Artuma by Artuma

Artuma 2011 m. vasaris

Ganytojo žodis

Dievo Gailestingumo metai: kaip idėją paversime kūnu? Lietuvos vyskupai pritarė Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo BAČKIO minčiai 2011-uosius paskelbti Dievo Gailestingumo metais. Apie idėją, jos turinį ir siekius Jo Eminencija dalijasi su „Artumos“ skaitytojais. Praėjusiais metais ganytojai kvietė dėkoti Dievui už laisvės dovaną, tačiau, regis, daugiau bėdojome nei dėkojome. Ar turite programą, kaip paskleisti Lietuvoje Dievo Gailestingumo idėją?

Padėkos už laisvę metais būta įvairių renginių, maldos Šiluvoje, minėjimų atskirose parapijose, bet šimtu procentų tikslai nebuvo pasiekti. Daugelis žmonių neįvertino laisvės kaip Dievo dovanos, bet laukė iš laisvės naudos. Liūdina statistika, kad 60 procentų jaunuolių, baigę mokslus, ketina palikti Lietuvą. Atleiskite, bet prisimenu savo apsisprendimą gyvenant svetur nepriimti vietos šalies pilietybės. Tikėjau, kad kada nors į laisvą Lietuvą grįšiu. Dėl to patyriau tam tikrų socialinio gyvenimo apribojimų. Troškau grįžti į Lietuvą, nemanydamas, kad ten rasiu rojų, bet norėdamas kuo nors prisidėti prie jos kūrimo. Nenoriu smerkti tų žmonių, galbūt išvykimas – vienintelė galimybė pasirūpinti savo šeima. Tik skaudu: mes šventėme laisvę, bet nesidžiaugiame ja. Tebėra didelė žaizda ir mūsų parapijose: tikėjimas čia perduodamas ir švenčiamas, bet reikėtų kurti bendruomenę, kuri liudytų artimo meilę, mokėtų dalytis ir dovanoti. Gal tai ir būtų Gailestingumo metų vaisius: aplankyti kiekvieną savo parapijos ligonį, jausti atsakomybę už kiekvieną jos narį. Tikiu, kad yra daug gerų žmonių, kurie pralauš tą ledą ir, tegu nors po lašelį, įneš į mūsų visuomenę daugiau gėrio. Manau, kad atrasti Gailestingumą – tai nereiškia atsisakyti teisingumo. Dievas nori, kad kiekvienas nuklydęs sugrįžtų, nutolęs atsiverstų, nori kiekvieno žmogaus išgelbėjimo. Gailestingumas – tai nuolatinis tos vienos avelės ieškojimas. Jūs raginate dalytis ir dovanoti, tačiau klausimas šią, sniego pertekliaus ir finansų trūkumo žiemą – kodėl būtent aš turiu būti tas dovanotojas ir pirkti tą sniego kastuvą? – lieka neatsakytas...

Sutinku, kad dovanoti save ir dalytis mūsų visuomenėje dar nėra įprastas dalykas. Žmonės linkę į individualizmą: mano šeima, mano verslas... Neretai su pavydu

žiūri į tuos, kam sekasi geriau. Todėl žmogaus širdžiai reikia atsivertimo. Pirkdamas sniego kastuvą, duodi pavyzdį ir galimybę susiprasti kitiems. Manau, kad tie, kurie trokšta padaryti kam nors gera, jau yra savotiški pranašai. Tokia buvo Motina Teresė. Juk ji nežinojo, ar jos veikla duos kokių nors rezultatų, suprato, jog tai, ką ji daro, tėra lašas jūroje, tačiau nepaisydama to norėjo, kad bent vienas kitas benamis ar sergantis AIDS paskutines savo gyvenimo valandas praleistų ne gatvėje, bet po stogu, gavęs meilės ženklą. Turime pavyzdį: Dievas pats atėjo į pasaulį, darė neįmanomus dalykus, aukojosi dėl žmonių, tačiau buvo jų atstumtas. Ir kuo viskas baigėsi? Mirtimi ant kryžiaus. Bet tai ir yra didžiausio gailestingumo ir meilės parodymas. Kokia gi būtų paskelbtų Gailestingumo metų programa? Ar ji palies visą, ne tik katalikišką visuomenę?

Pirmas dalykas – gailestingumą reikėtų suvokti ne kaip pasigailėjimą, bet kaip Dievo duotą mums dovaną: ištikimą meilę, kuri nenuvilia, atleidžia ir visa pakenčia. Ir jei tai supratome, turime eiti pirmyn su meilės darbais, ne tik per šventes, bet diena po dienos, nors visa visuomenė iš mūsų šaipytųsi ir neįžvelgtų tame jokios naudos. Antras žingsnis būtų atsivertimas. Jei jį priimi, turi gyventi gailestingumo dvasia ir konkrečiais darbais tai išreikšti. Trečias dalykas – siekti, kad Gailestingumas Bažnyčioje plistų. Ką mes galime padaryti? Galime pabrėžti Gailestingumo katechezę, Sutaikinimo sakramentą, galbūt mūsų Caritas ir parapijos sugalvos ką nors nauja. Gailestingumo metus ketiname pasitikti ekumeniška dvasia. Mielai sutiko prisidėti Evangelikų liuteronų Bažnyčia, kalbiname brolius stačiatikius ką nors kartu daryti. Manome, kad įsijungs ir platesnė visuomenė, kai pamatys, kad Bažnyčia ne tik skelbia meilę, bet ir ją parodo darbais. Kalbino Jūratė KUODYTĖ

Artuma / 2011 m. vasaris

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli „Artumos“ skaitytojai,

Kronika Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Skaisti širdis – nepadalyta meilė

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Jei nori mylėti...

Evangelija mažiesiems

Bažnyčios pulsas

Dalė GUDŽINSKIENĖ Krikščionys vienijasi už šeimą ir vertybes

Dr. Ramunė JURKUVIENĖ Šeimų apskritas stalas

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Danielius DIKEVIČIUS Tyraširdžiai regės Dievą

Antanas SAULAITIS SJ Kai žmogus priemonė...

Tomas VILUCKAS Pasibarti su geismu

Zita VASILIAUSKAITĖ Virtualūs santykiai – flirtas ar neištikimybė?

Bryanas BRADLEY Optimistai, į kryžiaus žygį!

Gero kino kampelis Ramūnas AUŠROTAS Ketinimų tyrumas

Jaunimo iššūkis Simonas BENDŽIUS Kovos laukas – kūnas

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Christopheris WESTAS Ikisantuokinis skaistumas

Veidu į vaiką Dovilė ZELČIŪTĖ Mūsų smuikas

Sveikata Laura ALEKNIENĖ Dievas per gamtą – vaikui

Akiračiai Vanda IBIANSKA Žemaitis Didysis – Motiejus Valančius 26 Atokvėpio valandai

pirmiausia – dėkoju Jums, kad palaikėte mūsų sumanymą šiais metais pasigilinti į gražiausių dorybių ir didžiausių ydų temas. Jūsų teigiami atsiliepimai tikrai padrąsino mus, kad iš pirmo žvilgsnio senamadiškos temos vis dėlto yra labai aktualios ir šiandien. Taigi, sausį pažvelgę į nuolankumą ir puikybę, žengiame toliau. Vasarį, užuot piktinęsi, kad pagal jau ir mūsuose įsigaliojusią tvarką „pražysta“ milijonai raudonųjų širdelių, nutarėme aptarti tyrumą ir gašlumą. Tai ištarus išsyk įsivaizduojame, kas turima galvoje. Tačiau, pasirodo, ne viskas taip banalu. Visai bebaigiant rengti šį numerį pakliuvo man kanadiečio, Nekaltojo Prasidėjimo Marijos oblatų kunigo Ronaldo Rolheiserio knyga su nuostabiai taikliomis pastabomis apie nūdienos žmonių skaistumą. Deja, knyga angliška, tad nebespėjome gauti autorinių teisių ir išversti bent ištraukėlę. Tačiau vis tiek noriu trumpai Jums perteikti jo mintį. Kaip teigia garsus daugybės leidinių skiltininkas, gyvename kultūroje, nesugebančioje išlaukti (ne tik moraline, bet ir ekonomine, socialine prasme). Ir skaistybė, sako dvasininkas, visų pirma yra ne seksualinė sąvoka. Ji nusako visų patirčių (įskaitant ir lytiškumo) priimtinumą ir ribas. Būti skaisčiam reiškia viską priimti pagarbiai ir tik tada, kai esame tam pasirengę. Tad paniekiname skaistumą tuomet, kai priimame ką nors nepagarbiai ar būdami tam nesubrendę. Patirtys, kelionės, pasiekimai, atvirumas naujovėms, seksas, tabu laužymas – visa gali būti gera, jeigu tai išgyvenama laiku ir pagarbiai. Ir atvirkščiai, visos patirtys (net ir savaime geros) gali „sudraskyti“ mūsų sielas, jeigu tik jos išgyvenamos visiškai negerbiant savo ar kito asmens pilnatvės. Taigi, pasak kunigo Ronaldo, jeigu net savo vaikučiams duodame viską ir tuoj pat, jaunuoliai gauna viską, ko užsigeidžia, tai kodėl stebimės, kad mūsų dvidešimtmečiai atrodo tokie nuobodžiaujantys, ciniški, persisotinę ir pavargusios dvasios?.. Ar nesame siaubingai gašlūs, jei naudojamės kaip savo neatimama teise tuo, kas iš tiesų yra dovana?.. Gi tokioje šviesoje gal visai kitaip atsiskleis ir šios „Artumos“ viršelis. Man seniai kirbėjo mintis, kad Viešpats, paprašydamas nevalgyti vaisių nuo gero ir pikto pažinimo medžio, norėjo ne atimti iš žmogaus kažką, bet ruošė jį dar didesnei dovanai – pirmųjų tėvų skrandžiai gal dar nebuvo jai subrendę?! Darius Chmieliauskas

Giovannino GUARESCHI Garsiakalbis

Gabrielė GAILIŪTĖ Provokacijos... ir sąžinės sąskaita

Mandagumas mūsų kasdienis Bon ton kelyje

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Nuodėmingi tūžmasties pursleliai

Viršelyje – Adomas ir Ieva. Aleksandro Vinkaus (1835–1912) spalvintas medžio raižinys, Lietuva

Artuma / 2011 m. vasaris

Kronika

Skaisti širdis – nepadalyta meilė Šventasis Raštas šeimoms sampratą toliau protegavo krikščionybė, buvo radikalus, žmonijos istoriją pakeitęs lūžis. Savo aistrų akivaizdoje žmogus dažnai dvejoja, ar skaistumas gali būti tikras ir pergalingas. Toks niūrus požiūris į kūriniją atmetamas šiais programiniais apaštalo Pauliaus žodžiais: „Kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!“ (1 Tim 4, 4–5). Kūriniai yra Dievo sukurti, tad jie geri, jei tik jais naudojamasi pagal Dievo valią ir su dėkingumu Kūrėjui (plg. Pr 1, 31). Mūsų laikai tebesiūlo savąją

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus. Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą. Nuodėmė – tai įstatymo laužymas. Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra jame nuodėmės. (1 Jn 3, 1–5) Skaistumą Dievas išaukštino iki šventumo. Skaistumas dažnai siejamas su Dievu kaip šviesa. Tačiau žmogaus skaistumas skiriasi nuo angelo. Angelas neturi kūno – iš jo negali gimti naujas angelas, tad jis neturi ir lytinės aistros, todėl negali jos pasisavinti bei išnaudoti nuodėmei. Tik žmogus mūsų pasaulyje Dievo malonės dėka gali savyje Tik žmogus sujungti ir pašventinti visą kūriDievo niją – medžiaginę ir dvasinę. Dėl malonės dėka šios užduoties būta ir tebėra negali savyje mažai ginčų, prieštaravimų. sujungti ir Visų pagoniškųjų civilizacipašventinti jų dievai vaizduojami kaip tuvisą kūriniją – rintys seksualinių santykių. Štai medžiaginę ir Artimuosiuose Rytuose babiloniečių dievas Ištar suvedžiojo dvasinę. vyrą – Babilono didvyrį Gilgamešą. Egiptiečių religijoje dievas Ozyris turėjo lytinių santykių su savo seserimi deive Izide, ir ši susilaukė dievo Horo. Kanaane vyriausiasis dievas Elis turėjo lytinių santykių su Ašera. Hindų dievas Krišna buvo ypač seksualiai aktyvus, turėjo daug žmonų ir vis dar siekė Radžos; dievas Samba, Krišnos sūnus, viliodavo mirtinguosius – tiek vyrus, tiek moteris. Graikų religijoje Dzeusas vedė medžioklės deivę Herą, pagrobė dailų jaunuolį Ganimedą; Poseidonas vedė Amfitritę, persekiojo Demetrą ir išprievartavo Tantalą. Pagoniškoje Romoje dievai siekė seksualinio pasitenkinimo su vyrais ir su moterimis. Graikų kultūra ir menas, kildinę europietiškąją kultūrą ir grindę jos filosofinius pradmenis, nei religiniu, nei moraliniu atžvilgiu nepakilo aukščiau už daugumą pagoniškųjų kultūrų. Pirma, ką padarė judaizmas, buvo Dievo „nuseksualinimas“. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ – savo noru, savo valia, o ne per seksualinį elgesį. Galima sakyti, jog religijoje skaistumas, kurį pagal tokią Dievo

Jolantos Klietkutės nuotrauka

pagonybę ir skelbia, kad žmogus yra bejėgis siekti skaistumo, kitų dorybių. Kristaus Bažnyčia skelbia ir liudija skaistaus gyvenimo šventumą. Sunkumai, patiriami ugdant skaistumo dorybę, kovojant su gašlumu, kai ši kova vyksta Dievo vardu, tampa net nuopelningi. Paulius ragina tokiai kovai pasišvęsti nuo pat jaunystės: „Niekas tegul neniekina tavo jaunystės. Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu“ (1 Tim 4, 12). Labiausiai reikia, kad kiekvienas asmeniškai ar šeimoje, ar visuomenės lygmeniu pajėgtume branginti savo galimybes kurti gyvenimą pagal mums apreikštąjį Dievo Žodį. Nepadalytos meilės, kurią pajėgia kurti tik skaisti širdis, liudijimas yra kiekvieno asmens pašaukimo į šventumą ženklas. Kristų mylinčius stiprina žodžiai: „Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus“ (1 Jn 3, 3). Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Artuma / 2011 m. vasaris

Kronika

Jei nori mylėti... Vasario kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kai švęsime Kristaus Paaukojimą, mums bus pateikiamas dviejų senelių – Simeono ir Onos – pasišventusių teisiųjų, laukiančių tautos paguodos, pavyzdys. Į tą šventyklą tikriausiai kasdien tėvai vis nešdavo savo pirmagimius paaukoti Viešpačiui ir palikti Mozės nustatytas aukas. O šitie du vis laukė. Bet, svarbiausia, pajėgė atpažinti tą, kuris neša paguodą ne tik Izraeliui, bet ir visam pasauliui. Neatsitiktinai tądien minima Pašvęstojo gyvenimo diena. Skaistume, neturte ir klusnume gyvenantys Bažnyčios nariai yra Sužadėtinio Kristaus gyvenimą rodantys krikščionys. Vienintelė paguoda ir džiaugsmas, kurie nebus atimti, yra Jis. Ar ne tai liudija tądien procesijoje nešamos žvakės? Jei nori šviesti, privalai susinaikinti. Jei nori mylėti, privalai atsižadėti savęs dėl mylimojo. Ar turime pakankamai šviesos ir sūrumo, kad darytume įtaką savo aplinkoje? V eilinį sekmadienį reikės darsyk apsvarstyti ir pasitikrinti savo ryšius su Mylimuoju. Kur dėti nesūrią druską? Negaliu neprisiminti Apreiškimo Jonui pasišlykštėjimo: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu (pažodžiui – „išvemsiu“, aut. past.) tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Vienas mano bičiulis vis juokaudavo, kad dauguma krikščionių šiandien yra paprasčiausiai neįkyrūs. Neįkyri nei Dievui, nei kunigui. Kažkas sugalvojo dar įdomesnį apibūdinimą – saikingas krikščionis... Hm... O jei Kristus reikalauja net akis išsilupti, nusikirsti rankas... VI eilinis sekmadienis, mus kvies svarstyti apie savo krikščioniškumo laipsnį. Man visada juokinga klausytis katalikų pasipasakojimų apie meilę, o paskui

išgirsti mokant savo vaikus: „Kai tave kas užgaus, duok atgal!“ O Viešpats skelbia teisingumo principo atsisakymą. Šiais, Gailestingumo metais, mums iš tikrųjų reikės labai rimtai apsvarstyti, kas per stebuklas yra atleidimas. Apie tai juk ir VII eilinio sekmadienio mintys. Dviem šeimininkams nuoširdžiai tarnauti neįmanoma... Todėl VIII eilinis sekmadienis reikalaus pasirinkti, kam tarnauti. Ir pasitikrinti pasitikėjimo Šeimininku lygį. Jėzaus išmokyta malda „Tėve mūsų“ yra labai pavojinga. Juk sakome: „teesie tavo valia“, „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Neprisišnekėkim. Jei norime, kad būtų taip, kaip susiplanavom ateitį, negalime kalbėti Viešpaties maldos. Verčiau tylėti... Mažai kas teprisimena, kad po Milano edikto IV a. įsirengiant krikščionių susirinkimo vietą bazilikose, apsidės vidury, vietoj Dievo statulos buvo statoma vyskupo katedra: Šv. apaštalo Petro Sostas – tikėjimo, paremto apaštalų mokymu, šventė. Tris kartus išsigynęs savo Mokytojo, Simonas Petras tris kartus turės pakartoti apie savo meilę Prisikėlusiajam. Pakartoti nesunku. Iš Petro bus pareikalauta ir numirti. Paulius, Petro bendražygis pagonių kraštuose, Romos krikščionims paskui užrašys, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Iš jo laiškų suprantame, kad Paulius buvo ir mistikas. Štai kodėl jis drįsta pasakoti apie Kristaus ir Bažnyčios santykį kaip apie mylinčiųjų ryšį. Ir apie ištikimą meilę. Dabar suprantu, kodėl eucharistinius susirinkimus mes pradedame atgailos aktu…

1 A Žyd 12, 1–4; Ps 22; Mk 5, 21–43 2 T Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios) Pašvęstojo gyvenimo diena Mal 3, 1–4; Ps 24; Žyd 2, 14–18; Lk 2, 22–40 3 K Šv. Blažiejus, vyskupas, kankinys; Šv. Ansgaras, vyskupas Žyd 12, 18–19. 21–24; Ps 48; Mk 6, 7–13 4 P Žyd 13, 1–8; Ps 27; Mk 6, 14–29 5 Š Šv. Agota, mergelė, kankinė Žyd 13, 15–17. 20–21; Ps 23; Mk 6, 30–34 6 S V EILINIS SEKMADIENIS (I sav.) Iz 58, 7–10; Ps 112; 1 Kor 2, 1–5; Mt 5, 13–16 7 P Pr 1, 1–19; Ps 104; Mk 6, 53–56 8 A Šv. Jeronimas Emilijanis, kunigas Šv. Juozapina Bachita, mergelė Pr 1, 20 – 2, 4a.; Ps 8; Mk 7, 14–23 9 T Pr 2, 4b–9. 15–17; Ps 104; Mk 7, 14–23 10 K Šv. Skolastika, mergelė Pr 2, 18–25; Ps 128; Mk 7, 24–30 11 P Lurdo Švč. Mergelė Marija Pr 3, 1–8; Ps 32; Mk 7, 31–37 12 Š Pr 3, 9–24; Ps 90; Mk 8, 1–10 13 S VI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.) Sir 15, 15–20; ps 119; 1 Kor 2, 6–10; Mt 5, 17–37 14 P Šv. Kirilas ir Metodijus, Europos globėjai Apd 13, 46–49; Ps 117; Lk 10, 1–9 15 A Pr 6, 5–8; 7, 1–5. 10; Ps 29; Mk 8, 14–21 16 T Pr 8, 6–13. 20–22; Ps 116; Mk 8, 22–26 Lietuvos valstybės atkūrimo diena 17 K Septyni šventieji Servitų ordino steigėjai Pr 9, 1–13; Ps 102; Mk 8, 27–33 18 P Pr 11, 1–9;Ps 33; Mk 8, 34 – 9, 1 19 Š Žyd 11, 1–7; Ps 145; Mk 9, 2–13 20 S VII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.) Kun 19, 1–2. 17–18; Ps 103; 1 Kor 3, 16–23; Mt 5, 38–48 21 P Šv. Petras Damijonas, Bažnyčios mokytojas Sir 1, 1–10; Ps 93; Mk 9, 14–29 22 A Šv. Petro, apaštalo, Sostas 1 Pt 5, 1–4, Ps 23, mt 16, 13–19 23 T Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys Sir 4, 11–19; Ps 119; Mk 9, 38–40 24 K Sir 5, 1–8; Ps 1; Mk 9, 41–50 25 P Sir 6, 5–17; Ps 119; Mk 10, 1–12 26 Š Sir 17, 1–15; Ps 103; Mk 10, 13–16 27 S VIII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.) Iz 49, 14–15; Ps 62; 1 Kor 4, 1–5, Mt 6, 24–34 28 P Sir 17, 24–29; Ps 32; Mk 10, 17–27

Vasarį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad visi žmonės gerbtų šeimą ir pripažintų neprilygstamą jos indėlį į visuomenės pažangą; misijų – kad krikščioniškosios bendruomenės liudytų Kristaus artumą, tarnaudamos žmonėms, kenčiantiems nuo ligų tuose misijų kraštuose, kur kova su ligomis yra labiausiai neatidėliotina.

Evangelija mažiesiems

Artuma / 2011 m. vasaris

Jėzaus sekėjas – pasaulio druska ir šviesa (V eilinis sekmadienis, vasario 6 d.) – Jėzus kviečia būti druska. Taigi druska sūri, fū! – susiraukia Dominykas. – Gal geriau būkim cukrumi. Juk visi dairosi, kur čia saldumynų paragavus... – Na, jei tau nepatinka druska, tai gali būti šviesa, kaip pataria Jėzus, – išeitį pasiūlo Benedikta. – Dieną visi dairosi į saulę, o naktį užsidega lemputę, kad viską geriau matytų ir būtų linksmesni. – O ką reikės daryti, kai būsiu saule, šviesa ar ta druska? – parūpsta broliui. – Pagalvokim. Šviesos reikia, kad nepasiklysčiau, kur nors neįkrisčiau, kai einu namo. O druska praverčia, kai reikia laikyti sviestą arba kumpį, kad nesugestų. Be to, kai valgai patamsy ir be druskos, maistas visai neskanus ir nežinia, ką gali praryti... – Vadinasi, turime saugoti vieni kitus nuo visokių klaidų, blogų darbų, būti linksmi, – Dominykui akyse nušvinta. – Ir dar... draugus pavaišinti nesugedusiais sumuštiniais.

Jėzus ir senieji įstatymai (VI eilinis sekmadienis, vasario 13 d.) – Ar esi girdėjęs apie įstatymų, kurių dar iki Jėzaus laikų žmonės laikėsi, žodžius: nežudyk, nevok, nemeluok ir pan.? – teiraujasi Benedikta. – Girdėjau, bet nė vieno jų nepažeidžiau. Na, gal vasarą kokią musę prie lango prispaudžiau, bet ji taip zyzė. O, dar prisiminiau: sliekus mausčiau ant kabliuko, kai su tėčiu žvejojom. Daugiau nieko svarbaus nebuvo... – Bet žudyti galima ne tik kumščiu, ginklu, bet ir žodžiu. Juk esi prasivardžiavęs gatvėje, namie, mokykloje? – klausia sesuo. – O pravardė, piktas žodis, žinok, labiau kaip aštrus durklas sužeidžia žmogų. Paskui tas, kurį kažkas apšaukė, nenori nieko kalbėti, sėdi liūdnas, o kartais ir pravirksta. – Svarbu ne tik tai, ką darome, bet ir ką kalbame ir galvojame. Dievas viską pastebi ir duoda įsakymus, kad vieni kitiems būtume geresni, – nusprendžia brolis. Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ...............................................................................

Artuma / 2011 m. vasaris

Evangelija mažiesiems

Mylėti priešus (VII eilinis sekmadienis, vasario 20 d.) – Tegul Jėzus pokštų nekrečia. Sveiko žando kokiam mušeikai tikrai neatgręšiu. Kaip galima pasiduoti, kai tave puola koks pikčiurna? Tokį dera kaip reikiant pamokyti! – įsikarščiuoja Dominykas. – Jėzus plovė kojas savo mokiniams, net ir Judui, kuris jį išdavė, atleido tris kartus jo išsigynusiam Petrui, nesipriešino, kai buvo plakamas ir už visus piktadarius numirė ant kryžiaus, – ramiai paaiškina Benedikta. – Tai ar jis kumščių neturėjo, kad nieko nedarė? – neatlyžta brolis. – Jėzus pats visą blogį prisiėmė ir mums pataria į blogį neatsakyti piktumu. Dievas myli ir rūpinasi visais žmonėmis. Net tais, kurių antakiai suraukti, ir pamiršusiais, kaip reikia šypsotis, – taiką liudija Benedikta. – Kas myli, linki gera ir kokią maldą sukalba už visus savo skriaudėjus – tas panašiausias į tobulą, rūpestingą ir ištikimą Dievą. – Na, dar pagalvosiu, kaip čia su tais išdykėliais kalbėtis, kaip jiems padėti... – nenurimsta Dominykas.

Svarbiausia – ieškoti Dievo karalystės (VIII eilinis sekmadienis, vasario 27 d.) – Jėzus labai kūrybingas. Mums pavyzdžiu parodo paukščiukus ir laukų lelijas, kurios niekuo nesirūpina. Tai ir mus tikriausiai moko nerūpestingumo? – teiraujasi brolis. – Kartais per daug susirūpiname, kuo pasipuošti, kuo pasivaišinti, kokių atsargų sukaupti, ir pamirštame pasidžiaugti tuo, ką šiandien Dievas dovanoja, – svarsto Benediktas. – Tai mergaitės dažniausiai puošiasi, suknelėmis ir naujomis lėlėmis rūpinasi. O mes vyrai – tai visai kaip padangių sparnuočiai... – pasipučia Dominykas. – Sparnuoti, geriau prisimink, kad Jėzus visus žmones kviečia ieškoti Dangaus karalystės, – šypteli Benedikta. – Ją randame, kai meldžiamės, dalyvaujame Mišiose, einame išpažinties, atleidžiame, patarnaujame, atliekame savo pareigas ir žiūrime, ką dar tokio įdomaus, bet gero nuveikus... Surask 10 skirtumų. O spalvindamas jų gali sugalvoti dar daugiau

Artuma / 2011 m. vasaris

Kronika

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia Sausį pagaliau sulaukta pranešimo apie Jono Pauliaus II beatifikaciją. Sausio 14 d. paskelbtu dekretu, patvirtinusiu Jono Pauliaus II užtarimu įvykusį stebuklą, buvo užbaigtas skelbimo palaimintuoju procesas. Nors tam tikruose bažnytiniuose sluoksniuose ir ypač Jono Pauliaus II gimtojoje Lenkijoje rodytas tam tikras nekantrumas, pastarasis beatifikacijos procesas buvo rekordiškai trumpas. Nuo mirties ir šūksnių „santo subito“ laidotuvių dieną, reikalavusių jį tuoj pat skelbti šventuoju, iki beatifikacijos bylos užbaigimo praėjo mažiau negu šešeri metai. Tai trumpiausiai trukęs beatifikacijos procesas visoje istorijoje ir pirmas atvejis, kai popiežius skelbs palaimintuoju savo tiesioginį pirmtaką. Priminsime, kad, Benediktui XVI suteikus dispensą, Jono Pauliaus II beatifikacijos byla pradėta jau 2005 m. birželio pabaigoje, kai buvo praėję vos du su puse mėnesio nuo jo mirties – įprastai taikomo penkerių metų termino nelaukta. Pernai, gruodžio 19 d. Benediktui XVI pasirašius dorybių herojiškumą patvirtinantį Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretą, prasidėjo paskutinė beatifikacijos proceso dalis – stebuklo įrodymo etapas. Beatifikacijos bylos postulatorius minėtai kongregacijai pateikė ištirti Jono Pauliaus II užtarimu įvykusį stebuklingą Parkinsono liga (kaip ir būsimas palaimintasis) sirgusios vienuolės sesers Marie Simon Pierre Normand pagijimą. Pernai spalio 21 d. medikų komisija paskelbė išvadą, kad pagijimas buvo greitas, pastovus ir nepaaiškinamas. Galiausiai jau šių metų sausio 11 d. į posėdį susirinkę Kongregacijos kardinolai ir vyskupai vienbalsiai pritarė stebuklą patvirtinančio dekreto skelbimui. Pasirašydamas dekretą Benediktas XVI kartu nustatė, kad popiežiaus Jono Pauliaus II skelbimo palaimintuoju iškilmė

vyktų Romoje šių metų gegužės 1 d. Bažnyčios gyvenimo komentuotojai sako, kad rinktasi iš trijų Kardinolas J. Ratzingeris sveikina naujai išrinktą galimų datų: Jono Paupopiežių Joną Paulių II 1978 m. spalio 18 d. liaus II mirties, t. y. gimimo Dangui metinių – balandžio 2-osios, į jos renginius, Popiežiškosios krikščionių išrinkimo į Petro Sostą metinių – spalio vienybės tarybos pirmininkas kard. Kur16-osios ir Dievo Gailestingumo šven- tas Kochas pasakė: „Kankinių ekumeniztės, nes būsimas palaimintasis žemiškąjį mas atveria naujas krikščionių vienybės gyvenimą užbaigė savo įsteigtos Dievo perspektyvas. Nors mes gyvename neGailestingumo šventės vigilijos vakarą. tobuloje bendrystėje, tikime, kad mūsų Nulėmė pastarasis argumentas. Toks po- kankiniai yra pasiekę tobulą vienybę.“ piežiaus sprendimas, ko gero, vers šiek Sausį sulaukta ir kitos svarbios nautiek keisti Lietuvoje šiemet švenčiamų jienos – buvo įkurtas pirmasis PersonaGailestingumo metų programą. Vienas linis ordinariatas, skirtas anglikonams, svarbiausių įvykių – Gailestingumo konpereinantiems į katalikybę pagal 2009 m. gresas Vilniuje numatytas būtent tą dierudenį paskelbtos Apaštališkosios konsną, kurią bus skelbiamas palaimintuoju titucijos Anglicanorum coetibus normas. Jonas Paulius II. Pastarajame dokumente numatytos taiSausio 1-ąją minėtai kasmetinei Pa- syklės, pagal kurias Anglijos Bažnyčios saulinei taikos dienai paskelbtoje žinioje nariai gali pereiti į katalikybę, išlaikydami Benediktas XVI kvietė pamąstyti apie savo tradicinę anglikonišką organizacinę taikos ir religijos laisvės sąsajas – jų ak- struktūrą, papročius ir dvasingumą. Jau sausio 1 d. katalikais tapo pirmietualumą byloja pasaulyje vis dažnėjantys ji trys buvę anglikonų vyskupai: Londokrikščionių persekiojimai. Tarsi patvirtindamas popiežiaus konstatuojamą sunkė- no katedroje kartu su savo žmonomis ir jančią daugelio krikščionių būklę, tą pa- vaikais padarė naują viešą tikėjimo išpačią sausio 1 d. Egipto Aleksandrijoje prie žinimą, priėmė Sutvirtinimo sakramentą koptų ortodoksų bažnyčios nugriaudėjo ir Komuniją. Sausio 15 d. visiems trims sprogimas, nusinešęs dviejų dešimčių buvo suteikti katalikų kunigų šventimai. žmonių gyvybes. Pastarasis ir kiti pana- Tą pačią dieną įsteigta ir jiems skirta naušūs paskutinių mėnesių įvykiai paskatino ja specialaus statuso vyskupija – WalsingEuropos Saugumo ir bendradarbiavimo hamo (Volsingemo) Dievo Motinos Perorganizaciją (ESBO), kuriai šiais metais sonalinis ordinariatas. Pirmuoju ordinaru vadovauja Lietuva, įkurti naują struktūrą (bet ne vyskupu, nes vedę vyrai Katalikų kovai su rasizmu, ksenofobija ir diskrimi- Bažnyčioje nekonsekruojami vyskupais) nacija. Ypatingas dėmesys bus skiriamas paskirtas Keithas Newtonas – vienas iš tądien įšventintų naujų kunigų. Tad nuo tikinčiųjų diskriminacijai. Naujos instisausio vidurio veikia pirma nauja anglitucijos vadovu paskirtas žinomas italų koniškosios tradicijos katalikų vyskupija. publicistas Massimo Introvigne. Kol kas ji turi tik valdytoją ir du kunigus. Krikščionių persekiojimo problemai Kitų būsimų šios vyskupijos narių – kunemažai dėmesio skirta ir tradicinės Mal- nigų, vienuolių ir pasauliečių įvesdinidos už krikščionių vienybę savaitės (sau- mas į Katalikų Bažnyčią numatytas per sio 18–25 d.) programoje. Įvesdindamas Velykas ir Sekmines.

Artuma / 2011 m. vasaris

Prieš dvidešimtmetį Sausio 13-osios akivaizdoje iš Šv. Petro bazilikos Vatikane per vidudienio maldą popiežius Jonas Paulius II siuntė Lietuvai paguodos žinią: „Patikinu lietuvių tautą, kad drauge su ja kenčiu ir meldžiuosi.“ Agresijos dienas ir aukas šiandien menančiai Lietuvai taip pat buvo skirtas dabartinio Šventojo Tėvo dėmesio ženklas ir apaštališkasis palaiminimas jos vyskupams, valstybės ir religinių institucijų vadovams, visiems šalies žmonėms. „Šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, Šventasis Tėvas Benediktas XVI vienijasi su šią datą mininčia lietuvių tauta ir jos vadovais ir dėkoja Dievui, kurio Apvaizda lydi tikrųjų pasiekimų ir laisvės pilnatvės kelyje. Jis puikiai žino, kad sunkiai įžiebtą laisvės liepsną išsaugoti nuolat degančią reikia ypatingų nuolatinių pastangų“, – sakoma Vatikano valstybės sekretoriaus T. Bertone pasirašytame sveikinime. Laišką, pabrėžusį „išskirtinę pagarbą“ tautai, kuri, kaip rašoma, „ypač kentėjo ir sunkiai gynė bei stiprino savo nepriklausomybę“, iškilmingame LR Seimo posėdyje perskaitė apaštališkasis nuncijus arkivyskupas L. Bonazzi. Sausio 13-osios „byloje“ vis aiškiau matoma gyvų liudijimų vertė. Sausio 12 d. dalyvaudamas Lietuvos valstybės gynėjų konferencijoje Seime bei kitą dieną su keliais vyskupais švęsdamas Eucharistiją Šiluvos bazilikoje, arkivyskupas S. Tamkevičius išsakė dar vieną svarbų – maldos – liudijimą. Aukščiausiosios Tarybos ginti atėję žmonės, kuriuos matė tada aukodamas Mišias prie atviro Seimo lango, buvo beginkliai, atrodė tikri vargšai prieš grėsmingą jėgą, – pasak ganytojo, kaip Šventojo Rašto Dovydas, su mėtykle ir akmeniu stojęs prieš pagonį galiūną, – bet tiesa buvo jų pusėje. Arkivyskupas sakė ypač įsiminęs minios maldą – galbūt kai kurie tų žmonių po 50 ateizmo metų jau seniai buvo darę kryžiaus ženklą, bet visi jie įvykių baigtį tada patikėjo ne savo jėgoms ar išminčiai, bet Viešpačiui. „Didelę karinę galybę sulaikė beginkliai drąsūs žmonės, kurie pasitikėjo Viešpaties pagalba ir su tikėjimu bei malda atsilaikė prieš okupantus. Žuvusieji mūsų broliai ir sesė patvirtina aukštą nepriklau-

somo gyvenimo kainą“, – Seimo posėdyje sakė ir kardinolas Vilniaus arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis. Sausis išsiskyrė tradicinėmis ir retesnėmis ekumeninėmis iniciatyvomis bei įvykiais, atkreipusiais dėmesį į tikėjimo brolius. Stačiatikiai, sentikiai, evangelikai liuteronai, reformatai, metodistai, sekmininkai, baptistai, Graikų apeigų katalikai, Romos katalikai, „Tikėjimo žodžio“, kitos krikščioniškos bendruomenės įvairių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Tauragės, Biržų, Šakių ir kt. – šventovėse tradiciškai dalyvavo kasmetinėse Maldos už krikščionių vienybę savaitės ekumeninėse pamaldose. Ekumeniškasis sausis šiemet turėjo dar vieną – tarpreliginės bendrystės – atspalvį: pastoracijos savaitėje su klierikais Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje susitiko nuo Vytauto Didžiojo laikų Lietuvoje gyvenančių musulmonų sunitų muftijus R. Jakubauskas. Lietuvos stačiatikiams gavus naują ganytoją, Vilniaus ir Lietuvos metropolitą arkivyskupą Inokentijų, jį sveikindamas LVK Pirmininkas arkivyskupas S. Tamkevičius linkėjo Dievo pagalbos tarnystėje ir išsakė lūkestį turėti sąjungininką priešinantis nūdienos iššūkiams. Ypač skaudūs iššūkiai šeimai buvo aptarti sausio 10 d. Kaune surengtoje tarptautinėje ekumeninėje konferencijoje (plačiau apie ją žr. p. 8). Vienas šio renginio iniciatorius Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus Pirmininkas, Volokolamsko metropolitas Hilarionas per viešnagę Lietuvoje buvo apdovanotas burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu už mūsų nepriklausomybės siekio ir taikos palaikymą. 1991 m. Kauno stačiatikių Apreiškimo Švč. M. Marijai katedroje tarnavęs dvasininkas per Kauno televiziją paragino sovietų karius nepanaudoti jėgos prieš taikius gyventojus; jo pasisakymas, pasak apdovanojimą įteikusio Kauno mero A. Kupčinsko, buvo „dvasiniu skydu,

apsaugojusiu vieną pusę nuo nuodėmės, kitą pusę – nuo žūties“. Dievo Gailestingumo spinduliai iš Vilniaus jau sklinda Gailestingumo metus pradedančioje Lietuvoje. Sausio 15 d. Vilniaus arkikatedroje pašventintos, pagal šv. Faustinos regėjimus nutapyto Gailestingojo Jėzaus atvaizdo fotokopijos sausio 16 d. sekmadienį sutiktos visų Lietuvos vyskupijų katedrose, iš kur pradės piligriminę kelionę parapijose (be to, paveikslai keliaus ir lietuvių bendruomenėse užsienyje). Pasibaigus

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Bažnyčia Lietuvoje

Kronika

iškilmėms, paveikslus atlydėjusių jaunųjų vilniečių, tikrų Gailestingumo misionierių, organizuoti renginiai aplankytuose miestuose suteikė dar vieną progą pasigėrėti, kokia šauni jaunimo karta auga, su kokiu jaunatvišku užsidegimu galima skelbti Dievo meilę. Gailestingumo slėpinį, paveikslo istoriją rengiasi pristatyti Bažnytinio paveldo muziejus. Kenčiantieji nuo priklausomybių ar jau išsivadavusieji, nelaukdami programų, jau glaudžiasi prie šio Dievo meilės šaltinio – sausio 22 d. Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje susirinko dėkoti ir šlovinti už jiems parodytą gailestingumą. Sausio 27-ąją Marijampolėje pal. J. Matulaičio mirties – gimimo dangui – dieną konferencija paminėjusi Pal. J. Matulaičio draugija, tėvai marijonai ir Švč. M. Marijos vargdienių seserys šįsyk savo siekiu užrašė maksimalistišką „Viską patraukti prie Kristaus“, nes, kaip sakė palaimintasis, „viskas niekai vieni prieš Dievo meilę“. Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma / 2011 m. vasaris

Kronika

Krikščionys vienijasi už šeimą ir vertybes Dalė GUDŽINSKIENĖ Šiemetinis sausis, kai tradiciškai vieną jo aštuondienį 18–25 d. meldžiame krikščionių vienybės, buvo paženklintas ypatinga ekumenine iniciatyva Lietuvos Bažnyčios istorijoje. Ji kilo dar praeitų metų pavasarį, o 2011 m. sausio 10 d. buvo įgyvendinta bendrame renginyje – tarptautinėje ekumeninėje konferencijoje „Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje“, kurią Kaune organizavo Lietuvos Vyskupų Konferencija bei Maskvos Patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyrius.

Kad krikščionių balsas būtų girdimas Kad Bažnyčiai šiandien svarbu būti labiau girdimai ir vienu balsu stipriau atsiliepti į laiko iššūkius, kurie aižo tradicinę šeimą, kad būtent sutampantis požiūris į skaudžią šiandienos tikrovę ir kalbėjimas apie tai tokiame aukštame lygyje gali tapti ekumeninio dialogo paskata, prieš minėtą renginį spaudos konferencijoje sakė jo iniciatoriai – LVK Pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius ir Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus Pirmininkas, Volokolamsko metropolitas Hilarionas, taip pat Lietuvos Evangelikų liuteronų vyskupas dr. Mindaugas Sabutis. „Europos krikščionims atėjo laikas pasipriešinti pavojingoms tendencijoms ir kalbėti apie tai, kas amžina“, – sakė metropolitas Hilarionas, vildamasis, jog ir ateityje bus rengiami tokie susitikimai. Prie bendro konferencijos stalo sėdo ir pranešimus Kauno arkivyskupijos salėje skaitė aukšti katalikų, stačiatikių ir evangelikų liuteronų ganytojai. Labai gausių didžiulį susidomėjimą sukėlusio renginio (beje, tiesiogiai transliuoto ir internetu, ir per Marijos radiją) dalyvių akivaizdoje jie ėmėsi diskusijų ne apie religinius skirtingumus, bet žengė labai praktinį dialogo žingsnį, naudingą ne tik Bažnyčiai, bet ir visai visuomenei. Juk šiandien jau net ir netikintieji kai kada suklūsta, matydami nekompromisinę Bažnyčios poziciją ginant krikščioniškąsias, ypač žmogaus orumo bei šeimos vertybes, galinčias grįsti kelią į visų ateitį.

Grėsmės šeimai Bažnyčios akimis Šeimos pamatų griovimas konferencijos pranešimuose buvo siejamas ir su vertybėmis, kurias visuomenė akivaizdžiai praranda, ir su aiškiai priešiškomis jos atžvilgiu jėgomis. Apie seksualinės revoliucijos padarinius kalbėjęs

metropolitas Hilarionas pabrėžė, kad prigimtinė, amžių išbandymus atlaikiusi seksualumo raiška jau seniai ir toli peržengė privataus žmogaus gyvenimo ribas, tapo komercijos objektu bei paklausia rinkos preke. Maža to, jau naikinami „įstatyminiai draudimai tam, kas dar neseniai buvo pripažįstama seksualiniu iškrypimu“, o „kokia nors naujai susikūrusi politinė partija ar judėjimas gali pareikalauti panaikinti įstatyminius pedofilijos, pornografijos platinimo, nepilnamečių įtraukimo į lytinius santykius ar seksualinio išnaudojimo draudimus“. Kita vertus, atkreiptas dėmesys, jog tokias sritis, kaip santuoka, šeima, vaikų gimdymas ir ugdymas, šiandien masiškai atakuoja

Silvijos Knezekytės nuotrauka

pasaulietinės ideologijos principas: „Paimk iš gyvenimo viską.“ Dėl to, pasak ortodoksų ganytojo, šiandien ir turime beprecedentį skyrybų, abortų, nepilnų šeimų, sužalotų žmogiškų likimų, pražudytų gyvybių skaičių. Be kita ko, taikliai pastebėtas ir liūdnas faktas, jog šiuolaikiniam žmogui net artimieji, deja, kartais tampa kliūtimi. Arkivyskupas S. Tamkevičius savo pranešime sakė, jog pavojų parodo ir aštrios diskusijos dėl šeimos apibrėžimo,

Artuma / 2011 m. vasaris kai „jau nebežinoma, ką vadinti šeima“. Šiandien šeimai pavojingas deformacijas ganytojas susiejo su kai kuriais pokyčiais žmogaus sąmonėje. Viena skaudžiausių – vaikas nebėra vertinamas dėl jo paties, bet trokštamas vien tėvų poreikiams tenkinti; kita vertus, keičiasi ir laisvės samprata – vaikai laikomi šią laisvę ribojančiais, o žmogaus kūniškumas taip iškreipiamas, kad tampa manipuliacijų ir išnaudojimo objektu. Didžiausias, glaudžiai susijusias grėsmes, pasak arkivyskupo, pačiai šeimai ir visai tautai, Bažnyčiai ir valstybei kelia skyrybos, santuokos atsisakymas, kohabitacijų daugėjimas bei mažėjantis gimstamumas.

Kronika

kad ne taip lengvai skintųsi kelią lytinio švietimo apologetai, atkeliaujantys iš svetur ir ne tuščiomis rankomis, prisidengiantys „tėvystės organizacijų“, „palankių jaunimui paslaugų“, „sveikos gyvensenos“ ir kitais „kilniais“ vardais. Gal vienintelis šių grėsmių „gėris“ – labai aiškiai jų akivaizdoje matoma pareiga, kurią VDU Šeimos santykių studijų centro direktorius nusakė kaip būtinybę „mokyti vaikus būti žmonėmis, t. y. tapti protingiems ir laisviems, saugoti savo žmogiškąjį orumą“.

Evangelikų liuteronų vyskupas M. Sabutis pabrėžė, jog Bažnyčios misija – būti pranašišku balsu visuomenėje sakant tiesą, ir perspėjo: kompromisams laiko nėra (nežinia kam įkvėps neramios žinios jau ir apie trijų asmenų – dviejų moterų bei vyro – santuoką Olandijoje). Liuteronų ganytojas iškėlė tolerancijos ir politinio korektiškumo klausimą diskutuojant apie vertybes ir tikėjimą, kalbėjo apie – iš vienos pusės – visuomenės norą apriboti tai privačia erdve ir – iš kitos pusės – apie baimę tvirtomis nuostatomis „ką nors įžeisti ar sunervinti“. Tuo netrunkame įsitikinti, nes „visuomet atsiras įskaudintų, pažemintų ir sunerimusių „teisių gynėjų“, reikalaujančių „pelnytos bausmės“ tiems, kurie išdrįsta viešai prabilti“. Pasak vysk. M. Sabučio, „šeimos gynimo reikale Bažnyčia privalo ir toliau kalbėti garsiai ir aiškiai, o kalbėjimo pagrindas turi likti Tiesa“. Beje, šiame pranešime ypač atsispindėjo skausmingas atvirumas savos Bažnyčios tikrovei, nes tarp liuteronų egzistuoja kompromisai moralės srityje, pastebimi mėginimai „etinius klausimus spręsti atsietai nuo biblinio mokymo“. Metropolitas Hilarionas taip pat teigė, jog „krikščioniškos bendruomenės neturi pataikauti liberalioms tendencijoms žmogiškosios dorovės srityje“. Maža to, pasisakyta dar aštriau: „kompromisas su šio pasaulio dvasia yra ne kas kita, kaip kompromisas su velniu“. Arkivyskupas S. Tamkevičius, kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčios Lietuvoje atsaką į šiandienos iššūkius šeimai, parodė ilgametę, į kompromisus nesileidžiančią jos poziciją ginant šeimą ir gyvybę, ne vieną kartą pasakant tiesos žodį ir nuolat budint, pažįstant priešą bei jo kėslus. Kita vertus, pasak ganytojo, labai svarbu ir „švęsti gyvybę“, rengti jaunimą šeimai, diegiant „teisingas laisvės, lytiškumo, meilės, santuokos ir šeimos sampratas“, o per Šeimos centrus, kaip vieninteles tokio pobūdžio institucijas Lietuvoje, atlikti be galo reikalingą stiprinimo tarnystę. Katalikų kunigo prof. dr. Andriaus Narbekovo pranešime matėsi, kaip praktiškai, atkakliai ir be atvangos katalikai tėvai, mokytojai, gydytojai, mokslininkai dalyvauja mūšyje, kuris neturi pabaigos – už jaunus žmones, kad jų nepasiglemžtų „socialinė kontrapceptikų rinkodara“,

Gintaro Česonio nuotrauka

Sunkus mūšis – be kompromisų ir ...pabaigos

Vienybė meilėje – dėl krikščionybės ir pasaulio likimo Lietuvos Katalikų, Rusų Stačiatikių ir Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčių atstovai, baigdami konferenciją, paskelbė komunikatą, išreiškusį pasirengimą, „kaip broliams ir sesėms Kristuje, tiesti vienas kitam ranką ginant prigimtinę, krikščioniškąją, santuoka grįstos šeimos tapatybę, žmogaus gyvybę ir orumą.“ Šiuo komunikatu postmoderniųjų laikų visuomenei garsiai ir vienu balsu pasakyta, kokiame pavojuje šiandien yra krikščioniškosios vertybės Lietuvoje ir Europoje, ir tai kelia susirūpinimą ne tik dėl krikščionybės, bet ir dėl viso pasaulio likimo. Konferencijos dalyvius sveikino apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys. Sveikinimo laiškus šios konferencijos proga atsiuntė net dviejų Popiežiškųjų tarybų pirmininkai: šeimos – kardinolas Ennio Antonelli ir krikščionių vienybės – kardinolas Kurtas Kochas, išreikšdami džiaugsmą, kad taip visuomenei teikiamas pats geriausias evangelizacijos pavyzdys – juk „vienybė meilėje, kiek ji yra išgyvenama Bažnyčios ir krikščioniškos šeimos, parodo Jėzaus buvimą“. P. S. Išsamiau susipažinti su konferencijos medžiaga galima Lietuvos Katalikų Bažnyčios interneto svetainėje www.katalikai.lt. Tegul neliks nepastebėtas joje šeimoms ypač brangus arkivyskupo S. Tamkevičiaus padrąsinimas: „Turėkite drąsos priimti Kristų, laiminantį jūsų šeimas ir vaikus. Turėkite išminties priimti Bažnyčios mokymą apie santuokos šventumą ir kūdikius kaip Dievo dovaną.“

Artuma / 2011 m. vasaris

Kronika

Šeimų apskritas stalas: susikalbėti galime Šeimos politikos aktualijos Dr. Ramunė JURKUVIENĖ Jeigu kas nors paprašytų vienu žodžiu apibūdinti atmosferą, kuri vyrauja aplink mane Lietuvoje, turbūt pasirinkčiau žodį „bejėgiškumas“. Savo gyvenimo pakreipti į gera negalintys jaučiasi visi – pradedant mokinukais, kurie pripažįstami kaip vieni nelaimingiausių Europoje, baigiant aukščiausiais valstybės pareigūnais, kurie konstatuoja, kad padėtis Lietuvoje jų tikrai netenkina, ir tai sako kaip žmonės, nuo kurių niekas nepriklauso. Skundimasis baisia šalies padėtimi jau tapo visuotinai priimtas, o pasidžiaugimas kokiais nors Lietuvoje vykstančiais teigiamais pokyčiais skamba kaip blogo tono ženklas. Iš kur kyla toks visuotinis bejėgiškumas? Kam jis naudingas? Tai rimtų studijų reikalaujantys klausimai. Gal tai reakcija į daugybę metų draustą tikrovės pripažinimą, kai sovietinės valstybės piliečiai buvo verčiami vaidinti besidžiaugiančius? Gal Lietuvos žmonės tikėjosi, kad paskelbus Nepriklausomybę gyvenimas iš karto taps gražus? O gal tai ilgėjimasis buvusio menamo stabilumo? Galima ilgai ieškoti bejėgiškumo priežasčių...

Ką gali „mažoji kaimenė“?

tačiau susikalbėti gebančiųjų būrelio. Ne veltui išmintingose knygose rašoma apie mažą garstyčios grūdelį, išaugantį į didelį medį. Mažoji kaimenė gali daug, kai jai vadovauja Ganytojas, kai žmonių ambicijos neužtemdo proto ir jie geba ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Ne tik klausytis, bet ir girdėti. Ne tik girdėti, bet ir susitarti, pasiskirstyti darbus ir juos atlikti...

Nacionalinė šeimų tėvų asociacija (NŠTA) pasirinko kitą kelią. Jos nariai nusprendė, kad iš bejėgiškumo galime išsivaduoti tada, kai nustojame savęs gailėtis, kai pradedame mąstyti apie kitus. NŠTA nariams kilo mintis ieškoti būdų, kaip nustoti dejuoti ir pradėti ieškoti sprendimų. Kas kitas, jeigu ne pačios šeimos ir yra savo gyvenimo šeimininkės? Dėl ko šeimos savo namuose ir šalyje jaučiasi tarsi kampininkės, nuo kurių niekas nepriklauso? Juk Dramblį – mažais kąsneliais Iš visos šalies pasirinkome tik penkis miestus. Į juos šeimos, išvargintos problemų, gali susiburti, pasikalbėti prie apskrito stalo ir nuspręsti, kas joms trukdo gyventi projekto vykdytojai važiavo po tris kartus. Pirmą karir kaip tuos trukdžius įveikti. Galima išsiaiškinti, kas pri- tą NŠTA atstovai stengėsi išklausyti šeimas: kuo jos gyvena, su kokiomis problemomis klauso nuo pačių šeimų, o kur šeisusiduria, kuo skundžiasi. Antrojo moms reikia Savivaldybės pagalbos. Svarbiausia – nutraukti susitikimo rezultatas – šeimų susiGalų gale kalbantis gali paaiškėti, nesiliaujančių skundų tarimas, kokią konkrečią problemą kokiems klausimams spręsti reigrandinę, tuščias kalbas jos yra nusiteikusios spręsti. Žinokia aukščiausios valdžios pagalbos. paversti nedideliais, ma, niekas nenori apsiriboti viena Svarbiausia – nutraukti nesiliaujanbet konkrečiai ar keliomis nedidelėmis problemočių skundų grandinę, o deklaracijų pilnas, bet iš tiesų tuščias kalbas įgyvendinamais darbais. mis, kai aplinkui tiek daug svarbių dalykų laukia sprendimo. Tačiau tie, paversti nedideliais, bet konkrečiai kas sugebėjo aiškiai suformuluoti įgyvendinamais darbais. Šis sumanymas tapo taip ir pavadintu projektu „Šei- problemą, su kuria susiduria, ir pasiūlyti jos sprendimų apskritas stalas“. Aišku, visada norisi padaryti didingų mą, buvo geriausiai suprasti aplinkinių. Viena iš sąlydarbų, keičiančių Lietuvos padėtį iš esmės. Tačiau bū- gų išsirinkti problemą – kad ją būtų galima sudėlioti į tent tokie lūkesčiai gali būti pavojingi, nes greiti pokyčiai nedidelius įveikiamus žingsnelius. Patirtis rodo, kad, neįmanomi, o jų bandę siekti žmonės lengvai nusivilia, išsikeldami pernelyg didelius tikslus, patys jų išsigąstanuleidžia rankas. Tikri dalykai prasideda nuo nedidelio, me, sustojame ir nuleidžiame rankas. Ne veltui sako-

Artuma / 2011 m. vasaris

Gintaro Česonio nuotrauka

ma, kad sudoroti galima net dramblį, jeigu tik valgome jį mažais kąsneliais. Tuomet įvyko trečiasis susitikimas. Jame šeimų atstovai konkrečias problemas ir konstruktyvius pasiūlymus, kaip jas galima spręsti, aiškiai išdėstė savivaldybių vadovams: merams, vicemerams, administracijos direktoriams, savivaldos tarybų nariams. NŠTA projekto vykdytojai, Tarybos nariai prisiėmė mediatorių vaidmenį, t. y. padėjo abiem pusėm suprasti vieniems kitus. Jeigu kam

atrodo, kad tai paprasta, pabandykite atlikti, pavyzdžiui, daug metų nesikalbančių kaimynų ar giminaičių, kurie jau seniai praradę viltį, kad antroji pusė juos išgirs, taikytojo vaidmenį. Dauguma šeimų taip pat buvo nusivylusios, nes jau daugybę kartų po vieną varstė savivaldybių duris, bet nesėkmingai. Šį kartą savivaldybių vadovybė reagavo. Buvo džiugu žiūrėti ir klausyti, kaip aktyviai šeimos dalyvavo susitikimuose, o jų pasiūlymai skambėjo vis drąsiau ir pozityviau: „gal nereikia laukti, kol toje sankryžoje žus vaikas ir šviesoforą galima pastatyti dabar?“, „gal mokykloje ar darželyje galima atsižvelgti ir į individualius vaiko poreikius, nes alergiškas vaikas irgi nori valgyti?“, „gal neužtenka vien visuomenės sveikatos išvados apie maistą – norėtume, kad būtų atsižvelgiama ir į tėvų išsakytus pastebėjimus?“ Maloniai nuteikė Savivaldybių vadovų atvirumas: „O aš niekada ir nepagalvojau, kaip gyvena iš globos namų išėję jaunuoliai – kas jiems padeda, kur jie gyvena, kuo maitinasi. Žinau, kad retkarčiais iš kažkur prekybos centruose atsiradę savanoriai įbruka man į rankas skrajutę, supažindindami su „Maisto banko“ akcija, bet, pripirkęs daugybę produktų ir atidavęs į savanorių rankas, niekada nesusimąsčiau, koks tų produktų tolesnis kelias... Visada galva pilna neatidėliotinų reikalų. Vis skubam, lekiam, bėgam. Neateina nurodymas iš viršaus, kad reikia padėti šiems žmonėms, ir nelieka jiems laiko. Užmirštam, kad jie kažkur tyliai vargsta. Gerai, kad atėjote, gerai, kad atkreipėte dėmesį.“ Akivaizdžiai matėsi, jog kuo šilčiau, atviriau ir geriau pasiruošę bendrauja šeimų ir savivaldos atstovai, tuo ge-

Kronika resnis rezultatas. Vadinasi, išmokti aiškiai dėstyti savo mintis ir išgirsti kitus tikrai apsimoka visiems. Tai padeda įveikti bejėgiškumą, patikėti, kad LR Konstitucijos 5 straipsnis (Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) gali iš tiesų veikti, jeigu šeimos pačios viską padaro iš savo pusės.

Šeimininkai ar kampininkai? Projektas įgyvendintas. Atsirado vilties, kad, pvz., stacionarią ir nestacionarią pagalbą gaus nėščios paauglės, kurios neturi savo mamų, nes jomis besirūpinanti organizacija „Vilties kalnas“ pagaliau buvo išgirsta. Šypsosi mama, nes jos neįgaliam vaikui jau paŽmonės savo mažam skirta mokytojo padėjėja. Motigyvenamojoje na negali nesijaudindama prisivietoje minti, kaip sunku buvo guosti vis labiau savo raudantį sūnelį, kai labai GALI pasijusti ruošęsis į mokyklos šventę liko šeimininkais, užrakintas vienas klasėje, nes o ne mokytojai buvo per sunku sukampininkais. sitvarkyti su būriu vaikų, o čia dar tas... Savivaldybės vicemerei įsikišus, klausimas išspręstas stebėtinai greitai, nors vaiko mamai jis atrodė neįveikiamas. Maža to, švietimo centras rado pinigų mokymams, kurie padės mokytojams geriau suprasti jų klasėje besimokančius neįgalius vaikus. Patirties užsienyje įgijusį mokymų ekspertą surado pati mama. Taigi bendradarbiaudami laimėjo visi. Kitur pažadėta pastatyti šviesoforą, kažkam – įrengti palatas, kur naujagimį globos ne vien pavargusi po gimdymo mama, bet ir tėtis. Kažkur gal nebebus taupomos elektrai skirtos savivaldybės lėšos, ir žmonės galės saugiai grįžti namo net tamsiais žiemos vakarais. Kažkur... Neminime konkrečių asmenų ir vietų, nors veiksmas vyko labai konkrečiai. Svarbiausia žinia, kuria norime pasidalyti, – kad žmonės savo gyvenamojoje vietoje vis labiau GALI pasijusti šeimininkais, dalyvaujančiais svarstant ir sprendžiant jiems aktualias problemas, o ne kampininkais, nepaliaujamai dejuojančiais ir besiskundžiančiais. Nuvykti į vietą, kitiems būtiniausiems, kad susitikimai įvyktų, dalykams buvo panaudotos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšos. Tačiau iš tikrųjų ekspertai dirbo iš entuziazmo, nes už kelis šimtus litų per mėnesį aukšto lygio eksperto pasamdyti neįmanoma. Galima tik džiaugtis, kad projektas atskleidė galimybę – susėsti prie apskrito stalo ir susikalbėti. Viliamės, kad tai tęsis ir toliau.

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. vasaris

Tyraširdžiai regės Dievą Kun. Danielius DIKEVIČIUS apsisprendžia savo širdyje (plg., pvz., 1 Kar 3, 9; 12, 23). Todėl šis palaiminimas ne tiktai primena, kad kiekvienos mūsų nuodėmės pradžioje yra mintis, bet ir parodo kelią, kuris veda į šventumą. Tas kelias yra paprasčiausia minčių kontrolė. Jeigu esame tai, ką valgome (plg. Pr 3, 1–7), tai juo Nota bene! Minėtojo palaiminimo nėra Evangelijos labiau – tai, ką galvojame. Ir tai žinojo ne tiktai Jėzus, pagal Luką palaiminimų sąraše (plg. Lk 6, 20–23). Ką tai bet ir daugelio kitų senųjų, ypač rytietiškos kilmės, rereiškia? Tai, kad Jėzaus ir Bažnyčios mokymas yra viena. ligijų dvasiniai vadovai. Tokio mąstymo logika yra labai Lingvistiškai tai yra dviejų gramatinių centrų sudėtinis paprasta: jeigu nori ką nors pasiekti, pradėk apie tai galsakinys. Pirmas – palaiminimas ir palaimintųjų apibū- voti; jeigu nori ko nors išvengti – negalvok apie tai. Šia dinimas; antras – ateities pažadas. „Palaiminti“ (gr. ma- prasme mintys yra materialios. karioi) galėtų būti verčiama ir „laimingi“, galutinė šios Kita vertus, širdis Šventajame Rašte yra ne tik jaussąvokos nagrinėjimo išvada – tie, kurie dalyvauja dieviš- mų, proto ir valios buveinė, bet ir visos žmogiškos esykajame gyvenime ir pasižymi dieviškosiomis savybėmis. bės simbolis: „Tada Viešpats įvykdys man duotą pažadą: Tačiau tokiai dvasinei būsenai pasiekti reikia tyros širdies ’Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis iš(gr. katharoi tē kardia). Tai esminė sąlyga, be kurios neį- tikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo manoma, sine qua non. Tyrumas Naujajame Testamente gyvastimi, nestigs tau niekad palikuonio Izraelio soste‘“ dažniausiai yra trijų kategorijų: fizinis (pvz., indų šva- (1 Kar 2, 4). Todėl graikiškasis „tyras širdimi“ turi ne tik rumas; plg. Mt 23, 26), ritualinis (pvz., rankų mazgoji- moralinę, bet ir antropologinę-ontologinę prasmę. Kitaip mas; plg. Mk 7, 3–4) ir moralinis (pvz., šventumas; plg. tariant, tyraširdžiai yra tie, kurie kartu su apaštalu PauMk 7, 17–23). O apie kokį tyrumą kalba Jėzus? Viena liumi gali tarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena mayra tikra – tikrai ne apie fizinį ir Kalno pamokslas. Miniatiūra iš Otono III nyje Kristus“ (Gal 2, 20a). ne apie ritualinį. Ypač pastaro„Jie regės Dievą“ – štai atlygis Evangelijų knygos. 1010 m. Vokietija jo atžvilgiu Jėzus Kristus buvo tyraširdžiams. Jėzus Kristus pažalabai griežtai nusiteikęs ir vida tai, kas teologijoje labai supasaip jį kritikuodavo (plg. pvz., prastintai vadinama „palaiminMk 7, 1–23). Taigi tai turėtų būtuoju regėjimu“. Kada tai bus? ti trečiasis – moralinis tyrumas. Kai Dievas sukurs naują dangų Ir taip, ir ne. ir naują žemę (plg. Apr 21, 1–8). Taip, nes kitoje vietoje Jėzus Tačiau, mūsų manymu, šis tekstas yra pasisakęs daugmaž panašiai: kalba ne tiktai apie eschatologi„Iš vidaus, iš žmonių širdies, išnę tikrovę. Tai dar vienas tyrašireina pikti sumanymai, paleistudžių bruožas, kuris atlieka ženklo vystės, vagystės, žmogžudystės, funkciją, padeda palaimintiems svetimavimai, godumas, suktyatpažinti savyje tyrumo dorybę. bės, klasta, begėdystės, pavydas, Pasak Jėzaus, tyros širdies žmošmeižtai, puikybė, neišmanynės yra tie, kurie sugeba pamamas“ (Mk 7, 21–22). Širdis Bibtyti Dievo sklaidą savo ir kitų lijoje yra ne tik jausmų (plg., gyvenime. pvz., Įst 28, 47; Ps 13, 3), bet ir minčių bei valios buveinė. Šventraščio žmogus samprotauja ir

„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8) – tai vienas geriausių tekstų biblinei tyrumo sąvokai suprasti. Jis priklauso Palaiminimų literatūriniam tekstui (plg. Mt 5, 3–12). O palaiminimai, kaip žinia, Jėzaus Kristaus buvo paskelbti Kalno pamoksle (plg. Mt 5–7 sk.). Garsusis Mahatma Gandhi (1869– 1948), vienas Indijos valstybės kūrėjų ir dvasinių lyderių, apie juos yra pasakęs: „Jeigu būtų sunaikinta visa pasaulio dvasinė literatūra, o liktų tiktai aštuoni palaiminimai – žmonija nieko neprarastų.“ Įspūdinga!

Artuma / 2011 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės

Kai žmogus priemonė... Antanas SAULAITIS SJ Žmogiškų ar šeimos santykių klastojimas paverčia asmenis priemone kitiems tikslams siekti. Priklausomybę turintis asmuo artimuosius išmuša iš vėžių. Žmona skambina į darbą, nes vyras sergąs. Motina ar tėvas duoda pinigų priklausomybei išlaikyti, kad tik negrasintų, ar iš iškreiptos meilės – kaip viena motina sakė, „turbūt per daug mylėjau“. Verslo ar kitoje bendrovėje taip pat gali būti pasinaudojama darbuotojais paaukštinant pareigas. Visi žino, kad iš trijų vicedirektorių tik vienas taps vyriausiuoju vadovu. Kuris nors užstoja kelią aukštesnei vietai iškovoti, savo pelningesnėse ar naudingesnėse pareigose išlikti. Nulemia nebe žmogaus teisės, teisingumas, pagarba kiekvienam asmeniui, bet siekis kopti karjeros ar profesijos laiptais.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Maisto pirkėjai pripratę matyti ir skaityti dėžutės, stiklainio, suvynioto maisto užrašą ar lipduką apie gaminio svorį, tūrį, sudėtį ar turinį, vitaminų, mineralų ir visų priemaišų sąrašėlį. Rečiau pagalvojame, kad dėl viso to „kalti“ lietuviai, nebent būtume susipažinę su garsia Uptono Sinclairo knyga „Raistas“ („The Jungle“, 1906; liet. išversta 1908). Kaip rašė Lietuvių enciklopedija (1962), „negerovių Čikagos skerdykloje aprašymu romanas sukėlė nepaprastą atgarsį JAV visuomenėje ir privedė prie darbo sąlygų pagerinimo bei maisto priežiūros įstatymų“. Nuostabu, kad caro laikų lietuviai emigrantai turėjo tiek sąmonės, drąsos ir buvo susiklausę išreikalauti sau teisių ir apsaugos mėsos pirkėjams. Tikėtina, kad Valančiaus laikais jie suvokė krikščionišką dėsnį, jog žmogus (darbininkas) negali būti kitam žmogui (savininkui ar įmonei) priemonė praturtėti mokant menkus atlyginimus, sudarant nesaugias darbo sąlygas ir nerūpestingai ruošiant prekę. Prieš porą metų spaudoje nuaidėjo vienų tėvų sumanymas klonuoti naują sūnų iš labai anksti mirusio vaikelio ląstelių. Antras berniukas turėjo priminti tėvams taip mylėtą pirmąjį vaiką. Psichologai teigė, kad naujagimis būtų buvęs mylimas ir branginamas ne pats, o kaip miręs broliukas. Skausmą patyrusiems tėvams vaikas būtų priemonė, ne savaime gerbtinas asmuo, rašė mokslininkai, bandydami atkalbėti nuo šio sumanymo. Vaikus kaip priemonę supranta sporto žaidynių žiūrovai. Štai mokyklos ar sporto klubo vaikai bei jaunimas žaidžia krepšinį, tinklinį, futbolą ar kitą žaidimą. Vaikus atvežę ir tarp žiūrovų sėdintys tėvai bei motinos užmiršta, kad čia vaikams sveika mankšta, bendravimas, tik žaidimas. Kai kurie labai įsijaučia į žaidimą, išplūsta teisėjus, trenerius ir savo vaikus, sūnus ar duktė tampa priemone tėvų prestižui ar puikybei maitinti. Tai galioja ir moksle. Vieni tėvai labai norėjo, kad sūnus būtų inžinierius, nors jo prie šio mokslo širdis netraukė. Čia tais laikais, kai vienintelės vertingos profesijos buvo mokytojo, teisininko, gydytojo, diplomuoto agronomo, inžinieriaus ir kunigo. Diplomų įteikimo dieną parnešė pažymėjimą, padėjo ant stalo ir pasakė tėvams: „Jūsų troškimas išpildytas, turite sūnų inžinierių. Sutaupiau šiek tiek pinigėlių, eisiu mokytis dailės, prie kurios visą gyvenimą man širdis linksta.“

Šiaip juokinga manipuliacija pasinaudoti žmonėmis kaip priemone yra neeiliniai pietūs. Uoli šeimininkė pastebi, kad prikrauto stalo valgytojai artėja prie sotumo. „Dieną naktį kepiau ir viriau, neskaičiuodama nei išlaidų, nei sveikatos. Turbūt jums neskanu ir nepatinka, kad po penkių cepelinų daugiau nieko nebenorite.“ Arba net rimčiau. Senyva motina savo vaikams kalba: „Jus sunkiomis sąlygomis auginau ir aukojausi, o dabar mane apleidote, nesirūpinate, žiūrite tik savo reikalų...“, o vaikai nuolat lanko, aprūpina, paskambina ar dėl savų bėdų nepajėgia tėvams padėti, kiek patys norėtų. Kartais prie svetimų žmonių be pagrindo savo vaikus ar sutuoktinius smerkia, paversdami asmenį daiktu, kurio jausmais, baimėmis, būdo savybėmis, silpnybėmis galima žaisti.

Artuma / 2011 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės Mokyklose bei jaunimo sambūriuose auklėtojai žiūri, kad, vaikiškai ar jaunatviškai bendraudami, jauni žmonės vieni kitų per daug neužgautų, nesityčiotų, kurio nors vaiko neskriaustų. Vieną apkūnų jaunystės laikų draugą vadindavome „Adata“, bet niekad neatrodė, kad įskaudintume ar patys save žemintume. Vienas tėvas savo smulkutį, ištįsusį sūnų dėl savotiškos eisenos pravardžiuodavo „Žiogu“ taip, kad girdintiems būdavo net nepatogu. Vėliau paaiškėjo, kad vaikas niekuo dėtas, smegenyse auglys. Pretekstas pasityčioti lyg linksminantis kartais būna žmonių religija, tautybė, odos spalva ar kūno sudėtis, šeimyninė būklė, ekonominė ar socialinė padėtis. Vienu metu JAV visi juokai buvo apie lenkus, kaip Lietuvoje kartais būna apie čiukčius, o dabar apie blondines, Brazilijoje – apie portugalus, Kolumbijoje – apie pastusus. Taip būna miela skaityti linksmus, neįžeidžiamus juokus „Artumoje“, „Bitutėje“ ar kitoje padorioje spaudoje, kartais iš savęs nusišypsoti. Labai aišku, kaip žmogus paverčiamas priemone, įkaitu šantažo, prievartos, įnirčio, piktnaudojimo, kyšių, papirkimo ar tvirkinimo atvejais. Dėl pinigų, garbės, nesveiko pasitenkinimo ar kitos naudos dingsta pagarba žmogui kaip asmeniui. Žmogus tampa priemonė tam tikriems pašaliniams tikslams siekti. Kitu žmogumi pasinaudojantis tampa neveiksnus žmogaus teisių, teisingumo, taikdarystės plotmėje. Pagarba mažam ir didesniam reikalauja savitvardos, apdairios artimo meilės, santūrios elgsenos, žvilgsnio į žmones kaip lygiaverčius žemės keleivius, to paties Dievo vaikus. Mokomės iš Jėzaus Kristaus, kuris su mažu ir dideliu, paprastu ir išsilavinusiu, sveiku, liūdinčiu ir ligoniu visada su didele pagarba, kantria meile elgiasi. Kaip iš Jėzaus ir daugybės kitų gyvenimo matome, reikia Dievo malonės, galios. Tai nelengva, bet labai vertinga.

Pasibarti su geismu Tomas VILUCKAS Kai kalbame apie tyrumo dorybę ir gašlumo nuodėmę, turėtume susigaudyti terminuose. Šie lietuviški pavadinimai ne visiškai atspindi tą tikrovę, kurią perteikia Vakarų teologinė tradicija ir mintis. Jos raida buvo susijusi su lotynų kalba, todėl ir turėtume atsižvelgti į žodžius, kuriuos vartojo klasikinės teologijos atstovai, kad suvoktume jų norėtas perteikti prasmes.

Tyrumas ar skaistumas? Tai paaiškina, kodėl atsiranda tam tikros painiavos. Aptariama dorybė lotyniškai yra castitas, ir lietuviškai ją labiau tiktų vadinti skaistumu. Tyrumas lotyniškai skamba kaip puditia ir yra susijęs su skaistumo dorybe. Kaip pastebi šv. Tomas Akvinietis, tyrumas neatskiriamas nuo šios dorybės – sudaro aplinkybes skaistumui pasireikšti. Todėl šventasis sako, kad kartais jos painiojamos. Tad ką turėjo omenyje senieji teologiniai autoritetai, kalbėdami apie skaistumą (castitas)? Didžiausia pasitaikanti klaida – paplitusi nuomonė, kad skaistumas yra nukreiptas tik į lytiškumą. Šiuo žodžiu vadinamas vienuolių įžadas, jis taip pat vartojamas kalbant apie jaunuolių lytinį susilaikymą, netgi merginų fizinę būklę iki pirmos lytinės sueities. Tačiau tuo ne tik neišsemiame šios dorybės prasmės, bet ir nuskurdiname jos sampratą.

Apčiuopiami ir neapčiuopiami gėriai Kad geriau suprastume skaistumo sąvoką, trumpai pažvelkime į žmogaus prigimties sandarą. Pradžios knygoje skaitome, kad Dievas pasaulį vadina geru (Pr 1, 31). Visa, kas supa žmogų, yra gėris. Todėl ir žmogaus prigimtis taip sutvarkyta, kad jis nuolatos trokšta gėrio, stiebiasi į jį, deda pastangas jam pasiekti. Beje, patys gėriai pasižymi tam tikra hierarchija. Juk, pavyzdžiui, negalima net lyginti troškimo pažinti ar noro skaniai pavalgyti. Tad gėriai yra jutiminiai (jusliniai) ir dvasiniai. Žinoma, pastarieji vertingesni ir svarbesni žmogaus gyvenime nei jutiminiai, bet itin pavojinga juos tarpusavyje supriešinti, jutiminius paneigti dvasinių labui. Taip paniekinama Dievo kūryba, kuri visą sukurtąją tikrovę atskleidžia gerumo perspektyvoje, nepaisoma žmogaus prigimties visumos bei formuojama iškreipta Dievo ir žmogaus samprata.

Daugintis kaip angelams Deja, ši klaidinga pažiūra ne vienai krikščionių kartai yra suklupimo akmuo. Kiekvienoje epochoje atsirasdavo dvasingumo

Artuma / 2011 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelės

krypčių, teologų, mokytojų, neigiančių medžiaginį pa- Akvinietis ir sako, kad ji yra proto „barnis“ su geismu. saulį, kūną bei jo poreikius, iš gėrio kylantį malonumą. Geismas arba gėrio troškimas nėra valingas veiksmas. Kai Tokia samprata į krikščionybę atklydo iš antikinės grai- gėris mus patraukia, niekas neužduoda mums klausimo, kų kultūros pasaulio, kur dvasios ir kūno, medžiagos ir norime to ar ne. Gėris traukia mus ir tiek. Čia ir įsiterpia mūsų protas, kuris turi įvertinti aplinkybes ir priimti idėjos dualumas buvo itin paplitęs. Jau II amžiaus pradžioje kai kurie krikščionys asketai teisingą sprendimą. Tad jam tenka pasibarti su geismu, o pasmerkė seksą ir dauginimąsi. Įtarų Bažnyčios požiūrį į šie „barniai“ kartais būna ypač karšti... Tokiais momentais lytinį gyvenimą įtvirtino šv. Augustinas, teigdamas, kad sek- šv. Jeronimas daužydavo sau krūtinę akmenimis, šv. Besas po nuopuolio visada turi „žiaurumo bei maištingo geis- nediktas šokdavo į erškėtyną, o šv. Pranciškus Asyžietis mo atspalvį“, o lytinius santykius pateisina tik dauginimosi nuogas raičiodavosi sniego pusnyse. funkcija. Būta teologų, mokiusių, kad Gražiu, šiuolaikiškesniu pavyzdžiu gali pasitarnauti neseniai per lytinius organus sugalvojo velnias, todėl jie esą atrodo bjauriai. LTV rodytas meninis filmas „Kartą“ Tokie autoritetai, kaip šv. Jeroni(„Once“; šį naujosios airių kartos mas, šv. Jonas Auksaburnis ir šv. Grirežisieriaus Johno Carney 2006 m. galius Nazianzietis, manė, jog pagal sukurtą filmą Gero kino kampelyje Dievo norą žmonės turėtų daugintis... 2009 m. sausio „Artumoje“ išsamiai aptarė R. Aušrotas). Sunku angelišku būdu. Ši mintis skamba itin rasti nūdienos kultūroje ką nors provokuojamai, nes angelai neturi kūno. Nenuostabu, kad kūnas buvo supanašaus į šį puikų filmą, pasakovokiamas kaip sielos kapas arba prajantį dviejų nepažįstamųjų, kuriuos vardžiuojamas asilu. Nesunku nuspėti, suvedė muzika, meilės istoriją. Jis – kad šį asilą reikia tramdyti žąslais, aukmuzikantas ir dainų kūrėjas iš Dulėti niuksais ir čaižyti rykštėmis... Pablino, dieną taisantis dulkių siurradoksalu, kad Biblijoje tokį neigiamą blius tėvo parduotuvėje, vakarais požiūrį į kūną sunku aptikti. grojantis gatvėse ir svajojantis tapti žvaigžde. Ji – čekė imigrantė, dirNerastume viduramžių vienuolyno, kuriame nebūtų buvę plakimobanti padienius darbus ir aistringai si rimbais, ašutinės dėvėjimo, mariniskambinanti pianinu. Jie susitinka, Romualdo Rakausko nuotrauka mosi pasninkais. Iki pat Vatikano II tarp jų užsimezga ryšys, kuris taip Susirinkimo šios praktikos buvo paplitusios vienuolinia- ir lieka išreikštas ne kūnu ar žodžiais, bet kūryba, muzime gyvenime, o per jį pasiekdavo kunigus ir pasauliečius. ka, bendradarbiavimu, neverbaline kalba. Net popiežius Jonas Paulius II plakdavosi rimbu. Vis dėlto palengva į katalikišką savivoką prasiskverbė ir kitokių Paveržta laisvė minčių. Štai šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės svarstymai, kad Skaistumo dorybės priešingybė yra gašlumo (lot. meilė artimui yra daug svarbesnė už asketines praktikas, luxuria) nuodėmė. Šios nuodėmės susijusios su mūsų padarė nemenką įtaką katalikiškai minčiai ir tapo ryškiu lytiškumu. Neseniai anglų spauda pasakojo istoriją apie proveržiu askezės sampratoje (beje, to paties Jono Pau- vyrą vardu Mattas. Sykį po vieno vakarėlio Londono viešliaus II šv. Teresėlė paskelbta Bažnyčios Mokytoja). butyje jis girtas vaikščiojo ieškodamas taksi. Kažkokia sena ponia jo paklausė, ar jis neieško merginos. Pagautas Kas ta skaistybė? smalsumo Mattas nusekė paskui ją, o ši jį supažindino su Vis dėlto ką reiškia praktikuoti skaistumą? Kiekviena prostitute. Tai buvo pradžia, nuvedusi jauną, keturiasdedorybė yra aukso vidurys tarp kraštutinumų. Skaistumas šimties metų neturintį vyrą į seksualinę priklausomybę. padeda žmogui surasti šį vidurį naudojantis savo troški- Mat nors Mattas yra vedęs gražią, turtingą moterį, augina mais, kai kalbama ne tik apie lytinius malonumus, bet ir dvi dukras, tačiau kiekvieną mėnesį jis išleidžia nemenkiekvieną jutiminį gėrį. Kitaip tariant, su viskuo, ką žmo- kas sumas prostitutėms. „Tai įtraukia kaip alkoholis ar gus gali paliesti ar pačiupinėti, aprėpti savo penkiomis narkotikai“, – prisipažįsta žurnalistui vyriškis. juslėmis, turi surasti teisingą santykį. Tai reiškia, kad jis Ši istorija tik paliudija, kad nors teologiškai vertinant negali tapti priklausomas nuo jutiminio gėrio, būti lygus gašlumas nėra didžiausia nuodėmė (pvz., netikėjimas, jam. Žmogus turi niekada nepamiršti, kad yra viršesnis už stabmeldystė, neviltis, gyvybės atėmimas, socialinis nejį, kad yra orus, ne tik medžiaginė, bet ir dvasinė būtybė, teisingumas yra daug sunkesnės), ji gali paveržti mūsų laisvę. Todėl visai sveika yra pasibarti su savo geismais kad gėris neapsiriboja vien jutimine tikrove. Kaip matome, itin svarbu yra suprasti, suvokti, pa- ir polinkiais, kad paveldėtume tyraširdžių palaiminimą žinti. Todėl apibrėždamas skaistumo dorybę, šv. Tomas (Mt 5, 8).

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. vasaris

Virtualūs santykiai – flirtas ar neištikimybė? Zita VASILIAUSKAITĖ Neištikimybė šeimyniniuose santykiuose sena kaip pasaulis. Tačiau ypač pirmąjį mūsų amžiaus dešimtmetį naujausios technologijos (internetas, mobilusis telefonas ir pan.), įsiveržusios į mūsų privatų gyvenimą, jį smarkiai keičia, kaip keičia ir patį žmonių bendravimą. Atsiranda naujų, dažnai dar ne visai įsisąmonintų ir suprastų neištikimybės formų. Praktiniame darbe, konsultuodama šeimas, vis dažniau susiduriu su situacija, kai vienas iš sutuoktinių dėl naudojimosi internetu turi tokių problemų, kurios ardo šeimyninius santykius. Pasaulinė kolegų patirtis rodo, kad net 20 proc. žmonių ieško psichologo pagalbos būtent dėl sunkumų, iškilusių netinkamai naudojantis internetu, pvz., priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų (tuomet laiko santykiams puoselėti šeimoje visai nelieka), nuo lošimų (kenčia šeimos biudžetas), nuo įvairių ryšių, draugysčių socialiniuose puslapiuose ir pažinčių svetainėse ir t. t. Būtent į pastarąjį reiškinį ir pažvelgsime įdėmiau.

Truputis statistikos Šiandien virtualus pasaulis užima vis daugiau ir daugiau vietos realiame gyvenime. Tikriausiai nėra žmogaus, kuris neturėtų vienokios ar kitokios galimybės naudotis kompiuteriu, o daugeliui dėl didelio užimtumo neprieinama prabanga dažnai susitikti su draugais, užmegzti naujas pažintis ir pan. Čia į pagalbą ateina jo didenybė internetas. Neseniai atlikto tarptautinio tyrimo, kuriame dalyvavo 17.500 18–32 metų amžiaus žmonių iš 18 šalių, duomenimis, vidutiniškai apie 16 proc. apklaustųjų ieško pažinčių svetainėse potencialaus sutuoktinio, apie 30 proc. – draugų, 24 proc. – pramogos, o kiti nurodo labai įvairius motyvus, pvz., siekimą susirasti žmogų, kuris padėtų išspręsti net finansines problemas, arba net tokį, kuris „alptų“ dėl juodų kačių. Todėl pažintys internete gali būti ne toks jau nepavojingas bei nekaltas dalykas. Negana to, beveik pusė apklaustų vyrų ir moterų, pokalbiuose aptarinėjančių savo erotinius pojūčius, besilankančių pornografinėse svetainėse, prisipažino, kad bent kartą yra taip tenkinę savo seksualinius poreikius, o 24 proc. – kad apgaudinėjo savo antrąsias puses. 27 proc. anglų iki 29 metų amžiaus yra linkę tenkintis virtualiais ryšiais labiau nei tikrais. Šioje srityje pirmauja danai: 65 proc. jų, vyrai ir moterys, yra linkę geriau tenkintis virtualiais, o ne tikrais tarpusavio santykiais. Tačiau net palyginti ir nekalta pažintis internete bei toliau palaikomas bendravimas gali turėti skaudžių padarinių šeimai.

Kodėl virtualūs santykiai būdingi net gyvenantiems šeimose? Kai psichologinės konsultacijos metu pasiteirauju, kas pastūmėjo apsilankyti pažinčių svetainėje, išgirstu panašius tiek vyro, tiek žmonos atsakymus. Dažniausiai minima priežastis – nepasitenkinimas esamais šeimyniniais santykiais. Šiandien gyvenimo sąlygos verčia žmones labai daug laiko ir energijos atiduoti darbui, o kokybiškam bendravimui šeimoje palaikyti jie dažnai pritrūksta energijos. Nepuoselėjami, negaivinami tarpusavio dėmesiu, meile, draugiškumu santykiai šeimoje labai greitai nuskursta ir pradeda nebetenkinti abiejų pusių. Tuomet dažnai vienam iš sutuoktinių į galvą ateina „išganinga“ mintis, o dar dažniau – prisimenama pažįstamų nuomonė, jog draugystę, supratimą, paguodą ir palaikymą galima patirti užmezgus virtualią pažintį. Be to, tai labai patogu (kaip minėjau, internetas visada po ranka – tiek darbe, tiek namuose), anonimiška ir visai (bent taip manoma pradžioje) saugu. Galiausiai, kaip daugelis tikina, bent pažinties pradžioje jie nelaikė tokių santykių neištikimybe. Rutina tapęs bendravimas šeimoje labai neigiamai veikia sutuoktinių savęs vertinimą ir savigarbą. Kai žmogus nejaučia pasitenkinimo šeimyniniu gyvenimu, labai dažnai išgyvena kaltę ir mano esąs nevykėlis. Pažinčių svetainėje jis save pateikia kaip patrauklų, įdomų asmenį (beje, toks iš tikrųjų ir yra, tik to nevertina antroji pusė) ir susilaukia kitų dėmesio, bent iš dalies padedančio su-

Artuma / 2011 m. vasaris

Silvijos Knezekytės nuotrauka

sigrąžinti savigarbą. Dar viena priežastis, kurią nurodo į virtualius ryšius įklimpę asmenys, – nuobodulys. Šiuo atžvilgiu yra pažeidžiami tiek sunkiai dirbantys vyrai, tiek mažus vaikus namuose auginančios moterys. Vienodos kasdienės pareigos tikrai skatina monotonijos atsiradimą. Dėl to žmogus ieško gyvenimo paįvairinimo, kurį ir siūlo internetas. Pažinčių svetainėje ji/jis paskelbia pačias patraukliausias savo nuotraukas, nutylėdama(-as), kad turi šeimą. Anksčiau ar vėliau atsiranda koks nors „mačo“ arba „tikra

moteris“, su kuriuo(-ia) susirašinėjimai įgyja vis laisvesnę formą. Jis/ji pradeda reikalauti susitikimo, ji/jis atsisakinėja teisindamasi(-is) „užimtumu“. Tada prasideda susirašinėjimas, kurio turinį sudaro seksualinės fantazijos ir lūkesčiai. Aišku, tai vyksta labai įvairiai, bet kalbame apie esmę. Žmogus, kuris yra neįvertintas ar nuvertintas šeimoje, atgyja pažinčių svetainėje, pateikdamas save kaip asmenį, labai patrauklų fiziškai, seksualiai ir finansiškai. O vėliau.... beprotiška meilė, noras būti visą likusį gyvenimą su virtualia „Ta“ ar „Tuo“ ir skaudus šeimos santykių irimas. Liūdniausia, kad šis reiškinys yra pasaulinis, neturi sienų. Mano praktikoje būta atvejų, kai žmogus yra pasirengęs keliauti į pasaulio kraštą, nepaisydamas amžiaus, kultūrinių, religinių ir rasinių skirtumų. Keliauti, pabrėžiu, vien dėl „To“ savo vienintelio, sutikto virtualioje erdvėje. Bet iki „To“ dar yra įveikiamas tam tikras kelias. Žmogus slapta draugyste mėgaujasi ir tenkina savo psichologinius, o kartais ir seksualinius poreikius. Kai kurių tyrimų duomenimis, net 51 proc. žmonių nelaiko to išdavyste, nors 84 proc. apklaustųjų pabrėžė, kad sužinoję apie tokį mylimo žmogaus elgesį neabejotinai pasijustų išduoti. Vadinasi, net flirtas su kitu asmeniu šeimyniniuose santykiuose, nekalbant apie seksualinių poreikių tenkinimą, dažniausiai yra suvokiamas kaip išdavystė, nesvarbu, ar su tuo asmeniu buvo fizinis kontaktas, ar ne. Kaip teigia Didžiosios Britanijos mokslininkai, internetinė neištikimybė jau yra tapusi labiausiai paplitusia santuokinės neištikimybės forma pasaulyje. Maža to, JAV

Didelės ir mažos kryžkelės teisininkai tvirtina, kad būtent tos problemos, kurios tarp sutuoktinių atsiranda kaip naudojimosi internetu padarinys, yra dažniausia skyrybų priežastis šiandien.

O ką galima padaryti? Jei pajutote, kad santykiai šeimoje „girgžda“, būtinai raskite specialaus laiko ir aplinką su sutuoktiniu(-e) tai aptarti. Pabrėžiu – laiko ir aplinką. Mūsų namai yra tarsi minų laukas su laiko vagimis, iš jų svarbiausi – televizorius, kompiuteris, mobilusis telefonas. Dažnai žmogus, kuris mums yra pats brangiausias, pats artimiausias, yra „prisijungęs“ prie vieno jų. Tada, kaip Kaip teigia mokslininkai, dažnas žinome iš savo patirties, prie artimojo taip paprastai neinternetinė neištikimybė prieisi ir nepaprašysi: „PasikalVisi tai bandėme ne jau yra tapusi bėkime.“ sykį ir dažniausiai išgirsdavome: labiausiai „Tuoj“, kuris tęsiasi... amžinai. paplitusia Pradėkite savo kasdieniame gysantuokinės venime tradiciją bent kartą per neištikimybės savaitę iš anksto numatytu laiku forma (na, bent porą valandų) paversti pasaulyje. „pirmo pasimatymo“ laiku. Tai reiškia, kad tuo metu būtinai išjungsite visas jau minėtas ryšio su išoriniu pasauliu priemones... Susėsite prie nebūtinai šventiškai padengto stalo, ant kurio romantiškai degtų žvakė, bet svarbiausia – susėsite ir pasišnekėsite. Apie ką? Apie svarbiausia – judviejų meilę: kas kiekvieną jūsų tarpusavio santykiuose džiugina, kas skaudina. Padėkokite vienas kitam už buvimą kartu, įvertinkite kiekvienas kito rūpestį šeima ir pastangas. Išsakykite nusiskundimus ir paaiškinkite, kodėl jus koks nors sutuoktinio(-ės) poelgis suglumino ar įskaudino. Darykite išvadas, taisykitės, derinkitės vienas prie kito, stengdamiesi kuo mažiau vienas kitą skaudinti ir daugiau džiuginti. Jei nuoširdus pokalbis nesimezga, jei pajuntate, kad tai nepadeda išsiaiškinti susikaupusių klausimų, kreipkitės į šeimos santykių psichologą. Sunkumus būtina spręsti, nes psichologinės problemos, beje, kaip ir stomatologinės, pačios savaime neišsisprendžia. Supraskite, kad pažintys internete, lygiai kaip nesupratimo skausmo marinimas alkoholiu ar kita potencialia priklausomybe, pvz., lošimu, aštrių pojūčių paieška ir pan., tėra bėgimas nuo problemos sprendimo. Prisiminkite, kad jūs, kaip ir visa žmonija, trokštate vieno – laimės! O į tai be šeimos narių tarpusavio bendradarbiavimo kelio nėra. Sėkmės!

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. vasaris

Optimistai, į kryžiaus žygį! Bryanas BRADLEY „Reikia kryžiaus žygio už vyriškumą ir tyrumą, kuris sustabdytų ir panaikintų griaunamąjį darbą tų, kurie mano, kad žmogus tėra gyvulys“ – tokį raginimą šv. Josemaria, Jono Pauliaus II pramintas „kasdienybės šventuoju“, įtraukė į skyrių apie skaistumo dorybę XX a. pirmojoje pusėje išleistoje savo apmąstymų knygoje „Kelias“. Pabandykime tai apsvarstyti pagal dėmesį traukiančius žodžius.

Algirdo Kazlos nuotrauka

Pirma į akis krinta žodis „vyriškumas“, kuris tais laikais galėjo reikšti tiesiog principų (ir elgesio pagal juos) tvirtumą. Jo priešingybė – gyvuliui būdinga stoka, kai nesant proto ir valios valdo tik instinktai. „Tyrumas“ čia yra skaistumo sinonimas. Pastarasis – tai žmogaus lytiškumo kaip didžios, taurios tikrovės, didžios dovanos ir galios puoselėjimas. Jį nuvertinti iki banalybės reiškia ne tik įžeisti dovanotoją – Dievą, bet ir netekti svarbios žmogiškumo dalies.

O „kryžiaus žygis“? Istoriškai šie žygiai buvo šaukiami, kai agresyvus priešas užkariaudavo krikščionių apgyvendintą teritoriją ir padarydavo krikščionišką gyvenimą jiems tenai neįmanomą. Į šoną padedant legendas ir kai kuriuos dalyvių nukrypimus, tai buvo dvasinių ir žmogiškųjų priemonių mobilizacija, idant būtų apginta laisvė gyventi pagal savo tikėjimą, atgauta tam reikalinga prarasta erdvė ir krikščioniškas gyvenimas joje vėl taptų įmanomas. Jeigu tokia metafora buvo tinkama padorumui perteikti prieš keletą dešimtmečių, juo labiau ji atspindi mūsų

dienų tikrovę, kai daugybė leidinių ir laidų puošiama erotinio pobūdžio reklamomis, kai eilinio piliečio elektroninis paštas gauna daugiau pornografinio šlamšto nei kitų laiškų, kai prezervatyvai išdėliojami prie kasos tarp kramtomosios gumos ir šokoladukų. Žodžiu, gyvename sąlygomis, kai mūsų smegenys nuolat plaunami mintimi, koks banalus esąs žmogaus lytiškumas. Todėl būtina kilti į kovą, nes krikščioniškame gyvenime skaistumo dorybė yra būtina. Aišku, ji nėra svarbiausia dorybė – svarbiausia yra meilė. Bet kai trūksta elgesio ir minčių skaistumo, tuomet dvasinis gyvenimas laipsniškai džiūsta, ryšys su Dievu nutrūksta, o santykiuose su kitais įsivyrauja šaltumas bei savanaudiškumas. Ant tokių pamatų nesukursi tvirtų, laimingų šeimų, neužauginsi gėriui atvirų vaikų. Tokioje aplinkoje nerasi brandžių, nuoseklių krikščionių. Be tyrumo krikščioniškas gyvenimas neįmanomas. Kryžiaus žygis tikrai reikalingas – žiniasklaidoje ir pramogų pasaulyje, įstatymuose ir mokyklose, madų pramonėje ir leidyboje. Ir visoje visuomenėje, kiekvienoje šeimoje ir kiekvieno mūsų asmeniniame gyvenime. Reikia sustabdyti ir panaikinti žmonių sugyvulėjimo židinius. Kokiais ginklais? Visų pirma malda, nes, kaip rašo šv. Josemaria kitame savo knygos skyriuje, „šventas tyrumas Dievo duodamas, kai nuolankiai jo prašo-

ma“. Antra – sakramentais. Sutaikinimo sakramentas gydo sielos žaizdas, Eucharistija stiprina atsparumą. O tada – stoti į karą prieš smegenų plovimą sekso banalybėmis. Blokuoti melą skleidžiančius kanalus – bent jau išjungti juos ir protestuoti. Tai gynyba. O puolimas – viso reikalo esmė! – reikštų skleisti tiesą, giedoti, kokią aukso vertę turi tikra žmogiškoji meilė, kaip pavyzdį rodyti šios meilės vaisius, aiškinti, argumentuoti, pagrįsti... atskleisti melo absurdišką ir tuštumą nepalyginamo tiesos grožio šviesoje. Žygis prasideda namuose, paskui jis tęsiasi gatvėje. Domėkimės šalies reikalais, aktyviai dalyvaukime visuomenės gyvenime, reikalaukime savo teisių. Tuos, kurie mano, kad „žmogus tėra gyvulys“, įtikinkime, kad tai įmanoma ir verta! Šie žmonės gal niekad nepatyrė, kuo žmogus iš tikro gali būti, kad apskritai gali būt kažkuo daugiau, todėl yra pesimistai. Jie laiko kitaip mąstančius pamišėliais ir fanatikais, atsisakančiais malonumų dėl neaiškių prietarų. O būtent jie yra nelaimingi ir net piktoki. Gi mes, optimistai-realistai, džiūgaujame. Mums galbūt kaip partizanams teks kautis ilgai, bet prasmingai... nes kovojame už tėvynę, už savo ir savo šeimų bei kaimynų laisvę ir laimę. Nes žinome, kad skaistumas – tai ne savęs suvaržymas, koks nors paneigimas, o džiuginantis atskleidimas, Gerosios naujienos apie žmogų atradimas ir patvirtinimas. Prisiminkime ir kitą šv. Josemarios palyginimą, jog tyrumas yra tarsi ereliui sparnai, kurie turi tam tikrą svorį, bet neslegia ir kaip tik leidžia jam skristi į aukštybes.

Artuma / 2011 m. vasaris

Gero kino kampelis

Ketinimų tyrumas Ramūnas AUŠROTAS Vienoje kanadiečio Deniso Arcando filmo „Barbarų invazijos“ (Les Invasions Barbares, 2003) scenoje pagrindinis personažas prisimena, kaip juostoje „Dangus virš pelkės“ (Ciello sulla palude, 1949, rež. Augusto Genina) Marija Goreti apnuogina sau kelius ir brenda į jūrą. Jam tai buvo visam gyvenimui į atmintį įsirėžęs erotinis vaizdas.

Kadras iš A. Genina filmo „Dangus virš pelkės“

Kodėl? Juk šis filmas ne pornografinis – tai juosta apie šventąją, kuri žuvo gindama savo skaistybę. Iš dalies atsakymą parodo būdas, kaip ši scena nufilmuota: žiūrovas stebi Mariją gašliomis Alessandro, ūkio šeimininko, kurio namuose ji gyveno su savo šeima, sūnaus akimis (vėliau jis ir pasikėsina į Marijos skaistumą). Be to, kino vaizdas priklauso nuo mūsų žiūros, o ją yra pažeidusi prigimtinė nuodėmė. Kaip tik todėl kitas asmuo iš mylimojo mums tampa geismo objektu. Bet man pačiam ir šio paaiškinimo nepakako. Juk būna kur kas stipresnių erotinių vaizdų, daug labiau žadinančių seksualinį troškulį. Atsakymą davė šv. Tomas Akvinietis: mes renkamės kitą asmenį ne pagal jo sugedimą, bet pagal tą gėrį, kurį jame matome ir kuris mus patraukia. Iš tiesų patraukė ne nuogos merginos kojos, bet nuo jos sklindantis gėris. Samo Garbarskio filme „Irina

Palm“ (2007) pasakojama apie penkiasdešimtmetę moterį, kuri, norėdama gauti pinigų anūko operacijai, ryžtasi teikti seksualines paslaugas (masturbacija per langelį sienoje). Prie jos langelio driekėsi klientų eilės kaip įrodymas, kad seksualinių paslaugų siekiama ne dėl jų pačių, o kaip negautos ir negaunamos meilės kompensacijos. Kažkas yra sakęs, kad brangiausia prostitucijos forma Didžiojoje Britanijoje neturi nieko bendro su lytinio instinkto tenkinimu; ji greičiau primena mamos globą, kai asmuo yra prausiamas, myluojamas, švelniai guldomas į lovą... Mus traukia ne šiaip gėris, bet nesugadintas gėris. Kaip šukė gali netikėtai sublizgėti, primindama buvusią vazos didybę, taip ir žmoguje kartais galime išvysti tobulo Dievo kūrinio atspindį. Ypač tada, kai asmuo yra tyras, nes tyrumas yra dorybė, leidžianti šukei blizgėti. Pamenu, kažkada savęs klausiau, kas lėmė, kad savo žmona pasirinkau būtent Indrę. Įsivardijau, kad ją iš minios išskyrė tyrumas. Tiek D. Arcando filmo personažas, tiek ir Alessandras A. Genina filme žinojo, kad Marija Goreti yra tyra. Trokšti gėrio, kuris yra kitame žmoguje, natūralu. Ir aistra, ir seksualinis potraukis yra labai žmogiška. Tačiau mūsų intencija, kodėl šio gėrio trokštame, yra iškreipta, ir tai atsispindi mūsų ketinimuose. Ir Deniso Arcando filmo personažo, ir Alessandro ketinimai nebuvo tyri. Neatsitiktinai Biblijoje žodis „tyrumas“ (gr. eilikrinia) yra vartojamas kalbant apie ketinimų tyrumą. Todėl tyras tas žmogus, kurio intencijos ir ketinimai yra tyri, o ne tas, kuris formaliai yra skaistus, t. y. neturi lytinių santykių. Toks skaistumas tėra seksualinė abstinencija, kurios laikomasi iš pareigos ar baimės. Filme „Dangus virš pelkės“ teigiama, kad skaistumo reikia laikytis tam, kad patek-

tum į dangų. Šiuolaikinio jaunimo jis visiškai neįtikintų, o ir teologiškai jis ne visai teisingas. Juk skaistumas – dorybė, kurios siekiama dėl didesnės meilės, o ne vien dievobaiminga laikysena. Įdomu stebėti, kaip visuomenė kartais intuityviai atpažįsta skaistumo vertę. Filme „Auklėjimas“ (An Education, 2009, rež. Lone Scherfigas) mergina atideda nekaltybės praradimą, nes nori „ypatingo“ karto. Skaistumas čia suprantamas mechaniškai, kaip savybė, kurią žmogus atsineša gimdamas ir praranda tam tikrame amžiuje ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Tai taip pat seksualinės abstinencijos atvejis, nes susilaikoma nuo lytinių santykių dėl didesnio malonumo vėliau. Mano galva, Krzysztofo Kieślowskio „Trumpas filmas apie meilę“ (Krótki film o milosci, 1988) yra geriausia juosta apie skaistumą – ne kaip duotybę, bet kaip iškovojamą dorybę. Pasakodamas istoriją apie Tomeką, per buto langą su žiūronais stebintį gretimame name gyvenančią moterį, režisierius sąmoningai pasirenka provokuojamą vojeristinį filmo formatą. Tačiau tai nėra įprastinė istorija pro rakto skylutę, nes prasideda tada, kai herojus jau nebesiekia seksualinio pasitenkinimo.

Kadras iš K. Kieślowskio „Trumpo filmo apie meilę“

Filmas pasakoja apie beįsižiebiančią meilę ir liudija asmens pastangas ap(si)valyti, kad galėtų mylėti. Stipriausioje scenoje į moters klausimą: „Ko nori? Ar nori pasimylėti?“, Tomekas atsako: „Nieko.“ Tai ne visai tiesa, nes jis netrukus bėga ant stogo ir glaudžia sniegą prie degančių skruostų, taip malšindamas savo aistrą. Tačiau jo veiksmai (ši ir ankstesnė filmo scena, kur jis sąmoningai nusuka akis nuo žiūrono) išreiškia ketinimų tyrumą. Paradoksalu, kad, atsisakydamas stebėti tą moterį gašliu žvilgsniu, jis tampa pajėgus iš tikrųjų pamilti.

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. vasaris

Kovos laukas – kūnas Vido Venslovaičio nuotraukos

Simonas BENDŽIUS „Geriau mirti negu nusidėti!“ – pareiškė karalaitis Kazimieras ir neilgai trukus mirė, nė 26-erių metų nesulaukęs. Sirgdamas džiova, atsisakė siūlomų lytinių santykių su nekalta mergele – atseit šitaip išgijęs būtų. Visą gyvenimą buvęs be galo pamaldus, išliko savimi ir mirties akivaizdoje. Taip, istorija mums puikiai žinoma, o šv. Kazimierą, pramintą „skaistumo karžygiu“, Bažnyčia siūlo kaip nuostabų pavyzdį šiandienos jaunimui. Tačiau pabandykite užsiminti apie šią istoriją kur nors internete, nekrikščioniškoje erdvėje. Kaip manote, kiek susilauktumėte komentarų „va čia tai šaunuolis!“, o kiek – „na ir durnelis!“? O dabar pagalvokite, vyrukai, kaip vietoj šv. Kazimiero būtumėt pasielgę jūs?.. Taip, juk jauni žmonės esame ir neretai, kad išliktume skaistūs, turime kaip reikiant pasistengti ir naujai pasvarstyti: o kodėl turiu kovoti už skaistumą ir kaip tai daryti?

Miško išmintis Šventasis Kazimieras nebuvo pirmasis, ištaręs tą garsiąją frazę apie mirtį ir nuodėmę. Ji veikiausiai bus pasiskolinta iš... šermuonėlio, brangiakailio, miškuose gyvenančio žvėriuko. Viduramžių bestiariumai (simbolinės knygos apie mistinius ir tikrus gyvūnus, lyginančios jų bruožus su krikščioniškomis dorybėmis bei ydomis) pasakoja, jog šermuonėlis turi patį gražiausią baltą kailiuką ir jį labai saugo bei prižiūri. Vos tik kokia purvo dėmelė užtyška, padarėlis tuoj pat ją švariai nuvalo. Deja, nesuprasdami tokios inteligencijos, miško žvėrys tik šaiposi iš šermuonėlio, tačiau jis visiems atkerta: „Geriau mirsiu negu susitepsiu!“ (lotynų kalboje susitepti ir nusidėti – tas pats žodis). Padarėlis simboliškai pasako, kad to, ką turime gražaus ir brangaus, neverta paniekinti ar atsisakyti. Šv. Kazimierui tai buvo proto ir kūno skaistumas. Kažin ar suprato jį artimieji. Mes taip pat esame pabuvę tiek šermuonėlio kailyje, tiek šv. Kazimiero kančioje – tereikia prisiminti mokyklą, studijas, kiemą, kai, liudydami tikėjimą, ne visada susilaukdavome gerų atsiliepimų. Argi ne?

Žuvę riteriai

Kodėl svarbu neleisti įsisiūbuoti gašlioms mintims bei veiksmams? Krikščionybė teigia, kad žmogus yra sielos ir kūno vienovė. Ką tai reiškia? Siela ir kūnas yra ypatingai susiję. Matydami žmogaus kūniškąjį pavidalą, jame matome ir Dievo duotą sielą, Jo paveikslą. Šis kiekvieną žmogų paverčia išskirtine asmenybe, turinčia vardą, jausmus, intelektą, jai numatytą Dievo planą. O siela žmogaus kūną tarsi pašventina. Tokie „mainai“ rodo, kad esame nuostabi visuma, o ne atskiros kūno dalys. Viduramžių meilės kūriniuose riteris, girdamas mylimos damos grožį, neapsiriboja vien krūtine ir klubais. Jis apdainuoja visas jos dvasios ir kūno savybes pradedant išmintimi ir baigiant auksiniu balsu. Damoms nepabosdavo balkonuose klausytis ilgų liaupsių. Dabar paplitęs tam tikrų moters kūno dalių garbinimas nedaro garbės pačioms moterims. Įsivaizduok, vaikine, kad tavo mergina per kiekvieną pasimatymą negali atitraukti akių nuo tavo riešo, ausies ar nosies ir spokso į juos ilgiau, negu žiūri į akis. Keistoka, ar ne? Vis dėlto kasdien matome, kaip vyksta tokia makabrija įvairiomis formomis. Kaip taikliai kadaise yra pastebėjęs rašytojas Witoldas Gombrowiczius, aplink mus – vien dalys, dalys, dalys, be jokios visumos.

Kryžiažodis su potekste Vėl klausimas: kodėl pasiduodame šiai beprotybei? Priežastys paprastos, dažniausiai susijusios su biologija. Mūsų hormonų audras, kurias šiaip suvaldytume, kas nors panorėjęs – ypač tie, kurie vagia mūsų laiką, ramybę, sveikatą ir, žinoma, pinigus, – gali panaudoti savo tikslams. Puikiai suprantate, apie ką kalbame. Pornografinių

Artuma / 2011 m. vasaris ir erotinių žurnalų, filmų, žaidimų kompanijos per keliasdešimt metų kaip reikiant iškreipė meilės, lytiškumo ir net grožio supratimą. Maža to, pornografijos elementų vis daugiau randame „neutraliose“ erdvėse (pavyzdžiui, kryžiažodžių žurnaliuko viršelyje – moteris, žvilgsniu ir išvaizda kviečianti į lovą). O kur dar spaudos kioskai, televizija ir, be abejo, internetas, kur, įsivėlus į meilės ir paslapčių paieškas, galima nesunkiai nukrypti į pornografijos lankas. O ten už per anksti sužinotas paslaptis baudžiama – išsivysto tikra priklausomybė, apie kurią Marijos radijo eteryje kartą liudijo studentas Simas: „net alkoholikams lengviau būna negu priklausomiems nuo pornografijos. Pirmu atveju, jei neturi po ranka alaus, kentėsi, bet nenusigersi dar labiau. O nuo gašlių minčių nepabėgsi niekur...“ Ši priklausomybė skatina ir vienatvės pojūtį – juk vaizduotė, „įkrauta“ interneto vaizdais, mato, jog gatvėje vaikščioja nebe žmonės, o tik jų dalys, dalys, dalys...

Kur užkasta meilė?

Jaunimo iššūkis prasmę. Jaunuolis galbūt pirmąkart išgirs, kad meilė – tai nuoširdus dalijimasis ir savęs dovanojimas, galų gale – kad pats Dievas yra meilė. Nelabai romantiškai skamba, bet tai tiesa – daug saldesnė už šokoladines širdeles. Minėtuose renginiuose taip pat vaidinami krikščioniško turinio spektakliai, vyksta šlovinimo koncertai. O jei gyvenate toli nuo Kauno, bet turite ką pasakyti apie meilę? Juk niekas netrukdo tada patiems suorganizuoti Šv. Valentino vakaro (ar vakarėlio), kuris būtų naujiena ir alternatyva jūsų mieste ar kaime! Jei turite bent kelis draugus, Šventąjį Raštą, gitarą ir noro liudyti, diskutuoti – pirmyn! Kas žino, gal jūsų sumanymas taps gyvybinga tradicija? Užsienyje, daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, itin populiarūs ne tik pasaulietiški, bet ir krikščioniško pobūdžio Šv. Valentino dienos vakarėliai su visokiausiais žaidimais – tiek vaikams, tiek jaunimui ar sutuoktiniams.

Jėzus viešnamyje

Būna tokių, kuriems nepakanka Simą iš šio liūno ištraukė malda, kalbėti apie meilę savųjų būrelyje – nors buvo sunku. Atrodytų, mums, jie neria į kitokius vandenis. Kalbu krikščionims, turėtų būti lengviau apie amerikiečių pastorių Craigą įveikti pagundas, tačiau, žiūrint Nenusisukti nuo kito ir Grossą, įkūrusį vadinamąjį „Stripaplink, negalime tuo labai pasigirti. nešti bei atkurti meilę church“ (liet. „striptizo bažnyčią“). Jis su septynių žmonių komanda Kodėl? Galbūt viena priežastis – kad ten, kur ji labiausiai kiekvieną savaitę aplanko vis kitus Dievą įsivaizduojame kaip viską leiiškreipiama. džiantį seneliuką? „Taip, Dievas mus naktinius striptizo barus bei viešnamius pasaulio lošimų sostinės Las myli. O jei myli, tai kodėl negalima lytiškai santykiauti iki santuokos, masturbuotis ir pan.?“ Va ir Vegaso apylinkėse. Ką jie ten veikia? Komanda rūpinasi vėl susiduriame su meilės samprata, įdiegta tų, kurie vargu moterimis, kurioms labiausiai reikia gydančio Jėzaus prisilietimo, – striptizo šokėjomis ir prostitutėmis. Tikintieji ar mus myli, o gal ir to, kuris tikrai nemyli nė vieno?.. Priklausomybė neduoda gerų vaisių nei pačiam žmo- kartu su jomis meldžiasi, liudija Kristų, išklauso jų gyvegui, nei kitam, artimam. Tai nesunku parodyti gyveni- nimo istorijų, be to, kepa pyragus ir net teikia manikiūmo pavyzdžiais ir krikščionišku liudijimu. Tačiau ar mes ro bei kirpimo paslaugas. Tapdami moterims bičiuliais patys nepritrūkstame drąsos to pasakyti? Ne prisitaikyti ir vilties ženklais, „Stripchurch“ nariai liudija, kad tikra, prie aplinkos, bet kurti tai, kas gera? Aktorius Rimas Ša- tyra meilė vis dėlto egzistuoja. Tiesa, gan dviprasmiškai pauskas sykį pajuokavo, kad kartais, kai netikėtai sulaukia skamba šios bendruomenės šūkis: „Jesus loves pornstars!“ kokio nepadoraus pasiūlymo, atsako: „Aš katalikas, man (liet. „Jėzus myli pornožvaigždes“). Tačiau Las Vegase gal negalima!“ Toks humoras labai padeda. kitaip ir neatkreiptum dėmesio? Kitas dalykas – pastorius Kovoje už skaistumą – žmogaus garbę yra įvairių gink- nesiūlo moterims mesti darbo, pradėti naują gyvenimo lų. Puiki proga tam – Šv. Valentino diena. Štai kelios jos būdą, bet tiesiog būna kartu su jomis. Gal Kristaus padrąsinimas „eik ir daugiau nebenusidėk“ duotų daugiau šventimo alternatyvos. Kauno arkivyskupijos Jaunimo centras tradiciškai siū- vaisių?.. Šiaip ar taip, Craigas Grossas mums pateikia lo šią dieną, užuot klijavus rožines širdeles, uždegti žvakę vieną iš pavyzdžių, kaip nenusisukti nuo kito ir nešti bei ir... ateiti į renginį „Jei gali, meilės duok“. Praeitais me- atkurti meilę ten, kur ji labiausiai iškreipiama. tais ten suplaukė apie tūkstantis žmonių – ne tik „dorų“ katalikų, bet ir pakviestų tiesiog iš gatvės. Šioje šventėje kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai bando pasakyti, kas yra tikroji meilė ir kaip jai sugrąžinti pirminę, dievišką

Artuma / 2011 m. vasaris

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ikisantuokinis skaistumas Christopheris WESTAS Apie santuokinę priesaiką kalbėjome (žr. 2010 m. „Artuma“ nr. 10–12) kaip apie laisvą, ištikimą, visišką ir vaisingą savęs dovanojimą vienas kitam. Tikroji lytinio akto prasmė ir yra būtent tokia kūno kalba. Lytinis aktas „kalba“ santuokinę priesaiką. Jau esame aptarę, ką reiškia sutuoktiniams kiekvienu lytiniu aktu atnaujinti santuokinę priesaiką, kas yra santuokinis skaistumas. Dabar pakalbėsime apie skaistumą iki santuokos. Daugelis dalykų, kuriuos paliesime, skirti nesusituokusiems žmonėms, tačiau tai nereiškia, kad jie neaktualūs susituokusiems. Jiems taip pat verta kai ką išgirsti. Kalbėdami apie moralinius dalykus, neišvengiamai paliečiame, kas „galima“ ir ko „negalima“. Tačiau čia svarbu teisingai viską suprasti. Minimalistinis požiūris, kai siekiama kiek galima daugiau „išspausti“, nueiti kiek galima toliau, tiek, kad tam tikras poelgis jau pavadinamas nusižengimu, mažų mažiausiai netinka sekant Kristumi. Laikantis šio požiūrio, bus sunku Bažnyčios mokymą priimti tokį, koks jis iš tikrųjų yra – kaip Gerąją naujieną. Priešingai, jį priimsime atsainiai, įtariai, kaip primestą moralinį kodą, draudžiantį tai, ko iš tikrųjų norime; kaip iš išorės užkrautą naštą, kurią ne tik sunku, bet ir beveik neįmanoma įgyvendinti. Tačiau nepatyrus gyvenimą perkeičiančio susitikimo su Kristaus asmeniu, toks požiūris beveik neišvengiamas. Asmuo, kurio širdis perkeista Kristaus, ne „apeina“ moralinius dalykus, bet, priešingai, ieško ir siekia to, ką reiškia sekti Kristumi – meilės ir savęs dovanojimo pavyzdžiu. Tada ir Bažnyčios mokymas nebeatrodo kaip primestas, bet atsiskleidžia kaip tiesa ir meilė, kurią Dievas yra įrėžęs pačioje mūsų prigimtyje. Šis mokymas atpažįstamas kaip patikimas standartas, kurio verta laikytis norint išgyventi tikrą meilę, tikrą džiaugsmą ir tikrą asmens išsiskleidimą.

Ką reiškia skaistumas? Tiesa, kad žodis „skaistumas“ daugeliui suprantamas vien tik neigiama reikšme, todėl reikia jam grąžinti tikrąją reikšmę. Daugeliui „skaistumas“ yra slopinamojo požiūrio į lytinius santykius sinonimas: „tiktai to nedaryk.“ Tačiau iš tiesų skaistumas yra teigiama dorybė, nukreipianti mūsų seksualinius troškimus, mintis ir elgesį į autentiškos meilės pažinimą. Skaistumas pirmiausia nėra „ne“ neteisėtiems lytiniams santykiams. Skaistumas visų pirmiausia yra „taip“ tikrajai lytinių santykių prasmei, „taip“ lytiškumui, „taip“ Dievo sukurtam vyriškumo ir moteriškumo grožiui. Skaistumas nėra slopinantis. Jis visiškai išlaisvina. Jis išlaisvina iš polinkio naudoti kitą asmenį sau patenkinti ir leidžia mylėti kitus taip, kaip mus myli Kristus. Skaistu-

mo dorybė yra esminė norint save atrasti, norint išskleisti savo prigimties ir egzistencijos prasmę.

Tik pažymėjimas? Kodėl du suaugę ir vienas kitą mylintys žmonės abiejų sutikimu negali mylėtis? Juk santuokos pažymėjimas šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Du nesusituokę ir sutinkantys žmonės, žinoma, gali mylėtis. Tačiau klausimas yra kitas: ar gerai jiems taip elgtis? Ką jie vienas kitam sako mylėdamiesi? Ar tai suderinama su tikrąja lytinių santykių prasme? Ar tai reiškia mylėti kitą? Meilė nėra susitarimo dalykas. Meilė nėra tai, ko aš noriu, kad būtų. Meilė nėra tik sentimentalūs jausmai kitam asmeniui. Meilė negali būti prilyginta lytiniam potraukiui ar seksualiniam kito asmens troškimui. Meilė nėra kažkas, kas „tiesiog atsitinka“ žmonėms. Meilė yra sprendimas. Tai nereiškia, kad emocijos ir potraukiai nuvertinami. Kaip sako Jonas Paulius II, emocijos ir potraukiai yra meilės „žaliava“. Tačiau klaidinga žaliavą laikyti išbaigta forma. Asmuo turi leisti Dievo malonei tobulinti šią žaliavą ir iš jos formuoti laisvą apsisprendimą dėl mylimojo gėrio. Žinoma, tokia kalba ganėtinai svetima dabartinei popkultūrai. Viena Roberto Redfordo filmo „Arklių užkalbėtojas“ (The Horse Whisperer, 1998 ) scena neblogai iliustruoja, ką turiu omenyje. Emociškai išsekusi, nelaimingai ištekėjusi miesto moteris prisipažįsta pamilusi gyvenimu besidžiaugiantį, išsiskyrusį kaubojų ir pareiškia: „nenorėjau, kad taip nutiktų.“ Akivaizdu: kad ir kokie jausmai ją buvo užplūdę, tai nebuvo meilė. Pagal apibrėžimą, meilė visada yra laisvas pasirinkimas aukotis dėl mylimojo gėrio. Seksualinė meilė yra laisvas pasirinkimas visiškai, ištikimai ir vaisingai save dovanoti mylimam asmeniui. Lytiniai santykiai yra tokios laisvos dovanos kalba – Dievo meilės kalba. Tai santuokos kalba, santuokinės priesaikos kalba. Viskas, kas yra mažiau nei tai, tėra pigi klastotė to, ko iš tiesų trokšta mūsų širdys.

Artuma / 2011 m. vasaris

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kalba skirta tam, kad sakytume tiesą. Meluodami piktnaudžiaujame kalba, o tai jau nėra meilė. Kūno „kalba“ taip pat skirta tam, kad išreikštume tiesą. Jonas Paulius II kūną vadina „pranašu“. Kūnas „pranašauja“ perteikdamas Dievo mintį, meilės kalbą. Tačiau būtina skirti tikrus pranašus nuo netikrų. Suaugusieji, gyvenantys lytinį gyvenimą

be santuokinio įsipareigojimo, yra „netikri pranašai“. Savo kūnu lytinio akto metu jie vienas kitam sako: „aš esu tavo laisvai, visiškai, ištikimai, vaisingai ir amžinai.“ Tačiau iš tikrųjų tai, ką jie sako vienas kitam, yra netiesa. Savo kūnu jie vienas kitam meluoja. Du suaugę žmonės, kurie iš tiesų vienas kitą myli ir trokšta savo meilę išreikšti lytiniu aktu, taip pat trokšta santuokinio įsipareigojimo. Iš meilės vienas kitam ir trokšdami išlikti tiesoje vienas su kitu, jie tol nekalbės „kūno kalba“ lytiniais santykiais, kol ši kalba pirmiau nebus išreikšta santuokine priesaika vienas kitam. Taigi, kam reikalingas santuokos pažymėjimas? Pažymėjimas pats savaime nesuteikia kokios nors ypatingos reikšmės. Tai tik popieriaus gabalėlis. Tačiau šiame popieriuje užfiksuota, kad Dievas sukūrė santuokinį ryšį tarp sutuoktinių. Ir šis ryšys yra neįkainojamas. Kai nuotaka ir jaunikis, stovėdami prie altoriaus, prisiekia vienas kitam visos Bažnyčios akivaizdoje, tai nėra tik formalus pranešimas to, kas jau ir taip tarp jų egzistuoja. Tą akimirką, kai vienas kitam prisiekia, nuotaka ir jaunikis yra iš esmės perkeičiami. Būtent tuo metu (ir tik tuo metu)

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos jie tampa vyru ir žmona. Tai, ko dar nebuvo prieš penkias minutes, dabar jau egzistuoja – santuokinis ryšys, užantspauduotas Šventąja Dvasia. Ir kai šis ryšys bus išbaigtas lytiniu aktu, jo niekas nebegalės išardyti, tik mirtis. Lytiniai santykiai yra šio santuokinio ryšio išraiška. Tai regimas neregimos tikrovės ženklas. Šiam ryšiui neegzistuojant tarp vyro ir moters, lytiniai santykiai paprasčiausiai neturi jokio pagrindo būti. Nepaisant aistros, jausmų, sentimentų, tokie lytiniai santykiai niekada nebus Meilė tikros meilės išraiška. Jeigu pora visada yra supranta lytinių santykių ir sanlaisvas tuokos prasmę ir gyvena ją gerbpasirinkimas dama, mintis turėti lytinių santyaukotis kių iki tada, kai Dievas sukuria jos dėl mylimojo santuokinį ryšį, yra paprasčiausiai gėrio. neįsivaizduojama. Pora, gyvenanti lytinį gyvenimą iki santuokos ir dėl to nematanti nieko blogo, parodo, kad nesupranta lytinių santykių ir santuokos prasmės. Tokia pora greičiausiai nesupras ir santuokinio ryšio svarbos bei reikšmės, sumenkindama šį savo santykių pokytį iki „formalumo“, popieriaus gabalėlio – santuokos pažymėjimo, ir toliau lytiškai santykiaus kaip santykiavusi. Dėl paties santuokos fakto lytiniai santykiai automatiškai netampa tuo, kuo iš tiesų sukurti būti. Tik tie lytiniai santykiai, kurie išreiškia laisvą, visišką, ištikimą ir vaisingą savęs dovanojimą, įgyvendina Kūrėjo numatytą tikrąją savo prasmę ir paskirtį. Nemažai sutuoktinių mėgaujasi lytiniais santykiais, kurie pažeidžia jų santuokinę priesaiką vienas kitam. Lytiniai santykiai „po vestuvių“ nebūtinai reiškia, kad viskas yra gerai. Kitame „Artumos“ numeryje tęsime pradėtą temą apie nesusituokusio žmogaus pašaukimą, jo santykį su savuoju ir kito asmens lytiškumu, seksualiniais troškimais ir ką iš tiesų reiškia mylėti. Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“ parengė Rūta POCIUTĖ

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia visus, ieškančius gilesnio santykio su savimi bei kitais ir su Dievu „...Sudygo, užaugo ir davė derlių“ Mk 4, 8 Iš seminarų ciklo Šventojo Rašto temomis Vasario 12 d. Šiauliuose

Šventųjų sutuoktinių gyvenimai kalba šiandienos šeimoms Kovo 11–12 d. Kaune

Ar kančia yra Dievo bausmė? Psalmės ir Jobo knyga Iš seminarų ciklo Šventojo Rašto temomis Kovo 5 d. Kaune

Susitikimas su Kristumi (TEK rekolekcijos jaunimui) Kovo 11–13 d. Šiluvoje

Šv. Ignaco Lojolos Dvasinės Pratybos (III ir IV savaitės) Kovo 10–18 d. Kulautuvoje

Dėl išsamesnės informacijos ir registracijos kreiptis: Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 32 25 73; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma / 2011 m. vasaris

Veidu į vaiką

Mūsų smuikas Dovilė ZELČIŪTĖ Kasdien patiriu, kaip mums pritrūksta nuolankumo priimti žmones tokius, kokie jie yra. Mėginame juos pataisyti, perauklėti, perrengti, įbrukti į rankas tobulo (pagal mūsų supratimą) žmogaus modelį, karštai vildamiesi, kad tereikia „išreikšti nuomonę“, koks jis turėtų būti, ir prašom, taisykitės ir keiskitės pagal įduotą į rankas receptą. O kai tasai artimasis – tavo paties vaikas, į pavyzdinio žmogaus „darymą“ sudedame visą įkarštį, dvasinę bei fizinę energiją! Dažnai net pamirštame, jog auklėjimas – tai ne desperatiškos pastangos nusilipdyti vaiką pagal norimą modelį, o tiesiog kantrus, kasdienis tavo paties ir tavo sutuoktinio elgesys namuose, tampantis beveik nekomentuojamu pavyzdžiu. Pripažinti, jog ne viskas nuo tavo norų priklauso, jog vaikas turi savo (bet ne tavo ar sutuoktinio) norus, polinkius ir gebėjimus, pripažinti, jog jis neprivalo pateisinti nei tavo svajonių, nei lūkesčių, pripažinti, jog jis gali ir nebūti toks sveikas, kaip tikėjaisi, toks talentingas ir gabus, kaip vyleisi (arba gabus visai ne toms sritims, kaip norėtumei). Ir štai tavo dukrelė, kilus žaibiškam norui turėti tikrą smuiką, sudeda maldai rankas ir pasiruošia čia pat, gatvėje, atsiklaupti, kad tik nupirktumei tą nuostabų instrumentą. Bandau atremti: „Juk negrosi, pažaisi ir padėsi.“„Grosiu grosiu“, – jau beveik verkia. Ir neieško žodžio kišenėje: „Tu pamatysi, kai aš grosiu, tai jūs su tėčiu net verksit!“ Žodžiai beveik pranašiški, tik kontekstas, deja, kitas. 500 litų – įspūdinga suma žaibiškam įnoriui tenkinti, tačiau, regis, šito labiausiai reikia mums patiems, juk vaikas apie būsimą „šlovę“ dar nenutuokia.

Parengiamųjų klasė specialioje mokykloje. „Turėsite vaiką ne tik lydėti į visas pamokas, – perspėja specialybės mokytoja pergalingai įstojus į „parengiamukus“, kai penkiametė dukra komisijai išdainuoja graudžią „Skauda skauda man širdelę, kad nemyl manęs bernelis...“, – teks viską kruopščiai užsirašinėti, ką sakysiu, o namuose dirbti su vaiku.“ Į klausimą, kiek tai truks, nes vis dėlto ir į darbą reikia eiti, mokytoja atsako: „Truks tiek, kiek galėsite. Rezultatas – ir jūsų rankose.“ Mokytoja, jauna, žavi ir energinga, rodo, kaip reikia laikyti smuiką. Paskui – kaip atpalaiduoti dešinę ranką, kaip paimti stryką. Iš pradžių rodo dukrai, paskui ima mano rankas ir rodo man. Tuo metu dukrelė apžiūrinėja mokytojos paltą ir ant jo užmestą lapės kailį. „Įspūdinga“, – komentuoja, kol mes plūkiamės su taisyklinga rankų padėtimi. „Originalus aprangos stilius!“ – pagiria mokytoją. Užverda pragariškas darbas. Nesakau, kad mano dukra nesistengia. Tačiau daugiau kaip penkiolika minučių netveria niekaip. Na, pusvalandį. Vos tik įsibėgėju aiškinti, kaip supratau mokytojos užduotis, dukros dėmesys „atsijungia“. Pasitelkiu pedagoginę literatūrą. Kol skaitau, manoji žaidžia popierinėmis lėlėmis. Ateina ir pirmojo viešo koncerto metas. Žalia aksomine suknele vilkinti mano dukra stovi išblyškusi kaip popierius, ašarų pilnomis akimis. „Ar balius po koncerto bus?“ – šitoje kankynėje mėgina rasti „atsarginį išėjimą“. Pasibaisiu savo vaiko nebrandumu, tačiau nutyliu. Tikslas pateisina priemones, sau sakau, kai vėlų vakarą, jau lūžtančią iš nuovargio, priverčiu

mažąją scenos žvaigždę dar sykį „pereiti“ Vivaldžio koncertą, kad pasitikrintume visas ne taip suskambėjusias vietas. Mažoji mocartė tampo smuiką į pirmą, paskui – antrą, o vėliau – į trečią klasę. Ji vis labiau lysta, vis dažniau serga, vis daugiau pamokų praleidžia… O mamytei kuo toliau, tuo labiau šlyja nervai. Nieko nespėja: nei savo tiesioginio darbo, nei perrašinėti gaidų ir užklijuoti linksmų paveikslėlių, kad atlikėjai būtų įdomiau mokytis, nei padėti solfedžiuoti vis sudėtingesnių kūrinių temų. Mes niaujamės, aš aiškinu, kad šitaip dukra niekad nepasieks tikslo. Ji man aiškina, kad jos tikslas jai dar neaiškus.

Kai neklaužada per vieną pamoką ima ir nuo įtampos apvemia klasės kilimą, pataikydama ant lakuotų mokytojos batų, staiga man atsiveria akys. Jau ligoninėje klausiu savo dukros, ko labiausiai ji norėtų, kas jai suteiktų džiaugsmo. „Kad nereiktų mokytis smuiko, – atsako, – ar bent kad nebūtų taip sunku.“ Mes apsisprendžiame ir padedame smuikelį į spintą. Ir pragaras, grįstas gerais norais bei slapta suaugusiųjų puikybe, atsitraukia. Meldžiu sau nuolankumo pažinti vaiką ir priimti jo asmenybę tokią, kokia ji yra, o ne kaip man norėtųsi, ir vis dar šito mokausi. Bet tai vertingos pamokos.

Artuma / 2011 m. vasaris

Sveikata

Dievas per gamtą – vaikui Mamos užrašai Laura ALEKNIENĖ Praeitas „Artumos“ numeris kalbėjo apie nuolankumą. Man šeima – tikra nuolankumo mokykla. Mūsų nuolankumą puikiai ugdo vaikų ligos, kai tenka atsisakyti smagaus pabuvimo su draugais ar seniai planuotos išvykos netikėtai kuriam nors iš vaikų susirgus. Kažkada kiekviena liga mane vesdavo iš proto, ir kiekviena saulėta diena, kurią turėdavome praleisti lovoje, atrodydavo paskutinė gyvenime. Dabar tad turiu kur kas daugiau nuolankumo. Ačiū Viešpačiui už vaikus. Nusprendžiau pasidalyti savo kukliomis įžvalgomis ir gerais, kur nors išgirstais būtent vaikų sveikatos receptais. Vaikai gimsta turėdami didžiulį potencialą nugalėti ligas patys. Dievas nuostabiai sukūrė mūsų imuninę sistemą ir įgalino ją tvarkytis su išorės dirgikliais. Maža to, bene kiekvienai ligai sukūrė po natūralų vaistą, dažnai net ne vieną. Ligos stiprina imunitetą, jei leidžiame organizmui pačiam jas įveikti. Kai vaikams pakildavo temperatūra, kažkada nerimaudavau: regis, aukšta temperatūra rodo rimtą ligą. Dabar aukšta temperatūra man patinka, nes vaiko organizmas kovoja. Man tereikia jam padėti: 1. nemažinti temperatūros, nes karščiuojant aktyviau veikia imuninė sistema, o ligoniukas prasčiau jaučiasi, todėl geriau laikosi lovos režimo; 2. pamaitinti organizmą vitaminu C. Mažiausiai tam tinka citrina – taip rodo patirtis. Labai gerai veikia dilgėlių sultys, kurių reikia labai mažai – po kelis lašus ar šaukštelį kelis kartus per dieną, juodieji serbentai, šaltalankiai, spanguolės, braškės, putinai; 3. duoti natūralių antibakterinių, priešvirusinių vaistų. Mano mėgstami – bičių produktai: bičių pienelis, bičių pikis, kurį galima vartoti įvairiai – gerti, kompresus dėti ir į nosį lašinti. Ne-

su didelė žolių žinovė, tačiau žinau, kad į jas Dievas daug gerų dalykų yra sudėjęs. Štai kad ir pelkinė vingiorykštė, šalavijas – puikūs antibakteriniai vaistai; 4. simptomus palengvinantis gydymas. Čia jau kiekviena šeima turi savo receptų. Druskos, garstyčių kompresai, eteriniai aliejai, inhaliacijos... Meilė. Žinau ne vieną šeimą, taip ir plaučių uždegimą, ir anginą vaikams išgydžiusią. Taip taip, girdžiu savo kolegų medikų balsus, kad ne visada gali pavykti. Iš tiesų – ne visada. Ir čia labai svarbus mamos širdies balsas, kuris neapgauna. Yra viena, daugybę vaikų labai varginanti liga, kuri turi paprastą ir veiksmingą gydymą. Tai ausies uždegimas. Trys lašai iki kūno temperatūros pašildytų ir į skaudamą ausį sulašintų svogūnų sulčių paprastai kaip ranka nuima visą skausmą ir uždegimą. Sunku net patikėti. Lygiai taip sunku buvo patikėti, kad kumelės pienas gali išgydyti kokliušą. Mūsų vyriausia dukra juo susirgo būdama ketverių. Priepuoliai buvo dažni ir stiprūs. Iš kelių šaltinių išgirdę, kad kumelės Vytauto Salinio nuotrauka

pienas gydo šią ligą, paskelbėme internete, kad ieškome tokio vaisto. Po savaitės iš Plungės mus pasiekė pusė litro ką tik kumeliuko susilaukusios kumelės pieno. Sugirdžiau jį dukrai per dvi dienas. Priepuolių nebeliko. Kaip ranka nuėmė. Mūsų vaikai retai vemia ar viduriuoja. Kažkokie stiprūs jų pilvai. Gal todėl, kad nesu iš tų mamų, vis traukiančių nešvarius, žemėtus daiktus iš šliaužiojančių kūdikių burnos. Per vaikystę jie sušveičia ne vieną stiklinę žemių. Ir niekada neviduriuoja. Manau, nereikia sterilizuoti vaikų gyvenamosios aplinkos. Taip ir imunitetas tvirtės, ir alergijų bus mažiau. Alergijų kilmė daugeriopa, galima daug kalbėti apie aplinkos, maisto užterštumą, chemikalus buityje – viskas turi įtakos, bet dažnai ir tai, kad mes neleidžiame organizmui susidurti su nešvara, ligomis, aukšta temperatūra. Tuomet jam belieka pačiam susigalvoti kokį „smagų“ užsiėmimą... Nemaža dalis sveikuoliškai gyvenančių šeimų grūdina vaikus šaltu vandeniu. Man kažkaip baisu – padvelkia agresija prieš vaiką. Nors turbūt sergančių vaikų tampymas po poliklinikas ir ligonines juos kur kas labiau traumuoja. Man norisi rinktis natūralų, nepastebimą grūdinimą: kasdienes išvykas į lauką, o vasarą – maudymąsi vandens telkiniuose, nepaisant prasto oro, vystyklų keitimą lauke, nepaisant šalčio... Ir kartais išsižioju iš nuostabos gražią, ramią, be vėjo dieną išvydusi vaiką, prirengtą kaip eskimų gyvenvietėje. Vaikų gebėjimas pasipriešinti ligai stulbina. Ir tuo jis didesnis, kuo daugiau jiems rodome meilės. Dievas tikrai viskuo pasirūpino.

Artuma / 2011 m. vasaris

Akiračiai

Žemaitis Didysis – Motiejus Valančius Kažkodėl kalbėdami apie vyskupą Motiejų Valančių daugelis žmonių vadina jį tautos blaivintoju ir... nieko daugiau! Tai tik dalelė tiesos. Garsusis blaivybės skleidėjas šia veikla užsiėmė vos 5 savo vyskupavimo metus. Jo nuopelnai kitose srityse yra itin dideli, bet pamirštami arba nežinomi. Reta kas per savo gyvenimą nuveikia tautai taip daug, kaip šis atkaklus ir neregėtai darbštus bei energingas žemaitis. O kur dar neišmatuojamas jo indėlis į krikščionybę, žmonių dorinimą ir visuomeninė veikla! Savo pavyzdžiu jis liudijo, koks turi būti kunigas, vyskupas, krikščionis, patriotas ir doras žmogus. Vyskupo Motiejaus Valančiaus autoritetas ir žmonių meilė jam buvo tokie dideli, kad ganytojui pasimirus verkė ne tik lietuviai, bet ir latviai, žydai, net totoriai. Visi vienu balsu vadino jį savo tėvu. Girdėjosi balsų, jog verta jį beatifikuoti.

Gyvenimas Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d. (pagal senąjį kalendorių 16 d.) Nasrėnų kaime, Salantų parapijoje, dabartiniame Kretingos rajone. Kitą dieną pakrikštytas Kalnalio filijos bažnyčioje. Tėvai Mykolas ir Ona Stankaitė buvo laisvi, gana pasiturintys valstiečiai. Motina pagimdė 11 vaikų, bet užaugo tik penki. Du Motiejaus broliai taip pat siekė mokslo. Vienas tapo vienuoliu bernardinu, kitas gydytoju. Seserys ištekėjo ir didelių mokslų, kaip anais laikais buvo priimta moterims, neragavo. Vaikas augo guvus, tad buvo nuspręsta jį leisti mokytis. Tais laikais valstiečiams mokslas buvo nepasiekiamas, todėl pavardė pakeista Volončevskiu, ir Motiejus ėmė pasirašinėti kaip bajoras. Beje, vyskupas visą gyvenimą vadino save Volončevskiu, o Valančiumi jį padarė J. Tumas-Vaižgantas. Tada ir kiti tyrinėtojai ėmė vadinti Valančiumi. 1816 m. paauglys pradėjo mokytis Kalvarijos mokykloje. Ji priklausė tėvams dominikonams. Berniukas mokėsi gerai ir ją baigęs 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Šios lygis buvo apgailėtinas, tad užbaigęs ir ją 1824 m. gabus jaunuolis pasiunčiamas į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją. Joje alumnas Motiejus stropiai studijuoja, daug skaito. Užbai-

gia mokslus 1828 m. ir gauna kandidato laipsnį. Jau turintis universitetinį išsilavinimą Motiejus Valančius tais pačiais metais Vilniaus katedroje įšventinamas kunigu. Gauna paskyrimą dirbti į Minsko guberniją, Mozyriaus apskrities mokyklos tikybos mokytoju. Bet po 6 metų jis jau garsios Kražių jėzuitų gimnazijos kapelionas ir mokytojas. Laikas, praleistas Kražiuose, yra rimto lavinimosi, savarankiškų studijų, mokymosi metas. 1836 m. kun. M. Valančius gauna teologijos magistro laipsnį, 1842 m. – daktaro. Nuo 1840 m. jis dėsto pastoracinę teologiją ir Šventojo Rašto archeologiją savojoje Vilniaus alma mater. Šiai persiorganizavus į dvasinę akademiją ir persikėlus į Peterburgą, ten išvyksta ir Valančius. Jis jau profesorius. Deja, ne per geriausia sveikata pasilpsta, ir Valančius 1845 m. grįžta į Žemaitiją, kur pradeda dirbti Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. 1850 m. Motiejus Valančius Peterburge konsekruojamas vyskupu ir paskiriamas dirbti Žemaičių vyskupijos ordinaru. Ką gi, seminarijos lygis gerokai pakeltas, o tai visai nebuvo lengva ar paprasta, o vyskupija... Oje! ji apima didžiąją Lietuvos dalį, Kuršą ir gerą Latvijos gabalą. Katalikų skaičius joje artėja prie milijono. Konsekracijos metu gavęs antrąjį, Kazimiero vardą, vyskupas Motiejus Kazi-

Vyskupas Motiejus Valančius 1868 m.

mieras Volončevskis 1850 m. balandžio 9 d. energingai imasi naujų pareigų. Tai tikrai sunku, nes carinė valdžia praktiškai pati administruoja Bažnyčią, o dvasininkams stengiasi kuo daugiau kenkti. Praeina 13 audringos vysk. M. Valančiaus veiklos metų. Įvyksta 1863 m. sukilimas. Valančius jam nepritarė, nes numatė žiaurų susidorojimą ir kraujo praliejimą, bet dalyvavusių sukilime represuotų kunigų likimo valiai nepaliko. Neatsižvelgdama į Valančiaus poziciją sukilimo atžvilgiu, caro vyriausybė įsakymu perkelia jį į Kauną. Vėliau persikelia ir kapitula bei kunigų seminarija. Valančiaus veikla ir net judėjimo laisvė suvaržomos (gali išvykti ne toliau kaip 10 varstų nuo Kauno), tačiau jis nuverčia tokius kalnus, kad tik stebėtis belieka. Visa bėda – sveikata. Jis dažnai serga, ligos eina vis sunkyn ir daugyn, nepadeda nei caro duotas leidimas gydytis užsieniuose. Garsūs kurortai nebepagelbsti. 1875 m. gegužės 29 d. vyskupas Motiejus Kazimieras Volončevskis-Valančius miršta nuo kepenų ligos ir akmenligės. Laidoja jį ne tik Kaunas, bet ir Žemaitija, Kuršas, latviai, verkia žydai. Tiksliai jo darbus apibūdinantį pamokslą pasako seminarijos profesorius, būsimasis vyskupas Antanas Baranauskas.

Artuma / 2011 m. vasaris Palaidojamas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje po didžiuoju altoriumi.

Valančiaus vyskupija Joje gyveno apie 900 000 katalikų. Tai buvo kaip reta apleista vyskupija palyginti su kitomis. Beveik visi paprasti žmonės beraščiai, nežinantys pagrindinių tikėjimo tiesų, smarkiai prasigėrę ir nuskurdę. Dauguma bažnyčių medinės, plūktine asla, dengtos šiaudais. Dvarininkų ir caro valdininkų savivalė neapsakoma, net sunkiai įsivaizduojama. Vyskupas neturėjo teisės skirti nei perkelti klebono ar vikaro, tai darė caro valdžia, šiek tiek veikiant vietos dvarininkams. Stigo kunigų, o tie, kurie dirbo, dažnai buvo menko išsilavinimo, pro pirštus žiūrintys į savo pareigas. Valančiui tapus vyskupu viso labo tebuvo 492 sveiki, darbingi kunigai ir 80 invalidų ar sunkiai sergančių, tad dirbti nebepajėgiančių. Žmonės mirdavo be sakramentų, kunigo nepalydėti į kapus. Retas tebuvo gavęs Sutvirtinimo sakramentą. Bažnyčia priklausė ne tik nuo okupacinės valdžios, bet ir finansiškai nuo dvarininkų. Vyravo baisi neteisybė, smurtas. Į kaimo žmogų žiūrėta kaip į gyvulį. Jaunas motinas versdavo žindyti veislinius šunyčius, mergaitės ir moterys būdavo masiškai prievartaujamos ir už tai nieko nebausdavo. Kiekviename žingsnyje stovėjo po smuklę, pigi degtinė liejosi upeliais. Jekaterinos II kadais duotą įsakymą: „Demoralizuoti, nutautinti, nukatalikinti!“ jos įpėdiniai uoliai vykdė.

Švietėjiška veikla Valančius puikiai suprato, kaip žudo žmogų tamsumas, todėl energingai ėmėsi švietimo. Kaip veikia parapinės mokyklos, kontroliavo iki smulkmenų! Vertė dvarininkus ir klebonus jas steigti ir išlaikyti. Jose per adventą ir gavėnią vaikai bei suaugusieji mokėsi skaityti, taip pat katekizmo. Reikia pasakyti, kad ir suaugusiems valstiečiams pažinti raštą labai patiko, tad noriai to mokėsi. Dekanams Valančius įsakė kurti dekanatų bibliotekas, kad galėtų lavintis ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai. Kadangi trūko religinės ir didaktinės literatūros lietuvių kalba, Valančius pats ėmė rašyti bei versti. Mokėjo

Akiračiai rusų, lenkų, lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas, tad iš jų galėjo daug ką išversti. Kai caras uždraudė lietuvišką spaudą ir parapines mokyklas, Valančius organizavo daraktorių instituciją. Tai buvo jo idėja ir jo postūmis. Daraktoriais domėjosi ir juos globojo. Ne visi žino, kad lietuviškų knygų bei periodikos spausdinimą ir knygnešystę inicijavo irgi vyskupas Valančius. Jis tuoj pat surado daug šalininkų ir sekėjų. Labai rūpinosi lietuviškų knygų platinimu, savo knygų leidybą pats apmokėdavo, remdavo ir kai kuriuos kitus autorius. Pamažėle Lietuvos kaimas vadavosi iš neraštingumo.

Pastoracija

žemindavo ar būdavo komiškos. Pvz., girtuoklį versdavo keliais apeiti bažnyčią, vienoje rankoje laikant atkimštą butelį degtinės, o kitoje – stikliuką, arba gulėti bažnyčioje kryžiumi, priešais pastačius atidarytą butelį su degtine. Valančiaus veiklos tyrinėtojai bando suskaičiuoti, kokiam žmonių skaičiui jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą, bet tai beveik neįmanoma. Težinoma, kad aibei.

Bažnyčios Kaip jau minėta, daugelis bažnyčių buvo tiesiog kaip daržinės. Trūko liturginių drabužių, indų. Kai kur monstrancijų būta medinių, apklijuotų spalvotais popierėliais. Valančius daug bendravo su dvarininkais ir duodavo jiems garo kaip reikiant! Sakydavo: „Tai ką, mosci panie (liet. „godotinas pone“), Dievą tvartan įgrūdai?!“ Reikalaudavo statyti mūrines bažnyčias, ragindavo juos laiškais, kol neiškildavo deramas bažnyčiai rūmas. Jam itin svarbi buvo bažnyčių puošyba. Stengėsi iš valdžios išsireikalauti etatinį bažnyčių architektą ir dailininką. Pats neblogai išmanė tapybą ir kitus menus,

Žemaičių vyskupas ypač daug dėmesio skyrė pamokslams, tačiau apie jo paties pamokslus žinoma nedaug. Išliko duomenų, kad kalbėdavo ne vien apie tikėjimą, bet ir skatino mokytis skaityti, laikytis dorovės, blaivybės, krikščioniškai gyventi. Kunigams įsakė per pamokslus aiškinti katekizmą. Carinė valdžia pamokslus cenzūruodavo. Valančius tam energingai priešinosi ir kai ką laimėjo. Parašė nemažai pastoracinių laiškų. Dalis jų skirta konkrečioms parapijoms ar dekanatams. Vyskupas labai rūpinosi liturgija. Vyskupo parašas ir antspaudas, laiškas 1871 m. lapkričio 10 d. Beje, jis sutvarkė taip, kad pamaldos visada vyktų tuo todėl labai jautriai žvelgė į bažnyčių inpačiu, visur vienodu laiku (to iki jo terjerą ir eksterjerą. Per 25 vyskupavimo nebuvo), prasidėtų punktualiai. Liepė metus jo rūpesčiu pastatytos 49 bažnyrengti rekolekcijas per gavėnią, ko taip čios, o daugybė apleistų suremontuota pat iki tolei nebuvo. Kovojo prieš val- bei išpuošta. Čia dera priminti, jog caridžios draudimą rengti procesijas, deja, nės valdžios leidimo reikėjo ne tik naują bažnyčią statyti, bet ir senąją remontuotai pasiekti pavyko tik po jo mirties. Valančius noriai klausydavo išpa- ti, net stogą sulopyti! O jį gauti buvo lažinčių. Pirma išklausydavo vaikus, pas- bai nelengva. Valančius gaudavo! kui sodiečius ir tik tada dvarininkus. Visiems fundatoriams vyskupas Vaikams visada duodavo dovanų: ka- nuoširdžiai dėkodavo žodžiu viešupeiką ar dvi, paveikslėlį, rožinį, knygelę. moje ir raštu. Aukodamas šv. Mišias nemėgo giedoti, nes balsą turėjo visai prastą, o klausą Vizitacijos dar menkesnę, bet vis tiek giedodavo! Ganytojas dažnai lankydavo parapiEgzaminuodavo kunigus Sutaikini- jas ir po kiekvienos vizitacijos rašydavo mo sakramento tema. Ir reikėjo! Už- išsamią ataskaitą. Niekas neprasprūsdadraudė viešas atgailas, kurios kartais vo jam pro akis. Aprašydavo bažnyčios

Artuma / 2011 m. vasaris

Akiračiai būklę, parapinę mokyklą, kaip aprūpinamas mokytojas, mokinių skaičių, amžių, špitolę, parapijos elgetas, kleboniją, pajamas, išlaidas, vedamas knygas ir t. t. Per vizitacijas žmones apdalydavo kryželiais, medalikėliais, knygelėmis ir pan. Kadangi pats labai mėgo tvarką ir švarą, duodavo pylos apsileidėliams. Net savo brošiūroje apie Sutvirtinimo sakramentą (beje, labai reikalingoje ir populiarioje) reikalavo, kad žmonės ateitų nusiprausę, nusiskutę, išsitrinkę galvas ir kuo švariau apsirengę. Vizituodamas pietaudavo su vietos dvarininkais ir su būdingu jam diplomatiškumu įkalbėdavo dosniai remti parapiją visais įmanomais būdais. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad beveik niekas neatsispirdavo. Kai pradėjo dvarininkams

siems būdavo negailestingas. Tais laikais Varniuose veikė rokitų vienuolynas, kuris praktiškai atliko kunigų pataisos namų vaidmenį. Sykį prasižengęs Valančiaus vaikystės laikų draugas kunigas iškviestas pradeda: „Prisimeni, ganytojau, kaip kartu kiaules ganėme?“ Vyskupas į tai: „Apie šitai vėliau, o dabar, ojčulku (liet. „tėveli“), marš pas rokitus ir tai ilgam!“ Valančius neorganizavo 3 mėn. kursų ir paskui egzaminų kunigams, kaip jo pirmtakai vyskupai A. Tiškevičius, S. Giedraitis, J. Lapacinskis. Vietoj to įsteigė jau minėtas dekanatų bibliotekas ir metinius egzaminus. Per vizitacijas irgi papildomai egzaminuodavo kunigus. Siekė, kad jie kuo dažniau atliktų rekolekcijas. Stebėdavo, ar eina išpažinties, ir ypač paisė jų blaivumo.

„Žemaičių vyskupystė, d. I“, 1848 m.; „Istorija šventa...“, 1852 m.; „Vaikų knygelė“, 1864 m.

materialiai skausmingą blaivybės akciją, irgi sugebėdavo juos įkalbėti degtinės gamybą ir smuklių skaičių riboti. Vizituoti važiuodavo šešetu arklių kinkyta karieta. Jį lydėdavo per 15 raitų policininkų ir apie 100 raitų parapijiečių, laikančių tai savo garbės reikalu. Motinai sakė: „Man užtenka vieno arklio ir vežimo, betgi ne aš, o vyskupas važiuoja!“

Kunigai Kunigus Valančius tėviškai globojo ir mylėjo, bet buvo jiems labai griežtas. Pirmas jo galvos skausmas – seminarija. Dėmesį telkė į dėstymo lygį ir klierikų parinkimą. Norėjo, kad daugiau jų būtų iš valstiečių, bet gabių. Kunigų išsimokslinimas, tiek teologinis, tiek bendrasis, jų gyvenimo būdas, elgesys, pareigų atlikimas – apie tai galvojo dieną naktį. Geruosius girdavo, skatindavo, o prasižengu-

Vyskupas domėjosi ir rūpinosi kunigų buitimi, jų gerove. Veikė per dvarininkus. Nepalikdavo likimo valiai sunkiai sergančių ir invalidais tapusių. Sekdavo, kad jie būtų apgyvendinti Kęstaičių kunigų namuose, skirdavo pašalpas. Valančius stropiai globojo 67 ištremtus po 1863 m. sukilimo kunigus. Siųsdavo jiems į Sibirą ir kitas tolimas vietoves pinigų. Dėl to turėjo nemalonumų su caro valdžia.

Blaivybės byla Dėl masiško ir besaikio valstiečių girtavimo Valančius krimtosi visą gyvenimą. Nors ir keista, blaivybės akciją sugalvojo ne jis pats, o jo sekretorius kun. J. Dovydaitis. Vyskupas noriai leidosi įkalbamas ir įsitraukė į ją bei ją išplėtojo, tapdamas varomąja jėga. Vieni šaltiniai teigia viskam kilus Jurbarke, kiti Kupiškyje, tai ne

taip ir svarbu. Sąjūdis prasidėjo 1858 m. ir apėmė visą Žemaičių vyskupiją, pasklisdamas net už jos ribų. Buvo įsteigta Blaivybės brolija, pirmininku tapo vyskupas, o parapijų skyrių – klebonai. Stojantieji tą dieną atlikdavo išpažintį, priimdavo Komuniją ir prieš altorių, dalyvaujant kunigui, pasižadėdavo negerti degtinės, romo, kitų stipriųjų gėrimų. Kunigas pašlakstydavo naują narį švęstu vandeniu. Leista saikingai(!) gerti vyną, alų, midų. Brolijos nariai privalėjo melstis šv. Bernardui, Dievo Motinai, stengtis paveikti geriančiuosius. Klebonas už mirusius brolijos narius aukodavo šv. Mišias, o popiežius Pijus IX suteikė gyviesiems įvairių atlaidų. Valančius blaivybės tema parašė 13 pastoracinių laiškų. Šiam sąjūdžiui atsirado ir nepalankių dvarininkų, bet jį entuziastingai parėmė kunigaikštis I. Oginskis, grafas K. Pliateris, kunigaikštis I. Vasilčikovas, baronas fon Ropas ir kt. Dalis kitų sutiko tik mažinti degtinės gamybą ir pardavimą. Trečioji grupė atvirai priešinosi ir skundėsi generalgubernatoriui. Tai buvo Lietuvoje dvarus turėję rusai aristokratai, beje, ir Telšių bajorų maršalka K. Pilsudskis bei kiti. Nepaisant to, sąjūdis plito, nors visaip gudravo ir priešinosi beveik visi smuklininkai. O caras Aleksandras II, asmeniškai susitikęs su Valančiumi, du kartus jam dėkojo už blaivybės skleidimą. Nors ir buvo daroma įvairių kliūčių, blaivybės akcija truko 5 metus. Ji užgeso prasidėjus 1863 m. sukilimui. Pastarąjį numalšinus, Muravjovas-Korikas uždraudė blaivybės brolijas ir įsakė kovoti su blaivinimo veikla. Penkeri metai neilgas laikas, tačiau žmonės iš tikrųjų, praktiškai pajuto blaivaus gyvenimo naudą. Per tą laiką sumažėjo apsigimimų, mirtingumas. Daugelis valstiečių savo kailiu patyrė, į kokią baisią pražūtį veda girtavimas ir kaip nušvinta gyvenimas jo atsisakius.

Rašytojas Vyskupas Valančius laikomas vienu iš lietuvių prozos pradininkų. Iki 1850 m. jis parašė tris knygas: „Pamokslai“, „Mano žaidimai“ ir itin reikšmingą – „Žemaičių vyskupija“. Pastaroji buvo išversta į lenkų kalbą, ja naudojasi ir mūsų dienų istori-

Artuma / 2011 m. vasaris

Vyskupas Motiejus Valančius 1850 m.

kai. Tai išsamus darbas apie vyskupiją ir plati to laiko gyvenimo panorama. Vėliau parašytos 27 brošiūros religinėmis temomis tapo labai populiarios ir reikalingos to meto kunigams bei tikintiesiems. Be to, jis išvertė Tomo Kempiečio knygą „Kristaus sekimas“, Dovydo psalmes, „Trumpą katekizmą“, „Jėzaus Kristaus Švenčiausios Širdies garbinimą“. Iš grožinės literatūros paminėtina „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Antano tretininko pasakojimai“, „Žemaičių patarlės“, „Šventųjų gyvenimai“, garsusis „Palangos Juzė“ ir kt. Šiose knygelėse ugdoma dorovė, skiepijamas tikėjimas. Tai didaktiniai kūriniai. Visa Valančiaus kūryba atliko milžinišką darbą prusinant lietuvių tautą, keliant ją iš tamsos. Svarbi ji kai kuriais požiūriais ir dabar. Iš jos sėmėsi minčių ir įkvėpimo vėlesnių laikų rašytojai, poetai. Ji ne tik įtraukta į mokyklų chrestomatijas. Latviai „Palangos Juzę“ įtraukė net į „Pasaulinės literatūros“ seriją. Ir kaip prozininkas, ir kaip tikėjimo skleidėjas Valančius išarė plačius dirvonus XIX amžiaus Lietuvos žmonių širdyse bei protuose.

Dorovės ugdytojas Aprašomuoju laikotarpiu buvo plačiai išplitęs valstiečių mergaičių ir moterų prievartavimas. Kaip jau sakyta, tai darė ir dvarininkai, ir caro pareigūnai. Praktiškai jokių bausmių už šį žiaurų ir šlykštų nusikaltimą taikoma nebuvo, siautėjo nebau-

Akiračiai džiamas moterų niekinimas ir psichinis jų žalojimas. Valančius stojo į ryžtingą kovą už moteris prieš jų, kaip žmonių ir asmenybių, orumo naikinimą. Jis davė nurodymus klebonams apie tai kalbėti iš sakyklų, pats rašė laiškus nusikaltėliams bei ištvirkėliams, kurija keldavo bylas. Nebuvo atvejo, kad jis nelaimėtų. Net pasiekdavo, kad karininkus gėdingai išmestų iš karo tarnybos. Caro valdininkus skųsdavo generalgubernatoriui ir pasistengdavo, kad šie būtų griežtai nubausti. Be to, Valančius daug rašė apie dorinį auklėjimą, ir jo raštai buvo paveikūs. Vyskupas ryžtingai kovojo su įvairiais burtininkais: po kaimus vaikštančiais meškininkais, vedžiojusiais dresuotas meškas, neva pranašavusias ateitį, užkalbėtojais, piktųjų dvasių „išvarinėtojais“, įvairiais sukčiais, parduodančiais kaulus ir medžio gabalėlius kaip relikvijas.

Koks jis buvo? Motiejus Valančius buvo stambaus kūno sudėjimo, 164,5 cm ūgio (tais laikais vidutinio), šatenas mėlynomis akimis, ilgoka nosimi su karpa. Nuo jaunystės menkos sveikatos, bet neapsakomo ryžto, darbštumo, energijos žmogus. Jo būta neeilinio diplomato. Tai ne tas atvejis, kai žmogus nutyli, truputį pameluoja, pagudrauja, nusuka kalbą į šoną ir pan. Buvo tiesus, atviras, bet savo nuomonę pasakydavo nieko neužgaudamas ir net palankiai sau nuteikdamas pašnekovą. Mokėjo argumentuoti, remtis faktais. Nepataikavo, bet ir nedraskė akių, niekada nebuvo pasikėlęs. Dėl savo diplomatiško ir malonaus elgesio sugebėjo gerai sutarti ne tik su dvarininkais, bet ir su aukštais caro pareigūnais bei su dviem carais: Nikolajumi I ir Aleksandru II (net buvo gavęs gana aukštų apdovanojimų). Visada laimėdavo, jei ne viską, tai bent iš dalies. Jo autoritetas buvo toks milžiniškas, kad caro valdžia jį laikė labai pavojingu. Valgydavo itin paprastai. Turėdamas svečių, prie stalo garbingoje vietoje so-

dindavo valstietiškai vilkinčią mamą. Išgerdavo taurę kitą šampano, kurį mėgo, rūkė cigarus. Kai sveikata visai suprastėjo, neberūkė. Labai mylėjo vaikus. Ant kelių pasisodinęs mažąjį Jonuką, šluostė jam liūlį ir klausė, ar užaugęs bus kunigas. „Būsiu!“, – atrėžė Jonukas. Ir tapo. Jis buvo Jonas Mačiulis-Maironis. Eidavo pasivaikščioti Laisvės alėja, Vytauto prospektu iki jame buvusių kapinių. Tada Laisvės alėja dar buvo negrįsta, be medžių, abipus stovėjo mediniai namai, vienas kitas mūrinis. Vytauto prospektas – toks pat. Valančių lydėdavo koks nors patarnautojas su dideliu krepšiu saldainių, riestainių. Ir būrys vaikų bei suaugusiųjų. Vyskupas dalydavo skanėstus vaikams, o pavargėlius šelpdavo pinigais. Sykį pritrūko, tai sutikto tuometinio gubernatoriaus kunigaikščio Obolenskio paprašė paskolinti jam 25 rublius ir čia pat juos išdalijo. Obolenskiui beliko tik galvą kraipyti. Turtą paliko visai kuklų, bet testamentu jį paskirstė taip, kad giminės nesusipyktų. O iš kur tas turtas, jei šelpdavo visus, kurie skurdo? Kasmet vien kailinių nupirkęs išdalydavo per 50. O kur dar įvairios pašalpos vargšams, ligoninės, kad ir mažos, išlaikymas, mėnesinės pensijos stokojantiesiems, net piniginės dovanos žydų varguoliams ir rabinui per šv. Velykas! Tad po mirties liko tik knygos (kunigų seminarijai!), 4 žvakidės ir Fražė darbo kryžius (gimtosios Kalnalio filijos bažnyčiai!), dar vienas kryžius Kauno katedrai, 50 rublių elgetoms, tiek pat žydams, 700 rublių mišioms už jo vėlę, 1 000 rublių laidotuvėms, o ūkio rakandai, baldai, paveikslai, ekipažai, 2 arkliai ir 1 karvė – dešimčiai jo giminaičių, viską pardavus po lygiai. Buvo valstietis, vadintas „mužikų vyskupu“, toks ir liko. Nedidelio turto ir kilmės, bet didelės dvasios ir didelių darbų. Ne veltui vėliau buvo pavadintas kitaip – Žemaitis Didysis. Vanda IBIANSKA

Patikslinimas 2010 m. rugsėjo mėn. „Artumos“ nr. 9 (252) buvo atspausdintas Vandos Ibianskos straipsnis „Šeimai, tautai ir valstybei. Trys broliai Vileišiai“, kuriame remtasi rašytiniais šaltiniais. Atsiliepė Vilniuje gyvenanti Jono Vileišio vaikaitė ponia Reda Tursaitė ir patikslino duomenis apie Jono Vileišio šeimą. Jono žmona buvo Ona Kazakauskaitė-Vileišienė, labai santūraus elgesio dama. Olga – jos ir Jono marti, gražiai priimta į šeimą ir tapusi pavyzdinga žmona bei motina.

Artuma / 2011 m. vasaris

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Garsiakalbis Giovannino GUARESCHI – Viešpatie, – kreipėsi Don Kamilis į altoriaus Nukryžiuotąjį, – ar verta man kalbėti, jei niekas manęs neklauso? Don Kamilio širdis buvo labai užgauta, todėl Kristus pašnibždėjo jam paguodžiamų žodžių. – Nėra taip, kaip tu galvoji, Don Kamili: netiesa, kad tavęs niekas neklauso. Kai tu kalbi nuo altoriaus ar iš sakyklos, visi klausosi tavo žodžių. Daugelis jų nesupranta, bet tai nesvarbu: svarbiausia, kad Dievo žodžio sėjama sėkla patektų jiems į galvas. Kada nors netikėtai, po mėnesio, po metų ar po dešimtmečio, ir nesupratęs Dievo žodžio reikšmės staiga savo ausyse vėl išgirs tą patį žodį, kuris jau bus ne paprastas žodis, bet perspėjimas. Tuomet tas žodis padės išspręsti kokį nors sunkų gyvenimo klausimą, sušvis tamsybėse šviesos spindulėliu, taps gaiviu vandeniu ištroškusiam. Svarbu, kad jie klausytų Dievo žodžio: kada nors girdėtas, bet nesuprastas žodis taps mintimi. Nesiliaudamas kalbėk, Don Kamili, į tariamą žodį įdėk visą savo tikėjimą, visą savo gero troškimo valią. Dosnia ranka sėk grūdą, kuris kada nors išdygs ir sausoje dirvoje. Kiekviena galva gali mąstyti. Kalbėk ir džiaukis, kad dar kas nors klausosi. Don Kamilis pakraipė galvą. – Aš kalbu, tik niekas manęs neklauso, – tvirtino Don Kamilis. – Aš kalbu ir prieš save nuolat matau tuos pačius veidus. Tie patys žmonės tais pačiais veidais klausosi to, ką jie jau žino, o aš nematau tų, kuriems reikėtų klausyti mano balso, Kristaus žodžio. Viešpatie, man bekalbant jie ginčydamiesi leidžia laiką smuklėje arba, susimetę savo landynėse, planuoja sąmokslą. Sakydamas, kad manęs niekas nesiklauso, juos turiu galvoje. Stengiuosi savo žodžius persunkti visu turimu tikėjimu, draskausi, šaukiu, bet mano žodžių garsas pranyksta nepasiekęs nė pusės šventoriaus. Don Kamilis giliai atsiduso. – Viešpatie, man reikia rasti pinigų įtaisyti bokšte garsiakalbiui. Tada, kai kalbėsiu iš sakyklos ar nuo altoriaus, mano balsas griausmingai skambės ir manęs turės klausytis net tie, kurie čia neateina. Viešpatie, leisk man išlošti arkliukais! Rūsčiai atsakė Kristus: – Jei bus lemta laimėti, laimėsi, Don Kamili. Jei tu laimėsi, dar nereikš, kad išprašei Dievo pakeisti tau skirtą malonę. Tik tu turėsi dėkoti, kad Jis tau suteikė ma-

lonės atlikti gerą darbą pagal Dieviškosios Apvaizdos, kuri valdo visatą, valią. Don Kamili, įsivaizduok, kad eini susirūpinęs ir, žengiant per geležinkelio bėgius, viena tavo koja taip įstringa, jog negali jos ištraukti, ir niekas negali tau padėti. Geležinkelio linija turi dvi eiles bėgių, ir tu nežinai, kuriais bėgiais ateis traukinys. Tu kreipiesi į Dievą. Netrukus suaidi švilpukas, ir traukinys praeina antraisiais bėgiais. Tu likai sveikas ir dėkoji Dievui, kad Jis taip sutvarkė, jog tavo koja neįstrigo į antruosius bėgius. Tu negali dėkoti Dievui, kad Jis taip sutvarkė, jog tavo koja neįstrigo į antruosius bėgius. Tu negali dėkoti Dievui, kad Jis nukreipė traukinį ten, kur tu norėjai. Traukinys jau važiavo savo keliu, kai tavo koja įstrigo, ir jis važiavo antraisiais bėgiais. Tu negali galvoti, kad Dievas, išklausęs tavo prašymą, nukėlė traukinį nuo vienų bėgių ir pastatė ant kitų. Tu turi Jam dėkoti už tai, kad traukinys ėjo antraisiais bėgiais. Don Kamilis susigūžė, persižegnojo ir tarė: – Jei išlošiu arkliukais, padėkosiu Tau ne už tai, kad leidai man išlošti, bet kad išlošiau. – Tačiau nepriekaištauk man, jei neišloši, – nusišypsojo Kristus.

* * *

Bažnyčios bokšte jau veikė garsiakalbis, ir Don Kamilio skelbiamas Dievo žodis buvo girdimas net Liaudies namuose, nes tai buvo stipriausios rūšies garsiakalbis. Netrukus atėjo įsimintina naujokų išvykimo diena. Peponis jos laukė. Šiai progai jis turėjo nepaprastai aiškių minčių, nors tos aiškios mintys buvo ne jo, o kitų, t. y. tų, kurie siuntė Peponiui nurodymus. Tačiau Peponis buvo įsitikinęs, kad tos mintys yra jo, ir iš anksto joms ruošėsi. Tų metų naujokų išvažiavimas turėjo būti ypatingai paminėtas. Peponis išsiuntė Liesių ir kitus savo sėbrus su griežtais įsakymais: kad ir kaip būtų, jie turėjo pririnkti daug ir gerų daiktų. Kiekvienas naujokas turėjo išvykti su dideliu dovanų ryšuliu, kurį pats viršaitis žadėjo įteikti ta proga aikštėje surengtose iškilmėse. Aišku, po atitinkamos įžanginės kalbos. Peponis buvo susirūpinęs tik prakalbėle. Naujokai turėjo gerai įsidėmėti, kad jie nėra patrankoms skirtas taikinys, kad karys yra ne valdžios, bet liaudies tarnyboje

Artuma / 2011 m. vasaris ir kad svarbiausia kario pareiga – rūpintis taika ir kovoti prieš karo kurstytojus. Išaušo graži, saulėta lauktoji diena. Aikštėje buvo pilna žmonių. Peponis, kopdamas į tribūną, kuri buvo už keliasdešimties žingsnių nuo šventoriaus, piktai dėbtelėjo į bažnyčios bokšto garsiakalbį. – Tikėkimės, kad tas pakvaišėlis nekrės pokštų! – murmtelėjo susirūpinęs, nes Don Kamilis su savo išdaiga galėjo tapti visos tautos rykšte. – Svarbiausia, kad tu jo neprovokuotum, – pastebėjo Liesius. – Neliesk popiežiaus. Pulk Ameriką ir jai parsidavusią valdžią. Pačioje pabaigoje gali vožtelėti ir Vatikanui. Peponis pradėjo savo kalbą, o Don Kamilis, stovėdamas klebonijoje prie uždarytos langinės, širdo ir niršo. „Viešpatie, – mintimis meldėsi Don Kamilis, – davęs man garsiakalbį, suteik jėgos, kad nepaimčiau jo į ranką, jei tas mulkis pradės skelbti nesąmones! Viešpatie, išklausyk mane, nes tikrai esu reikalingas Tavo pagalbos. Tik pagalvok, kad jau turiu garsiakalbį rankoje, ir užtektų paspausti mygtuką, kad mano balsas griaustiniu nuaidėtų per aikštę.“ Peponiui nereikėjo garsiakalbio, nes jo rėkiantis balsas siekė net didžiosios upės pakrantes. – Sveikinu jus liaudies vardu, – kalbėjo Peponis, – tos liaudies, kuri norėjo jums išreikšti savo meilę šiomis dosniomis valgio, vyno ir smulkių asmeninių reikmenų dovanomis. Kartu su dirbančios liaudies sveikinimais perduodu jums demokratiškos sąžinės balsą. Tas balsas išreiškiamas vienu žodžiu: „Taika!..“ „Viešpatie, bus blogai“, – atsiduso Don Kamilis. – Taika reiškia socialinį teisingumą, darbą, laisvę, – tęsė Peponis, – žmogaus gyvenimo gerbimą, nes jau praėjo barbariški viduramžių laikai, kai liaudis buvo skerdžiama dėl spekuliantų ir išnaudotojų nešvarių interesų. Policijos viršininkas, stovėdamas kiek nuošaliau už medžio, ėmė kišenėse ieškoti užrašų knygelės ir pieštuko. – Jūs, liaudies sūnūs, – skėtriojosi Peponis, – neinate tarnauti nusipolitikavusiems, kurie pasiglemžė valdžią, bet vykstate tarnauti liaudžiai! O liaudis trokšta taikos! Liaudis nori išlaikyti taiką, neatsižvelgdama į jokius atlantinius sąmokslus! Mums nereikia patrankų! Mes norime darbo ir gėrybių! Mums nereikia nei šarvuočių, nei povandeninių laivų: mums reikia kelių, mokyklų, vandentiekių ir teisingumo! Kai nuvyksite į kareivines, nesileiskite suvedžiojami tų, kurie jums kalbės apie tėvynės meilę ir seks šias ir kitas panašias pasakas! Tėvynė esame mes! Tėvynė esame liaudis! Tėvynė esame kenčiantis proletariatas!.. Don Kamilį išpylė prakaitas, ir jis jau negalėjo išlaikyti mikrofono savo rankoje. „Viešpatie, – maldavo, – nors šiek tiek apšviesk mano vargšės galvos tamsybes, nes be Tavęs aš pridarysiu nesąmonių!“

Atokvėpio valandai Dievas jį apšvietė ir suteikė jėgos išjungti mikrofoną, o į garsiakalbį įjungti muzikos plokštelę. „Jei jis nesiliauja, aš paleidžiu muziką!“ – nusprendė Don Kamilis. Peponis atsikvėpė ir varė toliau, o policijos viršininkas laikė rankoje pieštuką ir užrašų knygelę. – Naujokai! – švaistėsi Peponis. – Pakluskite savo liaudies balsui! Keliaukite į kareivines, nes to iš jūsų reikalauja darbininkija ir prieš jūsų gerovę nukreipti įstatymai. Tačiau tiems, kurie jus vers kelti ginklą ir kovoti prieš didžiųjų laisvių šalies brolius proletariatus, aiškiai ir ryžtingai atsakykite, kad nekovosite! Pasakykite, kad jūs... Bažnyčios bokšte kaip tik šią akimirką pradėjo braškėti garsiakalbis. Don Kamilis jį įjungė. Peponis nustojo kalbėjęs ir pabalo. Visi tylėjo. Ką pasakys garsiakalbis? Bet iš garsiakalbio pasklido ne žodžiai, o tik Pjavės (Italijos pergalės pirmajame pasauliniame kare himnas, vert. past.) garsai. Taip, Pjavė. Peponis apstulbo, nė žodžio neištarė ir tik tada atsipeikėjo, kai Liesius spyrė jam į blauzdą. Galingas jo balsas pradžioje liejosi su garsiakalbio muzika, o paskui ir su jo žodžiais. – Pasakykite tautos suvedžiotojams, tautos dergėjams, kad tuomet mūsų tėvai gynė tėvynę nuo užpuolikų, o šiandien mes esame pasirengę grįžti į Corso ir Grappa kalną (italų tautos pergalės vietos vert. past.), kur paaukojome rinktinį italų jaunimą. Kiekvienoje Italijos žemės pėdoje iškyla Grappa kalnas, kai priešas veržiasi peržengti šventąsias mūsų tėvynės sienas! Pasakykite italų tautos dergėjams, kad, tėvynei pašaukus, jūsų jauni ir seni tėvai, ant kurių krūtinių kabo spinduliuoją pasižymėjimo ženklai, įgyti krauju apšlakstytuose kalnuose, visi stos petys į petį pasipriešinti kiekvienam užpuolikui ir kovos už Italijos nepriklausomybę, stiprinami tėvynės ir karaliaus meilės! Taip, ir karaliaus. Ir karalius kartu su Pjavės tėvynės meile buvo pasveikintas aikštėje džiūgaujančios minios. Policijos viršininkas matė karalių, slenkantį respublikos dangaus skliautais, bet nepervėrė jo savo pieštuku ir nepažymėjo užrašų knygelėje. Priešingai, pagerbė jį pridėdamas ranką prie kepurės.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Atokvėpio valandai

Artuma / 2011 m. vasaris

Provokacijos, debatai ir sąžinės sąskaita Gabrielė GAILIŪTĖ Pagaliau vis dėlto turime ją ir lietuviškai. Richardo Dawkinso (Ričardo Dokinso) „Dievo iliuzija“ (Vega line, 2010, vertė Elena Belskytė), angliškai pasirodžiusi 2006 m., tapo bestseleriu, „kultine“, skandalinga knyga – mažumėlę stebėjausi, kad ji nepasiekė mūsų dar anksčiau. Pavadinimas lietuviškai išverstas net per švelniai – angliškas žodis „delusion“ yra psichiatrijos terminas, reiškiantis tai, kas liaudiškai vadinama „pamišėlio kliedesiais“. Ir, patikėkite, tikinčiam žmogui ją skaityti labai nemalonu. Beveik neabejoju, kad R. Dawkinso populiarumą lemia ne tiek jo argumentų įtikinamumas ar užkietėjusių ateistų gausa pasaulyje, kiek tai, kad jis kruopščiai patvirtina tikinčiųjų atžvilgiu kiekvieną stereotipą, kokiais paprastai vadovaujasi tie, kurie su religija ar ją išpažįstančiais nėra susidūrę bent truputį iš arčiau.

Debatai, kurių nereikia laimėti

mūsų pergalės ar pralaimėjimo debatuose su ateizmu – Tačiau čia kyla problema. Kuo labiau piktinsimės, kuo nei dingsta, nei atsiranda. Ne mūsų tikėjimas ar religinė garsiau šauksime „Melas!“ ir „Šmeižtas!“, kuo grėsmingiau praktika palaiko jo būtį (toks maginis mąstymas būdingrūmosime pragaro liepsnomis Dawkinsui ir jo gerbėjams, gas daugeliui pagoniškų religijų, kai, pavyzdžiui, privalu tuo labiau darysimės panašūs į knygoje vaizduojamas pik- deramai atlikti žiemos saulėgrįžos apeigas, kitaip neateis tų, bukų ir užsispyrusių tikinčiųjų karikatūras. O susidurti pavasaris), o jis yra mūsų būties ir tikėjimo šaltinis. Net su dokinsistais bent artimiausius keletą mėnesių privalo- jei pasaulyje neliktų nė vieno juo tikinčio žmogaus, krikščioniškasis Dievas – jei jis yra – niekur nedingtų. me būti pasirengęs kiekvienas. Tai ką daryti? Mūsų, tai įsisąmoninusių, laukia beribė laisvė. DalyMatote, kaip tik šita problema ir yra tikroji iliuzija. Kai vyksta debatai teisme, nuo pergalės juose – nuo vauti debatuose, kurių laimėti mums visai nebūtina, yra ir naudinga, ir malonu. Man asmeniškai to, kam – prokurorams ar advokatams – geriau pavyks įtikinti teisėKiekvieni debatai tarp kaip tik malonumas yra svarbiausia priežastis, dėl kurios mielai leidžiuoją, priklausys, ar kaltinamasis bus tikinčiojo ir ateisto nuteistas ar išteisintas, ir nesvarbu, dovanoja pasauliui bent si į tokias kalbas, – kaip yra pasakęs Gomezas Davila, „nebūna taip, kad padarė nusikaltimą ar ne. Kai dedu asmenis, kurie su du inteligentiški žmonės ginčytųsi, batai vyksta Seime, nuo pergalės kiekvienu argumentu paslapčia nesišypsodami“. juose priklauso, ar pensijos bus didarosi vis gilesni ir dinamos ar mažinamos. Tačiau kai geriau išsilavinę. Ginčų džiaugsmas du skirtingų įsitikinimų pašnekovai, Tačiau yra ir kitų priežasčių neapsikabinę arbatos puodukus, susirango ant sofos ir leidžiasi į debatus, ar yra Dievas, ar ne, pabijoti tokių provokacijų. Visų pirma, kai savo religines nuo pergalės šiuose debatuose nepriklauso beveik niekas. pažiūras ir tikėjimo tiesas reikės paaiškinti žmogui, gyveIš tikrųjų viskas labai paprasta: arba Dievas yra, arba jo nančiam už mūsų religinės bendruomenės ribų, būsime nėra. Nė vienam iš mūsų nelemta prie savo gyvos galvos priversti ir patys labiau į jas įsigilinti, geriau jas suprasti, tikrai to ŽINOTI. Mes tik TIKIME vienaip arba kitaip. o gal net labiau jomis pasidomėti. Neatimsiu iš jūsų maKaip taikliai formuluoja Naglis Kardelis, „Dievo buvimo lonumo patiems pasukti galvas ir paieškoti, kuo atremti įrodymai yra ne tiek įrodymai, kiek argumentai“. Lygiai tas ateistų teiginius, tik patarsiu, kad įkvėpimo galima semtis iš pats galioja ir Dievo nebuvimo įrodymams. Toks Dievas, G. K. Chestertono, C. S. Lewiso, K. Armstrong, o paruoštą kaip jis suvokiamas krikščionybėje ir (bent šiuo atžvilgiu) atsakymų „špargalkę“ konkrečiai Dawkinsui rasite, atsiverdidžiojoje dalyje transcendenciją ir metafiziką nagrinėjan- tę F. S. Collinso „Dievo kalbą“ (Katalikų pasaulio leidiniai, čios filosofijos, nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo – ir nuo 2009). Be to, galbūt įsitrauksite tiek, kad pasidomėsite ir

Artuma / 2011 m. vasaris

Atokvėpio valandai

Kad visiems užtektų vietos po saule Kol kas kalbu apie taikų, kone bičiulišką pašnekesį (jis bus ne mažiau bičiuliškas, net jei įsijausime, įsikarščiuosime, nejučia imsime kalbėti vis garsiau – taip reiškiasi malonumas, o ne pyktis). Tačiau ir pati esu patyrusi, ir neabejoju, kad mano skaitytojams tenka patirti, jog taip būna toli gražu ne visada. Todėl užsiminsiu ir apie vieną dalyką, kurį ginti ir

už kurį kovoti yra mūsų pareiga – tik ne religinė, o pilietinė. Tai – demokratinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojama teisė viešai išpažinti savo religiją. Tik čia viskas dar paprasčiau. Juokais ar rimtai niekinti religiją, tikėjimą ar konkrečiai Bažnyčią, girdint tikintiems žmonėms, yra visiškai tas pats, kaip apsimestinai grebluojant pasakoti anekdotus apie Rabinovičių ir Sarą, girdint žydams. Žinoma, čia prisideda daugybė įvairiausių socialinių veiksnių, kiekvienas iš mūsų turime skirtingo storio odą, todėl sunku tiksliai nurodyti, kad štai taip kalbėti galima, o anaip – jau nebe. Todėl taisyklė tik apytikslė, ir jeigu pasijutote įžeisti – nenutylėkite to. Padorus žmogus tokį netaktą tikriausiai padarė netyčia, norėjo pajuokauti ar tik šiaip palaikyti pokalbį ir leptelėjo ką nors neapgalvoto, nežinodamas savo pašnekovo pažiūrų, todėl daugiau taip nedarys, gal net atsiprašys. O jei ne, tiesiog paklaus-

Silvijos Knezekytės nuotrauka

ateistinės minties raida, o ji, beje, daug senesnė ir gilesnė, negu įsivaizduoja netgi Dawkinsas. Ir visa tai – turtas, kurio, anot liaudies išminties, ant pečių nešioti neteks. Visa tai lygiai taip pat galioja ir mūsų pašnekovams, taigi, kiekvieni debatai tarp tikinčiojo ir ateisto dovanoja pasauliui bent du asmenis, kurie su kiekvienu argumentu darosi vis gilesni ir geriau išsilavinę. Beje, tarp jaunimo populiariuose debatų klubuose dalyviai paprastai gina ne savo asmeninę, o burtais pasirinktą poziciją. Tai gali pridėti ir žinių, ir mano taip branginamo intelektualinio malonumo. Jei suradote savęs vertą oponentą, išmėginkite šį žaidimą ir bent vienam pašnekesiui apsikeiskite vaidmenimis: tegu tikintysis įrodinėja, kad Dievo nėra, o netikintysis – kad yra. Antra, jei tokie debatai vyksta sėkmingai ir pasiseka nesusipykti – o tikrai pasiseks, jei nepamiršime, kad mums visai nereikia jų laimėti, – jų dalyviai ima jausti kits kitam kuo toliau, tuo didesnę simpatiją. Tai reiškia, kad pasaulyje daugėja Privalu žmonių santarvės, gerovės ir lainepamiršti, mės, nes pašnekovai patiria, kad kad teisę nebūtina laikytis vienodų pažiūrų viešai tam, kad pajustum žmogui simišpažinti patiją ar net taptum jo draugu, ir religiją – tai – svarbiausias priešnuodis prieš kvailus stereotipus ir nepagrįstą ar jos panieką ar pagiežą, kurie būdingi nebuvimą – toli gražu ne vien Dawkinsui ir doturi ir visi kinsistams, bet ir mums patiems. kiti žmonės. Trečia, religines bendruomenes ar konkrečius jų narių poelgius galima kritikuoti ir visai pagrįstai. Išgirdę tokią kritiką, protingi visai nemato reikalo jos bet kokia kaina paneigti. Priešingai, kartais žmonės iš šalies gali išsakyti labai vertingų pastabų, kurios mums patiems neateitų į galvą. Tai puiki proga atkreipti dėmesį į negeroves savo bendruomenėje ir, jei tik pajėgiame, skubėti jų taisyti.

kite savęs, kaip atsidūrėte tokioje neišauklėtoje draugijoje ir kodėl apskritai bendraujate su tokiais nemandagiais žmonėmis. Beje, jei tas nemandagusis yra jūsų viršininkas, bendradarbis ar šiaip asmuo, su kuriuo jus sieja reglamentuoti, dalykiniai, o ne vien asmeniniai santykiai, pagalvokite, kokių priemonių imtumėtės, jei jis, pavyzdžiui, prie jūsų imtų seksualiai priekabiauti. Religinė diskriminacija yra lygiai toks pat nusižengimas ar net nusikaltimas. Tik, žinoma, privalu nepamiršti, kad teisę viešai išpažinti religiją – ar jos nebuvimą – turi ir visi kiti žmonės. Jei mes tos teisės niekada nepamintume, nebūtų ir tų stereotipų, kurstančių Dawkinso ir jo bendraminčių aršumą. Todėl lietuviškąjį „Dievo iliuzijos“ leidimą priimkime ir kaip sąžinės sąskaitą. Su sąžine juk į debatus nesivelsi.

Francis S. Collins DIEVO KALBA. Mokslininkas liudija tikėjimo į Dievą pagrįstumą Iš anglų kalbos vertė Lina Jurėnienė Ar kosmologijos, evoliucijos ir žmogaus genomo tyrimų laikais gyvenantys žmonės dar turi galimybę patirti jų viltis pateisinančią mokslinės ir dvasinės pasaulėžiūros dermę? Taip. Asmenine patirtimi grindžiama, patraukliai parašyta vieno iškiliausių JAV genetikų, ilgus metus atidavusio žmogaus genomo tyrimams, knyga atskleidžia, kad tikėjimas į Dievą neprieštarauja mokslo racionalumui, o Dievas ir mokslas yra suderinami.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Mandagumas mūsų kasdienis

Artuma / 2011 m. vasaris

Bon ton kelyje

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Apie vairuotojų mandagumą ir nemandagumą prikurta daugybė anekdotų. Yra ir stereotipinių gestų: pirštu pasukiojimas prie smilkinio, bereikalingas nekantrus pypsėjimas, šūktelėjimas pro pravirą langelį: „Asilas!“ ir t. t. Uždaroje automobilio erdvėje sklinda: „Senas ožys!“, „Kvailys!“, „Dundikas!“, „Avinas!“, „Karvė!“, „Glušas/glušė!“, „Idiotas!“ ir pan. Čia tie tipiški, įprastiniai dalykai. Kadangi šiandien patyriau didelį stresą, tai mane paskatino parašyti ir apie kitus dalykus. Bet pirma apie stresą.

Vos įkvėpdama orą ir laikydamasi ant kojų važiavau pas gydytoją. Automobilį nori nenori tenka statyti sunkiai pravažiuojamoje Tulpių gatvelėje. Sumėtė ir užklimpau į pusnį. Nei pirmyn, nei atgal. Vartų, tiesa, neužstojau, bet įstrigau netoli nuo jų. Už tvoros siautėjo didelis rudas šuo, o jo šeimininkas (irgi didelis ir panašios spalvos) iš kiemo ėmė mane plūsti. Tokių užgauliojimų per netrumpą savo gyvenimą nebuvau girdėjusi. Pagalvojau: „Gerumu ir mandagumu viską galima įveikti.“ Priėjau, ėmiau atsiprašinėti ir nuolankiai, netgi nusižeminusi paprašiau, kad pastumtų. Išgirdau, ko negirdėjusi. Tiesa, išėjo, viena ranka stumtelėjo, kita numojo ir svaidydamas įžeidimus nuėjo. Šuo jam antrino. Labai sunkiai pavyko išvažiuoti pačiai, apsukau ratą taip pat užpustyto-

mis gatvelėmis, kad tokios nervinės būklės neįeičiau pas gydytoją. Kad „greitukės“ neiškviestų, nes širdis jau lipo per gerklę, o akyse žaižaravo. Atsisėdau ir vis vien pravirkau. Taip ir nesupratau ko: ar to nelaimėlio buvo nuoširdžiai gaila (kaip sunku jam gyventi su tokiu įtūžiu kasdien širdyje), bet gal ir dėl užgauliojimų, žodžiavimosi? Pasakysite: kas čia tokio?! Baisus dalykas, chamas išplūdo! Būtų tau 25, kojos iki pažastų, krūtys silikoninės, plaukai geltoni, tai eilė gelbėtojų išsirikiuotų. Netiesa. Visiškai netiesa. Ne sykį kelyje esu patekusi į mažą bėdą (ačiū Dievui, ne į avariją), visada vyrai sustodavo, noriai padėdavo, ir šypsodamiesi išsiskirdavome. Nors mano plaukai žili, talijos pėdsakai neįžiūrimi, kojų per kelnes išvis nesimato. Bet pamoji, maloniai nusišypsai, parodai, kad reikia pagalbos, ir sustoja. Na, bent kas trečias – tikrai. Įdomu tai, kad beveik visada sustoja moterys, nors ne kažin ką gali padėti, nebent „krokodilus“ viena kitai paskolinti ar patempti. Bet jos viena kitai padėti linkusios. Vyrams irgi. Tarp moterų „šoferiškosios brolijos“ jausmas kur kas stipresnis. Kažin, kodėl? Apskritai nesuprantu, kur dingsta vairuotojų solidarumas. Anksčiau, būdavo, vienas kitam kokią smulkią paslaugą kelyje padarys, ranką paspaus ir pasidėkoję nuvažiuoja. O dabar – žinot? Jei tave užneš į sniego pusnį ir tu plūksies kastuvėliu, o rezultatas nulinis, sustojęs pravežeivis tave per 2 minutes atkas, o paskui gali paprašyti 10 litų. Vienai taip buvo. Irgi Kaune, irgi Žaliakalnyje. Moteriškė net žado iš nu-

stebimo neteko. Kadaise tokiame inteligentiškame Žaliakalnyje... Bet juk tas vairuotojų solidarumas toks gražus ir net kilnus dalykas! Tu man, aš kitam. Taip ir sklinda gėris. Gaila, kad jo mąžta. Dar noriu pakalbėti apie tuos „geriečius“, kurių vis mažėja. Kartais man tenka daryti kairį posūkį iš labai judrios gatvės į mažą gatvelę. Ilgai stoviu, mirksėdama kairiu žibintu. Atvažiuojančios iš priekio moterys dažniausiai praleidžia, nors jų pirmumas. Vyrai rečiau. Bet sykį pristabdė net 10-to maršruto autobusas! Nespėjau numerio pamatyti, būčiau paskambinusi ar parašiusi padėkoti už džentelmeniškumą. O štai iš mikroautobusų šito nelauk, nors kartą pasitaikė ir toks. Ir tarp kukalių būna kviečių? Tai žinoma! Kelyje yra dar vienas fenomenas, jau moteriškas. Žiūrėk, važiuoja į darbą viena paskui kitą kokios 5–6 moterys. Ir ką? Nė viena nelenkia, nepypsi, rieda sau „ant 50“ ir tiek. Vyrai būtinai jas aplenks trečia eile, o paskui priekyje viduriniąja pūkši tais pačiais 50 km/val. Paslaptingas Dievo kūrinys tas vyras, ar ne? Net visiškai niekinėje situacijoje jaučia poreikį būti pirmas prieš moterį, nors tu ką. Bet tuo jie ir žavūs. Bent jau man. Tikrai reikia būti su jais labai jautrioms, nes jie mums, moterims, nesuprantamu būdu pažeidžiami. Norėjau parašyti į rubriką „Mandagumas mūsų kasdienis“, o išėjo nei čia mandagumas, nei ką. Tiesiog vairuotojiški pamąstymai. Ai, vis vien smagu išsilieti. Įdomu, ką vyrai apie tuos dalykus mano? Tikriausiai man iškalbės... V. I.

Artuma / 2011 m. vasaris

Gyvenimas kaip senas vynas

Nuodėmingi tūžmasties pursleliai Vanda IBIANSKA Žinau, žinau – nuolankumas yra didi dorybė. Antra vertus, jei visi būtų nuolankūs lepšiai, tai pasaulis virstų sukirmijusiu grybu. Nepakenčiu dvasios sausros, jos dykumos, užakimo, spardymo į slėpsnas, ypač kai spardytojų (gal tiksliau – spirdukų?!) smegenys išklerusios. Tad teatleidžia man godotinas skaitytojas, mėgstantis mane ar ne, šiuos atkarius mano pasvarstymų purslelius. Jau kad pamilau aš Jos Ekscelenciją Dalią Grybauskaitę, tai pamilau – ugniagesių komandos greičiu. O ką? Lyg ir buvo už ką! Gabi, protinga ir, ką čia slėpti, moteris! Mūsų giminė patriarchalinėje maskulinizuotoje visuomenėje skriaudžiama visais įmanomais būdais, tad smagu, kai pasirodo iškili moteris, kurios plikom rankom nepaimsi. Ir čia nutiko šiokia tokia bėda. Prezidentė neilgai virė politiniame tiglyje, o ir provaizdis neryškus, destis kaip koks XIX a. dagerotipas. Kai pasklinda koks girdas, išsyk atmetu, taip darau ir dabar. Netikiu jais, nes pati esu tapusi visokių super-hiper nesąmonių auka. O proto ringe Prezidentė vis laimėdavo! Visi giria, myli, žavisi, ties ja atsidūrė tiesiog emocinis svorio centras. Nors degintinės aukos neaukojo, agnia liepsna nedegė. Bet mylime! Vis goglinėju po praeitą gaistą (jau daugiau nei metus skaičiuojame) ir noriu apie pirmą savo Tėvynės asmenį galvoti bei kalbėti tik gerai. Deja, mano besąlygiškas susižavėjimas išnyko praeityje kaip fokstrotas (toks šokis – čia paaiškinu jaunajai kartai). Sako, kad vyrai ateina į protą, kai pakaušyje pateka mėnulis. Moterims blogiau, jos neplinka, tai ir simptomų mažiau. Na, bet nesu pirma diena ištekėjusi, laikrodis tiksena. Ir ištinka nuovylis. Pradėkime nuo garsiojo B. Obamos kvietimo papietauti. Kodėl reikėjo spjauti į JAV prezidentą? Ką blogo padarė Lietuvai tas gana simpatiškas juodaodis? Pademonstruoti, kad musė gali parodyti drambliui jo vietą? Graudu. Ir musė (bene seniausias gyvis Žemėje), ir dramblys (bene inteligentiškiausias gyvūnas toje pat Žemėje) turi savo vietas, misijas ir dryksnius planetos ekosistemoje. Tas pats ir politikoje. Išsišokimas jokiai šaliai balų neprideda. Šiuo atveju Lietuvą reprezentavo Prezidentė... Mūsų santykiai su lenkais dvilypiai. Man dėl to ypač skaudu, nes esu lenkė, tačiau mano Tėvynė yra Lietuva.

Kadangi visi lenkai patriotai, tai aš irgi. Myliu savo Tėvynę. Tai savaime suprantama. Myliu Lietuvą, nors vienas mūsų (lietuvių) filosofas ir sako, kad visi patriotai esti idiotai. Na ir tebūnie jis intelektualas, o man labiau patinka likti idiote, nešiojančią įdagą „LIETUVA“. Taigi, kaip dvigubos kultūros, lenkų ir lietuvių, žmogus nepritariu reikalavimui rašyti lenkiškus vardus ir pavardes lenkiškai, išsisukinėti nuo gero lietuvių kalbos išmokimo ir kitoms nesąmonėms. Esu Vanda Janina Barbora, o ne Wanda Janina Barbara, ir tai man gyventi nekliudo. Lygiai kaip ir skaityti viską nuo H. Senkevičiaus, V. Reimonto iki Č. Milošo ar klausytis muzikos pradedant F. Šopenu ir baigiant K. Pendereckiu. Beje, pastarajam turėtume skirti daugiau dėmesio ne vien dėl nepaprastų jo kūrinių. Juk tai iškiliausias pasaulio kompozitorius, mūsų dienomis komponuojantis sakralinę muziką (prie daikto: kai savo 70 metų jubiliejaus proga apsilankė Kaune, aukštų asmenų buvo bemaž ignoruojamas). Galvoju, kad abiejų tautų istorija taip susiraizgė, jog negalime gyventi kitaip, nei identiški dvyniai broliai, o ne kaip Kainas su Abeliu. Kasdien meldžiamės: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ arba „I odpuść nam nasze winy, jako i my odpuszczamy naszym winowajcom“, pridėdami „Ir nevesk mūsų į pagundą“ (atsiprašau, neįaugo man į kraują „Ir neleisk mūsų gundyti“) ar „I nie wódz nas na pokuszenie“, o ką darome? Kur meilė? Kodėl taip lengvai leidžiamės sugundomi, paklūstame tyliam blogio šapenimui ir atsiduriame vieni ir kiti kvailumo duburkyje? Nereikalingoje, dirbtinai kažkieno sukeltoje įtampoje. Išskyrus nacionalistę kaimo pradinukų mokytoją I skyriuje, niekas manęs neužknisinėjo dėl tautybės. O lituanistės tai net karštai mylėjo. Ak, noriu taikos, santarvės, net ir meilės tarp abiejų tautų. Esame ne vien kaimynai, o kur kas daugiau. Labiausiai Lenkija suklestėjo valdant Jogailaičiams, ji turi būti dėkinga mums už puikius karalius. Mes jai – už Krikštą. Kerštauti dėl praeities skriaudų gali išpažįstantys kitus tikėjimus žmonės,

Artuma / 2011 m. vasaris

Gyvenimas kaip senas vynas krikščionys – ne. Tai iš kur toji niūra, atsiradusi abiejų kaimyninių šalių santykiuose, stojus valdžion Jos Ekscelencijai? Didelė klaida, kolosali. O dabar intarpas. Mat naudojuosi proga ir

Signatarų namai Vilniuje. Dainiaus Tunkūno nuotrauka

SVEIKINU VISUS SKAITYTOJUS SU MUMS BRANGIA ŠVENTE – VASARIO 16-ĄJA! Myliu Gruziją. Nepamiršau jaunystėje mane žavėjusios jos gamtos, kalnų, tokios senos kultūros, kokia mes, deja, negalime pasigirti. Pamiršau 16 kg svėrusią kuprinę, alpinistų batus (3 kg!), alpenštoką, kruvinas nutrintas kojas, pečius deginančius kuprinės diržus, bet prisimenu įstabų Svanetijos slėnį Šichrą, stebuklingai dainuojančius svanus, pagarbiai, tarsi maldos, klausančius lietuvių liaudies dainų, o paskui drauge darniai traukiamą „Suliko“, gražią kaip angelėlis ir utėlėtą kaip kipšiukas penkiametę Tamarą, sėdėjusią ant kelių, apvyniojusią rankytėmis man kaklą ir vis mane bučiavusią, žydinčius rododendrus, patekančią virš snieguotų ir apledėjusių kalnų saulę, puikius žirgus, Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila“, Šota Rustavelio poemą, – argi galima viską išvardyti? Gruzinai išdidūs ir taurūs, draugus prisimena amžiams, su priešais kaunasi

garbingai! Jie mūsų draugai, nes pelnėme jų draugystę. Kodėl per Sausio 13-osios dvidešimtmetį M. Saakašvilis dėjo gėles žuvusiųjų atminimui Vilniaus(!) aikštėje Tbilisyje, bet ne Antakalnio kapinėse? Ponia Prezidente, kaipgi taip?! Gruziją myli arba bent simpatizuoja jai visas pasaulis, nes rusai knisasi gruzinams po pamatais it šeškai, ruošia jai ekonominę pragarmę, sėdėdami savo tankuose, ir Kremliuje varvina seilę dėl jos pasakiškos gamtos. Pasaulis palankus Gruzijai, o mes? Ir vėl žiūros kampas nederamas. Ne tik šiukšlinamės prieš simpatiškus, be to, ir mūsų draugus gruzinus, bet ir prieš pasaulio opiniją. Bet už tai batka Lukašenka ! Ne, ne, nesakau, kad jam reikia plumpinti į dūdą ar paleisti jo pusėn dūlį. Būtų negražu, nedora, net šlykštu. Bet gal nereikėtų ir tokios kuplios meilės? Nesakau, kaimynai gi, ir istorija susimaizgiusi, gudai simpatiški, mieli žmonės. Bet būna tokių politinių gyvūnų, kurie nėra nė grakštūs kaip stirnos, antilopės, žirafos ar kokie kiti mieli neplėšrūnai. Labiau jie primena žuvį pangasiją: nereiklią jokiai(!) tvarkai bei švarai, mintančią... bet kuo. Ne, gudai man patinka, bet kam gali patikti jų batka – paskutinysis Europos diktatorius? Aišku, nevalia rietis, tačiau spinduliuoti ir apeigauti šiam čiupnai bei moraliniam marginalui?! Oi. Vienas aukštas pareigūnas, kurį nuoširdžiai gerbiu, apie mūsų vos ne visų mylimą Prezidentę atsidusęs pasakė: „Tai Lietuvos problema. Jau tos jos ambicijos...“. Na, su ambicijom visaip būna. Kartais jų labai reikia, bet dažniausiai – ne. Tai užtaisytas sprogmuo, jei tu turi tam tikrą statusą. Rašau ir jaučiu, kad mano veidas darosi panašus į įsižeidusio krokodilo nasrus. Bet, antra vertus, ko gi tikėtis iš naktinio rašymo? Ne veltui Ovidijus sakydavo: „O lente, lente currite noctis equi!“ („Neskubėkite, neskubėkite, nakties žirgai!“) Todėl ir baigiu.

Šypsenos be raukšlių ∗ ∗ ∗

– Hm..., vadinasi, jūs norite pasiskolinti šimtą litų? O kas garantuos, kad po mėnesio grąžinsite? – Duodu garbingo žmogaus žodį. – Ką gi, laukiu jūsų su tuo garbingu žmogumi.

∗ ∗ ∗

Nervų ląstelės gimsta ir miršta, o riebalų – gyvena amžinai!

∗ ∗ ∗

Nudistų paplūdimyje moteris vyrui: – Nusisuk, aš noriu apsirengti.

∗ ∗ ∗

Protingas mano, kad jis – kaip ir visi, o kvailas – kad visi kaip jis.

∗ ∗ ∗

– Paskutinį kartą klausiu: kada grąžinsi skolą? – Niekada negrąžinsiu. – Tai gerai – galų gale baigsis tie kvaili klausinėjimai!

∗ ∗ ∗

– Daktare, aš mirsiu? – Ne, nemirsite. – Daktare, aš nemirtingas?!!

Katalikų žiniasklaida Lietuvoje

Pamaldumo Gailestingajam Jėzui ženklai Bažnytinio paveldo muziejuje Gailestingojo Jėzaus paveikslas viešam tikinčiųjų gerbimui pirmą kartą buvo pakabintas 1934 m. rudenį seserų bernardinių vienuolyne Vilniuje prie Šv. Mykolo bažnyčios. Bažnyčios rektoriumi tuo metu buvo pal. kun. Mykolas Sopočka, šv. ses. Faustinos Kovalskos dvasios tėvas. Šventoji savo dienoraštyje užsimena, kad jai pasirodęs Jėzus liepęs perduoti nuodėmklausiui, jog paveikslo vieta – bažnyčioje, o ne vienuolyno koridoriuje. 1937 m. per Atvelykį paveikslas buvo pakabintas Šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus. 1948 m. rugpjūtį Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia okupacinės valdžios buvo uždaryta, seserų bernardinių vienuolynas panaikintas, vertybės išgrobstytos. 1951 m. liepą dvi pamaldžios vilnietės – Bronė Miniotaitė ir Janina Rodzievič – Gailestingojo Jėzaus paveikslą išpirko iš bažnyčios sargo ir po kurio laiko perdavė Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios klebonui. Šiandien paveikslas gerbiamas Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje. Naujai misijai Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia atgimė 2009 m. spalio 18 d., čia buvo atidarytas Bažnytinio paveldo muziejus. Jame rodomi iškiliausi Lietuvos sakralinės dailės paminklai: Vilniaus katedros, Šv. Petro ir Povilo, Trakų bažnyčių lobynai, auksakalystės šedevrai, įspūdinga liturginės tekstilės kolekcija. Dievo Gailestingumo metais Šv. Mykolo bažnyčia tampa piligrimų traukos vieta. Tad senojoje vietoje, šalia didžiojo Švč. Trejybės altoriaus, pakabinta Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopija, bus skaitomos paskaitos, skirtos Gailestingojo Jėzaus gerbimo tradicijai, šv. Faustinos Kovalskos istorijai ir paveikslo ikonografijai pristatyti. Vasario 15 d. Vytautas ALIŠAUSKAS, „Jo gailestingumas yra akivaizdus visai kūrinijai“ (Sir 16, 16) Kovo 3 d. Pranas MORKUS, „Gailestingojo Jėzaus paveikslo istorija“ Balandžio 27 d. Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ, „Gailestingumas ir dailė“ Lapkričio 16 d. Skirmantė SMILINGYTĖ-ŽEIMIENĖ, „Gailestingojo Jėzaus paveikslo teologija ir ikonografija“ Gruodžio 1 d. Saulius RUMŠAS OP, „Dvasinis ir socialinis gailestingumo aspektas ankstyvojoje krikščionybėje“ Paskaitos vyks: Šv. Mykolo g. 9, Vilnius, 18.00 val. Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val. Daugiau informacijos: www.bpmuziejus.lt Tel. (8 5) 269 78 00, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Gero kino kampelis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Vyr. redaktorius Darius

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė

Nr. 2 (257) / 2011

Techninė redaktorė Julija

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda

Dailininkė Silvija

CHMIELIAUSKAS

IBIANSKA

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

GUDŽINSKIENĖ LUKĖNAITĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 29950 Tiražas 10 800 egz.

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Vatikano radijas Gaivus Bažnyčios balsas jau 70 metų lietuviškai! Vatikano radijo klausykite: per Marijos radiją: pirmadienį–penktadienį 6, 7.40 ir 21.15 val. šeštadienį 6, 8 ir 21.15 val. sekmadienį 6, 8.10 ir 21.15 val. arba internete www.radiovaticana.org/lt

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83). Indeksas 5010. Vieno numerio prenumeratos kaina – 4 Lt. www.artuma.lt

KVIEČIAME SKIRTI „ARTUMAI“ 2 PROCENTUS NUO GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO! Iki gegužės 1 d. užpildykite ir pateikite Valstybinei mokesčių inspekcijai nustatytos formos FR0512 prašymą. Blankus galite gauti apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose ir jų teritoriniuose skyriuose arba internete http://www.vmi.lt/formos/pdf/FR0512.pdf

ISSN 1392-382X

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Įm. k. 134460120, a. s. LT097300010002264553

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai