Artuma by Artuma

Artuma 2011 m. sausis

Iš Benedikto XVI žinios 44-osios Pasaulinės taikos dienai (sausio 1 d.)

Religijos laisvė – kelias į taiką Prasidedant Naujiesiems metams, trokštu, kad mano palinkėjimai pasiektų visus ir kiekvieną; linkiu giedrumo ir klestėjimo, bet labiausiai taikos.<...> Šeima – laisvės ir taikos mokykla Jei religijos laisvė yra kelias į taiką, tai religinis auklėjimas yra tinkamiausias būdas įgalinti naujas kartas kitame įžvelgti savo brolį ir seserį, su kuriais privalu kartu keliauti ir bendradarbiauti, kad visi jaustųsi gyvais vienos ir tos pačios visus aprėpiančios žmonių šeimos nariais. Santuoka pagrįsta šeima, vyro ir moters artimos vienybės ir papildomumo išraiška, šiame kontekste siūlosi kaip pirmutinė vaikų ugdymo ir socialinio, kultūrinio, moralinio ir dvasinio augimo mokykla, – vaikų, kuriems tėvas ir motina visada turi būti pirmieji tiesos ieškojimo ir meilės Dievui linkme orientuoto gyvenimo liudytojai. Patys tėvai visada turi galėti laisvai, niekieno neverčiami ir atsakingai perduoti vaikams savą tikėjimo, vertybių ir kultūros paveldą. Šeima, pirmutinė žmogiškosios visuomenės ląstelė, yra pirminė darnių santykių visais nacionaliniais ir tarptautiniais žmonių sugyvenimo lygmenimis ugdymo vieta. Tai kelias, kuriuo privalu išmintingai sukti trokštant kurti tvirtą ir solidarų socialinį audinį, rengti jaunus žmones perimti atsakomybę už savo gyvenimą laisvoje visuomenėje tarpusavio supratimo ir taikos dvasia. Religijos laisvė – kelias į taiką <...> Taika yra Dievo dovana ir sykiu įgyvendintinas projektas, kuris niekada nepabaigiamas. Su Dievu susitaikinusi visuomenė yra arčiau taikos, kuri nėra tiesiog nekariavimas, karinės ar ekonominės viršenybės ir juolab apgaulės ar miklių manipuliacijų rezultatas. Priešingai, taika yra kiekvieno asmens ir kiekvienos tautos apsivalymo ir kultūrinės, moralinės bei dvasinės pažangos, kai visapusiškai gerbiamas žmogaus kilnumas, vaisius. Visus trokštančius darbuotis taikos labui ir pirmiausia jaunuolius kviečiu įsiklausyti į savo vidinį balsą ir Dieve atrasti tvirtą pagrindą siekiant autentiškos laisvės ir neišsemiamos jėgos, kuri gali pasauliui duoti naują kryptį ir dvasią, įgalinančią nekartoti praeities klaidų. Popiežius Paulius VI, išmintingai ir toliaregiškai įsteigęs Pasaulinę taikos dieną, moko: „Taikai reikia įduoti kitokius ginklus, negu tie, kurie skirti žmonijai žudyti ir naikinti. Pirmiausia reikia moralinių ginklų, tarptautinei teisei suteikiančių jėgos ir prestižo – pirmiausia sutarčių laikymosi ginklą.“ Religijos laisvė yra autentiškas taikos ginklas, turintis istorinę ir pranašišką misiją. Ji išties iškelia aikštėn ir padaro vaisingas giliausias žmogaus savybes bei potencijas, galinčias pagerinti ir pakeisti pasaulį. Ji leidžia net didžiulių neteisybių ir materialinių bei moralinių bėdų akivaizdoje puoselėti teisingos ir taikios ateities viltį. Religijos laisvę, kelią į taiką, tepatiria netrukus visi žmonės ir visos visuomenės visais lygmenimis ir kiekviename žemės kampelyje!

Artuma / 2011 m. sausis

Laiškas skaitytojams Mielieji mūsų Skaitytojai ir Bičiuliai,

Turinys Skaitytojų laiškai Sutrikusi šypsena

Kronika Kun. Artūras KAZLAUSKAS Klūpėk, žmogau!

Evangelija mažiesiems

Bažnyčios pulsas

Tomas VILUCKAS 2010-ieji – laisvės vaisių metai

Algimantas RAMONAS Šeimos politika 2010–2011

Antanas GAILIUS Metams baigiantis

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Didžiuojuosi savo kuklumu

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Puikybė pagal Siracidą

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Meilė nuolankumu tarnauja Tiesai 14 Kai nuolankiai atsitiesiu

Tomas VILUCKAS Gėrio ir blogio ašys

Vytautė MACIUKAITĖ Dievo dovana ir pagalba mums

Zita VASILIAUSKAITĖ Už puikybės širmos – narcizas

Išpuikusį atskirsi iš kvapo

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Emocinė vaiko raida

Jaunimo iššūkis Simonas BENDŽIUS Kai krikščionys maištauja

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Pagunda keisti kitą

Meno pasaulyje Valsų karalius Johanas Štrausas

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI XIII šimtmečio angelas

Dovilė ZELČIŪTĖ Basomis į XXI amžių

Sveikata Žieminiai obuoliai

Išduosiu Jums kaip patikimiems bičiuliams – šįmet nutarėme svarstyti senas kaip pasaulis ir, pasirodė mums, aktualias kaip niekada anksčiau, temas – tai pavojingiausios ydos (kažkada vadintos „didžiosiomis, mirtinomis nuodėmėmis“) ir gražiausios dorybės. Atrodo senamadiška ir nuobodu? O jei bent jas įvardytume – puikybė ir nuolankumas, gašlumas ir tyrumas, godumas ir tyrumas, rūstumas ir romumas, pavydas ir meilumas, nesivaldymas ir saikingumas, tingumas ir uolumas – ar vis dar neaktualu atrodo?.. O pradėti, kaip sakoma, geriausia nuo pat pradžių. Tad pirmą metų numerį skiriame nuolankumui ir puikybei... Ar pamenate, kokią pirmą nuodėmę padarė išdykę mūsų protėviai Adomas su Ieva? Ne, visai ne vaisiaus nuskynimas. Užuot nuolankiai priėmę nuostabiausias Dievo dovanas, jie panorėjo tapti kažkuo kitu, nei buvo sukurti. „Žmogaus puikybės pradžia yra nusisukimas nuo Viešpaties ir širdies nugręžimas nuo savo Kūrėjo“ (Sir 10, 12). Niekad nepamiršiu vieno kunigo pasidalijimo per advento rekolekcijas šeimoms: persirgęs tikrą depresiją, dvasininkas liudijo išgyvenęs visokiausius velnio gundymus, tačiau, pasak kunigo, labiausiai nelabasis pralendąs pro puikybės skylę... O pamenate, kas mus išvadavo iš visų velniškų žabangų?! „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Todėl ir žurnalo viršelyje šįkart Toji, kurios švente pradedame kiekvienus Naujus metus ir kuri su tikriausiu nuolankumu galėjo tarti: „Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). Sausį visą oktavą vėl melsimės už krikščionių vienybę – ar ne puikybė kalta dėl šio susiskaldymo tragedijos? Minėsime ir Sausio 13-osios tragedijos metines – ar ne dėl puikybės kažkas nenorėjo mūsų laivės? Ir ar ne per puikybę kažkas norėtų mus valdyti kasdieną ir per amžius? „Užtekėjo šviesa ir saulė; nuolankieji buvo išaukštinti, išdidieji praryti“ (Est 0, 10). Kuo tikriausiai noriu tarti – nuolankiai Jūsų, Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Toji diena

būkite pasveikinti visi – jauni, seni ir ne visai, linksmi, liūdni ir ne visai, sveiki, ligoti ir ne visai, visi – išgyvenę dar vienus metus ir sulaukę Naujųjų, Viešpaties mums dovanojamų akimirkų! Žinote, pagaliau stabtelėjęs po ikikalėdinio maratono, supratau: kokie dar gražesni yra žmonės, perbridę vargus ir vis nepraradę vilties – nes juk kokie gi būtume nuobodūs ir gležni, jei nuolat būtume sotūs ir turtingi; o čia pat – kaip būtų neįmanoma visa tai išgyventi, jeigu negalėtume atsiremti į mylinčius mus žmones ir įsitverti į patikimiausios vilties inkarą – Jėzų Kristų. Todėl sakau Jums AČIŪ, kad buvote su „Artuma“ praėjusiais metais, kad skaitėte ir rašėte, palaikėte ir talkinote, platinote ir rėmėte, kritikavote ir gyrėte, peikėte ir džiaugėtės! Ačiū Jums, kad ir vėl patikėjote mumis, nes štai, nepaisant visų sunkmečių ir nusivylimų, vėl atsivertėte „Artumą“ ir, tikimės, toliau būsime drauge, trokšdami bei ieškodami Dievo ir žmonių artumos!

Viršelyje – Marija su Kūdikiu. Linas Giedrimas, medžio bareljefas, 2005 m.

Artuma / 2011 m. sausis

Skaitytojų laiškai

Sutrikusi šypsena „Mama, kviečiu tave į mūsų muzikos mokyklos choro kalėdinį koncertą“, – iškilmingai pareiškia dukrelė, dainavimą laikanti didžiausiu savo pomėgiu. Kalėdinės giesmės namie skamba nuo ryto iki vakaro. Kai pasidžiaugiame dukros dainavimu, ji tuoj pabrėžia, kad tikrąjį giesmių skambesį galima išgirsti tik tuomet, kai jas atlieka visas choras. Salė pilnutėlė, nors iki koncerto pradžios dar keliolika minučių. Pakraštyje pastebiu kelias laisvas vietas. Braunuosi jų link ir patenkinta klesteliu į tuščią kėdę. Apsidairau. Šalia sėdinčio pagyvenusio vyriškio veidas pasirodo pažįstamas. Kur, kada aš jį mačiau?.. Kodėl jo saldoka, kiek sutrikusio žmogaus šypsena man tokia nemaloni? Palengva iš atminties išnyra prisiminimai...

* * *

Saulėta pavasario diena. Sėdžiu istorinio materializmo paskaitoje. Šiame dalyke pirmas eiles paprastai užleidžiu kitiems. Nemanau, kad kas nors mėgsta šias paskaitas ar į jas rimtai žiūri, bet, jeigu nori tapti gydytoju, lankyti privalai. Kažkas pasibeldžia į duris. Keista, bet dėstytojas žino, kad už durų ieško būtent manęs. Menkai apšviestame koridoriuje stovi nedidukas vyras. Saldoka, kiek sutrikusio žmogaus šypsena. Pasitikslina mano pavardę ir pats neprisistatęs pareiškia: „Pasiimk daiktus, teks pavažiuoti į centrinius rūmus. Mašinoje tavęs laukia draugai iš KGB.“ Artimiausi kursiokai palydi mane žvilgsniais, juose užuojauta sumišusi su baime... „Volgoje“ be vairuotojo dar du pusamžiai vyrai. Mane pasodina per vidurį. Taip veža nusikaltėlius. Niekas nieko neaiškina. Instituto centriniuose rūmuose veda į komjaunimo komitetą. Porą metų už mane vyresni studentai, komjaunuoliai aktyvistai, paklusniai atidaro duris. Mane lydėję vyrai šeimininkauja kaip namuose.

Jie kažką sušnabžda pasitikusiems komjaunuoliams. Šie nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir paslaugiai užleidžia svarbiausią kabinetą. Tardymas prasideda... Man niekas nevaro adatų į panages, nekiša pirštų tarp durų. Ne tie laikai. Taip elgėsi su mano tėvo karta. Šis kankinimas daug subtilesnis. Jie netgi šypsosi. „...Tu buvai bažnyčioje? Tu giedojai kalėdines giesmes? Ar tu supranti, kad tai nesuderinama su tarybinio studento vardu?“ – sklinda iš lūpų, prasivėrusių saldoka, kiek sutrikusio žmogaus šypsena. „Ar buvai pas tą kunigą? Apie ką ten buvo kalbama? Kas tave ten pakvietė vykti? Kas dar be tavęs ten buvo?“ – klausimai seka vienas kitą. Nesvarbu, ką atsakysiu. Svarbu, kad mane jau pastebėjo, užfiksavo ir tolesnis mano gyvenimas jau pažymėtas gresiančių nemalonumų virtine. Šitie vyrai jaučiasi galintys tvarkyti tavo gyvenimą. Koks mano nusikaltimas? Niekas man jo neįvardija. Kai paklausiu, kuo esu kaltinama, „Volgoje“ mane vežęs vyras mįslingai taria, įdėmiai žvelgdamas į akis: „Tau tik dvidešimt! Pagalvok, juk visas gyvenimas prieš akis!“ Pradedu suvokti, kad pagrindinis jų tikslas – kaip nors palaužti, kad orus žmogus taptų pasimetusia, šliaužiojančia būtybe. Pasimėgaudami praneša, kad mūsų namuose vyksta krata, kad išsivedė tėtę, tardo mamą, brolį, draugus... Apsisprendžiu – netarnausiu išdavystei... „Žmonės sakė, kad tu davei jiems skaityti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ – tiek būtų užtekę pervežti į KGB pastatą... Vėliau skleidė apie mane visokius gandus: „Vienuolė, sektantė, aktyvi bažnytininkė.“ Niekas nesigilino, kad šie teiginiai prieštarauja vienas kitam. Stūmė iš visur: „Tu tikinti?“ Metė iš instituto, kelerius metus nedavė gydytojo diplomo...

* * *

Choristės išsirikiuoja. Mano dukrytė, pasipuošusi raudona kalėdine ke-

Vido Venslovaičio nuotrauka

puraite, žengia į sceną pirmoji. Taip pat atrodo ir mano kaimyno anūkėlė. Sunku suvaldyti jaunutėms choristėms klegesį ir juoką, džiaugsmu ir entuziazmu spindi jų akys. „Tyliąją naktį balsas sugaudė, piemenys kelkit, Dievas užgimė...“ – suskamba giesmė... Kažkodėl mano pulsas gerokai tankesnis negu paprastai, gerklėje netelpa gumulas, viduje kunkuliuoja mintys ir jausmai: tokia nelygiavertė atrodė tada kova, jie jautėsi tokie galingi, o aš tokia silpna... Nepastebimas, nematomas ir neapčiuopiamas skydas, vienintelis vilties ženklas – Tikėjimas. Ir štai dabar mes sėdime šalia, tarsi visada būtume buvę vienoje barikadų pusėje. Niekam didžiulėje salėje nekyla abejonė, kad šventos Kalėdos – tai didžiausia šventė, gimusio Dievo pagarbinimas... Tarsi visada ir visi taip mąstė ir taip šventė. Tarsi nieko neįvyko... Choristės nepaliaujamai gieda. Vis laisviau ir šilčiau. Visa salė persiima šventiška Kalėdų nuotaika. Vis garsiau skamba mergaičių iš širdies traukiama melodija: „Atidarykite plačiai visas duris, ateis stebuklas į namus ir į širdis.“ Ir aš pradedu suvokti, kad mano prisiminimai jau istorija. Sunki, skausminga, deginanti, bet istorija... O! Jei tada KGB tardyme kas nors man būtų parodęs šią akimirką, kokia laiminga aš būčiau buvusi! Viduje tarsi kažkas atitirpsta. Juk išsipildė mano didžiausias troškimas – mano vaikai gali kurti kitokią ateitį, be prievartos ir melo. Ir ne tik mano vaikai. Šalia sėdinčiojo vaikai ir anūkai – taip pat. Ar gali choras būti be darnos? „Ir atidarė jie plačiai visas duris...“ – skliautais sklinda sutartinai atliekama choro giesmė. Pasisuku į kaimyną ir nusišypsau plačia, atvira šypsena... R. J.

Artuma / 2011 m. sausis

Kronika

Sausio liturgija Kun. Artūras KAZLAUSKAS Sausio 1-oji – Naujųjų metų ir Dievo Gimdytojos iškilmė, Taikos diena. Senajame Testamente skelbiama apie iš Mergelės gimsiantį Kūdikį, kuris bus Taika. Taika yra Dievo dovana, o ne mūsų pastangų rezultatas. Krikščionys skelbia, kad taika yra konkretus asmuo – Kristus. Tegul jis bus ne tik metų, bet kiekvienos žmonių veiklos įkvėpėjas, pradžia ir pabaiga. ...Man būtų labai įdomu sužinoti, ar dar prisimena mano bendraklasiai lietuvių kalbos pamokose rašytą ateistinį rašinį tema: „Visų pirma aš kaltinu Bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupti.“ Nežinau, nei ką apie tai šiandien mąsto mokytoja, nei kaip šituos savo žodžius skaito aštuoniasdešimtmetis Justinas Marcinkevičius: „Aš kaltinu visus, visus, visus, išmokiusius lietuvį nuolankumo! Visų pirma aš kaltinu bažnyčią, nes ji išmokė žmogų atsiklaupti, o atsiklaupus galima tik mirti, bet ne kovoti“… Tada, nors ir buvau klapčiukas, jaučiausi įžeidinėjamas. To, aišku, ir buvo siekiama. Ką sakytų mūsų poetai, jei jie būtų rytiečiai? Kaltintų religijas, nes jos moko parpulti ant žemės? Juk tie astrologai, atėję į Betliejų, sako evangelistas, būtent taip ir padarė pasveikindami Užgimusįjį. Beje, parpuolimas ant žemės yra ir pagarbos, ir intensyviausios maldos, ir nusižeminimo, ir naujos kūrybos, ir visiško atsidavimo (naujam reikalui) ženklas. Taip pat ir krikščionių liturgijoje. Šitie svetimos religijos, kalbos, kultūros žmonės, skubėję ten, kur veda žvaigždė, Jėzuje sveikina naują erą, išreikštą mira, smilkalais ir auksu: galingasis Valdovas (auksas) yra Dievas (smilkalai) ir žmogus (mira – tepalas mirusiajam). Kai švęsda-

mi Viešpaties Apsireiškimo iškilmę (sausio 2 d.) skubėsime ant savo namų durų palaiminta kreida rašyti K+M+B+2011, prisiminkime, kad esame Dievo, tapusio žmogumi, išpažinėjai, maldaujantys, kad jis savo palaiminimu pasiliktų su mumis: ((K) Christus (M) mansionem (B) benedicat) ir neleistų pažeminti žmogiško orumo ir didingumo. Dabar galime džiaugsmingai švęsti Viešpaties Krikštą (sausio 9 d.), nes tada, prie Jordano, kur Jono šaukiamos minios ėjo krikštytis, atėjo ir Jis. Vėliau apaštalas giedos: „Jis viskuo buvo į mus panašus, išskyrus nuodėmę“, o dabar jis susitapatina su žmonėmis. Krikštijimas, graikiškai „baptizma“, reiškia panardinimą. Ne tik į vandenį – ir į reikalą. Šitame krikšte pasirodo visas Dievo pasinėrimas į žmogaus reikalus. Todėl išlipus iš vandens, praplyšta dangus taip, kad jau neįmanoma būtų jo susiūti ir jis liktų amžinai praviras, ir Dvasia, tarsi balandis, nusileidžia, ir Balsas byloja, pripažindamas Žmogų Jėzų esant Dievo Sūnumi. Tas, kuris pakrikštytas, tai yra panardintas į Jėzaus reikalą, yra vadinamas Dievo įsūniu ir įdukra Jėzuje, Dievo Sūnuje. Tas, kuris pateptas Krizma, turi tą pačią Tėvo ir Sūnaus Dvasią. To, kuris maitinasi Eucharistija, veidas turi panašumo į Jėzaus, o jo gyslomis teka Jėzaus kraujas, duodantis gyvybę.

Neatsitiktinai juk II eilinį sekmadienį (sausio 16 d.) Jonas Krikštytojas paskelbs Jėzų esant Dievo avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmes (Jn 1, 29). Gyvulių, pinigų, smilkalų, kvepalų aukojimas žydų, kaip ir kitose religijose, turėjo pakaitinę prasmę. Gyvuliai, kaip ir kitokios aukos, čia atstovaudavo nusidėjėliui, maldininkui. Vietoj manęs priimk, Dieve, šitokią auką… Žmogus jautėsi nusidėjėliu, o juk Dievas teisingas ir būtinai nubaus už blogus darbus… Todėl krikščionys gieda: „Kristus – ir kunigas, ir altorius, ir aukos avinėlis.“ Šitaip Jėzaus krauju pradedami nauji žmonių santykiai su Dievu. Prie Damasko vartų ugningas Mozės Įstatymo gynėjas Saulius pradeda šį naują santykį. Patirti jį – tai atsiversti ir suklupti, pripažįstant savo silpnumą ir kreivumą. Šv. Apaštalo Pauliaus atsivertimas – tai Sauliaus mirtis ir atgimimas, tampant didžiu Kristaus Evangelijos skelbėju.

Silvjos Knezekytės nuotrauka

Klūpėk, žmogau!

Labai, labai, labai sunkus uždavinys tas žmogaus orumas ir didingumas. Mūsų prigimtis suluošinta, kreiva. Štai kodėl III eilinį sekmadienį (sausio 23 d.) skamba: Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė! (Mt 4, 17). Tai pirmasis ir pagrindinis Jėzaus kvietimas pasirinkti kitą kelią, kitą kryptį, kitus tikslus. Keltis iš savo nuodėmės, iš neveiklumo, iš pasyvumo, iš nevaisingumo. Naujieji metai, kuriuos vadiname Viešpaties metais, tegul išmokys giedoti naują giesmę, sukurtą klūpint ir kovojant.

Sausį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad sukurtojo pasaulio turtai kaip brangiausia Dievo dovana būtų tausojami, vertinami ir prieinami visiems žmonėms; misijų – kad krikščionys pasiektų visišką vienybę, liudydami visiems žmonėms apie visuotinę Dievo tėvystę.

Evangelija mažiesiems

Artuma / 2011 m. sausis

Žvaigždė išminčius atvedė prie Jėzaus (Trys Karaliai, sausio 2 d., Mt 2, 1–12) – Tie karaliai iš tolimų kraštų labai draugiški: ėmė ir susitarė net su dovanomis pasveikinti gimusį Kūdikėlį Jėzų. Tik kaip jie surado Jėzaus namus? – susidomėjo Dominykas. – Karaliai išmintingi – kitų paklausti nebijojo. Prisimink, kad karaliai, prezidentai turi daug patarėjų. Tie karaliai ir patys stebėjo ženklus, žiūrėjo į žvaigždes, – priminė Benedikta. – Pagal žvaigždes keliaudami net dykumoje nepaklystume, jos ne bet kaip danguje išbarstytos – kasnakt jos sužimba kaip puikus žemėlapis. Tik reikia išmokti jį skaityti. – Karaliai, nors ir daug žinojo, nebuvo pasipūtę. Nusilenkė Jėzui, atėjusiam į žemę kurti gerumo ir susitaikymo karalystės. O jūs – ar nepamiršite Jėzaus, kai būsite prezidentai, direktoriai, vedėjai ir viršininkai? – mūsų teiraujasi Dominykas.

Jėzus krikštijamas upėje (Kristaus Krikštas, sausio 9 d., Mt 3, 13–17)

Jėzus – tikras Dievo Avinėlis (II eilinis sekmadienis, sausio 16 d., Jn 1, 29–34)

– Vargšelis Jėzus turėjo bristi į šaltą upę krikštytis. Ar jis nebijojo nuskęsti? Gal krikštui būtų užtekę kelių lašiukų vandens? – klausimais sesę apibėrė Dominykas. – Jėzus įbrido į Jordano upę. Kai vandens daug, upė gili – iš tiesų truputį baisu, – pritarė Benedikta. – Seniau žmonės būdavo krikštijami juos panardinant tris kartus. Tai mirties, pavojaus ženklas. – Dabar man jau aišku, kodėl vaikai per krikštą bažnyčioje verkia: bijo, kad jų į šaltą upę nepamerktų, – nutarė brolis. – Bet krikštas dar mums primena, kad žmogus iš vandens pakyla švarus, atsinaujinęs, pasiryžęs visada su Jėzumi draugauti, – paaiškino Benedikta.

– Man atrodo, kad Jėzus turėjo garbanotus plaukus ir buvo labai bailus, – svarstė Dominykas. – Iš kur sužinojai? – sukluso Benedikta. – Na, jį vadina avinėliu. O avys, kiek žinau, yra labai baugščios. Avinėliai – garbanoti ir vaikšto būreliais tam, kad vilką išgąsdintų, – atsakė Dominykas. – Sakyčiau, kad Jėzus kaip tik buvo tikras drąsuolis, – paprieštaravo sesuo. – Jis visiems sakė tiesą, sudraudė net piktąją dvasią, kuri skriaudė žmones. O galiausiai už visus pasiaukojo ir ant kryžiaus numirė. Jis kuklus, visai kaip avinėlis. O kai Jėzus buvo mažas, gal ir turėjo garbanotus plaukus, bet vėliau tai turbūt jie buvo lygūs.

Artuma / 2011 m. sausis

Evangelija mažiesiems Jėzus kviečia keistis (III eilinis sekmadienis, sausio 23 d., Mt 4, 12–23)

– Kur tie žmonės buvo parvirtę, kad Jėzus kviečia atsiversti? – teiraujasi Dominykas. – Turbūt slidu buvo, jie parkrito ir nepastebėjo, kad Jėzus skelbia Dievo karalystę... – Hm... Nežinau, nė kaip paaiškinti, – sutriko Benedikta. – Va, žiūrėk, Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas sau žvejojo, taisė tinklus, turbūt ir ginčijosi, barėsi, nepasidalijo laimikio. O priėjo Jėzus ir pasakė: „Gana jums čia sėdėti! Eikime žmonių guosti, gydyti, Tėvo meilę skelbti.“ – Ar jie neišsigando, kad nepažįstamasis kalbina? – suabejojo Dominykas. – Tai, aišku, kad ne! Žvejai iš karto suprato, kad Jėzus – Dievo Sūnus, visų žmonių gelbėtojas. Susitikę su Jėzumi žmonės keičiasi, nori būti geresni ir daryti gražius dalykus. Štai kas yra atsivertimas! – nutarė sesuo.

Laimės linkėjimai nuo kalno (IV eilinis sekmadienis, sausio 30 d., Mt 5, 1–12a) – Nesuprantu, kam Jėzui reikėjo ropštis ant kalno? – gūžtelėjo pečiais Dominykas. – Galima ir pievoje, o jei šalta – tai kokioje salėje visiems ratu susėsti ir pasakyti, ką reikia. – Matai, klausytis Jėzaus susirinko daugybė žmonių. Salėje netilptų, – pastebėjo Benedikta. – O dar ir mikrofono nebuvo. Tad Jėzus užlipo ant kalno. Jį visi gerai girdėjo ir matė. Kalnas labai graži vieta: toli matyti, arti dangus. Labai tinka Dievui. – O ką svarbaus Jėzus pasakė? – susidomėjo brolis. – Jėzus paaiškino, kad tie, kurie yra kuklūs, ramūs, gailestingi, ieško tiesos, kuria taiką, dėl tiesos skriaudžiami ar net dėl tikėjimo Jėzumi kartais barami, būna liūdni – per daug nenusimintų, – paaiškino Benedikta. – Danguje visiems geriems žmonėms vietos užsakytos, o čia, žemėje, Dievas nori visiems gera linkėti, kad vieni kitų neskriaustume, o svarstytume, kaip padėti tiems, kam sunkiausia.

Nuolankumas – ne tik galvą nulenkti – Ar nuolankumas – tai žmogaus noras visada kitiems nusilenkti ir žiūrėti tik į grindis? – klausia Dominykas. – Pagalvok, – kviečia sesutė. – Kai mudu susipykstam, tai vienas turi truputį nutilti ir ką nors gražiai pagalvoti, nes jei atsakytumėm pykčiu ir pultumėm muštis, tai niekada nesusitaikytumėm. Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ......................................................................

Artuma / 2011 m. sausis

Kronika

Bažnyčios pulsas Šventojo Tėvo Benedikto XVI žvilgsnis į 2010-uosius Kalėdų išvakarėse gruodžio 20 d. vyko Benedikto XVI kalėdinis susitikimas su Romos kurijos ir Šventojo Sosto institucijų vadovais. Šventąjį Tėvą pasveikino Kardinolų kolegijos dekanas Angelo Sodano. Jis užtikrino Kardinolų kolegijos artumą popiežiui, kurį, šv. Ambraziejaus žodžiais, Kristus davė Bažnyčiai kaip savo meilės vikarą. Atsiliepdamas į sveikinimą Benediktas XVI apžvelgė kai kurias Bažnyčios gyvenimui ir tikėjimui svarbiausias 2010 m. temas. Popiežius daugiausia dėmesio skyrė kunigų nuodėmėms. Kunigų metai buvo pradėti ypač entuziastingai, tačiau baigėsi kitaip, nei įsivaizduota. Būtent švenčiant Kunigų metus pasiekė žinios apie kunigų vykdytą mažamečių ir jaunimo išnaudojimą. Šią nusikaltusių kunigų nuodėmę popiežius pavadino labai rimta. „Tai, ką Bažnyčia išgyveno per praėjusius metus, yra stulbinamai panašu į tai, ką vizijoje patyrė viduramžių mistikė ir šventoji Hildegarda iš Bingeno,“ – sakė Šventasis Tėvas ir plačiau papasakojo mistikės patirtį. Hildegarda iš Bingeno 1170 m. užrašė, jog per viziją matė moterį, vaizduojančią Bažnyčią. Ji buvo apgaubta spindinčios šviesos, prabangiai išpuošta ir žvelgė į dangų. Tačiau jos veidas – apsinešęs dulkėmis, drabužiai iš dešinės perplėšti, apsiaustas nublukęs, o batai supurvinti. Moteris, kuri sakėsi esanti Kristaus sužadėtinė, garsiai nuogąstavo dėl savo apverktinos išvaizdos. Per viziją ji paaiškino, kad ir Kristaus žaizdos kraujuoja dėl žmonių nuodėmės. O jo žaizdos negyja dėl kunigų kaltės: „Jie plėšo mano rūbą, nes nevykdo Įstatymo, Evangelijos ir kunigiškos priedermės; slopina apsiausto spindesį, nes nesilaiko įpareigojimų; supurvina batus,

nes neina tiesiu, nors sunkiu ir griežtu teisingumo keliu; jie neduoda gero pavyzdžio, nors kai kurie spindi tiesa.“ „Ir mes šiemet pamatėme Bažnyčią tokią, kaip ją regėjo šv. Hildegarda,“ – sakė popiežius savo bendradarbiams, juos ragindamas šį pažeminimą priimti kaip kvietimą būti teisiems ir atsinaujinti, nes tik tiesa išlaisvina. „Turim pasvarstyti, ko reikia, kad būtų atsilyginta už padarytą neteisingumą, kokios buvo mūsų skelbimo klaidos, kad iš viso galėjo įvykti tokie dalykai? Reikia stiprinti tikėjimą ir gerus darbus, nuoširdžiai atgailauti. Turime pasistengti padaryti visa, kas įmanoma, rengiant naujus kunigus, kad tokie dalykai nebegalėtų daugiau kartotis,“ – kalbėjo Šventasis Tėvas. Prisiminęs kunigų ir iš dalies savo kaltę popiežius nenutylėjo laiko konteksto, kuriame tokie dalykai darosi. Egzistuoja vaikų pornografijos rinka, kurią visuomenė vis labiau linkusi priimti kaip normalų reiškinį. Tačiau psichologinis vaikų žlugdymas, kai žmogaus asmuo yra paverčiamas rinkos daiktu, yra pasibaisėtinas laiko ženklas. Trečiojo pasaulio šalių ganytojai nuolat tvirtina, kad sekso turizmas gresia ištisai vaikų kartai, žeidžia jos laisvę ir orumą. „Reikia iš naujo formuoti sąžines“, – kalbėjo popiežius. Šių pastangų centre turi būti Jono Pauliaus II enciklika Veritatis splendor (Tiesos spindėjimas, 1993). Šventasis Tėvas išsamiai kalbėjo ir apie spalį Vatikane vykusį Artimųjų Rytų vyskupų sinodą, kurio pasirengimas prasidėjo Kipre, kur popiežius pasidžiaugė Bažnyčios apeigų įvairove bei turtinga Rytų Bažnyčių krikščioniška kultūra, taip pat pastebėjo krašto padalijimo problemą. Šiuo klausimu sakė, jog visiems aišku, kad smurtas ne tik

stabdo progresą, bet nulėmė dabartinę situaciją. Plėsdamas žvilgsnį į dabartinę krikščionių būklę visame Artimųjų Rytų regione, kalbėjo, kad nūdien smurto veiksmais visai negerbiama to, kas kitam yra šventa, ir nepaisoma paprasčiausio žmoniškumo taisyklių. „Dabar krikščionys (Artimuosiuose Rytuose) yra labiausiai represuojama ir bauginama mažuma, nors amžiais gyveno santarvėje su savo kaimynais žydais ir musulmonais,“ – sakė Benediktas XVI. Jis prisiminė Sinode kalbėjusio musulmonų muftijaus iš Libano drąsius, smurtą prieš krikščionis smerkiančius žodžius: „Žeisdami krikščionis, žeidžiame save pačius.“ Benediktas XVI prisiminė savo šiemetines tarptautines keliones į Maltą, Portugaliją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę ir pastarosios kelionės metu palaimintuoju paskelbtą kardinolą Newmaną, išsamiai aptarė jo tikėjimo ir atsivertimo kelią. Jis aktualus kiekvienam krikščioniui, nes padeda suprasti, kodėl Gyvasis Dievas ir žmogaus siela yra tikrai realūs ir svarbūs. Anot Newmano, Dievas ir žmogaus siela yra kur kas tikriau už tai, kas apčiuopiama. „Per metus vykusios apaštališkosios kelionės parodė, kad tikėjimas nėra praeities reiškinys, o susitikimas su gyvu, veikiančiu Dievu. Jis mums meta iššūkį priešindamasis mūsų sąstingiui, tačiau taip darydamas mums atveria

Artuma / 2011 m. sausis

Bažnyčia pasaulyje Ką tik pasibaigusių 2010 m. gruodį į dienos šviesą iškilo pastaruoju metu kiek primiršta, bet toli gražu nenormali katalikų padėtis Kinijoje. Sunku pasakyti, pagrįstai ar ne, jau kelinti metai apie Kinijos katalikų perspektyvas kalbėta gana optimistiškai. Labai dažnai buvo pabrėžiama, kad net ir tais atvejais, kai vyskupais skiriami komunistų valdžios statytiniai, jie tol nepriima šventimų, kol savo kandidatūros nesuderina su Šventuoju Sostu. Buvo susidaręs įspūdis, kad prieš kelis dešimtmečius komunistų valdžios sukurtos priežiūros struktūros merdi, kad Pekino vyriausybė yra rimtai susidomėjusi santykių su Vatikanu normalizavimu, o skaudžiausią žaizdą – šalies katalikų susiskaldymą į ištikimuosius popiežiui ir ištikimuosius valdžiai – laikas savaime užgydys. Deja, ne viskas Kinijoje taip paprasta, kaip galėjo dar neseniai atrodyti. Tikrąją, visai ne optimistiškai nuteikiančią padėtį atskleidė metų pabaigos įvykiai. Lapkričio 20 d. Chengde mieste, Kinijos šiaurės rytuose, be popiežiaus pritarimo vyskupu konsekruotas Juozapas Guo Jincai. Šventasis Sostas tuoj pat reagavo protesto nota, smerkiančia ne tiek neteisėtai vyskupo šventimus priėmusį dvasininką, kiek visų pirma valdžią, kuri verčia vyskupus dalyvauti neteisėtoje konsekracijoje. Pagal Bažnyčios teisės kodekso 1382 kanoną, už vyskupo konsekravimą be popiežiaus leidimo ekskomunikos latae sententiae bausmę užsitraukia ir konsekruojama-

sis, ir konsekruojantieji. Minėtoje notoje apie ekskomuniką nekalbama – akcentuota neteisėta valdžios ingerencija. Vadinasi, Šventasis Sostas supranta, kad minėtieji vyskupai buvo valdžios verčiami dalyvauti konsekracijoje, ir neturi iliuzijų dėl religijos laisvės Kinijoje. Antras ir dar rimtesnis faktas, išsklaidantis pernelyg optimistišką Kinijos katalikų padėties vertinimą, buvo gruodžio 7–9 d. Pekine vykęs aštuntas vadinamasis Kinijos katalikų atstovų suvažiavimas, „išrinkęs“ komunistų valdžios katalikams primestų ir Kanonų teisės požiūriu neteisėtų struktūrų vadovus. Vyskupas Juozapas Ma Yinglin, 2006 m. konsekruotas be popiežiaus leidimo, išrinktas Kinijos vyskupų tarybos, tai yra Šv. Sosto nepripažįstamo vyskupų konferencijos atitikmens, pirmininku. Kitos valdžios struktūros, Kinijos katalikų patriotinės sąjungos, pirmininku išrinktas vyskupas Jonas Fang Xingyao, kuris šventimus 1997 m. priėmė teisėtai, tačiau 2004 m. įstojo į valdišką patriotinę sąjungą. Šie du vyskupai buvo vieninteliai kandidatai į minėtus postus. Rinkimuose dalyvavo 313 asmenų – 45 vyskupai, 158 kunigai, 23 seserys vienuolės ir 87 pasauliečiai. Kai kurie jų, visų pirma keli vyskupai, suvažiavime dalyvavo priverstinai. Praėjus gerai savaitei po šio suvažiavimo – farso, apnuoginusio tikrą katalikų padėtį komunistų valdomoje Kinijoje, Šventasis Sostas paskelbė dar vieną oficialų pareiškimą. Jame apgailestaujama dėl tokio nelaukto lig tol gerėjusios padėties pokrypio ir sakoma, jog pastarieji bandymai kontroliuoti piliečių sąžines ir Bažnyčios vidaus gyvenimą nedaro garbės Kinijai, kitose visuomenės gyvenimo srityse pasiekusiai didelių laimėjimų ir sulaukusiai tarptautinės bendruomenės įvertinimo. Šv. Sosto nota nebara valdžios reikalavimams paklususių vyskupų, nes manoma, kad nemažai jų suvažiavime dalyvavo ne savo noru. Kiekvienas dalyvis pats sąžinėje tenusprendžia, ar nusižengė Dievui ir Bažnyčiai – taip sakoma Vatikano pareiškime ir pabrėžiama, kad pats buvimas kunigais ar vyskupais

reikalauja tam tikro heroizmo, nes savo bendruomenių nariams ganytojai turi būti patikimi tikėjimo ir moralės mokytojai. Kinijos katalikus, kuriuos nuliūdino vyskupų ir kunigų dalyvavimas „rinkimuose“, Šv. Sostas ragina ištvermingai gyventi tikėjimu ir melstis už savo ganytojus, taip pat ir tuos, kuriems pristinga valios atsilaikyti valdžios spaudimui. Galiausiai sakoma, kad Šventasis Sostas neišsižada noro tęsti nuoširdaus dialogo su Kinija, tačiau pabrėžiama, jog Bažnyčiai priešiški veiksmai pakerta pasitikėjimą, itin reikalingą siekiant darnių valstybės ir Bažnyčios santykių. Iš tiesų neaišku, kaip vertinti pastaruosius įvykius – ar tikrai atsisakoma anksčiau pradėto Katalikų Bažnyčios padėties normalizavimo Kinijoje? O gal tai tik paskutinės senojo prievartos aparato konvulsijos? Kad ir kaip būtų, dera neužmiršti valdžios organizuoto suvažiavimo išvakarėse paskelbto Benedikto XVI raginimo būti solidariems su Kinijos katalikais ir už juos melstis. Nors žlugusios viltys netrukus normalizuoti Kinijos katalikų padėtį – bene svarbiausia gruodžio naujiena, ne viskas buvo liūdna. Juk gruodžio kulminacija – Kalėdos, džiaugsmo šventė. Mėnesio pradžioje iš popiežiaus močiutės gimtojo kaimo Pietų Tirolyje į Šv. Petro aikštę buvo atgabenta Kalėdų eglė. Aikštę papuošė ir Vatikano Miesto Valstybės gubernatūros meistrų įrengta prakartėlė.

Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

kelią į tikrąjį džiaugsmą,“– kalbėjo Benediktas XVI ir dėkojo savo bendradarbiams Romos kurijoje bei linkėjo šventiškai sutikti ir išgyventi Išganytojo Gimimo šventę.

Kronika

Kaip gerą žinią dera paminėti ir Lietuvos Respublikos Prezidentės vizitą pas Šventąjį Tėvą gruodžio 10 d. Vizitui pasibaigus, Dalia Grybauskaitė spaudai sakė pakartojusi buvusio Prezidento kvietimą Šventajam Tėvui aplankyti Lietuvą.

Artuma / 2011 m. sausis

Bažnyčia Lietuvoje Artėjant šv. Kalėdoms, gruodžio 18osios šeštadienį, dešimtieji nacionaliniai maldos pusryčiai LR Seime prie bendro stalo susodino juose dalyvavusius politikus, tradicinių konfesijų dvasininkus, verslininkus etc. Lietuvos kariuomenės ordinaro, LVK generalinio sekretoriaus vyskupo G. Grušo maldos žodžiai visuomenės įtakingųjų dėmesį kreipė į Dievą, „išminties ir visų dorybių šaltinį“, prašant jo suteikti visiems darbams „gyvą amžinybės perspektyvą“. Šiemetinius maldos pusryčius tema „Amžinosios vertybės bei politinė išmintis krizės ir sunkmečio fone“ drauge su parlamentine maldos grupe (veikiančia nuo 2008 m. pradžios) rengusi LR Seimo Pirmininkė I. Degutienė savo kalboje, be kita ko, pabrėžė ir svarbią visuomenės vertybę – paramą kitiems ne tik švenčių išvakarėse ypač gausiomis paramos ir labdaros akcijomis, betgi paprasčiausiu asmeniniu dėmesiu „kiekvienam sunkiau gyvenančiam, vienišam, stokojančiam“. Atjautai visuomenę skatino ir gruodžio 17 d. LRT surengta Caritas gerumo diena. Caritas organizacija jau seniai dvasiniam varganumui priskiria tokias naujas, tragiškas jo formas, kaip prekybą žmonėmis, tarp jų – ir nepilnamečiais, bei ieško pagalbos būdų. Gruodžio 15 d. Vilniuje Lietuvos Caritas ir LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos surengta diskusija „Nepilnametės prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos: skaičiai ir tikrovė“ paskleidė SOS žinią: Lietuvos vaikai vis dažniau tampa prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukomis. Diskusijoje turėjo ką pasakyti ir kriminalinės policijos, ir prokuratūros, ir valstybės sienos apsaugos, ir vaikų teisių apsaugos pareigūnai, ir Caritas darbuotojai, ir ...aukos. Atrodo, kad Lietuva, skirtingai nei kitos Europos šalys, vaikų išnaudojimo prevencijoje dar tik pradeda griauti „tylos sieną“, už kurios – baisi tikrovė: suaugusiųjų siekimas pelnytis iš nepilnamečių verčiant juos vogti, atiduodant į prostitucijos, pornografijos tinklų vergiją. Metų pabaigoje užplūdus naujai alkoholio prieinamumo liberalizavimo bangai – Seime svarstytos Alkoholio

kontrolės įstatymo pataisos siekiant sumažinti akcizą alkoholiniams gėrimams beveik trečdaliu (dėl prekybos laiko iki 22 val., ačiū Dievui, buvo susitarta) – savo tvirtą poziciją išsakė Bažnyčia, primindama 2008-aisiais, Blaivybės metais, prasidėjusius „teigiamus tautos blaivinimo rezultatus“ ir drąsiai gindama tiesą: „Alkoholinių gėrimų akcizo mažinimas yra nuostolis valstybei ir naudingas tik alkoholinių gėrimų gamintojams“ (iš LVK Pirmininko S. Tamkevičiaus 12 01 d. pranešimo). Kūčių išvakarėse, gruodžio 23 d., Seimo dauguma vis dėlto parodė gerą valią nuspręsdama nekeisti dabar galiojančio akcizo tarifo alkoholiui.

Kad baigėm 2010-uosius – neeilinius, dvidešimtuosius Laisvės metus, kad laisvė turėjo savo – žmonių gyvybių – kainą, priminė gruodžio 4 d. Vilniuje pašventintas paminklas kun. B. Laurinavičiui, 1985 m. žuvusiam po sunkvežimio ratais neaiškiomis aplinkybėmis, ne be sovietų saugumo rankos. Tai manytina žinant, su kokiu bebaimiškumu prieš tikėjimo laisvės suvaržymus kovojo šis kunigas, po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu bei įrašytas į XX a. Bažnyčios kankinių sąrašą. Gruodžio 15 d. Merkinėje pastatytu koplytstulpiu pagerbtas partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas (sovietų sušaudytas 1957 m.), vadovavęs 1945 m. gruodžio 15-osios kautynėms dėl Merkinės miestelio su stribais, enkavėdistais, okupacine kariuomene. Vos peržengę Naujųjų metų slenkstį, minėsime dvidešimtąsias tragiškosios Sausio 13-osios metines. Šią dieną dar vadiname Laisvės gynėjų diena – kad jau niekada nepamirštume tų paprastų, beginklių, tankų vikšrų ir kulkų sumaitotų žmonių ir darsyk pamėgintume vienybės ir susitelkimo dvasios įkvėpti šiandienai.

Lietuvos vyskupai pakviestė Sausio 13ąją paminėti šalies bažnyčiose šv. Mišių malda už žuvusius. 12 val. Lietuvoje skambės bažnyčių varpai.

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Kronika

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

2010-ieji metai buvo išskirtiniai ir Sentikių Bažnyčiai Lietuvoje. Nacionalinis muziejus ir Lietuvos Sentikių Bažnyčia, gruodžio 16 d. muziejaus Naujajame arsenale atidarydami parodą „Lietuvos Sentikių Bažnyčiai 300 metų“, pranešė visuomenei apie šią sukaktį ir jos dėmesiui atvėrė ypatingą šios konfesijos kultūrinį palikimą – 200 įvairių eksponatų: ikonų, rankraštinių ir spausdintų knygų bažnytine slavų kalba, įvairių bažnytinių reikmenų. Lankytojams ne tik įdomus, bet ir džiugus turėtų būti Sentikių Bažnyčios dabarties atspindys parodoje – cerkvių, bendruomenių nuotraukos, filmas – liudijantis, kad Lietuvoje turime carinės valdžios žiauriai persekiotą, XVIII a. atblokštą į mūsų kraštą (iš Rusijos į LDK tada migravo veik 200 tūkst. sentikių) ir čia jau 300  metų gyvą senovinę krikščionišką tradiciją. Sausį visas krikščioniškasis pasaulis tradiciškai mini Maldos už krikščionių vienybę savaitę. Tad labai džiugu, kad šįmet sausio 10-ąją Kaune rengiama unikali Lietuvos Bažnyčios istorijoje ekumeninė konferencija „Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje“, organizuojama LVK ir Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus. Į ją atvyksta itin garbūs svečiai – Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininkas, Volokolamsko metropolitas Hilarionas, Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas dr. M. Sabutis ir kt. Nuostabu, kad būtent šeimos tema tapo pretekstu susiburti drauge didžiosioms krikščionių konfesijoms. Vatikano radijo, Jono Malinausko, Dalės Gudžinskienės parengta informacija

Artuma / 2011 m. sausis

Kronika

2010-ieji – laisvės vaisių metai Tomas VILUCKAS Praėję metai Lietuvoje mums priminė, kad jau dvidešimtmetis, kai esame atkūrę savo valstybingumą. Tai tapo proga Lietuvos vyskupams 2010-uosius paskelbti Padėkos už laisvę metais. Šios vyskupų intencijos esminė mintis – kad svarstant istorines aplinkybes ir išsivadavimo iš okupacijos judėjimo lyderių vaidmenį nebūtų pamiršta tai, kas svarbiausia – Dievo veikimas. Ko gero, siekis deramai padėkoti Viešpačiui už savo ir visos tautos laisvę buvo Padėkos už laisvę metų leitmotyvas. Jis simboliškai įsikomponavo į bažnytinius metų įvykius. Reikšmingų įvykių tikrai netrūko. 2010-aisiais Lietuvoje įvyko dviejų vyskupų – Arūno Poniškaičio ir Gintaro Grušo – konsekracijos. Sakytume, tai Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaisingumas, subrendęs jau laisvės sąlygomis. Tai reiškia, kad prasidėjo Lietuvos episkopato atnaujinimas: juk šios konsekracijos turėtų pradėti naujų vyskupų skyrimo etapą, kuris suformuotų kelių artimiausių dešimtmečių episkopatą. Naujų vyskupų skyrimas yra savotiška popiežiaus dovana Lietuvai jos Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga. Šie šventimai svarbūs ir tuo, kad į episkopatą įsilieja tikrai stiprios asmenybės. Štai naujasis LR kariuomenės ordinaras G. Grušas buvo pastebima figūra Lietuvos katalikiškoje visuomenėje, apie jo potencialą būti vyskupu bažnytiniuose sluoksniuose kalbėta ne vienus metus. Naujasis ganytojas yra ne tik bažnytinės teisės specialistas ir gabus administratorius, bet ir pagarsėjęs sielovadininkas. Juk be mažiau matomo darbo vadovaujant Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatui, G. Grušas yra puikiai pažįstamas įvairių maldos ir atsinaujinimo sambūrių nariams, jo patarimai, įžvalgos ir malda ne sykį yra pagelbėję gyvenimo negandų prislėgtiems žmonėms. Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras A. Poniškaitis tapo jauniausiu LVK nariu. Naujasis vyskupas turi puikų teologinį, Romoje įgytą išsilavinimą. Jo daktaro disertacijos pagrin-

dinė mintis – Vatikano II Susirinkimo vaidmuo Bažnyčios gyvenime. Tai leidžia manyti, kad įšventintas vyskupas pasižymi Bažnyčios atsinaujinimą puoselėjančiu požiūriu. A. Poniškaitis garsėja ir kaip jautrus bei įsiklausantis į kitus žmogus. Dar vienu 20-ties laisvės metų vaisiumi galėtume laikyti birželio 26–27 d. Panevėžyje šurmuliavusias Lietuvos jaunimo dienas. Juk Aukštaitijos sostinėje susirinkusių jaunuolių dauguma – gimę ir užaugę jau nepriklausomoje Lietuvoje, nepatyrę priespaudos ir prievartinės ateizacijos. Kas trejus metus vykstantis renginys jau tampa mūsų katalikybės reiškiniu, atspindinčiu tam tikras tendencijas. Jaunimui skirtos dienos išsiskiria puikiomis sąlyLaimos Penekaitės nuotrauka

gomis jauniems žmonėms pagilinti tikėjimą, patirti bendrystę, įsitikinti, kad Bažnyčia yra jiems atvira erdvė. LJD – tai liudijimas, kad dialogas tarp Bažnyčios ir jaunimo įmanomas. Jei jaunam žmogui bus ištiesta ranka, su juo bus mezgamas pokalbis, į jį bus kreiptasi jam suprantama kalba, tuomet įvyks susitikimas. Būtent tai patyrėme paskutinį birželio savaitgalį Panevėžyje, nors krikščioniškos žinios perteikimo būdai – plojimai, trankiais ritmais atliekamos giesmės, masiniai šokiai, besiplaikstančios vėliavos, skanduotės – ne vienam galėjo pasirodyti nepriimtini. Betgi vertėtų pasakyti, kad žmogus, būdamas kūniška būtybė, Dievą garbina visa savo esybe, ir jo vaizduotė bei juslės taip pat turi būti įtrauktos į šį veiksmą. Tai tampa dar aktualiau, kai kalbame apie jauną žmogų, kuriam suprantama raiška yra itin reikšminga. Kaip svarbu tinkamai komunikuoti, galėjome įsitikinti vos pasibaigus Jaunimo dienoms. Vieno pastebimiausių nepriklausomos Lietuvos veikėjų prezidento Algirdo Brazausko laidotuvės netikėtai tapo karštų diskusijų objektu. Aistras žiniasklaidoje ir visuomenėje sukėlė Vilniaus arkivyskupijos vadovybės sprendimas nenešti prezidento karsto į arkikatedrą baziliką. Šį sprendimą vieni politikai, politologai ir paprasti šalies gyventojai kritikavo, kiti palaikė, tačiau aistros išties virė. Problema ta, kad laiku ir konkrečiai žmonėms nebuvo paaiškinti tokio sprendimo motyvai. Belieka tikėtis, kad ateityje Bažnyčios bendravimas su visuomene bus sklandesnis. Gal to mus visus išmokys prasidėję 2011-ieji, Lietuvos ganytojų paskelbti Gailestingumo metais?

Artuma / 2011 m. sausis

Kronika

Šeimos politika 2010–2011: darbai ir planai Algimantas RAMONAS Apžvelgiant šeimos politiką Lietuvoje 2010-aisiais reikia pasakyti, kad nuveikta prasmingų darbų, tačiau dalis visuomenės ir toliau lieka nusivylusi. Ar sutapo politikų požiūris ir veiksmai su šeimų lūkesčiais? Ar politikai ir valdininkai teisingai suprato šeimos politiką? O pati visuomenė – ar kėlė teisingus lūkesčius? Gal matėme tik tai, ką atspindėjo žiniasklaida? Pažvelkime į šeimą stiprinančius darbus ir įvykius praėjusiais bei žvilgtelėkime į prasidedančius metus.

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Vienas reikšmingiausių įvykių buvo LR Seime spalio 1 d. baigtas pasirašyti Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Pasirašius šį dokumentą turėtų būti veiksmingiau sprendžiami tie klausimai, kuriuos visuomeninės organizacijos įvardijo kaip prioritetinius. Susitarimui pritarusios šeimų organizacijos gruodžio 17 d. sudarė visuomeninę Susitarimo įgyvendinimo priežiūros tarybą (jos pirmininku išrinktas Vidas Abraitis, atstovaujantis Katalikų tėvų asociacijai).

Visą pluoštą veiklos, stiprinančios šeimos vertę visuomenėje, vykdė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tęsėsi konkursas „Darni šeima“, toliau buvo nominuojami Šeimos ambasadoriai; nors ir mažesniu biudžetu, tačiau finansuoti šeimų organizacijų projektai, prisidedantys prie šeimos stiprinimo; vykdyta ir nauja SADM iniciatyva – debatų ciklas „Šeima – visuomenė – valstybė“, kuria siekta į šeimoms aktualius klausimus pažvelgti skirtingais požiūriais, paskatinti argumentuotas disku-

sijas bei stiprinti dialogo, susikalbėjimo ir įsiklausymo kultūrą. Ūkio ministerija pasiūlė svarstyti mikroįmonių koncepciją, tuo pradėdama šeimos verslui palankios aplinkos kūrimą. Ministras Dainius Kreivys apie šeimos svarbą pasisakė reikšmingame tarptautiniame renginyje – atgarsiai apie jį paplito keliuose žemynuose. D. Kreivys kalbėjo: „Jei mūsų visuomenėje būtų tvirtesnės tradicinės šeimos vertybės, turėtume kur kas tvirtesnę ekonomiką, nekalbant apie visuomenės brandą.“ Siekdami, kad demografinės ir šeimos vertybių silpnėjimo problemos būtų sprendžiamos sparčiau, verslininkai kartu su šeimų organizacijomis inicijavo socialinės iniciatyvos „Augink atsakingai“ nacionalinę šeimų ugdymo programą „Šeimų universitetas“. Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija supaprastino vaikų ikimokyklinio ugdymo įstaigų higienos normas. Šiuo metu tebesiderama su Aplinkos ministerija dėl reikalavimų darželių ir mokyklų patalpoms palengvinimo. Tad palaipsniui lengvėja darželių ir mokyklų steigimo tvarka, atsiveria galimybės rastis privatiems, mažiems darželiams (kai kuriems – legalizuotis). Deja, vis dar labai pasyviai įgyvendinama Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa.

2010 metai paliko nemažai neišspręstų problemų ir neatsakytų klausimų. Kol kas šeimos politikai įgyvendinti trūksta sistemingumo. Stokojama suvokimo, kad šeimos reikalai yra ne vienos institucijos, o įvairias sritis apimantis klausimas. Valdžios vykdyta šeimos politika nebuvo tokia, kad šeimos jaustųsi saugios dėl ateities. O kai kurie konkretūs sprendimai, nepaisant priimtų koncepcijų ir susitarimų, veikiau pažeidė šeimas, nei suteikė pagalbą. 2010 metais nestigo ir bandymų neigti šeimos institucijos svarbą. Norisi išvengti eitynių „Už lygybę“ temos, tačiau joms įvykus drąsiau prabilta apie homoseksualių asmenų santykių įteisinimą, jų tapatinimą su šeima, apie šių asmenų siekius, sklandžiai išdėstytus jų strateginiuose dokumentuose. Žiniasklaidoje buvo diskutuojama, kaip palengvinti skyrybas, kritikuojamas konsultacijų prieš abortus pasiūlymas. Toliau diskutuota dėl partnerystės kaip „geros“ santuokos alternatyvos. Vilties, kad šeimų padėtis vis gerės, suteikia numatomi 2011-ųjų darbai, kuriuos bandysime nuolat apžvelgti. Šie metai turėtų būti minėto Nacionalinio susitarimo įgyvendinimo pradžios metai. Vyriausybė vienu iš šiemetinių prioritetų jau patvirtino šeimos politikos stiprinimą. Tikėtina, kad bus tęsiamas ir didinamas šeimų organizacijų projektų finansavimas. Vilties teikia ir šeimos nuošalyje nepaliekanti strategija „Lietuva 2030“, kuri netrukus bus pateikta viešai svarstyti. „Šeimų universitete“ šimtai šeimų intensyviai ugdys tarpusavio santykius. Vienas labiausiai laukiamų dalykų 2011 metais – rengiamas, planuojamas svarstyti ir priimti Šeimos politikos pagrindų įstatymas, kuriame tikimasi nustatyti nuoseklią ir užtikrintą šeimos politikos įgyvendinimo sistemą.

Artuma / 2011 m. sausis

Kronika

Metams baigiantis Antanas GAILIUS jų atstovaujamoji demokratija nėra įmanoma, o visos nedemokratinio valstybės valdymo formos, deja, yra daug prastesnės už ne itin nusisekusią demokratiją. O šiaip ką tik pasibaigusiais metais ženklų būta daug ir reikšmingų, tik juos perskaityti dar veikiausiai neįstengiame. Mat tokių ženklų prasmė skleidžiasi pamažu ir iš lėto, o vėliau, pamatę raidos vaisius, dažnai nė nebeprisimename, kuo viskas prasidėjo. Štai kalbame apie prastėjančius Lietuvos ir Lenkijos santykius, bet jau bemaž visai pamiršome, kad pavasarį laidojome a. a. Lechą Kaczynskį, o su juo – ir visą pulką iškilių Lenkijos politikos veikėjų. Tai buvo smūgis Lenkijai, nuo kurio ji dar tikrai neatsigavo. Po šių laidotuvių juk ir pačioje Lenkijoje įvyko tokių permainų, kad jų padarinius pamatysime gal net ir ne po vienų metų.

Tomo Vyšniausko nuotrauka

Prieš dvejus metus, išgirdę pirmąsias žinias apie krizę, viena vertus, gąsčiojomės ir krūpčiojome, bet, kita vertus, girdėjome ir balsų, kad toji krizė nėra vien finansų, kad ji sykiu ir vertybių krizė. Dabar, pasibaigus štai jau ir antriesiems krizės metams, galėtume, regis, pasidairyti, ko jie mus išmokė, kuo nuskurdino ar kuo praturtino. Žvelgdami labai paviršutiniškai, turbūt turėtume pasakyti, kad su ūkio krize pamaži apsipratome. Žinia, vis tiek piktinamės, kad turime labai taupyti arba brangiai skolintis, kad neturime – nors juk ir niekados neturėjome – pinigų tiek, kiek šiandien širdis geidžia ar net kiek būtinai reikėtų. Galbūt krizė net išmokė mus apskritai dažniau pagalvoti prieš ką nors perkant ar planuojant. Šiaip ar taip, susigūžėme ir laukiame geresnių laikų. Bet jei svajojome, kad krizė išmokys mus, jog svarbiausia galbūt ne finansai, o tie pamatai, ant kurių mūsų gyvenimas iš tikrųjų laikosi, tai šiandien veikiau sakytume, kad tai buvo tiktai iliuzijos. Ženklesnių permainų į gerąją pusę ir antraisiais krizės metais nedaug tematyti, gal net priešingai – tai, kas vadinama viešąja erdve, greičiau tik dar labiau fragmentavosi ir skaidėsi, vis daugėjo joje netikrų pranašų, vis gausėjo rėksmingų ir piktų balsų, tarytum nuo to, kad garsiau rėkausime, gyvenimas iš tikrųjų nors truputėlį keistųsi. Blogiausia gal net ne tai. Visokio plauko populistų visados būta, ir visados randasi paikų žmonių, linkusių patikėti neįtikėtinais pažadais. Bet praėjusiais metais atsirado naujas dalykas – populistai pradėjo daryti rimtą įtaką tiems, kurie turėtų būti valstybės ir visuomenės stuburas pradedant Prezidente ir baigiant visokiausių pakraipų Seimo nariais. Kai kalbame apie politiką, imame kartais nebesuprasti, kas joje iš tikrųjų vyksta. Mano aplinkoje vis gausėja žmonių, kurie nebežino, už ką reikėtų balsuoti ateinančiuose rinkimuose. Drįstu manyti, kad toji aplinka nėra menkiausiai išprususi, taigi, kad čia itin prastas ženklas, bylojąs ne tiek apie tai, jog mes patys prarandame vertybes, kiek apie tai, kad vertybes praranda partijos. Žinia, kalbėti galime tik apie tas partijas, apie kurias galėjome manyti, kad ligi šiol jos vienokias ar kitokias vertybes išpažino. Mat tikrai neįsivaizduoju, kad kokias nors vertybes apskritai išpažįsta, pavyzdžiui, tvarkos ir teisingumo ar darbo partija. Kad Lietuvoje, kuri skelbiasi esanti katalikiška, visai negirdėti krikščionių demokratų balso, yra tikrai ženklas, kuriam perskaityti nereikia didelių mokslų. Ir jau visai blogas ženklas yra visokios kalbos apie tai, kad partijų mums gal iš viso nereikia, kad galime išsiversti be jų. Kad ir kokios jos būtų netikusios, be parti-

Turėjome laidotuves ir Lietuvoje. Jos irgi atrodė virsiančios didelių įtampų židiniu, bet greit paaiškėjo, kad to nebus. Ar tai galėtų būti geras ženklas? Juk gerų – ir aiškiai gerų – ženklų tikrai labai pasiilgome. Bet ar jų apskritai esama? Žinoma, kad esama. Tik ir juos ne taip lengva skaityti. Man, pavyzdžiui, geras ženklas yra tas, kad švietimo reforma štai jau antrus metus tęsiasi. Jos rezultatai tikriausiai nebus tokie, kokių geidė sumanytojai ir kokių aš pats geisčiau, tie rezultatai bus menkesni, nei galėtų būti, nes joks mūsų darbas niekados nepavyksta taip, kaip mes vaizduodamiesi norėtume. Bet jeigu nieko nedarome, tai išvis niekas ir nepavyksta. Jau vien ta prasme galime kalbėti apie nuolankumo dorybę – kaip apie mūsų pareigą pasaulį keisti ir drauge privalomą nusimanymą, kad pakeisime jį tiek, kiek įstengsime. Neprarandu vilties, kad ir šiuo požiūriu krizė mus šio to išmokė.

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. sausis

Didžiuojuosi savo kuklumu Antanas SAULAITIS SJ Kova su puikybe užtrunka visą gy- čia dvasinės sveikatos klausimas. Be to, Lietuvoje tik vievenimą. ną dieną per metus jautiesi savas, JAV – du kartus: per Katalikiškoje Šv. Juozapo mokyklo- Užgavėnes ir Visų Šventųjų išvakares, nes visiems dinje septintos klasės mokytoja vienuolė gojas, kad dėvi kaukę. mokslo metams baigiantis pasikalbėdaKrikščioniškas kuklumas turėjo vystytis ir jėzuitų vo su kiekvienu mokiniu ir mokine ats- naujokyne, kai bandei įaugti į vienuoliją ir dvasiškai, pagal kirai. Žinoma, rūpėjo mokomųjų dalykų amžių tinkamai bręsti. Tačiau puikybė kaip tas riaumopažanga, elgesys pamokose, koridoriuose, bažnyčioje, o jantis liūtas suranda terpę geros valios jaunuoliui išblašlabiausiai – asmenybės ugdymas. Labai gerai atsimenu kyti. Kai vieną vasarą vyko vyšnių konkursas, nesinorėjo pasimatyme tartus savo pirmus žodžius: „Žinau, ką sa- kelionės bendrams pasiduoti. Reikėjo kuo daugiau kaukysite: esu perdaug išdidus.“ liukų palaikyti už dantų. Nepatogu pripažinti pirmą vietą Nuo vaikystės dalyvavęs skautuose, turėtum pasisem- laimėjus (148 – tiek buvo iš kuklumo sumažinus 168). ti skautams bei skautėms būdingų savybių – sąžiningumo, Neblogiau sekėsi aitvarų varžybose, kai antras aitvaras tiesumo, darbštumo, pagarbos gyvybei ir viso kito, kas įžo- padėjo pirmajam iškilti aukščiausiai iš visų. dyje bei įstatuose (priesakuose) nukalta maždaug kaip Iškylaudami su brazilais jėzuitais studentais, priėjome Palaiminimai iš Mato evangelijos (Mt 5, 1–12). Penktasis trijų pagalių lieptą virš uolėto upelio. Vienas vyrukas pamergaičių įstatas – „Skautė mandagi ir kukli“. Berniukų – būgo, kiti nepasisiūlė, tai už juos kiek vyresnis drąsuolis nori išsiskirti, paima išsigandusį už rankos ir veda gerus „Skautas mandagus ir riteriškas“. Dingo kuklumas. Nuolankumo per dvylika mokyklos metų pasimo- tris metrus virš šniokšiančio vandens. Nuo dvigubo svokiau dukart. Pradinę per plauką baigiau antras, taip pat rio lieptas lūžo, abu ant šlapių riedulių, plyšo kelnės, o ir gimnaziją. Tačiau savijauta kiek pagerėjo gimnazijos reikėjo viešuoju autobusu grįžti seminarijon. baigimo 50 m. auksinės sukakties proga: dalyvis prašė Žmogus galvoji: gal savo išvaizda gali nustebinti žmones nuotraukai „Mūsų gabiausi klasiokai“ atsistoti šalia pir- ir save teigiamiau įvertinti, kai visi žavisi smilgos pavidalo mąja baigusios. plonaisiais. Svečiuose prie stalo su malonia daugiau vaikų Žinodamas savo silpnybę išpuikti, stengiausi tapti ne turinčia šeima atsisakai sviestu skanintos bulvių košės: „Nepirmininku, o sekretoriumi įvairiuose būreliuose ir draugi- noriu būti storas.“ Vienas vaikų: „Tai jau esi storas.“ jose – gimnazijos laikraščio redakcijos, chemijos klubo uniIšlieka noras būti pranašesniam už kitus. Kaip įvaiversitete, studentų krikščioniško gyvenimo bendruomenės raus dydžio augalai veržiasi į saulę, savitarpėje kovoja už ratelyje. Kai kur kitur neišvengiamai vietą pasaulyje, taip ir žmogus nori Romualdo Rakausko nuotrauka pirmininkauta, ieškota kuo daugiau surasti ir išlaikyti kokybišką būseną atsakomybės bendradarbiams išdaDievo ir žmonių akyse. lyti drauge su tinkamu vaidmeniu Kai baisiai kukliniesi, labai veiksmingai patrauki kitų dėmesį: „Ne, renginiuose, šventėse, sąrašuose. manęs nereikia, aš niekis, tikrai neMūsų tėveliai buvo kuklūs ir sivarginkite, nenoriu trukdyti ir jūsų tvirti. Kitų atžvilgiu – kuo labiau palaikyti ir iškelti. Vienu tarpu šeimoje laiko gaišinti, esu pripratęs čia kampe visų užmirštas tūnoti, man gerai svarstėme, ar atnaujinti Clevelando čia kitų šešėlyje krimstis, ko gero, Dirvos savaitraščio prenumeratą, nes taip geriau visiems, gal kitą kartą...“ mūsų veiklios, visuomeniškos draugės Birutės nuotrauka patekdavo tik Kaip svainis Algis sakydavo, labiausiai didžiuojuosi savo kuklumu. į kas kokį antrą numerį. Koks apgaulingas dalykas ta Iš indėnų išmokau ir jau pajuntu, kad kiekviena nuotrauka atima puikybė. bent kiek žmogaus dvasios, vidinių jėgų. Tad nė nėra ko kuklintis, nes

Artuma / 2011 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Puikybė pagal Siracidą Kun. Danielius DIKEVIČIUS Štai ką apie pirmąją „mirtiną“ nuodėmę puikybę (gr. hyperēfania; lot. superbia) skaitome Biblijos Senojo Testamento Siracido knygoje. Puikybės pradžia. Pasak Siracido, puikybės ištakos/pagrindas (gr. archē) yra nusisukimas nuo Viešpaties (plg. Sir 10, 12a). Ateizmas? Beje, ne! Siracidas mąsto daug giliau. „Nusisukti nuo Viešpaties“ reiškia nusigręžti nuo Kūrėjo (plg. 10, 12b). Čia geriau tiktų deizmo sąvoka, kuri, kaip žinia, nusako filosofinę koncepciją ar ideologiją, pripažįstančią tiktai beasmenį pasaulio pradininką, ne Dievą-tėvą, o savotišką Dievą-gimdytoją, neturintį jokios įtakos tolesnei jo raidai. Taigi išpuiksta tas, kuris paneigia ontologinį-moralinį Kūrėjo-kūrinio santykį. Iš čia ir kyla puikybė, apibrėžta Bažnyčios Tėvų. Anot jų, puikybė yra netvarkinga meilė sau – dėl jos žmogus ima save laikyti savo gyvenimo pirmine priežastimi ir galutiniu tikslu. Ši Siracido knygos eilutė taip pat galėtų suteikti tam tikros šviesos pirmųjų tėvų nupuolimo, t. y. gimtosios nuodėmės, sampratai (plg. Pr 3, 1–7). Ją dvasinė ir moralinė teologija labai dažnai tapatina su puikybės yda. O iš tikrųjų tai nėra jos galiausia prasmė. Adomas ir Ieva neketino nutraukti santykių su Dievu-Kūrėju. Priešingai – jie norėjo būti kaip Jis. Tiktai, deja, klaidingai suprato, ką gi reiškia „būti kaip Dievas“. Puikybės antžmoniškumas. „Mirtingųjų puikybė nebuvo sukurta nei gimusių iš moterų – nuožmus pyktis“ (10, 18; paraidžiui galėtume versti šitaip: „nebuvo sukurta žmonėms puikybė, nei nuožmus pyktis gimusiems iš moterų“). Ką tai reiškia? Kad puikybė yra ne dieviškos, bet demoniškos kilmės. Pasak apokrifų, angelai, kuriems

vadovavo Liuciferis, sukilo prieš Dievą, t. y. nutraukė kūrinio-Kūrėjo santykį. Kaip žinia, graikų kalbos žodis diabolos (liet. „velnias“) reiškia „tą, kuris skaldo“. Taigi pasiduoti puikybei reiškia pasiduoti antžmogio iliuzijai. Puikybės asocialumas. Puikybė yra ne tik antžmoniška, bet ir asociali, t. y. nukreipta prieš kitus žmones: „Šaukiau: Tu, Viešpatie, mano tėvas! Nepalik manęs vargti, kai esu bejėgis gintis nuo įžūliųjų“ (51, 10). Puikybės padariniai. Puikybė – viena septynių didžiųjų nuodėmių. O jos yra nuodėmės-matronos (matricos), gimdančios kitas nuodėmes bei ydas. Tai jau žinojo ir Siracidas: „Juk puikybės jūra yra nuodėmė, kas jos laikosi, skleidžia bjaurias ydas“ (10, 13a). Bažnyčios Tėvai išvardija, pavyzdžiui, šias: per didelis pasitikėjimas savimi; troškimas nepelnytos pagarbos, titulų, valdžios; ieškojimas neužtarnautų pagyrimų (lot. vana gloria) ir t. t. Tokie žmonės paprastai neturi dieviškos išminties, kurios taip reikia palaimintam gyvenimui (plg. 15, 8). Puikybės galia. Pagal Siracidą, puikybė yra nepagydoma dvasinė liga: „Žmogaus išdidumui nėra vaisto, nes jame įsišaknijęs piktas augalas“ (3, 28). Tačiau tai, kas buvo neįmanoma Senojo Testamento laikais, tapo pasiekiama Naujojo. Bažnyčios Tėvai patardavo: „Nori sutramdyti puikybę? Tarnauk!“ Kodėl? Todėl, kad tarnaudamas žmogus norom nenorom suklysta ir padaro klaidų. Kitaip tariant, nuolankioje tarnystėje pasireiškia žmogaus trūkumai ir netobulumai, t. y. dingsta puikybės motyvas bei pagrindas. Taigi tarnaukime...

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS

kviečia visus, ieškančius gilesnio santykio su savimi bei kitais ir su Dievu KURSAI

SEMINARAI ŠVENTOJO RAŠTO TEMOMIS

„MORTA IR MARIJA“ – vienos dienos bibliodrama moterims ir merginoms Sausio 22 d., Kaune (registracija iki sausio 17 d.).

AR KANČIA YRA DIEVO BAUSMĖ? PSALMĖS IR JOBO KNYGA Sausio 15 d., Šiauliuose (registracija iki sausio 13 d.)

KRIKŠČIONIŠKOJO DVASINGUMO RAIDA Kurso pradžia sausio 18 d. (registracija iki sausio 13 d.) Kaune antradieniais 18–20.30 val. (15 vakarinių susitikimų)

EDENO SODAS: DŽIAUGSMAS IR NUOPOLIS. PRADŽIOS KNYGA Sausio 29 d., Kaune (registracija iki sausio 23 d.)

Dėl išsamesnės informacijos ir registracijos kreiptis: Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 32 25 73; mob. 8 686 77 824 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma / 2011 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Meilė nuolankumu tarnauja Tiesai Šventasis Raštas šeimoms

O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.“ Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų.“ Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Ir angelas pasitraukė. (Lk 1, 30–38) Nuolankumo dorybės samprata susiduria su prieštaravimu: pirmiau atsirado jai priešinga yda – Apreiškimas. Ikonostaso durys, XIV a. Albanija puikybė. Tik po bausmės už puikybę galime kalbėti apie nuolankumo dorybės brandinimą. Buvo gundymas tapti tokiems, kaip dievai. Tuo siūlymu susiviliota ir nusivilta. Tik patyrus nusivylimą ir žeminančią bausmę prasidėjo per visą žmonijos ir ypač – išganymo istoriją besitęsianti nuolankumo pamoka, kurioje išmokstama kalbėtis su Dievu ir netgi tampama dievystės dalininkais. Istorijoje regime daugybę liudijimų apie išdidaus žmogaus siekius. Dievais save laikė faraonai, senųjų tautų valdovai. Antžmogiais save laiko paskutiniųjų imperijų vadai. Dieviškas teises savinasi net ir pačių moderniausių valstybių dabartinės valdžios, spręsdamos, kam gyventi, kam negimti, kam paskirti savo asmens laisvę. Bet kuris dabarties žmogus gali sau leisti, visai paneigdamas žmogiškąją prigimtį, „kurti“ savo lytį ar santuokos prigimtį niekinančias normas bei Dievo įsakymams priešingą moralę ir įstatymus. Ypatinga tokios puikybės išraiška tampa nuodėmės garbinimas, privilegijavimas. Tai visiškai priešinga Senojo ir Naujojo Testamento mokymui: „Pats jų pasipūtimas juos smerkia, savo nuodėmėmis jie didžiuojas kaip Sodoma, – jų neslepia. Vargas jiems! Nelaimę jie patys sau užsitraukia“ (Iz 3, 9). Nuodėmėje tvyranti puikybė kelia maištą prieš Dievą visose srityse, ir šį maištą galima nusakyti vienu išdidžiu žodžiu – „netarnausiu“. Judėjų ir krikščioniškoji religijos yra nuolankios tarnystės Dievui mokykla: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra,

garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Dievo tautai išpranašautas karalius, Mesijas, atjosiąs ant asilo – kantraus darbinio gyvulio, kuris nei lenktynėse dalyvauja kaip ristūnai, nei karalių karietas velka. Nuolankumas nežemins žmogaus, jei apims ištikimybę tiesai ir meilę Dievo tarnystei. Senajame Testamente išpažįstamas klusnumas Dievui Naujajame Testamente virsta žmogiškojo klusnumo pilnatve ir tarnystės meile žmogui, atpirktam Dievo Sūnaus klusnumu. Tasai, kuris atjojo ant asilo, gimė iš „nuolankios tarnaitės“. Jėzaus ir Dievo Motinos nuolankumas nuo pradėjimo iki mirties ant kryžiaus tampa vientisu nuolankumo aktu. Priimti šį slėpinį ir savąja prigimtimi, pašaukimu bei talentais atsiliepti per nuolankią tarnystę reiškia kurti Dievo karalystę ir ją pašventinti. Pirmoji tokios tarnystės sąlyga reikalauja atsisakyti išdidaus šiuolaikinio žmogaus pastangų imituoti Dievą. Nuolankumo esmė – meilės tarnystė Dievui ir artimui. Tai reiškia sąžinės, proto apsisprendimą būti nuolankiems ir tarnauti Tiesai. Popiežiaus Benedikto XVI žodžiai: Nesistengiu būti suprastas pasaulio, bet priklausyti Kristui tiesoje labai giliai nusako tiesos, nuolankumo, tarnystės uždavinį dabartinių iššūkių akivaizdoje. Nuolankumo ir meilės ryšys neatskiriamas, jei meilė yra tiesa, o nuolankumas – tarnystės liudijimas. Apaštalo Pauliaus žodžiais esame kviečiami nuolankumu liudyti meilę: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12). Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Artuma / 2011 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Kai nuolankiai atsitiesiu ne aš...“ Ką galėjau pasakyti? Taip, negalima, todėl rizikuok ir pasikliauk Dievu, kaip bus taip, jei ir mirsi – tai garbingai, ir eisi tiesiai į dangų, be to, ką tie gydytojai žino, ką jie gali tvirtai nulemti. Taip galėjau jai atsakyti. Arba – ne, tai ne žudymas, toks sprendimas yra „būtinoji gintis“, taip išsaugosi save ir sūnų, savo šeimą ir išvengsi tragedijos. Mudvi svarstėm, paskui buvo ilga tamsioji Reginos naktis – dar vienas pokalbis su artimaisiais, baisios valandos su savimi pačia. Nežinau, su kuo ji tarėsi, ar laikė Viešpaties ranką, ar žiūrėjo į jį. Šitoj istorijos vietoj aš atsitraukiu ir nutylu. Rytmetį Regina, pažiūrėjusi į miegantį Roką, nebedvejodama nuėjo į konsultaciją ir... Ir. Atėjo kitas gyvenimas, kitoks. Su išmalta skausmo ir kaltės širdimi, su negebėjimu sau atleisti. Nors kunigas, sielodamasis dėl tokio apsisprendimo ir čia pat Reginos atsiprašydamas, jog patarinėja kaip teoretikas, be abejo, suteikė išrišimą.

Laisvio Karvelio nuotrauka

Žinau, kaip galima užsilipti ant puikybės grėblio ir jo kotu sau skaudžiai taukštelėti per kaktą. Gerai dar, jei tik per kaktą, o jei – per širdį? Tik spėk pagalvoti, kad viena ar kita nelaimė tavęs tai jau neištiks, tau negresia. Tik suskubk pasidžiaugti, jog tavo dvasinė tvirtybė ir moraliniai įsitikinimai – nepajudinami, o kai kurie veiksmai ir jausmai visiškai neįmanomi pačiam nei patirti, nei pajausti, nes esi subrendęs, susivaldantis, sąmoningas ir gyvenimo kokybę kontroliuojantis žmogus. Labai greitai tau bus parodyta kita tavo paties veido pusė, ir tada – nors inkšk, susirietęs kamputy, paklaikęs pats nuo savęs, to, su kuriuo ką tik susipažinai. Vis dėlto, pasirodo, tai irgi esi tu. Su ta plika akistata nepasiginčysi, ikoninė švento Petro išsigynimo scena lyg ir paguodžia, jog nesi vienišas savo nuodėmingumu, tačiau nuo to žinojimo nėra lengviau. Staiga pamatai savo sielos veidrodį, – dirbi ar ilsiesi, svajoji, pramogauji ar būni su šeima, toji nuolankumo rykštė, perliejusi ir privertusi sudrebėti, nepamirštama. „Jau šitai tai man negresia, – ne kartą man sakydavo mano artima bičiulė, visuomet buvusi tikėjimo, dorybingo gyvenimo, katalikiškos šeimos pavyzdžiu. – Atsitiesimui Nutraukti pradėtą gyvybę tik viprireikė siškas bedievis galėtų. Ačiūdie, nuolankumo: esu nuo to apsaugota.“ Regina priimti augino sūnų, kurio visa šeima laDievo valią. bai ilgai laukė. Kūdikiui ateiti į Ir pritilti. pasaulį trukdė mano bičiulės nestipri sveikata. Draugė daug meldėsi. Ilgos valandos, praklūpotos bažnyčioje... Ir kai jau nieks nebesitikėjo, kad stebuklas įvyks, ir kai jau, regis, nebuvo jokios vilties, būsimos motinos tikėjimas nugalėjo: į pasaulį atėjo naujas žmogutis. Bėgo metai, Reginos sūnus augo, ir staiga, neplanuotai, visiškai nesitikint, perskrodė naujos gyvybės žinia. Laukiasi. Ką? Kaip dabar bus? Nuolatinis aukštas kraujospūdis, širdies nepakankamumas, nebejaunas mamos amžius, – ir sukilo visi: gydytojai, artimieji, net draugai. Aš laikiau ją glėbyje, raudančią, išsikamavusią, nes reikėjo rinktis – nepaisyti medikų grasinimų, jog mirs ar pagimdys neįgalų vaiką, artimųjų siaubo dėl visų galimų perspektyvų ir jos pačios meilės Rokui, kuriam tebuvo penkeri. „Negalima žudyti! – kartojo sau ir man, linguodama pirmyn atgal. Negalima žudyti. Aš prieš. Tik jau

Praėjo daug metų, kol mano draugė po truputį atsitiesė. Paradoksas, atsitiesimui prireikė nuolankumo: priimti Dievo valią. Ir pritilti. Prižeminti savo kategoriškumą, prilenkti puikybei galvą, išdidžiai kartojusiai „jau šito tai man neatsitiks“. Mes nepažįstam iki dugno savo sielos. Galime tik viltis, kad vienoms ar kitoms aplinkybėms ištikus nuolankumas girdėti Viešpatį, o svarbiausia – Juo pasikliauti paims viršų. Taigi, suteik man nuolankumo malonę, kad atsitiesčiau. D. Z. G.

Artuma / 2011 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gėrio ir blogio ašys, arba kam reikalingos dorybės? Žodis „dorybė“, kaip ir „nuodėmė“, nūdienos žmogui skamba senamadiškai. Prabildami apie dorybes, visada rizikuojame būti neteisingai suprasti, net išjuokti. Tačiau be jų neįsivaizduojamas geras žmogus, o nuodėmes ir ydas galėtume pavadinti blogio anatomija. Mąstytojai ir teologai jau nuo amžių jas rūšiavo, ir taip Bažnyčios Tradicijoje atsirado keturios kardinalios, trys dieviškosios bei septynios gražiausios dorybės ir jų priešingybė – septynios didžiosios nuodėmės. Toks skirstymas yra giliai įaugęs ne tik į šventųjų gyvenimus ar teologų darbus, bet ir į žmonijos kultūrą bei meną – be jų nebūtų įstabiųjų Dante Alighieri, Giotto di Bondone, Hieronymuso Boscho, Geoffrey’o Chaucerio ar Davido Fincherio kūrinių. Kodėl dorybėms skiriamas toks dėmesys?

Tikroji laimė Visų pirma prisiminkime, kad dorybes išrado ne krikščionys. Jėzus Kristus nekalbėjo apie dorybes, nes joms suprasti nereikia dieviškojo apreiškimo – pakanka įžvalgaus proto. Dorybingi gali būti ir kitų religijų išpažinėjai bei netikintieji. Pvz., antikos mąstytojų darbuose svarstymams apie dorybes tenka viena svarbiausių vietų, o didžiausias indėlis čia priklauso Aristoteliui. Jį minime ne veltui, nes vėliau, viduramžiais, būtent jo dorybių sampratą perėmęs šv. Tomas Akvinietis (1225–1274) ją galutinai suformavo ir įtvirtino krikščioniškoje mintyje. Todėl kalbant apie dorybes neįmanoma apeiti didžiojo graikų filosofo įžvalgų. Savo mintijimus Aristotelis pradeda nuo to, kad kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Laimę kiekvienas suvokiame, įsivaizduojame ir jaučiame skirtingai. Juk laimingas gali būti loterijoje laimėjęs ar palikimą gavęs žmogus, egzaminą išlaikęs studentas, komplimento sulaukusi moteris ar varžybose nugalėjęs sportininkas. „Laimę“ gali patirti ir banką sėkmingai apiplėšęs nusikaltėlis. Vadinasi, laimė visada buvo, yra ir bus įvairi, kaip įvairūs būna ir žmonės. Todėl tikra laime galime vadinti tik tą, kuri tęsiasi ne trumpas akimirkas, o yra viso gyvenimo rezultatas. Šią laimę mums gali suteikti tik tai, kas patvaru – Dievas ir kitas asmuo. Tokiai laimei pasiekti ir reikia dorybių. Jos nėra tikslas pačios sau, bet pagalba žmogui būti laimingam.

Dorybė – geras įprotis Kiekvienam laimės siekiančiam žmogui dorybė yra savaime suprantamas dalykas. Ji yra ne kažkas abstraktu, nuo gyvenimo atsieta vadovėlinė tiesa, bet gyvenimiška patirtis. Juk Aristotelis teigė, kad dorybė – tai elgesio įprotis, įgyjamas praktikuojant, veikiant. Kitaip tariant, norint būti dosniam, tiesiog reikia dosniai elgtis, būti drąsiam –

elgtis ryžtingai ir t. t. Dorybė yra geri mūsų įpročiai, veiksmai – juos kartodami, vėliau net nepastebime, kad atliekame tai lengvai, mielai ir laisvai. Šios situacijos – mūsų buities, kasdienybės, gyvenimo. Todėl dorybės yra ne kokių nors herojiškų asmenybių privilegija, bet mūsų pačių pasirinkimai ir veiksmai. „Vadinasi, dorybė yra mūsų valioje, panašiai kaip ir nedorybė. Ir visur, kur tik mūsų valioje yra veikti, ten nuo mūsų priklauso ir galimybė neveikti – kur yra „ne“, ten yra ir „taip“. Taigi jeigu mūsų valioje yra veikti turint kilnų tikslą, tai taip pat nuo mūsų priklauso ir neveikti, jei veikimo tikslas yra nedoras; o jeigu nuo mūsų priklauso neveikti, nors veikimo tikslas būtų kilnus, tai taip pat mūsų valioje yra veikti, nors tikslas būtų ir nedoras. Bet jeigu mūsų valioje yra nuveikti ir gerus, ir nedorus darbus, taip pat ir visai neveikti – taigi būti geriems ar blogiems, – tai nuo mūsų pačių priklauso būti doriems ar blogiems“ – taip svarstė didysis graikų mąstytojas Aristotelis savajam sūnui skirtame veikale Nikomacho etika. Vėliau jau krikščioniškieji mąstytojai ne sykį grįš prie dorybių sampratos, stengdamiesi ją susieti su krikščionišku turiniu. Gražią šių svarstymų sintezę randame Katalikų Bažnyčios katekizme: „Dorybė yra pastovus ir tvirtas nusistatymas daryti gera. Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi. Dorybingas žmogus visomis savo juslinėmis ir dvasinėmis jėgomis siekia gėrio, jo ieško ir, konkrečiai veikdamas, jį pasirenka“ (KBK, 1803). Kaip matome, nenutolta nuo antikos minties genijaus.

Krikščionio gyvenimo ašis Vis dėlto mąstydami apie valią, klausdami, kodėl ji nesugeba visada pasirinkti visiško gėrio, o renkasi tik ar-

Artuma / 2011 m. sausis

saikingumas ir uolumas. Jos pateikiamos kaip septynių didžiųjų nuodėmių priešingybė.

Blogio struktūra Kaip kiekvienas daiktas turi savo šešėlį, taip ir dorybių šešėlis yra nuodėmė. IV a. gyvenęs Evagrijus iš Ponto buvo charizmatiškas diakonas, garsėjo bažnytiniuose Konstantinopolio sluoksniuose ypatinga iškalba bei išmintimi. Nors

Tomo Vyšniausko nuotraukos

timesnį ar dalinį, krikščioniškieji mąstytojai ir teologai atskleidė Dievo pagalbos – malonės reikalingumą stengiantis būti dorybingam. Pagaliau juk mūsų veikla tokia įvairi, tad ir dorybių tiek daug. Kyla klausimas – kurios iš jų yra svarbiausios ir būtinos išganymui? Atsakant į tai dorybės buvo surūšiuotos. Tiesa, jau graikai kalbėjo apie keturias pagrindines dorybes – išmintingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.

Didelės ir mažos kryžkelės

Alegorinės pagrindinių dorybių skulptūros Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios kupole. Pjetras Peris, XVII a. pab.

Lotyniškoje tradicijoje jos įgavo kardinalių dorybių pavadinimą, nes žodis cardo reiškia durų ar langų vyrį. Tuo norima pasakyti, kad šios dorybės yra tarsi vyriai, ant kurių laikosi dorinis žmogaus gyvenimas. Tačiau krikščionių doro gyvenimo viršūnė, pasak Angeliškuoju Daktaru Bažnyčios vadinamo šv. Tomo Akviniečio, yra tikėjimas, viltis ir meilė. Šios dorybės vadinamos dieviškosiomis, arba teologinėmis, kadangi „jų objektas yra Dievas, nes jomis esame kreipiami Dievop todėl, kad tik Dievas jas mums įskiepijo ir todėl, kad tik dieviškas apreiškimas Šventajame Rašte mus šių dorybių moko“, – rašo šv. Tomas savo didžiajame veikale Summa Theologica. Priešingai nei kardinalios dorybės, perimtos iš antikinės filosofinės minties, dieviškosios dorybės yra grynai krikščioniškos ir turi pagrindą Naujajame Testamente. Apaštalas Paulius skelbia: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas“ (1 Kor 13, 13). Dieviškosios dorybės yra nukreiptos Dievop – žmogų sujungia su Viešpačiu. Tuo jos skiriasi nuo kardinalių, „veikiančių“ šio pasaulio ribose. Dieviškųjų dorybių objektas – Dievas – tas ribas pranoksta. Taip prie keturių kardinalių dorybių pridėjus tris dieviškąsias, susidaro tam tikra ašis, apie kurią sukasi visas krikščionio gyvenimas. Tačiau tuo dorybių plėtojimas neapsiribojo. V a. buvęs teisėjas Aurelijus Prudencijus Klemensas, pasirinkęs asketišką gyvenimą vienuolyne, pradėjo rašyti krikščioniškas poemas ir himnus. Taip 410 m. atsirado jo kūrinys Psychomachia („Sielos kova“), kuriame nurodomos septynios dangiškosios (gražiausios) dorybės – nuolankumas, dosnumas, skaistumas, romumas, meilingumas,

jam buvo pranašaujama garbinga bažnytinė karjera, visiems netikėtai Evagrijus pasitraukė į Egipto dykumą. Ten jis išgarsėjo kaip asketas, atsiskyrėlis ir dvasinis rašytojas. Būtent dykumų kovose Evagrijus išskyrė aštuonias mintis, trukdančias vienuoliui kilti į dvasinio tobulumo aukštumas. Neilgai trukus, šv. Grigaliaus Didžiojo (540–604) dėka jos buvo suformuluotos kaip septynios didžiosios nuodėmės, vedančios į dvasinę mirtį. Tai – puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, apsirijimas ir tingumas. Šis sąrašas tapo neatsiejama katalikiškojo dvasingumo dalis. Tiesa, jo nerasime Šventajame Rašte, ten mirtina nuodėme vadinama tik „piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai“ (plg. Mt 12, 31–32). Tad dabar tas „septynetas“ nebeteko mirtinos nuodėmės statuso, o vadinama „didžiosiomis ydomis“, „svarbiausiomis nuodėmėmis“, tačiau jos išlieka kaip blogio struktūra žmoguje. Kai teologai diskutuoja, menininkai iš didžiųjų tiesų semiasi įkvėpimo. Bene įspūdingiausiame praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio meniniame filme – Davido Fincherio „Septyni“ (Se7en, 1995) pasakojama istorija, kaip kiekviena didžioji nuodėmė baigiasi mirtimis. Jų autorius, mįslingasis blogio genijus Johnas Doe, taip motyvuoja savo, kaip baudėjo, misiją: „Mes matome nuodėmę visur, kiekvienuose namuose, ir tai pakenčiame, nes esame prie to įpratę.“ Bažnyčios Tėvai, gvildenę nuodėmių ir dorybių temą, nežvelgė į žmogų taip pesimistiškai, nes ir Dievas šioje dorybės ir nuodėmės dramoje viliasi žmogumi. Jei būtų priešingai – jo Sūnus nebūtų miręs ant kryžiaus. Tomas VILUCKAS

Artuma / 2011 m. sausis

Didelės ir mažos kryžkelės

Dievo dovana ir pagalba mums Vytautė MACIUKAITĖ Šv. Tomas Akvinietis, viduramžių filosofas ir teologas, pakartodamas antikos mąstytojo Aristotelio mintį, sakė, jog mums suvokti paprasčiausius dalykus yra lygiai taip pat sunku, kaip ir pelėdai išvysti dienos šviesą. Anot abiejų labai giminingų mąstytojų, kurių gyvenamuosius laikotarpius skyrė šimtmečiai, mes sudėtingus dalykus suvokiame anksčiausiai, o pačius paprasčiausius – vėliausiai. Pati paprasčiausia iš visų egzistuojančių būtybių yra Dievas, todėl mes negalime jo matyti, suprasti ir apimti. Taip pat labai paprasta yra ir malonė – laisvai teikiama Dievo dovana mums. Kad lengviau suprantame sudėtingesnius reiškinius, o ne paprastus, galima pailiustruoti pavyzdžiu apie spalvas. Lengva pasakyti, kad oranžinė spalva yra raudonos ir geltonos spalvų mišinys, o žalia – geltonos ir mėlynos. Sunkiau paaiškinti geltoną, mėlyną ir raudoną spalvas, kurios nemaišomos iš kitų spalvų, todėl vadinamos pagrindinėmis. Bet kas galėtų apibūdinti baltą spalvą, kurioje, regis, nėra jokios spalvos, o iš tiesų slypi visos spalvos? Jei visus pasaulio dalykus nutapytume įvairiomis spalvomis bei jų atspalviais, Dievą greičiausiai tektų pažymėti balta spalva. Bet šis straipsnis ne apie jį, o apie jo malonę. Kas gi ji tokia?

mąstyti. Jėzus vadina mus šakelėmis, nes kiekvienas tikintis žmogus Krikštu yra įskiepijamas į vynmedį – patį Kristų. Palyginimas puikus, nes itin aiškiai parodo mūsų, kaip krikščionių, užduotį. Ar reikia šakelėms ką nors daryti? Ar iš jų ko nors reikalaujama? Ar joms reikia nuolat kartoti: „Aš esu obels šakelė ir privalau labai pasistengti iš savęs išdaiginti obuolius, nors mane kartu su kamienu tik užvakar pasodino ir artinasi žiema?“ Ji nepuola į paniką, kad ne iš karto gali vesti vaisius, kad būdama bevaisė ji beveik nesiskiria nuo kitų medžių ir kad tai kenkia jos tapatybei. Ne, ji tiesiog kabo, ir tai – jos vienintelis darbas bei laisvalaikio užsiėmimas. Ką ji dar veikia? Geria saulės spindulius, žemės syvus, patenkančius į ją iš šakVaikai nų per kamieną, maudosi lietuje. Bet dėl viso to jai neKaip jau minėta, ji vadinama laisvai teikiama Dievo reikia stengtis, tai vyksta savaime, kol ji yra prisijungusi dovana ir yra labai paprasta, dėl to mums ją taip sunku prie kamieno. Bet vargas būtų tokiai nekantriai šakelei, kuri negalėdama sulaukti, kol pasisuprasti. Kol esame vaikai, dovanas rodys vaisiai, nutartų atsiskirti nuo priimame lengvai, tapę suaugusiais Kol esame vaikai, kamieno ir mėgintų užsiauginti jų viską išmokstame užsitarnauti ir už dovanas priimame savarankiškai. Visi žinome, kas jos viską atsiskaityti. Dar būdami jauni, lengvai, lauktų. Ji tiesiog nuvystų, sudžiūtų nekantraujame kuo greičiau sulauktapę suaugusiais viską ir būtų sudenginta. ti pilnametystės, kitų akyse atrodyTikrai paprasta, bet ar lengva būti labai brandūs ir suaugę. Pinigai, išmokstame užsitarnauti ir už viską atsiskaityti. ti ta kantria šakele arba paprastu vaipasiekimai, pripažinimas, buvimas ku? Ar galime panorėję iš karto šitaip nuo nieko nepriklausomiems ir pan. labiausiai lemia mūsų elgseną. Kristus Evangelijoje, pasikeisti? Deja, pripažįstam, kad tai, kas paprasta, nėatvirkščiai, kviečia mus tapti ne suaugusiais, bet vaikais, ra lengva, nes paprastus dalykus suvokiame paskiausiai. sakydamas: „Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, Todėl mokymasis atsiverti malonei trunka ilgai ir reikaneįeis į ją!“ (Lk 18, 17). Taigi tapti vaiku nėra neįmanoma lauja daug kantrybės. ir pasiekus brandų amžių. Regis, kaip tai paprasta!

Aš pats!?

Šakelės Prisiminkime Jėzaus palyginimą: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė“ (Jn 15, 5–6). Šitai verta labiau ap-

Išties mums labai trūksta kantrybės ir esame pilni savęs. Tapimas vaiku taip pat yra Dievo dovana. Niekas iš mūsų nebus toks karžygys, kad pajėgtų juo tapti pats, asmeninėmis pastangomis. Dažnai kur kas lengviau būti nepatenkintam savo tikėjimo ir gyvenimo nevaisingumu, dejuoti, nekantriai ieškoti būdų, kaip pasikeisti, ir klau-

sinėti: „Kas su manimi yra ne taip?“, kaltinti Dievą dėl visko ir manyti, kad jis bus suklydęs mane sukurdamas. Argi ne pats sunkiausias dalykas pasaulyje tapti tokiam nuolankiam ir kantriam, tokiam tuščiam, kad į mane rastų kelią kiekviena Dievo teikiama dovana? Ir toji dovana yra ne kažkur pas Dievą, bet visai šalia manęs, nuolatos man siūloma. Man tereikia Dievą jos paprašyti, atmerkti akis, atverti ausis, ištiesti ranką ir ją pasiimti. Vienas žymiausių Bažnyčios mokytojų šv. Augustinas jau IV– V a. kovojo su pelagianizmu – to meto erezija, kurios pavadinimas kilęs nuo jos pradininko PelagiBe Dievo jaus, apie 390 m. veikusio Ro- dovanojamos moje. Iš pirmo žvilgsnio nelengmeilės va pamatyti skirtumą tarp abiejų jokia dorybė oponentų minčių: Pelagijus, žmonegali būti gaus valią laikydamas nepaliesta vadinama gimtosios nuodėmės, drauge teidorybe. gia, jog žmogus yra įgalus asmeninės valios pastangomis pasiekti šventumą ir tapti tobulas; Augustinas pabrėžia Dievo malonę ir, priešingai nei Pelagijus, sako, jog tik malonės dėka galime išvengti nuodėmės ir patikti Dievui. Jo manymu, žmogaus prigimtis yra taip pažeista gimtosios nuodėmės, kad jis nepajėgia padaryti bent vieno gero darbo, kuris turėtų amžiną vertę. Ir net jei atrodytų, kad netikintys žmonės taip pat daro daug gerų darbų, neturėtume leistis klaidinami išorinio panašumo su tokiais pat gerais darbais, atliekamais krikščionių ir kylančiais iš tikėjimo bei dieviškos meilės. Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas savo „Praktinio proto kritikoje“ apskritai abejojo žmogaus galimybe padaryti kažką gero be jokio išskaičiavimo ir egoizmo priemaišų. Jis rašė, jog net ir tikintis žmogus daro gera vien tam, kad po mirties gautų atpildą ir išvengtų pragaro. Žvelgiant grynai filosofiškai – jis teisus.

Esame krikščionys ar pagonys? Augustino ir Pelagijaus ginčas labai aktualus visais laikais, taip pat ir mūsų šiandienos Lietuvoje. Pasveriant tai, kiek žmonės tikėjimo kelyje remiasi Dievo malone ir kiek – savo valios pastangomis, galima daryti gan drąsią išvadą, kad esame labiau budistai, musulmonai, pagonys arba pelagianistai, nei krikščionys pagal Dievo širdį. Iš pirmo žvilgsnio, visos religijos atrodo labai panašios viena į kita, nes skelbia tas pačias vertybes. Bet kurios religijos atstovas supranta, kad tarp jo ir Dievo, nesvarbu, kokiu vardu vadinamo, yra nutrūkęs ryšys, todėl dedamos didžiulės pastangos jį atkurti. Savo pavyzdingu gyvenimu mėginama užsitarnauti Dievo palankumą, jo palaiminimą ir artumą. Vis dėlto yra keletas labai esminių skirtumų tarp krikščionybės ir kitų tikėjimų. Tai, ką skelbė Jėzus, nebuvo etika ar moralė, bet pas mus atei-

Didelės ir mažos kryžkelės

nanti Dievo karalystė. Jos užkariauti ar užsitarnauti patys nesame pajėgūs. Ir net jeigu tobulai vykdytume visas savo pareigas, idealiai laikytumės Dievo įsakymų ir darytume neapsakomai daug gerų darbų, tai automatiškai nereikštų, kad Dievo malonė mus aplankys. Ji nėra ordinas, užkabinamas ant krūtinės už mūsų moralinius nuopelnus, bet dovana, teikiama laisvai. Dievas ateina mums į pagalbą, kai Jo trokštame, kai suvokiame savo

Vido Venslovaičio nuotrauka

Artuma / 2011 m. sausis

ribotumą ir savo priklausomumą nuo jo, kai trokštame Dievo malonės teikiamos atgaivos mūsų sielai ir kai iš visos širdies jos prašome bei maldaujame. Šitaip Izraelis laukė Mesijo Senojo Testamento laikais ir pranašas Izaijas tai yra išreiškęs labai taikliais žodžiais: „O kad perplėštum dangus ir nužengtum, – kalnai prieš tave sudrebėtų!“ (Iz 63, 19).

Apsivilkti nauju žmogumi Malonė yra pirmesnė už mūsų darbus ir Dievas yra pagrindinis veikėjas mūsų gyvenime bei darbuose. Negalime padaryti savęs gerų ir tobulų, negalime išsiugdyti nė vienos dorybės, jei Dievas nėra įliejęs į mūsų širdis savo meilės. Be jo dovanojamos meilės jokia dorybė negali būti vadinama dorybe, nes tai tėra tik negyva ir mus stingdanti, į sustabarėjimą vedanti nevykusi dorybės kopija. Apaštalas Paulius sako (plg. Ef 4, 24), kad mums reikia apsivilkti nauju žmogumi, apsivilkti Kristumi – tai reiškia, jog ne savo nuolankumą reikia „gaminti“, bet melsti Kristaus nuolankumo, kurį jis mums dovanoja savo mirtimi ant kryžiaus. Kai Dievo malonė pripildo mus, mus savaime nustoja traukti blogis, iš mūsų širdžių traukiasi vidinis šaltis ir tamsa. Jeigu žinome ir savyje labai giliai patiriame, kad Dievas mus myli ir priima tokius, kokie esame, mes tampame laisvi nuo kitų žmonių pripažinimo, dėl kurio šiame pasaulyje daroma beveik viskas. Todėl tikrai galime save guosti mintimi, kad Dievas nėra žmogus, gebantis mylėti tik tuos, kurie yra ypatingi ar kažkuo išsiskiriantys, ar labai geri. Jam jokios sąlygos nebūtinos, nes, kaip teisingai yra pasakęs apaštalas Paulius, Viešpats mus pamilo dar tada, kai buvome jo priešai.

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. sausis

Už puikybės širmos – narcizas Zita VASILIAUSKAITĖ Gyveno jaunuolis, vardu Narcizas. Jis buvo nepaprasto grožio ir pats juo nepaliaujamai gėrėjosi. O aplinkiniams Narcizas buvo šaltas ir abejingas. Kai jį pamilo viena deivė, jis tik pasijuokė iš jos ir ją atstūmė. Taip jis užrūstino dievus, ir šie jį nubaudė. Kai Narcizas pasilenkė prie upelio atsigerti, vandenyje pamatė savo atvaizdą ir jį pamilo taip, kad negalėjo nuo jo atsitraukti. Taip išsekęs ir pražuvo. Toje vietoje pražydo graži ir labai kvapni gėlelė – žmonės pavadino ją narcizu. Taip pasakoja senovės graikų legenda. O psichologijoje terminas „narcizinė asmenybė“, medicinoje pirmąkart pavartotas jau 1889  m., paplito XX  a. pirmojoje pusėje, populiarėjant psichoanalizės teorijai. Pabandykime įsižiūrėti į tokią asmenybę atidžiau. Šiuolaikinėje psichologijoje narcisizmu vadinama as fantazijos ir netikroviški begalinės valdžios ir būsimos mens meilė sau pačiam, savo kūno, asmeninių savybių sėkmės planai; nuolatinis įsitikinimas savo teisumu, kitokios nuoir poelgių aukštinimas, gėrėjimasis jais. Paprastai šias savybes narcizinė asmenybė suvokia idealizuotai, t. y. lamonės netoleravimas; bai pagražintai ir nesavikritiškai. Be to, ji susikuria tokią nuolatinis kitų dėmesio bei žavėjimosi juo reikalavimas; save supančią aplinką (pirmiausia žmones), kad viskas polinkis išnaudoti aplinkinius ir pasitelkti juos savo nuolat palaiko ir patvirtina jos išskirtinumą. Aišku, kiekvienas žmogus yra jautrus aplinkinių nuomonei, labai tikslams; nesugebėjimas ir nenoras suprasti aplinkinių ar atjaussvarbu jaustis vertingam kitų akyse. Bet dažnai dar svarbiau – pačiam jaustis vertingam ir garbingam. Todėl ti jų; pavyduliavimas net kito sėkmę priimant kaip asmekiekvienas ir siekiame kurti tokį gyvenimą, kuris mus ninį įžeidimą. patenkintų pirmiausia asmeninės savigarbos požiūriu. Jei kiltų klausimas, iš kur tokių žmonių atsiranda, Tačiau narcizinė asmenybė yra taip panirusi į save, kad teigiamas, aukštas aplinkinių vertinimas jai tampa svar- atsakymas būtų labai paprastas. Jie –  neteisingo auklėbiausiu gyvenimo tikslu ir prasme. jimo, tiksliau – iškreiptos tėvų meilės, grįstos besąlygišku vaiko „adoraJei nepavyksta pakerėti savo asmeNarcizinė asmenybė niu aplinkinių, ji jaučiasi vieniša ir yra taip panirusi į save, vimu“, aukos. Nors kartais – vėlgi dėl nelaiminga. auklėjimo klaidų – tokia asmenybė kad teigiamas, Kai kurie psichologai pabrėsusiformuoja kaip menkavertiškumo aukštas aplinkinių žia, kad net S. Freudo laikais, XX  komplekso padarinys. vertinimas jai tampa a. pirmojoje pusėje, kai ši sąvoka Kartais žmogaus narcizine asmesvarbiausiu gyvenimo nybe gal ir nepavadinsi (kai kuriais paplito, nebuvo tiek daug narcizitikslu ir prasme. nių asmenybių, kaip dabartiniame atvejais tai būtų pernelyg kategoriškas vertinimas), bet jis gali jaustis pasaulyje. Tačiau gyvenimas greitai keičiasi ir vis daugiau žmonių, anot humanisto psicho- pranašesnis už kitus. Tai išvirkščioji menkavertiškumo analitiko E. Frommo, tampa „prekinėmis asmenybėmis“. komplekso, kai žmogus linkęs save ir savo pasiekimus Tai reiškia, kad daugelis darosi priklausomi nuo aplinki- nuvertinti ir jaustis prastesnis, menkesnis už kitus, pusė. nių vertinimų, nuo populiarumo, poreikio, kad jais būtų Tuo pasižymintis žmogus siekia bet kokiomis priemonėžavimasi ir gėrimasi. Negana to, tokie žmonės dažniausiai mis save iškelti virš kitų, kad paslėptų savo menkavertišnesugyvenami, todėl kenčia šeima, artimieji, bendradar- kumą ir pažeidžiamumą. Tuomet kitų atžvilgiu jis elgiasi biai ir visi, su kuriais susiduria gyvenime. Kodėl? Narcizi- taip, lyg būtų vertesnis už juos, į aplinkinius žvelgia iš nei asmenybei būdingi tam tikri svarbiausi bruožai: aukšto. Savo pranašumui demonstruoti pasitelkia visus perdėtas savo reikšmingumo suvokimas, tikėjimas įmanomus materialinius, statuso ar kitus socialinius svertus. Šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje ypatingą savo išskirtinumu;

Artuma / 2011 m. sausis

Jolantos Klietkutės nuotrauka

reikšmę yra įgiję pinigai ir daiktai. Būtent brangių daiktų – namo prestižinėje vietoje, prabangaus automobilio, drabužių su populiarių mados namų etiketėmis, brangių papuošalų ir aksesuarų ir pan. – įsigijimas pasitarnauja savo išskirtinumui ir ypatingumui pademonstruoti. Ne mažiau tokiam žmogui svarbus ir socialinis statusas. Todėl jis dažnai yra karjeristas pačia blogiausia šio žodžio prasme, kylantis karjeros laiptais bet kokia kaina – pataikaudamas, papirkinėdamas tuos, nuo kurių

priklauso, lipdamas kitiems per galvas ir nesiskaitydamas su aplinkiniais. Jis stengiasi patekti į vadinamojo „elito“ gretas (atrodo, kad būtent tokie žmonės patys pirmieji taip save pavadino, kaip ir tie, kurie save laiko „žvaigždėmis“). Gyvenimo tikslas tampa siekimas demonstruoti savo išskirtinumą ir ypatingumą tik tam, kad užmaskuotų giliai savyje išgyvenamą menkavertiškumo kompleksą. Juk ne visi sėkmę patiriantys finansinėje, karjeros ar asmeninio gyvenimo srityse turi poreikį mėgautis tuo viešai, reklamuodamiesi žurnalų viršeliuose ar gausybėje televizijos laidų. Jei paklaustume, kodėl siekiama populiarumo (dažnai – labai trumpalaikio), tikriausiai net nesusimąstydamas toks žmogus atsakytų, kad jis čia niekuo dėtas, tiesiog jį persekioja žurnalistai. O tai, kad pats sąmoningai ar ne visai to populiarumo savo esybe siekia, iki galo ir nesuvokia. Tiek to, palikime šiuos paviršutiniškus žmones, kurių apstu visame pasaulyje, jų pačių rūpesčiui. Kitas įdomus psichologinis reiškinys yra tai, kad nemažai žmonių daliai svarbus socialinis prestižas, net jei jis neteisingai suvokiamas. Juk viena, kai žmogus, remiantis tikrai aukštais jo pasiekimais, yra skiriamas ar išrenkamas į atsakingas pareigas, ir visai kita, kai jų siekia per asmeninius ryšius ar papirkinėjimą. Šiandien kaip niekada daug visuomenėje „prisiveisę“ įvairiausių pareigybių pareigybėlių. Juk dirbti valytoja – viena, o būti įmonės „Švara“ operatore – kas kita. Arba sėdėti budėtoju prie įėjimo – viena, o vadintis apsaugos sistemos darbuotoju –

Didelės ir mažos kryžkelės visai kita. O kur pardavimo vadybininkai ir konsultantai, kitaip – pardavėjai, siuvimo operatorės, kitaip – siuvėjos, biurų vadybininkai, kitaip – patarnautojai, administratorės, kitaip – sekretorės, direktoriaus pavaduotojas ūkiui, kitaip – ūkvedys, generalinis direktorius (jis tiesiog direktorius, bet dažnoje įstaigoje direktoriai yra ir kiti darbuotojai, pvz., tiekimo skyriaus direktorius, t. y. tiekėjas, arba viešųjų ryšių skyriaus direktorius, t. y. atstovas spaudai) ir t. t. Tai rodo, kokia ligota šiuo atžvilgiu mūsų visuomenė. Neseniai JAV atlikti tyrimai (apklausta daugiau kaip 16  tūkst. gyventojų) parodė, kad darbuotojams pareigų pavadinimas yra ne mažiau svarbus, nei atlyginimo dydis. Tyrėjų nuostabai dauguma apklaustųjų sutiktų būti paaukštinti, net jei atlyginimas liktų toks pat. Todėl nemažai darbdavių, skatindami darbuotojus, yra sukūrę įvairiausių pareigų „hierarchiją“ – kopdamas aukštyn darbuotojas jaučia didesnį pasitenkinimą darbine veikla ir stengiasi kuo geriau dirbti net už labai nežymiai didesnį ar net tokį patį atlyginimą. Taigi apsukrūs darbdaviai sumaniai pasinaudoja net ir puikybės trupiniais, kurie dažnai būdingi kiekvienam žmogui. Tad retkarčiais visai pravartu savęs paklausti, ar nesu ir aš pakibęs ant to kabliuko, ar nesu išmainęs pelnyto atlyginimo už darbą į prestižiškesnį pareigų pavadinimą? Jei taip, gal man trūksta savigarbos, grįstos tikrais pasiekimais? Tad gal verčiau pasitempti realioje profesinėje veikloje, nei tenkintis iliuziniu pareigų kilimu? Darbinėje aplinkoje dirbti su kolega, turinčiu didesnę darbo patirtį bei kompetenciją, dažnai labai naudinga, nes gali daug ko iš jo pasimokyti. Tačiau jei šis kolega nuolat demonstruoja savo pranašumą, kitam asmeniui tai tampa sunkiu išbandymu. Nors, kaip rodo tyrimai, dažnai narcizinė asmenybė yra kupina gerų idėjų, tačiau jos laikysena aplinkinių atžvilgiu pastaruosius skaudžiai žeidžia ir gniuždo. Dėl to galutinis darbo rezultatas būna prastesnis tose darbo grupėse, kuriose dirba narcizinė asmenybė, nei tose, kur tokios asmenybės nėra. Pabaigoje – šiek tiek paguodos. Sveikas narcisizmas, t. y. nežymus minėtų bruožų pasireiškimas, būdingas daugeliui žmonių. Juk puiku, kai žmogus tiki savo tikslų ir misijos gyvenime reikšmingumu (pamenate – „ne plytas dėlioju, o bažnyčią statau“?). Tik svarbu nepamiršti, kad geri santykiai su kitais, jų suvokimas kaip sau lygiaverčių, tokių, kuriems kartais reikia ir tavo pagalbos bei palaikymo, – kone svarbiausia visaverčio gyvenimo dalis.

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. sausis

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Vaikai apie puikybę Miglė, 12 metų

Nojus, 8 metai

– Migle, ar tau teko sutikti išpuikusių žmonių? – Išpuikusių draugų aš neturiu, bet viena mamos draugė tikrai išpuikusi. Ji labai nepatinka močiutei, bet vis vien pas mus dažnai į svečius ateina ir visuomet kuo nors labai puikuojasi. Ji nuolat giriasi, kad nusipirko naują mašiną, kad jau įsigijo naujus kailinius ir turi tokį ypatingą žiedą, kurio jokia kita moteris visoje Lietuvoje neturi. Ji ateina į svečius ir nuolat kalba apie savo daiktus, apie tai, kaip ji gerai gyvena. Ji ne tik išpuikusi, bet ir šykšti. Kai viena televizija buvo surengusi akciją ir rinko pinigus skurdžiai gyvenantiems žmonėms paremti, ji per tą koncertą net negalėjo bent vieną kartą paskambinti ir paaukoti pinigėlių. Mano mama labai nustebo, sakė, kad ji jau visai aplink save nieko nebemato ir negali prisidėti prie paramos. Nors iš tikro tai gali, bet tik nenori. – Bet, Migle, gal ta ponia tiesiog taupi? – Manau, kad jei žmogus puikuojasi daugybe daiktų, visokiomis poilsinėmis kelionėmis į užsienį, tai tikrai gali padėti tiems, kurie kartais neturi ko pavalgyti. Tačiau ta ponia visuomet tokia „pasikėlusi“ ir nieko aplink save nemato. Kartą ji nusipirko pyrago, ir šis jai, matyt, nepatiko. Tad didžiausią gabalą visai gero pyrago ėmė ir išmetė. Mano močiutė sakė, kad jei žmogus taip elgiasi su maistu, gali nutikti, kad jį Dievulis nubaus, ir kada nors ji pati neturės ko valgyti. Mama juokėsi, kad poniai badas negresia, bet ką gali žinoti. Manau, išpuikusiems žmonėms nėra labai paprasta bendrauti su kitais. Aišku, jiems gerai: viskuo giriasi ir vargo nemato, tačiau kitiems bendrauti su jais tikrai nelabai malonu. Gerai, kad tokių žmonių labai nedaug. Na, bent jau aš tikrai nedaug pažįstu. Gal tik vieną tą mamos draugę ir viskas.

– Ar puikybė geras bruožas? – Na jau ne, tikrai negeras. Manau, išpuikę yra tie, kuriuos nuolat rodo per televizorių. Man į juos atsibosta žiūrėti. Mama sako, kad jie daug kalba ir nieko gera nepasako. Dalyvauja visokiose juokingose laidose, bet dažnai patys kalba visai nejuokingai ir nuolat tą patį kartoja. Man visai nejuokinga ir net neįdomu. Močiutė sako, kad ji išpuikusį žmogų atskiria iš kvapo, tai yra tuomet, kai ji dar nebūna su juo pradėjusi kalbėtis. Juk iš karto matosi, kuris žmogus „mandras“ ir vaikšto užrietęs nosį, puikuojasi, visaip stengiasi dėmesį į save atkreipti ir maivosi arba kokias nors nesąmones garsiai pasakoja. Nemanau, kad išpuikti yra gerai. Geriau jau būti paprastam geram vaikui, tada jei padarysi ką nors gera, kokį gerą darbą arba kaip nors padėsi kitam žmogui, tave gali pagirti. O kai pats žmogus giriasi, man nelabai patinka. Man patinka paprasti ir nepasipūtę. – O išpuikusių vaikų ar būna? – Būna. Bet aš su jais nedraugauju. Jie nemandagūs, dažnai juokiasi iš kito nelaimės, visai nepadeda silpnesniems už save ir neduoda pasivažinėti dviračiu. Tiesiog sako, kad jis dabar nori važinėtis ir važinėjasi vienas visą dieną. Dviračio, pavyzdžiui, man net trumpam nepaskolino. Kai tą istoriją papasakojau mamai, ji man liepė neprašyti dviračio to berniuko ir sakė: tegul jis juo puikuojasi. Bet vėliau jam atsibodo važinėtis vienam, priėjo prie mūsų ir jau norėjo bendrauti. Mes su juo kalbėjomės, bet jis mums dviračio vis vien nepaskolino. Manau, tas berniukas buvo labai išpuikęs, nes nesidalyti su kitais vaikais labai negražu ir net gėda.

Evelina, 10 metų – Kai aš buvau mažesnė, mama man sekdavo tokią pasaką apie labai išpuikusią pamotę ir labai nuolankią jos podukrą. Ta

pamotė prisigalvodavo sunkiausių darbų podukrai ir ją nuolat skriausdavo. Ji puikavosi savo kitomis dukterimis, jas gražiai rengė, o našlaitė turėjo tik labai paprastus drabužėlius ir nuolat dirbo sunkius darbus. Tačiau ji turėjo labai daug draugų, ir jie dažniausiai padėdavo jai tuos darbus atlikti. Žodžiu, tą našlaitę visi mylėjo, o išpuikusi pamotė draugavo tik su savo dukromis. Jei gyvenčiau toje pasakoje, tai irgi stengčiausi padėti našlaitei. O išpuikusi pamotė man labai nepatinka. Kartais pagalvodavau, kad jei sutikčiau tokią pamotę, gal net sugalvočiau, kaip jai atkeršyti ir išgelbėti tą užguitą našlaitę. Bet gerai, kad čia tik pasaka. – Ar esi susitikusi išpuikusių žmonių? – Mokykloje viena mergaitė labai išpuikusi, bet su ja niekas ir nenori draugauti. Jos tėvai labai turtingi. Ji vaikšto į mokyklą labai gražiai apsirengusi, bet net su klasės draugais kartais nesisveikina. Turi du telefonus ir, net nežinau kiek, kompiuterių ir dar krūvą visokiausių kompiuterinių žaidimų. Bet ji labai nemaloni, atsiskyrusi ir tais kompiuteriais visada žaidžia viena. Kartais mokykloje giriasi, kad laimėjo vieną žaidimą, bet jo niekada niekam neparodo. Vasarą jos tėtis nusipirko keturratį. Ji sakė, kad su juo visas mašinas galima aplenkti. Mano tėtis sakė, kad tokių nebūna. Jie dideli, bet važiuoja visai lėtai. Nežinau, kokiu keturračiu ji puikavosi – nebent jis iš pasakos. Ta mergaitė niekada nesišypso, yra išdidi, bet labai vieniša. Bet ji ir nenori su niekuo bendrauti. Mokosi neblogai, matyt, pabūna mokykloje, namie paruošia pamokas, o paskui žaidžia su savo visais kompiuteriais. Ne, tiesa, ji dar baleto mokyklėlę lanko. Tad kai ateina į mokyklą, nuolat rodo, kaip moka ant pirštų galiukų stovėti. Bet daug draugų ji neturi. Per pertraukas viena sau ir vaikštinėja ant tų pirštų galiukų. Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma / 2011 m. sausis

Veidu į vaiką

Emocinė vaiko raida Ugdymas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Ugdymas yra telkiamas į meilę. Kai siekiame išsiaiškinti kokį nors ugdymo sunkumą, labai svarbu atsižvelgti į vaiko emocinę raidą. Tuo turime remtis nuolat, jei norime suprasti vaiko elgesį vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Gana sudėtinga nesigriebti S. Freudo, bet stengsiuosi kuo mažiau kalbėti filosofijos ar psichiatrijos terminais, nes nesu nei filosofas, nei psichiatras ir mėgstu kasdienę kalbą. Iš modernių sąvokų galima sužinoti daug naudingo, bet, manau, per daug yra kalbama apie seksą ir per mažai – apie tikrą meilę, be to, pernelyg dažnai šie dalykai painiojami. Jokiu būdu nenoriu sumenkinti seksualumo, jis meilei svarbus. Tačiau seksualumą turi valdyti meilė. Daugiausia kalbėsiu apie meilę, nes tai labiau atitinka tikrovę ir mūsų siekiamą tikslą. Iš tiesų žmogų per gyvenimą veda meilė, jis godžiai siekia meilės ir jį patenkinti tegali tikroji Meilė. Ne kartą teko įsitikinti, jog nemažai nesėkmių gydant neurozes ir psichozes ištikdavo todėl, kad trokštantiems meilės paaugliams ar suaugusiems būdavo pasiūlomas juos nuviliantis, apgailėtinas primityvios meilės etapas: užsisklendimas savyje, o ne išsiskleidimas dovanojant save kitiems (sutinku, kartais tikrai reikia sugrįžti ir viską pradėti nuo nulio, bet nereikėtų tuo per ilgai tenkintis).

tai nuostabu bei geriausia, ką jis gali padaryti. Dievas jį tokį sukūrė – „matė, kad tai gera“. Net jo žavioji šypsena, tarsi sakanti „ačiū“ ir mus pradžiuginanti, visų pirma reiškia jo pasitenkinimą gavus tai, ko norėjo. Kol sugebės dovanoti save (tiksliau, kol ims siekti šio idealo, kurio niekada nepajėgs visiškai įgyvendinti), vaikas turi pradėti nuo pirmojo meilės etapo, o jo meilės suvokimas turi vystytis palaipsniui. Vaikas bręs etapais, kiekviename ilgokai užsibus, tačiau svarbu, kad į naują etapą įžengtų reikiamu laiku, nes to, ko nesuspės išmokti ankstesniajame, bus labai sunku, o kartais ir nebeįmanoma išmokti vėliau. Padėkime jam naudodami du dalykus: tegauna iš mūsų daug malonumų bei pasitenkinimo ir šiek tiek suvaržymų, išmintingai pasiūlytų tinkamu laiku. Šiame derinyje ir slypi visa ugdymo paslaptis ir visas sunkumas. Taigi, kokia yra mažylio emocinė raida?

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Imanti meilė, arba oralinė fazė

Iš tiesų mylėti – tai save dovanoti Tačiau ką meilė reiškia vaikui? Daug tėvų manęs klausė: „Ar žindomas kūdikėlis myli savo mamą?“ Kol buvau jaunas pediatras, nesiryždavau atsakyti. Rimčiau pasvarsčius, akivaizdu, kad šiai pusiau sąmoningai būtybei, trokštančiai visko ir iškart, dar toli gražu toks savęs dovanojimas, nes mažylis visko laukia iš savo mamos ir nieko pats neduoda. Tačiau dabar, būdamas jau senas pediatras, nedvejodamas atsakau: taip, kūdikis myli savo mamą, labai myli, jis daugiau nieko ir nedaro, kaip tik myli mamą, bet savu, vaikišku būdu – imdamas. Ir

Pirmasis etapas (labiausiai pasireiškiantis pirmąjį gyvenimo pusmetį), pagal Freudą, yra oralinė fazė – tai vien tik imančios meilės stadija: „Man patinka malonumas, kurį suteikia kiti.“ Šioje pradinėje stadijoje svarbiausi yra emociniai poreikiai, net galima sakyti, viskas tuo metu turi didžiulį emocinį krūvį. Kūdikis reaguoja visa savo esybe, išreikšdamas džiaugsmą arba nepasitenkinimą, kad buvo atsižvelgta į jo fiziologinius poreikius arba ne. Pagrindinis jo poreikis – maistas ir visa, kas susiję su burna. Šiame etape vaikas myli mamą už tai, kad ši tenkina gyvybinį poreikį: malšina jo alkį ir drauge teikia juslinį čiulpimo malonumą. Jis myli savo mamą-žindytoją, tiksliau pasakius – mamą-maistą: beveik nesuklystume sakydami, kad jis brangina mamą taip, kaip mes – maistą! Tam tikra prasme tai yra meilė, suaugusiųjų žodžiais – egoistiška ir vis dėlto meilė. Būtina, kad vaikas ją patirtų

Veidu į vaiką pirmaisiais šešiais mėnesiais, ir ypač – kad jo poreikiai būtų patenkinti. Reikia pasakyti, kad pirmąjį pusmetį kūdikis dar neatpažįsta savo mamos. Jis tiesia rankas į kiekvieną žmogų, jei šis jam šypsosi, paima ant rankų ar parodo savo meilę. Ir atsidėkoja savo nuostabiąja šypsena. Tačiau svarbu suprasti, kad pamažu, nepastebimai jis prisiriša prie žmogaus, kuris jį maitina ir prižiūri, ir tai labai svarbu jo ateičiai. Praėjus šešiems, o dar labiau devyniems mėnesiams, vaikas labai stipriai ir išskirtinai prisiriša prie šio žmogaus ir ima bijoti svetimų. Todėl pirmaisiais mėnesiais, kai jis dar neatpažįsta mamos, labai svarbu, kad būtų maitinamas būtent jos, jei ne visada, tai bent kuo dažniau – tam, kad vaikas iš karto prisirištų prie mamos. Jei to nebus, gresia dideli sunkumai. Jei apibendrintume tai, ką bent miglotai pavyko aptarti apie žindomo kūdikio jausmus, reikėtų pabrėžti laipsniškos jo raidos svarbą: pradinis etapas „man patinka malonumai, kuriuos teikia kiti“ keičiasi į „man patinka Mamos tiekiamas malonumas“, o šiam baigiantis jis turėtų virsti į „aš myliu Mamą, kuri man teikia šį malonumą“. Tai reiškia, kad mažylis jau pasiruošęs įžengti į naują etapą.

Mainais grįsta meilė, arba analinė fazė Antrasis vaiko raidos etapas (ypač pradedant antruosius metus) atitinka Freudo apibrėžtą analinę-sadistinę fazę. Aš jį vadinčiau tiesiog mainais grįsta meile: „Duodu tau tam, kad mane dar labiau mylėtum.“ Kūdikis jau yra išskirtinai prisirišęs prie motinos, tačiau niekad nesijaučia visiškai patenkintas ir nori ją savintis vis labiau. Tai padaryti jis gali dviem būdais ir sumaniai juos panaudoja savo naudai. Pirmasis – suteikti mamai malonumo. Stengiasi negailėdamas, jei tik mama geba suprasti jo dovanėles ir išreiškia pasitenkinimą suteikdama dar daugiau meilės, nes to jis ir siekia. Svarbiausia – kad ji gebėtų suprasti! O tai tikrai ne visada lengva. Siekdamas mamos dėmeNors tas „kažkas“ sio sau, vaikas mėgina atrodo mažmožis, savais būdais suteikti iš tiesų tai didžiulė jai malonumo. Kai ji pažanga – pirmosios skaito ar dirba (ir nesave dovanojančios pakankamai užsiima meilės apraiškos. juo), timptelėja už rankovės, kad pasigėrėtų jo atradimais ir išradimais – nuplėšta apmušalų skiaute, pripaišyta knyga ar nuostabiu lentynoje rastu puodeliu... kas ne visuomet atitinka mamos skonį (suaugusieji iš tiesų labai keisti – nesupranta ir nemoka gėrėtis gražiausiais dalykais!). Tikra nelaimė, jei mama už tai nubaudžia, nes vaikas tenorėjo jai suteikti malonumo ir sulaukti meilės! Jei mama ir toliau per daug užsiėmusi kitais reikalais, vaikas mėgins patraukti jos dėmesį bet kuo, kad ir žaidimu. Be abejo, kai būtina, mama turėtų mokėti nurodyti ribas, tačiau švelniai ir apgalvotai. Nors ir nelengva tas

Artuma / 2011 m. sausis ribas nustatyti. Reikia didžiulės kantrybės ir sumanumo. Niekad nepaliausime gėrėtis mamų kantrybe! Tačiau jei mama iš karto ims rodyti susierzinimą ar nesugebės atspėti, kad vaikas taip bando parodyti meilę, jis labai greitai ras kitą būdą, kaip sulaukti jos dėmesio, ir šis neabejotinai bus sėkmingas: ims krėsti išdaigas, aikštytis, pykti... ar provokuoti visais įmanomais būdais. Mama garantuotai į tai atkreips dėmesį, ir jau nebesvarbu, kad už tai gali išbarti ar nubausti, svarbu, kad tada ji skirs laiko „man“! Galime patekti į labai pavojingą, netgi pragaištingą užburtą ratą, nes vaikas, suvokęs, kad toks būdas paveikia, krės vis daugiau šunybių, o mama vis labiau pyks ir barsis. (Vėliau sužinosime, kaip iš to rato išsivaduoti, bet daug paprasčiau į jį nepatekti.) Viena vaiko dovanojamų mamai dovanėlių, žinoma, yra tuštinimosi įgūdžiai, kurie šiame etape tiek mamai, tiek vaikui tampa vienu svarbiausių dalykų. Jei šių įgūdžių įgijimas bus lydimas emocinės pusiausvyros, tai lems visą vėlesnę emocinę raidą. Freudas sako, kad pirmasis kakutis puodelyje yra pirmoji vaiko dovana mamai. Manyčiau, jis pamiršta pirmąją šypseną, kuri irgi be galo reikšminga, bet jis greičiausiai teisus tuo atžvilgiu, kad tai pirmoji jau šiek tiek sąmoninga dovana. Iš pradžių vaikas nesuvokia šio veiksmo naudos, jam visai gerai ir drėgnuose vystykluose. Švaros laikymasis jam yra tam tikras laisvės suvaržymas, kurį pripažįsta ir stengiasi laikytis vien dėl to, kad suteiktų malonumo mamai ir taip sulauktų daugiau meilės. Todėl mamai derėtų išreikšti savo pasitenkinimą kiekvienu pažangos žingsneliu ir vengti dažnai pasitaikančių diplomatijos klaidų. Jei mama bus nekantri, jei susierzins pamačiusi pridarytas kelnaites, vaikui bus nebeaišku, ko ji nori, bet jis labai gerai supras, kad daugiausia jos dėmesio sulaukia darydamas į kelnes, ir nenorės to atsisakyti, tad niekad nesuspės laiku. Taigi antroji fazė emocinei raidai yra esmingai svarbi. Mainais grįsta meilė, sakytume, dar kupina „savanaudiškumo“ net daugiau nei pirmoji: vaikas elgiasi siekdamas sau naudos ir taip, kad jos gautų kuo daugiau. Jis duoda tam, kad dar daugiau gautų, ir nieko neduoda, jei nieko negauna. Vis dėlto, jeigu viskas vyksta tinkamai, jam pavyksta duoti ir kai ką pačiam, pvz., padaryti ką nors į puodą. Nors tas „kažkas“ atrodo mažmožis, iš tiesų tai didžiulė pažanga – pirmosios save dovanojančios meilės apraiškos. Suvokiame, kad užstrigti šiame etape lemtinga: dėl to vėliau susiformuoja tuštinimosi įgūdžiai, kyla sunkių charakterio ydų (kaprizai, pykčio priepuoliai...). Tačiau svarbiausia, kad tinkamu laiku nepadarius pirmųjų savęs dovanojimo žingsnelių gali būti apsunkinta tolesnė emocinė raida. Tad kiek mamai reikia kantrybės ir diplomatijos, kad neparodytų apmaudo, kai mažylis vėl rodo išteptas kelnaites, nors ir supranta, kad jai labiau patinka švarus užpakaliukas; kad neimtų bartis, kai besistengdamas pagelbėti vaikas sudaužo ant stalo dedamą lėkštę... Iš prancūzų k. vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. sausis

Kai krikščionys maištauja Simonas BENDŽIUS Nuolankumas – žodis, nekeliantis malonių įspūdžių. Nors pats save laikau praktikuojančiu kataliku ir kartkartėmis susitinku grupes bendraminčių, neatsimenu, ar kada esame kalbėjęsi apie nuolankumą. Galbūt todėl, kad manome, jog kažkam lankstytis – lyg ir susitaikyti su esama padėtimi, pripažinti kito pranašumą ir savo bejėgiškumą?.. Tai neskamba jaunatviškai – juk geriau ėjimas prieš srovę, supuvusios sistemos griovimas, maištas, nors pastarasis, žinia, ne visada patinka vyresniajai kartai. Tačiau poreikis priešintis, atrodo, būdingas kiekvienam jaunam žmogui. Tad kodėl maištaujame?

Pribaigti „realybe“

Gražus, tik tuščias

Pirmąją ir, ko gero, pačią svariausią jaunimo maištavimo priežastį taikliai aprašo... radikalieji anarchizmo judėjimo atstovai. Lietuviškame interneto tinklalapyje jie skaitytojo klausia: „Ar tu nuoširdžiai tiki dalykais, kuriuos sakai savo vaikams (arba kuriuos tau sakė tėvai)?“ Ką tai reiškia? Tėvai mažus vaikus moko, kad gyventi reikia dorai, džiaugtis artimu, viskuo dalytis, gyventi pagal amžinąsias vertybes, kurios aprašytos kiekvienoje pasakoje, siekti tiesos, gėrio, idealo. Tačiau tėvai jau paaugusį vaiką pradeda mokyti „tikro“ gyvenimo – kompromiso su blogiu, veidmainiškumo, egoizmo, naudos siekimo, nes „tokia realybė“. Tai paprastai būna didžiulis smūgis jaunuoliui, nes jo vertybiniai pamatai griūva. Paaiškėja, kad vaikystės idealai ir svajonės tėra iliuzija, o tėvai jam visada tiesiog... meluodavo. Nebematydami prasmės, jaunuoliai puola nekęsti šio pasaulio teatro, cirko ir, kaip pastebi anarchistai, tampa maištautojais, atsiskyrėliais, netgi savižudžiais, o vėliau – prie aplinkos prisitaikiusiais, bet nuolat bambančiais suaugusiaisiais. Tokia nelinksma padėtis gresia ir drugnoms krikščioniškoms šeimoms, kurių vaikai stebi, kaip jų tėvai, deklaruojantys esą katalikais, tikrovėje kiekvieną dieną gyvena priešingai. Štai kodėl tarp jaunuolių, ypač jų subkultūrose, tokia populiari velnio ikonografija – jie bjaurisi tokiu Dievu, kokį savo gyvenimu atspindi tėvai. Todėl jaunuoliai, visur ir kasdien matydami daug blogio, neigia Dievo egzistavimą ir renkasi priešo pusę.

Antrąją priežastį maištauti įvardijo muzikantas Darius, save laikantis krikščioniu anarchistu (apie šią srovę pakalbėsime kiek vėliau). Anot jo, kiekvienam paaugliui anksčiau ar vėliau iškyla klausimas: „O kodėl turiu ar privalau daryti tą ar aną?“ Ir vargas tiems tėvams, kurie nebus pasiruošę į tai atsakyti. „Gyvenimą įsivaizduoju kaip pianiną su juodais ir baltais klavišais. Norėčiau, jog mane pamokytų, kaip groti, kad išgaučiau harmoningą skambesį, o ne atšautų, jog tas ar anas klavišas yra blogas ir tiek“, – teigia muzikantas. Jaunas žmogus, taip ir neatradęs vieno ar kito veiksmo prasmės (pvz., kodėl reikia eiti į mokyklą), nustos tai daręs – tiesiog pats pabandys nesilaikyti normų ir taisyklių, kurios jam siesis su baime eiti prieš srovę, suaugusiųjų pasaulio sustingimu. Žinoma, tėvams tai nepatiks, ir įtampa namuose garantuota. Kaip pasakojo draugas, užtektų tik nuoširdaus, atviro pokalbio ir nereikėtų kalbėti apie trečiąją maištavimo priežastį. Tačiau bendravimo badas šeimoje labai paplitęs ir, pasak psichologų, yra viena didžiausių šiandienos problemų. Jaunuolis trokšta kalbėtis, būti suprastas, įvertintas. Jam neužtenka vien pagrindinių poreikių – maisto, būsto ar gražios aprangos. Nuo to jis netaps laimingas. Kaip ironiškai dainuoja punk roko grupė MxPx (JAV), „tu jaunas ir jau depresuotas! Bet užtat tu taip gražiai apsirengęs...“ Kai tėvai negali pasiūlyti nieko gilesnio (ar dvasingesnio, ko trokšta krikščionys paaugliai), jų vaikas ieško

Jaunimo iššūkis bendraamžių „pagalbos“. Atrandant „naująją šeimą“, pamažu auga nusivylimas tikrąja, ir tėvų nedrąsa ar nenoras pradėti dialogą gresia skausmingu atsiskyrimu.

Blogio ir gėrio paieškos Maištas suvokiamas kaip kūryba. Tai ketvirtoji šio reiškinio priežastis. Taip, noras kurti slypi kiekviename iš mūsų. Mes kasdien matome, kiek neteisybės aplink mus, ir bandom ką nors daryti, tą ką nors vadindami maištu. Visa, kas bloga, pvz., nuodėmę, reikia išnaikinti, sugriauti – kas tam prieštarautų? Tačiau kas bus paskui, jau sugriovus, dažnai lieka neaišku. Tą galima pastebėti anarchistų ideologijoje – jie revoliucingai teigia „nebijantys griuvėsių“, bet duodami interviu pripažįsta, kad vargu ar kada nors iš jų iškils naujas miestas.

Vido Venslovaičio nuotraukos

Mums reikia mokytojų, autoritetų, kurie jaunimui parodytų, kas yra kūryba, o kas – griovimas.

Anarchizmas – populiarėjantis šiuolaikinio protesto, maišto simbolis, todėl čia jam skiriame daugiau dėmesio. Šio judėjimo tikslas – panaikinti bet kokią valdžią ir įtvirtinti visuomenę, besivadovaujančią savanoriškumo ir lygiavertiškumo principais. Anarchizmo logika paprasta: kiekviena valdžia naudoja įstatymus, t. y. prievartą; prievarta yra blogis; vadinasi, kiekviena valdžia ar jos institucijos savaime yra blogis. Kiekvienas veiksmas, nukreiptas prieš valdžią, yra skatinamas – valdžia trukdanti skleistis asmenybei, varžanti žmogaus laisvę ir individualumą. Žiūrime toliau – anarchistinėje visuomenėje negali būti jokių kalėjimų, tvarkos sergėtojų nei... Bažnyčios. Ši, kaip religinės valdžios išraiška, taip pat, anot anarchistų, turi būti sunaikinta. Tad čia ir iškyla vadinamųjų krikščionių anarchistų dilema – nors anarchistų idealas yra atvira kitoms nuomonėms, tolerantiška visuomenė, Dievo klausimas joje nesvarstomas, nes Dievo tiesiog... nėra. Ateizmas esą vienintelis teisingas požiūris į religiją. Tai ir matyti iš Lietuvos anarchistų tinklalapio straipsnių, kuriuose, be atvirai propagandinių pasisakymų ar ateistinių leidinių reklamų, radau visa pasakantį teiginį: „Vienintelė bažnyčia, kuri skleidžia šviesą, yra deganti bažnyčia.“

Artuma / 2011 m. sausis Tad ar įmanoma būti ir krikščioniu, ir anarchistu? Lietuvoje yra keli tokie asmenys. Aktyviausias iš jų – apžvalgininkas Kasparas Pocius, bandęs atvirai polemizuoti su ateistine anarchistų dauguma. Straipsnyje „Neatimkite iš krikščionio teisės būti anarchistu!“ jis „atsiprašo“ už tai, jog „imperinė Bažnyčia [Jėzų Kristų] pavertė nuolankumo iki mirties simboliu, amžinuoju nukryžiuotuoju. Bet prisiminkime, kad moralės genealogija atsiranda ne iš paties Kristaus veiklos, o iš siekusios dominuoti Viduramžių Bažnyčios. Tai pripažįsta ir pats Nietzsche“. Anot Pociaus, „tikrieji“ krikščionys yra radikalieji protestantai: „Vienas iš pirmųjų anabaptistų, čekas Petras Chelčickis, sakė: ‘Žmogui, kuris paklūsta Dievui, nereikalinga jokia kita valdžia.’ Ši mintis – tai tikra laisvo krikščionio anarchisto programa.“ Verta paminėti ir kitą dažnai cituojamą šv. Augustino mintį: „Myliu ir darau, ką noriu.“

Naujieji restauratoriai Anarchistinės pažiūros daugiausia būdingos protestantų bendruomenėms arba sektoms, neigiančioms popiežiaus primatą; kai kurios jų neigia ir kiekvieną pasaulietinę valdžią. Tačiau ir be katalikiško konteksto rastume keletą argumentų, paneigiančių anarchizmo ir krikščionybės sugretinimą. Kaip pastebi netikintys anarchistai, pats Dievas jau yra valdovas, aukštesnė galybė, valdžia, kurios valiai žmogus turįs paklusti, o tai iš esmės neigia anarchistinę laisvės idėją. Antra, pirmieji krikščionys neneigė valdžios, duodavo tai, kas priklausė „ciesoriui“, be to, turėjo hierarchiją. Trečia priežastis – be mokytojų, Tradicijos, remiantis vien savo įžvalgomis, galima lengvai nuslysti į šoną, manant, kad dabar jau tikrai myliu ir jau galiu daryti, ką panorėjęs. Toks įsivaizdavimas gali greit priartinti prie priešingo meilei dalyko – puikybės. Kartais pripažinti, kad esi klystantis ir nusilenkti „imperinei religijai“ geriau, negu tikėtis, kad jau žinai absoliučią tiesą. Taigi maišto ir tikėjimo santykis lieka keblus dalykas. Žinoma, mes esame tie, kurie, Dievo Dvasios veikiami, iš aplink stūksančių griuvėsių atstato didingą pilį. Nes Viešpats jau sukūrė visa, kas yra gera, tik tą gerą pasaulį apgriauna tie (dažnai ir mes patys), kuriuos paradoksaliai galėtume vadinti maištininkais. Krikščionys šia prasme yra ne griovėjai, bet restauratoriai. Tačiau tam reikia ne tik jaunatviško užsidegimo ir entuziazmo, bet ir praeitų kartų pamato, be kurio mūsų darbai nedaug ką duos. Mums reikia mokytojų, autoritetų, kurie jaunimui parodytų, kas yra kūryba, o kas – griovimas. Tiesa, šiandien, atrodo, jau niekas nėra savaime autoritetas, kaip galbūt būdavo anksčiau. Tad palinkėjimas ir prašymas vyresniajai kartai – būkite mums autoritetais, į kuriuos galėtume su džiaugsmu lygiuotis.

Artuma / 2011 m. sausis

Gero kino kampelis

Pagunda keisti kitą Ramūnas AUŠROTAS Ši pagunda, manau, aplanko ne vieną. Bent jau man būna gyvenime situacijų, kai ateina mintis, jog būtų gerai, jei būčiau turėjęs galimybę iš(si)auklėti savo žmoną... Apie tai pasakoja ir brito Anthony’io Asquitho filmas „Pigmalionas“ (Pygmalion, 1938). Jis sukurtas pagal George‘o Bernardo Shaw’o pjesę, paremtą Apšvietos idėja, jog auklėjimas gali pataisyti žmogų. Dramaturgas ją adaptuoja XX a. pradžiai ir jo (socialisto) rankose ji virsta subtiliu įrankiu klasinei socialinei sistemai kritikuoti. Tai istorija apie ekscentrišką lingvistikos ekspertą profesorių Higginsą, susilažinusį, kad per šešis mėnesius iš Londono gatvės žargonu kalbančios gėlių pardavėjos Elizos padarys tikrą ledi, kalbančią nepriekaištinga anglų kalba. (Dėl romantinės siužeto atomazgos daug kam priimtinesnis ir prieinamesnis bus žinomas holivudinis šio filmo perdirbinys „Mano puikioji ledi“ (My Fair Lady, 1964) su žaviąja Audrey Hepburn. Beje, abu filmus galima pažiūrėti www.youtube.com) Ši istorija kai ką pasako apie vyro ir moters santykių tikrovę. G. B. Shaw remiasi antikos mitu apie skulptorių Pigmalioną, nulipdžiusį tokią tobulą moters skulptūrą, jog ėmė maldauti dievų ją atgaivinti. Dievai išpildė šį norą. Tai primena biblinį pasakojimą apie moters sukūrimą. Bet yra du skirtumai. Pirma, Dievui kuriant Ievą Adomas nedalyvauja (jis užmigdomas, plg. Pr 2, 21). Antra, Dievas atpažįsta Adomo širdies troškimą ir sukuria jam Ievą savo iniciatyva ir valia (plg. Pr 2, 18). Ir Adomo užmigdymas, ir Dievo iniciatyvos pirmenybė reiškia, kad Ieva Adomui nepriklauso. Ieva skirta Adomui tiek pat ir nė kiek ne mažiau, kiek Adomas

skirtas Ievai. Biblinė moters sukūrimo istorija leidžia atpažinti prigimtinį vyro ir moters lygiavertiškumą. Antikiniame pasakojime vyro sukurtą skulptūrą atgaivina dievai. Apšvietos epocha iš šio pasakojimo eliminuoja Kūrėją ir taip atveria kelią moderniam žmogaus visagalybės mitui (jį apreiškia ir išreiškia F. Nietzsche’s antžmogis). Ir pjesė, ir pagal ją sukurtas minėtas filmas yra ne kas kita, kaip variacija šio mito tema. Juostoje klausiama, ar gera norėti kitą tobulinti, netgi dėl jo gerovės. Eliza, tobulinama didelėmis pastangomis, jaučiasi nelaiminga. Kodėl? Nes profesorius tai daro ne dėl jos, o dėl savęs, norėdamas įrodyti pasauliui ir sau pačiam, kad gali tai padaryti. Moteris jam tik priemonė tikslui pasiekti. Kita vertus, ši istorija liudija, jog kiekvieną bandymą pakeisti kitą visada lydi siekimas pajungti jį savo valiai. Higginsui pavyksta: gėlių pardavėja tampa ledi, bet tik todėl, kad ji besąlygiškai jam paklūsta. Tiek viena, tiek kita yra žmogaus puikybės apraiškos. Profesoriaus Higginso pastangos patobulinti Elizos kalbą pažadina jos žmogiškąjį orumą. Ji pareiškia norą būti nepriklausoma, kulminacijoje šitaip kalbėdama: „Aš norėjau jūsų švelnumo, bet jei negaliu to gauti, tada tapsiu nepriklausoma.“ Pastangos tapti nepriklausoma yra moters priemonė vyro dėmesiui atkreipti ir pasakyti, kad jai trūksta jo meilės. Tai ir būdas kompensuoti jos stoką. Galbūt ir Ievos neklusnumas buvo ne kas kita, kaip bandymas patikrinti, ar Dievas iš tiesų ją myli. Ši Ievos žaizda,

kylanti iš nepasitikėjimo Dievo meile, paliečia ir vyrą, kuriam dėl to pasidaro sunku ją (tokią) mylėti. Daug lengviau ją pajungti sau. Mane, vyrą, labiausiai pakylėja, kai žmona išreiškia pasitikėjimą mano troškimu ir pastangomis ją mylėti. Higginsas pirmąkart pažvelgia į Elizą ne kaip į darbo objektą, bet kaip į žmogų būtent tada, kai ji įgyvendina savo nepriklausomybę. Kodėl vyras pamato moterį tik tada, kai ji maištauja? Psichologai kalba apie perkėlimo problemą, t. y. kai vyriškas santykis, grįstas konkuravimu (vyrai tampa savimi varžydamiesi vienas su kitu), perkeliamas į santykį su moterimi, kurios prigimtis kitokia. Tai dažnai lemia santarvės trūkumą ir konkurencijos gausą vyro ir žmonos bendravime. O gal viskas kur kas paprasčiau – juk pagunda keisti kitą dažniausiai atsiranda tada, kai nenori keistis pats. Vyro ir moters santykis yra grindžiamas papildomumu, tačiau papildymas, kaip sako pats žodis, visada yra aktyvus veiksmas, o ne aritmetinė sudėtis: vienas plius vienas lygu du. (Tikrovėje Jonas+Lina dar≠meilė, tai viso labo meilės tikimybė.)

O ar Dievas nori mus keisti? Man geriausią atsakymą duoda šios Šventojo Rašto eilutės: „Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas“ (1 Kar  19, 11b–12). Tad, užuot bandęs pakeisti savo žmoną, einu jai švelniai pasakyti, kad ją labai myliu.

Artuma / 2011 m. sausis

Meno pasaulyje Muzikos garsai (XLV)

Valsų karalius Johanas Štrausas Iš tikrųjų karalių būta keturių: Johanas tėvas, Johanas sūnus, ir dar du sūnūs Jozefas bei Eduardas. Tačiau garsiausias, lakiausias ir muzikoje amžinas yra Johanas Štrausas jaunesnysis. Jis karaliavo ne tik Vienoje, bet ir visoje Europoje, o dabar jo kūriniai skamba plačiajame pasaulyje. Mums paliko 477 valsus, polkas, kadrilius, maršus ir kt., 15 operečių, komišką operą ir po jo mirties pastatytą baletą „Pelenė“. Tai šokių muzikos klasikas. Šią muziką jis pavertė tikruoju menu, įtvirtino joje austrų muzikinio folkloro elementus. Štrauso kūriniams būdingi sodrumas ir paprastumas, melodijų turtingumas, nuoširdumas ir muzikinės kalbos natūralumas. Amžininkai vadino jo muziką patriotinėmis dainomis be žodžių. Juo žavėjosi Berliozas ir Listas, Vagneris ir Čaikovskis. O Johanesas Bramsas buvo nuoširdus Štrauso bičiulis. Valsai – Vienos miesto simbolis. Ir dabar Vienos oro uoste mus pasitinka Štrauso valsai.

Štrausų šeima

Kelio pradžia

XIX a. pradžioje Vienos priemiestyje Leopoldštate buvo labai populiari smuklė, siūlanti visada tą patį meniu: gero alaus, šviežių dešrelių ir saldumynų. Klientus aptarnaudavo šeimininkė, o šeimininkas Francas Štrausas grieždavo smuiku. Smuklė visada būdavo sausakimša ir toli gražu ne dėl dešrelių ar alaus. Visus traukė Franco Štrauso grojimas. 1804 m. šeimoje gimė sūnus Johanas. Deja, Francas netrukus paskendo Dunojuje, o našlė ištekėjo. Tačiau patėvis Johaną labai mylėjo, nors ir nepritarė jo polinkiui į muziką. Vis dėlto smuklės lankytojai jį perkalbėjo, ir paaugliui Johanui buvo leista muzikuoti. Jis susidraugavo su panašių pomėgių Jozefu Laneriu ir draugai ėmė uždarbiauti grodami. Pradėjo plaukti pinigai ir augti populiarumas, nes abu vaikinukai kūrė ir valsus. Veikla išsiplėtė, bet ilgainiui jaunuoliai išsiskyrė. Štrausas populiarėjo, garsėjo, ėmė koncertuoti kitose Europos šalyse. Jis vedė žavią ir protingą Aną, susilaukė šešių vaikų (vienas mirė kūdikystėje) ir, kaip tai neretai nutinka vyrams, pametė galvą dėl jaunos puošeivos, palikdamas Aną su penkiais vaikais. Pradžioje jis, tiesa, šeimą rėmė, bet toji paspirtis greit nutrūko. Tada vyriausias sūnus, irgi Johanas, pasijuto atsakingas už šeimą ir pradėjo uždarbiauti.

Tėvas nenorėjo, kad jo sūnūs būtų muzikantai. Bet mažasis Johanas taip anksti įniko į muziką, kad tuometinei šeimos galvai teliko su tuo susitaikyti. Kai tėvas paliko šeimą, Johanui buvo aštuoniolika. Jį globojo abatas Jozefas Dreksleris, puikus muzikantas. Sykį vaikinas jam atsivėrė, papasakojo apie varganą šeimos padėtį ir savo sumanymą suburti šokių kapelą, kuriai vadovautų ir rašytų valsus – kaip tėvas. Abatas padėjo sutvarkyti formalumus, o Johanas parašė mandagų, sūnišką laišką tėvui. Atsakyta nebuvo. Prasidėjo muzikantų parinkimas, repeticijos. Aišku, Štrausų namuose. Ir štai įvyko! 1844 m. Vienos laikraščiai pranešė, kad rengiamas Štrauso – sūnaus koncertas. 1825 m. gimusio, taigi dar visai jauno. Viena sukruto: sūnus prieš tėvą! Tėvui tada buvo 40 ir jis garsėjo visoje Europoje. Tačiau bilietai į jaunojo Štrauso koncertą buvo išparduoti per kelias valandas. Triumfas! Paskutiniuoju kūriniu sūnus pasirinko geriausią tėvo valsą, bet šio širdies tai nesuminkštino. O pergalingas Johano jaunesniojo žygis jau prasidėjo. Jo muzika buvo optimistiška, poetiška ir subtiliai jausminga. Vieniečiai nuo jos salo. Tėvo ir sūnaus santykiai liko šalti, nors jaunėlis darė viską, kad taip nebūtų. 1847 m. per tėvo gimtadienį Johanas ir jo muzikantai atėjo prie jubiliato namų ir tyliai

Artuma / 2011 m. sausis užgrojo Štrauso vyresniojo kūrinį „Dunojaus dainos“. Tada pagaliau tėvas atsileido ir išėjo paspausti sūnui rankos. Johanas Štrausas jaunesnysis pradeda daug koncertuoti po užsienio šalis ir visur jį lydi milžiniškas pasisekimas.

Revoliucijos metai, tėvas 1848 m. Europa pabandė nusimesti Habsburgų jungą. Prasidėjo politinė suirutė. Trys jauni broliai Štrausai tampa revoliucionieriais. Tėvas – reakcijos pusėje. Revoliucija buvo numalšinta, bet tėvo vardas suteptas. Jo gyvenimo pabaiga irgi nepavydėtina. Kai susirguso skarlatina (suaugusiems tai pavojinga!), antroji žmona pabėgo su vaikais, daiktais ir net baldais, palikusi jį mirti vieną tuščiuose namuose. Atbėgę Ana ir Johanas rado mirusįjį ant grindų. Tiesa, laidotuvės buvo prašmatnios. Johanas ir po tėvo mirties elgėsi itin garbingai.

Valsų karalius, broliai ir moterys Vienoje ir visoje Europoje karaliauja valsas. Jį šoka diduomenė, darbininkai ir elgetos. Johano kapelų darbotvarkė sutvarkyta taip, kad kiekviena diena būtų skirta konkrečiam sluoksniui ir niekas nebūtų nuskriaustas. Bet jo valsų nori visi! Tad ilgai nedelsdamas Johanas pasitelkia brolius Jozefą ir Eduardą. Juk jie irgi Štrausai! Tiesa, jų profesijos kitos, bet abu muzikalūs. Ir jie imasi muzikos. Diriguoja, komponuoja. Nors vienas inžinierius, o antras klasikinių kalbų specialistas... Dabar jau visa šeima – Vienos dievaičiai. Vargo ir skurdo laikai pamiršti, pinigai plaukia upe.

Muzikinė serenada Vienoje su Johanu Štrausu ir jo orkestru. Alfredo Dagli Orti piešinys, XIX a.

Johano muzika kinta. Jis kuria valsus, bet juos simfonizuoja. Štrausas siekia sintezės tarp liaudies muzikos, valso esmės – harmonijos, orkestruotės ir simfoniškumo. Vienos valsas Johano Štrauso – sūnaus kūryboje pasiekia naują lygmenį. Prasideda ilgos gastrolės užsienyje. 1856 m. Johanas išvyksta į Rusiją, Pavlovską netoli Peterburgo. Rusai sužavėti, ypač moterys. Ir čia jis sutinka savo pirmąją meilę Olgą Smirnickają. Jausmas abipusis ir gilus. Deja, deja...

Meno pasaulyje

Olga yra aristokratų, netgi generolo duktė, ir santuoka su kompozitoriumi, tegu ir garsiu, neįmanoma. Išguitas Olgos motinos, Johanas Štrausas išvyksta. Olga išteka už kito. Johano orumas sutryptas. Ir vis dėlto bendravimas su Olga jį labai praturtino, nušlifavo. Vėliau Pavlovske koncertavo jo broliai. Taip pat su pasisekimu, o Johaną meilė įkvėpė eilei puikių kūrinių. Ak, jau tie vyrai! 30-metis Johanas susipažįsta su 45-erių metų tris vaikus su baronu Tedesku sugyvenusia jo sugulove Henrieta, kažkada buvusia dainininke. Moteriškė oho! Pavergusi jauną vyrą, išpešusi kraitį iš barono ir pasižadėjimą aprūpinti vaikus, ji išteka už Johano Štrauso. Po vestuvių motina Johanas Štrausas su pirmąja žmona Henrieta Ana Štraus (tikriausiai mintyse sūnų vadindama avinu) įteikia jiems 60 tūkst. forintų, kuriuos buvo sutaupiusi iš Johano uždarbio. Jaunavedžiai nusiperka vilą su jaukiu sodu, ir Johanas atsideda kūrybai. Koncertuoja Jozefas ir gražuolis Eduardas. Tuo metu sukuriami „Žydrasis Dunojus“, „Artisto gyvenimas“, „Vienos miško pasakos“, „Vienos kraujas“ ir kiti šedevrai. „Žydrasis Dunojus“ pakeri Paryžių, ir Štrausą karštai sveikina Floberas, Teofilis Gotje, Diuma – sūnus, Turgenevas. Kolegos įkalbinėja jį sukurti vis populiarėjančią operetę. Bet Štrausas neskuba. Juolab kad ištinka nepaprastai skaudus smūgis – miršta Ana Štraus. Vaikai motiną labai mylėjo, ji palaikė ir darną šeimoje. Netrukus nuo širdies smūgio miršta ir Jozefas. Santykiai su Eduardu vis prastėja. Jis pavydi broliui talento ir garbės. Prastai ir Johano šeimoje. Susenusi Henrieta šalia išvaizdaus Johano atrodo kaip jo senelė, o kaip nesusensi be laiko? Dukros išteka, o dykaduonis sūnus ima šantažuoti motiną ir patėvį. Štrausas nuo jo atsiriboja. Vieną dieną randa žmoną negyvą, suspaudusią rankoje grasinamą sūnaus laišką. Netrukus po žmonos laidotuvių Johanas susipažįsta su jaunute vokiete Angelika Dietrich ir ją veda. Kur tau! Ši greit jam įtaiso ragus ir pabėga su geriausiu draugu. Įžengęs į šeštą dešimtį, Štrausas pamilsta jauną Adelę... Bet jis išsiskyręs! Kaip vesti? Greit pereina į protestantų tikėjimą ir susituokia. Su Adele laimingai išgyvens 17 metų ir 1899 m. numirs ant jos rankų nuo plaučių uždegimo. Tada jam bus 74-eri metai.

Operetės Viena mėgo komiškas operas. Čia populiarūs buvo zingšpyliai, vodeviliai ir Prancūzijoje atsiradusios ope-

Artuma / 2011 m. sausis

Atokvėpio valandai retės. Visi žavėjosi Ofenbachu, Zupe, Milekeriu. Ofenbacho įkalbėtas Johanas Štrausas gana nedrąsiai ėmėsi operetės. Jis norėjo jas kurti tokias kaip valsai: lengvas, tyras, linksmas, džiaugsmingas ir taikias. Ir jam sekėsi! Pirmoji operetė „Keturiasdešimt plėšikų“ žiūrovams patiko. Toliau sekė „Karnavalas Romoje“, o po jos garsusis „Šikšnosparnis“ – šokių operetės klasikinis pavyzdys. Dabar sunku įsivaizduoti, kad šis šedevras tuometinės publikos buvo sutiktas santūriai. Bet vos po 20 metų viskas jau buvo kitaip. Pertrauką padarė Štrauso kelionė į Ameriką, kuri jam nepatiko. Paskui buvo pora vidutiniškų operečių, smagus „Linksmasis karas“. „Naktį Venecijoje“ publika nušvilpė. Ir pagaliau „Čigonų baronas“! Tai lyrinė operetė, artima lyrinei dramai. Nuostabi jos muzika taip pribloškė Bramsą, kad šis tik Mocarto „Užburtąją fleitą“ pavadino už ją geresne. Dar kelios Štrauso operetės nepavyko, tad išnyko laiko užmarštyje.

Paskutinė kelionė Johano Štrauso laidotuvių dieną gedėjo visa Austrija, o Viena – ypač. Net gatvių žibintai buvo perjuosti juodais kaspinais. Štrausas šeimai paliko rentą, o visą turtą skyrė Muzikos draugijai. Ji ir laidojo kompozitorių. Dešimtys tūkstančių juodai vilkinčių vieniečių išėjo į gatves, o procesija tęsėsi per visą miestą. Taip Viena lydėjo tik Bethoveną. Štrausas atgulė šalia Bramso ir Šuberto. Iškilmingai nuskambėjo Bramso „Vokiškasis rekviem“. Viena verkė. 1907 m. Eduardas Štrausas atliko gėdingiausią darbą, kokį tik galima įsivaizduoti. Jis atvežė į plytinę ir sudegino visus tėvo ir brolio rankraščius... Pats kelias valandas stebėjo, kad neišliktų nė vienas lapas. Baisus pavydas sunaikino šio žmogaus sielą. Bet Štrauso valsai gyvi! Jie liks gyvi visada! Vanda IBIANSKA

Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

XIII šimtmečio angelas Giovannino GUARESCHI Perskaitę mirusiojo Basinio testamentą, rado taip parašyta: „Visą savo turtą palieku klebonui, kad pasirūpintų paauksuoti bokšto angelą. Iš jo, ten aukštai spindinčio, atpažinsiu, kad tai mano gimtinė.“ Tas angelas stovėjo pačioje bokšto viršūnėje ir, iš apačios žvelgiant, nedarė ypatingo įspūdžio, nes pats bokštas buvo labai aukštas. Tačiau kai sukalė pakopas ir palipo arčiau, pastebėjo, kad jis buvo tikrai nemažas, beveik žmogaus didumo. Daug reikėjo aukso norint jį padengti. Atvykęs iš miesto žinovas užkopė apžiūrėti būsimųjų darbų, bet susijaudinęs po kelių minučių nusileido žemėn. – Tai plakto vario arkangelas Gabrielius, – paaiškino Don Kamiliui. – Išties nepaprastas kūrinys. Tikrai XIII šimtmečio meno šedevras. Don Kamilis dėbtelėjo į žmogelį ir papurtė galvą. – Kaip jis gali būti XIII šimtmečio, jei pati bažnyčia ir varpinė teturi vos tris šimtus metų? – nusistebėjo Don Kamilis. – Aš jau keturiasdešimt metų verčiuosi šiuo amatu ir esu paauksavęs tūkstančius statulų. Jei jis nėra XIII šimtmečio, aš tamstai jį veltui paauksuosiu. Don Kamilis buvo tas, kuris tiksliai susivokdavo žemiškuose dalykuose ir niekad neapsirikdavo. Ši pastaba jį sudomino. Kartu su tuo žmogumi užlipo į pačią bokšto viršūnę, kad iš arti pamatytų angelo veidą. Išvydęs labai nustebo, nes angelas tikrai buvo nepaprastai gražus. Nulipęs žemyn, vis nerimavo ir svarstė, kaip toks angelas galėjo atsidurti bokšto viršūnėje. Ilgai knaisiojosi sename parapijos archyve, bet neužtiko jokio dokumento, kuris išblaškytų kankinamas abejones. Kitą dieną žmogelis atvyko su dviem miesto ponais, ir visi užlipo pažiūrėti to angelo. Žemyn nusileidę, pakartojo Don Kamiliui tą patį, ką jau buvo sakęs žmogelis: tai tikras XIII šimtmečio šedevras. Šiedu buvo garsūs meno žinovai. Sujaudintas Don Kamilis jiems padėkojo. – Tikrai labai malonu! – šūktelė-

Artuma / 2011 m. sausis jo. – XIII šimtmečio angelas bažnytkaimio bažnytėlės bokšte! Garbė visai parapijai. Po pietų atvykęs fotografas įlipo į bokštą ir nufotografavo angelą iš visų pusių. Kitą rytą miesto dienraštis atspausdino ilgą straipsnį, aiškinantį, kad būtų tikras nusikaltimas tokį brangų XIII šimtmečio meno kūrinį palikti bokšte vėjų gūsiams. Meno turtas priklausąs kultūrai ir civilizacijai, todėl turįs būti apsaugotas, ir panašiai. Straipsnyje dėstomos mintys buvo pailiustruotos keliomis angelo nuotraukomis. Visa tai suerzino Don Kamilį. – Jeigu miesto gudragalviai pasikėsintų į mūsų angelą, labai apsiriktų, – Don Kamilis aiškino darbininkams, statantiems apie bokštą pakopas. – Tikrai apsiriktų, – atsakė darbininkai. – Prie mūsų turto niekas neprikiš rankų. Vėliau atvyko kiti žinovai, kitos garsenybės ir net vyskupo kurijos atstovai. Visi jie kopė pasižiūrėti angelo ir visi vienbalsiai kartojo Don Kamiliui, kad būtų tikras nusikaltimas jį ten palikti. – Aš jam nupirksiu lietpaltį, – atšovė Don Kamilis, bet kai kiti papriekaištavo, kad tai nesąs nuoseklus samprotavimas, ėmė jiems nuosekliai įrodinėti: – Visuose pasaulio miestuose yra meno kūrinių, kurie šimtmečius stovi aikštėse ir kitur atvirame ore, tačiau niekas nesirūpina jų nugabenti ir pakišti į pastogę. Dėl ko mes turėtume nešti pastogėn savo angelą? Kodėl jūs nepasiūlote milaniečiams nukelti nuo katedros bokšto jų Madoną ir laikyti pastogėje? Ar negautumėte nuo jų į kailį, jei mėgintumėte taip padaryti? – Milano Madona yra visai kas kita, – atsakė Don Kamiliui viena garsenybė. – Bet jūsų kailis čia gali nukentėti taip, kaip ir Milane! – atsikirto Don Kamilis. Kadangi šventoriuje aplink Don Kamilį susirinkę žmonės pritarė savo klebono nuomonei, kiti daugiau nė nebandė to klausimo kelti. Šiek tiek vėliau miesto dienraštis vėl užkliudė tą reikalą. „Palikti tokį gražų XIII šimtmečio angelą nežymaus Žemutinės Italijos bažnytkaimio bokšte būtų tikras nusikaltimas. Mes nenorime jo pasisavinti, bet ir pats bažnytkaimis įgytų daugiau reikšmės, jei tas angelas būtų patalpintas kur nors prieinamesnėje vietoje, nes pritrauktų nemaža lankytojų. Argi koks nors meno mėgėjas keliaus taip toli, kad tik iš apačios pažvelgtų į vos įžiūrimą angelą bokšte? Juk būtų galima jį nukelti žemyn ir pastatyti bažnyčioje, o į bokštą įkeldinti kitą, visai panašų į šį.“ Perskaitę straipsnį žmonės pritarė ir kalbėjo, kad tikrai neapsimoką palikti angelo bokšte, kur niekas neįžiūrėsiąs jo grožio. Bažnyčioje visai kas kita: visi galėtų juo grožėtis. Bokštas nė kiek nepasikeisiąs, nes turėsiąs kitą, visai panašų angelą.

Atokvėpio valandai Bažnyčios maršalkos su Don Kamiliu taip ir nutarė padaryti. Kai angelas buvo leidžiamas žemyn, aikštėje susirinko visi žmonės. Porai dienų jis buvo paliktas šventoriuje, nes visi norėjo ne tik jį iš arti pamatyti, bet ir savo rankomis paliesti. Susirinko žmonių net iš kaimyninių parapijų, nes pasklido garsas, kad angelas esąs stebuklingas. Kai jau buvo rengiamasi vežti angelą, kad padirbdintų jo kaukę, Don Kamilis pasipriešino: – Angelo iš čia nepajudinsite. Atsigabenkite savo įrankius ir vietoje darbuokitės. Viską apskaičiavus paaiškėjo, jog senasis Basinis buvo palikęs tiek kapitalo, kad jo būtų užtekę auksu padengti ne vieną, bet dešimt tokių angelų. Tad buvo nutarta iš vario nukaldinti kitą, panašų angelą, kurį turėjo įkelti į bokštą. Netrukus padirbdino tą kitą angelą, jau paauksuotą. Atėję pažiūrėti žmonės tvirtino, kad naujasis esąs tikras šedevras. Ištyrė kiekvieną jo gabalėlį, palygino su tikruoju ir pripažino, kad tai esą nepaprasta. – Jei ir šis būtų paauksuotas, niekas nepasakytų, kuris iš jų tikrasis, – nutarė žmonės, tačiau Don Kamilis susvyravo. – Duosiu paauksuoti ir tikrąjį, – nusprendė. – Juk pinigų yra. Tačiau tuojau įsikišo miesto mokslinčiai, naudodami šimtus įrodymų, esą originalo negalima liesti. Bet Don Kamilis aiškių savo planų neatsisakė. – Čia ne meno reikalas, – pasakė. – Senasis Basinis paliko man pinigų, kad paauksuočiau bokšto angelą. O bokšto angelas yra šis ir jį duosiu paauksuoti, nes kitaip pasielgęs neįvykdyčiau mirusiojo valios. Tuo tarpu naujasis angelas buvo įkeltas į bokštą, o senasis paauksuotas. Senąjį angelą pastatė bažnyčioje, gražioje nišoje, arti didžiųjų durų. Čia jis, gausiai auksu padengtas, spindėjo visu savo grožiu.

* * *

Naktį prieš angelo pašventinimo iškilmes Don Kamilis nesudėjo akių. Dešimtą valandą vakaro pakilo ir nuėjo į bažnyčią pasižiūrėti į savo auksinį angelą. „Tryliktojo šimtmečio, – kalbėjo pats sau Don Kamilis. – Ši bažnyčia tepastatyta prieš tris šimtus metų. Vadinasi, tu esi keturiais šimtais metų senesnis už bažnyčią. Kokiu būdu tu ten atsidūrei? Kaip tu ten patekai?“ Don Kamilis, apžiūrėjęs didelius arkangelo Gabrieliaus sparnus, stambia ranka nusibraukė nuo veido prakaitą. „Nesuprantu! Kaip varinis angelas galėjo užskristi ant bažnyčios bokšto?“ Angelas stovėjo nišoje po storu stiklu, kurį galima buvo atidaryti. Don Kamilis išsitraukė iš kišenės raktelį ir atidarė stiklines dureles.

Atokvėpio valandai „Visą laiką įpratęs būti atvirame ore, kaip jis čia dabar ištvers uždarytas?“ Jam atrodė, kad angelas troško be oro. Prisiminė senąjį Basinį: „Visą savo turtą palieku klebonui, kad pasirūpintų paauksuoti bokšto angelą. Iš jo, ten aukštai spindinčio, atpažinsiu, kad tai mano gimtinė.“ „Senasis Basinis nemato savo angelo, spindinčio bokšte, – pagalvojo Don Kamilis. – Jis ten mato netikrąjį. O geidė matyti spindintį štai šitą...“ Šiurpas jį nupurtė. Kuriems galams apgaudinėti senąjį Basinį? Don Kamilis nuėjęs suklupo prie altoriaus Kristaus. – Viešpatie, – tarė, – kodėl aš apgavau senąjį Basinį? Ar tik dėl to, kad paklausiau tų pakvaišusių miesčionių? Kristus tylėjo, Don Kamilis grįžo prie angelo. „Tris šimtus metų tu tylus saugojai šią apylinkę ir jos gyventojus. O gal net septynis šimtus metų, nes gal ši bažnyčia buvo pastatyta vietoj senos, jau griūvančios. Tu mus gelbėjai nuo karo, bado ir maro. Kiek pavojingų žaibų tu nukreipei į šalį? Kiek audrų atitolinai? Per tris, o gal per septynis šimtus metų tu paskutinis atsisveikindavai su mirusiųjų sielomis, skrendančiomis į dangų. Tavo sparnai virpėjo džiaugsmo ir gedulo varpams gaudžiant. Linksmų ir liūdnų valandų amžiai glūdi tavyje. O dabar esi čia, be oro, paauksuotame narve, ir daugiau nebematysi saulės, žydro dangaus. Tavo vietą užima netikras angelas, padirbdintas šių laikų liejyklose, ir jo varyje dar tebeaidi politikos užnuodytų darbininkų keiksmų atgarsis.“ „Tas netikrasis angelas nustūmė tave, užimdamas tavo vietą. Tikėjimu gyvenąs žmogus tave padirbdino. Savo kūjeliu jis palietė kiekvieną tavo metalo milimetrą; o aną, panašų į tave, išliejo bedvasės mašinos. Iš kiekvieno tavo gabalėlio trykšta XIII šimtmečio nežinomo menininko tikėjimas, o iš naujojo dvelkia bejausmis mašinos dundėjimas. Kaip tas be širdies ir be jausmo angelas mus saugos? Kas jam mūsų laukai ir žmonės?“ Buvo jau vienuolikta valanda vakaro. Naktis buvo tamsi ir ūkanota. Don Kamilis išėjo iš bažnyčios ir pasinėrė į tamsą.

* * *

Peponis, sutikęs Don Kamilį gatvėje, jį atpažino. – Esi man reikalingas, – tarė Don Kamilis. – Užsimesk apsiaustą ir eikš su manimi! Kai įėjo į bažnyčią, Don Kamilis parodė Peponiui auksu žėrintį angelą. – Jis saugojo tave, tavo tėvą, motiną ir tavo tėvų tėvus. Jis turi saugoti ir tavo sūnų. Jis privalo sugrįžti į savo vietą. Peponis žvilgtelėjo į Don Kamilį. – Ar jau kraustotės iš proto? – Beveik, – atsakė Don Kamilis. – Kad ir koks patrakęs esu, vienas nepajėgsiu įvykdyti beprotybės, kuri suka man galvą. Man reikia kito, tokio kaip tu, bepročio.

Artuma / 2011 m. sausis Bokšto pakopos dar nebuvo nuimtos. Don Kamilis pasikaišė sutaną ir ėmė lipti aukštyn. Netrukus ten atsirangė ir Peponis, nešdamas virves. Jie buvo tik dviese, tačiau jų abiejų tarsi bepročių jėga prilygo šešių vyrų jėgai. Apraišioję angelą, nukėlė nuo pakojo ir nuleido žemyn. Nunešę į bažnyčią, iš nišos išėmė tikrąjį angelą, o vietoj jo pastatė netikrąjį. Tuo pačiu keliu užnešę į bokštą tikrąjį, pastatė senojoje vietoje. Tam darbui atlikti būtų reikėję mažiausiai penkių vyrų, tačiau iš tikrųjų jį atliko dviese. Kai nusileido žemyn, smuko į kleboniją. Abu buvo suprakaitavę, nubrozdintomis rankomis. Žvilgterėję į laikrodį pamatė, kad jau penkta valanda ryto. Šiurpas abudu nukratė pagalvojus apie atliktą darbą. Aušo. Pažvelgę pro langą bokšto viršūnėje pamatė angelą. – Neįtikėtina, – sumurmėjo Peponis. Staiga, pykčio apimtas, kreipėsi į Don Kamilį: – Dėl ko man liepei tai daryti? – riktelėjo. – Kodėl aš turėjau kištis į šį prakeiktą reikalą? – Tai ne prakeiktas reikalas, – atšovė Don Kamilis. – Jau ir taip daug netikrų angelų sukinėjasi pasaulyje ir stengiasi mums pakenkti. Mums reikalingi tikri angelai sargai. Peponis susiraukė. – Įprastinė klerikalų propaganda! – atsikirto ir nė neatsisveikinęs išėjo. Atsidūręs prie savo namų durų, nejučiomis atsisukęs pažvelgė aukštyn ir bokšte pamatė pirmuose tekančios saulės spinduliuose švytintį angelą. – Sveikas, drauge! – pragiedrėjusiu veidu murmtelėjo Peponis, nusiimdamas kepurę. Tuo metu Don Kamilis, klūpodamas prie didžiojo altoriaus, tarė Nukryžiuotajam: – Viešpatie, aš nesuprantu, kaip mudu įstengėme tai padaryti! Kristus nieko neatsakė, tik šyptelėjo, nes puikiai žinojo, kaip visa tai įvyko.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Artuma / 2011 m. sausis

Atokvėpio valandai

Basomis į XXI amžių Dovilė ZELČIŪTĖ „Neužmirštamas Vaižgantas“ – leidinys, tapęs tikra dovana Lietuvai, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos (2009). Jo sudarytojas – uolus lietuvių literatūros sklaidos entuziastas, muziejininkas Alfas Pakėnas. Meilė Lietuvai, beribis gamtos gaivališkumo pajautimas, beatodairiškas tautiškumo gerbimas nutrynė mokyklinį ar akademinį seniau susikurtą šio rašytojo paveikslą. Beveik penkių šimtų puslapių knyga sudaryta iš atsiminimų, esė ir laiškų. Joje prabyla gyvenusieji šalia Juozo Tumo, draugavusieji su juo, giminės ir artimieji, meno bei literatūros žmonės, tikintieji ir laisvamaniai. Rasime brangias lietuvių kultūrai pavardes – Pauliaus Galaunės, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Stepo Zobarsko, Kossu Aleksandravičiaus, Antano Vienuolio, Julijono Lindės-Dobilo, Vinco Krėvės, Adomo Jakšto ir daugelį kitų, žinomų, girdėtų ir ne, tačiau į kultūros istoriją įeinančių jau vien su šia knyga. „Įnikau į atsiminimus. Ieškojau savojo Vaižganto. Ieškojau ne tik muziejaus ir bibliotekų archyvuose, bet ir Vytautinėje bažnytėlėje, Nemuno krantinėje, senamiesčio erdvėje“, – taip šio leidinio atsiradimą pakomentavo jos sudarytojas Alfas Pakėnas. Vaižgantas – asmenybė, knygoje atsiverianti savo ir amžininkų lūpomis visom vaivorykštinėm charakterio spalvom. Vaikiškas, nuoširdus, ugningas, paprastas, atjaučiantis, pykstantis, kategoriškas, liberalus ir tolerantiškas, artistiškas. Tačiau svarbiausia – mylintis savo artimą. Be išlygų. Įsimintina istorija, kaip nuolat visiems skolindavęs pinigų, o ypač – gelbėdavęs studentus, dažnai nesulaukdavęs skolų grąžinimo (gal ir nelaukdavęs), kol sykį ant savo buto durų Kaune pakabinęs užrašą: „Pinigų neturiu ir neskolinu...“ Kaip, anot Jono Janulio, Vaižganto neįmanoma įsivaizduoti be žmonių, lygiai taip neįmanoma jo suvokti be tiesiog neįtikėtinai visur reiškiamos meilės savo Lietuvai. Ne paradiškai mylėjo, ne dėl garbės ar savo vardo rūpinosi jos kultūra, likimu, politika, tikėjimo grynumu. Be Vaižganto neapsiėjo nei vienas spektaklis, nei vienas kultūros renginys, nors

paties kūryba, jam gyvam esant, toli gražu ne visa sulaukė adekvataus dėmesio. Sielojosi tyliai. Nuolankiai, plakdamasis „negabumo“ rykšte. Pamiršęs savo, kaip garsaus kunigo, rašytojo, padėtį, nesimėgaudamas puikybe ir atpažįstamumu, per Laisvės alėją dažnai žingsniuodavo basas. Taip basomis, tarytumei paprastai, tačiau nenuginčijamai tvirtai atžingsniavo į XXI amžių. Mums, lietuviams, paliudyti Lietuvos. „Siuita Virginijai“ – viena paskutiniųjų Sigito Gedos poezijos knygų (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009) yra gražiausia lietuvių meilės lyrika. Aukščiausio skambesio ir skaidriausių išgyvenimų, kuriuos įvardyti neužtenka vien ištikusios didelės meilės (žinoma, patirtos asmeniškai ir autentiškai), – tam būtina ir išmintinga sąjunga su Aukščiausiuoju. Tik Jis tegali padėti išsakyti lyrikoje nesudrumstą kūno ir sielos šventės skambesį. „Būtų Viešpats man davęs akis geresnes,/kad tave dar labiau aš regėčiau...“ (eil. „Coda“). Ilgesio godojimai, intymūs, bet atviri, erotiški ir visa apimantys, persmelkti žmogiškos aistros, tačiau ne mažiau paženklinti ir išminties bei nujaučiamo išsiskyrimo. Lietuviškoji „Giesmių giesmė“, meilės lyrika be jokių mistifikacijų, su konkretaus poetinio objekto, su realaus žmogaus, tapusio Gedai moters simboliu – Virginijos – apibendrintu paveikslu ir vardu. Šisai vardas lydi visą poezijos rinkinį. Šviesa, uždaryta poezijos erdvėn, kai gyvenimas poetą daužė ir tarsi neleido pasirinkti. Bet gal tik taip atrodo, kad neleido. Geda pasirinko meilę, vienintelę vertybę, apvalančiąją ir nuskaistinančiąją ugnį. Tiek grožio nedidelėje, 52 puslapių knygoje, iliustruotoje grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio... Iš pirmo žvilgsnio intymūs Gedos patyrimai, tapę poezija, suskamba apibendrintai, nors ir apdainuojamas dieviškasis artumas, kur nieko nėra gėdingo, kur atvertys – skaudžios ir skaisčios. „Mano irisas man pasakys/kas manęs laukia“, – pranašingai šioje knygoje, kurią dar pats suskubo įteikti leidyklai, ištaria S. Geda.

Artuma / 2011 m. sausis

Sveikata

Žieminiai obuoliai

Romualdo Rakausko nuotrauka

Gydytojas Petras apie brandžios moters motinystę

Pastaruoju metu jaunos merginos nebeskuba taip greit ištekėti ir gimdyti, kaip kadaise. Ką gi, mokslai, studijos, karjera. Patinka mums tai ar ne, bet pirmą kartą gimdančių vyresnio nei 30 metų amžiaus moterų daugėja. Motinystė net sulaukus 35-erių neturi skirtis nuo ankstyvosios. Moters metrikai nėra svarbiausias dalykas. Kur kas esmingiau – jos sveikatos būklė ir požiūris į motinystę. Šioji visada yra didelis iššūkis, atnešantis ne tik džiaugsmo, bet ir rūpesčių, skirtingų jaunutei ir brandžiai moteriai.

Močiutės ir mes XX a. pradžioje, t. y. iki 1935– 1940 m., gimdyvės būdavo ištekėjusios šešiolikmetės ar septyniolikmetės ponios. Paskui įsivyravo nuomonė, kad gimdyti reikia iki 25-erių. Dabar praktiškai ši riba pasistūmėjo toliau. Jeigu 1910 m. keturiasdešimtmetės būdavo jau močiutės, turinčios po kelis anūkus (laikyta, kad gimdyti tokiame amžiuje stačiai nepadoru!), tai 2010 m. tokios gimdyvės nėra didelė retenybė. Nenuostabu, nes socialinė padėtis jau tvirta, yra stogas virš galvos, profesija ir darbas. Pasitaiko, kad tokių metų būdamos pastoja ilgai nuo nevaisingumo besigydžiusios moterys.

O medicina? Akušerijos vadovėliuose vyresnės nei 25-erių, pirmą kartą gimdančios

moterys vadinamos „senomis gimdyvėmis“!!! Pavadinti trisdešimtmetę sena – juokinga. Tačiau joms menki juokai išgirsti tai iš gydytojo lūpų. Dažnai joms pasakoma ir apie galimus apsigimimus, sunkų nėštumą bei gimdymą, tikėtiną cezario pjūvį ir t. t. Pabandykime mitus atskirti nuo tiesos. Kad nėštumas ir gimdymas būtų sėkmingi, svarbu ne tiek amžius, kiek sveikata, fizinė ir psichinė būsenos bei gyvenimo būdas. Jeigu tau 35-eri, bet esi liekna, sportuoji, sveikai maitiniesi, nerūkai, negeri, moki suvaldyti stresą, tavo organizmas biologiškai neatsilieka nuo 25-erių moters. Deja, kuo moteris vyresnė, tuo labiau tikėtina, kad turi antsvorio, polinkį į hipertenziją (aukštą kraujospūdį) arba kraujotakos sutrikimų. Kartu su motinos amžiumi didėja ir apsigimimų (pvz., Dauno sindromo) rizika. Daug reiškia ir tėvo amžius. Spermatozoidai irgi „sensta“, jų mažėja ir t. t. Tyrimai rodo, kad 25 proc. Dauno sindromą turinčių kūdikių gimsta dėl tėvo chromosomų sutrikimų. Nesusiję su chromosomomis apsigimimai nuo tėvų amžiaus nepriklauso ir jų priežastys dažniausiai nežinomos. Dera pabrėžti, kad 96 proc. naujagimių būna sveiki. Iš tų 4 proc. beveik pusė turi labai menkų trūkumų, kuriuos nesunku pašalinti. Chromosominiai sutrikimai (dažniausiai Dauno sindromas) sudaro vos 0,6 proc. apsigimimų.

Gimdyti – sunkiau ar lengviau? Kiekvienas nėštumas yra šiek kiek rizikingas. Vyresnėms tos rizikos daugiau, tačiau jos būna ir atsakingesnės (sveikiau maitinasi, nerūko, saugo save bei kūdikį). 35-erių metų moteris pirmą kartą gimdo nebūtinai sunkiau nei visai jaunutė. Viskas priklauso nuo

motinos fizinės sveikatos ir psichinio nusiteikimo. Nemažai cezario pjūvių atliekama pačioms motinoms reikalaujant arba ir visai be reikalo, dėl viso pikto. Laikotarpis po gimdymo ir žindymas visiškai niekuo nesiskiria nuo jaunų mamyčių. Jei moteris nesportuoja ir nėra fiziškai aktyvi, jos gali tykoti šlapimo nelaikymas, gimdos pasmukimas, nugaros skausmai. Bet yra išeitis – specialūs pratimai ir kitos priemonės.

Subrendę tėvai Kūdikėlio atsiradimas sutrikdo nusistovėjusią šeimos gyvenimo tvarką, būdą. Pakeisti ritmą nelengva, bet dauguma tėvų atjaunėja ir iš naujo pajunta gyvenimo prasmę. Subrendę tėvai būna kantresni, jautresni mažylio poreikiams, supratingesni ir atsakingesni. Būna ir kitaip. Kartais vyresni tėvai perlenkia lazdą ir taip apipila vaikelį meile, kad šis sunkiai ją pakelia. Prieš ryždamiesi pradėti kūdikį vyresniame amžiuje, gerai pasverkite visus apribojimus, kuriuos jums iškels gyvenimas. Moterys turi gerai pagalvoti ir įvertinti savo fizinę bei psichinę formą. Vaikui reikia ne tiek materialinio stabilumo, kiek emocinio tėvų pasiruošimo, jų laiko, dėmesio ir energijos. Trumpai sakant, esu už vėlyvą pirmagimį tuo atveju, kai motina sveika, o abu tėvai jauno kūno ir sielos, nors ir kokie gimimo metai būtų įrašyti jų pasuose. Žieminiai obuoliai skanesni ir patvaresni – laikosi iki Kalėdų ir ilgiau.

Artuma / 2011 m. sausis

Gyvenimas kaip senas vynas

Toji diena Vanda IBIANSKA Įtampa tvyrojo jau bene savaitę ir vis augo. Visa buvo tarsi įtempta styga. Ir pagaliau sprogo. Žinojau, ką turėsiu daryti tą naktį. Man nereikėjo važiuoti į Vilnių prie Bokšto nei prie Seimo. Uždavinys buvo kuklus. Stovėti prie Kauno Telekomo labai konkrečioje vietoje – ties pagrindinių ryšių kabelių šuliniu. Jeigu kas, šaukti, o paskui bėgti į namus (čia pat, už poros šimtų metrų) ir skambinti kažkokiu telefonu. Mobilaus ryšio tada nebuvo. Turėjau atsistoti „į postą“ 19 val. su pora vyrų. Tą telefoną tada mokėjau atmintinai. Apie 18 val. namuose dar gėriau arbatą, kai po mano gatvelę ėmė lakstyti automobiliai (dar „Žiguli“), įjungę klaksonus. Kvietė žmones. Į mano ramią gatvelę pasipylė tylintys, besivelkantys paltus kaimynai ir visi bėgte prie Telekomo, kur jau buriavosi minia. Niekas netriukšmavo, net negiedojo, kelios grupelės labai tyliai meldėsi. Paskui pasigirdo per atsineštus radijo imtuvus VEF pranešamos žinios. Buvo

šalta, bet nesitraukiau nuo „savo“ šulinio visą naktį. Jau nutildė Eglę Bučelytę, TV užgrobta. Išneštų iš Telekomo televizorių ekranai tik mirguliavo ir nieko nerodė. Čia pradėjo važiuoti autobusai ir iš jų per primityvius garsiakalbius kvietė: „Reikia į Sitkūnus, ginti radijo stotį.“ Žmonės kaip vanduo įsiliedavo į tuos autobusus ir jokio stumdymosi, pikto žodžio, apskritai – garso. Viskas savaime mobilizuotai, noriai, tylomis. Išaušo rytas. Prie to šulinio stojo antra pamaina. Tada dar nežinojau (apie tai sužinojau daug vėliau), kad Kauno politechnikos instituto radistai, trumpabanginin-

kai ir kiti jau turėjo „tiltą“: buvo parengti ir veikė siųstuvai žinioms perduoti į pasaulį. Vos keli žmonės težinojo, kad vienas toks siųstuvas buvo sumontuotas Kauno universitetinėse klinikose. Iš jų žinios apie tai, kas vyksta Lietuvoje, žaibiškai pasklido po pasaulį. Radijo ryšio sukūrimui ir palaikymui vadovavo daugkartinis pasaulio čempionas trumpabangininkas inžinierius Algis Kregždė. Visokeriopai mus palaikė Lenkija. Ji tapo lieptu išvykti egzilinės vyriausybės nariams ir įvairios paramos tiekėja. Žmonės ir dabar net nežino, kiek įvairios darbui Seime reikalingos technikos ir net pirmųjų ginklų buvo permesta iš ten. Itin stengėsi mums padėti vienas iš Solidarumo vadų a. a. Jacekas Kuronis. Diena buvo šalta, bet nesnigo. Prie Telekomo degė laužai, sėdėjo žmonės. Grįžau iš parduotuvės, ėjau pro šalį ir mane nepažįstami žmonės kvietė: „Ponia, prisėskite, pabūkime visi kartu.“ Tada buvome daugiau nei artimi ir dalijomės sumuštiniais, kava, nepažinodami vienas kito. Kai nuėjau į darbą, ten vyrai laužė galvas, kaip padaryti iš spygliuotos vielos ir kitko prieštankines užtvaras Sitkūnuose, Juragiuose, Vaižganto gatvėje. Visi inžinieriai tada būdavo sovietų armijos atsargos karininkai, bet tokių dalykų juos mokė karinės katedros studijuojant Politechnikos institute. Pabandyk prisiminti po 20 metų ir daugiau! Prisiminė. Ir nulėkė ten, kur jų reikėjo. Vėl atėjo naktis. Tą naktį buvau Kauno televizijoje, kuri jau dirbo. Žmonių ten susirinko visokių. Viduje buvo ir labai nereikalingų, švelniai tariant. Porą išsyk „išskaičiavau“. Ką veikiau? Nieko ypatingo. Tepiau sumuštinius, viriau kavą, ploviau lėkštes, puodukus, kilnojau telefono ragelį. Skambučių būta visokių. Tai, girdi, nuo Sitkūnų važiuoja tankai (to nebuvo), tai Šančiuose šaudo (degė sandėliuko stogo šiferis) ir t. t. Koridoriuose ant grindų miegojo jau kelintą naktį ten budėję inžinieriai ir kiti techninio personalo darbuotojai. Gulėjo kaip negyvi. Klosčiau juos kuo pakliuvo, bet, manau, jie nieko nejuto. Paryčiais atėjo iš kiemo pastatą saugoję

Artuma / 2011 m. sausis

Gyvenimas kaip senas vynas

Algirdo Kairio nuotraukos

baikeriai. Odinėmis striukelėmis, sušalę, tiesiog suragėję. Tai buvo dar visai berniukai. Girdžiau juos karšta kava. Sakė: „Truputį tik apšilsime ir vėl eisime į lauką, nes ten beveik nėra žmonių.“ Ir vėl išaušo rytas. Reikėjo parsigauti trumpam namo. Tais laikais išsikviesti taksi buvo beveik neįmanoma. Bet kai dispečerės išgirdo adresą, atvažiavo net trys automobiliai. O dispečerės susirūpinusios klausė: „Kaip jūs ten? Gal ko reikia?“ Taksistas, parvežęs mane namo, pinigų neėmė ir net įsižeidė: „Ką, gal aš ne lietuvis?!“ Paskui, dieną, projektuotojai iš aplinkinių institutų rinkosi prie Kauno televizijos ir budėjo ten. Kažkas papurškė kažkokios cheminės medžiagos, žmonėms ėmė perštėti akis, jie pradėjo kosėti. Niekas į tai nekreipė dėmesio. Daugiau jokių incidentų nebuvo. O laužai vis degė, žmonės budėjo, dainavo, giedojo. Nebuvo jokios baimės, panikos. Kalbėjo, kad net nusikaltėlių pasaulio bosai siūlė savo ginklus ir pagalbą, bet nežinau, ar tai tiesa. Vienas toks man tikrai sakė: „Kur Motieka lieps, ten ir eisime.“ Kodėl būtent Motieka, neklausiau. Gal nusikaltėliui imponavo, kad teisininkas? Tai, ką tada išgyvenome, neįmanu apsakyti žodžiais nei perduoti tos nuotaikos. Visa Lietuva buvo vienis. Ne-

išskiriama, nedaloma. Broliai. Atrodė, kad Dievo dvasia plevena virš mūsų. Neatrodė, taip ir buvo. Aišku, atsirado išdavikų, bet Judo sekėjų visuomet esti. Jermalavičių, burokevičių, kuolelių, švedų, juonienių ir į juos panašių visada būna. Keista ir man gaila, kad dabartinė jaunoji karta nebepatirs to jausmo, kurį išgyvenome mes. Jokios baimės, viešpataujantis tarp mūsų gėris, meilė ir pasitikėjimas. Aišku, žinau, kad Seime (tada Aukščiausioje Taryboje) buvo ir bailių, parsidavėlių, kurie paniškai bijojo. Daug žmonių žino jų pavardes. Jie kenkia Lietuvai ir dabar, nes yra Judo padermės. Jų nedaug. Išaugo kita moralinės netvarkos liūne nugrimzdusi ir valdžion besibraunanti karta. O tada? Tada mūsų Tėvynėje buvo tai, apie ką kalbama Šventajame Rašte. Kai liūtas gulės šalia ėriuko ir kūdikis kiš rankutę į angies urvą. Lietuvoje karaliavo narsa, gėris ir meilė. Tarp mūsų vaikščiojo angelai. Tai buvo didis stebuklas. Vieną tos savaitės dieną į namus įsiveržė didžiulis grynaveislis pasimetęs dogas. Purvinas, alkanas. Nušluosčiau, pašėriau, daviau vandens. Šuo mane išlaižė ir vėl veržėsi pro duris. Teko išleisti. Nurūko Telekomo link. Negi ir jis saugojo? Ne, bet suprato, kad vyksta kažkas nepaprasto, o jo šeimininkai gali būti ten. Buvo aukų laidotuvės. Neregėtos savo mastu, pagarba ir skausmu. Buvo šv. Mišios prie Seimo, barikados, giesmės, patriotinės dainos. Tai truko ilgai. Ši diena, kai prasidėjo smurtas, Lietuvai kainavo 14 gyvybių, nesuskaičiuojamai daugybei žmonių marias skausmo. Žuvusiųjų nepamiršome. Tačiau tą mėnesio vakarą sukalbėkime „Viešpaties angelą“ už juos dar kartą. Ir taip kasmet, kol esame gyvi. Toji diena buvo 1991 metų Sausio 13-oji.

Šypsenos be raukšlių * * *

Žmogus gali viską, kol nieko nepradeda daryti.

* * *

Jo ir sąžinė poliglotė: pateisina savo elgesį devyniomis kalbomis

* * *

Apmaudu, kai tavo svajonės išsipildo kitiems.

* * *

Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, o jų žinojimas dažniausiai atleidžia.

* * *

Sutvėręs žemę ir jos gyvūnus, Dievas pasikvietė angelą ir, rodydamas į plekšnę, tarė: – Aš tau liepiau šitą žuvį tik išskalbti. Lyginti nereikėjo...

Katalikų žiniasklaida Lietuvoje Lietuvos Vyskupų Konferencija

Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyrius

KVIEČIA Į TARPTAUTINĘ EKUMENINĘ KONFERENCIJĄ

Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje 2011 m. sausio 10 d., Kauno arkivyskupijos salė (Papilio g. 5, Kaunas)

15.30 val. Konferencijos atidarymas 16 val.

„Seksualinė revoliucija ir jos demografiniai padariniai“

J. E. Volokolamsko metropolitas HILARIONAS, Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininkas

16.30 val. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios atsakas į iššūkius šeimai“ J. E. arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ

17 val.

Pertrauka

17.20 val. „Šeimos sampratos iššūkiai šiuolaikinei liuteronybei“ J. E. Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas dr. Mindaugas SABUTIS

17.55 val. „Jaunimo rengimas šeimai: sukurti pagal Dievo paveikslą“

Kun. prof. dr. (hp) Andrius NARBEKOVAS

18.30 val. Apibendrinimas ir komunikato paskelbimas Išsamiau žr. www.katalikai.lt

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8-37 20 96 83). Indeksas 5010. 1 mėn. prenumeratos kaina – 4 Lt

www.artuma.lt

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Gero kino kampelis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė

Nr. 1 (256) / 2011

Techninė redaktorė Julija

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda

Dailininkė Silvija

CHMIELIAUSKAS

IBIANSKA

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

GUDŽINSKIENĖ LUKĖNAITĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 29622 Tiražas 11 100 egz.

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

2011

DIEVO GAILESTINGUMO METAI

VIEŠPATIES METAI 0SAUSIS 0P

LIEPA K Pn Š

0P Šv. šeimos pabėgimas į Egiptą. Vytauto Kazimiero Jonyno Šv. Kalėdų atviruko projektas, apie 1960–1970 m.

0 1 2 0 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

VASARIS 0P

K Pn Š

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28

KOVAS 0P

K Pn Š

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

BALANDIS

PAGRINDINĖS KATALIKŲ BAŽNYČIOS LITURGINĖS IŠKILMĖS IR ŠVENTĖS

K Pn Š

1 2 3 0 5 6 7 8 9 10 4 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0RUGPJŪTIS 0P

K Pn Š

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

RUGSĖJIS 0P

K Pn Š

1 2 3 4 05 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

SPALIS 0P

K Pn Š

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

Kiekvienas sekmadienis – Viešpaties diena SAUSIS 1 d. – Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja (Naujieji metai) 2 d. – Viešpaties Apsireiškimas (Trys karaliai) KOVAS 4 d. – Šv. Kazimieras (Lietuvos globėjas) 9 d. – Pelenų diena, gavėnios pradžia 19 d. – Šv. Juozapas, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinis BALANDIS 21–23 d. – Didysis Velykų tridienis 24 d. – Viešpaties Prisikėlimas (Velykos)

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

0GEGUŽĖ

Balandžio 30 d.–gegužės 1 d. – Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

0LAPKRITIS

K Pn Š

0 1 02 3 4 5 6 7 8 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

BIRŽELIS 0P

K Pn Š

0 1 2 3 4 5 06 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

BIRŽELIS LIEPA

5 d. – Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės) 12 d. – Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės) 19 d. – Švenčiausioji Trejybė 26 d. – Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės) 1–12 d. – Švč. Mergelės Marijos Aplankymo didieji atlaidai Žemaičių Kalvarijoje 10–17 d. – Pal. Jurgio Matulaičio minėjimas-atlaidai Marijampolėje 31 d. – Kryžių kalno atlaidai

K Pn Š

0 1 2 3 4 5 6 07 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30

RUGPJŪTIS 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė) 14–21 d. – Didieji atlaidai Pivašiūnuose ir Krekenavoje

GRUODIS

RUGSĖJIS 8–15 d. – Švč. Mergelės Marijos Gimimas (Šilinių atlaidai) LAPKRITIS 1 d. – Visi Šventieji 2 d. – Vėlinės 13–20 d. – Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, globos didieji atlaidai Aušros Vartuose Vilniuje 20 d. – Kristus, Visatos Valdovas 27 d. – Advento pradžia GRUODIS 8 d. – Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas 25 d. – Viešpaties Gimimas (Kalėdos)

1 2 3 4 05 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31

ISSN 1392-382X

K Pn Š

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai