Vaidotas Januškis "NEĮTIKĖTINA..." by Leidykla Didakta

NEﾄｮTIKﾄ傍INA ... pataisytas ir papildytas leidimas

UDK 001.94 Ja464

Antrasis, pataisytas ir papildytas, leidimas 2015

Redaktorius Vytautas P. Venslovas Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė

ISBN 978-609-442-071-9

Visos teisės saugomos įstatymo. Jokia šio leidinio dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar kitomis priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą į kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas be leidėjo išankstinio raštiško sutikimo. Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų bei Baudžiamuoju kodeksu, pažeidėjams numatytos griežtos sankcijos.

Vaidotas Januﾅ｡kis

NEﾄｮTIKﾄ傍INA ... pataisytas ir papildytas leidimas

Vilnius / 2015

TURINYS Pratarmė.......................................................................................................................7 SENŲJŲ AFRIKOS GYVENTOJŲ ŽINIOS APIE SIRIJAUS ŽVAIGŽDES IR ŠIENPJOVIŲ ŽVAIGŽDYNĄ........................................................................................ 12 Dogonus mokė „dievai“ • Europietiškam Šienpjovių „žvaigždžių planui“ – 32 000 metų • Paukščių Tako žemėlapis prieš 19 000 metų • Sfinksas „pasendintas“ dvigubai • Didžioji piramidė – energetinis įrenginys • O vis dėlto jie skraidė... • Jie darė širdies ir galvos persodinimo operacijas... MARSAS GYVENAMAS?.............................................................................................. 45 Pirmosios žinios apie Marsą • Palydovų Fobo ir Deimo paslaptys • Kosmonautas G. Titovas: „Mano sena hipotezė – mes atskridome iš Marso.“ • Iš 34 į Marsą paleistų erdvėlaivių 22 dingo • NASA slepia gautą informaciją • Ugnikalniai, buvę vandenynai ir jūros • Ledas ir vanduo Marse • Gyvybė ir civilizacija buvo: piramidės, „veidai“, „švyturys“ • „... yra neginčijami gyvybės buvimo Marse praeityje įrodymai.“ • Marse vyksta sezoniniai pokyčiai • Marsaeigių nuotykiai • „Stikliniai sliekai“ ir kiti pastebėjimai • Kas paneigs matytus vaizdus? „SNIEGO ŽMOGUS“..................................................................................................... 88 R. Mesneris netikėjo, kol pats nepamatė • Jetį apibūdina mačiusieji • Almasty buvo prijaukintas • Pirmas nufilmuotas didžiapėdis • Didžiapėdis nufotografuotas iš arti • Sibiro medžiotojų pasakojimai apie čučunus • Sodininkui paduoda ranką „sniego žmogus“ • Tadžikas gyveno su Zan žmona • „Sniego moters“ anūkai dirba šachtininkais • Mokslininkai nustatė: didžiapėdis kai kuriais gebėjimais lenkia žmogų. VANDENYNŲ IR EŽERŲ GELMĖSE......................................................................... 118 300 km/h greičiu po vandeniu • Baikalo dugne paslaptingi plaukikai ir šviečiantys žiburiai • Su batiskafu į Marianų gelmę • Arktikoje dingo sala • Ligos liko Indijos vandenyno dugne. TUNGUSKOS „METEORITAS“................................................................................. 158 Įvykio liudininkų pasakojimai • Mokslininkų hipotezės • Ekstrasensai: ten buvo dirbtinės kilmės sprogimas • Ekspedicijų tyrimai: įvykio padariniai aplinkai • Ekspedicijos dalyvis kosmonautas G. Grečka „nelabai ką atsimena“ • Pagaliau aptikta „skardelė“ • Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūno pasakojimas XII tarptautinio kongreso dalyviams • Ar Žemei gresia dar vienas Tunguskos „meteoritas“? • „Ugningojo Erelio lizdas“ • 2007 m. balandžio 18 d. mokslininkų pranešimai deda tašką.

ŠUMERUS MOKĖ „DIEVAI“...................................................................................... 182 Šumerus pripažino tik 1899 metais • Europos civilizacijos šaknys – Šumere • Graikai skaičiavo iki 10 000, o šumerai – iki 195 955 200 000 000! • „Dievų“ planeta Nibiru priartėja prie Žemės kas 3600 metų • Kosminių skrydžių centras buvo Tigro ir Eufrato tarpupyje • „Dievai“ sukūrė žmogų • Pasaulinis tvanas buvo... • „Dievų“ pėdsakai Pietų Amerikoje • Branduolinis sprogimas prie Sodomo ir Homoros • Žmonijos istorijos raidoje šumerams priklauso viena aukščiausių vietų. ANTARKTIDA GYVENAMA?.................................................................................... 216 Kas atrado Antarktidą? • Šeštojo žemyno tyrimai • Kitos tokios „skylės“ Žemėje nėra • Sensacingiausi XX amžiaus atradimai • Stebėtinai tikslūs Antarktidos žemėlapiai iki jos atradimo • Kaip įsikūrė ir ką ten veikė naciai • Kaip amerikiečiai „tyrinėjo“ Antarktidą • Ir vis dėl to ji gyvenama... ARKTIDA, ARBA HIPERBORĖJA............................................................................. 247 Žemynas Šiaurės ašigalyje • Romėnai apie Hiperborėjos gyventojus • Auksinė Boba – stabas • Žmonių užmiršta vieta – Putorana • Senos civilizacijos pėdsakai • Paslaptinga kapsulė jūros dugne • Poliarinės pašvaistės ir Šiaurės žvaigždė • Šiaurės ašigalis – Žemės „bamba“. VIETOJ PABAIGOS..................................................................................................... 280

NeĮtikĖtina ...

PRATARMĖ

Ne vienam skaitytojui čia pateikiama medžiaga pasirodys neįtikėtina. Tikėti ar netikėti – kiekvieno reikalas. Asmeniškai autorius čia nieko neprigalvojo, o tik apibendrino ir kruopščiai atrinko kelis dešimtmečius iš įvairių šaltinių kauptą medžiagą. Atrenkant stengtasi remtis žinomesniais mokslininkais ar patikimesnėmis organizacijomis. Kaip tik dėl to knygoje tiek daug pavardžių ir organizacijų pavadinimų, — norima skaitytojui pristatyti informacijos šaltinius. Mes retai susimąstome apie nepažintus ar neįtikėtinus mus supančius reiškinius ar dalykus. Nors žmonija, atrodo, pasiekė nepaprastai daug, vis dar lieka daugybė nesuvokiamų ar nežinomų dalykų. Kaip atsirado Visata, gyvybė ar protas? Yra begalė hipotezių ir nieko aiškaus. Ką ten taip toli. Mes nežinome, kas ir kaip reguliuoja pastovų deguonies kiekį Žemės atmosferoje ir garantuoja optimalias gyvavimo sąlygas įvairioms gyvybės formoms. O juk jeigu deguonies kiekis nuo 21 % sumažėtų iki 14 %, būtų neįmanoma uždegti liepsnos. Tai būtų problema ne tik žmogui, bet ir daugeliui jo sukurtų technologijų. Ir priešingai, deguonies koncentracijai atmosferoje padidėjus iki 25 % daugelis medžiagų savaime užsiliepsnotų. Sunku įsivaizduoti padarinius. Kažkas reguliuoja ir pasaulinio vandenyno, kuris užima du trečdalius planetos ploto, druskingumo laipsnį. Bet jeigu pasaulinio vandenyno druskingumas (nuo dabartinių 4 bazinių %) viršytų 6 % ribą, vandenynas virstų negyvąja jūra tikrąja šio žodžio prasme. Tokių klausimų dar labai daug. Bet tą Visatos ir Žemės „kompiuterį“ kažkas valdo. Ir čia mintys grįžta prie Kūrėjo. Šioje knygoje aptariami mums įprastos ir tolimesnės aplinkos iki šiol mažai ištirti ir dažnai dar neįtikėtini dalykai. Čia negvildenamos Mėnulio, NSO ir kai 7

Vaidotas Januškis

kurios kitos įdomios temos, apie kurias jau yra nemažai naujos neįtikėtinos informacijos, bet didelė jos dalis didžiųjų valstybių dar įslaptinta. Įtikėtinumas dažnai priklauso nuo mūsų pačių aplinkos pažinimo lygio ar priėjimo prie informacijos galimybių. Ir taip buvo visais laikais. Štai 1895 metais Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos prezidentas lordas Kelvinas autoritetingai pareiškė: „Sunkesnės už orą skraidymo mašinos yra neįmanomos!“ Kiek vėliau, 1899 metais, JAV patentų biuro specialus įgaliotinis Čarlzas Diuelas neabejodamas užtikrino: „Viskas, ką buvo galima išrasti, jau išrasta.“ Ir tai tuo metu, kai išradimai pasipylė kaip iš gausybės rago. Bet gana dažnai tai, kas prieš kelis dešimtmečius ar šimtmečius atrodė neįtikėtina, po kurio laiko tapo realybe. Ir kaip čia neprisiminti amerikiečių tyrinėtojo Edvino Dreiko, 1859 metais pasiūliusio naftos gavybą pagausinti gręžiant gręžinius. Pramonininkai, turėję finansuoti tokią naftos gavybą, atsakė: „Žemės gręžimas naftai ieškoti? Jūs turite galvoje, kad reikia gręžti žemę tam, kad surastumėte naftos? Jūs – tikras beprotis.“ Bet Dreikas pasiekė savo. O šiandien nafta išgaunama ne tik iš penkių kilometrų gylio sausumoje, bet ir iš pritvirtintų inkarais milžiniškų platformų gręžinių jūrų šelfe. Nauji neįtikėtini atradimai daromi kone kasdien, taigi pažinimo galimybės nesulaikomos. Šios knygos autorius puikiai prisimena, kai prieš kelis dešimtmečius naujai pastatytame Lietuvos mokslų akademijos Matematikos institute mokslininkai su pasididžiavimu rodė galingiausią Lietuvoje skaičiavimo mašiną. Ją sudarė vienos salės pasieniais išdėstytose žmogaus ūgį viršijančiose spintose paslėpta įranga. O garsios IBM kompanijos, beje, gaminusios sūrių ir mėsos pjaustymo įrangą, direktorius Tomas Votsonas 1943 metais susirūpinęs pareiškė: „Manau, jog pasaulinėje rinkoje mes rasime paklausą tik penkiems kompiuteriams.“ Bet visada buvo ir yra tokių žmonių kaip Žiulis Vernas, kurie matė ir mato pažangos bei atradimų tolimą ateitį. Štai egiptologai jau daug dešimtmečių teigia, jog Didysis Gizos Sfinksas buvo sukurtas maždaug prieš 5000 metų. O „miegantis pranašas“ Edgaras Keisis, nuspėjęs daug neįtikėtinų dalykų, sakė, jog Didįjį Sfinksą 10 450 m. pr. Kr. sukūrė ateiviai iš Atlantidos. Kas teisus? Teks dar palaukti. Be kitą ko, egiptologas Basamas Rudvanas tvirtina, jog senieji egiptiečiai laikėsi simetrijos principo. Ir jei abipus Didžiosios Gizos piramidės buvo dvi šventyklos, tai turėjo būti ir antras Sfinksas. Dabar jo nėra, bet jis gali būti palaidotas po smėliu. Juk ir Didysis Sfinksas anksčiau buvo užneštas smėlio. Vėlgi galima tikėti ir netikėti. Bet neseniai specialiai užsakius amerikiečių kosminio palydovo padarytose nuotraukose spėjamojoje vietoje po smėliu matyti kažkoks iš apdorotų klinčių esantis nežinomas darinys. Reikia tik leidimo bandyti jį atkasti. 8

NeĮtikĖtina ...

Kai kurie mokslininkai jau kelis dešimtmečius bando nuginčyti Egipto istorikus ir archeologus įrodinėdami, jog Didžiąją Gizos piramidę (dar vadinamą Cheopso, arba Chufu) statė ne faraonai ir kad ji buvo skirta ne laidojimui. Ir štai, tik 2007 metais, panaudojus kosminius aparatus ir kosmines technologijas nustatyta, jog Didžioji piramidė statyta kaip supertolimo kosminio ryšio antena, savo parametrais ir galimybėmis lenkianti šiuolaikines tolimojo ryšio parabolines antenas. Beje, ne mažiau neįtikėtinų žinių laukiame ir iš ką tik pradėtų tirti didžiųjų piramidžių Kinijoje. Neabejotinai naujų atradimų laukiama ir iš nuodugnesnio mūsų planetos gamtos tyrinėjimo. 2002 metais nuo Antarktidos šelfinio Larseno ledyno per kelias savaites atlūžo milžiniškas ledo luitas, atvėręs tūkstančius metų slėptą erdvę. Nuo 2007 metų sausio ten dirba vokiečių mokslinis laivas „Poliarštern“. Pirmaisiais pranešimais vien Antarktikos vandenyse aptikta 500 iki šiol nežinomų vėžiagyvių rūšių! Tikrai bus ir daugiau naujų žinių. Ši ekspedicija įeina į vieną didžiausių visų laikų dešimties metų trukmės Pasaulinio vandenyno tyrimų projektą „Surašymas“. Toje programoje dalyvauja du tūkstančiai mokslininkų iš 80 šalių. Apie neįtikėtinus dalykus plačiau kalbėsime atskiruose skyriuose. Malonių skaitymo akimirkų.

Autorius

Knygoje aprašomos ir minimos vietovės 1. Malis 2. Nabta Plaija, Abidas, Egiptas 3. Sfinksas, piramidės, Egiptas 4. Berberai, Pietų Tunisas 5. Bahrijos oazė, Egiptas 6. Pietų Afrikos Respublika

7. Volžskas, Rusija 8. Himalajai 9. Tibetas 10. Gobio dykuma 11. Kalifornija 12. Takoma, Vašingtono valstija 13. Pensilvanijos valstija

14. Oregono valstija 15. Kolos pusiasalis 16. Karelija 17. Pamyras 18. Kaukazas 19. Viduržemio jūra 20. Gvinėjos įlanka 21. Malakos sąsiauris

22. Bermudų salos 23. Baikalas 24. Isyk Kulis 25. Sarezo ežeras 26. Erio ežeras 27. NPO bazė 28. Marianų įduba 29. Tunguskos meteoritas

30. 2002 m. sprogimas Sibire 31. Meteoritas Arizonoje 32. „Ugningojo Erelio lizdas“ 33. Tarpupis 34. Titikaka 35. Sodomos ir Gomoros miestų liekanos 36. Naska

37. Antarktida 38. Švabija 39. Arktida 40. Putorana

Vaidotas Januškis

TUNGUSKOS „METEORITAS“ yy Įvykio liudininkų pasakojimai. yy Mokslininkų hipotezės. yy Ekstrasensai: ten buvo dirbtinės kilmės sprogimas. yy Ekspedicijų tyrimai: įvykio padariniai aplinkai. yy Ekspedicijos dalyvis kosmonautas G. Grečka „nelabai ką atsimena“. yy Pagaliau aptikta „skardelė“. yy Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūno pasakojimas XII tarptautinio kongreso dalyviams. yy Ar Žemei gresia dar vienas Tunguskos „meteoritas“? yy „Ugningojo Erelio lizdas“. yy 2007 m. balandžio 18 d. mokslininkų pranešimai deda tašką. Daugeliui pasirodys keista, jog žodis „meteoritas“ čia parašytas kabutėse. Bet tie, kurie domėjosi šia problema, žino, jog 1908 metų birželio 17 dieną (birželio 30 d. pagal senąjį kalendorių) gūdžioje Sibiro taigoje buvęs įvykis iki šiol slepia daug paslapčių. Buvome įpratę skaityti apie ten nukritusį meteoritą. Paprastai džiaugtasi, kad jis nukrito ten, o ne kur nors tankiai apgyvendintoje vietoje. Praėjo daugiau kaip šimtas metų, o šio keisto įvykio aplinkybes iki šiol dengė paslapčių skraistė. Tam buvo daug priežasčių. Pirma, nestabili padėtis po 1905 m. revoliucijos Rusijoje, vėliau sekęs bolševikinis perversmas, pilietinis karas ir badmetis. Ne tas rūpėjo... Praslinkus keliems dešimtmečiams, kai pagaliau pradėta tirti, ne viską pavyko atsekti. Antra, dabar jau aišku, kad daugelis ištirtų dalykų ir surinkta medžiaga Sovietų Sąjungos saugumo struktūrų ilgiems dešimtmečiams buvo įslaptinta. Trečia, net ir išslaptinus įvykio duomenis, šiuolaikinis mokslas daugelio dalykų nesupranta ir negali paaiškinti. Bet apie viską iš eilės. Tik praėjus 19 metų, 1927 metais į įvykio rajoną – apie 750 km į šiaurės rytus nuo Krasnojarsko, į Akmenuotosios Tunguskos upės dešiniojo intako Čambos pakrantes – prasiskverbė meteoritų tyrimo specialisto Leonido Kuliko vadovaujama ekspedicija. Iki mūsų dienų tame rajone jau pabuvojo kelios dešimtys ekspedicijų, viešai skelbtų ir įslaptintų. Pats L. Kulikas vadovavo 158

NeĮtikĖtina ...

Tunguskos meteorito vieta

aštuonioms ekspedicijoms. Šešioms Rusijos geografijos draugijos ekspedicijoms vadovavo V. Kožemiakinas. Pastaraisiais metais į tą rajoną buvo įleistos ir kelios užsieniečių ekspedicijos. Kas šiandien yra žinoma? Pirmiausia, galima prisiminti vieno raštingo to įvykio liudininko atsiminimus, išspausdintus Rusijos laikraščiuose. Ankstyvą tos dienos rytą rusų pirklys Avdejevas sėdėjo prie vagono lango traukinyje, Transsibiro magistrale jį vežusio link Baikalo. Žiūrėdamas per langą į pro šalį monotoniškai slenkančias Sibiro kedrų viršūnes, pirklys mąstė apie būsimą susitikimą su vietiniu medžiotoju, iš kurio turėjo užpirkti didelį kiekį brangių kailių. Kažkuriuo momentu traukinys susiūbavo, sudrebėjo ir ėmė staigiai stabdyti. Ryškus šviesos blyksnis apakino pirklį, o netrukus tapo tamsu. Staiga vėl blyksnis ir kedrai už lango sušvito auksine ir raudona šviesa. Pasidarė nepaprastai karšta, bet langai neaprasojo. Pirklio vagono kaimynai pastebėjo dangų parskrodusį pailgą daiktą. Paskui pasigirdo trenksmas ir sudrebėjo žemė. Nusprendę, jog prasidėjo pasaulio pabaiga, daugelis keleivių verkė ir meldėsi. Traukiniui vėl pradėjus greitėti, žmonės aprimo, bet sėdėjo mirtinoje tyloje. 159

Tunguskos „meteorito“ paveiktas plotas 0

40 km

Vašingtono miesto plotas

Vaidotas Januškis

Tunguskos „meteorito“ sprogimas šiuolaikinio dailininko akimis

Krintantis meteoritas

Įdomią, mažai kur skelbtą medžiagą pateikė 1908 metų birželį išėjęs Irkutsko (Rusija) laikraštis „Sibirj“: „... birželio 30-tosios rytą (pagal senąjį kalendorių), devintos valandos pradžioje pas mus buvo matomas kažkoks nepaprastas gamtos reiškinys. Nižne Karelinsko gyvenvietėje (apie 200 varstų (1 varstas = 1,06 km) į šiaurę nuo Kirensko) valstiečiai, palyginti aukštai virš horizonto, šiaurės vakaruose pamatė ypač ryškia balta ir melsva spalva šviečiantį kūną, apie 10 minučių skriejusį iš viršaus žemyn. Kūnas atrodė vamzdžio formos, t. y. cilindrinis. Dangus buvo giedras, be debesėlio, tik virš horizonto toje pusėje, kur matėsi šviečiantis kūnas, buvo galima įžiūrėti mažą tamsų debesėlį. Priartėjęs prie žemės (miško), šviečiantis kūnas lyg ir praskydo, jo vietoje susidarė milžiniškas juodų dūmų kamuolys ir pasigirdo ypatingai stiprus trenksmas kaip nuo krentančių didelių akmenų ar patrankų šaudymo1. Visi statiniai virpėjo. Tuo metu iš debesies ėmė veržtis neapibrėžtos formos liepsna. Visi kaimo gyventojai, apimti panikos išgąsčio, susirinko gatvėje, bobos verkė, visi manė artėjant pasaulio pabaigą... Reiškinys sukėlė daugybę aiškinimų. Vieni sako, jog tai milžiniškas meteoritas, kiti, kad tai rutulinis žaibas (arba visa jų serija).“ Vietiniai gyventojai evenkai, ganę elnius arčiau įvykio vietos, buvo įsitikinę, jog tai ugnies dievo Agdy (arba Ogdy) kerštas. Laikraščio darbuotojai apklausė ir evenkus. „Kerštas buvo siaubingas. Danguje pasigirdo keturgubas sprogimas. Susikreivino dangus, išlėkė į orą čiumai, labazai, balaganai (evenkų gyvenimo ir sandėliavimo statiniai), nuplėšė nuo medžių evenkų kapų papuošalus (įvairiaspalves medžiagos juosteles, rišamas ant medžių šakų). Ugnyje žuvo stovykla prie Kimču upės. Sudegė evenko Tarkičionko elnių banda. Daugelį žmonių kontūzijo. Kai kurie sulaužytais stuburais, susisukę į antklodes, gulėjo tris dienas laukdami mirties. Evenkui Dženkouliui vienukart sudegė 200 elnių.“ Tai beveik ir viskas, ką užfiksavo įvykį mačiusių žmonių atmintis. Iki šiol paskelbta daugiau kaip 300 įvairiausių mokslininkų hipotezių, bet nė viena jų įtikinamai nepaaiškina pabraukta autoriaus, prisiminkite tai skyriaus pabaigoje

160

NeĮtikĖtina ...

to įvykio. Hipotezių pagrįstumui trukdė labai menkas turimų duomenų viešumas. Todėl dauguma hipotezių buvo apie kritusį meteoritą ar kometą. Bet tokio sprendimo variantai niekaip nepaaiškina, kodėl objektas sprogo nepasiekęs Žemės paviršiaus. Rusijos akademiko V. Žuravliovo nuomone, į Žemę pateko Saulės radiacijos įtakoje kosmose susidaręs plazmos gumulas. Patekęs į Žemės atmosferą, jis galėjo virsti milžinišku kamuoliniu žaibu. Taip jis aiškino „kūno“ judėjimo netolygumą bei sprogimo pėdsakų žemėje nebuvimą. Žinomas fantastinių knygų autorius inžinierius A. Kazancevas patikslino savo pirminę hipotezę apie ateivių kosminio laivo atominio variklio sprogimą. Prieš pat savo mirtį A. Kazancevas tvirtino, esą toks kosminis laivas po sudėtingo manevro galėjo pakilti ir palikti Žemės atmosferą. Garsaus mokslininko ir Tunguskos įvykio tyrinėtojo V. Černobrovo nuomone, į Žemės atmosferą įskrido milžiniškas neatpažintas skraidantis objektas (NSO), vadinamas motininiu laivu. Patyręs gedimus, jis riaumodamas bandė avariniu būdu nusileisti. Bet 5–7 km aukštyje ateiviams pavyko gedimą likviduoti, ir NSO, atlikęs sudėtingą manevrą, sugebėjo vėl pakilti. Įveikdamas garso greičio barjerą, jis galėjo sukelti sprogimo įspūdį. Manevro metu išsiskyrusi milžiniška energija išvertė mišką, įelektrino aplinkinę erdvę, įmagnetino uolienas, sukūrė radioaktyvius izotopus dirvoje, sukėlė augalų ir gyvūnų mutaciją. O skridimo krypties atvirkštinis įspūdis Žemės stebėtojams susidarė todėl, jog NSO skrido kitame lygmenyje. Tokį V. Černobrovo sudėtingą scenarijų palaikė daug žymių Rusijos mokslininkų. Rusijos Mokslų akademijos meteoritų ir kosminių dulkių komisijos vicepirmininkas akademikas N. Vasiljevas diskusijose apie Tunguskos įvykį pareiškė: „Kad ir kaip tai atrodytų keista, ortodoksinio (griežtais faktais pagrįsto) mokslo atstovams klausimas apie Tunguskos „meteorito“ technogeninę kilmę iš kitų planetų, iškeltas prieš pusę amžiaus, iki dabar gyvuoja ir vargu ar bus artimiausiais metais atšauktas.“

161

Halio kometa

Vaidotas Januškis

Meteoritas aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose

Daugumos užsienio mokslininkų hipotezės daugiau filosofinės, nes jiems buvo neprieinami stebėjimų ir tyrimų duomenys. Šaltojo karo metais kuriamoje „Žvaigždžių karų“ programoje buvo planuota panaudoti kometas ir asteroidus. Bet kai anglų astronomai ėmė ieškoti tam tinkamos kometos, paaiškėjo, kad jos kažkieno „užimtos“. Įtarimas buvo kilęs jau tada, kai 1956 metais aptikta Arendo-Rolano kometa (1956h). Staiga atsiradusi jos uodega, priešingai visiems Visatos dėsniams, buvo atsukta į Saulę. Paprastai Saulės vėjai kometų uodegas nusuka nuo Saulės. Bet ta uodega netrukus dingo. Dar keisčiau, jog radijo astronomai kometoje užfiksavo 0,5 ir 11 metrų ilgio radijo bangas skleidžiantį šaltinį. Tai jau buvo panašu į dirbtinį objektą. Be to, nustatyti atvejai, kai kometos nesuprantamai keičia savo orbitas ar netikėtai keičiasi jų spektrai. Pirmasis tai pastebėjo pasaulinio garso britų astronomas V. Brokvėjus. Analizuodamas pagal savo atliktus skaičiavimus Tunguskos „meteorito“ judėjimą, jis įsitikino, jog ten buvo aiškūs orbitos dirbtinės kaitos elementai, kuriuos galėjo keisti tik kažkoks variklis. Tuo remdamasis jis tvirtino tai buvus valdomą kometą, pasiųstą aukštai išsivysčiusios civilizacijos. Vėliau V. Brokvėjus ėmė tirti kitų kometų orbitas ir buvo priblokštas gautų rezultatų. Daugelis kometų „nardė“ iš vienos trajektorijos į kitą, visiškai nepaisydamos senokai nustatytų Keplerio dėsnių. V. Brokvėjaus pastebėjimus patvirtino astronomas Drankvoteris. Jis atrado panašaus nestandartinio „elgesio“ asteroidą, pavadintą Plantroglu. Drankvoteris paskelbė hipotezę, jog tame asteroide yra technogeninės veiklos požymių, tad, galimas dalykas, ten yra ateivių bazė, iš kurios sekama Žemės gyventojų veikla. Ir jau visiškai keista, kad net vienuolika šiuose tyrimuose dalyvavusių anglų specialistų per kelis mėnesius po informacijos paskelbimo neaiškiomis aplinkybėmis išėjo anapilin. Tarp jų ir V. Brokvėjus. Ne taip seniai paskelbta kita hipotezė, jog Tunguskoje tikrai krito milžiniškas meteoritas, bet netoli Žemės paviršiaus jį taranavo neatpažintas skraidantis objektas 162

NeĮtikĖtina ...

(NSO), greičiausiai nepilotuojamas, išgelbėjęs Žemę nuo katastrofos. 1990 metais į vieną mokslinę konferenciją atvykusi grupė ekstrasensų bandė įtikinti mokslininkus savo atliktais tyrimais. Ekstrasensų Tunguskoje su įvairių konstrukcijų biorėmeliais atlikti stebėjimai rodė ten buvus dirbtinės kilmės sprogimą. Bet mokslininkų jie neįtikino. Apibendrinus daugumos ekspedicijų skelbtus duomenis, iki šiol manyta, jog 1908 metų birželio 17 d. apie 7–8 val. ryto virš Centrinio Sibiro praskriejo milžiniškas kūnas, kuris sprogo 6–8 kilometrų aukštyje virš Podkamenaja Tunguskos upės dešiniojo intako Čambos baseino. Kūnas skriejo netolygiai, keisdamas judėjimo kryptį ir aukštį. Skrisdamas jis garsiai šnypštė, traškėjo, gaudė... Sprogimą sekė „patrankų“ kanonados griausmai, girdimi už keliasdešimties ar net šimtų kilometrų. Manoma, jog sekė vienas po kito keli sprogimai. Jų galia galėjo sudaryti 15–40 megatonų arba 500–2000 kartų viršijo Hirosimos ar Nagasakio bombų, numestų Japonijoje 1945 m., galią. Kūno masė galėjo būti net apie 100 000 tonų. Sprogimo banga apskriejo Žemės rutulį. Seisminės stotys įvairiose pasaulio vietose užregistravo Žemės plutos svyravimus. Sprogimas sukėlė magnetines audras – po to kelias naktis nuo Sibiro iki Atlanto buvo neįprastai šviesios „baltosios naktys“. Virš Eurazijos buvo pastebėta, jog susikaupė be galo gausiai aukštutinių sidabrinių debesų. Apskritai seismologai užfiksavo daug reiškinių, kurie iki šiol tebėra mįslė. Žmonijai tiesiog pasisekė. XX a. pradžioje ši Sibiro vieta buvo beveik neapgyvendinta. Toje vietoje po taigą klajojo pavieniai elnių augintojai ir medžiotojai. Jeigu toks sprogimas būtų įvykęs Europoje ar Amerikoje virš tankiai gyvenamos vietos, tai Hirosimos atominės bombos sprogimas, nusinešęs 140 000 gyvybių, atrodytų visai nekaltas žaidimėlis. Sprogimo banga išguldė 2150 km2 miško (vidutinio Lietuvos rajono plotas). Pirmoji L. Kuliko ekspedicija aptiko abipus Čambos upės tartum suvoluotą žolę ir viena kryptimi nulenktus medžius. Dalis medžių buvo apdegę, net storiausių kedrų kamienai susukti ir nulenkti. L. Kulikas neaptiko jokio meteorito ar kitokio kosminio kūno likučių, nei didesnės kraterio duobės. Tačiau rado 163

Leonidas Kulikas

Vaidotas Januškis

Tunguskos miškas po sprogimo. L. Kuliko ekspedicijos nuotrauka

L. Kuliko ekspedicijos 50-mečio proga išleistas pašto ženklas

keistas, idealiai apvalias nedideles duobes, užpildytas vandens. Be to, didelei jo nuostabai, sprogimo centre ekspedicijos dalyviai aptiko nemažą plotą stataus miško su aplaužytom šakom ir apanglijusiais kamienais. Lankydamasis Nagasakio atominės bombos sprogimo vietoje Japonijoje, aš sužinojau, jog Hirosimos atominė bomba buvo taikyta į imperatoriaus rūmuose įsikūrusią japonų armijos vadavietę. Tačiau sprogimo centre buvę imperatoriaus rūmai liko nesugriauti, o aplink dideliu spinduliu neliko plytos ant plytos. Taigi peršasi nuomonė, jog Tunguskos ir Hirosimos sprogimų padarinių pobūdis panašus. O tai leidžia manyti, kad Tunguskoje galėjo būti branduolinis sprogimas. Uralo geofiziko A. Zolotovo skaičiavimais, sprogimas galėjo įvykti tik dėl vidinės kūno energijos. Tokį sprendimą jam padėjo priimti 1908 m. Irkutske sprogimo metu įrašyta magnetograma. Žmonija tiesiog neturi panašių palyginimo atvejų. Tunguskos įvykio vieta po daugelio metų ir šiandien tebėra anomali. Visos „zonoje“ pabuvojusios ekspedicijos užfiksavo padidėjusią radiaciją, augalų ir gyvūnų mutacijas. Įdomią detalę, apklausdami vietinius gyventojus, užfiksavo tyrinėjai: dar prieš kelias savaites iki sprogimo, evenkų šamanai įspėjo savo gentainius nesiartinti prie vietos, kur ugnyje ir liepsnoje nusileis ugnies dievas Agdy (Ogdy). Ir šiandien vietiniai šamanai tą zoną „ skel164

NeĮtikĖtina ...

Hirošima po sprogimo 1946 m.

bia šventa vieta, o ten patekusiam gresia ano pasaulio kerštas.“ Rusijos geografų draugijos ekspedicijų vadovas V. Kožemiakinas sakosi „zonoje“ užfiksavęs daug anomalių ir keistų dalykų. Į vieną iš šešių jo vadovautų ekspedicijų jis buvo pasiėmęs žinomą Novosibirsko biolokacijos operatorių V. Krasavčikovą. „Stebėdamas žemėlapį ir kompasą „zonoje“ aš ėjau priekyje. Operatorius sekė paskui mane, rankose laikydamas biolokacinį rėmelį. Aš mažai tikėjau panašiais „nemoksliniais“ metodais. Bet kai pats metalinis rėmelis, suspaustas operatoriaus rankų, ima suktis, o kai kur sukasi tarsi dviračio rato mirgantys stipinai, reikėjo tai matyti! “ Už kelių kilometrų į vakarus nuo sprogimo epicentro negiliai po žemės paviršiumi prietaisais užfiksuota nestandartinė medžiaga. Jos buvimo ribos paženklintos, tad reikia ieškoti būdų, kaip ją pasiekti. „Zonoje“ yra nedidelis 600×1500 m dydžio Čeko ežerėlis. Į jį 1960 m. dėmesį atkreipė vienos įslaptintos ekspedicijos dalyvis, žinomas kosmonautas G. Grečka, ieškojęs ateivių kosminio laivo. Tuo ežerėliu susidomėjo ir trijų italų ekspedicijų vadovas Bolonijos universiteto profesorius Džuzepė Longo, atsigabenęs per 100 kg sveriantį kosminio spinduliavimo fiksavimo prietaisą. Italas norėjo atsigabenti ir mini povandeninį laivą bei nusileisti į to ežerėlio dugną. 165

Januškis, Vaidotas Ja464 Neįtikėtina...: [mokslo populiarinimo knyga] / Vaidotas Januškis. – Vilnius: Didakta, 2015. – 288 p.: il., žml. ISBN 978-609-442-071-9 Ne vienam skaitytojui čia pateikiama medžiaga pasirodys neįtikėtina. Tikėti ar netikėti – kiekvieno reikalas. Asmeniškai autorius čia nieko neprigalvojo, o tik apibendrino ir kruopščiai atrinko kelis dešimtmečius iš įvairių šaltinių kauptą medžiagą. Šiuolaikinių Marso tyrimų rezultatai, Tunguskos „meteorito“ sprogimo prielaidos, paslaptingosios ežerų ir vandenynų gelmės, sniego žmogaus egzistavimas, Antarktidos ir Arktidos paslaptys, senųjų žmonijos civilizacijų žinios apie žvaigždes, Nibiru planeta ir daug kitų, kartais protu nesuvokiamų ir neįtikėtinų dalykų...

UDK 001.94

www.didakta.lt +370 5 2137701

Vaidotas Januškis

Neįtikėtina... pataisytas ir papildytas leidimas

Redaktorius Vytautas P. Venslovas Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė 9 sp. l. Užsakymas 5462 Tiražas 1500 vnt. Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184-3, LT–04206 Vilnius Tel. (+370 5) 213 77 01, faks. (+370 5) 213 79 14, el. paštas info@didakta.lt, Interneto svetainė: www.didakta.lt Spausdino Standartų spaustuvė, Dariaus ir Girėno g. 39, LT–02189 Vilnius

Šioje serijoje taip pat skaitykite:

Vaidotas Januškis Vaidotas Januškis 1960 metais baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Ilgą laiką dirbdamas Hidrometeorologijos tarnyboje, tyrė Lietuvos upes, ežerus, Kuršių marias, prognozavo gamtos reiškinius. Dirbdamas Melioracijos ir vandens ūkio ministerijos sistemoje, tyrė Lietuvos vandenų užteršimo ir apsivalymo procesus. Knygos autorius kelis dešimtmečius darbavosi Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame universitete, tapo docentu, gamtos mokslų daktaru. Jis yra kelių dešimčių knygų – monografijų, vadovėlių ir mokymo priemonių studentams bei moksleiviams, mokslo populiarinimo leidinių – autorius ir bendraautoris. Lietuvos televizijoje kurį laiką rengė ir vedė gamtos pažinimo laidas. Vaidotas Januškis su ekspedicijomis keliavo nuo Baltijos iki Kamčiatkos, nuo Arkties iki Pamyro, klajojo po Europą, Aziją, JAV ir Kanadą, Vidurio Ameriką, kelis kartus plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir daugelį jūrų.

ISBN 978-609-442-071-9

9 786094 420719 www.didakta.lt