Artuma

Artuma 2011 m. balandis

4

Ganytojo žodis Investicijos į Gailestingumą Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, skelbdama Dievo Gailestingumo metus, pakvietė juose dalyvauti ir Evangelikų liuteronų Bažnyčią. Tad brolių liuteronų požiūrį į Gailestingumą atskleidžia vyskupas dr. Mindaugas SABUTIS. Kaip evangelikai liuteronai supranta Dievo Gailestingumą?

Vienas iš kertinių mūsų teologijos momentų yra Dievo malonė, o tai – ne kas kita, kaip Jėzaus gailestingumas. Mums yra be galo sunku priimti, kad esame tiesiog Dievo mylimi. Ir ne dėl kokių ypatingų savybių: proto, ypač teisingo gyvenimo ar pan. Jėzus pamilo mus ir myli iki šiol, nes jis už mus numirė, prisikėlė ir atvėrė mums dangų. Iš to ir kyla Dievo gailestingumas.

Sakote, sunku priimti Gailestingumą už nieką. Tačiau yra žmonių, kurie linkę manyti, jog Dievas privalo būti jiems gailestingas, nes jie patys nelaimingiausi iš visų.

Manau, yra keletas priežasčių, kodėl taip nutinka. Žmogus pradeda tapatinti save su tuo, ką mato aplinkui, o toks susireikšminimas veda į vienatvę ir izoliaciją. Iškeldamas save aukščiau už viską, jis pats tampa viso ko verte ir matu, o tai jau stabmeldystė. Ir tuomet visa kita, net ir Dievas tampa funkcija, kaip, beje, ir valstybė, kiti žmonės, iš kurių jis tikisi gauti tai, ko reikalauja. Žinoma, yra ir objektyvios socialinės sąlygos, kai žmonės taip elgiasi ne iš piktos valios. Jie iš tiesų gyvena skurde, o nemaža dalis net neturi susiformavusi įgūdžių, kaip reikia gyventi, dirbti, nes niekas niekada jų nemokė šių dalykų. Tai žmonės, kurių niekas nemylėjo, neugdė atsakomybės, jie mokėjo tik gauti. Taip ir su Dievo malone – turime gauti. Kai žvelgiame į Kristaus gailestingumą, matome, kad jo gailestingumas neturi nieko bendra su pigiu sentimentalumu. Kokie jo gailestingumo darbai? Pirmiausia jis atidavė pats save.

Dievas visa savo esybe atidavė save mums į rankas, mirdamas ant kryžiaus, bet ir prisikeldamas. Ką su juo darome savo gyvenime, jeigu iškeliame save? Ką ir tie, kurie jį nukryžiavo? Manau, kad buvo ir tuomet daug nelaimingų žmonių, gal dar didesnių bedalių, negu mes šiandien galime įsivaizduoti. Tik vieni pasirinko buvimą su juo, o kiti stengėsi jo atsikratyti, nes jis nepatenkino jų užgaidų.

Ar siejate Dievo Gailestingumą su gailestingumu tarp žmonių?

Didžiausi ir gražiausi pokyčiai visuomenėje yra įvykę dažnai per neramumus ir per kraują; bet ir taikos laikotarpiais, kai žmonės suvokė, jog meilė artimui ir gailestingumas, žmogiškas solidarumas yra veiksmingi. Kai patyrė, jog ne šiaip gailėtis reikia numetant išmaldą, o

dalytis. Dalijamės ne tik pinigais, bet ir laiku, širdimi, protu, meile ir dėmesiu.

Bet jeigu aš neturtingas ir nelaimingas, kaip galiu suteikti džiaugsmo kitam? Neturiu kuo pasidalyti...

Taip nutiko, kad gimėme šiame neturtingame krašte, kuris, ko gero, dar ilgai bus toks. Taip nutiko, kad čia likome, bet juk skurdas ne nuo to prasideda. Jei gyventume prastesnėse sąlygose, kur nėra vandens, ar eitume jo ieškoti aklai, ar vis dėlto ten, kur žinome esant šaltinį?

Eitume tikslingai, labai susikaupę. O kas mums šiandien gali būti tas šulinys mūsų dykumoje? Mano galva, Kristus. Mes esame skurdūs, jeigu nesemiame iš šio šaltinio.

O jei nesame atsigėrę dvasine prasme, tuomet, be abejo, negalime juo pasidalyti ir su kitu. Čia didysis skurdas.

Jeigu nepriimame dienos ar savo metų, tegu ir sunkių, dvasinio nuopuolio ir skausmo paženklintų, kaip Dievo mums siųstų ir skirtų, tai nepamatysime ir to, kas mums gera nutinka, kuo esame apdovanoti. O juk nežinome, kiek sykių jis mus jau yra apsaugojęs, išgelbėjęs ir kiek suteikia galimybių, kad pamatytume šviesą, kurios neretai išsižadame... Taigi būname visom prasmėm skurdūs.

Ir tuomet sakome – Dievas mums negailestingas...

Taip, nes kaimynui duoda daugiau... Bet juk pažiūrėkime, kur Viešpats užgimė? Juk ne rūmuose, o tvartelyje, ir gyvenimas jo varganas šioje žemėje buvo. Siūlau pasitelkti kapitalistinės visuomenės, kokioje dabar gyvename, dėsnius. Iš ko randasi turtas? Iš to, kiek investuojama. Jeigu norime gauti turtų iš Dievo, sąžiningai paklauskime savęs, kiek investuojame į santykį su Dievu? Kiek skiriame laiko maldai, geriems darbams, ar mums rūpi Dievo valia?

Bet sakėte, kad Dievas mus visokius myli ir ne už ypatingus nuopelnus.

Be abejo, myli, užtai mes ir gyvename. Jeigu nemylėtų, pasaulio jau seniai nebūtų likę.

Kaip krikščioniui dalyvauti Dievo Gailestingumo metuose?

Džiaugtis ir dėkoti. Kam labiausiai turime dėkoti? Žinoma artimiesiems, nes būtent juos dažniausiai apleidžiame.

Su tolimesniais ir svetimais elgiamės mandagiau. Jei Dievą laikome artimu, pirmiausia jam turime dėkoti ir skirti tam laiko, ne tik vieną dieną per metus. Artimas ryšys pasižymi pastovumu, nuolatiniu palaikymu. Dievas suteikė mums nemažai buvimo kartu būdų: per Žodį, Sakramentus, maldą. Prašykime Šventosios Dvasios pagalbos, kad išmoktume jais naudotis, priimti ir dėkoti. O tada pamatysime.

Kalbino Jūratė KUODYTĖ

Artuma / 2011 m. balandis

Laiškas skaitytojams

Turinys Kronika Klausimai ganytojams 2 Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gailestingumo metas 3 Evangelija mažiesiems 4 Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas 6 Kryžiaus kelias 8 Algirdas PATACKAS Kristus yra vyras 10 Algimantas RAMONAS Šeimos politika: iliuzijos ir tikrovė 12 Antanas GAILIUS Cunamiai 13 Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Romieji paveldės žemę Kun. Danielius DIKEVIČIUS Jėzus apie romumą Tomas VILUCKAS Viešpatie, suteik man kantrybės!

Zita VASILIAUSKAITĖ Po rūstumo kauke Antanas SAULAITIS SJ Tvirtas tegali būti švelnus Pyktį nugalėti šokoladu

14 15 16 18 20 21

Jaunimo iššūkis Simonas BENDŽIUS Kai krikščionys kariauja

22

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Viso gyvenimo pamatas

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Christopheris WESTAS Meilė neįmanoma be kito

26

Akiračiai Šventasis Juozapas Moskatis

28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Laiškas Gabrielė GAILIŪTĖ Nobelis Gulagui

30 32

Teisininko patarimai Ramona JAKAITIENĖ Garantuojama teisinė pagalba

33

Mandagumas mūsų kasdienis Juokas ir agresija

34

Sveikata Geros nuotaikos dieta

35

Mielieji, nors kalendoriuje dar pats gavėnmetis, „Artuma“ Jus pasitinka jau velykiniu viršeliu! Prieš akis dar ne vienas pasninkinis penktadienis ir nuostabiausi mūsų Viešpaties kančios istorijos liturginiai sudabartinimai... Bet juk visa tai pilnai ir iš esmės galime išgyventi tik dėl to, kad jau dabar mes žinome ir trokštam džiūgauti, nes Kristus prisikėlė iš tiesų!

O ir pati Bažnyčia su visa savo tūkstantmete patirtim ir išmintim pačiam gavėnios vidury, ketvirtąjį sekmadienį, pasidabina rausva liturgine spalva ir kviečia džiūgauti – Laetare! Beje, Velykos šiemet vėlyvos neregėtai – ar žinote, kad paskutinį kartą taip vėlai jos buvo švenčiamos... 1886 metais? Na, ir tikrai žinokite, kad paskutinį kartą švenčiame, nes... taip vėlai šiam šimtmety jų daugiau nebebus! Šios „Artumos“ tema, toliau žygiuojant per didžiąsias nuodėmes ir gražiausias dorybes, – rūstumas ir romumas. Tikrai nelengva jau vien todėl, kaip atsidus tėvas Antanas, kad šnekamojoje kalboje žodžio romus net išgirsti netenka. Bet čia pat paaiškins. Ir dar visokių tekstų bus, tačiau nei vienas autorius nepacitavo tokio smagaus popiežiaus, sušaukusio Vatikano II Susirinkimą, paskelbto jau palaimintuoju, apie kurį yra pasklidę aibės anekdotų... Ir štai prašau – Jono XXIII „romumo dekalogas“: Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.

Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.

Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.

Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.

Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.

Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.

Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.

Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu.

Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.

Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.

Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir ypač nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu, ir tikėti gerumu.

Aš galiu daryti gėrį dvylika valandų ir nenuleisti rankų.

Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.

Pridurti nebeturiu ką. Tik siekti įgyvendinti. Dar palinkėti sau ir Jums: išgyventi ir šias Velykas, ir rausvąjį sekmadienį, ir kiekvieną dieną – kaip paskutinę!

Su džiaugsmu, Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Spaudos juokdariai

36

Viršelyje – Prisikėlimas. Vytauto Kazimiero Jonyno vitražo projektas Dievo Motinos seserų koplyčiai Viltone, JAV. 1961 m.

1

2

Artuma / 2011 m. balandis

Kronika

Klausimai ganytojams Mano mama sovietiniais laikais buvo netikinti ir nėjo į bažnyčią. Su a. a. tėčiu ji buvo sudariusi tik civilinę santuoką. Ar mama, atlikusi išpažintį, gali eiti Komunijos? Jonas

Sovietiniai metai įnešė labai daug sumaišties į visų tikinčiųjų gyvenimą.

Santuokos sakramentas yra Dievo malonės priėmimas. Nepriimdami vienos malonės (Santuokos), negalime priimti ir naudotis kitų sakramentų (Atgailos ir Sutaikinimo bei Komunijos) teikiamomis malonėmis. Gyvendami santuokoje, nepalaimintoje Bažnyčios, prarandame galimybę naudotis sakramentiniu gyvenimu. Santuokinis gyvenimas trunka iki vieno iš sutuoktinių mirties. Tad atsakymas į Jūsų klausimą akivaizdus. Išpažintimi per Bažnyčią susitaikius su Dievu, vėl grįžtama į sakramentinį gyvenimą. Linkiu, kad Jūsų mama priimtų tikėjimą kaip malonę ir ja naudotųsi.

Skaičiau straipsnį apie rytietiškos maldos invaziją į krikščionių, net vienuolynų, praktiką. Pats su palydėjimu kartą meditavau, melsdamasis patyriau gilesnį susitelkimą. Kokios yra meditacijos ribos ar mokymas šiuo klausimu Katalikų Bažnyčioje? Kodėl krikščioniška malda kartais atrodo nepatraukli gretinant su rytietiška? Ignas

Krikščioniškos meditacijos, maldos tikslas – susitikti Dievą kaip Asmenį, nors nematomą, bet realų, ir per meilės santykį su juo pasiekti savo paties asmens galių išsiskleidimą, pilnatvę. Rytų meditacinės technikos siekia nirvanos – mūsų, Vakarų civilizacijos kategorijomis kalbant, būsenos tarp būties ir nebūties, įvardijamos kaip visų asmens galių „užgesimas“, vadinasi, priešingybės tam, ko siekiama krikščioniškąja malda.

Taigi, svarbu, koks mūsų tikslas, kai medituojame, meldžiamės. Ar tai jis (Dievas), ar tik aš, mano psichinis, emocinis,

dvasinis komfortas? Net ir gilesnis susitelkimas, susikaupimas, jei jo siekiama kaip pagrindinio tikslo, tampa stabu, nebeleidžiančiu asmeniškai susitikti gyvojo ir dovanai gelbstinčio Dievo.

Bet koks santykis, net ir su Dievu, yra reiklus iššūkis, nes kitas asmuo visada yra kitas, turintis savo valią ir laisvę, kurios ne visada atitinka manąją.

Kiekvienas santykis reikalauja nugalėti save, savo egoizmą, atsisakyti vien tik savo požiūrio, kad praturtintume jį kito požiūriu. O kai esi tik su savimi ir su savo valia bei laisve, galima patirti savotišką laisvės absoliutumą, kuris anaiptol nėra nepatrauklus, ypač šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, laikančioje asmens laisvę aukščiausia vertybe. Galbūt tai viena esminių priežasčių, kodėl mums rytietiškos meditacijos atrodo tokios patrauklios.

Ar nuoširdūs nekaltai kenčiančio žmogaus priekaištai Dievui yra sunki nuodėmė? Ilona

Tikrai ne. Panašių klausimų keliama Senojo Testamento Jobo knygoje. Joje nagrinėjama nekalto žmogaus kančios problema. Kančios paslapties ši knyga neišaiškina – ribota žmogaus išmintis negali suprasti Dievo, kuris valdo visatą, visa žinojimo gelmių – ir „Dievo elgesio su žmogumi nepateisina“. Vis dėlto įkvėptasis knygos autorius drįsta leistis į kenčiančio žmogaus tikėjimo kelionę.

Sunkumai, su kuriais susiduria kenčiantis žmogus, gali būti įveikiami plačiau ir giliau atsiveriant Dievo galybei, artumai ir išminčiai. Šis atsivėrimas galimas ir per nuoširdžius priekaištus Dievui. Juk Jobo klausimai ir priekaištai Dievui reiškia ne žmogaus nuopuolį ar sunkią nuodėmę, bet moko išminties, kad jis gali gilintis į save, savo būtį būtent Kūrėjo – Visagalio – artumoje.

Atsakydamas Jobui, Dievas nieko nepaaiškina, tik suvaržo žmogaus

maniją viską vertinti ir apie viską galutinai spręsti bei primena mūsų ribas.

Mes skatinami pasitikėti nesuvokiamu Dievo slėpiniu. Iš tiesų Jobas svyruoja tarp nevilties ir tikėjimo, bet svarstymų pokalbį užbaigia drąsiu pasitikėjimu.

Krikščioniška malda yra nuoširdus pokalbis su Dievu. Tik nepamirškime ne tik kalbėti Dievui, bet ir Jo išklausyti.

Ir dar: „Tėve mūsų“ maldoje yra žodžiai „Teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ – vadinasi, ir mano gyvenime.

Mes Dievui pavedame savo dabartį ir ateitį. Ir dar: niekad nepamirškime nekaltai kenčiančiojo – Jėzaus. Jis turėtų būti pavyzdys mūsų kančios valandą.

Neleiskime, kad kančia būtų bergždžia ar prakeikianti. Išmokime savo kančią suvienyti su Kristaus kančia.

Prašom paaiškinti, kodėl Viešpats, įsteigdamas Eucharistijos sakramentą, pasirinko šv. Komuniją duoti dviem pavidalais, nors kiekvienas pavidalas atskirai mums duoda visą Jėzų? Robertas

Jėzus pasirinko duonos ir vyno pavidalus, kartodamas Melchizedeko atliktą apeigą (plg. Pr 14, 18). Laiškas žydams aiškina, kad Jėzus nori apsireikšti kaip kunigas Melchizedeko būdu ir taip parodyti levitų kunigystės pabaigą (plg. Žyd 7). Jis yra visiškai kitoks vyriausiasis kunigas. Atsakydamas į klausimą, ar vieno kurio nors pavidalo būtų užtekę, šv. Tomas primena šių apeigų prasmę – jos yra Jėzaus aukos atminimas. Taigi abu pavidalai konsekruojami atskirai, bet po konsekracijos ir vienas pavidalas teikia visą Kristų: Jo dievystę, sielą, Kūną ir Kraują (žr. Šv. Tomas Akvinietis. Summa theol. III, q. 76, a. 2.).

Parengta pagal „Artumos“ skaitytojų klausimus ir svetainių bernardinai.lt, joanitai.org medžiagą

Artuma / 2011 m. balandis

Kronika

Gailestingumo metas Balandžio kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kodėl į klausimą, koks yra visiems ir visuomet galiojantis teisingumo principas, daugybė krikščionių negali atsakyti? Tyli, nors žino. O paskui, kai pasakai, kad teisingumo principas yra „akis už akį, dantis už dantį“, staiga pasiteisina: „taip, žinojom, bet juk jis negalioja.“ Kaip negalioja?

Niekaip negaliu pamiršti moters, laidojusios eismo įvykyje užmuštą dukrą. „Kunige, – raudojo mama, – man būtų daug lengviau, jei vairuotojas, atėmęs mano dukrą, pats prarastų savo dukrą. Kokia neteisybė: jo duktė sveika ir gyva, o savąją aš laidoju...“ Teisingumo principas gyvena ne smegenyse, o širdyje. Todėl galioja. Visose religijose. Tik mes, krikščionys, švenčiame stebuklą – gailestingumą, o tai ne kas kita, kaip atsisakymas įvykdyti teisingumą. Velykų mėnuo yra ir gailestingumo mėnuo, nes gailestingumas buvo nupirktas už didelę Jėzaus kraujo kainą.

IV gavėnios sekmadienį prisiminsime, kad krikščionys nuo seniausių laikų save supranta ir vadina apšviestaisiais.

Krikštas buvo vadinamas apšvietimo maudykle. Tas, kuris yra Kristuje, kuris panašus į Kristų, turi mokėti aplinką matyti ne žmonių, o Dievo akimis, suvokti pasaulio reikalus Dievo mentalitetu. Kristus šito subtilaus meno moko kasdien. Štai kodėl mes negalime nebūti gailestingumo nešėjais. Kaip Dievas.

V gavėnios sekmadienis mums vėl primins Lozorių, Jėzaus bičiulį. Mokysimės tikėti mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. Mokysimės liūdėti drauge su Jėzumi dėl savo mirusiųjų iškeliavimo, bet drauge reikės susivokti, kad Krikštas mus palaidojo Kristaus mirtyje. Todėl mūsų mirtis yra prisikėlimas jo prisikėlime. Štai kodėl krikščionys gyvena kitaip, nei visi.

Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienį mokysimės, kad garbė ir sunkus darbas, pastangos, net mirtį nešanti kančia dažnai būna neatsiejami. O garbė, kuri kyla iš žmonių minios, dažniausiai būna paskatinta euforijos, todėl netikra, trumpalaikė. Tikras garbingumas spindi net dulkinas, kruvinas ir apspjaudytas.

Viešpaties mirtis ir prisikėlimas – Velykos – yra pati didžiausia iškilmė (švenčiama net tris dienas, paskui išauga į

aštuonių dienų džiūgavimą) todėl, kad pakeitė ir šiandien tebekeičia viską – baimę, nerimą, nusivylimą, neapykantą, tamsumą, o svarbiausia – žmogaus širdį. Kristaus pasmerkimo ir kančios, palaidojimo ir gyvasties šviesoje viskas atrodo kitaip. Jėzaus mokiniai prieš du tūkstantmečius ir šiandien liudija tylų, bet (todėl) tikrą Nukryžiuotojo triumfą savo gyvenimo kasdienybėse.

Krikščionys, kaip moko Didachė (Dvylikos apaštalų mokslas, Bažnyčios dokumentas, maždaug Apaštalų darbų knygos bendraamžis), tris kartus per dieną, stovėdami, išskėtę rankas kalba Viešpaties maldą. Tad net tris kartus per dieną kartoja: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Šitaip mokėmės, mokomės ir iki gyvenimo pabaigos mokysimės daryti stebuklus. Atleisti. Taip, kaip Dievas atleidžia mums Kristuje. Būti gailestingiems, kaip mūsų Tėvas yra gailestingas. Jei gailestingumas yra svarbiausia Dievo savybė, tai kokia svarbiausioji yra ar turi būti mūsiškė?

1 P Oz 14, 2–10; Ps 81; Mk 12, 28b–34 2 Š Šv. Pranciškus Paulietis, atsiskyrėlis

Oz 6, 1–6; Ps 51; Lk 18, 9–14 3 S IV GAVĖNIOS SEKMADIENIS (IV s.)

1 Sam 16, 1b. 6–7. 10–13a; Ps 23;

Ef 5, 8–14; Jn 9, 1–41 4 P Šv. Izidorius, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

Iz 65, 17–21; Ps 30; Jn 4, 43–45 5 A Šv. Vincentas Fereras, kunigas

Ez 47, 1–9. 12; Ps 46; Jn 5, 1–3. 5–16 6 T Iz 49, 8–15; Ps 145; Jn 5, 17–30 7 K Šv. Jonas Salietis, kunigas

Iš 32, 7–14; Ps 106; Jn 5, 31–47 8 P Išm 2, 1a. 12–22; Ps 34;

Jn 7, 1–2. 10. 25–30 9 Š Jer 11, 18–20; Ps 7; Jn 7, 40–53 10 S V GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I s.)

Ez 37, 12–14; Ps 130; Rom 8, 8–11;

Jn 11, 1–45 11 P Šv. Stanislovas, vyskupas, kankinys

Dan 13, 1–9. 15–17. 19–30. 33–62;

Ps 23; Jn 8, 1–11 12 A Sk 21, 4–9; Ps 102; Jn 8, 21–30 13 T Šv Martynas I, popiežius, kankinys

Dan 3, 14–20. 49–50. 91–92. 95;

Dan 3, 52–56; Jn 8, 31–42 14 K Pr 17, 3–9; Ps 105; Jn 8, 51–59 15 P Jer 20, 10–13; Ps 18; Jn 10, 31–42 16 Š Ez 37, 21–28; Jer 31, 10–13; Jn 11, 45–57 17 S VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ)

SEKMADIENIS (II s.)

Procesija: Mt 21, 1–11

Mišios: Iz 50, 4–7; Ps 22; Fil 2, 6–11;

Mt 26, 14 – 27, 66

Pasaulinė jaunimo diena 18 P Iz 42, 1–7; Ps 27; Jn 12, 1–11 19 A Iz 49, 1–6; Ps 71; Jn 13, 21–33. 36–38 20 T Iz 50, 4–9a; Ps 69; Mt 26, 14–25 21 K DIDYSIS KETVIRTADIENIS

Krizmos Mišios: Iz 61, 1–3a. 6a. 8b–9;

Ps 89; Apr 1, 5–8; Lk 4, 16–21

Paskutinės vakarienės Mišios:

Iš 12, 1–8. 11–14; Ps 116;

1 Kor 11, 23–26; Jn 13, 1–15 22 P DIDYSIS PENKTADIENIS

Iz 52, 13 – 53, 12; Ps 31; Žyd 4, 14–16;

5, 7–9; Jn 18, 1 – 19, 42 23 Š DIDYSIS ŠEŠTADIENIS

KRISTAUS PRISIKĖLIMAS –

VELYKNAKTIS

Pr 1, 1 – 2, 2; Ps 104; Rom 6, 3–11;

Ps 118; Mt 28, 1–10 24 S KRISTAUS PRISIKĖLIMAS –

VELYKOS

Apd 10, 34a. 37–43; Ps 118; Kol 3, 1–4

arba 1 Kor 5, 6b–8; Jn 20, 1–9

Pasaulinė gyvybės diena 25 P Apd 2, 14. 22 – 3; Ps 16; Mt 28, 8–15 26 A Apd 2, 36–41; Ps 33; Jn 20, 11–18 27 T Apd 3, 1–10; Ps 105; Lk 24, 13–35 28 K Apd 3, 11–26; Ps 8; Lk 24, 35–48 29 P Apd 4, 1–12; Ps 118; Jn 21, 1–14 30 Š Apd 4, 13–21; Ps 118; Mk 16, 9–15

Balandį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad Bažnyčia, įtaigiai skelbdama Evangeliją, jaunimui duotų naują pagrindą gyventi ir suteiktų vilčių; misijų – kad misionieriai Evangelijos skelbimu ir savo gyvenimo liudijimu neštų Kristų tiems, kurie Jo dar nepažįsta.

3

4

Evangelija mažiesiems

Artuma / 2011 m. balandis

Jėzus gydo (IV gavėnios sekmadienis, balandžio 3 d.)

– Tėti, aš tau užrišiu akis, paskui garsiai sušuksiu, ir vėl viską galėsi matyti! – Dominykas nusprendė suvaidinti neregio išgydymo istoriją.

– O Jėzus tai iš tiesų galėjo pagydyti kiekvieną sergantį žmogų? – pasitikslino Benedikta.

– Taip. Ir šiandien Jėzus daro didelių stebuklų, gydo ne tik sergančias akis. Išmoko matyti širdimi – tikėti Dievu ir Jo darbais, – paaiškino vaikų tėtis.

– Norėčiau būti toks geras kaip Jėzus, – nutarė Dominykas.

Jėzus prikėlė mirusį savo draugą Lozorių (V gavėnios sekmadienis, balandžio 10 d.)

– Gerai, kad Jėzus turėjo draugų. Laisvalaikiu buvo su kuo paplepėti, pasiginčyti, paspardyti kamuolį ar dar ką nors svarbaus nuveikti... – džiūgavo Dominykas.

– Kai vienas draugas vardu Lozorius mirė, tai Jėzus truputį apsiverkė.

Bet nusišluostęs ašaras draugą prikėlė.

Tada visi suprato, kad Jėzus galingas, stiprus. Visiems gali duoti gyvenimą, – tarė Benedikta.

– Aš taip pat draugų nelaimėje nepalieku. Šaukiu tėtį, mamą arba bėgu pas kaimynę, – pareiškė Dominykas.

Artuma / 2011 m. balandis

Evangelija mažiesiems

5

Žmonės sveikina Jėzų (Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis, balandžio 17 d.)

– Tikriausiai Jėzus dalyvavo jojimo varžybose? Jis į Jeruzalę atjojo ant asilės, o visi aplink sveikino, mojavo žaliomis šakelėmis, nes nespėjo nusipirkti gėlių? – teiraujasi Dominykas.

– Gal ir dalyvavo, reikės mamos klausti, – gūžteli pečiais Benedikta. – Bet į Jeruzalę atjojo, kad už visų mūsų nuodėmes būtų nukryžiuotas.

– Tai žmonės džiaugėsi ir sveikino Jėzų, kad niekas jau jų nebadys pirštais už dideles ar mažas nuodėmes? – klausė Dominykas.

– Visi Jėzų pamatę pagalvojo: šis žmogus galingas, padarys stebuklų. O didžiausias stebuklas bus švenčiamas kitą sekmadienį, – paslaptingai šyptelėjo Benedikta. Įrašykite trūkstamas raides. Žodžius, kuriais į Jeruzalę atjojantį Jėzų sveikino minia, kartojame ar net giedame per kiekvienas šv. Mišias

Jėzus pakilo iš kapo (Kristaus Prisikėlimo iškilmė – Velykos, balandžio 24 d.)

– Kas galėjo nuritinti akmenį nuo Jėzaus kapo ir nebijojo sargybinių? – teiraujasi Dominykas. – Gal kokie bebaimiai stipruoliai milžinai? Čia tai bent įvykis!

– Kaip nematomas vėjas plėšia stogus ir rauna medžius, taip galinga Dievo Dvasia nuvertė akmenį ir iš mirties Jėzų prikėlė gyvą. Jėzus amžinai gyvena – štai didžiausias stebuklas, – paaiškino Benedikta. – Toji Dvasia ir mus kartais pakutena, apie Dievą ką nors primena, kokį mažą ar didelį stebuklą padaro.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ...................................................

6

Artuma / 2011 m. balandis

Kronika

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia Kovo 10 d. pristatyta popiežiaus Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ antroji dalis – „Nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo“. Naujoje knygoje ne ex cathedra kalbantis popiežius, bet teologas Josephas Ratzingeris komentuoja keturių evangelistų ir kitų autorių liudijimus apie kulminacinius išganymo istorijos įvykius.

Kaip pažymėta įvade, knygos autoriaus sumanymas yra sujungti į vieną biblinėse studijose naudojamas dvi skirtingas – „istorinę“ ir „tikėjimo“ perspektyvas. Šiandien vieni tyrinėja tik istorinio Jėzaus

gyvenimą ir jo kontekstą; kiti mato tik Dievo Sūnų ir mūsų Išganytoją. Su panašiomis problemomis jau buvo susidūrę pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvai – jie ilgai diskutavo, kol pavyko suformuluoti visus tenkinantį Jėzaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių apibrėžimą. Nors šiandieniams biblistams iš esmės ne tai rūpi, tačiau tarp istorinės ir tikėjimo hermeneutikų esama panašaus dualizmo kaip anas. Jėzus iš Nazareto yra ir tekstologinių bei archeologinių tyrinėjimų objektas, ir mūsų tikėjimo Dievas. Gali skirtis perspektyvos, bet Jėzus yra tas pats – ir istorinė asmenybė, ir Dievo Sūnus.

Nemenko atgarsio sulaukė dar prieš oficialų pristatymą paviešintas septintojo knygos skyriaus, kalbančio apie Jėzaus teismą, fragmentas. Kas norėjo Jėzaus mirties? Kas šaukė: „Nukryžiuok jį!“? Žydai. Kokie žydai? Popiežius atsako, kad Jėzaus mirties norėjo šventyklos aristo-

kratija, kai kurių to meto religinių partijų lyderiai, dar galbūt to meto politinės rezistencijos (Barabo) sekėjai, bet ne žydų tauta. Ir nors tai ne kokia nors sensacija, bet nuo Vatikano II Susirinkimo oficiali katalikiškojo mokymo tiesa, pastarieji popiežiaus samprotavimai daugeliui pasirodė labai novatoriški ir netgi sensacingi. Prireikė net Romos vyriausiojo rabino Riccardo Di Segni įsiterpimo į polemiką.

Rabinas pasakė, kad čia nieko naujo, nes šitą teiginį Bažnyčia oficialiai ir iškilmingai suformulavo jau prieš 46 metus, nors žinoma, jam, kaip žydui, malonu iš popiežiaus lūpų dar kartą išgirsti žodžius, paneigiančius kaltinimą dievažudyste – rabino žodžiais tariant, „tą nesąmonę, dėl kurios žydų tauta kentėjo beveik du tūkstančius metų“.

Popiežiaus knygos „Jėzus iš Nazareto“ antroji dalis iš karto tapo pasauliniu bestseleriu. Leidėjai, žinoma, tam gerai pasiruošė. Knygos pristatymo dieną daugelio šalių knygynuose skaitytojų jau laukė leidimai septyniomis kalbomis bendru dviejų milijonų (!) egzempliorių tiražu.

Kaip tą dieną informavo Vatikano leidyklos direktorius salezietis kun. Giuseppe Costa, jau susitarta dėl vertimų į dar keturiolika kalbų (taip pat ir lietuvių).

Apie kitus kovo mėnesio įvykius trumpai. Kaip kasmet Pelenų trečiadienį, popiežius Benediktas XVI vadovavo tradicinei Gavėnios stočiai Romos Aventino kalvoje – vadovavo procesijai nuo tėvų benediktinų Šv. Anzelmo bazilikos iki tėvų dominikonų Šv. Sabinos bazilikos ir joje aukojo Mišias su pelenų barstymo liturgija. Nuo pirmojo Gavėnios sekmadienio kovo 13 d. iki kovo 19 d. popiežius dalyvavo Vatikane vykusiose tradicinėse Gavėnios rekolekcijose.

Popiežiaus paragintos katalikiškosios humanitarinės organizacijos, visų pirma Caritas, įsitraukė į tarptautinę

pagalbos žemės drebėjimo ir cunamio aukoms Japonijoje akciją. Kovo mėnesio antroje pusėje, nors galimybės ir ribotos, pradėta šelpti karo baisumus kenčiančius Libijos gyventojus.

Kovo 24 d. Paryžiuje startavo „Pagonių kiemas“ – įvairių kultūrinių renginių ir debatų pasaulėžiūrinėmis temomis susitikimai, kuriuos organizuoja Popiežiškoji kultūros taryba, prisidedant neseniai įkurtai Popiežiškajai naujojo evangelizavimo tarybai. Pirmajam „Pagonių kiemo“ etapui Paryžius pasirinktas dėl to, kad šis miestas labiausiai siejasi su Apšvietos epochos atneštomis pasaulėžiūrinėmis naujovėmis, pradėjusiomis moderniąją tikėjimo ir netikinčiojo pasaulio konfrontaciją, o drauge ir dialogą. Panašių susitikimų ateityje vyks ir kituose Europos bei kitų žemynų miestuose.

Kovo 27 d. popiežius Benediktas XVI aplankė Romos pakraštyje esantį nacizmo aukų memorialą, pastatytą toje vietoje, kur 1944 m. kovą buvo sušaudyti 335 civiliai italai. Kartu su popiežiumi meldėsi minėtasis Romos vyriausiasis rabinas Riccardo Di Segni ir kardinolo Andrea Cordero Lanza di Montezemolo, kurio tėvas buvo viena tos masinės žmogžudystės aukų.

Vilniuje iškilmingai minint kardinolo Audrio Juozo Bačkio kunigystės 50-ies metų jubiliejų, Romoje ir kituose pasaulio miestuose tokią pačią sukaktį šventė kiti penki kardinolai, kaip ir Vilniaus arkivyskupas, kunigystės šventimus priėmę tą pačią 1961 m. kovo 18-ąją.

Artuma / 2011 m. balandis

Bažnyčia Lietuvoje Kovo 4 d. švenčiant Lietuvos globėjo iškilmę kardinolas A. J. Bačkis Vilniaus arkikatedroje priminė įtikinamą, drąsos įkvepiantį šv. Kazimiero šventumą, paragindamas paklausti savęs: ar tikrai norime būti šventi?

Kovo 9 d. kauniečiai paminėjo vyskupą M. Valančių, atidengdami atminimo lentą prie namo, kuriame jis gyveno ištremtas iš Varnių, ir paliudydami, kad XIX a. „mažųjų“ ganytojas tebedaro įspūdį savo asmeniu ir darbais.

Lietuvos tikintieji gali dėkoti dangui, kad ir šiandien turi šventai ir drąsiai tarnaujančių ganytojų. Per šv. Juozapo iškilmes pagerbtas Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris prieš 50 metų Romoje priėmė kunigystės šventimus. Ta proga LR Užsienio reikalų ministerija apdovanojo jį „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ – ganytojas tris dešimtmečius dirbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje. Jau beveik 20 metų gimtajame krašte (gimęs Kaune) tarnaujantis ganytojas sakė, kad ypač džiaugiasi „gražiomis jaunomis šeimomis, kurios tarsi gydantis balzamas situacijoje, kai šeimos institutas taip nualintas ir puolamas įvairiausių pagundų“.

Kardinolo kunigiškosios tarnystės jubiliejaus proga Lietuvių katalikų mokslo akademija sykiu su Vilniaus arkivyskupijos kunigais ir jubiliato globotais dvasininkais bei pasauliečiais išleido įspūdingą sukaktuvinę knygą „Kunigas“.

„Po kuklia, nuolankia, romia vyskupo Juozo Matulaičio išvaizda slepiasi nesunkiai atpažįstamas Gerasis Ganytojas“, – sakė apaštališkasis nun-

Kronika cijus arkivyskupas L. Bonazzi, minint Kaišiadorių vyskupo 75-erių metų jubiliejų. Savo ganytoją kaišiadoriškiai pagerbė išleisdami albumą „Kunigystės pilnatvė. Kaišiadorių Vyskupas Juozas Matulaitis“. „Ateitį <...> iš esmės lemia ne tai, ką turime, bet kokie esame šiandien“, – sakė Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas A. Poniškaitis Kovo 11-osios iškilmėse LR Seime, valdžios ir kiekvienam žmogui primindamas pradėti viltį kurti nuo savęs, būti sąžiningam ir padoriam, atsakingam prieš Dievą ir žmones.

Jautriau išgyventi bendrą atsakomybę už savo kraštą Dievo Gailestingumo metais kovo 13-ąją gausius Marijos dienos piligrimus Šiluvoje ragino Vilkaviškio vyskupas R. Norvila.

Kovo 18 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Šeimos politika: nuo iliuzijos tikrovės link“ (išsamesnius komentarus žr. p. 12) buvo pastebėta, jog šis renginys – tai „naujų tradicijų pradžia Seimo rūmuose“. Jame aukščiausiosios valdžios žmonės turėjo progą iš pirmų lūpų išgirsti iki jų darbo aplinkos priartintą, nuoširdžiai liudijamą gyvenimo tikrovę, iš širdies plaukiančias pastangas ją teigiamai veikti. Kaip gyvena šeimos šiandien – ir tos, kurios jau yra sveikos visuomenės pamatas, ir tos, kurioms dar labai reikia pagalbos, – dalijosi iš arti jas pažįstančių, Nacionalinei šeimų ir tėvų asociacijai priklausančių ir šeimų labui vienaip ar kitaip dirbančių šešiolikos organizacijų atstovai. Nemaža dalis jų buvo katalikiškos – tai Lietuvos šeimos centras, Lietuvos Caritas, Išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“, Vilniaus Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centras, Katalikų tėvų asociacija ir kt. Renginyje tarsi savaime atsiskleidė per šeimas ir joms tarnaujančias institucijas sklindanti

bendruomeniškumo, žmoniškumo jėga, kurios neatstos ir didžiausias „valdiškas“ rūpinimasis žmogumi.

Ateitininkų federacija, viena ilgiausiai veikiančių jaunimo organizacijų Lietuvoje, savo 100 metų istoriją atspindi kovą atidarytoje parodoje „Ateitininkų keliu“, kurią iki gegužės 6 d. galima apžiūrėti Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (Žirmūnų g. 1F, Vilnius). 100 metų sukaktį kovo mėnesį šventė ir „Ateities“ žurnalas, pakviesdamas į vakarą Vilniaus rotušėje ir atidarydamas parodą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1/8, Vilnius).

Prasidedant visuotiniam gyventojų surašymui, kuriame kiekvienas turi „deklaruoti“ ir savo konfesinę priklausomybę, LVK Pirmininko arkivyskupo S. Tamkevičiaus kreipimasis atkreipė dėmesį į sąžiningumą ir aiškų savo priklausymo Romos Katalikų Bažnyčiai paliudijimą. Jame taip pat pabrėžta: tikėjimas ne tik netrukdo, bet ir padeda kuo sąžiningiau atlikti pilietines pareigas.

Kitu kovo pranešimu LVK išreiškė pagarbą asmens laisvei ir, nežiūrint politikoje atsiradusių kitokių siūlymų, patvirtino galimybę laisvai rinktis tikybos arba etikos pamokas valstybinėse mokyklose. Šia proga katalikams tėvams priminta ir pareiga katalikiškai auklėti savo vaikus. Beje, Vilniuje tėvai galės rinktis ir naują katalikišką, seserų vienuolių vadovaujamą darželį.

Japonijos Caritas prašymu tarptautiniam Caritas Internationalis tinklui priklausantis Lietuvos Caritas išplatino kreipimąsi ir atidarė specialią sąskaitą (LT07 7300 0101 2568 9426), ragindamas šalies gyventojus paremti skaudžių išbandymų patiriančią japonų tautą.

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ

7

8

Artuma / 2011 m. balandis

Kronika

Kryžiaus kelias

Kristus tarp kankinimo įrankių. A. Vinkus

Kad pasinertume į Kristaus kryžiaus kelią, pirmiausia pasižiūrėkime į ano meto Jeruzalę.

Spiginanti pietų saulė taip įkaitinusi žemę ir orą, kad į plaučius įtrauki deginantį karštį. Tame kelyje jokio pavėsio, nė mažiausio vėjelio, vien deginantys akmenys aplink ir po kojomis. Ir veda jis ne lyguma, o vis aukštyn, aukštyn į Golgotos (Kaukolės) kalną.

Kokia ta Jėzų lydėjusi minia ir kareiviai? Nesiskiria nuo XXI amžiaus.

Ištroškę reginių, žiaurūs, be gailesčio. Teisė ir teisingumas neegzistuoja. Visur tik kova dėl valdžios, sotaus kąsnio, už fanatišką savo „tiesą“, po kuria teslypi troškulys valdyti.

Dar saujelė įtikėjusių bei tų, kurių širdyse rusena gailestis, atjauta, meilė.

Ten jų visai nedaug, tačiau bėgs amžiai ir Kristaus Geroji naujiena taps viena galingiausių pasaulio religijų. Bet tai dar tik bus. Ateityje. O dabar Kristus eina į mirtį, kad atpirktų mus ir visus.

O šiuo metu svilina ugninė Judėjos saulė. Mokytojas laukia Poncijaus Piloto teismo.

Pradžios malda

III. Jėzus parkrenta po kryžiumi

Tėve, suteik malonę suvokti, ką Tavo mylimiausias Sūnus mūsų Viešpats Jėzus Kristus patyrė, nešdamas kryžių ir ant jo mirdamas.

Iškankintas, nuplaktas Jėzus suklumpa po savo baisiąja našta. Bet Jis žino savąją misiją: nunešti kryžių ir numirti ant jo už mus ir visus.

Kristau, kai mes klumpame, priekaištaujame ir puolame į neviltį... ištiesk savo stiprinančią ranką, kad su kantrybe ir nuolankumu pakeltume savąją naštą.

Neleisk nusidėti dėl jos tikro ar menamo sunkumo.

Kristau, pasigailėk!

I. Pilotas nuteisia Jėzų mirti Minia klykia: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ Ar kada nors sužinosime, ką tada mąstė Pilotas? Kodėl pasidavė spaudimui?

Ką iš tikrųjų reiškė jo rankų plovimasis?..

Kristau, kokia yra Tavo meilė, kad dėl mūsų ir visų pasirinkai mirtį, negarbingą mirtį ant kryžiaus, skirtą žemiausiems niekšams, o savo teisėją Pilotą leidai amžiams atminti visiems, kurie šlovina Tavo kančią?

Kristau, pasigailėk!

II. Jėzus neša kryžių Kryžiaus medis didelis ir sunkus. Net ir pailsėjusiam stipriam vyrui. Nuplaktam ir niekintam Jėzui užkelia jį ant pečių, kad pats nuneštų į savo mirties vietą. Tai nėra arti.

Aplink tik rūstūs romėnų kareiviai ir minia.

Jėzau, Tu mus mokei kasdien nešti savo kryžių. Suteik malonę jį kantriai nešti ir nesiskųsti, nes jis visada toks, kokį žmogus pajėgia pakelti.

Kristau, pasigailėk!

IV. Jėzus sutinka savo Motiną Kas gali būti artimesnis už mamą? Ji kenčia kartu su savo vaiku. Kai kiti palieka, ji visada šalia. O Motinos akyse – sumuštas, kruvinas, klumpantis Sūnus, žengiantis į mirtį...

Kristau, dėl Sopulingosios Motinos skausmų išgelbėk motinas, kurios paliko savo vaikus, pabūgusios aukos ir kančios... Sustiprink besirenkančias...

Kristau, pasigailėk!

V. Jėzui padeda Simonas Kirėnietis Simoną, grįžtantį iš savų darbų, sustabdo kareiviai, pabūgę, kad Jėzus nebepaneš kryžiaus. Neprieštaraudamas Jėzus trumpam atiduoda savo medį Simonui. Šitaip

Artuma / 2011 m. balandis jis tapo Kryžiaus aukos dalyviu. Šitaip niekam nežinomas valstietis amžiams liko žmonijos atmintyje.

Kristau, Tu niekada nežadėjai apsaugoti mūsų nuo negandų ir rūpesčių, ligų ir kančių, bet pažadėjai padaryti mus savo kančios dalininkais.

Kristau, pasigailėk!

VI. Veronika nušluosto Jėzui veidą O, Veronika! Tada skara buvo nemenkas turtas. O tu ja kruviną ir prakaitu aplietą Mokytojo veidą nušluostei.

Tavo drąsa ir dosnumas yra minimi amžiais.

Kristau, tespindi mano atmintyje, kaip Veronikos skaroje, Tavo kenčiantis atvaizdas. Telieka jis iki mano paskutinio atodūsio, kol išvysiu perkeistą šlovės.

Kristau, pasigailėk!

VII. Jėzus parkrenta antrą kartą Kryžiaus rąstas iki kraujų nutrynė žaizdotus Mokytojo pečius ir nugarą. Jėgos išseko ir pargriuvęs pasaulio Atpirkėjas guli dulkėse kaip kirminas.

Kristau, nusižeminęs dėl mūsų ir visų, padėk nugalėti puikybę, savęs pervertinimą, pasipūtimą ir didžiavimąsi savimi.

Kristau, pasigailėk!

Kronika Kristau, paliktas nuogas, išmokyk nesiskųsti ir visada prisiminti protėvių patirtį: „Davė Dievas dantis, duos ir duonos.“ Kristau, pasigailėk!

XI. Jėzų kala prie kryžiaus Kareiviai, paguldę Jėzų, kala jo šventas rankas ir kojas, stato kryžių vertikaliai. Susmukęs Išganytojo kūnas pakimba ant kryžiaus, šitaip sujungdamas dangų su žeme, Dievą su žmonija.

Kristau, tos vinys ir plaktukų dūžiai – tai mūsų ir visų nuodėmės. Tai išpažįstu Tau ir Bažnyčiai ir maldauju: būk gailestingas mums ir visam pasauliui.

Kristau, pasigailėk!

XII. Jėzus miršta ant kryžiaus

Šalia Mokytojo – kiti du nukryžiuotieji – kriminaliniai nusikaltėliai. Aplink – sužvėrėjusių, krauju susitepusių romėnų kareivių kohorta, smalsuoliai, atėję stebėti mirties, romėnų šimtininkas, vėliau išpažinVIII. Jėzus sutinka siantis tikėjimą... Dar – kraštą apverkiančias moteris gaubusi tamsa, šventyklos uždanga, plyšusi pusiau. Ir šauksmas: Matydamos Mokytojo kančią „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo ir pažeminimą, šalikelėje graudžiai dvasią“ (Lk 23, 46). verkė moterys. Ar kada nors supraKristau, atleidęs savo budesime, ką reiškia tie slėpiningi Jėzaus liams bei šalia nukryžiuotam žodžiai: „Jeruzalės dukros! Verkite piktadariui ir Tėvui savo dvasią ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ (Lk 23, 28).

Nukryžiuotasis. S. Kuneika atidavęs, suteik mums ir visiems gailestingumo malonę ir išmokyk Kristau, išmokyk mane suprasti ir užjausti ne tik mylimąjį, bet ir priešą, padaryk mano širdį visam pasauliui perduoti šią svarbiausią Dievo savybę.

Kristau, pasigailėk! jautrią kito skausmui ir negandai, dovanok gailestingumo.

Kristau, pasigailėk!

XIII. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus

IX. Jėzus parkrenta trečią kartą Mokytojas jau alpsta. Visai nebelieka jėgų, o kelias vis aukštyn. Ir toji deginanti kaitra... Pargriūva sunkiai susižalodamas. Bet kareiviai privers keltis.

Kristau, pažadink mūsų ir visų sąžinę ir vesk tiesos keliu.

Kristau, pasigailėk!

X. Jėzų apnuogina ir girdo tulžimi Kareiviai be gailesčio plėšia drabužius nepaisydami, kad kruvinas rūbas prilipęs prie Mokytojo žaizdų. Paskui mes burtus, kad galėtų juos pasidalyti, ypač ištisai be siūlės megztą tuniką. Pasiūlys atsigerti tulžies.

Turtingi, įtakingi ir slapti Jėzaus mokiniai Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas pasirūpino Mokytojo laidotuvėmis. Dalyvavo Jo Motina, Marija iš Magdalos ir kitos moterys, tikriausiai ir mylimiausias mokinys.

Artinosi didelės šventės diena. Visi skubėjo.

Kristau, po didžios kančios ant Motinos kelių ilsėjęsis, mūsų ir visus mirusiuosius priimk į savo šviesos karalystę.

Kristau, pasigailėk!

9

10

Kronika

Artuma / 2011 m. balandis

XIV. Jėzus palaidojamas Iškvėpintose drobėse suvyniotą kūną paguldė kape. Užrideno akmenį, kaip liepė to meto papročiai. Kas pasakys, kuo skyrėsi Jėzaus artimiausiųjų, buvusiųjų prie kapo ir iš išgąsčio pabėgusiųjų skausmas?

Kristau, dėl mūsų ir visų tapęs žmogumi ir parodęs didžiausią meilę – gyvybę atidavęs už draugus, neleisk niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.

Kristau, pasigailėk!

Pabaigos malda Tėve, kuris leidai apmąstyti Tavo mylimiausiojo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiaus kelią, Tu buvai mano širdies dalis, o dabar Tau atiduodu save visą – nebe dalį, taip, kaip Tu atidavei savo Sūnų mums ir visiems išgelbėti. Amen.

Parengė Vanda IBIANSKA Iliustracijos – XIX a. lietuvių liaudies medžio raižiniai ir jų fragmentai

Tėvas Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus Nekrošius CSJ DIEVO GALYBĖ IR IŠMINTIS

Autorius – pirmasis Šv. Jono bendruomenės kunigas lietuvis. Šv. Jono brolių ir seserų iniciatyva šioje knygelėje surinktas pirmasis jaunojo pamokslininko „medus“ – dar Prancūzijoje rašytas Kryžiaus kelio apmąstymas. Kad jį skaitant būtų nuosekliau išgyvenami Didžiojo tridienio slėpiniai, įžangoje pateikiamas Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės pamaldų pamokslas, o pabaigoje – Didžiojo penktadienio Kančios pamaldų ir Prisikėlimo dienos pamokslai, pastaraisiais metais sakyti Vilniuje, Išganytojo bažnyčioje.

Kristus yra vyras Algirdas PATACKAS

...a всё очень просто. Вот он, Бог. Вот ты. Живи, давай...

Piotr Mamonov Kristus yra vyras, tikras vyras, savas. Dievas atsiuntė Jį mums kaip savo Sūnų, tai yra vyrą – ne kaip dukterį, moterį. Tam, kam Jis buvo skirtas, reikėjo vyro, ir tik vyras galėjo tai padaryti. Tik mes jį padarėme belyte būtybe, nusaldinome. Kristus yra tobulas vyras, turintis visas vyrui būtinas savybes – na, ir dar tas, kurias gali turėti tik Dievas, pavyzdžiui, daryti stebuklus.

Esminis Kristaus bruožas yra drąsa. Tai ypatinga drąsa, maksimali ir kraštutinai įmanoma. Tai yra drąsa mirti, drąsa gyventi žinant, kad mirsi, kad būtinai mirsi anksčiau laiko, kad Dievo valia atėjai į šį pasaulį mirti, ir turi gyventi su šituo, ir gyventi drąsiai, tikrai. Tai gali tik vyras, tai įmanoma tik vyrui. Moteriai šitai neduota, ji ateina į šį pasaulį nešti gyvybės, jai ši lemtis būtų nepakeliama, prieštaraujanti visai jos prigimčiai.

Tokios drąsos turėjo mūsų partizanai, tačiau suvokti, ką tai reiškia, suvokti visu svoriu įmanoma tik iš patirties. Teatleis man krikščionys, jei pavyzdžių pateiksiu iš kitos terpės, iš islamo pasaulio. Taip jau atsitiko, kad su šitokia kraštutine drąsa teko susidurti ne čia, tarp krikščionių. Tai įvyko Kaukaze, per karus.

Ten susipažinau ir artimai bendravau su dviem tikrais vyrais.

Tai Čečėnijos prezidentai Džocharas Dudajevas ir karys Zelimchanas Jenderbijevas – vieną iš jų, Zelimchaną, galiu laikyti savo draugu. Abu jie gyveno žinodami, kad mirs, kad žus. Dar daugiau – jie žinojo, kad tai neišvengiama. Tarp jų buvo tam tikras skirtumas. Džocharas, subtilesnė natūra, islamo intelektualas, suvokė – palaipsniui – kad jo mirtis yra neišvengiama ir netgi būtina, lemta, kad ji yra sprendinys laikinai laimėjus grubiai jėgai. Zelimchanas, karys, turėjo teorinę galimybę išgyventi, nežiūrint daugybės pasikėsinimų, bet Dievas, kurį jie vadino Alachu, lėmė kitaip. Amžiną ramybę duok mirusiems, Viešpatie (čečėn. – „Dala sobar loila massarna a“).

Kristus turi viską, visas tradicines savybes, virtus antīqua, kurių reikia tikram kariui, kariaujančiam ne „prieš“, bet „už“.

Neatsitiktinai ankstyvųjų viduramžių riterio etalonu yra laikomas riteris Galahadas, kurio habitus labiausiai primena Kristų – seras Galahadas yra drąsus, pamaldus ir skaistus, todėl jam vieninteliam iš riterių yra pavykę paliesti Šventąjį Gralį, eucharistijos taurę (jos mitologinis provaizdis, beje, yra paparčio žiedas).

Iš Alfredo Tennysono poemos „Sir Galahad“:

Artuma / 2011 m. balandis My good blade carves the casques of men, My tough lance thrusteth sure, My strength is as the strength of ten, Because my heart is pure.

Kronika

liau – Mesiju. Paprasti Genezareto ežero žvejai patiki Juo iš pirmų žodžių – o juk būti pripažintam paprastų, dirbančių fizinį darbą žmonių terpėje yra daug sunkiau, negu tarp baltarankių. Iškart, per kelias * * * sekundes, lygias amžinybei, jį atpaMano kardas aštrus, žįsta ir juo patiki vienas iš latrų, nuMano ietis tvirta, kryžiuotų šalia, skirtingai nei kitas, Aš stiprus ir romus, jau pardavęs sielą šėtonui. Širdis mano tyra.

Kristus yra gailestingas, bet Jo (laisvas vertimas A. P.) gailestingumas yra vyriškas, be sentimentų. Jis myli vaikus, bet kitaip, Kristus turi ir kitokios drąsos, ne Kristaus nukryžiavimas.

Paveikslo detalė, nei juos myli moterys. Jam vaikas – tik drąsos mirti. Jis turi drąsos pasakyXIII a. pab., Italija mažutėlis, nekaltumo ir bejėgystės ti tiesą į akis (Taip, tu – Judui...). Net įsikūnijimas, kuriam reikia vyriškos globos. Kristus gali ir tylėjimu Jis pasako daugiau, nei žodžiais – kai rašo pirštu smėlyje, pilantis priekaištų krušai. Šitai yra genialiai pa- būti visoks, gali būti ir Dievo avinėlis (...aš esu romus ir gavęs Dostojevskis – „Legendoje apie Didįjį inkvizitorių“. nuolankios širdies...), žadantis suvargusioms mūsų sieKristus tylėdamas išklauso inkvizitoriaus priekaištus ir tik loms atgaivą, nes Jis yra „netiesinis“, anot Česlovo Kaišeidamas jį pabučiuoja. Jis turi drąsos, kai reikia nepaisyti valiausko. Bet be ano drąsos rūsčio, ryžto mirčiai šis pavisuomenės nuomonės (epizodas su muitininku), man- žadas pakibtų ore.

Jis nėra banalus supermenas, nėra visagalis animacidagybių ir gero elgesio taisyklių (išvaiko prekeivius). Gal nių filmų herojus. Kristus tikrai yra tikras žmogus, tikriau drastiškiausiai ši drąsa, santykių su kitais drąsa pasireiškia santykiuose su motina (...O kas tau darbo, moterie? – per nebūna. Ir Jis patiria silpnumo akimirkų, tokių žmogišvestuves Kanoje.) Teologai ir pamokslininkai iki šiol vie- kų ir žmoniškų. Nors Kristus yra mažakalbis, prabylannas už kitą išradingiau stengiasi paaiškinti, nuglaistyti šį tis tik tada, kai to reikia, ir nepasakantis daugiau, nei jo poelgį, tačiau taip ir yra, tie žodžiai turėjo būti pasaky- reikia, bet lūžio momentais Jis atsiveria, atskleisdamas, ti, nes Jis buvo vyras, o Marija – moteris, nors ir motina. kad visa, kas žmogiška, jam nesvetima (...žvėrys turi urTas dvi tiesas – vyro ir moters – reikėjo atskirti, ir belieka vus, paukščiai lizdus... Žmogaus sūnus neturi nieko...).

Tačiau dramatiškiausiai ir įtikinamiausiai šis žmogiškaviltis, kad Marija giliai širdyje šitai suprato...

Tačiau esminis raktas į Kristaus pažinimą yra anoji sis tikrumas, prigimties silpnumas, kuris ir daro žmogų drąsa mirti, ribinė žmogui. Gal čia Sir Galahad. Georg Frederick Watts, 1862 m. žmogumi, atsiskleidžia Jo dejonėje ant kryžiaus – Tėve, tėve, kodėl ir slypi atsakymas į slėpinį, kurio nemane apleidai... Prisipažinsiu, ši randa teologai ir visokie kitokie išdejonė man yra tai, dėl ko Jis yra minčiai, kodėl Katalikų Bažnyčia (o savas. Be jos gal negalėčiau įtikėti, ir visos senos ir amžinos religijos) taip kad Jis, gelbėtojas, Salvator, buvo užsispyrusiai, nemokėdama paaiškintoks kaip mes, vienas iš mūsų. Be ti, neleidžia moterų prie altoriaus ir jos Jis būtų tik Dievo konstruktas, laikosi celibato, ir laikysis šito, nepaisuperrobotas, technologinė dievišsydama nieko. Šis slėpinys – tai Kriskojo gailestingumo parama vargšei taus santykis su moterimis, santykis silpnai žmonijai. su moteriškumu. Visą gyvenimą Jis O galutinis brėžis, Kristaus vybuvo supamas moterų – nuo kūdiriškosios prigimties viršūnė yra paskystės (...madona), suaugus (...Magkutinysis Jo žodis, žodis, išdejuotas dalena, Veronika) ir iki mirties (... peržengiant mirtį – ATLIKTA... Papieta). Kažkas Jame jas traukė prie galiau įgyta teisė amžinai likti teisavęs, bet Kristaus santykių su mosiam, įgyta teisė vadintis vyru. Kanterimis nepavadinsi kitaip, kaip rūsčios vyru, įveikusiu kančią ir mirtį. čiais. Tačiau šitoje rūstybėje, turinčioje tiesioginį sąlytį su mirtimi, gal Ir todėl viskas labai paprasta. ir yra atsakymas. Štai Jis, štai tu, Kristus vyriškoje aplinkoje iškart ir gyvenk, ko dar reikia... yra atpažįstamas ir pripažįstamas vadu, lyderiu, tikru vyru ir tik vė-

11

Artuma / 2011 m. balandis

Kronika

Šeimos politika: iliuzijos ir tikrovė Algimantas RAMONAS Bendraujant su šeimomis ir valdžios atstovais išryškėjo dvi su šeimos politika Lietuvoje susijusios nuomonės-iliuzijos.

Pirmoji – būdinga šeimoms, manančioms, kad už savo gerovę atsakingos ne jos pačios, o valdžia. Daugelis žeria gausią kritiką centrinės valdžios adresu, tačiau pradėjus diskutuoti ir gilintis į keliamas problemas, paaiškėja, kad beveik visas jas šeimos gali išspręsti vietoje. Tam tereikia aiškiai jas išsakyti ir susimąstyti, ar viską patys padarėme, kad aplinka keistųsi. Ir vyksta realūs pokyčiai! Vietos lygmeniu (bendruomenėse, savivaldybėse) išsprendžiama dauguma šeimų klausimų, o vietos savivalda turi tam užtektinai įgaliojimų. Aiškėja, kad problemų daugiausia kyla trūkstant informacijos, stokojant gebėjimų ir ryžto. (Apie tai išsamiau žr. š. m. vasario „Artumos“ straipsnyje „Šeimų apskritas stalas: susikalbėti galime“.)

Kita vertus, šeimų organizacijos pastebi siaurą politikų požiūrį į šeimos politikos aprėptį. Deja, šiandien ji dažnai suvokiama kaip motinystės išmokų, paramos gausioms šeimoms, dirbtinio apvaisinimo ar panašių klausimų sprendimas. Susikuriama iliuzija, kad šeimoms svarbi tik finansinė parama bei kompensacijos. Tuomet šeima suprantama kaip valstybės klientė, kuriai turi būti suteiktos tam tikros paslaugos.

O šeimos nori palankių sąlygų ir galimybių pačioms kurtis savo gerovę, ir tam reikia, kad politikai į šeimą žvelgtų kaip į valstybės pamatą bei partnerę. Tikrovėje egzistuoja kur kas platesnis šeimos klausimų spektras, į kurį reikia atsižvelgti formuojant šeimos politiką.

Siekiant atskleisti įvardytas iliuzijas bei valdžios atstovams atspindėti šeimos aktualijų spektrą, kovo 18 d.

Seime surengta konferencija „Šeimos politika: nuo iliuzijos tikrovės link“.

Ją organizavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) talkinant Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui.

Konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją (ja remiantis parengtas ir šis straipsnis). Su šeimomis dirbančios bei joms atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos, NŠTA narės, pateikė platų spektrą realių problemų, su kuriomis

susiduria Lietuvos šeimos, ir konkrečiai paliudijo, kaip galima jas pozityviai spręsti. Beje, jau vien tai, kad susirinkus Kovo 11-osios salėje pirmiausia skambėjo ne kaltinimų ar kritikos lavina, o teigiami pavyzdžiai, atrodė gana neįprasta ir daugelio dalyvių buvo priimta itin palankiai.

Tūkstančiams šeimų pasitarnaujančių organizacijų patirtis rodo, jog Lietuvoje socialinė politika vykdoma taip, kad problemos būtų administruojamos, o ne realiai sprendžiamos. Šeima dažnai nėra matoma kaip vienetas ir sprendžiamos atskirų socialinių grupių problemos – ginamos vaikų teisės, rūpinamasi neįgaliaisiais ir pan. Valdžia per daugelį metų sukūrė sistemą, kuri iš šeimos perima natūralią jos atsakomybę (pvz., vaikų ugdymą, artimų neįgaliųjų ir senelių priežiūrą ir kt.). Įgalinant pačią šeimą, padedant jai išmokti imtis atsakomybės ir atlikti savo pareigas, daugelį socialinių problemų galima išspręsti gerokai veiksmingiau. Dabar dažniau gesinami gaisrai ir problemos nesprendžiamos pačioje jų užuomazgoje. Jeigu šeimai būtų padedama tuo metu, kai pagalba yra reikalingiausia (pirmosios santykių krizės, gausi šeima su mažais vaikais, krizinis nėštumas ir kt.), tuomet nebūtų prieinama iki gilių sužeidimų, netekčių, o sykiu būtų

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

12

taupomos ir valstybės lėšos. Juk gerokai veiksmingiau išmokyti sutuoktinius bendrauti, negu spręsti skyrybų padarinius, kuriuos patiria tiek suaugusieji, tiek jų vaikai. Pagalba mažų vaikų turinčiai gausiai šeimai neabejotinai pagerintų šalies demografinę padėtį.

Veiksminga šeimos politika įmanoma tada, kai deklaracijos pakeičiamos teisės aktais, užtikrinančiais realų problemų sprendimą, prevenciją, dialogą tarp vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų. O svarbiausia – ne vykdant aritmetinius skaičiavimus, bet atsižvelgiant į šeimų gyvenimo patirtis. Valdžia turėtų suprasti, kad šeima yra lygiavertis valstybės partneris. Valstybės ir savivaldybių vadovai turi išdrįsti atsiverti tikrovei ir priimti jos iššūkius bei reaguoti kompleksinėmis priemonėmis bet kuriuo lygmeniu. Lietuvoje šeimos turi būti įgalintos pačios imtis pasiūlymų teikėjos, aktyvaus šeimos politikos formuotojos ir įgyvendintojos vaidmens.

Norisi padrąsinti šeimas atrasti savyje slypintį didžiulį potencialą ir nelaukti, kol kažkas sukurs palankias sąlygas veikti. Gerosios patirtys rodo, kad jau dabar drąsios, aktyvios šeimos nenuleidžia rankų, bet padeda vienos kitoms, telkiasi į organizacijas, gausiai plūsta į tarpusavio santykių ugdymo kursus, mokyklas ir universitetus, siekia geresnių tėvystės įgūdžių.

Didieji pasikeitimai galimi tada, kai pirmiausia pradedame keisti ir keistis patys!

Artuma / 2011 m. balandis

Kronika

13

Cunamiai Antanas GAILIUS

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Šią gavėnią pradėjome neramiais laikais. Didis sukrėtimas įvyko Japonijoje.

Turime prisikūrę puikių technologijų, tad galėjome tiesiogiai matyti, kaip gaivalas griauna mūsų trapų pasaulį, matėme net plentu važiuojantį automobilį, kurį paprasčiausiai nuplovė cunamio banga. Automobilyje sėdėjo žmonės, bet jiems padėti negalėjome ne tik mes, bet net tie, kurie visa tai nufilmavo. Sėdėjome ir vakarieniavome, žvelgdami į griūvantį pasaulį. Televizoriaus ekrane viskas atrodė lyg koks katastrofų filmas, kurių irgi turime prisikūrę ganėtinai, tad tik įtempdami protus ir širdis dabar galėjome suvokti, kad čia ne pramanas, kad ten tikrai šią akimirką mūsų akyse žūsta žmonės ir griūva jų namai.

Lygiai tą patį patyrėme šiek tiek anksčiau, kai Šiaurės Afriką ėmė siaubti politinis cunamis. Šio cunamio bangos tebėra nenurimusios, ir visai dar nežinome, kaip jis gali pakeisti pasaulį. Tačiau Šiaurės Afrikos cunamis nėra gamtos gaivalas. Šį cunamį prisišaukėme patys, jos radosi dėl to, kad ištisus dešimtmečius matėme tuose kraštuose klestinčią neteisybę, bet nieko nedarėme. Priešingai, net skatinome ją, maloniai bendraudami su Tuniso ir Egipto režimais ir net su ekscentriškuoju Libijos pabaisa.

Ir vienais, ir kitais įvykiais mes nelabai domėjomės. Libijoje buvo, bet, regis, sėk-

mingai iš jos išvyko vos penki lietuviai, iš Japonijos apie lietuvių žūtis kol kas irgi žinių negavome. Visa kita mums, regis, ne taip svarbu. Ir jau visai makabriškai (bent man) skambėjo nuolat svarstomas klausimas, ar mūsų nekliudys Japonijos radioaktyviosios medžiagos. Tokie klausimai tarsi tik dar kartą patvirtina ir mano paties, ir ne vieno kito keliamą mintį, kad mėginame izoliuotis nuo pasaulio ir vaidinti gražią provinciją. Tiktai kad ši provincija nei yra, nei gali būti graži.

Negali ji būti tokia graži, kokią mėginame vaizduotis, pirmiausia todėl, kad mes gyvename ne kokiame nors Viešpaties Dievo užantyje, kur nei vėjas neužpučia, nei lietus neužlyja, o tiesiog ant tako, kuriuo ir viena, ir kita kryptimi vis traukia ir traukia margasis pasaulis. Tokia vieta net nėra pati prasčiausia, jei esi pasiruošęs priimti gyvenimą visą, o ne vien jo pasirinktines pusikes.

Kažkada ketinome būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, ir tokie ketinimai buvo kur kas realesni, nei paikos svajonės apie palaimos kraštą, kur daug kumpių ir sūrių, o mergelės su lino kasomis dainuoja daineles rūtelių darželiuose. Jei būsime nuoširdūs, tikrai suprasime, kad tokios Lietuvos niekados nė nebuvo. Ji radosi XIX šimtmečio svajonėse, kurios pačios gimė ne vien iš romantizmo pertekliaus, bet ir iš sunkaus, kieto ir rūstaus gyvenimo, kurio ne tik mums kartais būna truputuką per daug. XX šimtmečio pradžia jau pagimdė kitokią, irgi savo laikų nuspalvintą, bet rimtesnę svajonę, kad galėtume būti, pavyzdžiui, Šiaurės Atėnais. Kad gyvename jau XXI šimtmetyje, laikas būtų kurtis ir kokią mūsų laikams deramą svajonę.

Dar nė pats nežinau, kokią – jei žinočiau, ir jums pasiūlyčiau.

Užtat tikrai žinau, kad praėjusių šimtmečių svajonės mums nėra tinkamos.

Kai šiandien su žemaitukais jojam į Krymą, tai, žinia, visai nebloga pramoga, bet juk neketiname joti tų kraštų užkariauti. Nelipdė Mindaugas tokios Lietuvos, apie kokią mes kartais kliedime, jis buvo valdovas, mėginęs plėsti savo valdas, kaip darė ir kiti to meto valdovai. Ir Mažvydas nemokė mūsų skanduoti „Lietuva, Lietuva“, jis tik prūsų kunigaikščio užsakymu už pinigus parengė „Katekizmą“, kuris tapo nenuneigiamai pirmąja spausdinta lietuviška knyga. Šitaip žvelgdami į savo istoriją, nesumenkinsime nei Mindaugo karališkos didybės, nei Mažvydo nuopelnų lietuvių raštijai, tik galbūt suprasime, kad kiekvieni laikai kelia vis naujų uždavinių ir kad privalome stengtis suprasti, kokie uždaviniai teko mums.

Apie tai kalbu todėl, kad jaučiu Lietuvoje tveriant ar net besiplečiant tam tikrą užsivėrimo dvasią. Man neramu, kai kasmet Kovo 11-ją vis didesnis būrys žygiuoja Gedimino prospektu, šūkaudamas „Lietuva lietuviams!“ ir šį šūkį dangstydamas paties Vinco Kudirkos vardu. Ar ne pirmąkart šiemet toje eisenoje atsirado ir Lietuvos Respublikos Seimo narys – Kazimieras Uoka?

Tokia užsivėrimo ir atsitvėrimo nuo pasaulio dvasia yra tikrai pragaištinga. Jei manome, kad esame krikščionys ir savo valstybės patriotai, turime rūpintis, kad ši valstybė būtų atvira pasauliui ir gyvenimui su visais, kad ir didžiai nemaloniais mums, jo nutikimais ir iššūkiais. Tada veikiausiai irgi neišvengsime nei gamtos, nei žmonių sukeltų cunamių, bet būsime labiau pasirengę juos ištverti.

14

Artuma / 2011 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.

26 Taip, Tėve, nes tau taip patiko.

27 Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.

28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!

29 Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

30 Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ Mt 11, 25–30 25

Romieji paveldės žemę Šventasis Raštas šeimoms

Vido Venslovaičio nuotrauka

Dabarties žmogui daug suprantamesnė yda, nei dorybė. Rūstybės mokyklas išeina augantys vaikai smurtinių žaidimų labirintuose, siaubo ir koviniuose filmuose, sunykusioje tarpusavio bendravimo kultūroje. Atmintyje įstrigo kelis mėnesius šiuo požiūriu stebėtas jauno, darbštaus kunigo elgesys, kuris priminė mano paties darytas klaidas.

Savo pareigose, darbuose jis skleidė tik komandas, norus, „reikalus“, sprendimus ir sėkmingai vengė žodžių „prašau“, „gal būtų galima“, „jei nepavargote“. Mėgstama logika: „kas bus, jei nebus, kaip aš noriu.“ Tiesiog tipiškas „efektyvusis“ veiklumas.

Rūsti šiandienė kultūra, sakyčiau, yra perpildyta skubaus galutinumo. Galutinumas – pagrindinis rūstybės ženklas. Jei bausti – tai griežčiausiai, jei smerkti – tai be galimybės pasitaisyti, jei vertinti – tai be vilties ir ateities. Galima tarti: užaugome labai rūsti karta. Net meilės, šeimos santykiuose rūstumas dažnai yra pirmesnis už kantrybę, gailestingumą, provokuoja neatšaukiamus sprendimus.

Romusis sugeba su meile nuolat žvelgti vis toliau į ateitį ir nepriklausyti nuo praeities. Jis gali nuoširdžiausiai pasitikėti Dievo Apvaizda, o ne vien prognozėmis. Ši dorybė nelengvai pasiekiama, nes apima daug kitokių dorybių. Jai reikalingas Tikėjimas, nes leidžia spręsti laisvai nuo žinojimo apie praeitį ar baimės dėl trumpalaikės ateities prognozių. Jai reikalinga Viltis, nes leidžia laukti TIKROVĖS, kuri bus, o ne vien išgalvotų miražų. Jai reikalinga Meilė, nes tik meilė gali būti kantri, gailestinga, neskubinanti, auginanti kiekvieną gėrio daigą ateičiai. Tik meilė leidžia gailestingai laistyti ir nevaisingą medį, nes viltis žada: „Gal ateityje duos vaisių?“ ir atideda ugnies dieną.

Romumo dorybė nepriklauso tiems, apie kuriuos sakoma: jam nėra „palauk“. Romus gali būti tik tasai, kuris teisingai supranta šį žodį. Romusis žino, kad Dievo

karalystėje nuo žemės iki dangaus yra pergalingoji meilė, begalinis gėris.

Toks žmogus savajame laike atsisako rūstaus baigtinumo, griežčiausios bausmės, galutinio pasmerkimo ir įsilieja į begalinio gėrio vyksmą visoje Dievo kūryboje.

Jėzus įžengia į Jeruzalę ne kaip užkariautojas, bet kaip taikos kunigaikštis. „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius.

Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio“ (Mt 21, 5). Čia jis pirmą kartą viešai pasirodo kaip Mesijas – Dievo karalystės kūrėjas, kupinas švelnumo Jeruzalei ir jos gyventojams.

Kaip įmanoma šiuos Taikingojo pasirinkimus suprasti žmogui, skubančiam viską užkariauti? „Visko“ užkariautojas nerimsta, skuba, greitina, stiprina, gausina, ankstina, kad sugriebtų, patirtų, įgytų greičiau ir daugiau už kitus.

Jam reikia raudono kilimo, ginkluotės, galingos technikos, įkinkytų pagalbininkų, nes visko reikia DABAR. Ateitis jį per daug gąsdina.

Kai kas romumą painioja su siūlomais pakaitalais, kurie apibūdinami žodžiais „joga“, „mantros“, „meditacija“, „savitaiga“. Rūsčiajam visai nesiseka nusiraminti, todėl sau į ausis iki apkurtimo muša būgnais. Rengiami įvairūs rūsčiojo agresijos, smurto šeimoje, visuomenėje apribojimo projektai. Jis viliojamas galimybe „susibalansuoti ir tapti adekvatus“.

Priimdami Jėzaus mums apreikštąją Dievo karalystę, galime suprasti romumo esmę. Dievo Apvaizdos suvokimas, asmeninė Jėzaus gailestingumo patirtis leidžia ramiai, taikingai žvelgti į žmogų. Taikingumas yra neatsiejama šios dorybės išraiška.

Tiems, kurie mano, jog ši dorybė – tik norai ar linkėjimai, primenu: gelmė šaukiasi gelmės. Tik giliausias Tikėjimo, Vilties, Meilės dorybių išgyvenimas kildins vaisingą romumo dorybę. Kovingieji grasina visus nugalėti, visą pasaulį užvaldyti, bet neišdildomas Dievo pažadas sako: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5).

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

Artuma / 2011 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Jėzus apie romumą Kun. Danielius DIKEVIČIUS ruožtu yra sudarytas iš trijų teminių dalių. Pirmoji – tai Jėzaus Kristaus šlovinimo malda (eil. 25–26), antroji – jo autobiografijos fragmentas (eil. 27), o trečioji – rūpinimasis vargstančiais ir prislėgtais (eil. 28– 30). Ištraukos struktūra yra labai gerai apmąstyta: tikros maldos vaisiai (eil. 25–26) yra objektyvus savęs pažinimas/ įvertinimas (eil. 27) ir ėjimas pas žmones (eil. 28–30). Tad, mano galva, tai pamatinis tekstas suprasti Jėzaus Kristaus romumą. Pasirodo, kad biblinis romumas yra trilypis: teologinis, asmeninis ir kolektyvinis (mes romumą dažniausiai suprantame tiktai socialinių santykių plotmėje ir tik neigiama prasme, t. y. kaip rūstumo pažabojimą).

Teologinis romumas – tai pusiausvyra tarp to, ką apie Dievą žinome ir ko nežinome. Jėzus savo maldoje (eil. 25) bendrauja su Dievu, kuris yra ir Tėvas, ir Viešpats. Dievo tėvystė ženklina jo artumą, Dievo viešpatystė – jo paslaptingumą.

Asmeninis romumas irgi yra pusiausvyra. Tarp ko gi?

Tarp to, kas aš iš tikrųjų (de facto) esu, ir to, kas buvau arba norėčiau būti. Ši pusiausvyra leidžia tvirtai stovėti ant žemės abiem kojomis ir gyventi tikrą gyvenimą, kuris tėra akimirka tarp praeities ir ateities, o ne skęsti tiktai prisiminimuose ar svajonėse.

Kolektyvinis romumas taip pat yra lygiosios. Kieno?

Nuomonių? Gyvensenų? Ne visai, nes tada tebūtų paprasčiausia tolerancija. O tolerancija – tai pakantumas. Todėl kitą toleruoti – tai pakęsti. O juk Jėzus (eil. 29) taip pat kalba apie vargstančius ir prislėgtuosius ir jiems pažada atgaivą, jei tik jie paimtų ant savo pečių jo jungą. Ką gi visa tai reiškia? Ogi tai, kad kolektyvinis romumas yra pusiausvyra tarp mūsų kišimosi ir nesikišimo į kitų žmonių gyvenimą.

Romumas – viena gražiausių krikščioniškų dorybių. Ji yra rūstumo priešybė ir priešnuodis. Tačiau ar šiuolaikiniame pasaulyje, kuris yra apsukrių, pramuštgalvių žmonių rankose, ši dorybė sektina ir aktuali? Atsakydami į šį klausimą, į pagalbą pasitelkime Naujojo Testamento tekstus (Mt 5, 5; 11, 29; t. p. plg. Mt 21, 5; 1 Pt 3, 4).

Tomo Vyšniausko nuotrauka

„Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5). Tai vienas iš aštuonių/devynių/dešimties Kalno pamokslo palaiminimų – nelygu, kaip kas skaičiuoja (man asmeniškai priimtiniausias dešimtukas). Romieji (gr. praies), kaip juos vadina Jėzus Kristus, – tai žmonės, gyvenantys turi ir turės dimensijoje bei įtampoje. Tai, ką jie jau turi, yra Viešpaties Dievo palaima: palaiminti romieji (gr. makarioi hoi praeis), o tai, ko dar neturi, bet greičiausiai ateityje, tiek artimoje, tiek tolimoje(?), tikrai turės, yra žemė (gr. gē). Žemę čia galėtume suprasti dvejopai: eschatologiškai – dangaus karalystės perspektyvoje ir praktiškai – kaip visus kasdienius žmonių darbus. Taigi romieji paveldės dangaus karalystę, kurios laidą – palaimą – jie jau čia ir dabar, hic et nunc, turi. Ir visi jų darbai bus sėkmingi, t. y. įgyvendinti ir naudingi, – jiems patiems bei kitiems.

Bet tai dar ne viskas. Romiesiems skirta gyventi dar vienoje dialektikoje. Kas gi ji? Tai – paveldėjimo dialektika, kylanti iš gr. veiksmažodžio klēronomeō semantinio lauko bei jo sąsajos su gramatine forma. Viena vertus, šia dialektika pabrėžiamas romiųjų pasyvumas ir neveiklumas – jie paveldės, t. y. jiems tai bus paprasčiausiai duota, nes žemė priklauso Viešpačiui Dievui (plg., pvz., Ps 24, 1) ir be jo palaimos jie negali pasiekti jokių rezultatų (plg., pvz., Jn 15, 4).

Kitaip tariant, nereikės nei jų triūso, nei pastangų. Tačiau tokiu atveju veiksmažodis klēronomeō turėtų būti neveikiamosios rūšies – passivum divinum. Bet taip nėra. Gr. klēronomēsousin (liet. paveldės) yra tiesioginės nuosakos, būsimojo laiko, veikiamosios rūšies, daugiskaitos trečiojo asmens veiksmažodis. Ir tai ne atsitiktinumas.

Tuo Jėzus Kristus tiesiog sako: romumas nėra veiklumo priešprieša. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29). Ši citata priklauso Mato evangelijos (11, 25– 30) literatūriniam tekstui, kuris savo

Trumpa dviejų ištraukų (Mt 5, 5 ir 11, 29) meditacija atskleidžia, kad romumas yra Dievą žavinti dorybė („palaiminti romieji“). Ji jokiu būdu nereiškia mūsų neveiksnumo („nes jie paveldės žemę“). Ši dorybė leidžia gyventi visiškoje tiesoje ir teikia gebėjimą suderinti Dievo, kitų žmonių ir savo pačių aktyvumą.

15

16

Artuma / 2011 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Viešpatie, suteik man kantrybės! Nedelsiant!

Tomas VILUCKAS Liaudies išmintis byloja, kad pyktis yra blogas patarėjas, o kantrybė – dorybė. Šie posakiai iliustruoja visuotinai paplitusią nuomonę apie rūstybės nuodėmę ir jai priešingą dorybę. Kaip šias mūsų būsenas nušviečia krikščionių dvasinė tradicija ir ko iš jos galime pasimokyti? Kaip ši nuodėmė ir dorybė paveikia mūsų santykius?

Pykti yra normalu...

Beje, angeliškasis Bažnyčios Mokytojas pyktį (kaip ir neapykantą) priskyrė prie aistrų, mūsiškai tariant – emocijų. Jos kyla spontaniškai ir natūraliai, kai nepasiekiame trokštamo gėrio ar matome neteisybę, o pačios savaime yra nei geros, nei blogos. Juk po šventyklą rimbu besišvaistantis Jėzus nesielgė netinkamai ir nuodėmingai, o tik savo pykčiu pasmerkė neteisybę, kad Dievo garbinimas buvo iškeistas į komerciją.

Išvertus į lietuvių kalbą lotyniškas žodis ira reiškia pyktį, įniršį, rūstybę. Šie žodžiai mums kelia nemalonių asociacijų ir nesusimąstydami juos priskiriame prie nuodėmių. Tačiau ne viskas taip paprasta. Štai JAV biologas Johnas Medina savo knygoje „Genetinis pragaras – septynios mirtinos nuodėmės iš arčiau“ (The Genetic Inferno: Inside the Seven Deadly Sins, 2000) teigia, kad pyktis yra įgimtas. Pastebime, kad vieni žmonės Kūną ir sielą žudantis pyktis supyksta greičiau ir smarkiau, nei kiti. Mokslininkas aiškiTaigi daugiau ar mažiau pykčio būtinai reikia, kad išna, kad vieni genais jo gauna daugiau, kiti – mažiau. Pvz., gyventume.

Tačiau ar tai reiškia pateisinti pyktį, rūstybę kai kurie kūdikiai nuo pat gimimo yra irzlesni, dažniau verkia, nenustygsta vietoje. Pasak J. Medinos, egzistuoja ir agresiją? Ar tai atpalaiduoja mus nuo atsakomybės, kai tam tikra biologinė „trasa“, atsakinga už impulsų siuntimą pykčio nesuvaldome ir leidžiame jam prasiveržti?

Kaip matėme, pykčio stiprumą lemia fiziologinės ir iš vienos galvos smegenų dalies į kitą, kad taip būtų pergenetinės priežastys, socialiniai ir kultūriniai veiksniai. duota informacija apie agresyvų elgesį. Šis savotiškas biologinis „įtūžio kodas“ perduodamas iš kartos į kartą, o jo Kai šeimose (ypač nepilnose) tvyro agresyvi atmosfera, vaikai užauga piktesni. Tačiau šaknų turėtume ieškoti dar pirmykšpyktis tampa nuolatine reakcija tėje bendruomenėje, kuomet didelis Kas nugali pyktį, nugali kai į aplinką ir įpročiu, tuomet jau kalpyktis mūsų protėviams padėdavo didžiausią priešą. bame apie rūstybės nuodėmę. Ji turi išlikti atšiaurioje kovoje už būvį. Per dvejopą neigiamą poveikį – griauna amžius žmogaus smegenys kito – tone tik patį žmogų, bet ir destruktyviai veikia aplinkinius. bulėjo tos funkcijos, kurios slopina agresiją ir kontroliuoja Ne veltui didysis kinų išminčius Konfucijus yra pasakęs: įtūžį. Tačiau ne taip, kad pykčio visiškai neliktų.

Tad pyktis yra natūralus atsakas į pavojų, nes skatina „Piktas žmogus – tarsi sklidina nuodų taurė.“ Tokia jau yra nuodėmė, kad ji pasireiškia itin konkremus kovoti ir pulti grėsmingomis aplinkybėmis. Didysis čiai mūsų kūne ir santykiuose. Todėl apaštalas Paulius ir antikos filosofas Aristotelis sakė, kad drąsą įkvepia pyktis ir skausmas. Vėliau šv. Tomas Akvinietis rašys, kad drąsus kalba apie „nuodėmės kūną“ (Rom 6, 6). Juk mokslininkai žmogus neatsisako nieko, kas pavojaus akivaizdoje padė- teigia, kad nuolat suirzę, pikti žmonės serga sunkiomis tų jam išlaikyti dvasios tvirtybę. Šv. Tomas pasitelkia ka- ligomis. Pyktis, pavyzdžiui, gali sutrikdyti kraujotaką, širrio pavyzdį – pyktis padeda drąsiai kariauti, todėl karys dies ritmą ir taip padidinti riziką susirgti širdies ligomis. negali savo pykčio slopinti. Be pykčio neįsivaizduojame Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys iškalbingi: sportininkų. Prisiminkime kad ir mūsų olimpinį čem- pykčio nekontroliuojantis žmogus gyvena perpus trumpioną disko metiką Virgilijų Alekną – prieš išeidamas į piau nei galėtų, nes nuolat pykdamas patiria infarktą, kraujotakos sutrikimų ir vidutiniškai miršta 50–60 metų. sektorių jis stengiasi supykti.

Artuma / 2011 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės kytis gėrio, Dievo kaip Aukščiausiojo Gėrio – taip elgtis ilgai, visą gyvenimą. Tam mus ragina ir psalmininkas: „Būk kantrus ir lauk Viešpaties“ (Ps 37, 7).

Kuo labiau mylime Dievą, tuo esame kantresni. Juk Dievas, pasak Šventojo Rašto, yra „maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 13). Būtent matydami jo kantrumą, galime rasti atramą savo kantrybei. Juk Dievas yra nusiteikęs ilgai laukti, kol mums pradės eitis geriau. Jis lieka kantrus, kai teisiname netinkamus savo veiksmus, kai puolame šimtą kartų, bet šimtą pirmąjį pasakome, kad bandysime keistis.

Dievas – tarsi treneris Didysis priešnuodis prieš pyktį yra kantrybės dorybė. Nors lietuviškoje tradicijoje ją Ir... trypčiojame vietoje. Dievas visada lieka kantrus, jei maįprasta vadinti romumu, tačiau lotyniškas jos pavadini- to mūsų troškimą augti. Jis yra tarsi geras treneris – žino, kad vis vien tapsime nugalėtojais, nes mus tokius sukūrė. mas patientia ir yra verčiamas būtent kaip kantrybė.

Taip suvokiama kantrybė yra ne vien pasyvus laukiNesunku pastebėti, kad „efektyvioje“ mūsų visuomenėje kantrybė yra didžiulis deficitas. Juk greit sudirgstame, kai, mas, bet ištvermingas nusistatymas. Jis lydi mus iki gyvenimo pabaigos, kai ištveriame visus pavyzdžiui, internete ilgiau nei įprasta išbandymus ir suvokiame: Dievas neatsiverčia norimas puslapis. KantryKantrybė yra kelias niekuomet neleis, kad išmėginimai bės stokojame pačiomis įvairiausiomis į prarastąjį rojų. pranoktų mūsų jėgas. Šventoji Dvaaplinkybėmis. Žymus XIX a. anglų literatas ir mąstytojas Matthew Arnoldas taikliai ironizuoja: sia įkvepia mus didžiadvasiškai ir kantriai atlikti net mažiausius kasdienius darbus ir pareigas, imtis gerų darbų, „Viešpatie, suteik man kantrybės! Nedelsiant!“ Tačiau, pasak šv. Tomo Akviniečio, ši dorybė padeda konkrečios veiklos ir neapleisti maldingų praktikų. Todėl ilgai viltis ir kantriai laukti trokštamo gėrio. Juk suvokus, šv. Augustinas kantrybę vadina ypatinga Dievo malonės kas yra gėris, tenka ištvermingai jo siekti. Tai įmanoma dovana ir tvirtina: „Kantrybė yra kelias į prarastąjį rojų.“ tik pasitelkus kantrybės dorybę. Bendrąja prasme būti Šis rojus yra pažadėtas nugalėtojams. kantriam reiškia atkakliai, nepaisant galimų kliūčių, lai-

Martha Heineman Pieper, William J. Pieper IŠMINTINGA MEILĖ Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis Išmintinga meilė yra kantrumu bei rūpesčiu paremtas vaiko ugdymo kelias, kurį sukūrė ir išbandė vyro ir žmonos, mokslo daktarų Martos ir Viljamo Piperių „komanda“. Ši meilė tėvus moko matyti pasaulį vaiko akimis, kurios kiekvienoje vystymosi pakopoje į jį žvelgia vis kitaip. Knygoje daug praktinių patarimų, psichologinių įžvalgų, pagrįstų išmintinga vaikų auklėjimo filosofija, pavyzdžių, kaip šeimoje sukurti palankią, tarpusavio prieraišumo kupiną atmosferą. Šią reikšmingą knygą privalėtų po ranka turėti visi tėvai, kurie nori, kad jų vaikai augtų rūpestingi, atsakingi ir nekeltų problemų aplinkiniams.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Gintaro Česonio nuotrauka

Tad tikrosios per ankstyvų mirčių priežastys – konfliktai ir pyktis bei jų keliami stresai.

Tačiau pyktis visada turi tam tikrą jį sukeliantį objektą. Todėl jis gali pakenkti ne tik piktuoliui, bet ir jo artimui. Bažnyčia moko: „Pyktis yra keršto troškimas. <...> Jei pyktis virsta sąmoningu ir valingu troškimu nužudyti arba sunkiai sužeisti artimą, jis yra sunkus nusižengimas meilei – sunki nuodėmė. Viešpats pasakė: „Jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme“ (Mt 5, 22). Valinga neapykanta yra priešinga meilei. Neapykanta artimui yra nuodėmė, kai žmogus sąmoningai ir valingai nori jam bloga; ji yra sunki nuodėmė, kai sąmoningai ir valingai linkima jam didelės žalos“ (KBK, 2302–2303). Belieka pridurti, kad iš pykčio kylanti prievarta nebūtinai pasireiškia apčiuopiama žala: ji gali būti ir psichologinė bei moralinė. Toks smurtas taip pat yra nuodėmė, deja, itin paplitusi mūsų šeimose, darbovietėse ir bendruomenėse. Todėl teisus buvo I a. pr. Kr. gyvenęs romėnų poetas Publijus Siras, sakydamas: „Kas nugali pyktį, nugali didžiausią priešą.“

17

18

Artuma / 2011 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Po rūstumo kauke Zita VASILIAUSKAITĖ Žodis „rūstumas“ nėra populiarus mūsų kasdienėje kalboje, o psichologijoje tuo labiau. Apie rūstų žmogų mes dažniau sakome, kad jis piktas, nepatenkintas, griežtas ir grėsmingai paniuręs, priešiškai nusiteikęs ir pan. Deja, kiekvienas savo aplinkoje, t. y. tarp giminių, bendradarbių, pažįstamų, o gal net šeimos narių, tokių asmenų tikrai rasime. Rašau „deja“, nes iš savo karčios patirties žinome, kad bendravimas su rūstuoliu kelia vidinę įtampą, gadina nuotaiką, verčia tave pasijusti silpną ir kažkodėl kaltą. Tad kyla klausimas, koks gi žmogus slepiasi po ta labai nemalonia rūstumo kauke.

Pyktis mūsų kasdienoje

pratrūksta, nes vidinis pyktis yra nuolatinė jo emocinė būsena. Jis pyktį gana agresyviai išreiškia savo laikysena aplinkinių, nebūtinai visų, atžvilgiu. Nemažai rūstuolių tūžta tik namuose, su šeimos nariais arba tik darbe su bendradarbiais, o ypač – su pavaldiniais. O kitoje aplinkoje jie būna tiesiog neatpažįstamai linksmi ir malonūs.

Dažniausiai šios asmenybės metamorfozės yra susijusios su rūsčiojo praeitimi, tiksliau – su tuo, kokioje gyvenimo srityje jo lūkesčiai neišsipildė, kurioje gyvenimo „trasoje“ jis pasijuto suklupęs.

Psichologijoje kalbama ne tiek apie rūstumą, kiek apie esminę jo sudedamąją dalį – pyktį. Suprantama, ne kiekvienas pyktis daro žmogų rūstų, bet rūstus žmogus visada yra pirmiausia piktas. Paprastai pykčiu vadiname labai plačią jausmų skalę – nuo lengvo susierzinimo („truputį supykau“) iki nevaldomo įniršio („aš taip supykau, kad, atrodė, tuoj sprogsiu!“). Pyktis pasireiškia jau kūdikystėje ir lydi žmogų visą gyvenimą. Psichologai pykčiu vadina emocinę reakciją, kuri atsiranda tuomet, kai susiduriame su kliūtimi siekdami konkretaus tikslo. Šis tikslas gali būti ne tik, pvz., ryte nepavėluoti į dar- Nepasitenkinimas ir kitų kaltinimas Atrodytų, visai gyvenimiška – kažkas nepasisekė, nebą, bet ir siekti profesinės karjeros aukštumų, laimingo šeimyninio gyvenimo ir pan. Be to, pyktis kyla tuomet, pavyko taip, kaip tikėjaisi, konkrečiu laikotarpiu nepakai kliudoma patenkinti tam tikrus, ne tik fiziologinius, siekei to, ko norėjai. Pavyzdžiui, žmogus pasirinko ne tą bet ir psichologinius poreikius. Pykstame ant žmogaus, profesiją, apie kurią svajojo. Juk ne taip jau reta, kad šeikuris su mumis nesiskaito, apgaudinėja mus arba žemi- ma neišgali abituriento leisti į jo išsvajotus mokslus dėl na. Pykstame, kai esame užsipuolami ir neteisingai kal- finansinių (brangus pragyvenimas kitame mieste ar šalyje, tinami, griežtai kritikuojami, nors darbą labai stengėmės didžiulis mokestis už studijas ir pan.) ar kitų aplinkybių atlikti kuo geriau ir t. t. Taigi, pyktį gali sukelti daugybė (reikia pagalbos šeimai prižiūrint sergantį šeimos narį, mokytis gali tik vakariniame unipriežasčių. Bet ir supykę, kaip rodo kiekvieno patyrimas, žmonės elgia- Mintyse nuolat grįždami versiteto skyriuje, kuriame norimos specialybės nėra). Tokias gyvenimo si labai įvairiai. prie neišsipildžiusios aplinkybes žmonės suvokia labai Vieni pyktį išreiškia žodžiais svajonės, rūstieji skirtingai. Vieni tai priima natūraliai, (nuo kultūringo „aš šioje situacijoje „maitina“ savo savo svajonės įgyvendinimą atidėdasupykau“ iki rėkimo vartojant nenepasitenkinimą mi ateičiai (prisiminkime tremtinius cenzūrinius žodžius), kiti – veiksdabartimi ir artimaisiais. arba Antrojo pasaulinio karo emigmais (puola pyktį sukėlusį asmenį rantus, kurių kelias į sėkmę buvo tikkumščiais, tranko durimis, daužo daiktus ir pan.), o dar kiti – net labai supykę, sugeba to rai vingiuotas ir ne rožėmis klotas), kiti labai supyksta neparodyti aplinkiniams, nors viduje viskas verda. Vieni ant artimųjų bei aplinkybių ir tą pyktį užspaudžia giliai net smarkiai supykę sugeba greitai atsileisti, o kiti pyk- viduje. Mintyse nuolat grįždami prie neišsipildžiusios tį savyje nešiojasi labai ilgai, kartais net visą gyvenimą. svajonės, jie „maitina“ savo nepasitenkinimą dabartimi Tuomet šis pyktis dažniausiai slepiamas po neapykantos, ir artimaisiais. Tokie žmonės daugiausia vidinės energikeršto ar rūstumo kauke. Rūstus žmogus palyginti retai jos atiduoda ne siekiams įgyvendinti, o nuolatiniam sa-

Artuma / 2011 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Romualdo Rakausko nuotrauka

vo nepasitenkinimui demonstruoti po rūstumo kauke. Šį griauti didžiuosius jūsų gyvenimo planus. Tikrai palengkelią paprastai pasirenka silpnieji, kurie dėl menko pasi- vės. O gal pykčio energiją galite panaudoti toms nelemtikėjimo savo jėgomis ir gyvenimu, dėl atkaklumo, o gal toms aplinkybėms įveikti? Bet prieš tai svarbu suvokti, ir darbštumo stokos laiko save nevykėliais. Dažniausiai kas yra jūsų pykčio šaltinis. Įvardykite savo siekius, kad būna, kad išoriškai tokio žmogaus gyvenimas atrodo vi- ir kokie jie atrodytų drąsūs. Kuo labiau supykstama, kai sai sėkmingas, bet jis pats savo akyse jaučiasi pralaimėto- susiduriama su kliūtimi siekiant tikslo, tuo šis yra jums jas. Tai ir yra jo rūstumo šaltinis. Nevykėliu žmogus gali svarbesnis. Taigi pyktis gali būti jums patiems vertingas jaustis ne tik profesiniame, bet ir šeimyniniame gyveni- orientyras, padedantis pasirinkti gyvenimo prioritetus. me. Tada jis mano, kad ne tą vedė ar Pyktis iškreipia žmogaus mąstymą, ne už to ištekėjo, o dargi – pasidavęs tai patvirtina ir mūsų patirtis. Supykęs žmogus paprastai sutirština išorinėms aplinkybėms ar aplinkinių nemalonumų spalvas, dramatizuoja bei artimųjų spaudimui (finansinis padarinius ir yra linkęs kaltinti kiišskaičiavimas, primygtinis tėvų reikalavimas ir t. t.). tus. Tačiau pykčiui nurimus, turime Gyventi su tokia psichologine sąžiningai sau pripažinti, kad tolesnis mano elgesys priklausys nuo to, našta žmogui būtų labai sunku, jei į kaip aš situaciją interpretuosiu ir ją pagalbą neateitų neįsisąmoninti gynybiniai mechanizmai, kurie psichosuprasiu. Jei suteiksiu galios aplinlogijoje aprašyti daugiau nei prieš kybėms daugiau nei sau, savo pastangoms, tai jausiuosi aplinkybių pusę amžiaus. Jie padeda žmogui atsakomybę už netenkinantį dabartinį auka ir mano pykčiui bei rūstumui savo gyvenimą perkelti aplinkybėms nebus pabaigos. Tačiau jei iškilusias ir kitiems žmonėms. Tada jis jaučiasi kliūtis savo kelyje suvoksiu kaip išbandymą ir naują patirtį, ieškosiu daug geriau ir dėl savo nepasitenkinimo kaltina aplinkybes ir kitus, su geriausios išeities. jais kariauja slėpdamasis po rūstuKitaip sakant, pačiose svarbiaumo kauke. Tačiau tai ne išeitis, nes siose gyvenimo srityse atsiradę neir trukdžiai suteiks tokia pozicija nepalengvina rūsčiojo Svarbiausiose gyvenimo sklandumai žmogui progą pasirinkti, kokiam būsenos (juk jis tampa savo kaukės srityse atsiradę būti – rūsčiam ar romiam. Juk roįkaitu), o aplinkinius, net pačius arnesklandumai timiausius, labai skaudina. musis – tai ramus, kantrus, švelnus ir trukdžiai suteiks ir mielas, aplinkinių labai mėgstažmogui progą pasirinkti, mas žmogus. Jį irgi ištinka nesėkIš rūstumo į romumą kokiam būti – mės, jis irgi supyksta. Tik kaip tada Rūstus žmogus ne tik labai nerūsčiam ar romiam. elgiasi? Jis savo pyktį siekia išreikšmaloniai bendrauja su kitais. Jis ir ti taip, kad nežeistų aplinkinių. Rolabai nelaimingas. Toks pasidarė, o gal greičiau nesąmoningai apsisprendė būti dėl dviejų mus žmogus pasitiki savo jėgomis ir visas jas, negailėdapagrindinių priežasčių: pirma – nesugebėjo tinkamai iš- mas savęs, atiduoda pagrindiniams gyvenimo tikslams. Jis reikšti pykčio, antra – padarė mąstymo klaidų aiškinda- jaučia, kad jo gyvenimas, nežiūrint kliūčių ir trukdžių, masis ir interpretuodamas situaciją, į kurią buvo patekęs eina ta vaga, kad jo gyvenimas jam yra savas. O tada į ne savo noru (beje, gyvenimas – vieta, kur mes visi daž- romaus žmogaus širdį ateina šventa ramybė ir džiugus niau ar rečiau patenkame į įvairias situacijas, ypač ne- dėkingumas Kūrėjui už gyvenimo dovaną. malonias, ne savo noru). Kokia gi būtų išeitis? Pirmiausia būtinai pripažinkite sau, kad supykote. Net jei tai buvo tolimesnėje praeityje, užspaustas ir paslėptas tolimiausiame širdies kamputyje pyktis ilgainiui kaip piktžolė išsikeros taip, kad vietos joje nebeliks jokiems kitiems jausmams. Antra – išreikškite savo pyktį. Paverskite tą kilusį neigiamą vidinės energijos antplūdį naudinga fizine veikla – susitvarkykite sandėliuką ar palėpę, išsivalykite langus, pasidarykite generalinę tvarką namuose arba iš peties pasportuokite. Jei neturite daug fizinių jėgų, pykčio energiją panaudokite intelektualinėje veikloje – parašykite traktatą apie nelemtas aplinkybes, kurios kėsinasi su-

19

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. balandis

Tvirtas tegali būti švelnus Antanas SAULAITIS SJ Vienas mėgstamiausių laidotuvėse, o kartais ir kitomis progomis pasirenkamų skaitinių yra Jėzaus Kalno pamokslo pradžia – Palaiminimai (Mt 5, 1–12), taip pat skaitomi per Vėlines ir Visus Šventuosius. Tai graži santrauka apie Dievo nusiteikimą žmonių atžvilgiu – kokį savo Tėvą gyvenimu ir mokymu apreiškia Sūnus ir koks Jėzaus sekėjų kelias Dievop.

Labai gali būti, kad rimti pamaldų dalyviai savo kunigėlio veide nepastebi akimirkos šypsnelio, kai Evangelija priartėja prie penktos eilutės „Palaiminti romieji“. Šnekamojoje kalboje tokio žodžio netenka išgirsti, o Romo, Romutės vardai kildinami ne iš romumo, bet iš romiečio, Romano, Romualdo. Nežinantys ir nebijantys kunigo klausti teiraujasi, kas yra „romieji“, sulaukdami atsakymo – „švelnieji“.

Prieš daugybę dešimtmečių iškylaudamas, dienos metu užtikau nuvargusį, gal sužeistą šikšnosparnį, tos mažiukų rudų šikšnosparnių veislės. Jis tyliai tūnojo, bet priglaustas delne prie krūtinės savo sparnuotomis kojomis megztinuku lėtai lipo aukštyn. Šikšnosparnių kalbos nemokėdamas glostai žmogus gyvūnėlį ir aiškini, kad nieko blogo nelinki ir nedarysi, tesijaučia saugiai ir apsaugotas.

Regis, švelniausias pasaulyje dalykas yra ne išdidžiosios alpakos kailis ar valgomosios žąsies pūkai, o šikšnosparnio sparneliai. Nepakartojamo švelnumo įspūdis sugrįžta į atmintį per skelbiamus Jėzaus palaiminimus. Šventojo Rašto žinovai suseka „romieji, romumas“ kitose Biblijos knygose, nes šis švelnumas turi savo reikšmę. Tai vidinės nuostatos ugdomas švelnus elgesys su kitais žmonėmis. Šiaip manytum, kad švelnus žmogus nesipriešina, su viskuo sutinka, nerodo savo siekių krypties, yra minkštas kaip koks pūkas, be stuburo, silpno būdo, kukliai tūno tarp žmonių, kažkokia aplinkinių griežtumo, pykčio ar pavydo auka, toks vargšelis, kitų patyčių taikinys (čia tiktų prikabinti daugiau įspūdžių apie švelniu vadinamą žmogų). Šventajame Rašte žodis „švelnus“ visų pirma taikomas Dievui. Jėzus tą patį pritaiko sau: „nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Dievas gali būti švelnus, nes jam tikrai nieko netrūksta. Jis pakankamai visagalis, kaip sakome, Visagalis Tėvas, kuriam tik ir rūpi jo vaikai nuo gimsiančio iki paties vy-

riausio. Per tiek tūkstančių metų ir milijardus įvairiausių kultūrų žmonių Dievas tikrai yra prie mūsų pripratęs. Iš tikrųjų jo švelnumas – tai prisitaikymas prie kiekvieno žmogaus: jis suranda kelią į kiekvieno širdį.

Jėzus tobulai prisitaiko prie žmogaus nuo kūdikio iki užsispyrusio Petro, nuo samarietės prie šulinio iki veidmainių šventykloje. Ta pati Dievo Dvasia veikia ir tarp eilinių žmonių. Kaip žavingai darželio auklėtoja ugdo mažuosius, skautų ar ateitininkų vadovai vadovauja jaunimui, slaugė patarnauja ligoniui, bičiulis palydi negalią turintį žmogų, policininkas saugiai parveža klaidžiojančią močiutę, draugas įspėja klystantį bendraamžį, sporto ar muzikos vedėja padrąsina dar neįgudusį, žmonės pagloboja karo ar bado pabėgėlius, senolė atneša šalto vandens kelio taisytojams, vaikas lipa seneliui ant kelių ar puola mamutei į glėbį, iš darbo grįžę ir nuvargę vyras ir žmona kantriai vienas kitą išklauso, parapijos pareigūnė sumaniai kalbina žmogų jungtis į bendruomeninę artimo meilės tarnystę...

Vido Venslovaičio nuotrauka

20

Daug lengviau bendrauti su rūsčiu Dievu, nes tada jautiesi kaltas ar nubaustas, turįs teisę ar progą tam švelniam sąžinės, sąmonės palietimui priešintis, bent laikinai vengti įsipareigoti ir atsiliepti. Vienos moters vyras mirė staiga, vos sulaukęs 60-ies metų. Visą gyvenimą ištikimai lankiusi Bažnyčią, joje išauklėjusi abu dabar jau suaugusius vaikus, ji supyksta ant Dievo, daugiau Bažnyčios nebelanko, ryžtingai nebesimeldžia. Atrodytų, sąskaitos suvestos. Žinoma, Dievas ištikimas Sandorai – jei durys užtrenktos, ištvermingai ieško lango, laiptinės ar kitos prieigos, sugebėdamas prisitaikyti prie kiekvieno. Švelniai.

Artuma / 2011 m. balandis

Vaikai apie pyktį ir kantrybę Rusnė, 8 metai – Rusne, ką pasakytum apie tokį dalyką kaip pyktis, rūstumas? Ar dažnai sutinki piktų ar tiesiog supykusių žmonių ?

– Nedažnai, bet pasitaiko. Aš manau, kad jei žmogus ko nors užsimano ir to savo sumanymo siekia pykčiu ir labai rūsčiai, jam sekasi daug prasčiau, nei tam, kuris sugalvoja nuveikti kokį gerą darbą švelnumu, mandagiai, tiesiog gražiai kalbėdamas su kitais žmonėmis.

Kartą girdėjau tokį anekdotą. Jis nelabai gražus, todėl negaliu jo viso papasakoti.

Vienas rusų kareivis visiems viską įsakinėjo ir liepė daryti taip, kaip jis nori. Žodžiu, pabaigoje tam piktam kareiviui baigėsi tuo, kad jis taip ir liko nieko nepešęs. Ten kažkaip jis norėjo turėti daug aukso, bet jo negavo. O kitas jo draugas, toks žydas, irgi to norėjo, bet viską darė švelniai, gudriai ir visai nepiktai. Tai tas auksas ir atiteko tam, kuris mokėjo gudriai ir nepiktai jo išsireikalauti. Mama sakė, kad anekdotus žmonės sukuria iš gyvenimiškų situacijų. Manau, kad ir tikrame gyvenime taip nutinka: jei turi kokį tikslą, kad ir labai sunkiai pasiekiamą, jį tikrai greičiau pasieksi gražiai kalbėdamas, tardamasis, aiškindamas, nei rėkdamas, pykdamas ar trankydamas kumščiu į stalą ir kitaip gąsdindamas kitus.

– O ar tau pačiai būna pykčio protrūkių? O gal esi labai kantrus vaikas, toks, kuris gali pakentėti, palaukti, pavyzdžiui, kol pasibaigs Mišios bažnyčioje?

– Tikrai, kartais sulaukti, kol pasibaigs Mišios, labai sunku, bet aš visuomet sulaukiu. Močiutė sako, kad per Mišias reikia melstis, tada nereikės kantriai laukti, kol baigsis, bet man dažniausiai iki jų pabaigos jau būna pasibaigusios visos mano maldos. Visus savo norus ir padėkojimus Dievuliui jau būnu išsakiusi, todėl kantrybės čia tikrai kartais prireikia. Bet aš labai stengiuosi būti kantri ir gal tik kokius du kartus dėl Mišių

esu susipykusi su mama, ir dar gal kokį vieną kartą su močiute. Susipykome, nes močiutė pati nebeturėjo kantrybės.

Na, per Mišias aš truputį kalbėjausi su savo drauge ir dar, tiesa, parašiau labai trumpą žinutę kitai draugei. Tad močiutė tąkart labai supyko, grįžtant namo su manimi beveik nekalbėjo. Bet nieko, vėliau, jau namuose, susitaikėme. Tačiau ji sakė, kad kur nors einant su manimi reikia turėti auksinę kantrybę.

Adomas, 4 metai – Adomai, kaip manai – piktų ar kantrių ir gerų žmonių yra daugiau?

– Aišku, kad gerų vaikų daugiau. Tačiau ir tie geri vaikai kartais dėl ko nors supyksta. Tada su jais nedraugauju, palaukiu, kol tas pyktis jiems praeina. Čia jau kaip kada pasitaiko. Kartais tenka ilgai palaukti, kartais vaikas pykti nustoja labai greitai. Pavyzdžiui, užsižaidžia ir net pamiršta, kad yra supykęs. Tik mano brolis labai kantrus. Jį supykdyti labai sunku. Jis kenčia, kenčia, bet paskui jei jau pasibaigia jam kantrybė, tada nieko gero laukti neverta. Kartą jis statė garažą iš lego kaladėlių. Iš pradžių aš jam padėjau, ir buvo viskas gerai. Tačiau sugalvojau, kad garaže turėtų tilpti dvi mašinos, ir norėjau tą garažą padaryti didesnį. Tada jis ir supyko. Iš pradžių tik rėkė ant manęs, paskui pradėjo stumdytis, vėliau metė į mane kaladėlę. Tada jau ir aš supykau. Pasiėmiau visas kaladėles ir išėjau žaisti į kitą kambarį. Brolis iš to pykčio net verkti pradėjo. Man pasidarė jo gaila.

Tada sugalvojau, kaip galime susitaikyti.

Daviau jam tokį didelį šokoladą iš šaldytuvo ir net neprašiau, kad jis man jo nors truputį duotų. Bet kai broliui pyktis praėjo, tai pats man to šokolado davė.

– O ar dažnai pats supyksti? Ką daryti, kad pyktis greičiau pasibaigtų?

– Reikia išvaryti visus ožius iš vaiko.

Tam, kad jie išeitų, reikia ramiai atsisėsti

21

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Didelės ir mažos kryžkelės

ant sofos ir pasėdėti. Aš tai tik kartais supykstu. Kartą supykau, nes mama neleido žaisti kompiuteriu. O mama neleido žaisti todėl, kad kai išėjau į kiemą, labai bėgiojau ir pasidariau labai šlapias. Mama irgi supyko, kad jos neklausiau ir nesilioviau bėgiojęs. Bet paskui atsiprašiau mamos, ir ji ant manęs jau nebepyko, bet kompiuteriu žaisti vis vien neleido. Pykti man nepatinka ir dar nepatinka, kai kiti pyksta. Kai žmonės supyksta, kartais net baisu būna. Tada reikia palaukti, kol pyktis praeina. Truputį pakenti, palauki, ir vėl viskas gerai, lyg nieko ir nebūtų nutikę.

Saulė, 12 metų – Apie pyktį ir kantrybę mums dažnai per pamokas kalba mokytoja. Aš manau, kad geriausias vaistas nuo pykčio yra kantrybė. Jei žmonės būtų kantresni, tai pykčio būtų daug mažiau. Kartą susipykau su savo geriausia drauge dėl to, kad ji pavėlavo į mūsų sutartą susitikimą. Mes buvome susitarusios susitikti ir ketinome eiti į kiną. Draugė pavėlavo.

Kai ji atėjo, ant jos buvau jau supykusi ir pradėjau jai sakyti, kad nemandagu ir negražu vėluoti, kad man labai nepatinka, kai žmonės vėluoja. Kol išsiaiškinome, nebespėjome nusipirkti bilietų į kiną, ir mūsų planai nuėjo perniek. Abi labai supykusios išsiskirstėme po namus.

Ir pykome dar iki vakaro. Bet juk jei ant draugės nebūčiau supykusi ir mes būtume nesiaiškinusios, greičiausiai bilietus į kiną būtume spėjusios nusipirkti ir filmą būtume pamačiusios. Taigi, manau, kad kaltos esame abi: man pritrūko kantrybės palaukti, be to, gal per greitai supykau, o draugė, aišku, galėjo ir nevėluoti.

Bet nieko, dabar jau susitaikėme, ir po tos liūdnos mūsų istorijos į kiną net du kartus buvome nuėjusios. Draugė nevėluoja, o aš nebepykstu.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. balandis

Kai krikščionys kariauja Tomo Vyšniausko nuotraukos

22

Simonas BENDŽIUS Ką daryti, kai matome veikiantį blogį? Kokį teisingą kelią pasirinkti, kai tiesiog verdame pykčiu dėl įvairių dalykų? Apaštalas Paulius atsako: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).

Tai nereiškia toleruoti, nekreipti dėmesio, teigti, jog kiekvienas turi savo nuomonę ir pasaulėžiūrą, tad nieko čia nepakeisi. Apaštalas, atvirkščiai, ragina atsakyti į blogį, panaudojant gėrį. Viso, kas gera, šaltinis yra Dievas, tad mes, jauni krikščionys, esame įpareigoti kovai su neteisybe.

Turbūt nesuklysiu, krikščionis pavadindamas kariais – juolab kad šis įvaizdis naudojamas nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Ir ne veltui – kariai tradiciškai suvokiami kaip kilnūs žmonės, ieškantys Tiesos ir teisybės, neskriaudžiantys silpnesnių, apginantys tai, kas šventa. Juose dera švelnumas ir pyktis, romumas ir savotiškas rūstumas. Gal jie galėtų būti mums pavyzdys? O kokius karius turime šiandien?

Idėjinė karo tarnyba

sigavo“ automobilių stovėjimo aikštelėje. Tuo metu jo maApsilankę roko grupės P.O.D. interneto tinklalapyje, ma sirgo vėžiu ir buvo arti mirties. Priėmęs Jėzų į savo širdį, pamatytumėte užrašą ant vokalisto Sonny Sandoval’io Sonny grįžo į ligoninę ir mamai prieš pat užmerkiant akis marškinėlių – „Pray hard“ (liet. „stipriai melskis“). Šie pasakė, jog išgirdo Dievą ir nuo šiol grįšiąs pas Jėzų. Pasirinžodžiai atspindi kolektyvo idėją: krikščioniui pasaulis – kus Dievą lengviau, patogiau gyventi vaikinui nepasidarė, tikras kovos laukas, kuriame be maldos neišgyvensi, ne- bet jis priėmė svarbiausią sprendimą – dėl ko gyventi.

Grupės kūryba – daugiausia apie įtampą tarp šios žeišliksi žmogumi. Pagundų nuskriausti save ir kitą pilna ne tik visuomenėje (apie tai dainuojama jums puikiai mės ir dangaus karalystės. Roko gerbėjų raginimas tapti kariais – tai paskatinimas gyventi ryžtinžinomoje P.O.D. dainoje „Youth of Panašus pavyzdys – metalo grupė the Nation“), bet ir žmogaus širdyKrikščioniui pasaulis – gai.

Stryper, dainuojanti apie „karius pagal je – kiekvienas, kad ir mažytis, aptikras kovos laukas, Dievo paliepimą“ (angl. Soldiers under sisprendimas lemia, ką pasirinksi kuriame be maldos God‘s command) ir raginanti: „O ar dėmesio centru: save ar kitą. neišgyvensi. tu – Dievo karys?“ Lietuvoje turime P.O.D. – vieni iš tų, kurie savo tineformalų forumą Army 777, jo nekėjimo nepasilaiko sau. Jie ragina prisijungti prie grupės palaikytojų klubo ir tapti simboliniais oficialus šūkis – ištrauka iš šv. Pauliaus laiško efeziečiams, „kariais“, nedarančiais kompromisų su nuodėme. Grupės kuriame krikščionis lyginamas su Romos imperijos kariu. svetainėje matome, kaip raginimas melstis dera su užrašu „Warrior: death or glory“ (liet. „Karys: mirtis arba garbė“). Buvę, nebuvę ir esami partizanai Šios grupės nariai išbandymų patyrė per akis – įtampos Šiandien vienas iš pavyzdžių, kaip išlikti tiesiems net šeimoje, pavojinga gatvės kultūros aplinka, gyvenimas ties ir sunkiausiomis sąlygomis, mano galva, yra partizanų skurdo riba. Vokalistas Sonny Sandoval’is nesyk svyravo, istorija. Vertėtų pasakyti, kad roko grupės Skylė nariai, abejojo dėl gyvenimo, kol, kaip pats pasakoja, Jėzus jį „pa- paskutinį savo albumą „Broliai“ skyrę žuvusiems parti-

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. balandis zanams ir dainuojantys apie juos, istoriškai neteisūs. Kas klausėtės albumo, girdėjote, kaip sąmoningai laisvės kovotojams pripaišomas pagoniškasis tikėjimas. Partizanai, vieni kitus vadinę „miško broliais“, Skylės dainose suprantami kaip miško garbintojai, besiruošiantys virsti laukų žolėmis ar medeliais... Žinoma, muzika yra subjektyvus dalykas ir nepretenduoja būti istoriniu šaltiniu, tačiau kai menas virsta melu, atsako reikėtų.

Iš istorijos žinome, kad dauguma partizanų (ypač labiausiai pasišventusieji) buvo krikščionys katalikai. Štai tik keli iš daugelio pavyzdžių. Partizanus vienijančio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio priesaika prasideda žodžiais: „Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje...“, o baigiasi: „tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose tėvynei Lietuvai.“ Būta dvasininkų, kurie ne tik ėjo į miškus, bet ir aktyviai būrė aplinkinius vyrus; toks kunigas buvo Antanas YliusVilkas. Partizanams duodant priesaikas būdavo švenčiamos šv. Mišios, klausoma išpažinčių. Partizanai kovą prieš sovietus vadino „šventa“ ir meldė Dievo pagalbos. Trumpiau sakant – į kovą vyrus vedė Kristus. Ne kokie perkūnai, augalai ar protėvių dvasios – Gyvųjų Dievas.

Lietuvos partizanai pateikia pavyzdį, kaip pasiryžti už Tiesą atiduoti net ir gyvybę, niekada nepasiduoti bei... išlikti džiugiems net ir baisiausiomis aplinkybėmis. Stebina nuotraukos, kuriose matome, kaip karo įkarštyje vyrai, pasislėpę miške, juokiasi, šypsosi, o jų akyse – didžiulė ramybė. Kaip nusiteikę būname mes, laisvieji piliečiai? Šiandien, kai kas antras iš mūsų galvojame apie emigracijos galimybę, taip trūksta įkvėpimo, paskatinimo pradėti nuo savęs ir, užuot bėgus, kur šviesiau, pačiam tapti maža šviesele.

Tai, pavyzdžiui, bando daryti Baltarusijos jaunimas.

Gerai žinome, kokiomis sąlygomis gyvenama šioje šalyje. Viena iš Baltarusijos pogrindžio bangų vadinama „Partizanais“ – laisvės kovotojams, žuvusiems už savo šalį, atminti. Šis jaunimas – tai muzikuojantys vaikinai ir merginos, neformalai, keliaujantys iš miesto į miestą ir jų aikštėse, pasistatę plakatus, dainuojantys savos kūrybos bei žinomas dainas apie laisvę ir tikėjimą. Kiekvieną kartą miestų valdžia jaunuolius išvaiko, neretai panaudoja ir fizinę jėgą. Tačiau „Partizanai“ nežada pasiduoti, o ir kitos šalys apie juos jau išgirdo.

Dievas ir karas Nors Lietuva tiesiogiai nedalyvauja ginkluotame susirėmime, turbūt aktualiausiai rūstumo ir romumo klausimą išgyvena kariai iš pašaukimo – kalbu apie mūsų kariuomenę ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje studijuojančius vaikinus. Jiems kasdien tenka ne tik nelengvi fiziniai pratimai, bet ir suvokimas, jog kada nors gali tekti žūti patiems arba nužudyti kitą žmogų – juk mūsų kariai kartkartėmis išsiunčiami į „karštuosius taškus“ taikos misijoms, kur neprognozuojami susidūrimai su priešu tampa gyvenimo ir mirties klausimu. Tarnavimas kariuomenėje reikalauja didelės

ištvermės – jos, beje, teikia tikėjimas į Dievą. Tai patvirtina kariūnas Alminas, sakydamas: „Tik įstojęs į Karo akademiją supratau tikėjimo svarbą – tiek kario, tiek kiekvieno žmogaus gyvenime. Be tikėjimo turima jėga gali lengvai pereiti į agresiją. O kariai yra ruošiami visų pirma tam, kad išvengtų karo ir siektų taikos.“ Prisiminkime visus atvejus, kai vadinantys save patriotais radikalai savo „meilę“ Lietuvai išreikšdavo... sumušdami sau nepatinkančius ar skanduodami rasistinius, antisemitinius šūkius. Įdomu, kaip į tokius poelgius reaguoja tikri kariai, tarnaujantys Lietuvos kariuomenėje? Atsakymą duoda Karo akademijos kapelionas kunigas Remigijus Butkevičius: „Kariai žino karo kainą. Tai – išalkę Dievo žmonės, siekiantys taikos. O ją gali nešti tik tas, kas visų pirma turi taiką savo širdyje. Krikščionis ir yra toks žmogus, ir jam duota didelė atsakomybė – bandyti sutaikyti konfliktuojančias puses, o reikalui esant – apginti silpnesnįjį nuo agresoriaus. Negi sudėtum rankas, jei matytum, kad blogis ir egoizmas užima vis didesnes teritorijas?“ Anot kunigo, net ir į priešą, jei toks atsiranda ir su juo tenka susidurti karo lauke, reikia žiūrėti kaip į sau lygų žmogų, o ne kaip į menkavertį padarą, kurį privalai sunaikinti.

Be tikėjimo turima jėga gali lengvai pereiti į agresiją.

O kariai yra ruošiami visų pirma tam, kad išvengtų karo ir siektų taikos.

Kapeliono pareiga – ugdyti karius dvasiškai, auginti jų tikėjimą, melstis už juos. Kiekvieną savaitę Karo akademijoje švenčiamos šv. Mišios, taip pat visą dieną maldai atidaryta koplyčia. Pirmadienio rytais Karo akademijos kieme, visiems sustojus, skaitomos ištraukos iš Šventojo Rašto.

Mums, krikščionims, kartais kyla klausimas: „Kuo reikšminga valstybė? Juk svarbiausia – Dievas.“ Kunigas Remigijus į tai atsako: „Krikščionio užduotis – mylėti. O meilė nėra uždara: juk, jei myliu, neskirstau, kas labiau vertas mano meilės, kas ne. Tad, jei mylime Dievą, mylime ir žmones, kuriuos Jis mums dovanoja, ir šalį, kurioje gyventi davė. To ir mokome jaunuosius karius, kurie, beje, yra ne tik pasiryžę kovoti už tėvynę, bet ir savo maldomis apkabina kiekvieną Lietuvos žmogų.“ Štai kokią apsaugą turime.

23

24

Artuma / 2011 m. balandis

Veidu į vaiką

Viso gyvenimo pamatas Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Esu girdėjęs mamas sakant: „Atiduodu savo vaiką auklei, o kai bus trejų, pati imsiuosi jį ugdyti.“ Tai didžiausia klaida! Sulaukus trejų, vėliausiai – penkerių, laikas ugdyti jau baigtas. Tai labai nesudėtinga suvokti: vaiko raidai būdinga tai, jog pagrindiniai įgūdžiai, savybės įgyjami iki trejų–penkerių metų. Šiame amžiuje visko išmokstama daug lengviau ir greičiau, viskas tarsi įsirašo į švarią, dar nepaliestą „dirvą“ ir išlieka visą gyvenimą. Jei vaikas ko nors neįgijo, neišmoko, negavo šiuo laikotarpiu, bus labai sudėtinga kompensuoti vėliau, ir tai pasakytina apie visus raidos aspektus.

Trys raidos aspektai Fizinė raida. Per pirmuosius metus vaikas paauga 25 cm, o kitus trejus metus – po 10 cm (taigi, per ketverius metus – daugiau kaip 40 cm). Tačiau dėl daugelio priežasčių (užsitęsusios ligos, maisto medžiagų trūkumo, rimtų valgymo sutrikimų…) gali sulėtėti tiek ūgio, tiek svorio didėjimas. Tada pirmaisiais metais vaikas vietoj 25 cm paauga tik 10–15. Svarbu žinoti, jog pagydžius ligą, pakoregavus valgymo sutrikimą jis vėl ima augti normaliai, tai yra atitikdamas savo amžiaus normas: nuo vienų iki ketverių kasmet paauga po 10 cm, kaip ir vaizduojama jo amžiui skirtoje kreivėje. Tačiau jau nebegali įveikti to 10 cm trūkumo, likusio iš pirmųjų metų.

Intelektinė raida. Per pirmuosius trejus metus vaikas be galo daug išmoksta: sulaukęs metukų jau vaikšto, geba rankomis laikyti daiktus, pusantrų jau moka padaryti į puoduką, trečiaisiais metais pradeda kalbėti sakiniais, o trejų jau suvokia save kaip asmenybę. Jei dėl kokių nors priežasčių vaiko fizinė raida ima strigti, jam prireikia daug daugiau laiko įgyti šiuos įgūdžius ir visuomet išlieka tam tikras atsilikimas.

Taip atsitinka sergant įgimta miksedema (skydliaukės nepakankamumu): jei neskiriamas gydymas, šie vaikai tiek fiziniu, tiek intelektiniu atžvilgiu vystosi labai lėtai.

Gydant skydliaukės hormonų preparatais, vystymasis paspartėja. Tačiau intelekto raidai labai didelės reikšmės turi tai, kada pradėtas gydymas: jei jis pradėtas gana anksti, pirmomis gyvenimo savaitėmis, tada raida gali būti normali. Tačiau jei pradedama pavėluotai, beveik sulaukus metukų (su tokiais atvejais anksčiau susidurdavau labai dažnai), tuomet išlieka žymus atsilikimas.

Taip būna ir su vadinamaisiais „sulaukėjusiais“ vaikais.

Keletas tokių, vilkų ar kitų gyvūnų kompanijoje rastų vaikų buvo kruopščiai mediciniškai ištirti. Šiuos vaikus, net patekusius į puikias sąlygas, buvo labai sudėtinga ugdyti:

jiems prireikdavo daugelio metų išmokti tai, ką naujagimis paprastai išmoksta pirmaisiais metais, ir vis tiek tie įgūdžiai būdavo nelabai tvirti.

Taip pat atsitinka ir su iš dalies apleistais vaikais (kai jie būna visiškai arba ne visai sąmoningai atmesti tėvų arba kai šie esti protiškai atsilikę). Teko sutikti nemažai tokių vaikų. Kai kuriais atvejais juos net sunku atskirti nuo turinčių rimtų smegenų pažeidimų.

Emocinė raida. Tie patys reiškiniai pastebimi ir šioje srityje. Sulaukus penkerių metų visa tai, kas svarbu tolesnei emocinei raidai, jau susiformavę; todėl to, ko vaikas emociškai negavo šiuo ankstyvuoju laikotarpiu ar gavo pavėluotai, bus labai sudėtinga, o gal net neįmanoma kompensuoti.

Aukso vidurys Kad vaiko raida visais šiais trimis aspektais vyktų tinkamai, dera rasti aukso vidurį ir skatinti vaiko raidą nei per daug, nei per mažai.

Pavyzdžiui, fiziniam augimui reikalinga normali mityba: sveika, pakankama ir visavertė, o tai reiškia per daug nepiktnaudžiauti kuriais nors produktais.

Intelekto raidai svarbu skatinti protinius gebėjimus (dvejų metų vaikas gali mokėti nuo 20 iki 100 žodžių – jų skaičius priklauso nuo to, ar su juo bendraujama, ar ne). Tačiau ir šioje veikloje pernelyg atkaklus skatinimas mokytis gali sukelti pasipriešinimą, užsidarymą.

Tas pats tinka kalbant apie emocinę raidą: kiekviename aprašytame raidos etape (žr. taip pat ir š. m. sausio bei kovo „Artumą“) svarbiausia, kad deramu laiku būtų patenkinti teisėti emociniai vaiko poreikiai. Tačiau baigiantis kiekvienam iš tų etapų vaikas taip pat turi sugebėti atmesti perdėtą rūpinimąsi. Kitaip jis per ilgai įstrigs tame pačiame etape.

Labai svarbu paminėti, kad toks vaikas, kuris jaučia dėmesio stoką emocinėje plotmėje, stengiasi visokiais

Artuma / 2011 m. balandis

Algirdo Kazlos nuotrauka

būdais gauti tai, ko nepavyksta gauti įprastai, ir ilgainiui darosi sunkiai pakenčiamas, o galiausiai vis labiau užsidaro savyje, gali išsivystyti net autistiškas elgesys.

Tačiau panašių padarinių gali sukelti ir perdėtas emocinių poreikių tenkinimas: per daug dėmesio gaunantis vaikas, kuriam niekada nepaprieštaraujama, kuriam nieko neatsakoma, niekad nesijaučia visiškai patenkintas ir visais būdais siekia gauti dar daugiau. Jis taip pat užsidaro savyje ir vis sunkiau pakenčia bet kokius apribojimus.

Tiek vienu, tiek kitu atveju vaikams užkertamas kelias į meilę.

Būtina labai gerai suvokti pačių pirmųjų metų svarbą, o ypač lemiamą emocinių veiksnių reikšmę visam likusiam vaiko gyvenimui. Tokiame amžiuje vaikui reikia suteikti viską, kas įmanoma, nevengiant patiems kartais tenkančio pasiaukojimo.

Neseniai viena mama man taip pasakė: „Nuo pirmųjų metų priklauso, ar tolesni bus nuostabūs, ar siaubingi, todėl dera išmokti sumaniai panaudoti šį laiką.“ Nors sakau, kad iki trejų–penkerių metų ugdymas baigtas, tai nereiškia, kad paskui nieko nebereikia daryti. Vis dėlto pagrindas jau būna padėtas, esminiai dalykai susiformavę, visa kita bus nesunkiai statoma ant to pagrindo. Deja, jei pagrindas nebuvo padėtas laiku, paskui viskas vyksta daug sudėtingiau ir ne taip sėkmingai.

Greičiausiai norėsite įsiterpti, kad vaiko sąmonėje iš to laikotarpio nelieka jokių prisiminimų. Teisingai, tačiau viskas įsispaudžia jo pasąmonėje ir išlieka visą gyvenimą, ir viskas toliau statoma ant šių pagrindų. Tai labai primena namo statybą: nors pamatų ir nematome, būtent jie laiko namą; jei pamatai geri, visa tolesnė statyba bus nesudėtinga, ir namas stovės tvirtai.

Vis dėlto nenorėčiau, kad tai perskaitę kai kurie tėvai imtų pernelyg jaudintis ir manyti, kad jau viskas prarasta, jau seniai suėjo penkeri. Pasitikėkime Meile: stipri meilė gali atitaisyti daugybę dalykų. Ypač taip manau apie tuos įtėvius, kurių ryžtas ir pasiaukojimas įsivaikinant padarė tikrų stebuklų.

Tačiau akivaizdu, jog ištaisyti klaidas daug sunkiau ir daug ilgiau užtrunka, nei jų išvengti. Ar tėvai, kurie

Veidu į vaiką iki penkerių metų nesugebėjo vaikui parodyti reikiamos meilės, gebės vėliau suteikti meilės su kaupu, kad būtų įmanoma atitaisyti tai, kas nebuvo padaryta reikiamu laiku? Tai man truputį kelia nerimą. Tačiau Meilei nieko nėra neįmanoma.

Nenorėkite visko per greitai Apžvelgiant mūsų aptartus vaiko raidos etapus, norisi pabrėžti keletą dalykų.

Kaip ir kitais atvejais, nenorėkite visko per greitai; siekdami bet kokia kaina išvengti nusivylimo savimi ar vaiku, nepulkite į kraštutinuNuo pirmųjų mus. Beje, nereikia elgtis labai „tobulai“, taip, kad vaikas net metų priklauso, ar nesusivoktų turįs varžovą; tokiu atveju jis praras nuostabią tolesni bus progą padaryti pažangą meilės nuostabūs, Tiesiog stenkimės jo praar siaubingi, kelyje. šyti ne daugiau, negu jis pajėtodėl dera gia. Kiekvieno vaiko galimybių išmokti ribos skirtingos ir gana subtiliai sumaniai nubrėžiamos, jo paties reakcijos panaudoti padės jas atpažinti ir teisingiaušį laiką. siai nustatyti.

Patarimas nereaguoti į vaiko pyktį ar kaprizą nereiškia pritarti tokiam elgesiui; ne, kaip tik priešingai. Paprasčiausiai turime padėti vaikui suprasti, kad toks elgesys mums visai nedaro įspūdžio, kad tai mūsų visai nedomina. O kaip nors atkreipdami dėmesį į tokį elgesį, leidžiame vaikui pasijusti laimėtoju, jam kyla noras vėl daryti tą patį.

Tik nepraraskite kantrybės, kai kyla tokių nedidelių nesutarimų su vaikais. Deja, jie visad trunka ilgiau, nei to norėtume, nors ir trokštame juos išspręsti vienu ypu. Kuo labiau vaikas jaučia mūsų nerimą, nekantrumą (tai jis labai puikiai atpažįsta), tuo ilgiau konfliktas užsitęsia.

Beje, net kai manome išsprendę ir užbaigę konfliktą, dažnai pastebime naujų regresijos apraiškų, tačiau po jų vėl padaroma vaisinga pažanga.

Apie penktuosius gyvenimo metus asmenybės pagrindas jau būna susiformavęs, įgyti esminiai bruožai, tarp jų, nors dar labai neištobulintas, ir gebėjimas mylėti.

Toliau pamažu bus einama tikros meilės link. Tame kelyje pagelbės atrasta tinkama pusiausvyra: pakankamas poreikių patenkinimas nevengiant ir vieno kito apribojimo.

Vis dėlto tik paauglystėje, tik lytinio brendimo laikotarpiu išmokstama tikros pasiaukojamos meilės, tik tokiame amžiuje suvokiama, kad duoti yra maloniau negu imti.

Iš knygos „Perduoti meilę. Ugdymo menas“ (Transmettre l‘amour. L‘art de bien éduquer, Nouvelle cité, 2007) Iš prancūzų kalbos vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

25

26

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Artuma / 2011 m. balandis

Meilė neįmanoma be kito Christopheris WESTAS Nors daugelis šiuolaikinių psichologų masturbacijos nebelaiko sutrikimu, Bažnyčia ištikimai gina dieviškajame žmonijos išganymo plane apreikštą lytiškumo vaidmenį. Svarbiausias jo uždavinys – tarnauti autentiškai meilei. Tad seksualumas turėtų būti integruotas į asmenybės visumą, o ne kaip nors iš jos išskirtas. Masturbacija yra iškreipto požiūrio į lytiškumą padarinys, įkalinantis žmogų savanaudiško pasitenkinimo liūne bei atkertantis jį nuo meilės kaip savęs dovanojimo kitam versmių.

Ar iš tiesų Bažnyčia moko, kad masturbacija yra blogis? Ką pasakytume apie paauglius, kurie tik eksperimentuoja? Masturbacija neišvengiamai priskiriama prie objektyvių sutrikimų (vėliau aptarsime priežastis, kodėl tokie veiksmai įvardijami kaip blogi). Tačiau asmens nebrandumas, įpročio jėga, didžiulis nerimas ar kiti psichologiniai veiksniai gali sušvelninti subjektyvią atsakomybę už tokį elgesį.

Paaugliams natūraliai būdinga domėtis savo bręstančiu kūnu. Hormonų bangos gali sutapti su galinga pagunda išbandyti masturbaciją. Tai visai suprantama, bet nepakeičia objektyvaus fakto, kad masturbacija yra sutrikimas.

Toks elgesys nesiderina su mūsų, kaip vyrų ir moterų, orumu, pašaukimu mylėti taip, kaip myli Dievas.

Nors į masturbacijos žabangas įkliuvusiems asmenims turi būti rodoma atjauta, nevalia sumenkinti tikrosios tiesos. Antraip nebyliai pritariame žalingo įpročio įkalintiems. O juk Kristus atpirko mus. Tai reiškia, kad visai įmanoma gyventi pilnutinėje savo lytiškumo tiesoje.

Dauguma šiuolaikinių psichologų apie masturbaciją kalba kaip apie normalų dalyką. Kai kurie netgi leidžia suprasti, kad nesimasturbuoti yra nesveika. Kodėl Bažnyčios mokymas nedera su laiko dvasia? Nesuvokdami dieviškojo plano, kad Kristus atėjo į pasaulį atkurti to, kas buvo sumanyta dar jo sukūrimo pradžioje, į savo seksualinius troškimus neišvengiamai žvelgsime per

nuopuolio prizmę. Šiuo iškreiptu požiūriu masturbacija atrodo normalus ir netgi sveikas dalykas.

Juk visai normalu seksualiai susijaudinti, ar ne? Sykiu atrodo, kad normalu siekti atsipalaidavimo nuo seksualinės įtampos, ar ne taip? Jeigu niežti, neleidžiate niežuliui išvesti jus iš proto – tiesiog imate ir pasikasote. Tik keistuolis kęstų niežulį, susilaikydamas nuo noro pasikasyti niežtinčią vietą. Taigi, sekant šiuo palyginimu, būtų nesveika kaupti seksualinę įtampą be jokios galimybės „nuleisti garą“, tiesa? Šie svarstymai gana logiški. Neįmanoma suprasti, kodėl masturbacija yra blogis, neperžengiant šiuolaikinės seksualumo sampratos ribų. Siekiant tikrosios tiesos apie žmogaus lytiškumą, meilę bei gyvenimo prasmę, teks ne tik įsigilinti į pačią masturbacijos problemą, bet ir iš esmės pakeisti požiūrį.

Mes stebime žvaigždes ir, užuot mąstę apie plačiai pasklidusią Kūrėjo didybę, mėginame visatą sutalpinti į matematines lygtis. Susitinkame su kitu žmogumi ir, užuot matę apreiškimą asmens, taip pat sukurto pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, matome daiktą, kurį galima naudoti ir vartoti savo pasitenkinimui. Susiduriame su seksualinio troškimo gelmėmis ir, užuot labiau pažinę savo pašaukimą tyrame, gyvenimą teikiančiame vandenyje dalytis dieviškuoju slėpiniu su kitu, neriame stačia galva į seklią pelkę, įstrigdami pataikavimo sau bei užsisklendimo dumble.

Pastebėtina ir simbolinė sekso prasmė – tai veiksmingas laisvos, visiškos, ištikimos, vaisingos Dievo meilės ženklas. Jis išreiškia žmogiškąjį dalyvavimą dieviškojoje Asmenų bendrystėje. Taip, seksas skirtas mums nukreipti anapus žvaigždžių esančios Aukščiausiosios Tikrovės – Dievo link.

Masturbacija priverčia mus pasikliauti tik savimi. Ji išreiškia pasaulėžiūrą, stokojančią transcendentinio Dievo kitoniškumo. Ji ženklina savigailą, baimę atsisakyti savęs dėl kito ir visišką, sterilų užsisklendimą. Masturbaciją lydinčios fantazijos byloja apie asmens nepasitenkinimą tikrove ir pasitraukimą į iliuzijų pasaulį.

Jei masturbacijos patirties turėjęs asmuo sudaro meile ir vaisingumu grįstą santuoką, be galo svarbu, kad jis ar ji būtų įveikęs(-usi) šį žalingą įprotį atkaklumu ir ištvermingumu, padedama(s) maldos ir sakramentų, Dievo malonės ir galbūt išmintingo dvasinio vadovo. Kodėl to reikia? Jei kieno nors seksualiniai impulsai buvo nulemti nuolaidžiavimo savo silpnybėms, o ne savęs dovanojimo kitiems, jei orgazmo malonumas mintimis yra atskiriamas nuo meilės kitam rizikos ir atsakomybės už vaisingumą, jei iki tol nebuvo mėginama perkeisti klaidingų požiūrio į seksualumą prielaidų, tuomet prieš altorių duoti santuokiniai įžadai menkai kuo pagelbės.

Pavyzdžiui, įpratęs masturbuotis vyras paprasčiausiai perkels silpnybei pataikaujančius geidulius ant savo žmonos. Jis mieliau mylėsis su savo sukurta fantazija nei su tikra moterimi, kurią yra vedęs. Ar tai meilė? Ar tokie lytiniai santykiai gali būti santuokinio ryšio išraiška ir vedybinių įžadų atnaujinimas?

Masturbaciją reklamuojantys psichologai ir jų patarimus už gryną pinigą imantys žmonės tampa apgaulės aukomis. Idant prasimuštume pro sa-

Artuma / 2011 m. balandis

ravę, nugrūdę žemyn ar paslėpę giliai viduje, verčiau kelkime aukštyn, į viešumą – ne į paviršių ir viešinimą geidulių tenkinimo prasme, bet aukštyn ir iš savęs į Kristaus, mūsų Atpirkėjo, rankas. Patariame remtis malda, panašia į šią: Viešpatie Jėzau, į Tavo rankas atiduodu savo geismus. Maldauju: atitaisyk manyje nuodėmės padarinius, kad pažinčiau laisvę ir galėčiau išgyventi seksualinius troškimus taip, kaip Tu juos sukūrei iš pat pradžių. Amen.

Kuo dažniau šaukiamės Jėzaus savo geidulių akimirką bei leidžiame jam nuskaistinti seksualinius geismus, tuo labiau išgyvename galią tinkamai juos

Laisvio Karvelio nuotrauka

vo baimių, nerimo, vidinių nusivylimų kiautą, verčiau šaukimės Dievo malonės. Iškęskime savo skausmą, leisdami Dievui perkeisti mūsų nusižengimus.

Tik tuomet pažinsime tikrąjį džiaugsmą ir pasitenkinimą tuo, ko iš tikrųjų ieškome. Tai nėra pasitenkinimas savimi. Šį pasitenkinimą lydi visko aukojimas meilei, suvokiant, kaip tai rizikinga. Tai pasitenkinimas, primygtinai prašant tikrų dalykų – susitikti su „kitu“, o tai reikštų pasiruošti galutiniam susitikimui su Aukščiausiu „Kitu“ – Dievu.

Ką daryti su seksualiniais jausmais ir troškimais, jeigu negali turėti lytinių santykių, o masturbuotis draudžiama?

Kartais jaučiuosi taip, lyg tuoj susprogčiau. Pats laikas pakalbėti, kuo skiriasi seksualinio geismo slopinimas ir jo atpirkimas. Dauguma skaisčiai gyventi mėginančių žmonių iš esmės klysta, kai savo seksualinius troškimus „užspaudžia“ ar paslepia, lyg sušluodami juos po kilimėliu. Problema lieka, nes geiduliai grįžta, ir paprastai su dar didesne jėga, nei jos būta iš pradžių.

Seksualiniai jausmai ir troškimai yra labai galingi. Tad juos nuslopinti nėra teisingas atsakas. Norėdami pažinti tikrąją laisvę ir naudoti seksualumą autentiškos meilės tarnystei, privalome patirti savo lytiškumo atpirkimą. Mūsų seksualiniai troškimai turi būti perkeisti Kristuje, kad juos galėtume patirti tokiu pavidalu, kokiu Dievas juos dovanojo mums pačioje kūrinijos sukūrimo pradžioje (žr. Pradžios knygą).

Po gimtosios nuodėmės, sukėlusios žmogaus kūno ir sielos skilimą, visi paveldėjome seksualinių troškimų nedarną.

Tad juos kontroliuoti gali būti labai sunku, o kartais, regis, net neįmanoma. Taigi mums reikia paklausti savęs: ar aš valdau savo seksualinius troškimus, o galbūt jie valdo mane? Jeigu seksualiniai geiduliai vadovauja mums, nesame laisvi.

Taip pat turime savęs paklausti: koks yra šių troškimų pobūdis ir nusiteikimas?

Ar mūsų seksualumas tarnauja autentiškai meilei, o gal susiduriame tik su savanaudiško pasitenkinimo impulsu?

Kai susiduriame su neišvengiamais seksualiniais jausmais, troškimais ir pagundomis, užuot šiuos impulsus igno-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Viešpatie Jėzau, į Tavo rankas atiduodu savo geismus. Maldauju: atitaisyk manyje nuodėmės padarinius, kad pažinčiau laisvę ir galėčiau išgyventi seksualinius troškimus taip, kaip Tu juos sukūrei iš pat pradžių. Amen. suvaldyti. Ir tuomet vis dažniau lytiškumą patiriame ne kaip į pasitenkinimą vedančią aistrą, bet kaip troškimą dovanoti save atspindint Kristų. O tai ir yra atpirkimo esmė.

Bet tai nėra paprasta. Būkite tikri: jūsų laukia intensyvus dvasinis mūšis (žr. Ef 6, 12). Kristui duotas leidimas nuskaistinti mus apima tikrą geismų mirtį. Tai reiškia būti nukryžiuotiems kartu su Kristumi, kad būtume su Juo prikelti naujam gyvenimui (žr.

Rom 6) – gyvenimui, kai atrandame savyje vis daugiau ir daugiau galių mylėti taip, kaip mylėjo jis. Tai ir išreiškia mūsų seksualumas.

27

Nors nuopuolio iškreipti seksualiniai instinktai galingai stumia mus į savanaudišką pasitenkinimą kitų sąskaita, Dievas suteikia dar daugiau galių atpirktai seksualinei varomajai jėgai vesti mus į laisvę ir mylėti kitus taip, kaip Kristus. Šitaip seksualiniam instinktui numatyta lydėti mus į evangelijų išsipildymą. Štai kodėl popiežius Jonas Paulius II lytinį potraukį apibūdino kaip „troškimų ir siekių ašį, ties kuria vystosi bei iš vidaus save tobulina visa mūsų egzistencija“.

Tikroji meilė ir laisvė yra įmanomas dalykas. Bet to nepasieksime per vieną naktį. Tai gali būti ilgas ir sunkus kelias. Vis dėlto, perfrazuojant Joną Paulių II, Kristus kviečia mus ištvermingai ir nuosekliai pažinti tikrąją seksualumo reikšmę. Jis kviečia mus įsiklausyti į širdies virpesius, kad atskirtume vieną nuo kito tai, kas sudaro lytinį potraukį – tokį, kaip Dievas jį sumanė, ir tai, kas ženklina vien tik geismą.

Nors šie skirtingi širdies virpesiai kartais gali būti susipynę tarpusavyje, Kristus kviečia mus įžvelgti esminį skirtumą. Pasikartosime: tai sunku, tačiau, pasak Jono Pauliaus II, „ši užduotis gali būti įvykdyta ir ji tikrai verta Žmogaus“.

Tad ką jums daryti su savo seksualiniais troškimais ir jausmais? Patikėkite juos Kristui ir nekliudykite jam atlikti jūsų atpirkimo stebuklo. Vienintelis „išsprogdintas“ dalykas bus jūsų senoji sekso samprata. Dievo plane seksualumui patikėtas daug įspūdingesnis vaidmuo, negu mes, nuopuolio žmonės, galime įsivaizduoti.

Dar turėtume prisiminti vieną svarbų dalyką: šis atpirkimas – ne vien tiems, kurie neturi „teisėto būdo“ kaip nors išreikšti savo seksualinių troškimų. Atpirkimas reikalingas visiems, taip pat ir susituokusiems. Santuoka jokiu būdu nepateisina naudojimosi vienas kitu tik tenkinant seksualinius troškimus. Sutuoktiniai privalo patirti savo lytiškumo atpirkimą, jei tik nuoširdžiai trokšta, kad jų lytiniai santykiai būtų meilės, o ne geismo aktas.

Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“ parengė Mindaugas RADUŠIS

28

Artuma / 2011 m. balandis

Akiračiai

Šventasis gydytojas Juozapas Moskatis Visos profesijos yra geros ir nekliudo žmogui siekti šventumo. Tačiau dvi iš jų – gydytojo ir mokytojo – šventumą tarsi provokuoja. Gaila, kad ne visi jo siekia, ir ačiū Dievui, kad daugelis bent sąžiningai atlieka savo pareigas. Šventasis Juozapas Moskatis (Giuseppe Moscati), gyvenęs ne taip seniai, buvo ir gydytojas, ir pedagogas, parengęs darbui nemažą būrį medikų. Jis parašė ir vertingų medicinos mokslo darbų. Tai buvo ypatingas žmogus ir ypatingas gydytojas, kuris gydė ne tik žmogaus kūną, bet ir jo sielą plačiąja prasme. Kiekvieną pacientą jis savaip katechizuodavo, ir tai kaskart duodavo ryškių rezultatų. Jo ligoniai buvo kilmingieji, turčiai, vargšai ir visiški skurdžiai. Visiškai abejingas pinigams ir visa širdimi atsidavęs žmonėms – toks gydytojas buvo Juozapas Moskatis. Jis nugyveno trumpą, bet prasmingą gyvenimą ir paliko šviesų pėdsaką.

Vaikystė, jaunystė ir gyvenimo startas Juozapas Moskatis buvo šeštas iš devynių Frančesko Moskačio ir Rozos De Liuka vaikų. Gimė 1880 m. liepos 25 d. Benevente. Jo tėvą, plačiai žinomą teisininką, netrukus perkėlė į Neapolį, kur būsimas šventasis praleis visą savo gyvenimą. Ten jis priėmė Pirmąją Komuniją, mokėsi ir 1903 m. baigė medicinos studijas.

Jo vaikystės ir paauglystės netemdė jokie debesys. Šeima buvo mylinti, darni, giliai tikinti. Materialinių problemų nebuvo. Tačiau tais pačiais metais, kai Juozapas įstojo į Medicinos fakultetą, staiga mirė jo tėvas. Po kelių mėnesių – vos 32-ejų metų brolis. Tos mirtys labai paveikė jaunuolį. Tačiau ne tik jos suformavo tokią asmenybę, koks buvo Moskatis – skleidžiantis natūralų gerumą, visiems artimas ir prieinamas, skubantis padėti kiekvienam, kam to reikia. Turėjo charizmą, kurią ugdė savyje Dievo padedamas.

Baigęs medicinos studijas ir laimėjęs konkursą, pradeda dirbti vyresniuoju asistentu vienoje iš svarbiausių Neapolio ligoninių. Greit pasižymi kaip puikus specialistas ir itin didelis humanistas. Kai 1906 m. išsiveržė Vezuvijus, Moskatis, rizikuodamas savo gyvybe, vadovavo Torre del Greco ligoninės evakuacijai. Dėl jo ryžtingų bei protingų veiksmų nežuvo nė vienas ligonis.

Moskatis jaunas, gražus vyras, visada tvarkingas ir elegantiškas. Aišku, ateina meilė. Didelė ir gili. Jo išrinktoji – graži, aukštuomenei priklausanti mergina. Bet ją yra įsimylėjęs ir ne toks dorovingas kaip Moskatis, bet irgi labai talentingas gydytojas, jo geriausias draugas. Ir nutinka štai kas. Įsitikinęs, kad mylimoji neabejinga jo draugui, Moskatis pasitraukia.

Jis ne kovoja už savo meilę, bet aukojasi, kad du jam artimi žmonės būtų laimingi. Pats savanoriškai pasirenka... celibatą.

Liks nevedęs ir jokios moters jo gyvenime nebebus.

Istorija su draugu tuo nesibaigia. Santykiai su jo šeima išlieka labai draugiški. Deja, ji nesusilaukia vaikų. Bičiulis iki vedybų turėjo romaną su lengvabūde dainininke, kurią gana greit paliko, padovanojęs jai retą savo motinos žiedą. Po tam tikro laiko paaiškėjo, kad moteris nėščia.

Kūdikio tėvui ji nieko apie tai nepasakė, pagimdė ir atidavė vaikelį į prieglaudą. Laikinai čia ir sustokime.

Gydytojo praktika ir mokslinė karjera 1911 m. Neapolyje kyla choleros epidemija. Miesto valdžios pavedimu Moskatis vadovauja epidemijos likvidavimui ir daro tai labai sėkmingai. Tais pačiais metais tampa savo ligoninės ordinatoriumi, Medicinos akademijos Senato nariu, fiziologinės chemijos daktaru. Solidūs tarptautiniai moksliniai žurnalai publikuoja jo straipsnius, o paaukštinimai eina vienas po kito: 1919, 1922, 1923 metais.

Moskatis daug dirba su studentais. Prozektoriume pakabina kryžių ir užrašą: „Mirtie, būsiu tavo mirtimi.“ Prieš pradėdamas skrodimą, pasimelsdavo už mirusįjį ir ragindavo tai daryti studentus.

Pats Juozapas kasdien lankydavo bažnyčią ir priimdavo šv. Komuniją. Vizituodamas ligonius palatose, pirmiausia pasidomėdavo jų dvasine būsena. Neįkyriai, švelniai skatindavo pacientus atsigręžti į Dievą, melstis, prašyti jo pagalbos, priimti Komuniją. Nors laikai tam nepalankūs – daugybė žmonių buvo nusigręžę nuo Bažnyčios, kad ir krikštyti, tikėjimo nepraktikavo. Skleidžiantis

Artuma / 2011 m. balandis gėrį, švelnumą ypač kvalifikuotas gydytojas taip apaštalaudamas ne vieną sugrąžino į katalikybę.

Apie Moskatį girdas pasklido toli už Neapolio ribų, ir pacientai plaukė pas jį iš visos Italijos. Tačiau į savo populiarumą jis žiūrėjo ne tik ramiai – nekreipė į jį dėmesio. Lygiai kaip ir į pinigus bei turtą. Jei Moskačiui atrodydavo, kad honoraras per didelis, paimdavo tik jo dalį, kartais visai mažą. Nepasiturinčius gydė veltui ir net juos rėmė. Jei matydavo, kad ligonis neturi pinigų vaistams, pats nueidavo į vaistinę ir jų nupirkdavo.

Gyveno su daug vyresne už save seserimi, ji tvarkė namų ūkį ir rūpinosi buitimi. Nebuvo atvejo, kad nesikeltų naktį eiti pas sunkų ligonį ar kurio nors nepriimtų.

Jo gydymas būdavo ypač veiksmingas.

Dar ir dabar stebimasi, kaip galėjo tapti šventuoju vyriausiasis ligoninės gydytojas, katedros vedėjas, dalyvaujantis nesuskaičiuojamose konferencijose, vadovaujantis konkursams, pulkams studentų, taip pat puikus klinicistas, plėšomas į gabalus ne tik Italijoje, bet ir užsienyje. Lyg ir įprasta būtų, jei kalbėtume apie kokį nors pasiaukojantį misionierių, mylintį slaugytoją, bet čia?! Jį dar gyvą neapoliečiai vadindavo: „Mūsų šventasis profesorius.“ Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Moskatis pasisiūlė savanoriu. Bet jis buvo pernelyg vertinamas, kad būtų buvę galima rizikuoti jo gyvybe! Taigi, tapo karo gydytoju. Išgydė apie 3 000 kareivių.

Šventumas kasdienybėje Juozapo Moskačio profesinė veikla ir kasdienis gyvenimas susiliejo į vienį. Ideali moralinė tvarka buvo vienodai būdinga jo privačiam gyvenimui ir profesijai. Vienas iš kolegų pasakojo tokį atsitikimą. Vėlai vakare jis sutiko Moskatį skurdžiame rajone, kur vaikščioti pavojinga, ir paklausė, ką jis čia darąs. Moskatis nusijuokė: „Kas vakarą einu valyti vargšo studento spjaudyklės.“ Pasirodo, vaikino būta jau galudienio nuo tuberkuliozės, ir šeimininkai, sužinoję, kuo jis serga, būtų tuoj pat jį išmetę į gatvę.

Garsusis profesorius išvalydavo pilną išskyrų spjaudyklę ir, palikęs pluoštą švarių nosinių, senąsias išnešdavo sudeginti. Ir taip kas vakarą iki studento mirties.

Moskatis gydė daugybę valkatų, benamių, net piktadarių, matydamas juose Dievo vaikus. Ir už visus meldėsi.

Seseriai atiduodavo honorarus, kad ji tvarkytų namų ūkį, ir adresų sąrašą tų, kuriems reikėjo materialinės paramos.

Jo darbo krūvis buvo toks stulbinamas, kad kolegos negalėdavo atsistebėti, kaip jis tai ištveria. Moskatis paaiškindavo labai paprastai: „Šventoji Komunija, kurią aš kas rytą priimu, suteikia man neišsemiamos energijos kiekį.“ Kada į jį per vėlai kreipėsi garsusis tenoras Enrikas Karuzo, Moskatis jam pasakė: „Konsultavotės su visais garsiais gydytojais, bet nesikreipėte į Jėzų Kristų.“ Tenoras atsakė: „Profesoriau, darykite, kas reikia.“ Moskatis pasirūpino paskutiniais sakramentais ir broliškai pabuvo su juo iki pat pabaigos.

Akiračiai Studentai Juozapą taip mylėjo, kad laukdavo jo po darbo, idant galėtų palydėti į namus ir pabūti šalia. Neapoliečiai šiltai juokaudavo: „Procesija lydi mūsų šventąjį.“ Sekmadieniais į Mišias su juo eidavo ir visi studentai.

Viename iš laiškų 1923 m. Moskatis rašė: „Sukūriau kažką panašaus į vienuoliją: mano bičiuliai ir aš dirbame ne tik kartu, bet ir lenktyniaujame pakeliui į tobulumą.

Esame labai susiję! Dievas mus veda. Tikiu, kad visi jauni turi teisę tobulėti skaitydami ne tą knygą, kuri atspausdinta juodu ant balto, bet tą, kurios viršeliai yra ligoninės lovos, laboratorijos, o puslapiai – sergantys žmonių kūnai ir mokslinė medžiaga. Knygą, kurią reikia skaityti su neišsenkama meile ir dideliu pasiaukojimu artimui.“ Melsdamasis kalbėjo su Jėzumi ir net... rašė jam laiškus! Paklaustas, apie ką susimąstė, atsakydavo: „Apie Dievą!“ Gyveno ir dirbo su Dievu. Taip buvo visada.

Mirtis ir po jos 1927 m. balandžio 12 d. Moskatis, kaip įprasta, rytą dalyvavo Mišiose, priėmė Komuniją ir nuėjo dirbti į ligoninę. Grįžęs papietavo ir savo kabinete priiminėjo ligonius. Kiek vėliau pasijuto blogai ir mirė sėdėdamas fotelyje. Jam ėjo 47-ieji.

O dabar grįžkime prie jo jaunystės bičiulio, vedusio Juozapo mylimąją. Bevaikė pora norėjo įsivaikinti našlaitį. Prieglaudoje prie jų tiesiog lipte lipo vienas berniukas, bet pora vis negalėjo apsispręsti. 1927 m. balandžio 12 d. vakarop bičiulis nutarė pasitarti su Moskačiu ir užėjo pas jį. Namai buvo neužrakinti, ir jis rado Juozapą sėdintį fotelyje kabinete. Papasakojo jam savo problemą. Moskatis atsikėlė, atidarė rašomojo stalo stalčių, išėmė ant grandinėlės kabantį žiedą, kurį kadaise jo bičiulis buvo padovanojęs savo meilužei, ir pasakė: „Tas žiedas buvo ant kaklo berniukui, kurį tu nori įsivaikinti. Tai tavo sūnus.“ Draugas, praradęs žadą, atsikėlė ir išėjo. Priėjęs aikštę, pamatė susijaudinusią ir apsiašarojusią minią. Paklausęs, kas atsitiko, išgirdo: „Prieš kelias valandas mirė šventasis profesorius Moskatis.“ „Kaip?!! Aš juk ką tik su juo kalbėjau!!!“ Bet niekas į jį nekreipė dėmesio...

1975 m. popiežius Paulius VI paskelbė Juozapą Moskatį palaimintuoju. 1987 m. popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo. Mūsų laikais Moskatis primena, kad krikščioniška meilė kyla iš tam tikros tapatybės: Kristaus meilė turi persmelkti jo mokinio širdį. Šventasis asmeniškai ir besąlygiškai mylėjo Kristų. Ateistams ir laisvamaniams bei agnostikams Moskatis atrodė esąs talentingas maniakas.

Bet tiems, kurie matė ir jautė Kristų nors ir per miglą, jis skaisčiai nušviesdavo sugrįžimo pas Dievą kelią.

Užuojautų knygos paskutiniame puslapyje kažkas parašė: „Apverkiame jį visi, nes pasaulis neteko šventojo, Neapolis – didelės dorybės pavyzdžio, o vargšai ligoniai – visko.“ Vanda IBIANSKA

29

30

Artuma / 2011 m. balandis

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Laiškas Giovannino GUARESCHI Spaustuvininkas Luotelis jau kuris laikas sirgo, ir Don Kamilis parapijos laikraštėliui atspausdinti turėjo naudotis miesto spaustuve. Norėdamas pataisyti pirmus laikraštėlio atspaudus, turėjo vykti į miestą. Būdamas spaustuvėje, užsimanė apsidairyti apie mašinas.

Velnias yra toks bjaurus padaras, kad į nieką nekreipia dėmesio ir visur spendžia savo klastingas pinkles – ne tik pramogų, tinginiavimo ar panašiose vietose, bet ir ten, kur žmonės rimtai dirba.

Velniūkštis prikibo prie vienos koja minamos mašinos, kuria darbininkas laiškų popieriuje spausdino kažkokius įrašus, ir vargšas Don Kamilis, išėjęs iš spaustuvės, pasijuto esąs nejaukioje padėtyje.

Tiesa, kūnas yra silpnas, ir pats tauriausias kaimo klebonas turi kūną.

Tačiau ką galėjo padaryti toks vargšas klebonas, kaip šiuo atveju Don Kamilis, kuris, grįžęs į namus, pajuto, nė pats nežino kaip, savo kišenėje turįs penkis ar šešis lakštelius tokio laiškų popieriaus, ant kurio buvo atspausdinti apskrities politinės partijos įrašai?

* * *

Praslinkus kelioms dienoms, Peponis gavo iš miesto apdraustą laišką; tai jį labai nustebino, nes laiško siuntėjas buvo kažkoks Frankinis, kurio jis niekuomet nepažino.

Atplėšęs voką, rado popieriaus lakštą, kurio antraštę pamatęs nenoromis pasiraivė.

Brangus drauge, tu gerai suvoki padėtį, susidariusią dėl naujos Amerikos išdavystės. Vienas slaptas nelemto Atlanto Pakto sutarties straipsnis įpareigoja nusikaltusias valstybes visu griežtumu sekti demokratiškų partijų veiklą, kad sutrukdytų jų taikos išlaikymo pastangas.

Policija mus seka: siųsti laiškus su partijos įrašais ant vokų būtų nedovanotina klaida. Rašant partijai laišką, galima tai pažymėti ant voko tik mums naudingu atveju, atseit, kai norime, kad policija žinotų apie tam tikrus mūsų dalykus. Reikiamu laiku gausi naujų nurodymų dėl susirašinėjimo.

Tai, ką tau šiandien rašome, liečia labai opius reikalus, kurie privalo likti griežtai paslaptyje.

Drauge! Klerikalų-kapitalistų ruja visur spendžia karo pinkles. Taika pavojuje! Sovietų Sąjunga, vienintelė pasaulyje taiką ginanti jėga, šaukiasi visų geriausių iš geriausiųjų draugų pagalbos.

Sovietų Sąjunga privalo būti pasiruošusi atremti kiekvieną puolimą, kurį jai rengiasi smogti įtūžę išdavikiški Vakarai. Šventa taikos išlaikymo pareiga reikalauja tvirto tikėjimo, plataus patyrimo, gilios savikritikos ir drausmingos sąžinės žmonių.

Pasitikime tavimi, drauge Bačkiau! Ypatingoji partijos komisija vienbalsiai nutarė suteikti tau garbę dalyvauti išrinktųjų gretose.

Esame tikri, kad ši žinia pripildys tavo širdį džiaugsmo ir pasididžiavimo: greit galėsi vykti į SSRS, kur patyrusio mechaniko darbu prisidėsi prie taikos išlaikymo.

Garbingoji socializmo šalis šiems rinktiniams taikos ekspedicijos dalyviams suteiks lygias Sovietų piliečių teises. Tame nepamiršk įžvelgti dosnios sovietinių draugų širdies.

Tau bus duoti tikslūs nurodymai apie išvykimo laiką ir leistinus su savimi pasiimti daiktus. Į SSRS skrisi lėktuvu.

Atsižvelgdami į nepaprastai opų reikalą, įsakome tuoj sunaikinti šį

laišką. Atsakymą rašyk šiame voke pateiktu adresu. Būk labai atsargus, nes Šventosios Taikos išlaikymo reikalas šiandien labiau negu kada nors yra tavo rankose. Laukiame teigiamo atsako.

Peponis pirmą kartą gyvenime nepakluso partijos įsakymui: laiško nesudegino. „Nebedeginsiu, – pagalvojo. – Tai pats didžiausias partijos man suteiktas pažymėjimas. Tokio svarbaus istorinio dokumento nė už ką nenaikinsiu. Jei ateityje koks nors snarglius suabejotų dėl mano nuopelnų, pakišdamas šį laišką po nosimi užčiaupčiau jam srėbtuvę.“ Nežinia kiek kartų tą laišką perskaitęs ir atmintinai jį išmokęs, linksmai šūktelėjo: – Tiesa, daug dirbau, bet užtat esu patenkintas!

Vienintelis jį kankinęs slogutis buvo tai, kad šio laiško niekam negalėjo parodyti. „Dabar aš jiems parengsiu istoriškesnį atsaką, negu pats laiškas, – mąstė Peponis. – Aš juos visus pravirkdysiu.

Aš jiems parodysiu, kokius turiu jausmus, nors tik tris pradžios mokyklos skyrius esu baigęs!“ Tą patį vakarą pasislėpė vyno rūsyje ir ėmė rašyti atsaką: Drauge!

Antgamtinio pasididžiavimo siūbuojantis gausumas siaučia mano sieloje, kai esu įtrauktas į rinktinių taikos ekspedicijos dalyvių eiles, todėl esu pasirengęs vykdyti neatšaukiamus ir neklaidingus partijos įsakymus. Visa burna tariu likiminį socializmo šūkį: „Klausau!“ kaip raudonmarškinis garibaldietis ir laukiu atitinkamų nurodymų, nors trokštu vykti tuoj. Nors aš niekuomet nieko

Artuma / 2011 m. balandis neprašiau, bet dabar prašau leisti man vykti pirmiau visų kitų!

Peponis perskaitė: aišku, buvo taisytinų žodžių, stigo skyrybos ženklų, bet... pirmieji apmatai buvo geri.

Taisymą ir patikslinimą atidėjo kitam vakarui. Nebuvo reikalo per daug skubėti: juk jis turėjo parašyti laišką, kurį vėliau partija paskelbs spaudoje su pasigėrėtinu redakcijos prierašu.

Pasiskaičiavo, kad, tris vakarus kaip reikiant pasispaudęs, laišką pabaigs.

* * *

Kai vieną vakarą Don Kamilis, užsidegęs pusę cigaro, vaikščiojo malūno keliuku ir gėrėjosi pražydusia pavasario gamta, susidūrė su Peponiu.

Jiems apie orą ir laukus besišnekučiuojant, už kilometro buvo galima pastebėti, kad Peponis norėjo kažką nuristi nuo širdies.

Netrukus jis ir nurito: – Klausykite jūs, tamsta kun... Ar galiu pasidalyti keliomis mintimis su tamsta kaip žmogus su žmogumi, o ne kaip žmogus su kunigu?

Don Kamilis stabtelėjo ir žvilgterėjo į jį.

– Blogai pradedame, – ištarė. – Tie visi tavo žodžiai prilygsta asilo žodžiams, pasakytiems žmogui.

Peponis nekantraudamas susiraukė.

– Nelieskime politikos! Norėčiau, kad man kaip žmogus žmogui pasakytum, ką tamsta galvoji apie Rusiją.

– Apie ją iš manęs jau tūkstančius kartų girdėjai, – atsakė Don Kamilis.

Peponis stabtelėjo.

– Esame čia tik mudu ir niekas mūsų negirdi. Gali tamsta bent kartą atvirai man pasakyti. Neliesime politinės propagandos. Atvirai kalbant, ar iš viso yra Rusija?

Don Kamilis susigūžė.

– Peponi, ką aš galiu apie ją žinoti?

Aš ten niekada nebuvau! Težinau tik tiek, kiek skaičiau knygose ir laikraščiuose.

Kad pasakyčiau tau, kaip ten yra, turėčiau pirma pats nuvažiuoti. Bet pats tuos dalykus turėtum žinoti geriau už mane.

– Aišku, kad žinau! – atkirto Peponis. – Rusijoje žmonės gerai gyvena, visi turi darbo, valdo liaudis, nėra išnaudo-

Atokvėpio valandai tojų ir išnaudojamųjų. Tai, ką skelbia reakcininkai, yra grynas šmeižtas!

Don Kamilis paskersakiavo į jį: – Jei žinai, kam manęs klausi?

– Taip sau, kad išgirsčiau ir tamstos, kaip žmogaus, nuomonę: iki šiol tegirdėjau tamstos, kaip kunigo, nuomonę.

– Nuo savęs galiu pridurti, kad iš paties iki šiol tegirdėjau draugo nuomonę. Ar galėčiau išgirsti ir tamstos, kaip žmogaus, nuomonę?

– Norint būti draugais, reikia būti žmonėmis, o norint būti žmonėmis reikia būti draugais. Ką aš galvoju kaip draugas, tą pat galvoju kaip žmogus!

Truputį pavaikštinėjus, Peponis vėl grįžo prie rūpimo klausimo.

– O apskritai, tamstos nuomone, žmonės Rusijoje gyvena maždaug taip, kaip ir čia!

– Aš to nesakiau, – atrėžė Don Kamilis. – Tačiau, kai pats jau pradėjai, mano nuomonė yra maždaug panaši, aišku, išskyrus religinę sritį.

Peponis papurtė galvą.

– Sutinku, – pridūrė. – Tai gal man paaiškintumėte, kodėl visi taip blogai apie ją kalba ir rašo?

Don Kamilis išskleidė rankas.

– Žinai, kaip yra politikoje...

– Politika, politika... – sumurmėjo Peponis. – Ir Amerikoje yra politika. O kodėl apie Ameriką nepasakoja to, ką apie Rusiją?

– Gal dėl to, kad į Ameriką visi gali nuvažiuoti ir pamatyti, kaip ten žmonės gyvena, o į Rusiją – ne.

Peponis paaiškino, kad tokios esančios teisėtos savisaugos priemonės. Paskui čiuptelėjo Don Kamilį už rankovės ir jį sulaikė.

– Pasakyk, tamsta, kaip žmogus žmogui: jei kas nors, galėdamas išvažiuoti į Rusiją ir ten gauti gerą darbą, klaustų tamstos patarimo, ką jam atsakytumei?

Don Kamilis pakraipė galvą.

– Būsiu atviras: jei kalbama apie darbą, sakyčiau, kad važiuotų.

Gyvenime įvyksta nuostabių dalykų: gavęs tokį atsakymą, Peponis turėjo nudžiugti, bet iš tikrųjų neapsidžiaugė.

Pasitaisęs skrybėlę, jau buvo benueinąs, bet apsigalvojo ir sugrįžo.

– Kaip tamstos sąžinė leidžia patarti vykti į tokią šalį, kurios nepažįsti? – paklausė.

– Aš ją pažįstu labiau, nei pačiam atrodo. Pats gal nežinai, bet aš skaitau ir jūsų laikraščius, į kuriuos rašo žmonės, buvę Rusijoje.

Peponis staiga nusigręžė.

– Laikraščiai! Laikraščiai! – toldamas murmėjo.

* * *

Don Kamilis, nebetverdamas džiaugsmu, nuėjo pasidalyti mintimis su altoriaus Kristumi. Jam viską papasakojo.

– Viešpatie, – baigdamas tarė Don Kamilis, – jis atsidūrė keblioje padėtyje: nenorėtų važiuoti, bet dėl užimamos vietos nedrįsta atsisakyti to, ką vadai jam kaip didelę garbę pasiūlė. Atėjo pas mane tikėdamasis, kad aš, papasakojęs visą teisybę apie Rusiją, įkvėpsiu jam drąsos atsisakyti. Tačiau dabar nežino, kaip elgtis. Nenorėčiau būti Peponio kailyje.

– Nė aš nenorėčiau būti tavo kailyje, jei Dievas taip leistų, – rūsčiai atsakė Kristus. – Būčiau blogo žmogaus kailyje.

Don Kamilis sumišo.

– Bet aš... – sumikčiojo, – aš norėjau tik pajuokauti.

– Juokavimas turi ribas, kurių negalima peržengti. Kai juokaujant pradedama gėrėtis artimo kančia, tai jau nebėra juokas.

Don Kamilis nuslampino nusiminęs. Po kelių dienų Peponis iš partijos gavo antrą laišką: Malonus drauge, apgailestaudami turime pranešti, kad dėl įvykusių komplikacijų nė vienas iš rinktinės taikos ekspedicijos narių negalės išvykti. Atsiprašome už liūdnos žinios suteikimą. Pasitarnausi taikos reikalui pasilikdamas čia.

Taip niekas ir nesužinojo, kas tamsų vakarą įėjo į bažnyčią ir uždegė didelę žvakę. Viena tebuvo aišku, kad Don Kamilis prie didžiojo altoriaus Kristaus rado degančią žvakę.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

31

32

Artuma / 2011 m. balandis

Atokvėpio valandai

Nobelis Gulagui Gabrielė GAILIŪTĖ mažiau baisybių, kurias galėtume aprašyti – ne, esame tautos, kurios nepajėgia ir tikriausiai niekada nepajėgs suskaičiuoti, kiek literatūros šedevrų liko pakasta po žeme ir kiek literatūros (ir kitokių) talentų pražuvo toje mėsmalėje.

Kai 2009 m. rudenį perskaičiau pranešimą, kad Nobelio literatūros premija skiriama Hertai Müller, man vėl amą atėmė. Viena vertus, dėl to, kad pati autorė man atrodo tikras stebuklas – talentas, kažkaip sugebėjęs toje mėsmalėje nepražūti, o galbūt net subręsti ir sustiprėti.

Kita vertus, dėl to, kad Nobelio premija, šiaip ar taip, yra politikos apraiška. Politikos, kurios akiratyje pagaliau atsidūrė ir „mūsų pusė“. Žlugus blogio imperijai, istorikai, psichologai ir filosofai ėmė tyrinėti jos mechanizmus ir poveikį gyviems žmonėms, tačiau jų pamažu, skaudžiai ir nevienareikšmiškai dėstoma mozaika negali būti užbaigta be literatų ir menininkų. Pastarieji kalba apie tą patį kitokia kalba ir užkabina kitas žmogaus esybės stygas, ir jų vaidmuo kaip tik didžiausias ten, kur baigiasi mokslo ar filosofijos galimybės. Dalia Grinkevičiūtė, net ir išversta į kitas kalbas, jau nebepajėgs kaip nors iš esmės užpildyti šitos spragos. Herta Müller pajėgia, o mums jos labai reikia. Vos jai laimėjus Nobelį, į lietuvių kalbą skubiai išverstos „Amo sūpuoklės“ (Versus aureus, 2010, vertė Antanas Gailius), netrukus pasirodys ir „Šiandien būčiau verčiau savęs nesutikus“ (bent taip kol kas verčiamas šios knygos pavadinimas). Neabejoju, kad ne mažiau skubiai ja susidomėta ir kituose kraštuose, o tai reiškia, kad visur pagaliau girdimas smurtu ir prievarta užtildytos Dalios balsas. Šių metų balandžio 14 d. Herta Müller lankysis Vilniuje, 18 val. bendraus su skaitytojais Mažajame teatre.

Susitikimas su skaitytojais Nobelio literatūros premijos laureatei, žinoma, ne naujiena. Tačiau mes ją pasitiksime ne kaip literatūros žvaigždę, o kaip gyvą stebuklą pačia griežčiausia šio žodžio prasme.

Prieš keletą metų verčiau mokslinius tekstus apie traumų psichologiją, ir viename iš jų buvo cituojami Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai. „Lietuvius prie Laptevų jūros“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997), be abejo, buvau skaičiusi per patį Atgimimo svaigulį, bet tuomet tebuvau pradinukė ir geriausiai iš jų atsiminiau groteskišką detalę apie druską, praėdančią kojas iki kaulų. O pažvelgusi į tuos vos keletą sakinių suaugusio ir filologinį išsilavinimą įgijusio žmogaus akimis, net amo netekau.

Amo netekau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, pamačiau, kad Dalia Grinkevičiūtė, pasirodo, ne šiaip sau rašė ašaringus atsiminimus. Nedrįsčiau menkinti tremtinio parašyto nei vieno žodžio – žmonėms, perėjusiems tokį pragarą, atleistini daug didesni trūkumai, negu prastas skonis ar literatūriškai netobulas tekstas. Bet iš jų visų Dalią Grinkevičiūtę išskiria tai, ko nepavadinsi kitaip, kaip tik gryniausiu talentu. Jo vieno pakanka amui atimti, bet dar labiau mane pribloškė mintis, kad jei ši mergina nebūtų buvusi pačioje jaunystėje įkišta į tą mėsmalę, būtų tapusi tokia rašytoja, kokiai ir šiandien lietuvių literatūroje vargu ar rastume lygių. Tačiau visas jos literatūrinis palikimas – tik dienoraštis, tiesiogine prasme pakastas po žeme.

Nuo šitaip atsinaujinusios pažinties Dalia Grinkevičiūtė man tapo ryškiausiu anos mėsmalės (tai daugiasluoksnė metafora, ir tyčia ją vartoju vietoj konkretesnių sovietų ar gulagų terminų) simboliu. Yra, kas daug kruopščiau, išsamiau ir profesionaliau už mane nagrinėja okupacijos metų padarinius mūsų visuomenei, kultūrai ir menui (kada nors vis dėlto prisiruošiu kampanijai įtraukti Nerijos Putinaitės „Nenutrūkusią stygą“ į gimnazistams privalomų skaitinių sąrašus). Tačiau Dalia Grinkevičiūtė taikliai įkūnija ne tik ir ne tiek mums padarytą žalą, kiek mūsų prarastas – iš mūsų atimtas – galimybes, tai, kas galėjo būti, bet buvo sunaikinta anksčiau, negu subrendo ir suklestėjo.

Pažvelgus įdėmiau, pasirodo, kad tai – ne pavienis atvejis, o tendencija. Nesiveliant į provokacijas „mus mušė labiau, negu jus“, aiškiai matyti, kad, sakykime, Holokaustas ar Šoa grožinėje literatūroje aptartas ir įamžintas daug išsamiau ir įvairiau, negu Gulagas. „Mūsų pusėje“ iš esmės turime Aleksandrą Solženyciną, ir viskas. Dalia Grinkevičiūtė man rodo, kad taip tikriausiai yra ne todėl, kad esame mažiau talentingos tautos ar patyrėme

Artuma / 2011 m. balandis

Teisininko patarimai

33

Valstybės garantuojama teisinė pagalba Ramona JAKAITIENĖ, MRU Viešojo saugumo fakulteto Teisės katedros lektorė Kasdienybėje dažnai susiduriame su įvairiais teisiniais klausimais. Ne visi turi finansinių galimybių gauti kvalifikuotą advokato konsultaciją. Tada pagalbos ranką žmogui ištiesia valstybė. Negalinčiam susimokėti už advokato paslaugas garantuojama nemokama teisinė pagalba, apibrėžta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu. Tokia pagalba yra skirstoma į pirminę ir antrinę.

Pirminė teisinė pagalba – tai įstatymo nustatyta tvarka teikiama teisinė informacija, teisinės konsultacijos ir dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms (išskyrus procesinius dokumentus), rengimas. Be to, ši pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą.

Pirminę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti LR bei kitose ES valstybėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti LR tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys. Norint gauti pirminę teisinę pagalbą reikia kreiptis į savivaldybę pagal savo gyvenamąją vietą arba į advokatus, teikiančius tokią pagalbą pagal sutartį su savivaldybe (visi teisinės pagalbos prie savivaldybių kontaktai Lietuvoje skelbiami www.teisesgidas.lt).

Pirminei teisinei pagalbai gauti nereikia deklaruoti savo pajamų ir turto. Tereikia kreiptis į savivaldybę pagal deklaruotą gyvenamąją vietą arba į advokatus, teikiančius šią pagalbą pagal sutartį su savivaldybe. Kreipiantis reikalingi: asmens tapatybę patvirtinantis dokumentai – LR arba ES valstybės-narės piliečio pasas ar asmens tapatybės kortelė; kitos užsienio valstybės piliečio pasas ir leidimas gyventi Lietuvoje (ar kitoje ES valstybėje); asmens gyvenamąją vietą įrodantis dokumentas – spau-

das pase arba pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą. Jeigu asmuo neturi gyvenamosios vietos, jam pateikti tokio dokumento nereikia. Pirminė teisinė pagalba asmeniui suteikiama iš karto.

Jei nėra galimybės – skiriamas priėmimo laikas.

Pirminė teisinė pagalba gali būti ir neteikiama, jeigu asmuo kreipiasi klausimu, kuriuo konsultacija jam jau buvo suteikta, nes tuo pačiu klausimu galima kreiptis tik vieną kartą. Jeigu akivaizdu, kad advokato konsultaciją asmuo gali gauti ir nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba, tai ji jam neteikiama. Ši pagalba neteikiama, jei: 1) asmuo kreipiasi ne dėl savo teisių ir teisėtų interesų, nebent jis yra atstovas pagal įstatymą; 2) asmeniui išdėsčius savo problemą akivaizdžiai matyti, kad jo reikalavimai nepagrįsti.

Jeigu teikiant pirminę teisinę pagalbą paaiškėja, kad pareiškėjui reikės antrinės teisinės pagalbos, prašymą šiai pagalbai padeda pareiškėjui surašyti ar surašo pirminę teisinę pagalbą teikiantis asmuo. Jis šių veiksmų imasi tik po to, kai nerandama galimybės pareiškėjui ginčą išspręsti taikiai.

Antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to,

ši teisinė pagalba apima visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Antrinei teisinei pagalbai gauti reikia deklaruoti savo pajamas bei turtą ir jeigu tai neviršija Vyriausybės nustatyto lygio tuomet teisinė pagalba bus suteikta. Įstatyme nurodyti asmenys, kuriems tokia pagalba teikiama, neatsižvelgiant į jų turtą ir pajamas. Tai, pvz., nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, turintys teisę į socialinę pašalpą, valstybės išlaikomi stacionariose globos įstaigose ir kiti.

Antrinės teisinės pagalbos teikimą organizuoja Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos.

Asmuo, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, pateikia tarnybai prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius ir įrodančius teisę gauti šią pagalbą dokumentus.

Tokie yra, pvz., metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta; stacionarios socialinės globos įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens išduota pažyma, patvirtinanti, kad asmuo yra išlaikomas stacionarioje socialinės globos įstaigoje, ir kt.

Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Ši pagalba gali būti neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, atstovavimas byloje yra neperspektyvus ir kitais įstatymo numatytais atvejais.

34

Artuma / 2011 m. balandis

Mandagumas mūsų kasdienis

Juokas ir agresija Nežinau, ar visi pastebėjo, kad taip jau yra – linksmas ir besijuokiantis žmogus kažkodėl laikomas nerimtu, netgi pavojingu! Juokas kaip vaikystės privilegija priimtinas, „dantis rodyti“ dar gali paaugliai, bet suaugusieji?!

Brandumas siejamas su rimtumu ir, pageidautina, rūškanu veidu. Suaugęs žmogus – tai surūgusi, susirūpinusi ypata, kupina niūrumo ir jei ne tylėjimo, tai bent bambėjimo.

Vido Venslovaičio nuotrauka

„Pagaliau surimtėjo“, – su palengvėjimu žvelgdami, kaip geltonplaukė kvatoklė nuo Nemuno krantų išauga į tipišką paniurėlę, o dar geriau žiežulą, sako žmonės.

Negalvojame, kad valanda, kai žmogus nustoja kvatotis vos pirštą jam parodžius, yra tarsi kilometrus žymintis stulpas pakelėje: jis jau paseno, nors sulaukė gal tik dvidešimties.

Labai nepatenkinti būname sutikę linksmuolį iš pietų kraštų ir nepasitikime juo, nes nesuprantame, kaip galima būti gerai nusiteikus be jokios akivaizdžios priežasties. Nepatikimas ir nerimtas!

O krizenantis jaunimas? Štai įlipa į autobusą būrys pirmo kurso studenčių. Besijuokiantis jaunimas susėda ant laisvų kėdžių, bet kai visuomeninis vehikulas pradeda pilnėti lyg nėščia triušienė, mandagiai užleidžia vietas vyresniesiems. Susispiečia galinėje aikštelėje. Šis pilnutėlaitis važiuoja, staigiai stabdo (tai perėja, tai šunelis ir pan.), o jos krizena, kas valandėlę pratrūkdamos kvatotis.

Viena rodo pirštą, kita grimasą, kas, kaip prisimenate ar neprisimenate, yra labai juokinga.

Na ir perpildytas paniurėlių vehikulas pradeda komentarus: „Bet ir jaunimą turime! Jokio mandagumo, vien chuliganizmas.“ Nuo rūškanos minios padvelkia agresija. Vienas ima postringauti apie chamus, antra siūlo studenčiokėms eiti karvių melžti, trečia kalba apie dorovę... Mergaitės nutyla, tarsi prigęsta, nedrąsiai dairosi. Artimiausioje stotelėje išlipa, o autobuse dar ilgai

aptarinėjama jų „išsiauklėjimo stoka“ ir kritikuojamas „dabartinis jaunimas“. Negalėjau suprasti: nieko neįžeidė, užleido sėdimas vietas, nesikeikė. Nieko blogo nedarė, tik kvatojo.

Iš kur tas mūsų paniurėliškumas ir surūgimas ėmėsi, visiems žinoma. Iš dalies – nuo ilgos okupacijos metų. Ir dabar dar niekaip negalime atleisti varžtų ir pripažinti, jog nebadaujame, šiltai vilkime, į Sibirą neveža. Trūksta pinigų? O kada ir kam jų netrūko? Pasakykite man nuo šumerų laikų vieną vienintelę šalį, kur visi buvo vienodai turtingi ir niekam nieko nestigo. Gal SSSR?! Cha, cha, cha!!! Tas mūsų polinkis sureikšminti net nedidelius buities trūkumus, potuštę piniginę (ne visada!), ligas (tarsi aš vienas sirgčiau) yra kaip oru sklindantys nuodai, atimantys gyvenimo džiaugsmą. Net bažnyčioje kartais linkime vienas kitam ramybės tokia mina, kuri tarsi byloja: „Kad tu nusprogtum!“ Niūrumas užkloja mūsų dienas pilkumu net tada, kai šypsosi saulė. Argi būtinai reikia juo apkrėsti jaunus žmones?

Aprašytas įvykis turi ir kitą aspektą. Autobusas, troleibusas, traukinys yra vieša vieta, todėl joje visi be išimties turi elgtis mandagiai. Negalima spjaudyti ant grindų, užgaulioti bendrakeleivių, pažeisti jų asmeninės erdvės, t. y. jų liesti, keiktis, prikišti žmonėms jų fizinių trūkumų ar senatvės. Toks apytikriai yra geras tonas keliaujant autobusu, troleibusu, traukiniu ar lėktuvu. Aptariamu atveju keleiviai šiurkščiai pažeidė tas taisykles jaunų mergaičių atžvilgiu. Niekur neparašyta, kad viešajame transporte negalima juoktis. Tai nebuvo žvygavimas, nuo kurio sprogtų ausų būgneliai. Tiesiog gal jis erzino pavargusius žmones? Bet kuo čia dėtas chuliganizmas, chamizmas, vargšės melžėjos (pienelį tai geriate...), „baisus“ jaunimas ir t. t.?

Juokiasi? Ir tegu. Dabar jų laikas. Viskas jiems atrodo lengva, o ateitis rausva tartum aušra. Neduok, Dieve, kad taptų rūškanais niurzgliais suaugę. O taps, taps, nenusiminkite! Bus tokie patys pikti, visa ir visus keikiantys. Nes mus mato tokius.

Kad juokas sukeltų agresiją? Hm...

V. I.

Artuma / 2011 m. balandis

Sveikata

35

Geros nuotaikos dieta Gydytojo Petro patarimai džiama išgerti net po penkis puodelius kavos ar septynis arbatos. Dabar taip nerekomenduojama. Du puodeliai ir nė šlakelio daugiau! Be to, pirmoje dienos pusėje. Jei būtinai reikia suaktyvinti mąstymą, kavą gerkite su kąsneliu šokolado. Apie tai jau minėjau. Skysčių kiekį (2 litrai per dieną) papildykite žolelių arbatomis, mineraliniu ar tiesiog paprastu virintu vandeniu. Be to, yra sriubos, jogurtai, pienas ir t. t.

Patrick Nijhuis nuotrauka

Atsikėlėte šiandien rytą kaire koja? Aišku, pasaulis pilkas ir liūdnas... Nyku... O gal suvalgėte netinkamus pusryčius? Dažnai viskas dėl to ir atrodo niūriai.

Rytą geriausia išgerti puodelį stiprios kavos, arbatos arba kakavos, bet su cukrumi! Ne su tuo šlykščiu sintetiniu saldikliu, o su natūraliu paprastu cukrumi. Jei nepakenti saldaus gėrimo, gerk be cukraus, bet suvalgyk riekutę batono su medumi ar bent jau su džemu.

Labai gerai – gabaliukas šokolado. Nuotaika netrukus pasitaisys.

Kodėl taip nutinka? Saldumynuose esantys angliavandeniai sukelia mūsų organizme procesą, kuris praskaidrina nuotaiką. Atsiranda medžiagų, vadinamų triptofanu (baltyminė aminorūgštis), kurių šiaip jau gauname su liesa mėsa, jogurtu, žuvimi, kiaušiniais ir... bananais.

Pastarosios smegenyse virsta serotoninu, medžiaga, kuri atsakinga už kelias funkcijas, taip pat ir už mūsų gerą nuotaiką. Tačiau kad jų atsirastų greit, reikia grynųjų angliavandenių – medaus arba cukraus.

Svarbiausia yra pusryčiai. Jie išjudina variklį, nuo kurio priklauso, ar diena bus pozityvi. Galime suvalgyti sumuštinį, kiaušinį ar avižinės košės, bet tik visai nedaug.

Kiaušinio ir pusės užteks, nors tai skamba keistai. Per didelis šių produktų kiekis slopina energiją. Taip nutinka dėl to, kad baltymams ir riebalams suvirškinti reikia daug kraujo virškinimo sistemos kraujagyslėse. Kai žymus kraujo kiekis nukreipiamas į virškinimą, jo daug mažiau patenka į smegenis. Dėl to pajuntame lengvą nuovargį.

Be to, riebalai stabdo endorfinų veiklą, o ši labai panaši į serotonino. Baltymų perteklius rytą irgi padaro meškos paslaugą, blogai veikdamas mūsų psichiką. Žymūs šios srities specialistai primygtinai rekomenduoja kavą, arbatą, kakavą, būtinai stiprias ir saldžias. Lygiai kaip riekelę batono su medumi ar džemu. Leistinas plonytėlaitis sluoksnelis sviesto (ne margarino!).

Jeigu rytą niekas „nelenda“, išskyrus kavą be cukraus, suvalgykite du gabalėlius šokolado. Jame yra fenitilamino, kurio daug esti... įsimylėjėlių kraujuje. Keli šokolado gabalėliai labai pataiso nuotaiką, o nepadauginus ir tų kalorijų ne kažin kiek susidaro. „Šokoladiniai“ riebalai stabdo per greitą cukraus patekimą į kraują. Būtent todėl greit neatsiranda ir alkio jausmas. Kakava veikia labai panašiai, bet daug silpniau. Abiejuose produktuose yra ir kofeino, praskaidrinančio mąstymą. Žinoma, viskas su saiku: kofeinu piktnaudžiauti negalima.

Kadaise turintiems žemą kraujospūdį būdavo lei-

Savaime suprantama, kad piktnaudžiauti saldumynais nevalia. Daržovių, vaisių, rupios duonos, liesos mėsos, žuvies iš mūsų dietos cukrus išstumti negali. Visi šie produktai taip pat maitina organizmą gliukoze, tik ji ne taip greit įsisavinama kaip cukrus ar medus. Beje, cukrus teikia „tuščias“ kalorijas, tad piktnaudžiauti juo irgi negalima.

Jau minėjau apie deramą suvartoti per dieną skysčių kiekį. Šitai irgi „į temą“. Pakankamas skysčių kiekis atskiedžia organizme esantį natrį. Jis (beje, įeinantis į valgomąją druską) blokuoja atsakingas už gerą nuotaiką medžiagas. Be to, jei jums ką nors skaudena ir jaučiate įtampą, visiškai atsisakykite druskos.

Ne paskutinėje vietoje ir vitaminai. Jei stinga C ir kažkurių B grupės vitaminų, atsiranda lengvas nerimas, neatsparumas stresams. Tada reikia griebtis šviežių vaisių ir daržovių.

Nepamirškite nors 3 minučių rytinės mankštos. Ir muzikos! Kam Mocartas, o kam Madona, bet jos reikia.

Tai rimta.

Būkite linksmi ir gerai nusiteikę!

36

Gyvenimas kaip senas vynas

Artuma / 2011 m. balandis

Spaudos juokdariai Vanda IBIANSKA Jeigu jūs, simpatingieji mano Skaitytojai, manote, kad jūsų rūsiuose guli tik senas šlamštas, tai labai klystate. Užsimojau mažam remontukui ir teko leistis į rūsį, kur retai tenueinu. Be daugybės knygų (jų tuoj pat atsikračiau), radau kelių dešimčių metų senumo laikraščių ir žurnalų. Pasiskaitęs ten randi tokių spaudos kliurkių, kad skaniai nusikvatoji. Linksmiausia yra skelbimai. Kai kuriuos iš jų pateikiu. „Skalbykla priima skalbinius, skalbia, standina, kvėpina ir parveža klientą namo.“ – Išskalbtą, pastandintą ir kvepiantį?

„Gana dažnai girdima autoritetingų mokslininkų nuomonė, kad vertėtų paisyti tik didžiųjų pasninkų.“ – Tai ką, mažesnius pasninkus atšaukti?

„Maryland’ o (JAV) universiteto mokslininkai išrado būdą gaminti vynui ir degtinei iš pieno.“ – Smagu bus matyti, kaip mūsų naminukės gamintojai prijungia aparatus prie karvių spenių!

„JAV miestelio Northport gyventojai įkūrė šachmatų klubą, į kurį priimami tik vyrai. Klubo vadovas sako, kad jie nėra antifeministai, bet žaisti su moterimis tikra kančia, nes jos nuolat bėgioja į tualetą.“ – Kas galėtų pagalvoti, kad šachmatai tame miestelyje šitaip veikia moteris!

„MONĄ LIZĄ (kopija) parduodu už prieinamą kainą.“ – Išimtinai sąžiningas žmogus, nesako, kad originalą! „Jonas Petraitis – 29 m., 183 cm, 79 kg, studentas, nevedęs, du vaikai.“ – Nevedęs su vienu vaiku ir tai būtų gražu, o ką kalbėti apie du! „Leonardo da Vinci turbūt negalvojo, kad tapydamas savo žmonos paslaptingą šypseną taip sujaudins pasaulį. Apie Giocondos šypseną iki šiol kalba menotyrininkai ir visi, kas matė paveikslą.“ – Kad ištekintum Džiokondą už Leonardo ir padarytum tai keli šimtmečiai po abiejų mirties, reikia būti tikrai neeiliniam redaktoriui! „Traumatologijos skyrius priims dirbti dvi diplomuotas slaugytojas pilnu krūviu.

Garantuojamas gyvenamas plotas ir gydytojas.“ – Vienas dviem? Per mažai! „Saulė čia pakyla auštant, kad temstant pasislėptų už horizonto.“ – Matot, kaip įdomu! Ir rašyt yra apie ką! „Santuoka yra miniatiūrinis dviejų partijų valdymo modelis.“ – Ir čia be politikos apsieiti negalime. Tai faktas.

„Netekėjusi, 21 m., graži, turinti vieną vaiką ir perspektyvas artimiausiu laiku įgyti puikų turtinį statusą, nori susipažinti su išvaizdžiu aukštos dorovės vyru, neturinčiu žalingų įpročių. Ketinimai rimti.“ – Gal reikėtų pirma įgyti tą statusą, o vaiką – po to? „Priimsiu į komplektą 2–3 metų vaiką.“ – Kažkokia kolekcionierė, ne kitaip. „Priimu gyventi nerūkančią moksleivę.“ – Va, iki ko priėjome! Negana to, kad moksleivės nuomojasi kambarius, dar per laikraštį reikia ieškoti nerūkančių.

TV programoje: „21.30 val. koncertas VII klasėms, c-moll, opus 24.“ – Kas čia?!! „Kelyje Kaunas–Jonava pamestas televizorius.“ – Greičiausiai rodė itin nuobodžią laidą. „Pradžioje naujagimius maitino soda, o paskui pipete.“ – Gerbiamoji redakcija, soda maitinami gerai įmetėję pagiringi naujagimiai, bet kuo čia dėta pipetė?

„Milano kirpėjai pradėjo taikyti šviežių dobiliukų ir liucernos masės įtrynimus į plaukų kiaušinėlius.“ – Hi, hi, hi! Vertėjai ir korektoriai, miegojote? „75 m. pensininkė, turinti butą su patogumais, norėtų susipažinti su vyriškiu iki 80 m., neturinčiu žalingų įpročių.“ – Kokie jau ten įpročiai! Pašėlo pensininkė, ar ką? Juk jam jau greičiausiai net „ženytis“ nesinori, o ji – ko tikisi? „Moteriai 35 m. sukaktuvių proga geriau dovanoti ne 35, o 25 rožes. Taip bus pigiau ir padarys geresnį įspūdį.“ – Kad pigiau, tai jau tikrai. „Kai kurie žiūri į tikėjimą kaip į apsidraudimą nuo ugnies, kuri dega kitame pasaulyje“ – O argi ne taip? Ir ne kai kurie, o dauguma, nes gaisrinė nepadės. „Liežuviui taip sunku susiturėti todėl, kad jis visą laiką slidžioje aplinkoje.“ – Čia rašė LOR gydytojas, apsimetęs šeimos konsultantu. Tai faktas. „Aš seniai būčiau išsireikalavusi lygių teisių, bet vyras visu rimtumu grasina, kad tada jis pasidažys ir apsimaus pėdkelnes.“ – Iš pasakojimo psichologui. „Vilniuje tokios automobilių spūstys, kad su pavydu žiūriu į prabėgančius pro šalį greitus pėsčiuosius.“ – Vairuotojo dejonės. „Vėl turėsiu išleisti kelis šimtus kalėdinėms dovanoms, kad už tai gaučiau tris ypač bjaurius kaklaryšius.“ – Iš nugirsto pokalbio.

Iš viso to, kas čia pacituota, išeina, kad senos spaudos nereikia skubėti išmesti, nes atėjus laikui ji gali net nuotaiką pataisyti. Dabar spaudos mažiau, ji tapo nuobodesnė, ir korektoriai (ten, kur jų dar yra) atidesni.

Gaila. Labai gaila.

Mūsų draugai KVIEČIAME PAREMTI NET NEATVERIANT PINIGINĖS ir skiriant 2 procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio!

Iki gegužės 1 d. užpildykite ir pateikite Valstybinei mokesčių inspekcijai nustatytos formos FR0512 prašymą.

Blankus galite gauti apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose ir jų teritoriniuose skyriuose arba internete: http://www.vmi.lt/formos/pdf/FR0512.pdf Katalikišką mėnraštį šeimai „Artuma“ VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Įm. k. 134460120, a. s. LT097300010002264553 www.artuma.lt

Lie­tu­vos CA­RI­TO vyk­do­mą veik­lą Lietuvos Caritas, Aukš­tai­čių g. 10, LT-44147 Kau­nas Įm. k. 92066334, a. s. LT227300010002247635 www.caritas.lt

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos veiklą ir plėtrą „Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija“, Aušros Vartų g. 12, LT-01303 Vilnius Įm. k. 300560436, a. s. LT927300010092485960 www.mususeima.lt/nsta

Ateitininkų šimtmečio stovyklos vaikams kūrimą Paramos ir labdaros fondas „Ateitininkų Fondas“, Laisvės al. 13, LT-44238 Kaunas Įm. k. 301589572, a. s. LT49730001011424 8878 stovykla.gtinstitutas.lt

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes, vienijančias žmones su proto negalia, jų tėvus ir draugus Vilniaus miesto bendrija „Tikėjimas ir Šviesa“, Goštauto g. 3/24-40, LT-01106 Vilnius Įm. k. 193011091, a. s. LT107300010002447671

ts.lcn.lt

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Gero kino kampelis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas.

Artuma

Vyr. redaktorius Darius

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Redaktorė stilistė Dalė

Nr. 4 (259) / 2011

Techninė redaktorė Julija

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Redaktorė Vanda

Dailininkė Silvija

CHMIELIAUSKAS

IBIANSKA

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

GUDŽINSKIENĖ LUKĖNAITĖ

KNEZEKYTĖ

Vyr. buhalteris Arūnas

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 30701 Tiražas 10 700 egz.

URNIEŽIUS

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Nacionalinis DIEVO GAILESTINGUMO KONGRESAS Vilniuje Balandžio 30 d., šeštadienis 15 val. Kongreso pradžia Dievo Gailestingumo šventovėje. Dievo Gailestingumo vainikėlis 16 val. Konferencija Šv. Jonų bažnyčioje Pranešėjai: vysk. Arūnas Poniškaitis, liuteronų vysk. Mindaugas Sabutis, kun. Jean Emanuel CSJ. Tarp pranešimų šlovinimai, pabaigoje agapė 19.30 val. šv. Mišios Dievo Gailestingumo šventovėje 21 val. Ekumeninė Šviesos kelio procesija iš Aušros Vartų į Dievo Gailestingumo šventovę. Pasibaigus procesijai, šventovėje iki ryto vyks Švč. Sakramento adoracija.

Per adoraciją bus giedamas „Apreiškimas apaštalui Jonui“ (Apocalypsis Joannis)

Gegužės 1 d., Gailestingumo sekmadienis Šv. Mišios Dievo Gailestingumo šventovėje 8, 9.30 (lenkų k.), 18 ir 20 val.

Arkikatedroje bazilikoje

13.30 val. Konferencija. Pranešėjas – pasaulinio Dievo Gailestingumo kongreso generalinis sekretorius kun. Patrice Chocholski (Prancūzija) 14.30 val. Šlovinimas 15 val. Dievo Gailestingumo vainikėlis ir šv. Mišios. Aukoja apaštalinis nuncijus arkivysk. Luigi Bonazzi ir Lietuvos vyskupai.

Kviečiami dalyvauti kitų konfesijų atstovai 21 val. Katedros aikštėje – miuziklas „KAROLIS. Pašaukė mane“ 10 – 14 val. galimybė aplankyti Gailestingojo Jėzaus seseris, įsikūrusias Rasų g. 6, bei „Šv. Faustinos namelį“ Grybo g. 29A

Dievo Gailestingumo kongreso dalyvių dėmesiui!

Dėl nakvynės iš anksto registruotis el. paštu vajcui@gmail.com, nurodant žmonių skaičių, kiek grupėje vyrų ir moterų, planuojamą atvykimo ir išvykimo laiką. Tel. pasiteirauti (8~5) 262 14 08

www.gailestingumas.lt/2011

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83).

Indeksas 5010. Vieno numerio prenumeratos kaina – 4 Lt. KVIEČIAME SKIRTI „ARTUMAI“ 2 PROCENTUS NUO GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO! Iki gegužės 1 d. užpildykite ir pateikite Valstybinei mokesčių inspekcijai nustatytos formos FR0512 prašymą. Blankus galite gauti apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose ir jų teritoriniuose skyriuose arba internete http://www.vmi.lt/formos/pdf/FR0512.pdf

www.artuma.lt

ISSN 1392-382X

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Įm. k. 134460120, a. s. LT097300010002264553

Ačiū!

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai