertina, nereiškia, kad toks jis yra iš tikrųjų. Įdėmiau pasižvalgę atrastumėte, kad būtent malonūs ir geranoriški asmenys nepervertina savo teigiamybių, gal greičiau atvirkščiai – pirmiau linkę matyti savo trūkumus. Kita vertus, kuo žmogus priešiškesnis aplinkiniams, tuo drąsiau skuba pareikšti nuomonę apie savo privalumus bei teisumą. Štai apie tokius ir sakoma, kad mato šapą kito akyje, o savojoje net rąsto nepastebi.

Asmens suvokimas Anonimiškumas suteikia galimybę ir sąmoningai nuslėpti nepageidaujamą informaciją apie save arba apskritai priskirti sau melagingų, bet labai pageidautinų bruožų. Pažintis internetu yra greičiau iliuzinė, neleidžianti adekvačiai suvokti kito asmens. Be to, anonimiškumas leidžia jaustis nebaudžiamiems, todėl kai kurie žmonės nesibaimina įžeidinėti kitų ir tyčiotis iš jų. Užtat nereikia pamiršti, kad mūsų nuoširdumas bei atvirumas ir kitus asmenis būtinai įpareigos taip bendrauti. Toks bendravimas grindžiamas tik kalbos ženklais, todėl itin dažnai suvokiant kitą asmenį veikia stereotipai ir lūkesčiai. Kitaip sakant, žmogus linkęs „pripaišyti“ kitam tokių bruožų, kurie yra pageidautini. Kukli mergina, pavyzdžiui, įžvelgia jaunuolio, su kuriuo nea-

kivaizdžiai bendrauja, nesavanaudiškumą ir pasiaukojimą iš meilės, o jis gali tuo visai nepasižymėti.

Emocijų raiškos ribotumas Palaikant tarpusavio ryšį tik raštu emocijos perteikiamos labai ribotai. Jausmai bendraujant yra tokie svarbūs, kad jiems perteikti pasitelkiami papildomi ženklai arba stengiamasi juos kuo tiksliau aprašyti žodžiais. Humoro jausmas, šmaikštumas bei ironija yra labai pageidautinos asmens savybės, nes būtent jos apsaugo nuo nuobodulio, labiausiai trukdančio sėkmingai bendrauti. Kita vertus, bendravimas tampa ne toks aiškus ir asmeniškas. Kad ir kiek tekste įterpiama įvairias emocijas atspindinčių paveiksliukų-veidukų, jie dažniausiai terodo rašančiojo požiūrį į tekstą. Parašytas jis tampa vienintele taip bendraujančio asmens raiška, kitaip tariant, ne žmogus kuria žodžius, bet žodis kuria asmenį. Juk ir elektroniniuose laiškuose, ir pašnekesių svetainėse neturime galimybės išgirsti kito žmogaus balso tembro, pamatyti mimikos, gestų, kitų kūno kalbos ženklų, kurie paprastai suteikia daugiau nei 50 proc. informacijos apie asmenį.

Kaukės Nemažai bendraujančių internete dangstosi pačių susikurtomis kaukėmis, kurias pateikia kaip tikrą savo asmenybę. Kodėl taip elgiamasi? Priežastys įvairios. Kai kurie iš jų bando „parepetuoti“ kitokį socialinį statusą ir kitokį socialinį vaidmenį. Tai jiems yra tam tikros rūšies kūrybinis, kartais šiek tiek azartinis, žaidimas.

Didelės ir mažos kryžkelės Tačiau dažniau už tokių kaukių slepiasi savimi nepasitikintys, menkai save gerbiantys žmonės. Virtualioje tikrovėje vaidindami stiprius, socialiai reikšmingus, jie taip kompensuoja savo išgyvenamą nevisavertiškumo kompleksą. Neretai pasitaiko, kad toks žmogus kuria ne vieną, bet net kelias virtualias asmenybes, kurioms būdingos visiškai skirtingos savybės.

Gözde Otman nuotrauka

Bendravimo anonimiškumas ir nebaudžiamumas kai kuriuos individus skatina visiškai atsipalaiduoti ir laužyti tam tikras mandagumo (kartais ir padorumo) normas. Taip jie jaučiasi lyg naujų santykių novatoriai ir vedliai į erą, anot jų, nevaržomą jokių apribojimų. Šiandienos pasaulyje kai kas laisvę supranta kaip neribojamą saviraiškos galimybę, ji nebereiškia atsakingos pagarbos kito orumui. Beje, psichologijos požiūriu dėsninga, kad tarp žmonių, linkusių slėptis po įvairiomis kaukėmis, daugiausia yra paauglių ar nebrandžių asmenų, dar neatradusių savojo „aš“.

Bendravimo procesas Bendravimas virtualioje erdvėje grindžiamas keitimusi kalbos ženklais, todėl jis ne toks įtemptas kaip tikrovėje. Pasikeisti rašytinėmis žinutėmis ar laiškais užtrunka ilgiau, tad atsiranda galimybė labiau apgalvoti tekstą. Tuomet dingsta bendravimo spontaniškumas, sykiu ir nuoširdumas. Taigi tam, kad santykiai taptų atviresni ir patikimesni, reikia sugaišti gerokai daugiau laiko. Bet net ir tada niekas nėra apsaugotas nuo nesėkmių bendraujant virtualioje erdvėje. Kokie pavojai čia tūno? 1. Piktnaudžiavimas anonimiškumu. Tai susiję su jau minėtais atvejais, kai žmonės vaidina išgalvotus personažus, deja, siekdami labai savanaudiškų tikslų – skaudinti ir žeminti kitus. Kai kurie asmenys, būdami labai nelaimingi (dažniausiai dėl to, kad nelinkę pasistengti dėl savo laimės), siekia įrodyti sau ir kitiems, jog pasaulyje apskritai nėra laimės. Jei netikite šiuo teiginiu, patys susiraskite piktų amžinųjų pesimistų, kurių knibždėte knibžda virtualioje erdvėje: jie jums ne tik profesiona-

liai įrodys, kad gyvenimas yra vien ašarų pakalnė, bet ir nors kelioms dienoms tikrai sugadins nuotaiką... 2. Apgaulė. Išties nemaža yra žmonių, pvz., turinčių tikrų arba menamų fizinių trūkumų ar psichinių sutrikimų, kurie internete apgaudinėja kitus. Šis bendravimas juos visai tenkina, ir jie niekada neketina tokių santykių paversti tikrais. Pasitaiko, kad kas nors paskuba paatvirauti ir vėliau nukenčia. Ypač pažeidžiamos moterys, ieškančios savo išsvajotos antrosios pusės. Kai kada jos perveda nemažas pinigų sumas potencialiam jaunikiui, neva patekusiam į keblią padėtį ir dėl to negalinčiam atvykti, beje, net iš kitos šalies. Tiktai jis, nepaisydamas solidžios materialios pagalbos, taip ir nepasirodo... 3. Priklausomybė. Vos prieš gerą dešimtmetį su nuostaba prabilta, kad kai kurie paaugliai dienų dienas pradingsta vadinamosiose „kompiuterinėse“, o šiandien tai jau tapo kasdieniu reiškiniu. Sunku suskaičiuoti, kiek žmonių yra pažeisti priklausomybės nuo bendravimo virtualioje erdvėje (čia nekalbame apie priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų). Juk vienas iš esminių priklausomybės požymių – kategoriškas jos neigimas. Tačiau tokį žmogų nesunku atpažinti, nes jis yra apimtas nuolatinio noro palaikyti ryšį internetu; kas kelios minutės puola tikrinti elektroninio pašto, o jei to negali padaryti, jaučiasi prislėgtas ir lyg nesavas; labai daug laiko praleidžia naršydamas internete, nors tai tiesiogiai nesusiję su jo profesine veikla. Aišku, ši priklausomybė, kaip, beje, ir kitos, dažniausiai yra rimtų neišspręstų asmenybės problemų padarinys. Nemokantis ir nesugebantis užmegzti tikrų santykių su kitais žmogus linkęs tenkintis jų pakaitalais – virtualiomis pažintimis ir bendravimu. Kai kurie stokoja aplinkinių palankumo ir gero įvertinimo, todėl kurdami įvairius personažus internete tenkinasi iliuziniu savo reikšmingumu. Kiti, nepasitikėdami savimi ir nespręsdami tikrų gyvenime iškilusių problemų, bėga nuo jų į vaizduotės pasaulį virtualybėje. Liūdniausia, kad virtuali erdvė kai kuriems tampa tikrų sunkumų pseudosprendimu. Psichologinės pagalbos kreipiasi nemažai jaunų žmonių, įgijusių begalę pažįstamų milžiniškame interneto pasaulyje, bet neturinčių su kuo nuoširdžiai pasišnekėti prie kavos puodelio... Bendravimas internetu yra tik vienas, kai kuriomis aplinkybėmis labai naudingas, bendravimo būdas. Tačiau jis niekada nepakeis gyvo asmens ryšio su kitu asmeniu tikrame gyvenime. Protą mums kartais pasiseka suklaidinti ir įsiūlyti jam draugystės pakaitalą, o savo širdies, laimei, negalime apgauti.

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2008 m. spalis

Laimė... interneto platybėse Donata ir Andrius susituokė šią vasarą. Jie viena tų šiuolaikinių porų, kuri surado vienas kitą interneto erdvėse. Jaunavedžiai mielai sutiko pasidalyti su „Artumos“ skaitytojais savo patirtimi ir svarstymais apie interneto teikiamus privalumus ir ten tykančius pavojus ieškant savo antrosios pusės.

Pažinčių portalai internete, bendravimo klubai turi šimtus tūkstančių lankytojų. Kodėl žmonės lankosi interneto pažinčių portaluose ir bando ten užmegzti ryšius? „Juk negera žmogui gyventi vienam, – primena Šventojo Rašto išmintį Andrius. – Tačiau nemažai daliai žmonių tokio pobūdžio portalai tėra pramoga, galimybė prastumti laiką, paflirtuoti arba tam tikra prasme susikurti savo „projekciją“ virtualioje erdvėje – kitaip sakant, bandoma modeliuoti kitokį save, kitokias pažintis ir kitokią gyvenimo vagą. Beje, gali atsitikti taip, kad toks gyvenimas kartais bus daug autentiškesnis ir leis save išreikšti labiau, nei tas, kuris užspaustas darbo įstaigoje rutinos, teka nelaimingos tikroviškos pažinties dykynėje.“ Donatos manymu, tiems, kurie niekaip nesutinka savo žmogaus tikrovėje ir nedrįsta gatvėje užkalbinti patikusio nepažįstamojo, pažinčių portalai internete gali būti visai nebloga išeitis. Vienatvė, užimtumas darbe, nesėkmingai susiklostę santykiai ne vienam tampa gilumine priežastimi, priverčiančia registruotis pažinčių portale ir ten ieškoti sau artimo asmens. Vis dėlto yra manančių, kad tokios priemonės susipažinti prireikia tiems, kurie turi bendravimo, kitokių psichologinių sunkumų. Donata įsitikinusi, kad jei tai būtų teisinga, tuomet vos keli procentai žmonijos būtų tie, kurie nepatiria sunkumų bendraudami. „Jei taip mãnoma, gal taip ir yra, tačiau kompiuteris šiais laikais tapo kasdienybės dalimi: jame tikrinamės, koks oras lauke, kas vyksta pasaulyje, dėl jo draugai, esantys kitame pasaulio krašte, tampa čia pat, šalia esančiais. Juk kompiuteris tėra vienas iš žmogaus „tęsinių“, taip, kaip prie mūsų kūno prigludęs dra-

bužis. Pagaliau, jei žmogui sunkiau bendrauti, tiksliau sakant, susipažinti, tai galime tik pasidžiaugti, kad atsirado būdas, kaip lengviau užmegzti ryšius“, – svarsto mūsų pašnekovas Andrius. Vis dėlto tarp tūkstančių interneto platybėse naršančių ir save pristatančių yra pačių įvairiausių žmonių. Tad pašnekovų pasiteiravome, ar neteko susidurti su apgaulėmis, manipuliacijomis ir kaip tokiu atveju atskirti grūdus nuo pelų. Donata tvirtina, kad jai pasisekė ir jokių nesusipratimų nebuvę, o Andrius prisipažįsta, kad teko atsidurti nemalonioje padėtyje. „Tai buvo vienas rašytojas, kuris apsimetė mergina ir bandė „moterišku“ žvilgsniu pažvelgti į pažintis internetu. Kai sužinojau, buvo ir pikta, ir šiek tiek keistai linksma, nes tą akimirką supratau, jog visas rimtumas, savo tapatybės „konstravimas“, kurį laikome tam tikra absoliučia vertybe, dažnai neturi nieko bendra su tikrove.“ Donatai atrodo, kad iš kelių pokalbių interneto svetainėse arba kelių laiškų netrunka paaiškėti, ar su tuo žmogumi pakeliui, ar ne. O susitikus nusprendžiama, ar verta bandyti toliau. „Ko gero, viską nulemia sėkmė“, – apibendrina ji. Jos sutuoktinis įsitikinęs, kad visi žinome, jog melas, nemandagumas, nedėmesingumas, lėkštumas nėra ir negali būti tikros draugystės palydovai. „Be abejo, tik gyvenimas yra tas lakmuso popierėlis, parodantis, kas mes iš tiesų esame. Internetinių pažinčių atveju dažnai užtenka vieno susitikimo, kad suprastum, kiek virtualus bendravimas skiriasi nuo tikrovės. Ir ne tik pašnekas kaltas, kad jis apsimetė tuo, kuo nesąs. Daug dažniau suklaidina noras sutikti idealą ir vylimasis, kad šis kartas nemeluos“, – samprotavo Andrius.

Ar egzistuoja skirtumas tarp tiesioginio ir virtualaus bendravimo? „Virtualiame pasaulyje lengviau susipažinti. Netenka nerimauti, kaip tave supras ir ar iš viso supras“, – tokius bendravimo internetu privalumus nurodė Donata. „O toliau bendraujant to skirtumo mažai belieka. Nors tiesioginis ryšys man visada labiau patiko ir patinka, nes jis tikresnis. Ir nesusikuri tam tikrų nerealių iliuzijų kito atžvilgu. Šiaip ir vieną, ir kitą vertinu teigiamai – tol, kol virtualusis bendravimas neužsitęsia per ilgai“, – mano ji. „Gal skiriasi tik tuo, kad internetas suteikia daugiau laisvės, žaismės“, – svarsto Andrius, kuris savo būsimąją žmoną į pasimatymą pakvietė po mėnesio nuo tada, kai beveik kasdien pradėjo šnekėtis internetu. Kad ir kaip būtų, žmonijos išmintis byloja, jog kitas žmogus gali mums tapti laime. Klausimas, kur ieškoti tos laimės, kankino visų laikų žmones. Štai mūsų seneliai siųsdavo piršlius ieškoti nuotakos. Nūdien tuo piršliu tampa internetas. Ar jame šiuolaikinis žmogus turi ieškoti laimės? Donata sakė, kad tarp jos pažįstamų yra žmonių, susipažinusių ir virtualybėje, ir tikrovėje, ir tų porų santykiuose laimės ir nelaimių pasitaiko vienodai. Andriaus manymu, jam savo laimę pavyko rasti ne interneto platybėse, o Donatos širdyje ir poilsyje, kurį patyrė prisiglausdamas prie jos. „Visur kitur mes tik keleiviai, neturintys vietos, kur galvos priglausti“, – taip apibendrino pokalbį „Artumos“ pašnekovai. Kalbino Tomas Viluckas

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis

Baimė Giovannino GUARESCHI Peponis, perskaitęs popietiniu paštu gautą laikraštį, kreipėsi į Liesių, sėdintį raštinės kampe ir laukiantį įsakymo: – Sėsk į sunkvežimį ir už valandos surinkęs pristatyk čia mūsų būrio vyrus! – Ar blogos žinios? – pasiteiravo Liesius. – Kad sakau, tai ir spausk! – riktelėjo Peponis. Liesius, užsivedęs „Dodge“, nuvažiavo. Nė valandos netruko, kai jis grįžo su 25 būrio vyrais. Drauge su Peponiu visi nuvyko į „Liaudies namus“. – Tu pasilik saugoti mašinos, – įsakė Liesiui. – Jei pastebėsi ką neaiškaus, šūktelk! Susirinkusiems salėje Peponis kalbėjo: – Čia, – tarė, trenkdamas kumščiu į laikraštį su didelėmis antraštėmis, – įtampa pasiekė aukščiausią laipsnį: vargas mums. Reakcionieriai sukilo: šaudo į draugus, visas partijos būstines apmėto bombomis. Paskiau garsiai perskaitė kai kurias Milano laikraščio vakarinės laidos ištraukas. – Atkreipkite dėmesį, kad šias žinias paduoda ne mūsų partijos laikraštis! Tai nepartinis laikraštis, jis neseka pasakų. – Suprantama, – sumurmėjo Staigius. – Jei taip rašyti yra verčiami nepartiniai laikraščiai, kurie vis traukia į dešinę ir kiekviena proga mus juodina, iš tikrųjų padėtis turi būti dar rimtesnė! Nekantraudamas laukiu rytinės mūsų, komunistinių, dienraščių laidos. Pilkius sugūžė pečius. – Ten, be abejo, rasi mažiau žinių, – ištarė. – Mūsų dienraščiuose dirba geros draugų galvos, visos su aukštuoju mokslu, taip, plataus išsilavinimo žmonės, mokantys rašyti. Tačiau jie visuomet stengiasi panašius įvykius nutylėti, kad liaudžiai neįvarytų baimės. – Tie mokyti vyrai visad moka laikytis tvarkos ir neperžengti įstatymų ribų, – pridūrė Raudonodis. – Jie yra svajotojai, – įsiterpė Peponis. – Bet jei paima plunksną į rankas, jau rėžia taip, kad net patį Amžinąjį Tėvą prie sienos prikala. Kalbėjosi ir svarstė padėtį. Perskaitė ir nagrinėjo svarbiausias Milano laikraščio ištraukas. – Taigi jau prasidėjo fašistų revoliucija, – samprotavo Peponis. – Kas valandą reikia laukti pasirodant stojančių į darbą susiorganizavusių jų būrių, kurie padeginės kooperatyvus, liaudies namus, pers žmonių kailį ir

valys jų vidurius, versdami buteliais gerti riciną. Laikraštis kalba apie „fašistų būstines“ ir apie „skvadristus“: negali būti abejonės! Jei būtų tik paprasti „kvaliunkvistai“ (Italijos politinė partija. Vert. past.), kapitalistai, monarchistai ar kita panaši prekė, būtų kalbama apie „reakcionierius“, „pasiilgėlius“ ir t. t. Čia aiškiai kalbama apie fašistus ir veikiančius jų būrius. Turėkite taipgi galvoje, kad tas laikraštis yra nepartinis. Mes turime būti pasirengę bet kokiam netikėtumui. Ilgis paaiškino, kad, jo nuomone, pirmiau negu priešai pajudės, turį pajudėti jie, komunistai, pažįstantys visus esamus ir buvusius miestelio reakcionierius. – Eisime per namus, kiekvienam įkrėsime lazdų, ir niekas apie tai nė nevamptelės! – Šitaip elgdamiesi, – pastebėjo Staigius, – man atrodo, padarysime taktinę klaidą. Kaip tik ir laikraštis sako, kad reikia atsakyti į provokacijas, o ne provokacijomis sukelti reakciją. Jei mes provokuosime, jie turės pagrindo atsakyti į provokaciją. Peponis pritarė: – Jei reikia kam nors įkrėsti lazdų, reikia įkrėsti teisingai ir demokratiškai. Pradėjo temti, nes rudenį prie upės ima temti jau dešimtą valandą ryto, ir oras atrodė telkšąs vandenyje. Jie ramiai ginčijosi dar pusvalandį. Staiga sugriaudė namo langų stiklus suvirpinęs sprogimas. – Visi lauk! – riktelėjo Peponis, o Ilgis, sėdęs už vairo, užvedė mašiną. Žaibo greitumu lėkė ir, pavažiavus du ar tris kilometrus, Ilgis paklausė Peponį: – Kur važiuojame? – Čia ir visa paslaptis! – atsakė Peponis. – Kur važiuosime? Stabtelėję pagalvojo. Paskiau apsisuko, grįžo į miestelį ir sustojo prie demokratų būstinės. Įėję rado stalą, dvi kėdes, popiežiaus paveikslą. Viską išmetė pro langą. Nieko nelaukę, nuvažiavo į Daržvietę. – Ne kas kitas, kaip tik tas bailys Tešlius bus metęs granatą ir užmušęs Liesių, – pareiškė Raudonodis. – Jis ant mūsų griežė dantį nuo pat padienių darbininkų streiko, kai buvome su juo susirėmę. Tada jis pasakė: „Paminėsite mane.“ Apsupo nuošaliai stovintį jo namą. Į vidų įėjo Peponis.

Atokvėpio valandai Tešlius virtuvėje maišė verdamą košę. Jo žmona dengė stalą, o vaikas, stovėdamas prie viryklės, kurstė ugnį. Pakėlęs akis, Tešlius pamatė Peponį ir tuoj suprato, kad atsitiko kažin kas negero. Pažvelgęs į šalia asloje bežaidžiantį vaiką, paklausė: – Ko nori? – Prie mūsų partijos būstinės numetė granatą ir užmušė Liesių! – sušuko Peponis. – Ne mano reikalas, – atsakė Tešlius. Priėjo žmona. – Pasiimk vaiką ir eik sau, – tarė Tešlius. Moteris, nutvėrusi vaiką, pasitraukė. – Juk tu sakei, kad mes tave paminėsime. Tu esi kiaulė reakcionierius! Peponis grasindamas artėjo, bet Tešlius, truputį pasitraukęs, pagriebė nuo krosnies revolverį ir atstatė į Peponį. – Nustok, Peponi, arba aš tave nudėsiu! Tuo tarpu kažkas, slypėjęs lauko pusėje, atidarė langą ir paleido šūvį. Tešlius pargriuvo ant žemės. Griūdamas paleido šūvį, kuris pataikė į ugniavietės pelenus. Žmona, akimis permetusi vyrą, griebėsi rankomis už galvos. Vaikas puolė prie tėvo ir garsiai pravirko. Visi sulipo į sunkvežimį ir dingo tyloje. Pasiekę kaimo ribas, sustojo, išlipo ir išsiskirstė. Prie „Liaudies namų“ buvo prisirinkę žmonių, ir Peponis sutiko iš ten beišeinantį Don Kamilį. – Ar mirė? – paklausė Peponis. – Tos rūšies padarui daug reikia, kad stiptų! – pašaipiai atsakė Don Kamilis. – Tikrai jūs apsikiaulinot sudegindamas demokratų stalą ir kėdes. Iš to bus tik juokų! Peponis piktai dėbtelėjo į jį. – Menki juokai, brangus klebone: čia granatos sproginėja! Don Kamilis atidžiai jį nužvelgė. – Peponi, – tarė, – gali būti tik viena išeitis: arba tu esi apgavikas, arba kvailys! O Peponis nebuvo nei vienas, nei antras. Jis dar nežinojo, kad sprogo ne granata, bet „Dodge“ padanga, atseit, ta sutaisytoji, atsarginė, buvusi pritvirtinta sunkvežimio apačioje. Viena padangos skeveldra pataikė Liesiui į galvą. Apžiūrėjęs po sunkvežimiu sutrūkusią padangą, Peponis pagalvojo apie virtuvėje ant grindų tysantį Tešlių, apie moterį, rankomis susiėmusią už galvos, ir apie verkiantį vaiką. Tuo tarpu žmonės juokėsi. Praėjus valandai, jau niekas nesijuokė, nes miestelyje pasklido žinia, kad Tešlius sunkiai sužeistas.

* * *

Jis mirė kitą rytą. Kai policininkai nuėjo apklausti žmonos, ji pažvelgė į juos iš baimės išplėstomis akimis. – Ar nieko nematei? – Aš buvau kitame kambaryje. Išgirdusi šūvį, šokau

Artuma / 2008 m. spalis į virtuvę ir radau savo vyrą, gulintį ant žemės. Nieko daugiau nemačiau. – O kur buvo vaikas? – Jau gulėjo lovoje. – O kur jis dabar? – Pasiunčiau jį pas močiutę. Taip nieko ir nesužinojo. Tešliaus revolveryje stigo vieno šovinio. Smilkinį pervėrusi kulka buvo to paties kalibro, kaip ir Tešliaus rankoje rasto revolverio. Buvo padaryta išvada, kad jis nusižudė. Peržvelgęs protokolą, perskaitęs šeimos narių pasirašytą pareiškimą, kad Tešlius kurį laiką buvęs labai susirūpinęs javų nederliumi ir ne kartą sakė pasidarysiąs galą, Don Kamilis nuėjo pasitarti su Kristumi. – Viešpatie, – tarė nusiminęs, – tai pirmas mano parapijos numirėlis, kurio negaliu palaidoti. Ir tai yra teisinga, nes kas pats nusižudo, tas nužudo Dievo kūrinį ir savo sielą pražudo. Pagal taisyklę jis nė negalėtų būti palaidotas kapinėse. – Taip, Don Kamili. – Bet jei leidžiama jį laidoti kapinėse, jis bus ten nuneštas vienas kaip šunelis, nes kas atsisako būti žmogus, tas pereina į gyvulių tarpą. – Skaudu, bet taip privalo būti. Kitą dieną (tai buvo sekmadienis) Don Kamilis bažnyčioje pasakė smarkų pamokslą apie savižudybę. Jis buvo negailestingas, baisus, neperkalbamas. – Net nepriartėčiau prie savižudžio lavono, – baigė, – nė tuo atveju, jei ir žinočiau, kad tas mano priartėjimas grąžintų jam gyvybę! Tešliaus laidotuvės vyko tą pačią dieną po pietų. Karstas buvo vežamas paprasčiausiu, suklypusiu, nė kiek nepapuoštu vežimu. Iš paskos dviem dvirãčiais vežimėliais lydėjo žmona, sūnus ir du Tešliaus broliai. Kai jį vežė per miestelį, žmonės, užsidarę langines, vogčiomis žiūrėjo pro plyšius. Bet staiga atsitiko visiems kvapą užėmęs netikėtumas: pasirodė Don Kamilis su dviem ministrantais ir kryžiumi ir giedodamas ėmė lydėti karstą. Privažiavus šventorių, Don Kamilis pamojo Tešliaus broliams, kad neštų karstą į bažnyčią. Don Kamilis sugiedojo egzekvijas ir švęstu vandeniu pašlakstė karstą. Paskiau atsistojo karsto priekyje ir pėsčias lydėjo jį per visą miestelį melsdamasis. Gatvėse nebuvo jokios kitos gyvos dvasios. Kapinėse, nuleidus karstą į duobę, Don Kamilis išpūtė krūtinę ir kiek tik jo gerklė leido šaukė: – Tegu Dievas atlygina tau už teisingą gyvenimą, taurusis Antanai Tešliau! Paskui, pašlakstęs duobę ir užbėręs žemių, tuščiomis miestelio gatvėmis lėtai nužingsniavo į namus. – Viešpatie, – grįžęs tarė Don Kamilis, – ar barsi mane?

Gero kino kampelis – Taip, Don Kamili. Lydint į kapines numirėlį, kišenėje nesinešama revolverio. – Suprantu, Viešpatie, – atkirto Don Kamilis. – Reikėjo jį įsikišti į rankovę, kad greičiau rankoje turėčiau. – Ne, Don Kamili, tie įrankiai paliekami namie net ir tada, kai lydimas... savižudis. – Viešpatie, – tarė Don Kamilis, – ar neklysiu tvirtindamas, jog mano ištikimiausių šventakuprių atstovai pasipiktinę parašys vyskupui, esą aš padariau šventvagystę, palydėdamas į kapines savižudį? – Ne, – atsakė Kristus, – nė kiek neklysti: jie tokį skundą jau rašo. – Šitaip pasielgdamas užsitraukiau visų neapykantą: ir tų, kurie nužudė Tešlių, ir tų, kuriems (nors jie ir žino, kas iš tikrųjų įvyko, būtent – kad Tešlius nužudytas) būtų patogiau, jog dėl tos savižudybės nebūtų keliama abejonių. Patys Tešliaus giminės norėtų, kad nebūtų kitokio įtarimo, kaip tik savižudybė. Vienas jo brolis manęs klausė: „Ar savižudžiams nedraudžiamas bažnytinis laidojimas?“ Pati Tešliaus žmona bijo ne dėl savęs, bet dėl vaiko, ir tyli, saugodama jo gyvybę. Sugirgždėjo klebonijos užpakalinės durys, ir Don Kamilis pamatė įeinantį Tešliaus sūnų. Vaikas atsistojo prieš Don Kamilį. – Dėkoju jums mano tėvo vardu, – tarė ryžtingu vyro balsu. Tai pasakęs išėjo ir nuslinko kaip šešėlis. – Štai, – tarė Kristus, – yra dar ir tokių, kurie nė negalvoja tavęs neapkęsti, Don Kamili! – Bet jo širdelė pilna keršto nužudžiusiems jo tėvą. O tai yra ta prakeikta grandinė, kurios niekas nenutrauks. Nenutrauksi tos grandinės nė Tu, Kuris leidaisi nukryžiuojamas už tuos pasiutusius šunis. – Pasaulis dar tėra tik savo pradžioje ir ten, aukštybėse, laikas matuojamas milijardais amžių. Neprarask tikėjimo, Don Kamili! Yra laiko, yra laiko! Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Apie dvasinės patirties sudaiktinimą Ramūnas AUŠROTAS Iki šiol prisimenu vieną kadų kadaise skaityto interviu su teatro režisieriumi Gyčiu Padegimu detalę. Nuvykęs į Daniją skaityti paskaitų jis apkaltino vietos studentus materializmu. Režisieriui buvo mandagiai atsakyta: „Tai mūsų tėvai tokie buvo, mes tokie nesame.“ G. Padegimas galėjo jų paklausti: „O kokie jūs esate?“, bet nepaklausė. Galima tik numanyti, kad atsakymas būtų buvęs maždaug toks: „Mes neapsiribojame tik tuo, kas yra materialu, bet rūpinamės ir savo dvasiniu gyvenimu“; „Mes ieškome dvasinių patirčių“; „Mes praktikuojame įvairias dvasines technikas, pvz., meditaciją ar jogą“ ir panašiai.

Visa tai galbūt labai gerai. Bet egzistuoja problema: kai kalbama apie „dvasingumą“, dažnai yra neaišku, kas turima galvoje. Tiksliau, kas sudaro to tariamai praktikuojamo „dvasingumo“ esmę. Taip, beveik kiekvienas šiandien paklaustas jums pasakytų, kad laiko save dvasinga ar bent jau siekiančia tokia būti asmenybe. Ir čia nėra nieko nuostabaus. Įvyko tai, ką pranašavo rusų filosofas Vladimiras Solovjovas: ilgai tikėjusi, kad pasaulis yra šokinėjančių atomų sistema, žmonija galiausiai pergalėjo šį filosofinės vaikystės laipsnį. Materializmas atgyveno, nes, kaip rašo Antanas Maceina „Niekšybės paslaptyje“, jis iš esmės buvo vaikiškų įvaizdžių metafizika, paremta vaikiškos sąmonės negalia turėti kitokį negu pojūčių patyrimą.1 Materializmas neigė tai, kas yra akivaizdu – dvasinę tikrovę, ir todėl buvo pasmerktas žlugti. A. Maceinai daug pavojingiau atrodė tai, ką pavadino „spiritualizmu“, pasireiškiančiu per suvokimą, jog egzistuoja dvasinė ir dieviškoji tikrovė, bei atsisakymą ją pripažinti. „Patirti aukštesnės tikrovės buvimą ir ją pripažinti yra du skirtingi ir vienas iš kito neplaukią dalykai“, – sakė jis.2 Spiritualistinei „Nes teigti, kad tėra tik medžiaga, reiškia nepatirti nieko kito, tik medžiagą; o nepatirti nieko kito, tik medžiagą, reiškia negalėti turėti kitokių patirčių negu pojūtinių; turėti gi tik pojūtinių patirčių reiškia pasilikti vaikiškame sąmonės išsivystymo laipsnyje. <...> Tačiau žmogus, turįs dvasinių patirčių, nebegali teigti, kad yra tik medžiaga. <...> materialistinė pasaulėžiūra yra ne kas kita, kaip sąmonės siaurumo, savotiško sąmonės atsilikimo, jos infantilizmo padaras.“ // Antanas Maceina. „Niekšybės paslaptis“, kn. Antanas Maceina. Raštai. III tomas, 1990, p. 300. 1

„Spiritualistinė pasaulėžiūra pati savaime į Dievą dar nenuveda. Ji atskleidžia Dievo buvimą, tačiau ji žmogaus su šiuo grynai esančiuoju Dievu nesuriša. Todėl spiritualistas gali būti labai gilus deistas, kuris Dievą nukelia anapus savosios tikrovės ir uždaro Jį neprieinamose srityse. Dar daugiau, jis gali būti deistas ne tik savo metafizikoje, bet ypač savo buvime ir veikime. Teorinį deizmą jis gali paversti praktiniu ir naikinti visa, kas tik pasaulyje apreiškia arti esantį Dievą“ // Ten pat, p. 302. 2

Gero kino kampelis pasaulėžiūrai būdingas siekis iš dvasingumo išskirti Kristų, nes Jo pripažinimas reikštų dieviškos tvarkos ir viršenybės pripažinimą. Tai kryžiaus ir šlovės atskyrimas, kuriuo šiandien gundomas ne vienas krikščionis; antikristinė taktika, siekianti iš žmogaus sąmonės išstumti Kristų, o iš krikščionybės atimti angamtiškumą. Ji šiandien reiškiasi įvairiomis dvasingumo praktikavimo rūšimis, kurias apibendrintai vadiname „Naujojo

amžiaus“ (New Age) dvasiniais judėjimais: „ši šiuolaikinė gnozės forma visiškai paneigia įsikūnijimo slėpinį ir, apskritai paėmus, atspindi iliuzinės saviraiškos be malonės bandymą“.3 Šitai turint omenyje ir reikėtų vertinti visus dvasingumo siekius. Dvasiniai ieškojimai kyla iš prigimtinės žmogaus traukos Dievop. Tačiau jei jų nelydi ketinimas ieškoti tiesos, jei juose nėra atsivėrimo, nuolankumo bei ištikimybės išgelbstinčiam Dievo malonės veikimui, jie tampa būdu arba iš naujo įvaldyti materiją, arba išgyventi naujų potyrių. Pirmuoju atveju tai yra ne kas kita, kaip dvasingumu maskuojamas materializmas (pačiam teko girdėti labai rimtu tonu pateikiamą liudijimą apie vienos sektos lyderį, kuris Kaziuko mugėje neturėdamas pinigų materializavo juos iš oro). O antrasis atvejis yra naujausia vartojimo atmaina, kai, išnaudojant žmogui būdingą transcendentinį apetitą, preke tampa dvasiniai potyriai. Juk ne veltui vienuolis pardavė Ferarį: patarimais, kaip gyventi sudvasintą gyvenimą, jis uždirba nepalyginti daugiau. Šis dvasinės patirties sudaiktinimas ir pavertimas preke lengvai ironizuojamas Weso Andersono filme „Kelyje su „Dardžylingu“ (The Darjeeling Limited, 2007). Jame pasakojama apie trijų brolių, akivaizdžiai skęstančių daiktuose, bet trokštančių kažką pajausti, „dvasinę“ kelionę traukiniu po Indiją. Didaktikos ir gilaus filosofavimo nemėgstantis režisierius moka kalbėti apie egzistencines problemas neapsunkindamas žiūrovo. Akivaizdus gebėjimas valdyti formą, šį kartą sujungiantis įmantrią scenų kompoziciją, tikslias kameros padėtis ir judesius, skoningą sulėtinimą ir stilingą vaizdą, kompensuoja dramatiniu požiūriu šiek tiek skystoką 3

Jacques Phillipe, Laikas Dievui. 2008, p. 8.

Artuma / 2008 m. spalis siužetą. Vis dėlto svarbiausia mintis, jog mūsų vartotojiška visuomenė, kurioje jau nebėra ką pirkti, pradėjo kolekcionuoti įvairias patirtis (šįkart dvasines), įkūnijama su kaupu per subtiliai komišką materialių daiktų, jų teikiamų potyrių ir dvasinės patirties sugretinimą. Žvelgiant giliau filmas leidžia apmąstyti ir modernios tapatybės tapsmo klausimą. Juk filmo veikėjams (kaip ir mums) nauji potyriai reikalingi ne tik dėl jų teikiamo malonumo, bet ir dėl tikimybės, kad jie kažkaip perkeis gyvenimą (angl. life-changing experience). Šiuolaikinis žmogus, neprisirišęs prie jokios pasaulėžiūros ir tapatybės, yra, vartojant Jeremy’io Rifkino (amerikiečių ekonomisto bei politologo, Vašingtone veikiančio Ekonomikos tendencijų fondo įkūrėjo ir prezidento, knygos „Europietiška svajonė: kaip Europos ateities vizija tyliai užtemdo amerikietišką svajonę“) terminą, „kūrybingas veikėjas“ (creative performer), savąjį „aš“ konstruojantis iš įvairių, paprastai atsitiktinių, bet vis dažniau sąmoningai planuojamų patirčių (filme dvasines patirtis „tvarko“, t. y. planuoja, kokiose šventyklose bei kada reikia apsilankyti ir ką ten padaryti, vieno brolio pasamdytas specialistas), bei ieškantis sau tinkamo naratyvo susikurtai tapatybei įprasminti. Tai gali būti tiek tradicinis (krikščionybė), tiek visai naujas būtį įprasminantis ir ją paaiškinantis modelis: filmo veikėjų motina užsidaro katalikų vienuolyne kažkur Himalajuose, o jie patys, atsikratę bagažo, pradeda naują dvasinės kelionės etapą. Tačiau tiek vienas, tiek kitas kelias yra ne savęs išsižadėjimo,o savimeilės raiška, tam tikra dvasinio turizmo atmaina siekiant dvasinių patirčių išskirtinai sau ir dėl savęs.

Kadrai iš filmo „Kelyje su „Dardžylingu“

Visko, kas yra materialu, atmetimas ir pasinėrimas į dvasines praktikas gali viso labo reikšti tik susidomėjimą kitokiu prekių asortimentu. Ne veltui krikščioniška išmintis byloja: norint patikrinti, ar tikėjimo praktika iš tiesų keičia žmoną, reikia klausti jos vyro.

Meno pasaulyje Muzikos garsai (XXXVII)

Antoninas Dvoržakas Vanda IBIANSKA Nuostabi muzika, europietiškų ir tautinių elementų dermė, šviesus optimizmas ir kupini tragizmo kūriniai – toks šio kompozitoriaus palikimas. Jau antrą šimtmetį jis skamba bažnyčiose ir koncertų salėse, jaudina klausytojus. Kadaise Europoje sakydavo: „Kiekvienas čekas – muzikantas.“ Antoninas Dvoržakas yra vienas didžiausių šios tautos muzikantų, peržengęs savo tėvynės ribas ir savaip tapęs pasaulio nuosavybe, jo turtu.

Gyvenimo startas 1841-ųjų rudenį nedideliame Čekijos kaime Nelahozevese, netoli Kralupų, smuklininko ir mėsininko Františeko Dvoržako šeimoje gimusį berniuką pakrikštijo Antoninu Leopoldu. Linksmas ir muzikalus darbštuolis tėvas įžvelgė jame savo amato tęsėją ir nė sapne neregėjo, kad jo pirmagimis ne darinės skerdieną, o taps garsiu visame pasaulyje kompozitoriumi. Taip ir bus, bet ateityje, apie kurią ponas Františekas dar nieko nenutuokia. Kol kas sūnus auga sveikoje kaimo aplinkoje, nuo mažens pratinamas prie darbo. Šešiametis Toničekas pradeda lankyti mokyklą, ir kantorius iškart atkreipia dėmesį į jo muzikinius gabumus. Tais laikais kantoriai Čekijoje atliko ypatingą vaidmenį. Jie grojo bažnyčiose vargonais, vadovavo chorams, buvo kaimo mokytojai, svarbiausi kultūros puoselėtojai, kaimiečių itin gerbiami. Taigi, pradėjus mokyti vaiką griežti smuiku, tėvas kantoriui neprieštaravo. Juolab kad pats irgi muzikavo. Be to, sumojo, jog smuklėje muzika nepakenks. Būsimojo kompozitoriaus vaikystė nebuvo lengva. Nuo mažų dienų jis talkino tėvui mėsinėje. Trylikametį Toničeką tėvas atidavė mokytis mėsininko amato į Zlonicų miestelį, kur berniukas vakarais mokėsi ir muzikos – jau pas kitą kantorių, Antoniną Limaną, daug prisidėsiantį prie to, kad vaikinukas pasuks kitu keliu. Būtent jis įkalba Františeką Dvoržaką leisti sūnų mokytis muzikos į Prahą.

1857 m. rudenį Antoninas pradeda mokytis vargonininkus rengiančiame bažnytinės muzikos institute. Čia jam sunkoka, nes prastai moka vokiškai (tuomet okupuotoje Čekijoje valstybinė kalba buvo vokiečių), be to, glausdamasis pas skurdžiai gyvenančius gimines, dar turi prižiūrėti jų vaikus. Tačiau mokydamasis vargonuoti Antoninas galutinai suvokia, kad jo pašaukimas – būti ne atlikėju, o kompozitoriumi. Kūrybos puslapį jis atveria parašydamas kelias nesudėtingas polkas. Per baigiamuosius egzaminus jau atlieka savo paties preliudą ir fugą. Salė apdovanoja jį audringais aplodismentais, bet tikrąjį talentą įžvelgia tik A. Limanas.

Altininkas Baigęs mokslus, Dvoržakas įsidarbina nedideliame orkestre altininku. Nė neįtaria, kad altu teks griežti dvylika metų. Gyvena jau pas kitus gimines, materialiai nelengva, vis tiek be perstojo kuria. Groti tenka teatre, psichiatrinėje ligoninėje, neretai ir restoranuose. Ir tokiomis aplinkybėmis, neturint net fortepijono, nuolat gimsta muzika. 24-erių Antoninas Dvoržakas beviltiškai įsimyli jaunutę aktorę, turtingo juvelyro dukterį Jozefiną Čermakovą. Ši meilė visam gyvenimui... Jos fone atsiranda vis naujų kūrinių. O Jozefina? Ak, baltadantis, vešliaplaukis altininkas jai tik žaisliukas. Tačiau būtent ji įkvėpė nuostabiąsias Dvoržako „Meilės dainas“. Meilė lieka meile, o jis ir toliau rašo sim-

fonijas, koncertą violončelei ir fortepijonui, smulkesnius kūrinius, kol... sustoja! Pertrauka. Penkerių metų. Aplinkiniams jis tik kuklus, niekuo ypatingu neišsiskiriantis altininkas. Muzikantų pasaulyje jis nepastebimas, pilka pelė, tylus, nesiveliantis į diskusijas. Po penkerių kūrybinės tylos metų pradeda rašyti operą Vagnerio stiliumi, bet greit supranta, kad tai tarsi prisvilęs blynas. Vagnerio veikiamas sukuria ir tris kvartetus. Ir vėl tokius pačius… pasvilusius. Vagneris yra Vagneris: Dvoržakas supranta, jog reikia ieškoti savo stiliaus. Jam jau trisdešimt, sukurta daugybė darbų, bet visi – stalčiuje. Artėja gyvenimo pusiaukelė. Ir ką gi? Antoninas ryžtingai palieka orkestrą ir, palaikomas muzikos veikėjo bei redaktoriaus Liudevito Prochazkos, bando parodyti visuomenei naują savo kūdikį – operą „Karalius ir anglininkas“. Deja, nesėkmingai.

Šlovės blykstelėjimai Tačiau jau kitąmet atliktas monumentalus himnas „Baltojo kalno palikuonys“ buvo pirmasis 32-ejų kompozitoriaus triumfas, šiek tiek suteikęs ir materialinio tvirtumo. Nuolat Čermakovų namuose laiką leidžiantis Antoninas pajunta švelnius jausmus jį atstūmusios Jozefinos jaunesnei seseriai Anai ir netrukus ją veda. Vedybinis gyvenimas prasidėjo nesklandžiai. Gimus sūnui padidėjo išlaidų,

Artuma / 2008 m. spalis

Meno pasaulyje o prie pasiturimos buities įpratusi jauna žmona nenorėjo taikstytis su kuklesne. Viena po kitos gimė dvi dukrelės (ilgainiui dangus juos apdovanos dar šešiais vaikais), ir į duris pasibeldė aršus skurdas. Vaikai sirgo. Aniška Dvoržakova puolė į neviltį. Antoninas visai paniuro, nebesisveikino su žmonėmis, su niekuo nebesikalbėjo. Galiausiai paprašė stipendijos Vienoje. Vienas iš žiuri narių buvo J. Bramsas. Komisiją maloniai nustebino Dvoržako kūriniai, ir jam buvo paskirta solidi stipendija. Trumputė linksma opera „Užsispyrėliai“, operos „Vanda“ ir „Gudrus kaimietis“, trys kvartetai, fortepijoninis kvintetas, paskui „Moraviški duetai“, simfonijos – visa tai parašyta kovojant su gyvenimo negandomis. Kuriant operą „Vanda“ apie garsiąją lenkų patriotę kunigaikštytę, Krokuvos įkūrėjo Krako dukterį, paaukojusią gyvybę už tėvynės laisvę, mirė jauniausioji Dvoržako dukrelė. Visada filosofiškai ir labai krikščioniškai žvelgęs į mirtį kompozitorius šį sykį buvo emociškai palaužtas. Tuo laiku jis ir pradėjo kurti garsiąją „Stabat Mater“. Netrukus mirė antroji dukrelė, o po kelių mėnesių ir pirmagimis sūnus. Iš trijų vaikų neliko nė vieno.

Liūdesio juosta Skausmo sugniuždytas kompozitorius sugrįžo prie savosios „Stabat Mater“ (siužetą savo kūryboje panaudojo Palestrina, Pergolezis, Haidnas, Rosinis, Verdis). Neišdildomą įspūdį paliekantis kūrinys keturiems solistams, chorui ir orkestrui perteikia paties autoriaus skausmą ir liūdesį. Kupini gėlos yra ir to paties laikotarpio fortepijoninis trio bei kvartetas styginiams re minor. Šie trys kūriniai išsiskiria optimistiškoje, gyvenimo džiaugsmo kupinoje Dvoržako kūryboje. Jį ima globoti J. Bramsas: išrūpina kitų stipendijų, duoda vertingų patarimų, įvairiai proteguoja. Dvoržakas sukuria „Slavų šokius“, ne mažiau garsius už Bramso „Vengrų šokius“. Kai gaidos pasiekia B. Smetaną, šis pasako: „Tai bethoveniška!“ Prasideda Dvoržako skrydis aukštyn. Jo muzika skamba Berlyne, Miunchene, Karlsrūhėje, Budapešte, Vie-

noje. Jis nuolat kelionėse, darbo tempas irgi spartėja ir Dvoržakas vis dažniau pavargsta. Prasideda ilgi pasivaikščiojimai gryname ore. Kompozitorius susižavi... geležinkeliais ir daug laiko praleidžia Prahos stotyje, pažįsta visus garvežių mašinistus. Garvežiai ir traukiniai visam gyvenimui tampa jo aistra. Išties keistas pomėgis, bet tik ne genijaus! Dvoržakas aplanko gimtąsias vietas, čia surengia koncertą ir už surinktas lėšas pastato paminklą savo mokytojui A. Limanui.

na prie fortepijono, kol kartą išgirdęs kaimynystėje smuikuojantį studentą atgyja ir imasi kūrybos. Lyg to būtų negana, puola perdirbti senus neskelbtus kūrinius. Atšilus orams, gyvena savo užmiesčio viloje ir ten su užsidegimu dirba sode bei veisia balandžius. Mėgsta pasėdėti kaimo smuklėje, kur broliaujasi su sodiečiais, netgi groja su jais, nekalbant apie tai, kad vargonuoja senoje bažnytėlėje. Sukuria naują operą „Jakobinas“. 1889 m. užbaigia savo puikųjį „Rekviem“ ir 1890-aisiais išvyksta į Rusiją. Čia jo taip pat laukia pasisekimas. Sugrįžusį į Prahą Dvoržaką išrenka Čekijos mokslo ir meno akademijos nariu. Prahos universitetas jam suteikia muzikos garbės daktaro vardą. 1891 m. jis skiriamas Prahos konservatorijos profesoriumi, bet šių pareigų kategoriškai atsisako. Tačiau... Praeina kiek laiko, ir penkiasdešimtmetis Dvoržakas vis dėlto tampa profesoriumi. Šį darbą netrunka pamilti. Jubiliejiniais metais vaisinga ir kūryba. Tada jis taip pat gauna ir Kembridžo universiteto garbės daktaro vardą.

Anglijoje

Kviečia net tolimoji Amerika

Opera „Gudrus kaimietis“ su didžiuliu pasisekimu keliauja Europos scenose. Anglai susižavi jo „Stabat Mater“ ir 1884 m. pasikviečia autorių į Londoną. Dabar jau elegantiškas ir net dabitiškas Dvoržakas randa vietiniuose laikraščiuose rašinių, kuriuose jis pristatomas kaip mėsininkas iš skurdžios šeimos. Tačiau tereikia jam pradėt diriguoti savo kūrinius, ir anglai praranda žadą. Iki šiol neregėtas triumfas! Prasideda naujas etapas. Kompozitorius tampa visų mylimas, šlovinamas, praturtėja. „Mėsininkas iš Čekijos“ žengia tviskančiais parketais, klausosi liaupsių, jo priimamajame nuolatinė grūstis. Anglija jį priima taip, kaip kadaise Hendelį. Čia žavimasi ir jo oratorija „Šventoji Liudmila“, simfonijomis. Į Prahą jis grįžta būdamas garsenybė. Tačiau vėl ima kamuoti nuovargis. Dvoržakas klaidžioja po didžiulio savo buto kambarius ir visai nepriei-

1892 m. Dvoržakas su žmona ir dviem vaikais (kiti keturi liko su senele Prahoje) išvyksta į JAV. Čia jį pasitinka audringai. Dvoržakas pradeda dirbti Niujorko konservatorijos direktoriumi. Bet čia nėra Čekijos gamtos, jos paukščių giesmių miškuose, namo Vysokoje, garvežių ir balandžių... Amerika kompozitorių slegia, ir nostalgija galiausiai nugali. Po dvejų darbo metų Dvoržakas grįžta į tėvynę ir tuoj pat nuskuba į savo užmiesčio namą Vysokoje. Kaimiečiai surengia jam entuziastingą sutikimą, dar prašmatnesnį negu Prahoje. Susigraudinęs kompozitorius padovanoja bažnytėlei naujus vargonus. Bet amerikiečiai jį vėl labai atakuoja, ir Dvoržakas antrąkart vyksta į JAV. Neilgam. Tėvynės ilgesys priverčia grįžti namolei. Jis daug diriguoja įvairiuose Europos miestuose, susitikinėja su J. Bramsu, kol šis iškeliauja į amžinybę. Ant Dvoržako galvos pasipila tokia gausy-

Mandagumas mūsų kasdieninis bė prestižinių pareigų, kad bičiuliams tenka jį vaduoti.

Politinė pagarba Atėjo XX amžius. Dvoržakas mažiau koncertuoja, daugiau laiko skiria kūrybai. Visiškai netikėtai 1901 m. jį paskiria Austrijos parlamento nariu. Kompozitorius sutrikęs: pirmą kartą muzikantui teko tokios garbingos pareigos. Tačiau parlamente jis pasirodė vos kelis kartus. Šie metai Dvoržakui jubiliejiniai – jam sukako šešiasdešimt. Šventė visa Čekija, išskyrus patį sukaktuvininką. Jo sveikata jau gerokai šlubuoja. Gydytojai skiria griežtą lovos režimą ir uždraudžia dirbti. 1904 m. gegužės 1-ąją Dvoržakas miršta nuo insulto. Palaidojamas Vyšehrado kapinėse skambant jo „Rekviem“.

Palikimo turtai Dvoržakas žmonijai paliko 10 operų, 5 oratorijas ir kantatas, 26 simfoninius kūrinius, daugybę kamerinės muzikos, vokalinių, fortepijoninių ir chorinių kūrinių. Žymiausi sakralinės muzikos kūriniai yra „Stabat Mater“, Mišios re mažor, „Rekviem“ ir 149-ta psalmė chorui ir orkestrui. Jo kūryba tokia nepaprastai tautiška, kad jos neįmanoma sumaišyti su jokia kita: ji čekiška. Tai optimistiška, gyvybinga, džiaugsminga muzika, bylojanti lakoniškai, bet kaip išraiškingai! Kompozitorius mokėjo išnaudoti visas instrumentų galimybes, todėl muzika įvairiaspalvė, sodri. Joje yra ir herojiškumo, ir žaismingumo, ir didžiulio skausmo. Dvoržakas savo kūryboje vaizduoja žmogų, gyvenimą ir Čekiją, be kurios negalėjo gyventi. Apie Dvoržako kūrybą parašyta aibė knygų, nes ir jo palikimas gausus bei turtingas. Bet muzikos neįmanoma aprašyti ir išnagrinėti. Jos kalba savita, žodžiams čia nedaug lieka vietos. Muzikos reikia klausytis ir ja gyventi. Taip gyveno didysis čekas Antoninas Leopoldas Dvoržakas.

Atsakome skaitytojams Bičiulis kaišioja tarptautinius žodžius kur reikia ir nereikia. Tai būtų pusė bėdos, jei ne dar blogesnis dalykas. Tuos žodžius jis iškreipia (pvz., sako „kolidorius“, „bonknotas“, „minikiūras“, „ekstraseansas“ ir pan.) arba pavartoja netinkamai, ne vietoje. Aplinkiniai nusišypso (kartais jis nenorom pasako tikrai juokingai), o man jo labai gaila. Tai geras ir itin jautrus žmogus, todėl nežinau, kaip neužgaunant jį paprotinti. Rytis A.

Vadinate bičiuliu, todėl nebūtų nieko blogo, jei su juo pasikalbėtumėte apie tai be liudininkų. Vien pokalbio bus maža, tad ilgai negaišdamas padovanokite draugui „Tarptautinių žodžių žodyną“. Trečias žingsnis būtų priminti, jog dabar labai madinga kalbėti gryna (!) lietuvių kalba, be svetimybių. Tik nesukelkite žmogui panikos, nes ims sakyti „jungiakambarys“, „popierpinigis“, „ranktvarkė“ ir t. t. Irgi bus blogai! Šiemet baigiau universitetą. Vieną iš dėstytojų prisimenu ypač šiltai, nes jis ne tik perdavė gausybę žinių, bet ir buvo labai žmoniškas, malonus, padėdavo kuo galėdamas. Noriu parodyti jam, kad esu dėkingas ir viso to nepamiršau. Kokiu būdu tokie dalykai daromi? Mykolas V.

Galima nusiųsti sveikinimą (Kalėdų, Vasario 16-osios, Velykų ar vardadienio progomis). Netgi reikia! Na, o sykį per metus galite paskambinti ir užbėgti trumpam aplankyti. Bet tik trumpam! Jeigu norės, dėstytojas pats jus užlaikys ilgėliau. O apskritai būkite tikras, kad tokie dėmesio ženklai dėstytojui tikrai malonūs. Po močiutės mirties tvarkydama popierius, radau užrašų knygeles su jos draugių bei draugų adresais. Tai, matyt, močiutės bendraklasiai ir bendrakursiai. Nė vieno iš tų žmonių ne-

pažįstu, o laidotuvėse dalyvavo tik giminės. Ar turėčiau visiems jiems pasiųsti laiškus ir pranešti apie jos mirtį? Marta K.

Tai padaryti būtina. Parenkite pranešimą-laišką juodais rėmeliais, atspausdinkite kompiuterio spausdintuvu, tačiau pasirašykite ranka. Laiške reikia nurodyti palaidojimo vietą (kokiose kapinėse), datą ir ketvirtinių, jeigu jų dar nebuvo, Mišių laiką bei bažnyčią. Seniau prie tokio laiško netgi pridėdavo mirusiojo nuotrauką, bet dabar to niekas jau nebedaro. Tegu visi Jūsų močiutės draugai turi galimybę aplankyti kapą ir pasimelsti už ją. Sūnus ir marti atkakliai skatina mus bendrauti, netgi draugauti su marčios tėvais. Žmonos ir mano santykiai su „ana puse“ geri, tačiau bendrauti su jais kasdien nepajėgiame. Svotai ne tik daug jaunesni, bet ir jų interesų ratas, pomėgiai visiškai skiriasi nuo mūsų. Mes esame ramūs „knygiai“, keliautojai, turime panašių draugų. Jie – apyjauniai linksmų vakarėlių mėgėjai. Sūnus ir marti nepatenkinti, kad su anais tėvais nenorime beveik kasdien matytis. Kaip išvengti konflikto? Jonas N.

Nejau tie vakarėliai vyksta kasdien? Tačiau suprasti Jus nesunku. Pasakykite sūnui, kad draugystė užsimezga tik abiejų pusių iniciatyva, jokie artimųjų skatinimai ar šeimyniniai ryšiai jai įtakos neturi. Pakanka, jog abiejų pusių tėvų santykiai geri. Visiškai normalu, kad turite savo draugų bei pomėgių ir tikrai neprivalote priimti Jums primetamos kitokios gyvensenos. Vyresnieji mieliau leidžia laiką su knyga arba kelionėse, tačiau nepamiršta, kaip prieš N metų per naktis būdavo siautėjama, šokama ir dainuojama... Smagu buvo! Bet dabar – neįsiūlytum!

Artuma / 2008 m. spalis

Sveikata

Mobiliųjų telefonų ir kompiuterių poveikis Gydytojo Petro paskaitėlė Naujos technologijos žavi, greitai tampa madingos. Deja, jos ne visada sveikatingos. Bėda ta, kad patogūs naujieji „žaisliukai“ žaibiškai užkariauja rinką, duoda milžinišką pelną juos gaminančioms įmonėms, o tada ir prasideda... Tai, kad jie kenkia mūsų sveikatai, stengiamasi nutylėti ar net paneigti. Mokslininkai, perspėjantys apie jų žalą, nutildomi. Vartotojiškai visuomenei patogūs daiktai tokie patrauklūs, jog smagiau jais naudotis į valias, negu galvoti apie jų keliamą pavojų. Bet rizikuoju būti nepopuliarus ir prisidedu prie choro tų specialistų, kurie sąžiningai perspėja apie neigiamą mobiliųjų telefonų ir kompiuterių poveikį sveikatai. Daugelio šalių (JAV, Švedijos, Australijos ir kt.) mokslininkai tvirtai įrodė, kad elektromagnetinių laukų energija veikia žmogaus psichiką ir kūną. Jos poveikis priklauso nuo to, kaip dažnai naudojamės mobiliuoju telefonu bei kompiuteriu, taip pat nuo jų lauko stiprio ir spinduliavimo režimo. Elektromagnetiniai laukai ypač veikia vaikus, nėščias moteris, sergančius centrinės nervų sistemos, širdies ir kraujagyslių, endokrininėmis, alerginėmis ligomis bei žmones, turinčius silpną imuninę sistemą. Dėmesio, vyrai! Tie prietaisai nepaprastai griauna jūsų reprodukcinį pajėgumą! Manau, supratote, ką turiu galvoje. Žiūrėkite, piktnaudžiautojai mobiliaisiais telefonais ir kompiuteriais, kad nepatrauktų prie riešutų, kietai virtų kiaušinių, kalmarų, medaus, o ilgainiui ir prie „Viagros“, jei jos dar bus... Čia ne šaipausi, o teigiu tai, kas neginčijama! Kaip atpažinti, kad perlenkėte lazdą ir „bendraujate“ su elektronika per daug? Kad elektrostatinis laukas nebeatitinka normų, pajuntama iš akių perštėjimo, džiūvimo ir paraudimo. Taip pat ima skaudėti galvą, dvejinasi vaizdas. Nelaukite, kol atsiras tokių požymių.

Gudrieji vokiečiai darbą prie ekrano įtraukė į keturiasdešimties pavojingiausių ir žalingiausių profesijų sąrašą. Be to, nereikia pamiršti, kad kompiuteriai ir mobilieji telefonai gali neigiamai paveikti kraujo sudėtį, sulėtinti reakciją, sumažinti pastabumą ir pakeisti melatonino, iš dalies atsakingo už imunitetą, sintezę. 1998-ųjų birželį JAV nacionalinis aplinkos apsaugos ir sveikatos mokslų institutas pripažino, jog mobiliųjų telefonų ir kompiuterių elektromagnetiniai laukai sukelia vėžines ligas. Tą patį patvirtino Naujosios Zelandijos mokslininkai. Tad reikalai prasti. Tačiau noriu įpūsti šiek tiek optimizmo, kad grėsmės nekelia ribotas, saikingas naudojimasis šiais prietaisais. Taigi: naudokitės mobiliuoju telefonu tik būtinu reikalu ir kalbėkite kuo trumpiau; nelaikykite jo naktį šalia lovos, jei norite visavertiškai išsimiegoti; ribokite darbą kompiuteriu ir neleiskite ilgų vakarų pramogaudami prie šios „dėžės“; padirbėję 45 minutes darykite pertraukėlę: pasivaikščiokite, ištiesinkite stuburą, giliai pakvėpuokite, pasiraivykite; per tą pačią pertraukėlę pailsinkite akis žvelgdami į tolį, geriausia į dangų. Ypač budrios turi būti moterys, nes jos kompiuteriais dirba dažniau nei vyrai. Amerikiečiai nustatė, kad moterims, dirbančioms prie kineskopinių vaizdo ekranų kompiuterių terminaluose, 73 nuo-

šimčiais dažniau įvyksta persileidimai. Ir moteris šienaujantis krūtų vėžys tarp dirbančių šį darbą gerokai dažnesnis. Kompiuteris itin „pjauna“ akis. Ar pastebėjote, kad atsiradus šioms mašinoms nutįso eilės oftalmologų priimamuosiuose? Šie droviai ragina vartoti mėlynių ekstraktą. O ką daugiau jie gali pasiūlyti? Tik riboti darbo kompiuteriu laiką, ir tiek.

Algirdo Kazlos nuotrauka

Negaliu nepriminti dar kai ko. Kalbant mobilusis telefonas laikomas visai arti smegenų. Penkių centimetrų spinduliu stiprus elektromagnetinis laukas veikia patį jautriausią ir svarbiausią žmogaus organą... Piktnaudžiaujant šiuo nešiojamu aparatėliu pradeda skaudėti galvą, ji svaigsta, atsiranda klausos, regėjimo bėdų, ir prieš mus, tokius plepius, atsiveria ne itin maloni vėžio, Alzcheimerio, Parkinsono ligų perspektyva... Šiurpu, tiesa? Na, bet juk lėktuvai irgi kartais nukrinta, tačiau vis vien skraidome! Negi dabar grįšime į balanos gadynę? Negrįšime. Vis dėlto būtina žinoti pavojus ir saugotis jų kaip įmanoma. Pakenkti gali ir juodieji Astrachanės ikrai, jeigu sušveisime jų pusę kilogramo išsyk. O mes su kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais dažnai elgiamės būtent taip.

Gyvenimas kaip senas vynas

Politinis bulviakasis Vanda IBIANSKA Lietuvoje taip jau yra. Po Mykolinių, kai bulvės jau nukastos, prasideda politinė jurzdyka – rinkimai. Norintys į valdžią bei pasigrybauti didesnių pinigėlių išsijuosia ir imasi veikti. Tuo metu niekas nemini žodžio „runkelis“ anei „elitas“, o galudieniai karšinčiai pensininkai tampa brangesni už auksą gyvu svoriu. Suklesti tokia meilė, tokia pagarba socialiai silpnesniems ir net dugne atsidūrusiems, kad žmogus kažkaip savaime pradedi galvoti, jog Dievo karalystė jau čia, mumyse. Visuose. Prie įėjimų į prekybos centrus politikieriai (ne politikai!) dalija rožes, pristato į namus „Fastum“ gelio, kiti duoda degtukų ar bonbonkių, neįtikėtinose vietose tupia skraidymo aparatai, į pašto dėžutes mėtomi agitaciniai leidiniai, kalendoriukai (vienas asmuo net užrašų knygeles platino), nuo stendų eksprokuroras akina sveikų dantų šypsena, ir taip be galo, be krašto. Myli mus visus, kad jį šimtas, kaip myli! Pasikeitė Lietuva, oi pasikeitė. Seniai seniai, kai jauni dar buvo maži arba jų suvis nebuvo, beveik prieš 20 metų, visi trečiadieniais prilipę prie televizorių žiūrėjome „Atgimimo bangą“, vaikščiojome į mitingus ir viską žinojome apie kiekvieną kandidatą į aukščiausiąjį šalies organą. Daugelį pažinojau asmeniškai, po Seimą vaikštinėjau lygiai taip, kaip po „Artumos“ redakciją. Seimūnai buvo savi, iš mūsų tarpo, pažįstami, nepasikėlę ir neprisidirbę. Išskyrus komunistus, žinoma. Tie vadino save buvusiais. Cha! Apsigimęs komunistas, dabar neva buvusysis, visada toks, tik apsimeta esąs kitoks. Žinom tas legendas apie, girdi, CK bufete švęstas Kūčias, širdyje nešiotą dievobaimingumą ir pan. Yra gamtoje toks reiškinys, vadinamas mimikrija. Gyvūnas taip pakeičia savo spalvą ir net pavidalą, kad jo nė per kur neįžiūrėsi! Bet lieka koks buvęs ir taip pat medžioja. Čia buvo toks ekskursas į šoną. O dabar – apie dabar. Visi žinome seną pasaką apie tai, kaip virėja valdys valstybę. Atrodo, ji dabar įsikūnija. Jeigu itin žemo lygio pramogų amatininkams panūdo valdyti šalį ir rengti jos įstatymus, argi ne Volodios Lenino išsvajotas rojus priartėjo? Man labai imponuotų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Tru Sabaka. Skamba, tiesa? Arba socialinių klausimų sprendėjas Arūnas Valinskas. Nors gal geriau tiktų maisto pramonės specialistas „geras rusas“ Viktor Uspaskich? Lakūnas Paksas jau seniai tėra politinė šmėkla,

bet savo gerbėjų, kad ir kaip būtų keista, turi. Ką gi, esame ne jūrininkų, nors pajūrį turime, o lakūnų tauta. Bet apie kandidatus vėliau. Pirma apie rinkėjus. Rinkėjų esti visokių. Vyresnioji ir vidurinioji karta į politiką žvelgia kaip į sportą. Nesakau, kad visi, bet nemenka dalis. Šitie skaito spaudą, nepraleidžia per televiziją rodomų politinių laidų, ginčijasi tarpusavyje ir balsuoja sąmoningai pasirinkę. Ar teisingai, kita kalba. Jaunimui imponuoja faktas, kad jie jau gavo teisę balsuoti, todėl renka kuo jaunesnius arba rėksnius, per daug nesigilindami. Namų šeimininkės balsuoja už gražius, vyriškus, elegantiškus kandidatus, nors šiek tiek primenančius serialų herojus. Dėmesio bei prasiblaškymo išsiilgę kaimo žmonės, neretai naivūs ir patiklūs, balsuoja už „savus“, t. y. tuos, kurie save vadina valstietininkais, buvusius kolchozų pirmininkus arba už skraidūną su bonbonkėmis ir degtukais. Inteligentai slapčia spjaudosi ir pasirenka iš kelių blogybių mažesnę. Nors oi ne visi! Tarp jų irgi pasitaiko politinių bei moralinių paraščių gerbėjų. Šiaip jau visi be išimties rinkėjai būna apmulkinami. Pažadai netesimi, valstybė apvaginėjama (mūsų mokesčiai!!!), su jos piliečiais nesiskaitoma, jie net niekinami, jei nepriklauso bent viduriniajai klasei. Kad ir ką ir sakytume, Seimas ritasi žemyn. Apie kokius nors idealus nėr ko nei šnekėti. Ir ką čia bekalbėsi, jei Konstitucija praktiškai leidžia balotiruotis visiems, kas tik panori. Liberaliau nei senovės Atėnuose. Sąžinė irgi leidžia balotiruotis. Kur neleis, jei jos suvis ir nėra? Dar niekada Seime nebuvo tiek neigiamų ir nepajėgiančių dirbti žmonių kaip dabar. O kas žada būti po rinkimų? Nagi, pažvelkime. Valstietininkė Kazimiera Prunskienė. KGB slapyvardis Šatrija. Taigi, Tėvynės išdavikė. Lyg bylinėjosi, lyg laimėjo teismą įrodinėdama, kad ji ne Šatrija. Bet kad vis vien visi viską žino. Rugsėjį LNK atkapstė Laimos Pangonytės interviu, kurį kadaise davė toji pati Prunskienė ir net papasakojo, kaip pasirinko Šatrijos slapyvardį. Dabar neigia, girdi, ji tokio interviu neprisimena. Tai kad yra tas interviu ir LNK jį parodė, drg. Prunskiene! Apie Šatrijos šeimos pralobimą nepriklausomybės laikais nė kalbėti nereikia, pakankamai daug apie tai rašyta spaudoje. „Geras rusas“ Viktor Uspaskich, Maskvos emisaras, apsidirbęs iki ausų. Kaip prasidėjo nuo skandalų dėl bandy-

Artuma / 2008 m. spalis

Gyvenimas kaip senas vynas mo gauti diplomą Kauno technologijos universitete, paskui Maskvoje, taip ir tęsiasi iki dabar. Dabar jau vyksta ir teisminiai dalykai, bet Temidės tarnų nutvertas „talentingasis“ šaltkalvis-suvirintojas nieko nepaiso, nes sąžinės ir gėdos – nulis, o įžūlumo – trilijonai. Būtų juokinga, jei ne baugu, jog ši odiozinė ir kartu grėsminga figūra su savo partija vėl surinktų gerą krūvą balsų. Ir surinks, nes mūsų žmonės neinformuoti, labai patiklūs, dažnai naivoki. Siaubą kelia vienmandatėje Mažeikių apygardoje besibalotiruojantis Stanislovas Giedraitis. Nežinančiųjų žiniai – tai LKP CK narys, vienas iš artimiausių Mykolo Burokevičiaus bendražygių. Tai jis nutyli. Kalba apie savo neva esančias sąsajas su garsia Lietuvos didikų Giedraičių gimine. Nenustebsiu, jei pareikš esąs Jerzy Giedroyco sūnus ar sūnėnas. Teismų „klientas“ Artūras Zuokas atvirai sako ketinąs tapti Lietuvos prezidentu. Ne vienas kaunietis

savo telefonu išklausė auksinių jo pažadų tiradą. Bet pradžiai su savo partija – į Seimą. O „Rubicon“ ir kiti dalykėliai? Ak, tai ne kliūtis. Svarbu gauti neliečiamybę, štai tada bus galima prasukti daug reikaliukų, prie daikto ir nesveikas ambicijas užganėdinti. Vytenis Andriukaitis irgi įklimpo „Rubicon“ raiste taip, kad teko net iš Seimo kailį nešti. Na ir kas? Pasiganė už Seimo ribų, dabar grįžta socdemų sąraše tryliktuoju numeriu. Apsivalė. Gal net atgailavo? Su ašutine ant pečių, galvą pelenais barstė? Paksininkas Evaldas Lementauskas Temidės tarnų buvo nutvertas siūlantis 140 tūkst. litų kyšį. Pasėdėjo daboklėje ir ką? Žinoma, į Seimą! Šeštuoju numeriu partijos „Tvarka ir teisingumas“ sąraše... Tai kaip čia yra? Po žibintu tamsiausia ir ten geriausia slėptis? Turbūt taip ir yra. Nes kur pasislėpti nuo įstatymų ir teismų, jei ne Seime? Atėjo keisti laikai. Sąžinė ir garbė nublanko, pasitraukė į dešimtą planą. Ne tik tų, besiveržiančių į valdžią. Keisčiausia, kad kuo tolyn, tuo daugiau rinkėjų lengvabūdiškai žvelgia į valdžios žmonių amoralius poelgius. Kam mes patikime valdyti savo kraštą, mūsų pačių, vaikų ir tėvų gyvenimą? Mane krečia šiurpas, kai pagalvoju, kas nutiko mano Tėvynei. Nejaugi esame tokie neišmintingi, kad nesugebame atskirti pelų nuo grūdų? Tiek daug kartų nesugebėjome... Gal bent dabar susiimkime ir pamąstykime, ką renkame į aukščiausiąjį šalies valdymo organą. Dėl Dievo meilės, žmonės, stabtelėkime akimirką ir sujudinkime savo širdis ir smegenis. Juk tai mūsų valstybė. Romualdo Rakausko nuotrauka

Šypsenos be raukšlių Sukurtas grybų rinkimo kombainas, labai palengvinantis šį sunkų darbą. Vairuotojui tereikia surasti grybą, o visa kita padarys technika!

* * *

Sėdim kartą su žmona priešais televizorių, šnekamės apie gyvenimą ir kažkaip nejučia prakalbom apie eutanaziją. Pažvelgiau savo antrajai pusei į akis ir pasakiau: – Niekuomet neleisk jokiai mašinai palaikyti mano gyvybės! Jei kada nors taip atsitiks, kad gulėsiu prirakintas prie įvairių aparatų ir priklausysiu nuo lašinamų skysčių, ir jei tik tai palaikys mano gyvastį, bet nebebus mano kūne sielos... prašau padaryti viską, kad atjungtum mašinas ir leistum man ramiai numirti. Staiga žmona nusišypsojo ir atsistojo... Tada atjungė televizorių, kabelinę anteną, internetą, DVD, kompiuterį, telefonus, muzikos centrą, ipod’ą, xbox’ą ir išmetė lauk visą alų! Baisu!!! Aš vos nenumiriau!

* * * Kompiuterininko malda: – Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Enter. * * *

Lietuvos statistikos departamentas praneša, kad 97 procentai mūsų šalies gyventojų naudojasi internetu. Tokie duomenys buvo gauti surengus jų apklausą internete.

* * *

Patogumas – tai vienas telefonas. Perteklius – du telefonai. Prabanga – trys telefonai. Palaima – nė vieno telefono.

Lietuvos katalikų žiniasklaida

Gyvenimo ir tikėjimo institutas NEFORMALUS KATALIKIŠKAS SUAUGUSIŲJŲ ŠVIETIMAS „TAVO VEIDO, VIEŠPATIE, AŠ IEŠKAU“ (Ps 27, 8) Seminaras apie Dievo įvaizdžius Kaune, antradieniais, 4 kassavaitiniai susitikimai. Pradžia spalio 21 d. Registracija iki spalio 15 d. ASMENINIO DVASINIO VADOVAVIMO/PALYDĖJIMO TEORIJA IR PRAKTINIAI ĮGŪDŽIAI Vilniuje, penktadieniais/šeštadieniais, 5 seminarai. Pradžia lapkričio 7–8 d. Registracija iki spalio 20 d. Kaune, ketvirtadieniais/penktadieniais, 5 seminarai. Pradžia lapkričio 20–21 d. Registracija iki lapkričio 5 d. UGDYMAS PER ŽAIDIMUS IR ŠOKIUS (II seminaras) Kaune lapkričio 8–9 d. Registracija iki spalio 30 d. REKOLEKCIJŲ SAVAITGALIAI „ŠTAI TAVO MOTINA!“ (Jn 19, 27) Kard. V. Sladkevičiaus tėviškėje, Guronių k. (Kaišiadorių r.) spalio 17–19 d. Registracija iki spalio 10 d. Jono Pauliaus II namuose, Šiluvoje, gruodžio 5–7 d. Registracija iki 2008 m. lapkričio 28 d. „UŽMESKITE TINKLĄ…“ (Jn 21, 6) Rekolekcijų savaitgalis su bibliodramos elementais Jono Pauliaus II namuose, Šiluvoje, lapkričio 21–23 d. Registracija iki lapkričio 11 d. ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS (Pagrindas) Kulautuvoje, gruodžio 26–31 d. Registracija iki 2008 m. gruodžio 10 d. Dėl išsamesnės informacijos ir registracijos kreiptis: Gyvenimo ir tikėjimo institutas Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faksas: (8~37) 32 25 73; El. paštas: gti@lcn.lt www.jesuit.lt/gti

remia kai kurias „Artumos“ publikacijas. Veikliųjų žmonių bendrija 2008 metams užsakė po vieną „Artumos“ egzempliorių visiems Lietuvos parapijų Caritas padaliniams. www.vzb.lt

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 10 (229) / 2008

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas: Lietuvos Caritas Leidėjas: Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A/s LT097300010002264553

Nuoširdžiai dėkojame! Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Regina PUPALAIGYTĖ Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

IBIANSKA

Redaktorė stilistė Dalė Dailininkė Silvija

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 20452 Tiražas 12 000 egz.

GUDŽINSKIENĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina atsiimant redakcijoje – 2,5 Lt © Artuma.

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja.

Kas tai ir kada vyksta? Organizuotos rožinio pamaldos einant Rožinio slėpinių kelią vyksta kiekvieną spalio mėnesio sekmadienį 15.30 val. Piligrimai gali lankytis ir melstis jiems patogiu laiku. Kur? Guronių kaime, Žaslių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone. Kaip pasiekti? Traukiniu: išlipama stotelėje „Žasliai“ ir einama apie 2 kilometrus pėsčiomis Kauno kryptimi iki geležinkelio pervažos; prieš ją pasukama į kairę. Automobiliu: nuo autostrados Vilnius–Kaunas prie Elektrėnų sukama Jonavos kryptimi. Pravažiavus „Žaslių geležinkelio stoties“ gyvenvietę, prieš geležinkelio pervažą sukama į kairę. Rožinio slėpinių kelias nuo šios pervažos nutolęs apie 800 metrų.

„Artumą“ galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje. Prenumeratos indeksas 5010. 1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt, 3 mėn. – 12 Lt, 6 mėn. – 24 Lt. Užsisakant ir atsiimant redakcijoje 1 mėn. kaina – 2,50 Lt, 6 mėn. – 15 Lt. Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams: siunčiant pirmenybiniu paštu – 75 USD (50 EUR), nepirmenybiniu paštu – 50 USD (45 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams – 20 USD (18 EUR). Čekius siųsti: leidyklai „Artuma“, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas, Lietuva Taip pat pristatome ir į parapijas, kuriose susidaro didesnė grupelė laukiančių „Artumos“!

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai