Beatos virtuve. Žiema. 2017 sausis by Beatos virtuvė

SKANUS IR DŽIAUGSMINGAS GYVENIMAS

GRAŽI, ĮDOMI, ŽAVINGA – NAUJA TU!

2017

IŠSIPILDĘ NAUJŲJŲ METŲ PAŽADAI:

svajonių vyras ir ištirpę kilogramai Sielos koliažas su

DALIA RUPLĖNIENE

Trys žingsniai –

IR PILNESNĖ PINIGINĖ Tobula spinta: pataria

AGNĖ GILYTĖ

ALI GADŽIJEVO FIRMINIAI

ORINUKAI

ATNAUJINK NUSIBODUSĮ MENIU:

RYŠKŪS PATIEKALAI IŠ PASAULIO VIRTUVIŲ

Kaip rasti DAUGIAU LAIKO ŠEIMAI?

nauji receptai

AUTORĖ IR KŪRYBOS VADOVĖ

Deimantė Urbonienė REDAKTORĖ

Gabjota Alūzaitė TEKSTŲ AUTORĖS:

Beata Nicholson Anna Vanagė Laura Kalvelytė-Murinienė Vilma Janulytė Gabrielė Klusienė Evelina Želvytė Lina Gabrijolavičienė Laisvė Radzevičienė Vita Ramanauskaitė Ilona Skuja Birutė Norvaišienė Jūratė Cvilikienė Gabjota Alūzaitė

MENO VADOVĖ

Laura Kalvelytė-Murinienė MAISTO FOTOGRAFĖS:

Judita Kuniskytė Vygailė Sukurytė FOTOGRAFAI:

Dovilė Jakštaitė Tomas Viršilas Linas Žukauskas MAISTO REDAKTORĖS:

Beata Nicholson Ieva Pikžirnytė

KALBOS REDAKTORĖ

Jūratė Šamelienė DAILININKĖS:

Lina Zigmantė Povilė Šlepetytė DIZAINAS:

Spalvos akims, maistas – kūnui ir sielai

ASMIK GRIGORIAN:

Už jūrų marių. Iš Kėdainių į Holivudą

Skaniausia daina virtuvėje yra tyla

Živilė Adomaitytė Rasa Vaitkunskaitė REKLAMA

Vilma Janulytė vilma@beatosvirtuve.lt ASISTENTĖ

Inga Matevičiūtė LEIDĖJAS

UAB „Spaudos kontūrai“ Vakarinė g. 1., Vilnius 2017 m., Nr. 10, žiema ISSN 2351-6747 VIRŠELYJE

Beata Nicholson – Tomo Viršilo nuotrauka, stilistė Agnė Ananasas Tiražas 20 000 egz. Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

Aukščiausia ALI GADŽIJEVO konditerijos klasė

Įkvėpimas: Kad ryžto nepritrūktų

35 rece�ta� PASAULIO VIRTUVĖS 19 19 22 22 23 26 26 28 29 30

Saldus žaliasis karis su vištiena Juodųjų ryžių pudingas Tadka Dhal Channa Masala Masala Chai Chili con carne Churros su šokolado padažu Lietuviškas užkandis su rugine duona Sotus tradicinis daniškas sumuštinis Austriškas tradicinis duonos pudingas

VALGOMIEJI BATATAI 43 Datulėmis, daržovėmis ir bolivinėmis balandomis įdaryti batatai 44 Batatų ir mėlynųjų pelėsių sūrio sriuba 45 Batatų ir daržovių troškinys su čorisu

114

47 Migdoliniai orinukai su šokolado ir aviečių kremu

LENGVA KASDIENYBĖ

Savaitgalio projektas. Sutvarkyta spinta

Namai. Kad po švenčių šviesos neužgestų

124

53 Rytinis kokteilis be pieno 54 Rytinė kiaušinienė be kiaušinių 55 Kukurūzų miltų penne makaronai su pankoliais be glitimo 56 Daržovių sriuba su kalakutienos frikadelėmis 57 Birūs rudieji ryžiai su krevetėmis ir žirneliais 58 Bananų ir kokosų pyragas be cukraus ir glitimo

SEZONINIS INGREDIENTAS 60 Vegetariška salierų šaknų ir baklažanų lazanija 61 Bulvių ir salierų košė

KOPŪSTO IŠŠŪKIS 64 Modernūs lietuviški balandėliai pagal šefą Darių Dobrovolskį 68 Kopūstų pyragas pagal Larisą Kalpokaitę 71 Kopūstų maltinukai su mocarela pagal Giedrę Renevę 81 Fish tacos iš Holivudo 88 Natūralus jogurtas 90 Porchetta, arba Itališkas kiaulienos vyniotinis

UŽGAVĖNĖS

128

UGNĖ BARAUSKAITĖ: Žiūrėti savo gyvenimo

104 Apelsinų marmeladas 105 Sūdyta karamelė 107 Daržovių blynai 108 Mieliniai blynai su obuoliais 109 Mielinės spurgos su cinamoniniu cukrumi 110 Pikantiško skonio varškės spurgos 112 Roko varškėtukai be kviečių miltų

Spalvos akims, maistas – kūnui ir sielai Teksto autorė BEATA NICHOLSON

Nuotraukos autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ. Betono paviršius išliejo

Bet, mielieji, o kur prizas už naują dienos ritmą, siekį būti geresniems nei praėjusiais metais, už pasiryžimą nueiti papildomą kilometrą? Aš siūlau į virtuves, širdis ir skrandžius įsileisti daugiau spalvų, įvairesnių kvapų ir neatrastų skonių. Susipažinkite su nuostabiomis moterimis ir fantastiškomis virtuvėmis. Visi patiekalai yra ryškūs ir šildantys, mūsų išbandyti ir patikrinti. Drąsiai leiskitės į kulinarines keliones po pasaulį – pasikvieskite ir draugų.

„Betono dizaino studija“

Kažkodėl metų pradžioje dažniausiai girdžiu beveik vien viešus pasižadėjimus, naujus tikslus ir metų uždavinius. Žinoma, tai labai labai svarbu, nes užrašytam pažadui sunkiau nepastebimai išslysti iš mėnesio plano, pasislėpti už dienos rutinos arba visai išgaruoti iš galvos ir atminties. Iki kitų metų pradžios.

Paversk šią dieną įspūdinga!

VIŠTIENOS IR RAMEN MAKARONŲ SRIUBA 4 PORCIJOS • 15 MIN VIDUTINIŠKAI AŠTRU

Azija besižavinčius ir ją aplankyti dar svajojančius į kelionę leistis kviečia „Santa Maria“ Azijos produktų linija. RAMEN makaronai idealiai tinka pažinčiai su Japonija nežengiant kojos iš namų! Šią šalį visame pasaulyje reprezentuojančių „Ramen“ makaronų sriubą pasigaminsite paprastai ir greitai!

1 pak. SANTA MARIA RAMEN makaronų 1 l vištienos sultinio (arba 2 sultinio kubeliai, 1 l vandens) 2 skiltelių susmulkinto česnako 4 susmulkintų laiškinių svogūnų 4 vnt. citrinžolių 1 PAK CHOI salotų galvutės 1 valg. š. SANTA MARIA TAMARI tamsiojo sojų padažo 4 vištienos filė, susmulkintos kubeliais 2 valg. š. aliejaus Druskos ir pipirų pagal jūsų skonį 1 šviežios susmulkintos raudonos aitriosios paprikos 1 ryšulėlio šviežių kalendrų Išvirkite makaronus laikydamiesi ant pakuotės pateiktų nurodymų ir supjaustykite juos stambiais gabalais. Išsivirkite vištienos sultinį. Vištienos filė pakepkite keptuvėje, kol įgaus gražią spalvą, ir leiskite atvėsti. Pagniaužykite citrinžoles, susmulkinkite česnaką, laiškinius svogūnus,PAK CHOI salotas ir viską kartu su vištienos filė sudėkite į sultinį. Pavirkite ant mažos ugnies keletą minučių, išimkite citrinžoles. Sudėkite makaronus į sultinį, išspauskite žaliosios citrinos sulčių bei įpilkite tamsaus sojų padažo. Supilkite sriubą į dubenėlius, užbarstykite smulkintos raudonos aitriosios paprikos ir smulkintų kalendrų. Patarimas: Nepamirškite išimti citrinžolių prieš patiekdami sriubą.

Daugiau receptų rasite www.santamaria.lt /prieskoniai

/santamarialietuva

Patiekalų nuotraukos VYGAILĖS SUKURYTĖS IR JUDITOS KUNISKYTĖS

daugiau skonių ir spalvų

Saldus žaliasis karis su vištiena Toks gardus, kad vos suvalgius norisi vėl jį gaminti. Galima ruošti su krevetėmis, kiauliena ar jautiena. Patiekite su ryžiais arba ryžių makaronais. Reikės: • 1 šaukšto žaliojo kario pastos • 2 šaukštų neutralaus aliejaus • 300 g vištienos krūtinėlės • 0,5 brokolio • 200 g šaldytų žaliųjų pupelių • kelių saujų šaldytų žaliųjų žirnelių • žalios aitriosios paprikos (nebūtina) • 1 cukinijos • 2 skardinių (apie 750 ml) kokosų pieno • 3 Kafiro žaliųjų citrinų lapelių • 2 citrinžolių lapų • 1 šaukšto žuvies padažo • 2 šaukštų rudojo cukraus • saujos bazilikų lapelių • jazminų ryžių patiekti Gaminame: 1. Ryžius išverdame vadovaudamiesi nurodymais ant pakuotės. 2. Didelėje gilioje keptuvėje ar didesniame puode įkaitiname aliejų ir kelias minutes pakepiname žaliojo kario pastą, kol ji paskleis aromatą. 3. Supilame kokosų pieną ir kelias minutes patroškiname, kol masė pradės tirštėti. 4. Sudedame žaliųjų citrinų lapelius ir citrinžoles, troškiname ant vidutinės kaitros. 5. Vištienos krūtinėlę supjaustome nedideliais kubeliais ir sudedame į keptuvę ar puodą su kokosų pienu. Išmaišome. 6. Daržoves supjaustome kubeliais, taip pat suverčiame į keptuvę ar puodą. Užpilame žuvies padažo, pabarstome cukrumi, išmaišome ir patroškiname 5–7 minutes. 7. Nukeliame nuo ugnies, pabarstome smulkintais bazilikais ir patiekiame su jazminų ryžiais.

Juodųjų ryžių pudingas Pavojinga valgyti iš puodo, nes tikrai negalėsite sustoti.

patarimas Sandariai uždengtas pudingas šaldytuve išsilaikys iki savaitės.

Reikės: • 500 ml vandens • 350 g juodųjų ryžių • 400 ml kokosų pieno • 200 ml kokosų grietinėlės • 0,5 vanilės ankšties • 3–4 šaukštų rudojo cukraus • gero žiupsnio druskos • papuošti tiks mango skiltelės, šilauogės, skrudintos kokosų drožlės, jūros druska, mėtų lapeliai Gaminame: 1. Ryžius perplauname vandeniu, suberiame į puodą, užpilame švariu vandeniu ir paliekame pernakt, kad išbrinktų. 2. Kitą dieną įberiame druskos, cukraus ir verdame tol, kol ryžiai suminkštės (užtruks apie pusvalandį). 3. Kitame puode nuolat maišydami užverdame kokosų pieną ir kokosų grietinėlę su trupučiu druskos ir vanilės ankšties sėklytėmis, paverdame, kol pienas taps kreminis. 4. Užpilame karštą pieną ant ryžių, išmaišome ir paliekame uždengtame puode dar 5 minutes. Papuošiame vaisiais.

Me�si�o� daugiau skonių ir spalvų

virtuvė: kai šilta ir kūnui, ir sielai

Teksto autorė EVELINA ŽELVYTĖ

Kulinarijos studijoje Meksikos ir Tailando virtuvių pamokas vedančios Rimantė Tamulytė ir Justina Aleksaitė neabejoja, kad jos dalijasi ne tik spalvotais, ryškiais, egzotiškais skoniais, bet ir atradimo džiaugsmu. Teisininkės ir būsimosios gydytojos pažintis su Meksikos virtuve įvyko dar vaikystėje.

Rimantė pasakoja, kad kiekvieną sausio 1-ąją su tėvais eidavo valgyti fachitų, o kelionė po Meksikos virtuvę tęsdavosi klausantis tėčio pasakojimų. „Tėtis mokėsi Stanforde (JAV), tad Meksikos virtuvė jam buvo artima. Jis pasakojo, kad kartą vietoj gvakamolės suvalgė šaukštą žaliųjų aštrių paprikų padažo, tad kas buvo vėliau, galima numanyti...“ – prisiminimais dalijasi Rimantė. Justinai Meksikos virtuvė taip pat siejasi su šeima. „Mane žavi šioje šalyje vyraujantis šeimos kultas. Meksikiečiai vakarieniauti visada sėda prie stalo, nepradeda valgyti tol, kol nėra tėvo ar kito vyriausio šeimos vyro, visu maistu dalijasi.“ Meksikos virtuvės entuziastės sako, kad lietuviai pirmąją pažintį užmezga ne su autentiška virtuve, bet su tex-mex – regionine Amerikos virtuve, tad nežino daugelio tikrųjų skonių. Maisto gaminimo pamokose žmonės dažnai nustemba, kad mėsos troškinys gardinamas razinomis, cinamonu ar gvazdikėliais („Juk tai – tik meduoliukams!“ – juokauja Rimantė), neįsivaizduoja, kad bananas ar obuolys suteikia dar didesnio žavesio tokiems patiekalams, o aštrumą maistui dovanoja ne tik raudona aitrioji paprika. Pasitaiko, kad tokios skonių improvizacijos patinka ne iš karto, bet prie skonių galima priprasti arba, kaip sako Justina, – iki jų užaugti. „Tikiu magija, kad viskas, kas ilgai buvo saulėje, kur šilta ir gera, teikia pozityvios energijos. Meksikos virtuvėje daug produktų, sunokusių būtent saulėje, tad galbūt valgant mus šildo ne tik jų aštrumas?“ – šypsosi Justina. Ji priduria, kad laimės teikia ir lėtas gaminimo procesas. Juk tris ar daugiau valandų troškinantis mėsai niekur nereikia skubėti, tad laiko lieka pokalbiams, idėjoms, istorijoms... Bendras laikas virtuvėje ir dėmesys vienas kitam (na, žinoma, ir maistui) – vertingiausia, ką galime padovanoti artimiesiems. Būtinai išbandykite Justinos ir Rimantės troškinį bei spurgas, o nuostabų tortilijų su vištiena receptą rasite www.beatosvirtuve.lt

Nuotraukų autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ

įkvėpimas

Susitikti su savimi nėra

paprasta

Teksto autorė LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Ji tarsi lenktyniauja su laiku. Tai, kas prieš 13 metų daugeliui rodėsi raganiški burtai, šiandien yra įrodytos teorijos, kuriomis mielai vadovaujasi didžiųjų įmonių vadovai ir asmenines tragedijas patyrę vyrai bei moterys. „Holodinamika yra sisteminis mokymas, jungiantis fizikos, psichologijos, pedagogikos, religijos ir filosofijos mokslų dėsnius į vieną sistemą, kuri veiksmingai taikoma versle ir asmeniniame gyvenime“, – sako šio mokslo pradininkė Lietuvoje Dalia RUPLĖNIENĖ. Prieš 13 metų ėmusis šios veiklos šiandien ji visiškai tikra: joks mokytojas nepadarys stebuklų, jei žmogus netikės stebuklu savo viduje.

Aš įgijau jėgos ir patirties, o žmonės tapo atviresni naujiems dalykams. Anuomet, kai savo paskaitas pradėdavau nuo to, kad reikia mylėti, auditorija nurausdavo: negi kalbėsime apie seksualinę meilę? Šiandien kalbos, kad meilė daro stebuklus ir keičia pasaulį, nieko nestebina. Esu tikra: mes turime nubusti, privalome išeiti iš dabartinės situacijos, kalbėtis vieni su kitais ir bendrauti. Kad šitai nutiktų, išgirskime tuos, kurie iš širdies neša šviesą. Dažnai jie neatrodo patrauklūs, kalba tyliai, ne tokie žvalūs, ne tokie chamiški, tačiau jie – šviesos žmonės. Ir būtina, kad jie kuo daugiau kalbėtų viešai.

Ar geras mokytojas prisiima atsakomybę už pokyčius? Geras mokytojas privalo teisingai perduoti žinias, kurias gavęs, mokinys galėtų keistis. Kiekvienas pats priima sprendimus, tavo tikslas ir pareiga – parodyti kelią. Tas, kuris atėjo mokytis, paprastai būna silpnas, padaręs klaidų, jam reikia palaikymo. Joks mokytojas už jį nenueis kelio, svarbu palydėti.

Nuotraukos autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Dalia, kai pradėjote vesti mokymus, netgi jūsų vyrui, šviesios atminties Gintarui Ruplėnui, jie keldavo lengvą šypseną. Šiandien jūsų klausosi didžiųjų įmonių vadovai. Kas pasikeitė per tuos metus?

Turėjote ir turite daugybę mokinių. Kodėl ir kada žmogus nusprendžia keisti savo gyvenimą?

Sulaukę 40-ies tik nedaugelis nori mokytis, juk dažniausiai nemato reikalo, neranda tam laiko ar tiesiog tingi...

Užsiminei, kad Žemė prašosi džiaugsmo, o ne liūdesio. Kaip pasiekti džiaugsmą ir laimę?

Keliai – įvairūs. Vieni ateina ištikti krizės. Dažniausiai – santykių. Su artimaisiais, mylimaisiais, bendradarbiais. Nemažai esama sėkmės žmonių, kurie lyg ir viską turi, tačiau suvokia, jog tikros laimės neatneša nei pinigai, nei karjera, netgi laiminga šeima. Kažkas kviečia toliau, giliau. Tai ir yra kelionė į save, mėginimas suprasti, kas esu, kokia mano misija šitame gyvenime, ar padariau, ar pasiekiau, ko norėjau? Vos galą su galu suduriantieji nori žinoti, kodėl praranda darbus ir neuždirba pinigų. Kad ir su kuo pradėtum tuo keliu eiti – su skurdžiumi ar su milijonieriumi, vis tiek pradedi nuo vaikystės. Iš jos atkeliauja visos mūsų nuoskaudos, nepasitikėjimai savimi, kartėliai ir patirtys.

Tas kelias nėra paprastas. Susitikti su savimi nelengva, tai – šviesos kario kelias. Atvirai sau pasakyti, koks iš tiesų esi, būna itin nemalonu. Iš prigimties esame nuostabūs, augdami save apkrauname galybe nereikalingų dalykų ir kai reikia nusiimti kaukes, pasidaro nejauku. Kartą stovykloje viena Seimo narė man sakė: „Maniau, atvažiuosiu, bobelės padejuos, apsižiūriu – aš silpniausia iš visų. Moterys tiesiai šviesia rėžia, pripažįsta, o aš negaliu – nei matau tiek, kiek jos, nei pripažinti pajėgiu.“ Viskas būtų labai paprasta, jei galėtume čia pat gauti, ką panorėję. Dažniausiai juk gauname priešingai – tai, ko labiausiai bijome, ko labiausiai nenorime. Visata mus girdi jausmais, o baimė yra stiprus jausmas. Bijome neturėti pinigų, daug apie tai galvojame – tą ir turime. Kiekviena svajonė turi savo kainą. Mažos svajonės kaina nedidelė, žiūrėk, sugalvojai rytais bėgioti. Vadinasi, teks atsisakyti ilgo ryto su kavos puodeliu rankoje arba anksčiau atsikelti. Tai užmokestis. Jei užsibrėžiame didelius tikslus, mokame daugiau. Nori laisvės? Vadinasi, susidursi su tėvų išgąsčiu, su pablogėjusiomis gyvenimo sąlygomis, mažiau pinigų ir daugiau galvojimo, kaip suktis svetimoje šalyje. Jei esi pasirengęs sumokėti, svajonė išsipildys. Kai mano seminaruose žmonės pradeda atsakingai svajoti, jie visada susiduria su baimėmis. Pirmiausia mokomės nugalėti mirties baimę. Tai paprasta, reikia tik nuoširdžiai žinoti: turiu gyventi kiekvieną dieną taip, tarsi už nugaros stovėtų mirtis. Pasakyti artimam žmogui, kad myliu, atsiprašyti, jei įskaudinau, neišeiti į darbą neišsiaiškinus santykių ir nepareiti namo to paties nepadarius.

Pirmiausia – pažinti savo liūdesį. Tik jį išgyvenęs, tik supratęs, iš kur jis ateina, gali suprasti tikrąjį džiaugsmą. Žmonės liūdi, nes yra vieniši. Bet žodis „vienišas“ – iš žodžio „vienis“. Supratus, kad mes, tu, aš ir pasaulis, yra viena, kad viskas susiję, vienišumo jausmas turėtų išnykti. Liūdesys yra mano mokytojas, pabūnu jame, išgyvenu, leidžiuosi į patį dugną, tačiau nelieku ten, pakylu ir gyvenu, pasiėmęs šviesą. Svarbu savęs neprievartauti, nesakyti, kad jautiesi gerai, jei jautiesi blogai.

Dalia, o nuo ko pradėjote jūs? Kodėl pasirinkote šitą kelią? Noras dalytis atėjo keturiasdešimties. Būdavo, žmonės klausia patarimo, aš atsakau į jų klausimus, bet po pusmečio jie vėl grįžta su tuo pačiu. Pradėjau svarstyti – ką darau ne taip? Kalbu iš savo patirties, tačiau, matyt, to neužtenka. Kai mokytis pradėjau pati, supratau: tavęs negirdės, jei neprisiims atsakomybės išgirsti. Mokinys privalo sumokėti už patarimą, tik tada nepraleis jo pro ausis, nusilenks prieš savo ego.

Pastaruoju metu daug kalbama apie nuoširdumą, kad vertinga yra tai, kas tikra. Iš prigimties, matyt, visi esame nuoširdūs, tik toji mūsų savybė apaugusi kasdienybės lukštais. Kaip išsilukštenti? Kaip nusimesti tuos šiurkštumo, cinizmo sluoksnius, kad liktum, koks esi, – tikras? Susirinkę į seminarus mokomės klausti: ko iš tiesų noriu, apie ką svajoju? Jei tikslai ir svajonės nuoširdūs, nebus kliūčių juos įgyvendinti. Jeigu koją kiša trukdžiai, tai ir vėl savęs reikia klausti – ar tikrai noriu? Ar tikiu? Nemeluoti sau – štai kokia yra pirmoji ir svarbiausia pamoka. O juk meluojame... Nėra paprasta sąžiningai atsakyti: brač, aš juk save apgaudinėjau, visada žinojau, kad iš tų santykių nieko nebus. Mintys kuria mūsų realybę, visi tai žinome. Jei prisidirbai, jei įsileidai juodas, piktas mintis į savo pasąmonę, pripažink tai ir pradėk viską iš naujo.

Ar pastebėjote, kad mūsų visuomenėje darosi įprasta slapukauti apie mirtį? Jos tarsi nėra, visi gražūs ir amžinai gyvi. Tai tik mūsų močiutės ruošdavo jai sukneles... Mirties tema man – tarsi išgerti puodelį arbatos. Iš labai arti mačiau daug mirčių, išmokau apie ją kalbėti atsipalaidavusi, su humoru. Visi mes išeisime, nė vienas neišvengs, neverta galvoti, kaip ir kada tai atsitiks, reikia rūpintis, ką tuomet apie tave kalbės tie, kurie lieka. Mirtis reikalauja pagarbos, nereikia jos kaltinti ar smerkti. Dažniausiai ji ateina, kai žmogus jos prašo. Užtat atsargiai su žodžiais... Tik šitas gyvenimas mirtimi nesibaigia.

Tačiau esama žmonių, kurie dugne šviesos nepamato... Yra. Vienam išsikapstyti labai sunku, užtat reikia prašyti pagalbos. Kaip dažnai mes laikomės įsikibę paviršiuje, nes nerti baisu, nėra jėgų, nemokame su tamsa kalbėtis.

Dalia, ar žinote, apie ką paprastai svajoja žmonės? Apie daug ką. Apie paprastus dalykus – turėti gražius batelius, modernų telefoną, sukurti didelį verslą arba tobulus santykius. Svajonė – tarsi koks koliažas, turi išjungti protą, pajusti, ko nori tavo siela.

O jei didžiausia mano svajonė – kad nebūtų karo? Įmanoma, kad ji išsipildys? Ir čia reikia pradėti nuo savęs: jei neturi įtakos pats sau, vadinasi, neturėsi įtakos ir pasauliui. Pirmiausia pažvelk, ar tavo viduje nėra karo, – gal vis ką nors kitiems įrodinėji, nesutinki, mėgini ginčytis. Jei taip, tai juk tu pati – kare. Reikia mokytis – atėjau, pasiėmiau. Ir jei lydi šviesa, viskas bus gerai. Jei nesiseka – vadinasi, turi atsitraukti. Kelionė ir yra mokymasis. Turi išmokti rūpintis savo fiziniu kūnu, nes jame gyvena siela, suvokti savo asmenybę – kas esu, ką čia veikiu, kokias žinias pasiimu, kaip tobulinuosi, žinoti savo principus – ar vadovaujuosi meile, nuoširdumu, draugyste, vienybe, suprasti savo ir visatos vienį. Jei mano mintis kuria pasaulį, tai gal tą pasaulį aš ir veikiu? Todėl stebėti save – kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę. Nes nuo kiekvieno iš mūsų minčių, veiksmų ir atsakomybės priklauso pasaulis.

retas svečias

Valgomieji

batatai Teksto autorė BEATA NICHOLSON Receptų autorė IEVA PIKŽIRNYTĖ

Valgomuosius batatus statyčiau į vieną eilę su burokėliais – šias šaknines daržoves labai mėgstu. Man batatai yra stebuklinga, nuostabi daržovė. Kad ir ką iš jų gaminčiau, iš valgytojų visada sulaukiu komplimentų jūros. Batatai pasaulyje priskiriami prie vertingiausių daržovių, nes juose gausu įvairiausių vitaminų ir mineralų.

Valgomieji batatai, neteisingai vadinami saldžiosiomis bulvėmis, yra sočios, salstelėjusio skonio daržovės. Virtuvėje gali pavaduoti bulvę, o kai kuriose šalyse jauni jų lapai ir stiebai vartojami kaip salotos. Kone visuose žemynuose iš batatų ruošiami traškučiai, gaminami desertai, jie yra nepakeičiama kepinių sudedamoji dalis, o Pietų Amerikoje iš jų netgi gaminami dažai. O jūs pradėkite gal ne nuo tokių egzotiškų, bet taip pat įspūdingo skonio patiekalų. Valgykite batatus su salotomis, kepkite, virkite, ragaukite su raugintais kopūstais, lengvu jogurto su žolelėmis padažu.

Nuotraukų autorė JUDITA KUNISKYTĖ

Tik gaila, kad valgome jų labai mažai. Gal dėl to, kad pas mus jos gerokai brangesnės nei, pavyzdžiui, Anglijoje. Jei būtų pigesnės, tikiuosi, patiekalus iš jų ruoštume dažniau.

Datulėmis, daržovėmis ir bolivinėmis balandomis įdaryti batatai Maistingas ir energijos suteikiantis patiekalas. Gali būti užkandis, o gali ir pagrindiniu smuiku griežti. Galite rinktis įdaryti ir kitokias daržoves bei kruopas.

• 100

g bolivinių balandų sėklų • 100 g brokolių • 4 valgomųjų batatų • 1 paprikos • 100 g datulių • druskos, pipirų • alyvuogių aliejaus • 100 ml graikiško arba paprasto natūralaus jogurto • kalendrų lapelių

1. Pasūdytame vandenyje išverdame bolivines balandas. 2. Perpjauname batatus išilgai, apšlakstome alyvuogių aliejumi, pasūdome ir šauname į 200 °C temperatūros orkaitę kepti 20–30 minučių. 3. Susmulkiname datules, papriką ir brokolių viršūnėles. Visas šias sudedamąsias dalis pakepiname keptuvėje su alyvuogių aliejumi ir sumaišome su virtomis bolivinių balandų sėklomis. Pagardiname pipirais. 4. Iškepusius batatus šiek tiek paspaudžiame šakute, kad įdubtų. Paruoštą įdarą sudedame ant jų viršaus. Galima dar kišti į karštą orkaitę, kad gerai sušiltų, arba valgyti iškart. Patiekiame su graikišku jogurtu ir smulkintais kalendrų lapeliais.

kulinarijos mokykla

„Migdoliniai orinukai man buvo lyg sportinis iššūkis, kuriam reikėjo subręsti ir pasiruošti. Norėjosi pagaminti tokius gardžius, kokių buvau ragavęs tik Prancūzijoje, ir padaryti viską pačiam, nuo miltų iki kremo“, – apie pirmuosius bandymus iškepti tobulus orinukus pasakoja Ali. Prieš trejus metus jis pirmą kartą savo „Ali šokoladinių“ lankytojams pasiūlė paragauti šių morenginių pyragėlių, o šiandien be jų neapsieina nė viena šventė. Pats Ali pirmiausia griebtų sūrios karamelės, pistacijų ar sodraus skonio gero juodojo šokolado orinuką.

Aukščiausia

Ali Gadžijevo konditerijos klasė Teksto autorė LAURA KALVELYTĖ-MURINIENĖ

Ali pasakoja, kad Prancūzijoje tradiciniai migdoliniai sausainiai kepami jau kelis šimtus metų, o vos prieš penkiasdešimt metų Paryžiaus aukštosios konditerijos namų „Ladurée“ konditeriams kilo mintis du sausainukus pertepti naminiu džemu. Tai ir buvo garsiojo prancūziško macaron gimimo diena. Šiandien spalvoti orinukai pertepami įvairiausiais sviestiniais kremais, ganašais ar net ančių kepenėlių paštetu. Šis receptas tiems, kuriems atrodo, kad kepti orinukus sudėtinga. Žinokite, daug sunkiau buvo pagauti vietoje nenustygstantį ir visur vienu metu esantį Ali. Orinukų kepimo procesas tikrai įgyvendinamas, tereikia nuosekliai laikytis aprašytų žingsnių.

Nuotraukų autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Ir kai ragausite bei vaišinsite draugus savo pačių gamintais migdoliniais orinukais, žinokite – jūs jau žengėte pirmąjį žingsnį į aukštąją konditeriją.

Romantiški levandų spalvos, džiugiai oranžiniai apelsininiai arba tamsūs, sodrūs šokoladiniai. Spalvingi, nuostabiai traškūs migdoliniai orinukai, daugelio vadinami makarūnsais, lengvai užkariavo geriausių pasaulio konditerijos parduotuvių vitrinas ir visų saldžiamėgių širdis. Čia tarp ryškiaspalvių gardumynų it vijurkas sukasi ir vienas žinomiausių mūsų šalies konditerių Ali Gadžijevas. Vasario mėn. saldumynų gurmanus jis pakvies į naują „Ali eklerinę“ GO9 prekybos centre, Vilniuje, o balandžio mėn. į naują „Ali šokoladinę“ Vilniaus g.

orinukai

Virtuvės reikmenys:

Migdoliniai su šokolado ir aviečių kremu Konditerijoje svarbus tikslumas, planavimas, pasiruošimas ir, žinoma, virtuvės pagalbininkai – termometras, svarstyklės ir mentelės. Kad darbas vyktų sklandžiai ir kepiniai pavyktų, patariame pirmiausia perskaityti visą receptą, susiplanuoti procesus, gamybos eigą ir laiką, iš anksto pasiruošti produktus.

APIE PRODUKTUS Kiaušinių baltymų brandinimas Pasiruošti prieš 2–7 dienas. Brandinti kiaušinių baltymai praranda elastingumą ir įgyja blizgesio. Tereikia kiaušinių baltymus supilti į stiklainį, sandariai uždaryti ir padėti į šaldytuvą kelioms dienoms ar savaitei. Gaminant svarbu naudoti kambario temperatūros baltymus, todėl, prieš kepant orinukus, juos reikia išimti iš šaldytuvo ir palaikyti ant stalo apie 4–6 valandas.

termometras svarstyklės plaktuvas konditerinis maišelis su 10 mm ir 8 mm antgaliais silikonizuotas kepimo popierius (būna nurodyta etiketėje)

Kremui, uogų ganašui, reikės: • 200 g šviežių ar šaldytų aviečių (galite rinktis juoduosius serbentus, vyšnias) • 200 g 54 proc. kakavos masės juodojo šokolado • 50 g kambario temperatūros sviesto

silikoninė mentelė silikoninis padėkliukas kepti (nebūtinai) 3,5 cm skersmens formelė trafaretui ar stiklinė sietelis skarda žemu krašteliu

Migdolų miltams reikės:

maistinė plėvelė

• 150 g migdolų riekelių

• 150 g miltelinio cukraus

Orinukams reikės: • 150 g migdolų miltų

• 150 g miltelinio cukraus

• 150 g ir dar 1 šaukštelio cukraus

• 110 g brandintų kiaušinių baltymų

• vandenyje tirpių valgomųjų dažų

patarimas

Paruoštus valgyti orinukus iki 3 parų rekomenduojama laikyti sandariai uždarytame inde šaldytuve.

• 40 g vandens

Kremas, uogų ganašas. Pasiruošti prieš 1–5 dienas. Kremas šaldytuve gali stovėti savaitę. Migdolų miltai Orinukams reikalingi rupesni migdolų miltai, o parduotuvėse dažniausiai parduodami labai smulkūs, todėl geriausia jų susimalti patiems. Kepimo skarda Kad sausainukai iškeptų vienodo dydžio, būtina nusipiešti trafaretą.

sezoninis ingredientas

Vegetariška salierų šaknų ir baklažanų lazanija Įkvėpimas pagaminti tokį patiekalą pagavo naršant „My green kitchen stories“. Mūsų maisto redaktorė Ievutė visada norėjo išbandyti kokį panašų patiekalą, nes labai mėgsta salierus, o daržovišką daržoviškiausią „lazaniją“ tiesiog dievina. Puikus, sotus rudeniškas patiekalas. Net mūsų kritiškoji ir lietuviškoji Ingutė, kuri paprastai nemėgsta įmantrybių, pagyrė šią lazaniją, tad gal ir jums pavyks nustebinti namiškius? Pomidorų ir lęšių įdarui reikės: • 1 šaukšto alyvuogių arba kokosų aliejaus • 1 svogūno • 3 česnako skiltelių • 0,25 šaukštelio aitriųjų paprikų skiedrelių arba uoginės paprikos miltelių • 3 skardinių po 400 g konservuotų smulkintų pomidorų • 190 ml raudonųjų lęšių • 125 ml vandens • 2 čiobrelių šakelių • 2 saujelių bazilikų • kelių rozmarino šakelių • druskos, pipirų

Lazanijos sluoksniams: • 1 saliero šaknies • 2 baklažanų Pievagrybių sluoksniui: • 1 šaukšto alyvuogių arba kokosų aliejaus ar ghee sviesto • 2 česnako skiltelių • 250–300 g pievagrybių (geriausia proga išbandyti ruduosius) • 250 g šaldytų špinatų • gero žiupsnio malto muskato • 250 g vyšninių pomidorų arba 4 didelių pomidorų • tarkuoto kietojo sūrio pabarstyti • bazilikų lapelių papuošti

Kepame lazaniją: 1. Ruošiame pomidorų ir lęšių įdarą. Česnakus sutriname, svogūną smulkiai supjaustome. Keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiame česnakus, svogūnus ir paprikų skiedreles. Kelias minutes pakepiname. Sudedame likusius įdaro ingredientus, išmaišome ir dar patroškiname 45 minutes, kol lęšiai suminkštės, o įdaras sutirštės. 2. Ruošiame „lazanijos“ sluoksnius. Salierą ir baklažanus kruopščiai nuplauname, nulupame (nuotraukose matyti, kaip tai darome mes). Salierą supjaustome pjaustykle mandolina maždaug 3 mm storio riekelėmis, o baklažaną – išilgai peiliu kuo plonesnėmis juostelėmis. Atidedame. 3. Ruošiame pievagrybių sluoksnį. Pievagrybius nuplauname ir padalijame pusiau ar į keturias dalis. Keptuvėje įkaitiname aliejų, sumetame česnako skilteles, suberiame pievagrybius ir švelniai pakepiname kelias minutes, kol pievagrybiai šiek tiek apskrus, tada pamaišome ir dar kelias minutes pakaitiname. Suberiame juos į dubenį. Špinatus sudedame į keptuvę, įberiame muskato ir kelias minutes pakepame. Atidedame. 4. Sluoksniuojame ir kepame lazaniją. Keraminį lazanijų indą patepame aliejumi, išklojame salierų sluoksniu, paskleidžiame pomidorų ir lęšių padažo, tada užklojame baklažanų juostelėmis. Dedame pievagrybių ir špinatų sluoksnį, vėl klojame salierus ir baklažanus, užpilame pomidorų ir lęšių padažo. Jei dar liko padažo ir salierų su baklažanais, vėl juos sluoksniuojame. Vyšninius pomidorus perpjauname pusiau ir išdėliojame ant viršaus. Kepame apie valandą iki 175 °C įkaitintoje orkaitėje, trumpam ištraukiame, apibarstome kietuoju sūriu ir 5–10 minučių grąžiname į orkaitę. Puošiame smulkintais bazilikais.

Bulvių ir salierų šaknų košė Maistinėmis savybėmis ir aromatais papildyta bulvių košė, kuri pakeis tradicinę bulvių. Valgykite ją vieną su daržovėmis ar su mėsa arba žuvimi. Netgi tinka su kefyru. Labai gardu ir sveika. Reikės: • 350 g bulvių • 350 g salierų šaknų • 25 g sviesto • 50 ml pieno • 2 šaukštelių grūdėtųjų garstyčių • druskos • 2–3 šaukštų tarkuoto kietojo sūrio Ruošiame košę: 1. Bulves ir salierus nuskutame (kaip susidoroti su salierais, žiūrėkite 60 puslapyje). Daržoves supjaustome postambiais gabalais. 2. Puode su pasūdytu vandeniu užkaičiame bulves, paverdame apie 10 minučių, tuomet suberiame salierus ir dar paverdame, kol daržovės suminkštės. 3. Nupilame vandenį, dedame sviesto, garstyčių, supilame pieną ir bulvių trintuve sugrūdame. Pabarstome kietuoju sūriu.

Nuotraukų autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ. Apranga iš Sandros Yushkos kolekcijos.

už jūrų marių

Iš Kėdainių į Holivudą:

„Turiu ne ambicijų, o svajonių“ Teksto autorė ANNA VANAGĖ

„Alio! Čia Aušra? Jums skambina iš Holivudo. Filmuosime interviu su Stivenu Spilbergu, ir jeigu Džeimsas Kameronas jus jau paleido, gal galėtumėt atvažiuoti pas mus?“ Greičiausiai, būtent taip Holivudo kino ir reklamų užsakovai kalbasi su lietuve Aušra Juškaite-Rosegard. Subtili ir lietuviškai paslaptinga Aušra taip meistriškai valdo grimo teptukus, kad jos klientų sąraše ne tik aktorės Džulijos Roberts brolis Erikas, režisierius Robertas Zemeckis, aktoriai Džonas Bredlis, Gerardas Batleris ir Isla Fišer, pasauliniai leidiniai „Empire“, „People“ „Live“ ir „Who“. Kvapą gniaužianti (ir, tiesą sakant, kino juostos verta) meilės istorija ir superkarjera Aušrai nutiko ne kur kitur, o Los Andžele. Mieste, kuriame net fontanai konkuruoja dėl vietos po saule, o grimuotojos niekuomet kartu neina gerti kavos. Manote, megažvaigždes grimuojanti moteris maudosi prabangoje ir atostogauja Maldyvuose? Tikrai ne. Ji, kaip ir anksčiau, vasaroja mylimoje Lietuvoje, šeštadieniais moko Amerikos lietuvių vaikus ir apsiverkia kaskart, išgirdusi tėvynės himną.

Vaikystės svajonė – tikri lūpdažiai ir akių šešėliai

„Mano mama – žinoma Kėdainių tortininkė, o senelis – kaimo siuvėjas. Tėvai tikėjosi, kad liksiu gyventi provincijoje ir imsiuos ko nors panašaus, gal net kepsiu tortus.“

Augau mažuose, jaukiuose, meilės pilnuose namuose su tėvais ir dviem vyresniais broliais (jie vyresni už mane 14 ir 18 metų). Esu pagrandukė, tad visa šeima mane labai „popino“, mama sakydavo: „Tik būk, vaikeli, geras žmogus...“ Mano mama – žinoma Kėdainių tortininkė, o senelis – kaimo siuvėjas. Tokia amatininkų su menine gyslele šeima, todėl tėvai tikėjosi, kad liksiu gyventi provincijoje ir imsiuos ko nors panašaus, gal net kepsiu tortus. Aš ir kepiau – prieš Kalėdas mama visą šeimą pristatydavo prie darbo, pamenu, grįžtu iš mokyklos ir turiu kočioti plonyčius tešlos lakštus. Tik visada žinojau, kad užaugusi būsiu scenoje arba kuo arčiau jos. Mamytė mano natūralistė – nenaudojo jokios kosmetikos, turėjo tik vieną raudoną lūpdažį. O aš visada norėjau dažytis, tad ko tik neišrasdavau – esu ir guašu „makiažą“ pasidariusi, ir įvairiais mišiniais blakstienas dažiusi. Didžiausia mano svajonė tuo metu buvo įsisukti į gerą kosmetinę, bet namie tokios paprasčiausiai nebuvo. Eksperimentuodavau ir su plaukais – sumaišiusi cukrų su vandeniu pasidarydavau plaukų lako ir raišteliais per naktį garbanodavau plaukus. Oi, kaip šis lakas byrėdavo ant suolo... kaip sniegas! Aišku, ir visos draugės būdavo papuoštos. O sykį močiutė paprašė pakirpti kirpčiukus. Na, tai truputį pakirpau. Man patiko, galvoju, kodėl dar nenukirpus? Namo parėjusi mama tik stvėrėsi už galvos: „Vaikeli, ką tu su senu žmogum padarei?..“ Laimė, skarelė ir tuomet buvo madingas aksesuaras, tad kurį laiką močiutė po ja slėpė kirpimą ultra „ežiuku“.

Nuotraukų autorius LINAS ŽUKAUSKAS

skanioji Lietuva

�uria�

Pusdienis ten, kur gaminami

geriausi Lietuvoje avių ir ožkų pieno Teksto autorė BIRUTĖ NORVAIŠIENĖ

Kalnuotu pro Labanoro regioninio parko miškus vingiuojančiu keliu atlekiame į Birutės ir Giedriaus Prakapavičių ūkį. Nuvykę akies krašteliu spėjame pamatyti ką tik pagaminto avių pieno jogurto pilstymo procesą. „Bet kuris gaminys yra ne tik mikroelementų ir atskirų sudedamųjų dalių junginys, jame išlieka ir tavo šilumos, meilės, gerų emocijų ir energijos, tad čia negalima skubėti“, – šypteli ūkio šeimininkas, ir laikas sustoja. Didžiuliame jau 18 metų puoselėjamame šeimos ūkyje, įsikūrusiame netoli Molėtų, Inturkės apylinkėse, Ūtos kaimelyje, kalbamės apie santykius, gyvenimiškus iššūkius ir sūrininkystę.

Giedrius: Taip jau susiklostė, kad teko perimti tėvo nuosavybę. Pardaviau savo verslą Jonavoje ir pradėjau ūkininkauti. Mūsų šeimos ūkis įregistruotas dar 1998-aisiais. Kitaip tariant, buvome ta karta, kuri į kaimą ėjo iš idėjos. Ūkininkauti pradėjome nusipirkę penkias avytes ir vieną veislinį aviną. Tuo, kad auginsime būtent avis, neabejojome, mano senelis augino avis, o močiutė verpdavo vilną, dažydavo ir veždavo į Rygą parduoti. Atmintyje, pasąmonėje išliko geri jausmai, vaizdai, kvapai, emocijos. Greičiausiai tai ir paskatino grįžti į kaimą. Po kelių ūkininkavimo metų atsikraustė visa šeima: žmona ir abi dukros. Birutė: Giedrius išvažiuodavo pirmadienio rytą ir grįždavo penktadienio vakare, o aš viena namie Jonavoje auginau dukras. Po kelerių metų vieną dieną jis mandagiai pasiūlė: „Yra toks pastatas, jei sutiktum kraustytis – pirktume.“ Aš sutikau, tik paprašiau, kad būtų karštas vanduo. Pirmieji metai buvo nelengvi,

tikri miestiečių nuotykiai kaime. Kūrėmės po truputį. Dabar aš jau į nieką nekeisčiau šios vietos vien dėl erdvės ir laisvės. Giedrius: Po keturių metų pavyko gauti paskolą. Kone dešimt metų auginome mėsines avis ir prekiavome aviena. Patys esame sūrio mėgėjai, sau dažnai gamindavome sūrius. Keliauji, ragauji, norisi pačiam pabandyti. Lietuvoje nėra tokio didelio avių ar ožkų pieno rankų darbo sūrių pasirinkimo, tad iš kelionių visada parsiveždavome bent keletą kitokių rūšių, ne masinės gamybos sūrių. Greta mėsinių pradėjome auginti pienines avis ir ožkas, pasistatėme pieninę. Malonesnis tas produktas, didesnė pridėtinė vertė ir pats darbas teikia kur kas daugiau malonumo nei mėsininkystė. Pasirinkome gyventi grynesnėje aplinkoje, kuri harmonizuoja, kurioje jaučiame dvasios pilnatvę, čia augame ir padedame augti kitiems.

Kaip pavyksta sutarti, juk kartu dirbate kone kiaurą parą?

Birutė: Santykius ir kampus apgludina laikas ir patirtis. Vienoks žmogus, kol draugauji, kitoks – po vestuvių, gimus vaikams iš tiesų pradedi suprasti, kas yra šeima. Kai įkūrėme pieno ūkį, teko įsitraukti ir man, reikėjo kažkam įsisavinti technologiją, receptūrą. Į ūkio reikalus aš per daug nesikišu, tik kai reikia konkrečios pagalbos – avims ėriuojantis ar panašiai. Tiesa, dirbame kartu nuo ryto iki vakaro, to reikėjo išmokti, ir išmokome. Giedrius: Man atrodo, tai buvo sunkiausias etapas. Pirmus metus galvojome, kad nužudysime vienas kitą. Birutė: Kuo toliau, tuo lengviau. Mažiau burbi – daugiau dirbi. Vis mažiau ir reikia kalbėti, jau žinai, ką daryti, girdime ir suprantame vienas kitą iš judesio, žvilgsnio. Sakyčiau, mūsų šeima susivienijo ir mūsų santykiai pasikeitė atsiradus bendram tikslui – bendram pienininkystės ūkiui.

�

Gamyba trunka 5 dienas – planuokite laiką, šios kaukės nepavyks pasigaminti iš vakaro prieš pat šventę

vaikai namuose

Priemonės kaukės pagrindui: • vidutinio dydžio balionas • laikraščiai • didelis dubuo • 4 dideli šaukštai paprastų miltų • 2 šaukšteliai cukraus • šiltas vanduo • šaukštelis • nedidelis dubenėlis Gaminame: 1. Pripučiame balioną ir užrišame jį mazgeliu. 2. Laikraštį suplėšome juostelėmis (neskubėkite suplėšyti visų turimų laikraščių, jei skiautelių reikės daugiau, galėsite tai padaryti proceso metu). 3. Pasigaminame klijus – košelę laikraščiams klijuoti. Miltus ir cukrų supilame į nedidelį dubenėlį, įpilame truputį vandens ir išmaišome. 4. Klijai turi būti kaip skysta blynų tešla. Tokie naminiai klijai yra netoksiški ir saugūs naudoti vaikų rankdarbiams. 5. Ant darbui paruošto stalo statome dubenį, į jį įdedame pripūstą balioną. 6. Laikraščio juosteles po vieną merkiame į klijų košelę. 7. Pirštais nubraukiame klijų perteklių. 8. Pirmiausia klijuojame kaukės pagrindą – klijais sudrėkintas popieriaus juosteles po vieną klijuojame ant baliono vieną šalia kitos. Juostelėmis uždengiame tokį plotą, kokio dydžio reikės kaukės: vaikui mažesnės, suaugusiajam – didesnės. 9. Užklijavę pagrindo sluoksnį, toliau vieną ant kito klijuojame papildomus kaukės sluoksnius. Švelniai juos paspaudžiame delnais. Tvirtai kaukei reikės 7–10 laikraščių juostelių sluoksnių. 10. Suklijuotą kaukę reikia gerai išdžiovinti. Tam šiltoje patalpoje teks ją palaikyti apie 3–4 dienas.

100

Jei gerai užsigavėsi, žiemos vargo neturėsi Šventę namuose ir širdyje galime susikurti tik patys. Čiupkite už rankos Užgavėnes ir atsiveskite jas sočios vakarienės į klegesio kupinus savo namus. Iškepkite stirtą mėgstamiausių blynų, bet patiekite juos kitaip, su gausia pagardų palyda. Tiks ir vasarą virta braškių uogienė ir šaukšteliu miltinio cukraus pasaldinta plakta grietinėlė, bet būtinai nustebinkite namiškius netradiciniais, iki šiol negamintais pagardais – sodraus skonio ir spalvos marmeladu bei gardžiausia sūdyta karamele. Lai eilinis šeimos vakaras virsta blynų puota! O išbandę blynų ir pagardų artileriją, į darbą, mokyklą ar darželį pabandykite iškepti spurgų.

103

Užgavėnės

Pagardai – šventės šaukliai Apelsinų marmeladas Jei išsivirėte naminio marmelado, pirktinio gal ir nebenorėsite ragauti. Patikėkite, tai lengva, paprasta ir greita. Juk dabar pats apelsinų rokenrolas, o „Dansukker“ cukrus uogienėms tiesiog sukurtas tam, kad marmeladas visada pavyktų.

Verdame marmeladą: 1. Pirmiausia apelsinus gerai nuplauname su soda. Nutarkuojame arba nuskutame 2 apelsinų žieveles. Atidedame jas. 2. Iš dviejų apelsinų be žievelių išspaudžiame sultis (reikės maždaug 200–250 ml). 3. Likusius 4 apelsinus kruopščiai nulupame, kad neliktų baltų žievelių. Supjaustome juos griežinėliais. 4. Į puodą suberiame pjaustytus apelsinus, užpilame uogienių cukrumi ir palaikome apie pusvalandį, kad išsiskirtų sultys. 5. Supilame sultis ir verdame 15 minučių ant vidutinės kaitros, vis pamaišome, kad neprisviltų. 6. Suberiame apelsinų žieveles ir dar paverdame 10 minučių. Marmeladas jau turėtų būti sutirštėjęs, sultys išgaravusios. Uždengiame maistine plėvele ir leidžiame visiškai atvėsti. Supilstome į stiklainiukus.

rekla minis projekta s

Šiuo cukrumi saldintas marmeladas išlaikys natūralią saulėtą apelsinų spalvą, gilų skonį, aromatą ir reikiamą tirštumą net laikomas kambario temperatūroje. Be to, marmeladą su šiuo specialiu cukrumi išvirsite greitai, jums nereikės kelias valandas budėti prie puodo. Ryškųjį apelsinų marmeladą tiesiog privalote „supažindinti“ su blynais ar šviežiomis bandelėmis, prancūziškais raguoliais. Juo skaninkite košes ar pertepkite torto biskvitą – apelsinų skonis atgaivins ir suteiks „charakterio“. Supilstytas į mažesnius stiklainiukus šis marmeladas visada pradžiugins drauges kaip dovana, kai pas jas užsuksite arbatos.

Reikės: • 1,5 kg arba 6 vidutinio dydžio apelsinų • 500 g „Dansukker“ cukraus uogienėms • 1 citrinos sulčių

104

Nuotraukos autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ. Fotografuota UAB „Geloma“ parduotuvėje. Drabužiai iš „D.Efect“.

savaitgalio projektas

114

spintoj�

Durys į naują gyvenimą –

Teksto autorė ANNA VANAGĖ

Dantukų fėja, Velykų zuikis, Žmogus Voras ir kiti herojai yra bejėgiai prieš šimtą metų netvarkytą spintą. Patys žinote – atidarai tokią ir supranti, kad joje lengvai prasmegs pora laisvadienių ir visa gera nuotaika, o kur kabinti naująją suknelę? Taigi, atidarote spintą, išsigąstate, uždarote, atidarote... uždarote...

Bet šiandien yra ta diena, kai viskas pasikeis. Superstilistė, knygos „Spintologija“ autorė Agnė Gilytė būtent jums paruošė aiškų ir paprastą planą – kaip sutvarkyti savo spintą nuo S iki Ą. Kodėl Agnė? Nes ji žino apie spintą viską, o geriausias kelias link tobulo rezultato – profesionalų patarimai. Kažkada, kai kraustėsi pas būsimąjį vyrą, Agnė sukūrė sistemą, kaip nedidelėje spintoje sutalpinti reikiamus daiktus ir ką daryti, kad turint nedaug drabužių visuomet būtų, ką apsirengti. Auksinė taisyklė – kol vietą užima seni dalykai, nauji paprasčiausiai neturi, kur ateiti. Ši buitinė magija galioja ir drabužiams, ir per ilgai užsilaikiusioms mintims ar prisiminimams. Todėl tvarkinga spinta yra durys ne į Narniją, bet į naują gyvenimą. Stilingą, kvepiantį ir žadantį išpildyti slapčiausias svajones.

115

namai

sviesos Kad po švenčių neužgestų

Nuotraukos: WWW.FOTOPASTELE.LT, DOVILĖS JAKŠTAITĖS

Teksto autorė JŪRATĖ CVILIKIENĖ

124

Švenčių laukimas tarsi lipimas į kalną. Iš pradžių planuojame, kur, kaip ir su kuo jas pasitiksime, kokius patiekalus gaminsime, kuo savo artimuosius ir draugus džiuginsime. Man planavimas vienas mėgstamiausių užsiėmimų prieš miegą, juo labiau nieko daryti dar nereikia. Vėliau tarsi kuprinę kelionei ruoštume: traukiame iš rūsių ir dėžių praėjusiais metais miegoti suguldytus žaisliukus, vainikus, staltieses, žvakes bei girliandas arba tas puošmenas perkame, jei šiais metais žūtbūt norisi ko nors naujo. Dažnai pakuodama šias atsiminimų dėžes tarsi iš naujo atrandu jau pamirštus spalvotus kaspinus ar buteliuką dirbtinio sniego.

„Sukite girliandų lizdus vazose, didelėse taurėse ar žvakidėse“

Apsižvalgykite. Ar turite savo namuose stiklo pertvarų, indaujų ar virtuvės spintelių stiklinėmis durimis, stiklo indų (puikiai tinka ir nuo uogienių ar kompotų likę stiklainiai!), spalvotų vazų? Drąsiai sukite juose girliandų lizdus. Baldas bus apšviestas jaukia blankia šviesa, o ant palangės padėtas indas gražiai atsispindės lange kurdamas visą paletę mirguliuojančių atspindžių. Dabar parduodamos vielinės girliandos taupios, nekaista, tad saugios naudoti net šalia užuolaidų.

Žodžiu, planavimas, ruošimasis ir pačios šventės – lyg kilimas į kalną su keturiomis stotelėmis: Kūčiomis, Kalėdomis (su artimaisiais, su draugais ir kaimynais) ir žvilgančiais triukšmingais Naujaisiais metais. Kartu su fejerverkų palydėtu išaušusiu sausio 1-osios rytu suvokiame, kad kitą švenčių stotelę pasieksime tik pavasarį. Štai keli patarimai, kaip dar kelis tamsius žiemos mėnesius paversti jaukiais ir šiltais, toliau naudojant šventinę atributiką.

125