Artuma

Artuma 2011 m. bir탑elis

6

Ganytojo žodis

Algirdo Kazlos nuotrauka

Jis pakvietė mus silpnus... „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Kunigas ar vyskupas yra tas vyras, kuris privalo sekti Kristų ir, Viešpaties žodžiais tariant, turėti gyvenimo šviesą. Ar taip yra? Gal visa tai tik graži seminarijos laikų svajonė?

Leiskite pasidalyti savo kunigystės patirtimi, ką radau joje per 49 kunigystės, o drauge – ir per 20 vyskupo tarnystės metų.

Pirmiausia – sutikau daug gerų kunigų, kuriuose mačiau meilę Dievui, Bažnyčiai ir Lietuvai; mačiau jų uolią tarnystę. Atmintyje išlikęs vienas iš pirmųjų mano klebonų, kuris turėjo didelių sveikatos bėdų, bet dirbo nepaprastai uoliai, už du, ir tiesiog spinduliavo savo vidine giedra.

Panašių kunigų savo aplinkoje mačiau daug. Jie skyrėsi vienas nuo kito charakteriu, sumanumu, drąsa, bet juos visus jungė rūpestis Bažnyčios reikalais. Jie vieni su kitais bendravo ne prie stikliuko, ne prie kortų, ne medžioklėje: juos jungė Dievo reikalai. Svarbiausia – jiems net nereikėjo, kad vyskupas vienytų, skatintų, – toks buvo jų vidinis poreikis. Šie visi kunigai mano gyvenime ir kunigiškoje tarnystėje buvo ir yra didelė Dievo dovana. Todėl šiandien visi Bažnyčios oponentai per visas komunikacijos priemones gali šaukti, kad yra tik vienas kitas geras kunigas, o visi kiti niekai. Iš savo patirties žinau, kad tai melas. Taip, vienam kitam nepasiseka, parpuola, keliasi – visko pasitaiko, bet daugumos sutiktų kunigų tarnystėje mačiau Kristaus žadėtą gyvenimo šviesą. <...> Kai kam atrodo, kad celibatas yra sunki, tiesiog nepakeliama našta. Net pavojinga našta, galinti pastūmėti kunigą į nusikaltimus. Tai netiesa. Celibatas suteikia galimybę dalyti meilę daugeliui, kuriuos kunigui patiki Bažnyčia. Celibatas padeda suburti aplink save bendruomenę. Bėda ištinka tik tuos, kurie užsidaro ir užmiršta savo misiją – būti su žmonėmis, tarnauti žmonėms ir dalyti tai, ką tau, kunigui, Dievas per Bažnyčią yra davęs.

Kunigystės kelyje radau daug skaidrios šviesos ir džiaugsmo, kuris neapleido net tuomet, kai reikėjo dirbti gamykloje, melioracijoje, net būnant už grotų ir Sibiro tremtyje. Atrodo, tie ilgi kunigystės metai buvo vienas gražus nuotykis su daugybe nepakartojamų scenų. Ir ta šviesa nebuvo kažkokių neeilinių pastangų vaisius, bet tikrų tikriausia dovana Dievo, kuris vedė, kur norėjo, ir kurio negalėjau nepaklausyti.

Nebūčiau objektyvus teigdamas, kad kunigystės kelyje buvo tik šviesa ir džiaugsmas.

Buvo daug išbandymo valandų, kai žmogiškai žvelgiant atrodė sunku, bet ir tuomet jaučiau lydinčią Viešpaties ranką.

Apaštalų darbų knygoje skaitome: „Šventoji Dvasia pasakė: ‘Paskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos šaukiau’“ (Apd 12, 2). Ta pati Dievo Dvasia mus visus pakvietė į darbą, kuris Bažnyčiai yra labai reikalingas. Pakvietė ne dėl to, kad buvome kažkokie nepaprasti, bet dėl to, kad tiesiog pasimaišėme Dievui po kojomis ir jis pakvietė mus silpnus, trapius, kiekvienam duodamas didelę užduotį – nešti jo Žodį, gydyti, išlaisvinti, o kartais ir prikelti iš mirties – dvasinė mirtis yra ne mažiau baisi kaip fizinė.

Sigitas TAMKEVIČIUS

Kauno arkivyskupas metropolitas Iš pamokslo, sakyto Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje, minint 20 vyskupo tarnystės metų, 2011 m. gegužės 18 d.

Artuma / 2011 m. birželis

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mieli mūsų Skaitytojai,

Iš redakcijos pašto Eglė VENSLOVAITĖ ŠILIŪNIENĖ Pasaka apie prarastą laiką

2

Kronika Kun. Artūras KAZLAUSKAS Dievo saikas

3

Evangelija mažiesiems

4

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

6

Paskutinis mohikanas?

8

Antanas GAILIUS Giriamasis žodis Petrui Kimbriui

10

Didelė mažos šalies misija?

12

Angelė JAKAVONYTĖ-RUKŠTELIENĖ 14 Tėvo pamoka Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Danielius DIKEVIČIUS Religinis saikingumas

16

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Be saiko – tik gera daryti

17

Tomas VILUCKAS Besotystė ir susivaldymas

18

Zita VASILIAUSKAITĖ Darbštumo bėdos

20

Antanas SAULAITIS SJ Apie mus pačius

22

O be to...

23

Jaunimo iššūkis Simonas BENDŽIUS Šventoji diskoteka?

24

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Augti meilėje

26

Akiračiai Vanda IBIANSKA Česlovas Milošas

28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Proletarų pergalė

30

Gabrielė GAILIŪTĖ Tramplinas mintims

33

Sveikata Otelo kompleksas

34

pagaliau sugrįžus vasarai į Lietuvą, „Artuma“ sugrįžta pas Jus ir prie savo dorybių bei nuodėmių plano. Tik šį sykį norėčiau pradėti nuo ko kito. Šis birželis kaip niekad apstus liturginių švenčių: be įprastinių Antaninių, Joninių ir Petrinių, dar apturėsime ir visas Šeštines, Sekmines, Švč. Trejybę ir Devintines (ech, užuojauta zakristijonams – jiems baisiausias mėnuo!). Tačiau, teneužpyksta Dievas ir visi šventieji, čia priminsiu ir pasveikinsiu ne juos, o pirmąjį birželio sekmadienį švenčiamą Tėvo dieną. Ir, be didelių abstrakčių išvedžiojimų beigi pasinaudodamas tarnybine padėtimi, sakau, apsikabinsiu savąjį gimdytoją: Tėti, atsiprašau, kad taip retai beaplankau Tave, kad per mažai Tau padedu, kad taip seniai Tau besakiau – myliu Tave, Tetuk... Ačiū Tau, kad Tu buvai ir tebesi! Ir ačiū Dieve, Tėve, Tau už Tėtį!

Na, o dabar prie birželio „Artumos“ ir jos didžios nuodėmės bei nuostabios dorybės – tai besotystė ir saikingumas. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodė tokios nuobodžios ir savaime aiškios... tačiau smagiųjų mūsų autorių dėka staiga paaiškėja visai kiti dalykai. Pamatysit. Bet dar keistesni reikalai daros, kai pabandai šiuo klausimu pasigilinti ir pasiteirauti Jėzaus Kristaus...

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno.“ Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens.“ Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui.“ Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį (Jn 2, 1–11).

Tai štai kokie paradoksai aplink mus ir mūsų Dievą vyksta. Ar pamatysiu čia jo šlovę? Įtikėsiu? Ne, ne vyno kiekiu – juo nereikia patikėti, nes jo būta iš tiesų, ir daug, LABAI DAUG (nesakysiu, kiek šimtų litrų). Ar įtikėsiu, kad Dievo meilė gali būti tik besotiška?! Maža to, ta Meilės beprotystė gali paversti mano vargo ašarą į BERIBĮ DŽIAUGSMĄ ir NEIŠSENKANČIĄ MALONĘ!

Jūsų, be saiko skolingas, Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Kartais Lietuvoje Šypsenos be raukšlių

35 36 Viršelyje – Vestuvės Kanoje. Šventojo Išganytojo bažnyčios (dabar Kariye mečetė) Choroje mozaika. XIV a., Stambulas, Turkija. Jono Malinausko nuotrauka

1

2

Iš redakcijos pašto

Artuma / 2011 m. birželis

Pasaka apie prarastą laiką Eglė VENSLOVAITĖ ŠILIŪNIENĖ Vieną kartą gyveno vyras ir moteris, kuriems visko labai trūko. Moteriai trūko dėmesio („Tu nemyli manęs...“), naujų drabužių („Neturiu ką apsirengti“) ir pramogų („Nėra ką veikti“). Vyrui trūko pinigų („Tavo suknelės per daug kainuoja“), kantrybės („Nustosi dejuoti ar ne?“) ir poilsio („Ką rodo per televizorių?“). Bet labiausiai jiems trūko laiko. Nuo ryto iki vakaro tik ir girdėdavai: „Neturiu kada“, „Atleisk, pakalbėsim vėliau“, „Ne dabar, kitą kartą“, „Nėra laiko, reikalai“... Tuos žodžius savo bičiuliams, tėvams, broliams ir seserims jie dažniausiai sakydavo telefonu, nes su kuo nors iš jų susitikti jiems, aišku, trūkdavo laiko.

Jų šaldytuvas, veidrodžiai ir durys buvo nuklijuoti įvairiaspalviais lipniais lapeliais su nurodymais: parnešti, nueiti, užsakyti, nupirkti, iškepti, išvalyti, paskambinti, susitarti, sumokėti ir panašiai.

Kai namuose gimė kūdikis, kurį laiką lapelių nebesimatė, nes ir be jų buvo aišku, ką reikia daryti: maitinti, nešioti ant rankų, maudyti, migdyti, keisti vystyklus, kalbinti, sūpuoti, skalbti ir t. t. Kūdikis pasirūpino, kad moteriai nebetrūktų dėmesio nei pramogų: ji išmoko dainuoti lopšines, kas penkias minutes tikrindavo, ar vaikeliui nieko netrūksta, žaisdavo su juo, glausdama prie krūtinės ir myluodama. Naujų suknelių taip pat nereikėjo – jos dūlėjo spintoje, dūsaudamos, kad taps nemadingos, – o jų vietą užėmė minkšti ir patogūs chalatai bei prijuostės. Vyras atsisakė poilsio ir kantriai dirbo, kad nepritrūktų pinigų...

Bėgo laikas, ir vieną dieną moteris suprato, kad vaikas paaugo, mados pasikeitė, o ji per ilgai užsisėdėjo namuose. Ant šaldytuvo atsirado lipnus lapelis: „Pasamdyti auklę.“ Kitą dieną moteris nusijuosė prijuostę, pasiryškino lūpas ir iškėlusi galvą nužingsniavo ten, kur, kaip skelbė neoninės raidės, buvo Pramogų ir Poilsio Sostinė. Šaldytuvas, veidrodžiai bei durys vėl buvo išmarginti lipniais priminimais: nueiti, užsakyti, išvalyti,

paskambinti, susitarti, sumokėti... O kartą, grįžę iš savo darbų, tėvai išvydo naują lipduką, jame kreivomis didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta: PAŽAISTI DOMINO. – Koks tu šaunuolis! Jau išmokai rašyti! – pagyrė juodu vaiką, pakštelėjo į kaktą ir nuėjo vykdyti „lipnių“ nurodymų: valė, skambino, užsakinėjo... O kitą dieną netgi nupirko mažą šuniuką, kad vaikas turėtų su kuo žaisti. Bet jie užmiršo, o gal nežinojo, kad šunys nemoka žaisti domino.

Keitėsi metų laikai, mados ir baldai kambaryje. Susėdę ant naujos sofos tėvai retkarčiais pasijusdavo pavargę ir seni, tarsi distancijos neįveikę maratono bėgikai.

– Vis dėlto kaip greitai bėga laikas... – atsidusdavo kuris nors jų.

– Šiandien taip nusiplūkiau, o vis tiek visko sutvarkyti nespėjau, – pritardavo kitas.

– Galėtume aplankyti tėvus, atsigautume, – pasiūlydavo vienas.

– Gal kitą savaitę, dabar labai daug reikalų, visiškai nėra laiko, – atsakydavo antras.

O laikas, rodos, dar sparčiau bėgo, sruvo lyg vanduo ar smėlis pro pirštus, siūlydamas vis naujų ir naujų galimybių, progų, iššūkių. Vaikas užaugo, paliko tėvus, pats susilaukė vaikų. O tėvams, kad nesijaustų vieniši, nupirko šuniuką.

Vyras, moteris ir šuo gyveno gražiai sutvarkytame name. Tik tas namas kasmet darėsi vis didesnis ir didesnis.

Kambariai šaukte šaukėsi žmonių.

Naujos lovos, kėdės, stalai kvieste kvietė pailsėti, pasivaišinti, pasisvečiuoti... Bet niekas, nė vienut vienutėlis žmogelis neužsukdavo aplankyti senukų – visiems kitiems labai trūko naujų drabužių, mašinų, kompiuterių, o labiausiai – laiko. Pakėlę telefono ragelį seni tėvai girdėdavo, kaip jų vaikas arba vaikaičiai kartoja: „Kitą kartą“, „Vėliau“, „Nėra laiko“...

Jie taip ir leisdavo savo dienas, ant naujo gražaus stalo pasidėję dėžutę domino, o šalia tupėdavo jau pražilęs klusnus šuo. Kaip ir visi šunys, jis visada turėdavo laiko. Bet domino žaisti šuo nemokėjo.

Artuma / 2011 m. birželis

Kronika

Dievo saikas Birželio kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Visą birželį krikščionys alsuos ne tik vasariškais, bet ir Velykų žygdarbio kvapais. Negaliu pamiršti rekolekcijų kunigams Vilniuje su popiežiaus namų pamokslininku t. Ranieru Cantalamessa OFM Cap. Į klausimą apie homeopatiją tada jis atsakė, kad besaikis ir nekritiškas bet kokių terapijų naudojimas yra žalingas. Vienintelė terapija – Šventosios Dvasios kvapo – pakenkti negali. Štai ką reiškia krikščioniškasis sakramentinis gyvenimas. Tai – Šventosios Dvasios terapija. Vis naudojimasis ženklais ir simboliais, žodžiais ir veiksmais, kad Dvasia galėtų išlieti savo kvepalus į krikščionio širdį ir „geras Kristaus kvapas“, kaip sakoma Sutvirtinimo sakramentu, būtų paskleistas pasaulyje. Per mus, Šventosios Dvasios pripildytus.

Velykų laikas užbaigiamas dviem iškilmėmis – Viešpaties Žengimo į dangų ir Šventosios Dvasios Atsiuntimo. Josios nužengimas į pasaulį tada matytas ugninių liežuvių ženklais reiškia, kad Kristus gyvena ne tik Tėvo šlovėje, bet ir drauge su savo mokiniais. Gyvena su mumis – per Dvasią. Švč. Trejybės iškilmė sako mums, kad Velykos yra Dievo darbas. Kristus mums atskleidė Dievą. Supažindino su juo, padovanojo jį – Asmenį, kuris yra tėviškumo pilnatvė. (Šį mėnesį minima Tėvo diena su dėkingumu ir maldomis už šalia mūsų esančius ir jau iškeliavusius tėvus primins, kad mūsiškiai tėvai nebūtinai atskleidžia dieviškąją tėvystę...) Kai kas iš Bažnyčios žmonių mėgsta ir šiandien aiškinti apie Trejybės veikimą žmonių istorijoje: Tėvas sukūrė pasaulį, Sūnus jį, žmonių subjaurotą, atnaujino, Šventoji Dvasia veikia šiandien ir visa šventina.

Devintąją savaitę nuo Velykų švenčiama Viešpaties Kūno ir Kraujo iškilmė atskleis sakramentiškumo esmę: Viešpaties veidas šiandien yra Duona ir Vyno taurė. Jo asmuo yra Duona ir taurė Vyno.

Jis mums save duoda, taip tenkindamas

esminius žmogaus gyvenimo poreikius – malšindamas alkį ir troškulį. Ne tik fizinį – ir dvasinį. Juk žmogus – dvasia ir kūnas. Sulaužyta Duona ir pasidalyta Vyno taurė skelbia Kristaus Velykas, jo darbą, jo žygdarbį. O kartu – ir mūsų esmę.

Valgantieji ir geriantieji prie jo altoriaus stalo privalo patys tapti auka. Save sulaužyti kaip tą duoną, save išdalyti kaip tą gėrimą – pasauliui, žmonėms. Dvasia, kurios jėga duona tapo Kūnu, o vyno taurė – Kraujo taure, šitaip sotina ir stiprina mus, kad pajėgtume būti, kuo būti privalome. Čia reikėtų priminti ir skaudžią bažnyčių tabernakulių esmę. Eucharistinė Duona juose yra laikoma tiems, kurie negali dalyvauti Eucharistinėje aukoje.

Serga, dirba, kali, neprisimena, nenori, netiki... Jos buvimas skelbia, kad daug yra tokių, kurie jos nevalgo, nors ji jiems yra skirta. Nepamirškime jų adoruodami Švenčiausiąjį Sakramentą... Šį mėnesį minimi šventieji yra vadinami Viešpaties draugais vien todėl, kad priėmė Šventosios Dvasios dovaną. Ir naudojosi ja – kiekvienas savitai, bet vaisingai.

Birželį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad kunigai, susivieniję su Kristaus Širdimi, visada būtų tikri rūpestingos ir gailestingos meilės liudytojai; misijų – kad Šventoji Dvasia iš mūsų bendruomenių pašauktų daug misionierių, pasiryžusių visiškai pasišvęsti Dievo Karalystės skelbimui.

1 T Šv. Justinas, kankinys Apd 17, 15. 22 – 18, 1; Ps 148; Jn 16, 12–15 2 K Šv. Marcelinas ir Petras, kankiniai

Apd 18, 1–8; Ps 98; Jn 16, 16–20 3 P Šv. Karolis Luanga ir jo draugai, kankiniai

Apd 18, 9–18; Ps 47; Jn 16, 20–23a 4 Š Apd 18, 23–28; Ps 47; Jn 16, 23b–28 5 S KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ

(ŠEŠTINĖS)

Apd 1, 1–11; Ps 47; Ef 1, 17–23;

Mt 28, 16–20

Tėvo diena. Visuomenės komunikavimo

priemonių diena 6 P VII Velykų laiko savaitė (III sav.)

Šv. Norbertas, vyskupas

Apd 19, 1–8; Ps 68; Jn 16, 29–33 7 A Apd 20, 17–27; Ps 68, Jn 17, 1–11a 8 T Apd 20, 28–38; Ps 68; Jn 17, 11b–19 9 K Šv. Efremas, diakonas, Bažnyčios mokytojas

Apd 22, 30; 23, 6–11; Ps 16; Jn 17, 20–26 10 P Apd 25, 13b–21; Ps 103; Jn 21, 15–19 11 Š Šv. Barnabas, apaštalas

Apd 11, 16–20. 30–31; Ps 11; Jn 21, 20–25 12 S ŠVENTOSIOS DVASIOS

ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)

Apd 2, 1–11; Ps 104; 1 Kor 12, 3b–7.

12–13; Jn 20, 19–23 13 P Šv. Antanas Paduvietis, kunigas,

Bažnyčios mokytojas

XI eilinio laiko savaitė (III sav.)

2 Kor 6, 1–10; Ps 98; Mt 5, 38–42 14 A 2 Kor 8, 1–9; Ps 146; Mt 5, 43–48 15 T 2 Kor 9, 6–11; Ps 112; Mt 6, 1–6. 16–18 16 K 2 Kor 11, 1–11; Ps 111; Mt 6, 7–15 17 P 2 Kor 11, 18. 21b–30; Ps 34; Mt 6, 19–23 18 Š 2 Kor 12, 1–10; Ps 34; Mt 6, 24–34 19 S ŠVENČIAUSIOJI TREJYBĖ

Iš 34, 4b–6. 8–9; Dan 3, 52–56;

2 Kor 13, 11–13; Jn 3, 16–18 20 P XII eilinio laiko savaitė (IV sav.)

Pr 12, 1–9; Ps 33; Mt 7, 1–5 21 A Šv. Aloyzas Gonzaga, vienuolis

Pr 13, 2. 5–18; Ps 15; Mt 7, 6. 12–14 22 T Šv. Paulinas Nolietis, vyskupas;

šv. Jonas Fišeris, vyskupas,

ir Tomas Moras, kankiniai

Pr 15, 1–12. 17–18; Ps 105; Mt 7, 15–20 23 K Pr 16, 1–12. 15–16; Ps 106;

Mt 7, 21–29 24 P ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS

Iz 49, 1–6; Ps 139; Apd 13, 22–26;

Lk 1, 57–66. 80 25 Š Pr 18, 1–15; Lk 1, 46–55; Mt 8, 5–17 26 S ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS

IR KRAUJAS (DEVINTINĖS)

Įst 8, 2–3. 14b–16a; Ps 147;

1 Kor 10, 16–17; Jn 6, 51–58 27 P XIII eilinio laiko savaitė (I sav.)

Šv. Kirilas Aleksandrietis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

Pr 18, 16–33; Ps 103; Mt 8, 18–22 28 A Šv. Ireniejus, vyskupas, kankinys

Pr 19, 15–29; Ps 26; Mt 8, 23–27 29 T ŠV. PETRAS IR PAULIUS,

APAŠTALAI

Apd 12, 1–11; Ps 34; 2 Tim 4, 6–8.

17–18; Mt 16, 13–19 30 K Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai

Pr 22, 1–19; Ps 115; Mt 9, 1–8

3

4

Evangelija mažiesiems

Artuma / 2011 m. birželis

Jėzus kyla į dangų (Kristaus Žengimas į dangų – Šeštinės, birželio 5 d.)

– Manau, kad prisikėlęs Jėzus turėjo sparnus. Kaip kitaip jis pakiltų į dangų? – nustemba Dominykas.

– Taigi Jėzus ne koks gandras, bet Dievas ir žmogus. Dievo dangus – ne šitie mėlyni debesėliai, o kiekvienas geras žodis, darbas ir visa, kas gražu, – pastebi Benedikta.

– Tai mes nepakilsime į dangų?

– Dangus vis nusileidžia pas mus, kai laikomės to, ko Jėzus mokė.

Jėzaus dovana – kaip linkėjimai (Šventosios Dvasios Atsiuntimas – Sekminės, birželio 12 d.)

– Jėzus dosnus. Ramybės palinki, dovanoja Dvasią. Ar žinai, kaip ją pajusti? – klausia Dominykas susidomėjusios Benediktos.

– Gal čia panašiai kaip su linkėjimais? Jų nematai, bet kai kas nors perduoda – norisi lėkti laukais ir visiems šypsotis.

– Šventoji Dvasia dar padeda atleisti. Kai meldžiuosi, jaučiu, kaip ji manyje kvėpuoja, – prisimena brolis.

Artuma / 2011 m. birželis

Evangelija mažiesiems

Dievo šeima (Švenčiausioji Trejybė, birželio 19 d.)

– Tėvas sukūrė pasaulį, Sūnus atėjo gelbėti žmonių iš nuodėmių, o apie Dvasią tai nutylėta? – pastebi Dominykas.

– Tikriausiai todėl, kad Dvasia nematoma, bet ji paslapčia palaiko mūsų Bažnyčią, sutvirtina visų tikėjimą, norą domėtis Jėzumi, padeda per Mišias nenuobodžiauti ir ruošia mus gyvenimui, kuris neturės pabaigos, – pasakoja sesuo.

– Dievo šeima labai bendruomeniška ir vieninga. Tik vienas Dievas gali visais pasirūpinti ir padėti, – nutaria Dominykas.

Jėzus žaidžia slėpynių (Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas – Devintinės, birželio 26 d.)

– Jėzus toks didelis, taigi jis į duonos kepaliuką nesutilptų? Juk jis nėra koks nors nykštukas... – nusprendžia Dominykas.

– Jėzui nesunku, nes jis net iš mirties prisikėlė. Be to, jam noriai padeda Šventoji Dvasia, kurios šaukiasi kiekvienas kunigas, kai per Mišias ant altoriaus padeda duoną ir vyną, – paaiškina Benedikta.

– Sakyčiau, Jėzus žaidžia slėpynių...

– Jis sugeba pasislėpti toje Duonoje, kad mums būtų kasdieniškai prieinamas, neišgąsdintų, o sustiprintų savo draugyste ir artumu.

– Ačiū, Jėzau! Tu šaunus! – šūkteli Dominykas.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ...............................................................................................

5

6

Artuma / 2011 m. birželis

Kronika

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia

„Intermirifica.net“ nuotrauka

Jono Pauliaus II beatifikacija, be jokios abejonės, buvo pats svarbiausias ką tik pasibaigusio mėnesio įvykis. Dalyvavo daugiau kaip milijonas žmonių, dalyvių skaičiumi šios iškilmės prilygo kitiems dviem gausiausiai maldininkų į Romą sutraukusiems naujojo tūkstantmečio pradžios įvykiams – prieš šešerius metus vykusioms Jono Pauliaus II laidotuvėms ir 2000 m. Romoje švęstoms Pasaulio jaunimo dienoms. Jono Pauliaus II

beatifikacija taip pat buvo bene nekantriausiai lauktas pastarųjų kelerių metų įvykis. Nekantrauti pradėta jau laidotuvių dieną, kai Šv. Petro aikštėje iškilo transparantai su užrašais „santo subito“ (liet. „tuoj pat šventuoju“). Tam tikro spaudimo tuo metu būta ir iš Lenkijos episkopato. Kai kurie vyskupai visiškai atvirai samprotavo, kad palaimintuoju arba iškart šventuoju Jonas Paulius II galėtų būti skelbiamas tuoj pat po naują popiežių išrinksiančios konklavos, kol dar visi kardinolai yra Romoje...

Jono Pauliaus II šventumu neabejojo ir laidotuvėms vadovavęs bei netrukus popiežiumi Benediktu XVI tapęs kardinolas Josephas Ratzingeris. „Galime būti tikri, kad mūsų mylimas popiežius dabar stovi prie dangiškojo Tėvo namų lango, mus mato ir laimina“, – sakė jis laidotuvių homilijoje. Apie tą dieną virš

Romos tvyrojusį Jono Pauliaus II šventumo kvapą Benediktas XVI kalbėjo ir beatifikacijos Mišių homilijoje: „Dievo tauta jau garbino jį kaip šventąjį, dėl to ir aš norėjau, kad beatifikacijos byla vyktų kuo greičiau, tačiau laikantis galiojančių normų. Ir štai mūsų trokštama diena atėjo, atėjo labai greit.“ Nežiūrint nekantrumo ir netgi kaltinimų, kad Benediktas XVI pernelyg formaliai žiūri į akivaizdų savo pirmtako šventumo faktą, dabar, kai paskelbimo palaimintuoju jau sulaukėme, ramiai paskaičiavę matome, kad Jono Pauliaus II beatifikacijos byla buvo užbaigta per labai trumpą laiką: nuo mirties iki paskelbimo palamintuoju praėjo šešeri metai ir vienas mėnuo be vienos dienos.

Lig šiol „rekordas“ priklausė Kalkutos Motinai Teresei, kurios beatifikacija įvyko po šešerių metų ir pusantro mėnesio.

Nors visa Bažnyčia dar ir dabar gyvena Jono Pauliaus II beatifikacija, vyskupijose iškilmingai švenčiamos Padėkos Mišios, popiežiaus Benedikto XVI jau greit laukė kiti darbai. Gegužės 6–7 d. jis išsirengė į trumpą apaštališkąją kelionę Italijoje ir aplankė Akvilėją ir Veneciją.

Apie lagūnos salose įsikūrusią Veneciją su prabangiais rūmais ir šimtais kanalų žino visi. Akvilėja yra kiek atokiau nuo turistų numintų kelių. Šis miestelis prie Adrijos jūros pirmaisiais amžiais buvo didelis ir įtakingas centras. Akvilėjos patriarchatui priklausė pusės Balkanų, dalies vidurio Europos ir visos šiaurės Italijos vyskupijos. Ankstyvais viduramžiais pradėjus kilti ir stiprėti Venecijai, Akvilėja sunyko. Į Veneciją persikėlė ir regiono bažnytinio

gyvenimo centras (dar ir šiandien Venecijos vyskupui priklauso patriarcho titulas).

Tačiau popiežiaus pasisakymuose vizito metu vyravo ne senovės šlovės temos, bet dabartinės problemos. Šiaurės rytų Italija garsėja savo gyventojų darbštumu, tvarka, susiklausymu. Popiežius juos ragino nepasiduoti sekuliarizmui, branginti tas vertybes, kuriomis šiame Italijos regione pilietinė ir bažnytinė bendruomenė garsėja.

Gegužės mėnesį Šventasis Sostas paskelbė du ganėtinai svarbius dokumentus.

Pirmasis – tai aplinkraštis, primenantis ganytojų pareigą savo vyskupijose sukurti nepilnamečių lytinio išnaudojimo prevencijos ir, jei tokių nusikaltimų pasitaiko, operatyvaus jų išaiškinimo tvarką. Siūloma atvirai bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis ir pirma visko siekti nukentėjusiųjų gerovės.

Antrasis dokumentas – instrukcija dėl prieš trejus metus paskelbto popiežiaus Benedikto XVI motu proprio „Summorum Pontificum“ taikymo. Joje primenama, kad vadinamosios „ordinarinės“ apeigos, naudojant posusirinkiminį 1970 m. patvirtintą Pauliaus VI Mišiolą ir „ekstraordinarinės“ apeigos, naudojant 1962 m. Jono XXIII patvirtintą lotynišką Mišiolą, yra dvi teisėtos Romos katalikų Bažnyčios liturgijos formos. Vyskupai raginami geranoriškai sudaryti sąlygas norintiems dalyvauti lotynų kalba senuoju būdu aukojamose Mišiose. Tačiau kartu pabrėžiama, kad leidimas aukoti senąja ekstraordinarine forma gali būti suteikiamas tik tiems tikintiesiems, kurie neneigia ordinarinės formos, tai yra pripažįsta ir tautinėmis kalbomis aukojamas Mišias. Kitaip tariant, aukoti Mišias senąja forma galima leisti, kai prašantieji vadovaujasi autentišku maldingumu, o ne pseudoestetiniu snobizmu, kai nėra pavojaus, kad bus laviruojama ties lefebrinio revanšizmo riba.

Artuma / 2011 m. birželis

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Nepamirštamą pirmąjį gegužės sekmadienį, kai dauguma Lietuvoje sulaikę kvapą prie TV ekranų laukėme Jono Pauliaus II beatifikacijos iškilmių Šv. Petro aikštėje, drauge su penkiais Lietuvos vyskupais iškilmėse dalyvavęs, iš labai arti popiežių pažinojęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis, Romoje kalbinamas Vatikano radijo lietuvių programos, neslėpė emocijų: „Tikrai nuostabus žmogus! Gal neįvertini, kai esi šalia, to šventumo, tos dvasinės jėgos, to polėkio į Dievą. Aš džiaugiuosi ir manau, kad visa Bažnyčia gali iš jo daug pasimokyti.“ Ganytojas sakė su nuostaba žvelgiąs, kaip aiškiai Jonas Paulius II suprato, ką reiškia perėjimas iš totalitarinės komunistinės sistemos į laisvą pasaulį, pabrėžė jo „širdies potraukį Lietuvai“, ypač kentėjusiai jos Bažnyčiai.

Tomis dienomis Jonas Paulius II, pasak LR Seimo parlamentinės Maldos grupės vadovo E. Vareikio, tarsi sugrįžo į Lietuvą savo dvasia. Jam skirtą parodą atidarant parlamente dalyvavo daugiau

kaip 10-ties šalių ambasadoriai. Šio popiežiaus raginimą švęsti Gailestingumą įkūnijo ir pirmasis nacionalinis, tris dienas balandžio–gegužės sandūroje vykęs Dievo Gailestingumo kongresas Vilniuje. Jo arkikatedroje švenčiant iškilmes su Lietuvos vyskupais, dalyvaujant kitų krikščionių Bažnyčių dvasininkams, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas L. Bonazzi ragino stengtis įsileisti gailestingumą į savo širdį (išsamiau apie renginį garbaus svečio akimis žr. p. 12). Birželio 4 d. 17 val. Kaune, Santakos parke, atidengiamas paminklas Jono Pauliaus II aukotų Mišių vietoje ir švenčiama Padėkos už beatifikaciją Eucharistija.

Savo palaiminimu Šventasis Tėvas 1993-aisiais mus tarsi išlydėjo į laisvės

kelią, kaip šiandien matome – ilgesnį ir sunkesnį, nei tikėjomės. Jau nesyk šiame kelyje Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje teko žūtbūtinai ginti krikščioniškąsias vertybes. Arkivyskupas S. Tamkevičius gegužės 5 d. viešu kreipimusi paragino krikščioniškąsias nuostatas deklaruojančius Seimo narius, svarstant du Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektus, nebe žodžiais išlaikyti pagarbą žmogaus gyvybei. Gegužės 17 d. Kauno kurijoje surengtoje spaudos konferencijoje, solidarizuodamiesi su nevaisingomis šeimomis, savo nuomonę dėl

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Bažnyčia Lietuvoje

Kronika

dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo pareiškė trijų krikščioniškųjų Bažnyčių Lietuvoje atstovai. Arkivyskupo S. Tamkevičiaus, evangelikų liuteronų vyskupo M. Sabučio ir stačiatikių kunigo V. Mockaus pasirašytu komunikatu vienu balsu išsakytas susirūpinimas realiu pavojumi, kad bus priimtas toks įstatymas, kuris atvers kelią embrionų žudymui bei manipuliacijoms jais (kaip vėliau paaiškėjo, jau svarstomas ir jų „biobankų“ klausimas), pamins prigimtinę teisę į gyvybę, teisę žinoti savo tėvus, paskatins žmogaus nuvertinimą iki biologinio produkto, aukščiau už jo asmenį iškeliant įvairius interesus. Apmaudu, kad nacionalinis transliuotojas, rodęs nemažai dėmesio Jono Pauliaus II, žinomiausio pasaulyje gyvybės gynėjo, beatifikacijos įvykiui, „Savaitėje“ komentavo minėtą spaudos konferenciją vienbalse ir ta pačia sena giesmele, jog šie dalykai esą ne kunigų reikalas. Į svariu krikščionijos idealų ramsčiu galinčias būti, nuo seniausių laikų Lietuvoje greta gyvenančias kelias krikščionių bendruomenes dėmesį atkreipė Bažnyčios paveldo muziejus Vilniuje, atidaręs iki rudens veiksiančią parodą „Introibo ad altare Dei. Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų konfesijų liturginės knygos“.

Kauno arkivyskupijos bendruomenė, nuo pat įsteigimo 1926 m. drauge su visa Laikinąja sostine, veržliai kūrusi savo gyvenimą, patyrusi skaudžių praradimų ir buvusi pogrindinio pasipriešinimo židiniu sovietmečiu, nuo pat atgimimo aušros tapusi bažnytinių struktūrų atkūrimo Lietuvoje centru ir iki šių dienų gyvai plėtojanti krikščionišką gyvenimą, gegužę minėjo 85-erių metų gyvavimo jubiliejų. Drauge šventė ir 15 metų jai vadovaujančio ganytojo arkivyskupo S. Tamkevičiaus 20 metų vyskupo tarnystės, neatsiejamos nuo 20 metų Lietuvos nepriklausomybės kelio, sukaktį.

Sovietmečio negandas atlaikęs, su ta pat drąsa Bažnyčios ir Lietuvos reikalus ginantis ganytojas, švęsdamas šias sukaktis prie altoriaus su broliais kunigais, sakė, kad vyskupo tarnystėje, deja, tenka ne tik priglausti, bet ir pasakyti karčią tiesą, o po 49 kunigo tarnystės metų labiausiai džiaugiasi kunigystės dovana: „Atrodo, tie ilgi kunigystės metai buvo vienas gražus nuotykis su daugybe nepakartojamų scenų. Ir ta šviesa nebuvo kažkokių neeilinių pastangų vaisius, bet tikrų tikriausia dovana Dievo, kuris vedė, kur norėjo, ir kurio negalėjau nepaklausyti.“ Prieš šias džiugias sukaktis arkivyskupijos žmones giliai sujaudino netikėta kilnaus ir darbštaus kunigo, negailėjusio savęs darant gera, dr. Arvydo P. Žygo mirtis JAV gegužės 7 d. (laidojamas birželio 10 d. 12 val. Kaune, Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume.)

Gailestingumo – užtvaros blogiui, pasak kard. A. J. Bačkio, – taigi ir žmoniškumo tema atkreipia ir platesnės visuomenės dėmesį: plačiai, drauge su miesto žmonėmis Gailestingumą gegužę šventė Panevėžio vyskupija, Jonavos parapija; Vilniuje rengiamos paskaitos „Gailestingumas ir dailė“, o šiemetine „Vilties bėgimo“ akcija „Būkime vilties ir meilės donorais“ broliai pranciškonai tęsė gailestingumo „įgyvendinimą“ kuriant Šv. Pranciškaus onkologijos centrą; vien Dievui ir artimui tarnauti pasiryžusias našles suvienijo Vilkaviškio vyskupijoje įsteigta Pasišventusių našlių asociacija.

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ

7

8

Artuma / 2011 m. birželis

Kronika

Paskutinis mohikanas? „Naujojo Židinio-Aidų“ dvidešimtmečiui Ar sutiktum su retsykiais pasigirstančia nuomone, kad dabartinis „Naujasis Židinys“ kiek nutolo nuo pradinės nuostatos – pirmiausia atstovauti katalikiškajai pozicijai?

Esą dabar jame per daug istorinės tematikos straipsnių, pernelyg gilinamasi į ekonomikos ir politikos problemas, sumažėjo teologijos tekstų ir Bažnyčios gyvenimo aktualijų komentarų, kaip būdavo anksčiau.

„Naujasis Židinys“ – vienas nedaugelio Sąjūdžio epochoje gimusių leidinių, sėkmingai gyvuojąs iki šiol ir šįmet minintis 20-metį. Tai vienas seniausių lietuvių katalikų periodinių leidinių nepriklausomoje Lietuvoje, atsiradęs 1990 m., o viešai pasirodęs 1991 m. Dvasios giminystę „Naujajam Židiniui“ jaučianti „Artuma“ šiandien pristato skaitytojams dviejų senų žurnalo sukaktuvininko bendradarbių pokalbį. „Naujojo Židinio“ vieną sumanytojų ir pirmą vyriausiąjį redaktorių Petrą KIMBRĮ kalbina nuo pirmųjų žurnalo žingsnių jo gyvenime dalyvavusi dailės istorikė Giedrė JANKEVIČIŪTĖ. „Naujasis Židinys“ – savotiškas „paskutinis mohikanas“ iš Sąjūdžio laikų, vienas nedaugelio leidinių, einančių iki šiol. Ar, Tavo akimis žiūrint, žurnalas išlaikė tų laikų idealizmo atspalvį?

Idealizmo? Taip. Jau vien dėl to, kad žurnalo leidėjai nuolat sprendžia neišsprendžiamą finansų problemą, bet nepasiduoda. Jie tiki žurnalo reikalingumu ir atkakliai jį leidžia, nors kartais sumažindami metinį numerių skaičių. Mūsų laikais bent finansų atžvilgiu buvo paprasčiau, nes „Naująjį Židinį“ pradžioje labai rėmė lietuvių išeivija. Dabar daugelio tų žmonių, deja, jau nebėra tarp mūsų, o naujų mecenatų jų vieton, deja, neatėjo, tad žurnalas patiria nemenkų sunkumų.

Vis dėlto jis tebeina, išlaikęs savo kryptį, o tematikos atžvilgiu pasidaręs net įvairesnis.

Nemanau, kad žurnalas tapo mažiau katalikiškas. Sakyčiau, kad ankstesnis žurnalo variantas buvo akademiškesnis, dabartinis – labiau orientuotas į aktualijų svarstymus, opias nūdienos problemas. Manau, kad kiekvienas Lietuvos katalikas susiduria ir su ekonomikos, ir su politikos dalykais, tad kodėl gi šie klausimai turėtų būti paliekami vien specialiajai tas sritis nušviečiančiai spaudai?

Krikščioniškai mąstančiam žmogui nėra tokių gyvenimo sričių, kurios neturėtų rūpėti. Procesai, vykstantys švietime, politikoje, kultūroje, turi būti nušviečiami katalikiškoje spaudoje ir šitaip ugdyti susipratusį pilietį. „Naujajam Židiniui“ po mano pasitraukimo iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų aš kaip skaitytojas neturiu jokių pretenzijų. Žinoma, viename numeryje būna daugiau man asmeniškai įdomių straipsnių, kitame – mažiau, bet manau, kad žurnalas iš esmės tęsia pradinį sumanymą.

Koks buvo „Naujasis Židinys“ jo sumanytojų vizijose?

Kaip įsivaizdavai žurnalo turinį, jo adresatą Tu pats?

Kun. V. Aliulis MIC, P. Kimbrys, G. Mikelaitis, G. Jankevičiūtė, V. Ališauskas

Iš tikrųjų žurnalas išaugo, išsiplėtė jo autorių ratas, greta nuo seno rašančių autorių atsirado naujų vardų.

Užaugo nauja ne tik autorių, bet ir skaitytojų karta.

Galima sakyti, kad žurnalą dabar jau skaito ir jo pirmųjų skaitytojų vaikai. Jie kitokie, negu tėvai. Keitėsi Lietuva, keitėsi jos žmonės, turėjo keistis ir žurnalas. Svarbu, kad „Naujasis Židinys“ sugebėjo tai padaryti.

Mano ir mano bičiulių įsitikinimu, tai turėjo būti ne masiniam katalikų skaitytojui, bet siauresniam ratui, labiau išsilavinusiems, intelektualesniems žmonėms skirtas žurnalas. Manėme, kad tai turi būti krikščioniškosios dvasios žurnalas, skaitomas nebūtinai katalikų. Orientavomės į tokį skaitytoją, kuriam rūpi arba yra įdomi krikščioniškoji tradicija plačiąja šio žodžio prasme – nuo teologijos iki visuomenės gyvenimo. Be to, pirmajai redakcijai norėjosi net sudėtingiausius praeities ir dabarties visuomenės gyvenimo, Bažnyčios gyvenimo klausimus pristatyti pakankamai aukštu lygiu, bet kartu su intriga, patraukliai, skatinant skaitytoją suvokti pristatomą klausimą kiek įmanoma visapusiškiau. Siekėme gyvo, vaizdingo stiliaus, kuris būtų patrauklus skaitytojams. Lietuva – nedidelis kraštas, tad tokius reikalavimus tenkinančių autorių nebuvo paprasta rasti, tačiau manau, kad mums tai pavyko, nors iš pradžių žurnale bendradarbiavo tik gal 10–15 žmonių. Dabar be-

Artuma / 2011 m. birželis veik visi jie laipsniuoti, tituluoti, daug nuveikę arba valstybės tarnybose, arba savo profesijų srityse, kai kurie buvę ar tebesami žurnalo bendradarbiai padarė sėkmingą politinę karjerą. Tarp pirmųjų „Naujojo Židinio“ autorių buvo ir Gintaras Beresnevičius, ir Egidijus Vareikis, ir Tomas Sodeika, ir Mantas Adomėnas, ir Virgis Valentinavičius. Žurnalas ugdė ir krikščioniškų tekstų vertėjus. Pirmuose žurnalų komplektuose turbūt nėra numerio be kokio nors patristikos veikalo fragmento arba teologijos straipsnio vertimo.

Tuomet tai buvo labai aktualu. Šiandien turime ne vieną šios srities knygą, kurių, pradėjus eiti mūsų žurnalui, lietuviškai dar nebuvo. „Naujajame Židinyje“ neblogai pasidarbavo ir Giedrė Sodeikienė, ir Tatjana Aleknienė, ir daugelis kitų puikių vertėjų, vėliau tapusių nuolatiniais krikščioniškos literatūros leidėjų bendradarbiais. Jų dėka žurnalas atliko reikšmingą švietėjišką darbą. Ilgainiui paaiškėjo, kad dalį kultūrinio švietimo darbo reikėtų deleguoti leidyklai. Taip visiškai natūraliai 1994 m. gimė leidykla „Aidai“, perėmusi iniciatyvą skelbti didesnės apimties krikščioniškosios filosofijos tekstus, krikščionybės klasiką ir jos komentarus.

Kronika

9

kios tokios darbo katalikų žiniasklaidoje patirties, rengdama ketinamo gaivinti Lietuvoje „Ateities“ žurnalo pirmą numerį, nors taip ir neišėjusį. Su Asta Giniūniene, kaip ir su tavimi, buvome pažįstami per Čiurlionio muziejų.

Kadangi ir pats sumanymas, ir jo įgyvendinimas buvo savotiškas „kolektyvinės sąmonės“ vaisius, mums buvo labai svarbu net išankstiniuose svarstymuose iki žurnalo pasirodymo suburti kiek įmanoma daugiau būsimų autorių, rėmėjų, talkininkų. Apie pusmetį prieš žurnalui išeinant bent kartą per savaitę vykdavo kūrėjų grupės posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo ir tie žmonės, kurie vėliau redakcijai oficialiai niekada ir nepriklausė. Tarp jų buvo ir tuomet dar visai jaunutis „Sietyno“ korespondentas Mantas Adomėnas, ir nepaprastai aštraus proto filosofas bei rafinuotas literatūros žinovas Traidenis Raudeliūnas, daug prisidėjęs

Grįždama prie žurnalo ištakų, norėčiau paklausti, kodėl atsparos tašku buvo pasirinktas tarpukario laikų „Židinys“?

Sovietmečiu šis žurnalas daugeliui kitaip mąstančių intelektualų buvo vienas svarbių orientyrų. Tai buvo toks ikikarinės Lietuvos mėnraštis, kurio aukštas lygis iš tiesų imponavo. Norėjosi lygiuotis į šį leidinį, nors iš tiesų, modeliuojant „Naująjį Židinį“, labiau dairytasi į išeivijoje ėjusį „Aidų“ žurnalą, labiau atitikusį mūsų supratimą apie periodinį leidinį. „Aidų“ pavyzdžiu savo žurnalą skėlėme į straipsnių ir savotiško metraščio dalis, atskirtas net kitonišku šriftu ir maketu. „Židinio“ formuotą katalikų intelektinės kultūros tradiciją išeivijoje plėtoję „Aidai“ buvo pradėti leisti dar pokario Vakarų Vokietijoje, o paskui perkelti į JAV. Ar, pasirinkus tokius orientyrus, neslėgė autoritetai?

Labai drąsu tikrai nebuvo. Juk senojo „Židinio“ pirmasis redaktorius buvo Vincas Mykolaitis-Putinas, o „Aidai“ siejosi su tokiais vardais kaip Juozas Girnius, Leonardas Andriekus, Antanas Vaičiulaitis. Lietuvoje tarp mūsų tokio lygio asmenybių nebuvo.

Išskyrus tėvą Vaclovą Aliulį?

Taip, tėvas Vaclovas tikrai buvo mūsų globėjas ir gynėjas, tačiau tiesiogiai žurnalo rengimo darbe nedalyvavo.

O kas dar stovėjo prie žurnalo „lopšio“?

Vytautas Ališauskas, Tomas Sodeika, patį sumanymą rėmė Algirdas Patackas, sovietmečiu rengęs ir leidęs savilaidinį kultūros žurnalą „Pastogė“. Diskusijose dėl būsimo žurnalo dalyvaudavo ir daugiau žmonių, pvz., Irena Vaišvilaitė. Redakcijai žmones rinkome po vieną. Gediminas Mikelaitis atėjo iš „Sietyno“ rengėjų būrio, Dalia Čiočytė – iš atbundančios ateitininkijos, sukaupusi šio-

„Naujojo Židinio“ redakcija. Apie 1992 m. Gintauto Trimako nuotraukos

prie žurnalo gimimo ir pirmųjų jo žingsnių. Sunku visus ir suminėti. Trumpai drūtai sakant, nuo pat pradžių visi aiškiai supratome, kad toks žurnalas, apie kurį svajojame, nepadaromas vien redakcijos pastangomis, kad reikia turėti nuolatinį bendražygių, bendraminčių būrį, be kurio leidinys negalės augti, stiprėti, plėstis.

Kol žurnalo redakcija glaudėsi „Katalikų pasaulio“ redakcijoje Pylimo gatvėje, reikėjo tenkintis kampininkų dalia. Redakcijai įgijus „savus“ namus (iš pradžių – buvusiame Vlado Drėmos bute Literatų gatvėje, vėliau – Alumnate), „Naujasis Židinys“ virto kaip ir klubu, kuriame buvo galima susitikti su labai įvairiais ir labai įdomiais žmonėmis...

Iš tiesų šiandien malonu prisiminti, kad su „Naujuoju Židiniu“ bendradarbiavo ir fotografas Gintautas Trimakas, ir poetas Jonas Juškaitis, ir vertėjas Antanas Gailius, ir grafikas Petras Repšys, ir skulptorė Ksenija Jaroševaitė, ir istorikai Sigitas Jagelevičius, Mečislovas Jučas, ir filosofas Alvydas Jokūbaitis, ir žurnalistas Kęstutis Girnius – anuomet ir dabar žinomi žmonės, padėję žurnalui tapti tokiu, kokiu jis ilgainiui tapo. 1992 m. mus pasiekęs „Aidų“ pasiūlymas susijungti su „Naujuoju Židiniu“ liudijo, kad einame teisingu keliu, kad esame vertinami tų žmonių, kurie mums buvo tikri autoritetai.

10

Artuma / 2011 m. birželis

Kronika Nuo tada žurnalas pradėjo eiti dvigubu „Naujojo Židinio-Aidų“ vardu.

Prisimindamas tas dienas, stebiuosi, kad turėjome tiek laiko bendravimui ir diskusijoms. Galbūt taip būdavo dėl to, kad patyrėme laimę gyventi labai svarbaus virsmo laikais. Tas virsmas dar ir dabar nėra pasibaigęs, tačiau tuomet viskas buvo itin nauja, visiems reikėjo susiorientuoti kintančioje tikrovėje. Tai, matyt, ir skatino burtis, šnekėtis, ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Aš asmeniškai tikrai labai daug gavau iš tų žmonių, kurie rinkdavosi redakcijoje. Beveik viską žurnalas laimėjo iš jų, nes aš pats nepasižymiu autarkiško mąstytojo savybėmis. Dalydavomės intelektinio bendravimo malonumu ir stengdavomės, kad tą malonumą patirtų ir „Naujojo Židinio“ skaitytojai.

Matyt, turi gebėjimą išklausyti, išgirsti ir kalbėtis, kad aplink žurnalą ir jo vyriausiąjį redaktorių burdavosi tiek daug ir tokių įvairių žmonių!

Tikrai nieko negalėjau suvilioti jokiomis gėrybėmis ar pramogomis. Matyt, sutapo viskas: laikas, vieta, dalyvių siekiai. Juk vieniems pasitraukus, vieton jų ateidavo kiti.

Kažkaip savaime pirma į diskusijas, o paskiau ir į žurnalo leidybos darbą įsiliejo nauja karta – Naglis Kardelis, Paulius Subačius, Mikas Vaicekauskas, Nerijus Šepetys ir ypač

Saulius Drazdauskas, perėmęs iš manęs redaktoriaus vairą, kai nusprendžiau, kad padariau visa, ką galėjau, o dabar jau atėjo laikas pasitraukti. Sauliaus redaguojamas žurnalas įgijo daugumą iki šiandien jam būdingų bruožų. Žurnalas pasirodė besąs toks, kokio ir siekėme: jis reaguoja į aplinkos bei visuomenės pokyčius, jis atspindi juos ir, tikiuosi, bent šiek tiek prisideda prie visuomenės nuomonės formavimo.

Pasitraukęs iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų, Tu tapai paprastu „Naujojo Židinio-Aidų“ skaitytoju?

Taip, be abejo. Ir šiame vaidmenyje jaučiuosi labai smagiai: neprivalau skaitomų tekstų analizuoti, svarstyti, redaguoti, taisyti korektūros klaidų, kurių, kaip ir visur kitur, čia pasitaiko. Kiekvienas žurnalo numeris man būna staigmena, nes aš nedalyvauju medžiagos rengime, tik retkarčiais prisidedu prie kokios nors publikacijos pasirodymo. Esu ištikimas „Naujo Židinio-Aidų“ skaitytojas ir labai laukiu kiekvieno naujo numerio. Gailiuosi tik vieno dalyko, kad nesu turtingas ir negaliu tapti žurnalo mecenatu… O kaip būtų puiku išvaduoti dabartinį vyriausiąjį redaktorių Nerijų Šepetį ir visą jo komandą nuo varginančių materialinių sunkumų! Tada daugybę energijos, eikvojamos tiems dalykams, jie galėtų panaudoti gerokai prasmingiau ir visiems skaitytojams naudingiau…

Giriamasis žodis Petrui Kimbriui Antanas GAILIUS „Auksinės lupos“ premija, kurią Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga drauge su „Vagos“ leidykla kasmet skiria nusipelniusiems redaktoriams, šįmet gegužės 10 d. buvo įteikta Redaktoriui visomis šio žodžio prasmėmis ir mielam mano bičiuliui Petrui KIMBRIUI. Tikrai apsidžiaugiau, paprašytas ta proga tarti giriamąjį žodį apie Petrą. O kad kitas mielas redaktorius panoro šį žodį ir plačiau paviešinti, mielai atiduodu jį „Artumai“, tikėdamasis, kad jis valandžiukę praskaidrins ūpą ir vienam kitam skaitytojui.

Karštai tikiuosi nebūsiąs apkaltintas sovietinių laikų nostalgija, jei pasakysiu, kad šiandien turime už ką padėkoti partijai ir vyriausybei. Mat kas galėtų paneigti, kad Petras Kimbrys, kurį šiandien apdovanojame auksine redaktoriaus lupa, be sovietinės valdžios pastangų visai nebūtų šio apdovanojimo gavęs, nes būtų tapęs ne Redaktorium, o, pavyzdžiui, kino režisierium, šiandien jau besitaikančiu į „Auksinę palmės šakelę“, o gal net į „Aukso gaublį“.

Tai ir juokai, ir ne visai, mat esu matęs

nuotraukų, kuriose jau tada ilgaplaukis Petras aiškiai užsiėmęs visai ne redagavimu, bet mėgėjiškų filmų kūrimu.

O jeigu visai rimtai kalbėtume, manau, kad būtent anie laikai subrandino ir užaugino redaktorių Petrą Kimbrį.

Tai, ką mes čia šiandien švenčiame, iš tikrųjų ir pačia tiesiausia prasme galima pavadinti laisvos dvasios pergale prieš buką, tamsuolišką, kvailą ir žiaurų režimą, visaip mėginusį tą dvasią sutramdyti. Kas Petrui įdiegė tokią tvirtybę, tokį, drįsčiau sakyti, pasiutimą – tai jis

pats geriau žino, mes galime tik spėlioti ir dėkoti už mums visiems duotą sektiną pavyzdį.

Truputį lengviau numanyti, kas išugdė Kimbrį redaktorių. Apie tai jis, kad ir ne itin šnekus, yra šiek tiek viešai prasitaręs, kai ką galime aptikti ir jo pamėgtame internete. Ir vėl turiu kalbėti pirmiausia apie dvasią. Kadangi nesu į Vilnių persikėlęs kaunietis, neprivalau laikytis paraidinio Evangelijos teksto ir sakyti: „Kas gero gali užgimti Kaune?“ Tiesa, Petras Kimbrys gimė ne Kaune, bet Telšiuose, tačiau vis dėlto drįsčiau teigti, kad redaktorium jį padarė Kaunas, toji Kauno krikščioniškosios disidentijos dvasia, kurią taip ryškiai pajutome Sąjūdžio metais ir kartkartėmis tebejaučiame šiandien. Pats Petras visomis progomis būtinai pamini tėvelį Vaclovą Aliulį, paminėkime jį ir šiandien. Yra ir daugiau svarbių pavardžių,

Artuma / 2011 m. birželis neilgu metu, kai dar egzistavo „Proskyna“ ir jau egzistavo „Naujasis Židinys“.

Ir prasidėjo tas bendravimas nuo tipiškai redaktoriškų gudrybių. Kiekvienam leidinio redaktoriui ant stalo gula keistų, pusiau pamišėliškų tekstų, kurių tikrai negalima skelbti, bet labai nepatogu to pasakyti tiesiai autoriui į akis. Aš tokiu atveju sakydavau, girdi, tekstas

Violetos Boskaitės nuotrauka

bet aš jų nevardysiu, baimindamasis kurią nors itin svarbią praleisti.

Jau pasakiau žodį „krikščioniškas“, kuris kalbant apie redaktorių Kimbrį yra tikrai neišvengiamas. Ir ne vien todėl, kad visi jo darbai tiesiogiai susiję su krikščioniškosios kultūros puoselėjimu ir sklaida, bet ir todėl, kad krikščioniška yra jo paties laikysena ir požiūris į gyvenimą. Nesu niekados su juo apie tai kalbėjęsis, bet drįsčiau spėti, kad atmestinai atliekamas darbas, darbas „pakeltomis girnomis“, kaip kartais kalbama mūsų amato sluoksniuose, jam būtų tiesiog nuodėmė, kad ir kaip nedažnai šis žodis yra vartojamas, bent viešojoje erdvėje.

Nemanau, kad šiame giriamajame žodyje turėčiau išsamiai kalbėti apie Petro nuveiktus darbus. Tie, kurie žino ar bent nujaučia, ką reiškia ne tik įsteigti, bet ir visą dešimtmetį vairuoti tokį nepragmatišką daiktą kaip „Naujasis Židinys“ arba ką reiškia būti Šventojo Rašto ekumeninio leidimo redaktoriumi, suprasime, kad tokie darbai išvis nedirbami iš pragmatinių sumetimų, kad tai net nebe darbas, o pašaukimo reikalas. O jeigu vis dėlto turėčiau pasakyti, koks visų didžiausias Petro nuopelnas, tai pasakyčiau, kad turbūt net ne žurnalo numeriai, ne Šventasis Raštas, kuriuo visi naudojamės, ne suredaguotos ar išverstos knygos, ne visuomeninė veikla, o tas pulkas labai gabių ir drąsių žmonių, kuriuos vieni meiliai vadiname „židiniečiais“, o kiti nemeiliai vadina „klerokomjaunoliais“.

Kai turi ką nors girti, nejučia pagalvoji ir apie savo paties ryšį su giriamuoju. Jei neklystu, mudviejų su Petru neakivaizdinis bendravimas prasidėjo tuo

Kronika

ne visai „Proskynai“, gal tegu autorius pasiūlo „Židiniui“. Gerokai vėliau patyriau, kad tą patį – tik atvirkščia kryptimi – yra daręs ir Petras. Beje, Petro įsteigtasis „Židinys“ buvo man tegu ir ne pagrindinis, bet gana svarbus gretutinis motyvas, kai reikėjo apsispręsti ir nutraukti „Proskynos“ leidimą. „Proskynai“ baigus gyvuoti, Petro „Židinys“ man tapo savu žurnalu.

Iš Petro esu daug išmokęs – gal net ne tiek amato dalykų, kiek kur kas svarbesnių ir bendresnių. Pavyzdžiui, labai gerai įsidėmėjau jo frazę, pasakytą per vieną iš anuomet, kol Petras buvo pu-

11

siau vilnietis, neretų ilgųjų naktinių posėdžių prie brendžio: kad vaikai nėra mūsų nuosavybė, kad jie tik laikinai mums duota dovana.

Kai pradėjau galvoti, ką čia jums galėčiau apie Petrą pasakyti, pirmoji mintis kažkodėl buvo, kad jis yra tikras mamutas. Taigi gal ir ne visai nykstančios, bet itin retos padermės atstovas, labai didelis, iš esmės taikus, smarkiai gauruotas ir labai nesunkiai sužeidžiamas.

Pagalvojau, aišku, kad jis yra iš tikrųjų Petras, taigi uola, gebanti laikyti tegu ir ne visą Bažnyčią, bet vis dėlto jos vieną ir Lietuvai svarbų kampiuką. Svarsčiau, kodėl jis Kimbrys. Bet čia mano liaudiškosios etimologijos mėginimai nedavė itin gausių vaisių. Sunku būtų įrodinėti, kad jis yra koks nors kažkada prieš Kristų Jutlandijoje gyvenusių kimbrų palikuonis, taigi teks pasitenkinti vien lietuviškom šaknim ir tiesiog pasakyti, kad man visados smagu pamatyti, kad antai atkimbrina Kimbrys.

Petrui turiu būti dėkingas už tikrą vyrišką draugystę, už tai, kad ne vien iš XIX ar XX šimtmečio pradžios knygų apie tokią esu skaitęs, bet ir pats ją patiriu. Manau, kad tai irgi yra dovana, kurią dera labai branginti. Todėl iš tikrųjų esu dėkingas premijos teikimo ceremonijos rengėjams, sudariusiems man progą apie Petrą pakalbėti ir viešai pasakyti, kad jį tiesiog myliu.

O dabar, jau visai baigdamas, dar norėčiau pridurti štai ką: auksinę lupą, kaip ir nuspręsta, atiduosime Petrui.

Bet nors rankenėlę vis dėlto patikėkime Brigitai. Įtariu, kad be jos, kur kas rečiau matomos, Kimbrių uola būtų ne tokia tvirta.

12

Artuma / 2011 m. birželis

Kronika

Didelė mažos šalies misija?

Lietuvos vyskupų paskelbtais Dievo Gailestingumo metais Vilniuje pirmąkart surengtas Nacionalinis Dievo Gailestingumo kongresas (2011 04 30–05 01). Su jame dalyvavusiu Pasaulinio Dievo Gailestingumo kongreso generaliniu sekretoriumi kun. Patrice’u CHOCHOLSKIU kalbėjomės ne vien apie įspūdžius Lietuvoje, bet ir apie tai, kuo šie kongresai svarbūs jų dalyviams ir ką liudija plačiajai visuomenei.

Kaip asmeninį ryšį su Dievu, paprastai palaikomą per kasdienę maldą, adoraciją, rekolekcijas, ugdo Gailestingumo kongresai ir kiti masiniai renginiai?

Viešpaties Veidas mums atsiskleidžia per žmones. Vilniuje kalbėjausi su kongreso dalyviais. Jų patirtis išties patraukli, skatinanti žengti toliau santykių su Kristumi kelyje. Ją Viešpats padovanojo man kaip naują meilės polėkį.

Gailestingumo kongresų pradžią galime sieti su pal. Jono Pauliaus II raginimu 2002-aisiais Krokuvoje, kuomet jis Bažnyčią ir visą pasaulį kvietė susitelkti į Dievo gailestingumą kaip naują, kuriančią jėgą, naują tiltą visuomenei ir pačiai Bažnyčiai. T. y., atsigręžti į Evangelijos ir krikščionių tikėjimo esmę, atrasti raktą Bažnyčios misijai suprasti. Kokia prasmė skelbti Kristų, jeigu neatskleidžiame jo gailestingojo Veido? Tik norime padėti žmonėms jaustis laimingiems, atskleisdami, kad Dievas į juos žvelgia su meile. Tikintiems ir ne Bažnyčia turi skelbti: neregimasis Dievas tapo regimas dėl to, kad besąlygiškai myli kiekvieną! Kaip tik tai gali suteikti Bažnyčiai naują polėkį ir šiandien liudyti visuomenei.

Melstis, žinoma, reikia visada, tačiau malda yra ne burtų lazdelė, o ryšys, pirmiausia turintis perkeisti mane.

Keičiuosi aš – keisis ir mano aplinka.

Taip keisis pasaulis. Geriausias pavyzdys – Jono Pauliaus II asmenybė.

Konferencijose Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje matėme daug tų pačių vei-

dų. Kaip skelbti Gailestingumo žinią kitai visuomenės daliai?

Gal tai kaip tik geras ženklas: tik tapdami jautresni Dievo gailestingumui galime duoti ką nors gero Bažnyčiai. Kalbu ne apie pamaldumą, Dievo įvaizdį, bet apie suvokimą, kad esi mylimas, ir motyvaciją, raginančią eiti prie kitų. Skatinamas Dievo meilės, pirmiausia renkiesi vargingiausius, gauni malonę atleisti. Jeigu tokie renginiai padėtų labiau suvokti, kaip Dievas mus myli, vien tai būtų gerai, nors ateitų ir tie patys žmonės. Krikščionys, vis iš naujo priimdami gailestingumą, taps patraukliu pavyzdžiu kitiems. Jeigu mes patys iki galo išgyvename savo misiją, anksčiau ar vėliau gailestingumas patrauks.

Kalbėdami vien apie Dievo meilę, pamirštame jo reiklumą. Juk ir Bažnyčia reikli.

Bažnyčios reikalavimai – ne teisės kodeksas, be kurio, kaip kartais manoma, negalima jai priklausyti. Pažvelkime kitaip: reikli yra Meilė. Suvokdamas, kaip Dievas mane myli, jaučiu vidinį poreikį meile atsiliepti į meilę. Pavojuje padėjusiam ar ką gera padariusiam bent gėlių padovanojama. Meilė šaukiasi meilės, sukelia ją. Suvokęs, kad savo būtį gauni iš Kito, tampi tarsi malonės lataku aplinkiniams. Tai ir yra Bažnyčios reiklumas.

Manau, tai primena ir kongresas.

Apmaudu gyventi Bažnyčioje neturint asmeninio ryšio su Kristumi, kurio dėka egzistuojame. Apmaudu priimti krikščionybę kaip tam tikrą paprotį.

Apmaudu nepatirti ryšio su Kristumi ir žmonėmis, jo broliais. Iš tiesų apmaudu, jei taip gyvename.

Šv. Faustinos dienoraštyje rašoma ir apie Dievą Teisėją, Paskutinįjį teismą ir gailestingumą kaip žmogui suteiktą galimybę. Gal Bažnyčioje ši tema primiršta, nebepopuliari?

Pateiksiu klausimą jums: kaip manote, ar mirties valandą Motiną Teresę Dievas pasitiko taip pat, kaip Hitlerį arba Staliną? Mes visai nežinome, kas jiems nutiko. Viliamės visų žmonių išganymo, bet vis tiek manome, kad teisinga būtų, jei Motiną Teresę danguje sutiktų džiaugsmingai, o Hitleris ir Stalinas mažų mažiausiai turėtų atlikti ilgą apsivalymą. Manau, visi turime teisingumo pojūtį, ir jeigu Dievas nebūtų teisingas, ko gero, protestuotume su šūkiais: Dieve, būk teisingas!

Pagrindinė šv. Faustinos Dienoraščio mintis – Dievas visų pirma gailestingas, jo gailestingumu paaiškinama viskas, taip pat ir teisingumas. Jonas Paulius II dažnai primindavo, kad tikrai teisingi galime būti tik įkvėpti gailestingumo, kaip evangeliniame sūnaus palaidūno pasakojime. Būti gailestingam – tai padėti žmogui tapti tuo, kuo jis iš tiesų yra, – Dievo vaiku.

Artėjant pilietiniam karui Ispanijoje, didžiosioms Stalino represijoms sovietų Rusijoje, Antrajam pasauliniam karui, Jėzus savo žinia ses. Faustinai ragino: melskitės, melskitės, melskitės.

Gal per mažai melstasi, kad Dievas neapsaugojo nuo blogio?

Į tai puikiai atsako Jonas Paulius II knygoje „Atmintis ir tapatybė“: Naciai jau buvo Krokuvoje, aš meldžiausi, kad sugebėčiau kaip nors apriboti šį blogį, ir radau jam užtvarą – Dievo gailestingumą. Aš atsigręžiau į Jėzų, į blogį atsakantį gerumu, į Jėzų, mylintį netgi savo priešus.

Jeigu savo ryšio su Kristumi dėka randu jėgų neatsiliepti į blogį blogiu, jeigu sugebu į blogį atsakyti gerumu, tai yra gailestingumo malonė. Ja gyvendamas nutraukiu blogio grandinę. Taip per mano gyvenimą

Artuma / 2011 m. birželis

liau neviešpatautų komunizmas. Manau, dėl to politikai, minėdami Berlyno sienos griūtį, simboliškai patikėjo pirmąją domino kaladėlę stumtelėti Lechui Wałęsai, kuris akivaizdžiai nutraukė tą blogio grandinę, pradėdamas komunizmo sistemos žlugimą.

Kaip gailestingumas turėtų tapti regimas šiandien, išsivadavus iš nacizmo ir komunizmo?

Pirmiausia jo turi būti kasdienybėje – šeimoje, visuomenėje. Jei stengsimės į blogį neatsiliepti blogiu, nekursime agresyvios aplinkos, siekdami vien savo teisių ir pamiršdami pareigas, taip pat ir krikščioniškas, bet Dievo malonės padedami į blogį stengsimės atsakyti gerumu, – tuomet kursime pasitikėjimo aplinką. Pripažindamas kito žmogaus padarytą blogį, tačiau jo nekaltindamas, nepriekaištaudamas, o melsdamasis už jį, – užkrėsiu gėriu. Kai pyksti – jauti malonumą, darydamas bloga. Tai pavirtina psichologai. Tačiau malonumą galima patirti ir tuomet, kai įprantama daryti gera, net atsiliepiant į blogį.

Paskutinę kelionę į Krokuvą Jonas Paulius II numatė būtent 2002 m. rugsėjo11-ąją, norėdamas vėl atkreipti dėmesį į teroro aktą JAV. Tąkart kalbėjo, kad dabar grėsmę kelia nebe nacizmas ir komunizmas, bet kultūros ir religijos nepaisymas, ragino į tarpkultūrinius ir

tarpreliginius santykius įsileisti gailestingumą. Gal ir nesuvokiate, kaip tai svarbu, nes Lietuvoje esate įpratę gyventi daugiakultūrėje aplinkoje. Taip yra ne visur. Lenkijoje, kurią labai myliu, katalikai yra daugumos Bažnyčia. Kitos konfesijos – mažuma, jų balsas ir nuomonė nėra svarūs. Lietuvoje, priešingai, mažumų daug, tad turite kalbėtis su jomis, jas išgirsti. Tai ir galimybė atsiliepti į, sakyčiau, pranašišką Jono Pauliaus II raginimą.

Neturime baimintis dialogo, jeigu jį skatina tiesa. Lietuvoje tikrai esate pažengę šiame kelyje ir galite pasiūlyti naują visuomenės modelį pasauliui. Jonas Paulius II sakė, kad šiandienos pasaulis ieško atramų, tvirtų ir esminių, o didžiausia atrama XXI a. bus gailestingumas kaip naujos civilizacijos pamatas.

Ir, jūsų manymu, tai didelė mažytės Lietuvos misija?

Esu tuo įsitikinęs. Mintis surengti procesiją, kaip jūsų Šviesos kelias, buvo kilusi ir Pasauliniame Dievo Gailestingumo kongrese Romoje. Tačiau jos neįgyvendinome ir dėl to, kad šiek tiek baiminomės reakcijų. Vilniuje pirmąkart mačiau kongrese dalyvaujantį ir net konferenciją vedantį liuteronų vyskupą, kitų liuteronų dvasininkų. Aušros Vartuose giedojo ortodoksai, Mišiose arkikatedroje dalyvavo ortodoksų ir liuteronų vyskupai, su jais vėliau bendravau. Ir kitur katalikai yra užmezgę tarpasmeninių santykių su kitų konfesijų krikščionimis, tačiau Vilniuje jie jau kitokios plotmės.

Pvz., San Paule, Brazilijoje, yra susibičiuliavę su sekmininkų bendruomene jų pastoriaus dėka (jis ir siūlė rengti Šviesos kelią Romoje). To neįgyvendinome, bet Šviesos kelias įvyko Vilniuje, ir ne pirmąkart. Savo patirtimi privalote dalytis rengiant kitų šalių kongresus.

13

Jonas Paulius II pavadino Vilnių Gailestingumo sostine ne vien dėl Aušros Vartų arba Gailestingojo Jėzaus paveikslo. Vilnius mums davė Gaoną, kartu – ir tam tikrą teologijos bei dvasingumo srovę. Taip pat – didį, populiarų Vakaruose filosofą E. Leviną, skleidusį naują – meilės ir gailestingumo – metafiziką, sugrąžinusią prie asmeninės atsakomybės tarpusavio santykiuose: santykio su Kristumi be manęs niekas užmegzti negali. Žinoma, tikėjimą gauname iš Bažnyčios, per jos bendruomenės liudijimą, tačiau asmeninis ryšys su Kristumi yra pamatinis.

Tikrą, šiuo ryšiu paremtą gailestingumą liudija filmas „Apie žmones ir dievus“*, pasakojantis apie vienuolių likimą Tibihirine. Kokia meilė pulsuoja tarp vienuolių ir to kaimo musulmonų! Vienuoliai nori išvykti, bet viena moteris juos įtikina: ne jūs esate paukščiai mūsų medyje, o mes ant jūsų medžio šakų. Grėsmės akivaizdoje jie pasilieka ir atiduoda savo gyvybes. Koks nuostabus, gailestingumo ir atleidimo kupinas brolio Christiano testamentas. „Savo gyvenimą gavau kaip dovaną ir kaip dovaną jį atiduodu“, – rašė jis, pats vaikystėje nežuvęs dėl to, kad savo kūnu jį pridengė sodininkas musulmonas. Šis įspūdingas filmas netgi tokioje,

Dainiaus Tunkūno nuotraukos

Dievas ateina į kitų gyvenimus, jo gailestingumas įsiterpia į mūsų istoriją.

Be Dievo gailestingumo Antrajame pasauliniame kare ir komunizmo epochoje ir ypač jei gailestingumas nebūtų reiškęsis per Joną Paulių II bei daugelį kitų žmonių, nežinia, ar šiandien ir to-

Kronika

gana abejingoje religijai ir Bažnyčiai šalyje kaip Prancūzija, sulaukė daug žiūrovų. Jeigu Bažnyčia gyvena gailestingumu, pulsuojančiu tarp jos narių, išorinis, netgi jai priešiškas pasaulis išvysta šviesą.

Kartą su musulmonų dvasininku lankiausi viename Prancūzijos licėjuje.

Filmas tuomet dar nebuvo sukurtas, rėmėmės tik turėtu liudijimu. Jį išklausęs,

* 2011 m. Kanų festivalyje Didįjį žiuri prizą pelnęs Xavier Beauvois filmas Des hommes et des dieux remiasi tikrais įvykiais – 1996 m. Tibihirino kaime Alžyre iš Atlaso Dievo Motinos vienuolyno buvo pagrobti ir nužudyti 7 prancūzai trapistai

14

Kronika musulmonas apsiverkė ir pareiškė, kad turime kartu surengti piligriminę kelionę į Tibihiriną ir katalikų atsiprašyti. Tai įvyko dalyvaujant kardinolui F. Barbarini. Ir šiandien tai duoda daug vaisių tarpreliginiuose santykiuose Prancūzijoje bei kitur.

Grįžkime prie klausimo apie kongreso reikšmę.

Gailestingumo kongresai iškart neįgauna didelio masto. Tai nuolatinis darbas, tarsi sniego rutulį ridentum. Pirmosios Pasaulio jaunimo dienos irgi buvo gana vangios. Daugelio šalių Vyskupų konferencijos pritarė, o Prancūzijos vyskupai abejojo sumanymo sėkme.

Pamenate 1997 m. jaunimo dienas Paryžiuje? Tai buvo apoteozė! Norint į renginį įtraukti daugiau žmonių, reikia laiko. Bet Viešpats kantrus – taip reiškiasi jo gailestingumas. Pirmasis kongresas Lietuvoje pasaulio kongresų kontekste tikrai pavyko. Bravo!

Lietuva buvo pirmoji sovietinio bloko šalis, įvykdžiusi tikrą revoliuciją. Kongresas paliudijo komunizmo žlugimą ir atspindėjo gailestingumo pergalę. Įžvelgčiau netgi pranašiškų ženklų. Kodėl ses. Faustina svarbiausius apreiškimus gavo Lietuvoje? Apvaizda niekada neklysta – Lietuva tikrai turi ypatingą pašaukimą ir misiją, kurią dar reikia atpažinti. Jūs gebate megzti dialogą tuo metu, kai žmonija ieško atspirties. Stiprią gailestingumo patirtį, kurią reikia nuolat gilinti, Lietuva gali panaudoti naujajame žmonijos egzode. Izraelitai kelionėje iš Egipto murmėjo prieš Mozę, kuriam Viešpats buvo davęs ilgalaikę užduotį. Ir jums reikia būti kantriems. Kiek lietuvių atidavė gyvybes iš meilės Dievui ir tėvynei Sibiro lageriuose ir tremtyje! Jie gal irgi neįžvelgė to prasmės. Gailestingumas pirmiausia yra pasitikėjimas Dievo užmoju. Jo šiuo metu gal ir nesuprantame, bet mums malonu daryti gera, žinant, kad Viešpats turi savo gailestingumo planą ir niekas, kuo gyvename šiandien, nevyksta atsitiktinai.

Kai priimame Dievo sumanymą, jis įprasmina mūsų gyvenimą.

Parengta pagal pokalbį „Mažosios studijos“ laidoje „Kultūra ir religija“ 2011 05 10 Kalbėjosi Jūratė GRABYTĖ

Artuma / 2011 m. birželis

Tėvo pamoka Angelė JAKAVONYTĖ-RUKŠTELIENĖ Apie Tėvą rašyti ir lengva, ir sunku, kaip sunku rašyti apie idealą, autoritetą savo gyvenime, nes jis, didelis kaip kalnas, stūkso nuo vaikystės dienų iki šiol, stebindamas savo gyvenimo būdu, kurį galima apibūdinti dviem žodžiais – širdies gerumas. Jo kasdienis gerumas, pagalba žmogui ir gamtai man buvo didžioji pamoka visam gyvenimui. Jo spindinčios akys ir šypsena tekančiai saulei, savo vandenis pro mūsų namus nešančiam Merkiui, už klojimo vėjuje siūruojančiam pušynui, sodo obelims, gyvulėliams ir paukščiams, o svarbiausia – mums, savo dukroms – paliko neišdildomą įspūdį ir atsispaudė mūsų veiduose bei širdyse.

Niekada negalvojau rašyti apie Tėvą, bet paimti rašiklį į rankas privertė neseniai pamatytas mane šokiravęs vaizdas: kovo „Artumoje“ šalia straipsnio, svarstančio apie dosnumą ir godumą, kaip iliustracija buvo įdėta fotomenininko nuotrauka, kurioje – mano Tėvelis (p. 16). Tai, ką pamačiau, man pasirodė absurdiška ir baisu, žinant, kad Tėtis yra kaip reta dosnus ir pasiruošęs dalytis viskuo su kitais. Man išsakius savo jausmus žurnalo redaktoriui ir išgirdus jo apgailestavimą bei paraginimą parašyti straipsnį apie Tėvelį, supratau, kad privalau „Artumos“ skaitytojus supažindinti su tuo, kurį labai myliu ir branginu.

Juozas Jakavonis gimė prieš 85-erius metus Kasčiūnų vienkiemyje, netoli Merkinės, tarp gražiųjų Dzūkijos pušynų. Vienkiemis su senais trobesiais buvo ant aukšto upės skardžio, kurio apačioje plaukė nerimastingas ir tamsus kaip paslaptis Merkys. Šilų dzūkai nuo amžių garsėjo nuoširdumu, gerumu bei patiklumu, kuris dažniausiai būdingas tik vaikams. Jie, kaip reta, turi įgimtą Tėvynės meilės, laisvės jausmą ir suvokimą.

Niekur kitur Lietuvoje nebuvo (ir nežuvo) tiek partizanų, kiek Dzūkijoje... Merkinės Kryžių kalnelis – memorialas žuvusiems miško broliams tai tik paliudija. Ir mano tėtis Juozas Jakavonis yra paženklintas tuo Tėvynės laisvės ir meilės jai jausmu – visam gyvenimui. Būdamas dvidešimtmetis jaunuolis, jis nepabijojo atsakomybės už Lietuvos likimą ir nedvejodamas rinkosi verčiau mirtį nei okupantų vergiją. Tapo partizanu Tigru, likimo lėmimu – Pietų Lietuvos partizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago ryšininku. Su kitais partizanais jaunuolis Juozas savo tėvų kieme, už tvarto, 1945 m. įrengė bunkerį, kuris tapo vadaviete, 1945–1946 m. jame buvo įsikūrę minėtieji Pietų Lietuvos partizanų vadai.

Tėvelis rizikavo gyvybe kasdien, nes kaip ryšininkas dar platino ir pogrindinę spaudą – Jakavonių sodybos bunkeryje buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Buvo vadų pa-

Artuma / 2011 m. birželis siuntinys, kai jie rengė garsiojo 1945 m. Merkinės puolimo strategiją ir taktiką. Tada iš Merkinės buvo išvyti joje įsikūrę vietiniai stribai ir enkavėdistai.

Enkavėdistų sučiuptas jis ištvėrė kankinimus ir akistatas Merkinės, Varėnos, Vilniaus (Lukiškių) NKVD rūsiuose ir tardytojų kabinetuose, neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai. Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) mano Tėvelį nuteisė Sibiro kalėjimams-lageriams ir tremčiai, kur jis praleido savo jaunystę – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo (jei darbu galima vadinti vergo kančias) Kolymos vario ir kitose kasyklose. Gyvas išliko tik dėl įgimto optimizmo ir meilės žmonėms, kurie jam atsakydavo tuo pačiu.

Juozas Jakavonis prie atstatyto bunkerio savo sodyboje

Gražusis vienkiemis ant Merkio kranto buvo išdraskytas. Bunkeris-partizanų vadavietė užverstas, Juozo tėvas Julius Jakavonis (mano senelis) atsidūrė tremtyje Krasnojarsko krašte. Pas jį laisva valia nuvažiavo duktė Vladislava Treigienė (mano teta), kad palengvintų ligoto žmogaus dalią. Motina Karolina Jakavonienė (mano senelė) su kita dukterimi Onute Lukauskiene (mano teta) buvo priversta slapstytis, kad neatsidurtų „pas baltąsias meškas“.

Po Stalino mirties praėjus keletui metų šeima pamažu susirinko draugėn Kasčiūnuose, į kur Tėtis iš tremties jau parsivežė mano mamytę Zosę ir dvejų metukų dukterį Birutę. Kasčiūnuose gražųjį Dievo pasaulį išvydau ir aš.

Ko mane išmokė Tėvas? Darbštumo, sąžiningumo, pareigingumo, Tėvynės meilės ir pagalbos žmogui, kurios dažnai jam labai prireikia. Grįžusio į Lietuvą, į gimtąjį kaimą, jo laukė tik vietinės valdžios atšiaurumas (buvo sunku Lietuvoje prisiregistruoti, negavo darbo, tad iš pradžių teko dirbti Baltarusijoje), bet visus gyvenimo smūgius priimdavo giedra dvasia, su šypsena ir pasikliaudamas Aukščiausiojo pagalba. Dalydavosi su kitais viskuo, ką pats turėjo. Buvo darbštus, kuklus ir paslaugus.

Sulaukęs Atgimimo, Tėtis tarsi gimė antram gyvenimui. Būdamas jau garbaus amžiaus, jis aktyviai įsitraukė į Sąjūdį. Mūsų namus Kasčiūnuose ėmė lankyti likusieji gyvi partizanai, istorikai, moksleiviai, užsienio lietuviai.

Kronika Kai per televiziją buvo parodyta laida-pokalbis, kurioje Laima Pangonytė kalbino Tėtį (jis turėjo ką papasakoti, nes išlaikė nepaprastą atmintį – iki smulkmenų – praeities įvykiams), mūsų sodybą užplūdo daugybė žmonių, panorusių savo akimis pamatyti žmogų-legendą, kuris buvo partizanų vadų ryšininkas, ir bunkerį, kuris buvo vadų gyvenamasis būstas žiemą. Tėtis aprodydavo lankytojams ir aplinkinių miškų bunkerius, jau beveik užgriuvusius, ėmėsi žygių juos paženklinti atminimo kryžiais.

Jo rūpesčiu atstatytas bunkeris-vadavietė, kuris 1997 m. buvo pašventintas. Juo domėjosi ir dabar domisi vis daugiau žmonių iš Lietuvos ir užsienio. Tėtis tampa nepailstančiu neetatiniu gidu, pasakojančiu ne tik apie įvykius Kasčiūnų kaime tuo tragišku pokario laikotarpiu, bet ir apie Merkinės mūšį 1945 m. pabaigoje, apie Adolfą Ramanauską-Vanagą ir Juozą Vitkų-Kazimieraitį, apie savo išgyvenimus Sibiro lageriuose. Jis turi Dievo dovaną vaizdžiai ir sklandžiai pasakoti – išsamiai piešdamas gamtos vaizdus ir žmonių portretus. 2005-aisiais išleista ir knyga „Šalia mirties“ (parengė leidykla „Naujasis lankas“), kurios antrasis leidimas išeis šį birželį.

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kol dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia, Juozas Jakavonis-Tigras pelnė ne tik žmonių, bet ir oficialios valdžios dėmesį. 1994 m.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga jį apdovanoja Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, o 1998 m. – padėka už nuopelnus Lietuvai. Tais pačiais, 1998-aisiais, Prezidento V. Adamkaus dekretu jam įteikiamas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas, o 2000 m. iš Prezidento V. Adamkaus gauna Lietuvos kariuomenės kūrėjų medalį. 1999 m. Tėčiui suteikiamas Alytaus A. Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos (dabar gimnazija) Garbės nario vardas.

Bet ne nuopelnai svarbu mano Tėveliui. Jis, nepaisydamas pašlijusios sveikatos, širdingai sutinka kiekvieną lankytoją (jų būna kasdien, ypač vasarą), bet kuriuo paros metu, atvykusį net iš tolimų šalių pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo sargo partizano Juozo Jakavonio. O žmonės plaukia iš visur, – moksleiviai su savo mokytojais iš Alytaus, Kauno, Vilniaus, pajūrio... Dar gyvi likę partizanai... Istorikai ir filmų apie partizaninį Pasipriešinimą kūrėjai – iš Lietuvos, Amerikos, Gruzijos, Vokietijos...

Tėvą kalbina lietuvių, rusų, anglų ir vokiečių kalbomis, nes pasaulyje didėja susidomėjimas pokario Lietuvos fenomenu – ginkluota rezistencija, kuri padėjo Lietuvai pirmajai iš visų „broliškų“ respublikų išsivaduoti iš sovietų okupacijos 1989–1991 metais ir sužavėti pasaulį savo laisvės dvasia.

15

16

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. birželis

Religinis saikingumas Kun. Danielius DIKEVIČIUS Pakartoto Įstatymo knygoje, kuri yra didžioji Mozės mu: „Nepridėkite nieko <...> ir neatimkite nieko <...>“ (tada jam buvo 120 metų) atsisveikinimo kalba ir jo tes- (Įst 4, 2). Dievo Įstatymas yra tobulas: „Nemanykite, jog tamentas, paskelbtas Pažadėtosios žemės paveldėjimo/ aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti užkariavimo išvakarėse (pagal tradicinį skaičiavimą – jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus maždaug XIII a. pr. Kr. pabaigoje), skaitome: ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšne„Dabar tad, Izraeli, klausyk (hebr. veiksmažodis lis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys“ (Mt 5, 17–18). ‫ – עמׁש‬šm‘) įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis Todėl jo žmogui nevalia nei karpyti (‫)ערג‬, nei tobulinti (hebr. ‫‘ – הׂשע‬śh), kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti (‫)ףסי‬. Iš pirmo žvilgsnio tai du skirtingi – negatyvus ir kraštą, kurį Viešpats, jūsų protėvių Dievas, duoda jums. pozityvus – būdai nepaisyti Viešpaties Dievo Įstatymo.

Nepridėkite (hebr. ‫ – ףסי‬ysp) nieko prie to, ką įsakau Bet tai – tiktai iš pirmo žvilgsnio. Kadangi tiek karpant jums, ir neatimkite (hebr. ‫ – ערג‬gr‘) nieko iš to, bet laiky- (‫)ערג‬, tiek tobulinant (‫ )ףסי‬veikiama tuo pačiu principu, kitės (hebr. ‫ – רמׁש‬šmr) Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymų, taip darydamas žmogus pradeda abejoti Viešpaties Dievo kuriuos jums nustatau“ (4, 1–2). Įstatymo autoritetu, vadinasi – jo naudingumu (plačiau Čia Mozė iš esmės kalba apie du dalykus: paklusnumą apie tai žr. 2009 m. rugsėjo „Artumoje“, p. 12).

Dievo Įstatymui ir palaimos/sėkmės pažadus, kurie yra Šventraštyje rastume labai daug pavyzdžių, kaip varsusiję su Viešpaties įsakų vykdymu (mat žmogui viskas žoma Dievo valia arba kaip ji tobulinama. Tačiau klasikinis ir visada turi būti naudinga). Mus domina pirmasis daly- būtų pirmųjų mūsų protėvių – Adomo ir Ievos – pavyzkas – paklusimas Viešpaties Dievo Įstatymui. Anot Mo- dys. Jame Dievo valios varžymas ir jos tobulinimas yra zės, paklusti Dievo įstatymams ir įsakams reiškia atlikti glaudžiai susipynę. Iš vienos pusės, mūsų pirmtakai, ypač tris skirtingus veiksmus: klausytis (‫)עמׁש‬, daryti (‫ )הׂשע‬ir dailioji jų atstovė, tobulina (‫ )ףסי‬Viešpaties Dievo duotą saugoti (‫( )רמׁש‬deja, lietuviškas tekstas, kuriame du skir- (Pr 2, 17) įsaką: „Moteris atsakė žalčiui: Vaisius sodo metingi hebrajiški veiksmažodžiai ‫ הׂשע‬ir ‫ רמׁש‬yra verčiami džių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje vienodai, to neperteikia).

Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nePirma – viskas prasideda nuo teologinės klausos mirtumėte!‘“ (Pr 3, 2–3), nors Dievas, kaip žinome, nebuvo (‫)עמׁש‬, tiksliau – nuo Dievo žodžio liturgijos, kurioje uždraudęs jų liesti, o tiktai valgyti. Iš kitos pusės, Dievo jis skaitomas, komentuojamas ir pritaikomas prie egzis- valios atvirai nepaisoma (‫)ערג‬: „Kai moteris pamatė, kad tencinių bendruomenės poreikių. Antra – būtitas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims nai reikia, kad išgirstas Dievo žodis būtų suir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo aktualinamas (‫ )הׂשע‬tiek atskiro individo, vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam tiek visos visuomenės pilkos kasdienybės su ja, ir jis valgė“ (Pr 3, 6). Atkreipkime dėmesį ir atžvilgiu. Trečia – tam, kad išgirstas į veiksmų eiliškumą. Ir Pr 2–3 sk., ir Įst 4, 2 pirmiau yra atliekamas Viešpaties Dievo Įstatymo Viešpaties Dievo žodis (‫ )עמׁש‬taptų veiksmingas (‫)הׂשע‬, reikia tarpipapildymas, (‫)ףסי‬, o tik paskui – jo sulaužymas nės grandies – saugojimo (‫)רמׁש‬, (‫)ערג‬. Atsitiktinumas? Ne! Tai yra sąmoningas tiek o tai reiškia dievobaimingą paMozės, tiek visos Penkiaknygės siekis priminti skelbtojo Žodžio apmąstymą: Izraeliui, einančiam paveldėti Pažadėtosios žemės ir apsigyven„Marija dėmėjosi visus šiuos ti savotiškame rojaus dalykus ir svarstė juos savo sode, kokia svarbi ir širdyje“ (Lk 2, 19; t. p. plg. reikšminga yra religiLk 2, 51b). Pasak Mozės, nė saikingumo dorybė, pastarasis veiksmas – autentiškas Viešpaties Dievo kurioje pirmieji tėvai žodžio svarstymas – pasižybuvo pakviesti gyvenmi vienu, labai konkrečiu ir ti, bet... negyveno. svarbiu, bruožu – saikinguIeva. Vitražo detalė iš Kelno, Vokietija. Apie 1450–1460 m.

Artuma / 2011 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

17

Be saiko – tik gera daryti Šventasis Raštas šeimoms Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui. (1 Tim 1, 12–16) Esame įpratę kiekvieną dalyką matuoti kiekio, kokybės matu. Ką nors pirkdami, imdami, keldami, ko nors siekdami, pirmiau pasirenkame KIEK. Iš anksto žinome matavimo, vertinimo vienetus ir juos taikome visų priimtu susitarimu. Jei suaugęs žmogus painioja

moka tai daryti aiškiai ir vaizdingai, vadiname konkrečiu, o jo kalbą – tikslia.

Kalbėdami apie saiką, saiko pajautimą, turime galvoje daug sudėtingesnę matavimo, vertinimo sistemą. Saikas jau priklauso santykio sistemoms. Kaskart, kai kalbėsime apie saiką, turėsime

Vytauto Sadausko SJ nuotrauka

Pats Dievas ragina tokion besaikystėn žengti, kol supanašėsime su jo šventumu ir tobulumu. matavimo rūšis, pradedame abejoti jo protu. Jei vaikas paprašytų dviejų metrų dešros, kilogramo ramybės ar pusantro litro miego, tai sukeltų šypseną ir paskatintų pamokyti jį dalykus matuoti teisingu matu.

Neapibrėžtinesnių dalykų matavimai gali būti nekonkretūs, tad jiems išreikšti vartojami bendresni mastą nusakantys žodžiai: „daug“, „labai“, „labai daug“ ir pan. Taip labiau perteikiama ne paties dalyko kiekybė, o mūsų požiūris, vertinimas. Net ir toks nekonkretus vertinimas dažnai bandomas konkretizuoti pasitelkiant tikslius mastelius. Žmogų, kuris

mąstyti ne apie ribinius dydžius, o apie tam tikrą „aukso vidurio“, vidurkio normą. Liaudies išmintis net ir tokioms sudėtingoms sąvokoms kaip tiesos ir melo ar ginčo argumentų priešprieša, yra sukūrusi apibendrintą principą: „tiesa yra per vidurį“.

Kuo subtilesnį, tikslesnį, išmintingesnį skirtingų dalykų santykį randa žmogus, tuo labiau jam tinka pagyrimai: „subtiliai jaučia saiką“, „neperžengia padorumo, mandagumo ribų“, „moka atsižvelgti į kitus“. Šiomis mintimis nusakomas saikingumas ir nesaikingumas visada siejamas su pasirinkimą darančiu asmeniu ir tik

paskui – su jo pasirinktomis vertybėmis ar sprendimais kitų atžvilgiu. Tai reiškia, kad tiek saikingumas, tiek nesaikingumas visada turi ir moralinę vertę.

Dar įdomiau, kai saiko sąvoką imame svarstyti kalbėdami apie ribas ir keldami klausimą: kodėl reikia apsiriboti, kodėl reikia atsižvelgti į kitus? Iš to paties šaltinio kyla ir klausimas: ar yra dalykų, kuriems nebūtinas saikas?

Atsakydami į pirmąjį klausimą galime tvirtinti, jog kiekvieno žmogaus būtis, ištekliai, galimybės yra riboti ir saikingumo kito žmogaus ar daugelio žmonių atžvilgiu reikalauja teisingumas ir teisė.

Atsakydami į antrąjį galime trumpai tarti, jog saikingumo nereikalaujama neribotų, beribių vertybių atžvilgiu. Turiu galvoje tai, kas pasiekiama iš Dievo begalybės, iš neišsemiamos jo tobulumo, šventumo ir malonių gelmės.

Pats Dievas ragina tokion besaikystėn žengti, kol supanašėsime su jo šventumu ir tobulumu. Šiuo, gerųjų siekinių besaikystės, atžvilgiu mums atsiveria, mus kviečia Begalinis Dievas, bet suturi, prilaiko žmogiškosios prigimties skurdumas, trapumas. Gera daryti galima be saiko, tačiau saiko reikia net ir už gerus darbus atlygio siekiant ar jį gaunant.

Tobulybės trauka šventųjų gyvenimuose būna tokia stipri, kad atsiranda būtinybė netgi riboti pasninkus, apsimarinimus, maldas, nes tai gali virsti tiesioginiu kūno alinimu, naikinimu. Apaštalas Paulius net skundžiasi, kad jam būtų maloniau numirti ir pilnai susitikti su Kristumi, nei gyventi kūne ir trokšti Kristaus. Tačiau apaštalas priima saiko ribas ir pasilieka žmogiškąją gyvastį, kad niekuo neapribotų Viešpaties valios vykdymo. Jei atlygio saiku taps Dievas, tai jo begalybės būsime sotinami visą amžinybę.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

18

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. birželis

Besotystė ir susivaldymas Arba Kas kartina gyvenimą?

Tomas VILUCKAS Neperdėsime teigdami, kad nūdienos žmogus yra tapęs nuolatinio vartojimo auka. Vartojimas jam jau yra tiesiog refleksyvus veiksmas. Maistą, seksą, pramogas jis paprasčiausiai vartoja, dažnai net nesusimąstydamas apie savo veiksmų prasmę. Tad nieko nuostabaus, jog prarandamas džiaugsmas valgyti, mylėti, pramogauti, kitaip tariant, gyvenimas ir jo rutininės praktikos tampa kokčios. Apie kokias nuodėmes, apkartinančias mūsų kasdienybę, ir apie kokius priešnuodžius kalbėtume šios tikrovės akivaizdoje?

Penki keliai apsiryti

Laute – valgymas prabangaus ir egzotiško maisto; Nimis – valgymas didžiuliais kiekiais; 20–50 metų amžiaus žmogus vidutiniškai praleiStudiose – valgymas rafinuotai paruoštų patiekalų; džia 20 tūkst. valandų arba 800 dienų valgydamas.

Praepropere – valgymas neišalkus; Mūsų dienotvarkė dažnai planuojama pagal valgymo Ardentere – valgymas godžiai (rijimas). laiką. Per dalykinius pietus aptariami verslo reikalai, Atidžiai panagrinėję šį sąrašą pamatytume, kad epotelevizija moko mus gamintis patiekalus, gauname greichoje, kai jis buvo sudarytas, tokie valgymo įpročiai buvo tojo maisto užkandžių per savo automobilių langus. Atbūdingi tik turtingiesiems, o dauguma valgydavo itin kukrodo, kad valgome visur ir visada.

Lotyniškas žodis gula reiškia rajumą, apsirijimą, net liai. Tad apsirijimo, besotystės nuodėmė viduramžių teogerklę, taip klasikinėje teologijoje buvo vadinama beso- logų mintyje pasižymėjo socialiniu matmeniu. Be abejo, tystės nuodėmė. Bažnyčios mokytojas šv. Tomas Akvi- pasikeitus visuomenės ekonominei ir socialinei sanklodai nietis savo Summa theologica rašo: „Besotystė reiškia ne vertėtų šį sąrašą iš naujo apmąstyti, tačiau prabangus ir rakiekvieną valgio ir gėrimo troškimą, bet netvarkingą troš- finuotas maistas tebėra turtingųjų privilegija, kuri piktina, kimą, kai atsisakoma proto sprendimo, kuris ir sudaro kai mąstome apie bado kamuojamus, o koks nors godžiai picą ryjantis apkūnus vyriokas nekelia dorybės esmę.“ Dar vaizdingiau šią oraus žmogaus įspūdžio. Gal senovės nuodėmę savo veikale vienuoliams „Besotystė reiškia mąstytojai buvo visai įžvalgūs? apie dvasinį tobulėjimą Climax Pane kiekvieną valgio radisi VII a. aprašė šv. Jonas Laipir gėrimo troškimą, Maistas šiukšlinėje tininkas: „Besotystė yra skrandžio bet netvarkingą Tačiau būtų neteisinga besotysapsimetinėjimas – juk nors ir pritroškimą, kai atsisakoma tės nuodėmę tapatinti tik su besaikimštas jis rėkia ‘Mažai’, nors ir priproto sprendimo, kiu valgymu, o kovą su ja paversti pildytas bei įsitempęs nuo pertekkuris ir sudaro tik produktų atsisakymu. Juk, paliaus, jis vis vien šaukia ‘Noriu’.“ vyzdžiui, besotystė, kuri nūdienos Daugybė dvasinių mokytojų ir dorybės esmę.“ visuomenėje pasireiškia besaikiu autoritetų skyrė nemenką dėmesį vartojimu, sukelia ir kitas šios nuomaisto vietai žmogaus gyvenime. Šv. Maksimas Išpažinėjas manė, kad skrandis yra visų dėmės formas. Dabar ekonomistai kalba apie „maisto blogybių šaltinis, o islamo tėvas Muhamedas sakydavo: krizę“, kurią sukėlė išaugęs mėsos ir pieno produktų var„Blogiausias dalykas, kurį žmogus gali užpildyti, yra jo tojimas. Savo ruožtu kyla pagrindinių maisto produktų kainos, ir tai itin skaudžiai paveikia vargingiausius visuoskrandis.“ Šv. Tomas Akvinietis, sekdamas šv. Grigaliumi Di- menės sluoksnius. Tačiau kalbos apie maisto stygių atdžiuoju, aprašė penkis kelius, kurie žmogų nuveda į apsi- rodo veidmainiškos, nes nuodėmei būdinga taip iškraipyti rijimo nuodėmę. Tai – tarsi jos anatomija, nes atskleidžia tikrovę, kad jos tikrąjį vaizdą sunku beįžvelgti.

Taip besotystė skatina gaminti maistą, kuris... visai aplinkybes, kurios priverčia valgytoją prarasti savo orumą.

Kiekvienas jų turi savo lotynišką vardą, o apibendrinti nenukeliauja į skrandžius. Jungtinių Tautų pateikiami duomenys glumina: daugiau kaip pusė pasaulio maisto Angeliškojo Mokytojo mintis galima taip:

sunaikinama arba atsiduria sąvartynuose. Kasmet išmetamam maistui pagaminti prireikia ketvirtadalio viso planetoje suvartojamo vandens ir 50 milijardų litrų naftos.

Pavyzdžiui, Vokietijoje kasmet sunaikinama ir išmetama 15 milijonų tonų maisto produktų. Jeigu šis maistas būtų sudėtas į sunkvežimius, susidarytų 500 tūkst. šių transporto priemonių eilė ir nusidriektų nuo Berlyno iki Pekino. Kitoje Europos Sąjungos šalyje – Danijoje į šiukšlynus kasmet nukeliauja 70 tūkst. tonų maisto – už 2,2 milijardus eurų. Lietuvoje prekybos tinklai pripažino, kad išmeta apie 4,3 tūkst. tonų produktų už 10 milijonų litų. O kas suskaičiuos tuos maisto produktų kiekius, kuriuos išmeta į šiukšlinę vidutinė šeima Lietuvoje?

Kai maistas taip švaistomas, svarstyti apie persivalgymą atrodo juokinga.

Nuodėmės pavidalai yra daug rimtesni ir daug konkretesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jei nuo nesaikingumo maistui kenčia mūsų sveikata – tai jau tikra nuodėmė. Skaičiai iškalbingi: kas antras žmogus Europoje turi antsvorio problemų, JAV nuo nesveikos mitybos ir netinkamo gyvenimo būdo kenčia daugiau nei 60 proc. gyventojų. Lietuvoje pagal suaugusių gyventojų faktinės mitybos tyrimų duomenis 17,7 proc. vyrų ir 19,5 proc. moterų yra nutukę, o antsvorį turi 45,3 proc. vyrų ir 34,9 proc. moterų. Tai sukelia ligas ir sveikatos komplikacijas. Akivaizdu, kad kai kurių žmonių svoris yra padidėjęs dėl sveikatos sutrikimų, bet tokių yra ženkli mažuma.

Vis dėlto besotystę turėtume sieti ir su kitomis piktžaizdėmis. Įvairios priklausomybės formos, kurios atsiranda nuo nesaikingo tabako ir alkoholio vartojimo, azartinių lošimų ar kompiuterinių žaidimų, yra taip pat šios nuodėmės pėdsakai žmonių gyvenime.

Susivaldymas – laisvės išraiška Besotystės priešnuodžiu dvasiniai autoriai laiko susivaldymo, saiko, santūrumo (lot. temperantia) dorybę. Jos graikiškas pavadinimas sophrosyne reiškia „saiką veikiant, kalbant ar reiškiant jausmus“. Tad labai svarbu atrasti susivaldymo prasmę, jo ryšį su įvairiomis mūsų gyvensenos sritimis. Juk dorybė (tai pasakytina ir apie susivaldymą) nėra savitikslė. Susilaikymas nuo maisto, pramogų ar malonumų krikščioniškoje mintyje nereiškia, kad tai kažin koks blogis ar nuolaidžiavimas žmogiškosioms silpnybėms. Nūdienos teologai, atmesdami nuogą asketizmą, išskiria keletą aspektų, kurie padeda susivaldymą suvokti kaip asmenybę stiprinančią priemonę.

Susivaldymas yra savanoriška žmogaus laisvės išraiška.

Krikščioniškoji laisvė yra vienas esminių kiekvieno susivaldymo bruožų. Juk susivaldydami bent tam tikrą laiką

Didelės ir mažos kryžkelės

19

tampame laisvi nuo paprasčiausių savo poreikių, įsitikiname, kad esame aukščiau už mus supančias medžiagines gėrybes. Čia reikšmingai įsikomponuoja Šventojo Rašto žodžiai: „Žmogus gyvas ne viena duona!“ (Lk 4, 4). Puikus pavyzdys galėtų būti pasninkas, bylojantis, kad egzistuoja „alternatyvus“ maistas, kuris taip pat padeda būti gyviems. Alkis gali tapti dirgikliu, įkyriai primenančiu ne tik poreikį pasistiprinti, bet ir kviečiančiu atpažinti Dievo balsą maldoje, gyvenimo įvykiuose, asmeninio bendravimo metu bei skaitant Šventąjį Raštą. Taip ugdomas jautrumas kitokiems dalykams, nei esame įpratę.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Artuma / 2011 m. birželis

Tuos pačius saikingumo principus galime taikyti daug kur. Susivaldymas jokiu būdu nereiškia kažkokių pratybų, technikų dvasingoms būsenoms, „patirtims“ sukelti.

Pagal ilgaamžę Bažnyčios tradiciją susivaldymo paskirtis – padėti žmogui savo gyvenime įkūnyti Dievo žodį ir įvykdyti Viešpaties valią. Todėl, pavyzdžiui, ribojamas laikas prie televizoriaus ar kompiuterio gali suteikti puikią progą pabūti su šeima, vaikais ar skirti jį Biblijos skaitymui, akistatai su Dievu ir savimi.

Tačiau saikas neturi paversti mūsų sausuoliais. Paminėtosios bėdos, susijusios su mityba, sukelia kitus perlenkimus, kuriuos taikliai įvardijo prancūzų mąstytojas Pascalis Bruckneris: „Maistas skiriamas nebe į gerą ir blogą, bet į sveiką ir nesveiką. Tinkamas dominuoja prieš skanų, kruopščiai apskaičiuotas – prieš nenormalų. Valgomasis stalas tampa medicininiu matuokliu, skaičiuojančiu riebalus ir kalorijas, prie jo sėdintis žmogus sąžiningai kramsnoja maistą, kuris yra ne kas kita kaip paprasčiausi vaistai. Pagal šį režimą, vynas turi būti geriamas ne dėl savo skonio, bet tam, kad sustiprintų arterijas; rupių miltų duona – kad palengvintų virškinimą.“ Susivaldymas mums turėtų padėti atrasti džiaugsmą viskuo ir dėkojimą už viską. Taip išmoksime matyti visą gyvenimo grožio gamą.

20

Artuma / 2011 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Darbštumo bėdos Zita VASILIAUSKAITĖ Tikriausiai rastume mažai sričių, kuriose saikingumas nebūtų akivaizdžiai susijęs su žmogaus sveikata, ypač psichine. Saikingumas – vienas iš pagrindinių psichinės sveikatos kriterijų, nes būtent jis padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos ir joje našiai veikti – darbuotis, bendrauti, ilsėtis ir t. t. Tačiau šių dienų tikrovė dažnai iš žmogaus jo profesinėje veikloje reikalauja tiek daug, kad jis, praradęs tikruosius orientyrus, sąmoningai arba ne, tampa tų reikalavimų įkaitu. Darbdaviai, suvokdami, kad jų pajamų šaltinis yra samdinio darbas, daro viską (pvz., sumaniai naudoja darbuotojo apdovanojimų ir bausmių sistemą), kad darbuotojas dirbtų nenuleisdamas rankų 24 val. per parą. Deja, toks darbuotojams primetamas darbštumas ir uolumas ilgainiui atsisuka prieš juos pačius ir jų artimuosius.

Darboholizmas Šis terminas psichologinėje literatūroje oficialiai pasirodė 1970 metais. Juo buvo pavadintas nesaikingas žmogaus darbštumas arba kitaip – žmogaus priklausomybė nuo darbo. Pagrindinis tokios priklausomybės bruožas (kaip, beje, ir priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų ar kompiuterio) yra žmogaus atitraukimas nuo tikrovės ir jo tikrojo gyvenimo, savotiškas „pavogimas“. Atsiradusi priklausomybė atima iš žmogaus gebėjimą patirti gyvenimo džiaugsmą po darbo – įvairiuose pomėgiuose, bendravime su draugais, namų jaukume ar šeimyninėje laimėje. Palaipsniui tapęs darboholiku, žmogus teisinasi, kad tokio atsidavimo reikalauja darbo pobūdis ar karjeros siekimas. Tačiau tikra tiesa yra tai, kad darboholikui gyvenime niekas daugiau nerūpi ir nedomina – tik darbas, buvimas darbe, nuolatinis galvojimas ir kalbėjimas tik apie darbą. Jis visada pasirengęs nenuilstamai darbuotis, neskaičiuodamas nei darbo valandų, nei papildomo uždarbio. Pagrindinės darboholiko savybės yra šios: tik dirbdamas jaučiasi vertingas ir gyvenantis prasmingai; net namuose nuolat galvoja, kalba, rūpinasi darbo reikalais; nesėkmę darbe ar negalėjimą darbuotis (pvz., dėl fizinės traumos ar ligos) suvokia kaip gyvenimo katastrofą; artimieji ir aplinkiniai mato, kad visa, kas nesusiję su darbu, jam kelia nuobodulį ar nerimą (pvz., buities reikalų tvarkymas, šventės ir kt.) – jis atgyja ir atsiskleidžia tik darbe; baigęs vieną darbą, visada jau būna suplanavęs kitą ir imasi jo be atokvėpio; atostogos, kitų žmonių pomėgiai, bendravimas su artimaisiais jam atrodo visai nereikalingas laiko gaišimas; darbas jam ne gyvenimo dalis, bet visas gyvenimas.

Kuo gi darbštus žmogus skiriasi nuo darboholiko?

Darbštuolis visada žino, kodėl dirba ir kokio rezultato siekia. Jo tikslas gali būti susijęs su didesniu materialiniu atlygiu ar nauda, kopimu karjeros laiptais ir pan. Darboholikui darbas – tai būdas praleisti laiką. Jam svarbu ne tiek rezultatas, kiek pats darbo procesas. Dažnai skelbia, kad dirba ne dėl pinigų, o iš kilnios idėjos, ir visuomenė tai ne tik toleruoja, bet ir labai vertina. Gal todėl darboholizmas yra vienintelė priklausomybės rūšis, kuri prisipažįstama su pasididžiavimo gaidele. Darboholiko šūkis: „Dirbu tiek, kiek galiu“, o sveiko žmogaus paprastai būna: „Dirbu tiek, kiek reikia.“ Deja, nuo žmogaus, pasirinkusio darbą savo gyvenimo pagrindine ašimi, kenčia artimieji, šeima (juk jis nedalyvauja nei tvarkant šeimos buities reikalus, nei auklėjant vaikus, svarbiausia – palaikant ir kuriant artimus ryšius su kitais šeimos nariais). Kenčia ir aplinkiniai (jei tai viršininkas, nes jis paprastai reikalauja iš savo pavaldinių neskaičiuoti darbo valandų ir gyventi darbe, kaip ir pats), galiausiai menkėja ir darbo rezultatai. Kodėl?

Perdegimo sindromas 1974 m. JAV psichologas Herbertas J. Freudenbergeris sukūrė naują sąvoką „perdegimo sindromas“ ir ja apibūdino tam tikrą žmogaus vidinę būseną. Ji paprastai atsiranda dėl dviejų priežasčių: nepaprastai didelio darbo krūvio, kurį velka darboholikas; darbo ypatybių tų profesionalų, kurie teikia pagalbą žmonėms sunkiausiais jų gyvenimo tarpsniais, pvz., susijusiais su sveikatos ar artimųjų netektimi. Todėl perdegimo sindromo dažniausiai būna pažeidžiami tokių profesijų atstovai kaip gydytojai onkologai, psichiatrai, kunigai, psichologai, socialiniai darbuotojai, dirbantys sudėtingais atvejais, pvz.: su smurtą patyrusiais asmenimis, seksualinio išnaudojimo aukomis ir pan. Kitaip sakant, šie profesionalai patiria antrinę traumą – dėl savo profesinės veiklos, kurioje dažnai įsijaučia į sunkią

Artuma / 2011 m. birželis

Didelės ir mažos kryžkelės

Andres Ojeda nuotrauka

neigiamą kitų žmonių emocinę būseną. Kita vertus, šis ir draugais; turiu artimų žmonių, su kuriais galiu pasidasindromas dažnai būdingas tiems, kurių darbas susijęs su lyti mintimis, jausmais; turiu mėgstamą, pasitenkinimą nuolatiniu stresu, pvz.: policininkams, kariškiams, tarnau- ir džiaugsmą teikiantį užsiėmimą po darbo; jei reikia, jantiems karštuose pasaulio taškuose ir pan. Jų psichinę leidžiu sau laisvai išlieti susikaupusias emocijas – išsisavijautą apsunkina ir kitos įtampos: nesaugumas (ekono- verkti ar sveikai pasijuokti; stengiuosi įsiklausyti į savo minis, fizinis, teisinis ir kt.), nestabilumas – šias problemas poreikius – ką noriu veikti laisvalaikiu (hobis), su kokiais jie, būdami visuomenės dalimi, patiria kaip ir kiti jos nariai; žmonėmis noriu bendrauti, kokias vietas noriu aplankyti nuolatinė konkurencija ir kova dėl išlikimo (verslininkų) (nuvažiuoti į gamtą, parodą, aplankyti gimtuosius namus arba neigiamas visuomenės požiūris į ir kt.) ir t. t. jų darbą (policininkų); žmonių susveDvasinių poreikių tenkinimas: timėjimas ir abejingumas (vyraujantis gilinu tikėjimą kasdiene religine individualizmas, padidėjusi emigracipraktika, skaitau specialią literaja, skyrybų ir vienišų žmonių skaičius, tūrą ir pan.; dalijuosi dvasiniu patyrimu su tais, kurie yra pasirinkę sumenkęs bendruomeniškumas). dvasinio tobulėjimo kelią; stipriKas būdinga perdegimo sindromui? Tai: nu ir gaivinu tikėjimą meilės dar sutrikęs miegas, pablogėjusi fizibais, atrandu naujų prasmių savo nė savijauta, nuolat kamuojantis kasdienėje veikloje; labai vertinu nuovargis ir vidinė įtampa, tušišgyvenamas dvasinio pakilimo ir tuma ir išsekimas; įkvėpimo akimirkas. ryškiai sumažėjusi profesinė Antra – apgalvoti, ar tinkamai kompetencija; sprendžiu organizacinius darbo neigiamas požiūris į aplinkinius klausimus. (besikreipiančius pagalbos paPaklauskite savęs: ar sugebu raciorapijiečius, klientus, pacientus), naliai organizuoti darbą ir tinkamai išnaudoti jam skirtą laiką? Ar savo darbą (jo prasmingumo Darboholizmas esu nusistatęs ribas tarp darbo ir nematymas); yra vienintelė polinkis dėl neigiamos savijautos laisvalaikio, ar yra pusiausvyra tarp priklausomybės rūšis, kaltinti aplinkinius ir „sugedusią šių sričių? Ar aiškios darbo sritys kuri prisipažįstama su visuomenę“; ir atsakomybė už jas? Ar sugebu pasididžiavimo gaidele. atiduoti dalį darbų kitiems ir jais padidėjęs jautrumas kritikai, pažeidžiamumas; pasitikėti? Ar galiu būti nepasie dažni, nekontroliuojami, su nusivylimu besikaitalio- kiamas poilsio valandomis? Ar sugebu blaiviai vertinti jantys neigiamų emocijų protrūkiai. savo galimybes ir moku, nebijodamas būti atstumtas ar Ignoruodamas šiuos organizmo siunčiamus signalus ir nesuprastas, pagarbiai pasakyti „ne“? neskubėdamas ieškoti išeities bei keisti gyvenimo būdą, Trečia – patyrus sukrečiančių įvykių, vadinamųjų žmogus rizikuoja susirgti labai rimta ir sunkiai išgydoma sunkių atvejų darbe, tiesiog būtina rasti laiko atsikvėpti liga – depresija, kuri kartais baigiasi savižudybe. ir apmąstyti tai, kas įvyko.

Atsakykite į klausimus: kodėl mane tas įvykis taip paKaip apsisaugoti nuo darboholizmo? lietė (gal buvau prastos savijautos, o gal jis susijęs su maPirma – būti dėmesingam savo gyvenimo kokybei, pri- no skaudžia asmenine patirtimi)? Kokius klausimus man žiūrėti ir pildyti savo vidinius resursus. Žmogus turi nuolat iškėlė ir kaip aš galiu į juos sau atsakyti? Su kuo galiu parūpintis savo esminių poreikių tenkinimu fiziologiniu, psi- sitarti (skaitydamas, mąstydamas, pasidalydamas mintichologiniu ir dvasiniu savo egzistencijos lygmenimis. Todėl mis apie šį įvykį su artimu draugu, dar geriau – kolega)? kartkartėmis kiekvienam iš mūsų vertėtų šiuos poreikius Kaip galiu panaudoti įgytą patirtį asmeniniam brendimui prisiminti ir patvirtinti, kad juos patenkiname. ir profesiniam augimui?

Fiziologinių poreikių tenkinimas: reguliariai ir sveiVisiems mums reikėtų nepamiršti, kad nesakai maitinuosi; esu fiziškai aktyvus (mankšta, sportas ir me antžmogiai, turintys neribotų fizinių, psichinių pan.); reguliariai tikrinuosi sveikatą, naudojuosi gydytojų ir dvasinių galimybių. Jei savęs nesaugosime ir nerekomendacijomis; pakankamai išsimiegu; kokybiškai ir puoselėsime, labai greitai tapsime ne tik kad nereguliariai atostogauju. naudingi, bet ir pavojingi sau ir kitiems net tokioje Psichologinių poreikių tenkinimas: turiu kiekvieną diereikšmingoje ir prasmingoje mūsų gyvenimo srityje ną laiko sau – skaitau, klausausi muzikos, žiūriu filmus ar kaip darbas. kt.; dalį laisvalaikio skiriu bendravimui su šeimos nariais

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. birželis

Apie mus pačius Antanas SAULAITIS SJ

Vytauto Sadausko SJ nuotrauka

Graži pavasario popietė, švelnus vėjelis virš tvenkinuko, žąsys ramiai užkandžiaudamos plaukioja. Du mėnesius arčiau priplaukdamos ar krantan išlipusios kreivai žiūri į žmogų suvokdamos, kad šis velnią mislija. Parapijiečiai džiaugiasi, kad jų kunigas namelyje su dideliais langais ir veranda, o kunigėlis tik vargsta. Kas iš to, kad žąsų pilna, jeigu jos šventiškai su slyvomis bei raugintais kopūstais neiškeptos? Šiandien miestelio bibliotekoje padėta lankstukų, parsinešu lapelį apie vandens paukščių medžioklę. Išeinu verandon atsisėsti ir paskaityti. Nebūdingai tylios žąsys staiga su didžiausiu triukšmu nuskrenda į kitą kūdros galą. Negi joms kenkia, kad žmogus moka skaityti? Kas iš svajonių, jei šioje šalyje kanadinės žąsys saugomos, nemedžiojamos ir tik pačioje Kanadoje galima pasiekti tikslą ir dar sparną panaudoti bitelėms nuo korio švelniai nubraukti. Viduramžiais geri katalikai galėdavo ir penktadienį žąsį bei

antį valgyti, nes tai vandens gyvūnas, kaip upėn įbridęs briedis ar stirna, o čia nors pažaliavęs nekeptas stebėk ir kentėk.

Kaip žmonių ir savęs, taip žąsų nesupaisysi. Porelė taip saldžiai prie nendrių liūliuoja, staiga ištiesusios triukšmingą

kaklą paviršiumi skrenda per visą plotą kitų užpulti. Viena nutupia, kita įkandin taikosi į bėgančio uodegą, kartais net pakartotinai. Jau kitos futbolo aikštėje šviežią žolytę knibinėja, visur palikdamos savo gaminių, o kitai kūdroj užeina įniršis per krūmus pievoje kažkurį žąsiną ar žąsienę vyti. Gerokai kraštietį išgąsdinęs, pasistiebęs plasnoja sparnais kaip po žygdarbio galingas erelis.

Taip žavingai senos žąsys su šiemetiniu prieaugliu rudeniop ežere ar upėje repetuoja tolimą kelionę. Išsirikiavusios V pavidalu, plaukia pusę ar visą kilometrą, kažkuriai vadovei vis sukranksint joms suprantamą įsakymą.

Kaip romantiška aukštai ir žemai matyti gausias žąsų V ar I raides, kartais Į ar Ą nosinę, mėlynoje padangėje virš dar neišsprogusios gamtos pavasarį ar jau lapams po vasaros vystant. Jei kuri žąsis sunegaluoja, antra kartu leidžiasi žemyn nuvargusiai ar sužeistai padėti. Kranksėdamos sava Morzės abėcėle perduoda vėliausias žinias. Glaudaus sugyvenimo pavyzdys visai gyvūnijai. Štai ir dabar mama žąsis veda šešis žąsiukus tvenkinuko pakraščiu į žalią pievą. Tėtė žąsinas tuoj už mažųjų ar kiek iš toliau sergi visą aplinką. Naminės santarvės, išmintingos auklybos, šiltai saugios būsenos įvaizdis. Na, kaip tarp dorų žmonių darnioje šeimoje.

Vis dėlto prisimeni, kad paukščiai kilę iš dinozaurų, dinozaurai iš driežų, driežai iš pirmykščių roplių. Ropliams į smegenis Dievas įdėjo gyvūno proto dirgsnį. Visi už roplius aukštesni tvėriniai tuo smegenų audiniu yra nešini.

Todėl žąsys nerimsta, kai kas nors erdvę siaurina, saulę užstoja, į netoli dygstančią žolytę taikosi, geresnėje vietoje įsitaisė, kažkokį skanėstą pirma surado, ramiai sėdi, kai kitai žąsiai nervai kyla. Žmogus vargu ar atskirsi žąsį nuo žąsies, bet iš šalies atrodo, kad kartais vienai nepatinka kitos (gražesnės ar negražesnės) išvaizda, puola, lyg gyvybė nuo narsos priklausytų. Gina savo geografinį ar psichologinį plotą, įžiūri tikrą ar tariamą pavojų, mažinantį saugią savijautą ir trapią savigarbą. Žinoma, iki galo nesuprasi ir neišnagrinėsi, gi jos neiškeptos.

Mūsų tvenkinuke labai malonus ir jaukus vaizdas – savo darbu užsiimančios antys ar žąsys, ryžtingai tiesiu vandens keliu plaukianti bebro pusseserė ondatra.

Skirtingai negu bebras, ji uodegą vizgina į šonus kaip šuniukas, it laivelį vairuodama. Ondatra – žolėdė. Kiek pastebiu, neerzina, neplaukia į vandens paukštį tiesiai, o ramiai pro šalį. Taip ir kelių rūšių antytės visai maloniai, vos metrą nuo ondatros lizdo žabų, kažkuo prie pakrantės maitinasi. Net minėta žąsienė su šešiais geltonsnapiais visai ramiai kelis sprindžius nuo ondatros savo prieauglį plukdo. Kai daug didesnis paukštis skuba vandens paviršiumi ir užkerta kelią, ondatra pati ar su draugu praneria po apačia. Nežinia, ar smagus žinduolis nusišypso kaimynių elgesio link, bet ūsus tai turi. Taip ramiai vienos pro kitas praplaukia antys ir žąsys, labai retai didesnieji paukščiai ištiestu snapu pabaido. Per milijonus metų išmoko sugyventi, suvokdamos, kad yra ne varžovės, o tos pačios kūdros lygiateisės bendrakeleivės. „Artuma“ nėra gamtos globos draugijos žurnalas, tuo labiau ne žąsų medžiotojų ar paukštienos kepėjų, tai iš tikrųjų būtų reikėję kažką apie mus pačius, žmones, parašyti.

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie saikingumą ir besotystę Eimantas, 8 metai – Eimantai, ką gali pasakyti apie saikingumą? Ar tu pats visuomet žinai saiką, ar visaip ir tau pasitaiko?

– Manau, saikas labai geras jausmas. Jei vaikas žino saiką, niekuomet neprisivalgys per daug saldainių, todėl jam niekados neskaudės pilvuko ir nesuges dantys. Man močiutė nuolat primena, kad viską gyvenime reikia daryti su saiku, tada bus viskas gerai. Ir tikrai. Kartą beveik pusdienį supausi ant sūpynių, kurios aplink sukasi, vėliau buvo nekas... Skaudėjo galvą, labai pykino. Jei būčiau paklausęs močiutės ir laiku nulipęs, nebūtų reikėję taip kankintis ir gulėti lovoje skaudama galva. Tai štai, kartą buvau praradęs saiką, daugiau stengiuosi taip nebedaryti.

– O kas yra saikas? Kaip žinoti, kada žmogui pakanka?

– Manau, gana tada, kai tau dar gerai, kai dar galva nesisuka. Arba kai žaidi kompiuteriu ir dar nepavargsti, ir akių neskauda. Bet man visaip pasitaiko. Esame susitarę su mama, kad kompiuteriu galiu žaisti vieną valandą per dieną, bet kartais ir tris pražaidžiu. Tada mama sako, kad visai neturiu saiko, taip ilgai žaisdamas kenkiu savo sveikatai ir verčiu ją nervintis. Aš stengiuosi, kad mama nepyktų, bent jau nepamatytų, kad taip ilgai žaidžiu. Bet ji dažniausia pamato ir tada kitą dieną iš viso neleidžia. Sako, kad jau išnaudojau dviejų ar trijų dienų limitą. Tuomet tenka laukti, nes ji padaro taip, kad mano kompiuteris tiesiog nebeįsijungia. Kartais dėl to laiko limito net susipykstame su mama, bet nieko, paskui vėl susitaikome.

Renata, 10 metų – Kaip žinoti, kas saikinga, o kas – jau nebe?

– Kartą man mama iš Turkijos parvežė baltą suknelę.

Ji buvo labai graži – iš labai gražios medžiagos, dailiai pasiūta, bet labai nesaikingai papuošta. Daugybė karoliukų ir tokių gipiūro raukinukų prisiūta visur: ant rankovių, ant sijono, o apykaklė papuošta net kokiomis penkiomis eilėmis tų karoliukų. Tą kartą mama su šia suknele turėjo labai daug darbo. Ji net du vakarus sėdėjo ir stengėsi nuardyti dalį tų papuošalų. Galiausiai, kai liko tik viena eilė karoliukų ir dar truputėlis tų blizgančių rutuliukų, suknelė pasidarė tiesiog nuostabi! Todėl manau, kad kai drabužis papuoštas per daug, nesaikingai, jis paprasčiausiai pasidaro negražus ir niekam nebereikalingas. Man patinka saikingai papuošti rūbeliai. Manau, kad ir visokius papuošalus – žiedus, grandinėles ir karolius reikia

23

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Artuma / 2011 m. birželis

nešioti labai saikingai. Tuomet moteris būna pasipuošusi ir atrodo labai gražiai. Kai visko per daug – nieko gero ir nieko gražaus. Be to, moterys, kurios nešioja daug karolių, apyrankių ir dar labai didelius auskarus įsiveria, atrodo labai nelietuviškai.

– O tau pačiai – ar visuomet pavyksta būti saikingai?

– Nežinau, koks galėtų būti tas saikas. Aišku, kai mane kas nors vaišina saldainiais, neimu visos dėžutės, vaišinuosi vienu ar dviem. Arba per gimtadienį, kai valgau tortą...

Juk turi pavaišinti daug svečių, todėl tortą reikia padalyti saikingai, na, nedideliais gabalėliais. Jei viena visą tortą suvalgyčiau, būtų nekas. Manau, saikingumas gerai, o nesaikinga yra tai, kas per daug. Yra toks posakis: kas per daug, tas nesveika. Ir tikrai: karoliukais aplipdyta suknelė atrodo nekaip, o kai per daug prisivalgai kokių nors skanėstų, paskui būni storas, be to, gali persivalgyti. Tai irgi blogai.

Paulius, 11 metų – Manau, kad saiko neturi turtingi žmonės, nes nežino, kiek ir ko jiems reikia. Pažįstu vieną labai turtingą dėdę. Jis jau turi nusipirkęs tris mašinas ir dabar dar ketina pirkti lėktuvą. Niekaip nesuprantu, kam reikalingas lėktuvas, jei garaže jau stovi trys mašinos. Mano tėtės verslo partneris taip pat labai turtingas, bet jis saiką tikrai žino.

– Kodėl taip manai?

– Taigi viskas puikiai matosi! Tas verslo partneris visuomet labai sąžiningai atsiskaito su savo darbuotojais, o kai būna šilta, į darbą važiuoja dviračiu. Aišku jis turi automobilį ir dar labai gerą, bet kartais į darbą atvažiuoja ir dviračiu. Saikingai gyvenantis žmogus niekada nenori per daug. Jis turi vieną mašiną, ir jam gerai. Tie, kurie nori turėti daug namų, daug mašinų ir labai daug pinigų, net patys nežino, kiek tų pinigų jiems reikia. Bet kad ir kiek jų turėtų, jiems niekuomet negana. Saikingas žino saiką ir supranta, kiek ir ko jis nori turėti, o nesaikingas net nežino, kiek jam ko reikia. Jam reikia visko, ką tik pamato.

Bet kas daug nori, tas mažai turi, – taip sako mama. Aš nežinau, kodėl ji taip kalba, bet taip dažnai ir nutinka.

Manau, kad turėti saiką tikrai gerai, nes be jo žmogus dažnai būna ir labai godus. Jis nieko niekam neduoda, neskolina, nes visko daug reikia jam pačiam.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

24

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. birželis

Šventoji diskoteka?

Simonas BENDŽIUS Krikščionys irgi turi teisę linksmintis. Nesam nuolat darbui užprogramuoti robotai, o sugrįžtantys jaukūs vasaros vakarai savaip paveikia kiekvieną iš mūsų. Kartais norisi šokti ir trypti, tačiau dažnam iš mūsų, užėjus į naktinį klubą ir pamačius, kokie dalykai ten dedasi, visi norai kažkur išgaruoja... Tad kaip ir kur jaunam krikščioniui smagiai praleisti vakarą?

Liūdnos linksmybės

Naktis be pagundų

Vengrų rašytojas, kunigas Tihameris Tothas savo knyPabandykime įsivaizduoti, kaip Lietuvoje atrodytų... goje „Jaunuolio religija“ teigia: „Kas yra tikras džentelme- krikščioniškas naktinis klubas. Taip, skamba keisčiau negu nas, geriausiai parodo šokiai.“ Anot autoriaus, „kilniam keistai, bet užsieniečiai prie tokių išdaigų jau yra pripratę. jaunikaičiui“ netinka diskotekoje pasiduoti geismams ar O ir Lietuvoje tokio klubo poreikis, mano galva, būtų. Tai penktadienio vakarą trankytis iki išnaktų. Šis požiūris su- matome iš augančio jaunų tikinčiųjų skaičiaus tokiuose proprantamas – esame girdėję, kuo kartais pasibaigia naktiniai giniuose renginiuose kaip Lietuvos jaunimo dienos ar muzišėliojimai ar palydėjimai iki namų... Tačiau autorius negrū- kinis festivalis „Sielos“. Bendraminčiams gera būti kartu. moja kumščiu ir neragina visiškai nebendrauti su priešingos Kitas dalykas – šiandieniniam jaunimui po trupulyties atstovais. Suvokdamas tiek juslinę žmogaus prigimtį, tį pabosta vakarėliai su alaus buteliais, „nusitašymais“, vėmimais, miegojimais po stalu ir tiek dievišką valios dovaną, kaip tikras krikščionis jis visose situacijose t. t. Žinoma, žiūrint iš katalikiškos „Kas yra tikras siūlo pažinti savo ribas ir laikytis saiperspektyvos, alkoholis pats savaidžentelmenas, geriausiai kingumo – tiek vakarėliuose, tiek pame nėra blogis – Biblijoje vynas suparodo šokiai.“ simatymuose. Negana to – raginama vokiamas kaip taurus gėrimas, simbolizuojantis gerovę, pilnatvę. Juk ir nebijoti linksmintis ir būti drąsiems: „Galop pasakyk, mano drauge, ar kartais nepriklausai prie pirmasis Jėzaus stebuklas buvo vyno padauginimas Katų neriteriškų draugų, kurie, užgrojus muzikai, spaudžiasi į nos vestuvėse, galų gale jis pats gėrė vyną per Paskutinę vakarienę. Tačiau Šventasis Raštas kritikuoja girtuoklyskampą, mat jiems neįdomi nė viena jauna mergaitė?“ „Jaunuolio religija“ Lietuvoje pirmąkart išleista dar tę, kai nesaikingai išgertas vynas tampa „mušeika“, kaip 1932 m., o sovietmečiu, 1948 m., nelegaliai perleista. Šis yra pasakęs karalius Saliamonas. Per didelis kiekis „muša“ praktiškų dvasinių patarimų rinkinys turėjo būti savo- protą ir savivertę. Italai ar prancūzai tai suvokia, ir jiems tiška atgaiva komunistinio režimo prispaustam jaunuo- užtenka tik truputėlį išgerti. Pas mus, deja, vyrauja visai liui. Ateizmo propagandos apsuptyje knygelė pagelbėjo kitos tradicijos – viskas arba nieko. Tad nenuostabu, jog oriai laikytis katalikų tikėjimo, o kūniškų pagundų pa- vis daugiau jaunų žmonių renkasi „nieką“. Pavyzdžiui, egvojuje – ugdytis skaistumą bei tvirtą valią. Kalbant apie zistuoja net savita subkultūra, straight edge (liet. „tiesūs šiandieną, pirmosios grėsmės kaip ir nebėra, bet antro- ašmenys“?), ir vienas esminių jos principų – bet kokių sios klestėjimą galime pamatyti kiekvieną penktadienio svaigalų ir rūkalų atsisakymas. Prie jų prisideda ir įvairios vakarą. Neturime krikščioniškos, padorios erdvės papras- jaunimo iniciatyvos, pavyzdžiui, projekto „Fresh party“ čiausiems pasilinksminimams... (liet. „naujas, gaivus vakarėlis“) organizatoriai, sėkmingai

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. birželis Vilniuje sukūrę vakarėlį be alkoholio. Tokios idėjos – pakeliui su krikščionišku naktiniu klubu.

Tačiau ne alkoholio klausimas yra krikščioniškosios tapatybės ašis. Manau, vienintelis dalykas, kuris tikrai gali tvirtai suvienyti, yra Dievas, kiekvieno mūsų egzistencijos kertinis akmuo. Tad įsivaizduojamas „svajonių klubas“ būtų tikrai išskirtinis ir savitas, jei jame be muzikos išgirstume ir liudijimų, pamokslų – kad būtų visuomet aišku, dėl ko atėjome, džiaugiamės ir kas yra tas šaltinis, mums teikiantis jaunystės džiaugsmo.

Krikščioniško turinio muzika tokiame klube labai svarbi ir dar dėl vieno subtilaus dalyko: festivalio „Sielos“ organizatorius Remigijus Jucevičius viename interviu sakė, jog daugiausia pagundų tikinčiam jaunuoliui diskotekoje kyla tuomet, kai didžėjai užleidžia vadinamąsias „lėtas“ dainas – romantiškas balades, kartais primenančias erotinių filmų garso takelius. Krikščioniškoje diskotekoje tokio pavojaus tikimybė gerokai sumažėja – juk ne apie tą patį galvoji šokdamas su antra puse skambant šiam dainos tekstui: „Ateik, mažule, duok bučkį, nedvejok“ ir „Mes būsim amžinai kartu Viešpaties akivaizdoje“...

buvo... vienuolis dominikonas br. Pijus Eglinas. Kolektyvas, kuriame be vienuolio taip pat buvo dainininkai Jogas bei Rasa, tuo laiku kaip reikiant stebino tiek krikščionis, tiek nieko bendra su religija neturinčius. Muzikantai išleido kelis albumus ir juose dance, club ir techno stiliais kalbėjo apie Dievą, meilę ir tiesos ieškojimą. „Enter-Top“ sulaukė tokio populiarumo, kad jos dainas transliavo net komercinės radijo stotys. Tačiau vėliau grupė išsiskirstė ir daugiau nebeatsikūrė.

Daug klaustukų

Toliau svarstant apie krikščionišką naktinį klubą, kyla keli klausimai. Visų pirma, ar jį daug žmonių lankytų, ar jis finansiškai atsipirktų, jei nebūtų svaigalų? Antra, ar neišsisemtų krikščioniška idėja, ar toji žinia būtų įdomiai ir profesionaliai susieta su muzika? Galiausiai, ar kas užtikrintų, kad nebūtų tyčinių provokacijų, kurias galėtų sukelti priešiškai nusiteikę lankytojai? Nes juk niekas prie įėjimo netikrintų, kiek dvasingas ir tikintis yra lankytojas...

Kitas barjeras – skirtingos krikščioniškų denominacijų tradicijos. Jei projektas ekumeninis, svarbu, kad pavykŠlovinimas pagal techno tų suderinti renginių tvarkaraščius taip, jog per liturgiUžsienio šalyse tokių klubų galime aptikti. Dau- nius laikotarpius, kai draudžiama šėlioti, nieko trankaus giausia jų turbūt yra JAV, pavyzdžiui, „SAVI club“ Ka- klube nevyktų. Be kita ko, – broliai katalikai, įsidėmėlifornijoje. Tai didelė salė su scena kime – nors penktadienis dažnai gyvai muzikai. Kaip teigia steigėjai, siejamas su vakarėliais, tačiau šią Jeigu jau esame žemės klubo idėja – sukurti saugią aplinBažnyčia praktikuoja susidruska, tai ir diskotekas dieną ką visiems, kurie nori susipažinti laikymą, t. y. ir nuo triukšmingų galime „pašventinti“. su naujais žmonėmis, išgirsti naujos linksmybių... Tad, norint būti kuo muzikos ir šokti kartu su talentinsąžiningesniems ir ištikimesniems giausiais krikščionimis didžėjais. Kaip skamba krikščionių savo religijai, geriausias laikas vakarėliams turėtų būti didžėjų atliekami kūriniai? Juos galima išgirsti internete, šeštadienis. geriausia erdvė – interneto svetainė GodsDjs.com. Joje dedamos profesionalios įvairių krikščionių bažnyčių bei Vietoj pabaigos denominacijų iš viso pasaulio elektroninės muzikos atliKrikščioniškas naktinis klubas, tiesą sakant, nelabai kėjų dainos, be to, kuriama savotiška virtuali bendruome- tinkamas pavadinimas. Skamba panašiai kaip krikščionė, turinti galimybę diskutuoti, komentuoti, siūlyti. niška kėdė ar krikščioniškas daugiabutis. Reikėtų taikliau Toje bendruomenėje tarp šimtų įvairių šalių elekt- pavadinti muzikos klubą, kuris padėtų bent kiek susiparoninės muzikos mylėtojų galime aptikti ir lietuvį – tai žinti su Kūrėju. Amerikiečiai tokius susibūrimus vadina vyrukas iš Vilniaus Eric Elleo, kuriantis gerą elektroninę „Christian parties“ (liet. „krikščioniški/krikščionių vamuziką krikščioniškais motyvais, taip pat remiksuojantis karėliai“). Ne kažin kaip skamba. Tad yra puiki proga ir kitų atlikėjų (pvz., grupės „Gyvai“) kūrybą. Tiesa, tai, ko nauja niša kiekvienam iš mūsų kurti naują jaunimo kulgero, vienintelis, nuolat eksperimentuojantis profesiona- tūrą – galbūt iš pradžių savo namuose, o vėliau, jei Dievas lios šokių muzikos kūrėjas krikščionis Lietuvoje. Ši situ- duos, gal kažkas ir didelio iš to išeis. Nes jeigu jau esame acija išryškina vieną, tikėkimės, laikiną problemą: mūsų žemės druska, tai ir diskotekas galime „pašventinti“. krikščioniškų grupių skaičius auga, tačiau dauguma jų O ką Jūs galvojate apie tai?.. groja rock muziką. Elektronikos šioje terpėje kol kas labai trūksta. Tad naktinio klubo idėja galbūt paskatintų jaunuosius kūrėjus Dievą šlovinti ir kitokiais būdais, nes diskotekose, kaip žinome, dažniausiai skamba bumčikai. Čia verta prisiminti vieną įdomiausių muzikinių lietuviškų projektų – apie 2000-uosius metus Vilniuje gyvavo šokių muzikos grupė „Enter-Top“, o vienas jos narių

25

26

Veidu į vaiką

Artuma / 2011 m. birželis

Augti meilėje Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE atėjo metas maitinti (jei jis miega, tai ženklas, jog dar nenori valgyti). Kiek vėliau išsamiau aptarsiu su maitinimu susijusias problemas.

Tuo pat metu turime patenkinti čiulpimo burna poreikį ir fizinį poreikį oda priglusti prie motinos krūtinės. Šio jutiminio (drįsčiau sakyti, tinkamai tenkinti visus teisėtus emocinius kūdikio poreikius, tai reiškia – juslinio) poreikio tenkinimas taip bemaž visus poreikius, nes jie pasižymi didžiuliu emociniu krūviu ir beveik pat svarbus, kaip ir alkio numalšivisi yra teisėti, tik perdėtas jų tenkinimas kartais gali pakenkti; nimas: tam reikia, kad vaikas pato pamažu mokyti mažylį pripažinti nedidelius suvaržymus, kurie būtini jo, giai prisiglaustų prie mamos ir būtų kaip asmens, pusiausvyrai ugdyti, o vėliau bus reikalingi gyvenimui ir elgemaitinamas pakankamai laiko (apie siui visuomenėje.

10–15 minučių). Daugelis kūdikių Visa vaikelio ateitis priklausys nuo meilės, kurią jis gaus iš mūsų šiuo savo net gausiai pavalgę rėkia vien dėl gyvenimo laikotarpiu, ir saikingų suvaržymų. to, kad valgė per greitai ir negavo pakankamai laiko čiulpti.

Pirmieji mėnesiai Taip atsitiko Benediktai. Jos mamai buvo jau ketuKūdikio poreikiai turi didžiulį emocinį krūvį ir privariasdešimt ir pieno trūkdavo, todėl mažylė sparčiai išlo būti tinkamai tenkinami. Šiuo vien tik imančios meituštindavo abi krūtis, godžiai griebdavo buteliuką ir jį lės laikotarpiu kūdikį laimingą daro visa tai, kas palaiko taip pat labai greit išgerdavo. Po tokio gausaus, bet per tinkamą jo fiziologinę pusiausvyrą ir taip patenkina jo greito maitinimo ji imdavo rėkti. Tada mama ją tiesiog meilės troškimą. vėl priglausdavo prie krūtinės, nors ten nieko nebebūdaReikėtų išskirti du esminius poreikius: poreikį žįsti vo. Mergaitė iškart palaimingai nurimdavo ir po kelių ir būti sūpuojamam. minučių užmigdavo. a) Poreikis žįsti Žinoma, mažylis netrukus supranta, kad galima čiulpŠioje oralinėje, į maitinimąsi sutelktoje fazėje porei- ti ir nykštį. Nereikia tam trukdyti, bet vis dėlto pirmenykis žįsti yra pirmutinis ir svarbiausias. Juo patenkinami bė turėtų būti teikiama pakankamam maitinimo krūtimi du dalykai. laikui. Tėvai neretai kaip išeitį pasiūlo čiulptuką. Tačiau Visų pirma turime rūpintis numalšinti mažylio alkį tai kraštutinė priemonė, pagelbstinti tėvams, kad nereiir užtikrinti gerą virškinimą, duokėtų klausytis vaiko rėkimo. Toks dami jo amžiui pritaikytą ir subaburnos „kimštukas“, deja, neturi Paimti į rankas kūdikį lansuotą maistą bei atsižvelgdami nieko bendro su žindymui būdinga reikia tada, kai jam į konkrečius jo poreikius: maisto emocine nuotaika, jaukia burnos ir pačiam to reikia. kiekis turėtų atitikti vaiko apetitą, odos padėtimi. o ne knygines lenteles, kuriose paBe to, pageidautina nepertraukiteikiamos tik apytikslės nuorodos. Maitinamų kūdikių nėti žindymo ar maitinimo iš buteliuko, tai labai suerzina poreikiai smarkiai skiriasi, kartais vienam reikia net dvi- mažylį; leiskite jam tęsti iki galo. gubai daugiau už kitą. Laikykimės mažylio skrandžiui Akivaizdu, kad pirmaisiais mėnesiais kūdikėlio emopritaikyto ritmo. Iš pradžių geriausia maitinti tiek, kiek ciniai poreikiai geriausiai tenkinami tik tada, kai motiprašo (žinoma, nepamirštant sveiko proto). Nesąmonė, na jį maitina krūtimi. Maitinimas krūtimi ypač svarbus jei vaikas tikrai išalkęs, naktį neduoti valgyti ir palikti jį pirmaisiais šešiais mėnesiais: tada vaikutis gauna puikiai rėkti (bent jau pirmosiomis gyvenimo dienomis). Taip subalansuotą maistą, pats pagal savo poreikius reguliuoja pat absurdiška mažylį specialiai žadinti dieną dėl to, kad jo kiekį ir maitinimo trukmę (žinoma, jokiu būdu nerei-

Meilės ugdymas, tai yra vaiko mokymas mylėti, turi prasidėti kaip įmanoma anksčiau – nuo gimimo dienos, ir tai labai svarbu. Iš tiesų sakėme, kad ugdymo laikas praktiškai baigiasi ketvirtaisiais–penktaisiais metais. Priešingai, nei būtų galima manyti, iš pirmų trejų metų patys svarbiausi yra pirmieji mėnesiai.

Nors mažas kūdikėlis atrodo esąs nesąmoningas, tačiau tas laikas jam įsirėžia visam gyvenimui. Šiuo laikotarpiu ugdyti reiškia du dalykus:

Artuma / 2011 m. birželis

Vido Venslovaičio nuotrauka

kia užtęsti per ilgai), o visų svarbiausia – jo ryšys su mama. Jei atsitinka taip, kad vaikas negali būti maitinamas motinos pienu, pasistenkime bent kiek įmanoma sudaryti sąlygas, panašias į maitinimą krūtimi (ne per didelė čiulptuko skylutė, vaikutis prigludęs prie mamos). b) Poreikis būti sūpuojamam Antrasis esminis poreikis – būti sūpuojamam, paimamam į rankas. Kūdikiui reikalingi šie ritmingi judesiai.

Kodėl gi kadaise paprastų žmonių sveiko proto sugalvoti lopšiai (gražesni nei kai kurios šiuolaikinės lovelės) dabar nutremti į muziejus arba svetaines... kaip gėlių vazonai (gerai žinau, kad ir gėlėms reikia meilės)?! Tiesa, šiais laikais lopšį iš dalies atstoja automobilis.

Tačiau už tampymą automobiliu daug labiau vertinu tėvų rankas, nes jose mažylis irgi tučtuojau nurimsta.

Paimti į rankas reikia tada, kai jam pačiam to reikia, o ypač pamyluoti kelias minutes prieš valgį ir po jo (tačiau neperdėtai – apie tai irgi vėliau kalbėsime).

Išnaudokime tas neilgas kūdikio dienos akimirkas, kai galime su juo pažaisti, jam nusišypsoti, padainuoti, jį pakalbinti. Labai greitai pastebėsime, kokį malonumą jam teikia šie žmogiškieji ryšiai, ir labai greit jis tai išreikš tokia miela pirmąja šypsena – tai pirmoji padėka mamai, pirmiausias mainais grįstos meilės ženklas. Dar netobulas, bet koks svarbus!

Pirmųjų metų pabaiga Paskutiniais pirmųjų metų mėnesiais kūdikio poreikiai išlieka tie patys, bet atsiranda tam tikrų pakitimų. a) Maitinimosi poreikiai Mažylis patiria džiaugsmą, išmėgindamas vis įvairesnius maisto produktus, ypač naudingus jo augimui. Tačiau šiuos atradimus džiaugsmas lydės tik tada, jei naujieji maisto produktai bus siūlomi švelniai, palaipsniui, o ne verčiant valgyti jėga, nes liepė gydytojas ar kokia nors knyga.

Veidu į vaiką b) Ryšiai su kitais žmonėmis Šie ryšiai vis naudingesni psichomotorinei vaiko raidai. Juose glūdintis meilės užtaisas pažadina ir vaiko intelekto raidą.

Be to, šie pirmieji pasaulio atradimo žingsniai suteikia mažyliui daug laimės.

Jam reikia mamos, kad ši paduotų įvairių daiktų. Iš pradžių į juos žvelgia vis labiau domėdamasis. Paskui, apie ketvirtą mėnesį, kai suvokia turįs rankas, juos ima ir iš karto, nors dar labai negrabiai, deda į burną ir ragauja, ar skanu. Kiek vėliau jau pradeda juos išlaikyti rankose, ištyrinėja ir ima draskyti.

Apie dešimtą mėnesį išmoksta svaidyti daiktus ir mėto juos ant grindų, kad kuo labiau atkreiptų mamos dėmesį.

Dar labiau jam reikia mamos, kad galėtų pažinti nuostabią žodžio galią: mažylis mėgaujasi savo tariamais garsais ir puikiai moka pasinaudoti šių pirmųjų savo bandymų poveikiu aplinkiniams!

Koks džiaugsmas tie pirmieji „eu“ apie antrą mėnesį: jiems ištarti tenka įdėti daug pastangų, bet kiek pasitenkinimo, kai pavyksta ir mama į tai atsiliepia. Paskui, apie šeštą–septintą mėnesį pasigirsta ausį veriantys garsai: „a“, kurie vėliau virsta „ma“, o mama, įsitikinusi, jog tai jau reiškia „mama“, įtikina tuo ir vaiką, kuris suteikia žodžiui reikšmę. Sulaukęs 10–12 mėnesių, jis iš tiesų tars „mama“, „tėtė“. Tai dar tik vienas žodis, bet vaikui jis prilygsta ilgai frazei, kuriai pagal situaciją ir intonaciją suteikiama vis kita reikšmė (mama (arba tėtis) nusivilia, supratusi(-ęs), kad bent iš pradžių tas žodis skiriamas ne tik jai (jam) – ir bet kokiam žmogui).

Mamos pagalbos reikės ir mokantis vaikščioti pirmųjų metų pabaigoje. Kiek džiaugsmo, kai pavyksta pirmas žingsnis! Šiuo amžiaus laikotarpiu vaikui taip pat reikalingas saugumas. Kai pradeda savo mamą skirti nuo svetimų, baimę keliančių žmonių, jis nori jaustis apsaugotas.

Tai štai metukų sulaukęs mažylis jau moka vaikščioti, rankomis valdyti daiktus, tarti pirmuosius tris žodžius: „mama“, „tėtė“ ir „ne“. Dar tik trys žodžiai, bet kokia galia juose slypi ir kaip mažylis moka ją panaudoti įvairiai juos ištardamas! Visa tai, kas padeda tinkamai fizinei ir psichinei mažylio raidai, teikia jam daug džiaugsmo ir patenkina stiprų meilės poreikį.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l‘amour. L‘art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007) Iš prancūzų kalbos vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

27

28

Artuma / 2011 m. birželis

Akiračiai

Česlovas Milošas „Paskutinysis LDK pilietis“

Šateiniuose 1999 m. liepos 15 d.

ELTOS nuotrauka

Lenkų klasikai romantikai Mickevičius, Slovackis, Kraševskis savo kūryba ir pasaulėjauta rėmėsi į Lietuvą. Didelė Nobelio premijos laureato Senkevičiaus garsiosios trilogijos dalis yra apie Lietuvą ir lietuvius.

Su kitu lenku, Nobelio premijos laureatu, yra kitaip. Šis bene didžiausias XX amžiaus poetas nėra romantikas, idealizuotojas ar atviras kovotojas už savo Tėvynę. Jam Lietuva – tai praeities ūkanose nuskendusi Kėdainių provincija, kuri suformavo jo paties ir jo protėvių sąmonę. Rašė lenkiškai, angliškai, bet širdyje jautėsi esąs lietuvis. Paklaustas, kuo save laiko, atsakė: „Paskutiniuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu.“

Gyvenimas Lietuvoje

Už Lietuvos ribų

Gimė 1911 m. Veronikos Kunotaitės ir Aleksandro Milošo šeimoje Šetenių dvarelyje, Kėdainių apskrityje, ant Nevėžio kranto. Šeima turėjo senas bajoriškas šaknis. Kunotai giminiavosi su grafais Kosakovskiais, Zabielomis, Tiškevičiais. Milošų giminė taip pat turi labai garbingą ilgą praeitį.

Kadangi tėvas buvo statybų inžinierius, vaikas su šeima keliauja po neaprėpiamą Rusiją, išmoksta jos kalbos, savo akimis pamato 1917 m. revoliucijos siaubą. Vėliau sugrįžta į gimtuosius Šetenius, ir jų prisiminimai poetą, rašytoją bei mąstytoją lydės visą gyvenimą, atsispindės jo kūryboje.

1921 m. įstoja į Žygimanto Augusto gimnaziją Vilniuje, o 1929 m. – į Vilniaus universitetą ir užbaigia jį teisės magistru. Studijuodamas pradeda rašyti, aktyviai dalyvauja studentų veikloje, aplanko Paryžių. Čia susitinka su tolimu savo giminaičiu Oskaru Milašiumi. Jis padarys didelę įtaką tolesniam jaunojo Česlovo gyvenimui ir kūrybai. Apsilanko ir Varšuvoje. Kai Vilniuje pradeda eiti leidinys „Žagary“, jaunas studentas užpila jį savo tekstais. 1933 m. debiutuoja knyga „Poema apie sustingusį laiką“, už ją po metų gauna Filomatų premiją.

Susitikinėja su minėtuoju O. Milašiumi.

1935 m. pradeda dirbti Vilniaus lenkų radijuje. Po metų jį atleidžia už... liberalumą ir estetikos nejautimą(!). 1936 m. pasirodo knyga „Trys žiemos“, nepaprastai sudominusi kritikus. 1937 m. išvyksta į Italiją, o iš ten į Varšuvą, kur vėl įsidarbina radijuje. Viena po kitos seka įvairios premijos. Ateina 1939 metai, Antrasis pasaulinis karas. Milošas dirba radijuje karo korespondentu.

Sugrįžęs į Vilnių dalyvauja pogrindžio veikloje. Paskui tai tęsia Varšuvoje.

1945 m. apsigyvena Krokuvoje, dirba redaktoriumi mėnraštyje „Kūryba“, išleidžia dvi poezijos knygas. Jos sutinkamos įvairiai. Vieni žavisi, kiti peikia už tai, kad tarp griuvėsių, skausmo, ašarų ir žaizdų jis atsiduoda šviesiems vaikystės prisiminimams apie gyvenimą Šeteniuose.

Nuo 1945 m. dirba diplomatinį darbą ir tuo pat metu rašo. Aišku, patenka į komunistų nemalonę, nes aiškiai pasisako prieš negatyvius procesus, kalba apie žmogaus atsakomybę apskritai ir prieš istoriją. Iš jo atimamas pasas. Tuo metu jo žmona Janina jau gyvena JAV. Bičiulių padedamas Milošas išvyksta į Paryžių. Ten į darbą ambasadoje nenueina, bet užmezga ryšius, įsidarbina Jerzy Giedroyco vadovaujamame Literatūros institute ir dirba iki 1960 m. „Kultūra“ išleidžia Milošo knygą „Pavergtas protas“ – išsamią to laiko Europos analizę. Knyga daugelio priimama kaip antikomunistinė. 1953 m. pasirodo eilėraščių rinkinys „Dienos šviesa“ ir apysaka „Valdžios įgijimas“, esanti tarsi „Pavergto proto“ tąsa. 1955 m. rašytojas išleidžia gerai lietuvių skaitytojams žinomą „Isos slėnį“ ir „Poetinį traktatą“, premijuotą „Kultūros“ premija. 1958 m. išeina „Gimtoji Europa“ bei „Kontinentai“.

JAV 1960 m. Česlovas Milošas pakviečiamas į JAV. Berklio universitete Kalifornijoje gauna profesoriaus pareigas Kalbų ir slavų literatūros fakultete. Gyvenimas stabilizuojasi. Jis daug dirba populiarindamas JAV nežinomų, bet iškilių lenkų poetų darbus. Beveik kas metai išleidžia po knygą. Pyksta, kad daug kas po „Pavergto proto“ laiko jį politiniu rašytoju. Pradeda eiti jo poezijos knygos, parašytos anglų kalba, ir pasaulis atsiveria prieš Milošą.

Artuma / 2011 m. birželis

Akiračiai

Jis gauna garsių universitetų garbės daktaro vardus, PEN klubo ir kitus apdovanojimus.

1979 m. išverčia „Psalmių knygą“, pradeda versti ir kitas Šventojo Rašto knygas. Viso darbo užbaigti nesuspės.

1980 m. Česlovas Milošas apdovanojamas Nobelio literatūrine premija. Dabar visi keliai atviri. 1981 m. atvyksta į Lenkiją. Trumpam. Knygos pilasi kaip iš gausybės rago.

1986 m. miršta Janina Miloš. Liūdintis, tačiau apgaubtas šlovės poetas vėl lankosi Lenkijoje.

Ypatingi Česlovui Milošui 1992 metai. Po 52 metų jis atvažiuoja į Lietuvą, į numylėtąjį Vilnių, gimtuosius Šetenius. Lanko giminių kapus, vaikšto Nevėžio (Isos) pakrantėmis. Dvarelio neliko, bet upė, gamta, vieta ta pati. 1995 m. Lietuvoje prezidentas apdovanoja jį Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu.

Poetas ir rašytojas nepaprastai intensyviai dirba. Rašo iki pat mirties. Sendamas nori būti arčiau gimtųjų vietų, Europoje, tad su antrąja žmona, istorike Carol apsigyvena Krokuvoje.

Mirė 2004 m. Palaidotas Krokuvos Vavelyje.

29

Apie pasaulėžiūrą Vakarų kultūrą ištikus krizei dėl dviejų pasaulinių karų, Milošas analizuoja prisitaikėlišką poziciją, bet į krizės priežastį žvelgia religiniu rakursu – kaip į kovą tarp gėrio ir blogio. Jis suvokia, kad sovietinis žmogus okupuotoje šalyje yra ne parsidavėlis, o auka. Šis didis intelektualas buvo humanistas ir tikrasis krikščionis. Žavi jo ištikimybė gimtinei. Bet kaipgi kitaip? Juk buvo kilęs iš puikių, senų tradicijų šeimos, ir įvairiaspalvė, įvairiakalbė Vidurio Lietuvos bei Vilniaus kultūra tarsi motinos pienu išmaitino šį jautrų, galingą protą. Tad tapo ir liko žmogumi, kuriam buvo svetimas siauras nacionalizmas, tautiniai kompleksai, pagieža ir politinis šurmulys smegenyse. Česlovas Milošas, lenkiškai ir angliškai rašęs lietuvis, o pasak jo paties, paskutinis LDK pilietis, dovanojo mums tokį palikimą, kokio net neįmanoma įvertinti.

Aišku tik viena, kad kiekvienam lietuviui derėtų perskaityti jo knygas.

Vanda IBIANSKA

Ištraukos iš Č. Milošo knygos „Pakelės šunytis“ (Leidykla „Strofa“, V., 2000)

Pakelės šunytis Išsiruošiau pažinti savo krašto dvikinkiu vežimu, su didele pašaro atsarga ir tarškančiu skardiniu kibiru gale. Kibiras – arkliams pagirdyti. Mačiau miškų ir kalvų pavietus, ir net tuos, kurie glūdi vidur girių ir kuriuose dūmų kamuoliai ritasi trobesių stogais lyg per gaisrą, nes pirkios – dūminės. Arba važiavau laukais, tarp ežerų. Kaip vis dėlto įdomu šitaip stumtis į priekį ir atleidus vadeles laukti, kol pakalnėje iš už medžių pamažu išnirs kaimelis arba parkas, o jame – dvaro baltuma. Ir iškart prie mūsų lodamas pripuldavo šunytis, nepriekaištingai vykdantis savo pareigą. Tai buvo šimtmečio pradžia, o dabar jau pabaiga. Mąsčiau ne tik apie žmones, kurie ten gyveno, bet ir apie šunyčių, lydėjusių jų kasdienį triūsą, kartas, ir vieną sykį iš kažkur, tikriausiai iš sapno paryčiais, iškilo šis juokingas, švelnus pavadinimas: „pakelės šunytis“.

Ribotas Žinios mano skurdžios, protas trumpas. Stengiausi kaip įmanydamas,

studijavau, skaičiau daugybę knygų, ir nieko. Mano namuose nuo knygų lūžta lentynos, stirtos jų guli ant baldų, ant grindų, trukdo praeiti. Neįgaliu, aišku, jų visų perskaityti, o mano alkanos akys reikalauja vis naujų pavadinimų.

Tačiau jei jau kalbėti tiksliai – ribotumo jausmas nėra nuolatinis, tik kartkartėmis atsiranda, blyksteli suvokimas, kokia siaura mūsų vaizduotė – tarsi per kietos mūsų kaukolės trukdytų protui aprėpti tai, ką turėtų. Turėčiau žinoti viską, kas dedasi dabar, tuo pat metu, kiekviename Žemės taške. Turėčiau gebėti perprasti savo amžininkus ir kelių būsimų kartų žmones, taip pat ir tuos, kurie gyveno prieš du ir prieš aštuonis šimtus metų. Turėčiau – na ir kas.

Išsilaisvinimas Visiškas išsilaisvinimas iš konkrečios vietos ir užkampio traukos baigiasi svetimybių mėgdžiojimu.

Gimtinės pievose. 1992 m. gegužė. Česlovo Milošo gimtinės fondo nuotrauka

Ateitis Įžanginės pastabos ateities visuomenei. Nesuskaičiuojama įvairybė psichikos sutrikimų, gatvėmis vaikščiojantys ir su savimi kalbantys puspročiai, kaip kad dabar Kalifornijoje, visuotinis sekso, narkotikų ir nusikaltimų įsisiautėjimas. Štai dėl ko reikia burtis į nedideles bendrijas, suvienytas pagarbos išminčiai, sveikam protui, papročių grynumui. Gal jose išliks net poezija, kuri visuotinio sulaukėjimo apsuptyje – tarsi sveikata tarp ligonių, kaip kadaise buvusi liga tarp sveikųjų.

Jei būtų įmanoma Jei būtų įmanoma tikėti, jog su mirtimi baigiasi viskas! Tuomet nereikėtų jaudintis, kad mums bus parodyti mūsų poelgiai ir kad pasigirs baisus kvatojimas.

30

Artuma / 2011 m. birželis

Atokvėpio valandai Nei kad visiškai blaiviai stebėsime savo kraštą, prie kurio buvome taip prisirišę, bejėgiai, deja, prieš žmonių paklydimus ir piktadarystes. Tada ir prisimins mums godos Mickevičiaus, kartojusio, kad sielai be kūno labai sunku ką nors padaryti.

Užuot palikęs Užuot palikęs teologams jų rūpesčius, nuolat mintiju apie religiją. Kodėl?

Paprasčiausiai todėl, kad k a ž k a s privalo tai daryti. Svarstymai apie literatūrą ir meną laikomi garbingu dalyku, tačiau vos tik pasirodo sąvokos, paimtos iš religijos kalbos, tai iškart sukelia tylią panieką, tarsi sulaužius nebylų įžadą.

O juk gyvenau laikais, kai žmogaus vaizduotė patyrė didžiulius vidinius pokyčius. Man gyvenant išnyko Pragaras ir Dangus, apmirė tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, riba tarp žmogaus ir gyvūnų, kadaise buvusi aiški, dėl evoliucijos teorijos liovėsi buvusi aiški, absoliuti tiesa neteko savo vyraujančios padėties, istorija, Apvaizdos globojama, pasirodė besanti viso labo aklų jėgų grumtynių arena. Po dviejų tūkstantmečių, praleistų statant milžinišką vaizdinių ir dogmų rūmą, nuo Origeno ir šv. Augustino iki Tomo Akviniečio ir kardinolo Newmano, kai kiekvienas žmogaus proto ir rankų kūrinys atsirasdavo tam tikroje apskaitos sistemoje, išaušo benamiškumo amžius. Kaipgi galėjau apie visa tai nesusimąstyti? Tik ar nestebina, kad taip mąstydamas buvau toks, bent jau iš pažiūros, vienišas?

Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Proletarų pergalė Giovannino GUARESCHI Liesius išjungė radiją, ir dideliame pustamsiame bei šaltame kambaryje įsiviešpatavo tyla.

Generalinio štabo vyrai ištisas valandas nekantriai laukė paskutinių rinkiminių duomenų pranešimo, bet dabar, kai jie juos pasiekė, niekas nedrįso prabilti.

– Ką gi dabar darysime? – prasižiojo Pilkius.

– Padėtis yra opi, – atsakė Peponis. – Kaip tik dėl to neprivalome nustoti ramios laikysenos. Pirmutinis dalykas yra sutvirtinti sargybas. Nežinome, kokių kėslų turi mūsų priešininkai, ir pradėdami tvarkytis pasirūpinkime apsaugoti sąrašus ir dokumentus.

Iš tikrųjų priešininkai nepajudino nė piršto: pasitenkino blaiviai pasidalydami mintimis apie liaudies tėvo išnykimą: „Vienu mažiau!“ Don Kamilis, vieno provokatoriaus gudriai šia tema užkliudytas, patraukė pečiais ir tarė: – Tie dalykai liečia tik tamstą: dabar jis tesiskaito su Amžinuoju Tėvu.

– Mano nuomone, jis buvo žmogus, kuris labai rūpinosi vargšais ir kuris nuėjo tiesiai į dangų, – atsikirto provokatorius.

– Jei Amžinasis Tėvas dangaus administraciją pavedė Ruzveltui, labai galimas daiktas, kad ir Stalinas paklius į dangų, – pusbalsiu nusuokė Don Kamilis.

Peponis priėjo prie išvados, kad budrumas privalo būti sustiprintas ne tiek partijos išorėje, kiek jos viduje.

– Dauguma mūsiškių, netekę vado, jaučiasi prislėgti, – tarė Peponis. – Reikia jiems ūpą pakelti, sustiprinti.

Nusprendė tuoj padirbdinti „altorių“ ir pastatyti priešais Liaudies namus.

Taip ir įvyko. Didelis vado paveikslas kabojo raudonų vėliavų supamas ir didelės penkiakampės, iš elektros lempučių padirbtos, žvaigždės apšviestas.

Baigus įrengti „altorių“ Peponis tarė savo generalinio štabo vyrams: – Tebūna visiems aišku: provokacijų nepakęsime, neatsižvelgdami, iš kur jos kiltų. Momentas yra opus.

Priešininkai tikisi pakelsią galvas. Privalome veikti nesvyruodami. Turime duoti žmonėms suprasti, jog niekas nepasikeitė. Visur pasiskirstykite

Artuma / 2011 m. birželis ir nežiopsokite, bet visko budriai klausykitės ir viską sekite. Eilinius įvykius patys likviduokite, o apie svarbesnius tuoj mums praneškite.

Ir štai, netrukus aikštėn iškilo vienas gana sudėtingas įvykis. Liesius apie tai pranešė.

* * *

– Pirmininke, – tarė Liesius, – ar partija gali atskaldyti antausius senei Desolinai?

Senė Desolina buvo 83 metų amžiaus ir atrodė kaip inkstų ligų reklama.

– Nepliaukšk niekų, – pasakė Peponis. – Kuo čia dėta senoji Desolina?

– Jos kaltė, kad visas bažnytkaimis mus per dantį traukia.

Nustebęs Peponis išpūtė akis.

– Ką ji padarė, toji senė?

– Ji iškabino plakatą ir visi eina jo skaityti.

– Ar tas plakatas nukreiptas prieš mus?

Liesius, išskėtęs rankas, tarė: – Pirmininke, sunku paaiškinti. Eime iki Desolinos namų ir pats pamatysi.

Nuėjęs prie Desolinos namuko atsidūrė tarp gausiai susirinkusių žmonių, kurie juokėsi ir šaipėsi. Išvydę Peponį, jie išsiskirstė. Peponio veidas nežadėjo nieko gero, ir visi tai gerai suprato.

Plakatas kabojo iš vidaus prilipdytas prie krautuvėlės lango stiklo. Peponis, jį paskaitęs, sugniaužė kumščius ir įžengė į krautuvę.

Desolinos krautuvėlė buvo maža kaip pirštinė ir joje vos begalėjai apsisukti: siauras pailgas stalas ir keturios lentynos sudarė visą krautuvės inventorių. O prekės ten buvo paprasčiausios: keletas ritinėlių kaspinų, šiek tiek popieriuje prisagstytų sagų, adatų, keliaraiščių ir pora stiklinių indų su saldainiais.

Bet Desolinos krautuvėlė buvo ypatinga tuo, kad šioje apylinkėje jinai buvo tokia vienintelė.

Iš tikrųjų Desolina išstatydavo laimingus loto žaidimo skaičius, kiekvienam norinčiam traukdavo įvairius burtus ir aiškindavo sapnus. Vien tik dėl to jos krautuvėlė visuomet būdavo pilna žmonių, nes burdama Desolina kartais pasakydavo daug teisybės. Pamačiusi įeinantį Peponį, Desolina pakėlė galvą. Ji buvo niekuo nepaveikiama, rami senė ir niekuomet niekuo nesistebėdavo.

– Klausyk, – paklausė Peponis, – ką reiškia tas tamstos iškabintas plakatas?

– Taigi skaityk, kas ten parašyta, – atšovė senė. – Tai mirusiojo skaičiai.

– O kam tamsta pridėjai paaiškinimus? – pasiteiravo Peponis.

Senė papurtė galvą: – Visi ėjo, visi domėjosi, visi norėjo žinoti: visi pageidavo skaičių ir paaiškinimų. Negalėjau jų atsiginti. Todėl iškabinau skaičius su paaiškinimais.

Atokvėpio valandai Įsiterpė Liesius.

– Tai ne paaiškinimai, bet provokacijos! – riktelėjo.

Senė nustebusi pažvelgė į jį. Išėmusi iš lango plakatą, patiesė jį ant stalo.

– Man atrodo, jog viskas aišku, – tarė Desolina ir garsiai perskaitė plakato turinį: Stalino mirties skaičiai: 23 – Banditas, 18 – Kraugerys, 62 – Nuostaba – muilo burbulas, 59 – Džiaugsmingas įvykis.

Desolina pažvelgė į Peponį.

– Ką tamsta randi čia keisto? Ar jis buvo banditas ar ne? Jei jis buvo banditas, tai lygu 23.

– Nešnekėk nesąmonių! – riktelėjo Peponis. – Jis buvo didžiausias pasaulio didvyris, jis padarė daug gero vargšams!

Senė papurtė galvą: – Jis buvo ekskomunikuotas, bedievis, antikristas, žudė kunigus ir visus tuos, kurie galvojo kitaip negu jis.

Užtat jis yra banditas ir jo skaičius yra 23. Kadangi jis buvo banditas ir nužudė milijonus žmonių, antrasis jo skaičius yra 18, nes jo pralietasis kraujas yra 18. Trečiasis skaičius yra 62, tai reiškia nuostabą. Iš tikrųjų, jo mirtis visus nustebino. Jo priešai stebėjosi, kad Amžinasis Tėvas leido jam taip ilgai gyventi; jo partiečiai stebėjosi, kad toks visagalis žmogus mirė, kaip ir visi kiti žmonės miršta. Pagaliau, džiaugsmingas įvykis. Jei tokio tipelio mirties nelaikyti džiaugsmingu įvykiu, tai kuo galima džiaugtis pasaulyje? Be to, užtenka pasiklausyti žmonių, kad įsitikintum, koks yra didelis visų džiaugsmas. Užtat ketvirtasis skaičius yra 59, jis reiškia džiaugsmingą įvykį.

Peponis net apsiputojo iš pykčio.

– Desolina, jei norėčiau, tuoj galėčiau tamstą areštuoti! – suriko. – Tai niekšiškas šmeižtas! Nešvari politinė provokacija!

– Tokie yra mirusiojo skaičiai, – ramiai patvirtino senė. – Kas nori, gali lošti, kas nenori, gali nelošti tais skaičiais.

– To plakato daugiau nestatyk į langą, – paliepė Peponis.

Senė susigūžė.

– Man jau 83 metai, – atsiduso, – ir pirmą kartą girdžiu tokį įžūlų įsakymą. Gali pasiimti plakatą: mirusiojo skaičius pasakysiu žodžiu.

Peponis, pasikišęs plakatą po apsiaustu, jau buvo beeinąs, bet atsigręžęs pridėjo: – Desolina, tamstą koks nors niekšas papirko, kad mus užgauliotum. Tai negražus elgesys.

– Niekas manęs nepapirko, – atšovė senė. – Aš lošiu loto žaidimą. Mirusiojo skaičiai yra šie, ir juos duodu kiekvienam prašančiam.

Peponis pakraipė galvą.

31

32

Artuma / 2011 m. birželis

Atokvėpio valandai – Nelaikyk manęs kvailiu, Desolina. Būki atvira: ar šiuos skaičius tamstai „kuris nors“ pašnibždėjo ir tamsta juos pasiskolinai, o tas „kuris nors“ gal yra klebonas?

Tuomet tamstai, kuri lankai bažnyčią, viskas, ką klebonas sako, yra šventa kaip Evangelija.

– Mirusiojo skaičiai yra šie, – atkakliai spyrėsi senė. – Ir jei noriu ištraukti mirusiojo skaičius, tegaliu ištraukti tiktai šiuos: 23, 18, 62, 59. Aš savo amatą gerai išmanau.

* * *

Vėliau žvalgybos būrys pranešė Peponiui, kad prie Desolinos krautuvės prisirinkę daug žmonių: net iš artimesniųjų kaimų buvo atėję gauti iš senutės skaičių su „paaiškinimais“.

– Tiems iškvaišėliams nesvarbu skaičiai: jie domisi tik „paaiškinimais“! – riktelėjo Liesius.

– Šis dalykas negali ilgiau tęstis! – niršo Peponis. – Tai jau nebepakenčiama provokacija! Reikia ką nors daryti.

Staigius, praveriantis lūpas tik ypatingais atvejais, šį kartą irgi prasižiojo: – Mano galva... aš norėčiau lošti skaičiais...

Peponis pakilęs čiupo jam už krūtinės ir suriaumojo: – Staigiau, tikiuosi, tu juokauji?!

Staigius išskėtė rankas: – Viršininke, sakyk, ką nori, ryt iki pietų yra laiko.

Rytojaus rytą vykstu į miestą ir niekam nežinant sulošiu tais skaičiais.

– Staigiau, tu kliedi! – nesitvėrė pykčiu Peponis.

– Viršininke, – atsikirto Staigius, – politika yra politika, o loto lošimas lieka loto lošimu. Į Desolinos nurodytus skaičius aš tekreipiu tiek dėmesio, kiek jie tarnauja loto lošimui. Be to, Desolina dažnai atspėja, ir tais skaičiais aš galiu išlošti.

– Ne, negali išlošti! – niūkė Peponis. – Jie pagrįsti melu ir nešvariausia propagandos spekuliacija.

Jau buvo vakaras, ir posėdžiaujantieji išsiskirstė.

Nemalonus įvykis su Staigiumi taip sunervino Peponį, kad nakties poilsio atgulęs jis niekaip negalėjo įsitaisyti lovoje ir ramiai užmigti.

Girdėjo bokšto laikrodį mušant valandas. Jis girdėjo jas visas, ir kai išmušė pusę šešių, kažkas iš lauko pusės metė akmenuką į langinę. Pažvelgęs pro langą, Peponis išvydo Staigių.

– Viršininke, gal tamstai ko reikia? Aš vykstu į miestą.

Peponis numetė jam kažkokį ryšulėlį.

– Šiais skaičiais palošk už mane, – įširdęs ištarė.

Užsklendęs langines grįžo lovon ir tik tada užmigo.

* * *

Rytą vėlai atsikėlęs, niekur iš namų nėjo. Pusę septynių vakaro pas jį užsuko Liesius.

– Pirmininke, ar klauseisi radijo?

– Ne. – Yra didelių naujienų. Tuoj atvyk į būstinę.

Peponiui vos įėjus į raštinę, tuoj prisistatė kailyje netveriantis Liesius: – Tavo skaičiai laimėjo!

Peponis nusišluostė prakaitą.

– Aš išlošiau 350 tūkstančių lirų! – tarė. – O tamsta?

– Tiek pat: aš irgi lošiau tais pačiais skaičiais, kaip ir tu.

– Puiku! Tik pagalvok: o jei dar ir antroji skaičių kombinacija būtų iškritusi! – linksmai kalbėjo Peponis. – Koks skaičius neiškrito?

– Ogi 62, nuostabos skaičius, – paaiškino Pilkius.

– Buvo galima numanyti, – pastebėjo Staigius. – Banditas, kraujas, džiaugsmingas įvykis. Daug buvo tokių skaičių, bet nuostaba čia visai netiko. Koks nustebimas gali būti, jei numirė toks sukempėjęs senis?

Ilgius gavo įsakymą užkamšyti iš vidaus pusės duris bei langines ir parūpinti valgių bei gėrimų.

Pirmiesiems gaidžiams giedant, jie vis dar valgė ir gėrė.

Pirmą valandą nakties Liesius, pripylęs stiklus, pakilo: – Išgerkime už didįjį vadą! – iškilmingai pareiškė. – Atminkime, kad jei jis nebūtų miręs, mes nebūtume išlošę!

– Jis nemirė, nes jo darbai amžinai gyvens! – keldamas stiklą patikslino Peponis.

Tą naktį gatvėse pūtė stiprus vėjas. Bet tai nebuvo stepių vėjas. Tai buvo namų vėjas.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracijos

AR ŽMOGUS TIKRAI IŠ MOLIO? Tėvą Antaną Saulaitį SJ kalbina Gabrielė Gailiūtė Trumpai pristatyti tėvą Antaną SJ nėra paprasta. Kunigas, jėzuitas, labai patyręs sielovadininkas, pagal išsilavinimą chemikas, gamtos mylėtojas, rašytojas, socialinis darbuotojas, poliglotas, misionierius, universitetų dėstytojas... Tačiau vien tokiais žodžiais neapibūdinsi žmogaus, kuris nepaliaujamai spinduliuoja meilę, draugystę ir išmintį.

Kaip tik su tokiu žmogumi norisi pasikalbėti tada, kai prasidedantis suaugusio žmogaus gyvenimas ima atrodyti per daug painus, nesuprantamas ir net bauginantis. Kai kyla klausimų apie mokslą ir pažinimą, religiją ir dvasingumą, visuomenę ir politiką, darbą ir pareigas, tėvus ir savarankiškumą, draugus ir bendraamžius. Kad kuo daugiau žmonių galėtų pasijusti pasikalbėję su tėvu Antanu, ir ėmėmės rašyti šią knygą.

Artuma / 2011 m. birželis

Atokvėpio valandai

33

Tramplinas mintims Gabrielė GAILIŪTĖ Su knygų leidyba reikalų turiu pakankamai seniai, kad žinočiau, jog viršelio paskirtis iš esmės yra parduoti katę maiše: patraukti akį knygyne ir priversti mus sumokėti pinigus už knygą, kurios dar neskaitėme. Tačiau šįsyk labai norisi nenutylėti komplimento dizainerei Astai Puikienei – tiesiog gera matyti su meile ir išradingumu atliktą savo darbą: viršelis stilingas, pilnas iškalbingų detalių, bet drauge nei trupučio neperkrautas.

Tačiau nespręskime apie knygą iš viršelio. Robertas Rowlandas Smithas iškelia labai svarbų ir prasmingą tikslą: parodyti (ar priminti), kad filosofija yra tikrovės, kasdienybės, pasaulio refleksija, o ne medžiaga apipelijusių knygų puslapiams užpildyti. Visa širdimi palaikau tokį sumanymą ir nujaučiau, kad jį palaikys ne vienas humanitaras, savo kailiu patyręs, kaip toli nuo gyvų žmonių ir normalaus jų gyvenimo yra linkę nuklysti šiuolaikiniai akademiniai išvedžiojimai. Iš dalies net galėtume kalbėti apie tendenciją grąžinti filosofiją normaliam žmogui, mat panašiai svajoja ir rašo, pavyzdžiui, Josteinas Gaardneris ar Alainas de Bottonas (nežinia, atsitiktinai ar ne, bet visus tris lietuviškai išleido „Tyto alba“). Ir tai mums tikrai į sveikatą, bent daug sveikiau už „gyvenimo taisyklių“ ir „visatos paslapčių“ prikimštas savipagalbos knygas, kurių dažnas griebiasi kaip tikros refleksijos ir sąmoningumo pakaitalų.

Tačiau jei ieškote „sukramtytos“ filosofijos istorijos chrestomatijos, iš kurios paslapčia tikitės pasiruošti bent jau pirmo kurso filosofijos egzaminui (kaip ne vienas mano pažįstamas elgėsi su „Sofijos pasauliu“), gausite nusivilti. „Pusryčiuose su Sokratu“ R. R. Smithas ryžtingai groja pirmu smuiku, iš esmės dėstydamas savo pamąstymus apie iš pažiūros kasdienius, bet galinčius turėti gilesnę prasmę ar potekstę žmonių veiksmus ir elgesį (kėlimąsi rytą, kelionę į darbą, pietus su tėvais, apsilankymą pas gydytoją, prekybos cen-

tre ir pan.) ir tik retsykiais pasinaudodamas viena kita mintimi ar įžvalga iš filosofijos istorijos. Nusprendžiau, kad reikia tai priimti kaip žaidimo taisykles: ne sykį autoriaus mintims nepritariau, o vietomis net pasipiktinau, bet skaitydama toliau pamažu supratau, kad to ir siekiama – ne pamokyti skaitytoją, ką reikia galvoti apie knygoje aprašomus reiškinius, o priversti susimąstyti savarankiškai, ir tam provokacijos puikiai tinka.

Kita vertus, tokia rašymo maniera turi savų trūkumų. Pirma, knygoje minimi filosofai ir jų idėjos tikrai nesudaro išsamaus ir visapusiško filosofijos istorijos paveikslo. Jei tai žinai, problemos nelieka, bet įtariu, kad nemaža dalis skaitytojų tikėsis tiesiog susipažinti su filosofijos raida, o tam ši knyga tikrai netinkama. Tokiems išsyk rekomenduoju „Sofijos pasaulį“, o autorius, tiesą sakant, galėjo tokią išlygą bent paminėti kur nors pratarmėje.

Antra, toks selektyvumas kartais peržengia ribas. Jei jau kalbam apie tai, kad idėjos yra glaudžiai susijusios su tikrove, tiesiog nevalia aptarti Nietzsche’s be Hitlerio, o Marxo – be Stalino ir Lenino. Kad ir koks idėjų pasaulio mylėtojas būtum, nesąžininga yra nepripažinti, kad kartais iš tų idėjų nebūna nieko gero, o retsykiais jos gali būti netgi mirtinai pavojingos.

Trečias priekaištas šitai knygai – „Tolesnių skaitinių“ sąrašas. Nesuprantu, kam reikėjo dėti jį, o ne paprastą knygo-

je paminėtų šaltinių bibliografiją – ji būtų buvusi tikrai išsamesnė, naudingesnė skaitytojui, kuris iš tikrųjų norės toliau pasiskaityti ką nors filosofiško, ir daug teisingesnė, nes dabartinio sąrašo sudarymo principas yra visiškai neaiškus.

Onos Daukšienės vertimas, sakyčiau, visai padorus, ar bent nekyla noras imti prie jo smulkmeniškai kabinėtis (galiu įvertinti, kaip teko suktis su angliškais žodžių žaismais bent keliose knygos vietose, ir net jei pati būčiau radusi kitokį sprendimą, negaliu sakyti, kad p. Daukšienė neįdėjo pastangų), bet nesusilaikysiu neįgėlusi lietuvių kalbos normintojams. Angliškas žodis fitness, sudarytas iš būdvardžio fit, reiškiančio „sveiką, prisitaikiusį išgyventi“ (Darwinas natūraliąją atranką vadino survival of the fittest – „sveikiausiųjų, geriausiai prisitaikiusiųjų išlikimu“), šiuolaikiniuose kontekstuose vartojamas labai plačia prasme, bet mes taip bijome bet kokio bent kiek lankstesnio ir kūrybiškesnio požiūrio į kalbą, kad rašome „sveikata ir lengvasis kultūrizmas tiesiogiai priklauso šiam pasauliui“ (p. 124), tarsi krepšinis, bėgimas, plaukimas ir kitos sporto šakos jam nepriklausytų. Nuoširdžiai dėkoju ištikimiesiems norminės kalbos puoselėtojams už tokius kuriozus, jie niekada nenustoja manęs juokinti.

Trumpai drūtai: ar skaityti šitą knygą? Taip, skaityti. Bet skaityti ir dar daug kitų: bent jau Mircea Eliade ir Gilbertą Keithą Chestertoną, kurių žvilgsnis (taip pat ir) į kasdienybę daug gilesnis ir, tiesą sakant, mielesnis mano skoniui.

Artuma / 2011 m. birželis

Sveikata

Otelo kompleksas Gydytojo Petro paskaitėlė Alkoholizmas. Pasaulinėje literatūroje jo yra apie 60 apibrėžimų. Pagal vieną iš jų – tai elgesio sutrikimai, sukeliami tokių alkoholio dozių, kad atsiranda keistų, amoralių ir iškreiptų reakcijų, žalojančių sveikatos bei visuomenines-ekonomines funkcijas. Kartais alkoholizmas įvardijamas kaip lėtinė neaiškios kilmės liga. Dauguma psichiatrų šią priklausomybę laiko psichine liga. Alkoholizmas vystosi lėtai, metų metais. Jį provokuoja neprisitaikymas visuomenėje, nesėkmės darbe, nesutarimai šeimoje ir tiesiogiai – emociniai sutrikimai. Vien pats gėrimas alkoholizmo nesukelia, nes tik kas dvidešimtas geriantis žmogus tampa alkoholiku.

Iki šiol nepavyko nustatyti į šią ligą linkusių asmenų fiziologinių tipų. Tačiau akivaizdu, kad daug reikšmės turi priklausymas tam tikroms socialinėms, kultūrinėms ar etninėms grupėms.

Nenagrinėsime paties alkoholizmo, bet pabandysime pažvelgti į jo sukeliamą vadinamąjį Otelo kompleksą. Tai liguistai įsivaizduojama sutuoktinio neištikimybė ir iš to kylantys padariniai. Ši beprotybės forma itin dažna tarp piktnaudžiaujančiųjų alkoholiu. Panagrinėkime pavyzdį. Štai Jonas ir jo žmona Ona. Abu turi universitetinį išsilavinimą, yra vidutinio amžiaus, susituokę prieš 16 metų, augina penkiolikmetę dukterį. Tuokėsi iš meilės, gyveno darniai, juos jungė gražūs ir gilūs jausmai. Seksualiniam gyvenimui taip pat nieko netrūko.

Jono tėvų šeimos būta itin puritoniškos. Suaugusiems sūnums tėvas pats parinkdavo knygas ir filmus, kad nebūtų erotinių scenų.

Ona, nors ir temperamentinga, skaistybę išsaugojo iki vedybų. Su tėvais apie intymų gyvenimą niekada nesikalbėdavo.

Praėjus keleriems metams po santuokos, buvo smarkiai paaukštintos Jono pareigos, jis tapo įmonės direktoriumi. Sveikinimai, telefonai ir... stresas.

Naujas darbas, atsakomybė, nuolatinė įtampa. Tapo irzlus, šeimoje prasidėjo išpuoliai. Save „gesinti“ pradėjo alkoholiu.

Nedaug, saikingai, po truputį. Alkoholis pradžioje stresą panaikindavo. Tačiau organizmas ėmė priprasti prie tokios gynybos, ir Jonas gerdavo vis dažniau, galiausiai kasdien. Per dieną išlenkdavo keletą taurelių ir vakare būdavo atsipalaidavęs. Iš pradžių šeimoje pasigirsdavo lengvų trekštelėjimų. Tačiau ginčai ir susipykimai kaskart dažnėjo. Paprastai – dėl išvaizdžios ir malonios Onos „kaltės“.

Skambinėdavo jai į darbą, tikrindavo, kur ir su kuo buvo. Skandalą sukėlė net dėl to, kad žmona nusišypsojo taksistui.

Ir prasidėjo. Stresai darbe, alkoholio išprovokuotas liguistas pavydumas ir vis didesnis svaigalų poreikis. Jonas nustojo skaityti, lankyti kultūrinius renginius, susiaurėjo jo interesai. Jis apleido asmeninę higieną, atrodė senesnis nei buvo.

Seksualinis gyvenimas neatpažįstamai sutriko. Intymiose situacijose Jonas, jausdamas savo, kaip vyro, nevisavertiš-

Francisco Navarro nuotrauka

34

kumą, tapo šiurkštus, arogantiškas ir net brutalus. Dabar nuo jo jau nuolat sklido alkoholio kvapas. Pavyduliauta taip stipriai, kad Jonas ėmė tikrinti žmonos baltinius, patalynę. „Neištikimybės“ įrodymais tapo viskas: ir Onos nuovargis, ir jos šypsena. Jonas ėmė kelti skandalus, įžeidinėti žmoną keiksmažodžiais. Pakvipo skyrybomis ir gydymusi nuo alkoholizmo. Ona kreipėsi į psichologą, seksologą, šeimos centrą. Jonas tai priėmė savaip: „Visi nori iš manęs padaryti alkoholiką, bet mano žmona yra paleistuvė.“ Atlikus daugybę tyrimų, Jonui buvo nustatytas Otelo kompleksas. Paskirta psichoterapija, pasiūlyta lankyti AA klubą. Neapsieita ir be farmakoterapijos. Psichoterapijos seansuose dalyvavo ir žmona bei duktė. Tai buvo ilgas ir sunkus procesas, bet šeimą ir Joną pavyko išgelbėti. Jonui teko rinktis visišką abstinenciją. Laimei, darbą išsaugoti pavyko.

Bet grįžkime prie Otelo komplekso. Pasinėrus į „gelbėjimąsi“ alkoholiu, ligonis nustoja būti kritiškas ir tampa konfliktiškas su artimiausiu žmogumi – žmona. Tai lydi liguistai įkyrus jos neištikimybės įsivaizdavimas. Labai smarkiai nukenčia intelektas, sulėtėja mąstymas, pablogėja atmintis, vis sunkiau sutelkti dėmesį. Pagaliau sunku darosi užsisegti sagas, laikrodį ir pan. Ir visa tai prasideda nuo vieno kito stiklelio... Kas laukia tokio žmogaus šeimos, aiškinti nereikia.

Jonas dar nebuvo galutinai smukęs alkoholikas, tačiau psichinė degradacija jau buvo neabejotinai prasidėjusi.

Pirmiausia ji pasireiškė šeimoje ir seksualinėje srityje. Beveik visi geriantys ar sergantys alkoholizmu vyrai serga ir Otelo kompleksu.

Tai tik vienas iš alkoholizmo aspektų, tačiau koks skaudus ir kaip žiauriai griaunantis pačias darniausias šeimas...

Artuma / 2011 m. birželis

Gyvenimas kaip senas vynas

Kartais Lietuvoje Vanda IBIANSKA Beje, galvoju, taip nutinka ne tik mūsų krašte, bet ir visame pasaulyje.

Tačiau širdį skauda dėl Lietuvos, nes norisi, kad mūsuose viskas būtų gera ir gražu.

Taigi, dėl ko sopa tą širdį?

* * *

Strimgalviais lėkėme į Europos Sąjungą, nelygu į rojų.

Nė nepajutome, kaip Tėvynė mums atsidūrė penkioliktoje vietoje ir niekam ji nerūpi. Ženklai? Kiekvienas pyplius, paauglys, jaunuolis čiviruoja angliškai, o lietuviškai šneka nei šiaip, nei taip. Angliškai mokėti, žinoma, reikia, bet kad gimtoji kalba virto į puskalbę. Tik ir girdi: „ta prasme“, „tipo“, „jo“ ir panašius parazitinius žodelius. Žodynas skurdus, kaip inteligento pensija. Apie rašybą nė kalbėti nesinori.

Nyksta ne tik kalba, bet ir seniausioji, tūkstantmečių egzaminą išlaikiusi institucija – šeima. Sugulovus ėmėme vadinti draugais. Įdomu, kaip vaikai turėtų kreiptis į mamos laikiną lytinį partnerį? Ne „tėveli“ juk. Gal „draugeli“? Ar tiesiog „Tomai“, „Gintarai“, nes juk po jų ateis Martynas, Aurimas ar koks nors Kristupas.

Tai štai ką perėmėme iš tos išsvajotos ES.

* * *

Tada buvo sniegingas gruodis. Rytų gatvėje, ties gimnazija, pėsčiųjų perėją žymi du „gulintys policininkai“.

Tarp jų, ant „zebro“, užgeso surūdijęs „moskvičius“ su neįgaliojo ženklais. Užgeso ir nė krust! Gimnazisto vardą nešiojantys veršeliai, smaksoję ties perėja, išsyk sukruto.

Ir žinot kaip? Visi kaip vienas puolė sniego gniūžtėmis daužyti vargšo invalido senučiuką automobilį. Privažiavusi sustojau, išlipau ir sakau 14–15 metų paaugliams: „Vyrai, ar pasiutot, ką darot? Juk invalidą daužot! Eime, visi kartu pastumsime, kad užsivestų.“ Pabėgo. Neatsiprašė, pastumti nepriėjo. Laimei, „moskvičius“ šiaip ne taip užsivedė ir vargais negalais nubirbėjo. O buvo tų, atsiprašant, gimnazistų kokie šeši. Ką kaltinti? Tėvus, mokytojus, paauglystę? Turbūt tik melstis belieka.

* * *

Labai jau mėgstu žiūrėti per LTV „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“. Ateina į televiziją geriausieji iš geriausių.

Prakutę vaikai, nepaneigsi. Atsako į daug keblių klausimų, dažnai neatsako į paprasčiausius. Stebina, apie kokias profesijas jie svajoja. Vis medicina, teisė, ekonomika.

Pinigingos! O štai politologija – klaida. Čia uždirbsi ne daugiau, nei giedodamas bažnyčios chore. Vienas „hu-

manistas“ pasisakė norįs padėti žmonėms, vertinąs organizaciją „Gydytojai be sienų“, todėl studijuosiąs... odontologiją! Kitas nori mokytis kinų kalbos, nes žvelgia toli į ateitį. Beje, ko norėti iš vaikų, jeigu žiaurius „kliurkius“ padaro vedėja.

Konkursantai nežinojo, kas sukūrė operą „Madam Baterflai“. Vedėja paaiškino, kad Džiakomas Pučinis, kuris gyveno... XVIII amžiuje! Ajajai ! Kokia gėda. Gimė didis italas 1858 m., o mirė 1924 m.

Daugelis vaikų anksčiau gyrėsi (dabar jau nebe) skaitantys enciklopedijas (?!). Vargeli tu mano. Arba fantastiką. Dar blogiau. Kažkodėl nė vienas nepareiškia noro būti pedagogu, ekologu, veterinaru. Tik vienas matė save inžinieriumi. Ak, būsimieji pasipinigautojai, būtent inžinerijoje laukia dideli ateities uždarbiai. Gabių, suprantama. Pedagogikoje, ekologijoje, veterinarijoje – idealai ir vidinė šviesa. Nežiūrėkite kaip nustebusios menkės, nes taip ir bus. Ir ne fantastiką skaitykite, o klasiką. Žmonės gimsta ir miršta, o knygos lieka. Nors ne visos. „Paryžiaus katedra“ – taip, bet ne „Haris Poteris“.

* * *

Kažkaip užlipau ant tų nabagų mokinukų ir niekaip negaliu nulipti. Tik kad čia sulimpa viskas: šeima, aplinka, pedagogai, žiniasklaida.

Nieko nepadarysiu, bet mane į duburkį varo jaunų žmonių neraštingumas. Apie rašyseną nekalbėsime, nes dailyraščio tik tokius senus, amžiumi piramidėms prilygstančius kaip aš, mokino. Ir tai neilgai. Baisiau kitkas. Nemokėjimas rišliai perteikti minties ir aibių aibės rašybos klaidų. Greit raštingų žmonių liks tik nedidelis nuošimtis.

Plevena girdas, jog taip darosi visame pasaulyje. Slapta blūsčioja kalbelės, jog to siekiama sąmoningai. Kuo tamsesni ir neišsilavinę žmonės, tuo lengviau juos valdyti. Tai istorijos patvirtintas faktas. Tai ką, augančios kartos, mažaraščių čiupnų, neturinčių jokių idealų, laukia pusiau vergija? Vergovė pasaulio magnatams? O tepažįstančių pinigus čiupnų vaikų ir visiška nelaisvė? Apie tai prasitariama vis dažniau, o ir visi požymiai kol kas šitai rodo.

Išklerusios smegenys suvokia ir vertina vien tik turtą, o kas iš to seka, daugiau negu aišku.

35

36

Artuma / 2011 m. birželis

Gyvenimas kaip senas vynas * * *

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Ir vėl grįžtu prie mokyklų. Istorijos pamokos. Ką per jas sužino vaikai apie senąsias kinų, japonų kultūras? Kiek jiems pasakojama apie antikos laikus? O ten gi visko būta, ne vien mokslų, menų, filosofijos. Juk Atėnų demokratijoje buvo sugalvota net tiesiogine to žodžio prasme mašina, kaip apsisaugoti nuo teisėjų papirkinėjimo. Paprasta, visai primityvi priemonė, kaip visa, kas genialu. Kasdien sumesdavo į lovelį akmenukus su tądien teisėjauti numatytų asmenų vardais, ir kieno akmenėliai iškrisdavo pro tam tyčia padarytas skylutes, tas ir eidavo teisti. Niekaip nesusitarsi, nes nežinia, su kuo tartis. Numatytųjų kelios dešimtys, o akmenukų iškris tik penki!

O kiek nuveikė senovės Kinija! Kiek išradimų, tobulybės! Ar degantys savo pašaukimu (juk yra tokių) mokytojai vaikams apie tai pasakoja? Ar pakankamai?

* * * Lietuvon atgūrino agresyvioji emancipacija. Ištakos žinomos: moterys norėjo mokytis, balsuoti, būti visavertės. Kovojo už tai. Ir iškovojo. Laikas būtų ir sustoti.

Tačiau inercija yra didelis dalykas. Nesustojo. Dabar toji kova vadinama lygiomis galimybėmis. Užmuškit, nesuprantu, kaip sulyginti vyro ir moters galimybes? Vaikų jis negimdys ir nežindys, o aš 50 kg nė už ką nepakelsiu.

Jo psichologiniai ypatumai, mąstysena vienokie, mano kitokie. Ir nesuniveliuosi, nes Dievas padarė taip, o ne kitaip, ir čia jau piššš...

Pareigos, tarnybinė padėtis, karjeros galimybė – su tuo sutinku. Bet pagarba moteriai kaip gyvybės perteikėjai, sunkesnio biologinio krūvio nešėjai, fiziškai silpnesnei ir psichologiškai trapesnei, turi būti tvirta kaip granitas. Taip Dievo sutvarkyta ir taip privalo likti.

Tad nurimkite, emancipantės, sufražistės, feministės, visos kovotojos, nes išsikovosite tai, ko visai nenorite. Vis vien be tų vyrų, kad juos šimtas, neišsiversime. Jei kitur nepanaudosi, tai bent lovoje sušildys, o tai irgi šis tas, kai tokios šildymo kainos.

Šypsenos be raukšlių ∗ ∗ ∗

Stamboka ponia atėjo pas gydytoją.

– Jūs privalote daryti pratimus, – pataria gydytojas.

– O kokius judesius aš turėčiau atlikti?

– Paprasčiausiai pasukti galvą iš kairės į dešinę, o paskui iš dešinės į kairę.

– O kiek kartų per dieną?

– Kiekvieną kartą, kai jums siūlo kokį nors patiekalą.

∗ ∗ ∗

Restorane lankytojas žiūri į atneštą lėkštę ir klausia: – Padavėjau, kur pjausnys?

– Po citrina.

∗ ∗ ∗

Profesorius sako: – Aš tarp daktarų galiu būti daktaras, o tarp filosofų galiu būti filosofas.

– O tarp asilų? – klausia kažkas iš auditorijos.

– O tarp asilų man tenka būti pirmą kartą.

∗ ∗ ∗

Policininkas sustabdo mašiną.

– Jūsų automobilis be užpakalinių šviesų.

Vairuotojas išlipa, pasižiūri, pasikaso pakaušį.

– Kaip šitaip galima! – priekaištauja policininkas. – Ką jūs galvojate?

– Galvoju, kurgi dingo priekaba...

∗ ∗ ∗

Mano žmonos greitis parduotuvėje – 5000 Lt per valandą.

∗ ∗ ∗

Daugelis žmonių, skaitydami straipsnius apie rūkymo žalą, taip susirūpina, kad nusprendžia daugiau neskaityti.

∗ ∗ ∗

– Vai, mama, pažiūrėk, kokia panaši beždžionė į mūsų dėdę.

– Nutilk, Joneli!

– O kodėl? Juk beždžionė nieko nesupranta.

Mūsų draugai

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Gero kino kampelis“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas.

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 6 (261) / 2011

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė Julija LUKĖNAITĖ Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redaktorė Vanda

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 31605 Tiražas 10 700 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja, taip pat neatsako už reklamos turinį

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Apie tai, kas svarbu trokštantiems Dievo ir žmogaus artumos...

Nepamirškite užsiprenumeruoti antrajam šių metų pusmečiui!

Artumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83).

Indeksas 5010. Pusmečio prenumeratos kaina – 24 Lt.

ISSN 1392-382X

www.artuma.lt