Žurnalas Beatos virtuvė. Pavasaris 2017. by Beatos virtuvė

POPULIARIAUSIAS

kulinarijos žurnalas Lietuvoje

SKANUS IR DŽIAUGSMINGAS

GYVENIMAS

2017 m. pavasaris, Nr. 11

1400 kcal PER DIENĄ IR JOKIO ALKIO

Eksperimentas: 3 moterys – minus 6 kg SPECIALUS REPORTAŽAS. Ko ragauti Europos gastronomijos sostinėje Rygoje

VELYKŲ STALO IDĖJOS IŠ ITALIJOS VAIKŲ ANTSVORIS GREITA VAKARIENĖ MAIŠE

ŠOKOLADINIUS KIAUŠINIUS GAMINAME NAMIE

nauji

receptai

AUTORĖ IR KŪRYBOS VADOVĖ

Deimantė Urbonienė

VISKAS SUSKAIČIUOTA: Maistas, kuris nenusėda ant klubų

INGRIDA ŠIMONYTĖ: Jei reiktų, kelio į vyro širdį ieškočiau per... galvą.

MENO VADOVĖ

Laura Kalvelytė-Murinienė REDAKTORĖ

Gabjota Alūzaitė TEKSTŲ AUTORĖS:

Beata Nicholson Anna Vanagė Laisvė Radzevičienė Augustė Radzevičiūtė Lina Gabrijolavičienė Agnė Žemaitytė Vlada Semaškaitė Vilma Janulytė MAISTO REDAKTORĖS:

Beata Nicholson Ieva Pikžirnytė FOTOGRAFAI:

Dovilė Jakštaitė Judita Kuniskytė Tomas Viršilas

ILIUSTRACIJŲ DAILININKĖ

Povilė Šlepetytė KALBOS REDAKTORĖ

Jūratė Šamelienė DIZAINAS:

Živilė Adomaitytė Rasa Vaitkunskaitė REKLAMA

VAFLIAI BE GLITIMO

Vilma Janulytė vilma@beatosvirtuve.lt ASISTENTĖ

Inga Matevičiūtė LEIDĖJAS

UAB „Spaudos kontūrai“ Vakarinė g. 1., Vilnius 2017 m., Nr. 11, pavasaris ISSN 2351-6747 VIRŠELYJE

Tomo Viršilo nuotrauka Tiražas 20 000 egz. Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

59 ĮKVĖPIMAS: Stiprių moterų pasirinkimai būti laimingomis

MANO DIDELĖS ITALIŠKAI LIETUVIŠKOS VELYKOS

98 79 Vakarienė maiše

Karštas sumuštinis mamai

34 rece�ta�

VISKAS SUSKAIČIUOTA

ITALIŠKOS VELYKOS

22 Baltųjų grikių granola

36 Gorgoncolos suflė su porų padažu

23 Granola su jogurtu ir keptais obuoliais

38 Lazanija pjemontietiškai

24 Keptų batatų ir grikių salotos su abrikosais ir kalakutiena

40 Pyragas Casatiello napoletano

25 Perlotas su kalakutiena, mangų ir garstyčių padažu

39 Kepta ėriena su bulvėmis ir artišokais 42 Maritozzi bandelės

43 Crostata su varške ir šokoladu

26 Duonos skrebutis, kiaušinis, avokadas

45 Mandras zuikis su džiovintais pomidorais

27 Negaliu be silkės, arba Visada mėgstamiausi: burokėliai, obuoliai, silkė, avinžirniai

47 Torta pasqualina

28 Žiediniai kopūstai, batatai ir vištienos kepsnys su gremolata

46 Su pankoliais keptos bulvės 48 Crostini su baltosiomis pupelėmis ir marinuotais ančiuviais 48 Pankolių ir apelsinų salotos 50 Gaivus keksas su marcipanais, vyšniomis ir aguonomis 53 Šokoladiniai Velykų kiaušiniai 56 Arancini – gruzdintos pagundos iš Sicilijos

Jei supranti, kaip veikia žmogaus smegenys, tai žinai, kad gyvenime nėra nei klaidų, nei problemų.

116

SUPERGĖRIMAS SULA 74 Konservuota sula 75 Beržų sulos gira

KULINARIJOS MOKYKLA 77 Migdolų ir ryžių vafliai be glitimo

VAKARIENĖ MAIŠE 80 Grikiai, brokoliai ir lašiša su terijakiu 80 Makaronai, daržovės ir dešrelės 82 Kreminiai makaronai su cukinijomis, žirneliais ir rūkyta lašiša 83 Sprandinė Viduržemio jūros ritmu: su pupelėmis, paprikomis ir baklažanais 84 Bulvės, špinatai ir du sūriai

RETAS SVEČIAS – VERŠIENA 87 Osso buco, arba Klasikinis veršienos troškinys 88 Vitello tonnato – veršiena tuno padaže 89 Veršiena milanietiškai

122

RYGA: EUROPOS GASTRONOMIJOS SOSTINĖ

VAIKAI VIRTUVĖJE 99 Traškus saldus sumuštinis su cinamoniniais obuoliais ir varškės sūreliu 100 Rimti sumuštiniai su vytintu kumpiu, pievagrybiais ir sūriais

Nauja mano knyga,

arba Maistas, kuris nenusėda ant klubų Sveikos mitybos planas: Atrandame kruopas iš naujo Išbandyk jau šiandien: kaip, kiek ir ko valgyti?

Štai ir ji – mano naujoji knyga „Lengva kasdienybė: viskas suskaičiuota“. Tai dviejų savaičių mitybos planas, kaip sočiai ir sveikai maitintis neviršijant 1400 kcal per dieną. Kitaip tariant, kaip valgyti ir plonėti. Kodėl parašiau šią knygą? Nes mane įkvėpė praėjusių metų rudenį lankyti taisyklingos mitybos kursai Londono „Leiths“ kulinarijos mokykloje (nebuvo paprasta tris mėnesius kas savaitgalį skraidyti maršrutu Vilnius– Londonas, Londonas–Vilnius). Buvo taip įdomu dėlioti mažesnės energinės vertės suderintą valgiaraštį, kad nusprendžiau jį paversti knyga. Aš kartais mintyse skaičiuoju kalorijas, tačiau tų skaičių nebuvo nė vienoje ankstesnėje mano knygoje. Šioje viską suskaičiavau, ir žinote, ką supratau? Kad viskas paprasta, o sveikas maistas ne tik gali, bet ir turi būti skanus, atrodyti gražiai. Kalbant apie dietų laikymąsi, esu beviltiška, nes malonumas valgyti man svarbiausias. Žinoma, nemėgstu persivalgymo jausmo ir kai nemaloniai veržia mėgstamos kelnės ar per siūles braška suknelė... Todėl šiai knygai kėliau tokius reikalavimus: ji turi būti lengva ir savo fiziniu svoriu bei kaina, ir lengvai paruošiamų, mažai kaloringų patiekalų receptais užpildytu turiniu.

Norėdama įsitikinti būsimosios knygos aktualumu ir patikrinti, ar ji tikrai reikalinga ir vertinga, surengiau jai ir sau rimtą patikrinimą. Knygoje pateiktą mitybos planą nusprendžiau išbandyti su tikromis moterimis. Rezultatais likau labai patenkinta. Visus sukurtus receptus išbandžiau ir pati. Mėgstu improvizuoti, bet turiu pasakyti, kad save suvaldyti ir įstatyti „į rėmus“, t. y. mitybos planą, tikrai smagu. Tvirtai žinai, kas tavęs laukia, pasiruoši iš anksto ir dar vienas labai geras dalykas – jokių nesąmonių į burną. Didžiausias mano priešas – valgymas bet ko, kai išalkstu, o tai nėra gerai. Džiugino ir geri Odetos, Dovilės bei Jurgitos rezultatai. Nuo eksperimento pradžios susikūrėme feisbuko grupę, kuri buvo ir palaikymo grupė, ir patiekalų galerija ar patarimų skrynia. Bendravome smagiai ir intensyviai. Todėl patarimas toks: burkitės į grupę ir pamėginkite laikytis naujojo mitybos plano! Man pačiai buvo netikėtai smagu priklausyti tai grupei, patirti, kaip draugės, kurioms turi truputį atsiskaityti (dar geriau – gali pasitarti), padeda siekti tikslo. Taigi, skaitykite, valgykite, mylėkite, gardžiuokitės, kvatokite ir... lieknėkite.

Nuotraukų autoriai: DOVILĖ JAKŠTAITĖ, TOMAS VIRŠILAS, KOSTAS BAUBINAS, JUDITA KUNISKYTĖ

Lengvas būdas nejausti alkio

viskas suskaičiuota

Savaitė su nauju valgiaraščiu 1 diena. Nusipirkau maisto svarstykles, atsiverčiau mitybos planą, gaminu. ŠOKAS! Vakaras, o aš nesijaučiu alkana, maisto užtenka pavalgyti, bet nepersivalgyti. Kas sakė, kad sveikas maistas neskanus? 3 diena. IŠTIKO ketvirtos valandos cukraus krizė. Labai trūksta saldumynų. Jaučiuosi kaip mažas vaikas: „Mama, tai ne aš, jis pats išsilukšteno ir atėjo į mano burną...“ P. S. Visi kiti patiekalai – super, vieną ketinu savaitgalį gaminti mamai. 5 diena. Nepaisant to nedoro, nedoro saldainio ir paslydimo trečiadienį, veido oda gražėja, spuogelių nedaugėja, senieji gyja. V A L I O. Dar vienas rimtas reikalas. Negeriu kavos, todėl cukrus mano gyvenime atlieka kavos vaidmenį – ilgiau negavusi cukraus aptingstu, kai suvalgau kažko nuodėmingo, atsimerkiu plačiau. Naujoji mityba, matyt, palaiko vienodesnį cukraus lygį kraujyje, nes jau penkta diena nuo ryto iki vakaro jaučiuosi žvali. Nieko netikėto ir protu nesuvokiamo, bet faktas, kad turėti mažas veikiančias taisykles savo gyvenime yra privalumas. Ypač kai tų taisyklių laikaisi.

Ką papasakočiau draugei: pradėjusi valgyti pagal Beatos sudarytą mitybos planą patyriau šoką gerąja prasme! Tai lyg kūrybinis maisto SPA, kuriame išmokau disciplinos virtuvėje, naujų maisto kombinacijų ir nuolat lepinau kūną įvairiausiu sveiku maistu. Valgiau, nes buvo skanu, tik gaminti turėjau didesnes porcijas, nes draugai ir artimieji noriai ragaudavo naujųjų patiekalų. Pirkau visus reikalingus produktus ir dar maisto svarstykles (anksčiau jų neturėjau), todėl pinigų išleidau daugiau, nei įprasta, bet laikau tai vertinga investicija. Per dvi savaites žymiai pagražėjo veido oda, susitvarkė virškinimas, buvau geresnės nuotaikos. O migrenos priepuolių viso eksperimento metu nebuvo, tikrai – ką valgau, tas ir esu.

7 diena. Energinga ir gracinga. Istorinis įvykis. Pirmą kartą pasigedau svarstyklių, nes jaučiuosi kažką pametusi. Na, bent jau kelių šokolado plytų tikrai netekau per šią savaitę, nes sąžiningai būčiau jas sudorojusi! Dar vienas stebuklingas reikalas – pagerėjo virškinimas, net neabejoju, kad visa tai dėl suderintos mitybos. Valio žvalumui, sveikatai ir švytinčiai odai. PAVYKO.

Jurgita Balčiūnienė verslininkė

viskas suskaičiuota

DVIEJŲ DIENŲ MITYBOS PLANAS

1 šaukštas – 36 kcal 25 g – 76 kcal

Baltųjų grikių granola Reikės: • 500 g baltųjų neskrudintų grikių • 250 g bananų (maždaug 3 bananų) • 15 g datulių (maždaug 3 datulių) • po žiupsnelį cinamono, kardamono, gvazdikėlių, muskato • 40 g avižų sėlenų • 100 g razinų • 100 g džiovintų slyvų • 50 g linų sėmenų • 50 g saulėgrąžų • 50 g sezamų sėklų • 50 g moliūgų sėklų • 80 g kokosų aliejaus • 80 g medaus arba klevų sirupo

Baltieji grikiai yra tos pačios kruopos, tiksliau – sėklos, tik neskrudintos. Jų galite nusipirkti ekologiškų prekių parduotuvėse ar rasti didesnių parduotuvių sveikų produktų skyriuose. Buvau sumaniusi užrašyti baltųjų daigintų grikių granolos receptą, bet prisipažinsiu, kad bandžiau ne kartą ir man nepavyko tinkamai jų sudaiginti. Jei esate patyręs daigintojas, išbandykite šį receptą su daigintais grikiais. Dygstant sėklai grūde esantis krakmolas skyla ir tampa lengviau virškinamas, todėl verta pasistengti. Tačiau jei norite trumpinti kelią kaip ir aš, kepkite granolą su išbrinkintais ir vos apvirtais grikiais. Maistinga, skanu ir jokio pridėtinio cukraus. Išeis maždaug 1,2 kg granolos.

Šio recepto produktų krepšelį rasite www.barbora.lt/bvgrikiugranola

1. Grikius pamirkome vandenyje mažiausiai 12 valandų. Jei norėsite daiginti, tai procesas truks dar 3 dienas. 2. Išmirkytus grikius nuplauname, sudedame į puodą, užpilame vandeniu ir užverdame. Nukeliame nuo ugnies, paliekame pastovėti 10 minučių ir nuplauname. Suberiame ant kepimo skardos ir padžioviname juos apie 1 valandą 60 °C temperatūros orkaitėje. 3. Datules ir bananus sutriname. 4. Ištirpiname medų ir kokosų aliejų. 5. Grikius sumaišome su likusiomis sudedamosiomis dalimis ir prieskoniais. 6. Dvi kepimo skardas išklojame kepimo popieriumi, supilame granolą ir šauname į 160 °C temperatūros orkaitę su vėjelio režimu džiovinti maždaug 1 valandą ir 15 minučių. Kartais pamaišome, kad granola neprisviltų. 7. Atvėsusią granolą suberiame į sandarius stiklainius.

PUSRYČIAI apie 200 kcal

Ne paslaptis, kad jogurto indelis dažnai yra išsigelbėjimas per pusryčius, kai reikia paskubėti ar ieškome, ką tinkamo nusinešti valgyti prie darbo stalo. Ilgai visi save apgaudinėjome, kad jogurtas yra ne tik patogus, bet ir vienas nekalčiausių užkandžių. Deja, net pasirinkę ekologišką produktą su priedais, dažniausiai gausite ir nepageidaujamą cukraus dozę.

Granola su jogurtu ir keptais obuoliais

Dėl to mūsų namuose jau seniai uždaryti keliai pirktiniams saldintiems pieno produktams. Dažniausiai perkame natūralų jogurtą be priedų, o kai prasideda kokteilių sezonas ir prinokusios vasaros uogos tik ir prašosi būti paverčiamos gaiviu pusryčių kokteiliu, jogurtą gaminame namuose. Šis receptas universalus, kaitaliodami kelis ingredientus galėsite kaskart pusryčiauti sveikai ir naujai. Vietoj jogurto galite naudoti kefyrą ar pasukas, obuolius kepti ar įtarkuoti šviežių, juos keisti šviežiomis arba šaldytomis uogomis. Kepkite ne vieną, o kelis obuolius – bus desertas visai šeimai. Keptus obuolius galite laikyti šaldytuve. Kepkite juos visus arba sėklalizdžius išpjaukite ar išskobkite tarsi šulinį. Jei keptus obuolius valgysite kaip desertą, galite įberti cukraus su cinamonu. 1 porcijai: • 1 šaukšto grikių ar kitos mėgstamos granolos • 150 g natūralaus jogurto • 1 obuolio arba uogų 1. Obuolį apie 20 minučių kepame 180 °C orkaitėje. 2. Iškeptą obuolio minkštimą sumaigome šakute. Jei patiekalą valgysime su šviežiu obuoliu, jį tiesiog sutarkuojame ar supjaustome kubeliais arba skiltelėmis. Jei valgysime su uogomis, jas taip pat pasmulkiname šakute ar supjaustome peiliu. 3. Į dubenį pilame jogurtą, šalia dedame pasiruoštą obuolį ar uogas, pabarstome granola ir pusryčiaujame. Jei norite, visas sudedamąsias dalis galite sumaišyti.

Šio recepto produktų krepšelį rasite www.barbora.lt/bvgranola

Velykos

Mano didelės skanios itališkai lietuviškos

Teksto autorė ANNA VANAGĖ

Jei norite tikrų itališkų Velykų, prie šventinio stalo būtinai pakvieskite visus artimuosius: vyrus, moteris, močiutes ir diedukus, tetos ir dėdės lai taip pat atvažiuoja ir, žinoma, atsiveža pusseseres ir pusbrolius. Draugai prie šio stalo irgi puikiai telpa, nes itališkų Velykų esmė – kuo didesnė kompanija! Švęskit kartu, pasigaminkite daug skanaus maisto, kalbėkitės, šokite, dainuokite iki paryčių. Viskas paprasta. O kitą dieną išsitraukite grilį. „Kitokių Velykų aš neįsivaizduoju“, – sako italas virtuvės šefas, „Kulinarijos studijos“ savininkas Gian Luca Demarco, kai atvažiuojame pažiūrėti, kaipgi atrodo itališkos Velykos. Na, gerai, itališkai lietuviškos.

Velykos

Pyragas Casatiello napoletano pagal Gian Luca Demarco Šis pyragas per Velykas labai svarbus. Tradicija atėjo iš Italijos Apulijos regiono ir paplito visoje šalyje. Stengiamės pyrage paslėpti kuo daugiau kiaušinių, nes vaikai varžosi, kieno gabaliuke bus kiaušinis. Pabandykite ir jūs.

Reikės: 8 porcijoms • • • •

375 g vandens 650 g miltų 10 g šviežių mielių 15 g druskos

• pipirų

• 25 g taukų • 25 g alyvuogių aliejaus • 150 g Neapolio saliamio • 150 g pekorino • 4 kiaušinių

Gaminame: 1. Šviežias mieles dedame į šiltą vandenį ir maišydami ištirpiname. Skystį perpilame į aukštą indą. Įmaišome riebalus – alyvuogių aliejų ir taukus. Pradedame maišyti elektriniu maišytuvu ir po truputį beriame miltus. Supylę daugiau nei pusę miltų įberiame šiek tiek druskos. Maišome tešlą maišytuvu, kol joje nebelieka gumulėlių ir ją galime minkyti rankomis. Tešlą iškeliame ant švaraus paviršiaus, paminkome rankomis, sudedame likusius miltus. Suformuojame tešlos kauburiuką ir paliekame pailsėti. 2. Ruošiame įdarą. Dešrą nulupame ir supjaustome nedideliais kubeliais. Nupjauname pekorino plutelę, sūrį supjaustome panašaus dydžio kubeliais, kaip supjaustėme dešrą. 3. Nugnybiame šiek tiek tešlos (apie 80 g) ir atidedame. Rankomis iš likusios tešlos iškočiojame stačiakampį, ant jo suberiame dešros ir sūrio kubelius. Stačiakampį „uždarome“ ir stengiamės, kad visi kubeliai tolygiai „įsisuktų“ į tešlą, ją dosniai pabarstome šviežiai maltais pipirais ir dar paminkome, kad pipirai įsimaišytų tolygiai. Iš tešlos formuojame ritinį. Kai jis tampa pakankamai ilgas, dedame jį į kepimo formą su skyle viduryje (24 cm skersmens) ir sujungiame galus. 4. Ant tešlos vertikaliai įstatome 4 žalius kiaušinius. Iš atidėtos tešlos suformuojame 8 plonas pailgas juosteles ir jomis pritvirtiname kiaušinius prie tešlos, tarsi juos paslėpdami. 5. Baigę formuoti pyragą, jį uždengiame švariu audiniu ir paliekame kambario temperatūroje apie valandą, kad pakiltų. Pyragui pakilus beveik dvigubai, šauname jį į iki 170 °C įkaitintą orkaitę ir kepame apie 75 minutes. Valgome atvėsusį. Buon Appetito!

Italijos įkvėpti Velykų gardumynai

reklaminis projektas

Kas nors kartą svečiavosi Italijoje, tikrai neatsispyrė pagundai užsukti į vietinę kepyklėlę. Net mažiausio vietinio miestelio konditerijos parduotuvėlių saldieji eksponatai vitrinose kojas pakerta, o jų gardumas ilgam apžavi gomurį. Ir nieko keisto, mat net žodis „konditerija“ itališkos kilmės (it. condire – įdėti prieskonių, paskaninti), kaip ir konditerijos menas, XV a. pabaigoje šaknis įleidęs Venecijoje, kai į Europą buvo atgabentas baltasis auksas – cukrus. Todėl planuodami šių metų Velykų stalo kepinius, patarimų ir įkvėpimo kreipėmės į italus.

įkvėpimas

Žuvis, lemtis, praeitis, patirtis ir išmintis Teksto autorė AGNĖ ŽEMAITYTĖ

Su rašytoja Marija Jurgelevičiene, kuri kuria įsikūrusi naujame varde – Mari Poisson, rašomės elektroniniais laiškais. Vilnius– Londonas, Londonas–Vilnius. Bendraujant su rašytoja, į klausimą gauni ne atsakymą, o porciją širdies ir patirties.

Tėtis irgi mėgo vakarais garsiai skaityti romanus mamai, kai ji megzdavo ar siuvinėdavo. Dienomis aš pasakodavau broliui išgalvotas pasakas pagal paveiksliukus arba aiškindavau filmukus apsimetusi, kad moku skaityti titrus.

Mintis apie mirtį stengiamės blokuoti užimtumu, veikla. Kol mes gyvi – egzistuoja kiti dalykai, kuriuos ir laikome svarbiausiais. Taip ir man. Nors mano kūrybos svarbiausia tema yra mirtis, svarbesnėmis už ją laikau kryptį ir kontekstą.

Pirmas laiškas. Apie tai, kas yra svarbiausia (Kas yra jūsų esmė, o kas – detalės?) Augau tarp knygų, gražių žaislų ir edukacinių filmų. Kol nemokėjau skaityti, užmigdžiusi brolį, man skaitydavo mama. Tėtis irgi mėgo vakarais garsiai skaityti romanus mamai, kai ji megzdavo ar siuvinėdavo. Dienomis aš pasakodavau broliui išgalvotas pasakas pagal paveiksliukus arba aiškindavau filmukus apsimetusi, kad moku skaityti titrus. Vienų vasaros atostogų metu apsisprendžiau, kad būsiu poliglotė. Tūnojau ant aukšto senoje lovoje ir mokiausi rusų, lenkų ir vokiečių kalbų. Man pačiai mano gyvenimo kelias buvo aiškus nuo pat pradžių. Jis bus knyginis! Kai baigiau vidurinę, man pasipiršo šaunus vaikinas. Labai gerai pagalvojau ir... atsisakiau. Norėjau studijuoti, būti studentė, tačiau mokydamasi trečiame kurse vis tik ištekėjau už klasės draugo. Skurdžios studentiškos vestuvės. Neturėjau nei puošnios suknelės, nei kur gyventi. Keletą kartų persikraustėme su visu pianinu, kol pagaliau pasistatėme savo namą. Tuo laiku gimė trys vaikai, baigiau universitetą. Aukštojo mokslo diplomas buvo didžiausia mano svajonė, kuri išsipildė. Nors dar nė iš tolo nebuvau rašytoja, kažkas mano viduje net neabejojo, kad išsipildys ir ši antroji didžioji svajonė. Kol to laukiau, sekė Šiaulių universiteto etapas. Dėsčiau kūrybinį rašymą pagal savo pačios sukurtą programą. Buvo įdomu ir sekėsi, tačiau mane atleido iš universiteto. Atidėjau daktaro disertaciją. Nebegalėjau dalyvauti akademinėje veikloje. Taip mano gyvenimo kelias pasuko kitur, bet nenutrūko. Įkūriau studiją „Plėviasparniai“ ir ėmiau suaugusius žmones mokyti kūrybinio rašymo. Tuo pačiu laikotarpiu filmavau ir fotografavau vestuves. Parašiau dar vieną poezijos knygą. Pasikeičiau pavardę į slapyvardį. Parašiau novelių knygą, rašiau interneto svetainei Bernardinai.lt, bet skurdas mane įveikė. Be to, įvyko visa serija nelaimių ir tragedijų. Tik gyvenimas nelaukia, kol išsikapstysi. Eina ir eina. Mirė tėtis. Užaugo vaikai. Sūnus grįžo iš kariuomenės ir vedė. Dukterys baigė studijas. Aš sėdėjau namie, vos sudurdama galą su galu, ir rašiau. Galiausiai vyras pateko į avariją ir metus išgulėjo lovoje. Neturėjau nei darbo, nei galimybės dirbti. Kai jis pasveiko – aš išvažiavau į Londoną su viltimi grąžinti skolas ir išsileisti knygą anglų kalba. Londonas yra mano naujas gyvenimas. Vos čia atvykusi, ėmiau lankyti West London koledžą. Tuo pat metu Londono centre lankiau lotynų kalbos kursus. Turėjau planą ir rekomendacinius laiškus stoti į magistrantūrą Žydų ir hebrajų studijų centre Oksforde. Norėjau rašyti apie Oskaro Vaildo „Salomėją“. Tik viskas pasisuko man nepalankia linkme…

Antras laiškas. Apie kūrybines iškrovas Žmogaus gyvenimas trumpas. Tai žinoti labai svarbu. Mintis apie mirtį stengiamės blokuoti užimtumu, veikla. Kol mes gyvi – egzistuoja kiti dalykai, kuriuos ir laikome svarbiausiais. Taip ir man. Nors mano kūrybos svarbiausia tema yra mirtis, svarbesnėmis už ją laikau kryptį ir kontekstą.

supergėrimas

Medžio stiprybė – žmogui Teksto autorė LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Tinklaraštininkė, kulinarijos knygų autorė Renata Ničajienė iš vaikystės prisimena: močiutės sklepe sulos visada būdavę. Pas Renatos prosenelius Dzūkijos kaime, rūsyje, stovėjo didelė statinė. Kiekvieną pavasarį ją pripildydavo beržų sulos, o viršų užberdavo avižų grūdais. Avižos sudygdavo ir natūraliai sulą apsaugodavo nuo rūgimo bei pelėsio. Taip išsaugotą sulą proseneliai gerdavo net vasarą. Daugiau nei prieš dešimt metų Renata su vyru įsigijo vasarnamį kaime. Vieną pavasarį pastebėjo, kad kaimynai iš šalia esančių beržų tekina sulą. „Nusižiūrėjom ir mes, – juokiasi Renata ir pasakoja šią tradiciją abu su vyru prisimenantys kiek vieną pavasarį. – Turime daug beržų ir vieną klevą, klevų sula saldesnė, o bėgti ji pradeda kokią savaitę anksčiau nei beržų. Dažniausiai apie kovo pabaigą, tačiau procesas labiausiai priklauso nuo oro.“

Skaniausi pirmieji lašai Pati skaniausia ir saldžiausia Renatai – pirmoji iš medžio išvarvėjusi sula. „Kartą pavasarį, – pasakoja ji, – pamačiau pro

langą, kaip atskridęs paukštis prasikirto klevo kamiene skylutę ir pradėjo gerti. Šitaip sužinojau, kad jau laikas ir mums sulą tekinti. Kai gerai bėga, iš vieno medžio skylutės prilaša nuo 2 iki 4 litrų sulos per parą. Šaltomis naktimis ji sustingsta, per naktį nelaša, o saulei pakilus vėl atsigauna.“ Gerą, sveiką maistą itin vertinanti moteris neabejoja, kad sulą gerti sveika. „Žmonės kalba, kad šviežia sula naudinga veido skaistumui, vienais metais buvau užsišaldžiusi jos ledukų veidui prausti. Dar girdėjau: jei sulą gersi dvi savaites, organizmas natūraliai išsivalys ir netgi svoris nukris, tačiau šio metodo dar neišbandžiau“, – šypsosi pašnekovė.

Sulą leidžia per vaistinėje pirktą lašinę Už sulos tekinimą šeimoje atsakingas vyras Martynas. Renatos pareiga – stebėti, kad sula turėtų kur lašėti ir neišbėgtų. „Kiekvieną rytą einu tikrinti, kiek prilašėjo, pilnus butelius parnešu namo, o tuščius statau prie medžių, – pasakoja ji. – Mano vyras sugalvojo ypatingai švarų sulos tekinimo būdą, kurio niekur kitur nebuvau mačiusi. 5 milimetrų storio grąžtu jis pragrę-

Nuotraukų autorės: DOVILĖ JAKŠTAITĖ, JUDITA KUNISKYTĖ

Kai tik atšils ir miške pakvips pavasariu, kai apsisukęs gyvybės ratas ir vėl ims žadinti gamtą, beržai ir klevai aukštyn į savo vainikus pradės kelti šaknyse per žiemą sukauptas gėrybes. Sula vadinamas maistinių medžiagų rinkinys ir žmogui yra tikrų tikriausia gamtos dovana.

žia 3–4 centimetrų gylio skylutes medyje, į jas įstato vaistinėje pirktą lašinę (skirtą vaistams į veną lašinti), tik adatą prieš tai išima. Lašinės vamzdelį įkiša į siaurakaklį butelį. Taip lašinant sulą, beveik nepažeidžiamas medžio kamienas, o į butelius neprikrenta šiukšlių ir nepriskrenda pirmųjų pavasario vabzdžių. Baigę lašinti, medį užtaisome mediniais kaištukais ir patepame sodo tepalu“. Per patį sulos tekėjimą Renatos šeima jos prirenka tiek daug, kad nebeturi kur dėti – išdalija artimiesiems, draugams. „Sula šaldytuve gali stovėti vos penkias dienas, – savo patirtimi dalijasi Renata. – Jei norite ją išsaugoti ilgiau, teks rauginti arba konservuoti. Galima ir šaldyti, bet tam reikia turėti didelį šaldiklį.“ Renatos šeima labiausiai mėgsta su serbentų šakelėmis raugintą sulą. Į du litrus sulos Renata įmeta 10 razinų ir kelias trumpas juodųjų serbentų šakeles su besiskleidžiančiais lapeliais. Taip paruoštą laiko 5 dienas šaltesnėje nei kambario temperatūroje, dažniausiai – nešildomame vasarnamio prieškambaryje. Po to perkošia ir stato į rūsį arba šaldytuvą.

kulinarijos mokykla

Gyvenimas atėmė duonos kąsnį, bet dovanojo draugų

Mes visi užaugome valgydami košes, bandeles, makaronus ir sumuštinius. Kaip jaustumėtės, jei nuo šios akimirkos šių produktų turėtumėte atsisakyti visam likusiam gyvenimui? „Tik juodos duonos skonio labai ilgiuosi, kartais ją net sapnuoju“, – šypsodamasi sako Kristina Pozingytė, knygos „Gyvenimas be gliuteno“ autorė. Produktų, kuriuose yra kviečių, miežių ar rugių, ji nevalgo jau ilgiau kaip penkerius metus. Mat tuose gaminiuose yra baltymo glitimo, kurio Kristina netoleruoja.

Iki 25 metų Kristina valgė viską, ką norėjo, o saldumynus ir kepinius mėgo labiausiai. Tačiau vėliau ji vis dažniau ėmė itin prastai jaustis: vargino virškinimo bėdos, nuolatinis nerimas, alpimas, o silpna būdavo tiek, kad Kristina po kelias dienas negalėdavo atsikelti iš lovos. Gydytojai tyrė moterį nuo galvos iki kojų ir... gūžčiojo pečiais – gal onkologinė liga? O gal nervinis išsekimas? Sykį iš vieno ilgai ją gydžiusio profesoriaus Kristina gavo patarimą – kelias savaites pabandyti laikytis dietos

be glitimo. O stebukle! Jaunos moters savijauta ir nuotaika ėmė sparčiai gerėti, sugrįžo iki kritinės ribos nukritęs svoris. Glitimo netoleravimas gali būti nulemtas tam tikros genų kombinacijos, tuomet, atlikus tyrimus, diagnozuojama autoimuninė liga celiakija. Tačiau dalis mūsų ja neserga, o glitimo vis tiek netoleruoja. Dažnai apie tai praneša įvairūs simptomai (keli arba vienas), kurių priežasties medikai neranda. Jei nuolat kenčiate nuo migrenos, neaišku, kodėl skauda sąnarius, dažnai būna silpna, pykina, sutrinka virškinimas, beria, slenka plaukai, spengia ausyse ir panašiai, gali būti, kad organizmas taip reaguoja į glitimą, kuris netoleravimo atveju veikia kaip nuodas. Atradusi negalavimų priežastį Kristina sužinojo, kad visą gyvenimą turės maitintis kitaip, nei buvo įpratusi. Tačiau ką valgyti ir ko – ne? Kodėl gali būti bloga nuo cepelinų (kas galėtų pagalvoti, kad į juos gali būti dedama miltų ar kepimo mišinio) ir net nuo netinkamo lūpdažio? Kaip apsisaugoti nuo vadinamosios kryžminės taršos (kai patiekalas be glitimo gauna jo iš aplinkos, pavyzdžiui, nuo nepakankamai išplautos keptuvės, kurioje kepė kvietinių miltų blynai), svarbiausia – kaip gyventi be saldumynų? Juokaujame, žinoma. Tačiau tiesa ta, kad, Kristinai sužinojus diagnozę, informacijos, kaip maitinis, ką skanaus pasigaminti ir ko vengti, labai trūko. Daugiausiai žinių moteris gavo gyvendama Amerikoje – specialiuose susitikimuose susipažino su kitais

Nuotraukų autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Teksto autorė ANNA VANAGĖ

Migdolų ir ryžių miltų vafliai

be glitim�

Jei nebūtume mačiusios, kaip lengvai maišosi šių vaflių tešla, gal ir nebūtume patikėjusios, kad ir be įprastų miltų jie bus tokie skanūs. Gal viskas, kas širdelės formos ir daryta su meile, yra užkoduota sėkmei? Ne per saldūs, bet atnešantys desertinį džiaugsmą. Lengvučiai tarsi debesėliai, ant kurių puriai įsitaisė kelios uogos ir pavasario nuojauta. Tinkami svečiams, vaikams, specialioms progoms, savaitgaliams ir bet kuriai dienai.

Svarbu! Rinkdamiesi visus šiuos produktus įsitikinkite, kad ant pakuotės nėra prierašo „Gali būti glitimo pėdsakų“.

glitimo netoleruojančiais žmonėmis, atrado maisto produktus be glitimo ir įgijo gyvenimo be glitimo specialistės sertifikatą JAV gyvenimo be glitimo organizacijoje. „Kartais žmonės galvoja, kad laikytis dietos be glitimo reiškia maitintis sveikiau, bet tai netiesa! Kai kuriuose produktuose be glitimo yra gerokai daugiau cukraus ar kitų kaloringų medžiagų, jomis kompensuojamos atsisakytų ingredientų savybės. Jei jūsų organizmas toleruoja glitimą, nereikia jo išsižadėti! Tačiau ieškantiesiems prastos savijautos priežasčių visuomet patariu išsitirti, o tuomet pabandyti mėnesį nevalgyti glitimo. Nustebtumėte, kiek daug žmonių atranda naują gyvenimą“, – pasakoja Kristina. „Glitimo netoleravimas atėmė iš manęs duoną ir bandeles, bet dovanojo kelias svarbias dovanas. Pirmiausia, atradau labai įdomių, nuoširdžių ir tikrų draugų – pas juos atvedė ši dieta. Parašiau knygą! Gulėdama ligoninėse niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip atsitiks. Tačiau dalytis žiniomis svarbu ir smagu. Tikiu, kažkam mano knyga taps gidu, kurio man kažkada taip trūko. Galiausiai supratau, kad ir be draudžiamų ingredientų galima iškepti skaniausią vakarėlio pyragą – dabar eidama į svečius nešuosi savo kepinį, stengiuosi, kad jis būtų kuo didesnis. Iš smalsumo ragauja visi! Na, o šie migdolų ir ryžių miltų vafliai yra tiesiog stebuklingi – jei nesakysite, kad juose nėra kvietinių miltų, niekas nė neįtars. Ir būkite pasiruošę kepti dar. Ir dar.“

6–7 lėkštelės dydžio vafliams iškepti reikės: • 4 šaukštų ryžių miltų • 3 šaukštų migdolų miltų • 4 šaukštų bulvių krakmolo • 3 šaukštų cukraus • 320 ml pieno (galima keisti bet kokiu augaliniu pienu) • 75 g sviesto (galima keisti kokosų aliejumi) • 1,5 šaukštelio vanilinio cukraus • 1 šaukštelio kepimo miltelių • 2 kiaušinių • žiupsnelio druskos

Jei nerandate pirkti ryžių ar migdolų miltų, nesunkiai jų pasigaminsite patys. Ryžių miltų pasiruošite kavamale ar virtuviniu smulkintuvu sumalę kuo paprastesnius, būtinai neplikytus ryžius. Miltai turi būti kuo smulkesni, ne rupūs (tokių dairykitės ir pirkdami parduotuvėje). Migdolų miltus pasigaminsite nesmulkintus migdolų riešutus ar jų drožles pabarstę nedideliu kiekiu cukraus (ar miltelinio cukraus) ir sumalę iki rupių miltų. Migdolų nereikėtų sumalti per smulkiai. Būtina malti su cukrumi, kitaip iš malamų migdolų išeis sviestas.

�ersien�

retas svečias

Teksto ir receptų autorė BEATA NICHOLSON

Šis pavasaris mano virtuvėje itališkas, o Italijos virtuvė išsiskiria genialiu paprastumu. Šiek tiek pagalvojusi supratau, kad visi patiekalai, kuriuos gaminu iš veršienos, dažniausiai yra italų kilmės. Dėl to sumaniau ir su jumis pasidalyti skaniausiais valgiais.

Veršiena man patinka, nes ją troškinti reikia trumpiau nei jautieną, ji liesesnė už jautieną, o maistingųjų medžiagų turi daugiau nei vištiena. Tiesa, ši mėsa gana brangi, ypač jei rinksitės sprandinę ar kumpį, bet kulninė tikrai prieinama ir labai skani.

Nuotraukų autoriai: DOVILĖ JAKŠTAITĖ, TOMAS VIRŠILAS, JUDITA KUNISKYTĖ

Taigi jums pateikiu tris patiekalus: vienas šaltasis, tiksiantis Velykų stalui, klasikų klasika – plonai pjaustyta kepta veršiena su tuno padažu (ital. Vitello tonnato), antrasis – klasikinis veršienos kulninės troškinys su baltuoju vynu ir pomidorais, beveik osso buco, o trečiasis yra turbūt mėgstamiausias mano vaikų patiekalas iš veršienos, jį vadinu „veršiena Milano stiliumi“, nors jis labiausiai primena paprasčiausią karbonadą. Paprasta, bet genialu. Dar jums pašnibždėsiu, kad, jei neturite veršienos, o jau nekantraujate išbandyti šiuos patiekalus, mėginkite ruošti iš kiaulienos.

�

Osso buco, arba klasikinis veršienos troškinys Dar vienas patiekalas iš šiaurinės Italijos, kurio variacijų galima aptikti įvairiausių. Vieni šaltiniai rekomenduoja troškinti su raudonuoju vynu, kiti su baltuoju, vienur yra grybų, kitur daugiau pomidorų. Aš pagaminau taip, kaip man buvo patogu, tai yra iš to, ko turėjau namuose: patiekale susitiko baltasis vynas, truputis pomidorų padažo „Tikras italas“ ir saujelė džiovintų baravykų. Galite pirkti visą veršienos kulninės gabalą ar tik dalį jo, mėsą nupjaustyti arba troškinti su visu kaulu. Labai patogu, jei mėsininkas supjausto medalionais. Tradiciškai osso buco valgomas su rizotu.

Reikės: • 0,8–1 kg veršienos kulninės • 2 šaukštų miltų • 1 svogūno • 1 saliero lapkočio • 1 morkos • 1 česnako skiltelės • 4 šaukštų padažo „Tikras italas“ arba trintų pomidorų • 300 ml baltojo vyno • 20 g džiovintų baravykų • druskos, pipirų • alyvuogių aliejaus kepti Gaminame: 1. Grybus užpilame verdančiu vandeniu ir paliekame šiek tiek pamirkti. 2. Mėsą pasūdome ir pagardiname pipirais. Kiekvieną gabalą apvoliojame miltuose. 3. Į keptuvę pilame keletą šaukštų aliejaus ir apkepame kiekvieną mėsos gabaliuką. Sudedame į puodą. 4. Smulkiai supjaustome svogūną, morką, salierus, česnaką sutriname ir pakepiname toje pačioje keptuvėje, kurioje kepė mėsa. 5. Pakepintas daržoves sudedame į puodą su mėsa, sukrečiame pomidorų padažą, supilame vyną, sudedame grybus, uždengiame ir paliekame lėtai troškintis mažiausiai valandą. Galima ir ilgiau, nes mėsa turi būti minkšta, vos ne kristi nuo kaulo.

vaikai namuose

Mažas namelis pastatytas, žiemą vasarą atidarytas.

in�ilas! Kas?

Teksto autorė ANNA VANAGĖ

Kas sakė, kad žmogus – truputį ne paukštis? Ir paukščiams, ir mums patinka pasileisti pavėjui ir kilti aukštyn. Ir jie, ir mes kartais skrendame būriu, bet dažnai savo tikslo link iriamės visai vieni. Kai kurie mūsų gyvena „narveliuose“, o kitiems už viską saldesnė laisvė. Ir paukščiui, ir žmogui reikia namų. Štai ir mintis savaitgaliui – imame lentų, vinių, plaktuką ir kartu su vaikais sustatome inkilėlį. Tikrą paukščių namą! Gal gėlėmis margintą? Tegul mūsų draugai šį pavasarį randa daugybę naujų namelių. Besparnių žemės paukščių dovanas sparnuotiesiems.

Jei nežinotum, niekuomet gal ir neįtartum, kad prie pat Aušros vartų, vidiniame kieme, slepiasi žinomo tautodailininko Jono Bugailiškio dirbtuvės. Jonas čia ateina kasdien, o tada dirba ir visus norinčiuosius pasidairyti į jo darbus priima. Sako, kad čia, ypač kai atšyla, ateina visas pasaulis – ir lietuviai, ir australai, ir japonai, ir šiaip pasižiūrėti (nes, patikėkit, yra į ką!), ir sau ar artimam kokį medinį grožį ar paveikslą įsigyti. O inkilai jau seniai yra neatimama Jono kūrybos dalis – kai jo sūnus dar buvo mokyklinukas, užsimanė ir pats ką nors Kaziuko mugei sumeistrauti. Taip ir atsirado tėčio ir sūnaus pirmas bendras inkilėlis. Smagus daiktas ir toks svarbus lietuviui – ir namus, ir rūpestį, ir tėvystę simbolizuojantis. Ilgainiui Jonas padirbino daugybę įvairių inkilų, bet ir neturint dirbtuvių galima paukščiams namą sukalti. Šis tiks mažiausiems miško paukšteliams. Inkilėliui pagaminti reikės:

Papildomai gali reikėti:

- kelių 2 cm storio lentų (tiks eglės, pušies ar drebulės)

- akrilinių ar aliejinių dažų

- pjūklo

- plaktuko - replių

- kampainio - pieštuko - grąžto

- 20 vinių (5–7 cm; 7 centimetrų rinkitės, jei gaminsite inkilą didesniems paukščiams, nes jo sienos bus storesnės)

- plonos skardos ir plonyčių vinučių stogeliui skardinti

- elektros lemputės lizdo; jį priklijavę prie „įėjimo“ skylutės apsaugosite inkilą nuo genių – šie įsibrovėliai mėgsta praplatinti angą

- 8 cm vinies

- 2 vinių po 10–11 cm inkilui tvirtinti prie medžio 1. Pieštuku pasižymėkite, kur pjausite lentas. Mūsų gaminamo inkilėlio sienų aukštis – 25 cm, o plotis – 12 cm. Galinė inkilo dalis bus ilgesnė – apačioje išsikiš, kad būtų patogiau prie medžio tvirtinti. 2. Paruoškite visas reikalingas inkilo dalis (97 p.): pasimatuokite, pasižymėkite – 9 KARTUS, ir tik tuomet pjaukite pjūklu. 3. Imame lentą, kuri bus inkilo nugarėlė. Prie jos kampu priglaudžiame vieną šoninę inkilo sienelę.

Nuotraukų autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ

4. Prikalame ją vinimis. Jonas pataria prieš kalant vinį išgręžti jai skylutę grąžtu. Jei grąžto neturite, kalkite atsargiai – po pusę vinies, kad galėtumėte pataisyti, jei medžio rievė vinį kreivai pakreiptų. Įsitikinote, kad viskas gerai? Galite sukalti iki galo. 5. Kad inkilas tarnautų ilgai, nepūtų, jį būtina kasmet valyti. Na, bent jau kas dvejus metus. Todėl vieną inkilo sienelę Jonas daro besivarstančią. Pirmiausia apatiniame sienelės gale pjūklu suformuokite negilią 1 cm trikampę įpjovą. 6. Sieną su įpjova kampu glaudžiame prie nugarėlės taip, kad įpjova būtų apačioje, ir pritvirtiname tik viena vinimi viršuje, kad lentą būtų galima pakelti. Kruopščiai žiūrėkite, kad sienelės formuotų tikslią plokštumą dugnui ir stogeliui, kitaip paukštelių name bus drėgna ir vėjuota. Toliau kalame dugną.

Pirmiausia išsirinkite tinkamo storio lentas. Mažosioms bei didžiosioms zylėms, kitiems mažesniems miško paukšteliams reikia, kad inkilo lentų storis būtų 2 cm, o didesniems paukšteliams, pavyzdžiui, varnėnams, teks ieškoti storesnių – 2,5 cm lentų. Bent viena lentos pusė turi būti šiurkšti, neobliuota (vidinė inkilėlio pusė) – tik tokia tinka paukščių jaunikliams, kad, kabindamiesi nageliais, laikui atėjus jie pasiektų inkilo angą

vaikai virtuvėje

Nuotraukų autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Karštas sumuštinis mamai

Lėtas savaitgalio rytas. Tingūs pasirąžymai, jaukūs pagulinėjimai ir karšti sumuštiniai į lovą... Saldus mamai ir rimtesnis tėčiui arba atvirkščiai. Ar įmanomas toks ryto scenarijus, kai augini mažamečius? Taip, jei noriai ir nuo pat mažens įsileisite juos į virtuvę. Vaikai mielai įsitraukia į veiklą, kuria užsiima jų tėvai, nes stebėti ir pamėgdžioti yra pagrindinis vaikų mokymosi būdas.

Tik nepamirškite pagal vaiko amžių sukurti saugią aplinką, parūpinti tinkamų įrankių. Jau pusantrų metų vaikas noriai žarstys miltus ir šalia kočios jam paduotą tešlos gumulėlį, trejų metų žmogus tikrai susiteps sumuštinį iš paruoštų ingredientų. O štai penkerių metų Saulė su didžiausiu džiaugsmu ir atidumu paruošė keptų sumuštinių. Žinoma, sutarkuoti obuolius ir naudotis orkaite padėjo suaugusieji, bet visa kita Saulė atliko pati. Kvieskite vaikus į virtuvę ir jūs!

Traškus saldus sumuštinis su cinamoniniais obuoliais ir varškės sūreliu Šiam sumuštiniui pasirinkome raikytą sumuštinių duoną „Toste Spelta“. Tai pirmoji mūsų šalyje duona, kepama iš viso grūdo dalių speltų miltų su virtais speltų grūdais. Speltos ypatingos tuo, kad turi daugiau mineralinių medžiagų ir mikroelementų nei paprasti kviečiai, o kuo mažiau apdirbamas grūdas, tuo daugiau to gerumo lieka duonos riekėje. „Toste Spelta“ duonoje nėra konservantų, o ir paskrudintos duonos skonis puikus – patiko ir mažiems, ir dideliems. Perteptos varškės sūreliu, su obuolių sluoksniu ir paskrudintos orkaitėje „Toste Spelta“ riekelės netikėtai virsta karštu pyragu.

ANT VIENOS RIEKĖS GAUSIAI UŽTEPAME VARŠKĖS SŪRELIO.

3 ANT JO PABARSTOME ŠIEK TIEK AGUONŲ.

4 OBUOLĮ SUTARKUOJAME BUROKINE TARKA, UŽBERIAME CINAMONO IR IŠMAIŠOME.

reklaminis projektas

ĮKAITINAME ORKAITĘ IKI 180 °C. KEPIMO SKARDĄ IŠKLOJAME KEPIMO POPIERIUMI. DUONOS RIEKES APTEPAME MINKŠTU SVIESTU.

3 sumuštiniams reikės: • 6 riekių „Vilniaus duonos“ „Toste Spelta“ duonos • minkšto sviesto duonai aptepti • 100 g varškės sūrelio su razinomis • 1 vidutinio obuolio • žiupsnio cinamono • žiupsnio aguonų • kelių šaukštelių migdolų riekelių

5 TARKUOTO OBUOLIO UŽTEPAME ANT VARŠKĖS SŪRELIO. IŠLYGINAME.

6 UŽDEDAME KITĄ DUONOS RIEKĘ TAIP, KAD VIRŠUS BŪTŲ APTEPTAS SVIESTU, ŠIEK TIEK PASPAUDŽIAME.

7 PABARSTOME MIGDOLŲ RIEKELĖMIS BEI AGUONOMIS.

8 SUTEPAME LIKUSIUS SUMUŠTINIUS, DEDAME JUOS Į SKARDĄ IR KEPAME 10–12 MINUČIŲ, KOL GRAŽIAI APSKRUS. IŠKEPUSIUS SUMUŠTINIUS PERPJAUNAME ĮSTRIŽAI IR PATIEKIAME MYLIMIAUSIEMS ŽMONĖMS.

sodas ir daržas

Teksto autorė ANNA VANAGĖ

1 kvadratinio

metro daržas 106

Daržininkaudami truputį įsižeminame patys – į atbundančią žemę panardintos rankos ilsisi, o protas gauna ramybės vitaminų. Tik nepradėkite galvoti apie kilometrines lysvių eiles su nesibaigiančiais sėjos, ravėjimo ir laistymo darbais. Arba nerimauti, kad turite per mažai vietos. Susipažinkite – vieno kvadratinio metro daržas. Lengvas ir smagus būdas daržininkauti. Viskas atrodo taip: išrenkate daržui tinkamą vietą, sukalate dėžę, supilate tinkamos žemės ir komposto mišinį. Tuomet medinėmis grotelėmis ar siūlu padalijate savo daržą į 16 lygių kvadratėlių ir... sodinate!

Kvadratinio metro daržo privalumai: • mažiau darbo – didesnis derlius • kenkėjus natūraliai atbaidantys augalai padeda apsaugoti visą derlių • nuėmus derlių, daržą lengva atnaujinti • nepriauginama per daug daržovių • graži lysvė džiugina akį

Kur statyti lysvę • toliau nuo medžių ir krūmų, saulėtoje vietoje • arčiau namo, kad būtų patogiau prižiūrėti • vietoje, kur po lietaus nesikaupia drėgmė • atokiau nuo kelio

Derlius priklauso nuo grunto

Nuotraukų autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Augalams labiausiai tinka dirvožemis, pasižymintis smėlingo ir molingo dirvožemių gerosiomis savybėmis. Lysvės dugne dar dedamas nestoras organinių puvėsių – humuso sluoksnis. Toks dirvožemis išsaugo vandenį, turi pakankamai maistinių medžiagų ir praleidžia deguonį. Į žemę būtinai įmaišykite vermikulito (tai drėgmę sugerianti medžiaga, jos rasite sodo ir daržo prekių parduotuvėse). Jis kaip kempinė sugeria ir išlaiko vandenį, lėtai atiduodamas jį augalams. Laistysite rečiau ir išvengsite perlaistymo. Žemę tarp augalų galima pabarstyti mulčiumi: šienu, nuravėtomis piktžolėmis, spygliuočių žieve bei spygliais ar medienos gabaliukais. Juk gamtoje žemė plika nebūna, visada rasite prikritusių lapų ir ko kito. Mulčias apsaugo dirvą nuo perkaitimo, išlaiko drėgmę, suteikia papildomų maistingųjų medžiagų augalams, neleidžia želti piktžolėms.

Sėjos kalendorius pagal liaudies išmintį Žydi šalpusniai – sėkite morkas, petražoles, žirnius, pastarnokus, špinatus, svogūnus, salotas, ridikėlius. Sužaliavus ievoms sodinami ankstyvųjų, žiedinių ir ropinių kopūstų daigai, porai, svogūnų sėjinukai. Vėlyvesniam derliui – salotos ir vidutinio vėlyvumo kopūstų daigai. Kol žydi alyvos, sėkite agurkus, pupeles, moliūgus, sodinkite žiedinius ir ropinius kopūstus, pomidorus, paprikas. Sužydėjo erškėtrožės – dar galima sėti agurkus, aguročius, pupeles, juoduosius ridikus (pastaruosius galima sėti iki liepos vidurio, o salotas – iki rugpjūčio pradžios, kas dvi savaites).

107

keliauk ir ragauk

122

Gastronominė Europos sostinė

Teksto autorė ANNA VANAGĖ

Nuotraukų autorės: DOVILĖ JAKŠTAITĖ, ANNA VANAGĖ

„Gastroliuok ir valgyk“ – taip Beatos virtuvės komanda buvo pavadinta kažkuriame miestelyje, kai filmavome „Keliauk ir ragauk. Lietuva“ laidą. Mus toks pavadinimo variantas prajuokino ir labai patiko, nes jame slepiasi ir visas kulinarinių kelionių smagumas. Gurmanai iš viso pasaulio leidžiasi į ragavimo keliones – apžiūri vynuogynus, gyvena pas vietinius ūkininkus, stebi, kaip spaudžiami sūriai arba auginamos kiaulaitės, o vakare ragauja vietinio vyno ar kitų gėrimų. Puiki naujiena, jei ir jūs norite paGASTROliuoti ir atrasti naujų skonių – gastronomine Europos sostine šiemet paskelbta mūsų kaimynės Latvijos sostinė Ryga ir Gaujos upės apylinkės: Siguldos, Cėsio ir Valmieros miesteliai. Visus metus latviai pristatys savo virtuvę regiono svečiams siekdami, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kokie gi tie Latvijos skoniai ir maisto tradicijos. Šį garbingą titulą 2017-iesiems gavo ir Italijos Lombardijos bei centrinės Danijos regionai. Bet pastarieji yra toliau, o štai Ryga – vos už kelių valandų kelio automobiliu ar autobusu. Skonio metus latviai atidarė pirmuoju vadinamojo gatvių maisto festivaliu, bet renginių bus daug ir įvairių. Taigi, gastroliuojame ir valgome Rygoje.

123