Artuma

Artuma 2011 m. gruodis

12

Ganytojų žodis

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Santuokos ir šeimos ryšys – istorinis bei visuotinis Mes, kiekvienas iš savo skirtingų teologinių perspektyvų ir tradicijų, suprantame santuoką kaip vyro ir moters laisvos valios sąjungą, kuri yra šeimos pamatas. Tik tokia šeima yra pamatinė bendruomenė, iš kurios išaugo tauta ir valstybė ir kuria jos laikosi. Bendras santuokos suvokimas nėra išskirtinai religinis. Jis yra bendras visuomenėms ir kultūroms visame pasaulyje visais laikais.

Santuoka kaip viso gyvenimo sutartis tarp vyro ir moters yra seniausia institucija, senesnė už visas žinomas demokratines ir parlamentines valdymo formas bei teisines sistemas. Ji yra kur kas universalesnė ir priimtinesnė nei bet kuris kada nors paskelbtas kodeksas. Santuoka nėra įprastas teisinis konstruktas. Ji – pirmapradė institucija, kurią teisė pripažino, bet nesukūrė.

Vyro ir moters bendro gyvenimo modelis kuriant santuoką gyvuoja nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios. Tai liudija, kad santuoka paliečia pačią žmogaus esmę, jo atsiradimo slėpinį. Žmogus vienintelis iš visos regimosios kūrinijos yra protingas ir laisvas, todėl svarbiausias santuokos sudarymo principas grindžiamas laisvu, sąmoningu bei asmenišku moters ir vyro apsisprendimu. Šis laisvo apsisprendimo principas, kaip ir pati santuoka, kyla būtent iš unikalios žmogaus prigimties. Kurti šeimą, turėti vaikų, juos auklėti ir lavinti yra žmogaus pašaukimas ir viena iš pagrindinių bei nenusavinamų asmens teisių. Santuokos institutas geriausiai užtikrina vaikams jų prigimtines teises, pirmiausia – prigimtinę teisę turėti tėvus ir augti tvirtame santuokiniame ryšyje, palankiausiame visokeriopai vaikų raidai.

Kad šeima tikrai būtų tautos stiprybės lopšys ir valstybės pamatas, ji turi būti kuriama ir palaikoma pagal tam tikrus dėsnius. Šie dėsniai kyla iš paties santuokos ryšio. Santuoka, iš esmės būdama meilės ryšys, reikalauja pastovumo, nes pačios meilės prigimtyje glūdi amžinumas. Tik meilėje, kuri priešinga laikinumui, kuriamas tobuliausias asmenų santykis. Meilė yra asmeninis įsipareigojimas ir visiškas, laisvas atsidavimas, apimantis ne vien laisvą asmens iniciatyvą, bet ir pareigos dimensiją, – jame meilės pasidalijimas su sutuoktiniu ir gyvybės perdavimas sudaro visumą. Tokia meile grįsta santuoka tampa asmens brandumo įrodymu, nes tik brandūs asmenys geba įsipareigoti ir kurti tvirtą šeimą, bendruomenę ir valstybę.

Kaip institucija, santuoka visų pirma yra orientuota į bendrąjį gėrį, o ne į asmenines teises.

Todėl vyro ir moters santuoka grįsta šeima nusipelno išskirtinės apsaugos ir valstybės socialinio pripažinimo. Šių išskirtinių santykių pripažinimas teisiniu ir politiniu lygmenimis yra gyvybiškai svarbūs šalies stabilumui ir pačios valstybės bei vaikų saugumui. Vaiko gerovė turi būti aukščiau nei suaugusiųjų neatsakingos laisvės siekiai.

Santuokos sąvokos atskyrimas nuo šeimos sąvokos yra tūkstantmetės žmonijos istorijos ir patirties ignoravimas. Santuokos atskyrimas nuo šeimos paneigia santuokos prigimtį ir tikslus bei kelia grėsmę visuomenės gerovei ir saugumui.

Norėdami užtikrinti, kad ateities kartos neprarastų išskirtinės ir pamatinės santuokos institucijos, o valstybė – tvirto pamato, mes kreipiamės į Lietuvos Respublikos Seimo narius ir visus Lietuvos gyventojus, prašydami iš naujo apgalvoti Konstitucinio Teismo sprendimą pabrėžiant santuokos svarbą ir kartu dirbti, kad teisėje ir viešajame gyvenime istorinis bei visuotinis santuokos ir šeimos ryšys būtų atkurtas atspindint jos unikalią ir esminę prigimtį.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas TAMKEVIČIUS, Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus ir visos Lietuvos metropolitas arkivyskupas INOKENTIJUS, Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas dr. Mindaugas SABUTIS Ekumeninės konferencijos „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“ komunikatas, 2011 m. lapkričio 28 d., Kaunas

Artuma / 2011 m. gruodis

Laiškas skaitytojams

Turinys

Mielieji „Artumos“ Skaitytojai ir Bičiuliai,

Kronika Klausimai ganytojams

2

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Ar meilėje būna neapykantos?

3

Evangelija mažiesiems

4

Bažnyčios pulsas

6

Moterys apie Kūdikio laukimą

8

Birutė OBELENIENĖ Kalėdinė mamos pasaka

9

Algimantas RAMONAS Savaime nėra aišku

10

Didelės ir mažos kryžkelės Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Meilė – visada vaisinga

11

Antanas GAILIUS Mylėti ar turėti

12

Antanas SAULAITIS SJ Gyvoji šventųjų litanija

13

Kun. Danielius DIKEVIČIUS Trys meilės prasmės Biblijoje

14

Dalia LUKĖNIENĖ Mylėk! O kita bus pridėta

15

Tomas VILUCKAS Vienintelis įstatymas

16

Zita VASILIAUSKAITĖ Neapykantos brūzgynuose

18

Mylėti reikia net gėles

20

Veidu į vaiką Dr. Gedas MALINAUSKAS Šis vaikas irgi mano…

21

Paul LEMOINE Pasitikėti ir drąsinti

22

Jaunimo iššūkis Simonas BENDŽIUS Stipriausias mazgas

24

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Christopheris WESTAS Ribą brėžia širdis

26

Akiračiai Apolonija NISTELIENĖ Stasys Šalkauskis

28

Atokvėpio valandai Giovannino GUARESCHI Menelikas

30

Gabrielė GAILIŪTĖ Baden Badeno Undinė

33

Sveikata Kliūtys meilei

34

nors už lango vis dar nuostabus ruduo ir net advento dar tik išvakarės, o aš turiu rašyti Jums jau paskutinį šiemet, taigi – kalėdinį laiškelį. Ech, nelengva, nes besibaigiantys dar vieni meteliai ir vėl bylote byloja mums apie trumpąsias mūsų dieneles ant šios žemelės, ir net prieššventinė ruoša negali uždusinti paširdžiuos sukirbančio klaustuko – o kas gi šįmet man įstabaus nutiko? O dar ta metų užbaiga ir su gyvenimo saulėlydžiu kažkaip susikužda, kad tas kabliukas vis giliau širdin įsminga – na ir ką gi tu iš viso gero nuveikei po saule, ką išsineši tu iš čia gal jau šiąnakt mėnuliui užtekėjus?.. Na, žinoma, tvarkingi katalikai žino gerus atsakymus į visus klausimus, o dar ką tik nugyvenę ištisus Gailestingumo iškilmių metus teisingai tars: mes būsim teisiami pagal tai, kaip mylėjom ir gera darėm! O iš tiesų – ar aš tam pasiruošęs?..

Bet tu nenusimink, širdele mano, jei ką, ir jeigu geras Dievas leis, žiūrėk, dar ir sulauksim tų 2012-ųjų, ir vėl iš naujo galėsime bandyti „nugalėti blogį gerumu“ – nes juk ateinančius metus mūs vyskupai paskelbė Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais! Nors jie jau gruodį prasidės, tačiau mes išsamiau aptarsim juos kitąmet (jei Dievas duos). O šioji „Artuma“, kaip ir žadėjome, apie dieviškiausiąją iš visų dorybių – apie meilę... Įsivaizduojate, mielieji, ką reiškia apie ją šiais laikais parašyti kažką nebanalaus, nesaldaus, gyvai suskambančio?! Tai ir dėl to pasiūlėm savo autoriams bei Jums pagret dar pasvarstyti ir apie neapykantą – juk jos taip apstu, ir taip retai ji atvirai įvardijama... Tad rizikuojam!

O atsisveikindamas ir sveikindamas Jus su artėjančiu Užgimimu, negaliu nepasidalyti su Jumis šių dienų nutikimu. Prieš pat rašydamas Jums laiškelį, tarp savo el. pašto pranešimų radau štai šitokią žinutę: vyras ir žmona, santuokoje išgyvenę 72 (!!!) metus, važiuodami automobiliu pateko į avariją; skubiai nugabenti į ligoninę reanimacijos palatoje 94-erių senukas, vos atgavęs sąmonę, paklausė: „Kaip mano brangiausioji?“, o netrukus atsipeikėjusi 90-metė teištarė: „Kaip mano mylimasis?“ Paguldyti vienas šalia kito, jie susiėmė už rankų ir taip gulėjo, pajungti prie visokių aparatų, medikų prižiūrimi... Neilgai tai truko – senolis mirė... Bet kas gi čia – gydytojai konstatavo, kad širdis nustojo plakti, o monitorius aiškiai rodo jojo pulsą?!? Pasirodo, jautrus kompiuteris, prijungtas prie vyro, fiksavo jo žmonos pulsą, perduodamą per susikibusias jų rankas! Po valandėlės numirė ir ji... Dievaži, būčiau pagalvojęs, jog tai – graži pasaka iš senoviškos pamokančių istorijų knygutės; betgi perskaičiau tai vieno solidaus JAV žinių TV kanalo pranešime, o tų laimingųjų senukų vardai Norma ir Gordonas, pavardė Yaeger (galite patikrinti visažiniame internete). „Matai, ankstyvos santuokos irgi gali būti tokios laimingos (kai tuokėsi, Normai buvo 18-ka, Gordonui – 22-eji)“, – dar pridūrė jauni amerikiečiai žurnalistai.

Taigi, kad ir kaip keistai skambėtų, šventų Kalėdų proga linkiu, mielieji, Jums ir sau šitokio gyvenimo ir šitokios mirties!

Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių...

Jūsų, Darius Chmieliauskas

Gyvenimas kaip senas vynas Vanda IBIANSKA Mitai, vyrai ir moterys

35

Viršelyje – Kristaus gimimas. Miniatiūra iš kunigaikščio de Berry „Dievo Motinos gražiosios Valandų knygos“, XIV a. pab.–XV a. pr., Paryžius

1

2

Artuma / 2011 m. gruodis

Kronika

Klausimai ganytojams Tarnas kaip ir Viešpats – apie nuolatinį diakonatą Kiekvienam, kuris klausia, kas yra diakonas, galima atsakyti, kad tai yra pašaukimas. Pašaukimas, vedantis į Įšventinimo sakramentą. Šiose dviejose sąvokose (pašaukimas ir Įšventinimo sakramentas) slypi visa diakonato esmė. Diakono įšventinimas yra malonės įvykis, tad visada sukelia nuostabą ir pagarbą.

Kauno arkivyskupas lapkritį paskelbė apie nuolatinio diakonato įsteigimą savo arkivyskupijoje. Tai ypatingas įvykis vietinei, o drauge ir visai Bažnyčiai Lietuvoje. Diakonatas, taip pat ir vedusiųjų vyrų, vadinamas nuolatiniu, darant skirtumą nuo pereinamojo diakonato, kuris atliekamas laikinai, rengiantis presbiteratui – kunigiškajai tarnystei. Iš tikrųjų yra vienas vienintelis diakonatas, tad patikslinimas nuolatinis, kaip ir pereinamasis, šiandien pamažu nyksta, nors dar ir vartojamas paskutiniuose Visuotinės Bažnyčios dokumentuose. Šiandien Katalikų Bažnyčioje yra daugiau nei 25 tūkst. nuolatinių diakonų. Beveik visi jie tarnauja abejose Amerikose ir Europoje, vien Italijoje jų yra apie 3 tūkst. Nežinau, kiek šiandien jų yra mūsų kaimynėje katalikiškoje Lenkijoje. Mat lygiai kaip ir Lietuvos vyskupams, Lenkijos ganytojams pal. Jonas Paulius II buvo priminęs, kad diakonatas skiriamas ne kai kurioms kunigų pareigoms atlikti (žinome, kad Lenkijos Bažnyčia turėjo pakankamai kunigų, jais dalydavosi su visu pasauliu), bet liudyti Bažnyčios tarnavimo misiją – tą pačią misiją, kurią atliko jos Įkūrėjas bei Viešpats.

Diakonas yra Kristaus – Viešpaties ir Tarno – sakramentinis ženklas. Tai, kas yra diakonas, kyla tiesiogiai iš Kristaus. Visa, ką diakonas atlieka, jis atlieka Šventosios Dvasios, jam suteiktos Įšventinimo sakramentu, galia. Graikiškai diakonos reiškia tarnas. Apie pirmuosius diakonus skaitome Apaštalų darbų knygoje (6 skyriuje).

Tad kokios diakono pareigos? Diakonas yra vyskupo rankų uždėjimu ir malda pašvenčiamas nuolatinei tarnystei vietinėje Bažnyčioje. Jis visais atžvilgiais tampa įšventintosios tarnystės nariu ir gauna ypatingą malonę savo tarnystei atlikti.

Pirmasis diakonų uždavinys – save suvokiant kiekvieno žmogaus patarnautoju burti vietos krikščionių bendruomenes Dievo ir artimo tarnystei; tarpininkauti tarp vyskupo (bei jo kunigų) ir Dievo tautos formuluojant ir perteikiant jiems krikščionių bendruomenių lūkesčius ir troškimus.

Diakonams yra numatomos konkrečios pareigos.

Diakonas yra: krikšto teikėjas kaip ir vyskupas bei kunigas, nepamirštant, kad tarnystė krikštyti yra patikėta pirmiausia klebonams; Šventosios Komunijos tarnas kaip ir vyskupas bei kunigas; Dievo žodžio tarnautojas katecheze, pamokslu, homilija vienybėje su vyskupu ir jo kunigais.

Diakonas gali: patarnauti Santuokos sakramente asmeniškai deleguotas klebono ar vyskupo; vadovauti bažnytinėms laidotuvėms deleguotas klebono; teikti palaiminimus kaip numatoma Kanonų teisės kodekse; vadovauti Dievo žodžio liturgijai, ypač tada, kai neįmanoma švęsti Mišių.

Diakonai neįšventinami vadovauti Eucharistijai ir bendruomenėms. Jų pareiga šiame vadovavime palaikyti vyskupą ir kunigus. Diakonai kviečiami išreikšti Kristaus – Tarno – asmenį, tuo primenant vyskupui bei kunigams, kad jie savo veikla irgi turi tarnauti, o šis tarnavimas – apskritai svarbiausias

kiekvieno Jėzaus mokinio uždavinys.

Be to, diakonai negali užsiimti aktyvia politine ir partine veikla. Diakonatas neturi nieko bendra su bažnytine karjera ar asmeninių nuopelnų Bažnyčiai įvertinimu. Ne vyskupas sprendžia, kas bus Bažnyčioje diakonu. Vyskupas privalo tik atpažinti pašaukimo, kurį dovanoja Šventoji Dvasia, ženklus.

Kauno arkivyskupas 2011 m. spalio 13 d. savo ganytojiškajame laiške arkivyskupijos tikintiesiems dėl nuolatinio diakonato tarnystės įvedimo rašo: Nuolatiniais diakonais gali tapti vyrai: nesusituokusieji, susituokusieji ir našliai.

Jie privalo pasižymėti tam tikromis žmogiškomis ir dvasinėmis savybėmis, visapusiška branda ir pusiausvyra, grynu tikėjimu, vadovautis gera intencija, turėti aukštąjį išsilavinimą ir pasižymėti doru krikščionišku gyvenimu. Kandidatai į diakonatą turi būti gyvai įsitraukę į krikščionių bendruomenę ir su pagirtinu atsidavimu jau atlikę apaštalavimo darbų. Sprendimą tapti diakonu turi palaikyti arba inicijuoti tikinčiųjų bendruomenė. Susituokusio kandidato į diakonus apsisprendimui būtinas jo žmonos pritarimas. Raginu tikinčius vyrus, gyvenančius Kauno arkivyskupijoje, maldoje apsvarstyti, ar Dievas nekviečia jų į naują, labai svarbią tarnystę. <...> Arkivyskupijos kunigus, vienuolius bei visus tikinčiuosius kviečiu malda bei geranorišku supratimu remti nuolatinių diakonų pasirengimą, o vėliau priimti juos kaip brolius, atliekančius svarbią tarnystę.

Nuolatinio diakonato atgaivinimas negali būti suvokiamas archaine prasme – kaip seniau buvusios tarnystės sugrąžinimas, kaip kunigų stygiaus padarinys arba kaip Bažnyčios misijos veiksmingumo paieškos. Diakonatas – ypatingas pašaukimas, ypatinga, savitą charizmą turinti Bažnyčios tarnystė.

Parengė kun. Artūras KAZLAUSKAS

Artuma / 2011 m. gruodis

Kronika

Ar meilėje būna neapykantos?

Gruodžio kalendorius Kun. Artūras KAZLAUSKAS Didis XX a. teologas Hansas Ursas von Balthasaras parašė knygą, kurios pavadinimas lietuviškai būtų „Trumpa šneka apie pragarą“. Tai tikra provokacija katalikiškai sąžinei ir savimonei. Iššūkiai visada sveika. Pragaras nėra vieta. Tai būsena – asmens, gyvenančio be Dievo. Ar pragaras yra? Krikščioniui sunku patikėti, kad yra. Svarbiausias Viešpaties įsakymas yra meilė – troškimas gero kitam, pastangos padaryti kitą laimingą. Todėl mylėdamas krikščionis negali patikėti, kad kuris nors žmogus gali būti neišgelbėtas ir amžiais atskirtas nuo Dievo, nelaimingas amžinai. Bet štai čia ir kyla esminis klausimas mūsų krikščioniškai meilei. Ar sutiktum, kad būtų atleista tavo vaiko žudikui? Ar sutiktum, kad didžiausias pasaulio kraugerys sėdėtų šalia tavęs prie stalo Dievo karalystėje? Šitaip išmatuojama krikščionio meilė. (Beje, Bažnyčia neleidžia sau skelbti kokio nors konkretaus asmens amžinojo pasmerkimo.)

II advento sekmadienį per šv. Jono Krikštytojo tarnystę sužinome apie Dievą, norintį panardinti mus (gr. baptizma – pakrikštyti, panardinti) į Šventąją Dvasią. Mes skelbiame, kad Dieve gyvename, judame, esame (plg. Apd 17–28).

Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė paskelbs apie ypatingą Viešpaties darbą moteryje, kurią ruošė būti savo Sūnaus Gimdytoja. Šitaip suvokiame, kad Dievui rūpime kiekvienas asmeniškai.

III advento (Gaudete – džiaukitės!) sekmadienis per šv. Jono Krikštytojo liudijimą mokys, kad visur ir visada pats svarbiausias yra Dievas. Vargas tarnui, kuris užstoja Šeimininką... IV advento sekmadienis pasakos apie Dievą, bendraujantį su žmonėmis kaip su asmenimis, partneriais. Mūsų Dievas gerbia žmogų. Juk tai reiškia angelo Gabrieliaus apsilankymas pas Mariją.

Kristaus Gimimo iškilmė visam pasauliui skelbia Dievą, kuris tapo žmogumi, kad būtų matomas, suprantamas, paliečiamas. Iškilmės įžanga – Kūčių vakarienė – primena Dievą, kuris nori sėstis prie mūsų stalo ir bendrauti su mumis (plg. Apr 3, 20).

Minėdami šv. Steponą, pirmąjį kankinį, atsakykime sau: ar esame pasiruošę ir numirti dėl To, kurio Gimtadienį švenčiame? Šv. apaštalas Jonas, tas, „kurį Jis mylėjo“, „tas, kuris buvo padėjęs galvą ant Jėzaus krūtinės“, tas, kuriam Jėzus nuo kryžiaus pavedė savo Motiną, provokuos mus: „Ar ir aš galiu taip pat apibūdinti save?“ Šv. Nekaltieji Vaikeliai, Erodo išžudyti Betliejuje, – tai kvietimas melstis už visus nusikaltusius vaikams ir jaunimui, jų gyvybei ir gyvenimui. Nekaltojo kančia ir mirtis dažnai yra ir Dievo neigimo (ateizmo) šaltinis... Šventosios Šeimos šventė vis iš naujo skelbia prigimtinę, dievišką šeimos institucijos vertę. Kadaise krikščionys norėdavo būti palaidoti kaip Viešpats (kape ir nesudeginti), šiandien turėtume norėti ir gimti kaip Viešpats (vyro ir žmonos šeimoje). Žmogui, sukurtam pagal Dievo pa veikslą ir panašumą, labiausiai dera bendrauti. Dievas yra Tėvo, Sūnaus ir Dvasios bendrystė. „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Linkiu, kad tai būtų ir paskutinę šių metų dieną, Naujaisiais metais ir amžinai.

Gruodį popiežius kviečia melstis šiomis intencijomis: Bažnyčios – kad visos tautos, laikydamosi tarpusavio supratimo ir pagarbos, augtų darnoje ir taikoje; misijų – kad vaikai ir jaunimas būtų Evangelijos šaukliai, o patys būtų gerbiami ir saugomi nuo bet kokio smurto ir išnaudojimo.

1 K Iz 26, 1–6; Ps 118; Mt 7, 21. 24–27 2 P Iz 29, 17–24; Ps 27; Mt 9, 27–31 3 Š Šv. kun. Pranciškus Ksaveras

Iz 30, 19–21. 23–26; Ps 147;

Mt 9, 35 – 10, 1. 5a. 6–8 4 S II ADVENTO SEKMADIENIS (II sav.)

Iz 40, 1–5. 9–11; Ps 85; 2 Pt 3, 8–14;

Mk 1, 1–8 5 P Iz 35, 1–10; Ps 85; Lk 5, 17–26 6 A Šv. vysk. Mikalojus

Iz 40, 1–11; Ps 96; Mt 18, 12–14 7 T Šv. vysk. Ambraziejus, Bažn. mokyt.

Iz 40, 25–31; Ps 103; Mt 11, 28–30 8 K ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS

NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS

Pr 3, 9–15. 20; Ps 98; Ef 1, 3–6. 11–12;

Lk 1, 26–38 9 P Šv. Jonas Didakas Kuautlatoatsinas

Iz 48, 17–19; Ps 1; Mt 11, 16–19 10 Š Sir 48, 1–4. 9–11; Ps 80; Mt 17, 10–13 11 S III ADVENTO SEKMADIENIS (III sav.)

Iz 61, 1–2a. 10–11; Lk 1, 46–50. 53–54;

1 Tes 5, 16–24; Jn 1, 6–8. 19–28 12 P Gvadelupės Švč. Mergelė Marija

Sk 24, 2–7. 15–17a; Ps 25; Mt 21, 23–27 13 A Šv. Liucija, mergelė, kankinė

Sof 3, 1–2. 9–13; Ps 34; Mt 21, 28–32 14 T Šv. kun. Kryžiaus Jonas, Bažn. mokyt.

Iz 45, 5a. 7–8. 18. 21b–25; Ps 85;

Lk 7, 19–23 15 K Iz 54, 1–10; Ps 30; Lk 7, 24–30 16 P Iz 56, 1–3a. 6–8; Ps 67; Jn 5, 33–36 17 Š Pr 49, 2. 8–10; Ps 72; Mt 1, 1–17 18 S IV ADVENTO SEKMADIENIS (IV sav.)

2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89;

Rom 16, 25–27; Lk 1, 26–38 19 P Ts 13, 2–7. 24–25; Ps 71; Lk 1, 5–25 20 A Iz 7, 10–14; Ps 24; Lk 1, 26–38 21 T Šv. kun. Petras Kanizijus, Bažn. mokyt.

Gg 2, 8–14 arba Sof 3, 14–17; Ps 33;

Lk 1, 39–45 22 K 1 Sam 1, 24–28; 1 Sam 2, 1. 4–8;

Lk 1, 46–56 23 P Šv. kun. Jonas Kentietis

Mal 3, 1–4. 23–24; Ps 25; Lk 1, 57–66 24 Š KŪČIOS

2 Sam 7, 1–5. 8b–12. 14a. 16; Ps 89;

Lk 1, 67–79 25 S KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS)

Vigilija: Iz 62, 1–5; Ps 89;

Apd 13, 16–17. 22–25; Mt 1, 1–25

Naktis: Iz 9, 1–3. 5–6; Ps 96;

Tit 2, 11–14; Lk 2, 1–14

Rytas: Iz 62, 11–12; Ps 97; Tit 3, 4–7;

Lk 2, 15–20

Diena: Iz 52, 7–10; Ps 98; Žyd 1, 1–6;

Jn 1, 1–18 26 P Šv. Steponas, pirmasis kankinys

Apd 6, 8–10; 7, 54–59; Ps 31; Mt 10, 17–22 27 A Šv. Jonas, apaštalas, evangelistas

1 Jn 1, 1–4; Ps 97; Jn 20, 1–8 28 T Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai

1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 124; Mt 2, 13–18 29 K Šv. vysk. Tomas Beketas, kankinys

1 Jn 2, 3–11; Ps 96; Lk 2, 22–35 30 P ŠVENTOJI ŠEIMA

Sir 3, 2–6. 12–14; Ps 128;

Kol 3, 12–21; Lk 2, 22–40 31 Š Šv. Silvestras I, popiežius

1 Jn 2, 18–21; Ps 96; Jn 1, 1–18

3

4

Evangelija mažiesiems

Artuma / 2011 m. gruodis

Taisyti kelius (II advento sekmadienis, gruodžio 4 d.)

– Jonas Krikštytojas turbūt buvo koks kelių tvarkytojas: turėjo šiltą vilnonę uniformą, gal kasdavo sniegą arba šluodavo smėlį ir kitus kvietė netinginiauti, – mano Dominykas.

– Koks ten sniegas! – šūkteli Benedikta. – Kur Jonas Krikštytojas gyveno – dykuma, visada karšta, skraido bitės, nes jis mėgo medų su skėriais.

– Vaikai, – sako mama, – toks maistas ir rūbas byloja, jog Jonas Krikštytojas – kuklus, jis priminė žmonėms apie ateinantį Jėzų – Dievo siųstąjį visų Gelbėtoją. Geriausias kelias – tai ruoštis širdyje: ilgėtis, trokšti ir atsiprašyti.

Vis dar apie Joną Krikštytoją (III advento sekmadienis, gruodžio 11 d.)

– O kodėl Jonui prireikė krikštyti? Galėjo gražiai ir normaliai, ką reikia, paaiškinti, – nesupranta Dominykas.

– Krikštas primena, kad žmogus apvalomas nuo visokių nuodėmių, – atsako vaikų tėtis. – Jonui Krikštytojui rūpėjo duoti ženklą apie Dievo Sūnų, kurį žmonės pamatys, priminti apie tai, kad visi stengtųsi keistis.

– Aš jau supratau: prieš šventes reikia visiems gerai nusiprausti ir susišukuoti.

Tiesiog negražu Dievą pasitikti netvarkingiems, – nudžiunga Benedikta.

1. Kalėdų išvakarėse valgome vakarienę, kuri vadinasi...

2. Angelo, kuris aplankė Mariją, vardas...

3. Žodžiai, kuriais kreipiamės į Dievą ar į šventuosius, vadinami...

4. Juozapas ir Marija gimusiam Sūnui davė vardą...

5. Toks gražus ilgesio metas prieš Kalėdas yra...

6. Jėzų ir Mariją globojo...

7. Atbėgo piemenys ir pamatė, kad ėdžiose paguldytas...

8. Per Kalėdas švenčiamas Dievo Sūnaus...

9. Veiksmas, kai kažko atsisakome, prisimindami vargšus, vadinamas...

10. Švenčių proga didelius ir mažus nudžiugina...

Jei teisingai išspręsite, juoduose langeliuose galėsite perskaityti svarbiausią Šventosios vakarienės valgį.

Artuma / 2011 m. gruodis

Evangelija mažiesiems

5

Angelo užduotis (IV advento sekmadienis, gruodžio 18 d.)

– Mama, pas mane naktį turbūt buvo atskridęs angelas, nes prie lovos radau baltų plunksnų, – nusprendžia Dominykas.

– Angelai nebarsto plunksnų, juos Dievas siunčia žmonių rūpestingai saugoti, – pataiso mama.

– Kartais jie atneša didelių naujienų, pavyzdžiui, Mariją pakvietė tapti Jėzaus Mamyte. O ji truputį išsigando, nors angelas pakvietė nebijoti. Aš tikriausiai pabėgčiau ir pasislėpčiau, – išpūtė akis Benedikta.

– Marija nuo mažens buvo Dievo globojama, nes Viešpats ją pasirinko savo Sūnaus Mama kaip patį geriausią žemėje žmogų, – paaiškina mama.

Jėzaus gimtadienis (Kristaus Gimimo iškilmė – šv. Kalėdos, gruodžio 25 d.)

– Tėveli, įdomu, ką Jėzui jo globėjas Juozapas ir mama Marija dovanodavo gimtadienio proga? – teiraujasi Dominykas.

– Jų šeima buvo labai neturtinga, dovanos buvo turbūt labai kuklios. Pirmasis gimtadienis – šalia avinėlių ir piemenų, nes kiti žmonės keliaujančios šeimos neįsileido, – Kalėdų istoriją primena tėtis.

– Labai nedraugiška Jėzaus ir kitų šventų žmonių nepriimti, – mano Dominykas.

– Piemenys – svetingi, nes paskolino kūdikėliui Jėzui ėdžias, kai nebuvo lopšio, gimusį pasveikino ir kitiems apie įvykį papasakojo.

Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ, nuspalvino ......................................................................

6

Artuma / 2011 m. gruodis

Kronika

Bažnyčios pulsas Popiežius ir Visuotinė Bažnyčia

EPA-ELTA nuotrauka

Lapkritį Bažnyčios dėmesio centre buvo Afrika. Šį mėnesį, 18–20 d., ir pagrindinis Šventojo Tėvo darbotvarkės įvykis buvo apaštališkoji kelionė į nedidelę Vakarų Afrikos valstybę Beniną.

Benediktas XVI kartu su tenykščiais katalikais šventė evangelizavimo pradžios 150 metų sukaktį. Ta pačia proga buvo užbaigtas ir Afrikos Bažnyčios gyvenimui skirtas antrasis Vyskupų Sinodas, taip pat pradėtas popiežiaus kelione į Afriką (Kamerūną ir Angolą) 2009 m. pavasarį.

Ana pirmoji ir ši antroji Šventojo Tėvo kelionės žymi viso ilgo sinodinio proceso pradžią ir pabaigą. Prieš dvejus su puse metų nuvykęs į Afriką, Benediktas XVI simboliškai įteikė vietiniams Bažnyčių ganytojams (su jais prieš tai porą me-

tų derintą) Sinodo darbo programą (lot.

Instrumentum laboris). Patys Sinodo posėdžiai vyko Vatikane 2009 m. spalį. O štai dabar, vėl Afrikoje, Benediktas XVI įteikė vietinėms Bažnyčioms šio Sinodo darbo vaisių – apaštališkąjį paraginimą Africae munus (liet. „Afrikos užduotis“).

Buvo dar ir trečias, asmeniškesnis, kelionės į Afriką motyvas – Benediktas XVI norėjo aplankyti savo draugo kard. Bernardino Gantino kapą.

Iš dabartinio Benino kilęs kard. Bernardin Gantin (1922–2008) palaidotas nedideliame Uidos (Ouidah) mies-

te, kuriame prieš pusantro šimto metų prasidėjo viso krašto evangelizavimas.

1956 m. konsekruotas vyskupu, jis buvo pirmasis vietinės Bažnyčios ganytojas.

1977 m. popiežius Paulius VI pasikvietė jį dirbt į Romą ir paskyrė kardinolu. Toje pačioje konsistorijoje kardinolu tapo ir Miuncheno arkivyskupas Josephas Ratzingeris. Kai būsimas popiežius 1981 m. persikėlė į Romą, tarp abiejų kardinolų užsimezgė nuoširdi bičiulystė. Abu jie buvo artimiausi popiežiaus Jono Pauliaus II bendradarbiai – kard. Ratzingeris vadovavo už katalikiškojo mokymo autentiškumą atsakingai Tikėjimo mokymo kongregacijai, o kard. Gantinas, vadovaudamas Vyskupų kongregacijai, visos Bažnyčios mastu tvarkė vyskupijų ganytojų skyrimus. Sulaukęs 80 metų amžiaus ir pasitraukęs iš visų pareigų, jis grįžo gyventi į gimtąjį Beniną. Ten ir mirė 2008 m. Atsiklaupęs prie bičiulio kapo Benediktas XVI meldėsi lapkričio 19 d.

Kokią žinią skelbia Afrikos Bažnyčioms Benine įteiktas Benedikto XVI apaštališkasis paraginimas Africae munus? Kas yra ta „Afrikos užduotis“, apie kurią dvi savaites diskutavo 2009 m. rudenį į Romą susirinkę vyskupai ir pagal kurių išvadas dabar paskelbtas oficialus dokumentas?

Visų pirma – tai evangelizavimas.

Afrikoje tebėra dar labai daug galimybių skelbti Kristų jo nepažįstantiems. Žinoma, tai savaime reikalauja pagarbaus santykio su kitomis religijomis ir įpareigoja Evangelijos žinią pateikti vietos tradicinėms kultūroms suprantamu būdu. Antra – Evangelijos žinios socialinės, kultūrinės, moralinės, taip pat poli-

tinės ir ekonominės implikacijos. Nors teisingos visuomeninės tvarkos kūrimas ir palaikymas priklauso politikos sferai, Bažnyčios pareiga formuoti žmonių sąžinę, ugdyti ją pagal dieviškąjį teisingumą. Kas gyvena pagal Kristaus teisingumą, tas turi vadovautis artimo meile ir Kalno pamokslo palaiminimų logika.

Trečia – Afrikos Bažnyčia yra viso pasaulio, pirmiausia atvėsusių ir sustabarėjusių Vakarų viltis. Afrikoje šiandien gyvena kas septintas pasaulio gyventojas ir kas septintas katalikas. 1900 m. visame Afrikos žemyne katalikų buvo tik apie 2 mln., šiandien jų – apie 180 mln.

Skirtingai negu Europoje ar Šiaurės Amerikoje, kur katalikų, ypač kunigų ir vienuolių, skaičius mažėja ir didėja jų amžiaus vidurkis, Afrikoje Bažnyčia yra jauna ir dinamiška. Pirmiausia dėl Afrikos Bažnyčios augimo auga katalikų skaičius ir visame pasaulyje (sparčiau už demografinį augimą). Dėl to Bažnyčia, greta naujojo evangelizavimo bandymų tradiciškai krikščioniškose šalyse, akies krašteliu žvilgčioja į Afriką kaip į visos Bažnyčios ateitį.

Lapkritį Vatikane vyko tarptautinė konferencija apie suaugusiųjų kamieninių ląstelių naudojimą terapijai. Dar kartą pabrėžta, kad Bažnyčia remia tyrimus šioje srityje, o nesutinka tik su žmogaus gyvybės aukojimu. Konferencijoje priminta, kad kamieninių ląstelių galima gauti įvairiais būdais, ne tik iš žudomų žmogaus embrionų.

Albanijos sostinėje Tiranoje vyko „Pagonių kiemo“ susitikimas. Apie konstruktyvaus dialogo su netikinčiaisiais galimybes kalbėtasi šalyje, kurioje oficiali religija iki 1989 m. buvo ateizmas.

Lapkritį taip pat pranešta apie pasirengimus naujai popiežiaus kelionei – ateinantį pavasarį Šventasis Tėvas norėtų aplankyti Meksiką ir Kubą.

Artuma / 2011 m. gruodis

Trys esminės krikščioniui dieviškosios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė, kurias apžvelgdama šiuos metus užbaigia ir „Artuma“, Visų Šventųjų išvakarėse aptartos vienuoliktuose Nacionaliniuose maldos pusryčiuose Seime, iškeliant jas kaip itin reikalingas šiandienos Lietuvai. Įžanginiame žodyje kardinolas A. J. Bačkis priminė, jog ši triada į žmogaus gyvenimą ateina pirmiausia iš šeimos.

Prieš tas pačias šventes, kai ypač susimąstoma apie žemiškojo gyvenimo trapumą, į LVK plenarinį posėdį Vilniuje susirinkę Lietuvos vyskupai priminė organų donorystę kaip brangią galimybę padovanoti viltį ir gyvenimą jo netenkantiems. Minėtame posėdyje, be kita ko, pasidalyta mintimis apie Katalikų Bažnyčios Lietuvoje misiją per 20 Nepriklausomybės metų, siekiant geriau atsiliepti į šiandienos iššūkius.

LVK Pirmininku naujai kadencijai išrinktas arkivyskupas S. Tamkevičius, atnaujintos visos LVK Komisijos bei Tarybos. Šeimos reikalų tarybai vadovauti perrinktas kardinolas A. J. Bačkis.

Moralės ir demokratijos egzaminu arkivyskupas S. Tamkevičius pavadino Seimo narių laukiantį balsavimą prieš arba už alkoholio reklamą. Lapkričio 7 d. viešai kreipdamasis į juos, ganytojas perspėjo: jokių ekonominių interesų negalima iškelti aukščiau už Lietuvos žmonių, ypač vaikų sveikatą ir ateitį, o atsakomybės už girtavimą – suversti vien tėvams ir šeimoms.

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas dr. A. Veryga teigiamai įvertino katalikišką žiniasklaidą, kuri paskatino apie tai kalbėti ir kitas žiniasklaidos priemones.

Beveik du šimtai brolių ir seserų vienuolių lapkričio 5 d. Vilniuje dalyvavo kongrese Gailestingumo metus atliepiančia tema „Gailestingojo Tėvo gailestingi vaikai“. Vienuoliai svarstė, kaip būti Gailestingumo ugnimi už bendruomenės ribų ir pačioje Bažnyčioje. Jie buvo drąsinami ir drąsino vie-

ni kitus eiti arčiau žmonių, tapti „gyva Evangelija“ sužvarbusiems ir dėl šių dalykų patiems „sutikti išgyventi nuolatinį atsivertimą“. „Po dviejų tūkstantmečių Dievas pasirinko Vilnių savo gailestingumui apreikšti“, – sakė kardinolas A. J. Bačkis, pradėdamas Aušros Vartų Dievo Gailestingumo Motinos globos atlaidus Vilniuje, iš kur ši žinia visą savaitę lapkričio 13–20 d. su nauja jėga sklido Lietuvoje ir pasaulyje. Kasdien tūkstančiai piligrimų nešti gailestingumą kitiems būdavo siunčiami po šv. Mišių lietuvių, lenkų, ukrainiečių, baltarusių, rusų, ispanų, italų, anglų, prancūzų ir kt. kalbomis prie atviro lango Aušros Vartų koplyčioje ar Šv. Teresės bažnyčioje. Rudeniškai žvarbų pagrindinį iškilmių sekmadienį šiltu gailestingumo ir santarvės žvilgsniu Aušros Vartų Motina palydėjo ir Lietuvos vyskupų drauge su lenkų bendruomene atskirai švęstas šv. Mišias.

Nepaprastas maldos vakaras subūrė Lietuvos jaunimą: tūkstančiai jaunuolių turėjo neeilinę progą pasiklausyti, žinomo krikščioniškos muzikos atlikėjo airio Paddy Kelly’o uždegančio liudijimo ir šlovinimo, išgirsti nepaprastą gyvenimo istoriją nuo gatvės muzikanto iki garsaus atlikėjo, o dabar – Dievo meilės liudytojo, išsirengusio į muzikinio apaštalavimo turnė po 60 Europos miestų.

Atlaidams baigiantis Gailestingajai Dievo meilei buvo paaukota pasaulinė Marijos radijo šeima, o pamaldos tą va-

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Bažnyčia Lietuvoje

Kronika karą iš Vilniaus tiesiogiai transliuotos į 58 pasaulio šalis.

Lapkritį dieviškasis gailestingumas plačiame kontekste aptartas VDU Katalikų teologijos fakulteto bei Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos surengtose konferencijose.

Mėnesio pabaigoje Kaune vyko ekumeninė konferencija „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“, kurioje dalyvavo ir pranešimus skaitė Katalikų, Evangelikų liuteronų bei Stačiatikių Bažnyčių Lietuvoje dvasininkai, taip pat VDU ir VU teisės mokslų atstovai. Čia, be kita ko, primintas ir LR Konstitucijos projekto svarstymas 1992 m., Lietuvos žmonių aktyvus dalyvavimas referendume. Pasak taiklų šiandienos klausimą: „Ar apginsime šeimą?“ uždavusio arkiv. S. Tamkevičiaus, tuomet LVK sudaryta komisija, atstovaudama visuomenės daugumai – katalikams, pateikė savo pasiūlymus, beveik pažodžiui tapusius 38 str. (apie šeimą ir santuoką) turiniu, kurį šiandien, deja, taip nevienareikšmiškai savo nutartimis traktuoja Konstitucinis Teismas. (Šį kreipimąsi skaitykite II viršelyje.)

Beje, po KT „išaiškinimų“, kaip ir buvo galima tikėtis, atlapojus duris jau spėtam Seime įregistruoti Partnerystės įstatymui, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija viešu kreipimusi skubiai reagavo į tai, iškeldama visų vaikų, gimusių ne santuokoje, apsaugos klausimą.

Arkivyskupas S. Tamkevičius ganytojišku laišku paskelbė pradedamą nuolatinio diakonato tarnystės įvedimą Kauno arkivyskupijoje. (Išsamiau apie šią tarnystę skaitykite p. 2.)

Prieš pat adventą Lietuvos katalikus pasiekė ypatinga dovana – Vatikano spaustuvėje lietuviškai išspausdinta Valandų liturgijos I dalis, apimanti Advento ir Kalėdų laikotarpius. Pasak daugiau kaip dešimtmetį dirbančių rengėjų, ji skirta melstis ne tik kunigams, vienuoliams, bet ir visai Dievo tautai.

Jonas MALINAUSKAS, Dalė GUDŽINSKIENĖ

7

8

Artuma / 2011 m. gruodis

Kronika

Moterys apie Kūdikio laukimą Apčiuopiamo džiaugsmo ugnis

Vido Venslovaičio nuotrauka

Mes nežinome, kodėl Marija paskubomis iškeliavo savo pusseserės aplankyti nei kokius klausimus svarstė pas ją keliaudama. Marija turėjo atnešti į Judėją didžią nuostabą joje gyvu Žodžiu ir jos sveikinimas buvo toks džiaugsmu uždegantis, kad net negimęs Elzbietos kūdikis šoktelėjo. Suprantama, jog ši jauna žydė norėjo pabūti pas pusseserę, nes niekas negali tik sau pasilikti nuostabą Dievo garbe.

Marija priėmė jai apreikštą tiesą, pripildė ją gilaus džiaugsmo, pilnatviškai išpildydama ir patvirtindama pasidalijimu su kitais. Ji gyvena ne savimi, bet nešdama paties Dievo buvimą. Elzbieta taip pat patiria Dievo malonės galią ir tuoj pat sugeba atpažinti Marijoje esantį dieviškumą. Elzbieta atsiliepia su nuolankia pagarba, pavadindama Mariją palaiminta.

Marijos džiaugsmas mus moko, kad gyvendami vienybėje su Tiesa nešame Kristų kitiems, turime galios kitų gelmėje įžiebti gyvybę. Savo ištikima pagarba Elzbieta kviečia mus leisti Dievo malonei suteikti mums jautrumo Šventosios Dvasios buvimui. Šios abi moterys yra drauge ir pranašės, ir nuostabaus Dievo maloningumo liudytojos, kaip ir Dievo meilės nepalankiomis sąlygomis.

Teįsišaknija Žodis mūsų gelmėje, tesimaitina mūsų pasitikėjimu mums pažadėta Dievo malone ir tesiskleidžia džiaugsmo liepsna, apčiuopiama sveikinimo balsu.

Eliza Raby

Vaikiška nuostaba Iš Jesės kamieno dygstanti nauja šakelė man primena nuostabų pavasarį. Kai žiema šalta ir atrodo be jokios gyvybės, šviežias žalias daigas – tai pažadas. Pranašo Izaijo žadama „nauja šakelė“ yra asmuo. Nuostabus ir kilnus asmuo, išmintingas ir supratingas. Jį gaubia teisingumas ir ištikimybė. Taikos stebuklai lydi jo atėjimą. Išgirdusios

tokius žodžius, mūsų širdys pašoka, tikėdamosi didelių dalykų. Skaitydama šiuos žodžius kaip krikščionė, žaviuosi, kaip tiksliai jie apibūdina mūsų ateinantį Išganytoją.

Kiekvienas vaikas yra pažadas. Kiekviena nauja gyvybė pasaulyje tampa nauja proga stebuklams ir nauja galimybe reikšmingiems įvykiams. Turbūt nereikėtų stebėtis Jėzaus žodžiais Evangelijoje: Dievo karalystės paslaptys apreiškiamos mažutėliams taip, kaip Dvasia ateina ilsėtis naujoje šakelėje Jesės namuose – tai dovana tam, kuris gali tokią dovaną priimti.

Taigi paklauskime: kaip mes, nebebūdami vaikai, priimame Dievo karalystės paslaptis? Ar mūsų širdyse yra vietos vaikiškai nuostabai? Mėgavimuisi pažadais? Didelių dalykų laukimui?

Rita Ferrone

Džiaukitės ir dėkokite Apaštalas Paulius moko mus nuolatos melstis. Krikščionių kartų kartos nuo dykumos vienuolių iki šios dienos rado, kaip šį mokymą įgyvendinti vadinamąja Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.“ Tačiau neturime tradicijos, mokančios mus visuomet džiaugtis ir bet kokiomis aplinkybėmis dėkoti. Turbūt tai neįmanoma.

Kai meldžiuosi už kitus žmones, dažnai dėkoju už jų gyvenimą, tikėjimą, drąsą. Tačiau neįsivaizduoju, kaip dėkoti už tokias jų gyvenimo aplinkybes kaip liga, nedarbas, skyrybos ar mirtis.

Savaime džiaugiamės patirdami laimę ir dėkojame.

Kaip galime džiaugtis rūpesčiuose, gedėdami, jausdamiesi silpni? Kaip galime dėkoti Dievui už jo valią, kai vos įstengiame ją nenoromis priimti?

Ar nesidžiaugdami, nepajėgdami dėkoti negesiname Dvasios? Ar traukiamės nuo Dievo tomis akimirkomis, kai mums labiausiai reikia Viešpaties pagalbos?

Ne, taip nėra. Iš tikrųjų yra netgi atvirkščiai. Kančia atveria jautrų Dievo rūpestingumą. Psalmininkas mums užtikrina, kad „Viešpats yra arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius“ (Ps 34, 19).

Kai mūsų kūnas bei jausmai blaškosi, mūsų siela gali viltingai laukti, nes Šventosios Dvasios buvimas mumyse nuolat „užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26).

Rachelė Linner Iš žurnalo „Give Us This Day“ 2011 m. advento–Kalėdų numerio (leidykla „Liturgical Press“), publikuojama su autorių leidimu.

Vertė Antanas Saulaitis SJ

Artuma / 2011 m. gruodis

Kronika

9

Kažkas atsitiko pasauliui, laikui, o galbūt man. Dingo šviesus metas. Rytais tamsu. Vos spėji atsistoti ant kojų, porą kartų apsisukti aplink save, ir vėl tamsu. Per darbų ir rūpesčių gausybę tik pamatai, kad keliesi ir eini gulti. Jau pirmą gruodžio dieną numaniau, kad 24 dienos iki Kalėdų – labai trumpas laiko tarpas laukti. Jis gali nespėti manyje išsiskleisti džiaugsmingu nerimu.

Kiekvienas laukimas įjautrina mūsų sielas, įtempia jas it stygas taip, kad nuo menkiausio prisilietimo galėtų suvirpėti, skelbdamos išsipildžiusius laukimo lūkesčius. O kalėdinis laukimas, kaip nei vienas kitas, yra ypatingas – kupinas ne baimės ir netikrumo, bet džiaugsmingo nerimo. Kuo jo daugiau, tuo iškilmingesnės, nekasdieniškesnės ir pačios šventės.

Niekad nemaniau, kad ir laukimui gali pristigti laiko. O reikėtų tiek nedaug: tik sustoti, nors trumpam, nebematyti nutįsusios darbų virtinės. Panašiai kaip vaikystėje. Tada nuo gruodžio vidurio pradėdavai jausti, kaip artėja metų pabaiga. Tos dvi savaitės tapdavo taip kankinamai ilgos, kad atrodydavo, jog nieko nėra blogiau, nei laukti. Tačiau vos tik namuose pasklisdavo nepamirštamas eglės kvapas, laukimas virsdavo pačiu mieliausiu išgyvenimu. Būdavau tikra, kad vieną rytą po jos šakomis rasiu apdovanojimą už savo kantrybę. O dabar... dienos tik trumpėja kaip išaugta vaikystėje suknelė. Galbūt reikėtų pradėti Kalėdų laukti nuo spalio pradžios?

Kažkoks neįprastas šnaresys nutraukė kalėdinio laukimo pamąstymą.

Pravėriau duris ir nustėrau – netikėta viešnia, miško eglė.

– Nelaukei? – sušnarėjo ir įvirtusi į vidų čia pat nukratė ant savo šimto skarų prilipusį sniegą. Nuo jos pasklido aromatas ypatingų kvepalų, pagamintų pačioje geriausioje pasaulio laboratorijoje – miške. Jame tilpo viskas, ką galėčiau pavadinti savo brangiausiais

prisiminimais: atostogos, vaikystėje po egle rastos dovanos (nežinau kodėl, bet man visada dovanodavo tai, ko labiausiai trokšdavau), vasaros rytai kaimo sodyboje.

– O kambarys prikrautas! Kur tu mane įkurdinsi? – nustebo žaliaskarė viešnia.

Apžvelgiu savo būstą – tikrai kažkokia baldų, daiktų kaupykla. Nė vienos tuščios kertelės. Viskas, kas dar prieš akimirksnį kambaryje atrodė kaip didžiulė būtinybė, prarado bet kokią vertę. Kur sudėti? Mėginu sustumdyti krėslus, knygas nuo stalo sukišti į jau nebeužsidarančias spintas. Beskubėdama kliudau atvykėlę. Jos dygaus rūbo prisilietimas privertė atsitokėti ir atidžiau pažvelgti į viešnią: ant šakų lašeliais virtęs sniegas deimantinėmis švieselėmis suraibuliuoja. Sumirkčioja kaip akelės ir vėl užgęsta. Pačiame artimiausiame, didžiausiame laše įžiūriu ir save pačią – krūvą reikalingų ir nereikalingų daiktų apglėbusią, skubančią ir amžinai nespėjančią. Tuo pat metu ne du, bet tris ar keturis darbus dirbančią.

O jei kas paklaustų: „Kam visa tai?“, ar sugebėčiau atsakyti?

Pakeliu galvą, norėdama pamatyti eglės viršūnę. Ji tokia aukšta, kad sunku ir įžiūrėti. Tokią didelę eglę, viršūne lubas remiančią, kasmet parnešdavo namo tėtis. Man, žinoma, tada labiau rūpėdavo apatinės jos šakos, nes juk po jomis slėpsis mano išsvajotasis stebuklas. Ne ant pačios eglės viršūnės, bet toliau už jos tai nutoldami, tai priartėdami sukosi kažkokie žvilgantys padarai. Lyg būtų drugeliai ar paukščiai. O gal žvaigždės. Akimis pasekusi, vieną atidžiau apžiūrėjau.

Pasirodė labai pažįstama. Tai juk mano svajonės, toptelėjo. Štai kodėl kalėdinę eglę visada pradedam puošti nuo viršūnės. Be žvilgančios karūnos jai kažko

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Kalėdinė mamos pasaka

trūktų. Tai palinkėjimas sau patiems, kad išsipildytų mūsų svajonės ir lūkesčiai. O kada gi išsakyti karščiausią troškimą, jei ne stebuklingiausią metų naktį?

Nebežinau, kaip ilgai užvertusi galvą spoksojau į brangiąją viešnią. Man pasirodė, visą amžinybę. Kai atsitokėjau, žvilgtelėjau į laikrodį – jis buvo sustojęs. Ne, tiksi. Tik kol aš ant eglės šakų varsčiau ištirpusio sniego karoliukus, neprabėgo nė kelios minutės. Stebuklas ir tiek. O ar ne stebuklas įvyko manyje? Vaikystėje mane, anksčiausiai už visus atsikėlusią ir pamačiusią po egle sukrautas dovanas, apimdavo toks beribis džiaugsmas, kad, regis, netilpdavo krūtinėje. Neskubėdavau jų išsivynioti, nes gražesnio reginio nei tada, nei dabar nesu regėjusi. Kiek galima ilgiau pati save sulaikydama, grožėdavausi juo. Dabar gaudama dovanų jau nebejaučiu to vaikiškai džiaugsmingo virpulio. Tačiau vaikystės džiaugsmas visada pasikartoja matant savo pačios vaikus, siekiančius kalėdinių dovanų iš po eglės. Ir kai pati anksčiausiai keliuosi Kalėdų rytą, kad kuo įdomiau įvyniočiau, kiekvienam užrašyčiau ir įdėčiau tai, ko labiausia trokšta. Galbūt džiaugiuosi suteikdama džiaugsmą savo vaikams tik todėl, kad man jo vaikystėje nebuvo pagailėta. Nors akimirką jaučiuosi tikrai laiminga. Galgi dovanoti džiaugsmą kitiems ir yra tikroji laimė?

Birutė OBELENIENĖ

10

Artuma / 2011 m. gruodis

Kronika

Savaime nėra aišku Šeimos politikos aktualijos Algimantas RAMONAS Vieną popietę stebėjau seniai pažįstamą šeimą. Vyras svarstė įvairius organizacinius klausimus, o žmona nuleidusi akis guodėsi nesisekančia karjera. Sutuoktinių akyse matėsi gyvenimo nuovargis, blyksėjo tarpusavio nesutarimų kibirkštys. Nors apskritai – tai sąmoninga, darni, iniciatyvi šeima.

Prisimenu juos prieš 10–15 metų – idėjų kupini pramuštgalviai su kibirkštėlėmis akyse, ypač žmona. Kažkas pasikeitė... Tada pagalvojau ir apie kitas pažįstamas šeimas: kokie pokyčiai! Vieni „geri“, kiti „blogi“. Kiekvienos šeimos kelias, situacija, portretas yra toks savitas ir spalvingas, kad, rodos, nė kruopelytės jų nesudėsi į vieną portretą ar etaloną.

Tada į šeimų gyvenimo istorijas pabandžiau pažvelgti politiko akimis.

Politikas turi priimti sprendimus, juos surašyti į teisės aktus, numatyti priemones – skatinti, remti, nukreipti, drausti, finansuoti ir kt. Ką politikas turi įvertinti ir paskatinti šeimose, kurių gyvenimas yra margesnis už genį? Ogi sąmoningą ir atsakingą jų pasirinkimą!

Tiesiog netrukdyti joms gyventi savo gyvenimo ir padėti, kai to reikia. O pačios šeimos turi prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą ir jo padarinius.

Artėjant metų pabaigai svarsčiau, kaip įgyvendinamas Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo ir apskritai, kur link krypsta šeimos politika Lietuvoje. Nors ir gražių dalykų nuveikta, tačiau šis Susitarimas iš esmės neįgyvendinamas, o tik atsiskaitoma už kai kuriuos darbus pagal jo „eilutes“. Neradau nė vieno politikų žingsnio, kuris remtųsi pastangomis sąmoningai įgyvendinti Susitarimą. Jis guli vietoje, o gyvenimas ir darbai teka sava vaga. Kyla abejonių, ar apskritai suvokiama tokio Susitarimo prasmė?

Ne veltui sugretinau pažįstamas šeimas ir šį Susitarimą. Idant šeimos galėtų tiesiog gyventi savo gyvenimą, joms reikia labai paprastų dalykų – saugumo dėl ateities (pajamų, būsto, darbo), visuomenės pripažinimo (teigiamo po-

žiūrio), galimybės įgyvendinti troškimą turėti vaikų, veiklos ir paslaugų bei patarimų, sustiprinančių santykius. O Nacionalinis susitarimas ir buvo kuriamas atsižvelgiant į šiuos esminius dalykus, pavadintus tikslais. Tad verta juos vadinti dar ir kelrodžiais politikams.

Norisi pasidžiaugti vis intensyvesne veikla stiprinant bendruomenes bei ketinimais stiprinti šeimą, padėti jai krizėje, teikti kompleksines paslaugas, kalbomis apie kūdikių globą šeimose; gerais norais „išvalstybinti“ kai kurias paslaugas, gražiomis vizijomis sukurti sąlygas plėtotis šeimos verslui, supaprastėjusiomis galimybėmis kurtis vaikų darželiams bei apskritai ketinimais šeimos apsaugą įtvirtinti bei šią politiką formuoti specialiu (rengiamu) Šeimos politikos pagrindų įstatymu. Tačiau sykiu norisi ir apgailestauti, kad po ilgų diskusijų vis dar nėra esminių poslinkių rengimo šeimai srityje, savanorystės pagrindu veikiančios skėtinės šeimų organizacijos neturi galimybių labiau sustiprėti. Šiek tiek vilties suteikia Vyriausybės 2012 metų veiklos prioritetas „Stipri šeima – stipri bendruomenė“.

Pagal jį numatyta formuoti teigiamą požiūrį į šeimą, sudaryti sąlygas derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus, skatinti šeimas aktyviau dalyvauti ekonominėje ir visuomeninėje veikloje, didinti pas-

laugų šeimai įvairovę, suteikti daugiau įgaliojimų bendruomenių ir šeimų organizacijoms. Ar tai bus veiksmingai įgyvendinta?

Pripažinkime, kad dalis gražių vizijų, kaip antai: šeimos verslas, šeimos politikos įgyvendinimo koordinavimas (planuoti komitetai ar komisijos Seime bei turbūt jau „palaidota“ Šeimos ministerijos idėja), rengimas šeimai – vis dar lieka vizijomis, o jų įgyvendinimo pabaigos vis nesimato. Liūdna, tačiau šiemet labai pasigedau Šeimos ambasadorių balso. Na, o šeimos vis dar neplūsta į „Darnios šeimos“ konkursus.

Ką gi, politikams niekas savaime nėra aišku. Nors mes ir turime didelių lūkesčių jų atžvilgiu, tačiau savaime jie „neįsigyvendina“. O juk viso to reikia mums, šeimoms, ne ministerijų tarnautojams ar politikams. Tad mes patys ir turime pasistengti, kad jiems taptų aiškiau. Nepakanka politikų išrinkti ir palikti dirbti vienų, kartais pakritikuojant. Juos išrinkus kaip savo atstovus, tik prasideda ilgas mūsų kelias kartu su jais. Turėtume kiekvienas susirūpinti, kuriuo keliu vedame valstybę kartu su mūsų išrinktaisiais. Išdrįskime pasakyti jiems savo nuomonę, pasiūlyti pagalbą, žinoti, kuo jie gyvena, o prireikus – imtis ir ryžtingesnių veiksmų.

Ateinantys metai – rinkimų. Tad bendraukite su kandidatais, stebėkite jų veiklą, išsakykite savo konkrečius lūkesčius ir tarkitės dėl bendro veikimo, jei jie bus išrinkti. „Artumoje“ jau esu rašęs, kad šeimų klausimai valdžios institucijose faktiškai nesprendžiami, kol nesuaktyvėja pačios šeimos ir to nepareikalauja šeimų organizacijos. Savo nuomonės vis dar nekeičiu.

Artuma / 2011 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Meilė – visada vaisinga Šventasis Raštas šeimoms Per sunku apžvelgti visą žmogaus ir žmonijos meilės istoriją, tačiau, dirstelėję į praėjusį šimtmetį, pastebėtume šventą, net iki kankinystės išgyventą meilę žymių šventųjų veiduose. Šioje aplinkoje ir laikotarpyje pamatytume ir ryškiausios neapykantos, atsiribojimo – ribinės jų apraiškos virto žudynėmis, karais, kankinimais.

Teisinės valstybių sistemos – tai tik didžiulis pasigyrimas.

Pavadinčiau jas aklomis sistemomis, besiruošiančiomis raišai visuomenei rodyti kelią iš kiekvienos duobės. Kaip norėtųsi, remiantis kiekvieno žmogaus prigimtiniu pašaukimu į Gėrį ir puoselėjant gyvybės Evangeliją kurti meilės kultūrą!

Antoine’as de Saint-Exupery, tragiškai žuvęs karo lėktuvo pilotas, jau minėtoje knygoje sako: „Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“ Mažojo Princo mylima Rožė auga ne Žemėje. Ji – toli nuo tuo metu karo niokojamos planetos. Kur rasti meilei vietą, kur auginti Gėlę, prisijaukintą, išskirtą iš daugybės kitų ir gražėjančią visų akyse? Kur, kokioje planetoje, dabar sodinti Rožę – Meilę, Gyvybę, kad ji augtų ir skleistųsi, atitektų visiems, nebūtų vien kosminė iliuzija?

Visuotinė žmonijos patirtis liudija, kad santuoka yra vienas svarbiausių socialinę darną ir tęstinumą užtikrinančių bendruomeninių institutų. „Tokia pamatinius prigimtinius žmogaus poreikius atitinkanti šeima yra tikrasis visuomenės ir valstybės pagrindas“ – sakoma 2011 m. spalio 25 d. Lietuvos vyskupų pareiškime. Šeima yra pirminė vieta Meilei auginti, prisijaukinti ir kitiems meilės kelią į šventumą atskleisti.

Vyro ir moters, kito artimo žmogaus meilė neliks pareigų labirinte, jei išaugs į draugystę. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Labiausiai suartina bendrai kuriamas gėris ir kartu prasmingai išgyventa kančia.

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! (Jn 15, 5–9)

Vytauto Sadausko SJ nuotrauka

Mylėdamas žmogus visada ieško kito asmens, kad jį patrauktų, su juo pasidalytų, priimtų ir bendrai kurtų Gėrį. Neapkęsdamas – visada ieško kito asmens, kad jo gėrį atmestų, paliktų, atsiribotų, apsidraustų. Kai meilė virsta egoizmu, imama elgtis kaip neapykantoje: siekiama atsiskirti nuo kitų, kitus pavergti, „sunaudoti“.

Kuo tobulesnė asmenybė, tuo jo meilė gali būti kūrybiškesnė ir puošnesnė. Kuo meilė tobulesnė, tuo daugiau gėrio sukuria ar apima, patraukia ar išdalija. Taip meilė įgyja gebėjimą nemažėdama pasidalyti daugeliui. Kaip knygoje „Mažasis princas“ rašo Antoine’as de Saint-Exupery, „pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“. Ši meilės savybė yra didžiausias jos slėpinys, užduotis, rizika. Padalytai širdžiai atsiranda didžiulis pavojus. Net Kristus perspėja dėl neapykantos pavojaus: rizikinga tarnauti dviem šeimininkams. Tai ir yra pati tragiškiausia žmogiškos meilės perspektyva: išsiskyrimas ir išdavystė. Eidami toliau šiuo keliu prieiname ir pačią žmogiškos meilės rizikos priežastį. Tai ribotumas, netobulumas, vidinė blogio artuma.

Jei meilės patirtis ir tikrovė būtų vien žmogiška, mes vargiai rastume kelią iš meilės ir neapykantos (naikinimo) lygčių labirinto.

Dievo meilė žmogui ir Viešpaties meilės mokykla sielos ir žmonijos istorijoje atskleidžia iš pažiūros neįmanomų dalykų galimumą. Tai, kas neįmanoma žmogui, lengvai įmanoma Dievui. Tai, kas sužlunga bedieviškame atsiskyrime, sužaliuoja ir neša vaisių – kaip vynmedžio šakelės – vienybėje su Dievu. Tobula Dievo meilė dalijama nemažėja ir kiekvienam atitenka visa, begalinė. Žmogaus meilė, auganti šventumo siekiniu, įgyja dieviškos meilės savybių ir gali augti, dalytis, atsiduoti iki begalybės, nuolat plėsdama žmogiškojo netobulumo ribas.

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC

11

12

Artuma / 2011 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Mylėti ar turėti Antanas GAILIUS „Mylėti“ yra visai kas kita. Tų, kuriuos mylime, iš principo turėti ar valdyti negalime, negalime jų vartoti. Juk meilė yra pirmiausia laisvės aktas – mylėti mūsų niekas negali nei priversti, nei įkalbėti. Ar ne dėl to meilė yra toks sunkus dalykas, kad poetai, pavyzdžiui, Raineris Maria Rilke, tiesiog kalba apie „meilės triūsą“.

Drįsdamas eiti dar giliau, rizikuoju sakyti, kad meilė yra kaip tik tas dalykas, kuriuo reiškiasi mūsų panašumas į Dievą.

Galbūt meilė gali mums padėti suvokti net sunkiąją laisvos valios ir determinizmo problemą. Supratę, pavyzdžiui, kodėl mes, kad ir labai mylėdami vaikus, vis tiek negalime jų visą gyvenimą vesti už rankos ir turime juos paleisti, nes kitaip suvaržytume jų laisvę, gal galime suprasti ir kita – kodėl Dievas mums duoda tiek laisvės, jog mums darosi net baisu, jog ne sykį pageidautume, kad jis įsikištų ir išvaduotų mus nuo laisvės naštos. Štai čia, kaip man regisi, ir galime grįžti prie mūsų kalbų pradžios. Ne tik todėl mes taikomės žodį „mėgti“ pakeisti žodžiu „mylėti“, kad prastai mokame savo gimtąją kalbą. Mat esu įsitikinęs, kad sakome daugmaž tai, ką mąstome. Jei sakome, kad mylime šokoladą, vadinasi, ir mąstome, kad „mylėti“ reiškia turėti, mėgti ir valgyti.

Manau, tai viena didžiųjų klaidų, dėl kurių randasi tokia daugybė visokiausių mūsų gyvenimo bėdų. Ir ne tik tada, kai nepaleidžiame savo vaikų rankos, teisindamiesi tuo, kad labai juos mylime, nors juk gerai žinome, kad negalėsime jų vesti amžinai ir kad jiems kada nors teks viską daryti savo galva.

Anetos Blaszczyk nuotrauka

Manau, kad „Artuma“ nėra visai tinkama vieta kalbėti apie tai, kas paprastai būna „Kalbos praktikos patarimų“ tema. Bet taip jau nutiko, kad paskutiniuoju metu bent porą kartų turėjau vertinti kitų žmonių tekstus ir abu kartus susidūriau su keista problema, kad mes vis menkiau teskiriame, ką reiškia „mėgti“ ir ką – „mylėti“.

Man pasirodė labai įdomu ir tai, kad esame linkę mylėti tą, ką galima tik mėgti, bet ne atvirkščiai. Kitaip sakant, plečiame žodžio „mylėti“ prasmę, įtraukdami į šio žodžio ar, dar tiksliau, į šios sąvokos erdvę tai, kas jai neturėtų būti priskiriama, šitaip išplėsdami ir, kaip sakoma, „išplaudami“ jos tikrąją esmę.

Tiesa, kai kas man gali prikišti, kad čia tik svetimų kalbų įtaka, nes ne visose kalbose tie du žodžiai taip aiškiai skiriami. Gal ir taip, neketinu čia dėl to ginčytis, nors kitose kalbose esama ir dar daugiau sąvokų vienokiai ar kitokiai meilės atmainai nusakyti. Bet juk vis tiek lieka klausimas, kodėl mes veikiau linkę sakyti, kad mylime šokoladą, bet nesakome, kad mėgstame savo vaikus.

Surizikuosiu šioje vietoje padaryti geroką minties šuolį ir pasiūlyti hipotezę, jog bent iš dalies taip yra ir todėl, kad mums labai norisi tai, ką mylime, dar ir mėgti, kitaip sakant – turėti, valdyti ir vartoti. Juk Jei sakome, kad mylime iš tikrųjų tuo šie šokoladą, vadinasi, ir du žodžiai ir skimąstome, kad „mylėti“ riasi. Tai, ką mėgsreiškia turėti, tame, galime įsimėgti ir valgyti. gyti, nusipirkti ar net pasivogti, galime tai suvalgyti, vilkėti, įsidėti į kišenę, pasikabinti sau prieš akis ar pasislėpti slapčiausioje vietoje, kur esame patys vieni. „Mėgti“ yra vienaip ar kitaip susiję su mūsų sveiku ar nesveiku egoizmu.

Man atrodo, „mylėti“ visai nereiškia turėti. Maža to – mėgindami turėti, meilę tiesiog gaišiname.

Tai regime kiekvieną kartą, kai kas nors mėgina mūsų ar kitų žmonių meile naudotis. Tokių pavyzdžių kiekvienas galėtume suminėti ne vieną, pradėdami nuo savo šeimos, nuo giminių ar draugų ir baigdami politikos sferomis, kur piktnaudžiavimo žmonių meile irgi rasime iki soties.

Artuma / 2011 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Gyvoji šventųjų litanija Antanas SAULAITIS SJ Žemaitija 2013 m. švęs Krikšto 600 metų jubiliejų.

Neteko skaityti apie išsamią programą, tačiau kai Lietuva minėjo Krikšto sukaktį 1987 m., Velyknaktį įprastinę Visų Šventųjų litaniją papildėme 62 eilutėmis šventųjų, galimų šventųjų ir su 600 m. Krikštu susijusiais dalykais.

Kiekvienais metais po šios praplėstos litanijos patarnautojai ir giedotojai nedrąsiai išreiškia viltį sulaukti 700 m. sukakties ir šventines maldas pakartoti. (Po „Šventoji Trejybe, vienas Dieve“ – 11 kreipinių apie Krikšto dovaną; prie Dievo Motinos Marijos – septynių Lietuvos šventovių Marijos; pridėta 11 globėjų vyrų, prie mokytojų bei išpažinėjų – keturi lietuviški, 20 dar nepaskelbtų vyrų bei moterų išpažinėjų ir kankinių; pabaigoje – 11 prašymų Krikštu gyventi.) Žmogus prisimeni nesibaigiančią jubiliejinio Velyknakčio litaniją kas šeštadienį, kai prieš 9 val. į lituanistinę mokyklą virtinė automobilių atgabena 530 vaikų, o 13 val. sugrįžta savo 0–10 klasių esamų ar buvusių angeliukų atsiimti. Mažieji džiaugsmingai mokyklon bėga, vyresnieji kiek lėčiau tempia sąsiuvinius, knygas bei užkandžius, o išeidami pakeliui nuo mokyklos prie automobilio puola mobiliaisiais telefonais draugams žinutes rašyti. Vieni tėvai per tas kelias valandas apsiperka, kiti su kūmutėmis užkandinėje kavos ir savitarpio paramos ieško, dar kiti pas draugus ar kokią močiutę – padeda kiemą sutvarkyti ar duris sutaisyti, nes namo parvažiuoti beveik neverta.

Tėčiai, motinos, močiutės ar seneliai kantriai išnarplioja, kur yra mažesniųjų sosteliai, ir nuveda iki kabineto. Didesnieji patys nueina, kartais palydimi suaugusiųjų, einančių į tėvų susirinkimą, pagal tvarkaraštį budėti koridoriuose ar valgyklėlėje, padėti raštinėje, sudėti ir papuošti mokyklos renginiui scenovaizdį... Geras fotografas rastų visą žmogiškų jausmų skalę tėvelių veiduo-

se – begalinį nuovargį, nuobodulį, padrąsinantį džiaugsmą, rūpestį dėl savo mažylio ar kovingo paauglio, dėkingumą už keletą ramių valandėlių, kol namuose vėl bus „ermideris“.

Kad ir kokios spalvos bei dydžio būna vežimas, tos 15–20 min. „šventųjų litanijos“ liudija be galo kantrią, ištvermingą tėvelių meilę savo vaikams ir lietuviškiems dalykams, kurių šiek tiek pasisemia per keturias valandas 32 kartus mokslo metais. Kartą vyresnio amžiaus žmogus vėlyvą gegužę atsilošė į mokyklėlės tvorą, giliai atsiduso: „Devyniolika metų kas šeštadienį vežiojau savo anūkus, šiandien paskutinysis iš septynių šeštadieninę baigia.“ Lygiai įspūdinga gyvoji „šventųjų litanija“, kai parapijos kunigėlis prie bažnyčios išlydi pamaldų dalyvius: neseniai susituokusius, porelę su dviejų savaičių krikštysimu kūdikėliu, artimų giminių čia neturinčią ir sunkiai paeinančią senutę, nuvargusį našlį, smagią labai gražių tortų kepėją, namie sunkiai sergantį vyrą slaugančią ir dvi mergytes auginančią motiną, brangios lietuvės žmonos netekusį „įsitautinusį“ kitatautį, su mokslais vargstančius broliukus, mažylę su milžinišku drauge Mišiose dalyvavusiu meškiuku, kunigui kas sekmadienį po saldainiuką atnešantį pirmoką, anūkėlius auginančią nepavargstančią močiutę, labai kalbų ir nuoširdų visokios lietuviškos ir religinės veiklos rėmėją, ištikimus įvairiabalsius choristus, visiškai kurčią pamaldų dalyvę, skaudžias skyrybas išgyvenantį vyriškį, rūpestingą skaitinių skaitytoją, malonias šv. Komunijos dalytojas, paskutinįkart į papuoštą altorių žvilgsnį užmetančią dailininkę...

Ne veltui Dievas kiekvieną žmogų begalinės ir besąlygiškos meilės žvilgsniu lydi.

Michailas Epšteinas. TĖVYSTĖ Autorius šioje knygoje svarsto: kuo svarbi patirtis, kuri vienijanti tėvus? Kuo tėvystė skiriasi nuo motinystės? Kaip svarstyti ne tai, ką tėvas turi daryti ar daro, bet ką reiškia būti tėvu? Knygoje aprėpiamas laikotarpis nuo autoriaus pirmagimės dukters laukimo iki jos antrųjų metų. Į pagrindinius kūdikio raidos etapus (žaidimas, kalba, savimonė) žvelgiama plačiame literatūriniame ir intelektualiniame kontekste. Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės refleksija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas.

Išleido UAB Egzistencinės terapijos centras ir VšĮ Bernardinai.lt

13

14

Artuma / 2011 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Trys meilės prasmės Biblijoje Kun. Danielius DIKEVIČIUS „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36). Jėzaus Kristaus laikais tai buvo vienas svarbiausių ir aktualiausių klausimų. Kodėl? Labai paprasta! Todėl, kad Mozės Įstatyme buvo (ir yra) daug įvairių įstatų ir įsakų (613), o teologinės ano meto judaizmo mokyklos bei sąjūdžiai, kaip antai fariziejai, sadukiejai, esenai, zelotai, tiesiog nesutardavo dėl jų reikšmės ir pirmenybės.

Jėzus taip atsako: didžiausias yra meilės įsakymas. Dievą reikia mylėti visa širdimi, siela ir protu, o artimą kaip save patį (plg. Mt 22, 36–39). Ką reiškia mylėti Dievą visa širdimi, siela ir protu, gana aišku. Meilė Dievui turi būti didžiulė (širdis), natūrali (siela) ir racionali (protas). O ką reiškia – mylėti artimą kaip save patį? Tai, deja, nėra savaime ir lengvai suprantama. Kodėl?

Nes kiekvienas myli save šiek tiek kitaip. Todėl, mano galva, įsakymas mylėti artimą kaip save patį turi bent tris prasmes.

Pirmoji prasmė. Mylėti artimą kaip save patį reiškia nedaryti artimui nieko blogo. Kaip tai žinome? Tai žinome iš savo gyvenimiškos patirties ir bent vieno Senojo Testamento teksto. Mūsų patirtys mus moko: jeigu nenori, kad tave kas nors skriaustų, ir tu nieko neskriausk. O Tobito knygoje skaitome (tėvas moko sūnų): „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk“ (4, 15a).

Antroji prasmė. Mylėti artimą kaip save patį reiškia daryti artimui gera.

Kaip tai žinome? Vėlgi – iš savo asme-

ninio patyrimo ir iš Šventojo Rašto, tik šį kartą – iš Naujojo Testamento. Patirtis mums byloja: mes norime, kad kiti ne tiktai mums blogo nedarytų, bet kad ir gera darytų. O Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (7, 12).

Trečioji prasmė. Tačiau įsakymas mylėti artimą kaip save patį turi dar vieną prasmę. Kaip tai žinome? Šį kartą – tiktai iš dieviškojo Apreiškimo. O būtent – iš Evangelijos pagal Joną, kurioje skaitome: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (15, 12). Matome, kad Jėzus reikalauja ne meilės kaip save patį, bet meilės kaip aš jus mylėjau. Ar tai skiriasi? Nepaprastai! Kadangi meilė kaip aš jus mylėjau visiškai ir tobulai pranoksta meilę kaip save patį. Pirmoji, matėme, atsiskleidžia per blogo vengimą ir gero darymą. Antroji apima daug toliau – iki galo ir iki kryžiaus mirties: „Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėda-

mas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), „jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).

Kitaip tariant, pagal Bibliją, meilė yra kelias (juk ir apaštalas Paulius Himną meilei (1 Kor 13) pradeda žodžiais: „Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią“), kuris susideda iš trijų etapų. Pirmasis – tai meilė, kuri nedaro blogo (Tob 4, 15a). Antrasis – meilė, kuri daro gera (Mt 7, 12). Trečiasis – tarnaujanti meilė, kuri gyvena dėl kitų ir kitiems (Jn 13, 1; Fil 2, 8).

Pamenu, kaip garsus Šventojo Rašto profesorius italas U. Vanni, komentuodamas Jn 1, 9, daugmaž taip pasakė: „Tekstas kalba apie tai, kad šviesa, t. y. Dievas, paliečia kiekvieną žmogų. Kaip tai Dievas daro, tekstas mums nesako. Tai yra paslaptis. Bet vis dėlto kai ką mes apie tą Dievo mįslingąjį prisilietimą galėtume pasakyti. Mano supratimu, tai įvyksta tada, kai žmogus apsisprendžia gyventi dėl kito arba dėl kitų.“ Tai, žinoma, nėra kokia nors tikėjimo dogma (de fide), bet šituose žodžiuose daug tiesos ir gyvenimo išminties. Kuriame meilės kelio etape esame mes?

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia Rekolekcijų savaitgalis KAI GIMSTA DIEVAS IR ŽMOGUS...

2011 m. gruodžio 9–11 d., Šiluvoje Registracija iki 2011 m. gruodžio 6 d.

KASMETINIS ADVENTINIS SUSITIKIMAS–KONCERTAS 2011 m. gruodžio 12 d. 18 val., Papilio g. 5, Kaunas

Tiesioginio mokymosi kursas KRIKŠČIONIŠKOJO DVASINGUMO RAIDA 2012 m. sausio 24 d. 18–20.30 val. (pirmasis iš 15 susitikimų), Kaune.

Registracija iki 2012 m. sausio 20 d.

Informacija ir registracija: Rotušės a. 7, LT-44280, Kaunas; tel./faks. (8 37) 322573; mob. 8 686 77824; el. paštas gti@lcn.lt

www.gtinstitutas.lt

Artuma / 2011 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Mylėk! O kita bus pridėta Dalia LUKĖNIENĖ ti brangu, būtinai joje perka, kad jį palaikytų. Per visą svečiavimosi laiką negirdėjau pakelto balso, nesutikau pikto ar girto žmogaus. Net benamiai Insbruke atrodė taikūs ir romūs. Kodėl?

Tame mažame miestelyje visi žmonės, nors priklauso skirtingoms bažnyčioms ar partijoms, mielai jungiasi į kitas bendruomenes. Jie pažįsta vienas kitą, vienas kitu rūpinasi ir stengiasi padėti. Austrijoje žmonės turi lygiai tokių pat bėdų – viena jau senyvo amžiaus moteris prarado gyvenamąjį plotą ir gauna labai mažą pensiją. Miestelio bendruomenė ją apgyvendino bendruomenės namuose, gražiame triaukščiame daugiabutyje. Draugai sugalvoja įvairaus darbo, kurį ir patys tikrai atliktų, kad nežemintų jos išmalda, o mokėtų už paslaugas ir taip padėtų jai oriai gyventi. Tokių istorijų išgirdau ne vieną. Visada bendruomenė rasdavo išeitį. Nuostabu, kad jie ne tik dalijasi tuo, ką turi. Trisdešimt pagyvenusių austrų – choras, kiti trisdešimt – orkestras. Kiekvienas stengiasi panaudoti savo dovanas visų labui, nors galėtų rūpintis tik savimi, važinėtis po pasaulį, žvalgytis po muziejus ar ilsėtis paplūdimiuose. „Pinigai toli gražu dar ne viskas“, – sakė, džiaugdamiesi savo prasmingu gyvenimu. Tikrai. Už pinigus negali įsigyti meilės, tikėjimo, draugų, o būtent tai daro jų gyvenimą džiaugsmingą. O svarbiausia – suvokimo, kad dangų kurti gali tik drauge, kad vienatvė savaime yra pragaras.

Po vienų šv. Mišių, kuriose mano draugė vargonavo, klausiausi nuostabaus neprofesionalios dainininkės Erikos balso. Šios dvi moterys norėjo koncertuoti specialiai man – atvykusiai iš svetur. Paskui Erika su vyru pakvietė mus į šventę, kokių šimtus galima pamatyti Vokietijoje ar Austrijoje: halėje visu perimetru sustatyti stalai ir suolai, pardavinėjami nacionaliniai patiekalai, alus, vynas. Ilgai sėdėjome su taurele vyno ir valgėme riebius, sunkiai virškinamus patiekalus – jie tikrai nenusileidžia lietuviškiems. Draugai man rodė buvusį ir esamą miestelio merą, pristatinėjo draugus ir pažįstamus. Vėliau ilgai svarsčiau: kodėl Lietuvoje neteko matyti tokių švenčių? Kas lemia mūsų bendruomeniškumą ar jo nebuvimą? Aukštesnė kultūra? Gilesnės tradicijos? O gal gilesnis tikėjimas? Regis, stokojame tik vieno vienintelio dalyko – meilės arba Dievo. Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (6, 33). Galbūt jie tikrai labiau ieško Dievo karalystės... čia, žemėje?

Kodėl taip sunku mums mylėti save, aplinkinius, bendruomenę? Kodėl bendra veikla, kūryba mums nekelia pasitenkinimo? Kodėl toks gajus savanaudiškumas, kuris, akivaizdu, taip pat neteikia džiaugsmo? Tokie ir panašūs klausimai kankino mane pasisvečiavus mažame Austrijos kaimelyje.

Algirdo Kazlos nuotrauka

Čia turėjau nepaprastą galimybę pamatyti ne tiek architektūrą, muziejus ar kalnus, kiek pabūti įvairiose vietos bendruomenėse. Labai greit supratau, kad Austrijos (manau, ir kitų šalių) gyventojai nuo mūsų skiriasi pilietiškumo, visuomeniškumo ir bendruomeniškumo supratimu. Antai, kiekvienas šio mažo miestelio gyventojas priklauso bent jau dviem ar trims bendruomenėms: partijai, bažnyčiai, parapijai, gatvės bendruomenei, pagyvenusių žmonių chorui, mažam orkestrėliui ir t. t.

Savo bendruomeniškumą jie išreiškia įvairiais savanoriškais įsipareigojimais: gelbsti parapijose, organizuoja vietos chorelio išvyką į konkursą, orkestrėlio koncertus, šventes, pobūvius, renka labdarą, organizuoja (taip pat ir apmoka) transportą šiai labdarai išgabenti ir daro daug

kitų naudingų ir patiems malonių darbų. Dabar dar geriau suprantu, kodėl mano bičiulių austrų pora, prieš dvidešimt metų pirmąkart atvykusi vasaroti Lietuvos kaime, tuoj pat ėmė organizuoti šventes, konkursus kaimo vaikams, apdovanodami juos už dalyvavimą, bandydami kurti bendruomenę ir, matyt, laukdami sekėjų. Lietuvoje, deja, tokios tradicijos dar neįleido šaknų.

Kad Vakarų Europoje visi sveikinasi net tokiame didmiestyje kaip Roma, žinojau seniai – tik užeik į kokį daugiaaukštį namą, viešbutį ar kokią kitą uždarą teritoriją.

Mažame Austrijos kaimelyje visi ne tik sveikinasi, bet ir užsuka į parduotuvę pakalbinti pardavėjos ar pasveikinti kavinės darbuotojo. Nors kaimyno parduotuvėje palygin-

15

16

Artuma / 2011 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vienintelis įstatymas Tomas VILUCKAS tymo principas“, o Simonas Teisusis yra taip bylojęs: „Pasaulis remiasi trimis dalykais – įstatymu, pagarba Dievui ir meilės darbais.“ Žymusis rabinas Šamajus mokė, kad Mozė gavo ant Sinajaus kalno 613 potvarkių ir įsakų; tai reiškia, kad 365 skirti kiekvienai dienai per metus, o kiti 248 – tai žmonijos kartų skaičius.

Dvasinėje literatūroje žodis „meilė“ yra itin dažnas. Tačiau jo prasmė – gerokai apnykusi. Biblijos teiginys „Mylėk artimą kaip save patį“ amžių būvyje nusidėvėjo ir daugybei žmonių lieka gana nesuprantamas ir miglotas. Ką jis reiškė Jėzui ir krikščionybei?

Koks įsakymas pirmasis?

Seniausiai užrašytoje Evangelijoje pagal Morkų randame pasakojimą apie tai, kaip Jėzus aiškina meilės įstatymą – jį ir apmąstykime. „Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: ‘Koks yra visų pirmasis įsakymas?’ Jėzus jam atsakė: ‘Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu’. Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: ‘Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas’“(Mk 12, 28–33).

Rašto aiškintojai ir sadukiejai nemėgo vieni kitų.

Rašto aiškintojai užsiimdavo Įstatymo ir jo daugybės taisyklių bei normų aiškinimu. Jų darbas buvo pažinti ir pritaikyti tradicinę nerašytą teisę, o sadukiejai jos apskritai nepripažino. Rašto aiškintojus turėjo nudžiuginti nesenas sadukiejų pralaimėjimas dispute su Jėzumi (plg.

Mk 12, 18–27), tad jie kreipėsi į jį tuo klausimu, dėl kurio rabinų mokyklose dažnai buvo ginčijamasi.

To meto judaizme vyravo dvejopa tendencija: pirma – išplėsti Įstatymą neribotai, į šimtus ar tūkstančius taisyklių ir reglamentų; antra – suglausti visą Įstatymą į vieną sakinį, vieną bendrą taisyklę, kitaip tariant, viso tikėjimo santrauką. Šią situaciją puikiai iliustruoja keletas garsių Izraelio rabinų įžvalgų, kurios leistų geriau suvokti Evangelijos ištraukos kontekstą. Štai pasakojama, kad sykį vienas prozelitas (žmogus, perėjęs į judaizmą) paprašė rabino Hilelio pamokyti Įstatymo stovint ant vienos kojos. Šis atsakė: „Nedaryk kitiems to, ką nenori, kad tau darytų. Štai ir visas įstatymas, o visa kita tik jo komentarai. Eik ir pasimokyk...“ Kitas rabinas Akiba kartą pasakė: „Mylėk savo artimą kaip save patį – tai didingiausias ir pagrindinis įsta-

Kas yra teisu Įstatymo „širdies“ – to, kaip turi elgtis teisusis Dievo akivaizdoje, idant pelnytų Viešpaties palankumą, – ieškojimų regima ir Šventojo Rašto puslapiuose. Karaliaus Dovydo sukurta 15 psalmė šiuos 613 įsakų sutraukė į vienuolika. Psalmės įžangoje klausiama: „Viešpatie, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje? Kas gali gyventi Zione – tavo šventajame kalne?“ Atsakoma šitaip: „Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas yra teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies.

Kas nešmeižia nė vieno liežuviu, kas nedaro nieko pikta bičiuliui ir nejuodina kaimyno. Kas laiko niekam tikusiu, ką Dievas atmeta, o Viešpaties bijančius gerbia, kas net nuostolį patirdamas laikosi žodžio. Kas be palūkanų skolina ir yra nepaperkamas liudyti prieš nekaltą.“ Kaip matome, viskas siejama su santykiais artimo atžvilgiu: kaip elgiamasi su juo, taip Dievas elgsis ir su tavimi. Tai ypač ryšku pranašų raštijoje. Pranašas Izaijas psalmininko pamokymus sutraukė iki šešių: „Tas, kuris gyvena pagal teisumą ir tiesą sako, kas per skriaudą sau pelno išspausti nenori, kas papirkas priimti atsisako, kas užsikemša ausis, kad negirdėtų kalbant apie žudymą, ir kas užmerkia savo akis, kad neregėtų pikta. Toks žmogus gyvens aukštybėse“ (Iz 33, 15).

Pranašas Michėjas palieka tik tris teisaus gyvenimo principus: „Marusis, jis tau pasakė, kas yra gera ir ko iš tavęs Viešpats reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mich 6, 8).

Galiausiai pranašas Habakukas visą Įstatymą sutelkia į vieną posakį: „Teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (Hab 2, 4). Ši trumpa Senojo Testamento tradicijos peržvalga tik paliudija, kad pranašų sąjūdyje egzistavo gilus įsitikinimas, jog tai, ką vadiname socialiniu teisingumu, yra Įstatymo įvykdymas. Pranašai, o vėliau rabinai išradingai bandė ne tiek išplėsti Įstatymą, bet jį suglausti į paprastam žmogui suprantamas tiesas.

„Klausykis, Izraeli!“ Kaip minėta, Jėzaus gyvenamuoju metu buvo dvi religinės minties mokyklos: viena manė, kad yra daugiau ir mažiau svarbių Įstatymo aspektų, kad egzistuoja pagrindinis principas, kurį būtina suprasti ir įsiminti. Kaip vėliau sakys šv. Augustinas, „mylėk Dievą ir daryk, ką nori“. Tačiau būta ir kitokios pozicijos, prieštaraujančios šiam požiūriui manant, kad privalu vykdyti daugybę instrukcijų. Taip pat buvo laikoma, Asmuo jog labai pavojinga bandyti sudėliogali įrodyti ti jas pagal svarbą. Tad Rašto aiškinsavo meilę tojas, klausdamas Jėzaus, iškėlė itin Dievui tik aktualų klausimą žydų pasaulyje. Atper savo sakydamas į jį Jėzus du didžiuosius meilę įsakymus suskliaudžia į vieną. žmonėms. „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Įst 6, 4). Šiame viename sakinyje slypi visas judaizmo tikėjimo išpažinimas. Jis, pagal pirmąjį žodį, buvo vadinamas Šema – tai hebrajų veiksmažodis, reiškiantis „klausytis“. Šis išpažinimas pamaldaus judėjo yra naudojamas trimis atvejais.

Visų pirma juo visada prasidėdavo ir dabar prasideda pamaldos sinagogoje. Visas Šema pateiktas Įst 6, 4–9; 11, 13–21, Sk 15, 37–41. Šis išpažinimas – tai vienintelio Dievo išpažinimas ir žydų monoteizmo pagrindas. Kitas dalykas, kad trys Šema ištraukos dedamos į saugyklą – filakterijų (žr. Mt 23, 5). Tai mažos odinės dėžutės, kurias ištikimi judėjai prisitvirtina ant kaktos ir riešo melsdamiesi ir taip prisimindami savo tikėjimo postulatus. Tokį nurodymą judėjai randa Pakartoto Įstatymo knygoje (6, 8). Pagaliau Šema net ir dabar laikomas mažame cilindre, vadinamame mezuzah, ant kiekvienų durų žydų namuose, kad įeinant ir išeinant iš kambario judėjas prisimintų Dievą. Tad kai Jėzus sakė, kad tai pirmasis įsakymas, su juo turėjo sutikti kiekvienas judėjas.

Senam įstatymui – nauja prasmė „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ – tai citata iš Kunigų knygos (19, 18). Jėzus šiai citatai suteikė kai ką la-

bai reikšmingo. Senojo Testamento originalo tekste žodis „artimas“ reiškė judėją, giminaitį ar kaimyną. Ši taisyklė, pavyzdžiui, nebuvo taikoma pagonims, kurių buvo visai galima ir nekęsti. Tačiau Jėzus cituoja šiuos žodžius be nuorodos į žydus. Taip jis senajam Įstatymui įkvepia naują prasmę. Jėzus atlieka kažką nauja – susieja šiuos

du įsakymus. Nė vienas rabinas niekada nebuvo daręs to anksčiau. Jėzui religija reiškė mylėti Dievą ir mylėti žmones. Vėliau apaštalas Jonas griežtai teigs: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Vadinasi, meilė turi būti konkreti, o ne dvasingos kalbos ir padūsavimai, kurių, deja, apstu mūsų bažnytiniame gyvenime.

Evangelijos raštininkas noriai priėmė Jėzaus išaiškinimą ir patikslino, kad tokia meilė geriau už visas aukas.

Dar gerokai anksčiau prieš šį pokalbį pranašas Samuelis yra bylojęs: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios atnašos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai, klusnumas yra geriau negu kruvina auka ir atsidavimas – negu avinų taukai“ (1 Sam 15, 22), o kitas pranašas Ozėjas girdėjo Dievą sakant: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6). Tačiau didysis paradoksas, kad tikrovėje religingam žmogui visada lengviau ne mylėti, bet užsiimti ritualais, visada paprasčiau į Dievo garbinimą žvelgti kaip į Bažnyčios funkciją, o ne gyvenimo principą. Juk yra vienintelis įstatymas – meilė.

Andrius Navickas. LAIŠKAI PLAUKIANTIEMS PRIEŠ SROVĘ Ši knyga – tai kvietimas leistis į savęs pažinimo kelionę, klausiant: ko iš tiesų siekiu gyvenime? Ar yra alternatyva tam vartotojiškam gyvenimo būdui, kuris vyrauja šiandien? Kodėl Jėzaus Kristaus žinia vadinama Gerąja Naujiena? Ką Jis skelbia gero būtent man? Kaip Jo žinia paliečia mano gyvenimą?

39 laiškai yra pastanga plaukti prieš vyraujančių sėkmingo ir laimingo gyvenimo įvaizdžių srovę, ieškant savojo unikalaus kelio kasdienybės labirintuose. Knygoje aprėpiamas platus temų spektras: nuo svarbiausių liturginių švenčių apmąstymo iki politikos bei žiniasklaidos. Šie laiškai nėra moralai ar instrukcijos, tai pasidalijimai, kaip aš regiu mūsų žemišką kelionę, sudėtingas dilemas, kurios iškyla, rūpesčius ir džiaugsmus.

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Artuma / 2011 m. gruodis

18

Artuma / 2011 m. gruodis

Didelės ir mažos kryžkelės

Neapykantos brūzgynuose Zita VASILIAUSKAITĖ Jei kreiptumėtės į pirmą pasitaikiusį žmogų savo aplinkoje ir paklaustumėte, ką šis mano apie neapykantą, tikriausiai išgirstumėte štai ką: „Neapykanta yra bjaurus, gėdingas ir labai nepageidaujamas jausmas, su kuriuo reikia kovoti. Tačiau pernelyg daug žmonių šiam jausmui pasiduoda, todėl mūsų gyvenime yra per daug neapykantos, ypač kitiems žmonėms – kaimynams, bendradarbiams, o neretai ir savo šeimos nariams ar visai nepažįstamiems.“ Iš tikrųjų sunku būtų nesutikti su tokia nuomone. Kodėl taip yra? Paieškokime atsakymo, juolab kad kiekvienas, deja, esame šitai patyrę.

Neapykanta – kas ji?

Neapykanta sau

Psichologijos žodyne neapykanta apibrėžiama kaip labai stiprus nuolatinis priešiškumo jausmas, nukreiptas į kitą žmogų (ar žmonių grupę), daiktą, vietą, reiškinį ir pan. Paprastai mes nemėgstame, o kai kurie neapkenčiame to, kas trukdo patenkinti mūsų poreikius, kas prieštarauja mūsų vertybėms ir įsitikinimams. Neapykantos apimtas žmogus gali ne tik jausti priešiškumą neapkenčiamam objektui, bet ir aktyviai veikti – priešindamasis jam ar siekdamas jį sunaikinti. Pvz., neapykanta gali paskatinti pasipriešinimo kovą prieš tautą pavergusius okupantus arba tapti stimulu užpulti kitą žmogų ar tautą ir sunaikinti. Žmonijos istorijoje matome, jog tai yra žmonių gyvenimo dalis, o išgyvenama labai stipriai gali tapti tiek herojiškų poelgių, tiek žiaurių nusikaltimų įkvėpimo šaltiniu.

Neapykanta, kaip ir kiekvienas jausmas, gali būti silpna arba stipri, įsisąmoninta arba ne, valdoma arba nevaldoma. Pastarajai būdingas didžiulis pyktis ir agresyvus, į kitą nukreiptas elgesys. Beje, taip elgiasi įvairaus amžiaus gilios ir nevaldomos neapykantos apimti žmonės – pradedant mažais vaikais ir baigiant senoliais. Taigi, šis jausmas sudėtingas ir prieštaringas – nenorime jo, bet jis neišvengiamai atsiranda įvairiose situacijose ir, deja, lydi mus visą gyvenimą. Aišku, būna įvairiai – vieniems žmonėms yra visiškai nebūdinga neapkęsti ir tai išgyvenama labai retai, tik ypatingose situacijose (pvz., susidūrus su savo ar artimųjų skriaudėju), o kitiems šis jausmas yra įprastas ir lydi kasdien kaip nuolatinis emocinis fonas. Bet abiem atvejais neapkenčiantis žmogus dažniausiai yra nelaimingas. Todėl labai pravartu šį jausmą pažinti, kad galėtume ne tik jį valdyti, bet ir išmintingai juo pasinaudoti.

Tai – kur kas labiau paplitęs reiškinys, nei priimta manyti. Savęs neapkenčia tie, kurie dažniausiai vaikystėje būna nepatyrę tėvų meilės („aš buvau nevertas(-a) jų meilės“) arba nepateisinę tėvų lūkesčių, arba yra nepatenkinti savo išvaizda ar pasiekimais ir t. t. Ribinė neapykantos sau išraiška yra savižudybė, o švelnesnės jos formos – priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, nuo valgio (valgant jo per daug arba nepakankamai) ir pan. Tokie žmonės yra labai nelaimingi, nes nemylėdami savęs nesugeba mylėti ir kito. Be to, neapykanta sau griauna žmogų iš vidaus, užgniaužia bet kokią iniciatyvą, neleidžia svajoti ir siekti svajonių įgyvendinimo. Toks žmogus šalinasi kitų bei jaučiasi nekenčiamas (nors taip ir nėra).

Aišku, kartkartėmis kiekvienas žmogus dėl padarytų klaidų ar neapgalvotų poelgių pyksta ant savęs, kai kuriose situacijose net savęs neapkenčia. Tačiau čia kalbama apie tuos, kuriems šis jausmas yra nuolatinis gyvenimo palydovas. Išeitis tokiems žmonėms yra. Jie turėtų atleisti patys sau už, jų manymu, gyvenime padarytas klaidas. Jiems reikėtų prisiminti paplitusį posakį, kad visi mes kartais klystame.

Kita vertus, kiekvienas turime tiek girtinų, tiek ir peiktinų bruožų. Todėl nepasitenkinimą kai kuriomis savo savybėmis reikėtų išnaudoti kaip stimulą jas pakeisti patrauklesnėmis, o ne paversti nepasitenkinimą neapykanta sau.

Trispalvė neapykanta Populiarioje psichologinėje literatūroje, o ir gyvenime, kartais skirtingos neapykantos rūšys yra apibūdinamos spalvomis. Ir mes pasinaudokime šia tradicija.

Raudonoji neapykanta yra būdinga silpniems ir menkiems žmonėms. Ji yra sumišusi su savo paties bejėgiškumo jausmu ir pavydu. Pavyzdžiui, žmogus mano esąs

Artuma / 2011 m. gruodis

Vido Venslovaičio nuotrauka

gražus ir protingas, bet netikėtai paaiškėja, kad kas nors kitas yra gražesnis ir protingesnis už jį. Kadangi pats asmuo nebegali (arba jam atrodo, kad negali) tapti dar gražesnis ir protingesnis, lieka viena išeitis – sumenkinti tą, kuris yra už jį pranašesnis. Raudonajai neapykantai pasidavęs žmogus darosi labai iškalbingas – apiberia

Didelės ir mažos kryžkelės

duoda žmonės, kurie ir šiaip jau yra linkę neapkęsti kitų (jie dar vadinami tarptautiniu žodžiu – mizantropais).

Tokie asmenys dėl savo nesėkmių kaltina kitus, interpretuoja kitų elgesį kaip visiškai egoistišką ir kenkėjišką.

Aišku, kad klysta, nes, kaip žinia, yra visokių žmonių – ir gerų, ir blogų. Jei jie pasistengtų suvokti kito žmogaus poelgį kaip klaidą, o ne sąmoningą norą jiems sutrukdyti ar pakenkti, gyvenimas kur kas palengvėtų ir prašviesėtų. Deja, tai padaryti „juodai“ neapkenčiantiems žmonėms nėra lengva, nes dažniausiai jie giliai širdyje nešiojasi anksčiau patirtas skriaudas, kurių nesugeba atleisti ir kurios yra tikrasis neapykantos šaltinis. Tuomet jų širdys užkietėja ir jie susikuria lyg ir savo neapykantą pateisinančią gyvenimo filosofiją – pasaulis yra blogas, žmonės jame blogi, viešpatauja tarpusavio neapykanta ir siekimas vieni kitiems pakenkti. Šitaip manantys ne tik nemalonūs, bet ir pavojingi, nes siekdami įrodyti sasavo objektą nebūtais kaltinimais, menkinimais, įžeidi- vo požiūrio į pasaulį teisingumą taip apkartina aplinmais, melu ar net šmeižtu. Džiūgauja, kai jam nesiseka, kiniams gyvenimą, kad neretai aptemsta net ir šviesus nesėkmes afišuoja ir plačiai komentuoja, o savo pasieki- pačių taikiausių bei labai geranoriškų žmonių žvilgsnis į mus pagražina ir sureikšmina. Visos jo pastangos būna pasaulį. Bet kitų neapkentimas pirmiausia kenkia paties nukreiptos į vieną tikslą – bent psichologiškai sumen- žmogaus sveikatai. Naujausi medicinos tyrimai rodo, kad kinti tą, kurio neapkenčia. Tai labai trukdo jo profesinei pykstantys ir neapkenčiantys dažniau serga depresija ir veiklai bei kasdienėms pareigoms. Todėl patenkama lyg įvairiomis somatinėmis, taip pat ir onkologinėmis ligoį spąstus – neapkęsdamas to, kurį lydi sėkmė, tuščiai eik- mis. Be to, žmonės, ilgai nekentę kitų, galiausiai pradeda voja laiką ir energiją, bet nieko nedaro, kad pačiam geriau nekęsti ir patys savęs. sektųsi. Tokio žmogaus neapykantos šaltinis yra jo paties Baltoji neapykanta yra rami, negniuždo, neapakina. galvoje. Jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją taip, kad Ji telkia jėgas gintis nuo užpuoliko, bet ne pulti. Baltąją neapykantą žmonės išgyvena jeigu nebūtų to „kito“, kuriam geriau tyliai, neskuba kaltinti aplinkinių, klojasi, būtų laimingesnis. Deja, neaGalima neapkęsti pykanta iškreipia žmogaus mąstymą nesigiria savo pranašumais ir nekvailumo, gobšumo, aukština savęs. Jiems nėra nei perir suvokimą, nes tikroji mano sėkmė bet konkretaus galių, nei pralaimėjimų. Jų tikslas ir laimė nepriklauso nuo kitų žmokvailio ar gobšuolio – yra sustabdyti blogį, o ne pakenkti nių laimėjimų. tik gailėti.

Juodoji neapykanta – tai aukos konkrečiam asmeniui. Baltoji neapykanta – tai neapykanta reiškiniui, neapykanta nusikaltėliui ir nusikaltėlio neapykanta pasipriešinusiai aukai. Tokie priešai ne- o ne jo dalyviui ar sukėlėjui. Neapykanta kitam gali būti retai tampa buvę sutuoktiniai, giminės, net šeimos nariai, tik raudonoji ar juodoji, kai yra paremta ją išgyvenančio nepasidalijantys paveldėto turo, ar kaimynai, kovojantys žmogaus silpnumu, bejėgiškumu, beje, kartais tariamu, dėl pėdos žemės, ir t. t. Ši kova būna ne tik persmelkta įsivaizduojamu. Baltoji – suteikia jėgos, nes kyla iš teitarpusavio neapykantos: jos pagautiems visi metodai – singo gyvenimo suvokimo. Galima neapkęsti kvailumo, grasinimai, anoniminiai skundai, skambučiai, šmeižtas, gobšumo ir pan., bet konkretaus kvailio ar gobšuolio – tik teismai, turto naikinimas ir pan. – atrodo tinkami. Bė- gailėti. Žmogus ne vergauja šiam jausmui, bet jį valdo ir da ta, kad, kaip ir pirmuoju atveju, tik dar labiau, tokių juo pasinaudoja. Baltoji neapykanta blogiui įkvepia žmožmonių gyvenimas susiaurėja iki kovos su priešininku gų kurti kitokį gyvenimą – geresnį ir šviesesnį. Aišku, kai lauko. Į čia nukreipiamos visos pastangos, tam yra ski- kurie tai daro iš meilės gėriui, bet, sutikite, šiuo atveju riamas visas laikas. Dažniausiai tokiai neapykantai pasi- svarbiausia mūsų pastangų rezultatas.

19

20

Didelės ir mažos kryžkelės

Artuma / 2011 m. gruodis

Vaikai apie meilę ir neapykantą Aušrinė, 6 metų – Meilė ir neapykanta – du vienas kitam priešingi jausmai. Su kuriuos iš jų dažniau susiduri?

– Tai aišku, kad mane visi myli, tad ir aš dažniau kitus myliu nei neapkenčiu.

– O yra žmonių, kurių visai nemyli?

– Jau norėjau sakyti, kad nėra, bet atsiminiau net du. Vienas labai blogas karaliūnas iš pasakos, o kitas – toks berniukas S., kuris gyvena mano name. Mama sako, kad jis mūsų kaimynas, bet S. skriaudžia visus vaikus, labiausiai mergaites. Visada skundžiasi ir visko prašo.

Kartą jam buvau paskolinusi savo dviratį. S. greitai važiavo ir sulaužė dviračio ratą, todėl aš vasarą neturėjau dviračio ir negalėjau važinėtis. Dar mačiau, kaip jis spyrė tokiam labai gražiam katinėliui. Tas net sukniaukė, – taip graudžiai.

Nėra už ką to S. mylėti. Kai mama jam liepia pareiti namo iš kiemo, jis niekada jos neklauso, atsikalbinėja. Kartais man dėl jo net gėda būna.

– Bet gal kartais ir S. ką nors gero nuveikia?

– Gal. Bet tik tada, kai niekas jo nemato. Aš niekada nemačiau, kad jis gražiai elgtųsi arba žaistų gražiai su visais vaikais. S. visada ką nors bjauraus sugalvoja. Man atrodo, kad jis pats nieko nemyli: nei vaikų, nei katinų, nei savo brolio, nei mamos. Man liūdna, kad S. toks blogas. Kartą viena teta su juo kalbėjosi ir klausė, kodėl jis toks išdykęs. Tada S. truputį paklausė, bet labai trumpai. Pasiėmė pagalį ir nubėgo kažkur į kitą kiemą. Nežinau, gal kai S. bus didelis, jau taip nesielgs. Bet aš manau, kad iš S. nieko gero nebus. Jis turbūt nemoka mylėti nei vaikų, nei katino. Gal kada nors ir išmoks, bet nežinau, kada tai nutiks.

Oskaras, 10 metų – Aš žinau, kad meilė būna tikra ir netikra. Kai žmogus tikrai myli ki-

tą žmogų, to net sakyti nereikia, viskas labai greitai pasimato. Bet yra žmonių, kurie tik sako, kad visus myli. Jie visiems šypsosi ir vaidina, kad yra labai geri, o už akių prikalba visokių negražių dalykų.

Manau, kad kitus žmones tikrai mylintys neturėtų taip elgtis. Viena mamos draugė nuolat kartoja, kad nuo meilės iki neapykantos yra tik vienas žingsnis. Ir tikrai. Kai žmonės būna kartu, jie kartais susipyksta, susiginčija ko nors, ir tada tie, kurie neva labai myli vienas kitą, pradeda vienas kito neapkęsti. Na, kai už ką nors užpyksta. Bet gerai, kad jie greitai susitaiko ir ta neapykanta trunka labai trumpai. Na, gal kokią valandą ar pusdienį, bet paskui vėl viskas gerai būna.

– O tu ar esi ant ko nors taip supykęs, kad pradėtum žmogaus neapkęsti?

– Na, kad nekęsčiau, gal nelabai taip buvo, bet labai supykęs buvau, ir ne vieną kartą. Kartais mane labai suerzina brolis. Jis sugalvoja man visaip patrukdyti.

Kartais paslepia mano mobilųjį telefoną ir nepasako kur. Tada reikia ilgai ieškoti.

Kartais specialiai išjungia kompiuterį ir neleidžia man žaisti. Vieną kartą brolis sugalvojo su savo draugu eiti į tokią vaikų šventę ir manęs kartu nepaėmė. Tada buvau labai supykęs ir gal net kokią dieną jo nekenčiau, net nesikalbėjau su juo.

– O pavyko atleisti broliui?

– Atleidau, gal po kokių dviejų dienų. Mama sakė, kad broliams pyktis nedera ir būtinai reikia susitaikyti. Aš ir susitaikiau. Bet jis turėjo pasižadėti, kad daugiau šitaip nesielgs. Manau, jeigu manęs nepasiima eidamas į kokią šventę, į kino teatrą ar šiaip kur susitikti su draugais, jis mane irgi nelabai myli. Kai žmogų myli, jį visada visur kvietiesi eiti drauge. Dabar aš brolį labai myliu. Nuolat rūpinuosi, kad jam kas nors nenutiktų, kad spėtų kasdien pavalgyti, nes jis kartais pamiršta. Ir iš viso – labai noriu, kad jam viskas gerai sektųsi.

Lina, 12 metų – Linute, o kas tavo mylimiausi žmonės?

– Pirmiausia labai myliu savo močiutę, mamą, tėtį ir sesę. Dar turiu vieną draugę Kristiną, kurią irgi labai myliu. Su Kristina mes mokomės vienoje klasėje.

Mes net pamokas kartu ruošiame. Visada padedame viena kitai. Manau, jei neturėčiau tokios draugės, man būtų labai sunku. Gal net sunkiai išgyvenčiau. Nes gyvenime nutinka visokių dalykų, kai tau reikalingi mylimi žmones. Tau reikia jų pagalbos, patarimų, kartais su jais tiesiog smagu pabūti, pasivaikščioti. Tiesa, Kristina turi šuniuką Tobį, tad net nežinau, ką ji labiau myli – tą savo šuniuką ar mane. Bet pasivaikščioti dažniausiai einame kartu: aš, Kristina ir Tobis.

– O galima mylėti šiaip sau? Ne todėl, kad jis tau reikalingas ar padeda?

– Turbūt galima. Pažįstu vieną tetą, kuri sako, kad reikia visus mylėti: ir vaikus, ir senus žmones, ir gyvūnėlius, ir net gėles. Ir tikrai ji labai gera, visus myli.

Kai nutinka kokia bėda, visuomet pirma skuba padėti. Aš pati mačiau, kaip ji nupirko bandelę visai nepažįstamai moteriškei, kuri neturėjo už ką nusipirkti valgyti. Be to, teta turi katiną, kurį pasiėmė iš kiemo. Tą savo katiną dabar tikrai labai myli, nors paėmė jį namo todėl, kad to kačiuko jai buvo tiesiog gaila. Aš irgi stengiuosi visus mylėti, bet man ne visuomet pavyksta. Kai kokia nors draugė tau, pavyzdžiui, pameluoja ką nors ar apgauna arba kuo nors nepasidalija, tada ją myli gal truputį mažiau nei kitas drauges, bet kad nekęstum jos už tai, taip tikrai, bent jau man, nebūna. Manau, kad neapykanta yra piktų žmonių jausmas. O piktų žmonių aš dar nesutikau. Jų turbūt būna, bet pas mane jie dar niekada nebuvo atėję. Su tokiais aš nesusidūriau.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma / 2011 m. gruodis

Veidu į vaiką

21

Šis vaikas irgi mano…

Myli ar nekenčia savo vaikų emigruojantys tėvai?

Dr. Gedas MALINAUSKAS „Emigrantų vaikai – gyvų tėvų našlaičiai“, – tenka girdėti šį teiginį, mūsų visuomenėje dažnai eskaluojant „migracijos padarinių šeimai“ temą. Ir kalbama tragiškomis gaidomis – tautos mažėjimas, „protų nutekėjimas“, o ypač kritiškai atsiliepiama apie tėvus, išvykusius svetur ir „palikusius“ mažus vaikus...

Dirbdamas socialinį darbą susidomėjau šiuo reiškiniu. Ką išgyvena šeima, kai tėvai emigruoja pusmečiui ar ilgesniam laikui ir palieka ikimokyklinio amžiaus vaikus globoti seneliams? Paveiktas bendros nuomonės ir pats augindamas mažamečius vaikus, negalėjau suvokti, kas atsitinka šeimai, kad ji ryžtasi tokiam žingsniui. Negi nemyli savo vaikų? Ar gali seneliai pasirūpinti anūku kaip tėvai?

„Irkis į gilumą“ Ėmiausi „naivaus“ tyrėjo vaidmens – nieko neteisdamas mėginau suprasti tokias šeimas. Atlikęs pirmuosius interviu, džiūgavau: pasitvirtino spėjimai, jog maži vaikai skaudžiai išgyveno išsiskyrimą. Tik beribė senelių meilė švelnino susidariusią situaciją.

Vis prisimindavau žodžius: „Irkis į gilumą“ (Lk 5, 4). Tad mėginau žvelgti giliau ir suprasti, ką atskleidžia dvylikos asmenų kokybinio giluminio tyrimo pasakojimai. Tai nebuvo paprasta.

Analizuodamas žodis po žodžio, vis iš naujo, užtrukau pusę metų, kol padariau galutinę išvadą apie galimus vaikaičių ir jų senelių išgyvenimus.

Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

Meilė gydo?

Tačiau, susitikęs su kitais seneliais, išgirdau pasakojimų, kaip anūkai lengvai išsiskyrė su tėvais, kaip seneliams natūralu prižiūrėti anūkus, smagu su jais būti. Labai suglumau. Ar gali būti, kad vaikai lengvai išsiskiria? Gal seneliai bijo atskleisti tiesą? Gal nori parodyti tik teigiamą išsiskyrimo pusę?

Daliai mažamečių buvo labai sunku išsiskirti su tėvais. Šias šeimas prispaudusios bėdos – tai skolos bankui, vienišos motinos nebesugebėjimas išmaitinti, šeimos nario liga, noras susigrąžinti šeimos gerovę... Tačiau begalinė senelių meilė padėdavo anūkams išgyventi išsiskyrimą ir jie nebuvo panašūs į vaikus, kaip tose nuteisiančiose istorijose, – sužalotus ar suluošintus dvasiškai. Veikiau atrodė priimantys močiutes ar senelius kaip dar vieną mamą ar tėtį. Meilė gydo?

Nauja man – ir to dažnai nemini spauda – buvo trijų kartų šeimos, kuriose gimę vaikai dalijasi gyvenimu su tėvais ir seneliais. Seneliai, tapę antraisiais tėvais, visada turėdavo laiko, o ir gerokai daugiau kantrybės, padedančios atlaidžiau vertinti vaikiškas išdaigas. Šiose šeimose mažamečiai priimdavo išsiskyrimą ne taip skausmingai, nes ir toliau gyvendavo tuose pačiuose namuose, jausdavosi saugūs. Aišku, ilgėdavosi savo tėvų, bet, anot senelių, dažnai anūkai

per skype‘ą bendrauja su tėvais daugiau nei tuo metu, kai jie dirbo Lietuvoje. Taip ir liko neatsakyta, kas geriau – matyti pavargusius, nerandančius laiko tėvus Lietuvoje ar išsiilgusius ir mylinčius jų veidus mažame ekranėlyje?..

Beje, apie tėvus irgi susidariau kitokį įspūdį, negu „linksniuojama“ spaudoje. Prieš išvykdami jie ilgai planuodavo bei rengdavo vaikus (o kartais ir senelius) būsimiems pokyčiams. Vėliau, pasinaudodami pigiomis oro linijomis, kuo dažniau skrisdavo namo aplankyti vaikų.

Sunku patikėti: viena mama kas mėnesį nors trumpam sugrįždavo pas juos.

Šeimos kultūra Vis dėlto ar seneliai sugeba pasirūpinti vaikaičiais? Ką šie išgyvena tokiose situacijose? Ilgai teko „irtis į gilumą“. Seneliai jautė kritišką visuomenės požiūrį, todėl norėjo parodyti, jog ne tik sugeba jais pasirūpinti, bet gyvendami kartu daro jiems gerą įtaką. Kai kurie anūkai pradėjo skaityti, kiti tapo drausmingesni. Kartais su išdykusiais vaikais tik seneliai ir mokėdavo sutarti. Tačiau ne iš karto supratau, ką reiškė vienos močiutės žodžiai apie savo anūkę: „Šis vaikas irgi mano.“ Pirmas iš mano atrastų paaiškinimų – senelius tebėra persmelkusi Lietuvoje dar stipri šeimos kultūra. Gyventi kartu su anūkais, rūpintis, mylėti ir globoti jiems buvo natūralu.

Antra, kiekviena močiutė ar senelis prižiūrėjo anūkus, norėdami ne tik padėti išvykusiems sūnui ar dukrai, bet ir vėl išgyventi malonius, jaunystėje patirtus įspūdžius. Dažnai seneliai lygindavo vaikaičių priežiūrą su savo vaikų auginimu ir pripažindavo, kad anuomet

22

Artuma / 2011 m. gruodis

Veidu į vaiką būdavo paskendę darbuose, rūpesčiuose, o prižiūrėdami anūkus gali skirti jiems daugiau dėmesio, būti jų draugais. Tai buvo „naujai sena“ gyvenimo malonė: Panašu, kad [esame] du draugai... dabar, kai tas amžius toks, jis klausinėja apie viską. Pasakoju, aiškinu, su savo vaikais tiek nepraleidau laiko, kai augo... na, nesigaudavo man (iš vieno senelio liudijimo).

Ir trečia, gilindamasis į močiutės žodžius: „Šis vaikas irgi mano“, supratau, kad seneliai nesiruošia savintis anūkų kaip savo vaikų, bet patys auga meilėje ir dalijasi ja. Beribę meilę geriausiai atspindi šie močiutės žodžiai: Vaikas – labai didelis džiaugsmas. Mylėjau savo vaikus. Anūką kažkaip labiau myliu. Nežinau, kodėl taip yra. Ta meilė kažkokia kitokia.

Tu rodai meilės kelią Daug kas manęs klausia – negi teigiu, kad išvažiuodami svetur tėvai nepadaro žalos vaikui, šeimai? O man norisi prisiminti Jėzaus žodžius: „Aš noriu gailestingumo“ (plg. Mt 9, 13). Šio gailestingumo mokausi iš senelių, kurie neteisė savo emigruojančių vaikų poelgio, per daug nekritikavo jų gyvenimo užsienyje. Jie mylėjo anūkus ir stengėsi, kad šie kasdien bendrautų su tėvais. Nurydami karčią ašarą, nepaisydami savo jausmų, jie ieškojo būdų, kaip padėti anūkams, kad šie galėtų išvažiuoti ir būti su tėvais, o tėvams grįžus – gyventų su jais. Nesisavinanti ir duodanti meilė man padėjo iš naujo suprasti žodžius: „Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą“ (Ps 16, 11). O apaštalo Pauliaus žodžiai: „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 7–8) įgijo naują prasmę.

Abejojančiam galiu tik pasakyti – irkis į gilumą ir tu atrasi tiesą, o gal net ir beribę meilę...

Pasitikėti ir drąsinti Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Iš nesąmoningumo ir visiškos priklausomybės vaikas pamažu pereina į naują būseną: jis vis labiau suvokia save kaip žmogų, kaip atskirą asmenį, įgyja savarankiškumo, kad laikui atėjus taptų visiškai nepriklausomu, laisvu žmogumi, savita asmenybe, turinčia išskirtinių būdo bruožų.

Vaiko raida vyksta etapais, tačiau ypač svarbūs keturi asmenybės raidos lūžiai: aštuntojo mėnesio krizė, apie kurią užsiminiau aptardamas emocinę vaiko raidą – laikotarpis, kai vaikas pradeda save ir mamą suvokti kaip atskirus asmenis ir jaučia nerimą dėl atsiskyrimo nuo jos; trečiųjų metų krizė – savo skirtingumo nuo kitų pajutimo laikas; paauglystės krizė – išsilaisvinimo iš vaikiškų įpročių laikas; vadinamoji jaunatviškojo išskirtinumo krizė, kai siekiama įžengti į suaugusiųjų pasaulį pabrėžiant savo išskirtines savybes ir bruožus.

Tad šįkart pakalbėkime apie pirmąjį lūžį per pirmuosius mažylio gyvenimo metus.

Pažintis su savimi – aš esu kitas Gimęs kūdikis žino, kad turi tik burną (nes tai susiję su įgimtu čiulpimo refleksu), o pirmaisiais gyvenimo metais pamažu vis labiau susipažįsta su savo kūnu, tiksliau sakant – žmogaus kūnu.

Pirmiausia pastebi veidą. Iš tiesų tai besišypsantis mamos veidas – į šią mamos šypseną jis atsako savąja. Būdamas keturių mėnesių atranda rankas: stebi jas, žaidžia su jomis ir pamato, kad rankomis galima ką nors įsidėti į burną, taip pat laikyti daiktus ir su jais žaisti. Apie šeštąjį mėnesį pastebi savo pėdas, nors iš pradžių jas laiko tiesiog žaislu (ir kiša į burną). Paskui suvokia, kad jos gali pasitarnauti šliaužiant pilvu, ropojant, o vėliau – ir atsistojant. Būdamas metukų mažylis jau gana gerai pažįsta žmogaus kūną ir atpažįsta save veidrodyje (nors anksčiau manydavo, kad jame mato kitą, ir bandydavo pažiūrėti, kas yra už veidrodžio). Šis pažinimas būtų beveik neįmanomas be suaugusiųjų dalyvavimo: tai tėvai parodo jam šypseną, paduoda vieną ar kitą daiktą, padeda atsistoti...

Pavyzdžiui, idant galėtų atsistoti, mažylis jau turi būti atradęs savo pėdas, o tai ne visada įvyksta spontaniškai. Daug kartų stebėjau labai apleistus vaikus: nepatirdami jokio psichomotorinio skatinimo, net būdami pusantrų jie lieka apatiškai sėdėti ant žemės ir net neįtaria, kam gali pasitarnauti kojos. Kai kas nors juos pakelia ir bando pastatyti ant kojų, jie laiko jas sulenkę ore. Šie vaikai visiškai nesupranta, kad turi apatinę kūno dalį.

Jei padedame jiems pastebėti savo kojas, po kelių dienų jau gali atsistoti, bet tai nėra taip paprasta. Reikia daug dirbti su jų kojomis ir ypač pėdomis. Kartais naudodavau spyruokliuojančią vaikštynę: įsodindavau mažylį taip, kad kojomis vos liestų grindis; tada net ir

Artuma / 2011 m. gruodis

Pirmieji žingsniai – tau pasiseks!

Mažylis jau įgijo šiek tiek savarankiškumo: sugeba gana puikiai sugriebti, moka naudodamas nykštį ir kitus pirštus ką nors pagauti ir sviesti, tai yra valdyti daiktus; jau pasako kele-

tą žodžių ir daug ką supranta; išmoko vaikščioti – tuo labai didžiuojasi ir pats, ir tėvai. Tačiau reikia pabrėžti, kad tėvų vaidmuo mokantis šių įgūdžių didžiulis. Pateiksiu pavyzdį, tinkantį įgyjant ir daugiau įgūdžių.

Visų pirma tėvai, vadovaudamiesi sveiku protu, turi pastebėti tinkamą

Vido Venslovaičio nuotrauka

nevalingai pajudinęs pėdas jis šiek tiek šoktelėdavo į viršų, o tai labai pralinksmindavo ir neretai jis netrukus suprasdavo, kad iš tiesų turi kojas ir gali jomis šį tą nuveikti. Tada vis bandydavo pėdomis paliesti žemę, kad vėl šoktelėtų į viršų, ir taip netrukus atsistodavo.

Tačiau to neprireikia, jei su šešių– septynių mėnesių mažyliu paprasčiausiai žaidžiama. Tada jis puikiausiai išmoksta kojyte jums net spirti į veidą, o netrukus pabando ir atsistoti.

Pirmaisiais metais kūdikis, pažindamas žmogaus kūną per atskiras jo dalis ir nepriskirdamas jų asmeniui, pamažu pradeda suprasti ir tai, jog kūnas yra visuma, atskira nuo kitų žmonių kūnų.

Pirmoji šypsena jau yra ženklas, kad mažylis peržengė visišką užsidarymą savyje ir neaiškiai suvokė kokį nors išorinį dalyką, kurį dar vargiai skiria nuo savęs.

Dabar savo šypsena jis atsakys į kiekvieno žmogaus ar net kaukės šypseną.

Tačiau maždaug aštuntą mėnesį jis staiga nustos šypsotis svetimiems. Negana to – pamatęs kitą žmogų, kai šalia nėra mamos, netgi nuleis akis arba pravirks. Mažylis ima baimintis kitų.

Tai vadinamoji aštuntojo mėnesio baimė, apie kurią kalba Spitzas (Rene A. Spitz – vengrų kilmės amerikiečių psichoanalitikas, tyrinėjęs vaikų raidą): bijoma svetimų, o ypač – prarasti saugumą teikiantį mamos artumą.

Tai įrodo, jog kūdikis pradeda skirti savąjį „aš“ nuo to, kas yra „ne aš“. Jis jau atskiria save nuo svetimų, o jų pasirodymas priverčia pajusti, kad šalia nėra mamos. Mažylis jau suvokia, kad toji, kuri jį maitino, glaudė prie savęs, globojo, glostė, kuri buvo viena su juo, iš tiesų irgi yra ne tas pats asmuo ir gali atsitraukti nuo jo. Ši baimė skatina jį dar labiau prisirišti prie tos, kurios buvimas greta teikia saugumą. Labai svarbu, kad ši pirmoji maža krizė vyktų patiriant minėtą mamos teikiamą saugumą.

Veidu į vaiką

metą. Kai kurie trokšta visko per greitai – nori mokyti vaikščioti, kol vaikas dar nepajėgia išlaikyti pusiausvyros; tada jis dar dažnai pagriūva, pasijunta nesaugus ir kaip tik vėliau išmoksta vaikščioti. O kiti baiminasi, kad mažasis per anksti nepasijustų laisvas. Tad tiesiog palaukime, kol vaikas tam subręs, kol išmoks gerai laikytis ant kojų (tai vyksta nuo devinto iki aštuoniolikto mėnesio, bet dažniausiai – tarp dvylikto ir keturiolikto).

Kita vertus, jei vaikas guvus ir gabus, tėvai turėtų vengti tokių klaidų, kaip palikti jį mokytis vaikščioti visai vieną arba, priešingai, nuolat laikyti už rankos ir netgi gąsdinti: „Atsargiai, atsargiai!“ (tuomet garantuotai pargrius).

Tereikia sužadinti susidomėjimą mokomu dalyku: pavyzdžiui, pakviesti ateiti pas mamą ir pasitikėti mažyliu. Jis gali stovėti atsirėmęs į kokį nors baldą, jūs atsistojate už pusmetrio ištiestomis rankomis ir labai natūraliai bei pasitikinčiai ištariate: „Ateik!“ Mažylis nedvejodamas nueis tokį atstumą ir pajus, kad pajėgia išlaikyti pusiausvyrą.

23

Jei pargriūva, nepulkite artyn guosdami: „Ar neužsigavai?“ – tuomet mažasis iš karto pravirks; nesišaipykite: „Va, nepavyko!“ Geriausia pasveikinti mažylį, kad beveik pavyko: „Šaunuolis“, „Įveikei!“ Tada jis juokdamasis atsistos ir jau sėkmingai pakartos žygį.

Kiek daug pirmųjų žingsnių jam teks žengti įvairiose gyvenimo situacijose ir kiek patirs nesėkmių (nepakaks vikrumo, nepasiseks mokykloje…). Tačiau visuomet reikia reaguoti būtent taip: parodyti pasitikėjimą vaiku ir, kai reikia, grąžinti jam pasitikėjimą.

Prisimenu mūsų Pranuką, kuris, būdamas trejų ir nešdamas laiptais mamai sriubos, ją išpylė; bet kaip džiaugsmingai ir pasitikinčiai jis iš karto paėmė kitą lėkštę ir jau be jokių pavojų sugebėjo ją nunešti. Tokiu atveju svarbiausia – nesusitelkti į nesėkmę.

Taip pat prisimenu Marką, kai jis laikė egzaminus į gimnaziją. Jam visiškai nepasisekė per ryte laikytą prancūzų kalbos egzaminą, todėl paskaičiavau, kad, norėdamas įstoti, popiet, per matematikos egzaminą, turėtų surinkti beveik maksimalų balų skaičių, tai yra beveik 60! Kai labai suglumęs jis man pranešė savo prancūzų kalbos pažymį, paprasčiausiai ramiai jam pasakiau: „Dabar tau nepasisekė, bet nieko tokio, juk gerai išmanai matematiką ir gali puikiausiai gauti 60 balų.“ Šiek tiek pamąstęs, jis man pritarė. Dar pridūriau: „Ir tada turėsi pakankamai balų, kad būtų išlaikyta.“ Jis išėjo pergalingai šypsodamasis ir iš tiesų gavo 58 balus, būtent tiek, kiek reikėjo.

Prisipažinsiu, karštai troškau, kad kelyje nesutiktų nė vieno savo mokytojo, kuris, turėdamas geriausią pasaulyje ketinimą (t. y. norėdamas „padrąsinti“), būtų pasakęs tą patį, tik kitaip: „Būk labai atidus, nes jei negausi 60 balų iš matematikos, nebūsi priimtas.“ Esu tikras, kad rezultatas tada būtų buvęs visai kitoks.

Tęsinys. Pradžia sausio „Artumoje“.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l‘amour. L‘art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007) Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. gruodis

Stipriausias mazgas Kristinos Šmulkštytės nuotraukos

24

Simonas BENDŽIUS druomenės – Katalikų Bažnyčia su metalistais, intelektualai su kaimo artojais ir t. t. Šiandien to kaip ir nėra. Kodėl?

Vienas atsakymas būtų – anuomet mus vienijo bendras priešas Sovietų Sąjunga. Tiksliau, neapykanta tai sistemai. Lietuvai atgavus laisvę, „koncentruotas“ pyktis tarsi išsisklaidė, bet neišnyko. Nes jei anuomet mus būtų vienijusi vien tik meilė savo šaliai, ji kažkaip būtų išlikusi iki šiol.

Neseniai išleistos knygos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ sudarytojas Mindaugas Peleckis tarsi atliepia į Sąjūdžio laikų nostalgiją ir leidinį palydi šūkiu: „Rokas vienija.“ Bet jau rengiant šią lietuviško roko enciklopediją buvo aišku, kad muzika šiandien gali vienyti nebent koncertuose. Susirenka dešimt tūkstančių į areną ar keli šimtai į klubą, porą valandų kartu klausosi jos, iškėlę rankas dainuoja, bet kai muzikantas nulipa nuo scenos, prasideda atskiras kiekvieno gyvenimas ir jau ne taip įdomu, kas tie, su kuriais buvai anąkart koncerte. O ir mūsų muzikantų kasdienybė pilna rietenų, intrigų, visiškai skirtingo požiūrio į gyvenimą.

Panašu, kad šiandien įvairūs šūkiai neturi galios kalbant apie vienybę. Matome daug pavyzdžių – protestuose ar mitinguose kas nors bando sukurstyti žmonių emocijas, bet jos netrunka išblėsti, kai supranti, kad viskas yra galbūt ne taip, kaip skelbiama. Ko gero, vis dar labiausiai ant kabliuko užkimbame klausydami reklaminio šūkio „Mus vienija alus ir pergalės“. Perskaitę iškart įsivaizduojame oranžinį kamuolį ir Makedoniją, ar ne? Vis dėlto nusiraminę giliai viduje suprantame, kad prieš mus naudojamas triukas. Ar tikrai mus vienija alus ir pergalės? Ir viena, ir kita greit baigiasi; be to, galime patys paliudyti, kad alkoholis ne vienija, bet skaldo draugus ir drasko šeimas, ir krepšinį myli anaiptol ne visi lietuviai.

TAI – pati populiariausia tema. Jei sudėtume į vieną vietą visas šia tema parašytas knygas, išeitų ištisos bibliotekos. Apie TAI įrašyti kalnai dainų ir albumų – kasdien sukuriama tiek šedevrų, tiek banaliausių nesąmonių. Galų gale interneto paieškoje įrašius TĄ žodį anglų kalba, pateikiama daugiau kaip šeši milijardai rezultatų. Krikščionybės žinios pirmuosiuose iš jų nėra – gal todėl, kad toji žinia ne visiems patogi, o gal dėl nusistovėjusio požiūrio: „Anksčiau kryžiaus karus kėlėt, dabar geručiais dedatės.“ Taip, kalbame apie meilę. Šis žodis nepaprastai talpus, turintis šimtus reikšmių. Tačiau šiandien pasidomėkime tik viena iš jų – meilė yra mus vienijanti jungtis.

Priešo akivaizdoje Visada savotiškai pavydėdavau mūsų tėvų kartai, dalyvavusiai Sąjūdžio įvykiuose. Žvelgdamas į to meto nuotraukas ir jose matydamas ugningus jaunuolių veidus, stebėdavausi: iš kur tokia vienybė? Taip, liudininkai man sakė, jog žmonės Sąjūdžio metu išgyveno tikrą bendrystę.

Tai pavirtina ir 1988–1989 m. spauda – joje prieš keletą metų tyrinėjau „Roko maršų per Lietuvą“ istoriją. Tie „maršai“ – tai 1987–1989 m. triskart vykęs alternatyviosios muzikos festivalis. Jo dalyvės – įvairios roko grupės (pradedant „Katedra“ su Povilu Meškėla, baigiant „Antimi“ su Algirdu Kaušpėdu priešakyje) keliavo po Lietuvos miestus ir miestelius, atliko savo kūrybą ir tiesiogine šio žodžio prasme nešė trispalvę. Lietuviška trispalvė sovietmečiu, kaip žinome, buvo draudžiama.

Tačiau, nepaisydami grėsmės užsitraukti nemalonumų, į koncertus plūdo tūkstančiai žmonių. Ypač „Roko maršai“ sugriaudėjo, kai šio muzikos festivalio organizatoriai pradėjo eiti išvien su Sąjūdžio vadovais. Tuomet koncertuose tarp grupių pasirodymų ant scenos lipdavo Sąjūdžio nariai uždegdami lietuvių norą išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos. Taip šis festivalis įnešė svarų indėlį į Lietuvos Nepriklausomybę. Koncertai-agitacijos buvo viena iš veiksmingų priemonių žmonėms burti draugėn. Įdomu, jog išvien ėjo iš pirmo žvilgsnio skirtingos ben-

Jaunimo iššūkis

Artuma / 2011 m. gruodis Štai – ką tik vėl užsiminiau apie meilę. Ji – turbūt vienintelis patvarus mazgas, kuris mus laiko kartu.

Ko nori meilė Natūralu, kad žmonės pagal pomėgius yra linkę skirstytis į tam tikras grupes, subkultūras ar bendruomenes.

Tačiau meilė, regis, nori daugiau – branginti žmogų ne todėl, kad jis – katalikas, rokeris, vegetaras ar „Žalgirio“ aistruolis. Apie meilę žmogui galime kalbėti, kai jis tau artimas vien todėl, kad yra. Jei jau Dievas jį sukūrė – jis turi prasmę ir savo paskirtį žemėje, jis – tavo brolis ar sesuo. Tad ne veltui Bažnyčios vadovai mus ragina klausytis Kristaus paliepimo: „Mylėkite vieni kitus, kaip kad aš jus mylėjau.“ Jis ant kryžiaus sau prisiėmė ne tik savųjų, bet ir viso pasaulio nuodėmes. Dieviškoji meilė nesustoja ties žmogiškaisiais kalbos, pomėgių ar tradicijos barjerais. Žinoma, mes turime rodyti Kristų kitiems, o ne abejingai numoti ranka ir juos išvadinti bedieviais. Tačiau vėl prisiminkime kartais visai pagrįstą visuomenės priekaištą: kaip gali krikščionybė būti meilės ir taikos religija, jei tiek nesąmonių darom?.. Visada pradėkim nuo savęs, naujai pažvelkim į savo gyvenimą, nesipykim su sąžine ir ieškokim Dievo. Tuomet ir augsime tokie, kad šalia mūsų norės būti kiti ir – ką gali žinoti – gal įtikės Kristų?

Aišku, visiškai vieninga, mylinti, tikinti visuomenė turbūt yra utopija. Paradoksalu, bet dėl to ir verta stengtis. Kaip pastebi šiuolaikinis prancūzų mąstytojas Pascalis Bruckneris, viduramžiais žmogus turėjo gyvenimo tikslą – susitikti su Dievu jo buveinėje. Tikintieji suprasdavo, jog tikėtis visiškos laimės ar sėkmės šioje žemėje naivu ir apgaulinga. Šių laikų žmogui, prarandančiam tikėjimą anapusiniu pasauliu, tenka trūks plyš tapti laimingam čia ir dabar – ir kuo greičiau, nes laikrodžio sekundės griežtai tiksi jo nenaudai.

Krikščioniui – kiek kitaip. Jis taip pat jaučia laiko spaudimą, bet neina iš proto, kad dar nėra laimingas, neturi merginos ar nemoka mylėti. Krikščionis supranta, kad meilė yra kelionė, kasdienės pastangos, o ne produktas, kurį kartą nusiperki ir visąlaik turi. Tuo ir skiriasi pasaulietinis meilės supratimas nuo religinio. Pirmasis akcentuoja greitą rezultatą, amžiną euforiją su mylimuoju. Ar pastebėjote, kiek daug reklamų, filmų apie du mylinčius žmones? Tai nėra blogai, tačiau kaip retai ką nors pamatysime apie laimingą kunigą ar vienuolį!

Manyčiau, tai viena iš priežasčių, kodėl turime nedaug vyrukų, stojančių į kunigų seminarijas. Be to, kaip yra sakęs Tomas Viluckas, patys kunigai dažnai yra per daug suvargę nuo smulkių buitinių problemų, ir tai užgesina jaunuolių ryžtą tapti dvasininkais. O juk religinis meilės suvokimas aprėpia ne tik santykį su mylimuoju, bet – visų pirma – su Kūrėju. Kunigo idealas man – nepaprastai mylintis, vienatvės ir kančios nebijantis žmogus. Įsivaizduokime greito maisto kavinę, už nedidelę kainą siūlančią nusipirkti visko, ko širdis geidžia. Besišypsan-

čios, vienodai atrodančios pardavėjos siūlo laimės, meilės, ramybės ir džiaugsmo porcijas. Susimoki, suvalgai – ir tu jau laimingas. Na, o meilei – didžiausios nuolaidos ir geriausi pasiūlymai. Panašiai vaizduojama Aldous’o Huckley’o knygoje „Puikus naujas pasaulis“, tik ten vartojamos „laimės piliulės“. Viena dozė – ir tau viskas gerai. Uždarymas į patogumų narvą meistriškai vaizduojamas ir Peterio Weiro filme „Trumano šou“ (The Truman Show, 1998). Nuo mažens televizijos kamerų apsuptas žmogus, vardu Trumanas, auga dirbtiniame pasaulyje, kuriame jam viskas padėta ant lėkštutės. Jis to nežino ir visą gyvenimą mano, jog aplink jį – tikras pasaulis. Tačiau vieną dieną pajunta, kad kažkas ne taip, ir, įveikęs jam kadaise režisierių sukurtą vandens baimę, išplaukia į tikrąjį pasaulį – pavojingą, pilną nežinomybės, bet tikrą.

Meilę galėtume palyginti su šia tikrove. Išėjimas iš savęs paties, voratinkliais apaugusio vidinio savo kambario, ir matymas Kito – tai atveria duris į laisvę Meilė yra kelionė, ir tikrovę. Ir tam reikia meilės, kuri, anot kasdienės pastangos, apaštalo Pauliaus, neieško sau naudos. o ne produktas, kurį

Tad kas mus vienija?

kartą nusiperki ir visąlaik turi.

Kaip pasiekti vienybę šiandien, kai didžiulio priešo nebeliko ir esame laisvi?

Turbūt savo tyliais kasdieniais darbais ir kantrybe. Puikus pavyzdys – XX a. pradžioje gyvenęs palaimintasis Petras Jurgis Frasatis (Pier Giorgio Frassati). Šis italas studentas buvo karštai tikintis ir taip pat karštai įsisukęs į politiką. Tačiau visuomet prieidavo prie žmogaus, nuoširdžiai rūpindavosi juo – nesvarbu, ar tai būdavo našlė, ar benamis, ar draugas. Jo meilė, dalyta kitiems, keitė žmones, ir juos vienijo Dievo prisilietimas. Visais laikais Bažnyčia sako, jog Dievas išlieka nematomas, tačiau slepiasi po įvairiausiais simboliais ir ženklais. O jais esame ir mes, ir mūsų artimieji, kurie laukia mūsų bendravimo. Iš palaimintojo Frasačio – sulaukė, tad nenuostabu, jog jo laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių. Ir tai nėra liūdna pal. Petro Jurgio gyvenimo pabaiga.

Giesmių giesmės knygoje moteris sako savo mylimajam: „Juk meilė stipri kaip mirtis.“ Prisikėlęs Kristus savo Mylimajai Bažnyčiai – visiems mums – parodo dar daugiau: meilė nugali net pačią mirtį.

25

26

Artuma / 2011 m. gruodis

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Ribą brėžia širdis Christopheris WESTAS Tęsiame pal. Jono Pauliaus II „Kūno teologijos“ aistringo skleidėjo pamąstymus ir pateikiame jo atsakymus į klausimus, ar įmanoma nubrėžti ribą, kiek fizinio intymumo leistina draugaujant ir susižadėjus.

Esame įsimylėję ir prisirišę vienas prie kito. Nenuėjome „iki galo“, tačiau sunkoka suprasti, kur yra ta riba. Ar ji yra?

Tikriausiai atsimenate savo parapijos kunigą, tikybos mokytoją ar mamą, kurie bandydavo nubrėžti ribas netinkamam fiziniam elgesiui, sakydami: „Jei tai peržengsi, padarysi nuodėmę.“ Neatmetu, kad tokios fizinės ribos reikalingos, tačiau manau, kad jos sumenkina žmogaus širdies sudėtingumą. Juk būtent širdyje patiriame meilės ir geismo kovą. Čia apsisprendžiame, kuri jėga nulems mūsų pasirinkimą ir veiksmus. Taigi, prieš nubrėždami ribą fiziniam elgesiui, pirmiausia ją turime atrasti savo širdyje. Ši riba aktuali kiekvienam žmogui kiekvienoje situacijoje, kiekviename romantiškame santykyje – tiek santuokoje, tiek susižadėjus, tiek draugaujant.

Knygoje „Meilė ir atsakomybė“ Jonas Paulius II kalba apie moralinį principą, kuriuo turėtų remtis žmogus savo elgesyje – tai personalistinė norma. Suformuotas neigiamai šis principas skamba taip: joks žmogus jokioje situacijoje negali būti vartojamas kaip priemonė kokiam nors tikslui pasiekti, nes kiekvienam būdingas didžiulis asmens orumas. Suformuota teigiamai personalistinė norma skamba taip: vienintelis tinkamas atsakas kitam asmeniui yra meilė.

Pasak Jono Pauliaus II, meilės priešybė yra ne neapykanta, bet vartojimas. Pagrindinė kova dėl tyrumo fiziškai išreiškiant jausmus ir vyksta tarp meilės ir vartojimo.

Turėtume susilaikyti nuo bet kokio impulso, kuris kitą asmenį paverčia priemone mūsų pačių savanaudiškam pasitenkinimui pasiekti, tam, kad išmoktume kitą asmenį mylėti dėl jos paties. Reikia, kad mūsų širdis atsiverstų.

Jei neturėtume Dievo pirminio plano ir Kristaus atpirkimo perspektyvos žmogaus lytiškumui, labai klaidingai suprastume žmogiškosios meilės galimybes, nes tai, ką žinome iš patirties, yra iškreipta nuodėmės. Dažnai atrodo visiškai normalu vartoti kitą asmenį, kad patirtume fizinį ar emocinį malonumą, ir tai net vadiname „meile“. Visuomenė remia tokį požiūrį, ant kiekvieno kampo begėdiškai skatindama jį priimti. Tačiau tai at-

spindi iškreiptą vyro ir moters santykį. Jeigu trokštame atrasti ir patirti tikrą meilę, turime savo širdyje laimėti kovą prieš geismą, prieš bet kokį troškimą vartoti kitą asmenį savo pačių pasitenkinimui. Šią kovą įmanoma laimėti tik padedant Dievo malonei.

Fizinė jausmų, nesvarbu, koks būtų jų etapas, raiška – nuo laikymosi už rankų ir bučinių iki lytinio akto – turėtų būti nuoširdžiõs vidinės tikrovės išorinis ženklas. Kai išoriniai kūno ženklai atitinka vidinę tikrovę, tada išgyvenamas ir fizinis bei emocinis malonumas. Šis džiaugsmas yra Dievo dovanotas. Jį žada Kristus, kviesdamas mylėti, kaip jis myli, kad jo džiaugsmas pasiliktų mumyse ir kad jam nieko netrūktų (žr. Jn 15, 11). Taigi, jeigu mylime, kaip myli Kristus, ir šią savo meilę išreiškiame draugystės etapą atitinkančia kūno kalba, ši kalba mums tampa džiaugsmo šaltiniu.

Tačiau kai pradedame siekti fizinio ir emocinio pasitenkinimo kaip tikslo, kai su kitu asmeniu elgiamės ne kaip su asmeniu, sukurtu dėl jo paties, bet kaip su priemone, tarnaujančia mūsų savanaudiškiems tikslams – peržengiame širdyje glūdinčią ribą. Ši riba labai subtili, ją įmanoma peržengti net nepažeidus fizinių ribų. Pavyzdžiui, sutuoktiniai mylėdamiesi fizinių ribų neperžengia.

Tai santuokos dalis. Tačiau jeigu sutuoktiniai mylisi vien dėl malonumo, o ne tam, kad vienas kitam norėtų pakartoti santuokos priesaiką („aš esu tavo laisvai, visiškai, ištikimai ir esu atviras (atvira) gyvybei“), jie pažeidžia ribą savo širdyje. Žinoma, laikymuisi už rankų ar bučiavimuisi nėra tokių universaliai nubrėžtų ribų, kaip kad lytiniam aktui, kuris išskirtinai priklauso santuokai. Tačiau mažų mažiausiai jie turėtų išreikšti vidinę nuostatą: „Aš tau jaučiu gilią pagarbą kaip asmeniui, švelnius jausmus ir trokštu tau byloti apie tavo gerumą.“ Laikymasis už rankų ar bučiniai neturėtų reikšti troškimo „kažką gauti“ iš kito dėl savo paties tikslų. Priešingai, tai turėtų reikšti nesuinteresuotą troškimą patvirtinti kitą žmogų dėl jo paties.

Atskirti vidinius širdies virpesius gali pasirodyti painu ir sudėtinga. Taip yra dėl mūsų puolusios prigim-

Artuma / 2011 m. gruodis

Jolantos Klietkutės nuotrauka

ties – neišvengiamai atpažįstame egoistinius polinkius, įsimaišiusius į nuoširdžios meilės jausmus. Tačiau šis atpažinimas turėtų ne slopinti jausmų raišką, bet, priešingai, ją išgryninti. Nuoširdi jausmų raiška įmanoma tiktai tuomet, kai, būdami lytinės būtybės, kaip vyrai ir moterys, leidžiamės perkeičiami Kristaus meilės. Be Kristaus visada liksime įstrigę egoistiniuose polinkiuose, įprotyje kitus vartoti ir iš nežinojimo toliau būsime linkę tai klaidingai vadinti „meile“.

Manau, suprantu, tačiau negi nėra konkrečių fizinių ribų, kurios neturėtų būti peržengtos?

Yra, tačiau išorinės fizinės ribos neturėtų tapti dingstimi ignoruoti vidinę širdies kovą. Šią kovą kaunantis sąžiningai ir drąsiai, mūsų pačių širdys žinos, kur yra ta riba, ir nenorės jos peržengti dėl savo pačių ir dėl mylimo žmogaus gėrio. Tai pasakęs, pasiūlysiu „ribas“, tačiau tiktai tam, kad jos būtų jums kaip pagalba įvertinant savo pačių širdis.

Labai akivaizdi riba, kurios nevedusi pora neturėtų peržengti, yra lytiniai santykiai. Jeigu ji, apmąsčiusi savo širdžių motyvus, vis dėlto nusprendžia išreikšti meilę vienas kitam lytiniu aktu, save tiktai apgauna. Tarp kitko, tokiame lytiniame akte bus ir tikros meilės dalelė, nes tiesos aidas išlieka ir iškreiptose mūsų meilės raiškose. Tačiau toks aktas bus ne meilės, bet neišvengiamai vartojimo aktas.

Panašiai ir kalbant apie tokį fizinį elgesį (glamones, pernelyg ilgą bučiavimąsi ar net apsikabinimus), kuris sužadina kūną lytiniams santykiams. Toks elgesys nepriimtinas nevedusiai porai. Kai lytiniai santykiai moraliai negalimi, vienas kitą sužadinti tiek, kad atsiranda fizinis sueities geidulys, yra paprasčiausia nemeilė. Taigi riba aiški: jeigu vyras ar moteris sužadina vienas kitą beveik iki orgazmo ar net patiria orgazmą arba yra gundomi masturbuotis, jie jau seniai šią ribą peržengė ir rimtai turi iš naujo pasvarstyti savo širdies motyvus. Kaip sakoma, kvaila užvesti variklį (arba: neteisinga, netinkama, tai yra nemeilė), jeigu paskui negali važiuoti. Asmuo, kuris beveik patiria orgazmą arba yra gundomas masturbuotis, ne tik kad užvedė variklį, bet ir gerokai pasistūmėjo pirmyn.

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos Čia kalbame ne tiek apie tai, kad mūsų elgesys turi atitikti tam tikrą išorinį moralės kodą, bet labiau apie giluminį širdies perkeitimo poreikį – mums reikia išmokti mylėti ne kaip „myli“ pasaulis, bet kaip myli Kristus.

Po visomis iškreiptomis mūsų lytiškumo raiškomis glūdi nuoširdus meilės, fizinio artumo, intymumo, džiaugsmo ir malonumo troškimas, kitaip tariant – laimės troškimas.

Tačiau kiek iš mūsų (įskaitant mane patį) galime paliudyti apie tuštumą, kaltę, izoliavimąsi ir nusivylimą, kurie lydi neteisėtą seksualinę patirtį? Kiek iš mūsų nerandame to, ko iš tiesų ieškome? Veltui ieškosime Pasak laimės, kol nesuprasime, jog tai, ko Jono Pauliaus II, ieškome, įmanoma atrasti tik tame, Kuris mus sukūrė. meilės Dievas suteikė mums lytinę priešybė aistrą ir troškimą tam, kad per tai yra ne į Save patį. Geismas ir iš neapykanta, nurodytų jo kylantis pasitenkinimas yra nubet blukusi klastotė palyginti su tikrąja vartojimas. meilės aistra ir ramybe, kuri atrasta užlieja širdį. Jeigu per kasdienį širdies atsivertimą savo geismus atiduosime Kristui, kad jis juos perkeistų, lytinį troškimą pamažu pradėsime išgyventi kaip troškimą mylėti taip, kaip jis myli. Visai mūsų jausmų raiškai vis labiau panašėjant į Kristų, pamažu suprasime tai, ko anksčiau nesupratome. Paprastas jausmų parodymas – ar žvilgsniu, ar prisilietimu, ar švelniu bučiniu – ims labiau džiuginti ir atneš didesnį išsipildymą, nei intensyviausia neteisėtų lytinių santykių patirtis. Kodėl? Nes tai nuoširdu.

Tai tikra. Sąžininga. Tai išreiškia santykio tiesą. Tai nėra noras gauti ką nors iš kito. Tai noras dovanoti save kitam ir kitą patvirtinti. Tai yra ne siekis pasitenkinti, bet priešingai – mylėti kitą asmenį dėl jo paties ir priimti tokią pat meilę iš kito.

Už tokią laisvę ir nuoširdumą sumokėta didelė kaina – Kristaus kryžius. Geismas, puikybė, egoizmas turi mirti mumyse, jeigu norime prisikelti meilei: tikrai, skaisčiai meilei, kokios nuolat visur ieškome ir ilgimės.

Pagal Ch. Westo knygą „Geroji žinia apie seksą ir santuoką“ parengė Rūta POCIUTĖ

27

28

Artuma / 2011 m. gruodis

Akiračiai

Stasys Šalkauskis Prieš 70 metų gruodžio 4 d. jam mirus, vyskupas Mečislovas Reinys rašė: „Tai buvo žymiausias lietuvių filosofas, pirmaeilis pedagogas, tiesiausios linijos katalikas, gilus tėvynės Lietuvos mylėtojas, plačiausių užsimojimų ir kūrybos žmogus...“

Gyvenimas ir asmenybė Stasys gimė prieš 125 metus – 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje, gydytojo Julijono Šalkauskio ir bajoraitės Barboros Goštautaitės šeimoje. Tėvams persikėlus į Šiaulius, čia 1905 m. jis baigė gimnaziją. 1905–1911 m. Maskvoje studijavo teisę, 1908–1915 m. advokatavo Samarkande. 1916–1920 m. prel. A. Jakšto-Dambrausko rekomenduotas tapo filosofijos studentu katalikiškame universitete Friburge (Fribourg), Šveicarijoje. 1922 m. vasario 16 d., atidarius Vytauto Didžiojo universitetą, Stasys Šalkauskis paskiriamas Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos katedros docentu. Dėstydamas parašė ir išleido keliolika knygų. 1927– 1930 m. vadovavo Ateitininkų federacijai, 1932–1934 m. redagavo „Židinį“. 1939 m. birželio 4 d. VDU Senatas Šalkauskį išrinko rektoriumi. Tačiau jau 1940-aisiais jis iš okupantų sužino apie atleidimą iš pareigų. Persikelia Vilniun, kur brolis teisininkas prof. Kazys Šalkauskis priglaudžia didžiuliame bute. Tačiau ir Vilniuje S. Šalkauskis į jokį pedagoginį darbą nepriimamas. Tad 1941 m. pradžioje jis grįžta į Šiaulius, į tėvų namus. Juose po trečio širdies infarkto 1941 m. gruodžio 4 d. užgeso. Palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse, šalia 1933 m. mirusio tėvo.

Prof. S. Šalkauskis buvo ne tik filosofas ir pedagogas, filosofinės kultūrinės pedagogikos skleidėjas, pedagogikos ir filosofijos lietuviškosios terminijos pradininkas, lietuvių tautinio ugdymo ideologas, Lietuvos universiteto koncepcijos ir Katalikų mokslų akademijos kūrėjas, VDU rektorius, bet ir didžiulis mokslinis bei moralinis autoritetas, fizinę ir dvasinę prigimtį savyje jungiantis į harmoningą, idealais gyvenančią asmenybę. Jis nuostabiai suderino griežtos logikos intelektą su dvasine, kuriančia intuicija. Kūrė asmenybės ugdymo sistemą, apimančią prigimtį, protą, valią ir jausmus. Visuomenei kėlė amžinąsias vertybes, kuriomis pats gyveno. Stebino savo žodžio tikslumu, nepalenkiamu logiškumu.

Labiausiai mylėjo jaunimą, nes jame matė Lietuvos dvasinio elito ateitį. Per ateitininkiją tikėjosi realiai įgyvendinamo dvasingumo, religingumo, moralumo. Bendraudamas su

„Ateities“ redaktoriumi Pranu Dovydaičiu, Šalkauskis tampa ateitininku, ateitininkijos ideologu ir net vadu.

Meilė ir šeima Ateitininkai, pastebėję savo vado draugystę su studente Julija Paltarokaite, susirūpino, pasijuto tarsi būtų išduodami; susikūrė net „komitetas“ profesoriui gelbėti, kuris įgaliojo Praną Dielininkaitį, pasižymėjusį puikia iškalba, perkalbėti S. Šalkauskį. Palangos paplūdimyje po Dielininkaičio gražbylystės apie ateitininkus „našlaičius“ profesorius teištarė: „Pasigėrėkime puikiu saulėlydžiu.“ Julija Paltarokaitė gimė 1904 m. Baigusi Telšių gimnaziją, 1924 m. įstojo į VDU Humanitarinių mokslų fakultetą.

Per pirmąją prof. Šalkauskio paskaitą Julija susidomėjo juo – jo asketišku veidu, švelniu maloniu balsu, ne visai lietuviška tarsena, elegantiška, dvasinga išvaizda. Nors... nesuprato per aukšto paskaitos stiliaus ir nespėjo užsirašinėti...

1927 m. gruodžio 27 d. Stasį Šalkauskį ir Juliją Paltarokaitę sutuokė jaunosios pusbrolis vyskupas Kazimieras Paltarokas savo asmeninėje koplyčioje Panevėžyje. Jau kitą dieną Stasys sukūrė sutuoktinių maldą: Tu mus sujungei, Viešpatie, didžiuoju sakramentu ir Tu mus gelbėsi nuo mūsų silpnumo. Paslaptingi yra Tavo keliai, bet pašauktiems Tu juos apšvieti skaisčios širdies šviesa.

Padaryk mus galingus kilniais širdies jausmais ir palaikyk mūsų širdyse jaunosios meilės užsidegimą. Paversk mūsų meilę ištikimybės ir tobulinimosi priemone ir vesk mus, Viešpatie, į visuomet jauną amžinybę.

Tu, Viešpatie, kursai kiekvienam stoviui skirstai sunkenybių, teikiančių progą nuopelnams, leisk mums jas pakelti su tvirtybės dvasia ir gelbėk mus nuo nusiminimo ir sielvarto. Padėk mums kantriai pakęsti savitarpio netobulybes ir vargus ir neatšaldyk kiekviename noro matyti kitą gerą ir kilnų. Viešpatie, sujungei mus į vieną kūną, bet gelbėk mus nuo kūniško gašlumo.

Leisk mums priimti su nusižeminimu Tavo spręstą žemiškos gyvybės dėsnį ir pakelk mus į dvasinių aukštybių viršūnes. Širdį skaisčią sukurk mumyse, Viešpatie, ir dvasią kilnią gaivink mūsų viduje.

Laimink mus, Viešpatie, darydamas mus naujos gyvybės įrankiais ir padėk mums išauklėti naują kartą Tavo

Artuma / 2011 m. gruodis garbei, žmonėms į pavyzdį, jos laimei ir mūsų džiaugsmui.

Leisk mums būti nužemintais Tavo Apvaizdos tarnais ir vesk mūsų kartų kartas išganomaisiais Tavo keliais.

Didis esi, Viešpatie, ir kiekvienas Tavo žygis yra stebuklingas. Teikis, Viešpatie, padaryti stebuklą mūsų širdyse: tesipildo jose šventoji Tavo valia.

Amen, Viešpatie! Amen. Šalkauskis neapsiriko žmona pasirinkdamas taip pat idealią asmenybę – tvirtai tikinčią, gabią, gražią, sveiką, energingą, puikią šeimininkę iš ekonomiškai tvirtos šeimos. Ji, būdama gerokai jaunesnė, nereikalavo pramogų, prisitaikė prie vyresnio žmogaus įpročių, darbo ir gyvenimo ritmo, tausojo silpną profesoriaus sveikatą. 1931 m.

Julija gausiai gydytojo Julijono Šalkauskio šeimai, kurioje užaugo keturi sūnūs ir penkios dukterys, pagimdė pirmąjį anūką, Juliuką.

Iki šiol išliekamąją vertę kilniam šeimyniniam gyvenimui turi profesoriaus idėjos ir pastangos jungti krašto tradicijas su modernaus gyvenimo reikalavimais.

Praėjo daugiau kaip dešimt šviesių laimingų metų. Šalkauskių namuose vadinamaisiais pirmadieniais, vėliau trečiadieniais, svečiuodavosi Lietuvos elitas – vyskupai: M. Reinys, K. Paltarokas, profesoriai: P. Dovydaitis, J. Eretas, K. Pakštas, P. Kuraitis, V. Sezemanas, L. Karsavinas, V. Šilkarskis, A. ir J. Maceinos, K. Dineika, P. Dielininkaitis.

Darbai ir palikimas Stasio Šalkauskio premijos laureatė Nijolė GaškaitėŽemaitienė savo inauguracinėje kalboje sakė: „Šalkauskis laimingas, ankstyva mirtimi išvengęs bolševikų mėsmalės. Jo raštai 50 metų buvo užrakinti spec. fonduose. Ir ne tik raštai, bet net ir jo vardas, jo kapas anuo tamsybių laiku buvo tabu. Dabar jo knygos perspausdintos Romoje, Vilniuje – vėl prieinamos tiems, kas domisi filosofija ar ją studijuoja.“ Plačiajai tikinčiai visuomenei Stasys Šalkauskis brangus kaip Gyvosios dvasios sąjūdžio kūrėjas. Tai – ne organizacija, ne draugija. Šiuo sąjūdžiu siekta gaivinti evangelinę dvasią, platinti Šventosios Dvasios kultą, todėl Sekminės pasirinktos specialia švente. Sąjūdžio kertiniai akmenys – bendra malda ir pasiaukojimo dvasia, tolerantiška ir guodžianti. 1928 m. „Tiesos kelyje“ Šalkauskis nurodė gaires katalikų visuomenei auklėtis moderniame pasaulyje: Lietuvos katalikams trūksta religinio entuziazmo ir pasiaukojimo. Inercija ir pasyvumas beveik visuotinės jų žymės. Religinis Lietuvos atgimimas priklauso nuo antgamtinės dvasios atgimimo.

Gyvosios dvasios judėjimą Šalkauskis ypač skyrė jaunimui: Gyvoji dvasia – dvasinė jaunystė, drąsi ir tiesi, bekompromisė principuose, neapkenčianti veidmainystės.

Kas šiuos idealus išpažįsta tik žodžiais, o jais negyvena – iš tikrųjų neturi tų idealų. Katalikiškai geruomenei – inteligentams – tenka uždavinys žadinti religinį tautos susipratimą, būti apaštalais, siekti savo tautos moralinės didybės.

Akiračiai

29

Šalkauskiui atrodė, kad norintys atskirti kultūrą nuo religijos ir jas supriešinti yra mūsų tautos griovėjai.

S. Šalkauskis perspėjo, kad mūsų mažai tautai yra tik viena alternatyva – stiprinti krikščionybę, dvasinę kultūrą arba nukrikščionėti ir tapti civilizuotais barbarais. Brutaliu zoologizmu vadino nuogybių kultą, padugnių siautėjimą, laukinį pramogavimą, – laisvės vardu griaunančius tradicijas. Apgailėjo naujų veikėjų norą gyventi prabangiai, reikalauti sau išskirtinių teisių; aukštesnių idealų stygių, principinio požiūrio į tautos problemas. Jis jau prieš 80 metų tartum pranašavo mūsų dienas: Kol turėjom bendrą priešą, visada buvome vieningi. Kai atėjo laikas skinti mūsų kovos vaisius, ne vienas ėmė srėbti bendras gėrybes pilna burna – visokie egoistai ir doriniai minimalistai mano, jog atėjusi valanda aprūpinti savo asmeninius reikalus.

Stasys Šalkauskis rašė, kad nė viena tauta – didelė ar maža – nėra pati sau tikslas, visos tautos save įprasmina, vykdydamos Kūrėjo užduotį kultūrinant pasaulį. Pagrindinės kultūros formos – visokios tiesos atskleidimas, dora ir menas.

Fonas kultūrai ugdyti yra savoji tauta: ją mylėdami mokomės mylėti žmoniją.

Jis perspėjo, kad didžiosioms tautoms žalingas šovinizmas, o mažosioms – atskirumo pervertinimas.

Istorija lietuvių tautai skyrė Rytų intuityvuVysk. Kazimieras Paltarokas, Julija ir Stasys mo ir Vakarų racionaŠalkauskiai, 1927 m. gruodžio 27 d. lumo sintezę, didžiai reikalingą Europos kultūrai. Ir taip prabilti į pasaulį.

Prof. Šalkauskis savo pašaukimą matė auklėjant tautą per filosofiją. Visur ieškojo tiesos. Norėjo šviesuomenei duoti tvirtus pasaulėžiūros pagrindus: medžiaginės vertybės turi tarnauti aukštesnėms – tiesai, grožiui ir gėriui.

Vien ekonomika arba fizinis lavinimasis neugdo visaverčio žmogaus. Nors ankstyva mirtis neleido palikti savo filosofinės sistemos, jo įžvalgos apėmė visas gyvenimo sritis: gamtos, prigimties, kultūros ir religijos. Labiausiai išplėtota kultūros filosofija.

Be filosofijos, teologijos ir katalikiško veikimo, profesorius Stasys Šalkauskis (jau sunkiai sirgdamas, sunkios okupacijos laikais) pradėjo rašyti veikalą „Pilnutinė demokratija. Naujosios santvarkos metmenys“. Sudarė planą naujosios Konstitucijos projektui, kuriame prie paragrafo „Aiškinamosios pastabos“ jau kita ranka parašyta: „Čia mintis nutrūksta.“ Parengė Apolonija NISTELIENĖ

30

Artuma / 2011 m. gruodis

Atokvėpio valandai Don Kamilio mažasis pasaulis (II dalis)

Menelikas Giovannino GUARESCHI Kaime vežiką Jarą visi pažinojo kaip dilgėlę. Apie jį visi viską žinojo, išskyrus vieną dalyką: kuris iš jų buvo didesnis gyvulys – ar jis, ar jo arklys.

Storžieviams kalbant paprastai išsprūsta koks keiksmažodis, bet Jarui pasitaikydavo retkarčiais ištarti ir kokį švaresnį žodį, nes jo žodyną sudarė vien keiksmažodžiai, o keiksmažodžiai nėra žodžiai.

Jaras išgyveno ir gerus laikus, kai jis turėjo net devynis puikius gyvulius: šešis arklius ir tris vaikus. Tuomet jei kas nors iš bažnytkaimio ar iš apylinkės išvažiuodavo į vieškelį arkliais, dviračiu, motociklu ar automobiliu, maldaudavo amžinąjį Tėvą, kad nesusitiktų su kuriuo nors iš Jarų.

Išskyrus plentą, visus Žemutinės Italijos kelius buvo galima pavadinti tik takais, o kiekvienas iš Jarų galvojo šitaip: „Jei kelio vos užtenka tik man, kodėl aš privalau kitam jį užleisti? Leisk man ramiai snausti, o tu žinokis!“ Rimtas dalykas būdavo pažadinti ant žvyru ar smėliu pakrauto vežimo miegantį Jarų šeimos narį. Išties rimtas, nes visi Jarai buvo kaip vienas, visi vieno ir tokio paties prakeikto būdo. Jei kas nors juos užkabindavo, jie tuoj paleisdavo į darbą botkotį ar kastuvą.

Be to, anais laikais ne vieni Jarai taip galvodavo: išsukti iš kelio į griovį ar leisti kitam pravažiuoti ne visi vežikai laikė bendru garbės reikalu. Ir tai buvo laikoma ne bloga valia ir ne įžūlumu, nes vežikas, važiuodamas nuo upės prieš kalnelį sunkiai pakrautu vežimu, jautėsi turįs teisę būti paliktas ramybėje. Kniūbsčias atsiguldavo ant vėsaus smėlio ir, saulei nugarą kepinant, snausdavo, leisdamas arkliui tvarkytis pačiam. Arklys, eidamas pirmyn, tvarkydavosi kaip išmanydamas.

Vežikų arkliai buvo puikūs gyvuliai, puikiausi pasaulyje, ir žmonės pripažindavo, kad jie buvo mažesni gyvuliai už savo šeimininkus. Tik dėl Jaro tėvo arklio žmonėms likdavo neaišku, nes šis arklys nesitenkindavo žygiuodamas pirmyn, kai savininkas ant vežimo miegodavo, bet kaskart prie kiekvienos smuklės sustodavo ir laukdavo, kol Jaras prabus.

– Ne, – vis sakydavo Don Kamilis, – mano nuomone, Jaras yra didesnis gyvulys už savo arklį, nes įpratino jį sustoti ties kiekviena smukle. Arklys daro tai, ką jį išmokė daryti.

– O mano nuomone, – prieštaravo kitas, – arklys yra didesnis gyvulys už Jarą. Arklys, būdamas gyvulys, turėtų jausti moralinę priedermę pagalvoti, kad savininko protas neveikia. Jei arklys nebūtų didesnis gyvulys už Jarą, tai nesustotų prie smuklių ir nelauktų, kol šeimininkas pabus ir nueis prisilakti vyno.

Gal sakysite, kad tai tuščios kalbos, betiksliai plepalai, bet jie nušviečia, koks tipas tasai Jaras ir kokie paukšteliai jo sūnūs.

Taigi, Jaras išgyveno gerus laikus. Vėliau staiga kilo kažkas nepaprasto ir viską sujaukė.

* * *

Vieną vakarą Jaras, grįžęs namo, pastebėjo, kad jo vaikų nuotaika pasikeitusi. Nieko nekalbėdami pavakarieniavo, ir vyriausiajam sūnui atsirišo liežuvis.

– Taip negalime toliau gyventi, – tarė. – Reikia ką nors nuspręsti, nes kitaip badu mirsime.

Jaras iškošė pro dantis baisų keiksmą.

– Veltui tu karščiuojiesi, – rimtai kirto sūnus. – Tik pasižiūrėk į žmones ir pamatysi, kad visoje apylinkėje mes esame vieninteliai, senoviškai besiverčiantys savo amatu.

Kiti jau seniai suprato, kad negalima arkliais prilygti sunkvežimiams. Į sunkvežimį dešimteriopai pakraunama ir juo dešimteriopai greičiau nuvažiuojama. Arklį reikia šerti ir tada, kai jis nedirba, o sunkvežimis stovėdamas nieko nesunaudoja ir nepridaro savininkui nereikalingų išlaidų.

Jaras pakláusė, ką tais žodžiais sūnus norįs pasakyti.

O šis jam paaiškino: – Turime šešis arklius ir šiek tiek santaupų; parduokime arklius ir pirkime sunkvežimį. Yra gera proga ir jos nepražiopsokime.

Jaras pasižvalgė ir suprato, kad visi sūnūs yra vienodos nuomonės. Pykčiu netverdamas pratrūko: – Kas nori pakeitimų, tegu eina sau! Arkliai mano, ir aš su jais darau taip, kaip man patinka!

– Arkliai priklauso ir mums! – paprieštaravo vyresnysis sūnus. – Nes ir mes dirbame kaip ir tu. Visų mūsų teisės lygios.

Jaras, išspjovęs savo didžiausią keiksmažodį, pridėjo: – Jūs darykite, kaip norite: aš pasilieku Meneliką ir Šyvają ir su jais toliau darbuosiuos.

Po trijų dienų, grįžęs namo girtas, Jaras išvydo pastogėje didelį sunkvežimį. Tai buvo graži mašina, į ją žiūrėdami Jaro sūnūs gėrėjosi tarsi Neapolio vaizdu.

Jaras, piktai užmetęs akį, tik nusispjovė.

– Jam praeis, – šyptelėjęs, pašnibždomis pasakė vyresnysis kitiems dviem broliams.

Bet jam nepraėjo net ir tada, kai po mėnesio sūnūs parodė sąskaitas ir uždarbį. Jaras nė nemirktelėjo.

– Koks bus grynas pelnas, pamatysim vėliau.

Artuma / 2011 m. gruodis Jis tų pinigų nenorėjo nė paliesti.

– Dvokia žibalu, – pareiškė. – Ne kas kitas, o tik žibalas sugriovė pasaulio gyvenimą. Kai tik šiuose namuose pradėjo dvokti žibalu, niekas nesiseka.

Vyresnysis sūnus supyko.

– Šiuose namuose nesiseka todėl, kad tu nuolat dvoki vynu! – riktelėjo.

Jaras pašokęs norėjo smogti jam antausį, bet kitas sūnus jį suturėjo. Tėvas, būdamas girtas ir vos laikydamasis ant kojų, išsitiesė asloje. Šiaip taip atsikėlęs, dar labiau įtūžo.

– Gavote daugiau, negu jums priklausė gauti! – puolė sūnus. – Kraustykitės iš mano namų ir vežkitės tą pabaisą, kurią, jei ryt dar čia rasiu, padegsiu! Lauk visi, kiaulės ir bailiai!

Visi trys sūnūs dar tą pačią naktį, susikrovę savo mantas, pranyko nieko nepranešdami.

Namuose beliko Jaras su savo senąja žmona. Jų gyvenimas buvo sunkus, nes judviejų pašnekesius sudarė baisūs Jaro keiksmai ir gili žmonos tyla.

Jaras ir toliau vertėsi vežiko amatu: nieko jis savo gyvenime nepakeitė. Jis vienintelis toje apylinkėje dar tebevaikštinėjo susijuosęs pusiau žalia, pusiau raudona juosta, vilkėjo dryžuotus marškinius, dvigubą liemenę, ant kurios kabojo didelė sidabrinė „Roskpw“ laikrodžio grandinė, ir nešiojo pagal socialistų madą ant šono nusmauktą skrybėlę. Į nieką neatsižvelgdamas, Jaras vertėsi savo amatu ir buvo pasiryžęs juo verstis, net jei netektų Šyvės ir liktų vien su Meneliku.

Jis neatsisakė nei savosios juostos, nei vyno, nei baisiųjų keiksmų. O kai sykį važiuodamas dviračiu Don Kamilis pasivijo jį siaurame lauko kelelyje ir šūktelėjo, prašydamas leist pravažiuoti, nes, girdi, kelias ne vien tik Jarui priklausąs, Jaras taip nusikeikė kimiu balsu, jog tuos keiksmus išgirdus būtų pasišiaušę plaukai net plikiui bedieviui.

Don Kamilis paguldė dviratį ant griovio krašto ir, nutvėręs Jarą už kojos, nutraukė jį nuo vežimo.

– Jarai, – mykė Don Kamilis, daužydamas Jarą į vežimo šoną, – šį kartą aš tau atskaitysiu už visą praeitį.

– Esi toks pat bailys, kaip ir mano sūnus, kuris mėgino mane tvarkyti, kai buvau truputį nugėręs, – atsikirto Jaras ir kaip pelų maišas sudribo Don Kamilio rankose. – Jei turi drąsos, perk man kailį, kai to užsitarnauju!

Don Kamilis paleido vežiką ir sėdo ant dviračio.

– Jarai, – atsisveikino, – kas sėja vėją, tas pjauna audrą. Visi tave apleis, jei nesiliausi taip kiauliškai gyvenęs.

Vieną dieną pasijusi vienišas kaip šuo.

– Tai man visiškai nerūpi, – sušvokštė Jaras. – Svarbu, kad manęs neapleis mano arklys.

– Ir jis tave paliks!

– Arkliai geresni už krikščionis! – suniūkė Jaras. – Arkliai yra ištikimi.

Tą patį vakarą Jaras, grįžęs namo, neberado savo žmonos. Ant padengto stalo pamatė raštelį: „Išėjau pas vaikus: per ilgai čia kentėjau.“

Atokvėpio valandai Jaras sudaužė ir sulaužė viską, kas jam po ranka pakliuvo. Bet to jam dar nepakako. Nuėjęs į tvartą, lyg koks pamišėlis staugdamas išliejo savo pyktį ant Meneliko.

– Ne, tu prakeiktas padare! – staugė kumščiu daužydamas arklio snukį. – Tu, kaip visi kiti, manęs neapvilsi!

Tu man nepasipriešinsi!

Jaras buvo nusilakęs, ir jo kumštis tvojo gyvulį netaikliai. Užtat paėmęs botkotį už laibgalio pradėjo perti Menelikui kailį. Pylė jam per galvą, per šonus ir per strėnas – kur tik pakliuvo; vanojo jį žiauriai, tarsi ne gyvulį, bet žmogų priešą vanotų.

Menelikas prunkštė, trypė ir šokinėjo, o Jaras įsismarkavęs vis žiauriau kapojo. Pagaliau, nutraukęs pavadį, Menelikas vienu šuoliu liuoktelėjo pro tvarto duris ir pasileido dumti laukais.

Jaras, arklio parblokštas, parkrito. Kai atsipeikėjęs atsikėlė ir apsidairė, arklys jau buvo toli.

Prisiminęs Don Kamilio žodžius: „Ir jis tave paliks!“, Jaras dar baisiau nusikeikė. Jausdamas slopinantį nuovargį ir tuščią, tarsi iškorėjusią galvą, sudribo guolyje.

Pabudęs pamatė, kad saulutė jau aukštai pakilusi ir kad miegojo nenusirengęs. Kaulai sopėjo, nes sprukdamas Menelikas jam buvo įspyręs į blauzdą. Šlubuodamas iš antrojo aukšto miegamojo nusileido į tylią ir tuščią virtuvę, kurios asla buvo nuklota įvairiomis šukėmis. Jaras apžvelgė savo vakarykščio pykčio padarinius. Ant apšnerkšto stalo dar tebegulėjo žmonos paliktas raštelis: „Išėjau pas vaikus...“ Viskas dar būtų buvę pusė bėdos, jei jam būtų likęs Menelikas, bet ir tas jį apleido. Įėjęs į tuščią tvartą, Jaras liūdnai pažvelgė į nutrauktą pavadį.

Pykčiui užėjus norėjo kažką pro dantis iškošti, tačiau pirmą kartą savo gyvenime pasijuto neturįs jėgos burnoti.

Nuleidęs galvą ir paniuręs nuslampino už tvarto apžiūrėti pašiūrėje palikto vežimo. Vežimas ten tebebuvo, o tarp ienų stovėjo ramusis ir kantrusis Menelikas.

Jaras kurį laiką žvelgė akis įbedęs ir sumišęs. Paskiau, nukabinęs nuo sienos pakinktus, užmovė arkliui. Juos susegdamas pastebėjo Meneliko šonuose, nugaroje ir galvoje daugybę randų nuo kirčių.

– Pirmyn! – riktelėjo Jaras, viena koja stodamasis ant rato, o kitą keldamas į vežimą. – Pirmyn!

* * *

Dvejiems metams praslinkus, Jarui teko pamatyti du savuosius sūnus.

Tai buvo saulėtos dienos popietę. Jaro vežimas slinko ketvirtojo kelio akmeniniu grindiniu, o jis pats, pilvą padžiovęs, miegojo viršuje ant šviežio smėlio krovinio.

Stiprus automobilio signalas jį pažadino. Atsigręžė ir užpakalyje pamatė didelį sunkvežimį, reikalaujantį duoti kelią.

Iš dviejų mašinos būdelėje sėdinčių asmenų veidų atpažino savo vyresniuosius sūnus.

31

32

Artuma / 2011 m. gruodis

Atokvėpio valandai Nieko nesakydamas, vėl atgulė ir leido savo Menelikui toliau ramiai žygiuoti kelio viduriu.

Vyrai sunkvežimyje daugiau nė nemėgino signalizuoti: atpažinę Jarą, iš lėto ir tylėdami važiavo iš paskos ištisus šešis kilometrus iki pat Topolinės kelio sankryžos, kur Jaro vežimas pasuko į dešinę, o sunkvežimis nuvažiavo tiesiai.

Dar po dvejų metų Jaras gavo žinią, kad mirė jo žmona. Jis nėjo nė į jos laidotuves, nes nenorėjo sutikti savo sūnų. Bet vis tiek su tais dviem sūnumis jam teko susitikti vėliau, po septynių ar aštuonių mėnesių.

Tas pasimatymas įvyko prie Malūnėlio plento kryžkelės. Kai Jaras, kaip paprastai, tysojo snausdamas ant smėlio savo vežime, kažkas staiga sulaikė jo arklį ir garsiai šūktelėjo. Pakilęs Jaras išvydo būrį besiginčijančių žmonių. Tarp jų buvo ir policininkų.

Jaras nušoko nuo vežimo ir ėjo pasižiūrėti, kas ten atsitiko. Ogi nieko ypatingo.

– Sunkvežimis nuvirto į griovį, – kažkas jam paaiškino. – Vienas jame važiavusiųjų kietai miegojo, o kitas, šilumos ir nuovargio apimtas, matyt, irgi užsnūdo. Tad jie ir nepajuto, kaip abu užsimušė.

Du lavonai, brezentu pridengti, tysojo plento pakraštyje. Jaras priėjęs pakėlė brezento kraštą.

Jis jau nujautė, kad tai buvo du jo vyresnieji sūnūs.

Tuomet Jaras nusikeikė kaip niekuomet.

– Būtų buvę geriau, jei būčiau jį padegęs! – riktelėjo. – Prakeikti iškvaišėliai! Ar aš nesakiau jiems, kad žibalas neša pražūtį?!

Nulipęs griovin, spjovė į sunkvežimį. Norėjo jį padegti, bet kiti, panaudoję jėgą, neleido to padaryti.

Jaras sėdo ant savojo vežimo krovinio ir nuvažiavo savais keliais. Žmonės jį matė iš pykčio mostaguojantį ir besikeikiantį iki pat senojo Malūno kelio, į kurį sava valia įsuko Menelikas.

Beliko tik vienas dar gyvas jo sūnus, kuris, kaip kiti jam pasakojo, gyveno Upynoje ir vertėsi, keleivius vežiodamas taksi. Metams praslinkus, Jaras gavo žinią, kad ir trečiasis, paskutinis, jo sūnus žuvo, pasekdamas dviem broliais: praeinąs traukinys sutraiškė jį kartu su jo automobiliu.

Jaras tarsi pakvaišęs keikė ir burnojo. Vieną dieną sutiko Don Kamilį, ir kai šis, nulipęs nuo dviračio, mėgino Jarą guosti ir ragino stipria širdimi pakelti nelaimės įvykius, čiupo botkotį už plongalio ir ėmė plūstis.

– Prakeiktas kunige, jei nesiliausi kalbėjęs, aš tave nugalabysiu!

Senio keiksmų paveiktas, Don Kamilis išbalo ir jau nebedrįso jo tildyti.

Senis užčiaupė savo vamplą, nes pristigo kvapo. Tuomet Don Kamilis į jį švelniai prabilo: – Širdgėla aptemdė tau protą. Tegu Dievas tave apšviečia ir saugo.

– Dievas! – sušnypštė Jaras. – Nieko bendro nenoriu turėti su tavuoju Dievu! Tavo Dievas mane apvylė! Tik manasis arklys manęs neapvylė ir neapvils!

* * *

Žemutinės Italijos keliais ištisus mėnesius ir metus dardėdavo Jaro vežimas. Kai žmonės jį sutikdavo, jausdavosi tarsi pačiõs piktosios dvasios vežimą būtų sutikę, nes Jaras buvo taip pritvinkęs pykčio prieš Dievą ir artimą, kad jo keiksmai kiekvienam sukeldavo ne vien šiurpą, bet ir baimę.

Vieną dieną pas Don Kamilį atbėgo išsigandusi mergaitė ir prisiekdama tikino pati savo ausimis girdėjusi, kaip Jaras kalba Menelikui, o Menelikas atsako Jarui.

– Girdėjau arklį kalbantį kaip žmogų, kaip krikščionį! – aiškino mergaitė Don Kamiliui.

– O aš dar keistesnių dalykų girdėjau, – atsakė Don Kamilis. – Ką tik dabar girdėjau mergaitę, kalbančią kaip vištą. Stenkis protingiau kalbėti!

Ilgą laiką Menelikas vilko senio Jaro vežimą, ir ilgą laiką Jaras kalbėjosi su Meneliku. Jis arba šūkavo kaip piktos dvasios apsėstas, arba patylomis šnabždėjo arkliui į ausį. Bet vieną rudens vakarą atsitiko kažkas tokio, ko net pats Menelikas nesuprato ir sumišo.

Senis Jaras, ilgai kalbėjęs Menelikui, netikėtai nutilo ir nebegriaudė, o tik dejavo. Menelikas, išgirdęs dejavimą ir nustebęs, pastatė ausis. Jau buvo sutemos, kelias buvo tuščias ir tylus. Menelikas sustojo ir smarkiai sužvengė, bet jam atsakė vien Jaro vaitojimas. Tuomet Menelikas, tęsdamas savo kelionę, vienu tarpu kažin ką sugalvojo, staiga pasuko ir nužygiavo bažnytkaimio link.

Don Kamilis, ką tik prisėdęs vakarieniauti, išgirdo keistą dundesį, kuriam nesiliaujant nuėjo pažiūrėti, kas ten prie klebonijos durų darosi. Atvėręs duris, išvydo Meneliką, koja stipriai kapstantį žemę. Netrukus išgirdo ir dejavimą vežime. Palypėjo ant vežimo rato, kad pamatytų, kas ten atsitiko dejuojančiam.

Vos už kelių centimetrų pamatė ant smėlio gulinčio žmogaus veidą.

– Jarai!– šūktelėjo. – Čia esu aš, Don Kamilis!

– Tegu Dievas man atleidžia... – vos girdimai prašnibždėjo Jaras.

Daugiau senis Jaras nieko nebepasakė ir jau nebedejavo.

Dievas jau buvo jam atleidęs...

Don Kamilis, nulipęs žemyn, pajuto šiltą Meneliko žabtų dvelkimą.

– Menelikai, – glostydamas arklio galvą, šnabždėjo Don Kamilis. – Jis tavęs negalėjo pas mane atvesti. Jo rankose nebuvo vadelių: jos jam seniai išsprūdo ir, tavo kojų sutraukytos gabalais, vilkosi žeme. Kaip tu, Menelikai, pataikei pas mane užsukti?

Tylos ir tamsos jausmas šiurpu nukratė Don Kamilį.

– Menelikai, – graudžiu balsu tęsė Don Kamilis, – ar jis tau liepė čia atvažiuoti, ar tu pats sugalvojai taip padaryti?

Menelikas nieko neatsakė, nes arkliai nekalba. Tuomet Don Kamilis pasijuto paikai pasielgęs.

Artuma / 2011 m. gruodis – Viešpatie, – maldavo, – apšviesk man protą, nes man galva apsvaigo ir aš pradėjau kalbėtis su arkliu!..

– Don Kamili, – pasigirdo Kristaus balsas, – tas žmogus atvyko pas tave, kad numirtų Dievo malonėje. Kodėl tu už tą įvykį dėkoji arkliui, užuot išreiškęs padėką Dievui?

Don Kamilis giliai atsiduso: – Viešpatie, atleisk man; aš nežinau, kaip tai įvyko.

Man į galvą atėjo mintis apie tą poetišką kumelaitę, kuri žvengdama atsakinėjo...

– Don Kamili, nemaišyk tikėjimo su poezija.

Atokvėpio valandai Menelikas stovėjo juodas kaip naktis ir nejudrus kaip akmuo.

Vieną akimirką sužvengė, bet tas žvengimas atrodė kaip verksmas.

Tai buvo poezija, tikra poezija. Don Kamilis pravirko, kaip verkdavo būdamas vaikas, kai perskaitydavo paskutinį kumelaitės poezijos posmą. Poezija, vien poezija...

Vertė kun. Antanas SABALIAUSKAS Autoriaus iliustracija

Baden Badeno Undinė Gabrielė GAILIŪTĖ Kai perskaičiau šios vasaros pabaigoje pasirodžiusią trečiąją Undinės Radzevičiūtės knygą, šįsyk – apsakymų rinkinį „Baden Badeno nebus“ (Baltos lankos, 2011), maniau, kad nieko apie ją neparašysiu. Visai ne todėl, kad ji man būtų nepatikusi ar neįstrigusi, – priešingai, todėl, kad tiesiog neturiu, ką pridurti. Knyga tokia gera, kad bet koks komentaras atrodo jos gadinimas. Bet paskui supratau, kad svarbiausia knygų apžvalgininko užduotis yra tiesiog atkreipti dėmesį į knygas, kurios to dėmesio vertos.

Todėl leiskite apsieiti be pavyzdžių ir smulkios analizės ir kalbėti apibendrinimais, kurių tokia knyga prašosi.

Undinė Radzevičiūtė yra viena didžiausių lietuvių literatūros intrigų. Ir net nejaučiu pareigos to sakinio suskliausti į visokiausius „skambiai tariant“ ar „galima būtų pavadinti“. Ne. Tai nuogas faktas. Undinė Radzevičiūtė yra viena didžiausių lietuvių literatūros intrigų. Kaip žmogus, ji retai sutinkama literatūrinio gyvenimo reiškiniuose ir renginiuose, profesinis jos gyvenimas yra visai kitur ir kitoks. Kaip rašytoja, ji niekaip nesileidžia klasifikuojama pagal stilių, literatūrinius interesus, amžių ar dar ką nors. Ji tokia į nieką nepanaši, kad man primena škotę Ali Smith, nors tas nepanašumas į nieką yra vienintelis dalykas, kuris jas sieja.

Tai literatūra, skirta ne sau ir ne kritikams, o skaitytojams. Tai tekstai, kurie teikia tikrą skaitymo malo-

numą – įtraukia, linksmina, sukrečia, parodo pasaulį netikėtu kampu. Tai istorijos, kurios, viena vertus, yra visiškai fantastiškos, kita vertus, kasdien nutinka mums visiems. Tai visai nelietuviška lietuvių literatūra.

Tačiau drauge jos tonas – visai kamerinis. Kažkodėl į galvą ateina žodis „intymus“: lyg paauglių mergaičių pasikuždėjimas ir pasikikenimas, sukišus nosis kur nors prie mokyklos palangės ar troleibuse. Ne todėl, kad pats turinys būtų kuo nors infantilus, bet todėl, kad knyga persmelkta subtilios ironijos ir keisto požiūrio į pasaulį, dėl kurio pasijunti lyg pakviesta į slaptos draugijos iniciacijos apeigas – ar suprasi, kas ir kodėl čia tau merkia akį?

Beje, neabejoju, kad bus ir nesupratusių. Bus tokių, kuriems knyga pasirodys tiesiog keista ir galbūt net arogantiška, koks nors „niekam nereikalingas manieringumas“ ar panašiai. Įtariu, kad kaip tik dėl to Undinė Radzevičiūtė, trijų knygų autorė, niekaip netampa literatūros žvaigžde – greičiau „kultine“ tam tikros nedidelės skaitytojų kategorijos rašytoja. Tačiau „Baden Badeno nebus“ šiemet komisija įtraukė į Metų knygų penketuką. Skonis skoniu, o viešumo ši knyga už tai neabejotinai sulauks daugiau negu ankstesnės. Aš pati būtinai balsuosiu už ją, bet toli gražu nesu tikra, ar ji nugalės. Tačiau bet kuriuo atveju į knygos autorę ir jos gerbėjus nukryps diktofonai ir plunksnos. Labai tikiuosi, kad bent kelios bus sulaužytos. Sulaikiusi kvapą laukiu, kaip toliau išsiskleis ši intriga.

33

34

Artuma / 2011 m. gruodis

Sveikata

Kliūtys meilei Gydytojo Petro patarimai Rašyti apie dviejų žmonių meilę yra nedėkingas dalykas. Kodėl? Nes meilė, kaip emocinis ryšys, yra susijusi su psichine sritimi – neurohormonine sistema.

Drauge egzistuoja ir nepaneigiamai tvirtos sąsajos su lytine sfera, galinčia sujungti arba staigiai nutraukti giliausius jausmus. Todėl verta atidžiau pažvelgti į fizinį meilės dėmenį, kuris neapsakomai svarbus tiek kilusio jausmo pradžioje, tiek tolesnėje (net labai tolimoje!) ateityje. Tad aptarkime bent pagrindinius lytinės sferos klausimus, galinčius pakenkti meilei.

Seksualumas, kaip sudedamoji meilės dalis, didžiausią potencialą turi pirminėje jausminio ryšio stadijoje. Būtent tada ir padaroma daugiausia klaidų. Paprastai lytinių santykių iniciatorius būna vyras, kuris nori iš moters „tikros meilės“ įrodymo – fizinio atsidavimo jam. Storžieviškas savo norų demonstravimas, šiurkštūs bei atkaklūs seksualinio ryšio siekiai dažniausiai esti pirmoji esminė klaida, kelianti grėsmę meilei. Šitaip buvo visada, taip pat vyksta ir dabar, kai moterys, deja, savo orumo paiso vis mažiau. Tai ypač pasakytina apie visai jaunas merginas. Jos tapo prieinamesnės, tik kad tie amžinieji dėsniai galioja visada. Paklusdama reikalavimams ir vis labiau įsigalinčioms bendroms nuostatoms moteris negali nepatirti streso ir, aišku, patiria jį didesnį ar mažesnį. Ji gali to nesuvokti, bet atėjus laikui vis vien bus padarinių – psichinių, psichologinių, kartais fizinių. Taip atsiranda frigidiškumas (lytinis šaltumas), vaginizmas (vaginos spazmai, apsunkinantys lytinį aktą), abejingumas lytiniam gyvenimui, jo vengimas (tradicinis „man skauda galvą“, nors galva čia niekuo dėta) ir kitų nemalonių dalykų.

Neapgalvotų, neatsakingų ir spontaniškų lytinių santykių rezultatas, dažniau nei to tikimasi, esti nėštumas. Jis visada sutrikdo tinkamą jausmų plėtotę, jų brendimą. Šitaip nutinka dėl to, kad netikėtai, lyg perkūnas iš giedro dangaus, užgriūva milžiniška atsakomybė, gyvenimo sunkumai ir visa tai ima dominuoti prieš racionalų mąstymą, emocijas, iškreipia tradicinę, tūkstantmečių

išbandytą vertybių skalę. Ne taip jau retai netikėtas nėštumas sugriauna užsimezgusią meilę, susilpnina „iš reikalo“ sudarytos santuokos pamatus. Švelnumu ir autentiškais jausmais grįsti lytiniai santykiai stiprina tarpusavio ryšį. Bet koks spaudimas, vienpusiškumas šioje srityje neleistini. Kai yra abipusis siekis, pasitikėjimas ir rūpinimasis vienas kitu, lytinis gyvenimas meilę ir šeimą itin sustiprina. Tuomet seksualinis ryšys būna žmogiškas, džiaugsmingas, teikiantis laimę, o ne vien fizinę iškrovą.

Daugybė jaunavedžių neturi pagrindinių žinių apie vyro ir moters fiziologiją, netgi lytinių organų anatomiją.

O juk visai neretai pasitaiko moterų, turinčių menkų, nereikšmingų anatomijos anomalijų. Dažniausiai tokiais atvejais, joms išryškėjus, puolama į neviltį, atsiranda tarpusavio įtampa, nors problemai pašalinti pakaktų gydytojo konsultacijos. Vyrams taip pat pasitaiko turėti anatominių netaisyklingumų, hormoninių sutrikimų bei neurotinės kilmės seksualinių bėdų. Būna erekcijos problemų, per greita ejakuliacija (sėklos išsiliejimas), netgi lytinis šaltumas. Visa tai tampa rimtais kliuviniais meilei ir darniam šeimos gyvenimui. Bet juk taip paprasta kreiptis į andrologą, seksologą, psichoterapeutą! Apmaudu, kad daugelis vyrų šito drovisi, pakenkdami sau patiems ir mylimoms moterims.

Neišmatuojamą neigiamą poveikį daro ir lytiniu keliu plintančios ligos.

Nekalbėsime apie AIDS, sifilį, gonorėją ir pan. Kiek nemalonumų gali padaryti

grybeliai, bakterijos! Pernelyg dažnai tai veda į rimtus konfliktus ir pakerta meilės sparnus bei santuokos sėkmę.

Apie kontracepcijos amoralumą ir žalą rašyti yra beveik tas pats, kaip graudenti alkoholiką. To niekas nenori klausyti, nes kontraceptikai atkelia vartus nežabojamam seksui. Apsiribokime tik pasakydami, kad ant maisto produktų pakuočių atidžiai nagrinėjame visus „E“, o kontraceptikus, šiuos kūno ir sielos nuodus, žmonės patys(!) perka, negailėdami pinigų ir nesidomėdami jų keliamais baisiais padariniais.

Kaip minėta, lytinis gyvenimas yra neatskiriama meilės dalis. Tačiau nepamirškime, kad tai neturi nieko bendra su seksualiniu potraukiu, kuris yra nesusijęs su meile, todėl ir vertinamas negatyviai.

Pagirtinas milžiniškas darbas, kurį atlieka Šeimos centrai. Juose besirengiančios tuoktis poros įvairiais klausimais yra konsultuojamos specialistų.

Vis dėlto dėl nepakankamo finansavimo šių centrų veikla dar yra per siaura.

Juose sužadėtiniai turėtų rasti pagalbą absoliučiai visais atvejais, kad nereikėtų jos ieškoti poliklinikose ar pas pažįstamus psichologus, gydytojus.

Meilė yra viską, taip pat ir gyvybę, kurianti jėga, jai niekas neprilygsta. Ji tokia pat stipri kaip mirtis. Todėl reikia išmokti džiaugtis visais jos atspalviais: ne tik emociniu, psichologiniu, bet ir kūniškuoju. Dievas mums dovanojo kūno džiaugsmus ne vien tam, kad perduotume gyvybę, bet ir tam, kad pajustume meilės pilnatvę. Tad turime pasinaudoti jais deramai, paisydami moralinės tvarkos ir būdami dėkingi už šią amžiną dovaną, kurios švaistyti nevalia.

Artuma / 2011 m. gruodis

Gyvenimas kaip senas vynas

Mitai, vyrai ir moterys Vanda IBIANSKA

Romualdo Rakausko nuotrauka

Viename mite Platonas pasakoja apie pasaulį, kuriame gyveno nepaprastai stiprūs galiūnai. Jie buvo apvalūs, krūtinės ir nugaros iš abiejų pusių, keturios kojos, rankos, ausys, akys ir du veidai. Būdami labai galingi, pyko ant dievų ir rengėsi juos sunaikinti. Dzeusas sumanė, kaip susilpninti jų jėgas, ir tarė: „Padalysime kiekvieną pusiau ir jie taps silpnesni. O ir naudos bus dvigubai, nes tada rasis jų daugiau.“ Taigi, padalyti galiūnai tapo žmonėmis ir nebegrasino dievams. Šiame mite atskleidžiama, kur slypi žmogaus galia.

Tai vyriškų ir moteriškų savybių atskyrimas. Vadinasi, kuo daugiau vyras turi moteriškų bruožų, o moteris – vyriškų, tuo jie tobulesni. Taip, pavyzdžiui, vyras tampa geresnis, jei geba valdyti savo prigimtinę agresiją ir įsisavina moterims būdingą gebėjimą suprasti žmogaus psichiką. Galėdamas suderinti savyje fizinę jėgą, savo seksualumo protrūkių valdymą ir drauge moterišką pastabumą smulkmenoms vyras tampa šeimoje ne tik puikiu lytiniu partneriu, bet ir psichiškai bei emociškai susilieja su žmona.

Vyro ir moters psichikų dermė, be jokių abejonių, veda tobulėjimo link. Kaip žinoma iš įvairiausių senovės religinių mitų, dievams būdingi nemirtingumas ir kūrybiškumas. Jei pastarąjį atimsime iš žmogaus, jis taps kažkuo panašus į menkavertį biologinį robotą.

Jungdamasis su priešinga lytimi, „antrąja puse“, žmogus ne tik pratęsia giminę, bet įvykdo ir kitą, platesnę užduotį – pratęsia pačią egzistenciją. Jis perduoda genetiškai koduotas vystymosi formules ir biopsichinę struktūrą, o bendraudamas su vaiku perteikia savo paties psichinius išgyvenimus bei moralines vertybes. Taip susikuria naujas organizmas, asmuo, panašus į savo tėvus. Šitaip žmogus savaip, biologiškai, pasiekia nemirtingumą per palikuonis ir drauge perduoda idėjas, dvasines bei moralines vertybes, nuostatas, netgi gyvenimo būdo modelį.

Ne tik perduodant gyvybę, t. y. „kuriant naują žmogų“, reikalinga aktyvi vyro ir moters psichinė sąveika. Seniai žinoma, kad geriausiai vystosi tie vaikai, kurie auga pilnose šeimose. Tačiau grįžkime prie senovės mitų. Dievai juose kuria ne tik

pasaulius, gyvas būtybes, bet ir taisykles, pagal kurias šios privalo gyventi. Pagaliau – kuria grožį ir harmoniją.

Lygiai taip ir žmogui Dievas davė galimybę tobulėjant pasiekti aukščiausią raidos lygį, t. y. pačiam tapti dvasinės ir materialinės kultūrų kūrėju. Tačiau kad asmuo būtų kūrybingas, jame turi jungtis vyriškumas ir moteriškumas – abu(!) šie pradai. Apie tai kalba ir gausūs psichologijos tyrimai. Garsūs rašytojai, išradėjai, mokslininkai, meno vyrai turi daug moteriškų psichinių savybių, o kūrybingos moterys – vyriškų. Kūrybingumas – talentas, liudijantis aukščiausią žmogaus išsivystymo lygį (dievišką žmogaus dimensiją), nėra nei vyrų, nei moterų duomuo. Ši savybė būdinga žmonėms, kurie, be savo lyčiai būdingų psichinių ypatumų, sugeba save praturtinti geriausiomis priešingos lyties duotybėmis.

Psichologai, tyrinėjantys lyčių skirtingumus, yra nustatę, kad „vyriškas“ ir „moteriškas“ pasauliai yra vienpusiški.

Dėl to visada galima atrasti pseudoargumentų, sumenkinančių vieną ar kitą lytį. Tačiau dėl tam tikrų neginčijamų vyro ir moters psichikos skirtumų išryškėja neišsemiamos galimybės praturtinti savo asmenį susipažįstant su priešingos lyties ypatumais. Jeigu vyro ir moters emocinis santykis pozityvus, šis procesas vyksta savaime. Tada abu individai tarsi praplečia save, nes padaugėja informacinių tarpusavio kanalų, kuriais priimami išorinio pasaulio dirgikliai. Laikantiems save „tikru“ vyru ir „tikra“ moterimi dauguma tų dirgiklių lieka nepasiekiami arba nesuprantami. Bet jei į pasaulį pažvelgiame ir per priešingos lyties interesų prizmę, pamatome iki šiol nežinotų dalykų, leidžiančių tą pasaulį geriau pažinti ir išgyventi.

Vyrų kūrybiniam mąstymui būdingas polinkis apibendrinti. Moterų – nepražiopsoti detalių. Kai vyras išmoksta matyti ir smulkesnius dalykus, jo apibendrinimai tampa kur kas vertingesni ir teisingesni.

Tas pats vyksta ir su moterimis.

Moterų intelektinėje mąstysenoje pamatinį vaidmenį atlieka emocinis nusiteikimas. Kūrybai

35

36

Artuma / 2011 m. gruodis

Gyvenimas kaip senas vynas nepakanka vien šalto proto, reikia ir vidinės aistros, kuri skatina kiekvieną kūrybiškesnę mintį.

Dera pabrėžti, kad priešingos lyties psichinių ypatumų savaime įgyti negalima (turiu galvoje ne mylinčią sutuoktinių porą). Iš dalies savaime jie perimami iš motinos, sesers, tėvo, brolio. Vėliau šis ratas plečiasi. Verta į priešingą lytį žvelgti be išankstinių nuostatų ir... mokytis.

Puikūs mokiniai yra įsimylėjėliai, kurie pradeda matyti pasaulį meilės akimis, nes juos sieja stiprus emocinis ryšis. Išmintingas žmogus stengiasi pažiūrėti į aplinką ir priešingos lyties kaimyno, bičiulio, bendradarbio žvilgsniu. Tai ne tik naudinga, bet ir būtina. Tik taip galima tobulėti ir tapti tuo, apie kurį sakoma, kad jis yra ne subjektas, o asmenybė.

Palikime ramybėje tiesiog vyrus, moteris ir mitus. Prisiminkime šventąją šeimą. Marijai ir Juozapui nereikėjo grubaus sekso, tačiau jie puikiai papildė vienas kitą, sudarydami harmoningą darinį, palankiausią augti ir bręsti dievo sūnui. Netrukus švęsime jo gimtadienį – Šventąsias Kalėdas, primenančias, kad turime Išganytoją. Didi tai šventė!

Tad linksmų ir meilių Šventų Kalėdų, malonūs „Artumos“ skaitytojai!

Praturtėjame tiek, kiek atiduodame kitam Dėkodami savo brangiajai Savanorei Vandai už širdimi išlietą „Ne tik gyvenimą“ lapkričio „Artumoje“, norime padėkoti ir visiems atsiliepusiems.

Ačiū visiems, mus su aukomis aplankiusiems.

Ačiū visiems, mus geru žodžio minėjusiems, maldą sukalbėjusiems, sveikatos mūsų ligoniams linkėjusiems. Juk mes visi – kaip Dievo paukšteliai – visai neaišku, kada išskrisime...

Jūsų palaikomi jaučiamės dar reikalingesni sunkiai ir nepagydomai sergantiems.

Priimkite ir mūsų tikro jausmo žodį: Ar pasakytumėt, kaip meilę pamatuoti, Su kuo palyginus ištart: „Gana!“, Kas turi saiką, per kurį sijoti Jausmus galėtų esantys greta?

Kūrėjo prašome suteikt malonės, Stiprybės dvasiai, kūniškų jėgų, Kad su visais paverktume, jei reikia, Kad pasijuoktume, jei reik, švariu juoku.

Dėkojame visiems, kurie atėjot, Ir tiems, kurie kitur, bet su mumis Mintim, dvasia, auka, geriausiais norais Mus ir ligonius lydit maldomis.

Vilūnė Bučinskienė

Dėkojame, kad padedate mums padėti. Būkite Apvaizdos glėbyje! Būkite sveiki!

Kauno slaugos ligoninės kolektyvo vardu – direktorė Rita Kabašinskienė

Šypsenos be raukšlių * * *

Petras su Antanu išėjo į girią ieškoti kalėdinės eglutės. Visą dieną vaikščiojo po girią, o temstant Petras ir sako: „Man gana. Imsiu bet kurią kitą, nesvarbu, net jei bus be lempučių.“

* * *

Zuikis šantažuoja senį Besmegenį: – Duokš morką arba išdžiovinsiu tave fenu!

* * *

Mažas berniukas sėdi Bernelių mišiose, jau vėlus vakaras ir jam baisiai nuobodu, todėl jis dairosi aplinkui ir staiga pastebi raudoną lemputę altoriaus gilumoj. Tad timpteli tėtį už rankovės ir sako: – O kai užsidegs žalia, ar jau galėsim eiti?

* * *

Kodėl Kalėdos tokios panašios į kasdienius darbadienius?

Nes tu pluši įsijuosęs, o visi nuopelnai tenka kostiumuotam storam seniui.

* * *

Per kiekvienas Kalėdas tėtis skaitydavo savo vaikams Kristaus gimimo istoriją. Šiemet jauniausias sūnelis, išmokęs kalbėti, paklausė: – Kas yra tvartelis?

Tėvas susimąstė, kaip paaiškinti, kad mažylis suprastų, o tada tarė: – Tai vieta labai panaši į tavo sesės kambarį, tik be kompiuterio ir stereo aparatūros.

Mūsų draugai

parėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius

Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 12 (265) / 2011

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X Steigėjas Lietuvos Caritas Leidėjas Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

Vyr. redaktorius Darius

CHMIELIAUSKAS IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Techninė redaktorė Julija LUKĖNAITĖ Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redaktorė Vanda

Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83 redakcija@artuma.lt www.artuma.lt

SL Nr. 340. Užsakymo Nr. 33633 Tiražas 11 000 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas

Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt) © Artuma

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

ISSN 1392-382X

„ARTUMOS“ PRENUMERATA 2012 METAMS PASKUBĖKITE! Užsiprenumeruoti galite iki gruodžio 23 d. redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83) arba bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (www.post.lt).

Indeksas 5010.

Vieno numerio prenumeratos kaina – 4 Lt. Metų prenumeratos kaina – 48 Lt.

www.artuma.lt

Padovanokite sau ir artimiesiems puikią Kalėdų dovaną!