Artuma 2016 m. vasaris by Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2016 m. vasaris

Iš šv. Augustino homilijos „Apie du sūnus iš Evangelijos“ (112/A hom. Nr. 6)

Pakelianti našta Nors tardamas sau: Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu, jis dar galvojo, ką pasakys savo tėvui, jo tėvas, žinodamas sūnaus mintis iš tolo, išbėgo jo pasitikti. Ką kita reiškia išbėgti, jei ne suteikti gailestingumą? Skaitome: Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino... Kodėl jisai susigraudino? Nes jo sūnus buvo apverktinos būklės: pribėgo prie jo, puolė jam ant kaklo; tai yra Jis uždėjo jam ant kaklo savo ranką. Tėvo ranka – tai jo Sūnus. Ši ranka leido jam nešti Kristų. Ši našta ne slegia, o pakelia. Juk Kristus sako: Mano jungas švelnus, mano našta lengva (Mt 11, 30). Toji našta buvo uždėta stovinčiam žmogui, ir šis uždėjimas leido jam neparkristi. Kristaus našta tokia lengva – ne tik neslegia, dargi pakelia. Ji lengva ne todėl, kad mažiau slegia, nes yra tam tikro svorio. Viena yra nešti sunkią naštą, kita – nešti lengvą naštą ir visai kas kita – nenešti jokios naštos. Jei kuris nors neša sunkią naštą, jinai slegia jį. Jei kuris nors neša lengvą naštą, jinai slegia jį vis tiek, bet mažiau. Tasai, kuris neneša jokios naštos, eina atlošęs pečius. Ne tokia yra Kristaus našta. Dera nešti ją, kad būtum pakeltas. Jeigu ją nusimesi, tapsi labiau prislėgtas. Tegu šitai, mano broliai, neatrodo jums neįmanoma. Galbūt rasime pavyzdžių, kad realiai pamatytumėte, ką sakau, nors tai ir atrodo stebuklinga ir beveik neįtikėtina. Štai pažvelkite į paukščius. Visi paukščiai neša sparnus. Atkreipkite dėmesį, kaip paukščiai, leisdamiesi žemėn, kad pailsėtų, suskleidžia sparnus ir susideda juos ant šonų. Ar manote, kad sparnai slegia paukščius? Kai tik sparnus suskleidžia, paukščiai nukrinta. Kuo mažiau paukštis neša savo naštą, tuo mažiau jis skrenda. Galbūt manai pasielgsiąs gailestingai, nuimdamas jiems šį svorį, bet jei nori būti tikrai gailestingas, palik jiems jų naštą. O jei netyčia kas nors nuimtų paukščiams sparnus, duok jiems palesti, kad įgytų svorio, pakiltų nuo žemės ir nuskristų. Žmogus, kuris sakė: O, kad turėčiau balandžio sparnus, skrisčiau toli ir rasčiau ramybę, norėjo kaip tik tokio svorio. Tad svoris, kurį Tėvas uždėjo Sūnui ant pečių, užuot slėgęs, Jį pakėlė. Užuot buvęs sunkus, Jam suteikė garbę. Kaip žmogus pakeltų Dievą, jeigu Jį keldamas pats nebūtų keliamas?

Laiškas skaitytojams

Turinys Mylimi ir pasiilgti Artumos Bičiuliai,

Kronika

Iš redakcijos pašto

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pasninkas – dvasios pavasaris

Bažnyčios pulsas

Ramunė JURKUVIENĖ Ką AŠ galiu padaryti?

Antanas GAILIUS Viešasis gailestingumas

Antanas SAULAITIS SJ Suartėjimas per maistą

Didelės ir mažos kryžkelės

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Iš meilės broliui...

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Atleidimo mokykla

Vytautė MACIUKAITĖ Išprovokuotas gailestingumas

Br. Lukas SKROBLAS OSB Atnešti Jam visą savo gyvenimą

Zita VASILIAUSKAITĖ Apie pasiryžimą atleisti

Jonas kaltininkas

Katinas tai greitai atleidžia

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Žodžiai moko, pavyzdžiai traukia

Na, kodėl negali nusileisti...

Atsargiai – paAUgliAI

Gyvenimo spalvos

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Atleisti įmanoma. O pamiršti?

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Elena KOSAITĖ-ČYPIENĖ NŠP: atsakingas pasirinkimas

T. Kazimieras MILAŠEVIČIUS OSB Ką vienuoliai sako šeimoms? 26 Atokvėpio valandai

Kaip tampama „norma“?

Giovannino GUARESCHI Patentuotos kopėčios

Akiračiai

nežinau kaip jūs, bet aš, vos popiežiui Pranciškui spėjus paskelbti Gailestingumo jubiliejų, ėmiau sau galvoti, kad šiais, Ypatingaisiais metais, esu kviečiama labiau atsimerkti. Ne imtis kokios naujos iniciatyvos kaip įprasta žadėti prasidedant svarbiems metams, bet pirmiausia – tiesiog atsimerkti. Pamaniau, juk nebus geresnės progos! Todėl ėmiau žarstyti pažadus. Pastebėsiu liūdintį žmogų, prieisiu ir nekartosiu: neturiu laiko, būtinai užsičiaupsiu, panorėjusi plūsti bendradarbius, kurie niekuo dėti, kad esu blogai nusiteikusi. Ir dar tą, aną, o dar ir šitą padarysiu... Juk būtent tai reiškia – būti gailestingiems kaip Tėvas, ar ne? Galbūt. Tik, regis, pradėjau ne nuo to galo. Prieš imantis gailestingumo darbų, svarbu pačiai patirti Tėvo gailestingumą, kurio esu verta ir reikalinga. Na, o turbūt tiesiausias kelias į jį veda per atleidimo patirtį. Tad šį mėnesį Artumoje klausiame: ar jaučiame gailestingumo poreikį? Kodėl turėtume kažko atsiprašinėti, kažkam atleisti? Kas svarbiau: sulaukti atleidimo ar patiems atleisti? O atleidus – ar įmanoma pamiršti skriaudas? Ir kam tada reikalinga išpažintis? O gal jau apskritai mums viso to nebereikia?.. Artumos viršelyje Rembrandto Sūnaus palaidūno sugrįžimas, sakysite, kiek pabodęs, vis tik nuostabiai atskleidžia mėnesio temą: pasileidėlis jaunėlis, prašvilpęs turtą, sugrįžo namo, tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo (Lk 15, 21). Apmąsčiau kartą šį palyginimą, pamaniau, lyg ir nieko ypatingo, tik nejučiomis apėmė kažkoks keistas šleikštulys. Pamenu, žiūriu į tą paveikslą, o akyse prasiveržia ašaros: kaip taip gali būti?! Net tokį nedorėlį tėvas apkabino, o mane? Kas apkabins?! Kur tas „vyriškis“, kuris paliko mudvi su mama? Tąsyk tik sugniaužiau kumščius, nes kurgi tą pyktį dėti... Šiandien vėl žiūriu į šį paveikslą. Manote, neskauda? Skauda. Ir dar kaip. Tik šįsyk matau Tėvą, kuris labai mane myli ir nori išgelbėti. Tėvą, kuris visus tuos metus laikė mane apkabinęs. Prasidedant gavėniai, ir sau pačiai, ir jums linkiu ypatingos malonės: atpažinti bei pripažinti, kad Viešpats veikia mūsų gyvenime ir ypač per Sūnų, kuris atneša Dievo gailestingumą kaip meilės ženklą. O su Dievu mes viską galime – ir atleisti, ir priimti atleidimą. Ir tai nereiškia nukęsti ar pamiršti, veikiau dovanoti tai, kas mums patiems dovanojama. ...Po beveik dvidešimties metų tylos mano tėtis sugrįžo. Žinote, ką jis pirmiausia pasakė? Tądien, prieš išvykdamas, apkabinau tave ir žinodamas, kad negrįšiu, priglaudžiau prie krūtinės ir pasakiau: atleisk. Valdonė Minciūtė

Dr. Giedrė PRANAITYTĖ Marta Roben

Violeta MICEVIČIŪTĖ Kalbos skrynelė

Sveikata

Kas kenkia kepenims?

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Išpažintis

Viršelyje – Sūnaus palaidūno sugrįžimas. Rembrandtas. 1668–1669 m. AKG-images nuotrauka

Kronika

Artuma mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos. Nr. 2 (313) / 2016

(ISSN 1392-382X) Eina nuo 1989 metų spalio. Steigėjas – Lietuvos Caritas, leidėjas – VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Redakcija:

vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS; redaktorė Vanda IBIANSKA; redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ; atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS; techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ; korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ; dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ; vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS; kapelionas Artūras KAZLAUSKAS

Adresas:

Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas; tel. (8 37) 20 96 83, 8 673 13 303; redakcija@artuma.lt Įmonės kodas 134460120, a. s. LT097300010002264553

Spausdino: UAB „Spaudos praktika“, Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Užsakymo Nr. 205481, tiražas 10 100 egz. Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010. Žurnalo kaina 1 Eur (atsiimant redakcijoje)

www.artuma.lt

mus rasite ir facebooke

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja. Už reklamos ir informacinių pranešimų turinį atsako jų rengėjai

Kronika Liturgijos katechezė

Pasninkas – dvasios pavasaris Kun. Artūras KAZLAUSKAS Gavėnia įmanoma tik pasninkaujant... Kitaip liturginė malda būtų melaginga. Joje Bažnyčia kreipiasi į Dievą kaip pasninkaujanti ir Jam savo pasninkavimo vaisius paskirianti šeimyna. Pasninkas ir abstinencija yra krikščionybės gyvenimo būdas. Krikščionys pasninkauja pagal dviejų tūkstantmečių tradiciją, kilusią iš Jėzaus atsakymo į klausimą dėl pasninko. Jis sakė, kad mokiniai pasninkaus, kai Mokytojas bus iš jų atimtas (Mk 2, 18 ir t.), ir priminė, jog kai kurie dalykai neįmanomi kitaip, kaip tik per maldą ir... pasninką (Mt 17, 21)! Pirmiausia atskirkime pasninką nuo badavimų, dietų ir kitų sveikatos sugrąžinimo priemonių. Šiais atvejais siekiame tik savo pačių fizinės ar dvasinės gerovės. Pasninko tikslas yra meilė, dovana, širdies atsivertimas atveriant ją Dievui ir artimui. Ar meilė įmanoma be savanoriškų, nesuinteresuotų ir kartais sunkių atsižadėjimų dėlei kito gėrio? Pasninkavimas – tai drauge dvasinis ir fizinis veiksmas. Dvasia, valia ir kūnu (taigi visu savimi be pasidalijimų) sakoma ne rajumui ir besaikiam vartojimui, kad atsigręžtume į Viešpatį, kuris Gundytojui priminė, jog ne vien duona žmogus gyvas (Mt 4, 4)… Taigi pasninku siekiama atsivertimo, savitvardos, meilės pergalės prieš instinktus, labai konkrečiai pasirenkant Tą, kuriam atitenka pirmoji vieta krikščionio gyvenime. Istorijoje pasninkavimo praktikos kito, bet siekiama visada būdavo to paties. Ankstyvoji Bažnyčia daugiausia laikėsi trečiadienio (Judo išdavystei atminti) ir ypač penktadienio (vienijantis su Kristaus Auka ant Golgotos) pasninkų. Šiandien atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir gavėnios laikas. Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) įstatymas: turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną tradiciją Lietuvoje, – Kūčių dieną. Šis abstinencijos įstatymas saisto visus

nuo 14 metų amžiaus. Pasninko įstatymas: leidžiama per dieną valgyti sočiai tik kartą. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus (plg. CIC kan. 1252). Ir susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos), ir pasninko reikia laikytis Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį (plg. CIC kan. 1251). Kaip pasninkauti? Vyskupai ne vien Lietuvoje yra nurodę vienokių ar kitokių pasninkavimo būdų. Galimi trys būdai: 1) labiausiai paplitęs leidžia per dieną sočiai pavalgyti tik kartą. Kitus du kartus (pvz., ryte ir vakare) – tik lengvai užkąsti. Vanduo, pienas, vaisių sultys pasninko nelaužo; 2) nevalgyti nieko, kol nenusileidžia saulė; 3) valgoma tik duona ir geriamas vanduo. Trečiasis pasninko būdas yra labiausiai naudotas ir apmąstytas krikščionių istorijoje. Šia pasninko forma nesiekiama nei sumažinti kiekio, nei drastiškai valgio atsisakyti (tai dažnai neįmanoma dirbantiems), o valgyti tik duoną ir gerti vandenį. Šie produktai pirmiausia primena apie gyvenimo esmę, apie tai, be ko būtis neįmanoma. Pasninkauti kūnu, valia ir meile (kai kurie šventieji tai vadino „entuziastingai“) – tai leisti, kad Dievas savo malone padarytų mus iš tikrųjų alkstančius Jo paties. Duona ir vanduo primena ir dvi Tėvo dovanas – mus ne vergais, bet vaikais da-

rančius Asmenis: Jėzų, kuris save vadina „Gyvenimo duona“ (Jn 6), ir Šventąją Dvasią, kuri yra vanduo, atgimdantis iš aukštybių (Jn 3). Kai kurie vienuoliai, valgydami duoną ir vandenį, šaukiasi Viešpaties ir Dvasios, Gelbėtojo ir Gydytojo – Guodėjo. Bažnyčia pasninkauja visada taip pat ir vargstančiųjų gerovei. Todėl pasninkas ir išmalda neatskiriami. Nepamirškime jau Izaijo kartotų, paskui Jėzaus perimtų, žodžių: Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems (Iz 58, 6–7). Ant savo stalo nepadėsiu to, ko stokoja turintieji mažiau. Pasninkaujant ir dalijant išmaldą, svarbu tai daryti slaptoje (Mt 6, 1). Gebėjimas duoti išmaldą yra Dievo dovana, tad jos reikia prašyti maldoje. Štai kodėl malda neatsiejama nuo pasninko ir išmaldos. Beje, pradėti pasninkauti būtina nuo mažų, bet konkrečių žingsnių, labai svarbių ypač šiandienio gyvenimo kontekste: susilaikant nuo alkoholio, cigarečių, televizijos, interneto, nekalbadienių, tinginiavimų, apkalbinėjimų, moralizavimų (čia prisimenu ir kunigišką ydą)... Ir pagaliau – džiaugsmas, privalomas pasninkaujant! Juk Dievas myli linksmą davėją (2 Kor 9, 7). Pasninkaujant patiriama vidinė ramybė ir netgi džiaugsmas, kylantys iš blogio ir nuodėmės atsižadėjimo bei iš vidinio gydymo, kuriuo Dievas prisiliečia. Dykumų tėvai gavėnios atsižadėjimus lygino su pavasariu. Kaip po ilgo nevaisingumo lietui nulijus dykuma pagaliau sužydi, taip per 40 sunkaus, atrodo, nevaisingo, iš meilės pasirinkto atsižadėjimo dienų Šventoji Dvasia išlieja gyvąjį Velykų vandenį, kad dvasinis mūsų gyvenimas sužydėtų.

Kronika

Ką AŠ galiu padaryti? Ramunė JURKUVIENĖ Šaltis visai įsismarkavo, stingdo net įsisiautus į storiausius kailinius. O jeigu nuogas? Į vandenį? Į šulinį... bejėgiai kūdikiai! Koks stingdantis šaltis tėvo krūtinėje, jei taip galėjo. Ar suvokė, ką daro? Negalėjo suvokti, nes buvo sutrikusi jo psichika: protas, valia, jausmai. Nuo vaikystės diagnozuota tuo metu vadinama silpnaprotystė, dabar – raidos sutrikimas. O gal psichikos liga? Iki 18 metų. Po to gal popieriai pasimetė? Bet juk aplinkui buvo žmonių?! O gal ir jų krūtines stingdo šaltis? Negi kišiesi į kito žmogaus gyvenimą? Ypač kai jo elgesys mažai skiriasi nuo aplinkinių: panašiai valgo, rengiasi, sėja, pjauna, barasi, geria. Gal kiek keistokas, bet ką aš galiu? Tam yra tarnybos. Vis tik kažką reikia daryti. Ką galima apkaltinti, nubausti ir toliau ramiai gyventi? Taip, kaip iki šiol. Juk NE MAN, o JAM tai atsitiko. JIE ten nieko nepadarė: kaimynai, vaikų teisės, socialiniai darbuotojai, seniūnai, ministrai, seimūnai. Nejaugi nėra greito, universalaus vaisto? Nurodymo, kaip elgtis, gal net surašyto popieriuje? YRA. „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 31). Dar daugiau: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

pinigų, nei suvokimo, nei jėgų, kad gebėtų grįžti į savo globos namus kitame Lietuvos pakraštyje. Kviestis statutinius pareigūnus ir atiduoti tarnyboms spręsti šių jaunuolių nakvynės klausimą neatrodė labai efektyvu. Nors ir saugiau. Sprendimo reikėjo greito ir teisingo. Jį lėmė kažkur viduje girdimi žodžiai, įgyjantys vis aiškesnį pavidalą: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte…“ (Mt 25, 35). Apnakvindino. Gavę pusryčius ir pinigų kelionei autobusu, jaunuoliai iškeliavo. Vienas net sugebėjo ištarti kažką panašaus į „ačiū“. Tą naktį neįvyko apiplėšimo, žmogžudystės, gaisro ar kitų baisių dalykų, kuriuos galėjo padaryti proto negalią turintys, pasimetę, alkani ir sušalę jaunuoliai, kažkokiu būdu atsidūrę už kelių šimtų kilometrų nuo savo gyvenamosios vietos. Apie tai nerašė laikraščiai, niekas nerengė spaudos konferencijų. Juk dėmesio susilaukia tik proginiai ar tragiški

„Ar dar toli Marijampolė?“ – išgirdo klausimą netoli pagrindinio kelio gyvenantis šeimininkas, vėlų ir nepaprastai šaltą žiemos vakarą grįždamas iš tvarto ir pamatęs savo kieme nepažįstamus jaunuolius. „Jau trys valandos, kai einame iš Biržų. Ar dar daug liko iki Marijampolės?“ Klausimai ir jaunuolių veidai išdavė jų protinį sutrikimą. Daugiau paaiškinti jaunuoliai nesugebėjo. Šeimininkas ir nesmalsavo. Tik suprato: sutrikusio intelekto jaunuoliai neturi nei 6

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

įvykiai, vykstantys, kai neatsiranda tokio ar panašaus šeimininko, gyvenančio nelaimėlių kaimynystėje ar kažkur prie pagrindinio kelio… Beje, iš to paties kaimo, kurio šeimos susitelkė ir neatidavė į vaikų namus nė vienos iš keturių mergaičių, kai jų motina mirė, o tėvas visai nusigėrė. Dvi šeimos pasiėmė po mergaitę, viena net dvi. Ir užaugino. Kartu su savo vaikais. Visiems užteko šilumos.

* * *

Nenoriu būti primityviai suprasta. Noriu tik pasakyti, kad viena po kitos Lietuvą šiurpinančios tragedijos nėra kažkas naujo ar netikėto. Tai ilgalaikio nesirūpinimo svarbiausiais dalykais padarinys. Kaip Rusijos netvarka kartkartėmis pasireiškia traukinio, gamyklos ar lėktuvo katastrofa, taip pas mus daugybę metų patirtas smurtas ir įsigalėjęs melas, dvasinis genocidas, vertybių niokojimas duoda vaisius. Nevertinama žmogaus gyvybė lengvai atimama ir pasireiškia periodiškomis vaikžudystėmis, nužudymais ar savižudybėmis. Šitų dalykų nei ministrų kaita, nei naujos ar senos valdiškos institucijos neišspręs. Pirmas viltį nešančio pokyčio ženklas būtų, jei sugebėtume į situaciją pažiūrėti kitu žvilgsniu. Kelias į sveikesnę brandžią visuomenę ilgas, reikalaujantis didžiulės kantrybės ir kasdienio nepastebimo darbo pirmiausia su savimi: nustoti ieškoti kaltų ir klausti savęs: „Ką AŠ galiu padaryti, kad situacija keistųsi į gera? Juk MŪSŲ šalyje yra žmonių, kuriems AŠ galiu ir turiu padėti.“ Formali, šalta, teisiniais aktais sukalta instrukcija nesušildys žmonių santykių. Ledą tirpdo tik šiluma. Nuoširdi, tikra ir negęstanti.

Didelės ir mažos kryžkelės

Apie pasiryžimą atleisti Zita VASILIAUSKAITĖ Psichologijoje jie vadinami „sunkiais“ žmonėmis, ir nelaimė tiems, kurie su tokiais priversti bendrauti, nes šie yra jų bendradarbiai, kaimynai ar giminaičiai. Aišku, šie žmonės turi rimtų psichologinių problemų, dažniausiai menką savigarbą bei nevisavertiškumo kompleksą. Su tomis vidinėmis problemomis jie kovoja labai neefektyviai – žeisdami, išjuokdami, žemindami kitus ir pan. Kitaip sakant, juodindami kitus, patys jaučiasi baltesni. Tačiau mes paprastai jų paniekos neimame per daug giliai į širdį, nes matome, kad jie taip elgiasi su daugeliu, ne tik su mumis. Labiausiai žeidžia tie, kurie yra mums svarbūs ar labai artimi, tie, iš kurių tikimės įvertinimo bei palaikymo.

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų patyręs įžeidimo ar įskaudinimo. Kiekvienas jau nuo vaikystės nesunkiai prisimintume situacijas, kai buvome sužeisti kito žmogaus neatsargaus žodžio, neapgalvoto poelgio, o kartais tik žvilgsnio ar veido išraiškos. Liūdniausia, kad nemažai kadaise įsiskaudinusių žmonių net po daugelio metų yra įstrigę savo skausme, lyg įsikalinę jame visą gyvenimą. Kodėl taip nutinka ir ar galime iš to išsivaduoti?

Kas atsitinka, kai mus įskaudina? Atidžiau pažvelgę į aplinkinius, pamatytume, kad ir turėdami panašią patirtį vieni žmonės lengviau atleidžia tiems, kurie juos įskaudino, kiti labai sunkiai, o kartais ir visai nepajėgia atleisti. Kaip jaučiamės, kai esame įskaudinti? Tuomet pykstame, ir šis pyktis būna nukreiptas tiek į savo vidų, tiek į įskaudinusį žmogų. Be to, patiriame ir kitų labai stiprių neigiamų jausmų – skausmą, liūdesį, nusivylimą, apmaudą, o kartais ir įniršį. Šie jausmai „maitina“ mūsų mintis, nuolat besisukančias apie mus įskaudinusį asmenį ir tą situaciją, kurią labai sureikšminame, dramatizuojame ir taip nuolat mintyse kurstome dar didesnį pyktį bei apmaudą. Tuo metu tikrasis mūsų gyvenimas palaipsniui siaurėja, pilkėja ir skursta, nes pagrindine gyvenimo „tema“ tampa patirta skriauda. Taigi, nesugebėjimas atleisti ir išsivaduoti iš mus žlugdančio negatyvaus įsiskaudinimo yra ne tik nemalonus, bet ir pavojingas, nes taip nepaliaujamai kaupiamas pyktis, ardantis sveikatą, santykius su aplinkiniais, bet Įskaudinimas dažnai svarbiausia – mūsų yra kaina, kurią mokame gyvenimą. Kas gi tie mūsų ir už savo klaidas. skriaudėjai? Mus gali įžeisti nepažįstamas ar menkai pažįstamas žmogus, nors dažniausiai jis būna iš mums artimos (vadovas, bendradarbis, mokytojas, geras pažįstamas, draugas) ar net artimiausios aplinkos (mūsų šeimos narys arba artimas giminaitis). Dažnas iš savo patirties patvirtins, kad palyginti lengva atleisti menkai pažįstamam ir tolimam žmogui, mat mes ir nelinkę laukti jų palaikymo ir pagalbos. Tačiau daug sunkiau atleisti žmogui iš artimesnės aplinkos. Be to, yra tokių „profesionalių“ skriaudėjų, kuriems pažeminti kitą, pasityčioti – tiesiog pagrindinis bendravimo su aplinkiniais būdas. 14

Gyvenimo filosofijos Kita vertus, esame nevienodai atsparūs įžeidimams. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą gyvenimo supratimą, gyvenimo filosofiją, susiformuojančią kai kurių prigimtinių asmens savybių, auklėjimo ypatumų, saviugdos bei gyvenimo patirties pagrindu. Nemažai žmonių nuoširdžiai mano, kad gyvenimas ir kiti asmenys su jais elgiasi neteisingai. Jų filosofijos ašis – gyvenimas ir aplinkiniai man labai skolingi, nes nevyksta viskas taip, kaip aš noriu. Jie galvoja, kad jų gyvenimo kokybė priklauso nuo kitų žmonių malonės, o ne nuo jų pačių. Tada kiekvienas neišpildytas jų lūkestis dažnai suvokiamas kaip asmeninis įžeidimas ar katastrofa. Jiems būdingas pesimistinis požiūris į tikrovę („nėra teisybės po saule“) bei negatyvus kitų žmonių vertinimas („visi žmonės savanaudžiai ir egoistai“). Su kitais jie sieja nepamatuotus lūkesčius, dažnai bandydami jiems primesti savo problemų sprendimą (pvz., kreipiasi į kolegą, kad šis atliktų jo didžiąją darbo dalį, ar tikisi negrąžintinos finansinės paramos iš giminaičio, kurio uždarbis nėra didesnis už jo paties, ar pan.). Nesulaukę tų lūkesčių išpildymo, jie giliai įsiskaudina ir negali atleisti visą gyvenimą. Mat jų supratimu, būtent kiti kalti dėl to, kad jis šiandien negyvena taip, kaip norėtų ir kaip, paties manymu, yra vertas. Toks „visas įsiskaudinęs“ žmogus labai jautriai priima kritiką, nepritarimą, skirtingos, nei jo paties, nuomonės išsakymą. Tokio tipo asmenybės, siekiančios išsivaduoti iš negalėjimo atleisti kitiems, pirmiausia

Didelės ir mažos kryžkelės

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

turėtų labiau įsigilinti į savo gyvenimo filosofiją ir suvokti, kad ne kiti, o pirmiausia patys atsakingi už savo gyvenimo kokybę. Tokiam žmogui reikėtų dėti visas pastangas, kad bent šiek tiek pakeistų gyvenimo supratimą, t. y. išmoktų pirmiausia reikalauti maksimumo iš savęs, o ne iš aplinkinių. Tada jis ne tik daug mažiau nusiviltų ir įsiskaudintų, bet ir būtų daug atsparesnis.

Kita dalis žmonių mano, kad nei gyvenimas, nei kiti žmonės jiems nėra skolingi, nes supranta, kad, banaliai sakant, kiekvienas esame savo laimės kalvis. Tokie asmenys gyvenimą su jo grožiu ir iššūkiais suvokia kaip dovaną. Tačiau ir jie gyvena tarp kitų žmonių, ir taip pat yra pažeidžiami ir įskaudinami, kartais net labai giliai.

Kaip išmokti atleisti? Išgyventi įsiskaudinimo būseną sunku, nes tai reiškia beveik nuolat jausti pyktį, apmaudą, o kartais ir neapykantą tave įskaudinusiam žmogui. Tokie jausmai temdo natūralų gyvenimo džiaugsmą, trukdo bendrauti su kitais bei gyventi produktyviai. Todėl belieka kuo skubiau ieškoti būdų, kurie padėtų išsikapanoti iš tos būsenos, kitaip sakant – atleisti. Tai padaryti nelengva, nes reikia nuoširdžių mūsų pastangų, sąmoningumo, sąžiningumo, kartais – kantrybės ir laiko. Tad kaip išmokti atleisti? Pirmiausia turime pripažinti sau, kad jaučiamės įskaudinti. Beje, ne visada žmogus tai įsisąmonina. Tai pavojinga, nes aklai priimdamas negatyvų savo asmens, darbo rezultatų vertinimą, jis palaipsniui praranda pasitikėjimą savimi, savigarbą ir tampa nevisavertis pirmiausia savo paties, o vėliau ir kitų žmonių akyse. Tik atpažindami ir įvardydami tą jausmą, galėsime pradėti su juo „dirbti“. Toliau paanalizuokime savo reakciją mus įskaudinusioje situacijoje. Juk dažnai būna, kad pernelyg jautriai sureaguojama į kitus dėl tam tikrų aplinkybių, pvz., žmogus buvo pervargęs, blogos fizinės savijautos, streso

būsenos dėl visai kitų aplinkybių (rūpėjo laiku pristatyti darbo ataskaitą, nerimavo dėl artimo sveikatos) ir pan. Tą patį pagalvokime ir apie mūsų „skriaudėją“ – jis galbūt greičiau dėl savo būklės, o ne dėl sąmoningo noro mus įskaudinti pasakė aštresnį žodį ar netinkamai su mumis pasielgė. Kartais to pakanka, kad atlėgtų skausmas ir situaciją suvoktum ne taip dramatiškai. Kita vertus, tokia situacijos analizė galėtų padėti objektyviau suprasti, kokia mano paties klaida sukėlė kritiką mano atžvilgiu bei sužeidė mane žodžiais, išdavyste ar kitais poelgiais. Įsiskaudinimo intensyvumas labai priklauso ir nuo to, kaip suvokiame ir interpretuojame konkrečią situaciją, nes juk net įgėlusi širšė mūsų skaudžiai neįžeidžia. Be to, dažniausiai įskaudinimo situacijoje yra abu – tiek skaudintojas, tiek ir įskaudintasis. Pabandykite paanalizuoti, kas gi privertė jus įskaudinusį žmogų taip pasielgti? Juk dažnai būna, kad niekas nesiruošia specialiai kito skaudinti, o tiesiog sprendžia savo problemas taip, kaip jas supranta, pvz., siekia išsilaikyti pareigose bet kokiomis priemonėmis, t. y. niekindamas kitus ar jiems kenkdamas. Vadinasi, mes nepakankamai pažinome tą žmogų, kitaip sakant, klydome jį vertindami ir tikėdamiesi iš jo kitokių poelgių. Be to, labai naudinga nuoširdžiai paklausti ir savęs, ką gi aš blogo tam žmogui padariau, kad jis galėjo ryžtis taip mane įskaudinti? Tikrai, kiekvienoje situaTurime pasiryžti cijoje rasime ir savo kaltės bei klaidų. Vadinasi, atleisti, nes be to neįįskaudinimas dažnai yra manoma judėti pirmyn kaina, kurią mokame ir už savo klaidas. Jei į įskaudikuriant džiaugsmą nimo situaciją pažiūrėtunešantį gyvenimą. me ne kaip į suplanuotą blogį mūsų atžvilgiu, o kaip į savo ar mus įskaudinusio žmogaus klaidą, mums būtų daug lengviau jam atleisti. Tai nereiškia pamiršti padarytą skriaudą ir iš tos patirties nepasimokyti tobulesnių santykių su kitais. Atleisti – tai palikti negatyvius išgyvenimus bei klampius prisiminimus apie juos praeityje ir išsilaisvinti iš įsiskaudinimo pančių. Mes turime pasiryžti atleisti, nes be to neįmanoma judėti pirmyn kuriant džiaugsmą nešantį gyvenimą.

Veidu į vaiką Tėčio dienoraščiai

Na, kodėl negali nusileisti... – Ir man labai nepatinka, kad kai pykstamės, tu neišklausai manęs iki galo... – nurijęs seiles, pašnibždomis priduria: – Tu prišoki, pažeri krūvą argumentų, pakeli balsą, ir man visos mintys dingsta iš galvos. Kad ir ką būnu sugalvojęs, viskas išgaruoja iš galvos... Jaučiu, kad jam akyse pasirodo ašaros. Jos pasirodo ir mano akyse. Prisiminiau Jėzaus žodžius, kaip svarbu būti gailestingam. Atlyžta ir mano širdis. Sustingsta laikas, ir mes abu, išspaudę šykščias ašaras, pabandom pabūti tyloje. Kiek palaukęs, Tadas užbaigia: – Na, iš mano pusės viskas, dabar tu klok, – ir net susigūžia laukdamas mano argumentų. Vis dar neatsigaudamas nuo paskutinio „argumento“ pasakau: – Neee, ne dabar. Aš kalbėsiu po baseino. Plaukiodamas supratau, kad sūnui nereikia mano argumentų. Man svarbu, kad jis bent kiek suprastų mūsų, tėvų, intenciją. Tad vėl įsėdus į automobilį prabilau: – Gerai, aš pasakysiu savo argumentus ir gal net pailginsiu laiką prie kompiuterio, jei tu atsakysi į mano klausimą. Kodėl Dievas veikia savaip ir nevykdo mūsų prašymų?..

Barška tarška kompiuterio klaviatūra, klaksi pelė. Visas išraudęs Tadas žaidžia ir nejaučia, kad vėl nesutelpa sutartame žaidimo laike.

Terri Heisele nuotrauka

– Tadai! Tavo laikas baigiasi, – nesulaukęs atsako pakeliu balsą. – Ar girdi mane?! – Žinau, žinau, tuoj baigsiu žaidimą, – niurnėdamas atšauna ir vėl pavirsta virtualiu kovotoju. Prabėgus 10 minučių mano nervai nebeatlaiko: įlekiu į sūnaus kambarį, jausdamas, kad nebesivaldau, ir surinku: – Tu ir vėl pažado netesėjai! Kad per kelias sekundes baigtum žaisti! Man nepatinka, kad nesitvardau. Mano reakcija išgąsdina ir Tadą, reaguodamas jis irgi pakelia balsą. – Negaliu baigti! Na, kodėl negali nusileisti? – O kaip tu negali tesėti pažadų? – atšaunu. – Neišjungsi pats, po penkių sekundžių aš išjungsiu kompą. Purkštaudamas, kad sugadinau žaidimą ir reitingus, Tadas išjungia kompą ir apsiašarojęs nulekia į lovą. Nueinu ir aš nurimti į kitą kambarį. Netrukus prisimenu, kad laikas į baseiną. Tačiau Tadas nieko nenori girdėti, tik sako: – Niekur aš nevažiuosiu. Pyktis atlėgsta, pradedu nusileisti. – Gerai, tu nuolat tvirtini, kad aš tavęs nesuprantu ir negaliu nusileisti. Važiuojam, tu ga„Dievas mus lėsi pateikti visus argumentus dėl žaidimo, o aš sukūrė ne tylėsiu ir nieko nekalbėsiu. Tai, kad aš pasiruošęs nemoralizuoti, paveidėl to, kad Jį kia Tadą. Žvilgsniu paklausia, ar tikrai. Gavęs pašokdintume, tvirtinimą, greitai susirengia į baseiną. Sėsdamas į automobilį, patikslinu: o dėl to, – Iki baseino tu dėstai savo argumentus dėl kad Jį mylėkompiuterio, o po baseino – aš. Ši mintis Tadą net nudžiugina. Kol važiuotume ir jam, jis pamažu dėsto savo mintis. pažintume...“ – Kodėl tu negali nusileisti? Juk aš dabar esu tokio amžiaus, kai man labiausiai rūpi kompiuteris ir žaidimai, – atsikvepia ir tęsia: – Na, o žinai, kuo Ilgai tikslinau savo klausimą, dar ilgiau Tadas ieškoman kompiuteris naudingas? Aš mokausi mąstyti strate- jo atsakymų. Užtruko kelias dienas. Vis klausinėjo, kaip giškai, su draugu Aldu pasišnekame ne tik apie žaidimą, tai susiję su kompiuteriu. Skaitė Youcat, klausė tikybos bet ir apie mokytojus... Va, mūsų istorijos mokytoja čia mokytojos, o surinkęs pateikė atsakymus: sako taip, o po kelių minučių aprėkia, kam taip elgiamės... – Dievas mus myli, bet nebūtinai išreiškia tai per steMan lyg kažkas viduje atsipalaiduoja (suprask, žaidžiant), buklus... Dievas mus sukūrė ne dėl to, kad Jį šokdintume, aš galiu pasipasakoti sunkius dalykus savo draugui. o dėl to, kad Jį mylėtume ir pažintume... Kramtau lūpą, taip norisi ginčytis. Nerimti atrodo Pagalvoju, jog gerai tas mano vyresnėlis mąsto, beliTado teiginiai, bet džiaugiuosi, jog jis pasako savo nuo- ko tik kai ką pridurti. monę ir kad per tuos žaidimus rado būdą išsikalbėti su – Gerai atsakei. Aš dar pridurčiau. Man atrodo, vieno draugu. Bet kitas jo argumentas mane sugraudina. Tadas dalyko mes iki galo nesuvokiame, – mums duotas gyvenibeveik verkdamas kalba toliau. mas ir yra pati didžiausia Dievo malonė. Jei Jis mums davė

Veidu į vaiką

Toliau sutariame naują laiko trukmę, aptariame, kas gyvybę, tai tu, Tadai, esi vaikščiojantis Dievo malonės ir stebuklo įrodymas. Tai, kas mums yra įprasta, – maistas, bus, jei netilps duotame laike, ir, pašiaušęs jam plaukus, pastogė, mašina, ką lyg užsitarnaujame savo darbu, – vi- leidžiu eiti. Nežiūrint to, vis nerimstu: gal per daug nuso to nebūtų, jei Dievas nepridėtų savo rankos... – ir ta- sileidau sūnui, gal reikėjo parodyti teisingumą, nubausti? da susieju: – Tu gali man dėlioRyte melsdamasis perskaitau pranašo Joelio žodžius ti bet kokius argumentus dėl to „Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas žaidimo, bet aš nieko gero jame ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs nematau. Tačiau aš leidžiu tau atleisti, o ne bausti“ (Jl 2, 13). Rimsta mano širdis, kad žaisti tik iš malonės, nes myliu ir esu teisingame kelyje. Pamąstęs pridedu trumpą maldą: jaučiu, kad tau gera žaisti.

„Dieve, Tu vienas žinai, ką reiškia gailestingumas. Mokyk mane būti gailestingu savo vaikams. Amen.“

Akiračiai

Kalbos skrynelė kalbų. Pranas Skardžius straipsnyje „Ar vartotinas žodis bažnyčia?“ rašė, kad bažnyčia yra „gudiškas skolinys, patekęs mūsų kalbon drauge su Kalėdomis, Velykomis, Kūčiomis, krikštu, krikštyti ir kt.“ Anot kalbininko, žodis bažnyčia yra taip įsigalėjęs, kad jam rasti lietuvišką pakaitalą sunku: „ji yra ne tik šventykla, šventovė ar maldykla <…>, bet ir tam tikra tikinčiųjų bendruomenė“ (ten pat). Įdomu tai, kad 1947 m. arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas vietoj bažnyčios siūlė vartoti lotynišką žodį eklezija (lot. ekklēsia, grk. ἐκκλησία). Daiktavardis Bažnýčia yra pirmosios kirčiuotės, todėl linksniuojamas šis žodis išlaiko tvirtapradę priegaidę tame pačiame skiemenyje. Kitaip sakant, kirtis turi pastovią vietą. Taigi taisyklingas kirčiavimas būtų toks: V. visà Bažnýčia K. visõs Bažnýčios N. vìsai Bažnýčiai G. vìsą Bažnýčią Įn. visà Bažnýčia Vt. visojè Bažnýčioje

Atsivertusi šio mėnesio kalendorių aptikau, kad vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Argi ne puiki proga Artumoje atverti Kalbos skrynelę, iš kurios išėmę naujų ir senų kalbos turtų galėtume pasipuošti, pasigėrėti jais ir taip dar savičiau savo kalba perteikti pasaulio suvokimo būdą. Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų esame lietuvių kalbos kūrėjas, ir jokios kalbos priežiūros institucijos tikrai nėra pajėgios jos išsaugoti, jei mes, jąja šnekantys, nesuvoksime, kad tai mūsų visų rūpestis. Ne tik kalbininkų. Ir kalbos atžvilgiu patarlė: „Kaip pavadinsi – nepagadinsi“ netinka. Netgi labai pagadiname, net patys to nejausdami. Ilgai svarsčiau, ką gi tiktų pirmiausia iškelti iš mūsų gimtosios kalbos lobyno, nuo ko užmaršties dulkes nupūsti... Bet po sekmadienio Eucharistijos šventimo abejonės išsisklaidė. Šįkart pradėsime nuo per kiekvienas šv. Mišias kartojamos kirčiavimo klaidos. Per Aukos liturgiją po rankų plovimo apeigos kunigas bendruomenei taria: „Melskitės, broliai, seserys, kad visagalis Dievas Tėvas maloniai priimtų mano ir jūsų auką.“ Ir mes turėtume atsakyti: „Tepriima Viešpats iš tavo rankų šią auką. Tegul ji teikia jam garbę ir šlovę, o mums ir visai Bažnyčiai dvasinę naudą.“ Bet ar taip atsiliepiame? Deja. Pabraukiau du žodžių visai Bažnyčiai skiemenis norėdama atkreipti Tavo, maloningas skaitytojau, akis į jų kirčiavimą. Kodėl jis toks svarbus šiuo atveju? Ogi dėlei to, kad atsiliepdami visai Bažnyčiai pasakome visai ką kitą, nei derėtų. Ir tai nuskamba prastai – toks atliepas visái niekam vertas, nes yra visái kas kita nei įvardis vìsas. Lietuvių kalboje įvardžiai kirčiuojami arba kaip būdvardžiai, arba kaip daiktavardžiai (bei skaitvardžiai), arba individualiai. Kaip ketvirtosios kirčiuotės būdvardžiai kirčiuojamas įvardis vìsas, visà. O ketvirtoji kirčiuotė reiškia, kad linksniuojant šį įvardį kirtis šokinės iš pradžios į galą, taigi neturės pastovios vietos. Taip jau yra su ta ketvirtąja kirčiuote. Kitas žodis – Bažnýčia (iš bltr. ar sen. lenkų božnica „Dievo namai“) atkeliavo pas mus IX–XI a. iš rytų slavų

Beje, žodžiai „bažnyčia“ ir „koplyčia“ kirčiuojami skirtingai, mat šie seni slavų kalbų skoliniai nevienodu laiku atėjo į lietuvių kalbą. Kazimiero Būgos teigimu, tvirtapradę priegaidę išlaikęs žodis bažnýčia yra kur kas senesnis skolinys negu koplyčià. Pastarasis žodis yra antrosios kirčiuotės ir kirčiuojamas kaip daiktavardis seklyčià. Koplyčià, kaip ir kiti vėlesni (jau po XIII a.) Lietuvą pasiekę slavizmai, turi tvirtagalę priegaidę (Būga. Rinktiniai raštai, t. 3, Vilnius, 1961, p. 46). Šiam kartui tiek iš Kalbos skrynelės. Violeta MICEVIČIŪTĖ Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centro leidinio Bažnyčios žinios kalbos redaktorė

Thomas E. Woods KAIP KATALIKŲ BAŽNYČIA SUKŪRĖ VAKARŲ CIVILIZACIJĄ Iš vokiečių kalbos vertė Laimutė Pacevičienė Knygoje pasakojama, kaip kūrėsi Vakarų civilizacija ir kokį poveikį jai turėjo Katalikų Bažnyčia. Autorius įtikinamai parodo, kad Katalikų Bažnyčia itin prisidėjo prie senųjų kultūros vertybių išsaugojimo ir naujųjų kūrimo, universitetų ir ligoninių steigimo, mokslo raidos ir laisvos rinkos ekonomikos užuomazgų, vakarietiškos humanistinės įstatymų leidybos ir kito gėrio, kurį mums šiandien siūlo Vakarų civilizacija.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Gyvenimas kaip senas vynas

Išpažintis Vanda IBIANSKA Dievo šaukimasis be reikalo. Iš kur tai atsirado? Senovės judėjai gyvybiškai svarbius sandorius sutvirtindavo Dievo vardu. Tik svarbių svarbiausius! Niekur kitur be reikalo Jo vardo neminėdavo. O mes? Sudužo puodukas, nukrito rašiklis, įsivėlė klaida tekste, slystelėjote ant ledo, įsivarėte pašiną ir tuoj: „O, Jėzau!“ Argi įvyko kataklizmas, katastrofa, globalinė nelaimė, kad šaukiamės Dievo? Ne, tiesiog negeru įpročiu reiškiame Jam nepagarbą. Sekmadienis. Mišiose dalyvaujame toli gražu ne visi. Dalyvaujantys išsirikiuoja į ilgas eiles prie Komunijos, nors prie klausyklų laukė vos keli žmonės. Negi kiekvienas toje eilėje esame toks šventas? Tik su lengvom nuodėmėm, kurias apgailėjome atėję į Mišias? Tikrai pažįstu bent tris žmones, neabejotinai sunkiai nusidėjusius, tačiau Komuniją jie ramiausiai priima. Baisoka. O pats sekmadienio šventimas virsta namų kuopimu, skalbimu, kuitimusi sode, garaže ir bala žino kuo. Čia gal irgi ne nuodėmė? Nežinau, nežinau. Apie pagarbą tėvams nė nekalbu. Bemaž visi per dažnai pamirštame su jais susitikti, pagelbėti, tiesiog pabūti drauge. Dėl to žudymo tai visaip pasitaiko. Mano galva, ne tik abortas, kontracepcija yra žudymas. Bet kurios gyvybės beprasmis naikinimas, lygiai kaip grynai pramoginė medžioklė, yra žudymas. Taip pat, kaip ir mobingas darbovietėse. Su paleistuvavimu visai prasti popieriai. Testosterono perteklius vyrus aktyvuoja, ilgakojės blondinės skleidžia feromonus, ir pabandyk, žmogau, gyventi skaistybėje! Nesiteisinkit. Tai įmanoma ir reikalinga. Dievas neduoda žmogui nepakeliamų užduočių. O jau apie vagis tai turiu tvirtą nuomonę. Esu tikra, kad gal kokie 5 proc. populiacijos nėra nieko pavogę. Aš irgi, būdama šešerių, pavogiau du pomidorus iš kaimynų daržo. Vagystė nėra vien didesnio turto pasisavinimas. Tai ir neteisingos gėrybių dalybos, boso elgesys su įmonės lėšomis, pamestos piniginės negrąžinimas, nešvarios spekuliacijos. Meluojame išsijuosę. Aišku, melas melui nelygu, bet vis vien tai netiesa. Dėl svetimo vyro / žmonos ir turto geidimo viskas kaip ant delno. Patys žinote. O galiausiai tenka prieiti prie dorybių. Tikėjimas, meilė, viltis. Tik trys žodžiai, bet juose telpa gyvenimo pilnatvė, laimė, džiaugsmas ir ramybė. Viskas, ko reikia žmogui. Jei kiekvienas turėtume tvirtą kaip uola tikėjimą,

Na, sunkiai prigyja: „Sutaikinimo ir Atgailos sakramentas“, nors tu ką! Iš inercijos sakome: „Einu išpažinties“ ir tiek. Ką galima į tai atsakyti? Išpažinti nuodėmes dar ne viskas. Reikia susitaikyti su Dievu, kurį užgavau į Jo beribę meilę atsakydama nusidėjimais, apgailėti savo kaltes, padaryti tai, ką daro ne visi: atlyginti, atitaisyti kitam padarytas skriaudas, ir tai dar ne viskas. Greičiausiai esu skrupulantė, nes negaliu suprasti, kas yra lengva nuodėmė. Liežuvavimas? Kurgi ne! Nereikšmingas (?) melas? Žodžiavimasis? Norėtumėt. Pagal mane, teologiškai mažaraštę, nuodėmė yra viskas, ką padariau kitam / kitiems tokio, ko pati nenorėčiau patirti. Nemandagus žodis, grimasa, paniekinantis žvilgsnis, ironija ir daugybė kitų dalykų paveikia ne tik adresatą, bet ir aplinką. Visi esame susiję tarpusavyje nematomais saitais. Kartais apie juos nė nepagalvojame. Erichas Frommas žmogų vadina socialiniu gyvūnu. Ir tikrai, esame labiau socialūs, negu apie save galvojame. Neįsižeiskite už mokslininko žodį „gyvūnas“. Juk ir Carlas Linné savo klasifikacijoje žmogų įrašė kaip aukščiausią grandį faunos piramidėje, t. y. gyvūną nr. 1. Na, bet tai buvo tik ekskursas į šalį. Išpažintis – neregėtai svarbus dalykas tiek santykiui su Dievu, kaip ir mūsų pačių psichinės (tuo pačiu ir somatinės) sveikatos būsenai. Tačiau kaip atrodo mūsų išpažintys? Siaubingai. Sukame tą pačią plokštelę jau kelinti metai, sukalbame kunigo atgailai skirtus poterius ir... ramia sąžine einame Komunijos. Tokia išpažintis yra dudkės, mielieji. Geriau negu nieko, bet tikrai ne kažin kas. Gerą išpažintį matau, kai ji yra akis į akį su nuodėmklausiu, kai šis neskuba, iškrapštant iš tolimiausių sąžinės užkaborių visus ten prilipusius purvo gumulėlius. Dažnas išpažinties bijo. Nežinia kodėl. Aišku, kad gėda prisipažinti prisišiukšlinus. Bet juk kunigai (labai juos gerbiu ir užjaučiu dėl to išpažinties klausymo) klausykloje prisiklauso tiek visokių šlykštybiukių ir nesąmonių, kad jūsų moralinės šiukšlės jų tikrai nenustebina. Išpažinties metu veikia Šventoji Dvasia, ir Dievas per kunigą mums atleidžia mūsų kaltes. O jau kad reikia atlyginti padarytas skriaudas, patys turite žinoti. Tam Visagalis mums davė sąžinę. Sąžinės sąskaitėlę prieš išpažintį reikia atlikti uoliai. Primityviausias būdas tai palengvinti yra Dekalogas. Ar neturiu kitų dievų? Gal ir nesate krišnaitas ar vudu išpažinėjas, bet... Bet kartais Dievą taip norisi mandagiai pastumti, kad daugiau vietos liktų pinigams, turtui! Tad, regisi, turite kitą dievą – Mamoną, ar ne? Visokius būrimus, horoskopus, Rytų praktikas ir įvairią ezoteriką šį kartą praleisiu. Tai atskira ir plati tema.

Gyvenimas kaip senas vynas

beribę meilę ir niekada neblėstančią viltį, rojus būtų Žiežmariuose, Šilutėje, Dauguose ir net Vilniuje. Bet kažkodėl to nesiekiame. Kodėl?! Na, dėl išmintingumo tai nežinau, ką besakyti, nes išmintinga niekada nebuvau. Jei kur dalytų išmintį ir protą (o dar ir žinias!), visus ištaškyčiau, kad atsidurčiau eilės pradžioje. Teisingumas. Hm. Gyvenimo patirtis rodo, kad daug žmonių teisingesni tampa sendami, nors ne visi. Neteisingųjų visai nemažai, bet ar prisipažįsta patys sau? Mano tiesa ir tavo tiesa? Taip nėra. Saikingiesiems gyventi lengva. Oi, bet nuolat prisiminti žodį: „Gana!“... Drąsa, narsa turbūt ugdomos, šito nežinau. Mat Viešpats man išminties, proto, gabumų, žinių stoką (pagal mano norimą kiekį) kompensavo drąsos pertekliumi. Ar tai duotybė – taip pat nežinau. Gal ji atsirado kitokiu būdu? Įdomu, kokiu. Tai tiek iš tų keturių dorybių. Privalomų! Dabar apie septynias didžiąsias nuodėmes. Puikybė arba superbija. Iš šios hidros gimsta daug kitų baisuoklių. Puikybė nebūtinai yra pūtimasis, pasikėlimas, arogancija, žiūrėjimas į kitus iš aukšto. Ji gali būti paslėpta. Kartais išvirsta į sunkią neurozę. Kai pajuntu rodyklę judant į netei-

singą pusę, tuoj įjungiu įrašą su maždaug tokiu tekstu: „Kas tu esi, mizerija? Menkesnė už smėlio dulkelę. Ką ten! Dar mažesnė už bakteriją pagal Dievo mastelį. Kodėl putiesi, primityvioji mikrodalele?“ Ir balionas išsyk subliūkšta. Godumas irgi bjaurus dalykas. Čia jau kaip kam. Esu godi, bet kai turiu, skubiai viską išdaliju, nes iš tikrųjų žmogui labai nedaug reikia. Bet pažįstu žmonių (ypač tai būdinga seniems), kurie sėdi ant pinigų maišų ir vis dar taupo, kaupia. Sąskaitos solidžios, namai ar butai dideli, vaikai pasiturintys, o skrudžai, guogiai, pliuškinai vis dar šykštauja. Pavydas ir pyktis griauna asmenybę, gyvenimą, santykius, nuodija aplinką. Noosferoje ima plaukioti daug negatyvių minčių (smulkiau galima apie tai pasiskaityti Pierre’o Teilhardo de Chardino, jėzuito, filosofo, antropologo, paleontologo, fiziko, darbuose), kurios tiesiogiai veikia šalia esančius žmones. Net jei pavyduolis ir pykčius tyli, slepia savo jausmus. Jei kalbėsime apie saikingumą valgant ir geriant, tai vargas mums, Adomo ir Ievos vaikai! Ryjame, sprogstame, šlemščiame kaip begemotai, geriame kaip kupranugariai, tik ne vandenį. Reikės paklausti kurio nors kunigo, ar dažnas išpažįsta šią nuodėmę. Aš tai ne, nors kartais ir prisiryju. Dėl tinginystės nežinia ką pasakyti, nes dažnas kuo senyn, tuo darbštyn. Kai jėgų nebėra... Šiaip galvoju, kad tinginystės atsikratyti nesunku, tereikia motyvo. Ir vėl įdomu, ar kas prie klausyklos sako: „Esu tinginys.“ Hm. Gal. Jei išpažinčiai pasiruošta, ji nuoširdi, gili, nuo klausyklos nuskrendama kaip ant sparnų. Empiriškai patikrintas faktas. Tai nuostabus jausmas. Po to norisi melstis, verkti ir kuo skubiau atsiteisti. Ir Eucharistija visai kitokia. Sakai mintyse Dievui viską, ką norėjai, atsiprašinėji, dėkoji už visas Jo meilės dovanas: gyvybę, sveikatą, artimuosius, darbą, Jo išmanymą, sutiktų žmonių gerumą, t. y. daugybę dalykų, kuriuos Jis tau tiesiog ėmė ir davė. Šiaip sau, už dyką. Koks didis yra išpažinties džiaugsmas žino tie, kurie atlieka ją deramai. Linkiu to džiaugsmo visiems, mylimieji!

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kviečiame

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia KURSAS „KELIONĖ PO NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ“ nuo vasario 2 d. (antradieniais vakarais), Kaune NUOTOLINIS KURSAS „KRIKŠČIONIŠKO DVASINGUMO LOBYNAS PRIEŠTARINGAISIAIS VIDURAMŽIAIS“ nuo vasario 3 d. (internetu) SEMINARAS SUTUOKTINIAMS IR DRAUGAUJANČIOMS POROMS „TVIRTA IR SVEIKA SANTUOKA VISAM GYVENIMUI“ vasario 19–21 d. Perkūno name, Kaune REKOLEKCIJOS „ŽVEJO BATUOSE“ vasario 21–27 d. Jėzuitų namuose, Šiauliuose SEMINARAS „PASLĖPTA IŠMINTIS IR NEMATOMAS LOBIS – KOKIA NAUDA IŠ VIENO IR KITO?“ (Sir 20, 30) kovo 4 d. Perkūno name, Kaune Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Aleksoto g. 6, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt Kursas, seminaras ar rekolekcijų savaitgalis gali tapti ir dovana Jūsų artimiesiems! Kvietimus galite įsigyti VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institute, Perkūno name (Aleksoto g. 6), Kaune

Vasario 26–28 dienomis Senųjų Trakų Šv. Jono apaštalinių seserų vienuolyne

Seminaras

PAAUGLYS ŠEIMOJE – NUOSTABIAI ŽYDINTIS KAKTUSAS Ves doc. dr. Nijolė Liobikienė Registracija ir smulkesnė informacija sen.trakai.registracija@gmail.com arba tel. 8 646 833 63

Pažinčių svetainė katalikams

Artumoje

Vasario klausiama: ar dar jaučiame gailestingumo poreikį? Kodėl turėtume kažko atsiprašinėti, kažkam atleisti? Kas svarbiau: sulaukti atleidimo ar patiems atleisti? O atleidus – ar įmanoma pamiršti skriaudas? Ir kam tada reikalinga išpažintis? Artumos žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

ISSN 1392-382X

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumeruok.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83, 8 673 13 303).