Artuma

Artuma 2010 m. lapkritis

11

Ganytojo laiškas „Artumai“

„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“ Šiais metais, Lietuvos vyskupų paskelbtais Padėkos už laisvę metais minint Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį, Dievo Apvaizda pašaukė mane į vyskupo tarnystę Lietuvos kariuomenės ordinariate. Dėkingumo malda yra Eucharistija, Bažnyčios centras, viso krikščioniškojo gyvenimo „versmė ir viršūnė“, tad vyskupų kvietimas dėkoti Dievui už laisvės dovaną turėtų rasti atgarsį visoje Bažnyčioje. Niekur kitur ji nėra tokia aktuali, kaip Lietuvos kariuomenės sielovadoje.

Neseniai grįžau iš savo pirmojo vizito Afganistane, kur aplankiau pasišventusius vyrus ir moteris, tarnaujančius Lietuvos kariuomenėje platesnėse NATO operacijose. Šie Lietuvos sūnūs ir dukros dėkoja už laisvės dovaną ne tik žodžiais ir maldomis, bet ir rizikuodami savo gyvybe. Jie atsiliepė į laisvės varpe iškaltų žodžių šūkį: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Lapkričio mėnuo atneš mums daugybę progų vėl susimąstyti ir pasimelsti už laisvės gynėjus. Lapkričio pradžia – Vėlinės ir jų aštuondienis – primena prieš mus į amžinybę iškeliavusius.

Mūsų kariams ir visiems tėvynainiams dera prisiminti ne tik brangius artimuosius, bet ir tuos, kurių dėka galime dėkoti Dievui už laisvės dovaną, tuos, kurie anksčiau tarnavo Tėvynę saugodami ir gindami ir netgi aukodami gyvybę ar sveikatą, idant apgintų mus – tėvynainius, artimuosius, draugus. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Šiems mirusiesiems teatitenka mūsų pagarba ir padėka, ir mūsų maldos tomis dienomis. Prisiminkime Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose kovojusius karius, partizanus, žuvusius ir sužeistus Nepriklausomybės pradžioje, taip pat ir šiandien tarnaujančius Afganistane.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaiduose Kariuomenės ordinariatas minės įsteigimo 10-metį. Tai sutarties tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos, pasirašytos siekiant užtikrinti kariuomenėje tarnaujantiems prieinamą sielovadą bei dvasinę pagalbą, padarinys. Per pirmąjį dešimtmetį įvyko daug pokyčių kariuomenėje bei jos sielovadoje. Daug darbo užmezgant ir puoselėjant ne tik sielovadą kariniuose daliniuose, bet ir ryšius užsienyje su mūsų partneriais įvairiuose NATO kariuomenių ordinariatuose nuveikė visą šį laikotarpį vadovavęs vyskupas Eugenijus Bartulis bei ilgametis vyriausiasis kariuomenės kapelionas, pas Viešpatį jau iškeliavęs kan. Juozas Gražulis. Minėdami sukaktį, prisiminsime gyvus ir mirusius kunigus, tarnavusius šioje sielovadoje nuo pat Lietuvos kariuomenės įsteigimo ir pastarąjį dešimtmetį. Šį mėnesį – lapkričio 23-ąją minima ir Lietuvos kariuomenės diena. Tada ypač pagerbsime mūsų karius, melsimės už juos ir dėkosime Dievui už laisvę.

Mėnesio pabaigoje Kristaus Visatos Valdovo šventė paženklins paskutinę Liturginių metų savaitę. Kristus Karalius, ateisiantis laikų pabaigoje, primena mums amžinąją karalystę, dėl kurios kasdien kovojame, tikrąją laisvę – ne nuo kitų žmonių vergijos, bet vergijos, atsirandančios, kai žmogus bando nusigręžti nuo Dievo.

Kviečiu visus lapkritį maldoje prisiminti tarnavusius ir šiandien tarnaujančius laisvės sargyboje bei prašyti Viešpatį, kad laisvės dovana būtų teisingai naudojama ir padėtų mums gyventi Dievo ramybėje.

Vyskupas Gintaras GRUŠAS Lietuvos kariuomenės ordinaras

Artuma / 2010 m. lapkritis

Laiškas skaitytojams

Turinys

Gerieji „Artumos“ skaitytojai,

Kronika Kun. Artūras KAZLAUSKAS Tegul dega žvakės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Meilės pavyzdys visuomenei Evangelija mažiesiems Dr. Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas Negimusio kūdikio diena Mirimas ir mirtis Antanas GAILIUS Baimė

2 3 4

6 8 9 12

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Mano, man, mane…

Bryanas BRADLEY Neturto dvasia pasaulio vidury Kun. Danielius DIKEVIČIUS Biblija apie turėti ir būti Tomas VILUCKAS Vartojimas ir Evangelija Zita VASILIAUSKAITĖ Oniomanija, arba pirkimo spąstuose Laura ALEKNIENĖ Daiktai Vaikai apie vartojimą

13 14 15 16 17 19 20

Mandagumas mūsų kasdienis Kaip girtis genialiais vaikais

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Vaidilė ŠUMSKIENĖ Gyvenimas, virtęs giesme Christopheris WESTAS Natūralus šeimos planavimas

22 24

Jaunimo iššūkis Simonas BENDŽIUS Kai krikščionys užgroja Barbora ŠALAŠEVIČIŪTĖ Kokią žinią neša mano apranga?

26 28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Radamesas

29

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Apie daiktus kine

31

Teisininko patarimai Ramona JAKAITIENĖ Paveldėjimas

32

Sveikata Slaptosios armijos mūsų kūne

34

nežinau kaip Jums, bet man, prasibrovus pro rudenines darganas bei sutemas ir lapkričio pradžioj sulaukus Vėlinių oktavos žiburių, kažkaip šviesiau pasidaro sieloje! Kažkokie gražūs man regisi tie lietuviai ir tokie geri, nurimę, bent keletą akimirkų nepikti, pritilę, susimąstę, lankantys kapus, čia susitikę seniai matytus gimines, bičiulius, artimuosius... Kažkokios mielos man tos mūsų Vėlinės, gėlių ir žvakių jūromis patvinusios kapinės (ko, deja, jau neberasi moderniųjų Vakarų kraštuose), o ypač tas visuotinis žmonių susitikimas... dėka savo mirusiųjų – su gyvaisiais, su savimi pačiais ir gal net su pačiu Gyvenimu.

Na, gal ir pernelyg aš čia patetiškai, juk reikėtų apie „Artumą“, ne apie kapus... Betgi ir šio numerio tema – daiktai, daiktai, daiktai... nejau mums visko tiek daug reikia?! – ar gali kada nors labiau tai išryškėti nei mirties akivaizdoje?! Nesu joks aiškiaregis, tačiau įtariu, kad bent sykį per metus stovėdami kapinėse norom nenorom esame truputį lyg savo pačių mirties akivaizdoje ir pradedam galvoti: o ką aš čia veikiu, kiek man beliko, kokia prasmė?.. Gerai dar kad šalta – tai priežastis neužsibūti čia su tokiom kvailom mintim, tad lekiam prie kitų kapų arba jau namo, o kai kas – net į bažnyčią. Ir ką gi čia išgirsim šįmet švęsdami Mirusiųjų dieną? Ar tai – ne tiesioginis atsakymas į akimirkai mus sutrikdžiusius klausimus: Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę!

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’.

Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte... (Mt 25, 31–46) Štai dėl ko ir viršelyje šįkart matote mūsų Viešpatį – Karalių su savo angelais. Bet Jis man čia – kažkoks nerūstus ir visai nebaisus – juk Jis teisingas tiek pat, kiek ir gailestingas. Nes sostas Jo – gi kryžius, t. y. mūsų nuodėmėtų sankaupų išpirkimas. Tad nebijokim! Tik mylėkim.

Jūsų, einantis irgi apsišluoti, Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Daiktai ir žmonės

35

Viršelyje – Kristus Karalius Paskutiniame teisme.

Vinčesterio psalmyno miniatiūra. Anglija, 1150 m.

1

2

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kronika

Tegul dega žvakės Lapkričio kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Neseniai skaičiau paskaitas paliatyviosios medicinos bendradarbiams. Paliatyvi – nuo lotyniško žodžio „pallium“, reiškiančio apsiaustą, gaubtą. Nepagydomai sergančiam žmogui šitokiu būdu padedama ne laukti mirties, bet kiekvieną dieną išgyventi kaip vertingą.

Sunkus uždavinys. Tačiau klausimai dar sunkesni. Ne, ne klausimai. Sunkiausia perkeisti mąstymą. Pradėti kitaip suvokti pasaulį ir Dievo veikimą jame ir mūsų gyvenime. Štai klausimas: kada uždegti žvakę prie ligonio lovos? Turbūt supratote, kaip ir aš supratau klausimo esmę. O aš iš karto prisiminiau iškilmingus pietus.

Ir savo beveik zakristijonišką įprotį – pasirūpinti, kad žvakės degtų. Gal, sakau, čia įgimta, nes, kaip pasakoja mano tėvo draugai, jis irgi vis norėdavo, kad ant stalo žvakės būtų degančios...

Kadaise krikščionys vengė viso to, kas jiems priminė kokį nors kitų religijų kultą. Jėzaus tikėjimo šalininkai skelbė apie visiškai naują gyvenimo būdą, kuris net gąsdino religingus žydus ir pagonis (todėl ne atsitiktinai jie išvadindavo krikščionis bedieviais). Taigi ir žvakės naudojamos nebuvo. Paskui pradėta pasišviesti jomis. Ilgainiui pasimiršo kitos religijos ir žvakės pamažėl imtos naudoti krikščionių liturgijoje.

Kas yra žvakė krikščionims? Pradžioje – aukos dievams. Paskui – paprasčiausias šviesos šaltinis. Galiausiai – Kristaus šviesos ženklas. Ir laužo, apšviečiančio Velykų nakties tamsą, at-

minimas. Kiekvienas pakrikštytasis gauna nuo Velykų žvakės uždegtą žvakę kaip Kristaus prisikėlimo šviesos ženklą.

Jo prisikėlimas yra pasitikėjimo Juo pagrindas. „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Šitoks pasitikėjimas visiškai kitaip leidžia pamatyti žmogiškąją būtį ir buitį.

Vis populiarėja votyvinių (nuo lotyniškojo „votum“, reiškiančio linkėjimą, dovaną, pažadą) žvakių deginimas Lietuvos bažnyčiose. Tik būtina įspėti, kad nesuprastume to kaip aukojimo Dievui.

Jei galime ką nors paaukoti Dievui tai vien save pačius, savo gyvenimus. Ne daiktus, kad ir gražiai šviečiančius. Žvakės – vien pasitikėjimo Kristumi ženklai. Pasitikėjimo, kad kiekviena malda išklausoma. Žvakė nėra malda, ji tik skelbia apie maldą.

Kada uždegti žvakę? Klausimas, skirtas baisiausiam – mirties – aktui.

Girdėjau apie prietarus, dėl kurių deginamos pseudo – grabnyčių žvakės. Ir piktųjų dvasių vaikymas, ir sielai kelio nušvietimas, ir etc... Krikščionims – tai Kristaus ir Jo kelio atminimas. Per mirties vartus pereinama ne į pabaigą, ne į nebūtį, bet į namus Dievo, kuris per krikštą tampa mūsų Tėvu. Tad tegul dega žvakės, kai švenčiame ir dirbame, valgome ir meldžiamės, bendraujame ir esame vieni, sergame ir sportuojame, pykstame ir džiūgaujame, gimstame ir mirštame, prie lopšio ir prie karsto. Ant stalo ir ant kapo. Liepą ir lapkrity. Tegul skelbia apie Šviesą, kurioje nuolat regime Šviesą (plg. Ps 36, 10).

Lapkritį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad į narkotikų ar į bet kokios kitos priklausomybės gniaužtus patekusieji su krikščionių bendruomenės parama Dievo Išgelbėtojo galioje atrastų jėgų visiškai pakeisti savo gyvenimą; misijų – kad Lotynų Amerikos Bažnyčia tęstų savo vyskupų pasiūlytą misiją žemyne ir taip prisidėtų prie visuotinės Dievo Tautos misionieriškosios užduoties.

1 P VISI ŠVENTIEJI Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12a 2 A MIRUSIŲJŲ MINĖJIMO DIENA

Job 19, 23–27a; Ps 23; Fil 3, 20–21;

Mt 25, 31–46 3 T Šv. Martynas Poresas, vienuolis

Fil 2, 12–18; Ps 27; Lk 14, 25–33 4 K Šv. Karolis Boromiejus, vyskupas

Fil 3, 3–8a; Ps 105; Lk 15, 1–10 5 P Fil 3, 17 – 4, 1; Ps 122; Lk 16, 1–8 6 Š Fil 4, 10–19; Ps 112; Lk 16, 9–15 7 S XXXII EILINIS SEKMADIENIS

(IV sav.)

2 Mak 7, 1–2. 9–14; Ps 17; 2 Tes 2, 16 –

3, 5; Lk 20, 27–38 8 P Tit 1, 1–9; Ps 24; Lk 17, 1–6 9 A Laterano bazilikos pašventinimas

Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46; Jn 2, 13–22 10 T Šv. Leonas Didysis, popiežius,

Bažnyčios mokytojas

Tit 3, 1–7; Ps 23; Lk 17, 11–19 11 K Šv. Martynas Turietis, vyskupas

Fm 7–20; Ps 146; Lk 17, 20–25 12 P Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys

2 Jn 4–9; Ps 119; Lk 17, 26–37 13 Š 3 Jn 5–8; Ps 112; Lk 18, 1–8 14 S XXXIII EILINIS SEKMADIENIS

(I sav.)

Mal 3, 19–20a; Ps 98; 2 Tes 3, 7–12;

Lk 21, 5–19 15 P Šv. Albertas Didysis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Apr 1, 1–4; 2, 1–5a; Ps 1; Lk 18, 35–43 16 A ŠVČ. MERGELĖ MARIJA,

GAILESTINGUMO MOTINA

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Gal 4, 4–7;

Jn 19, 25–27 17 T Šv. Elzbieta Vengrė, vienuolė

Apr 4, 1–11; Ps 150; Lk 19, 11–28 18 K Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bazilikų

pašventinimas

Apr 5, 1–10; Ps 149; Lk 19, 41–44 19 P Apr 10, 8–11; Ps 119; Lk 19, 45–48 20 Š Šv. Rapolas Kalinauskas, vienuolis

Apr 11, 4–12; Ps 144; Lk 20, 27–40 21 S KRISTUS, VISATOS VALDOVAS

(KRISTUS KARALIUS)

2 Sam 5, 1–3; Ps 122; Kol 1, 12–20;

Lk 23, 35–43 22 P XXXIV eilinė savaitė (II sav.)

Šv. Cecilija, mergelė, kankinė

Apr 14, 1–3. 4b–5; Ps 24; Lk 21, 1–4 23 A Šv. Klemensas I, popiežius, kankinys;

šv. Kolumbanas, abatas

Apr 14, 14–20a; Ps 96; Lk 21, 5–11 24 T Šv. Andriejus Dung-Lakas, kunigas,

ir draugai, kankiniai

Apr 15, 1–4; Ps 98; Lk 21, 12–19 25 K Šv. Kotryna Aleksandrietė, mergelė,

kankinė

Apr 18, 1–2. 21–23; 19, 1–3. 9a;

Ps 100; Lk 21, 20–28 26 P Apr 20, 1–4. 11 – 21, 2; Ps 84; Lk 21, 29–33 27 Š Apr 22, 1–7; Ps 95; Lk 21, 34–36 28 S I ADVENTO SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 2, 1–5; Ps 122; Rom 13, 11–14;

Mt 24, 37–44 29 P Iz 2, 1–5; Ps 122; Mt 8, 5–11 30 A Šv. Andriejus, apaštalas

Rom 10, 9–18; Ps 19; Mt 4, 18–22

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kronika

3

Meilės pavyzdys visuomenei Šventasis Raštas šeimoms Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“(Žyd 10, 6–7). Vienuolinis gyvenimas yra ypatingas pašaukimas; žmonių akimis tai reiškia, jog tas, kas vykdo Dievo valią, yra palankiausiai nusiteikęs kitų atžvilgiu.

Ką reiškia vykdyti Dievo valią? Šventasis Tėvas Benediktas XVI sako: „Visų pirma, pašvęstieji dosniai tęsia didįjį evangelizacijos darbą liudydami Kristų visuose kontinentuose, neretai aukodami savo gyvenimą net iki kankinystės. <...> Dažnai tylūs, bet visuomet veiksmingi ir kūrybingi, jie tęsia Jėzaus gyvenimą, kuris ėjo ir darė gera visiems, buvimą.“ Taip Bažnyčia iki kankinystės skelbia krikščioniškąjį kūrybingos, pasiaukojamos, gailestingos meilės santykį.

Pašvęstąjį gyvenimą paminėjau ne kaip visuotinį kvietimą duoti įžadus, bet kaip krikščioniškos dvasingumo patirties liudijimą ir mokymą pasiaukojimo pavyzdžiais sekti ir iš jų mokytis.

Dažniausiai vartotojiškam žmogui, visuomenei perspektyva aukotis tiesiog kelia paniką. Ne veltui kaip didžiausias baubas vertinama kunigiškoji, vienuolinė, karitatyvinė tarnystė. Šiandienė individualizmo agresiją kenčianti desakralizuota visuomenė vis labiau ritasi didėjančios prievartos pragarmėn, todėl vis labiau privalės atsigręžti ir įsigilinti į krikščioniškuosius sambūvio principus kaip į išeitį iš savo krizių. Iš esmės spręsti dabarties socialines ir moralines problemas bus įmanoma į visuomenės gyvenimą priimant Bažnyčią ir jos artimo meilės bei tarnystės liudijimą daugelį amžių.

Jau vaikystėje žmogus pradeda teisingai suvokti savo fizinės prigimties ir supančio pasaulio ribas. Šį suvokimą jis daugiausia grindžia savo patirtimi. Jei klystama suvokiant ribas, kyla pavojų.

Kaskart labiau tai suprantama bręstant asmenybei, kai žmogus ugdo, lavina savo jausmus, protinius sugebėjimus ir kūrybinius talentus. Patį didžiausią asmens brendimo šuolį kalbant apie ribas lemia religingumo ugdymas ir formavimas. Tada ribotą žmogiškąjį patirtinį pasaulį papildo dieviškumo patirtis ir apreikštosios tikrovės sąlygos. Apreiškimo pilnatvės dėka religingumas krikščioniui tampa didžiausia jo asmenį brandinanti dovana.

Visais laikais visuomenė sau prieštaravo: reikalavo brandaus žmogiškumo ir darė jam kliūtis. Fariziejai, regzdami Kristui pinkles, klausė: ar valia ciesoriui mokėti mokestį, ar ne? Kristus į tai atsakė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20, 25). Kiekviename žmoguje, tarsi įnirtingos kovos lauke, juslinis kūniškumas grumiasi su žmogiškosios, Dievo ieškančios sielos pašaukimu.

Dabartinis pasaulis, jo vartotojiška kultūra siūlo pamiršti ribas tenkinant kūniškuosius, juslinius poreikius ir be ribų vartoti visa, kas teikia pasitenkinimą. Dvasinis žmogaus pašaukimas siūlo kitokius santykius su aplinka, vertybėmis. Krikščionybė daugumos kultūrų akivaizdoje tampa patikimiausia laisvo, kūrybiško, moralaus žmogaus, dvasingos asmenybės, ir visuomenės santykio liudytoja.

Dauguma reklamų moko ir įkalbinėja gaminti, turėti, naudoti. Krikščionybė ragina kurti, uždirbti, aukoti, dalyti, šelpti, ugdyti. Kai vartotojai kviečiami elgtis teisėtai, krikščionybė dar prideda: moraliai ir teisėtai, gailestingai ir šventai.

Pilniausias krikščionybės skelbiamo kūrybiško ir pasiaukojamo santykio su visuomene atsakas yra vienuolinis pašaukimas: „Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4, 1–8)

4

Evangelija mažiesiems

Artuma / 2010 m. lapkritis

Mirusieji prisikels (XXXII eilinis sekmadienis, lapkričio 7 d.)

– Dabar jau aiškiai žinau: danguje bus nuobodu, – griežtai rėžia Dominykas. – Reikės su angelais sėdėti, vestuvių, o gal ir kitokių švenčių nebus, net ir pabėgioti ar kokių pokštų iškrėsti turbūt negalėsime.

– Bet tu tik geriau pagalvok: niekas danguje nemirs, niekas daugiau nebeverks, nebus skriaudžiamas, neužgaulios vienas kito ir nesimuš. Visi labai draugiškai sutars. O kur geri, labai geri draugai – ten visada yra ką veikti, – aiškią išvadą prieina Benedikta. – Puikiai žinai, kad Jėzus, Marija, šventieji ir visi mūsų proseneliai – tai mums mieli bičiuliai. Kaip galima su jais nuobodžiauti?

– Na, bet pokštų tai tikrai iškrėsim: patys kur nors pasislėpsime, – nerimsta brolis. – Tegul šventieji mūsų ieško.

Arba piratais persirengsim, o gal dar ką nors sumanysim. Jūs tikriausiai prisidėsite?

Jus dėl manęs persekios (XXXIII eilinis sekmadienis, lapkričio 14 d.)

– Žinai, jaučiuosi kaip koviniam filme: žmones persekios, išdavinės, tampys po kalėjimus, pristatys karaliams, o mums nė plaukas nuo galvos nenukris, – net akys Dominykui sužimba.

– Bet reikės Jėzaus nepamiršti. Gera daryti, maldas Dievui skirti, net kai matysime labai baisių dalykų, o kiti aplinkui bus visai tikėjimą atstūmę, – primena sesuo.

– Prisimenu, pasakiau: „O, Jėzau!“, kai mūsų kaime pamačiau žaibo nulaužtą senąją liepą. Į ją vasarą taip smagu būdavo laipioti. Tada aplinkui niekas nesimeldė. Nors liepa virsdama nulaužė skaniausių pasaulyje mūsų senelių slyvą. Buvo baisu, visai kaip pasaulio pabaigoje… – susigūžia Dominykas.

Artuma / 2010 m. lapkritis

Evangelija mažiesiems Karalius kryžiaus soste (Kristus Karalius, lapkričio 21 d.)

– Nesuprantu, kodėl Jėzus nieko nedarė, kad atsikirstų savo priešininkams, kam leido iš savęs tyčiotis. Jo vietoj kryžių lyg degtuką būčiau nulaužęs. Tegul visi pamato, koks aš stiprus ir galingas! – įsikarščiavęs Dominykas net sugniaužia kumštelius.

– Jėzus atėjo į žemę visų žmonių blogus darbus prisiimti, kad niekam nebūtų jokios kliūties sugrįžti į rojų. Jėzus leido piktadariams jį kankinti, prikalti prie kryžiaus, kad visą blogį prisiimtų sau ant pečių. Taip blogis netenka galios. Nes pats Dievas sau viską prisiėmė, – taria sesuo.

– O kodėl tik vienas nusikaltėlis prašė prisiminti jį Dievo karalystėje? – smalsauja brolis.

– Vienas plėšikas gailėjosi, ką padaręs ir Jėzaus neatstūmė, o kitas – pyko, priekaištavo Jėzui, laikė jį apsišaukėliu, galvojo tik kaip pabėgti, – svarsto Benedikta. – Gal norėjo išsigelbėjęs vėl plėšikauti. Dėl savo blogų darbų nė per nago juodymą nesigailėjo. Jam tikriausiai labai liūdna...

Į tuščius laukelius įrašyk tai, ką turi mokėti žmogus, kuris nori būti geras valdovas.

Kristaus gyvenimo pavyzdys gali padėti.

Budėti ir laukti Jėzaus (I advento sekmadienis, lapkričio 28 d.) .

– Budėti, tai atnešti kreidos, nuvalyti lentą, išplauti kempinę, užrašyti datą, palaistyti gėles ir per pertrauką išvėdinti klasę, – vardija Benedikta.

– Tu valysi lentą, o taip netikėtai ateis... Jėzus, – nori nustebinti brolis.

– Sutikusi Jėzų pasakysiu: „Laba diena. Ar tikrai tu tas Jėzus, dėl kurio eidavau bažnyčion sekmadieniais, o kiti sakydavo, kad tavęs nėra? Kur taip ilgai buvai ir visiems nepasirodei? Ką dabar veiksim? Tikriausiai mane nuvesi į rojų, nes stengiausi būti gera. O Dominykas tik pokštavo, siautėjo, turbūt liks nuobodžiauti namuose“, – būsimą pokalbį planuoja Benedikta.

– Tu negerai kalbi, – nepatiko Dominykui. – Nenoriu visada likti namuose ir nuobodžiauti. Kada nors į rojų ir aš norėčiau. O Jėzaus laukiu: moku maldas, mano pokštai linksmi ir gražūs, kai kada padedu kitiems. O ką dar reiškia budėti?

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ........................................................................

5

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kronika

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia Dvi savaites, spalio 10 –24 d., Vatikane vyko Artimųjų Rytų katalikų bendruomenių problemoms skirtas Vyskupų Sinodo susirinkimas. Prieš pat šios popiežiui patariančios asamblėjos uždarymą spalio 20 d. Benediktas XVI pranešė apie sprendimą papildyti kitos patariamosios institucijos – Kardinolų kolegijos gretas.

Lapkričio 20 d. įvyksiančios iškilmingos konsistorijos metu į Kardinolų kolegiją bus priimti 24 nauji nariai.

Kardinolais taps dešimt Romos kurijoje vadovaujančius postus užimančių arkivyskupų, septyni bažnytinėms provincijoms vadovaujantys arkivyskupai metropolitai, du emeritais ką tik tapę arkivyskupai, vienas savarankiškos Rytų Bažnyčios patriarchas, taip pat keturi aštuoniasdešimties metų amžiaus ribą jau peržengę kunigai bei vyskupai, kardinolo titulu popiežiaus pagerbiami už ypatingus nuopelnus Bažnyčiai.

Kam Bažnyčiai reikia kardinolų? Kokios jų pareigos? Pagrindinė Kardinolų kolegijos užduotis labai konkreti ir ne visiems tenkanti – mirus popiežiui išrinkti naują Petro įpėdinį. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, nustatytą popiežiaus Pauliaus VI ir šiek tiek pakeistą Jono Pauliaus II, naują popiežių renkančioje konklavoje gali dalyvauti tie kardinolai, kurie popiežiaus mirties dieną dar nėra sulaukę 80 metų. Tokių kardinolų skaičius neturėtų viršyti 120-ies.

Kita kardinolų užduotis (taip pat ir tų, kuriems jau daugiau kaip 80 metų – būti popiežiaus patarėjais. Žinoma, kardinolų nuomonė juridiškai popiežiaus nesaisto. Priimdamas sprendimus, popiežius neprivalo paklusti jokioms daugumoms, ir nėra jokios institucijos, kuriai popiežius būtų pavaldus. Vis dėlto su kardinolų nuomone jis skaitosi, o kai kuriais ypatingos svarbos reikalais netgi sušaukiamos konsistorijos ir jose popiežius klausia kar-

dinolų patarimo. Dėl to, pagal tam tikras analogijas su pilietinių visuomenių demokratinėmis institucijomis, Kardinolų kolegija kartais vadinama Bažnyčios senatu.

Jei Kardinolų kolegija yra Bažnyčios „senatas“, tai pagal tą pačią analogiją Vyskupų Sinodą būtų galima sąlygiškai vadinti Bažnyčios „parlamento žemaisiais rūmais“. Tokia labai reprezentatyvi, beveik 300 vyskupų iš viso pasaulio subūrusi asamblėja, kaip sakyta, buvo susirinkusi Vatikane spalio 10–24 d. ir jos patarimo popiežius kláusė labai sudėtingu klausimu – kaip padėti Artimuosiuose Rytuose gyvenančioms katalikų bendruomenėms?

Sinodas visų pirma apžvelgė dabartinę Artimųjų Rytų šalyse gyvenančių katalikų padėtį, bendruomenių istoriją, dabartinį paplitimą ir jų narių savivoką, taip pat išnagrinėjo pagrindines šiandienes šioms bendruomenės priklausančių žmonių problemas. Artimuosiuose Rytuose gyvenantys katalikai priklauso net šešių tradicijų – lotynų, koptų, sirų, chaldėjų, graikų bei armėnų bendruomenėms. Apeigų ir tradicijų įvairovė vienoje Bažnyčioje yra lobis, kurį privalo branginti visų pirma patys katalikai. Ir jei visų šešių tradicijų katalikai sugebės broliškai sutarti, jie duos vienybės pavyzdį visam ekumenizmo keliu einančiam krikščioniškajam pasauliui. Kitas labai svarbus iššūkis katalikams yra dialogas su judaizmo išpažinėjais Izraelyje ir su musulmonais, sudarančiais visuomenės daugumą visose Artimųjų Rytų šalyse. Sinodas gana išsamiai apsvarstė ir politinę, socialinę bei ekonominę regiono padėtį. Jau daug dešimtmečių trunkantis konfliktas Palestinoje, dar galutinai neužsibaigęs karas Irake, padaugėję konfliktų kitose šalyse ir šiaip nelengvą krikščionių gyvenimą daro dar sunkesnį,

ELTOS nuotrauka

6

ir vis daugiau krikščionių ryžtasi emigruoti kur saugiau, kur aiškesnės gyvenimo perspektyvos. Gresia rimtas pavojus, kad ten, kur pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionybė klestėjo, jau greit krikščionių gali išvis nelikti. Bažnyčia puikiai supranta, kad reikia padaryti visa, kas įmanoma, jog taip neatsitiktų, ypač Palestinoje – Jėzaus ir Bažnyčios gimtinėje, šalyje, kur Dievo Sūnus gimė, kentėjo, mirė ir prisikėlė, kur jo suburtų pirmųjų mokinių bendruomenė pradėjo visą pasaulį pasiekusį skelbimą.

Vatikane dvi savaites vykusi Vyskupų Sinodo asamblėja ir kai kuriais išoriniais bruožais bei praktiniais sprendimais buvo ypatinga. Visų pirma, greta kitiems Sinodo posėdžiams būdingų italų, prancūzų ir anglų kalbų, šį kartą dažnai skambėjo ir arabų kalba, o oficialūs komunikatai buvo skelbiami dar ir hebrajiškai bei armėniškai. Iki asamblėjos uždarymo likus kelioms dienoms, visi dalyviai džiugiai sutiko žinią, jog vieną šios asamblėjos vadovų – Aleksandrijos koptų patriarchą Antoniosą Naguibą popiežius skiria kardinolu.

Bažnyčia Lietuvoje Metinėje Europos vyskupų konferencijų tarybos asamblėjoje, kuri rugsėjo 30–spalio 3 d. vyko Zagrebe, aptartas iš esmės Europos žemyno gyventojų, taigi ir mūsų, išlikimo klausimas (kaip teigta renginyje, beveik visose ES valstybėse gimstamumo rodikliai yra žemesni už biologinio populiacijos atsinaujinimo ribą). Šioje asamblėjoje dalyvavo Vilniaus arkivyskupas kardinolas A. J. Bačkis.

Vieną iš trijų svarbiausių pranešimų apie gausėjančias, optimistiškai nuteikiančias mokslininkų, asociacijų, sutuoktinių, ki-

Artuma / 2010 m. lapkritis tų šiam reikalui besiburiančių asmenų gyvybės puoselėjimo ir šeimos skatinimo iniciatyvas skaitė gydytojas V. Rudzinskas, atstovavęs mūsų šaliai, kurios gyventojų skaičius, deja, Europoje mažėja sparčiausiai.

Spalio 7 d. Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja savo rezoliucijoje „Dėl sąžinės išlygos teikiant teisėtą medicininę pagalbą“ pripažino, kad „joks asmuo, ligoninė ar institucija neturi būti verčiama, laikoma atsakinga ar diskriminuojama dėl to, kad atsisakė atlikti, suteikti patalpas, padėti ar nukreipti abortui, persileidimo sukėlimui, eutanazijai ar bet kokiam veiksmui, kuris gali sukelti vaisiaus ar embriono žūtį, nesvarbu dėl kokių priežasčių“. Ši rezoliucija iš esmės patvirtino tai, ką Lietuvos vyskupai, neretai sulaukdami itin aštrios priešpriešos, ne kartą mūsų visuomenei pasakydavo ir anksčiau konkrečiais pareiškimais bei visomis nuosekliomis Katalikų Bažnyčios pastangomis be išlygų ginti ir puoselėti gyvybės kultūrą.

Darsyk pamatėme, kad Bažnyčia turi ką pasakyti šių dienų žmonėms, kad į jos balsą neįmanoma neįsiklausyti turint nors kiek geros valios ir išminties. „Sveikiname ir džiaugiamės Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje išreikšta pozicija, kuri dar kartą ne tik paliudija prigimtinę žmogaus teisę į tikėjimo, sąžinės laisvę kaip fundamentalią teisę, bet tai skelbia kaip visos Europos teisinės elgsenos praktiką, užtikrinančią ir leidžiančią gerbti ir išreikšti savo įsitikinimus bei jų laikytis savo darbo aplinkoje“, – rašoma LVK Pirmininko arkivysk. S. Tamkevičiaus spalio 13 d. pranešime. Jame taip pat reiškiama viltis, jog „šis sprendimas bus pagalba ir Lietuvos Valstybės institucijoms užbaigti bereikalingus priekaištus ir visuomenės nuteikimą prieš Katalikų Bažnyčios skelbiamą mokymą apie gyvybę, jos vertę bei prigimtines teises į tikėjimo, sąžinės, vertybių raišką bei turės įtakos ir padrąsins mūsų institucijų valdininkus ir įstatymų leidėjus nebijoti šių nuostatų įtraukti į rengiamus Lietuvos įstatymus“.

Kartu su Bažnyčia ieškoti atsakymų į kitus mūsų meto skaudulius skatino

Kronika keli spalio renginiai Kaune. Į Bažnyčios socialinį mokymą dėmesį atkreipė Švč.

M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų bei Iustitia et Pax komiteto seminarų ciklas „Rūpestis žmogumi yra Bažnyčios kelias“. Pirmąjį seminarą vedusi dr. I. E. Laumenskaitė, be kita ko, leido suprasti, kad vietoj sovietinio kolektyvizmo išsikerojantis individualizmas, rūpinamasis tik savo išlikimu pamirštant bendrąjį gėrį gali būti labai pražūtingas.

Beje, net versle vis geriau suprantama, kad kiekvieno atsakomybė už bendrą reikalą, kūrybiškumas leidžia ir krizėje ne išsivaikščioti, bet sukti galvas, kaip gyventi ir išlikti savoje žemėje.

Spalio 17-ąją Atsinaujinimo diena „Apie šventąją komerciją“ dėmesį atkreipė į Benedikto XVI encikliką Caritas in veritate, skatinančią pasaulį žmogiškojo išsivystymo nesieti vien su technine pažanga bei išskaičiavimu paremtais santykiais. Pasak pagrindinio pranešėjo kun. dr. K. Kėvalo, rinkos sąlygomis gyvenančiai visuomenei kaip oras reikalingi Dievo dovanotas žmogui kūrybiškumas, laisvė veikti, troškimas jo pavyzdžiu dalytis su stokojančiais (net ir neturint pertekliaus) ir neprarasti vilties bei ūpo. „Ne ekonominis sunkmetis mūsų tėvynėje yra blogiausia. Šiandien didžiausia bėda, kad trūksta tikėjimo ir geros maldos, o tada nėra meilės ir meilės darbų“, – sakė arkivysk. S. Tamkevičius Atsinaujinimo dienos Eucharistijoje.

Meilės darbų tikrai netrūksta mūsų Bažnyčios istorijoje. Vieną jų iš praeities iškėlė vilkaviškiečiai, spalio 6 d.

P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje paminėdami vyskupą Vincentą Borisevičių, sušaudytą 1946-aisiais už 3 kg kumpio ir laiškelį partizanams...

Ypač Nepriklausomybės pradžioje meilės darbų Lietuvos žmonės yra gausiai patyrę iš svetur. Štai vien iš Oldenburgo krašto karitiečių ir maltiečių pastangomis mūsų šalį yra pasiekę 604 labdaros kroviniai, o parama per du dešimtmečius siekia 22 mln. eurų.

Meilės darbų šiandien dosnūs ne tik nepailstantys karitiečiai. Nustebina, kai jų net ir sunkmečiu imasi, kaip dabar madinga sakyti, privačios struktūros.

Štai kad ir Veprių bažnyčios varpų istorija: visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ iniciatyva naujam gyvenimui prikeliami po sprogimo 1944 m. sudužę trys bažnyčios varpai byloja, kad dar nesame nugrimzdę daiktų ir individualizmo liūne.

Tikruosius gyvenimo prioritetus priminė ir keli spalio renginiai Vilniuje. Lietuvių katalikų mokslų akademija 18 d. kvietė į diskusiją „Senos ir naujos dorybės Lietuvos visuomenės gyvenime ir politikoje“; 21 d. VšĮ Bernardinai.lt surengė diskusiją-seminarą, atkreipdama dėmesį į šeimos ir santuokos įvaizdį viešojoje erdvėje; krikščioniškoji žmogaus asmens samprata 22 d. nagrinėta VPU Tikybos katedros organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Krikščioniškosios antropologijos postulatai. Tradicija ir dabartis“.

Spalio 19–21 d. Kaune ir Vilniuje vyko ketvirtasis Europos lietuvių dvasininkų suvažiavimas (pernai vykęs Romoje, anksčiau – Lietuvoje ir Vokietijoje). Šie lietuviai kunigai dirba su emigravusiais mūsų tautiečiais Vokietijoje, Airijoje, Anglijoje, taip pat Punsko krašte bei Karaliaučiaus srityje ir Tilžėje, lanko Prancūzijos, Švedijos ir Danijos lietuvius.

Gaila, kai ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei galintys būti aktualūs renginiai, deja, lieka be didesnio pasaulietinės žiniasklaidos dėmesio. O jie neretai būna gausiai lankomi ir sulaukia pripažinimo (spalio pradžioje Kauno mieste jaunimo renginio apdovanojimą pelnė „Valentino dienos KITAIP“ 2010 metų renginys „Jei gali, meilės duok“). Dėl to dar labiau išauga katalikiškosios spaudos uždavinys ne tik suspėti fiksuoti gyvą Bažnyčios gyvenimą, bet ir geriau atlikti savo misiją – atvirai skelbti Tiesą ir viltį. Tokią žinią iš spalio 4–7 d. Romoje vykusio Katalikų spaudos kongreso ir parvežė „Artumos“ vyr. redaktorius D. Chmieliauskas, kaip mūsų šalies atstovas, dalyvavęs Popiežiškosios visuomenės komunikavimo tarybos renginyje su daugiau kaip dviem šimtais žurnalistų ir Bažnyčios žiniasklaidos darbuotojų iš aštuoniasdešimt penkių pasaulio šalių.

Dr. Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ

7

8

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kronika

Negimusio kūdikio diena 1955 m. lapkričio 23 d. tuometinio sveikatos ministro įsakymu Lietuvoje buvo įteisintas leidimas atlikti kūdikių, dar neturinčių 12 savaičių, abortą. Iki šiol tūkstančiai šeimų yra paliestos negimusio kūdikio netekties skausmo. Kai kas teigia, kad per tuos 55-erius metus Lietuvoje buvo nužudyta daugiau negimusių kūdikių, nei dabar turime gyventojų... Pagal oficialius duomenis pas mus kasmet atliekama apie 10 tūkst. abortų, tačiau daugybė nėštumų nutraukiama privačiose klinikose bei kabinetuose ir jie nėra fiksuojami.

Nėštumo nutraukimas nėra magiška operacija, kuri padaro moterį „nenėščią“.

Beveik kiekviena, patyrusi abortą, išgyvena ir poabortinį sindromą. Tai moters fizinių ir psichinių reakcijų visuma kaip atsakas į kūdikio praradimą. Abortas yra išgyvenamas kaip skausmą sukelianti trauma. Dažnai atsiranda depresija, baimė, neapykanta, kaltės jausmas, sutrinka santykiai su sutuoktiniu ir vaikais. Būna atvejų, kai motina po aborto pradeda nekęsti kito vaiko, atsiranda daug kitų psichologinių problemų.

Negimusio kūdikio netektis paliečia visus šeimos narius, aplinkinius, patarusius pasidaryti abortą, bei medikus, kurie jį atlieka. Pirmiausia kaltas gali būti kūdikio tėvas, – ne tik tada, kai tiesiogiai verčia moterį daryti abortą, bet ir tada, kai netiesiogiai skatina tokį sprendimą, palikdamas ją vieną spręsti nėštumo sukeltas problemas. Vienas svarbiausių poabortinio sindromo simptomų yra jų pyktis. Kol visuomenė laiko sąmoningą atsisakymą išnešioti ir pagimdyti pradėtą vaikelį normaliu reiškiniu, moteris negali atvirai pripažinti savo netekties ir gedėti. Šiuo atveju patarlė „laikas – geriausias gydytojas“ netinka. Pirmas žingsnis, siekiant išsivaduoti iš šios neretai ne visiškai įsisąmonintos kančios, yra pripažinti, kas iš tiesų įvyko. Tik pripažinusi savo kaltę, išgyvenusi pyktį ir liūdesį, išraudojusi visą skausmą, išgedėjusi kūdikio netektį moteris gali susitaikyti su savimi, kitais ir Dievu. Tik priėmusi atleidimą iš Dievo, ji po truputį vis labiau galės atleisti sau ir žmonėms, prisidėjusiems prie to, kad užmegzta gyvybė būtų sunaikinta.

į gyvybę gynėjomis. Per savo įsipareigojimą gyvybei tapsite naujo požiūrio į žmogaus gyvybę skatintojomis – ar priimtumėte kitų vaikų gimimą, ar sveikintumėte ir apglėbtumėte rūpesčiu tuos, kuriems labiausiai trūksta artimo žmogaus.“ Lapkričio mėnesį Šeimos centrai kviečia į įvairius renginius, skirtus Negimusio kūdikio dienai paminėti. Malda šių dienų pasaulyje yra stipriausia gyvybės apsauga, todėl tam skirtose Sutaikinimo pamaldose turime galimybę vienytis maldos bendrystėje. Motinos ir šeimos gali atnešti savo skausmą, neviltį, pasidalyti savo kančia. Pokalbis su pasirengusiu padėti kunigu, užtarimo malda, išpažintis gali padėti išgyventi netekties liūdesį, palengvinti sunkią praradimo naštą ir galbūt išsklaidyti abejones bei ryžtis priimti naują gyvybę.

Jėzus atėjo į žemę tam, kad žmogus turėtų apsčiai gyvenimo, net ir po to, kai sunkiai nusideda. Drąsa pažinti ir priimti tiesą, kas iš tiesų yra abortas, kas iš tiesų yra žmogus ir kas yra Dievas, galiausiai veda į gyvenimą.

Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Evangelium Vitae („Gyvybės evangelija“) rašo: „Norėčiau dabar tarti keletą žodžių specialiai moterims, kurios patyrė abortą.

Bažnyčia gerai žino daugybę veiksnių, galėjusių lemti jūsų sprendimą; ji neabejoja, kad daugeliu atveju šis sprendimas buvo skausmingas ar net sukrečiantis. Galbūt žaizda jūsų širdyje Lapkričio 27-ąją – pasaulinė malda dar nėra užgijusi. su Šventuoju Tėvu gyvybės gynimo intencija Tai, kas atsitiko, tikPirmąjį advento sekmadienį, pradedant džiugųjį Kristaus rai buvo ir tebėra labai bloga. Bet ne- gimimo laukimo laiką, Benediktas XVI pradės maldos bunustokite drąsos ir dėjimu Šv. Petro bazilikoje. Šventasis Tėvas melsis už kieknepraraskite vilties. vieną prasidedančią žmogaus gyvybę. Šiuo metu padėtis pasaulyje grėsminga: per pastaruoGeriau pasistenkite suprasti, kas sius 40 metų abortuojant nužudytų vaikų skaičius viršija atsitiko, ir garbin- 2 milijardus; o kur dar in vitro „kuriami“ embrionai, užšalgai tai išgyventi. Jei domi ir vėliau naudojami eksperimentams medicinoje arba dar nenusižeminote tiesiog išmetami. Vis labiau stiprėja eutanazijos propaganir su pasitikėjimu da. Daugėja savižudybių. Todėl popiežius tikisi mobilizacijos neatsivėrėte atgai- maldai visoje Bažnyčioje ir kviečia kiekvieną prisijungti. lai, padarykite tai.

Jei norite pasikonsultuoti dėl nėštuMaloningasis Tėvas pasirengęs suteikti jums savo atleidimą ir ramybę Sutaikini- mo, persileidimo, aborto ar jo padarimo sakramentu. Pagaliau suprasite, kad nių, galite kreiptis į vyskupijų Šeimos niekas nėra galutinai prarasta, ir pajėg- centrus. Kontaktus rasite interneto svesite paprašyti atleidimo savo kūdikį, da- tainėje www.lietuvosseimoscentras.lt, bar gyvenantį Viešpatyje. Draugiškai ir arba telefonu (8-37) 208263. su išmanymu padedant bei patariant kiLietuvos šeimos centras, tiems žmonėms, remdamosios savo pačių Kauno arkivyskupijos Šeimos centras skausmingu patyrimu, jūs galite tapti iškalbingiausiomis kiekvieno žmogaus teisės

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kronika

Mirimas ir mirtis Retas iš mūsų palieka šį pasaulį ramiai miegodamas arba net nespėjęs susivokti, kas jam darosi. Ne visada ir su Dievu susitaikęs... Dažno laukia ilgesnis ar trumpesnis merdėjimas, o tai procesas, kai įvyksta daug svarbaus. Apie tai, kaip mes mirštame, kalbasi du kunigai – Jokūbas ir Dionizas, paliatyviosios slaugos ligoninės vadovė gydytoja Veronika bei žurnalistė Olga.

Kun. Jokūbas. Krikščionybėje mirčiai skiriama ypa- Štai čia, mano galva, vienas statmuo, susikertantis su mūtinga, sakyčiau, garbinga vieta. Naujajame Testamente sų nūdiena, iš esmės apimantis krikščionybės santykį su paskutinių mūsų Viešpaties dienų aprašymui tenka ket- gyvenimu, mirtimi, moderniąja psichologija. O gal tai virtis evangelijų teksto. Įeidami į bažnyčią padarome mano išsigalvojimai? kryžiaus, ant kurio mirė Kristus, ženklą. Ir meldžiamės Mirties įprasminimas, mirtis kaip paskata gyventi – kur kas dažniau prieš kryžių, negu prieš Prisikėlimo pa- kiek tai ryšku Jūsų gyvenime, tėve Dionizai? veikslą. Atrodytų, mums svarbiau būtent mirtis, esanti Kun. Dionizas. Man, kaip krikščioniui, gyventi reiškrikščioniui tokia ypatinga. Galima suprasti velionį Froi- kia būti su Dievu – gyvybės ir paties gyvenimo šaltiniu. dą, sakydavusį, kad krikščionybė garbina mirtį. Tuo jis Todėl man mirti – tai pereiti iš vienos būsenos į kitą. Visų pirma susitikti su tuo, ko aš – vienaip ar kitaip, netinkaltino ir Hitlerį, irgi velionį.

Judaizmo požiūris į mirtį labai neigiamas. Judėjai lai- kamai ar menkai – stengiuosi siekti visą savo gyvenimą. ko, kad velionis – tai Dievo dvasios apleistas žmogus, tad Man mirtis neneigiama sąvoka, bet susitikimo momentas, kuris prisiliečia prie mirusiojo, susiteršia. Todėl jie ir tas, nors, kaip kiekvienas gyvas žmogus, bijau merdėjiskubėjo palaidoti Išganytojo iki saulėlydžio, nes kita die- mo. Fizinė kančia mane baugina, tačiau visą sąmoningą na buvo šeštadienis, šabas, o tada jau nieku gyvu negalima savo amžių rengiuosi susitikimui su Tuo, kuris pats yra susiteršti. Laidojo moterys, vyrai liko gyvenimas ir gyvybė.

Kaip asmuo gyvena, Kun. Jokūbas. Veronika, Jūs nuošalėje. Kodėl moterys? Jos visada vadovaujate paliatyviosios slaugos turi padaryti nešvarius darbus! Dabar taip jis ir miršta. ligoninei, taigi vietai, kur vyksta viskas keičiasi. Bet krikščionybė yra Jei gyvena turiningai, mirties slėpinys. Ar galima nubrėžpriešingame poliuje nei modernusis tai ir miršta oriai. ti ribą tarp mirties ir gyvenimo? pasaulis. Kalbėdamas apie šiandieną, Marksistas Engelsas sakė, kad pirpasiremčiau buvusiu Froido mokimas žmogaus žingsnis yra žingsnis niu Viktoru Frankliu, kuris tvirtina, į mirtį. Gal ateizmas komunizme kad mirtis suteikia gyvenimui prasmę. Pasak jo, jei būtume nemirtingi, iš to ir atsirado, kad tu, girdi, žingsniuoji myriop, todėl vadai nuvesią atidėliotume kiekvieną savo poelgį, tave... teisingai. Ir antikos mąstytoveiksmą iki begalybės; tada žmogus jai kvietė nepamiršti mirties, agonitiesiog prapultų – nieko neveiktų ir jos. Šiandien krikščionybė irgi sako: tik pamptų. Mirtis – vienintelis impulsas, skatinantis žmogų gyventi. „Prisimink mirtį.“ Kur skirtumas?

Veronika. Merdėjimas ir mirAtversdami Katekizmą, atveriatis – vienas po kito einantys proceme savo krikščioniškąją širdį ir susai. Gyvenimas, liga, merdėjimas ir prantame visai kita: gyvenimas amžinybėje yra krikščionio idealas, tai, mirtis yra to paties saito nareliai. Jei ką mes gauname per Evangeliją. Tai nuo sunkios ligos pasveiksti, gauni negi, atgimę Dievo karalystėje, mes progą iš naujo apmąstyti savo žemiškąjį gyvenimą. Bet ne visi tai pabūsime jau viską gavę rubuiliai pardaro. O jei liga pasiekia terminalinę, šeliai? Mirtis nebegresia, voliojamės agonijos stadiją, tas procesas (turiu ant debesėlių, tunkam nuo dangiškosios manos ir nieko neveikiame?! galvoje apmąstymą) tęsiasi iki galo.

9

10

Kronika

Aleksandro Macijausko nuotraukos iš serijos „Atmintis“

Mūsiškėje įstaigoje merdėjimas tolydžio pereina į mirtį.

Ar yra tarp šių dalykų skirtumas? Taip. Ligai stiprėjant ir pačiam ligoniui pradedant suvokti savo būklę, atmosfera aplink jį pasikeičia. Atmetami visi planai, nebelieka sumaišties, ateina išsilaisvinimas. Anksčiau žmogus lėkė ir lėkė, kad tik negalvotų apie mirtį. Dabar apie ją nori nenori mąsto ne tik jis, bet ir visas personalas. Pas mus dirba jaunuoliai. Jie kitokie, nei įprastų ligoninių medikai –

labai šilti, gailestingi, spinduliuojantys meile. Mes daug ko išmokstame matydami, kaip kasdien išeina mūsų ligoniai.

Suvokiame, kad gyvenimo ir mirties esmė yra meilė.

Kun. Jokūbas. O kaip dėl staigios mirties? Jinai iki Kristaus, antikiniais laikais, buvo laikoma idealia. Nūdienis pasaulis irgi linksta prie to, kad geriausia numirti staiga, t. y. mirti be merdėjimo. Dabar žiniasklaida kritikuoja mediciną, tampančią konvejerine, pramonine. Dėmesio asmeniui skiriama minimaliai, jam tik padaroma krūva tyrimų. Maža to, jis tarsi nusavinamas – ligoninėje, reabilitacijos arba palaikomosios slaugos įstaigoje. Mažai kas miršta namuose, tiksliau, daugelis nenori, kad jų namuose kas nors pasimirtų. Man atrodo, kad žmonės su palengvėjimu palydi savo artimąjį į slaugos įstaigą. Bet vis vien kalba: girdi, anksčiau būdavo geriau, nes kiekvienas mirdavo savo namuose, apsuptas šeimos... Ar mūsų medicina tikrai nekrikščioniška, nedėmesinga asmeniui, paklūstanti tik tam konvejeriniam procesui?

Olga. Viena vertus, kiekvienas norėtų, kad gydytojas būtų tarsi gerasis dėdulė, kuris ne tik apžiūrėtų, pagydytų, bet ir pasigilintų į tavo problemas. Gal net pinigų paskolintų. Bet taip niekada nebuvo. Žinoma, privalu domėtis individualiomis ligonio savybėmis. Tačiau gydymo proceso industrializavimas neišvengiamas. Padėtis pasikeitė. Žmonės ilgiau gyvena, o senesni daugiau serga. Negana to, jeigu šeimos gydytojas vienam pacientui skirtų 2 valandas, kada jis priimtų 20 kitų užsiregistravusių tą dieną? Eidamas mokytis medicinos žmogus nori padėti ligoniams, kad jie nekentėtų ir nenumirtų anksčiau laiko. Bet padėti reikia daugybei, todėl gydytojas nenorom tampa pramoninės medicinos sraigteliu. Technologijos leidžia pagelbėti didesniam pacientų skaičiui.

Artuma / 2010 m. lapkritis Kun. Jokūbas. Ir mieste, ir kaime 70 proc. kunigo darbo susiję su mirtimi: tai Ligonių sakramentas, laidotuvės, Mišios už mirusįjį. Tėve Dionizai, ar stengiatės emociškai atsiriboti nuo mirštančiųjų, ar jiems atsiveriate?

Kun. Dionizas. Visaip būna. Jeigu žmogus pasirengęs mirti, jį tereikia palaikyti už rankos. Bet jei jis staiga atsidūrė mirties akivaizdoje, yra apimtas panikos, tada jau reikia sutelkti visas savo žinias, patirtį ir dvasines bei žmogiškąsias galias, kad žmogus deramai priimtų išėjimą iš šio pasaulio.

Matydami, Jam būtina suteikti vilties. kaip kasdien Kun. Jokūbas. Kaip Jūs, kuišeina mūsų nigas, suteikiate vilties mirštanligoniai, čiajam?

Kun. Dionizas. Remdamasis suvokiame, savo bendravimo su Dievu patirkad timi, tuo, kad Visagalis yra meilė, gyvenimo o ne rūstus teisėjas. Stengiuosi ir mirties mirštančiajam išaiškinti, kad jis esmė eina susitikti su absoliučiu gėriu, yra meilė. laime ir prasme.

Kun. Jokūbas. Palieskime esminį krikščionybės ir Biblijos klausimą: kodėl pasaulyje atsirado mirtis? Ogi tam, kad taptume nemirtingi! Didysis ketvirtadienis, kai minime Išganytojo ėjimą į bausmę, į teismą, jau yra mirties pradžia. Mirti pradedama, kai žmogus suimamas, jis netenka laisvės. Mes einame Kryžiaus kelią kartu su Kristumi. Bet iš kur atsirado mirtis?

Juk Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tėvų mokymas skelbia, kad Dievas mirties nesukūrė. Biblija sako, kad mirtis yra nuodėmės padarinys. Mirtis seka paskui nuodėmę, kad ją nugalėtų! Visi žino pirmapradę nuodėmę, bet nedaugelis supranta, kad Dievas nusidėjusiems Adomui ir Ievai pasakė: dabar jie jau būsiantys mirtingi. Šitai tam, kad būtų parengtas išsigelbėjimas nuo nuodėmės. Ar merdėjimas ir mirtis gali būti teigiami veiksniai, kova su nuodėme?

Veronika. Vadovauju pasaulietinei įstaigai, pas mus mirtį pasitinka ne tik krikščionys, bet ir ateistai, laisvamaniai, musulmonai, judėjai. Aš šį klausimą formuluočiau kitaip. Manau, kad merdėjimo kančios ir mirtis yra išbandymas ne tik mirštančiajam, bet ir aplinkiniams. Tai kelias į akimirką, kai reikia sustoti, atsigręžti, pažvelgti, kokių klaidų esi padaręs.

Kun. Jokūbas. O ar ne vėlokai? XVI a. prancūzų mąstytojas katalikas Mišelis Montenis viename straipsnyje rašė: „Aš pasistengsiu, kad mano mirtis nepasakytų nieko tokio, ko anksčiau nepasakė mano gyvenimas.“ Tai buvo maištas prieš ano meto religingumą. Montenis buvo šv. Ignaco Lojolos amžininkas; šis šventasis savo Dvasines pratybas pradeda nuo mąstymų apie nuodėmę ir mirtį. Štai krikščionybės memento mori. XV, XVI a. literatūroje buvo labai populiaru aprašyti šventųjų mirtį. Nežinome, kaip mirė Montenis, – gal todėl, kad nebuvo šventasis?

Užtat žinome, kaip jis gyveno, – nelabai dievobaimingai,

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kronika

bet labai visuomeniškai, taikdariškai. Pasižymėjo humoro jausmu, sirgo podagra, lotyniškai mokėjo taip pat gerai, kaip ir prancūziškai. Pilnakraujiškai gyveno. Gal mūsų laikų žmonės ir stumia nuo savęs mintis apie mirtį norėdami gyventi kaip Montenis, o ne būti slegiami neigiamo jausmo, kad štai ji tuoj galinti prisiartinti. Kuris iš dviejų požiūrių ar net trečias – santykis su mirtimi kaip su kažkokiu botagu – teisingas? Gal teisingiausia gyventi kaip Monteniui, išstūmus mirtį iš savo horizonto ir sutelkus dėmesį į gyvenimą? Beje, vyskupas Anthony Bloomas, medikas, daug rašė apie mirtį, apie tai, kaip ji gali sutaurinti žmogaus gyvenimą, bet pats visą savo amželį arė kaip gydytojas ir kaip metropolitas. Ir niekas neaprašė jo, susirgusio vėžiu, merdėjimo dienų ligoninėje.

Veronika. Darsyk pabrėžiu, kad kalbu kaip pasaulietinės įstaigos atstovė ir asmuo, menkai išprusęs teologiškai. Tačiau kaip žmogus, jau 20 metų kasdien susiduriantis su mirtimi, pasakysiu: kaip asmuo gyvena, taip jis ir miršta. Jei gyvena turiningai, paiso Dekalogo, tai ir miršta oriai, mylėdamas aplinkinius, suvokdamas savo ligą. O tuščias, besiblaškantis, beprotiškai bijantis (bijo visi, bet ne visi panikuoja) žmogus keikia gydytojus, artimuosius, kaltina visą pasaulį.

Kun. Jokūbas. Kadaise buvote gydytoja akušerė, o dabar padedate žmonėms gimti amžinajam gyvenimui?

Veronika. Taip. Man labai pasisekė.

Kun. Jokūbas. Yra fizinis ir dvasinis gyvenimas. Ar mirtis čia gali suvaidinti savo vaidmenį?

Veronika. Be abejonės. Štai pavyzdys. Mūsų pacientas N. nebendravo su artimiausiais giminėmis. Susirgęs vėžiu liko vienas prabangiame bute miesto centre. Kreipėsi į seserį: „Užrašysiu tavo vaikams savo butą, tik slaugyk mane. Neilgai begyvensiu.“ O ji atvežė brolį pas mus: „Man nereikia nei jo, nei jo buto.“ Daug kartų šnekėjomės su ja – ne ir ne. Pas mus ligonis sustiprėjo, suradome kaimynę, sutikusią jį slaugyti, pasisiūlė pagelbėti ir viena mūsų seselė. Ponas N. sugrįžo mirti į savo namus, kaip ir norėjo. Tada sesers šeima atšilo... Pradėjo lankyti, padeda slaugyti. Ir ne dėl buto.

Kun. Jokūbas. Kristus kentėjo, merdėjo, mirė, o mes nieko... Dangaus karalystę gauname lyg ir už dyką!.. Dievo Motina stovėjo prie kryžiaus ir matė, kaip merdi jos Sūnus. Niekas jos nevertė to daryti. Kodėl ji stovėjo?

Olga. Negi ji turėjo už tvoros skalbti ar valgį virti?

Ji buvo kartu su Sūnumi, kad jam būtų lengviau. Motinos ir vaiko ryšys visada yra labai stiprus.

Kun. Jokūbas. Slaugos ligoninėje žmonės miršta vienas greta kito. Tai juk primena Golgotą! Ar jie tarpusavyje bendrauja? Jei taip, ar tai gelbsti?

Veronika. Nuostabu, kaip jie vienas kitam padeda.

Būtinai paklausiame: „Jūsų kaimynas tuoj iškeliaus. Gal norite persikelti į kitą palatą?“ Daugelis atsako: „Ką jūs!

O jei personalo tą akimirką nebus? Pabūsime drauge, kuo galėdami padėsime.“ Kun. Jokūbas. Vėl prisiminiau metropolitą A. Bloomą, sakiusį, kad bet kuri nuodėmė jau yra mirtis. Jei žmogus nekenčia, jis jau merdi. Visi keiksmažodžiai, net „kvailys“, „niekšas“, „šunsnukis“, ir įtūžis yra besiartinančios mirties pranašai. Ar atgailos, išpažinties patirtis gali būti prisikėlimo patirtimi? Ar nuodėmė ir mirtis fiziškai susijusios tarpusavyje?

Kun. Dionizas. Dar ir kaip susijusios!

Kun. Jokūbas. Netikintys humanistai mėgsta cituoti Epikūrą: „Kol gyvenate, mirties nėra, kai ji ateis, jūsų nebebus.“ Iš tikrųjų Epikūras sugalvojo visai ne gyvenimo malonumų, tokio amžino poilsio parko, o vieną iš herojiškiausių filosofijų. Iki Išganytojo atėjimo Epikūrui niekas neprilygo. Antikiniais laikais tai būta minties viršūnės.

Tačiau toje viršūnėje mirtis – tai vis dėlto sunaikinimas.

Epikūrui atrodo, kad mirties nereikia bijoti, nes tai niekas.

O krikščioniui – ne. Kristus kalba apie tai, kas bus po mirties, apie pomirtinį gyvenimą. Kas Epikūrui buvo mirtis ir tai, kas po jos seka? Eliziejaus laukai, sutemų pilkuma, kurioje klaidžioja nieko nejaučiančios sielos. Evangelija sako kitaip: mirtis yra kančia, bet per ją ateis ir laimė, meilė, išsigelbėjimas. Netikinčiam žmogui mirtis yra negrįžtamas procesas, visko pabaiga. Kai krikščionis skelbia, kad Kristus nugalėjo mirtį savo mirtimi ant kryžiaus, teigia, kad mirtis Kristuje nugali nuodėmę. Mirtis – tai prisikėlimas: žmogus atsigręžia į save ir į Dievą, būties šaltinį. Netikinčiajam jinai tėra praradimas, tampantis pamirštų daiktų sandėliu, o mums, krikščionims, per ją viskas atrandama.

Ir tai prasideda dar iki fizinės pabaigos, tą akimirką, kai mes save, Dievą ir artimą atrandame meilėje.

Parengė Vanda IBIANSKA

Anthony Bloom. DVASINĖ KELIONĖ Iš anglų kalbos vertė Vytautas Ališauskas, Žilvinas Beliauskas Anthony Bloomas – stačiatikių vyskupas, visą gyvenimą dirbęs tremtyje – Prancūzijoje ir Anglijoje, gebėjo dvasinės patirties gelmėje rasti atsaką į mūsų laikų europiečio rūpesčius ir paieškas.

Vidinės kelionės gairėmis šioje knygoje pasirinkti jaudinantys Evangelijos puslapiai.

Jų apmąstymui išminties semiamasi iš Rytų ir Vakarų krikščionių dvasinio mokymo ir iš asmeninės ganytojo ir vienuolio patirties. Ši knyga, tėvo Stanislovo OFM Cap. pastangomis pasirodžiusi pogrindžio savilaidoje, lieka tokia pat gyva ir šiandieniam dvasinių orientyrų ieškančiam žmogui.

11

12

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kronika

Baimė Antanas GAILIUS Šalnos kasryt balina kaimyno stogą, vis labiau ryškėja kaštono šakos, vis daugiau pro jas matyti dangaus. Šiomis dienomis tas dangus gražus ir švarus, įsaulyje dar galima ir sušilti.

Tačiau ar pastebite, kad į tą įsaulį vis rečiau išeiname? Kad daromės vis tylesni ir vangesni, lyg paskutinės dar gyvos rudeninės musės? Kad vis labiau grįžtame į savo virtuves, kuriose kiūtojome prieš kokias tris dešimtis metų, svarstydami ir persvarstydami visus didžiuosius ir mažuosius pasaulio ir savo gyvenimo klausimus? Ir kad net tose virtuvėse vis rečiau kalbame apie rimtus dalykus ir vis dažniau – apie šiųmetį patisonų ar agurkų derlių mūsų sodeliuose?

Tiesą sakant, gal dėl to turėtume džiaugtis? Juk galėtume sakyti, kad tai normalumo ženklas, kai nesame priversti kasdien narstyti politikos klausimų ir galime sau ramiai rūpintis namų jaukumu ir gerove, juolab kad ir tos gerovės neturime pernelyg daug.

Argi, pavyzdžiui, neturėtume iš tikrųjų ir nuoširdžiai džiaugtis, kad mūsų Prezidentė štai nusprendė pažaboti prekybininkų apetitus ir įstatymu nustatyti, kiek jiems valia iš mūsų prakaito pelnytis? Turėtum būti paskutinis kvailys, kad nepritartum siūlymams, kuriais gali būti sumažintos maisto kainos, juo labiau – kad tokiais siūlymais piktintumeis. Tad ir baisu viešai savo piktinimąsi reikšti, juk paskutiniu kvailiu niekas nenori būti. Štai jau beveik ir ištariau žodį, dėl kurio visą šią šneką pradėjau. Tas žodis yra „baimė“. Apie tai, kad baimė vis labiau plinta po Lietuvą, pradėjau mąstyti jau gerokai anksčiau, bet irgi bijojau pa-

sirodyti kvailiuku, taigi stengiausi apie tai viešai nekalbėti. Bet štai prieš porą savaičių buvo proga privačiai papolitikuoti draugijoje, kurioje buvo ir vienas Seimo narys. Tai jis ištarė tą žodį – tiesa, irgi ne viešai, tik privačiai. Pradėjus kalbą apie mūsų valstybės gyvenimo bėdas ir kvailybes ir apie tai, kodėl mūsų nuovokesnieji politikai, viską geriau už mus matydami, taip dažnai tyli ir apsimeta nieko neregį, jis tiesiai šviesiai rėžė: girdi, Seimo narius kaustanti baimė netekti savo kėdžių. Pagalvojau, kad ta pati baimė veikiausiai kausto ir mūsų šviesuomenę, kuri juk irgi daug ką geba įžiūrėti, bet irgi tyli. Ir tada pamaniau, kad čia jau paskutinioji. Mat jei leisimės, kad mus imtų valdyti baimė, ji mus ir valdys. Tas jau buvo, tą matėme ir patyrėme visi, kuriems šiandien bent trys dešimtys metų. O tie, kurie bent šiek tiek domėjomės istorija, žinome ir tai, kad baimė buvo pagrindinis įrankis, kuriuo naudojosi abu praėjusį šimtmetį visą Europos gyvenimą taip nualinę totalitariniai režimai. Pagaliau, Vido Venslovaičio nuotrauka

visi žinome, kad tik įveikę savo baimę įstengėme atgauti valstybę. Žinia, anuomet viskas regėjosi kur kas aiškiau. Netiesą ir kvailybę anuomet buvo gal ir lengviau įžiūrėti. Bet ir šiandien dar neturėtų būti vėlu pamatyti, kad kedofilų triukšmavimas nukreiptas ne šiaip prieš paslaptingąjį pedofilų klaną, o prieš pačius valstybės pamatus, prieš demokratiją. Juk akivaizdu, kad, Seimo nariams ir kitiems aukštiems valstybės vyrams ir moterims, o sykiu ir visai šviesuomenei baiminantis dėl savo reitingų ir šiltų kėdžių, du prieš metus Kaune nužudyti žmonės, dar nė teismui neprasidėjus, viešojoje sferoje jau yra paskelbti iš esmės baisesniais žmonėmis už jų žudiką. Istorija, kaip buvo ieškoma naujojo generalinio prokuroro, irgi byloja, kad niekas šiandien nebenori imtis tokių tikrai garbingų ir labai aukštų pareigų. Tokia padėtis turėjo mus iš tikrųjų nugąsdinti. Bet mes tylime ir nedrįstame pasakyti, kad linčo teismas yra pati blogiausia priemonė teisėtvarkai kurti ar tobulinti.

Nutylėsime veikiausiai ir tai, kad siūlymas įstatymais riboti prekybininkų antkainius irgi niekaip nesuderinamas su demokratijos pagrindais. Iš esmės tai irgi siūlymas grįžti ten, kur jau buvome. Gal jau pamiršome, kaip valandų valandas stovėjome eilėje prie varškės, kurios kaina buvo kuo griežčiausiai reguliuojama iš viršaus? Žinia, daug kas iš nuovokesniųjų turbūt patyliukais kikena į kumštį, būdami tikri, kad tokio įstatymo net mūsų nelabai išmintingas Seimas vis dėlto nepriims. Bet jei neaiškinsime žmonėms, kodėl jis ydingas, tai padėsime kurti iliuziją, kad mūsų gerovės pamatas yra ne demokratiniai susitarimai, o galinga ir tvirta ranka, padarysianti galą visoms negerovėms.

Visais laikais kvailybė radosi ir plito kur kas greičiau, nei išmintis ir sveika nuovoka. Man atrodo, kad šia taisykle Lietuvoje šiandien puikiai mokama naudotis. Kvailybė kalba iš tribūnų ir gatvėse, o išmintis ir sveika nuovoka grįžo į mūsų virtuves. Tačiau tie, kurie šiandien bijomės netekti kėdės, turėtume pagalvoti, kad laisvės netekti yra kur kas baisiau.

Artuma / 2010 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

13

Mano, man, mane...

Antanas SAULAITIS SJ Apsidairau ir suprantu, kad esu vartojimo auka.

Spintoje megztiniai, švarkeliai ir paltai sudėti pagal šaltį, kas 5 laipsnius pagal Celsijų. Žinoma, kunigai madų nesivaiko, viskas jų kukliai juoda ar pilka, jei nekalbama apie stovyklų ar atostogų aprangą. Kojinių gyvas galas, lengva pasirinkti vienos spalvos ar atspalvio dešinei kojai, kitos – kairei, kad pasaulio krypčių žmogus nesumaišytum ir nepasiklystum prekybos girioje. Pasąmonėje – Jėzaus žodžiai tik apie vieną apsiaustą Gerosios naujienos skelbėjams. Užsiminė, kad ir krepšio nereikia. Na, sandėliuke pagal kelionės ilgį bei pobūdį išrikiuoti įvairaus tūrio lagaminai.

Iš skautų išmokau, kad skautas taupus. Vienoje skardinėje taupau centus – penketukus, dešimtukus, kitoje – didesnius metalinius pinigėlius. Popieriniai pinigai – piniginėje, tad kažkaip nekyla noras kur nors pasidėti. Kai parduotuvės skelbia didžiausias nuolaidas, nežinia nuo kokios kainos net iki 90 proc., norisi būtinai lėkti prekybon išsiaiškinti, kad tikrai to dalyko reikia, nes tiek daug sutaupysi. O jeigu dabar nereikia, gal negandai ištikus prireiks. Su džiaugsmu grįžti nusipirkęs tris daiktus už dviejų kainą.

Nė vieno gal nepanaudosi, bet vis vien sutaupyta. Atsarga gėdos nedaro.

Tikra vartotojiškumo apsėstojo karalija – turgūs ir prekybos centrai. Kaip širdis atsigauna, pamačius tiek įvairovių, naujų prekių, patrauklių parduotuvių, mandagių tarnautojų, šviesų, spalvų. Tiek daug skubančių, daiktelius apžiūrinėjančių įdomių žmonių, jaunų, viduramžinių, kaip aš senų, – jų gyvenimo saulėlydžiui reikia patogių daiktų, spalvų, patrauklybių. Štai dar viena knyga prie tų 53-ijų, dar neperskaitytų namie. Kitas lietsargis, jeigu pirmuosius du bažnyčioje, troleibuse ar įstaigoje vėl

užmirščiau. Gal dar koks tepalas jaunystei šiek kiek pailginti. Arba nuostabus papuošalas stalui, lentynai, arba paveikslas, jeigu dar rasčiau sienoje tuščios erdvės. Įspūdžių prekybos centre nuvargintas, skubi į turgų, ypač ūkininkų bei daržininkų skyrių. Būna padorių pardavėjų, duodančių paragauti vaisiaus skiltelę ar kelias uogas, daržovės kampą, sūrio ar dešros riekytę, ant sausainio uogienės, kažkokio jūros gyvūno dalelę su kvapniu padažu. Tikra atgaiva, gi jau išalkęs. Štai rūkytos žuvies gabaliukas, mažytis popierinis naujos kavos puodeliukas, neregėtų sulčių pavyzdėlis, kvapnios duonos kampelis, apdorotų grybų kotelis. Pilna įdomių krepšiukais nešinų žmonių, nesiklausydamas netyčia nugirsti jų pokalbius, pastabas, kartais nejučiomis pasigardžiuoji skundais, gandais, apkalbomis.

Norėdamas sugrįžti į jaukią tikrovę, namuose įsijungi televizorių. Labai marga. Kartais reklamos atrodo kaip programos, o pačios programos kvepia reklamomis. Vedėja ar kalbėtojas rūpestingai dėsto dalykus, perduoda atrinktas naujienas ar apibūdina klausimus, ištiria savotiškus žmones ar dalykus. Kiek daug skirtingų nuomonių, pažiūrų, aiškinimų, psichologinių, religinių, politinių, ekonominių prielaidų. Tiesiog rinkis, kas geriau šiandien skamba. Jeigu jau filmuoja ir rodo, tai privalo būti tikra ir patikima, sektina ir siektina. Štai rodo tolimos šalies varguomenę.

Gamtos nelaimės, protrūkiai įmonėje, karo padariniai. Aišku, tie žmonės kitokie, jų spalva ar apranga juos išduoda.

Varguomenės visada visuomenėje rasime. O jų išsimokslinimas nekoks, neišsivystę, neapsirūpina, tikriausia mažai stengiasi ir vangiai dirba, neužtikrina savo ir artimųjų ateities. Be to, pešasi dėl kažkokių neaiškių priežasčių, nesu-

sitaria kaip žmonės, nesusikalba tarpusavyje, nesuvokia ir nesiima kitų galimybių pragyventi, gyventi ir klestėti, yra atsilikę užkampyje. Skurdas pelnytas, aplaidumas nepraeina be pėdsakų. Negi negali tie žmonės ir jų valdžia susitvarkyti?

O prieš miegą namie reikia apsitvarkyti. Sugedo laikrodis, nepataisysi – išmesti. Elektronika užsikirto, reikės naujo aparato – ne tokie ir brangūs.

Prisipildė šiukšlių krepšys prekių maišiukų, dėžučių, vyniojamojo popieriaus ar plastiko – išmesti. Pasibaigė šratinuko rašalas, nepripildysi kaip senoviško parkerio – išmesti. Neadysi ir nelopysi drabužių, nėra laiko ir sąlygų – išmesti: tolimoje šalyje pasiūtų kaina įkandama. Sudužusį stiklą, įbrėžtus indelius, sulūžusį medinį daiktelį – lauk. Išneši atmatų maišą, nuveš į sąvartyną, nematomon vieton, toli nuo čia.

Ir taip nurimsti žmogus po sunkios dienos. Pasaulis prieš akis, parduotuvės pilnos, turgus kaip avilys, visi kažką apžiūrėjo, įsižiūrėjo, išsinešė. Šis namuose rastas švarkas rytdienai, bus 5 laipsniais šalčiau ar šilčiau. Jau esi pasiruošęs kibti į gyvenimą. „Ačiū, Dieve, už šią mano dieną.

Saugok mane, stiprink mano sveikatą, primink man rytdienos pareigas bei užsiėmimus, neleisk man suklupti, neapsunkink manęs netikėtomis naštomis, duok man gerai aplinkiniams pasirodyti ir pajusti mane kaip gerą kolegą, palengvink man darbą, tegul kiti būna manimi patenkinti, stiprink mane kovoje prieš nuobodulį, leisk man nuvargusiam atsipūsti… Aš, mano, man, mane, manimi, manyje... Amen.“ Kaip ten su Tavo karalyste?

Artuma / 2010 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Neturto dvasia pasaulio vidury Bryanas BRADLEY siteikimas: ar tai, ką turiu ir ko noriu, yra tik priemonė ar tikslas? Taip samprotauti tinka svarstant, ar verta įsigyti įvairiausių dalykų: naujų drabužių, kompiuterį, telefoną ir t. t.

Nuoširdžiai pripažinkime, jog nesunku apsigauti, pateisinti akimirkos užgaidą, prisikurti sau netikrų poreikių. Patartina prieš išleidžiant pinigus visada sustoti Dievo akivaizdoje, paklausti, kokia jo valia.

Juk už kiekvieną panaudotą skatiką, kaip ir už kiekvieną savo gyvenimo akimirką, turėsime atsiskaityti jo pabaigoje. Netgi kalbant apie mūsų laimę šiame gyvenime, neturto dvasia padeda išvengti tokių nusivylimų, kurie neišvengiami, kai dedame savo viltis į medžiaginę gerovę.

Galėtume orientuotis ir į tam tikrus neturto dvasios principus. Pirmasis – tai neprisirišti prie medžiaginių dalykų, pernelyg nesisieloti, kai kažko trūksta ar suvokiame, jog ką nors galime prarasti. Antrasis – solidarumas, nes pasaulis ir jo gėrybės yra Dievo dovana, skirta visai žmonijai, ne man asmeniškai. Todėl esu atsakingas už savo išteklių

Kristus pristato neturtą kaip esminę visų dorybę sakydamas: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Nesunku suprasti radikalų ir akivaizdų neturtą tų žmonių, ypač vienuolių, kurių pašaukimo esmė – atitolimas nuo šio pasaulio gėrybių liudijant, jog yra kai kas daug geriau, aukščiau ir dėl to verta atsisakyti visiškai visko šiame gyvenime. Tai galingas ir vartotojiškumo apimtam pasauliui labai reikalingas Dievo skelbimas.

Tačiau koks turėtų būti neturtas mūsų, paprastų pasauliečių, Dievo pašauktų gyventi ir dirbti žemiškajame mieste, tvarkyti medžiaginį pasaulį pagal Dievo dvasią? Juk įvairių dorybių konkretūs reikalavimai ir tinkamiausia raiška priklauso – ypač, pavyzdžiui, skaistumo atveju – nuo žmogaus gyvenimo aplinkybių ir asmeninio pašaukimo.

Prisiminkime, kad šis mūsų medžiaginis pasaulis yra Dievo sukurtas, o Dievas daro tiktai gerus dalykus. Taigi pasaulis ir visos jo gėrybės savaime yra geri: tai Dievo, mūs mylinčio Tėvo, žmonijai suteikta dovana. Problema – nupuolusio žmogaus polinkis aukštinti kūrinius, o ne Kūrėją, į juos, o ne į jį dėti laimės viltis, jiems, o ne jam tarnauti.

Taigi vieniems tampa svarbiau įsigyti gerą automobilį ir namą, nei priimti ir išauginti Dievo jiems numatytus vaikus. Kiti renkasi papildomą darbą (ar Tai, papildomą miegą) vietoj Dievo ir šeiką turiu mos sekmadieniais. ir ko Tai širdies pasirinkimas. „Kur jūsų noriu, lobis, ten jūsų širdis“ (Lk 12, 34) – sako Viešpats. Patikrinkime savo sąžinę: yra tik ką puoselėju širdyje? Kas paprastai su- priemonė kasi mano galvoje? Kokie yra svarbiausi ar tikslas? mano gyvenimo troškimai? Nuoširdžiai sau širdimi atsakę, suprasime, kas iš tiesų mums yra lobis – Dievas ar „mamona“, jo garbė ir tarnystė artimo meilėje ar savanaudiškas asmeninis patogumas.

Turėti automobilį, galbūt gerą automobilį, darbo ir šeimos poreikiams tenkinti yra gerai, nes jis leidžia mums geriau tarnauti Dievui. Tai priemonė turtui kaupti danguje.

O pirkti brangią mašiną vien dėl akių ar užgaidos, iš tuščios garbės ir/ar mėgavimosi prabanga – tai visai kas kita ir reiškia paversti daiktą tikslu. Tai krauti turtus žemėje, kurie mirties dieną praras visą vertę, o šiame gyvenime dažnai kels mums nereikalingų rūpesčių ir gal net taps pagunda įžeisti Dievą. Skirtumas kartais yra tik intencija, širdies nu-

Silvijos Knezekytės nuotrauka

14

naudojimą bendram labui. Trečiasis – tinkama turimų daiktų priežiūra, kad jie nesusidėvėtų anksčiau laiko ir tarnautų kuo ilgiau.

Dvi kasdienės praktikos labai padeda ugdytis neturto dvasią. Viena jų skatina priprasti savanoriškai aukotis mažuose dalykuose, pvz.: prie stalo pasirenkant sau kukliausią dalį, valgant truputį mažiau to, kas labiausiai patinka, nesiskundžiant dėl to, kas mums nepatinka. Kita ypač naudinga praktika – dažnai dėkoti Dievui už visas jo gėrybes atsimenant, kad visa tai, ką turime, kyla iš jo ir turėtų mus vienaip ar kitaip pas jį nuvesti.

Artuma / 2010 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

15

Biblija apie turėti ir būti Kun. Danielius DIKEVIČIUS 1976 m. dienos šviesą išvydo „Turėti ar būti?“, viena garsiausių Ericho Fromo (Erich Fromm, 1900–1980) knygų, jo kūrybinės minties šedevras bei sintezė. Turiu prisipažinti, nesu jos skaitęs. Ateityje reikės pasitaisyti. Tačiau kita vertus, gal ir gerai? Straipsnelis bus originalesnis... Šioje knygoje, kaip leidžia manyti pavadinimas, autorius, matyt, sprendžia vieną opiausių žmonijos dialektikų. Kas gi žmogui geriau: turėti ar būti? Pasvarstykime ir mes! Ką gi apie tai skaitome Biblijoje? Kaip visada – daug ir įvairių dalykų. Mes gi aptarkime esmingiausius.

Pradėkime nuo klasikinio klausimo: kas buvo pirma – višta ar kiaušinis – turėjimas ar buvimas? Iš pirmo žvilgsnio, pirmenybė teiktina buvimui: turi tas, kuris yra; tas, kurio nėra, nieko neturi. Viskas labai paprasta. Nebūtų Adomo – Edeno sodo šeimininko (plg. Pr 2, 8. 15), jeigu nebūtų Adomo – Viešpaties Dievo kūrinio (plg.

Pr 2, 7). Nebūtų Izaoko – Abraomui Dievo duotų pažadų paveldėtojo ir vieno garsiausių Izraelio patriarchų (plg. Pr 26, 23–25), jeigu nebūtų Izaoko – stebuklingai gimusio iš nevaisingos ir gerokai senstelėjusios Saros (plg.

Pr 21, 1–8). Tačiau neskubėkime. Tikrovė daug sudėtingesnė. Ir Adomas, ir Izaokas pieš būti privalėjo turėti.

Adomas – Dievą Kūrėją, o Izaokas – tėvus gimdytojus.

Taigi be turėti nebūtų būti. Paradoksas! Ir ne vienintelis Biblijos puslapiuose! Ką tai reiškia? Ogi tai, kad Biblijoje nėra fromiškosios turėti ar būti dialektikos. Buvimas ir turėjimas yra viena. Tai dvi tos pačios harmoningos visumos, vadinamos gyvenimu, sudedamosios ir viena kitą suponuojančiosios bei papildančiosios dalys. Šventraščio žmogus yra, kadangi turi, o jeigu turi, vadinasi, yra. Ir kuo daugiau turi, tuo tobuliau yra, o kuo tobuliau yra, tuo daugiau turi. Kitaip tariant, bibliniam žmogui nereikia rinktis tarp turėti ar būti. Biblinis žmogus turi ir yra/yra ir turi. Kitaip nebūna ir negali būti (būtent iš čia ir kyla didžiulis Izraelio pranašų susirūpinimas socialinės nelygybės klausimais; žr., pvz., Amoso knygą). Laimės pilnatvei – šalom – reikia ir turėti, ir būti.

Ir tai dar ne viskas. Biblijoje turėti ir būti yra teologinė tikrovė ir jos neįmanoma nusakyti pasitelkiant vien tiktai psichologines, socialines ar ekonomines sąvokas.

Už biblinio žmogaus turėti ir būti stovi Viešpats Dievas, kiekvieno turėjimo ir buvimo pagrindas bei viršūnė: „Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Vadinasi, kiekvieno žmogaus turėti ir būti kiekybė ir kokybė yra religinio santykio tiesioginis padarinys. Kuo žmogus pamaldesnis, tuo dieviškų malonių grąža gausesnė:

„Abramas pasiėmė savo žmoną Sarai, savo brolio sūnų Lotą, visus turtus, Izraelitai renka maną. Miniatiūra iš kuriuos jie buvo Kryžiuočių biblijos. Paryžius, apie 1250 m. sukaupę, ir visus asmenis, kuriuos jie buvo Harane įsigiję“ (Pr 12, 5); „Nūn Abramas turėjo labai daug galvijų, sidabro ir aukso“ (Pr 13, 2).

Bet ir tai dar ne viskas. Biblija, kaip jau minėjome, yra paradoksali; tai paradoksų knyga. Mūsų aptariama tema ne išimtis. Šalia klasikinės biblinės turėti ir būti sampratos, esti dar vienas požiūris. Jo pėdsakus aptinkame psalmėje, vadinamoje Gerojo Ganytojo vardu. Šios psalmės įžangoje skaitome: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta“ (Ps 23, 1). Anot egzegetų, psalmininkas Dovydas joje kalba ne tiktai savo, bet ir viso biblinio Izraelio vardu bei daro aliuziją į Pakartoto Įstatymo knygos tekstą: „Iš tikrųjų Viešpats laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo ėjimą per šią plačią dykumą. Per šiuos keturiasdešimt metų Viešpats, tavo Dievas, buvo su tavimi ir tau nieko netrūko“ (Įst 2, 7). Tai mažytis Mozės paskutinio pamokslo-testamento pradžios fragmentas.

Jame jis primena Išrinktajai tautai Dievo Apvaizdos nuveiktus darbus per didįjį klaidžiojimą dykumoje ir konstatuoja: tau, Izraeli, tenai nieko netrūko. O iš tikrųjų gi trūko visko: valgio, gėrimo... Izraelis murmėdavo... Mozė ir psalmininkas sako: „Nieko netrūko.“ Kodėl? Todėl, kad jeigu nieko nėra arba yra labai mažai, bet yra Dievas, iš tikrųjų nieko netrūksta – juk Dievas... yra.

16

Artuma / 2010 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vartojimas ir Evangelija Tomas VILUCKAS Jau apsipratome su mintimi, kad nūdienos visuomenė ir jos gyvensena yra hedonistinė arba vartotojiška. Tiesiog esame vartojimo kultūros vaikai. Ji yra įaugusi į mūsų kraują ir kartais įgauna savotiškų ritualų pavidalą, kai kam net atstojantį tikrąsias apeigas. Tuomet prekybos centrai virsta „šventyklomis“, vaikščiojimas tarp lentynų ir prekių apžiūrinėjimas – „liturgija“, o norimos prekės įsigijimas – „komunija“. Sociologai, mąstytojai, dvasiniai lyderiai suka galvas, aiškindamiesi šio reiškinio priežastis, perspėja apie jo keliamus pavojus, padeda suvokti, kas čia mums darosi. Juk daug svarbiau yra ne smerkti ar piktintis, bijoti ar slapstytis, bet matyti reiškinius ir tinkamai juos vertinti.

Didžiausias paradoksas ne tas, kad mūsų akys, ausys, skrandžiai nepasisotina, bet kad į vartotojiškumo spąstus patenka ir mūsų siela. Čia kalbama ne tik apie hedonistinį požiūrį, pavyzdžiui, į kultūrą, bet ir apie kitą subtilią vartotojiškumo apraišką, kurią sunku ir pastebėti. Tenka vesti paraleles tarp vartojimo įpročių ir religijos, nes, kad ir kaip nemaloniai skambėtų, vartotojiškumas yra įsiveržęs ir į religinę sritį. Kartais patys nesusimąstome, kodėl visuomenėje vyraujančius elgesio šablonus nejučiomis perkeliame į savo santykį su Dievu ir žmonėmis ir jis tuomet tampa paviršutiniškas.

Visų pirma atkreipkime dėmesį, jog graikiška sąvoka hedònija (iš jos kilęs ir „hedonizmas“) reiškia labai malonią savijautą, didžiausio pasitenkinimo būseną. Jausti pasitenkinimą savo veikla natūralu ir nenuodėminga. Dar antikos mąstytojai sakydavo, kad, pavyzdžiui, intelektinė veikla yra maloniausias žmogui užsiėmimas. Jei veikla nekelia asmeniui pasitenkinimo, jis ilgai ja neužsiima.

Todėl nieko smerktina, kai tikėjimo praktika yra maloni. Tačiau problemų atsiranda, kai religingus žmones lydintys potyriai tampa savitiksliai. Tada emocinio pasitenkinimas laikomas rodikliu, atspindinčiu religinio gyvenimo kokybę.

Tokią nuostatą puikiai iliustruotų šis pasisakymas: „Jei per maldą neapsiašarojau, nesusijaudinau, vadinasi, meldžiausi blogai.“ Taip mūsų religingumas sutelkiamas į ypatingą savijautą ar būseną. Vis dėlto tokia būsena dar nereiškia mūsų religinių išgyvenimų, susitikimo su Dievu autentiškumo. Priešingai, didieji katalikų mistikai pabrėžia, kad toks susitikimas vyksta, kai širdyje sausa bei tamsu, kai trokštame paties Dievo, o ne euforijos.

Kita itin paplitusi religinio vartotojiškumo forma – maldos veiksmingumas. Įsivaizduojame, kad Dievas turi mums duoti tai, ko prašome. Negavus to į širdį braunasi nusivylimas, apskritai nenoras melstis. Nenuostabu, nes esame įpratę nuspausti kokį mygtuką ir išsyk gauti rezultatą, tad mechaniškai šiuos Vido Venslovaičio nuotrauka

įpročius perkeliame ir į savo krikščioniškąjį gyvenimą. Tuomet maldą matuojame efektyvumu, padariniais. O krikščioniška malda negali būti prilyginama magijai, teigiančiai, kad įvykdžius tam tikras sąlygas bei ritualus pageidavimai tampa tikrove. Krikščioniškos maldos tikslas yra ne rezultatas, bet žmogaus išgelbėjimas. Kitaip tariant, svarbu ne veiksmingumas, bet vaisingumas.

Tačiau nemanykime, kad vartotojiškumas yra tik paviršutiniškų tikinčiųjų bruožas. Šie spąstai tyko ir itin uolių, pamaldžių sielų, kurios nuolat lankosi rekolekcijose, krikščioniškuose seminaruose, renginiuose. Tokie žmonės suranda kokį tvirtesnį stuburą turintį kunigą ar vienuolį ir apsupa jį glaudžiu rateliu, iš jo ima religinius fragmentus ir jais nuolatos minta. Jiems čia gera, patogu, jauku, miela, o pasaulis atrodo grėsmingas bei žiaurus. Tačiau ar visa tai neprimena apaštalo Petro, norėjusio Jėzui atsimainius statyti palapines ir pasilikti ant Taboro kalno, savijautos (plg. Mk 9, 5)? Vertėtų pastebėti, kad nūdienos Lietuvos Bažnyčioje yra pristatyta nemažai tokių palapinių.

Kalbu apie dvasinius lyderius, susibūrusias grupes ir bendruomenėles, kurios yra efemeriškos, verdančios savo sultyse, atitrūkusios nuo Visuotinės Bažnyčios konteksto. Jose tarpsta religinis vartotojiškumas, o įsipareigojimas konkrečiai tarnystei, tikrasis bažnytiškumas, t. y. atsivėrimas pasaulio iššūkiams, gyvenimo dinamikai, yra pamirštamas.

Taigi, ne toks jau tolimas ir religingam žmogui šiuolaikinį pasaulį apėmęs vartotojiškumas Jis pačiomis įvairiausiomis formomis pasirodo mūsų gyvenime. Tai svetima Evangelijos logikai, kurios esmė – ryšys su mums save dovanojančiu Dievu, šios dovanos priėmimas ir savęs dovanojimas kitiems.

Artuma / 2010 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Oniomanija, arba pirkimo spąstuose Zita VASILIAUSKAITĖ Per pastarąjį dvidešimtmetį gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai – tai galimybė susisiekti internetu ar mobiliuoju telefonu su kitu žmogumi per kelias sekundes, nepriklausomai nuo to, kokiame pasaulio kampelyje jis yra, galėjimas gauti reikalingos informacijos ar banko operacijų atlikimas neišeinant iš namų ir paspaudžiant kelis klavišus klaviatūroje etc. Parduotuvių ir prekių gausa dar ir dabar dažnai stebina tuos, kurie dalį gyvenimo nugyveno prie tuščių vitrinų. Deja, kaip rodo patirtis, permainos atneša ne tik naujų patogumų, bet ir pavojų. Į vieną iš tokių pavojų – oniomaniją, t. y. liguistą potraukį pirkti, pažvelgsime atidžiau.

Pamažu vis labiau tampame vartotojiška visuomene.

Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių yra įtraukiami į vartojimo ratą – dirba, kad pirktų, o gyvena, kad vartotų. Bet kuriame prekybos centre greitai atpažintume šiuos vartotojus – paprastai jų vežimėliai prigrūsti prekių iki pat viršaus. Visa jų laikysena sako, kad šios pirkimo minutės ar valandos ir yra jiems tikrasis gyvenimas. Ir visai nesvarbu, kad sugrįžus į namus dauguma pirkinių bus nepaliesti.

Ilgainiui jie vėl skubės į parduotuvę – situacija ir vėl kartosis. Kitaip sakant, vis daugiau žmonių praranda savikontrolę ir patenka į besaikio pirkimo spąstus. Taip atsitinka dėl įvairių aplinkybių, paminėsime svarbiausias.

Aplinkos poveikis Ar susimąstėte, kodėl didžiuosiuose prekybos centruose skamba maloni muzika, kurianti šventinę ar bent pakilią nuotaiką? Ar nepastebėjote, kad matavimosi kabinos apšviečiamos taip, kad jūsų oda atrodo gražiai lygi, o veidrodžiuose atsispindinti figūra nuo juosmens yra šiek tiek ištempta ir dailesnė nei namuose? Be to, maloni pardavėja – konsultantė, „profesionaliu“ žvilgsniu įvertinusi pasirinktą prekę, nepamiršta pagirti puikaus jūsų skonio ir „nuoširdžiai“ pritarti pasirinkimui. Pamatyti save dailesnės išvaizdos, išgirsti komplimentą – argi nemalonu?

Reklama taip pat veikia pasąmonę, tad žmogus susigundo nusipirkti reklamuojamą prekę ir įsitikinti, ar jai tikrai būdingos reklamuojamos savybės. Kodėl prekybos centrai tokie dideli? Psichologijoje žinoma, kad žmogaus elgesys minioje kinta. Jis tada nelinkęs analizuoti ar mąstyti, greičiau pasiduoda spontaniškiems impulsams elgtis taip, kaip elgiasi dauguma. Tikriausiai dažnas esame buvęs tokio impulso aukomis – spontaniškai perki daiktą

su didžiule nuolaida (ten kaip tik tirščiausia pirkėjų), o namuose nustebęs klausi savęs: kam man du daiktai už vieno kainą, kai man nereikia nė vieno? Kitaip sakant, sumanus parduotuvių įrengimas, reklama pritraukia pirkėjus ir skatina juos pirkti nelabai susimąstant, ar tikrai to daikto reikia.

Psichologinės žmogaus problemos Šiuolaikinėje psichologijoje neabejojama, kad suaugusio žmogaus psichologinių problemų priežastis dažniausiai glūdi jo ankstyvojoje vaikystėje. Jei kūdikis yra apgaubiamas motinos ir tėvo meile bei globa, vaikelis išsiugdo pamatinį pasitikėjimą ne tik Vis daugiau žmonių jais, bet ir supančiu dirba, kad pirktų, o pasauliu. Tokiam gyvena, kad vartotų. žmogui vėliau nereikia kaupti daiktų, pinigų, nes jis žino, kad iškilus problemoms susilauks aplinkinių pagalbos. Ir atvirkščiai, jei pirmaisiais gyvenimo metais vaikelis stokojo mylinčių tėvų dėmesio, jis paskui visą gyvenimą bus linkęs jausti vidinį nerimą, nesaugumą ir į pasaulį žiūrėti su nepasitikėjimu.

O šiuolaikinėje visuomenėje suaugusiajam, jei jis nėra tikintis, dažniausiai pinigai ir suteikia iliuzinį saugumo jausmą. Paradoksalu, kad pirkdamas žmogus žadina saugumo jausmą, nes įrodo sau, kad yra finansiškai pajėgus.

Kartais į pirkimą žiūrima kaip į tam tikrą savipagalbos, psichoterapijos būdą: nėra nuotaikos, jautiesi prislėgtas – eik į parduotuvę, nusipirk ką nors sau, pradžiugink save. Nemaža dalis žmonių, bent nuo 30 m. amžiaus, dar pamena prekių deficito laikus. Kai kuriems atsargų

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės

Tomo Vyšniausko nuotrauka

kaupimas yra taip įaugęs į kraują, kad ir šiais, jau prekių pertekliaus, laikais jie negali nepirkti ir nekaupti. Visai neseniai buvau nustebinta atsitiktinai nugirsto pokalbio.

Senyva moteriškė aiškino jaunesnei, jog grikių kruopos, supiltos į stiklainius ir sandariai uždarytos, gali išsilaikyti nesukirmijusios net šimtą metų. Kam kruopas kaupti šimtą metų į priekį?

Liga ar užgaida?

Dažniausiai oniomanija serga 25–40 m. amžiaus moterys. Be to, naujausių tyrimų duomenimis, JAV ir Vakarų Europos šalyse net kas antrai 14–18 metų merginai būdingas impulsyvaus pirkimo sindromas. Tai reiškia, kad žmogui kyla toks stiprus noras kažką nusipirkti, kad jis negali atsispirti. Moterys dažniausiai perka daiktus, neva pabrėžiančius jų savitumą – drabužius, avalynę, kosmetiką ar aksesuarus. Liguista priklausomybe nuo pirkimo serga ir vyrai. Jų pirkiniai – tai statusą ir prestižą pabrėžiantys daiktai: naujausi automobiliai, nešiojamieji kompiuteriai, mobilieji telefonai, laikrodžiai ar prabangūs aksesuarai. Skiriami keli oniomanų tipai.

Spontaniškas oniomanas – šis žmogus eina į parduotuvę, kad nusipirktų tikrai reikalingų daiktų, bet lyg atsitiktinai dar įsigyja keletą visai neplanuotų ir nereikalingų prekių; sąmoningas oniomanas – eina į parduotuvę tam, kad sumažintų vidinę įtampą ir nerimą, t. y. pagerintų savo psichologinę savijautą; iracionalus oniomanas – jis pats nesuvokia, ko atėjo į prekybos centrą, bet tai nesutrukdo ten išleisti kone visą mėnesio uždarbį.

Sergančiajam šia priklausomybe būdingas elgesio neadekvatumas. Oniomanas dažnai svajoja apie naujų daiktų įsigijimą, nors namai jau užversti nereikalingais, dažnai net neišpakuotais daiktais. Jo garderobe daug vienos rūšies ir net tos pačios spalvos drabužių ar aksesuarų. Negalėjimas įsigyti norimo daikto jam ilgam sugadina nuotaiką. Tikras oniomanas linkęs ne girtis pirkiniais, bet juos nuslėpti.

Oniomanija, kaip ir kiekviena priklausomybė, turi savo psichologinius dėsningumus. Kaip ir alkoholikas,

Artuma / 2010 m. lapkritis oniomanas dažniausiai randa būdų pasiteisinti, kodėl taip elgiasi. Jis linkęs neigti ligą ir pirkimą suvokia kaip užgaidą, kuri jam pagerina nuotaiką, sumažina vidinį nerimą ir įtampą, leidžia pasijusti visaverčiam, šiuolaikiškam, padidina pasitikėjimą savimi ir pan. Bet tai tik iliuzinė nauda. Vėliau toks žmogus dažniausiai gailisi savo poelgio, kaltina save, nes besaikis išlaidavimas itin neigiamai atsiliepia visoms jo gyvenimo sritims. Pirmiausia tai susiję su šeimyninių santykių pablogėjimu – dažna šeima nepakelia tokios finansinės naštos ir tarp sutuoktinių prasideda skaudūs konfliktai bei skandalai. Oniomanas išties skurdina šeimą ir gali ją sužlugdyti įsitraukdamas į paskolų liūną. Kenčia santykiai ir su aplinkiniais, nes dažnai, negalėdamas atsispirti pirkimui, toks žmogus skolinasi iš aplinkinių pinigų sumas, kurių vėliau jau nebegali grąžinti. Nutrūksta santykiai su draugais, nes ne kiekvienas yra linkęs leisti laisvalaikį prekybos centruose su oniomanu. Taigi liguista priklausomybe nuo pirkimo sergantis žmogus vis dažniau jaučiasi vienišas ir aplinkinių atstumtas. Tai tik padidina vidinę tuštumą ir nerimą, žmogus patenka į pirkimo spąstus. Tačiau kaip ir nuo kiekvienos, taip ir nuo šios priklausomybės, beje, labai pasistengus, gali būti išgyjama.

Kaip išvengti pirkimo karštligės? Į parduotuvę stenkitės eiti tik pavalgę, nes sotumo jausmas palengvina savikontrolę. Pasidarykite būtinų prekių sąrašą ir pinigų imkite tik tiek, kiek būtina.

Nesineškite kreditinių kortelių, nes jomis lengva pasinaudoti neplanuotoms prekėms apmokėti.

Jei atsirado noras įsigyti neplanuotą daiktą, pirmiausia paklauskite savęs, ar tikrai jums jo reikia taip, kad negalėsite apsieiti. Jei abejojate, bet vis tiek labai norite įsigyti, pasistenkite pirkimą atidėti bent 24 val., nes po paros į jo būtinumą jau žvelgsite kitaip.

Praturtinkite savo laisvalaikį – vietoj įpročio leisti jį prekybos centruose užsirašykite į sporto klubą, šokių studiją, nueikite į kiną, įsitraukite į savanorišką veiklą nevyriausybinėse organizacijose ar pan. Į prekybos centrą eikite tik turėdami aiškų ir konkretų tikslą.

Jei ankstesnes rekomendacijas jums sunku įgyvendinti – prisipažinkite sau, kad sergate oniomanija, t. y. priklausomybe nuo pirkimo. Tai reiškia, kad jums reikalinga profesionali psichologinė pagalba.

Be kita ko, ir pagalvokite, kokius poreikius pirkdami tenkinate – galbūt siekiate įveikti vidinę tuštumą ir nerimą? O gal svajojate būti labiau pripažinti, labiau pajusti savo vertę arba net susirasti antrąją pusę, t. y. vaizduotėje perkate savo svajonę? Nuoširdžiai pasvarstykite, ar tikrai nėra kitų būdų šiai svajonei iš tikrųjų įgyvendinti.

Artuma / 2010 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Daiktai Motinos užrašai Laura ALEKNIENĖ Yra daiktų, kurie kvepia rankomis. Žmonių, kurie juos kūrė, kurie mylėjo. Yra daiktų, kurie turi kvapą – fabrikų.

Tiesa, turėdami mylintį šeimininką, pastarieji irgi kartais pakvimpa meile.

Bandau apsidairyti ir užuosti daiktų kvapą savo namuose. Čia daug daiktų. Vieni jų – tie, be kurių sunku išsiversti, kiti – tie, kurių galbūt prireiks, dar kiti – tie, kuriuos kas nors padovanojo. Čia dar yra ir daug žaislų...

Visi auginantys vaikus turbūt esame pastebėję, kad nauji žaislai vaikams esti įdomūs tik kurį laiką, paskui jiems belieka namuose laukti to vienintelio žiemos vakaro, kai bus prisiminti ir ištraukti. O tą ypatingąjį žiemos vakarą imu ir pagalvoju, kad norėčiau žaisti ligoninę (nežinantiems paaiškinu, kad tai nuostabus žaidimas, kai gydytojais žaidžiantys vaikai masažuoja, tepa aliejais savo tėvams ligoniams nugaras, rankas, kojas, neša į lovą arbatos...). Man atrodo, yra labai aiški riba, kiek žaislų mažieji gali prisotinti meile.

O kad mažiausiesiems išvis nereikia žaislų, žino beveik visi. Tiesą sakant, mažyliams net ir kvepiantys meile žaislai nekelia didelio susižavėjimo. Jiems reikia tikro gyvenimo – būti tikrais tikrų spintelių atradėjais, tikrų šaukštų muzikantais, tikrų šiukšlių degustatoriais... Kaip gaila, kad šį tikrą gyvenimą mes esame linkę pakeisti dirbtiniu žaislų pasauliu, neretai teturinčiu vien fabrikų kvapą.

Iš tikrųjų visi vaikai labai nori būti tikri. Menininkai, architektai, vyrai ir žmonos, meistrai, virėjai, mamos ir tėčiai. Tad ir žaislai, ko gero, turėtų būti tokie – padedantys būti tais tikraisiais.

O ką daryti su visomis visai nepraktiškomis smulkmenomis ar netgi „didmenomis“, kurias kažkas su meile rankomis darė ir dovanojo? Štai su dukra ir sūnumi ruošėmės į jų draugės Rusnės gimtadienį.

Vaikai visą dieną triūsė prie rankdarbių – siuvo, kirpo, piešė dovanėles. Įdėjo visą širdį. Šalia savo rankomis darytų, truputį kreivų, įdėjome ir pirktą žaidimą. Grįžtant dukra liūdnai atsiduso: „Mama, Rusnė apsidžiaugė tik žaidimu.“ Ir kaip ji nušvito, kai papasakojau tai, ko ji ne-

matė ir negirdėjo: kad Rusnė paprašė mamos prisiūti mūsų darytąją boružėlę prie kepurės, kad dukros pieštas piešinys kabo ant Rusnės šaldytuvo!

Mano senelis buvo geras meistras, tad mano mergautiniame kraityje buvo nemaža jo darytų daiktų. Kai krausčiausi iš gimtųjų namų, susirinkau užgyventą turtą, taip pat ir senelio palikimą. Vienas tokių daiktų buvo dėklas juostoms dėti. Jame tilpo 300 juostų, o kiekvienas tarpelis joms susidėti buvo padarytas nepaprastai kruopščiai. Šis daiktas man buvo visiškai nebereikalingas, nes juostas jau buvo pakeitę kompaktiniai diskai. Ilgai kankinausi, mąstydama, ką su juo daryti. Ir vieną akimirką suvokiau: mano senelis įdėjo labai daug nesavanaudiškos meilės ir tikrai nenorėtų, kad aš tempčiausi kažkokį daiktą per gyvenimą, kaip katė pūslę.

Geriau „tempsiu“ gražų prisiminimą ir maldą, negu sunkų nereikalingą daiktą, užimantį vietos ne tik namuose, bet ir viduje. Mat, regis, kuo daugiau namuose daiktų, tuo mažiau tvarkos – taip pat ir juose gyvenančiųjų galvose.

Neseniai šventėme draugų vestuves. Jie visų svečių paprašė trijų dovanų: maldos, vaišių bendram stalui ir ko nors bendrai šventei – dainos, vaidinimo, žaidimo.

Stalai lūžo ir be galo kvepėjo rankomis – svečių rankomis. Jaunavedžiai neparsivežė nei vokų, nei kalno daiktų. Grįžo tik įmirkę meilės kvapu.

Tikrai, argi nenuostabiausia doJonės Zimkutės nuotrauka vana yra malda? Visiškai neapčiuopiama, nedaiktiška, nematoma, kartais nė pats nežinai, kad ją gavai.

Mūsų vaikai dabar atranda šią dovaną. Tereikėjo porą kartų pamatyti nušvitusius draugų veidus, kai pasakėme, kad už juos pasimelsime. Vaikai suprato, kad žmonės labai nori maldos. Kartais labiau nei dovanos.

Kai per mūsų mažosios krikštynas kunigas davė atsiminimo dovanėles, kiti pasikrikštijusieji gavo šv. Faustinos regėto Jėzaus paveikslėlius. Mes gavome maldaknygę. Turbūt kviečiančią ne turėti, o veikti.

19

Artuma / 2010 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Jolantos Klietkutės nuotrauka

20

Vaikai apie vartojimą Justas, 7 metai – Justai, ar niekada nepagalvojai, kad namuose turi daug nereikalingų daiktų? Tokių kuriais retai naudojiesi, kurių galbūt tau visiškai nereikia?

– Na, yra keli daiktai, kurie nežinia kam reikalingi ir kam juos mama nupirko. Ji ir pati sako, kad tokia medinė mergaitė su tautiniais drabužiais ant lentynos mums visiškai nereikalinga. Kiekvieną kartą, tvarkydama kambarius ir valydama dulkes, kalba, kad tą mergaitę reikėtų išmesti, bet kažkodėl neišmeta. Kartą sugalvojau, kad ją būtų galima padovanoti vienai draugei, nes mums vis tiek jos nereikia. Bet kai pasiūliau mamai, ji kažkodėl nesutiko. Tad ir stovi ta suvenyrinė mergaitė, ir puošia mūsų kambarį. Nors iš tiesų visai to kambario nepuošia. Net nežinau, kodėl ji ten stovi. Ai, pastatė, tai ir stovi.

– Ar ta medinė mergaitė vienintelis daiktas, kurio tau tikrai nereikia?

– Ne, yra ir daugiau tų daiktų. Tėtis niekaip nesupranta, kodėl mamai reikia dešimties porų batų. Juk tikrai pakaktų vienos poros, na gal dviejų, kad turėtų kuo persiauti, kai vieni batai sušlampa. Bet ne. Mamai patinka pirkti batus, ir jų turi tiek, kad batų lentynoje net katinas netelpa. Ten jam jau nebėra vietos. Per tuos mamos batus katinas turi miegoti ant grindų. Bet mama ir toliau perkasi batus. Jai reikia visokių batų – šiltų, juodų, raudonų ir net medinių klumpių jai reikia. Mama sako, kad jeigu neturės daug batų, ji atrodys labai negražiai.

Šarūnas, 11 metų – Apie tai, kad šiandien žmonės tapo vartotojiška visuomene, diskutavome mokykloje. Manau, kad ta vartotojiška visuomenė prie gero neprives. Jei mes pirksime daug daiktų, kurių mums visiškai nereikia, apsikrausime jais ir iš to nieko gero nebus. Užversime žemę visokiomis dėžėmis, maišais ir popieriais, į kuriuos būna supakuoti tie daiktai. Aš pastebėjau, kad vaikai dažnai prisiperka visai nereikalingų daiktų. Kaip mano mama sako, žmonės nori visko ir labai daug, ir praranda saiką.

– O tu pats – ar visuomet nori tik tiek, kiek tau iš tiesų reikia? Ar visuomet perki tik pačius reikalingiausius daiktus?

– Ne. Turiu ir aš tokių daiktų, kurių man visiškai nereikia. Kartą pamačiau tokį kompiuterinį žaidimą ir labai užsinorėjau. Prašiau mamos, kad nupirktų. Kai paprašiau gal dešimt kartų, o gal dar daugiau, mama tą žaidimą nupirko. Bet žaidžiau tik du kartus. Man jis greitai atsibodo ir dabar man jo jau nereikia.

– Kur tu jį paskui padėjai?

– Dabar jis voliojasi mano stalčiuje, bet juo niekuomet nebežaidžiu. Jis man nuobodus ir neįdomus. Nežinau, gal pasikeisiu su draugais, gal pavyks jį išmainyti į kitą žaidimą, bet man jis jau tikrai atsibodo.

– Ar tai vienintelis daiktas, kurio tau nereikia?

– Ne, dar turiu du dviračius, dvi poras riedučių ir didžiulį maišą „Maximos“ „kosminių rutuliukų“. Anksčiau juos kolekcionavau, dabar man jų visai nereikia. Tų „kosminių rutuliukų“, net nežinau, kiek turiu, bet visus galėčiau kam nors padovanoti. Aš su jais jau prisižaidžiau.

Dabar tegul žaidžia kiti vaikai.

Asta, 13 metų – Asta, ar esi ką nors girdėjusi apie vartotojišką visuomenę? Kaip manai, kodėl šiandieninę visuomenę taip vadina?

– Todėl, kad žmonės nebekreipia dėmesio į dvasinius dalykus, į sielos ramybę, ir visi tarpusavyje nuolat lenktyniauja, kas prisipirks daugiau ir geresnių daiktų. Dabar madinga turėti daug visokiausių niekučių ar net mašinų, namų, sodybų. Mes taip pat turime vieną sodybą kaime, Vilniuje gyvename bute, turime dvi mašinas: viena mamos, kita tėčio. Tačiau aš nemanau, kad tų daiktų mums nereikia. Bute mes gyvename, į sodybą važiuojame vasarą ilsėtis, o viena mašina tėtis ir mama tikrai nepasidalytų. Mama sako, kad jei neturėtų savo mašinos, nuolat vėluotų į darbą ir niekuomet laiku nesuspėtų.

– O ar turite nereikalingų daiktų namuose?

– Aišku, turime. Ir tai negerai. Daiktus, kurių mums nereikia, mes stengiamės išdalyti kitiems žmonėms, draugams, giminėms. Tačiau kai vienus išdalijame, labai greitai prisikaupia kitų. Mama sakydavo, kad trečio puodų rinkinio tikrai nebepirks, bet kartą parduotuvėje aptiko akciją, ir namuose atsirado trečias puodų rinkinys. Ilgai svarstėme, kur tuos puodus sudėlioti, nes virtuvėje nedaug vietos. Žodžiu, atsitiko taip, kad atsiradus puodų rinkiniui virtuvėje vietos dar labiau sumažėjo, o tų naujų puodų mama beveik nenaudoja. Kai tėtis paklausia mamos, kam jai tas trečias puodų rinkinys, tuomet ji klausia tėčio: „O kam tau ta penkta meškerė, su kuria niekuomet nevažiuoji žvejoti?..“ Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma / 2010 m. lapkritis

Mandagumas mūsų kasdienis

21

Kaip girtis genialiais vaikais Taip demonstruoti vaikų pasiekimus labai vertinga ir ekonomiškai. Paprastai svečiai kažkodėl nebenori karšto patiekalo ir gana greitai, prisiminę neatidėliotinus reikalus, skirstosi. Tada kepsnius galima užšaldyti, ir pietūs šeimai dviem savaitėms jau yra. Gerai prognozuojanti mama karštų iš viso negamina, tik pasako svečiams, kad juos ruošdama sugaišta daug laiko.

Be to, naudodami tokius metodus, galite pasiekti, kad pakviestieji pas jus daugiau nebeateis, tačiau bus priversti jus pas save kviesti. Šiukštu, nesugalvokite eiti su vaikais, nes tada jūsų tikrai daugiau nekvies.

Praėjus tam tikram laikui, aišku, nemažam, svečiai, naiviai manydami, kad vaikas jau išaugo, gali vėl ateiti. O

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Jeigu viešai jais nepasigirsite, tai niekas ir nesužinos, kokie jie ypatingi. Tad bet kuria proga – turiu galvoje Kalėdas, Velykas, jubiliejų, vardadienį, gedulingus pietus, ketvirtines – jūsų namuose susirinkus draugų ir giminių būreliui (pageidautina, kad dalyvautų ir jūsų šefas), reikia paskatinti vaiką parodyti, ką jis sugeba. Jei jūsų atžala žavisi eksperimentine fizika, padėkite jam sujungti neizoliuotu laidu visus sėdinčiuosius aplink stalą. Tegul sūnelis pradžioje paleidžia 6 voltų srovę, pamažu didindamas įtampą. Aišku, apie 220 V nekalbama, bet šiek tiek pakratyti svečiai tvirtai įsisąmonins, kad jūsų sūnaus laukia garsaus fiziko ateitis. Kai namuose auga chemikas, būtų gražu, kad jis slapta paleistų šiek tiek ašarinių dujų. Galėsite pasakyti, kad krienai čia niekuo dėti, ir pasiūlyti sūnui, kad šis papasakotų, iš ko ir kaip gaminamos ašarinės dujos. Jeigu vaikas tikras entuziastas, jis pakvies svečius į savo laboratoriją, o ten pademonstruos ir kitų įdomių dalykų bei nuodugniai papasakos apie spartų chemijos mokslo vystymąsi bei perspektyvas.

Kai vaikas muzikuoja, viskas labai paprasta. Jis sodinamas prie pianino arba jam įduodamas smuikelis ir surengiamas 45 minučių koncertas. Ypač svečius paveikia mažasis fleitininkas, jei tik groja ne mažiau kaip 50 minučių.

Dainuojantis vaikas turėtų atlikti aštuonias liaudies dainas, o bisui – ką nors iš Šuberto. Deklamuojantis mažylis yra tikras lobis. Toks vaikelis, gražiai nusilenkęs svečiams, atmintinai nuo pradžios iki pabaigos išpila Donelaičio „Metus“, o po susižavėjimo šūksnių ar skystų plojimų (visaip pasitaiko) tą patį padaro su Marcinkevičiaus „Katedra“. Reikalauti Homero „Odisėjos“ būtų jau per daug. Efektas ir taip garantuotas. Žinoma, yra ir banalių būdų girtis vaikais. Prie jų priklauso buitine kamera nuosekliai nufilmuota vaikelio raida. Geriausia pradėti nuo gimdymo, kurį filmavo laimingas tėtis. Paskui vaikučio rėpliojimas, pirmi žingsneliai, pirmas atsisėdimas ant puoduko, pirmas dantukas ir t. t.

Susirinkusius visa tai žavi, nes labai, labai įdomu.

tada jūs jiems, mieliesiems, – Homero „Odisėją“, „Iliadą“, paskaitėlę apie kvantinę fiziką, visus (!) Bramso „Vengrų šokius“, ir vėl sveteliai ilgam pamirš jūsų namus. O vaikų šlovė plačiai sklis, nes ką nori sakyk, kas gali iškalti atmintinai „Metus“ ar „Odisėją“? Be to, ar taip jau daug kas žinote apie ašarines dujas, jų gamybą bei kvantų fiziką? Nekalbant apie tai, kad žalio supratimo neturite, kaip groti fleita.

Tai va.

V. I.

Rosemarie Gortler, Donna Piscitelli VAIKAMS APIE 10 DIEVO ĮSAKYMŲ Iliustracijos Mimi Sternhagen, iš anglų kalbos vertė Aušra Šivickytė Norėdamas padėti žmonėms tapti geresniems, Dievas įrašė savuosius Dešimt įsakymų į akmenines plokštes. Jie visuomet būdavo svarbiausi dvasinio vadovavimo principai ir suaugusiųjų, ir vaikų gyvenime.

Nors knygelė skirta moksleiviams, tačiau bus naudinga ir suaugusiesiems. Joje pateikti gyvenimiški pavyzdžiai padės šeimoms ir katechetams sustiprinti požiūrį į gyvenimą pagal dešimt Dievo įsakymų, o iliustracijos patrauks vaikų dėmesį. Knyga taip pat yra nuostabi pagalba ruošiantis atlikti išpažintį. Joje yra nedidelis sąžinės patikrinimas, kuris tinka vaikams.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

22

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Artuma / 2010 m. lapkritis

Gyvenimas, virtęs giesme Vaidilė ŠUMSKIENĖ Šventasis Raštas atskleidžia Dievo mintį, kada žmogus gali būti laimingas – vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Kad tai reiškia neišardomą jųdviejų gyvenimo vienybę, parodė patsai Viešpats, primindamas, koks „iš pradžių“ buvo Kūrėjo planas: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Katalikų Bažnyčios katekizmas skelbia: „Santuoka remiasi abipusiu susituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai atsiduoti vienas kitam, turint tikslą šį meilės ryšį išgyventi ištikimai ir vaisingai“ (KBK 1662). Kaip tai išgyventi? Bažnyčia per ilgus amžius ne vieną sutuoktinių porą paskelbė šventaisiais, tad tikėtina, jog jie geriausiai įvykdė šį santuokinį reikalavimą. O kaip sutuoktiniai išgyvena šventumą šeimoje, kaip patys tampa šventi savo bendrame gyvenime? Kokia vyro užduotis ir kokia žmonos? Ar užtenka tik maldos už vienas kitą, ar tai tam tikras gyvenimo būdas? „Artuma“ (š. m. gegužės numeryje) jau pasakojo sukrečiamą šv. Džianos Beretos Molos (Gianna Beretta Molla) gyvenimo istoriją. Šiandien daug kam atrodytų, jog situacija, kai motina paaukoja savo gyvybę, kad gimtų jų ketvirtas vaikas, o keturi vaikai liktų be mamos – tiesiog per žiauri. Šiame straipsnyje per šventosios vyro liudijimus pažvelkime, kaip sutuoktiniai įgyvendina savo santuokinę meilę, kurią išgyvenę pasiekia šventumą.

Anot Džianos vyro Petro, minėtasis žmonos poelgis buvo itin dramatiškas pasirinkimas: „Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suvokiu, kokia didžiulė buvo šios moters auka. Bet kuriuo atveju tai buvusi negailestinga dilema: arba paaukoti kūdikį, arba atiduoti savo gyvybę paliekant našlaičiais keturis vaikus. Ir tam daug kas prieštaravo. Bet Džiana nepaprastai pasitikėjo Apvaizda.“ Tikiu, jog skaitant šias eilutes sukruta kiekvienos motinos širdis – motina negali žudyti savo vaiko, jos prigimtinis pašaukimas yra užauginti vaikus. Šis pašaukimas stipresnis nei profesija, darbas, pomėgiai ar laisvalaikis. Ir moterys lengvai to atsisako. Bet jei pareikalauta ir gyvybės?

Džiana nepaprastai mylėjo gyvenimą. Petras pasakoja, kaip po sutuoktuvių ji atskleidė jam gyvenimo džiaugsmą: „Džianos gyvenimas buvo himnas džiaugsmui; himnas to, kaip būti laimingam nešiojant Dievo malonę širdyje. Kasdienybėje ji buvo tokia patraukli

savo švelnumu, energingumu, dėmesingumu vaikams ir man; ji nuostabiai mokėjo rasti pusiausvyrą tarp pareigos ir gyvenimo džiaugsmo, tikėjimo praktikavimo ir laiko koncertams, teatrui, slidinėjimui kalnuose; mūsų kasdieniam gyvenimui Džiana suteikė grožio ir šventiškumo.“ Ši moteris suvokė ir krikščionišką pareigą, ir šventės bei poilsio svarbą, sveikai vertino gyvenimą ir sugebėjo atsisakyti jo kito labui...

Džianos ir Petro šeima susidūrė su kančia staiga ir brutaliai. Ji prisėlino kaip laukinis žvėris, kai namuose jau krykštavo trys mažamečiai vaikai ir pasibeldė ketvirtasis. Jau antrąjį nėštumo mėnesį reikėjo nuspręsti, ar leisti kūdikiui gyventi, ar ne, nes mamos gyvybei grėsė rimtas pavojus. Apsisprendusi išnešioti mažylį Džiana meldėsi ir tikėjo, kad ji taip pat liks gyva. Petras, paklaustas, ar prisimena kančios momentus, sako, kad ne tik prisimena, bet ir išgyvena, tarsi jie vyktų dabar: „Aš vis dar matau Džiana tą 1962-ųjų Velykų rytą Monza ligoni-

nės Akušerijos skyriuje, kai didžiulių pastangų dėka ji pakėlė naujagimę ir pabučiavo, žiūrėdama su kančia ir liūdesiu, iš kurių aš supratau, kad ji suvokė, jog šis vaikas liks našlaitis. Nuo tos dienos jos kančios niekada nesiliovė.<...> Mėginau būti prie jos nuolatos. Naktį iš antradienio į trečiadienį ji patyrė rimtą priepuolį. Trečiadienio rytą truputį atsigavusi ji pasakė man: ’Petrai, aš jau buvau ten, ir tu žinai, ką mačiau? Kada nors tau papasakosiu. Kadangi mes buvome tokie laimingi, tokie patenkinti savo nuostabiais vaikais, pilni sveikatos ir malonės, gyvenome su visais Dangaus palaiminimais, jie atsiuntė mane dar truputėlį pakentėti, nes būtų neteisinga iškeliauti pas Viešpatį be kančios.‘ Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis. Paskui ji dar ištarė keletą žodžių, bet šie man liko kaip jos džiaugsmo ir kančios, pasišventimo ir pasitikėjimo Dievu testamentas.“ Tai buvo kančios paslaptis, kurią ši šeima turėjo priimti. Petras daug ir nuoširdžiai meldėsi, kad Džiana pasveiktų, jis neleido sau net galvoti, kad ji mirs. „Kai kančios paslaptis aplankė mane ir mano vaikus po Džianos mirties, pasijaučiau visiškai sužlugdytas, tuomet tvirtai įsitvėriau nukryžiuotojo Kristaus tam, kad įsitikinčiau, jog Džiana yra su Dievu rojuje“, – pasakojo Petras.

Tuomet jį sustiprino dominikonų tėvo pamoksle nuskambėjusi mintis: „Eucharistija yra didelė dovana, paslaptis, bet dar didesnė paslaptis žmogui yra kančia.“ Eucharistijos šaltinis taip pat yra skausmas ir mirtis. Šiais moderniais laikais daugelis tikėjo, kad moteris bus išgydyta. Petras pritaria: „Tai klastingas klausimas: yra daugybė žmonių, kurie galėtų būti išgelbėti, bet jie miršta.

Džiana galėjo būti išgelbėta, ji nesirgo nepagydoma liga, bet mirė. Aš išgyvenau šią kančios paslaptį dar kartą ne

Artuma / 2010 m. lapkritis mažiau dramatiškai, kai po dvejų metų mirė mūsų vyresnė dukra Mariolina.“ Klausimas „KODĖL?“ negali būti apeitas, natūralu, kad jis iškyla. Petrą guodė kardinolo Džiovanio Kolombo žodžiai, pasakyti pavadinant Puante Nuovo pagrindinę mokyklą Džianos vardu: „Susidūrę su tokiu šviesiu pavyzdžiu, kurio Bažnyčia niekada nepamirš, mes trokštame tylėti, mąstyti, žavėtis, melstis, ir mūsų širdyse gimsta troškimas save padaryti vertus šios sielos, kurią Viešpats atsiuntė į pasaulį neabejotinai su Žinia.

Jis yra pasakęs, jog nėra didesnės meilės, kaip ta, kuri atiduoda savo gyvybę už mylimuosius.“ Džiana turėjo drąsos eiti šiuo didesnės meilės keliu. Petras pritaria, jog kančia ir skausmas lieka paslaptimi ir tikėjimo šviesoje, vienintelis kelias šią paslaptį priimti – tai priimti Kristaus kryžių. Pati Džiana savo užrašuose rašė: „Meilė ir auka yra taip pat artimai susijusios, kaip saulė ir šviesa. Mes negalime mylėti be kančios arba kentėti be meilės. Pažvelkite, kokią daugybę aukų yra padariusios motinos, kurios iš tiesų myli savo vaikus. Jos yra pasiruošusios viskam, netgi atiduoti savo kraują. Argi Jėzus ant kryžiaus nemirė už mus iš meilės mums? Meilė yra patvirtinta ir užantspauduota aukos krauju.“ Apie jųdviejų nenutrūkstamą buvimą kartu po 43 metų liudija vyras Petras: „Kiek daug kartų aš vis prisimenu tas spontaniškas ovacijas, kai mūsų vestuvių dieną tu įžengei į Magendos baziliką. Tavo brolis kun. Džiuzepė palaimino mūsų santuoką ir paragino mus tapti Evangelijos liudytojais kelyje į šventumą. Nuo to ryto prasidėjo mūsų naujojo gyvenimo pilnatvė: kiekviena diena buvo pripildyta neapsakomo džiaugsmo ir ramybės, jaudulio ir kančių iki pat to Šeštadienio,

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos kai pamačiau tave iškeliaujančią į dangų.

Mūsų žemiškasis susitikimas, žemiškojo buvimo žavesys baigėsi, bet mes visada jautėme ir dabar jaučiame tave esant šalia mūsų. Dabar, kadangi tu vis dar su manimi, aš klūpiu prieš tave, mano šventoji žmona, ir patikiu tavo užtari-

Meilė ir auka yra taip pat artimai susijusios, kaip saulė ir šviesa.

mui pas Jėzų ir Dieviškąją Motiną mūsų vaikus, save ir visus mūsų brangiuosius, visus, kurie Tave pažinojo, mylėjo ir vis dar nešiojasi Tave savo širdyse, visus, kurie atsigręžia į Tave kasdien. Ir tu žinai, kiek jų daug; jų skaičius vis auga: motinos, jaunimas, poros, gydytojai, tikintieji Italijoje ir visame pasaulyje.“ Džianos vyras ir vaikai neteko jos taip anksti, bet tuoj pat ją atrado nuostabiu būdu. Ji suvienijo juos ir visus, kurie kreipiasi į ją užtarimo maldomis, į vieną didelę šeimą.

Džiana Emanuela, jauniausioji dukra, labai ilgai išgyveno motinos nebuvimą ne

23

tik kaip netektį, bet ir kaip ypatingą atskyrimą. Ir tik po beatifikacijos iškilmių ji sakė suvokusi, jog mama niekada jos nepaliko, bet apgaubė savo globa dar didesnėje šeimoje: „Man buvo labai sunku vieną dieną suvokti, kad esu palaimintos motinos duktė. Ir dabar sunku. Sunku, nes intensyvūs džiaugsmo, žavėjimosi, garbės ir pasididžiavimo jausmai manyje kaitaliojasi su stipria baime, kad nebūsiu jos verta, bei didžiule atsakomybe.

Nuo praeito balandžio jaučiuosi narė gerokai didesnės šeimos, susidedančios iš visų, kurie meldžia mamos užtarimo kartu su manimi, kurie ja pasitiki ir jaučia ją šalia kaip gyvenimo pavyzdį.

Išskirtinai jaučiu, jog niekada nebebūsiu viena. Savyje patiriu stiprybę ir drąsą gyventi, jaučiu, jog gyvenimas šypsosi man, padrąsindamas mano natūralų norą pagerbti motinos atminimą ir stengtis, kad ji didžiuotųsi manimi, nes atidaviau savo gyvenimą pagyvenusiųjų žmonių globai, jos mylimiausiems pacientams.

Tikiu, jog ji tuo džiaugiasi.“ Petras taip pat turėjo drąsos eiti didesnės meilės keliu. Jis nieko negalėjo padaryti, kad Džiana nemirtų, bet užaugino vaikus ir niekuomet nenustojo tikėti, kad jo Džiana yra su Dievu. Jis neleido klausimui „KODĖL?“ jo sutriuškinti, bet liudydamas apie Džianą skelbė gyvenimo džiaugsmą. Taip jie abu nugalėjo kančios paslaptį, kuri šioje žemėje neišvengiama...

Džiana ir Petras nedarė nieko, kas būtų ypatingai šventa, savo gyvenime.

Didžiausias jų šventumas buvo priimti gyvenimo iššūkius ir kartu su Dievu ištverti juose iki galo – ir dėl vaikų, ir dėl vienas kito. O tai ir yra išgyventi meilę santuokoje ištikimai ir vaisingai.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia sutuoktinių poras į seminarą: ŠVENTŲJŲ SUTUOKTINIŲ GYVENIMAI KALBA ŠIANDIENOS ŠEIMOMS Lapkričio 27–28 d. Kaune, Žeimenos g. 6 (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų namuose) Tai savaitgalio seminaras šeimoms – puiki proga praleisti laiką su savo sutuoktiniu, geriau jį/ją pažinti, pailsėti nuo kasdieninių darbų, susipažinti su šventųjų sutuoktinių istorijomis bei pažvelgti į savąją.

Kviečiame ir į kitas lapkričio mėnesį GTI organizuojamas programas „Bendražmogiškųjų gebėjimų, palengvinančių sergančiojo susitikimą su liga ir mirtimi, ugdymas“, „Šventasis Raštas ir gyvenimas“, „Maldos savaitė su asmeniniu palydėjimu“, „Asmeninio dvasinio vadovavimo/palydėjimo teorija ir praktiniai įgūdžiai“.

Visa informacija: www.gtinstitutas.lt arba tel. (8 37) 322573

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Artuma / 2010 m. lapkritis

Natūralus šeimos planavimas Christopheris WESTAS Kiekvienu lytiniu aktu sutuoktiniai atnaujina savo santuokinę priesaiką – laisvai, ištikimai, visiškai ir vaisingai vienas kitam save dovanoti. Tarkime, kad pora apsisprendė niekada santuokinių pažadų nesulaužyti (kaip ir turėtų apsispręsti kiekviena susituokusi pora), tačiau šiuo metu yra rimta ir pateisinama priežastis, kodėl jie negali susilaukti vaikelio. Ką tokiai porai daryti? Santuokos eigoje pasitaiko daugybė aplinkybių, kai sutuoktiniai norėtų mylėtis, bet dėl tam tikros rimtos priežastis negali to daryti. Galbūt vienas ar kitas sutuoktinis serga; gal žmona ką tik pagimdė. Vienintelis dalykas – praktikuoti laisvę pasakyti „ne“ ir susilaikyti nuo lytinių santykių. Žmogaus orumas ir lytinio akto prasmė aiškiai teigia, kad vienintelis priimtinas būdas reguliuoti nėštumą – tai savikontrolė. Žmogus yra daugiau nei gyvūnas ir gali pasakyti „ne“ dauginimosi instinktui.

Dievas taip sukūrė moterį, kad ji ne visą vaisingo gy- mą galima atsakyti panašiais klausimais: ar yra skirtumas venimo tarpsnį yra vaisinga. Didžiąją ciklo dalį moteris tarp aborto ir persileidimo? O tarp savižudybės ir natūralios yra nevaisinga – tam tikromis dienomis nauja gyvybė pa- mirties? Skirtumas tarp to, kad pats sterilizuoji lytinį aktą, prasčiausiai neužsimezga. Sutuoktiniai, nusprendusieji ir to, kad priimi Dievo duotą nevaisingą laiką, yra didžiulis! niekada nepažeisti santuokinės priesaikos ir gerbiantieji Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: „Kontracepcija yra lytiškumo prasmę, gali išnaudoti šią natūralią Dievo duo- absoliučiai neteisėta ir jos niekada nebus galima pateisinti tą galimybę susilaikyti nuo lytinių santykių dėl rimtos ir jokiomis priežastimis. Manyti ar sakyti priešingai būtų tas pateisinamos priežasties vaisingomis dienomis ir mylėtis pats, kas laikyti, jog žmogaus gyvenime gali pasitaikyti situnevaisingomis. Tai natūralaus šeimos planavimo (NŠP) acijų, kuriose pateisinama Dievo nepripažinti Dievu.“ Tačiau iš tiesų kartais sunku suprincipas. Poros, apmokytos modernaus NŠP metodo, gali nustaty- Čia ne patys sutuoktiniai prasti, kuo skiriasi susilaikymas nuo ti moters vaisingumą 99 proc. tikskontracepcijos, ypač kai pradedama sterilizuoja lytinį aktą, lumu. (Šio metodo galima išmokti bet priima Dievo sukurtą akcentuoti priešprieša „natūralus“ – Šeimos centruose – vert. past.) Tai, „dirbtinis“. Yra daugybė dirbtinių natūralią tvarką. kad nevaisingomis dienomis neįdalykų, kuriuos naudojame ir kurie manoma pastoti, yra ne sutuoktinių, bet Viešpaties va- visai nėra amoralūs. Kodėl tad dirbtinis nėštumo regulia. Čia ne patys sutuoktiniai sterilizuoja lytinį aktą, bet liavimas yra amoralus? Priešingai populiariai nuomonei, priima Dievo sukurtą natūralią tvarką.

Bažnyčia nepateisina dirbtinio nėštumo reguliavimo ne dėl to, kad jis dirbtinis, bet dėl to, kad jis kontraceptinis.

Koks skirtumas tarp kontracepcijos ir NŠP? Tikslas Kontracepcija yra pasirinkimas bet kokiomis priemonėjuk tas pats – nepastoti. Čia reikėtų atskirti artimesnes ir tolesnes intencijas, mis sutrukdyti gyvybei užsimegzti konkretaus lytinio t. y. priemones tikslui pasiekti ir patį tikslą. Tiek NŠP, tiek akto metu. Kitaip tariant, kontracepciją naudojanti pokontracepcija gali turėti tą patį tikslą – išvengti nėštu- ra pasirenka mylėtis ir, numatydama, kad yra galimybė mo dėl rimtų priežasčių. Tačiau labai skirsis priemonės, pastoti, sąmoningai užkerta kelią savo vaisingumui. Tai kuriomis šio tikslo siekiama. NŠP praktikuojanti pora padaryti galima įvairiais dirbtiniais būdais, hormonais ir siekia susilaikyti nuo vaisingo lytinio akto. Kontracepci- sterilizuojančiomis chirurginėmis procedūromis. Tačiau ją naudojanti pora siekia sterilizuoti vaisingą lytinį aktą. tai galima padaryti ir natūraliu būdu, praktikuojant neTai labai skirtingos intencijos. Čia panašiai kaip dviejų užbaigtą lytinį aktą (coitus interruptus).

Bažnyčia palaiko tik NŠP (esant teisėtai priežasčiai studentų atveju: abu turi tą patį galutinį tikslą – gauti gerą pažymį. Tačiau vienas nusprendžia intensyviai mo- išvengti nėštumo) ne todėl, kad tai „natūralus“ būdas, o kytis, kad pasiektų šį tikslą, o kitas – nusirašyti. Tikslas ne „dirbtinis“, bet todėl, kad jis nėra kontraceptinis. NŠP praktikuojanti pora niekada nesirenka sutrukdyti gyvyniekada nepateisina priemonių.

Ir vis dėto, koks skirtumas – pačiam sterilizuoti lytinį bei užsimegzti konkretaus lytinio akto metu. NŠP nėra aktą ar laukti, kol jis bus natūraliai nevaisingas? Į šį klausi- „natūrali kontracepcija“. Tai iš viso ne kontracepcija.

Artuma / 2010 m. lapkritis Sutuoktiniai yra pašaukti pradėti gyvybę. Esant rimtai priežasčiai, jie yra laisvi tos gyvybės nepradėti (nesimylėti). Tačiau kliudyti gyvybei prasidėti – tai prieštarauti pačiai Santuokos sakramento esmei. Tai gilus slėpinys, ir jį atskleidžia ši analogija. Pagal Laiško efeziečiams 5-ąjį skyrių, žmona yra sakramentinis Bažnyčios ženklas. Mergelės

Marijos pavyzdžiu moters įsčios iš tiesų yra Dievo šventovė. Vyras į šią „šventovę“ įžengti gali tik melsdamas „teesie Tavo valia“. Esant rimtai priežasčiai, jis į šią „šventovę“ gali ir neįžengti. Tačiau būtų didelė šventvagystė įžengus į šią „šventovę“ ją išniekinti sterilizuojant įsčias.

Ar atsisakymas mylėtis nėra dar didesnis santuokinės priesaikos sulaužymas nei „apsaugoti“ lytiniai santykiai?

Ką reiškia „apsaugoti“? Jeigu sutuoktinis tau kelią grėsmę, nuo kurios tu turi „apsisaugoti“ atsitverdamas saugumo barjerais, kažkas yra netvarkoj. Negalima atskirti žmogaus nuo jo vaisingumo. Kūnas išreiškia asmenį. Atmesti sutuoktinio vaisingumą reiškia atmesti patį sutuoktinį. Tikra santuokinė meilė reikalauja visiško atsidavimo. Čia nebėra vietos „apsauginiams tinklams“.

Atsisakymas mylėtis iš tiesų gali tapti santuokinės priesaikos laužymu, jeigu to priežastis yra neapykanta sutuoktiniui arba vaikams ar dar koks neigiamas dalykas. Tačiau jeigu abu sutuoktiniai sutinka lytiškai susilaikyti, nes tam yra rimta priežastis, jie įrodo meilę vienas kitam ir ištikimybę santuokinei priesaikai. Kai sutuoktiniai nusprendžia kalbėti (lytiniu aktu), jie privalo kalbėti tiesą. Jeigu yra rimta priežastis nekalbėti – geriau tiesiog tylėti. Tačiau niekas negali pateisinti melo naudojant „apsisaugojimą“.

Kokios yra rimtos priežastys naudojant NŠP išvengti nėštumo?

Pirmiausia reikėtų pažvelgti, koks yra bendras požiūris į vaikus. Šiandienos kontraceptinė kultūra yra linkusi

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos į vaikus žiūrėti ne kaip į palaiminimą, bet kaip į naštą; ne kaip į prisidedančius prie šeimos gerovės, bet kaip į kliudančius materialiems šeimos turtams; ne kaip į naudą visuomenei, bet kaip į pasaulio resursų naikintojus. Šiuo metu besituokiančios poros dažnai laikosi tokio požiūrio – neturėsime vaikų, nebent iki kol jų užsimanysime.

O gimus dviem, atrodo, jiems reikėtų labai rimtos priežasties, kodėl turėtų susilaukti trečio. Šitaip mąstančios poros ieško paprasčiausių būdų, kaip įgyvendinti savo planą. Jiems NŠP yra tik vienas iš daugelio metodų, kaip išvengti „nenorimų“ vaikų. Ir tiesą sakant, ne pats patogiausias, nes pareikalauja pastangų. Tačiau, tarkime, kad tokia pora nusprendė naudoti NŠP. Jų negatyvus požiūris vaikų atžvilgiu jau yra priešingas santuokinei priesaikai.

Sąmoningai jie lytinio akto nesterilizuoja, tačiau tokiu požiūriu pažeidžia santuokinę priesaiką savo širdyse. Taigi, pirmiausia reikia giluminio širdies atsivertimo, kad suvoktume lytinės meilės prasmę ir vaikus priimtume kaip dovaną, kaip tikrą palaiminimą. Tiktai tada suprasime, kada NŠP santuokoje naudojamas teisėtai.

Kiekviena šeima pašaukta „daugintis ir būti vaisinga“ (plg. Pr 1, 28). Vaikai karūnuoja santuokinę meilę.

Bendras poros nusistatymas turi būti atvirumas gyvybei. Bažnyčia skatina atsakingą tėvystę. VaPirmiausia tikano II Susirinkimas reikia giluminio šeimą planuojantiems širdies atsivertimo, sutuoktiniams pataria kad suvoktume atsižvelgti į šeimos ir lytinės meilės prasmę savo vaikų gerovę: mair vaikus priimtume terialias ir dvasines laikaip dovaną kotarpio sąlygas; savo ir tikrą palaiminimą. padėtį; šeimos, visuomenės ir Bažnyčios poreikius. Tiktai patys sutuoktiniai gali priimti šį sprendimą Dievo akivaizdoje. Katekizmas, kalbėdamas apie gimimo reguliavimą, pataria tėvams pažvelgti, ar jų noras atidėti nėštumą „nekyla iš egoizmo, ar jis atitinka atsakingos tėvystės didžiadvasiškumą“ (KBK, 2368).

Apie tai, ar susilaikymas nekenkia santuokai ir kokiais kitais būdais galima išreikšti santuokinį intymumą, skaitykite kitame „Artumos“ numeryje.

Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“ parengė Rūta POCIUTĖ

25

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kai krikščionys užgroja Simonas BENDŽIUS Jau šį mėnesį (lapkričio 27 d.) Utenoje praūš šiuolaikinės krikščioniškos muzikos uraganas „Sielos“. Kas dar nesate buvęs – būtinai apsilankykite. Kelias dienas truksiančiame festivalyje ne tik iš arti susipažinsite su lietuviškos krikščioniškos muzikos „grandais“, bet ir sutiksite daug šaunių bendraamžių. Tokie renginiai – ne šiaip pasilinksminimas, bet Dievo šlovinimas ir mažytis krikščionių vienybės ženklas.

Ta proga pasvarstykime, kas yra šiuolaikinė krikščioniška muzika. Kitame „Artumos“ numeryje pasidomėsime šios muzikos istorija.

Įrėminta religija?

Pabandykime įsivaizduoti, kad vairuojate automobilį ir klausotės radijo. M-1 didžėjus paleidžia hitą, geriausiųjų dešimtuke išsilaikiusį penkias savaites, – šlovinimo grupės Ichthus dainą „Jis gyvas“. „Šitą jau girdėjau“, – atsidusdamas perjungiate radijo stotį. Radiocentras džiugina klausytojus Apaštalų kūriniu „Dievas yra meilė“. Nusivylęs paspaudžiate Zip Fm dažnį – ten tikrai skambės kas nors „normalesnio“. Deja, eteryje – remiksuota grupės Aukštyn bures daina „Tu tik tikėk“. Galop įsijungiate Lietų, bet ir ten – Gintautas Tautkus gieda „Aš išgydytas“...

Apie tokią situaciją Lietuvoje galime tik pasvajoti.

Vis dėlto ją įsivaizduodami nors šiek tiek susimąstome, kodėl kartkartėmis dėl šiuolaikinės krikščioniškos muzikos kyla diskusijų, kai kada labai karštų, primenančių pirmųjų krikščionių svarstymus apie Kristaus dieviškumą. Taip pirmiausia atsitinka dėl to, kad mažai kas su šia muzika yra susipažinęs arba ji suvokiama kaip tinkama tik sacrum, t. y. šventoje, erdvėje – bažnyčioje. Arba įsivaizduojama, kad krikščioniui dera tik tai, ką gali išgirsti atliekant per šv. Mišias, o radijo stočių transliuojama įvairių stilių muzika lyg ir prieštarauja religijai. Žinoma, iš dalies tai teisinga – aiškiai girdime, kaip aukština hedonizmą Lietuvos ir užsienio pop atlikėjai. Tačiau tai nereiškia, kad populiarioji muzika savaime yra blogis.

Tiesiog mūsų radijo stočių klausytojai nėra girdėję ko nors alternatyvaus, krikščioniško. Užsienyje, ypač JAV, jau seniai veikia ištisa krikščioniškos muzikos industrija, ir tai nieko nestebina. Pas mus vengiama žodžių „šiuolai-

kiška“, „moderni“ ir pan. šiai muzikai apibūdinti, o vargonai atrodo „šventesnis“ instrumentas už elektrinę gitarą.

Esame tie, kurie galime tokį požiūrį keisti.

Angelas kompaktiniame diske Muzika jaunimui yra labai svarbi. Mažų mažiausiai ji teikia malonumą ausiai. Populiariosios muzikos (roko, pop, repo ir kt.) melodijos ir lyrika dažnai „įsirašo“ jaunuolio atmintyje ir kartais suskamba mintyse – manau, daugeliui pažįstamas šitas jausmas. Jei muzika labai paveiki, gali įsitvirtinti ir pasąmonėje. Šiuo atžvilgiu muzikos kūriniai gali tapti tiek gėrio, tiek ir blogio įrankiu.

Neperdedu – užsienyje žinomas atvejis, kai vaikinas, prisiklausęs Ozzy Ozbourne‘o dainos apie savižudybę ir raginimo joje: „Shoot, shoot shoot“ („šauk, šauk šauk“), nusišovė pistoletu. Lygiai taip pat gausu ir teigiamų atvejų – kad ir istorija apie ilgus metus komoje išgulėjusią mergaitę. Ji netikėtai pabudo girdėdama skambančią mėgstamo atlikėjo Bryano Adamso dainą. Taigi, žvelgiant krikščionišku žvilgsniu, galima pastebėti, kad gėrio ir blogio kova už mūsų sielas keliasi ir į kompaktinius diskus, kompiuterius bei mp3 grotuvus. Žinoma, muzika neišgano žmogaus, neišvaduoja jo iš nuodėmių, kaip ir nenugramzdina pragaran. Tačiau mūsų pasirinkimai lemia, ką priimsime į savo širdį, – kaip sakoma, stipresnis tas šuo, kurį labiau šeri.

Muziką, kuri padeda neatitolti nuo Kūrėjo, galėtume vadinti krikščioniška. Jai „diagnozuoti“ reikia nedaug – skaityti, išgirsti, išsiversti dainos žodžius ir, žinoma, pa-

Kristinos Vildžiūnaitės nuotrauka

26

Artuma / 2010 m. lapkritis čiam būti bent kiek susipažinusiam su krikščionybe, žinoti kontekstą. O štai kalbant apie stilių, melodiją, skambesį – skirtumai nesvarbūs. Išmeskime iš galvos keistą nuostatą, kad rokas, metalas ar technomuzika krikščioniui netinka. Esmė ne stilius, bet tekstai. Mes, Romos katalikai, turime suvokti, kad Vatikanas niekada nedraudė klausytis populiariosios muzikos ir jokiame dokumente nepaskelbė, kad tai yra šėtono išmislas. Netgi atvirkščiai – krikščionys rokeriai yra skatinami pasitelkti elektrines gitaras jaunimui evangelizuoti. Pranciškonų vienuolis Stanas Fortuna repo ritmu skelbia Dievo gerumą pavojingiausiuose Niujorko kvartaluose. Jei gatvėse giedotų grigališkąjį choralą, mažai ką pasiektų.

Klausimas ateičiai Tačiau yra viena sritis, tikrai verta diskusijos – tai minėtoji sacrum erdvė. Kokiu stiliumi ir kaip derėtų šlovinti bei giedoti bažnyčioje? Juk Mišios – ne koncertas, bet gyvas susitikimas su Dievu dalyvaujant Kristaus aukoje.

Ar populiariosios melodijos neblaško žmogaus, netrukdo jam susikaupti, žvelgti į Kristų? Viena aišku – giedojimas ar grojimas bažnyčioje turėtų būti kuo profesionalesni, nes muzikuojama ne publikai, o pačiam Kūrėjui. Tai išties labai aktuali ir svarbi tema, verta atskiro straipsnio.

Trys scenos Bet dabar mus domina šiuolaikinė krikščioniška muzika, dažniausiai grojama už bažnyčios ribų. Pagal dainų tekstus galėtume skirti tris krikščioniškų grupių ir atlikėjų grupes. Šlovintojai. Jie – tikinčiųjų būrelis (arba vienas tikintis lyderis su kompanija), susiburiantis kartu muzikuoti ir siekiantis be užuolankų skelbti Evangeliją, dainuoti apie Dievo galybę, atkreipti klausytojų dėmesį į krikščioniškąsias vertybes. Koncertuose dalijama Biblija, grupės nariai atvirai liudija savo tikėjimą, ragina priimti Kristų. Štai, pavyzdžiui, Ichthus vokalistė Milda Kriščiūnaitė gieda: „Šventas vienas Tu / Šventas vienas Tu / Atnešam prie Tavo sosto / savo gyvenimus.“ Šlovintojai – drąsūs, aktyvūs krikščionys, trokštantys pasidalyti džiaugsmu su kitais, panašiai kaip lietuviai po krepšininkų pergalės prieš Argentiną, tik gerokai smarkiau. Nes Kristus juk pačią mirtį sutriuškino! „Filosofai“. Tai krikščionys, savo kūryboje tiesiogiai nevartojantys Jėzaus vardo, bet jį pridengiantys simbolių, filosofinių, egzistencinių minčių, klausimų skraiste.

Tačiau jos klausytojams krikščionims dažniausiai nereikia ilgai spėlioti, apie ką kalbama. Pavyzdžiui, roko senbuvis Alice Cooperis dainuoja: „Ką aš padariau / Ar dar yra kokia viltis išsigelbėti ir pasiekti Amžinybę / Juk Jis savo krauju mane nuplovė.“ Viskas aišku, ar ne? Netiesioginis kreipimasis pasitelkiamas siekiant kelių tikslų: visų pirma poezija, simboliai suteikia estetiškumo (Jėzaus vardo nenorima įpinti į banalų tekstą), kita vertus – simboli-

Jaunimo iššūkis nė kalba padeda suburti savo gyvenimo kelio ieškančius klausytojus, kurie, šiaip išgirdę žodį „Kristus“, susirauktų. Tad pradedama nuo esminių gyvenimo klausimų paliekant galimybę klausytojui tarsi pačiam priartėti prie krikščionybės. Juk ir krikščionis ne visada išgyvena tikėjimo euforiją, nuolat gyvenime susidurdamas su įvairiais sunkumais, nerimu, liūdesiu, neviltimi – tai puikiai iliustruoja Senojo Testamento psalmės. Bene populiariausia „filosofinė“ krikščioniška grupė – airių rokeriai „U2“. „Per žingsnį nuo krikščionybės“. Šiai sudėtingiausiai atlikėjų grupei apibūdinti pasitelkime būdingą situaciją. Dainas kuriantis kokios nors roko grupės narys, netikintis ar abejojantis vyrukas, diena po dienos mėgaujasi šio pasaulio malonumais – daugybe moterų, alumi, vakarėliais. Vieną naktį, po eilinių išgertuvių, jis grįžta namo į prišnerkštą butą, netekęs jėgų sudrimba ant lovos ir staiga susimąsto: „Ką aš darau?..“ Pradeda galvoti apie gyvenimo prasmę, Dievo egzistavimą, nuveiktus darbus.

Nusprendžia, kad tik Dievas gali jį išgelbėti, parašo apie tai dainą ir paskui įdeda ją į naująjį albumą tarp kitų devynių dainų įprastomis temomis. Šioji išskirtinė daina pavadinama, tarkim, „Dieve, ateik“.

Krikščionis klausytojas šią dainą supras „savu kampu“ ir ras joje daug bendro su autoriumi. Kūrinys Gėrio ir blogio atrodys krikščioniškas, nors atlikėjas ir kova už mūsų ne krikščionis. Galbūt rokeris ir toliau gysielas keliasi ir vens palaidai, tačiau į kompaktinius taip jau yra, kad vos sukurtos dainos jau diskus, kompiuterius gyvena savo gyvenibei mp3 grotuvus. mą ir kartais gali padaryti mažų stebuklų. Štai skandalingosios grupės The Doors vokalistas Jimas Morrisonas dainoje „When the music‘s over“ („Kai muzika nutyla“) rėkte rėkia: „Jėzau, gelbėk mus!“ Netikėta, ar ne? Tiesiog pribloškia ir lyrinis blogiukų Judas Priest kūrinys „Angel“ („Angelas“), kur dainuojama: „Angele, apglėbk mane savo sparnais / išvaduok nuo šio pasaulio, pilno nuodėmės / kad ir vėl galėtume pakilti.“ Be kita ko, įsiminė vienas nesenas įvykis. Po įstabaus koncerto Vilniuje roko atlikėjas Stingas plojančiai publikai ištarė: „Ačiū, Vilniau. Telaimina jus Dievas!“ Aišku, galima „prikibti“ – nežinia, kaip jis Dievą įsivaizduoja, ką praktikuoja. Tačiau juk ne kiekviena „žvaigždė“ laimina publiką – o gal tai ir yra būti per žingsnį nuo krikščionybės?

27

28

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2010 m. lapkritis

Kokią žinią neša mano apranga?

Barbora ŠALAŠEVIČIŪTĖ, gimnazistė Mūsų išvaizda, įvaizdis – ar gerai apsirengiau šiandien?

Ar gerai atrodau? Tokios mintys vargu ar palieka mus ramybėje. Net garsusis airių rašytojas Oskaras Vaildas (Oscar Wilde) kažkada tuo neabejojo: „Tik paviršutiniški ir tušti žmonės nesprendžia iš išvaizdos.“ Eidami gatve, nužvelgiame praeivius, drauge pagalvodami, kaip jie atrodo, ir pagal tai vertindami jų asmenybę. Išvaizda – tai žinia, atspindinti ne vien finansines galimybes, bet gerokai daugiau.

Kiekvieno žmogaus apranga nusako jo vidinę harmoniją arba disharmoniją.

Vos pažvelgus į žmogų, nesunku nusakyti jo gyvenimo būdą. Išvaizda aplinkiniams byloja, ar tam žmogui viskas gerai, koks jo vidus, jausmai, mintys, norai ir vidinė nuostata. Apranga – labai svarbus būdas atsiskleisti.

Deja, gyvename visuomenėje, kurią veikia reklama ir stereotipai. Pop žvaigždės ir įžymybės netiesiogiai diktuoja taisykles, kaip reikia atrodyti, taip pasakydami, kad vienas kelias į sėkmę – tai apranga. Žiniasklaida bruka jaunai nesusiformavusiai asmenybei: šitaip turi atrodyti. Todėl jaunuomenė, dažniausiai merginos, labai pažeidžiamos šioje srityje, maskuoja veidą keliais sluoksniais kosmetikos, kerpasi plaukus pagal paskutinį mados klyksmą, nesvarbu, tinka joms tai ar ne, segasi sijoną, kurį lengva sumaišyti su diržu, tempiasi provokuojamas palaidines, taip siekdamos malšinti nerimą ir būti tarp „sėkmingųjų“… Niekas nenori būti pilka pele, kurios vidinis grožis vargu ar būtų pastebėtas šioj rampų šviesoj. Todėl kai kurie beatodairiškai siekia būti tokie kaip kiti, patraukti dėmesį iškirpte ir arogantiška išvaizda, nesuvokdami, jog tuo tik parodo savo psichologinį silpnumą, galiausiai nebesupranta patys savęs, pameta savo troškimus. Taigi žiniasklaida pasiekia savo: nyksta mūsų unikalumas ir savitumas.

Yra kita grupė žmonių, kurie, atvirkščiai, nenori įsilieti į šią rampų

šviesą – triukšmo ir mados srautą. Jie jaučia psichologinį spaudimą būti kaip visi ir priešinasi, kartais išgyvendami netgi stiprų nenorą gyventi. Jie taip pat naudojasi apranga kaip protesto priemone. Išorėje „pasipuošia“ kaukolėmis, giltinėmis, nusidažo plaukus, išsitatuiruoja kūną, susibado auskarais.

Visa tai byloja, kad asmenybė pažeista, nusivylusi gyvenimu; ji nesugeba susidoroti su dvasinėmis žaizdomis, nori provokuoti, protestuoti, šokiruoti, ir apranga tam pasitarnauja kaip veiksminga priemonė.

Kartais, kai žmogus žino, kad bus atstumtas, tyčia elgiasi netinkamai, kad jį atstumtų, sakydamas:„aš pats noriu, kad taip būtų“, nors iš tiesų tai tėra baimė ir nevisavertiškumas, maskuojamas išvaizda. Juk kitą atbaidyti nuo savęs Romualdo Rakausko nuotrauka

lengviausia, kai atrodai bauginamai ir šokiruojamai.

Betgi mums visiems svarbu jaustis stipriems ir žinoti, kas mes savo viduje – tik tada sugebėsime save tinkamai atskleisti per išorę. Štai kaip amerikiečių politikas ir mąstytojas Henris Čanonas (Henry Channon, 1879–1958) kalba apie tvirtą asmenybę, jau atradusią savo originalumą ir grožį ir visa tai atskleidžiančią išoriškai: „Jos išvaizda buvo grėsminga, maniera – nuostabi, tai buvo tarsi kalbėjimasis su Šv. Pauliaus katedra.“ Originalumui rastis reikia ne vien aprangos ar išorės, bet ir vidaus, kur jis galėtų įleisti savo šaknis. Kartais, kad pasakytume tai, ką norime, mums nereikia kalbėti – reikia tiesiog būti tuo, kuo esame, tame kelyje, kurį renkamės.

Pažvelkime į kunigus ir vienuolius.

Vienas iš jų evangelizacijos būdų yra apranga. Eidami gatve, jie gali nepasakyti nė žodžio, tačiau žmonės žvelgia į abitą ar į kunigiškąją apykaklaitę ir kartais supranta daug daugiau, nei per jų pamokslą. Praeiviai negali praeiti neatsigręždami į juos, nes jų apranga nei kasdienė, nei viena iš minios. Daugeliui ji simbolizuoja gėrį, šviesą, Dievą ir džiaugsmą, sukelia šiltus jausmus. Mano tėtis sako, kad abitai išryškina vienuolių veidus kaip ikoną, taip rodydami, kad žmogus pats gražiausias, kai jį supa paprastumas ir Dievo šlovė.

Svarbiausia, kad mes patiktume Jėzui, tuomet kiekvienas atrasime savo nepakartojamą stilių: juk kiekvienas esame unikaliai sukurtas. Kai jam patinki, nesvarbu, ką kiti galvoja apie tave.

Krikščionims todėl ir lengviausia būti savimi: jie jaučia ir suvokia, kad visada bus Dievo mylimi. Taip pat svarbu suprasti, kad esame ne vieni, mūsų gyvenimas susijęs su kitais – mūsų išorė daugeliui gali būti svarbi ir reikalinga. Kaip sako Šventasis Raštas, esame Dievo indai, jo šventovės, tad turime spinduliuoti savo Kūrėjo atvaizdą. Kol esame čia, žemėje, kūnas ir apranga tiek svarbūs, kiek kalba ir primena kitiems dalykus, kurie amžini ir jų vertė, priešingai nei mados ir stiliai, nekinta.

Artuma / 2010 m. lapkritis

Atokvėpio valandai

Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Radamesas Giovannino GUARESCHI Radameso tėvas buvo Kastuvas, kaimo skardininkas, ir iš tikrųjų vadinosi Gniffa Ernani. Kaip iš visko galima spręsti, tai buvo lyriška šeima.

Kastuvas turėjo labai gerą klausą ir, išgėręs bent pusę litro vyno, užtraukdavo kokią nors dainą tokiu sodriu ir stipriu balsu, kad net miela būdavo klausyti.

Jis turėjo sūnų, vardu Radamesas. Jį, einantį šeštus metus, pristatė Don Kamiliui ir paprašė priimti į vaikų chorą. Don Kamilis nebūtų davęs už jį nė skatiko, tačiau jo balselį išbandė.

– Jis tinka tik vargonams dumti, – pareiškė Don Kamilis.

Radameso balselis buvo gergždžiantis, aštrus ir ausį rėžiantis.

– Tai mano sūnus, – paaiškino Kastuvas, – ir jis privalo turėti balsą. Jis dar neatsiskleidė. Reikia tik mokėti jį ištraukti. Šiuo atžvilgiu neigiamas atsakymas būtų buvęs Kastuvui didžiausias gyvenimo smūgis.

Ir pamėgino. Įvairiais būdais mėgino, bet po dvejų metų Radameso balselis tik pablogėjo. Dabar jo balsas ne tik girgždėjo, bet dažnai ir užsikirsdavo.

Tačiau Radameso krūtinė netilpo marškiniuose, ir net pikta darėsi, girdint iš tokių plaučių tik tokį balselį.

Pagaliau Don Kamilis neteko kantrybės, pakilo nuo vargonų ir stambia koja taip stipriai spyrė Radamesui į užpakalį, kad šis net prie sienos prilipo.

Balso reikaluose geras kojos spyris kartais daugiau reiškia, negu trejų metų pratybos. Kai Radamesas grįžo į chorą, staiga jo balsas taip pagerėjo, tarsi jį būtų gavęs Milano La Skaloje arba Parmos Karališkajame teatre.

Kas jį išgirsdavo, susižavėjęs sakydavo, kad būtų tikras nusikaltimas neleisti jo toliau studijuoti.

Kaimuose taip pasitaiko: vienas miršta iš bado ir niekas į tai nekreipia dėmesio, nes jis yra nesimpatiškas; o kitas simpatiškas, ir dėl to atsiranda lėšų leisti jį mokytis dainuoti.

Kai kurie susitarė, sumetė pinigų ir išsiuntė jį į miestą.

Sudėtų pinigų, aišku, užteko tik už pamokas sumokėti. Visiems kitiems pragyvenimo reikalams reikalingų lėšų Radamesas pasirūpino pats, atlikdamas įvairiausius darbus.

Kartkartėmis Kastuvas nuvažiuodavo į miestą ir grįžęs namo kitiems sakydavo: – Einasi neblogai, daro pažangą.

Vėliau užklupo karas, ir Radamesas kažkur dingo.

Viskam pasibaigus, jis atsirado gimtajame kaime.

Peponis jau buvo viršaitis. Don Kamilis jam patarė, kad su Radamesu reikia tęsti iki galo. Peponis sutvarkė reikalą ir tuoj išsiuntė jį atgal į miestą.

Po kelerių metų Radamesas išgarsėjo.

– Mane kviečia „Aidoje“ dainuoti, – tarė.

Tuo laiku kaimas politiniu atžvilgiu buvo labai sukrėstas: kryžiavosi įvairūs partiniai skersvėjai, taip pat ir lazdiniai. Tačiau kai tokia žinia, viskas buvo laikinai pamiršta.

Peponis sušaukė valsčiaus sueigą, joje dalyvavo ir Don Kamilis.

Pirmasis klausimas buvo, kaip surasti lėšų.

– Valsčiaus garbė mus įpareigoja, – aiškino Peponis. – Plikas kaip tilvikas Radamesas negali pasirodyti miesto puošeivoms.

Sueiga Peponio pasiūlymą pagyrė.

– Jūs pasistenkite iš sulipėlių ūkininkų išspausti pinigų, o aš pasirūpinsiu suorganizuoti proletarus, – tęsė Peponis.

Don Kamilis suprato, kad tai ir apie jį, ir atsikirto: – Pasistengsime.

Išsamus Radameso pranešimas visus patenkino.

– Čia negali būti protekcijų ar papirkimų, – išdidžiai pabrėžė Peponis. – Tai reiškia liaudies pergalę!

Don Kamilis kreipėsi į Radamesą: – O kokiu vardu garsinsies?

– Kokiu vardu? – įsiterpė Peponis. – Ogi savuoju! Gal manai, kad tavuoju?

Don Kamilis nesikarščiavo: – Radameso Gniffo juk nekiši į skelbimą, nes tai netikęs ir juokingas vardas.

– Aš vadinuosi Ernani Gniffa, – įsikišo Kastuvas, – ir, niekam juoko nekeldamas, jau šešiasdešimt penkeri metai nešioju tą vardą!

– Sutinku: tu esi skardininkas, o ne tenoras! – pastebėjo Don Kamilis. – Čia į tuos dalykus mes nekreipiame dėmesio, bet menas yra visai kas kita. Visuomenei patinka lengvai ištariami, gražiai skambantys vardai, kurie gali būti populiarūs.

– Pasakos, – riktelėjo Peponis. – Buožių pramanas.

Don Kamilis dėbtelėjo į jį.

– Jei Džiuzepė Verdis, toks būdamas, būtų pasivadinęs Radamesu Gniffa, gal, manai, būtų to paties pasiekęs?

29

30

Atokvėpio valandai Ši pastaba pritrenkė Peponį.

– O jei Josifas Stalinas, – neatlyžo Don Kamilis, – būtų pasivadinęs Evazijum Makaule, ar būtų buvę tas pats?

–Tik to bestigo! – sušuko Peponis. – Staliną vadinti Makaule! Tai neleistina!

Sueigą prislėgė niūri nuotaika, trukusi iki vėlyvo vakaro.

Galiausiai bendrai nutarta, kad Radamesui geriausiai tiktų Franco Santalbos (Ryžtingo Šventaušrio. Vert.) vardas.

Radamesas susigūžė.

– Kaip jūs nusprendėte, taip bus geriausia.

* * *

Išaušo laukiama diena. Aikštėje susirinko komisija ir perskaitė iš miesto atsiųstame laikraštyje išspausdintą pranešimą. Jame buvo ir Radameso atvaizdas su prierašu: „Tenoras Franco Santalba.“ Nusprendė vykti į miestą.

– Iškeliausime truputį anksčiau, kad gautume vietą.

Mano sunkvežimyje visi sutilpsime, – pasakė Peponis. – Visi čia susirinkite ketvirtą valandą.

– Reikia pranešti klebonui, – kažkas tarstelėjo. – Nors jis negali važiuoti, tačiau pranešti reikia.

– Kunigai man nerūpi, – atkirto Peponis.

Nuėjęs į kleboniją, rado Don Kamilį nusiminusį.

– Jūs suprantate, kad negaliu važiuoti. Kunigui taip sau drožti į teatrą netinka. Labai atsiprašau. Kai grįšite, man viską papasakosite.

Kai žmonės iš klebonijos išėjo, Don Kamilis nucimpino pasitarti su altoriaus Kristumi.

– Gaila, kad negaliu kartu vykti, – atsiduso Don Kamilis. – Tam tikra prasme Radamesas visiems mums šiek tiek priklauso. Antra vertus, pareiga lieka pareiga. Mano vieta yra čia, o ne pasaulietiškų tuštybių teatre.

– Aišku, Don Kamili, – atsakė Kristus. – Mažus pasiaukojimus reikia ištverti blaivia nuotaika.

– Apskritai maži pasiaukojimai tam tikrais atvejais tampa dideli. Kadangi šis atvejis yra ypatingas, vienintelis ir nepasikartosiantis, tai atsisakymas man yra didelis pasiaukojimas, ir jį privalau ištverti ryžtingai, nepriekaištaudamas. Priekaištai sumažina pasiaukojimo vertę. Tad jei atsisakymas sukelia priekaištų, galima sakyti, kad tokia auka visai nevertinga.

– Taip ir yra, – patvirtino Kristus.

Don Kamilis blaškėsi tuščioje bažnyčioje.

– Tą balsą, – stabtelėjęs prie didžiojo altoriaus, tęsė Don Kamilis, – tą balsą aš jam daviau. Jis buvo dar mažiukas. Visai neišgiedojo, tik cypė kaip girgždančios durys. Šiandien, žiūrėk, traukia „Aidą“ Karališkajame teatre. Radamesas „Aidoje“, o aš negaliu jo išgirsti! Man tas atsisakymas yra didelis pasiaukojimas, tačiau jį ištveriu ryžtinga širdimi.

– Aišku, – šypsodamasis sušnibždėjo Kristus.

* * *

Užėmę pirmąsias vietas ložėje, Peponis su savo sėbrais nekantraudami laukė.

Artuma / 2010 m. lapkritis Ilgai jie ten laukė, nes ložės vietų neužtenka užpirkti – jas reikia ir išsikovoti.

Kai pastatoma „Aida“, ložės būna ne tik pilnos, bet ir sausakimšos. Tačiau prieš pačią operą vienam žiūrovui pavyko prasigrūsti pro minią į pačias priekines vietas ir atsidurti už Peponio. Šis milžinas vilkėjo žalsvą apsiaustą, ir atrodė, kad Peponis jį pažino, nes, spustelėjęs kitus, padarė jam vietos šalia savęs.

– Jei Radamesas būgštaus, mums bus vargas, – murmėjo Peponis. – Šie žmonės yra negailestingi.

– Turėkime vilties, – tarė žmogus milžinas.

Vargšas Radamesas išėjo į sceną virpėdamas ir, kaip tikras Radamesas, drebėjo iš baimės.

– Jei jį nušvilps, aš nesusivaldysiu ir kurį nors primušiu, – tarė Peponis žmogui milžinui, tačiau šis liepė jam patylėti.

Niekas nešvilpė. Visi pajuto pasigailėjimą ir pasitenkino tik pašaipa. Pirmojo veiksmo pabaigoje padėtis dar pablogėjo: baimę pakeitė siaubas, ir Radamesas, kaip žaibo trenktas, sustingo.

Ložėje kilo triukšmas. Nuo riksmo net uždanga siūbavo.

Peponis sukando dantis, o jo sėbrai pasiruošė kovai.

Tačiau milžinas vyras nutvėrė Peponį už apykaklės ir ištempė lauk.

Juodu vaikštinėjo aplink teatrą ir, išgirdę viduje triukšmą, suprasdavo, kad Radamesas vėl pastiro.

Operos dūdų orkestras, grodamas triumfo maršą, malšino žiūrovų nerimą. Prieš trečiąjį operos veiksmą žmogus milžinas tarė Peponiui: – Eiva!

Jų nenorėjo įsileisti į užkulisius, bet, patyrę judviejų nebesulaikomą tarsi šarvuočių jėgą, nusileido.

Išsigandęs Radamesas virpėdamas laukė, kada jį dar kartą išstums į sceną. Pamatęs tuos du veidus, nejučiomis iš nustebimo išsižiojo.

Tuomet žmogus milžinas, vilkintis žalsvą apsiaustą, žengtelėjo pirmyn ir spyrė jam į užpakalį. Radamesas skriste įskrido į sceną ir pasijuto visai kitaip.

Kai užtraukė arijos žodžius „Jo son disonorato“ („Aš netekau garbės“. Vert.), teatro langai suvirpėjo nuo katučių.

– Dainos meno artistus reikia gerai pažinti, – džiūgaudamas tarė žmogus milžinas Peponiui, kuris buvo pakiliausiai nusiteikęs.

– Tiesą sakai, kuni... – numykė Peponis, nes žmogaus milžino žvilgsnis nukirto jo kalbą.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

Artuma / 2010 m. lapkritis

Gero kino kampelis

Apie daiktus kine Ramūnas AUŠROTAS Iš pirmo žvilgsnio tai labai paprasta. Kine daiktai atlieka tą pačią paskirtį kaip ir teatre – jie yra dekoracijos. Šis žodis yra atėjęs iš prancūzų kalbos ir nusako daiktą ar objektą, skirtą asmeniui ar jo namų erdvei papuošti. Teatras pasiskolino ir žodį, ir jo pirminę reikšmę: daiktai puošdavo scenos erdvę. Joje atsiradus daiktams, atrasta ir kita dekoravimo galia – padėti sukurti iliuziją, kad veiksmas vyksta kitoje vietoje ir kitame laike. Manyta, jog kuo tikroviškesnės dekoracijos, tuo labiau pavyksta tai padaryti.

Kinematografas savo kūdikystėje (XIX a. pab.) dar neturėjo savo kalbos. Lenktyniaudamas su teatru dėl meno statuso, jis iš pastarojo pasiskolino ir pažodžiui pritaikė dekoravimo idėją. Todėl pirmieji filmai, ypač istoriniai, atrodo taip, lyg būtų filmuotas teatro spektaklis: nejudanti kamera fiksuoja dekoracijomis rėminamą erdvę, kurioje vyksta veiksmas. Tokio filmavimo pavyzdys yra pirmasis pilno metražo filmas apie Jėzaus gyvenimą, kurį galite pamatyti Google vaizdo duomenų bazėje susiradę La Vie et la passion de Jésus Christ („Jėzaus Kristaus gyvenimas ir kančia“, 1903–1905). Tik vėliau suprasta, kad šį rėminimą atlieka filmo kadras.

Klasikinio Holivudo laikais (1930–1960), kai filmo vertė dažniausiai buvo matuojama tik pagal jo uždirbamų pinigų kiekį, daiktas kine įgijo vienintelę paskirtį – papildyti ir paaiškinti siužetą kuriant kinematografinį tikroviškumą. Buvo tikima (ir ne be pagrindo), kad kino įtaigumas priklauso nuo jo kuriamo pasaulio panašumo į tiesą.

Trinama riba tarp tikrovės ir pramano lėmė kino žiūrovo polinkį nekritiškai priimti jam siūlomą kinematografinį vaizdą, t. y. netikrą atvaizdą, gaunamą pasitelkiant technines manipuliacijas, priimti kaip tikrovės atvaizdą.

Kad žiūrėdami filmus apie Jėzų ir šventuosius neužmirštume, jog kinematografinis atvaizdas viso labo tėra tikrovės imitacija (ir dažniausiai netiksli), mums primena Abelis Ferrara filme „Marija“ (Mary, 2005). Jo pradžia sukuria iliuziją, jog žiūrime filmą apie Jėzaus gyvenimą: stebime, kaip Marija Magdalietė randa tuščią kapą. Deja, veiksmas staiga nutrūksta, ir paaiškėja, kad tai, ką matėme, tėra tik filmas, o statisto nešamas kapo akmuo tėra butaforija, priemonė kinematografinei iliuzijai kurti.

Panašų vaizdelį, kritikuojantį holivudinę maniją mėgdžioti tikrovę (ir krikščionio pagundą ja patikėti), atrandame visai naujame Otaro Iosseliani filme „Šantrapa“ (Chantrapas, 2010). Jaunam režisieriui, ištrūkusiam iš sovietinės sistemos gniaužtų, patikima sukurti filmą apie Jėzų. Tam reikia parinkti aktorių, ir mes stebime, kaip

kandidatai į Jėzaus vaidmenį vienas po kito „matuojasi“ kryžių. Paskui filme atsiranda kadras, kuriame tas pats kryžius yra dažomas. Ir tai nėra religijos kritika, o greičiau religingo žmogaus susirūpinimas tuo, kaip nemokšiškai holivudinis kinas pateikia ir išniekina Jėzaus atvaizdą.

Nauda grįstas požiūris į kiną skurdina daiktų pasitelkimą kinematografe. Tačiau tiek Abelis Ferrara, tiek Otaras Iosselianis parodo, kad daiktas kine gali ne vien kurti kinematografinio tikroviškumo įspūdį, bet ir atlikti kitokį vaidmenį. Abiejuose filmuose daiktas naudojamas ne kaip iliustracijos, bet kaip kritikos priemonė.

Kadras iš O. Iosseliani filmo „Šantrapa“

Maža to, kine daiktas gali tapti simboliu arba metafora. Pirmuosiuose Gabrielio Axelio filmo „Babetės puota“ (Babettes gæstebud, 1987) kadruose matome jūrą, vėliau – ant kranto džiūstančius tinklus su žuvimis. Žinome, kad žuvis yra krikščionybės simbolis – ji paprastai vaizduojama horizontaliai. Tinkluose džiūstanti žuvis kabo vertikaliai, ne taip, kaip įprasta ją vaizduoti.

Be to, žuvis negyva. Pirmo (jūros) ir antro (džiūstančių žuvų) kadrų kontrastas leidžia mums įžvelgti metaforą, pasakančią, jog matysime filmą apie krikščionių bendruomenę, nebepatiriančią Dievo malonės veikimo. Žiūrėdami Roberto Bressono filmą „Pasmerktas žmogus, kuris pabėgo“ (Un condamné à mort s’est échappé, 1956), pasakojantį apie pabėgėlį iš nacių kalėjimo,

31

32

Artuma / 2010 m. lapkritis

Teisininko patarimai nerastume nė vieno nereikalingo daikto. Ne tik todėl, kad veiksmas vyksta kalėjime, kur paprastai nebūna nereikalingų daiktų. Šis filmas – Dievo malonės veikimo alegorija. Kaip kad kalinys panaudoja visus daiktus tam, kad išsigelbėtų, taip ir Dievo malonė naudojasi visais būdais, kad išgelbėtų žmogų.

Kaip kalėjimo vienutėje nėra nė vieno nereikalingo daikto, taip ir pasaulyje nėra nė vieno Dievui nereikalingo dalyko. Visa, kas yra pasaulyje, skirta arba žmogaus pražūčiai, arba išsigelbėjimui ir, sekant filmo ištarme, panaudojama arba vienam, arba kitam.

Kadras iš S. Chometo animacinio filmo „Iliuzionistas“

Na ir galiausiai – kinas per daiktus gali kalbėti apie daiktus. Tiesiog puikus, nors šiek tiek liūdnas Sylvaino Chometo animacinis filmas „Iliuzionistas“ (L’illusionniste, 2010), paremtas prancūzų komiko ir režisieriaus Jacques‘o Tati scenarijumi, pasakoja apie menininką, kurį iš scenos baigia išstumti rokenrolas bei kitos modernios pramogos. Vienintelė jo gerbėja yra paprasta kaimo mergaitė, naiviai tikinti, kad jis gali daryti stebuklus. Jo noras nesugriauti mergaitės (o gal ir savo) iliuzijos verčia jį trūks plyš tenkinti jos materialinius poreikius, taip pamažu artėjant į bankrotą. Šis filmas – tai subtilus komentaras tiek apie daiktų keliamą pagundą, tiek ir apie jų teikiamą paguodą, apie negalią ir baimę mylėti kitaip negu daiktais bei supratimą, kad meilei išmatuoti ir išsakyti daiktų nepakanka. O dažnai jie iš viso yra tam nereikalingi.

Paveldėjimas Ramona JAKAITIENĖ, MRU Viešojo saugumo fakulteto Teisės katedros lektorė Mieli „Artumos“ skaitytojai! Šioje naujoje rubrikoje jūs galėsite rasti atsakymus į jums rūpimus teisinius klausimus. Rašykite mums apie savo problemas.

Mirus artimam žmogui iškyla ir teisinių klausimų, kas ir kaip paveldės mirusiojo turtą, pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 5. 1. str. 1 d.). Mirusio fizinio asmens turtas, pereinantis paveldėjimu jo įpėdiniams, vadinamas palikimu.

Asmuo, kuriam mirus atsiranda paveldėjimas, yra palikėjas, o perimantieji mirusiojo turtą, teises ir pareigas vadinami įpėdiniais.

Per tris mėnesius įpėdiniai ar įpėdinis turi kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą. Palikimo atsiradimo vieta yra paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (LR CK 2.12.) Jeigu praleisite trijų mėnesių terminą, teks kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo.

Kas gali būti įpėdiniais Paveldint pagal įstatymą įpėdiniais esti: 1. Fiziniai asmenys, gyvi palikėjo mirties momentu; 2. Palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; 3. Lietuvos valstybė.

Paveldint pagal testamentą įpėdiniais esti: 1. Fiziniai asmenys, buvę gyvi palikėjo mirties momentu; 2. Asmenys, kurie buvo pradėti palikėjui gyvam esant ir gimė po jo mirties; 3. Testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus; 4. Juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu; 5. Juridiniai asmenys, steigiami vykdant palikėjo testamente išreikštą valią. Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės (LR CK, „Valstybės žinios“, 2000, Nr. 74, 2262).

LR Civiliniame kodekse reglamentuota įpėdinių pagal įstatymą eilė. Ji yra tokia: a. Pirmos eilės – palikėjo vaikai, įvaikiai, vaikai, gimę po palikėjo mirties; b. Antros eilės – palikėjo tėvai, įtėviai, vaikaičiai; c. Trečios eilės – palikėjo seneliai iš tėvo ir motinos pusės, provaikaičiai; d. Ketvirtos eilės – palikėjo broliai, seserys, proseneliai iš tėvo ir motinos pusės; e. Penktos eilės – palikėjo brolių ir seserų vaikai, tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos);

Artuma / 2010 m. lapkritis f. Šeštos eilės – palikėjo pusbroliai ir pusseserės (tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai).

Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tik nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo arba tuo atveju, jei iš pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.

Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi tais atvejais, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jie atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė. Teisė paveldėti nei pagal įstatymą nei pagal testamentą netenka asmenys, kurie priešingai teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės: 1. Tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę, arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę; 2. Tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties negalėjo sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti; 3. Apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo; 4. Slėpė, klastojo arba sunaikino testamentą. Įvaikiai ir jų palikuonys prilyginami vaikams ir jų palikuonims. Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldintys po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę. Įvaikio biologiniai tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymą po įvaikio ar jo palikuonių mirties.

Pagal įstatymą paveldi palikėjo vaikai, gimę susituokusiems tėvams arba kai tėvų santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė nustatyta pagal įstatymus.

Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą su pirmos ar antros eilės įpėdiniais, jeigu jų yra. Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jei yra dar trys įpėdiniai. Jeigu įpėdinių daugiau, visi paveldi

Teisininko patarimai lygiomis dalimis. Tačiau jei sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Visą palikimą sutuoktinis paveldi tuo atveju, kai nėra pirmos ir antros eilės įpėdinių.

Testamentas Testamentu palikėjas asmeniškai pareiškia savo valią dėl jo turto mirties atveju. Surašęs testamentą asmuo vadinamas testatoriumi. Testamentas sudaromas tik testatoriui esant veiksniam: tai būtina sąlyga, kad šis dokumentas būtų galiojantis. Tvirtinantis testamentą notaras vadovaujasi LR notariato įstatymu ir privalo jame nurodyti, jog jis įsitikino testatoriaus veiksnumu.

Pagal LR Civilinį kodeksą kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu visą savo turtą arba jo dalį palikti vienam ar keliems asmenims, kurie nebūtinai yra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybei, juridiniams asmenims, taip pat dar nepradėtiems negimusiems fiziniams asmenims. Testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų savo įpėdinių. Jeigu testamente nenurodyta, kokiomis dalimis paliekamas turtas keliems įpėdiniams, jis padalijamas po lygiai. Įpėdinis privalo priimti visą palikimą. Neleidžiama priimti palikimą iš dalies, su sąlygomis ar išlygomis (LR CK 5.50 str.). Priimdamas palikimą, įpėdinis priima ir palikėjo skolas, už kurias atsako savo turtu. Jei palikimą priima keli įpėdiniai, tai jie už palikėjo skolas taip pat atsako solidariai visu savo turtu (LR CK 5.52 str.).

Koks turtas yra paveldimas?

Paveldimi materialūs dalykai (kilnojamas ir nekilnojamas turtas) ir nematerialūs (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir turtinės prievolės, intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo bei meno kūrinius)) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės ir pareigos. Turtas turimas galvoje ne tik nekilnojamas ar indėliai bankuose, bet namų apstatymo bei apyvokos reikmenys, meno kūriniai, knygos.

33

Kas nepaveldima?

Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu: teisė į garbę, kūrinio neliečiamybę, atlikėjo vardą, alimentus ir pašalpas, mokėtas palikėjui išlaikyti, pensiją. Kai kurioms iš šių teisių įstatymai numato išimtis.

Paveldimo turto apmokestinimas Paveldimas turtas apmokestinamas pagal jo vertę. Mokestis apskaičiuojamas procentais nuo paveldimo turto pagal tokius tarifus: 5 proc. – jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė nedidesnė kaip 0,5 mln. Lt; 10 proc. – jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė didesnė kaip 0,5 mln. Lt. Neapmokestinama: 1. vienam sutuoktiniui mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas; 2. vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas; 3. paveldimo turto apmokestinamajai vertei esant ne didesnei kaip 10 tūks. Lt.

Mokesčio sumažinimas, atleidimas, sumokėjimo termino atidėjimas Savivaldybės taryba gali atidėti mokesčio sumokėjimo terminus ne ilgiau kaip vieniems metams po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos. Savivaldybės taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita gyventojams mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.

Paveldėjęs Lietuvoje esantį turtą, gyventojas paveldimo turto mokestį privalo sumokėti prieš gaudamas paveldėjimo teisės mokestį, išskyrus tuos atvejus, kai savivaldybės taryba yra atidėjusi šio mokesčio sumokėjimo terminus arba nuo jo atleidusi. Paveldimo turto mokestis sumokamas banko įstaigoje, taip pat internetu.

34

Artuma / 2010 m. lapkritis

Sveikata

Slaptosios armijos mūsų kūne Gydytojo Petro patarimai

Vykstant evoliucijai, mūsų (ir visi kiti) organizmai darėsi vis labiau vientisi, nes kitaip jiems išlikti būtų buvę neįmanoma. Kuo sudėtingesnis kūnas, tuo lengviau jį pažeidžia svetimos substancijos, kartais sukeldamos ir mirtį. Todėl tam tikrame evoliucijos etape ėmė formuotis atsparumas joms, kitaip vadinamas imunitetu. Jį turi tik stuburiniai. Žemesnės pakopos gyviai pasitenkina kitokiais gynybiniais mechanizmais.

Imunitetas yra nepaprastai sudėtinga sistema. Ji ne tik sugeba atpažinti žalingus ir svetimus veiksnius, atsiradusius iš išorės ar organizmo viduje, bet ir juos pašalinti ar sunaikinti. Imuninė sistema taip pat nukreipta prieš savus neteisingai susiformavusius darinius, atsiradusius dėl biocheminių procesų klaidų organizmo viduje. Pagal vieną hipotezę žmogaus organizme kasdien susiformuoja apie 1000 neteisingos sandaros ląstelių, tarp jų – ir vėžinių.

Prieš šią invaziją mobilizuojasi visa mūsų gynyba, t. y. imunitetas. Kaip pa-

siruošiama gintis nuo svetimo mikroorganizmo, vadinamo antigenu?

Imuninė sistema primena gerai organizuotą armiją. Jos „štabai“ – kaulų čiulpai, blužnis, limfmazgiai ir pan. Iš jų sklinda komandos.

Imuniteto visumą sudaro dvi labai glaudžiai tarpusavyje susijusios sritys.

Pirmoji – tai ląstelių atsparumas, saugantis nuo virusų, grybelių, atpažįstantis svetimas medžiagas, taip pat ir neteisingos sandaros ląsteles, pavyzdžiui, vėžines.

Antroji sritis saugo nuo bakterijų ir gamina antikūnus. Tai vadinamasis humoralinis atsparumas, veikiantis per kraują, limfą, kitus organizmo skysčius.

Kilus pavojui pirmiausia reaguoja baltieji kraujo kūneliai leukocitai. Jų yra ne tik kraujyje, bet ir limfoje. Jie saugo organizmą nuo „įsiveržėlių“ ir pirmieji pradeda kovą. Kai ramu, baltieji kraujo kūneliai šalina iš organizmo sunykusias ir apmirusias ląsteles. Be to negalėtų veikti daugelio organų gleivinės, todėl jas leukocitai nuolat valo.

Mūsų kraujyje vienam leukocitui tenka 600–800 eritrocitai. Taigi, leukocitų nėra labai daug. Juos gamina kaulų čiulpai. Leukocitai yra dviejų rūšių: monocitai ir limfocitai.

Kai į organizmą patenka svetimkūnis (mikroorganizmas), limfocitai tuoj pat stengiasi jį sunaikinti. Tuo jų veiki-

mas nesibaigia. Dalis jų tampa limfocitais T ir dauginasi. Taip atsiranda atsparumas užpuolusiam ir jau sunaikintam mikroorganizmui, jei jis vėl bandytų iš išorės skverbtis į vidų. Žinoma, pasakoju labai supaprastintai, kad būtų aišku ne medikui. Iš tikrųjų procesas sudėtingas ir komplikuotas.

Iš limfocitų T randasi ribosomų sistema, gaminanti antikūnus, t. y. tam tikram antigenui nuodingus baltymus. Jie suformuoja imuninę atmintį.

Be jų, kaulų čiulpuose „praeina mokyklą“ limfocitai B. Šie taip pat stoja į aršią kovą su įsiveržėliu.

Taigi, kūnas ginasi nuo ligos pats, bet ne visada pajėgia. Tada reikia vaistų.

Nepamirškime, kad gerą imuninės sistemos veiklą trikdo stresai, protinis pervargimas, įtampa. Tai gali paversti mūsų imunitetą bejėgiu. Daug reikšmės turi ir užteršta aplinka, visokių E prisodrintas maistas, automobiliai, rūkymas ir beveik visuotinis vitamino C trūkumas.

Tad imuninės sistemos būklė labai daug priklauso nuo mūsų pačių. Kuo sveikesnis maistas, daugiau judėjimo gryname ore, dvasinės ramybės, kuo geriau subalansuota psichika, tuo mūsų „apsaugininkai“ bus guvesni ir budresni, aktyviau kovos už šeimininko sveikatą ir gyvybę.

Dr. Susan M. Stanford-Rue AR VERKSIU RYTOJ? Poabortinės traumos gydymas Iš anglų kalbos vertė Liudmila Burdulienė Tai jaudinantis Siuzanos Steinford pasakojimas apie pačios išgyventą dramą dėl aborto. Ji atskleidžia pagrindinius konfliktus, baimę ir sumaištį, lėmusius tokį jos sprendimą. Jautrus ir išsamus pasakojimas užpildo tai, ko poreikį šiandien jaučiame.

Autorė, būdama psichologė, atvirai aptaria aborto jai sukeltas žiaurias kančias, mintis ir jausmus, sukėlusius depresiją ir bemaž privedusius prie savižudybės. Asmeninė drama atskleidžia moterų, pavėluotai suvokusių, kad naikina gyvybę, sielvartą.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma / 2010 m. lapkritis

Gyvenimas kaip senas vynas

Daiktai ir žmonės Vanda IBIANSKA Daiktas yra materialinė vertybė, išreiškiama pinigais.

Pastarieji, kaip žinome, uždirbami sunkiu darbu, bent jau sąžiningųjų. Atrodytų, plūkiamės ir prakaituojame visą mielą gyvenimėlį dėl daiktų. Daugiau ar mažiau apleidžiame šeimą, savo dvasinį ir intelektinį gyvenimą tam, kad sukauptume kuo daugiau ir brangesnių daiktų. O šie turi tokią savybę, kad nuolatos tobulėja, jų atsiranda vis daugiau ir modernesnių. Tada prireikia ir jų. Taip ratas ir užsidaro. O juk daiktai dar ne turtas. Pats turtas savaime nėra blogis, blogybė – neteisingas jo paskirstymas visuomenėje.

Beje, apie turčius. Nemažas skaičius pasaulio turtingųjų, įrašytų į „Forbes“ sąrašą, patys gyvena gana kukliai. Ne todėl, kad būtų šykštūs. Kai tavo sąskaitoje milijardai, t. y. daugiau, nei tu gali išleisti, daiktai nebeatrodo brangūs ir į juos žiūrima kitaip. Net į reaktyvinius lėktuvus, prabangias jachtas. Deja, tai dažniausia suprantama su amžiumi, gyvenimo patirtimi, kai ateinama į protą.

O kaip atrodo mūsų, eilinių, besaikis daiktų arba net maisto kaupimas? Pažįstu ne vieną žmogų, pasistačiusį 300–400 kvadratinių metrų namą ir gyvenantį jame dviese su žmona. Kam tai? Juk išlaikyti tokį plotą neekonomiška, nepatogu ir net savaip keblu. Prasmės jokios. Komfortas čia irgi nevaidina jokio vaidmens. Kuriam galui namų kinas, jei nėra laiko kada jį žiūrėti, baseinas, kai nelieka kada juo naudotis, nes juk dirbama, dirbama, dirbama... O visokie „Versače“, „Hugo Boss“, „Armani“?

Jei įsigilinsime, to žmogui irgi visai nereikia. Visai tas pats įsigyti drabužį iš padorios vidutinės parduotuvės.

Tuštybei reikia, štai kam.

Bet mums tiesiog būtini kuo prabangesni visureigiai, klaikiai kainuojantys garsių gamyklų automobiliai, ypa-

tingi mobilieji telefonai, kuo brangesni kompiuteriai.

Kodėl taip yra? Šykštuolius, kaupiančius į kojinę juodai dienai, suprantu. Jie bijo bado ir neturto šmėklos, nes kadaise tai yra patyrę. Netgi garsioji Sofi Loren prisipažįsta, kad labiausiai ji bijo bado ir karo, todėl nori turėti pinigų, kad to išvengtų. Bet daugybė kitų?

Prestižas? Tam tikros nepriklausomybės pajautimas? Tuštybių tuštybė ir dar kartą tuštybė. Puikuodamasis prašmatniais daiktais aplinkinių meilės nei tikrosios pagarbos neįgysi. Ji užsitarnaujama širdies gerumu, jautrumu, atjauta, artimo meile ir sąžiningumu. Jei paklaustume praeivį, ką jis daugiau vertina – gerą žmogų ar turtuolį, nesusimąstydamas atsakytų, kad gerąjį. Bet prieš turčių lankstytųsi... Su viltimi ką nors iš jo gauti. Deja, bėdai ištikus, į pagalbą atskubės geruolis.

Tačiau sugrįžkime prie daiktų. Jų esti įvairių, kaip ir jų vertė. Jei sulūš supermodernus dulkių siurblys galima nusipirkti naują. Dar prašmatnesnį. Bet jei suduš arbatinukas iš Sevro porceliano, kuriuo naudojosi dar jūsų prosenelė, ar pamesite vestuvinį žiedą, kurį mūvėjote būdamas šeštos kartos jo nešiotojas, širdį skaudės. Net labai. Nes tų daiktų vertė jau kitokia. Emocinė. Tai prisiminimai ir tradicija, šventi dalykai.

Bet kitkas? Kam tos gausybės daiktų prireikia, galėtų paaiškinti psichologai. Kažkas slypi mūsų sąmonėje ar pasąmonėje ne itin gražaus, protingo ir garbingo, to, kas skatina vartotojiškumą. Tuo „kažkuo“ naudojasi gamintojai, manipuliuodami vartotojiška tapusią visuomenę ir paversdami ją savo žaislu, kvailindami bei apgaudinėdami.

Ar pastebėjote, jog seniau gamindavo patvarius, solidžius daiktus, kartais turinčius ir meninę vertę, kad jie tarnautų kelioms kartoms? Dabar gaminami kuo trumpalaikiškesni daiktai. Kodėl? Kad žmonės pirktų vis naujus ir naujus. Pamažėle, nepastebimai manipuliuojant, visuomenė paverčiama daiktų verge, netgi savotišku zombiu. Dvasinių, moralinių ir etinių vertybių vietą palengva užima daiktai.

Kadaise senovės Graikijoje gyveno labai turtingas plantatorius ir vyndarys bei alyvmedžių sodų savininkas. Jam priklausė ir didelės avių, ožkų kaimenės, sūrių spaudyklos. Buvo visko pertekęs. Bet kuris gi graikas ne filosofas, mąstytojas? Bent tais laikais. Mąstė ir jis. Vieną

35

36

Artuma / 2010 m. lapkritis

Gyvenimas kaip senas vynas

Tomo Vyšniausko nuotraukos

dieną suprato, kad žmogui tų turtų visiškai nereikia. Kur kas svarbesnės dvasinės ir moralinės savybės. Šviesią, saulėtą Elados dieną išėjo į minią nešdamas uždegtą žibintą. Paklaustas, ką tai reiškia, atsakė: „Ieškau tarp žmonių žmogaus“, o paskui, palikęs savo turtus, apsigyveno didelėje statinėje nuo vyno ir jautėsi ten laimingas. Jo vardas buvo Diogenas. Bet daugeliui knieti: o kam gi jis paliko turtus? To nežino niekas.

Peršokime tūkstančius metų priekin. Ir atkreipkime dėmesį į tokį dalyką kaip interjero mada. Joje dabar vyrauja minimalizmas. Neatsitiktinai. Pasąmonėje žmonės jau linkę persisotinti daiktais, tad namuose jų nori turėti kuo mažiau. Tiesa, brangių. Daiktai blaško dėmesį, juos reikia prižiūrėti. Tai jau darbas, psichinis ir fizinis diskomfortas, rūpestis. Tad kuo mažiau! Tiesa sakant, nesu minimalizmo gerbėja. Man tokiuose namuose šalta ir nejauku.

Bet tos mados atsiradimo priežastis suprantu.

Daiktų santykis su žmogumi visada yra tas pats. Ko iš esmės mums reikia? Pamatinių poreikių patenkinimo.

Tik tiek. Stogo virš galvos, šilumos, šalto ir karšto vandens, tualeto, nuo šalčio saugančių drabužių ir galimybės nusiprausti. Dauguma tai turi. Na, šiais laikais neblogai dar būtų ir automobilis. Bet kam tas brangus? Ir ar jis tikrai būtinas kiekvienam? Gal judėjimas yra sveikiau? Mums ir gamtai. Nenoriu kalbėti apie mokesčius, pinigus, nes tai jau kita tema. Kalbame apie daiktus. Daug kainuojančius, nuolat keičiamus, jų kaupimą ir... beprasmiškumą.

Jie nepadaro namų jaukių nei gražių. Namų stilių, patrauklų, mielą, sukuria kitkas – šeimininkų individualybė, geras skonis. Namai atspindi šeimininkus. Ne daiktai, o kažkas kito, nenusakomo, tarsi tvyrančio ore.

Atskira daiktų grupė būtų knygos. Esu knygė ir turiu chaotišką biblioteką. Visko po truputį. Visos mano knygos aptrintos, nuskaitytos. Gal todėl sunkiai atsidūstu patekusi į namus, kur lentynose puikuojasi švarutėlaičiai, nė sykio nepaliesti , vienodai įrišti pasaulinės literatūros tomai. Jie nepuošia namų, o tik byloja apie šeimininkų neišprusimą ir jų pretenzijas. Atiduokite, mielieji jas į bibliotekas ar kalėjimams. Ten dabar toks skaitymo bumas!

Ne visi juk skaito detektyvinius ir meilės romanus!

Daiktai, daiktai, daiktai. Ir jiems tarnaujantis žmogus. Graudu, tiesa? Bet tokie jau mes esame: tušti, daug norintys ir nedaug galvojantys. Laimei, ne visi. Toji mažuma išlaiko dvasinę ir moralinę pusiausvyrą, be jos pražūtume.

Tai tiek.

Šypsenos be raukšlių ∗ ∗ ∗

Liaudies pastebėta: atėjo lapkritis – lauk gruodžio.

∗ ∗ ∗

Vienatvė – kai žmogus visada žino, kur yra visi jo daiktai.

∗ ∗ ∗

Bibliotekoje: – Šioje knygoje radau dvidešimt litų. Gal turite daugiau to paties autoriaus knygų?

∗ ∗ ∗

Kad ir kaip dirbtum, visuomet atsiras ožys, kuris dirba mažiau, o uždirba daugiau.

∗ ∗ ∗

Teisėjas: – Jūs pavogėte automobilį?

– Ne. Jis stovėjo prie kapinių, ir aš pamaniau, kad automobilio savininkas jau miręs, – paaiškino teisiamasis.

∗ ∗ ∗

Šeimininkė vaišina svečią kava ir teiraujasi: – Kiek šaukštelių cukraus dedatės į kavą?

– Namie vieną, o svečiuose penkis.

– Tuomet jauskitės kaip namie.

∗ ∗ ∗

– Moterys gerokai lengviau ištveria skausmą nei vyrai.

– Iš kur žinote? Esate gydytojas?

– Ne. Aš dirbu batų parduotuvėje.

∗ ∗ ∗

Niekas tavęs nemylės taip, kaip nemylėjau aš.

∗ ∗ ∗

Maža, kad kalnas nuo pečių nusiristų, − reikia, kad jis dar ir kaimyną priplotų!

∗ ∗ ∗

– Kalbama, kad genialumas – tai liga.

– Nesirūpinkite: jūs atrodote visiškai sveikas.

Katalikų žiniasklaida Lietuvoje

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Gero kino kampelis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė

Nr. 11 (254) / 2010

Techninė redaktorė Julija

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda

Dailininkė Silvija

CHMIELIAUSKAS

IBIANSKA

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

GUDŽINSKIENĖ LUKĖNAITĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 28709 Tiražas 11 000 egz.

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8-37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidai „,Marija – Dievo ir žmonių Tarnaitė“ 2010 m. lapkričio 14–21 d.

Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė Marija – Dievo ir žmonių Tarnaitė – yra mūsų Motina, Globėja, Padėjėja ir Mokytoja. Žinome, jog Dievas, dalydamas dovanas, duoda ir užduotis. Pavesdamas mus savo Sūnaus Motinai, liepia Ja sekti, ragina tapti panašius į Ją, būti, kaip ir Ji, Dievo bei žmonių tarnais. Tepadeda šiųmetiniai atlaidai mums sekti Marija, idant taptume panašūs į Ją.

Lapkričio 13, šeštadienis (atlaidų išvakarės) 9 val. – Novena Aušros Vartų koplyčioje Dėmesio! Ryto šv. Mišių Aušros Vartų koplyčioje nebus 11 val. – Inauguracinės šv. Mišios prie atviro koplyčios lango 15 val. – šv. Mišios ligoniams bažnyčioje

KIEKVIENĄ DIENĄ ATLAIDŲ METU: ŠV. MIŠIOS LIETUVIŲ KALBA 8 ir 9.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 11 ir 19 val. – Šv. Teresės bažnyčioje Dėmesio! Lapkričio 14 ir 21 d.

9.30 val. nebus šv. Mišių Aušros Vartų koplyčioje, o 11 val. – šv. Mišios prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango.

Koplyčia uždaryta lapkričio 13, 14 ir 21 d. nuo 09.30 iki 14.30 val., lapkričio 16 d. nuo 10 iki 11 val.

LENKŲ KALBA 6.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 9, 13 ir 17 val. – Šv. Teresės bažnyčioje Dėmesio! Lapkričio 13, 14 ir 21 d. 13 val. – šv. Mišios prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango KITOS PAMALDOS AUŠROS VARTŲ KOPLYČIOJE: Dievo Gailestingumo Motinos novena – 9 val. (lietuvių k.)

Rožinis – 16.30–17 val. (lenkų k.), 18.30–19 val. (lietuvių k.) ŠV. TERESĖS BAŽNYČIOJE: Malda už kunigus – 8.30 val. (lenkų k.), 10.30 val. (lietuvių k.)

Lapkričio 14, sekmadienis (pagrindinė Atlaidų diena) „Marija – Viešpaties Tarnaitė“ „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38) Lapkričio 15, pirmadienis „Marija – žmonių Tarnaitė“ „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45) Lapkričio 16, antradienis, GAILESTINGUMO MOTINOS IŠKILMĖ Kunigų, vienuolių, klierikų diena „Marija – Išganytojo Motina“ „...ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 6–7) Lapkričio 17, trečiadienis „Marija – Sopulingoji Motina“ „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35) Lapkričio 18, ketvirtadienis „Marija – ieškantis žmogus“ „...Vaikeli, kam mums taip padarei?“ (Lk 2, 48) Lapkričio 19, penktadienis „Marija – tikinčiųjų Užtarėja“ „Jėzaus Motina Jam sako: ,Jie nebeturi vyno‘“ (Jn 2, 3) Lapkričio 20, šeštadienis „Marija – Bažnyčios Motina“ „Moterie, štai tavo sūnus” (Jn 19, 26) Lapkričio 21, sekmadienis „Marija Bažnyčioje“ „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus Motina Marija bei Jo broliais“ (Apd 1, 14)

Pamaldos Švč. M. Marijos garbei – 7.45 val. (lenkų k.)

KRIPTOJE PO ŠV. TERESĖS BAŽNYČIA: Švč. Sakramento adoracija – 15–16.30 val. (lenkų k.), 17–18.30 val. (lietuvių k.)

ISSN 1392-382X

Atlaidų dienomis šv. Mišios taip pat bus aukojamos baltarusių, italų, prancūzų, rusų, ukrainiečių ir vokiečių kalbomis.

Išsamiau žr. www.ausrosvartai.lt

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai