Artuma

Artuma 2010 m. gruodis

12

ELTOS nuotrauka

Lietuvos vyskupų laiškas šeimoms

Didžiulė pagarba ir padėka šeimoms Broliai ir seserys Kristuje!

Kartu su Šventąja Šeima laukdami Kūdikėlio Jėzaus atėjimo į žmonių pasaulį, norime ramybės palinkėjimu kreiptis į Lietuvos šeimas, kurių tvirtumas ir tikėjimas nuostabiai pratęsia Viešpaties darbus šioje žemėje. „Santuokos pagrindu sukurta šeima pagal Dievo planą yra nepakeičiama institucija, kurios vertę Bažnyčia nuolat skelbs ragindama, kad šis pašaukimas būtų išgyvenamas su džiaugsmu ir atsakomybe“, – sako Šventasis Tėvas Benediktas XVI (kalba 2006 07 08).

Esame dėkingi šeimoms, kurios, nepaisydamos išorinių ir vidinių sunkumų, saugo santuokinį vienumą ir neišardomumą. Džiaugiamės vyrais ir žmonomis, kurie, naudodamiesi Bažnyčios teikiamomis sakramentinėmis malonėmis, padeda vienas kitam šventėti. Dėkojame jaunų šeimų tėvams, kurie, gerbdami savo suaugusius vaikus, padeda jiems kurti asmenų bendrystę ir šeimos vienybę, palaikydami juos maldomis ir aukomis. Šeima visada buvo ir tebėra gyvybės lopšys. Būtent šeimoje bręsta visuomenės dabartis ir ateitis. Ypač džiaugiamės šeimomis, kurios priima kūdikį kaip Dievo dovaną, besąlygiškai, dėl jo paties. Aplinkos esame skatinami viską rinktis: ką valgyti, kur ilsėtis, ką dėvėti, kuo domėtis... Tai perša atvirumą gyvybei neigiančią mintį, kad tik pasirinkimo reikalas, kada, kiek ir kokių vaikų nori bei gali turėti. Didžiuojamės tais, kurie nestokoja ryžto ir drąsos auginti gausią šeimą.

Didžiulė pagarba ir padėka šeimoms, šalia savo vaikų globojančioms našlaičius, kuriems ypač reikia meilės ir šilumos. Bevaikėms poroms linkime įvaikinimu sutvirtinti šeimos prasmę, tėvystės ir motinystės pilnatvę bei džiaugsmą. Pagarbos nusipelno sutuoktiniai, kurie atsispiria gundymui išspręsti materialines problemas uždarbiu svetur ir nepalieka savo žmonos ar vyro vieno rūpintis vaikais, nes jiems nuolat reikalingi abu tėvai. Esame dėkingi ir toms šeimoms, kurios emigracijoje rūpinasi išlaikyti ryšį su Katalikų Bažnyčia, puoselėdamos viltį sugrįžti į Lietuvą. Šiuolaikiniame pasaulyje plintančios postmodernaus mąstymo srovės gerokai sujaukė vertybių sampratą, ir aki-

vaizdus blogis kai kuriems tampa kelrodžiu. Tokioje aplinkoje šeimoms ypač nelengva susivokti, dėl kokių vertybinių gairių visi šeimos nariai jaustųsi saugūs, vertingi, mylimi ir laimingi. Išreikšdami rūpestį šeimomis, meilę ir pagarbą joms, norime priminti, kad „santuoka ir šeima turi savo pamatą pačiame intymiausiame tiesos apie žmogų ir jo tikslą branduolyje“ (Benediktas XVI, kalba 2007 02 17). „Už savo buvimą žmogumi žmogus turi būti dėkingas šeimai.

Jeigu šeimos nėra, į pasaulį atėjęs žmogus randa nerimą keliančią ir skaudžią spragą, kuri apsunkins visą jo gyvenimą“ (Jonas Paulius II, Laiškas šeimoms Gratissimam sane, 2). Štai kodėl taip svarbu, kad šeima būtų stabili. Tai lemia kiekvieno šeimos nario saugumą ir savivertę, o kyla iš sutuoktinių meilės ir ištikimybės vienas kitam. Nuoširdžiai dėkojame tiems sutuoktiniams, kurie diena po dienos, nepaisydami išorinių pagundų, pasaulio skelbiamo šūkio: „ieškokime malonumų“, – patys lieka ištikimi ir padeda ištikimybėje išlikti vienas kitam. Gyventi ištikimybėje nėra lengva, kai aplinka nuolat provokuoja rinktis bei keisti seksualinius partnerius, patirti išgyvenimų įvairovę. Dėkojame poroms, kurios savo santuokiniu bendravimu liudija, kad meilė yra tiesiogiai susijusi su pagarba asmeniui. Ištikimybė – tai gebėjimas priimti vienas kitą kaip vyrą ir moterį, kaip asmenį, ir puoselėti šį ryšį visą gyvenimą.

Vis labiau įsigalint individualizmui, šeimos puoselėja gebėjimą gyventi vienybėje vienas su kitu ir su Dievu, kurti tarpusavio bendrystę. Šeimos gyvenimas yra kasdienis darbas tobulinant save ir savo santykį su Dievu ir kitais žmonėmis. Šeima ypatingai įprasmina krikščionišką meilės artimui įsipareigojimą, nes „Santuoka yra sakramentas, priimamas dėl kitų – dėl kito išganymo: pirmiausia dėl sutuoktinio ar sutuoktinės, taip pat dėl vaikų, sūnų ir dukterų, ir galiausiai dėl visos bendruomenės išganymo“ (Benediktas XVI, kalba 2006 08 31).

Todėl vertos pagarbos tos šeimos, kurios dirba kasdienį sunkų darbą ne tik siekdamos savo narių gerovės, bet ir kurdamos asmenų bendrystę bei įsiliedamos į katalikiškas šeimų bendruomenes. Asmenų bendrystė neišsitenka santuokos ribose. Padėdamos kitoms šeimoms, jos padeda ir savo šeimai. Visuomeniškai aktyvios šeimos nusipelno pagyrimo ir paramos, nes viešai gina, kas svarbu krikščionims, keldamos valstybei teisėtus reikalavimus ir primindamos jai, kad šeima yra „pagrindinė viso visuomenės gyvenimo institucija. <...> Tikrai nepriklausoma ir dvasiškai tvirta visuomenė visada sudaryta iš stiprių, savo pašaukimą ir misiją istorijoje suvokiančių šeimų“ (Gratissimam sane, 17).

Meldžiame Dievo palaimos Jūsų šeimoms, prašome Švč. Mergelę Mariją, kad jos užtarimu darnoje ir taikoje išgyventumėte mūsų Viešpaties laukimą ir Jo atėjimo stebuklą, kad šventą Kūčių vakarą visos šeimos susirinktų maldos ir ramybės palinkėjimo prie bendro stalo.

Lietuvos vyskupai

Artuma / 2010 m. gruodis

Laiškas skaitytojams Mieli „Artumos“ bičiuliai,

Turinys Kronika Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Puoškitės, miestai ir žmonės!

3

Evangelija mažiesiems

4

Dr. Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

6

Jūratė KUODYTĖ Kas iš to?

8

Algimantas RAMONAS Dirbtinis apvaisinimas: du požiūriai – du įstatymų projektai 9 Šv. Jono šeima

10

Antanas GAILIUS Akademinis diakonatas?

13

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Žmogus žmogui žmogus

14

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Geras darbas pagal Bibliją

15

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Tenežino kairė, ką daro dešinė

16

Zita VASILIAUSKAITĖ Gerumas – tikras ir tariamas

17

Kun. Rytis GURKŠNYS SJ Gauname daugiau, negu duodame 19 Mažvydas ALEKNA Geradaris verslas?

21

Vaikai apie gerus darbus

22

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Christopheris WESTAS Lytinis susilaikymas kenkia santuokai? 23 Jaunimo iššūkis Simonas BENDŽIUS Kai krikščionys užgroja (II)

25

Akiračiai Vanda IBIANSKA Dievo architektas Antoni Gaudí

27

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Kalėdojimas

30

Sveikata Kitokios nuomonės

32

Gyvenimas kaip senas vynas

paskutinis šių metų numeris Jus sveikina neįprastu viršeliu... Daug pasaulyje bažnyčių, vadinamų šedevrais, tačiau labai nedaug prilyginamų tiesiog stebuklui, o jų architektams – pradėtos beatifikacijos bylos. Daug pasaulyje bažnyčių, dedikuotų Šventajai Šeimai, tačiau nedaug tokių, kurių pašventinti atvyktų pats Šventasis Tėvas. O kai visa tai vyksta mūsų laikais, čia ir dabar, argi galėtume bent lašeliu to Grožio su Jumis nepasidalyti?! Taip, tai Sagrada Familia – Šventosios Šeimos bažnyčia, suprojektuota dieviškojo katalono Gaudí. Jos fasado vaizdas daugeliui gerai žinomas ir tapęs Barselonos simboliu. Tad ieškojome mažiau matyto, bet ne mažiau įspūdingo... Žinoma, plokščias vaizdas niekada neatspindės nepakartojamos tikrovės. Tačiau bent lašeliu. O štai dar keletas Popiežiaus išminties spindulių, spindinčių gelme ir paprastumu, pasakytų dedikuojant šią šventovę: <...>Visi kartu siekime, kad pasaulis pamatytų Dievo veidą, kuris yra meilė ir vienintelis galintis atsiliepti į mūsų pilnatvės troškimą. Prieš akis turime didžiulę užduotį: parodyti visiems, kad Dievas yra taikos, o ne smurto, laisvės, o ne prievartos, harmonijos, o ne disonanso Dievas. Todėl manau, kad šios bažnyčios dedikavimas Šventajai Šeimai ypač reikšmingas laikais, kai žmogus galvoja, kad gali savo gyvenimą kurti nusigręždamas nuo Dievo, tarsi Viešpats neturėtų nieko jam pasakyti. Šiuo kūriniu Gaudí parodo, kad Dievas yra tikrasis žmogaus matas; kad tikro originalumo paslaptis, kaip jis sakė, yra grįžimas prie savo šaknų, tai yra Dievo<...> Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeima visada buvo laikoma meilės, maldos ir darbo mokykla. Šios bažnyčios sumanytojai norėjo pasauliui parodyti Dievo akivaizdoje išgyvenamą meilę, darbą ir tarnystę pagal Nazareto šeimos gyvenimo pavyzdį. Gyvenimo sąlygos labai pasikeitė, kartu pasiekta didžiulė technikos, kultūros ir socialinė pažanga. Negalime tenkintis šia pažanga. Ją turi visada lydėti moralinė pažanga: šeimoms skiriamas dėmesys, joms teikiama pagalba ir apsauga, nes didžiadvasiška neišardoma vyro ir moters meilė yra veiksminga aplinka ir pamatas žmogaus gyvybei nuo buvimo įsčiose, gimimo, augimo iki natūralios pabaigos. Tik ten, kur yra meilė ir ištikimybė, gimsta ir išlieka tikroji laisvė.

Norisi tiesiog nutilti ir pasinerti, kontempliuoti tą Žodžio ir Kūrėjo grožį... Tačiau trumpam sugrįžkim ir į šią laikiną tikrovę – į gruodį ir „Artumą“. Mat šiame numeryje – ne vien apie Gaudí. Kalėdinio gerumo akcijų fone bandome pasvarstyti: daryti gera? Kam – sąžinei nuraminti, dangaus karalystei pelnyti po mirties ar ją jau dabar kurti?.. Vakar nugirdau žodžius, ištartus Seime pristatant kitų metų biudžetą: „Geriems darbams ir dosnumui pinigų nėra.“ Pagalvojau, mūsų skaitytojai su tuo tikrai nesutiks – geriems darbams labai dažnai pinigų ir nereikia.

Ačiū Jums, kad buvote su „Artuma“ šiais metais, ačiū Jums, kad esate! Ir dar kartą: Visi kartu siekime, kad pasaulis pamatytų Dievo veidą! Palaimingų advento ir Kalėdų akimirkų Jums linkiu viso „Artumos“ kolektyvo vardu!

Darius Chmieliauskas

Vanda IBIANSKA Nusistebėjimai

35

Šypsenos be raukšlių

36

P. S. O kad neapsunktų kalėdinių dovanų paieškos, nekukliai priminsiu: tik iki gruodžio 18 d. sau ir savo artimiesiems užsakydami „Artumą“ 2011-siems galėsite ištisus metus prisiminti šių Kalėdų dovanas!

Viršelyje – Šventosios Šeimos bažnyčios Barselonoje centrinės navos fragmentas. L’Osservatore Romano nuotrauka

1

2

Skaitytojų laiškai

Artuma / 2010 m. gruodis

Klausimai ganytojams Ar sunki nuodėmė yra nedalyvauti sausio 1-osios šv. Mišiose, t. y. ar ši šventė privaloma, ar tik atmintina? Ina

Sausio 1 dieną – Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę – Bažnyčia švenčia taip, kaip ir kiekvieną sekmadienį. Taigi, tą dieną arba jos išvakarėse tikintieji dalyvauja šv. Mišiose. Tai svarbi pareiga – nuo jos atleidžia tik rimta priežastis (pvz., liga, kūdikių priežiūra).

Mišių aukojimo metu sakomi Jėzaus žodžiai: „imkite jos ir valgykite“, „imkite jos ir gerkite“, „tai yra mano kūnas ir mano kraujas“. Tačiau eiliniams mišių dalyviams yra duodama tik Ostija, o vynas neduodamas. Prieš vienas šv. Velykas Didijį ketvirtadienį Mišiose davė Ostiją, pamirkytą į vyną. Kodėl taip nedaroma nuolat? Loreta

Katalikų bažnyčios katekizme (1390) mokoma: „Kadangi Kristus sakramentiniu būdu yra kiekvienu pavidalu, Komunija ir vienu – duonos – pavidalu leidžia gauti visus Eucharistijos malonės vaisius. Dėl sielovadinių priežasčių toks Komunijos būdas buvo teisėtai nustatytas kaip priimtiniausias lotynų apeigose. Vatikano II Susirinkimas sako, kad „sakramentinio ženklo atžvilgiu pilnesnė Komunija abiem pavidalais. Šitaip ji geriau pasirodo kaip eucharistinė puota“. Toks Komunijos priėmimo būdas yra įprastinis Rytų Bažnyčių apeigose.“ Ruošiuosi kitais metais stoti į seminariją. Norėčiau sužinoti, ar galiu pasirinkti vyskupiją ir seminariją, į kurią noriu stoti, jei aš nenoriu mokytis savo vyskupijos kunigų seminarijoje? Jei ne, tai ar toks noras būtų viena iš priežasčių, kad neįstočiau? Saulius

Paprastai ruošiamasi vykdyti kunigo tarnystę toje vyskupijoje, kur užaugta, geriau pažįstamos vietos tradicijos, tad ir stojama į jai dvasininkus rengiančią seminariją. Vis dėlto naujas kandidatas turi teisę pasirinkti ir kitą seminariją, tačiau reikia prisiminti, kad drauge apsisprendžiama joje studijuoti iki pabaigos, o vėliau – darbuotis toje vyskupijoje.

Ar galima per dieną daugiau nei vieną kartą priimti Šv. Komuniją? Angelė

Pagal Katalikų Bažnyčios teisės normų rinkinio – Kanonų teisės kodekso – 917 kanoną asmuo, priėmęs šv. Komuniją, tą pačią dieną gali priimti šv. Komuniją ir antrą kartą. Tačiau jis turi laikytis sąlygos – dalyvauti visose šv. Mišiose (per kurias Komuniją priima antrą kar-

tą) nuo pradžios iki galo. Tokiomis sąlygomis leidžiama priimti šv. Komuniją du kartus per dieną. Trečią kartą priimti šv. Komunijos jau nebeleidžiama.

Tiesa, to paties kodekso 921 kanono 2 paragrafe nurodyta, kad jeigu žmogus patenka į kokią nelaimę ir jam teikiamas paskutinis sakramentas, tada jis gali priimti Komuniją ir trečią kartą.

Dažnai pykstu ir nežinau, ką turėčiau daryti... Man atrodo, jog pyktis kyla iš bejėgiškumo, esu nepatenkintas savimi, kad neišlaikau ramybės. Ką man patartumėte? Kita vertus, ir Jėzus supykdavo... Juozas

Pyktis pykčiui nelygu. Pirmiausia pyktis yra aistra, taigi, savaime nei blogas, nei geras, nes aistra neturi savo tiesioginio tikslo. Jei aistra palenkta protui ir valiai, dvasinėms žmogaus sielos galioms, ji yra gera. Kai aistra pranoksta dvasines žmogaus galias, dėl kurių žmogus yra asmuo, o ne tik gyvūnas – ji yra bloga.

Jei pasitaiko supykti, neverta graužtis, reikia su pasitikėjimu atiduoti savo pyktį Jėzaus gailestingumui ir dar padėkoti, kad leido šią silpnybę, apsaugodamas nuo dar didesnės bėdos – puikybės manyti, jog jau esu tobulas, taigi, Dievas Gelbėtojas man nebereikalingas. Svarbiausia – pasitikėti Jėzaus vedimu ir tikėti, kad dėl didesnio gėrio jis pasinaudoja ir mūsų nuodėme, net jei kol kas to nematome. Reikia tikėti ir prašyti… Žinoma, tai nereiškia, kad reikia nusidėti – nuodėmė ir taip ateina, beveik be pastangų…

Taip, Jėzus supykdavo, bet… kas tiko Jėzui, kuris buvo be nuodėmės, ne visada tinka mums, nuodėmės sužalotiems. Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, bet jis nėra visai toks žmogus, kaip aš: nors jis ir prisiėmė mūsų nuodėmes, pats buvo be nuodėmės (plg. 1 Pt 2, 22).

Kitaip tariant, jis prisiėmė mūsų žmogystę su visais nuodėmės padariniais (kančia, mirtimi, liūdesiu etc.), bet ne su pačia nuodėme. O nuodėmė kaip tik ir kalta, kad žemesnės mūsų galios sunkiai ar visai nebepaklūsta aukštesnėms. Jėzaus veiksmai visada buvo valingi, aistra niekada nebuvo jo užvaldžiusi – žinoma, tai nereiškia, kad Jėzus buvo beaistris!

Parengta pagal vyskupijų interneto svetainių (žr. www.katalikai.lt), www.joanitai.org, www.bernardinai.lt medžiagą ir „Artumos“ skaitytojų klausimus

Artuma / 2010 m. gruodis

Kronika

Puoškitės, miestai ir žmonės!

Gruodžio kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Šiemet pirmą kartą kalėdinius papuošimus pamačiau Vėlinių rytą.

Vilniaus g. Kaune kalėdiniais žaisliukais buvo išpuošti gatvės šviestuvai. Pamaniau, kad užsilikę nuo pernai. Bet ne. Neišlaukėm šiemet lapkričio trečiosios. Pradėjom puoštis diena anksčiau…

Dienos, tamsios ir niūrios, nesušyla nuo kapinių žvakučių. Tos šviesos paguodos ieškome kitur, gal Kalėdų šventėje.

Kalėdos šiandien yra populiariausia pasaulio šventė. Net ir nekrikščioniško.

Nesiaiškinsime dabar, kas ją išplatino ir padarė mielą. Svarbiausia – ką ši šventė reiškia mums, krikščionims. Kaip mes, krikščionys, ją galime padaryti švente, o ne eiline, dar viena, gyvenimo našta. Šventė – gyvenimas kitaip nei kasdien.

Kad išeitume iš rutinos. Kad pamatytume kasdienybės šviesas ir tamsumas.

Kad įvertintume, kaip gyvename, ką reikia pakeisti savyje ir aplinkui. Kad padėkotume Dievui už tai, ką turime ir kas esame (dėl to krikščionys yra vadinami dėkojimo – eucharistiniais žmonėmis). Kad pasidžiaugtume su Dievu ir tarpusavyje tomis dovanomis, kurių apstu kiekvieno mūsų gyvenime.

Po keistoku Kalėdų pavadinimu besislepianti šventės prasmė prašosi būti surandama. Kūdikio Betliejuje gimimas reiškia kai ką daugiau. Tai – Dievo tapimas žmogumi. Kai šitą tikėjimo tiesą teigi ir apmąstai, negali nesistebėti. Krikščionybė drąsi. Ne tik šiuo Dievo iššūkiu žmonėms. Jei Dievas tapo žmogumi, tada mano žvilgsnis į Dievą ir žmogų

keičiasi. Jei Dievas panorėjo pasižiūrėti į akis kiekvienam iš mūsų, iš kur gauti drąsos pasižiūrėti Dievui veidas į veidą?

Iš sugebėjimo bendrauti su kiekvienu žmogumi. Bendrauti su meile. Su geranoriškumu. Su savęs atsižadėjimu, kaip Dievas. (Ar ne šių dalykų tolimas aidas yra kalėdinės dovanėlės?)

Nuo pirmojo advento sekmadienio išpuošti mūsų miestai liudija laukimą. Antroji advento dalis, prasidedanti gruodžio 17-ąją ir trunkanti vos aštuonias dienas, kviečia suprasti, ką reiškia, kad Dievas tapo žmogumi ir tada gimė Betliejuje, ir šitaip pirmą kartą atėjo.

O nuo pirmojo advento sekmadienio krikščionys mąsto apie antrąjį Viešpaties atėjimą (todėl „adventas“) laikų pabaigoje, apie jo sugrįžimą. Laikų ir pasaulio pabaigos mintys mums negali kelti depresijos. Turi kviesti vien į gyvenimo pakeitimo, arba atsivertimo, kaip pasakytų Jėzus, planavimą.

Niūrus ir tamsus mūsų rudens–žiemos pasaulis gali būti asmeninio mūsų gyvenimo ženklas. Kalėdinės šviesos prijaukina ir sušildo gamtą. Jos gali pakviesti mus pasipuošti šviesos darbais – nuo jų sušyla širdys. Nuo šių šviesos darbų būna šviesu net ir tragedijose.

Jie net pasaulio pabaigoje skelbia naujo pasaulio, gyvenančio su Dievu, pradžią.

Jie leidžia džiaugtis baigiantis šiems ir prasidedant Naujiems metams. „Maranata!“ (1 Kor 16, 22), „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20). „Teateina Tavo malonė ir tepraeina šis pasaulis!“ (Didachė 10, 6).

Pasipuoškite, miestai ir žmonės!

Gruodį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad kančios patirtis būtų proga suprasti nedalios ir skausmo situacijas, kuriose yra atsidūrę vieniši žmonės, ligoniai bei senukai, ir taip visus paskatintų dosniai suteikti jiems pagalbą; misijų – kad pasaulio tautos atsivertų Kristui ir jo taikos, brolybės bei teisingumo Evangelijai.

1 T Iz 25, 6–10a; Ps 23; Mt 15, 29–37 2 K Iz 26, 1–6; Ps 118; Mt 7, 21. 24–27 3 P Šv. Pranciškus Ksaveras, kunigas

Iz 29, 17–24; Ps 27; Mt 9, 27–31 4 Š Šv. Jonas Damaskietis, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

Iz 30, 19–21. 23–26; Ps 147;

Mt 9, 35 – 10, 1. 5a. 6–8 5 S II ADVENTO SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 11, 1–10; Ps 72; Rom 15, 4–9;

Mt 3, 1–12 6 P Šv. Mikalojus, vyskupas

Iz 35, 1–10; Ps 85; Lk 5, 17–26 7 A Šv. Ambraziejus, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Iz 40, 1–11; Ps 96; Mt 18, 12–14 8 T ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS

NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS

Pr 3, 9–15. 20; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12;

Lk 1, 26–38 9 K Šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas

Iz 41, 13–20; Ps 145; Mt 11, 11–15 10 P Iz 48, 17–19; Ps 1; Mt 11, 16–19 11 Š Šv. Damazas I, popiežius

Sir 48, 1–4. 9–11; Ps 80; Mt 17, 10–13 12 S III ADVENTO SEKMADIENIS (III sav.)

Iz 35, 1–6a. 10; Ps 146; Jok 5, 7–10;

Mt 11, 2–11 13 P Šv. Liucija, mergelė, kankinė

Sk 24, 2–7. 15–17a; Ps 25; Mt 21, 23–27 14 A Šv. Kryžiaus Jonas, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

Sof 3, 1–2. 9–13; Ps 34; Mt 21, 28–32 15 T Iz 45, 5a. 7–8. 18. 21b–25; Ps 85;

Lk 7, 19–23 16 K Iz 54, 1–10; Ps 30; Lk 7, 24–30 17 P Pr 49, 2. 8–10; Ps 72; Mt 1, 1–17 18 Š Jer 23, 5–8; Ps 72; Mt 1, 18–24 19 S IV ADVENTO SEKMADIENIS (IV sav.)

Iz 7, 10–14; Ps 24; Rom 1, 1–7; Mt 1, 18–24 20 P Iz 7, 10–14; Ps 24; Lk 1, 26–38 21 A Šv. Petras Kanizijus, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

Gg 2, 8–14; Ps 33; Lk 1, 39–45 22 T 1Sam1,24–28;1Sam2,1.4–9;Lk1,46–56 23 K Šv. Jonas Kantietis, kunigas

Mal 3, 1–4. 23–24; Ps 25; Lk 1, 57–66 24 P KŪČIOS

2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89;

Lk 1, 67–79 25 Š VIEŠPATIES GIMIMAS (KALĖDOS)

Vigilija: Iz 62, 1–5; Ps 89;

Apd 13, 16–17. 22–25; Mt 1, 1–25;

naktis: Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 96;

Tit 2, 11–14; Lk 2, 1–14;

rytas: Iz 62, 11–12; Ps 97; Tit 3, 4–7;

Lk 2, 15–20;

diena: Iz 52, 7–10; Ps 98; Žyd 1, 1–6;

Jn 1, 1–18 26 S ŠVENTOJI ŠEIMA

Sir 3, 2–6. 12–14; Ps 128; Kol 3, 12–21;

Mt 2, 13–15. 19–23 27 P Šv. Jonas, apaštalas ir evangelistas

1 Jn 1, 1–4; Ps 97; Jn 20, 1–8 28 A Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai

1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 124; Mt 2, 13–18 29 T Šv. Tomas Beketas, vyskupas, kankinys

1 Jn 2, 3–11; Ps 96; Lk 2, 22–35 30 K 1 Jn 2, 12–17; Ps 96; Lk 2, 36–40 31 P Šv. Silvestras I, popiežius

1 Jn 2, 18–21; Ps 96; Jn 1, 1–18

3

4

Evangelija mažiesiems Atsiverskite, nes rengiamės Dangaus karalystei (II advento sekmadienis, gruodžio 5 d.)

– Ką Jonas Krikštytojas norėjo vaidinti, kad apsirengė kupranugarių vilnų kailiniais? – juokdamasis klausia Dominykas.

– Galbūt jis tiesiog stengėsi atkreipti žmonių dėmesį, nes turėjo būti pirmosios Kalėdos – Jėzaus gimtadienis, – svarsto Benedikta.

– Ai, tai Jonas kvietė visus taupyti dovanoms? – nori suprasti broliukas.

– Ne visai, – aiškina Benedikta. – Dovanos – neblogai, bet daug geriau, kai žmonės tiki į Dievą, pasimeldžia, t. y. pasikalba su juo, lanko bažnyčią, priima Komuniją ir linksmi eina namo. O parėję nesibara ir nesipeša, bet noriai padeda vieni kitiems.

Ar tu esi tas, kuris turėjo ateiti?

(III advento sekmadienis, gruodžio 12 d.)

– Iš kur mums žinoti, kad Jėzus tikrai Dievas? Gal jis koks artistas, o mes smarkiai apsirinkame veltui lankydamiesi bažnyčioje? – sunerimsta Dominykas.

– Apie Jėzų parašyta Šventajame Rašte, be to, jis padarė daug stebuklų, paskui leido, kad jį nukryžiuotų, numirė, prisikėlė, tada pasirodė daugeliui žmonių. Kas matė, su juo bendravo, stebuklus patyrė – kitiems papasakojo ir į šventas knygas surašė. Todėl bažnyčioje ir minime tai, ką Dievas nuveikė, – pasakoja sesutė.

– Bet bažnyčioje vis tiek vėsu ir ne visada suprantu, kas vyksta, – nenurimsta brolis.

– Kas nuoširdžiai tiki į Dievą, bažnyčioje visai nenuobodžiauja, – tvirtina Benedikta. – Dėkoja, prašo, gieda, bet nežiovauja. Kartais pasigroži paveikslais, klausosi kunigo žodžių. Dar palinki ramybės. Slaptas mintis patiki Dievui, priima Komuniją, kurioje pasislėpęs pats Jėzus. Tada žmonės išeina ir jų akys žiba. Pažiūrėk ir pamatysi.

Artuma / 2010 m. gruodis

Artuma / 2010 m. gruodis

Evangelija mažiesiems Kas buvo Jėzaus tėvai? (IV advento sekmadienis, gruodžio 19 d.)

– Jau visai greitai Jėzaus gimimo šventė. Labai laukiu. Gimtadienis labai smagi diena. Žvakutės, saldumynai, draugų ir tėvelių linkėjimai... – užsisvajoja Dominykas.

– O tu žinai, kas buvo Jėzaus tėvai? – netikėtai paklausia Benedikta.

– Nagi Marija ir Juozapas, – sako Dominykas.

– Mergelė Marija – Jėzaus mamytė, o Juozapas – tai GRUODŽIO 25 d. globėjas. Jėzaus tėtis – Dievas Dangaus karalystėje, – patikslina sesuo.

– O kaip Marija su Dievu susitiko? Gal ji nuskrido su kokiu lėktuvu į dangų? – sesę klausimais apiberia smalsusis brolis.

– Dievas turi angelus, juos siunčia pas mus ir įvykdo, ką sumanęs, – primena Benedikta. – Per Jėzaus gimtadienį džiaugėsi ir Marija, ir Juozapas. O Dievas iš Dangaus atsiuntė pulkus angelų. Jie žmonėms atnešė daug ramybės ir džiaugsmo, ypač tiems, kurie priėmė žinią apie vaikelio Jėzaus gimimą...

Marija, Juozapas ir Jėzus sumanė... pabėgti (Šventosios Šeimos sekmadienis, gruodžio 26 d.)

– Kai mažą Jėzų norėjo nužudyti, jo Mama galėjo nueiti į policiją. Juk mažas Jėzus dar nespėjo padaryti nieko blogo, – mano Dominykas. – Gal jis netyčia išmušė langą?

– Būdamas mažas ir vėliau, kai užaugo, Jėzus nieko nenuskriaudė, nepadarė jokios nuodėmės, – kantriai dėsto Benedikta. – O nužudyti jį norėjo todėl, kad to meto valdovai suprato: aha, gimė visų lauktas gelbėtojas, kuris padarys daug gera, mokys ir didelius, ir mažus, tad gal tokio visai nereikia? Karaliai mėgo karaliauti, kitus skriausti ir išsigando, kad jiems klius nuo Jėzaus.

– Bet Jėzaus šeima išradinga – ėmė ir pasislėpė, kol pavojai praėjo, – pasidžiaugė Dominykas.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ...................................................

5

Artuma / 2010 m. gruodis

Kronika

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia Lapkričio mėnuo prasidėjo liūdnai ir tragiškai. Spalio 31 d. Bagdade buvo užpulta sirų katalikų katedra. Teroristai nužudė keturias dešimtis sekmadienio Mišiose dalyvavusių tikinčiųjų. Išpuoliai prieš krikščionis vyko ne tik Irake, bet ir Afganistane, Pakistane, Egipte.

Bene rimčiausias atvejis – krikščionės Asios Bibi nuteisimas mirties bausme už piktžodžiavimą. Remiantis kaimynės musulmonės skundu, moteris buvo apkaltinta viešai niekinusi Pranašą ir dėl to, pažodžiui pritaikius šariato normą, buvo nuteista mirties bausme. Per visą pasaulį nuvilnijo protestų prieš mums nesuvokiamą teisingumo sampratą banga; daugelyje šalių buvo paskelbta maldų už moters išgelbėjimą kampanija.

Santykių su islamo išpažinėjais ir islamo kultūros šalimis aiškinimasis ir gerinimas ne tik bendrąja religijų dialogo prasme, bet pirmiausia kaip siekimas užsitikrinti, kad islamo šalyse gyvenantys krikščionys nebūtų persekiojami, yra tapęs gana svarbiu dabartinio pontifikato tikslu. Šioms pastangoms priskirtinas pastarųjų savaičių popiežiaus susirašinėjimas su Irano prezidentu Mahmudu Ahmadinejadu bei lapkričio mėnesį Teherane vykęs katalikų ir musulmonų šiitų atstovų susitikimas. Vienu ir kitu atvejais buvo pabrėžta, kad kiekvienas žmogus kiekvienoje valstybėje turi teisę laisvai gyventi pagal sąžinę ir niekieno nevaržomas išpažinti savo tikėjimą.

Krikščionių teisių islamo aplinkoje temai skirta nemažai dėmesio ir lapkričio 19 d. Vatikane vykusiame popiežiaus pasitarime su Kardinolų kolegija. Šiame kontekste labai nepagarbiai nuskambėjo Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusi antraštė „Pakistane moteris bus pakarta už piktžodžiavimą“. Iš kur toks ciniškas tikrumas, kad bus pakarta? Kodėl toje žinioje nė žodžiu neužsiminta, kad

vis dėlto bandoma gelbėti nuteistosios gyvybę ir kad tai daro pirmiausia popiežius ir katalikai? Kas tai? Provincialumas?

Rasizmas? Ar dar vienas ženklas, patvirtinantis įtarimą, kad esama suokalbio nerašyti apie katalikus nieko pozityvaus, o garsiai šaukti tik tuomet, kai koks nors bezmėnas sukelia skandalą?

Lapkričio 23 d. buvo pristatyta nauja Peterio Seewaldo knyga – interviu su popiežiumi Benediktu XVI. Joje nevengiama ir aštrių klausimų, kurie kartais šmėžuoja nelabai palankioje katalikams spaudoje; popiežius, savo ruožtu, neišsisukinėja, į visus atsako nuoširdžiai ir paprastai. Dar prieš knygos pristatymą spauda išplatino į popiežiaus lūpas įdėtą sensacingą dalyką: reikia keisti požiūrį į prezervatyvų naudojimą! Šventojo Sosto spaudos salei teko patikslinti, ką iš tiesų popiežius sakė. Toje interviu vietoje sakoma, kad tam tikrose situacijose naudoti prezervatyvą kaip apsaugos nuo AIDS priemonę yra geriau negu visai nesisaugoti. Ir kad tai nėra kokia nors ypatinga naujiena, o, atrodytų, savaime suprantamas dalykas; apie tai jau seniai kalba pionieriai ir kai kurie moralistai. Vis dėlto, nepaisant pernelyg karštų interpretacijų spaudoje, reikia sutikti, kad joks kitas popiežius taip atvirai apie tai dar nebuvo pasisakęs. Ir tai iš tiesų yra naujiena.

Vis dėlto lapkritį Bažnyčios gyvenime būta ir džiugių įvykių. Bene geriausiai tai įrodo trumpa popiežiaus kelionė į Ispaniją lapkričio 5–6 d., kur, nepaisant gana stiprios ispanų visuomenės poliarizacijos katalikybės ir tradicinių vertybių atžvilgiu, Benediktas XVI buvo priimtas labai pagarbiai ir šiltai. Šįkart jis aplankė Galisiją ir Kataloniją, du labiausiai „neispaniškus“ regionus, kartu su Baskų kraštu turinčius plačią politinę bei fiskalinę autonomiją ir visose viešojo gyvenimo srityse įteisintą dvikalbystę.

ELTOS nuotrauka

6

Pirmiausia Šventasis Tėvas nukeliavo į Galisijos sostinę, į kur jau daug šimtmečių veda piligrimų keliai iš visos Europos. Čia, buvusioje Romos legionų stovykloje „Campus stelle“ (iš čia ir dabartinis miesto vardas Santjago de Kompostela), saugomos krikščionių iš Palestinos atgabentos apaštalo Jokūbo Vyresniojo relikvijos. Jokūbo kultas ir piligrimystės į šią vietą pradėjo klestėti XI a. šią teritoriją galutinai išvadavus iš dalį Iberijos pusiasalio valdžiusių musulmonų. Nuo tada tais metais, kai liepos 25 d. minima Šv. apaštalo Jokūbo liturginė šventė sutampa su sekmadieniu, skelbiami Šventieji apaštalo Jokūbo metai. Šiemet liepos 25-oji buvo sekmadienis, ir popiežius į Santjago šventovę nuvyko kaip Šventųjų Jokūbo metų piligrimas.

Lapkričio 7 d. Benediktas XVI lankėsi Barselonoje. Trumpo vizito Katalonijos sostinėje tikslas – konsekruoti jau daugiau kaip šimtą metų statomą ir dar iki galo nebaigtą garsiąją Sagrada Familia – Šventosios Šeimos bažnyčią.

Popiežius aukojo pirmąsias Mišias milžiniškoje bažnyčioje, kurios statyba buvo sumanyta kaip katalonų tautos permaldavimo auka. Bažnyčią projektavo ir pirmaisiais dešimtmečiais statybai vadovavo garsusis architektas Antoni’s Gaudí (išsamiau apie šį nepaprastą žmogų skaitykite p. 27). Dabar Barselonos Sagrada Familia jau konsekruota, tačiau statybos užbaigimo teks palaukti dar porą dešimtmečių, nes darbai finansuojami vien tikinčiųjų aukomis.

Artuma / 2010 m. gruodis

Kronika

Bažnyčia Lietuvoje

Dievo Gailestingumo metais. Ganytojų troškimą, kad prie visa gydančio Gailestingumo slėpinio priartėtų kiekvienas, kad ir labiausiai geografiškai ar dvasine prasme nuo jo toli dar esantis Lietuvos žmogus, atspindi ir nutartis pradėti Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijų piligrimystę po vyskupijų parapijas, o per Atvelykį surengti nacionalinį Dievo Gailestingumo kongresą Vilniuje.

Vienas pirmųjų spalio 26–28 d. LVK plenarinio posėdžio klausimų buvo šiandienė bažnytinių santuokų padėtis.

Vyskupai iš naujo priminė: Santuokos sakramentui dera rimtai ruoštis lankant parengiamuosius kursus; bažnytinės santuokos sudarymo vieta gali būti tik bažnyčia arba koplyčia; vestuvių žiedai yra „regimas duodamos santuokinės priesaikos ženklas“, tad jie negali būti laiminami antrąkart besituokiantiems etc.

Taip iškeliant santuokos šventumą darsyk pasakyta, kad „Bažnyčia nepaliauja teigusi pagrindinių gyvenimo vertybių: vieno vyro ir vienos moters santuokos, šeimos, religijos ir švietimo laisvės. Šiomis vertybėmis grindžiamos visos kitos socialinės ir politinės vertybės“.

Šie metai – išskirtiniai Lietuvos kariuomenės ordinariatui, Aušros Vartų atlaiduose minėjusiam 10 metų gyvavimą atkurtoje valstybėje. Savo ordinarą, 13 kunigų kapelionų turinti Lietuvos kariuomenės sielovados institucija šaknimis siekia tolimąjį XV a., o tarpukariu klestėjusi jos misija sovietų brutaliai nutraukta.

Lietuvos kariuomenės istorija savitai susijusi su Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčia. Joje lapkričio 16–21 d. minėtas parapijos įkūrimo ir bažnyčios grąžinimo 20-metis. Iškilmėse, kuriose dalyvavo kariuomenės ordinaras vysk. G. Grušas,

Stasio Šmigelsko nuotrauka

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Tas, kieno ranka XVI a. pr. Vilniaus miesto vartuose pakabino Švč. M. Marijos atvaizdą, įžvalgiai numatė, kokia svarbi miestui dangiškoji globa. Aušros Vartų Marija ne tik Vilniui, bet ir visos Lietuvos, kitų kraštų piligrimams seniai

yra tapusi Gailestingumo Motina. Didžiosios jos pagerbimo iškilmės – Gailestingumo Motinos Globos atlaidai šį lapkritį vėl tapo „ypatingo susitikimo su Dievo Motina ir visų žmonių vienybės vieta“ – taip šventovę dar 1997 m. yra pavadinęs kardinolas A. J. Bačkis. Ir šiemetiniuose atlaiduose kelių tautybių maldininkai sausakimšoje gatvėje priešais koplyčią, žvelgdami į maloningąjį Vilniaus Madonos atvaizdą ir dalyvaudami Eucharistijoje, mokėsi, kaip raginta atlaidų programoje, „įsivaizduoti save Jos vietoje, pamatyti savo padėtį Jos akimis“ ir „būti Dievo Gailestingumo įrankiais – juk „Dievo valia – Gailestingumas“.

Tai pabrėžė ir Lietuvos vyskupai, lapkričio 17 d. išplatindami žinią, jog 2011-ieji metai Lietuvoje skelbiami

paminėtas ir pirmasis parapijos klebonas, šįmet pas Viešpatį iškeliavęs pirmasis ordinariato generalinis vikaras ir vyriausiasis kapelionas kan. pulk. J. Gražulis. Vilkaviškio vyskupas R. Norvila pašventino šv. Kazimiero skulptūrą.

Visų Šventųjų sandūroje vieną paskui kitą Viešpats pasišaukė kunigą profesorių Joną Juraitį, monsinjorą Eduardą Simašką, vyskupą emeritą Romualdą Krikščiūną... 60, 74, 56 – po šių ilgų tarnystės metų jie iškeliavo amžinybėn tuo pačiu pašaukimo keliu, tik skirtingai susiklosčiusiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Juos jungė, ačiū Dievui, vis giliau praeitin grimztanti baisi epocha, kurią kunigai savaip išgyveno – svetur draskomi tėvynės ilgesio ar tėvynėje bauginami ir laužomi

sovietų saugumo, tremiami ir netgi gyvybę atiduodami. Vyskupas emeritas J. Tunaitis lapkričio 4 d. vysk. R. Krikščiūno laidotuvėse Kaune sakė: „Dieve, kokia graži yra kunigystė ir kiek joje daug gero žmonėms galima padaryti.“ Ištikima tarnystė yra „puikus pavyzdys ir mūsų dienų pasaulyje, neleidžiantis mūsų dvasinio gyvenimo sulaužyti sekuliarizmui“ – taip pabrėžta ir Telšių vyskupo J. Borutos SJ pamoksle katedroje, o vėliau seminarijoje minint Dievo tarno kankinio vyskupo V. Borisevičiaus 100-ąsias mirties metines.

Lapkričio 6 d. Marijampolėje vykusiame Pašvęstojo gyvenimo kongrese „Istorija, dabartis, perspektyvos“ kun.

K. K. Brilius MIC savo pranešime priminė, jog ir „vienuolijos akivaizdžiai susiduria su sekuliarizuoto pasaulio priešprieša, kuri gali apimti nuo fizinio smurto, tremties iki subtiliausių sekuliariųjų ideologijų ir psichologinių poveikio mechanizmų“.

Skaudžių žaizdų turinčius brolius ir seseris vienuolius apaštališkasis nuncijus arkivysk. L. Bonazzi drąsino žvelgti į ateitį, tapti „naujomis moterimis ir naujais vyrais, galinčiais kurti naują pasaulį“.

Lapkričio 18 d. Vilniuje paminėta seserų kazimieriečių vienuolijos 90 metų gyvavimo sukaktis.

Kaip mokyti jaunimą burti ne tik vienuoliams svarbią bendruomenę, joje gyventi ir būti Bažnyčios bendruomenės dalimi, tarėsi lapkričio 12–13 d.

Kaune, Jaunimo sielovados forume, dalyvavę 145 jaunimo vadovai ir sielovadininkai iš visos Lietuvos.

Bažnytinio paveldo muziejaus sumanytas edukacinis užsiėmimas šeimoms „Lietuvos giminių ženklai“ Vilniuje, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos bei Klaipėdos šeimos centro sugalvota solidarumo akcija „Padrąsink šeimą...“, kviečianti visus galinčius paremti parapijos šeimas, auginančias vaikus ir patiriančias didelių finansinių sunkumų – šie nedideli projektai sėjo mintį, kaip kūrybiškais, nesudėtingais sumanymais galima praktiškai pasitarnauti šeimoms.

Dr. Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ

7

8

Artuma / 2010 m. gruodis

Kronika

Kas iš to? Šeimos politikos aktualijos Jūratė KUODYTĖ Valstybė turi teisiškai įtvirtintą Šeimos politikos koncepciją, tačiau teisininkai šeimos institutą iki šiol supranta skirtingai; pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, tačiau kokia apčiuopiama nauda iš to bus šeimai, jei jis liks tik popieriuje, bet ne realiame gyvenime? To „Artuma“ klausia Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Irenos DEGUTIENĖS, vienos pirmųjų politikų, kuriems parūpo šeimos instituto likimas Lietuvoje. Į šeimos ir valstybės santykių perspektyvą žvelgiu optimistiškai. Tačiau politikų požiūris į tai, kas yra šeima, iki šiol labai skiriasi. Prisimenu 1999–2000 metus, kai į mano dėmesį šeimai reaguota su tam tikra pašaipa: esą neturiu, matyt, ką daugiau veikti, kad kišuosi į šeimos reikalus. Turbūt joks politikas nesikišo ir nesikiš į šeimos reikalus, nes šeima yra Jos Didenybė, tvirtovė. Tačiau mano dėmesys jai sustiprėjo, kai šeimos institutas susilpnėjo, skyrybų skaičius praaugo santuokų skaičių, sumažėjo gimstamumas. Tai buvo ženklai, kad valstybėje yra kažkas negerai. Kai šiandien svarstome socialines negandas, iš tiesų svarstome padarinius, į kuriuos atvedė nestabilios, psichologiškai palūžusios šeimos, o tai reiškia, kad auginame naują kartą psichologiškai pažeistų žmonių.

Tačiau pastebiu, jog per pastarąjį dešimtmetį padėtis pamažu keičiasi. Čia noriu ypač padėkoti žurnalistams, kurie net ir komerciniuose leidiniuose, populiariuose TV kanaluose ėmė kelti tikrąsias šeimos vertybes.

Kodėl tas negandas valdžia nusprendė tvarkyti naujais dokumentais, kurie, gali būti, ir vėl gulės kabinetų stalčiuose? Kodėl nepasiūlius toms silpstančioms šeimoms nemokamų psichologų, vaikų priežiūros šeimoje ir už jos ribų galimybių ir tinkamų sąlygų?

Todėl, kad pirmiausia valstybė turi aiškiai parodyti savo požiūrį į šeimą: kas jai yra šeima ir ko ji tikisi iš šeimos. O jau tada valstybė sprendžia klausimą, ar galima ir kaip galima padėti šeimai. Požiūrio klausimas svarbus visuomenine prasme. Paminėjau teigiamus pokyčius žiniasklaidoje, yra šeimų, kurios savo gyvenimu rodo pavyzdį pirmiausia savo vaikams, ir tas pavyzdys keliauja iš kartos į kartą. Yra gražių iniciatyvų iš verslo pusės rūpintis tradicinės šeimos ateitimi, joje augančiais vaikais, turiu galvoje Šeimų universiteto idėją, kai šeimos dalijasi informacija ir turi galimybę susipažinti su būdais, kaip kurti gerus tarpusavio santykius kasdienybėje. Valstybė turi aiškiai suformuluoti, kad šeima jai yra ne tik konstitucinė, bet ir valstybinė vertybė. O toliau tektų ir įsipareigojimas pasirūpinti šeima konkrečiai: sukurti atitinkamas

infrastruktūras, kurios užtikrintų tinkamas sąlygas vaikams ugdyti. Kodėl buvo didelis noras, kad politinės partijos pasirašytų Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo? Todėl, kad keičiantis valdžioms valstybės požiūris į šeimos reikalus liktų toks pats, o tam reikalingas įtvirtinimas įstatymu. Įstatymų turime ir šiandien, kaip ir patvirtintą Šeimos koncepciją, tačiau iki šiol valstybinėse institucijose šeimos samprata skirtinga ir galimos kuo įvairiausios teisinės interpretacijos. Kas iš to įstatymo, jei jis liks tik popieriuje? Kas jį įgyvendins?

Noriu priminti politinio visų partijų sutarimo rezultatus, kai svarstėme stojimą į Europos Sąjungą ir NATO. Susitarimo dėka šiandien esame šių tarptautinių bendrijų nariai. Tokio susitarimo reikia ir šeimos politikoje. Kai Nacionalinis susitarimas bus įtvirtintas teisės aktais, visos tos popierinės idėjos, kaip Jūs sakote, virs kūnu. Tačiau tam reikia laiko. Žmogaus gyvenime dešimt metų yra didelis tarpsnis, tačiau valstybės gyvenime tai nėra daug. Kita vertus, ekonomikos krizė sustabdė daugelio idėjų įgyvendinimą. Vis dėlto, jei politinės partijos susitartų dėl esminių nuostatų, valstybė daug kur galėtų šeimai padėti.

Tai kodėl taip ilgai nesusitariate?

Didesnė iniciatyva reiškiasi partijoje Tėvynės Sąjunga-krikščionys demokratai, šeimos politikai skirta svarbi mūsų programos dalis. Valstiečiai liaudininkai nuosekliai palaiko Nacionalinį susitarimą, liberalai šiek tiek skeptiškesni – jų požiūris į šeimą yra visai kitoks. Esu nustebinta socialdemokratų nenoro pasirašyti Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, nes Šeimos koncepciją jie rėmė.

Taigi, viskas priklauso nuo požiūrio į šeimą.

Dėkojame už pokalbį.

Artuma / 2010 m. gruodis

Kronika

Dirbtinis apvaisinimas: du požiūriai – du įstatymų projektai Algimantas RAMONAS Nevaisingumas yra didelė problema šeimai, kuri nori, bet negali susilaukti vaikų ir kuriai nepadeda jokie gydymo metodai. Šeimos tai sprendžia skirtingai: kai kurios pasirenka įvaikinimą, kitos save realizuoja intensyviai dalyvaudamos visuomeninėje ar profesinėje veikloje. Dar kitos ieško būdų susilaukti savo vaikų, ir dalis jų susilaukia natūraliai, kai išsprendžia šeimos, asmenines ar psichologines, sveikatos problemas. Tačiau lieka tos, kurioms reikia medicininės pagalbos, tad valstybė negali likti joms abejinga. Šį rudenį įregistruoti du įstatymų projektai. Seimo narys, liberalas, neseniai sveikatos apsaugos ministru buvęs A. Čaplikas pateikė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą; Seimo nariai D. Mikutienė ir V. Gapšys netrukus pateikė alternatyvų Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą.

Kodėl du? Mat ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje egzistuoja du požiūriai į dirbtinį apvaisinimą, jo techniką ir embrionų apsaugą. Liberalusis požiūris tai vertina laisvai, leidžia (o gal siekia?) daugiau manipuliacijų su embrionais. Maža to, šioms procedūroms reikalaujama skirti pinigų iš valstybės biudžeto, nors nepakanka lėšų tiems, kurių gyvybei pavojus gresia šiuo metu. Alternatyviajame Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte gyvybės apsaugai dėmesio skiriama daugiau, pripažįstama, kad žmogus yra nuo pradėjimo momento. Požiūrių skirtumai dar labiau atsiskleidžia sugretinant kai kurias įstatymų projektų nuostatas.

1. A. Čapliko projekte dirbtinis apvaisinimas vadinamas „nevaisingumo gydymu“, bet juk po dirbtinio apvaisinimo procedūros žmogus ir toliau lieka nevaisingas. Alternatyviojo projekto požiūris atrodo logiškesnis, nes jame dirbtiniu apvaisinimu laikomos medicinos technologijos, skirtos moters nėštumui sukelti, kai vienas iš sutuoktinių (sugyventinių) arba abu yra nevaisingi ir to negalima išgydyti jokiais gydymo būdais.

2. Tiek liberaliajame, tiek alternatyviajame projektuose žmogaus embrionas apibūdinamas panašiai. Tik pastarajame

ryškiau matyti, kad embrionas vadinamas žmogumi, išgyvenančiu tam tikrą vystymosi stadiją. O liberaliojo projekto siūlymuose su embrionais numatoma elgtis lyg su biologine medžiaga, kurią galima laisvai gaminti ir naikinti.

3. Į embrionų apsaugą įstatymų projektuose žiūrima skirtingai. Liberaliajame – sukuriamų embrionų skaičius nėra ribojamas, o „atliekamus“ siūloma užšaldžius laikyti iki 5 metų, po kurių arba net ir anksčiau, pasikeitus tėvų ketinimams, sunaikinti kaip biologinę medžiagą. Bet yra žinoma, kad užšaldžius embrionus pusė jų atšildomi žūsta, likę blogiau implantuojasi, padidėja persileidimo tikimybė. D. Mikutienės ir V. Gapšio projekte leidžiama sukurti tik tiek embrionų, kiek vienu metu jų būtų perkeliama į moters organizmą. Tokiu būdu nebėra perteklinių embrionų ir nebekyla jų šaldymo, laikymo ir naikinimo klausimų. Šiame projekte, beje, siūloma alternatyva embrionų šaldymui – moters lytinių ląstelių šaldymas (iki apvaisinimo – iki žmogaus).

4. A. Čapliko projekte yra numatyta lytinių ląstelių donorystė. Apvaisinimui gali būti naudojamos anoniminio donoro ląstelės, o tai pažeistų prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Kitame projekte tai nenumatyta.

Stebėdami pasaulinę patirtį galime pamatyti, kad liberalųjį požiūrį atitinkančius teisės aktus labai aktyviai remia tos jėgos, kurios dalyvauja santuokos vertės visuomenėje silpninimo ar pa-

našioje veikloje, remia tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą ir įsivaikinimo teisę jiems. Ne veltui tokį požiūrį remiantys Seimo nariai dar prieš kelerius metus yra teikę siūlymų leisti nesantuokoje ir net ne partnerystėje gyvenančių moterų apvaisinimą – to intensyviai siekia ir seksualinių mažumų atstovai. Taip pat verta pastebėti, kad A. Čapliko projekte nenumatyta dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikėjų kontrolės sistema ir principai, neapibrėžiami dirbtinio apvaisinimo būdai, todėl atveriamas kelias taikyti neetiškas procedūras. Netyčia? Prisiminkime, kad yra valstybių, importuojančių embrionus ar lytines ląsteles.

Atsakymus į šiuos klausimus paliksiu skaitytojams atrasti patiems. Paraginsiu jus būti aktyvesnius, atidesnius ir pasidomėti, kaip elgiasi jūsų išrinkti Seimo nariai gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo srityse. Lapkričio 9 d. posėdyje Seimas nusprendė tolesniam svarstymui pasirinkti ne vieną iš nagrinėjamų projektų, o abudu. Gruodį jie bus svarstomi Seimo komitetuose, o pagrindiniu paskirtas Sveikatos reikalų komitetas bandys įvertinti visus pasiūlymus bei parengti vieną įstatymo projektą.

9

10

Artuma / 2010 m. gruodis

Kronika

Šv. Jono šeima: rengtis Dievo karalystei Jei šiandien visai rimtai pamėgintume paieškoti bent mažo dangaus atspindžio žemėje, geriausia būtų praverti kurio nors brolių ar seserų vienuolyno vartus – kad ir iš Lietuvoje veikiančių vyrų arba moterų vienuolijų. „Gabalėlis“ dangaus, kurio čia paragautume, pirmiausia būtų Dievo šlovinimo viršenybė virš visų žemiškų rūpesčių.

Antra – mėginimas jau čia, žemėje – ir ne tik tarp savųjų – „apgyvendinti“ tokias „dangiškas substancijas“, kaip taika, bendrystė ir meilė.

Kaip gyvena mylimojo Jėzaus mokinio Šv. Jono šeima, savo misiją pasaulyje pradėjusi lygiai prieš 35 metus gruodžio 8-ąją, išplitusi 21-oje šalyje, jungianti 34 tautybių beveik tūkstantį brolių ir seserų, apie 3 tūkst. oblatų, o Lietuvoje veikianti nuo pirmųjų nepriklausomybės metų? Kas šiai šeimai yra jos įkūrėjas, nekart Lietuvoje lankęsis tėvas Marie-Dominique Philippe OP (Marija Dominykas Filipas)?

Apie visa tai „Artumai“ pasakoja Vilniaus Šv. Jono teologo vienuolyno prioras tėvas Jonas Emanuelis de GABORY CSJ. Kai kurie 1975 m. Fribūro universitete tėvo dominikono, filosofijos profesoriaus M. D. Philippe’o paskaitų klausęsi studentai jau buvo pasirinkę jį savo dvasios tėvu. Ar tai reiškė naujos kongregacijos pradžią? Lemiamas žodis teko Marthe Robin (Martai Roben). T. Philippe’as patiki jai šį savo sąžinės reikalą, o ši jam paprastai atsako, kad jis neturįs teisės atmesti studentų prašymo ir jų apleisti.

Ištakos ir įkūrėjas

Šv. Jono šeimos vardas radosi pamažu. Lyg vienas po kito šeimoje gimstančius vaikus t. Philippe’as priėmė brolių, paskui oblatų, vėliau seserų, susibūrusių į dvi bendruomenes, prašymus. Kaip nuo pat pradžių jis nesiekė steigti brolių ar seserų bendruomenių, neturėjo ir plano kurti naują vienuolinę šeimą. Nūnai šią šeimą sudaro brolių vienuolija, dvi seserų (kontempliatyviųjų ir apaštaliMarthe Robin gimė 1902 m. Šatonefe de Galore ir mirė nių) vienuolijos ir pasaulietiškai gyveten pat 1981 m. vasario 6 d. Ji atidavė savo gyvenimą nantys oblatai. Lietuvoje gyvuoja visos Dievo meilei ir valiai. Ilgainiui paralyžius surakina jai kojas, keturios Šv. Jono šeimos šakos. paskui ir rankas, ji nebesikelia iš lovos. Nebevalgo, nebeKas buvo Šv. Jono šeimos įkūgeria, nebemiega. 1930 m. gauna stigmas ir kiekvieną sa- rėjas – tas, kurį Marthe’a Robin yra vaitę išgyvena Jėzaus kančią. 1936 m. tėvas Finet, sutikęs pavadinusi „žmogumi, labai giliai gyMarthe’ą, įsteigia Dieviškosios Meilės židinį – rekolekcinio venančiu Evangelija“? 1912 m. Sijudėjimo centrus. Iki mirties ji savo kambarėlyje priima tūkstančius lankysoinge, Šiaurės Prancūzijoje gimęs tojų, ateinančių ieškoti padrąsinimo ir patarimo. t. Philippe’as, paskatintas savo dėdės dominikono Tomo Dehau, įstojo į šį Tada dar nesvarstyta, kad reikia steigti naują bendruo- pamokslininkų ordiną. Užbaigęs filosofijos ir teologijos stumenę. T. Philippe’as ieškojo kito ordino, galėjusio priimti dijas Keno Solšuare (Belgija), 1936 m. buvo įšventintas į brolius, ir taip jie būtų radę savo vietą Bažnyčioje. Šios paieš- kunigus. Dėstė filosofiją Solšuare, o 1945–1982 m. profesokos truko metus. Laimei, visa buvo pavesta Dievo Apvaiz- riavo Fribūro universitete. Galiausiai atsidėjo vien Šv. Jono dai. Trokšdami atsiduoti į jo rankas, 1975 m. gruodžio 8 d. bendruomenės brolių ir seserų mokymui bei ugdymui. po rekolekcijų Lerenso cistersų vienuolyne, kurioms vadoIr kažin kas tiksliau apibūdintų t. Philippe’ą: galbūt tai vavo t. Philippe’as, broliai pasišventė Švč. Mergelei Marijai. jo filosofiniai ir teologiniai Tiesos ieškojimai trijų – filosoTai buvo lyg Šv. Jono šeimos gimimo diena. Tądien, beje, finės, teologinės ir mistinės – išminčių kryptimis, sekimas paskelbtas popiežiaus Pauliaus VI apaštališkasis paragini- šv. Tomu Akviniečiu ir šv. Jonu bei dalijimasis tuo knygomas dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje Evangelii se, straipsniuose, paskaitose su įvairaus amžiaus, socialinių nuntiandi, išreiškęs tai, kuo broliai troško gyventi. sluoksnių, pašaukimų žmonėmis, ypač jaunimu. Galbūt

Artuma / 2010 m. gruodis t. Philippe’ą tiksliau apibūdintų kardinolo Philippe’o Barbarini homilija laidotuvių Mišiose 2006 rugsėjo 2 d. Šv. Jono Krikštytojo katedroje Lione: „Visiškai atsidavęs savo pasiuntinybei, jis visuomet šiltai priimdavo tuos, kurie kreipdavosi į jį, nepritrūkdamas kantrybės išklausyti. Šiame dėmesyje žmonėms jausdavai jo artumą Kryžiaus slėpiniui ir glaudų ryšį su Marija. Jis norėjo žmones priimti tokioje pat meilės bendrystėje, kuri vienijo Mariją ir Joną, gimstančią Bažnyčią ant Golgotos kalno. Jo atjauta tapdavo didžiulės, o kartais ir nebepaisančios jokių ribų, vilties versme. Jis buvo įsitikinęs, kad Dievo gailestingumas visada laukia žmogaus, kad ir koks būtų jo skurdas. Bet kokios žmogaus žaizdos gali būti išgydytos, jis gali vėl ir vėl pakilti.“ O galbūt t. Philippe’o tėviškumą geriausiai atspindėtų liudijimas apie atsisveikinimą su juo Šv. Jono šeimos rate. „Tai buvo visiškai kitoniškas nei iškilmingas laidotuvių ceremonijos grožis šviesoje paskendusioje Šv. Jono katedroje... Taigi įsivaizduokite 300 brolių, seserų, oblatų būrį, stoviniuojančių ar sėdinčių ant žemės plačiu puslankiu priešais menką karstelį, padėtą tiesiog ant keturių laiptų aukščio pakylos, po gėlėmis išpuošta Mergelės Marijos statula. Klausėmės ne kalbų, liaupsių ar panegirikų, bet paprasčiausių liudijimų, einančių tiesiog iš širdies, tokių skaisčių ir paprastų, net su pajuokavimais, sukėlusiais tyrą vaikišką juoką... <...> Niekur nereikėjo skubėti. Tai buvo amžinybės valandos. <...> Dangus lengvai prisilietė prie žemės“ (iš t. Danielio Ange’o liudijimo). (Išsamiau apie t. M. D. Philippe’ą ir jo tekstą šeimos tema „Artuma“ skelbė 2006 m. spalio numeryje.)

Šv. Jono Teologo priorija Vilniuje T. Philippe’o mintis ir dvasia, kaip dar vienas drauge su atkurtąja nepriklausomybe gautas Viešpaties palaiminimas mūsų kraštui, atkeliavo Vilniaus arkivyskupo A. J. Bačkio, pažinojusio t. Philippe’ą, rūpesčiu. „Mes radome didelį tikėjimo troškulį, galbūt nelabai apibrėžtą, ypač jaunimo tarpe. Tas ženklas mus padrąsina čia gyventi ir liudyti Jėzų, gyvojo vandens šaltinį“, – sakė tuomet apie Lietuvą t. Philippe’as. Pirmąsias Mišias broliai kartu su Vilniaus ganytoju aukojo 1993 m. kovo 4-ąją Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, šventės dieną arkikatedroje. Iš pradžių besikurianti priorija įsikūrė prie Šv. Petro ir Povilos bažnyčios, o po penkerių metų broliams pasiūlyta perimti buvusį Trinitorių vienuolyną (vėliau čia įsikūrė ir nuolat brolius maldoje palaiko kontempliatyviosios seserys; apaštalinės seserys šįmet persikėlė į Senuosius Trakus).

Pirmoji brolių misija Lietuvoje buvo padėti kuriant kunigų seminariją Vilniuje. Pirmasis seminarijos dvasios tėvas ir vienuolyno steigėjas buvo brolis t. Philippe-Marie Mossu CSJ. Seminarijoje broliai ir dabar dėsto metafiziką, etiką ir lectio divi-

Kronika na. Vienuolyne buvo įsteigta Šv. Jono mokykla galvojant, kaip padėti kitiems ieškoti Tiesos, pažinti Bažnyčios mokymą bei vienuolyno įkūrėjo palikimą gilinantis į tai, kas vadinama „Trimis išmintimis“. Kita svarbi misija – palaikyti šeimas ir jaunimą.

Apaštalavimas šiandien Vienas svarbiausių brolių apaštalavimo būdų šiandien yra Šv. Jono mokykla. Tam organizuojami paskaitų ciklai sekmadienių rytais ar penktadienių vakarais. Lietuvai švenčiant nepriklausomybės atkūrimo 20-ąsias metines surengta apvaliojo stalo diskusija Evangelija ir Lietuva, į ją pakviesti įsitraukti įvairūs žmonės. Beveik kasmet vienuolyno leidyklėlė Agapetos išleidžia po knygelę.

Kaip ir buvome raginti, apaštalavimo pirmenybę teikiame šeimoms bei jaunimui. Šeima yra labai svarbi – kaip primena Bažnyčia, nuo šeimos šventumo didele dalimi priklauso Bažnyčios šventumas ir visuomenės sveikata. Lietuvoje šeima yra ir labai puolama, ir labai pažeista. Rengiame šeimos dienas, stovyklas, buriame maldos ir apmąstymų grupes, kad palaikytume šeimoje gyvenančius sutuoktinius, jų dvasinį augimą. Mėginame dirbti drauge su Šionštato šeimų judėjimu.

Su jaunimu susitinkame kiekvieną antradienio vakarą melstis, kalbėtis. Vienuolyne priimame ir studentus, vaikinus ir merginas, gyventi metus ar dvejus, kartu su jais mėginame kurti tam tikrą bendruomenę. Įsitraukėme ir į Europos programą, jungiančią visų šalių, kuriose įsikūrusi mūsų kongregacija, jaunimą. Mums rūpi padėti jauniems atsispirti materialistinės visuomenės ligoms ir puoselėti didžiąsias tikėjimo vertybes. Manome, kad jaunimui reikėtų pristatyti tokią Bažnyčią, kuri būtų jiems patraukli, drauge nebijoti

Marie-Dominique Philippe. TRYS IŠMINTYS Knygą į lietuvių kalbą išvertė ir išleido Lietuvos joanitų leidykla „Agapetos“. Šioje knygoje perteikiamas labai gyvas tėvo M. D. Philippe’o mokymas, padedantis rasti atsakymus į svarbius bei aktualius klausimus apie žmogų, visuomenę, Bažnyčią. Jis tiesia kelią į Išmintį. Argi ne jos labiausiai stokoja nūdienis pasaulis? Šiandien, kai daugybės jaunuolių laisvės troškimas, atrodo, baigia išsikvėpti, besivaikant įvairiausių miražų, ši knyga padės sugrįžti prie tiesos ir meilės versmių.

11

12

Artuma / 2010 m. gruodis

Kronika parodyti tikrąjį Kristaus veidą mokant skaityti Dievo žodį, atrasti adoraciją kaip patį tikriausią susitikimo su Jėzumi būdą (mūsų koplyčioje veikia nuolatinė Švč. Sakramento adoracija). Kitaip sakant, išplėtoti tokią jaunimo sielovadą, kuri leistų labiau pasitikėti pačiu Jėzumi Kristumi.

Esmine savo misijos dalimi laikome pagalbą Lietuvos žmonėms ir ypač Vilniaus krašto gyventojams geriau pažinti Gailestingumo žinią. Ar Jėzus nepasirodė Vilniuje vos keleri metai prieš Antrąjį pasaulinį karą ir paskui įsiviešpatavusią sovietinę okupaciją, kad taip duotų vaistą, galintį išgydyti neapykantą ir daugybę susikaldymo žaizdų, kurias paliko viena po kitos užplūdusios invazijos?

Mums iš tiesų pasisekė: esame įsikūrę visai arti Šv. Faustinos namelio, kur 1933 ir 1936 m. ji gavo svarbius apreiškimus – jų metu Viešpats prašė įsteigti Gailestingumo šventę ir melstis Gailestingumo vainikėlį.

Vienas iš mums patikėtų gailestingumo darbų – programa „Šv. Jono vaikai“ ir mokykla „Sodžiaus meistrai“. „Šv.

Jono vaikų“ asociacijos veikla pradėjo kurtis prieš 14 metų norint padėti beglobiams vaikams Vilniuje. Žiemą broliai matydavo juos įsikūrusius prie šiluminių mazgų, o vasarą – sostinės landynėse. Pamažu jie užmezgė pasitikėjimo ryšį su vaikais, o vėliau pasiūlė rinktis vienoje vietoje, kur jie galėtų saugiai apsistoti, permiegoti ir pasikalbėti su suaugusiuoju. Paskui buvo atidaryti namai, kuriuose vaikai galėjo mokytis, ruošti pamokas ir taip pasivyti savo bendraklasius, nes daugybę dalykų gyvendami gatvėje jie jau buvo pamiršę. Galiausiai viena po kitos tam reikalui buvo pritaikytos sodybos kaime ir atidarytas ugdymo bei amatų mokymosi

centras, siekiant šiems vaikams atverti ateities galimybes.

Dabar šią asociaciją perorganizuojame, stengiamės užtikrinti medicinos priežiūrą, siekiame, kad įrengimai atitiktų europietiškas normas, stipriname auklėtojų grupę, kviesdami dirbti ypač lietuvius ir t. t. Mums dar daug ko trūksta, ieškome pagalbos tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje.

Rengti... Dievo karalystei Kokia ateitis laukia Šv. Jono Teologo priorijos Vilniuje?

Be jokios abejonės, tokia, kokios norės Dievo Apvaizda, bet visų pirma norėtume likti ištikimi savo pašaukimui. Mums tai reiškia tarnauti Šviesai, kuri yra Kristus, ir parodyti, kaip Evangelija, šv. Tomas Akvinietis ir Aristotelis padeda mums tvirtai remtis tikrove, tvirtai stovėti ant žemės, ir patiems rengtis bei padėti kitiems geriau pasirengti kontempliuoti pilnutinę Tiesą – Dievą, kurį išvysime paskutinę dieną...

P. S. Šv. Jono šeimos veikla neapsiriboja tuo, kas čia kukliai t. Jono Emanuelio pasakyta. Tik dvi savaitės dienos brolių pasiliktos sau ir Viešpačiui – pabūti tyloje, kad paskui kitus į ją vestų, laikydamiesi to, ką apie vienuolinę misiją sakė t. Philippe’as, broliams įsikuriant Lietuvoje: „Vienuolis primena, jog žmogui reikia išminties, kuri tegali ateiti iš Dievo, kurios neduoda jokia visuomenė ar ideologija, ypač ateistinė. Bažnyčioje vienuolio misija yra liudyti evangelinio, krikščioniško gyvenimo absoliutą. Visiems žmonėms vienuolis primena, kad jis nukreiptas į Dievą. Todėl galima išsilaisvinti iš visuomenės reikalavimų, kad lengviau paruoštum gyvenimą Dievo karalystėje.“

ŠV. JONO APAŠTALINĖS SESERYS Džiaugiamės galėdamos pakviesti Jus į vienuolyną dalytis malda, darbu ir broliška meile. Viešpaties Apreiškimo vienuolyno rekolekcijų namai naujai atvėrė savo duris. Vėl tęsiasi šios vietos garbinga vienuoliška tradicija priimti kiekvieną žmogų, ieškantį Dievo bei trokštantį atsigaivinti prie ramybės, maldos ir krikščioniškos bendrystės šaltinio.

Svečiams yra skiriami 7 kambariai (2, 3 ir 4 vietų – iš viso 23 lovos, yra galimybė patiesti čiužinių), virtuvė, valgomasis, salė ir 2 pokalbių kambariai.

Vienuolyne organizuojamos susikaupimo dienos moterims, advento, gavėnios, Didžiosios savaitės rekolekcijos, savaitgaliai jaunimui, rekolekcijos vaikams, filosofijos dienos, seminarai apie religinį vaikų ugdymą, vidinės maldos mokykla.

Daugiau informacijos: Viešpaties Apreiškimo vienuolynas, Senieji Trakai Tel. (8 528) 363 27, el. p. ap.s.vilnius@joanitai.org www.joanitai.org/apastalines_seserys ŠV. JONO BROLIAI „Marijos namai“ – tai jaukūs Šv. Jono brolių vienuolyno svečių namai, skirti piligrimams, šeimoms, įvairių grupių savaitgaliams, rekolekcijoms, seminarams ir k. t.

Juose yra įrengta koplyčia, 10 kambarių, konferencijų salė ir valgomasis. Čia vienu metu gali apsistoti iki 30 žmonių, vyrai apgyvendinami brolių vienuolyne „Betliejuje“.

Suteikiamas maitinimas. Norintieji gali prisijungti prie brolių maldos. Šv. Jono broliai kviečia dalyvauti jų vedamose tylos rekolekcijose, kurios vyksta „Marijos namuose”.

Daugiau informacijos: Vilniaus šv. Jono Teologo vienuolynas, Antakalnio g. 27, Vilnius Tel. (8 5) 268 55 72, mob. 8 648 92 920, el. p. marijosnamai@joanitai.org www.joanitai.org/broliai

Artuma / 2010 m. gruodis

Kronika

13

Akademinis diakonatas?

Antanas GAILIUS ir maldos, ir artimo meilės kambarių, ir teismo saliukė, ir kambarėlis mamoms ar tėčiams su vaikais, ir dvasinės paramos bei vadovavimo menių, ir dar visokių visokiausių kamarėlių ir erdvių. Tačiau Bažnyčios namai neįsivaizduojami ir be bibliotekos, be vietos, kur lavinamasi ir ugdomasi, kur ginčijamasi ir diskutuojama. Štai apie šią patalpą ir kalbėta seminare.

Jeigu ir toliau laikysimės namų metaforos, galėsime pasakyti, kad iš tų namų ilgus dešimtmečius buvome bemaž visai išstumti, mums buvo likęs gal koks menkas kamputis. Atgavę laisvę, pamatėme, kad visos kitos tų namų erdvės apleistos ir nuniokotos, kad jas kuo skubiausiai reikia remontuoti ir tvarkyti.

Kadangi namai dideli, tai ir užtrunka, kol ką nors įstengiame patvarkyti. Per du dešimtmečius daug ką padarėme, ir turbūt teisingai seminare kalbėjo Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kad pirmiausia teko griebtis artimo meilės darbų, tiesioginės pagalbos kūnui ir sielai. Tačiau nė kiek ne mažiau svarbus yra ir savos šviesuomenės ugdymas ir mūsų pačių ugdymasis. Tai dar lėtesnis darbas, nei, pavyzdžiui, „Caritas“ veiklos atgaivinimas, nes būtent katalikiškąją šviesuomenę sovietiniai dešimtmečiai buvo kone galutinai išnaikinę. Bet ir čia per dvi dešimtis nepriklausomybės metų jau šio to esame pasiekę – pavyzdžiui, jau turime gana jaukų klubą, tam tikrą kritinę katalikų intelektualų masę, ne tik norinčią, bet ir galinčią pasirodyti vie-

šumoje. Kad šios masės esama, galime pastebėti tegu ir iš to, jog ji Lietuvoje pradeda vienam kitam užkliūti. Kai internete pasklido kalbos apie „klero-komjaunuolius“, pasijutau lyg paglostytas: vadinasi, jau nebesame tokie pritilę, kad mūsų nė balso niekas negirdi. Šią kritinę masę viename daikte telkti būtų tiesioginė Katalikų akademijos užduotis. Steigiant Bavarijos katalikų akademiją, svarstyti du galimi jos paskirties variantai. Tai galėjo tapti lyg ir kokiu saviugdos bei savišvietos židiniu, bet galėjo tapti – ir galiausiai tapo – ta vieta, kur Bažnyčia leidžiasi į aktyvų dialogą su pasauliu, nevengdama svarstyti ir pačių sudėtingiausių mokslo, politikos ir visuomenės gyvenimo klausimų ir tais klausimais drįsdama tarti savo žodį. Kai mūsiškė Katalikų akademija bus pakankamai susitelkusi ir pajėgi atsiliepti į Bažnyčiai gyvenimo keliamus klausimus, kai ji nepaliks vyskupų vienų atsimušinėti nuo kartais net labai negražių sekuliaraus

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Jaukus klubas arba getas – taip dabartinę Lietuvių katalikų mokslo akademijos padėtį nusakė bent keli kalbėtojai per seminarą „Katalikų akademinis veikimas: iššūkiai ir uždaviniai“. Tokia diagž nozė papiktino vieną kitą klausytoją, mėginusį(ią) ginčytis ir tvirtinti, kad Lietuvos katalikų – ir Akademijos – gyvenime vyksta labai daug gero ir taip kalbėti apie jį negražu.

Drįsčiau manyti, kad tokie ginčininkai tiesiog nepajuto, jog kritiškas padėties vertinimas yra provokacija, mėginimas paskatinti mus visus mąstyti, ką jau esame pasiekę ir ko dar galėtume ir turėtume siekti. Juolab kad ir kontekstas buvo labai kontrastingas, nes drauge su Lietuvos katalikais intelektualais seminare dalyvavo Bavarijos katalikų akademijos direktorius, beje, nuo pat 1990 m. geras mūsų krašto bičiulis, mons. dr. Florianas Schulleris, ir šios akademijos studijų vadovas dr. Arminas Riedelis. Jie buvo pakviesti būtent tam, kad galėtume pasilyginti ir pasimatuoti, ką katalikų intelektualai geba padaryti krašte, kurio penkias dešimtis metų nealino sovietinis režimas. Beje, ir jų kalbos buvo ne triumfo fanfaros, o tikra analizė, kaip katalikų intelektualai šiandien jaučiasi net perdėm sekuliarizuotame pasaulyje. (Dr. F. Schullerio kalbos tekstas, regis, bus paskelbtas „Naujajame židinyje-Aiduose“, tad pasidarys prieinamas ir tiems, kurie seminare negalėjo dalyvauti.)

Man labai giliai įstrigęs kažkada jaunystėje išgirstas a. a. mano bičiulio kun. Zigmo Grinevičiaus MIC pasakymas, kad Bažnyčioje esama daug kambarių. Jei mėginsime šią metaforą plėtoti, išeis, kad Bažnyčioje, be abejo, yra

pasaulio puldinėjimų, galėsime sakyti, kad ji išėjo iš geto. Galbūt net pradėsime svajoti apie tai, ką Akademijos uždaviniu iškėlė dr. F. Schulleris: kad akademija galėtų būti lyg ir koks intelektualinis diakonatas, į pasaulį atsigręžusi ir nuo jo šalin nesisukanti intelektualinė akis.

Artuma / 2010 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Žmogus žmogui žmogus Antanas SAULAITIS SJ Viską apie žmogų ir žmones išmokau senelių prieglaudoje.

Ketvirtadienis – prieglaudos lankymo diena. Su vienu kitu pasikalbi, paglostai nuvargusiai močiutei rankas. „Ne, neik prie jo, nieko nepadės – jam protas susimaišęs“, – pataria tarnautojas. Pagalvoji, man tinka su sau lygiu bendrauti.

Pakalbini angliškai, atsiliepia lietuviškai. Apskrities angliakasių slaugos namuose taip ir susidraugavome, dvejus metus kas savaitę. Kaip geri lietuviai vyrai, kartais kalba, kartais tik buvimu, šypsniu, žvilgsniu.

Išmoksti netikėti kitų vertinimais, pasiruoši netikėtumams.

∗ ∗ ∗

Kitame kambaryje labai malonus seneliukas. Kaip lietuvis, taip ir šis JAV gimęs, užmiršęs anglų kalbą, apie savo gyvenimą pasakoja namie išmokta čekų kalba. Vienas kitas žodis XIX a. slavybėmis apibarstyta lietuvių kalba, taip pat ir bendriniai tarptautiniai žodžiai. Kartais apie šeimą, sūnų, kartais – ir nesuprantu apie ką. Ketvirtadieniais su vis didėjančia pagarba ir meile pabendraujame.

Išmoksti, kad žmogus žmogui žmogus, visa kita – priedas.

∗ ∗ ∗

Ten guli 32-ejų moteris, beveik nejuda. Kažkas iš šeimos narių prie namo ar tvarto sienos netinkamai grėblį atrėmė. Nepastebėjusi užlipo ant grėblio nagų, kotas trenkė galvon. Atsimenu, žmonės sakė: „Daržovė.“ O man ji atrodė kaip kelių mažų vaikelių motina, mylinčio vyro žmona, savo tėvų dukrelė. Pasėdi, sukalbi maldelę garsiai, dešimtkart tiek – tyliai širdyje, papasakoji kažką, paglostai rankas.

Išmoksti, kad būti šalia svarbiau už savo pastangų vaisius.

∗ ∗ ∗

Dažniau atvykti prašo mano amžiaus, tačiau labiau nuvargęs labai religingas žmogelis. Likęs vienas pasaulyje ir vienas su savimi, kankinamas vaikystės metų katalikiško auklėjimo poveikio. Per 60 metų nei Vatikanas II, nei kokie kiti raštiški, žmogiški ar bažnytiniai dalykai sustingusio vaikiško supratimo nepakeitė. Niekaip neįtikinsi, kad manipulo panaikinimas ar vietinės kalbos įvedimas nesugriauna Kristaus Bažnyčios ir kad Dievas arčiau mūsų, negu mes patys sau.

Išmoksti, koks paveikus mažųjų religinis ugdymas ir kaip tikėjimas turėtų bręsti visą gyvenimą.

landos išeini jos žodžių, akių, judesių, pažiūrų pakylėta nuotaika.

Išmoksti, kad krikščionims tarnystė ne labdara, o abipusė mainų bendrystė.

∗ ∗ ∗

Gauni pabudėti naktį po nakties. Šalia vienodas gilus kvėpavimas – kaip besikartojančių žodžių bei melodijos lopšinė. Kažkuriuo metu naktį sutrinka, sukosėja, atsidūsta, lieki kaip ant adatų, kol nusėda tas pats kasnaktinis ritmas ir ilgų dienų snaudulys. Kai reikia, pašoki, padedi, paduodi vaistą, vandens, užkloji.

Dieną po dienos. Tam balsui nutrūkus, ilgą laiką naktinės giesmelės ilgiesi.

∗ ∗ ∗

Džiovos nukankinta, plonytė 35erių moteris atskirame kambaryje. „Tik neliesk jos, užsikrėsi“ – nelabai sielovadininkiškas patarimas, kai jos akys spindi dangaus spalva, o širdis trokšta sutikti Jėzų. Nežinia, ar nebuvo krikštyta, tai mudu kas savaitę – apie Šv. Rašto liudijimą, Jėzaus Kristaus asmenį, maldą, Bažnyčios šeimyną, teisingumą ir taiką. Kai po metų ją krikštijo, tiek pat nuostabos ašarų išlašėjo lankytojui iš akių.

Išmoksti, kad Dievas vargdieniams labiau negu labai šališkas.

∗ ∗ ∗

Gerokai vyresnė, tvarkingai apsirengusi moteris svečių kambario minkštasuolyje. Esi pasiruošęs išklausyti ir guosti dėl neskanaus valgio, nerūpestingos priežiūros, per vėsių ar per karštų patalpų, nuobodulio, gedėjimo ir liūdesio, netekčių ir baimių. „Kas naujo pas Jus?“ – kreipiasi senolė... Po va-

Vido Venslovaičio nuotrauka

14

Išmoksti kartu kovoti gerą kovą, jos sėkmę palikdamas Viešpaties rankose.

∗ ∗ ∗

Niekad nebuvęs mama, iš pirmykščio paveldo nejučiomis kas kartą lūpomis tari „am“, negalinčiam maitintis seneliui paduodamas šaukštą po šaukšto maltos mėsos, maltų morkų, bulvių košės, pamaišydamas po dalelytę, kad būtų skaniau. Kai turi, bet nebenori valgyti, pasiūlai kąsnį už sūnų, kąsnį už kiekvieną anūkėlį. Senukas nusišypso ir suvalgo, kai pats dar nevalgęs užuodi skaniai paruoštus patiekalus.

Išmoksti, kad ir paprasta, nežinoma tarnystė verta nedrąsaus senelio ar Senelio (kaip indėnai Dievą vadina) šypsnio.

Artuma / 2010 m. gruodis

∗ ∗ ∗

Įžengęs keturių senelių erdvian kambarin žinai, kad lankytinis sukaustytomis galūnėmis visų pirma prašys išlyginti jį visą rytą kankinusią lovos užtiesalo raukšlę. Prie sienos – buvusio namų kambario paveikslėliai, rožinis, kryželis, brolio šeimos nuotrauka, šventojo „abrozdėlis“. Senelio akiratis – balta antklodė, namus primenantis margas brangių šventuolėlių rinkinėlis.

Didelės ir mažos kryžkelės Išmoksti gerbti kito žmogaus pasaulį, kad ir kokio dydžio ir pobūdžio būtų.

∗ ∗ ∗

Po ilgesnio laiko, tos pačios dienotvarkės ir darbotvarkės senelių priežiūroje nė nepagalvoji apie pareigėlių bei darbo reikšmę, sunkumą, kažką nepatogaus, neįprasto nei didesnės ar mažesnės paslaugos. Tada skubi prie kitų namų ruošos reikalų, savo darbo, uždavinių, toliau nuo senelio kambario

15

ir būsto. Beveik nebepastebi, kai po kiekvieno žingsnio, judesio senelis taria „ačiū“ – šimtą kartų per dieną. Kai vakare kartu kalbame „Tėve mūsų“, nusileidžia namuose tokia ramybė, kurios pasaulis nei duoti, nei atimti negali.

Išmoksti už viską Viešpačiui Dievui dėkoti.

Geras darbas pagal Bibliją Kun. Danielius DIKEVIČIUS Viename savo eilėraštyje garsus rusų poetas ir dramaturgas Vladimiras Majakovskis (1893–1930) retoriškai klausia: „Kas yra gerai, kas yra blogai?“ Iš tikrųjų tai du svarbiausi arba, Oscaro Wilde’o (1854–1900) žodžiais tariant, genialiausi homo quaerens klausimai. Nuo atsakymų į juos priklauso tiek paskiro žmogaus, tiek ištisų civilizacijų ir netgi žmonijos likimas. O ką apie tai skaitome Naujajame Testamente? Tai, kaip žinia, ne sistemiškai ir nuosekliai surašytas moralės teologijos/etikos traktatas. Tačiau jame galėtume atrasti svarbiausius gerų darbų bruožus.

Veiksmas. Kunigas ir levitas gailestingojo samariečio palyginime galėjo padaryti gerą darbą, bet nepadarė: „kunigas <...> pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas <...> jį matė ir praėjo kita kelio puse“ (Lk 10, 31–32). Geram darbui reikia veiksmo. Jis yra pirmas ir pamatinis gero darbo bruožas.

Prigimtis. Žmonės-avys, stovintys Žmogaus Sūnaus garbės sosto dešinėje, netgi neįtarė padarę ką nors neįprasto: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme?“ (Mt 25, 37). Ir vis dėlto tai jiems buvo įskaityta kaip teisumas (plg. Gal 3, 6), nes jie elgėsi taip, kaip reikalauja Dievo sukurta žmogiškoji prigimtis. Taigi, geras darbas, kaip ir dieviškoji malonė, remiasi prigimtimi. Kitaip sakant, joks geras darbas negali būti nukreiptas prieš žmogiškąją prigimtį. Jis ją suponuoja (lot. opera bona supponit naturam).

Intencija. „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi“ (Mt 6, 1). Galima

atlikti veiksmą. Galima jį suderinti su žmogiškąja prigimtimi. Bet ar šis veiksmas turės vertę Dievo akyse – bus dorybė, sprendžia žmogaus vidus – intencija. Tai vienas svarbiausių biblinių gero darbo bruožų.

Aplinkybės. Pasak paties Jėzaus, vargšė našlė, įmesdama mažiausią anų metų Romos imperijos pinigą – skatiką, vis dėlto paaukojo daugiausia iš visų. Ji neaukojo iš to, kas jai atlieka, bet „įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mk 12, 44). Geras darbas priklauso ne tiktai nuo žmogaus intencijos, bet ir nuo konkrečių gyvenimo aplinkybių (vok. Sitz im Leben).

Sakralumas. Anksčiau išvardyti gerų darbų „kokybiniai“ reikalavimai svarbūs, bet jų nepakanka. Naujasis Testamentas žvelgia daug giliau: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Anot Jėzaus Kristaus, geri darbai dar turėtų pasižymėti ir sakralumu. Taigi jie ne tiktai suponuoja žmogiškąją pri-

gimtį, bet ir ją ištobulina (lot. opera bona elevat naturam). Kitaip tariant, tikri geri darbai turėtų tapti antgamtės potyrio vieta...

Universalumas. „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?!

Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!“ (Mt 5, 46–47). Taigi geri darbai yra nesuderinami nei su tautiniu, nei su ideologiniu, nei su religiniu fanatizmu... Tačiau universalumo bruožas greta horizontaliojo lygmens, kurį tiek judaizmas, tiek Jėzus vadina išmalda (plg. Mt 6, 1–4), turi dar du lygmenis: vertikalųjį ir introspektyvųjį. Vertikalusis – tai geri darbai Dievo atžvilgiu, o introspektyvusis – savęs paties atžvilgiu. Naujasis Testamentas juos vadina malda ir pasninku (plg. Mt 6, 5–18). Kitaip tariant, geri darbai – išmalda – negali savintis viso mūsų laiko. Pagal Bibliją, žmogus negali gyventi tiktai dėl kitų. Jam reikia laiko ir Dievui, ir sau pačiam...

Iš šios trumpos aptarties kyla dvi labai praktinės išvados: a) viską reikia daryti iš meilės ir b) išmintingai.

Iš tikrųjų kai kurių Bažnyčios Tėvų raštuose meilė ir išmintis yra minimos kaip dvi svarbiausios kiekvienos dorybės sąlygos. Be meilės ir išminties nebus ir gero darbo.

16

Artuma / 2010 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Tenežino kairė, ką daro dešinė Šventasis Raštas šeimoms Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. (Mt 6, 1–4) Klausimas – daryti gera ar ne, kiek kartų ir kam tą gėrį skirti – buvo ne kartą Jėzui užduodamas. Šis klausimas iškart nuteikia dvejonei, ar klausiantysis tikrai nuoširdus, o jį supanti visuomenė sąžininga. Juk daryti gera visų pirma suprantama kaip laisvas pasirinkimas.

Perkeliant šį klausimą į mūsų visuomenės „demokratinę“ dabartį su visomis jos bėdomis ir galimybėmis labai prasmingai skamba viename Jono Meko filme, jam pačiam akompanuojant armonikėle, dainuojami žodžiai: „Gera daryti yra normalu.“

ti esamo gėrio vertę ar sukurti naują gėrį. Tokia gėrio samprata visada siejama su dalijimusi. Net jei koks nors asmuo sukurtų ar sukauptų labai daug gėrybių, bet jomis nesidalytų ir pasilaikytų tik sau, jis su savo gėriu būtų, anot patarlės, kaip šuo ant šieno – nei pats ėda, nei kitam duoda. Tik dalijimasis gėriu tampa gerumu, turinčiu ir moralinę, ir dvasinę, ir nuopelno vertę.

Didžioji dabartinės civilizacijos bėda – ne visuotinis kokio nors gėrio ar būtino dalyko trūkumas, bet visuotinai ydingas dalijimosi būdas, dėl kurio

Viktoro Purio nuotrauka

Duodanti kairė nematys dalijančios dešinės, jei dosnusis, žvelgdamas į akis stokojančiam, matys jame Dievo vaiką.

Belieka pridurti, jog protingam elgesiui būdinga motyvacija. Tik beprotis elgiasi nemotyvuotai, o kvailys ar neišmanėlis – neadekvačiai (jo motyvacija nepakankama arba neatitinkanti elgesio vertės). Atmetę šitokių aplinkybių įvairovę, vėl grįžtame prie sveiku protu, sąmoningu pažinimu ir pakankama laisve pasižyminčio elgesio.

Daryti gera suprantame kaip elgesį, kuris teikia kūrybinę galimybę padidin-

tiek daug žmonių stokoja materialinių, o dar didesnei daugumai trūksta moralinių, dvasinių vertybių.

Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos prezidentė amerikietė prof. Mary Anne Glendon yra atkreipusi dėmesį į dabartinės krizės finansų srityje priežastis. Tai vis labiau įsivyraujantis iš godumo kylantis žmonių polinkis siekti kuo didesnio ir greitesnio pelno per spekuliacines, labiau

azartinį lošimą primenančias pinigines operacijas. Ši pavojingas „sufinansinimas“ vis labiau pereina ir į žmonių tarpusavio santykius, netgi šeimą ir sutuoktinių bendravimą – jame taip pat daug dalykų apribojami komercine plotme. Kartais netgi pats santuokos sudarymas būna panašus į prekybinį sandėrį, iš anksto numatant šios „sutarties“ nutraukimo sąlygas. Dabartinė ekonomikos krizė skaudžiausiai atsiliepė vargingiems žmonėms ir neturtingoms šalims, nors jos ištakos yra turtingųjų visuomenių finansų sektoriuje.

Arkivyskupas Silvano’as Tomasi Pasaulinėje demografijos konferencijoje Kinijoje labai atvirai šiandienę padėtį įvardijo kaip neteisingą dalijimosi būdą, kai didesnioji gėrybių dalis atitenka mažiausiai žmonijos daliai.

Jei žodį „kultūra“ suprantame kaip dalijimosi gėriu formą, matome, kad ji šiandien, būdama perdėm individualistinė ir vartotojiška, dalijimąsi gėrybėmis vis labiau kreipia vienpuse – individo kryptimi.

Krikščioniškąją sąvokos „daryti gera“ prasmę taikliai nusako Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos Gaudium et Spes žodžiai apie žmoniją vienijantį Kūrėjo duotą visuotinį gėrio troškimą. Iš jo kyla prigimtinis Dievo įpareigojimas kiekvienam žmogui būti dosniam, besidalijančiam, kūrybiškam, o kultūrinė tokio dalijimosi forma leidžia puoselėti žmogaus vertę bei orumą. Juk visi suvokiame, kad dalijama išmalda ir dovanojama dovana labai skiriasi.

Dalijimasis tampa dar prasmingesnis, kai nelygstama vertybe pripažįstamas žmogaus asmuo ir jam skirtas dvasinis gėris – Dievo malonė. Duodanti kairė nematys dalijančios dešinės, jei dosnusis, žvelgdamas į akis stokojančiam, matys jame Dievo vaiką, o tasai, dėkingai priimdamas kito dosnumą, jausis gerumu įpareigotas gerumui.

Artuma / 2010 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gerumas – tikras ir tariamas Zita VASILIAUSKAITĖ Pabandykime atlikti mintyse tokį eksperimentą. Prisiminkime savo pažįstamus – šeimos narius, giminaičius, kaimynus, bendradarbius, beje, buvusius ir esamus, bendramokslius, ilgesnių kelionių bendrakeleivius – visus tuos, su kuriais gyvenimo kelyje teko susidurti. Iš jų išrinkime tuos, kurie, jūsų manymu, yra geri žmonės, kitaip sakant, kurie jums padėjo ar, kaip manote, padėtų, jei kreiptumėtės pagalbos. Nenustebkime, jei jų nebus daug. O dabar dar kartą savo vidiniu žvilgsniu pažvelkime į atrinktuosius. Vieni iš jų jums padėjo lyg nenoriai, atidėliodami, iš reikalo, spaudžiami jūsų prašymų ar aplinkinių žvilgsnių, o gal paprasčiausiai todėl, kad nespėjo sugalvoti, kaip pasiteisinti, jog negalėtų padėti.

Kiti jums pagelbėti atėjo laiku ir natūraliai – be įtampos, svarstymų, be jokių problemų, t. y. lyg savaime. Tai ir yra tikrojo gerumo atvejai, kuriuos kartkartėmis patiriame. Psichologijoje tai vadinama altruistiniu elgesiu. Pažvelkime į jį atidžiau.

Altruizmas (lot. alter – „kitas“) – tai gebėjimas iš vi- kalbama ne apie tuos, kurie vadovaujasi šūkiu „Žmogus siškai nesavanaudiškų paskatų, be jokio atlygio veikti kito žmogui vilkas“, atvirai deklaruoja beviltiškai sugedusią žmogaus labui. Šis žodis atsirado kaip priešingybė ego- žmogaus prigimtį ar patys save netgi didžiuodamiesi vaizmui, t. y. savybei, kai žmogui jo interesai yra bet ko- dina egoistais (suprask, altruistai yra tik tie, kuri gyvenikiomis aplinkybėmis svarbesni už kitų interesus. Kitaip me nieko nepasiekė). Tokių asmenų vertybės ir gyvenisakant, altruistas tam tikrose aplinkybėse sugeba suvokti mo filosofija yra visai kitos, dažnai įskiepytos auklėjimo kito žmogaus ar žmonių grupės interesus kaip svarbes- procese. Mes kalbame apie tuos žmones, kurie žino, kad nius už savo paties ir pastaruosius aukoti dėl pirmųjų. pagelbėti kitam yra gerai, ir tuo supratimu vadovaujasi Paprastai altruistinis elgesys pasikasdienybėje.

reiškia pagalba kitam pasiaukojant, Altruistas tam tikrose Tariamas gerumas – tai o kartais – net rizikuojant savo geslepiamas egoizmas aplinkybėse sugeba rove ar gyvybe. Taigi, kiek žmogus yra altruistiškas, atsiskleidžia tik suvokti kito žmogaus ar Psichologijoje toks gerumas yra susidūrus su pagalbos reikalingu žmonių grupės interesus grindžiamas socialinio apsikeitimo asmeniu. Šiaip altruistas taip pat kaip svarbesnius už savo teorija. Jos požiūriu, žmonės keičiasi turi savo poreikių, norų, tikslų, ne tik materialiomis, bet ir nematepaties ir pastaruosius svajonių, kuriuos siekia įgyvendinrialiomis vertybėmis – paslaugomis, aukoti dėl pirmųjų. ti kasdienoje. Jis, kaip ir kiekvienas, draugyste, įvaizdžiu ir pan. Šiame

yra atsakingas už savo sveikatą, šeiapsikeitime kiekvienas stengiasi už mos narių gerovę, gerą profesinę veiklą ir t. t. Todėl kyla mažiausius nuostolius (pvz., sugaištą laiką, pastangas) klausimas, kodėl vieni žmonės linkę beatodairiškai pa- gauti didžiausią naudą (moralinį pasitenkinimą, kad savo gelbėti kitiems, o kiti – ne. ir aplinkinių akyse pasirodė geradariu, kad taip pasielgęs Beveik visi nuo ankstyvosios vaikystės buvome mo- įpareigojo pagalbos gavėją ir jam pagelbėti ir etc.). Spalio komi padėti kitiems, būti draugiški, dalytis žaislais ar sal- „Artumoje“ kalbant apie savanorišką veiklą, teigta, kad dumynais. Ir vėliau išlieka supratimas, kad reikia pagel- dažnai ją paskatina tokie egoistiniai motyvai, kaip noras bėti kitam, ypač silpnesniam ar bėdos ištiktam. Jei taip daugiau sužinoti, įgyti patirties, išplėsti tarpasmeninius elgiasi vaikai, jie pagiriami, jei ne – pabarami ar net nu- ryšius, galbūt susirasti norimą darbą ir pan. Ir tai visai baudžiami. Psichologijoje pagalbos kitam suvokimas yra nesmerktina: juk būtų daug blogiau, jei atvirai tarnauvadinamas socialinės atsakomybės norma. Šio suvokimo tume tik savo egoistiniams interesams. Ir vis dėlto elgeskatinamas žmogus pagelbsti motinai su kūdikiu veži- sio, paremto tokiais motyvais, aplinkiniai nėra linkę labai mėlyje įlipti į autobusą ar užleidžia sėdimą vietą vieša- vertinti, todėl šie motyvai dažniausiai būna nuslepiami jame transporte keleiviui su ramentais. Čia, suprantama, ar iš viso neįsisąmoninami. Panašiai elgiasi ir žmogus,

17

18

Didelės ir mažos kryžkelės

Vido Venslovaičio nuotrauka

kuriam labai svarbu gerai pasirodyti aplinkinių akyse ir susikurti gero žmogaus reputaciją – jis kitam pagelbsti (beje, toli gražu ne visada ir turėdamas tam visas galimybes) tik kartais, t. y. tik tiek, kiek reikia. Kaip matyti iš mūsų anksčiau atlikto eksperimento, mes tokius žmones puikiai atpažįstame ir kreipiamės į juos pagalbos

Artuma / 2010 m. gruodis

savo interesų. Įdomu tai, kad žmogus turėdamas šią savybę jau gimsta (išskyrus kai kurių rimtų psichinių sutrikimų atvejus). Tai įrodo faktas, kad, pavyzdžiui, gimdymo namuose, naujagimių palatoje, beveik niekada negirdėsi verkiant vieno vaikelio – jei pradeda verkti vienas, tuo labai greitai „užsikrečia“ ir kiti. Arba, pavyzdžiui, kas verčia anonimiškai aukoti pinigus renkant paramą sergantiems vaikams ar tiems, kurie nukentėjo nuo stichinės nelaimės kitame pasaulio krašte?

Skeptikai sako, kad net tokia pagalba yra susijusi su egoistiniais motyvais.

Mat kuo empatiškesnis žmogus, tuo stipriau jis įsijaučia į kito neigiamus išgyvenimus, todėl pagelbėdamas kitam kartu siekia sumažinti ir savo paties patiriamą stresą. Tačiau atlikti tyrimai rodo ką kita – yra žmonių, kurie tikrai rūpinasi pagelbėti kitam iš tyros širdies, nemaskuodami savo egoizmo ir nevaidindami gerumo savo ir aplinkinių akyse. Tokiems žmonėms pagalba kitiems yra tikro džiaugsmo šaltinis. Aišku, kuo dautik tuomet, kai kitos išeities nematome. Juk dažnai toks giau tokių būtų, tuo mūsų gyvenimas būtų geresnis. Tožmogus visa savo laikysena lyg ir sako, kad daro tau ne- dėl psichologijos moksle daug vietos skiriama empatijos įkainojamą paslaugą, kad yra geradaris, o tu tik nevykė- tyrinėjimams. Šiandien yra nustatyta, kad empatiškumas lis, nesugebantis be jo pagalbos įveikti savo sunkumų ir glaudžiai susijęs su mūsų jausmais. Pavyzdžiui, žmogus, pan. Paprastai jis atvirai giriasi arba lyg „netyčia“ kitiems išgyvenantis kaltę, yra linkęs ją išpirkti gerais darbais. prasitaria apie savo pagalbą tau, o kartais net pasiteirau- Žmonės, kurie yra džiaugsmingesni ir geriau nusiteikę, ja, ar tu tikrai nepiktnaudžiauji jo daug lengviau sugeba įsijausti į ki to bėdą ir yra dažniau linkę suteikti gerumu ir t. t. Ar pastebėjote, kad Kuo žmogus jam nesavanaudišką pagalbą. Negana tokie geradariai (taip vadinama vireligingesnis, tuo labiau sai neironizuojant, nes jie iš tikro to – pagelbėti kitam iš tyros širdies padeda, o kokia kaina – jau kitas dažniausiai būdinga tiems, kurie save jis yra linkęs įsijausti į klausimas) dažniausiai susierzina, sunkią kito padėtį ir jam laiko laimingais. Ir tai natūralu, nes kai į juos kreipiamasi pagalbos, nes noras dalytis savo laime su kitais ir pagelbėti. giliai viduje mano, kad tu atsidūrei yra vienas iš esminių žmogaus laimingumo kriterijų! šioje padėtyje dėl savo paties kaltės (mėgavaisi kelionėmis užuot atsidėjęs pinigų juodai Tad ne iš gero gyvenimo kai kurie žmonės nelinkę dienai, apsiėmei iš gobšumo per daug darbų, todėl dabar nuoširdžiai pagelbėti kitiems, todėl jie labiau verti ne paneturi su kuo palikti savo mažylio ir t. t.). Kitaip sakant, smerkimo, o užuojautos. Maža to, tyrimai rodo, kad kuo jų elgesys yra paremtas dažnai neteisingomis interpre- žmogus religingesnis, tuo labiau jis yra linkęs įsijausti į tacijomis ir egoistiniu išskaičiavimu. Tačiau yra ir kito- sunkią kito padėtį ir jam pagelbėti. Juk giliai tikintis žmogus yra laimingas žmogus (ši sąsaja yra įrodyta psicholokios rūšies gerumo. giniais tyrimais, žr. 2009 m. „Artumos“ liepos-rugpjūčio Tikrasis gerumas – iš širdies numeryje). Taigi, pasvarstydami, kaip ir kodėl suteikiaTikrasis gerumas yra paremtas empatija (gr. empat- me pagalbą kitiems, galėtume gauti tikslios informacijos heia – „įsijautimas“). Empatija – psichologijos terminas, apie tikrąjį savo religingumą, tikrąjį santykį su Kūrėju ir reiškiantis žmogaus gebėjimą įsijausti į kito asmens pa- jo dovanotu gyvenimu. dėtį, jį suprasti ir užjausti. Empatiškas žmogus sugeba įsivaizduoti save kito, nelaimingo asmens vietoj ir išgyventi jo jausmus lyg savo paties. Iš tokio įsijautimo ir kyla noras bei siekimas pagelbėti kitam kartais nepaisant net

Artuma / 2010 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gauname daugiau, negu duodame Kun. Rytis GURKŠNYS SJ Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. (Mk 10, 44) Kodėl Jėzus taip stipriai ir dažnai pabrėžia tarnavimo svarbą? Daugelis iš mūsų skiriame dalį savo brangaus laiko, ypatingų sugebėjimų ir nemažai pastangų dalyvaudami įvairioje savanoriškoje veikloje, nesitikėdami jokio atlyginimo. Darbuojamės labdaros akcijose, renginiuose, finansiškai remiame Bažnyčios projektus ir kitas visuomenines organizacijas. Tarnavimas visada teikia pasitenkinimą, džiaugsmą ir malonumą. Stengdamiesi pakylėti kitus, ir patys jaučiamės pakylėti. Universalus tarnavimo dėsnis sako, kad padėdami kitiems ir patys susilaukiame sugrįžtančios pagalbos, patarnavimo. Jėzaus žodžių paskatinti, panagrinėkime, kaip veikia šis dėsnis.

Gerumo sąskambiai Du fortepijonai stovi viename kambaryje. Jei prieitume prie vieno iš jų ir paspaustume klavišą, suskambėtų ir suvirpėtų tam tikra instrumento styga. Jei tuojau pat prieitume prie antrojo fortepijono, jį atidarę pastebėtume, kad ir jo ta pati styga taip pat virpa, nors mes ir nepaspaudėme klavišo. Vieno instrumento stygos vibracijos energija erdvėje palietė kito instrumento tą pačią stygą. Ir gyvenime geranoriškai, svetingai, dosniai ir tarnaujančiai nusiteikę žmonės nepastebimai, bet užtikrintai pritraukia kitus. Jų skleidžiama teigiama mąstysena, nusiteikimas, žodžiai ir elgsena neišvengiamai paliečia panašius į save ir atstumia kerštingus, kritiškus, gobšius, vien tik savo gerove susirūpinusius. Vadybos ir pardavimų specialistai yra pastebėję, kad tie pardavimų vadybininkai, kurie nuoširdžiai domisi kliento poreikiais ir padėtimi, pasiekia geresnių ilgalaikių rezultatų ir padidina savo klientų lojalumą, negu tie pardavėjai, kurie bando įvairiais būdais įsiūlyti klientams prekę tam, kad įvykdytų pardavimų planus ir gautų premijas. Norintys pasitarnauti klientui pagal jo poreikius sugeba sėkmingiau pritraukti naujus ir išlaikyti senus įmonės klientus.

Tarnavimas duoda dešimteriopai Jackas Canfieldas su savo draugu surinko daug įkvepiančių bei padrąsinančių pasakojimų ir nusprendė patarnauti įvairiuose savo krašto kalėjimuose kalintiems žmonėms. Jie skyrė savo santaupas ir išleido pasakojimų

rinkinį „Chicken Soup for the Prisoner‘s Soul“ („Vištienos sultinys kalinio sielai“) 10 tūkst. egzempliorių tiražu ir nemokamai dalijo kaliniams. Niekada nesiekta šios knygos platinti kitiems ar pardavinėti knygynuose. Tačiau knyga turėjo didžiulę paklausą ne tik tarp esančiųjų nelaisvėje. Autoriai gavo tūkstančius kalinių, artimųjų, draugų, pataisos įstaigų darbuotojų, dvasininkų ir daugelio kitų žmonių prašymų įsigyti šią knygą. Žinoma, jie buvo priversti parengti antrąjį leidimą ir platinti knygą knygynuose. Visiškai labdaringas sumanymas ir pasiaukojama veikla tapo autoriams labai pelninga akcija. Tai darsyk paliudija, kaip tarnavimas ir pasiaukojimas neša dešimteriopą atlyginimą dosniai duodančiojo gyvenime.

Tikrai visada gauname daugiau, negu duodame kitiems. Gausios dovanos sugrįžta dosniam davėjui įvairiais netikėtais būdais. Gerumas, pasėtas kito širdyje, neša gausių vaisių ir mūsų gyvenime. Atlikti tyrimai rodo, kad dauguma žmonių, ilgą laiką užsiimančių savanoriška tarnyste, ilgiau gyvena, turi atsparesnę imuninę sistemą, rečiau serga širdies ligomis arba greičiau sveiksta.

Daugelį metų praktikuojantys savanoriai turi aukštesnį savigarbos jausmą, jaučia daugiau prasmės ir džiaugsmo gyvenime. Tyrimai atskleidžia, kad jaunuoliai, skyrę dalį savo laiko savanoriškai tarnystei, greičiau kyla profesiniame gyvenime ir gauna geriau apmokamus darbus.

Nustatyta, kad savanoriškai tarnaujantiems geriau sekasi todėl, kad ši veikla padeda užmegzti ryšius, atskleidžiančius jiems naujų verslo, karjeros, studijų galimybių ir net

19

Artuma / 2010 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės naujų šeimos santykių ateityje, leidžia sukurti platų tarpusavio santykių tinklą. Savanoriai sutinka tokių žmonių, kokių niekada nebūtų susitikę, jei nebūtų dalyvavę šioje veikloje. Tie žmonės tampa jų sutuoktiniais, draugais ar verslo partneriais.

das, jas galite gydyti, prisidėdami savanoriška veikla prie įvairių vaikų globos ir lyderystės ugdymo organizacijų.

Jei mėgstate skaityti, galite savanoriškai įgarsinti knygas, skirtas akliesiems arba neįgaliesiems klausyti. Jei trūksta meilės jūsų šeimoje, padėkite kitoms šeimoms stiprinti savo santuokos ryšius. Jei norite turėti daugiau džiaugsPelninga ne pelno siekianti veikla mo savo gyvenime, ieškokite galimybių, kaip kitiems jo Pastebima, kad vis daugiau darbdavių, priimdami į suteikti. Jei norite tapti geresniais vadovais ir verslinindarbą, domisi, ar kandidatai užsiima savanoriška pagalba kais, renkite seminarus ir mokykite jaunimą ugdytis vadybos ir verslumo įgūdžius. Jei siekitiems. Kai kurių didelių kompakiate materialinės gausos, padėkite nijų vadovai priima jaunus žmokitiems tapti turtingiems. Jei jaučianes, ką tik grįžusius iš savanoriškų tės vieniši, aplankykite vienišuosius, tarnybų vargingesniuose kraštuose. domėkitės jų gyvenimu. Jei turite Pasak jų, tokie žmonės yra gyvenę verslo sugebėjimų, skirkite dalį sasu neturtingaisiais, atlikę sunkias vo laiko bažnyčios ir visuomeninių užduotis, patyrę įvairių gyvenimo organizacijų valdymo, rinkodaros sąlygų, išmokę kovoti su gyvenimo bei savanorių ir rėmėjų pritraukiiššūkiais, tapę drąsesni ir ištverminmo veiklai. Jei turite organizacinių gesni, turi norą patarnauti ir pasisugebėjimų, kurkite maldos grupelę aukoti dėl kitų. Todėl juos lengviau arba surenkite labdaros akciją savo ugdyti, mokyti ir formuoti, negu bažnyčios bendruomenėje. Jei turituos, kurie jau išugdyti ir suforte derybų meno įgūdžių, padėkite muoti prestižiniuose universitetuojaunimo ir kitoms organizacijoms se, turi daug teorinių žinių, aroganpritraukti lėšas. Tokių ir panašių gacijos, daug studijų skolų, reikalauja limybių yra labai daug. didelio atlyginimo, bet neturi labai Tarnavimas – tai tam tikra dvasivertingos tarnavimo ir gyvenimo nė (žmogaus akimi nematoma) veikmokyklos patirties.

Savo gyvenime gali la. Tarnaujantieji kelia kitų dvasią, Viena didelės prekybos įmonės pasiekti viską, ko tik nori, gerina kitų gyvenimą, suteikia kiatstovė domėjosi Dillano‘s Coffee Roasters gaminama kavos produk- jei tik pakankamai padėsi tiems naujų galimybių. Jie taip pat cija. Atvykusi paragauti kavos, ji ap- kitiems žmonėms pasiekti pritraukia į savo gyvenimą tarnautai, ko jie nori. jančių žmonių, naujų galimybių ir žiūrinėjo įmonę ir pastebėjo tūksjaučiasi labiau pakylėti. Vienas iš tančius vaikų nuotraukų, kabančių ant koridoriaus sienų įmonės administracijos pastate. mano mokytojų Zigas Ziglaras yra pasakęs: „Savo gyveJai paaiškinta, kad šios nuotraukos – vaikų, kuriuos kie- nime gali pasiekti viską, ko tik nori, jei tik pakankamai kvienas įmonės darbuotojas globoja bei remia. Christian padėsi kitiems žmonėms pasiekti tai, ko jie nori.“ TarnaviChildren‘s Fund organizacija padeda jiems užmegzti ry- mas kitiems suteikia tikrą vidinį džiaugsmą. Visada prisišius su stokojančiais vaikais Pietų Amerikos žemyne. Ta minkime, kad jau dabar ir čia veikia universalus gyvenimo atstovė buvo labai sujaudinta, sužinojusi apie šitokį įmo- dėsnis: padėdami patys susilaukiame sugrįžtančios daug nės rūpinimąsi vaikais ir savo darbuotojais. Net nepara- didesnės paramos. Dievas, pašaukęs į šį pasaulį, šiandien gavusi įmonės gaminamos produkcijos, ji pasirašė ben- mus kviečia gyventi dėl kitų ir būti laimingus. dradarbiavimo sutartį. Tarnavimas, labdara, savanoriška veikla ne tik praturtina varginguosius – patys duodantieji gauna netikėtų dovanų. Pasaulis visada palankiau žiūri į duodančiuosius, negu į imančiuosius.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

20

Kiekvienas gali duoti Pamąstykite šiandien apie tuos žmones, kuriems patarnauti jums asmeniškai yra svarbu. Jei mėgstate meną, galite pinigais arba savanoriška veikla remti jaunus menininkus, aktorius, parodas, spektaklius, rinkti lėšas mokinių meniniams gebėjimams ugdyti. Jei vaikystėje jums patiems trūko tėvų ir dabar jaučiate tam tikras žaiz-

Artuma / 2010 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

21

Geradaris verslas?

Mažvydas ALEKNA Vis dažniau tenka išgirsti, kad verslo įmonės imasi visiškai joms nebūdingos veiklos. Siuntų kompanija įsteigia ir globoja vaikų namus, kompiuterių specialistai sodina mišką, draudimo įmonė rūpinasi vienišais senukais... Ir visa tai daro be jokio atlygio. Tai – vadinamoji įmonių socialinė atsakomybė. Ko iš tiesų ja siekiama? Tokia veikla mums ne visada suprantama...

Atsakomybės versle atsiradimą, be kita ko, skatino ir Katalikų Bažnyčia.

Dar XIII a. šv. Tomas Akvinietis teigė, kad kiekvienas žmogus turi prigimtines teises, suteiktas ne žemiškos valdžios, o paties Dievo, todėl jos niekieno kito negali būti ribojamos. 1892 m. išleista popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum Novarum ginant beteisius Anglijos darbininkus padėjo pagrindus Bažnyčios socialiniam mokymui. Vėliau jį papildė ir išplėtojo kitų popiežių enciklikos: Pauliaus VI Populorum Progressio (1967), Jono Pauliaus II Centesimus annus (1991), Benedikto XVI Caritas in Veritate (2009).

XX a. vid. vis garsiau reikalauta verslo atsakomybės už darbuotojus, visuomenę, racionalų gamtos išteklių naudojimą. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose atlikti tyrimai atskleidė, kad įmonės, atsižvelgiančios į darbuotojų, klientų ir visuomenės interesus, rinkoje įgyja konkurencinį pranašumą.

Darbuotojai mieliau renkasi socialiai atsakingas įmones ir išlieka joms lojalūs, lengviau patraukiami pirkėjai, pelnomas visuomenės palankumas verslo plėtrai.

Kokia padėtis Lietuvoje? Dar mename sovietinės planinės ekonomikos diktatą, kai pramonės įmonės buvo vienos didžiausių aplinkos teršėjų, kai niekas nesirūpino visuomenės atstumtaisiais, nes jų oficialiai ir nebuvo. Lietuviško verslo tradicijos klostosi dar tik du laisvosios rinkos dešimtmečius.

Ar lietuvis verslininkas šiandien sugeba ne tik kurti, gaminti ir uždirbti, bet ir būti sąmoningu, atsakingu visuome-

nės nariu, gebančiu dalytis sukurtomis gėrybėmis?

Siekdamas atsakyti apklausiau 12 Lietuvos verslo įmonių, skirtingų savo dydžiu ir veikla, vadovus. Atsakymai maloniai nustebino. Įmonės vykdo daug socialiai atsakingos veiklos ir apie tai dažnai net neinformuoja visuomenės. Atsakingas elgesys kyla iš paprasto žmogiškumo, noro padėti kitiems, siekio būti sąžiningiems. Tokie savininkai ir akcininkai linkę dalytis pelnu su kitais visuomenės nariais, juolab kad šios išlaidos santykinai nėra didelės. Iniciatyvą imtis socialiai atsakingos veiklos rodo tiek akcininkai, tiek vadovai ir darbuotojai, įtraukiamos ir visuomeninės organizacijos. Tokios įmonės: vertina savo darbuotojus, suteikia jiems socialines garantijas, sudaro galimybę tobulėti, daryti karjerą, realizuoti save, derinti šeimos ir darbo interesus. Kiekvienas darbuotojas visų pirma yra vertinamas kaip žmogus. Nauda įmonei – ištikimas, kūrybingas darbuotojas, darbu prisidedantis prie įmonės klestėjimo.

Socialiai atsakinga veikla skatina dalytis ne tik su kitais, bet ir įmonės viduje – ištekliais, žiniomis, idėjomis. Tai atveria naujas galimybes kurti paslaugas, produktus ar tiesiog atrasti kūrybišką būdą, kaip pateikti prekę vartotojui; tiekia klientams saugius produktus.

Svarbu ne parduoti bet kokia kaina, o parduoti tai, ko iš tiesų reikia klientui. Pelnytas klientų pasitikėjimas neša finansinę naudą ir prisideda prie gamtos išteklių saugojimo;

rūpinasi, kokioje visuomenėje ir aplinkoje gyvename dabar ir gyvensime ateityje. Neatsitiktinai remiami vaikų globos namai, siekiant didesnės auklėtinių integracijos į visuomenę. Iniciatyva padėti vargstantiems liudija norą turėti solidarią visuomenę, galinčią ir mokančią dalytis. Aplinkosaugines iniciatyvas – atliekų rūšiavimą, išteklių taupymą, švarinimo akcijas – gerai priima aplinkiniai, jos padeda kurti įmonės įvaizdį.

Ypač našus gali būti visuomeninių organizacijų ir verslo bendradarbiavimas. Pirmosios paprastai turi gausius žmogiškuosius išteklius, antrieji skiria patalpas ir informavimo kanalus. Bendradarbiaujant galima įgyvendinti didelio masto projektus, apimančius visus šalies regionus, pritraukti ES struktūrinių fondų lėšas. Štai ką sako vienos įmonės vadovė: „Pagrindinė vertybė mūsų įmonėje yra sąžiningumas savęs pačių, klientų, savo verslo ir visuomenės atžvilgiu. Yra dalykų, svarbesnių už pinigus, ne viską jais galima išmatuot.

Iš čia atsiranda įsipareigojimas socialinei atsakomybei.“ Skamba utopiškai?! Pasirodo, tokių įmonių yra, ir jų daugėja. O nauda iš to – visiems. Svarbu, kad meilė artimui nesibaigtų už gamyklos ar biuro sienų, o kalėdinė gerumo akcija tęstųsi nuolat.

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2010 m. gruodis

Jolantos Klietkutės nuotrauka

22

Vaikai apie gerus darbus Paulius, 7 metai – Pauliau, o kodėl tu darai gerus darbus? O gal nedarai?

– Darau, nes esu geras žmogus. Juk gerą darbą gali padaryti tik geri žmonės.

Tokie, kurie niekuomet nepyksta, visada pamato, kam ir ką reikia padėti. Vieną kartą padaviau nukritusią lazdą tokiam seneliui. Jis man taip ir pasakė, kad jo nukritusią lazdą galėjo pastebėti tik labai geras vaikas. Mano kaimynė taip pat labai gera. Ji jau sena, bet vis dar gera.

Kartą parpuoliau lauke, o ji net iš namų išbėgo, padėjo man atsikelti, nuplovė kelius ir net ašaras su servetėle nušluostė.

Kai man keliai sugijo, aš jai atsilyginau.

Nuėjau į parduotuvę ir nupirkau didelį baltą sūrį. Kai tą sūrį atnešiau, kaimynė net apsiverkė. Aš nežinau, kodėl ji taip susigraudino, bet man atrodo, kad tas sūris labai skanus buvo.

– O kodėl tu sugalvojai, kad tą lazdą reikia pakelti?

– Aš nieko nesugalvojau. Tas senelis be lazdos negalėjo apsieiti. Stovėjo atsirėmęs į suoliuką ir negalėjo nei paeiti, nei jos pakelti. Visai nemanau, kad tai geras darbas. Juk jeigu man taip nutiktų ir žmonės pamatytų, kad guli mano lazda, manau, man ją vis tiek kas nors paduotų. Na, jei nepaduotų, tai nežinau... Tada baisu būtų... Juk nors truputį padėti žmogui visai nesunku! Aš net negalvojau, kad tai geras darbas. Tiesiog padaviau ir tiek. Man nebuvo sunku, o senelis laimingas nuėjo sau pasiramsčiuodamas ja. Jis man net padėkojo.

Kartą padėjau vienam katinui. Išėjęs į kiemą, pamačiau jį ten įsiropščiusį į tokį didelį krūmą. Jis tupėjo viršūnėje ir miaukė, nes bijojo nulipti ant žemės.

Su draugu bandėme jį gelbėti, lipti ir nukelti, bet mums nepavyko. Pro šalį ėjo didesnis berniukas. Jis stipriai papurtė šaką, o aš tą mažą krintantį katinėlį pagavau. Iš tikrųjų katinas mane

net truputį apdraskė. Bet aš ant jo nepykstu. Jis juk netyčia – buvo išsigandęs ir visas drebėjo. Paskui katinas pabėgo nuo mūsų ir pasislėpė po mašina. Bet ten mes jo jau neieškojome.

padaryti dar vieną gerą darbą, sakau, gal nuplausiu mamos automobilį. Tik plauti jį reikėtų taip, kad mama nematytų ir paskui labai apsidžiaugtų. Gal pavyks ir tą žaidimą kaip nors išprašyti?

Radvilė, 11 metų

Sonata, 9 metai

– Radvile, kaip manai, kodėl žmonės daro gerus darbus?

– Aš nežinau, kaip kiti žmonės tai supranta. Žinau, kad man pačiai, kai kam nors padarau gera, būna smagu ir šviesu širdyje. Tuomet džiaugiuosi, kad žmogus ar vaikas, kuriam padėjau, džiaugiasi. Kartais tas mano geras darbas padeda išspręsti kokią nors visai rimtą problemą. Pamenu, vienai klasės draugei daviau nusirašyti namų darbą. Žinau, kad duoti nusirašyti nėra pats geriausias darbas, bet mano draugė užtai galėjo nebijodama eiti į pamoką. Jai nebereikėjo drebėti, kad mokytoja paprašys parodyti namų darbą, o ji jo neturės. Ta mergaitė truputį pamelavo ir mokytojai. Kai ši jos paklausė, ar pati padarė, pasakė, kad šiek tiek nusižiūrėjo nuo draugės. Bet manęs ji neišdavė. Mokytoja jos nebarė, tik taip keistai nusišypsojo, ir tiek.

– O geresnių darbelių tau nepavyksta nuveikti?

– Pavyksta. Kai mama paprašo, visuomet sutvarkau kambarius, išplaunu indus. Kartą sutvarkiau kambarius pati, mama to net nežinojo. Kai grįžo iš kaimo ir rado sutvarkytus namus, labai apsidžiaugė ir tą vakarą buvo labai man gera. O tvarkiau tam, kad savo geru darbu labai norėjau pradžiuginti mamą.

Tiesa, tuomet labai norėjau tokios lėlytės, kurios mama nenorėjo man pirkti. Bet ji pasakė, kad jei aš jai padariau gerą darbą, tai ir ji man nupirks tą lėlę.

Ir nupirko. Aš žinau, kad geri darbai visuomet sugrįžta dar geresniais darbais tam, kuris stengiasi juos daryti. Dabar labai noriu vieno žaidimo. Tad ketinu

– Aš žinau, kad vaikai daro gerus darbus tada, kai nori, kad juos pagirtų, arba kai nori atrodyti labai geri. Kai artėja Kalėdos, visi vaikai labai laukia Kalėdų senelio. Tuomet jie stengiasi padaryti daug gerų darbų. Juk Kalėdų senelis juos suskaičiuoja ir per Kalėdas už juos atlygina dovanomis. Taigi visi nori gauti daug dovanų, todėl ypač prieš Kalėdas vaikai pasidaro labai geri.

– Tačiau yra žmonių, kurie gerus darbus daro ne tik prieš šventes ir už tuos gerus darbus jokio atlygio neprašo. Kaip manai, kodėl tuos gerus darbus jie stengiasi daryti nuolat?

– Manau, kad darančiam gerus darbus žmogui ir pačiam lengviau gyventi. Juk ir man daug smagiau, kai mama, tėtis ir močiutė šypsosi, nepyksta ir nesibara. Kai išplaunu indus, susitvarkau rašomąjį stalą ir dar išverdu mamai arbatos, ji visuomet pagiria, kad esu jau suaugusi ir labai protinga. Tuomet ir man labai smagu ir gera.

Mūsų namuose visi stengiasi daryti daug gerų darbų. Kartą susirgau, turėjau daug temperatūros, buvo atėjusi gydytoja. Ji man liepė gerti vaistus ir gulėti lovoje.

Truputį pagulėjau ir pasveikau. Juk pagydyti vaiką – irgi geras darbas. Bet gydytoja sakė, kad jos toks darbas – gydyti vaikus, ir nieko ypatinga ji čia nepadariusi. Gerus darbus nuolat daro ugniagesiai, nes jie užgesina gaisrus ir išgelbėja žmones; dantistai, nes žmonėms pataiso dantis ir paskui jų jau nebeskauda. Ir pardavėjai geri – parduoda žmonėms maisto ir žmonės gali pavalgyti.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma / 2010 m. gruodis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Lytinis susilaikymas kenkia santuokai?

Christopheris WESTAS Natūralaus šeimos planavimo (NŠP) metodas pareikalauja iš jį taikančių sutuoktinių kartkartėmis susilaikyti nuo lytinių santykių. Vartojimo ir malonumo kultūros paveiktiems žmonėms tokie savanoriškai prisiimami apribojimai atrodo mažų mažiausiai keisti ir nesuprantami. Tuo metu, kai gausūs kontracepcijos šalininkai gundo be jokių suvaržymų kopinėti seksualumo medų, Bažnyčia net ir vedusias poras kviečia į santuokinį skaistumą. Jono Pauliaus II mokymas apie kūno teologiją padeda atremti daugybę spekuliacijų kontracepcijos „gėrio“ bei lytinio susilaikymo „žalos“ sutuoktinių santykiams tema.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kontracepcija moterims padėjo išsilaisvinti, suteikė daugiau lygybės lyčių santykiams ir leido susituokusioms poroms nevaržomai mėgautis lytiniais santykiais nebijant pastoti. Ar tai gali būti blogai?

Ką moterims reiškia būti išsilaisvinusioms? Kas yra lyčių lygybė? Kokį džiaugsmą teikia lytiniai santykiai?

Glaustai apžvelkime kontracepcijos vaidmenį.

Moterų išsilaisvinimas. Istorija atspindi tai, kas yra išpranašauta jau Pradžios knygoje – vyrai dominuos prieš moteris (žr. Pr 3, 16). Moterys savo ruožtu sieks išsilaisvinti iš šios priespaudos. Bet tikroji žeminančio požiūrio į moteris priežastis – vyrų nesugebėjimas su jomis elgtis kaip su sau lygiais asmenimis. Kontracepcija neabejotinai tėra dar viena priemonė sukaustyti moteris grandinėmis. Pašalinkite nėštumo galimybę ir jūs paskatinsite vyrus elgtis su moterimis ne kaip su meilės vertais asmenimis, bet kaip su paprasčiausiais daiktais, kuriuos galima naudoti savo malonumui ir lengva ranka išmesti, kai tik atsibosta.

XIX a. feminizmo judėjimo pradininkės įžvelgė šį pavojų. Elizabetha Cady Stanton, Victoria Woodhull ir dr. Eli-

zabetha Blackwell pasisakė prieš kontracepciją, ją siedamos su tolesne moterų degradacija, nes vyrams suteikiama teisė tenkinti savo aistras be jokių padarinių. Pražūtingai atmesdamos savo pirmtakių išmintį, XX a. feminizmo aktyvistės įtikėjo, jog kontracepcija buvo lemtingas raktas į moterų išsivadavimą. Tik seksualinės revoliucijos aukos privertė kai kurias šiuolaikines feministes atsikvošėti. Germaine’a Greer, kažkada drąsinusi savo sekėjas mėgautis kontracepcijos suteiktomis laisvėmis, šiuo metu dejuoja, kad „kontraceptinės technologijos, užuot išlaisvinusios moteris, pavertė jas į geišas (taip japonai vadina merginas pagal iškvietimą), rizikuojančias savo sveikata ir vaisingumu vien tam, kad būtų visuomet prieinamos beprasmiam seksui“.

Lyg antrindamas pirmųjų feminisčių įžvalgumui, Popiežius Paulius VI savo enciklikoje Humanae Vitae numatė, kad kontracepcija nulems tolesnę moterų degradaciją. Indijos išsivadavimo lyderis Gandis pranašavo tą patį. Istorija parodė, kad jie buvo teisūs.

Lyčių lygybė. Lygios vyrų ir moterų teisės į orumą yra pagrįstos tuo, kad Dievas sukūrė mus pagal savo paveikslą kaip vyrą ir moterį. Bet lygybė dar nereiškia vienodumo. Lyčių skirtingumo grožis atskleidžia papildomumo fenomeną ir vienodai gerbtiną buvimą asmeniu, nesvarbu, kokios lyties būtų žmogus.

Kontracepcija iš principo prieštarauja moterų lygybės idėjai. Ja siekiama moterį paversti tuo, kuo Dievas jos nesukūrė – būtent tapti asmeniu, galinčiu lytiškai santykiauti be tikimybės pastoti, geidžiant „būti tokiu pat“ kaip vyras.

Pagalvokime. Jeigu moterys turi taip pasikeisti, kad galėtų pretenduoti į „lygybę“, tuomet ši lygybė tėra technologijų sukurta apgaulė, o ne Dievo sumanymas. Tik tuomet vyrai pradės žvelgti į moteris kaip į sau lygias bei vertas pagarbos, kai įvertins ir priims jų moteriškumą

23

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Artuma / 2010 m. gruodis

kaip unikalią dovaną, sukurtą Dievo. Kontracepcija kė- aukų. Ar manote, kad pora, išmokusi pasakyti „ne“ lytiniams santykiams santuokoje, iškilus pagundai sudvejos sinasi su šaknimis išrauti šį unikalumą.

Lytinių santykių džiaugsmas. Tikrasis lytinių santy- tardama tvirtą „ne“ nesantuokiniams ryšiams?

Atvirumas gyvybei. Ištikimybė šiam pažadui, be jokių teikiamas džiaugsmas yra mylėti taip, kaip myli Dievas, – laisvai, visiškai, ištikimai save dovanojant ir būnant atviriems kios abejonės, yra skiriamasis NŠP ženklas. Kai NŠP naugyvybei. Žvelgiant iš šios perspektyvos, kontracepciją nau- dojančios poros nusprendžia lytiškai santykiauti, nėštumo dojančios poros nepatiria tokio lytinių santykių teikiamo galimybę atiduoda į Dievo rankas. Šių porų miegamojo durys yra praviros Šventajai Dvasiai. Švč. Trejybę jungiantis džiaugsmo ir tenkinasi vien abipusio orgazmo mainais. meilės ryšys tampa ir sutuoktinius susiejančiu santykiu. „Techniškai“ žiūrint, kontracepciją naudojanti pora netgi Be jokių abejonių, taikant NŠP, neišvengiamas kartneturi lytinių santykių. Ji nenori jų turėti ir bijo to, kas savo kartinis lytinis susilaikymas gali būti sunkus. Tačiau Vaesme iš tikrųjų yra lytiniai santykiai. Naudojantys kontracepciją vengia meilės reikalavimų. Jei nebijotų, nebūtų jo- tikano II Susirinkimo tėvai mums primena, kad „negali kio reikalo naudotis kontracepcija. Juk ji neišlaisvina – tik būti jokio prieštaravimo tarp Dievo įstatymų, susijusių parodo, kaip giliai žmonės yra įklimpę į savo baimes. Vien su gyvybės perdavimu ir autentiška santuokine meile“. tikra meilė gali išvaduoti nuo baimės (plg. 1 Jn 4, 18). Vien NŠP pareikalauja susivaldymo įgūdžių, pasitikėjimo sutikra meilė gali dovanoti tikrą džiaugsmą. Jei visa tai, ko gei- tuoktiniu, tikėjimo Dievu, sąžiningumo, atviro bendravidžiate, tėra orgazmo teikiamas malonumas, tuomet jums mo ir pasiryžimo aukotis dėl vienas kito. Bet šie dalykai nežeidžia meilės. Jie ir yra meilė. saugiau užsiimti masturbacija.

Kadangi NŠP puoselėja tikrąsias Ar yra kas nors gero, ką gaunaUžuot teigiant me kartu su kontracepcija? Mėgipadedančias kurti sėkmingą žalingumą santuokai, vertybes, nimas pateisinti kontracepciją prisantuoką, neturėtų stebinti itin mažas NŠP gali būti suteiktas skyrybų skaičius tarp šio metodo naulygtų mėginimui išteisinti nacių santuokos garantinio vykdytą holokaustą, sakant, kad dotojų (formalūs katalikai pagal skydraudimo titulas. „mirties industrija“ vis dėlto kūrė rybų paplitimą niekuo neišsiskiria iš darbo vietas. Betgi jas galima sukur- visos populiacijos). Tad užuot teigiant ti moraliai priimtinais būdais. Mes niekada nedarysime žalingumą santuokai, natūraliam šeimos planavimui gali blogio, tikėdamiesi gero rezultato (plg. Rom 3, 8). būti suteiktas santuokos garantinio draudimo titulas.

Jei jau esate susituokę, nenatūralu susilaikyti nuo lytinių santykių. Susilaikymas gali netgi pakenkti santuokai.

Susilaikymas santuokoje gali pakenkti tik tuomet, jei naudojamas klaidingais sumetimais. Jeigu pora renkasi susilaikymą nuo lytinių santykių iš ištikimybės savo santuokiniams įžadams, tai tik padeda jų santuokai stiprėti.

Tuo galime įsitikinti dar kartą per NŠP prizmę pažvelgdami į santuokinius pažadus.

Laisvė. NŠP naudojimas tampa neabejotinu išbandymu poros laisvei. Net jeigu vyras ir/ar žmona susiduria su sunkumais lytinės abstinencijos laikotarpiais, likdami ištikimi santuokiniam įsipareigojimui, jie ugdosi susivaldymo dorybę, be galo svarbią autentiškai santuokinei meilei.

Visiškas atsidavimas. NŠP pasitelkimas skatina visišką savęs dovanojimą gerbiant tiek savo, tiek kito asmenybės visybiškumą. Atsisakymas apsistatyti fizinėmis ar cheminėmis užkardomis sukuria ypatingą atmosferą, padedančią sutuoktiniams išvengti ir emocinių barjerų.

Kiekvienas iš sutuoktinių jaučia, kad yra gerbiamas kito.

Kiekvienas iš sutuoktinių mato kito meilę ir pasiryžimą aukotis. Taip vyras ir žmona sukuria abipusiu pasitikėjimu grįstą ryšį, kuris lytinių santykių metu leidžia jiems be jokios baimės visiškai atsiduoti vienas kitam.

Ištikimybė. Ištikimybė santuokos priesaikai yra NŠP raison d’être – „prasmė“. Tokios poros demonstruoja ištikimybę įžadams nepaisydamos jokių sunkumų, iššūkių ir

Kaip per lytinio susilaikymo laikotarpį priimtina reikšti santuokinį intymumą?

Egzistuoja daugybė principų, kuriais turėtų vadovautis sutuoktiniai, išreikšdami vienas kitam savo meilę tuomet, kai vaisinguoju metu susilaiko nuo lytinių santykių.

Tada sutuoktiniai, pavyzdžiui, neturėtų siekti orgazmo be lytinės sueities. Bet tai visai nereiškia, kad jie turi vengti vienas prie kito net prisiliesti. NŠP teikia sutuoktiniams puikią galimybę pažinti tuos intymios meilės ženklus, kurie nebūtinai veda į lytinę sueitį. Bučiniai, apkabinimai, glamonės – tai savaime gera švelnumo raiška ir jos nereikėtų vengti vien dėl to, kad pora nusprendė susilaikyti nuo lytinių santykių. Mes esame pašaukti laisvei. Jeigu sutuoktiniai negali vienas kitam išreikšti nuoširdaus švelnumo be pagundos nuslysti į masturbaciją, tuomet kažkas yra ne taip. Kita vertus, sutuoktinių poros turi žinoti savo ribas (jos gali būti nevienodos skirtingoms poroms).

Svarbu jas atvirai ir sąžiningai aptarti, kad būtų išvengta postūmio, gundančio pasitenkinti iki galo.

Priblėsusiai sutuoktinių meilės liepsnai naujos gyvybės gali įpūsti savotiškas sugrįžimas į draugystės ir susižadėjimo laikotarpį, kai aistringi jausmai buvo išreiškiami ne lytiniais santykiais, bet kitais dėmesio ženklais – romantiškais pasimatymais, laiškų rašymu, dovanomis ir pan.

Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“ parengė Mindaugas RADUŠIS

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2010 m. gruodis

Kai krikščionys užgroja (II)

Simonas BENDŽIUS Populiariosios krikščioniškos muzikos šaknys veikiausiai siekia XIX a.

Juodaodžiai vergai JAV, dirbdami laukuose, tada dainuodavo vadinamuosius spiričiuelius – ilgesingas dainas, kuriomis ne tik išreikšdavo savo liūdesį ir laisvės siekį, bet ir užkoduotai tardavosi dėl mėginimo pabėgti nuo šeimininko. Iš šio istoriškai svarbaus muzikos stiliaus išsivystė kiek džiugesnė gospelo muzika.

Vėliau tose pačiose JAV, pietinių valstijų Apalačių kalnuose gyvenusios škotų imigrantų bendruomenės pradėjo kurti lengvą, linksmą muzikėlę (hillbilly), o paskui – kantri (country) muziką. Dainų temų būta įvairių, nemažai jų – apie Dievą. Kantri muzika vis populiarėjo, o kartu su ja – ir krikščioniškos dainos.

Taigi simboliška, kad krikščioniškai muzikai pamatus davė dviejų visiškai skirtingų kūrybinių nuotaikų – gilaus liūdesio ir kaubojiško nutrūktgalviškumo – atstovai.

Atsiradus kitiems populiariosios muzikos stiliams, krikščionys neatsilikdavo ir „savo reikmėms“ pritaikydavo vis naujus muzikos instrumentus. Tačiau pasaulyje labiau garsėdavo muzikantai, nedainuojantys apie Dievą – galbūt dėl to, kad augo nauja karta, atmetanti tradicines tėvų skiepijamas vertybes ir normas, kurios jaunimui atrodydavo pasenusios. Prie šios kategorijos būdavo priskiriama ir krikščionybė. Be to, kad ir kaip karštai tikėtum, visuomet reikia talento ir kūrybiškumo...

Ir tikintysis gali groti roką Vis dėlto atėjo metas, kai pasaulis pamatė, jog ir krikščionys turi ugnies.

Apie 1964 m. išgarsėja krikščioniško roko „krikštatėvis“ Larry’s Normanas. Charizmatiškas ilgaplaukis, atvirai skelbęs Jėzaus pergalę, iš esmės pakeitė krikščionybės bei trankios muzikos santykį. Hitu tapo jo singlas, kurio pavadinimas – žodžių žaismas, atspindintis to meto dvasią:

Jesus is my rock and he rolled all my blues away („Jėzus yra mano uola (arba rokas), kuris išgujo lauk visą mano liūdesį (arba bliuzą)“). Šia daina norėta parodyti, kad ir tikintieji gali linksmintis bei klausytis garsios muzikos.

Kitas žymus šūkiu tapęs Normano kūrinys – Why should the devil have all the good music? („Kodėl velnias turėtų pasiglemžti visą gerą muziką?“).

Pavadinimas nukreiptas ir į pačius krikščionis – tuo metu net ir plačiajai Amerikos visuomenei buvo sunku suvokti, kaip tikintysis gali „užsiimti“ roku. Normanas teigė, kad pats stilius nėra purvinas – tiesiog velnias naudojasi žmonėmis, kurie groja ir dainuoja banalybes arba nešvankybes. Muzika yra duodama Dievo, piktoji dvasia jos nekuria, tik „Kodėl velnias bando ją iškreipti.

Ko gero, pats stipriausias „krikšturėtų pasiglemžti čioniškas sprogimas“ populiariosios galaktikoje buvo 1984 m. visą gerą muziką?“ muzikos prabilusi heavy metal grupė Stryper.

(L. Normanas) Savitu aprangos, muzikos stiliumi ji

25

26

Jaunimo iššūkis pakerėjo ne tik krikščionis, bet ir metalo gerbėjus visame pasaulyje. Jos albumai išparduoti milijoniniais tiražais.

Dainų tekstai – šlovinimas, šlovinimas, šlovinimas. Nepaisant to, trys ketvirtadaliai pirkusių albumus – ateistai, vėliau nemažai jų perėję krikščionybės pusėn. Koncertuose ant scenos – kryžiai, eilutės iš Biblijos, nubrauktas žvėries skaičius „666“ (iš Apreiškimo Jonui) vietoj jo pridedant „777“ (septyni kaip dieviškas skaičius). Stryper vaizdo klipai, transliuojami per MTV, įtakingiausi sunkiosios muzikos leidiniai be perstojo rašo apie grupę, negailėdami liaupsių. Visas pasaulis žino, kad šie vyrukai – praktikuojantys krikščionys.

Muzika labai tinka kurti bendrystei, nuteikti „gerai kovai“.

Sulig kiekviena muzikos stilių banga atsiranda tokių, kurie kalba apie Dievą. Folk stiliumi – Johnny’s Cashas; pop – Kelly Family; techno – įvairūs didžėjai, besiburiantys interneto svetainėje godsdjs.com; hip-hop – Stanas Fortuna; Netgi vienas sunkiausių stilių – death metal – turi garsiausią savo atstovą – australų komandą Mortification. Būtų galima vardyti dar daugiau. Vieni jų daugiau žinomi, kiti mažiau, bet pradėjęs domėtis pamatai, kad krikščioniškų grupių yra šimtų šimtai. Lietuvoje jų pavyko suskaičiuoti per trisdešimt. Šiandien krikščioniška muzika ne tik skelbia Gerąją naujieną. Ji išreiškia savotišką protestą. Panašiai ir pirmieji paaugliai JAV, klausydamiesi rokenrolo, siekdavo nepriklausomybės, nepaisydavo tėvų autoriteto ir jų propaguojamo tikėjimo, nes dažnai matydavo, jog jie tik laiko save dorais krikščionimis. Tad ir pati religija jaunuoliams nekėlė simpatijų, nes siejosi su melu, išsisukinėjimu, tuščiu pamokslavimu. Dabar padėtis keičiasi, ypač JAV. Paaugliai vietoj paplitusios dirbtinės krikščionybės siūlo tikrąją. Tikėjimo klausimus jie išmano gerokai daugiau nei tėvai, o ir gyvena tuo, kuo tiki, nedarydami jokių kompromisų su nuodėme.

Suaugusiesiems tai ne visuomet atrodo suprantama ir priimtina... Taip pat yra ir Lietuvoje. Jaunoji karta buriasi, vienijasi, o muzika labai tinka kurti bendrystei, nuteikti „gerai kovai“.

Artuma / 2010 m. gruodis

Krikščioniška muzika Lietuvoje Prakalbome apie Lietuvą. Jau galime pasidžiaugti, kad turime gerų krikščionių muzikantų. Kiekvieno iš jų istorijai aprašyti reikėtų atskiros temos, tad dabar išskirkime tik pradininkus. Pirmasis jų – Gintautas Tautkus, buvęs grupės Rondo įkūrėjas, pačiame populiarumo evereste atsivertęs į krikščionybę, palikęs kolektyvą ir pradėjęs rašyti giesmes. Na, o senąsias grupės dainas taip pat dainavo, tačiau keitė tekstus. Pavyzdžiui, vietoj „Egle, mano sese“ suskambo „Šventas Dieve Tėve“. Galbūt nesuklysiu teigdamas, jog tuo metu Rondo gerbėjus tai labai šokiruodavo. Kitos, naują muzikos puslapį atvertusios atlikėjos – Angelė Joknytė (1993 m.) ir Rasa Pienė (1994), Dievą šlovinančios dainuojamosios poezijos stiliumi. Kiek trankiau reiškėsi pirmoji lietuviška white metal grupė su Benu Ulevičiumi priešakyje – Quest, dabar žinoma kaip Quest Rising. Ji pirmąkart užgrojo 1993 m. Iš pirmųjų lietuvių krikščionių muzikantų paminėtinas ir neseniai pas Viešpatį iškeliavęs kompozitorius Gintautas Abarius.

Itin įsiminęs jo kūrinys, parašytas iškart po Sausio 13osios įvykių 1991-aisiais – „Švenčiausias Jėzaus kraujas mus išvaduos iš raudono prakeiksmo ugnies...“ Dabar populiariosios lietuviškos krikščioniškos muzikos galima aptikti internete, krikščioniškuose knygynuose (beje, G. Tautkaus albumą Ramybės uostas pamatysite net ir prekybos centruose), o pats geriausias būdas – apsilankyti krikščioniškos muzikos koncerte. Teko būti ir pasaulietiniuose, ir krikščioniškuose koncertuose – jie nepaprastai skiriasi. Pastaruosiuose išties jaučiama vienybė – dalyvius ir atlikėjus jungia ne tik gera mėgstama muzika, bet ypač žinojimas, jog visi tiki į Kristų, yra broliai ir seserys. Tai greit pralaužia ledus – nebaisu pakalbinti šalia stovintį nepažįstamąjį ir jau po minutės diskutuoti pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Be to, paprastai krikščionių pasilinksminimuose apsieinama be alkoholio, juo labiau – narkotikų, kitų svaigalų. Jaunimui ir taip gera kartu. Pamažu tokių renginių gausėja, patys žinomiausi – Lietuvos jaunimo dienos, „Dievas yra meilė“, „Atbudimas“ ir visai neseniai praūžusios „Sielos“. Reikia tikėtis, kad ateityje įvairių konfesijų tikintieji organizuos daugiau reguliarių panašaus pobūdžio renginių, nes jaunimui šito išties trūksta. Tai – ne šiaip smagus laiko leidimas. Šis buvimas kartu stiprina ir vienija. Tam puikiai pasitarnautų ir pirmasis Lietuvoje krikščioniškas naktinis klubas... Ką manytumėte jūs?

Artuma / 2010 m. gruodis

Akiračiai

Dievo architektas Antoni Gaudí Dievo architektu šį nepaprastą menininką vadina bene visas pasaulis. Ne vien dėl jo kūrinių ir svarbiausio iš jų – Šventosios Šeimos (Sagrada Familia) bažnyčios Barselonoje. Nepaprastas jo pasišventimas, pamaldumas, atsidavimas Dievui kūryba ir gyvenimo būdu lėmė, jog 2000 metais buvo pradėta Antoni Gaudí (Antoni Plàcid Guillem Gaudí i Cornet) beatifikacijos byla. Jis buvo ne tik architektas, bet ir mistikas.

Trumpa netrumpa biografija

Jis neturėjo net katės ar šunelio. Liko viengungis. Didžioji jo meilė buvo architektūra ir gyvenimas pagal Evangeliją. Kuo toliau, tuo labiau darėsi asketiškas, ėmė nepaisyti drabužių, vilkėjo paprastą darbinę tuniką. Skausmingai išgyveno artimųjų netektis.

1926 m. balandžio 7 d. Gaudí partrenkė tramvajus.

Nugabentas į vargšų ligoninę, po 3 dienų mirė. Gydytojai apstulbo sužinoję, kad jų valkata laikytas pacientas yra žymiausias Barselonos gyventojas. Norėjo perkelti į patogesnę palatą, bet Maestro pasakė: „Mano vieta čia, tarp vargšų.“ Jį laidojo visa juodai vilkinti Barselona ir daugybė suvažiavusių iš svetur įžymybių.

A. Gaudí ilsisi Šventosios Šeimos koplyčioje. Ji yra bažnyčioje, kuriai atidavė 43 savo gyvenimo metus ir kuriai lygios nėra visame pasaulyje.

Gyveno 74 metus.

1852-ųjų birželio 25 d. Katalonijoje, Reus vietovėje, amatininko Antoni’o ir jo žmonos Francesc’os Gaudí šeimoje gimė penktas, jauniausias vaikas. Berniuką pakrikštijo Antoni’o vardu. Silpnos sveikatos motina daug laiko leisdavo gamtoje, tad ir Antoni’s ją pažino nuo pat kūdikystės. Gamta įsiliejo į jį visam gyvenimui kaip tobulas Dievo kūrinys.

Tėvas vertėsi katiliaus amatu, taigi vaikas anksti perprato kalvystės, medžio darbų subtilybes ir tai ilgainiui jam, tapusiam architektu, labai pravertė.

Pradžiamokslio metai praėjo pas tėvus pijorus, ten Antoni’s gavo tvirtus katalikybės pagrindus. Būdamas 17-os išvažiavo mokytis architektūros į Barseloną. Mokslai sekėsi sunkiai, tik piešė gerai. Be to, uždarbiavo braižytoju.

Nepaisant to, skaitė filosofų veikalus, lankė operą, dalyvavo grigališkojo giedojimo grupėje. Tekdavo padirbėti ir mūrininku. Taip jis daug ko išmoA. Gaudí Dievo Kūno procesijoje prie Barselonos katedros 1924 m. ko. Gyveno kukliai. Tvarkingai, bet nebrangiai rengėsi, asketiškai maitinosi, todėl galėjo paremti šeimą. Į architektūrą turėjo savitą požiūrį, tad dėstytojai kraipė galvas. Būdamas 26-erių gavo diplomą ir pirmą užsakymą. Rektorius pasakė: „Nežinau, kam duodu tą diplomą – genijui ar bepročiui.“ Jis nuodugniai studijavo neogotiką, maurų architektūrą, bet nesirengė jų mėgdžioti. Nuolat skaitė, tobulinosi ir labai daug meldėsi. Ir projektavo, statė – įstabius į nieką nepanašius statinius. Į nieką? O ne!

Jis sėmėsi idėjų iš gamtos.

Gaudí gyvenime nebuvo moterų.

Asmenybė Antoni’s Gaudí buvo energingas ir drauge labai švelnus. Neaukštas, šviesiaplaukis, žydraakis. Pasakojama, kad jo akys taip prikaustydavo dėmesį ir patraukdavo, kad niekas negalėdavo jo neklausyti. Tvirto charakterio, labai reiklus darbe, visada siekdavęs tobulumo. Daug kartų taisė, perdirbinėjo savo kūrinius. Visą laiką ir jėgas skyrė darbui ir maldai. Kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose, eidavo į Švenčiausiojo adoraciją. Su savimi visada nešiojosi Evangeliją. Visiškai nesirūpino pinigais, savo honorarais. Daug aukojo Bažnyčiai ir vargšams. Jeigu pinigai

27

28

Akiračiai pasibaigdavo, tiesiog skambindavo savo užsakovo ir draugo, stambaus magnato grafo don Eusebi’o Güelli’o, administratoriui ir trumpai pasakydavo: „Baigėsi pinigai.“ Plačiai žinomas Gaudí atsakymas į klausimą, kodėl jis taip ilgai stato Sagrada Familia: „Mano Užsakovas niekur neskuba, Jis turi amžinybę.“ Apie savo darbus kalbėti ne itin mėgo, šlovei buvo visiškai abejingas. Nedalyvaudavo architektų suvažiavimuose, konferencijose, kongresuose. Vis dėlto pelnytus ir ypač nuoširdžius pagyrimus mielai priimdavo. Paskutiniais gyvenimo metais visas savo lėšas skyrė minėtos bažnyčios statybai.

Artuma / 2010 m. gruodis

vai reaguoja į Güelli’o dvaro architektūrą ir jos autorių.

Gaudí labai išgarsėja.

1886–1888 m. jis suprojektuoja Güelli’o rūmus mieste. Jie šiek tiek neogotiški, bet tik šiek tiek. Apie šį didingą statinį žmonės sako: „Koks keistas, bet ir koks gražus pastatas.“ Jo pasižiūrėti atvyksta net Ispanijos karalius Umbertas. Vėliau rūmus iš savininko įpėdinių nupirko miesto savivaldybė, ir dabar jie priklauso Barselonai.

1887–1893 m. Gaudí pastato rūmus Astorgos vyskupui.

Pastarojo prelatas buvo Gaudí vaikystės draugas, iš čia ir tas užsakymas. Tačiau statybos metu architekto ir vyskupo nuomonės ėmė nebesutapti, ir Gaudí atsisakė užbaigti darbą. Žymesni darbai Tai pats sausiausias ir griežčiausias architekto darbas.

1898–1900 m. audinių fabrikantas užsako gyvenaIš viso Antoni’s Gaudí suprojektavo ir pastatė 18 pastatų; visus tik Ispanijai, 14 gimtajai Katalonijai, 12 – savo mąjį namą, vadinamą Casa Calvet namu. Fasadą puošia erkeriai pakaitom su lodžijomis, jame susidaro nebūdinga mylimai Barselonai.

Gaudí, bet labai žavi simetrija! Namas suprojektuotas taip, kad jo vidus kiaurą dieną būtų apšviestas saulės.

1899 m. jis pripažįstamas geriausiu metų statiniu.

1900–1914 m. – Güelli’o parko metai. Magnatas nusprendė pastatyti „miestą-sodą“. Nupirko 15 ha žemės (dalis ant skardžio). Tame plote turėjo būti parkas, o jame 60 nedidelių namų, turgus, aikštė, atviras teatras ir koplyčia bei vartininkų nameliai.

Gaudí suformavo kelių sistemą ant kolonų ir viadukų. Teritorija paruošta gana greitai. Jau 1902 m. stovėjo garsioji „dorėninė šventykla“ – turCasa Vicens ir Casa Calvet gus. Bet apie 1905 m. don Eusebi’s 1878–1888 m. architektas suprojektavo Casa Vicens savo užgaidos atsisakė. Parkas liko, bet namų jame tik du. namą keramikinių plytelių fabrikantui M. V. Montane- Vienas Gaudí, antras Güelli’o. Tačiau parke darbai tęsėsi, rai. Svarbi detalė: nuo tada prasideda Gaudí žavėjimasis ir 1914 m. jis jau buvo pasakiškas šedevras, į jį traukte keramikos elementais. Namo konstrukcija dar paprasta, traukė turistai ir barseloniečiai. 1922 m. parką iš Güelli’o bet stogas jau ypatingas. Interjeras eklektiškas, tačiau įpėdinių nusipirko miestas. Šis parkas yra gamtos ir žmotoks džiaugsmingas, kad jame kiekvieną pagauna gera gaus genialumo sintezė.

Kiti žymūs brandžiausi „smulkieji“ architekto Gaudí nuotaika. Šis namas po daugelio metų buvo pažymėtas darbai – Casa Batló ir Casa Mila namai. kaip vienas geriausių miesto pastatų.

1883–1885 m. Gaudí suprojektavo El Caprichio – namą-kaprizą Kubos plantatoriui. Jis turi bendrų bruožų Sagrada Familia Šventosios Šeimos bažnyčia buvo pradėta be Gaudí, be su Vicens namu, bet ar galėjo šis architektas suprojektuoti panašiai? Tai dar didesnis gamtos įkvėptos harmo- jo ir bus užbaigta 2026 m. Mintis pastatyti šventovę Šventajai Šeimai kilo knygyno savininkui bei antikvarui ir jo nijos pavyzdys.

1884–1887 m. Antoni’s Gaudí susipažįsta ir susidrau- draugams. Pakviestas architektas F. Viljaras, pas kurį kadaise gauja su tekstilės magnatu grafu don Eusebi’u Güelli’u. Gaudí buvo dirbęs braižytoju. Statyba pradėta 1882 m., bet Šis intelektualas ir eruditas išsyk įvertina architekto tarp architektų kilo nesutarimų, ir F. Viljaras pasitraukė. Tagenialumą. Jie liks draugais ir bendradarbiais iki don da 1883 m. buvo pakviestas Antoni’s Gaudí. Perėmęs statyEusebi’o mirties. Pirmiausia maestro suprojektuoja jam bą, nepaliko jos iki pat savo mirties dienos. Aišku, projektas dvarą. Tai šedevras, išdailintas kalvystės perliukais, ryš- tolydžio keitėsi, ir iš F. Viljaro idėjų beveik nieko nebeliko. kių spalvų keramika. Ne mažiau dėmesio bent jau itin Bažnyčia buvo statoma iš savanoriškų aukų, jos niekas nesavitomis konstrukcijomis vertos arklidės. Spauda gy- finansavo. Kartais aukas rinkdavo ir pats Gaudí.

Artuma / 2010 m. gruodis

Akiračiai

Autorius iškėlė sau uždavinį: akimis įžiūrimais sim- cijų harmonijos, spalvų, apšvietimo srityse Gaudí laikė boliais pavaizduoti Naująjį Testamentą bažnyčios for- save bizantiškosios ir gotikinės tradicijų tęsėju. moje ir fasaduose. Ir padaryti visa taip, kad būtų susiję Atrodytų, tokia unikali ir netelpanti į jokius rėmus su didžiuoju Dievo kūriniu – gamta. architektūra turėjo padaryti šiame mene perversmą, bet Pastato planas kryžiaus formos. Aplink centrinę ap- taip neįvyko. Daugelis architektūros kritikų mano, kad sidę – septynios koplyčios. Bažnyčios aukštis 170 metrų. Antoni’s Gaudí smarkiai aplenkė laiką. Be to, reikia būti Dvylika bokštų skirta apaštalams, keturi evangelistams, vienas Nukryžiuotajam, vienas Dievo Motinai. Visa tai sieja faunos ir floros motyvai.

Pastato viduje daugybė kolonų ir visos jos skirtingos. Gaudí norėjo, kad interjeras simbolizuotų mišką.

Puikiai išmanantis liturgiją architektas suprojektavo ją itin funkcionalią ir šiuo požiūriu.

Apie Sagrada Familia prirašyta kalnai ir čia rašyti paprastai ar profesionaliai tiesiog nėra prasmės. Šventovę reikia pamatyti. Kai stovi šalia jos užvertęs galvą ir žiūri į viršų, apima keistas nerealumo įspūdis. Nejau tai galėjo sukurti žmogus? Tiesa, padedamas Šventosios Dvasios, bet vis tik žmogus. Šis įspūdis, kaip ir Šventosios Šeimos bažnyčia.

A. Gaudí eskizas, tik nusakantis planuojamo pastato nuotaiką, ir dabartinis vaizdas jausmai viduje, nedingsta, kartojasi ir bažnyčios viduje.

Bažnyčia, tapusi Barselonos simboliu, yra kiekvieno Gaudí, kad projektuotum bent vos vos panašiai. Jis pirispano, ne tik katalono, pasididžiavimas. Dirbti jos sta- mas panaudojo koliažą ir daug anksčiau, negu apie tai tyboje milžiniška garbė ir kiekvieno statybininko svajo- buvo prabilta. Niekas nenaudojo ir nenaudoja tiek daug nė. Atvažiavę į šią statybą kitatikiai kartais tampa uoliais iš metalo kaldintų nuostabaus grožio vartų, žibintų, vikatalikais, ir tai ne vienas ar du atvejai. Bažnyčia bus daus dekoro elementų, kaip jis.

Sakoma, kad kiekvienas žmogus yra kitoks, kiekvienas užbaigta 2026 m. Antoni’o Gaudí 100-osioms mirties metinėms. Bet ir nebaigta ji jau yra tikėjimo ir architek- menininkas skiriasi nuo savo gildijos bendrų. Kalbant apie tūros stebuklas.

Antoni Gaudí reikia pasakyti, kad jis unikalus menininkas, nepakartojama asmenybė ir Dievo dovana žmonijai.

Kūrybiniai Gaudí principai Nei apie vieną pasišventėlį ir moralinį grynuolį nesklido tiek gandų, kiek apie Gaudí. Plito paskalos, jog jis masonas, Visų laikų architektai naudojo ir tebenaudoja tiesias linijas, plokštumas, trikampius, apskritimus, sferas, apva- tamplierius, Marijos riteris, satanistas ir net... komunistas!

Esu tikra, Antoni’s Gaudí seniai džiaugiasi rojaus lumus. Jie visada sėmėsi įkvėpimo iš gamtos, bet per Euklido geometriją. Gaudí įvedė hiperbolinius paraboloidus, soduose regėdamas Viešpaties veidą. Nes jei ne jis, tai hiperboloidus, helikoidus. Kitaip tariant, pasinaudojo vi- kas tada? somis kreivėmis, kokias tik yra sukūrusi gamta. ProporVanda IBIANSKA

Herman Pleij KARMINAS, PURPURAS IR MĖLIS: APIE SPALVAS VIDURAMŽIAIS IR VĖLIAU Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius Istorijos raidoje spalvos buvo skirtingai aprašomos, interpretuojamos, vertinamos, derinamos ir vartojamos. Todėl jos yra žmonių kultūros matas. Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Šioje apybraižoje mėginama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo padariniai šiandien. Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir spalvas.

29

30

Artuma / 2010 m. gruodis

Atokvėpio valandai

Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Kalėdojimas Giovannino GUARESCHI Atrodė, kad tų metų Kalėdos uždės savo antspaudą ant taikos sutarties, nes jau kurį laiką bažnytkaimyje buvo ramu ir niekas nekalbėjo apie streikus, demonstracijas ar panašius modernios pažangos dalykus, tarsi jie būtų priklausę tolimai ir liūdnai praeičiai.

– Per daug gerai sekasi. Taip negali ilgai trukti; tai tik taktikos pakeitimas, – sakė susirūpinę žmonės Don Kamiliui.

O Don Kamilis linksmai atsakydavo: – Jei šiandien saulė šviečia, reikia numatyti ir pagalvoti, kad vakare gali lyti ar kruša kristi. Todėl jei kas nors giedrą dieną leidžiasi į kelionę, labai protingai elgiasi pasiimdamas lietsargį. Bet kol saulė šviečia, džiaukimės ja ir nevaikštinėkime su išskleistu lietsargiu. Galvokime apie blogesnę padėtį ir nepiktnaudžiaukime geresne. Būtų paikas tas, kuris sumanytų taupyti dienos šviesą, kad ja naktį pasinaudotų.

Don Kamilis buvo protingas ir kartu tikras, kad šios Kalėdos bus labai gražios. Šventindamas parapijiečių namus, širdyje juto didelį džiaugsmą.

Nors ir nujautė, kad iki vakaro kas nors apkartins jam širdį, kaskart atstumdavo įkyrią mintį: „Džiaukimės šviečiančia saule, o lietsargį išskėsime, kai pradės lyti!“ Kai baigė šventinti namus ir jau buvo begrįžtąs į kleboniją, jį vėl pradėjo kankinti nelemta nuojauta, kurios šįsyk jau neatsikratė. Juo labiau kad eidamas pro Peponio namus išgirdo save šaukiant. Tai buvo viršaičio žmona.

– Kunige, – prabilo Peponienė, – jei tamsta pažiūrėsi į parapijos knygas, rasi, kad ir mes esame krikščionių sąraše!

– Gerai, pažiūrėsiu, – atsakė Don Kamilis. – Kad ir kaip būtų, aš negaliu kelti kojos į komunistų namus.

– Bet juk nei aš, nei mano vaikai nesame komunistai, – atkirto moteris. – Nei aš, nei mano vaikai nesikišame į politiką.

– Taip, – leptelėjo Don Kamilis. – Jūs nesikišate į politiką, išskyrus tuos atvejus, kai tavo vaikai eina rašinėti ant klebonijos sienų: „Šalin Vatikaną!“ ir kai, kovodama už taiką, aiškini žmonėms, kad kunigai eina kartu su Amerika ir nori karo.

– Ar čia politika, ar ne, aš nežinau, bet šie namai yra švarūs, – tvirtino moteriškė.

– Dėl to nė kiek neabejoju, – tęsė Don Kamilis. – Namai yra tvarkingi, bet jų gyventojai – ne.

Don Kamilis jau buvo nueinąs, kai tarpduryje pasirodė išdžiūvusi ir sulinkusi senutė su juoda skarele ant galvos.

– Labas vakaras, kunige, – tarė senutė, – ar manęs nepažįstate?

Don Kamilis ją pažino. Ji buvo išvykusi iš bažnytkaimio labai seniai, kai Peponio brolis atidarė mechanikos dirbtuvę Tripilyje. Nuo tada ji nebuvo grįžusi. Don Kamilis manė, kad ji seniai mirusi, nes jau išvykdama buvo labai sena.

– Jau devintą kryželį baigiu, kunige, – paaiškino senutė. – Trumpai man teliko gyventi ir prieš užmerkdama akis norėjau pamatyti savo senuosius namus. Esu čia jau savaitę, ir jie su manim elgiasi kaip su mažu vaiku: nenori, kad viena išeičiau iš namų ir taip toliau. Galvojau, kad tamsta kalėdodamas užeisi pašventinti namų; prašau, prašau, kunige, į vidų.

Don Kamilis sumišo.

– Kaip... jau... kaip... – nesurezgė žodžių. – Kaip jau marčiai sakiau...

Jį pertraukė griausmingas Peponio balsas: – Labas vakaras, kunige! Ar matai, kokia dar stipri mano motina?

– Nepaprastas dalykas! – šūktelėjo Don Kamilis. – Atrodo, kad laikas jos neįveikia.

– Įveikia, kaipgi neįveiks! – šypsodamasi tarė senelė. – Esu sulinkusi kaip kriukis ir, jei nepasisaugoju, eidama tuoj pargriūnu! Bet prašau į vidų, kunige!

– O kaip laikosi Jokūbėlis? – paklausė Don Kamilis.

– Jokūbėlis jau užaugo Jokūbu, kaip ir šis neklaužada jo brolis. Turi dirbtuvę ir jam gerai sekasi. Vedė ir jau turi du vaikus. Jis nenorėjo manęs išleisti, nes galvojo, kad suvaikėjau ir dėl to negaliu viena išeiti iš namų. Bet aš jam aiškiai pasakiau: jau trisdešimt metų, kai nepridedu prie tavęs rankos, bet jei tu manęs tuojau pat neišleisi pas savo brolį, nupešiu tau visus makaulės plaukus. Tada mane automobiliu atvežė. Jis nuomoja automobilį, kuriuo gerai uždirba. Bet prašau, kunige, į vidų, laisviau pasikalbėsime. Būtų labai malonu, jei pašventintumėte mano senuosius namus. Prašau eiti prisėsti, kunige!

Don Kamilis nusišluostė prakaitu aprasojusią kaktą.

– Iš tikrųjų, kaip jau tamstos marčiai sakiau, negaliu...

Staiga pasisukęs, pamatė Peponį.

Don Kamilis pastebėjo piktai į jį žiūrinčias Peponio akis, kurios tarsi aiškiai sakė: „Skaitykis su žodžiais arba paleisiu į darbą kūjį!“ Peponio dešinėje iš tikrųjų buvo kūjis. Ir keistas dalykas: toji ranka virpėjo.

Nežinia, ar Don Kamilis buvo paveiktas aštraus žvilgsnio ar drebančios rankos, tik išsitraukė iš kišenės pusiau baltą, pusiau geltoną nosinaitę ir dar kartą nusišluostė prakaituotą veidą.

Artuma / 2010 m. gruodis – Ką aš buvau sakęs? – tarė Don Kamilis, norėdamas išlošti laiko. – Stipri saulė man pakenkė ir sujaukė mintis.

– Tamsta sakei mano marčiai, kad negali, – paaiškino senutė.

– Ak, taip, – atsipeikėjo Don Kamilis. – Kaip jūsų marčiai sakiau, negaliu šventinti jūsų namų, nes... dar neatėjo jūsų eilė.

– Eilė? Ką tai reiškia? – nustebo senelė.

– Eilė ta prasme, kad reikia laikytis tvarkos. Štai, esu užsirašęs: pirmiau tuos, paskui anuos namus, paskiau dar kitus ir t. t. Lankau iš eilės, kad žmonės nesakytų, esą kunigas kalėdoja pirmiau pas vienus, o paskui pas kitus. Ar dabar aišku?

– Teisingai, – pritarė senutė. – Argi dabar neišpuola mūsų eilė?

Ministrantas, nugirdęs paskutinius žodžius, įsiterpė: – Taip, kunige, dabar seka šie namai. Kitus jau pašventinome.

Don Kamilis šį kartą sunkia ranka nevožė antausio klapčiukui, bet užsuko kriaušę pakaušyje.

– Jei jau iš eilės seka šie namai, tai eime! – pasakė ir pasinašino į vidų.

Pasiuntęs namo ministrantus, Don Kamilis piktai pažvelgė į Peponį ir, eidamas paskui senelę, rankos mostelėjimu davė suprasti, kad pasiliktų lauke.

Peponis galvos linktelėjimu pareiškė, kad sutinka. Įėjus į priemenę, senelė apsižvalgė ir riktelėjo: – O tu, iškvaišėli, ko lauki? Ar neisi į vidų?

Peponis plėstelėjo rankomis, tarsi sakydamas, kad jis nekaltas, ir įėjo.

Don Kamilis, grakščiai laikydamas šlakstytuvą tarsi kokį ginklą, pašventino prieangį, paskui virtuvę, svetainę ir antrame aukšte esančius miegamuosius.

Nulipęs žemyn, jautė pakilusį kraujo spaudimą, bet senelė turėjo aiškų planą ir neatlyžo.

– O mechanikos dirbtuvę? Būtinai reikia pašventinti ir dirbtuvę, – tarė. – Kur dirbama, ten labiau negu kitur reikia Dievo palaimos! Į dirbtuvę reikėjo eiti pro priemenės duris.

– Jūs, bobute, paruoškite man stiklinę limonado, – tarė senelei. – Jau ir taip pakankamai prisikamavote belaipiodama laiptais. Į dirbtuvę nueisiu vienas.

– Palydėk kunigą, iškvaišėli! – senutė kreipėsi į Peponį.

Don Kamilis su Peponiu vienu du atsidūrė tuščioje ramioje dirbtuvėje.

– Vargšė senelė, ji nieko nežino, – paaiškino Peponis. – Todėl nenorime, kad išeitų iš namų ir prisiklausytų visokių šnekų. Ji nieko nežino, kaip yra. Jei sužinotų, kad esu nuo Bažnyčios atskirtųjų eilėse, gautų širdies smūgį.

– Bet aš tai žinau, – prasižiojo Don Kamilis. – Ir žinojau. Ir visa tai žinodamas padariau, ką esu padaręs. Juk tai šventvagystė!

Peponis susigūžė.

Atokvėpio valandai – Nekalbėk taip, kunige; nepereikime į politiką. Aš nemanau, kad Amžinasis Tėvas užsigaus, jei kartkartėmis ir kunigas pasielgs kaip geras žmogus. Pagaliau tokie dalykai taip retai vyksta.

Don Kamilis pakėlė sugniaužtą kumštį smogti Peponiui antausį, bet, pajutęs toje rankoje turįs šlakstytuvą, susilaikė.

– Tegu Dievas man atleidžia ir išblaško tavo makaulėje susitelkusias tamsybes, – pasakė Don Kamilis, pakeisdamas grėsmę palaima.

– Amen, – sumurmėjo Peponis, palenkdamas galvą.

Virtuvėje jau laukė senelė su paruoštu limonadu.

– Ar norite saldaus? – paklausė.

– Saldaus, labai saldaus, – atsakė Don Kamilis. – Jaučiu burnoje kartėlį, tarsi būčiau smalos paragavęs.

– Skilvis nemala, – įsikišo Peponis.

Don Kamiliui begeriant limonadą, senelė atnešė šešis kiaušinius.

– Ne, ačiū! Nesitrukdykite! Neimsiu, – gyvai kratėsi Don Kamilis.

Peponis priėjo artyn.

– Mano vištos neįsirašiusios į partiją, – pakuždėjo Don Kamiliui į ausį.

– Jei nepaimsite, mane užgausite, – pareiškė senutė.

Don Kamilis įsidėjo kiaušinius į kišenę ir ryžtingais žingsniais išėjo pro duris.

Prie durų lauko pusėje budėjo Peponio žmona.

– Prašau šiek tiek palaukti, – tarė Peponienė, stabdydama žengiantį per slenkstį Don Kamilį, ir pasitraukė. – Jau pravažiavo. Tai buvo Luotelis su dviračiu. Dabar galite eiti, nes nieko gatvėje nėra.

– Išskyrus Dievą, – rimtai atrėžė Don Kamilis.

– Labai gerai! – pridėjo moteris. – Dievas nėra plepys ir nepadarys tamstai nemalonumų.

Kai vakare Don Kamilis atsiklaupė prie didžiojo altoriaus, Kristus jo paklausė, ar viskas gerai sekėsi.

– Viskas, – patvirtino Don Kamilis.

– O jei viskas gerai sekėsi, dėl ko nesi patenkintas, Don Kamili?

– Esu nepatenkintas, nes esu patenkintas vienu dalyku, kuriuo neturėčiau būti patenkintas.

Don Kamilis giliai atsiduso, pakėlė akis ir paklausė: – Viešpatie, ar nebūtų geriau, jei aš, užuot buvęs kunigu, imčiau verstis vežiko amatu?

– Ne, – nusišypsojo Kristus. – Arkliams nereikia dvasinių patarnavimų, o žmonėms visuomet reikia.

– Viešpatie, jei pasakyčiau, ką padariau, pakeistum savo nuomonę.

– Ne, Don Kamili: aš pakeisčiau savo nuomonę, jei Peponis būtų ne žmogus, bet gyvulys.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

31

32

Artuma / 2010 m. gruodis

Sveikata

Kitokios nuomonės Šiais metais „Artumoje“ buvo publikuoti keli straipsniai apie Samuelį Hahnemanną (aut. V. Ibianska) ir požiūrį į homeopatiją (aut. S. Adler-Mikulėnienė, KMU doc. D. Majienė ir kun. V. Vaškelis,). Kai kurie skaitytojai audringai reagavo į šiuos tekstus, teigdami homeopatiją esant pseudomokslu ir tamsiųjų jėgų kišimusi į žmogaus vidinį gyvenimą, jo sielą.

Mūsų kaimynai lenkai ypač aktyviai dirba šioje srityje. Remiantis keleto iš jų darbais šį straipsnį parengė Vanda IBIANSKA. Liublino universiteto profesorius hab. med. m. dr. Andrzejus Gregosiewiczius pirmiausia teigia, kad homeopatinių „vaistų“ gamybos technologija paremta milžinišku atskiedimu substancijų, kurios parenkamos pagal okultinį-astrologinį raktą. Faktiškai gautoji substancija jau neturi jokio cheminio poveikio, nes po aibės atskiedimų joje pastarųjų nelieka net pėdsakų. Tačiau, pasak homeopatų, būtent dėl tų atskiedimų skystis tampa „dvasingas“, nes esą išlaisvinama jo „kosminė energija“. Kaip skiedžiama? Pavyzdžiui, kai kurių vartojamam „vaistui“ nuo gripo oscilokocinui gauti, pradine substancija imamas ekstraktas iš laukinės anties širdies bei kepenų ir atskiedžiamas daugiau nei 200 kartų. Tai daroma tam tikru būdu, kol skiedinys tampa toks, kad vienoje dozėje „terapinės anties“ molekulių praktiškai nėra nė vienos (keturi šimtai nulių ir 1). Tuo tarpu homeopatai tvirtina, kad kuo substancija labiau atskiesta, tuo daugiau joje „nematerialios natūros“, turinčios savyje „gyvybinės energijos“.

Darsyk apie homeopatijos kilmę Teigiama, kad tai įvyko spiritizmo seanso metu, kuriame dalyvavo S. Hahnemannas, aktyvus panteistinės filosofijos išpažinėjas. Taigi, Dievo nėra, tėra gamta...

Dabar homeopatai S. Hahnemanno knygą „Organonas“ laiko savo biblija, skaitydami ją medituoja.

Homeopatijos doktrina ir kalba Homeopatija remiasi keturiais principais: 1. panašumas: panašus gydomas panašiu. Pvz., sumaltu ir atskiestu akmeniu iš inkstų (tiesa, skiedinyje jo jau ir pėdsakų nėra) galima išgydyti inkstų akmenligę...

(Ar daug atsiras tokių, kurie tuo patikėtų?); 2. atskiedimas: atskiedus iki tokio laipsnio, kad substancijos skiedinyje nebelieka, „vaistas“ tampa veiksmingas (??!); 3. potencializacija: tai skiedinio kratymas; trumpai apie tai galima pasakyti tik tiek, kad potencializacija tik nuvargina kratančiajam ranką ir daugiau nieko duoti negali;

4. personalizacija: girdi, tyrimų, ligos istorijos nereikia, pakanka paklausti paciento apie nusiskundimus; tačiau, pasak homeopatų, reikia išsiaiškinti kokiam tipui žmogus priklauso, o šie yra: a) anglinis-kalkinis, b) fosforinis, c) florinis.

Pagal tokius „duomenis“ „vaistas“ ir parenkamas, dargi atsižvelgiant į charakterio tipą, kuris neva gali būti verksmingas, bailus, romantiškas ir t. t.

Mistifikacija ir apgaulės Homeopatų literatūrą dosniai finansuoja prancūzų firmos Boiron ir Dolisos, gaminančios šiuos „vaistus“.

Joks mokslinis žurnalas niekada nepublikuoja homeopatų straipsnių. F. Donneras atliko rimtus eksperimentus, kurie patvirtino visišką homeopatijos fiasko. Prancūzijos sveikatos apsaugos ministrė G. Dufoix taip pat savo laiku inicijavo tokius tyrimus. 1988 m. jų rezultatus paskelbė žurnalas „The Lancet“. Jie buvo apverktini...

Firmų, homeopatinių „vaistų“ gamintojų metinė apyvarta siekia šimtus milijonų eurų.

Homeopatas ar šamanas-magas yra vienas ir tas pats.

Liūdna tik, kad pirmasis turi gydytojo diplomą. Pasak prof. A. Gregosiewicziaus, homeopatinių „vaistų“ platinimas prilygsta padirbtų pinigų platinimui. Taip mano garbingas ir žinomas mokslininkas, profesorius, habilituotas medicinos mokslų daktaras – jo nuomonė čia pateikta, žinoma, labai sutrumpintai.

Ką apie homeopatiją mano mokslininkai dvasininkai?

Kunigas hab. dr. Aleksanderis Posackis SJ homeopatiją vadina įsipainiojimu į magiją. Jis sako, kad tai gydymo metodas, propaguojamas New Age („Naujojo amžiaus“) judėjimo. Šis gydymas nuolat peržengia pripažintų, klasikinių gamtos mokslų ribas. Kun. A. Posackis SJ primena, kad dar 1990 m. Ciuriche prof. W. Hopffas drauge su

Artuma / 2010 m. gruodis Berlyno universiteto prof. O. Prokopu išplatino pareiškimą apie homeopatiją kaip neleistiną gydymą, piktnaudžiavimą žmonių dvasine ir fizine sveikata, kenkimą jai. 1993 m.

Marburgo universitetas pareiškė, kad atmeta homeopatiją, nes tai pseudomokslas. Profesorius cituoja Berlyno technikos universiteto Fizikos katedros vedėją Martiną Lambecką, teigiantį, kad homeopatija „kvestionuoja paties mokslo pagrįstumą“. Apie tai, beje, kalba daug mokslininkų, pabrėždami, jog ji skatina pseudomokslų plėtrą. Čia dera pabrėžti, kad kiekvienas pseudomokslas, prieštaraudamas krikščionybei, remia okultizmą, sukelia pavojų patekti į sektas, įvairias pavojingas ezoterines grupes ir pan.

Ką sako kun. prof. A. Posackis SJ apie ezoterines ir okultines homeopatijos savybes?

Homeopatija nuo pat savo atsiradimo yra susijusi su spiritizmu ir magija, t. y. ezoterika ir okultizmu. Ji nesuderinama su gamtos dėsniais (neatitinka jų), tad jei kartais ir būna veiksminga, to negalima paaiškinti mokslo duomenimis. Vadinasi, veikia ne gamtos jėgos. Placebo efektu homeopatijos pagrįsti negalima, todėl belieka magiškos-spiritistinės galios. Į psichologiją ir psichiatriją įžūliai skverbiasi pseudomokslinė Berto Hellingerio „terapija“, atvira šamanizmui ir spiritizmui. Panašiai yra ir homeopatijoje. Pasak A. Posackio SJ, gerai žinomas faktas, kad net 90 proc. homeopatų – ezoterikai ar okultistai.

Ieškoma sprendimų spiritizmo seansų metu, dalyvaujant mediumams, prašantiems dvasių informacijos. Homeopatijos centrai Prancūzijoje ir Vokietijoje nuolat naudojasi mediumų paslaugomis kurdami naujus „vaistus“. Mediumai spiritizmo seansų metu bendrauja su dvasiomis, kurios nurodo, kaip ir kokį „vaistą“ gaminti.

Sveikata Homeopatijos tėvas S. Hahnemannas buvo įklimpęs į masonų ir ezoterinę tradicijas, jo požiūris į Kristų neaiškus ir niekinamas. Tarp S. Hahnemanno draugų taip pat būta abejotinų ir garsių ezoterika užsiimančių asmenų. Taigi, suprantama, kad ir šiandien jo sekėjai, ieškodami tinkamos „vaistui“ motininės substancijos, naudojasi okultine praktika, ezoterika. Štai kodėl Lenkijos kunigai egzorcistai nerekomenduoja žmonėms naudotis homeopatų paslaugomis. Pastarieji per „vaistus“ įsibrauna į žmogaus dvasinį gyvenimą, ir jam padaroma sunkiai atitaisoma žala.

O ką sako klinikinė psichologija?

Dar vienas žinomas homeopatijos tyrinėtojas yra klinikinės psichologijos daktaras kun. Andrzejus Sereda. Jis – keleto populiarių mokslinių knygų šia tema autorius. Kun. dr. A. Sereda visada pabrėžia, kad homeopatija ir gydymas žolėmis yra visiškai skirtingi dalykai ir jų nereikia painioti. Jo nuomonė visiškai sutampa su jau minėtų profesorių, dr. A. Gregosiewicziaus ir A. Posackio SJ, mintimis: homeopatijos atveju susiduriame su pasaulėžiūra, prieštaraujančia Evangelijai. Homeopatija prasideda ir baigiasi okultizmu. Autorius primena, jog pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą tai sunki nuodėmė.

Ezoterinė literatūra aiškiai sako, jog homeopatijoje veikia ne natūralios galios, bet naudojamasi dvasiomis. Vartodami šiuos „vaistus“, atveriame vartus dvasioms, tamsiosioms jėgoms į savo vidų.

Be to, kaip tvirtina kun. dr. A. Sereda, tai puikus biznis ir žmonių mulkinimas. Juk už pinigus parduodamas niekas (dažniausiai vanduo ar krakmolas ir pan.). Maža to, įteigiama, kad pacientą pagydys... niekas! Genialus apgaulės metodas!

„Pažinsite juos iš vaisių“ Interviu su arkivyskupu gydytoju Henryku HOSERIU SAC, VaršuvosPrahos vyskupijos ordinaru, buvusiu Tautų evangelizavimo kongregacijos sekretoriumi, Popiežiškųjų misijų organizacijos pirmininku. Būdamas gydytojas, apie tris dešimtmečius praktikavo, per 20 metų misijose gydė afrikiečius.

Kaip Bažnyčia žiūri į homeopatiją?

Bažnyčios požiūriu homeopatija kaip medicininio gydymo metodas nėra specifinė problema. Šios srities kontroversijos yra homeopatinio gydymo praktikos ir medicinos mokslo vertinimai. Antra vertus, egzistuoja problema griebtis homeopatijos maginių, ezoterinių ir net satanistinių praktikų kontekste. Reikia išsamių žinių, kas yra homeopatija. Iš vienos pusės, tai tam tikra XVIII–XIX a. sankirtos gydymo filosofija, iš kitos –

šiuometinė gyva gydytojų diskusija apie homeopatinius produktus. Homeopatija turi daug priešininkų ir šalininkų. Vertinimai svyruoja tarp homeopatinių vaistų kaip placebo, taigi, farmakologiškai neaktyvių, ir panacėjos, t. y. universalios priemonės visoms ligoms gydyti, traktavimo. Antruoju atveju taip į homeopatiją žiūri kai kurie jos šalininkai.

Daugelyje Europos šalių homeopatiniai produktai oficialiai vartojami kaip papildoma priemonė pagrindiniam

33

34

Artuma / 2010 m. gruodis

Sveikata gydymui, kurio ji negali atstoti. Be jokių ginčų dera teigti, kad jei homeopatija naudojama, tai ją gali skirti tik oficialiai diplomuotas gydytojas.

Arkivyskupas taip sako būdamas būtent ir gydytoju...

Taip, iš šios perspektyvos žvelgiant verta suvokti, koks yra materialus homeopatijos substratas. Paprastai tai aibę kartų skiestos gyvulinės ar augalinės substancijos.

Iš kur atsirado homeopatijos problema Bažnyčioje?

Taip nutiko todėl, kad įvairios ezoterinės praktikos, naudodamos visokius gydymo būdus, taip pat ima visokeriopus produktus ir daiktus. Galima kalbėti apie savos rūšies rekuperaciją arba įgijimą šių produktų daiktų magijos praktikai. Taip yra ne tik su homeopatija, bet ir su akupunktūra, refleksoterapija ar gydymu žolėmis. Pabrėžiu, kad kaltos ne pačios praktikos, bet jų vartojimas panaudojant magiją. Tad perspėjimas, kurį čia reikia suformuluoti, yra galimybė homeopatijoje pasinaudoti magija ar ezoterika, t. y. perspėjimas dėl piktųjų dvasių.

Kitaip tariant, turime žiūrėti, pas ką einame gydytis?

Žinoma. Galima tam tikru laipsniu pasitikėti homeoterapija, jeigu ją siūlo diplomuotas gydytojas, turintis teisę verstis gydymo praktika. Tačiau negalima naudotis abejotinų specialistų patarimais.

Iš kur imasi tie perspėjimai apie homeopatiją, kuriuos girdime bažnyčiose?

Homeopatija, kaip ir kiti vadinamieji „alternatyvūs“ ar „natūralūs“ gydymo būdai, yra naudojami magijos praktikose. Homeopatiniai produktai patys savaime fizikos ar chemijos požiūriu su magija nieko bendro neturi.

Tarp katalikų oponentų nesutikau skiriančių neutralią priemonę nuo netinkamo jos naudojimo. Pabrėžiama, pvz., kad jau savo ištakose homeopatija yra magijos praktika, neva jos kūrėjas Samuelis Hahnemannas buvo okultistas.

Hahnemanno teorijas reikėtų vertinti jo epochos kontekste, kai daugybė medicininių hipotezių vėliau nepasitvirtino. Ne viskas jo koncepcijose buvo klaidinga, pvz., paciento psichofizinės vienovės pastebėjimas. Tai patvirtina dabartinė akademinė medicina. Kad ir kaip būtų, įvairios mokslo įstaigos nagrinėja homeopatinių „vaistų“ efektyvu-

mą. Rezultatai ne visada leidžia daryti aiškias išvadas. Kai kurie autoriai tvirtina, kad ypač lėtinėms, ilgai trunkančioms patologijoms gydyti homeopatija būna efektyvi.

Tarp praktikų, įrašytų į juodąjį sąrašą, rastume ne tik homeopatiją, bet ir akupunktūrą. O juk ji naudojama dabartinėje anesteziologijoje ir gydant įvairius skausmo sindromus. Kai kurie refleksoterapijos elementai, kuriuos naudoja ir magija, turi solidžius fiziologinius pagrindus.

Todėl negąsdinčiau homeopatija kaip „velnio praktika“. Kartoju, jog kiekvienas daiktas (objektas) gali būti panaudotas satanistiniams veiksmams. Jau žinomas „šėtono opresijos“ reiškinys, susijęs su negyvais daiktais ar žmogaus kūnu. Aprašymą randame, tarp kitko, šv. Jono Marijos Vianėjaus hagiografijose. Tais atvejais visada aiškus religinis kontekstas.

Tada kodėl apie homeopatiją kalbama egzorcistų suvažiavimuose?

Matyt, egzorcistai susiduria su homeopatija magijos kontekste ir satanistinėse praktikose. Svarbus naudojimo kontekstas, ir tai nesusiję išimtinai su homeopatiniais produktais. Žinoma, kad vadinamųjų satanistinių mišių metu naudojamos net konsekruotos ostijos! Afrikiečių magijose, vudu, naudojami gyvūnai. Ruandoje burtininkai buria iš vos išsiritusių viščiukų žarnų. Juk negalima tvirtinti, kad tie gyvūnai nešvarūs ar įtartini.

Kai kurie gydytojai tvirtina, kad homeopatijos negalima uždrausti, bet ir negalima jos naudoti oficialioje medicinoje, nes tai kompromituoja pačius gydytojus. Ar tai geras pasiūlymas?

Palikime tai gydytojams. Visos pagalbinės terapijos, kurias minėjau, reikalauja medicininių indikacijų. O teisingai apibrėžti gydymo metodus ir terapinius nurodymus gali tik gydytojas.

Dėl magijos ir okultizmo yra dvi kraštutinės nuostatos: viena visur mato velnią, kita jo niekur nemato... Mano devizas – „Maior est Deus“ („Didžiausias yra Dievas“).

O kokia nuostata yra teisinga?

Išmintinga ir laukianti: „Pažinsite juos iš vaisių.“

Patrizia Cattaneo. ŠIRDIES IŠGIJIMAS Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė Autorė atsisakė vadybininkės karjeros ir pasišventė evangelizacijai. Ji labai domisi šventųjų biografijomis, aktyviai remia ekumeninį dialogą. Žmogus buvo sutvertas laimei, tačiau ne visada geba ją rasti, nes dažnai jį klaidina ir sekina jokiais vaistais neišgydomos gyvenimo žaizdos. Tikėjimas – kančią išgyventi padedantis raktas į supratimą. Šioje knygelėje pateikiamos gairės apmąstymams apie didžiuosius prasmės, kurios trūkumas kelia didelę grėsmę žmogaus laimei, klausimus ir padeda iš naujo atrasti tikėjimo, atgailos ir atleidimo, kaip širdies išgijimo terapijos, galią.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma / 2010 m. gruodis

Gyvenimas kaip senas vynas

Nusistebėjimai Vanda IBIANSKA „Šiandienos žmones traukia visa, kas yra mechaniška, galinga mašina, kas yra negyva, ir vis stiprėjanti aistra griauti“, – rašė Erichas Fromas. Manau, ši didžio žmogaus mintis labai tinka nūdienei architektūrai. Nutinka taip, kad daugelis naujųjų pastatų ne tik neskoningi, bet ir kažkokie negyvi, bedvasiai. Tai ypač pasakytina apie didelių tūrių statinius. Jie ne tik nekelia susižavėjimo, bet ir verčia žmogų pasijusti menką, mažytį, bevertį.

O jau su griovimais tai ir suvisai nelaimė nutiko. Gražūs, miesto mastelį atitinkantys statiniai šluojami vienas po kito. Apie medinę architektūrą nė nekalbu. Menkavertė? Galbūt. Bet tai mūsų miesto dvasios alsavimas.

Kodėl tų namų nesuremontavus, neatnaujinus? Nejau Kaunas taip ir liks tik chruščiovinių barakų ir tų stiklinių monstrų atstumiantis provincijos miestas? Be jaukumo, šilumos, praeities. Žinia, viskas tik Vilniui. Ten ne tik barokas, bet ir sostinė.

Tačiau negi viską taip ir reikia kišti vien Vilniui? Juk didžioji Lietuvos dalis gyvena ne jame! Ak, valdžios vyrai...

∗ ∗ ∗

Pastaruoju metu vis rodo reklamą, kaip viena prekybos gigantė gerai besimokantiems vaikams yra užsimojusi mokėti 50 Lt mėnesinę stipendiją. Reklama kaip reklama. Mane pribloškė jos pabaigoje kalbanti mokytoja. Ji kone džiaugsmingai pasakė, kad į 11 jos pateiktų klausimų, kas paskatintų geriau mokytis, mokiniai atsakė, jog pinigai, t. y. kad būtų atlyginta. Žmonės, juk tai krachas!!! Vyresnioji ir vidurinioji karta mokėsi, siekė žinių ir net neįsivaizdavo, kad galima kitaip, jei turi bent kiek gabumų. O ko mes dabar išmokome vaikus šeimoje ir mokykloje? Kas yra aukščiausias kriterijus?

Pinigai! Kokia vertybių sistema tie vaikai vadovaujasi, jei apskritai apie tokią yra girdėję? Man buvo gėda žiūrėti į tą padoriai atrodančią mokytoją, kuri tikriausiai greitosiomis nepagalvojo, ką kalba. Mokiausi itin sunkiais laikais ir mokytojų įvairių būta, geresnių ir blogesnių, bet iš jų girdėjome, kad vertybių skalėje dominuoja garbingumas, kilnumas, sąžiningumas, atjauta, gerumas. Niekas nė žodžiu neužsiminė apie pinigus kaip siekiamybę. O ir mes patys taip negalvojome.

∗ ∗ ∗

Daugelis mėgsta R. Mikelkevičiūtės laidą „Valanda su Rūta“, nors man labiau patinka kita TV Rūta, bet sykį pažiūrėjau ir lengvesnio „kalibro“. Simpatiškoji laidos vedėja surinko moralinius marginalus ir du padorius žmones – Rositą Čivilytę ir Mundį. Tokios paplavų duobės dar neregėjau. Svingerių vakarėlių organizatorius (paprasčiau – bordelių ir orgijų) nepasidrovėjo viešai pasirodyti televizijoje ir savo „veiklą“ pavadinti verslu! Na, parlamentaras Šedžius jau senai nieko nestebina. O jau „psichologas“! Tema – galinti nudobti ne vieną psichiškai sveiką žmogų. Girdi, Lietuvoje reikia įteisinti dvipatystę, nes ištikimų sutuoktinių apskritai nėra. Neegzistuoja. Buvo taip vulgaru ir šlykštu, kad atrodė, jog iš ekrano liejasi srutos.

Suprantu, kad komercinėms televizijoms apribojimų beveik nėra, bet kaip turi jaustis po tokios laidos žiūrovai, toji pati simpatiškoji Rūta ir pagaliau LNK vadovybė? O gal visiems nė motais? Svarbu tik reitingai ir pinigai? Čia noriu paguosti primindama seną tiesą: „Laimei, žurnalistika yra tai, į ką atkreipiamas dėmesys tik vieną kartą, o literatūra – tai, prie ko sugrįžtama.“ Todėl siūlau geriau skaityti, negu spoksoti į tą nešvankybes, purvą ir kraują pilančią dėžę.

∗ ∗ ∗

Bet ne viskas Lietuvoje blogai. Yra ir linksmų žmonių, turinčių humoro jausmą. Šį rudenį su drauge po daugelio metų nuvažiavome į Palangą. Einame sudarkyta, sumaitota Basanavičiaus gatve, kur karaliauja alaus reklamos, ir staiga sustojame. Tolėliau nuo gatvės stovi kavinė, kuri vadinasi „Blynas“! Maža to, į ją mostu kviečia žmogaus dydžio... indėno muliažas! Blynas ir indėnas! Ilgai plyšom juokais ir nuotaika kaipmat pasitaisė.

35

36

Artuma / 2010 m. gruodis

Gyvenimas kaip senas vynas Einame toliau. Mus pralenkia du vidutinio amžiaus vyriškiai. Nugirstame frazę: „Man pasisekė: ir žmona, ir uošvienė normalios.“ Ką čia bepridursi?

∗ ∗ ∗

Silvijos Knezekytės nuotraukos

Apie gailestį ir atsakomybę. Važiuojame į Liepoją. Tuščiame kelyje, miške, prie visų pravažiuojančių automobilių vizgendamas uodega puola gražus, didelis, juodas kudlotas šuo. Šeimininkai išmetė ten, kur niekas negyvena, o jis, bėdžius, vis vien pasitiki žmonėmis, jį išdavusiais, ir su viltimi bėga prie kiekvienos mašinos. O gal kas paims?

Netoli nuo Lietuvos–Latvijos sienos yra nedidukas Rucavos bažnytkaimis. Kaimas kaip kaimas. Centre liuteronų bažnyčia, turgus, ūkinių prekių parduotuvė. Net bibliotekėlė ir ambulatorija. Bet štai kas įdomu. Prie bažnyčios stovi poliruoto granito paminklas, skirtas latvių ir lietuvių partizanams, žuvusiems Rucavos apylinkėse už abiejų tautų laisvę. Ant paminklo pramaišiui surašytos latviškos ir lietuviškos pavardės. Broliukai latviai nepamiršo savo kaimynų – nelaimės draugų...

∗ ∗ ∗

Ne taip senai buvo išleista graži knyga apie Skarulių bažnyčią. Kas tie Skaruliai? Kaimas netoli Jonavos, kurio nebėra. Išsiplėtojus „Achemai“ žmonės iš ten buvo iškeldinti. Vertingos architektūros bažnyčia liko, nors gyventojų nebėr. Tačiau vieną sekmadienį per mėnesį bažnyčioje šv. Mišios aukojamos. Į gimtąsias vietas susirenka buvę parapijiečiai. Didžioji dalis – inteligentai. Viena šeima iš jų nupirko bažnyčiai krištolinius sietynus, kilimus, visokeriopai ją remia materialiai. Per atlaidus į prieš bažnyčią susidariusią dykrą susirenka net keturios buvusių parapijiečių kartos ir kartu švenčia. O tose Mišiose, kuriose aš dalyvavau, susirinkusi bendruomenė buvo tokia miela, jauki ir šilta, kaip ir kun. Kastyčio iš Jonavos pamokslas.

Išėjau iš bažnyčios ne tik tarsi nuplauta, bet ir pakylėta, o širdyje gera, gera.

∗ ∗ ∗

Man visada keista, kodėl miestiečiai taip stropiai domisi orų prognozėmis. Nei jiems arti, akėti, sėti, pjauti, o vis vien susispiečia aplink televizorių. Na, suprantu, jei padangų keitimo laikas. Arba hamletiškas klausimas: „Plauti ar neplauti?“ Bet kitais atvejais? Taigi rytą bus aišku, kuo apsivilkti, reikia skėčio ar ne. Bet vos tik prasideda orų prognozė, visi nutyla, šeimininkė nukelia keptuvę, net šuo susidomėjęs spokso, nors žino, kad jį bet kokiu oru ves laukan. Abejinga tik katė. Ne veltui senovėje labai garbintas gyvūnas. Gal, sakau, dėl to, kad pas mus taip mažai saulės, o mes jos laukiame ir laukiame? Hm. Turėtume pamilti lietų, nes lyja ir lyja, bet ne.

Ai, reikės vakare pasižiūrėti ir man, nes šiandien nuploviau automobilį.

Šypsenos be raukšlių ∗ ∗ ∗

Kalėdų išvakarėse svečiuodamiesi pas močiutę du broliukai suklaupia maldai: – Norėčiau dviračio, norėčiau mp3 grotuvo, – šaukia jaunesnysis.

– Ko šauki? Juk Dievas nekurčias, – klausia vyresnysis.

– Dievas tai nekurčias, bet močiutė kurčia.

∗ ∗ ∗

– Kaip pailginti dovanų išpakavimo malonumą?

– Išpakuoti jas bokso pirštinėmis.

∗ ∗ ∗

Buvo Kalėdos ir linksmas teisėjas paklausė kaltinamojo: – Ką jūs padarėte?

– Per anksti apsipirkinėjau Kalėdoms.

– Bet juk tai nenusikaltimas.

– Nusikaltimas, jei tai darai parduotuvei dar neatsidarius.

∗ ∗ ∗

– Iš kur žinai, kad Kalėdų senelis yra vyras?

– Nes jokia moteris nenešios metų metus to paties kostiumo.

∗ ∗ ∗

Senelis pasisodino mergaitę ant kelių ir kalusia: – Ko tu norėtum Kalėdoms?

Mergaitė išgąsčio kupinomis akimis žiūri į senelį: – Negi negavai mano elektroninio laiško?

∗ ∗ ∗

Egzistuoja trys vyro brandos etapai: jis tiki Kalėdų seneliu, jis nebetiki Kalėdų seneliu, jis yra Kalėdų senelis.

Katalikų žiniasklaida Lietuvoje

Nepamirškite užsiprenumeruoti ir kitus katalikiškus leidinius!

Metų prenumeratos kaina – 57,60 Lt. Indeksas – 5063

Metų prenumeratos kaina – 40 Lt. Indeksas – 5090

Metų prenumeratos kaina – 33 Lt. Indeksas – 5222

Metų prenumeratos kaina – 231,60 Lt. Indeksas – 0028

Metų prenumeratos kaina – 38,50 Lt. Indeksas – 5369

Metų prenumeratos kaina – 84 Lt. Indeksas – 5423

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė

Nr. 12 (255) / 2010

Techninė redaktorė Julija

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda

Dailininkė Silvija

CHMIELIAUSKAS

IBIANSKA

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

GUDŽINSKIENĖ LUKĖNAITĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 29147 Tiražas 11 100 egz.

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

siems Padovanokite sau ir artimie puikią Kalėdų dovaną!

Artuma Katalikiškas mėnraštis šeimai

Apie tai, kas svarbu trokštantiems Dievo ir žmogaus artumos... „ARTUMOS“ PRENUMERATA 2011 METAMS PASKUBĖKITE! Užsiprenumeruoti galite tik iki gruodžio 18 d. bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83). Indeksas 5010.

Vieno numerio prenumeratos kaina – 4 Lt. Metų prenumeratos kaina – 48 Lt. ISSN 1392-382X

www.artuma.lt