„Fragmentas“: neišsipildžiusių žmonių žaidimai

Rašytojo Antono Čechovo pjesės „Trys seserys“ trečio veiksmo motyvais sukurtą spektaklį „Fragmentas“ balandžio pradžioje Klaipėdos dramos teatre pristatęs režisierius Dmitrijus Krymovas tokio kalibro klasikų kūrybą sugretino su kortų kalade. Imi ją ir renkiesi, ką veiksi: bursi, dėliosi pasjansą, loši „Kvailį“ ar pokerį. Turbūt ir sudeginti galima. Bet tai jau piromanų žaidimai. O šis, neturintis aiškių taisyklių, apie ką? Apie nesibaigiančius fraktalus, visumą ir jos dalis, dar nepradėtus jau nugyventus gyvenimus.

Evelina ZENKUTĖ

Ignoruojama kartotė

Nežinau, čechoviška tai, klaipėdietiška, lietuviška ar bendražmogiška, bet laiptinės yra mažos liūdesio oazės, kuriose tiek daug apatijos, tuščių žvilgsnių, vienišumo, monotonijos, fizinio ir moralinio nusidėvėjimo. Arba skaistyklos. Jau nebe „ten“, bet ir ne „čia“, jau, rodos, saugus, tik vis dėlto ne iki galo.

Neabejoju, scenografės Irinos Komissarovos „Fragmentui“ sukurta laiptinė kadaise buvo prabangi, gyva, gal net papuošta kokia nors namuose per daug suvešėjusia šeflera ar difenbachija. Iš tų laikų teliko barokinės lifto durų ir lubų puošmenos, toliau – užlietos apipelijusios sienos, nesutvarkyta elektros instaliacija ir nuovargis.

Digna Kulionytė lekia laiptais žemyn, slysteli, pameta rankose laikytą krepšinio kamuolį, pašokusi pasiima jį, bilda toliau. Ir vėl iš naujo. Ir dar. Dar. Vėl lekia, slysteli, pameta, pasiima, skrieja pakopomis. Vis iš naujo ir iš naujo.

Maža žaidimo, daugiau prakeikimo, bridimo į tą pačią upę, apie grėsmę įspėjančios kartotės, įtrūkio realybėje. Sunku pasakyti, ar Digna jau jauniausioji sesuo Irina. Kas įrodys vienaip ar kitaip. Begalinė asociacijų tėkmė leidžia rinktis.

Bent A. Čechovo pjesėje ji išties žaismingiausia ir vaikiškiausia iš trijų. „Fragmente“ – ir kone nematoma, jokių emocijų nesukelianti tiek iš savo buto išeinančiai ir grįžtančiai Reginos Šaltenytės auklei, tiek lifto laukiančiam Dariaus

Meškausko gydytojui Čebutykinui ar raktų nerandančiai Samantos Pinaitytės Olgai. Prisiminkime, kad vėl pamirštume: istorija linkusi kartotis; iš klaidų retai pasimokome.

Grėsmės nuojauta

Tinklelis su pirkiniais, pilka terbelė, varganas nertinis, paglamžytos kelnės, šlepetės, iš po kurių baltuoja kojinės. Taip atrodo žmonės, kadaise buvę pedagogais, medikais, menininkais. Šviesuoliai. Nėra nieko liūdniau kaip pasidavęs inteligentas. Ir paskutinę viltį iš jo, garantuoju, atėmė terba ir tapkės. Meskite jas, kol nevėlu. Fiziškai ir metafiziškai.

Šitie nepelnytai užgesinti ar užgesę žmonės kurtų liūdniausią ir gražiausią pasaulyje bliuzą.

Kol kas scenoje tyla. Ant žemės suklupusi Samantos Olga tebeieško raktų. Laiptais krinta jau vienišas kamuolys. Taip siaubo filmuose iš niekur atrieda bloga lemiantys sviedinukai. Nepaaiškinama grėsmė tvyro ore, ją jaučia ir Samanta: uodžia save, pirkinius, savo ir kaimynines duris, liftą, laiptus. Viską, viską. Lyg įtarus šunelis – sako, gyvūnai žino apie artėjančią nelaimę.

Rastas raktas pasisuka spynoje – Samantos Olga pagaliau įeina į butą. Vienas impulsas, spragtelėjimas įgalina virsmą, ne griūtį, bet gaivališką, aktorius ir pagalbinius darbuotojus sutelkusią transformaciją, lydimą J. S. Bacho muzikos. ►

◄ Šis laiptinės kismas į kambarį – irgi fragmentas, fraktalas, mažytė didelių pokyčių analogija. Pokyčių, kuriuos, stumdydama kaladėles, tai jas išardydama, tai sujungdama naujai, įgalina ranka iš aukščiau.

Tik ne dabar

Samantos Olga jau savo namuose. Nežinia, kiek juose atgaivos. Tai ne namai, tai muziejus praeičiai. Vakar dienos artefaktas, prisiminimų ir nostalgijos buveinė. Kiek tokių butų, atidarę retai varstomas duris, pamatytume ir šiandien.

Virpa prabangus sietynas. Jis irgi nujaučia.

Turbūt suvirpa ir seniai nemankštintos Samantos kojos, gal net siela. Kartus tas atliekamas balerinos trenažas – raumenys dar mena, širdis ilgisi, stuburas atsilenkia (beje, „Trijose seseryse“ Olga buvo mokytoja, gal baleto?). Tokia skausminga ir pernelyg tiesi kartais būna pedagogų, netapusių šokėjais, dailininkais, muzikantais, žurnalistų, nevirtusių rašytojais, rašytojų, niekada taip ir nepavadintų gerais rašytojais, laikysena. Lyg stengiantis nepamesti viršugalvyje styrančios karūnos. Tik ne karūna tai, veikiau kabutės monumentaliai iliuzijai suskliausti, vėjams aukščiau pakaušio pro tarpus kiaurai košti.

Gyvastį palaikydama sentimentais ir nostalgija – tiek fiziniu daiktų, tiek emociniu prisiminimų požiūriu – Samantos Olga tebeužuodžia grėsmę, o gal jau visiškai realų pamažu atslenkantį degėsių kvapą. Duali egzistencija šiame antikvariniais baldais apstatytame narvelyje: gyventi tik praeitimi ir tuo, kas dar bus. Taigi niekada dabartyje. Arba vakar dienos neišsipildymas, arba rytojaus gaisras. Kai dabarties fabula – tabula rasa, nesuvokdama pasekmių širdis šaukiasi liepsnų šokio ir šoko. Bet ko, kas priverstų dažniau plakti širdį.

Ir tai praeis

Laimė ar ne, kartais gauname, ko trokštame. Gaisras prasideda. Iš pradžių tai tik tolimos pro langus matomos liepsnos. Bet jos artėja. Nesustabdomai. Gaisro, tos visa naikinančios ir vis stiprėjančios gaivališkos stichijos garsas siaubingas, net jei sukurtas. ►

◄ Crescendo, crescendo. Girdėti griūvančios konstrukcijos, sprogimai, liepsnos nudažo sceną oranžine ir raudona spalvomis, salę užlieja dūmai.

O ką aktoriai, personažai – žmonės? Viską. Netenka amo, išsigąsta, sustingsta, desperatiškai grąžo rankas, panikuoja, lipa sienomis, lupa šviestuvus, puola padėti –kaip Olga. Sėdi ant kėdės, stojiškai rūko cigaretę, mąsliai žvelgia priešinga gaisro kryptimi – kaip Tomos Gailiutės Maša, dėvinti juodą suknelę (būtent tokią ji nuolat vilki ir „Trijose seseryse“). Susitelkia, bando išlikti patys, nori pagelbėti kitiems, gelbėja, neša daiktus, drabužius – kaip likusieji scenoje.

Kai dabarties fabula –tabula rasa, nesuvokdama pasekmių širdis šaukiasi liepsnų šokio ir šoko. Bet ko, kas priverstų dažniau plakti širdį.

Ką ši kurtinantį garsą, chaosą, emocijų pliūpsnius sujungusi simfonija liudija mums, apie mus? Kad kartais degame –ir mūsų pasaulis, ir mes patys. Degame taip, kad dūmai ne tik akis graužia, bet, rodos, sielą iš kūno išrūkys. Kad nujaučiame arba būname ištikti netikėtai, kad sustingstame arba įgauname neįtikėtinos drąsos. Kad didesnė už katastrofos –personalinės ar pasaulinės (nematuokime jų, kiekvienam sava didžiausia) –sukeltą baimę yra baimė neišlikti. Kad visada galima taip banaliai pasakyti – ir tai praeis. Ir tai praeina. Dangus sugriuvo. Šįsyk išties. Vėl pasikeičia dekoracijos.

Neveiksni alchemija

A. Čechovas sklaidosi kartu su salę neseniai tvindžiusiais dūmais. Keikdama režisierių dėl sunkiai įveikiamų dekoracijų, Sigutė Gaudušytė trumpam blyksteli kaip Nataša, „Trijose seseryse“ kalbėjusi apie papilnėjusias savo formas; D. Meškauskas dar kurį laiką lyg ir gydytojas ►

◄ Čebutykinas, pasakojantis apie ne itin vykusias gydymo patirtis, o netrukus jau tiesiog Darius, Auksinių scenos kryžių laureatas, siekiąs žiūrovų dėmesio. Už jų nugarų pusnuogė pakrikusi Samanta. Kyla ir konvulsiškai daužiasi į žemę.

Tokia skausminga ir pernelyg tiesi kartais būna pedagogų, netapusių šokėjais, dailininkais, muzikantais, žurnalistų, nevirtusių rašytojais, rašytojų, niekada taip ir nepavadintų gerais rašytojais, laikysena. Lyg stengiantis nepamesti viršugalvyje styrančios karūnos.

Dar ir dar kartą. Lyg drugelis, kuris veržėsi į liepsną, bet ir tai nepavyko. Žmogusdrugelis – trapi rūšis. Jautri, pažeidžiama, autodestruktyvi.

Ką reiškia tos iš pirmo žvilgsnio kiek banalokai atrodančios surežisuotos improvizacijos, interakcijos su žiūrovais, nevaidinantys ir vienas kitą tikraisiais vardais šaukiantys aktoriai, jausmas, kad „Fragmento“ pabaigoje atsidūrei repeticijų fragmente? Gal paklydimą vertime ar didžiąją spektaklio dalį tvirtai laikytas, bet galiausiai iš rankų išsprūdusias vadeles?

Arba gal tai rizikingas būdas pasitelkus kontrastą reprezentuoti iliuzijų griūtį: teatras – anokia magija, ir joks alchemijos aktas, net atliekamas virš didžiausios ugnies, vienos substancijos kita nepavers. Nesutaurins.

Kai jau praeis, savimyla liks savimyla, apsimetėlis – apsimetėliu, geras žmogus –geru. Užaštrintoms emocijoms pagaliau nurimus įsivyravęs štilis savyje vėl talpins visą pasaulį. Banalumą, vulgarumą, seklumas taip pat.

Užuovėjos paieškos

Kas lieka, kai nebelieka nieko? Menas. Ir grįžimas prie įprasto gyvenimo – iliuzijų, susikurtų idealų.

Ant išskleisto popieriaus lakšto rodomas 1938 m. nespalvotas prancūziškas kino filmas „Ūkų krantinė“ („Le Quai des brumes“), kuriame vaidina Jeanas Gabinas ir Michèle Morgan, tampa saugiu, bet laikinu Samantos prieglobsčiu. Ji žino kiekvieną juostos siužeto posūkį, grožisi ir palypėjusi ant kėdutės liečia M. Morgan akis, dievina J. Gabiną, bandydama įsiterpti į kiekvieną jo ir mylimosios bučinį.

Tas nieko bendro su realybe neturintis kito sudievinimas ir išaukštinimas, tobulo gyvenimo kūrimas svajose, išsigelbėjimo, pokyčių iliuzijos... Naivūs ir tyri idealistai –gražūs. Sykiu jų visada šiek tiek gaila. Larso von Triero „Melancholijoje“ pagrindinė veikėja su seserimi ir jos sūnumi pasaulio pabaigą pasitiko po keliomis medžio šakelėmis. Nors realybė anksčiau ar vėliau parbloškia, stvertis šiaudo – o jie taip lengvai dega – instinktyvu.

Be fanfarų

Rodos, dėl juostos defekto „Ūkų krantinės“ neįmanoma pažiūrėti iki galo. Samantos užuovėja griūva. Prasideda ašaros, isterija. Kaip paguosti?

Tokia svajota ir negauta rankine, berete, į rankas lyg puokštė įbruktu popieriaus gabalu, ant kurio nušvinta J. Gabino veidas, ir prancūziška dainele. Samanta ir Gabinas. Tobula pora. Tik ašarų tai nesustabdo. Kraupoka, groteskiškai liūdna, net banalu. Kad ir kaip nevykusiai atrodo, kartais darome, ką galime, kaip tuo momentu išeina.

Ir spektaklis nutrūksta. Turbūt visos pabaigos panašios. Be fanfarų ir fejerverkų. Nei šiokios, nei tokios, rodos, tiek daug nepasakyta, neapibendrinta, neišpildyta, dar ne dabar, juk galėjo tęstis. Bet ima ir pasibaigia.