Artuma

Artuma 2011 m. lapkritis

11

Dievo Gailestingumo metai

Gailestingumo Motina Kas per paslaptis, kad Marija taip neprilygstamai paliečia širdis? Ar ji mums, žmonėms, artimesnė už šventąjį Dievą, artimesnė net už Dievo Sūnų? Mums čia toliau pagelbėti gali vienas šventojo Bernardo Klerviečio († 1153) pamokslas, skirtas Marijos Gimimo šventei. Iš pirmo žvilgsnio jis gali patvirtinti tam tikrus prietarus, neva Marijos garbinimas braunasi į tarpą tarp Dievo ir mūsų ir taip iškreipia pirmykštę krikščionybę, nes tik vienas Kristus yra išganymo tarpininkas.

Iš pačių širdies gelmių, su visa mūsų sielų meile ir atsidavimu garbinsime šitą Mariją, nes tokia yra Dievo valia: jis panorėjo, kad mes viską gautume per Mariją. Taip, tokia yra jo valia, bet jis to nori mums. Juk jis visur ir visais būdais rūpinasi varguoliais: mažina mūsų baimę, žadina tikėjimą, stiprina viltį, įveikia nepasitikėjimą, kelia dvasią.

Prieš Tėvą stoti tu bijojai; jau vien nuo jo balso išsigandęs sprukai po lapais; taigi jis davė tau Jėzų kaip tarpininką. Ko toks Sūnus neišprašys tokio Tėvo? Jis tikrai bus išklausytas dėl savo pagarbumo (Žyd 5, 7), nes „Tėvas gi myli Sūnų“ (Jn 5, 20). O gal tu ir prieš jį drebi? Jis yra tavo brolis ir tavo kūnas, jis visaip buvo gundomas, bet nenusidėjo (Žyd 4, 15), „kad būtų gailestingas“ (Žyd 2, 17). Jį tau Marija davė kaip brolį.

Bet galbūt tu ir jo akivaizdoje gąsdiniesi dieviškos didybės, nes jis, nors ir tapęs žmogumi, vis dėlto liko Dievas. Ar nori ir prie jo turėti užtarėją? Kreipkis į Mariją! Marijoje rasi tyrą žmogystę, ne tik tyrą nuo bet kokio suteršimo, bet ir tyrą todėl, kad ji turi vien šią prigimtį. Ir noriu neabejodamas pasakyti: ir ji bus išklausyta dėl savo pagarbumo. Juk Sūnus išklausys Motinos, ir Tėvas išklausys Sūnaus.

Mielieji sūnūs, tai yra kopėčios nusidėjėliams, tai mano didysis pasitikėjimas, visas mano vilties pamatas! O kodėl? Negi Sūnus gali atstumti ar pats būti atstumtas? Kad jis negirdės ar nebus išklausytas – ar taip gali Sūnui nutikti? Tikrai ne! „Tu radai, – sako angelas, – malonę pas Dievą“ (Lk 1, 30). Kokia laimė! Marija visados ras malonę, o mums vien malonės reikia.

Išmintingoji Mergelė pageidavo ne Saliamono išminties, ne turtų, ne garbės, ne valdžios, o malonės. Ir vien per malonę mes būsime išgelbėti.

Pats Dievas nori, kad mes garbintume Mariją, mat jis panoro, kad mes viską per ją gautume.

To jis nori mums. Ar Marija yra „visų malonių versmė“? Ji tikrai nėra jų pirminis šaltinis. Ji rado malonę, o ne buvo malonės priežastis. Tačiau ji gali veikti kaip malonės instrumentas.

Bernardas labai vykusiai įterpia angelo žodžius: „Tu radai malonę pas Dievą“. Marija visados ras malonę. O malonės, vien malonės mums ir reikia. Būdama apipilta malonėmis, ji gali ir mums išmelsti visų malonių. Tai ne vien teologinis tikrumas, tai ir akivaizdi tikėjimo patirtis.

Per Mariją, Gailestingumo Motiną, mes esame vedami būti gailestingi kaip mūsų Tėvas ir priimti į širdį Jėzaus gailestingumą.

Ištrauka iš Vienos arkivyskupo kardinolo Christoph SHÖNBORN knygos „SURADOM GAILESTINGUMĄ. Dieviškojo gailestingumo slėpinys“ Knygą, Dievo Gailestingumo metų Lietuvoje proga ir Vilniaus arkivyskupo kardinolo A. J. Bačkio rūpesčiu, išleido „Naujojo židinio-Aidų“ leidykla

Artuma / 2011 m. lapkritis

Laiškas skaitytojams Gerieji „Artumos“ bičiuliai,

Turinys Kronika

Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Kur gyvena viltis

3

Evangelija mažiesiems

4

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ Bažnyčios pulsas

6

Konstitucinis perversmas?

8

Antanas GAILIUS Viltingasis metas

10

Didelės ir mažos kryžkelės Antanas SAULAITIS SJ Veiklūs Dievo namuose

11

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Tarp kad ir kadangi

12

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Pasikliaukime Jo pažadu

13

Zita VASILIAUSKAITĖ Vilties spalvos

14

Nevilties melas

16

Tomas VILUCKAS Gyvųjų ar mirusiųjų Dievas?

18

Vytautė MACIUKAITĖ Sielos nemirtingumas – viltis ar tikrovė?

20

Neprarandu vilties net kepdama kiaušinienę

22

Veidu į vaiką Paul LEMOINE Nereikia žygdarbių

23

Jaunimo iššūkis Simonas BENDŽIUS Šviesa vietoje sutemų

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Uždusinti bučiniais

26

Akiračiai Vanda IBIANSKA Jonas Basanavičius

28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Keistuolis (II)

31

Sveikata Mūsų bombos

33

Teisininko patarimai Ramona JAKAITIENĖ Vaikų pareiga išlaikyti tėvus

34

Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Ne tik gyvenimas

šį laišką rašau Jums kai mūsų Tėvynė mini Konstitucijos dieną. Nepelnytai ji primiršta, „paskendusi“ tarp kitų mūsų istorijai ir Valstybei svarbių datų gausos... Juk iš tiesų – tai didi diena, kai prieš devyniolika metų visuotiniu referendumu visi kartu su didžia viltimi padėjome lyg kertinį akmenį ir pradėjome mūsų bendrų namų – Lietuvos (į)statymą. Didžiavomės tuo, nes didžiavomės savo Tėvyne, tikėjome jos ateitimi ir džiaugėmės. Panašiai kaip dėl Karalystės, apie kurią skelbia Bažnyčia kaip tik šiandienos evangelijoje (Lk 13, 18–21): Jėzus kalbėjo: „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže.

Jis išaugo į medį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose.“ Jis vėl tarė: „Su kuo man palyginti Dievo karalystę? Ji panaši į raugą, kurį ėmusi moteris įmaišė į tris saikus miltų, ir nuo jo viskas įrūgo.“ Žinoma, ne viskas mums sekėsi taip, kaip tikėjomės pradžioje. Per tuos du Laisvės dešimtmečius patyrėme ir įvairiausias šiuolaikinės demokratijos grimasas, tačiau nuolat buvom tikri, kad mūsų pamatai tvirti, kad net didžiausio reliatyvizmo, pliuralizmo ir pliurpalizmo vėjai neišjudins to, kas šventa net ir tiems, kurie, regis, jokių kitų dievų, išskyrus Konstituciją, neišpažįsta. Tačiau vieną gražų auksinio rudens vidudienį Septyni Beveik-dievai mums apreiškė: tai, ką žinojome mes, mūsų tėvai, mūsų protėviai ir protėvių protėviai – nebegalioja! Sprendimas Galutinis ir Neskundžiamas, tik Vykdytinas! Tiesiog amo netenki, akyse aptemsta išgirdus šitokią reveliaciją... Bet vieną puikų darbą Konstitucinis Teismas man tikrai padarė – jau beveik atmintinai išmokau tą mūsų Konstitucijos 38 straipsnį, kurį ir Jums, mielieji, dar ir dar kartą noriu priminti: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Ir kaip po to galima suformuluoti tokį nuosprendį: „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos“ – niekaip negaliu suvokti?! Pasirodo, ne aš vienas – daug ištiktų šoko sakė: rinkime parašus, reikia kažką daryti... Bet juk būtent Jūs, gerieji mūsų skaitytojai, prieš trejus metus per tris savaites Seimui nusiuntėte per trisdešimt tūkstančių parašų būtent šiuo klausimu! Nesakau, veikti reikia, ir ypač ateinančiais metais per rinkimus...

O dabar – paskaitykite lapkričio „Artumą“, ji tikrai ne tik apie KT. Pats laikas pasvarstyti apie viltį ir neviltį! Kai už lango siautėja šitokie vėjai, kai priartėja Vėlinės ir mirties realybė, kai Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė lapkritį užbaigia liturginius metus, o „Artumos“ viršelyje – Viešpats iš tikrojo Apreiškimo Jonui (1, 7) skelbia: Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!

Vilties, mielieji, su Juo – mes jau nugalėtojai!

35

Viršelyje – Viešpats ateina su debesimis.

Miniatiūra iš Apokalipsės komentarų (Urgell Beatus), X a., Ispanija

1

2

Artuma / 2011 m. lapkritis

Kronika

Klausimai ganytojams Kodėl nieko nebekalbama apie skaistyklą arba sakoma, kad jos nėra?

Angelė

Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje Spes salvi (Išgelbėti viltimi) kalba ir apie amžinuosius laikus. Jis prisimena, kad apie tai nėra mėgstama kalbėti pastaraisiais laikais, tačiau primena, kad amžinojo gyvenimo apmąstymas yra vilties mokymasis.

Vis dėlto nebūtų teisinga sakyti, kad skaistykla yra užmiršta. Jei skaistyklos nebūtų, nereikėtų nė maldos už mirusiuosius. Kiekvienoje Eucharistijos maldoje yra atmenami mirusieji ir gyvieji – visa Bažnyčia, keliaujanti žemėje, džiūgaujanti danguje ir kenčianti skaistykloje. Trumpai pasvarstykime Bažnyčios mokymą amžinojo gyvenimo tema. Mirtis užbaigia žmogaus gyvenimą – tą laiką, kuriame priimamas arba atmetamas Dievas ir jo malonė Kristuje. Kiekvieno žmogaus nemirtingoji siela mirties valandą gauna amžinąjį atlygį. Asmeniniame teisme jo gyvenimas palyginamas su Kristaus gyvenimu. Tada arba privalo nusiskaistinti, arba tuoj pat pasiekia dangaus laimę, arba tuoj pat amžinai pasmerkiama.

Dangumi yra vadinamas tobulas gyvenimas ir meilės bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe, su Marija, su angelais ir visais šventaisiais bei palaimintaisiais.

Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios laimės būsena. Gyventi danguje reiškia būti su Kristumi.

Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistins, kol taps tokie šventi, jog galės patirti dangaus džiaugsmą. Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą vadiname skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Tradicija,

remdamasi Šventuoju Raštu, moko apie nuskaistinančią ugnį, apie maldą už mirusiuosius. Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką, kad nuskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia ragina skirti ir išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus.

Su Dievu susivienyti galime tik laisvai jį mylėdami. Neįmanoma Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame jam, savo artimui ar patys sau. Kristus mus įspėja, kad būsime nuo jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems mažiausiems jo broliams. Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint, atstumiant gailestingąją Dievo meilę, reiškia savo noru būti amžinai nuo jo atskirtam. Ta galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir šventųjų draugijos būsena vadinama pragaru. Jėzus kalba apie negęstančios ugnies pragarą, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti. Bažnyčia moko, kad pragaras yra amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, amžinąją ugnį. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik jame žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta. Šventojo Rašto teiginiai ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąjį pašaukimą. Dievas nė vieno nėra pasmerkęs į pragarą iš anksto. Tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties.

Ačiū Dievui, tebeturiu abu tėvus, tiesa, jie jau garbaus amžiaus. Jie yra užsiminę, kad esant galimybei norėtų būti po mirties kremuoti. Atėjus laikui stengsiuosi gerbti jų norą. Tačiau nežinau, ar atsisveikinama su mirusiuo-

ju taip, kaip įprasta tradicinėse laidotuvėse, iki kremavimo, ar lankoma tik urna? Ar urna su palaikais laidojama tik artimųjų, ar vėl gali/turi vykti viešas atsisveikinimas ir išlydėjimas į jau amžino poilsio vietą? Laima

Krikščionys savo mirusiuosius laidodavo kitaip nei pagonys, kurie juos degindavo ir pelenus dėdavo į mažas nišas, vadinamas kolumbariumais (lot. columbarium yra karvelidė). Krikščionys norėdavo būti palaidoti kaip Viešpats Jėzus – kape kūnui laukiant prisikėlimo, tarsi miegamajame, ilsintis po gyvenimo darbų, kol būsi pažadintas. Dažnai būdavo norima ilsėtis kankinio ar šventojo, vėliau – šventovės artumoje. Kūno sudeginimas ilgą laiką buvo suprantamas kaip prieštara krikščioniškajam tikėjimui kūno iš numirusiųjų prisikėlimu. Todėl sudeginti krikščionys nebūdavo laidojami krikščioniškai. Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2004 m. lietuviškai išleistame laidojimo apeigyne yra numatytos laidojimo apeigos kremuojant. Liturgiškai atsisveikinimas su velioniu jį laidojant ar kremuojant iš esmės nesiskiria. Bažnyčios vyresnieji turi teisę atsakyti bažnytines laidojimo apeigas, jei kremavimas pasirenkamas norint paneigti kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ar dėl kitų katalikiškam tikėjimui priešingų motyvų.

Bažnyčios nuostatą dar kartą pabrėžė LVK pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius laiške dėl rengiamo Žmonių palaikų laidojimo įstatymo: „Nepagarba kremuotiems palaikams būtų rodoma neribotą laiką juos laikant namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose. Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose.“ Į „Artumos“ skaitytojų klausimus atsakė kun. Artūras KAZLAUSKAS

Artuma / 2011 m. lapkritis

Kronika

Kur gyvena viltis Lapkričio kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Ir juokais, ir rimtai viltis pasaulyje neretai apibūdinama kaip „durnių motina“, o popiežius Benediktas XVI savo enciklika Spe salvi primena, kad galime būti Išgelbėti viltimi.

Man atrodo, kad svarbiausias uždavinys krikščioniui būti visuomet pasirengusiam „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį“ (plg. 1 Pt 3, 15).

O kurgi tas vilties šaltinis? Tai mūsų liturgija. Budizmas skelbia, kad svarbiausia – išnykti, ištirpstant dievybėje, o krikščionims svarbiausia priešingai – gyventi amžinai. Visų Šventųjų iškilmė (lapkričio 1 d.) sveikina tuos mūsų brolius ir seseris, kurie gyvena Dievo regėjimu. Visų mirusiųjų atminimo dieną (lapkričio 2 d.) maldaujame, kad visi, kuriems palaimintojo regėjimo stinga, būtų nuskaistinti Dievo malone. Kažin ar svarbiausias išminties požymis – būti visuomet pasirengus iškeliauti?

Krikščionių tauta save vadina keliaujančia į Pažado žemę. Ar ne tai omeny turima mūsų maldavime „nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie!“ (XXXII eilinis sekmadienis).

Kaip pasiruošti? Turėti pakankamai kapitalo, sukaupto naudojantis Dievo dovanomis – talentais (XXXIII eilinis sekmadienis).

Kristaus, Visatos Valdovo iškilmė, užbaigianti liturginius metus, primena, kad visos kūrinijos pradžia ir pabaiga yra Jis. Benediktas XVI netgi primena, kad vilties mokykla yra ir Dievo teismas – kai Jis atėjęs įvertins žmogaus veiklą. Kada ateis? Esame kviečiami budėti. Niekas nežino kada (I advento sekmadienis).

Mūsų viltis yra Jis. Ir per savo Dvasią Jis gyvena mūsų širdyse, kurias padarė savo šventovėmis.

Bet, kaip primena Šventasis Tėvas Benediktas XVI, šitą viltį turime ne vien sau. Ja privalu dalytis. Būkime pasirengę, nes nežinome nei dienos, nei valandos, kai apie ją mus paklaus brolis, sesuo, priešas, artimasis, praeivis ar Dievas.

Du povai geriantys iš taurės. Reljefas iš Šv. Marijos Trastevere bazilikos fasado, IX a. Roma

Lapkritį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – Kad Rytų Katalikų Bažnyčios ir jų garbinga tradicija taptų žinomos ir būtų vertinamos kaip visos Bažnyčios lobis; misijų – kad Afrikos žemynas atrastų Kristuje jėgų ryžtingai siekti teisingumo ir susitaikymo, kaip skelbia Vyskupų II Sinodo dokumentai.

3

1 A VISI ŠVENTIEJI Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24; 1Jn3,1–3; Mt 5,1–12a 2 T MIRUSIŲJŲ MINĖJIMO DIENA

(VĖLINĖS)

2 Mak 12, 43–46; Ps 103; 1 Jn 3, 14–16;

Jn 17, 24–26 3 K Šv. Martynas Poresas, vienuolis

Rom 14, 7–12; Ps 27; Lk 15, 1–10 4 P Šv. Karolis Boromiejus, vyskupas

Rom 15, 14–21; Ps 98; Lk 16, 1–8 5 Š Rom 16, 3–9; 16. 22–27; Ps 145; Lk 16, 9–15 6 S XXXII EILINIS SEKMADIENIS (IV sav.)

Išm 6,12–16;Ps 63;1Tes 4,13–18;Mt25,1–13 7 P Išm 1, 1–17; Ps 139; Lk 17, 1–6 8 A Išm 2, 23 – 3, 9; Ps 34; Lk 17, 7–10 9 T Laterano bazilikos pašventinimas

Ez 47, 1–2. 8–9. 12 arba 1 Kor 3, 9b–11.

16–17; Ps 46; Jn 2, 13–22 10 K Šv. Leonas Didysis, popiežius,

Bažnyčios mokytojas

Išm 7, 22 – 8, 1; Ps 119; Lk 17, 20–25 11 P Šv. Martynas Turietis, vyskupas

Išm 13, 1–9; Ps 19; Lk 17, 26–37 12 Š Šv. Juozapas, vyskupas, kankinys

Išm 18, 14–16; 19, 6–9; Ps 105; Lk 18, 1–8 13 S XXXIII EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)

Pat 31, 10–13. 19–20. 30–31; Ps 128;

1 Tes 5, 1–6; Mt 25, 14–30 14 P Šv. Margarita Škotė; šv. Gertrūda, mergelė

1 Mak 1, 10–15. 41–43. 54–57. 62–63;

Ps 119; Lk 18, 35–43 15 A Šv. Albertas Didysis, vyskupas,

Bažnyčios mokytojas

2 Mak 6, 18–31; Ps 3; Lk 19, 1–10 16 T ŠVČ. MERGELĖ MARIJA,

GAILESTINGUMO MOTINA

Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 113; Gal 4, 4–7;

Jn 19, 25–27 17 K Šv. Elzbieta Vengrė, vienuolė

1 Mak 2, 15–29; Ps 50; Lk 19, 41–44 18 P Šv. Petro ir Pauliaus, apaštalų,

bazilikų pašventinimas

1 Mak 4, 36–37. 52–59; 1 Kr 29, 10b–12;

Lk 19, 45–48 19 Š 1 Mak 6, 1–13; Ps 9; Lk 20, 27–40 20 S KRISTUS VISATOS VALDOVAS

(KRISTUS KARALIUS)

Ez 14, 11–12. 15–17; Ps 23;

1 Kor 15, 20–26a. 28; Mt 25, 31–46 21 P Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas

Dan 1, 1–6. 8–20; Dan 3, 52–56; Lk 21, 1–4 22 A Šv. Cecilija, mergelė, kankinė

Dan 2, 31–45; Dan 3, 57–61; Lk 21, 5–11 23 T Šv. Klemensas I, popiežius, kankinys;

šv. Kolumbanas, abatas

Dan 5, 1–6. 13–14. 16–17. 23–28;

Dan 3, 62–67; Lk 21, 12–19 24 K Šv. Andriejus Zung-Lakas, kunigas,

ir draugai, kankiniai

Dan 6, 12–27; Dan 3, 68–74; Lk 21, 20–28 25 P Šv. Kotryna, Aleksandrietė, mergelė, kankinė

Dan 7, 2–14; Dan 3, 75–81; Lk 21, 29–33 26 Š Dan 7, 15–27; Dan 3, 82–87; Lk 21, 34–36 27 S I ADVENTO SEKMADIENIS (I sav.)

Iz 63, 16b–17. 19b; 64, 2–7; Ps 80;

1 Kor 1, 3–9; Mk 13, 33–37 28 P Iz 2, 1–5; Ps 122; Mt 8, 5–11 29 A Iz 11, 1–10; Ps 72; Lk 10, 21–24 30 T Šv. Andriejus, apaštalas

Rom 10, 9–18; Ps 19; Mt 4, 18–22

4

Evangelija mažiesiems

Artuma / 2011 m. lapkritis

Žibintai, alyva ir draugės (XXXII eilinis sekmadienis, lapkričio 6 d.)

– Evangelija moko: ne visada klausyk kitų patarimo, – nutaria Dominykas.

– Kurioje vietoje taip perskaitei? – teiraujasi Benedikta.

– Gudrios mergaitės su draugėmis nepasidalijo alyva žibintams ir išsiuntė jas į parduotuvę. O šios pakluso, apsipirkdamos užtruko, į šventę liko neįleistos. Galėjo greitai pagriebti kokio aliejaus iš virtuvės ar paprašyti tėčio trupučio benzino.

Kam gaišti laiką? – svarsto Dominykas.

– Prisimink, kad žibintas – tai tikėjimas, o aliejus – mūsų pastangos jį nuolat palaikyti malda, – paaiškina Benedikta.

Talentai – ne bulvės, užkasti nereikia (XXXIII eilinis sekmadienis, lapkričio 13 d.)

– Pagalvojau, gal tas žmogelis, kur užkasė talentą, buvo koks ūkininkas, įpratęs sodinti bulves? Tiesiog užsimiršęs paėmė ir pasodino, ką buvo gavęs dovanų, – mąsto brolis.

– Apie to vargšelio profesiją nieko nepasakyta. Taip gali atsitikti kiekvienam, kuris piktai žvelgia į dosnųjį Kūrėją. Verčiau džiaugtis gyvenimu ir išradingai Dievo dovanas naudoti, – pataria sesuo.

Artuma / 2011 m. lapkritis

Evangelija mažiesiems Jėzus laukia mūsų pagalbos silpniausiems (Kristus Karalius, lapkričio 20 d.)

– Kokia nauda Jėzui bičiuliautis su ligoniais, kitais vargšais ir dar tarp jų pasislėpti? – domisi Dominykas. – Gal geriau su turtingais, garsiais žmonėmis susidėti, tada gal dovanų gautum ar per televiziją parodytų?

– Jėzui didelė nauda. Jis surengia tau artimo meilės egzaminą, tikrina, ar padėsi silpniesiems, – paaiškina Benedikta. – Be to, tuo vargšu gali tapti kiekvienas žmogus: susirgti, išalkti, ištrokšti, keliauti ir panašiai pavargti. Jėzui didžiausias džiaugsmas būti šalia pačių silpniausiųjų ir mylėti juos, kai kiti pamiršta.

Budėti – ne tik durininko užduotis (I Advento sekmadienis, lapkričio 27 d.)

– Budėti, kažko laukti labai nuobodu – tuojau ima miegas arba norisi kur nors nulėkti, – mano broliukas.

– Budėtojo darbas labai svarbus. Jei sargas gamykloje nebudėtų – vagys įsilaužtų, jei gaisrininkai varnas gaudytų – namai sudegtų, žmonės žūtų, jei greitoji pagalba atostogautų – susirgusiems būtų riesta, – pastebi sesutė.

– Jėzui rūpi pakviesti mus visada būti pasirengusius kitiems padėti ir jį patį džiaugsmingai susitikti, jei kartais tektų sulaukti pasaulio pabaigos, – nutaria Dominykas.

Surask 10 skirtumų.

O spalvindamas jų gali sugalvoti dar daugiau

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ............................................................................

5

Artuma / 2011 m. lapkritis

Kronika

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia Spalio pradžioje iš kaimynės Lenkijos mums ir visam pasauliui iš naujo pasklido guodžianti žinia: „Gailestingumas – vilties šaltinis.“ Ją skelbė II-asis tarptautinis Dievo Gailestingumo kongresas, surengtas Krokuvoje, kur palaidota šv. Faustina ir 1963 m. arkivyskupo Karolio Wojtyłos iniciatyva buvo pradėtas jos beatifikacijos procesas. Šios žinios apaštalais sykiu su 2 tūkst. atstovų iš 70 valstybių tapo pusšimtis mūsų šalies piligrimų. Pirmąją kongreso dieną Łagiewnikų šventovėje audringais plojimais palydėti dabartinio Krokuvos kardinolo S. Dziwiszo

žodžiai: „Džiaugiamės, kad su mumis yra kardinolas A. J. Bačkis iš Vilniaus, kuris yra artimai susijęs su ses. Faustinai paskelbta Dievo Gailestingumo žinia.

Atsimename, kad ten, Vilniuje, yra Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Esu labai dėkingas kardinolui, kad priėmė kvietimą ir šiandien vadovauja Eucharistijai.“ Mūsų kardinolas kongrese priėmė ypatingą krikščionijos vienybės ženklą – kenčiančios Kinijos Bažnyčios vyskupo emerito kard. J. Zen Zekiun įteiktą šv. Faustinos Dienoraštį kinų kalba. Kongreso kulminacinėje dalyje spalio 3 d. sekmadienio vidudienį televizijos tiltu iš Romos dalyvavo ir popiežius Benediktas XVI. Spalio 9 d. popiežius Benediktas XVI buvo išsirengęs į vienos dienos apaštališkąją kelionę ir pietų Italijoje susitiko su Kalabrijos regiono pramonės

miesto Lamezia Terme gyventojais bei aplankė Serra San Bruno kartūzų vienuolyną. Jį XI a. pabaigoje įkūrė šios vienuolijos pradininkas, iš Vokietijos kilęs vienuolis Brunonas (Kverfurtiečio bendravardis ir beveik bendraamžis). Beje, kartūzai buvo pasiekę ir LDK; XVII a. viduryje didikai Sapiegos fundavo kartūzų vienuolyną savo valdose Berezoje (šiandien Biarioza, Baltarusija).

Keli spalio mėnesio įvykiai ir iniciatyvos į katalikų dėmesio centrą iškėlė naująjį evangelizavimą, jau kuris laikas esantį viena aktualiausių Bažnyčios gyvenimo temų. Romoje buvo surengtas susitikimas „Nauji Evangelijos skelbėjai naujajam evangelizavimui“, į kurį visų pirma pakviesti naujų apaštališkųjų judėjimų atstovai – kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, vyskupų konferencijų bei vyskupijų mastu vadovaujantys naujojo evangelizavimo misijai. Drauge su 33 Vyskupų Konferencijų ir per 100 bažnytinių sąjūdžių atstovais dalyvavo ir Lietuvos vyskupijų bei katalikiškų judėjimų atstovų grupė, vadovaujama vyskupo R. Norvilos. Šis renginys, panašiai kaip ir jau pusmetį Europos miestuose rengiami „Pagonių kiemai“, kuriais bandoma megzti tikinčiųjų dialogą su nuo tikėjimo nutolusiais ar visai netikinčiais, veda ateinančių metų spalį Vatikane vyksiančio naujojo evangelizavimo reikalams skirto Vyskupų Sinodo link.

Spalio 16 d. aukodamas šv. Mišias kartu su naujaisiais evangelizuotojais, popiežius Benediktas XVI taip pat pranešė apie skelbiamus Tikėjimo metus, kurių pradžia – 2012 m. spalio 11-oji – sutaps su Vyskupų Sinodo susirinkimu.

Tikėjimo metų atidarymo dieną taip pat bus minimos dvi svarbios naujausių laikų Bažnyčios istorijos datos – Vatikano II Susirinkimo atidarymo 50-osios metinės ir Katalikų Bažnyčios Katekizmo paskelbimo 20-osios metinės. Tikė-

Jeronimo Serebrinsko nuotrauka

6

jimo metai truks iki 2013 m. lapkričio 24 d., o juos, kaip ir liturginius metus, užbaigs Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė. Rytojaus dieną po pranešimo apie Tikėjimo metus, spalio 17-ąją, buvo išplatintas ir oficialus jų skelbimo aktas – Benedikto XVI apaštališkasis laiškas Porta Fidei (Tikėjimo vartai).

Spalio 22 d. pirmą kartą buvo švenčiamas palaimintojo Jono Pauliaus II liturginis minėjimas. Iškart po beatifikacijos naujas palaimintasis buvo įrašytas į Romos ir visų Lenkijos vyskupijų liturginius kalendorius. Vėliau leidimas liturgijoje minėti palaimintąjį Joną Paulių II buvo suteiktas ir kitoms to prašiusioms vyskupijoms. Daugelyje kitų pasaulio vyskupijų, kurios leidimu nepasirūpino, šių metų spalio 22 d. buvo aukojamos Padėkos už Jono Pauliaus II beatifikaciją Mišios.

Spalio 23 d., visoje Bažnyčioje minint Misijų dieną, popiežius Benediktas XVI, aukodamas Mišias Šv. Petro aikštėje, paskelbė tris naujus šventuosius – italus vyskupą ir misionierių Gvidą Conforti bei kunigą Aloyzą Guanella, XIX a. garsėjusius socialinio apaštalavimo veikla, ir ispanę vienuolę Bonifaciją Rodriguez, irgi labdarę ir misionierę.

Galiausiai mėnesio pabaigoje, spalio 27 d., buvo surengta Šventojo Tėvo, religijų vadovų ir kultūros atstovų iš viso pasaulio piligrimystė į Asyžių. Šiuo Benedikto XVI iniciatyva surengtu su-

Artuma / 2011 m. lapkritis sitikimu paminėtos palaimintojo Jono Pauliaus II 1986 m. spalio 27 d. surengto religijų maldų už taiką susitikimo 25osios metinės. Kai tąsyk Jonas Paulius II į šv. Pranciškaus miestą sukvietė ne tik katalikus bei kitus krikščionis, bet ir kitų didžiųjų ir mažųjų religijų atstovus kalbėtis apie taiką ir už ją melstis, kai kur katalikų gretose atsirado nepatenkintų, kaltinančių palaimintąjį popiežių religinio sinkretizmo kurstymu. Tad dabartinis Asyžiaus susitikimas, surengtas anų Jono Pauliaus II kritikų akyse „konservatoriaus“ šlovę turinčio popiežiaus Benedikto XVI, ko gero, bus padėjęs tašką nelabai prasmingoms diskusijoms, gali ar negali katalikas kartu su kitos tikybos išpažinėju melsti Dievą taikos.

Bažnyčia Lietuvoje Po Konstitucinio Teismo šeimos „interpretacijų“ pasirodė pilietinę ir žmogiškąją brandą paliudiję katalikiškų organizacijų pareiškimai viešojoje erdvėje.

Juose „konstitucinė“, bet, kaip dabar aiškėja, nesaugojama vertybė – santuoka ginama ne tik kaip pagal Dievo tvarką norinčio gyventi žmogaus, bet ir valstybės gyvavimo vertybė. „Neabejojame, kad prieš 20 metų, kai LR Konstitucija buvo rengiama, jos kūrėjams ar ją referendume priėmusiems Lietuvos gyventojams nekilo abejonių, kad tarp šeimos ir santuokos yra neatsiejamas ryšys“, – sakoma Ateitininkų federacijos pareiškime, apgailestaujant dėl šio nutarimo sukeltos sumaišties ir suponuojamos minties, jog „santuoka – tai atgyvena, daranti mus atsilikusia Europos provincija“. Teisę vykdančių institucijų atsakomybė prieš tautą priminta Caritas pareiškime. Lietuvos šeimos centras, be kita ko, ir pasidžiaugė: „Gyvenimas bėga sava vaga, ir, ačiū Dievui, daugeliui žmonių šeima tebėra vyro ir moters santuokinis ryšys ir iš šio ryšio gimę vaikai.“ Šio KT akibrokšto akivaizdoje nuskambėjo tvirtas ir tėviškas arkivyskupo S. Tamkevičiaus žodis: „Bažnyčia visais amžiais labai nuosekliai gynė ir tebegina atsakingai kuriamą šeimą. <...> Šeima be atsakomybės yra pasmerkta mirčiai ir niekuomet netaps valstybės bei visuomenės pagrindu.“

Kronika Viešpaties gailestingumą kaip didžiulę malonę šiandienai atrasti kvietė Atsinaujinimo diena Kaune spalio 9-ąją.

Joje Gailestingojo Jėzaus žinią Šv. Jono kongregacijos tėvas Jonas Emanuelis pavadino įstabia Dievo dovana Lietuvai – „jauniausiai Bažnyčios dukrai“ – vėliausiai Europoje pasikrikštijusiai lietuvių tautai. Be kita ko, jis kvietė, užuot skaudžiai kritikavus savo ganytojus kunigus, juos palaikyti ir padėti jiems suvokti savo tėviškumą. Į abejones, ar Dievas tikrai visada yra gailestingas ir teisingas žmogui, konferencijoje kalbėjęs vyskupas G. Grušas atsakė raginimu žvelgti į savo gyvenimą plačiau, Dievo perspektyvoje: „Jis – Tėvas, mes – jo vaikai“, – priminė ganytojas, guosdamas, kad Viešpats, kaip neretai ir žemiškieji tėvai, geriausiai žino, ko mums labiausiai reikia.

Dievo Gailestingumo šventė ir pal.

Jono Pauliaus II minėjimas spalio 21 d. surengti Vilkaviškio vyskupijoje. Marijampolės kultūros centre pranešimą skaitęs Vilniaus kunigų seminarijos rektorius kun. Ž. Vabuolas sakė, jog jau besibaigiančių Gailestingumo metų „žinia turi rasti atgarsį mūsų širdyse ir gyvenimuose nuolat“. Dr. I. Vaišvilaitė atkreipė dėmesį į tinkamus žodžius ir veikimo būdus, kuriais Jonas Paulius II mokėjo aktualiai paveikti skirtingus žmones, žemynus bei atskiras iniciatyvas, pabrėžė jo rūpestį komunizmo kraštais, kurių skaudžią patirtį pats patyrė tėvynėje Lenkijoje. Vilniaus arkivyskupas kard. A. J. Bačkis paliudijo asmeninio bendravimo su palaimintuoju akimirkas, jo gyvą domėjimąsi Lietuva.

Kauno arkikatedroje Padėkos už palaimintojo Jono Pauliaus II, nepaprastai branginusio Eucharistiją, Mišias drauge šventė per šimtą arkivyskupijos Švč. Sakramento adoruotojų, dalyvavusių ir tądien surengtoje Susikaupimo dienoje „Gyvenimas – šv. Mišios“.

Skaudžias sovietmečio žaizdas Bažnyčiai iš naujo atvėrė vyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus paminėjimas 100-ųjų gimimo ir 75-ųjų kunigystės šventimų metinių proga spalio 23 d. Žagarėje. 1991-aisiais pas Viešpatį iškeliavęs Vilniaus arkivyskupas (palaidotas arkikatedros Tremtinių koplyčioje) okupacinės valdžios 1961 m. buvo ištremtas

į Žagarę ir ten praleido 28 metus. Pats ganytojas rašė: „Esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigų ir ištremtas į Žagarę ne už valstybinių įstatymų pažeidimą, bet už atsisakymą pažeisti bažnytinius įstatymus, bažnytinės teisės kanonus. <...> Įgaliotinis reikalavo, kad jų potvarkius paskelbčiau kunigams raštu, nors mane supažindindavo su jais tik žodžiu.

Be to, dar pagrasino, kad nesilaikantys tų potvarkių kunigai bus baudžiami, o vyskupas, jei nepadės vykdyti tų reikalavimų, bus nušalintas nuo pareigų.“ Pasak Žagarės bažnyčioje pamokslą sakiusio arkivysk. S. Tamkevičiaus, tremtis buvo toji meilės Bažnyčiai kaina, kurią vysk. Julijonas sumokėjo išdrįsdamas sovietinei valdžiai pasakyti „ne“ ir likdamas ištikimas savo ganomiesiems, kai iš toli teko būti „nebyliu liudininku vilkams draskant kaimenės avis“.

Lietuvos ambasadoje Varšuvoje pristatyta knyga „Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944– 1990)“ (aut. A. Streikus, 2002 m.); be to, ji išleista Lenkijoje lenkų kalba (vertė „Artumos“ skaitytojams jau pažįstama Lietuvos bičiulė K. Korzeniewska).

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios persekiojimą atspindi nauja anglų kalba išleista knyga „The Repression of the Evangelical Lutheran Church in Lithuania during the Stalinist Era“ (aut. kun. D. Petkūnas).

Evangelizacinę užduotį kunigams ir vienuoliams skelbti Evangeliją jos nepažįstantiems priminė broliai kapucinai, pakviesdami juos į rekolekcijas Truskavoje. Gyvai plintantis evangelizacinis ALFA kursas Lietuvoje tampa prieinamas ir kalintiesiems. Šiai tarnystei rengtasi Vilniuje su tarptautine ALFA komanda.

Spalio 9–15 d. Vilniuje vyko Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios, Rusijos Slavistikos instituto ir VU surengtas tarptautinis mokslinis seminaras „Krikščioniškosios Europos liturginės kalbos“. Plenarinėje sesijoje su kitų krikščioniškų konfesijų dvasininkais dalyvavo vyskupas A. Poniškaitis ir LVK atstovas kun. R. Doveika.

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ

7

8

Artuma / 2011 m. lapkritis

Kronika

Konstitucinis perversmas? Šeimos politikos aktualijos Visai neseniai, spalio 25 d., minėjome Lietuvos Konstitucijos priėmimo 19-ąsias metines. Tik šįkart tai vyko lyg su kartėliu. Konstitucinio Teismo (KT) teisėjų rugsėjo 28 d. sprendimu buvo pakoreguotas mūsų Konstitucijos suvokimas apie šeimą, iš esmės teigiant, jog šeima – tik jausmai, o santuokinis įsipareigojimas nėra esminis. Įsiplieskė karšta teisininkų, politikų ir visuomenės atstovų diskusija. Vieni aklai gynė KT sprendimą, kiti jame įžvelgė nenuoseklumą aiškinant Konstituciją, santuokos instituto nuvertinimą ir naujų vertybinių nuostatų primetimą... Tad „Artuma“ teiraujasi politikų ir teisininkų, ką jie mano apie Konstitucinio Teismo sprendimą.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doc. dr. Vaidoto VAIČAIČIO paklausėme, ar pakankamai argumentuotas KT nutarimas dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos (VŠPK).

Visuomenė turi teisę žinoti, kokiais motyvais remiantis buvo priimtas vienas ar kitas teismo sprendimas. Sprendimų motyvai privalo būti teisiniai ir nesavavališki. Vertinant 2011 m. rugsėjo 28 d.

KT nutarimą dėl VŠPK nuostatų konstitucingumo, visų pirma būtina pastebėti, jog šiam Teismui iš viso nebuvo būtinybės priimti nagrinėti VŠPK atitiktį Konstitucijai, nes minėta koncepcija nėra norminio pobūdžio teisės aktas ir nesukuria žmonėms jokių teisių ar pareigų.

Antra, labai abejotina, ar KT šioje byloje reikėjo stengtis suformuluoti „konstitucinę šeimos sampratą“, nes to jo neprašė ir negalėjo prašyti pareiškėjai, to nereikalauja ir Konstitucija, pagal kurią KT privalo nustatyti teisės aktų (ne)prieštaravimo Konstitucijai faktą ir jį pagrįsti, o ne pačiam užsiimti įstatymų leidyba – t. y. formuluoti kokius nors teisinių santykių bei institutų apibrėžimus.

Be to, šeima yra labiau socialinis, o ne teisės normomis apibrėžiamas reiškinys, kas ir atsispindi minėtoje Koncepcijoje.

Tai matosi ir iš esminio KT teiginio šioje byloje, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos

instituto“, nes ji „grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Tuo tarpu santuoka, pasak KT, yra „istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“, tačiau ji yra tik „vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti“. Taigi, Teismo teiginiai apie santuoką ir šeimą yra grynai sociologinio pobūdžio, o tai reiškia, jog yra ne tik kad netinkamai, bet ir visai nemotyvuoti jokiais konstituciniais teisiniais argumentais.

LR Seimo nario dr. Manto ADOMĖNO pasiteiravome, kokią žinią visuomenei ir tautai paskelbė KT nutarimas dėl šeimos.

KT nutarimo argumentacijos silpnumas (kurį akivaizdžiai atskleidė nutarimui prieštaraujanti KT teisėjos R. Ruškytės atskiroji nuomonė), nutarimą ginčijančių oponentų užsipuldinėjimas, kuriam pasitelktas teisininkų elitas, tarsi netyčia tik pasirodžius nutarimui Seime užregistruoti siūlymai įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę...

Aiškiai matyti, kad turime reikalą ne su eiliniu KT „persistengimu“ ar „apsižioplinimu“. Priešais mus vystomas gerai koordinuotas ir parengtas puolimas plačiu frontu prieš visuomenės moralinę sanklodą, mūsų krikščioniškąsias tradicijas. To puolimo metu nesibodima voliuntaristiškai „interpretuoti“, iš tiesų – pagal savo požiūrį perrašyti Konstitucijos nuostatas. Šiame puolime visas dėmesys – „lygioms teisėms“ ir lygioms galimybėms.

Vaiko ateitis ir gerovė, siekis užtikrinti, kad kuo daugiau vaikų augtų stabiliose, mylinčiose šeimose tiems žmonėms nesvarbūs, nes, nepaisant retorikos, juos gena ne rūpestis vienišomis motinomis, o tai, ką palaimintasis Jonas Paulius II yra įvardijęs kaip „mirties kultūrą“. KT nutarimas – aliarmo varpas tai Lietuvos visuomenės daliai, kuriai rūpi mūsų valstybės išlikimas ir krikščioniškųjų vertybių ateitis. Po jo nebegalime tylėti ir tylėdami tikėtis, kad ši audra mus aplenks. Laikas stoti į mūšį – už šeimą, už mūsų vertybes, už laisvę gyventi pagal savo tikėjimą.

LR Seimo narės, VŠPK rengusios darbo grupės vadovės Rimos BAŠKIENĖS klausėme, kokie Šeimos koncepcijos ketinimai buvo numatyti, kurių lyg ir nesuprato KT?

Manau, šis KT nutarimas neabejotinai įeis į istoriją kaip santuokos reikšmingumo sumenkinimo nutarimas.

VŠPK – tai teisėkūros gairės, joje yra ne tik sąvokos, kurias KT prieš 3 metus apskundė 36 tuometinio Seimo nariai (dauguma socialdemokratai). Koncepcijoje apibrėžti šeimos politikos įgyvendinimo principai, numatytos veiksmų kryptys. Šiuo teisės aktu siekėme formuoti požiūrį į santuokos svarbą, į šeimą

Artuma / 2011 m. lapkritis

Kronika

kaip vertybę, į atsakingą tėvystę ir motinystę. Šeima, grindžiama vyro ir moters santuoka, kaip patikimiausia, labiausiai užtikrinanti saugumą kiekvienam žmogui, o ypač vaikui – tai yra šeimos politikos siekiamybė. Rengiant kiekvieną teisės aktą dėl sąvokų apibrėžties yra sprendžiama atskirai, todėl priėmus VŠPK niekam nesumažėjo socialinės išmokos, kaip tai nuolat bandė teigti oponentai. Vienišų mamų, jų vaikų, nesusituokusių asmenų vaikų globą reglamentuoja kiti teisės aktai, tad vaikams, kad ir kur jie augtų, valstybės parama yra vienoda. VŠPK neapima privačioje srityje galimos šeimos supratimo įvairovės. Esminė priežastis apskųsti Šeimos koncepciją Teismui ir būtent toks KT sprendimas, manau, buvo vertybinių požiūrių skirtumas.

KT nesuabejojo, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o savo sprendime pažymėjo, kad santuoka neabejotinai turi išskirtinę vertę visuomenės gyvenime. Esamoje situacijoje yra svarbu išsaugoti ir esant galimybei padidinti paramą projektams, kuriais rūpinamasi santykiais šeimoje. Sutuoktinių konsultavimas, sužadėtinių rengimas santuokai, kitos pagalbos formos turi išlikti tarp remiamų veiklų. Manau, kad visų mūsų, kam svarbi šeima ir santuoka, veiklą pirmiausia turėtų įkvėpti siekis kurti bei puoselėti šeimą.

LR socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato JANKAUSKO pasiteiravome, kiek KT nutarimas pakoreguos šeimos politikos kontūrus, pradėjusius ryškėti po VŠPK priėmimo, kai atsirado realūs pagarbos šeimai ženklai, pradėtos kurti šeimų skatinimo formos.

Primenu, kad lygiai prieš metus dauguma Seimo frakcijų pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo. Tai yra veikiantis dokumentas, o nevyriausybinių organizacijų sudaryta Priežiūros taryba rūpinasi, kad šis susitarimas būtų įgyvendinamas visais lygiais, nepaisant pastangų priešintis tam. Į Nacionalinį susitarimą yra perkeltos ir VŠPK nuostatos. KT negali to nei panaikinti, nei atšaukti.

Seime neseniai įkurta parlamentinė grupė „Už tradicinę šeimą“, į kurią jau įsitraukė 91 Seimo narys, tarp jų, beje, yra visų frakcijų atstovų, ir tikimės šios grupės tolesnio didėjimo. Jos paskirtis bus įstatymais įtvirtinti tradicinės šeimos vertybes ir sampratą visais lygmenimis, neišskiriant Konstitucijos. Kadangi KT konstatavo, jog VŠPK nuostatos negali būti primestos įstatymui, todėl jas perkelsime į įstatymą. Neleisime įtvirtinti aiškiai deklaruoto siekio išnaudoti KT sprendimą tam, kad būtų įteisintos vienalytės santuokos (tai patvirtino ir Seimo narės M. A. Pavilionienės užregistruotas Partnerystės įstatymo projektas). Socialdemokratų noras įteisinti vienalytes santuokas šiame Seime tikrai neturės sėkmės. Manau, kad minėtos grupės sukūrimas leis įtvirtinti daugelį tradicinei šeimai palankių nuostatų.

KT savo sprendimu neatmetė visos VŠPK, buvo tik nutarta, jog nekonstituciška yra skirstyti šeimas į santuokos pagrindu sukurtas (buvusias sukurtas) darnias šeimas, daugiavaikes šeimas, išplėstines šeimas, krizę išgyvenančias šeimas, nepilnas šeimas ir t. t. Bet ar nuo to pasikeitė pačios šeimos, sukurtos santuokos pagrindu, svarba?

Mūsų prioritetas – darnios, atsakomybės nesikratančios šeimos savivertės didinimas, šeimų įsitraukimo sprendžiant problemas skatinimas – tikiu, kad vienos šeimos padeda kitoms, tačiau norėtume, kad tai būtų dar labiau paplitę. KT nutarimas nepaneigė VŠPK išvardytų šeimos raidos ir šeimos gyvenimo sąlygų problemų. Jų sprendimas buvo neatidėliotinas ministerijos uždavinys iki nutarimo, toks išliko ir po jo. Juk šeima ir toliau išlieka mūsų visuomenės pagrindas. Ir toliau laikomės nuostatos, kad šeimai reikia padėti ne tik tada, kai jos situacija darosi visiškai kritinė, bet ir daug anksčiau.

LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko dr. Rimanto Jono DAGIO paprašėme pakomentuoti, ką Seimas turėtų ir galėtų daryti su VŠPK po KT nutarimo.

9

Tikimės, kad visose savivaldybių tarybose taip pat susikurs grupės už šeimą. Bus organizuojamos mokslinės konferencijos ir diskusijos įvairiais lygiais ir, esu įsitikinęs, sulauksime apčiuopiamų rezultatų. Žmonės galės būti ramūs dėl savo šeimos ateities.

LR Seimo Pirmininkės Irenos DEGUTIENĖS klausėme, ar toks platus šeimos supratimas, kokį savo nutarime teigia KT, teikia aiškumo ir stabilumo visuomenėje, valstybėje.

Neabejoju, kad 1992-aisiais dauguma Lietuvos piliečių, balsuodami už jų tarpusavio santykius reglamentuojantį pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją, turėjo omeny tradicinę šeimą, grįstą santuoka tarp vyro ir moters. Todėl iškart po KT nutarimo viešai išreiškiau apgailestavimą dėl jo ir pasakiau, kad politikai ir teisininkai dabar turės ieškoti kitų teisinių būdų, kaip apginti tradicinę šeimą.

Manyčiau, kad vienas iš tokių būdų – tai labai aiškus įrašymas Konstitucijoje, kas yra šeima. Tai užkirstų kelią bet kokioms šios sąvokos interpretacijoms. Būtų geriausia, kad tai padarytų patys piliečiai visuotiniame referendume, kuris galėtų būti surengtas kitų metų spalį kartu su Seimo rinkimais.

Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija po KT sprendimo teigė, kad šis „nutarimas, besikėsinantis sugriauti šeimos institutą – valstybės ir visuomenės pagrindą – neabejotinai kėsinasi ir į pačios valstybės pamatus“. O kaip išgirdusios KT sprendimą pasijuto pačios šeimos – atsakingos, įsipareigojusios, tos, kurios iš tiesų yra mūsų valstybės pamatas ir ateitis? Kas dabar tampa valstybės pamatu? Į ką remiasi mūsų valstybė, ant ko ji statoma? Deja, išgirdome pasiūlymą statyti ant paramstyto pamato. Tad koks tuomet bus statinys? Ir apskritai, ar po KT sprendimo kam nors tapo aiškiau ir geriau? Man tikrai ne. O Jums?

Algimantas RAMONAS

Artuma / 2011 m. lapkritis

Kronika

Viltingasis metas Antanas GAILIUS namos dienos vis dėlto yra kaip tik viltingos? Gal, pavyzdžiui, vyksta tai, apie ką vienas kitas balsas prieš dvejus trejus metus kalbėjo, sakydamas, kad krizė ne ūkio, bet vertybių? Gal tik mes kaip kone visados pernelyg nekantraujame, vaizduodamiesi, kad užtenka ką nors įvardyti ir išsyk persigalvosime? Nebūtinai juk, sakysime, internetinis portalas, šiaip lyg ir ne per labiausiai krikščioniškas, turėtų imti iš „Naujojo židinio-Aidų“ ir skelbti Tomo Daugirdo tekstą „Atsiminti piktąjį“. Apie blogį ir įvairias jo atmainas šiandien kalbame tikrai kur kas daugiau, nei vadinamaisiais geraisiais laikais. Juk ne todėl, kad tada blogio buvo mažiau.

Tai gal vis dėlto pamažu mokomės jį bent pavadinti tikruoju vardu? Argi tai neviltinga?

Argi neviltinga, kad tokios problemos, kaip gėris ir blogis, vis dėlto tampa viešų diskusijų tema, nors ir kaip tam priešintųsi didžiuosius dalykus ignoruoti linkęs politikos ir apskritai viešojo gyvenimo pasaulis. Šiuo atžvilgiu galbūt viltingai nuteikia ir diskusijos, kurių mūsų krašte kilo, Konstituciniam Teismui paskelbus savo nutarimą dėl šeimos koncepcijos. Gal dabar pagaliau suprasime, kad šeimos problema iš tikrųjų labai rimtas dalykas ir kad jos neišspręsime Seimo nutarimais. Gal pradėsime svarstyti, kas mūsų šeimoms darosi, drauge suvokdami, kad ir šis klausimas negali būti atskirtas nuo klausimo, kuo apskritai serga mūsų bendruomenė.

O tikra neviltis mane kartais ima tik tada, kai pamatau, jog toje mūsų bendruomenėje ne-vilties yra tiek, kad pradedame neviltingai ir desperatiškai blaškytis, manydami, kad jau tikrai atėjo pasaulio pabaiga.

Toks blaškymasis bendruomenei labai pavojingas, nes jis ne telkia ją, bet skaido. Ne-vilties pagautas žmogus nebeįstengia suvokti visos gyvenimo didybės ir linkęs tiesiog nuteisti jo neklausantį pasaulį, pamiršdamas, kad teismas nėra jo kompetencija.

Jis išsižada meilės, bet tai jau kito „Artumos“ numerio tema.

Žvelgdami, kaip sakė F. Kafka, „žemiškai suteršta akimi“ ir nevyniodami nieko į vatą, turėtume pripažinti, kad gyvename ne-viltingus laikus. Apie kokią viltį galėtume kalbėti, kasdien gaudami vis naujų žinių apie nesibaigiančią, o gal net gilėjančią finansų ir ūkio krizę, apie atviras ir požemines politikos įtampas, apie kalbas, kad Europos Sąjunga gali imti ir subyrėti, apie žmogžudystes ir nelaimes, apie kitų ir savo pačių kvailybes, kurios, kaip teigia nors ir nelabai išgarsėjusi, bet vis dėlto ne vien mano tokia mėgstama geltonoji knyga antrašte „Kvailybės enciklopedija“, kaip tik todėl ir yra kvailybės, kad jų išvengti negalime, pagaliau – apie jau rudeniškas, o paskui dar ir žiemiškas orų prognozes, apie gripo epidemijas ir kitas negandas, storai aptraukusias mūsų kasdienos dangų.

Ne, ne, nėra prasmės apsigaudinėti: ne-vilties turime tiek daug, kad mielai bent du trečdalius ar tris ketvirtadalius jos čia pat nedvejodami esame linkę atiduoti tiems, kurie greta mūsų – vaikams, anūkams, bičiuliams ir bendradarbiams.

Dalijamės ja be atodairos viešojoje erdvėje, per visas televizijas ir visus interneto portalus ar tinklaraščius.

Tik jau negalvokime, kad šiuo požiūriu esame vieniši. Nelaimių pranašų pasaulyje niekados nestigo. Juk tai vis dėlto viena tų amžinųjų pelningųjų profesijų, kurių atstovai, lygiai kaip gydytojai ar advokatai, gali prasimaitinti net ant pliko akmens sėdėdami.

Tik nemanykite, kad mėginu jums įpūsti lengvučio kaip oras optimizmo, kurio mums, kita vertus, kasdiena irgi patiekia visokiausių sėkmės akademijų ar prasčiausių Holivudo filmų pavidalu. Juk ir visos tos sėkmės teorijos tik didina mūsų ne-viltį. Mat jos skelbia mums vilties pakaitalą, kuris, kaip ir visi pakaitalai, tik trumpą laiką suteikia tariamą palengvėjimą, o paskui, kaip ir po degtinės, ateina pagirios, kai gyvenimas regisi dar kur kas baisesnis. Čia galėtume prisiminti dienas prieš pačią krizės pradžią, kai, regėjosi, jau taip gerai gyvenome, kad kiekvieną savaitgalį tiesiogine prasme deginome pinigus fejerverkuose. Ar tada tikrai gyvenome viltingiau? Juk tų fejerverkų, beje, dabar ir vėl pagausėjo, bet vilties jie kažkodėl neprideda.

Bet gal kartais pažvelgtume į viską kitaip? Galbūt mūsų gyve-

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

10

Artuma / 2011 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

11

Veiklūs Dievo namuose Antanas SAULAITIS SJ jusi lietaus, gera dalis jau ir taip glaudėsi bažnyčioje, nes nuo lietaus galima arba mirti, arba susirgti, arba gali jokių pasekmių nebūti. Taigi, pasibaigus lietsargių Mišioms visi suėjo į mugę ir užkandžių bažnyčios prieangyje, prieigose ir pačioje bažnyčioje. Kai kam atrodė, kad reikėję išnešti Švč. Sakramentą iš bažnyčios į zakristiją, kur žmonių visai nebuvo.

Prieš kelerius metus Inkūnuose (Anykščių r.) vyko jaunimo rekolekcijos. Baisiai lietingos dienos, visi tūnojo buvusioje klebonijoje dvi dienas, o aukštažolė, permirkusi pieva nelabai patogi bendruomenišką nuotaiką ugdančioms pratyboms, kuriose reikia judėti. Vykstant užsiėmimams ankstyvi apylinkės gyventojai pradėjo rinktis į Mišias, vėliau išsakydami rūpestį, kad bažnyčioje buvo žaidžiama, juokiamasi ir „stumdomasi“.

Paskutinę metų dieną atšventę Santuoką Bernardinų bažnyčios koplyčioje Vilniuje jaunieji visų pirma smagiai ir kone meilingai nusifotografavo prie asilaitės ir avyčių bažnyčios prieangyje. Atgavus nuniokotą bažnyčią, joje pačioje pirmaisiais metais avys būdavo šienu išklotame gardelyje. Tačiau, kas buvo pirmojoje Prakartėlėje ir nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio laikų pakartojama bažnyčiose, mokyklose, aikštėse ir namuose per Kalėdas, sakoma, netinka bažnyčioje.

Kaip tik šv. Pranciškaus laikais krikščioniškoji viltis, anksčiau visuotiniau nukreipta į pilnatvę danguje, gavo šiuolaikinį arba istorinį atspalvį. Viltis sudėję į Dievo neatšaukiamą atsidavimą žmonijai per Kristų, krikščionys nori ir gali veikliai stoti už teisingumą, taiką, bendrąją gerovę, drauge savo gyvenimo prasmę įgyven-

dinti. Dievo Sūnaus Įsikūnijimas panaikino nuotolį tarp laiko ir amžinybės. Dievas veikia šiame ir šiam pasauliui per Jėzų ir Šventąją Dvasią, kuri „atnaujina žemės veidą“, jos veikiamuosius. Viltimi esame imlūs, svetingi jau atėjusiam ir dar ateisiančiam Dievui – „laukdami tavęs ateinant“. Visi viltimi nešini jaučia, kiek reikia kantrybės, tačiau tai neveda į pasitraukimą iš šio pasaulio reikalų ar slėpimąsi (sąlygiškai) saugiame ratelyje. Mūsų viltis atvira ateičiai, kurioje jau reikštųsi visuotinės Dievo karalystės apraiškos. Įgimtas noras gyventi atspindi žmogaus viltį. Net ir uolos plyšyje augalėlis kovoja už gyvybę. Pati Bažnyčia pašaukta būti išganymo sakramentu, žmonijai liudydama kryptingą viltį, kurios viršūnė Dieve. Kaip tikėjimas neatskiriamas

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais ne tik Lietuvoje rūpėjo katalikiškas auklėjimas ir švietimas. JAV vyskupai, matydami, kad dėl imigracijos katalikų daugėja po du milijonus tikinčiųjų kas dešimt metų, patvirtino 1829 m. nuorodą, 1884 m. įsakydami plėsti parapinių mokyklų tinklą (ir steigti katalikišką universitetą).

Dauguma katalikų buvo varguoliai, tad kurdami parapijas visų pirma privalėjo statyti mokyklą, tik paskui bažnyčią. Mokyklos sporto salė sekmadienį tapdavo bažnyčia. Vėliau bažnyčias pastačiusiose parapijose mokyklų sporto-aktų salių priekis taip ir liko panašus į bažnyčios prieangį. Kai bažnyčios remontuojamos ar atnaujinamos, pamaldos perkeliamos į mokyklos salę, kurioje vaikai žaidžia krepšinį, kvadratą, tinklinį, renkasi į vaidinimus, koncertėlius, šventes, suaugusieji posėdžiauja, vyksta atlaidų bei labdaringų draugijų pietūs ar vakarienės.

Netoli Mičigano ežero, Indianos valstijoje tarp kopų stovi (atitinkamai pavadinta) Šv. Onos Kopose bažnytėlė, kurios architektas buvo lietuvis. Siena už altoriaus stiklinė, matosi augalai, lietus, sniegas, prie lesyklų paukščiai, kartais pražygiuojanti stirna. Nedidelė, gražiai susigyvenusi parapija neturi atskiros salytės, todėl vaišės po šventiškų Mišių vyksta plačiosios bažnyčios gale.

Toje pačioje bažnyčioje vakarais bei šeštadieniais vyksta ir valdiškas mokyklas lankančiųjų tikybos pamokos. Šiemet rugsėjo 18-ąją Pal. Jurgio Matulaičio misija (Lemonte, JAV) šventė Bendruomenės dieną. Trejas įprastines sekmadienio pamaldas atstojo vienos Mišios gražiame kiemelyje, nes bažnyčioje būtų sutilpę vos pusė susispaudusių dalyvių. Labai lietingą ir vėsią dieną nebuvo įmanoma savanoriškos veiklos bei tarnysčių mugės surengti lauke kaip kasmet, nė dalytis nuo ankstyvo ryto kepamais užkandžiais. Pabijo-

nuo gyvenimo, taip religinis pasaulis nėra kitur, kaip čia, kur nešame veiklią viltį sau ir kitiems. Sakrali erdvė yra prie šeimos stalo, tarp vaikutį ar senelį slaugančių, įstatymų leidimu kovojančių už žmogaus bei tikėjimo teises, tarnaujančių prie paguodos telefono, savipagalbos būrelyje, savanoriškoje tarnystėje, smagiose ir sąžiningose žaidynėse, gerame koncerte, teatre, dosnioje šventėje – visur, kur Jėzaus mokymas, pavyzdys ir malonė randa atgarsį.

12

Artuma / 2011 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Tarp kad ir kadangi Kun. Danielius DIKEVIČIUS yra daug tiesos. Nepasieksi, jeigu nenorėsi. Kita vertus, kiekvienas noras privalo būti racionalus, t. y. turėti objektyvų ir realų pagrindą. Filipo ir Olimpiados sūnus tokį pagrindą turėjo. Koks jis buvo? Du dalykai – asmeninis pasirengimas ir kariuomenės palankumas/atsidavimas. Be jų Aleksandro norai būtų sukėlę, Sigmundo Freudo žodžiais kalbant, asmenybės susidvejinimą – šizofreniją. Čia atidusis skaitytojas galėtų paklausti: ar tai susiję su vilties tema? Labai! Aleksandro Didžiojo viltis – tai konkretus, puikiai visą dviejų dalių vilties sąvoką iliustruojantis pavyzdys. Juk viltis – tai sudėtinis reiškinys, o būtent to ir nemini anksčiau pateiktas jos apibrėžimas.

Kas gi tai? Mano galva, dvi vilties dalys yra kad ir kadangi. Pirmiausia viltis yra kad. Aleksandras turėjo viltį, kad jam pavyks išgarsėti kaip Achilui. Tas kad yra vilties objektas, kitaip tariant, išorinis gėris, kurį mes viliamės artimoje ar tolimoje ateityje pasiekti arba gauti. Tačiau šalia kad yra ar netgi būtinai turi būti ir kadangi. Aleksandras tikėjosi išgarsėsiąs kadangi jis ir pats buvo neeilinė asmenybė ir turėjo pakankamo dydžio jį palaikančią kariuomenę. Be kadangi, kad būtų tiesiog neįmanomas.

Bet šis kadangi turi ir dar vieną prasmę, tik jau negatyvią. Kadangi ne tiktai nurodo į kad pagrįstumą, bet ir apreiškia jo nebuvimą. Kitaip sakant, Aleksandras tikėjosi išgarsėsiąs, kadangi dar toks nebuvo.

Kai ką panašaus galėtume pastebėti ir pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos – istorijoje. Žaltys pažadėjo jiems šlovingąjį kad – būti kaip Dievas, bet tai pagrindė labai menkučiu kadangi: „Bet žaltys tarė moteriai: ‘Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta’“ (Pr 3, 4–5). Visiškai kitaip elgiasi Viešpats Dievas, paskelbdamas tai, ką mes vadiname protoevangelijos vardu. Jis suteikia viltį – kad – sutrypti žalčiui galvą (plg. Pr 3, 15c), bet nurodo visiškai realų ir objektyvų pagrindą – kadangi – „tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15d). Šis „kirsi jam į kulną“ iš pirmo žvilgsnio skamba kaip žadėtojo kad paneigimas ar bent jo apribojimas. Bet tiktai iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų žodžiai „o tu kirsi jam į kulną“ atskleidžia giliausią kadangi prasmę, jeigu žmonija nori pasiekti žadėtąjį kad. Tas kadangi yra savo nuodėmingumo pripažinimas, prilygstantis neužsitarnauto išganymo troškimui.

Aleksandras Didysis (356–323 m. pr. Kr.) vienas iškiliausių antikos istorijos personažų, minimų ir Biblijoje (plg. 1 Mak 1,1–10), prieš karo žygį su persais išdalijęs draugams visus savo turtus, buvo paklaustas: „O ką gi tu palieki sau?“ Atsakė: „Viltį!“ Kas gi yra viltis, kurią taip vertino šis karvedys? Kaip visada, yra įvairių apibrėžimų. Pvz., viename jų teigiama: „Viltis – tai teologinė dorybė, kurios dėka trokštame Dievo kaip didžiausio gėrio ir, pasitikėdami Jo pagalba, tvirtai tikimės amžinos laimės vienybėje su Juo“ (L. Rimkevičiūtė, Krikščioniškojo gyvenimo pagrindai ir jo ugdymas. Tankereyjaus-Grigaičio veikalo konspektas.

Marijampolė, 1992, p. 88). Gražu, bet, mano galva, šiek tiek netikslu. Kodėl? Panagrinėkime iš arčiau minėtąjį Aleksandro Makedoniečio atvejį.

Aleksandras III, kaip minėjome, ruošėsi iškeliauti į karą. Tai buvo apie 333 m. pr. Kr. Tada jam ėjo 23-ieji. Šis karas užtruko net (o gal tik) 10 metų, bet to pakako, kad po karvedžio kojomis būtų paguldytas praktiškai visas tuometinis civilizuotas pasaulis. Dėl ko kilo šis karas? Dėl įvairių priežasčių, pvz., noro atkeršyti persams už ankstesnius jų karinius antpuolius prieš tai, ką šiandien vadiname Graikija. Ir ne tik. Aleksandras gerai žinojo Homero Iliadą bei Odisėją ir labai norėjo nuveikti ką nors panašaus į tai, ką buvo padaręs legendinis Achilas, t. y. patekti į istoriją ir tam tikru atžvilgiu tapti nemirtingas. Jis sakydavo: „Visame pasaulyje aš pavydžiu tiktai Achilui: gyvas jis turėjo draugą, o po mirties dainių.“ Taigi noras išgarsėti irgi suvaidino svarbų, gal netgi svarbiausią vaidmenį. Tačiau prisimintinas dar vienas dalykas. Italų patarlė sako: volere è potere (liet. „norėti yra galėti“). Taip, šitoje aksiomoje Aleksandras Makedonietis. Isos mūšio mozaikos fragmentas, apie 100 m. pr. Kr., Pompėja

Artuma / 2011 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

13

Pasikliaukime Jo pažadu Šventasis Raštas šeimoms Naujausia Bažnyčios žinia apie viltį – enciklikoje Spe salvi ir Vatikano II Susirinkimo Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes. Jas apibendrindamas pasakyčiau, jog svarbiausia vilties skatinimo užduotis – veiklus tikėjimas Kristumi, prasidedantis klusnumu Dievo valiai. Mes tarsi pametėme tikėjimą, kad Dievas yra ir Viešpats. Veikiami švietėjiškos bedievybės sukūrėme Europos Sąjungą ir nepalikome vietos, kur reikštųsi Dievo valia.

Pasaulio atžvilgiu krikščionys turi ne tiek filosofiškai gudrauti šiandieniame New Age religinių ir psichologinių technologijų turguje, kiek melsti Šventosios Dvasios ir bendradarbiauti su jos malone (plg. encikliką Dominum et vivificantem), brandinti savo pašaukimą į šventumą

Viltis yra pasikliovimas pažadu. Tuo ji skiriasi nuo atsitiktinio ar ilgalaikio pasitikėjimo, nuo aklo nusilenkimo lemčiai ar neatšaukiamai jėgai, dėsningumui. Dievo pažadus pranašai nuolat stiprino Viešpaties ištikimybės, išminties, gerumo išgyvenimais išrinktosios tautos istorijoje.

Pažadas savaime reiškia ateitį – tą tikrovę, kuri dar tik pasieks mus. Pažadas taps viltimi, kai juo bus tikima, kliaujamasi. Viltis išsipildys dėl žadančiojo ištikimybės tiesai. Melagingi pažadai kildina melagingas viltis, iliuzijas, netikras pranašystes.

Reikėtų paminėti ir tai, kad Kristuje mūsų vilties supratimas visuorandame met remiasi gėrio – jo paties ar pagrindą didesnės jo galimybės – siekiniu. vilčiai dėl Dėl to vilčiai atrasti, jai suteikti pergalės visada reikia tam tikros gėrio paprieš mirtį, tirties: netrokštu to, ko nežinau. nuodėmės Kuo daugiau blogio, nuodėmės, sunaikinimo, tuo sunkiau puoselėti viltį.

Išganymas mums duotas kaip vienybės, patikima viltis. Dėl jos mes vertaikos su žiamės į priekį, sugebame įveikDievu. ti gyvenimo sunkumus. Dėl to svarbiausia, kas būdinga krikščionims, – jie turi ateitį. Krikščionys žino, kad jų gyvenimas nesibaigs nebūtimi ir tuštuma. Krikščioniška žinia yra ne tik „informacija“. Ši žinia „perkeičianti“, ji veikia ir keičia žmogaus gyvenimą. Būtent Kristuje randame pagrindą vilčiai dėl pergalės prieš mirtį, nuodėmės sunaikinimo, amžinos laimės, vienybės, taikos su Dievu.

Jaunimą pasitinka ir jį suvilioja labai daug melo: „tu gali viską, ko nori“, „galima viską nuveikti vienu mygtuko paspaudimu“. Darbuojasi ištisi vilčių „fabrikai“, pardavinėdami melagystes. Kuo toliau nuo tikėjimo Kristumi, tuo apgaulingos vilties miškas tankesnis ir tuo sunkiau iš jo ištrūkti.

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.

Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.

Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus. (1 Jn 3, 1–3)

ir pasirengti visiškai atiduoti save Dievo, artimo meilės ir tikėjimo užduočių tarnystėje. Taip bręsime krikščioniškojo pašaukimo, šventumo užduotims bei galiausiai išmintingiems, ištikimiems ir neatšaukiamiems apsisprendimams, gyvensime išganymo viltimi – Kristumi – ir stiprinsime kitų viltį.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

14

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. lapkritis

Vilties spalvos Zita VASILIAUSKAITĖ Viltis – neatsiejama kiekvieno kataliko gyvenimo dalis.

Būdama įvairiaspalvė ir įvairialypė, viltis nuspalvina žmogaus kasdienybę, suteikdama džiaugsmo, prasmės ir jėgų. Kaip ji konkrečiai veikia mūsų gyvenimą, pasvarstysime išsamiau.

Viltis – visada veikli

džiaugsmą savo pasiekimais kokioje nors srityje jie „gesina“ Ne taip jau retai tikintieji yra kaltinami pernelyg di- pamokymais: „neišsišok“, „nesigirk“ ir pan. Ogi optimizmas, deliu nuolankumu ir neveiklumu, nes neva tikėjimas juos kaip rodo tyrimai, yra viena esminių sėkmės lydimų ir laiskatina viltis geresnių laikų tik kitame gyvenime. O ir pa- mingų žmonių savybių. Optimistai – tai ne tie naivuoliai, tys tikintieji (tai teigiu remdamasi psichologinio klien- kurie žiūri į gyvenimą pro rožinius akinius. Tikrieji optitų konsultavimo patirtimi) linkę ta nuostata piktnau- mistai – tie, kurie nepaisydami nesėkmių nepaliauja į iškidžiauti, t. y. geriau viltis, nei veikti, kad pagerintum savo lusius sunkumus žiūrėti kaip į naujas galimybes. Jie neresavijautą jau šiandien. Tokie žmonės kreipiasi psichologi- petuoja gyvenimo, bet kasdien gyvena mėgaudamiesi juo nės pagalbos klausdami: „Kaip aš galėčiau geriau ištver- ir kiekvieną dieną pasitikdami su šypsena ir dėkingumu. ti situaciją, kuri man kelia įtampą ir nepasitenkinimą?“ Ir suprantama, nes jie tiki savo pastangų rezultatu, pasitiki (pavyzdžiui, konfliktai darbe, šeimoje, nepasitikėjimas savimi ir aplinkinių palaikymu, su entuziazmu kuria geressavimi, polinkis į depresinę nuotaiką, nepasitenkinimas nį gyvenimą. Didžiosios pergalės ir didieji atradimai žmodarbo ar studijų pobūdžiu ir t. t.). nijos istorijoje yra pasiekti optimistų.

Atrodo, jog jie iš anksto žino, kad Optimizmas naudingas ne tik kitiems, Tikrieji optimistai – vienintelė tinkama tikinčiojo laikybet ir patiems sau bei savo sveikatai. tie, kurie nepaisydami sena – nuolankiai priimti šio gyvePaskelbti moksliniai tyrimai rodo, kad nesėkmių nepaliauja nimo negandas. Kai per konsultaoptimistai ne tik gyvena vidutiniškai į iškilusius sunkumus ciją tokio asmens paklausiu, o ką 6–7 metais ilgiau, bet ir rečiau serga žiūrėti kaip į naujas jis darė, kad padėtis pagerėtų, dažbei greičiau sveiksta po įvairių traumų nai išgirstu atsakymą, kad apie tai ar operacijų. Palyginti su pesimistais, galimybes. negalvojo arba mano, kad padaryti jie atsparesni stresui ir daug rečiau nieko negali. Deja, tokia laikysena nėra nei tinkama, nei serga depresija. Be to, lėčiau sensta ir dažniausiai iki gyvepatraukli aplinkiniams. Tikroji viltis yra mūsų gyvenimo nimo pabaigos lieka darbingi ir kūrybingi. puošmena ir gali reikštis konkretaus žmogaus kasdienyViltis ir svajonė bėje labai įvairiai, bet visada prasmingai.

Viltimi gyvenantys žmonės geba svajoti. Svajonės Viltis ir optimizmas žmogaus vaizduotei teikia turinį, o jo mintims ir veikViltimi gyvenantys žmonės yra optimistai, nors tokių lai – kryptį. Deja, ne visada, nes kai kurie žmonės yra mūsų aplinkoje nėra daug. Seniai žinoma, kad mes esame pernelyg linkę svajoti ir tuščiai viltis, kad jų svajonės palinkę skųstis gyvenimu net tada, kai iš tiesų yra kuo pasi- čios savaime išsipildys. Tai klaidinga nuostata. Nors svadžiaugti. Tikriausiai tai susiję ir su nacionalinio charakterio joti malonu, o svajonės kartais greit keičiasi ir taip kuria ypatumais, ir auklėjimu, ir galiausiai – su mūsiške mada. vidinio gyvenimo įvairovę, dažnai jos būna labai nutoJuk dažnam atrodo, kad jei į klausimą: „Kaip sekasi?“ atsa- lusios nuo tikrovės. Apie ką tik žmogus nesvajoja! Takysi: „Puikiai“, liksi nesuprastas. Maža to, neretai už akių čiau yra ypatingų svajonių, susijusių ne tiek su žmogaus tave apkalbės, pavadins keistu ar sakys, kad pykstiesi su vaizduote, kiek su jo širdies gelme. Šiai vienai ar kelioms protu – kaipgi galima „šiais baisiais laikais“ puikiai gyven- svajonėms būdinga esminė savybė – išsipildymo troškiti? Todėl nemažai tėvų, auklėdami vaikus ir siekdami jiems mas. Ir čia jau joms įgyvendinti reikia mūsų pastangų. padėti prisitaikyti prie aplinkos, moko juos pritarti daugu- Kokių? Pastangų paversti svajonę tikslu, nes tik tuomet mos nuotaikai, t. y. nebūti optimistais. Tai reiškia, kad vaiko ji tampa vaisinga.

Artuma / 2011 m. lapkritis

Viltis ir tikslas

Romualdo Rakausko nuotrauka

Būtent tikslas, atsiradęs iš svajonės, suteikia mūsų gyvenimui kryptį ir prasmę. Optimizmas ir svajonė suteikia tikslui nepaprasto patrauklumo, o pastangos daro jį pasiekiamą. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti tikslas, galintis pakeisti mūsų gyvenimą?

Didelės ir mažos kryžkelės praktikos ir naujų žinių, kurioms įgyti prireiks tolesnių, optimizmu ir pasitikėjimu paremtų pastangų.

Ar vilties išmokstama?

Augdamas ir vystydamasis vaikas savo šeimoje mokosi optimizmo, nes tai yra greičiau požiūris į gyvenimą ir mąstymo būdas, nei įgimta savybė.

Tad kaip išugdyti optimistą? Pirma, būtina nuo mažens skatinti vaiko pasitikėjimą savimi, savo jėgomis.

Leiskite jam kaupti patirtį tos veiklos, kuri jį domina, traukia – piešimo, konstravimo, sportavimo ir pan. Svarbu įvertinti jo pastangas ir padėti suvokti, kad jos visada duoda rezultatų. Antra, pabrėžkite vaiko pastangų vertingumą, jo paties svarbą. Pavyzdžiui, jei mažylis kurį laiką, ypač pradžioje, nenoriai eina į darželį, įvertinkite jo pastangas nugalėti save. Pasakykite jam, jog priešingu atveju kuris nors iš tėvų turėtų su juo likti namuose ir nenueitų į darbą. Vadinasi, vai Tikslas yra konkretus. Jei svajonė yra padėti žmonėms kas prisideda prie šeimos biudžeto, yra svarbus ir visajuos gydant, tai tikslas būtų pirmiausia įgyti gydytojo vertis jos narys. Trečia, paguoskite ir palaikykite atžalą, profesiją. Jei asmuo puoselėja tokią svajonę nuo mo- jei pastangos buvo nesėkmingos. Pasikalbėkite su vaiku kyklos laikų, tai tas tikslas „subyra“ į eilę tarpinių ma- ir pasakykite, kad taip kartais visiems nutinka, bet dėl žesnių tikslų, pavyzdžiui, gerai mokytis ir puikiai pa- to neturėtų bijoti nesėkmės. Jokiu būdu nekritikuokite sirengti baigiamiesiems egzaminams. Mat tik taip gali vaiko ir neišjuokite jo. Geriau kartu pasvarstykite, kokios priežastys lėmė nesėkmę, kad ateityje ji nesikartotų. Ketikėtis patekti į studijuojančiųjų mediciną tarpą. tvirta, kiek tik įmanoma, suteikite Tikslas yra pasiekiamas. Aš galiu vaikui savarankiškumo keliant tikssvajoti būti karaliene, išsikelti Augdamas lus. Pasaulį vaikai pažįsta praktištikslą ja tapti, bet tai tikrai neir vystydamasis vaikas kai, o ne tik teoriškai, remdamiesi labai realu. Tam, kad sugebėtų savo šeimoje mokosi suaugusiųjų pamokymais. Iš klaidų numatyti teisingą tikslą, asmuo optimizmo, nes tai yra mes geriausiai mokomės, o sėkmė turi gerai pažinti savo gebėjimus greičiau požiūris įkvepia mus pasitikėti savimi. Toir galimybes. į gyvenimą ir mąstymo dėl suteikime galimybę vaikui pa Tikslas visada yra sąmoningas, justi ne tik sėkmės, bet ir nesėkmės t. y. pagrindžiamas. Kitaip sakant, būdas, nei įgimta skonį ir išgyventi visą jausmų gamą. asmuo geba atsakyti į klausimą savybė.

Nebijokime dalytis savo patirtimi – (pirmiausia, aišku, pats sau), kopapasakokime, kiek mums kainavo dėl siekia šio tikslo, kodėl jis toks svarbus ir kodėl yra pasirengęs dėl jo galbūt apriboti svajonės įgyvendinimas, t. y. ko reikėjo atsisakyti ir kiek pastangų įdėti tada, kai ją pavertėme gyvenimo tikslu. daugumą malonių dalykų, atsisakyti jų ir pan.

Tikslas yra pastovus. Kol jo siekiama, jis yra žmogaus Taip vaikui perduosime įkvepiančią žinią, kad ne švendėmesio centre. Net tomis minutėmis, kai iškyla sun- tieji puodus lipdo, kad ir tu gali. Taigi, augdami ir pakumų kelyje jo link, kiekvienas padarytas žingsnis iki tirdami tėvų supratimą bei palaikymą, vaikai vis labiau pasitikės savimi, juos supančiu pasauliu, nebijos svajoti tol žmogų stiprina ir palaiko.

Tikslas yra baigtinis... ir nesibaigiantis. Pasiektą tikslą ir sugebės įgyvendinti svajones, paversdami jas gyvenimo labai greitai keičia naujas. Štai žmogus įgijo gydytojo tikslu. Tokioje dirvoje užauga žmonės su tikra ir vaisinprofesiją. Tada iškyla naujas tikslas, kuriuo virsta ta pati ga viltimi širdyje. svajonė – pagelbėti žmonėms sveikatos srityje. Naujasis tikslas – tapti labai geru gydytoju. O tam reikia daug

15

16

Artuma / 2011 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Nevilties melas, Arba Vilties kely Jis eina pirma mūsų Jei labai trumpai, tai tą kelio kryptį nusakyčiau taip: kai pakankamai prisimaištavai ir prisikovojai su akivaizdybe to, kas tave ištiko, kai jau gali – priimk skausmą ar netektį, išgedėk ją, išdejuok ir išverk. Leisk sau jausti visus su tuo susijusius jausmus, nekaltindamas savęs už tai, ką jauti; neskubėk savo jausmų „uždengti“ skubotu „teisingu“, bet nebūtinai tikru atleidimu; elkis su savimi, kaip elgtumeisi su mylimu ligoniu – neversk savęs bėgti ilgų ir varginančių distancijų, kol dar negali eiti; kalbėkis su kuo nors apie tai, kas su tavimi vyksta; melskis – jei negali žodžiais, tikiu, kad tikrai pakanka tiesiog atgręžti, pakelti, atverti visa, ką savyje turi, Dievo veidui ir širdžiai. Reikia leisti sau išgyventi neviltį. Kaip įmanoma autentiškai, tikrai. Jei kam priimtina įvaizdžių kalba, sakyčiau, kad, užuot pasidavus tam nevilties glėbiui, reikia pačią neviltį „išnešioti“ kaip verkiantį, skaudantį kūdikį (nes ją visada skauda), tačiau ne „užnešioti“. Ir tada ateina laikas, o jį kiekvienas galime pajusti, jei bent kiek save pažįstame, kai valios pastangomis turime padaryti pirmą atsiskyrimo nuo skausmo žingsnį.

Tai laikas, kai skausmą turime paleisti. Sutikti, kad, net jei ir labai tebeskauda, vis tiek be jo tebeegzistuoja ir visa kita. Kas? Kiti žmonės. Oras. Vanduo. Saulė. Muzika. Žodis. Judesys. Tyla. Kvapai. Garsai. Skoniai. Tebesu aš – tas, kuris, nepaisydamas visko, tebegirdi, tebejaučia ir tebemato visus tuos dalykus, kurie yra vertingi tiesiog todėl, kad yra. Mažos šviesos properšos, galbūt greitai užsitraukiančios, tačiau labai svarbios, nes iš jų vėliau bus neriamas trapus naujos vilties ir naujos galios gyventi audinys.

Šeimos iširimas, pasak psichologų, yra viena skaudžiausių, viltį žmoguje labiausiai palaužiančių ir sunkiausiai pakeliamų netekčių. Sielovados centras „Bendrakeleiviai“, įsikūręs Vilniuje, be kitų sau keliamų uždavinių, jau dešimtį metų teikia pagalbą žmonėms, kurie, ištikti šeimos sudužimo ar kitokių netekčių, trumpesniam ar ilgesniam laikui atsiduria virš liūdesio ir nevilties bedugnės. Tie, kurie per šią netektį kasdien lydi suaugusius ir vaikus, veikiausiai turi ką pasakyti apie balansavimą ant plonyčio vilties siūlo.

Tad kalbiname ilgametę šio centro vadovę Elvyrą KUČINSKAITĘ. „Nevilties melas“? Ar ši sąvoka atėjo iš jūsų patirties? Kas tai yra?

Taip, ir iš mano. Kai dėl kokių nors priežasčių atsiduri gyvenimo kreivės dugne – kai esi prispaustas nepakeliamų aplinkybių ar įvykių, savo ir kitų žmonių klaidų, prarandi tai, kas tau atrodė gyvybiškai svarbu, – pamažu ar staiga nupuoli nuo savo „vilties kalnelio“, kuris palaikė visą tavo kvėpavimą, gyvastį, gyvenimo pulsą, – patenki tiesiai į liūdesio ir nevilties glėbį. Tas glėbys būna toks glaudus, taip patikimai ir įtikinamai sunertas, kad kurį laiką imi ir patiki, jog viskas, kas susiję su viltimi, yra nebeskirta tau. Dar blogiau – atrodo, kad visi, kurie tos vilties dar turi, yra apgaudinėjami ar apsigavę. Tie nevilties palydovai – netikėjimas, skepsis, pyktis, – yra it kokie prisiekę durininkai, kurie galų gale užtrenkia visus įėjimus, galinčius išvesti į šviesą. Tačiau tiesa ta, kad anapus durų viskas lieka kaip buvę, gyvybė srūva. Tik tu tarsi atsisakai tuo tikėti. Tai ir yra melas, kuriuo dosniai maitina mus neviltis.

Sakote, kad yra „kelias“ iš nevilties į viltį? Koks tas kelias? Ar juo būtinai praeina visi?

Kiekvienas žinome vilties ir nevilties skonį, patiriamą kasdieniuose mažuose, net nepastebimuose dalykuose, ir patys sau esame „vilties ekspertai“. Tačiau jei klausiate apie esmingesnes gyvenimo situacijas, į kurias papuolę kartais prarandame pasitikėjimą savimi, kitais, Dievu ir pačiu gyvenimu, tada tikrai galime kalbėti apie kelią, kuris arba nuveda tolyn nuo vilties, arba pas ją parveda.

Ar nuo žmogaus pastangų priklauso to „kelio“ ilgis?

Žinoma. Kas atsitiktų kūnui, jei jis, smarkiai ir pavojingai sužalotas, nebūtų gydomas? Jei žaizdos nebūtų plaunamos, tvarstomos, o visas organizmas stiprinamas? Jei jis negautų daugiau mūsų pačių ir kitų dėmesio, globos ir meilės? Lygiai taip ir su dvasiniu, sielos, emociniu skaus-

mu – mes jam turime padėti „išsiskaudėti“. Tiesa ir tai, jog kartais ta „pastangų mechanika“ visiškai nuvargina, užuot padėjusi. Gal tai atsitinka todėl, kad tiesiog nepriimame to, kas su mumis vyksta? Ir darome viską, kad tik mums taip labai neskaudėtų, o skaudėti vis dėlto turi, nes juk... skauda! Yra daugybė būdų, kaip nuo vidinio skausmo pabėgti, tačiau bėda ta, kad bėgant vis tiek anksčiau ar vėliau sugrįžtama į tą pačią vietą, tik viskas, ką palikome, būna dar labiau „prinokę“ ir paruošta sprogti. Tokį nesėkmingą bėgimą dažnai lydi mūsų priekaištai Dievui: kodėl man nepadedi, kodėl visa tai nesibaigia, kodėl nieko nedarai, neini mano priekyje? Ogi todėl, kad trasa užimta – joje uoliai kapanojamės patys.

Ką patartumėte žmogui, šiuo metu esančiam „nevilties trasoje“ – kaip joje padaryti vietos gydančiam Dievo veikimui? Juk turėtų būti baisu staiga liautis „veikti“ ir atsiduoti savo skausmui...

Ak, tie receptai. Net jei jie sako tiesą, „išsirašyti“ sau būdą, kaip jaustis ir kaip vienus ar kitus dalykus „teisingai išgyventi“, tokiu metu būna tiesiog neįmanoma. Daugybės Dievo Dvasios žmonių išmintis sako: nebūk su savo skausmu vienas, įsileisk kitą, o dar labiau – Kitą. Atidaryk to tamsaus kambario duris, sutik, kad į jį įeitų Prikeliantysis – net jei mažai tiki tuo, tiesiog sutik. Bet ką šie žodžiai reiškia mūsų dvasinei tikrovei? Turbūt atrandame kiekvienas individualiai. Sakyčiau – išinkšk savo skausmą, gėdą, nuopuolį, pyktį, nusivylimą, atstūmimą ir visus kitus pragarus tiek kartų, kiek reikės, įsikibęs į Jėzaus atlapą, žiūrėdamas Jam į veidą, nebijodamas būti Jo atstumtas arba atmestas, nes jei kas ir yra tikrai neįmanoma, tai būti Jo atstumtam. Tasai, kuris tikrai nori būti pirmas tavo trasoje, priimtas į ją žinos, kokius tvarsčius tau uždėti.

Abstraktu? Žinau. Bet nežinau, kaip kitaip tai pasakyti, nors esu tikra, kad tai veikia.

Tai, ką sakote, šiek tiek prieštarauja nuo vaikystės žinomam teiginiui, kad laikas viską gydo... Anot jūsų, ne tik laikas?

Jei atvirai, šis pasakymas mane gerokai erzina, nes, mano galva, skatina tam tikrą abuojumą ir pasyvumą savo paties atžvilgiu: na, žinot, kentėsiu, kentėsiu, šiaip taip pratempsiu, o laikas tegul tas plėveles ant mano žaizdų traukia, kada užtrauks, tada ir bus gerai. Jei tos žaizdos išvalytos, prižiūrimos – tvarka. Bet jei užleistos?

Kalbu čia apie tam tikrą sąmoningumą visko, kas su mumis vyksta, atžvilgiu. Išgyventi skausmą, pasidalyti juo su Dievui, nėra tas pats, kaip pasyviai temptis jam iš paskos.

Didelės ir mažos kryžkelės Kuo sąmoningiau suvokiame, kas su mumis vyksta, tuo rečiau paskui reikia prie to grįžti. Juk būtinai ateina laikas, kai į šį perėjimą iš nevilties į viltį turi įsiterpti mūsų valia gyventi. Ateina laikas, kai mes tiesiog turime sau pasakyti: „Taip, dabar aš turiu ir sutinku keltis.“ Ši akimirka nėra lengva nei maloni, gal šiek tiek net primena prievartą savo paties atžvilgiu, kaip ir kūniškų nesėkmių atveju – žiūrėk, vos tik išpjovė auglį, kitą dieną reikia stotis ir eiti. Bet šis mūsų valios impulsas tiesiog išganingas. Kaip tik šiandien palydėdama suaugusiųjų, kažkada patyrusių savo tėvų skyrybas, grupę būtent apie šią akimirką girdėjau nepaprastai taiklų palyginimą: „Jaučiuosi kaip stipriai suglamžytas popierius, kuris, paleistas iš rankų, pamažu pradeda skleistis. Esu nustebęs – pasirodo, ir jame, ir aplinkui jį yra visokių spalvų ir raštų...“ Taip, laikas, atstumas ir panašūs dalykai numalšina skausmą. Bet ar tikrai visada jį išgydo? Ar tik užmarina, nugramzdina, sudarydamas puikią terpę formuotis paslėpto pykčio, savigailos, liūdesio, neatlaidumo, kaltės ar kitokiam augliui?

Keliui iš nevilties į viltį reikia mūsų. Mūsų valios, sąmoningumo ir labai svarbu – tegul ir prigesusio mūsų tikėjimo visais mums Dievo duotais pažadais.

Kristinos Šmulkštytės nuotraukos

Artuma / 2011 m. lapkritis

Jeigu pasakau sau: apsisprendžiu gyventi viltingai, kas gali būti mano „keltas“ šiame kelyje? Kur jo ieškoti?

Savyje. Savo tikėjimo likučiuose, kurie būtinai yra, net jei mums atrodo, kad viskas išdegę ar išniokota.

Savo valioje. Savo gelmėse visada rusenančiame troškime patirti gyvenimo grožį ir džiaugsmą. Taip, blogio yra. Ir nuodėmių, ir klaidų. Taip, žmonės gali neapkęsti, išduoti, keršyti, niekinti, trypti vieni kitus. Bet gali ir mylėti. Jei patiriame viena, visiškai nereiškia, kad nebelieka kito, kaip kad nakčiai užėjus nereiškia, kad visatoje mirė saulė. Gal kam nors gilią naktį taip ir atrodo, tačiau tai akivaizdi netiesa. Pasakyčiau – mums patikėta sunki atsakomybė tikėti. Nes jei pasirinksime nebetikėti, kad visi šie dalykai tiesiog eina šalia, kad blogis nesunaikina gėrio, tik atitraukia nuo jo mūsų žvilgsnį ir širdį, mes stosimės mirties pusėn ir užtrenksime duris Tam, kuris ir teikia galią mūsų vilties želmenims, mūsų valiai gyventi. Juk žinom – jei iškentę kančią vėl išdrįsime pasirinkti gyvenimą, tiek kančia, tiek džiaugsmas virs mūsų auksu, ir jo dulkėmis bersime galvas sau, savo vaikams ir mylimiesiems. Ir net tiems, kurie mus palieka ir atstumia.

Kalbino Daiva JAKŠTIENĖ

17

18

Artuma / 2011 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gyvųjų ar mirusiųjų Dievas?

Tomas VILUCKAS Liturginiame kalendoriuje lapkričio 2–8 d. – Vėlinių oktava, aštuonios dienos, skiriamos mirusiesiems prisiminti ir už juos melstis. Mūsų atmintis neapsiriboja vien praeities apmąstymais, bet įgauna įvairias formas ir raiškas. Mirties, mirusiųjų pagerbimo, laidotuvių papročių, kapinių temos yra jautrios. Galime kalbėti netgi apie nekrokultą (mirties kultą), kuris nepastebimai tarpsta daugybės tautiečių sąmonėje. Ką apie mirtį, pomirtinę būklę, mūsų santykius su išėjusiaisiais sako krikščioniškoji Tradicija?

Ankstyvosios krikščionybės pomirtinis pasaulėvaizdis Istoriškai Vakarų krikščionių tradicijoje paprotys melstis už mirusiuosius kildinamas iš Antrosios Makabėjų knygos. Joje legendinis žydų vadas Judas Makabėjus, pasibaigus mūšiui, liepia melstis už savo kovotojus, kurie dėl padarytos stabmeldystės nuodėmės žuvo mūšyje (12, 42–46). Tad paprotį melstis už išėjusiuosius, pomirtinį pasaulėvaizdį ankstyvoji krikščionybė perėmė iš judėjų tradicijų, ir tai nestebina, nes pirmieji krikščionys dažniausiai buvo žydai.

Koks buvo šis pasaulėvaizdis? Štai apokrifinėje Henocho knygos (apie 150 m. pr. Kr.) XXII skyriuje vaizduojama dvasių arba mirusiųjų sielų, buveinė. Tai pasaulis, kuriame mirusieji laikomi iki paskutinio teismo, ir jis yra ne požemiuose kaip graikų Hadas, o vakaruose – besileidžiančios saulės karalystėje, kalnuose, keturiose olose.

Teisieji ir nusidėjėliai ten atskirti vieni nuo kitų. Nusidėjėliai tamsoje laukia teismo, o teisieji (tarp jų ypatingą vietą užima kankiniai), susitelkę aplink gyvybės vandens šaltinį, gyvena šviesoje.

Kitame judėjų apokaliptiniame kūrinyje – IV Ezros knygoje (apie 100 m. po Kr.) pasakojama, kad mirusieji gyvena atskiruose „kambarėliuose“, o bedieviai, būdami tarpinės būsenos, kankinasi, ir kartais atrodo, jog jų padėtis jau yra pragaras.

Izraelio rabinai tuomet mokė, kad po teismo, vykstančio išsyk po mirties, atsiveria du keliai – vienas į Edeno sodą, rojų, o kitas – į Gehinomo slėnį, pasmerkimo vietą.

Nuteisintiesiems žadamas „sielų lobynas“, laukimas „po Dievo sostu“, Abraomo prieglobstis. Šiuos vaizdinius randame Naujajame Testamente – rojaus mintį (Lk 23, 43), Abraomo prieglobstį (Lk 16, 19–29) ir sielų laukimą po Dievo sostu (Apr 6, 9). Šie požiūriai mums leidžia suprasti ankstyvosios krikščionybės laikais vyravusį tikėjimą, kad žmogus po

mirties išgyvena tarpinę būseną, tam tikrą teismą. Taip pat pirmykštė Bažnyčia integravo Henocho knygos pasakojimą apie mirusių teisiųjų būseną. Juk minint mirusiuosius Romos apeigų šv. Mišiose, meldžiamasi už tikėjimo ženklu pažymėtuosius, kurie dabar „ilsisi ramybėje“, kad Dievas jiems suteiktų šviesos, tyro vandens (lot. refrigerii) ir ramybės buveinę.

Sena tradicija Tad malda už mirusiuosius yra itin sena krikščionių tradicija. Ant šv. Aberkijaus Hierapoliečio (II a.) kapo yra epigrafas, raginantis praeivius melstis už jį. Maldų už mirusiuosius randama katakombose, o krikščionių rašytojas Tertulijonas veikale De corona militis (III a.) nurodo, kad malda už mirusiuosius yra apaštalų priesakas. Šv. Augustinas (IV a.) savo didingame veikale De civitate Dei rašė, kad kai kuriems nusidėjėliams nebus atleista nei šiame, nei būsimajame pasaulyje, o kai kurie jų, nors jiems nebus atleista šiame pasaulyje, susilauks atleidimo būsimajame. Būtent šiose mintyse galime įžvelgti tikėjimo skaistykla kontūrus, kuriuos regime ir Bažnyčios daktaro šv. Izidoriaus Seviliečio (VI a.) teiginyje, kad „būsimajame gyvenime kai kurios nuodėmės bus atleistos ir nuvalytos tam tikros gryninančios ugnies“ (De ordine creaturarum).

Maldas už skaistykloje esančiuosius galutinai įtvirtino reformatoriškoji Kliuni abatija. Jos abatas šv. Odilonas 998 m. šiam reikalui skyrė ypatingą lapkričio 2 d. Iš Kliuni šis paprotys pasiekė kitus benediktinų ordino vienuolių namus, kurie tuomet priklausė didžiausiam ir plačiausiam Europos vienuolynų tinklui. Šventė netrukus prigijo keliose vyskupijose Prancūzijoje ir paplito visoje Vakarų Bažnyčioje. Romoje ji įsitvirtino tik XIV a. Anuomet Vakarų katalikų tradicijoje lapkričio 2 d. vykdavo liturginis šventimas, o visas mėnuo buvo siejamas su malda už išėjusiuosius, kurių vardų sąrašus

dėdavo arčiau altoriaus, kur vykdavo šv. Mišių auka.

Taip malda už mirusiuosius tapo neatsiejama katalikų maldingumo ir liturgijos dalimi.

Lietuviai vis dar pagonys?

1903 m. pasirodė daktaro Jono Basanavičiaus knyga „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“. Joje sutelkti ir aprašyti pasakojimai liudija, kaip lietuviai įsivaizdavo pomirtinį gyvenimą. Stebina, kad XIX a. pabaigoje tarp lietuvių klestėjo senojo, pagoniškojo baltų tikėjimo sampratos. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad žmogus, šiame gyvenime turėjęs daug rūpesčių ir džiaugsmų, palikdamas brangius artimuosius, negali taip visko mesti ir staiga atsiskirti, tad jo vėlė esą tris dienas po mirties nesitraukia nuo kūno.

Todėl atsisveikinant su mirusiuoju nereikia labai gailėtis ir stengtis jį sulaikyti, nes jam sunku išeiti. Kai kūnas palaidojamas, vėlė dar sugrįžta į namus ir rūpinasi, kad būtų teisingai paskirstytas palikimas, Jeigu ir tik praėjus metams po mirpriklausančius ties atsipalaiduoja nuo žemiškų rūpesčių. tam, kuris yra Tačiau praėjus šimtmečiui Gyvenimas, vis girdime tokias pat teorijas. Ir laikytume ne tik jas. Tebėra gajūs įsitikinimirusiais – mai, kad mirusysis „išsiveda“ gytai Dievą vulius, nes po mirties staiga papadarytume stimpa sveika karvė arba arklys, mirusiųjų net miršta kas nors iš giminės.

Dievu.

Taip atsiranda prietaras, kad negalima pirkti didesnio karsto numirėliui, nes kitaip netrukus dar kas nors mirs. Manoma ir priešingai – esą velionis vietoj savęs atsiunčia naują gyvybę, tad giminės moterys dėl to pastoja. Ką kalbėti apie sapnus, kai juose pasirodžius mirusiajam bėgama „užpirkti“ Mišių? Žinoma, daugiausia tokios pažiūros kyla iš nežinomybės, kuri lydi mirties slėpinį. Juk mirtis yra baugi ir grėsminga, tad visomis išgalėmis stengiamasi „užsikabinti“ bent už kažko, kas palengvintų „komunikaciją“ su anapusiniu pasauliu, prijaukintų jį, padarytų aiškesnį.

Tuomet įsitraukia vaizduotė, kuri tam tikrus archetipus, papročius, patirtis pagyvina ir suabsoliutina. Taip atsiranda puiki terpė plisti ezoterikai, spiritizmui, prietarams.

Tačiau egzistuoja ir kita gili problema – Dievo vaizdinys. Pagoniškajame pasaulėvaizdyje nėra vietos Dievui kaip Asmeniui, visos gyvybės Viešpačiui, kuris yra visos kūrinijos, „regimosios ir neregimosios Visatos“ Šeimininkas. Jei žmogus netiki tokiu Dievu, prielaida, kad mirusiojo dvasia kaip Holivudo filme bastosi po senus namus, tampa visai galima. Šiuo atžvilgiu Evangelijoje yra svarbus tekstas apie Jėzaus ginčą su sadukiejais dėl prisikėlimo (Mk 12, 18– 27). Savo argumentus pateikusiems sadukiejams Jėzus

Didelės ir mažos kryžkelės

19

nurodo Mozės perduotą Dievo prisistatymą iš erškėčių krūmo: „Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, Jokūbo Dievas“ (26 eil.). Tai reiškia, kad žmonės, kuriuos Dievas pasišaukė iš šio pasaulio, yra gyvi, priklauso jam. Jeigu priklausančius tam, kuris yra Gyvenimas, laikytume mirusiais – tai Dievą padarytume mirusiųjų Dievu. Tad jei mūsų mirusieji klajotų po šį pasaulį, nenorėtų atsisieti nuo jo ir būti vienybėje su Viešpačiu, ko verti Jėzaus žodžiai, kad jis yra „gyvųjų Dievas“ (27 eil.)?

Paskutinis priešas Todėl krikščionybė nėra mirties aukštinimu pagrįsta religija. Juk ir Naujasis Testamentas baigiasi pritarimu gyvenimui ir mirties, kaip Dievo priešingybės, pasmerkimu.

Apreiškime Jonui skaitome: „Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Artuma / 2011 m. lapkritis

kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus. Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą“ (20, 13–14). Šis vaizdinys liudija, kad būsimajame pasaulyje, sugrįžus Kristui, mirties nebėra, tik gyvenimas. Tą patį skelbia ir apaštalas Paulius: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26). Ji krikščioniškai egzistencijai yra svetimybė, priešas. Jos sunaikinimas reiškia galutinę Dievo, nenugalimojo Gyvenimo, kuris neleidžia mirties šešėliui užgulti mūsų vilties, viešpatavimą.

Tad krikščioniškasis tikėjimas skelbia gyvenimą.

Jis tiki gyvųjų Dievu, kuris yra gyvenimas, dovana ir mūsų viltis. Šioje perspektyvoje mūsų maldos už išėjusiuosius yra atsiliepimas į gyvenimo didybę ir jo vilties šventimas.

20

Artuma / 2011 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

Sielos nemirtingumas – viltis ar tikrovė?

Vytautė MACIUKAITĖ Amerikiečių filme „Velniškas“ (Bedazzled, 2000) prie jauno vyro, įsimylėjusio nuostabaus grožio moterį ir pasiryžusio bet ką atiduoti, kad tik ji priklausytų jam, pristoja velnias. Jis pasiūlo išpildyti septynis norus, bet už tai įsimylėjėlis būtų turėjęs pažadėti velniui savo sielą. Kai vyras sudvejoja, velnias nustemba, kaip šis gaili kažkokios sielos, kurią net nenumanė turįs ir kurios apskritai niekas niekada nėra matęs.

Vakarų Europoje nemažai katalikų nebetiki pomirtiniu gyvenimu. Ką tai reiškia? Juk šie žmonės tiki į Dievą, tiki konkrečiu jo apsireiškimu žmonijai?

Bet ką gi žmogui reikštų Dievo amžinumas, jei jo siela būtų mirtinga? Sielos nemirtingumo klausimas anaiptol nėra vien tik krikščioniško Apreiškimo tiesa, netgi nėra išskirtinai kiekvienos kitos religijos tiesa. Ją įmanoma pažinti paprasčiausiu loginiu mąstymu, kaip tai padarė ne vienas antikos filosofas. Ypač daug apie sielos amžinumą rašė Aristotelis (IV a. pr. Kr.). Jo mokymą XIII a. perėmė ir išplėtojo didis krikščionių teologas ir filosofas šv. Tomas Akvinietis.

Kur vanduo, o kur vynas? Šv. Tomas parašė komentarą Aristotelio veikalui „Apie sielą“ – nedidelės apimties, bet genialiam kūriniui. Katalikų Bažnyčia iki šiol remiasi daugeliu šio pagonių mąstytojo įžvalgų. Tai, kas mums šiandien atrodo savaime suprantama, Akviniečio laikais, t. y. viduramžiais, buvo labai ginčijamos ir intensyviai diskutuojamos temos. Aristotelis tuomet buvo tik neseniai įsileistas į krikščioniškus Vakarų Europos universitetus, o šv. Tomas uoliai kovojo už Aristotelio „įkrikščioninimą“. Skeptiško požiūrio į Aristotelį priežastis tada buvo ne krikščionių tamsumas ar ribotumas, bet ligi tol krikščionybėje šv. Augustino dėka įsigalėjusi Platono filosofija, gerokai besiskirianti nuo aristoteliškosios. Šv. Augustinas (IV–V a.) buvo pats didžiausias ir beveik neginčijamas Vakarų krikščionijos autoritetas. Vėlesniais laikais jo mintis ypač perėmė ir platino pranciškonų filosofinė mokykla.

Tuo metu dominikonas Akvinietis, nusigręžęs nuo Platono tradicijos, ėmė ginti žmogaus proto, kaip Dievo jam duotos nuosavybės, idėją. Tais laikais šitoks mąstymas buvo labai naujas ir neįprastas. Štai pranciškonas šv. Bonaventūra, šv. Tomo amžininkas, griežtai kritikavo žavėjimąsi Aristoteliu. Jis rašė, jog bandymas Aristotelį padaryti „krikščioniu“ prilygsta mėginimui vėl skiesti vandenį, Kristaus paverstą vynu. Šv. Tomas į tai atsakė, kad pagoniškos filosofijos įsileidimas, ja grindžiant krikščioniškas tiesas, – tai ne krikščioniš-

kos tiesos atskiedimas, bet, atvirkščiai, Kristaus darbo tąsa pagonišką vandenį perkeičiant krikščionišku vynu.

Trys sielos viename?..

Norint suprasti sielos nemirtingumą, svarbu pažinti ir sielos sandarą bei jos galias. Todėl žvilgtelėkime į šv. Tomo mokymą apie sielą. Prieš tai derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Akviniečio sielos samprata yra beveik absoliučiai perimta iš Aristotelio. Savo komentare Tomas tik patikslina, paaiškina, papildo ir galbūt kai kur pakoreguoja Aristotelio įžvalgas.

Sielą Aristotelis apibrėžia kaip gyvybės ar judėjimo pradmenį, principą. Judėjimas suvokiamas plačiąja prasme: judėti – tai augti, maitintis, vaikščioti, jausti, mąstyti ir trokšti. Kadangi gyvybę turi ir juda ne vien žmogus, vadinasi, ir sielą turėti būdinga ne vien žmogui. Visa, kas gimsta, maitinasi, gyvena ir miršta, turi sielą, o tai yra augalai, gyvūnai ir žmonės. Negyvoji gamta ir žmogaus rankų sukurti produktai sielos neturi.

Augalo siela yra pati primityviausia. Ją Aristotelis vadina vegetatyvine. Ši siela reiškiasi per augalo maitinimąsi ir augimą.

Gyvūnai taip pat turi šias sielos funkcijas, bet prie jų dar prisideda gebėjimas keisti padėtį erdvėje bei jutimas. Dėl gyvūno juslingumo Aristotelis pavadino jo sielą jusline.

Trečioji sielą turinti rūšis yra žmogus: be augimo, maitinimosi, judėjimo ir jutimo, žmogui dar būdingas protas ir laisva valia. Todėl žmogaus siela vadinama intelektine arba dvasine. Aristotelio teigimu, būtent ši sielos dalis yra nemirtinga, nes yra nepriklausoma nuo kurio nors kūno organo. Žmogaus mąstymas, nors ir vyksta smegenyse, nepanašus į regėjimą, kuris išnyktų vos tik žmogus ar gyvūnas apaktų. Žmogaus dvasia išlieka ir žuvus smegenims.

Tačiau negalima teigti, kad žmogus turi tris sielas, gyvūnas dvi, o augalas tik vieną. Aristotelis sako, kad

Artuma / 2011 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelės

kiekviena gyvybės rūšis apibūdinama pagal aukščiausią jos sielos funkciją, o jeigu yra daugiau žemesnių funkcijų, jos laikomos individo sielos dalimis, o ne atskiromis sielomis.

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

kokius nors dieviškus atributus, bet ir kai nusako kasdienio žmogaus gyvenimo įvykius. Pavyzdžiui, jeigu aš šiuo metu skaitau, tai šis faktas ne tik dabar, bet ir rytoj, ir po 10 tūkst. metų bus tiesa. Žmogaus protas pajėgia mąstyti ne tik apie amžinumą laiko požiūriu, bet ir apie visumą Dvasios jėga ir šviesa erdvės požiūriu. Jam egzistuoja ne tik tai, kas šią akimirką Kuo išsiskiria žmogaus dvasia iš kitų sielos galių? Kaip yra ryšyje su jo juslėmis. Jis prisimena ir įsivaizduoja, kas minėta, aukščiausios žmogaus sielos galios yra tiesos paži- vyko praeityje, bei projektuoja ateitį. Šių prisiminimų ir nimas ir laisva valia. Pažinimas yra labai sudėtingas pro- vaizdinių visuma tampa pasauliu, visata. Žmogaus protas cesas, nes ir žmogaus siela yra labai sudėtingas darinys. yra pajėgus mąstyti neregimus, neegzistuojančius ir jį patį be galo pranokstančius dalykus, o Jeigu aš matau akmenį, tai nereiškia, jo valia – pajėgi trokšti begalybės. kad akmuo atsiduria mano sieloje. Jis (Taigi kiekvieno apmąstymui panueina tam tikrus etapus, kol atsiliekame klausimą: ar teiginys apie randa mano sieloje dvasiniu pavidaamžinybę savyje talpinančios ir sylu: turiu pamatyti daug akmenų, kol kiu baigtinės dvasios egzistavimą pastebiu, kad tarp skirtingų akmenų nebūtų prieštaringas savyje?) (granito, marmuro ir kt.) yra tam Tai, ką Aristotelis vadino laitikrų panašumų. Skirtumai tampa me, krikščionims yra amžinasis antraeiliai, o panašumai – esminiai. žmogaus sielos išgelbėjimas. Nors Tai reiškia, kad visa, ką apčiuopiame šis tikslas nėra pasiekiamas vien juslėmis, suvokiame dėl tų dalykų žmogaus jėgomis – tam reikalinga bendrumo. Mes atskiriame, kas tam Dievo pagalba, vadinama malotikram konkrečiam daiktui esmiška, ne, vis dėlto ir žmogaus pastangos o kas ne. Tokį esminių daiktų bruonelieka bereikšmės. Galutinį tiksžų atskyrimo procesą Aristotelis yra lą žmogui pasiekti nelengva, tad pavadinęs abstrakcija. būtina apsibrėžti tarpinius tikslus Žmogaus protas nėra vienalytis. ir jų siekti. Čia į pagalbą žmogaus Jis iš esmės yra pasyvus, nes per jusSielos nemirtingumo les priima viską, kas į jį patenka. Tad klausimas nėra vien tik proto silpnumui ateina Šventoji per jusles esame nuolatiniame ryšyje krikščioniško Apreiškimo Dvasia, teikdama Pažinimo, Patarimo, Supratimo ir Išminties dosu mus supančiu pasauliu. Visa tai tiesa. Ją įmanoma vanas. Todėl reikia melsti šių dovamus paliečia ir taip patenka į mūsų pažinti sveiku protu, nų, norint teisingai pasirinkti net ir protą. Bet ne apie viską mąstome ir kaip tai padarė ne tikslus, vedančius į galunet ne viską sąmoningai suvokiame. vienas antikos filosofas. tarpinius tinę sielos laimę. Taip pat ir žmoTik tai, kas mums pasirodo svarbu, gaus valią būtina stiprinti, siekiant tarsi apšviečia aktyvioji proto dalis savo natūralia prigimtine šviesa. Šios šviesos objektas – nugalėti įvairias kliūtis, pasitaikančias išganymo kelyje, būtinos Tvirtumo, Maldingumo ir pagarbios Dievo baivaizdinio pavidalu į mūsų sielą patekęs daiktas. Žmogaus dvasioje ne mažesnį vaidmenį vaidina ir va- mės dovanos. lia. Ji tarsi kyla iš žemesnių sielos galių kaip aklas mums O kaipgi pakrypo minėto filmo herojaus naudingų dalykų geidimas. Tačiau žmogaus valia ne akla, likimas?

Jis susiviliojo velnio gundymu, pasirašė bet laisva, nes ji bendradarbiauja su protu. Protas numato sutartį ir ėmė diktuoti savo norus, kaskart žmogaus tikslus, o valia jų trokšta ir padeda jų siekti. Tai likdamas nepatenkintas tuo, ką gaudavo. Kai jį ypač taikoma galutiniam žmogaus tikslui – pasiekti laimę. nuvylė išpildytas šeštas noras, septintą kartą jis Siekiant šio tikslo, o sykiu ir tarpinių tikslų, valios bei propanorėjo, kad taip jo geidžiama moteris tiesiog to santykis yra panašus į automobilio ir jo žibintų santybūtų laiminga. Jis taip pasielgė nežinodamas kį: valia yra tarsi automobilio galia, kuri nukreipiama ton sutarties punkto, skelbiančio, kad bent vienas pusėn, kurion nukreipti ir žibintai – proto šviesa. nesavanaudiškas noras panaikina kitus egoistinius pasirinkimus. Taip to paprasto valdininko siela buvo Žmogaus sielos amžinumas išgelbėta, o jis vedė savęs vertą, nors ir ne tokio Aristotelio teigimu, amžina yra tik dvasinė sielos dalis. įspūdingo grožio moterį.

Ne tik todėl, kad ji yra nepriklausoma nuo jokio kūniško organo, bet dar ir todėl, kad ji geba mąstyti amžiną tiesą.

Pagal Filosofą, tiesa ne tik tuomet amžina, kai išreiškia

21

22

Didelės ir mažos kryžkelės

Arnas, 12 metų – Aš turiu labai daug gražių norų, svajonių ir dar vieną didelę viltį, kad tie mano norai ir svajonės kada nors išsipildys. Jei prarasčiau viltį, manau, nebeliktų nei norų, nei svajonių. Juk neturėdamas vilties negalėčiau net pasvajoti, kad gal man mama kada nors leis laikyti šunį. Šita mano svajonė pati didžiausia.

Man kažkada brolis sakė, kad kai svajonę garsiai pasakai, ji nebeišsipildo. Bet mes juk ne apie svajonę kalbame. Taigi, dėl to ir sakau: turiu viltį, kad ši mano svajonė kada nors išsipildys. Labai norėčiau, kad išsipildytų per šias Kalėdas. Vilties, kad šunį padovanos Kalėdų senelis, aš tikrai neturiu, bet kad jį, pavyzdžiui, Kalėdų proga man nupirks mama arba močiutė, labai tikiuosi. Todėl šitą savo viltį nuolatos puoselėju ir labai saugau!

– Ar galima ją išsaugoti?

– Galima. Kad aš labai noriu šuniuko, mamai primenu kiekvieną dieną.

Kai jai sakau tai kokius penkis ar šešis kartus per dieną, ji net pradeda truputį pykti ant manęs, bet visada sako: „Linkiu neprarasti vilties.“ Tai aš tą viltį ir saugau. Aš ją kartais net sapnuoju.

– O jei žmogus neturėtų jokių vilčių?

– Net nežinau.Turbūt būtų labai liūdna gyventi. Arba dar blogiau. Mano močiutė visuomet sako, kad gyvenime yra trys svarbiausi dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė. Manau, kad visi žmonės kuo nors tiki. Viltis žmonėms suteikia jėgų, kantrybės. O meilė... Juk visus reikia mylėti.

Pavyzdžiui, aš to šuniuko dar neturiu, bet jau dabar jį myliu, nes labai jo noriu.

Aistė, 10 metų – Kartą su savo drauge Ieva darėme šukuosenas. Ievai labai sunkiai sekėsi supinti lėlei kasą. Plaukai vis išslysdavo ir lėlė atrodė kaip kokia kūtvėla. Tada aš savo draugei pasakiau, kad jei ji būtų kirpėja, tai būtų beviltiška kirpėja. Ieva ant manęs

supyko ir tą dieną mes jau kartu nebežaidėme. Apie mūsų pykčius aš papasakojau savo mamai. Ir žinai, ką ji pasakė? Kad aš pasielgiau neteisingai, nes beviltiškų žmonių visai nebūna. Aš supratau, kad Ievai tą kartą tiesiog sunkiai sekėsi kirpėjos darbas. Bet kitą kartą gal jai seksis geriau. Manau, mes dar ne kartą žaisime kirpyklą, o aš Ievos net atsiprašiau už tai, kad ją pavadinau beviltiška.

– O ką manai apie viltį ir neviltį?

– Žinau tokį posakį: viltis miršta paskutinė. Ir tikrai taip yra. Kartą sugalvojau padėti mamai šeimininkauti. Pusryčiams kepiau kiaušinienę. Pirmą kartą man ji nelabai pavyko, truputį sudegė. Bet aš nepraradau vilties ir kitą rytą vėl gaminau tą kiaušinienę. Ta antroji jau buvo geresnė, bet pamiršau įdėti druskos. Kai pasakiau tėčiui, kad turiu viltį, jog trečią kartą kiaušinienė pavyks, jis juokaudamas man pasakė, kad viltis – tai kvailių motina. Bet aš kepiau ir trečią kartą. Tiesa, man truputį padėjo mama, bet trečioji kiaušinienė jau buvo tokia skani, kad visi jos prašė dar. Todėl manau, kad reikia turėti kantrybės, daug kartų bandyti, ir vis tiek turi pavykti. Aš neprarandu vilties net kepdama kiaušinienę.

– O didesnę viltį nei iškepti kiaušinienę ar turi?

– Aišku, turiu. Kai užaugsiu, būsiu lėktuvo vairuotoja, pilotė. Skraidinsiu žmones virš didelių miestų ir bent kartą per mėnesį skrisiu į Disneilendą. Aš žinau, kad į Disneilendą nori visi vaikai, bet kol aš užaugsiu, gal kas nors tokį Disneilendą ir suaugusiems padarys.

Ten turėtų būti labai gražu, labai linksma ir gera. Turiu tokią viltį.

Goda, 10 metų – Ką reiškia turėti viltį?

– Kai žmogui nutinka kas nors netikėta, kokia nors nelaimė ar bėda jį ištinka, jis stengiasi ją įveikti ir tada sako,

Artuma / 2011 m. lapkritis

kad turi viltį. Žmonės tiesiog tikisi, kad viskas baigsis gerai. Kai žmogus turi viltį, jis pagalbos prašo savo draugų, kartais tos pagalbos prašo Dievą.

– O tau kada nors buvo taip, kad liko tiktai viltis?

– Kartą susirgo mano močiutė. Ją paguldė į ligoninę ir darė operaciją. Tą dieną, kai operavo močiutę, mama net į darbą nėjo ir laukė ligoninėje, ir nuolat meldėsi, kad operacija pavyktų ir močiutė greičiau pasveiktų. Tai ir buvo mamos viltis, labai didelis noras, kad viskas baigtųsi gerai. Labai didelių vilčių, kad močiutė pasveiks, mamai tuomet dar suteikė gydytojai. Jie ją paprasčiausiai ramino ir sakė, kad operacija pavyko labai gerai, o po operacijos močiutė net nusišypsojo.

Kai močiutė pradėjo sveikti, mama labai džiaugėsi ir tada melsdamasi ne tik prašydavo Dievo, kad ji galutinai pasveiktų, bet ir dėkojo jam, kad ta nelaiminga operacija laimingai pasibaigė. Kartais maldas už močiutę mes su mama kalbėdavome drauge. Tada ir aš turėjau viltį, kad jos gali padėti, nes kai prašo du žmonės, tai juk kažkaip stipriau, negu vienas.

– Ar buvai kada praradusi viltį?

– Ne. Vilties prarasti negalima, nes tada žmogui būtų labai sunku. Kai nebetiki, kad kokia nors bėda išsispręs, tada blogai, tada gali pulti į neviltį. O vilties nebeturintis žmogus nieko nuveikti negali. Manau, jis net niekieno pagalbos paprašyti negali, nes paprasčiausiai nebetiki, kad jam kas nors gali padėti. Aš niekuomet neprarandu vilties ir visada prašau, kad man padėtų Dievas. Pavyzdžiui, kai būna sunku paruošti pamokas, tai prašau, kad jis man duotų proto, kad tas pamokas paruoščiau. Kai mokiausi važinėti dviračiu, visada prašiau Dievo, kad tik nepargriūčiau. Nuo dviračio nugriuvau tik kartą ir truputį nusibrozdinau kelius, bet visos žaizdos jau seniai užgijo.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma / 2011 m. lapkritis

Veidu į vaiką

Nereikia žygdarbių Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Jei trejų–penkerių metų vaikas gavo pakankamai meilės ir sugebėjo suprasti, jog tie keli reikalavimai ar draudimai, kuriems jis paklūsta, kaip tik prisideda prie jo gerovės ir laimės, stiprina tėvų meilę jam, jei mokydamasis dalytis nenusivylė, bet patyrė dar daugiau džiaugsmo, tuomet tikslas pasiektas. Žinoma, nesavanaudiškai save dovanoti jis bus pajėgus tik priartėjus paauglystei, bet galima net neabejoti, jog tai jam pavyks. Tačiau jei būdamas tokio amžiaus vaikas tebėra įstrigęs vien tik imančios meilės etape, jis užsisklendžia savyje ir dėl to nesąmoningai kenčia, nes dėl tokios būklės nepatiria tos laimės, kurią galėtų patirti. Tai labai sunki padėtis ir reikės labai daug laiko, kol galbūt pavyks ją ištaisyti. jai buvo toks natūralus, jog atrodė, būtent jai „pasisekė“, kad teko auklėti vienuolika normalių ir „lengvai sukalbamų“ vaikų!

Visa tai, ką kalbėjau apie emocinius vaiko poreikius, neįmanoma be tėvų, o ypač mamos artimo buvimo su vaiku.

Tėtis turi pamatinį vaidmenį, visų pirma susijusį su žmonos būsena – padėti jai jaustis laimingai, nes ji tiek pajėgs būti gera mama, kiek jausis laiminga žmona. Žinoma, jis taip pat dalyvauja vaiko ugdyme, padeda mamai, esant reikalui ją pavaduoja, o kartais ir visiškai pakeičia.

Tėtis yra geriausias mamos „pavaduotojas“. Tačiau nemanau, jog reikėtų siekti, kad jis pakeistų mamą. Pirmuosius trejus metus pagrindinis vaidmuo ugdant vaiką tenka mamai, taip yra gamtos sutvarkyta, o prieštarauti prigimčiai vi-

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Žinau, jog daug kam mano patarimai atrodys neįgyvendinama svajonė.

Tačiau tai visai lengva, jei gerai suprantame vaiką; jei pradedame jį ugdyti nuo pat gimimo, atsižvelgdami į jo galimybes; jei sugebame tai daryti pagarbiai, taktiškai; trumpai tariant – jei sugebame jam dovanoti meilę.

Dažnai esu girdėjęs žmones sakant mano žmonai: „Kaip jums pasisekė, kad visi vienuolika jūsų vaikų tokie sukalbami.“ Jai pasisekė! Žinoma! Tačiau tikriausiai ir jiems pasisekė, kad turi tokią mamą, kuri puikiai suvokė, jog yra atsakinga už pasaulį išvydusį vaikelį ir visiems bei kiekvienam jų besąlygiškai atsiduodavo: maitindama krūtimi atiduodavo tiek pat meilės, kiek ir pieno; pirmuosius metus nakčiai guldydavosi kūdikėlį šalia (gerai žinodama, jog motinos instinktas daug vertesnis už bet kokią stebėjimo sistemą!

Ji sakydavo, jog kitaip nebūtų galėjusi miegoti, bet tai nereiškia, jog be mažylio ji nebūtų daug geriau išsimiegojusi. Ji tiesiog jautė neturinti teisės palikti jo vieno); pirmaisiais metais stengdavosi kuo mažiau palikti juos kitiems žmonėms; reikiamu laiku nurodydavo tam tikrus apribojimus, kad būtų galima atsisakyti vystyklų, ir su meile mokydavo mažuosius švaros; leisdavo ją savintis taip, kad vaikai net nesuprasdavo tai darą; visuomet ieškojo aukso vidurio, nesinervindavo, nesibardavo. Trumpai tariant, jokių žygdarbių, tiesiog nuolatinis dėmesingumas net mažiausiems dalykams, kuris

23

suomet rizikinga. Be to, pamatinis dalykas mažylio ugdyme yra maitinimas krūtimi, dėl to jis labiausiai emociškai prisiriša prie jį maitinančio asmens. Sudėtinga būtų įsivaizduoti tai darant tėtį!

Taip pat galime palyginti vyrą ir moterį, nešančius mažylį: kaip nerangiai tai daro vyras ir kaip gražiai, su įgimtu natūraliu grakštumu, įkvėpusiu tiek daug menininkų, jį neša moteris!

Vyras ir moteris yra lygūs, tačiau labai skirtingi ir papildantys vienas kitą: vyro savybės kyla iš jo vyriškumo, moters – iš jos moteriškumo; todėl dėl tinkamos pusiausvyros poroje ir bendraujant su vaikais pageidautina, kad kiekvienas vaidintų savo vaidmenį.

Daug šiuolaikinių šeimų painioja lyčių lygybę (kuriai aš visiškai pritariu) su susivienodinimu. Jie nori, kad vyras ir moteris namuose turėtų vienodą vaidmenį net kūdikių ugdyme, todėl kartais matome mamos vaidmenį perėmusius tėvus. Neprieštarauju, kad taip jie iš tiesų labai padeda žmonai, bet jei tai daroma reguliariai, jau veikiama prieš prigimtį ir gali būti pavojinga.

Iš pradžių mažylis prisiriša prie vieno žmogaus; vienodas prisirišimas prie dviejų jį tiktai trikdo. Be to, tai jam trukdo aiškiai suvokti lyčių skirtingumą, o tai yra labai svarbu. Tad prigimčiai prieštaraujantis tėvų elgesys akivaizdžiai kenkia mažyliui.

Tačiau vos mažyliui paaugus, ateina laikas ir tėvui suvaidinti pamatinį, motinišką auklėjimą papildantį vaidmenį, todėl jam svarbu išsaugoti vyro vaidmenį.

Galiu tik pritarti vyrams, kurie prisiima nemažai šeimyninių, ypač varginančių, darbų. Tačiau nereikia stengtis sukeisti vaidmenų, nebent force majeure atveju. Jei vyras iš didelės meilės tikrai nori pagelbėti žmonai, tai ras išties nelengvų darbų, kuriuos pats gali atlikti.

Su tam tikrais sunkumais susiduria moterys, vienos auklėjančios savo vaikus. Tada kažko labai trūksta. Tačiau ir tokiu atveju – visiškai pasitikėkime Meile. Tiesa, kad tada trūksta vyriškumo paveikslo, bet vaikas jį gali atrasti seneliuose arba šeimos drauguose.

Tęsinys. Pradžia sausio „Artumoje“.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“. Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. lapkritis

Šviesa vietoje sutemų Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

24

Simonas BENDŽIUS artumu. Jie išsaugojo tikėjimą net ir po skaudžios netekties, tad juo labiau aš neturėčiau pulti į depresiją ar nuleisti rankų, būdamas jaunas ir turėdamas šalia ištikimų draugų.

Vis dėlto norisi paklausti: kodėl mes, lietuviai, kartais būname tokie surūgę? Žinoma, ne visada, bet pasitaiko, ir net tikintiems žmonėms. Į šį klausimą yra atsakiusi sesuo Nijolė Sadūnaitė. Pasirodo, didelį „darbą“ atliko sovietų okupacija. Anot vienuolės, sovietmečiu visi visų bijojo. Draugas būtų galėjęs įskųsti draugą, bendraklasis – bendraklasį, jei, tarkim, šis kažką būtų pasakęs ar padaręs „prieš valdžią“. Ši įtampa, nepasitikėjimas ir baimė išliko iki šiol. Žmonės netiki, kad bus geriau, nes „visi apgavikai, vagys“ ir pan. Į šią vaizduotėje susikurtą „šaunią kompaniją“ patenka ir kunigai bei aktyvūs tikintieji, kalbantys apie Dievą ir amžinąjį gyvenimą.

Ką gi, jei baimė – didžiausia problema, priešnuodį turim – ne veltui palaimintasis Jonas Paulius II tikintiesiems cituodavo Kristų: „Nebijokite!“ Šis taiklus žodis šiandien mums – tarsi užduotis, slaptažodis, kurį turime perduoti aplinkiniams.

„Blogai tas, negeras anas... Tie – panašūs į vienus gyvūnus, anie – į kitus... Viskas žlugę, nieko gero nebus...“ Taip, dažnai prisiklausom panašių frazių. Džiaugsmo ir vilties stoka – sena mūsų problema. Turim net populiarųjį posakį: „Viltis – kvailių motina.“ Bet jau geriau būti „kvailiu“ ir eiti į priekį, negu „protingai“ sudėti rankas ir laukti nežinia ko.

Viltis – ne tik vidinė būsena, bet ir savotiška užduotis.

Viešpatie, ar tai mano?

Kai skaitysite šį tekstą, galbūt jau būsite dalyvavę ekumeniškajame „Vilties festivalyje“ (evangelizaciniame-muzikiniame renginyje), pasiklausę gerų pamokslų ir, tikiu, pagilinę savo tikėjimą. Na, o man iš galvos neišeina kiek kitoks „festivalis“: mažas, atrodytų, eilinis, bet labai viltingas įvykis.

Vakaras Florencijos mieste Italijoje. Su žmona užeiname į vieną iš daugelio didžiulių gražių vietos bažnyčių.

Staiga sužinome, jog įėjimas į šventovę mokamas (čia tai nestebina), bet dykai galima aplankyti mažą šventovėje esančią koplyčią, kai ten vyksta šv. Mišios. Taip ir padarome. Į pamaldas susirinkę vienas kitą gerai pažįstantys žmonės vienu balsu gieda gražias giesmes, tiesiog būni ir jauti iš kažkur nešamą ramybę ir jaukumą. Liturgijos pabaigoje keli tikintieji itališkai skaito kažin kieno parašytus tekstus, kaip spėjau – laiškus. Vėliau maloni moteriškė mums paaiškina, jog šios šv. Mišios buvo aukojamos už neseniai mirusį giminaitį, kaip supratome – keturnedielis (dėmesio: taisyklingai lietuviškai – ketvirtinės). Viena moteris su ašaromis akyse, bet labai viltinga šypsena skaito velionio laišką – matyt, šis kažką šmaikštaus buvo užrašęs, nes akimirką italai nusišypso. Beje, per Komuniją vyrukas su gitara auksiniu balsu uždainuoja roko grupės Supertramp dainą „Lord, is it mine?“. Kas negirdėjot, paklausykit.

Buvo išties keista – atrodytų, susirinkusieji turėjo be galo liūdėti (juk neteko, kaip supratau, jauno brangaus žmogaus), tačiau matėme vien viltį, ir nieko nebuvo suvaidinto. Kodėl taip, labai aišku: tie žmonės tiki Dievo

Veido šviesa Nenusiminkime, jei iš pirmo karto nepavyks kažkam įkvėpti dieviškos vilties – pažįstamas vienuolis kartą pasakojo, jog jis su savo tėvu apie Dievą kalbėti pradėjo tik po daugelio vienuolystės metų. Šiandien patariama ne tiek kalbėti apie savo tikėjimą, kiek paprasčiausiai liudyti jį savo gyvenimu – toks būdas, esą, veiksmingesnis. Artimieji matys, koks esi „gyvas“, tikintis, tad kurią nors dieną ims ir užkalbins apie Dievą!.. Yra ir kita veiksminga priemonė drungnumui visuomenėje mažinti – dažniau šypsotis. Atrodo, banalu, bet šito dažnai trūksta: eidamas gatve kokią dieną suskaičiuok, kiek pamatysi besišypsančių veidų. Tikrai neturėtum pamesti skaičiaus. O

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. lapkritis juk taip gera matyti šviesų, kad ir nepažįstamo, žmogaus veidą! Pats įsitikinau, kaip džiaugiasi pardavėjos, kai joms nusišypsai ir padėkoji už prekę ar skanų valgį. Tad, jei nebambi be perstojo, nevartoji keiksmažodžių ir nevaržai savo džiaugsmo – jau lipi pirmaisiais laipteliais į šventumą.

Sakoma, šventąjį pažinsi iš to, kad jis moka džiaugtis.

Iš ko kyla mūsų džiaugsmas ir viltis? Krikščionys sako, jog Dievas yra šalia, čia ir dabar, tad jau dabar iš dalies gyvename dangaus karalystėje. Žinoma, visokiais puolimais mėginama tą karalystę sugriauti. Tad, drauge su malda, labai svarbūs ir paprasti, kasdieniai apsisprendimai – ar pasiduosiu apatijai, irzlumui, ar bandysiu siekti tikslo ir tikėti, kad pavyks? Aišku, pirmajam žengti žingsnį visuomet sunkiausia – visada atsiras žmonių ir aplinkybių, kurios gesins mūsų vidinę ugnį. Tačiau pasidavimas tam, kas neigiama, visiškai nenaudingas ir, anot medikų, net širdies ligas sukelia! Štai viename interviu gydytojas Pranas Šerpytis sakė: „Mūsų visuomenė labai pikta. Daug pavydo, pagiežos... Jei dažniau šypsotumės, infarktu sirgtume rečiau.“ Greičiausiai vyresnio amžiaus žmonėms dažnai išsprūsta žodžiai: „Ko čia šypsotis, kai aplink tiek negerovės. Kai tokia bloga valdžia/Bažnyčia/visuomenė!“ Šiuo pesimizmu lengva užsikrėsti. Bet juk nieko nėra blogiau, kaip dar jaunam nurašyti save ir savo gyvenimą, laikytis „neutralumo“ – ai, man vis tiek. Kaip rašė Antanas Maceina, „neutralumas – tai ankstyva mirtis“. Taip, pas mus ne viskas auksu žiba, bet paklausykime, ką pasakoja tie, kurie lankėsi skurdesnėse šalyse. Stebiuosi, kokie nuoširdūs ir džiaugsmingi žmonės gyvena Afrikoje ar Filipinuose, kur karaliauja skurdas ir korupcija! Arba jau minėtoji Italija: ten finansinės problemos tokios pat, kaip ir Lietuvoje, daug netvarkos valdžioje, tačiau italai moka džiaugtis, ir tai labai jaučiasi, ten nuvykus. Taigi, pasiteisinti, jog kiti blogi, visuomet galima. Bet ar skųsdamasis pats tapsi geresnis ir ar pačiam nuo to bus geriau? Gal išmintingiau paklausyti Evangelijos pagal Joną: būkime pasaulio šviesa, kuri „spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožia“.

Beviltiška Lietuva?

Pabaigoje – dar viena šiomis dienomis aktuali tema, apie kurią prakalbus vilties reikšmė atsiskleidžia visa savo giluma. Tai emigracija. Jaunimas supranta, kad baigus linksmybių sklidinus metus mokyklose ir universitetuose

reikės pradėti savo gyvenimą – ieškotis darbo, užsidirbti pinigų, vėliau – išlaikyti šeimą, vaikus. Ne visiems tai lengvai pavyksta: girdime ir matome, kaip jauni žmonės laimės ieško kitose šalyse. Štai keli mano artimi draugai vienu metu buvo praradę viltį gyventi „žmoniškai“ Lietuvoje ir pasiryžę visą gyvenimą dirbti kitai valstybei.

Ten ir aprūpina materialiai, ir, kaip sakė, „elgiasi kaip su žmogumi“. Suprantamas toks noras, ir vis dėlto skaudu, kai mūsų šalis netenka jaunų, gabių žmonių. Viena iš priežasčių, kaip teigiama, yra politikų nesirūpinimas savo piliečiais. Gali būti, bet, užuot kaltinę kitus, ir čia pabandykime rasti vilties. Štai mano argumentai, kodėl lieku Lietuvoje ir viliuosi čia gyvensiąs prasmingai.

Tai užduotis man. Tikiu, kad jei Dievas mane sukūrė, visa, kas su manimi susiję, yra prasminga. Jei Jis norėjo, kad gimčiau ne kur kitur, o Lietuvoje, vadinasi, tai kažką reiškia. Turiu daryti gera čia, savo aplinkinių labui. Tikiu, kad mažoje Baltijos šalyje gyventi mane pašaukęs Dievas tikrai gelbės ir padės, kad ir kokių sunkumų nutiktų. Čia galima kurti. Kūryba tuo ir įdomi, kad iš nieko arba iš chaoso, netvarkos gimsta kažkas naujo, gražaus ir prasmingo. Visuomet galima bandyti keisti tai, kas bloga aplink. Krikščioniui gyvenimas – tai nuotykis, bėgimas su kliūtimis finišo link, o ne miegojimas ir laukimas, kol ateis geresni laikai.

Kiti jau įrodė, jog verta likti. Šimtąkart sunkesnėmis sąlygomis gyvenę mūsų kovotojai už laisvę ar tiesiog garbės nepraradę, neparsidavę tautiečiai nė už ką nebūtų atsižadėję savo tėvynės. Juos nebent prievarta kitur gabendavo. „Jei kas mums būtų leidę, mes keliais būtume parėję į Lietuvą“, – kartą girdėjau sakant tremtinę močiutę.

Tik čia būsi savas. Užsienyje tu vis tiek būsi svečias ir tai jausi visą gyvenimą. Lietuvoje turi daugiau galimybių „įleisti šaknis“, daryti gera kitiems, išskleisti savo gabumus, galų gale – šalia bus ištikimi draugai, kurie padės sunkumuose.

Lietuvių kalba labai graži. Nenorėčiau, kad mano vaikai ją pamirštų.

Danų filosofas Sørenas Kierkegaardas yra pasakęs: „Kol trunka gyvenimas, yra viltis.“ Ją Dievas įdėjo į širdis visiems – ir kvailiams, ir išminčiams.

Romualdas Dulskis. EKUMENINĖ KRIKŠČIONYBĖ

Krikščioniškasis pašaukimas protestantizme

Šiandiena būti krikščionimi nėra savaime suprantamas dalykas. Kodėl esu krikščionis? Ką man reiškia juo būti? Ko iš manęs laukia Dievas ir gali tikėtis žmonės, jei esu įtikėjęs Kristų?

Atsakymų daug. „Kas yra krikščionio pašaukimas“ nuo protestantiškosios Reformos laikų vis iš naujo klausė įvairių bažnytinių bendrijų teologai, dvasiniai mokytojai. Šioje knygoje telkiami ir sisteminami jų apmąstymai nuo Martino Lutherio iki Taizé bendruomenės.

Tačiau tai ne tik istorinių nuomonių rinkinys, tai liudijimas apie gyvo, išpažįstamo kitų konfesijų tikėjimo prasmę iš savojo – katalikų – tikėjimo ir teologinio mąstymo perspektyvos. Skirtingos pašaukimo vizijos čia pristatomos kaip iššūkiai giliau suvokti savąjį tikėjimą ir visus krikščionis vienijančią viltį.

25

26

Artuma / 2011 m. lapkritis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Uždusinti bučiniais Spalio „Artumos“ IV viršelyje atspausdinome Lietuvos šeimos centro parengtą šmaikštų lankstinuką, skirtą suaugusius vaikus turintiems tėvams, uošviams, anytoms, šešurams. Tekstas sukėlė nemažai komentarų, ypač tarp jo adresato – vyresniosios kartos žmonių. Laiškų sulaukė ir „Artumos“ redakcija, tad paprašėme Dalios LUKĖNIENĖS, leidinuką parengusio Lietuvos šeimos centro direktorės, pakomentuoti jo tikslus, idėją, turinį ir žmonėms kilusius klausimus.

Kodėl apskritai nutarėte išleisti tokį lankstinuką?

Rengiant sužadėtinius Santuokai ir pradedant kalbėti apie santykius su tėvais, sužadėtiniai vis kartodavo, kad apie tai kalbėti reikia ne su jais, bet su jų tėvais. Be to, įvairiuose šeimų susirinkimuose ir ugdydami sužadėtinių rengėjus pastebėjome, jog daugelis šeimų patiria sunkumų bendraudamos su tėvais. Pavyzdžiui, šeima leidžia savaitgalius tik pas vienus tėvus, tarsi kiti tėvai nebūtų svarbūs. Arba uošviai nuolat turi nurodymų ir planų jaunai šeimai, nesuvokia ir nepriima jos kaip atskiros, savarankiškos šeimos ir nepadeda jai tokiai tapti. Dar kiti nepriima savo vaiko antrosios pusės, nuolat ją kritikuoja. Būna ir taip, kad tėvai tiesiog jaučiasi vaikų draugais ar jų šeimos dalimi, puoselėdami santykius ne tarpusavyje, bet mėgindami įsisprausti į vaikų šeimą. Kaip tik todėl ir sukūrėme tokį laišką žmonėms, kurie yra tėvai, uošviai ar uošvės, anytos ar šešurai. Jį išleidome Vokietijos katalikų akcijos Rytų šalims remti Renovabis lėšomis, siekdami skatinti tėvų ir vaikų – skirtingų kartų – tarpusavio supratimą.

Kodėl svarbu paleisti savo vaikus, o juo labiau – savo vaikų šeimas? Ir kada to pradėti mokytis?

Šventajame Rašte sakoma: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mt 19, 5). Šie žodžiai parašyti ne šiaip sau. Augdami tėvų šeimoje, mokomės vienintelio bendravimo, o sykiu – ir viso gyvenimo modelio. Šis modelis tampa mūsų išmoktu elgesiu. Jei nepaliekame jo, t. y. jei manome, kad jis pats tobuliausias ir jo visai nereikia keisti, naujõs šeimos ir iš viso šeimos nesukursime. Gyvensime tėvų šeimoje jei ne kūnu, tai bent siela. Tik būdami atviri kitam žmogui ir drauge ieškodami naujo, tobulesnio, savo šeimai tinkančio gyvenimo modelio, galime kurti naują šeimą.

Tėvų pareiga – ugdyti savo vaikų savarankiškumą ir padėti jiems tapti nepriklausomiems. Visą gyvenimą turime mokytis labiau mylėti, o meilė nekontroliuoja, nesisavina, neturi pretenzijų. Ypač gyvendami kartu, turime

padėti vaikams nusistatyti ribas. Turime aiškiai suvokti, kad tai nauja, jauna ir kita šeima. Mokytis mums tenka visą gyvenimą, todėl ir vaikus paleisti mokomės nuo jų gimimo iki grabo lentos. Taip, tai nelengva.

Kodėl taip svarbios aiškios ribos?

Ribų žinojimas mums suteikia laisvę. Žinodama savo ribas, jauna šeima supranta, kur ir ką ji gali keisti, kur ir kaip elgtis, kur jos teritorija, o kur ji tik svečias. Negerai, jei tėvai bando ribas nutrinti, o tai reiškia: gyvenkime draugiškai, bet čia viskas mūsų; gyvenkite pagal mūsų taisykles arba jūs čia viską darykite, bet mes vadovausime.

Jaunai šeimai ribos ypač svarbios, nes kitaip ji kaip šeima gali net nesusikurti. Tai bus tik dviejų žmonių draugystė gyvenant viena koja savo tėvų šeimoje. Manau, ir iš savo patirties žinau, kad jauniems sutuoktiniams būtina pagyventi dviese atskirai, nes kiekvienai šeimai reikia susikurti savo bendravimą, atmosferą, taisykles ir t. t.

O kas yra sveikos ribos? Ar skambinti kiekvieną dieną mamai yra meilė?

Visas mūsų gyvenimas yra bandymas suvokti savo vietą pasaulyje, save pažinti ir pamilti. Ribos mums padeda tai daryti. Jos teikia mums saugumo jausmą.

O dėl skambinimo kasdien – gali būti įvairių aplinkybių.

Pvz., mama labai sena arba serga ir neturi nieko daugiau, kas gali ja pasirūpinti. Tuomet kasdienis skambutis tikrai yra rūpinimosi ir meilės ženklas. Tačiau dažnai tai būna nenoro paleisti savo vaiką, manipuliacijų ir kontrolės ženklas.

Jei staiga senyvo amžiaus žmonės bandys pasinaudoti lankstinuko patarimais, kaip tapti geriausiems, juos gali ištikti krizė, jie gali pasijusti labai vieniši. Ar tai nėra pernelyg sudėtinga vyresnio amžiaus žmogui?

Ne tik vyresnio amžiaus – ir jauniems žmonėms keistis labai sunku. Mes esame išmokę tam tikro elgesio ir mums atrodo, kad elgiamės teisingai. Taigi, mums visiems atrodo, kad elgiamės gerai, tačiau kiekvienas galėtume elgtis tobuliau. Tik manydami, kad nesame neklystantys išminties bokštai, o nuolat turime tobulėti, galime po truputį keistis.

Pabrėžiu: keistis galime tik labai po truputį.

Artuma / 2011 m. lapkritis Nei mūsų vaikai, nei sutuoktinis negali mūsų padaryti laimingų, jei patys tokie nesame. Mūsų vaikai nėra atsakingi už tai, kad nesijaustume vieniši. Tėvų vienatvės negali užpildyti suaugę vaikai. Pilnatviški ir laimingi tegalime tapti patys. Išleidę vaikus į savarankišką gyvenimą, tėvai daugiau dėmesio turėtų skirti vienas kitam, bendraamžiams draugams, visuomeninei veiklai.

Viena moteris, perskaičiusi šį lankstinuką, sakė, kad vaikai ir taip neįvertina tėvų pastangų. O tėvai visada trokšta savo vaikams tik gero. Ar šitie patarimai neprieštarauja Dievo įsakymui „Gerbk savo tėvą ir motiną“?

Raimundo Sandos nuotrauka

Daugelis iš mūsų yra tikrai geranoriški ir trokšta vaikams gero. Tačiau pripažinti, kad vaikai nėra tavo nuosavybė, kad jie yra lygiaverčiai suaugusieji, o gal net išmintingesni ar labiau išprusę – tikrai sunku.

O gerbti savo tėvus nereiškia būti nuo jų priklausomiems. Priešingai, tik savarankiškas, atsakingas ir pilnatviškas žmogus gali tikrai mylėti ir gerbti kitą. Aš tikiu, kad vaikai taip pat trokšta savo tėvams gero, tačiau jie nenori būti kontroliuojami ir negerbiami.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos ti? Svarbu tai aiškiai aptarti su tėvais. Ar tinka eiti į svečius nekviestam, raustis vaikų gyvenimuose ir daiktuose, jau yra net ne ribų, o pagarbos kitam žmogui klausimas.

Juk niekas neiname ir nesirausiame pas draugus, kaimynus, kad ir kaip gerai sugyventume su jais.

Paprastai elgiamės taip, kaip esame įpratę. Jei šeimoje mama ar tėvas kontroliavo dukrą ar sūnų, tai ir jie turės polinkį kontroliuoti savo suaugusius vaikus. Jei šeimoje nebuvo dalijamasi nesėkmėmis, sunku bus dalytis jomis ir jų vaikams. Nesmerkime savo tėvų ir nesakykime (net negalvokime), kad aš taip tikrai nedarysiu.

Norint išeiti iš šio rato reikia ypatingų pastangų ir kitų žmonių pagalbos. Štai kita situacija. Tėvai visada viską žinojo apie savo vaiką. Žinoma, kad jie nori viską žinoti ir apie susituokusį vaiką.

Suaugęs vaikas nėra tėvų šeimos dalis, net jei jis gyvena pas tėvus. Jis turi savo nuomonę, siekius, lūkesčius, norus. Jis tiesiog priklauso kitai kartai. Susituokusiam tenka kurti savo šeimą. Šis kūrybinis procesas tik prasideda santuoka, o trunka visą gyvenimą. Gera pasitikėti tėvais, dalytis su jais savo lūkesčiais, išgyvenimais, tačiau to negalima daryti per prievartą. Jei vaikai nenori dalytis, neturėtume jų versti ar prisispyrę klausinėti visokių smulkmenų.

Ar šie patarimai neskatina kartų susvetimėjimo?

Ar mamos ir dukros santykis, kai abi didžiuojasi esančios geriausios draugės, yra siekiamybė?

Mama, kuri didžiuojasi, kad su dukra yra geriausios draugės, turėtų savęs paklausti, ar su visomis dukromis taip būtų, jei turėtų jų, pavyzdžiui, penkias? Jei gyvas vyras, mama turėtų būti geriausia jo draugė. Būdama geriausia dukters draugė, dažnai taip kompensuoja nenusisekusius vyro ir žmonos santykius ir neleidžia dukrai puoselėti santykių su savuoju vyru. Taip jau sukurtas mūsų pasaulis, kad vyrai ir moterys palieka savo šeimas ir drauge kuria naują šeimą. Toje naujoje šeimoje tėveliams skirta vieta yra labai kukli. Jaunieji gimdo ir augina vaikus, ir jų vaikai, kai užauga, palieka savo tėvus ir kuria naujas šeimas. Jose taip pat tėvams skirta vieta labai kukli. Vargu ar reikia ką nors šioje grandinėje keisti, net jei labai norėtųsi.

Dažnai taip atsitinka, kad tėvai nuperka butą jaunai šeimai, tačiau jaučiasi ten šeimininkais ir mėgsta bet kada atvažiuoti nepranešdami ir neatsiklausdami.

Jauna šeima turėtų užduoti klausimą, kieno tas butas, kam jis priklauso, kokiomis sąlygomis jie galės čia gyven-

Visi tėčiai ir mamos dažnai turėtų savęs paklausti, kam jie augina vaikus, koks yra jų tikslas: ar išauginti vaikus, kad jie būtų savarankiški ir gerbtini žmonės, ar turėti juos kaip nuosavybę, kuria manipuliuotų, kuriai vadovautų, nurodinėtų, įsakinėtų.

Tikiu žmonių geranoriškumu, tikiu, kad tėvai nori vaikams paties geriausio, tikiu, kad vaikai taip pat geranoriški savo tėvams. Vis dėlto mes visi esame gana žaizdoti ir kartais tos žaizdos trukdo mums gyventi. Šios negalios verčia mus keistis. Turime vienas kitą paremdami tobulėti. Tikrai nemanau, kad tobulesni santykiai skatina susvetimėjimą, atvirkščiai – jie užmezga labai tvirtus tarpusavio supratimo ryšius. Geri santykiai nereiškia, kad jų yra labai daug ar kad jie trunka labai ilgai. Kokybiški ryšiai gaivina ir ugdo, suteikia jėgų ir pasitenkinimo abiem pusėms.

Kalbino Aistė RUZGIENĖ Straipsnis parengtas įgyvendinant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamą projektą „Sužadėtinių rengimo santuokai programos sklaida ir tęstinumas, ugdant bei palaikant šeimą ir stiprinant jos įvaizdį“

27

28

Artuma / 2011 m. lapkritis

Akiračiai

Jonas Basanavičius

Jonas Basanavičius Vilniuje apie 1924 m. LNM

Mes vadiname jį tautos Patriarchu, žadintoju, lietuvybės ugdytoju, kovotojų už nepriklausomybę vadu. Bet ar tai viskas? Toli gražu ne. Jonas Basanavičius – labai įvairialypė asmenybė ne tik politikoje, bet ir moksle. Tai ne antžmogis, ne pusdievis, o, atrodytų, eilinių, turtingų Suvalkijos ūkininkų sūnus, tapęs gydytoju ir buvęs labai aktyvus politiškai bei visuomeniškai. Kiek daug nuveikė šis žmogus per 75 savo gyvenimo metus! Visose srityse, kur jis dirbo, buvo tvirtas ir nesvyruojantis. Jonas Basanavičius – ne miglotas lietuvių idealas, bet gyvas žmogus, atsidavęs Tėvynei, tautai ir savo išmintimi, veiklumu, atkaklumu nuvertęs kalnus. Jo darbus nagrinėja ir dar ilgai nagrinės mokslininkai, apie jį pasakojama mokyklų klasėse, universitetų auditorijose, rašomos knygos. Jo kapas Rasų kapinėse nuolat lankomas, nors artimųjų seniai nebėra, o vaikų neturėjo. Jam lietuvių tauta yra dėkinga ir niekada jo nepamirš.

Gyvenimo pradžia Jonas Basanavičius gimė 1851 m. Ožkabalių kaime, Vilkaviškio rajone. Tėvas Juras ir motina Marė Birštonaitė buvo turtingi ūkininkai, kilę iš laisvųjų valstiečių senų giminių, išsaugoję lietuvybę ir žinantys daugybę tautosakos. Taigi, tautiškumo pajautimą berniukas gavo su motinos pienu. Gimė silpnas, pridusęs, jį pavyko atgaivinti tik po geros valandos.

Dievobaimingi tėvai išsyk vaikelį pakrikštijo šv. Kryžiaus Jono vardu ir pasižadėjo išleisti į kunigus. Berniukas išgyveno, augo supamas gražios gamtos, lepinamas ir mylimas, klausydamas lietuviškų pasakų, padavimų, dainų, tėvo pasakojimų apie baudžiavą. Nors šis baudžiauninku ir nebuvo, bet daug žinojo apie tai. Vaiką pradžioje mokė daraktoriai, iš kurių nedaug tebuvo naudos. Paskui tėvai nuvežė į Lukšių mokyklą, kad paruoštų gimnazijai. Mokyklos lygis, kaip ir kitų panašių, buvo menkas, tačiau Lukšiuose dirbo giminaitis kunigas ir mokėsi dar vienas vaikas iš Ožkabalių, tad Jonukas nesijautė vienui vienas. Prasidėjo 1863 m. sukilimas, bet to krašto žmonės jam buvo gana abejingi. Jie nekentė lenkų, o šie jame aktyviai dalyvavo, todėl pasitaikydavo net visai negražių dalykų. J. Basanavičius knygoje „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“ rašo, jog lydint mirusį lenką dvaro nuomininką į kapines ožkabaliečiai sustojo ant kalnelio ir giedojo: Ojčizna naša, vilkas poną neša / Nešė per aglyną, sudraskė jam klyną.

Lukšiuose buvo gana ramu, tvarkinga. Bet menko parengimo gimnazijai nepakako, ir Jonas išlaikė egzaminus tik po metų, praleisdamas šiame bažnytkaimyje ilgiau nei tikėtasi.

15 metų paauglys sėkmingai įstojo į Marijampolės gimnaziją. Gyveno samdytuose kambariuose, bendrabutyje. Mokėsi labai gerai. Ypač sekėsi humanitariniai dalykai. Matematiką mėgo mažiau. Būdamas gimnazistu, aktyviai rinko tautosaką. Jo rašinius mokytojai kaip pavyzdį

skaitė kitose klasėse. Pamokos vyko pradžioje lenkiškai, paskui rusiškai. Nevengta fizinių bausmių.

Tėvai vis dažniau kalbėjo apie kunigystę, o tuo metu Jonas mylėjo (platoniškai!) kaimynę Uršulę. Deja, ją, šešiolikmetę, tėvai ištekino už turtingo vyresnio ūkininko, ir vaikinukas skausmingai išgyveno nelaimingą savo pirmosios meilės pabaigą.

Nors tėvai buvo pasiturintys, Jonas vertėsi ir korepeticijomis. Nedykinėjo. Daug skaitė ir vis toji tautosaka...

1873 m. dvidešimt vienų Jonas sidabro medaliu baigia Marijampolės gimnaziją. Įkvėptas romantikų Mickevičiaus, Sirokomlės, Kraševskio, metraštininko Dlugošo domisi tik Lietuvos praeitimi ir dabartimi, o apie Seinų kunigų seminariją nė kalbėti nenori. Tikėjimas pakirstas Ernesto Renano ir Augusto Nikolaso knygų... Tėvas, sukandęs dantis, duoda 400 auksinių rublių ir Jonas išvyksta į Maskvos universitetą.

Studentas Ten jis įstoja į Istorijos ir filologijos fakultetą. Studijų lygis buvo aukštas ir Jonas pasinėrė į jas visa galva. Tėvai neberėmė (jau buvo smarkiai pasiligoję), tad vėl teko verstis privačiomis pamokomis. Lengva nebuvo, bet lankė teatrus, koncertus, muziejus ir daug laiko praleisdavo bibliotekose. Lietuvių studentų valdžia nemėgo, be to, jie ir tarpusavyje buvo susiskaldę. Pasitaikydavo net muštynių.

Po dvejų metų Jonas pereina į Medicinos fakultetą. Čia jam patinka. Ilgainiui gauna gana solidžią stipendiją ir kelionpinigius, tad materialiai tampa nepalyginti lengviau.

Atostogų vis grįžta į Lietuvą. Laiką leidžia ne tik Ožkabaliuose, bet ir Kaune, Garliavoje, Vilniuje. Beje, Kauno geležinkelio stotyje jį kelis kartus apvagia. Vėliau vis apvaginės Vilniuje. Tarp tautiečių irgi yra visokių... Apie lietuvybę rašo į periodinę spaudą, išleidžia tautosakos knygelių.

Artuma / 2011 m. lapkritis 1879 m. gauna gydytojo diplomą. Tą patį rudenį miršta tėvas Juras Basanavičius.

Gyvenimas svetur Darbą gauti Lietuvoje – nukirstos galvos svajonė. Likti pasitobulinti, imtis mokslinio darbo ar bent verstis privačia praktika irgi nepavyko. O ir sveikata ėmė šlubuoti – plaučiai pasirodė esą silpni. Jaunas gydytojas prisiminė studijų draugus bulgarus. Vienas iš jų, šiek tiek vyresnis, užėmė gana aukštą postą Bulgarijos sveikatos apsaugos sistemoje. Jis Joną pakvietė dirbti į Bulgariją. Šalis Basanavičių sužavi gamtos grožiu ir maloniais žmonėmis. Jis įsidarbina ligoninės vadovu ir gydytoju Lom Palankos mieste. Su jam būdinga energija ir veiklumu išplečia ligoninę, ambulatoriją, vykdo sanitarinio švietimo darbą, tuo pat metu intensyviai dirbdamas tiesioginį gydytojo darbą. Jo materialinė padėtis puiki, bet para teturi 24 valandas! Vis tiek jis randa laiko rašyti į lietuviškus laikraščius tautinėmis temomis. Nors operuoja, gydo ir važinėja po kaimus, spėja pastebėti daug archeologinių objektų ir susidomi senosiomis trakų ir frygų gentimis. Palaiko ryšį su lietuvių inteligentais, išsibarsčiusiais po Europą, ir, būdamas aktyvus, įsitraukia į bulgarų politinius reikalus. Iš pradžių tampa liberalu, vėliau – demokratu. Paėmęs ilgalaikes atostogas, daug keliauja po Europą, ilgėliau apsistodamas Vienoje, Prahoje. 1883 m. pavasarį įkuria laisvą lietuvišką laikraštį „Aušra“. Dėl turinio konfliktuoja su Jonu Šliūpu, bet laikraštis atlieka savo misiją.

Jonas Basanavičius nuolat tobulinasi medicinoje, tuo pat metu apsėstas idėjos, kad lietuviai yra trakų palikuonys, daug dirba šioje srityje. Darbas darbu, bet meilė yra kaip taifūnas – užgriūva nelauktai, ir neišsigelbėsi, net jei to norėtum. Prahoje Jonas Basanavičius sutinka savo gyvenimo moterį, jaunutę (21 m.) mokytoją, Čekijos vokietę Gabrielę Eleonorą Mohl. Apie savo didžiąją ir vienintelę gyvenimo meilę vėliau daug rašys, cituos jos dienoraščius. Susituokė 1884 m. pavasarį Vienoje. Vestuvės daugiau nei kuklios, o po jų – kelionė į Bulgariją. Įsidarbina Elenos miestelyje. Tuoj pat pakelia į deramą lygį ligoninę, pasineria į trakų tyrinėjimus, rašo į lietuvių spaudą. Ėjo 1884–1885 metai.

Atsėlina bėda. Jo mylimiausioji, geriausioji, gražiausioji Elė suserga plaučių tuberkulioze. Tai prilygsta netolimos mirties nuosprendžiui. Negelbsti nė švelnus, šiltas Bulgarijos klimatas. Maža to, sunkiai suserga plaučių uždegimu, o nuo pacientų šiltine užsikrečia pats Basanavičius.

Pasveiksta negreit, nors Elė (jau ir lietuviškai pramokusi!) jį labai atsidavusi slaugo. Likusi be Jono Basanavičiaus materialinės ir moralinės paramos užgęsta „Aušra“.

1885 m. Basanavičiai persikelia į Lom Palanką.

Bulgarai Basanavičių myli, vertina, bet politikuojantieji juo nepasitiki: baigęs universitetą Rusijoje, bendrauja su rusais... 1887 m. įvykdomas pasikėsinimas į gydytojo gyvybę. Jis peršaunamas. Byla taip ir liko neišspręsta, spėjama, jog motyvai buvo politiniai. Manoma, kad dėl to buvo nunuodytas ir jo sargas – didelis, gražus dogų veislės šuo.

Akiračiai

29

Darbų – galybė. Jis jau renka ir retus bulgarų vardus, jų tautosaką. Tenka rūpintis plintančio sifilio profilaktika, kova su prostitucija. 1889 m. Elės sveikata sparčiai blogėja. Tų metų vasario 16 d. ji vyro glėbyje iškeliauja pas Viešpatį, būdama vos 26-erių. Kadangi katalikų kunigo čia nėra, laidoja stačiatikių kunigai. Ji ilsisi svetimoje žemėje, rūsyje, virš kurio stovi italų skulptoriaus sukurtas paminklas. Laiminga, meilės kupina Basanavičių santuoka truko vos 5 metus.

Kad atsigautų po mylimos žmonos mirties, 38 metų našlys rašo bulgarų etnografijos su medicinine pakraipa monografiją. Šis darbas sulaukia didelio įvertinimo ir plataus rezonanso užsienyje. Paskui keliauja po Europą, dirba bibliotekose, gilina žinias, bendradarbiauja „Varpe“. 1891 m.

Basanavičius gauna Bulgarijos pilietybę ir po metų persikelia į Varną. Vėl puikiai užsirekomenduoja kaip gydytojas, antropologas, etnografas, politikas ir... lietuvybės gaivintojas per atstumą, iš toli. Bet sveikata stipriai sušlubuoja, tad daktaras išvyksta gydytis. Tai užtrunka ilgai. Paskui vėl sekinantis darbas. Basanavičius ima verstis vien privačia praktika, nes yra pasiturintis ir plačiai žinomas gydytojas, bet pats sveikatos jau neturi. Ir vėl keliauja, susibičiuliauja su Zauerveinu, Zauniumi, Vydūnu ir kt. Skundžiasi nervais, širdies ligomis.

Jam siūlomi aukšti postai, tačiau dėl sveikatos atsisako.

Ateina 1905-ieji. Bulgarijoje praleista 25 metai! Daug nuveikta jos labui, bet Basanavičius, žvelgdamas į skrendančias gerves, galvoja: „Jos skrenda į Lietuvą...“ Jis parduoda didelį, gražų savo namą, fajetoną, puikius juodus žirgus, likviduoja „Aušra“, 1883. Nr. 1. LNM namų „zoologijos sodą“ (mėgo ir augino žvėrelius, paukščius, o pelėda Bubu netgi gyveno namuose ir stebėdavo kaip jis priima pacientus).

Namo! Į Lietuvą!

Lietuvoje Svarbiausiems dr. J. Basanavičiaus darbams Lietuvoje aptarti prireiktų visos knygos. Pats jo gyvenimas Tėvynėje, buvimas joje yra svarbiausias darbas, nes nė vienos dienos nepraleido, nedirbdamas jos labui. Su užsidegimu, aistra, visišku atsidavimu. Gyveno Vilniuje, bet daug keliavo po kraštą ir užsienį. Jau pirmieji, 1905-ieji, grįžus Lietuvon, reikšmingi dviem milžiniškais darbais. Tai Didžiojo Vilniaus seimo sušaukimas ir vadovavimas jo darbui bei Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo apmatai. Seimo atsišaukimas buvo paskelbtas „Vilniaus žiniose“ ir iš dalies rusų spaudoje. Jį išgirdo visa Lietuva. Tada dr. J. Basanavičius tiesiai paskelbė, kad galutinis tautos tikslas yra „savistovė Lietuva“. 1906 m. jis parengė peticiją carui dėl Suvalkų krašto prijungimo prie Lietuvos ir memorandumą popiežiui

30

Artuma / 2011 m. lapkritis

Akiračiai Pijui X dėl lietuvių kalbos įvedimo bažnyčiose. 1907 m. dalyvavo rengiant pirmąją Lietuvių dailės parodą.

Lietuvių mokslo draugijai dirbs visą likusį gyvenimą, remdamas ją pinigais, gausybe literatūros ir savo surinktais archeologiniais radiniais. Oficialiai ji buvo įsteigta 1907 m. balandžio 7 d.

Visą gyvenimą J. Basanavičius renka tautosaką ir propaguoja baltų kilmės iš trakų ir frygų teoriją. Pastaroji ir dabar yra diskusijų objektas. Vieni mokslininkai ją neigia, kiti vertina palankiai. Įsteigia Vilniuje lietuvišką mokyklą, užsidega idėja kurti Tautos namus, su bendraminčiu M. Yču renka jiems aukas JAV. Deja, per karą tie pinigai žuvo. Įkuria „Vilijos“ žemės ūkio bendrovę. Viską daro nenutraukdamas aktyvios gydytojo praktikos. Atėjus karui, dalyvauja lietuvių materialinėje šalpoje, nes Vilnių ištinka beveik badas. Šis puikus diplomatas suranda bendrą kalbą net su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis, tokiais kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas, ir sugeba nesusipykti.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto nariai.

Iš kairės sėdi Stasys Šilingas, Emilija Vileišienė, Martynas Yčas, Antanas Vileišis, kun. Konstantinas Olšauskas, Jonas Basanavičius, Jonas Kymantas.

Stovi Jokūbas Šernas, kun. Povilas Dogelis, Juozas Balčikonis, kun. Juozapas Kukta, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona. Vilnius, 1915 m. LNM

Galiausiai – visko apvainikavimas. 1918 m. vasario 16 d.

Vilniuje, Didžiojoje g. 30, pasirašomas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Posėdžiui pirmininkauja dr. J. Basanavičius, jis pirmas ir pasirašo. Po jo – visi kiti. Aktas atspausdinamas „Lietuvos aide“, bet okupantai tiražą konfiskuoja. Tada Lietuvos delegacija Berlyne jį įteikia Vokietijos kancleriui grafui fon Heitlingui. Sudaroma A. Voldemaro vyriausybė, T. Daugirdas ir A. Žmuidzinavičius sukuria trispalvę.

Atėjus naujiems okupantams rusams, dr. J. Basanavičius vadovauja Lietuvių mokslo draugijai (vėliau iš jos išaugs Lietuvos mokslų akademija), Istorijos muziejui, dirba „Ryto“ švietimo draugijoje ir nesitraukia iš politikos. 1921 m. lietuviai iškilmingai atšvenčia savo Patriarcho 70 metų jubiliejų. 1924 m. jis atvyksta iš okupuoto Vilniaus į laisvą Lietuvą. Dr. J. Basanavičių sugraudina didžiulė pagarba ir meilė, kuriomis jį apgaubia karininkija. Materialiai jis aprūpintas, nes Seimas paskyrė 2 tūkst. auksinių mėnesio pensiją. Tad dirba be algos, nepaisyda-

mas vis menkėjančios sveikatos. Dirba daug, intensyviai.

1927 m. vasario pradžioje suserga ir 16 d. miršta nuo plaučių uždegimo. Jam ėjo 76-ieji.

Laidotuvės buvo pompastiškos. Sausakimša Vilniaus katedra, kur atnešė jo karstą, pilnos gatvės žmonių, gausybė gėlių ir vainikų. Lydėjo lietuviai, lenkai, gudai, žydai.

Karstą su balzamuotu kūnu ketverto juodų žirgų traukiama karieta nuvežė į Rasų kapines, kur Patriarchas atgulė amžino poilsio gimtojoje žemėje, numylėtoje Tėvynėje.

Bet taip toli nuo savosios Elės, likusios jai svetimoje Bulgarijos žemėje, rūsyje, kur vyras buvo įrengęs ir sau vietą...

Portretas Dr. Jonas Basanavičius buvo itin sudėtinga asmenybė.

Tokie žmonės dažniausiai ir nuveikia titaniškų darbų. Retą kurį Apvaizda taip dosniai apdovanoja. Gimdamas jis gavo puikią socialinę kilmę, mylinčius ir gerus tėvus. Maža to, jam dosniai atseikėta gabumų ir dar dosniau darbštumo, atkaklumo. Mokėjo aukotis, tvirtai siekti užsibrėžto tikslo.

Dažnai kalbama apie jo tikėjimo problemas. Niekas dabar nepasakys, kaip buvo iš tikrųjų. Faktas, kad kategoriškai atsisakė tuoktis bažnyčioje, nors jo išrinktoji maldaute maldavo, ir pasitenkino civiline santuoka. Kad nebuvo labai dievobaimingas, irgi ne paslaptis. Tačiau... Jei apžvelgsime jo draugų, bičiulių, bendražygių ypač didelį būrį, tai pamatysime, kad jame vyrauja kunigai, antroje vietoje – gydytojai. Ne kartą buvo bažnytinių santuokų liudininku, krikštijo draugų vaikus. Prieš mirtį atliko išpažintį. Tad kas buvo jo mintyse ir širdyje, jau nesužinosime.

Dr. J. Basanavičiaus būta ne tik patrioto, kovotojo už Tėvynės bylą, mokslininko. Buvo be galo pareigingas: iki gyvenimo pabaigos gydė žmones ir darė tai puikiai bei pasiaukojamai. Savo priedermę atliko iki galo.

O sveikata? Turėjo silpnus plaučius, kelis kartus sirgo jų uždegimu, nuo šios ligos ir mirė. Daugybė kitų jį kamavusių ligų greičiau buvo psichosomatinės, nervinės. Tai ypač krenta į akis skaitant jo „Mano gyvenimo kroniką ir nervų ligos istoriją“. Būdamas gydytojas, turėjo suprasti, jog buvo hipochondrikas, o gal sirgo ir kitomis neurozėmis, nes atvykęs į Peterburgą ėjo konsultuotis pas psichiatrijos žvaigždę prof. V. Bechterevą. Ir blogai jausdamasis, dirbo už šimtą.

Tai buvo charizmatiška asmenybė. Traukte traukė žmones ir ne vien savo ramiu, švelniu elgesiu bei mokėjimu bendrauti. Buvo didelis diplomatas, niekada nieko neužgavo. Tai lyderio, tautos vedlio tipas, kurį dauguma išsyk pripažindavo. Tik tokia stipri asmenybė ir galėjo, vienu metu dirbdama daug darbų, vesti žmones per begalę kliūčių bei sunkumų į šventą tautai tikslą – nepriklausomybę ir laisvę.

Vadiname jį Patriarchu. Ar ne per menkas tai žodis mūsų dėkingumui šiam didžiavyriui išreikšti? Jam, kaip niekam kitam, priklauso mums iš Anapus priminti: Tegul meilė Lietuvos Dega mūsų širdyse!

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma / 2011 m. lapkritis

Atokvėpio valandai

Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Keistuolis (II)* Giovannino GUARESCHI Peponis tą naktį atsigulė baisiai nerimaudamas. Jo slogučio priežastis nebuvo Merikonas. Merikono nuotykis, tiesa, nebuvo eilinis, bet dėl jo buvo galima likti ramybėje.

Pagaliau Merikonas nebuvo žmogus, o dramblys, ir galvojantis žmogus negalėjo jaustis pažemintas, nes dramblys visuomet stipresnis už žmogų, už Peponį.

Peponiui kančią sukėlė Don Kamilio elgesys. Don Kamilis nebuvo dramblys: jis buvo žmogus kaip ir Peponis.

Tačiau Don Kamilis įstengė atsukti paminklo papėdę.

Peponis vartėsi lovoje iki pirmos valandos nakties.

Vėliau pajuto dar didesnę kančią, nes Don Kamilis jį pažemino kaip žmogų ir kaip partijos atstovą. „Bažnyčios tarpininkavimu“, – pasakė Don Kamilis.

Antrą nakties Peponis iššoko iš lovos, apsirengė ir, nuėjęs į virtuvę, išmaukė butelį vyno. Paskui išėjo pasivaikščioti tuščiomis ir tyliomis bažnytkaimio gatvėmis, kurios skendėjo tirštame rūke. Vaikštinėjo rūpesčio kankinamas ir nepasijuto, kaip, tarsi kakta, atsimušė į paminklą. „Jei su juo susidorojo tas prakeiktas kunigas, kodėl negalėčiau susidoroti aš“, – niršo. Vynas buvo pradėjęs veikti ir kaitino jo smegenis.

– Viešpatie, Kristau! – tarė įtūžęs Peponis, apkabindamas akmeninę papėdę. – Jei esi teisingas ir nepataikauji kunigams, turi suteikti ir man tiek jėgos, kiek suteikei Don Kamiliui!..

Jam atrodė, kad truks visi sąnariai. Papėdė aštuntadaliu pasisuko, ir Herkulis vėl žiūrėjo į vasaros rytus.

Peponis taip atsiduso, kad tuo savo pūsterėjimu būtų šieno vežimą apvertęs.

– Ačiū Tau, Viešpatie, – ištarė. – Vis labiau įsitikinu, kad esi geras ir nepartinis ir kad nesikiši į politiką.

Dar nepasiekęs namų pajuto, kad visas kūnas suglebo.

Gėlė visus sąnarius. Jautėsi taip, tarsi per jį būtų pervažiavęs plento volas. Neatsikvėpdamas išgėrė dar vieną butelį vyno, nuėjo gulti ir tuoj kaip negyvas užmigo.

* * *

Apie dešimtą ryto, kai rūkas jau išsisklaidė, kažkas pastebėjo, kad papėdė vėl pasukta, ir pakėlė triukšmą.

Buvo aišku: šaltiniškiai naktį sugrįžo ir pakartojo provokuojamą išdaigą.

Liesius, nuskubėjęs pas Peponį, rado jį dar gulintį ir norėjo pažadinti. Palietęs kaktą pajuto, kad Peponis karščiuoja, tad paliko jį ramybėje.

Sugrįžęs į Liaudies namus įsakė, kad niekas nė piršto

nejudintų, kol viršaitis nepasveiks. Deja, dalykai savaime klostėsi ir visas bažnytkaimis jau buvo sukilęs ant kojų.

Visi vienu balsu nutarė, kad šaltiniškius reikia tinkamai pamokyti.

– Dar šį vakarą nueisime į Šaltininę ir, pradėdami Merikonu ir baigdami paskutiniu jo būrio vyru, visiems kaulus aplamdysime. Jei reikės, aplamdysime ir tuos, kurie tai gaujai nepriklauso!

– Jei koks prakeiktas seklys ir praneš policijai, nieko nepeš. Jei nepasiseks šį vakarą, nueisime kitą kartą. Sąskaitos žūtbūt turi būti suvestos. Vargas tam, kuris mūsų paminklą paliečia. Kas jį pasuko, privalo į vietą atstatyti.

Taip tą vakarą buvo nutarta ir tokia nutarimo prasmė paties Luotelio, oficialaus Don Kamilio pranešėjo, buvo perduota Don Kamiliui.

Iš tikrųjų šis nieko nesuprato, ką jam Luotelis pasakojo: Don Kamilis dar gulėjo lovoje ir nebuvo nė vieno jo kaulelio, kuris pajudintas negirgždėtų, ir nė vieno nervo, kuris paliestas nesukeltų aštraus skausmo. Kai jis, atsukęs papėdę, sugrįžo į kleboniją, tuoj turėjo atsigulti, ir aukšta temperatūra laikė jį sukausčiusi iki kitos dienos vakaro.

Luotelis pakartojo pranešimą ir kad reikalas esąs labai rimtas. Don Kamilis dejuodamas atsikėlė. Prisipylęs pusę žlugtinio kubilo karšto vandens, pasidarė tokią vonią, kuri žmogų arba visiškai išverčia iš kojų, arba visas, dar blogesnes negu Don Kamilio, negalias pašalina.

Išvožęs pusę butelio konjako, sulygino vidaus ir išorės temperatūrą ir pagaliau įjungė pavarą.

Tačiau buvo per vėlu. Dauguma Šaltininės vyrų buvo jau aptvarkyti ir visiems buvo aiškiai pasakyta: „Jei rytoj jūsų stipruolis neatvyks atstatyti paminklo, tai ryt vakare pakartosime šio vakaro programą.“ Tai reiškė, kad rytoj (arba kitą dieną, jei policija įsikištų) būrys vyks į Šaltininę su šautuvais, nes buvo aišku, kad šaltiniškiai juos taip pat su šautuvais pasitiks.

Don Kamilis, pasiskolinęs iš Pasočio vežimėlį, vidurnaktį išvyko į Šaltininę.

Movė tiesiai pas Merikoną. Duris atidarė išsigandusi senė.

Merikonas gulėjo lovoje ir, pamatęs Don Kamilį, išplėtė akis.

– Prakeiktas gyvuly! – suriko Don Kamilis. – Dėl tavo kaltės du kaimai skerdžiasi! Kodėl vėl judinai paminklą?! * Istorijos pradžia spalio „Artumoje“

31

32

Artuma / 2011 m. lapkritis

Atokvėpio valandai – Tai ne aš! Galiu prisiekti! – kūkčiojo Merikonas. – Vos grįžau į namus, tuoj turėjau atsigulti, nes negalėjau pastovėti. Visus kaulus maudžia! Šį kartą ne aš pasukau.

Paklauskite mano bobutės!

Senė persižegnojo.

– Prisiekiu dėdama ranką ant kryžiaus, kad jis vakar, vos grįžęs į namus, tuoj atsigulė ir daugiau nesikėlė.

– Tai gal atsuko tavo būrys? – neatlyžo Don Kamilis.

– Nieko nežinau, nieko nežinau! – dejavo Merikonas.

Don Kamilis kreipėsi į senę: – Užkurk ugnį ir pakaitink vandens! Pripilk kubilą ir, kai viskas jau bus paruošta, pranešk man.

Kai karšto vandens kubilas jau stovėjo tvarte, Merikonas turėjo eiti pašutinti savo kaulų, kaip buvo padaręs Don Kamilis. Paskui turėjo apsirengti ir keliauti kartu su Don Kamiliu.

– Kur tamsta mane veži? Aš nieko nepadariau, – tebedejavo Merikonas.

Kai apie antrą valandą nakties atvyko į bažnytkaimį, rūkas buvo daug tirštesnis nei praėjusią naktį. Atsidūrus prie paminklo, Don Kamilis įsakmiai tarė Merikonui: – Pradėk! Aš tau padėsiu!

Kad ir kaip stengėsi, paminklo papėdė nė nepajudėjo.

– Palauk čia! – liepė Don Kamilis.

* * *

Su Dievo pagalba Peponis įstengė nusileisti žemyn iš miegamojo antrame aukšte. Don Kamilis, jį pamatęs, liepė apsirengti ir eiti kartu.

– Jei neatsuksime paminklo atgal, užsitrauksime Dievo rūstybę. Merikono ir mano kaulai taip aplamdyti, kad mudu nieko nepadarom. Eikš į pagalbą!

Peponis skausmingai suunkštė: – Turėk tamsta proto! Ar nematai, kad aš visai nepastoviu?

– Nieko! Užsimesk apsiaustą ir eime!

Peponis, nebegalėdamas suvaldyti kankinamų jausmų ir skausmo, atvėrė širdį: – Kunige, jei tamsta ir Merikonas, pajudinę paminklo papėdę, turite aplamdytus kaulus, patikėkite, kad ir mano kaulai tokie patys, nes ir aš ją pasukau.

Juodu kalbėjosi Peponio virtuvėje, kur Don Kamilis iš spintelės ištraukė butelį, pripylė stiklinę vyno ir padavė Peponiui sakydamas: – Gerk, galvažudy!

Išgėręs Peponis pasiėmė apsiaustą ir nusekė paskui Don Kamilį.

Merikonas, virpėdamas nuo šalčio, sėdėjo prie paminklo ir laukė.

Visi trys sukibo į papėdę ir sutartinai suko. Kiekvienas pasitempimas kėlė aštrius skausmus. Nežinia, kiek jiems teko stumtelėti: gal penkis, gal penkis šimtus, o gal penkis tūkstančius kartų. Žodžiu, Herkulis atsisuko į seną pusę.

– Pernakvosi klebonijoje, – baigus darbą tarė Don Kamilis Merikonui. – Žmonėms paaiškinsiu, kad šįryt atvykai ir mano bei viršaičio akivaizdoje atitaisei paminklą.

Kadangi buvai baisiai nuvargęs, pridursiu, priėmiau tave į kleboniją pasiilsėti. Įėjęs į kleboniją, Merikonas krito į salonėlio minkštasuolį ir tuoj užmigo. Don Kamilis užklojo jį apsiaustu ir nuėjo pas Peponį, sėdintį prieangyje, minkštoje kėdėje.

– Jei galėčiau pakelti ranką, tvočiau tokį antausį, kad į kambario galą nusiristum! – suriko Don Kamilis.

– Laikyk, kad jau davei, – pro dantis iškošė Peponis, išsitiesdamas poilsio.

– Klebonija tapo liaudies nakvynės namais! – pridėjo Don Kamilis.

Po ranka rastais skarmalai apklostęs Peponį, vos kojas pavilkdamas nuėjo į savo miegamąjį ir parkrito ant lovos.

– Viešpatie, – šnibždėjo, – nustatyk, kuris iš mūsų trijų labiausiai vertas pasigailėjimo, ir ant to galvos uždėk šventą ranką!

Kristus nustatė, kad labiausiai pasigailėjimo vertas Peponis, ir ant jo galvos uždėjo savo šventą ranką. Kai rytą Peponis pabudo, jam kilo šviesi minti, kurią tuoj ir įvykdė, nors kūjo kilnojimas jam sunkiai atsiliepė.

Iš tikrųjų jis nukalė keturis geležinius varžtus, kurių kiekvienas svėrė tris kilogramus, ir įsakė jais su stipriausiu cementu pritvirtinti paminklo papėdę prie pamato taip, kad daugiau niekas, nė pats Herkulis, neįstengtų iš vietos pajudinti. Viskas baigėsi tuo, kad minėtoji mergaitė ištekėjo už šaltiniškio, ir pirmas iš tos santuokos gimęs kūdikis buvo pakrikštytas Herkuliuku, nes jis sutaikė įniršusius abiejų kaimų gyventojus.

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Tautodailininko Alvydo Rimšelio ąžuolo skulptūros ir paminklai Daugiau informacijos:

tel. 8 699 64484, el.p info@azuoloskulptura.lt www.azuoloskulptura.lt

Artuma / 2011 m. lapkritis

Sveikata

33

Mūsų bombos Richard Dunstan nuotrauka

Gydytojo Petro patarimai Taip, taip! Mes patys imame sprogmenų prikimštas bombas, ryjame jas ir vaikščiojame lyg niekur nieko. Galvojame apie tai, kaip sau pagelbėjome. Kaip? Ak, tai niekai, neverta kvaršinti sau galvos. Argi?

Garsūs atlikėjai, koncertuojantys perpildytose prestižinėse salėse, „gelbėjasi“ ne tik alkoholiu, bet ir medikamentais. Beje, receptiniais. Taip pat elgiasi kai kurie verslininkai, mokslininkai, studentai, net politikai. Netgi garsusis Luciano Pavarotti prieš koncertą nesibodėjo nuryti kardiologinio vaisto beta blokatorių grupės tabletę. Ne dėl širdies bėdų, o „ant drąsos“. Mokslininkai jau kelerius metus kalba apie tai, kad stimuliuojantys vaistai ir „smegenų užkūrėjai“ netrukus taps tokiais pat kasdienio vartojimo produktais kaip kava, arbata. Šia problema besidomintys Jungtinės Karalystės medikai ištyrė, jog šiandien juos vartoja beveik 20 proc. britų. Jau prabilta apie abiturientų ir studentų testavimą per egzaminus dėl įvairaus smegenų dopingo. Nebekalbama apie litrais maukiamą kavą, labai stiprią arbatą, energetinius gėrimus, nes vyksta dar blogesnių dalykų. Smegenys stimuliuojamos kraujotaką gerinančiais nootropų grupės medikamentais, beta blokatoriais, kurių šalutinis veikimas yra streso ir baimės mažinimas. Jei reikia ne nusiraminti ar lengvai paskatinti smegenų veiklą, o stimuliuoti, vartojama populiarių vaistų nuo peršalimo ligų, slogos bei preparatų Alzheimerio ligai gydyti.

Sąmoningai paminiu tik vaistų grupes, nevardydamas konkrečių preparatų.

Nors kai kurie mano kolegos sako: kuo, girdi, tokie jau blogi tie beta blokatoriai?

Juk visi širdininkai juos kasdien vartoja!

Kurgi ne – ir sveikų širdžių savininkai sportininkai (šauliai, lankininkai) ryja juos kaip dopingą. Nėra pasaulyje tokio vaisto, kuris būtų visai nekaltas, veiktų tik vieną sistemą. Deja, toji chemija vei-

kia visą kūną. Gal tai populiarusis piracetamas, kurio griebiamės sukarščiavę?

Taigi, šis „nekaltasis“ sujudina smegenis ir sunkiu nusėda kepenyse.

Dažnai vaistais piktnaudžiauja perlipusieji vidutinio amžiaus ribą, nes šiems žmonėms rodosi, jog silpsta ne tik fizinės, bet ir intelektinės galios. Ogi jauni nori viską pasiekti greitai, daug, be didelių pastangų, tad irgi griebiasi chemijos. Apskritai tai nieko naujo.

Inkai ekstremaliose situacijose naudojo kokainą, Antrojo pasaulinio karo metais britų pilotai maktelėdavo amfetamino, Julijus Cezaris ir kiti kraugeriai prieš mūšį girdydavo kareivius vynu, rusai degtine, vikingai svaiginančių žolelių nuoviru, sovietų kareiviams (taip pat ir vargšams mūsų vaikams lietuviams kareivėliams) pildavo degtinės ir narkotikų, kad drąsiau kovotų su Dievui sielą skolingais afganais. Kiek jų grįžo sužalotų dvasiškai! O kur dar tapusieji narkomanais ar alkoholikais?

Kad JAV studentai per egzaminų sesijas dažnai „padeda“ sau marihuana – niekam ne paslaptis. Lenkų medikai neslepia, kad jų tautiečiai piktnaudžiauja receptiniais preparatais nuo Parkinsono ligos, skausmą malšinančiais vaistais, nes šie irgi stimuliuoja smegenis.

Narkotikus smerkiame, suprantame jų žalą ir keliamą mirties pavojų.

O vaistai? Girdi, jie gi ne narkotikai.

Aišku, jų taip nepavadinsi, bet irgi veikia visą(!) organizmą ir toli gražu ne visada palankiausiai. Nuodėmė ir kvailystė (beje, kraštutinė) vartoti gydytojo nepaskirtus vaistus, taip žalojant brangiausią mums Dievo duotą dovaną – kūną, gyvybę.

Taip, yra išskirtinių atvejų, kai būtinas medikamentinis stimuliavimas. Jo reikia ilgomis trasomis, kai keičiasi laiko juostos, skrendantiems lakūnams, kai kada – tolimųjų reisų vairuotojams, atominių elektrinių operatoriams. Bet tada medikamentus skiria gydytojas, o jų dozavimas griežtai kontroliuojamas.

Jei norite „užsidirbti“ sunkią širdies ir kraujagyslių ligą, sumaitoti nervų sistemą bei kepenis, įgyti priklausomybę, nedelsdami pradėkite piktnaudžiauti vaistais! Padarinių sulaukti netruksite.

JAV mokslininkai tvirtai įrodinėja, kad stimuliuojant smegenis geresnių rezultatų mokymesi, moksle bei darbe gauti neįmanoma. Galimas tik trumpalaikis efektas. Vienintelis užtikrintas kelias į sėkmę yra sunkus, metodiškas, nuolatinis darbas. Tiesa sena kaip pasaulis, tik kas jos paiso?

Lietuviai vartojamų vaistų kiekiais yra tarp pirmaujančių. Žmonės, atsipeikėkite! Jeigu nuolat jus gydantis gydytojas motyvuotai neskyrė vaisto, tai ir neieškokite jo. Tabletė nėra ekologiškas agurkas ar senelės išauginti ir namie rauginti kopūstai. Ji gydo, tačiau beveik visada ir kur nors kam nors pakenkia. Savęs apgaudinėjimas veda į visišką fiasko, tad nebūkime naivūs kaip penkiamečiai vaikeliai. Geras miegas, subalansuota mityba duoda geresnių rezultatų, žinoma, jei jūs nepilotuojate lėktuvo trasoje Varšuva–Čikaga. Geriau jau toji kava.

34

Artuma / 2011 m. lapkritis

Teisininko patarimai

Vaikų pareiga išlaikyti tėvus Ramona JAKAITIENĖ, MRU Viešojo saugumo fakulteto Teisės katedros lektorė Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios nuostatos įrašytos LR Konstitucijoje, 38 straipsnio 7 dalyje.

Išsamiau šią pareigą reglamentuoja LR Civilinis kodeksas (toliau CK) 3.205–3.208 straipsniuose.

CK 3.205 str. 1 d. „Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis.“ Iš šios normos matyti, kad vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus yra susieta su dviem būtinosiomis sąlygomis: pirma – tėvai turi būti nedarbingi ir antra – tėvams reikalingas išlaikymas.

Nedarbingi tėvai, kurie turi pakankamai lėšų pragyventi (pavyzdžiui, gauna pensiją, turi santaupų ar kitokio turto), teisės į išlaikymą neturi.

Jei nesusitariama dėl išlaikymo dydžio ar tvarkos, įstatymuose yra numatyta galimybė kreiptis į teismą. Šia teisine galimybe kreiptis į teismą

dėl išlaikymo priteisimo gali pasinaudoti ne tik patys tėvai. Ieškinį teismui gali pateikti ir prokuroras ar valstybės ir savivaldybių institucijos, atsakingos už socialiai saugomų asmenų teises ir teisėtus interesus. Į teismą gali kreiptis ir giminaičiai, matydami apleistus ir išlaikymo reikalingus senolius.

Išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeimyninę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes. Teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų (CK 3.205 str. 4 d.).

Išlaikymas mokamas (priteisiamas) nustatyta pinigų suma kas mėnesį (CK 3.205 str. 3 d.). Ši suma yra indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka (CK 3.208 str.).

Nuo pareigos išlaikyti savo tėvus vaikus gali atleisti teismas, nustatęs, kad tėvai

vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Kiekvienu atveju atsižvelgiama į tai, ar savo laiku (kai buvo auginami vaikai) tėvai nevengė jų išlaikyti, auklėti ir rūpintis jais. Vengimas atlikti savo pareigas taip pat gali reikšti šeimos palikimą, atsisakymą priimti gyventi vaiką, kai jis negalėjo gyventi su kitu iš tėvų, ir pan. Jeigu tėvai nevykdė savo pareigų vaikams dėl objektyvių priežasčių (pvz., ligos, neveiksnumo, sunkios turtinės padėties, susiklosčiusios dėl objektyvių priežasčių, kt.), ši norma netaikoma. Aplinkybę, kad išlaikymo reikalaujantys tėvai vengė vykdyti savo pareigas vaikams, turi įrodyti pilnametis vaikas. Jeigu vaikai buvo atskirti nuo savo tėvų nuolatinai dėl pačių tėvų kaltės, tokie tėvai neturi teisės į išlaikymą. Nuolatinis vaikų atskyrimas nuo tėvų dėl tėvų kaltės yra galimas tik neterminuotai apribojus tėvystės teises.

Todėl vaikų pareiga išlaikyti tėvus išlieka, jeigu vaikai buvo atskirti nuo tėvų, nors ir nuolat, ne dėl tėvų kaltės (pvz., dėl tėvų neveiksnumo) arba jie buvo atskirti tik laikinai (pvz., tėvystės teisės buvo apribotos laikinai).

Teismuose bylų dėl tėvų išlaikymo būna gerokai mažiau, negu bylų dėl vaikų išlaikymo.

Todėl norisi tikėti, kad dažniausiai tėvai senatvėje yra prižiūrimi, ir ne tik todėl, kad šios pareigos negalima atsisakyti, o iš pagarbos ir dėkingumo jiems.

Šypsenos be raukšlių * * *

– Mieloji, kodėl tu visada į mane kreipiesi pavarde?

– Man ji patinka, aš irgi tokios norėčiau!

* * *

– Jūs visai paklaikote! Kaip galėjote apdrausti gyvybės draudimu 105 metų vyrą?!

– Aš griežtai laikausi statistikos. Per pastaruosius metus nenumirė nė vienas 105 metų žmogus.

* * *

– Dukryte, kodėl tu nevalgai? Juk sakei, kad esi alkana kaip vilkas – Mama, kur tu matei, kad vilkas manų košę valgytų?

* * *

Mane labai nervindavo, kai per kiekvienas vestuves visos bobutės baksnodavo ir sakydavo: „Tu – sekantis“.

Tačiau jos apsiramino, kai aš joms tai pradėjau daryti per laidotuves.

* * *

Bet kuriame iš mūsų miega genijus. Su kiekviena diena vis kiečiau...

* * *

Nereikia pernelyg rimtai žiūrėti į gyvenimą – gyviems jums vis vien iš jo išeiti nepavyks.

Artuma / 2011 m. lapkritis

Gyvenimas kaip senas vynas

Ne tik gyvenimas Vanda IBIANSKA Viskas turi pradžią ir pabaigą. Džiaugsmas, nelaimės, rūpesčiai, linksmybės, darbai. Gyvenimas – taip pat. Apie mūsų nelengvą atėjimą į šį pasaulį, motinos kančias, kūdikio stresą gimstant parašyta ir kalbama daug. Apie išėjimą esame linkę tylėti. Bijome. Tik kad stručio „politika“ slėpti galvą smėlyje čia negelbsti. Mirtį ir kančias reikia prisijaukinti, kaip tai daryta per tūkstantmečius.

Tik tada bus lengviau iškeliaujančiam pas Viešpatį ir liekantiems gedėti. Ir atjautos, artimo meilės, dalijimosi skausmu bus daugiau.

Rašyti apie tai paskatino mano savanorystė vienoje Kauno slaugos ligoninių. Nedaug tos mano savanorystės tebuvo, kelis mėnesius po vieną dieną per savaitę. Ne ką ir galėjau padėti, nes fizinių jėgų neturiu, o mano pokalbiai su sunkiais ligoniais ne visada sekėsi, nes būta tokių, kurie jų nenorėjo. Elgėsi net agresyviai. Keista, bet jokios nuoskaudos nepajutau, tik didžiulę atjautą. Supratau, kodėl jie taip daro.

Ten sunku. Vienodai ligoniams ir personalui. Įstaigos direktorė (ypatingas žmogus!) gydytoja Rita Kabašinskienė papasakojo, kad ligoninės rėmėjų lietuvių... nėra! Įsiklausykite: viena vienintelė pensininkė jau metai kas mėnesį perveda po 50 Lt iš savo pensijos į ligoninės sąskaitą. Vienas žmogus!!! Tiesa, atsiranda savanorių, bet po dienos ar dviejų išnyksta. Psichologiškai nepakelia.

Juk čia viskas dvelkia kančia ir į akis žiūri mirtis. Kartais pacientų artimieji duoda šimtą ar pusantro šimto litų, kurie tuoj pat panaudojami sauskelnėms, ir tikriausiai galvoja, kad davė... kyšį! Kiek kainuoja šildymas, vanduo, elektra, skalbimas, pastato priežiūra, – niekam nerūpi. O kur dar atlyginimai?

Apie juos atskirai. Tai Bažnyčios įsteigta slaugos ligoninė, gal todėl ji geriausia Kaune, nors materialiai skurdi kaip ir kitos. Slaugytojų, pagal mane, ten nėra. Tą darbą atliekančioms profesionalėms priklauso pamirštas garbingas gailestingųjų seselių vardas. Reikia pamatyti, kaip jos kasdien dešimtims ligonių keičia sauskelnes, kilnoja sunkius pacientus, įveda tracheostomas, kateterius, zondus, valo, plauna paliegusius kūnus – visa tai daro moterys, nors daug kur reikia vyriškos jėgos. Šį katorgišką darbą jos atlieka sukdamosi kaip vijurkai, vos spėdamos ir vis su šypsena, geru žodžiu, užuojauta, meile, be jokio irzlumo, nemandagių žodžių. Ir gauna algos tiek... kiek paprasto vidaus ligų ar vaikų skyriaus slaugytoja. Nors darbo nė lyginti negalima. Čia jau reikia pasišventimo. Be jo nie-

kaip. Tik vis dar sveikiems lietuviams tai nerūpi. Jie gi nemirs, nesirgs, nekentės arba tai bus taip negreit, kažkokioje miglotoje ateityje. Taigi, nesvarbu. Kad užganėdintų sąžinę, aukoja vaikų namams, „Bėdų turgui“ (per TV parodys!) ir pan.

Tai yra ten, kur blogai, bet ne šiurpiausia. O čia? Man taip nebus. Arba negreit. O kad slaugos ligoninių personalas kopia išmatas, šlapimą, kilnoja 80 kg ir daugiau sveriančius komoje esančius vyrus – niekam nė motais.

Ir dar: tai tos moterys paskutinę akimirką būna su iškeliaujančiu. Uždega žvakę, sukalba maldelę, peržegnoja. Kol dar įmanoma, iškviečia kunigą, kad pacientas atliktų išpažintį, gautų Ligonių sakramentą. Nuolatinio kapeliono, kuris tiesiog būtinas, nėra, nors vokiečių geradariai įrengė koplyčią, radiofikavo palatas. Kodėl nėra?

Klauskite bažnytinės vyresnybės. Aš piktinuosi tuo, lygiai kaip ir miesto valdžia, kuri niekaip neranda pinigų pusei psichologo etato.

Trys gydytojos, Rita Kabašinskienė, Vilūnė Bučinskienė ir Ina Poniškaitienė, žino apie savo pacientus viską. Ne tik apie jų ligas, bet ir apie gyvenimą, problemas, moralines kančias. Ir kasdien stovi prieš mirtį. Jų akivaizdoje žmonės silpsta, gęsta ir išeina. Paliatyviosios medicinos uždavinys yra išvaduoti nepagydomai sergantįjį nuo fizinių ir psichinių kančių. Iki paskutinio atodūsio jis neturi jausti skausmų, nerimo, baimės, turi būti švarus, gulėti patogiai. Ir nebūti vienas mirdamas. Visa tai šios puikios gydytojos bei gailestingosios seserys ir daro. Daro puikiai. Tik kokia kaina?! Žmonės, lietuviai! Kur jūs? Juk tai mūsų visų reikalas!

Neklausk, kam skambina varpai, jie skambina vienam iš mūsų. Tas reikalas ne tik sveikatos, socialinių institucijų, Bažnyčios. Kur mūsų visų sąžinė, jei paliekame mirštantįjį vien „valdiškiems namams“? Motiną, tėvą, brolį, seserį, vaiką – artimiausius, savo kraują. Taip numes į visko stokojančią slaugos ligoninę, kur kas prastesnę, nei ta, apie kurią pasakoju, ir tave, skaitytojau, jei nesukrusi.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad bent du trečdalius artimieji lanko. Atneša gėlių, sulčių. Pasėdi, pabūna. Yra tikrai mylinčių, besirūpinančių, kiti atlieka tik pareigą.

Ne visi ir numiršta. Dalis apsveiksta, išvažiuoja, po kurio laiko vėl sugrįžta arba ir negrįžta.

O personalas laužo galvas, kaip prasimanyti lėšų būtiniausiems dalykams. Gal suruošti kokią akciją, gal loteriją?

35

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

36

Gyvenimas kaip senas vynas Tik iš kur gauti laiko biurokratiniams ir organizaciniams reikalams tvarkyti, jei reikia bėgioti iš vienos palatos į kitą?!

O ligoniai, kaipgi jie? Išklausiau daug gyvenimo istorijų. Bijau apie jas rašyti, nes gal kuris iš tų žmonių dar gyvas? Galėčiau papasakoti apie tas jaudinančias ir skausmingas išpažintis, prisiminimus, guodimąsi, prisipažinimus, dūsavimus apie sunkią dalią, dienas be šviesos, smurtą, juodą darbą, nepriteklius, bėdas, nelaimes, metus be džiaugsmo. Ir... labai, ypatingai gerus vaikus bei dar geresnius anūkus – geresnių nėra...

Papasakočiau apie tai, kaip sapnuoja kadaise jų nuskriaustus žmones, kuriems nebegali atsiteisti, artimus mirusiuosius, ypač motinas, tėviškę kaime, sodą prie namo.

Vyrai uždaresni, linkę savo gyvenimą ir praeitį pagražinti, tik už viso to slypi apgailestavimas, skausmas ir dažnai neaiškiai suvoktas kaltės jausmas.

Moterys atviresnės.

Jos užsimena apie mirties baimę, sielojasi dėl kadaise padarytų nusižengimų, sapnuoja jaunystėje abortuotus kūdikius, kurie tiesia rankutes ir šaukia: „Mamyte!“ Tai ne mano fantazijos, bet autentiški pasakojimai. Yra ir tokių, kurie kaltina visą pasaulį nežinia už ką ir kodėl.

Saulėlydyje iš džiaugsmo šokčiojančių nedaug. Ir kažkodėl žmonės nelinkę prisiminti laimingų dienų, nors jų juk kiekvieno gyvenime būta. Nežinau, ką dar būčiau išgirdusi, jei būčiau klausinėjusi. Bet aš tik atidžiai ir labai nuoširdžiai klausiausi, ką man pasakoja, o juk išsipasakoti kai kuriems norisi. Kelis kartus skaičiau ir džiaugiausi, jei man skaitant žmogus užmigdavo. Viena vis prašydavo: „Paskaityk, gal užmigsiu.“ Daugelis galvoja, jog buvimas tokioje aplinkoje psichologiškai slegia. Manęs neslėgė. Jutau tik didelę užuojautą, norą nors truputį padėti ir apmaudą, kad negaliu pagelbėti fiziškai: kilnoti, valyti ir t. t. Noriai keisčiau sauskelnes, plaučiau tualetus, jei ne griežtas mano kardiologės, kardiochirurgo ir okulisto draudimas. Buvo labai pikta, nes tokių darbų ten aibė.

Gerieji mano skaitytojai! Tie, kas turite sveikatos, stiprią psichiką, daug atjautos, pasiūlykite savo pagalbą, o personalas jau pats atsirinks tuos, kurie tiktų į pagalbininkus. Jūs padarysite artimo meilės darbą, nepalikdami žmogaus sunkiausią valandą vieno. Tik turėkite galvoje, kad toli gražu ne kiekvienas tam darbui tiktų ir ne visi jį pakeltų.

Artuma / 2011 m. lapkritis Ir aukokite, kiek kas galite. Užpajamuos gi jūsų auką, jei norėsite, gausite net kvitą. Patalynės, rūbų, indų ten nereikia. Bet reikia tracheostomų, sistemų lašinėms, kai kurių medikamentų, sauskelnių, kitų slaugos priemonių.

Ir lėšų pastato priežiūrai bei išlaikymui, benzinui, pagaliau pasamdyti nors porai profesionalų, kurių taip trūksta. Apie atlyginimus jau net nekalbu, nes nežinia, kodėl galvojame, jog viską mums turi duoti valstybė už dyką.

Kad turime mokėti santechnikui, elektrikui, remontininkui, odontologui, suprantame, o tiems, kurie dirba mums sunkiausią, galerų vergų darbą, gaudami gal tik penktadalį jiems deramo atlyginimo – ne. Krikščionybė, artimo meilė, gerumas, žmogiškumas, pagaliau, padorumas, atrodytų, egzistuoja kažkur netoli, bet prie mūsų neprisiliečia. Quo vadis, Lituania?

Dienų ar pusdienių, praleistų slaugos ligoninėje, išgyvenimus nešiojau širdyje ilgai (visada nešiosiu) ir tikėjausi parašyti jaudinantį straipsnį, kuris pažadintų nors vieną kitą mano skaitytoją. Jaudinantis neišėjo, tiesiog pasakojamasis.

Kaip jūs ten, mano Jūratėle, Marija, Albina, Monika?

Esate vis dar čia ar jau pas Viešpatį? Nuolat galvoju apie jus, prisimenu maldoje.

Bet yra ir redakcija, darbas. Apsikopusi ir prasimaniusi pinigų tikiuosi po Naujųjų metų vėl pavažinėti į Petrašiūnus. Gal mano gerasis draugas prof. Arvydas Šeškevičius, paliatyviosios medicinos diegėjas Lietuvoje, pamokys mane per tą laiką kokių nors elgesio su nepagydomais ligoniais plonybių?

O dabar ačiū jums, brangiosios gydytojos Rita, Vilūne, Ina, visos gailestingosios seselės, slaugutės, mielas ir gražus kineziterapeute Andriau, socialine darbuotoja Rūta, nepakartojamo gerumo vairuotojau Vytautai, už šventą darbą!

Telaimina jus Viešpats ir tesaugo Švenčiausioji Jo Motina!

Jūsų savanorė Vanda P. S. Jei panorėtumėte prisidėti savo auka, siųskite ją bet kuriuo būdu – per banką ar įteikite asmeniškai.

Adresas: VšĮ Kauno slaugos ligoninė, Armatūrininkų g. 4, Petrašiūnai, Kaunas, Buhalterija yra III aukšte; Banko sąskaita: Kauno slaugos ligoninė, Swedbank LT 827300010002245585.

Ak, aukokite, kiek galite, t. y. tiek, kad neprakiurdintumėte savo biudžeto, betgi jūsų auka kiekvienu atveju bus žmogiškumo ir gerumo ženklas.

Marijos radijo naujojo sezono programa Pirmadienis

Antradienis

Trečiadienis

Ketvirtadienis

05:00

Marijos valandos

05:25

Vatikano radijas (kart.)

06:00

Dievo žodis

06:20

Rožinis (kart.)

06:50

Rytmetinė valandų liturgijos malda

07:20

Vatikano radijas (kart.)

07:40 08:00

MARIJOS RADIJAS GIRDIMAS Alytuje 107.4MHz Anykščiuose 95.0MHz Druskininkuose 107.6MHz Ignalinoje 99.0MHz Kaune 95.7MHz Klaipėdoje 106.0MHz Laukuvoje 106.7MHz Mažeikiuose 92.7MHz Nidoje 92.1MHz Panevėžyje 95.0MHz Raseiniuose 105.2MHz Skuode 91.6MHz Šiauliuose 91.8MHz Telšiuose 101.1MHz Vilniuje 93.1MHz Visagine 105.4MHz Taip pat galima klausyti internetu.

Penktadienis

Katekizmo komentaras (kart.)

Akademija (kart.)

08:45

Lyderis (kart.)

Naujienų apžvalga

09:00

Liturginė katechezė

09:45

Bažnyčia pasaulyje

Katechezė Bernardinai.lt naujienos

10:00

Naujienos iš vyskupijų

Knygų apžvalga

„XXI amžiaus“ apžvalga

Aktualijos

10:45 11:00

Gyvybės medis (kart.)

Musica sacra

Naujienų apžvalga (kart.)

Dvasinė ekologija

Aukštyn širdis

Popiežiaus katechezė

Religija.

Mokslas. Kultūra

Bažnytinės teisės klausimai

11:45

Dienos šventasis

11:50

Viešpaties Angelo malda

13:00

Dieninė valandų liturgijos malda

13:20

Intencijos ir sveikinimai

14:00

Rožinis

14:45

Skaitymai II

15:00

Gailestingumo vainikėlis

15:15

Šv. Faustinos dienoraštis

15:20

Dievo žodis (kart.)

15:45

07:20 Knygų lentynoje (kart.)

Dievo žodis (kart.)

8:30 Rytmetinė valandų liturgijos malda Meilė tiesoje (kart.)

Bernardinų valandėlė (kart.)

Bažnyčia Knygų apžvalga pasaulyje (kart.) (kart.)

08:20 Atokvėpio valandėlė (kart.)

Pokalbių laida „Klausk drąsiai”

Šv. Mišios

„YouCat” komentaras/ Ganytojo žodis (kart.) „MR šeima”

Šv. Mišios

12:00

Sekmadienis

07:00 Vatikano radijas (kart.)

07:30 Rytmetinė

Dievo žodis (kart.) Žinia iš Pakutuvėnų (kart.)

Šeštadienis

Šv. Mišios

Skelbimai Biblijos slėpiniai (kart.)

Naujienos iš vyskupijų (kart.)

Bendruomenių laida Bernardinų valandėlė (kart.) „XXI amžiaus“ Bažnyčia pasaulyje apžvalga (kart.) (kart.)

Sandoros skrynia (kart.))

Knygų apžvalga (kart.)

16:00

Pažinkime Šv. Raštą

Meilė tiesoje (kart.)

Laida šeimai (kart.)

ADRESAS

16:45

Bažnyčia pasaulyje (kart.)

Bernardinai.lt naujienos (kart.)

Knygų apžvalga (kart.)

M. Daukšos 21/ V. Sladkevičiaus 1, Kaunas LT-44282

17:00 17:15

Akademija

Katekizmo komentaras

Gyvybės medis

Lyderis

Knygų lentynoje

Žinia iš Pakutuvėnų

18:00

Meilė tiesoje

Laida šeimai

Biblijos slėpiniai

Bendruomenių laida

Sandoros skrynia

Ganytojo žodis

Katekizmo komentaras (kart.)

Sekmadienio meditacija 18:30 Artyn prie Jėzaus

Pasilik su mumis, Viešpatie!

Šv. Jono valanda

Naujas gyrius (kart.)

TELEFONAI: Redakcijos (8 37) 41 04 01 Tiesioginio eterio (8 37) 32 32 30

Vakarinė valandų liturgijos malda

18:45

Artyn prie Jėzaus

19:00

Rožinis

19:30

Dievo žodis (kart.)

19:50

Dienos šventasis (kart.)

SMS (8 650) 49 107

20:00

Intencijų ir pokalbių (8 37) 42 84 08

21:00

Naktinė valandų liturgijos malda

21:15

Vatikano radijas

Administracijos (8 37) 37 71 60 Vilniaus studijos (8 5) 2724310

Iššūkis

Kūno teologija

Skelbimai

21:45

Skaitymai I (kart.)

Aktualijos (kart.)

22:45

www.marijosradijas.lt

Naujas gyrius

21:35

22:00

Visą naujausią programą galite rasti interneto svetainėje

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

Visa atnaujinti Kristuje

23:00

Musica sacra (kart.)

Sandoros skrynia (kart.)

Dvasinė ekologija (kart.)

katechezė Aukštyn širdis (kart.) Popiežiaus (kart.)

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 11 (265) / 2011

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Religija. Mokslas.

Kultūra (kart.)

23:45

Skelbimai

24:00

Naktinė programa, laidų kartojimai

Vyr. redaktorius Darius

Bažnytinės teisės klausimai (kart.)

Pažinkime Šv. Raštą (kart.)

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

Artuma

Klausk drąsiai (kart.) Atokvėpio valandėlė

Skaitymai II (kart.)

CHMIELIAUSKAS

Vyr. red. pavaduotoja Julija JOKUBAUSKIENĖ

IBIANSKA GUDŽINSKIENĖ Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 33203 Tiražas 10 700 egz.

Redaktorė Vanda

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Redaktorė stilistė Dalė

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidai „,Marija – Dievo Gailestingumo motina“ 2011 m. lapkričio 13–20 d.

O Marija, Gailestingumo Motina, budėk su mumis, kad tikėtume Kristaus Kryžiaus galia, kad žmogus nepamestų gėrio kelio, neprarastų nuodėmės supratimo, mokėtų vis labiau viltis Dievu, kuris apstus Gailestingumo, laisva valia darytų gerus darbus, kuriuos Dievas paskyrė atlikti, ir visą laiką gyventų Jo Didybės šlovei. Amen.

Pal. Jono Pauliaus II malda Lapkričio 12, šeštadienis (atlaidų išvakarės) 9 val. – Novena Aušros Vartų koplyčioje 11 val. – Inauguracinės šv. Mišios prie atviro koplyčios lango 15 val. – šv. Mišios ligoniams bažnyčioje

KIEKVIENĄ DIENĄ ATLAIDŲ METU: ŠV. MIŠIOS LIETUVIŲ KALBA 8 ir 9.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 11 ir 19 val. – Šv. Teresės bažnyčioje Dėmesio! Lapkričio 12, 13 ir 20 d.

9.30 val. nebus šv. Mišių Aušros Vartų koplyčioje, o 11 val. – šv. Mišios prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango.

Koplyčia uždaryta lapkričio 12, 13 ir 20 d. nuo 9.30 iki 14.30 val., lapkričio 16 d. nuo 10 iki 11 val.

Lapkričio 13, sekmadienis (pirmoji ir pagrindinė atlaidų diena) „Dievas įvykdo pažadą“ 11 val. – šv. Mišios prie atviro koplyčios lango

LENKŲ KALBA 6.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje 9, 13 ir 17 val. – Šv. Teresės bažnyčioje Dėmesio! Lapkričio 12, 13 ir 20 d. 13 val. – šv. Mišios prie atviro Aušros Vartų koplyčios lango

Lapkričio 16, trečiadienis, GAILESTINGUMO MOTINOS IŠKILMĖ Kunigų, vienuolių, klierikų diena Jėzus įsteigia Eucharistiją ir Kunigystę 15 val. – šv. Mišios vienuolėms Šv. Teresės bažnyčioje

KITOMIS KALBOMIS 15 val. – Aušros Vartų koplyčioje KITOS PAMALDOS AUŠROS VARTŲ KOPLYČIOJE: Dievo Gailestingumo Motinos novena – 9 val. (lietuvių k.)

Rožinis – 16.30–17 val. (lenkų k.), 18.30–19 val. (lietuvių k.) ŠV. TERESĖS BAŽNYČIOJE: Pamaldos Švč. M. Marijos garbei – 7.45 val. (lenkų k.)

Malda už kunigus – 8.30 val. (lenkų k.), 10.30 val. (lietuvių k.)

KRIPTOJE PO ŠV. TERESĖS BAŽNYČIA: Švč. Sakramento adoracija – 15–16.30 val. (lenkų k.), 17–18.30 val. (lietuvių k.)

Lapkričio 14, pirmadienis Jėzus siekia vykdyti Dievo Tėvo valią 15 val. – šv. Mišios vaikams Šv. Teresės bažnyčioje Lapkričio 15, antradienis Jėzus skelbia Gerąją Naujieną

Lapkričio 17, ketvirtadienis Jėzus suteikia galią atleisti nuodėmes ir moko melstis 12 val. – šv. Mišios Aušros Vartų koplyčioje Lietuvos išeivijai Lapkričio 18, penktadienis Jėzus ant kryžiaus – Gailestingumo kulminacija 15 val. – šv. Mišios Lietuvos kariuomenei Šv. Teresės bažnyčioje Programa jaunimui: 19 val. – šv. Mišios 21 val. – procesija iš Šv. Teresės bažnyčios į Šv. Jonų bažnyčią 22 val. – Patrick Kelly ir grupės koncertas-vigilija, po kurio vyks Adoracija, susitaikinimo pamaldos, evangelizacija per visą naktį.

6 val. ryte (lapkričio 19 d.) – šv. Mišios Lapkričio 19, šeštadienis Jėzus įžengia į Dangų Lapkričio 20, sekmadienis Kristus – Visatos Valdovas 11 val. – šv. Mišios prie atviro koplyčios lango Išsamiau žr. www.ausrosvartai.lt

Lapkričio pabaigoje jau galėsite užsiprenumeruoti „Artumą“ 2012 metams!

ISSN 1392-382X

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai