Beatos Virtuvė, Vasara 2020, Nr. 27 by Beatos virtuvė

2020 m., vasara, Nr. 27

SKANUS IR DŽIAUGSMINGAS GYVENIMAS

Šviežių

Nostalgiškos .

BULVYCIU . SUTIKTUVES

MOCIUTES SPURGOS

BRUSKETU . . DELIONES

ISIMYLEJE UOGAS

KIRVIO KOTO

turnyras

NAUJU

Spalvingas

LIETINIU TORTAS

beatosvirtuve.lt

s o r a s a V s

a m u n o a m

RECEPTU

ŠEZLONGO SKAITINIAI

ą aš žinau apie vasarą? Ogi tai, kad ji labai trumpa! Pradedu laukti jos

nuo vasario, mintyse pamažu dėlioju atostogų planus, imu svajoti apie šilumą, žydinčias pievas ir pasakišką šiltnamio kvapą. Bet vasara ateina ir trunka tik akimirksnį: atrodo, vieną šiltą birželio dieną užsimerki iš malonumo, o atsimerkusi jau žiūri, kad kalendorius paskutines rugpjūčio dienas skaičiuoja. Žinau ir tai, kad vasarą galima sau leisti šiek tiek daugiau. Ledai kartą per dieną? Normalu! Aišku, mano meška vasarą neišvažiuoja atostogų – manęs vienos nepalieka. Vis reikalauja ir antros, ir trečios porcijos ledų. Vis siūlo paploninusi balsą: gal, Beata, dar norėtum antros porcijos Pavlovos torto? Nors vasarą gyvenu daug labiau atsipalaidavusi, vis tiek nuoširdžiai stengiuosi savo mešką tramdyti. Nes, žiūrėk, su vaikais pajūryje statai smėlio pilį, Baltija ošia, banguoja, o meška tuo metu vis dairosi į paplūdimio krepšį ir apie užkandį svajoja. Nieko nesigailiu, kai su vaikais saujomis valgome uogas. Kai pusryčiams, pietums ir vakarienei ant stalo puikuojasi mano tėčio užauginti pomidorai. Kai kartu su šeima ką nors kepame ant grilio ir drauge puotaujame lauke. Vasara yra šviežio maisto fiesta, ir tuo reikia mėgautis, ją švęsti! Ką dar žinau? Kad greitai bėgančią vasarą geriausia vytis apsirengus patogiai: judesių nevaržančiomis kelnėmis, lengvomis suknelėmis, vėjyje lekiančiais sijonais – viskas tik natūralių audinių. O ilgais vakarais taip gera sėdėti įsisupus į šiltą, jaukų megztinį – juk taip norisi lauke pabūti kuo ilgiau, pasėdėti prie laužo ar tiesiog kieme pasiklausyti žiogų dainų. Nors aš – nepataisoma optimistė, nemeluosiu, kad yra dalykų, kurie vasarą mane erzina. Turintys vaikų žino, kiek užtrunka visus suruošti kelionei – kad ir savaitgaliui. Kartais atrodo, kad lengvesnė užduotis yra astronautus išsiųsti į kosmosą, negu su vaikais, šunimis ir visų mūsų daiktais susiruošti į išvyką. Žinote, ko dar nemėgstu vasarą? Smėlio patalynėje, kuris ima klastingai kandžioti šonus būtent tada, kai jau norisi panirti į sapnus. Bet jei rudenį ar žiemą tvarkantis iš kokio nors vasaros krepšio pabyra užsilikusių smiltelių, nusišypsau – taip gera prisiminti šiltas dienas. Tada atrodo, kad gal visai nesupykčiau atsidūrusi toje atostogų lovoje, kurioje iš kažkur vis atsiranda smėlio. Svarbiausia, žinau, kad patys kuriame savo vasarą, susilipdome ją iš mažų malonumų, gražių akimirkų su šeima ir draugais bei gamtos dovanojamų gėrybių. Linkiu jums malonumų vasaros, kad ir kur būtumėte. Nors ji ir vėl truks tik akimirksnį, tegul dovanoja lengvumą ir ramybę.

AUTORĖ IR KŪRYBOS VADOVĖ

Laura Kalvelytė-Murinienė REDAKTORĖ

Gabjota Alūzaitė

Vasara mano

TEKSTŲ AUTORIAI:

Beata Nicholson Laura Kalvelytė-Murinienė Vilma Janulytė Jorūnė Paužienė Anna Vanagė Gintė Zurbaitė Agnė Tuzinaitė Lina Gabrijolavičienė Laisvė Radzevičienė MAISTO REDAKTORĖS:

Beata Nicholson Jorūnė Paužienė FOTOGRAFAI:

Joana Burn Dovilė Jakštaitė Justina Ramanauskienė Artūras Ivancovas Tomas Viršilas Kęstutis Vanagas KALBOS REDAKTORĖS

Jūratė Šamelienė Jolita Giedraitienė DIZAINAS

Živilė Adomaitytė VIRŠELIO DIZAINAS

Andrius Petkevičius VIRŠELIO POSTPRODUKCIJA

Skomantas Šimkus REKLAMA

Vilma Janulytė vilma@beatosvirtuve.lt ASISTENTĖ

Inga Matevičiūtė

Kirvio koto turnyras

LEIDĖJAS

UAB „Lietuvos ryto spaustuvė“ Gedimino pr. 12A, Vilnius 2020 m., Nr. 27 vasara ISSN 2351-6747 VIRŠELYJE

Joanos Burn nuotrauka Tiražas 10 000 egz. Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako.

102 Retas svečias

Maisto herojus

110

Rece�ta� VASAROS UŽKANDŽIAI

Vaikai virtuvėje

14 Gaivioji brusketa su burokėlių paštetu 14 Vėlyvos vasaros brusketa su nektarinais ir pomidorais 14 Saldžioji brusketa su braškėmis ir varškės kremu 23 Brusketa su abrikosais ir rikota 24 Krepšeliai su krevetėmis 26 Brusketa su karamelizuotais svogūnais ir romesco užtepėle

KAVOS ŽAIDIMAI

16 „Budintys“ kavos ledukai 17 Meksikietiška šaltai brandinta kava 17 Šaltai brandinta kava su imbierais ir citrinų limonadu 28 Grilyje keptos daržovės, pagardintos sultiniu su žolelėmis 29 Makaronų apkepas su vištiena ir daržovių sultiniu 30 Salotų pagardai su sultiniu 31 Daržovingas plovas su jautiena

IŠ KIRVIO

34 Kepti obuoliai su medumi 34 Traškūs greitai rauginti agurkėliai 35 Virti varškėčiai su kmynais 36 Rūkinta kumpe suktinukai 36 Lavašo traškučiai su avokadu, vaisiais ir silke 38 Tikra kirviakotiška sriubikė 39 Trinta brokolių sriuba 40 Ratatujis 42 Troškinys

126

Kas pusryčiaus balkone?

44 Vištienos ir daržovių šašlykas 45 Žiedinių kopūstų kepsneliai 46 Visų laikų skaniausios šoninės juostelės 47 „Texmex“ mėsainiai

IŠ UOGŲ

53 Birutės gervuogių traškis 54 Salotos su marinuotomis braškėmis ir ožkų sūriu 56 Jogurtiniai uogų ledai su avižiniais dribsniais 57 Aguoninis keksas su šilauogėmis 58 Vengriška uogų sriuba su jogurtu 60 Pusryčių sluoksniuotis su šilauogėmis 61 Kefyro panakota su braškėmis ir rabarbarais

VASARĄ – Į STIKLAINIUS

63 Braškių uogienė su vanile 64 Šaldyti trinti juodieji serbentai su apelsinų žievelėmis 65 Saldžiarūgščiai pomidorai savo sultyse

NAMŲ VIRTUVĖS HITAS

66 Makaronų kriauklės su rikota ir Bolonijos padažu 68 Orkaitėje kepti pomidorai su kruopomis ir varškės sūriu 69 Orkaitėje su brokoliais ir žirneliais apkepti koldūnai 70 Kiaulienos šašlykas greitai paruošiamame kivių marinate 71 Turkiški kukuliai kofte su jogurto ir sezamų pastos padažu 72 Vištiena keptuvėje su trijų spalvų daržovėmis 73 Vištienos iešmeliai su jogurto ir indiškų prieskonių marinatu 75 Gerūtos močiutės Janinos (podelės) spurgelės 77 Ingos pieniška voveraičių sriuba 87 Indėniški dešrainiai

ŠVIEŽIAS DERLIUS

93 Keptų bulvyčių salotos su marinuotomis daržovėmis ir varškės kremu 94 Bulvės su voveraičių ir pievagrybių sviesteliu 96 Bulvytės su mėtomis, žirneliais ir mėlynojo pelėsinio sūrio padažu 98 Traškios bulvytės 99 Troškintų pomidorų dažinys 99 Gaivus silkės kapotinis 99 Grietinės ir krienų padažas 100 Loretos žemaitiškas kastinys

RETAS SVEČIAS

104 Įdaryti cukinijų žiedai 106 Atviras pyragas su ožkų pieno sūriu ir cukinijų žiedais 108 Greitai paruošiamos sočios cukinijų salotos su rūkyta skumbre 109 Šokoladinis cukinijų pyragas su ruginiais miltais

VAIKAI VIRTUVĖJE

110 Jurgio salotos su tunu ir mocarela 112 Vaikų svajonių tortas

ŠEFAS NAMUOSE 114 116 116 117

Duonos raugas Raugintų miltų sriuba – putra Rauginto raugo gira Rauginti blynai

118 Vyras virtuvėje: garinta šoninė pagal Paulių

vasara

�asara mano

Naują vasarą pasitinku dar jausdama

Uch – koks vakaras nutiko, net dabar

būdų gerai praleisti laiką. Žiemą Jurga

praėjusios skonį. Su „Beatos virtuvės“

prisiminus pulsas padažnėja!

motociklu nardo kalnų serpantinais ir

komandos merginomis pagavome

Savo vandens pramogų verslą Jurga

keliauja po egzotiškiausias šalis. Tiesa,

paskutinę šiltą vasaros dieną ir

pradėjo prieš dešimt metų nuo vienui

nulėkėme prie Kauno marių pas mūsų

vieno laivuko. Šiandien ji turi visą

draugę laivo kapitonę, motociklininkę ir

jachtų klubą, kuriame beveik gyvena ir

praėjusių metų rudens žurnale.

snieglenčių aistruolę Jurgą Žukauskaitę.

kuria įspūdžius visiems ieškantiesiems

Paskaitykite, tikrai susižavėsite!

BEATA NICHOLSON

BEATA NICHOLSON, JORŪNĖ PAUŽIENĖ

DOVILĖ JAKŠTAITĖ, ARTŪRAS IVANCOVAS

dažniausiai – tų šalių bekele! Daugiau apie jos nuotykius rašėme

Tą dieną, kai su „Beatos virtuvės“ komanda atvažiavome pramogauti prie Kauno marių, maniau, pasiplaukiosime laivu, ramiai pasibūsime.

vasara

Nė neįsivaizdavau, kad su žurnalo vadove Laura netrukus įsitvėrusios padangą ir šaukdamos visa gerkle – ir iš baimės, ir iš smagumo – skrosim vandenis. Bet jei jau atvažiuoji pas tokią laivų ir gyvenimo kapitonę kaip Jurgita, gali tikėtis visko.

Nebuvome pasiruošusios ir pasiryžusios! Bet pagalvojom – o kada, jei ne dabar? Buvo šlapia, greita, vėjas plaukuose, šūksnių aidas pušų viršūnėse. Vėliau laimingos ir pavargusios sėdėjome ant denio, dalijomės įspūdžiais ir džiaugėmės, kad viena kitą padrąsinome ir tiesiog buvome kartu. Išdrįsti – pagrindinė praėjusią vasarą mūsų išmokta pamoka. Vasara – judesio, veiksmo ir naujų dalykų laikas. Juk vasarą vaikystėje išmokstame plaukti, važiuoti dviračiu. Tegul tų pirmų kartų būna kiekvienais metais!

vasara Tiesa ta, kad vykti prie Kauno marių sumanėme greitai, pačios susiruošti užkandžių nespėjome. Kilo nuostabi mintis į pagalbą pasitelkti Šv. Ignaco Lojolos kolegiją bei jos studentus – jaunuosius šefus. Šv. Ignaco Lojolos kolegija – vienintelė tokio aukšto lygio mokykla Lietuvoje, kurioje galima įgyti kulinarijos bakalauro diplomą. Tokią galimybę Kaune sukūrė Eglė Purvaneckaitė, kuri ne tik vadovauja Kulinarinio meno studijų programai, veda kursus, bet ir geba į mokymus atvilioti aukščiausio lygio kulinarijos žvaigždžių iš įvairiausių pasaulio šalių. Visų svarbiausia, Eglė su kolegomis pildo svajones: Lietuvoje sukūrė tokią kulinarijos mokslų vietą, kokios iki šiol nebuvo. Beje, studentų darbo vaisiais galite pasidžiaugti ir jūs: jie kartu su šefais dirba restorane „Arrivée“ pačioje Kauno širdyje. Čia ypač smagu šiltuoju metų laiku, kai galima valgyti terasoje ir grožėtis Švč. Sakramento bažnyčia. Šiame žurnalo numeryje supažindinsime su dviem šios ypatingos kolegijos studentais Jūrate ir Justu. Jūratė mums tapo didžiuliu įkvėpimu, priminusiu, kad pildyti savo svajones ir atrasti save iš naujo niekada nėra vėlu. O Justas – pavyzdys žmogaus, kurį pašaukimas pagriebia už rankos ir nuo mažų dienų veda pirmyn. Justas ir buvo mūsų šefas tą dieną prie Kauno marių: paruošė gaivių, spalvingų ir labai skanių brusketų, jų receptais pasidalijo ir su „Beatos virtuvės“ skaitytojais. Pamatysite, kiek išmonės ir žinių į juos sudėta – valgai brusketas ir po skirtingas pasaulio šalis keliauji. Žodžiu, nuostabiausias maistas buvo paruoštas ir pristatytas ant lėkščių damoms tiesiai į pokylį. Valgėme pilnais žandais! Apskritai brusketa man – tobulas vasaros maistas. Kartais ją gali padaryti iš to, ką randi šaldytuve ir ką sugalvoji. Vienas atsineša gardžios duonos, kitas – sunokusį pomidorą ir gero alyvuogių aliejaus. Viską sujungi ir fantastiškai skanu! Puiki brusketa gali būti net juoda duona su lašiniais – valgysi prie laužo ir tai bus geriausias vasaros maistas, skaniausias prisiminimas. Juk vasara viskam suteikia stebuklingą prieskonį!

Vasaros stebuklų pamokos Žiūrėdama praėjusios vasaros nuotraukas galvoju, kaip gera, kad visa širdimi mėgavausi tomis akimirkomis. Juk kartais priimame viską lyg savaime suprantama ir neįvertiname. Manau, šią vasarą, kuri atėjo po visiems mums nelengvo etapo, iš naujo išmoksime matyti stebuklus – net ir mažiausius. Jų nebūtina ieškoti toli, dėl jų perskristi vandenynus ar užkopti į aukščiausius planetos kalnus. Iš savo mažiausių vaikų mokausi, kad stebuklai vyksta čia ir dabar: praveri namų duris ir prasideda! Kartais net ir laukujų durų atverti nereikia (Hariukas ir Danukas jums pasakytų, kad daug stebuklų slepiasi šaldiklio stalčiuje). Mano jauniausieji sūnūs dar tik atranda pasaulį, o su jais ir aš jį išvystu iš naujo. Vaiko žvilgsnis – arčiau žemės, todėl jis visada stabtelės prie nematyto vabalo, pastebės gražiausią akmenėlį pajūryje ar keisčiausios formos šaką miške. Lyja? Labai gerai! Po lietaus bus galima eiti į ekspediciją po balas ir jose tiek prisišokinėti, kad ir mama, ir vaikai namo grįš iki pažastų šlapi. visada bijojai, išbandysi ar nuogutėlis

to, kas greta, – Lietuvoje dar tiek

geriausi dalykai yra čia ir dabar. Jie

dilgėlėse išsivoliosi, vasarą tikrai

daug neaplankytų vietų, tiek įdomių

jau turi skrydžio bilietą į geriausias

dėl nieko nesigailėsi. Vasarą galima

žmonių. „Beatos virtuvės“ žurnalui

atostogas – džiaugsis būdami su

lengvai išprotėti!

gidai papasakojo apie naujus ir dar

Mano vaikai mane moko, kad

vyresnėliais Izabele ir Jurgiu, su mama ir tėčiu, dūkdami su šunimis. Šįmet mūsų vasaros žaidimų aikštelė

Antra, reikia palaikyti ir senas tradicijas. Aš visuomet turiu nors kartą pamatyti Baltijos jūrą. Ir kiekvieną

nepažintus maršrutus. Svajoju juos aplankyti. Vasara yra gausybės šventė,

gal bus mažesnė, bet esu tikra, kad joje

vasarą labai laukiu Joninių – švenčiu

mėgaukimės ja. Maisto būna daug,

lauks gausybė įspūdžių. Manau, vasarą

jas su draugais prie laužo. Šios

šviežio ir spalvoto. Vasarą valgau pilna

galima laikyti vykusia, jei įgyvendini

šventės labai laukia visi mano vaikai.

burna.

kelis dalykus. Ir tam netrukdo nei

Pamenu, kaip pernai vakare sėdėjome,

kuriam laikui užvertos valstybių

dainavome ir baisias istorijas vieni

nesvarbu, kur būtum ar kiek atostogų

sienos, nei pasikeitęs gyvenimo būdas.

kitiems pasakojome. Buvo taip smagu!

dienų turėtum. Nuostabu, kai leidi

Visų pirma, vasara gera tada, kai

Žinoma, vasara skirta ir pamatyti

vasarai įsisukti visur: ant pusryčių

Vasarą reikia semti saujomis –

išmoksti ką nors nauja ar patiri ką nors

ką nors nauja. Laikui bėgant vis

stalo, į šaldytuvą, į drabužių spintą, į

beprotiško. Jei naują pramogą, kurios

geriau suprantu, kad gerai nepažįstu

širdį ir mintis.

vasara VASARIŠKOS BRUSKETŲ DĖLIONĖS Vasarą bene daugiausia valgome akimis: grožimės prisirpusiomis uogomis, spalvingomis daržovėmis, įvairiausių formų pomidorais, puokštelėmis aromatingų prieskoninių žolelių. Susidedi ant stalo gėrybes, parsineštas iš daržo ar nusipirktas turguje, ir nors imk, natiurmortą nutapyk. Bet kam tapyti – verčiau tą natiurmortą suvalgyti! Brusketos yra tarytum gražiausi vasaros paveikslėliai. Puota ir akims, ir gomuriui, kai ant auksinės paskrudusios duonos riekės išdėlioji gražiausių spalvų, skirtingų tekstūrų priedus. Galima surengti brusketų dirbtuves – pasiūlyti valgytojams patiems susikonstruoti skaniausią sumuštinuką. Galima viską sudėti į atskirus indelius arba ant didelės medinės pjaustymo lentos. Taip patiekti brusketas tinka per vakarėlį, jei svečiai ne sėdės prie stalo, o vis prieis prie valgių stalo ko nors įsidėti.

Svarbiausia – tobula auksinė duonelė. Aš itališkos duonos čiabatos riekeles

lengvai patepu alyvuogių aliejumi ir apie 10–15 min. pakepu 200 °C orkaitėje. Jeigu mėgstate, galite prieš kepdami patrinti jas česnaku. Bet česnakiniai čiabatos skrebučiai tiks, jei priedai ryškaus skonio – antraip česnakas gali viską užgožti. Geriausia ant stalo padėti nuluptą česnako skiltelę, kas norės, čiabatos riekelę ja pasitrins.

Galite sukurti brusketų baro temą. Pavyzdžiui, svečius suviliotų klasikinis itališkas baras, kuriame būtų troškintų konservuotų pomidorų, šviežių mažų pomidoriukų su šlakeliu aliejaus, vazonėlis šviežių bazilikų, mocarelos, rikotos, pesto padažo, vytinto Parmos kumpio, marinuotų artišokų, keptų cukinijų riekučių, pakeptų kedrinių pinijų, paskrudintų sėklų, balzaminio acto.

Nors jokio brusketų mokslo nėra, gali pagelbėti kelios brusketų dėlionių taisyklės.

Pirmiausia derinkite skirtingų tekstūrų ingredientus, kad būtų juntamas ir švelnumas, ir traškumas. Antra, stenkitės viename kąsnyje suderinti sūrumą, saldumą ir rūgštelę. Trečia, nebijokite eksperimentuoti, atrasite daug naujų derinių! „Beatos virtuvės“ komanda šį kartą suruošė brusketų barą, kuriame buvo patiekta burokėlių pašteto, varškės kremo su medumi, mažų vyšninių pomidoriukų, nektarinų, braškių, agurkų, ridikėlių, fetos, gražgarsčių, šviežių bazilikų, šviežių mėtų, skrudintų smulkintų lazdynų riešutų, medaus, alyvuogių aliejaus, juodųjų pipirų. ŠTAI TRYS MUMS LABIAUSIAI PATIKĘ DERINIAI: I. Gaivioji brusketa su burokėlių paštetu Burokėlių paštetą pagaminome 250 g virtų burokėlių sutrynę su dviem šaukštais graikiško jogurto, šaukšteliu maltos kalendros, keliais šaukštais šviežių mėtų lapelių, druska ir pipirais. Ant duonelės tepėme burokėlių paštetą, dėjome gražgarsčių, smulkiai supjaustytų ridikėlių ir agurkėlių, barstėme skrudintais lazdynų riešutais. II. Vėlyvos vasaros brusketa su nektarinais ir pomidorais Pjaustytus nektarinus ir mažus pomidoriukus sumaišėme su aliejumi, plėšytais bazilikų lapeliais ir šiek tiek grūstų juodųjų pipirų. Dėjome juos ant riekės, barstėme fetos trupinukais. III. Saldžioji brusketa su braškėmis ir varškės kremu 180 g pakelį pusriebės varškės sutrynėme su kupinu šaukštu medaus ir dosniu žiupsniu druskos. Ant riekės tepėme varškės kremo, dėjome griežinėliais pjaustytų braškių, smulkintų bazilikų lapelių ir laistėme medumi. Jei norisi aitrumo, galima paskaninti grūstais juodaisiais pipirais.

�avos

ŠALTAI BRANDINTOS ŽAIDIMAI

Vos saulė išlenda pro debesį, ima skimbčioti šaltos kavos ledukai! Niujorkiečiai juokauja, kad kaip paukščiai žino, kada migruoti į šiltuosius kraštus, taip didmiesčių gyventojai pajunta, kada pradėti šaltos kavos sezoną. Niujorke ir kitur JAV jau kelias vasaras iš eilės liejasi šaltai brandintos kavos (angl. cold brew) upės, jos nuvilnijo, regis, kone per visą pasaulį. Šaltu vandeniu užpilta ir pernakt palaikyta kava neturi tiek daug rūgšties, yra švelni ir lengva, todėl nuostabiai tinka gurkšnoti vasarą su ledukais ar plakti kokteilius. Šaltai brandintą kavą paprastai pasiruošite namuose ir ja galėsite ilgai mėgautis, vis eksperimentuoti su naujais skoniais. Tik svarbu pasirinkti tinkamą, ne per daug suskrudintą kavą.

KAIP PARUOŠTI BRANDINTĄ KAVĄ:

Į didelį indą su dangčiu (stiklainį ar butelį labai plačiu kaklu) suberiame 140 g maltos „Paulig“ kavos.

Kavą užpilame 900 ml šalto vandens, viską išmaišome. Pasistengiame, kad sudrėktų visi tirščiai – ypač reikia patikrinti, ar sušlapo tirščiai stiklainio dugne.

Brandintą kavą nukošiame per kavos filtrą arba sietelį. Jei naudosite pastarąjį, iš pradžių galite perleisti kavą per sietelį, o tada jį iškloti popieriniu rankšluosčiu ir perkošti dar kartą.

„Budintys“ kavos ledukai

Perkoštą kavą galima laikyti šaldytuve visą savaitę ir mėgautis ja kada tik panorėjus. SVARBU: Kofeinas tirpsta vandenyje, tad ilgai brandinta šalta kava yra tikras jo užtaisas! Mėgaukitės atsargiai ir per dieną suvartokite ne daugiau kaip 180 ml taip paruoštos kavos. Galite išgerti apie du kokteilius.

Norisi ledo šaltumo kavos? Ji gali laukti jūsų šaldiklyje. Išpilstykite šaltai brandintą ir nukoštą „Paulig Presidentti Original“ kavą į ledukų formeles ir užšaldykite. Kai norėsite pasimėgauti kava, saują ledukų įdėkite į stiklinę ir užpilkite pienu ar augaliniu gėrimu. Jei norite, pasisaldinkite gėrimą klevų ar agavų sirupu. Kristalinis cukrus šaltame vandenyje tirpsta daug lėčiau, tad geriau naudoti skystą saldiklį.

JOANA BURN

re kla mini s p roj ektas

Vandeniu užpiltą kavą statome į šaldytuvą ir brandiname per naktį. Geriausia būtų, kad kava šaltai ilsėtųsi apie 16 valandų.

Meksikietiška šaltai brandinta kava Reikės: • 90 ml „Paulig Presidentti Original“ šaltai brandintos kavos • mėtų lapelių • 0,5 šaukštelio malto cinamono • 1 kupino šaukšto sutirštinto pieno • ledukų Į stiklinės dugną priplėšome mėtų lapelių ir juos kiek pagrūdame, kad paskleistų eterinius aliejus. Užpilame ledukus, ant jų supilame „Paulig Presidentti Original“ šaltai brandintą kavą. Sutirštintą pieną sumaišome su cinamonu ir supilame į stiklinę. Ant viršaus uždedame mėtos lapelių. „Paulig Presidentti Original“ patiks mėgstantiesiems švelnią vidutiniškai skrudintą kavą. Kaip ir vyne, šioje kavoje galima atrasti daugybę skonio atspalvių.

Šaltai brandinta kava su imbierais ir citrinų limonadu Turbūt nerasite gaivesnio brandintos kavos kokteilio nei šis. Rūgštus citrinų limonadas ir natūraliai salsva kava bei imbierų aitrumas nuostabiai dera tarpusavyje. Šis kokteilis nėra saldus, tad jei norėsis, įmaišykite šaukštelį klevų ar agavų sirupo.

Reikės: • 90 ml „Paulig Café New York“ šaltai brandintos kavos • 90 ml citrinų limonado • pusės šaukštelio tarkuoto šviežio imbiero • kelių citrinos griežinėlių • mėtų lapelių • ledukų • 1 šaukštelio agavų ar klevų sirupo, jei norisi saldžiau Į stiklinę dedame ledo kubelių, citrinos griežinėlių, mėtų lapelių ir smulkiai tarkuotą šviežią imbierą. Jei norime, įpilame sirupo. Užpilame limonadą ir pamaišome. Užpilame „Paulig Café New York“ šaltai brandintą kavą – susidarys du gražūs sluoksniai. Prieš gerdami juos sumaišome. Įsitikinome, kad šiam kokteiliui labai tinka „Paulig Café New York.“ Tai švelni vidutiniškai skrudinta kava, kurią brandinant išryškėja natūralus saldumas ir atsiskleidžia vasariška skonių paletė. Šia kava mėgautis galite tiesiog užpylę ant ledukų arba sumaišę vasariškus šaltus kokteilius.

vasara

JŪRATĖ SAVUKYNIENĖ: „Kai vaikai užauga, ateina iššūkių metas“

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

TOMAS VIRŠILAS

Iš kur atkeliauja šefas? Taip jau kartais nutinka – temos žurnalui atkeliauja

kai vyras prieš daugiau nei dešimtmetį užsienyje pradėjo

pačios. Šią atplukdė Kauno marios ir, kai gaudėme saulėtus

trenerio karjerą, su vaikais likau Lietuvoje – vyresnysis

kadrus būsimam žurnalui, rodos, padėjo po burėmis.

buvo per didelis, kad mėtytume jį po skirtingas mokyklas.

Užkandžius į laivą tą dieną pagamino Šv. Ignaco Lojolos

Bet vaikai anksčiau ar vėliau užauga, o tada jau tikrai ateina

kolegijos Kulinarinio meno studijų programos studentai.

laikas sau.

Buvo skanu ragauti ir jų paruoštą maistą, ir istorijas. Neatsilaikėme ir keletą jų perkėlėme į žurnalą.

Turbūt nėra paprasta viską keisti, pradėti mokytis – artėja penkiasdešimt, o gyvenimas jau nusistovėjęs...

„Galima sakyti, kad į kulinarijos studijas mane atvedė

Nė minutės nedvejojau, galvoje sukosi viena mintis –

svajonė“, – sako Šv. Ignaco Lojolos kolegijos trečiojo kurso

turiu patekti į Kulinarinio meno studijų programą, tai mano

studentė Jūratė Savukynienė. Su šeima gyvenusi įvairiose

šansas. Truputį nerimavau dėl amžiaus, juk mokysiuosi

Europos šalyse, Jūratė pati nepajuto, kaip jos gyvenimą

dieniniame skyriuje. Ar mane priims? Ilgai nelaukusi

užkariavo kulinarija. Grįžusi į Lietuvą ir užauginusi vaikus,

paskambinau į kolegiją, Kulinarinio meno studijų vadovė

ji nusprendė likusį laiką skirti sau. Atsitiktinai pamatytas

Eglė Purvaneckaitė pasiūlė pristatyti dokumentus ir

skelbimas apie naują Kulinarinio meno programą vos už 5

užpildyti prašymą. Viskas vyko greitai! Šeimai pranešiau,

minučių kelio nuo namų nepaliko vietos abejonėms.

kad vėl esu studentė ir po 3 savaičių kasryt žingsniuodavau į kolegiją. Priėmiau iššūkį, o šeima palaikė – visi žinojo, kaip

Jūrate, kas jus atvedė iki kulinarijos studijų? Ar jums tai

man tai svarbu.

visiškai naujas iššūkis? Baigusi mokyklą mėginau stoti į tuometinį Kauno politechnikos institutą, norėjau studijuoti visuomeninį maitinimą. Įstoti nepavyko. Baigusi verslo administravimo

Koks buvo jūsų sumanymas, kokią savo ateitį matėte virtuvėje? Daug negalvojau, ką veiksiu su diplomu, man jis buvo

studijas metus dirbau banke „Snoras“, tačiau vienoje vietoje

svajonės išsipildymas, savęs realizavimas. Tiesiog mėgavausi,

neužsisėdėjau. Būti sportininko žmona yra tas pats, kas būti

nuspręsti žadėjau vėliau. Nors iš tiesų mintys sukosi apie

diplomato sutuoktine – gyveni ten, kur vyras gauna darbo

maitinimo paslaugas renginiuose.

pasiūlymą. Gintaras – gerai žinomas rankinio pasaulyje. Kol jis tęsė karjerą, su sūnumi Simoru, o vėliau ir dukra Ida Marija keliavome po Europą: gyvenome Lenkijoje,

Kada susidomėjote maistu? Maistas man visada buvo svarbus. Mūsų šeimoje, išskyrus

Norvegijoje, Islandijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Kai

mane, visi sportininkai. Būtent aš turėdavau pasirūpinti

grįžome, ilgai negalėjau savęs atrasti...

sveika ir subalansuota mityba.

Gyvenimas skirtingose Europos šalyse paliko savo

Keliaudama pamilau Italiją. Prieš aštuonerius metus

pėdsaką. Pažinau šalių virtuves, tautų valgymo įpročius,

su drauge Kauno senamiestyje buvome atidariusios

atradau naujų produktų. Prieš daugiau nei dvidešimt metų

gurmaniškų produktų krautuvėlę. Tačiau nuoma buvo

Islandijoje prisijaukinau jūrų gėrybes, pelėsinius sūrius

brangi, o žmonės dar nelinkę mokėti už kokybiškus

ir net nepajutau, kaip kulinarija užkariavo mano pasaulį.

produktus iš mažų Italijos ūkių, taigi, užsidarėme. Šiandien

Ėmiau domėtis, pirkti knygas, eksperimentuoti virtuvėje,

daug kas pasikeitę, kai kurie žmonės be gurmaniškų

gaminti įmantresnius patiekalus. Draugės juokavo: jau

produktų neįsivaizduoja savo kasdienybės.

turėtum atidaryti savo restoraną, o aš vis pasvajodavau, kad

Trejus metus Vilniuje, nedidelėje kulinarijos studijoje,

pirmiausia norėčiau profesionaliai pagilinti žinias. Mokytis

kurią įsirengėme su drauge, vedžiau kulinarinius renginius.

profesinėje mokykloje? Rodos, žinau, nuo ko pradėti.

Juose dažniausiai gamindavome užkandžius, taigi, maistas

Važiuoti į kursus užsienyje? Gal jau amžius nebe tas... Be to,

visada buvo šalia.

vasara

Kokie buvo pirmųjų metų atradimai? Ar svajonė pildėsi taip, kaip įsivaizdavote? Pirmąjį pusmetį praleidau prie knygų. Buvo tikras iššūkis susidoroti su gamtos mokslais: maisto chemija, mikrobiologija. Mokytojai buvo rimti – dėstytojai iš universitetų. Po pirmojo pusmečio nemažai kolegų iškrito, tiesiog buvo per sunku. Pirmųjų metų mano atradimas – pažintis su prancūzų šefu Xavieru Bouriotu, unikaliu žmogumi ir mentoriumi, didžiuojuosi, kad teko galimybė iš jo mokytis. Esame pirmoji laida. Žvelgdama į šių metų pirmakursius, matau, kiek galimybių tobulinti savo profesinius įgūdžius turi jie. Kolegijos restorane, duris atvėrusiame praeitą vasarą, savo gebėjimus jie gali tobulinti nuo pirmųjų dienų. Visi metai kolegijoje buvo labai skirtingi, kupini įdomiausių pamokų, susitikimų, praktinių užsiėmimų su žinomais Lietuvos ir užsienio šefais, apsilankymų geriausiuose Vilniaus ir Kauno restoranuose, edukacinių išvykų. Turėjome itin stiprų konditerijos kursą, vedamą Didžiojoje Britanijoje dirbančio šefo Evaldo Juškos. Mokytis visus trejus metus tikrai reikėjo. Ne tik kolegijoje, bet ir namuose: skaityti, praktikuotis, tobulinti įgūdžius, teorines žinias taikyti praktikoje. Pradėjęs studijas, gali būti nepažinęs virtuvės darbo, tačiau gyslelę ir meilę kulinarijai privalai turėti. Be to – nė iš vietos. Darbas virtuvėje yra sunkus, jis turi įkvėpti emociškai, nes fiziškai pavargsti. Kolegijai ir kulinarijai reikia motyvuotų, sunkiam darbui pasirengusių žmonių. Turite nemažai patirties, turbūt jaunesni kolegos dažnai jūsų klausia patarimo, prašo pagalbos? Visada laisvai bendraudavau su įvairaus amžiaus žmonėmis, juo labiau su jaunimu. Turiu dvidešimt penkerių sūnų ir aštuoniolikmetę dukrą, puikiai sutariau su jais ir jų draugais. Mano grupiokai buvo mano vaikų amžiaus, tiesą sakant, jie tik po pusmečio sužinojo, kiek iš tiesų man metų (juokiasi). Niekada nesistengiau pabrėžti savo amžiaus, parodyti savo pranašumo. Stengiuosi, kad tarp mūsų nebūtų jokių barjerų, o jei reikia pagalbos – visada prašom.

Kaip tapote „Arrivée Gourmet Catering“ vadove? Kuo jums ypatingos šios pareigos, kokias savybes leidžia atskleisti? Yra toks posakis: paversk savo hobį darbu ir tau nereikės dirbti. Dažnai pasvajodavau apie tokią veiklą, o prieš

Kokius patiekalus gaminate namuose? Ką pati mėgstate? Namuose gaminu pagal nuotaiką, kartais galiu žaisti, ilgai eksperimentuoti, o kartais stengiuosi gaminti greitai, neužtrukti. Vaikai juokiasi: mama, kai pradėjai mokytis, taip skaniai kasdien nebegamini, lepini mus tik per šventes.

keletą mėnesių sulaukiau pasiūlymo. Pasinėriau į iššūkių kupiną naują projektą, kuris, neabejoju, leis atsiskleisti

Kadangi šiuo metu namuose gyvename dviese su dukra,

kūrybiškumui, novatoriškumui. Žinau, kad darbo daug,

tai ir maistas lengvesnis. Valgome daug jūrų gėrybių, žuvies,

lengva nebus. Išsikėlėme misiją teikti maitinimo paslaugas

daržovių, paukštienos. Rizotas, makaronai, įvairios apkepėlės

renginiams, asmeninėms šventėms, siūlyti išskirtinio skonio,

ir salotos – kasdieniai patiekalai. Vasarą mėgstame kepti

kokybės ir stiliaus patiekalus, skleisti maisto kultūros idėjas,

grilyje. Visada renkamės kokybiškus produktus, perkame

supažindinti valgytojus su pasaulio maisto tendencijomis

juos ūkininkų turgelyje arba atsivežame iš kaime gyvenančių

ir skoniais, prisidėti prie Lietuvos gastronomijos kultūros

giminaičių, kai ką užaugina mama.

vystymosi. Ruošiamės priimti individualius užsakymus šventėms, joms ruošiame terasą Kauno senamiestyje. Prasitarėte, kad jus labiausiai domina užkandžiai. Kaip ši sritis atskleidžia virtuvės šefo fantaziją? Esu perfekcionistė, o ši sritis reikalauja kruopštumo. Kiekvienas užkandis susideda iš daugybės sudedamųjų dalių, taigi, būtina išmanyti daug maisto gamybos technologijų, atrasti skonio pusiausvyrą. Kartais išvaizda atrodo tobula, bet skonyje kažko trūksta. Tuomet tenka sukti galvą, kaip sukurti tobulą užkandį.

vasara

JUSTAS STULPINAS: „Mane kaskart stebina džiaugsmu švytinčios svečių akys“

„Kiekvienas šefas norėtų viską žinoti apie pasaulio virtuves, tačiau tai neįmanoma. Ir vis dėlto dirbdamas kasdien mokaisi, sieki žinių ir palipi laipteliu aukštyn“, – įsitikinęs Šv. Ignaco Lojolos kolegijos Kulinarinio meno studijų trečiakursis, Kauno restorano „Arrivée“ jaunesnysis šefo padėjėjas Justas Stulpinas. Dešimtoje klasėje atsitiktinai atsidūręs Mindaugo Kuzminsko vaikų krepšinio stovyklos virtuvėje, šiandien Justas sako atradęs savo kelią. Pamėgink ir sužinosi Keista, nei tėvai, nei seneliai neskatino domėtis kulinarija. Apie galimybę studijuoti Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje sužinojau vieną vasarą Palangoje, vaikų krepšinio stovykloje, kurią organizavo krepšininkas Mindaugas Kuzminskas. Dirbau virtuvėje, sužinojau, ką reiškia tris kartus per dieną maitinti žmones. Išmokau pjaustyti, virti sultinius, gaminti padažus ir supratau, kad namų virtuvė labai skiriasi nuo restorano. Tai buvo gera mokykla ir sunkus fizinis darbas. Tiesą sakant, man patiko – kitą vasarą vėl atvykau. Dirbome dviese, atsakomybės buvo dar daugiau.

Pirmoji vasara „Arrivée“ Po Barselonos restorano mūsų kolegijos „Arrivée“ restorane laukė visai kita patirtis. Žmonių daug mažiau,

Prancūzija kvepiantis padažas Tikroji pažintis su virtuve užsimezgė tuomet, kai pradėjau

pažintis su virtuvės dokumentacija, sanitarija ir darbas kolektyve. Turi išmokti daugybės dalykų: teisingai

studijuoti kolegijoje. Paprasti patiekalai virto techniškai

paskirstyti darbus, sutarti, padėti, pamokyti, dalytis žiniomis.

sudėtingais, o technika keičia patiekalo skonį. Daug

Širdis džiaugėsi matant mūsų patiekalais besimėgaujančius

sužinojau apie prancūzų virtuvės pagrindą – padažus. „Geras

žmones. Mane kaskart stebina tos džiaugsmu švytinčios

padažas gali išgelbėti patiekalą“, – sakydavo mūsų studijų

svečių akys.

programos vadovas, virtuvės šefas iš Prancūzijos Xavieras Bouriotas.

Gera dalytis

Praktika Barselonoje

maisto – daugiau daržovių ir vaisių, lengvai ant grilio

Natūralu, kad vasarą norime lengvesnio, paprastesnio Kol nepažįsti mėsos, tol jos gerai neiškepi. Perkepsi

pakeptos mėsos ar žuvies. Iš Italijos ir Ispanijos atkeliavusi

kengūrienos išpjovą – bus neįmanoma valgyti, taps panaši

tradicija dalytis užkandžių lėkštėmis įsigali ir Lietuvoje.

į padangą. Mėsą reikia perprasti. Tai padaryti padėjo

Užkandžiai nėra brangus patiekalas, todėl itin mėgstamas.

Ispanija. Studijų programa „Erasmus“ sudarė sąlygas

Be to, šefas, kurdamas užkandžius, gali įgyvendinti daugybę

padirbėti Barselonoje, „Pura brasa” restorane, prie „Josper“

savo fantazijų. Šventoji trejybė – ožkų sūris, burokėliai ir

grilio. Restoranas buvo miesto centre, per metus jame

balzaminis actas jau išeina iš mados, o ispanišką ir itališką

apsilankydavo apie 750 žmonių, tikrai turėjome ką veikti. Iš

baltos duonos tradiciją keičia lietuviškas skonis ir skrudinta

Ispanijos parsivežiau pajautimą, kiek ir kaip kepti mėsą ant

juoda duona. Galite lengvai išbandyti – ant paskrudintos

grilio. Apskritai, praktika tokio dydžio restorane nenueina

juodos duonos riekės dėkite riekelę rauginto burokėlio,

veltui.

gabalėlį „Matjes“ silkės ir kauburėlį karamelizuotų svogūnų.

Brusketa su abrikosais ir rikota Labai lengva, skani brusketa. Tinka ir užkandžiui, ir desertui. Lengva rūgštelė dera su kremo konsistencija, skonio suteikia traškios pistacijos ir gaivios mėtos.

Reikės: • riekelės čiabatos • 1 valgomojo šaukšto abrikosų iš sirupo • 1 arbatinio šaukštelio rikotos užtepėlės • kapotų mėtų lapelių • pistacijų Abrikosams reikės: • 250 g šviežių abrikosų • 50 g cukraus • žiupsnio cinamono • 40 g vandens Rikotos užtepėlei: • 100 g rikotos • 1 žaliosios citrinos (žievelės ir pusės citrinos sulčių) • mažo žiupsnelio druskos

•

Abrikosus nuplaukite ir supjaustykite 1,5–2 cm kubeliais. Vandenį su cukrumi virkite tol, kol skystis sutirštės, bet nepradės geltonuoti. Į verdantį sirupą suberkite abrikosų kubelius ir cinamoną, nustatę silpną kaitrą keletą minučių pavirkite. Atvėsinkite ir tepkite. Šaldytuve galima laikyti penkias dienas. Rikotą gerai ištrinkite su žaliosios citrinos žievelėmis ir druska, įmaišykite citrinos sulčių. Čiabatą apskrudinkite, padenkite rikotos užtepėle, dėkite iš sirupo ištrauktus abrikosus ir apibarstykite kapotomis mėtomis ir smulkintomis pistacijomis.

vasara

Krepšeliai su krevetėmis Šis užkandis gimė iš vieno mūsų restorano patiekalo. Mes tiesiog ėmėme ir pavertėme jį vienakąsniu.

8 krepšeliams reikės: • 8 vienakąsnio krepšelių • 8 didelių krevečių • 25 ml aliejaus • 1 skiltelės česnako • žiupsnelio druskos • žiupsnelio aitriųjų paprikų dribsnių • 20 ml baltojo vyno arba citrinų sulčių Mangų kubeliams su naminiu troškintų pomidorų padažu ir bazilikais: • 1 mango • 3 šaukštų pomidorų padažo (geriausiai naminio) • 20 g juodųjų alyvuogių • saujos bazilikų lapelių •

•

Krevetės marinuokite su druska, česnaku ir aitriųjų paprikų dribsniais, įpilkite šiek tiek aliejaus, išmaišykite ir 30 minučių palikite marinuotis. Pomidorų padažą užvirkite, suberkite alyvuoges, bazilikus, pavirkite keletą minučių ir lengvai sutrinkite maisto trintuvu. Tyrėje turėtų likti alyvuogių gabaliukų. Mangą nulupkite, supjaustykite mažais kubeliais, suberkite į atvėsusį pomidorų padažą. Į įkaitintą keptuvę įpilkite šiek tiek aliejaus ir suberkite krevetes. Kepkite labai trumpai – po keletą minučių iš kiekvienos pusės. Įpilkite baltojo vyno ar citrinų sulčių ir leiskite išgaruoti. Kai skysčio nebeliks, krevetes išimkite. Keletą minučių palikite pastovėti, o tuomet perpjaukite horizontaliai, taip krevetės susiries. Keptuvėje likusį padažą galima naudoti kaip marinatą krevetėms laikyti, kol būsite pasirengę jas patiekti. Į vienakąsnio krepšelį dedame mangų ir pomidorų padažo, o ant viršaus įsodinama krevetė. Tinka pabarstyti pankolių daigais.

Brusketa su karamelizuotais svogūnais ir romesco užtepėle

Ispaniją ir karštą vakarą su griliu primenanti kombinacija. Ispanijoje populiarios sudedamosios šios brusketos dalys, ypač „Josper“ grilius turinčių restoranų valgiaraščiuose. Saldūs ir lipnūs svogūnai su rūgščiu romesco padažu ir vytintu kumpiu ant duonos man primena stažuotę Barselonoje.

Reikės: • riekelės čiabatos • 1 arbatinio šaukštelio romesco padažo • 1 valgomojo šaukšto karamelizuotų svogūnų • marinuotų svogūnų • juostelės vytinto kumpio Karamelizuotiems svogūnams: • 1 kg svogūnų • 50 ml aliejaus • 20 g cukraus • 10 g druskos • 20 g balzaminio acto

Romesco padažui: • 25 g lazdynų riešutų • 1 raudonos paprikos • 2 pomidorų • 0,5 česnako • 1 riekelės džiovinto arba skrudinto batono • šlakelio raudonojo vyno acto • 25 ml alyvuogių aliejaus • žiupsnelio druskos •

Svogūnus supjaustykite šiaudeliais arba žiedeliais ir berkite į metalinį puodą su įkaitintu aliejumi. Uždenkite, sumažinkite temperatūrą ir leiskite svogūnams susileisti. Kai suminkštės, kaitrą padidinkite ir laukite, kol ims karamelizuotis. Kai svogūnai pradės keisti spalvą, atidžiai juos stebėkite, kad nedegtų. Kai svogūnų sumažės beveik 3 kartus, o spalva pasidarys kaip tamsi karamelė, supilkite druską ir cukrų, išmaišykite ir supilkite actą, kad puodo dugnas pasidengtų glazūra. Karamelizuoti svogūnai turi būti džemo ar čatnio konsistencijos.

•

Lazdynų riešutus kelioms minutėms šaukite į iki 180 °C įkaitintą orkaitę, kol pradės luptis odelės. Išimkite iš orkaitės, palaukite kelias minutes, kad atvėstų, ir patrinkite tarp delnų – odelės lengvai nusitrins. Papriką, pomidorus ir česnako skilteles dėkite į 180 °C orkaitę ir kepkite 30 minučių. Kai iškeps, sukrėskite daržoves į indą, apsukite jį plėvele ir palikite pusvalandžiui, kad išbėgtų sultys. Po pusės valandos paprikų ir pomidorų odeles nulupkite, išspauskite česnakus. Papriką, pomidorus, česnaką, batoną sudėkite į trintuvą ir trinkite beveik iki vientisos masės. Tada suberkite riešutus, druską, supilkite actą ir trinkite toliau, po truputį pildami aliejų. Gerai sutrinta masė turi būti vientisa, kreminė, su nedideliais riešutų gabalėliais. Apskrudinkite čiabatą, ant jos tepkite romesco, dėkite karamelizuotų ir marinuotų svogūnų, papuoškite iš kumpio susuktomis „rožėmis“.

GRILYJE KEPTOS DARŽOVĖS, PAGARDINTOS SULTINIU SU ŽOLELĖMIS

Reikės: • kelių spalvų paprikų, kukurūzo, cukinijos, raudonojo svogūno, didelių pomidorų • 1 kubelio ekologiško „Maggi“ sultinio su žolelėmis • aliejaus • pipirų 1. Daržoves supjaustome nemažais gabalais ir sudedame į dubenį. Apibarstome jas sutrupintu „Maggi“ sultiniu, pašlakstome alyvuogių aliejumi, pabarstome pipirais ir viską rankomis išmaišome, kad tolygiai pasidengtų. 2. Skaniausia tokias daržoves kepti ant grotelių, virš įkaitusių anglių. Tačiau galite jas paskleisti kepimo skardoje ir kepti iki 190 °C įkaitintoje orkaitėje.

JOANA BURN

re kla mi ni s p roj e ktas

Ekologiško „Maggi“ sultinio su žolelėmis kubelyje slypi visa puokštė prieskoninių daržovių ir žolelių – svogūnai, česnakai, salierai, petražolės, laurų lapai, čiobreliai, vaistinės gelsvės, gvazdikėliai. Sutrupinę tokį kubelį, jį puikiausiai galite panaudoti kaip prieskonių mišinį. Labai gardu su šiuo sultiniu grilyje ar orkaitėje keptos daržovės. Skanu jas valgyti ir vienas, ir kaip garnyrą prie kepsnių.

Vasara – malonumų ir atostogų metas, todėl niekas nenori amžinybės praleisti virtuvėje. Šiame patiekale už jus visą darbą atlieka ekologiškas daržovių sultinys ir orkaitė. Greitai pakepinate vištieną, viską suverčiate į kepimo indą su sultiniu ir skaitote knygą ar deginatės balkone. Ekologiškas „Maggi“ daržovių sultinys orkaitėje ir makaronus išvirs, ir viską į darnią visumą sujungs.

MAKARONŲ APKEPAS SU VIŠTIENA IR DARŽOVIŲ SULTINIU

Ekologiškame „Maggi“ sultinyje nerasite skonio ir aromato stipriklių bei kitų nepageidaujamų sudedamųjų dalių.

Reikės: • 300 g smulkių makaronų • 300 g vištų krūtinėlių • 500–600 ml ekologiško „Maggi“ daržovių sultinio • 400 g skardinės konservuotų pomidorų • kelių saujų vyšninių pomidorų • 125 g kreminio sūrio • 2 šaukštelių džiovintų raudonėlių • 100 g tarkuoto kietojo sūrio • 2 šaukštų džiūvėsėlių • kelių riekelių rūkytos šoninės • druskos, pipirų • aliejaus 1. Pasiruošiame „Maggi“ sultinį – užviriname vandenį ir juo užpilame 1 kubelį sultinio. 2. Vištų krūtinėles supjaustome mažais gabalėliais ir, pagardinę druska bei pipirais, apkepame keptuvėje su keliais šaukštais aliejaus. 3. Į keptuvę supilame „Maggi“ sultinį, sudedame konservuotus pomidorus, kreminį sūrį, raudonėlius. Šiek tiek pakaitiname ir viską gerai išmaišome. 4. Į kepimo indą suberiame makaronus, ant jų suverčiame keptuvės turinį ir pamaišome. Sultinys turi apsemti visus makaronus. 5. Šoninę smulkiai supjaustome, sumaišome su džiūvėsėliais, tarkuotu sūriu apibarstome apkepo viršų. Ant viršaus sutupdome vyšninius pomidorus. 6. Kepame 180 °C orkaitėje apie 30 min., kol makaronai suminkštės, o apkepo viršus apskrus.

patarimas

• Kad būtų gaiviau, pasiruoškite žalių salotų su jogurtiniu padažu. • Vietoj vištų krūtinėlių galite naudoti rūkytą kumpį, lašišą ar tiesiog mėgstamas daržoves.

Šiems salotų užpilams gaminti naudokite ekologišką „Maggi“ vištienos sultinį – jis salotoms suteiks daug skonio. Vienoje šio sultinio porcijoje, kurią sudaro 125 ml vandens ir ketvirtadalis kubelio sultinio, yra vos 6 kcal. Šaukštas aliejaus turi 120 kcal.

SALOTŲ PAGARDAI SU SULTINIU Kada gi dar valgyt salotas abiem žandais, jei ne dabar, kai daržai ir šiltnamiai pilni gėrybių? Tik visuomet norisi, kad žalumynai ir traškios daržovės būtų gardinami vis kitokiu padažu ar pagardu. Jei aliejus ir grietinė pabodo, pabandykite salotų pagardą paruošti su... sultiniu! Pasinaudoję mūsų patarimu, galėsite sumažinti aliejaus kiekį pagarde ar jo visai atsisakyti. Pasigaminsite naują lengvą ir tikrai skanų pagardą žalumynams.

Avietinis salotų padažas

Jogurtinis salotų padažas

Reikės: • 300 g aviečių (tinka ir šaldytos, ir šviežios) • 80 ml ekologiško „Maggi“ vištienos sultinio • 1 šaukšto cukraus • 1 šaukšto obuolių arba baltojo vyno acto • 1 šaukšto alyvuogių aliejaus • 0,5 šaukštelio garstyčių

Reikės: • 4 šaukštų ekologiško „Maggi“ vištienos sultinio • 200 g graikiško jogurto • 1 skiltelės česnako • šlakelio citrinų sulčių • ryšelio šviežių krapų • druskos, pipirų

1. Ketvirtį ekologiško „Maggi“ vištienos sultinio kubelio užpilame verdančiu vandeniu, pamaišome ir palaukiame, kol pravės. Sultinys turi būti vos šiltas. 2. Avietes pertriname per sietelį, kad tyrė liktų be sėklyčių. 3. Aviečių tyrę, atvėsusį „Maggi“ sultinį, cukrų, actą, alyvuogių aliejų ir garstyčias sudedame į stiklainiuką ir gerai sukratome.

1. Pasiruošiame norimo stiprumo ekologiško „Maggi“ sultinio. 2. Krapus sukapojame, česnako skiltelę smulkiai sutarkuojame ar sutriname. 3. Jogurtą sumaišome su sultiniu, šlakeliu citrinų sulčių, česnaku, krapais. Įberiame druskos ir pipirų.

Šis padažas tiks paprastoms žalioms salotoms arba tokioms, į kurias dėsite ožkų pieno ar varškės sūrio. Su juo netgi galima greit sumeistrauti skanų vasarišką sumuštinį: paskrudinkite riekę baltos duonos, uždėkite varškės sūrio su kmynais, agurkų ir pašlakstykite šiuo avietiniu padažu.

Šis salotų padažas universalus: tinka ir paprastoms lapinėms, ir pomidorų bei agurkų, ir mėsiškoms salotoms – pavyzdžiui, su kepta vištiena ar jautiena.

DARŽOVINGAS PLOVAS SU JAUTIENA Šis plovas – greičiau paruošiamas ir liesesnis nei tradicinis su aviena, tačiau ne mažiau skanus. Ryžiai išbrinksta ekologiškame „Maggi“ daržovių sultinyje, todėl plovas tampa dar skanesnis. Mes šį plovą ruošėme orkaitėje, tačiau visus žingsnius galima atlikti ir puode virš laužo – svarbu, kad puodas turėtų dangtį.

Reikės: • 400 g jautienos kumpio • 1 didelio svogūno arba dviejų mažesnių • 2 didelių morkų • 2 skirtingų spalvų paprikų • 1 skardinės konservuotų avinžirnių • 800 ml ekologiško „Maggi“ daržovių sultinio • 400 g ilgagrūdžių ryžių • 1 šaukštelio kuminų sėklų • 1 šaukštelio malto kumino • 1 šaukštelio maltos saldžiosios paprikos • 1 aitriosios paprikos • 1 galvos česnako • 150 ml aliejaus

1. Jautienos kumpį supjaustome plonomis juostelėmis. Svogūnus – pusžiedžiais, paprikas – juostelėmis, o morkas – mažais šiaudeliais. 2. Į keptuvę pilame aliejų ir laukiame, kol jis gerai įkais. Tuomet suberiame jautienos juosteles ir apkepame. 3. Apkeptą jautieną ištraukiame ir į likusį aliejų suberiame svogūnus, pakepame juos iki auksinės spalvos, ten pat dedame morkas ir paprikas. 5 minutes pakepame nemaišydami. 4. Į naudoti orkaitėje tinkamą kepimo indą su dangčiu suverčiame keptą jautieną ir daržoves, suberiame prieskonius ir gerai išmaišome. Pasigaminame „Maggi“ sultinio – jo vėliau prireiks tiek, kad viską apsemtų. Įmerkiame nepjaustytą aitriąją papriką ir česnako galvą su nulupta viršutine luobele. Pašauname į iki 180 °C įkaitintą orkaitę ir troškiname apie 15 min.

5. Viskam išsitroškinus suberiame nusunktus konservuotus avinžirnius ir dar pamaišome. 6. Ryžius kelis kartus perliejame šaltu vandeniu, kol nuo jų nubėgantis vanduo taps skaidrus. Ant patroškintų daržovių ir jautienos užberiame sluoksnį ryžių. Užpilame dar karšto „Maggi“ sultinio (pilame maža srovele, kad nesudarkytų ryžių sluoksnio). Sultinio reikia tiek, kad jo būtų 3–4 cm virš ryžių. 7. Kepimo indą uždengiame ir dedame į orkaitę 25–30 minučių. Kad ryžiai tolygiai išvirtų, vieną kartą kepdami puodą atidengiame ir juos pamaišome, bet neliečiame mėsos ir daržovių sluoksnio. 8. Plovui išvirus viską išmaišome ir leidžiame pastovėti dar bent 15 minučių.

iš kirvio

NOMEDA MARČĖNAITĖ keramikė ir laidų vedėja: „Vieną ramią karantino pavakarę paskambinau Vytui ir pasakiau turinti idėją. Jis savo kalėjime (taip vadiname jo namus, kurių miegamojo langai žvelgia į dabar jau nebeveikiantį Lukiškių tardymo izoliatorių), o aš ligoninėje (mano namų gatvės pavadinimas), ir nežinia, kada pasimatysime, nes tas velnio virusas mūsų didelę šeimą padalijo į dvi dalis. O tarp ligoninės ir kalėjimo galėtų užsimegzti turiningas pokalbis. Kulinarinis. Kol verdu, čirškinu, troškinu, raugiu, marinuoju, bet neturiu kaip pasidalyti tuo gėriu su mylimuoju, siųsiu jam ilgesingus, gausiai iliustruotus receptus feisbuko žinutėmis. Tokia kulinarinė meilės istorija neliko be atsako. Jau kitą dieną Vytas „Kirvio koto“ turnyrui piešė logotipą, o neturėdama kur kišti slapta fotografuojamų savo patiekalų nuotraukų mūsų burbulo bendruomenė tik ir laukė progos tuo gėriu pasidalyti. Vytas, kaip žinia, puikus dizaineris ir rašytojas, o aš... tiesiog puiki. Štai taip gimė kulinarinis turnyras, kurio svarbiausia sudedamoji dalis yra geras skonis – maisto ir gero teksto mišinys.“

VYTAS PALAVINSKAS dizaineris ir buriuotojas: „Šalutinis gero gyvenimo poveikis. Karantinas prasidėjo porą dienų anksčiau, negu buvo paskelbtas. Trečiadieniais, jeigu nebūdavo paskaitų, stipri komanda rinkdavosi žaisti protmūšių, bet pirmąsias vietas laimėdavo man nedalyvaujant. Žaidžiant tą paskutinį trečiadienį, PSO Uhano virusą paskelbė (prieš tai politkorektiškai pervadinusi COVID-19) pandeminiu. Nomeda iškart patarė bent iki pirmadienio neleisti Gusto į mokyklą. Penktadienį sustabdytas moksleivių lavinimo procesas eilinį kartą patvirtino moteriškos intuicijos galią. Taip prasidėjo keistai malonios atostogos užsirakinus duris. Pirmosios dienos slinko vartantis priešais ekraną, pasinėrus į serialą ir triskart per dieną kepant omletą. Vėliau skambučiais ar žinutėmis ji vis teiraudavosi, kaip jaučiamės, ar nekyla temperatūra, nepradėjome kosėti? Ką valgėme pusryčiams, pietums ir vakarienei? Užsidarę kiekvienas savo namuose jausmus tikrinome nuotoliniu būdu. Tarp nesibaigiančių pokalbių, rūpesčių ir nežinomybės maisto gaminimo svarba gerokai išaugo. Telefonu ji mokė mane išsivirti grikius, kepti bulves, susitepti sveiką sumuštinį. Pamaniau, kad vaizdas vertas tūkstančio žodžių, tad pasinaudojęs socialinių tinklų galimybėmis ir epistoliarinio Johanno Wolfgango von Goethe’ės romano įkvėptas parašiau jai graudulingą laišką. Manieringa išvedžiojimų kalba emocingai paprašiau dalytis receptais feisbuke. Vos paskelbiau, iškart sulaukiau jos skambučio. Įsitikinusi, kad viešas mano įrašas – ne pirmasis koronaviruso požymis, o linksmas kvailiojimas, nusiramino. Iškart pamokė išsivirti žirnių, kad pasveikčiau. Toliau viskas vyko sniego griūties principu. Komentaruose sulaukėme pašaipų, pastabų ir asmeninės patirties pavyzdžių. Žmonės susidomėjo, nes likę namuose tikriausiai jautėsi panašiai – pavojingas malonumas skaniai pavalgyti staiga tapo labai aktualus. Taip lygiai prieš mėnesį atsirado „Kirvio koto“ turnyras. Ne kova ir ne konkursas. Tiesiog dar viena jauki apgyvendinta salelė beribiame interneto vandenyne. Daugiau įdomių istorijų ir receptų

Kirviokoto turnyras

KĘSTUTIS VANAGAS

iš kirvio

„Su stulbinančia

„Ryte

rudojo cukraus, cinamono ir pernykščio pievų medaus kompanija

padarai, vakare triauški

“

ANTANAS ŠILKŪNAS radijo stoties „Kelyje“ laidų vedėjas

SONATA KETURAKIENĖ gyvenimo mylėtoja

Kai mes su broliu, maži pacukėliai, likdavome kaime, baba kepdavo obalius. Taip ir tardavo. Saldainių ir šiaip saldėsių tada būdavo ne prūdai. Autolafkė atvažiuodavo kartą per savaitę ir, be saldžių kukurūzų, kuriuos mikliai išpirkdavo, likdavo tik „ilgai grojantys“ čiulpiamieji saldainiai – raugerškis, mėtiniai ir dar kažkokie, kuriuos ilgiau pačiulpus galėjai susipjaustyti liežuvį. Puikiai žinau, kad iš mėtinių kitame kaime puikiai pavykdavo pagaminti ir alkoholinį gėrimą. Bet apie tai gal kitą kartą.

Viską, ko imiesi, reikia daryti su meile. Tada ir skonis būna puikus. Raugdama agurkus kartais jiems pašnibždu, palinkiu gero plaukiojimo ir sėkmės fermentacijos procese.

KEPTI OBUOLIAI SU MEDUMI

TRAŠKŪS GREITAI RAUGINTI AGURKĖLIAI

O saldumo vakarais labai norėdavosi. Tai baba ir kepdavo obalius. Net vasarą. Lauko viralinėje, orkaitėje. Skaniausi jie būdavo tik ištraukti, su paskrudusiu cukrumi ir, jei turėdavome, apvarvėję medumi ir pabarstyti cinamonu.

Visko dedu iš akies: apytiksliai 1,5 l šilto vandens, 3 šaukštus druskos, šaukštą cukraus, pusę aitriosios paprikos, šaukštą kmynų, šiek tiek pipirų, saujelę lauro lapų, šviežių krapų ir 12 šviežių agurkų.

Tai ir desertas vakarienei, ištrauktas pasiilgusių sąmonės prisiminimų.

Ryte padarai, vakare triauški.

Krosnyje keptas, lengvai paskrudęs, išskobtas sodo obuolys, juos tėvukas išlaiko rūsyje iki Joninių. Su stulbinančia rudojo cukraus, cinamono ir pernykščio pievų medaus kompanija. Akcentas – kelios plonos apelsino žievelės. Jei esate pilnamečiai, taurelė ko nors stipriai saldaus tik pagerins virškinimą. Gera buvo diena!

Kandi ir girdi tą garsą: trakšt, trakšt!

ERIKA DRUNGYTĖ kultūros žurnalo „Nemunas“ redaktorė, poetė

VIRTI VARŠKĖČIAI SU KMYNAIS

Nuo mėsos ir kitokio sunkumo taip prisiplakiau prie žemės, kad nepakeliu nė vienos plunksnos. Sumaniau skrandžiui suteikti lengvumo. Paprasčiausi varškėčiai... su kmynais. Gardu ir sveika. Su grietinės ir sviesto padažu. Lepinkivos!

Reikės: • 400 g riebios varškės • 2 kiaušinių • 1 nubraukto arbatinio šaukštelio druskos • 1 šaukšto kmynų • 5 šaukštų miltų Varškę gerai ištriname su kiaušiniais, druska ir kmynais, kad viskas tolygiai pasiskirstytų. Tada beriame miltų. Tešla turi lipti prie rankų – varškėčiai bus purūs. Ant pjaustymo lentos barstome miltų ir rankomis kočiojame volelius, juos pjaustome norimo dydžio gabaliukais. Varškėčius sudedame į šiek tiek pasūdytą verdantį vandenį ir jiems iškilus į paviršių paverdame dar maždaug 4 minutes. Išgriebiame kiaurasamčiu ir užpilame grietinės bei sviesto padažu. Beje, puikiai tiktų ir spirgučiai su grietine. Skanaus!

Lepinkivos! 35

iš kirvio

„Če kažkas minėje,

ka neiššsemta buterbrodų tema?

KASTIS STUMBRYS neprofesionalus karkų ir kitų skanių patiekalų gamintojas Kastis Kibirzzz Karkų riterio virtuvėlė

RŪKINTA KUMPE SUKTINIUKAI „AN VIENA DANČE“ Jamam rukinta kumpe (galma i šoninikes) i atrėžėm plokščikes (dvi). Dedam kniūpščes i uždedam cibullaiškiu strampgalius. Tada užklojem sure kaldrikes i suvyniojem. Ka neiššiskeist – persmeigem šakaliukais. Atplešem šmotą aliumine folgikes i suvyniojem tuos du sukčiukus į ją. I kepam. Galma duchofkėj, ale greičeu – petelnėj (be riebala, aišk) su uždengtu dangčiuku. Kokes 10 minučikių (po 5 iš abiejų pusikių). I valgam. Padažiuks, katras nuotraukiukėj – moliūgiakoše, sumakaluota su garstyčiom (santykiu 1:1). Če kažkas minėje, ka neiššsemta buterbrodų tema? Nu, tai turėkit užkandžiukę, katra tink prie... ne prie torta (nors ką gali žinot?), aišku.

“

LAVAŠO TRAŠKUČIAI SU AVOKADU, VAISIAIS IR SILKE Reikės: • sūdytos silkės filė • avokado • lavašo • svogūnų laiškų • šviežių krapų • Dižono garstyčių • kivio • mandarino Lavašą supjaustome vieno kąsnio dydžio kvadratėliais ir paskrudiname orkaitėje (200 °C temperatūroje), kol gražiai paruduos. Gerai prinokusio avokado minkštimą, smulkiai supjaustytus svogūnų laiškus bei krapus, 1 šaukštelį garstyčių sutriname šakute. Silkės filė, kivį bei mandariną supjaustome ar sudalijame riekelėmis. Ant lavašo traškučio tepame sluoksnį avokadų masės, uždedame po griežinėlį kivio ar mandarino, o ant pastarųjų – po riekelę silkės.

iš kirvio

JULIJA DEMIDOVA pianistė, muzikos kūrėja

TIKRA KIRVIAKOTIŠKA SRIUBIKĖ Pievoje prisirinkau pavasarinių dilgėlių, nuploviau, nuskabiau lapelius... Vandenyje su jūros druska išviriau bulvikes. Tuomet į puodą su supjaustytomis bulvėmis įpyliau kokosų pieno ir trupučiuką vandens, sudėjau dilgėles ir paskaninau Provanso žolelėmis bei malta raudonąja paprika. Pikantiško skonio suteikė Kajeno paprikos ir skiltelė česnako. Pasibaigus priešvelykiniam pasninkui, per kurį nevartojau pieno produktų, šią sriubą skanavau su naminio ožkų sūrio gabalėliais.

„Skanavau

su naminio ožkų sūrio gabalėliais

“

TRINTA BROKOLIŲ SRIUBA

ROMAS GALIAUSKAS puodžius, keramikas Pirmiausia norėčiau padėkoti „Kirvio koto“ turnyrui už galimybę pasidalyti keliais klasikiniais prancūzų virtuvės patiekalais, patiektais mano, kaip puodžiaus, žiestuose induose.

Kaip ir priklausytų prancūziškiems pietums, užkandžiui pasiūlyčiau trintą brokolių sriubą „Veloute de brocolis“. Tereikia svieste pakepinti svogūnus, supjaustytą brokolį, apiberti šaukštu miltų (galima ir be jų), užpilti vištienos sultiniu, pagardinti druska, pipirais ir Provanso žolelėmis. Pusvalandį pavirus gerai sutrinti, įkrėsti grietinės, ir gero apetito! Tinka su skrudinta duona.

„Veloute

“

de brocolis

iš kirvio

RATATUJIS Paprasta, skanu ir elegantiška. Galima valgyti kaip atskirą patiekalą (ypač jei kas pasninkauja) arba kaip garnyrą prie mėsos patiekalų. Pirmą kartą šį patiekalą išvydau su vaikais žiūrėdamas animacinį filmą apie šefą žiurkiuką. Įstrigo atmintyje. Vėliau kelis kartus bandžiau paruošti. Šįkart gaminau, nes norėjosi maisto patiekimo įvairovės, šviežio požiūrio, skanaus, lengvo gaminti ir viešinti bei sveiko patiekalo!

Kun. Dr. VALDAS AUŠRA poetas, Ziono lietuvių liuteronų parapijos klebonas, kurią 1910 metais Čikagoje įkūrė ten emigravę lietuviai liuteronai

Ratatujis (ratatouille) šįkart toks: supjausčiau bulves, burokus, saldžiąsias bulves. Sūnus Nojus sudėliojo riekelėmis. Į tarpus įdėjau svogūno. Apibarsčiau smulkiai pjaustytu česnaku, druska, juodaisiais pipirais. Paskaninau šviežiais čiobreliais ir raudonėliais. Apšlaksčiau alyvuogių aliejumi. Orkaitėje atvirai kepė 180 °C temperatūroje. Galima dėti ir kitų šakninių daržovių: griežčių, ropių, morkų, saliero šaknį, net obuolį.

Mums patinka, kad „Suslavičiaus“ kečupas atliepia naujausias maisto tendencijas.

Tai pirmasis Lietuvoje pagardas be pridėtinių cukrų. Sudėtyje nėra jokių papildomų saldiklių ar kitų cukraus pakaitalų, visas padažo saldumas – tik iš gerai sunokusių pomidorų. O pomidorų „Suslavičiaus“ kečupe – gausybė. Mat jo sudėtyje yra net 83 proc. pomidorų tyrės.

KAI KEČUPE DAINUOJA POMIDORAI, PAPILDOMO CUKRAUS NEREIKIA Kokia gi šašlykų puota be gero kečupo? Vasarą, kai taip dažnai kūrenasi lauko kepsninės, šalia grilio patiekalų visuomet įsitaiso kečupas. „Beatos virtuvės“ komanda vienbalsiai sutaria, kad geras kečupas sprogte sprogsta nuo gausybės pomidorų, jame yra kuo mažiau pridėtinio cukraus. „Suslavičiaus“ originalus pomidorų kečupas be pridėtų cukrų šį testą išlaiko su pagyrimu: pomidorų jame gausybė, o saldumas – tik natūralus.

Gaminant tyrę pomidorai trumpai pakaitinami ir sutrinami. Taip geriau išsaugomas pomidorų skonis ir jų savybės nei gaminant pomidorų pastą, kuri dažnai naudojama kečupui ruošti. Ypatingo aromato ir skonio natų „Suslavičiaus“ kečupui suteikia cinamono, gvazdikėlių ir Kajeno paprikų ekstraktai. Jie švelniai subalansuoja padažo skonį ir neužgožia vasaros karaliaus – pomidoro. Svarbu, kad šis kečupas

gaminamas be konservantų, todėl atidarę jo buteliuką laikykite šaldytuve, o išsivežę į iškylą gamtoje nepalikite kaisti saulėkaitoje.

re kla mi ni s p roj e ktas

patarimas

Kepsnių neskandinkite padaže, gardinkite juos saikingai. Pasirinkite tokį kečupą, kokį jūs ir namiškiai mėgstate labiausiai: „Suslavičius“ siūlo švelnų, pikantišką, česnakinį, specialiai šašlykams su kaukazietiškais prieskoniais ar aštrų. Padažas, kuriame svarbiausias natūralus pomidoro skonis, visada paskanina kepsnį.

iš kirvio

JURGITA RANCEVIENĖ meno ir kultūros portalo „Mėlynas šuo“ įkūrėja, dailininkė ir vaikų knygų iliustratorė Mėginsiu aprašyti šiandienos kirvienę. Aprašyti, kaip gaminau, tikrai sudėtingiau, nei pagaminti. Produktai labai paprasti. Galima juos kaitalioti pagal tai, ką turite po ranka. Gaminimo eigą matysite nuotraukose.

TROŠKINYS Reikės: • 3 raudonų aitriųjų paprikų • 4 svogūnų (jei prieš smulkindami nupjausite svogūno galą – neašarosite) • 200 ml kokosų pieno • 1 skardinės lęšių • 1 skardinės avinžirnių (perplauti rėtyje) • bet kokios mėsos (dėjau kalakutienos guliašinės, bet jei mėsos neturite, dėkite dar vieną skardinę, pvz., raudonųjų pupelių) • per smulkiausią tarką patarkuotos citrinų žievelės • žalių pabarstukų: čiobrelių, svogūnų, česnakų lapų, kalendrų, tinka saliero kotas su apaugusiais lapeliais

„Aprašyti, kaip

gaminau, tikrai sudėtingiau, nei pagaminti

“

Vištienos ir daržovių šašlykas Smagu, kad vis dažniau ant grilio kepame paukštieną. Galima prisigalvoti įvairiausių receptų su šia greitai iškepama mėsa. Tinka bandyti įvairius marinatus, o baigiant kepti vištienos šašlyką patepti amerikietiško stiliaus kepsnių padažu „Santa Maria“ – šašlykas iškart pasidengs malonia karamelizuota glazūra.

1. Šlaunelių mėsą ir daržoves supjaustome nemenkais gabalais. Šiek tiek viską pasūdome. 2. Mėsą ir daržoves pakaitomis suveriame ant iešmelių – vištiena, cukinija, gabalas paprikos ir vėl vištiena. Jei naudojate medinius iešmelius, prieš kepdami gerai išmirkykite juos vandenyje. 3. Kepame virš įkaitintų žarijų. Kai mėsa bus beveik iškepusi, dosniai patepame ją „Santa Maria“ kepsnių padažu „Original“. Grąžiname iešmelius virš žarijų dar kelioms minutėms. Padažas turi gražiai karamelizuotis, bet akylai stebėkite, kad nesudegtų. Vis vartydami iešmus kepkite dar apie 5–7 minutes, kol mėsa pasidengs blizgia glazūra.

Beje, šių „Santa Maria“ kepsnių padažų nepainiokite su kečupu. Tai sodraus skonio amerikietiško stiliaus kepsnių padažai, kepsniams suteikiantys dūmo aromato. Jie gali būti skanaujami tiek su jau iškeptais kepsniais, tiek naudojami kepamai mėsai ar žuviai glazūruoti. Baigiant kepti kepsnius aptepus šiuo padažu susidaro graži skani plutelė.

JOANA BURN

reklaminis projektas

Reikės: • 600 g vištų šlaunelių mėsos • „Santa Maria“ amerikietiško stiliaus kepsnių padažo „Original“ • cukinijos • paprikų

Žiedinių kopūstų kepsneliai

Tikrai būna dienų, kai pagalvojate „Norėčiau valgyti mažiau mėsos“. Arba laukiate svečių vegetarų. Tokiomis akimirkomis prisiminkite šį receptą. Žiedinis kopūstas, paskanintas „Santa Maria“ sausuoju marinuotu „Rub for Ribs“ ir iškeptas ant grilio, gali ant menčių paguldyti net kiaulienos šašlyką. Sultingas, traškus, pilnas prieskonių žiedinių kopūstų kepsnelis, patiektas su jogurtiniu padažu, įsimena ilgam.

Reikės: • 2 žiedinių kopūstų galvų • 1 pakuotės „Santa Maria“ prieskonių mišinio „Rub for Ribs“ Jogurtiniam padažui: • 200 g natūralaus jogurto • šlakelio citrinų sulčių • 0,5 šaukštelio džiovintų česnakų • ryšelio šviežių petražolių • druskos, pipirų 1. Pasiruošiame žiedinius kopūstus – nupjauname kiekvieno jų kotą, kad susilygintų su apatinėmis kopūsto šakelėmis. Tada nuo žiedinio kopūsto viršaus per kotą žemyn perpjauname galvą pusiau. Likusias dalis supjaustome 2 cm storio riekėmis per visą ilgį, kad gautųsi gražios ir stambios žiedyno išklotinės. 2. Kopūstų kepsnius išdėliojame ant virtuvės lentelės ir iš abiejų pusių gausiai apibarstome „Santa Maria“ prieskonių mišiniu „Rub for Ribs“. Ilgai marinuoti nereikės. Šis raudonųjų paprikų, aitriųjų paprikų, česnakų, skrudintų svogūnų ir žaliųjų citrinų mišinys daržovėms suteiks ryškaus skonio. 3. Žiedinių kopūstų kepsnius kepame ant grotelių virš įkaitusių žarijų apie 15 minučių, kol suminkštės ir apskrus. 4. Jogurtą sumaišome su citrinų sultimis, džiovintais česnakais, smulkiai kapotomis petražolėmis, druska ir pipirais. Patiekiame su keptais žiediniais kopūstais.

Visų laikų skaniausios šoninės juostelės

Šį patiekalą lengvai pasigamins net neįgudę grilio naudotojai. Juostelėmis supjaustyta šoninė greitai iškepa, o „Santa Maria“ universalus marinatas „Allround“ suteikia smagaus rudumo. Neperdedame – skanu be galo. O jei dar pasigaminsite mūsų siūlomų kopūstų salotų, nugalėsite visuose grilio čempionatuose.

Reikės: • 700 g stambesnėmis riekėmis supjaustytos kiaulienos šoninės • 1 pakuotės „Santa Maria“ universalaus marinato „Allround“ • šviežio kopūsto galvos • 2 žaliųjų citrinų • 2 šaukštų aliejaus • 1 šaukšto garstyčių • saujos sūdytų kepintų žemės riešutų • druskos, pipirų 1. Šoninės juosteles dedame į dubenį, užpilame „Santa Maria“ marinatu „Allround“ ir gerai pamasažuojame, kad pasidengtų visa mėsa. Tai universalus marinatas. Jo sudėtyje esančios obuolių sultys, svogūnai, imbierai, aitriosios ir saldžiosios paprikos, juodieji pipirai, kalendros, česnakai, kuminai bei raudonėliai puikiausiai pamarinuos ir mėsą, ir žuvį, ir daržoves. 2. Paliekame mėsą pusvalandžiui. Kol grilis kaista, pasiruošiame gaivių salotų. Padažui žaliųjų citrinų sultis sumaišome su garstyčiomis, aliejumi, dosniu žiupsniu druskos ir pipirais. Kopūstą sutarkuojame burokine tarka ar smulkiai supjaustome. Supilame padažą, suberiame pasmulkintus žemės riešutus ir gerai išmaišome. 3. Šoninę iškepame ant grotelių virš įkaitusių žarijų – gabalėliai keps neilgai, tai budėkite šalia. Labai svarbu šoninės gabalėlius vartyti ir prižiūrėti kaitrą, kad mėsa nesudegtų ir neišdžiūtų.

„Santa Maria“ skystieji bei sausieji marinatai yra skirti greitai marinuoti – užtenka valandos, ir jau galima kepti.

„Texmex“ mėsainiai

Kai pabos tradiciniai mėsainiai, prisiminkite stilingus ir skanius „Texmex“ mėsainius. „Santa Maria“ tortilijos, „Taco“ prieskonių mišinys ir ananasas kuria naujus grilio skonius. Būtinai išbandykite draugų būry ar šeimos rate – skanūs valgyti, gražūs pažiūrėti!

Reikės: • „Santa Maria“ tortilijų • 600 g maltos jautienos • 1 pakelio „Santa Maria“ prieskonių mišinio „Taco Original“ • ryšelio šviežių kalendrų • šviežio ananaso (tinka ir konservuotas) • čederio lapelių • mėgstamų žalumynų 1. Į maltą jautieną įberiame „Santa Maria“ prieskonių „Taco Original“, kapotų šviežių kalendrų (jei mėgstate šį prieskonį) ir suformuojame 4–6 mėsainių paplotėlius. 2. Šviežią ananasą nulupame ir supjaustome riekėmis, išskobiame vidurį, kad padarytume žiedus. Jei naudosite konservuotus ananasus, bus saldžiau. 3. Iškūrename grilį ir ant grotelių dedame kepti mėsainių paplotėlius ir ananaso griežinėlius. Mėsai baigiant kepti, uždedame riekelę sūrio, kad išsilydytų. 4. Iškeptą mėsą dedame ant „Santa Maria“ tortilijos krašto (pirkite „Medium“ dydžio), ant viršaus – ananasą ir žiupsnį šviežių kalendrų. Tortiliją perlenkiame pusiau ir paskui dar kartą, kad susidarytų trikampis vokelis. Viską galime sutvirtinti mediniu iešmeliu.

„Santa Maria“ prieskonių mišinys „Taco Original“ gaminamiems mėsainiams suteiks „Texmex“ skonių ir spalvų, o „Santa Maria“ tortilijos iškylose puikiausiai pasitarnaus kaip valgomos lėkštės! Dėkite ant jų keptą mėsą, žuvį, daržoves, padažą ir skanaukite.

maisto herojus

GINTĖ ZURBAITĖ

UGNĖ AUKŠTAKALNYTĖ, JORŪNĖ PAUŽIENĖ

JOANA BURN, JUSTINA RAMANAUSKIENĖ

Iš nostalgijos ir meilės užaugę sodai Studentiška meilė pačioje Nepriklausomybės aušroje. Atgimstančioje šalyje jauniems ir pasiryžusiems dirbti

būtų galima ką nors auginti, bet ir laisvo laiko liktų. – O augalai tam tinka labiau nei gyvuliai, – pamerkia akį.

žmonėms dalijama žemė. Apleistų kolūkio laukų vietoje, netoli Asvejos, pražydęs sodas…

Kokia gi buvo realybė gavus tą žemės gabalą?

Vaizduotė viską tuojau nupiešia rausvomis spalvomis,

Nagi, plynas laukas tarp miškų, nežinia, kada paskutinį

tačiau gyvenimas gerokai sodresnio skonio ir šio

kartą artas. Septyni kilometrai iki Dubingių, tolokai nuo

pasakų sodo šeimininkai – iškalbingi agronomai Birutė

Gedimino gimtojo Vilniaus ir mano Kėdainių. Teko grįsti

ir Gediminas Cijūnaičiai – apie savo ūkio kūrimą ir

keliuką, atvesti elektrą, iškirsti krūmynus, laukines obelis

kasdienybę galėtų pripasakoti pilną pintinę istorijų.

ir įdirbti kolūkio nemėgtą žemę. Viskas savomis jėgomis.

– Buvome jauni, patriotiški ir kupini entuziazmo, –

Tėvukai palaikė ir padėjo, kurį laiką, kol vyko statybos,

šypteli Birutė. – 1990-asiais ir negalėjo būti kitaip. Aš iš

gyvenome pas močiutę. Gimus vaikams, juos iš pradžių

tremtinių giminės, o žemę pasirinkome šalia Gedimino

auginau pas savo tėvelius, Gediminas važinėjo tarp ūkio

močiutės sodybos, ten prabėgo jo vaikystė, tad nostalgija ir

ir Kėdainių. Paskui naujame ūkiniame pastate įsirengėme

meilė tikriausiai ir buvo tos naujos pradžios variklis.

erdvią virtuvę ir vieną kambarį. Su dviem mažais vaikais

– Negalėjo būti kitaip, nes mes, mūsų kursas, jau

buvo labai patogu, visko užteko. Gyvenamasis namas turi

vos įstoję į Žemės ūkio akademiją, pareiškėme norą

įdomią istoriją, nes jame nuolat gyvename... vos ketverius

būti ūkininkais, o ne kolchozo agronomais. Kažkaip ta

metus. Paūgėjus vaikams nusprendėme, kad tuometis

mokymo programa buvo suderinta su Maskva, nors laisve

verslas – prekyba gėlėmis – ir dukters mokykla patogiai

tuomet dar labai menkai kvepėjo, – nukerta Gediminas ir

derės Vilniuje, tad nusipirkome butą sostinėje ir vėl

patikina jau mokykloje galvojęs apie tokį darbą sau, kad

pasidalijome: aš su vaikais darbo dienomis mieste, Gediminas

GINTĖ ZURBAITĖ

UGNĖ AUKŠTAKALNYTĖ, JORŪNĖ PAUŽIENĖ

JOANA BURN, JUSTINA RAMANAUSKIENĖ

maisto herojus

ūkyje, o savaitgaliai ir vasaros kartu. Kurį laiką, kol buvo

gervuogių uogos – nuo vienos pilna burna, o turguje pirkėjai

poreikis, auginome gėles, paskui lietuviškas praaugo

žiūri įtariai: „Pertręštos gigantės, o tų normalių neturit?“

olandiškos. Taip puoselėjant sodą, namus ir verslus, sūnus

Ir kaip įtikinti, kad jos natūralios, kvepia, o skoniu gerokai

baigė mokyklą... Štai tada ir grįžome į savo žemę.

lenkia tas senas „normalias“?

Turbūt daugelis įsivaizduoja, kad pasodinai sodą, sėdi ir lauki, kol užaugs, o paskui visą gyvenimą vaisius raškai... Birutė: Ne visai... Tiesą sakant, mes daugybę kartų

Birutė: Vaismedžiai kokiais septintais ar aštuntais metais duoda rimtą derlių. Mes sodinome tik žemaūgius medelius,

keitėme veiklą. Kai pamatėme, kad gėlių rinka kinta ir

jie tuomet dar buvo visiška naujovė. Aišku, uogų sodas auga

nebeapsimoka jų čia auginti, pasodinome svarainių, porą

kur kas greičiau, jau trečiais metais galite ragauti gervuogių

metų juos labai noriai pirko, paskui liovėsi, tada išrovėme

ar serbentų, o remontantinių aviečių pavyks paskanauti

ir prisodinome juodųjų serbentų. Jų paklausa buvo taip

ir antrais metais. Labai priklauso nuo veislės ir sodinuko

pat gal dvejus metus, paskui teko siūlyti žmonėms patiems

amžiaus.

nusirinkti. Išrovėme. Sodinome slyvas... Dabar čia jau veši

Kiek laiko auga sodas, kol subręsta?

Gediminas: Bet avietynas per kokius aštuonerius metus ir

avietynai. Mažai mūsuose to sėslumo, viskas labai greitai

pasensta, išsigimsta, – patikslina Gediminas. – Jei nusipirkote

kinta, nes auginame ir derliui, ir sodinukams, o paklausios

ar paveldėjote seną uogų sodelį, ryžtingai išgenėjus galima

yra naujos veislės ir turime greitai reaguoti. Nelabai ilgai ir

pabandyti išgelbėti nebent serbentus, jie gyvuoja apie porą

žiemojame: jau kovą prasideda darbymetis, kuris baigiasi

dešimtmečių. Jei veislė vertinga ar jums kelia nostalgiją,

lapkričio viduryje. Nors ne, ne visai lapkritį, jei būna geras

siūlau padauginti atlankomis: prilenkus šakelę užpilti

žieminių obuolių ir kriaušių derlius, vaisius sandėliuojame ir

žemėmis, stropiai laistyti, o vėliau įsišaknijusį augaliuką

paskui parduodame, taip pat auginame kalėdines eglaites ir

persodinti į nuolatinę vietą. Tiesą sakant, Lietuvoje labai

prasideda Kalėdų sezonas...

vertingų senų uogakrūmių veislių nėra, naujosios gerokai

Gediminas: Mums „javapjūtė“ būna kelis kartus per

pranašesnės, o štai kai kurios obelų veislės tikrai galėtų

metus. Balandį – sodinukų derlius, vasarą, rudenį – uogų,

tapti pasididžiavimo vertu paveldu. Ech, vis prisimenu

vaisių. O su tomis naujomis veislėmis, kurias vis išbandome,

dvarų kultūrą ir pasvajoju apie tokias tradicijas ir vertybių

domimės, ieškome, tai visokių įdomybių nutinka: nuskini

puoselėjimą, šimtamečius šeimos ūkius. Gal kada išmoksime

serbentus, kurių kekės didžiulės, lyg kokių vynuogių ar

visa tai vertinti...

Nuo gausos jūsų ūkyje sukasi galva! Kas čia auga?

sustabdo: „Rūgščios, nevalgysi gi...“ Ir nuperka aviečių. Gaila,

Birutė: Gediminas juokiasi, kad jam dėl braškių per žemai

žinoma, kad dabar daugelis vaikų neturi laisvo pasirinkimo,

lenktis reikia, todėl mes auginame aukštesnius krūmus, kad

nuo kurio krūmo ką nusiraškyti ir paragauti. Laukti, kol

lengva būtų stačiomis uogas nuskinti. Dabar turime apie

kas nors prinoks, skanauti įvairius, dar ir neprinokusius

hektarą derančio uogyno: aviečių, gervuogių, visų rūšių

skonius turėtų būti vaikystės galimybės, todėl aš labai

serbentų, valgomųjų sausmedžių, aktinidijų. Sausmedžiai –

skatinu priemiesčiuose besikuriančias jaunas šeimas

tai dar mūsų močiučių auginta ir puikiai žinoma kultūra,

vietoje dekoratyvinių krūmų pasisodinti vaiskrūmių ar

pirmosios uogos, ankstyvesnės ir už braškes, tai puikus,

žemaūgių, koloninių (nuo kamieno tik trumpos vaisinės

tik primirštas vitaminingas augalas. Medlievos taip pat

šakelės) vaismedžių. Tikrai bus ir grožio, ir naudos. Kur nors

atrandamos iš naujo. Vyresni žmonės tikrai jas žino, jaunesni

prie tvoros ar terasoje galite pasisodinti ir porą bespyglių

gal prisimins, kad pas močiutę prie šulinio augo toks krūmas.

gervuogių. Tam užteks vietos net kotedžo kiemelyje.

Uogos nėra tokio ryškaus, aitraus skonio kaip aronijos, bet nauda panaši. O štai ožerškio uogos, vadinamosios goji, gal dar egzotika, bet mūsų klimatas šitam didelio serbento krūmo aukščio augalui puikiai tinka. Rekomenduoju

Kaip dažniausiai žiemos atsargas ruošia Jūsų pirkėjai? O Jūs kaip? Birutė: Atsargai dažniausiai šaldo. Ypač tas mėgiamas,

išbandyti. Žinoma, uogos nuo šakelių nėra tokios saldžios

populiarias uogas. O mes, pvz., gervuoges, ir šaldome,

kaip džiovintos iš pakelių, jos gal net saldintos parduodamos,

ir liofilizuojame, sunkiame sultis. Jas galima praskiesti

nežinau, bet šviežių uogų skonis malonus, subalansuotas,

ar maišyti su kitomis uogomis, vaisiais, o galima gerti

o maistinė vertė didžiulė. Kuo puikiausiai dera šilkmedžiai,

grynas, kaip mano šeimyna ir daro. Gervuogės puikiai

juodieji gal truputį prasčiau, bet baltieji džiugina net šiaurės

tinka kokteiliams, trintiniams, ypač su saldžiais bananais,

Lietuvoje.

jos turi vitaminų C, E, folio rūgšties, įvairių aminorūgščių, galėčiau reklamuoti ir reklamuoti. Iš aronijų taip pat

O kokias uogas labiausiai mėgsta tautiečiai?

spaudžiame grynas sultis, turime pirkėjų, kurie jas dievina.

Gediminas: Nenustebinsiu – visas saldžias, t. y. braškes,

Dar džioviname ir aronijas, ir saldžiavaisius šermukšnius.

avietes, gal dar šilauoges ir gervuoges. Įdomu būna stebėti

Sumaišius su sauja riešutų būna puikus užkandis prie kavos,

turguje iš už prekystalio, pavyzdžiui, vaikų pasirinkimus.

išbandėme, tikrai padeda išvengti pirktinių bandelių iš

Neretai jie siekia kokių raudonųjų serbentų, bet mamos

degalinių kelionėse.

maisto herojus Skirtingų rūšių gervuogės, panašiai kaip avietės, dera skirtingu metu ir uogų būna nuo liepos iki vėlyvesnio rudens. Nors ūkyje didžiulė įvairovė ir uogos paprastai noksta ne tuo pačiu metu, bet derliaus nuimti be pagalbininkų neįmanoma, brangus rankų darbas uogų ūkiuose ir sudaro didelę dalį tos uogų dėžutės kainos. Per trisdešimtmetį Cijūnaičių sode nebeliko pirmųjų sodintų obelų ar kriaušių, seniausias ūkio medis dabar yra per Kalėdas puošiama sidabrinė eglė prie namų. Gediminas sako, kad tas suvokimas, jog reikėtų bent vieną medį pasodinti, ką nors užauginti, tas atsigręžimas į gamtą anksčiau ar vėliau ateina daugeliui, tik skirtingu gyvenimo metu. Jiedu džiaugiasi, kad dukters šeima šalia naujųjų namų sodina uogakrūmius ir vaismedžius, kad anūkas gali pats jų paragauti, didžiuojasi sūnumi, kuris eina jų pėdomis – baigė mokslus ir šalia kuria savo ūkį, augins braškes. – Buvo prisodinęs aronijų, bet poreikis sumenko ir istorija kartojasi – rausime lauk, – juokauja Birutė. – Toks šmaikštus tas gyvenimas...

Šį receptą kadaise radusi interneto platybėse, Birutė kaskart kepa jį vis interpretuodama. Tai vasaros kepinys, populiariausias įsibėgėjus gervuogių sezonui. Cijūnaičių šeima greitai pagaminamą pyragą kepa laisvą savaitgalio valandėlę ar laukdami svečių.

Drėgnoji dalis: • 3,5 puodelio gervuogių • 1,5 puodelio nerafinuoto rudojo cukranendrių cukraus • 1 puodelio kukurūzų krakmolo (jei neturiu, naudoju bulvių krakmolą) • 1 puodelio visų grūdo dalių tamsių speltų miltų Sausoji dalis: • 1 puodelio stambių avižinių dribsnių • 1 puodelio nerafinuoto rudojo cukranendrių cukraus • 1 nubraukto arbatinio šaukštelio cinamono • 1 puodelio lazdynų, pekanų ar graikinių riešutų (galima ir be jų)

Birutės gervuogių traškis

• 130

g sviesto arba kokosų aliejaus

Gaminame: 1. Drėgnas sudedamąsias dalis sumaišome dubenyje, paliekame apie 10 min. pastovėti. Paskleidžiame tolygiai kepimo inde (geriausiai tinka stiklinė ar keraminė forma). 2. Sausas sudedamąsias dalis sumaišome kitame dubenyje ir tolygiai paskleidžiame ant gervuogių. 3. Sviestą plonomis riekelėmis paskirstome ant paviršiaus ir kepame iki 190 °C įkaitintoje orkaitėje apie 35–40 minučių, kol gražiai pagelsta.

Galima tiekti su vaniliniais ledais. Valgome ir šiltą, ir atvėsusį.

maisto herojus

Salotos su marinuotomis braškėmis ir ožkų sūriu Braškė – laukiama vasaros viešnia. Tik dažniausiai mes ją kviečiamės prie desertų stalo arba mėgaujamės viena. Bet įsisiūbavus braškių sezonui man vis norisi šias uogas derinti su nesaldžiais patiekalais. Šiame recepte tą ir padariau: pamarinuotas braškes suporavau su šviežiu lietuvišku ūkininkų Valdo ir Rasos (gal pamenate juos iš „Beatos virtuvės“ pavasario numerio) ožkų sūriu. Galite naudoti parduotuvėse randamą ožkų sūrį.

Nepatingėkite pamarinuoti braškių – nustebsite, kaip įdomiai pasikeis jų skonis. O marinatas, kurį pasiruošite, taps jūsų salotų užpilu. „Ožka braškyne“ – taip galite pakrikštyti šias gaivias vasariškas salotas.

Reikės: • ožkų sūrio (tinkamiausias minkštas, bet ne tepamas) • dviejų didelių saujų braškių • 100 g špinatų lapų • saujos šilauogių • saujos lukštentų pistacijų (arba jūsų mėgstamo sėklų mišinio) Marinatui: • 1 šaukšto medaus • 1 šaukšto balzaminio acto • 2 šaukštų alyvuogių aliejaus • šviežiai grūstų juodųjų pipirų Gaminame: 1. Pirmiausia pasiruošiame braškių marinatą – visas sudedamąsias dalis sumaišome dubenėlyje. Į paruoštą marinatą beriame supjaustytas braškes, išmaišome, kad visi gabalėliai juo pasidengtų. Taip paruoštas braškes pusę valandos paliekame pasimarinuoti. 2. Kai braškės jau paruoštos, jų marinatą užpilame ant špinatų ir gerai išmaišome. 3. Į didelę lėkštę dedame marinatu padengtus špinatus, ant jų – braškes, sūrio gabalėlius, šilauoges. 4. Truputį pasmulkiname ir sausoje keptuvėje pakepiname pistacijas (arba sėklas), kad paskrustų. Apibarstome salotas.

patarimas

• Balzaminis actas ir braškės nuostabiai dera. Bet jeigu jo neturite, acto rūgštelę marinate galite pakeisti citrinų sultimis. • Jeigu turite šviežių bazilikų, galite supjaustyti jų lapelių ir dėti į braškių marinatą, o po to viską užpilti ant špinatų. Braškės ir bazilikai vienas kitam taip pat neabejingi.

maisto herojus

Jogurtiniai uogų ledai su avižiniais dribsniais Tai beveik jūsų pusryčių kokteilis, tik pavirtęs į sveikuolišką vasarišką desertą. O ar žinojote, kokius stebuklus daro šaldyti bananai? Bent kelias valandas pabuvę šaldiklyje jie susiplaks į minkštą kremą ir jūsų ledams suteiks pasakiško glotnumo.

Reikės: • 400 g šviežių arba šaldytų uogų (tinka braškės, avietės, gervuogės, mėlynės ar jų mišinys) • 200 g graikiško jogurto be priedų • 2 šaldytų bananų • 50 g smulkių avižinių dribsnių • 2 šaukštų medaus Patiekti: • riešutų ir uogų, sausainių trupinių, skrudintų avižinių dribsnių Gaminame: 1. Šaldytus bananus, uogas, avižinius dribsnius ir medų sudedame į maisto kombainą arba kokteilinę – tik pastaroji turi būti tikrai galinga, kad gerai susmulkintų sudedamąsias dalis iki visai mažų gabalėlių – ir viską sutriname. Jei naudosite ne šviežias, o šaldytas uogas, geriau viską trinkite kombainu. 2. Supilame graikišką jogurtą ir plakame toliau, kol masė taps vientisa. Paragaujame, ar netrūksta saldumo, – jeigu pasirinkome rūgštesnes uogas, galima įkrėsti daugiau medaus. 3. Pilame į negilų indą ir šaldome. Jei ledus tieksime po valandos ar dviejų – tiesiog skobiame iš sušalusio indo. Jei ruošiame ledus iš anksto, prieš patiekdami išskobiame visą masę ir dar kartą pertriname maisto kombainu. 4. Patiekiame su trupintais sausainiais, riešutais, uogomis arba keptuvėje su šiek tiek sviesto paskrudintais avižiniais dribsniais.

patarimas

• Jeigu naudosite šaldytas uogas, ledus bus galima valgyti iš karto, vos tik suplaksite. Tiesa, jie bus minkštesni. • Šiuos ledus galite pasiruošti ir porcijomis: sušaldykite į nedidelius indelius ar puodelius. Prieš dėdami šaldyti viršų apibarstykite uogomis ar sausainių trupiniais. Kai jau norėsite patiekti, 10–15 minučių palaikykite kambario temperatūroje, kad truputį atsileistų.

Aguoninis keksas su šilauogėmis Drėgnas, švelnus, tiesiog burnoje tirpstantis klasikinis keksas, kurio skonis mums visiems pažįstamas iš močiučių ir mamų kepinių repertuaro. Aguonos prideda smagaus traškėjimo tarp dantų, o puikus šilauogių ir citrinų tandemas suteikia deriniui gaivumo.

Reikės: • 210 g ir 2 šaukštų miltų • 160 g grietinės • 180 g cukraus • 120 g minkšto sviesto • 3 kiaušinių • 170 g šilauogių • 50 g aguonų • 1 citrinos • 1 šaukštelio vanilės ekstrakto • 2 šaukštelių kepimo miltelių • žiupsnio druskos Papuošti: • 200 g miltelinio cukraus • 2–3 šaukštų citrinų sulčių • šilauogių Gaminame: 1. Įkaitiname orkaitę iki 180 °C. Pasiruošiame kekso kepimo formą – dugną ir šonus patepame riebalais arba išklojame kepimo popieriumi. 2. Į didelį dubenį įsijojame 210 g miltų, kepimo miltelius ir druską, suberiame aguonas. Kitame dubenyje gerai išsukame sviestą su cukrumi. Po vieną įmušame ir plakame kiaušinius, sukrečiame grietinę, pilame vanilės ekstraktą, įtarkuojame citrinos žievelę, viską gerai išmaišome. 3. Šilauoges apvoliojame dviejuose šaukštuose miltų – tai padės joms tolygiau pasiskirstyti kekso tešloje, kad kepdamos nenusėstų į dugną. 4. Skystąją kiaušinių masę pilame į sausų sudedamųjų dalių dubenį ir išmaišome, kol tešloje nebesimatys sausų miltų. Suberiame ir atsargiai įmaišome šilauoges. 5. Supilame tešlą į kepimo formą ir 40 minučių šauname į orkaitę. Šiam laikui praėjus mediniu pagaliuku patikriname, ar iškepė, – įbedę jį į kepinio vidurį turėtume ištraukti neaplipusį skysta tešla. Atsižvelgdami į naudojamą kepimo formą, esant reikalui, grąžiname į orkaitę dar 10–15 minučių. Iškepusį keksą traukiame iš orkaitės ir paliekame visiškai atvėsti. 6. Pasiruošiame glajų: sumaišome miltelinį cukrų su šaukštu citrinų sulčių. Norimą glajaus tirštumą pakoreguojame įpildami daugiau citrinų sulčių arba įberdami daugiau miltelinio cukraus. Paruoštu glajumi puošiame visiškai atvėsusį kremą.

maisto herojus

Vengriška uogų sriuba su jogurtu Vengriškoje virtuvėje – ne tik guliašas. Vasarą vengrų namuose visi gaivinasi šaltąja uogų sriuba. Kai kas ją ruošia riebią ir tirštą – daro vien iš grietinės arba grietinėlės ir tirština miltais. Aš siūlau šiek tiek lengvesnę versiją – jogurtinę. Bet būtinai paskaninkite šią sriubą grietine ar net plakta grietinėle, bus pasakiškai švelnu. Tradiciškiausia Vengrijoje – vyšnių sriuba, bet galite naudoti kitas mėgstamas uogas. Tiks net šaldytos.

Reikės: • 400 g uogų • 300 ml natūralaus jogurto • 400 ml vandens • cinamono lazdelės • 4–5 gvazdikėlių • 2 šaukštelių vanilinio cukraus • 2 šaukštų medaus arba cukraus Patiekti: • plakamosios grietinėlės arba riebios grietinės Gaminame: 1. Uogas sudedame į puodą (jei naudojame vyšnias, jos turi būti be kauliukų), užpilame vandeniu, suberiame prieskonius. Užverdame. 2. Vos užvirus nukeliame, įmaišome medų ir leidžiame atvėsti. Kai nuoviras būna kambario temperatūros, išimame cinamono lazdelę ir gvazdikėlius. 3. Samtį atvėsusio uogų nuoviro sumaišome su jogurtu iki vientisos masės. Taip praskiestą jogurtą supilame į uogų nuovirą ir išmaišome. 4. Jei norime, kad sriuba būtų visiškai vientisa, tiesiog sutriname viską maisto smulkintuvu. O jei norime, kad liktų nesusmulkintų uogų, pusę jų išgriebiame, likusią sriubą sutriname ir į sutrintą suberiame sveikas uogas. 5. Svarbiausia – sriubą gerai atšaldyti. Patiekiame su grietine arba išplakame purų grietinėlės debesį ir dedame po šaukštą į sriubos dubenį.

• Egzistuoja šios sriubos variantas „suaugusiesiems“. Pusę vandens kiekio galite pakeisti taure pusiau saldaus ar saldaus baltojo ar raudonojo vyno. • Jeigu norėtumėte ne tokios liesos sriubos – drąsiai vietoje jogurto naudokite grietinę. Tik ją bus sunkiau įmaišyti į uogų nuovirą. Svarbiausia kantriai sulaukti, kol uogų nuoviras atvės, kad nesutrauktų naudojamų pieno produktų. • Galite sriubą padaryti sotesnę – patiekite ją su virtais varškėčiais. Bus puiki vasariška vakarienė.

NAUJIENA

Kosmetika ið

saulëtosios Italijos

CLINIANS – veido ir kūno apsaugos priemonės nuo saulės. CLINIANS ANTI AGE SUN priemonių formulė sukurta apsaugoti veido, dekoltė ir rankų odai nuo žalingo saulės spindulių poveikio ir taršos, padeda užkirsti kelią priešlaikiniam odos senėjimui. Priemonė gali būti naudojama visus metus, siekiant puoselėti taršos ir saulės spindulių veikiamą odą. Kremai tobulai tinka šviesios odos savininkėms. Sudėtyje yra „Colhibin“, goji uogų ekstrakto, vitamino E, saldymedžių ekstrakto. Dar daugiau puikių pasiūlymų eurokos.lt

maisto herojus

Pusryčių sluoksniuotis su šilauogėmis Visai nesudėtinga ir tikslaus recepto nereikalaujanti pusryčių idėja: stiklinaitėse dera gaivus varškės kremas, riešutai, šilauogės ar kitos sezoninės uogos ir, žinoma, antrajam gyvenimui prikelti vakarykščiai sviestiniai rageliai.

Reikės: • 2–3 nešviežių sviestinių ragelių ar brijošė bandelių • 200 g varškės • 200 g natūralaus jogurto • 1–2 šaukštelių medaus ar kito mėgstamo saldiklio • saujos kepintų lazdynų riešutų • saujos šilauogių ar kitų uogų

Gaminame: 1. Dubenėlyje varškę su jogurtu ir medumi ištriname iki glotnios tekstūros. Pirštais pasmulkiname sviestinius ragelius ar bandeles. 2. Gaminame sluoksniuotį: į stiklinės dugną beriame sluoksnį trupintų bandelių, jį užklojame varškės ir jogurto kremu, ant viršaus beriame smulkintų riešutų ir uogų. Viską pakartojame, kol visos stiklinės bus užpildytos. Viršų puošiame uogomis, riešutais ir prieš ragaudami bent 15 minučių paliekame pastovėti šaltai (galima ir pernakt).

Vasarą taip norisi lengvumo – plazdančios suknelės, gaivaus jūros vėjo gūsio ir... maisto, kurio pavalgius nesinorėtų susmukti fotelyje ir užsnūsti. Šis desertas ir yra skirtas pasilepinti vasarą – tai lengvesnė panakota, didžiąją dalį grietinėlės joje pakeičia visų mūsų mėgstamas kefyras. Šiam receptui rinkomės lengvesnį, 2,5 proc. riebumo „Dvaro“ kefyrą, nes jo skonis švelnesnis ir labiau tinka desertams. O „Dvaro“ grietinėlės tikriausiai atskirai pristatyti nereikia – ją lengva išplakti, ji yra malonaus, natūraliai saldaus skonio. Neįmantrus gaivus vasaros desertas, kurį nesunkiai pasigamins net vaikai.

pana�ota Kefyro

su braškėmis ir rabarbarais

Iš nurodyto produktų kiekio išeis 6 porcijos.

Uogienės sluoksniui: Kremui reikės: • 200 g braškių • 300 ml „Dvaro“ • 200 g rabarbarų kefyro (2,5 proc. riebumo) • 20 g cukraus • 200 ml plakamosios • cinamono lazdelės „Dvaro“ grietinėlės (nebūtinai) (35 proc. riebumo) • 1 vanilės ankšties arba šaukštelio vanilinio cukraus su vanile • 45 ml vandens Panakotą iškart • 7 g želatinos supilstykite į indelius, kuriuose ir patieksite. • 80 g cukraus

re kla mi ni s p roj e ktas

patarimas

1. Puode pakaitiname „Dvaro“ grietinėlę su cukrumi ir iš ankšties išskobtomis vanilės sėklytėmis ar vaniliniu cukrumi. Maišome ir palengva kaitiname, kol cukrus ištirps. Nukeliame nuo ugnies ir atvėsiname. 2. Kol grietinėlė vėsta, į dubenį įpilame 45 ml vandens ir jo paviršių tolygiai apibarstome želatina, kelias minutes paliekame ją išbrinkti. Šiltą grietinėlę užpilame ant išbrinkusios želatinos. Maišome, kol želatina ištirps. 3. Į atvėsusią grietinėlę su želatina supilame „Dvaro“ kefyrą – svarbu, kad grietinėlė nebūtų šilta, bus sunku įmaišyti kefyrą. 4. Išpilstome kremą į indelius ir dedame į šaldytuvą mažiausiai 6 valandoms ar per naktį. 5. Rabarbarus nulupame ir supjaustome, pasiruošiame braškes. Viską sudėję į puodą su cukrumi ir cinamono lazdele, paverdame 10–15 min. Visiškai atvėsusią uogienę galima perkelti į šaldytuvą – tegul laukia, kol sustings panakotos kremas. 6. Prieš valgydami kremą, kelis šaukštelius uogienės uždėkite ant viršaus, papuoškite braške. Tinka ir su trintomis šviežiomis uogomis.

JOANA BURN

re klami ni s proj ekta s

Vasarą

i sti�lainius!

Braškių uogienė su vanile Kad ir kiek braškių suvalgytume per vasarą, pasibaigus sezonui vėl imame jų ilgėtis. Tad ilgesį numalšinti padės stiklainis uogienės. Jei naudosite šį receptą, ji tiks ir ant skrebučio, ir su blynais, ir nuostabiai derės su kremu – galėsite pertepti biskvitą. Reikės: • 1 kg braškių • 500 g „Dansukker“ cukraus uogienėms arba 330 g „Dansukker“ cukraus marmeladams • 1 vanilės ankšties • 6 šaukštų citrinų sulčių 1.

Pašaliname braškių kotelius ir perpjauname uogas pusiau. Sudedame į puodą su išilgai įpjauta vanilės ankštimi ir citrinų sultimis.

2. Suberiame „Dansukker“ cukrų uogienėms arba cukrų marmeladams – su juo braškių uogienė nebus panaši į kompotą, išlaikys formą, spalvą ir nesupelys. 3. Pamaišome, kol cukrus ištirpsta, padidiname kaitrą ir verdame 10–15 minučių vis pamaišydami, kad uogienė neprisviltų prie puodo dugno. 4. Išimame vanilės ankštį, jei reikia, nugraibome putas ir, supilstę į šiltus, kruopščiai išplautus stiklainius, uždarome.

„Dansukker“ cukrus uogienėms: Kuo mažiau cukraus uogienėje – tuo daugiau joje uogų skonio. „Dansukker“ cukraus uogienėms reikia dvigubai mažiau nei įprasto. Be to, jo sudėtyje yra pektino – uogose ir vaisiuose randamo natūralaus tirštiklio. „Dansukker“ cukruje uogienėms yra kalio sorbato. Tai natūralus konservantas, kurio yra šermukšnių uogose, dėl to uogienės nesupelys ir nepakeis skonio. Uogienę su šiuo cukrumi pakaks virti 10–15 minučių. Tad išsaugosime daug daugiau maistinių medžiagų, esančių uogose, vaisiuose ir daržovėse. „Dansukker“ cukrus marmeladams: Galima dėti net 3 kartus mažiau nei įprasto cukraus (1 kg uogų ar vaisių – 330 g „Dansukker“ cukraus marmeladams). Cukruje esantis konservantas kalio sorbatas, kuris natūralus randamas šermukšnių uogose, neleis uogienėms ir pagardams supelyti ar kaip kitaip sugesti. Ypač tinka pagardams, kuriems reikia nedaug cukraus. Puikiai tinka tokioms saldžioms uogoms kaip braškės ar avietės – cukrus neužgoš šių puikių uogų skonio. Pakanka virti vos 5–10 min.

DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Už puikią idėją dėkojame Violetai Kalvelienei iš Vilniaus!

Šaldyti trinti juodieji serbentai su apelsinų žievelėmis Iš šaldiklių pirmiausia dingsta šaldytos braškės, o juodiesiems serbentams dažnai reikia pastiprinimo. Šis receptas atkeliavo iš mano „Facebook'o“ bendruomenės, tad nuo šiol juoduosius šaldysime tik taip! Geriausia rinktis ekologiškus citrusinius vaisius, bet jei tokių nusipirkti nepavyks, turimus gerai nušveiskite soda arba pernakt pamirkykite druskos ir sodos tirpale. Reikės: • 1,5 kg juodųjų serbentų • 2 citrinų su žievelėmis • 2 apelsinų su žievelėmis • 5 šaukštų ekologiško cukraus „Panevėžio Plius“ 1.

Juoduosius serbentus nuplaukite ir nudžiovinkite (greitai nudžiūsta saulėje).

2. Citrinas ir apelsinus supjaustykite stambiais gabalais ir išimkite sėklas. Viską berkite į elektrinį trintuvą ir sutrinkite iki norimos konsistencijos. 3. Į tyrę suberkite ekologišką cukrų „Panevėžio Plius“, išmaišykite, leiskite tyrei pastovėti, kol cukrus visiškai ištirps. 4. Supilstykite į šaldymo indelius ir atsisveikinkite iki žiemos ryto, kai pusryčiams kepsite gardžius blynus.

Ekologiškas cukrus „Panevėžio Plius“ Ekologiškas baltasis cukrus „Panevėžio Plius“ gaminamas tik iš lietuviškų cukrinių runkelių. Jie auginami ekologiniuose ūkiuose, kuriuose cukriniai runkeliai tręšiami tik natūraliomis organinėmis trąšomis. Siekiant apsaugoti nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų, nenaudojamos cheminės medžiagos. Ekologiškai auginamų cukrinių runkelių apsauga vykdoma tik mechaniniu ir rankiniu būdu – ravint. Derliaus nuimamas tradiciniu metodu.

Ačiū Laimai Šapkinienei iš Dusetų, kad su mūsų žurnalo skaitytojais pasidalijo šiuo receptu.

Saldžiarūgščiai pomidorai savo sultyse Šio kiekio pakaks 5 stiklainiams po 0,7 litro.

Pomidorai savo sultyse yra populiarus gausaus pomidorų derliaus rezultatas. Bet kažin ar esate valgę štai tokių pomidorų. Kad ir kur uždėsi, visur jie groja pirmuoju smuiku – toks išraiškingas ir sodrus šių pomidorų savo sultyse skonis. Tinka ir į makaronų patiekalus, ir į jautienos troškinį ar sriubą, gardūs ir patys vieni. O paslaptis tokia – natūralus pomidorų padažas ir keli šaukštai cukraus „Panevėžio Plius“.

Marinatui reikės: • 1 litro vandens • 1 šaukšto druskos • 4 šaukštų cukraus „Panevėžio Plius“ • 0,5 litro natūralaus pomidorų padažo • kvapiųjų pipirų • 700 g pomidorų 1.

Pomidorus supjaustome norimo dydžio skiltelėmis ir sudedame į 0,7 litro talpos stiklainius, įmetame po du kvapiuosius pipirus. Jei turime laiko ir noro, pomidorus prieš tai galima apvirti, bet nebūtina.

2. Gaminame marinatą: į puodą supilame vandenį, suberiame cukrų „Panevėžio Plius“, druską, krečiame pomidorų padažą ir užverdame. Supilame į stiklainius su pomidorais ir sandariai uždarome. 3. Labai svarbu nepamiršti tinkamai paruošti stiklainių, t. y. gerai išplauti ir iškaitinti.

Cukrus „Panevėžio Plius“. Tai vienas universaliausių „Dansukker“ produktų. Jis tinka ir kepiniams, ir uogienėms, ir konservavimui. Gaminamas tik iš Lietuvoje užaugintų cukrinių runkelių.

Daugiau receptų rasite GYVENIMAS YRA SALDUS www.dansukker.lt

Makaronų kriauklės su

Vasaros valgiai

rikota ir Bolonijos padažu Šis patiekalas atrodo tarytum mozaika. Tiekite jį su visu kepimo indu ir pamatysite, kaip nušvis valgytojų akys. Svarbiausia, kad tokią įspūdingą vakarienę pasigaminsite labai paprastai. O kriaukles pripildyti rikota pakvieskite vaikus – jiems tai bus smagus darbas. Didelės makaronų kriauklės šiame patiekale atrodo labai dailiai. Bet jei jų nerandate, galite įdaryti makaronų vamzdelius (cannelloni).

Reikės: • 250 g didelių kriauklės formos makaronų • 250 g rikotos (arba varškės) • 1 kamuoliuko mocarelos • 1 citrinos • 1 šaukštelio džiovintų čiobrelių • 1 skiltelės česnako • tarkuoto kieto arba puskiečio sūrio pabarstyti • saujos šviežių bazilikų lapelių Padažui: • 1 stiklainio padažo „Tikras italas“ (arba dviejų konservuotų pomidorų skardinių) • 400 g maltos jautienos ar veršienos • 1 svogūno • 1 saliero stiebo • 1 morkos • 1 skiltelės česnako • 350 ml sultinio (arba 250 ml sultinio ir 100 ml raudonojo vyno) • alyvuogių aliejaus • šaukštelio cukraus • druskos, pipirų

BEATA, NICHOLSON, JORŪNĖ PAUŽIENĖ

JUDITA KUNISKYTĖ, JUSTINA RAMANAUSKIENĖ

Gaminame: 1. Pirmiausia pasiruošiame padažą, nes jį reikia truputį patroškinti. Didelėje keptuvėje arba negiliame plačiame puode, kurį galima dėti ir į orkaitę, įkaitiname kelis šaukštus aliejaus. Stambiai sutarkuojame morką, smulkiai supjaustome svogūną ir salierą. Visas šias daržoves apkepame nustatę vidutinę kaitrą, kol suminkštės ir gražiai pagels. Pabaigoje beriame smulkiai sukapotą česnaką. 2. Padidiname kaitrą ir sudedame maltą jautieną. Nuolat maišydami kepame ją 10 minučių, kol paruduos. 3. Mėsą ir daržoves užpilame sultiniu (arba sultiniu ir vynu). Suverčiame visą indelį padažo „Tikras italas“ (arba konservuotus pomidorus), beriame cukraus, pipirų, pasūdome. Padažą užverdame, kaitrą sumažiname ir uždengę leidžiame pasitroškinti bent 20 minučių. 4. Pasiruošiame kriaukles: sudedame jas į didelį dubenį arba puodą, beriame dosnų žiupsnį druskos ir užpilame verdančiu vandeniu, kad visas apsemtų, uždengiame. Paliksime kriaukles apie 15 minučių, kad jos tik šiek tiek suminkštėtų, bet išlaikytų savo formą. 5. Įdarui smulkiai supjaustome mocarelą ir ją šakute sutriname su rikota (arba varške). Įtarkuojame citrinos žievelės, sudedame traiškytą česnaką, beriame čiobrelius, žiupsnį druskos ir pipirų. Gerai išmaišome. 6. Nuo makaronų nupilame vandenį ir prikemšame į juos rikotos ir mocarelos įdaro – galite tai daryti šaukšteliu arba rankomis – jausite, ar visiškai užpildėte kriauklių ertmes. 7. Padažą nukeliame nuo kaitros, paragaujame, ar netrūksta prieskonių. Šis Bolonijos padažas turi būti skystesnis nei tas, kurį ruošiame lazanijai, nes kepdamos kriauklės sugers dalį skysčio. Jei matote, kad padažas per tirštas, galima kliūstelėti vandens ar sultinio. Jei kepsite kitame kepimo inde, padažą perpilame. Jei tame pačiame – iš karto į jį dėliojame kriaukles su įdaru, pripildyta puse į viršų. Gražiai įsodiname jas iki pusės, bet nepaskandiname padaže. 8. Kepame iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje 25–30 minučių, kol kriauklių viršus taps auksinės spalvos. Patiekiame ant viršaus pabarstę tarkuoto sūrio ir kapotų bazilikų lapelių.

Orkaitėje kepti pomidorai su kruopomis ir varškės sūriu

Nuo vaikystės žinau, kiek daug rūpesčio, meilės ir saulės šilumos reikia, kad sunoktų pomidorai. Todėl kiekvienas pomidoras, kurį parsivežu iš savo tėčio daržo, man labai brangus. Bet kai liepos pabaigoje ir rugpjūtį pomidorų sezonas įsibėgėja, jų ima derėti kaip per kokį bombardavimą! O tada jau tik spėk suktis, jei nenori, kad derlius nueitų veltui.

Reikės: • 6–8 didesnių pomidorų • 150 g varškės sūrio su kmynais • 1 svogūno • 1 skiltelės česnako • 1 stiklinės sultinyje išvirtų bolivinių balandų (galite naudoti ir kuskuso, bulguro ar perlines kruopas) • 0,5 šaukštelio maltos rūkytos aitriosios paprikos • aliejaus • po žiupsnį cukraus, druskos ir pipirų Gaminame: 1. Pirmiausia pasiruošiame pomidorus. Horizontaliai nupjauname jų viršūnėles, lyg norėtume padaryti mažus dangtelius. Jų neišmetame. Pomidorų vidų išskobiame arbatiniu šaukšteliu. Sienelių labai neišploniname, kad išlaikytų formą. 2. Keptuvėje įkaitiname du šaukštus aliejaus ir apkepame kubeliais supjaustytą svogūną, smulkintą česnaką, kol suminkštės ir pagels. Tuomet į keptuvę krečiame ir kelias minutes pakepame išskobtą bei pasmulkintą pomidoro minkštimą. Beriame rūkytą papriką, dosnų žiupsnį druskos ir pipirų. 3. Pakeptas daržoves sumaišome su išvirtomis kruopomis. Varškės sūrį sutrupiname ir du jo trečdalius beriame į kruopų įdarą. 4. Pomidorus sudedame į aliejumi pateptą kepimo indą ar kepimo popieriumi išklotą skardą ir vidun dedame įdarą. Ant įdaro viršaus beriame likusius varškės sūrio trupinius ir uždedame pomidorų kepurėles. Kiekvieno pomidoro viršūnėlę ir šonus švelniai patepame aliejumi. 5. Kepame 190 °C orkaitėje 15–20 minučių, kol pomidorai suminkštės, o ant viršaus užbarstytas varškės sūris šiek tiek paruduos.

patarimas

Šis receptas – proga panaudoti pomidorus savo vakarienei ar lengviems pietums ir atskleisti juos visu gražumu. Tik rinkitės nepernokusius, tvirtesnius, kad orkaitėje nesutežtų. Šalia puikiai tiks dubuo gaivių žalių salotų. Šio patiekalo improvizacijoms ribų nėra: naudokite tai, ką turite šaldytuve. Keiskite kruopas, vietoje rūkytos paprikos berkite džiovintų ar šviežių žolelių, vietoje varškės sūrio naudokite fetą ar mūsų mėgstamą varškę.

Orkaitėje su brokoliais ir žirneliais apkepti koldūnai Šitas patiekalas drąsiai pretenduoja tapti namų virtuvės hitu! Geriausia, kad visą darbą už mus atliks orkaitė. Sultinyje su brokoliais ir žirneliais paburbuliavę ir su sūriu paskrudę koldūnai nuo stalo dings akimirksniu. Šį patiekalą gaminome su skaniausiais koldūnais „Beatos virtuvė“ – tinka ir su kalakutiena, ir su kiauliena. Beje, www.barbora.lt receptų skiltyje vienu spustelėjimu į savo pirkinių krepšelį galėsite patogiai ir greitai susidėti visus šiam receptui reikalingus ingredientus.

Reikės: • 400 g šaldytų koldūnų „Beatos virtuvė“ su lietuviška kalakutiena ar kiauliena • 1 nedidelės brokolio galvelės • 1 saujos šaldytų žirnelių • 1 nedidelės cukinijos • 300 ml vištienos ar daržovių sultinio • 100 g tarkuoto kietojo sūrio • ryšelio šviežių petražolių ar krapų • druskos, pipirų 1. Orkaitę įkaitiname iki 200 °C. 2. Nevirtus koldūnus sudedame į kepimo indą, užpilame stikline sultinio. 3. Brokolį smulkiai supjaustome. Jei norime, kad brokolio gabalėliai liktų stambesni, sudėję į rėtį nuplikome juos karštu vandeniu. 4. Į indą su koldūnais sudedame smulkintus brokolius, supjaustytą cukiniją, žirnelius, įberiame druskos, pipirų, du trečdalius tarkuoto sūrio. Viską šiek tiek pamaišome. 5. Ant viršaus beriame likusį tarkuotą sūrį (jei mėgstate mažiau sukepusį sūrį, ant viršaus sūrį berkite kepimo pabaigoje) ir šauname į orkaitę 15–20 minučių, kad koldūnai apskrustų, o sūris išsilydytų. Geriausia – grilio režimu arba kaitra iš viršaus. 6. Patiekiame apibarstę šviežiomis kapotomis petražolėmis ar krapais.

Smagu, kad „Beatos virtuvės“ vardo koldūnai, sukurti kartu su bendrove „Liūtukas ir Ko“, jau tapo sėkmingiausia 2019 metų naujiena šaldytų prekių kategorijoje! Už šį pasiekimą pirmiausiai ačiū Jums!

DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Tikrai galime, ir net privalome, vasarą mažiau užsiimti buitimi ir daugiau laiko skirti malonioms pramogoms. Ar kada nors pagalvojote, kiek laiko sutaupytumėte apsipirkdami internetinėje parduotuvėje www.barbora.lt? Paskaičiavome, kad užsakydami prekes internetu sutaupome mažiausiai 1,5 valandos! Sutaupytą valandą daug maloniau skirti dviračiais pasivažinėti su vaikais, vakarienei su draugais ar trumpai pasideginti balkone. Smagiausia tai, kad net poilsiaudami Lietuvos pajūryje galite naudotis internetinės parduotuvės BARBORA paslaugomis!

Kiaulienos šašlykas greitai paruošiamame kivių marinate Ar jau girdėjote apie stebuklingas kivių galias suminkštinti mėsą? Kiviuose yra enzimų, kurie labai greitai paveikia mėsą, todėl nepalikite jos šiame marinate per naktį. Pakaks vos valandos. Štai todėl marinatas labai tinka skubantiesiems. Sugalvojote važiuoti į iškylą? Pasidarote šitą marinatą, užpilate juo mėsą. Kol nuvažiuosite į gamtą ir įkaitinsite grilį, mėsa jau bus paruošta.

1. Kiaulieną supjaustome gabalais. Apibarstome druska, pipirais, kmynais ir kapotais bazilikais. Užspaudžiame citrinos sulčių ir kiek pamasažuojame. 2. Kivių minkštimą ir svogūną sutriname į tyrelę. Ją užpilame ant paruoštos kiaulienos ir įtriname. Labai svarbu, kad tai padarytume likus ne daugiau nei valandai iki kepimo, nes kivių marinate mėsą galima laikyti tik trumpą laiką. 3. Marinuotą kiaulieną suveriame ant iešmų ir vartydami kepame apie 15–20 minučių, kol gražiai apskrus. • Valgome su ant grotelių keptomis daržovėmis, virtu bulguru ar kuskusu. • Prie šių kepsnių labai tinka pomidorų ir aštresni padažai.

reklaminis projektas

Reikės: • 1 kg kiaulienos sprandinės • 2 kivių • 1 svogūno galvos • saujos kapotų bazilikų (tinka ir kalendros, petražolės) lapelių • šlakelio citrinų sulčių • šaukšto kmynų • druskos, pipirų

Turkiški kukuliai kofte su jogurto ir sezamų pastos padažu Pailgas mėsos kukulis – tradicinis Rytų patiekalas. Puikiai atsimenu, kaip juos pirmąjį kartą dariau prieš kokius dešimt metų – labai gerai tąsyk kukulius įvertino draugai. Truputį teks padirbėti rankomis – paminkyti, palipdyti, bet tikrai verta. Būtinai šalia pasigaminkite ir sezamų pastos padažo, pamatysite, kaip puikiai derės prie kukuliukų. Jei į mėsos masę įdėsite kiaušinį, kukulius bus patogiau formuoti ant iešmelių, tačiau jei ir neįdėsite, mėsa sukibs tiesiog gerai patapšnota. Galite šiuos turkiškus iešmelius daryti su ėriena. Nebijokite, jei mėsa riebesnė, – kukuliai dėl to bus tik minkštesni.

Reikės: • 500 g maltos jautienos • šaukštelio malto kumino • šaukštelio maltos saldžiosios paprikos • ryšelio šviežių kalendrų • ryšelio šviežių petražolių • 1 kiaušinio • druskos, pipirų

patarimas

Su šiais kukuliais galite pasidaryti kebabo stiliaus suktinuką. Paimkite gabalą lavašo ar tortiliją, uždėkite salotų, kukulį, viską palaistykite sezamų pastos padažu ir susukite. Štai – puikiausi naminiai kebabai!

Padažui: • 200 g jogurto • šaukšto sezamų pastos (tahini) • pusės citrinos sulčių • skiltelės česnako • druskos, pipirų Salotoms: • pomidorų • agurkų • šviežių kalendrų • svogūnų laiškų • šaukšto aliejaus • šaukšto obuolių acto • druskos, pipirų

Šį ir kitus mano receptus rasite interneto parduotuvės receptų skiltyje. Kai nebežinote, ką dėti į pirkinių krepšelį, užsukite čia. Idėjų iškart atsiras. Visus reikiamus produktus pasirinktam patiekalui susidėsite vienu mygtuko spustelėjimu.

1. Smulkiai sukapojame kukuliams skirtas žoleles. Suberiame jas į maltą mėsą kartu su prieskoniais, dosniu žiupsniu druskos ir pipirų. Įmušame kiaušinį ir gerai išminkome, kad viskas susimaišytų, o masė taptų vientisa. 2. Ant iešmelių lipdome pailgus kukulius. Jei naudojate medinius iešmelius, prieš tai jie turi būti išmirkyti vandenyje, kad nesviltų. Ant ilgesnių iešmų galite sulipdyti po kelis pailgus kukulius. 3. Jogurtą išplakame su citrinos sultimis, sezamų pasta, traiškyta česnako skiltele, druska ir pipirais. Tai bus padažas prie kukulių. 4. Pasiruošiame salotas: supjaustome agurkus ir pomidorus, sumaišome su kapotomis kalendromis ir svogūnų laiškais, apšlakstome actu ir aliejumi bei pagardiname prieskoniais. 5. Kukulius vis vartydami kepame ant grotelių, kol paviršius gerai apskrus. Stebėkite kaitrą, kad mėsa neišdžiūtų. Kukuliai turėtų iškepti per 15–20 minučių. Tai priklausys nuo jų dydžio.

Savo knygoje „Viskas suskaičiuota“ miniu vieną savo mitybos taisyklę: praryk vaivorykštę. Tai tarsi žaidimas – kuo daugiau spalvų lėkštėje patieksime, tuo daugiau skirtingų maisto medžiagų gausime. O šiame patiekale dominuoja trys mūsų mylimos tautinės spalvos: geltona, žalia ir raudona. Receptas subalansuotas ilgoms vasaros dienoms, kai norisi kuo ilgiau pasidžiaugti geru oru ir kuo mažiau laiko praleisti virtuvėje.

2 porcijos (viena porcija – 441 kcal) Reikės: • 300 g vištos krūtinėlės • 1 raudonos paprikos • 1 mažos cukinijos • 140 g konservuotų kukurūzų • 2 šaukštų alyvuogių aliejaus • 0,5 šaukštelio maltos saldžiosios paprikos • 0,5 šaukštelio maltos rūkytos paprikos • 0,5 šaukštelio malto kumino • 0,5 citrinos sulčių • ryšelio šviežių kalendrų (arba petražolių) • druskos, pipirų

Vištiena keptuvėje

su trijų spalvų daržovėmis 72

Gaminame: 1. Vištieną supjaustome juostelėmis, apšlakstome dviem šaukštais aliejaus, maltais prieskoniais ir pipirais. Viską gerai išmaišome, kad mėsa tolygiai pasidengtų prieskonių mišiniu. Jei turime laiko, leidžiame vištienos gabalėliams 10–15 minučių pasimarinuoti. Jei ne – kepame gerai įkaitintoje keptuvėje. Papildomai aliejaus pilti nereikia. 2. Papriką supjaustome juostelėmis, cukiniją – kubeliais. 3. Iš keptuvės ištraukiame vištieną, ten likusiuose riebaluose apkepame paprikos juosteles, kol jos suminkštėja. Dedame cukinijos kubelius ir kelias minutes pakepame, bet neperkepame – norime, kad jie išlaikytų formą, nebūtų sutežę. Kai cukinija apkepa, beriame konservuotus kukurūzus. Į keptuvę grąžiname vištieną ir maišydami viską pakaitiname, kol vištiena sušils. 4. Nuimame keptuvę nuo ugnies, viską apšlakstome citrinos sultimis, pasūdome, galime užberti dar šiek tiek pipirų. Išmaišome. Užberiame kapotų šviežių kalendrų ar petražolių lapelių.

Šiuos vištienos iešmelius galima vadinti indišku šašlyku. Nesvarbu – turite grilį ar ne. Taip marinuotą vištieną galima kepti orkaitėje ir žiemą, ir vasarą. Galima apsieiti ir be iešmelių: pamarinuoti stambiais gabalais supjaustytą vištos krūtinėlę ir kepti. Šalia – salotos, kurias galite susimeistrauti iš turimų žalėsių, dar įpjaustykite saliero lapkotį, ridikėlių ar agurkų. Manųjų variantas – salotų lapai ir tarkuota morka – tinka bet kuriam sezonui. Ir skanu, ir viskas suskaičiuota!

Vištienos iešmeliai su jogurto ir indiškų prieskonių marinatu

2 porcijos (viena porcija su salotomis – 347 kcal) Reikės: • 300 g vištos krūtinėlės • 100 g natūralaus jogurto • 1 šaukšto indiškų kario prieskonių (arba „Santa Maria“ kario ir mangų prieskonių mišinio) • 1 skiltelės česnako • 1 šaukštelio tarkuotos imbiero šaknies • pusės citrinos sulčių • žiupsnio druskos Salotoms: • žalių salotų lapų • tarkuotos morkos • 2 šaukštų obuolių acto arba citrinų sulčių • 1 šaukšto alyvuogių aliejaus • žiupsnio druskos Gaminame: 1. Paruošiame marinatą: dubenyje jogurtą sumaišome su kario prieskoniais, traiškytu česnaku, tarkuotu imbieru, citrinos sultimis ir dosniu žiupsniu druskos. 2. Vištieną supjaustome nemažais gabalais ir sumaišome su jogurto marinatu. 3–4 valandoms dedame į šaldytuvą. Galima palikti ir per naktį. 3. Kai vištiena pasimarinuos, suveriame jos gabalėlius ant bambukinių ar nedidelių metalinių iešmelių. 4. Kepame ant grilio apie 20–25 minutes arba kol visiškai iškeps, o išorė šiek tiek apskrus. Jei kepsime orkaitėje – įkaitiname ją iki 200 °C, iešmelius išdėliojame ant didelės skardos palikdami tarpus ir kepame 25–30 minučių. 5. Salotas suplėšome į didelį dubenį, suberiame morkas, apšlakstome viską obuolių actu ar citrinų sultimis, druska ir išmaišome. Tuomet salotas apšlakstome šaukštu alyvuogių aliejaus ir permaišome.

patarimai

Kad bambukiniai iešmeliai neapdegtų, prieš verdami mėsą išmirkykite juos vandenyje. Jei kalorijų neskaičiuojate, galite valgyti vištieną su gaiviu padažu: jogurtą sumaišykite su smulkiai pjaustytais ar sutarkuotais agurkais, šviežiomis kapotomis mėtomis, druska.

ŽVAIGŽDĖS

Gerūta Griniūtė pianistė, žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja Kartais sapnuoju geltoną močiutės namą Jurbarke: erdvią, bet labai jaukią svetainę, kurioje visuomet būdavo žaliuojančių augalų, prie namo augančius jurginus, kurie išstypdavo gerokai močiutei virš galvos, ir jos nepaprastą optimizmą. Sako, daugelis Sibire pabuvojusiųjų tokie – jiems gyvenimo stiklinė visuomet artipilnė. Vasaros atostogas su sese leisdavome pas senelius. Rytais močiutė atsikeldavo labai anksti, stengdavosi virtuvėje suktis tyliai, o mudvi su sese pažadindavo gardus mielinių blynų kvapas. Tada iš šaldytuvo likdavo išsitraukti braškių ar vyšnių uogienės (viskas, žinoma, buvo užauginta ir išvirta močiutės) ir mėgautis pusryčiais bei pašnekesiais, fone skambant LRT radijui. Spurgas močiutė virdavo viena – viskam visada pasiruošdavo iš anksto, todėl, mums atvykus į svečius, daugelis patiekalų ir šios spurgelės jau būdavo paruoštos. Kartu jas esame gaminusios vos keletą kartų, procesas tada man, vaikui, atrodė tarytum magiškas ritualas: tešlos kildymas, meistriškas močiutės spurgų formavimas, vyšnios įvyniojimas ir t. t. Tiesa, močiutė mėgdavo išvirti ir vieną kitą „apgautuką“ – kartais į spurgą vietoj vyšnios įdėdavo raziną ar nedėdavo nieko. Ir kikendavo, kai kas nors valgydamas įdaro taip ir nerasdavo. Tiesa, gali kilti klausimas, kodėl tetos močiutę vadino taip įdomiai – podele. Mažąja podele ją vadino ir tų tetų vaikai. Jurbarke krikšto tėvai vadinami podžiais. Nežinau, iš kur atkeliavo toks pavadinimas, bet ir aš, nors gimiau ir augau Vilniuje, savo krikšto mamą ir tėtį vadinu pode ir podžiumi – aplinkiniai kartais nesupranta, kas tai, tad man visuomet smagu papasakoti. Galvodama apie močiutę Janiną ir jos, regis, taip lengvai, paprastai, be jokių užrašų gaminamus patiekalus, galvoju, kad niekada net nepriartėsiu prie tokio meistriškumo. Mama ramina, kad viskas ateina su praktika – jos patiekalai taip pat tirpsta burnoje ir mamos virtuvės opusams reikėtų atskiro pasakojimo. Atvirai sakant, kol kas nesu atradusi to didžiojo gaminimo malonumo. Džiaugiuosi tik tada, kai patiekalais galiu pradžiuginti mylimus žmones. O gaminti tiktai sau kol kas man atrodo šioks toks laiko gaišimas. Mano šaldytuve visuomet galima rasti pesto padažo – ir žalio, ir raudono. Labai jį mėgstu, perku kokybišką, esu tikrai daug jų išragavusi. Draugai stebisi, kad ir pusryčių grikius kartais gardinu pesto padažu, bet tokia mintis kilo kartą valgant grikių makaronus. Pabandžiau ir su virtais grikiais – skanu! Mano didžiausias kulinarinis atradimas – daržovių ir mėsos troškinys. Variacijų gali būti įvairių, bet svarbiausia – ir skanu, ir sotu, ir sveika. Po dešimtmečio vegetarizmo ėmusi vėl valgyti mėsą, atradau šį patiekalą iš naujo, jį gardinu įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis, išmėginu skirtingų šalių panašaus patiekalo variantus.

JORŪNĖ PAUŽIENĖ

EDVARDAS BLAŽEVIČIUS, JUSTINA RAMANAUSKIENĖ

Kai važiuoju į svečius pas tėvus, prašau, kad pagamintų cepelinų su baravykų padažu. Mamos ir tėčio cepelinai, kuriuos jie gamina iš savo užaugintų bulvių, neturi lygių. Tikrai niekur neragavau skanesnių! Patiekalas, kurį dažniausiai gaminu namuose: nuoširdžiausias atsakymas būtų grikiai – juos valgau beveik kiekvieną rytą, nepabosta. Bet sekmadienio rytais, jeigu nėra darbų, mielai kepu lietinius blynus. Ne sau, nes nepasakyčiau, kad juos labai mėgstu. Bet kai yra kam kepti, tada atsiranda ir motyvacija. Jei būtų mano valia, galėtų nebūti įvairių grietinėle perteptų tortų. Jei norisi pasisaldinti gyvenimą, kur kas mieliau renkuosi juodojo šokolado gabalėlį ar naminį kepinį. Jei einu pavalgyti į restoraną, renkuosi patiekalą, kurio tikrai nepasigaminčiau namuose. Tokį, kuriam pagaminti reikia daug laiko. Pavyzdžiui, brandintos mėsos kepsnį, lėtai troškintą ėrieną.

Gerūtos močiutės Janinos (podelės) spurgelės Turbūt svarbiausia, į ką ir močiutė atkreipdavo dėmesį, tai pernelyg neįkaitinti sviesto tešlai ir negailėti laiko minkymui. Kuo geriau išminkoma tešla, tuo dailesnės bus spurgos. Stebėdama močiutę mačiau, kad ji viską gamindavo kruopščiai, neskubėdama, nepamiršdama visur įdėti gero šaukšto meilės.

Reikės: • 500 ml pieno • 11 g sausų mielių • 4 stiklinių miltų (apie 640 g) • 2 šaukštų cukraus ir dar 2 papildomų šaukštelių (jei vyšniukai nesaldūs – dar pridėti) • 2 kiaušinių • 1,5 šaukštelio druskos • vanilinio cukraus (pagal pageidavimą) • 175 g sviesto • vyšniukų – virtų vyšnių be kauliukų ar vyšnių uogienės • miltelinio cukraus • druskos • aliejaus kepti 1. Pašildome pieną, o mieles išmaišome su dviem šaukšteliais cukraus. Pieną ir mieles įmaišome į miltus. Tešlą padedame šiltai, kad išrūgtų. 2. Kiaušinius išplakame su dviem šaukštais cukraus, druska, vaniliniu cukrumi. Visą kiaušinių masę pilame į iškilusią tešlą, padarę duobutę viduryje. Taip pat supilame ir didžiąją dalį ištirpinto sviesto (vos šilto). Tešlą minkome vis įpildami dar likusio ištirpinto sviesto. Išminkytą tešlą vėl paliekame šiltai iškilti. 3. Iš pakilusios tešlos rankomis formuojame spurgas, į vidurį įdedame vyšnią. Dar kartą paliekame spurgeles iškilti. 4. Į įkaitintą aliejų dedame spurgas, atsižvelgdami į dydį, verdame 3–4 min. iš abiejų pusių, kol paruduos. Išvirtas apibarstome milteliniu cukrumi.

„BEATOS VIRTUVĖ“ PATARIA: Gerūta pasakojo, kad jos močiutė Janina visada virdama į aliejų įmesdavo žalios bulvės gabaliuką. Tokių traškučių išvirdavo kokius 5 per vieną virimą. Bulvės griežinėlis leidžia patikrinti, ar gerai įkaitęs aliejus – jei jo temperatūra jau tinkama virti, įmetus bulvės griežinėlį aplink jį susiformuoja purslai, aliejus tartum suošia. „Beatos virtuvės“ komanda atrado, kad spurgas bus patogu formuoti, jei užsimausite latekso pirštines – tešla prie jų nelips. Jeigu neturite vyšnių uogienės, galite šaldytas vyšnias truputį pavirti su cukrumi. Tik nesuvirkite, – reikia, kad išlaikytų formą. Stenkitės kuo gražiau tešloje įsodinti vyšnaites ir užlipinti spurgelių kraštus, kad verdant jos nesprogtų ir vyšnaitės nesudegtų. Į kiaušinių plakinį galima įpilti vieną šaukštą degtinės ar kito stipraus alkoholinio gėrimo. Tuomet spurgytės nesvils ir prisigers mažiau aliejaus.

INGA DUNDULIENĖ: Gimiau ir užaugau Anykščių rajone. Didžią ją savo profesinę patirtį sukaupiau dirbdama banke. Daug laisvo laiko neturiu, todėl stengiuosi jį leisti su artimiausiais žmonėmis. Šiltuoju sezonu dirbu sode: daržų neturiu, bet tenka gerokai paplušėti tvarkant aplinką. Mėgstu grybauti, užsiimu rankdarbiais. O kartais labai gera pabūti vienai. Maisto gaminimas man įdomus nuo pat vaikystės. Kaimynė buvo „vestuvių šefė“, o aš jai padėdavau senovinėje krosnyje kepti šakočius. Tuo metu nebuvo jokių maisto gaminimo laidų, tokios gausybės receptų knygų. Vis dėlto vieną kulinarijos knygą turėjau ir iš jos gamindavau viską iš eilės. Tikrai ne viskas pavykdavo – turbūt receptai buvo netikslūs. Dabar turiu prikaupusi nemažai receptų knygų – jos tokios gražios! Tik kasdien jų nevartau, gaminu, ką moku. Mūsų virtuvėje karaliauja burokėlių sriuba, šaltibarščiai, vištienos ar kalakutienos patiekalai, kepti varškėčiai, Cezario salotos su vis kitais priedais ir sūdyta lašiša. Sezono metu – daug daržovių. Beveik visas vaišes šventėms namuose ruošiu pati. Labai dažnai – pagal receptus iš Beatos laidų ar knygų. Draugai ir kolegos ne kartą ragavę silkės torto, tobulo varškės ir obuolių pyrago. Kai prisirpsta uogos, stalą puošia maskarponės ir jogurto tortas su daug mėlynių, o per Kalėdas – aguonų pyragai. Saldžiuosius patiekalus išskyriau todėl, kad saldumynus gaminu ne kasdien – tenka laukti švenčių. Mano sūnus Povilas mažai domisi kulinarija, jam patrauklesnis ne gaminimo procesas, o galutinis rezultatas lėkštėje. Tad, jeigu ne aš, mūsų namų virtuvė šefo gal ir neturėtų. Kai Povilas buvo mažas, blynai buvo bene dažniausiai gaminamas patiekalas. Beje, mūsų augintas škotų terjeras Lakis juos irgi labai mėgo. Mes su sūnumi vis dar jo ilgimės – Lakis su mumis buvo 14 metų ir suteikė labai daug džiaugsmo. Ypatingiausias mano virtuvės patiekalas – pieniška voveraičių sriuba. Net nepamenu, kodėl ir kaip ją pradėjau virti. Tik žinau, kad pirmą kartą draugams pasiūliusi pieniškos sriubos, pamačiau surauktus veidus. Bet paragavę prašė pakartoti. Dar vienos porcijos paprašo visi, kuriems šios sriubos patiekiu. Pieniškos voveraičių sriubos sezonas trumpas: trunka tik tol, kol galima įsigyti šviežių voveraičių, žirnelių ir bulvyčių. Nors pati grybauti labai mėgstu, tokia šventė – gana reta. Tad voveraites ir kitas miško gėrybes dažniausiai perku turgeliuose iš senolių. Parduotuvėje ištisus metus parduodami švieži ar šaldyti produktai niekada nesuteiks šiai sriubai svarbiausio – vaikystės, vasaros pradžios, atostogų gamtoje ir gaivumo skonio.

JORŪNĖ PAUŽIENĖ

JUSTINA RAMANAUSKIENĖ, KĘSTUTIS VANAGAS

Ingos pieniška

voveraičių sriuba

Ingos verdama pieniška voveraičių sriuba yra tarytum bilietas atgal į vaikystės vasaras. Kai ją ragavome su „Beatos virtuvės“ komanda, buvome tarsi užliūliuotos pasakiško švelnumo. Kad jūs žinotumėte, kiek meilės ir jaukumo telpa į Ingos sriubos samtį! Ne veltui svečiams visuomet nepakanka vienos porcijos. Inga su mumis pasidalijo receptu, kuriam visai nereikia tikslių normų: „Visko dėkite tiek, kiek jums atrodo, kad reikia, ir kiek mėgstate. Aš šią sriubą darau tirštą. O pagrindinis mano patarimas: nepagailėkite voveraičių!“

Reikės: • šviežių bulvių • šviežių mažų morkyčių • šviežių žirnelių (juos reikia išlaisvinti iš ankščių) • šviežių voveraičių • krapų • žolelėmis paskaninto sviesto • pieno 1. Smulkiai supjaustytas bulves ir morkas tiesiog užverdame silpnai pasūdytame vandenyje. Beriame voveraites. Aš jų labai nesmulkinu, nes šiuo atveju tai ne prieskonis – verdame voveraičių sriubą. 2. Suminkštėjus bulvėms ir morkoms, suberiame žirnelius ir įdedame sviesto su žolelėmis. 3. Trumpai paverdame ir į puodą įpilame pieno – užbaltiname sriubą. 4. Įpilame sriubos į dubenį ir užbarstome smulkintų krapų.

AUGINU IR AUGU

Nustoti veikti iš prievartos „Esame nepakeičiami tik savo vaikams“, – į šiuos kelis žodžius būtų galima sudėti pagrindinę mintį, kurią išgirdau iš Gabrielės Germanavičienės mūsų kelių valandų pokalbio metu. Įžvalgų, kurios krinta tarsi sėklos, sudygsiančios savo laiku, jutau gaunanti beveik su kiekvienu sakiniu. Po pokalbių su daugiau nei dvidešimt metų tėvystės patirties turinčia keturių vaikų mama, gydytoja psichiatre, dėmesingo įsisąmoninimo tėvystėje mokytoja, neseniai parašiusia knygą „Dėmesinga tėvystė: kaip auginant vaikus užaugti pačiam“, jaučiuosi ne tik pasipildžiusi, bet ir turiu mažiau priekaištų sau. Tokiai, kokia esu, – netobulai mamai, kuriai vis tik labai gera būti mama.

Ilgas buvimas kartu – tikriausiai taip karantiną gali api-

girdžiu, kad vaikai, kurie buvo savarankiški, dabar po pus-

tomis dienomis išsiskirstyti po darbus biuruose, mokyklas

dienio, praleisto mokantis atskirai, vėl tarsi sumažėja, nori

ar darželius. Kaip darniai būti vienoje erdvėje?

būti kartu, pasėdėti ant kelių. Tai vaikui – būtinybė. Gerai,

Šeimai buvimas kartu – tai pamatinis, natūralus būvis.

jei tam galiu skirti laiko, o kaip tiems, kurie negali atsitraukti

Keltis, dirbti kasdienius darbus kartu su šeima žmogui yra

nuo darbo? Ne visi pripažįsta, kad gyvenimas pasikeitė ir

sava – taip gyvenome daugelį tūkstantmečių. Tai nebūtų

reikia kitokių sprendimų. Turime išmokti elgtis kitaip – gal

neįveikiama, jei neįsimaišytų šiuolaikinio kultūrinio gyve-

paruošti pamokas dabar nėra svarbiausia? Tiems, kurie turi

nimo aspektai. Skiriamės ir nuo tų šalių, kurių kapitalizmas

vaikų, gal nėra svarbiausia išdirbti tas pačias darbo valandas?

brandesnis – tarkime, nuo Skandinavijos, ten vaikai ikimo-

Turime užjausti ir padėti vieni kitiems. Patys turime susidė-

kyklinėje įstaigoje gali būti tik pusę dienos, nes suprantama,

lioti savo prioritetus ir kartu reikalauti, kad būtų užtikrintos

kad jie turi pabūti ir šeimoje. Iš šios perspektyvos dabartis –

galimybės skirti nedalomo dėmesio vaikams.

tai galimybė išmokti praktikuoti natūralų gyvenimo būdą.

Kančia yra mūsų galvose. Modelį, pagal kurį elgiamės dar-

Sudėtingu metu buvimas su šeima galėtų būti atgaiva. Kodėl

be, perkeliame į savo šeimą. Pradedame ją traktuoti kaip dar-

tai tampa našta? Gal esame atpratę ilgai būti su namiškiais? Iš

bą. Mamos ir vaiko santykių pamatas yra tai, kad vaikas nori

santykių su mylimaisiais žinome, kad tiesiog būti kartu gali-

būti mamos mylimas besąlygiškai. Tai, kiek klaidų jis padarys

ma labai ilgai, ir tai neatsibosta. Kodėl būna sunku ilgai būti

uždavinyje, – antraeilis dalykas. Save įstumsime į stresą, jei

su savo pačiais artimiausiais žmonėmis? Sunkumų galimai

norėsime būti tokie geri ir efektyvūs, kokie yra specialistai –

kyla ir dėl to, kad nuolat turime spręsti, kas yra prioritetas.

net jei žaidžiu su vaiku, padedu spręsti uždavinį ar darau pie-

Vienintelė vieta, kurioje esu nepakeičiamas, – tai santykiai šeimoje. Savo vaikams esu nepakeičiamas, visur kitur – galiu būti.

Dabartinė situacija tokia neįprasta – iš daugelio mamų

būdinti daugelis, kurie gyvena ne vieni ir yra pratę įpras-

LINA GABRIJOLAVIČIENĖ

KĘSTUTIS VANAGAS

tus, savo vaikui netampu auklėtoja, mokytoja ar virėja.

Kas yra svarbiausia siekiant harmonijos šeimoje? Puoselėti gerus santykius – tai pirminis dalykas. Kad ir kas

atjauta pripažinti savo klaidą. Geriausia taktika siekiant pakeisti savo elgesį – atjausti save dėl to, kas nepasisekė.

būtų, mums yra gera kartu ir mes vienas kitą mylime nepriklausomai nuo to, kuo užsiimame. Taip nusiteikus buvimas su vaiku bus poilsis. Kai vedu dėmesingo įsisąmoninimo tėvystėje užsiėmimus,

Kaip atpažįstama ir ką reiškia atjauta sau? Atjausti – tai išbūti su sunkiais jausmais. Yra tokia vadinamoji stiuardesės lėktuve taisyklė: nelaimės atveju deguonies

pirmą savaitę tėvams duodu užduotį stebėti situacijas, kurio-

kaukė pirmiausia dedama sau, tik tada – kitam. Konflikto

se būti su vaiku yra malonu. Žmonės atranda, kad malonūs

metu svarbu sau prisipažinti, kad kai susijaudinusi kažkaip

dalykai yra smulkmenos, ir jų galima pastebėti kasdien. Kai

netinkamai elgiuosi, tarkim, rėkiu ant vaiko, ir pati stresuoju.

dėmesį kreipiate į tai, galite kurti tokias situacijas, ir tai kei-

O tai reiškia, kad pirmiausia turiu padėti nurimti sau.

čia santykį. Vaikas akimirksniu pajunta, kad dabar mama

Trauminė vaikystės patirtis trukdo elgtis konstruktyviai

į jį žiūri ne kaip į problemą, o mėgaujasi buvimu kartu. Tai

ir atsikartoja santykyje su savo vaiku. Svarbu neužstrigti

gali būti pirmasis žingsnis – pakeisti požiūrio tašką. Koks

būsenoje „elgiuosi taip, nes su manimi taip elgėsi“. Vaikas

yra mano vaikas, kai jis tiesiog žaidžia, sėdi prie stalo, na, kai

nėra kaltas dėl to, kaip su jo tėvais buvo elgtasi vaikystėje. Jei

nėra jokios problemos? Nauda dviguba – kai ieškome malo-

noriu sukurti savo vaikui geriausią įmanomą pasaulį, turiu

nių akimirkų, tai ir atrandame, o taip pat ir prisimename jas

atrasti būdų elgtis kitaip, nei buvo elgtasi su manimi. Tose

dažniau. Vaikai tėvus myli besąlygiškai, ir iki tam tikro am-

situacijose, kuriose suklumpu, pasielgiu, kaip man pačiai ne-

žiaus jiems neatsibosta būti kartu. Kiek galime tai atliepti?

patinka, labai svarbu mokėti save paguosti.

Fizinio kontakto vaikams gali reikėti, kai jie nesijaučia

Kaip? Ir tikriausiai tai geriau daryti ne tuomet, kai kyla

visiškai saugūs. Išvaikyti nerimą, kurio kartais nė negali

konfliktas?

įvardyti, juk reikia? Dėl pandemijos visi susiliečiame su egzistenciniais klausi-

Įsivaizduoti, kad tai atsitiko jūsų gerai draugei. Ką jai pasakytumėte? Juk paieškotume draugiškų, palaikančių

mais. Artimi žmonės gali susirgti ir numirti visada, bet dabar

žodžių? Sakyti, kad nieko blogo neatsitiko, – tai nėra atjauta

ši tema dažniau iškyla. Ir suaugusiesiems dabar normalu

sau. Jei manau, kad rėkti ant vaikų ar juos mušti negerai, tai

jaustis labiau sutrikusiems, ne tokiems kūrybingiems ar efek-

ir yra negerai. Bet kodėl net žinodama, kas netinkama, taip

tyviems. Vaikai visą tą emocinį lauką jaučia ir turi mažiau

pasielgiu? Jei paskui imsiu save dar ir kaltinti, stresas tik taps

galimybių perdirbti sudėtingus jausmus. Pabūti, apkabinti –

gilesnis. Ir kitą kartą, kai situacija bus sudėtinga, vėl, apimta

to vaikui iš suaugusiojo labai reikia, nes jis saugumą išgyvena

streso, reaguosiu automatiškai. O jei atjausdama save galėsiu

būdamas šalia mylimų žmonių.

nurimti ir atsipalaiduoti, turėsiu daugiau resursų atjausti vaiką ir kitą kartą reaguoti taip, kaip norėčiau. Negalime

Kokios praktikos gali padėti žmogui tvarkytis su nerimu?

staigiai pakeisti savo jausmų – juos reikia mokytis pastebėti ir

Rodos, dabar dažniau matai ne tik vaikus, bet ir save – gal-

priimti, bet savo minčių eigą ir elgesį galime keisti.

būt mažiau tobulą negu įsivaizdavai esant? Gerai pakeisti perspektyvą, pastebėti, kad vaikų kvietimas

Vienoje erdvėje daug laiko leidžiame ne tik su savais vai-

pabūti su jais yra ne trukdis, o privalumas. Jie suteikia gali-

kais, bet ir su suaugusiaisiais. Kaip išsaugoti partnerystę,

mybę daryti tai, kas sklidina meilės, o ne tiesiog reikalinga.

jei nuolatinis buvimas kartu taip pat kelia nepatogumų?

Būna, kad vaikai to reikalauja mums labai nemaloniu būdu –

Tą pačią atjautą, jei išmokstame praktikuoti sau, galime

dėl trūkumo. Savo artumo, švelnumo ir meilės poreikį galime

praktikuoti ir artimųjų atžvilgiu. Kai esame įkliuvę į kaltinimo

būti taip užslopinę, kad net nebejaučiame kaip trūkumo, o

mechanizmą, taikome jį ir kitiems: jei kas nors nepavyko, va-

vaikai tai primena.

dinasi, kas nors kaltas. Paprastai tos situacijos yra tiesiog nepa-

Beveik visos išminties tradicijos, religijos kalba apie atjau-

vykusios, jose visi dalyviai gali būti vienodai sutrikę ir elgtis ne

tą sau. Kodėl dabar tai nuskamba naujai? Daugelis užaugo-

pačiu geriausiu būdu. Atjausti save ir tą, kuris šalia, – išmokus

me kritiškoje, disciplinuojančioje ir kaltę akcentuojančioje

tokio požiūrio, santykis keičiasi, gali mažėti konkuravimas,

atmosferoje. Jei vaikystėje neigiamus vertinimus girdėjome

kurio nuomonė svaresnė, ir kiti santykius apkartinantys daly-

iš autoritetų – mokytojų, tėvų, – dabar, nors nuo jų esame

kai. Be abejo, situacijų būna įvairių – kartais problemos būna

laisvi, turime vidinį kritiko balsą. Už ką jus tėvai girdavo? Už

gilesnės, tuomet reikia ir konsultacijos iš šalies.

ką bardavo? Pastaruosius momentus dauguma žmonių prisimena kur kas geriau. Išaugę tokioje kultūroje ir patys klaidingai manome, kad

Visuose artimuose santykiuose tampame pažeidžiami ir pradedame reaguoti mažiau sąmoningai – greičiausiai dėl to, kad su artimaisiais esame saugesni ir tikresni. Svarbu išmokti

jei su savimi elgsimės švelniai, ištišime ir nieko nepadarysime,

situacijose, kurios gyvenime kartojasi, padaryti pauzę.

o jei spausime – tai ir pasieksime. Tyrimais įrodyta, kad toks

Impulsas veikti kyla taip greitai, kad nespėjame pagalvoti.

supratimas klaidingas: tam, kad galėtume keistis, turime su

Greita reakcija reikalinga gyvybei pavojingose situacijose.

AUGINU IR AUGU

vaikystėje tie žmonės yra duotybė. Ne paaugliai turi padaryti Bet jei tai, kas vyksta, nėra taip pavojinga,

ką nors, kad užsitarnautų meilę – iniciatyva gerinti santykius

kaip gatvėje lekianti mašina ar virstantis karštas puodas,

turi būti tėvų. Kur kas daugiau galimybių būti išgirstiems, jei

stabtelėdami sau suteikiame laiko apgalvoti, kas vyksta, ir

gyvensime pagarboje ir meilėje. Pagarbus santykis svarbus

įgyjame daugiau laisvės veikti.

bet kuriam amžiui, bet paaugliui tai itin aktualu.

Gal yra koks nors pratimas, padedantis užstrigus?

Esu girdėjusi įvairių praktikų – demokratinio šeimos susi-

Dėmesingai klausytis, ką kitas sako. Pratimas, kai vienas

rinkimo, reguliaraus pokalbio, darbų pasiskirstymo. Skam-

pasakoja, o kitas išklausęs tiesiog atpasakoja, ką girdėjo. Nėra

ba dirbtinokai, bet gal gali būti būdas išgirsti vienam kitą?

taip paprasta, nes esame linkę interpretuoti ar pateikti savo

Kartais pagalvoju, kad vertėtų šaukti šeimos susirinkimą

nuomonę: ką galėčiau patarti? Kaip buvo man? Paprastai tai

ir, pavyzdžiui, pasidalinti darbais, tačiau tai sklandžiai iš

trukdo išgirsti konkrečią situaciją.

mūsų gyvenimo neišplaukia. Visgi šeimoje svarbu kuo daugiau bendrauti. Ir ne tik kalbėtis apie problemas, bet ir apie

Laikas sau dažnai pateikiamas kaip vertybė, kuriai svarbu rasti to paties laiko. Ar tai įmanoma dabar? Kai sunku, kaip tik padeda bendrystė su kitais žmonėmis.

malonius dalykus. Dabar, karantino metu, atsiranda daugiau galimybių – kartu valgyti ir prie bendro stalo aptarti, kas kam svarbu

Ir pailsėti tikrai galime ne tik būdami vieni, bet ir kartu su

ir kas kuo gyvena. Jei esame vieni kitiems jautrūs, geriau

artimaisiais. Tam svarbu šeimoje leisti kiekvienam turėti savo

jaučiame, kurioje srityje vienas iš šeimos jaučiasi ne visai

vidinę erdvę – neversti vienam kito ką nors daryti, mokytis

patogiai. Gerai mokytis pereiti iš reikalavimo į prašymo ar

prašyti, džiaugtis, kad esi reikalingas. Pamiršti reikalavimus

įvardijimo toną, atrasti kitą emociją, su kuria perduodame

ir puoselėti šiltus mylinčius santykius. Kaip elgtis vieniems

žinią. Reikalavimai atsiranda ten, kur trūksta resursų. Kai

su kitais, vaikai mokosi iš mūsų, suaugusiųjų. Maži vaikai

esame tėvai, juos ir tvarkome. Kaip rūpinamės savaisiais?

daugiausiai išmoksta iš pavyzdžio – jei pakeltu tonu rėksime

Kartais turime nustoti daryti tai, ko nebenorime, vien tam,

„Nusiramink!“, vaikas tikrai nenusiramins, bet išmoks rėkti,

kad neįeitume į nuskriaustojo būseną, kai imama reikalauti

kai jam kas nors nepatinka. Geriausias būdas vaiką mokyti

kažkokios teisybės. Tarsi primetame savo galią reikalaudami,

nurimti – mokytis pačiam nurimti. Nurimti nereiškia ne-

kad vaikai mums sukurtų tokią būseną, o juk už tai yra atsa-

rodyti jausmų – tai reiškia savo pyktį ar nerimą pastebėti ir

kingas suaugęs žmogus.

leisti jam praeiti. Jei esu išmokusi tik maskuoti, vaikai labai greitai atranda mygtuką, nuleidžiantį mūsų garą. Jie tiesiog

Gyventi su mažais vaikais tvarkinguose namuose yra iliu-

jaučia, kad tėvai tik stengiasi atrodyti ramūs, o iš tikrųjų

zija, bet norisi juos išmokyti, kad tvarka yra vertinga ir

pyksta.

kad ji atsiranda ne savaime, o įdedant pastangų. Kaip į tokį buitinį pratimą įtraukti vaikus?

Vaikais vadiname žmones nuo gimimo iki pilnametystės,

Kai visa šeima namuose, išlaikyti tvarką tikrai nelengva.

ir akivaizdu, kad per keliolika metų poreikiai ima stipriai

Bet svarbu, kad tvarkantis rezultato – tvarkos – siekis ne-

skirtis. Kaip yra paaugliams?

užgožtų proceso, kaip tai vyksta. Tvarka ir švara yra gėris,

Jiems dabar itin sudėtinga, ypač dėl to, kad tokiame am-

todėl neturėtų tapti kančia ir našta. Štai, pavyzdžiui, mano

žiuje svarbu būti su draugais, o su tėvais neretai santykiai ne

dešimtmetė turi mokytis namie. Man atrodo, kad dirbti prie

per geriausi. Šiais laikais auklėjimo metodai yra kiek apsiver-

daiktais apkrauto stalo nepatogu. Bet jai tai nėra savaime su-

tę – mažam vaikui tėvų reikia kaip galima daugiau, jie moko-

prantama, nors tikrai žinau, kad mokykloje ji stalą susitvarko

si iš tiesioginio buvimo su tėvais, o nuo jų mes atsitraukiame,

be vargo. Mokomės, kad ir namie tai taptų įpročiu. Sunkiau-

perleidžiame auklėjimą kitiems. Kai ateina paauglystė, ima-

sia išlikti nuosekliems – kai ką nors darome diena po dienos,

me juos auklėti. Šiame amžiuje kaip tik suaugusysis turi kiek

tampa vis lengviau. Bėda, kad daugeliui tėvų tvarkymasis

atsitraukti ir pripažinti, kad negali elgtis su paaugliu kaip su

yra susijęs su prievarta – jei patys tvarkydamiesi nepatiriame

mažu vaiku. Nors meilė ir šiluma jiems labai reikalinga, deja,

džiaugsmo, sunku tai pateikti kaip patrauklią veiklą.

paaugliai Lietuvoje dažnai jaučiasi nemylimi. Tikriausiai jei paklaustume tėvų, išgirstume, kad savo vaikus jie myli. Kaip

Kol tai yra tik žodžiai, jais patikėti praktiškai neįmanoma.

padaryti, kad tai nebūtų deklaratyvu, kad vaikai tai jaustų?

Bet jei bent akimirkai yra pavykę pajusti, kad kartu su vai-

Dabar turime galimybę daugiau laiko būti kartu, suprasti, kuo mūsų paaugliai gyvena, papasakoti jiems savo paauglystės patirtis, kartu žiūrėti filmus, klausytis muzikos. Pereiti

ku kurti tvarką savuose namuose gali būti smagu, tuomet tarsi supranti, kaip tokį nusiteikimą stiprinti. Nustoti taikyti prievartą sau – neversti savęs. Šis laikotar-

iš reikalavimų į artumą. Kiekvienam reikia mylėti ir jaustis

pis, kaip daug kas mini, yra gera galimybė pasitikrinti, ar tik-

mylimam – kai esame suaugę, galime pasirinkti žmones, o

rai visi mūsų pasirinkimai mums tinka.

ekspertas

VASARA, PINIGAI IR PRIPUČIAMAS BASEINAS ODETA BLOŽIENĖ finansų eskpertė, šeimos restoranų vadovė

Vasara yra itin palankus metas sustiprinti vaikų finansines žinias bei įgūdžius. Pirmiausia todėl, kad daugiau laiko praleidžiame su savo atžalomis. Šį sezoną mažiau skubos. Be to, jis sukuria netipinių situacijų ir sąlygų su vaikais išradingiau kalbėti apie pinigus. Tad nuo ko pradėti?

Kalbėkitės. Priemonės, žodynas ir būdai priklauso nuo atžalų amžiaus. Tačiau su bet kurio amžiaus vaikais kalbėtis apie pinigus būtina. Pinigai – neišvengiama mūsų kasdienybės dalis, betarpiškai susijusi su mūsų gyvenimo kokybe. Todėl vaikus finansinių įgūdžių reikia mokyti sąmoningai, kryptingai ir proaktyviai. Apklausos atskleidžia, kad finansai yra viena labiausiai tėvų vengiamų temų, tačiau būtent tėvai ir šeima yra pagrindinis vaikų finansinių žinių ir įgūdžių šaltinis. Tad nepalikime šios išsilavinimo dalies savieigai ir atsitiktinumui. Tikslas ir kaupimas. Tikslo turėjimas yra svarbus bet kokio proceso motyvatorius. Vasara – palanki laiko atkarpa: ne per ilga, kad atsibostų, ir ne per trumpa, kad pavyktų pasiekti pakankamai reikšmingų rezultatų. Išnaudokite šį laiką atžalos finansų kaupimo įgūdžiams sustiprinti. Padėkite suformuluoti, kam pavyktų sutaupyti per vasarą – naujam telefonui, madingiems sportiniams bateliams, – ir priklausomai nuo amžiaus padėkite apskaičiuoti, kokiomis atkarpomis ir kaip judėsite šio tikslo link. Motyvacijai sustiprinti ir „palūkanų“ prasmei iliustruoti galite su atžala sutarti susitikti pusiaukelėje – jei pusę sumos sukaups jis, likusią pridėsite jūs. Dalijimasis. Asmeninių finansų esmė – pajamas paskirstyti išlaidoms ir kaupimui taip, kad pasiektumėte maksimalią asmeninę naudą. Prie to reikšmingai prisideda ir atsakingas vartojimas, tausojimas. Šią pamoką vertinga papildyti ir kita – dalijimusi, labdara. Tai ne tik plečia vaiko pasaulėžiūrą, paskatina naujai įvertinti gerovę, bet ir nukreipia dėmesį nuo asmeninių poreikių, tiesiog moko būti dosnų. Paskatinkite peržiūrėti savo drabužius, žaislus, knygas ir nuspręsti, ką galėtų atiduoti žmonėms, kuriems šių daiktų trūksta. Įtraukite vaikus į rūsio, garažo, spintos tvarkymą, daiktų išvežimą labdarai ar perdirbti. Kišenpinigiai. Vasarą kitaip traktuojamas kišenpinigių klausimas, nes būtinieji vaiko poreikiai tenkinami namuose. Vis dėlto tuo metu namų ūkyje ir kaimynystėje atsiranda papildomų darbų, kurie gali būti atlyginami, – tai žolės pjovimas, ravėjimas ir pan. Aiškiai įvardykite, kurie namų ruošos darbai yra pareiga, kurių turi kiekvienas šeimos narys (kambario susitvarkymas, šiukšlių išnešimas ir pan.), o kurie gali padėti užsidirbti pinigų pramogoms. Uždirbti pinigai visuomet brangesni nei gautieji iš tėvų.

GEDMANTAS KROPIS

Pinigų vertė. Dažniau nei reikėtų mums atrodo, kad kai kurie dalykai yra savaime suprantami. Pavyzdžiui, daiktų vertė ir jų vertės tarpusavio santykis. Tarkime, kilogramas sausainių kainuoja dešimt kartų pigiau nei pripučiamas baseinas. Tačiau jūsų atžalai nebūtinai taip atrodys, ypač mažamečiams. Tad padėkite vaikui suprasti daiktų vertę. Sugalvokite žaidimų ir, pavyzdžiui, kol keliaujate jūros link, paspėliokite, kuris iš matomų daiktų brangesnis, arba paskaičiuokite, kiek ledų galima nusipirkti už vieno kino bilieto kainą. Tai ne tik padės geriau suprasti pinigų vertę, bet ir skatins atskirti norus nuo poreikių. Apsipirkimas. Didžiausia namų ūkio biudžeto išlaidų grupė yra maistas ir gėrimai. Todėl apsipirkimas – svarbus įgūdis, kurio jūsų atžalai prireiks vos pradėjus savarankišką gyvenimą. Apklausos rodo, kad vienas dažniausiai jaunuolius, atsiskyrusius nuo tėvų, nustebinančių dalykų – visko brangumas (pirmiausia jie sutrinka supratę, kaip sunku taupyti). Nors eiti į parduotuves su vaikais paprastai vengiama, pasinaudokite laiku, kai skubėti nereikia, ir apsipirkite kartu. Duokite atžalai užduočių – būdamas užsiėmęs, vaikas labiau susitelks į procesą ir mažiau trukdys. Kartu sudarykite pirkinių sąrašą ir parduotuvėje leiskite vaikui išrinkti konkrečią prekę. Pasinaudokite galimybe aptarti, kaip išsirenkate, kurią pieno pakuotę pirkti ar kiek pomidorų įsidėti į maišelį. Apskritai, ar kiekvienai prekei reikia imti po plastikinį maišelį? Pavyzdys. Kaip ir visame auklėjimo procese, labai svarbu būti nuosekliems, laikytis žodžio bei nenuolaidžiauti. Jei vaikas spontaniškai išleido per savaitę uždirbtus pinigus, nekompensuokite jų prireikus įsigyti planuotą pirkinį. Vaikams svarbu suprasti, kad pinigai yra ribotas išteklius. Jų yra tiek, kiek uždirbta, bet nebūtinai tiek, kiek reikia, ar tuo labiau – kiek norisi. Vaiko akivaizdoje nepiktnaudžiaukite didesniais savais finansiniais ištekliais nei jo ir jei pažadėjote sau nepirkti daugiau ledų, sugebėkite jų atsisakyti. Žaidimai. Pinigai mėgsta discipliną. Tai rodo laiku sumokėti mokesčiai, spontaniškų pirkinių atsisakymas, reguliarus kaupimas. O disciplina nėra labai miela žmogaus prigimčiai. Tad vasarą kartu su vaikais galite rasti būdų ir žaidimo formų iliustruoti, kokių pastangų ir sprendimų prireikia tai disciplinai palaikyti. Pavyzdžiui, nuspręskite per tris savaitgalio dienas neišleisti nė cento – nei grynaisiais, nei jokia kita forma. Įtraukite vaikus į valgiaraščio iš maisto likučių planavimą, savaitgalio pramogų paieškas. Išsisukite buityje pasibaigus šiukšlių maišams ir druskai. Tai ne tik paskatins kūrybiškumą, išradingus sprendimus, atsakingą vartojimą, suburs šeimą, bet ir iliustruos planavimo reikšmę tvarkant finansus ir apskritai gyvenime. Klaidos. Nebijokite leisti vaikams klysti. Tegul būna didelės klaidos, kol pinigai maži, nei atvirkščiai. Tegul vaikas už visos savaitės uždarbį nusiperka saldainių. Geriausiai mokomės iš klaidų, ir dažniausiai savo, ne kitų žmonių.

AUGINU KITUS

JONAS DRAGŪNAS: vaikystėje įgyti socialiniai įgūdžiai padeda, kai kas nors vyksta ne pagal knyginį planą

– Jonas Dragūnas, – ištiesia ranką tvirtas vyras. Ir vardas,

kams, ir komandos formavimo veiklų IT įmonės darbuoto-

ir pavardė tobulai tinka jūrų skautų vadui nuo Ukmergės,

jams. Rengiame žygius ir stovyklas, tai gali būti išgyvenimas

kuris miškų žygiuose „gano“ ir mažus, ir didelius, o su žmona

gamtoje, iššūkiai vandenyje, orientavimosi pagrindai, tai yra

Živile dar ir lauko darželį mažiesiems šalia savo namų įkūrė.

tai, ką veikia skautai. Žinoma, skautai stovyklose turi savų užduočių, jau žinome, ko tikėtis iš skautaujančiųjų metus

Kaip norėtum būti pristatytas?

ar dvejus. Kai paskambina trečiokų mokytoja ir prisipažįs-

Tokio klausimo priremtas visada atsakau, kad esu trijų

ta, kad tai būtų pirma klasės išvyka į gamtą, jau turime, ką

vaikų šeimos tėtis. Tai šiuo metu yra rimčiausia atsakomybė.

pasiūlyti. Kodėl mums skambina? Na, eina gandas, kad su

O skautijoje esu vadovas. Direktoriauti nemėgstu, esu vado-

skautų vadovais niekas miške nepasiklysta, baloj nepaskęsta,

vas ir „Skautų slėnyje“, į kurį naujų patirčių ir iššūkių gam-

kojos rankos nenukrenta. Pirmas susitikimas su gamta neturi

toje kviečiame ne skautus. Kažkur nugulę socialinių mokslų,

būti pavojingas, iššūkiai auga palaipsniui. Pirmiausia išmoks-

edukologijos diplomai. Esu dirbęs ir mokytoju, ir socialiniu

tama surišti mazgus, titnagu įskelti ir užkurti ugnį, o kai su

darbuotoju, Valdorfo pedagogikos kliuvo, Anglijoje neįga-

gelbėjimo liemene šokama į vandenį, iš karto tampa aišku,

liųjų integracijos centre patirtis buvo nelengva, bet vertinga,

kodėl svarbu ją taisyklingai užsisegti – kitaip viskas vandeny-

visko nemažai būta, bet vis su žmonėmis ir apie žmones. Per

je išsineria. Tai patyriminis mokymas, labai daug nekalbame,

karantiną vištas augint pradėjome, bet ne, ne ūkininkai.

daug darome ir leidžiame patirti. Neretai įsivaizduoji esantis Rembo, bet po dienos stovykloje jau suvoki, kad veiksmo

Visada buvo smalsu, ką veikia jūrų skautai Ukmergėje.

filmuose žiauriai paprasta viskas, o pačiam net 15-os minučių

Jūra juk toli...

prireikė ugniai įskelti.

Lietuvoje skautų yra apie penkis tūkstančius, iš jų jūrų skautų kokie septyni šimtai. Skautijos bendras tikslas – visa-

Kaip Y ir Z kartos jaunuomenei sekasi laukiniuose miškuo-

pusiškas ugdymasis, veiklūs, aktyvūs, sąmoningi jauni žmo-

se?

nės, o būdus, kaip to pasiekti, galima pasirinkti: sausumos

Sekasi visiems skirtingai, nebūtinai klasės (ar kontoros) ly-

skautų iššūkiai ir patirtis per žygius, karstymąsi medžiais,

deriai pirmauja ir miške. O dar paaiškėja, kad galima ir su mer-

mazgų rišimą, virvėm lipimą, laužų kūrimą, o jūrų – per

gaitėmis kalbėti bei dirbti drauge, – draugiškai vyriją pašiepia

vandenį, t. y. irklavimą, buriavimą, laivų statymą. Viskas nuo

Jonas. – Dažnai iš autobuso išlipa „dvi rūšys“, kurios beveik

taisyklingo gelbėjimo liemenės užsidėjimo iki jachtų paruoši-

nepažįsta viena kitos, neturi jokių ryšių. Staiga pamatai, kad

mo ir vadovavimo įgulai.

mergaitėms visai neprastai sekasi įkurti ugnį, o jei berniukai

Skautai skatina žmonių atsakingumą savoje šalyje už

per tą laiką malkų privelka, tai, žiū, komanda ir laimi.

ką nors konkretaus, todėl dažnai skautavimas nuveda iki

Pastebiu, kad yra nemažai klasių, kuriose tie socialiniai

kariuomenės, valstybės tarnybos ir pan. Organizacijos ir

santykiai nesiklosto, nėra laiku užsimezgę, paskui nesivysto,

struktūra yra kaip valstybės: Seimas, Vyriausybė, įvairūs

o juk tai labai svarbu. Mokyklinio amžiaus vaikų socialinės

skyriai. Augdami jauni žmonės renkasi, mokosi atsakomybių,

patirtys ir turi vystytis mokykloje, nes joje vaikai praleidžia

reaguoti į aplinkybes, organizuoti, valdyti žmonių srautus ir

tikrai daug laiko. Jei dar ir kokie būreliai „nekontaktiniai“,

pan. Sulaukę 20–25 metų jie turi įvairios patirties ir žinių, o ji

tuomet nelieka galimybės sukaupti tokios patirties. Skautų

praverčia visur.

žygiai lyg kopimas į kalnus – bendražygius pamatai visokius,

Skautavimas ne tik vaikams, kaip dažnas mano. Ateina

instagramu čia nekvepia, laužo dūmais ir prakaitu paprastai

net senjorai, jaunos šeimos, studentija prisijungia. Gali būti

atsiduoda. Žmonės mokosi ir pasisakyti, ir prireikus paty-

skautu nuo gimimo, jei drauge su tėvais, o šiaip nuo penkerių

lėti, ir susipykti, ir susitaikyti – per savaitę stovykloje visą

šešerių metų iki... Nėra ribos.

tą dinamiką stebime. Po žygio grįžti pavargęs, gal nuliūdęs, uodų suėstas, pats sau smirdi, prireikia kelių dienų ar savai-

Kas yra „Skautų slėnis“? Gali susidaryti įspūdis, kad mes čia patys sau faini: žygiai,

čių, kad įvertintum: ne šlapios purvinos kojinės ar neišvirusi košė buvo svarbiausia, o žmonės, su kuriais įveikei tai, kas iš

laužai, uniformos, tradicijos, brolystė, bet nuvažiuoji į kokį

pirmo žvilgsnio atrodė sunkiai įmanoma. Akademinių žinių

kaimą, ir ten sutikta bobutė pionieriais išvadina. Karštoms

šiais laikais gauti nesunku, o tie socialiniai įgūdžiai, įgyti

jaunoms galvoms oi, kaip pikta būdavo, bet gal tik ta mo-

vaikystėje, paauglystėje, ankstyvojoje jaunystėje, tikrai padės

čiutė niekada su skautais nesusidūrė, apie juos negirdėjo, tai

gyvenime, ypač kai kas nors vyks ne pagal knyginį planą.

žinių ir neturi. Visame pasaulyje yra galimybė susipažinti su skautų veikla nebūnant skautu. Lietuvoje to neturėjome, tai

Oho, kokia socialinė košė čia verda! O kas verda katiliuke,

yra į klausimą „Norim atsiųsti į skautų stovyklą visą klasę,

ką žygiuose ir stovyklose valgote?

galima?“ atsakydavome „Deja, ne“. Grįžęs iš emigracijų įsikūriau Sukinių kaime ir ėmiausi „Skautų slėnio“. „Slėnyje“ jau būta ir estafečių darželinu-

GINTĖ ZURBAITĖ

KĘSTUTIS VANAGAS

Pirmą kartą atvažiavusiesiems į gamtą turime standartinį, paprastą, lengvą meniu, kuris negali nepavykti. Vadovaujantis patyriminiu mokymu, pirmas kartas turi būti pavykęs,

AUGINU KITUS

kad įsirašytų atmintin teigiama patirtis, antraip žmogus ilgai

bę. Skautai specialybe vadina kokią nors sritį, kurioje žmogui

spjaudysis, suabsoliutins ir nuspręs niekada nebebandyti dar

sekasi ir jis tobulėja. Gali būti bet kokia sritis. Jei atsiranda

kartą. Kokios nors dešrelės su makaronais visada laimi. Kepa-

mokančių ir norinčių maistą ruošti lauko sąlygomis, visa

me dešreles, sūrį, darom ką nors, kas būtų skanu.

grupė džiūgauja, nes žino, kad iš paprastų dalykų bus paga-

O skautų virtuvė kitokia. Jie gauna skirtingų ingredientų, tai

minta skanaus ir gero maisto. Tiesa, su grybais stengiamės

yra išdalijame produktus, ir nuvykę į vietą žiūri, kas ką turi.

neeksperimentuoti, užtenka visiems žinomų valgomų augalų.

Arba grupei tenka, tarkime, trys eurai, turi rasti parduotuvę

Nesunku primusą ar kitų įrankių pasiimti, apie prieskonius

ir susitarti, ką už tuos eurus pirks, kad visiems sočiai pavyktų

pagalvoti, ką nors iš tų pačių ryžių ar makaronų įdomesnio

pavalgyti ar bent vienas kito nesuėstų iš alkio ir pykčio. Būna,

sumeistrauti, tik reikia noro. Gurmanai, kurie gamina ir mai-

kad visko prisiperka ir nustemba, kiek daug už tą kuklią sumą

tina kitus, skautų yra laaabai gerbiami!

išėjo, būna, kad nusprendžia ko nors nepirkti, ką galima gamtoje rasti, pavyzdžiui, žolelių arbatai. Jau ir mažieji skautai žino, kad kiekvienam turi tekti bent šimtas gramų maisto.

Skautiškas desertas Firminis patiekalas gal yra laužo klasika – į prapjautą ba-

Gamtoje, kai visi alkani ir pavargę, viskas būna skanu, o jei dar

naną prikaišiojama šokolado, paskui bananas su visa žieve

kas šokolado ar prieskonių iš namų įsidėjo, tikra prabanga.

suvyniojamas į foliją ir pakepamas ant laužo. Desertų deser-

Kad labai pravartu iš anksto pasirūpinti druska ar pagar-

tas su karštu šokoladu.

dais, greitai įkrenta į galveles – po pirmojo prėsko maisto. Gali šimtus kartų sakyti, kad ryžius verdant reikia pamaišy-

Skaniausios bulvės lauže

ti – neprisimins, bet apie tą sykį, kai puodas rimtai prisvilo ir

Lauže keptos bulvės yra žygių klasika nuo naktigonės

likusius ryžius teko dalytis visiems, pasakos iš kartos į kartą.

laikų, bet žarijose galima kepti ir burokėlius, morkas, net

Na, ir apie tą „žiaukčiojau ilgai“ skonį... Gebėjimas pasimo-

svogūnus ir česnakus. Seno derliaus bulvių oda stora, jas ga-

kyti iš praeities patirčių labai svarbus, o čia tos patirtys pa-

lima tiesiog užpilti žarijomis ir po 20–30 min. bulvės pavirs

ragautos tiesiogine prasme, patirtos kūnu, todėl ir viena bes-

į angliuką iš viršaus ir kvapią košę viduje. Tereiks žiupsnio

konė ar prisvilusi košė įsirašo „į kaulus“, nebereikia priminti,

druskos, gabalyčio sviesto ar lašo aliejaus.

visi supranta, kad pasekmes teks dalytis visiems, todėl vaikai vienas kitą moko ir prižiūri.

Šviežias daržoves kruopščiai nuplaukite ir kiekvieną suvyniokite į foliją. Galite iš karto pagardinti prieskoniais, įpjovę įterpti kokių lašinukų. Abiem atvejais keps panašiai tiek pat,

Ar yra skautų gurmanų, kurie į miškus vežasi... espreso

svarbu maždaug vienodas daržovių dydis, pakankamas ža-

kavinuką?

rijų kiekis, kad būtų galima paguldyti lyg į patalus ir dar už-

Yra. Tai technikos reikalas. Mes net turime virėjo specialy-

kloti, apkamšyti. Turi vienodai kepti iš visų pusių.

Indėniški dešrainiai Ilgiausią vasaros naktį ant laužo galima išsikepti bandelių su dešrelėmis. Kodėl praminėme jas indėniškais dešrainiais? Nes jas kepant gamtoje apima toks laukinis jausmas: dešrelės netvarkingai apvyniotos tešla, iešmas išdrožtas iš medžio šakos, o skaniausias prieskonis – laužo kvapas. Tokiems dešrainiams galite namie pasiruošti mielinę tešlą – jai užteks kokios valandos pakilti, pasipūsti. Pasikūrę laužą gamtoje, tešlą dalykite porcijomis, vyniokite ant dešrelių, pabarstykite sėklomis ir kepkite.

Reikės: • 500 g miltų • 10 g sausų mielių • 1 šaukštelio cukraus • 200 ml šilto vandens arba pieno • 2 šaukštų sviesto • 1 kiaušinio • šaukštelio druskos • kepti skirtų dešrelių • sėklų mišinio, kmynų 1. Vandenį (ar pieną) pakaitiname beveik iki virimo, leidžiame jam atvėsti. Į dar šiltą sudedame gabaliukais supjaustytą sviestą, kad ištirptų. 2. Kiaušinį lengvai išplakame su cukrumi. 3. Miltus persijojame ir sumaišome su druska ir mielėmis. Į miltus pilame kiaušinio plakinį ir beveik visą kūno temperatūros vandenį (ar pieną) su sviestu. Iš pradžių pamaišome šaukštu, tada paminkome rankomis. Supilame likusį skystį. Tešla turi būti kibi ir lipni, o kuo daugiau minkysime, tuo mažiau ji lips prie rankų. 4. Paminkytą tešlą dedame į dubenį, uždengiame rankšluosčiu ir paliekame apie 40–60 min. pakilti. 5. Pakilusią tešlą išimame iš dubens ir ant miltuoto paviršiaus dar suminkome į kamuolį. Padalijame ją į kamuoliukus – tokius, kad tilptų saujoje. Ir iš jų rankomis nulipdome juosteles. 6. Dešreles mauname ant iešmo, apvyniojame tešla, apibarstome sėklomis ir kmynais. Vartydami kepame laužo kaitroje.

Jei savos tešlos gaminti nenorite, galite kelią sutrumpinti: apvynioti dešreles pirktinės sluoksniuotos tešlos juostelėmis.

Iš mielinės tešlos galite ant laužo išsikepti ir saldžių bandelių. Tešla apsukite iešmą ir iškepkite virš liepsnos. Palaukite, kol truputį pravės, tada nuimkite ją nuo iešmo – išeis pailgas tešlos kaminėlis. Į vidų įdėkite mėgstamos uogienės.

Pasirinkite tinkamo ilgio lazdą – reikėtų, kad nebūtų

per trumpa, antraip kais rankos, bus nepatogu laikyti. Patogiausia 1–1,5 metro ilgio lazda.

AUGU BUITYJE

AIDAS BUBINAS – „Beatos virtuvės“ operatorius, bet pristatyti jį tik kaip operatorių nebūtų visiškai tikslu, nes Aidas ir alpinistas, ne kartą įkopęs į aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną (4 810 m), ir motociklininkas, be poilsio per 55 val. 55 min. nulėkęs 6 200 km, ir motociklų bei automobilių ralių prizinių vietų laimėtojas.

Dušo kabinos maudynės pagal Aidą

Dušo kabinos „maudynės“ Tvarkymasis namuose Aidui, kaip ir daugeliui mūsų, – nelabai mėgstama, bet įprasta rutina, tačiau dušo kabinos švara yra visiška jo atsakomybė. O dušą Aidas valo savo metodu – karštu vandeniu su citrinų rūgštimi. Tai – saugu sveikatai, pigu ir efektyvu, be to, taip kalkės pašalinamos ne tik dušo kabinoje, bet ir virdulyje. „Šio metodo autorystės sau tikrai nepriskiriu, tačiau taip valyti vonią šovė gal-

Suktis virtuvėje Aidui taip pat nesvetima. Jis prisimena, kad lietinių blynų išsikepdavo dar paauglystėje. „Mama skaniai gamino, augau valgydamas keptą vištą, virtus varškėčius ir nesaldžius lietinius, kuriuos mirkydavau į skystos bulvių košės su spirgučiais dažinį (padažą). Dabar pats be vargo tai pagaminu, nors labiausiai mėgstu kepti mėsą“, – pasakoja Aidas. Neretai namai pakvimpa ir pyragais. „Ypač dabar, kai skaniai ir greitai gali išsikepti obuolių pyragą iš „Beatos virtuvės“ miltinio mišinio karameliniam obuolių pyragui“, – prasitaria Aidas.

von stovint prie chemijos priemonių lentynų ir skaičiuojant, kiek daug visko reikia norint išvalyti dažnai kalkėjantį dušą“, – pasakoja Aidas. Pasak jo, aritmetika čia paprasta: jei norime kalkes pašalinti iš dušo ir iš virdulio, perkame bent dvi priemones mažiausiai po 2–3 eurus, jei valome vandeniu su citrinų rūgštimi – nereikia nė euro. „Kadangi nenaudojame agresyvios chemijos, maudytis citrinų rūgštimi išvalytame duše galima iškart nuplovus vandeniu, virdulį užrenka dar kartą praskalauti. Tereikia atkreipti dėmesį, ar ant rankų nėra žaizdelių, nes rūgštis graužia, bet pakanka nuplauti ją vandeniu“, – reziumuoja Aidas.

Citrinų rūgštis buityje Citrinų rūgštis gerai dezinfekuoja, padeda balinti paviršius ir šalina blogus kvapus. Vandenyje ištirpinta citrinų rūgštimi galima valyti pjaustymo lenteles, viryklę, blizginti puodus, šalinti kalkes iš lygintuvo. Apsisaugoti nuo kalkių nuosėdų skalbimo mašinoje taip pat padės citrinų rūgštis: kartą per 3 mėn. tiesiai į tuščią skalbimo mašinos būgną galima įberti 100–200 g citrinų rūgšties ir įjungti skalbimo programą nustačius didžiausią temperatūrą.

AGNĖ TUZINAITĖ

ANDRIUS LAUCIUS

INGRIDA TOMKĖ Į 3–4 l litrų kibirą vandens įpilu trečdalį butelio acto, įlašinu eterinio aliejaus dėl kvapo ir mišiniu švaria grindų šluoste nubraukiu plyteles visame vonios kambaryje. Panašiu mišiniu valau ir dušo sienelę, čiaupus, vonią ir net langus. Šiam maišau mišinį santykiu 1 su 3 (vanduo ir actas), eterinio aliejaus įlašinu vos kelis lašus. Išpurškiu paviršius, nuvalau kempine ir nusausinu sausa šluoste.

INETA KOČIŪNAITĖ-MARLOW Indų ploviklis ir actas (1 su 1,2). Actą verta vos vos pašildyti, geriau susimaišo. Ištepi visą dušo kabinos stiklą, pasiruoši, išgeri kavos ir lengvai

Dušo kabinos valymo receptas

kempine ir vandeniu viskas nusiplauna. Patikrinta.

Reikės: • virdulio (1,5 l) su vandeniu • 100 g citrinų rūgšties • pulverizatoriaus arba paprasto purkštuvo Valome: 1. Virdulį pilną pripilame vandens, suberiame citrinų rūgštį. 2. Užverdame vandenį. Vos atvėsusį (apie 90 °C) perpilame į pulverizatorių arba purkštuvą (Aidas įspėja nenusiplikyti, bet pataria valymui naudoti kuo karštesnį vandenį, nes, kiek pamena iš chemijos, procesai greičiau vyksta karštyje). 3. Vandeniu su citrinų rūgštimi nupurškiame dušo kabinos sieneles, maišytuvą. 4. Po 5 min. nuplauname vandeniu. 5. Jei vanduo kietas, tokią dušo maudynių procedūrą teks kartoti dažniau; jei kalkės ir kitos apnašos nesikaupia, – rečiau.

SANDRA PETKŪNIENĖ O aš įpratinau visus šeimos narius po maudynių duše, kiekvieną kartą baigus praustis, nubraukti sieneles paprasta langų valymo mentele (ją laikome tiesiog pakabintą ant čiaupo). Geriausias būdas ir prevencinė priemonė nuo kalkių. Vaikams iš pradžių atrodo kaip žaidimas, o paskui įpranta. Tikrai pasiteisinusi priemonė.

žvaigždė lėkštėje

�aiva RYKŠTAITĖ

Jeigu vasara turėtų veidą – ji būtų Vaiva Rykštaitė, tiksliau, Vaivorykštės slapyvardžiu pasivadinusi, Havajuose su šeima gyvenanti rašytoja, jogos trenerė Justė Winder. Gaivi tarsi vėjo gūsis, permaininga (ir to neslepianti), galinti akimirksniu sugalvoti, kad metas perdažyti šeimos butą, ir griebti į rankas teptuką. Arba dukrai surengti zerowaste gimtadienį, arba imtis naujo romano, o gal pasidžiaugti, kad nereikės išlaidauti ir varginti motulės Žemės, nes visą prabangiam vakarėliui reikalingą garderobą susirinko iš second-hand parduotuvių. Kai kam ji gali atrodyti įžūli – nes drąsiai kalba apie tai, kad būti savimi ne gėda. Kaip ir pripažinti, kad turi nuolat kur nors išlėkti, pakeliauti, pajusti laisvę, kad grįžtų turtinga ir galinti dalytis. Viskuo: meile gyvenimui, žemei, idėjomis, kurios išgelbės pasaulį arba skaitančiojo lūpų kampučius timptels į viršų. Kai buvau maža ir mama, močiutė ar tėtis norėdavo mane palepinti, gamindavo man virtinukus su bulvėmis arba sumuštinius su mažyčiais gabaliukais supjaustytu kumpiu. Virtuvėje esu karvė ant ledo, nes valgyti gaminti nemėgstu ir apsimetu nemokanti, nes mano vyras yra tikras virtuvės džiazo maestro. Ant ausų kabinami makaronai man sukelia pyktį. Negaliu pakęsti melagių, o melas mane žeidžia dar ir dėl to, kad meluojantysis laiko mane kvaila, negebančia atskirti melo nuo tiesos. Mano tėtis daug metų dirbo tardytoju, iš jo išmokau įtarumo, nepatiklumo. Vaisių, uogų, žolynų kvapas, kuriuo galėčiau kasdien kvėpintis vietoj kvepalų, yra jazminai, neroli (karčiųjų apelsinų žiedų ekstraktas), sandalmedžiai… O dabar mano svajonių kvepalai yra iš „Loccitane“, jie kvepia greipfrutais ir rabarbarais, toks netikėtas pavasario kvapas. Pirksiu. Skaniausias mano rytas būna, kai vyras iškepa blynų. Bet visada prieš valgydama ryte pirmiausia išsivalau dantis ir išgeriu glotnutį su bananais ir žalumynais. Trys lietuviški produktai, kurių, gyvendama Havajuose, ilgiuosi labiausiai: burokėliai, juoda duona, cepelinai. Kai panyru į rašymą, mano mityba būna... jokia. Dirbdama nevalgau, bet mėgstu gerti miežinę kavą su augaliniu pienu. Tiesa, kartais dar rašydama valgau karčiojo šokolado. Kadangi negeriu kavos, mane jis išbudina. Jei kas nors netikėtai žvilgtelėtų į mano šaldytuvą, ten rastų... maisto visai armijai. Mes nusipirkome valgio gal mėnesiui, jau antra savaitė karantino metu neiname į parduotuvę. Kai nesu rašytoja, esu namų šeimininkė. Man tai patinka ir neturiu teisintis, kodėl. Iš savo kelionės, kai viena keliavau po Indiją, labiausiai atsimenu laisvės jausmą ir kaip taupydama pinigus valgiau vien čapajus užgerdama čajumi. Gaila, kad daug ko neparagavau, nes tuo metu taupiau ir bijojau sustorėti. Vintažiniai daiktai man patinka labiau nei nauji, nes jie turi istoriją, yra ekologiški, dažnai vienetiniai, patvaresni. Kvailiausias mano virtuvinis, gastronominis eksperimentas... Neeksperimentuoju virtuvėje. Kažkada vyrui pagaminau žemaičių blynų su sugedusiu faršu. Jam buvo žiauriai bloga. Nuo tada ir negaminu.

Su vyru ir dukromis miegame visi kartu apsikabinę, nes taip jaučiuosi laiminga ir saugi. Kad nešvaistyčiau maisto, esu daug kartų suvalgiusi vaikų išėdas ir paskui to gailėjusis. Jei man nutinka kas bloga, žiūriu į tai emocingai: verkiu, pykstu, rėkiu, parašau feisbuko postą. Harmonijos receptas pagal Vaivą Rykštaitę: nedalyti kitiems jokių receptų, patarčiau jų ieškoti ne instagrame, o klasikoje (knygų, religijos, išminties). Pavasarį gavome dovaną – daug laiko su šeima, dėl to jaučiuosi dėkinga. Pamačiau, kaip gerai galime sutarti su vyru, kai nėra kur vienam nuo kito pabėgti. Karantinas išmokė mane tiesiog būti neplanuojant. Jei kas nors norėtų susiorganizuoti iškylą pagal Vaivą Rykštaitę, turėtų su savimi pasiimti ekologiško kokybiško maisto stiklo pakuotėse, išlygintą staltiesę, metalinius įrankius, skėčius nuo saulės ir knygą. Nesu labai prietaringa, tačiau tikiu, kad prietarai turi savo vietą ir mitologinę reikšmę, kuri dažnai lieka pamiršta. Man prietarai patinka kaip kultūrinis paveldas. Mano gyvenimo planas „B“ yra viską iš naujo pradėti Tailande. Skaniausias veganiškas suvožtinis man yra beigelis su avokadu, pomidoru ir kiaušiniu. Aš ne veganė. Trys prieskoniai, kurie labiausiai gardina gyvenimą, – druska, medus, česnakai. Jei atrodo, kad visi vyrai – kiaulės, reikia mylėti moteris arba paklausti savęs, kodėl traukia kiaulės. Kai esu labai alkana, galiu suvalgyti didelį šmotą sūrio. Ne tik ispanai ar italai pykdamiesi daužo lėkštes, esu iš pykčio į sieną metusi puodelį. Ant sienos iki šiol matyti toje vietoje nubyrėjęs tinkas. Dabar juokinga, bet tuo metu juokinga tikrai nebuvo. Greičiausias būdas pasijusti laimingai man yra pabėgti nuo vaikų, pabūti su draugėmis arba nueiti į pasimatymą su vyru. Ką nors nusipirkti. Nueiti į gerą jogą. Nuvažiuoti į paplūdimį. Būti su vaikais. Nebūti su vaikais. Šitie du dalykai yra mano mėgstamiausi.

Juokingiausias komplimentas, kokį esu išgirdusi, kad aš esu spagetis, nes ilgos rankos ir kojos.

ANNA VANAGĖ

COUPLE CUPS

ŠVIEŽIOS BULVYTĖS JORŪNĖ PAUŽIENĖ, BEATA NICHOLSON

JUSTINA RAMANAUSKIENĖ

Keptų bulvyčių salotos su marinuotomis daržovėmis ir varškės kremu Šiose salotose yra visko: ir mūsų mėgstamų bulvių, ir traškių pamarinuotų daržovių, ir jų rūgštumą subalansuojančio švelnaus varškės kremo. Tokį traiškytų bulvyčių ir marinuotų daržovių derinį pagaminti mane įkvėpė garsiojo Jamie’io Oliverio sugalvotas receptas. Bet man labai trūko skonius subalansuojančio švelnumo, tad pridėjau dar ir savo padažo. Sočios, bet gaivios salotos tiks ir vasariškai šeimos vakarienei, ir svečiams pavaišinti. Traškias auksines bulvytes ant stalo tiekite su visa skarda, ant jų bus žalia vasaros karūna, o dubenyje – lietuviškos varškės ir grietinės švelnumas. O jei norisi sočiau – iškepkite ir šalia patiekite varškės sūrio su kmynais.

Reikės: • 1 kg šviežių bulvyčių • 6 skiltelių česnako • 1 citrinos žievelės • 1 šaukšto miltų • rozmarinų • alyvuogių aliejaus • druskos, pipirų

Marinuotoms daržovėms: • saujos ridikėlių • mažo raudonojo svogūno arba pusės didesnio • kelių nedidelių agurkėlių • stambaus ryšelio krapų • 0,5 citrinos sulčių • 2 šaukštų obuolių acto (tinka ir raudonojo ar baltojo vyno actas) • 1 šaukštelio garstyčių • žiupsnio druskos Varškės ir grietinės kremui: • 250 grūdėtos varškės • 120 g grietinės • mažo ryšelio svogūnų laiškų • druskos, pipirų

Gaminame: 1. Bulvytes su lupenomis apie 20 min. verdame pasūdytame vandenyje, kol suminkštės, bet dar bus tvirtos. Labai gerai nusunkiame: palaikome rėtyje virš kriauklės arba grąžiname į puodą ir palaikome ant kaitros, kol visai išgaruos vanduo. 2. Bulves dedame į didelį kepimo indą ar skardą, kad tilptų vienu sluoksniu. Apšlakstome alyvuogių aliejumi, dosniai pasūdome, beriame pipirų. Dedame neluptas, bet truputį patraiškytas česnako skilteles ir viską gerai išmaišome. Šauname kepti į 200 °C orkaitę apie 15 min. 3. Ant apkepusių bulvių beriame smulkiai tarkuotą citrinos žievelę, dosnų žiupsnį rozmarinų, apibarstome miltais. Viską gerai išmaišome. Tada bulves patraiškome su košei skirtu grūstuvu arba sunkesnio butelio dugnu. Grąžiname į orkaitę dar 20 minučių, arba kol bus paskrudusios ir traškios išorėje. 4. Pusės citrinos sultis sumaišome su actu, garstyčiomis ir žiupsniu druskos – tai bus daržovių marinatas. Į jį dedame griežinėliais supjaustytus agurkus ir ridikėlius, labai plonais pusžiedžiais supjaustytą svogūną ir dalį smulkiai sukapotų krapų – kitus barstysime ant viršaus. Paliekame pasimarinuoti, kol iškeps bulvės. 5. Ruošiame varškės kremą: trintuvu suplakame grūdėtą varškę, grietinę, druską ir pipirus. Labai smulkiai sukapojame svogūnų laiškus, įmaišome į varškės ir grietinės padažą. 6. Jei visko iš karto nesumaišysime, salotos atrodys gražiau. Ant karštų bulvių sudedame marinuotas daržoves, gausiai užbarstome likusių kapotų krapų. O varškės kremą patiekiame atskirame dubenėlyje. Kai jau valgysime, bulves sumaišysime su daržovėmis, dėsime į lėkštę ir leisime valgytojams patiems užsidėti tiek varškės kremo, kiek norisi.

šviežias derlius

Bulvės su voveraičių ir pievagrybių sviesteliu

Kas gi nežino tokios klasikos kaip šviežios bulvytės su keptomis voveraitėmis? Neišskiriamos vasaros draugės šiame recepte susitinka naujai pasidabinusios ir į kompaniją pasikvietusios pievagrybių. Karšta bulvė ir grybų sviestelis yra pasakiškas derinys. Geriausia, kad tokį sviestelį galėsite pasigaminti ir su šaldytomis voveraitėmis, kai jų pasiilgsite pasibaigus vasarai. Troškindama grybus dėl aromato kliūsteliu šiek tiek vyno, bet galite jį pakeisti šlakeliu sultinio.

Reikės: • 1 stiklinės šviežių (gali būti ir šaldytos) voveraičių • 6–7 pievagrybių (maždaug tiek pat, kiek voveraičių) • 100 g sviesto • 1 skiltelės česnako • kelių šakelių šviežių arba šaukštelio džiovintų čiobrelių • 50 ml baltojo vyno • 2 šaukštų aliejaus • druskos, pipirų Gaminame: 1. Nuvalome ir nuplauname voveraites, leidžiame joms išdžiūti ant popierinio rankšluosčio. Pasmulkiname pievagrybius. 2. Grybus apkepame aliejuje su nesmulkinta lupta česnako skiltele ir čiobreliais. Kai apkepa, supilame vyną ir leidžiame paburbuliuoti skysčiui ir išgaruoti alkoholiui. 3. Dosniai pasūdome ir įberiame pipirų, kaitiname, kol visas skystis išgaruos. Tuomet nuimame nuo viryklės ir leidžiame grybams atvėsti. 4. Ištirpiname sviestą. Į maisto kombainą verčiame keptuvės turinį ir supilame lydytą sviestą, susmulkiname viską iki vientisos masės, kol ši primins minkštą sviestą. 5. Sudedame į negilų indelį ar dubenėlį. Iš karto tepame ant bulvių arba laikome šaldytuve, kol prireiks.

Jei norite, galite šį sviestelį ruošti tik iš voveraičių. Arba galite pasireguliuoti grybų santykį pagal skonį ir kitas turimas sudedamąsias dalis. Jeigu norite truputį aštresnio sviestelio, kepdami grybus įberkite maltos aitriosios paprikos. Galite valgyti jį ne tik su bulvėmis, bet ir su skrudinta duonele. Ant tokio sumuštinio tinka užsibarstyti lukštentų kanapių sėklų.

šviežias derlius

Bulvytės su mėtomis, žirneliais ir mėlynojo pelėsinio sūrio padažu

Kuo daugiau mūsų lėkštėse žalios spalvos, tuo geriau. Žalia visuomet žada gaivumą ir šviežumą. Tad derinkime ją su keptomis bulvėmis. O jei norisi šiek tiek aštriau – siūlau prie bulvyčių pasiruošti jogurtinio padažo su mėlynuoju pelėsiniu sūriu. Ne visi mėgsta stiprų šio sūrio skonį, tad leiskite padažo ant bulvių su žirneliais kiekvienam užsidėti tiek, kiek norėsis.

Reikės: • 0,5 kg šviežių bulvyčių • ryšelio svogūnų laiškų • stiklinės žirnelių (gali būti ir šaldyti) • ryšelio šviežių mėtų • 1 citrinos žievelės ir pusės jos sulčių • alyvuogių aliejaus Padažui: • 150 g natūralaus jogurto • 70 g sūrio su mėlynuoju pelėsiu • 0,5 šaukštelio džiovinto česnako • 3–4 šaukštų citrinų sulčių • druskos, pipirų Gaminame: 1. Gerai nuplautas bulvytes išverdame sūdytame vandenyje. Išvirusias perpjauname pusiau ar ketvirčiais ir dedame į didelį dubenį. 2. Keliuose šaukštuose aliejaus apkepame smulkintus svogūnų laiškus. Juos išsemiame ir dedame į dubenį su bulvėmis. Iš keptuvės, kurioje jie kepė, įpilame šaukštą aliejaus. 3. Į dubenį beriame žirnelius, smulkiai supjaustytus mėtų lapelius, įtarkuojame citrinos žievelę ir įspaudžiame pusės jos sultis. Dosniai beriame druskos ir pipirų, viską gerai išmaišome. 4. Visas sudedamąsias padažo dalis plakame maisto kombainu, kol masė taps vientisa. Padažą patiekiame šalia bulvių su mėtomis ir žirneliais.

Buro�ė�iai su malonia rūgštele

„Spilva“ marinuoti burokėliai „Klasika“ supjaustyti taip, kad neliktų ilgų nepatogių šiaudelių, kurie dažnai krinta iš šaukšto ar tiesiog nepatogūs valgyti. Todėl šis produktas yra jau pamėgtas ir itin plačiai naudojamas Lietuvoje.

Trumpais šiaudeliais supjaustyti „Spilva“ burokėliai puikiausiai išlaiko pradinę išvaizdą, gali būti naudojami ne tik sriuboms, bet ir salotoms, garnyrui.

„Spilva“ burokėliai yra ryškios spalvos, todėl ir šaltibarščiai, ir barščiai visuomet bus gražūs, ryškūs.

Visi „Spilva“ konservuoti produktai gaminami tik iš šviežių ir rūpestingai atrinktų daržovių pagal vartotojų pamėgtas receptūras.

reklami ni s p roj e ktas

Šaltibarščių sezonas prasidėjo, tikiu, visi turite mėgstamiausius jų receptus ir ingredientus. Aš šaltibarščiams naudoju ir mano krikšto mamos namie marinuotus burokėlius su obuolių sultimis, bet tada papildomai pilu acto, o marinuoti „Spilva“ burokėliai „Klasika“ yra tiesiog tobuli. Jie tokio gero rūgštumo, kad šaltibarščiai su jais būna kaip tik tokie, kokius aš mėgstu, – ir stiprūs, ir ryškūs! Daug bandžiau, daug ragavau, todėl drąsiai sakau – marinuoti „Spilva“ burokėliai, agurkėliai ir paprikos man yra skaniausi ir geriausi.

BEATA NICHOLSON

JUSTINA RAMANAUSKIENĖ

šviežias derlius

BULVYTĖS, PADAŽAI IR PAGARDAI

Kai pirmą kartą vasarą ragauju šviežių bulvių, norisi minimalizmo: virtų lietuviškų bulvyčių, gero sviesto, druskos arba kanapių sėklų. Bet vėliau pradedu eksperimentuoti su įvairiais pagardais. Mat bulvė nepretenzinga daržovė – prie jos tinka daug įvairių priedų. Siūlome tris vasariškų pagardų pasiūlymus, leisiančius bulvytėms suspindėti naujai. Taip pat gal dar neišbandytą būdą, kaip paruošti traškias, apskrudusias šviežias bulvytes. Jos tiks ir su pagardais, ir kaip garnyras prie mėsos, o kaip skanu su šaltibarščiais...

TRAIŠKYTOS BULVYTĖS

Šitaip paruoštos bulvytės – tikras atradimas. Čia galioja auksinė taisyklė: kuo didesnis bulvytės paviršiaus plotas, tuo daugiau traškumo.

Reikės: • šviežių bulvyčių • aliejaus arba sviesto • druskos, pipirų Gaminame: 1. Mažas bulvytes su lupena išverdame pasūdytame vandenyje, kad viduje būtų minkštos, bet išlaikytų formą. Nusunkiame ir labai gerai nuvarviname vandenį. 2. Tada su puodo ar sunkesnio butelio dugnu, ar bulvių košės trintuvu bulvytes patraiškome, kad susiplotų, bet ne tiek, kad sutrupėtų į gabaliukus. 3. Taip sutraiškytas bulves galima iš abiejų pusių apkepti svieste ar aliejuje ant keptuvės, pabarstyti druskos, pipirų. Taip pat galima sudėti į skardą, apšlakstyti aliejumi, pagardinti prieskoniais ir kepti 200 °C orkaitėje, kol taps auksinės spalvos.

TROŠKINTŲ POMIDORŲ DAŽINYS

Jei pirmieji du pagardai yra lietuviški, šis – labiau itališkas. Jį valgai ir, regis, užuodi, kaip kvepia saulėkaitoje nokstantys pomidorai.

Reikės: • 4 prinokusių ar net pernokusių pomidorų (arba skardinės konservuotų) • 2 skiltelių česnako • didelio ryšelio bazilikų • šaukšto cukraus • dosnaus žiupsnio druskos • šlakelio balzaminio acto

Gaminame: Keptuvėje apkepiname riekutėmis supjaustytus česnakus. Kai apkepa, dedame supjaustytus pomidorus (ar verčiame visą skardinę konservuotų). Priplėšome dvi geras saujas baziliko lapelių, įpilame šlakelį balzaminio acto, druskos ir cukraus. Troškiname, kol viskas sutirštėja ir išgaruoja vanduo.

GAIVUS SILKĖS KAPOTINIS

Silkė ant stalo gali karaliauti ištisus metus. Tik vasarą ją norisi aptaisyti ne kailiniais, o įvilkti į lengvą drabužį. Tad šiame pagarde ji puikiai tiks su šviežiais agurkais, žalumynais ir rūgštele. Visa paslaptis – kuo smulkiau viską supjaustyti.

Reikės: • 2–3 silkių filė • 2 agurkėlių • svogūnų laiškų • krapų • 2 šaukštų obuolių acto arba citrinų sulčių • druskos

Gaminame: Smulkiai supjaustome silkę, kuo smulkesniais kubeliais – agurkėlius. Sukapojame svogūnų laiškus ir krapus. Viską sudedame į dubenėlį ir užpilame obuolių actu ar citrinų sultimis. Pasūdome ir leidžiame pastovėti, kol bus paruoštos bulvytės.

GRIETINĖS IR KRIENŲ PADAŽAS

Gaivus, labai lietuviškas ir man neatsibostantis. Jei naudosite šviežiai tarkuotus krienus, jų pamažinkite, nes per ašaras nematysite bulvių.

Reikės: • 100 ml grietinės • 2 šaukštų krienų • kelių laiškinių svogūnų • ryšelio krapų • druskos, pipirų

Gaminame: Viskas labai paprasta: smulkiai sukapojame žoleles, sumaišome su krienais ir grietine. Pagardiname druska ir pipirais. Tokį padažą galima sumaišyti su dar karštomis virtomis bulvėmis.

Loretos žemaitiškas kastinys Kastinys – tradicinis, dar pagonybės laikais gamintas žemaičių patiekalas. Jis įtrauktas į Kulinarijos paveldo fondą. Kiekviena žemaitė šeimininkė kastinį sukdavo vis kitokį: liesesnį ar riebesnį, tradiciškai gardindavo česnakais ir kmynais, bet kartais įmaišydavo svogūnų laiškų, mėtų ar muskato. Nors sakoma, kad skaniausias kastinys išsukamas obeliniu šaukštu, tinka bet koks medinis. Klaipėdietė Loreta Svidrienė savo kastinio receptą perėmė iš skuodiškės mamos, ši – iš anytos. Loreta prisimena, kad kartais mama kastinį sukdavo su krapais ir pipirais, bet šis skonis šeimoje taip ir neprigijo. Geram kastiniui susukti reikia tikros meistrystės. Ne-

sėkmių teko patirti ir Loretai, kai visi produktai tiesiog išsitaškė po virtuvę. Dabar klaidų jau nebūna, tik riebius kaimiškus pieno produktus Loreta pakeitė pirktais parduotuvėje, todėl kastinys liesesnis ir labiau mėgstamas vaikų. Prieš kelerius metus sukti kastinį mokėsi ir Loretos dukra Monika su marčia Vaida, tačiau abi įvertino, kad „iki kastinio dar reikia užaugti“, tad kol kas daugiau nebando. O be Loretos kastinio neįsivaizduojama nė viena šeimos šventė. Su dubeniu kastinio Loreta labai laukiama ir svečiuose. Beje, visa šeimyna mėgsta suktis prie puodų, todėl susikūrė pokalbių grupę „Kas pietums“. Čia visi kelia patiekalų nuotraukas, receptus ir taip kartais išsprendžia dilemą, ką virti pietums ar vakarienei. Reikės: • 1 l kefyro, kuo riebesnio, geriausiai skirto šaltibarščiams • 400 g 30 % riebumo grietinės • 200 g 82 % riebumo sviesto

100

AGNĖ TUZINAITĖ

IEVA MICEL

• 100

g 35 % riebumo grietinėlės • visos galvos česnako • 2 šaukštų kmynų • 1 šaukštelio druskos • bulvių

Gaminame: 1. Visi produktai turi būti kambario temperatūros, geriausiai palaikyti ne šaldytuve per naktį ar bent kelias valandas. Kmynus nuplikome karštu vandeniu ir paliekame išdžiūti. Česnako skilteles sutraiškome arba smulkiai sukapojame peiliu. 2. Kefyrą, grietinę ir grietinėlę sumaišome ąsotyje ar kitame inde. 3. Neluptas bulves užkaičiame puode, garų prireiks ruošiant kastinį. Dubuo (geriausiai emaliuotas metalinis), kuriame suksime kastinį, turi būti tokio dydžio, kad galėtumėte uždėti jį ant puodo su verdančiomis bulvėmis, bet dubens dugnas neturėtų siekti verdančio vandens. 4. Į dubenį, kuriame suksime kastinį, sudedame kambario temperatūros sviestą. Jį mediniu šaukštu gerai išsukame iki tolygios masės. Į ją dedame kelis šaukštus kefyro, grietinės ir grietinėlės mišinio ir toliau tolygiai sukame, kol gauname vienalytę masę. Tuomet dedame dar kelis šaukštus ir toliau ritmingai sukame. Jei sukdami matome, kad ima formuotis sviesto kruopelytės (atsiskiria sviestas ir skystis), nenustodami sukti dedame dubenį ant puodo su verdančiomis bulvėmis ir toliau sukame, kol kruopelyčių neliks. Tada nukeliame dubenį nuo puodo, toliau dalimis dedame pieno produktų mišinį ir sukame. Kiekvieną kartą pamatę besiformuojančias sviesto kruopelytes, dubenį perkeliame ant puodo su verdančiomis bulvėmis, nes antraip pagaminsime ne kastinį, o sviestą. Jokiu būdu dubens su kastiniu negalima ant puodo laikyti per ilgai, kad sviestas imtų lydytis, nes kastinys nebesusisuks. 5. Kai sudėsime visą kefyrą, grietinę ir grietinėlę, išsuksime viską iki visiškai vientisos, purios ir tirštos masės, kastinys bus paruoštas. Pabaigoje pakaitomis įmaišome kmynų, spaustų česnakų ir įberiame druskos. 6. Paruoštą kastinį perdedame į dubenėlį (geriausiai molinį) ir palaikome šaldytuve bent valandą. 7. Sustingusį kastinį patiekiame su virtomis bulvėmis. Tinka patiekti ir skrudintų grūstų kanapių sėklų.

101

retas svečias

Cukinijų žiedai

102

Esu Eglė. Nuošalioje sodyboje šalia miško auginame vaikus ir sveikas skanias daržoves. Mūsų darže auga ir tradicinių, ir įdomių rūšių daržovės. Vieną dieną mūsų aistringas hobis virto „Sofos ūkininkų“ veikla, todėl dalis daržovių iškeliauja į sostinę, tiesiai į mėgstančių skaniai gaminti žmonių virtuves. Dar keliaudami ir lankydamiesi turgeliuose ar daržovių parduotuvėse atkreipėme dėmesį į ten parduodamas mažas cukinijas su žiedais ar tiesiog jų žiedus. Seniausioje Romos picerijoje užsisakant picą padavėjas paklausė, ar norėtume paragauti specialios picos su cukinijų žiedais. Tikriausiai tuo metu „pataikėme“ į jų sezoną. Taip ir užsimezgė pažintis su lengvai mūsų virtuvėje pritaikoma Italijos dalele. Atsiradus daržams šis ingredientas tapo lengvai prieinamas, nes cukinijos žydi gausiai, skinti jas reikia dažnai, o veršelio dydžio cukinijų mėgėjų nėra daug. Kada žydi cukinijos, kada prasideda ir kiek trunka žiedų derlius? Cukinijos pradeda žydėti ir vaisius vesti maždaug po 1,5 mėn. nuo sėjos. Norint visą sezoną iki šalnų turėti cukinijų (ar jų žiedų), reikia dažnai jas skinti. Augalo „mąstymas“ paprastas – jis nesubrandina sėklų ir iš visų jėgų stengiasi išlikti vis žydėdamas ir vesdamas vaisius. Palikę netramdomai augti pirmąsias cukinijas smarkiai sumažiname jų derlių.

Kaip juos paruošti? Nuskintus žiedus naudojame nedelsdami arba laikome vėsiai sandariame maišelyje ar pamerktus vandenyje.

Norint visą sezoną iki šalnų turėti cukinijų (ar jų žiedų), reikia dažnai jas skinti.

Užspaudžiamame maišelyje šaldytuve jie gali pastovėti kelias dienas, tačiau labai kinta jų skonis (apkarsta) ir patys žiedai tampa gležni. Patartina jų neplauti, tiesiog iškratyti ar nuvalyti vabalėlius ir nešvarumus, tuomet švelniai nugnybti žiedo

Ar visus žiedus galima valgyti? Ir kiek jų nuskinti, kad dar

piestelę, nes ji patiekalui gali suteikti kartų prieskonį. Cukinijų žiedus geriausia auginti patiems ar įsigyti iš

sunoktų derlius? Kaip ir daugelis augalų, cukinijos žydi „vyriškais“ ir „moteriškais“ žiedais. „Moteriški“ žiedai turi vaisiaus

pažįstamų ar švariai daržoves auginančių ūkių, kad su žiedais kartu nesuvalgytumėt puokštės cheminių medžiagų.

užuomazgą ir žiedelį, „vyriški“ tik žiedelį. Maistui tinkami abu, tik tų su mažom cukinijom bus kur kas mažiau.

Kaip jūsų šeima jaukinasi maistą su cukinijų žiedais?

Taigi, norint turėti ir cukinijų, ir žiedų, galima skinti tik

Kokių akcentų, naujovių atsirado jūsų vasaros virtuvėje?

„vyriškuosius“, tuos su užsimezgusiomis cukinijomis palikime augti, bet ne peraugti.

Kol kas mūsų virtuvėje labiausiai prigijo įdarytų cukinijų žiedų receptas. Kinta tik sūriai, kuriais įdarome žiedus. Kadangi dažnai krosnyje kepame picas, jas papuošiame

Kaip, kokius ir kada reikia skinti žiedus maistui? Žiedus skiname vos jiems pražydus. Pumpurus sunku

žiedais, kaip ir išmokė italai. Praėjusiais metais išbandėme atvirus pyragus, juose

įdaryti, peržydėję netenka traškumo ir labai greit suyra. Kai

cukinijų žiedai tarsi sužysta antrą kartą ir labai džiugina akį.

matote gražų išsiskleidusį ar besiskleidžiantį žiedą, tuomet ir

Šie patiekalai tikrai nekasdieniai, todėl drąsiai juos galima

skinkite! Tai geriausia daryti anksti ryte, tuomet į juos nespės

rinktis, norint nustebinti svečius, puikiai tinka mėgstantiems

priskristi vabalėlių, o nuskinti geriau laikysis.

lengvesnį maistą ar vegetarams.

UGNĖ AUKŠTAKALNYTĖ

DOVILĖ JAKŠTAITĖ, JOANA BURN

103

retas svečias

Įdaryti cukinijų žiedai

104

Jei dar neragavote įdarytų cukinijų žiedų, dabar puikiausias laikas pasiryžti ir pagaliau išbandyti šį patiekalą. Lengvutę traškią tešlą užmaišysite akimirksniu, o jei skinsite tik „vyriškus“ cukinijų žiedus, net cukinijų derliui nepakenksite! Išvirę žiedus ilgai nedelskite ir skanaukite juos dar karštus.

Įdarui reikės: • 250 g rikotos • 40 g smulkiai tarkuoto kietojo sūrio • 1 citrinos • 1 skiltelės česnako • saujelės mėtų lapelių • druskos • juodųjų pipirų Tešlai reikės: • 200–300 ml šviesiojo alaus arba gazuoto vandens • 20 g kukurūzų krakmolo • 100 g miltų • druskos

• 1 l aliejaus kepti • cukinijų žiedų • 3–4 šaukštų miltų • stambių jūros druskos

kristalų

Gaminame: 1. Pirmiausia atsargiai nuplauname cukinijų žiedus ir juos kruopščiai nusausiname. Žirklėmis įkerpame kiekvieną žiedą ir iš vidurio išimame kuokelius ir piesteles, patrumpiname žiedų kotelius. 2. Dubenėlyje sumaišome rikotą su kietuoju sūriu, smulkintais mėtų lapeliais. Smulkia tarka į įdarą įtarkuojame citrinos žievelę, česnako skiltelę, įspaudžiame 1 šaukštą citrinos sulčių. Pagardiname druska, juodaisiais pipirais ir viską gerai išmaišome. 3. Į paruoštus cukinijų žiedus atsargiai arbatiniu šaukšteliu prikemšame sūrio mišinio. Žiedlapius užlipdome, kad įdaras nepabėgtų. 4. Įkaitiname aliejų. Jo puode turėtų būti apie 5–8 cm nuo dugno.

5. Užmaišome į lietinių blynų panašią tešlą: į miltus suberiame krakmolą ir druską, išmaišome. Po truputį pilame alų arbą gazuotą vandenį ir maišome tešlą, kol ji taps reikiamo skystumo. 6. Į atskirą lėkštelę įberiame 3–4 šaukštus miltų. Įdarytus cukinijų žiedus įmerkiame į paruoštą tešlą, pakeliame ir kelias sekundes leidžiame nuvarvėti jos pertekliui. Tada kiekvieno žiedo viršūnę lengvai pavoliojame miltuose, kad prakirpta žiedo vieta tikrai gerai užsiklijuotų ir įdaras nepasileistų. Dedame į įkaitintą aliejų ir verdame apie 3–4 minutes, kol taps tolygios auksinės spalvos. Kiaurasamčiu išgriebiame ir dedame į popieriniu rankšluosčiu išklotą lėkštę arba ant grotelių, kad nuvarvėtų riebalų perteklius. Dar karštus pabarstome kristaline jūros druska.

105

retas svečias

106

Atviras pyragas su ožkų pieno sūriu ir cukinijų žiedais

Švelnus ožkų pieno sūris labai dera su jaunutėmis saldžiomis cukinijomis (recepte naudojami „moteriški“ cukinijų žiedai, iš kurių ir užauga derlius). Universalus visų pamėgtas kepinys – neškitės jį į darbą ir iškylą, skanaukite vieną ar su putojančiu vynu, galiausiai, dekoruokite juo stalą – pažadame, kad, kartą išbandę, kepsite jį visą vasarą.

Reikės: • 1 pakuotės (400 g) sluoksniuotos šaldytos tešlos • 250 g minkšto ožkų pieno sūrio • 4 šaukštų grietinės • 100 g skrudintų lazdynų riešutų • cukinijų žiedų • druskos • alyvuogių aliejaus • skysto medaus Gaminame: 1. Šaldytą tešlą išimame iš šaldiklio ir paliekame kambario temperatūroje šiek tiek atšilti. Įkaitiname orkaitę iki 180 °C. 2. Dubenėlyje minkštą ožkų pieno sūrį sumaišome su grietine. 3. Šiek tiek atšilusius tešlos lapelius (arba vieną lapą, jei kepsime didelį pyragą) išdėliojame ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Aštriu peiliu ne iki galo įpjauname 1 cm kraštelį. Sūriu aptepame tešlos lakštą, atpjautą kraštelį palikdami švarų. Ant sūrio dėliojame cukinijų žiedus, viską pabarstome druska, lengvai apšlakstome alyvuogių aliejumi ir šauname į orkaitę kepti apie 30 minučių. Tešlos krašteliai turi pasipūsti ir tapti auksinės spalvos. Geriausia pirmąsias 15 minučių kepti apatinėje orkaitės lentynoje, o likusį laiką – orkaitės viduryje. 4. Iškepusį pyragą traukiame iš orkaitės, pabarstome smulkintais skrudintais lazdynų riešutais ir pašlakstome trupučiu skysto medaus. Skanu valgyti ir šiltą, ir atvėsusį.

107

retas svečias

Greitai paruošiamos sočios cukinijų salotos su rūkyta skumbre Nedažnai pamatysite patiekalų, kuriuose žuvis bičiuliautųsi su pieno produktais. Visgi šios salotos yra maloni išimtis – čia stipraus skonio avių pieno feta ir riebi rūkyta skumbrė tobulai viena kitą prislopina ir papildo. Salotų žalumą atstoja cukinijų kaspinai, tad pastovėjusios šaldytuve šios salotos ne pavandenys, o taps tik skanesnės.

Reikės: • 2 jaunų cukinijų (apie 600 g) • 60–100 g karštai rūkytos skumbrės • ½ aitriosios paprikos • 100 g konservuotų sviestinių pupelių • 30 g fetos • saujelės petražolių lapelių • pusės citrinos sulčių • alyvuogių aliejaus • druskos • juodųjų pipirų Gaminame: 1. Pirmiausia daržovių skustuku išilgai supjaustome cukinijas. Turime gauti ilgus plonus kaspinus. Sudedame juos į dubenį, užberiame žiupsnelį druskos, kapotų petražolių, smulkiai supjaustytą aitriąją papriką, išspaudžiame pusės citrinos sultis ir užpilame kelis šaukštus alyvuogių aliejaus. Keliskart atsargiai pamaišome ir paliekame pasimarinuoti apie 10 minučių. 2. Pirštais sutrupiname fetą, šiek tiek pasmulkiname skumbrės gabalėlius, nusunkiame konservuotas pupeles. Viską dedame į dubenį su marinuotomis cukinijomis ir darkart lengvai išmaišome. 3. Dėliojame salotas į lėkštes, jei reikia, pagardiname juodaisiais pipirais ir trupučiu citrinos sulčių

108

Pyragas, labai patiksiantis tiems, kurių širdis linksta prie rimtesnių desertų: aguonos ir ruginiai miltai suteikia išraiškingo skonio bei tvirtos tekstūros, o kakava, juodasis ir pieniškas šokoladas laimės visų smaližių simpatijas. Saldumą subalansuoja traškūs ruginiai trupiniai su žiupsneliu druskos.

Šokoladinis cukinijų pyragas su ruginiais miltais

Reikės: • 150 g lydyto sviesto • 100 g kvietinių miltų • 100 g ruginių miltų • 60 g kakavos miltelių • 50 g aguonų • 2 šaukštelių kepimo miltelių • 1 šaukštelio valgomosios sodos • 250 g rudojo cukraus • 200 g natūralaus graikiško jogurto • 2 kiaušinių • 1 šaukštelio vanilės ekstrakto • 100 ml stiprios kavos • 350 g tarkuotų cukinijų • 100 g juodojo šokolado (70 proc. kakavos) • žiupsnio druskos

Kremui: • 200 g pieniško šokolado • 150 ml 35 proc. riebumo grietinėlės • žiupsnio druskos Trupiniams: • 2 riekių mėgstamos ruginės duonos • 3 šaukštų aguonų • 0,5 šaukštelio druskos • 2 šaukštelių medaus Gaminame: 1. Orkaitę įkaitiname iki 180 °C. Pasiruošiame indą, kuriame kepsime pyragą. 24 cm skersmens kepimo formos dugną išklojame kepimo popieriumi, kraštus ištepame riebalais. Kuriam laikui atidedame. 2. Erdviame dubenyje sumaišome sausus ingredientus: miltus, kakavą, kepimo miltelius, sodą, aguonas ir druską. Ten pat sudedame smulkiai sukapotą šokoladą. Kitame inde suplakame jogurtą, lydytą atvėsintą sviestą, kiaušinius, cukrų, atvėsintą kavą ir vanilės ekstraktą. Viską supilame į dubenį su miltais ir gerai išmaišome. Galiausiai stambia burokine tarka įtarkuojame cukiniją ir darkart viską išmaišome, kad tarkiai tolygiai pasiskirstytų tešloje. 3. Supilame tešlą į paruoštą kepimo formą ir siunčiame į orkaitę kepti apie 50 minučių. Patikriname: jei medinis pagaliukas, įbestas į pyrago vidurį, nėra apkibęs šlapia tešla, vadinasi, pyragas jau iškepė. Traukiame iš orkaitės ir paliekame visiškai atvėsti. 4. Pasiruošiame šokoladinį kremą ir trupinius. Virš garų vonelės ištirpiname pienišką šokoladą kartu su grietinėle ir druska. Viską maišome, kol pasidarys vienalytis padažas. Statome į šaldytuvą kelioms valandoms visiškai atvėsti. Duonos riekes susmulkiname į ruginius trupinius, sumaišome su aguonomis, druska ir 2 šaukšteliais skysto medaus. Šauname į 160 °C temperatūros orkaitę, įjungiame vėjelio funkciją ir paliekame apskrusti apie 10–15 minučių. Trupinius prieš naudodami visiškai atvėsiname. 5. Atšalusį šokolado padažą elektriniu plaktuvu ar konditerine šluotele energingai išplakame, kol jis virs standžiu kremu. Tepame šį kremą ant atvėsusio pyrago, viršų pabarstome ruginiais trupiniais.

109

vaikai virtuvėje

Jurgis Murinas, 9 metai Jurgis – vidurinysis iš trijų brolių šeimoje. Į gyvenimą jis atsinešė tik jam būdingą užkrečiamą juoką (pirmąkart juo nusikvatojo būdamas vos trijų mėnesių), paprastą ir aiškų gyvenimo dėsnių priėmimą, loginį mąstymą, smalsumą gamtos paslaptims, meilę supimuisi ir aukščiui. Jurgis išmatuoja kone visus pakelėje sutiktus medžius į juos įkopdamas, o suptis supynėse gali ištisas valandas. Jurgis –jaukumo pilnas svajoklis. Trumpą, bet širdingą jo pristatymą baigsiu jo paties fraze, ištarta, kai jam buvo šešeri. Jis eilinį kartą parko sūpynėse stengėsi išsisupti kuo aukščiau man šaukdamas: „Žinai, kodėl supuosi taip aukštai? Nes noriu palaižyti dangaus.“

110

LAURA KALVELYTĖ-MURINIENĖ

DOVILĖ JAKŠTAITĖ

REIKĖS VISKO IŠ AKIES ARBA PAGAL VALGYTOJŲ SKAIČIŲ:

1 NUPLAUK IR Į DUBENĮ SUVERSK SALOTŲ LAPELIUS. JEI JIE DIDELI – SUPLĖŠYK.

4 IŠ SKARDINĖS SUKRĖSK TUNĄ SU VISU ALIEJUMI.

• mėgstamų salotų lapelių • pomidorų • konservuoto tuno aliejuje • mocarelos

2 LAPUS PAGARDINK ŠLAKELIU CITRINŲ SULČIŲ ARBA ACTU.

5 PAGARDINK RAUDONĖLIAIS, DRUSKA IR PIPIRAIS.

• džiovintų raudonėlių • citrinų sulčių ar obuolių • alyvuogių aliejaus • druskos, pipirų

acto

3 SUPJAUSTYK IR SUDĖK POMIDORUS.

6 ŠLIŪKŠTELK ALIEJAUS.

PATARIMAS

7 SALOTAS IŠMAIŠYK DVIEM ŠAUKŠTAIS.

8 SUDĖK MOCARELOS RUTULIUKUS.

MAMA DAR APIBERIA SALOTAS PAČIOS GAMINTU SĖKLŲ MIŠINIU SALOTOMS. TINKA IR VIENOS AR SU PIKANTIŠKAIS PRIESKONIAIS (KUMINU, ŽIUPSNELIU AITRIŲJŲ PAPRIKŲ) PAKEPINTOS SAULĖGRĄŽOS, KANAPĖS, MOLIŪGŲ SĖKLOS.

skanaus! 111

vaikai virtuvėje

tortas Vaikų svajonių

Šitas spalvingas blynų tortas – tikra vaikystės svajonė. Smagiausia tai, kad jį susikonstruoti savo gimtadieniui vaikai gali ir patys. Tereikia prikepti stirtą gražiausių lietinių, paruošti švelnų varškės kremą ir sustingdyti indelį želė. O tuomet tegul darbuojasi maži pirštukai. Netgi galima tuo užsiimti per gimtadienį: tegul švenčiantys vaikai su draugais patys sulipdo ir papuošia tortą – liks tik įsmeigti žvakutę ir sudainuoti „Su gimimo dienaaaa“. Šito torto stingdyti ar laikyti per naktį nereikia.

LIETINIAMS REIKĖS:

• 4 kiaušinių • 4 nubrauktų šaukštų cukraus • 4 šaukštų aliejaus • 8 šaukštų pieno • 400 g persijotų miltų • 800 ml šalto vandens • 0,5 arbatinio šaukštelio druskos • 4 spalvų „Dr. Oetker“ maistinių dažų

• kokosų aliejaus kepti • žiupsnio druskos VARŠKĖS KREMUI REIKĖS:

• 500 gramų varškės • 100 g cukraus pudros • 150 g plakamosios grietinėlės • 0,5 šaukštelio vanilinio cukraus 1. Kiaušinius, cukrų, aliejų, pieną ir druską sumaišome. Miltus persijojame per sietelį ir pamažu įmaišome į tešlą – ji taps tiršta ir lipni. Tuomet pamažu pilame vandenį ir vis maišome, kad išsiplaktų visi gumuliukai. Pirmiausia supilame ne visą vandenį: pilame 700 ml ir leidžiame tešlai pastovėti apie 30 minučių, kad miltai gerai išbrinktų. Jei tešla sutirštėja (tai priklausys nuo pasirinktų miltų imlumo drėgmei), supilame likusį vandenį. 2. Pasiruošiame varškės kremą: visus jam skirtus ingredientus išplakame iki vientisos švelnios masės. Geriausia tai daryti maisto kombainu arba į pagalbą pasitelkti maisto trintuvą.

112

JOANA BURN

TORTO PUOŠIMAS – SMAGIAUSIA DALIS. „DR. OETKER“ SIŪLO DAUGYBĘ TAM SKIRTŲ PRIEMONIŲ: SPALVINGŲ PABARSTUKŲ, GLAJŲ, KURIAIS GALIMA PIEŠTI GRAŽIAUSIUS ORNAMENTUS, ŽELĖ, KURIOS KUBELIAI ANT TORTO VIRŠAUS ŽIBĖS KAIP KOKIE BRANGAKMENIAI. PASITELKITE FANTAZIJĄ.

PAPUOŠTI: pakuotės „Dr. Oetker“ žemuogių skonio želė • 250 ml vandens • „Dr. Oetker“ balto glajaus maistui dekoruoti • spalvotų „Dr. Oetker“ pabarstukų

• 1

1 Iš anksto pasiruošiame žemuoginės želė kubelius. Užverdame 250 ml vandens (vandens reikia perpus mažiau, nei nurodyta ant pakelio, kad želė kubeliai išlaikytų formą), suberiame „Dr. Oetker“ želė pakelio turinį į vandenį ir maišome, kol milteliai ištirps, bet daugiau nebeverdame. Želė supilame į didesnį stačiakampį indą, kad susidarytų 1–2 cm sluoksnis. Laikome šaltai, kol sustings į tvirtą želė sluoksnį. Vėliau jį supjaustysime kubeliais.

4 Paruoštus lietinius patepame varškės kremu ir klojame vieną ant kito. Gražu dėti po kelis kiekvienos spalvos lietinius ir spalvas vis mainyti.

5 Šiltame vandenyje palaikome „Dr. Oetker“ balto glajaus pakuotę, kad masė suminkštėtų. Išsirenkame tinkamą antgalį, kad išeitų dailūs dekoratyviniai raštai.

re kla mi ni s p roj e ktas

PATARIMAI:

• JEI NORITE, KAI KURIUOS SLUOKSNIUS PATEPKITE UOGIENE AR TRINTOMIS UOGOMIS. TIK NEPADAUGINKITE, KAD NEBŪTŲ PER SALDU – UŽTEKTŲ TEPTI KAS KETVIRTĄ AR KAS PENKTĄ SLUOKSNĮ.

• ŽELĖ KUBELIŲ GALITE PASIRUOŠTI KOKIŲ TIK NORITE SKONIŲ. GALIMA IR KELIŲ SPALVŲ – JIE GRAŽIAI ŽIBĖS ANT TORTO VIRŠAUS.

Paruoštą lietinių tešlą – ji turi būti skystesnė nei jogurtas, bet ne per skysta – padalijame į keturias dalis. Jas visas nudažome skirtingomis spalvomis – vienai tešlos daliai panaudojame apie pusę arba visą tūbelę „Dr. Oetker“ dažų. Juos įpylę į tešlą, gerai išmaišome plakti skirta šluotele.

3 Skirtingų spalvų lietinius kepame įkaitintoje keptuvėje, ją kas kartą lengvai patepame aliejumi. Labai skanu lietinius šiam tortui kepti su kokosų aliejumi.

6 Torto viršų papuošiame sustingusios želė kubeliais, spalvingais pabarstukais, spaudžiame glajaus žvaigždeles ar piešiame įvairius raštus. Kai kur patupdome šviežių uogų.

113

šefas namuose

DUONOS RAUGAS IEVA ŠIDLAITĖ, knygų „Natūralus rauginimas“ ir „Ką kanda šalna“ autorė, mokymų apie valgomuosius laukinius augalus, natūralų rauginimą ir duonos su raugu kepimą vedėja. Arba tiesiog mama, namų ir ūkio šeimininkė. RAUGAS

mikroflora – alaus mielės, pienarūgštės

Man šis žodis skamba kaip gražiausia

bakterijos ir visi kiti mažieji mūsų drau-

muzika. Nuo jo prasidėjo visa mano rau-

gai, padedantys mūsų organizmui virš-

ginimo epopėja, perėjau visus produk-

kinti maistą, pasisavinti reikiamas me-

tus – duoną, daržoves, pieno produktus,

džiagas, saugantys nuo negerų aplinkos

įvairiausius gėrimus, laukines žoles, gry-

poveikių. Raugo mikrobiologinė sudėtis

bus. Duonos raugas turbūt spėjo visur

įvairi, kiekvienuose namuose auga uni-

dalyvauti, nes buvo pirmasis ir išliko

kalus raugas. Kas jame gyvena, priklau-

mylimiausias.

so nuo miltų, su kuriais jis užraugtas,

Duonos raugas yra svarbiausias raugi-

nuo vandens, namų bei nuo paties šeimi-

nys Lietuvoje. Kaip Pietų šalyse pavel-

ninko biotos. Todėl nuo seno buvo sako-

dimas jogurto raugas, Kinijoje – arbatos

ma, kad „kiekviena šeimininkė turi savo

grybas, Kaukaze – kefyras, taip lietuviai

rūgštį“, kiekvienos šeimininkės iškepta

savo duonos raugą perleisdavo vaikams,

duona skirtinga. Beje, mūsų biota irgi

jis keliavo iš kartos į kartą. Kuo senesnis

priklauso nuo raugo – dirbant su rau-

raugas, tuo stipresnė, atsparesnė, gajes-

ginta tešla dalis mikrofloros pasisavina-

nė ir lengviau patogeniniams mikroor-

ma per odą, taigi, pats tešlos minkymas

ganizmams pasipriešinanti jį sudaranti

yra terapinis užsiėmimas, stiprinantis

mikrobiologinė „bendruomenė“.

mūsų sveikatą. Atlikus kepėjų, kasdien dirbančių su raugu, mikrofloros tyri-

• 0,5–1 l talpos švaraus stiklainio • ekologiškų ruginių ar visų grūdo dalių kvietinių miltų (netinka įprasti kvietiniai miltai, jie apdoroti chemiškai ir nerūgsta) • vandens – idealu iš šaltinio ar šulinio, bet tiks ir iš čiaupo (Lietuvoje vandentiekio vanduo nėra chloruojamas, bet galite porą valandų palaikyti atvirame inde, kad nugaruotų) • laiko ir kantrybės – 3–5 dienų 1 diena Švariame stiklainyje maždaug stiklinę miltų sumaišome su stikline vandens. Proporcijos gali kažkiek skirtis priklausomai nuo miltų, tiesiog žiūrėkite, kad tešla būtų maždaug grietinės tirštumo,

KAS YRA DUONOS RAUGAS?

mus, atsirado sąvoka „kepėjo rankos“.

Tai jau minėtoji mikrobiologinė „ben-

Kepėjų vidinė mikroflora turėjo panašu-

druomenė“: įvairios mielės ir bakteri-

mų su jų duonos raugo mikroflora.

Stiklainį uždengiame audeklu ar po-

perkate mieles parduotuvėje, gaunate

KAIP UŽRAUGTI SAVO RAUGĄ?

džiai ir nedulkėtų. Pastatome kur nors

pramoniniu būdu išgrynintas mieles,

Aišku, paprasčiausia duonos raugo gau-

kurios yra agresyvios ir neleidžia dau-

ti iš draugų, kepėjų ar nusipirkti. Tačiau

gintis

mikroorganizmams.

verta pabandyti užraugti savo raugo –

Kartais tai gali būti gerai – nespėja pa-

turėsite unikalų savo pačių ir gyvena-

sidauginti

pakenkti

mosios vietos mikrobiologinį antspau-

mielės ir bakterijos. Tačiau kartu ir ne-

dą. Galbūt su savu raugu bus lengviau

gerai – organizmas negauna visos jam

sutarti nei su svetimu. Vis dėlto net sve-

reikalingos mikroorganizmų įvairovės ir

timas raugas pamažu prisitaikys prie

skursta kartu su tomis nedraugiškomis

jūsų mikrobiologinės aplinkos. O dabar

mielėmis. Rauge sugyvena įvairių rūšių

raugiam raugą.

jos. Rauge jų yra ne viena ir ne dvi. Kai

114

REIKĖS:

kitiems mums

IEVA ŠIDLAITĖ

galinčios

ŠARŪNĖ ZURBA, DOVILĖ JAKŠTAITĖ

maišoma šaukštu, ir viskas bus gerai. pieriniu rankšluosčiu, kad nelįstų vabzvirtuvėje, ramioje vietoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinkamiausia temperatūra raugui – tai įprasta lietuviška vasaros temperatūra, 18–23 laipsniai. Tačiau raugas yra lankstus ir kuo puikiausiai laikosi žemesnėje ar kiek aukštesnėje temperatūroje. Mano virtuvėje žiemą būna apie 16–17 laipsnių, o duona kyla kaip pasiutusi.

2 diena

RAUGO LAIKYMAS IR SAUGOJIMAS

RAUGAS – NE TIK DUONAI KEPTI

Susimaišome tokios pat košės kaip ir va-

Jei jau pasigaminote raugo, lieka jį lai-

Raugo pagrindinė paskirtis  – duonai

kar (stiklinė miltų su stikline vandens).

kyti, saugoti ir naudoti taip, kad galėtu-

kepti, tiksliau, pakildinti tešlą ir suteikti

Nuimame pusę vakarykštės košės, nes

mėte perduoti savo dukrai arba sūnui.

jai išskirtinį skonį, ypač rūgštelės. Tačiau

kitaip netilps į stiklainį – mums tereikia

Anksčiau raugo šeimininkės atskirai net

senovėje jis buvo daug dažniau naudoja-

turėti mielių ir bakterijų pradėtą darbą,

nelaikydavo, tiesiog niekada neplauda-

mas. Raugas ne tik kildindavo duoną, jis

o tam užtenka ir poros šaukštų jau parą

vo medinės geldos ar kubilo, kuriame

naudotas girai raugti, blynams ir tešlos

pastovėjusio mišinio. Į vakarykštę košę

maišydavo duoną, ir raugas taip išgy-

kukuliams gaminti, sriuboms ar visur,

įmaišome šviežią, stiklainį vėl aprišame

vendavo šimtus metų. Beje, jei rasite

kur reikėjo pradėti rauginimą ar pa-

ir paliekame dar parai.

tokį indą, galite atgaivinti senovinį rau-

rūgštinti maistą. Net virtos bulvės buvo

gą. Tereikėtų raugą maitinti kelias die-

dažomos į ruginį raugą, sumaišytą su

3 diena

nas, kaip aprašyta. Dabar geriausia vieta

svogūnais. Pasidalysiu trimis receptais,

Vėl kartojame: pasidarome šviežio miši-

raugui laikyti yra šaldytuvas, o indas –

kurie yra itin mėgstami mūsų namuose.

nio, nuimame dalį vakarykščio, įmaišo-

švarus stiklainis.

me ir paliekame dar parai.

Užtenka turėti pusės litro stiklainėlį, o

Dažniausiai po trijų parų ta košė stiklai-

raugo jame gali būti maždaug trečdalis

nyje būna jau suburbuliavusi. Vadinasi,

(t. y. apie stiklinę, 150–200 ml). Atside-

joje vyksta procesai, kurie paprastą bly-

dame dalį įrūgusios duonos tešlos prieš

nų tešlą paverčia tikrų tikriausiu raugu.

dėdami visus priedus – druską, priesko-

Vienas požymis – tai tas burbuliavimas

nius, grūdus ar sėklas. Stiklainį užsuka-

ir tešlos padvigubėjimas. Jei norite ste-

me dangteliu ir laikome šaldytuve.

bėti, kiek stiklainyje pakyla tešla, galite

Ruginis raugas kuo puikiausiai stovi šal-

ant stiklainio pradinės tešlos lygyje už-

dytuve dvi savaites, kvietinis – vieną sa-

rišti siūlą ar uždėti ploną gumytę. Taip

vaitę. Bet toks mano raugas, jūsiškis gali

matysite, kiek tešla pakyla. Tačiau tai

stovėti nepamaitintas ilgiau ar trum-

nėra svarbu, ypač jei palikote pakanka-

piau, pamatysite patys. Raugui laikyti

mai vietos raugui; svarbiau, kai vietos

tešlą geriau padaryti kiek tirštesnę, nes

neužtenka ir visas virtuvės darbastalis

kai ji per skysta, atsiskiria ir paviršiuje

apvarva gerai kylančiu raugu. Kitas aki-

susikaupia vanduo, tešla negali kvėpuo-

vaizdus požymis, kad raugą jau turite, –

ti. Jei taip atsitiko, tiesiog įmaišykite šiek

tai malonus saldžiarūgštis kvapas. Gal šį

tiek miltų.

požymį sunku aprašyti ar nufotografuo-

Jei ilgai nekepate duonos, raugą reikia

ti, bet jei kasdien pauostysite rūgstantį

pamaitinti – įmaišyti šviežios miltų ir

raugą, pajusite, kaip keičiasi kvapas. Po

vandens košės. Raugą palaikome porą

dienos kitos, tik prasidėjus rūgimui, kva-

valandų kambario temperatūroje, kol

pas būna ne kvapas, o smarvė. O viskam

suburbuliuos, ir tada dedame atgal į šal-

rūgstant kaip iš pypkės kvapas tampa

dytuvą.

malonus. Perlaikius raugą ar smarkiai

Kartais, ypač karštą vasarą, kai viskas

pakilus aplinkos temperatūrai kvapas ir

žydi ir dulka, raugas užaugina įvairių

vėl keičiasi – atsiranda stiprus acetono

darinių. Būna, kad ant paviršiaus atsi-

kvapas ir raugas jau netinka kepti.

randa balkšva arba skaidri plėvelė. Neiš-

Jei po trijų parų raugas dar neįrūgo,

meskite tokiu atveju raugo, bandykite jį

kartokite, kol pavyks. Kol ant paviršiaus

„gydyti“ – kelias dienas palaikykit kam-

nėra pelėsių, tol galite būti ramūs ir

bario temperatūroje ir kasdien maitinki-

kantriai laukti, kol viskas užrūgs. Jei atsi-

te šviežia miltų ir vandens koše. Po kelių

rado pelėsių – meskite lauk ir pradėkite

dienų raugas atsigaus ir vėl galės dirbti,

viską iš pradžių.

kelti duoną. Geras raugas labai ištvermingas, reikia jį saugoti ir visada bandyti atgaivinti. Vienintelis dalykas, parodantis, kad raugas mirė, – tai pelėsis.

115

šefas namuose

RAUGINTŲ MILTŲ SRIUBA – PUTRA

Apie putrą turbūt visi esame girdėję, bet ne iš receptų knygų ar žurnalų. Dažniausiai mūsų supratimas apie šią senovinę sriubą ar košę atėjęs iš klasikinės lietuvių literatūros. Paminėjus putrą, dažniausiai žmonių vaizduotėje iškyla tiršta pilka košė arba skysta sriuba. Aš tai sužinojau atgaivinusi senovinį receptą ir pradėjusi svečius vaišinti putra. Šio recepto ieškojau sužinojusi, kad lenkai iki šiol verda raugintų ruginių arba kvietinių miltų sriubą, kurią vadina „zurek“. Dažniausiai ji valgoma per Velykas ir po itin audringų vakarėlių, kai pusryčiams reikia ko nors rūgštaus ir skysto. Tuomet peržiūrėjau visas turimas lietuviškų valgių knygas ir radau putros receptų, kurie skambėjo maždaug taip: „Paimkite gorčių rupių ruginių miltų, užpilkite 3 gorčiais pakaitinto vandens...“ Taip iki galo ir neišsiaiškinau, kiek miltų yra tas gorčius... Tačiau užraugiau 1 dalį miltų su 3 dalimis vandens ir po 3–4 dienų išviriau sriubą. Ir nesupratau, kodėl lietuviai ją taip greitai užmiršo. Iki šiol tai viena skaniausių mano verdamų sriubų, ją galima virti su įvairiais priedais – šonine, daržovėmis, dilgėlėmis, balandomis. Visi, kurie ragavo, sako, kad skonis neįprastas, bet niekas neatsisakė baigti savo porciją. Sriubos pagrindą galime pasigaminti per 3–4 dienas, tuomet išpilstyti į stiklainius ar butelius ir ilgą laiką laikyti šaldytuve. Todėl siūlau gaminti didesnį kiekį. Putrą galima raugti ir iš ruginių, ir iš kvietinių miltų. Abiejų putrų gaminimo būdas yra vienodas. PUTRAI UŽRAUGTI REIKĖS: • 0,5 litro kvietinių ar ruginių rupiai maltų miltų • 1,5 litro karšto vandens

RUGINIO RAUGO GIRA

Įprastai šią girą darau iš žolių ar prieskonių nuoviro. Ypač tam tinka kmynų nuoviras, serbentų šakelių ar jonažolių arbata. Tačiau galit imti bet kokias žoleles ar prieskonius, citrusus ar imbierą, maišyti viską, kas jums patinka, arba tiesiog raugti girą vien su raugu. Skonių galimybės begalinės. REIKĖS: • žolelių arbatos, kmynų nuoviro arba tiesiog vandens • cukraus arba medaus (1 l skysčio imame 100 g cukraus ar medaus; jei darysite 3 l giros, įmaišykite 300 g cukraus) • poros valgomųjų šaukštų aktyvaus ruginio raugo

Miltus užplikome beveik verdančiu vandeniu,

116

gerai išplakame, kad neliktų gumuliukų, ir pa-

Cukrų išmaišome arbatoje ar vandenyje. Skysčiui atvėsus iki kambario

statome šiltoje vietoje. Kiekvieną dieną kelis

temperatūros, įmaišome kelis šaukštus ruginio raugo. Indą su gira pasta-

kartus gerai išmaišome miltų masę. Po poros

tome šiltoje vietoje, uždengiame audeklu, kad nelįstų vabzdžiai. Nepilkite

dienų pamatysite, kad putra ima putoti, tuo-

pilno indo, girai pradėjus rūgti ir burbuliuoti gali atsirasti saldi lipni bala. Po

met paragaukite. Jei jums užtenka rūgštumo,

paros paragaujame girą, jei per saldi, paliekame rūgti dar parą. Ilgiau rau-

galite virti sriubą arba išpilstyti putrą į butelius

ginti man nė karto neprireikė, visad užtenka dviejų dienų. Išrūgusią girą

ir laikyti šaldytuve. Jei norite rūgštesnės – pa-

išpilstome į butelius, įmetame po kelias razinas, porą valandų palaikome

laukite dar dieną ar dvi.

kambario temperatūroje, kad „užsigazuotų“, ir dedame į šaldytuvą.

RAUGINTI BLYNAI

Tai paprasčiausias blynų receptas. Juos kepu tuomet, kai ruošiuosi kepti duoną, t. y. kai virtuvėje yra dubuo su pakilusiu kvietinės duonos arba rauginto pyrago įmaišalu. Patiems paprasčiausiems blynams daugiau nieko ir nereikia – tiesiog šaukštu atsargiai kabiname tirštą išrūgusią tešlą, stengdamiesi nesugadinti burbuliukų, dedame į įkaitintą aliejų ir apkepame iš abiejų pusių. Iškepusius purius,

tamprius

blynelius-bandeles

galima valgyti su uogiene, apibarstytus cukrumi arba su salotomis ar kitais nesaldžiais padažais. Jei norite puresnių blynelių, galite įdėti šaukštelį sodos. Taip pat galite kepti blynelius su daržovėmis. Tuomet į rūgstančią tešlą įmaišykite kokių norite šviežių arba pakepintų daržovių – cukinijų, morkų, svogūnų, moliūgų, baklažanų ar kitų, šiek tiek druskos, jei patinka puresni, šaukštelį sodos, ir kepkite blynus. Juos galite valgyti su natūraliu jogurtu arba raugintomis daržovėmis.

117

vyras virtuvėje

GARINTA ŠONINĖ PAGAL PAULIŲ „Vyrai – geriausi pasaulio kulinarai.“ „Vyrai nemoka net kiaušinio išsivirti.“ Tokių vienas kitam prieštaraujančių posakių išgirsi vos prakalbus apie vyrus virtuvėje. Jei kadaise virtuvė laikyta moterų valda, o joje besidarbuojantis vyras – stichine nelaime, tai dabar vyrai ir moterys kartu augina vaikus, tvarko namus ir verda pietus. Dažnai prie puodų sukasi tas, kuris labiau mėgsta gaminti ar turi tam daugiau laiko. Nuoširdžiai pasidžiaukime, kad pasaulio kulinarijos olimpiadoje „IKA Culinary Olympics 2020“ auksą šiemet laimėjo trijų vaikų mama kaunietė konditerijos virtuozė Dovilė Valentienė. Ir neaikčiodami išklausykime kolegės pasakojimą, kad gimtadienio tortą dukrai kepė ir rožiniais zefyrais iki išnaktų dekoravo tėtis. Pristatome naują žurnalo rubriką „Vyras virtuvėje“. Pirmasis jos herojus – panevėžietis verslininkas, trijų sūnų tėvas Paulius Kiaunė. Paulių jau pažįstate iš „Beatos virtuvės“ laidos, kurioje jis kepė šoninę traškia odele. Būtent šoninė panevėžiečiui yra viena gardžiausių mėsos dalių, todėl ir naujasis jo receptas – lėtai garinta, karamelizuota, imbierais ir aitriųjų paprikų šiluma gomurį lepinanti šoninė. „Esu mėsinis“, – prisipažįsta Paulius. Todėl ir maisto ruoša šeimoje natūraliai padalyta. Jei kepsniai, plovas, grilio patiekalai ar rūkyta mėsa – tai atsakingas Paulius; jei miltai, picos ar pyragai – to imasi Pauliaus žmona Diana. Gaminti Paulius išmoko iš mamos, dar labiau šia aistra užsikrėtė pamatęs, kaip jo paruoštas maistas „veža“ kitus. „Nė pats nepajutau, kaip geroms picoms iškepti sumūrijau specialų pečių, užsienyje pradėjau ieškoti gero grilio ir sugebėjau iškepti visą paršelį“, – pasakoja Paulius. Iš trijų sūnų du yra puikūs valgytojai, o vienas puikiai gamina ir net yra dirbęs restorane Škotijoje. „Maisto ruošimas yra pašaukimas. Jis yra arba nėra. Ir nesvarbu, tu vyras ar moteris,“ – reziumuoja Paulius. Beje,

MAISTO RUOŠIMAS YRA PAŠAUKIMAS. JIS YRA ARBA NĖRA. IR NESVARBU, TU VYRAS AR MOTERIS

jam savaitgalio vakarienė 15-ai žmonių yra visiškai įprasta jau mažiausiai 15 metų.

Vyras virtuvėje pagal Paulių. Vyras drąsiau

Pauliaus kulinarinis fiasko. Šaltame vandenyje išvirti

eksperimentuoja, taip skrupulingai nesilaiko recepto.

cepelinai. Juos virė dar mokydamasis mokykloje ir viską

Tik nebūtinai rezultatas dėl to bus geresnis :)

padarė, kaip reikėjo. Tik cepelinus sudėjo ne į verdantį, o į

Tvarka virtuvėje pagal Paulių. Tvarkos nėra. Ruošiant maistą daug kas apsitaško ir išsipila. Tik tai nereiškia,

šaltą vandenį. Rezultatas – mėsos kukuliai ištižusių bulvių pliurzoje.

kad paskui tvarko žmona. „Turėjai garbės prisidirbti,

Pauliaus kulinarinis šedevras. „Marmalas“. Namiškių

turėk garbės ir išsikuopti“, – šypsosi Paulius.

ir draugų pamėgta tiršta guliašinė sriuba su bulvėmis,

Pauliaus kulinarinis šūkis. „Paprastume ne tik grožis,

morkomis, žirneliais (arba ką turi, tą dedi).

bet ir skonis.“

118

AGNĖ TUZINAITĖ

LAURA JANO

Paulius šoninę užpila padažu ir patiekia su ryžiais bei mėgstamomis daržovėmis.

Reikės:

• 1 kg šoninės • 100 ml sojų padažo • 1,5 šaukšto tamsaus

(tirštesnio) sojų padažo (jis būtinas ne tik sodresniam skoniui, bet ir gražiai mėsos spalvai išgauti) • 50 ml raudonojo vyno (Paulius naudoja „Sangria“, bet tinka bet koks raudonasis vynas) • 1 gabaliuko („piršto“) imbiero šaknies • 4–5 kvapiųjų pipirų • 5–6 baltųjų pipirų • 1 šaukštelio aitriųjų paprikų miltelių • 4 šaukštų rudojo cukraus • druskos pagal skonį • natūralaus pluošto virvelės ar storesnio siūlo

Gaminame: 1. Visą šoninės gabalą užpilame šaltu vandeniu ir nugriebdami putas 15 min. apverdame nesūdytame vandenyje. 2. Apvirusią šoninę kruopščiai nuplauname šaltu vandeniu. Dedame ant lentelės ir supjaustome kvadratukais (jų dydis priklausomai nuo šoninės storio bus 4 ir 4 cm arba 5 ir 5 cm). Kiekvieną gabaliuką tvirtai surišame virvele kaip dovanėlę (to reikia, kad verdant lašiniai neatsiskirtų nuo raumens). 3. Nuluptą imbierą plonai supjaustome (Paulius pjausto išilgai šaknies maždaug 2 mm storio juostelėmis). Sumaišome sojų padažus, vyną, aitriųjų paprikų miltelius, pipirus. Kol kas nededame cukraus ir druskos. 4. Dideliame puode sudedame šoninę oda į viršų. Imbieru nuklojame puodo kraštus. Užpilame paruoštu mišiniu ir vandeniu. Vandens turi būti maždaug 2 cm virš mėsos. Pabarstome druska. 5. Užverdame ir ant kaitresnės ugnies verdame 1 valandą. Puodas turi būti uždengtas. 6. Sumažiname ugnį, užpilame cukrų ir dar apie 1 valandą verdame jau atidengę puodą. Vanduo palengva nugaruos. Šoninę apverčiame (tai galime padaryti kelis kartus, kad skoniai įsigertų ir mėsa nusidažytų tolygia spalva). 7. Kai padažas karamelizuosis, sutirštės ir jo liks nedaug, šoninė bus paruošta. Padažą perkošiame per sietelį.

119

keliauk Lietuvoje

Šiemet vasara priklauso Lietuvai Galbūt, jei karantinas nebūtų uždaręs visų langų į pasaulį, taip ir nebūtume pravėrę durų į savo mylimą Lietuvą. Dažniausiai viskas, kas šalia, atrodo pasiekiama bet kada, o masina toliai tolimi. Tad priimkime dovaną pamatyti ir pažinti savo kraštą – leiskimės į keliones kuo dažniau. Trumpas gidas, kuris pravers lankant įdomesnius baltų kultūros objektus ir aiškinantis geologines mūsų krašto paslaptis.

PASKUI BESITRAUKIANTĮ LEDYNĄ – ŽEMĖS ISTORIJOS METRAŠTIS Geologija yra mokslas apie žemės istoriją. Įrašą bent jau savo geologijos dienraštyje galite palikti ir jūs, jei nuspręsite dalyvauti geologijos mokslų daktaro Jono Šečkaus ir jo žmonos Ramunės sumanytose teminėse ekskursijose, pavaGeologo dintose „Geologo kelionės“, kelionės. „Mūsų ekskursijose, o ypač ilgesnėse kelionėse, galima pasijusti tarsi smagiose mokslinėse ekspedicijose. Keliautojai renka uolienų, fosilijų pavyzdžius, „žmonių kalba“ išgirsta gamtinių paminklų susidarymo istorijas, sužino apie globalius gamtinius įvykius, kurių liudijimas užkoduotas uolienose, nuosėdose, ir tai galima išskaityti nuostabaus grožio gamtos paminkluose“,  – pasakoja Jonas. Gamtininkų šeimoje gimęs, nuo trejų metų su tėčiu geofiziku daugybėje geologinių praktikų Lietuvoje, Kryme, Karelijoje dalyvavęs Jonas Šečkus tokias praktikas dabar veda ir savo studentams.

120

AGNĖ TUZINAITĖ

LEDYNŲ KELIAS LIETUVOJE Lietuvos geologinė sandara labai turtinga ir įvairi, o mūsų šalies teritorijos geologinis amžius siekia beveik 2 milijardus metų. Visoje Lietuvos teritorijoje ledynas yra išbarstęs gausybę riedulių, jie naudoti žmogaus ūkinėje veikloje, taip pat buvo svarbūs mūsų protėvių mitologijoje, baltų kultūroje. Taigi ledynai suformavo mūsų žemės paviršių, moksliškai vadinamą reljefu. „Aukštumos, lygumos ir skirtingas gruntas suformuotas įdomių ledyninių procesų, kuriuos šiuo metu galėtume pamatyti Islandijoje, Grenlandijoje, Antarktidoje, teritorijose, kuriose susiformavusi stora (maždaug 3 kilometrų storio) ledyno danga“, – pasakoja Jonas Šečkus. Pasak geologo, kaip tik šiuo metu dėl klimato šilimo ledynai tirpsta ir traukiasi, palikdami tokias pačias žymes, kokias buvo palikę Lietuvos teritorijoje prieš 18–12 tūkst. metų. „Logiška, kad pirmiausia jie pradėjo tirpti pietų Lietuvoje, klimatui šylant ledo

vis mažėjo, ir prieš 12 tūkst. metų Lietuvos paviršius išsilaisvino nuo ledo. O tose vietose, kuriose ledynas ilgiau „užsistovėdavo“, jam tirpstant susiformavo išraiškingiausias reljefas – kalvos, raguvos, dubakloniai. Ledo tirpsmo vandenys, arba prieledyninės upės, suklostė smėlingas nuosėdas, o vandenims nutekėjus dalis jų buvo supustytos. Juk klimatas vis dar buvo labai atšiaurus, dirvožemio nebuvo ir smėlis neapaugo jokia augalija. Dabar šiose vaizdingose vietose turime nuostabius pušynus“, – priduria Jonas. Būtent tuos pasikeitimus, tą ledo kelionę „atgal į šiaurę“ galime pamatyti keliaudami Aukštaitijos regione. Kelionę pradėti reikėtų Švenčionių rajone, kuriame maždaug prieš 20 tūkst. metų ir buvo paskutiniojo apledėjimo pakraštys. „Keliaudami per Molėtus, Anykščius, Kupiškį į Biržus tarsi sekame paskui besitraukiantį ledyną“, – teigia „Geologo kelionių“ organizatorius ir pataria patiems patyrinėti šį kelią.

GEOLOGINIAI OBJEKTAI PAGAL JONĄ ŠVENČIONIŲ RAJONAS.

Rekomenduojama aplankyti: Kačėniškių piliakalnį ( 55.220721, 26.262140), Lino šaltinį ( 26.248084, 55.162958), Švenčionėlių miestelio poilsinį taką prie Žeimenos ( 55.171452, 25.987003)

Čia susipažinsite su paskutiniojo ledynmečio pakraštyje susiformavusia unikalia gamta, kurią galima padalyti į tris ruožus – paskutiniojo ledynmečio pakraštį, reliktinį Žeimenos upės slėnį ir Švenčionių aukštumas. Švenčionių aukštumų nepajėgė įveikti net kelių kilometrų storio paskutinysis apledėjimas. Ryškiausias ledyno pakraščio paliktas ženklas – Kačėniškių piliakalnis. Kačėniškių piliakalnis – tai ledyno sustumtas pakraštinis gūbrys, ir sustumtas jis ne paskutiniosios ledynmečio stadijos metu, vadinamos Baltijos vardu, o gerokai anksčiau – Grūdos stadijos metu. Tai galėjo įvykti prieš 60–50 tūkst. metų. Piliakalnyje žmonės apsigyveno prieš 2 tūkst. metų. Čia gyveno kelis šimtus metų, bet maždaug prieš 1,5 tūkst. metų jį apleido. Taigi, kovose su kryžiuočiais šis piliakalnis jau „nebedalyvavo“. Tirpstant ledynams išilgai ledyno pakraščio tekėjo didžiulės prieledyninės upės, kurios suklostė didžiulius kiekius smėlio ir žvyro. Įdomu tai, kad šios upės tekėjo ne į vakarus ar šiaurę, kaip dabartinės, tačiau į pietus bei pietvakarius ir per Dniepro baseiną ištekėjo į Juodąją jūrą. Tų srautų tekėjimo kryptį atkartoja Žeimenos upė, kuri ankstyvojo poledynmečio srautų sukurto proslėnio kryptį atkartoja tarsi savotiška prieledyninių srautų palikuonė, dar labiau jį gilindama, savo nuostabiose atodangose primindama mums tą prieš 16–14 tūkst. metų buvusią srautų galybę.

Priešpaskutinio apledėjimo sustumtas gūbrys, kurį prieš 1,5 tūkst. metų įrengė mūsų protėviai.

Žeimenos upė išlaikiusi seną ją upių tekėjimo kryptį, kuomet upės tekėjo ne į Vakarus (ar Šiaurės Vakarus), bet į Pietus (ar Pietvakarius). Juk Vakaruose dar vis stūksojo ledo siena.

121

keliauk Lietuvoje

Paskutiniojo Baltijos ledynmečio atneštas riedulys su aiškia ledyno vilkimo plokštuma, kurioje išlikusios vilkimo žymės.

Atodangoje rasime prieš 20 ir 380 milijonų metų tekėjusių upių suklostytas nuosėdas.

ANYKŠČIŲ RAJONAS.

Rekomenduojama aplankyti Vetygalos atodangą ( 55.454822, 25.001668), Karalienės liūną, Šlavės atodangą, Puntuko brolį ( 55.509003, 25.071815)

Anykščių rajonas neatsiejamas nuo Šventosios upės, tačiau, be jos, čia teka dar 28 upės. Tai daugiausia Šventosios intakai. Lėvuo išsiskiria tuo, kad, nutekėdamas į Lielupę žmogaus pakeistais keliais, pasiekia Rygos įlanką. Šiame krašte tekančios upės

suformavo aukštas atodangas (Daumantų, Vetygalos, Šlavės, Variaus ir kt.), kuriose atsiskleidžia ne tik per ledynmečius užrašyta gamtos istorija, bet ir uolienos, menančios šioje teritorijoje prieš 10 milijonų metų egzistavusį upių tinklą. Atodangų apačioje plyti sluoksniai, prieš 380 milijonų metų suklostyti upėms tekant. Tai – seniausios Lietuvos žemės paviršiuje esančios uolienos.

Šią Lietuvos dalį skalavo šilta tropinė jūra, kurioje sėdo dumblas, iš kurio susiformavo dolomitas.

Kirkilų kaime įrengtas apžvalgos bokštas, į kurį įlipus galime apžvelgti karstinių įgriuvų sistemą.

BIRŽŲ RAJONAS.

gipsu. Gipsas lengvai tirpsta vandenyje, todėl filtruodamasis požeminis vanduo jį tirpdo ir palieka tuštumas. Šios tuštumos didėja, plečiasi, tad neatlaiko paviršiaus apkrovos ir įgriūva, susidaro smegduobės. Jeigu smegduobių dugnas yra žemiau negu požeminio vandens lygis, jos tampa ežerėliais – tai gali būti pavieniai maži ežeriukai. Jeigu gipsingasis sluoksnis buvo išplitęs plačiai, susiformuoja ištisos smegduobių juostos, susikuria iš gausybės smegduobių sudaryta smegduobių sistema. Jos gali būti užpildytos vandeniu (kaip Kirkilų ežerėliai) arba be vandens (pavyzdžiui, Karajimiškio smegduobių parke esančios Karvės ola, Geologų, Barsuko ir kitos duobės).

Rekomenduojama aplankyti Kirkilų ežerėlių apžvalgos bokštą ( 56.248513, 24.690816), Karamijiškio smegduobių parką, Muoriškių atodangą ( 56.411492, 24.803370)

Tai šiauriausias Lietuvos kraštas, čia ledynai paliko mažiausiai suklostytos dangos. Lietuvoje vidutinis jos storis yra apie 100 m, o Biržų rajone ji kai kuriose vietose nesiekia ir 1 m. Taigi kasant kastuvu galima atsimušti į senąsias uolienas, suklostytas prieš 380 milijonų metų. Čia tyvuliavusioje šiltoje lagūnoje klostėsi karbonatingas dumblas, bėgant geologiniam laikui (per milijonus metų) jis virto kietomis uolienomis – dolomitu, mergeliu,

122

„VYKINTO KELIAI“ – APIE BALTŲ KULTŪRĄ IŠ PIRMŲ LŪPŲ „Archeologo mentelė, istoriko plunksna ir folkloristo diktofonas“, – taip į baltų kultūros paieškas kviečia „Vykinto kelių“ vykintokeliai ekskursijų sumanytojas, baltų šventviečių tyrinėtojas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius bei baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja dr. Daiva Vaitkevičienė. Jie tris dešimtmečius kauptą patirtį sudėliojo į dienos ekskursijas, kurios kartais lydimos sutartinių tarsi suvertos į grandinėlę – teminį pasakojimą, pavyzdžiui, atskleidžiantį baltišką laimės sampratą (Laimingų vietų ekskursija po Utenos ir Molėtų kraštą), supažindinantį su ąžuolais mūsų istorijoje, kultūroje ir religijoje (Ąžuolų kelio ekskursija po Prienų ir Birštono kraštą), nukeliantį į kovas su kryžiuočiais (Pilėnų paieškoms skirta ekskursija po Raseinių krašto piliakalnius). Galima pasivaikščioti po Gedimino laikų Vilnių – „kreivąjį miestą“, ieškant, kur staugė geležinis vilkas. BALTŲ TAPATYBĖS PAIEŠKOS „Baltų paveldas gausus ir įvairus. Tai šimtai piliakalnių, milžinkapių, šventomis laikomos giraitės, akmenys, šaltiniai ir kitos panašios vertybės Lietuvoje, Latvijoje, taip pat Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Dėl daugelio priežasčių šios vietos, kuriose įsišaknijusi kiekvieno iš mūsų savastis ir visõs tautos tapatybė, retai patenka į keliautojų akiratį, lieka nesuprastos, todėl nesaugomos ir netvarkomos“, – pasakoja Vykintas. Tačiau keliaudamas baltų kultūros takais ne tik prisimeni laikmečiais persipynusią istoriją (yra piliakalnių, kuriuose buvo iškasti partizanų bunkeriai), stiprini savigarbą, bet ir puikiai praleidi laiką

gamtoje. „Pažiūrėkit į Nemuną – pagrindinę Lietuvos kraujagyslę, kuria teka istorija ir dabarties laikas. Tikrai pajusite, kad turite, kuo didžiuotis“, – tikina Vykintas. Pažinti baltų paveldą galima ir savarankiškai. Vykintas Vaitkevičius parinko šešias vietas. Visos skirtinguose Lietuvos kraštuose, nesunkiai pasiekiamos automobiliu ir pritaikytos lankyti. Jos liudija protėvių pasaulėžiūrą ir vertybes. Šeštoji – Sudargo piliakalniai su į Nemuną atsiveriančiu vaizdu, pasak Vykinto, yra tarsi simbolinis tiltas iš baltų genčių pasaulio į lietuvių tautos istoriją ir mūsų visų šiuolaikinę būtį.

Planuodami keliones Vykinto keliais, daugiau apie baltų senovės kultūrą galite sužinoti svetainėse: tautosmenta.lt, prigimtine.lt, vykintokeliai.lt.

BALTŲ PAVELDO OBJEKTAI PAGAL VYKINTĄ AKMENINIS DIEVŲ ALTORIUS: Antakmenės uola (Ignalinos r.)

Kaip nuvykti WGS84: 55.4387, 26.2437

Vykstama prie Antakmenės kaimo kapinių ir sekant nuorodomis takeliu einama šimtą metrų iki Aukų akmeniu vadinamos konglomerato uolos. Atkreiptinas dėmesys, kad keturių metrų pločio duobė prie akmens – tai senoji šventosios ugnies ir aukojimo vieta. 1971 m. ją aptiko ir ištyrė archeologinė ekspedicija, vadovaujama Vytauto Urbanavičiaus.

Istorija

Lietuvių kalbos žodžiai auka

A. KRUŠEVIČIŪTĖ, V. VAITKEVIČIUS

Antakmenės šventvietė pagal žymų jį XIX a. dailininką ir keliautoją Napoleoną Ordą.

Antakmenės šventvietės Aukų akmuo.

ir aukuras mena gilią senovę, tačiau dažnai klaidingai manoma, kad visos aukos buvo deginamos, o aukuras – vieta, kurioje kurstyta šventoji ugnis, būtinai turi būti didelis akmuo. Antakmenės šventvietės tyrinėjimai rodo, kad šventosios ugnies per amžius būta prie Aukų akmens, o įvedus krikščionybę, iki pat Pirmojo pasaulinio karo vilnos kuodeliai, linų grįžtės, drobės stuomenys, kiaušiniai, smulkūs pinigėliai buvo aukojami sudedant į lovį akmens viršuje. Taip melsta sau ir ūkyje laikomiems gyvuliams sveikatos, gyvybingumo.

123

keliauk Lietuvoje GYVYBĖS VERSMĖ: Skroblaus ištakų šaltinis (Varėnos r.)

Kaip nuvykti WGS84: 54.0003, 24.3015

Reikia vykti į Margionių kaimo rytiniame gale esančią automobilių stovėjimo aikštelę, iš jos sekti nuorodomis ir nueiti porą šimtų metrų takais iki versmės. Verta pasiimti indą vandeniui – jis tyras, pasižymi puikiu skoniu ir nepaprastomis savybėmis.

Istorija

Bobos daržu vadinama Margionių vietovė. Versmė lengvai pasiekiama mediniu taku-lieptu.

Baltų mitologijoje gyvybė slypi ir vaikai į šį pasaulį atkeliauja iš vandenų. Bet tik Dzūkijoje, Bobos Daržu vadinamame lauke, yra konkreti vieta – šaltinis, kuriame pribuvėja (bobutė) gaudydavo vaikus! Mitinėje sąmonėje kūdikiai prilygsta žuvims, tad norint palengvinti gimdymą buvo tokiais žodžiais užkalbama: „Jei berniukas, tai ešeriukas, jei mergaitė – tai lydekaitė.“ Tikėta, kad vaikelis išplauks taip pat lengvai kaip žuvis. PASAULIO MEDŽIO PAUNKSMĖJE: Šventybrasčio ąžuolai (Kėdainių r.)

Kaip nuvykti

WGS84: 55.4210, 24.0494

Reikia vykti į automobilių stovėjimo aikštelę prie Šventybrasčio bažnyčios, nuo jos pėsčiomis leistis į kalvos papėdę ir atsigręžti į jos pietinį šlaitą – čia keroja keturi šimtamečiai ąžuolai. Siūloma į kelionę pasiimti Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo knygą „Isos slėnis“ – romane veiksmas prasideda kaip tik Giniuose, t. y. Šventybrastyje, aprašant prie bažnyčios palaidotų autoriaus protėvių kapą.

Istorija

Šventybrastis išskirtinis – nėra Lietuvoje kitos vietos, kuri turėtų tokią turtingą, šventumo kupiną istoriją ir kerojančių šimtamečių ąžuolų giraitę. Kiekvienas iš šių ąžuolų galėtų vadintis viso mūsų Pasaulio medžiu. Šis vaizdinys – trijų dalių pasaulio viduryje auga medis, jo šaknys yra požemio šalyje, liemuo priklauso žemės gyventojams, o viršūnė siekia dangaus platybes – bendras daugeliui pasaulio tautų. Baltų kultūroje šis ypatingas vaidmuo ir pagarba tenka ąžuolui.

Šventybrasčio ąžuolai senoliai.

ŠVENTOSIOS UGNIES ŽIDINYS: Šatrija (Telšių r.)

Kaip nuvykti WGS84: 55.8723, 22.5544

Į vietą, kurioje kūrenama šventoji Šatrijos ugnis, patogiausia vykti nuo Luokės pusės, automobilį palikti šiaurinėje aikštelėje ir senuoju keliu pėsčiomis leistis Šatrijos link (automobilių eismas čia draudžiamas). Ugnumą – bokšto formos statinį ugnies židiniui – išvysite čia pat dešinėje, pamiškėje. Siūloma su savimi pasiimti keletą malkų, palikti jas ugnies sergėtojams arba kartu su jais praleisti valandėlę, žvelgiant į ugnį nurimti.

124

Raudonkalnis Šatrijos pašonėje, kur ugnume dieną naktį kūrenama šventoji ugnis.

Istorija

1413 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Žemaičių žemėje užgesino šventąją ugnį. 1994 m. liepos 17 d. ji buvo vėl įkurta ir kurstoma Ringaudo dvare – tautodailininko Adolfo Gedvilo namuose Ryškėnuose. Šiandien ši ugnis senosios baltų religijos puoselėtojų iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos, Baltarusijos dėka dieną ir naktį dega prie Šatrijos, visiems norintiesiems leidžia patirti šviesą, šilumą ir ramybę. Beje, Saulei tekant ir leidžiantis, per didžiąsias metų ir šeimos šventes ugnis iš ugnumo iškilmingai nunešama ant Šatrijos.

D. VAITKEVIČIENĖ, V. VAITKEVIČIUS, S. LOVČIKAS

VARTAI Į POŽEMINĮ PASAULĮ: Velniapilis (Biržų r.)

Kaip nuvykti

WGS84: 56.3865, 24.7035

Vykstama nuo Germaniškio arba Nemunėlio Radviliškio, sekant kelio nuorodomis. Iš automobilių stovėjimo aikštelės pėsčiomis einama apie šimtą metrų, nusileidžiama prie Nemunėlio tėkmės. Pilkšvo gipso atodanga su Velniapilio uola stūkso šlaite, dešinėje. Šią vietą patogu pasiekti ir savaitgalį plaukiant Nemunėliu baidarėmis.

Istorija

Mūsų pasakos ir sakmės pasakoja, kad kelias į požemio šalį, kurioje buvoja mirusieji, viešpatauja tamsos dievai, veda iš gilaus ežero dugno ar pamotės namų šulinio. Išliko kelios šventvietės, kuriose šio nepaprasto kelio pradžią galima pamatyti savo akimis. Kaip tik tuo garsus ir Velniapilis. Uola susidarė prieš 350 milijonų metų, o mūsų protėviai tikėjo, kad čia lankosi visus žemės išteklius saugantis ir visa žinantis dievas Velinas, kurį krikščionybė pavertė piktąja dvasia.

„NEMUNE, NEMUNĖLI“: Sudargo piliakalnio regykla (Šakių r.)

Kaip nuvykti

Reginys nuo Vorpilio Jurbarko link.

WGS84: 55.0504, 22.6346

Reikia vykti į Sudargą, čia sekti kelio nuorodomis ir Piliakalnių gatve pasiekus automobilių stovėjimo aikštelę tęsti kelionę pėsčiomis; už poros šimtų metrų pasieksite toliausiai į šiaurę nutolusį, Vorpiliu vadinamą Sudargo piliakalnį. Čia yra kur patogiai atsisėsti, o įsisupus į skraistę galima maloniai leisti laiką su knyga, fotoaparatu, tapytojo teptuku.

Istorija

Velniapilis palieka didingos ir paslaptingos vietovės įspūdį.

Vorpilis traukia ne tik tuo, kad lengvai pasiekiamas, plačiai tyrinėtas archeologų ir turi istorinį pasakojimą apie narsų XIV a.

vyrą – lietuvių kunigaikštį Sudargą. Nuo piliakalnio krašto atsiveria vaizdas į Nemuną, kuriam abejingų nelieka. Reginys užburia, įtraukia ir norisi čia pasilikti! Apie tai, koks gyvybiškai svarbus Nemunas, gražiausiomis eilėmis kalba Maironis, Jurgis Baltrušaitis, Jonas Aistis. Nemunas yra visa išgyvenanti ir pergyvenanti upė, lemianti mūsų tautos likimą, kaip kad Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Vakaras prie Nemuno“ taria: „Nemune, Nemunėli, / Jei tu gyvas, duok, / Kad ir mūsų gyvenimas čia / Niekados nesibaigtų.“

125

KAS PUSRYČIAUS BALKONE? Kai susipažinau su Antoine de Saint-Exupery Mažuoju Princu, jo paklausiau: kodėl žmonės, savo balkonuose galintys valgyti pusryčius, auginti čiobrelius, daryti kvėpavimo pratimus ir stebėti paukščius, to nedaro? Jis atsakė, kad suaugusieji yra savotiški. Jie nesupranta, kad balkone galima pasistatyti kėdę ir stebėti saulėlydį. Pamaniau, kad jis teisus, todėl šį tekstą nutariau skirti vaikui, kuris pamažu suaugs.

126

GITANA VALAVIČIŪTĖ

MARTYNA ANASTAZIJA TRINKŪNIENĖ

Gitana Valaviciuté Aš esu interjero architektė, gimiau ir užaugau kalvotame, miškais apaugusiame Vilniaus mikrorajone Lazdynuose. Mano meilė gamtai gimė tenai. Gerai prisimenu savo vaikystės daugiabučio balkoną. Jis buvo apaugęs vijokliais, rudenį jie nusidažydavo nepakartojamo grožio gamtos spalvomis. Kai buvau paauglė, mūsų šeima persikraustė gyventi į Justiniškes. Tada gamta ir vaizdas pro langą man mažai rūpėjo. Dar vėliau, kai suaugau, mane apėmė liūdesys. Jis buvo toks didelis, kad reikėjo galvoti, kas mane paguostų. Pastebėjau, kad mano balkonas tapo apleistas ir toks pat nusiminęs kaip aš. Ėmiausi atnaujinimo darbų. Medinėms sienoms parinkau balto molio spalvą, kuri harmoningai derėjo su žalia gamtos spalva; sulig balkono kraštu įrengiau lentynas, jos tapo valgomuoju arba darbo stalu; užveisiau prieskoninių žolelių lysvę. Dabar man čia taip patinka, kad vasarą šioje erdvėje beveik gyvenu. Ypatingas laikas būna rytais, kai visas balkonas skendi saulės spinduliuose. Tuomet mes su Mažuoju Princu valgome pusryčius ir pasikalbame apie mūsų liūdesį, kuris, jei tik nenuleidi rankų, praeina.

PAULIUS GASIŪNAS

127

Balkono istorija – kaip žaidimas Ar Jums atrodo, kad mano balkono istorija primena žaidimą? Taip ir yra. Jis mažas kaip „kišenė“, o tokiose vietose ypač mėgsta žaisti vaikai. Tai jiems gyvybiškai svarbu. Tyrinėdami juos supantį pasaulį, mažyliai patiria daug baimių. Mažose erdvėse arba nišose pasijutę saugiai, jie įsidrąsina. Vedami didelio poreikio mažyliai patys pasistato buveines lauke arba žaidžia namuose po stalais ir lovomis. Mano mėgstamiausios vietos būdavo vonia, slėptuvės iš antklodžių ir, žinoma, balkonas. Dar pamenu, kad įsmukdavau į drabužių spintą ir ant faneros piešdavau tai, kas man atrodė svarbu. Tai buvo stebuklingas laikas. Psichologai sako, kad tuo metu mano psichikoje susiformavo vadinamoji tarpinė erdvė, ji iki šiol nedingo. Man suaugusiai ji tokia pat reikalinga kaip ir mažai mergaitei. Tarpinėje erdvėje reiškiasi vaizduotė, kūryba, išradingumas. Pastebėjau, kad savo mažąjį balkoną intuityviai naudoju pagal paskirtį – jame dirbu ir ilsiuosi. Kūrybiškumas – ateities mokslas Tokios istorijos kai kuriems suaugusiesiems gali pasirodyt vaikų žaidimas, tačiau kūrybiškumas yra ateities mokslas. Viskas tapo dar rimčiau, kai 2020 pavasarį viso pasaulio gyventojai netikėtai liko įkalinti savo namuose. Iki krizės visi buvo įsitikinę, kad jų asmenybė ir nuosavybė yra jų asmeninis reikalas, o dabar tuo suabejojo. Žmonės manė galintys atsiriboti, užsibarikaduoti, nes „mano namai yra mano (EGO) tvirtovė“. Jie tikėjosi atsipalaiduoti, tenkinti savo poreikius, nes „namai yra poilsio ir ramybės oazė“. Atsirado daug laiko pagalvoti apie globalias problemas. Apie virusą galvojome visi.

128

Turiu prisipažinti, kad netikėtai susivokiau, kad žmogus ir virusas yra tos pačios biologinės įvairovės dalis kaip ir gyvūnai, augalai, grybai, dumbliai ir bakterijos. Buvau įsitikinusi, kad esu pakilusi aukščiau gamtos. Esminis skirtumas tarp žmogaus ir viruso man pasirodė mastelis, dydis. Vadinasi, mus užpuolė mažiausieji mūsiškiai! Ar tai ne įžeidimas? Ne kartą skaičiau apie biologinę įvairovę, ir man buvo neramu. Mūsų labui nuveikta tiek daug, o pokyčių nematyti! Šveicarijos gamtos mokslų akademijos (SCNAT) mokslininkai teigia: kontaktas su gamta stiprina sveikatą. Tačiau kol kas didelis biologinės įvairovės terapinis ir prevencinis potencialas beveik neišnaudotas. Natūrali arba pusiau natūrali aplinka gali palengvinti tokias sveikatos problemas kaip infekcinės ir užkrečiamosios ligos, depresija ir nerimas, nutukimas, tam tikros lėtinės ligos. Ypač vaikams reikia atvirų erdvių arti gamtos ir biologinės įvairovės. Danijoje atliktas nacionalinis tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 900 tūkst. žmonių, atskleidė, kad vaikai, užaugę aplinkoje, kurioje trūko žaliųjų erdvių, buvo iki 55 proc. labiau linkę į psichikos sutrikimus, nepriklausomai nuo kitų rizikos veiksnių. Vis daugiau tyrimų rodo, kad rūšių, genų ir buveinių įvairovė sveikam visapusiškam gyvenimui yra svarbesnė, nei manyta anksčiau. Belgijos karališkasis gamtos mokslų institutas jau prieš dešimtmetį paruošė iniciatyvos „2010-ieji – Tarptautinės biologinės įvairovės metai“ (www.jedonnevieamaplanete. be) rekomendacijas. Raginama prie šios iniciatyvos aktyviai prisidėti visus piliečius, pirmiausia, žinoma, statybos sektoriaus specialistus. Kalbama ne tik apie naują statybą, bet ir apie jau esamą miestą, turintį skverus, stogus, terasas ir balkonus. Tokiu būdu galima prisidėti prie pusiausvyros su gamta atkūrimo. Teigiama, kad priešingai, nei manyta, biologinė įvairovė mieste gali būti didesnė nei kaime, kuriame vyrauja monokultūros. Mokslininkai sako, kad nustebtume sužinoję, kokie įvairūs biotopai (aplinka, kurios reikia tam tikros rūšies organizmui išgyventi) gali būti miesto soduose, tvenkiniuose, apleistose teritorijose, ką ir kalbėti apie žaliuosius stogus, apželdintas terasas ir balkonus. Anksčiau ar vėliau suprasime, kad pusiausvyros su gamta atkūrimas yra mūsų išlikimo sąlyga. Būtų gerai, kad tai atsitiktų kuo anksčiau. Tai, ką darome savo namuose, gatvėse ir balkonuose, veikia visą planetą! Žinoma, viso pasaulio neišgelbėsime, bet tai dar vienas žingsnis ta kryptimi. Taigi mūsų namų lauko „kišenės“ gali tapti buveinėmis ne tik naminiams gyvūnams, bet ir vabzdžiams, paukščiams, dirvožemyje gyvenančioms bakterijoms ir virusams! Kažkodėl galvoju, kad šio karo su mažyliais paliaubas turėtume inicijuoti mes, dičkiai. Turime sąžiningai

BALKONO, PALAIKANČIO BIOLOGINĘ ĮVAIROVĘ, ĮRENGIMO PRINCIPAI PRIVATUMAS. Jei balkonas visiškai atviras, būtų gerai ji pridengti nuo kaimynų. Tam puikiai tinka vijokliniai augalai, pavyzdžiui, gebenė, man labai patinka gražuolis vinvytis. Juo džiaugiasi voriukai, bitutės, mėlynas uogas raško paukšteliai. Jis gali sukurti vertingą pavėsį.

EKOLOGIŠKOS MEDŽIAGOS. Vietinė mediena, apdorota natūraliais aliejais, molio tinkas. Plastikas netinka.

ESTETIKA. Šis faktorius išlieka vienas svarbiausių. Žalioji zona turėtų priminti svajonių sodą, o ne varguolių daržą. Jei aplinka nedžiugins, joje ilgai neužsibūsite. Mažus augalus man patinka grupuoti savadarbiuose loveliuose.

AUGALAI. Biologinę įvairovę kuria medingieji augalai, kuriuose gausu nektaro. Ramunėlės, čiobreliai, raudonėliai, mėtos, šalavijai ir kiti. Nors bitutės renka medų iš visų žydinčių augalų, prioritetą skirčiau mūsų regioniniams ir tradiciniams augalams, kurie sukuria papildomą dvasinę vertę. Negalima naudoti pesticidų ir cheminių trąšų.

BITĖS. Jos serga depresija ir nyksta. Nebus bičių, nebus pusryčių balkone. Didžiulis įkvėpimas gali būti Niujorko gyventojai, kurie ant stogų augina bites ir kopinėja medų. Svajoju, kad ant Vilniaus ir viso pasaulio stogų stovėtų aviliai. Labai pasistengus tai gali būti padaryta.

NAKTINIAI DRUGELIAI. Dabar jiems sunku išlikti, nes jie jautrūs pesticidams, todėl nyksta drugių buveinės. Jie mielai apsigyventų balkone augančiose levandose, šalavijuose, čiobreliuose, daržovėse, kvapiosiose žolelėse, gebenėse.

PAUKŠTELIAI. Lesinti sparnuočius jau tapo įprasta (pavasarį to daryti negalima), tačiau dar mažai žinoma, kad kur kas aktualesnis jiems yra vanduo. Mažyliai mielai atsigertų ir išsipraustų, jei tik mes, galingieji, būtume dėmesingi ir jiems suteiktumėm tokią galimybę.

prisipažinti pradėję kovą su gamta.

129

Gintė Zurbaitė – Paskaityk pasaką! – Jau vėlu, tingiu ir noriu miego. – Tai papasakok pasaką apie miegą prieš miegą. – Na, gerai, užsimerk ir klausyk. Užsimerkei?

Vasarą miesto močiutės ir seneliai dažnai gyvena sodo nameliuose su nedideliais kiemeliais, gėlynais ir mažulyčiais žirnių darželiais. Vieną dieną tokiame štai mažame kieme po jau sirpstančia vyšnia sustojo geltonas automobilis. Tai Jonė atvažiavo pas močiutę Nijolę ir senelį Rimą. Ji čia svečiuosis visą savaitę! Pirmą kartą tiek ilgai paliekant vaiką ir senelius vienus, visiems tėveliams būna truputį neramu. Ką gi jie veiks? – Mudvi drauge skinsime serbentus ir virsime uogienę, rytais kepsime blynus, o vakarais raitysime virtinius, pinsime vainikus, siūsime suknias lėlėms, skaitysime pasakas ir rikiuosime senovines sagas, – džiūgavo močiutė Nijolė. – O mes eisime prie upelio maudytis ir gaudyti varlių. Kalsim laivus arba inkilus. Toms varlėms… – pažadėjo senelis Rimas. Išgirdę tokius puikius užmojus, tėveliai nurimo ir išvažiavo, o Jonė tuoj pat buvo pagirdyta pieno kokteiliu, kad nė kiek neliūdėtų. Neliūdėjo, ėmėsi atsargiai nagrinėti sodą. Rado aviečių ir jų pasiūlė atklydusiam kaimynų katinui, bet jam nepatiko. Tada gėlių darželyje nuskabė aguonų žiedlapius. Beveik visus. Padarė mažas skylutes ir pamovė ant smilgų. Vėjas supo jas ir dabar atrodė, kad lysvėje šoka balerinos raudonais sijonais. Po alyvų krūmu Jonė aptiko dvi sraiges. Tos pasirodė nelabai švarios, tai išmaudė vandens kibire prie šiltnamio, paskui paklojo moliūgo lapą ir paguldė ilsėtis. Sraigės sulindo į savo namelius, daugiau nebepasirodė. – Užmigo popiečio, – patenkinta nusprendė Jonė ir nustraksėjo pas senelį Rimą. Senelis mažame kiemelyje turėjo ir mažas dirbtuves. Jos buvo labai panašios į močiutės Nijolės sagų dėžutę – gali dienų dienas žiūrinėti, niekada nenusibosta. Senelis Rimas turbūt žino kokį burtažodį, kaip rasti vinis ir varžtus, plaktukus ar reples, nes čia tiek daiktų daiktelių, kad tame margumyne tuoj pat pasimetė net Jonės batai. Iki pietų jiedu beveik spėjo iš pušies žievės sumeistrauti burlaivį. Susitarė, kad pavalgys, pamiegos valandėlę, o tada iškirps bures ir burlaivį išbandys upelio žaislinių laivelių uoste. Varge, jei kas nors būtų žinojęs, kaip greitai Jonė valgo ir kaip ilgai neužmiega… Močiutė Nijolė ir visas savo jaunystės dainas išdainavo, ir keturias pasakas pasekė, o Jonė guli – ausys stačios, akys plačios, ir gana. Tada abi pavartė nespalvotų fotografijų albumą, tose nuotraukose močiutė atrodė lyg karalaitė balta suknele, o Jonės mama buvo tokia pat kaip Jonė dabar, tik dar mažesnė. Stebuklai! Bet močiutei taip neatrodė. – Na, jau viskas, gana, laikas miegoti. Vaikai turi miegoti pietų! – jau truputį pyko močiutė. Ji visai ne taip įsivaizdavo popiečio metą. – Kai buvau maža, mano bobutė sakydavo, kad jei nemiegosiu, ateis Aušis Babaušis su maišu.

130

– O jis koks nors piktas dėdė? – Jonė niekada nebuvo girdėjusi apie jokius babaušius. – Nežinau. Nesu jo mačiusi, turbūt niekas nėra jo matęs, bet visi jau seniai seniai žino apie Aušį Babaušį. Jis lanko tik nemiegančius vaikus, todėl verčiau užsimerk ir miegok, – trumpai nukirto močiutė Nijolė ir uždarė duris. Jonė gulėjo ir galvojo, kaip galėtų atrodyti tas Aušis Babaušis. Gal jis visai nebaisus, gal pūkuotas, o gal slidus ir žalias? Staiga pro langelį pūstelėjo vėjas ir už užuolaidos ji pamatė kažką tupint. Tas kažkas buvo panašus į kaimynų katiną, kurį Jonė darže vaišino avietėms, tik be uodegos, ilgesne nosimi ir didžiulėmis ausimis. Ir turėjo maišelį… – Gal ten tupi Aušis Babaušis? – Jonė aukščiau užsitraukė antklodę. Tas padaras su maišeliu linktelėjo, lyg būtų nugirdęs. – Tu mane išsineši? – sunerimo mergaitė. – Ar jau eini į darželį? – klausimu į klausimą atsakė šis. – Einu. – Tai jau esi labai sunki! – nusijuokė Aušis Babaušis. – Aš vaikų į maišą nekišu ir niekur nenešu, mano maišelis pilnas. Jame patogu laikyti gausybę visokių sapnų: spalvotų, vienspalvių, taškuotų, cukruotų, blizgančių, burzgiančių, čiulbančių. Gaminu juos iš vaikų dienos darbų ir pamatytų vaizdų. Labai skanūs sapnai išeina iš sodo kvapų. Ką smagaus šiandien nuveikei? – susidomėjęs paklausė sapnų gamintojas. – Aviečių ragavau. Sraiges maudžiau. O dar šokėjoms sijonus siuvau. – Labai gerai, tikrai bus neprasti avietiniai sapnai! – ir pasirausė savo maišelyje. – Tau šiandien pietų miegeliui skirti du trumpi sapneliai: ryškiai raudonas apie balerinas, o kitas margas apie senas sagas ir dvi sraiges. Nuo kurio pradėsi? – Nuo sraigių, – nusižiovavo Jonė. – Nors ne, jei tas sapnas apie šokėjas dar ir su muzika, tada nuo jo pradėsiu. Ji mąstė, kaip bus smagu su Aušiu Babaušiu susitikti ir vakare, tik reikės iki tol ką nors gražaus ir įdomaus nuveikti, kad sapnai irgi tokie pat būtų. – Ar tikrai ateisi vakare? – pasitikslino mergaitė. – Žinoma! Prisirinksiu pilną maišą sapnų ir užsuksiu. – Gerai, nes mudu su seneliu baigsim burinį laivą ir paleisim jį upelio uoste. Varlėms bus labai įdomu! Galėsi atnešti sapnų ir joms. – Ne, ne, varles ir katinus lanko mano pusbrolis. Aš vaikams padedu išsirinkti sapnus. Žinai, sapnai apie laivus ir jūras būna labai įdomūs, labai verti dėmesio. Atsėlinsiu pažiūrėti į tą jūsų uostą. Jonė patenkinta įsirausė į patalus. Ją apėmė šiltas pieno spalvos snaudulys, akys lipo lyg medumi pateptos. Pro pravirą langą jau plaukė švelni šokių muzika iš jos sapno. Aušis Babaušis užrišo savo paslaptingą maišelį ir susiruošė pas kitus dar nemiegančius vaikus. Ar tik dabar ne Tavo eilė?