Artuma

Artuma 2010 m. spalis

10

Iš Jono Pauliaus II laiško „Naujojo tūkstantmečio pradžioje“

Bendrystės dvasingumas Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius.

Ką tai reiškia konkrečiai? Čia irgi galima išsyk pereiti prie praktinių dalykų, tačiau toks žingsnis būtų klaidingas. Pirma konkrečių iniciatyvų planavimo, būtina skatinti bendrystės dvasingumą, padarant tai auklėjimo principu visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės. Bendrystės dvasingumas pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, kurio šviesą turėtume įžiūrėti ir mus supančių brolių bei seserų veiduose. Bendrystės dvasingumas taip pat reiškia gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip „dalį savęs“.

Tiktai tada mokėsime dalytis jo džiaugsmais bei kančiomis, išgalėsime nuvokti jo troškimus bei atsakyti į jo poreikius, pasiūlyti jam tikrą ir gilią draugystę. Bendrystės dvasingumas taip pat yra gebėjimas įžvelgti pirmiausia tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną: ne tik kaip dovaną tam, kuris ją gavo tiesiogiai, bet ir kaip „dovaną man“. Bendrystės dvasingumas galiausiai reiškia mokėti „suteikti erdvės“ broliui, nešiojant vieniems kitų naštas (plg. Gal 6, 2) ir duodant atkirtį egoistinėms pagundoms, be paliovos rengiančioms mums žabangas ir žadinančioms varžymąsi, karjerizmą, nepasitikėjimą ir pavydą. Neapgaudinėkime savęs: be šio dvasinio kelio bendrystės išorinės priemonės bus mažai naudingos. Jos taps ne bendrystės raiškos ir augimo būdais, bet veikiau bedvasiais mechanizmais, bendrystės kaukėmis. <...> Bendryste turėtų spindėti vyskupų, kunigų ir diakonų, ganytojų ir visos Dievo tautos, dvasininkijos ir pašvęstojo gyvenimo institutų narių, bažnytinių organizacijų ir sąjūdžių tarpusavio santykiai. To siekiant vis daugiau reikšmės derėtų teikti tokiems kanonų teisės numatytiems bendradarbiavimo organams kaip kunigų ir pastoracinės tarybos. Jos, kaip žinoma, nesiremia parlamentinės demokratijos kriterijais, nes ne sprendžia, bet pataria; tačiau tai nemenkina jų reikšmės bei svarbos. Juk bendrystės teologiją ir dvasingumą įkvepia abipusis bei vaisingas ganytojų ir tikinčiųjų įsiklausymo kupinas dialogas, kuris išlaiko a priori sutarimą dėl esminių dalykų ir, kita vertus, paprastai skatina pritarti gerai pasvertiems ir bendriems sprendimams, susijusiems su diskutuotinais klausimais.

To siekiant reikia persiimti sena išmintimi, kuri, nemenkindama ganytojų vaidmens, mokėjo paakinti juos kuo labiau įsiklausyti į visą Dievo tautą. Reikšminga tai, ką šventasis Benediktas primena vieno vienuolyno abatui siūlydamas jam tartis ir su jauniausiais bendruomenės nariais: „Viešpats jaunesniam dažnai įkvepia tai, kas geriausia“. Šventasis Paulinas Nolietis ragina: „Žiūrėkime į visų tikinčiųjų lūpas, nes Šventoji Dvasia dvelkia kiekviename tikinčiajame.“ Teisinė išmintis, nustatydama tikslias dalyvavimo taisykles, iškelia aikštėn hierarchinę Bažnyčios struktūrą ir atremia visas savavališkumo ar nepagrįstų pretenzijų pagundas, tuo tarpu bendrystės dvasingumas, skatindamas pasitikėjimą bei atvirumą, visiškai atitinkančius Dievo tautos kiekvieno nario kilnumą ir atsakomybę, suteikia institucinei tikrovei sielą. „Novo Millennio Ineunte“ (43, 45), Jono Pauliaus II apaštališkasis laiškas Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos proga

Artuma / 2010 m. spalis

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ bičiuliai,

Kronika Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pagal Dievo paveikslą ir panašumą

3

Evangelija mažiesiems

4

Bažnyčios pulsas

6

Dr. Daiva K. KUZMICKAITĖ MVS Visa atnaujinti Kristuje!

8

Kun. Saulius BUŽAUSKAS Į Sibirą – savanoriškai

10

Jūratė KUODYTĖ Metas vienytis

11

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas GAILIUS Ko stokojame?

12

Antanas SAULAITIS SJ Mūsų kiaulės ir mūsų pupos

13

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Bendrystės versmė

14

Tomas VILUCKAS Laisva vieta mums

15

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Silpnumas šaukiasi meilės

16

Laura ALEKNIENĖ Piniginės, kurios nesusidėvi

17

Zita VASILIAUSKAITĖ Savanoriško darbo džiaugsmas

18

Aušra ZAKARAITĖ Savanorystė vakar, šiandien (ir rytoj?) 20 Virginija TAMOŠIŪNAITĖ Atsisveikinimo kultūra

22

Vaikai apie bendruomenes

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Christopheris WESTAS Santuoka – viskas arba nieko

25

Akiračiai Palaimintoji Motina Teresė

27

Jaunimo iššūkis Juozapas LABOKAS Vieta, kur mylimi visi

28

Regina ATKOČIŪNAITĖ Meilės ambasadorė Motina Teresė

29

Meno pasaulyje Kristofas Vilibaldas Gliukas

31

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Šyvis

33

Sveikata Akys

Šildykimės vieni kitų bendryste ir artumu.

Darius Chmieliauskas

34

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Svirplio čirškėjimas

laužau galvą, kokiu gi šiltesniu žodeliu šiuo žvarbiu rudenišku laiku palydėti spalio numerį į Jūsų rankas ir širdis... Nueinu į Mišias, sakau, padėkosiu Dievui, o prie daikto Jis tikrai įkvėps mane savuoju Žodžiu! Ir štai ką tenai išgirstu: Tuštybių tuštybė! – sako Pamokslininkas. – Tuštybių tuštybė ir visa tuštybė!

Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule?

Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai ta pati lieka.

Saulė teka ir saulė leidžiasi, skubėdama į vietą, iš kurios pateka.

Vėjas pučia į pietus, paskui sukasi šiaurės link.

Sukasi ir sukasi vėjas, vis grįždamas į tą patį suktinį.

Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekad nėra pilna. Į vietą, iš kurios išteka, upės vėl nuteka.

Visi dalykai yra labiau varginantys, negu žmogus gali apie juos pasakyti.

Akis žiūrėdama nepasisotina, ausis girdėdama neprisipildo.

Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks.

Po saule nėra nieko nauja!

Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus.

Kaip dabar neatsimenama buvusių dalykų, taip pat ateities dienomis būsiančių dalykų neatsimins vėliau gyvensiantys žmonės. (Koh 1, 2–11) Na nieko sau – įkvėpiantys žodžiai, ar ne? O jeigu dar prisimeni didžiojo Biblijos mylėtojo-vertėjo prelato Antano Rubšio vertimą „Rūkų rūkas!

Viskas yra rūkas!“, tai dar rudeniškiau pasidaro... Visokeriopai – ne tik besidraikančius ūkanotus voratinklius pajunti, bet tiesiog viso gyvenimo rudens nuovargį įkvėpi ir jauti – nieko naujo po saule... Tik staiga besiklausant šitų skaitinių išmintingų pamokslų kažkodėl mane apima visai ne liūdesys – ogi didelis džiaugsmas! Juk šimtą kartų teisus tas Koheletas-Mokytojas-Pamokslininkas: „Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso, kuriuo jis triūsia po saule?“ – jokios naudos, išskyrus tai, kokį meilės saitų voratinklį nuausi!

Ir vien dėl to verta triūsti, ir liūdesys anei depresija mylint beigi leidžiantis būt mylimam nesurakins! O tada aš gi žiū, kad tai iš esmės labai tinka šios „Artumos“ svarstymų temai – bendrystė, bendruomeniškumas, tarpusavio pagalba, savanorystė. Pasirodo, Koheleto tuštybės ir ūkanos gerokai aiškiau pateisina bendrystę nei vis mus kamuojančios krizės, šildymo kainos, nedarbas ar net Europos Sąjungos paskelbti 2011-ieji kaip savanorystės metai.

O šios „Artumos“ viršelį mūsų dailininkė Silvija šįkart papuošė šventuoju Martynu – dar vienu šildančiu bendrystės pavyzdžiu. Itin retai pas mus vaizduotas, o čia – net XVIII a. nežinomo lietuvio išraižytas, šv. Martynas buvo IV a. Romos imperijos karys; atsivertė, įtikėjo mūsų mylintį Viešpatį (savanoriškai gyvybę už mus atidavusį) ir dar nespėjęs nė pasikrikštyti, jis jau taip Jėzų Kristų mylėjo, kad vieną šalto rudens dieną prie miesto vartų sutikęs pusplikį vargetą kardu pusiau perpjovė savąjį apsiaustą, idant sušildytų nabagėlį. Ot štai jums ir prašom.

35

Viršelyje – Šv. Martynas. Kairiajame kampe užrašas lotynų kalba: „Jei jūsų rankos [bus ištiestos] neturtui kaip švento Martyno, Turo vyskupo, Kristus atvers jums savo duris. Šventas Martynai, melskis už mus.“ Liaudies raižytojas monogramistas „W. E.“. 1760 m., Lietuva. LDM nuotrauka

1

2

Artuma / 2010 m. spalis

Kronika

Klausimai ganytojams Kodėl kai kurie privatūs apreiškimai Bažnyčios yra pripažįstami, o kiti – ne? Kokie kriterijai? Arvydas

Jėzaus Kristaus galutinai atbaigtas Apreiškimas, pasibaigęs paskutiniojo iš dvylikos apaštalų mirtimi, kartais vadinamas viešuoju, nes per Bažnyčią kreipiasi į visų laikų ir visų tautų žmones. Nuo jo skiriasi privatūs apreiškimai, kuriais Dievas ir po viešojo Apreiškimo per kai kuriuos asmenis prabyla į kokią nors žmonių grupę, kokį nors kraštą ar net ir visą Bažnyčią, kad apšviestų tikinčiuosius, kaip jie turėtų elgtis konkrečiu istoriniu metu. Ilgainiui susiformavo privačių apreiškimų atpažinimo kriterijai.

Pirmasis iš jų doktrininis. Privataus apreiškimo turinys negali prieštarauti tam, ko moko viešasis Apreiškimas, kurį saugoti bei ištikimai aiškinti pavesta Bažnyčios Magisteriumui (plg. Vatikano II Susirinkimo konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 10), nes neįmanoma, kad Dievas pats sau prieštarautų.

Antrasis kriterijus psichologinis. Subjektas – apreiškimą gavęs žmogus – turi būti harmoninga asmenybė, neturėti liguistų polinkių, verčiančių abejoti jo patikimumu.

Trečiasis kriterijus žvelgia į padarinius, kuriuos tiriamas privatus apreiškimas sukėlė tiek jį gavusiame asmenyje, tiek jo aplinkoje. Bažnyčia analizuoja šio reiškinio atneštus dvasinius vaisius: jo paskatinto maldos judėjimo, atsivertimų, uolumo bei su juo susijusių stebuklų autentiškumą.

Po atidaus tyrimo Bažnyčia aprobuoja kai kuriuos privačius apreiškimus. Tai reiškia, kad išnagrinėtame apreiškime nėra tikėjimo doktrinai priešingų dalykų, todėl leidžiama jį skelbti.

Privatūs apreiškimai neperteikia kokių nors naujų tiesų, tačiau kartais pabrėžia kai kuriuos Bažnyčios tikėjimo lobynui priklausančius, bet tikinčiųjų per mažai pažįstamus, vertinamus dalykus. Šie apreiškimai dažniausiai siekia kreipti žmones į Dievą, perspėti, kviesti į atsivertimą, atgailą. Jie ragina gyventi rimtesnį, intensyvesnį, uolesnį dvasinį gyvenimą, skatina augti tikėjime ir Dievo meilėje, imtis apaštalavimo ar artimo meilės darbų.

Visa tai glūdi ir viešajame Apreiškime, kuriuo remiasi, maitinasi Bažnyčios gyvenimas. Tad kiekvienam krikščioniui svarbu pirmiausia gilintis į šiuos Dievo meilės turtus švenčiant Eucharistiją ir kitus sakramentus, skaitant Šventąjį Raštą ir meldžiantis su juo, veiklia ir nesavanaudiška artimo meile kasdien liudijant savo tikėjimą. Karšt-

ligiškas, nekritiškas dėmesys privatiems apreiškimams gali lengvai nuvesti klystkeliais, tapti neįprastų, neaiškios kilmės reiškinių, pojūčių vaikymusi: „Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14). Piktajai dvasiai paranku, kad žmogus gal ir nesąmoningai imtų didžiuotis savo „dvasinėmis patirtimis“, jaustis išskirtinis, svarbesnis, teisesnis už kitus ir taip liktų aklas gyvajam Dievui, apsireiškiančiam mažutėliams (plg. Mt 11, 25).

Kita vertus, nors Bažnyčia neįpareigoja tikėti jos aprobuotais privačiais apreiškimais, priešiškumas jiems liudytų kitą kraštutinumą pamirštant Dievo laisvę: žmogus negali griežtai apriboti Viešpaties veiklos būdų, bet turi nuolat stengtis atpažinti Jo balsą ir su dėkingumu Jam atsiliepti.

Ar gali klebonas koreguoti pamaldų laiką šeštadienį ir švenčių dienomis dėl medžioklės? Kazimiera

Mišios yra viso Bažnyčios gyvenimo, taip pat ir kunigo tarnystės centras ir viršūnė. Pirmiausia iš šio šaltinio kunigas ir visa parapija semiasi dvasinių jėgų, būtinų visoms sielovadinėms, karitatyvinėms ir kitoms užduotims atlikti. Jis yra raginamas kasdien švęsti Eucharistiją – net ir tada, kai tikintieji negali dalyvauti (plg. Jonas Paulius II, Ecclesia de Eucharistia, 3. 31; 2003 04 17).

Mišių laikas – ypač sekmadieniais ir švenčių dienomis – turi būti pastovus, patogus ir gerai žinomas parapijos bendruomenei. Jau pati pagarba Eucharistijai dėl jos svarbos Bažnyčios gyvenime reikalauja, kad Mišios nebūtų švenčiamos, kada papuola.

Nei sporto varžybos ar jų transliacija, nei įdomi televizijos laida ar kiti panašūs ir savyje geri dalykai nėra pateisinama priežastis keisti Mišių laiką. Tokia priežastimi, be abejo, nėra ir medžioklė. Į galimą klausimą, ar kunigui iš viso tinka tokiu būdu leisti laisvalaikį, Kanonų teisės kodeksas konkretaus atsakymo nepateikia, tik nurodo, kad dvasininkas turi vengti to, kas yra svetima jo luomui, net jei tai nebūtų iš esmės bloga (plg. Kan. 285 § 1, 2). Į ką kreiptis suaugusiems žmonėms, norintiems priimti Sutvirtinimo sakramentą? Jūratė

Už savo parapijiečių rengimą sakramentams atsako parapijos klebonas, todėl reikėtų kreiptis į jį.

Parengta pagal Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio bei Telšių vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt) medžiagą

Artuma / 2010 m. spalis

Kronika

Pagal Dievo paveikslą ir panašumą Spalio kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Ne paslaptis, kad dauguma katalikų savo Šventraštį pažįsta ne iš Biblijos, bet iš anekdotų. Kaip ir dera, geriausiai žinomi pirmieji priešistorės puslapiai. Jie lengvai įsimenami, nes tam ir užrašyti: pasaulio sukūrimas per septynias dienas, Ievos padarymas iš šonkaulio, Babelio bokšto statyba, tiesa, dar pasaulinis tvanas ir Nojus su savo laive; žinia, kai kam ir Sodoma su Gomora yra įsiminę… Ir viskas.

Jei mūsiškiai skaitytų Bibliją patys ir ne kaip romaną, bet kaip kasdienį skonėjimąsi, tuomet perskaitytų tekstus kitoje šviesoje ir pamatytų kitas prasmes.

Kai Dievas kuria pasaulį, jis kasdien pasižiūri į savo kūrybą ir konstatuoja, kad tai „buvo gera“. Kai kas tiesiog ir sako, kad šitas pirmasis puslapis ir skirtas vien tam, kad pabrėžtų Dievo, o drauge ir visos Biblijos požiūrį į pasaulį. Jis geras. Tada, kai Dievas nusprendžia sukurti žmogų, jis ne taria, kaip įpratęs, bet pradeda kalbėtis. „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“, – sako jis. Su kuo jis kalbasi? Žydai surado atsakymą ir jį užfiksavo Išminties knygoje: Dievo patarėja ir džiaugsmas yra Išmintis. Krikščionys, iš Jėzaus sužinoję apie Dievą, supranta, kad Kūrėjas kalbasi pats su savimi, nes jis – ne šiaip sau vienas, bet vienas bendrystėje. Jis – pats bendrumas, bendrystė, santykis, santykiavimas savyje. Jis – Tėvas ir Sūnus, ir Dvasia. Pasirodo, kad būti panašiam į Dievą, būti Jo paveikslu, tai bendrauti. Argi ne tai teigia antropologai, pasakodami apie džiunglėse suras-

tus žmonių vaikus, užaugintus žvėrių?

Vaikščiojančius keturiomis, nekalbančius, nemąstančius. Aš vis maniau, kad kiti žmonės man neleidžia būti savimi, man trukdo, mane erzina, net bažnyčioje neleidžia susikaupti. Bet, pasirodo, be jų negalėčiau būti savimi, nesuvokčiau, kas esąs, nemokėčiau apibūdinti savęs. Tėtė, mama, brolis, sesuo, kaimynai, draugai, mokykla, Bažnyčia, visuomenė, bendruomenė – tai visa, iš ko mes pažįstame save ir mokomės būti savimi. Bendraudamas ir santykiaudamas žmogus yra panašus į Dievą. Štai kodėl Jis sakė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18).

Spalis yra ir Mergelės Marijos Rožinio mėnuo. Popiežius dovanoja ir visuotinius atlaidus kiekvienam kasdien mąstančiam šiuos slėpinius. Šitas rožių vėrinys tarp mūsų pirštų gali iliustruoti ir tai, kas yra žmogus. Kryžius – atpirktojo pasaulio ženklas, karoliukai – ženklina mus. Rožinio nebūna be kryžiaus ir karoliukų. Žmogaus gyvenimas pilnakraujis ir visavertis nebūna be Dievo ir kitų žmonių. Mes vieni kitiems esmingai reikalingi. Su Marija apmąstydami Išgelbėjimo istoriją, negalime nepastebėti, kad Dievas tapo žmogumi, idant išmokytų žmones būti žmonėmis. Taigi, būti panašius į Dievą. Nuolat bendraujančius. Kaip tada, taip ir šiandien matydamas tai, Dievas gali ištarti, jog šitoks gyvenimas ne šiaip sau geras, bet – labai geras (plg.

Pr 1, 31).

Spalį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad katalikiškieji universitetai vis labiau taptų tomis vietomis, kuriose Evangelijos šviesos dėka būtų įmanoma pajusti tikrai egzistuojančią harmoningą tikėjimo ir proto vienybę; misijų – kad Pasaulinės misijų dienos minėjimas būtų proga suprasti, jog užduotis skelbti Kristų – tai būtina ir neatidėliotina tarnystė, kurią Bažnyčia yra pašaukta vykdyti žmonijos labui.

1 P Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios mokytoja Job 38, 1. 12–21; 40, 3–5; Ps 139; Lk 10, 13–16 2 Š Šv. Angelai Sargai

Iš 23, 20–23a; Ps 91; Mt 18, 1–5. 10 3 S XXVII EILINIS SEKMADIENIS

(III sav.)

Hab 1, 2–3; 2, 2–4; Ps 95; 2 Tim 1, 6–8.

13–14; Lk 17, 5–10 4 P Šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis

Gal 1, 6–12; Ps 111; Lk 10, 25–37 5 A Šv. Faustina Kovalska, vienuolė

Gal 1, 13–24; Ps 139; Lk 10, 38–42 6 T Šv. Brunonas, kunigas

Gal 2, 1–2. 7–14; Ps 117; Lk 11, 1–4 7 K Rožinio Švč. Mergelė Marija

Gal 3, 1–5; Lk 1, 69–75; Lk 11, 5–13 8 P Gal 3, 7–14; Ps 111; Lk 11, 15–26 9 Š Šv. Dionizas, vyskupas, ir jo draugai,

kankiniai; šv. Jonas Leonardis, kunigas

Gal 3, 22–29; Ps 105; Lk 11, 27–28 10 S XXVIII EILINIS SEKMADIENIS

(IV sav.)

2 Kar 5, 14–17; Ps 98; 2 Tim 2, 8–13;

Lk 17, 11–19 11 P Gal 4, 22–24. 26–27. 31 – 5, 1; Ps 113;

Lk 11, 29–32 12 A Gal 5, 1–6; Ps 119; Lk 11, 37–41 13 T Gal 5, 18–25; Ps 1; Lk 11, 42–46 14 K Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys

Ef 1, 1–10; Ps 98; Lk 11, 47–54 15 P Šv. Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios

mokytoja

Ef 1, 11–14; Ps 33; Lk 12, 1–7 16 Š Šv. Jadvyga, vienuolė;

šv. Margarita Marija Alakok, mergelė

Ef 1, 15–23; Ps 8; Lk 12, 8–12 17 S XXIX EILINIS SEKMADIENIS

(I sav.)

Iš 17, 8–13; Ps 121; 2 Tim 3, 14 – 4, 2;

Lk 18, 1–8 18 P Šv. Lukas, evangelistas

2 Tim 4, 10–17a; Ps 145; Lk 10, 1–9 19 A Šv. Jonas Brebefas ir Izaokas Žogas,

kunigai, ir jų draugai, kankiniai;

šv. Kryžiaus Paulius, kunigas

Ef 2, 12–22; Ps 85; Lk 12, 35–38 20 T Ef 3, 2–12; Iz 12, 2–6; Lk 12, 39–48 21 K Ef 3, 14–21; Ps 33; Lk 12, 49–53 22 P Ef 4, 1–6; Ps 24; Lk 12, 54–59 23 Š Šv. Jonas Kapestranas, kunigas

Ef 4, 7–16; Ps 122; Lk 13, 1–9 24 S XXX EILINIS SEKMADIENIS

(II sav.)

Sir 35, 12–14. 16–18; Ps 34;

2 Tim 4, 6–8. 16–18; Lk 18, 9–14 25 P Ef 4, 32 – 5, 8; Ps 1; Lk 13, 10–17 26 A Ef 5, 21–33; Ps 128; Lk 13, 18–21 27 T Ef 6, 1–9; Ps 145; Lk 13, 22–30 28 K Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai

Ef 2, 19–22; Ps 19; Lk 6, 12–19 29 P Fil 1, 1–11; Ps 111; Lk 14, 1–6 30 Š Fil 1, 18b–26; Ps 42; Lk 14, 1. 7–11 31 S XXXI EILINIS SEKMADIENIS

(III sav.)

Išm 11, 22 – 12, 2; Ps 145;

2 Tes 1, 11 – 2, 3a; Lk 19, 1–10

3

4

Evangelija mažiesiems

Artuma / 2010 m. spalis

Didis tikėjimas ir pareigingumas (XXVII eilinis sekmadienis, spalio 3 d.)

– Aš geriau liepčiau ne šilkmedžiui jūroje pasisodinti, bet jau verčiau saldžiajai kaimynų kriaušei į mūsų sodą persikelti. Va čia tai būtų, – nudžiunga Dominykas.

– Galvoji labai savanaudiškai, – nutaria Benedikta. – Didelis tikėjimas bus tada, kai daugiau galvosime apie Dievo darbus, o ne vien apie savo užgaidas ar kokius reikalus.

– Bet vis dėlto būtų gerai kokių nors neįmanomų dalykų išprašyti, – užsisvajoja broliukas.

– Taip, kartais stebuklų pasiilgstame, – sutinka Benedikta. – Bet tikras stebuklas būna, kai visi sąžiningai atlieka savo darbus ir mandagiai nusišypso.

Jėzus daugelį išgydė, o tik vienas padėkojo (XXVIII eilinis sekmadienis, spalio 10 d.)

– Gal raupsai panašūs į vėjaraupius, kuriais suserga beveik visi vaikai? – palygina Dominykas.

– Raupsai daug baisesnė liga, nes žmogaus kūną labiau pažeidžia, – nusipurto sesutė. – Be to, ja serga ir dideli, turi slėptis, bėgti nuo kitų, kad jų neužkrėstų.

– O kodėl Jėzaus pagydyti jie nepadėkojo? – klausia Dominykas.

– Tikriausiai pamiršo, kad Dievas suteikia visus geriausius dalykus, – primena Benedikta. – Tik vienas svetimšalis prisiminė ir labai nuoširdžiai pasakė: „Ačiū.“

Įkyri prašytoja (XXIX eilinis sekmadienis, spalio 17 d.)

– Tai gal ir mums našlės pavyzdžiu reikia įsidrąsinti ir Dievą apkulti, kad meldžiamės ir vis ko nors negauname? – nustemba Dominykas.

– Negražu Dievui grūmoti, – piršteliu pagraso Benedikta, – geriau jau karštai, nuoširdžiai paprašyti. Ir nepamiršti, kad neturime daugiau į ką taip tvirtai atsiremti – juk Dievas daugybę kartų žmonėms padėjo.

– Kantriai Dievo prašyti – tai panašiai kaip parduotuvėje mamai ir tėčiui saldumynų ar kokio žaislo zyzti... – savaip palygina broliukas.

– Bet prieš prašant tiktų gerai pagalvoti, ar tikrai to dalyko reikia, – primena sesutė.

Artuma / 2010 m. spalis

Evangelija mažiesiems

Dėkoju, kad nesu toks blogas kaip kiti (XXX eilinis sekmadienis, spalio 24 d.)

– Kaip negražu meldžiantis skaičiuoti kitų nuodėmes, – pasipiktina Benedikta, – lyg savų neturėtų.

– O jei tikrai esu geras: neplėšikauju, suvalgau košę, sriubą, neatsikalbinėju ir nesiožiuoju? – teiraujasi brolis.

– Tada paprašyk, kad Dievas padėtų būti kuklesniam, duotų protelio padaryti dar geresnių dalykų... – pataria jam sesutė.

Į medį – Jėzaus pamatyti...

(XXXI eilinis sekmadienis, spalio 31 d.)

– Be galo nuostabu karstytis po medžius! – svajingai nutęsia Benedikta.

– Chi, chi... Tu aną sykį vos neiškritai... – sukrizena Dominykas.

– Tik pagalvok, kaip reikėjo medin įlipti muitininkų viršininkui. Juk ir uniformą galėjo susidraskyti, – užjaučia sesuo.

– Dabar suprantu, kodėl prie bažnyčių būna prisodinta daug medžių, – paaiškėja broliukui. – Ogi tam, kad tie, kurie daug nuodėmių turi ir gėdijasi užeiti į šventoves, galėtų į medžius įlipti ir pro langą stebėti, kaip visi meldžiasi Dievui...

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino .................................................

5

Artuma / 2010 m. spalis

Kronika

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia Rugsėjį, be jokios abejonės, pats svarbiausias Šventojo Tėvo veiklos įvykis buvo jo apaštališkoji kelionė, o kartu ir pirmasis oficialus valstybinis vizitas Jungtinėje Karalystėje. Rugsėjo 16–19 d. Benediktas XVI lankėsi Edinburge, Glazge, Londone ir galiausiai Birmingame, kur paskutinę kelionės dieną, sekmadienį, paskelbė palaimintuoju garsųjį XIX a. anglikonų atsinaujinimo judėjimo veikėją, kataliku bei Romos Bažnyčios kardinolu tapusį garsųjį teologą ir publicistą Joną Henriką Newmaną.

Pasak kelionės išvakarėse skelbtų spaudos prognozių, popiežiaus vizitas Didžiojoje Britanijoje turėjo virsti visiška nesėkme. Laikraščiai rašė, kad niekas popiežiaus nelaukia; net ir katalikai jį priims šaltai; kelionė per brangiai kainuoja; ir apskritai – ko tas vokietis nesėdi namie?

Rugsėjo 16 d. popiežius atskrido į Škotijos sostinę Edinburgą ir oficialioje Britanijos monarchų rezidencijoje Holirude susitiko su karaliene Elžbieta II. Jau šis pirmasis dviejų didžiausių britų televizijos kanalų BBC ir Sky tiesiogiai transliuotas labai nuoširdus ir kone familiarus susitikimas staiga ėmė keisti žiniasklaidos toną. Sąmoningai popiežiaus kelionė pradėta Škotijoje, mat tądien, rugsėjo 16-ąją, Bažnyčios liturginis kalendorius minėjo XVI a. Evangeliją škotams skelbusį šv. Ninianą. Tautos apaštalo šventės Mišias Benediktas XVI aukojo kitame Škotijos mieste Glazge.

Atvykęs į Londoną, rugsėjo 17 d. rytą popiežius susitiko su britų katalikiškojo švietimo sistemos vadovais, dėstytojais ir mokytojais, studentais ir mokiniais. Benedikto XVI kalbõs buvo klausomasi visos Jungtinės Karalystės katalikiškose mokyklose ir kolegijose. Antrąją kelionės dieną taip pat įvyko du susitikimai su anglikonų Bažnyčios vadovu arkivyskupu

Rowanu Williamsu.

Pirmiausia popiežius jį aplankė oficialioje rezidencijoje, o pavakare abu vadovavo ekumeniniams mišparams garsiojoje Vestminsterio abatijoje. Tą pačią dieną įvyko ir susitikimas su britų politikos, verslo, kultūros ir akademinio pasaulio atstovais. Su jais popiežius susitiko Jungtinės Karalystės parlamente, Vestminsterio rūmuose, toje pačioje senovinėje iškilmingų aktų salėje, kur prieš beveik penkis šimtmečius mirties bausme buvo nuteistas šv. Tomas Moras, nepaklusęs Anglijos Bažnyčią nuo Romos atskyrusiam karaliui Henrikui VIII. Tomo Moro asmenybė priminta ir popiežiaus kalboje, tik ne kaip priekaištas jį myriop pasmerkusiems anglikonams, bet kaip herojiškai išspręstos sąžinės balso ir politinių interesų dilemos pavyzdys. Tą ir natūralioje žmogaus sąrangoje atpažįstamą sąžinės balsą, padedantį atskirti, kas gera ir kas bloga, dar labiau sustiprina religija.

Dėl to ir teisinių valstybių santvarkoje religija neturi būti suprantama kaip problema, kurią įstatymų leidėjai turi išspręsti, bet kaip veiksnys, gyvybiškai reikalingas šalyje vykstantiems debatams – taip kalbėjo popiežius.

Palaimintasis J. H. Newmanas

ELTOS nuotrauka

6

Tą patį jis pakartojo ir šeštadienio, rugsėjo 18 d., rytą privačiuose susitikimuose su britų vyriausybės ir opozicijos lyderiais. Trečiąją kelionės dieną Šventasis Tėvas taip pat aukojo Mišias Vestminsterio katalikų katedroje – ji pastatyta XIX a. antrojoje pusėje, iškart po to, kai po keturių šimtmečių draudimo Jungtinėje Karalystėje buvo atkurtos katalikų vyskupijos.

Vizito kulminacija buvo kardinolo Jono Henriko Newmano skelbimas palaimintuoju. Beatifikacijos išvakarėse Londono Haid Parke buvo surengta maldos vigilija. Pati beatifikacija įvyko Birmingame – šiame mieste Newmanas užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą. Žinoma, negalima nutylėti ir kritikos, kuri vis dėlto buvo gerokai silpnesnė, negu prognozuota kelionės išvakarėse. Rugsėjo 18 d. įvyko iš anksto planuota demonstracija, apie 6–7 tūkst. jos dalyvių skelbė tuos pačius ir tarpusavyje nelabai suderinamus šūkius (child abuse, gay rights ir pan.). Taip pat ir pats popiežius nenutylėjo vis dar neužmirštos kunigų lytinių nusikaltimų problemos, nuo pedofilų nukentėjusių vaikų išgyvenimus sugretindamas su visos krikščionių bendruomenės narių kančiomis, nešamomis kartu su kenčiančiu Kristumi. Dalykiškas ir atviras kalbėjimas apie šias skaudžias ir gėdingas problemas, matyt, irgi prisidėjo prie to, kad iš pradžių labai skeptiškas ir atsargus žiniasklaidos požiūris vos per kelias dienas radikaliai pasikeistų.

Tik gaila, kad Lietuvos spauda, kelionės išvakarėse gana uoliai kopijavusi žinias apie laukiamą kelionės nesėkmę, apie radikaliai pasikeitusį britų spaudos toną užsiminė vos puse lūpų.

Artuma / 2010 m. spalis

Bažnyčia Lietuvoje

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Atgautosios laisvės dvidešimtmetį Viešpats savaip paženklino padovanodamas Lietuvai šiemet net du vyskupus ir drauge mūsų žvilgsnį atgręždamas į šią tarnystę. Mat naujojo kariuomenės ordinaro G. Grušo įšventinimo iškilmėse Vilniaus arkikatedroje rugsėjo 4 d., dalyvaujant ganytojams iš Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Rumunijos, kardinolas A. J. Bačkis sakė: šiandien pasaulis sunkiai suvokia, kad vyskupas nėra valdovas ar renginių ir suėjimų garbingas papuošalas, bet visų pirma maldos ir dvasinio gyvenimo vyras, kuris nebijo nepopuliarių sprendimų, nes vadovaujasi Šventuoju Raštu, įsakmiai sakančiu: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Palinkėjęs įšventinamajam drąsos saugoti ir ginti Bažnyčią ir jos mokymą, nebijoti būti pasaulyje prieštaravimo ženklu, kardinolas iškėlė vyskupo tarnystės atsakomybę – iš meilės pasipriešinti klaidai bei įvairioms blogio formoms, tėviškai sudrausti ir pabarti, guosti ir drąsinti, mokyti ir aiškinti. Įšventinimo apeigų dalis – gulėjimas kniūbsčia priešais altorių priimant Šventosios Dvasios dovaną ir pagalbą liudijo, kad ir garbingiausia tarnystė, ir kiekvienas paprasto žmogaus ar visos tautos gyvenimo žingsnis visada šaukte šaukiasi Dievo pagalbos.

Šiandien nereikia būti istoriku, kad suprastum, jog būtent Dangaus pagalbos neatmetusieji Lietuvos žmonės laikė savo širdyje laisvės viltį ir už geležinės sovietų uždangos, o drąsiausieji ją kaip žibintą iškeldavo kitiems savo laisvės ar net gyvybės kaina. Tikėti laisve sovietmečiu prilygo tikėti stebuklu. Gal todėl ir mūsų laisvės kelyje tokia svarbi

Kronika yra Šiluva, mums duoto Dievo stebuklo vieta – joje to stebuklo maldauta ir tamsiausios priespaudos metais. „Šiluva yra gyvas Lietuvos religinės ir tautinės istorijos atminimas“, – sakė apaštališkasis nuncijus arkivyskupas L. Bonazzi šiemetinėse Šilinėse rugsėjo 12 d. švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Kad Marija, pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus, yra mūsų laisvės Karalienė, liudijo aikštėje prie altoriaus stovėjusi, nepaprastą istoriją turinti, Jono Pauliaus II 1993 m. Šiluvoje vainikuota jos skulptūra. Ši Marija sugrįžo į Lietuvą, užbaigusi kelionę po užsienio lietuvių parapijas, kur nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios prie jos karštai melsta Tėvynės laisvės stebuklo. Dėkoti Dievui už laisvės dovaną į Šilines šiemet organizuotos ar pavieniui, važiuotos ar pėsčios keliavo 5–7 dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių. Žiniasklaidai vėlgi, kaip ir sovietmečiu, užkliuvusi atlaidus švenčianti Šiluva ir kur ne kur šmėkštelėjusios elgetaujančiųjų ar keistuolių nuotraukos niekaip, kad ir labai norint, negalėjo sumenkinti atlaidų dalyvių gausos: vaikų, moksleivių, studentų, šeimų, laisvės gynėjų, eilinių ir aukštų Lietuvos kariuomenės, policijos ir kitų statutinių pareigūnų, medikų, mokytojų, dėstytojų, valdžios atstovų, katalikiškųjų organizacijų, draugijų, maldos grupių, parapijų bendruomenių, chorų ir orkestrų, per 20 vienuolinių kongregacijų narių, klierikų, kunigų ir vyskupų iš visos Lietuvos, maldininkų iš Lenkijos ir kt.

Dar XVII a. Kražių jėzuitų kolegijos auklėtinių pradėtą jaunimo piligrimystės į Šiluvą tradiciją palaiko ir šių dienų jaunimas. Šiemet per 700 dalyvių sutraukė 8-asis 65 km kelią įveikęs jaunimo piligriminis žygis iš Kryžių kalno, pasibaigęs Šiluvoje atlaidų išvakarėse rugpjūčio 5 d. Per 500 jaunuolių į Šilines pėsčiomis iš Raseinių atkeliavo rugsėjo 11 d. Juos ir visus Lietuvos ateitį kursiančius jaunus žmones arkiv. S. Tam-

kevičius ragino: Būkite drąsūs plaukti prieš srovę. Jeigu sąžinė prikištų, kad kažkur klydot, turėkit drąsos pasitaisyti, o vyresniesiems priminė: iš sunkiausios ligos – vilties trūkumo – ir šiandien išgydyti gali Dievo Motina. Ji, pasak arkiv. L. Bonazzi, ir šiandien motiniškai moko labiau mylėti savo Tėvynę, jos rūpesčiais gyventi. „Marija, Lietuvos globėja, melski už mus“ – skelbė Švč. M. Marijos Gimimą taip pat kvietusi švęsti Trakų šventovė; jos Dievo Motinos atvaizdą, kaip teigiama, istorijoje gerbė ne tik katalikai.

Dvasinį matmenį, svarbų pototalitarinėms valstybėms kuriant teisingumu, taika ir susitaikinimu grįstą gyvenimą, pabrėžė ir Iustitia et Pax (Teisingumo ir taikos) komitetų Konferencijos Generalinė asamblėja, šiemet pirmąkart vykusi Vilniuje rugsėjo 19–21 d. (Lietuvoje šis komitetas įkurtas 2007 m.).

31-os valstybės delegatai ir mūsų visuomenės lyderiai dalyvavo seminare „Laisvės dovana. Permainų ir iššūkių istorija“, pasaulio visuomenės dėmesį atkreipdami į unikalią Lietuvos laisvės patirtį, nes, kaip teigiama baigiamojoje asamblėjos deklaracijoje, „lietuviai turi didžiuotis savo istorija, kuri yra drąsos ir tikėjimo pavyzdys Europai“.

Kruvinuosius istorijos puslapius mena ir Medininkų tragedija – vienintelis gyvas skaudžiai nukentėjęs jos liudininkas T. Šernas rugsėjį Biržuose ordinuotas evangelikų reformatų generaliniu superintendentu.

Dangaus pagalbos ar jo paguodos daugiau patirti galėjo ir suskubusieji į brolių pranciškonų ir šlovinimo grupės iš Pakutuvėnų atsinaujinimo savaitgalius Palangoje ir Nidoje, tikėjimo vakarus Kaune, vėl atnaujintus Gyvenimo ir tikėjimo instituto. Net iš tolimosios Indijos šįsyk atkeliavo ypač sutuoktiniams skirta geroji naujiena. Dr. tėvas J. Mariakuram SDV rugsėjo 13–18 d. Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje mokė stebėtinai aktualiai ir mūsų krašto žmonėms – juk Dangaus pagalbos reikalingi visi po pasaulį išsibarstę didžiulės krikščionių šeimos vaikai.

Dr. Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ

7

8

Artuma / 2010 m. spalis

Kronika

Visa atnaujinti Kristuje!

Ateitininkų sąjūdžio šimtmečiui atminti (II) Dr. Daiva Kristina KUZMICKAITĖ MVS Apvaizdos ranka lėmė, kad ateiti- (taip pat ir ateitininkų rašytojų) knygomis. Tuomet slapninkija įsišaknytų ir Vakarų valstybė- ta organizuoti susitikimai šiai literatūrai aptarti buvo se, pasiektų Šiaurės Amerikos žemyną. šiandien skambiai vadinamo pilietiškumo raiška. IšeiviDauguma į Vakarus pasitraukusių ir ten jos spauda, radijo eteriu sklidusios žinios iš Vatikano ar šaknis suleidusių Ateities sąjūdžio narių Laisvos Europos, laiškai arba artimųjų iš Vakarų vizitai ir svetimuose kraštuose laikėsi ne vien mus drąsino svajoti apie tokią Lietuvą, kurioje galėtume universalių Katalikų Bažnyčios principų, bet siekdami laisvai tikėti ir gyventi.

Sovietmečio pabaigoje, kaip ir prieš pirmąją NepriVisa atnaujinti Kristuje! vadovavosi ir penkiais ateitininkų principais. Sunkios migrantų kasdienybės nelepinta klausomybę, per Lietuvą nuvilnijo mažų grupelių susidauguma ateitininkų sugebėjo įsitvirtinti juos priglaudu- būrimai. Dauguma jų telkėsi prie parapijų, palaikomi sio krašto aplinkoje kaip pavyzdinė etninė grupė, pasižy- pogrindyje veikusių Eucharistijos bičiulių, kitaip sakant, minti religiniu bei tautiniu sąmoningumu ir aukštomis ateitininkų. Kai Sąjūdžio laikais žymieji moksleivių judėjiprofesinėmis kvalifikacijomis, leidusiomis išsilaikyti vidu- mų iniciatoriai kvietė burtis į jaunimo tarptautines organiriniajame visuomenės sluoksnyje. zacijas, ateitininkų atkurti nepatarė,

Reta kuri imigrantų grupė ilgainiui girdi, jie būtų buvę laikomi pernelyg Krikščioniška išsaugoja gyvą gimtosios šalies kalradikaliu (buržuaziniu) jaunimo jujaunuomenė – amžina bą ir kultūrą. Išeivijoje ateitininkai dėjimu. Nepaisydami tokių nuogąsnaujų kelių ieškotoja ir tavimų, ateitininkai 1988–1989 m. drauge su Pasaulio lietuvių bendateities tvėrėja. ruomenės nariais ir kitomis orgasukūrė pirmąsias moksleivių kuope nizacijomis be perstojo puoselėjo les, kurias palaikė išlikę sendraugiai krikščioniškąją kultūrą, dažnai imdamiesi ir politinių ateitininkai. Atsikuriančią Lietuvos ateitininkiją ypač veiksmų svarbiausiam jų egzistencijos svetimoje šalyje rėmė išeivijos ateitininkai – jie parvežė išsaugotą organizacijos atmintį ir tradicijas, rėmė finansiškai, dalyvavo tikslui įgyvendinti – išlaisvinti Lietuvą. Šiandien švęsdami Lietuvos laisvės dvidešimtmetį renginiuose. Labiausiai sustiprėjo moksleiviai ir jaunučiai ir ateitininkų šimtmečio jubiliejų, įvertiname išeivijos ateitininkai, išplėtoję kuopelių, akademijų ir stovyklų veiir išeivijoje veikiančios ateitininkijos vaidmenį. Išeivijos klą. Pamažu įsisiūbavo studentų ateitininkų veikla, ypač lietuviai per visą okupacijos laikotarpį saugojo laisvos Vytauto Didžiojo universitete, jį atkūrusiųjų gretose būta Lietuvos tradicijų atmintį ir žadino prispausto krašto ir ateitininkų profesorių iš išeivijos.

Ateitininkai organizacijos šimtmetį pasitiko atkūrę sąžmonių viltį. Mes, sovietmečiu gimę vaikai, užaugome su A. Maceinos, J. Girniaus, kun. S. Ylos ir kitų lietuvių jungas ir kai kurias korporacijas, perėmę iš išeivių Ateities

ateitis su ateitimi!

10 žurnalų per metus. Vienas numeris – tik 4 Lt. Galite užsiprenumeruoti kiekviename „Lietuvos pašto“ skyriuje

www.zurnalasateitis.lt zurnalas@ateitis.lt www.zurnalasateitis.lt zurnalas@ateitis.lt www.zurnalasateitis.lt

žurnalo leidybą. Šiandien ateitininkija yra viena gausiausių ir populiariausių katalikiškojo jaunimo ugdymo organizacija, kuriai ir šiandien, kaip prieš šimtą metų, tinka prel. A. Dambrausko-Jakšto pasakyti žodžiai: „Krikščioniška jaunuomenė <…> yra amžina idealų gerbėja, naujų kelių ieškotoja, ateities tvėrėja“ (A. Dambrauskas-Jakštas, Ateitis, Nr. 1, 1911, p. 3–4). Ateities nariai, ieškodami naujų kelių savo, organizacijos, tautos, o drauge ir Europos bei visos visuomenės ateičiai kurti, atranda, kad ir šiandien reikia sugrįžti prie organizacijos ištakų bei paklausti iš naujo: kuo save vadiname? ką savo aplinkoje matome? ir ką reikia daryti?

2010 m. vasarą ateitininkų renginiuose šie P. Dovydaičio ateitininkams formuluoti klausimai dažnai skambėjo.

Pavyzdžiui, ateitininkų šeimų stovykloje paskaitų ir diskusijų metu dalyviai pastebėjo, kad mūsų visuomenėje neapibrėžtas, be aiškių įsipareigojimų religingumas toleruojamas ir demonstruojamas, tačiau priešiškumas Katalikų Bažnyčiai reiškiamas atvirai. P. Dovydaičio kvietimas siekti tiesos gyvenant įsipareigojus Kristui per Bažnyčią yra vienintelis tikras ir saugus kelias, nežiūrint to, kad gali tekti ir nukentėti. Ateitininkų jubiliejiniame kongrese taip pat prisiminta ateitininkių, dalyvavusių XX amžiaus pirmosios pusės Katalikių moterų veikloje, mintys, jog drąsa vadintis krikščionio vardu ir tikslai lemia organizacijos likimą: „patirtis parodė, kad svarbu aiškiai apsibrėžti vardą ir tikslą. Katalikai visur pralaimėjo, kur tik dirbo pridengdami katalikų tikslus bespalviais vardais, neaiškiais tikslais.“ Ateitininkai ir šiandien sutinka su P. Dovydaičio mintimis, kad kiekvienas laikotarpis turi sau būdingas kančias ir sunkumus, tačiau dabarties laikas piktas, intymesnis, įsiveržiantis su didžiausiais informacijos ir pasiūlos srautais. Ir šiandien išgyvename nepajėgumą būti tikri krikščionys – turime pasiteisinimų, nes nenorime pamesti savo susikurtų ar kitų mums siūlomų stabų. P. Dovydaičio

Kronika

9

kvietimas savo gyvenimo faktu padaryti tiesas, kad yra Dievas ir jis gyvena su mumis, šiandien ir mums turi reikšti vienybės vieni su kitais siekį atrandant, kad šiai vienybei praktikuoti ir skirta ateitininkija – vienminčių, norinčių vieni kitiems padėti visa naujinti Kristuje, erdvė.

Kristinos Šmuklštytės nuotrauka

Artuma / 2010 m. spalis

Yra vilties, kad ateitininkai kaip ir prieš šimtą metų savo svajonėmis sukurs krikščionišką Lietuvą. Jubiliejiniame kongrese ateitininkai sendraugiai pasiryžo siekti, kad Lietuvoje per 30 metų neliktų be šeimos vaikų globos namuose gyvenančių ir vienišų senelių. Atrodo, pretenzingai skambantis siekis – ar įmanoma surasti per 5000 šeimų, pasiryžusių besąlygiškai ir nuolatinei niekieno vaikų globai?

Ar įmanoma krizių ir nežinios varginamoje Lietuvoje ryžtis globoti vaikus ir palaikyti globojančias šeimas? Ar nerime ir kasdienėje skuboje įsuktas gyvenimas gali sustoti prie vienišo ir dažnai apleisto senelio durų? Tokių klausimų krikščioniškoje valstybėje neturėtų kilti. Šiandien ateitininkai įvardija, kad instituciniai vaikų globos namai, vieniši vyresnio amžiaus žmonės yra mūsų civilizuotos ir laisvos šalies pilkoji zona – joje turime atrasti krikščioniškai vieningos veiklos sritį, nušviestą visa atnaujinančios Kristaus šviesos. Tikroji kultūra ir gerovė tarpsta tose visuomenėse, kur savo teisę oriai ir visavertiškai gyventi turi net labiausiai pažeidžiami ir tyliausią balsą turintys jos nariai.

10

Artuma / 2010 m. spalis

Kronika

Į Sibirą – savanoriškai Kun. Saulius BUŽAUSKAS Į lietuvių tremties vietas šią vasarą keliavome kitaip, nei mūsų tautiečiai prieš gerą pusšimtį metų. Traukinyje dabar – karštas vanduo, švari patalynė, patogios sėdynės, gerai nusiteikę bendrakeleiviai. Mūsų kuprinės prikimštos lietuviškų kumpelių, džiūvėsių ir kitokių „pagraužų“. Iš anksto pasirūpinome keliautojų batais, šiltais drabužiais ir palapinėmis. Bet nerimo būta. Kaip keliausime po tolimus kraštus, kaip mus pasitiks vietos gyventojai, ar užteks jėgų ne tik keliauti, bet ir tvarkyti lietuvių kapines?

Mindaugo Lingės nuotrauka

Mūsų penkiolikos narių piligriminę kelionę-ekspediciją „Atmink“ į Intos, Vorkutos, Pečioros, Kožymo ir Kadžeromo apylinkes lydėjo patyręs ir užsigrūdinęs keliautojas Gintautas Alekna. Be išmintingo vedlio daugelio kapinių nebūtume suradę. Tremtinių ir lagerininkų kapinės dažnai užmirštos, apaugusios žole, krūmokšniais ir medžiais. Vežėmės kirvius, pjūklus, sodininkų žirkles – įrankių prireikė visose kapinėse.

Teko nukirsti ir ištempti kapus užgriuvusius medžius, užstelbusius krūmokšnius. Beveik visose kapinėse simboliškai pastatėme po nedidelį medinį kryžių.

Dažnas iš mūsų grupės pirmą kartą savo gyvenime statė kryžių – tikėjimo ir vilties ženklą – sau ir kitiems. Tvarkyti kapines buvo svarbu ne tik mums patiems. Visi, kas praeis pro šalį, matys: tai kapinės. Galbūt neskubės jose pilti šiukšlių, miškavežiais traiškyti kapų,

tiesti kelių. Sutikti ir kalbinti vietos gyventojai žinojo: čia gyveno, dirbo, iš alkio ir nuo sunkių sąlygų mirė tremtiniai. Daugelis klausė: čia palaidoti jūsų seneliai? Lankome ne tik savųjų kapus. Čia kiekvienas surastas tremtinio kapas ne tik su lietuvišku užrašu, puošnesniu kryžiumi – tarytum tavo šeimos nario.

Senieji mediniai lietuviški kryžiai, tvorelės daug kur baigia suirti. Daugelis kapinių pasmerktos užmarščiai ir išnykimui. Kiek ilgaamžiškesni metaliniai kryžiai ar betoniniai paminklai su lietuviškais simboliais: Vytimi, Gediminaičių stulpais. Pačiose žymiausiose kapinėse – Vorkutoje, Intoje pastatyti lietuviški Rūpintojėliai su mūsiškiais užrašais.

Vorkutos kapinėse prie įspūdingo paminklo lietuvių tremtiniams atvyksta net vietiniai jaunavedžiai po santuokos registracijos išgerti šampano...

Nuostabaus grožio laukinė gamta nespėja paslėpti žmonių paliktų griuvėsių, metalo laužo, pramonės atliekų, stiklo šukių. „Pas mus visko daug!“ – mosteli ranka sutiktas kaimietis, vilkintis gerai panešiota vatine šimtasiūle. Teko sutikti ir tremtinių vaikų, kurių anais sovieti-

niais laikais gimtinė nepriėmė kaip nepatikimų ir pavojingų. Daugelis gerai supranta ir kalba lietuviškai, nesigėdija savo tėvų gimtinės, broliškai mus pasitinka. Tremtinių vaikai gerai prisimena, kaip tėvai ir seneliai sunkiai dirbo, badavo, stengėsi išlikti, brangino viltį ir tikėjimą. Drauge su jais dalijomės apie visų režimų, priespaudos ir išnaudojimo žalą šeimai, žmogaus gyvenimui.

Vienas sutiktas lietuvių tremtinių vaikas, dabar jau solidus vyras, parūpino garlaivį, autobusą bei šiek tiek medžiagų, kad Pečioros upe nuplauktume iki nuošalių Andronovo kapinių, kur palaidoti beveik vien lietuviai tremtiniai. Taiga skuba pasiglemžti lietuviškas kapines, todėl išretinome medžius, pastatėme kryžių ir amžinybėn iškeliavusiųjų poilsio vietą aptvėrėme tvora.

Ten piligrimai daugiausia triūsė, atliktas darbas labiausiai pastebimas.

Mūsų kelionė buvo piligriminė, todėl visose kapinėse suradome laiko maldai, giesmei, daug kur šventėme šv. Mišias. Tikėjimą švęsti ir malda kitus lydėti gali sėdėdamas ir namuose. Tačiau reikia kartais nukeliauti tūkstančius kilometrų, pajusti nuovargį, bent šiek tiek paragauti alkio ir troškulio, iškęsti spiečius uodų ir būrius „maškaros“, kad iš naujo savo širdimi atrastum tikėjimo ir vilties jėgą, ką reiškia tėvynės laisvė, vienybė, broliškumas ir pasiaukojimas.

Kelionėje, maldoje, bendravime sutiktas Viešpaties artumas, patirtas bendruomeniškumas, toli nuo namų atšiauriomis sąlygomis pažintas gimtinės ilgesys, savo įvairių savybių naujas pažinimas – štai piligriminės kelionės derlius. Jo reikia linkėti kiekvienam, pasiilgusiam iššūkių, išbandymų, gyvosios istorijos ir tikėjimo pamokos.

Artuma / 2010 m. spalis

Kronika

11

Metas vienytis Šeimos politikos aktualijos Jūratė KUODYTĖ Šių metų vasarą grupė politikų iš įvairių šalių sulaukė Vienos arkivyskupo kardinolo Christopho Schoenborno kvietimo atvykti į Kastelgandolfą. Jame pirmą kartą buvo organizuotas viso pasaulio politikų susitikimas, idant būtų aptarti bendri veiksmai ir pozicijos kalbant apie Bažnyčios ir valstybės santykių perspektyvas. Susirinko 50 politikų iš Europos Sąjungos šalių, Meksikos, JAV ir Pietų Korėjos. „Artuma“ pakalbino susitikime dalyvavusius LR Seimo narius dr.

Mantą ADOMĖNĄ ir Rimantą Joną DAGĮ.

Kodėl Bažnyčiai kilo poreikis sukviesti pasaulio politikus?

M. Adomėnas.

Seminaruose-rekolekcijose, kurie prasidėdavo šv. Mišiomis ir baigdavosi Rožinio malda, buvo aptarta, kaip suaktyvinti gyvybės gynimą visose valstybėse, ir pasidalyta patirtimi, kas ir kaip ta linkme daroma; taip pat gvildenti religijos laisvės ir piktnaudžiavimo žmogaus teisėmis klausimai, diskutuota apie moralines laisvosios rinkos ribas. Seminaro dalyviai atstovavo skirtingoms politikos kryptims, tačiau kairę ir dešinę jungė pasiryžimas sparčiai besikeičiančiomis aplinkybėmis ginti krikščioniškąsias vertybes viešojoje erdvėje. Šis susitikimas yra labai svarbus riboženklis Bažnyčios mąstyme apie politinę erdvę. Bažnyčia ne tik aiškiai suprato, bet ir savo veiksmais parodė, kad jai reikia telkti ir vienyti jos mokymą išpažįstančius ir jai ištikimybę išreiškiančius politikus. Autonomija be mėginimo pasitelkti pastoraciją visuomenės bendrojo gėrio paieškoms nedavė norimų rezultatų.

Politikai nuėjo klystkeliais. Požiūrio pasikeitimą veikiausiai lėmė gili Europos, kaip politinės bendrijos, krizė ir Vakarų pasaulio, kaip civilizacijos visumos, padėtis – tai liudija „nukryžiuotųjų byla“, negerėjanti padėtis gyvybės gynimo srityje. Nusigręžimas nuo krikščioniškųjų

vertybių tapo pernelyg aštrus, ko geranoriškai nusiteikę Vatikano II Susirinkimo Tėvai nelaukė, tikėdami, jog politinė bendruomenė pati atras kelią į tiesą, apie kurią kalba Bažnyčia. Be abejo, priešiškai Bažnyčiai nusiteikusieji sako, kad Bažnyčią ir politiką reikia kategoriškai atskirti.

Tačiau toks atskyrimas nėra įtvirtintas konstituciniuose dokumentuose, tikėjimas nėra atskirtas nuo kitų žmogaus gyvenimo sričių, tikėjimo vertybės turi formuoti elgesį gatvėje, politikoje ir ekonomikoje. Šiai tiesai buvo skiriama dauguma susitikimo pokalbių.

Tokie pasaulio krikščionių politikų pasidalijimai patirtimi ir Bažnyčios dėmesys jų veikimui visuomenėje sustiprina pasiryžimą tęsti kartais nelengvus uždavinius ir įsipareigojimus. Vienas tokių – Šeimos instituto įtvirtinimas mūsų visuomenėje. Ką šia linkme konkrečiai nuveikėte, būdami valdančioje daugumoje?

R. J. Dagys.

Pirmasis sėkmingas bandymas šia kryptimi buvo priimta Valstybinė šeimos politikos koncepcija. Joje suformuluoti baziniai teiginiai, apimantys šeimą. Koncepcija yra, bet kol kas ji labai vangiai įgyvendinama. Kodėl? Vyksta kova. Laimei, didžioji visuomenės dalis suvokia šeimos svarbą, todėl tiesiogiai šeimos instituto atakuoti politikai nedrįsta. No-

rėdama išplėtoti ir labiau įtvirtinti šeimos institutui aktualius dalykus, valdančioji Seimo dalis parengė Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Susitarimas buvo ruošiamas nevyriausybinių organizacijų iniciatyva, derinant su Vyriausybe. Turime visuomenės ir daugumos politinių partijų, daugelio merų, nevyriausybinių organizacijų palaikymą. Nepritaria tik socialdemokratai. Tačiau bijau, kad ir vėl politikai dėl tam tikrų politinių žaidimų gali mėginti Nacionalinį susitarimą torpeduoti, nors argumentai „prieš“ aiškiai ir nėra išsakomi; trukdo ir dalies politikų nenoras įsipareigoti ir įstatymu įtvirtinti svarbius ateičiai dalykus. Reikia pasakyti, kad visos diskusijos ir rengiami dokumentai nėra vienos Vyriausybės užgaida ir programa iki kitos Vyriausybės atėjimo. Tai pamatinės nuostatos, kuriomis turėtų remtis visos naujosios valdžios, atsakingos už šeimos instituto ateitį. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad iki šiol mechanizmas nėra įsuktas, o patyrinėję šeimos sampratos apibrėžimus ir atspindžius įvairiuose mūsų valstybinių institucijų dokumentuose, įstatymuose pamatytume visišką chaosą.

Nacionaliniame susitarime numatyta steigti Šeimos pakomitetį. Pagrindinė jo užduotis bus įgyvendinti Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos gerinimo. Jis prižiūrės, kad būtų nuosekliai įgyvendinamos Šeimos koncepcijos nuostatos. Žinoma, tai pareikalaus eilės įstatymų pakeitimų. Tačiau kai tos nuostatos nukeliauja į bazinius įstatymus, jos pradeda veikti ir kurti visai kitą, šiuo atveju, tikiu, šeimai palankią aplinką.

12

Artuma / 2010 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Ko stokojame?

Antanas GAILIUS jų duris aš pats turėčiau nebent keturpėsčias lįsti vidun – gimė sąjūdis, kurio ženklų pilna visa Europa ir kuris tebegyvuoja iki šiandienos.

Tiesa, pėsčiomis keliaudami šventojo Pranciškaus takais per Umbriją, gavome patirti, kad ir šio didžio vyro paveikslą galima paversti karikatūra, iš tikrai reikšmingų jo idėjų atsirenkant vien tai, kas lengviausia ir smagiausia, o visus sunkiuosius klausimus nustumiant į šalį. Sutikome ir tokių naujųjų Pranciškaus sekėjų, kurie tvirtino visai nesą krikščionys, tačiau, kaip ir Pranciškus, labai mylį gyvulėlius. Iš tokių niekų galėtum sau pasijuokti, jei staiga neateitų mintis, kad ir mes patys savo bendruomenėse ne sykį pirmiausia galvojame apie pramogas ir žaidimus, o ne apie tikrą ir rimtą gyvenimą.

Vieną dieną nakvodamas Farfos brigitiečių vienuolyne radau vokišką knygą apie keliavimą šventojo Pranciškaus takais, o toje knygoje buvo malda, kurią galėtum vadinti ir šventojo Pranciškaus brolijos, ir apskritai kiekvienos bendruomenės programiniu tekstu. Malda priskiriama pačiam šventajam, nors autorystė ir nėra tikrai įrodoma. Bent kelis šios maldos variantus esu matęs ir lietuvių kalba, bet čia pateikiu savą vertimą, nes, mano nuomone, svarbūs niuansai lietuviškuosiuose tekstuose yra nubyrėję. Štai ši malda: Viešpatie, padaryk mane savo santarvės įnagiu, kad puoselėčiau meilę ten, kur tvyro neapykanta; kad atleisčiau ten, kur skaudinama; kad būčiau jungtis ten, kur tveria vaidai; kad sakyčiau tiesą ten, kur viešpatauja klaidos; kad neščiau tikėjimą ten, kur slegia abejonės; kad žadinčiau viltį ten, kur kankina neviltis; kad įžiebčiau šviesą ten, kur viešpatauja tamsa; kad neščiau džiaugsmą ten, kur įsikūręs sielvartas.

Viešpatie, leisk man trokšti: ne kad būčiau paguostas, bet kad guosčiau; ne kad būčiau suprastas, bet kad suprasčiau; ne kad būčiau mylimas, bet kad mylėčiau; juk tas, kuris atiduoda, pats gauna; tas, kuris pats save pamiršta, atranda; tam, kuris atleidžia, atleidžiama, o tas, kuris miršta, nubunda amžinajam gyvenimui.

Kaip ir dera maldai, ji baigiama žodžiu, po kurio nieko nebegalima pridurti. Tas žodis yra „Amen“.

„Bendruomenė, bendruomeniškumas“ – šie žodžiai pamaži darosi tokie, kad jų greitai taip pat nebegalėsime pratarti, kaip ir žodžio „dvasingumas“. Apie bendruomenes šiandien kalbame visi – nuo politikų iki šiaip mąslių žurnalistų. Dėl tokio gausaus kalbėjimo, regis, jau seniai turėjo prisirasti visokiausių klestinčių bendruomenių. Bet tada, ko gero, tiek apie jas nekalbėtume. Juk dažniausiai mes daug kalbame apie tai, ko jaučiamės stokoją.

Kita vertus, visi puikiai žinome, kad iš tikrųjų tik bendruomenėse ir gyvename. Nėra žmogaus, kuris netvertų kokioje nors bendruomenėje. Girdėjau kartą istoriją apie kiaurą bažnyčios stogą, kuriam sutaisyti niekaip nepavyko sutelkti lėšų. Bet vieną dieną pas kleboną atvažiavo didele mašina toks keturkampis vyrukas, išsitraukė iš kišenės gniutulą dolerių ir atidavė juos pasakęs, kad pinigų stogui turėtų užtekti. Tokias istorijas galėtume visaip aiškintis, bet man tai yra ir pavyzdys, jog net banditas supranta, kad bendruomenė jam vienaip ar kitaip reikalinga. Taigi bendruomenių lyg ir nereikėtų kurti, jos randasi savaime ten, kur susieina bent du trys žmonės. Tai kodėl mes nuolat apie bendruomenes kalbame? Ko mes tuomet stokojame?

Vienas atsakymas būtų, kad mūsų bendruomenės iš tikrųjų silpnos, kad žmogus vienoje ar kitoje savo bendruomenėje dažnai jaučiasi nesaugus, nepriimtas ar nesuprastas.

Bendruomenes daikte laikančius saitus ardo pats gyvenimas, nuolat greitėjantis tempas, savaime plintantis ir dar visais kanalais propaguojamas individualizmas. Galbūt ir tikrai nespėjame taikytis prie kintančio pasaulio. Galbūt į šios dienos iššūkius tebemėginame atsiliepti vakarykščiais būdais.

Bet galėtų būti ir kitas atsakymas. Galbūt mūsų pačių požiūris į bendruomenę yra kreivas. Galbūt mes laukiame, kad bendruomenė mums vis duotų ir duotų ką nors daugiau, ne vien patį bendrystės jausmą. Tuomet, žinoma, nėra ko tikėtis, kad būsime savo bendruomene ar bendruomenėmis patenkinti. Juk tikrai visi žinome, kad mūsų norų ir troškimų maišas yra bedugnis, tad jokia, net pati geriausia bendruomenė neįstengs visų mūsų pageidavimų pasotinti. Šios vasaros pabaigoje turėjau progą pabuvoti ten, kur prieš aštuonis šimtus metų atsirado net labai ypatinga bendruomenė. Kalbu apie pranciškonus. Juk jos iš tikrųjų niekas nekūrė. Ir pats šventasis Pranciškus visai nepuoselėjo planų sukurti, kaip šiandien sakytume, kokį nors pasaulinį tinklą.

Jeigu Asyžiaus apylinkių vietos, kuriose pranciškonai radosi, kuo nors pribloškia, tai tik menkumu. Sunku suvokti, kad iš tų grotų kalnų šlaituose, iš tų skurdžių priebėgų, – pro

Artuma / 2010 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Mūsų kiaulės ir mūsų pupos Antanas SAULAITIS SJ

Ian Barnard nuotrauka

Studentavimo laikų kambariokas visus ketverius metus draugavo su ta pačia Pranute. Kai susipykdavo, tekdavo man laiškelį jai parašyti ir nuraminti. Iš jų išmokau, kad siunčiamo laiško pašto ženklas klijuojamas atvirkščiai, kad paliudytų: štai meilės laiškelis (dabar per klaidą be akinių ženklus aukštyn kojom lipinu). Vos tik baigę universitetą susituokė, susilaukė sūnelio, vėliau ir antro.

Pranutė matė, kad nesaugiu tiltu vaikai vaikšto mokyklon – dviejų juostų vieškelis be šaligatvio ar pertvaros pėstiesiems. Šimtmetį taip buvo. „Nieko nepakeisi“, „Kaip radom, taip paliksim“, „Ką čia vienas žmogus gali? Bejėgis“, „Tegul kiti rūpinasi“, „Valdžios reikalas“, – sako žmonės. Tačiau Pranutės sūnelis augo, ruošėsi į mokyklą.

Ji suvokė, kad čia ir jos kiaulės, ir jos pupos (sūnus augo mandagus ir malonus, tik kieme su draugais pažaidęs kartais pareidavo murzinas kaip paršiukas). Nudūmusi į savivaldybę pareikalavo pastatyti tvorelę tarp važiuojamosios ir pėsčiųjų dalies, pastiprindama pareiškimą kitų motinų talka. Šimtai mokinukų dešimtmečiais pirmyn

atgal žygiavo, o kai Pranutės sūnus traukė į pirmą klasę, upelį pereidavo jau visiškai saugiai.

Turiu savo draugo jėzuito atsiųstą buvusios koplytėlės nuotrauką. Dirbdamas didmiesčio lūšnyne, pastatydino pamaldoms plūkto molio namelį. Kalnyne užėjo liūtys, visa siena įgriuvo, nes vandens srautas nuo kalvos leidosi greta siauru takeliu pėstiesiems. Ta pačia buvusia nudilusio molio laiptine kyla ir leidžiasi šimtai suaugusiųjų ir vaikų. Tik užlyja – iš tako čiuožykla, pavojinga ir kūnui, ir dvasiai. Kunigas pasakoja, kad užtruko pusantrų metų ugdant apylinkės gyventojų sąmoningumą, kol suėję į talką iškasė ir sutvirtino rausvo molio laiptus.

Kitas misionierius apsiėmė aptarnauti labai plačiai išsisklaidžiusią kaimo vietovės parapiją. Šimtametė plūkto molio bažnyčia jau prakiurusiu stogu, skylančia siena, nebesusiveriančiomis durimis. Kunigas sąmoningai nieko apie bažnyčios pastatą neprasitarė, rūpindamasis visų pirma bendruomenę ugdyti. Kaimo mezgėjos susibūrė į ratelį ir iš pirklių išsikovojo padoresnį uždarbį. Vyrai sukūrė kooperatyvą vandens filtrams įsigyti, nes pusė kūdikių dėl nešvaraus geriamojo vandens mirdavo. Jaunimas pradėjo lankyti kunigo bičiulių remiamą amatų mokyklėlę. Pamaldose susirinkę ėmė vis gyviau ir visi giedoti, priprato Evangelijoje pajusti savo gyvenimo atspindį.

O per kiauras bažnyčios sienas ir stogą, praviras didžiąsias duris vasaros vėjas nuo šventoriaus pučia smulkaus smėlio dulkes... Vieną gražią dieną kažkuris parapijietis kunigui pasakė: „Mūsų bažnyčios stogas kiauras, sienos skyla.“ Kunigas patvirtino: „Tikrai taip“ – ir nieko daugiau nei sakė, nei darė. Kiek vėliau vyrai jau lipo stogo taisyti ir plyšių sienose kamšyti. Ligi šiandien bažnytėlė kukli, paprasta, labai švari ir miela.

Psichologijos vadovėliai mėgsta pasakoti apie žmonių elgseną. Uždarame kambaryje sėdi kokie šeši septyni tiriamieji, iš jų tik vienas nežino, kad tai bandymas. Jiems besikalbant, paskleidžiamas dūmų kvapas. Kadangi tyrinėtojų paruoštieji tyli, anas žmogus nedrįsta nieko apie vis aštresnį dūmų kvapą prasitarti. Nenoras išsiskirti galingesnis už gaisro pavojų – sveikatą ir gyvybę.

Daugybė žūsta nuo girtų vairuotojų. Kaip atsirado įstatymai ir baudos už vairavimą neblaiviems? Piliečiai išreikalavo, žiniasklaida palaikė pastangas, visiems parūpo bendra gerovė. Daug motinų liūdėjo žuvusių vaikų, kol viena nusprendė: „Gana.“ Subūrė kitas motinas į sąjūdį, angliškai vadinamą MADD (Mothers Against Drunk Driving – Motinos prieš girtų vairavimą; žodis „mad“ reiškia „įnirtusios“ – aut. past.). Iš šių pastangų išaugo Raudonojo kaspinėlio diena. Kasmet vairuotojai prie išorės veidrodėlio tokį kaspinėlį prisiriša, visiems primindami bendrą rūpestį žmogaus gyvybe ir orumu.

Krikščioniškai tikėti reiškia imtis atsakomybės už save ir kitus Dievo ir žmonių akivaizdoje.

13

14

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2010 m. spalis

Bendrystės versmė Kun. Danielius DIKEVIČIUS Dievas Tėvas sukūrė pasaulį, Jėzus Kristus – Dievo Sūnus – jį atpirko, o Šventoji Dvasia – trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo – jį pašventino. Taip mokomi vaikai, besirengiantys priimti pirmąją šv. Komuniją, pagal vysk. K. Paltaroko Katekizmą.

Panašiai yra aiškinama ir suaugusiesiems (plg. KBK 1991. 2002 ir 2003).

O ką apie tai skaitome Šventajame Rašte? Biblinio žvilgsnio horizontas šiuo klausimu daug platesnis. Pagal jį, viena vertus, egzistuoja aiški dieviškųjų Asmenų atliekamų funkcijų autonomija; pvz.: Dievo Sūnus, o ne Šventoji Dvasia tapo kūnu – Jėzumi Kristumi – žmonijai atpirkti (plg. Jn 1, 14) etc. Tačiau kita vertus, Šventaraštyje neturime griežtos dieviškųjų Asmenų funkcijų perskyros. Pavieniai Švenčiausiosios Trejybės Asmenys neprisiima sau ir vien tiktai sau kai kurių išskirtinių pareigų. Štai ką skaitome Biblijoje apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, atpirkimą bei pašventinimą.

Sukūrimas. Visatos ir žmogaus sukūrimo aktai, be jokios abejonės, Biblijoje yra priskiriami Dievui Tėvui: Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę (Pr 1, 1); O mano ranka visa tai sukūrė, visa tai yra mano, – toksai Viešpaties žodis (Iz 66, 2a); Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį (Pr 1, 27ab) etc. Tačiau kosmoso ir žmonijos kūrimo darbe Tėvas nebuvo vienišas. Jam talkino, anot Senojo Testamento, bent trys pagalbininkai: dvasia (pvz. Pr 1, 2: O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų; Pr 2, 7: tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.); žodis (pvz., Išm 9, 1: Mano protėvių Dieve ir gailestingumo Viešpatie, kuris visa padarei savo žodžiu; Pr 1, 26a: Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų“); išmintis (pvz., Išm 9, 9: Su tavimi yra išmintis – ta, kuri žino tavo darbus ir kuri buvo, kai padarei pasaulį; ji suvokia, kas malonu tavo akyse ir kas teisinga pagal tavo įsakymus). Žinoma, Senojo Testamento laikais, Dievo dvasia, jo žodis bei išmintis dar neturėjo antrojo ir trečiojo Švenčiausiosios Trejybės Asmenų statuso ir veikiau buvo suprantami kaip daugialypės die-

viškosios galybės apsireiškimo formos.

Vis dėlto jau netgi Senojo Testamento puslapiuose išryškėja polinkis įasmeninti dieviškąsias galias priskiriant joms kai kurių tik asmeniui būdingų bruožų (plg., pvz., Išm 9, 9–11). Tai, ką iš Senosios Sandoros laikų buvo galima perskaityti tik tarp eilučių, galiausiai atsiskleidė Naujojo Testamento laikais: Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę (Jn 1, 1–3; taip pat Kol 1, 15–17).

Atpirkimas. Žmonijos atpirkimo aktas yra antrojo Švenčiausiosios Trejybės Asmens – Jėzaus Kristaus – įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo įvykių tiesioginis padarinys, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa (Ef 1, 7); jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Tačiau žmonijos atpirkimas neįvyko vien tiktai Jėzaus pastangomis.

Jame dalyvavo tiek Tėvas, tiek Šventoji Dvasia. Šventraštyje Tėvo dalyvavimas atpirkimo darbe vadinamas Sūnaus atidavimu/siuntimu ir yra jo dieviškosios meilės išraiška: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16).

Jėzus Kristus tai žinojo ir atvirai apie tai kalbėjo: aš iš Dievo išėjau ir čion

atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs (Jn 8, 42). Žmonijos atpirkime taip pat dalyvavo ir Šventoji Dvasia. Naujasis Testamentas tai vadina Šventosios Dvasios nužengimu/atidavimu. Šventoji Dvasia nusileido ant Jėzaus jo viešosios misijos pradžioje (plg., pvz., Mk 1, 10) ir pasitraukė jos pabaigoje (plg., pvz., Mk 15, 37).

Pašventinimas. Pasaulio pašventinimas yra ypatinga Šventosios Dvasios veikimo sritis. Jėzus mirė, kaip minėjome, atiduodamas dvasią. Šis posakis nėra įprastas žmogaus mirčiai nusakyti.

Tam literatūroje būdavo pasitelkiamos kitokios formuluotės. Aišku, dvasios atidavimas reiškia Jėzaus mirtį, bet ne tik. Šis dvasios atidavimas ženklina taip pat ir Dvasios išliejimą ant visos žmonijos.

Jėzus Kristus, mirdamas ant kryžiaus, duoda visiems žmonėms savo sūniškąją dvasią, t. y. padaro visus norinčius Dievo vaikais, suteikdamas jiems gebėjimą dieviškai vienas kitą mylėti. Tačiau Šventosios Dvasios veikimas nėra vien tiktai Jėzaus Kristaus siuntimo rezultatas. Šventoji Dvasia taip pat yra ir Tėvo dovana (plg. Jn 14, 26; 15, 26). Vis dėlto pasaulio pašventinimo aktas nebus tiktai iš Šventosios Dvasios veikimo. Laikų pabaigoje Dievas Tėvas visa sukurs nauja (plg., pvz., Apr 21, 1–8). Taigi galutinis pasaulio pašventinimas bus susietas su Dievo Tėvo veikimu. O Jėzus Kristus? Ir jam bus ką veikti, nes bus sukurtas naujas pasaulis. Apreiškimo knygoje būdvardis „naujas“ turi kristocentrinį atspalvį.

Kitaip tariant, šis pasaulis bus toks, kad jame visi ir visada gyvens jau tiktai Jėzaus Kristaus vertybėmis.

Išvados: Švenčiausioji Trejybė gyvena pagal solidarumo principą – mums tai apreikšta ne smalsumui patenkinti, bet mus pamokyti...

Artuma / 2010 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

15

Laisva vieta mums Tomas VILUCKAS Šiuolaikinėje visuomenėje žodis „bendruomenė“ populiarus ir netgi madingas. Matyt, tam įtakos turi ir nusivylimas individualistiniu gyvenimo būdu, ir nūdienos žmogų persekiojantis nesaugumo jausmas, izoliacijos bei vienatvės išgyvenimas. Bendruomenė tampa galimybe atrasti kitus savo asmenybės matmenis, atsiverti kitam žmogui, priimti iš bendravimo kylančius iššūkius.

Bendruomenės susikuria pačiais įvairiausiais sumetimais – teritoriniais, profesiniais, kultūriniais, ekonominiais ir pan.

Tad itin svarbus yra bendruomenę vienijantis tikslas, tai, kas iš pirmo žvilgsnio skirtingus žmones „klijuoja“ į visumą.

Tai kiekvienos bendruomenės išskirtinis bruožas, sakytume, jos „firminis ženklas“, traukiantis į ją įsijungti naujus narius ir verčiantis ja didžiuotis esamus. Bendruomenės veidas priklauso nuo to, koks yra kiekvieno jos nario indėlis. Ji bus pasmerkta žlugti, jei jos nariai tik naudosis teikiamais privalumais, o nieko nenorės jai duoti. Pusiausvyra tarp davimo ir gavimo garantuoja bendruomenės išlikimą.

Tokie yra klasikiniai kiekvienos bendruomenės bruožai. Teisėtai klaustume, koks yra krikščioniškosios bendruomenės išskirtinumas? Kuo ji skiriasi, pvz., nuo futbolo komandos fanų klubo? Šventojo Rašto Apaštalų darbų knyga mums išsaugojo tokį pirmosios krikščionių bendruomenės Jeruzalėje apibūdinimą: Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.

Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra.

Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą (Apd 2, 42–47).

Skaitant šiuos žodžius visada egzistuoja pavojus pasiduoti nostalgijai: „Tai laikai buvo, tai bent įkarštis ir užsidegi-

mas juos lydėjo!“ Tiesa, vertėtų pasakyti, kad vienuolynuose arba kai kuriose evangelinio gyvenimo bendruomenėse galime surasti šio aprašymo pažodinio sekimo pavyzdžių. Tačiau daug svarbiau yra įžvelgti tuos elementus, kurie kūrė Jeruzalės bendruomenės gyvastingumą, ir jais vadovautis krikščionių bendruomenėse. Trumpai juos aptarkime.

Apaštalų mokslas. Ši bendruomenė turi nesąlygišką tikėjimą tuo, ką perdavė apaštalai. Tai išpažįstame sekmadienio Mišiose tardami „Tikiu“. Apaštalų mokslo santrauką randame ir apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Kitaip tariant, be tikėjimo Jėzaus Kristaus prisikėlimu neįmanoma kalbėti apie krikščionių bendruomenę.

Duonos laužymas, arba Eucharistija. Mūsiškai tariant, tai reguliarus daŠvenčiausioji Trejybė.

Andriejus Rubliovas. Rusija XV a. pr.

lyvavimas šv. Mišiose.

Jos ne tik apeiga. Prisikėlęs Kristus yra duonos ir vyno pavidaluose, Mišiose švenčiamas prisikėlimo įvykis, o priimdami Komuniją esame telkiami į bendrystę. Juk visi Eucharistijos slėpinio dalyviai priima tą patį Kristų.

Bendra nuosavybė. Iš krikščionio nereikalaujama neturėti nuosavybės, bet kalbama apie tai, kad kurtume ir puoselėtume bendrą turtą. Jis nėra vyskupo ar parapijos tarybos nuosavybė, bet mūsų visų, ir kiekvienas už jį esame atsakingi.

Kiekvienas prie jo turėtume prisidėti, kas kuo galime.

Bendra malda ir vaišės. Krikščioniška bendrystė negali užsibaigti vien apeigomis. Susiėjimai maldai, pasidalijimui ir paprasčiausiam pabuvimui drauge padeda pažinti vieni kitus, atrasti sąlytį, regimai patirti bendrystės ryšius.

Tačiau šie išvardyti elementai taip ir liktų gana žmogiškomis bendrystės apraiškomis, jei nebūtų šaltinio, pradžios, iš kurios viskas kyla. Kiekvienas, bent paviršutiniškai susipažinęs su ikonografija, žino Rubliovo ikoną Trejybė. Joje genialusis ikonografas pavaizdavo tris angelus, kurie reiškia tris dieviškus Asmenis, besivaišinančius už vieno stalo. Taip ikonografas spalvomis ir linijomis atvaizdavo Trejybinę bendrystę. Dėmesingai įsižiūrėję į šią ikoną, pamatytume, kad prie stalo yra atvira erdvė, tarsi dar viena vieta. Ji skirta mums. Vatikano II Susirinkimas sako, kad Bažnyčia yra „tauta, sujungta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe“ (Lumen gentium, 4). Krikščioniškosios bendrystės versmė – Trejybinė vienybė, kurią ir įkūnija mūsų bendruomenės. Be jos viskas būtų prėska bei paviršutiniška.

16

Artuma / 2010 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Silpnumas šaukiasi meilės Šventasis Raštas šeimoms Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 1–5). Žmogus tarsi švytuoklė nuolat svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: „aš galiu“ ir „aš nepajėgiu“. Nuo pat kūdikystės jis pirmiausia išmoksta suvokti daugybę savo nepajėgumų. Kiekvienam iš mūsų nepatinka atsimušti į savo ribotumo, nepajėgumo ribas. Su vienais nepajėgumais bandome oriai susitaikyti, dėl kitų maištaujame. Nūdien vaikai, paaugliai pilte užpilti neregėtos fantazijos sukurtais galiūnais, antžmogiais. Kita dalis šių fantazijų ir siekių atitenka ir vėl labiau vaizduotėje kuriamai technikos, technologijų galios „pasakai“. Galiūnas, proto genijus, stipruolis – jis visada vienišas savo išskirtinumu. Bet jam ir netrūksta kitų pagalbos, palaikymo. Jis – stipriausias valdžia, jėga, sugebėjimais ar galiomis, tačiau net ir pats stipriausiasis nuolat atsitrenkia į savo žmogiškosios tikrovės ribas. Kokie ilgi šių klajonių labirintai! Kiek daug žmonių jie suviliojo ir paliko bergždžiose pirmavimo, išskirtinumo kovose! Iš jų kyla daug nepasitenkinimo ir pretenzingų klausimų bei šūkavimų Dievui dėl žmogaus silpnumo, ribotumo, vienišumo.

Kodėl gi Dievas Kūrėjas ir Visagalis sukūrė žmogų silpną, ribotą? Tam, kad žmogus perprastų ir giliausią silpnumo išmintį: man reikalingas kitas, jo pagalba. Ten, kur pristigs žmogaus pagalbos, reikės visuomenės pagalbos. Tenai, kur net visa žmonija nepajėgi, reikės Dievo pagalbos. Savo kūdikišku silpnumu žmogus iš esmės atgręžiamas į kitą asmenį ir tuo labiau – į visa galintį Dievą. Tada jis gali be melo, nuolankiai ir

pasitikinčiai ištarti: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).

Pastebėkime ir dar vieną silpnumo išminties aspektą: ji provokuoja meilę.

Kūdikis nieko negali priversti. Jis gali tik rodyti savo silpnumo ženklus ir laukti pagalbos, ateinančios iš meilės.

Tiesa, dar reikėtų paminėti ir pareigą, tačiau pirmesnė yra meilė: pareiga kyla iš toliau, iš visuomenės.

Didžioji dabarties krizių priežastis – didžiai galingas veikimas be meilės žmogui. Daugybė prašmatnių išvedžiojimų virsta sudėtingais ir galingais politiniais bei ekonominiais mechanizmais, nukreipiamais prieš žmogų ir visuomenę. Santuoka grįstos šeimos griovimas, jau tapęs pasauliniu, toliau ardo pamatinę bendruomenę. Joje žmogus tampa stipresnis, nes dar kūdikis patiria ir augdamas įsitiJolantos Klietkutės nuotrauka

kina, jog yra ne vienas savo silpnume. Pasaulinėje demografijos konferencijoje arkivyskupas Silvanas Tomazis priminė, jog deklaruojama turtingųjų valstybių kova su skurdu yra ne rūpinimasis bendruoju geriu, o gimstamumo mažinimas. Jisai taip pat priminė, jog pažangai skatinti būtini ir kiti veiksniai: žmogiškųjų išteklių ugdymas, geresnis materialinės gerovės paskirstymas, neturtingųjų šalių produkcijos nekliudomas patekimas į tarptautines rinkas.

Katalikų Bažnyčia, skelbdama meilės Evangeliją ir artimo meilės moralę, liudija, jog žmogus yra ne vienas, jis gelbėjamas, stiprinamas kitų. Maža to – religinis žmonių tarpusavio bendrumas Žodyje ir malonės vienybė išganingoje Bendruomenėje ne tik ryžtingai priešinasi vienišumo perpildytai mirties kultūrai, bet ir kviečia kurti, stiprina meilės bendrystę tarp žmonių. Daugybė iš Bažnyčios besiskleidžiančių įvairių bendruomenių, būrelių, sambūrių ateina į visuomenę pirmiausia teikti savitarpio pagalbos. Kiekvienu tarpusavio solidarumu, savitarpio pagalba tampame meilės mokytojais ir liudytojais.

Tarnyste artimui paliudyta meilė, jos dieviškas kilnumas vėl atkuria gyvastingąją šakelės ir kamieno vienybę iki pat Visagalio, kuris kiekvieną sustiprina maloninga ir begaline meile.

Savo blizgančio skurdo puikybėje klajojančiam žmogui atrasti menkumo išmintį nelengva, o jam padėti šiuose ieškojimuose – tikrai kilnu. Apaštalinė krikščioniškos meilės ir tarnystės dvasia žmogui bei pasauliui neša dieviškos, ištikimos iki mirties bendrystės žinią, tikėjimą, išmintį. Kiekvienas esame savaip silpnas, bet kiekvienas, paliestas tarnaujančios ir supratingos artimo meilės, stiprėjame. Taip mus stiprina maloningoji Dievo meilė.

Artuma / 2010 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Piniginės, kurios nesusidėvi Laura ALEKNIENĖ Kai po vasarą praūžusio škvalo laikraštyje perskaičiau, kad žmonėms dėl dingusios elektros sugedo daugybė uogienių, mėsos atsargų, buvusių šaldikliuose, dar kartą padėkojau Dievui už draugus ir bendruomenę, kuriuos jis mums davė. Mūsų šaldiklio atsargas draugai per užgriuvusį mišką ant pečių išnešė savo namuose priglausti.

Autorės nuotrauka

Pasibaigus škvalui be kelio iki namų gyvenome savaitę, be elektros – tris. Tai buvo nuostabi neįkainojama patirtis, verčianti iš naujo apsvarstyti vertybes, apmąstyti svajones, įvertinti tai, ką turime. Kitądien po škvalo Evangelijos skaitinys (Lk 12, 32–48) buvo labai iškalbingas. Mūsų šeimynai nuskambėjo dvi mintys: „Žmogaus sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (12, 40) ir antroji – „Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi“ (12, 33). Naktį

prasidėjus baisiajam gamtos šėlsmui, kurio niekas nenumatė, apie kurį niekas neįspėjo, kuris išguldė ištisus miško masyvus, iš tiesų „įsižemino“, tapo aiškiai juntamas ir suvokiamas Jėzaus sugrįžimas, kai niekas to nesitikės.

O rytą, pamačius šimtą tonų medienos – savo basomis kojomis išmylėto, dabar ant keliuko išguldyto miško, dvi kieme stovinčios mašinos tapo bevertės.

Gyvenimas pradėjo tekėti visai kita vaga. Rankomis skalbdama krūvą skalbinių, supratau, kodėl kiekviena sodyba kaimuose turėdavo kūdrą ir kaip gera turėjo būti merginoms kartu žlugtą velėti, gražias dainas dainuoti; taip pat suvokiau, kad valgyti kiekvienam iš savo lėkštės yra didžiulė prabanga, kai čiaupe vanduo „negyvena“. Be to, valgant iš vienos lėkštės galima gerų dalykų išmokti, ypač vaikams: galvoti apie kitą – kad ir jam liktų, kad ne pačius gardžiausius kąsnelius išrinktume. O vakarai žvakių šviesoje kokie nuostabūs tapo… Visa šeima susiburia prie stalo, taip glaudžiai ir artimai. Visiems kartu bendrai

galima kažką nuveikti, pasitarti, pasipasakoti. Ir vakaro malda pasidarė rami, pilna, nė kiek neskubota. Ir išsimiegojau keletą naktų iš eilės, ir tai buvo seniai nepatirtas malonumas (kai išsimiegu, kur kas geriau sekasi ir su artimaisiais susikalbėti – kaip gaila, kad vakare dažnai tai pamirštu…). Iš tiesų žmonės senovėje gyveno visai kitaip. Dirbo sunkiau, tačiau bendruomeniškiau, šeimyniškiau. Tikrai, indus dubenyse plovėme visa šeima – nuo mažo iki didelio, kartu. Ir laiko tam atsirado – plauti indus ilgai ir kantriai – gal todėl, kad visi kartu – juk tai reiškė pabūti drauge.

Tomis dienomis jaučiausi be galo mylima: daugybė žmonių skambino ir klausė, kuo galėtų padėti. Tada ypač įvertinau bendruomeniškumą. Draugai, giminės su motoriniais pjūklais važiavo mūsų kelio valyti, lankė mus tiesiog norėdami paguosti, palaikyti (vis tik išversto mylimo miško vaizdas sukrečiantis), nešė geriamojo vandens, maisto. Dievo dovana turėti draugų – tikrų draugų. Jaustis mylima.

Gera dalytis meile. Nieko nesitikint, nereikalaujant.

Man patinka dirbti be piniginio atlygio – savanoriškai.

Dovanoti save – savo energiją, laiką. Dievas tuomet apdovanoja šimteriopai. Kelerius metų dirbau savanore Kauno arkivyskupijos Šeimos centre, ir Dievas davė nuostabią neįkainojamą dovaną – draugus. Turbūt visam gyvenimui. (Tiesą sakant, tai tik nedidelė, nors labai svarbi dalis dovanų, kurias gavau tuo laiku. Didžiausioji iš jų turbūt – tikėjimas.)

Gera kurti bendruomenę. Savitarpio pagalbos, maldos... Ypač tokią, kuri gyvena ne tik dėl savęs. Bendruomenė augina meilėje. Ir tai vieta, kur dovanojami draugai.

Turbūt daug telpa „piniginėse, kurios nesusidėvi“.

Turbūt ten telpa ir visa pagalba šalia esančiam, bėdon pakliuvusiam, visas kitam pašvęstas laikas ir energija, nuolankumas ir tarnystė, visa meilė artimui.

17

18

Artuma / 2010 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Savanoriško darbo džiaugsmas Zita VASILIAUSKAITĖ Psichologijoje yra įvairių požiūrių į žmogaus laimę. Štai vieni psichologai teigia, kad žmogiškoji laimė – malonumo patyrimas, kiti sako, kad tikrai laimingas tik tas, kuriam teko išgyventi teigiamus aukščiausius potyrius, pvz., ekstazę. Treti tvirtina, kad žmogiškoji laimė – tai visos kasdienoje patiriamos džiaugsmingos akimirkos. Taigi, vargu ar kas ginčysis, kad žmogaus laimės išgyvenimas yra susijęs su patiriamų teigiamų emocijų gausa. Aišku, jau kitas klausimas, kas konkrečiam žmogui teikia tokių emocijų. Kaip rodo tyrimai, savanoriška veikla kai kuriems žmonėms yra vienas iš džiaugsmo šaltinių. Taigi, yra žmonių, kurie jaučiasi laimingi, dalydamiesi savo laiku, savo energija pagelbėdami kitiems ar gindami žmogiškąsias vertybes. Tad į savanorystę pažvelkime įdėmiau.

Lietuvoje savanorystė nėra labai paplitusi, JAV ir Vokietijoje apie pusę suaugusiųjų šiai veiklai skiria vidutiniškai 4 val. per savaitę, o Prancūzijoje apie 60 proc. gyventojų – apie 5 val. Vieni iš jų savo veiklą skiria kovai už gamtos išsaugojimą, kiti rūpinasi neįgaliaisiais, našlaičiais vaikais, treti gina gyvūnų teises ir t. t. Žodžiu, veiklos pagal savo interesus ir galimybes atranda visi norintieji. Mūsų šalyje savanorystė dar nėra įprasta, juolab kad dažnas klaidingai ją suvokia. Šios veiklos sampratą iškreipia labai gajūs mitai.

Mitai apie savanorius Savanoriška veikla dažniausiai užsiima turtingų vyrų žmonos, nuobodžiaujančios ir neturinčios ką veikti.

Tačiau tyrimai parodė, kad savanorystė ir asmens finansinė gerovė nesusijusios. Dažnai savanoriais tampa laikinai netekusieji darbo ar tiesiog neturintieji patirties konkrečioje veikloje. Todėl jie panaudoja savanorišką veiklą kaip trampliną tolesnei veiklai, siekdami įgyti tam tikrų įgūdžių ir patirties.

Savanoriškoje veikloje dalyvauja moksleiviai ar studentai, pagelbėdami kokioje nors vienkartinėje šventėje ar akcijoje. Tačiau tai ne visai savanorystė: pagal mokymo planus jiems būtina taip atidirbti tam tikrą valandų kiekį. Ir tai yra tikrai taip. Labai svarbu, kad žmogus savo valia skirtų laiko šiai veiklai ir ja užsiimtų reguliariai. Tik tada jis bus maksimaliai naudingas organizacijai ir kitiems (beje, neatmetant kai kada ir dalyvavimo vienkartinėse akcijose). Pavyzdžiui, tei-

sės ar finansų specialistas gali kartą per mėnesį teikti nemokamas konsultacijas labdaringoms organizacijoms ir pan.

Savanoriška veikla užsiima tiktai šventi ir herojiški asmenys, kurie yra kasdien pasirengę be atlygio aukotis kitiems žmonėms ar idėjai. Tikrovėje tokių sunku sutikti. Paprastai savanoriškai veiklai žmonės skiria apie 4 val. per savaitę arba dar mažiau – tai priklauso nuo darbo pobūdžio. Vadinasi, savanoriškai veiklai skiriama ne daugiau laiko, nei kokiems nors kursams ar hobiui.

Kodėl dirbama savanoriais?

Tose šalyse, kur savanorystė yra kultūros norma, atlikti tyrimai nurodo šias pagrindines priežastis, kodėl žmonės užsiima ja.

Asmeninės veikos naudingumo pojūtis. Šiuolaikiniame technologijų išsivystymo pasaulyje dažnas tiesiogiai nemato savo veiklos rezultatų ir nesugeba patirti vidinio pasitenkinimo, kuris turėtų kilti iš profesinės veiklos. Tokiems asmenims savanoriška veikla yra tarsi atokvėpis lenktynėse dėl didesnio uždarbio ar statuso. Vienas savanoris, užimantis aukštas pareigas savo organizacijoje, atėjęs po darbo dienos į Šeimos centrą savanoriškai paskaityti paskaitos Sužadėtinių pasirengimo Santuokai programoje, pasakė: „Aš šiandien pagaliau atliksiu tikrą darbą.“ Savanoriška veikla suteikia galimybę dirbti tai, ką žmonės laiko svarbiu, prasmingu ir kas atitinka jų įsitikinimus bei

Artuma / 2010 m. spalis

Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

vertybes. Tai ypač pasakytina apie tikinčiuosius, kurie savo veikla gali pagelbėti kitiems arba prisidėti prie religijos kaip vertybės bei paties tikėjimo sklaidos visuomenėje. Kai kuriems savanoriams tokia veikla suteikia pojūtį, jog jie savo darbu prisideda prie sėkmingesnio iškilusių skaudžių problemų visuomenėje sprendimo. Dažnai ši veikla suteikia galimybę kūrybiškai įgyvendinti savo žmogiškąjį potencialą ir ugdytis asmenybę.

Naujos bendravimo galimybės. Tyrimų duomenimis, apie 80 proc. savanorių pabrėžia, kad būtent savanorystė jiems padėjo pagerinti bendravimo su kitais įgūdžius. Jie dažnai tvirtina, kad būtent tokios veiklos dėka susirado naujų draugų. Todėl savanoriška veikla labai patraukli tiems asmenims, kurie yra drovūs arba „iškritę“ iš įprastos draugų apsupties, pvz., persikėlė gyventi į kitą miestą ar šalį. Taigi, savanorystė padeda ne tik geriau pažinti naują aplinką, bet ir lengviau bei greičiau joje prisitaikyti. Kai kurie taip išsprendžia vienatvės problemą. Juk šiuolaikiniame pasaulyje visi taip užsiėmę darbu, kad beveik nelieka laiko pabendrauti nei su šeimos nariais, nei su pensinio amžiaus tėvais. Todėl ir sveiki, pajėgūs pensininkai atranda savanorišką veiklą, kuri ne tik užpildo jų laiką, bet ir atveria naujų bendravimo galimybių, suteikia savo darbo reikalingumo ir prasmės pojūtį.

Savanoriai yra labai palankiai vertinami aplinkinių, ypač toje organizacijoje, kurioje talkininkauja, o tai labai sustiprina savigarbą bei pasitikėjimą savo jėgomis. Kitaip sakant, duoda tai, kas didina kiekvieno žmogaus laimės išgyvenimą.

Pagalba karjeroje. Aišku, dažnai savanoriška veikla užsiimama iš altruizmo. Tačiau vėliau daugelis savanorių pasako, kad šis darbas jiems padėjo ir kilti profesinėje karjeroje. Juk dauguma labdaringų organizacijų suteikia savanoriams įvairių nemokamų se-

Didelės ir mažos kryžkelės

19

minarų, mokymų. Juose savanoris įgyja tokių žinių (pvz., konstruktyvaus konfliktų sprendimo meno), kurias gali pritaikyti ne tik savanoriškoje, bet ir savo tiesioginėje profesinėje veikloje. Kai kurių specialybių (psichologijos ar socialinio darbo) studentams savanorystė leidžia natūraliai kaupti profesinę patirtį. Labai naudinga padirbėti savanoriškai ir tiems, kurie laikinai (pvz., dėl vaiko auginimo atostogų) yra „iškritę“ iš profesinės veiklos. Jiems tai padeda neatitrūkti nuo tikrovės ir išsaugoti „profesinę formą“. JAV atliktų tyrimų duomenimis, savanoriškas darbas net 85 proc. moterų padėjo pagerinti lyderystės įgūdžius. Kita vertus, organizacijos visada parašo rekomendacijas tiems savanoriams, kurie ieško darbo ar dalyvauja konkursuose, suteikiančiuose galimybę kilti karjeros laiptais. Potencialūs darbdaviai labai vertina tokią pretendento į darbo vietą patirtį.

Taigi, čia išvardyti pagrindiniai, toli gražu ne visi, savanoriškos veiklos motyvai kelia klausimą, ar tikrai ši veikla yra susijusi tik su altruizmu, t. y. užuojauta tiems, kuriems reikia pagalbos. Konkrečiu atveju tikriausiai toli gražu ne visada. Savanoriškos veiklos motyvai gali būti dvejopi.

Motyvai, susiję su moralinėmis ir religinėmis vertybėmis, t. y. noru pagelbėti artimui. Šie motyvai remiasi žmogaus išgyvenamu stipriu altruizmo jausmu.

Motyvai, susiję su asmeniniu išskaičiavimu, pvz., laisvalaikio forma ar siekimu įgyti naujų žinių, įgūdžių, pažinčių ir pan. Jie yra paremti egocentrizmu. Šie motyvai yra lygiateisiai ir nemen- kina pačios savano- Pagalba vieni kitiems yra riškos veiklos. Mū- džiaugsmo ir prasmingo sų visuomenėje labai gyvenimo šaltinis. svarbu skatinti žmo- nes savanoriškai veikti. Juk ištikusios ekonominės negandos tikriausiai taip greitai, kaip norėtume, nepasitrauks. Taigi, pagalba vieni kitiems ne tik abipusiškai naudinga. Ji dažnai yra džiaugsmo ir prasmingo gyvenimo šaltinis.

20

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2010 m. spalis

Savanorystė vakar, šiandien (ir rytoj?)

Aušra ZAKARAITĖ Šiandien žodžiai „savanoris“, „savanoriška veikla“ tampa vis populiaresni. Tačiau ar teisingai visuomenė supranta jų reikšmę – nežinia. Neretai pasigirsta, jog savanoris – tai karys, praktikantas ar darbuotojas, dirbantis viršvalandžius be atlyginimo. Tai teisinga, tačiau toli gražu ne visa savanorystės prasmė. Juk, be kita ko, ji – tai laiko ir energijos naudojimas visuomenės, vietos bendruomenių, individų, nepriklausančių šeimai ar artimiausiai aplinkai, labui nesitikint už tai atlygio, siekiant asmeninio tobulėjimo, įgyjant patirties bei gaunant dvasinės naudos, kuria dalijamasi su kitais.

Savanorystės ištakos pasaulyje

dvasininkai, akademinė visuomenė. Draugijų savanoriai Savanorystė pasaulyje – nenaujas reiškinys; priešingai – ne tik siekdavo rūpintis vargstančiaisiais, bet ir skleisdaji turi itin senas ir gilias istorines šaknis. Jau tradicinėse vo religinę dvasią, meilę kraštui, stengdavosi daryti įtaką kaimo bendruomenėse, remiantis krikščioniškomis verty- visuomenės elgesiui, ugdyti jos įpročius. 1919 m. Lietubėmis, stengtasi padėti vieni kitiems, organizuoti bendras voje įkurta Raudonojo Kryžiaus draugija, visų pirma teitalkas ūkio darbams nudirbti. Šiose bendruomenėse buvo kusi pagalbą nuo karo nukentėjusiai šaliai, ištremtiems įprasta rūpintis ne tik giminaičiais, bet ir kitais, silpnesniais ar pabėgusiems jos gyventojams.

Savanoriškos organizacijos tarpukario Lietuvoje įgisavo nariais. Tada savanoriška pagalba buvo neorganizuota, jo daugiau galių, kai buvo pradėtos kurti socialinės glosuprantama savaime, kaip krikščioniška pareiga.

Organizuota savanorystė prasidėjo XIX a. antrojoje bos institucijos ir dalį jų perėmė valstybė arba privačios pusėje. Prie bažnyčių steigėsi oficialios, savanoriškumu iniciatyvos. Tada buvo įkurta Lietuvos motinoms ir vaigrindžiamos organizacijos, asociacijos, draugijos bei ki- kams globoti organizacijų sąjunga, Lietuvos vaiko drautos bendruomenės, tokios kaip Adolfo Kolpingo draugija gija, Žmogaus globos draugija etc.

Savanoriška, labdaringa veikla Lietuvoje rūpinosi dau(1847 m.), Marijos Mergelės asociacija (dabar vadinama „IN VIA“ 1895 m.), „Caritas“ (1897 m.) ir kitos, siekian- gelis garsių išsilavinusių žmonių. Lietuvos prezidento čios apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės narius. žmona S. Smetonienė buvo Lietuvos gailestingųjų seserų Antroji šių organizacijų ban- sąjungos garbės pirmininkė, aktyviai Sovietmečiu buvo ga kilo XX a. pradžioje, prasidėjus dalyvavo Kūdikių gelbėjimo draugijosunaikintas pats pramonės plėtrai Europoje, Pirje. Labdaringai veiklai nebuvo abejingi savanoriškos veiklos majam pasauliniam karui, ištikus K. Račkauskas-Vairas, I. Šeinius ir kiti pamatas, nes ši veikla garbūs Lietuvos vyrai. 1928 m. J. Tūdidžiulį nedarbą sukėlusiai 1928– galima tik savo noru, 1929 m. Pasaulinei krizei dar vadibelienė, O. Mašiotienė, kitos veikniekam neverčiant. namai Didžiąja depresija. Karo melios moterys aktyviai siekė sujungti

dicinos tarnybos nepajėgė rūpintis lietuvių moterų organizacijas į vieną, sužeistaisiais ar teikti informacijos apie išblaškytų šeimų atstovaujančią joms ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. narius, todėl į pagalbą nukentėjusiems skubėdavo gailesLietuvai netekus nepriklausomybės 1940 m. Sovietų tingosios seserys, karių globos draugijų nariai.

Sąjunga ėmė varžyti savanoriškas iniciatyvas. Savanorišką veiklą pakeitė prievartinis visuomeninis darbas, privaloTradicijos ir plėtra Lietuvoje mas kiekvienam piliečiui – už jį reikėdavo atsiskaityti.

Savanoriškų organizacijų kūrimasis neaplenkė ir Lie- Taip buvo sunaikintas pats savanoriškos veiklos pamatas, tuvos. Pirmosios labdaros draugijos, vadinamosios špito- nes ši veikla galima tik savo noru, niekam neverčiant.

1990 m. atkurta Nepriklausomybė Lietuvoje paskalės, Lietuvoje įkurtos XVIII a. siekiant užkirsti kelią skurdui ir piliečių elgetavimui. Jų steigimą skatino bajorai, tino ne pelno siekiančių organizacijų kūrimąsi. Kartu su

Artuma / 2010 m. spalis jomis atgimė ir savanoriška veikla. Per kelerius metus į nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą įsitraukė 9 proc.

Lietuvos gyventojų („SIC Rinkos tyrimai“, 1998 m.). Praėjus dar dešimčiai metų maždaug vienas iš trijų gyventojų dalyvavo savanoriškose aplinkos tvarkymo talkose, tik vienas iš penkių buvo įsitraukęs į bendruomeninę veiklą (2008 m. Pilietinės visuomenės tyrimo duomenimis). Didžiojoje Britanijoje 23 milijonai tampa savanoriais ir per metus jų dėka sukuriami 65 bilijonai eurų, arba 7,9 proc. bendrojo nacionalinio produkto. Vokietijoje į savanorišką veiklą įsitraukia 36 proc., Airijoje 33 proc. visų gyventojų (Savanorystės Europoje deklaracija). Šių dienų Lietuvos gyventojų apatiją savanoriškai arba kitai panašiai veiklai, Vakarų Europos šalių iniciatyvumą galima aiškinti įvairiais istoriniais, politiniais, ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais aspektais.

Galima bandyti apskaičiuoti ir įvertinti Sovietų Sąjungos padarytą žalą natūraliai savanorystės raidai. Tačiau nuo to savanoriškų iniciatyvų Lietuvoje tikrai nepadaugės. Todėl svarbu geriau suprasti savanoriškos veiklos naudą ne tik visuomenei, bet ir pačiam savanoriui.

Didelės ir mažos kryžkelės jie turi tuos pačius poreikius, jausmus, norus ir svajones.

Dažnai sutikdami juos gatvėje sutrinkame, nerandame tinkamų žodžių, nesame tikri, kaip derėtų elgtis. Savanoriai, dirbę su skirtingų socialinių grupių žmonėmis, tvirtino, jog iš pirmo žvilgsnio jie teikė pagalbą kitiems, tačiau patys gavo dvigubai daugiau. Savanorė Almanė sako: „Išmokau džiaugtis paprastais kasdieniais dalykais, tapau jautresnė, tolerantiškesnė, nugalėjau anksčiau turėtas baimes.“ Savirealizacija ir reikalingumas Žmonės gyvenime patiria daug neigiamų emocijų, todėl savanorystė yra vienas iš būdų suteikti ne tik kitiems, bet ir sau teigiamų jausmų pilkoje kasdienybėje. Savanoriškai dirbdamas Donatas jaučiasi laukiamas ir reikalingas.

Kaskart įeidamas į senelių namus mato gyventojų šypsenas, šiltus žvilgsnius. Savanorė Gintarė sako, jog ji vaikų dienos

„A.C. Patria“ archyvo nuotrauka

Savanoriška veikla: galimybės ir paskatos Profesinio orientavimo galimybė Dažnas svajoja išbandyti save naujose srityse, pajausti, ką reiškia dirbti neįprastose plotmėse, patikrinti tam tikras knygose perskaitytas teorijas, suprasti, kaip veikia ne pelno siekiančios organizacijos. Savanorystė – puikus šansas šioms idėjoms virsti tikrove ir drauge praturtinti gyvenimo aprašymą. Ne pelno siekiančios organizacijos dažnai turi ribotus finansinius ir žmogiškuosius išteklius, todėl mielai priima savanorius įvairiems darbams atlikti.

Pagal patirtį ir skiriamą laiką savanorystė skirtina į ilgalaikę, orientuotą į procesą – savanorio įtraukimą į organizacijos kontekstą bei jo asmens tobulinimą, ir trumpalaikę, kai svarbu atlikti konkretų darbą labai nesiejant jo su ateities perspektyva organizacijoje. Todėl nereikėtų baimintis, jei neturite patirties. Savanorystė suteikia saugią aplinką mokytis iš organizacijoje jau dirbančių žmonių.

Galimybė bendrauti Neretai nuo didelio gyvenimo tempo ir nuolatinio bėgimo visuomenėje jaučiamas susvetimėjimas, pasiilgstama nuoširdaus bendravimo. Savanorio statusas dažnai suteikia naujų pažinčių galimybę. Kalbinami su jaunimu dirbančios organizacijos „Actio Catholica Patria“ savanoriai teigė, jog taip sutiko daug bendraminčių, siejamų panašių pomėgių, vertybių, gyvenimo tikslų, neretai užmezgė ilgalaikes draugystes.

Socialinės atskirties mažinimas Visuomenėje dažnai vyrauja nusistovėjusios nuostatos apie mažiau galimybių turinčius žmones. Pamirštame, jog

21

centre daro tai, ko negali kasdieniame darbe: „Visa laiką mėgau piešti ir to mokyti kitus vaikus, tačiau gyvenimas privertė pasirinkti visai kitą profesiją. Džiaugiuosi, jog save realizuoju savanoriaudama.“ Abipusė savanorystės nauda Kaip teigia organizacijos, savanoriai atneša naujų idėjų, veiklos, teigiamų emocijų, verčia darbuotojus pasitempti bei save pamatyti iš šalies. Savanoriai ne tik pagalbininkai, bet ir darbuotojų mokytojai, verčiantys dirbti kokybiškiau, efektyviau. Neretai prieš priimdama savanorius organizacija turi gerai pasirengti ir strategiškai apsispręsti, kur, ką ir su kuo savanoris dirbs joje.

Tačiau investavus papildomai laiko, energijos, iš anksto suplanavus ir pasiruošus priimti savanorius, įdėtos pastangos atsiperka.

P. S. Šiuo metu savanorių ieškančių organizacijų interneto duomenų bazėje www.buk-savanoriu.lt yra 126. Todėl jei nors viena iš išvardytų savanorystės paskatų jums tinka ir norite ne tik duoti visuomenei, bet ir gauti, nepasididžiuokite ir pabandykite padirbėti savanoriškai.

22

Artuma / 2010 m. spalis

Didelės ir mažos kryžkelės

Atsisveikinimo kultūra Virginija TAMOŠIŪNAITĖ Posovietinėse šalyse į ligonių slaugą ir mirštančiųjų palydėjimą į kitą, anapusinį, gyvenimą vis dar mokomasi žvelgti krikščioniškųjų vertybių kontekste. Visuomenei nelengva suprasti šios misijos grožį ir svarbą – senų ir ligotų negalima pamiršti.

Praėjusiais metais Gyvenimo ir tikėjimo institutas (GTI) kartu su Lietuvos „Caritas“ vykdė projektą „Bendražmogiškųjų gebėjimų, palengvinančių sergančiojo susitikimą su liga ir mirtimi, ugdymas“ ir vedė mokymus savanoriams slaugytojams. Projekto metu atliktas tyrimas parodė, kad šie mokymai buvo itin vertingi. Kad parengta medžiaga neužsigulėtų stalčiuose, GTI tęsia juos. Įgyvendintas projektas, dar naujas mūsų šalyje, atskleidžia, kaip svarbu stiprinti slaugymo ir palydėjimo motyvaciją, padėti žmonėms atrasti stiprybės šaltinį šioje tarnystėje, įžvelgti joje Dievo valią ir remtis Juo, o ne tik žmogiškaisiais gebėjimais.

Žmogaus orumo klausimas

Vido Venslovaičio nuotrauka

Mūsų aplinka senėjimą ir ligas vis labiau ignoruoja arba iškreipia. Vienišumas senatvėje kyla dėl to, kad visuomenė orientuojasi į tam tikrus nusistovėjusius „sėkmės ir pasitenkinimo“ standartus, o ne į tai, koks iš tiesų yra kasdienis gyvenimas. Atsidūrusieji ties kančios, ligos ar mirties riba nuolat jaučia, kad tarp vidinio, tikrojo (būties), ir išorinio, demonstruojamo (atrodymo), gyvenimo egzistuoja prieštaravimas. Seneliai, ligoniai, neįgalieji verčiami manyti, kad jų giluminė savastis – gyvenimo pa-

tirtis, liga, kančia – yra neįdomi, nepriimtina, nes neatitinka „laimingo gyvenimo formulės“. Todėl kančią, ligą, skausmą yra linkstama nuslėpti, jų gėdytis. Visuomenė stereotipiškai priima senus ir ligotus asmenis; iš to kylanti elgsena ypač neigiamai veikia pagyvenusiųjų savigarbą ir žmogiškąjį orumą bei socialinę kasdienybę.

Esant dabartinei demografinei padėčiai, Statistikos departamento duomenimis, 2050 metais kas trečias Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs, t. y. vyresnis nei 60 metų.

Senėjanti visuomenė privers mus susidurti su naujais ekonominiais, socialiniais ir psichologiniais iššūkiais. Paradoksalu, kad ir visuomenė, ir valdžia yra linkusios to nematyti ir nespręsti. Taip – mažinant pensijas, nekuriant socialinės pagalbos fondų, neskiriant pakankamai dėmesio sveikatos apsaugos sistemai, slaugos bei senelių priežiūros tarnystei ir t. t. – „nurašomi“ silpniausieji visuomenės nariai. Tokioje situacijoje netenka orumo ir pati visuomenė, kuri yra visiškai neišprususi pagyvenusių, senų, ligonių bei mirštančiųjų priežiūros atžvilgiu. Jau po pusšimčio metų tai atsilieps katastrofiškais padariniais – dar didesniu demografiniu nuosmukiu, švietimo bei socialinės srities krize Dauguma ir ypač skaudžiomis psichologinėmūsų nieko mis problemomis. nežinome Kai visuomenėje atsiranda apie daugiau atsakomybės už senus bei sergančius asmenis, keičiasi slaugos ir mirštančiųjų ne tik jų gyvenimo kokybė, bet ir sveikųjų gyvenimas – nelieka dvasinio dvasinių, moralinių žaizdų, slepalydėjimo piamos gėdos, jei buvo elgtasi iš kultūrą. esmės neteisingai.

Gyvenimo ir tikėjimo instituto darbuotojai, atsakydami, kas svarbiausia šiame projekte, teigė, kad dauguma mūsų, gyvenę sovietmečiu, nieko nežinome apie slaugos ir mirštančiųjų dvasinio palydėjimo kultūrą – kaip atsiliepti į sergančiojo, mirštančiojo poreikius, kaip suprasti juos slaugančių ar su jais gyvenančių asmenų emocinę bei dvasinę būklę. Tai egzistencinio virsmo laikas visiems. Svarbu suprasti, kad krikščioniškąja ligos, kančios, mirties samprata grįsti mokymai padeda rasti atsakymus į klausimus, iškylančius sudėtingais gyvenimo etapais. Vi-

Artuma / 2010 m. spalis si susiduriame su artimųjų ligomis, mirtimi, anksčiau ar vėliau tai ištinka ir mus pačius. Gyvenimo pabaiga visada užduoda gyvenimo prasmės klausimų, tad labai svarbus tampa asmens tikėjimas.

Mokymuose pastebėta daug vertingų dalykų, kurie buvo primiršti arba pasirodė iš naujo svarbūs. Pavyzdžiui, kuo daugiau kiti kalbina, lanko senyvą, ligotą ar neįgalų asmenį, tuo jis jaučiasi socialiai vertingesnis. Išklausymas, pokalbiai kuria jų gyvenimo „pridėtinę vertę“ – tam trumpam laikotarpiui, kuris lieka iki mirties. Taip pat be galo svarbi pagarba, besąlygiškas priėmimas, ori pagalba, privalumų įvertinimas. Pašalinis žmogus dažnai klaidingai vertina senyvą ar sergantį asmenį, o šis savo gyvenimą visada vertina geriau, nei jį slaugantieji. Labai svarbu gerbti paties žmogaus saugomą savo gyvenimo orumą.

Ligoniui, senyvam ar kenčiančiam bei mirštančiam asmeniui labai sunku išlaikyti savigarbą. Dėl to kai kurie jų bando tai daryti pasakodami apie savo praeitį ir pan.

Taigi išklausyti sergantįjį – pagarba ne tik asmeniui, bet ir jo kančiai, ligai, senatvei.

Atsisveikinimo kultūra – kokia ji bus?

Popiežius Jonas Paulius II Laiške pagyvenusiems žmonėms (1999) pastebi, kad šio gyvenimo tarpsnio asmenys dažnai yra nuvertinami, ir tai yra mūsų problema. Todėl šiandieniam pasauliui labai svarbu žmogaus gyvybės orumas bei šventumas, kančios prasmė,

Didelės ir mažos kryžkelės jausmų prigimtis, stiprybės bei dvasinės atgaivos šaltiniai – visa tai turi būti ugdoma. Mūsų visuomenėje sergančiųjų slauga bei mirštančiųjų palydėjimas turėtų tapti tarnyste, kuri iki galo išsiskleidžia ir tampa suprantama religiniame, dvasiniame lygmenyje – kaip žmogaus atliepas į Dievo pašaukimą tarnauti patiems silpniausiems. Atsisveikinimo kultūra – apdovanojanti bendrystė, kurios prasmė grindžiama ne tik profesiniais įgūdžiais, bet ir savanorystės, atsidavimo, pasiaukojimo idėja.

Svarbu pasakyti, kad slaugant ligonius ne tik pastarieji patiria pagalbą, bet ir slaugytojai gauna dvasinių dovanų.

Slaugyti ligonį bei mirštantįjį reikia dvasinės brandos, ne tik žinių ar įgūdžių, todėl ši bendrystė visuomet apdovanojanti. Savanoriškas savęs atidavimas sergančiajam, ligotam, mirštančiajam pranoksta religinius įsitikinimus, socialinę padėtį ar tautinius, nacionalinius interesus. Į ligonių slaugą bei mirštančiųjų palydėjimą turėtume žvelgti iš dvasinės perspektyvos, meilės artimui akimis, prisimindami Kristaus darbus žemėje. Kiekvienas gedime savaip, kiekvienas išeiname skirtingai. Ir ne tik gedime mirusiojo – atjaučiame ir susirgusį, pasiligojusį, neįgalųjį. Tai ir yra atsisveikinimo kultūra (šis terminas Lietuvoje dar visiškai naujas) – gilus dvasinis bei psichologinis procesas, kurį būtina skleisti ir puoselėti. Kokia bus ši kultūra – priklauso nuo mūsų vidinės brandos. Ją ugdyti esame kviečiami kartu – per mokymus, kursus, diskusijas, žiniasklaidą.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia visus, ieškančius gilesnio santykio su savimi bei kitais ir su Dievu Ugdymas per žaidimus ir šokius (I seminaras) 2010 m. spalio 13 d. Kaune trečiadieniais 18–20.30 val.

(5 susitikimai, vyksiantys kas savaitę)

Asmeninio dvasinio vadovavimo/palydėjimo teorija ir praktiniai įgūdžiai I seminaras 2010 m. lapkričio 26–27 d. Kaune (5 seminarai penktadieniais/šeštadieniais)

Krikščioniška Dievo įvaizdžio samprata 2010 m. spalio 14 d. Kaune ketvirtadieniais 18–20.30 val.

(4 susitikimai, vyksiantys kas savaitę)

Šventųjų sutuoktinių gyvenimai kalba šiandienos šeimoms 2010 m. lapkričio 27–28 d. Kaune

KURSAI

Krikščioniškojo dvasingumo raida 2010 m. spalio 19 d. Kaune antradieniais 18–20.30 val.

(15 susitikimų, vyksiantys kas savaitę) Ligos ir kančios psichosocialinė problematika: krikščioniškoji samprata 2010 m. spalio 22 d. Kaune Šventasis Raštas ir gyvenimas.

Nuotolinio mokymo programa 2010 m. spalio 26 d. Kaune Bendražmogiškųjų gebėjimų, palengvinančių sergančiojo susitikimą su liga ir mirtimi, ugdymas 2010 m. lapkričio 12 d. Kaune Šventasis Raštas ir gyvenimas (5 seminarai savaitgaliais) I seminaras 2010 m. lapkričio 26 d. Šiauliuose

REKOLEKCIJOS ADVENTO rekolekcijos su bibliodramos elementais 2010 m. gruodžio 10–12 d. ir 17–19 d.

Jono Pauliaus II namai, Šiluvoje Krikščioniška meditacija (3 kasdieninių susitikimų programa) 2010 m. spalio 4–6 d. Kaune Šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos kasdienybėje 2010 m. spalio 12 d. Kaune antradieniais 18.00–20.30 val.

(33 savaitės) MALDOS SAVAITĖ su asmeniniu palydėjimu 2010 m. lapkričio 14–20 d. Kaune

Dėl išsamesnės informacijos ir registracijos kreiptis: Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8~37) 32 25 73; mob. 8~686 778 24 (Vilhelmina Raubaitė) El. p. gti@lcn.lt www.jesuit.lt/gti

23

24

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2010 m. spalis

Vaikai apie bendruomenes Jovaras, 4 metai

Jurgita, 11 metų

– Jovarai, ar žinai ką nors apie bendruomenes? Kaip manai, kam jų reikia?

– Žinau. Aš pats priklausau dviem bendruomenėms. Viena bendruomenė – tai mano darželio grupė, visi vaikai ir auklėtoja ir visi vaikų tėveliai, antra – tai mano namai: tėtis, mama ir aš. Ši antroji bendruomenė – mano šeima. Ji man patinka labiau nei darželis, bet darželyje taip pat labai gerai. Ten gera bendruomenė ir kai kurie vaikai net labai geri. Tiesa, yra ten toks Marius, jis visą bendruomenę gadina, nes mušasi. Bet vaikai kartais susitaria ir jį gerokai pamoko.

– O kodėl tavo šeima tau labiau patinka? Juk šeima mažesnė bendruomenė nei darželio grupė?

– Na tai kas, kad mažesnė. Namuose man geriau, nes ten niekas manęs nemuša, nei tėtis, nei mama.

– O gal tavo šeima visai ne bendruomenė?

– Mama daug kartų man sakė, kad visi trys su tėčiu esame nedidelė bendruomenė – šeima. O bendruomenė būna tada, kai susitinka keli žmonės ir susitaria daryti ką nors bendrai. Pavyzdžiui, susitvarkyti namus. Tada jie pasiskirsto darbus ir kiekvienas būtinai turi padaryti tai, ką pasižadėjo kitiems bendruomenės nariams. Aš, kai tvarkau namus, dažniausiai privalau sutvarkyti savo žaislų spintą, dar kartais mamai pažadu palaistyti tokią gėlę. Tiesa, laistyti man ne visada pasiseka. Kartais vandens prisipila ant palangės, bet tada mama nušluosto ir net nesibara. Tėčio darbas – suremontuoti mašiną. Tada mes visi galime kur nors važiuoti. Kai mašina būna sugedusi, mūsų bendruomenė negali niekur išvažiuoti iš namų; mama sako, kad su dideliais krepšiais jai nepatinka važiuoti autobusais ar troleibusais. Be to, vėlai troleibusai nevažinėja ir tada reikia kviesti taksi, o jis brangiai kainuoja.

– Bendruomenė būna tada, kai susirenka būrys žmonių ir jie visi turi kokį nors vieną bendrą tikslą. Aš pati priklausau parapijos bendruomenei. Ten ateinu gal kokius tris kartus per savaitę ir man patinka. Labai smagu. Mes rengiame visokiausias šventes, statome spektaklius, dainuojame ir meldžiamės. Juk melstis visiems daug smagiau, nei atskirai po vieną. Jau išmokau daug visokiausių giesmių. Jas giedame per bendruomenės narių vardadienius, gimtadienius arba giesmę dovanojame, kai dideli vaikai baigia vidurinę mokyklą. Tada už juos meldžiamės, kad jiems toliau viskas sektųsi ir kad sėkmingai įstotų mokytis į universitetą arba gautų gerą darbą. Manau, kad į bendruomenę ateina žmonės, kuriems nuobodu vieniems sėdėti namuose. Čia jie gali pasikalbėti su kitais žmonėmis, pasipasakoti, jei kas nors nepasisekė, arba pasidžiaugti, kai ką nors pavyksta gero padaryti. Mūsų bendruomenės vadovas, kunigas, ateina į beveik visus mūsų bendruomenės susitikimus. Jis visada šypsosi, labai geras ir sako, kad bendruomenė yra didžiausias jo turtas.

– O ką dar veikiate bendruomenėje? Juk gimtadieniai ir šventės amžinai nesitęsia.

– Mes ne tik švenčiame. Prieš Kalėdas einame pas vaikus, kurie gyvena vaikų namuose. Jiems nešame visokiausių skanėstų, pabūname su jais, pažaidžiame. Mūsų bendruomenėje yra tokia sena močiutė. Ji moka labai daug pasakų. Kai ateiname pas tuos vaikus, kurie neturi tėvelio ir mamytės, ta mūsų močiutė visuomet jiems paseka daug gražių pasakų. Vaikai labai mėgsta klausytis jų ir visuomet prašo dar kartą ateiti pas juos.

Kartą viena mergaitė labai prašė, kad ta močiutė ją pasiimtų gyventi pas save.

Bet močiutė pasakė, kad ji jau sena ir tos mergaitės negalės užauginti. Ji pažadėjo

dažniau ateiti, pasekti pasakų ir atnešti mergaitei visokiausių lauktuvių.

– Į vaikų namus eini todėl, kad kas nors liepia, ar tu pati nori?

– Ne todėl, kad liepia. Aš pati labai noriu draugauti su tais vaikais. Žinau, kad jiems truputį liūdna, nes kai neturi mamos, gyventi juk daug sunkiau. Kartą labai prašiau, kad mama nuvestų mane pas tuos vaikus, bet mamai reikėjo eiti į darbą ir ji negalėjo. Tada aš labai nusiminiau, nes norėjau padaryti gerą darbą, o nieko gero neišėjo. Bet nieko, pas vaikus buvome nuėjusios kitą kartą. Labai linksmai praleidome pas juos visą dieną.

Gabija, 13 metų – Bendruomenė susikuria tada, kai žmonės nori bendrauti vieni su kitais.

Mūsų mokykloje taip pat yra viena tokia bendruomenė. Ji susikūrė labai paprastai.

Kartą sėdėjome ir galvojome, ką gero galėtume nuveikti po pamokų. Viena mokytoja mums buvo pasiūliusi pamąstyti, ką naudingo galėtume nuveikti kitiems žmonėms ir ką norėtume daryti. Į pirmąjį mūsų susitikimą atėjo keturios mergaitės ir du berniukai. Vaikai sugalvojo daug visokiausių darbų: vieni norėjo gražiai sutvarkyti klasę, kiti sugalvojo padėti mažesniems mokiniams, dar viena mergaitė pasakė, kad prie jos namų gyvena sena močiutė ir jai reikia padėti. Ta močiutė labai sunkiai vaikščioja, todėl jai reikėjo atnešti maisto iš parduotuvės, padėti suplauti indus ir išplauti kambario grindis.

Mes pasitarėme, pasiskirstėme darbus ir sugalvojome tokį tikslą – kasdien po pamokų padaryti bent vieną gerą darbą.

Dabar tas būrelis vaikų jau tapo nedidele bendruomene, kuri daro gerus darbus.

Prie mūsų prisijungė dar keli vaikai. Mes visi labai susidraugavome ir dabar esame labai geri draugai. Mokytoja sako, kad tai patys geriausi vaikai visoje mokykloje.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma / 2010 m. spalis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Santuoka – viskas arba nieko Christopheris WESTAS Lytiniai santykiai ir iš pačios jų prigimties kylantis atvirumas gyvybei bei vaisingumas yra neatsiejama santuokinės priesaikos dalis. „Artumos“ vasaros numeryje kalbėjome apie santuokos priesaikos sulaužymą ir iš to kylančius padarinius sutuoktinių gyvenime. Kalbant apie atvirumą vaikams kaip vieną iš santuokos pažadų, kyla klausimas, ar atvirumas gyvybei turi būti apskritai visos santuokos bendra nuostata, ar kiekvienas lytinis aktas turi būti atviras gyvybei?

Tačiau tai būtų tas pats, kaip paklausti: ar kiekvienas lytinis aktas turi būti ištikimas, ar tiesiog užtenka bendrai apsispręsti už ištikimybę? Tiek ištikimybės, tiek atvirumo gyvybei atveju santuokinis pažadas negali turėti išimčių. Kodėl?

Pagal šią logiką, galimi keli pasirinkimai Pirma, galima teigti, jog lytiniai santykiai niekaip nesusiję su santuokine priesaika. Tada seksas nebūtinai turi būti tarp vyro ir moters, kuriuos sieja santuokos pažadas.

Tokiu atveju seksas nebelabai ir turi kitokios prasmės, nei vien tik būti abipusiu (ar net vienpusiu) malonumo išgyvenimu. Toks požiūris pateisina bet kokias priemones orgazmui pasiekti – ar tai būtų vienam žmogui pačiam su savimi, ar tarp dviejų žmonių, ar tarp keleto žmonių (ir visai nesvarbu – tarp skirtingų lyčių ar tarp tos pačios lyties), ar netgi su gyvūnais. Deja, būtent taip mąsto nemaža mūsų visuomenės dalis.

Antra, galima pakeisti santuokos apibrėžimą, išmetant „atvirumą vaikams“ kaip integralią įsipareigojimo dalį. Tada mes patys tampame santuokos autoriumi, o ne Dievas, ir santuoka pasidaro grynai susitarimo dalyku. Galimi įvairūs variantai: norėtumėte „išardomos santuokos“ – tuo atveju, jeigu nepavyktų? Norėtumėte „atviros santuokos“ – tuo atveju, jeigu vienas kitam įkyrėtumėte? O gal norėtumėte susituokti su tos pačios lyties mylimuoju (mylimąja)? Dėl visko galima susitarti. Galiausiai, jeigu nėra vidinio ryšio tarp santuokos ir vaikų gimimo, kodėl tad santuoka turėtų būti tarp vyro ir moters? Deja, yra nemažai ir šitaip mąstančių.

Trečia, galima teigti, kad „atvirumas vaikams“ yra santuokinio įsipareigojimo dalis, tačiau nebūtina visuomet jo ištikimai laikytis.

Tai reiškia, kad nebūtina visada laikytis ir ištikimybės bei santuo-

kos neišardomumo įsipareigojimų. Deja, ir šitaip mąsto daug „kontraceptinės“ visuomenės narių.

Tačiau santuoka yra viskas arba nieko. Lytiniai santykiai, kaip santuokinio įsipareigojimo išraiška, irgi yra viskas arba nieko. Sąmoningai ir tyčia sterilizuotas lytinis aktas pakeičia santuokinės priesaikos „pasižadu“ į „nepasižadu“.

Laisvė ir kontracepcija Kad ir keistokai atrodytų, kontracepcija nebuvo sukurta nėštumui išvengti. Dar ir prieš ją egzistavo tobulai saugus, neklystamai patikimas būdas – susilaikymas.

Kontracepcija išrasta tam, kad būtų pateisinamas neribojamas seksualinio instinkto tenkinamas. Kaip sakoma, būtinybė yra išradimo motina, o būtinybė, pagimdžiusi kontracepciją, yra sekso „poreikis“.

Seksualinė laisvė populiaVido Venslovaičio nuotrauka riąja prasme reiškia, kad galima mylėtis bet kada su bet kuo, niekad neištariant seksui „ne“ (būtent tai leidžia kontracepcija). Tačiau tik tie, kurie sekso gali ir atsisakyti (t.y. susivaldyti), parodo, kad tuomet, kai jie sutinka mylėtis, iš tiesų tai daro laisvai. Kontracepcija, prisidengusi „laisvo sekso“ vardu, iš tiesų ugdo vergystę. Ji kuria negalinčių suvaldyti savo hormonų žmonių kultūrą.

Visiškas atsidavimas ir kontracepcija Negalime kalbėti apie visišką savęs dovanojimą ir visišką kito priėmimą lytinio akto metu,

25

26

Artuma / 2010 m. spalis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos jeigu sutuoktiniai neatsiduoda visu savimi vienas kitam.

Tai apima ir vaisingumą. Kontraceptinis lytinis aktas prieštarauja kūno kalbai sakydamas: „aš dovanoju tau visą save, išskyrus savo vaisingumą. Aš priimu visą tave, išskyrus tavo vaisingumą.“ Pasirinkimas pasilaikyti sau savąjį vaisingumą lytinio akto metu arba atsisakymas jį priimti kaip dovaną iš savo sutuoktinio prieštarauja pačiai giliausiai santuokinės meilės esmei kaip tik tuo metu, kai ji turėtų būti kuo nuoširdžiausiai išreikšta. Būtent santuokos giliausios tiesos akimirką tiesa pakeičiama į melą.

Ištikimybė ir kontracepcija Būti ištikimam savo sutuoktiniui reiškia ne tik nesvetimauti (veiksmu ar vaizduotėje). Tai reiškia gyventi pagal prie altoriaus duotą pažadą – ir laimėje, ir varge, kad ir kokie sunkumai prispaus, kad ir kokio dydžio iššūkis bus mestas, kad ir kiek aukos bus pareikalauta. Poros, susigundžiusios sterilizuoti savo lytinį aktą, sąmoningai ar pasąmoningai nusprendžia, kad ištikimybė santuokos pažadui yra per didelis reikalavimas. Sąmoningai ar pasąmoningai jos nusprendžia nesilaikyti vienas kitam duotos santuokinės priesaikos.

Sutuoktuvių Sutuoktuvių pažadas yra pažadas yra Dievo Dievo meilės išraiška čia, meilės išraiška čia, žemėje. žemėje. Savo kūno

kalba prieštaraudami šiam pažadui, sutuoktiniai prieštarauja pačiai gyvenimo prasmei – pašaukimui savąja tarpusavio meile atspindėti Dievo meilę. Būtent dėl šios Dievo meilės, kuri yra gyvenimą dovanojanti Asmenų bendrystė (Trejybė) ir kurią atvaizduoti yra pašaukta kiekviena žmogiška santuoka, kontracepcija yra blogai. Čia glūdi giliausias atsakymas. Šventoji Dvasia, būdama meilės mainai tarp Tėvo ir Sūnaus, tam tikra prasme nurodo į santuokinio akto vaisingumą. Kartą viena moteris uždavė klausimą: „O ką, jeigu mes su vyru norime mylėtis, bet nenorime, kad tarp mūsų būtų Šventoji Dvasia?“ Bet juk Bažnyčia būtent dėl to ir skelbia, kad kontracepcija yra blogai, nes ją naudojantys sutuoktiniai lytinio akto metu ištaria: „Mes nenorime, kad tarp mūsų būtų Šventoji Dvasia.“ Kas yra

Šventoji Dvasia? Viešpats Gyvybės Davėjas, kylantis iš Tėvo ir Sūnaus. Ji yra pati Dievo meilė ir gyvybė.

Supratus pranašišką ir sakramentinę lytinio akto prasmę, tampa aišku, kad kontracepcija jai visiškai prieštarauja. Lytinis aktas sukurtas tam, kad skelbtų pasauliui Dievo gyvybę teikiančią meilę. Tyčia sterilizuotas lytinis aktas skelbia priešingai: Dievas nėra gyvybę teikianti meilė. Kontracepcija paverčia lytinį aktą iš pranašiško akto į piktžodžiavimą.

Vyras, pašauktas būti Kristaus simboliu „vieno kūno“ sąjungoje, turėtų kalbėti jo žodžiais: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Tačiau kontraceptinio lytinio akto metu sakoma: „Tai yra mano kūnas, kurio tau neatiduodu.“ Žmona, pašaukta būti tikruoju Bažnyčios simboliu „vieno kūno“ sąjungoje, turėtų kalbėti Bažnyčios (kurią atspindi Marija) kalba: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tačiau kontraceptinio lytinio akto metu ištariama: „Tenebūna man, kaip tu pasakei.“ Tyčia sterilizuotas lytinis aktas nebėra veiksmingas Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklas, bet tampa priešingu šiai vienybei ženklu (antisakramentu). Kontracepcija paverčia lytinį aktą iš sakramento į šventvagystę. Būtent tai yra pastatyta ant kortos, ir nė kiek ne mažiau.

Meilė nėra susitarimo dalykas. Meilė nepriklauso nuo to, kokią galbūt mes įsivaizduojame ir norėtume, kad ji būtų. Meilė nėra vien tik intensyvūs jausmai ar malonumas. Meilė yra gyventi pagal tą paveikslą, pagal kurį esame sukurti. Meilė yra dovanoti save kitam laisvėje, visiškai, ištikimai ir vaisingai pagal Kristaus pavyzdį. Kontraceptinis lytinis aktas visam tam prieštarauja.

O ką tada daryti, negi tiesiog turėti dvylika vaikų?

Lytinio akto metu atnaujinami Santuokos pažadai.

Tarkime, kad pora pasiryžo niekada jų nesulaužyti, tačiau šiuo metu yra rimta ir pateisinama priežastis, kodėl jie dabar negali turėti vaiko (kokios tos priežastys, pakalbėsime vėliau). Ką tokiai porai daryti? – apie visa tai skaitykite kitame „Artumos“ numeryje.

Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“ parengė Rūta POCIUTĖ

Motina Teresė. ATEIK, BŪK MANO ŠVIESA „Kalkutos šventosios“ asmeniniai raštai Sudarytojas Brajenas Kolodiejčiukas MC Vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė Ši knyga atskleidžia vidinį vienos iš mylimiausių ir svarbiausių istorijoje religinių veikėjų gyvenimą. Nenuilstamai tarnavusi vargingiausiems iš vargingiausių, Motina Teresė visų religijų žmonėms tapo atjautos ikona. Tačiau apie jos dvasines aukštumas ar kovas mažai težinoma. Šis jos rašinių ir apmąstymų rinkinys įlieja šviesos į vidinį Motinos Teresės gyvenimą, pirmą kartą atskleisdamas jos šventumo gylį ir jėgą. Ji iškyla kaip klasikinė mistikė, kurią degino meilės ugnis, o širdį išbandė ir nuskaistino žiaurūs tikėjimo išmėginimai, tikroji tamsi sielos naktis.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma / 2010 m. spalis

Akiračiai

27

Palaimintoji Motina Teresė Motina Teresė iš Kalkutos (1910–1997) – tai gerumo, artimo meilės, pasiaukojimo ir Dievo žmogaus simbolis. Šiemet pasaulis mini šios ypatingos asmenybės 100-ąsias gimimo metines. Ji išėjo pas Viešpatį, bet jos darbai liko ir yra tęsiami.

Motina Teresė įrodė žmonijai, kad ir vienas žmogus gali nepaprastai daug, jeigu paklūsta Dievo valiai ir savo pašaukimui. Trumpai prisiminkime jos gyvenimą.

1910 m. vasaros pabaigoje Albanijoje, Makedonijoje gimė mergaitė vardu Ganž (persiškai – „gėlės žiedas“, „pumpurėlis“). Bažnyčioje buvo pakrikštyta Agnes. Tėvai krikščionys Kolis ir Dranė Bojadžiu buvo gana turtingi. Tėvas daug dėmesio ir lėšų skyrė kultūrai. Šeimos gyvenimą lydėjo kasdieniai artimo meilės darbai ir malda. Be Ganž Agnes, augo dar viena mergaitė ir berniukas. Visi trys buvo auklėjami katalikiškai. Brolis ir sesuo pasirinko studijas, o Ganž Agnes vos 12 metų būdama pareiškė būsianti vienuolė.

Per politinę suirutę nužudė tėvą, išgrobstė turtą, ir Dranė Bojadžiu liko su trimis vaikais sunkioje materialinėje padėtyje. Jaunėlės pasirinkimui pradžioje ji priešinosi, bet galiausiai tarė: „Tarnauk Jėzui garbingai ir niekada nežiūrėk atgal, tik į priekį.“ Taip 18-metė Ganž Agnes iškeliavo į Dubliną, ketindama stoti į Loreto seserų ordiną. Šios misionierės dirbo Indijoje. Praėjusi noviciatą ir išmokusi anglų kalbą, ji išvyko į Indiją. Joje, būdama 21-erių metų, davė pirmuosius įžadus ir pasirinko Teresės vardą. Netrukus pradėjo mokytojauti Kalkutos Šv. Marijos mokykloje (dėstė geografiją), paskui tapo direktore. Šioje mokykloje mokėsi turtingų tėvų dukterys. Sesuo Teresė matė ir Kalkutos skurdo pragarą, mirštančius ant šaligatvio žmones. Benamiai, alkis, baisus neturtas...

Ji nenustoja mokytis, baigia universitetą, apgina disertaciją. Visa tai padaro dirbdama mokykloje ir dar slaugyda-

ma skurstančius ligonius. Taip praeina dvidešimt metų. 1946-aisiais, važiuojant traukiniu, jai nutinka kažkas, apie ką ji niekam, išskyrus savo nuodėmklausį jėzuitą, neprasitars visą gyvenimą iki mirties. Dėl to „kažko“ ji palieka vienuolyną. Tam prireikia net Šventojo Tėvo tarpininkavimo. Teresė išeina į Kalkutos skurdžių gatves. Ji neturi stogo virš galvos, pinigų, yra vienui viena.

Bet Dievas jai padeda. Prisijungia kelios buvusios mokinės, atsiranda lėšų, pastatų. 1948 m. jau dėvi paprastą baltą sarį su mėlynais apvadais ir indai ją vadina Motina Terese. Netrukus ji įkuria Artimo meilės misionierių kongregaciją.

Seserys renka nuo gatvių grindinio paliegusius ir mirštančiuosius, kad kiek pajėgdamos jiems pagelbėtų. Motina Teresė netikėčiausiais būdais prasimano pinigų, skleidžia ir plečia savo veiklą. Ji jau itin gerbiama ne tik Indijoje – apie ją žino ir visas platus pasaulis.

Kokių tik legendų, pramanų nepasklinda apie ją lydinčius stebuklingus nutikimus! Kur tiesa, kur melas, dabar jau neatskirsi, bet viena yra nepaneigiama – ją lydi neįtikima sėkmė.

Tačiau visada netrūksta ir piktavalių.

Atsirado keistai galvojančių kritikų. Tai, girdi, Motinos Teresės prieglaudose ir slaugos ligoninėse nepakankamai laikomasi higienos ir sanitarijos, tai blogai sterilizuojami švirkštai ir adatos, tai trūksta nuskausminamųjų ir pan. Ak, „kritikai“, o kodėl nepasiraitojote rankovių ir nenuėjote padėti valyti palatų, sterilizuoti

įrankių, nenupirkote vaistų nuo skausmo?! Juk cinizmo viršūnė – pačiam nieko nedarant, kritikuoti artimo gelbėtoją.

Priekaištauta ir dėl to, kad mirštančiuosius Motina Teresė pakrikštija. Maža to, atsirado ir besipiktinančių, kad ji priima aukas iš visų aukotojų, nepaisydama jų reputacijos, net nusikaltėlių.

Bet visa tai niekaip nepaveikė Motinos Teresės veiklumo ir užmojų, nes šios ypatingos moters „stogas“ buvo pats Dievas. Jos vardas jau seniai tapo gerumo ir meilės sinonimu visoje planetoje. Ji sekė Kristų keldama nuo purvinos žemės raupsuotąjį, spjaudantį kraujais džiovininką, AIDS sergantį vaikelį.

Gyvenimas siuntė Motinai Teresei daug išbandymų: komunistų draudimus pasimatyti su artimaisiais, sunkias ligas, šmeižtus, būtį skurde ir sunkią šlovės naštą. Ji garbingai ištvėrė viską. Štai jos devizas: Tylos vaisius – malda, Maldos vaisius – tikėjimas, Tikėjimo vaisius – meilė, Meilės vaisius – tarnavimas, Tarnavimo vaisius – ramybė.

2003 metais Šventasis Tėvas Jonas Paulius II Motiną Teresę iš Kalkutos paskelbė palaimintąja.

Ji padarė didžiausią įmanomą žmogui dalyką: visą save atidavė Jėzui, parodydama pasauliui, kaip galima ir reikia mylėti savo artimą tikra krikščioniška meile.

Vanda IBIANSKA

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2010 m. spalis

Vieta, kur mylimi visi Juozapas LABOKAS Rugpjūčio 26-ąją minėjome palaimintosios Motinos Teresės 100 metų gimimo jubiliejų. Regis, Dievas panorėjo, kad tą dieną atsidurčiau būtent Vilniuje, Šv. Stepono gatvėje, name, pažymėtame numeriu 35/4. Šiame, iš pažiūros apleistame, pastate įsikūrusi Dievo meilės misionierių seserų kongregacija. Jos seserys vienuolės Motinos Teresės pavyzdžiu rūpinasi vargšais, benamiais – tais, kuriuos mūsų visuomenė, deja, yra įpratusi vadinti atmatomis, valkatomis ir kt.

Minėjime drauge su gausiu likimo nuskriaustų žmonių būriu dalyvavo ir šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupas kardinolas A. J. Bačkis. Gera ir kiek neįprasta buvo matyti eminenciją, maloniai aptarnaujantį alkstančius bei plušantį virtuvėje su indais ir padėklais. Tačiau ne tik ganytojo buvimas ir pasakytas pamokslas tos dienos vakare privertė suklusti ir susimąstyti.

Prisipažinsiu, jog iki to ketvirtadienio palaimintąją Teresę suvokiau tik kaip dar vieną tų šventųjų ar palaimintųjų, apie kurias nedaug žinojau ir nesistengiau savo žinių pagilinti. Jei prieš šį minėjimą manęs gatvėje būtų paklausę apie Motiną Teresę, daugų daugiausia, ką būčiau paminėjęs, tai Nobelio taikos premiją ir vargšų šalpą. Visi jos atlikti darbai man atrodė tolimi ir svetimi – visiškai nesusiję su manimi ar mano pasauliu. Vis dėlto ir stokodamas žinių, kaip krikščionis, bent jau formaliai gerbiau ir vertinau jos atliktus darbus, nors ir nesuvokiau jų giliosios prasmės – kuo jie ypatingi mums, krikščionims, ir ypač – ko jie mus moko.

Smalsumo paakintas kalbinau renginio dalyvius, tiek nuolatinius šių namų lankytojus, tiek savanorius jaunuolius. Kalbant su jaunuoliais, nesunku buvo pastebėti, kaip spindėjo jų akys gyvybe ir artimo meile. Savanoriai trykšte tryško energija ir užsidegimu, pasakodami apie tai, kaip sugalvojo ateiti ir skirti savo laiko šiam užsiėmimui. Susidomėjęs klausiausi istorijų, kaip ši nelengva, ir gražių, ir liūdnų akimirkų turinti tarnystė pakeitė jų gyvenimą. Savanoriai papasakojo apie savo darbo specifiką, lankytojų poreikius, jų reakcijas ir lūkesčius. Mano

didžiai nuostabai, ten ateinantieji ne visada būna geranoriški. Dažnas lankytojas būna suirzęs, priekabus, linkęs priekaištauti dėl pasikeitusio maisto ar mažesnių porcijų.

Kaip sakė savanorė Izabelė, dažnai ateinantieji į Motinos Teresės namus mano, kad į juos žiūrima iš aukšto, su tam tikra puikybe ar piktdžiuga. Šis susikaustymas, susierzinimas, apie kurį prasitarė Izabelė, kyla iš pačių žmonių vidinio sužeistumo – prisiminiau šią dr. Nijolės Liobikienės mintį, išsakytą Jaunimo dienose Panevėžyje. Kaip man paaiškino viena tuose namuose atsitiktinai sutikta moteris, vardu Janina, šioje įstaigoje daugiausia lankosi asmenys, kurių gyvenimas yra sudaužytas. „Jie vaikystėje nėra patyrę meilės“, – tvirtino ji. Šie namų lankytojai augo asocialiose, alkoholikų, narkomanų šeimose ar vaikų globos namuose. Jie labai įvairaus amžiaus, dauguma neturi nuolatinės gyvenamosios, darbo vietos, neturi pinigų maistui ar švaresniam drabužiui, yra ką tik išėję iš įkalinimo įstaigos ir t. t. Dažnai ateina asmenų, neturinčių nieko, vos kelis dvokiančius drabužius.

Kaip teigė Janina, tokie žmonės mūsų visuomenėje išties galėtų būti vadinami pačiais mažiausiais. Būtent čia, Motinos Teresės namuose, per juose gyvenančias ir dirbančias seseris vienuoles šie mažiausieji ir turi galimybę patirti Jėzaus Meilę. Kaip pasakojo kelis mėnesius ten gyvenusi ir dirbusi moteris, seserys besąlygiškai dalijasi su visais atėjusiais ne tik maistu, drabužiais, bet neretai ir pastoge. Vis dėlto, kaip tvirtino pašnekovė, rūpinamasi ne

Motinos Teresės seserų koplyčia Vilniuje. Algirdo Kazlos nuotrauka

28

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2010 m. spalis

tik pavargėlių šalpa ir maitinimu. Daug dėmesio šiuose je. Praradęs darbą, šeimą, draugus, vienatvės, skurdo bei namuose skiriama ir sužeistoms, meilės nepatyrusioms, alkoholizmo iškankintas žmogus į mano klausimą, kur vienišoms sieloms gydyti. Seserys visus čia atėjusius pri- šiąnakt nakvos, atsakė nežinąs. Nuostabu, kad Motinos ima kaip Dievo vaikus, visus vienodai svarbius.

Teresės namuose šiam, regis, viskuo nepatenkintam, nuToks – ir mano kalbintas Rimantas, gatvės muštynė- skriaustam, suirzusiam žmogui seserys rodo tokią pačią se susilaužęs koją ir atsidūręs šiuose namuose. Į mano besąlygišką meilę kaip ir kitiems jo likimo broliams. Moklausimą, ką juose gauna, Rimantas trumpai ir aiškiai at- tinos Teresės seserys neskirsto čia atėjusiųjų – mylimas sakė: „Viską“. Vaikų namuose užaudaugiau ar mylimas mažiau. Atro do, jog joms visiškai nesvarbu, ar gęs ir šeimos židinio šilumos niekaSeserys visus čia dos nepatyręs pusamžis vyriškis apie tu esi buvęs kalinys recidyvistas, ar atėjusius priima kaip vienuoles seseris, vos tramdydamas šeimą ir draugus pragėręs valkata – Dievo vaikus, visus jausmus, kalbėjo tarsi apie motiną, visiems atėjusiems meilės užtenka, vienodai svarbius. kurios jis niekad neturėjo. Motinos visiems jos – po lygiai.

Teresės seserys Rimantui ištiesė ne Tai tikrai daugiau nei vargšų šaltik materialinės pagalbos ranką maistu, pastoge, slauga. pa. Kaip sakė minėtasis Rimantas – sunku žodžiais nusaJos padėjo ir dvasiniame kelyje – vyriškis po keturiasde- kyti visa, ką gauna iš šių seserų. Vieninteliai žodžiai, kušimties metų atrado kitą, dar nepažintą, gyvąjį tikėjimą. rie peršasi galvon seserų darbui apibūdinti, – tai artimo Iki tol niekuomet to nedaręs, jis ėmė lankytis bažnyčio- meilė. Ši meilė be išskaičiavimo, dalijama gausiai ir po je, eiti išpažinties, Komunijos. lygiai visiems, drauge yra gyvas, tikrų tikriausias ViešpaTarp kalbintųjų buvo ir kitas, nepanorėjęs prisistatyti ties Jėzaus Kristaus meilės mums įrodymas. asmuo. Jis buvo nepatenkintas šiais namais, skundėsi, jog čia su juo elgiamasi tik kiek geriau nei įkalinimo įstaigo-

Meilės ambasadorė Motina Teresė Kalkuta, 1994, spalio pabaiga Regina ATKOČIŪNAITĖ Gyvendama Indijoje, turėjau dvi svajones – pamatyti Himalajus ir Motiną Teresę. Dirbau misijoje Asha Niketan Arkos namuose Madrase. Tradiciškai kasmet prieš Kalėdas virdavome didžiulį puodą paisam (pasaldintų ryžių piene su razinomis), kad pasidalytume tuo, ką turėjome, su vargingiausiais, gyvenančiais Motinos Teresės brolių namuose. Madrasas – tradicinis pietų Indijos miestas. Jame palaidotas šv. apaštalas Tomas, ten nemažai krikščioniškų misijų: darbuojasi tėvai jėzuitai, padėdavę mums sode, seserys pranciškonės – pas jas eidavome giedoti badžanų (hindų giesmių), tėvai saleziečiai – jie rūpinosi savanorių sielovada ir kaip vaikai stebėjosi baltaodžiais, galinčiais gyventi kambariuose be baldų ir valgyti ryžius... Vis dėlto tarp visų vienuolynų ieškantieji tikro neturto ir paprastumo iš karto pastebėdavo Charleso de Foucauldo mažuosius brolius ir Motinos Teresės seserų ir brolių namus. Juose labiausiai stebino taip paprastai priimama gyvenimo tikrovė – skurdas, kai bendras rūpestis varganais kūnais virsdavo kasdiene malda, auginančia bendruomenę. Tada Lietuvoje buvo pirmieji sunkoki nepriklausomybės metai, ir jau buvome pratę kalbėti apie

nepriteklius. Tačiau šiuose namuose aiškiausiai supratau, kad tikrojo skurdo vis dar nebuvau mačiusi...

Shanti Niketan namai, kuriuose gyvena proto negalią turintys žmonės ir jauni savanoriai, dalijasi žemės sklypą su Shishu Bhavan – Motinos Teresės seserų globojamais vaikų namais. Anksti rytais girdėdavau vienuolyno varpelį, kviečiantį seseris į Mišias. Į koplyčią įeidamos jos nusiaudavo, o dauguma jų visą dieną vaikščiodavo basos. Pamenu, pirmąkart prie durų tarsi priekaištas pasiliko stirksoti siuvinėtos odinės mano basutės.

Vėliau ten eidavau tik basa.

Vieną dieną aplankiau Nirmal Hriday – mirtininkų namus prie kruvinosios deivės Kali šventyklos, kur iki šiol aukojamos ožkos (nuo šios šventyklos vardą yra gavusi ir pati Kalkuta). Tai viena svarbiausių nuo XVI a. hindų piligrimystės vietų. Motinos Teresės seserų namai ir yra įsikūrę buvusioje piligrimų prieglaudoje. Šventykla juoda ir aprūkusi, ant šalimais esančio balto namo fasado užrašyta – Nirmal Hriday. Viduje – švarus koridorius ir ilgi

29

30

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2010 m. spalis

kambariai – miegamieji, lovos, kuriose nelengva įžiūrėti kūnus – jie labai sulysę. Seserys baltais sariais skleidžia ramybę, uolieji savanoriai dirba taip, lyg tokie vaizdai jiems būtų įprasta kasdienybė. Fotografuoti net nešauna į galvą, tad užrašas ant sienos „No photos“ (liet. – nefotografuoti) atrodo keistokai. Kurį laiką stoviu nustėrusi ir

Po Howrah (Haora) tiltu. Bene vargingiausias rajonas, kur Motina Teresė pradėjo savo misijas. Autorės nuotrauka

bandau suprasti, kuo galėčiau pagelbėti. Suvokiu tik tiek, kad turiu kažkaip pasitarnauti seserims ir savanoriams, o gal tiems žmonėms ten toliau, už uždangos – padėti jiems gražiai iškeliauti ar dar pasilikti. Nors esu tik svečias, iš smalsumo įsibrovęs į tikrą realybės šou, toks vaidmuo čia netinka – norisi būti kuo nors naudingam. Niekas daug neklausinėja ir neliepia išeiti – prie smalsuolių pripratę, o darbo atsiranda kiekvienam, apie jį paklausiusiam. Nedideliame prieangyje sėdi keli savanoriai ar šiaip priklydėliai – iš jų sužinau, kad rytoj 5 val. šv. Mišios, paskui savanoriai susitinka su Motina Terese. Užlipu ant stogo terasos. Joje Kryžius ir paskutinis Jėzaus žodis, tapęs seserų gyvenimo šūkiu – „Trokštu“. Šv. Mišios Indijoje visada labai ankstyvos – dar prieš saulėtekį. Triratis „tuktukas“ nuveža mane prie pagrindinių vienuolyno namų. Vairuotojui nereikia daug aiškinti – „Mother‘s House“ (liet. – motinos namai) yra dažnas svečių maršrutas tuose rajonuose. Koplyčioje pilna savanorių. Jie sėdi ant pagalvėlių, išmėtytų ant žemės, prie durų – batų eilė. Stengiuosi pamatyti priekyje sėdinčią Motiną Teresę. Neįžiūriu – ji per maža. O gal ji kur ki-

tur turi savo vietą. Užtat siluetas priekyje pernelyg primena vieną lietuvį bičiulį. Tik ilgėliau pabuvęs Indijoje supranti, koks stebuklas Kalkutoje, milijoniniame mieste, tankiausiai pasaulyje apgyvendintame kvartale, susitikti bičiulį iš Vilniaus!

Po pamaldų puolame vienas kitam į glėbį. Susitikimo džiaugsmas įkvepia – užlekiu laiptais aukštyn, kad pagaliau pamatyčiau Motiną Teresę. Praeinanti koridoriumi sesuo pasako, kad ji tuoj išeis iš kambario. Atsidaro durys – išties nesuklysi, atrodo, kad jau ją anksčiau esi pažinęs. Tokia mažutė, šiek tiek pakumpusi figūra.

Vienoje rankoje – rožinis, iš po balto sario su mėlynais krašteliais raukšlėmis išrašytame veide – valiūkiškai tarsi vaiko spindinčios akys, šiltas rūpestingas žvilgsnis. Jaučiu Dievo buvimą tarp mūsų. Pamiršusi visus indiškus pagarbos gestus, prieinu ir pasisveikinu – tvirtame rankos paspaudime jaučiu jėgą, o balsas nuskamba be galo švelniai. Ji pasiteirauja, iš kur atvykau, ar esu savanorė.

Užsimenu apie Shanti Niketan namus – Arkos misijas.

Pritardama nusišypso. „Žinau, žinau, – patvirtina. – Bet kuri tarnystė Dievui yra palaima. Tik Dievo meilė gali pasotinti alkstančius... Tu atvykai čia, argi tai ne Dievo meilės stebuklas?“ Motina Teresė šventai paprasta, be galo gerų akių. Trumpas mūsų pokalbis paprastas, bet tas kelias minutes, nepaisant daugybės jos laukiančių darbų, ji yra su manimi, atidžiai klausosi, kartais palinkdama prie manęs ir lyg norėdama tai patvirtinti. Šios drąsios moters paveikslas išliko mano širdyje kartu su sielos artumo pojūčiu. Jį daug kartų iš naujo išgyvenau mąstydama, kaip Dievas pasirenka savo įrankius ir suteikia dieviškos jėgos žemiškiems darbams atlikti.

Vėliau dar kelis kartus teko grįžti į Kalkutą, jau prie palaimintosios Motinos Teresės kapo seserų namų koplyčioje. Ramybė ir maldos tyla, tvyranti prie jo, primena jos žodžius... Ant marmurinio antkapio užrašyta: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.“ Maldoje mąsčiau apie Elvyrą, lietuvaitę, tapusią Motinos Teresės seserimi ir dirbančią Peru. Dėkoju už ją Dievui: ji taip pat sutiko tapti jo įrankiu. Prie Motinos Teresės kapo daug įvairių religijų ir tautybių žmonių. Ši vieta – amžinas Meilės misionierių ambasadorės būstas neaprėpiamam Kalkutos miestui ir visam pasauliui.

Kelionių organizatorius „Quo vadis LT“ organizuoja piligrimines ir pažintines keliones po svarbiausias krikščionybės vietas. Nedideles grupeles lydintys dvasiniai vadovai ir profesionalūs gidai trokšta dalytis ne tik pomėgiu keliauti, bet visų pirma gilinti tikėjimą, pažinti Šventąjį Raštą, išgirsti Dievo žodį. Piligriminė kelionė – tai atsigręžimas į save, į Dievą, į savo artimą.

Kviečiame keliauti Jėzaus ir apaštalų keliais po Šventąją Žemę, Siriją, Turkiją, Graikiją, Egiptą. Išeiti senaisiais piligrimų keliais iki Santjago de Kompostelos, aplankyti Marijos apreiškimo vietas: Lurdą, Fatimą, Medžiugorję. Dykumose ar kalnuose ieškoti dykumos Tėvų išminties savo dvasinėms bei fizinėms jėgoms išbandyti bei dvasiškai atsinaujinti.

Daugiau informacijos www.quovadislt.lt, tel. (8 5) 231 41 89, mob. (8 656) 60504

Artuma / 2010 m. spalis

Meno pasaulyje Muzikos garsai (XLIV)

Kristofas Vilibaldas Gliukas XVIII amžiuje opera buvo vyraujantis muzikos žanras. Ja žavėjosi ir mėgo visi pradedant karaliais ir baigiant vargšais. Atrodė ji kitaip nei dabar – tai būdavo tiesiog kostiumų koncertai. Prabangios dekoracijos, įspūdingi scenos efektai, prašmatniais kostiumais vilkintys, tarsi mietą prariję solistai ir itin sudėtingos, virtuoziškai jų atliekamos arijos. Kuo jos techniškai įmantresnės, kuo gražesnis dainininko balsas – tuo didesnis pasisekimas. Gyvenimo, aistros ir tikrų žmogiškų emocijų operoje nebūdavo. Kartais ir siužetas atsidurdavo trečioje vietoje, jam neteikta reikšmės. Opera buvo nors ir populiari, bet visur vienoda – Italijoje, Vienoje, Paryžiuje, Prahoje. Kad ir labai mėgstamos operos vaidmuo tebuvo pademonstruoti vokalo techniką. Taip viskas ir vyko iki pasirodant vokiečių kompozitoriui Kristofui Vilibaldui Gliukui (Christoph Willibald von Gluck), didžiajam operos reformuotojui.

Vaikystė ir jaunystė 1714 m. Bavarijoje Aleksandrui ir Marijai Gliukams gimė sūnus Kristofas. Valstiečių šeimoje, kur jau kelios kartos tarnavo eiguliais, augo devyni vaikai, septyni berniukai ir dvi mergaitės. Griežtas ir valdingas tėvas atžalas rengė darbui miške, kad pratęstų šeimos tradiciją. Sūnūs nuo mažens eidavo į girią padėti tėvui. Kai Kristofui buvo treji, Gliukai persikėlė į Čekiją. Aktyvus tėvas nuolat keitė darbo vietas, tad berniukas girdėjo nuostabias čekų liaudies melodijas ir matė gražią gamtą. Čekų muzikinis folkloras išliko jo atmintyje iki mirties ir buvo daug kartų pasitelkiamas kūryboje. Vaiko polinkis į muziką pasireiškė anksti, bet tėvas nelaikė to rimtu dalyku ir kreipė sūnų tapti eiguliu. Neturėdamas kitų instrumentų, berniukas tobulai išmoko groti varganu – iš jo atsiradusi lūpinė armonikėlė.

Tačiau didžiausią džiaugsmą jam teikė giedojimas kaimo bažnyčios chore. Kai Kristofui sukako trylika, tėvas gavo vyriausiojo eigulio tarnybą pas kunigaikštį Lobkovicą, daugelio muzikantų mecenatą. Tačiau... jau sumitęs paauglys palieka tėvų namus ir patraukia į Prahą. Maistui ir nakvynei užsidirba grodamas varganu ir dainuodamas.

17-etis vaikinas įstoja į Prahos universitetą. Jame jėzuitai moko filosofijos, etikos, metafizikos, matematikos, bet Kristofui rūpi tik muzika. Jis išmoksta griežti smuiku, violončele, dainuoja kur kviečiamas, nes turi gražų, malonaus tembro balsą. Ypač jam patinka giedoti bažnyčių choruose.

Jaunuolį veikia muzikinė Prahos atmosfera ir pažintys su iškiliais šio miesto muzikantais, iš jų jis ir mokosi.

21-erių Kristofas 1735 m. tampa Lobkovicų dvaro Vienoje muzikantu. Čia jam didelę įtaką padaro italų muzikinė kultūra. Susipažįsta su garsiu poetu P. Metastaziu, vėliau su juo ilgus metus bendradarbiaus. Tačiau Vienoje Gliukas neužtrunka. Jį pastebi garsus italų mecenatas grafas A. Melcis ir pakviečia į savo kapelą Milane.

Milane Jame Kristofas praleis ketverius metus. Suartės su įžymiais to meto italų kompozitoriais, studijuos jų muziką. Būdamas muzikantas praktikas, neturintis sistemingo muzikinio išsilavinimo, bet pasižymintis intuicija ir talentu, ima suvokti, kad opera turi būti kitokia, ne vien tik sustingusi arija ir monotoniškas rečitatyvas.

Kristofui 27-eri. Kiti tokio amžiaus kompozitoriai jau plačiai žinomi. Jis tik dabar pristato savo pirmąją operą „Artakserksas“ pagal P. Metastazio libretą. Nors neįprasta, naujoviška, jinai turi pasisekimą. Tuoj pat ateina užsakymas iš Venecijos. Gliuko šlovė sparčiai auga. Per 1741–1745 metus jis sukuria aštuonias operas, pastatomas įvairiuose Italijos miestuose. Gliukas dirba ypač intensyviai, pats jas ir režisuoja. Visų operų siužetai antikiniai arba istoriniai.

Kelionės Lydėdamas savo patroną Lobkovicą 1745 m. pabaigoje Gliukas atsiranda Londone, kur karaliauja italų operos.

Jas rašo net Londone jau ilgokai gyvenantis G. F. Hendelis. Abu kompozitoriai susitinka, ir garsusis Hendelis

31

32

Artuma / 2010 m. spalis

Meno pasaulyje padaro didžiulį įspūdį. Šiame mieste Gliukas surengia tris koncertus. Viename iš jų panaudoja keistą instrumentą – 26 vandens pripildytas stiklines taures.

Iš Londono vyksta į Italiją, paskui atsiduria Vienoje.

1748 m. pastatyta jo opera „Atpažintoji Semiramidė“ atneša autoriui milžinišką triumfą. Paskui – nemažesnio pasisekimo sulaukusi naujos operos premjera Prahoje.

Vedybos Kas per daiktas toji meilė! Sumitęs ir permitęs 34-erių Gliukas įsimyli šešiolikmetę Marianą Pergin. O kad vyras jau metuose, tai ir praktiškas: susiklosto taip, kad mylimoji – vieno turtingiausių Austrijos sostinės pirklio vienturtė duktė. Uošvis greit iškeliauja į geresnį pasaulį, ir Gliukas tampa turtingas. Jam jau nebereikia pragyventi iš muzikos, bet ją rašo nepailsdamas.

Nors amžiaus skirtumas didžiulis, Gliukai visą gyvenimą mylėjo vienas kitą. Šeima buvo laiminga ir jokių pikantiškų smulkmenų biografai neužfiksavo. Ar turėjo vaikų, duomenų neišliko. Mariana visada palaikė savo vyrą ir buvo su juo iki paskutinės akimirkos.

Naujos išvykos 1752 m. Gliukas su žmona atvažiuoja į Neapolį. Čia jo vėl laukia audringas pasisekimas. Po spektaklių sutuoktiniai grįžta į Vieną. Kompozitorius surengia ciklą koncertų, juos publika entuziastingai sutinka. 1754 m. pastato operą „Kinė“ ir susipažįsta su grafu italu Dž. Duracijumi, imperatoriškojo teatro vedėju. Šis netrukus paskiria Gliuką kapelmeisteriu. Pasipila operos: „Šokis“, „Vestalė“ ir kt. „Vestalėje“ žymus vaidmuo jau tenka chorui – iki tol šitaip nebūdavo.

Naują operą užsako Roma, ir Gliukas parašo „Antigonę“. Už ją popiežius apdovanoja kompozitorių „Auksinio pentino“ ordinu ir suteikia bajorystės privilegijas bei teisę lankytis pas jį. Gliukas visą gyvenimą didžiavosi šiuo apdovanojimu.

Naujas etapas maestro kūryboje susijęs su prancūzų komiška opera. Jį labai palaiko Dž. Duracijus. Svarbiausios šio žanro Gliuko operos yra „Merlino sala“, „Stebuklingas medis“, „Pasitaisęs girtuoklis“ ir kitos. Jos lengvos, melodingos, jose skamba prancūzų liaudies muzika, čekų polkos, vengrų folkloras.

1761 m. Vienoje pastatomas jo baletas „Don Žuanas“. Jis vertinimas įvairiai, mat baleto būta visiškai kitokio, nei buvo įprasta.

Reforma Apie operą daug rašė ir ginčijosi enciklopedistai. Tai rodė, kad reikėjo permainų. Kristofas Gliukas parašo „Orfėjų ir Euridikę“ – muzikinę dramą, kupiną aistrų, jausmų; jos atlikėjai nebe stovi traukdami įmantrias arijas, o vaidina ir gyvena. Premjera vyksta Vienoje 1762 m. spalio 5-ąją. Tai naujosios operos, tokios, kokią turime

dabar, gimimo data. Muzika tarnauja gėriui ir blogiui išryškinti, žmogaus vidiniams išgyvenimams atspindėti.

Paskui gimsta „Telemakas“ ir baletas „Semiramidė“, opera „Alkestidė“ (jos Viena nesuprato). Maestro rašė: „Aš siekiau muzikai suteikti tikrąją jos paskirtį – susilieti su poezija ir vengiau bereikalingų pagražinimų.“ Šioje operoje naują prasmę įgijo ir uvertiūra.

1764 m. dėl intrigų Dž. Duracijus palieka vedėjo postą. Gliukas netenka dviejų svarbių asmenų paspirties: puikaus libretisto Kalzabidžio ir grafo Duracijaus. Šešiasdešimtmetis maestro keliauja į Paryžių ir parašo vieną iš savo šedevrų „Ifigenija Aulidėje“. Per premjerą Ž. Ž. Ruso verkė, publika buvo įaudrinta. Triumfo būta neregėto. Gliukas rimtai svarsto, ar nepersikelti į Paryžių, ir vis dėlto grįžta į Vieną.

Draugai ir priešininkai Paryžiuje užverda karas tarp operos reformuotojų, t. y. Gliuko šalininkų, ir priešininkų. Kaunasi literatai, muzikantai, kiti kultūros žmonės. Laimi „gliukistai“, ir 1778 m. Kristoforo Gliuko biustas pastatomas Karališkojoje akademijoje greta Liuli ir Ramo biustų.

Ir vėl Vienoje Pakylėtas savo naujoviškos operos „Armida“ pasisekimo, 64 metų kompozitorius grįžęs į Vieną parašo dar vieną šedevrą – „Ifigenija Tauridėje“ ir operą „Narcizas“.

Pirmosios premjera 1779 m sukėlė audringas ovacijas.

Joje Gliuko reformos pasiekė išbaigtumo stadiją. Čia daug vietos skiriama ir orkestrui. „Narcizas“ pripažinimo nesulaukė.

Paskutiniai kūrėjo gyvenimo metai prabėgo Vienoje.

Gliukas svajoja sukurti nacionalinę vokiečių operą. Deja, jau tik svajoja... Jį ištinka du insultai, paralyžiuojama dešinė kūno pusė. Nors sveikata pamažėle gerėja, dirbti kompozitorius nebegali. Bandė diktuoti muziką savo mokiniui A. Saljeriui, bet iš to nieko neišeina. Gliuką lanko Mocartas, itin besižavintis jo kūryba.

Paskutinis ir, beje, vienintelis sakralinis jo kūrinys – „De Profundis“. Jis ir buvo atliktas per maestro laidotuves. Gliukas mirė 1787-aisiais, būdamas 72 metų, nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Palaidotas Vienoje.

Kūrėjas novatorius Kristofo Vilibaldo Gliuko drąsa ir naujoviškas mąstymas, jo dramaturginiai principai ir estetinės pažiūros padėjo pagrindus Vienos klasikų kūrybai. Gliuko įtaka jaučiama ne tik operos mene, bet ir simfoninėje bei kamerinėje instrumentinėje muzikoje. Jo meno idealas – didingas ir taurus paprastumas – yra patikima gairė ir mūsų laikų muzikos kūrėjams.

Vanda IBIANSKA

Artuma / 2010 m. spalis

Atokvėpio valandai

33

Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Šyvis Giovannino GUARESCHI Dabar Žemutinės Italijos gyventojai, keliaudami į miestą, naudojasi autobusu arba prakeiktu modernišku vežimu, kuriame krikščionis žmogus keliauja kaip lagaminas prekių vagone ir negali nė iš vietos pajudėti, nors jau kažin kaip širdis pyktų ar kas nors dar blogesnio atsitiktų. Žiemą, kai būna ūkanota ar slidu, mažiausia, kas jam gali atsitikti, tai atsidurti griovyje.

Anksčiau čia plačiais bėgiais riedėdavo traukinukas, kuris ir ūkanose, ir apledijusiame kelyje visuomet atrasdavo savo kelią. Vėliau kažin kokie miesto išminčiai nusprendė, kad traukinukas esąs pasenęs dalykas, ir tikrąją susisiekimo priemonę pakeitė laimės dalyku.

Tas traukinukas ištisą dieną vežiodavo ne tik žmones, bet ir žvyrą, smėlį, plytas, anglis, cukrinius runkelius, malkas ir panašiai. Tai buvo nuostabu ne tik dėl to, kad jis pasirodė esąs naudingas, bet ir poetiškas.

Vieną gražią dieną atlėkė dešimt ar penkiolika vyrų su savivaldybės ženklais ant kepurių ir pradėjo ardyti bėgius.

Niekas nesipriešino ir visi sakė: „Jau pats laikas!“ Dabar iš tikrųjų jau skuba net senos moterėlės, keliaujančios į miestą gal tik kartą metuose ir ten nuvykstančios tik dėl to, kad laiką praleistų.

Traukinukas atšvilpdavo iš miesto iki didžiosios upės ir vėl grįždavo atgal.

Visi didieji kaimai yra išsirikiavę pagal plentą, išskyrus vieną, tris ar keturis kilometrus įsikišusį į laukus. Traukinukas jo nepasiekdavo: nuo traukinuko stoties iki minėto kaimo žmones vežiojo konkė – arklio tempiamas vagonėlis. Paskutinis tą pareigą atliekąs buvo Šyvis, pats šauniausias arklys. Jis buvo toks gražus, tarsi nuo paminklo nulipęs. Tarpubėgis buvo išpiltas plūktu moliu, maišytu su žvyru, ir Šyvis šešis kartus per dieną

atlikdavo tą kelionę. Išgirdęs stabdžių girgždėjimą ir konduktoriaus „Prrr“, Šyvis išlipdavo iš tarpubėgio ir atsistodavo šone, visai nebijodamas, kad vagonėlis jam galėtų trinktelėti į užpakalį. Šyvis kelerius metus išbuvo toje tarnyboje ir gerai žinojo savo pareigas.

Turėjo labai jautrią klausą ir girdėdavo traukinuko švilpuką, kai kiti apie tai nė nepagalvodavo. Jis išgirsdavo švilpuką, kai traukinukas dar būdavo priešpaskutinėje stotyje. Tuomet Šyvis kanopomis kasdavo arklidės grindinį. Tai reikšdavo, jog jau pats laikas jį kinkyti ir pasiimti keleivius, kad penkias minutes prieš traukinukui pasirodant konkė pasiektų plentą.

Tą dieną, kai švilpukas nebešvilpė, nes traukinuko jau nebuvo, Šyvis atrodė piktosios dvasios apsėstas: iki pat vakaro karpė ausimis ir trypė kojomis.

Taip jis nerimavo ištisą savaitę ir pagaliau pasidavė likimui. Šyvis buvo gražus gyvulys, ir kai konkės administracija jį pardavinėjo varžytynėse, kilo didelis triukšmas, nes visi norėjo jį įsigyti. Laimėjo Barkinis, kuris galvojo jį pakinkyti į savo naujas, tas raudonas su aukštais sparnais, vežėčias. Ienose Šyvis turėjo taipgi puikiai judėti.

Kai jį pirmą kartą pakinkė į cukriniais runkeliais pakrautą ūkio vežimą, kuriame sėdėjo Barkinis, įvyko neįtikimas dalykas. Patraukus vadeles ir ištarus „Prrr“, arklys pašoko į šoną, ir tik atsitiktinai Barkinis išliko gyvas, neįvirtęs su visu vežimu į griovį.

Daugiau panašių pokštų Šyvis nebekrėtė, nes greitai suprato, kad vežimas tai ne konkė.

Jis šiek tiek nuliūsdavo, kai tekdavo iš kaimo važiuoti į plentą. O grįžtant namo reikėdavo labai saugoti, nes Šyvis mėgo eiti pačiu antgrioviu, kur pirmiau buvo konkės bėgiai.

Praėjo daug metų ir Šyvis paseno, bet

pasiliko toks puikus ir geras gyvulys, kad Barkinis jį pamilo kaip savo šeimos narį.

O kai Šyvis jau visai sustingo ir išsiviepė, niekas nė nemanė juo nusikratyti: pateikė jam lengvesnio darbo. Kai Barkinis pamatė, jog bernas kartą supliekė Šyvį, supykęs sviedė šakę į berną, ir šis, jei nebūtų laiku pasitraukęs, būtų sunkiai nukentėjęs.

Ilgainiui Šyvis vis labiau stingo ir silpnėjo. Jau neįstengė nė uodegos pajudinti, kad nubaidytų muses. Jei jį kur nors pastatydavo, nereikėdavo nė rišti, nes nepajudėdavo iš vietos, nors ir pasaulis būtų griuvęs.

Galvą panarinęs stovėdavo ir atrodydavo kaip arklio iškamša.

Tą šeštadienio popietę Barkinio bernas pasikinkė Šyvį ir nuvežė Don Kamiliui maišą miltų. Kai bernas įėjo į kleboniją, arklys su atvėpusia lūpa ramiai stovėjo prie šventoriaus.

Tik staiga Šyvis pakėlė galvą ir pastatė ausis: tai buvo toks nepaprastas ir nelauktas dalykas, kad Don Kamiliui, stovėjusiam prie klebonijos durų ir degusiam savo pusę cigaro, iškrito iš rankų degtukas. Šyvis kurį laiką karpė ausimis, paskui pašoko ir pradėjo smarkiai bėgti.

Kaip žaibas perlėkęs aikštę, atsidūrė kelyje, vedančiame į plentą, ir dingo dulkių debesyje.

– Šyvis išprotėjo! – stebėjosi žmonės.

Kai Peponis atzvimbė su motociklu, Don Kamilis pasikaišė sutaną ir atsisėdo užpakalyje.

– Spausk! – riktelėjo Don Kamilis.

Peponis spaudė kiek galėjo. Šyvis tarsi skriste skrido, o vežimėlis siūbavo kaip laivas banguojančioje jūroje ir nesubiro tik dėl to, kad yra vežimus globojąs šventasis.

Peponis pusiaukelėje pasivijo arklį.

– Sustok! – šūktelėjo Don Kamilis. – Mėginsiu jį pagauti už pavadžio.

34

Artuma / 2010 m. spalis

Sveikata Peponis sustojo, o Don Kamilis čiuptelėjo Šyvį už brizgilo. Atrodė, kad uždusęs arklys susipras esąs visiška seniena. Bet kur tau! Pasimuistęs ištrūko iš Don Kamilio ir pasileido tolyn.

– Tegu jis lekia sau! – pasakė Don Kamilis Peponiui į ausį. – Niekas jo nesulaikys! Spausk toliau! Palauksime jo ant plento.

Atbirbęs į plentą, Peponis sustojo.

Mėgino kažką sakyti, bet Don Kamilis liepė tylėti.

Netrukus atlėkė ir Šyvis. Peponis jau buvo besiruošiąs jį čiupti, bet nesuspėjo. Ir jau nebereikėjo.

Pasiekęs plentą, Šyvis sustojo ir griuvo ant žemės, o vežimėlis nuvirto į griovį. Šyvis tysojo apdulkėjusioje paplentėje kaip kaulų krūva.

Besiartindama plentą lyginanti mašina sušvilpė, bet veltui: Šyvis nebejudėjo. Pervažiavo per jį ir dabar iš tikrųjų liko tik kaulų atplaišos.

Peponis kurį laiką žiūrėjo į Šyvį, paskui nusiėmė kepurę ir trenkė ją žemėn.

– Valstybė! – riktelėjo Peponis.

– Kokia valstybė? – paklausė Don Kamilis.

Peponis iš padilbų pažvelgė į jį.

– Valstybė! – suniūkė. – Žmogus visko prišneki, kol išgirsti valstybės švilpuką va ten!

– Kur ten? – paklausė Don Kamilis.

– Nagi va, ten! Visur, – švokštė Peponis. – Su šautuvu rankoje, su šalmu ant galvos ir su kuprine ant pečių...

Vietoj traukinuko – garinis volas lygina plentą! Bet jis jau negyvas!

Peponis norėjo daug ką pasakyti,

bet nežinojo, nuo ko pradėti. Pasiėmęs kepurę, užsidėjo ant galvos, bet tuoj vėl ją iškilmingai nusiėmė ir atsisveikino su Šyvio likučiais tardamas: – Būk sveika, tauta!

Iš kaimo subėgo daugybė žmonių: kas pėsčias, kas važiuotas. Atvyko ir Barkinis.

– Šyvis išgirdo volavimo mašinos švilpuką, – paaiškino Don Kamilis, – ir pamanė, kad tai traukinuko švilpukas.

Krito tikėdamas, kad tai buvo traukinukas. Galima buvo suprasti iš to, kaip jis jį sutiko.

Senis Barkinis palingavo galva ir tarė: – Svarbu, kad krito tikėdamas, jog tai buvo traukinukas.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Akys Gydytojo Petro patarimai Nėra ko nė kalbėti, kokios brangios mums yra akys ir kokia baisi negalia – regėjimo netekimas. Akies sandara ypač sudėtinga ir trapi. Kiekvienos jos dalies sutrikusi veikla gali tapti didele nelaime.

Jei lęšiukas „laužia“ per daug, tolimų daiktų vaizdas atsiranda prieš tinklainę ir joje matome neryškų vaizdą – tai trumparegystė. Kai yra priešingai – toliaregystė. Sulaukus 40–45 metų, tinklainės funkcijos silpsta ir tada skaitymui tenka pasitelkti akinius, o į tolį matoma gerai. Ši toliaregystė vadinama senatvine. Visi tokie nemalonumai koreguojami lęšiais.

Išgaubti lęšiai naudojami esant toliaregystei, įgaubti – trumparegystei. Lęšius parenka gydytojas okulistas. Akiniai koreguoja ne tik regėjimą, bet ir išvaizdą.

Tinkamai parinkti rėmeliai gali ją smarkiai pataisyti, ypač vyrams, banalų veidą padaryti įdomų, imponuojantį. Tiesa, kai kurių profesijų žmonėms jie kliudo, pvz., aktoriams, sportininkams ir pan.

Bet tada gelbsti kontaktiniai lęšiai, ne tik

pataisantys regėjimą, bet galintys netgi pakeisti akių spalvą. Tiesa, ir jie sukelia kai kurių nepatogumų.

Akis reikia tikrintis lygiai taip pat kaip ir dantis. Ypač svarbu tikrinti moksleivių regėjimą: jiems atsiranda daugiausia bėdų. Akių lėliukės gali byloti apie ligą, narkotikų vartojimą. Akis privalo tikrinti ir gydytojas neurologas. Nereaguojančios į šviesą lėliukės kalba apie didelius nervų sistemos sutrikimus. Kai palenkiant sprandą lėliukės išsiplečia, vadinasi, reikia ieškoti smegenų apvalkalo ligos. Išplėstos, pasprogusios akys – Bazedovo ligos požymis. Padidėjusios lėliukės gali būti net tada, kai žarnyne daug parazitų.

Akių baltymų pageltonavimas praneša apie geltą. Taigi, akys suteikia naudingos informacijos apie įvairiausias organizmo negandas.

Atliekama gana daug akių operacijų. Populiariausia iš jų yra kataraktos pašalinimas. Labai sėkmingai operuojamas žvairumas. Sudėtingos esti tink-

lainės operacijos. Jos labai preciziškos ir daromos kur kas rečiau, negu, pvz., kataraktos.

Taip pat būtinas akių dugno tyrimas, dažnai daromas įtariant atšokusią tinklainę, bet ne vien dėl to. Akių dugnas daug pasako apie smegenų būklę, hipertenziją, sklerozę, cukrinį diabetą ir kitas ligas. Todėl nenustebkite, jei vidaus ligų gydytojas, neurologas, neurochirurgas, endokrinologas ar net dermatologas nukreips jus pas okulistą. Tyrimas visiškai neskausmingas. Vienintelis nepatogumas – paskui kokią valandą negalima vairuoti.

Saugokime akis! Sergantieji cukriniu diabetu turi jas tikrinti du kartus per metus. Daug dirbantieji kompiuteriu, mėgstantieji skaityti gulėdami, dirbti esant prastam apšvietimui – bent kartą per metus.

Baigdamas pagąsdinsiu (ne be reikalo). Akies vėžys irgi nėra išimtinis reiškinys.

Artuma / 2010 m. spalis

Gyvenimas kaip senas vynas

Svirplio čirškėjimas Vanda IBIANSKA Keistai nutinka, kai beribė meilė ir toks pat dėkingumas virsta nevalinga išdavyste. Deja, taip nutinka. Šį kartą ne apie žmones, o apie žvėrį. Didelį, galingą, grėsmingą. Visa, ką jums perpasakosiu, yra gryna tiesa, užfiksuota daugelyje dokumentų ir fotografijų.

* * *

Tai vyko Antrojo pasaulinio karo metais. Italijoje, ant Monte Kasino kalno įnirtingai kovėsi lenkų kariuomenės dalinys, pabėgęs nuo sovietų į Angliją ir priklausęs britų kariuomenei. Ant kalno stovintis vienuolynas, kuriame įsitvirtino saujelė lenkų, dėl gamtinių sąlygų buvo sunkiai prieinamas, tačiau jį šturmavo didžiulės ir gerai organizuotos vokiečių pajėgos. Lenkai turėjo nusipirkę mažą lokiuką, jį užauginę ir pavadinę Vojteku. Jis buvo visų karių numylėtinis. Ilgai trukusio šturmo metu lenkams britai turėjo pristatinėti maistą ir amuniciją. Stačiais kalnais šitai darė asilai, bet nesėkmingai. Gyvūnai neišsilaikydavo ant beveik vertikalių paviršių ir nugarmėdavo su visu kroviniu žemyn. Tada darbo ėmėsi Vojtekas. Prijaukintas lokys sėkmingai gabendavo krovinius, beje, daug sunkesnius ir didesnius nei asilai.

Vojtekas gelbėjo ne tik gyvybes savo kovos draugams, bet

maži vaikai, skirdamiesi su lokiu, apgyvendintu zoologijos sode. Ten jis nyko.

Neėdė, tik gulėjo. Pagyvėdavo tik išgirdęs lenkų kalbą.

Jo gyvenimas užgeso greit.

* * *

Pokario metais klestėjo keistas verslas. „Apsukrieji“ važiuodavo į Vokietiją, nukeldavo suniokotose kapinėse juodo granito ar marmuro paminklus, atvežę į Lietuvą juos peršlifuodavo ir brangiai parduodavo. Lietuviai katalikai(!) juos noriai pirkdavo ir statydavo ant savo artimųjų kapų. Niekas nesusimąstė dėl moralinių dalykų.

Juk nebrangu ir gražu! Negalėčiau ateiti prie savo tėvų kapo, jei ant jo stovėtų toks paminklas. Esu nuodėminga kaip ir visi, bet šito tai jau per daug. Marijampolės kapinėse esu mačiusi paminklą, ant kurio dar buvo galima įžiūrėti vos vos įskaitomą vokišką užrašą... Daugiausia tokių paminklų, sako, atkeliavo iš Karaliaučiaus srities. Žinoma, tai tolima praeitis, bet labai jau gėdinga. Tų „meistrų“ tikriausiai jau ir gyvų nebėra, bet kaip jiems pakildavo ranka dirbti su tokia „žaliava“...

* * *

ir svariai prisidėjo prie garsiosios pergalės ant Monte Kasino, aprašytos gausybėje knygų. Kai pasibaigus karui lenkai sugrįžo į Britaniją, per paradą kolonos priešakyje oriai lapatavo Vojtekas, apdovanotas daugybe medalių.

Bet gyvenimas yra gyvenimas. Dalis lenkų grįžo į sugriautą badaujančią Lenkiją, kita dalis, neturėdama skatiko kišenėje, patraukė pragyvenimo šaltinio ieškoti į platųjį pasaulį. O Vojtekas? Kur dėti didžiulį, tegu ir prijaukintą, bet grėsmingą žvėrį? Buvę kariai verkė kaip

Kai buvau visai maža, kokių trejų metų, beprotiškai norėjau būti...kunigu! Man imponavo ne tik gražūs, blizgantys liturginiai drabužiai, bet ir tai, kas paslaptingai vykdavo prie altoriaus. Būdavau labai nusivylusi, kad šeimos draugai kunigai atvažiuoja paviešėti su paprastom sutanom (pokaryje kunigai jas vilkėdavo). Viena buvo įdomu: ar jie mūvi po tom sutanom kelnes, ar ne?

Paauglė pakeičiau planus ir nusprendžiau tapti operos soliste. Mano draugės mokėsi „muzikalkėse“, tad augau muzikos apsupta. Be to, tėtis ir dėdė Jeronimas irgi buvo prie muzikos. Opera buvo ir liko mano mylimiausiu žanru. Deja, mutacija ir žalingas įprotis – rūkymas niekais pavertė mano šiokį tokį mecosopraną. Dabar galiu išdainuoti tik „Sėdi žvirblis kamine“. Paskui norėjau būti teisininke, miškininke ir dar bala žino kuo. Jeigu sugrįžtų jaunystė, rinkčiausi žurnalistiką arba akušeriją. Nes nėra didesnio džiaugsmo, kaip rašyti apie tiesą, gėrį ar pasitikti ateinančią naują gyvybę.

35

36

Artuma / 2010 m. spalis

Gyvenimas kaip senas vynas * * * Kas iš mūsų nėra patyręs nepelnytos skriaudos, nebuvo apipiltas pamazgom nuo galvos iki kojų? Žinoma, šmeižtas šmeižtui nelygu. Kitados, prieš daugiau nei dvidešimt metų, buvau išvoliota tokiame purve, kad manęs neapkaltino tik žmogžudyste. Nemoku nupasakoti, ką tada jaučiau, išgyvenau. Bet išgyvenau, nors turint tokią sveikatą kaip mano visaip galėjo baigtis. Taigi, žinau, kas tai yra, patyriau savo kailiu. Visai neseniai mačiau panašų dalyką darant labai padoriam ir itin patraukliam žmogui. Maišė su purvais „Komsomolkė“ („Lietuvos rytas“), užgauliojo ir žemino viršininkai. Pažemino, pasiekė savo. Iš pavydo turbūt, kad populiarus, žmonių mylimas, doras ir dirba geriau už kitus.

Ginti negalėjau, nes tai uždaras luomas. Jo širdis, nors ir geresnė nei mano, neatlaikė. Mirė pačiame jėgų žydėjime. O per laidotuves? Buvo įvardyta visa tiesa, ačiū tiems, kurie nepabūgo to padaryti. Viešai atsiprašė velionio ir jo šefas, kaltas. Nes sprendžia ir atsakomybę prisiima viršininkai. Atsiprašė karste gulinčio... Komentarų, manau, nereikia.

* * *

Seni Maskvos inteligentai pasakojo daugiau nei prieš pusšimtį metų nutikusią slaptą istoriją.

Tada Maskvon atvyko pasižiūrėti sovietinio gyvenimo ar buvo pakviestas Nobelio premijos laureatas amerikiečių rašytojas Viljamas Folkneris. Aišku, KGB garbingą svečią, apgyvendintą prabangiame viešbutyje, saugojo akylai ir ausylai. Deja, garsenybė paspruko ir pats vienas nupėdino Maskvos gatvėmis. Žiūri, stovi kažkoks pilietis ir laiko užkišęs už atlapo pirštą. Tolėliau antras laiko du pirštus. Folkneris ėmė ir užkišo (iš gryno smalsumo!) tris pirštus. Tuoj prisistatė anie du ir rodo: einam. Nuėjo visi trys į tre-

čiaeilį barą, užsisakė butelį „ant trijų“. Paaiškėjo, kad maža.

Tada dosnusis amerikietis pastatė dar nežinia kiek butelių, kol rusai ėmė suprasti angliškai, o Folkneris rusiškai. Kiniškai irgi jau visi suprato. Viskas baigėsi blaivykloje. Tuo tarpu KGB kraustėsi iš proto. Praganėme nobelininką, pasaulinio garso įžymybę!!! Galiausiai rado... „Angelai sargai“ nedelsiant buvo išmesti iš darbo, aukštesnieji pareigūnai gavo kaip reikiant pylos. Už tai Nobelio premijos laureatas Viljamas Folkneris pažino tikrą rusišką gyvenimą, ne vien fasadinę jo pusę.

* * *

Viename Lietuvos kurortiniame miestelyje (tada dar nedideliame) praktikavo gydytojas ginekologas, gydantis moterų nevaisingumą. Jo sritis buvo vidiniai gimdos masažai. Moterys alpėdavo nuo tų masažų ir tokio malonaus gydytojo. Ir ką jūs manot? Pastodavo! Vyrai būdavo laimingi ir draugams pasakojo: koks kvalifikuotas tas daktaras, išgydė jų žmonoms sterilitą. Medikas pacienčių neatsigindavo. Gimdavo puikūs, sveiki vaikeliai, tiesa, tamsaus gymio, juodų plaukų ir smulkaus Romualdo Rakausko nuotraukos kūno sudėjimo, visai kaip daktaras.

Praėjo nemažai metų, kol išlindo yla iš maišo. Buvo skandalas (greit užtušuotas), teismai. Daktarui uždraudė verstis ginekologo praktika. Tada jis metėsi į psichoterapiją, hipnozę, gydymą magnetais. Ir vėl didžiulis pasisekimas! Ir suprask, tu žmogau, mūsų, lietuvių, šventą naivumą, beribį patiklumą ir, atleisk man, Viešpatie, didelę kvailumo dozę. Dabar jis jau turėtų būti senyvas, bet beveik neabejoju, kad vėl verčiasi kokia nors „medicina“.

* * *

Tiek šį kartą girdėjau čirškiant svirplį.

Šypsenos be raukšlių * * *

Noriu įsitikinti, kad ne piniguose laimė.

* * *

Nebūna gerų kaimynų. Būna storos sienos.

* * *

Kelintą kartą įsitikinu, kad moterys moka saugoti paslaptis. Grupėmis. Maždaug po 40 žmonių.

* * *

Teisme – Liudininke, ar pažįstate šį žmogų?

– Taip.

– Ar juo galima tikėti?

– Ne, jis meteorologijos biuro vadovas.

* * *

Išsinuomosiu butą. Tvarką mikrorajone garantuoju.

Marijos radijo 2010 m. rudens programa Pirmadienis

Antradienis

Trečiadienis

Ketvirtadienis

05:00

Dievo žodis. Dienos šventasis. Bruno Ferrero pasakojimas

05:30

Marijos valandos

06:00

Vatikano radijas

06:20

GIRDIMAS Alytuje Anykščiuose Kaune Klaipėdoje Panevėžyje Šiauliuose Vilniuje Telšiuose

107.4 MHz 95.0 MHz 95.7 MHz 106.0 MHz 95.0 MHz 91.8 MHz 93.1 MHz 101.1 MHz

ADRESAS M. Daukšos 21/ V. Sladkevičiaus 1, Kaunas LT-44282 TELEFONAI:

Rožinis

07:15

Dievo žodis

07:30 Rytmetinė

07:30 Klausk drąsiai

Vatikano radijas

08:00 Vatikano radijas

08:10 Vatikano radijas

Aktualijos (kart.)

8:20 Musica sacra / Knygų lentynoje (kart.)

8:30 Rytmetinė

Lyderis (kart.)

Meilė tiesoje (kart.)

Bernardinų valandėlė (kart.)

„XXI amžiaus“ apžvalga Musica sacra / Knygų lentynoje

Bažnyčia pasaulyje (kart.)

Bažnytinės teisės klausimai

Marijos radijo šeima

10:30 Šv. Mišios

Bažnyčia pasaulyje (kart.)

Popiežiaus katechezė (kart.)

Muzika

08:00

Aktualijos (kart.)

09:00

Žinia iš Pakutuvėnų (kart.)

Akademija (kart.)

Katekizmo komentaras (kart.)

09:45

Bažnyčia pasaulyje

Bernardinai.lt naujienos

Knygų apžvalga

Gyvybės medis (kart.)

Naujienos iš vyskupijų

10:00

Aktualijos

Aktualijos

Aktualijos

Aktualijos

Dvasinė ekologija

Aukštyn širdis

Bažnyčios dokumentų komentaras

08:45

11:00

Šv. Mišios

13:00

Dieninė valandų liturgijos malda

13:15

Intencijos ir sveikinimai

14:00

Rožinis

14:45

Krikščioniškos literatūros skaitymai

15:00

Gailestingumo vainikėlis. Faustinos dienoraštis

15:30

Krikščioniškos literatūros skaitymai

15:45

Bažnyčia pasaulyje (kart.)

Bernardinai.lt naujienos (kart.)

16:00

Pažinkime Šv. Raštą

Meilė tiesoje (kart.)

Akademija

Katekizmo komentaras

Knygų apžvalga (kart.)

„XXI amžiaus“ apžvalga (kart.)

Bendruomenių laida Laida šeimai (kart.) Mūsų forumas (kart.) (kart.)

17:00

www.marijosradijas.lt

Naujienos iš vyskupijų (kart.)

Meilė tiesoje

Gyvybės medis

Lyderis

Žinia iš Pakutuvėnų

Bernardinų valandėlė

Mūsų forumas

Bendruomenių laida

Popiežiaus katechezė

Ganytojo valanda

Katekizmo komentaras Sekmadienio meditacija 18:30 Artyn prie Jėzaus

Pasilik su mumis, Viešpatie

Iššūkis (kart.)

Naujas gyrius (kart.)

Klausk drąsiai (kart.)

Ganytojo valanda (kart.)

Bažnytinės teisės klausimai (kart.)

Marijos radijo šeima (kart.)

Laida šeimai

Vaikams ir ne tik Rožinis

19:30

Dievo žodis. Dienos šventasis Visa atnaujinti Kristuje

Iššūkis

Šv. Jono valanda

Naujas gyrius

20:45

Bruno Ferrero pasakojimas

21:00

Naktinė valandų liturgijos malda

21:15

Vatikano radijas. Skelbimai

22:00

Krikščioniškos literatūros skaitymai Aktualijos (kart.)

Aktualijos (kart.)

Pažinkime Šv. Raštą (kart.)

Dvasinė ekologija (kart.)

Aktualijos (kart.)

22:45 23:00

Žinia iš Pakutuvėnų (kart.)

Vakarinė valandų liturgijos malda

19:00

20:00

Ganytojo valanda (kart.)

Dienos šventasis. Varpai. Viešpaties Angelas

21:45

Visą programą galite rasti interneto svetainėje

Religija.

Mokslas. Kultūra

12:00

18:00

Klausk drąsiai

Skelbimai

Bruno Ferrero pasakojimas

11:45

18:45

Programa gali keistis.

Aktualijos (kart.)

Bruno Ferrero pasakojimas. Skelbimai

10:45

Tiesioginio eterio (8 37) 32 32 30

Administracijos (8 37) 37 71 60

Aktualijos (kart.)

07:00 Dievo žodis

Klausk drąsiai (kart.)

17:15

Intencijų ir pokalbių (8 37) 42 84 08

Sekmadienis

Rytmetinė valandų liturgijos malda

Redakcijos (8 37) 41 04 01

SMS (8 650) 49 107

Šeštadienis

06:50

07:40

MARIJOS RADIJAS

Penktadienis

Aktualijos (kart.)

Musica sacra (kart.)

Bruno Ferrero pasakojimas dokumetų Aukštyn širdis (kart.) Bažnyčios komentaras (kart.)

Religija. Mokslas.

Kultūra (kart.)

23:45

Skelbimai

24:00

Naktinė programa, laidų kartojimai

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Gero kino kampelis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas.

Artuma

Vyr. redaktorius Darius

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė

Nr. 10 (253) / 2010

Techninė redaktorė Julija

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda

Dailininkė Silvija

CHMIELIAUSKAS

IBIANSKA

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

GUDŽINSKIENĖ LUKĖNAITĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 28407 Tiražas 11 100 egz.

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Kas tai ir kada vyksta?

Organizuotos Rožinio pamaldos einant Rožinio slėpinių kelią vyksta kiekvieną spalio mėnesio sekmadienį 16 val.

Piligrimai gali lankytis ir melstis jiems patogiu laiku.

Kur? Guronių kaime, Žaslių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone.

Kaip pasiekti?

Traukiniu: išlipama stotelėje „Žasliai“ ir einama apie 2 kilometrus pėsčiomis Kauno kryptimi iki geležinkelio pervažos; prieš ją pasukama į kairę.

Automobiliu: nuo autostrados Vilnius–Kaunas prie Elektrėnų sukama Jonavos kryptimi. Pravažiavus „Žaslių geležinkelio stoties“ gyvenvietę, prieš geležinkelio pervažą sukama į kairę. Rožinio slėpinių kelias nuo šios pervažos nutolęs apie 800 metrų.

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83). Indeksas 5010.

Vieno numerio prenumeratos kaina – 4 Lt. Užsienyje „Artumos“ prenumeratos kaina metams: siunčiant pirmenybiniu paštu – 75 USD (50 EUR), nepirmenybiniu paštu – 65 USD (45 EUR); iš užsienio užsakyti Lietuvos gyventojams – 25 USD (18 EUR). Čekius siųsti: VšĮ Caritas leidyklai „Artuma“, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas, Lietuva www.artuma.lt

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai