Kalėdų pagalbininkas by Beatos virtuvė

KALĖDŲ PAGALBININKAS

SUPLANUOTOS ŠVENTĖS, ĮKVĖPTA SIELA

2016

ŠVENTINIAI MENIU KŪČIOS KALĖDOS NAUJIEJI METAI

GERI DARBAI KEIČIA PASAULĮ:

5 istorijos

KALĖDINIŲ VAINIKŲ DIRBTUVĖS IŠSKIRTINIAI INTERVIU: INGA JANKAUSKAITĖ DŽORDANA BUTKUTĖ ROLANDAS KAZLAS IGNAS STAŠKEVIČIUS

Valgomos dovanos

VAIKŲ KALĖDOS 2,95 Eur www.beatosvirtuve.lt

šventiniai receptai

Kūčios

Nauja – pamiršta sena Tekstų ir receptų autorės BEATA NICHOLSON, IEVA PIKŽIRNYTĖ Nuotraukų autorė JUDITA KUNISKYTĖ

Metams bėgant vis labiau norisi išsaugoti tai, kas iš tiesų vertinga ir tikra. Manau, tradicijos stiprina šeimas ir suteikia saugumo jausmą. O šv. Kūčių vakarienė yra unikali lietuviška tradicija, kurią turėtume puoselėti ir gerbti.

Nesu nusiteikusi prieš lengvas Kūčių stalo interpretacijas, bet manau, kad tai vienintelis metas, kai mes tiesiog privalome vardan savęs ir mūsų vaikų puoselėti ir saugoti senas tradicijas. Aš visuomet jų laikausi, bet kiekvienais metais stengiuosi išbandyti ką nors naujo. Todėl šiais metais tegul nauja būna pamiršta sena.

Kūčios

Miltiniai patiekalai Nijolės komentaras. Miltiniai patiekalai ant Kūčių stalo simbolizavo gerą gyvenimą. Pyragai, balta duona – skanumo etalonas, apie kurį žmogus svajodavo visą pasninko laikotarpį. Svarbus dėmesys būdavo skiriamas ir šių skanėstų įdarams. Daržovių karalius kopūstas vos atkeliavęs į lietuvių racioną iš jo nebesitraukė, drauge su morkomis buvo (ir, žinoma, tebėra) sveikatos, vitaminų šaltinis. Dievo rasa vadinami grybai Kūčių patiekalams naudojami ne tik dėl išskirtinio skonio, bet ir mitologizuojamos prasmės. Sakoma, kad tai stebuklas, jie – nei gyvūnai, nei augalai, atsirandantys ir užaugantys iš nieko. Tikėta, kad grybas ir žmogaus gyvenimo ratą simbolizuoja. „Trumpai gyveno, greitai paseno, vietoj grabo ant siūlo kabo“, – sako liaudies išmintis.

Lietiniai su įdaru Lietiniams reikės: • 2 kiaušinių • 2 šaukštų be kaupo cukraus • 2 šaukštų aliejaus • 200 g persijotų miltų • 450 ml šalto vandens • žiupsnelio druskos Aguonų įdarui: • 1 stiklinės aguonų • 2–3 šaukštų cukraus Morkų ir obuolių įdarui: • 2 morkų • 1 obuolio • žiupsnio cukraus • sviesto kepti

Iki šiol man nešovė mintis, kad tokį patiekalą galima patiekti Kūčioms. Lietinius pagaminti paprasta, jie išties gardūs. Gal skonis gimsta kartu su pagarba senosioms tradicijoms?

1. Sumaišome visus lietinių ingredientus, išskyrus vandenį ir miltus. Beriame persijotus miltus ir išmaišome tirštą tešlą. Tada po truputį pilame vandenį ir maišome, kad neliktų gumuliukų. Geriausia leisti tešlai pastovėti bent pusvalandį, kad miltai išbrinktų, o tada jau kepame blynus. 2. Pasiruošiame morkų įdarą. Morkas nuskutame ir smulkiai sutarkuojame, obuolį nulupame ir supjaustome kubeliais. Morkas ir obuolius pakepiname su sviestu, kol suminkštės. Pasaldiname cukrumi. 3. Pasiruošiame aguonų įdarą. Aguonas nuplikome verdančiu vandeniu, gerai sutriname, įberiame cukraus ir išmaišome. 4. Ant lietinio dedame įdaro, suvyniojame ir apkepame. Galite užpilti aguonų pienu.

Smagus pavadinimas ir puikus skonis. Patiks ir vaikams, ir suaugusiesiems. Laužukai panašūs į paprastus sausainius, valgomi su tirštu aguonų pienu. Pamėginkite – puikus desertas.

Laužukai Reikės: • 160–165 g kvietinių miltų • 125 g cukraus • 60 g vandens • aguonpienio

1. Miltus sumaišome su cukrumi, supilame vandenį. Užminkome kietą tešlą. Jei ji limpa prie rankų, dedame dar miltų. 2. Tešlą plonai iškočiojame ir supjaustome išilginėmis juostomis. Sudėliojame jas į kepimo popieriumi išklotą skardą. 3. Kepame 180 °C temperatūros orkaitėje apie 20–25 minutes, kol gražiai paruduos. Iškepusias juostas sulaužome ir valgome padažydami į aguonpienį, pasemdami maltų aguonų.

S i��

Kūčios

Silkės suktinukai su garstyčiomis

Šis receptas užrašytas dar tais laikais, kai namų virtuvėje galėjai rasti tik garstyčių grūdelių, nors dabar kone kiekviename šaldytuve aptiktume jau paruoštų garstyčių. Aš pasirinkau greitesnį marinato ruošimo variantą, bet skonis dėl to nenukentėjo. Nuostabus marinatas, būtinai išbandykite. Reikės: • 400 g silkės filė • 2 šaukštų garstyčių • 1 šaukšto medaus Marinatui: • 400 ml vandens • 5 šaukštų acto • 1 šaukšto cukraus • 4 gvazdikėlių • 4–5 kvapiųjų pipirų žirnelių • 1–2 lauro lapų 1. Pirmiausia paruošiame marinatą: 200 ml vandens pašildome, suberiame cukrų ir prieskonius. Tada supilame actą ir likusį vandenį. Atvėsiname. 2. Garstyčias sumaišome su medumi. 3. Kiekvieną silkės filė gabalėlį patepame garstyčių ir medaus mišiniu, susukame ir sutvirtiname mediniu iešmeliu. 4. Į indą sudėtus silkės gabalėlius užpilame marinatu ir dedame į šaldytuvą pabūti pernakt.

Silkė su pupelėmis ir grybais Baltosios pupelės ir silkė – anokia čia naujiena, tik gal mažiau įprasta jas poruoti vienoje lėkštėje. Man šis patiekalas pasirodė kuklus, bet labai labai gardus. Galite naudoti virtas konservuotas pupeles. Manau, beveik visuose Kūčių patiekaluose yra svogūnų, tad šįkart pabandykite gaminti su porais.

Nijolės komentaras. Silke žmonės mėgaudavosi ne tik šventinį vakarą, ji – išsigelbėjimas viso pasninko metu. Statinaitė silkės ar kitos žuvies atstodavo ir mėsą, ir kiaušinius, ir pieną. Jos svarba pabrėžiama ir krikščioniškuose tekstuose, ir liaudies išminties lobynuose. Manyta, kad žuvies žvynai simbolizuoja pinigus.

Reikės: • 300 g silkės filė • 250 g virtų pupelių (apie 0,5 stiklinės sausų) • 25 g džiovintų baravykų • 1 poro • pipirų • 2–3 šaukštų tyro alyvuogių aliejaus • šlakelio citrinų sulčių 1. Pupeles užpilame vandeniu ir paliekame pernakt. Kitą dieną išverdame. 2. Grybus užpilame verdančiu vandeniu ir leidžiame išbrinkti. 3. Porą smulkiai supjaustome ir pakepiname ant nedidelės ugnies, kad suminkštėtų. 4. Grybus smulkiai supjaustome ir suberiame į keptuvę su porais. Jei norite, galite įpilti kelis šaukštus vandens, kuriame mirko grybai. Tuomet reiks padidinti kaitrą ir pakepinti, kad vanduo išgaruotų, – liks tik skonis. 5. Porus ir grybus sumaišome su pupelėmis. Įpilame šaukštą alyvuogių aliejaus. 6. Į silkinę išdėliojame silkės gabaliukus, šalia paskleidžiame porus su grybais ir pupelėmis. Pagardiname pipirais ir lengvai pašlakstome citrinų sultimis.

Kalėdos

Man kalakutas – tradicija, jį kepti įpratau gyvendama Anglijoje. Kalakutai Kalėdoms kepami daugelyje šalių, bet Lietuvoje šie paukščiai dar tik populiarėja. Jie dideli ir nekasdieniški, ir kas gi paprastiems savaitgalio pietums keptų penkis ar net penkiolika kilogramų sveriantį gigantą? Prieš kokius dešimt metų, kai mano Izabelė dar buvo kūdikis, į ledo gabalą sušaldytą kalakutą esu iš Londono atsivežusi lagamine, nes bijojau, kad Lietuvoje šio paukščio negausiu įsigyti. Dabar tikrai tokių minčių niekam nekiltų.

kalakutui

Pagiriamasis žodis

Kalakutiena Lietuvoje kiekvienais metais tampa vis populiaresnė ir kaskart daugiau žmonių Kalėdoms renkasi kepti būtent kalakutą. Beje, per vieną susitikimą didžiausio kalakutų augintojo ir kalakutienos produktų gamintojo Lietuvoje „Arvi kalakutai“ atstovas man pasakojo, kad Lietuvoje kalakutų suvartojimas per pastarąjį dešimtmetį nuo 300 gramų kalakutienos per metus vienam žmogui išaugo iki 2,5 kilogramo. Tiesa, kitos Europos šalys kalakutus pamėgo dar labiau – ten vienam žmogui per metus vidutiniškai tenka net 4,6 kilogramo kalakutienos.

Kalakuto dydis Kalakutų galite įsigyti ir šviežių, ir šaldytų. Ir dydį pasirinkti galite kokį tik norite. Pavyzdžiui, „Arvi kalakutai“ prieš šventes savo firminėse parduotuvėse siūlys trijų dydžių kalakutų (5 , 8 ar net 18 kilogramų). Man atrodo, kad optimalaus dydžio kalakutas sveria maždaug 5–6 kilogramus. Tokio pakaks 8–10 žmonių skaniai pavalgyti. Nuotraukose matote 5 kilogramų kalakutą.

reklaminis projektas

Marinavimas Visada raitojuosi rankoves ir kalakutą marinuoju dar dieną prieš Kūčias, bet galima daryti ir kitaip. Tiesą sakant, esu ne kartą kepusi kalakutą ir tą pačią dieną įtrintą druska ir pipirais, pabarstytą viena kita žolele. Viskas pavyksta puikiai. Nepamirškite, kad prie kalakutienos visada patiekiama padažų ir įvairių daržovių, kurios suteikia savito skonio. Kaip kepti kitus paukščius, skaitykite mano

tinklaraštyje, www.beatosvirtuve.lt, ten viskas surašyta.

Kepimas

♦ Kur kepti – kepimo maiše ar skardoje, nuspręsite patys. Tik nepamirškite, kad iš kepančio kalakuto išsiskiria daug sulčių, o jos aukso vertės. Aš į skardą dedu tik tai, kas padės padažui dar labiau atsiskleisti, o visas daržoves ir garnyrą ruošiu atskirai. Ant skardos keliauja svogūnai, morkos, salierai, laurų lapai, gal keletas obuolių ar pusė apelsino. Ir kalakuto aš nekemšu arba kemšu tik kaklo ertmę, nes tada reikia kepti dar ilgiau, kad įdaras sušiltų, todėl mėsa gali perkepti.

dvi. Visada pašaukite į gerai įkaitintą orkaitę, tuomet mėsa tikrai iškeps. Neperkepkite, nes mėsa taps sausa. Kaip patikrinti, ar kalakutas iškepęs? Durkite metaliniu iešmeliu į storiausią kalakuto dalį – jei metalas karštas, o iš skylutės bėga skaidrios sultys – viskas, iškepė.

♦ Dar svarbu leisti jam pailsėti, tai yra kepimo laikui pasibaigus išimti paukštį iš skardos, suvynioti į foliją ar ja pridengti ir užkloti rankšluosčiu. Sultis ir skystį, kurio susikaupė, nupilti ir pavirti, galima kiek sutirštinti šaltame vandenyje ištirpintu krakmolu. Viskas paprasta, patikėkite manimi. Galiu aš – gali visi!

♦ Patikėkite, kalakutą iškepti nėra sudėtinga. Elkitės su juo kaip su didele višta. Apskaičiuoti, kiek kepti, paprasta: pusei kilogramo svorio – 20 minučių kepimo ir dar viena kita minutė, tad 5 kilogramų kalakutui iškepti reikės apie 200 minučių. Pirmas 20 minučių kepame karštoje, 210 °C orkaitėje, paskui kaitrą mažiname iki 180 °C ir kepame toliau. Kalakutą galite kepti kepimo maiše arba pridengti folija, ypač jei marinavote, kaip aš siūlau, sūryme, nes tuomet paukštis kiek greičiau ruduoja dėl marinate esančio cukraus. Taigi po tų pirmųjų 20 kepimo minučių aš kalakutą pridengiu ir imuosi kitų reikalų. ♦ Svarbu žinoti, kad kalakuto į orkaitę negalima kišti vos ištraukto iš šaldytuvo, leiskite jam pabūti kambario temperatūroje kokią valandą ar

alakutą nuoti k i imo r a m . in . kep m 23 d 0 2 vorio 0,5 kg s

Kalėdos

Daržovės prie kalakuto Prie kalakutienos labai svarbu patiekti daržovių. Aš visuomet ruošiu raudonus troškintus kopūstus, tinka ir įprastiniai troškinti rauginti kopūstai. Geriausiai prie kalakutienos dera žalios daržovės, brokoliniai kopūstai, šparaginės pupelės, žirneliai, cukinijos, špinatai. Ir, žinoma, morkos karalienės. O jūs pabandykite išsikepti obuolių, įdarytų burokėliais. Įkvėpimą šiam patiekalui radau puikioje Nijolės Marcinkevičienės knygoje „Metai už stalo“.

Kepti obuoliai, įdaryti burokėliais

Morkos su medumi, apelsinais ir kmynais

Žalios daržovės, troškintos su sviestu ir baltuoju vynu Reikės:

Reikės:

• 4–6 obuolių • 100 g pievagrybių ar miško grybų • 2 virtų burokėlių • 50 g džiovintų slyvų

• • • •

• 2 šaukštų alyvuogių aliejaus • druskos, pipirų 1. Pievagrybius supjaustome ir keptuvėje lengvai pakepiname su aliejumi. Jei turite miško grybų, naudokite juos. 2. Džiovintas slyvas perliejame karštu vandeniu, jei labai sausos, ilgiau pamirkome vandenyje. Smulkiai supjaustome. 3. Virtus burokėlius sutarkuojame stambia tarka arba supjaustome labai smulkiais gabalėliais. 4. Grybus sumaišome su slyvomis ir burokėliais, pasūdome, įberiame šiek tiek pipirų. 5. Obuolius perpjauname pusiau, išskobiame sėklalizdžius, padarome duobelę ir į ją dedame burokėlių įdarą. 6. Dedame obuolius vieną šalia kito į kepimo indą. Kepame 180 °C orkaitėje apie 30–40 minučių, kol obuoliai suminkštės.

5–6 morkų 1 šaukštelio medaus 40 g sviesto 1 šaukštelio kmynų

• druskos • 1 apelsino žievelių ir sulčių 1. Morkas nulupame ir supjaustome pailgais nedideliais gabaliukais ar stambesniais, jei jums taip labiau patinka.

• • • •

400 g pupelių 400 g šaldytų žirnelių 1 brokolio 100 g sviesto

• 200 ml baltojo vyno • raudonėlių • druskos, pipirų

1. Keptuvėje ištirpiname sviestą ir suverčiame visas daržoves. Dedame druskos, pipirų ir raudonėlių. 2. Užpilame baltuoju vynu ir uždengiame dangčiu. Daržovės išsitroškins maždaug per 10 minučių.

2. Švariai nuplauname apelsiną, nutarkuojame jo žievelę ir išspaudžiame sultis. 3. Į puodą dedame sviestą, morkas, supilame apelsino sultis ir žieveles, sudedame medų ir kmynus. Pasūdome, uždengiame dangčiu ir ant nedidelės ugnies, vis pamaišydami, troškiname apie 20 minučių. O jei kepsime orkaitėje, viską darome taip pat, sumaišome ir paskleidžiame ant skardos.

a Nida što dukr k i r k o morkų. Man tsisako a e n a d nieka

Kalėdos

Nėra lengva per šventes sugaudyti vaikus į vieną kadrą, bet aš visada bandau. Kartais jie netgi šypsosi. Būtinai fotografuokite.

vaikai virtuvÄ&#x2014;je

Kalėdinių dirbtuvės Tekstų autorės BEATA NICHOLSON ir LAURA KALVELYTĖ-MURINIENĖ Receptų autorės BEATA NICHOLSON ir IEVA PIKŽIRNYTĖ Nuotraukų autorė DOVILĖ JAKŠTAITĖ

Kasmet ateina toks metas, kai namuose imame šnabždėtis paslaptis, bruzdėti ir krebždėti virtuvėse. Prasideda džiaugsmingo jaudulio kupinas prieššventinis darbymetis, į kurį įtraukę vaikus – pažadu – nesigailėsite. Mano namuose sausainių kepimas yra ne mažiau laukiama šventė nei Kalėdos, o sausainiai Kalėdų Seneliui – nuo mažų dienų privaloma ir labai linksma gerumo, dalybų, rūpesčio pamoka vaikams. Mama turėtų truputį iš anksto prikaupti kantrybės atsargų, kad vaikai galėtų su įkvėpimu minkyti tešlą ir barstyti miltus šiek tiek plačiau nei ant stalo, kad per daug nereikėtų rūpintis nei sviestuota progine suknele ir... neslėpkime, šokoladuotais pirštais. Paruoškite vaikams saugią ir patogią darbo aplinką, leiskite nevaržomai, savarankiškai darbuotis, patiems lipdyti, puošti ir džiaugtis procesu. Sausainių dirbtuvėms siūlau tris naujus receptus: traškius žėrinčius varškės sausainius, kuriuos suaugusiesiems asistuojant gali iškepti net patys mažiausieji, tradicinius imbierinius, kurių receptas per Kalėdas visad turi būti po ranka, ir išskirtinio skonio, prašmatnius, bet lengvai pagaminamus lazdynų riešutų kremo triufelius. Pačių pagamintos valgomos dovanos visada madingos ir labiausiai laukiamos. Iškepkite daugiau – tiks į darželį, mokyklą, dovanoti seneliams, krikšto tėvams ar vaikiškam Kalėdų vakarėliui.

vaikai virtuvėje

Trylikametė Vaiva aštuntokė, aktyvi ir veikli mergina. Groja pianinu, sportininkė – lengvaatletė. Labiausiai patinka šuoliai į aukštį. Šeimoje atsakinga už šeštadienio vakarienę – kepa nuostabiausias picas (pati kildina tešlą, o pagalbiniams pjaustymo, tarkavimo ir indų plovimo darbams įdarbina brolius) – net didžiausi picų skeptikai prieš jas neatsilaiko. Domisi žurnalais apie maistą ir vis susigundo kokiais gardumynų receptais, kuriuos čia pat išbando. Stengiasi maitintis sveikai.

Lazdynų riešutų kremo triufeliai Gardžiausių ditirambų verti skanėstai. Pilni šokolado ir riešutų skonio. Pasigaminti taip paprasta: vienas du, ir triufeliai dėžutėje. Gaminti, ragauti, dovanoti ar vaišinti privaloma.

Reikės: • 200 g sutrupinto juodojo šokolado • 120 ml 30 proc. grietinėlės • 300 g šokoladinio kremo su lazdynų riešutais („Nutella“) • 100 g lazdynų ar kitokių riešutų • 50 g sezamų sėklų

1 GRIETINĖLĘ SUPILK Į PUODELĮ IR PAKAITINK, KOL SUŠILS, PRADĖS GARUOTI, BET NEUŽVIRS.

5 RIEŠUTUS MAŽDAUG 10 MINUČIŲ PASKRUDINK 180 °C ORKAITĖJE ARBA KELIAS MINUTES KEPTUVĖJE, KOL JŲ LUOBELĖS SUSKILS IR PRADĖS LUPTIS. RIEŠUTAMS PRAVĖSUS PATRINK JUOS TARP DELNŲ, KAD LUOBELĖS ATŠOKTŲ. SUMALK RIEŠUTUS MAISTO SMULKINTUVU IKI STAMBIŲ TRUPINIŲ.

2 Į KARŠTĄ GRIETINĖLĘ SUBERK ŠOKOLADO GABALĖLIUS IR PALIK KELIAS MINUTES IŠTIRPTI.

6 SEZAMŲ SĖKLAS PASKRUDINK KEPTUVĖJE, KOL JOS ŠVELNIAI PARUDUOS IR PASKLEIS AROMATĄ. RIEŠUTUS IR SEZAMUS SUBERK Į ATSKIRUS DUBENĖLIUS.

3 LĖTAI IŠMAIŠYK, KOL SUSIDARYS GLOTNUS KREMAS – GANAŠAS.

4 SUDĖK ŠOKOLADINĮ KREMĄ IR IŠMAIŠYK. UŽDENK PLĖVELE IR KIŠK Į ŠALDYTUVĄ, KOL SUSTINGS.

7 ŠAUKŠTU KABINK ŠALTOS TRIUFELIŲ MASĖS, RANKOMIS FORMUOK RUTULIUKUS IR PAVOLIOK JUOS RIEŠUTUOSE BEI SEZAMŲ SĖKLOSE.

padovano� Grikių granola, arba

Sveikata dubenėlyje Gausiai šokoladu pagardinti neskrudinti lukštenti grikiai ir avižų dribsniai su riešutais bei džiovintomis uogomis kaipmat atmerks akis, o gal bus nenuodėmingas užkandis prieš miegą. Dovanokite jų aktyviems, skubantiems draugams – jie tikrai ras laiko pasimėgauti šia granola bet kuriuo paros metu. Įteikite su užuomina, kaip skanauti: su natūraliu jogurtu ar pienu, užbėrus ant įprastos rytinės košės ar vaisių salotų.

Skrudiname dribsnius: 1. Orkaitę įkaitiname iki 175 °C. 2. Dideliame dubenyje sumaišome avižinius dribsnius, grikius, kokosų drožles, sezamų sėklas, riešutus ir druską. 3. Dubenėlyje ant nedidelės ugnies ištirpiname kokosų aliejų. Supilame medų ir maišydami pamažu beriame kakavą. Gerai išmaišome. 4. Kokosų aliejų ir medų su kakava supilame ant sausų produktų ir sumaišome. 5. Ant kepimo popieriumi išklotos gilios skardos tolygiai paskleidžiame dribsnius ir kepame 20 minučių. 6. Ištraukiame iš orkaitės, dar kartą išmaišome ir grąžiname kepti dar minučių. Pasklis malonus šokolado aromatas, o spalva bus labai intensyvi. Kiek tiksliai laiko skrudinti, „matuokite“ pagal lazdynų riešutus – paragaukite, jei jie paskrudę, tuomet metas granolą traukti iš orkaitės. 7. Dribsniams atvėsus suberiame uogas, sumaišome ir sudedame į dailius stiklainius.

Reikės: • 300 g avižinių dribsnių • 200 g lukštentų neskrudintų grikių • 65 g kokosų drožlių • 125 g smulkintų lazdynų arba graikinių riešutų • 30 g sezamų sėklų • 0,5 šaukštelio druskos • 115–120 g medaus • 70 g kokosų aliejaus • 60 g „Beatos virtuvės“ 99 proc. kakavos miltelių • 50 g džiovintų spanguolių • 50 g dygliuotųjų ožerškių uogų

Iš popieriaus iškerpame įvairių dydžių eglučių ar kitokių figūrų. Kuo įvairiau, tuo žaismingiau. Šiek tiek užlenktą eglutės kotelį priklijuojame prie stiklainio dangtelio ar krašto. Lai svyruoja ir linkėjimus siunčia .

Mandarinų kremas Šventiška anglų virtuvės pasididžiavimo citrinų kremo (angl. lemon curd) alternatyva. Galima tepti ant skrebučio, įvairiausių duoniukų, gardinti ledus ar biskvitinius pyragus, kai norisi išraiškingos rūgštelės. Reikės: • 1 citrinos žievelių ir sulčių • 3–4 mandarinų žievelių ir sulčių • 175 g cukraus • 3 kiaušinių arba 4–5 kiaušinių trynių (jų liks, jei kepsite brutti ma buoni sausainius, receptas 101 p.) • 35 g sviesto Ruošiame kremą: 1. Citriną ir mandarinus kruopščiai nuplauname su soda. Nutarkuojame jų žieveles ir išspaudžiame sultis. 2. Į dubenį ar nedidelį puodelį suberiame cukrų ir supilame vaisų sultis su žievelėmis. 3. Užkaičiame kitą puodelį su vandeniu, ant jo uždedame dubenį ar puodelį su sultimis ir cukrumi. Maišydami kaitiname, kol cukrus ištirps. Tik vandens neužverdame. Sultis galite perkošti per sietelį, jei nenorite, kad valgant kremą jaustųsi ir matytųsi žievelės. 4. Šluotele išplakame kiaušinius su sultimis. 5. Dubenį ar puodelį vėl statome virš karšto vandens puodo ir dar kartą maišydami kaitiname 10–12 minučių, kol masė pradės tirštėti. Sumažinę kaitrą dar pašildome, kad labiau sutirštėtų, tik maišyti nenustojame. Kai masė nubėgdama nuo šaukšto pakimba tarsi varveklis, tai ženklas, kad kremą reikia nukelti nuo karšto vandens vonelės. 6. Šiek tiek pravėsusį kremą sumaišome su sviestu, jis turi visiškai ištirpti. Uždengiame maistine plėvele ir paliekame visiškai atvėsti kambario temperatūroje. 7. Sudedame į švarius sandarius stiklainius, dedame į šaldytuvą. Kremas tinkamas vartoti apie mėnesį, bet jo „gyvenimą“ galima pailginti sudėjus į mažus maišelius ir užšaldžius.

kalėdiniai vainikai

Supinti

Kalėdas Teksto autorė LAURA KALVELYTĖ-MURINIENĖ Receptų autorės: BEATA NICHOLSON, IEVA PIKŽIRNYTĖ Nuotraukų autorės: DOVILĖ JAKŠTAITĖ, JUDITA KUNISKYTĖ

106

Prieš šventes apima ypatinga būsena, jauki ir plevenanti laukimu. Ja norisi dalytis ir išsakyti. Ruoštis šventėms, mintyse aplankyti artimuosius ir draugus planuojant dovanas bei puošti namus. Advento ar Kalėdų vainikas yra tradicinė, bet ypatinga puošmena. Kiekvienas kitoks, savitas, su įpintomis svajonėmis, prisiminimais ir linkėjimais. Manoma, kad tokių vainikų tradicijos kilo iš pagoniškos žiemos šventės ritualo, kai laukiant pavasario sugrįžimo ir džiaugiantis šviesos pergale prieš tamsą buvo deginamos eglišakių viršūnėlės. Krikščioniškoje tradicijoje advento vainiko prasmė siejama su Kristaus gimimu, trokštama šviesa, laukiama gyvybe, todėl ne veltui vainikai pinami iš visžalių augalų, kurie simbolizuoja gyvybę, viltį, amžinybę. Toks vainikas dedamas ant stalo, jame įstatomos keturios advento žvakės, kurios uždegamos kiekvieną advento sekmadienį, taip priartinant ir įprasminant stebuklo laukimą. Mes į svečius pasivadinome bendruomenės edukacinio centro „Miesto laboratorija“, besikuriančio Vilniuje (www.fb.com/miestolaboratorija), Sapiegų parke, nares Gintarę, Agnę ir Daivą, su kuriomis susipažinome pernai, kai surengėme vainikų pynimo dirbtuves. Vainiko pynimą galite paversti visos šeimos pasiruošimo šventėms ritualu: gera iš anksto planuoti, kokį vainiką pinsite, rinkti, džiovinti ir ruošti dekoracijas kartu su vaikais. Tuomet jis įgis ypatingą prasmę ir visas šventes primins apie jūsų kartu praleistą laiką bei tyliai kuždės įpintus linkėjimus.

svajonės

Intuityvi Ingos tėkmė Teksto autorė AGNĖ ŽEMAITYTĖ

„Aš nelabai tikiu „teisingais“ ir „neteisingais“ pasirinkimais jau vien dėl to, kad tai tėra vertinimas, o iš nedidelio atstumo galutinės tiesos vis tiek nesimato.“

„Mane veda intuicija ir tikėjimas. Tik yra vienas „bet“: loterijos bilietą vis tiek reikia nusipirkti pačiai.“

Mintyse suskambusi eilutė iš aktorės ir dainininkės INGOS JANKAUSKAITĖS dainos „Lelija“ tapo mudviejų pokalbio leitmotyvu. „Artumui pasiruošiu, pasimelsiu, pasipuošiu“, – Ingos kurtas tekstas, kuris vainikuoja josios laikyseną pasaulio atžvilgiu. Pasiruošimas – tai sukaupta patirtis, malda – tai asmeniškiausias tikėjimo pamatas, kurį Inga pasilieka tik sau, o pasipuošti – tai savo esminę nuostatą iš vidaus išnešti į išorę ir gyventi ja. Svarbiausia Ingos svajonė, troškimas ir siekis – tai artumas su savimi. Kai jis yra, tuomet nuojauta, vaizduotė bei tikėjimas neapvilia. Pasak Ingos, visa tai labai svarbu norint gyventi, o ne imituoti gyvenimą.

Inga, kokiu žodžiu esi linkusi vadinti savo vidines sroves, kurios veda norima vaga? Kur link dabar jos teka? Srovių daug, o nuojauta vis tiek viena. Kartais tai grynai fizinis pojūtis, aiškiai parodantis, ar esi ten, kur turi būti, ar tavo pasirinkimai teisingi. Nors, tiesą sakant, aš nelabai tikiu „teisingais“ ir „neteisingais“ pasirinkimais jau vien dėl to, kad tai tėra vertinimas, o iš nedidelio atstumo galutinės tiesos vis tiek nesimato. Mįslė ta, jog tai, ko mes norime, dažnai yra visiškai ne tai, ko mums iš tikrųjų reikia. Aš savo intuicijai nebesipriešinu ir ja neabejoju. Viskas, ką patiriu, man labai reikalinga. Tai kuria ir keičia mane.

Buvai Berta, Marija Stiuart, Liza, Rožė, Džuljeta, Odrė, Dulsinėja, karalienė Luizė. Ar iš kiekvienos šios herojės gavai ką nors kaip žiežirbą savo siekiams? Suvokimą, jog moteriškumas nėra nuolankumas. Jog moteris be charakterio ir valios neišvengiamai tampa auka. Turėkime omeny, jog mėginu apibendrinti moteris, gyvenusias arba sukurtas visiškai skirtingomis epochomis. Ir vis tiek, nepaisant aplinkybių ar istorinio fono, esminiai klausimai lieka tie patys! Epochos keičiasi, žmonės – sunkiai.

O ar jauti sąsają su savo protėvių „epocha“? Gal kuris nors iš jų dainavo, vaidino, buvo poetas ir įkvėpė? Iš tiesų yra tokia grandinėlė, kuri vejasi per mamos giminės liniją. Turiu ryšį su močiute, kuri yra mokytoja iš pašaukimo, nepaprastai artistiška, mylinti poeziją, kurią iš atminties gali deklamuoti valandų valandas. Bet giminingų, jau niekada nebeapleidžiančių, mylimų sielų daug daugiau randu literatūroje. Pradedant Mike Pūkuotuku, iki šiol cituojamu ir mylimu švarios išminties šaltiniu. Jurga Ivanauskaitė, kurios knygų laukdavau kaip Kalėdų dėl jausmo, jog jose rasiu įvardyta tai, apie ką pati galvoju. Kas porą metų grįžtu prie Michailo Bulgakovo. Ypač prie jo kūrinio „Meistras ir Margarita“. Dėl atmosferos ir to, kad neįmanoma suvokti, jog tai sukūrė žmogus. Taip pat man svarbus Borisas Pasternakas, jo poezija ir „Daktaras Živaga“. Galėčiau gerokai išplėsti šį sąrašą, ir aišku kodėl – mano karta gana daug skaitė.

126

127

Nuotraukos autorė VIKTORIJA VAIŠVILAITĖ SKIRUTIENĖ

gerumas

140

Viešėdama gimtinėje sužinojau, kad per metus iš Ispanijos, Rumunijos, Rusijos prieglaudų atvežama apie du tūkstančius šunų. Pagalvojau – Lietuvoje taip pat yra šunų prieglaudų, o Suomijoje žmonės šunis priima kaip šeimos narius, gatvėse nėra benamių šunų. Mintyse užsimezgė planas.

Ar greit jis išsipildė? Per du mėnesius gimė dvi įstaigos, gyvūnų globos organizacija „Pet Rescue Finland“ Suomijoje ir „Geri namai“ Lietuvoje. Suomijos komandos dalis – mano brolio žmona – ieško norinčių globoti šeimų, tvarko internetinę svetainę. Mano mamos namai yra laikinas viešbutis, kartais prieš susitinkant su naujais globėjais šunys gyvena pas ją. Taip pat ji renka labdarą šunų prieglaudoms Lietuvoje. Brolio dukra, kuriai aštuoniolika, prisideda fotografuodama šunis jų naujose šeimose. Mano brolis padeda mums susitvarkyti su emocijomis, nušluosto ašaras ir primena, kad visiems gyvūnams negalime pagelbėti. O mano darbas (jau metus) Lietuvoje yra eiti į prieglaudas, užmegzti ir palaikyti kontaktą su šunimis. Manau, kad man atiteko geriausia darbo dalis... Apskritai visi, kurie susiliečia su idėja padaryti šių vargšų gyvenimus geresnius, tampa didele šeima. Naujieji šunų šeimininkai siunčia mums fotografijas su pasakojimais. Mes visi kartu ašarojame ir džiaugiamės. Kai randame namus gyvūnams, kurie prieglaudoje gyvena penkerius metus, būna tikra šventė.

Kas tie geri žmonės Suomijoje? Tai vidutinio amžiaus žmonės. Jų vaikai jau užaugę, augintiniai iškeliavę į amžinos medžioklės plotus, namai tušti... Man gražu, kad tie žmonės, turėdami pakankamai pinigų, nesirenka brangių, veislinių šunų. Jie ryžtasi rizikuoti. Atsiranda šeimų, norinčių tokio šuns, kuris ilgiausiai buvo prieglaudoje. Kiti ima ne vieną, o du, tris šunis. Būna net norinčiųjų paimti ligotus šunis, nesvarbu, kiek pinigų ir laiko kainuos gydymas. Kai viena moteris man pasakė: ,,Liisa, man

nereikia gero šuns, aš paimsiu tokį, koks yra“, galutinai suvokiau, kad žmonės yra geri ir supratingi, jie nori padėti, o ne tik gauti.

Susiduriate su žmonėmis, kurie turi poreikį atlikti ką nors gero. Tai atliepia Jūsų troškimus? Man, kaip pilietei, turinčiai šiek tiek laiko, šiek tiek pinigų ir sveikatos, būtina daryti ką nors, kas prisidėtų prie visuomenės gerovės. Brandus žmogus turi gyventi ne tik savo malonumui. Nežinau, ar tai kyla iš prigimties, ar tėvų auklėjimo, o gal tai suomiškas pareigos jausmas, bet noras padėti kitam ateina iš pačių gelmių. Skandinavų gyvenimu itin rūpinasi valstybė, tad suomiai kaip tauta nėra labai linkusi savanoriauti. Lietuvoje poreikis daryti daugiau, nei siekia asmeninė gerovė, yra nepalyginti didesnis.

Taip, bet jei savanorystė susijusi su vaikais ar seneliais, gauni grįžtamąjį ryšį. O šunys jums nepadėkos, tad kaip ši savanorystė atsiperka? Dažnai pagalvoju – kas ką gelbėja? Atrodo, kad žmogus gelbėja šunį, bet dažnai šuo gelbėja žmogų. Nuo vienatvės, egoizmo. Mes turime dėkoti naujiesiems šeimininkams už tai, kad jie priėmė šunį, bet dažniausiai jie dėkoja, kad gavo nuostabų draugą. Tai ir yra didysis stebuklas. Mane viduje labai atnaujina tas momentas, kai matau, kad šuo, kuris ilgai gyveno prieglaudoje niekam nereikalingas, atvyksta į Suomiją ir jo pasitikti ateina didžiulė šeima. Su vaikais, seneliais, draugais, nešini naujais, blizgančiais antkakliais, geru šunų ėdalu. Jie susitinka ir pradeda verkti! Jei galvojate, kad suomiai – šalti žmonės, tai tuo momentu taip tikrai nėra (juokiasi). Ta akimirka man atperka visą triūsą.

Kaip manote, Liisa, ar jūsų vaikams ateityje irgi bus natūralu rūpintis augintiniais, o gal jie sako: ,,O, ne, ir vėl namai pilni gyvūnų‘‘? Šunys patenka į prieglaudas, nes tampa nepatogūs – per aktyvūs, per ramūs, per daug loja, sugadina baldus.

Kartais jie atiduodami tiesiog todėl, kad nusibosta. Vaikams labai naudinga pamatyti, kad nesvarbu, jog šuo nepatogus. Jis yra šeimos narys, ir mes turime už jį jausti atsakomybę, negalime tiesiog išmesti, palikti. Juk ir šeimos nariai kartais būna nepatogūs, tiesa? Tai nebyli pamoka, kad turime dirbti su savimi ir mokytis atsakomybės. Vyresnieji sūnūs (vienam dvidešimt vieni, kitam devyniolika) šiais metais išvyko mokytis į Ameriką, bet jie visuomet teiraujasi apie šunis, nori juos pamatyti. Trečiajam sūnui šešiolika, dabar jis visa galva pasinėręs į futbolą ir tikrai neturi noro ar laiko būti su šunimis, bet kiekvieną vakarą visus po vieną apkabina ir išbučiuoja. Štai šis naujas prieglaudos šuniukas jau spėjo tapti sūnaus gyvu žadintuvu, rytais šoka pas jį į lovą ir žadina. Gyvenimas ant sofos po prieglaudos jiems yra kaifas.

Liisa, namuose – šunys, kieme – šunys, išeinate darban – šunų prieglauda. Ar ne per daug? Daugoka (juokiasi). Bet tas jų keliamas šurmulys namuose, ech, jei jo nebūtų – labai greitai pasigesčiau. Mano vyrui taip pat įdomūs vis nauji mūsų namuose atsirandantys skirtingų charakterių šunys. Jis mano veiklą labai palaiko ir šunims iš restorano visada atneša lauktuvių – pačius skaniausius mėsos gabaliukus. Be to, dirbdama su šunimis negavau nė vieno blogo atsiliepimo. Jaučiuosi dėkinga, kad radau veiklą, kuri niekam netrukdo.

Ką galite pasakyti žmogui, kuris galvoja neatlygintinai skirti laiko kitiems? Be gerų emocijų, kurios užplūsta padedant kitiems, įgysite ir puikią kompaniją. Nes žmonės, kurie padeda silpnesniesiems, dažniausiai yra širdingi, su jais gera bendrauti. Atrandi bendrakeleivius, kurie galvoja taip pat kaip ir tu. Šalies visuomenės brandą parodo mūsų elgesys su tais, kurie neturi sveikatos, pinigų, namų... Privalome jiems padėti. Kuo geriau jie gyvens, tuo šviesesnė bus mūsų šalis ir širdys.

141